370 Nr. 94

2020 rugsėjis #94

KAIP SKAMBA MONIKA LIU? MACIEJUS KUŹMIŃSKIS: ESAME NAUJO NORMALUMO PASAULYJE

MARIJOS RAZGUTĖS PAŠAUKIMAS – PRODIUSUOTI FILMUS

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

CIRKO ARTISTAS DŽIUGAS KUNSMANAS: SVARBIAUSIA CIRKE – BENDRAVIMAS

#94 MIŠKAIS ATEINA NE TIK RUDUO

N

ir kino teatrų salės net ir per premjeras nebus pilnos ir dėl su pandemija susijusių atstumo reikalavimų, ir dėl baimės užsikrėsti koronavirusu. Negana to, neblogą antireklamą renginiams suteikė koronaviruso židiniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, choruose, Kauno renginių erdvėje „Adform“. O juk nereikėtų atmesti tikimybės, kad rudeniop susirgimų gali ir daugėti. Nors tokio griežto karantino, koks buvo pavasarį, valdžia jau nebeketina skelbti, tačiau tikėtis, kad viskas grįš į senas (geras) vėžes, bent jau kol kas neverta. „Pastebiu, kad kai visi dengė ir tebedengia savo veidus, „I“ tapo net labai aktualus. Socialinio atstumo laikymasis tapo norma, esame naujo normalumo pasaulyje, kuriame posthumanistinės aplinkybės tampa vis realesnės“, – pristatydamas su Šeiko šokio teatro kolektyvu Klaipėdoje beveik pustrečių metų augintą spektaklį „I“ kalbėjo choreografas iš Lenkijos Maciejus Kuźmińskis, prisimindamas, kad repeticijos vyko ir nuotoliniu būdu.

Ko gero, elegiškos nuotaikos būdingos ne tik mūsų herojams, bet ir daugeliui mūsų skaitytojų. Nelengva susitaikyti su mintimi, kad jau veikiausiai iki pat pavasario pabaigos daugelis matysime tik cepelininį Lietuvos dangų.

Jeigu neleidote sau vitamino D vonių ir smegenų poilsio prie ežero, jūros (Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje – ne taip svarbu) ar ravėdami mamos daržą, tai veikiausiai to padaryti jau ir nebepavyks, nebent priklausote nebijančių „išgalvoto“ koronaviruso cinikų / antivakserių / plokščios žemės draugijai arba tiesiog esat labai drąsūs ir, be abejonės, turtingi žmonės.

Tačiau klasika tapęs Kristinos Brazauskienės posakis: „Vasara baigiasi tik tiems, kas neturi pinigų“ pandemijos įkarštyje gali ir negalioti – nedaug trūksta, kad ir latviai mūsų nebeįsileis be privalomos 14 dienų saviizoliacijos.

Liūdesiu persmelktos nuotaikos tvyro ne tik turizmo, bet ir kultūros sektoriuje. Koncertai (daugiausia lietuvių atlikėjų) po atviru dangumi vyko ir dar vyksta, juose žiūrovų yra (sunku pasakyti, ar jų būtų daugiau, jei ne koronaviruso pandemija), tačiau pramogų pasaulio užkulisiuose kalbama, kad rudeniui įsibėgėjus renginių sumažės, nes organizuoti koncertus tiek didesnėse, tiek mažesnėse salėse tiesiog neapsimokės. Dramos

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

e, nesirengiame nagrinėti Mariaus Katiliš­ kio romano, tik jo pavadinimo interpreta­ cija labai tiko mūsų vedamajam, atspin­ dinčiam į žurnalo puslapius persikėlusias rudens pradžios nuotaikas, pavadinti.

Ir nors viršelyje puikuojasi ne sezoną atspindintys gamtos vaizdai (grybai, voratinkliai, įvairiausiomis spalvomis nusidažę medžiai ir etc.) ar kitokie besibaigiančios vasaros ir prasidedančio rudens atributai, o puiki vokalistė ir dainų autorė Monika Liu (būtinai perskaitykite interviu su ja), melancholišką rudens kvėpavimą į nugarą pajusite skaitydami mūsų herojų mintis.

NUMERIO BENDRADARBIAI:

Šiuolaikinio cirko artistas Džiugas Kunsmanas – vienintelis lietuvis, baigęs FLIC cirko mokyklą Italijoje, sako, kad karantinas tiems, kurie dirba su scenos menu, buvo labai sunkus laikotarpis, privertęs pakeisti daugybę karjeros planų: „Daug kas neteko darbų, lygiai taip pat ir aš. Grįžau į Lietuvą vos kelios dienos iki karantino pradžios. Prieš tai labai stipriai rizikavau ir daug investavau į tai, kad galėčiau dirbti ir tobulėti, gilinti porinės akrobatikos (angl. hand to hand) žinias, kur reikia dirbti su partneriu, kuris irgi turi būti tam pasiruošęs. Planavome dirbti su viena itale, turėjome numatę, kaip skirstysimės projektus ir mėginsime rasti laiko skraidyti po skirtingas šalis bent metus į priekį. <...> Bet kadangi viskas sustojo, festivaliai buvo atšaukti, finansavimas nutrūko ir keliai užsidarė, teko galvoti apie kitus dalykus.“ Kino filmų prodiuserė Marija Razgutė, pasakodama apie savo profesinės veiklos užkulisius, prisiminė, kaip ruošėsi „Nova Lituania“ premjerai: „Žinoma, mes supratome, kad tvyrojant 30 laipsnių karščiui dauguma pasirinks kitas veiklas. Bet kartu galvojome, kad žmonės per karantiną jau atsivaikščiojo po gamtą, buvo priversti pasiimti atostogų ir vasarą praleis mieste, o vakarais pramogų vis tiek norisi. Tai teikė vilties.“ Mes taip pat neprarandame vilties ir tikimės, kad mūsų skaitytojai liks sveiki bei kartkartėmis išlįs pasikultūrinti ir suras mūsų žurnalą. Šiame numeryje publikuojame itin daug įdomių interviu – be keturių prieš tai išvardytų pašnekovų, dar kalbinome Kauno kino festivalio programos kuratorę Moniką Lipšic, tapytoją Andrių Makarevičių, prancūzų aktorę Isabellę Huppert. Rugsėjo žurnale taip pat rasite naujausių muzikos albumų ir knygų apžvalgas bei festivalio „Nepatogus kinas“ rekomendacijas. Gero skaitymo ir gražaus rudens!

Jūsų „37O“

AUKSĖ PODOLSKYTĖ HOROSKOPAIS NETIKI, MELDŽIASI TEKSTŲ DIEVUI IEVA ŠUKYTĖ DAILĖTYRININKĖ-SINEFILĖ LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – dainininkė ir dainų autorė Monika Liu. Nuotraukos autorius – Visvaldas Morkevičius

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #94, RUGSĖJIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

KAIP

SKAMBA MONIKA

LIU? Rašė Toma Vidugirytė Nuotrauka Visvaldo Morkevičiaus

Visada žaisminga Monika Liu (Monika Liubinaitė) per karantiną pasirodžiusiu albumu „Melodija“ įnešė į Lietuvos muzikos sceną viliojančio retro skambesio. Naujus, lietuvių kalba parašytus kūrinius pristačiusi atlikėja sulaukė daug komplimentų ir žengė į kitą savo karjeros etapą. Susitikusios su Monika pasikalbėjome apie muziką, „Melodiją“, pokyčius, kūrybinius eksperimentus, magiją studijoje ir savo skambesio paieškas.

4 // © 37O

– Muzika susidomėjai dar vaikystėje – lankei muzikos mokyklą, grojai smuiku, klauseisi daug klasikinės muzikos.

Kaip tokia pradžia formavo tavo muzikinį skonį ir tave, kaip kūrėją? Ne kartą interviu esi minėjusi, kad melodija tau yra svarbiausia dalis ir greičiausiai tai atėjo būtent iš muzikos mokyklos bei smuiko pamokų…

– Tai buvo vienas pagrindinių fakto­ rių. Man net vėliau buvo keista, kai tu­ rėjau sau įvardyti, kad aš muzikantė. Iš tiesų muzika labai natūraliai visada bu­ vo šalia, nes mama – muzikantė. Gali­ ma sakyti, augau muzikos mokyklo­ je – eidavau ne į darželį, o pas mamą į darbą. Natūralu, kad besisukiojant mu­ zikos mokykloje, vos sulaukus penke­ rių, man įdavė smuiką, o dainavimą jau atradau pati. Muzikalumas ir muzi­ ka – mano esybės, mano kūno dalis. At­ rodo, kad į pasaulį atėjau su tuo. Man vieni gražiausių žodžių yra „melodija“,

„muzika“, „menas“… Visi iš M (šypsosi).

Klasikinė muzika man suteikė labai daug suvokimo. Lavinausi toje muzi­ koje, o ten – labai daug melodijų. Aš džiaugiuosi, kad nuo mažens mokiau­ si groti melodiniu instrumentu. Manau, kad tai padarė didžiulę įtaką, nes dainų nerašiau nuo vaikystės kaip didelė da­ lis dainų kūrėjų. Pradėjau kurti jau susi­ pažinusi su muzika. Pirmą dainą para­ šiau šešiolikos ar septyniolikos.

– Galbūt prisimeni savo pirmą parašytą eilutę, sukurtą melodiją? Kokia jos istorija? (šypsosi) – Pirmoji parašyta eilutė? You were the one, I was chasing for… You were the one, I choose from all… You came to my life I could dream (dainuoja)... Kažkas tokio (juokiasi). Mėgau labai ir popmuziką, ir hiphopą... Klausydavau labai daug juo­ daodžių muzikos, ypač soulo, r&b. Ta­ da buvau paauglė, pradėjau klausytis

tų dainų ir kūriau ta stilistika, nes daž­ nai tau įtaką daro tai, kas aplinkui. Tuo metu eidavau su draugėmis pasėdėti į krepšinio aikštelę, klausydavome Ali­ cios Keys… Toks buvo romantiškas pa­ auglystės metas – įsimylėjimai, bet dar jokių meilės kančių. Tokia ir pirma dai­ na buvo.

– Turbūt draugai ir atvedė į tuos kitus stilius – hiphopą, soulą, r&b?

– Augau tipiniame, posovietiniame kie­ me. Visi to klausėsi. Taip pat turėjau vy­ resnį brolį, kuris klausė daug repo. Man iš muzikinės pusės labai patinka hipho­ pas. Iki dabar jį labai mėgstu, vertinu ir suprantu.

– Labai įvairūs ir skirtingi žanrai – klasika, soulas, hiphopas, džiazas… Panašu, kad pažintis su tokia daugybe stilių brandino tave tiek kaip kūrėją, tiek kaip atlikėją.

– Dar „YouTube“ nebuvo, bet paauglystėje daug ir įvairios muzikos klausiau. Visgi po daugelio metų vis tiek labai no­ rėjosi surasti, kas aš? Kol gyvenau čia, Lietuvoje, daug klau­ sydavausi ir džiazo, jis man iki dabar artimas, bet išvažiavu­ si mokytis supratau, kad tai nėra iki galo mano muzika. Aš nesu tos žemės gėlė ar augalas, nors kurį laiką bandžiau joje augti. Tada ir pradėjau ieškoti, ką mes turime čia, Lietuvoje.

Apie „Melodiją“ visada sakau, kad tai buvo išdailintas albu­ mas – iš kur aš iš tiesų esu atėjusi, kokios mano šaknys. Tam reikėjo labai daug apvažiuoti, patirti, studijuoti, pabūti įvai­ riose aplinkose...

– Mokantis Bostone, vėliau iškeliavus į Londoną, tos paieškos ir prasidėjo?

– Kol gyvenau Lietuvoje, atrodė aišku, kas yra gerai. Gerai bu­ vo tai, kas skamba užsienietiškai ir labai daug žmonių mu­ zikiniame pasaulyje mąstė taip pat. „Skamba užsienietiškai“ buvo kaip komplimentas, o „skamba lietuviškai“ buvo tarsi blogai. Ir aš esu sulaukusi tokių komplimentų, bet tame ir yra autentika. Išvažiavusi į užsienį supratau, kad niekam neįdo­ mus lietuvis, bandantis skambėti kaip amerikietis ar britas.

Galų gale ir mano siela norėjo ieškoti to, kas artima ir sava.

Netoli man to reikėjo ieškoti. Mano mamos teta buvo legen­

dinė Lietuvos estrados dainininkė Stasė Laurinaitytė, tad pas mane giminėje yra tokio dainavimo šaknų. Iki tol pati kūriau tokias dainas kaip „Komm Zu Mir“, „Fa­ lafel“… Tos dainos man labai patinka ir tai taip pat mano dalis. Juk pati jas sukū­ riau, sudėliojau, bet vis dėlto dainos lietu­ vių kalba man padėjo labiau atsiskleisti.

– Ką dar atradai išvykusi?

– Labai daug. Tai buvo stipriausia ir di­ džiausia mokykla gyvenime. Buvo la­ bai daug įvairiausių nepatogių situa­ cijų. Testavo ir testavo mane užsienis (šypsosi). Reikėjo nuolatos keisti mąsty­ mą, požiūrį ir, manau, kad tai buvo di­ džiausias augimas. Dabar gyvenu šiek tiek ramiau, bet jau trūksta to augimo skausmo, kai visą laiką atrodo nepato­ gu ir reikia taikytis, keisti formą, galvo­ ti, kaip čia kas. Tai suteikė savų niuansų, bet ir labai daug naudos.

džiau… Buvo daug kūrybinių kančių. Pra­ ėjo dešimt metų paieškų, kad viskas taip palengva, savaime, be kančios susidėtų – ir aplinkybės, ir žmonės. Tiesiog tu ma­ kaluojiesi, makaluojiesi, ir vieną dieną natūraliai viskas susijungia. Mes visi pa­ našiai suvokiame dalykus ir kartu esame labai skirtingi. Visi profesionalai, kie­ kvienas su savo indėliu. Dabar yra koky­ bė, anksčiau buvo eksperimentai.

– Papasakok apie jūsų bendrą kūrybinį procesą.

– Aš esu labiau kompozitorė nei įrašų prodiuserė, todėl rašau partijas tam ti­ kriems instrumentams, nekuriu garso dizaino, kaip tai daro elektroninės mu­ zikos prodiuseriai. Kai nuvažiuojame į studiją, būna labai įdomu stebėti gar­ so dizaino kūrimą, nes nuo mano demo versijos galutinis variantas dažnai labai smarkiai skiriasi. Ten būna boso parti­ ja, ritmas, klavišinių partija, melodija ir tekstas. Daug fantazuojame, kaip tai galė­ tų skambėti, ir pradedame kepti tą pyra­ gą. Būna nerealu, nes tu niekada nežinai, kas išeis. Man tai – pats prasmingiausias mano gyvenimo procesas, ir labai džiugu, kad jame dalyvauju ne viena. Po 32-ejų metų supratau, kad aš nemėgstu būti vie­ na. Ir kūryboje man taip pat nepatinka būti vienai. Kiekvieną akimirką esu dė­ kinga, kad galiu būtent taip kurti.

– Ir pažinčių, nes prodiuseris Milesas Jamesas, su kuriuo kartu dirbote prie „Melodijos“, yra iš Londono periodo…

– Taip. Nėra taip, kad paskambini ir susi­ tari. Reikėjo daug metų nepatogumo, ju­ dinti pažintis, kad patektum į tuos ratus.

Mes buvome dviese su Mariumi Aleksa.

Jis irgi muzikantas, daug laiko leidome kartu, draugavome. Mes nuolatos suko­ mės labai aukšto lygio muzikantų ra­ te ir gyvenome su muzikantais. Tas pats M.Jamesas prodiusavo, pa­ vyzdžiui, Michaelio Kiwanu­ kos albumą, kuris atvažiuoja pas mus koncertuoti. Reikėjo daug laiko suktis, kad atsidur­ tum tokių žmonių rate ir galė­ tume komfortiškai besijaus­ damas pasakyti: „Klausyk, čia yra toks projektas. Gal tau įdo­ mu?“ Ne tik jam, bet ir kitam prodiuseriui Christophui Skir­ liui labai patinka ši stilistika ir jiems nerealu, kad kuria lietu­ višką muziką. Mūsų komanda yra trys keturi žmonės. Mes vi­ si į studiją nuvažiuojame ketu­ rioms penkioms dienoms, bet IŠVAŽIAVUtos dienos būna kaip viena.

SI Į UŽSIEMiegame tokioje pašiūrėje virš studijos – be dušo, be nie­ NĮ SUPRATAU, ko. Aš visąlaik pervargstu, nes KAD NIElabai daug ir intensyviai dirba­ KAM NEĮDOme, tačiau visiems tai yra tokia MUS LIETUVIS, didelė kūrybinė patirtis ir mes BANDANlabai tuo tikime. Jaučiamės su­ TIS SKAMBĖradę mano muzikos skambesį, TI KAIP AMEnes dar negirdėjome tokio.

Pirmasis tai suprato M.Ja­ RIKIETIS AR me­sas, kuris po šešių dainų BRITAS. GALŲ įrašų pasakė: „Viskas, radome, GALE IR MAkaip skamba Monika.“ Aš taip NO SIELA NOpat galvoju ir jaučiu. Kai kon­ RĖJO IEŠKOTI certavau Valdovų rūmuose, kur pirma dalis buvo „Lüna­ TO, KAS ARTItik“, o antra – „Melodija“, su­ MA IR SAVA. pratau, kad su „Lünatik“ viskas NETOLI MAN baigta. Tą drabužį nusiėmiau ir TO REIKĖJO palikau, o dabar komfortiškai IEŠKOTI. jaučiuosi šiame garse. Visų pir­ ma tai, kaip yra padaryta, – tik­ rai aukštas lygis. Tie, kurie nu­ simano apie garsą, – girdi, o kurie nenusimano – jaučia. Ta studija ir tie žmonės yra kaž­ kas ypatingo ir magiško.

– Koks buvo tas kelias iki skambesio atradimo?

– Kelias iki to buvo ilgas, ne­ patogus ir su daug situacijų.

Augimas nelengvas procesas.

Tu augi, aplinka auga, viskas keičiasi, bet vis tiek ėjau, ban­

– Tavo kūryba anglų kalba žaismingesnė, vėjavaikiškesnė, o „Melodijos“ kūriniai lietuvių kalba – jausmingesni, aistringesni, moteriškesni.

Kas atvedė prie šio pokyčio?

– Ilgą laiką norėjau kurti lie­ tuvių kalba, bet neradau ką pasakyti. Kai kurie gyveni­ mo įvykiai, tėkmė ir laikas lė­ mė, kad išgyvenau ir pajutau tam tikrus dalykus. Reikia lai­ ko, kad nueitum giliau, o čia visi iškart tave mato, vertina ir teisia. Paieškos užtrunka ir per tą laiką tu kristalizuojie­ si, bet taip, „Melodija“ yra to­ kia… Mano muzika ir kūryba ėjo kartu su vidumi. Ta pirma kūryba iš tiesų atspindi tai, kas tada dėjosi mano viduje, – daug visko, chaosas. Dabar tas mano amžius, kai jaučiu, kad pagaliau moteriškėju ge­ rąja prasme, ir man to trūko.

Dainuodama netgi sukneles vilkiu, ko niekada nedariau (šypsosi).

– Vasarą daug koncertavai, o ką veiksi toliau?

– Planuose – antra „Melodi­ jos“ dalis. Jeigu ne pandemi­ ja, jau turbūt būtume įrašę visą antrą dalį. Dar prieš ka­ rantiną spėjau nuvažiuoti ir pradėjome įrašinėti dvi dai­ nas, tačiau nebaigėme. Tu­ rėjau netrukus grįžti, bet su­ trukdė karantinas. Dabar viskas truputį pakibo ore, ta­ čiau neabejotinai ten grįšiu ir įrašinėsiu toliau. Nepavyksta man mąstyti labai toli į ateitį.

Dabar visas fokusas nukreip­ tas į „Melodijos“ antrą da­ lį, kur bus dar daugiau dainų nei pirmoje. Pradėjome kurti ir jos kitokios nei pirmoje da­ lyje – skambesys tas pats, tik dainos kitokios, kitokia nuo­ taika. Pasiduodu tai bangai ir žiūrėsiu, kas vyks.

ŠIUOLAIKINIO CIRKO ARTISTAS DŽIUGAS KUNSMANAS: SVARBIAUSIA CIRKE – BENDRAVIMAS Rašė Daiva Juonytė

Šiuolaikinio cirko artistas Džiugas Kunsmanas kol kas yra vienintelis lietuvis, baigęs FLIC cirko mokyklą Italijoje, pas vieną geriausių cirko režisierių Roberto Magro. Ilgą laiką save šokio, teatro, kapueiros, akrobatikos ir galiausiai šiuolaikinio cirko srityse išbandęs menininkas sako, kad dabar jam svarbiausia ne etiketės ir pavadinimai, o daryti tai, dėl ko dega akys. Apie tai – 20 menininko apie...

...APIE ETIKETES „Man labai sunku pasakyti, kas aš esu – aktorius, šokėjas ar cirko artistas, todėl nustojau tai daryti. Nematau to prasmės. Tiesiog stengiuosi atsidurti ten, kur man įdomu, ir daryti viską, ką galiu, kad mano darbas kuo geriau pavyktų.

Visos etiketės dažniausiai reikalingos tiems, kurie mane žiūri ir kritikuoja, arba įgyvendinant projektus. Nors ir esu cirko artistas, kartais tenka daryti ir kitokius darbus. Pavyzdžiui, šiuo metu Linksmakalnyje esu renginio režisierius ir rengiu visą renginio struktūrą.“

...APIE CIRKO MOKYKLĄ „Jau kurį laiką, trejus ar ketverius metus, dirbu su vaikais ir dėstau tai vienoje, tai kitoje mokykloje.

Spalio mėnesį Kaune planuojame atidaryti šiuolaikinio cirko mokyklą jaunimui. Tai turėtų būti nuolatinė vieta, prie kurios veiklos prisijungčiau bent metams ar dvejiems. Būdamas vaikas pats būčiau labai norėjęs lankyti tokią mokyklą. Atsimenu, kai susitikome su kolega Kęstu Matusevičiumi, jau buvau įpusėjęs vaidybos studijas, tačiau žinojau, kad cirkas mane labai traukia, tik tuo metu atrodė, kad visa tai yra neįmanoma.

Aš įsivaizdavau, kad turi būti gimęs cirko artistų šeimoje ir užaugęs su cirko tradicijomis. Mes abu labai liūdėjome, kad nėra mokyklų, kur būtų galima to mokytis. Bet, pasirodo, yra (juokiasi).

Reikia tik labai tuo domėtis, ieškoti ir reikia būti pasiruošusiam. Kadangi nemažai šalių turi senas cirko tradicijas, daugelį pasirodymų gali pamatyti tiesiog gatvėje, tai yra labai įprasta. Taip pat veikia mokyklos, panašios į mūsų muzikos mokyklas, kur po pamokų gali ne pianinu groti, bet žongliruoti ar užsiimti akrobatikos elementais.“

...APIE ITALIJĄ „Labai sunku papasakoti apie tokią didžiulę patirtį. Išvykimas į Italiją buvo labai drąsus ir rizikingas žingsnis, stipriai pakeitęs mano gyvenimą. Sprendimas – išvažiuoti ar ne, kurį priėmiau per vieną vakarą, reiškė labai daug ne tik man, bet ir daugeliui mane supančių žmonių. Šis posūkis buvo labai netikėtas: man reikėjo labai greitai viską susiorganizuoti ir išvykti. Laimei, turėjau kelis draugus, su kuriais susipažinau vasarą prieš tai, galėjau pas juos apsistoti, ir net nemokėdamas kalbos išvažiavau. Visą laiką galvojau, kad man pavyks. Tiesa, nežinojau, kaip (juokiasi). Atsimenu, kai pirmą dieną nuėjau į mokyklą, prie mokyklos durų sutikau direktorių, dar vieną mokytoją, ir jie abu nekalbėjo angliškai. Jie nufotografavo mane ir nusiuntė nuotrauką pažįstamiems, džiaugdamiesi, kad aš, pirmasis lietuvis jų mokykloje, jau atvažiavau (juokiasi). Pusę metų mokiausi šalyje, kur mažai kas kalba angliškai, kur neturėjome bendros kalbos, nes visos pamokos vyko itališkai. Tiesa, buvo keli mokytojai, kurie padėjo šiek tiek adaptuotis, buvo kurso draugų, atvykusių iš įvairiausių pasaulio šalių: Čilės, Urugvajaus, Prancūzijos, Belgijos ir daugelio kitų. Tas derinys man turbūt daugiausia ir davė. Teko atsakyti pačiam už save, gyventi svetimoje šalyje, kur niekas tavęs nežino, kur nelabai kam esi svarbus. Tačiau tuo pat metu žinojau, kad dalijuosi lygiai tokia pačia situacija kartu su kitais.

Ir anksčiau per daug neskirsčiau žmonių pagal tautybes, kultūrą, o būnant Italijoje tas skirstymas absoliučiai dingo. Tai turbūt ir buvo didžiausia dovana man.

Ir, žinoma, kalba: būdamas ten išmokau italų, šiek tiek ispanų ir prancūzų.“

...APIE SAVAMOKSLIŠKUMĄ „Mano daugelis veiklų buvo ar yra fizinės: šokis, kapueiros kovos menas, cirkas, akrobatika.

Pastarąją mokiausi tiesiog žiūrėdamas vaizdo įrašus jutube ir paskui eidamas bei pats bandydamas viską atkartoti praktiškai. Susirasdavau bendraminčių, kurie tai daro. Pradėjęs lankyti cirko mokyklą susipažįsti su realiais pagrindais ir supranti, ką darei ne taip. Bet iš pat pradžių, mano manymu, labai vertinga mokytis pačiam.

Man atrodo, kad tai duoda daug daugiau, geresnį supratimą apie tai, ką darai. Susidomėjimas, kurio vedamas imiesi veiksmų, būna realus, o ne primestas: juk mokydamasis savarankiškai turi daug analizuoti ir suprasti. Mokantis cirko

...APIE LAISVĘ „Cirko kalba man nebuvo labai pažįstama, aš ją matydavau labiau iš šalies, artimiau susidurdavau tik kūrybinių dirbtuvių metu, tačiau iki studijų Italijoje man niekada neteko kurti cirko spektaklių ar pasirodymų. Italijoje akis į akį susidūriau su tikra cirko kultūra.

Labai įdomu pamatyti, kaip kiekvienoje šalyje cirkas skiriasi ir yra vertinamas.

Aš pats po pamokų eidavau į gatves ir darydavau mažus pasirodymus, iš kurių uždirbdavau ir gyvenau. Tai labai įsimintina patirtis. Šiuolaikinio cirko pasirodymai gali vykti ir palapinėje,

...APIE LINKSMAKALNĮ „Linksmakalnio labai įdomi istorija, mes praėjusiais metais su artistais iš užsienio buvome ten nuvykę ir sukūrėme įdomų bei prasmingą projektą. Dabar tą veiklą stengiuosi tęsti aš, nes kiti dėl situacijos pasaulyje neturi galimybės prisijungti. Kuriu su vietine bendruomene, visą vasarą vyko užsiėmimai su ten gyvenančiais vaikais, kurio rezultatas – šiuolaikinio cirko vakaras.“

6 // © 37O

Rimos Juonytės nuotr.

mokykloje nutinka tokia tarsi vagystė – tau įbruka visą informaciją, tu padarai, bet nežinai ką ir kodėl (juokiasi).“

gali – scenoje ar gatvėje, visur. Tada ateina suvokimas, kad viskas gali būti visaip, ir nukrenta kažkokios etiketės ar skirstymai, apsibrėžimas, kas esi, ir atsiranda laisvė.“ ...APIE IŠLEPINTĄ ŽIŪROVĄ „Italija turi labai gilias cirko tradicijas. Šiuolaikinis cirkas gyvuoja gatvėse, aktyviai plėtojamas gatvės menas. Praeiviai, kai pamato įdomiau apsirengusius žmones, jau žino, kaip reaguoti, žino, kad galima kažko laukti, jie moka tikėtis. Lietuvoje pasakęs, kad bus šiuolaikinio cirko pasirodymas, dar ne visada žinai, kokios reakcijos sulauksi.

Juo labiau kad dabar mus gana daug lepina. Nors Lietuvoje yra tik keli šiuolaikinio cirko festivaliai, bet jie atveža pasirodymus iš visur, programa – labai įvairi ir gali pamatyti visko labai daug.

Kol Lietuvoje mes patys šiuolaikinio cirko turime labai nedaug, tik trupinėlius, nelabai aišku, kas yra mūsų. Prancūzijoje cirkas dar kitaip atrodo, ten labiau kalbama apie poeziją. Kadangi toje šalyje į patį meną žiūrima kitaip ir jo svarba didžiulė, tai cirko pasirodymai irgi yra tam tikro lygio. Aš, kaip cirko artistas, žinau, kad, būdamas Lietuvoje, niekada nedarysiu dalykų, kuriuos, pavyzdžiui, galėčiau daryti Prancūzijoje. Tiesiog tam nėra galimybių. Tačiau mes turime kitų dalykų.“ ...APIE SUGADINTĄ ŽIŪROVĄ „Esu labai sugadintas žiūrovas (juokiasi). Mano paties kūryba kinta etapais pagal tai, ką išgyvenu, todėl ir kitų darbus dažniausiai vertinu pagal tai. Žinoma, yra meistriškumo, techninio atlikimo, buvimo scenoje lygis, kurį pirmiausia turiu įvertinti, ir tai dažniausiai gali matyti jau po pirmų 10 sekundžių.

O paskui žiūriu, apie ką žmonės kalba, kaip jie mąsto. Tai man yra tiesiog tam tikra bendravimo išraiška.“ ...APIE ŽINUTĘ „Šiuolaikinis cirkas nebūtinai turi siųsti žinutę. Dažniausiai jis turi temą, yra skirtas arba pradėtas kurti jau turint kažkokią viziją galvoje, bet gali būti visai abstraktus ir kartais nebūtina nieko suprasti, užtenka visą pasirodymą stebėti kaip paveikslą.

Jis nebūtinai turi ką nors perduoti, užtenka, kad suteiktų jausmą, perduotų emociją, grąžintų į kažkokius prisiminimus. Paprastai žmogus, eidamas į cirką, nesitiki, kad reikės labai daug analizuoti. Taip yra dėl to, kad cirkas yra labai fizinis menas ir nors jis turi žinučių, kurios gali

būna labai aišku, kas vyksta ir kaip auditorija reaguoja. Jeigu, pavyzdžiui, vienas pradeda juoktis, dažniausiai pradeda juoktis daugiau kaip pusė.

Tas susivienijimas yra labai užkrečiamas.“ ...APIE BENDRUOMENES „Skirtumo vaidinti cirke ar spektaklyje nejausčiau gal tuo atveju, jei būčiau vienas. Man daug patogiau judėti fiziškai, negu pasakyti didelius tekstus.

Kitas dalykas, kad tiek teatras, šokis ar cirkas turi šiek tiek atskiras savo bendruomenes. Jie dalijasi tam tikrais panašumais, bet bendruomenės yra absoliučiai skirtingos ir jos skirtingai veikia. Taip pat žiūrovai, eidami į teatrą, šokį arba šiuolaikinį cirką, jau yra kažkaip nusiteikę. Teatras nuteikia vienaip, šokis – kitaip, o cirkas – dar kitaip. Dėl to kartais ir sakau, kad aš nerūšiuoju, nes pats žiūrovas turi laisvę rinktis, kam priskirti pasirodymą: cirkui, šokiui ar dar kažkam.“

...APIE KARANTINĄ „Karantinas buvo labai sunkus. Daugelis sako, kad šis laikotarpis jiems davė daug naudos, ir aš matau, kad žmonės iš to pasiėmė daug gero. Kai kuriems nepasikeitė visiškai niekas, tačiau tiems, kurie dirba su scenos menu, tai buvo labai sunkus laikotarpis: daug kas neteko darbo, lygiai taip pat ir aš.

Grįžau į Lietuvą likus vos kelioms dienoms iki karantino pradžios. Prieš tai labai stipriai rizikavau ir daug investavau į tai, kad galėčiau dirbti ir tobulėti, gilinti porinės akrobatikos (ang. hand to hand) žinias, kur reikia dirbti su partneriu, kuris irgi turi būti tam pasiruošęs. Planavome dirbti su viena itale, buvome numatę, kaip skirstysimės projektus ir mėginsime rasti laiko skraidyti po skirtingas šalis bent metus į priekį. Buvo labai sudėtinga suvokti, kaip visa tai turėtų realizuotis (juokiasi).

Bet kadangi viskas sustojo, festivaliai buvo atšaukti, finansavimas nutrūko ir keliai užsidarė, teko galvoti apie kitus dalykus. Man pasisekė, kad aš dirbu ne vienoje srityje ir darau daug skirtingų dalykų, todėl grįžęs čia sutikau nuostabiai mąstančių žmonių. Ir nors viskas buvo labai juoda, iš tos tamsos atsirado šviesulių, kurie, sužinoję, kad esu Lietuvoje, pakvietė kartu kurti ir padaryti daug gražių dalykų.“ ...APIE RYŠĮ „Tarpusavio ryšys su partneriu yra tikrai labai svarbus. Kuriant savo darbus yra labai svarbu, kad turėtum laisvę išsakyti viską, ką nori, kad neteistum nei savęs, nei kito, ir kad partneris jaustųsi taip pat. Tai dvigubas darbas: dirbi ir techniškai, bet kartu lavini ryšį su kartu kuriančiais žmonėmis, ir tai yra labai žmogiška. Viskas vyksta labai natūraliai: su vienu žmogumi chemija suveikia, su kitu – ne ir turbūt tam nėra paaiškinimo. Tarpusavio supratimas man labai svarbus ir į tai labai atkreipiu dėmesį prieš pradėdamas su kuo nors dirbti. Tikrai nėra taip, kad renkuosi pagal artisto kietumą (juokiasi).

Pirmiausia reikia susibendrauti, o tada ir jo įgūdžiai nebūna tokie svarbūs.

Mano spektakliai irgi yra labiau apie žmogišką ryšį negu apie kažkokius supergebėjimus.“

...APIE PASITIKĖJIMĄ „Mane stebina, kaip atsiranda žmonių pasitikėjimas. Visai neseniai Vilniuje kūrėme spektaklį, kurį rodėme Lukiškių aikštėje. Komandoje buvo viena šokėja, ir mane labai nustebino, kaip greitai ji įprato lipti ant pečių, nors niekada anksčiau gyvenime nebuvo to dariusi, ypač dar ir dėl to, kad mūsų scena nebuvo nuolatinė ir ją buvo labai sunku subalansuoti. Bet kažkaip tas pasitikėjimas gimsta. Jį, man atrodo, sudaro įdirbis ir kažkas natūralaus, ko negali paaiškinti: arba jis yra, arba ne.“ ...APIE GATVĘ „Lauke yra kitoks santykis su žiūrovu.

Lyginant su teatro scena nebėra požiūrio – ateikite pažiūrėti į mane, nes aš darau kažką labai svarbaus. Pasirodymas gatvėje tarsi sako – susirinkite, aš jums šį tą duosiu, aš noriu kai kuo su jumis pasidalyti. Ir tai, kad kuri būtent žmonėms, labai juos pritraukia. ...APIE UŽSIKRĖTIMĄ EMOCIJOMIS „Man visada yra patogiau, kai mane stebi daug žiūrovų, nes tada jie labai susijungia tarpusavyje ir lengviau užsikrečia emocijomis. Man, kaip artistui,

Džiugo Kunsmano archyvo nuotr.

būti labai stiprios ir ilgai tirtos, bet kadangi jos pateikiamos dažniausiai fiziškai ar vizualiai, žiūrovas šiek tiek kitaip gali perskaityti informaciją ir ji susigeria natūraliai.“

...APIE GALIMYBIŲ RIBAS „Kai stojau į cirko mokyklą, norėjau būti skraiduoliu – tuo žmogumi, kuris lipa ant pečių ir būna viršuje. Tačiau man pasakė, kad esu tiesiog per didelis ir mane kelti galėtų nebent vikingai. Buvo daug merginų, norėjusių dirbti su manimi. Taigi dvejus metus aš buvau tas, kuris kelia svorius.

Man nuolat skaudėjo rankas. Nepadėjo ir tai, kad vaizduotėje aš buvau tas, kurį kelia. Buvo labai sunku susitaikyti, kad būsiu tas, kuris kels.

Sportuoti pradėjau palyginti vėlai, mokykloje taip pat nebuvau labai aktyvus, todėl buvau įsitikinęs, kad nesu stiprus ir labai abejojau savimi.

Tačiau nuostabūs mokytojai absoliučiai pakeitė mano mąstymą. Kartą su kurso draugais nuėjome pas vieną dėstytoją ir jis liepė mums užlipti ant svarstyklių. Buvau aš ir mano kolega prancūzas.

Jis už mane svėrė keliais kilogramais daugiau.

Dėstytojas liepė prancūzui lipti man ant pečių.

Pagalvojau, kas čia bus (juokiasi). Mes pripratę, paprastai šiek tiek sunku, o dabar dėstytojas pasakė, kad, kol tas vaikinas stovi man ant pečių, aš turiu daryti pritūpimus. Tada prisijungė dar viena mergina iš Čilės, kuri man irgi užlipo ant pečių. Galiausiai mes darėme figūrą, kuri lietuviškai vadinasi „trijų žmonių aukštis“: ant manęs stovėjo du žmonės, jie laikė vienas kitą ant rankų, o aš dariau pritūpimus. Taigi man, kuris įsivaizdavo, kad galiu stovėti tik viršuje, teko laikyti daugiau nei 140 kg sudėtingą kompoziciją. Supratau, kad, žiūrėdami į savo kūną ir jį vertindami, mes labai klystame. Mūsų kūnas puikiai geba adaptuotis prie to, ką veikiame, kaip mąstome ir kaip žiūrime į pasaulį. Kūnas su mumis labai daug kalba ir labai greitai keičiasi, priklausomai nuo to, kam mes skiriame savo dėmesį. Reikia mokytis jo klausyti.“

...APIE ŠIUOLAIKINIO CIRKO ASOCIACIJĄ „Kadangi Lietuvoje cirko profesionalų nėra daug (mažiau nei dešimt), Šiuolaikinio cirko asociacijoje yra galimybė visiems susiburti ir žiūrėti, kaip kas mąsto, dalytis patirtimis. To man grįžus į Lietuvą labiausiai ir trūko. Kol kas Lietuvoje šiuolaikinio cirko bendruomenė labai maža ir Šiuolaikinio cirko asociacija yra tarsi nedidelis išsigelbėjimas, kur mes kartu organizuojame veiklas ir tam tikrus projektus. Žinoma, tai kol kas pavyksta padaryti tik kartą ar du per metus, nes mums labai sunku susitikti. Nemaža dalis atlikėjų yra užsienyje, aš irgi paprastai būdavau tas, kuris grįžta tik kartais. Bet dabar nemaža dalis artistų grįžo į Lietuvą ir man atrodo, kad bendros kūrybos ir dalijimosi bus daugiau.“ ...APIE ŠIUOLAIKINĮ LIETUVIŠKĄ CIRKĄ „Nelabai norėčiau diktuoti, kaip šiuolaikinis lietuviškas cirkas turėtų atrodyti, nenorėčiau kelti jam kažkokių reikalavimų ar labai didelių lūkesčių.

Man atrodo, kad jis savaime po truputį ropoja, ir manau, kad čia slypi jo grožis: tie pirmi žingsniai ir nežinomybė, kur tai nuves. Labai keičiasi ir žmonės, kurie dirba šioje srityje, draugai, kurie tuo užsiima. Jie kasmet daro vis kitokius dalykus ir vis kitaip mąsto.“ ...APIE TRADICINĮ CIRKĄ „Kažkodėl ilgą laiką tvyrojo nusistatymas, kad tradicinis ir šiuolaikinis cirkas yra du labai skirtingi dalykai. Atrodė, kad šiuolaikinis cirkas kovoja, kad pasirodymuose nedalyvautų gyvūnai ir pan.

Tačiau yra ir šiuolaikinio cirko pasirodymų, kuriuose dalyvauja gyvūnai. Galbūt tai daroma kitais būdais nei tradiciniame cirke, spektakliai šiek tiek kitaip kuriami, bendruomenė yra kitokia, bet vis tiek tai yra menas, kurio pagrindai lygiai tokie patys kaip tradiciniame cirke. Juk akrobatika cirke egzistuoja jau kelis tūkstančius metų. Šiuolaikinis cirkas tiesiog kažkuriuo metu atsiskyrė, pasikeitė keli mąstymo, požiūrio kampai. Tiek vienas, tiek kitas cirkas kalba apie tą patį, tik kitaip. Šiuolaikinis cirkas yra meno šaka, kuri žvelgia ir į teatrą, ir į šokį ar tradicinį cirką, bet žvelgia kitaip, ieško kitokių formų ir kitokio priėjimo.“ ...APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA „Būdamas šiuolaikinio cirko pasirodyme, jauti, kad esi įtrauktas, nors ir netiesiogiai, į tai, kas vyksta scenoje, jaučiamas betarpiškas priėjimas prie artisto. Svarbiausia cirke – tiek tradiciniame, tiek šiuolaikiniame – bendravimas. Tai menas, kuris siekia užmegzti dialogą tarp atlikėjo ir žiūrovo.

Nebūtina, kad tas spektaklis būtų interaktyvus, bet jauti, kad jis suburia žmones. Šis jausmas man ir yra svarbiausias.“

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Saulius Vasiliauskas

Virginie Despentes

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, Baltos lankos, 2020

DABAR AŠ RAMIAI PAPIETAUSIU Už, man regis, itin vykusio, socrealistinio stiliaus viršelio, kuris sukelia ir knygoje ne kartą minimo čekų autoriaus Bohumilo Hrabalo romano „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ aliuziją, skleidžiasi Širvintose augusio, bohemiškajame ir akademiniame Vilniuje kurti pradėjusio jaunuolio patirtys: XXI a. milenialsų kartos atstovo santykiai su daiktais, draugais, merginomis; doktoranto, bohemiečio, mokslui neabejingo personažo žvilgsnis į save ir kitus. Novelėse nesunku užčiuopti materialiosios tikrovės įtaką jaunų žmonių santykiams ir iš to kylančią vertybių niveliaciją: tikrų, prasmingų dalykų sumaišymą su menkaverčiais.

Pirmojoje S.Vasiliausko knygoje piešiami personažai ir plėtojamos temos būdingos ne vienam pradedančiajam; jos yra tarsi savotiškos kalbėjimo ir sąmonės derinimo pratybos – iššūkiai, kuriuos privalu įveikti, ar žingsniai, be kurių sudėtinga motyvuotai eiti toliau. Tokiais

VERNONAS SUBUTEXAS 1

kūrybinio derinimo žingsniais galėtume spėti esant šiuos: nekonkretus personažas, nemotyvuotas laiko nekonkretumas, pasakojimo vyksmą reikiama linkme pasukantis išėjimas pasivaikščioti (viena novelė net pavadinta „Išėjau pasivaikščiot“) ir taip pat dažnai pasikartojantis (pavadinkim linksmai) nužvelgiamų merginų motyvas, tikrųjų namų paieškos (arba savo namų nepažinimas kaip pasakojime „Raktai“), vyro ir moters santykiai, veikėjų sapnai (tekstas „Gniutulas“ ir atpasakoja sapną) ir t. t.

Galima išskirti kelis vyraujančius teminius blokus: tai komplikuoti santykiai su merginomis, akademinio pasaulio margumynai, boheminė rutina, atskiro paminėjimo verta kelionių eseistika. Daugumoje pasakojimų vyrauja materialistinė ir fiziologinė perspektyva: knygos veikėjai arba pasakotojas retai kreipiasi į vidų, o vertina vien objektyvią išorę, todėl juos ištinka ne dvasiniai iššūkiai, o įvairūs fizinės tikrovės kuriozai su daiktais, valgiais ir objektais – nagais, skėčiais, trumpikėmis, raktais ar pakabukais, bulvytėmis, picomis, alumi ar sojų pienu ir taip toliau. Patirdamas kasdieniško pasaulio nuostabą tarsi, kaip sakoma, būtų nukritęs iš mėnulio, autorius sąmoningai siekia savotiško satyros efekto, kaip ir rinkdamasis bei taupydamas žodžius, užuot apraizgęs puslapius sakinių voratinkliais ir daugiasluoksnėmis alegorijomis.

Kaip ir įprasta debiutuose, šiai PK serijos knygai būdinga žanrinė įvairovė, bet asmeniškai pasisakau už gryną satyrą su intriguojančiu, išplėtotu siužetu (pvz., „Prašyčiau bulvyčių“, „Klasika“).

savaip pateisinamą paraščių personažą, lyg toks būtų jėga ir norma, gėris ir grožis. Tiesa, autorė bent išvengia paribio romantizavimo pastebėdama, kad veikėjų elgesys ir patiriamos sąlygos jų pačių netenkina: „Ji buvo kaip viešbutis draugams, kurie nė nemirktelėję nuo jos nusigręžė, kai jiems nieko nebereikėjo. Emili jau gerklėj stovi apsišikę poetai. Bičai, per jautrūs dirbti“ (p. 51).

Tokių knygų reta: nors skaitytoją veda, gena aistringa kūrinio kalba, kas puslapį vis labiau dvejoji, o kam visa tai skaitai. Perfrazuojant tipinę romano citatą: „Kemaras taip gerai pisasi, kad tiesiog pamiršti, ką darei su kitais“ (p. 147), galima tarti, kad įvairūs žlugę veikėjai taip įtaigiai vaizduojami, kad tiesiog pamiršti, koks šūdas visa tai.

Reverse pateikiama „Irish Times“ recenzijos mintis, atseit šis „kūrinys apie mus visus: kaip garsiai mes rėkiame, kaip labai mums skauda“, yra netikslus ir gal net melagingas – mes tikrai ne visi esame spermatozaurai, pornoaktoriai, narkušos, vargetos ir šiaip (vargo) pisuokliai. Knyga pasakoja kaip tik tokių asmenų – užribio personažų – krytį, nuopuolį, žlugimą, you name it. Kokso ir sekso daug, lyg tai būtų visa, iš ko susideda gyvenimas. Tiesa, pasakojime gausu ir geros muzikos, tik įprastai, išskyrus žavias išimtis, ne verbalizuojamas jos skambesys ir atlikimas, o vien vardijami kūrinių pavadinimai. Žodžiu, „Vernonas Subutexas“ yra dar vienas atvejis, kai literatūroje aptinkame

Asmeniškai nesuprantu, kodėl skaitytojams hedonistiškos knygos à la Bukowski kelią tokį domesį – man regis, tokie kaip romane vaizduojami asmenys turėtų rūpėti nebent socialinėms tarnyboms ir jų tėvams bei seneliams, kurie iki kapo dievagosis, kaip nusirito jų atžalos. Nors kai pagalvoji, ką tu gero parašysi apie eigulio, slaugo arba gaisrininko gyvenimą... Literatūrą, kaip ir pasaulį, juk varo smurtas, seksas bei politika, ar ne? Pats esu aktyviai dalyvavęs bohemoje ir galiu patvirtinti, kad šūdinesni reikalai pasitaiko nebent smurtinėse arba kriminalinėse aplinkose, nors netgi tarsi nekaltoje dekadentiškoje bohemoje kriminalas anksčiau ar vėliau vis tiek ištinka. Rašytojos V.Despentes prozinę pasaulėžiūrą nulėmė paauglystėje patirta seksualinė prievarta, darbas prostitute, jos debiutinis romanas vadinosi „Išdulkink mane“.

Pirmasis iš trilogijos „Vernonas Subutexas“ – gaiviai ir energingai, išradingiau nei Bukowskio parašyta ir šauniai išversta („dešim“, „pofig“, „darožkė“) knyga apie be galo nykią būtį. Manau, romane jaučiamas dvasinis vargas ir alkis surezonuos ne vienam skaitytojui, net jei ji(s) aprašomo paribio atributus pažįsta tik iš filmų, Jurgio Kunčino „Tūlos“ ir akadėj studijuojančio antros eilės pusbrolio pasakojimų.

Jon Fosse

VAIZDAI IŠ VAIKYSTĖS

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė Aukso žuvys, 2020

Frans de Waal

PASKUTINIS MAMOS APKABINIMAS

Kartą leidiniui „The Daily Telegraph“ įvardijus norvegų autorių vienu iš 100 gyvųjų genijų, tikrai nedrįstu ginčytis. Pirmoji nedidelė pažintis su J.Fosse prasidėjo 2014 m. žurnale „Metai“ perskaičius istoriją „O tada lai ateina šuo“, kurią laikau vienu geriausių apskritai patirtų tekstų (jį galima ir verta susirasti pagūglinus).

Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė, Kitos knygos, 2020

8 // © 37O

Tiek tame anksčiau periodikoje išleistame apsakyme, tiek naujausiame rinkinyje susitinkame su virtuozišku stilistu, kurio kūryboje ypač daug reikšmės turi žodžių tvarka, jų pakartojimas, atranka. Pavyzdžiui, vis grįždamas prie kokio nors konkretaus motyvo, autorius kuria dramatišką įtampą, kitaip sakant, vien iš žodžių tvarkos ir sintaksės plastikos sukeldamas skaitymo nerimą, tarkim, „o jei oras neįsismarkaus, galėtų išplaukti į jūrą, pamėginti pažvejoti, taip, taip ir padarys, galvoja Juhanesas ir tada jam į galvą ateina mintis, kad taip galvoja kiekvieną rytą, kiekvieną mielą rytą jis galvoja tą patį, mąsto Juhanesas, bet ką gi daugiau jam galvoti?“ (p. 101).

mas prie didžiausiųjų būties slėpinių, kad pats tarytum patiri gimimo ir mirties „dalyvavimo efektą“. Kitoje istorijoje jis išplėtoja keturmečio vaiko sąmonę, nepriekaištingai atspindėdamas tokiam amžiui būdingus elgesio motyvus. Dar kitame apsakyme išskleidžiamas kiekvieną paauglį ištinkančio stipraus pirmojo erotinio geidulio neišsipildymas, ir vėlgi iš taip arti, lyg šioji proza būtų palindusi po oda.

Pacituotoje istorijoje J.Fosse apsiima papasakoti vieno veikėjo gimimo ir mirties dieną, ir tai padaro taip arti priartėda-

Didesnį nusivylimą kelia nebent tai, kad J.Fosse kūrybos išleista vos pusantro šimto puslapių. Negi nenusipelnėme daugiau?

Tik nereikia susireikšminti. Tokia galėtų būti šios knygos žinutė mums, žmonijai, mūsų rūšiai. Visai neplonas veikalas skirtas išsamiai papasakoti, kodėl mes tokie panašus į kitus humanoidus, o jie panašūs į mus, anot paties autoriaus: „Man įdomiausios emocinės išraiškos, kūno kalba ir socialinė dinamika. Žmonės ir kiti primatai šiuo atžvilgiu tokie panašūs, jog iš esmės man nesvarbu, kuriuos stebėti“ (p.

9). Biologiškai atseit mes nesame pranašesni už beždžiones arba šimpanzes, tik kultūriškai sau tai įsikalbėjome. Sunku su tuo susitaikyti, bet ką padarysi. Žmogui seniai reikėjo stabtelėti, apmaldyti puikybę ir truputį atidžiau pažvelgti į save.

Juk turbūt niekas nesiginčys, kad Ameriką ir Baltarusiją valdo beždžionės? Tai va. Štai aš neseniai persikraustęs į kitą butą vėl turėjau pridėti ranką prie lovos iš „Ikea“, kurią montuodamas patyriau įvairių emocijų ir jausmų, nuo smalsumo iki įsiūčio (tikiuosi, šitos lovos dizaineriui numatyta atskira vieta humanoidų pragare). Kai susierzinęs tėškiau dalis ant žemės, aš pasielgiau lygiai taip pat kaip

beždžionė. Nes kiti primatai ir jaučia, ir daro taip pat kaip žmonės, o „atsisakymas pripažinti, kad žmonės panašūs į kitus gyvūnus, kelia daugiau problemų nei susitaikymas su tuo“ (p. 69).

Manau, perskaitę „Paskutinį mamos apkabinimą“ niekada nebežvelgsite tokiomis pačiomis akimis į savo rūšies atstovus – ir tada tos merginos arba vaikino šypsena per pirmąjį pasimatymą primins kažin ką pažįstamo iš džiunglių įstatymo.

>> BLIZGĖ

Pokalbis su tapytoju Andriumi Makare

10 //

Andriaus Makarevičiaus tapyba gaivališka – spalvos viena kitą valgo, poetiški ir komiški siužetai duria tiesiai ten, kur reikia, o estetika nebijo saulėgrąžų lukštų prie suoliukų ar aptrupėjusių sienų. Su tapytoju susitinkame jo studijoje Stoties rajone – iš judrios gatvės patekusi į vietą, kur gimsta paveikslai, iškart pastebiu Andriaus gebėjimą realybės objektus ar veikėjus paversti pojūčiais ir būsenomis.

Linos Mrazauskaitės nuotr.

STOTIES MAROZAI ANT DROBĖS

Rašė Lina Laura Švedaitė

– Ar prisimeni darbą, kurį nutapęs suvokei, kad įvyko lūžis, ir tapai tapytoju?

– Prisimenu. Baigus mokslus buvo ilga dvejų metų pertrauka. Tuomet vieną dieną pasiėmiau drobę ir nutapiau pa­ veikslą „Nuovargis“. Labai palengvėjo.

Užsivedžiau, nutapiau dar vieną. Tada vėl buvo poros metų pertraukėlė, toks tarsi susilaikymas nuo tapybos. Na, ir galiausiai išsinuomojome su drau­ gu studiją ir po rimtų darbų užsiim­ davome kūryba. Darbai pradėjo krau­ tis į kampą ir daugėti. Dar vėliau išėjau iš darbo sandėlyje ir perkrausčiau savo studiją į namus.

Na, ir dar prisimenu momentą, kai keliavome po Tailandą, ir, eidamas gat­ vele pro vietinę studiją, užuodžiau alie­ jaus kvapą. Buvau netapęs savaitę. No­ rėjosi mesti visas tas keliones ir grįžti prie drobės.

© 37O

– Pastebėjau užrašą ant tavo marškinėlių – „Find What You Love and Let It Kill You“. Kaip paaiškintume šią frazę tapytojo akimis?

– Visų pirma, manau, kad mus viskas žudo. Gyvenimas yra ieškojimas to, kas tave nužudys. Na, o žvelgiant tapy­ tojo akimis, taip, aš mėgstu tapybą. Bū­ na, aišku, visko – ir gero, ir blogo, bet ar tai mane nužudys, neaišku.

Manau, kad kūrėjai nuolat ieško vei­ kėjų ir kuria juos. Pavyzdžiui, mano tie

„Stoties rajono melodija“

marozai. Juos tapydamas aš tarsi pra­ randu dalelę savęs – savo asmenybės, ir taip žūstu.

– Kokios temos tave jaudina?

– Prieš porą metų pradėjau gvilden­ ti socialinę temą. Tapau marozus, vil­ kinčius sportinius kostiumus su trimis juostelėmis. Išties, manau, jie nėra to­ kie, kokie mums atrodo. Ir tos trys juos­ telės simbolizuoja ne tai, ką mes mato­ me, ar norime matyti. Bent jau aš, kuo ilgiau dirbu prie šios temos, tuo dau­ giau prasmių įžvelgiu šiose juostelėse – ir trejybę, ir tris kelius.

– Pats gyveni Stoties rajone. Jis tarsi prasprūsta į tavo darbus – fiksuoji ne tik marozus, bet ir kitas šio rajono realijas. Kuo jis tau brangus?

– Taip, fiksuoju plytines sienas, grafičius, aptrupėjimus ir kitus elementus. Čia vis­ kas gan greitai keičiasi, užsiglaisto, užsi­ dažo. Vieną dieną praeini įdomų grafitį, sustoji, perskaitai, pamąstai, kitą dieną jau žiūri – nebėra. Kas vieniems žavu, ki­ tiems – ne.

Stoties rajonas nuolat juda. Vos ati­ darius duris ir išėjus į gatvę, regis, vis­ kas sprogsta. Lekia, pypsi, skuba. Ir tvy­

ro laisvė. Iki parduotuvės gali eiti su šlepetėmis.

Randasi daug kavinių, barų, jaukių parduotuvėlių, galerijų. Prisimenu, kai prieš keletą metų gyvenau prie Ha­ lės turgaus, vieną sekmadienį išnešiau šiukšles. Gatvės tuščios, nė vieno žmo­ gaus. Tik prostitutės marširuoja pir­ myn atgal. „Geras sekmadienis“, – pa­ galvojau. Dabar atmosfera pasikeitusi.

– Galbūt ir tavo nutapytieji marozai jau yra nykstanti rūšis?

– Yra dar. Išlenda. Bet, žinoma, jie taip pat keičia savo veidą. Be to, šian­ dien treningai su juostelėmis yra tapę hipsterių mados klyksmu. Savo insta­ gramo paskyroje publikuoju ir nuo­ traukas, vaizduojančias žmones su treningais. Visada eidamas gatve at­ kreipiu dėmesį į tris juosteles.

Vienaip ar kitaip viskas keičiasi. Marozai ir mano darbuose jau kartais pa­ sirodo su kostiumais.

– Kituose interviu esi užsiminęs, kad muzika tau yra būtina, kai tapai. Kokią funkciją ji atlieka tavo kūrybos procese?

– Ji mane užveda. Muzika yra aukš­ tesnė už žmogų. Ji sustiprina emociją, mintį. Porą kartų teko tapyti be muzi­ kos. Nepatiko. Daužėsi keistai tas tep­ tukas į drobę. Tik kartais užtrunka la­ bai daug laiko, kol išsirenku tinkamą muziką.

Vidmanto Ilčiuko nuotr.

vičiumi

– Regis, tavoji marozų serija yra labiausiai žinoma, išeskaluota ir tapusi tavo vizitine kortele. Kiek ji daro įtakos tolimesnei tavo kūrybai? Ar nebaisu pradėti štampuoti arba kaip tik kalbėti kitomis temomis?

– Manau, kad aš dar turiu ką pasakyti šia tema. Kai pajausiu, kad išsisėmiau, teks ieškoti kažko kito. Šiuo metu ma­ tau, kaip keičiasi darbai, tarp marozų atsiranda aktai, marozai pradeda groti, atsiranda muzikos instrumentai. Pra­ dėjau naują seriją „Stoties DOMINO­ RE“. Apie ją kol kas neatskleisiu pa­ slapčių, tik užsiminsiu, kad tai būsena.

O pradėti kalbėti kitomis temomis ne­ baisu, atsiras ir joms vietos (šypsosi).

– Kas tau įdomiausia kaip žiūrovui?

– Įdomu ir nauji autoriai, ir gerai pažįs­ tamų nauji kūriniai. Atkreipiu dėmesį į techniką, tapybos kalbą, darbai kalba ar nieko nesako. Įdomi pasakojama is­ torija, pateikimas.

– Kaip supranti, kad paveikslas baigtas?

– Būna, manęs klausia, per kiek laiko nutapai paveikslą. Tai čia yra neįma­ noma atsakyti į šį klausimą. Aš juk gy­ venu su jais – miegu, valgau, maudau­ si. Jie prasideda anksčiau, nei pradedu tapyti ant drobės, ir baigiasi vėliau nei paskutinis potėpis. Tenka ir pertapy­ ti, užtapyti, palaukti, kol išdžius. Būna, pastovi kur nors kampe neva tai už­ baigtas darbas, pasižiūriu iš naujo į jį ir suprantu, kad reikia keisti. Būna, lai­ ku nesustoju ir viską sugadinu.

„Rajono vestuvės“

– O jeigu tavo tapyba būtų muzika, koks žanras tai būtų?

– Džiazas / metalas / grindcore / estradinis / technomuzika / repas / postrokinis bliuzas (šypsosi).

– Bendradarbiauji ir su kitais menininkais. Neseniai su Inga Noir įkūrėte tapytojų grupę „SinThesis Gang“. Kodėl tau svarbu yra sujungti kūrybines pajėgas?

– Kaip jau apkalbėjome, tapydamas klausau daug muzi­ kos ir neseniai man dingtelėjo tokia paralelė – studijoje tapau vienokius darbus, plenere – kitokius, kolaboruoda­ mas – dar kitaip, o muzikinės grupės taip pat turi studiji­ nius albumus, turi gyvus koncertus ir, pavyzdžiui, solinius projektus. Kiekvienas darbo pobūdis suteikia skirtingą in­ formaciją. Be to, man įdomu eksperimentuoti, ieškoti.

Jau kurį laiką ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau tapy­ ti kartu. Su daug kuo pakalbėdavome, bet viskas taip ir lik­ davo šnekų lygyje. O su I.Noir užsikabinome ir pradėjome vystyti projektą. Šiuo metu jau esame keturiese. Kol kas apsiribojame akto tema, kuri mums natūraliai tiko po „Sam­ būrio Trys dienos“ plenero. Aktus tapome dviese. Vienuose daugiau manęs, kituose – Ingos tapybos. Išeina dialogas – nei mano, nei jos darbai. Labai įdomi sintezė.

– Ne pirmą kartą renkiesi gilintis į akto temą. Šių metų pradžioje esi nutapęs šimtą aktų – po vieną per dieną. Kuo tave domina aktas?

– Nėra negražaus kūno. Bet kokiu atveju jis yra įdomus.

Kai pradėjau tapyti šimtą aktų, išsigandau, kad viskas pradės kartotis, bet nesustojau ir įvyko lūžis – supratau, kad menkutis skirtumas kūno pozoje ar apšvietimas keičia visą darbo siužetą ir koloritą. Tapiau iš nuotraukų instagramo pa­ skyrose ir fotografo Sauliaus Kreišmono albumo, vėliau su­ laukiau ir atsiųstų iš pažįstamų.

– Nuotrauka yra realybės atvaizdas, kas tuomet yra tapyba iš nuotraukos?

– Atspirties taškas. Įkvėpimas. Kartais tapydamas atsispiriu nuo nuotrauko­ je vaizduojamos kūno pozos, kartais – nuo spalvų. Tai jokiu būdu nėra kopi­ javimas.

– Ką tapyba galima pasakyti, ko negalima pasakyti kita kalba?

– Manau, visomis kalbomis galima pa­ sakyti tą patį. Tiesiog aš tapybos kal­ bą moku geriausiai ir nelendu kitur.

Vienaip ar kitaip, tapyba yra ypatin­ ga, nes čia veikia spalvos, faktūros, po­ tėpiai, įvairūs formatai. Miniatiūrose atsiskleidžia vieni elementai, dydyje – kiti. Pavyzdžiui, kai praeitą vasarą dir­ bau vienuolyne prie didelių paveikslų, jaučiausi tarsi būdamas sporto klube – tiesiog šokinėjau aplink kiekvieną. Ir tai buvo emocinis ir fizinis nuovargis, bet malonus.

– Ar tapydamas galvoji apie savo žiūrovą?

– Visiems vis tiek nepatiksi ir neįtik­ si, todėl man atrodo, kad geriausia ne­ galvoti apie žiūrovą. Be to, tapant yra ir taip apie ką galvoti, pavyzdžiui, techni­ ką, spalvas ir panašiai. Tad savaime atsi­ riboji nuo minčių apie savo auditoriją.

O artėjant parodai, pradeda darytis smalsu – kokie žmonės ateis? Kam pa­ tiks mano darbai? Kam nepatiks? Bet tai niekaip nepadarys įtakos tam, ką aš noriu pasakyti savo kūriniais.

– Pasaulio istorijoje yra tokių kūrėjų, kurie tarsi prasilenkia su laiku ir yra įvertinami tik po mirties. Kaip manai, ar pataikai į šiandieną?

– Manau, kad šiek tiek nepataikau – ar­ ba atsilieku, arba esu nuėjęs per daug į ateitį. Tai ne man spręsti. Kažkas iš kri­ tikų jau taip ir yra pasakęs apie mano darbus. Tad kartais lieku tarsi ir nesu­ prastas. Tačiau būna ir atvejų, kai žmo­ nės sako – „gerai varai“. Ir tuomet norisi toliau kalbėti ir kalbėti taip, kaip nori­ si. Vienaip ar kitaip, jaučiuosi priimtas į Lietuvos dailininkų bendruomenę, ak­ tyviai dalyvauju parodų gyvenime, ne­ turiu kuo skųstis.

„Aktas Nr.73“

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

ANTAKALNIO BAL Rašė Lina Laura Švedaitė Nuotraukos Gintauto Tiškaus

Kartais sapnuoju Antakalnį. Sapnuose, aišku, viskas kitaip. Sapnuose Antakalnis turi sapnišką architektūrą – siauri skersgatviai, svogūniški kupolai, įsimaišę tarp chruščiovkių, gausybė balkonų, milžiniškos smėlio dėžės, kažkokios skulptūros ant krantinės. Viena skulptūra, pavyzdžiui, vaizduoja žmogų, greičiausiai vyrą, stovintį veidu į upę ir išskėtusį rankas Žirmūnams, o gal dangui, nežinau. Besileidžianti saulė atsispindi, žaižaruoja tose rankose – delnuose.

Į

domiausia tai, kad sapnų Antakalnio geografija visada tokia pati, visada grįžtu į tą patį tirštą rajoną su akligat­ viais, kupolais ir skulptūromis. Net pradeda atrodyti, kad galbūt sapnuoju ateitį, o galbūt sapnuoju tai, kas turėjo įvykti, bet taip niekada ir neįvyko, paralelinę istoriją.

senelių buto svetainėje prie lango, trečiame aukšte, Švyturio gatvėje, 21-ame name, ir stebiu, kaip name priešais gyventojai paskubomis kraustosi ant stogo. Susineša savo fotelius, televizorius, keptuves. Greičiausiai tikisi, kad vanduo taip aukštai nepakils.

Mano sapnuose Neris dažnai patvinsta. Daug juodo vandens slenka žeme, užlieja močiučių išpuoselėtus darželius, Antakalnio gatvę. Lėtai kyla. Tuomet dažniausiai aš stoviu savo

Bet jis kyla. Iš pradžių užlieja buvusius lašišos spalvos darbininkų kolonijos nameliukus, vėliau – aukštaūgius pastatus.

Ir aš pabundu.

M

ėgstu vaikštinėti. Anksčiau, kai turėdavau daugiau laiko, ilgai be tikslo slampinėdavau po kiemus ir gatveles. Čia daug eklektikos.

Už akies kaipmat kliūva mediniai namukai, tarsi būtų ištraukti iš kaimo vienkiemio ir patupdyti į daugiabučių pavėsį. Visuomet būdavo smalsu, kokio plauko žmonės juose gyvena. O daugiabučių yra ir nedidelių lenkų statybos su aukštomis lubomis, ir didesnių Stalino ar Chruščiovo su kišeninėmis virtuvėlėmis, ir šių dienų bedvasės modernienos.

Antakalnio gatvėje, prie Klinikų stotelės, kiekvieną dieną stovėdavo toks akiniuotas seneliukas su balta staltiese apdengtu staliuku ir pardavinėdavo tai medų, tai ridikėlius ar obuolius. Žiemą vilkėdavo storą veltinį ir milžinišką kailinę kepurę. Kartą, eidamas pro šalį, pagalvojau, kad reikėtų paremti šį seneliuką, tad pasitikrinau, ar turiu piniginę, priėjau ir paklausiau, kiek kainuoja medaus stiklainiukas, o tas gudriai sumirksėjo ir atsakė: „O kiek duosi?“ Aš tik išraudau, pasimečiau, nesu pratęs derėtis. Taip ir nuėjau savais keliais.

Vis pagalvoju, kad vieną vakarą reikėtų pasekti jį ir išsiaiškinti, kur gyvena. Turiu nuojautą, kad toks seneliūkštis galėtų gyventi mediniame namuke, tarp daugiabučių, ir toks seneliūkštis, kiekvieną kartą ant slenksčio pasirodžius statybos bendrovei, galėtų gudriai paklausti: „O kiek duosit?“ Na, tiesiog nesuprantu, kaip tos lūšnelės ant vištos kojelės čia išsilaiko.

Gaila tik, kad laiko nebeturiu tokiems dykinėjimams.

M

ano artima draugė susituokė Vilniaus Išganytojo bažnyčioje. Prisimenu, tą dieną stipriai pliaupė lietus. Langais tekėjo vanduo, pasaulį paversdamas į impresionistų paveikslą.

Vėlavau į ceremoniją. Į bažnyčią įžengiau su suknele, prilipusia prie kūno, permirkusiais plaukais, rankoje laikydama didžiulį citrinmedį dovanų.

12 //

Mano draugė jau sakė priesaiką. Lietus barbeno į stogą. Mus gaubė įspūdingas melsvas barokinis skliautas su juvelyriškais papuošimais. Prie altoriaus švietė jos balta suknelė, ji visa švytėjo.

Mano nugara bėgiojo šiurpuliukai.

© 37O

Pasibaigus ceremonijai, stebuklingai nustojo lyti, išlindo saulė. Išėjome į kiemą. Prisimenu, kunigas paėjėjo toliau, prie vartelių, ir užsirūkė. Kažkodėl man

buvo labai gražu, kad kunigas rūko.

Pasirodė poetiška. Nuodėmės ir šventumo dichotomija.

Kiek vėliau tais metais, rudenį, sumąsčiau nueiti į šią bažnyčią išpažinties.

Ji man labai patiko savo kameriškumu, mažumu. Ir šiaip ši bažnyčia – tikras Antakalnio perlas, besislepiantis toliau nuo pagrindinės gatvės, už mūrinės sienos. Turi kažkokią paslapties aurą.

Klausykloje sėdėjo belgų kunigas, ramiai išklausė mane ir, įsivaizduokite, nedavė išrišimo! Pasakė nematantis, kad gailiuosi.

Atsisėdau ant suoliuko, skruostu nuriedėjo ašara ir vis sukosi mintis – Jėzus juk atleido net žudikams.

ANTAKALNIUI, MANO JUODAJAI MEILEI Su išvirkščiu sijonu išlipu Vilniaus autobusų stoty.

Ryšulėly – buvusio miesto kaukės, kvapai, atminai. Įsėdu į geltoną vyro automobilį, mane veža į naujuosius namus. Baugu ir smalsu – lygiomis dalimis. Vyras sako – galėsi vaikščioti pušų viršūnėmis, o ir centras šalia, šiaip čia tokie gražūs gatvių vardai – Pavasario, Saulės, Rudens, Vasaros. Skonėjuosi žodžiais, žalia – mano mėgstamiausia spalva, todėl mudu susidraugaujam iš pirmo žvilgsnio. Po metų tomis gatvėmis stumiu sūnaus vežimėlį, tavo miškuose renku vėjo gurkšnius, šilumą ir ledo gurvuolius, „Sakwos“ kavinėj ragauju praėjusiuosius, srebiu lenkišką Sapiegų ir Pacų sultinį. Gera saugiai nutūpus įsivaizduoti, kas buvo, su kuo esu surišta, net ir mūšius, Didįjį marą.

Vis tiek esi juodoji meilė, turi šokolado kartumo – saugai mano naujos gimties riksmą.

Lina Buividavičiūtė

LSAI

M

ano akimis, viena iš Antakalnio asmenybių yra tokia nedidelė pagyvenusi moterytė. Vienuoliškai apsirengusi, po pažastimi prispaudusi kažkokį paveikslą, gal su Jėzumi, pirštai apvynioti rožiniu. Dažnai su ja prasilenkiame Antakalnio gatvėje, troleibuse.

N

esu buvęs Paryžiuje ir greičiausiai nebeteks patirti šio džiaugsmo, bet visada, kai ateina kaitrusis rugpjūtis ir vaikštinėju žydinčiomis Tramvajų, Grybo ar Smėlio gatvėmis, apima toks keistas paryžietiškas jausmas ir širdis uždainuoja – Ooo Champs Elysees... Žinau, kad nesąmonė, mačiau nuotraukose, kaip atrodo Paryžius ir Eliziejaus laukai...

Nieko panašaus. Fantazuotojas esu nuo gimimo.

Kai prieš maždaug 60 metų atsikrausčiau į Vilnių, pirmąjį kambarėlį išsinuomojau toje pačioje Grybo gatvėje pas tokį našlį. Tamsus kambarėlis. Žalios sienos, langas ir raskladuškė. Iš kaimo atvažiavau kaip stoviu. Ai, tiesa, pagalvę atsivežiau, bet laimės buvo iki kelių.

Tai, žinai, vaikeli, per tuos metus daug visokių istorijų užderėjo, ne visas ir beprisimenu, o kitas į grabą nusinešiu, nes taip reikia, bet jeigu dar kartelį ateisi, gal ir papasakosiu kokią įdomesnę, žinai, pabosta su katinais kalbėtis...

A

š dirbau pediatre. Esu beveik visą Antakalnį aplankiusi. Įvairiai žmonės čia gyvena. Vieni – vargiau, kiti – kaip karaliai. Istorijos jau visos susiplakė į vieną.

Pati du vaikus Švyturio gatvėje užauginau.

Gaila man būdavo juos kelti anksti ryte į mokyklą. Sakydavau švelniai – vaikeliai, kelkitės, pavėluosite. O tie apsisukdavo ant kito šono ir toliau parpia. Ir likus kelioms minutėms tik strykt pašokdavo iš lovos ir jau lekia pro duris. Man taip baisu būdavo, kad nenudardėtų laiptais, esančiais tarp Tverečiaus gatvės ir tuberkuliozinės.

Rodos, žemiškų reikalų ji neturi. Lūpos be perstojo kruta, o žvilgsnis toks švarus, be to tokio rūpesčio. Niekur neskuba. Tik meldžiasi ir meldžiasi.

A

ntakalnio poliklinikos laboratorija yra dešimtame aukšte. Deja, dažnokai čia tenka apsilankyti.

Kai sesutė ima kraują, kad nenualpčiau, visada žiūriu pro langą. Stebiu, kaip Antakalnio gatve juda automobiliai, žiūriu į Vilniaus Išganytojo bažnyčios kupolus, jie tokie mįslingi, regis, ne iš čia, ir daug pastatų palei upę, tolumoje matosi Senamiesčio stogai.

Kartais įduria skaudžiai, o kartais nieko nepajuntu. Priklauso nuo sesutės.

S

apiegų parko turtas – senieji jo medžiai su visa juose klestinčia gyvybe ir didybe. Kiek daug jie išgyveno ir pragyveno... Tai ne mes – vienadienės skruzdėlytės. Ateiname čia su vaikais.

Ieškome paukščiukų, voveraičių... Aš kavos išgeriu. Čia – baisiai gera, nuostabi energija. Tik mano mažieji mėgsta užsilipti ant paminklo, skirto Černobylio aukoms atminti – „Černobylio motinos“ – ir visaip ten šokinėti. Paminklas vaizduoja ant kelių parklupusią moterį, rankomis susiėmusią už galvos, galbūt ji rauda, tačiau mano vaikai ten mato riterius visokius. Aš jiems sakau, nelipkite, vaikai, o jie – kodėl, tada aš jiems – čia paminklas, skirtas Černobylio aukoms, o jie – kas tas Černobylis?

Jie dar per maži šitoms istorijoms. Nenoriu jų gąsdinti. Nenoriu atimti iš jų vaikystės. Bet paaiškinti juk reikia. Kas tas bunkeris? Kas tas holokaustas? Kas tas sovietmetis? Kas ta raudanti motina?

Nenoriu, kad užaugtų mankurtais.

dų. Grįžo be batų ir be kojinių. Kojos – juodais padais, gramdėme kelias dienas. Aš jo klausiu: „Vaikeli, ką tu čia sugalvojai?“ O jis sako: „Nu, įlipau į smalą, norėjau pažiūrėti, kas bus, iš pradžių prilipo batai, o tada ir kojinės.“ Nuėjau pažiūrėti aš tų batų. Vsio. Chana.

Tai jie su tomis kojinaitėmis ten dar porą dienų taip ir stovėjo įstrigę smaloje. Tokie žali, gražūs.

M

ūsų Jūratėlė atgulė Antakalnio kapinėse. Jai tebuvo aštuoniolika.

Kraujo vėžys. Susirgo iškart po Černobylio.

Tikra gabuolė buvo.

M

ano tėvai susipažino Saulėtekyje, Vilniaus universitete. Mano mamai nepatiko, kad tėtis visur vaikščiodavo su raudonomis kojinėmis ir rūkė. Tad, kai šis piršosi, prisižadėjo nebenešioti tokių kojinių ir mesti rūkyti. Tai jie susituokė, ir spėkit, ar metė jis rūkyti?

O aš gimiau Antakalnio gimdymo namuose. Senelis atbulai prisuko ratus prie žydro vežimėlio, buvau pirmoji anūkė, ir parsivežė mane namo, į Pauliaus Širvio gatvę, kur praleidau savo vaikystę.

Antakalnio bunkeriuose iki šiol gyvena raganos, Sapieginėje kiekvienas kalnelis turi savo vardą, „Eglutės“ parduotuvėje – skaniausi ledai, o vaikštant palei upę išnyra filosofinių pokalbių nuotrupos su mama – čia mudvi aptarėme, iš kur atsiranda vaikai, čia ji man plačiau papasakojo apie mirtį. Išties labai graži vieta tokiems pokalbiams. Upė juk teka kaip gyvenimas, ir neša visa, ir nuneša.

Č

ia pat, už vaikų namų, stovi šv.Faustinos namelis. Jame prieš šimtą metų gyveno vienuolė Faustina, mačiusi Jėzų. Jis jai apsireiškė. Dabar ten niekas negyvena. Ant durų kabo lentelė su darbo valandomis. Galima nueiti pasimelsti prie šventosios relikvijų – sudžiūvusio rudo kaulelio gabalėlio, pasodinto į auksinį papuošalą. Kiekvieną dieną čia autobusais plūsta

Ant tų laiptų užsimušė vienas žmogelis. Geras buvo, tik mėgdavo padauginti. O kai užsimušė, iš to ilgesio jo balsu prakalbo jo papūga. Tokia spalvota. Savo akimis mačiau, nes gydžiau jo vaikus.

SAPIEGŲ PARKO TURTAS – SENIEJI JO MEDŽIAI SU VISA JUOSE KLESTINČIA GYVYBE IR DIDYBE. KIEK DAUG JIE IŠGYVENO IR PRAGYVENO... TAI NE MES – VIENADIENĖS SKRUZDĖLYTĖS.

S

A

tabteliu prie gėlių parduotuvės Antakalnio gatvėje, joje vienąkart bandžiau įsidarbinti. Šalia samanomis apaugusi tokia aikštelė. Nuo mano batų tose samanose įsispaudžia batų atspaudai. Žiūriu į vitriną, joje tikros ir netikros gėlės, šiaip vazonai, didžiulės plastikinės saulėgrąžos, visokie susukti krepšiai, girliandos. Mano atvaizdas vitrinoje.

Nusiėmiau šaliką, nes per karšta, jau jaučiau nugara bėgantį prakaitą. O kadangi užsidėjau golfą su kaklu, tai jo užtenka, tiktai golfas labai ilgas, ilgesnis nei mano striukė.

Todėl kažkaip nefainai atrodo, tai įsikišau golfą į kelnes ir užsisegiau diržą normaliai.

Tada prasisegiau striukę ir žiūrėjau vitrinoje į savo atvaizdą su prasegta striuke ir golfu, sukištu į džinsus.

Tuomet ėjau toliau, pamačiau vieną tuščią laiptinę, skendinčią šešėlyje, papūtė lengvas švelnus pavasario vėjelis, ši akimirka man iš karto priminė vaikystę – kai žaidi lauke ar kažkur vaikštai, apie nieką negalvoji, ir tik kartais apima akimirka, kai tiesiog užsižiūri į kokį nors vaizdą – tas amžinybės dvelksmas.

š užaugau Antakalnyje, Vileišio gatvėje. Važinėdavau šia gatve pirmyn atgal su savo motociklu, laimėtu loterijoje, triukšmaudavau kaimynams po langais.

Dabar čia auga ir mano vaikai. Iš mūsų buto labai gerai matosi fejerverkai – puiki vieta Naujiesiems švęsti, niekur nereikia važiuoti.

Ir, žinoma, upė. Dažnai stoviu balkone, rūkau, medituoju, stebiu, kaip ji teka. Pavasarį patvinsta. Žiemą, būna, užšąla. Nors pastaruoju metu daug rečiau užšąla. Ir šiaip, jeigu taip tiesą sakant, dabar daug geriau matosi priešais per kelis mėnesius išdygusiame name persirenginėjanti mergina nei upė.

Na, bet aš noriu papasakoti juokingą istoriją.

Vieną vasarą mūsų gatvę lopė. Labai smirdėjo smala. Mano sūnui buvo gal kokie septyneri. Pasiėmė kamuolį ir išbėgo į kiemą.

Neva, futbolo žaisti. Grįžo po poros valan-

piligrimai iš viso pasaulio. Ir kol jie meldžiasi, autobusų vairuotojai, pasiraitoję savo baltų marškinių rankoves, mankština savo suprakaitavusias kojytes ir rūko mums po langais.

Naktimis šventasis namelis būna apšviestas žibintų, o vaikų namai stovi tamsoje.

M

an gražiausia, kad Antakalnis įsikūręs tarp upės ir miško. Čia gyvena nemažai pensininkų, todėl ant kiekvieno kampo stovi vaistinės. Kol dar prie Šilo tilto stovėjo bankas, tai senjorės eidavo ten atsiimti pensijos ir kišdavo grynuosius už liemenėlių. Pasitaiko ir čia plėšikų. Legendinėje „Eglutės“ parduotuvėje jau nuo ryto būriuojasi alchašai. Nu, bet ką aš čia kalbu, gražus rajonas, Sapiegų parkas, Neries krantinė, senos trobelės tarp daugiabučių, rugsėjo mėnesį troleibuse Nr. 2 gali išmokti visų pasaulio kalbų – nuo žemaičių iki arabų. Žavingas rajonas, tik nesuprantu, kur čia tas kalnas?

Šis tekstas yra projekto „Vilniaus sekretai“ dalis.

Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

>> SVEČIUOSE

Rašė Kristina Sadauskienė

Lenkijos šokio tinklo įkūrėjas ir direktorius, kylantis choreografas Maciejus Kuźmińskis sako, kad pats nelabai turi laiko šokti, bet po valandą trukusio pokalbio oficialiai mandagias atsisveikinimo frazes palydi šokio judesiais. Juokiasi sau. Atsakyti nelabai yra kaip – nebent taip pat išlaužti kiek nerangų disko judesį.

Aleksanderio Joachimiako nuotr.

MACIEJUS KUŹMIŃSKIS: ESAME NAUJO NO

M 14 // © 37O

aciejus Kuźmińskis Lietuvoje dirba pirmą kartą. Kartu su Šeiko šokio teatro kolektyvu Klaipėdoje stato beveik pustrečių metų augintą spektaklį „I“. Susitikus choreografas gyrė ramią Klaipėdos atmosferą, sakė, kad vidutinio dydžio miestai patinka labiau nei didmiesčiai. Lenkijoje M.Kuźmińskis taip pat gyvena vidutinio dydžio mieste, bet tai nereiškia, kad gyvenimas ramus ar sėslus. Nuo 2014 m. M.Kuźmińskio kurti spektakliai spėjo apkeliauti 20 šalių, buvo parodyti 150 kartų, surinko ne vieną apdovanojimą. Choreografas ne tik kuria spektaklius, bet ir dirba kaip kviestinis dėstytojas. Dėmesio reikalauja ir prieš trejus metus jo įkurtas Lenkijos šokio tinklas. Šiuo metu organizacija vienija 17 miestų ir 21 teatrą. „Lenkija yra labai didelė, bet šokio pasaulis mažesnis, nustebtum, koks ir kiek mažai finansuojamas. Tinklo atsiradimas buvo didelis impulsas kūrėjams, jie suprato, kad gali susiburti ir daryti kažką kartu, kas turės išliekantį poveikį“, – kalbėjo M.Kuźmińskis. Su choreografu kalbėjomės apie būsimą spektaklį, netipines, pandemijos diktuotas jo statymo aplinkybes ir mokslinės fantastikos kūrinį menančius šokėjų kostiumus.

– Papasakokite apie jus į Klaipėdą atvedusį darbą, apie „I“. Kaip išsivystė šio spektaklio idėja?

– Mane domina egzistencinės temos – identitetas, vidinė erdvė ir indivi­ do erdvė visuomenėje. Šis kūrinys yra šio domėjimosi tąsa. Vienas mano pirmųjų darbų buvo susijęs su tapa­ tybe, jos paieškomis, su vienodumu.

Kūrinys vadinosi „Difference and the Repetition“, atsispyriau nuo prancū­ zų filosofo Gilleso Deleuze‘o skirtumo ir pakartojimo koncepcijos. Viena rei­ kalauja kito.

Pastebiu, kad, kai visi dengė ir tebe­ dengia savo veidus, „I“ tapo net labai aktualus. Socialinio atstumo laikyma­ sis tapo norma, esame naujo normalu­ mo pasaulyje, kuriame posthumanisti­ nės aplinkybės tampa vis realesnės.

– Sakote, kad pandemija padėjo kristalizuoti kūrimo proceso metu kilusias idėjas?

– Gal ne tiek kristalizuoti, kiek sutei­ kė naują aktualų ir neišvengiamą kon­ tekstą. Nesvarbu kas – žmonės, žiūrė­ dami spektaklį, šokėjus su visą kūną ir veidą dengiančiais kostiumais pagal­ vos apie aaa aaaa a a pandemiją, kai turėjo dengti savo veidus, kai socialinė distancija buvo priverstinė, bet realybė.

Viena vertus, tai siejasi su tuo, ką šiaip darau, kita vertus, tai – naujas, savaime atsiradęs kontekstas.

– Spektaklio aprašyme minimas transhumanizmas. Kaip pats aiškinate šį terminą?

– Mane daugiau domina potyris nei technologinis kontekstas. Ką reiškia būti žmogumi, kai mūsų patirtyse atsi­

veria ertmės (pvz., socialinė atskirtis, palaipsniška visos gyve­ nimo istorijos fragmentacija). Patiri ir sugeri tiek daug vaizdų bei asmenybės variacijų, kad galiausiai viskas, kas tu esi, – aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa tik suskilęs veidrodis.

Bet įdomu ir ekstremalios kūniškos patirtys, tai, kaip mes tampame vis daugiau ir daugiau. Kaip pasaulis tampa vis daugiau ir daugiau, viskas yra vis daugiau.

Zygmuntas Baumanas rašė, kad modernios Vakarų ben­ druomenės yra linkusios sutelkti dėmesį į rizikos vertinimą. Žmogus gali vairuoti, bet ne per greitai, gali investuoti, bet svarbu turėti saugumo tinklą. Yra saugikliai, ribojantys elge­ sį, galintį kelti grėsmę sau ar kitiems. Gyvename primestinio stebėjimo, primestų taisyklių visuomenėje ir tuo pačiu me­ tu matome augančią azarto, rizikos aistrą. Žmonės šoka pa­ rašiutu, nes nori pasijusti gyvi. Jie elgiasi rizikingai, nes tikisi patirti netikėtos pabaigos nuojautą, o tai savo ruožtu priar­ tina prie gyvenimo patyrimo.

Jaučiame atsivėrusias potyrių ertmes, kurias mėginame užpildyti su technologijomis. Programos tampa vis gyves­ nės. Mes galime kalbėti su savo telefonu ir telefonas gali at­ sakyti. Siunti šypseną draugui ir draugas nusišypso tau. Jis žiūri į švytintį ekraną su simboliu jame ir tai laiko tavo repre­ zentantu. Tas perkėlimas tampa vis mažiau pastebimas. Man įdomu, kaip individai ir kaip mažos bendruomenės tvarkosi su šiais pokyčiais. Juk iš tiesų tai tik spartina minėtą fragmen­ taciją, esame atsidūrę kraštutinumo erdvėje.

– Technologinės raidos entuziastai argumentuotų, kad iš tiesų visos technologijos pratęsia mus, juk žmogus, net pirmykštis, visada naudojo kažkokius įnagius. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Svarbiausias transhumanizmo siekis – peržengti žmogiš­ kuosius apribojimus – mirtingumą, kognityvinius ribojimus.

Gal tai niekada visiškai nepavyks, bet jau dabar vyksta ne­ maža suvokimo augmentacija. Ar pameni savo draugų telefo­ no numerius? Tau to net nereikia, viską saugo technologijos.

– Transhumanizmas neapsiriboja teoriniais svarstymais.

Netrūksta praktikų, kurie dirba laboratorijose ir ieško būdų, kaip, pavyzdžiui, perkelti sąmonę, kai kurie kūną vadina biologiniu substratu. Kaip vertini transhumanistų įsivaizduojamą ateitį?

– Įdomu, kad pamini tuos terminus – kai kuriuos naudojame savo pratimuo­ se. Turime keletą sekų, kuriose reikia pa­ justi save be kūno arba savo kūną pajus­ ti kaip naują, arba kaip justi kitą kūną. Įdomu, kad šokiu egzistencines filoso­ fines idėjas gali tyrinėti labai kūniškai.

Manau, kad jau gyvename transhu­ manistiniame amžiuje. Atrodo, kad kal­ bi apie neįtikėtinus dalykus – pvz., są­ monės perkėlimą, bet iš dalies tai jau vyksta. Mes jau gyvename socialiniuo­ se tinkluose. Tai žmogiškų patirčių iš­ plėtimas ir tai vyksta palaipsniui. Man tai įdomu per socialinę prizmę – kaip tai atsiranda, kaip veikia individo ta­ patybę, kaip tapatybė skyla ir vėl yra iš naujo renkama. Nekalbu apie šizof­ reniją, bet apie savęs vaidinimo, pa­ teikimo fenomeną, kai turi skirtingus savybių rinkinius, kuriuos rodai skir­ tingiems žmonėms, skirtingiems ry­ šiams. Kaip elgiesi, kai esi anonimiškas.

Kaip gali konstruoti save pagal medijo­ se reklamuojamus aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa a a gyvenimo būdo modelius.

Visa tai susieta su identitetu, bet kartu ir su beveik nepastebimais poslinkiais visuomenėje, prie kurių priprantame.

Kai pažiūri atgal, supranti, kad tai bu­ vo dideli pokyčiai. COVID-19 tai gerai iliustruoja – per dvi savaites viskas pa­ kito – į tave keistai žiūrės, jei norėsi pa­ spausti ranką ar apsikabinti, nors prieš tas dvi savaites tai buvo normalu.

– Papasakokite, kaip vyksta „I“ statymo procesas?

– Dirbame labai atvirai su visa koman­ da. Stengiuosi palikti kuo daugiau lais­ vės, nediktuoti, ką kiekvienas turi daryti. Su šokėjais kūrybinį darbą da­

lijuosi pusiau. Jie turi daug erdvės ty­ rinėti. Man toks darbo metodas yra įdomiausias. Esu labai nusistatęs prieš įsitikinimą, kad šokėjai yra samdomi kūnai. Jei giliniesi į šokio teoriją – jie menininkai. Visada šokėjus pristatau kaip atlikėjus ir kūrėjus.

Nemokau jų šokio žingsnių – mes susitinkame, diskutuojame, kas mus domina, kaip jie jaučia užduotį. Kol kas tyrinėjame, išbandome dalykus.

Bet kas gali nutikti. Įdomu, kad dėl karantino reikalavimų trys savaitės darbo praėjo interneto erdvėje. Tad transhumanistinė patirtis yra tiesiog įaugusi į šį spektaklį.

– Šokis atrodo labai kontaktinis – kaip sekėsi dirbti būnant atskirai?

– Viskas kitaip. Visai neseniai nežino­ jau, kas yra „Zoom“, o dabar turiu mo­ kamą narystę. Kai bendraujame inter­ netu, negaliu daryti korekcijų. Galiu kalbėti apie koncepciją duoti užduotis, bet šokėjai dirba patys sau. Tikiu, kad choreografo darbas susijęs su atmos­ feros kūrimu – darbuojantis internetu, šokėjai patys turi sukurti tą atmosferą.

Ir tada turi atsiųsti rezultatą. Komen­ tuoju rezultatą, vėl duodu naujų už­ duočių. Vėl atsiunčia. Nutiko ir įdomių dalykų, bet virtualiai negali pereiti net prie antros spektaklio kūrimo stadijos, kuri yra tyrimas ir vystymas, jau net ne­ miniu vystymo ir tvarkymo, scenogra­ fijos ir pozicionavimo.

Būti choreografu reiškia būti kūrybi­ nio tinklo dalimi. Šokis yra bendruo­ mene paremta veikla. Kartais joje žo­ džiai net nereikalingi – jauti žmones, jų kūnus. Viskas įvyksta bendrai pajus­ tame erdvėlaikyje.

MANAU, KAD JAU GYVENAME TRANSHUMANISTINIAME AMŽIUJE. ATRODO, KAD KALBI APIE NEĮTIKĖTINUS DALYKUS – PVZ., SĄMONĖS PERKĖLIMĄ, BET IŠ DALIES TAI JAU VYKSTA. MES JAU GYVENAME SOCIALINIUOSE TINKLUOSE. TAI ŽMOGIŠKŲ PATIRČIŲ IŠPLĖTIMAS IR TAI VYKSTA PALAIPSNIUI.

– Spektaklyje šokėjai dėvės jų tapatybę visiškai slepiančius kostiumus. Kokia jų reikšmė?

– Kostiumai yra koncepcija. Koncep­ cija yra kostiumai. Su kitokiais kos­ tiumais spektaklis būtų visai kitoks.

Pradėjome nuo kostiumo, tada ėjo visa kita. Labai glaudžiai dirbau su kostiumo dizainere Slavna Martino­ vić. Norėjome, kad kostiumai visiš­ kai dengtų šokėjus, bet šokėjai maty­ tų aplinkinius – tam tikras stebėjimo kapitalizmas. Kai pradėjome darbą su šokėjais – nuo pirmos dienos jie buvo su kostiumais. Žiūrint iš praktinės pu­ sės – šokėjams sunku kvėpuoti, reikia išmokti įkvėpti burna ir iškvėpti per nosį. Paprastai kvėpuojame atvirkš­ čiai. Bet jei kvėpuosi įprastai – nieko nematysi, kaukės vidus apsitrauks mi­ gla. Viena klaida, ir tau galas. Taip pat su kostiumais gana karšta. Šokėjai aplinką patiria savo kūnu, oda, kartais net šokama basomis. Net yra pratimai, kurių metu savo oda sten­ giamės pajusti orą, jo judesius. „I“ esi totaliai apribotas kostiumo. Bet tai lei­ džia patirti kitokias patirtis. Šokėjai sa­ ko, kad tai įkvepiantis ir suartinantis su personažu pojūtis. Sakyčiau, kad kūri­ nyje yra įlieta ir grynai fizinės patirties, jos nebuvo kūrinio idėjoje, bet ji atsi­ rado savaime. Žmonės su kostiumais tampa archi­ tektūra, kraštovaizdžiu. Kai nejuda – skulptūromis.

Kostiumai čia svarbūs daugiau kaip egzistencinis, o ne naratyvinis matmuo.

– Kostiumai labai specifiniai, kur sėmėtės įkvėpimo jų dizainui?

– Jei žiūrėsime mokslinės fantastikos turinį – tikrai pamatysime, kad tai ty­ rinėta ir svarstyta, kažkur matyta. Bet viena kostiumuotus žmones ar ateivius matyti kino ekrane ir visai kas kita – prieš save, metro atstumu. Tai išveda iš pusiausvyros. Tą akimirką supranti, aaaaaa aaa aaaa kaip nejauku nematy­ ti kito žmogaus veido, nors žinai, kad jis ten yra.

Viena iš pagrindinių inspiracijų buvo ne itin gerai žinomas filmas „Už juodos vaivorykštės“ („Beyond the black rain­ bow“ 2010 m.). Yra vienas kadras iš to fil­ mo – figūra ir veidrodžiai. Žiūrint atrodo, kad figūrų daug, bet tai tik atspindžiai. Įkvėpimo taip pat sėmėmės iš kitų meni­ ninkų, pavyzdžiui, Yayoi Kusamos ir jos begalinių atspindžių idėjos, įkvėpė ir Sta­ nisławas Dróżdżas, lenkų konkrečiosios poezijos atstovas. Mėgstu senus moksli­ nės fantastikos filmus. Vienas mėgsta­ miausių – pirmasis „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“ 1982 m.), kai atliekamas testas, kuriuo patikrina­ ma, ar androidas yra žmogiškas.

– Minite ateities pasaulį vaizduojančius filmus. Kaip pats ją matote – išlaisvinančią ar grėsmingą?

– Manau, kad kai kuriais aspektais atei­ tis bus išlaisvinanti – ji išlaisvins mus nuo baimių. Ar bent jau pamėgins.

Tiek, kiek reikia, kad geriau pasijus­ tume savo gyvenime, bet nepakanka­ mai, jog nebebijotume valdžios, siste­ mos. Dėl kitų aspektų – pamatysime.

Stebi tendencijas, fenomenus.

Pamenu pasaulį be interneto, be iš­ maniųjų telefonų, kompiuterių. Neį­ tikėtina. Tai buvo kitokia realybė, bet, pažiūrėk, kaip greitai prisitaikėme.

Dragano Jereminovo nuotr.

RMALUMO PASAULYJE

>> UŽ KADRO

Rašė Ieva Šukytė

Simono Glinskio nuotr.

Jeigu paklaustume, ką daro kino prodiuseriai, tikriausiai dauguma atsakytų, kad jie ieško finansavimo ir pildo paraiškas. Bet kaip yra iš tiesų? Pasak prodiuserės Marijos Razgutės, jų darbas labiau primena koliažą ir yra žymiai kūrybiškesnis. Pradėjusi nuo trumpametražių filmų, ji pasakoja užaugusi drauge su jaunąja režisierių karta. Ne vienas Marijos prodiusuotas filmas laimėjo „Sidabrinę gervę“ ar buvo apdovanotas užsienio festivalyje.

Tačiau kokį kelią reikia nueiti, kad tavo filmas būtų parodytas prestižiškiausiuose kino festivaliuose? Apie tai ir prodiuserio darbą kalbamės su M.Razgute.

PAŠAUKIMAS – PRODIUSUOTI FILMUS 16 // © 37O „Šventasis“

– Kaip nusprendei tapti kino prodiusere? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Pirmiausia išbandžiau prodiu­ serės darbą, o tik paskui nuspren­ džiau ja tapti. Aš nestudijavau kino mokykloje, baigiau vadybos studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fa­ kultete. Mano draugas studijavo reži­ sūrą ir pasiūlė prodiusuoti vieną iš jo trečio kurso baigiamųjų darbų. Prieš tai jau buvau patyrusi trečio kurso krizę, kai niekas nebepatinka ir nori­ si viską mesti. Tuomet supratau, į ku­ rią pusę turėčiau eiti. Pradėjau studi­ juoti kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO katedroje. Pa­ raleliai įsteigiau savo įmonę ir ėmiau dirbti prie trumpametražių filmų. Tai­ gi šio darbo link ėjau bandymų keliu.

Aišku, teko daug mokytis iš savo klai­ dų, aaaaaa aaa aaaaaa a a aaaa bet kartu bandžiau mokytis ir iš kitų.

Toliau dalyvavau užsienio kino dirb­ tuvėse, mokymuose ir taip kėliau sa­ vo kvalifikaciją. Karjeros pradžioje ypač jaučiau, kad neturiu tokių kon­ taktų kaip žmonės, baigę kino moky­ klą, ar kad man trūksta tam tikrų įgū­ džių, bet didelis noras padėjo pasivyti tuos, kurie tai studijavo visus ketverius metus.

– Kaip Lietuvoje atrodo kino prodiuserio darbas? Nes dažnai vyrauja nuomonė, kad jie reikalingi tik paraiškoms rašyti ir finansavimui gauti.

– Man labai patiko kaip Karolis (režisierius Karolis Kaupinis – aut. past.), pa­ klaustas per vieną interviu, iš ko susi­ deda tie penkeri metai, praleisti prie vieno filmo, atsakė, kad nėra to vieno didelio įvykio, nebent filmavimą gali­ me laikyti pačiu filmo kūrimo piku. Ta­ čiau iš tiesų kiekvieną dieną dirbi daug mažų darbų, kuriuos labai kruopščiai ir atsakingai turi padaryti. Jeigu vie­ nur kažką ne iki galo padarysi, tuomet tai persimes į kitą etapą ir visur atsiras skylių. Tu pradedi dirbti su režisieriu­ mi nuo idėjos. Pradžioje net ir ją kves­ tionuojame, ar ji yra verta filmo. Jeigu taip, tada galvoji, kaip tai turėtų atro­ dyti, bandai jai suteikti kūną. Tada po truputį brandini idėją, pradedi kalbėti apie sinopsį, traktuotę, skaitai scenari­ jaus variantus, diskutuoji ir taip lipdo­ si ta smėlio pilis. Pradedi galvoti apie aktorius, darai atranką, ieškai lokacijų.

Pavyzdžiui, su „Nova Lituania“ buvo la­ bai svarbu, kur galėsime Kaune filmuo­ ti, o kur – ne. Tuomet buri komandą, ieškai operatoriaus, dailininko, atran­

kos režisieriaus, lokacijų žmogaus, darai bandomuosius fil­ mavimus. Paraleliai turi rasti finansavimą ir labai dažnai neužtenka to, ką gauni. Ieškai alternatyvių šaltinių tiek Lie­ tuvoje, tiek užsienyje. Paskui visada galvoji, ar tai bus ben­ dros gamybos filmas, ar ne. Jeigu taip, tada projektą labai anksti turi pradėti pristatyti tarptautinėse dirbtuvėse, mu­ gėse. Viską turi versti į anglų kalbą, tikrinti, teikti paraiškas.

Yra labai daug tarpinių etapų, kur tik po pusės metų suži­ nai, kad kažkur tave atrinko. Ruošiesi filmui trejus metus ir jį nufilmuoji per 20 dienų. Kol gauni galutinį rezultatą, turi nueiti labai ilgą kelią. Šis darbas yra labai įvairus, tikrai ne­ susideda tik iš finansavimo paieškų. Dirbi kartu tiek prie tu­ rinio, tiek prie organizacinių klausimų. Galvoji strategiškai, kuriais metais jį išleisti, klausaisi viena ausimi, kas aplinkui vyksta, kas kokius filmus išleis kitąmet, kaip mūsų darbas atrodys bendrame kontekste. Pavyzdžiui, dėl „Nova Litua­ nia“ labai bijojome, kad išleisime kartu su „Izaoku“, tai būtų buvę labai sudėtinga. Tas pats pagrindinis aktorius, nespal­ votai nufilmuota, abu istoriniai, nors ir skirtingi laikmečiai, bet žmonėms vis tiek jie maišytųsi. Todėl visą laiką bendra­ vome su filmo prodiuseriu Stasiu Baltakiu, nes tiek jiems, tiek mums viskas keitėsi.

– Pradėjai kaip trumpametražių filmų prodiuserė ir kartu užsiauginai naująją režisierių kartą – Mariją Kavtaradzę, Andrių Blaževičių ir Karolį Kaupinį. Kodėl pasirinkai šiuos kino kūrėjus?

– Čia reikėtų pataisyti, kad mes užaugome kartu. Iš tiesų mes vieni kitus rinkomės. Buvo ir kitų režisierių, su kuriais dirbau prie jų trumpametražių filmų, bet paskui mūsų keliai išsisky­ rė, nes arba man nebuvo iki galo gerai, arba – jiems. Į vienus režisierius aš pati kreipiausi, nes man patiko jų studentiški darbai, kiti su manimi susisiekė. Man patiko jų būsimos is­ torijos arba scenarijai. Aš neprodiusavau nė vieno Marijos trumpametražio filmo, bet juos gerai žinojau, nes dirbau „Li­ thuanian Shorts“ agentūroje ir užsiėmiau jų platinimu bei sklaida. Mūsų keliai susiėjo kuriant pirmą ilgametražį filmą „Išgyventi vasarą“. Man niekada nereikėjo eiti per telefonų knygą ir galvoti, kam paskambinti, nes tikriausiai esame tam per maža šalis ir vieni kitus pažįstame. Kitas labai svarbus da­ lykas – chemija tarp režisieriaus ir prodiuserio. Tu kartais jau iš tolo matai, kad negalėtum dirbti aaaaaa aaa aaaaaa aaa aa su tuo žmogumi. Tau labai patinka jo filmai, nori nueiti į jo premjeras, bet pats prodiusuoti ir nenorėtum, ir negalėtum.

Ir ką tu sakei apie jaunąją kartą, jaučiu, kad tiek režisieriai, su kuriais dirbu, tiek kiti, daro stiprią įtaką lietuvių kinui. Užau­ go labai drąsi ir profesionali karta.

– Tavo prodiusuoti filmai buvo pristatyti Toronto, Lokarno, Karlovi Varų kino festivaliuose. Koks yra filmų atrankos procesas? Kiek reikia nueiti, kad tavo filmas būtų parodytas Toronte?

– Kiekvieną kartą eini ilgą kelią ir, atrodo, darai tą patį, tačiau su kiekvienu filmu esi skirtingame kontekste. Jeigu kūrinį už­ baigi rugsėjį–spalį, tai nelauksi kitų metų Toronto. Tam labai didelės įtakos turi kalendorius, kaip susidėlioji grafiką. Pats žanras, filmo tema ar stilistika irgi padiktuoja, kur turėtų įvyk­ ti jo premjera. Tavo turimi ryšiai taip pat labai daug ką duoda.

Tarkim, programų sudarytojai tave pažįsta asmeniškai, seka tavo ankstesnius darbus, tada jie tavimi labiau pasitiki, nes ži­ no, kad tai nėra vienkartinė sėkmė. Festivaliai nori ilgalaikių santykių, o tinklas kine yra labai svarbu. Bet tai irgi nėra vis­

„Išgyventi vasarą“

kas. Gali visus pažinoti, bet jeigu nepa­ tiks filmas, nieko nepadarysi. Tai yra ir sėkmės dalykas – atsidurti tinkamu lai­ ku tinkamoje vietoje. Tačiau kūrinys vis tiek turi būti labai geras, konkurencin­ gas. Filmų su kiekvienais metais vis dau­ giau, mes tą tikrai matome ir jaučiame.

Todėl su kiekvienu darbu turime išsikel­ ti kartelę vis aukščiau ir aukščiau. Jeigu nori, kad tave parodytų vienas geriausių festivalių, turi labai išsiskirti, atkreipti į save dėmesį ar sudominti.

– Ar dalyvavimas tarptautiniuose mokymuose turėjo įtakos, kad filmai būtų atrinkti rodyti festivaliuose?

– Mano atveju – taip. Tai nereiškia, kad tie mokymai kažkur nusiųs tavo filmą, bet jie tau suteikia aa a aaa aaaaaaa labai daug matomumo. Patys festiva­ liai stebi industrijos renginius. Jiems tai yra kaip tam tikras filtras, atranka.

Mokymai gali suvesti su kitais žmonė­ mis, kurie tau padės sukurti filmą, ar­ ba su būsimais pardavimų agentais.

Man jie visada vienaip ar kitaip padė­ davo. Jei ne tam filmui tiesiogiai, tai ta­ da kitam. Tai yra tavo nekilnojamojo turto kapitalas, kurį pamažu krauni, o paskui atsisuki ir matai, kad jau vi­ sa siena išmūryta. Todėl aš labai verti­ nu šiuos mokymus, nes ryšių niekaip nenusipirksi, o prodiuseriui jie yra svarbi priemonė.

– Pardavimų agentai irgi turi labai didelę įtaką festivaliams. Kadangi paminėjai, kad kiekvienais metais vis daugiau išleidžiama filmų ir jie turi limituotą pirkimų skaičių per metus, kaip tuomet vyksta kūrinio pardavimas?

– Labai sudėtingai. Ir kiekvienais me­ tais konkurencija vis auga. Daugybė agentų sako, kad tavo filmas puikus, mums jis labai patiko, bet mes jo ne­ imsime. Tarkim, jie turi panašų savo kataloge arba nemato galimybės par­ duoti kūrinį iš Lietuvos. Jiems reikia kitų teritorijų filmų. Nieko negali pa­ daryti, kad gimei ir užaugai toje šalyje.

Arba jie ieško filmų su didelėmis kino žvaigždėmis, kad būtent aktoriai juos parduotų. Arba ateina koronavirusas ir agentai visai nieko nebeperka, nes dirba tik su tuo, ką pasiėmė iki Berlyno kino festivalio. Yra daugybė atsakymų į šį klausimą, bet dažniausiai viskas ap­ skaičiuojama. Dėl vienokios ar kitokios šachmatų partijos jiems neapsimoka jo imti, o iš didelės meilės filmui jie tikrai neims. Nebent būtum didelė žvaigždė ir jie norėtų su tavimi dirbti ateityje.

„Nova Lituania“

Mums sunku dar ir todėl, kad kuriame filmus mažai pasau­ lyje aa a aa naudojama kalba. Jeigu tai ne anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, tai stoji į eilės galą.

– Manau, kino industrijai įtaką daro ir populiarumo bangos.

Neseniai didieji kino festivaliai norėjo Artimųjų Rytų režisierių, dabar visiems reikia Pietų Korėjos filmų, gal kažkada ir Rytų Europa vėl sudomins žiūrovus.

– Mūsų banga buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tie­ sa, tuo metu gal mes labiau sužaidėme dokumentikos kor­ ta. Bent jau iš mano perspektyvos ji buvo gana stipri. Aišku, mados grįžta ir sukasi ratu. Bet visiškai pritariu, kad dirbant su pardavimų agentais esi visiškai priklausomas nuo aplin­ kybių, tampi jų auka ir nieko negali padaryti.

– K.Kaupinio filmas „Nova Lituania“ buvo pirmoji premjera Lietuvos kino teatruose po karantino. Su kokiais iššūkiais ar dvejonėmis susidūrėte nusprendę būti pirmieji?

– Iki šiol kino teatrams galioja apribojimai, todėl vis galvojo­ me, kaip žmonės jausis, ar jie eis į kiną. Gal juos tie apriboji­ mai trikdys. Net jeigu jie ir eitų, pagal nustatytas reguliacijas galima parduoti labai ribotą skaičių bilietų. Į komunikaciją tu investuoji tiek pat laiko ir energijos, o bilietų net fiziškai negali parduoti daugiau, net jei ir norėtum. Be to, Lietuvoje labai didelis kino sezoniškumas. Filmus gali išleisti nuo rug­ sėjo iki kovo, todėl rodyti filmą birželį atrodytų kaip bepro­ tystė. Bet kaip ir „Nova Lituania“ atveju, nėra to racionalaus sprendimo, kuris nebūtų prasidėjęs kaip beprotystė. Pagal­ vojome, kad drąsiai pasielgėme kurdami istorinį filmą, tai gal reikia eiti drąsiai iki galo. Žinoma, mes supratome, kad tvyrojant 30 laipsnių karščiui dauguma pasirinks kitas vei­ klas. Bet kartu galvojome, kad žmonės per karantiną jau at­ sivaikščiojo po gamtą, buvo priversti pasiimti atostogų ir va­ sarą praleis mieste, o vakarais pramogų vis tiek norisi. Tai teikė vilties.

– Liepos mėnesį Karlovi Varų kino festivalio industrijos dienų „Eastern Promises“ programoje „First Cut+“ pristatei antrąjį A.Blaževičiaus filmą „Bėgikė“. Gal gali trumpai papasakoti, ko galime tikėtis iš šio filmo? Ar jame bus kalbama panašia tema kaip ir „Šventajame“?

– Ir taip, ir ne. Vis tiek yra režisieriaus braižas, nuo savęs ne­ pabėgsi. Iš kitos pusės, Andrius pasirinko visai kitokį ritmą, spalvinę paletę, pagrindinė veikėja – moteris. Yra daug da­ lykų išoriškai, kurie verčia jaustis kitaip, bet jį pažiūrėjusi iškart pasakyčiau, kad tai yra Andriaus filmas. Man labai pa­ tiko, kad jis daug eksperimentavo, labai drąsiai rinkosi mu­ ziką, garso dizainą. Iš vizualinės ir garsinės pusės visai ne tai, ko tikėtumeisi pažiūrėjęs superrealistišką „Šventąjį“, todėl „Bėgikė“, manau, daug ką nustebins.

– Prieš aštuonerius metus kartu su Rimante Daugėlaite-Cegelskiene įsteigėte lietuviškų trumpametražių filmų agentūrą „Lithuanian Shorts“, kuri užsiima filmų sklaida Lietuvoje ir užsienyje, organizuoja Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį bei daug kitų renginių. Iš kur atsirado agentūros poreikis?

– Šiuo metu agentūroje nebedirbu. Jau pusantrų metų vis­ kuo užsiima Rimantė ir Gabrielė Cegialytė. O prieš tuos aš­ tuonerius metus mes abi su Rimante buvome prodiuserės, mokėjome kurti filmus, bet kartu ir klausėme, o kas toliau?

Kaip juos parodyti, kaip išsiųsti į festivalius? Supranti, kad kol tuo rūpiniesi, nebegali kurti kito filmo, todėl būtų ge­ rai, kad kažkas užsiimtų šia veikla. Vilniaus trumpųjų filmų festivalis tapo vartais pasikviesti kitus ir kartu išsiųsti savo filmus. Mes taip pat darėme žemėlapį šalių, kuriose nebu­ vo trumpametražių festivalio, ir jų Europoje buvo gal du ar trys. Daugelyje šalių, ar tai prie festivalių, ar atskirai, yra agentūros, kurios apima žymiai platesnę veiklą. Jos užsiima trumpametražių filmų infrastruktūra, rūpinasi kino teatrų peržiūromis, organizuoja „Short Film Day“, dalyvauja tarp­ tautinėse mugėse. Agentūra užima institucijos vaidmenį, ta­ čiau glaudžiai bendrauja ir su kūrėjais, atstovauja jų intere­ sams. To aaaaaa aa aaaa aa tikrai labai trūko. Lietuvos kino centras buvo įsteigtas tik tų pačių metų pabaigoje. Mes bandėme viską sujungti, kad nebūtų palaidos balos ir, ma­ nau, kad pavyko.

– Kaip per šiuos metus po agentūros įsteigimo pasikeitė lietuviškų trumpametražių filmų kultūra?

– Nesvarbu, kokie sunkūs ar sudėtingi buvo metai, bet da­ rėme viską, ką galime. Geru postūmiu tapo Lietuvos kultū­ ros tarybos strateginė parama, kuri leido planuoti veiklą ne pusmečiui, bet metams ar keliems į priekį. Tai suteikė gali­ mybę susitelkti į darbus, o ne drebėti kiekvieną kartą, galvo­ jant, kaip reikės viską finansuoti. Įmonė jau buvo užaugusi, bet jai reikėjo stabilumo.

TOKIA KAIP VISI

Jean-Baptiste Le Mercier nuotr.

>> UŽ KADRO

Rašė Auksė Podolskytė

Vieną žinomiausių prancūzų aktorių Isabellę Huppert kritikai ir žinia­ sklaida dažnai pristato kaip itin drąsią ir ryžtingą moterį. Nežinia, ar dėl to jai dažnai tenka kurti tokius personažus, ar, atvirkščiai, aktorei priskiriamos įkūnytų herojų savybės. Vis dėlto pati aktorė drąsuole savęs nevadina. „Esu tokia kaip visi“, – sako ji.

P

kytis ir kaip įmanoma greičiau, tačiau nevadinčiau to iššū­ kiu, šis žodis per stiprus.

– Jeanai-Pauli, kaip jums kilo idėja, kad arabų kalbos vertėją vaidins būtent I.Huppert?

J.-P.S.: Man labai patiko knyga – su humoru papasakota isto­ rija, trilerio elementai, tai, kas joje atskleidžiama apie šian­ dienos prancūzų visuomenę. Galų gale ir pagrindinės veikė­ jos portretas. Iškart pagalvojau apie Isabellę. Įsivaizdavau ją kalbančią arabiškai.

– Kodėl sutikote vaidinti šiame projekte?

I.H.: Skaičiau prieš trejus ar ketverius metus pasirodžiusią H.Cayre knygą, man ji patiko. Kūrinys buvo palankiai įver­ tintas, autorė už jį gavo literatūrinį prizą. Rašytojai pavyko sukurti puikų ir šmaikštų moters portretą. Nors istorija išgal­ vota ir skamba ne visai įtikinamai – moterų, kurios pasielgtų taip, kaip mano personažė, reta, tačiau knygoje visa tai atro­ do tikroviškai. H.Cayre pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp kaž­ ko labai tikro ir išgalvoto, ir tai šį kūrinį paverčia šiuolaikišku.

J.-P.S.: Kūrinys originalus ir turi stiprų ryšį su tikrove. Jo au­ torė H.Cayre yra advokatė, todėl knygoje sugulė jos patirtis ir tikri įvykiai. Pamaniau, kad šis kūrinys gali būti tinkamas pagrindas parodyti vieną šiandienio Paryžiaus pusę.

– Ar H.Cayre kūrinys buvo vienintelis jūsų šaltinis kuriant šį filmą? Ar suprasti narkotikų platinimo schemas ir jose dalyvaujančius žmones jums pakako knygos?

J.-P.S.: Šis filmas ne apie narkotikų platinimą. Moters portre­ tas yra esminė pasakojimo dalis. Taigi mums visiškai užteko to, kas buvo knygoje. Vis dėlto papildomai susitikome su tei­ sėsaugos institucijų narkotikų platinimo skyriaus darbuoto­ jais, taip pat su teisės srities vertėjais. Dauguma jų – moterys.

Jos mums paaiškino apie pokalbių klausymąsi ir laisvai sam­ domų vertėjų darbo specifiką, kasdienybę.

Kartą H.Cayre mane nusivedė į teismo rūmus, kuriuo­ se nagrinėjami prekybos narkotikais atvejai. Ten būdamas sutikau daug jaunuolių – prekyboje narkotikais dominuoja įvairių tautybių vyrai – iš Afrikos šalių, arabų kraštų, Kinijos ir kitur. Filme pagrindinė veikėja dirba arabų skyriuje, dėl šios priežasties ši kalba vartojama filme.

– Jūsų personažė atrodo abejinga pavojui. O gal tai tik išsigandusios Patience šarvas?

I.H.: Taip, be abejonės. Patience daugelį dalykų daro to net nežinodama. Manau, tai labai artima tikram gyvenimui. Fik­ cijoje esame linkę duoti išankstinius to žmogaus elgesio pa­ aiškinimus. Tikrame gyvenime daugelį dalykų padarome instinktyviai, vadovaudamiesi intuicija, net nežinodami, kad galime tai padaryti. Tik vėliau supratę, kas įvyko, priski­ riame sau tam tikras savybes.

Patience asmenybę pristato įvykiai, bet ne praeitis. Iš pra­ džių ją matome tarsi baltą drobę, o po kiek laiko ji tampa anarchiste, drąsia ir amoralia asmenybe. Tai labai įdomi pri­ eiga prie personažo.

– Esate viena žinomiausių savo kartos prancūzų aktorių. Ne kartą vaidinote bebaimes, narsias moteris. Ar gyvenime tokia ir esate? Ar išdrįstumėte pasielgti taip, kaip jūsų personažė šiame filme?

I.H.: Nesu labai drąsi. Savo drąsą dažniausiai pastebiu po to, kai kažką padarau. Nesakau sau, kad štai dabar pasielgsiu po­ litiškai ar pan. Taip nebūna. Atsidūrusi tam tikroje situacijo­ je elgiuosi instinktyviai, vadovaujuosi intuicija. Tad nema­ nau, kad esu labai drąsi. Sakyčiau, kad esu tokia kaip ir visi.

18 // © 37O

er beveik 50 metų trunkančią karjerą I.Huppert sukūrė virš 100 vaidmenų kine ir kartą – už vaidmenį filme „Ji“ buvo nominuota „Oskarui“. Naujausiame komiškame vaidybiniame filme „Dilerė“ (angl. „Mama Weed“) I.Huppert vaidina prancūzų ir arabų kalbų vertėją Patiencę Portefeux, kurios kasdienis darbas klausytis slapta įrašomų narkotikų platintojų pokalbių, o išgirdus svarbią informaciją, ją perduoti teisėsaugai. Paradoksalu, tačiau vieną dieną ši moteris daugiakultūriškumu garsėjančiame Paryžiaus Belvilio rajone pati pradeda prekiauti narkotikais, vertėjos darbas tam itin pravertė. Apie šį projektą, sukurtą pagal populiarų prancūzų rašytojos Hannelore Cayre romaną, Paryžiuje kalbėjausi su aktore ir filmo autoriumi Jeanu-Pauliu Salomé.

– Tačiau nepabijojote filmuotis Briliante Mendozos filme „Belaisvė“, kuris buvo filmuojamas Filipinuose. Pamenate?

I.H.: Tai buvo pavojinga! Kai nufilmuojama paskutinė scena, per minutę permąstau visą filmą ir ne kartą supratau, kad daugiau niekada gyvenime negalėsiu to padaryti dar kartą.

Ypač Filipinų atveju. Žiūrėdama filmą svarsčiau, kaip aš tai padariau? Vaikščiojau džiunglėse, apsupta visokiausių vabz­ džių, gyvačių ir t.t.... Bet aš tai padariau. Padariau, nes pasiti­ kėjau projektu, režisieriumi.

– Isabelle, specialiai šiam vaidmeniui jums teko mokytis arabų kalbos. Kaip sekėsi?

Isabelle Huppert (I.H.): Arabų kalbos mokiausi kartu su mokytoju. Darbo buvo nemažai, nes ši kalba man vi­ siškai nepažįstama. Visa tai, ką išmokau, jau pamiršau!

Jeanas-Paulis Salomé (J.-P.S.): Ruošdamasi vaidmeniui Isabelle visuomet labai stengiasi. Žinojau, kad, prasidė­ jus filmavimams, nereikės dubliuoti ar imtis kitų pana­ šių priemonių. Kai ji pasako, kad padarys, visuomet ir

– „Dilerę“ galima vadinti komedija, filmas buvo pristatytas Huezo Alpių komedijų festivalyje. Kodėl komiškuose filmuose jus pamatyti galima labai retai?

I.H.: Anksčiau esu vaidinusi komedijose. Klausiate, kodėl?

Galbūt dėl to, kad sukurti gerą komediją sudėtinga, reikia įgūdžių. Vis dėlto vaidinti komedijoje man – ne problema.

Paprastai sau įsivardiju, kad vaidinu filme. O juose būna visko – ir komiškumo, ir tragiškų momentų. Net ir dabar nesakyčiau, kad vaidinau komedijoje, nes šis filmas nėra tik komedija. Man žanras nesvarbus. Nebent reikėtų verk­ ti dvi valandas…

padaro. Kasdien mane informuodavo apie savo progre­ są. Sakinys po sakinio, lėtai ir įprastu greičiu ji prakti­ kuodavosi iš savo telefono, kuriame buvo visi dialogai.

– Kalbos mokymąsi ar bet kurią kitą naują veiklą, kurios reikia imtis dėl vaidmens, laikote iššūkiu?

I.H.: Žinoma, tačiau tai – tikrai ne pasaulio pabaiga. Juk į personažą nesigilinu dvejus metus. Svarbu, kad atro­ dytų įtikinamai. Kiekvienam vaidmeniui privalai mo­

NEPATOGIŲ FILMŲ

REKOMENDACIJOS „Nepatogus kinas“ šiemet keičia formatą – spalio 7–18 d. visi filmai bus prieinami visoje Lietuvoje, o žiūrovai kviečiami į virtualiąją kino salę, įsikūrusią adresu nepatoguskinas.lt. Persikėlus į asmeninius žiūrovų ekranus, kasmetinis festivalio kvietimas kalbėtis apie išties svarbius dalykus tebegalioja – pokalbiai su kūrėjais ir herojais bei aktualios diskusijos bus transliuojamos virtualiai. Jums turbūt rūpi, kurių filmų tikrai nereikėtų praleisti. Žemiau pateikiame keletą festivalio direktoriaus Gedimino Andriukaičio rekomendacijų.

„IHUMAN“,

KINAS

>> EITI AR NEITI

rež. Tonje Hessen Schei Džiūgaujame galvodami, kokią daugybę problemų padės išspręsti dirbtinis intelektas, negrįžtamai pakeisiantis mūsų gyvenimus. Tačiau technologinį proveržį taip pat lydi ir didžiulis nerimas – į kieno rankas pateks šis galingas, naująja gyvybės forma vadinamas instrumentas? Įtraukiančiame filme mėginama suprasti, kokią įtaką dirbtinis intelektas gali turėti demokratijai, žmogaus teisėms ir laisvėms. O galiausiai jis vis tiek ateis, nepaisant to, ar spėsime apsvarstyti visus scenarijus. Tik lieka atviras klausimas, ar tai nėra Pandoros skrynia?

„POŽEMIS“

„MANO KŪNAS“

(„The Cave“), rež. Feras Fayyadas

(„Il mio Corpo“), rež. Michele Pennetta Talentingo jauno italų režisieriaus dokumentinėje juostoje skleidžiasi Sicilijos salos gyventojų kasdienybė. Ir nors filmas tikrai gali būti vadinamas itin aktualiu ir politišku, pasirinkta forma jis artimas poetinei dokumentikai. Per anksti suaugęs Oskaras dienas leidžia rinkdamas metalo laužą. Netoliese gyvena ir Stenlis – imigrantas iš Kenijos. Jis padeda tvarkyti bažnyčią, renka vaisius, gano avis – dirba visus išsilaikyti padedančius darbus. Oskaras ir Stenlis gyvena toje pačioje saloje, tačiau atrodo, kad jų gyvenimai – tarsi nesusisiekiantys indai. Vis dėlto lėtai, bet užtikrintai jie pamažu artėja vienas prie kito. Kanų kino festivalio ACID programoje pristatyta ir itin palankių kritikų vertinimų sulaukusi juosta jau spėjo pasirodyti daugelio prestižinių festivalių programose.

Iš nuolat bombarduojamo Gutos miesto Sirijoje infrastruktūros beveik nieko nebeliko. Vienintelė gyventojų viltis ir saugus prieglobstis – „Požemiu“ pavadinta ligoninė, įsikūrusi buvusio ligoninės pastato rūsiuose. Ligoninės vadovė ir vaikų gydytoja Amani šiame požemyje kasdien kovoja ne tik su mirtimi, bet ir su patriarchalinės visuomenės nuostatomis – net krentant bomboms ir liejantis kraujui atsiranda nepasitikinčiųjų gydytoja moterimi, kuri sužeistiesiems stengiasi ne tik tvarstyti žaizdas, bet ir įkvėpti viltį nepasiduoti.

„MERGAITĖ“

(„The Little Girl“) rež. Sébastienas Lifshitzas Septynerių metų Sasha visuomet žinojo, kad ji – mergaitė, ir nesiliovė tai kartoti vos išmokusi kalbėti. Bėgant laikui, jos tėvai galiausiai patiki, kad berniuko kūne gimusi Sasha visuomet buvo ir bus mergaitė. Kol mokykloje, šokių pamokose ar gimtadienių vakarėliuose jos negeba priimti kaip bet kurio kito jos amžiaus vaiko, palaikanti Sashos šeima kasdien kovoja už mergaitės teisę būti suprastai ir priimtai.

„UŽ KRAUJO ŠIRMOS“

„TAUTOS MOTINA“

Atogrąžų džiunglėse skendintis Hondūras galėtų būti rojus žemėje, jei nebūtų viena pavojingiausių valstybių pasaulyje – dar visai neseniai čia kasdien būdavo nužudoma po 20 žmonių. Tokio gyvenimo realybėje trys labai skirtingi filmo personažai pasakoja savo istorijas. Kunigas stengiasi gelbėti nekaltuosius, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybe. Televizijos žurnalistas kone kiekvieną naktį vyksta kurti reportažo į eilinės žmogžudystės vietą, nors svajoja apie ramų miegą. Ir trečiasis personažas – samdomas žudikas – prieš kamerą atlieka sukrečiančią išpažintį.

Ultrakorumpuoto buvusio Filipinų diktatoriaus našlė Imelda Markos save vadina tautos motina, kuri kentėjo už visą šalį. Pasak buvusios pirmosios ledi, politinių konkurentų žudynių nebuvo, o pasisavinti valstybės turtai, virtę privačiu zoologijos sodu ir Pablo Picasso paveikslais, tėra oponentų fantazijos. „Percepcija yra tikra, o tiesa – ne“, – sako ji. Ir susitaikyti su prarasta valdžia ši ponia neketina – būtent Markosų šeimos pinigai padėjo iškilti dabartiniam prezidentui Rodrigo Duterte‘ei. Imelda būtų ekstravagantiškai šarminga protagonistė, jei nebūtų tokia pavojingai galinga politikė.

(„Behind the Blood“), rež. Loretta van der Horst

(„The Kingmaker“), rež. Lauren Greenfield

Ulijonos Odišarijos nuotr.

KINAS

>> EITI AR NEITI

Monika Lipšic

FESTIVALYJE SUSIPINS REVOLIUCIJOS, PERVERSMAI IR VIDEOVAIZDUOTĖ

Rašė Eglė Trimailovaitė

Šiais metais Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ pristato specialią filmų ir šiuolaikinių menininkų videokūrinių programą, kuri bus rodoma Kaune rugsėjo 17–27 d. Šių metų festivalio kuratorės Viktorija Šiaulytė, Monika Lipšic ir bendrakuratorė Milda Januševičiūtė programai atrinko šiuolaikinius kūrėjus ir jų darbus, dažnai pasirodančius už įprastos filmų rinkos ribų, daugiau dėmesio skirdamos skirtingoms judančio vaizdo kolektyvinės autorystės formoms – pavyzdžiui, aktyvizmui ar videopriemones naudojantiems moksliniams tyrimams. Apie „Videogramas“ kalbame su viena iš kuratorių – Monika Lipšic.

20 //

– Jei reikėtų apibendrinti festivalyje nagrinėjamas temas trimis žodžiais, kokie jie būtų?

– Revoliucijos, perversmai, videovaiz­ duotė. Ar mūsų sapnai irgi yra video?

Sveikata ir gerovė, tarpusavio santy­ kiai. Kas gali ir išgali būti sveiki? Akty­ vizmas, bendruomeniškumas, nacio­ nalizmas, hipnozė.

© 37O

– Kaip manai, kokią įtaką dabarties žmonių gyvenimams daro judantis vaizdas? Ar matyti videovaizdai gali paveikti politines pažiūras? Sapnus?

Sveikatą?

– Vaizdų poveikis šiuolaikiniam žmogui yra milžiniškas, tai matome reklamoje. Vienas filosofas ir psichologas yra pasa­ kęs, kad Walto Disney įtaka žmonių tarpusavio meilės suvo­ kimui padarė didžiausią žalą istorijoje. Šiek tiek atsispiriant nuo šios minties, viena iš kuruotų festivalio peržiūrų, pavadi­ nimu „Mamolaivis“, yra apie santykius su mama – trijų me­ nininkių Josefinos Arnell, Asos Cederqvist ir Ulijonos Odiša­ rijos kūryboje kalbama apie „dukrystę“, apie ryšį, kuris, kaip dabar žinome, mus formuoja stipriausiai.

Videovaizdų pagirios, individualios ir kolektyvinės, yra daugelio iš mūsų kasdienybės dalis. Kiek neramiau darosi mąstant apie tai, kad skirtingas visuomenės grupes pasiekia labai skirtingi vaizdai – tokiu būdu visuomenė skaldosi, ra­ dikalėja nuomonės, ryškėja nacionalistinės tendencijos, ky­ la agresija. Neseniai feisbuke perskaičiau, kad mano senas draugas, su kuriuo nebebendraujame, koronavirusą vadina konspiracija prieš visuomenę ir ragina nesiskiepyti, net jei atsiras skiepai. Šiandien, net gyvenant viename (nedidelia­ me Vilniaus) mieste, savo aplinkose matome labai skirtingus vaizdus ir gauname prieštaringą informaciją, kuri formuoja mūsų nuomones. Labai norėčiau, kad festivaliui pavyktų šiek tiek prisidėti prie šios atskirties mažinimo, prisikviesti tokių žiūrovų, kurie paprastai neateina į šiuolaikinio meno ir kino renginius. Tačiau kaip tai padaryti (juokiasi)?

KINO SALĖS PATIRTIS, MENO KŪRINIO PATIRTIS – TAI LABAI STIPRIOS PRIEMONĖS, PLEČIANČIOS MŪSŲ MĄSTYMĄ, SUVOKIMĄ, JAUTRUMĄ, EMPATIJĄ. LĖTAS LAIKAS, PASKENDUS JUDANČIUOSE VAIZDUOSE, GYDO. – Ar sveikatos tema festivalyje atsirado reaguojant į COVID-19 pandemiją?

– Kai su kuratore Viktorija Šiaulyte, gyvenančia Berlyne, su­ pratome, kad didelė dalis programos skirtingais būdais kal­ ba apie sveikatą ir kvestionuoja ribas tarp asmeninių bei socialinių kūnų, tai atrodė kaip natūrali reakcija į pasauly­ je vykstančius procesus. Didžioji dalis programos sudarymo darbų vyko pandemijos metu, strigus Berlyne. Šis kairuoliš­ kas miestas ir jo bendruomeninės iniciatyvos, racionali ša­ lies politika bei pasaulio karantinas, o kartu ir kiti pastarųjų mėnesių įvykiai pasaulyje atsispindi programoje.

Lietuvoje prie mūsų prisijungė menininkė, filmų kūrėja Mil­ da Januševičiūtė, kuri savo kūryboje taip pat nagrinėja svei­ katos ir tarpusavio ryšių temas.

– Ar manai, kad videovaizdai gali padėti užmegzti / išlaikyti ryšius tarp žmonių?

– Manau, socialinė medija tai jau įrodė, mes visi nuolat ben­ draujame videovaizdais. Kita vertus, kino salės patirtis, me­ no kūrinio patirtis – tai labai stiprios priemonės, plečiančios mūsų mąstymą, suvokimą, jautrumą, empatiją. Lėtas laikas, paskendus judančiuose vaizduose, gydo.

Festivalio seansai bus rodomi kino teatre „Romuva“, Kauno kultūros centre ir Kauno menininkų namuose, kur abu šeštadienius rugsėjo 19 d. ir 26 d. vyks diskusijų renginiai „Videogramų dienos“ bei videomeno paroda. Dar viena paroda-videoinstaliacija bus atidaryta Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje 101, o festivalį uždarys specialus renginys Kauno technologijos universiteto Kultūros centre rugsėjo 27 d.

Visos festivalio filmų peržiūros vyks tik po vieną kartą. Festivaliui pasibaigus, dviem savaitėms, t.y. rugsėjo 28 d.– spalio 11 d., dalis filmų bus perkelta į interneto erdvę.

Daugiau informacijos: www.kinofestivalis.lt ir http://videograms.online

Akimirka iš filmo „Grįžtamasis ryšys“ Maijos Savolainen nuotr.

– Šiais metais Tarptautinio Kauno kino festivalio pavadinime atsirado potemė „Videogramos“. Papasakok, ką tai reiškia, ir kodėl šiais metais nusprendėte neapsiriboti įprastu festivalio pavadinimu?

– Šiemet 13-ąjį kartą vyksiančiam Tarp­ tautiniam Kauno kino festivaliui jo ko­ manda sukūrė programą, kurioje at­ sispindi judančio vaizdo galia kurti istorijos procesus, daryti jiems įtaką.

Festivalio pavadinimą įkvėpė vokiečių režisieriaus Haruno Farockio dokumen­ tinis filmas „Revoliucijos videogramos“ (1992), kuriame fiksuojama televizijos ir jos kuriamų vaizdų įtaka Rumunijos re­ voliucijos istoriniams įvykiams – šalies vadovo egzekucija įvykdyta transliuojant ją tiesioginiame eteryje. Išvertus iš grai­ kiško žodžio „gramm“ – rašymas. Kaip mes rašome istoriją vaizdais? Visi video­ vaizdai, nuo televizijos iki šiuolaikinių medijų, daro įtaką mūsų vaizduotei.

Programoje didžiausias dėmesys skiriamas šiuolaikinių menininkų ku­ riamiems filmams (Phillo Collinso, Morgano Quaintance’o kūryba), doku­ mentiniams, tiriamiesiems darbams („Forensic Architecture“, „Karrabing Film Collective“ projektai) ir filmams, kurie dažniausiai eksponuojami paro­ dose (Mariannos Simnett, Marges Mon­ ko, menininkų dueto „Broersen & Lu­ cacs“, studijos „Metahaven“ darbai), tad sudarinėjant programą buvo nemenkas iššūkis atrinkti žiūroviškiausius filmus.

Visgi siekėme pristatyti kūrėjus ir jų dar­ bus vengdami kino industrijos konteks­ tų, siekdami atrasti unikalius meninin­ kų kalbėjimo būdus ir temas bei tai, kas aktualu šiandien, 2020 m.

Akimirka iš filmo „Själö“

Akimirka iš filmo „Ocean of Love“

MADA Dastish Fantastish

Tobias Birk Nielsen

Laima Jurča

„MADOS INFEKCIJA“ VEŽA Tommazo

Darbinį komandos šūkį – ne taip, kaip pernai – 2020-aisiais įgyvendinti lengviau nei bet kada anksčiau: force majeure verčia maitinti pilkąsias ląsteles riebiau ir eksperimentuoti drąsiai. „Mados infekcija“ planuoja atsakingai, bet su vėjeliu: spalio 16 ir 17 d. ištikimiausius fashionistus kviečia į pirmą ir vienintelį mados reisą – traukinys į „Dūmų fabriką“ vėluojančių nelaukia! Naujoji Vilnia jau dabar ošia – ne veltui šis spalio savaitgalis bus pakrikštytas ilguoju mados savaitgaliu. Spalio 18 d., sekmadienį, didysis podiumas bus skirtas jaunųjų mados talentų konkurso „Injekcija“ finalininkams.

„Šiandienos aktualijas geriausiai iliustruoja britų dainininko Cliffo Richardo citata: „Niekada negalvok apie rytojų, nes rytojus gali neišaušti.“ Gyvenimas eina ir nesinori šių metų išbraukti iš kalendoriaus. Užsidaryti lengviausia, o kas toliau? Todėl atidžiai ir atsakingai, bet ne mažiau kūrybingai planuojame festivalį, kuris dizaineriams yra paskutinis šansas šiemet pademonstruoti savo kolekcijas gyvai“, – sako festivalio idėjinė vadė Sandra Straukaitė. Į industrinį „Dūmų fabriko“ cechą žiūrovus pirmyn ir atgal du vakarus iš eilės transportuos specialus traukinio reisas. Geras šansas pasinaudoti proga ir nevairuoti. Veiksmas prasidės nuo pirmos minutės: susitikimo vieta – Vilniaus geležinkelio stotis, 15 minučių kelio ir galutinė stotelė – „Dūmų fabrikas“, Naujoji Vilnia.

LINKĖJIMAI IŠ UŽSIENIO „Nors daugiausia dėmesio skiriame lietuvių dizaineriams, šiek tiek pa­ ra­ dok­ salu, kad didžiausio įvertinimo,

palaikymo ir entuziazmo sulaukiame iš užsienio svečių.

Latvė Laima Jurča buvo pasiryžusi antrąkart dalyvauti „Injekcijos“ konkurse, kad tik galėtų vėl patekti ant „Mados infekcijos“ podiumo. Tai įkvepia pasitikėjimo nenuleisti rankų. O mūsų galvose daug naujų idėjų – visada įjungta aukščiausia pavara“, – pasakoja S.Straukaitė.

Net trys užsienio dizaineriai „Mados infekcijoje“ dalyvaus antrą kartą. Spalvinė bomba pilkų cepelinų šalyje užtaisyta: po ilgos pertraukos sugrįžta estė Kristel Kuslapuu, 2011 m. lietuvių širdis užkariavusi spalvingais ir monumentaliais mezginiais. Ne mažiau įsimintina praėjusių metų jaunoji favoritė – L.Jurča, publiką papirkusi ryškiais printais margintais modeliais.

Pamaloninti bus ir tie, kuriems aktuali vyriškos mados linija. Antrus metus iš eilės festivalyje dalyvaus šiuolaikinės skandinaviškos mados poetas – danų kūrėjas iš Kopenhagos Tobias Birk Nielsen. Vyriškas kolekcijas taip pat pristatys praėjusių metų vienas iš konkurso „Injekcija“ nugalėtojų Tommazo iš Kipro ir Dastish Fantastish iš Ukrainos.

TRAUKINYS VĖLUOJANČIŲ NELAUKIA „Dūmų fabrikas“ ne guminis – vietų skaičius ribotas, pirk bilietą čia ir dabar! Bilietus į spalio 16 ir 17 d. vyksiančią „Mados infekciją“ ir ilgąjį mados savaitgalį 18 d. pratęsiančią „Injekciją“ (be traukinio bilietų) platina „Paysera“.

Festivalį iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Organizatorių inf.

Kristel Kuslapuu

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

ABUDU GAISRAS

BLEACH CULT SUMMERTIME WHITEOUT

Self-released / Damn Good

Partyzanai Pop

MĖNESIO ALBUMAI

Igno Avižinio nuotr.

Atrodo, kad klonų ataką išgyvenusi Lietuvos indie scena pagaliau transformuojasi, metamorfizuojasi ir gimdo kažką naujo, nors praeities pančiai kabina stipriai, menamas saugumas užtikrina gerbėjų ištikimybę, o ir šiaip – kam nauja, jei yra patikrinta sena. Visgi šių pančių, rodos, sėkmingai atsikratė „Egomašina“, dabar eilė ne dviejų žmonių (kad ir kaip tai būtų keista) grupei „Abudu“. Jų žingsnis nuo ištakų, deja, jau nebėra toks drąsus, nes naujojo LP pavadinimas neprastai atspindi jo skambesį ir struktūrą: jis chaotiškas, besiblaškantis į visas puses, lyg ir daugelio spalvų, nors vyrauja kelios. Viena vertus, tai galėtų skambėti kaip komplimentai jaunatviškumu degančiai grupei, norinčiai kuo greičiau atskleisti visą viduje susikaupusį karštį. Visgi svarbiausio darbo šis gaisras taip ir nepadaro – nepaisant šokinėjimo ir sklaidymosi, jis nesudegina. Ir nesvarbu ko: tiltų, įtakų, bambagyslių. Iš esmės tai yra tarpinis darbas tarp jaunučių „Abudu“ ir to, kokie jie bus, kai galutinai subręs. Dabar jų indie rokas, kaip minėjau, sklaidosi į visas puses (nors ir tai daro gana saugiai), mėtosi, nerasdamas vieno kelio, todėl galiausiai „Gaisro“ geriausia klausyti po vieną kūrinį vienam kartui, nes finalinis pusvalandinis koliažas yra tiek kaleidoskopinis, kad imi norėti pagrindo ir atsakymo į klausimą „Tai apie ką mes čia?“ Smagumas smagumu, bet toks tekstinis ir melodinis lėkimas, kuriam dar tikrai trūksta aštrumo, galiausiai galvoje nepalieka tiek, kiek tu pats pageidautum, o po kelių perklausų belieka tik vienišas užgesusių malkelių kvapas. O aš jau taip tikėjausi, kad reikės gaisrinę kviesti. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“) 68

100

Kadaise labai seniai gyvavusios smagios grupės „Soy Farm“ narys Vytis Puronas bene po 10 metų pertraukos grįžta (santykinai, niekur jis nedingo) su debiutiniu darbu, kuris dar kartą parodo, kad „Partyzanai Pop“ leidybos kompaniją yra verta sekti. „Summertime Whiteout“ yra nauja, originalu, šviežia, avangardiška ir kartu popsiška geriausia to žodžio prasme. „Bleach Cult“ pavyko sukurti lengvai malonų konceptualų albumą, kuris, bent jau paties kūrėjo teigimu, atspindi surf roko laikus, saldoką nostalgiją ir sacharininius sentimentus. Su tuo, be abejo, galėčiau sutikti, nes beklausant EP taip ir norisi pleventi ambientiniame svaigulyje apie senus gerus laikus, kurių, mano manymu, net nebuvo. Ir šis „nebuvo“ man yra ypač svarbus, nes susidaro įspūdis, kad sapniškas albumo skambesys nukelia klausytoją į ne šiaip praeitį, bet į konkretaus žmogaus prisiminimą, kuriame nemažai netikslumų, tuščių lapų, lyg tas žmogus nebūtų patikimas praėjusių įvykių atpasakotojas. Dar daugiau – rodos, kad jis su laiku ima pamiršti buvusius įvykius ir tą akimirką „Bleach Cult“ man šiek tiek priminė britą The Caretaker (pasidomėkite juo), kurio visos kūrybos dar nesiryžtu perklausyti. Todėl fasadinis „Summertime Whiteout“ linksmumas ir žaismingumas įgyja makabriškų atspalvių, kurie ima vis mažiau linksminti.

Smagu, kad Vytis liūdesiui nesuteikia daug laisvės ir LP visgi lieka pleventi nors ir šiek tiek apdegintais sparnais.

Po šių netikėtų atradimų belieka tik paploti kūrėjui, kuris sugebėjo lengvabūdėje formoje pasiūlyti gilumų, kurios retai sutinkamos šiuolaikinėje populiariojoje ar ja paremtoje muzikoje. („Bandcamp“)

AKLI TAIKA

85

100

Half-Delay

OG VERSION MOTYVACIJOS TIKSLAI OG Entertainment

Prisipažinsiu, nieko per daug ir nesitikėjau, bet... Na, nesitikėjau, kad bus taip nuobodu, tačiau įvykdyti tikslą, t.y. perklausyti albumą, reikėjo nemažai motyvacijos. Kokia išvada? Jeigu panelė Meschino tikrai yra lietuviška Kim Kardashian, tai jos dabartiniam partneriui iki Kanye Westo tolokai (bent jau Karbauskį, kaip tas – Trumpą, galėtų palaikyti). „Motyvacijos tikslai“ (ir ne, jokių kirčių nedėsiu, nors tikriausiai edukaciniais tikslais pagrįstas jų naudojimas – sveikintinas) yra nykus albumas, kuriame muzikos vidutiniškai užtenka 2 min. (ir nereikia paskaitų apie „Spotify“ ypatybes, klausymosi įpročius ir pan.), tekstai rimuojami dažniausiai per galūnę -u, jie dažniausiai apie nieką, nors nepabėgama ir nuo lietuvio kasdienybei taip artimos sudaužytos, oi, atsiprašau, suplėšytos širdies realijų ir tradicinių skundų, kaip visa tai, ką jūs dabar klausote, buvo sunku parašyti. Tikrai? Šitai buvo sunku? Na, muzikinė dalis apsiriboja vienam kūriniui vienu semplu, kuris sukasi kas 10 sek., vokaliniams sugebėjimams „atskleisti“ yra naudojamas visagalis autotune‘as, o tekstai – kaip minėjau... IR ŠTAI TOKS YRA NAUJASIS OG VERSION ALBUMAS (didžiosios raidės čia tyčia, nes tikriausiai taip kiečiau), kurio net Free Finga pasirodymas negali išgelbėti. Brangieji, jei tai yra kartos balsas, tuomet šioji karta absoliučiai neturi ką pasakyti. ABSOLIUČIAI. O tai taip sumautai demotyvuoja, kad norisi lyg Houmeriui Simpsonui tiesiog atsikimšti alaus ir tuščiai spoksoti į televizorių.

Naudos tiek pat. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Akli“ – tai, be jokios abejonės, metų proveržis ir didžiausia Lietuvos viltis, sėkmingai pradedanti taip ilgai lauktą naują etapą tautinėje scenoje. Taip, Vakaruose post punko atgimimo banga jau nuėjo ir jau senokai, taip, mūsų krašte veikiausiai ji yra paskatinta daugelio grupių iš Rusijos ir viso to flango, kuris niekaip neatsikrato sovietizmo bacilos (visi tikimės, kad kiek įmanoma greičiau atsisakys), bet bent jau man tokios muzikos, kurią groja „Akli“, jau seniai norėjosi. Neturėdami kontaktų su kažkiek panašiais dar 10-ajame dešimtmetyje garsiausiai skambėjusiais „sielininkais“ ir „citrinų džiugintojais“, šie jaunuoliai iš Kauno jau kuria naują minimalistiniškai nihilistišką muziką, kurią veda boso gitara ir retai Lietuvos scenoje vyraujanti frustracija. „Taika“ yra klasikinis pavyzdys to, ką groja kolegos iš Rytų, pvz., „Molchat Doma“ ar „Ploho“, tačiau vien galimybė pajusti tą tamsą savame kontekste džiugina.

Trafaretinis trio: per ausis einantis gitaros motyvas – paradui vadovaujantis bosas – neišsimušantis būgnas, nė akimirką nesukelia nuobodulio, o jaunatviškas vokalas, kartais virstantis hiperbolizuotu klyksmu, neskamba nei teatrališkai, nei pretenzingai. Ir nelietuviškai, lyg „Akli“ būtų praleidę ir „Naktines Personas“, ir „Foje“, ir visa kita, ką minėjau, ir ko ne. Šis trio – tai šioks toks dabartinės postpankinės metamorfozės standartas, kurio Lietuvoje beveik nebūta arba būta labai palengvinto, papopsinto ar pataikaujančio masei. Jiems šalia, lyg vyresni broliai, galėtų stovėti nebent „Solo Ansamblis“, o ten, kur du, trečias... tikrai atsiras, nes tai bus ant bangos. O jei nesutinkate su manimi, tuomet paklausykite tikrojo jaunimo influencerio Beno Aleksandravičiaus, kuris „Taiką“ pavadino metų debiutu. Manau, jums, kaip išsilavinusiems žmonėms, jo rekomendacijų pakanka. („Spotify“, „Bandcamp“)

22 //

91 23

TEN WALLS LIGHTS FOR THE DREAM Runemark Records

Kažkada savo karjeros vos nesužlugdęs Marijus Adomaitis, rodos, grįžo visu 120 proc. į trasą, nes per pastaruosius metus tai jau trečias jo įrašas (šįkart – visas albumas), ir kiek galima išgirsti viešojoje erdvėje (joje kurį laiką dėl mums visiems žinomų priežasčių Marijaus buvo labai mažai), laukia dar ne vienas ir ne du. O laukti yra ko, nes Ten Walls, nepaisant ilgos karjeros, vis dar auga, vis dar plečiasi ir naujasis „Lights For The Dream“ yra bene labiausiai traukiantis ausį per jo, kaip dešimtsienininko, karjerą. Žaidimui „Moonray“ „kurta“ muzika (išties ten viskas truputį sudėtingiau, pasidomėkit), rodos, užkietėjusiam geimeriui atidarė naujas muzikines erdves, kuriose ne tik pasigirsta klasikiniai Marijaus motyvai, tačiau jie dar tampa maksimaliai konkrečiais, turinčiais tikslią kryptį ir labiausiai brandžiais. Susidaro įspūdis, kad Ten Walls iki šio albumo turėjo priaugti, privalėjo nueiti ilgą kelią, kad galų gale ne tik įrašytų šį albumą, bet ir įgyvendintų svajonę – sukurtų kompiuterinio žaidimo garso takelį. Ir šįkart į ausis kažkaip nesikėsina ir tai, kad kažko ultra naujo albume nėra pasiūloma; tradicinis monumentalumas, švara ir šįsyk ypač minimalizuotas melodiškumas nepakenkia, o kaip tik kuria karkasą, erdvę, net vietą, kurioje ta muzika turi egzistuoti. Nepaisant visko, kas nutiko, „Lights For The Dream“ tikrai gali ir turi nuskambėti elektroninės muzikos kuluaruose, buduaruose ir bulvaruose.

Jis paprasčiausiai to vertas. O ar jo vertė sugebės atitaisyti padarytą žalą, manau, sužinosime netrukus. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

100

100

79

© 37O

0°

kisielius

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas