370 Nr 97

2020 gruodis #97

NUOTOLINĖS KALĖDOS TAUTVYDAS GAUDIEŠIUS: NENUTOLTI NUO SAVĘS FILMAS „IZAOKAS“: ŠIUOLAIKIŠKUMO PAIEŠKOS PRAEITYJE

RIMANTAS KMITA: NEKETINAU RAŠYTI APIE SĄJŪDĮ, BALTIJOS KELIĄ AR SAUSIO 13-ĄJĄ, BET… AŠ NEKALTAS!

Gabrielės Gudaitytės iliustracija „Nors kažkas lieka nepakitę“

EKSPERIMENTAS – SAVAITĖ VIRTUALIUOSIUOSE RENGINIUOSE

#97 NUOTOLINĖS KALĖDOS J

IEVA ŠUKYTĖ DAILĖTYRININKĖ-SINEFILĖ Tautvydas Gaudiešius interviu „370“ pasakojo, kad jau per pirmąjį karantiną jam pavyko pažadinti savo kūrybiškumą: „Jutau, kad karantinas yra geras laikas išbandyti kažką naujo, pasičiupau gitarą ir pradėjau rašyti. Tada pagalvojau – gal nutolti nuo Junior A dar toliau ir pradėti rašyti lietuviškai, nes niekada nebuvau bandęs to daryti? Taip prasidėjo FC Baseball.“

Tik ne siųsdami paštomatu brangius daiktus (išlaidauti pandemijos akivaizdoje nevertėtų), o išmokydami tėvus bei senelius naudotis naujausiomis technologijomis, kurias galima vadinti ir didžiausia XXI a. dovana, ir rykšte. Veikiausiai daugelis jų turi išmaniuosius telefonus (jeigu neturi, gera proga padovanoti – iš pradžių užteks paties pigiausio), tad jums tereikės išmokyti naudotis vaizdo pokalbių programėlėmis, jei to dar nepadarėte. O kad nereikėtų seneliams žlibinti tuose savo išmaniuosiuose, pamėginkite išaiškinti, kaip telefono ekranu pasidalyti kompiuteryje ar išmaniajame televizoriuje.

Jau minėtoji dailininkė G.Gudaitytė prisipažįsta, kad sėdėjimas namuose ir vengimas absoliučiai bet kokio kontakto su žmonėmis per pirmąjį karantiną jai net labai patiko ir padėjo. „Po jo jaučiausi sustiprėjusi. Per antrąjį karantiną dar kurį laiką sakiau ir bandžiau, nežinau, ar save, ar kitus įtikinti, kad taip vis dar yra. Tačiau pastaruoju metu suprantu, kad ši situacija man vis dėlto yra labai nenatūrali ir man tikrai labai trūksta kitų žmonių. Darosi vis sunkiau rasti motyvacijos ir prasmės kažką daryti“, – virtualiojo interviu metu kalbėjo ji.

„Nors ir gaila viso šito laiko, praleisto tiesiog sėdint namuose prie kompiuterio, bet iš tikrųjų ne kažkokiuose išsvajotuose toliuose atsiveria kūrybiškumas – o čia pat, „Zoom“ kambarėliuose. Kai pasiskundžiu savo terapeutei, kad mane vis labiau ima mieguistumas, ji paaiškina, kad jis mus apima tada, kai nepatiriame emocijų. O ką daro kūrybingumas? Padeda jas pažadinti“, – rašo ji.

Vienas mūsų šio numerio herojų, po Junior A ir FC Baseball slapyvardžiais besislepiantis muzikos kūrėjas

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

Toks neįkvepiantis šventės scenarijus laukia tų, kurie dar nesukūrė savo šeimos ir vakarotų su savo tėvais, seneliais, jeigu ne karantinas. Neabejojame, kad tokių tarp mūsų skaitytojų – dauguma. Tokie pat vieniši jausis mūsų tėvai ir seneliai, kurių sveikatą saugosime nelankydami jų per šventes. Tačiau nenusiminkime – Kūčias ir Kalėdas dar galime išgelbėti.

O kad internete įmanoma ne tik Kalėdas švęsti, bet ir kultūrintis, ir netgi dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, įsitikino mūsų bendraautorė Jorė Janavičiūtė, atlikusi savotišką eksperimentą. Ji visą savaitę beveik kasdien vaikščiojo į virtualiuosius renginius ir aprašė savo įspūdžius.

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

eigu sąžiningai laikysimės karantino reikalavimų ir rekomendacijų, tai Kūčių ir Kalėdų šventės turėtų atrodyti taip, kaip jį žurnalo viršelyje pavaizdavo viena mūsų gruodžio numerio herojų – dailininkė Gabrielė Gudaitytė. Pižama (o kam puoštis), maistas (nebūtinai dvylika patiekalų) ir TV programa, kuri po sočios vakarienės migdo ne prasčiau nei aguonų pienas.

Nuotolinės Kalėdos – palyginti nedidelė kaina, kurią sumokėsime už tai, kad tiek didelė dalis visuomenės, tiek valdžia nepakankamai įvertino grėsmę ir leido sau atsipalaiduoti po pirmosios pandemijos bangos.

Kur kas didesnę moka ligoniai, mirusiųjų artimieji, su virusu kovojantys gydytojai. Nepamirškime to ir Kalėdas bei kitas šventes švęskime atsakingai, pagalvokime apie savo ir artimųjų sveikatą.

NUMERIO BENDRADARBIAI:

Tačiau net ir karantino metu pasaulis nestovi vietoje. Kol mes verkšlename dėl suvaržytos laisvės, kiti gi mąsto plačiau ir susitelkia ne tik į šiuo metu aktualias problemas, bet ir žvelgia globaliau, nepamiršdami ateities. Antrojo karantino pradžioje patys negalėję atverti durų savo lankytojams, šalies muziejų atstovai ėmėsi svarbios ir šiandieniame kontekste labai gražios iniciatyvos: kartu su muziejų bendruomene „We Are Museums“ ir „EIT ClimateKIC“ suvienijęs jėgas MO muziejus subūrė net 20 Lietuvos muziejų profesionalų, kurie, iki pat pavasario bendradarbiaudami su klimato kaitos ekspertais ir mentoriais, ieškos būdų, kaip muziejai gali padėti spręsti klimato kaitos klausimus. Su šia iniciatyva galėsite susipažinti perskaitę Daivos Juonytės straipsnį „Klimato kaita: muziejai kaip minties lyderiai ekologijos srityje“.

Taip pat gruodžio numeryje rasite interviu su neseniai išleisto romano „Remyga“ autoriumi Rimantu Kmita ir filmo pagal Antano Škėmos romaną „Izaokas“ režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi, naujų knygų ir muzikos albumų apžvalgas. Gero skaitymo ir iki susitikimo 2021-aisiais, kurie, tikėsimės, mums visiems bus gerokai lengvesni.

Jūsų „370“

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – Gabrielės Gudaitytės iliustracija „Nors kažkas lieka nepakitę“

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #97, GRUODIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė

Muzikos kūrėjas Tautvydas Gaudiešius prieš ketverius metus į muzikos sceną įsiveržė netikėtai, o dėmesys Junior A pasivadinusio muzikanto kuriamai alternatyviai elektronikai augo žaibiškai – dažnėjantys koncertai, didėjantys gerbėjų ir perklausų pasiklausymo platformose skaičiai bei dėmesys iš užsienio kompanijų... Junior A greitai tapo sėkmingu ir populiariu vardu muzikoje. Vis dėlto neseniai Tautvydas Junior A išleido kūrybinių atostogų ir dabar pristato savo naują alter ego – FC Baseball.

FC Baseball – kiek kitokio skambesio, karantino metu gimęs muzikanto projektas, kuriuo jis pristato savo kūrybą lietuvių kalba. Interviu Tautvydas atskleidžia, kad vis dėlto nepavyko atitolti nuo savęs ir Junior A būdingo asmeniško, biografinio pasakojimo, bet labai džiaugiasi nauju skambesiu, kūryba ir muzika, kurioje gyvena.

NENUTOLTI NUO SAVĘS – Kaip atsirado FC Baseball?

– Buvau pavargęs nuo visų Junior A reikalų. Kai Junior A išaugo, viskas tapo dideliu projektu... Buvo jausmas, kad muzika tapo ketvirtaeiliu dalyku ir labai buvau išsiilgęs tiesiog sėdėti ir rašyti dainas. Jutau, kad karantinas yra geras laikas išbandyti kažką naujo, pasičiupau gitarą ir pradėjau rašyti.

Tada pagalvojau – gal nutolti nuo Junior A dar toliau ir pradėti rašyti lietuviškai, nes niekada nebuvau bandęs to daryti? Taip prasidėjo FC Baseball.

– Esi pagalvojęs, apie ką bus šis projektas, kokią žinutę ar istoriją jis pasakos?

– Aš nesugebu nutolti nuo savęs paties. Junior A visada buvo mano gyvenimo istorijos, kurios kartais susipindavo su fantastiniais dalykais. Manau, kad ir FC Baseball norom nenorom yra tarsi mano biografija dainose. Žinoma, instrumentuotė kitokia, bet labai džiaugiuosi, kad niekas neužblokuoja kelio dainai. Kai kuri elektroninę muziką, yra labai daug kintamųjų – sintezatorių garsai, būgnų tekstūros (jų gali būti milijonas skirtingų rūšių)... Su FC Baseball norėjosi viską grąžinti į pradinę muzikos stadiją – akordai, melodijos, žodžiai... O žinutė tokia pat, kaip ir mano gyvenimo, – bandyti kažkur aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaa rasti laimę ir būti šiame pasaulyje kuo sklandžiau. FC Baseball man yra apie dainas. Svarbiausia – pati daina, o ne triukai aplinkui.

4 // © 37O

– Kuo skiriasi Junior A ir FC Baseball projektai? Kuo tu kitoks šiame projekte?

– Pradžioje norėjau, kad FC Baseball būtų mažiau asmeniškas, nes prieš pat Junior A pauzę surengiau keletą didelių koncertų ir jausmas buvo pusiau siurrealus – stovi ant scenos ir matai labai daug žmonių, jie dainuoja dainas su tavimi ir gal nesusimąsto, kad jose – liūdni momentai, kuriuos aprašiau.

Tiesiog, kai kažkoks meninis projektas pasiekia tam tikrą populiarumo kartelę, nesvarbu, koks turinys būtų, – viskas tampa pramoga. Atsimenu, stovėjau scenoje ir mąsčiau, kad jei kurčiau kitą muzikinį projektą, stengčiausi apie tuos dalykus kalbėti pasitelkdamas daugiau meninės išmonės, o ne tiesiog papasakoti. Tai buvo mano bandymas, bet jau iš keleto žmonių girdėjau, kad vis tiek viskas labai asmeniška. Idėja buvo būti mažiau asmeniškam, bet išėjo, kaip visada (šypsosi).

– Tau tai – projektai ar tavo asmenybės dalys, t.y. alter ego?

– Gal alter ego nėra taip baisu, bet žodis „projektas“ man turi negerą šleifą. Man visada atrodė užsiimti projektais kažkaip nedora (juokiasi). Alter ego man simbolizuotų tai, kad susikūriau vieną personažą – Junior A, o tada kitas mano alter ego yra FC Baseball. Nė viename projekte nieko specialiai nekūriau. Alter ego tarsi turėtų būti išgalvota, bet čia jokių

vaidmenų nebuvo. Man Junior A visą laiką buvo tas paauglys, kurio nepavyko iš savęs išgyvendinti. Pirmą dainą išleidau 25-erių, kai paauglystė turėtų būti jau pamiršta arba bent imama pamiršti, o manyje ji vis dar vešėjo – mėgau dalyvauti įvairiausiuose vakarėliuose, gyvenimo būdas nebuvo labai rimtas. Junior A buvo su daugiau paaugliškų destructionų. Laikui bėgant, tarsi radau tą ramybę, o FC Baseball yra tai, kaip jaučiuosi šiandien. Turbūt tai įamžina skirtingus mano, kaip žmogaus, gyvenimo etapus.

– Pasakoji, kad nuo Junior A kuriam laikui atsitrauki, nes atitolai nuo muzikos ir dainos tarsi nebebuvo svarbiausia, o šalia muzikos atsirado daugybė kitų dalykų. Gal tai tiesiog muzikos verslas? Galbūt išsisklaidė iliuzija, kad muzikoje to verslo nėra?

– Suprantu, apie ką kalbi, ir čia labai daug tiesos. Aš suprantu, kad muzika yra verslas, bet galbūt turėjau šiek tiek kitokį įsivaizdavimą, kaip viskas atrodo iš vidaus. Pats net nepajutau, kad jau ketverius metus gyvenu tik iš muzikos.

Tai yra fantastiška, bet ta verslo dalis...

Bent iš manęs ji pavagia labai daug. Norėtųsi geriau atskirti kūrybą nuo verslo.

Muzikos verslas, matyt, vienas keistesnių dalykų pasaulyje, nes jame susipina ego dalykai, finansai, kūryba ir kartais visuose tuose posūkiuose pasimeta draugystės. Džiaugiuosi, kad vėl radau saugią salą, nes būtent taip dabar jaučiuosi pasirinkęs FC Baseball pseudonimą. Junior A buvo finansiškai sėkmingas projektas, bet aš niekad to nedariau dėl finansinių dalykų ir dabar nedarau.

Tikiu, kad kai atiduodi visą save, žmonės tai jaučia. Vieno dalyko tikrai nesuvaidinsi – tai to įdirbio – ar tau rūpi, ar nerūpi ir kaip tu žiūri į tai, ką darai. Tikiu, kad, atiduodamas viską, ką galiu, kaip FC Baseball, ir kurdamas muziką taip, kaip noriu ją kurti, esu dar vieno sėkmingo projekto starto pozicijoje.

– Pristatydamas FC Baseball sakai, kad tai karantino metu Plungėje gimęs projektas, bet apie pavadinimą girdėjau skirtingų istorijų. Tau pavadinimai nesvarbu? O galbūt pasąmonėje vis dėlto ieškojai pseudonimo?

– Sakyčiau, abu dalykai. Man pavadinimai tikrai nesvarbu.

Visada prisimenu „The Jam“ lyderio citatą, kad ne pavadinimas yra svarbu, o tai, ką tu nuveiki kaip nors pasivadinęs. Jei būčiau šį projektą pavadinęs „Sausainis“, jis nebūtų nė kiek mažiau meniškas, melodingas ar muzikalus. Pavadinimas, kad ir kaip būtų, yra žodis. Vieni žodžiai man yra gražūs, kiti – negražūs. Pseudonimą FC Baseball mintyse įsivaizduodavau parašytą ant plakato ir man atrodė labai gražiai. Tik paskui atsirado versijos. Futbolo komanda „Beisbolas“ – tai oksimoronas su nuoroda į sportą. Aš visą laiką meną gretinu su sportu, nes tiek vienas, tiek kitas, pasiekęs kažkokį aukštą lygį, yra kažkaip spiritualu, nors jie ir labai priešingi dalykai. Kai įrašai dainą ir nori ją paleisti, reikia kažkaip pavadinti ir sukasi kažkoks žodžių junginys, todėl pavadini, o paskui žmonės iš šono arba tu pats pasąmonėje imi ieškoti tų paaiškinimų. Manau, kad trijuose interviu papasakojau skirtingas istorijas, kodėl šis dalykas vadinasi FC Baseball (šypsosi)...

– Kalbėdamas apie naują pseudonimą, kūrybą ir gyvenimą dažnai mini disonansus, priešingybes ir kontrastus. Kuo jie svarbūs ir ką suteikia tavo kūrybai?

– Labai smagu pasakoti istorijas kontrastų principu. Tai puiki lyrinė priemonė istorijai papasakoti, o ir visas gyvenimas toks. Pavyzdžiui, šiandien pabaigiau naujo FC Baseball albumo paskutinę dainą. Pradėjau jį rašyti prieš mėnesį ir parašiau trylika dainų, galvoju, sausį pradėsiu jas įrašinėti. Nuėjau pas Jokūbą apie tai pasišnekėti ir ten aa aaa aaaaaa aa

užsiminęs apie grupę ir klipe „Kai oras atšils“ jau matome muzikantus. Tai jau naujos grupės nariai?

– Norėčiau galvoti, kad grupės nariai.

Vienas iš jų yra Jokūbas, su kuriuo mes ir įrašėme albumą, todėl jis dainas žino puikiai. Kitas gitaristas yra Tadas. Mes abu esame plungiškiai ir Tadas prieš daug metų buvo kambaryje, kai pirmą kartą prie kitų žmonių pagrojau ir padainavau dainą. Tadas mane atsimena dar iš tų laikų, kai neturėjau nė vienos dainos, o dabar turiu septintą savo išleistą albumą ir dar gal dešimt neišleistų. Jie mane puikiai pažįsta. Manau, kad Tadas ir Jokūbas gros grupėje, dar prijungsime būgnus ir, kai vėl bus galima išbėgti į lauką, lipsime į sceną.

Nerijaus Kuzmicko nuotr.

– Kada norėtum turėti tą visos sudėties grupę? Kokio dydžio ji būtų?

– Norėčiau, kad ji būtų kuo didesnė.

Manau, smagu, kai tavo muziką atlieka daug kitų muzikantų. Pradžioje būsime keturiese, o paskui gal atsiras dar žmonių. Man atrodo, kad bus aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaaa daug visko (šypsosi).

aaaa aa sulaukiau labai nemalonaus skambučio. Buvau toks laimingas ir...

Visur yra tos priešpriešos – geri dalykai keičia blogus, blogi keičia gerus... Kol dalykai vyksta – reikia džiaugtis.

– Viename interviu atskleidei, kad „Lùna“ pirminis pavadinimas buvo „Sugedę šviesoforai“. Kokia istorija ten slypi?

– „Sugedę šviesoforai“ iš tikrųjų yra žodžiai iš dainos „Dvylika“ : „...Sugedę šviesoforai visad raudoną rodo...“ Tada pagalvojau, kad labai daug dėmesio tenka vienai dainai, ir tai pasirodė nesąžininga. Dar buvo pavadinimas – „Tikros išgalvotų personažų istorijos“. Jau ketinau taip ir pavadinti albumą, bet ruošėme viršelį ir pavadinimas pasirodė per ilgas. Kadangi aš į pavadinimus žiūriu taip, kaip į juos žiūriu, tai pavadinome „Lùna“ (juokiasi). Man tai tiesiog yra labai gražus žodis ir taip gimė „Lùna“ (šypsosi).

– Debiutinį FC Baseball albumą „Lùna“ kūrėte dviese su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba, kurį minėjai. Kiek užtruko ir kaip vyko procesas nuo pirmų idėjų karantine Plungėje iki paskutinių detalių studijoje?

– Būdamas Plungėje parašiau šešiolika ar aštuoniolika dainų. Nusiunčiau jas Jokūbui ir, kai grįžau į Vilnių, mes jas įrašėme. Rašiau dainas gal du mėnesius, o įrašinėjome dar porą... Viskas truko apie penkis mėnesius nuo aaaaaa aaa a aaaa aa aaaaa pradžios iki pabaigos.

– Sakyčiau, greitai...

– Aš daug dirbu (šypsosi). Man labai patinka rašyti. Rašymo procesas man yra malonumas, o įrašinėjimas – kita to dalis. Prisijungia Jokūbas ir smagu kartu įrašinėti dainas, bet kol kuri – gali keisti 101 kartą ir niekas nesupras, nesužinos. Įrašinėjant dainas prasideda atsakomybės momentai, kurie yra sudėtingi, ir kai sprendimus reikia priimti daug per gana trumpą laiką, tai vargina. Tas kūrybinis nuovargis nėra labai smagi dalis. Žmonės sako: „Tautvydai, tu rašai per daug dainų“ arba „Kaip reikia tavimi tikėti, kai parašai dvidešimt dainų per mėnesį. Neįvyksta tiek dalykų per mėnesį“.

Mano galva, įvyksta, tiesiog žmonės nepastebi. Aš norėčiau jų nepastebėti, bet pastebiu ir man tada lengva rašyti. Dažniausiai rašau rytais, nes atrodo dar labai daug sapno yra galvoje. Sapnuose vyksta antras gyvenimas, jei sugebi užmigti.

– Apie ką yra „Lùna“?

– Nežinau. Parašau dainą, o tada bandau suprasti, kas čia buvo ir kas tam darė įtaką. Žinau tiksliai, kad daina „Dvylika“ yra apie mano vaikystę. „Kai oras atšils“ daug kam atrodo karantininė daina. Kai oras atšils – nebereikės dėvėti kaukių, baigsis karantinas... Nors apie tai nemąsčiau, kai rašiau, bet gražiai susišaukia. „Dalija“, be abejo, yra apie Daliją. Yra labai daug biografinių momentų ir yra dalykų iš sapnų.

– Tai tavo pirmi kūriniai lietuvių kalba.

Sunkiau rašyti lietuvių kalba ar vis dėlto lengviau ir paprasčiau?

– Tikrai lengviau. Pradžioje sakiau, kad nėra skirtumo, bet dabar visai neseniai prisėdau rašyti angliškai ir supratau, kad jau esu pajautęs lietuvių kalbos ritmą.

Man 30 metų. Rašau nuo šešiolikos. Pirmus trylika su puse rašymo metų rašiau tik anglų kalba ir ji man buvo priimtina, skirta rašyti. Kai pabandžiau rašyti lietuviškai, prireikė šiek tiek laiko permąstyti, kaip vyksta pats rašymo procesas, bet labai gera rašyti lietuvių kalba. Ji tikrai labai graži ir rašyti ja labai smagu.

– Įrašuose nemažai instrumentų partijų sukurta kompiuteriu, bet esi

AŠ NESUGEBU NUTOLTI NUO SAVĘS PATIES. JUNIOR A VISADA BUVO MANO GYVENIMO ISTORIJOS, KURIOS KARTAIS SUSIPINDAVO SU FANTASTINIAIS DALYKAIS. MANAU, KAD IR FC BASEBALL NOROM NENOROM YRA TARSI MANO BIOGRAFIJA DAINOSE.

– Jau veikiausiai sulaukei ir gerbėjų įvertinimų. Kaip jie priėmė FC Baseball ir debiutinį albumą?

– Vienareikšmiškai – gerai. Gavau labai daug žinučių iš labai plataus spektro žmonių, nustebino. Gavau atsiliepimų iš įvairių meno kolektyvų vadovų, rašo ir paaugliai. Smagu, kad kažką darai nuoširdžiai, iš visų jėgų, ir žmonės įvertina. Tik liūdna buvo, kad, planuojant pristatymo koncertus, prasidėjo antrasis karantinas, todėl negalėjome, kaip sakoma, išbėgti į aikštelę. Tačiau dabar įrašysime dar trylika kūrinių, bus dar daugiau gerų dainų ir tas debiutinis koncertas turėtų atrodyti fantastiškai (šypsosi).

– Ar tikėjaisi, kad gerbėjai taip priims?

– Aš retai ko tikiuosi (šypsosi). To nesukontroliuosi ir niekada negali padaryti daugiau negu maksimumas. Sekti muzikines tendencijas – kaip atrodo dainų topai ir kas dabar yra populiaru – man niekada nebuvo įdomu. Tiesiog džiaugiuosi, kad vėl radau ramybę kurdamas muziką, ir tikiu, kad žmonės, kurie klauso ir kuriems rūpi, džiaugiasi kartu su manimi.

– Esi užsiminęs, kad norėtum, jog šis albumas būtų išleistas vinilinės plokštelės pavidalu. Bus? – Šiandien kaip tik klausėmės vinilo masterių ir turėjome juos patvirtinti arba sukritikuoti. Sukritikavome labai ir dabar darysime naujus. Reikia labai daug žingsnių, kad išleistum vinilinę plokštelę, bet dirbame prie to. Bus, bet dar negaliu pasakyti, kada.

– Esi sakęs, kad „Muzika tapo langu, kaip nebūti čia. Kaip būti kažkur kitur“ ir randi joje ramybę... Kas dar tau teikia tokį jausmą?

– Visai neseniai nuvažiavau prie jūros ir ėmė lyti, todėl važiavau atgal į Vilnių ir pagalvojau apie tai, kad dabar tie skirtingų polių vaidmenys mano gyvenime apsikeitė. Nebebėgu nuo realaus pasaulio. Aš trejus ar ketverius metus neturiu aaaaaa aa aaaa įprasto darbo – tik muziką. Nebendrauju su žmonėmis, su kuriais nenoriu bendrauti. Nekalbu apie dalykus, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Gyvenu tarsi muzikinėje saloje.

Dabar tas realybės momentas yra nuvažiuoti prie jūros, dvi valandas pabūti, apsisukti ir išvažiuoti...

Rašė Marijus Gailius

Po šauniojo bestselerio apie šiaulietį vaikiną „Pietinia kronikas“ rašytojas, mokslininkas Rimantas Kmita savo antrajame romane „Remyga“ vėl sutelkia vaizduotę į Šiaulius, tik nebe taip linksmai. Tai skausminga knyga apie tragiško likimo herojų, kurioje viesulu sukasi įvairūs rašymo stiliai, pusžanriai, mitai. Tirštame proziniame virale išverda Lietuva, nepriklausoma valstybė.

R

ašytojas išsigina neturėjęs ketinimų rašyti politinį romaną, „Remyga“ ir nėra toks. Tai gyvas pasakojimas apie tai, kokie mes, iš kur: „Blogis, su kuriuo visi kovojome, rodytųsi, dingsta. Iš tikrųjų ne, niekur nedingsta. Jeigu nedirbi, nevarai savo vagos, viskas greitai apeina voratinkliais, pelėsiais, piktžolėmis. Romanas man pačiam yra tarsi priminimas, kad niekas nesibaigia.“ – Vardas kaip pavadinimas, net ne vardas, o pravardė. Kodėl būtent Remyga, juk ne iš sąrašiuko braukei galimus variantus? Apskritai, kiek tų vardais pavadintų kūrinių literatūroje? Petras Kurmelis nebent.

– Yra gi tų vardų literatūroje – vien Williamo Shakespeare‘o kiek dramų vardais pavadintų. Ir pastaraisiais metais, pavyzdžiui, išėjo Sigito Parulskio pjesė „Julija“, filmas „Olegas“. Iš tų laikų artimiausia Remygai būtų Džordža.

– Džordža?

– Džordana Butkutė! Ilgą laiką taip ir gyvenau su vardu, kuris būtų trumpas, gerai skambėtų ir tiktų tiems laikams. Bebaigdamas knygą pasidomėjau Remigijaus vardo kilme – lotyniškai jis reiškia irkluotoją. Irkluotoją! Atsilošiau kėdėje.

Juk knygoje naudoju leitmotyvą – iš Walterio Benjamino paimtą citatą „veidu į praeitį“*.

Visas Sąjūdis praėjo veidu į praeitį. Dar pastebėjau, kad Remigijaus pravardėje kartu su priesaga iškrenta tai, ko jam labiausiai trūksta, – gijų. Gijų su aplinka, su praeitimi.

© 37O

Vilmanto Dambrausko nuotr.

6 //

RIMANTAS KMITA: NEKETINAU RAŠYTI APIE SĄJŪDĮ, BALTIJOS KELIĄ AR SAUSIO 13-ĄJĄ, BET… AŠ NEKALTAS!

– Per praėjusius rinkimus į Seimą išrinkta partija, kviečianti nebesigręžioti į praeitį, o žvelgti į ateitį. Vis dėlto, kaip pasakytų „Remygos“ veikėjas, niekas nesikeičia. Nebepažvelgdamas atgal nesužinosi, kas pasikeitė. Kiek pas mus dar likę sovietmečio, kuris galbūt persmelkia net gimusiuosius nepriklausomybės metais?

– Teigti, kad niekas nesikeičia ar kad nebeturime nieko bendro, būtų pernelyg supaprastinta. Nors tokiais dalykais užsiimu retai, štai paklausiau aktorės Gelminės Glemžaitės ir dar dviejų moterų tinklalaidę „Dar tos čia“, kuriame jos kalbėjo apie karantino patirtis žiūrint „Netflix“.

Viena jų pasipasakojo peržiūrėjusi ne tik amerikietiškų serialų, bet ir rusišką, ir su nuostaba pareiškė: mes juk kur kas panašesni į rusus nei į amerikiečius! Rimtas atradimas. Suprantama: rusiškai nebekalbi, žvelgi Vakarų pusėn, gyveni amerikietiška kultūra, tačiau, peržiūrėjęs vieną rusišką šou, pašiurpsti. Visi matome, kad sovietinio mentaliteto savybės neišblėsta.

Rašant romaną mane domino, kodėl taip yra. Tarkim, paskelbę nepriklausomybę estai ramiai įgyvendino liustraciją – apkapojo sovietines šaknis. Užtat mes, užsieniečiams pasigyrę, kad pirmieji išstojome iš SSRS, – kokia mat drąsi tauta, tuos pačius užsieniečius nustebiname papasakoję, kaip pirmus laisvus rinkimus laimėjo buvę komunistai.

Mėgstame savus. Taip mėgstame, kad savo gyvenimą konstruojame ne pagal žinias, sugebėjimus, profesionalumą, o savumą. Tai tų laikų likučiai. Neužtenka nebežiūrėti į praeitį, kad ji dingtų, – niekur nedings, ji veikia.

– Jūsų su rašytoju Andriumi Jakučiūnu įvestas gariūnmečio pasakojimas – jau savotiška mada, kurią paskui įtvirtino rašytojos Virginija Kulvinskaitė, Vaiva Rykštaitė, Jurga Tumasonytė, dar prisiminkime ir MO parodą, dedikuotą tam laikmečiui. Kodėl taip nedaug truputėlį chronologiškai ankstesnių pasakojimų apie Sąjūdžio, nepriklausomybės laiką? Kodėl dolerio fonas ryškesnis už laisvės debatus?

Kodėl profesionalios prozos pasakojimuose daiktai nugali dainas?

– Jeigu kas nors manęs anksčiau būtų to paklausęs, būčiau atsakęs: tikrai niekada nerašysiu apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją. Tačiau mane staiga sudomino, kaip milicininkas tapo policininku – tokia figūra tiesiog iškilo. Sakau sau, tiek to: rašau apie milicininką, o nuo Kovo 11-osios arba Sausio 13-osios kaip nors išsivartysiu. Aš nekaltas! Aišku, tada teko kapstytis ir suktis.

Plačiojoje visuomenėje nepriklausomybės naratyvas formuojamas proginėmis datomis: sukaktys, eitynės, televizija...

Tai siauras, vienpusis pasakojimas. Tai mokyklinė nepriklausomybės versija: mes buvome okupuoti ir drąsiai pasipriešinome, buvo tankų ir kraujo, bet susikibę už rankų dainavome ir ištvėrėme. Tačiau taip ir nepapasakojame, kas yra

laisvė. Laisvė yra žiauri, kartais ir nepakeliama atsakomybė, sugriovusi ne vieną gyvenimą.

– Romanu nupūtei dulkes nuo tragikomiško, antropologiškai reikšmingo įpročio, anuomet išplitusio ir mokiusio gyventi – burtų, ezoterikos. Skaitydamas atsiminiau augęs apsuptas horoskopų, sapnininkų, netgi telepatijos.

Tokie atsiminimai trikdo. Ką kompensavo burtai? Ar magija buvo kaip priedanga nuo atsakomybės?

– Manau, ezoterika atėjo kaip žinojimo, kurį nuo mūsų slėpė, kompensacija. Jeigu valdžia slepia, manai, kad tai tikra. Žmonės tada daug kur metėsi – prie NSO, religijos ir kt.

– Ar pats esi dalyvavęs satanistiniame rituale su adatėlėmis, kurį pamini romane?

– Teko. Visi vaikai žaidė: ir tos adatėlės sukiojosi, ir dvasios atsiliepdavo. Kita vertus, tai buvo didelis biznis: visokie šarlatanai iš Rusijos plūste plūdo. Kažin ar daug kas pasikeitę...

– Remyga mąsto: „Manai, kad atsirenki svarbius prisiminimus, kad valdai savo atmintį, stengiesi fiksuoti brangiausias akimirkas, bet tokiais momentais būtinai išnyra šiukšlės, kurios net neaišku, iš kur pateko į galvą.“ Kaip tavo atradimai muziejuose ir archyvuose papildo atmintį, o gal su ja varžosi? Kas eina pirmiau: atsiminimas ar archyvas?

– Kūrybą nuo mokslinio darbo pirmiausia skiria intuicija. Intuiciją tyrimas konkretizuoja. Tačiau prozoje ką nors išsiaiškinus nebūtina sujungti to priežasties ir pasekmės ryšiu – sugalvoji kitokį paaiškinimą.

Mano atmintis prasta, todėl ja kliautis negaliu. Atmintis yra gyva, archyvas gali atmintį sužadinti, tuomet ir archyvai tampa gyvi. Atmintis susieja skirtingus klodus: legendas ir anekdotus, meno kūrybą ir istorinius faktus, moksliniame darbe taip neišeitų. „Remygoje“ ir norėjau sieti kultūrinius veiksmus – dainas, piešinius ar skulptūras – su tuo, kas vyko gatvėje. Kultūra kuria prasmes ir aiškina tikrovę, tą tikrovę ir veikdama. Menininkų energija šitaip turėtų įsilieti į viso miesto energiją, bendrą erdvę.

– Šalia keliabalsio „Remygos“ pasakotojo atsiranda tautosakos, publicistikos, nuotraukų, net dramos intarpų.

Ko siekei šiuo transžanriniu žaidimu?

– Ilgai galvojau ir supratau, kad neišeis čia grynas žanras. Pats laikas toks maišytas buvo. Apie jį ir pasakojame skirtingo žanro naratyvais: vieniems tai absurdo drama, kitiems – herojinis epas, tretiems – romantiška baladė. Pagalvojau, tegu ir lieka skirtingi sluoksniai.

– Kodėl netgi faktų tyrimas galiausiai nukreipia į mitologiją?

– Pristatydamas savo romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ apie Sausio 13-ąją, Saulius Šaltenis užsiminė, kad reikia laukti, kol tam laikmečiui randasi metafora. Metafora ir yra mitologinio mąstymo pagrindas. Už metaforos visada lieka kažkas, ko negali paaiškinti. Moksliniai darbai rašomi

atsakymams gauti, o meno kūriniai – klausimams iškelti.

– Domantas Razauskas pasiūlė grakštų „Remygos“ panašumą su Michailu Bulgakovu, vis dėlto įžiūrėčiau ir skirtumą: veikėjai Meška, Vaikiukas ar Buratinas nėra taip aiškiai apibrėžti kaip „Meistro ir Margaritos“ demonai. Tavo mitologinės būtybės pasirodė veikiančios labiau kaip alegorijos negu fantastiniai personažai. Atitinkamai negaliu „Remygos“ nepalyginti su Sigitu Geda, kuris valstybingumo mitą iškėlė į babilonines aukštumas. Kaip manai, ką gediška (kmitiška) pasakojimo apie valstybingumą taktika, išaukštinant mitą, liudija apie mus? Gal tai kokia nors išskirtinė mūsų šalies arba regiono kultūrinė ypatybė?

– Matai, nenorėjau valstybės įvykių aiškinti buitiškai kaip „Pietinia kronikose“ – norėjosi stebuklo, tam tikros viršbuitybės. Ilgą laiką romaną netgi rašiau darbiniu pavadinimu „Stebuklas“. Žinoma, galima vardyti politines ir socialines nepriklausomybės priežastis, bet man norėjosi ko nors iš gelmių, kaip ir S.Geda rašė, kokių nors pamirštų archetipų, veikiančių net dabartinį mūsų gyvenimą. S.Geda iš tikrųjų užveda ant kelio.

– Nors mūsų pokalbio metu dažnai žvelgiau pro langą, tik dabar sąmoningai perskaičiau užrašą tolumoje, pusiau pasislėpusį už medžių: „tologijos“.

Akis pati pagavo ir pasiūlė prirašyti skiemenį: „mi-tologijos“. Nors ten, žinoma, veikia odontologijos kabinetas.

– Kuriant gedišką pasakojimo būdą to ir užtenka. Randi vaizdą ir pradedi jį plėtoti. Jungi faktus su legendomis ir vaizduote. Tuomet tyrimas, plėtojant kurią nors vieną giją, įgyja gelmės.

Pirmojoje savo skaitytoje S.Gedos knygoje „Žalio gintaro vėriniai“ (1988) nieko nesupratau. Bet jo sukurti kosmogoniškieji reiškiniai atrodė lyg vykstantys istorijoje. S.Geda man iki šiol lieka įdomiausiu rašytoju, kurį norėčiau daugiau patyrinėti.

– Afganistanas yra į praeitį nugrimzdusi trauma, kuriai ir nebuvo erdvės išsakyti (nebent būta bandymų 10-ajame dešimtmetyje, kurių aš neatsimenu).

Palyginkime: mafijos laikai iki smulkmenų atspindėti populiariojoje beletristikoje, iki šiol nenusibodusi tema.

Kaip manai, kokių dar užsilikę nutylėtų pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio temų, laukiančių literato rankos?

– Įdomus sutapimas: beišeinant romanui ir spektakliui „Remyga“, režisierius Paulius Markevičius pastatė spektaklį pagal Zigmo Stankaus prisiminimus apie Afganistaną, kuri, pasirodžiusi 1993 m., tapo dideliu bestseleriu.

Mano romane nėra daug veiksmo iš Afganistano karo, pasakoju tai, kaip sugrįžęs iš ten jaunas žmogus ieško gyvenimo atramų, nors viskas jau išmušta, tokioje visuomenėje, kurioje senųjų atramų ir nebeliko. Remyga man buvo įdomus kaip vienas tais laikais nesuprastų visuomenės tipažų. Nesupratome traumų. Nesuprastieji patys nelabai nori kalbėti – per skaudu, mūsų proginiam pasakojimui apie nepriklausomybės pradžią jie irgi netinka. Mane ir domina žmonės, kurie tuomet tapo nereikalingi.

* „Įsivaizduok, kad praeitis yra bangos (...). Tu žiūri į tas bangas, jos bloškia tave, ir visada skrendi nugara į ateitį, o žiūri į praeitį. Veidu į praeitį. (...) Ar matei kada, kaip irkluoja valtį upėj? Nugara į priekį, taip? Viens, du, nugara į priekį.“ („Remyga“, p. 6)

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Rimantas Kmita

Saulius Šaltenis

Tyto alba, 2020

Tyto alba, 2020

REMYGA

Mentas (jau ne milicininkas, bet dar ne policininkas), todėl – mentas, kaip tais laikais vadinome, jaunas Afganistano karo veteranas ir našlaitis Remyga – pagrindinis knygos veikėjas, geraširdis tragiško likimo herojus. R.Kmita griebia jautį už ragų (galbūt net tą patį jautį iš romano, jame apstu jaučių ir meškų, vilkolakių, buratinų) – santvarkų virsmą, iš jo kylančią dvasinę individų sumaištį vynioja iš kraštutinio trauminio motyvo. Afganistanas. Tai labai opi žaizda, kuriai seniai reikėjo literatūrinio chirurgo. Turbūt panašiai idėjinėje plotmėje veiktų veikėjas – Černobylio avarijos likviduotojas.

Tai čia ir Lietuva. Fone visur – gatvėse, radijuje, sielose – plevėsuojantis Sąjūdis motyvuotas, bet nuspėjamas. Daug proziškai atrajotos dokumentuotos tikrovės, titaniškas darbas. Tik ne iki galo tarsi konvertuotas – R.Kmita šįkart per lengvai, atrodo, išsisuko.

Gal truputį įklimpo į lygiagretųjį kūrybinį metodą, klodą – mitologinį realizmą, kuriam atseikėjo bene pusę teksto? Šiauliška fantasmagorija – it duoklė M.Ivaškevičiaus „Žaliems“, G.Beresnevičiaus „Paruzijai“, joje ir kunkuliuoja pagrindiniai reikalai. Tai Remygos košmaras, tautinė haliucinacija, alegorija su gausiais tautosakos motyvais.

Mitas šalies valstybingumui.

Vis dėlto tokias fantazijas labai sudėtinga žodžiais perteikti. Puola, pavyzdžiui, žmogų, o kažkas šalia, pats mitologinis, cituoja lietuvių liaudies mįsles ir patarles, dainas dainuoj. Veiksmo tiršta, bet lieka jis tautosakos tumule. Gal šita forma, gimusi iš Sigito Gedos sėklos, yra unikali lietuvių

GELEŽINIAI GYVATĖS KIAUŠINIAI literatūros ypatybė? Galbūt ji būdinga išskirtinai slaviškos, rytietiškos kultūros laukui, ir mes visi su R.Kmita atitinkamai tebesame jo dalis? Irdamasis per mitologinio teksto upes vis įsivaizdavau multiką: šioji fantasmagorija savo funkciją, ko gero, geriau atliktų ne tiek prozos pastraipose, kiek animacijos kadruose.

Užtat tuomečiai buities ir prietarų reliktai atkurti klasiškai – satanistiniaispiritistiniai ritualai, neištikimybės ir išdavystės. Pradėjo vertis ir verstis visokie atsiminimai iš vaikiškosios patirties, šitaip grožinė literatūra staiga atgręžia tavo paties primirštą tikrovę. Pirmiausia, aišku, atmintį, bet per atmintį – ir veikiamą dabartį.

Paleisti nuo virvės žmonės buvo pakrikę, išskydusių vertybinių nuostatų, elgėsi nebrandžiai (išduoda sutuoktinį, o tada kreipiasi į kortas, kad nuspėtų savo likimą). Tuomečio elgesio kodeksai lipdant moralę iš įvairiausių ezoterinių, kvazireliginių nuoplaišų daugiau papasakoja apie antrosios respublikos gimimą negu Bernardo Brazdžionio intertekstai.

Struktūrai skirta daug (veikiausiai alinančio) dėmesio, tekstas daugiabalsis: šalia Remygos byloja tai moteriškės, tai jo karinė trauma, sužeista sąžinė, vardu Afsana, mitologinį realizmą keičia informacinio stiliaus išrašai iš publicistikos ir kt. šaltinių, pjesės atplaišos ir netgi dokumentinės nuotraukos, ir visa tai daugmaž dera. Realistinės veiksmo scenos kuo puikiausios, išpurentos tuo pačiu atkaltu pietinia stiliuku. Mūsų raštijoje „Remyga“ yra kol kas turbūt įdomiausiai ir profesionaliausiai parengtas grožinis pasakojimas apie nepriklausomybės pradžią.

Pavadinimas – skamboka metafora. Tie kiaušiniai – tai ir kulkos, šaunamos iš rusiškos patrankos į lietuvį, tai ir pats lietuvis, išsiritęs iš geležinės komunizmo santvarkos. Taip vaizdinga, kur dairais, tradicinis pasakojimas. Gražus sakinys, kartais net prikišamai išdabintas, užvingiuotas. Gal čia satyra, kartais pagalvoji. Šiuolaikiškąją R.Kmitos „Remygą“ irgi primena – atpasakojamais įvairiais (ir labai nebūtinais) iš kiaušinio išsiritusios Lietuvos nutikimais ir laikmečio atributais: aliumininiai šaukštai, žlugę bankai, privatizavimai, girtuokliavimai ir t.t.

Bet S.Šaltenio istorijos neverta nė lyginti su „Remyga“, geriau – su šachmatais. Kuriant poziciją šachmatų lentoje svarbu, kad kuo daugiau figūrų viena su kita sąveikautų: žirgas pridengtų žirgą, bokštas – bokštą, o jei dar rikis kur tūno, pasiruošęs spriegti į pagalbą...

Tai šitame romane beveik niekas nesąveikauja. Pagrindinė veikėja Elė (Jaelė) – išeivio provaikaitė, grįžusi į vos laisvę atgavusią savo istorinę tėvynę, atrodo kaip iš dangaus į Lietuvos žemelę nukritusi. Kiti pagrindiniai veikėjai – žurnalistė Božena a la Tomkus-Janutienė, tremtinys Aleksas irgi veikia kas sau, nors tarytum kartu.

Daug patetikos, sentimentalumo. Svarbiausias kūrybinis uždavinys – tik nepasakyk tiesiai, paslėpk po sakinio gracija, sintaksės pyne. Vis dėlto vieną kitą sceną autorius papasakoja, pavaizduoja, per-

nelyg neglaistydamas nutylėjimais, tamsoki seksualiniai epizodai irgi įtraukūs. Štai jaunosios šeimininkės Elės namie priglaustas prasčiokas, ten dirbantis bernu, patvarko jaunąją šeimininkę: „Tarp jos kojų virpėjo virpėjo lyg priešmirtinių traukulių ištiktas, šnopavo šnopavo jos lovoje atsidūręs Boženos sesers vaikas vaikis ir aiktelėjęs nurimo.

Kai Jaelė Gvadelupė atsimerkė, jis jau stovėjo šalia lovos, žiūrėjo į ją ir droviai paklausė: – Ar aš irgi galiu, gerbiama Ele?“ (p. 123)

A je, tai kambary dar vienas pretendentas laukiąs, berno brolis dvynys! Ui ui, jau tie nutylėjimai (apie pretendentą lovon nežino nei veikėja, nei skaitytojas). Bernas II irgi patvarko Elę.

Jeigu S.Šaltenis parašytų pornoromaną, labai skaityčiau.

A je, beje, knyga nė velnio ne apie Sausio 13-ąją – rinkodara išdūrė kaip vietoj krienų įsigijus garstyčių. Sausio mūšio motyvų pasitaiko, vienoje kovoje sunkiai sužeidžiama ir Elė, bet jau taip pritemdyta ta Sausio 13-oji, paslėpta už sakinio, pats ieškokis. Šykštuolis Šaltenis.

Romanas iš tikrųjų apie tai, kaip moteris ieško savo motinos. Tarsi randa. Ir vis tiek jos nesusisieja – kaip dvi šachmatų figūros skirtingose lentos pusėse.

Antonis Samarakis KLAIDA

Sofoklis, 2020, iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė Skaičiau milijoną knygų, kurios nugarėlės anotacijoje palyginamos su Franzu Kafka: užverti paskutinį puslapį, pasirodo, nė per nago juodymą. Graikų XX a. klasiko „Klaidą“ irgi palygino su F.Kafka, ir ką? Ir pataikė!

Herkus Kunčius

GELEŽINĖ STALINO PIRŠTINĖ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

8 //

Pirmą kartą H.Kunčiaus romaną išrinktųjų grupelė galėjo išmėginti dar užpernai festivalyje „Šiaurės vasara“, kur autorius dalijosi ištrauka iš savo rankraščio. Ir aš ten buvau, ausimis karpiau, akis varčiau, tą pačią pėdą myniau. Vyresnieji damos ir džentelmenai, klausydami skaitovo, kikeno ir šnirpštė, prisidengę burnas pirštinėtomis plaštakomis, o jaunimas liko it įkaltas akmeniniais veidais. Tai nei teksto, nei jaunimo problema, tai tarpo problema. Romane beriamos tikros pavardės ir įvairios istorinės detalės pernelyg nugrimzdusios į praeitį, kad žadintų asociacijas, juolab humoristines.

© 37O

Rašytojas romane taiko tą patį pasakojimo metodą kaip trumpųjų istorinių satyrų rinkinyje „Lietuviškos apybraižos“. Ima liūdniau nusipelniusį istorinį veikėją ir sumala į skutus, į dulkes, mėšlą, kai kur pavyksta netgi juokingai. „Geležinėje Stalino pirštinėje“ tokios istorine tiesa paremtos juodosios satyros dar daugiau – 400 p. „Apybraižose“ autorius turėjo su-

talpinti savo šėlą į apibrėžtą formatą, o „Geležinėje Stalino pirštinėje“ jo vaizduotė liejasi per kraštus, valstybių sienas, per skonio ribas.

Tai hermetiškas pasakojimas apie du vyrus – įtariamąjį totalitarinės valstybės išdavyste rezistentą ir ištikimąjį totalitarizmo tarną. Saugumietis įgyvendina slaptą žvalgybos Planą – veždamas įtariamąjį tardyti, tiesiog apsimeta jo draugu ir laukia, kada anas išsiduos.

Perteklius prišaukia beskonybę. O šitoje knygoje visko per daug – per daug pavardžių, nuorodų, datų, kad jau nuo pirmųjų puslapių sutrinki: skaitai grožinę literatūrą ar mokslinio šaltinio parodiją?

Tipinis epizodas: „suvažiavimui išrinkus Ježovą VKP (b) CK nariu, kitą dieną draugas Stalinas VKP (b) plenume pasiūlė išrinkti Nikolajų Ivanovičių Ježovą dar ir VKP (b) CK Organizacinio biuro nariu, o po kelių dienų – paskirti VKP (b) Partinės kontrolės komisijos pirmininko pavaduotoju. Lyg būtų maža, po mėnesio VKP (b) CK Politinis biuras patvirtino naujai paskirtą VKP (b) Pramonės skyriaus vadovą. Juo tapo Nikolajus Ivanovičius Ježovas“ (p. 241).

Istorijoje vaizduojama kiek daugiau nei viena para: kaip įtariamasis sulaikomas, vežamas į kitą būstinę ir turi atsitiktiniame uostamiestyje prastumti dieną su agentu. Autorius smulkiai aprašinėja veikėjų veiksmus ir epizodiškai prie jų grįžta, pakartodamas tą patį, tik kitais žodžiais. Nuolat kaitaliojama pasakotojo pozicija: jis prabyla tai iš įtariamojo, tai iš tardytojo perspektyvos, kartais net tenka grįžti į ankstesnį puslapį ir pasiaiškinti, kurioje čia vietoje pasakotojas persijungė. Ne visada pavyksta šitą siūlę aptikti, nes A.Samarakis teksto audinį lipdo itin subtiliai.

Tokia satyrine gaida, tarytum parodijuojant komunistų biurokratiją, byra ir byra ištisos prozos plytos. Lyg būtų maža.

Didžioji dalis pasakojimo atrodo primityvi, bet taip daroma specialiai, kuriant absurdo satyros įspūdį. Man regis, įspūdingiausias autoriaus pasiekimas – siaubingą mašine-

riją pavaizduoti kaip vaikišką. Kas yra totalitarizmas, despotija? Tai yra baisiame sutrikime įstrigusi vaikystė, kai nelaimingas vaikas užaugęs tampa pabaisa (Hitleris, Lukašenka, you name it). Rašytojo vaizduojami vyrai – graudūs mažvaikiai. Tada pagalvoji: juk visi žmogėdros kažkada buvo nekalti mažutėliai, ar ne? Ir dabar žmonių namuose auga potencialūs diktatoriai, baisu ir pagalvoti.

Paties tardytojo didžiausias iššūkis įgyvendinant Planą – įsivaizduoti, kas yra žmogus: „užsidėti kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties“ (p. 154).

Turbūt ir mes kiekvieną dieną gyvename, kad įgytume daugiau šitos patirties – žmogiškumo. Su kaukėmis ar be.

Priekaištą išsakyčiau nebent kūrinyje vaizduojamam moteriškumui – tais laikais (romanas pasirodė 1965 m.) toks vyro rašytojo žvilgsnis į moterį turbūt buvo vertinamas kaip tradicinis, bet dabar tėra primityviai seksistinis. Dar pasidomėjau, kad ir Graikijoje veikė karinė diktatūra. Neretas graikas turbūt irgi nelabai žino, kokią diktatūrą išgyveno lietuviai. Grožinė literatūra suartina skirtingų kraštų patirtį. Nes „Klaida“ yra universali. Puikus stilius, geniali knyga.

LEIDYKLOS „BALTOS LANKOS“ NAUJIENOS

WWW.BALTOSLANKOS.LT Hanya Yanagihara

„MAŽAS GYVENIMAS“ „Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI a., pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija.

Tai viena labiausiai pribloškiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.

Iš anglų k. vertė Marius Burokas.

Mathias Enard

„VAGIŲ GATVĖ“ Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – Vagių gatvėje. Tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, atsidavusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas.

Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė.

Kazuo Ishiguro

„PALAIDOTAS MILŽINAS“ Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas kalba apie užmarštį ir atminties galią, apie kaltę ir traumą, meilę ir kerštą. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.

Margaret Atwood „LIUDIJIMAI“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų Tarnaitės pasakojime, jau ryškėja pirmieji teokratinio Gileado respublikos režimo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų moterų likimai. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Jų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais. Kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė.

Haruki Murakami

„KOMANDORO NUŽUDYMAS II“ Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja. Tačiau ši vieta netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje.

Romano „Komandoro nužudymas I“ tęsinyje Haruki Murakami ir toliau nardina skaitytoją į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė.

Mattias Edvardsson

„VISIŠKAI EILINĖ ŠEIMA“ Jie – visiškai eilinė švedų šeima. Pastorius, advokatė ir jų devyniolikmetė dukra.

Iš šalies jų gyvenimas atrodo nepriekaištingas. Bet vieną dieną jų pasaulis subliūkšta ir pamažu ima ryškėti kiekvieno iš jų tikrieji veidai.

Tai įtampos kupinas romanas apie baisiausią visų tėvų košmarą. Pasakojimas apie žmones, kurie mano pažįstantys vienas kitą, bet iš tikrųjų gyvena skirtinguose pasauliuose; pasakojimas apie plonytę liniją, skiriančią tai, kas teisinga ir nedora, o melą – nuo tiesos.

Iš švedų k. vertė Simona Padvelskytė.

Ramūnas Bogdanas

„JUODAS SNIEGAS, RAUDONAS DANGUS“ Įtempto siužeto romanas, gyvai šaržuojantis posovietinį tebetirpstančios Rusijos imperijos veidą ir keliantis esminį laisvo žmogaus ir laisvos tautos klausimą.

Buvęs specialiųjų pajėgų karys Nikas Fosa bando įsišaknyti Ukrainoje. Gindamas savo turtą, jis pakliūva į painų Ukrainos korumpuotų valdininkų, oligarchų ir nusikaltėlių žaidimą. Tačiau gerai apskaičiuoti ėjimai susiduria su stichija – prabudusia ukrainiečių laisvės dvasia. Tauta buriasi į Maidaną, prasideda kovos. Nikas dvejoja: ar ši kova – tikrai jo?

Gediminas Storpirštis

„BARDAI: ŽODŽIAI IR NATOS“ Aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sudarytoje rinktinėje rasite septynių garsių Lietuvos muzikos kūrėjų dainų žodžius ir natas. Visi septyniasdešimt kūrinių pateikti su autorių patvirtintomis pirštuotėmis ir akordais, pritaikyti muzikuoti ne tik patyrusiems, bet ir pradedantiesiems.

Knygoje – gražiausios Giedriaus Arbačiausko, Sauliaus Bareikio, Andriaus Kaniavos, Alinos Orlovos, Domanto Razausko, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio dainos.

>> AUTOPORTRETAS

KAI KŪRYBA GIMSTA IŠ KA Rašė Daiva Juonytė

nėje, kur gyvena daug įdomių žmonių, ir buvo šiek tiek baisu grįžti į Lietuvą.

Tačiau grįžusi supratau, kad kol aš augau užsienyje, čia irgi niekas nestovėjo vietoje (šypsosi). Labai smagu buvo stebėti tą pokytį ir matyti, kad Kaunas ir žmonių mentalitetas per tuos dešimt metų labai pasikeitė.

Taigi manau, kad studijos daugiausia davė tai, jog dar labiau patvirtino mano žinojimą, kad žmonių nereikia bijoti. Mano gyvenime daugelis dalykų ateina būtent per juos: su kuo bendravau, ką tie žmonės man davė ir kuo mes pasidalijome.

Kaunietė kūrėja Gabrielė Gudaitytė sako, kad jos kūryba dažniausiai gimsta iš bendravimo su kitais žmonėmis, nuogirdų ir pastebėjimų – to, ką galima rasti kasdienybėje ir santykyje su kitu. Užsienyje studijavusi ir į gimtąjį Kauną grįžusi iliustratorė yra įsitikinusi, kad šis miestas ne tik turi savo paslaptį, kurią pavyksta įminti ne kiekvienam, bet ir būrį talentingų žmonių. Apie pažintį su menu, chaosą, vidinius konfliktus ir, žinoma, Kauną susitikome pakalbėti prie ekranų.

– Kaip ir kada įvyko tavo pirmoji pažintis su menu?

– Mano istorija nėra iš tų, kurias dažnai girdžiu pati, kai kūrėjo tėvai yra menininkai arba jį augant supo meno aplinka. Taip nėra, bet mano tėvai yra labai kultūringi žmonės, kurie mėgsta meną, dažnai eina į teatrą, ir aš prisimenu, kad vaikystėje – taip yra ir iki šiol, kai grįžtu į tėvų namus, – jeigu vakare išeidavau iš savo kambario, mano abu tėvai sėdėdavo svetainėje ir skaitydavo knygas. Kultūra mūsų namuose visada buvo šalia.

Nežinau, iš kur į mano pasaulį atėjo vizualusis menas. Taip susiklostė, kad gyvenau Šilainiuose, kur artimiausia mokykla buvo dabartinė Juozo Grušo meno gimnazija, o kadangi mano tėvams nebuvo svarbu, kad lankyčiau kokią nors prestižinę mokymo įstaigą, į ją ir nuėjau. Mano pradinių klasių mokytoja Jolita buvo nuostabi mokytoja, labai gerai mokėjusi bendrauti su vaikais. Menas mokykloje buvo sustiprintas, dirbo puikūs specialistai, turėjome daug dailės, keramikos pamokų, galėjome išbandyti skirtingas rūšis ir formas.

Man atrodo, kad mokykla buvo puiki terpė, kurioje aš galėjau lavinti savo įgūdžius. Grįžtant dar labiau į praeitį, visai neseniai su draugais kalbėjome, kad anksčiau prieš einant į pirmą klasę reikėdavo apsilankyti pas gydytoją, kuris tikrindavo, koks esi vaikas. Gal dėl to, kad į mokyklą pradėjau eiti anksčiau, apžiūros metu gavau užduotį nupiešti savo mamą. Puikiai prisimenu, kad nupiešiau ją pasipuošusią raštuotu megztiniu. Šeimos gydytoja, pamačiusi mano piešinį, jį pagyrė. Dabar manau, kad tokios smulkmenos, kai kažkas paskatino, pagyrė ar pastūmė į priekį, susidėjo į aaaaaa aa aaaaaa vienį ir tada jau pati priėmiau tokius sprendimus, kaip lankyti Antano Martinaičio dailės mokyklą ir ją baigti.

– Kaip manai, kas žmogų apskritai padaro menininku? Ar pati kūryba savaime jau yra menas?

– Žodis „menininkas“ man išvis yra labai baisus (juokiasi).

10 // © 37O

– Kodėl?

– Nežinau, prisimenu, kai mokiausi menų mokykloje, su tapytojais, skulptoriais ir kitais kūrėjais dažnai kalbėdavome, kad angliškas žodis „artist“ ir lietuviškas „menininkas“ labiau įpareigoja, yra tarsi kažkas, ko turėtum nusipelnyti. Žinoma, gali būti, kad taikau dvigubus standartus: sau – vienus, kitiems – kitus. Tačiau man labiau patiktų kitoks žodis, pavyzdžiui, „kūrėjas“, nes atrodo, kad kūrėjas yra tiesiog žmogus, kuris kuria ir jam patinka tai daryti. O „menininkas“ man truputį dvelkia patosu.

– Studijavai Dandyje, Škotijoje. Kaip studijos praplėtė tavo pasaulėžiūrą, pasaulio suvokimą, požiūrį į gyvenimą ir kūrybą?

– Studijuoti užsienyje nusprendžiau būdama 14–15 metų, greičiausiai dėl to, kad, kaip ir visi penkiolikamečiai, prisiskaičiau Jacko Kerouaco, Charleso Bukowskio knygų ir

Gabrielės Gudaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Tavęs klausantis atrodo, kad tavo kelias visada buvo aiškus ir labai kryptingas. Ar kada nors abejojai dėl savo pasirinkimų?

– Visada žinojau, kad savo gyvenimą norėčiau sieti su menu, tik niekada nesijaučiau labai talentinga. Žinau, kad daug menininkų taip sako, bet aš iki šiol nesijaučiu didele menininke. Man patinka menas, aš apie jį šį tą išmanau, universitete baigiau iliustraciją ir žinau, kaip tai veikia ar kaip atsiranda vizualiojo meno kūrinys. Tačiau man labai patinka ir ta kita pusė, kur yra įvairios technologijos, spauda, kažkokios imitacijos. Man labiau patinka būti tarpininke negu vien tik menininke arba, sakykime, verslininke. Negalėčiau priskirti savęs nei ten, nei ten.

– Visada žinojai, kad baigusi studijas grįši į Lietuvą?

– Negaliu sakyti, kad visada žinojau, bet visą laiką norėjau grįžti į Lietuvą ir būtent į Kauną. Tiesa, giliai viduje gyveno abejonė, ar visada ir norėsiu grįžti. Tačiau parvykau labai tinkamu metu, kai dar nebuvau įsitvirtinusi užsienyje.

baisiai tai romantizavau. Mano šeima mėgo keliauti ir man išvykti studijuoti į kitą šalį neatrodė baisu. Būdama aštuoniolikos aš išvažiavau į Škotiją visiškai viena ir nieko nepažinodama. Labai gerai prisimenu, kaip išskridau ir tik sėdėdama lėktuve susimąsčiau, kad viskas šiek tiek keista. Įstojau į Dandžio miestelio, esančio rytų pakrantėje, universitetą ir prieš išskrisdama net nepasižiūrėjau, kurioje žemėlapio vietoje tas Dandis yra (juokiasi). Aš norėjau nuotykių ir nebijojau žmonių. Man atrodo, kad kur nors išvažiuojant – ar atostogauti, ar gyventi užsienyje, vienintelis dalykas, kurio reikia, – nebijoti kitų žmonių ir nesitikėti iš jų blogiausio. Man visada viskas, kad ir kur būčiau, susiklostydavo taip, kad blogų žmonių arba išvis nepasitaikydavo, arba jų būdavo visiškai mažai. Škotijoje studijavau iliustraciją, po studijų likau metus padirbėti, tada truputį pakeliavau, o pernai Londone bai-

giau magistro studijas. Labai džiaugiuosi tuo, kad studijavau užsienyje. Ne dėl to, kad nuvertinčiau Lietuvos universitetus – tiesiog norėjau šiek tiek kitokio mokslo apie meną. Ruošdamasi studijoms Lietuvoje lankiau parengiamuosius kursus ir kalbėdama su žmonėmis Kaune supratau, kad stoti, pavyzdžiui, į grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje nenoriu dėl mokslo pobūdžio, ne dėl kokybės. Man buvo įdomu dirbti ne tiek su technika, kiek su idėjomis, norėjau laisvesnio mokslo, tai ir gavau Škotijos universitete. Mokslo požiūriu užsienyje gavau labai daug. Taip pat įgijau daug draugų, ryšių ir daug drąsos.

Kaip žmogus jaučiuosi labiau subrendusi Jungtinėje Karalystėje nei Lietuvoje. Tai man duoda ir daug gero, ir daug blogo. Labai norėjau grįžti į Kauną, tačiau turėjau dėl to daug abejonių ir vienu metu pagavau save, kad galbūt pradėjau šiek tiek arogantiškai mąstyti. Juk ką tik buvau labai liberalioje visuome-

– Neįprasta, kad pasirinkai Kauną. Daugelis meno, kultūros žmonių išvyksta į sostinę.

– Labai myliu Kauną. Visų pirma, man atrodo, kad Kaune yra žiauriai daug meno. Ir tokio, koks man labai patinka. Savo paauglystę atsimenu tokią, kad mes su draugais nuolat eidavome į galerijų atidarymus, kurių būdavo labai daug. Labai dažnai atsitikdavo taip, kad per vieną vakarą mes apsilankydavome keliuose, o kartais neišsirinkdavome, į kurį eiti. Dauguma tų galerijų buvo nedidelės, nekomercinės, pavyzdžiui, VDU „101“ arba „Eglės“ Senamiestyje. Ta meilė galerijoms galbūt mano mamos nuopelnas – mes turėjome tradiciją kiekvieną mėnesį aplankyti visas meno galerijas.

Taigi Kaunas yra labai meniškas ir jis man yra namai, tai keista, nes aš mėgstu keliauti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai prisiriša. O prie Kauno esu prisirišusi. Man atrodo, kad jo dydis yra tobulas, išdėstymas – puikus, mieste yra pakankamai žalumos. Tik Kaune eidamas gatve gali atsitrenkti į žmones, kuriuos pažįsti, arba, kai nenori su niekuo kalbėtis, gali pro tuos pačius žmones praeiti ir niekas neįsižeis. Kalbėdama apie Kauną visada prisimenu kažkada skaitytą Algirdo Patacko „Kauniečio Konstituciją“. Man ji labai patinka, nes yra labai teisinga. Konstitucijoje sakoma, kad kaunietis nebūtinai turi būti kilęs iš Kauno – kauniečiu gali būti bet kas, gimęs ir kur nors kitur. Bet taip pat gali būti Kaune gimęs ir kauniečiu netapti. Man atrodo, kad Kaunas turi kažkokią paslaptį: niekas nežino, kas tai yra, bet vieni žmonės žino, kad ta paslaptis yra, o kiti nežino ir jiems neįdomu, kad ta paslaptis išvis egzistuoja.

Tikras kaunietis yra tas, kuris žino, kad miestas turi tokių paslapčių. Labai sunku suprasti, kas tai yra. Tačiau iš tikrųjų, kaip ir sako A.Patackas, kaunietis dar yra tas, kuris turi savo mėgstamiausias Kauno pakampes ir jas, pasakodamas istorijas, parodo visiems atvykėliams. Man atrodo, kad tai yra visiška tiesa apie aaaaaa aaa aaaa aa a a kaunietį ir dabar vykstančias, tai patvirtinančias kultūrines iniciatyvas.

SDIENYBĖS IR CHAOSO – Užsiminei, kad Kaune yra daug meno, kuris tau patinka. Kokį meną tu mėgsti ir kas labiausiai žavi kitų kūrėjų darbuose?

– Labai mėgstu kasdienybę ir kasdienybės filosofiją, todėl man labai patinka menas apie kasdieniškas istorijas. Taip pat, jei atvirai, mėgstu nekokybišką, atsiskyrėlių (angl. „outsider art“) meną (juokiasi). Man patinka, kai menas yra savitas. Esu įsitikinusi, kad menas yra kažkas, ką gali kurti visi, ir tam nereikia ypatingo išsilavinimo. Žinoma, tada kompetencijos, meistriškumas paskirsto, kur tas menas keliauja ir kas su juo daroma, bet man atrodo, jog svarbiausia, kad menas būtų įdomus ir sukeltų tam tikrą emociją. Net jei tai yra šleikštulys. Dar man labai patinka gatvės menas arba keistos, netikėtos kauniečių iniciatyvos, tokios kaip „Kiemo galerija“. Mane žavi, kai iš nieko galima kažką sukurti. Labai mėgstu naratyvus, istorijas ar net dokumentiką. Man patinka, kai menas užkabina ir paskui leidžia šiek tiek labiau kažkuo pasidomėti. Galbūt tai mano smalsumas, bet man patinka įlįsti aaaaaa aaa aaaaaa ir pasižiūrėti, kaip kiti gyvena, ką galvoja, kaip daro tam tikrus dalykus. Toks menas leidžia tai padaryti ir nesigėdyti tos savo savybės.

– Kokia kūrėja esi pati: disciplinuota, nuosekli ar, priešingai, nerami ir išsiblaškiusi? Kaip apskritai gimsta tavo kūriniai?

– Šiaip esu visiškai absoliučiai chaotiška. Neturiu jokios sistemos nei gyvenime, nei kūryboje. Na, gal tai nėra visiška tiesa, bet tikrai daugelis dalykų gimsta iš chaoso. Man mama nuolat sakydavo, kad kas ant stalo, tas ir galvoje. Laimė, per ekraną negali matyti, kas pas mane dabar darosi ant stalo: vakar buvo paskutinė diena darbui užbaigti ir šiuo metu ant mano stalo guli viskas, ką aš turiu (juokiasi). Aš nekenčiu nešvaros, bet labai mėgstu chaosą ir šiek tiek netvarkos. Man atrodo, kad iš ten gimsta ir mano kūryba. Labai mėgstu kurti apie kasdieną, niekada nejaučiau poreikio – gal dar jį pajusiu – kalbėti apie savo jausmus kūryboje. Nežinau, kam tai turėtų būti įdomu, jei man pačiai nelabai įdomu ten knistis. Aš manau, kad daug ką galima įžvelgti ir per kasdienes istorijas: kaip aš jaučiuosi, apie ką aš noriu kalbėti. Labai dažnai piešdama savo malonumui į kai kurias situacijas pasižiūriu ironiškai arba net ciniškai: tai gali būti komentarai apie nūdieną ar situaciją mano galvoje, bet nesistengiu to daryti per daug rimtai, nes esu visiškai įsitikinusi, kad per juokus arba per žaidimą galima kalbėti apie labai rimtus dalykus ir tada būna daug lengviau tai daryti. Mano kūryba dažniausiai gimsta iš visokių nuogirdų, pastebėjimų. Labai mėgstu stebėti žmones, žiūrėti, kaip jie vaikšto, nuolat vartoja kokią nors vieną juokingą frazę. Kartais žmonės pasako labai nejuokingų dalykų, kuriuos galima paversti juokingais. Man labai patinka stebėti žmones ir kasdienybę bei iš ten traukti visas istorijas. Mėgstu žaidimą, o kūryba man irgi yra žaidimas.

– Koks tavo santykis su išorine aplinka?

Kaip dažnai tavo vidinis pasaulis konfrontuoja su išoriniu?

– Aš mėgstu į viską nerti stačia galva.

Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, bet kartu labai mėgstu ir būti viena. Taigi tas vidinis konfliktas ir būna tarp to mano vidinio intraverto ir ekstraverto. Labai daug energijos ir idėjų pasisemiu iš kitų, leisdama laiką su jais, bet tai labai dažnai pavirsta į visišką išsekimą ar nerimą.

Todėl mano santykis su aplinka yra šiek

MAN KŪRYBOJE LABAI PATINKA KOKIE NORS SUVARŽYMAI, KURIE MANE ĮSTATO Į TAM TIKRĄ RĖMĄ, NES KAI TEMA ARBA DARBAS BŪNA LABAI ABSTRAKTŪS, AŠ PASIMETU. DĖL TO MAN REIKIA, PAVYZDŽIUI, TIKSLIOS SPALVŲ PALETĖS ARBA KAŽKOKIOS FORMOS.

tiek komplikuotas ir visi pojūčiai, mintys apie santykį su ja dar labiau paaštrėja, pavyzdžiui, karantino metu, nes tai yra visiškai kitokia situacija, negu esu pratusi. Įprastai aš namuose būnu retai, dažniausiai mane galima rasti studijoje arba kažkur kitur – aš nuolat judu. Todėl tas sėdėjimas namuose ir vengimas absoliučiai bet kokio kontakto su žmonėmis per pirmąjį karantiną man net labai patiko ir padėjo: po jo jaučiausi sustiprėjusi. Per antrąjį karantiną dar kurį laiką sakiau ir bandžiau, nežinau, ar save, ar kitus įtikinti, kad taip vis dar yra. Tačiau pastaruoju metu suprantu, kad ši situacija man vis dėlto yra labai nenatūrali ir man tikrai labai trūksta kitų žmonių. Darosi vis sunkiau rasti motyvacijos ir prasmės kažką daryti. Mano visi kanalai dažniausiai yra kiti žmonės ir, kažką darydama, galvoju apie juos. Jeigu aš galvoju apie studiją, tai noriu, kad ta studija būtų ne tik man, bet ir kitiems, kad joje būtų gera būti. Jeigu aš kalbu apie savo darbus, galvoju apie tai, kur ir kam juos reikės parodyti. Todėl karantino metu, nors ir daugelį dalykų galima daryti internetu, tačiau to gyvo sąlyčio su žmogumi labai trūksta.

– Vis dažniau kalbama apie skaitmeninį nerimą ir persisotinimą nuolat būti online.

– Taip, atrodo, kad niekaip negalima smegeninės išjungti.

Aš esu įsitikinusi, kad žmonės iš esmės yra geri. Bent jau aš nesu pratusi į žmones žiūrėti su kažkokiu nuolatiniu filtru, kad kažkas gali būti blogai, gal tas žmogus nori padaryti man kažką blogo. Kartais tai nepasiteisina, kartais būnu per naivi ir tai pripažįstu, bet karantinas ir visa šita pandeminė situacija mane labai paveikė ir tuo, kad dabar aš turiu į visus ir į pačią save žiūrėti kaip į kažkokią potencialią grėsmę. Nėra taip, kad aš visur vaikščiodama apie tai galvoju, bet tai giliai kažkur mano pasąmonėje vis tiek nuolat yra. Man atrodo, kad tai irgi truputį veda mus visus iš proto, nes nemanau, kad mes esame pripratę taip galvoti.

– Pati užsiimi savilaida. Tai nėra labai populiari praktika Lietuvoje, kai menininkas pats ne tik kuria, bet ir spausdina kalendorius, paveikslus, atvirukus. Kaip tavo gyvenime atsirado risografija ir kada nusprendei, kad nori pati būti atsakinga už visą procesą nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?

– Jungtinėje Karalystėje, kur studijavau, savilaidos ir ypač iliustracijos zinų arba meninių knygų kultūra yra gana stipri, todėl labai dažnai tekdavo lankytis įvairiose mugėse, dalyvauti paskaitose. Savo baigiamąjį darbą irgi rašiau apie meno leidinius – knyga kaip objektas man visada labai patiko. Juk visos mano iliustracijos yra tam tikri naratyvai, siužetai. Man kūryboje labai patinka kokie nors suvaržymai, kurie mane įstato į tam tikrą rėmą, nes kai tema arba darbas būna labai abstraktūs, aš sutrinku. Dėl to man reikia, pavyzdžiui, tikslios spalvų paletės arba kažkokios formos. Studijuodama bakalaurą, labai susižavėjau grafika.

Mano universitetas buvo geras tuo, kad turėjau galimybę išmokti šilkografijos, litografijos, daryti ofortus. Baigusi studijas metus dėsčiau tose dirbtuvėse kitiems studentams. Taigi aš tiesiog įsimylėjau visą grafikos pasaulį ir ten dirbančius žmones, kurie yra menininkai, bet kartu turi žinoti elementarias technologijas, kaip ką reikia daryti. Man tai atrodė kaip racionalaus ir kūrybiško mąstymo mediumas, kuria-

„Turgus Londone“

me viskas gali gyvuoti. Greičiausiai pamačiau ten save dėl to, kad, kaip sakiau, nesu nei menininkė, aaaaaa aa aaaaaa aa aaaaaa nei mechanikė. Labai patiko spausdinti knygas, patirti, kiek tai kelia streso, bet kaip paskui džiugu pamatyti galutinį rezultatą ir žavėtis tuo, ką padarei.

Po Škotijos trims mėnesiams išvykau į meno rezidenciją Budapešte, kur vėl buvo labai akcentuojama grafika ir bendradarbiaujama su vienomis risografijos dirbtuvėmis. Ten pirmą kartą ir išmokau normaliai naudotis risografu. Universitete buvo tekę truputį su tuo susidurti, bet Budapešte viską dariau pati: ir piešiau, ir failus ruošiau, ir spausdinau. Risografija man visada labai patiko, nes tai šiek tiek panašu į šilkografiją, kurią aš labai mėgau universitete. Tačiau šilkografijai reikalingos didesnės patalpos, o pati technologija reikalauja daugiau medžiagų. Risografijai reikalingas tik vienas aparatas, kuris visa tai daro greitai ir gana pigiai.

Galiausiai, galvodama, ką daryti, nusprendžiau studijuoti magistrą ir susiradau Londone, labai gerame universitete, specialybę, kuriai lietuviško atitikmens nėra, bet tai šiek tiek susiję su kūrybinėmis industrijomis ar kultūros vadyba.

Studijų metu su žmonėmis iš viso pasaulio mokėmės visko nuo ekonomikos ir kapitalo teorijų iki rinkodaros ir dizaino strategijų. Į Londoną važiavau su mintimi, kad ten parašysiu verslo planą, aaaaaa aaa aaaaaa aaaaaa nes tai buvo būtina pagal studijų programą. Nusprendžiau į tai žiūrėti labai paprastai: aš išmokstu, ko man reikia, ir pradedu šiek tiek suprasti, kaip veikia pasaulis ir verslas. Tai man buvo svarbiausia. Taigi planą aš parašiau. Nesitikėjau, kad 100 proc. jį panaudosiu, bet manau, kad vien tai, jog metus galvojau apie tą idėją, man labai padėjo.

Londonas man labai daug davė dar ir dėl to, kad ten, rašydama magistro darbą, netyčia nusipirkau risografą, kuris buvo įkurdintas mano studentiškame kambaryje ir per kurį aš paskui metus negalėjau atsidaryti spintos.

„Karantinas“

„Bėgti“

>> AUTOPORTRETAS

Keliuose kvadratiniuose metruose tilpo dvigulė lova, staliukas, per vidurį – dviratis, risografas, jo devyni būgnai ir spinta. Mano gyvenimui ten buvo skirtas maždaug 1 kv. m. Tačiau ten sugebėjau ir atspausdinti kalendorius, ir daryti kitus darbus, todėl labai džiaugiausi.

– Netyčia nusipirktas risografas, regis, buvo labai svarbus pirkinys.

– Atsitiko taip, kad nuo studijų paskolos gavau nuolaidą ir ta nuolaida buvo būtent ta suma, kurios man reikėjo risografui įsigyti. Taigi aš palaikiau spausdintuvą būtinybe ir nusprendžiau, kad reikia pirkti (juokiasi). Nusipirkusi risografą supratau, kad mano verslo planas jau turi vieną dedamąją.

Visai netrukus įsidarbinau tokiame radikalių spaustuvininkų kooperatyve, kur dirbau kartu su vyresnio amžiaus airiais pankais, su kuriais galėjome kalbėtis apie viską. Jie labai mane įkvėpė, parodė, kaip veikia komerciniai projektai. Ten aš išmokau tiek aaaaaa aa aaa aaaaaaa padėklus pakuoti, tiek spausdinti, tiek buhalteriją tvarkyti. Jie noriai dalydavosi žiniomis, o aš, turėdama risografą, pradėjau dar labiau jas kaupti. Vėliau mes įkūrėme tokį Jungtinės Karalystės risografų klubą, kur važinėjome po šalį, į skirtingas dirbtuves, žvalgydavomės, kalbėdavomės su žmonėmis ir teikdavome techninę pagalbą.

Grįždama į Lietuvą su savimi į Kauną parsivežiau ir risografą. Man atrodo, kad esu šiek tiek mazochistė: man labai patinka seni aparatai, kurie jau neturėtų veikti arba nebeturėtų daryti to, ką jie daro. Tai risografas tikrai yra vienas iš jų ir man tai yra puikus pavyzdys to, ką menininkai gali padaryti su senomis technologijomis, kurios atrodo kaip visiška atgyvena.

– Kalbamės ir per ekraną matau, kad sėdi savo naujoje studijoje, kurioje iki viską uždariusio karantino organizavai kūrybines dirbtuves. Kaip atsirado ši erdvė, atvira menininkų idėjoms ir sumanymams?

– Kai prieš metus grįžau į Kauną ir ieškojau, kur galėčiau nuomotis darbo vietą, netyčia radau šią erdvę. Paskui aštuonis mėnesius remontavau, kol pagaliau, visai neseniai, pati čia įsikūriau. Šiuo metu čia sėdžiu viena, kartais, žinoma, ne karantino metu, kas nors iš pažįstamų užsuka padirbėti. Man pačiai studijos visai nereikia – aš viena sa-

EKSPERIMEN VIRTUALIUO

vo darbus galėčiau daryti ir kur nors kitur. Tačiau man atrodo, kad Kaune yra be galo daug talentingų žmonių, ir manau, kad tai nėra kažkokia paslaptis – visi tai žino. Aš tiek daug vakarų sėdėdama baruose ir kalbėdama su kitais girdėjau, kaip žmonės dalijasi tikrai labai įdomiomis idėjomis. Tačiau problema yra ta, kad kai apie tokius dalykus kalbama bare, geros mintys dažnai būna arba pamirštos arba jų nėra kur įgyvendinti, arba iš ryto atsikeli su skaudama galva ir visiškai nieko nebeprisimeni. Mane tai visą laiką labai erzindavo: tokie geri dalykai nueina į niekur. Taigi viena pagrindinių studijos idėjų ir yra ta, kad žmonės arba aš pati, kai norime kurti, turėtume erdvę, kur galėtume tai daryti. Aš noriu, kad čia būtų ta vieta, kur žmonės ateitų, susitiktų, pakalbėtų su kitais kūrybiškais žmonėmis, išgertų kavos, atsistotų nuo kėdės ir iškart eitų kažką daryti. Žinau, kad vienam žmogui neįmanoma apimti visų technikų, aš tad darau per spaudą ir iliustraciją, nes man tai yra artimiausia, bet lygiai taip pat būtų labai įdomu, jeigu ši vieta galėtų virsti ta erdve, kur ateina žmonės, neturintys nieko bendro su spauda ar menu, bet turintys kažkokią idėją. Kaunas yra toks miestas, kuriame visi vieni kitus pažįsta ir yra taip lengva sujungti du skirtingus taškus į vieną, kuriame gali gimti kažkas labai gražaus.

Taigi pirmiausia studija turėtų funkcionuoti kaip savilaidos spaustuvė, bet kartu tai turėtų būti vieta, kur galima ateiti pasikalbėti ir pasižiūrėti, ką daro kiti. Žinoma, tų planų yra ir daugiau.

Iki karantino pavyko surengti keletą risografijos dirbtuvių. Buvo labai smagu stebėti, kad visi: ir žmonės, kurie yra susiję su menu, ir tie, kurie niekada nieko nedaro kūrybiško – buvo labai patenkinti. Tai ir yra risografijos grožis – ta technika yra labai paprastai prieinama bet kam, jai nereikia turėti jokių ypatingų įgūdžių. Labai dažnai dar būna taip, kad žmonių, kurie neturi jokių žinių, rezultatai būna daug gražesni. Čia tiesiog užtenka kūrybos laisvės, nes kad ir ką spausdinsi risografu, vis tiek atrodys gražiai. Tai yra 90 proc. pasiteisinusi taisyklė. Studijos projektą ketiname daryti drauge su dizainere Inga Navickaite-Drąsute, kuri prisijungė su knygrišybos dirbtuvėmis. Tikiuosi, kad ateityje tokių veiklų bus ir daugiau. Labai norėtųsi, kad žmonės norėtų ir galėtų čia ateiti ir visada žinotų, jog gali tai daryti.

Rašė Jorė Janavičiūtė

Eksperimentą savaitę lankytis virtualiuosiuose renginiuose pradedu guviai nusiteikusi, nors po penkias dienas po šešias valandas ir daugiau trukusio scenarijaus rašymo kūrybinių dirbtuvių praeitą savaitę nelengva. Nuo sėdėjimo įsmeigus akis į kompiuterį justi šioks toks bendras nuovargis, skauda nugarą, bet galva kol kas šviesi.

Iš pradžių atrodo, kad virtualioji erdvė atveria tiek daug galimybių.

Tiek visko gali veikti – gali žiūrėti Domo Raibio ar Olego Šurajevo stand up, gali dalyvauti Lietuvos ir užsienio muzikos bei kino festivaliuose, pavyzdžiui, tuo metu vyksta normaliame gyvenime išsvajoto „Icelandic Airwaves“ renginys „Live from Reykjavík“, daugybė atlikėjų transliuoja savo repeticijas socialiniuose tinkluose, Lietuvoje tai aktyviai daro FC Baseball, su kuriuo interviu rasite šiame numeryje.

Gali užsiimti joga, klausytis gongų garsų (feisbuke randu tokį renginį) ar mokytis kurti elektroninę muziką, galima rinktis įvairius Stanfordo ar Jeilio universitetų kursus. Visada galima tiesiog kepti grikių duoną ar gaminti kambučią, arba pagaliau atnaujinti savo „Linkedln“ profilį, o kai viskas nusibosta – tiesiog įsijungti visų šiuo metu žiūrimą „Netflix“ serialą „Karalienės gambitas“ (Queen‘s Gambit).

Dar galima ruoštis sugrįžimui į normalų pasaulį ir patobulinti įgūdžius ar paieškoti atsakymų į klausimus, kuriems neturėjote laiko anksčiau, į pagalbą pasitelkiant neišsemiamą „YouTube“ išmintį. Pavyzdžiui, kaip gražiai supjaustyti avokadą, kaip pasidažyti akių pieštuku, kaip tvarkingai susisegti plaukus (man niekaip neišeina) ar kaip užmegzti emocinį ryšį. Likusį karantiną taip pat norėčiau skirti daugiau dėmesio sušių vyniojimo įgūdžiams tobulinti. Grįšiu į pasaulį tobula!

© 37O

Eglės Agnės Bekunskytės nuotr.

12 //

Atrodo, visko net daugiau, nei galėtų būti. Gal ir buvo visada, tik to nepastebėdavau. Viskas tampa prieinama – tik reikia nueiti iki kompiuterio ir gali visur suspėti. Gyvendama Berlyne dažniausiai turėdavau pasirinkti tik vieną renginį per vakarą, nes skubėdama visur ir važinėdama per visą miestą tik save išvarginčiau. Virtualybė išsprendžia tai vienu mostu.

Gailiuosi lapkričio 14-osios vakarą pražiopsojusi jautrų šiuolaikinio šokio kūrėjos ir atlikėjos Gretos Grinevičiūtės „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ (jau rašydama tekstą atrandu, kad jį vis dėlto galima pamatyti, tik teks susimokėti; išsaugau nuorodą, vėliau paaiškės, kaip seksis sugrįžti prie dalykų iš šio sąrašo).

>> IR ŠVIESA TELYDI

TAS – SAVAITĖ SIUOSE RENGINIUOSE SEKMADIENIS, LAPKRIČIO 15 D. Taigi savo dienoraštį pradedu su „Tilto namų“ radijo festivaliu. Įsijungiu jį šiek tiek prieš prasidedant pirmiems gyviems pasirodymams. Tarp pasirodymų leidžiami specialiai atrinkti lietuvių atlikėjų muzikos įrašai. Vėliau prasideda šiltai paslaptingas „Kamanių šilelio“ pasirodymas. Man laikinai tenka atsijungti, kad persijungčiau į „Scanoramos“ industrijos renginių serijos „Scakryptys“ diskusiją apie filmų išleidimą ir platinimą COVID-19 kontekste. Pasirodo, kad kovidas tapo šansu tiek lietuviškiems, tiek mažesniems užsienio filmams, labiau pastebėtiems kino teatruose, kai jie veikė. Sužinau įdomų faktą, kad, pasirodo, lietuviai Europoje – vieni pirmųjų pagal nacionalinio kino žiūrimumą: net ketvirtadalis žiūrovų renkasi nacionalinį kiną. Neblogai. Tik klausimas, kokį. Bet prie to galima dirbti.

Ingos Juodytės nuotr.

Einu pasivaikščioti, kol dar šiek tiek šviesu, ir jungiuosi vėl prie „Tilto namų“. Savo tamsų ir intensyvų pasirodymą baigia „Solo ansamblis“. Po jų į radijo sceną žengia „Egomašina“. Šios grupės aš, man atrodo, niekada ir nesuprasiu, bet tikriausiai ir nereikia. „Rieda“ ir „Spąstai“ mane prabudina. „Tilto namų“ radijo festivalis su pertraukomis fone sukasi visą dieną. Suteikia šilumos ir bendruomeniškumo jausmą, kai žinai, kad savo namuose jį įsijungę ir tavo draugai. Taip pat tai buvo šansas lietuviškos muzikos selekcijoje atrasti tokius kūrinius kaip Keanu Blunt ir Virgio Stakėno duetas „Nepripratau“, kurio kažkodėl negirdėjau anksčiau. Šis festivalis – tai tokia pramoga, kuri, nepykčiau, jei egzistuotų ir normaliame pasaulyje.

ANTRADIENIS, LAPKRIČIO 17 D. Šiandien online vyksta renginys „Solidarumo akcija su Lenkijos moterimis“, tačiau ne iki galo suprantu, kaip veikia protestai internete. Na, matyt, tik užtenka paspausti „dalyvauju“.

Prieš miegą dar įsijungiu „Scanoramos“ filmą. To vakaro pasirinkimas nepalieka didelio įspūdžio, nes daugumą geriausių filmų pažiūrėjau vos prasidėjus festivaliui (dabar užsiimu perliukų paieškomis), tad apie tai nesiplėsiu.

Mane labiausiai sudomina atsitiktinai paskutinę minutę surastos Kauno menininkų namų organizuojamos slemo poezijos rašymo dirbtuvės „Slemo lyrika irgi trankosi!“ Paskutinę sekundę įsiprašau bent kaip stebėtoja.

Oho, neblogai, visur suspėju! Mano kultūrinis gyvenimas gal nuo bakalauro studijų laikų nebuvo toks aktyvus. Primena auksinius gyvenimo laikus, kai studentai po paskaitų vakarais dar eidavome į visokias diskusijas, peržiūras, parodų atidarymus ir pan. Vėliau tai darėme vis rečiau ir rečiau. Panašu, kad pasinėrimas į šitą virtualybę – ir galimybė išlįsti iš savo socialinio burbulo padiktuotų įpročių.

„Tilto namų“ nuotr.

Po truputį renkasi dalyviai, visi į savo „Zoom“ kambarėlius, kai kas – dar pakeliui namo, fone girdisi Kauno garsai. Erdve ir garsu jau po truputį persikeliu į kitą erdvę. Skirtingi žmonės savo langeliuose, kambariuose tampa tarytum savo pačių sukurtais personažais (per virtualiąsias scenarijaus dirbtuves praeitą savaitę išmokau, kad erdves už mūsų „Zoom“ galima laikyti mizanscena ir jos gali būti be proto įkvepiančios ieškant istorijų).

PIRMADIENIS, LAPKRIČIO 16 D. Po intensyvaus savaitgalio virtualiojoje erdvėje sunkiai ima miegas. Esu tikra, kad tai gali būti ir dėl to, kad, prieš eidama miegoti, duše klausiausi naujo Monique singlo „Nemiga“. Šiandien virtualiojoje erdvėje nevyksta tiek daug. Vedu paskaitą studentams, po jos einu pasivaikščioti. Lapkritis jau neabejotinai persiritęs į savo gotiškąją pusę, visi vaikšto po temstantį Vilnių su skėčiais, rūkuotoje tamsoje skęsta nuplikę medžiai ir Vilniaus bromos.

Jungiu „Scanoramos“ filmą. Šiandien pasirenku „Karpį“ (rež. Patrice Toye). Šį filmą pasirinkau dėl drąsios jo temos ir jautrios istorijos – jis pasakoja apie namo iš kalėjimo grįžtantį jaunuolį, kaltintą pedofilija, ir šalia jo naujai įsikrausčiusią jauną mergaitę, beviltiškai ieškančią draugų.

Kūrybinių dirbtuvių vedėja režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja, queer poezijos skaitymų organizatorė Greta Štiormer duoda įvairių užduočių. Jos daugiausia skirtos ne tik formos laisvumui ir kūrybingumo spontaniškumui prisijaukinti (visiems dalyviams tai sekasi puikiai, net tiems, kurie sakosi slemą rašantys pirmą kartą. Gerai, kad aš tik stebėtoja, man norisi slėptis po lapais. Išgirstame ne vieną įdomią refleksiją apie buvimą internete), užduotys taip pat padeda sukelti emociją, treniruoti įėjimą į ją. Šiuo atveju – daugiausia pyktį, emociją, uždegančią rašyti ir pažadinančią socialinę poziciją. Man atrodo, čia aš ir surandu viso šito virtualumo raktą...

Nors ir gaila viso šito laiko, praleisto tiesiog sėdint namuose prie kompiuterio, bet iš tikrųjų ne kažkokiuose išsvajotuose toliuose atsiveria kūrybingumas – o čia pat, „Zoom“ kambarėliuose. Kai pasiskundžiu savo terapeutei, kad mane vis labiau ima mieguistumas, ji paaiškina, kad jis mus apima tada, kai nepatiriame emocijų. O ką daro kūrybingumas? Padeda jas pažadinti.

Tuo pačiu metu vyksta „Lithuanian Shorts“ organizuojamas „Open Talks“ pokalbis su jauna kino režisiere Saule Bliuvaite ir jos trumpametražių filmų peržiūra. Visai gerai, visur suspėji, o jei ne – gali kiek vėliau pasižiūrėti, dažniausiai lieka jų įrašai. Tik vėlgi – klausimas, ar tikrai pasižiūrėsi?

Laikas papasakoti apie vieną didžiausių mano šio eksperimento nesėkmių. Šią savaitę vyksta jauniesiems teatro kūrėjams dedikuotas dramaturgijos festivalis „Versmės“. Kiekvienais metais bandau (nebūna lengva, nes visada sutampa su „Scanorama“) nueiti paklausyti jaunų kūrėjų pjesių, dar niekada nepasigailėjau. Šiais metais noriu išgirsti bene visus skaitymus – ir Godos Simonaitytės „Karalių Latrą“ (rež. Augustas Gornatkevičius), ir estų dramaturgų Siimo Nurkliko „Ar aš dabar gyvas“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) bei Martino Alguso „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė), ir visus kitus. Tačiau pamačiusi prierašą, kad jų įrašai liks Lietuvos nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyroje, peržiūrą atidėjau. Vienai savaitei visko ir taip nemažai. Vieną vakarą įsitaisiusi ant sofos ir pasiruošusi peržiūrai atrandu, kad skaitymus buvo galima pamatyti tik savaitgalį po to festivalio. Virtualybės pamoka – visur dalyvauti iš karto arba bent iki galo išsiaiškinti, kas, kur ir kada vyksta.

>> IR ŠVIESA TELYDI

TREČIADIENIS, LAPKRIČIO 18 D.

Taip norėčiau į kokį nors gimtadienį, kur būtų ir daug draugų, ir daug naujų žmonių, net žinau, ką apsirengčiau! Bet šiandien virtualiojo vizito pas terapeutę dieną. Aš jums sakau, grįšiu tobula, o jei ir netobula – mokėsiu priimti savo netobulumus! Juk nelieka nieko kito, tik mąstyti optimistiškai.

Einu pasivaikščioti su draugėmis. Šis karantinas tikrai išgelbėjo pasivaikščiojimus, kurie bent mano burbule buvo nustumti į populiarių socialinių veiklų užribius.

Būtų galima pasinerti į „Trečiadienio filosofiją“, kassavaitinį diskusijų aktualiomis filosofinėmis temomis renginių serijos įvykį, tačiau šiandienos tema pernelyg specifinė – „Filosofinio teksto vertimo problema“, tad pažadu sugrįžti čia kitą kartą. Žiūriu „Scanoramos“ filmus. Renkuosi socialinę dramą su stipriais, pasiutusiais ir kartu tragiškais veikėjais – „Rojaus klajokliai“ (rež. Meesas Peijnenburgas).

Po jo žiūriu neįprastai keistą, bet tuo ir įdomią slovėnišką pasaką „Istorijos iš kaštonų giraitės“ (rež. Gregoras Bozicas).

Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotr.

Vėl sėdžiu prie kompiuterio, galvoju, ką rašyti. Pakeliu akis – stebiu kaimynus, jie stebi mane. Ir tikrai ne todėl, kad norėtume tą daryti (jei skaitote, atleiskit, kaimynai!). Esame suspausti savo langeliuose, neturime, kur dingti. Na, vis šioks toks gyvas kontaktas.

KETVIRTADIENIS, LAPKRIČIO 19 D. Kartais nėra nieko geriau, kaip tas jausmas, kai rudenį iš už debesų išlenda saulė ir nušviečia veidą...

Atleiskite už sentimentalumą, tačiau noromis nenoromis pradedi ilgėtis tikrų dalykų, kad ir labai mažų.

Vyksta MO muziejaus renginys – „Menas kurti scenos magiją“ – susitikimas su operų scenovaizdžio kūrėjais – atsiprašau, bet nebegaliu.

Trumpam įsijungiu Leono Somovo ir Diletos pasirodymą, tai pirmasis „LOFTAS TV gyvai“ koncertas.

Kad ir kaip man skaudu būtų matyti tuščią „Loftą“, muzikantai atrodo nuoširdžiai pasiilgę koncertų ir sugroja savo pasirodymą su stipria energijos ir šilumos iškrova.

Dar taip norėčiau į barą. Ketvirtadienis – čia jau tikriausiai biologiškai prilipęs instinktas... Tad kyla noras patikrinti, ar egzistuoja virtualieji barai... Ir, pasirodo, taip! Tai atskiras pasaulis (egzistavęs bent jau pirmo karantino metu) su savo baro viktorinomis ir gyvais koncertais, tik, deja, ne Lietuvoje.

Būtų gera idėja. Jau galiu įsivaizduoti Vilniaus barų „Elektrit“ ar „ŠMC Vėjai“ „Zoom“ kambarius...

Vėl jungiu „Scanoramos“ filmą – „Katė sienoje“ (rež. Vesela Kazakova ir Mina Mileva). Šis filmas pasakoja apie vienišą motiną, bulgarę Iriną, gyvenančią Londone ir bandančią siekti savo svajonių, tačiau greitai ji čia pradeda jaustis kaip katė sienoje. Filmas primena Keno Loacho stiliaus socialinę dramą, tik su balkaniškai intensyviais, komiškais ir kartu liūdnais veikėjais bei jiems nutinkančiais paradoksaliais įvykiais. Vienas labiausiai patikusių „Scanoramos“ filmų.

SEKMADIENIS, LAPKRIČIO 22 D. Šiandienos highlightas – atgaivinta „Sidabrinių gervių“ ceremonija. Na, ją rodo per televiziją, bet televizoriaus aš neturiu, tad priskaičiuokime prie virtualiųjų renginių. Ji, švelniai tariant, nustebina, bet dauguma jos neišdirbtų niuansų jau išsamiai aptarti kolegų feisbukuose, tad palikime tai istorijai ir tikėkimės, kad kada nors nebereikės raudonuoti. Vis dėlto tokius renginius smagu stebėti su savo bendruomene, aptarinėti (kartais man kyla įtarimas, kad tuos apdovanojimus specialiai daro tokius keistus – kad daugiau turėtume apie ką kalbėti). Atrandame sprendimą – su draugais, kolegomis nuolat susirašinėjame, aptarinėjame ir netgi virtualiai plojame, kai laimi mūsų palaikomas nominantas.

Taip pat šiandien baigiasi „Scanorama“. Pagaliau galima grįžti prie serialų, bet iš tiesų gaila – festivalis galėtų tęstis amžinai. Kad ir kaip būtų bloga nuo sėdėjimo prie kompiuterio.

MANO KULTŪRINIS GYVENIMAS GAL NUO BAKALAURO STUDIJŲ LAIKŲ NEBUVO TOKS AKTYVUS. PRIMENA AUKSINIUS GYVENIMO LAIKUS, KAI STUDENTAI PO PASKAITŲ VAKARAIS DAR EIDAVOME Į VISOKIAS DISKUSIJAS, PERŽIŪRAS, PARODŲ ATIDARYMUS IR PAN.

PIRMADIENIS IR KITOS DIENOS, NEBETURI REIKŠMĖS

Filmo „Katė sienoje“ kadras

Eksperimentas baigtas, belieka išvados (nors dalis jų, ko gero, ir buvo pats procesas). Mano miegas tikrai gerokai suprastėjo. Nuo visų „Gervių“ emocijų man netgi fiziškai bloga. Sunku susikaupti, tad puolu ieškoti priėjimo prie socialinius tinklus blokuojančių aplikacijų.

O iš tiesų, kaip gera niekur neiti, turiu galvoje – nedalyvauti virtualiuosiuose renginiuose. Tvarkausi namus. Seniai nebuvo taip gera tai daryti.

Pirmadieninė paskaita su studentais. Proto aštrumas nebe tas. Kiek dar visko laukia šioje virtualybėje: „ba.“ albumo perklausa LOFTAS TV ir visi būsimi jų renginiai, „Paviljono“ knygų savaitgalis, virtualiosios parodos (nors dėl šių yra vilties, nes gruodžio 10 d. turėtų atsidaryti muziejai ir galerijos), paskaitos, mokymai, rašant tekstą vyksta atkreipiantis dėmesį į smurtą lyties pagrindu Baltojo kaspino festivalis, Tarptautinis vaikų ir jaunimo kino festivalis, teatro spektakliai, prasideda naujas radijo serialo „Šiaurės miestelis“ sezonas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija atgaivina savo studentų filmų archyvus... Dar visada galima paklausyti tinklalaidžių. Arba iš virtualybės išsitraukti per pirmą karantiną dar neišbandytus receptus.

Vis dėlto vakare vėl įsijungiu „Scanoramą“. Ir pagaliau randu tą perlą, kurio visą savaitę ieškojau.

Tai – „Išvalyti atmintį“ (rež. Benoît Delépine, Gustave’as de Kervernas). Visiškai crazy filmas, su visiškai crazy veikėjais. Jame veikia grupelė kaimynų: ką tik išsiskyrusi Mari šantažuojama intymiomis nuotraukomis, atsiradusiomis internete, prasiskolinęs Bertranas bando apsaugoti savo dukrą nuo patyčių socialiniuose tinkluose, o Kristina rungiasi dėl aukštų reitingų vairuotojų programėlėje. Tai prancūziška satyra apie kasdienį kabarojimąsi po skaitmeninių technologijų dumblyną. Iš šios pusės gerai, kad nežiūrėjau kino teatre, nes tikrai būčiau nukritusi nuo kėdės ir savo juoku nervinusi kitus žiūrovus.

Kodėl aš sugalvojau save taip pakankinti? Nenorėčiau pakartoti. Bet neturiu kito pasirinkimo – tai kol kas mano vienintelis būdas patirti kultūrinį gyvenimą ir jo bendruomeniškumą, o kartais netgi pasaulį apskritai. Mane įtraukė virtualybė ir krentu į ją vis giliau ir giliau. Rašau savo mintis, kuriomis siekiu jūsų emocijų ir tikiuosi, kad kas nors pro savo virtualųjį langelį mane išgirs.

PENKTADIENIS, LAPKRIČIO 20 D. Šiandien nieko nenoriu, kepu vegetarišką lazaniją ir su pilna lėkšte žiūriu serialą „Bendruomenė“ (Community).

14 //

ŠEŠTADIENIS, LAPKRIČIO 21 D.

© 37O

PIRMASIS TARPTAUTINIS ŠIUOLAIKINIO MENO FESTIVALIS „MEISTRAS IR JAUNIMAS“ Jau gruodžio 14 d. vyks Pirmasis tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Meistras ir jaunimas“. Renginį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, programa „Kylantis Kaunas“.

Festivalyje bendrus darbus kurs ir pristatys savo srities profesionalai drauge su augančiu Atviros erdvės jaunimu. Mūsų tikslas – ne tik dirbti su savo bendruomene bei Atvira jaunimo erdve, bet ir pakviesti prisijungti profesionalus bei jaunuolius iš įvairių sričių ir pasaulio kraštų. Auganti pasaulėžiūra, tolerancija ir bendruomeniškumo jausmas yra šio festivalio misija.

Festivalis „Meistras ir jaunimas“ išsiskirs kūrybinių dirbtuvių gausa. „Meistrai“ (savo meninės srities profesionalai) drauge su Atviros erdvės ir kviestiniu jaunimu kurs įvairius šiuolaikinio meno objektus. Šiame festivalyje išskiriamos 2 dalyvių grupės: 1. 14–29 metų jaunuoliai (augantys jaunieji menininkai, aktyvūs, kūrybiški ar kūrybiškumą norintys ugdytis jaunuoliai, Atviros jaunimo erdvės lankytojai); 2. „Meistrai“ – savo srities profesionalai, norintys dalytis patirtimi, įgūdžiais ir žiniomis su jaunuoliais, juos ugdyti ir skatinti jų kūrybiškumą.

Kviečiame prisijungti prie šio festivalio ne tik kaip žiūrovus, bet ir kaip dalyvius! Norint tapti „Meistro ir jaunimo“ festivalio dalimi, kviečiame užpildyti trumpą registracijos formą ir ją atsiųsti e.paštu iavpoa.art@gmail.com.

Registracijoje būtina nurodyti: • Jūsų vardas ir pavardė.

• E. paštas.

• Tel. numeris.

• Dalyvavimo pobūdis: „meistras“ (kūrybinių dirbtuvių iniciatorius) ar „jaunuolis“ (kūrybinių dirbtuvių dalyvis).

• Jei dalyvaujate kaip „meistras“, nurodykite kūrybinių dirbtuvių pavadinimą ir trumpą jų aprašymą (meno rūšis, kuriai priskiriamos dirbtuvės, ką kursite, kokios priemonės reikalingos ir pan.).

• Nuotolinių kūrybinių dirbtuvių vaizdo įrašas arba nuoroda.

Jūsų darbai taps ne tik tiesioginio renginio dalimi, tačiau jais dalysimės naujoje platformoje, kurios pagrindinis tikslas – sujungti kuo daugiau tarptautinių kūrėjų ir dalytis jų kūryba su visais! „Meistrai“ ir jaunuoliai savo kūrybos procesą galės pademonstruoti tiesioginės transliacijos metu arba atsiųsti darbo eigos vaizdinę medžiagą. Šiuolaikinio meno objektai gali būti įvairių rūšių, pvz., paveikslai, fotografijos, filmai, instaliacijos, šokis ir kita.

Renginio organizatoriai: • AJE (Atvira Jaunimo Erdvė) • „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ • Šiuolaikinio meno ir mokslo centras prie KSJMC • IAVPOA (International Association for the Visual and Performing Arts) Renginio dalyviai: Tomas Lagūnavičius, Andrius Kisbye Hofmann-Lagūnavičius, Ligita Marcinkevičiūtė, Saulius Jonas Martinaitis, Aušra Martinkevičienė, Tatjana Puzinova, Gintaras Petraška, Tautvydas Vabalas, Rima Bereišienė, Oksana Sabatauskienė, Angelė Jačėnienė, Nida Pakėnienė, Algimantas Žukauskas ir kiti.

>> IR ŠVIESA TELYDI

KLIMATO KAITA: MUZIEJAI LYDERIAI EKOLOGIJOS SRI Rašė Daiva Juonytė

Jurgita Semenauskienė

Džojos Barysaitės nuotr.

Milda Ivanauskienė

Ugnės Vasyliūtės nuotr.

Nors atrodo, kad pandeminė situacija ir karantinas sutrikdė daugelio kultūros organizacijų įprastą veiklą ir nemaža dalis jų turėtų galvoti apie būdus išlikti bei kaip įmanoma aktyviau funkcionuoti, Lietuvos muziejai ir meno pažinimo centrai įrodo, kaip svarbu susitelkti ne tik į šiuo metu aktualias problemas, bet ir pažvelgti globaliau, nepamirštant ateities.

Antrojo karantino pradžioje patys negalėję atverti durų savo lankytojams, muziejų atstovai ėmėsi svarbios ir šiandieniame kontekste labai gražios iniciatyvos: kartu su muziejų bendruomene „We Are Museums“ ir „EIT Climate-KIC“ suvienijęs jėgas MO muziejus subūrė net 20 Lietuvos muziejų profesionalų, kurie, iki pat pavasario bendradarbiaudami su klimato kaitos ekspertais ir mentoriais, ieškos būdų, kaip muziejai gali padėti spręsti klimato kaitos klausimus.

D

ar pavasarį Jungtinės Tautos paragino pasaulio valstybes kovoti su klimato kaita taip pat ryžtingai, kaip jos kovoja su COVID-19 pandemija. Visa tai – ne veltui. Billo Gateso tinklaraštyje paskelbti skaičiavimai gąsdina: jais remiantis, iki 2100-ųjų klimato kaita bus nusinešusi penkis kartus daugiau gyvybių nei COVID-19 pandemija. „Muziejus yra puiki vieta dialogui įvairiomis temomis, o meno kūriniai – puikus atspirties taškas diskusijai“, – sako Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė. Šešis mėnesius Lietuvoje truksiančioje programoje „Museums Facing Extinction“, kurios tikslas – padėti muziejams ištirti ekologinį kelią, turint aiškias gaires, įgyvendinti naujus, bendradarbiavimu grįstus darbo procesus bei rasti naujų verslo modelių ir galimybių, dalyvauja Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, MO muziejaus, žemaičių muziejaus „Alka“, Nacionalinės dailės galerijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Radvilų rūmų dailės muziejaus, Gargždų miesto, Utenos ir kitų muziejų atstovai.

16 // © 37O

MUZIEJAI VIS DAŽNIAU ATSAKINGI UŽ ATEITĮ IR PLANETĄ „Su „We Are Museums“ organizacijos įkūrėja Diane Drubay esame pažįstami nuo anksčiau jų organizuotų tarptautinių konferencijų, kuriose dalyvavome“, – sako M.Ivanauskienė, paklausta, kokia buvo jų ir „We Are Museums“ bei „EIT Climate-KIC“ bendradarbiavimo pradžia. „Ši organizacija siekia burti muziejus kaip progresyvius minties lyderius globaliame pasaulyje. Pirmąją savo „Museums Facing Extinction“ programą jie įgyvendino praėjusiais metais Berlyne ir šiemet ieškojo partnerių. Su mumis susisiekė, norėdami sužinoti, ką MO muziejus mąsto ir veikia tvarumo tema. Tvarumas, draugiškumas aplinkai yra kriterijai, kurių laikomės visose MO muziejaus veiklose. Suprantame, kad tiek mes, tiek ir kiti muziejai Lietuvoje dar yra tik kelio pradžioje ir dar ieškome efektyvių būdų, kaip atsakingo požiūrio į aplinką ir klimato

kaitos klausimus įtraukti į savo kasdienes praktikas. Todėl galimybė dalyvauti šioje tarptautinėje programoje, sužinoti tarptautines ir regionines patirtis, pasiteisinusias praktikas ir drauge su kitais muziejais ieškoti būdų yra itin reikalinga šiuo metu ir mums gali padėti eiti tvariu, atsakingo ir draugiško santykio su supančia aplinka keliu“, – įsitikinusi MO muziejaus direktorė. „Pagrindinis muziejų tikslas nuo senų laikų buvo įgyti, konservuoti, tyrinėti ir populiarinti žmonijos materialųjį ir nematerialųjį paveldą“, – sako žemaičių muziejaus „Alka“ ekskursijų vadovė Aji-

Ajida Stančienė

da Stančienė, projekte dalyvauti paskatinta kolegės Gabrielės Paškevičiūtės iš Kazio Varnelio muziejaus. „Tačiau šiuolaikinis muziejus – tai muziejus, atviras visiems. Įdomu tai, kad, pagal atliktus tyrimus, visuomenė pasitiki muziejais labiau nei laikraščiais, o tai ypač svarbu klimato kaitos atžvilgiu, kuriant atitinkamas ir tvarias organizacijas. Muziejai vis dažniau tampa atsakingi už bendruomenių, kuriose dirbame, ateitį, taip pat ir už mūsų planetą“, – džiaugiasi ji.

POKYČIO AGENTAS KLIMATO KAITOS KLAUSIMU Įsijungę į šešių mėnesių informacinę, mentorystės ir bendrą kūrybinę programą, skatinančią muziejus tapti pokyčių agentais kovojant su klimato krize, dalyviai susiburs į susitikimus, mokymus ir įvairias veiklas, skirtas klimato kaitos klausimams spręsti. Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ direktorė Jurgita Semenauskienė sako, kad programos tikslas yra išsiaiškinti, su kokiomis problemomis ekologijos srityje susiduria muziejai, ir paskatinti juos imtis lyderystės: „Profesionalų komanda (muziejų atstovai, menininkai, mokslininkai, rinkodaros ir IT specialistai) iš viso pasaulio šešių mėnesių trukmės programoje dalysis savo patirtimi ir kvies diskutuoti apie tai, ką ir kokiomis priemonėmis galima padaryti ir bendrai pasiekti, kad muziejai būtų minties lyderiai ekologijos srityje.

Sesijų metu diskutuojame, dalijamės įžvalgomis ir bandome rasti kūrybiškus sprendimus problemoms išgryninti, joms spręsti ir viešinti. Pasaulio muziejų atstovai virtualiųjų susitikimų metu siūlo savo pagalbą Lietuvos muziejams šiuo sudėtingu pokyčių laikotarpiu“, – pasakoja J.Semenauskienė. „Programos didysis tikslas – įgalinti muziejus tapti pokyčio agentais klimato kaitos klausimu“, – teigia M.Ivanauskienė. „Ši šešių mėnesių programa yra dalis tarptautinės daugia-

KAIP MINTIES TYJE PRISIDĖTI GALIME KIEKVIENAS, PRADEDANT KAD IR NUO PAPRASČIAUSIO ATLIEKŲ RŪŠIAVIMO MUZIEJAUS RŪBINĖJE. GALIME RENGTI PARODAS, KURIOSE MENO KŪRINIAI KALBA APIE KLIMATO KAITĄ, GALIME PARODOMS RENGTI NAUDOTI PERDIRBAMAS IR TVARIAS MEDŽIAGAS, O POPIERINIUS BILIETUS PAKEISTI ELEKTRONINIAIS.

metės programos „Museums Facing Extinction“, kurią remia „EIT Climate-KIC“, dalis. Programoje dalyvauja įvairių sričių (tvarumo, sisteminių pokyčių, poveikio vertinimo) užsienio ekspertai, kurių tikslas yra padėti Lietuvos muziejų atstovams eiti tvariu keliu, įgyvendinti naujas praktikas ar netgi verslo modelius. Programa vyksta „Exaptive Cognitive City®“. Tai virtualioji erdvė bendrauti ir diskutuoti bei naudotis joje esančiomis priemonėmis ir kartu stebėti įgyvendinamų projektų eigą. Programos metu taip pat vyksta mentorių sesijos, dalyviai turi prieigą prie pasaulinės 900 muziejų bendruomenės, vyksta virtualieji susitikimai su sisteminio mąstymo, bendruomenių įtraukimo, finansinio tvarumo ir kitais ekspertais iš Tate, Kopenhagos ateities studijų instituto bei kitų institucijų“, – sako ji.

A.Stančienė įsitikinusi, kad ši šešių mėnesių programa ir „We Are Museums“ platforma leis susipažinti su Lietuvos muziejų specialistais, užsienio šalių lektoriais, pasidalyti idėjomis ir sužinoti, kaip Lietuvos muziejai prisidės prie klimato kaitos klausimo, taip pat identifikuos ir puoselės naujus ateities muziejų modelius, kurie reaguos į šiandienius žmonių poreikius ir ekosis-

temas: „Pandemijos laikotarpiu labai svarbu rasti vietos praeities atspindėjimui ir supratimui bei įvairių scenarijų apmąstymui ateityje. Manau, kad bus pasiektas daugiau teorinis tikslas nei praktinis ir jis paskatins atskleisti muziejaus darbuotojų ir jų auditorijų ateities vizijas bei sukurs geresnę žmonių ir planetos ateitį“, – mano žemaičių muziejaus „Alka“ ekskursijų vadovė.

MUZIEJUS – VIETA, KURIOJE LENGVA SKLEISTI ŽINIĄ APIE EKOLOGIJĄ „Kartais net nesusimąstome, kad muziejus gali tapti ta bendruomenės susibūrimo ir edukacijos vieta, kurioje labai nesudėtinga skleisti žinią apie ekologiją“, – atkreipia dėmesį J.Semenauskienė, prakalbus apie tai, kokiais būdais muziejai gali spręsti klimato kaitos klausimus. „Prisidėti galime kiekvienas, pradedant kad ir nuo paprasčiausio atliekų rūšiavimo muziejaus rūbinėje. Galime rengti parodas, kuriose meno kūriniai kalba apie klimato kaitą, galime parodoms rengti naudoti perdirbamas ir tvarias medžiagas, o popierinius bilietus pakeisti elektroniniais. Visi kartu turime atlikti daug nedidelių žingsnių, skatinančių sąmoningą vartojimą. Tikslas yra siekti, kad atsakingas vartojimas tap-

tų ne tik madingu šūkiu, bet ir nuolatine mąstysena. Muziejai yra puiki vieta švietimo sklaidai“, – tikina „Tartle“ direktorė.

Panašiai galvoja ir M.Ivanauskienė: „Manau, kad muziejai yra klausimus keliančios ir diskutuoti kviečiančios institucijos. Ekologinės krizės akivaizdoje galvoti apie veikimo tvarumą – nuo tvaraus veiklos modelio, aplinkai draugiškų sprendimų, bendruomenių įtraukimo, atvirumo ir daugiabalsiškumo programoje – yra ir muziejų atsakomybė. Atidarant konferenciją buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pasauliniu lygiu veikia 80 000 muziejų bendruomenė, kuriai suvienijus jėgas galima išties pasiekti apčiuopiamų pokyčių. Esame dar tik kelio pradžioje, tačiau tvarumo, draugiškumo aplinkai aspektas MO muziejuje svarbus tiek kalbant apie paties pastato infrastruktūrą ir eksploataciją, tiek ir galvojant apie mūsų kasdienę veiklą: parodas, kultūrinę edukaciją, renginius, MO muziejaus parduotuvę.

Siekiame įtraukti klimato kaitos ir tvarumo klausimus į MO muziejuje vykstančių renginių tinklelį, pas mus vyksta ir tvarų dizainą bei atsakingą vartojimą propaguojančios dizaino pop-up mugės, bendradarbiaujame su vietos kūrėjais ir dizaineriais, kurie kuria atsakingą aplinkai produkciją – jų gaminių galima įsigyti MO parduotuvėje. Parduotuvėje taip pat yra ir speciali prekių linija „draugiški aplinkai“. Leidžiame parodų knygas, taigi likęs popierius yra panaudojamas kaip dovanų vyniojimo popierius parduotuvėje, perdirbame parodų reklaminę medžiagą ir panašiai. Tvarumo klausimas aktualus ir kuriant parodas: nuo fizinių konstrukcijų (oktanormų) pernaudojimo iki ilgalaikių sprendimų kūrimo – e.gido, kūrinių skaitmeninimo, virtualiųjų parodų. Siekiame, kad parodos tęstųsi ilgiau, jas pamatytų kuo daugiau žmonių ne tik Vilniuje. Taigi kasmet stengiamės išvežti bent dalį MO parodos į kitus miestus. Taip šiemet parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ fragmentai buvo eksponuoti Klaipėdoje, Utenoje, Telšiuose, Panevėžyje. Buvome suplanavę aplankyti ir daugiau miestų, tačiau dėl karantino nepavyko visko įgyvendinti, ir nesustojame – nukeliame planus į kitus metus“, – vilties nepraranda MO muziejaus direktorė.

LAIMĖS PAIEŠKOS MUZIEJUOSE Ką muziejų atstovės mano, kiek muziejai, galerijos ir apskritai menas padeda žmonėms suprasti, kas yra svarbu ir į ką reikia atkreipti dėmesį, kalbant apie ekologiją, klimato kaitą, mažesnį vartotojiškumą ir kitas susijusias problemas? Kaip tokios meno institucijos padeda išgyventi nelengvą, dažnai nerimą, skaitmeninį nuovargį ir tam tikrą atskirtį sukeliantį pandemijos laikotarpį? „Muziejai ir galerijos ypač svarbūs šiandieniame Lietuvos kontekste, kai visi muziejai užvėrė lankytojams duris“, – sako A.Stančienė. „Atsiradę virtualieji

turai, pasakojimai, edukacijos, lankytojams leidžia būti savo namuose. Suprantu, kad žmonės, dažnai vyresni, pavargsta nuo skaitmeninių naujovių, tačiau ateityje to neišvengsime ir su tuo reikės susitaikyti. Naujos technologijos suteikia naujas galimybes muziejams, jie kitaip plėtoja ir saugoja savo kolekcijas, virtualiai įtraukia savo lankytojus ir juos moko apie tvarią ateitį. Manau, kad ateities muziejuose lankytojai patys nuspręs, kokiomis temomis jie norės kalbėti, virtualiai ar realiai jame apsilankyti, o muziejai tik suteiks priemones toms galimybėms įgyvendinti“, – neabejoja žemaičių muziejaus „Alka“ ekskursijų vadovė. „Karantino metu visoms kultūros įstaigoms teko iš esmės persvarstyti savo veiklos būdus, galvoti, kaip neprarasti lankytojų, kaip dalį paslaugų perkelti į internetą“, – pažymi J.Semenauskienė. „Muziejai skaudžiai reaguoja į meno erdvių uždarymą ir ne veltui bando atkreipti valdžios dėmesį į tai, kad lankymasis muziejuje daro teigiamą poveikį žmogaus emocinei ir psichologinei sveikatai. Šiame kontekste labai tinka galvoti ir apie tai, kad menas padeda žmonėms suprasti, kas yra svarbu ir į ką reikia atkreipti dėmesį, kalbant apie ekologiją, klimato kaitą ar mažesnį vartotojiškumą“, – sako „Tartle“ direktorė.

MO muziejaus vadovė M.Ivanauskienė primena, kad šio karantino metu ne kartą kartojo, jog labai svarbu pažymėti, kad menas ir kultūra – vienas būdų, padedančių stiprinti emocinę ir psichologinę žmonių sveikatą: „Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino, kad atlikti tyrimai įrodo muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį žmogaus emocinei ir psichologinei sveikatai – lankymasis muziejuose bei galerijose mažina stresą ir suteikia laimės. Taigi net ir karantino metu negalėdami priimti lankytojų muziejuje, stengiamės išlaikyti ryšį su jais ir pasiūlyti įkvepiančio turinio. Šiomis aplinkybėmis pradėjome ir MO muziejaus tinklaraštį – įkvepiančio ir įdomaus turinio apie meną ir kultūrą platformą. MO tinklaraštyje galima atrasti interviu, straipsnių, pokalbių, susitikimų įrašų, ekskursijų vaizdo formatu, viktorinų-žaidimų apie MO muziejaus parodas, kultūrą ir laisvalaikį, virtualiųjų parodų turus, visą skaitmenizuotą MO kolekciją ir netgi tinklalaidę. Lapkričio mėnesį, kai buvo paskelbtas antrasis karantinas ir muziejai buvo uždaryti, pasiūlėme iniciatyvą, kaip malšinti susikaupusį skaitmeninį nuovargį ir vaikštant gryname ore pasisemti prasmingų potyrių. Perkėlėme į lauką – skirtingas Vilniaus miesto erdves – dalį parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ kūrinių. Jei žmonės negali atvykti į muziejų, bent dalį muziejaus patirties vis tiek norėjome jiems pasiūlyti šiuo tamsiu ir šaltu laikotarpiu. Žinoma, negalėjome perkelti parodos garso, šviesų ir vaizdo visuminės patirties, bet vis tiek norėjome sukurti galimybę pamatyti parodą net ir tada, kai muziejus uždarytas“, – tikina M.Ivanauskienė.

Daugiau apie projektą Lietuvoje ir jo programą galima rasti „We Are Museums“ puslapyje: http://www.wearemuseums.com/museumsforclimate/ museums-facing-extinction/lithuania/

>> UŽ KADRO

Rašė Ieva Šukytė

Jurgio Matulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Režisierius Jurgis Matulevičius praeitais metais Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ pristatė savo debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą „Izaokas“, paremtą Antano Škėmos apysakos tuo pačiu pavadinimu motyvais.

Lietuvoje jį pirmąkart buvo galima išvysti Europos kino forume „Scanorama“. Režisierius kartu su scenarijaus bendraautoriais Saule Bliuvaite ir Nerijumi Mileriumi sukūrė visiškai naują kūrinio interpretaciją. Apie praeitį, kaltės jausmą, atmintį ir filmo temos aktualumą kalbamės su režisieriumi J.Matulevičiumi.

ŠIUOLAIKIŠKUMO PAIEŠKOS PRAEITYJE 18 // © 37O

– Tavo bakalauro baigiamasis darbas – trumpametražis filmas „Tardytojas“ – taip pat buvo paremtas A.Škėmos apysakos „Izaokas“ motyvais. Kuo tave taip sudomino šis kūrinys?

– A.Škėma yra mano mėgstamiausias lietuvių rašytojas – veikiausiai todėl, kad yra „nelietuviškas“. Kažkur skaičiau, kad jeigu jis būtų rašęs angliškai, jis būtų buvęs labai garsus. Man jis primena „bitnikus“ – Alleną Ginsbergą ar Williamą Sewardą Burroughsą, nors savo geriausius kūrinius parašė anksčiau nei jie.

A.Škėma mane patraukė aaaaa a savo kūrinių siurrealistine, nihilistine poetika, modernia forma, struktūra. Perskaičius Antano Škėmos apysaką „Izaokas“, mane šokiravo „Lietūkio“ garažo žudynės. Pagrindinis herojus Andrius Gluosnis nužudo žmogų karo isterijos įkaršty-

je. Po daugelio metų jį persekioja kaltės jausmas, kuris veda beprotybės link. Ši beprotybės tema, kuri labai mėgstama A.Škėmos, buvo artima ir man, nes ją jau bandžiau nagrinėti savo trumpametražiuose filmuose nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios.

A.Škėmoje radau tą literatūrinį pagrindą, kurio seniai ieškojau savo pirmajam ilgametražiam filmui.

– Apysaka filmui „Izaokas“ labiau pasitelkiama kaip įkvėpimas ar siužeto karkasas. Kodėl pasirinkai tokią scenarijaus adaptaciją? Ar tam įtakos turėjo ir tai, kad knygoje veiksmas vyksta JAV? – A.Škėmos apysakoje ,,Izaokas“ veiksmas vyksta JAV, o man norėjosi priartinti pagrindinį personažą prie problemos. Apysakoje žmogus emigruoja, ir

jo praeitis jį persekioja prisiminimų, paranojos forma. Ten jis išgyvena kaltę tik savo galvoje. Palikti personažą Lietuvoje, kurioje jis įvykdė nusikaltimą, reikėjo tam, kad atsirastų reali grėsmė būti demaskuotam. Jis vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, kurios jam primena apie tai, kas įvyko. Taip pat A.Škėmos ,,Izaokas“ pilnas pagrindinio personažo apmąstymų, baimių, fobijų.

Man norėjosi visa tai paversti veiksmu, todėl ir siužetas keitėsi, o tema liko.

Nemažai literatūros kritikų vadina A.Škėmos kūrinį kryžiažodžiu, kuriame susipina daugybė rašytojo analizuojamų egzistencialistinių, biblinių, katastrofiško modernizmo įvaizdžių. Savąjį filmą kūrėme detektyvo principu, daug dėmesio skyrėme A.Škėmos kūrinio struktūrai atspindėti. Visas „Izaoko“

tekstas yra tarsi Andriaus Gluosnio dienoraštis iš psichiatrijos ligoninės, tokia pati perspektyva pasirenkama ir filme. Vis perrašinėjant scenarijų ir įvedant naujus personažus, atsirado trys filmo dalys, kurios aaaaaa aaa aaaa atspindi taip pamėgtus A.Škėmos 9 pragaro ratus. Čia pasirodo personažai iš kitų Škėmos apysakų, tekstai, situacijos iš tikro A.Škėmos gyvenimo.

– Po studijų iškart ėmeisi vystyti ilgametražį filmą, kai kiti kino kūrėjai vis dar kuria trumpametražius. Ar jautei, kad tavo norimai papasakoti istorijai neužteko riboto laiko?

– Man atrodo, kad kiekvieno kino režisieriaus siekis yra sukurti ilgametražį filmą. Vieni tai padaro anksčiau, kiti – vėliau. Skirtingos istorijos reikalauja

skirtingų formatų, o jų yra daugybė. Bandai papasakoti istoriją taip, kaip moki.

– Filmo pagrindinis veikėjas Andrius Gluosnis 1941 m. nužudo žydą Izaoką. Jo grįžęs draugas Gediminas Gutauskas filme sako: „Visų prisiminimų reikia. Atmintis yra tai, kas tu esi.“ Ar todėl ir norėjai paliesti Holokausto temą Lietuvoje?

– Man atrodo, tai labai aktualu šiandien, ypač kai tam tikros žmonių grupės kursto neapykantą tautinėms mažumoms, rasės, lyties skirtumui, kiršina žmones tarpusavyje. Tais metais naciai kurstė lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių neapykantą, nukreipė ją į žydus. Žmonės buvo paveikti propagandos, išvarginti karo, jie ėmėsi to, kas tuo metu atrodė savaime suprantama – pakluso naciams. Ir visose šalyse, kur naciai žygiavo, jie turėjo ir pakalikų, ir žmonių, kurie priešinosi.

Sakyti, kad lietuviai neprisidėjo prie nacių vykdomo genocido, būtų netiesa, bet čia turiu omenyje ne lietuvius kaip tautą, o atskirus žmones, kurie chaoso aplinkybėmis leido skleistis savo žiaurumui. Šiame filme sprendžiame moralinį klausimą: ar tu turi teisę nužudyti? Nepaisant to, kas vyksta politikoje, ar vyksta karas, ar jauti keršto troškimą. Visada galima save teisinti aplinkybėmis, bet Izaoko ir Andriaus Gluosnio istorija parodo, kad žmogžudystei pateisinimo nėra.

tavo trumpametražiame filme „Tardytojas“. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas ir kokiomis savybėmis jis tave patraukė kaip aktorius?

– Aš manu, kad Aleksas yra vienas geriausiai dirbančių aktorių kine. Jis turi talentą, nes labai gerai supranta kamerą. Be to, man jis labai tiko šiam filmui, nes savo figūra ir savo specifiniu balsu dvelkia praeitimi. Tai toks žmogus, kurį aprengus praeito amžiaus drabužiais, lengvai patikėsi, kad jis ten ir gyvena. Be to darbas su Aleksu visada malonus. Jis niekada nepasakys „ne“.

Jis visada turi idėjų, jeigu tu pats jų pritrūksti.

– Originalią muziką „Izaokui“ kūrė kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė ir Domas Strupinskas. Ši filmui suteikia neo noir spalvą. Šalia naudojai rusų postpanko grupės „Ploho“ dainas. Kaip atradai šią grupę ir kodėl pasirinkote tokią originalią muziką?

– Tuo metu klausiausi daug rusiško postpanko. Iš pradžių norėjau, kad filme skambėtų grupės „Utro“ muzika. Pristatėme jiems savo filmą, tačiau jų atsakymas buvo neigiamas. Jie teigė, kad nenori turėti nieko bendro su politika. Tada parašėme dar visai nežinomai grupei „Ploho“ iš Novosibirsko ir jie iškart sutiko, atvažiavo gyvai groti filme.

SAVĄJĮ FILMĄ KŪRĖME DETEKTYVO PRINCIPU, DAUG DĖMESIO SKYRĖME A.ŠKĖMOS KŪRINIO STRUKTŪRAI ATSPINDĖTI. VISAS „IZAOKO“ TEKSTAS YRA TARSI ANDRIAUS GLUOSNIO DIENORAŠTIS IŠ PSICHIATRIJOS LIGONINĖS, TOKIA PATI PERSPEKTYVA PASIRENKAMA IR FILME. – Nes visa istorinė atmintis yra reikalinga?

– Visą karą išgyvenusi karta apie tai yra rašiusi – esame pasmerkti gyventi atsiminimų kančioje. Taip, istorija yra dažnai nepadori, purvina, amorali. Tačiau turime pripažinti sau, kad tai buvo, tai įvyko ir ateityje stengtis to nekartoti.

Blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti, tai –slapstymasis ir bėgimas nuo tiesos, tokia ir yra šio filmo pagrindinė mintis.

– Scenarijų rašei su S.Bliuvaite ir N.Mileriumi. Kaip vyko darbo procesas ir kito pats scenarijus?

– Berašant scenarijų praėjo treji metai. Per juos buvo parašyti trys scenarijaus variantai, vienas jų – kartu su N.Mileriui. Per paskutinįjį etapą susipažinau su S.Bliuvaite. Jai daviau paskaityti visus tris scenarijų variantus.

Nusprendėme besiremdami pirmąja versija parašyti ketvirtąjį, paskutinįjį, scenarijaus variantą, kuris ir tapo filmu. Šis procesas buvo bene ilgiausias ir įdomiausias, nes scenarijus niekada nebuvo galutinis, vis atsirasdavo naujų scenų, idėjų. Jos buvo perrašinėjamos dieną prieš filmavimą, po repeticijų, vis surandant kažką naujo ir taip papildant turimą medžiagą. Procese buvo nemažai chaoso, bet kartu turėjome labai aiškias ribas ir funkcijas. Mes visi trys sugebėjome papildyti vienas kitą. Iš tiesų esu labai dėkingas šiems žmonėms, kurie nuveikė didžiulį darbą ir patikėjo A.Škėma, o kartu ir mano vizija.

– „Izaoke“ pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Aleksas Kazanavičius, kurį neseniai galėjome išvysti ir kitame istoriniame filme – Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Jis taip pat vaidino ir

Postpankas, atsiradęs 8-ajame dešimtmetyje, mano manymu, puikiai atitinka filmo dvasią ir atspindi herojų vidines būsenas. „Ploho“ tekstai man primena Viktoro Cojaus kurtas dainas. Šie atlikėjai man simbolizuoja kovą su sistema, totalitarizmu. Tai šauksmas už laisvę. Agnės ir Domo sintezatoriai tikrai sukūrė „nuodėmingo miesto“ nuotaiką ir įnešė daug šiuolaikiškumo. Norėjau šią istoriją papasakoti per savo prizmę, šiuolaikinį požiūrio tašką.

– Filmo operatorius Narvydas Naujalis „Izaoke“ naudojo nemažai sekimo kadrų, (angl. tracking shot), stambių planų bei perėjimus iš nespalvotų į spalvotus kadrus. Kaip vyko jūsų kūrybinis bendradarbiavimas ir kodėl pasirinkote tokius vizualinius sprendimus?

– Su Narvydu dirbame nuo akademijos laikų. Labai mėgstu žmones, kurie į kiekvieną projektą įneša kažką naujo ir verčia tobulėti. Viskas prasideda nuo bendros vizijos, mizanscenos suvokimo, šviesos pastatymo, scenografijos, techninių dalykų. Bet kūryba prasideda tik tada, kai visa tai palieki už nugaros. Šį filmą filmavome ilgais planais, kai kurie jų trukdavo po 10 ar 13 minučių. Surepetuodavome kameros judesį, susitvarkydavome su techninėmis kliūtimis ir pradėdavome filmuoti. Stebėjausi Narvydo ištverme ir sugebėjimu aa aaaaa a aa a aa kurti tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, pamatyti žmogų, personažą, kartais net negirdint, ką jis šneka, bet būti visada laiku ir vietoje. Pamainos pabaigoje suprasdavome, kad surepetuotas judesys evoliucionavo į jausmą, kurį sukūrėme su visais dėmenimis. Man kameros darbas filme primena šokį.

Filmo stilistiką padiktavo kameros judesys. Negalėjome statyti daug lempų, nes reikėjo suktis aplink 360 laipsnių.

Todėl filme gausu šešėlių, tamsių vietų, tai tik papildė pagrindinio personažo savijautą – norą nuslėpti, pasislėpti. Filmas suskirstytas į tris dalis, aaaaaa aaa aaaaaa aa kurių viena yra spalvota. Spalvas dėliojau pagal pagrindinių veikėjų savijautą. Pirma nespalvota dalis simbolizuoja praeityje įstrigusius tris pagrindinius filmo herojus, kurie gyvena prisiminimais, bandydami susigrąžinti prarastą laiką. Antra dalis spalvota. Spalva simbolizuoja naują jų draugystės etapą, naują pradžią. Trečia dalis vėl nespalvota, kai personažai supranta, kad susigrąžinti tai, ko seniai nebėra, yra neįmanoma.

– „Izaoke“ vaizduojami du istoriniai laikotarpiai – nacių okupacija ir sovietmetis. Kaip su dailininkais ieškojote, kaip geriau atkurti šiuos du skirtingus laikus?

– Peržiūrėjome daugybę to laikmečių nuotraukų, filmų ir bandėme surasti kuo daugiau atitikmenų dabartyje, o naujus ryškius šiuolaikinius artefaktus bandėme paslėpti. Nežinau, ar bandėme kažką atkurti. Labiau bandėme sukurti savo pasaulį belaikį, kaip praei-

ties atspindį. Tas pasaulis – kaip sena nuotrauka, kaskart ją paėmęs į ranką matai vis labiau išblukusią. Tai bandėme perteikti filmo dailėje.

– A.Gluosnis yra paveiktas dviejų totalitarinių režimų ir jaučiasi prislėgtas savo kaltės. Jo draugas režisierius G.Gutauskas sugrįžta po 20 metų jau į visai kitokią Lietuvą ir jį pradeda persekioti NKVD. O A.Gluosnio žmona Elena taip pat yra įkalinta savo vidiniame kalėjime. Kiek tau buvo svarbu atskleisti laisvės suvaržyto žmogaus idėją?

– Man atrodo, būti laisvam, nepriklausomam yra vienas svarbiausių žmogaus troškimų. Tai yra prigimtinė žmogaus teisė. Ir todėl žmogus visada ir visais laikais yra to varžomas. Mes visada turėsime kovoti už savo laisvę, nes ji labai trapi.

– Tavo filmas nominuotas Europos kino apdovanojimams kaip geriausias metų debiutas. Šiai kategorijai nominantus atrenka FIPRESCI tarptautinė kino kritikų asociacija. Kuo tau svarbus šis įvertinimas?

– Labai svarbus. Džiaugiuosi, kad mūsų filmas buvo pastebėtas.

>> SVAJONIŲ DARBAS

Agnės Dautartaitės-Krutulės knygų dizaino pavyzdžiai

jais, skaito apžvalgas (jei knyga yra verstinė). „Man svarbu atrasti tam tikrą motyvą, kurį galėčiau naudoti knygos dizainui – tai gali būti istoriniai, geografiniai, teminiai simboliai, metaforos. Ta informacija galutiniame vaizde atsispindi neakivaizdžiai, nes mano tikslas yra sukurti originalų, tačiau turinį subtiliai reprezentuojantį knygos dizainą“, – sako Jurgis.

Knygos, kurių dizainą kūrė Jurgis, išsiskiria dideliu teksto kiekiu ant viršelio, ne tik autoriaus pavarde ir knygos pavadinimu. Pavyzdžiui, šiemet išleistos Jurgio apipavidalintos Fernando Braudelio „Civilizacijų gramatika“ ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ turi po paragrafą turinio. Nebetelpa knygos viduje? „Man tekstas yra grafikos priemonė. Labai dažnai autorių ar leidėjų prašau duoti daugiau teksto. Mėgstu knygas be iliustracijų, tuomet atsiranda iššūkis sukurti vaizdą vien tekstu.“

SPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ Rašė Dovydas Kiauleikis

Pristatome naują „370“ rubriką, kurioje kviesime susipažinti su meno ir kultūros srities profesijų atstovais ir jų darbo specifika. Šį kartą mūsų pašnekovai – trys knygų dizaineriai: Agnė Dautartaitė-Krutulė, Jurgis Griškevičius ir Tadas Karpavičius. Kokia ta gija tarp knygos turinio ir išvaizdos ir kaip ji užčiuopiama – apie tai kalbamės su trimis ryškiais kūrėjais, kurių darbai dažnai išsiskiria knygynų lentynose ir pelno apdovanojimus.

20 // © 37O

KŪRYBOS PROCESE IEŠKO JUNGČIŲ Man visada knietėjo sužinoti, ar dizaineriai perskaito knygas, prie kurių dirba. „Ne visi tekstai man atsiskleidžia išsyk, kartais tenka skaityti ir kelis kartus. Darbinis skaitymas kiek kitoks, budresnis, – svarbu, kas slypi už žodžių ar tarp jų, svarbios spalvos, charakteriai, vaizdai. Dizaineris iš pradžių dažniausiai gauna neredaguotus tekstus, kartais tenka skaityti ir originalo

kalba (pavyzdžiui, taip nutiko su Marinos Abramovič knyga). Dar kartą skaitau jau tiražuotą kūrinį – tarsi atlieku kontrolinį testą, kai pasitikrinu, ar sugalvotos idėjos matomos ir ar tekstai sklandžiai įskaitomi. Darbiniuose procesuose yra daug kintamųjų, tarkime, tiraže gali pranykti patogus akiai skaitomumas arba dėl techninių kompromisų gali tekti keisti medžiagiškumą, tai keičia ir taktilinius potyrius“, – pasakoja Agnė.

Vaikinai atvirauja, kad ne visada perskaito viską – ypač tuomet, kai vienu metu tenka dirbti prie kelių knygų. „Tiesa, kai kurias perskaitau bekurdamas, dėliodamas tekstus. Jei knyga įtraukia, tuomet norisi ją skaityti toliau“, – sako Tadas.

Prieš pradėdami kūrybos procesą dizaineriai nemažai laiko ruošia kūrybinę dirvą. Ne tik perskaito knygą, bet ir bendrauja su autoriais, leidė-

ESAME AKTUALŪS IR KONKURENCINGI, TIK DAR ANKSTI SAKYTI, KAD TURIME IŠSKIRTINIŲ BRUOŽŲ.

Agnė sako, kad knygos dizaino kūrimo procesas – tartum vaikščiojimas užrištomis akimis, kol įvyksta atradimai – tinkamos jungtys. „Kartais einu su pasiūlymais į leidyklą ir žinau, kad viena jungtis yra ta, kurią nuginčyti sunku net man pačiai, – ji tinka kūriniui, yra išaugusi iš knygos ir turi daugybę argumentų.“ Tos jungtys Agnės galvoje nuveda prie tokių nurautų sprendimų, kaip gręžti skyles knygoje. Kalbama ne apie mažo tiražo meninę knygą, o bestseleriu tapusią jau minėtą Marinos Abramovič autobiografiją. „Tuo metu sprendimas atrodė labai organiškas, nes knygos tekste yra toks siužetas – Marina paauglystėje su draugu žaidė rusišką ruletę, dėl to Marinos tėvų knygų lentynoje atsirado šautinė skylė. Pats tekstas pasufleravo tokį sprendimą, juolab kad ir simboliškai idėja – kiaurai knygą – atspindėjo knygos pavadinimą „Eiti kiaurai sienas“. Iš pradžių leidyklai „Kitos knygos“ idėja pasirodė problemiška dėl galimų trikdžių skaityti, bet pavyko ir nepertraukiamą tekstą išlaikyti, ir spaustuvėje skylę pragręžti. Namie gręžiau visokius senus teisinius kodeksus, kad įsitikinčiau, ar įmanoma pragręžti virš 400 puslapių knygą, ir dar kietu viršeliu. Man pavyko, o tada „Balto print“ spaustuvė nusipirko specialų grąžtą ir atliko bandymus.

Galiausiai visi patikėjo, kad įmanoma ir kad padarysime. Apie procesą pasakoju dar ir todėl, kad pasitikėjimas ir pastangos idėjas padeda įgyvendinti. Galiu turėti gerų minčių, bet joms reikia ir ištikimos komandos, kad jos įsikūnytų knygose“, – pasakoja Agnė.

KNYGŲ DIZAINO TENDENCIJOS Kas yra svarbiausia knygos viršeliui?

Kiek yra laisvės kūrybai, o kiek diktuoja poreikis parduoti? Tadas sako, kad kūrybinė laisvė priklauso nuo to, kiek autorius ar leidykla yra nusiteikusi eksperimentuoti ir rizikuoti padaryti kažką naujo ir netradicinio. Jis džiaugiasi, kad klientai – vis lankstesni, noriai renkasi dar nebandytus sprendimus, teikia didelį dėmesį naujovėms. „Gera knyga įsimena, bet lygiai taip pat įsimena ir viršelis. Posakis „Nie-

kada nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ – taiklus, bet ar juo vadovaujamės ir rinkdamiesi knygą? Gal tai mano profesijos pasekmė, bet prisipažinsiu, kad pirmiausia atkreipiu dėmesį į viršelį. Viršelio visuma – šriftas, nuotrauka, spalvos papasakoja mums apie tai, ką rasime knygos viduje arba nerasime“, – sako Tadas.

Tado Karpavičiaus knygų dizaino pavyzdžiai

Jurgiui svarbiausia yra jungtis tarp dizaino ir turinio, todėl jis mėgsta kontroliuoti visą knygos dizainą, ne tik viršelį. Leidyklos dažnai pas dailininkus užsako tik viršelį, o vidų sumaketuoja pagal šabloną. „Vieni leidėjai pasitiki ir leidžia dizaino sprendimų ieškoti laisvai, kiti labiau kontroliuoja. Abu variantai yra geri, nes grafikos dizaino sritis ir pasižymi tuo, kad visiškos laisvės čia nėra. Tai man ir patinka.“ „Kūrybinės iniciatyvos retai kada priimtinos leidyklai, nes dažniausiai leidėjas bijo, kad knygos nepirks, o iniciatyvos kažkiek brangina knygą. Jei netiesiogiai finansiškai, tai laiko sąnaudomis, o tai irgi atsiremia į kaštus“, – paaiškina Agnė, kodėl ne kiekviena knyga vizualiai įspūdinga.

Knygų pasaulio tendencijas galima apibūdinti vienu žodžiu – viskas. „Pasaulyje visko tiek vyksta, knygų lauke taip pat, tad, norint įvardyti konkrečias tendencijas, reikėtų apibrėžti horizontus: šalis, žanrus, laiką“, – sako dizainerė.

Agnei pritaria Tadas: „Mados dažnai keičiasi arba kaip tik – nusistovi. Įspaudai, lakavimai, įvairūs ir skirtingi popieriai jau tapo įprasta apipavidalinimo dalimi. Pastebėjau, kad daug daugiau dėmesio skiriama tipografijai. Ne vienas klientas noriai renkasi jiems kurtus šriftus. Džiaugiuosi, kad tapo madinga keisti standartus ir laužyti taisykles. Dizainų spektras toks didelis, kad kiekvienas iš mūsų gali rasti sau priimtiniausią.“

Visi pašnekovai sutaria, kad, nors maži tiražai knygų leidybą pabrangina, knygų dizainas Lietuvoje išmokęs kalbėti pasaulietiška dizaino kalba. Tik ar turime savitą, lietuvišką stilių? „Nesumeluosiu sakydamas, kad neturime knygų dizaino tradicijų ir istorijos. Visos inspiracijos ateina iš užsienio kūrėjų. Žinoma, tai nereiškia, kad suvienodėsime, atvirkščiai, manau, jog su laiku išgryninsime savo, lietuvišką, stilių“, – sako Tadas.

Agnė pritaria, kad lietuviškas dizainas tik formuojasi, pagaliau patenkame į tarptautinius konkursus ir gauname dėmesio, prizų. „Visa tai liudija,

Jurgio Griškevičiaus knygų dizaino pavyzdžiai

JEI DIZAINAS SKIRTAS AMERIKOS AR JAPONIJOS RINKAI, JIS PAS MUS NESUGROS DĖL KULTŪRINIŲ IR MENTALITETINIŲ SKIRTUMŲ.

kad mes aktualūs ir konkurencingi, tik dar anksti sakyti, kad turime išskirtinių bruožų“, – sako Agnė.

Agnė mato galimybę tuos mažus tiražus ir aukštą knygos savivertę paversti lietuvišku dizaino išskirtinumu: „Dizaineriai neriasi iš kailio bandydami nepabranginti knygos, kurti pridėtinę vertę minimaliomis priemonėmis. Tas gebėjimas „iš nieko“ sukurti kažką įdomaus ir galėtų tapti mūsų bruožu pasaulio kontekste. Tik kol kas taip vardyti būtų per drąsu.“ IEŠKO IDENTITETO Jurgis prideda, ko jam pačiam Lietuvoje trūksta. Jis norėtų, kad leidėjai ir skaitytojai pamėgtų mažesnio formato leidinius, telpančius į kišenę. „Erzina, kai nori pasiimti knygą į kavinę, o rankinuko nenešioji… Norėčiau, kad knygą būtų galima įsimesti į švarko kišenę.“ Užsienietiškas knygas lietuviškai dažniausiai leidyklos leidžia su nauju viršeliu. Seniau buvo pigiau sukurti vietinį naują dizainą, nei pirkti tarptautinio viršelio autoriaus teises. Šiandien kainos bemaž susilygino – nes dizainerių honorarai Lietuvoje kyla greičiau, nei brangsta užsienio autorių teisės. Bet leidyklos vis tiek dažniau linksta kurti savo viršelį. Kodėl? „Svarbiausia priežastis – noras knygą pateikti savaip. Tam įtaką daro leidykla ir jos identitetas. Lygiai tiek pat prisideda ir dizainą kuriantis asmuo. Kurti dizainą jau žinomam ir skaitytojų pamėgtam kūriniui – nelengvas iššūkis. Naujas knygos veidas gali ją dar labiau išpopuliarinti arba, priešingai, nuvilti skaitytoją“, – sako Tadas. „Kita medalio pusė yra rinka – jei dizainas skirtas Amerikos, Indijos ar Japonijos rinkai, jis pas mus nesugros, nebus aktualus dėl kultūrinių ir mentaliteto skirtumų“, – prideda Agnė.

Agnė yra tiesiog retenybė, ji specializuojasi išskirtinai knygų dizaino srityje. Paprastai Lietuvoje dizaineriai daug visko daro, kuria ir kitus objektus. Kaip taip nutiko, kad ji susikoncentravo savo kūryboje ir darbe į knygą? „Blaškymosi buvo ir mano kelyje, iš pradžių darbas su knygomis regėjosi labai ilgas ir tuomet buvo labai menkai apmokamas (tekdavo dirbti beveik už sriubą). Dabar jau net studentai taip nedirbtų. Tad ieškodama savo vietos kurį laiką dirbau reklamos srityje. Tačiau mane visada viliojo knygų pasauliai ir jų autoriai. Dabar darbas su knyga regis kaip neišsemiamas vandenynas, tiek idėjų, tiek turinio, tiek autorių, tiek menininkų, tiek dizaino prasme.“ Pabaigoje – Agnės žodžiai, su kuriais, tikiu, sutiks dauguma skaitytojų: „Laikyti spausdintą knygą rankose man yra didžiulis malonumas.“

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

BEISSOUL & EINIUS QUESTIONS IN THE DARK

WHALESOUNDS WAV‘E

Self – released

MĖNESIO ALBUMAI

Laimos Stasiulionytės nuotr.

Keista kalbėti apie muzikinę grupę, kurioje viskas tau patinka: idėja, koncepcija, drąsa, išvaizda, išskyrus vieną vienintelį, tačiau vis dėlto esminį dalyką, – muziką. Kaip neva itin profesionalus muzikos ekspertas neturėčiau svaidytis tokiomis frazėmis, bet kadangi aš toks nesijaučiu, mano žodžiai subjektyvūs ir nuoširdūs. „Beissoul & Einius“ man vis atrodė neatskleidžiantys savo potencialo, šiek tiek muzikaliai saugūs, lyg eksperimentuoti garsu bijantys ir tą trūkumą kompensuojantys vaizdu. Tačiau šis (beje, jau ketvirtas) jų albumas vis dėlto ne tik nemeluoja, bet ir garantuoja – jiems tokia daugiau popmuzika nei elektroninė yra ir tikslas, ir siekiamybė. Nenoriu sakyti – viršutinės ribos, bet duetas, akivaizdu, kurdamas tokią muziką, jaučiasi komfortiškai, o ko gi dar reikia? Gerbėjų jie turi – ir ne tik čia, Lietuvoje, taigi lyg ir viskas jiems einasi kaip iš pypkės. Dėl to tereikia tik džiaugtis: rastas, iškastas ir išasfaltuotas kelias į sėkmę. Tačiau jei norite ko nors daugiau... Reikia konstatuoti aiškų faktą, kad „Questions In The Dark“ iš esmės niekuo nesiskiria nei nuo „laiko“, nei nuo „slapto kontrakto“, nei nuo „baltvarnio“. Kaip minėjau, lengvai klausomas daugiau popmuzikos nei elektroninis albumas, į parankę galintis kabintis „Daddy Was A Milkman“ ar „Golden Parazyth“ darbams. Taip „Beissoul & Einius“, galima sakyti, savo kišenėje laiko raktą į sėkmę, nes būtent tokia muzika labiausiai patinka aukštesnių pajamų vyresnei kaip trisdešimties tikslinei auditorijai, kuriai nereikia kvailokų bumčikų, tačiau lygiai taip pat nesinori savo pavargusių smegenų užspausti kuo nors itin neįprastu. Todėl klausome muzikos, kurioje – ir avis sveika, ir vilkas sotus. Ir jokių klausimų nebelieka.

Self-released

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 60

(„Spotify“, „Pakartot“)

OORCHACH, SEMANAT VISKAS YRA NEMATOMA

100

„Solo ansamblis“ tikriausiai atvėrė Pandoros skrynią, nes dar vieni teatro pedagogo, aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio mokiniai padėjo vienišas akustines gitaras į šoną ir ėmėsi eksperimentų. Kaip ir vyresnieji soluojantys broliai, „banginių garsai“ savo skambesiu eina radikaliai prieš dainuojamosios poezijos plauką, tik šįkart tai daro labai švelniai, meditatyviai ir... paplaukiui. „Wav‘e“ yra vienas įdomesnių šių metų darbų, kuris labiau atskleidžia kolektyvo muzikinį išprusimą ir galimybių diapazoną, tačiau dar iki galo neiškristalizuoja, kas vis dėlto yra tie „WhaleSounds“. Sklandydami kažkur tarp ambiento ir dreampopo, grupės nariai į šią meditatyvią skraistę įpina ir psichodelinio roko, ir dark wave, ir netgi repo. Iš esmės tai nėra blogai – priešingai, tai labai įdomu, tačiau bendram paveikslui visos šios dažnai itin skirtingos spalvos šiek tiek kenkia, nes iki galo į minėtąją muzikinę skraistę kūriniai nesusipina. Todėl kartais atrodo, kad šešiems kūriniams visko yra šiek tiek per daug (nors, iš kitos pusės, tam padeda netrumpa dainų trukmė), kolektyvas dar blaškosi, dar ieško savojo išskirtinumo, lyg noras pasakyti daug sutrukdo kažką pasakyti iki galo. Tačiau nors forma ir braška, tas muzikinis vandenynas, kuriame šie „banginiai“ nardo, yra turtingas, švarus ir pilnas atradimų, kurie, jei komandos entuziazmas neišblės, dar parodys, kad „Solo ansamblis“ nebuvo vieninteliai A.Giniočio mokiniai, atvėrę dainuojantiems aktoriams gausybę naujų durų. „WhaleSounds“ tiesiog reikia viską sudėlioti į savas lentynėles ir tada visiems bus aišku, kas ir kaip. Tačiau net dabar, klausant „Wav‘e“, jauti drąsų saulės spindulį, kertantį gilius vandenyno vandenis.

71

Apport.church

ZAKMINA CHURCH OF MADNESS Futureboogie

22 //

Jam vos 23-eji, tačiau jaunas amžius šiam vaikinui iš Tauragės (jo balsas išduoda, kad Tauragė – vis dar jo širdyje) netrukdo jaustis tvirtai ir pasitikėti savo jėgomis. „Church Of Madness“ yra gyvas to įrodymas, nes jeigu pirmosios šio EP perklausos jums nepadarys didžiulio įspūdžio, po kelių kartų jūs suprasite, kaip patikimai yra sukaltas šis darbas. Vos keturios dainos (tarp jų – ir labai stiprus remiksas) tiesiog pulsuoja nepasidavimu, nepataikavimu skoniui ir darbine etika. Zakminos synthwave, persmelktas techno, yra tvirtas, aiškus ir įtikinantis. Netgi, rodos, iš pažiūros ilgos kompozicijos absoliučiai paperka. Gal tai ir nėra revoliucinio nušvitimo lygio EP, tačiau vis dėlto Zakminai dar viskas prieš akis. O su tokiu pagrindu, tiesą sakant, jis jau ir taip skamba kaip veteranas, išbandęs daug stilių, ne sykį prašovęs, pagaliau išsivalęs ir supratęs, ko nori. Šioje stiprybėje nuskambantis vengro Gnorko remiksas – vyšnia, suteikianti darbui dar vieną skonį. Taip, mini albume galima girdėti šimtus įtakų, kurias net minėti baisoka, tačiau svarbiausia yra tai, kad Zakmina, jei galima taip sakyti, neparduoda sielos velniui ir neina su juo obuoliauti. Paprasčiau tariant, išsaugo savąjį braižą. Tačiau tą pat sekundę jis nėra nuobodus, todėl kaskart kyla vis didesnis noras paklausyti „Church Of Madness“ dar kartelį. Jeigu religinio katarsio nepasieksite, tai tiesiog gerai praleisite laiką. O dabar, kai, rodos, visas pasaulis kraustosi iš proto, gerai praleisti laiką – jau pasiekimas. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Youtube“)

© 37O

80

0°

kisielius

Sunku tokiu tamsiu ir lietingu laikotarpiu (nepamirškime, kad dar ir pandemija) rekomenduoti šį albumą. Jis puikiai atspindi dabartines nuotaikas, todėl tikrai kalėdine atmosfera nedvelkia. Ir vis dėlto Povilo Vaitkevičiaus ir Antono Zolotenkovo duetas patraukia taip, kad tamsa tampa geriausia drauge, o keturios ilgos kompozicijos staigiai griebia už gerklės ir nepaleidžia iki pat galo. Ūkuose tarp tamsaus ambiento ir industrinių garsų beplevenantis darbas stebina savo pločiu ir svoriu, kai vien rituališkai skambančiais garsais sukuriamas ištisas pasaulis. Ir, skirtingai nuo kito Povilo projekto „Vilkduja“, žodžių nebuvimas kaip tik praturtina darbą: dabar nebereikia klausyti paaiškinimų, kas ir kaip, dabar jau veikia tavo fantazija. „Viskas yra nematoma“ yra tikrai labai sėkmingas darbas: nuo pat „Pilnos bedugnės tuštumos“ aštraus pulsavimo iki mechaninio „Visos tamsos neužteks“ genties šokio visas darbas yra tiesiog persmelktas keistos senovės ir naujumo sintezės, lyg albumą būtų sukūrusi „Pašėlusio Makso“ pasaulio pakraštyje gyvenanti gentis, technikos paliesta, bet archaikos persmelkta. Todėl ir darbo tribališkumas naudojant tiek noise ar power electronics motyvus nepaneria į svajingumą ir nostalgiją, čia tam vietos nėra. Čia – šaltis, drėgmė, metalas. Reikia pripažinti, kad dažnai „Viskas yra nematoma“ paklausyti nebus jokio noro, tačiau kai negatyvumas užspaus, tik toks pat negatyvumas gali suveikti kaip vaistas. Jeigu jums nebaisu, kartu su kūrėjais galite ruoštis į kelionę. Bet įspėju, kad siaubo, grėsmės ir pavojaus užteks. Net jei ir nematomo. („Bandcamp“) 81

100

GINTAS K „Sounds & Scapes” Self-released

Eksperimentinės muzikos veterano Ginto K jau ketvirtas šiemet albumas tinka... gal geriau pasakysiu, kam jis netinka. Netinka romantiškam vakarui su dama, kalėdiniam pasisėdėjimui su vaikais, o jeigu jūs šio albumo klausysitės mašinoje, jus koks nors dėmesingas kito automobilio vairuotojas gali sustabdyti tikindamas, kad jūsų mašinos kompiuterinė sistema eina šaibom. Klausiate, kodėl? Nes iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba lyg „Žvaigždžių karų“ droido 3PO veblenimas, padauginus kokaino.

Tačiau su visa šia kakofonine keistuma, šia elektroakustine ataka, šia postapokaliptine sprogstančių burbulų vonia ateina ir suvokimas, kad netgi ir ši su melodija, ritmu ar gero elgesio taisyklėmis nieko bendro neturinti garsų mozaika yra muzika, kurios verta klausyti ir prisiversti išgirsti. Taip, iš pradžių tikrai raižys ausis, o gal net ir skrandį, bet kaip ir viskas gyvenime tikrai gera ateina su laiku. „Sounds & Scapes“ yra būtent toks įrašas, kuriame net sunku pasakyti, ko yra pilna: chaoso, agresijos, meditacijos? Nežinau, nes ir pačiam reikės prie jo augti – Gintas K tikrai nesirenka lengviausių būdų patraukti klausytojo dėmesį. Iš kitos pusės, nepaisant albumo antikomformizmo (lengvai tariant), šio darbo klausyti santykinai nesunku: priėmęs žaidimo taisykles, imi pastebėti pagrindinius motyvus, esminius akcentus ir pasineri į abstrakciją, kuri galbūt ir nėra iki galo aiški klausytojui, tačiau jos struktūra neišeina iš krašto ir turi bent kažkiek aiškią formą. Taip, žinau, kad „Sounds & Scapes“ gali virsti valios išbandymu. Bet juk žinote posakį „Per aspera ad astra“, todėl nesiginčijate ir klausote. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“) 76

100

70

kefyras

100

absentas

100

100

spiritas