370 nr 68

2018 liepa #68

2018-ŲJŲ FESTIVALIS „SŪPYNĖS“: ATSINAUJINĘS, EKLEKTIŠKAS, MODERNUS IR ATSAKINGAS FOTOGRAFIJA ATIDARO DURIS IR LEIDŽIA PATEKTI Į VIDŲ KIEK PROCENTŲ TAVĘS YRA KITIEMS? JURGA APIE MEILĘ KINUI IR TEATRUI RIMAS SAKALAUSKAS: ĮVEIKTI ĮPROTĮ

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

KAI SKUBOS DARBAI – VIENI VARGAI

P

agrindiniu atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio akcentu tituluota Dainų šventė baigėsi, tačiau diskusijų cunamiai vis dar nenurimsta tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose. Susidaro įspūdis, kad 100-mečio renginiams deramai pasiruošti tiesiog nespėjome. Kodėl? Nes didžiąją laiko dalį ne veikėme, o ginčijomės – pradedant tautiniais drabužiais pradinukams, baigiant paminklu Lukiškių aikštėje. O kur dar pavėluoti viešieji pirkimai, tokius, regis, paprastus dalykus kaip šventės dalyvių maitinimas pavertę beveik (ne)įmanoma misija.

#68 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ Regis, mes tik taip ir mokame švęsti – ginčydamiesi it sena sutuoktinių pora per savo 50-ąsias vestuvių metines: vienam maistas neskanus, kitam samdyti muzikantai ne tą groja. Skirtumas tas, kad senoliams nelabai rūpi pasiruošimas šventei, nes ją organizuoja bei finansuoja vaikai ir anūkai. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginiams metėmės mes visi, tad natūralu, kad nemaža visuomenės dalis norėjo žinoti, kaip tie pinigai bus išleisti.

O kai sužinojo, tada puolė į atlapus valdžios atstovams – kodėl, kaip, kada? Kol šie baksnojo pirštais vieni į kitus ir vilkino laiką nepriimdami jokių sprendimų, ir šventės atėjo. Tada, matyt, įsijungė tas: „Oi, degame, reikia kažką daryti!“ Dėl to Vilniui netikęs ir paskubomis Ukrainoje išlietas Vytis (pats skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas sako, kad norėjo pavaizduoti visai ne Vytį, o Laisvės karį), Dainų šventės išvakarėse atšuoliavo į Kauną. Aš tikrai nebenoriu veltis į diskusijas apie šio paminklo reikšmę ir meninę vertę (vieniems kliūva raitelio akys, kiti jame įžvelgia Romo Kalantos bruožų), nes, mano nuomone, po mūšio kumščiais mojuoti neverta, o ir visi, kas tik netingėjo, apie tai jau padiskutavo. Bet paaiškinkite man kas nors, kodėl paminklo nebuvo galima atidengti kiek anksčiau, kad ir per Dainų šventės atidarymą Kaune, o ne per Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai iš viso pasaulio suplūdę tautiečiai rinkosi į Vilniaus Vingio parke vykusią šventę „Vienybė težydi“, o laikinoji sostinė buvo apytuštė?

Vietoj konkursą laimėjusio kalvelės pavidalo memo­rialo sostinės Lukiškių aikštėje miesto gyventojai ir svečiai per šventes džiaugėsi spalvotu fontanu. Gal ir gerai, kad po visų skandalų niekas neforsavo memorialo kūrimo darbų – skuba reikalinga tik blusas gaudant (naudojuosi proga pacituoti dar vieną puikią patarlę apie skubėjimą).

Visiškai nepateisinama yra tai, kad iki pagrindinio jubiliejaus renginio – Dainų šventės – nesugebėta pastatyti paminklo atkurtos Lietuvos valstybės tėvui Jonui Basanavičiui. Kaip tik neseniai teko būti netoli Nacionalinės filharmonijos – mačiau, kad toje vietoje, kur turi stovėti paminklas, vyksta statybos darbai. Taigi, matyt, suspėti iki šventės intencijų buvo, bet jų įgyvendinti nepavyko.

O kalbant apie pačios Dainų šventės organizavimą... Bilietų kainos (jeigu ne dėdė iš JAV, nupirkęs bilietus visiems giminaičiams, vargu ar būčiau drįsusi mokėti 50 ar 60 eurų už bilietą), saugumo dalykai (norėdamas galėjai ir bombą įsinešti – niekas netikrino krepšių), spūstys verti atskiro straipsnio. Bet tai palyginti smulkmenos – organizatoriai iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC), pasirodo, sugadino šventę ir patiems dalyviams. Tiesa, choristai ir pučiamųjų orkestro muzikantai apie tai, kad dėl organizatorių kaltės užstrigo eitynėse ir gerokai pavėlavo į koncerto „Vienybė težydi“ pradžią, išdrįso prabilti tik praėjus kelioms dienoms po šventės.

Negana to, šiemetinę Dainų šventę visi prisimins kaip tą, kurioje dalyviai buvo labai prastai maitinami. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija leidžia numanyti, kad dėl to didžiąją dalį kaltės turėtų prisiimti pats organizatorius – LNKC, kuris, likus vos dviem mėnesiams iki renginių, pradėjo rengti viešuosius pirkimus. O juk turė-

jo tam net ketverius metus! Konkursą laimėjusių maitintojų pasiteisinimai, kad neturėjo laiko tinkamai pasirengti šventei, atrodo visai logiški.

TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

Tikiuosi, kad, pasibaigus šventei ir nurimus aistroms, kaltieji bus nubausti arba bent jau išbarti. Tik klausimas, ar reikėjo žiniasklaidai tiek apie tai trimituoti, pamiršus pačią šventės esmę ir prasmę? Juk ne į valgymo, o į Dainų šventę rinkosi dainininkai, muzikantai ir šokėjai iš viso pasaulio? Esu pati dalyvavusi dviejose dainų šventėse dar būdama paauglė ir mus maitino, ko gero, gal net ir prasčiau, – tiesą sakant, neprisimenu, nes tam absoliučiai neteikiau reikšmės.

LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

Lygiai taip pat maitinimo nesureikšmino ir mano pažįstami išeiviai iš JAV ir Kanados, šiemet dalyvavę Dainų šventėje. Juos stebino lietuvių skundai ir noras valgyti poniškai – svečiai kalbėjo, kad jeigu tokie renginiai vyktų JAV, geriausiu atveju gautų sumuštinių ir limonado.

Su giminaičiais ir jų artimaisiais iš už Atlanto teko praleisti kelis vakarus ir jie nenustojo kartoti, kokia laimė jiems yra būti Lietuvoje ir dalyvauti (ar stebėti) tokiuose renginiuose. Ir aš tikiu, kad jie taip kalbėjo ne tik iš mandagumo. Tačiau reikia įvertinti tai, kad Dainų šventė yra unikalus, tik Baltijos šalyse gyvas dalykas, tad mano pašnekovai nelabai turėjo su kuo ją palyginti.

Jų mintims gerokai kontrastuoja Mariaus Ivaškevičiaus įrašas feisbuke, kuriame jis Dainų šventę pavadino vidutiniu renginiu vidutiniams. „Ar tas kaimietiškumas, kurį transliuojame 100-mečio Dainų šventėje – ir yra lietuvybės esmė? Taip, mes išsikovojome laisvę, anuomet tai buvo mūsų tikslas. Bet gal laikas pasakyti, kad šiandien tai nebėra tikslas, o tik priemonė. Pasakyti jauniems žmonėms, moksleiviams, kad mes iš jų tikimės didelių darbų, didesnių už juos pačius, tikimės to, ko patys padaryti nesugebėjome – kažko visiškai kitko, kas pakeistų Lietuvą, mus lietuvius ir mūsų vaizdą pasaulyje. Aišku, galima gyventi patiriant tą esamos lietuvybės euforiją ir nesistengti nieko pakeisti. Būti tiesiog vidutiniams ir švęsti savo vidutines šventes. Bet tada turime tai įvardyti: Lietuva yra skirta vidutiniams. Ir kiekvienas, norintis šokti aukščiau, turi iš jos išsinešdinti“, – savo komentare rašė kultinio spektaklio „Išvarymas“ autorius. Po kiek laiko dar pridėjo: „Kaimietiškumas yra ne tada, kai tu demonstruoji kaimą, o kai darai tai mėgėjiškai. Neskoningai ir vidutiniškai.“

MARIJUS GAILIUS

DAIVA JUONYTĖ KRUOPŠTI IR DARBŠTI NAUJOKĖ

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

TOMA VIDUGIRYTĖ MUZIKA BESIDOMINTI NAUJOKĖ

LINA ŽUKAUSKAITĖ KULTŪRINGA ŽURNALISTĖ, SUGEBANTI PRAKALBINTI AKMENĮ

Viršelyje – festivalio „Sūpynės” miniatiūra (diorama), ją sukūrė „Glow Factory“ (Robertas Balčiūnas ir Saulius Baltrūnas). Viršelį fotografavo Kernius Pauliukonis (www.packshot.lt) Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 26, 27, 28, 30, 31, 32, 38, 39, 42, 44, 46 p.

Su kai kuriais Mariaus teiginiais negaliu nesutikti, o ir tobulumui ribų, žinoma, nėra. Peržiūrėjusi draugų, dalyvavusių Latvijos dainų šventėje, nuotraukas ir filmuotą medžiagą pradedu įtarti, kad braliukai šioje srityje mus gerokai aplenkė ir surengė kur kas įspūdingesnę šventę.

Kalbant apie tai, kad Lietuva skirta vidutiniams ir dovanas pasauliui... Mariau, juk pats jau jį praturtinote – jūsų kūriniai statomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kiek kas gali, tiek tas ir duoda savo šaliai, pasauliui. Negi manote, kad specialiai visi slepia savo kūrybiškumą?

Aš taip nemanau, nes nuolat susiduriu su kūrybiškomis asmenybėmis, kurios siekia ne tik išreikšti save vienokia ar kitokia forma, bet ir pakeisti pasaulį. Jie – mūsų žurnalo herojai. Jauni, veržlūs, talentingi, drąsūs. Šiame numeryje ypač daug naujų ir smagių pažinčių – kol kiti atostogavo, mes ieškojome įdomių pašnekovų. Šiame numeryje kalbamės su į naujus kūrybiškumo vandenis panėrusia dainininke Jurga, mažosios plastikos skulptoriumi Edvinu Busarovu, kitąmet atstovausiančiu Lietuvai Florencijos bienalėje, „Sidabrinės gervės kiaušinio“, Auksinio scenos kryžiaus ir meno mugės „ArtVilnius’18“ geriausio jaunojo menininko apdovanojimą pelniusiu Rimu Sakalausku, meno pasaulyje kaip Kissi Ussuki žinoma iliustratore Juste Urbonavičiūte, Kauną fotografuojančia italų fotografe Emanuela Colombo ir daugybe kitų.

Labai tikimės, kad šie pasakojimai dideliems darbams įkvėps ir jus! Tik pirmiausia pailsėkite ir pasimėgaukite vasara! Iki pasimatymo rugpjūtį!

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė v.dosiniene@kaunodiena.lt Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #68, liepa, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

Vaido Jokubausko nuotr.

Rašė Toma Vidugirytė

Paminėjus muzikos autorę ir atlikėją Jurgą Šeduikytę (scenoje ji tiesiog Jurga), iš karto prisimename visą Lietuvą sužavėjusią dainą „Nebijok“. Jos muzikine veikla besidomintys gerbėjai gali išvardyti daugybę kitų kūrinių iš jau net septynių solo albumų, tačiau net ir jie mažai žino apie kitus šios talentingos atlikėjos meninius projektus. Šį kartą su Jurga kalbėjomės apie jos kuriamą muziką kino filmams, ryšį su teatru ir kitus kūrybinius planus.

JURGA APIE MEILĘ KINUI IR TEATRUI

4 // © 37O

– Esate sukūrusi muziką ne vienam kino filmui. Ar pati mėgstate juos žiūrėti? Ar dažnai atkreipiate dėmesį į jų garso takelius?

– Filmus mėgstu žiūrėti nuo vaikystės. Didžiausia mano vaikystės svajonė buvo tapti kino aktore, todėl daug laiko praleisdavau stebėdama žmones, studijuodama jų bei savo kūno kalbą, emocijas ir mėgau skaityti psichologines knygas. Mano mėgstamiausi kino žanrai – mokslinė fantastika, dokumentika ir eksperimentinis kinas.

Kuo toliau, tuo labiau patinka autorinė dokumentika. Labai džiaugiuosi galėdama ne tik stebėti kino filmą kaip rezultatą, bet ir vis dažniau prisidėti prie kūrybinio proceso – ir kaip aktorė, ir kaip kompozitorė.

Manau, kad geras garso takelis – tarsi klijai, kurie sujungia atskiras filmo dalis į vientisą audinį, yra nepastebimi iš pirmo žvilgsnio ir kartu turi savo ypatingą braižą. Labai mėgstu jausti gyvą kvėpuojantį žmogų už garso. Tokie kino kompozitoriai man yra Giedrius Puskunigis, Alexandre’as Desplas, Arvo Pärtas, Hansas Zimmeris, Gustavo Santaolalla, Philipas Glassas.

bino ir paprašė per dvi savaites sukurti muziką jos filmui „Meistras ir Tatjana“. Su Giedre esame draugės nuo vaikystės, todėl jau žinojau apie filmą, jo nuotaiką bei temą ir sutikau su šia avantiūra. Dabar labai tuo džiaugiuosi, tačiau tuomet buvo sunku – muziką kino filmui žmonės kuria bent keletą mėnesių, o kartais ir kelerius metus. Kita vertus, kino garso takelio forma man artima nuo vaikystės tiek dėl pomėgio žiūrėti filmus, tiek dėl vaidybinės patirties, tiek dėl nuotaikų gaudymo pomėgio. Visų mano dainų pradinės versijos yra panašios į kino filmo garso takelį, tad net dabar stalčiuje surasčiau bent 20 melodijų, kuriančių skirtingas emocijas. O labiausiai patinka kurti muziką ir garso pasaulį dokumentinio ir animacinio žanro filmams.

– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su kino režisieriais?

– Bendradarbiauti su kino kūrėjais pradėjome, kai režisierė Giedrė Žickytė paskam-

– Prisidėjote ir prie šokių spektaklio pastatymo. Kuo įsiminė ši patirtis – galbūt planuose yra ir daugiau panašių projektų?

– Manyje, kaip ir kiekviename kitame žmoguje, gyvena keletas skirtingų emocijų. Vienos puikiausiai išsilieja mano solinėje kūryboje, kitos

– Kuo žavi ir kuo išsiskiria šio žanro muzika? Kaip skiriasi kūrybinis procesas?

– Kiekvienas kompozitorius neabejotinai turi savo darbo metodą. Maniškis yra panašus į dėlionę arba mįslių ar šaradų sprendimą. Mėgstu neturėti išankstinio nusistatymo ir pradėti kurti tuščiame lape. Pirmiausia bandau maksimaliai išsiklausinėti režisieriaus, susirinkti kuo daugiau raktinių žodžių. Tuomet prasideda įdomiausia – stengiuosi sukurti tokį garsą ir muziką, kokį režisierius turi savo vaizduotėje.

– Kokiuose filmuose dar išgirsime tavo sukurtos muzikos?

– Neseniai kūriau garso takelį gruzinų režisieriaus Zazos Khalvashi filmui „Namė“. Šiuo metu dirbu prie naujo Marijos Stonytės trumpametražio dokumentinio filmo „Vienas gyvenimas“ garso takelio. Tikiu, kad po to irgi dar kursiu garso takelius filmams.

yra tamsesnės, meditatyvios, kartais – begarsės arba geriausiai išreiškiamos žodžiu.

Stengiuosi įsiklausyti, kas eina iš vidaus, ir nukreipti reikiama linkme. Labai mėgstu kurti su komanda, kurios nepažįstu, ir tikiu, kad gražiausi dalykai gali gimti kooperuojantis skirtingoms kultūroms ir meno rūšims. Esu atvira eksperimentams, tad po ką tik pristatyto šiuolaikinio šokio spektaklio su prancūzais kuriu naują kompoziciją amerikiečių kompozitoriaus Fasto Forwardo projektui „Penki“. Jo premjera įvyko birželio 29 d. meno simpoziume „Niujorkas, Londonas, Marijampolė – idėjų migracija“.

– Šiek tiek atsitraukime nuo kino bei kitų meninių projektų ir grįžkime prie jūsų dainų. Praėjusiais metais išleidote septintąjį savo albumą „Not Perfect“. Dabar pristatote dar porą naujų kūrinių „(My Heart Beats) Staccato“ ir „Be žodžių“. Bus ir daugiau naujienų?

– Labai laukiu vasaros koncertų, kuriuose pristatysime dainą „Be žodžių“ ir kai kurias naujai skambančias jau pažįstamas mano dainas. Laukiu visų koncertuose, kurių vasarą bus nemažai. Šiuo metu įrašau naują dainą „Dance“, kuriai ruošiame ir vaizdo klipą. Šią dainą jau buvo galima išgirsti skambant koncertuose – tai viena iš tų dainų, per kurią žmonės, net ir girdėdami pirmą kartą, iškart eina šokti. Planuojame, kad rudenį naujos dainos ir mėgstamiausi seni kūriniai suguls į geriausių dainų rinkinį.

– Pastarasis jūsų albumas „Not Perfect“ yra tarsi paskatinimas nebijoti būti savimi, būti netobulam. Kokios emocijos vyraus šiuose koncertuose ir šiame kūrybiniame etape?

– Šiuo metu man pats svarbiausias dalykas yra įkvėpimas, dėl to savo kūryba noriu įkvėpti kitus, juos motyvuoti judėti pirmyn ir atsigręžti į svarbiausius dalykus – šeimą, meilę ir laisvę.

– Jūsų kūryboje labai svarbūs žodžiai.

Koks jūsų santykis su poezija? Ar mėgstate ją, dažnai skaitote?

– Visada labiausiai vertinau kūrybą, kuri įkvepia ją matančius, girdinčius ar skaitančius. Vienas pirmųjų mano pasirodymų scenoje buvo inspiruotas Vytauto Mačernio kūrybos. Sėdėjau aukštai prie lubų ant iš trijų mokyklinių stalų suręsto bokšto, grojau viena gitaros styga ir dainavau egzistencinį, specialiai mokyklos šventei sukurtą eilėraštį pagal V.Mačernio „Vizijas“.

Tekstą dar ir dabar pamenu: „Skausmo kelias tolyn į Šiaurę, amžina kelionė po būtį žiaurią (...) Pakyla protėvių rankos, suklinka padangės sutemę, aplinkui sutemos rangos, o rankos laimina žemę.“ Tai buvo turbūt pirmas mano eilėraštis. Su poezija teko susidurti ir dvyliktoje klasėje. Sužinoję, kad tapę Rašytojų sąjungos organizuojamo jaunųjų literatų konkurso laureatais iš lietuvių kalbos egzamino turėtume aukščiausią balą, visa klasė per porą savaičių tapome poetais (šypsosi). Mano mėgstamiausi lietuvių rašytojai yra Kazys Binkis, V.Mačernis ir Balys Sruoga. Kartais mėgstu paskaityti haiku.

Skaityti man labiau patinka prozą. Gal todėl, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu prie poetinių tekstų kurdama dainas. Labai retai dainos tekstas gimsta pirmu prisėdimu – prie kai kurių praleidžiu savaites ar net mėnesius. Kūryba yra sunkus, bet daug dovanų atnešantis ir labai individualus procesas. Svarbiausia yra jos nestabdyti ir mokytis stebėti, užsirašyti kylančias muzikines mintis, idėjas arba teksto nuotrupas. Tikiu, kad visi mes esame tik tarpininkai, o savo kūryba stengiamės dar kartą savaip įvardyti tai, kas mums visiems svarbu. Sukūręs kažką bendražmogiško tarsi prisilieti prie pasaulio išminties ir pailsi nuo rutinos. Labai mėgstu šį ypatingą jausmą.

ĮVEIKTI ĮPROTĮ

Rašė Lina Žukauskaitė Nuotraukos iš asmeninio herojaus archyvo

Vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas juokiasi, kad apdovanojimai – malonus, bet pavojingas dėmesys, nes gali pakirsti kūrybinę valią. Žingsniuodamas po „Sidabrinės gervės kiaušinio“, Auksinio scenos kryžiaus, meno mugės „ArtVilnius’18“ geriausio jaunojo menininko apdovanojimo minų lauką, prasitaria, kad dabar leidžia bemieges naktis skaptuodamas vaizdo simbolius Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

– Kokius kalbos įrankius tau suteikia vaizdo menas?

– Vaizdo menas man suteikia darbo įrankius, tai mano veikla. Ne visada žinau, ką noriu ja pasakyti.

– Tavo darbuose dera klasikinė ir bjaurasties estetika, gyvas ir monotoniškas ritmas. Ar sąmoningai juos jungi ir derini, ar daug vietos palieki atsitiktinumui?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Bjaurumo estetiką rinkdavausi sąmoningai, norėdavau ja sužavėti. Pavyzdžiui, mano pirmosios fotografijos. Nelabai įdomi buvo ta fotografija, todėl prie savo namų padariau vaikų žaidimų-kankinimų aikštelę. Visokios spygliuotos vielos tvoros, apkasai, kepenėlės. Aišku, tai buvo liguistas elgesys. Sirgau depresija, o kai kenti pats, nori, kad ir kiti kentėtų. Kurdamas vaizdą, primeti savo estetinį skonį kitiems. Savotiškas galios žaidimas. Aišku, tikriausiai visada intuityviai ieškai aukso pjūvio, naudoji kompozicijos žinias, nori, kad būtų gražu, kad ir kaip prastai tai skambėtų.

„Dwam – Choke demo 2018“

VAKARUOSE DAUGELIS GYVENA GERAI, TODĖL IŠ MENO TIKISI STIPRIŲ IŠGYVENIMŲ. LIETUVIAMS REIKIA PASAKŲ, LENGVŲ FILMŲ.

„Falling Sounds“

6 // © 37O „Vaikų aikštelė“

„Vaikų aikštelė“

Pastebėjau, kad aplinka labai stipriai keičia poreikius. Vakaruose daugelis gyvena gerai, todėl iš meno tikisi stiprių išgyvenimų. Lietuviams reikia pasakų, lengvų filmų. Gyvendamas kitose šalyse pats pasiilgstu grūzo, o grįžęs namo renkuosi popsą.

„Sokratas vemia“

– Videoinstaliacijoje „Posėdis“ (2015) ironiškai nusilenki akademinėms institucijoms – M.K.Čiurlionio menų mokyklai, nuo kurios laikų, kaip pats sakai, sapnuojasi gipsinės galvos ir Vilniaus dailės akademijai, skiepijančiai begalinį menininko plepumą. Ar nesutarimas su aplinka stipriausiai veikė tavo vaizduotę?

– Tikriausiai visi moko to, ką geriausiai sugeba. Dėstytojas nebūtinai bus geras kūrėjas, o geras kūrėjas – nebūtinai geras dėstytojas.

Prisimenu, Gintautas Trimakas sėdėdavo prie savo vonelių ir tiesiog rodė pavyzdį, kuriuo norėjosi sekti. Kiti užsiimdavo daugiau instituciniais dalykais.

Konfliktai visada kursto vaizduotę. Kūryba pasidaro įdomesnė, gyvesnė, šviežesnė. Apdovanojimai tikrai nepaskatina kurti naujų darbų. Labiau pušina „Meno nišos“ kuratorė Sonata (Baliuckaitė – aut. past.).

Jeigu ne ji, daugelis darbų apskritai nebūtų atsiradę arba pasiekę žiūrovų. Esu gana pasyvus, lengvai užsisėdėčiau namie, pradėčiau niurzgėti. Gerai, kad yra žmogus, kuris paskambina ir reikalauja kurti. Gera vadyba labai svarbus dalykas.

– Prasitarei, kad labiau norėtum užsiimti ne įvaizdžio kūrimu, o pasislėpti po slapyvardžiu, išgalvota tapatybe.

– Keista, kad šitas dalykas nyksta. Žinau rašytoją Žilviną Andriušį, kuris, kaip daug kas įtaria, prisidengęs slapyvardžiu rašydavo literatūros kritiką. Visi ją skaitydavo, žvengdavo, bet nežinojo, kas jos autorius. Stilius panašus, gal Andriušis, gal ne, nesuprasi.

Dabar retai kuriama prisidengus pseudonimu. Man kaip tik atrodo, kad pasislėpęs po kauke atsikratai egoizmo. Nešvaistai jėgų įvaizdžiui, darbai įgyja visai kitą krūvį.

Aišku, negali džiaugtis šlove, pripažinimu, o to daug kam sunku atsisakyti.

– Fernando Pessoa turėjo kelis literatūrinius alter ego, kurie ne tik kūrė skirtingu stiliumi, bet ir oponavo, citavo vienas kitą.

– Tai labai įdomūs dalykai, tik ir vėl visai kitas amžius. Būtų smagu stebėti, kaip veiktų skirtingi to paties menininko brandai, skyrus jiems panašią pinigų sumą. Tik Lietuvoje sudėtinga būti anonimu, visi greitai atpažintų tavo braižą.

– Instaliacijoje „Sinchronizacija“ (2009), pripažintoje geriausiu jaunojo menininko darbu ir įdavusioje į ranką „Sidabrinės gervės kiaušinį“, išardai, perkuri miegamąjį rajoną – socialistinio nuobodulio ir suvienodinimo paminklą. Ar tai dar viena vidinės įtampos erdvė?

– Miegamųjų rajonų pilna visame pasaulyje, nesiečiau jų vien su socialistine erdve. Sutinku, kad jie tikslingai naudoti kaip suvienodinimo būdas, bet kartais kyla paradoksalus įspūdis, kad dabar žmonės patys nori suvienodėti labiau nei anksčiau paklusdami valstybės aparatui. Jie savanoriškai tampa vartotojais, nori vienodai gyventi, vienodai atrodyti instagrame. Priešingu atveju atrodysi nesveikas, iškrypęs. Atrodo, kad įvairovės gausa sunaikino įvairovę.

– Jei jau prakalbom apie kasdienybę, tavo naujausia instaliacija „Karantinas“ (2018), už kurią buvai pripažintas geriausiu Tarptautinės šiuolaikinės meno mugės „Art Vilnius‘18“ jaunuoju menininku – taip pat savitas kasdienybės koliažas.

Kokios jo sudedamosios dalys?

– Nelabai tikėjausi, kad tas kambariukas, savotiškas mano kūrybinis portfolio, sulauks įvertinimo. Tai nebuvo konkrečią idėją turintis darbas, norėjau įvilkti į naują rūbą tai, kuo gyvenau pastaruoju metu.

Kasdienybė susideda iš įpročių. Sudėtingiausia iš jų išeiti ir įjungti valią. Jeigu darysi tą patį, plūduriuosi kaip planktonas ir nieko nesukursi.

– Daugelyje savo darbų tyrinėji virtualią realybę. Ar pats dažnai joje leidi laiką?

– Turbūt kuo labiau atitrūksti nuo žmonių, tuo intensyviau gyveni virtualioje realybėje. Man darbuose jos pakankamai daug. Prie ekrano daugelis praleidžiame kokius du trečdalius savo gyvenimo. Tiesą sakant, tai labai trukdo kurti. Tuščias programos langas nekursto vaizduotės. Žmogui svarbu pajausti pasaulį kitomis taktilinėmis priemonėmis.

– Kokia realybė tau yra teatras? Dirbi su labai skirtingo braižo režisieriais ir žanrais. Kurio balsas tau artimiausias?

– Teatre vis dar jaučiuosi svečias. Man paprasčiau dirbti prie koncertų, operų. Muzika lydėjo mane nuo vaikystės, teatro nesuprantu, man sudėtinga suvokti literatūrines pjeses. Patinka pasakos arba politinės temos.

– Kaip sekdavosi dirbti su režisieriais, atsispiriančiais nuo literatūrinės tradicijos, pavyzdžiui, su Gintaru Varnu, kurio spektaklis „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ kartu su Jono Vaitkaus „Septyniais fariziejaus Sauliaus penktadieniais“ ir „Apreiškimu Marijai“ 2017 m. nukryžiavo tave scenos auksu?

– Gintaras Varnas labai gerai žino, kas jam patinka, ir duoda konkrečią užduotį. Daugiau kūrybinės laisvės turėjau kurdamas videoinstaliacijas „Kornetui“ (Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“, rež. G.Varnas – aut. past.). Pasiūliau įdomesnių trimačių sumanymų, jam patiko. Pas Varną viskas vyksta labai tiksliai.

Man patinka su juo dirbti. Aš neskaitau knygų, esu darbo žmogus, gerbiu jo erudiciją. Patinka, kad turi savo pasaulį, neseka madomis, domisi tuo, kas įdomu jam.

Visiškai kitaip vyksta darbas su jaunais režisieriais, kurie sunkiai gali būti tau autoritetais, bet pasiūlo gyvą požiūrį į teatrą.

Jie gyvena panašiomis aplinkybėmis, patiria panašias problemas. Visiškai kitas santykis. Vyresni režisieriai nori daryti tik gerai ir rimtai, kartais įdomu daryti durnai.

Atsiranda daugiau gyvybės.

– Ką pasakytum skeptikui, rimtai abejojančiam vaizdo meno verte? Įkalbinėtum užsukti į galeriją ar numotum ranka ir sutiktum, kad geriau užsiimti įdomesniais reikalais?

– Pažįstu žmonių, kurie taip pat dirba su vaizdu, bet vertina jį tik iš komercinės, techninės pusės. Tokie, net pakviesti į parodą, klausia, ar mano darbai sudėti jūtūbėj. Jiems neaktuali kitokia patirtis.

Tokiais atvejais siūlau išlįsti iš savo kiauto. Žmogus – socialinė būtybė, jam sveika turėti bent kelių pažįstamų ratą, pasiduoti provokacijai, naujai patirčiai, pavyzdžiui, ateiti į parodą.

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Edvino Busarovo

„Karieta“.

Sidabras, auksavimas, stiklo emalis.

„Avicena“. Sidabras, stiklo emalis, marmuras.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

UNIKALIAS SKULPTŪRĖLES KURIANTIS EDVINAS BUSAROVAS: IŠ RŪSIO – Į TARPTAUTINĮ PRIPAŽINIMĄ Su mažosios plastikos skulptoriumi Edvinu Busarovu galima kalbėti valandų valandas. Skirtingose meno srityse save išbandęs menininkas šiuo metu unikalia technika kuria figūras, prancūziškai vadinamas „Objet d’art“, reikalaujančias didelio meistriškumo ir išmanymo. Unikalūs Edvino kūriniai neliko nepastebėti: balandžio mėnesį jis gavo tarptautinį meno apdovanojimą iš JAV, kur iš 626 dalyvių buvo ketvirtas, o vos po mėnesio, dar net nepaskelbus dalyvių atrankos, buvo pakviestas dalyvauti 2019 m. spalio 18–27 d. vyksiančioje XII Florencijos bienalėje. Apie tai, kaip menininkui sekasi ruoštis, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kaip jo gyvenime atsirado mažoji plastika, kalbėjomės susitikę prie Vilnelės Užupyje.

– Gavai labai svarbių apdovanojimų ir įvertinimų, bet Lietuvoje tai nebuvo itin sureikšminta. Negaila, kad Lietuvoje tokia kultūros ir meno situacija?

– Štai kodėl aš ilgai dirbau pogrindyje – ten man buvo smagu, aš turėjau savo rinką, nesusitikdavau su menininkais, kurie visada skųsdavosi, kad niekas nieko neperka ir pan. Nenorėjau į tą lauką patekti, bet natūraliai papuoliau ir dabar labai sunku susilaikyti nepradėjus niurzgėti, kaip čia blogai. Taip, rinka yra silpna, menotyra irgi truputį silpnoka, bet tam mes ir esame, kad kažką pakeistume. Noriu išrauti su šaknimis tą tendenciją, kad menininkai turi patys susimokėti už parodas. Šiek tiek įdėsime darbo, ir ta situacija gal šiek tiek pasikeis. Vienas daugiau pasiekęs žmogus paskui save tempia kitus. Visi žmonės turi didelių talentų, tiktai kartais logika ir vidinis stabdys tai užgniaužia ir žmogus nebetiki, kad jis tai gali. Jeigu kas nesiseka, visada kaltinu save ir bandau ieškoti priežasčių, ką pats padariau ne taip, o ne ką ne taip dėl manęs padarė valstybė. Ji nepadarė klaidos, nes ji nepadarė nieko. Ir dėl to nereikia jaudintis. Tokia šalis, gal kada nors atsigausime.

„Karalienė“.

Sidabras, auksavimas, brangakmeniai, stiklo emails.

– Kokia mažųjų plastikos skulptūros figūrėlių istorija?

– Jos buvo populiarios XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, bet paskui natūraliai išnyko. Šioms figūroms kurti reikalingas labai aukštas meistriškumas, o industrializacija, matyt, padarė savo ir visi meistrai kažkur išėjo. Kaip ir Fabergé juvelyrika – ten dirbo apie 500 specialistų, kurie po revoliucijos tapo nereikalingi ir išsibarstė kas sau.

– Teko viską išmokti pačiam?

– Iš pradžių, žinoma, pamokė, bet daugybę dalykų teko sužinoti pačiam, nes tokių surinktų figūrų niekas nedaro, tai jau mano autorinė technologija. Anksčiau darydavau be emalės, viena figūrėlė būdavo beveik vientisas elementas, tada tai atrodė irgi gražu (juokiasi). Bet vėliau po truputį pradėjau skaidyti: taip išgaunamos aštresnės linijos, gali pasižiūrėti į vidų, pamatyti visas pakampes. Bet kartu stengiuosi palikti šiek tiek lipdybos. Bandau jungti į vieną visumą juvelyriką, skulptūrą ir emalę. Stengiuosi išlaikyti tradicijas, bet bandau įnešti ir šiuolaikiškumo.

Man buvo staigmena, kai Anglijoje šiuolaikinio meno leidiniai pradėjo spausdinti mano kūrinių nuotraukas. Lietuvoje menotyrininkai sureagavo paprastai, o ten jie pamatė kažką kitaip. Paskui gavau apdovanojimą iš JAV. Taigi pirmiausia sureagavo anglai, paskui amerikiečiai įteikė tarptautinį apdovanojimą, o galiausiai gavau pakvietimą į Florencijos bienalę dar net neprasidėjus jos atrankai.

Indrės Tankeliavičiūtės nuotr.

– Lietuvoje, be tavęs, dar kas nors kuria tokius kūrinius? Kuo ypatinga tavo technika?

– Mažosios plastikos darbus – taip, bet niekas nekryžmina su emale. Emalės negalima uždėti ant didelio svorio metalų, detalė turi būti pagaminta atskirai, kitaip nukris. Emalė ir metalas privalo atvėsti kartu, nes jeigu jie atvėsta atskirai, natūraliai atsiklijuoja. Taigi aš figūrėlę išskaidau iki maksimaliai daug detalių, jas dedu į krosnį, padedu tokią sutrintą emalę, panašią į grūstą stiklą, ir lydau. Išsilydžius nušveičiu ir nupoliruoju. Tai jau visai senovinė technika.

Reikėjo labai daug laiko praleisti rūsyje, kol supratau, kaip tai reikia daryti.

– Nustebino?

– Viena Niujorko galerininkė, praėjusiais metais dalyvavusi komisijoje ir atrankoje, parašė rekomendaciją man visiškai nežinant. Tada gavau raštą. Bandžiau suprasti: kur aš patekau? Kokia bienalė? Gal kažkas pajuokavo (juokiasi). Bet pradėjau domėtis – tikrai patekau, viskas pasitvirtino, nebuvo jokių fake news.

Florencijos bienalė pasirodyti vienam menininkui yra tikrai geriausia pasaulyje. Venecijos bienalė skirta labiau architektūrai ir ten Lietuva oficialiai dalyvauja. Florencijos bienalėje tarsi atstovauju Lietuvai, bet tarsi sau – be galerijos, be jokių tarpininkų. Reikia susirasti rėmėjų, kuriems sudarytos labai geros sąlygos. Aišku, gali ir be rėmėjų, bet Lietuvą reklamuoti šiemet labai brangu (juokiasi).

Reikia pabaigti labai brangų darbą, kurio savikaina labai didelė, – čia nėra tapyba, kur į paveikslą žmogus gali 15 eurų investuoti. Mano kūriniui reikia mažiausiai 150 eurų, kartais netgi 800 ar 1 000 eurų. Vien liejimas gali kainuoti 150 eurų, tai nėra mažai. Taigi dar prieš darydamas darbus turi turėti klientą ir jam parduoti eskizą.

8 //

– Turi daug klientų? Kaip jie tave susiranda?

– Jų nėra ir negali būti daug. Rinka nedidelė, bet labai jauki.

Jeigu ji veikia gerai, jos ir užtenka. Anksčiau išvis buvo uždaras ratas, niekas nieko nežinojo, vienas per kitą surasdavo.

Pats nesuprasdavau, nei kaip jie randa, nei kodėl (juokiasi).

© 37O

– Esi fotografas, audiovizualinių menų specialistas, dailininkas, muzikas, restauratorius, kuri mažosios plastikos skulptūras iš brangiųjų metalų. Kaip save pristatai nepažįstamiems? „Lošėjai“. Sidabras, auksavimas, stiklo emalis, marmuras.

„Raštininkas“.

Sidabras, safyras, marmuras.

– Visi kiti, išskyrus mažosios plastikos skulptūras, šiuo metu yra pomėgiai. Su fotografija yra taip: nueini, nufotografuoji, dalyvauji parodoje – štai jau ir fotografas (juokiasi).

Nevadinčiau savęs taip vien dėl to, kad kažkokioje išvykoje vaikščiodamas padariau keletą nuotraukų. Žinoma, pavyko ir gerų kadrų padaryti, pripažįstu. Ir leidiniai spausdino tas nuotraukas – tai gal vis dėlto ir fotografas (juokiasi). Bet tai nėra ta veikla, kuria nuolat užsiimčiau.

Muzika irgi buvo pomėgis. Tie visi dalykai padeda atsipalaiduoti ir išvalyti smegenis. Be to, kartais iš skirtingų veiklų gautos žinios padeda kurti mažosios plastikos skulptūras.

– Buvo laikai, kai grojai Kauno grupėje „Syndrome of chaos“, o jaunų grupių festivalyje „Sparnai“ laimėjai geriausio instrumentininko vardą.

– Buvo metas, kai labai norėjau kurti muziką, bet paskui supratau, kad ją kuria labai daug žmonių pasaulyje ir tai daro labai labai gerai, tad bandyti prie jų prisitempti neverta. Aišku, viskas įmanoma, bet tam reikia skirti 95 proc. viso savo laiko. Tokiu atveju reikia atidėti į šalį visas kitas veiklas. Tad natūraliai nusprendžiau, kad geriau daryti tai, ko niekas nedaro arba labai mažai kas daro.

Taip, muzika man reiškia labai daug, tačiau kaip aš visiems sakau, Lietuvos rinka yra per maža, o užsienio rinkai mes dar per silpni. Buvo laikai, kai man atrodė, kad aš būsiu geriausias pasaulio bosistas, bet susiklostė kitaip (šypsosi).

Jeigu grupė būtų galėjusi šiek tiek užsidirbti, galbūt būtume judėję į priekį, bet grojant alternatyvią muziką tai padaryti labai sunku. Ji dar ir dabar muzikantams yra daugiau pomėgio dalykas. Turiu pažįstamą grupėje „Sportas“. Visi žino jos dainas, bet už koncertą jis gauna labai labai nedaug. Dėl to turi kitą darbą. Neįsivaizduoju, kad, pavyzdžiui, žinomos Anglijos grupės narys dirbtų projektuotoju, o po darbo eitų koncertuoti. Net Lenkijoje ir Latvijoje tai yra nesuprantama: tavo dainas žino, viskas.

JEIGU KAS NESISEKA, VISADA KALTINU SAVE IR BANDAU IEŠKOTI PRIEŽASČIŲ, KĄ PATS PADARIAU NE TAIP, O NE KĄ NE TAIP DĖL MANĘS PADARĖ VALSTYBĖ.

JI NEPADARĖ KLAIDOS, NES JI NEPADARĖ NIEKO.

– Susidariau įspūdį, kad esi užsispyręs tobulumo ieškotojas. Tai padeda ar trukdo?

– Taip, stengiuosi viską padaryti maksimaliai gerai: arba daryti gerai, arba nedaryti iš viso. Ir aš patariu jaunimui nelįsti į viešumą per anksti. Jie dar ne viską mato, kaip ir aš kažkada nemačiau, bet, laimei, kažkaip susilaikiau, matyt, mano vidinis balsas sakė: nelįsk (juokiasi). Vakar skaičiau apie žmogų, darantį papuošalus, kuris išgarsėjo 90ies, kai jį paskyrė parodoje ar galerijoje kuratoriumi. Jis iki tol darė visiškai tą patį, turėjo kažkokį savo klientų ratą kaip ir aš, ir niekas jo nesureikšmindavo. Staiga viskas apsivertė, jis tapo tarptautine žvaigžde.

– Kokie lietuvių menininkai tave žavi?

– Pasakyti, kad patinka Vilmantas Marcinkevičius, Ray Bartkus – tai nieko nepasakyti (šypsosi). Kalbėdamas apie mane žavinčius menininkus, aš kalbu bendrąja prasme: žiūrint jaunųjų kūrėjų darbus ir lankant jų parodas, akį patraukia labai rimti kūriniai.

Kad ir šių metų meno mugės „ArtVilnius“ nugalėtojas Rimas Sakalauskas – jo sukurtą vaizdo darbą pamačiau per TV ir man jis paliko milžinišką įspūdį: ta technika, tie išfragmentuoti darbai, perteikiantys niūrią Karoliniškių dvasią. Dažnai susiduriu su problema, kad mes atsimename kūrinius, bet nežinome menininko pavardės, nes jis nėra žvaigždė. Susidaro kažkoks vakuumas: jie nėra žvaigždės, jų darbai labai geri, bet apie juos nėra daug informacijos. Tačiau į tokius kūrinius

aš investuočiau čia ir dabar. Būtų puiku, jei Lietuvos muziejai, pamatę, kad svetur darbai yra paklausūs, iš karto skambintų menininkui ir pirktų net nedvejodami.

– Susidaro įspūdis, kad kartais mūsų menininkai užsienyje yra labiau žinomi ir matomi negu Lietuvoje. Tavo atvejis irgi panašus.

– Taip. Lietuvoje esu susidūręs ir su ciniška kritika. Iki bienalės esu gavęs recenzijų, kur mano kūriniai buvo vadinami suvenyrais arba glamūriniais.

– Dažniausiai kuri vienetinį dirbinį, darai tai rankomis, be jokios papildomos įrangos – akinių ar didinamojo stiklo.

Sieki daugiau natūralumo ir autentikos ar tiesiog neini lengviausiu keliu?

– Čia meno kūrinys, tu jį gali sukurti tokiu būdu, kokiu nori. Bet darant figūrą iš daugybės detalių, sunku išgauti judesį, padaryti taip, kad figūra nebūtų sustingusi – kas nors pajuda per mikroną ir jau stovi nenatūraliai. Kad to nebūtų, viską stengiuosi daryti be didinamojo stiklo. Noriu, kad apie kūrinį tvyrotų natūralumo jausmas. Kai žiūri bendrą vaizdą, jaučiasi, kad sukurta ne kompiuteriu. Ir man tai labai svarbu.

– Skaičiau, kad vaikystėje tau didelis įkvėpimo šaltinis buvo į Sibirą ištremtas senelis.

– Tam tikra prasme taip. Vaikystėje man jo trūko, atrodė, kad būtų galima tiek daug su juo pasikalbėti. Dar ir dabar likęs toks iš vaikystės atsineštas apmaudas. Juk vaikas nesupranta visų tų dalykų. Paskui dirbi ir supranti, kad tavo darbai dar yra skirti ir tam, kad pasaulis eitų į priekį ir nesikartotų tokios nesąmonės. Tad ir tas įkvėpimas tokio pobūdžio – jokiais būdais neleisti istorijai pasikartoti. Įdomus atsitiktinumas: gyvenime esu daugiausia padaręs traukinių skulptūrų, o mano senelis kažkada traukinius sprogdino. Toks mūsų šeimos verslas (juokiasi). Net ir norėdamas nesugalvosi tokio sutapimo.

– Tau svarbi praeitis ir istorija?

– Taip, labai. Aš labai ja domiuosi, mes lankome dvarus, šviečiamės. Man labai svarbu atkurti tai, kas buvo. Ir žinau tikrai nemažai apie senovės lietuvių kostiumus ir gyvenimo būdą.

Be istorijos žmogus yra elementarus vartotojas – iki parduotuvės, puodo ir iki lovos. Kokia prasmė gyventi, jeigu tu nežinai, kodėl tu čia gyveni. Juk egzistuoji dėl savo protėvių palikimo, tad turi tai gerbti.

– Kur ieškai įkvėpimo ir semiesi idėjų?

– Jos kažkaip pačios ateina. Pastebėjau, kad, šovus vienai idėjai, padarau mažą kūrinį ir ant jo pamato iškyla kita mintis. Taigi vyksta toks idėjų virusas ir dauginimasis. Jos man ateina savaime, nesuprantu, iš kur. Kokybine prasme įkvepia gerai padaryti kūriniai, pagaminti viduramžiais.

– Kaip atsipalaiduoji?

– Susitinku su draugais. Plepame, pasiimame gitarą, išvažiuojame į gamtą. Tada man būna geriausia, bendravimas mane atpalaiduoja. Dirbti mėgstu vienas, bet po darbo būnu išalkęs bendravimo, man trūksta socializacijos. Taip atsiranda pusiausvyra.

Labai mėgstu skandinavų kiną, jų humoras yra tobulas ir joks britiškas jam neprilygsta. Žavi nenuspėjamumas – tu gali galvoti, ką nori, o viskas vyks visiškai kitaip.

– Kokie tavo tikslai ir svajonės?

– O galima sakyti – svajonę? Pagal prietarus, ji neišsipildys (juokiasi). Mano svajonė yra studija. Neturėjau ir neturiu svajonės išgarsėti. Darbai – taip, jie turi būti įvertinti ir matomi. Bet manęs gali ir nepastebėti, man to visiškai nereikia.

Tai va, tokia ir svajonė – kad gatvėje nepažintų (juokiasi). Bet aišku, gali galvoti ir norėti vienaip, o bus visaip kitaip. Kaip skandinavų filmuose.

>> BLIZGĖ vas ir formas, o ne krapštytis su potėpiais ar dirbti akademiniu tikslumu, todėl pirmiausia ėmiau piešti galvas, paskui visaip kraipyti kūnus ir realybę. Nors atrodo, kad mano stiliaus pagrindas jau susiformavęs, vis tiek jaučiu, kaip viskas po truputį keičiasi, ir tai, aišku, yra natūralu, nes, įgyvendinus vienas idėjas ar spalvų derinius, visada atsiranda kitokių, naujų. Dabar, pavyzdžiui, esu bicepsuotų kūnų piešimo stadijoje, nes, matyt, muziejuose per daug prisižiūrėjau į renesanso skulptūras.

– Kaip gimsta tavo piešiniai? Iš kokių sričių semiesi įkvėpimų ir idėjų?

– Jie ateina iš to, ką patiriu kasdien, ką perskaitau, ką (dažnai absurdiško) pamatau aplink, iš filmų, kuriuos pažiūriu.

Net ir oras gali įkvėpti piešti.

Vilnietė iliustratorė Justė Urbonavičiūtė, meno pasaulyje žinoma kaip Kissi Ussuki, mėgsta spalvas. Jos drąsūs, ryškūs bei akį traukiantys darbai neliko nepastebėti ir gruodį vykusioje „The London Illustration Fair“ mugėje, kurios metu užmegzti kontaktai padėjo menininkei surengti asmeninę parodą „Indo“ bare ondone ir sėkmingai įsitvirtinti iliustracijų pasaulyje.

– Visada norėjai būti iliustratore?

– Piešti pradėjau nuo mažų dienų ir vis dar saugau sąsiuvinius, pilnus mergaičių su rožinėmis ir violetinėmis suknelėmis. Mokyklos laikais norėjau būti kaip Claude’as Monet, tad tapiau daug peizažų ir lankiau akademinio piešimo pamokas. Po dvyliktos klasės nusprendžiau, kad piešimą pasiliksiu kaip pomėgį ir studijuosiu kažką rimtesnio, todėl įstojau į anglų filologiją. Suprasti, kad filologija yra nuobodus dalykas, man prireikė ketverių metų. Kai padėjau diplomą į stalčių ir nenuėjau į antrą darbo pokalbį vertimų biure, nusprendžiau, kad geriau jau darysiu tai, kas tik­rai patinka, ir visiškai atsidėjau piešimui bei kitiems kūrybiniams darbams.

– Meno pasaulyje esi žinoma kaip Kissi Ussuki.

Kam reikalingas slapyvardis?

– Užsieniečiams mano vardas skamba kaip receptinio vaisto pavadinimas, todėl nėra jokių šansų, kad jie jį atsimins. O lietuviai irgi visada puikiai sugeba supainioti raides. Pavyzdžiui, neseniai siuntų tarnyboje, nors ir labai aiškiai padiktavau savo vardą, vis tiek buvau užregistruota kaip Justina Urbanavičiūtė. Todėl slapyvardis yra neišvengiamas dalykas.

„Šalta“

Asmeninio archyvo nuotr.

MENININKĖ KISSI USSUKI: BŪTI LAIMINGAI MAN YRA SVARBIAU NEI BŪTI ŽINOMAI

Rašė Daiva Juonytė

– Kissi Ussuki skamba labai japoniškai.

Iš kur tai kilo?

– Kažkada su draugais peržiūrėjome visus senus Jameso Bondo serijos filmus ir viename iš jų Bondo merginos vardas buvo Kissy Suzuki. Man jis skambėjo labai gražiai, tad sukeičiau kelias raides, kad ir grafiškai gerai atrodytų. Taip atsirado Kissi Ussuki.

– Tavo darbus nesunku atpažinti: vyrauja ryškios spalvos, ypač rožinė ir violetinė, dideli objektai, siurrealios kompozicijos. Kaip atradai savo stilių?

– Viskas atėjo kažkaip labai natūraliai.

Prieš penkerius šešerius metus daviau sau pažadą daugiau piešti dažais, nuėjau į „Meno mūzą“ ir nusipirkau gražiausių atspalvių, kuriuos radau, dažus. Tai buvo žydras, rožinis ir alyvinis akrilas. Norėjau labiau koncentruotis į ryškias spal-

PIRMIAUSIA ĖMIAU PIEŠTI GALVAS, PASKUI VISAIP KRAIPYTI KŪNUS IR REALYBĘ. NORS ATRODO, KAD MANO STILIAUS PAGRINDAS JAU SUSIFORMAVĘS, VIS TIEK JAUČIU, KAIP VISKAS PO TRUPUTĮ KEIČIASI.

– Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

– Viskas labai priklauso nuo projektų, su kuriais dirbu. Jei piešiu sau, tada nuo vidurdienio sėdžiu apsikrovusi dažais ir popieriumi savo studijoje. Jei dirbu su kažkokia specialia užduotimi, tada pirmiausia daug laiko praleidžiu ieškodama informacijos, vartydama knygas ir kompiliuodama mood­boardus. Be iliustracijos, dar darbuojuosi ir muzikos įrašų studijoje „Ymir Audio“, kur filmuoju ir fotografuoju įrašančias muziką grupes, kuriu albumų viršelius. Todėl būna dienų, kai ryte kuičiuosi savo studijoje, o po pietų keliauju pas „Ymir Audio“ komandą ir ten dirbame iki vėlaus vakaro.

– Pernai sėkmingai dalyvavai Londono iliustracijų mugėje, o šiemet spėjai surengti asmeninę parodą Londone. Papasakok apie ją plačiau.

– Pasiūlymo surengti piešinių parodą „Indo“ bare Šordiče, sulaukiau praėjusį gruodį, kai dalyvavau „The London Illustration Fair“ mugėje. Kiekvieną mėnesį šio baro sienos yra dedikuojamos skirtingiems menininkams, tad mano darbams eksponuoti buvo paskirtas kovo mėnuo. Į parodą sudėjau naujus, kaip visada, komiškus piešinius, vaizduojančius žmonių santykius, asmenybės susidvejinimą ir grožio standartus.

– Ar lengva jaunam menininkui surengti parodą užsienyje? Ką ji suteikia?

– Kiekviena patirtis yra labai skirtinga, nes viskas priklauso nuo to, kur paroda vyksta, kiek kontaktų turi, kiek žmonių bandai pasiekti, ir, žinoma, nuo pačių eksponuojamų darbų.

Organizuoti parodą užsienyje nėra taip lengva kaip Lietuvoje, nes prisideda tokie papildomi galvos skausmai kaip darbų transportavimas, bet darbus pamato platesnė auditorija, atsiranda naujų kontaktų ir didesnė tikimybė būti pastebėtam.

– Tau svarbu būti žinomai?

– Man svarbiau būti laimingai ir džiaugtis tuo, ką darau. Jei tai, ką darau, padaro mane laimingą, žinoma, tai yra tik papildomas akstinas.

– Kaip manai, ar Lietuvoje vertinamas iliustracijos menas?

– Manau, kad vertinimas, bet dar tikrai nepakankamai. Turime kūrėjų, kurie pirmiausia yra garsesni užsienyje ir tik tada pastebimi Lietuvoje. Bet jaučiu, kad apskritai iliustracijų daugėja, jos darosi įvairesnės, ir tai mane labai džiugina!

– Koks buvo sunkiausias projektas, prie kurio teko dirbti?

– Tikrai negaliu išskirti projekto, kuris buvo sunkiausias.

Dažniausiai darbo procesą gali sunkinti organizaciniai dalykai, nesusikalbėjimas su klientais, galutinio termino keliamas stresas. Bet pats kūrybinis procesas, net jei stringa, yra labiau kaip iššūkis, iš kurio visada išmokstu kažko naujo.

– Kuris tavo piešinys tau pačiai labiausiai patinka?

– Čia yra labai nepastovus reikalas, nes tai beveik visada būna naujausias nupieštas piešinys.

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kaip atsipalaiduoji?

– Labai mėgstu žiūrėti filmus, dabar ypač įdomūs vesternai.

O labiausiai atpalaiduoja drabužių ieškojimas vintažinėse humanose ir kelionės su draugais.

– Koks ateities siekis?

– Būti Maira Kalman.

– Kodėl būtent ja?

– Man apskritai labai patinka jos mąstymas ir, jei galėčiau išleisti tokią knygą kaip jos „And the Pursuit of Happiness“, būčiau labai laiminga.

10 // © 37O

„Valentinas“

„Rugsėjo 1-oji“

– Kokiais projektais gyveni šiuo metu?

– Šiuo metu šiek tiek ilsiuosi po ELCAF (Rytų Londono komiksų ir iliustracijos festivalio), kuriame dalyvavau su risografijos studija iš Kauno „Kitokia grafika“. Ten vežiausi ką tik išleistą ziną vaikams, bet jau jaučiu, kad turiu naujų idėjų dar vienam zinui! Todėl būtinai noriu skirti tam laiko. Taip pat labai tikiuosi, kad šią vasarą pavyks savo piešinius perkelti ne tik ant popieriaus, bet ir ant sienų.

>> IR ŠVIESA TELYDI

– Vadinasi, mano prielaida apie mitologinę Daukinto kilmę nepasitvirtino. Ar įpareigoja jus tuomet „Romuvos“ bendruomenės suteiktas garbės vaidilos vardas?

– Jei žmonės nusprendė suteikti man garbės vaidilos vardą, vadinasi, man pavyko padaryti kažką tokio, kas jiems pasirodė to verta, vertinga. O tai negali neįkvėpti. Na, gal papildomai ir neįpareigoja, bet tikrai įkvepia. Įpareigoja mane pirmiausia darbas. Juo giliau leidiesi, juo plačiau veriasi, gausiau plūsta. Dabar galėčiau dešimt institutų 100 metų įdarbinti, ir jie visko neišsemtų. Todėl skaudžiai suprantu, kad mirsiu taip ir nepadaręs nė mažos dalies to, kas ima aiškėti ir veržiasi į dienos šviesą. Suvokti tai rūstu. Na, o pripažinimas, žinoma, palaiko.

– Archeologai iškasa aukurą ir pagal radinį istorikai sprendžia apie ten vykusias apeigas. Vadinasi, mitologija tyrinėjama ne pagal tokią schemą?

– Cha cha! Jeigu archeologai Lietuvos teritorijoje išvis nieko nebūtų iškasę, mokslo apie senovės lietuvių religi-

© 37O

auto Liaudansko nuotr.

12 //

Vytauto Liaudansko nuotr.

– Pradėkime nuo chrestomatinių dalykų: kuo skiriasi vaidila nuo krivio?

– K.Sabaliauskaitė, užsipuldama neopagonybę, teigė, kad rašytinių šaltinių apie senąjį baltų tikėjimą beveik nėra, išskyrus kelis jį menkinančius pasakojimus. Naujieji pagonys visą savo ritualinį kanoną atseit rekonstravę vien iš archeologinių radinių. Koks iš tikrųjų yra pagonybės istorinis pagrindas?

– Esu skaitęs vieno semestro lietuvių mitologijos kursą, nors per pusmetį jį įmanoma pateikti tik sutrumpintą, vos apybraižą. Ir pirmos trys paskaitos jame skirtos vien šaltiniams.

Baltų religija ir mitologija šaltinių turi daugiau nei slavų ir germanų, gal net kartu sudėjus. Tiesa, iš senų laikų yra išlikę ne pačios lietuvių religijos tekstai, o kitų autorių pasisakymai apie ją. Šaltiniai nelygiaverčiai tiek turinio, tiek patikimumo požiūriu. Tačiau net jeigu kas nors tau ką nors praneša vien ketindamas tai sumenkinti ir paneigti, nereiškia, kad jis nepasako vienokios ar kitokios tiesos. Tik reikia mokėti skai-

tyti. Juk net šiuolaikinį laikraštį reikia mokėti skaityti, bent kiek skirti, kur panašu į tiesą, o kur vien tulžis ir patyčios.

Be to, dar yra tautosaka – milžiniškas žinių šaltinis, ištisas klodas, svarbumu nenusileidžiantis istoriniams šaltiniams. Tiesa, nuolat ir daugiau ar mažiau korektiškai užrašinėti ji pradėta tik XIX a., užtat tai pačios tradicijos balsas, toli pranokstantis istorinius šaltinius patikimumu. O kai tautosaka patvirtina senųjų šaltinių žinias, tai ir jomis jau galime neabejoti. Žinoma, archeologija irgi gali būti pagalbinis šaltinis lietuvių religijai ir mitologijai tirti – kartais labai svarbus ir net lemtingas, bet tik pagalbinis drauge su etnografija bei kalbotyra.

Gedimino Bartuškos nuotr.

– Jūs pats turite neopagonišką titulą – garbės vaidilos. Ar jūsų literatūrinė Daukinto pravardė susijusiu su tikėjimu?

– Daukintą aš perėmiau iš savo mamos, jos mergautinė pavardė – Daukintaitė. Mama pageidavo, kad ant jos kapo būtų iškalta ne tik Razauskienė, bet ir Daukintaitė, o aš po jos mirties dar ir knygą savo seneliui Adolfui Daukintui buvau paskyręs: „Krosnis mitologijoje“, tai ir sau prisidūriau: Razauskas-Daukintas.

– Šie vardai paminėti skirtinguose istoriniuose šaltiniuose.

Krivį (tiksliau, krivę, Criwe) pirmasis paminėjo Petras Dusburgietis XIV a. pirmoje pusėje, o štai vaidilą pirmą kartą aptinkame bene XVI a. Prūsijos šaltiniuose. Ar būtų galima krivį ir vaidilą sustatyti į vieną sinchronišką hierarchiją, dabar nenorėčiau atsakyti: reikėtų man bent savaitės pasitikslinti. Šiais klausimais yra įvairaus pobūdžio ir patikimumo šaltinių, bet skaitytoją pirmiausia nukreipčiau į mūsų kalbotyros tėvą Kazimierą Būgą, kuris šiuos ir daugelį kitų baltų religijos terminų yra specialiai nagrinėjęs kalbos požiūriu.

– Užtat tas pats G.Beresnevičius yra teigęs, kad senojo baltų tikėjimo atkurti neįmanoma, nes nutrūkusi tradicija.

– Žymus XX a. amerikiečių mitologas Josephas Campbellas yra gana iškalbingai paaiškinęs, kuo skiriasi mitologija nuo religijos. Anot jo, mūsų mitologija – tai tikra religija, o jų religija – tai tik tuščia mitologija. Kitaip sakant, tai, kuo tikiu aš, yra tikra, o tai, apie ką kliedi jis arba tu, – tik paiki prietarai.

Tai šališkas požiūris. Iš tikrųjų nėra tradicijų, kurios nebūtų kartais ar net nuolat rekonstruojamos. Tiesą sakant, pati tradicija, lotyniškai traditio „perdavimas“, – tau jau rekonstrukcija: mokinys neišvengiamai rekonstruoja iš mokytojo perimamas žinias ir sampratas. Kiekviena karta rekonstruoja perimtas tėvų pažiūras. Juolab kiekvienas krikščionių teologas, pasakantis apie savo tikėjimą ką nors svarbaus, nori nenori, iš naujo rekonstruoja krikščionybę. O jei taip, tai lieka kiekybinis klausimas – kiek tam skiriama pajėgų.

Mūsų būtis nėra vien išorinė, vien objektyvi – ji priklauso nuo jai skiriamo dėmesio. Jeigu pastaruosius 600

– Grįžkime prie K. Sabaliauskaitės teiginių. Ji aiškino, kad naujoji pagonybė, tas šarlataniškas konstruktas, užpildytas paikais karnavaliniais ritualais, neturi jokio etinio pagrindo.

– Nenoriu kalbėti apie konkretų asmenį K.Sabaliauskaitę, nes jos pasisakymo negirdėjau. Bet šitaip teigiančiam žmogystai pasakyčiau: tu pats esi simuliakras. Apgailėtina, kai žmogus, pats kitą šmeiždamas, priekaištauja jam dėl dorovės trūkumo.

Tarsi galvažudys plėšikas kaltintų savo auką negailestingumu.

Lietuviai tokiam atvejui turi priežodį: pats muša, pats rėkia. Ne daugiau vertos pretenzijos į profesionalumą, kai žmogus iš tikrųjų yra visiškas neišmanėlis, tiesiog neišprusėlis.

– Tuo metu, kai „Santaros-Šviesos“ prelegentė K.Sa­ba­ liauskaitė viešai prisipažino esanti pagonofobė, baltų religinę bendruomenę „Romuva“ kaip tik pripažino valstybė.

– Aha, homofobija – netoleruotina, o pagonofobija – toleruotina? Kas iš kitų vis reikalauja tolerancijos, patiems su ta tolerancija sunkokai sekasi.

AR NE IŠ BAIMĖS PAGONYBĖ TAIP ARŠIAI IR PERSEKIOJAMA, TAIP NENOROM PRIPAŽĮSTANT JOS DVASINES POTENCIJAS.

– Nes neopagonybė – tai atseit pavojinga beprotystė…

– Palaukit, ar tai ne pagonofobija yra pavojinga beprotystė? Pasiūlei gerą mintį: eisiu dabar į gatvę užsirašęs plakatą: „Šalin pagonofobiją!“ Istorinis klausimas: ar buvo kada laikotarpis, kad pagonys, iškėlę pagonybės vėliavą, pultų krikščionis? Man atrodo, daug rimtesnis pagrindas būtų krikščionofobijai. Šiaip jau su geranorišku žmogumi geriausia ne užsispirti, o rimtai atvirai kalbėtis, pamėginti suprasti – tiek kitą, tiek patį save jo akimis, tiek pagaliau pačią klausimo esmę, pačią būtį.

O pasiduoti savo vidinei agresijai – nepaprastai žema, tiesiog barbariška. Karaliui Gediminui krikščionybė nebuvo priešas, jis aiškiai yra pasakęs: „Mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą.“ Taigi tikroji priešprieša yra ne tarp dviejų tikybų, o tarp tolerancijos ir netolerancijos, tarp laisvės ir nelaisvės. Tikram tikėjimui turi būti įdomu viskas, kas plečia pažinimą, ugdo sielą, kreipia ją iš tamsos į šviesą, veda nuo barbariškos stabmeldystės, kuria virto krikščionybė, prie tikrojo Dievo.

Pažįstu krikščionių, su kuriais jaučiu esąs vieno tikėjimo – dėl būtiškosios ir dorovinės laikysenos.

Jaučiu panieką ne vienam ar kitam tikėjimui, o pagonofobijai, tai barbariškai dvasios tamsai, kuri, šaukdama meilę artimui, čia pat jį kala prie kryžiaus.

– Man jūsų pozicija priminė analogiją, kai pats paauglystėje priklausiau repe-

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

PAGONOFOBAI?

Marijaus Gailiaus nuotr.

Tai buvo skandalingas pranešimas. Vieni klausėsi susižavėję, kitiems ausys linko. Madingiausia šio dešimtmečio rašytoja, romanų tetralogijos „Silva Rerum“ autorė dr. Kristina Sabaliauskaitė intelektualų suvažiavime „SantaraŠviesa“ grakščia ir įžūlia maniera aukštyn kojom apvertė lietuvių tapatybės kanoną, iš peties kirsdama tautinės valstybės kūrėjams – nuo aušrininkų iki Maironio, ir išaukštino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mitą. Ypatingo menininkės dėmesio sulaukė naujoji pagonybė, kurią ji įvardijo tokiais epitetais kaip „simuliakras“, „šarlataniškas konstruktas“, „beprotybė“ ar „karnavalas“. Tuo metu valstybė kaip tik pripažino didžiausią senojo lietuvių tikėjimo bendruomenę „Romuva“. Kas sudaro neopagonybės šerdį ir kodėl jos baidosi dalis nuomonės lyderių, paklausėme mitologijos tyrinėtojo dr.

Dainiaus Razausko, kuris pagonybę tiria ne tik archyvuose, bet ir praktiškai.

KO BIJO

metų senasis lietuvių tikėjimas būtų ne persekiojamas ir gniaužiamas, o tyrinėjamas ir apmąstomas tiek, kiek krikščionybė, tai dar pažiūrėtume, kuris dabar vyrautų. Galimas dalykas, kad lietuvių tikyba dabar būtų neabejotina, visuotinė, laikoma gilia ir išmintinga, tinkama visiems gyvenimo atvejams ir egzistenciškai neišvengiama, o krikščionybė būtų likusi visuomenės pakraštyje kaip marginali, sektantiška ir nereikšminga. Ar ne iš baimės pagonybė taip aršiai ir persekiojama, taip nenorom pripažįstant jos dvasines potencijas.

ją ir mitologiją tai beveik nepakeistų.

Archeologija tiria daiktus, o daiktuose geriausiu atveju likę buvusių apeigų pėdsakai. Apeigos – dar irgi ne religija ir mitologija, tai tik veiksmai, kuriuose daugiau ar mažiau atsispindi pažiūros, tikėjimai. Religija ir mitologija iš tikrųjų šaknija žmonių mintyse. Iš archeologijos radinių spręsti apie senovės žmonių mintis galima ne daugiau, nei kriminalistas iš nusikaltimo įkalčių gali spręsti apie jo motyvus.

Negana to, gana rimtų išvadų apie senąją lietuvių religiją kitąsyk pavyksta padaryti ne tik be archeologijos, kone išvis be empirinių duomenų, remiantis vien dedukciniu metodu. Pavyzdžiui, Gintaras Beresnevičius, kaip koks Šerlokas Holmsas, šitaip padarė remdamasis vien žinia apie amžinąją ugnį, t.y. nuolat kūrenamą ugnį. Tarkime, kad žynio darbo diena trunka tiek pat, kiek dabar mūsų – 8 val. per parą.

Taigi, amžinajai ugniai kūrenti reikia mažiausiai trijų žynių. O jei vienu metu kūrena ne vienas, šeši ar daugiau.

Be to, kažkas nuolat turi parūpinti kuro ir maisto. Visiems jiems reikia kažkur nakvoti. Valgyti ir nakvoti taip pat reikia tiems, kurie šventykloje lankosi per apeigas, tarkime, per kelias svarbiausias metų šventes. O ją dar reikia ir ginti, tad atsiranda įgula. Pridurkime ir šeimų narius, smulkesnę infrastruktūrą. Vadinasi, amžinosios ugnies aukuras sukuria ekonominį vienetą – gyvenvietę.

Taigi empiriniai šaltiniai – dar ne viskas: ne ką mažiau tyrimui reikalinga mąstyti.

Tekstas Marijaus Gailiaus

rių subkultūrai: nors metalistai mums buvo kitokie, bet likome jiems prielankūs. Turbūt panašios nuostatos turėtų galioti religinėms bendrijoms. Pastebėjau, kad itin madinga dabar tapo joga. Juk joga – tai kūno ir dvasios lavinimo pratybos. Ar pagonybė irgi gali būti suprantama kaip sąmonės lavinimo praktika?

– Manau, kiek žmonių, tiek būtų atsakymų. Svarbu ne išorinė veikla ar pavadinimai, o kiek joje yra žmogaus širdies ir proto.

Sutartinių giedojimas apsirengus tam tikrais drabužiais, deramai nusiteikus ir susikaupus irgi gali būti religinis. O joga, kuri iš pradžių reiškė dvasinį darbą siekiant jungties su dievybe, gali virsti vien sveikatingumo pratybomis, mankšta.

– Jums praktika, galima sakyti, pirmiausia yra vidinė, ontologinė, gal net filologinė – tai ne šokinėjimas aplink Rasų laužą?

– Aš išvis ne mėgėjas šokti. Ironiškai vertinu ir „Duokim garo“ – ta laida man, suprask, tokiam išmintingam, nelabai patinka. Bet nereikia iš TV laidos daryti atpirkimo ožio ir kurti dar vienos fobijos. Daugybei žmonių ji teikia malonumą: tai negi mes dabar juos rūsčiai nuteisime?

– Kaip atrodo pagoniška santuoka, kuriai nuo šiol bus taikoma ir civilinė teisė? Kaži ar pagoniška tvarka irgi numato pirmosios nakties taisyklę?

– Aš ne tik šokių, bet ir ritualų nelabai mėgstu. Ne tik pagoniškų. Tačiau santuokos apeigos jau atliekamos ir, kiek žinau, prie jų susidaro eilės žmonių, jas atliekantiems savaitgalių nelieka – jie ištisai užimti vestuvėmis. Dabar svarbu, kaip parengti daugiau sugebančių deramai jas atlikti – kaip išugdyti vaidilas.

– Didžiulis tiek pagoniškų apeigų, tiek jogos poreikis rodo, kad žmonės trokšta kuo nors užpildyti dvasinį vakuumą.

Pamažu tarytum taptume postkrikščioniškąja visuomene…

– Vakuumą sukūrė pati krikščionybė, krikščionybės teologinės nuostatos: ji žmogaus vidinį pasaulį prikabino prie išorinio istorinio įvykio. Kai žmogus atmeta tas nesąmones, su vandenimis nejučia išpila ir kūdikį – atmeta patį dvasingumą. Tuomet vidinis gyvenimas lieka išvis be dėmesio, be priežiūros. Didžioji krikščionybės yda ta, kad ji yra stabmeldystė – kaip tik tai, kuo kaltina kitus. Vėlgi pats muša, pats rėkia. O pažinti ir sąmoningai tvarkyti savo vidinį gyvenimą žmogui būtina, sakyčiau, žūtbūtina.

– Mane glumina vienas neopagonių fetišas – svastika. Suprantu, kad jis turėjo didelę reikšmę arijams, bet simbolis jau istoriškai devalvuotas.

– Žinoma, neįmanoma ignoruoti to, kas įvyko XX a. pirmojoje pusėje. Vis dėlto vertėtų atskirti ženklą nuo simbolio. Ženklas yra konkretus, ir fašistinė svastika yra aiškiai apibrėžta. Tik pažiūrėk, kiek variantų turi kryžius. Ankstyvieji krikščionys savo tapatybės ženklu laikė žuvį, nors žuvies simbolis nuo senų senovės žinomas visame pasaulyje – nuo Indijos iki Šiaurės Amerikos. Tad simbolinė figūros reikšmė niekur nedingsta, jei kas nors ją pasirenka sau ženklu. Net jei prideda jam nuo savęs blogą prieskonį, kaip atsitiko svastikai. Manau, šiuo klausimu reikia kuo didesnio aiškumo, o tam reikia skirti daugiau dėmesio.

– Tuomet ir neopagonybei suprasti reikia daugiau dėmesio?

Kaip pats esate pasakęs: „Pažinus veriasi dangus, pradeda žvaigždėmis lyti.“ Jaunimas dabar ieško įvairių praktikų, tai galbūt ir pagonybės gali pabandyti?

– Jeigu žmogui kažko trūksta ir kyla klausimas: „Ką dabar daryti?“, tai savaime gali virsti praktika, pačia skaidriausia ir galingiausia praktika. Eiti ne gatavų atsakymų, ne etikečių ir projekcijų greitkeliu, o klausimų, nuolatinio sutelkto klausimo takeliu. Tai savaime įžiebia ir palaiko dėmesį – tikrąją amžinąją ugnį širdyje. Pirmiausia ji nušviečia tavo paties mintis ir jausmus, todėl atsivėręs vaizdelis pradžioje gali nelabai patikti.

Užtat praeis noras teisti ir smerkti kitus.

>> IR ŠVIESA TELYDI Rašė Giedrė Steikūnaitė Nuotraukos Raimondo Pociaus

KIEK PROCENTŲ TAVĘS YRA KITIEMS? Kai tėčiui ligoninėje sustojo širdis, jį atgaivinę medikai Austėjos Šeputės šeimai tarė: „Ruoškitės planui B.“ Daugiau nei dvejus su puse metų laukimo, kol atsiras tinkamas širdies donoras, dizainerė nutarė įprasminti kūryba – tam, kad kitiems laukiantiesiems išgyventi būtų ne per vėlu.

O už akademijos sienų tuo metu vyko laukimas, artėjo gruodis. Tačiau nei gyvenimo, nei mirties nepaspartinsi, tai nutinka tada, kai nutinka. Bet galbūt, jei visi žinos, gal atsitiktinai netoliese žmogus ims ir sutiks paaukoti savo širdį, gal taip sutaps?.. Čia pažįstamas medikas, būsimasis chirurgas atsargiai primena: „Austėja, bet juk tam, kad atsirastų širdies donoras tavo tėčiui, kažkas turi mirti.“ Taip, ji tai žino ir supranta, tačiau apėmęs bejėgiškumas, kai niekuo negali artimam žmogui padėti, ir kartu viltis, kad viskas galų gale bus gerai, stumia imtis kažkokių veiksmų.

Austėja tarė dėstytojui: „Juozai, darysiu dizaino projektą šia tema.“ Taip gimė „Planas B“.

„Šis projektas paremtas mano asmenine istorija, kurią svarbu pasakoti ir dalytis.

Viena yra parašyti ką nors feisbuke – tai pamatys kelios dešimtys žmonių, ir viskas. Visai kas kita – sukurti kažką daugiau, o tam formų yra daugybė, – sako Austėja. – Dirbti buvo sudėtinga, nes ir tema man artima, ir rezultatas turi būti paveikus, juk į jį žmonės turės reaguoti.

Kalbėti apie organų donorystę norėjau nebanalia, neatstumiančia forma, kuri patrauktų akį – be jokių baltų chalatų, kraujo ir adatų.“ Vilniaus dailės akademijos Dizaino studijų magistrantės Austėjos baigiamasis darbas, pavadintas „Planas B“, kviečia kiekvieną mūsų pagalvoti apie savo pomirtinę valią, t.y. galimybę po mirties padovanoti savo organus / audinius tiems, kuriems jie pravers labiau nei jau iškeliavusiesiems anapilin. Žmogaus širdį, plaučius, inkstus estetiškai vaizduojantys dizaino objektai klausia: esame visad pasirengę gauti, tačiau ar esame pasirengę duoti? „Vidutiniškai širdies donoro Lietuvoje laukiama dvejus metus. Tėtis pralaukė daugiau nei dvejus su puse, – pasakoja Austėja. – 2016-ųjų lapkritį atsigulė į ligoninę, jo būklė vis prastėjo. Gydytojai sakė, kad gruodį atsiranda daugiausia donorų. Laukėme gruodžio. Bet tėčio širdis buvo per silpna, nebepajėgė plakti.

Jis mirė gruodžio pradžioje. Dar jam gulint ištiktam komos anyta pasakojo, kaip jos kolegė atsisveikino su savo vyru ir jai buvo galimybė paaukoti jo organus, bet ji nesutiko. Jos vyrui buvo tiek pat metų, kiek ir mano tėčiui. Koks sutapimas! O jeigu ji būtų žinojusi?.. Nieko nekaltinu, gal tai net nebūtų buvęs mano tėčiui mediciniškai tinkamas donoras, tačiau ši istorija man labai įstrigo. Galbūt turėjau ją išgirsti, kad suvokčiau, kaip viskas arti – visos galimybės ir negalimybės.“

gą apie tai, kaip kurti žmonėms. Joje teigiama, kad dizaineriai 10 proc. savo laiko turi skirti ne komerciniams užsakymams, o pasauliui. Pavyzdžiui, jei dirbi dešimt metų, tai iš jų vienus paskiri geriems darbams. Kaip tai padaryti – sprendi pats, priklausomai nuo to, kur randi prasmę ir gali į gera pakeisti žmonių gyvenimus.“

10 PROCENTŲ Po bakalauro studijų dirbusi grafikos dizainere reklamos agentūroje, Austėja sako pavargusi nuo kompiuterio ir vektorinių failų: norėjosi materijos, kurti tai, ką galima pačiupinėti. Paveikė ir pavyzdžiai iš aplinkos: kurso draugė kūrė kompostuojamus dubenėlius iš perdirbtų medžiagų, gyveno pagal zero waste (gyvensenos be atliekų) principus. „Pamaniau: kaip faina! Aš irgi noriu! Norėjau atrasti tai, kas man įdomu, nes mačiau tokio dizaino vertę ir

prasmę, – sako Austėja. – Įstojusi į magistrantūrą planavau kurti kažką susijusio su ekologija, iš serijos „Tausokime gamtą“. Tačiau praėjus mėnesiui nuo įstojimo įvyko ta nelaimė – tėtį paguldė į ligoninę ir gydytojai pasakė: „Nepaleisime, kol negaus širdies donoro.“ Tuo metu mūsų katedros vedėjas Juozas Brundza eksperimentinio dizaino laboratorijoje davė užduotį perskaityti bet kokią knygą ir ją materializuoti. Pasirinkau 1971 m. išleistą Victoro Papaneko „Design for the Real World“ – kny-

Vienas „Plano B“ objektų yra gipsinė dėžutė, į kurią išliejama konkretaus vidaus organo forma – neužpildyta erdvė, laukianti būti pilna. „Dizaino koncepcijos atžvilgiu šis negatyvas intriguoja, nes išreiškia buvimą, pėdsaką, bet tuo pačiu ir trūkumą – regis, čia kažką reikia įdėti“, – sako Austėja. Šalia – tie patys organai, tik lieti iš metalo, reprezentuoja pozityvą, trūkumo priešingybę, t.y. buvimą, egzistavimą. Abu kartu jie sukuria naują darinį ir taip aktualizuoja, išryškina problemą. „Čia tie mano 10 proc., – sako Austėja. – Šiuo projektu galiu siekti pokyčių visuomenėje. Nors nežinau, ar ką pakeičiau, tačiau tas siekis užpildo tikslą, suteikia motyvacijos. Patirtis labai artima, o tema jautri. Ir dėstytojai klausė: „Viskas labai gražu, bet kas toliau su šiuo projektu?“ Tikiu, kad galima padaryti daug, nes judu pirmyn vedama gilesnio, prasmingesnio tikslo – kad visuomenė žinotų apie organų donorystę ir jai pritartų.“

NUMANAU, KAD SUTINKI Lietuvoje pagrindiniai transplantuojami organai yra kepenys, plaučiai, inkstai, akies ragena ir širdis. Per metus šalyje atliekama apie 200 organų transplantacijų. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, šiuo metu organų transplantacijos šalyje laukia 167 žmonės, dalis jų – vaikai.

Oficialiai savo sutikimą, kad po mirties jų organai būtų panaudoti transplantacijai, 2018 m. liepą yra išreiškę 27 260 Lietuvos piliečių, dauguma jų – 18–30 metų. Vyriausiam Donoro kortelės turėtojui yra 84-eri metai. Daugiausia potencialių donorų yra Vilniaus apskrityje. Kiek daugiau nei 100 asmenų yra oficialiai išreiškę savo valią, kad po mirties jų organai ar audiniai negali būti panaudoti transplantacijai.

Nesulaukę organo kasmet miršta 15– 20 žmonių.

Lietuvoje galioja vadinamasis išreikšto sutikimo modelis, kai asmuo turi pats imtis iniciatyvos ir nurodyti, kad pageidauja po mirties savo organus padovanoti kitiems. Jeigu žmogus neišreiškia savo valios būdamas gyvas, jam mirus sprendimą dėl donorystės priima šeimos nariai. Donoro kortelę galima užpildyti internetu arba raštu sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat – savoje aplinkoje, dalyvaujant medikui ar kitam įgaliotam asmeniui.

Kitur galioja numanomo sutikimo sistema, t.y. organų donorais automatiškai laikomi visi piliečiai, nebent jie atskirai išreiškia savo nesutikimą. Tiesa, kai kur artimųjų nuomonė dėl donorystės laikoma svarbesne nei paties žmogaus valia. O, pavyzdžiui, Austrijoje ar Singapūre asmens valios dėl donorystės po jo mirties pakeisti negali net ir jo šeimos nariai. Esant tokiai sistemai, nebelieka didžiulės pilkos masės, niekaip neišreiškusios savo pozicijos šiuo klausimu.

Perėjimui prie naujo modelio būtinas visuomenės pritarimas. „Keliaujanti „Plano B“ paroda galėtų būti įrankis kelti diskusijoms apie organų donorystę, – sako Austėja. – Šioje srityje būtini teisiniai dalykai, valstybės finansavimas, geri medikai ir aparatūra bei visuomenės nuomonė, kurią savo projektu ir paliečiu. Dabar visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad didelė dalis gyventojų – apie 60 proc. – organų donorystei pritaria, tačiau donorų trūksta. Kraujo donorystė jau yra natūralu, kai kuriems tai kaip metinė duoklė. Su organų donoryste galėtų būti taip pat: kartą pasirašei ir užmiršai.“

14 // © 37O

Anot NTB, viena dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl mirusio artimojo organus donorystei aukoti atsisakoma yra ta, kad apie tai nebuvo kalbėta ir mirusiojo valia nežinoma.

Taip pat gajos įvairios baimės: „jei pasirašysiu tapti donoru, mane pagrobs ir nudobs“ arba „jei susirgsiu, ligoninėje manęs negydys“ ir pan. Tačiau yra ir kiti, gilesni, filosofiniai lygiai, egzistuojantys arčiau pasąmonės, – žmogaus tapatinimas su jo kūnu net ir jam išėjus. Jie verčia kelti klausimą: kai smegenys (ir siela, jei ja tiki) nebe čia, ar nykstantis ir į dulkes virstantis kūnas vis dar esu aš? Ir kuo tas kūnas man dar gali padėti? Su tuo susijęs ir mirusiojo artimųjų išgyvenamas skausmas, tarsi padovanojus organus bus pažeistas kūno vientisumas. „Praradęs artimąjį žmogus ir taip jau kenčia, o čia iš jo dar kažko prašo, nori atimti. Daugeliui tai nepriimtina: kaip galima iš man brangaus žmogaus išimti jo kūno dalį? – svars-

to Austėja. – Galbūt dėl to ir laidojant stengiamasi mirusįjį visaip pagražinti, o vėliau stebimasi, kodėl karste jis visai nepanašus į save. Bet juk tai natūralu, mirtis žmogų keičia. Jis nebegali būti toks pat, koks buvo gyvas, – jo čia nebėra. O mes per tėčio laidotuves šventėme jo gyvenimą. Džiaugiausi, kad jis buvo nuostabus žmogus.“

TOKIUOSE DARBUOSE MATAU DAUGIAU PRASMĖS, NEI SUKURTI DAR VIENĄ KĖDĘ AR KOKĮ GRAŽŲ KOMERCINĮ OBJEKTĄ.

SU DRAUGAIS SODYBOJE Dailės akademijoje visuomenei pristatant „Planą B“, daugiausia reakcijų Austėja sulaukė per Kultūros naktį, kai Vilniaus gatvės patvino žmonėmis. Pokalbį jie dažnai pradėdavo klausimais apie naudotas medžiagas ir techniką, čiupinėjo kraujagyslių išvagotą širdies modelį, tik tada pereidavo prie pačios donorystės: kiek šalyje transplantuojama organų, kiek žmonių jų laukia, ar tikrai persodinami ir plaučiai? „Supratau, kad kartais ir savo organų gerai nepažįstame, – sako Austėja. – Štai žiūri žmogus į gipsinius plaučius ir klausia: „Kas čia? Kepenys?“ Žavu supažindinti, kaip jie iš tiesų atrodo. Matyt, esame išsiugdę atmestinę reakciją į atskiromis dalimis sudarkytą kūną. Dizaino priemonės yra tinkama forma tai pateikti estetiškai, intriguojančiai.“ Paveiki buvo ir parodos pozityvo-negatyvo idėja. Austėja paaiškina: „Ši koncepcija perteikia patiriamus donorystės ir transplantacijos etapus. Pirmiausia svarbu suprasti laukimą: yra žmonių, kurie laukia. Tada yra mirtis žmogaus, kuris taps donoru, – tai neatsiejama. Ir paskiausiai yra sutikimas, organo dovanojimas. Tad yra tie, kurie laukia, ir tie, kurie duoda. Pozityvas / negatyvas atskleidžia temos kontroversiškumą: vienu metu tai yra ir didelis džiaugsmas, ir daug liūdesio, kančios, netekties.“ Šiandien Austėjai mirties ir organų transplantacijos procesai atrodo visiškai natūralūs. „Nors visi žinome, kad vieną dieną mirsime, kai kurie šio fakto nenori priimti. Manau, dažnai jie bijo ne savo mirties, o kaip tai paveiks jų artimuosius. Knygoje „Vakarų požiūris į mirtį nuo viduramžių iki šių dienų“ prancūzų istorikas Philippe’as Ariès rašo, kad gyvename „uždraustos mirties“ laikotarpiu: apie ją vengiama kalbėti, vaikai į laidotuves nevedami, žmogui mirus, apie tai pranešama pašnibždomis, verkti privalai tik vienumoje.

Galbūt mirtis dabar suvokiama ne taip natūraliai, kaip anksčiau. Turbūt tai vienas etapų, kuriuos reikia praeiti.“

Per pristatymą Dailės akademijoje buvo galima užpildyti Donoro kortelę, taip tarsi dalyvaujant kūrybinio proceso tąsoje. Taip dizaino objektai įgavo naują vertę, nes privertė permąstyti savo vertybes ir priimti konkretų sprendimą, vienokį ar kitokį. Vieni pasirašė, kiti ne, treti kortelę pasiėmė su savimi. O praėjusią vasarą su draugais susirinkus sodyboje atvažiavo tas pats būsimasis chirurgas Vytautas. „Sako man: „Visur su savimi vežiojuosi donorystės lapelius, ir dabar turiu. Pasakyk visiems.“ Ištaikiau progą vakare prie laužo: „Visi turbūt jau žinote mano istoriją. Jeigu tarp jūsų yra norinčių pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės, galime tai įgyvendinti čia ir dabar.“ Kai kurie seniai norėjo tai padaryti, jiems tik reikėjo sukurti progą. Tarp savų žymiai jaukiau nei vienam vakare prie kompiuterio, prisigalvojant nebūtų dalykų“, – pasakoja dizainerė. „Planas B“ Austėjai padėjo susitaikyti su tėčio mirtimi, įprasminti save netekties akivaizdoje. „Jei nieko nedarytum, viduje kamuotų gumulas. O taip viską paleidžiu plačiai ir atvirai, – sako ji. – Šie studijų metai man buvo labai sunkūs, nes kovoti reikėjo ne tik su kūrybinėmis kliūtimis, bet ir su vidiniais išgyvenimais. Tačiau tai man padėjo užaugti, davė brandos. Tokiuose darbuose matau daugiau prasmės, nei sukurti dar vieną kėdę ar kokį gražų komercinį objektą. Kiekvienas naujas kūrinys turi ką nors pranešti, skleisti.

Jau seniai nebereikia dar vieno naujesnio dizaino objekto vien tam, kad jis būtų. Dizainas juk yra viena priemonių problemoms spręsti. Noriu, kad ši paroda keliautų po Lietuvą, ypač po mažesnius miestelius. Manau, ji ypač tiktų bibliotekos aplinkoje – juk ja siekiu skleisti žinią, informuoti, komunikuoti tam tikrą žinutę.“ „Planas B“ siekia padėti kalbėtis: „Jei artimieji žinos apie tavo sprendimą, gal ir patys kitaip pasielgs tam tikru momentu. Pranešus apie nelaimę, patiriant šoką, svarbus tas sąmonės pokytis, kai žmogus donorystę ima suvokti ne „iš manęs nori atimti dar daugiau, nei jau netekau“, o kaip galimybę savo nelaime padėti kitiems. Tai ir yra didžiausias siekis: kad organo dovanojimą žmonės laikytų privilegija, labai reta galimybe, kuria gali pasinaudoti. Tai tampa didinga, nes dalijiesi su kitais. Kai suvoki, kad ne tik mano netektis yra svarbi: man priėmus tam tikrą sprendimą kiti gali taip pat netekti. O juk kažką gali išgelbėti.“

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Romas Treigys

Robertas Seethaleris

Tyto alba, 2018

Vertė Rūta Jonynaitė, Baltos lankos, 2017

Tai knyga apie išlikimą. Ne apie dziedą, bent jau ne vien apie jį. Dziedo linija, kuri tęsiasi visą XX a., romane sudaro kokį trečdalį, kitos dvi stambios šakos – tai didžiavyrio Tomo Ramzos nuotykiai XIX a. ir jo pirmtako, tokio pat kieto vyruko Edgaro Ramsay reikalai XVII a. pradžioje.

Visus juos pirmiausia sieja kova ir sugebėjimas išlikti nepavydėtinomis sąlygomis. Sumanusis Dziedas, jaunystėje pravardžiuotas Plunksnele, kaip riešutus taršo ir nacių, ir sovietų okupantus, jo kolega iš praėjusio laiko kaunasi net už patį Napoleoną, o ki-

kėjas pajunta miegodamas: „Tai buvo ne daugiau kaip nuojauta, švelnus šnabždesys, nuslinkęs pagal sienas.“ Šioji stichijos scena R.Seethalerio romane viena vaizdingiausių: „Kažkur viršuje išgirdo tarsi atodūsį, tarsi kas būtų plyšę giliai kalno viduje. Paskui dusliai sudundėjo, vis garsyn, ir jau kitą akimirką po kojomis sudrebėjo žemė. Staiga Egerį pagavo šaltis. Per kelias sekundes dundesys išaugo į skardų, šaižų griausmą. Egeris stovėjo sustingęs klausydamas, kaip kalnas pradeda dainuoti. Tada išvydo už kokių 20 m pro šalį be garso šmėkštelint kažką didelį, juodą, ir dar nespėjęs suvokti, kad tai medžio kamienas, leidosi bėgti.“ (p. 55).

tas iš trijulės karšia kailį Lietuvos atsikąsti atplaukusiems švedams.

Istorinis knygos pagrindas tikras ir dar mažai čiupinėtas – aš pats apie negirdėtus neregėtus škotus Ramzas (Ramsay) nuo Kėdainių sužinojau tik iš R.Treigio knygos. Surentęs tvirtą vaizduotės tiltą į praeitį autorius leidžia iš arti sudalyvauti ir karuose su švedais, ir prancūzų imperatoriaus žygyje į Maskvą (ypač – nelaimingoje kelionėje atgalios), pokario rezistencijos kovose. Daugiausia vaizduojami visokie kariniai dalykėliai, dvikovos su ginklais ar pasalomis. Todėl „Dziedas“ žanriškai primena klasikinį vesterną.

Skaitai kaip filmą.

Knyga kinematografiška dar ir dėl to, kad kalba nežėri literatūriniais niuansais ir retorinėmis figūromis. Nors vaizduotė žaižaruoja, nepašykštėta įvairiausių keistų nutikimų ir spalvingų gyvenimiškos išminties frazių, stilius lieka gana santūrus. Vieniems skaitytojams tai reikš, kad kalba netrukdo veiksmui, kitiems truputėlį pritrūks gylio.

Ko gero, šiais metais mirusio autoriaus pirmosios ir paskutinės knygos radimosi istorija yra pati verta bent kelių puslapių nuotykių romane. Šis tekstas išniro iš niekur. Ir gali tapti vertingu rašytiniu paminklu netikėtiems Lietuvos istorijos rakursams. Todėl tikrai galima pro pirštus pažiūrėti į kiek komplikuotą romano struktūrą, trūkinėjantį naratyvą.

Apie ką ši knyga? Apie išlikimą. Istorija apie Andrėją Egerį, kalnų gyventoją, užaugintą smurtaujančio giminaičio šeimoje. Tai melancholiška odė kalnų gamtai ir atšiauriam kalnėnų charakteriui. Kaip ir R.Treigio romane veikėjas Dziedas, taip ir Egeris įrėmina XX a.

Tačiau šeiminę darną nutraukia nelaimė – sniego lavina, kurios pradžią vei-

Artūras Žilis

Odilė, 2018

Naujas vardas, 2018

BRYDĖ

ANT KELIŲ TIK PRIEŠ DIEVĄ Ir ši knyga – apie išlikimą. A.Žilis aprašo agresyvaus jauno vyro Jono Vareno, dar žinomo kaip Varkė, kurio gyvenimo vara yra niekam nepasiduoti, nebent Dievui, viešnagę psichiatrijos ligoninėje. Patekęs į įstaigą po muštynių, jis ten tęsia kumščių filosofijos praktiką.

Siužetas visiškai paprastas: iš pradžių psichuškės vierchus iškerta Varkė, tada supy*dina jį patį. Vėliau traumatologijos skyriuje jis planuoja kerštą, tačiau nelaimėlio mintis užvaldo medicinos seselė Sigutė, kurią jis įsimyli. Sigutė pacientui irgi prielanki.

Ši knyga – irgi apie išlikimą. V.Papievis panardina į pokario rezistencijos dramą, į pačią laisvės kovų sąmonę, sakiniais varydamas gyvą partizanų kraują. Nors „Brydėje“, kaip ir „Dziede“, susipina keli laikai ir atsišakoja kelių veikėjų linijos, tekstas lieka stebėtinai nuoseklus. Romaną suriša bendra nuotaika, kurią sukuria talentinga rašytojo kalba. Autorinis balsas toks ryškus, kad tampa legitimia laisvės kovų pasipriešinimo dvasios versija. Kitaip sakant, gali būti, kad kaip alsuoja šis tekstas, taip po Antrojo pasaulinio karo alsavo okupantų trypiama Lietuva.

16 // © 37O

Ideologiškai, sakytum, netikėta, užtat literatūriškai išties prasminga, kad V.Papievis kuria ne tik miško brolių ir rezistencijos aukų psichologinius portretus, bet įsismelkia ir į stribų (romane aukštaitiškai vadinamų skrebais) sąmonę, sužeistą sielą. Šiame tekste okupantai ir jų lietuviai talkininkai – tokie pat žmoniški, tokie pat labai likimo nuskriausti.

Knyga, Lietuvos vertėjų sąjungos išrinkta į geriausių pernykščių vertimų penketuką, patiks tiems, kurie dievina kalnus, mėgsta paprastų žmonių istorijas ir kuriems užtenka nepretenzingos filosofijos apie gyvenimą ir mirtį: „Nes jei Dievulis būtų, jo dangaus karalystė nebūtų taip velniškai toli!“ (p. 47).

Vaikystėje uitas savo globėjo, jis paauglystėje jam pasipriešina ir išeina į savarankišką gyvenimą. Susiradęs trobesį viršum kaimo, ten įsikuria ir atsiveda į namus moterį – atvykėlę smuklės darbuotoją. Beje, pasiperša jai kaip reta romantiškai – vyrų padedamas įžiebia prisipažinimo užrašą kalnuose.

Valdas Papievis

Kita vertus, papieviškas braižas, tas pasakotojo emocinis fonas tampa visų veikėjų ypatybe, dėl to jie tarytum supanašėja. Bet tai visiškai pateisinama, nes romanas veikia kaip bendražmogiška (broliška) tautos egzistencijos iššūkių ir kančių stenograma: „Tu eini į mišką, tu keršysi, nors tavo kerštas nieko nesugrąžins, tu žudysi, kad nebūtum pats nužudytas.“ (p. 37).

ŠIUOLAIKINIO ŠVIETIMO PAGRINDAS – VERTYBIŲ SISTEMA

VISAS GYVENIMAS

Žinant, kad šis romanas parašytas dar iki priklausomybės ir tik dabar ištrauktas iš stalčiaus, stebina, kokius jau andai rašytojas demonstravo literatūrinius gebėjimus („vidurnakčio skliautas – tarytum varpas be šerdies“, p. 19), jau tada buvo įvaldęs savo stilių, kuris po romano „Eiti“ (2010) praktiškai tapo egzistencialistinės pajautos kanonu.

Būtent šis autorius sukuria būseną pagal tai, kaip jungia žodžius. Sintaksė yra sielos semantinis kodas.

Na ir tiek. Iš tikrųjų romanas sukurptas beveik iš nieko, intriguoja nebent tai, kokiu būdu veikėjai vieni su kitais susikapos. Veikėjai keliauja per puslapius neišplėtotų charakterių – jiems užtenka funkcijų (pavalyti, parūkyti, pasimušti, pajuokauti). Daug dialogų, kurie turėtų būti neva juokingi; gal šešiolikmečiai ir pakikens. Beje, veikėjai vieni kitiems nuolat papasakoja mums jau girdėtų anekdotų. Vietomis pamėtėjama kalėjimo gyvenimiškos išminties aforizmų: „Žmogus žmogui žmogus, kai žmogus žmogui žmogus.“ Kam galėtų rūpėti tokia istorija? „Vilko valandą“ išleidęs Andrius Tapinas grąžino prie knygos paauglius, gal A.Žilis taikosi į marozų auditoriją? Banaliosios istorijos iš kartaus gyvenimo psichiatrijos ligoninėje leidinio „37O“ auditorijai nedrįsčiau rekomenduoti, geriau

skaityti rimtas knygas, kad ir iš pagrindinio veikėjo, anekdotiškai filosofuojančio mušeikos Varkės sąrašo: „Skaitau apie evoliuciją. Skaitau tai, kas tikrai yra krūta. Tarkim, Sun Tzu „Karo menas“, psichologija ir populiarioji psichologija. Skaitau Friedrichą Nietzsche, skaitau Osho. Daugybę knygų.“ (p. 221). Tai va, bum bum, bem bem, kokių randasi reiškinių šiuolaikinėje literatūroje!

Kalbino Svajūnė Marcinkevičienė

Eimanto Paulausko nuotr.

DZIEDAS

Apie tai, kokių pokyčių reikia mūsų visuomenei ir švietimo sistemai, – interviu su Socialinių mokslų kolegijos (SMK) direktore, judėjimo „Kūrėjų karta“ iniciatore ir vadove Gabija Skučaite.

– SMK veikla pasireiškia ne tik studijų organizavimu, bet ir įvairių nacionalinio masto iniciatyvų įgyvendinimu. Ko jomis siekiate?

– Aukštajame moksle esu jau beveik 25-erius metus, todėl įgyta patirtis įgalina mane tiek aplinkoje, tiek visuomenėje matyti tuos procesus, kuriems būtini pokyčiai. Be to, ateina metas, kai norisi dalytis savo sukauptomis žiniomis, įgyta gyvenimiška ir vadybine patirtimi.

Vadovaudama SMK nuolat bendrauju su jaunimu, todėl jaučiu jų poreikius ir lūkesčius. Todėl prieš keletą metų su bendraminčiais pradėjome visuomeninę iniciatyvą simboliniu pavadinimu „Kūrėjų karta“.

Jos tikslas – įkvėpti kiekvieną jauną žmogų pokyčiams. Aš esu idėjinė šio judėjimo vadovė, o SMK – pagrindinė veiklų organizatorė. Džiugu matyti, kaip ši veikla plečiasi, jausti grįžtamąjį ryšį iš jaunų žmonių.

– Papasakokite plačiau, ką veikia šis judėjimas ir kokias veiklas inicijuoja?

– Pagrindinis visų veiklų principas yra jaunimo įtraukimas į aktyvią veiklą, jų saviraiškos skatinimas. Žinoma, mes tai darome patraukliomis ir priimtinomis jaunimui formomis. Viena tokių – įdomūs renginiai, kuriuose jie gali ne tik įgyti žinių, bet ir patirti daug naujų įspūdžių. Į tokius renginius įtraukiame žinomus Lietuvos žmones, profesinėse srityse turinčius reikšmingų pasiekimų ir galinčius bei norinčius pasakoti savo istorijas.

Be abejo, didžiausias mūsų renginys – pozityvios energijos festivalis „VibeLift“, kuris vyko šį pavasarį ir sulaukė didžiulio teigiamų emocijų antplūdžio ir nuostabaus grįžtamojo ryšio. Festivalis, subūręs daugiau nei 4 tūkst. šaunių moksleivių iš visos Lietuvos, didžiule pozityvios energijos banga tiesiog sudrebino Vilnių. Jame savo tikromis istorijomis dalijosi žinomi Lietuvos žmonės – tokie kaip Arūnas Valinskas, Ineta Stasiulytė, Karolina Meschino ir kiti.

Džiaugiamės, kad po šio renginio mums rašė daugelis pranešėjų, dėkodami ir sakydami, kad ir toliau prisidės prie mūsų inicia­ tyvų. Esame dėkingi, kad jie tai daro geranoriškai, suvokdami, kokią didelę vertę ir naudą duoda dalijimasis savo istorija ir patirtimi, taip atiduodant dalelę savęs kitiems.

– Paminėjote, kad daugelis pranešėjų nori prisidėti prie įvairių iniciatyvų, toliau bendradarbiauti. Gal jau išsivystė ir kokia nors bendra iniciatyva?

– Labai džiaugiamės, kad būtent pozityvios energijos festivalio „VibeLift“ metu dėl užsimezgusio bendradarbiavimo vienas iš pranešėjų, prodiuseris Arūnas Valinskas pats ėmėsi iniciatyvos ir pasiūlė tapti mūsų partneriu bei dėstytoju SMK. Manau, kad tai unikalus pavyzdys, kai tiek daug profesinėje srityje pasiekęs žmogus pajaučia norą savo žiniomis ir patirtimi dalytis su kitais. Ir tai daryti vien tam, kad ugdytų jaunąją kartą. Tai pavyzdys, kuris praktiškai tapo įgyvendinamas atnaujinus Kūrybos ir pramogų industrijų studijų programą ir suformavus joje papildomą televizijos laidų vedėjų specializaciją. A.Valinsko įsipareigojimas dėstyti būsimiems šios srities specialistams yra būtent toks pavyzdys, kurio reikia ne tik SMK, bet ir visai Lietuvos visuomenei.

– Jeigu norime matyti Lietuvą kaip kuriančią visuomenę, kaip manote, kokių pokyčių reikia ir kaip ateityje turėtų keistis švietimo sistema?

– Be abejo, šiandienis pasaulis juda nenumaldomu greičiu į priekį. Technologijos, globalizacija, internetas pakeitė mūsų visų gyvenimą. Visi tapome pažangesni, daugiau įnikę į mobiliąsias technologijas.

Vienas esminių reiškinių, keičiančių pačią mokymosi tendenciją, be abejo, yra informacijos ir žinių išteklių gausa, kuri prieinama kiekvienam žmogui be ypatingų pastangų.

Todėl šiandienį jaunimą sudominti vien tik žiniomis ir informacija nepaprastai sunku. Šiandien žinios ir informacija tampa tik potencialiu turtu, kurio naudingumas priklauso nuo to, kaip mes sugebame jį panaudoti.

Iš esmės svarbiausia tampa įgalinti savybes ir potencialą, kurį mes turime savyje, bei galimybes, kurios tvyro aplink mus. Todėl aukštasis mokslas ir švietimas turi iš esmės keistis – pereinant nuo žinių suteikimo link asmenybės formavimo, motyvacijos ir noro veikti ugdymo.

Tikiu, kad ateities žmogus yra kuriantis žmogus.

Tuo jis ir skiriasi nuo roboto, nes turi vaizduotę, gebėjimų improvizuoti, kurti, strategiškai priimti sprendimus ir, be abejo, jausti bei patirti. Manau, kad esminis viso šiandienio švietimo pagrindas yra formavimas vertybinio pamato, ant kurio galėtų būti statomas visų kitų – profesinių, socialinių, bendrųjų kompetencijų namas.

– Kokias vertybes puoselėjate ir diegiate savo studentams?

– Kolegijos vertybės užkoduotos pačiame aukštosios mokyklos pavadinime SMK, kurį mes iškoduojame taip: Savita, Moderni, Kūrybiška. Savitumo savybė atsiskleidžia požiūryje į žmogaus autentiškumą ir unikalumą. SMK visuomet buvo autentiška aukštoji mokykla, turinti savitą požiūrį. Ir tai geriausiai atspindi mūsų noras daryti dalykus kitaip.

Savitumas – tai gebėjimas būti neordinariam, iš-

skirtiniam ir džiaugtis tuo, kad esi ne toks kaip visi. Siekiame, kad mūsų studentai ugdytų savąjį aš ir puoselėtų tik jiems duotą savitumą. Antroji mūsų vertybė – Modernumas. Ši savybė tiek pačioje institucijoje, tiek žmoguje atskleidžia gebėjimą būti šiuolaikiškam, jausti pasaulines tendencijas.

Siekdami būti modernūs, nuolat atsinaujiname ir diegiame naujoves. Ugdydami šią savybę, skatiname studentus mąstyti šiuolaikiškai, mokytis iš geriausių pasaulio pavyzdžių, patiems kurti naujoves. Trečioji mūsų vertybė – Kūrybiškumas. Tai gebėjimas improvizuoti, žvelgti į reiškinius ir dalykus kitaip bei matyti, ką juose galima patobulinti. Iš esmės tai esminė XXI a. kompetencija. Bet svarbiausia, kad visos vertybės derėtų tarpusavyje ir sudarytų bendrą visumą, nes tai ir yra gyvenimo harmonija.

Tad kurdami savo instituciją vertybiniu pamatu, mes siekiame diegti holistinius ugdymo pamatus, formuodami harmoningą vertybių visumą, kuri gali padėti žmogui gyventi visavertiškai, būti kuriančia ir pozityvia asmenybe.

– Viena iš jūsų minimų vertybių yra naujovių kūrimas. Ką SMK naujo siūlo šiais metais?

– Viena įspūdingiausių mūsų naujienų yra tai, kad SMK pradeda savo veiklą antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune. Šiuo savo žingsniu į modernėjantį, atsiveriantį ir augantį miestą Kauną mes norime atliepti kauniečių norą mokytis SMK. Be to, Kaunas savo augimo tendencijomis atspindi ir mūsų norą būti ten, kur vyksta pozityvūs pokyčiai. Kitos naujovės, prie kurių mes šiuo metu dirbame, tai esamų studijų programų atnaujinimas ir naujų kūrimas. Šiuo metu esame parengę naują studijų programą – Slauga, kuri jau pateikta registruoti. Su Lietuvos muzikos asociacija esame aptarę naujos programos kūrimą muzikos technologijų srityje. Be abejo, nuolatos didelis darbas vyksta ir su mūsų socialiniais partneriais, žinomais Lietuvos žmonėmis, su kuriais kuriame daug naujų projektų, konferencijų, renginių. Ir jau nuo rugsėjo jais papildysime Lietuvos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

– Vedate kūrybiškumo mokymus, organizuojate įvairius renginius, esate ne vienos iniciatyvos idėjinė autorė ir pagrindinė organizatorė. Ką jums reiškia įkvėpti kitus?

– Įkvėpti kitus – didelė dovana, kurią priimu su džiaugsmu ir dėkingumu. Jei galiu padėti kitiems siekti savo tikslų, tuomet jaučiu didelį vidinį pasitenkinimą, nes mokydama kitus mokausi ir pati. O kai žmonės, kuriems perduodu savo patirtį ir žinias, patiria transformaciją, tuomet jaučiu, kad darau tai, kas svarbu ir reikalinga. Pati irgi nuolat mokausi, dalyvauju įvairiose mokymo programose pasaulyje ir atrandu vis daugiau naujų dalykų, ko anksčiau nežinojau ir nepatyriau. Perduoti tai kitiems – man pačiai yra didelis įkvėpimas ir savosios misijos įgyvendinimas.

>> SVETUR viščiukai auginami tik dėl ekonominės naudos, o tie, kurie auginami dėl biologinės įvairovės, pasmerkti išnykti. Mano kaimynas daugelį bandė įkalbėti vėl juos auginti, argumentuodamas, kad tai labai sena vištų rūšis. Deja, jo pastangos nueidavo veltui. Taigi mes pasiėmėme savo įrangą, fotoaparatus ir keliavome per visą Italiją ieškoti kuo įvairesnių vištų. Džiugu, kad mūsų projektas buvo sėkmingas – daug žmonių vėl pradėjo jas veisti, atgijo viščiukų grožio konkursai.

Tas pats buvo ir su fermos gyvūnais. Jie nedalyvauja grožio konkursuose, bet kasmet jų irgi mažėja. Man labai liūdna, nes aš labai myliu gyvūnus ir gamtą bei pagalvoju, kad mano sūnus niekada nepamatys daug dalykų, kuriuos aš turėjau galimybę pamatyti.

– Koks skirtumas fotografuoti žmones ir gyvūnus? Su gyvūnais lengviau dirbti?

– Jeigu fotografuoji šunį, kurį prižiūri trys žmonės, tai padaryti nėra sunku. Labai priklauso nuo gyvūno: kokio jis dydžio, kiek drovus, bet jei turi kantrybės, viskas būna gerai. Man patinka fotografuoti gyvūnus. Kai fotografavau fermą, stengiausi gyvulyje surasti ir parodyti žmogų. Norėjau padaryti tokius pat gyvūnų portretus, kokie būna, sakykime, senelio ar senelės, – artimųjų nebėra, bet jų nuotraukos tebekabo ant sienos valgomajame. Gyvūnų nuotraukos buvo eksponuojamos su auksiniais apskritais rėmeliais. Myliu tiek žmones, tiek gyvūnus.

– Ar tai lėmė, kad prieš vienuolika metų palikote tuometį savo darbą ir pradėjote fotografuoti?

– Universitete baigiau komunikacijos mokslus ir ketinau studijuoti fotografiją Anglijoje. Nelaimei, tuo metu mirė mano tėvas ir pradėjau dirbti gamykloje, esančioje šalia namų, nes turėjau padėti mamai ir sesei. Po kurio laiko pasakiau sau, kad tai nėra tai, ką aš norėčiau daryti. Taigi baigiau fotografijos ir vizualaus dizaino magistro studijas Milane, Italijoje. Paskaitos vyko kiekvieną dieną ir aš jas sąžiningai lankydavau. Taip pradėjau fotografuoti. Tuo metu fotografai gyveno geriau. Dabar yra sunkiau gyventi iš fotografijos.

FOTOGRAFIJA ATIDARO DURIS IR LEIDŽIA PATEKTI Į VIDŲ zilką. Buvo smagu, nes kai kurie sakydavo: „Taip, žinau, nes skaičiau apie tai laikraštyje.“ Apie mano vizitą ir susitikimą turguje buvo parašyta žiniasklaidoje, o pavadinime buvo žodis „Brazilka“ (šypsosi).

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Emanuelos Colombo

– Esate pirmą kartą Lietuvoje?

– Taip, esu čia pirmą kartą. Į Kauną atvykau fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ kvietimu. Pernai Italijoje, Lukos mieste, vykusiame fotografijos festivalyje „PhotoLux“ sutikau „Kaunas Photo“ organizatorių Mindaugą Kavaliauską, kuris papasakojo man apie šią rezidentūrą ir pasiūlė patyrinėti Brazilką. Fotografuoju Žaliakalnio dalyje, kurioje stūkso daugybė labai senų, bet nemažai ir naujų namų. Rezidencijos tikslas yra užfiksuoti pokytį, kraštovaizdžio kismą, kuris vyksta šiuo metu.

18 // © 37O

– Ką įdomaus atradote Brazilkoje?

– Pirmiausiai tai faktas, kad niekas nežino, kur ji yra (juokiasi). Paklausus miestiečių, kiekvienas pasakys skirtingai ir parodys į priešingas puses (juokiasi). „Kaunas Photo“ kuratoriai man pasakojo tik apie Brazilką. Vaikštinėdama Žaliakalnyje išgirdau Argentinkos pavadinimą. Kai truputį daugiau pasidomėjau, supratau, kad Argentinka žmonėms yra ta pati, tik skirtingai vadinama, vieta.

Galiausiai organizatoriai mane supažindino su jauna istorike Austra, prieš keletą mėnesių rašiusia savo baigiamąjį darbą apie Brazilką. Ji buvo

Asmeninio archyvo nuotr.

Birželio mėnesį Kaune viešėjusi charizmatiškoji fotografė Emanuela Colombo dvi savaites tyrinėjo legendinę Žaliakalnio rajono dalį – Brazilką, kalbėjosi su jos gyventojais, fiksavo susitikimų akimirkas ir stengėsi įamžinti senuosius Brazilkos statinius. „Aš dievinu darbą su žmonėmis“, – sako menininkė ir pasakoja apie tai, kuo ją nustebino senasis Kauno rajonas, kas labiausiai žavi fotografijoje ir kodėl šios vasaros pabaigoje vyks į tolimą Peru.

radusi šaltinių, žyminčių, kur yra tikslios šio mikrorajono koordinatės. Iš tiesų tai labai maža teritorija šiaurinėje Žaliakalnio dalyje upės link, esanti šalia Argentinkos. Istorikė nustatė, kad šių dviejų vietų pavadinimai kilo ne iš emigrantų, grįžusių iš Lotynų Amerikos ir įsikūrusių šioje miesto dalyje, kaip visi galvoja, bet dėl to, kad šios vietos buvo labai neturtingos ir panašios į Brazilijoje bei Argentinoje esančias favelas. Ši mintis man labai įdomi.

Kaune daug skirtingų statinių ir gražios architektūros.

Mėgstu čia pasivaikščioti.

– Vos atvykusi į Kauną susitikote su vietiniais Žaliakalnio turguje.

– „Kaunas Photo“ surengė nedidelį pasišnekėjimą su miesto gyventojais. Čia sutikau nemažai žmonių, kurie man paliko savo kontaktinius. Su savimi turėjau fotoaparatą, tad padariau keletą nuotraukų. Po susitikimo kartu su vertėja vakarais eidavome nurodytais adresais ir klausdavome: „Ką jūs manote apie Brazilką? Galiu jus nufotografuoti?“ (šypsosi).

– Ar susitikimai su vietos gyventojais yra įprasta jūsų darbo dalis?

– Visada kalbu su žmonėmis. Klausiu jų, kur jie gyvena, kiek ilgai ten gyvena. Šiuo atveju klausiau, ar jie žino apie Bra-

– Kas dirbant Brazilkoje buvo netikėčiausia?

– Susitikimas su 87 metų moterimi, apie kurią man papasakojo jos kaimynai. Jos išvaizda mane pakerėjo: plaukuose styrojo plaukų suktukai, o ant viršaus buvo užrišta skarelė.

Senolė man papasakojo visą savo gyvenimo istoriją ir pabrėžė faktą, kad per sovietų okupaciją ji buvo ištremta į Sibirą, nes kartu su keletu Žaliakalnio gyventojų organizavo pasipriešinimą sovietų režimui. Ji man pasirodė tokia graži!

Dar ji primygtinai prašė, kad dalyvaučiau kažkokiame politiniame susitikime, kuris vyko kitą dieną (juokiasi). Visi vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai mieli.

– Taip tarsi paneigiate stereotipą, kad lietuviai labai uždari.

– Nepritariu jam. Aš sutikau daugybę labai malonių žmonių.

Visiškai nejaučiu to šalto charakterio, apie kurį kalbama.

– Fotografavote Sibire, Amerikoje, kitose pasaulio vietose reiškinius arba dalykus, kurie tam tikra prasme yra uždrausti, nepripažįstami arba keliantys nevienareikšmes diskusijas, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai Rusijoje arba smurtą patyrusios moterys Italijoje. Siekiate atkreipti dėmesį į socialines problemas?

– Taip. Visada renkuosi projekto vietą pagal problemą, į kurią galiu atkreipti visuomenės dėmesį. Manau, kad jei esi fotografas, kuris nori pasakoti vienokias ar kitokias istorijas, turi rinktis tokias problemas, kurios žmonėms yra svarbios ir galbūt nėra gerai žinomos, tinkamai parodytos ir papasakotos kitų. Pavyzdžiui, kai vykau į Šiaurės Dakotą fotografuoti indėnų, aš nevažiavau ten, kur vyksta protestai.

Lankiau vietoje gyvenančius žmones ir klausiausi jų pasakojimų, bandžiau suprasti, ką jie mano apie esamą situaciją.

Noriu visuomenei parodyti, kad egzistuoja kitoks pasaulis.

Apie Jehovos liudytojus sužinojau perskaičiusi viename Italijos dienraštyje, kuriame buvo publikuotas labai trumpas straipsnis apie tai, kad Rusijoje jie nepageidaujami. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Man atrodo, kad tai neįmanoma – juk gyvename XXI a., eina 2018-ieji! Kaip gali būti, kad tu negali pasirinkti savo laisvės ir religijos?! Norėjau savo nuotraukomis papasakoti apie tai.

– Daugelis sakytų, kad žymiai paprasčiau fotografuoti architektūrą arba daiktus.

– Priklauso nuo to, koks žmogus esi (šypsosi). Pirmą savaitę būdama čia neturėjau vertėjos, tad man buvo labai sunku susikalbėti su vietiniais – didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių nekalba angliškai. Man buvo taip nuobodu! Taip, man labai patiko vieta, viskas buvo gerai, bet man labai svarbu kalbėtis su žmonėmis, kažką veikti su jais, įtraukti juos į savo darbą. Savaime suprantama, kad dalykus, stovinčius vienoje vietoje ir negalinčius judėti, fotografuoti yra paprasčiau – juos rasi ten pat kada panorėjęs. Bet man labiau patinka žmonės (šypsosi).

– Įdomu klausytis istorijų ir jomis dalytis?

– Taip, tai svarbiausias dalykas. Labai įdomu tyrinėti aplinką, keliauti ir girdėti pasakojimus. Pasaulyje daugybė gražių vietų, bet ar jos įdomios, ar ne, priklauso tik nuo jose gyvenančių žmonių.

– Buvo laikas, kai fotografavote gyvūnus.

– Vienu metu fotografavau nevyriausybinei organizacijai ir dariau nuotraukas, atskleidžiančias vienokias ar kitokias socialines problemas. Tuo metu labai daug keliavau. Tada susilaukiau vaikelio ir pamaniau, kad keliauti nebebus taip paprasta. Taigi nusprendžiau atidaryti savo fotografijos studiją ir pradėjau fotografuoti naminius gyvūnėlius kartu su jų šeimininkais. Po kelių fotosesijų nusprendžiau, kad šiomis nuotraukomis galėčiau papasakoti istorijas apie biologinę įvairovę. Taigi sukūriau dvi serijas: vieną – su viščiukais, kitą – su fermos gyvūnais.

Mintis fotografuoti viščiukus kilo dėl to, kad vienas mano kaimynų yra gaidžių grožio konkurso teisėjas. Jis turėjo labai daug gaidžių ir kai jį užkalbinau, jis man pradėjo pasakoti visą viščiukų istoriją. Taip sužinojau, kad šie paukščiai yra ties išnykimo riba – šiais laikais

Taip, jeigu fotografuoji vestuves, įmones ar verslo renginius, yra lengviau. Bet jeigu nori daryti tokio pobūdžio nuotraukas kaip aš, yra labai sudėtinga.

– Šiais laikais atrodo, kad kiekvienas gali būti fotografu: mes visi apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, galime fotografuoti bet kur ir bet kada ir iškart dalytis vaizdais socialiniuose tinkluose.

– Tai baisu (juokiasi). Nuotraukų kokybė dėl to tik prastėja.

Mes darome bet kokias nuotraukas ir nesugebame atsirinkti, ar jos geros, ar ne. Žymus fotografas Frankas Horvatas, fotografavęs visą savo gyvenimą, pasakė vieną svarbų dalyką: tu matai nuotraukas kiekvieną dieną ir apie daugumą jų gali pasakyti sau, kad gal būtų ir geriau, jei jų nebūtų. Tai labai būdinga šiems laikams.

Yra ir kita medalio pusė: labai dažnai įvairios organizacijos, kurioms aš dirbu, bando bendradarbiauti su jaunais fotografais, kuriems nereikia mokėti. Ir visada tai baigiasi taip pat – jie man paskambina paskutinę minutę ir prašo pagalbos. Kai dirbi su žmonėmis, kurie tai daro profesionaliai, – vienas dalykas. Jeigu fotografuoji dėl to, kad turi iPhone – tai kitas dalykas. Nenoriu nieko pasakyti – iPhone turi labai gerą kamerą, bet priklauso, kaip tu ją naudoji. Žiūrėti nuotraukas ir daryti jas yra darbas.

Tu turi žinoti, kaip padaryti gerai. Čia lygiai tas pats kaip su vynu: jeigu geri alkoholį, dar nereiškia, kad esi vyno ekspertas.

– Kas labiausiai žavi fotografijoje?

– Labiausiai patinka, kad per ją sutinki daug žmonių, įžengi į jų gyvenimus, atidarai tam tikras duris ir patenki į vidų. Mane žavi pati fotografija kaip reiškinys. Mėgstu žiūrėti nuotraukas, kalbėti apie jas. Man patinka viskas, ką ši meno forma suteikia.

– Kas jus įkvepia?

– Darbas ir smalsumas. Kai sakau „smalsumas“, turiu galvoje kiekvieną situaciją. Kad ir šiuo atveju: vaikštinėti po Brazilką, tyrinėti visus kampelius, užeiti į svečius, sakyti „labas“ vietos gyventojams, pažinti juos – tai smalsumas.

– Kokie jūsų artimiausi planai?

– Rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje su viena nevyriausybine organizacija vyksiu į Peru, kur stengsimės atkreipti dėmesį į jaunus žmones – merginas ir vaikinus, kurie yra įvilioti į prostituciją. Organizacija stengiasi juos iš ten ištraukti, padeda ieškoti darbo, studijuoti. Važiuosiu aš ir dar vienas žurnalistas, kur kartu stengsimės parodyti pasauliui šią problemą. Paskui, jeigu galėsiu, atvyksiu į Lietuvą.

>> SVETUR somai nuo aplinkos. Daina, kurią girdime, susimaišo su restorano savininko balsu ir virsta kitu garsų deriniu, palikdama anapus savo autorių. Štai kodėl netikiu autorių teisėmis. Nuostabiausia mano garsinė patirtis – užmerkus akis laukinės gamtos apsuptyje klausytis vėjo ir paukščių balsų. Šiandien tokia galimybė vis retesnė. Garso prievarta – taip pat įdomus reiškinys. Galiu jį tyrinėti, kurį laiką patirti triukšmo keliamą fizinį skausmą. Tai padeda įvertinti tylą. Žinoma, ji neįmanoma – tai siekiamybė, vizija.

Jaunystėje buvau nepasotinamas – troškau kuo daugiau ir kuo įvairesnių garsų. Dabar teikiu didesnę svarbą jų grynumui. Tai panašu į skulptūrą – skaptuoti garsą, atmetant viską, kas nereikalinga, išgaunant perregimą skaidrumą.

Kalbino Lina Žukauskaitė

Prancūzų menininko Philo Vono tapatybė – sudėtinga orkestruotė. Joje – elektroninės muzikos, flamenko, performanso meno, gatvės teatro partijos. Jis – vienas legendinės grupės „Von Magnet“ įkūrėjų, dueto „Meta Meat“ ir šokio teatro „Re-United Now-Here“ narys, vienintelio Baltijos šalyse butō šokio teatro „Okarukas“ kompozitorius. Jo fonotekoje – trys soliniai albumai: „L’Autre Nuit“, „Deadline Now“ ir „Blind Ballet“. Kalbamės Vilniuje, dabartiniuose Philo namuose po Tarptautinio Sibiu teatro festivalio Rumunijoje, kur menininkas kūrė gyvą muziką britų režisieriaus Neilo Bartletto ir prancūzų dramaturgo Jeano René Lemoine‘o spektakliui „Medea. Written in Rage“.

DAUGIABALSĖ POEZIJA

– Trupės branduolį sudarote judu su choreografe Sakurako. Ką reiškia dirbti asmeniniam ir kūrybiniam duetui?

– Tai nuolatinis iššūkis. Mūsų meninis skonis dažniausiai sutampa, todėl lengvai priimame bendrus sprendimus. Sakurako stebėtinai taikliai išsako kritiką mano muzikai. Žinau, kad jos pastabos teisingos, todėl visada su džiaugsmu imuosi darbo. Ji niekada nesielgia su manimi kaip su genijumi ir reikalauja aukščiausios kokybės.

Man tai patinka, nes visada turiu siekti aukščiausios kartelės.

Fabrice Pairault nuotr.

Ricardo Braca nuotr.

20 // © 37O

– Philai, paprašysiu tavęs sukurti įsivaizduojamą kūrinį apie savo gyvenimą ir pridėti trumpą komentarą, kad jį galėtume įsivaizduoti ir mes.

– Sukurčiau skirtingas disciplinas jungiantį kūrinį apie žmogų – nuolat klystančią ir sykiu šventą būtybę. Mes nugyvename daug gyvenimų, daug kartų klumpame, bet pakylame ir atsitiesiame. Tai tarsi pasikartojantis ritualas.

Mano meninei pasaulėvokai didžiulę įtaką padarė Antonino Artaud knyga „Teatras ir jo antrininkas“, savitai perkūrusi XX a. teatrą. Ji įsibrovė į mano mintis ankstyvoje jaunystėje ir skirtingais pavidalais atsispindi iki šių dienų.

Muzika, teatras, kaukės, šokis, tekstai, vaizdai – visa tai atsirastų mano kūrinyje. Perkelčiau jį į industrinę arba apleistą buvusios šventyklos erdvę. Tiktų ir didžiulis baseinas – atlikėjai ir publika būtų vandenyje. Man patinka apribojimai, kurie žadina ir provokuoja vaizduotę. Manau, kad scenoje nieko negali padaryti vienas, todėl kūrinyje dalyvautų daug kitų atlikėjų.

– Butō šokio teatras „Okarukas“, kurį subūrėte tarp Lietuvos ir Prancūzijos, vienija skirtingos kultūrinės ir profesinės patirties kūrėjus. Kaip jie provokuoja ir papildo vienas kitą?

– Daugiakultūriškumo ir daugiatautiškumo patirtis, atsinešta iš didmiesčių, lėmė mano atvirumą įvairovei. Noras kurti suvienija skirtingus žmones. Per juos kaskart naujai patiriu ir save. Mokausi iš jaunesnių žmonių, jų smalsumo pasauliui.

– Tavo kūrybinė biografija neatsiejama ne tik nuo skirtingų menų sintezės, bet ir nuo trijų dešimtmečių kultūrinio kraštovaizdžio. Ką tau reiškia laikas? Kokie bendri dėmenys žymi atskirus laikotarpius?

– Mano santykis su laiku labai sudėtingas. Laikas valdo mus ir mūsų gyvenimus, jis sukuria atstumą tarp to, ką matome, ir to, kas esame. Stengiuosi ištempti laiką, patirti jį visa savo esybe. Butō šokis padeda prie to priartėti. Stebėdami šokėjus manome, kad jie atlieka judesius laike, bet atlikėjai kiekvieną kartą patys kuria laiką, patirdami autentiškus savo judesius dabartyje. Flamenko yra visiška priešingybė – jis turi labai griežtą struktūrą, šokdamas privalai nuolat skaičiuoti.

Kurdamas bandau išsivaduoti iš savęs ir laiko gniaužtų – tai man buvo svarbu visais gyvenimo etapais. Meditacija, susikaupimas taip pat padeda pasiekti šį tikslą. Vaikystėje norėjau tapti vienuoliu ir gyventi kalnų oloje, deja, vidiniai bendruomenės santykiai sukėlė rimtų abejonių. Ilgainiui sakralumo paieška persikėlė į kūrybinę erdvę.

– Nuo 8-ojo dešimtmečio Londono pogrindžio scenos, svarbiausių Europos didmiesčių – iki šių dienų Vilniaus. Kaip erdvė keitė tavo požiūrį?

– Keitė iš esmės. Mano vaikystė prabėgo nuostabioje vietovėje Šiaurės Katalonijoje. Paradoksalu, bet, likęs ten, niekada nebūčiau pradėjęs kurti. Ankstyvoje jaunystėje mikroautobusu atvykau į Londoną. Tuo metu tai buvo geriausia

scena pradėti kūrybinę karjerą ir susipažinti su kitomis kultūromis. Čia daug sužinojau apie vaizduojamąjį meną, muziką, performanso meną ir save – tapau tuo, kuo esu dabar. Barselona, Amsterdamas, Paryžius – tai buvo vietos, skirtingais etapais atvėrusios naujas duris ir patvirtinusios mano europietišką tapatybę.

Kalbant apie pasirodymų erdves, 9-ajame dešimtmetyje Europos didmiesčiuose prasidėjo apleistų patalpų renesansas. Seni prekybos sandėliai, automobilių aikštelės, uostų prieigos.

1985 m. įkūrę grupę „Von Magnet“, pirmuosius penkerius metus buvome žinomi kaip geriausi apleistų sandėlių ieškotojai. Atrasti erdvę, prisitaikyti prie jos yrančių formų visada yra iššūkis, kuris diktuoja gyvo pasirodymo eigą. Žmonės iki šiol prisimena mūsų pasirodymus 8–9 dešimtmečiais. Dabar į tokias vietas vis sunkiau patekti dėl sugriežtėjusių saugos reikalavimų. Viena pagrindinių laisvės erdvių man visada buvo gatvė. Gatvės teatras leidžia

naudoti daugiau priemonių, netinkamų įprastoms erdvėms, tačiau ir čia atsiranda vis daugiau apribojimų. Po teroristų atakų teko ne kartą atšaukti pasirodymą su autobusu. Teisėtvarka bijojo, kad pasikartos pasikėsinimai, panašūs į vykusį Nicoje 2016 m. liepos 14 d., kai, švenčiant Bastilijos paėmimo dieną, į žmonių minią rėžėsi sunkvežimis.

Kitas pavyzdys būtų, kai menininkai keičia istorinį krūvį turėjusių pastatų paskirtį. Svarbu išsiaiškinti jų istoriją, vidinius sluoksnius. Rumunijoje teko pasirodyti buvusioje Komunistų partijos būstinėje. Vasaros pradžioje su butō šokio teatru „Okarukas“ ir Oskaro Koršunovo vaidybos studentais pristatėme performansą „Paukščiai“ VDA ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“ – tai patalpos, reikalaujančios atskiro perskaitymo ir darbo. Specifinė erdvė yra savarankiškas veikėjas su stipriu charakteriu, diktuojančiu įvykių eigą. Nepaisant to, pasirodymus vis dažniau tenka rengti įprastose teatro salėse. Didelis iššūkis – prakalbinti ją naujai. Noriu išvengti tradicinio kelio – kurti imitacijas juodoje dėžėje.

– Garsas, kuriam tenka išskirtinė vieta tavo darbų aplanke, nėra tik pagrindinis darbo instrumentas – per jį intensyviausiai patiri pasaulį.

– Manau, kad garsas yra aukščiausia meno forma – niekas negali jo sustabdyti. Garso patirtis neatsiejama nuo erdvės ir laiko, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Ji niekada nebus identiška. Garsas – atmosferiškas darinys, jis kinta priklau-

– Naujausiame kūrinyje „Eiti ramybėn“, kurį liepos mėnesį pristatysite muzikos ir ekologijos festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“ kartu su pianistu Roku Zubovu ir „Okaruku“, interpretuojate muzikinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą. Lietuvių kompozitorių laikai atvirumo adeptu ir manai, kad, gyvendamas mūsų laikais, jis neabejotinai išbandytų elektronikos galimybes?

– Negaliu būti tuo tikras, bet manau, kad mano spėjimas pasitvirtintų.

M.K.Čiurlionis buvo vizionierius, neišsitekęs savo laike ir erdvėje. Susitikimas su jo proanūkiu Roku buvo ypatingas. Susipažinome Vilniaus knygų mugėje ir iš karto supratome, kad turime daug bendro. Rokui groti elektroninę muziką buvo nauja patirtis.

Jis prisipažino, kad iš pradžių laikė ją triukšmu, bet ilgainiui suprato, kad jos vibracijos artimiausios gamtos garsams. Visiškai su juo sutinku. Kartais svarbu pažvelgti į nepažinius dalykus į šalies.

Clément Arlotti nuotr.

– Kokių įrašų rastume tavo kultūrinėje užrašų knygelėje? Tikriausiai tarp jų nedaug iliustratyvaus meno pavyzdžių?

– Taip. Charles Baudelaire’as, Louisas Aragonas, Guillaume’as Apollinaire’as – tai autoriai, kurie formavo mano poezijos suvokimą. Kalbu apie poeziją plačiąja prasme, skirtingus, nebūtinai žodinius, jos pavidalus. Poeziją kaip pagrindinį kūrybos matmenį. Manau, kad ji atsiduria vis didesniame pavojuje. Turiu galvoje stiprią, genialią poeziją, ne bandymus ją imituoti. Galėčiau sakyti, kad ji išgelbėjo mano gyvenimą.

>> DAIKTŲ ANATOMIJA

DAIKTŲ IR ŽMONIŲ ISTORIJA Rašė Goda Dapšytė

Nuotraukos Karolio Milaševičiaus

Nors žodis dizainas asocijuojasi su šiuolaikiškumu, šiemet 100-mečio proga Vilniaus muziejuose pristatomos net trys Lietuvos dizaino istorijai skirtos parodos: nuo metų pradžios iki gruodžio Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia paroda „Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“, o liepą Nacionalinėje dailės galerijoje vienu metu bus atidarytos net dvi istorinės parodos: „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir vieno paviljono paroda „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“. Internete mėginant rasti daugiau duomenų apie tai, kas yra tas lietuviškas dizainas ir kada jis prasidėjo, tarp negausių nuorodų pasirodo Dizaino fondas (dizainofondas.lt).

AKTUALIZUOTI OBJEKTAI Per projektą „Sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“ kartu su partneriais buvo atkurti ir restauruoti Lygijos Marijos Stapulionienės 1959–1960 m. sukurtas šezlongas, Vytauto Čekanausko ir Eduardo Jurgelionio 1959–1966 m. Kompozitorių namų šviestuvas ir baldai. Be to, siūlyta įsigyti riboto tiražo kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno (1916–2001) kaklaraiščio repliką, pagal ją sukurtą peteliškę („Indigo textile“, „April look“) ar dailininkės Birutės Žilytės ryškiaspalvių geometrinių raštų iliustracijų, kuriomis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ji iliustravo latvių literatūros klasiko Janio Rainio poezijos knygą vaikams „Aukso sietelis“(1967), sukurtų skarelių („Indigo textile“). Bene „trumpiausiai grojantis“, bet daugeliui vyresnio amžiaus žmonių vaikystę itin priminęs objektas buvo bendradarbiaujant su maisto dizaino studijos „Less table“ dizainerėmis sukurti ir pagaminti vienetiniai rankų darbo „Vaikiško marmelado“ rinkiniai, kurių pakuotės dizainą įkvėpė Raisos Šmuriginaitės septintajame dešimtmetyje sukurtas ir asmeniniame archyve išsaugotas eskizinis projektas.

Taigi naujai atgimstantys ir šiuolaikiniame gyvenime savo vietą atrandantys objektai susiejo istoriją bei dabartį. Šių

KAS TAS DIZAINO FONDAS? Beveik prieš porą metų, prieš pat žiemos šventes, Dizaino fondas prisistatė miniatiūrine paroda-momentine parduotuve „Dizaino fondas: sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau šios iniciatyvos veikla toli gražu ne komercinė, o orientuota į Lietuvos dizaino istoriją ir jos aktualizavimą. Kaip teigia viena iš Dizaino fondo steigėjų ir jo vadovė dr. Karolina Jakaitė, tai iniciatyva, kuria siekiama dokumentuoti, dokumentavus analizuoti, o jau išanalizavus aktualizuoti Lietuvos dizaino istoriją: asmenybes, artefaktus, įvykius, svarbiausius ženklus. „Pavadinime naudojame žodį „fondas“ todėl, kad dauguma archyvinių fondų neišlikę. XX a. antros pusės dizaino institucijų archyvai yra dingę, neišliko metodiniuose kabinetuose saugoti lietuvių dizainerių sukurti projektai, bibliotekų fonduose nurašyta didelė dalis sovietinio laikotarpio dizaino srities leidinių ir dokumentų. Todėl mūsų pagrindinė misija – sukaupti fondą iš pasakojimų“, – teigia dizaino tyrėja. Ji sako, kad dizaino istorijos tyrimus įkvepia ir patriotinis motyvas: norisi papasakoti apie tai, kas buvo, ką turime, kiek yra įdomių dalykų, kad visa tai lietuviška, o ne estiška, vokiška, angliška.

Paklausta, kokia ta lietuviškoji dizaino istorija K.Jakaitė teigia, kad neaprašyta, netyrinėta, trūkinėjanti. „Neturime mokslinio instituto ambicijų ir neketiname išnagrinėti visos Lietuvos dizaino istorijos, bet siekiame prie to prisidėti“, – pasakoja Dizaino fondo vadovė.

22 // © 37O

Vienas Dizaino fondo tikslų – (su- / at-) kurti Lietuvos dizaino istorijos fondą, sudarytą ne tiek iš materialių objektų, kiek iš istorijų ir pasakojimų, dokumentuojant liudininkų prisiminimus bei privačiose kolekcijose išsaugotus artefaktus.

O dabartinė veikla dalijasi į dvi netiesiogiai, bet glaudžiai susijusias sritis: vaizdo interviu su septintojo aštuntojo dešimtmečių Lietuvos dizaino pasaulio asmenybėmis ir konkrečių dizaino objektų (su- / at-) kūrimą.

metų Knygų mugėje buvo galima įsigyti bendradarbiaujant su Lietuvos dizaino forumu išleistus 2018 m. kalendorius „Sukurta Lietuvoje 8 dešimtmetyje“ (dizaineris Tomas Mozūra), kuriuose pristatomos nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir asmeninių dizainerių kolekcijų. O liepą Lietuvos publikai planuojama pristatyti kartu su dizaino studija „March“ sukurtą atšvaitinį rūtos ženkliuką su Vaidilutės Grušeckaitės 1968 m. sukurtu logotipu, sujungiantį prieš 50 metų Londone pristatyto Lietuvos paviljono istoriją ir Lietuvos kultūros, literatūros bei dizaino pristatymą 2018 m. Londone.

GYVOJI ISTORIJA Visi šie objektai siejasi su, arba pasakoja apie, kaip jau minėta, mažai ištyrinėtą Lietuvos dizaino istoriją. Todėl, kaip teigia K.Jakaitė, naujus atradimus atvėrė kone visi Dizaino fondo komandos filmuoti interviu. „Dizaino fondo“ puslapyje (dizainofondas.lt) šiuo metu publikuojama dvylika trumpų vaizdo įrašų, kuriuose kalbinami į aštuntąją dešimtį įkopę ar ją perkopę lietuvių dizaineriai ir architektai. Galima peržiūrėti atsiminimus apie dizaino specia­ lybės pradininką profesorių Feliksą Daukantą, „Eksperimentinio konstravimo biurą“, Lietuvos paviljonui Sovietų Sąjungos pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m. skirtus siužetus.

Nors, pasak K.Jakaitės, daugelio kalbančiųjų nerastumėte „Google“ paieškoje, kažkada visi jie buvo realizavęsi ir nesigailėjo pasirinkę tuo metu dar gana neįprastą specialybę. Žinoma, tarp pasisakančiųjų yra ir daugeliui kartų žinomos pavardės, tokios kaip architektas Algimantas Nasvytis, dizaineris Tadas Baginskas, juvelyras Kazimieras Simanonis. „Kol kas kalbinome tik porą moterų, ir jos teigia, kad ir anuomet dizaino srityje jautėsi savo vietoje, nors ši profesija laikyta konstruktoriška, inžinieriška. Tai mane maloniai nustebino. Šios profesijos moterų buvo ir daugiau, tačiau jos nesutinka filmuotis. Dažniausiai teigia, kad bijo kamerų ir nenori daug dėmesio. Be to, daugelis atsisakančiųjų filmuotis teigia, kad jau praėjo jų laikas, kad dabar reikėtų kalbinti jaunuosius ir juos aktualizuoti. Jie iš esmės yra teisūs, nes jiems jaunystėje dėmesio netrūko, apie juos rašė, jie rengė parodas, buvo apdovanojami. Daugelis jų nesijaučia nepripažinti. Kita vertus, no-

risi kartų bendravimo, kurti sąsajas su Lietuvos dizaino tradicija“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Tiesa, pats terminas „dizainas“ pradėtas taikyti gana vėlai. Tarpukariu kūrė taikomieji dailininkai, o vėliau sovietmečiu terminas „dizainas“ nebuvo priimtinas, nes kilęs iš anglų kalbos. Todėl buvo keičiamas daug sudėtingesniais, sudurtiniais terminais, tokiais kaip „techninė estetika“, „meninis konstravimas“. Taigi, 1961 m. Felikso Daukanto įkurta Dizaino katedra Vilniaus dailės akademijoje vadinosi ne dizaino, o Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra. Tad ir anuomečiai kūrėjai oficialiai nesivadino dizaineriais. „Tuo metu terminai „dizainas“ ir „dizaineris“ buvo žinomi, bet oficialiai jie buvo vadinami dailininkais-konstruktoriais arba tiesiog konstruktoriais, tačiau nepaisant to, visi, galima sakyti, dirbo pagal specialybę“, – teigia K.Jakaitė.

Jos žodžius viename iš interviu patvirtina Brigita Adomonienė: „Pas mus tokio žodžio „dizainas“ nebuvo. Ir architekte nesivadinau. Buvau tiesiog konstruktorė, pas mus nebuvo niekur, projektuose, nefigūravo „architektas“. O dizaineris atsirado gerokai vėliau.“ O štai Konstantinas Jakovlevas Mateckis teigia vadinęsis techninės estetikos specialistu, nors pažymi, kad Lietuvoje, visad buvusioje arčiau Vakarų, terminas „dizainas“ pradėtas vartoti gana anksti, nors oficialiai išliko ir „meninis konstravimas“.

Viename iš interviu pirmosios Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros laidos absolventas Kęstutis Ramonas teigia, kad kėdė yra ne tik dizaino kūrinys: „Kėdė yra dizainas, ir jame ne tik dizainas yra, bet ir socialiniai santykiai, kiti socialiniai dalykai, kurie nusako santvarkas, taip pat žmonių santykius, sluoksnius tam tikrus ir taip toliau.“ Jo mintį savo pasisakyme pratęsia ir garsusis architektas Algimantas Nasvytis: „Gali būti, ir taip būna, kad kėdę suprojektuoti sudėtingiau nei namą.“ O štai dizaineris Algimantas Bielskis teigia, kad tai, ką vadiname daiktais, – iš tiesų yra procesų, ar, tiksliau, projektuojamų procesų sistema. Tiesa, šio kūrėjo interviu nuskamba ir labai skausminga frazė: „Neturiu jokių nuorašų, neišsaugojau, savo darbų jokių neturiu.“ Ji atsikartoja ir dalies kitų ano meto dizainerių pasakojimuose, kuriuose vis paminima, kad fondų neliko. O tai sugrąžina prie Dizaino fondo kūrėjų motyvacijos sukurti „gyvą“, jei ne brėžinių, tai pasakojimų ir atsiminimų gausų Lietuvos dizaino paveldo fondą, pasitelkus šiuolaikines technologijas, leidžiantį gyvas sąsajas tarp šiandien įsigyjamų madingų daiktų ir iki jų sukūrimo atvedusios tradicijos.

>> SVETUR

r. ot nu ia ed A

C C

Th

BY

eh

er o

2.

0

nu

C C

ot

r.

-B YSA

-3 .0

W

ik

im

>> USAI

s

nu

nė

ot

r.

ši e ei

em

ed

_d

.M

ie

A

su

R.

s

/

Fli c

io in en

kr

sm r. ot nu 2.

0 _d

ie

su

s

/

Fli c

kr

C C

BY

– Vietos po saule užteks visiems.

– Absoliučiai. Kiek darbo reikia estetiniam teatrui, tiems nuostabiems pastatymams, kurie žavi ir lieka atmintyje!

Forumo teatras yra kaip gera kino dokumentika. Tačiau visad pabrėžiama, kad estetikos scenos erdvėje, kuri atrodo labai žemiška, žmogiška ir vaidinama situacija labai reali – tarkim, kaip išspręsti patyčių problemą, turi likti maksimaliai.

/ c Fli kr C C BY 0 2. nu ot r.

– Ką dar mums gali duoti forumo teatras?

– A.Boalas sakė, kad forumo teatras – ne revoliucija, o revoliucijos repeticija. Tu parepetuoji savo ėjimus, o repeticijos rodo socialinio pokyčio galimybę: jei šiam žmogui pasakysiu savo tiesą būtent tais žodžiais, kuriuos jis pajėgus išgirsti, tai galbūt kažkas ir paeis, kitu atveju jis

s

– Kuo forumo teatras įdomus jums?

– Apie taikomuosius teatro metodus išgirdau prieš maždaug keturiolika metų. Tuo metu žinios apie forumo teatrą Lietuvoje buvo kuklios, sklandė gandai apie knygą anglų kalba, kurią galima pasiekti. Tačiau vienas tekstas, kad ir koks puikus, – dar ne pavasaris, reikia platesnio konteksto. Mano pažintis prasidėjo nuo proceso dramos, kurios mokytis važiavau į Suomiją. Atradau žmogų, kuris Helsinkio teatro akademijoje kuravo trejų metų mokymus apie taikomuosius teatro metodus.

Taip mano gyvenime atsirado proceso drama, po truputį daugėjo literatūros ir prieigos, pradėjus keliauti – ir žmonių, kurie dirba įvairiuose kontekstuose: bendruomenėse, su mokinukais ar ypač sunkiais paaugliais. Tikslinių grupių įvairovė didžiulė, yra daugybė žmonių, kurie tam dedikuoja savo laiką ir energiją, skiria gyvenimą. Nes šie teatro dalykai – proceso drama, forumo teatras, playback teatras – tikrai veikia. Veikia čia ir dabar. Tai sakau su visa pagarba estetiniam teatrui, kuris, žinoma, irgi žmones veikia, bet visai kitu lygiu ir kitomis bangomis.

KAI PAMATAI, KAD SITUACIJA GALI BŪTI SPRENDŽIAMA BENT TRIMIS BŪDAIS, ATSIVERIA MĄSTYMAS. KRITINIAM MĄSTYMUI TAI TIESIOG DOVANA.

su

bandu sukuria estetinį vaizdelį. Nenueinama į labai aukštą meninį lygį, bet situacija estetizuojama, suvaidinama ir tada kalbama: kas galėjo būti kitaip, geriau? Gal nereikėjo griebti to apelsino? Čia prasideda playback: situacija suvaidinama darkart remiantis žiūrovų patarimais, pvz.: „Negriebk apelsino ir nespirk į koją.“ Tada vėl aptarimas: ar gerai, kaip galėtų būti geriau?

Perkalbama su auditorija ir darkart playback.

Proceso drama – darbas su grupe.

Formatas, kuriame tu turi to think, to do, to act. Gilinimasis į istoriją su interakcijomis, aptarimu, pasiūlymų įvairove. Kai pamatai, kad situacija gali būti sprendžiama bent trimis būdais, atsiveria mąstymas. Kritiniam mąstymui tai tiesiog dovana. Man labai patinka proceso drama, kurioje remiamasi kokiu nors kūriniu, pvz., gabaliuku iš „Karaliaus Lyro“ ar kokios tautos pasaka. Žmogus, atėjęs vesti proceso dramos, aptariamai temai turi parengęs scenarijų ir apšilimo žaidimus. Tada pradedama pasakoti istorija ar skaitomas tekstas ir, užkliuvus už dileminės vietos, įvairiais būdais įtraukiama auditorija: diskusija dvie-

ie

– Kokių būna forumo teatrų?

– Pasak A.Boalo, forumo teatras yra apie tai, ką šiuo metu šioje vietoje susirinkę žmonės mąsto ir kuo tiki. Yra du pagrindiniai forumo teatro variantai.

Vienas – daroma pasirinktos temos analizė, rašomas scenarijus, aktoriai parepetuoja ir turi paruošę pagrindinę liniją. Pasirodymo metu tris kartus stabdomas veiksmas, klausiama žiūrovų patarimų, kaip toje situacijoje elgtis kiekvienam aktoriui, tada finalas. Kitas variantas – dirbama su grupe pusdienį ar visą dieną, per diskusijas išgryninama, kas jiems aktualu. Tada tie žmonės, nebūtinai turėję aktorinį pasirengimą, sukuria scenelę, kuri leistų žmonėms padėti susivokti ir išsispręsti aktualią problemą.

Forumo teatro variantų yra ir daugiau, bet bazė yra A.Boalas ir jo bendravimas su auditorija. O kiti – labai panašūs. Playback teatre yra aktorių trupė ir šalia jos būtinai – profesionali muzikinė grupė. Yra žiūrovai bei „dirigentas“ – tarpininkas tarp žiūrovų ir aktorių. Aptariama aktuali, gyvenimiška situacija, pvz., įvyko kivirčas prekybos centro kasoje. Aktoriai išsiaiškina detales ir kartu su improvizuojančiu muzikiniu

– Ar aktoriams, dalyvaujantiems forumo teatre, reikia nugalėti savo profesinį ego?

– Vienareikšmiškai. Forumo teatro mediatorius – tarpininkas tarp aktorių ir žiūrovų, vadinamas džokeriu – turi užtikrinti balansą ir energijos pasiskirstymą. O aktoriai turi pereiti per savo ego: staiga turiu suvaidinti kito žmogaus pasiūlymą, tarsi manasis kelias, prie kurio dirbau, yra, sorry, ne visai geras. Tačiau lyginti, kuriame teatre aktoriams sunkiau ar lengviau, manau, neteisinga.

– Ar kartais neatrodo, kad pas mus žmonės kažkaip bijo, kuklinasi dalyvauti?

– Kai padarai gerai, poveikis yra. Darbui su taikomaisiais teatro metodais labai svarbu, kad žmogus jaustųsi saugus. Teisingai emociškai užkabliuotas jis supras, kad į sceną varu niekas nevaro.

Aktoriams bendraujant su publika svarbu užduoti tinkamą toną, tada žmonės išsijudina. Po pasirodymo klausiu, kiek žiūrovų scenoje matė savo pasiūlymą – žodinį arba kūno kalbos; paprastai būna apie 80 proc., jei ne daugiau. Gal skamba pretenzingai, tačiau tai – tarsi pagalba pilietinei visuomenei: žmogus patiki, kad jis irgi skaitosi. Nes pas mus juk paprastas žmogus, regis, niekam nerūpi. O jei dar jo pasiūlymas padėjo pozityviai išspręsti problemą, tai suteikia pasitikėjimo.

Svetur nuo mokyklos laikų populiarūs, tarkim, debatų klubai. Toks įdirbis duoda vaisių, o mes turime sisteminių bėdų. O juk mokykla yra nuostabus poligonas! Pavyzdžiui, gerai pasirengę teatro mokytojai gali kartą per mėnesį išbandyti forumo teatrą – jeigu neatsiranda direktorius ir jo įsakymas: „Kad man per teatro pamoką pastatytum vieną kalėdinį spektaklį ir vieną Paskutiniam skambučiui!“ Tada – „viso gero“ taikomiesiems metodams ir štai mes kuriame parodomąjį grožį.

Amžinos bėdos dėl egzaminų, pailginti mokslo metai… Mes tiek daug apsimetame, kad kažką darome, ir tai į gera, nors dažnai neturime žalio supratimo, kam visa tai. O gal kažkam tiesiog nereikia, kad inovacijos pasiektų mokyklas, kad mokiniai kritiškai mąstytų? Nes taip paprasčiau.

tik užsiblokuos ir bus visi durniai, o aš vienas protingas, bet nelaimingas.

Savęs suvokimas veikia, jei žmogus sugeba pareflektuoti – to mums dar reikia mokytis. Aiškiai pamatai, kokią kliurkelytę – arba didelę kliurką – toje situacijoje padarei, kitąkart gali elgtis kitaip. Tai tarsi nemokami psichologinės pagalbos kursai, kad žmogus pasižiūrėtų į save veidrodyje, kartais labai kreivame. Nė vienas taikomasis teatro metodas savęs nepozicionuoja kaip terapijos, nors galiu teigti, kad tai yra terapija su linksma savikritika.

Taikomieji teatro metodai turi ilgalaikį poveikį. Forma patraukli ir turinys gilus. Jiems tikrai galėtų atsirasti erdvės mokyklose su gerais specialistais. Kalbant apie švietimo formato pokyčius, forumo teatras yra tiesus kelias jį keisti ir kalbėti apie esminius dalykus, nes viena yra paskaityti situaciją, visai kas kita – pamatyti realiai arba gauti 5 minutes ošiančio medžio vaidmenį ir taip dalyvauti veiksme.

Potyris dramatiškai kitaip veikia žmogų. Ir net jei iš to negims trijų dalių spektaklis su gėlėmis aktoriams, esu tikra, kad to nepamatuojamo, nematomo poveikio bus labai daug.

_d

© 37O

vienu metu pagautų tiek esantieji scenoje, tiek sėdintieji salėje. Yra įvairių istorijų, kaip atsirado forumo teatras. Papasakosiu tą, ant kurios dažniausiai užsiraunu. Veiksmas vyksta Brazilijoje. Dažnai spektaklio metu režisierius viską stebi salės gale, paskui aktoriams duoda pastabas. Spektaklis baigiasi, plojimai, reikėtų skirstytis, staiga viena žiūrovė pašoka: „Nesąmonė! Šitaip būti negali! Ne taip turėjo baigtis!“ Čia A.Boalo galvoje suskamba varpelis. Jis paprašo uždegti salėje šviesą ir sako: „Ponia, o tai kaip turėjo būti?“ Ponia buvo gero temperamento ir paaiškino, kad jis niekaip negalėjo pasilikti su ja, šita negalėjo likti nenubausta, o šitas taip nebūtų pasakęs. O tai kaip turėjo būti? Tada ponia užlipa ant scenos ir parodo, kaip, jos manymu, viskas turėjo suktis. Tai esą ir buvęs tas kabliukas: žiūrovas gali ir turi teisę daryti įtaką scenarijui, jei jam atrodo, kad scenoje reikalai susiklostė neteisingai.

A.Boalas daug eksperimentavo. Garsi jo frazė: „Forumo teatras yra erdvė, kurioje vaidinti gali visi, net ir aktoriai.“ Oksimoronas, bet šventa tiesa. Paprastai aktoriai mokomi suvaidinti sukurtą personažą, bet šiuo atveju reikia ne personažą kurti, o būti paslankiam ir išgirsti pasiūlymus, neįsikibti į tą vienintelį kelią, kurį kelis mėnesius repetavai. Tobulų aktorinių gebėjimų neužtenka, todėl ne kiekvienas puikus aktorius gali, nori ir sutinka viduryje spektaklio, mediatoriui tarus „stop“, išeiti iš vaidmens, pasikalbėti su auditorija ir sugrįžti atgal. Tai esminis skirtumas tarp K.Stanislavskio ir A.Boalo. Tiesa, tarp jų dar buvo Bertoldas Brechtas. Jo pjesėse buvo tam tikri zongai, kai aktoriai atlieka savo vaidmenis, staiga paima instrumentą ir padainuoja dainą žiūrėdami žiūrovams į akis. A.Boalas su pagarba atsiliepė ir apie

em

SA R VO EPE T ĖJI UO M T US I

A

lm

ne įra apž o tik nkiu ve tik pa p lgti pas sy ak . T iū „T m et Au via eist eat lyti eat od g i ra b ro i ai ust jos visu s – ūd p a u s ta o B lau om tai s, ski pu oa kt en ž ku rti sia la i.“ ę. ini ria s – s s, o Ta Te ų f is Ra jo v ne i im a o on id ap p k tra rma isi į nur da a s ėj ie m Ra o Ag . l šė sp as s bė ga Ji an dy nė G M ec p oc jo li s g o ti ie ed m i dr te ei ia as al fo pa al šie ė i i lis ak in ru d i – k si St nė e e n i ė tė ik oj us mo ti l g i i ū a r ą n Ra a ai s i p tė im tai ok tea usik turė ga kel k y i t t l on o ą u r ų i č o r da mų ius pr ti a – ta būt , j s a ų Ag t ka d tei pt i nė eat tin inin tį, o i M ro anč ka ed me ia s ei to is šie dų nė .

K.Stanislavskį, ir apie edukatorių Paulo Freire. Forumo teatre išties yra mini edukacinis momentas.

se, darbas grupėmis, užduotis kažką suvaidinti ar sustatyti fotografiją. Tai rezonuoja su emociniu išprusimu, gebėjimu perskaityti kito žmogaus būseną – o tai pagrindų pagrindas. Yra daug nuostabių teatrinių būdų, padedančių tai suvokti. Vaidybiniai dalykai įtraukia, patraukia, žmonėms jie įdomūs ir, kokia laimė, dar nėra nuvalkioti. Iš to žmonės gali išspausti daug naudos, suprasti, kad mūsų baimė ar drąsa kažką pasakyti keičia situaciją.

em

26 //

– Bet juk forumo teatras atsirado ne senovės Graikijoje?

– Idealiai tiko pavadinimas! Forumo teatrą pradėjo A.Boalas Brazilijoje XX a. septintajame dešimtmetyje.

Jį tėvai išsiuntė į JAV baigti inžinerijos mokslų, grįžti į Braziliją ir gyventi pasiturinčiai, nes šalyje trūko inžinierių. Tačiau universitete jis susipažino su teatru. Tad grįžęs tėveliams padovanojo diplomą ir išėjo dirbti į teatrą.

Pradėjo sėkmingą karjerą San Paulo Arenos teatre. Statė spektaklius, kurie tų laikų Brazilijoje buvo naujovė: aktoriai vaidmenis ruošė remdamiesi Konstantino Stanislavskio metodika. Kas tai yra? Tarkim, dabar scenoje esu 48-erių metų išsiskyrusi, nuo stiprių narkotikų priklausoma moteris. Pagal K.Stanislavskio mokymą, aš kaip aktorė turiu būti susikūrusi savo gyvenimo istoriją nuo pat gimimo, kad būtų man aišku, kodėl būtent taip vaikštau, būtent tai vartoju, kodėl nesugebėjau išsaugoti šeimos ir t.t. Į vaidmenį reikia pasinerti labai giliai, o paskui laukia nelengvas išėjimas, nes vaidmuo tampa lygiagrečiu tavo gyvenimu. K.Stanislavskio teat­re galioja ketvirtosios sienos nuostata: trys scenos sienos ir avanscena, t.y. atvira erdvė tarp scenos ir žiūrovų, kuri čia tampa ketvirtąja siena. Aktoriai scenoje gyvena savo gyvenimą ir apsimeta, kad jų niekas nemato. O žiūrovai savo ruožtu apsimeta, kad žiūri pro rakto skylutę. Jie veiksme nedalyvauja, nedaro jokios įtakos tam, ką mato. Paskui paploja – arba ne – ir išsiskirsto.

A.Boalas šią veiklą vykdė sėkmingai, bet jautė, kad kažkas, ką jis įvardija katarsiu – jausmas, išgyvenimas – turėtų vykti vienu metu ir aktoriams, ir auditorijai. K.Stanislavskio teatre aktoriai turi savas emocines aukštumas, žiūrovams kažkas rezonuoja – vienam vieno personažo tema, kitam kuri nors situacija, bet vienu metu ore pakimbančios bendrumo emocijos nėra, arba ji ne tokia intensyvi. A.Boalas ieškojo būdų, kaip katarsį, emocinį tašką

on

ro t

h

/

C C

-B YSA

r.

-3 .0

ot

W

nu

ik

im

ed

ia

o yv ch ar

– Trumpai ir grakščiai: kas yra forumo teatras?

– Forumo teatras – tai būdas aptarti svarbias, žemiškas aktualijas, įtraukiant auditoriją. Scenarijus rodomas improvizuotoje scenoje – tai gali būti tiesiog aikštelė, nebūtinai pakelta scena. Pagrindas turi būti vienodas – ir žiūrovai, ir aktoriai esame viename lygyje ir kalbame apie dalykus, kurie mums aktualūs. Senovės Graikijoje forumo aikštėje žmonės rinkdavosi diskutuoti, aptarti aktualijų.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

THE CARTERS Everything is love

FLYING SAUCER GANG Colors.

„Parkwood Entertainment“, „S.C.Enterprises“

„Nothing Personal“

(Tidal, Spotify, Deezer, iTunes) 71

MĖNESIO ALBUMAI

„Scanpix“ nuotr.

Asmeninio gyvenimo peripetijose paskendę didžiausiais šių laikų atlikėjais vadinami sutuoktiniai Carteriai baigia savo dramos trilogiją albumu, kuris, deja, yra silpnesnis tiek ir už „Lemonade“, tiek ir už „4:44“. Viešai skelbiama, kad JayZ ir Beyonce negali sukurti nieko blogo, vis dėlto jų albumo svarba pralenkia jo kokybę (panašiai, kaip ir filmas „Juodoji pantera“, kurio sukritikavimas, rodos, prilygsta erezijai). Nors „Everything Is Love“ skelbia poros susitaikymą ir abipusę meilę, apsuptą spalvotų drugių ir žalių banknotų, vis dėlto, be beprotiškai užkrečiančio „Apeshit“, kiti singlai paskęsta hipopinėje migloje, kurioje tekstai ir kontekstai yra daug įspūdingesni už muzikinį apipavidalinimą. Reikia sutikti, kad pagrindinį vaidmenį Carterių sąjungoje užima tikroji JAV pirmoji ledi, įrodanti, kad repuoti ji gali ne ką blogiau nei dainuoti, tačiau nei jos tvirta pozicija, nei tvirtas Jay-Z asistavimas negali paneigti nuomonės, kad iš esmės kabliukų albume mažoka. Suprantu, kad iš jų mes jau įpratę reikalauti šedevrų (jeigu jau filmuojatės prie meno genijų darbų Luvre, nuolaidų jums nedarysime), tačiau „Everything Is Love“, nors ir nėra blankus, vis dėlto neišvengia trečios trilogijos dalies sindromo. Šis albumas man pasirodė lyg didžių meistrų amatininkystės pavyzdys, atskleidžiantis banalią tiesą, kad reikia kalti geležį ir banknotus, kol ji dar karšta. Taip, šis darbas atskleidžia jų gyvenimus ir jausmus, pageidauja skambėti nuoširdžiai, vis dėlto Jay-Z ir Beyonce kartais skamba tuštokai ir be efektų. Po kelių privalomų perklausų norisi grįžti tik prie minėto „Apeshit“ ir, jeigu atmestume poros muilo operą ir dabartinio laiko pasufleruotą politinį kontekstą, pamatytume, kad „Everything Is Love“ tėra stiprus vidutiniokas, kuriame Carteriai tik sužiba, bet nežiba, o pats superdueto egzistavimas, pozicija ir vaidmuo yra ryškesni už galutinį produktą.

Kauniečiai „Flying Saucer Gang“ Lietuvos repo scenoje išties gali nuveikti daug būdami ne iki gyvo kaulo nusibodusios pseudofilosofinės melancholijos, o hedonistinio „gyveni vieną kartą, ne du“ vakarėlio flagmanais. Jų muzika yra pagaliau paremta šiuolaikiniais muzikiniais trendais, vyraujančiais už Atlanto, braukia visą žavaus depresuolio stereotipų špargalkę ir iš esmės kuria tokį trapą, kuris gali skambėti ir Kauno, ir Majamio klube. Tačiau čia, kad ir kaip būtų keista, mes susiduriame su lokališkumo problema, nes tie minėti trendai iš esmės mums yra tiek svetimi, kad „Flying Saucer Gang“ su visa pagarba ima skambėti kaip con artistai, aktoriai, prisirinkę citatų ir bandantys vaizduoti tuos, kurie jie nėra.

Todėl „Colors.“ virsta ne kažkuo individualiu, o „padarykime taip, kaip Amerikoje daro“, ir tai, kas skamba šviežiai čia, mūsų kieme, bendrąja prasme tėra „kopijos kopijos kopija“. Pakerėti JAV popkultūros, jie vienas po kito vartoja Amerikos trademarkus, pradedant taip gaujų subkultūroje svarbiomis skarelėmis, baigiant „Bud“ alumi, ševroletais ir t.t. Pripažįstu, kad „She Carribean“ yra velniškai užkrečiantis kūrinys ir su visais jo trūkumais, smegenėlėse jis apsigyveno labai ilgai ir labai jaukiai. Deja, jis ir lieka pagrindiniu akcentu, nes visa kita yra tiesiog dabar vyraujantis trapas, kurio, pvz., aš niekaip neišskirčiau, jei jį įrašytų kas nors iš tos pačios Floridos. Unikaliais „Flying Saucer Gang“ padaro lokacija ir laikas, aplinkybės, visiškai nesusijusios su jų muzikos kokybe. Būtent todėl (na, ir pripažinkime, asmeninės preferencijos), „Colors.“ perklausa virsta keista patirtimi: lyg ir Lietuvoje tai dar nėra taip plačiai daryta (arba nėra padarę stipraus efekto), tačiau imant žanrą „Flying Saucer Gang“ tik perkuria tai, kas jau sukurta, neįmesdami nieko, kas vaikinus bent kažkiek išskirtų iš tos masės traperių, lėtai blūdijančių dūmais padengtoje scenoje.

(Spotify, Deezer, iTunes) 61

100

100

KAMASI WASHINGTON Heaven and Earth „Young Turks“

GHOST Prequelle

„Loma Vista“

28 //

Kostiumais ir grimu labiau nei muzika garsėjantys švedų metalistai „Ghost“ (tiksliau, Tobiasas Forge ir samdiniai) ketvirtuoju albumu mane galiausiai įtikino, kad jų tongue in cheek sunkusis rokas vertas dėmesio. Maro ir viduramžių įkvėptas „Prequelle“ yra smagus, jeigu leidi sau vertinti „Ghost“ taip, kaip ir jie patys, atrodytų, nori: kaip ne pernelyg rimtą, bet labai vaizdingą stadioninę muziką, turinčią daugiau bendro su Dio, ELO ar net ABBA nei su iki juoko susisvarbinusiais juodmetalio puristais. Faktas, kad „Ghost“ yra viskas, išskyrus metalą, tačiau šitoks jų „Dance Macabre“ kabina savo unikalumu (nors tai jau ketvirtas jų albumas). „Rats“ yra lyg gitarinė šokių muzika (ne be reikalo šios dainos klipas yra lyg duoklė M.Jacksono „Thriller“), „Witch Image“ puikiai papildytų hair metal grupių repertuarą, o instrumentinis „Miasma“ nukelia netgi į 8-ojo dešimtmečio prog roką. „Ghost“ muzika yra kokybiškas gitarinis popsas, kuris kuriamas iš širdies skamba patetiškai, tačiau kuriamas dėl efekto ir humoro įgauna dar daugiau esmės. Visoje šioje muzikinėje makalynėje bendra konstanta lieka Kardinolo Kopijos (nauja Forgės reinkarnacija, atsisakius kažkelinto Tėvo Emerito) balsas ir tekstais kuriama fentezi romano verta estetika, kurios vizualumas puikiai papildo ir iki juoko šėtoniškus koncertus, dėl kurių močiutes apimtų konvulsinis žegnojimosi priepuolis. Nors „Prequelle“ nėra ypatingas „Ghost“ diskografijoje, vis dėlto patvirtina, kad kol kas jie užima unikalią poziciją scenoje, visiškai nerimtą, bet labai išieškotą, išanalizuotą ir netgi intelektualią, leidžiančią ne tik plėšti kartu, bet ir sužinoti ką nors, pvz., kas per velnias yra „Helvetesfonster“.

(Spotify, Deezer, iTunes)

© 37O

80

Baisu prisikarksėti, bet amerikiečių saksofonininkas Kamasi Washingtonas sukūrė bene geriausią šiemet išleistą albumą, kuris sugeba gniaužti kvapą visas beveik 2,5 valandos ir kuriam konkurencijos kol kas man rasti nepavyksta. Sunku kalbėti apie darbą, kurio trūkumų negali rasti ne tik tokie diletantai kaip aš, bet ir pripažinti kritikai, tačiau viena yra aišku – potencialo ir idėjų šiam džiazo kūrėjui netrūksta. 7–8 dešimtmečių futurizmo persmelktas „Heaven And Earth“ nukelia klausytoją į nuotykių, įvairiausių spalvų ir neįtikimo entuziazmo pilną erdvę, kuriai net viso pasaulio negana. Iš esmės pažįstamas, tačiau vis tiek itin nuotaikingas džiazinis vaibas, papuoštas lyg angelų choro, stebina ne tik savo turtingumu, tačiau ir išradingumu. Visas albumas yra sukurtas aukšta nata, taigi vienintelis trūkumas galėtų būti, kad šis labai ilgas opusas gali imti šiek tiek varginti. Idėjiškai vientisas ir kryptingas albumas tinkamoje aplinkoje gali būti lengvai išklausomas iškart, nes jo tiesiog išjungti nesinori. Žinia, kad po 2015-ųjų „The Epic“ ir 2017-ųjų „Harmony Of Difference“ lūkesčiai buvo išpūsti, tačiau K.Washingtonas ne tik sugebėjo juos išlaikyti, bet dar ir pasiūlyti išties dvasingą kelionę, kuri dabartiniais laikais, kai taip populiaru pabrėžti viską, kas blogai šiame pasaulyje, suteikia itin daug vilties. Neketinu išskirti nė vienos dainos – visos yra hitai, kuriuos klausyti atskirai lygiai taip pat malonu, kaip ir kartu. Belieka tik nukelti kepurę, nes nuo tokios muzikos žmonės ne tik tampa protingesni, intelektualesni ar labiau išsilavinę – tokia muzika žmones daro laimingus.

(Spotify, Deezer, iTunes) 98 100

GORILLAZ The Now Now

„Parlophone“, „Warner Bross. Records“ Po pernykščio neįtikėtinai nuviliančio albumo „Humanz“ grįžusi animacinė grupė „Gorillaz“, rodos, stengiasi atgauti formą, tačiau į aukštumas, kurios buvo pasiektos XXI a. pirmajame dešimtmetyje, toli gražu nepretenduoja. „The Now Now“ yra įrodymas, kad perkeltine prasme talento nepragersi (tiesiogine – pragersi, ir dar kaip), tačiau šis gana greitai įrašytas darbas puikiai atspindi priežastis, kodėl jis buvo sukurtas: Damonas Albarnas pats teigia, kad jam norėjosi turėti daugiau dainų būsimiems koncertams.

Jam pavyko – tai albumas filleris, kurio kompozicijos gali ramiai skambėti tarp hitų, kurių metu žiūrovai gali nueiti į tualetą ar nusipirkti alaus. „The Now Now“ stiprioji pusė yra tai, kad atsisakyta šimto begalybės kviestinių muzikantų, kurių dėka „Humanz“ virto bekrypte makaliūze, darbas yra daug sukauptesnis, vientisesnis ir netgi paprastas. Tačiau iš grupės (tiksliau, paties Albarno, nes kitas grupės narys Jamie Hewlettas yra atsakingas už vizualizaciją), kuri realiai kėlė dideles idėjas, vertė žanrų sienas, galų gale save pristatė kaip visiškai naują mediją, norisi tikėtis daugiau. O „The Now Now“ skamba kaip paprasta vidutinybė iš grupės, kuri jau praranda savo momentą, kurios taip intrigavusi istorija dabar pasiekia tokius aklagatvius, kad reikalingas kviestinis personažas iš animacinio filmo „The Powerpuff Girls“. Nors sveikintina, kad Albarnas šį kartą nevėto savo fankinio synth pop į visas puses, be „Tranz“, aš taip ir neradau kito kūrinio, kurio norėčiau paklausyti dar kartą. Nenoriu būti pranašu (tiesą pasakius, noriu, bet tai neįmanoma), bet, rodos, kad „Gorillaz“ prieina liepto galą – jei „Humanz“ buvo tiesiog blogas ir sprogo nuo savo paties didumo, „The Now Now“ yra paprasčiausias hmmm...

(Spotify, Deezer, iTunes)

100

68

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

Andrzej Bong

Andriaus Mamontovo n

Ryčio Šeškaičio n

Martynas Butkevičius

"BFL" n

Asmeninio archyvo n

>> SCENA

Viktoras Diawara

Vaidas Stackevičius

UŽSIENIO ATLIKĖJŲ KONCERTŲ ORGANIZAVIMAS – ĮDOMUS, BET LABAI RIZIKINGAS UŽSIĖMIMAS Rašė Jurgita Kviliūnaitė ir Toma Vidugirytė

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Lietuvoje koncertuoja vis daugiau jaunimui aktualių atlikėjų, apie kurių pasirodymus Vilniuje ar Kaune prieš keletą metų net nebūtume galėję pasvajoti. Šių renginių organizatoriai sugaišta daugybę laiko derėdamiesi su atlikėjais, dažnai rizikuoja savo santaupomis, tačiau daugelis į jų darbą žiūri pro rožinius akinius ir romantizuoja. Matome tik smagiąją pusę – pažintis su žinomais atlikėjais, linksmybes koncertuose ir po jų, o kokia tikroji jų kasdienybė? Apie tai kalbėjomės su keturiais koncertų rengėjais: Martynu Butkevičiumi („8 Days A Week“), Vaidu Stackevičiumi (M.P.3), Viktoru Diawara („Loftas“) ir Andrzej Bong („Suru.lt live“).

„Bohren & Der Club of Gore“

– Kaip pradėjote organizuoti užsienio grupių koncertus?

M.B.: Ilgą laiką dirbau su lietuviškomis grupėmis, spektras buvo labai platus. Kažkaip natūraliai susiklostė: dirbant su lietuviais jau buvo likę tik arenas išmėginti, bet norėjosi žengti dar toliau. Su kolega Povilu Oželiu nusprendėme, kad reikia bandyti. Neturėjome nei kontaktų, nei prekės ženklo, tik viziją ir didelį norą. Taip viskas ir prasidėjo.

A.B.: Prieš kokius 4–5 metus aš kalbinau visą „Suru.lt“ komandą pabandyti atsivežti vieną ar kitą atlikėją. Kažkaip nepavykdavo, gal trūko ryžto. Vėliau mes įkūrėme asociaciją, kuri gaudavo 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Per dvejus metus susikaupė suma ir nusprendėme atsivežti atlikėją. Paskaičiavome, kiek galime sau leisti į minusą nueiti – pasirodė, kad rizika nėra labai didelė. Atsivežėme ir viskas pavyko. Atsirado daugiau pasitikėjimo, kažkoks know how, kaip viskas veikia. Tada ėmėme bendrauti su kitais atlikėjais.

V.D.: Turėjome daug patirties sukaupę organizuodami lietuviškus renginius. Kažkuriuo metu supratome, kad norime turėti savo salę, nes kitur buvo daug apribojimų. Pavyzdžiui, nori kokius ugnies efektus daryti, bet neleidžia. Norėjome patalpų, kur gali daryti viską, ką tik sugalvojai. Kai atsirado „Loftas“, tada pradėjome organizuoti užsienio atlikėjų koncertus, nes lietuviškame šou versle jau viską buvome išmėginę.

30 // © 37O

V.S.: Studijavau žurnalistiką ir jau nuo pirmo kurso rašiau apie muziką ir sportą. Buvau aktyvus jaunuolis – dalyvaudamas spaudos konferencijose ne tik užduodavau klausimų, bet po jų dar eidavau organizatoriams aiškinti, ką ir kaip, mano galva, jiems reikėtų daryti. Ir prisikalbėjau iki tiek, kad estų įkurta muzikos agentūra FBI, kuri veikė trijose Baltijos šalyse, mane pakvietė dirbti – užsiėmiau rinkodara ir ryšiais su visuomene.

– Kas buvo tie pirmieji atlikėjai, kuriuos pavyko prisikviesti.

Ko gero, nebuvo lengva – neturėjote ryšių, renginių portfolio?

M.B.: Tai buvo britų atlikėjas Sohn iš mano labai mėgstamos leidybinės kompanijos „4AD“. Pavyko prisikviesti tik todėl, kad buvau labai atkaklus. Tas pirmas koncertas iš tiesų buvo prisistatymas muzikos industrijai. Koncertas puikiai pavyko, finansine prasme taip pat. Po jo pradėjome galvoti: gerai, o kas toliau?

A. B.: Aš bendrauju su viena promo agentūra, jie man atsiunčia naujų įrašų. Prieš keletą metų rašiau dub techno atlikėjo iš Kanados „Deadbeat“ naujo albumo apžvalgą. Agentė parašė, kad ieško atlikėjui gigų ir paprašė pasiūlyti promoterius Vilniuje, kuriuos domintų koncertas. Pradėjau galvoti, kam čia siūlyti ir suvokiau, kad mes neseniai patys apie tai galvojome.

Taip ir pasikvietėme jį. Sutarėme kainą, suradome patalpas, pakvietėme dar porą panašaus formato atlikėjų ir surengėme dub techno vakarėlį. Už parduotus bilietus gavome tiek pinigų, kiek reikėjo mums padengti visoms išlaidoms. Nieko neužsidirbome, bet svarbiausia, kad nuostolių nebuvo.

V.D.: Pirmas mano organizuotas koncertas buvo „Dub Mafia“ pasirodymas, ji tuo metu nebuvo labai žinoma. Jos narei Evai Lazarus dabar puikiai sekasi, pati grupė nelabai aktyvi. O iš tokių garsesnių pirmasis buvo Jamie Woonas. Buvome dar labai žali, mus gelbėjo entuziazmas – stengėmės, kad koncertui būtų tobulai pasiruošta. Tada aš su kiekvienu atlikėju asmeniškai važiuodavau vakarieniauti, aprodydavau įžymius objektus. Nesakau, kad dabar taip nedarome, bet tada buvome tokie užsivedę! Pats „Loftas“ dar tuo metu tikrai nebuvo ideali vieta groti. Nežinau, kaip jis iš šono atlikėjams atrodė (šypsosi). Pradėjome ne nuo tokių žymių atlikėjų, sukūrėme šiokį tokį portfolio.

V.S.: Mano pirmasis buvo šviesaus atminimo dainininko Scatmano Johno koncertas Kauno sporto halėje 1997 m. spalio 30 d. Kiekvienais metais kažkaip pažymiu šią dieną, tai toks tarsi profesinis gimtadienis (šypsosi). Tame koncerte dirbau su renginio reklama ir informacijos sklaida, taigi mano darbas buvo parduoti renginį.

– O kurį koncertą vadintumėte svarbiausiu savo karjeroje?

M. B.: Kiekvienas koncertas – savaip įdomus ir savaip unikalus. Aš tai išgyvenu gana asmeniškai. Bet svarbiausia mums buvo pirmoji Benjamino Clementine‘o viešnagė Lietuvoje ir aišku „Foals“ koncertas Kalnų parke. Benjamino istorija mus pakėlė į kitą lygį. Britai „Foals“ atidarė visas duris ir parodė, kad mūsų pasirinkimais nereikia abejoti. Tada supratome, kad žaidžiame jau kitoje lygoje. Juk koncertą Kalnų parke organizuojame ne kasdien.

A.B.: Man labiausiai įsiminė vokiečiai „Bohren & Der Club of Gore“ Kongresų rūmuose. Apie šią grupę mes svajojome gal trejus metus. Įdomiausia, kad atvykę jie su mumis ne-

susisiekė. Patys pavaikščiojo po Vilnių, pamatė „100 metų Lietuvai“ ženklus ir jau baigiant koncertą sako: „Kadangi jūs švenčiate 100-metį, mes jums pagrosime dar vieną kūrinį.“ Tai buvo labai nuoširdu, koncerto atmosfera buvo puiki, žiūrovai išėjo patenkinti.

V.D.: Kai „Loftas“ atsidarė, aš susidariau dešimtuką grupių, kurias noriu atvežti, iš jų atvežėme jau penkias, tris iš jų atvežė kiti. Pirmoje vietoje buvo „The xx“ ir man iki šiol protu nesuvokiama, kaip mums pavyko juos pasikviesti, žinant, koks yra jų įprastas honoraras ir kitus dalykus. Regis, muzikantams tiesiog reikėjo parepetuoti prieš turą ir jie pamanė, kad tam tiks Lietuva.

V.S.: Svarbiausi buvo patys pirmieji.

Prieš 20 metų Lietuvoje žymių užsienio atlikėjų pasirodymai buvo retas atvejis ir mes tuo metu dar tik įrašinėjome mūsų šalį į Europos koncertinių turų žemėlapį. Bryano Adamso, Chriso de Burgho, „Pet Shop Boys“, „Scooter“ koncertai įsiminė, nes tokio kalibro atlikėjų pas mus dar nebūdavo. Darėme, klydome, mokėmės, tobulėjome. Labai džiugina, jog ši veikla stipriai prisidėjo kad Lietuvos koncertų rinka užaugtų ir dabar muzikinis gyvenimas mūsų šalyje yra toks intensyvus kaip niekada anksčiau.

– Kaip atsirenkate, kurias grupes ar atlikėjus pakviesti? Gal net esate pasirinkę kažkokią specialią kryptį?

M.B.: Mūsų šūkis „Explore. More. Music“ nesikeičia nuo pat veiklos pradžios, taigi, nuolat siūlome žmonėms atrasti daugiau muzikos. Noriu rengti koncertus tų atlikėjų, kuriuos pats mėgstu, klausau ir į kurių koncertus man ne gėda kviesti žmones. Antras svarbus dalykas – jų talentas turi nekelti abejonių. Taip pat jie turi būti asmenybės, o ne tik užsiimti žiūrovų linksminimu ar, priešingai, liūdinimu. Visi mūsų iki šiol atvežti atlikėjai yra tikri personažai, kiekvienas jų vertas atskiro straipsnio.

Jų muzika pakeitė mano gyvenimą. Tikiuosi, kad ir tų, kurie atėjo į koncertus.

Pats darau viską nuo A iki Z, atlikėjų atranką taip pat. Jokiais radijų ar kitokiais geriausiųjų rinkimais nepasitikiu, nebent tik retkarčiais pasitikrinu. Labiau pasitikiu savo intuicija, kuri yra labai svarbi šiame versle. Kita vertus, kažkuria prasme mes tą savo auditoriją užsiauginome ir be tų skaičių žinome, ko ji gali norėti. Kelis kartus viešai paklausėme, ką atvežti, – norėjome pasitikrinti, ar mūsų planai ir žiūrovų viltys sutampa. Supratome, kad esame teisingame kelyje, kai pamatėme, kad Mac DeMarco ir King Krule sulaukė daugiausia teigiamų reakcijų.

V.S.: Mano verslas yra labiau susijęs su prodiusavimu, man patinka su grupėmis dirbti ilgai. Tam reikalui įsteigiau muzikos agentūrą „M.P.3“. Tokie santykiai ir nulemia atvežamus atlikėjus. Pavyzdžiui, pirmą kartą atvykti į Lietuvą „BrainStorm“ kviečiau dar 2001 m. Mano kompanija šiuo metu yra jų atstovas Lietuvoje – rūpinasi grupės komunikacijos klausimais, radijo singlų išleidimu, koncertų užsakymais.

Daugiausia tenka dirbti su kaimyninių šalių muzikantais. Periodiškai į Lietuvą pakviečiame dar vieną latvių grupę „Carnival Youth“, keliai vis suveda su „The Sound Poets“, visai neseniai atsikūrė „Instrumenti“, su kuriais anksčiau esame dirbę kelerius metus. Kelis kartus jau dirbome su estais „Ewert and the Two Dragons“.

A. B.: Mums patinka vienokia ar kitokia muzika ir mes vežame jos atstovus. Taip jau susiklostė, kad dažniausiai ta muzika būna tamsesnė. Mes nebandėme taikyti į kažkokią nišą.

Nesvarstėme, kad Butkevičius popsą veža, „Velnio akmuo“ – metalą, „Kablys“ – technomuziką, tad mes kitokius vežkime.

Tiesiog taip natūraliai išėjo. „She past away“ ar „Bohren & Der Club of Gore“ be mūsų, ko gero, niekas ir nebūtų atvežęs.

V.D.: Jau aštuonerius metus organizuoju koncertus ir per tą laiką išmokau atsiriboti nuo savo asmeninio muzikinio skonio. Žinoma, tokių, kurie man nepatinka, nevežu, nors ir žinau, kad jie gerai parsiduos. Daugiausia vadovaujuosi intuicija. Anksčiau darydavome apklausas norėdami išsiaiškinti, ko pageidauja klausytojai. Dėl šių apklausų mano akiratyje atsirado daug man negirdėtų atlikėjų, kurių koncertus vėliau surengėme, pavyzdžiui, Nicolo Jaaro.

Džiaugiuosi, kad lietuviai yra tokie progresyvūs – daug grupių atvežėme tada, kai jos dar buvo mažiau žinomos.

Gavome jas už gerą kainą, o ir salės buvo pilnos. Ganėtinai anksti supratome, kad yra rinka tokiems atlikėjams. Gal dėlto, kad nepabijojome pasidairyti už formato, kurį labai mėgsta apibrėžti mūsų radijas ir televizija, ribų. Iki tol visi nerizikavo ir vežė Lenny Kravitzą, „Metallica“, „Rammstein“ ar senukus „Nazareth“. Nors jie turėjo galimybę už pakankamai gerą kainą atvežti, pavyzdžiui, „Sigur Ros“, bet to nepadarė. Tie rengėjai tada tiesiog bijojo rizikuoti, o dabar seka mūsų pavyzdžiu. Iš tiesų mūsų jaunimas niekuo nesiskiria nuo Berlyno ar Niujorko – jeigu yra kažkoks trendas, tą pačią sekundę apie jį sužino.

Kalbant apie mūsų kryptį – na, mes nevežame atlikėjų, kurie patinka masėms, sakykime, laikomės indie, alternative krypties.

– Kaip vyksta atlikėjų bookinimo procesas – tiesiog susirandate kontaktus ir rašote? Ko gero, vieno laiško ir nepakanka – derybos trunka ilgai ir nuobodžiai?

A.B.: Panašiai. Jei neturi kontaktų, tuomet grupės feisbuko paskyroje randi agento elektroninio pašto adresą ir parašai. O užtrunka įvairiai. Mes su viena grupe tarėmės daugiau kaip metus, nes keitėsi agentai, derėjomės dėl kainos, o renginys įvyko gal po pusantrų metų. O kitu atveju sutarėme per mėnesį. Vieną dieną susitarėme dėl sąlygų, kitą dieną paskelbėme renginį ir po mėnesio jis įvyko. Ši rinka ir šis darbas yra susijęs su žmogiškuoju faktoriumi. Jei agentas šiknius, tai jis sako: „Ne, mes kainuojame tiek ir viso gero“, o kiti yra supratingesni ir žino, kad didelėse rinkose vienokią sumą gali mokėti, o Lietuvoje kitokią, nes reikia atsižvelgti į žmonių, kurie potencialiai gali ateiti, skaičių ir ekonominę situaciją.

M.B.: Važinėjame po showcase, muges – kartais derybos vyksta ir su bokalu rankoje. Kitais atvejais prireikia daugybės elektroninių laiškų, kol susiderame. Su viena grupe derinome ketverius metus, kad jie čia atvyktų, – rašinėjau meilus, susitikinėjau, kol pavyko. Mac DeMarco medžiojau net ketverius metus.

Jeigu ne mano užsidegimas, tai daugelio atlikėjų apskritai nebūtume Lietuvoje pamatę. Vyksta kasdienis darbas – galvoji, ką padaryti, kad atvyktų vienas ar kitas atlikėjas. Štai prieš kelias dienas derinome pasirodymo, kuris vyks 2020 m., detales. Taip, tai sudėtinga, nes ir pats nežinau, ką veiksiu po dvejų metų. Šiame procese daug dedamųjų – nuo pirmojo laiško iki atlikėjo išlydėjimo į oro uostą būna ilgas kelias.

Pirmais metais į mano laiškus mažai kas atsakydavo. Pradžioje reikia sukurti savo istoriją, portfolio, kad žmonės jaustų, kad tu esi realus, laikysiesi įsipareigojimų, apskritai galėsi surengti koncertą. Mes padarėme tai per labai trumpą laiką – užteko dviejų koncertų, kad parodytume, kas esame. Dabar jau nebereikia verstis per galvą kaip pradžioje, užtenka parodyti vardus, su kuriais dirbau. Mūsų artistų sąrašas šiandien stebina bet kurį industrijos veikėją.

Dabar nebe atlikėjų agentai ar vadybininkai renkasi, ar važiuoti į Lietuvą, o mes renkamės, ar vešime tą ir aną.

V.D.: Žinomesnės grupės priklauso agentūroms, tad visi koncertai derinami su jose dirbančiais agentais. Kartais derybos trunka ilgai – dėl „The xx“ susirašinėjome penkerius metus, dėl Nicolo

Jaaro – du ar tris. Su kai kurių atlikėjų vadyba bendrauju jau septynerius metus, bet prisikviesti dar nepavyko. Kodėl taip sudėtinga? Nes Lietuva jiems nėra prioritetas. Yra daug vietų pasaulyje, kur gali koncertuoti, todėl grupės labai renkasi.

Dažnai išgirstame keliasdešimt „jeigu“: jei daug mokėsite, jei nebus savaitgalis ir t.t. Kartais suveikia kažkokie žmogiškieji faktoriai – pavyzdžiui, atlikėjas turi lietuviško kraujo ar tiesiog kažką įdomaus yra apie Lietuvą girdėjęs.

– Šis užsiėmimas labai rizikingas: juk koncertas gali tiesiog nepasisekti. Papasakokite apie karčiausias savo patirtis.

A.B.: Būta ir karčios patirties, o priežastys buvo dvejopos. Vienas jų gali kontroliuoti – viskas priklauso nuo to, kokį atlikėją pasirinkai, kiek esi ištyrinėjęs rinką ir žinai, kiek auditorijos atlikėjas pritrauks. Dar gali paveikti tai, kaip tu komunikuoji, kaip pristatai atlikėją, kur ieškai tikslinės auditorijos. Kitas dalykas yra tai, ko tu visai arba iš dalies negali kontroliuoti. Pavyzdžiui, data. Užsibookini atlikėją ir renginys po pusmečio, bet tu nežinai, kas dar tą dieną planuoja savo renginį. Jei tame pačiame mieste vyksta keli renginiai, tuomet konkuruojate dėl žiūrovų, ypač jei auditorija yra panaši. Taip pat svarbu venue ar oras. Jei žiemą šalta, ar rudenį – šlapia ir lyja, žmonės nenori eiti iš namų ir gal mieliau pasirinks televizoriaus žiūrėjimą. Arba vasarą rengi koncertą, o žmonės išvyksta atostogauti į užmiestį ar prie jūros, nes geras oras.

Tu to negali atspėti prieš mėnesį. Gali bandyti, bet tiksliai prognozuoti sunku.

M.B.: Šiame versle pilna up & down.

Tai yra labai normalu, kitaip jis neegzistuotų. Nebuvome patekę į labai liūdnas situacijas. Nuostolių turėjome, tai – faktas, bet tai yra žaidimo dalis. Per daug to nesureikšminu.

>> SCENA Laimėjęs aukso puodą per naktį gali jį pralošti. Čia pokeris, o mes esame lošėjai. Vienintelis dalykas, kurio negalime suvaldyti, o žiūrovų srautų – jie gali susirinkti arba ne. Svarbiausia – turėti aiškią viziją, kryptį, nuostabią komandą ir tikslinę auditoriją. Tikiu, kad Vilnius nebėra muzikos pasaulio užribis.

V.S.: Žinoma, yra buvę sunkiai parduodamų koncertų. Kažkada mums sunkiai ėjo bilietai į britų dainininko Marco Almondo koncertą, pernai neparsidavė Jamalos bilietai. Pirmuoju atveju dainininkas jau buvo primirštas, neaktualus, o antruoju atveju žmonėms vienos jų žinomos dainos pasirodė per mažai, kad nusipirktų bilietą.

Koncertų rengėjas, arba promoteris, turi būti lošėjas. Jis daro statymus ir žiūri, kas paeis, o kas ne. Ir, žinoma, maksimaliai prisideda prie to, kad tas statymas paeitų. Tai labai įdomus, bet ir labai rizikingas užsiėmimas. Būna didelių išlošimų, bet pasitaiko ir didelių praradimų, kurių padarinys – uždaromos įmonės, žlungančios karjeros. O man labiausiai patinka kruopštus darbas ir nuolat augantis rezultatas, dėl to ir užsiimu atlikėjų prodiusavimo veikla. Žaviausia tai, kad šio darbo rezultatai paprastai būna ilgalaikiai.

V.D.: Mes turėjome labai daug skaudžių pamokų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl „Loftas“ šiek tiek per pastaruosius dvejus metus apsiramino – kai kuriems net atrodė, kad mirštame. Iš tiesų pradėjome bandyti taikliau šaudyti, o ne iš tuščio į kiaurą, antraip tenka brangiai mokėti. Pati brangiausia pamoka buvo „Lofto“ festivalis 2013 m. Jo line up buvo protu nesuvokiamas pagal Lietuvą – vos ne 100 atlikėjų. Dabar jau žinau, kad nebūtina į festivalį prikviesti krūvos headlinerių – tai nepadės surinkti daugiau žiūrovų. Supratome, kad nėra ko vasarą tokius dalykus apskritai daryti, arba jei daryti, tai rengti normalų festivalį kažkur gamtoje. Tada sėdome į maždaug 120 tūkst. eurų minusą.

– Ar įmanoma kažkaip apsisaugoti nuo tokių nesėkmių?

A.B.: Kuo daugiau dirbti, t. y. analizuoti situaciją, kas populiaru tarp auditorijos. Dar reikia apskaičiuoti optimalią bilieto kainą. Svarbu per daug nepabranginti bilietų, nes nesusirinks pakankamai žiūrovų, ir nepadaryti per pigių, nes ateis per daug, tačiau bus nepatenkintų ir dar prarasi daug pajamų.

Sunku viską atspėti. Kad ir kiek organizuotum, visada bus ir minusinių renginių. Nuo to neapsisaugosi.

M.B.: Nuo nesėkmių negali būti apsaugotas. Tai šio verslo dalis ir viena iš sąlygų. Aišku, gaila, kad visa rizika priklauso

tik organizatoriui. Mokesčių sistema irgi ne mūsų pusėje. Seniau sakiau, kad reikia viešą pranešimą parengti ir parodyti žmonėms, kas sudaro bilieto kainą. Žmonės nesuvokia – sako bilietai brangūs. Pamatytų, iš kiek dedamųjų susideda bilieto kaina, suprastų, kad gal visai jie ir nebrangūs. Šiam miestui (Vilniui) ir valstybei šiuolaikinė muzika yra rakštis subinėje. Mes net neturime padorios ir universalios koncertų erdvės. Paramos prašymai yra didžiulis energijos ir laiko švaistymas ir nepanašu, kad kažkas greit pasikeis, todėl net negaištu laiko pildydamas paraiškas. Gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ta pati Estija ar Islandija. Ten šiuolaikinė muzika ir tokie koncertai – labai svarbi kultūros ir ekonomikos dalis.

V.D.: Galima apdrausti renginį, kiek žinau. Natūralu, nes šis verslas labai rizikingas. Mes turime visus metus veikiančią vietą, kur nuolat kažką darome, taip pat nuomojame patalpas. Kartais aš pamąstau, kas būtų, jeigu mes būtume tik koncertų organizatoriai. Surengi vieną renginį per mėnesį ar per tris ir jis nepasiseka. Ir ką, lauksi, kol kitas bus? O jeigu ir jis bus nuostolingas?

Mes kartais prašome paramos iš valstybės, nes vykdome ir nekomercinę veiklą – „Lofte“ vyksta visokios konferencijos, valstybinių švenčių minėjimai, nemokami koncertai, šeimos ar senjorų dienos ir t.t. Tačiau koncertų versle mums padeda rėmėjai. Nuo pat pradžių stipriai dirbame šia kryptimi ir galiu drąsiai pasakyti, kad be mūsų aludarių ir kitų rėmėjų paramos daug atlikėjų nebūtų atvykę į Lietuvą.

– Atlikėjai neretai turi visokių įdomių įgeidžių. Ar pasitaikė atvejų, kai jų norų nepavyko įgyvendinti?

A. B.: Mūsų atlikėjai gana žemiški. Dažnai būna, kad agentas užsimano įmantrių vaisių, prabangių gėrimų ar dar kažko, o patys atlikėjai sako: „Vau, jūs čia persistengėte.“ Kai neveži Robbie Williamso, tai atlikėjams svarbiausia – išsimiegoti, geras maistas ir švarus viešbutis. Mes visada stengiamės viršyti lūkesčius: nuvežame į gerą restoraną, aprodome Vilnių ar nuvežame į Trakus. Norime, kad jie puikiai praleistų laiką ir grįžę gerai apie mus atsilieptų. Taip per atlikėjus kuriama organizatorių reputacija. Mūsų visi atlikėjai yra panašūs, todėl jie bendrauja tarpusavyje.

M.B.: Mūsų artistai tokie pat žmonės kaip ir mes, aišku, būna visokių pageidavimų. Nėra nė vieno įgeidžio, kurio negali išpildyti. Jeigu kažko nerandi Lietuvoje, gali parsisiųsti iš užsienio. Tokių situacijų pasitaikė, ir ne viena. Dažniausiai tai būna kažkokie maisto produktai, kurių negali rasti Lietuvoje. Na, iš tokių keistesnių – Tricky pageidavo bokso trenerio, Lykke Li – masažo, kas šiaip jau yra labai natūralus dalykas. Nevežame tokių atlikėjų kaip Eltonas Johnas, kurie prašo kone butą įrengti užkulisiuose su raudonomis rožėmis ir keistais dalykais. Dauguma organizatorių žino, kad reikalavimų sąrašas dažniausia yra skirtas patikrinti jų gebėjimams. O šiaip stengiamės, kad atlikėjai apie mūsų šalį susidarytų gerą įspūdį: gyventų geruose viešbučiuose, skaniai maitintųsi, dar suorganizuojame ekskursijų, gerą afterparty.

V.S.: Tenka dabar prisidėti prie grupės „Die Antwoord“ koncerto organizavimo rugpjūtį Vilniuje. Jų pageidavimų sąraše yra 22 laipsnių kambario temperatūra, minkšti žaislai, kabantys ir ant žemės pastatyti augalai, minkštas pūkuotas kilimas, egzotiškas apšvietimas, žvakės, smilkalai, narvai su mažais gyvūnais ir vabzdžiais (tinka gyvatės, driežai, žiurkės, žuvys). Ir būtinai šviežios saulėgrąžos arba gerberos vazose. Beje, čia tik dalis reikalavimų (šypsosi).

V.D.: Sunkiausia yra dirbti su reperiais. Tu gali atsivežti Ellie Goulding ar „Editors“ su 24 žmonėmis ant ir šalia scenos, bet su jais bus paprasčiau nei su trimis reperiais. Nes repe-

riui turi būti būtent ta mašina ir ne kitokia, turi būti viešbutis toks ir anoks, turi būti specialus maistas ir daug visokių kitų dalykų. Ir jie ne tik paprašo, bet ir sugeba labai supykti, jei kažkas ne taip. Taigi jų reikalavimus geriau įvykdyti, antraip gali kėdės pradėti skristi (juokiasi).

– Kokių savybių ir įgūdžių reikia turėti, jeigu nori užsiimti tokia veikla?

A.B.: Turi būti komunikabilus, apsiskaitęs, eruditas. Antra – turi išmanyti muzikinę rinką ir procesus. O tai išugdyti galima skaitant, domintis renginiais, važinėjant į renginius ar festivalius, nes visa sukaupta patirtis padeda tau arba išvengti klaidų, arba pritaikyti gerąją praktiką.

M.B.: Reikia būti bepročiu, kad tuo užsiimtum, aš toks ir esu (juokiasi.) Bet aš žinojau, ką noriu daryti nuo pat pradžių. Dabar telieka nesudegti – tiek morališkai, tiek finansiškai. Vilniui ir Lietuvai reikia tokių koncertų.

V.S.: Tai yra verslas, tad biudžetas turi susivesti. Surengsi kelis iš eilės nuostolingus renginius ir gali uždaryti kompaniją. Tad, pirmiausia, manyčiau, reikia turėti lošėjo gyslelę, na ir tam tikros nuovokos – į kurį projektą lįsti, o kurio geriau atsisakyti.

V.D.: Tu turi visų pirma labai mėgti tai, nes iššūkių labai daug. Kiek aš esu matęs renginių organizatorių, kurie išsinuomoja „Loftą“, padaro renginį, patiria minusą ir tai būna pirmas ir paskutinis renginys, kurį jie padarė, nes toliau vėl dirba, pavyzdžiui, advokatais. Šis darbas nėra tik romantika – atvežu atlikėją, su juo pabendrauju, ir viskas. Mes kiekvieną pirmadienį turime susitikimą su „Lofto“ komanda, apšnekame, kas gerai praėjo, kas blogai.

Tai darome aštuonerius metus ir vis dar pasitaiko blogų dalykų, kažkokių netikėtumų. Taigi pirmiausia turi turėti storą odą.

32 // © 37O

– Ar koncertų rinkoje konkurencija didelė? Tai yra gerai ar blogai?

A.B.: Konkurencija yra visada gerai, nes skatina tobulėti. Kaskart stengiesi padaryti geriau, kad pritrauktum klausytojų. Mes žiūrime į kitus ne dėl to, kad rungtyniautume, o tam, kad tobulėtume. Juolab kad mūsų auditorijos dažnai ir nepersidengia.

V.S.: Konkurencija apskritai yra gerai, ir šioje sferoje taip pat. Manau, kad kuo daugiau muzikos yra pasaulyje, tuo ge-

riau. Lietuvoje šiuo metu vyksta labai daug tiek užsienio, tiek lietuvių atlikėjų koncertų. Norint galima turbūt kiekvieną savaitę eiti vis į kitą patinkančios grupės koncertą.

M.B.: Man patinka konkurencija, taip auga ir bręsta visa rinka. Išliks stipriausi, įdomiausi ir aktualiausi. Mes jau kartais išeiname iš mažesnių salių į didesnes (Martynas kaip tik ruošiasi kultinio atlikėjo Jacko White‘o pasirodymui „Siemens“ arenoje – aut.past.), netgi koncertus po atviru dangumi pradėjome rengti. Šią vasarą net keturis tokius organizuojame. Tačiau į festivalių rinką nesiveržiame – nemanau, kad reikia antrų „Granatų“ ar „Positivus“. Svarstome nebent apie nišinį festivalį – gal kada ateis toks laikas.

V.D.: Ir gerai, ir blogai. Lietuvoje tai priveda prie to, kad mes sukeliame kainas. Honorarai atlikėjų pakyla, nes keli organizatoriai nori atsivežti, ir tuomet prasideda aukcionas. Dabar aš į tokias derybas stengiuosi nebelįsti. Žinau realų atvejį, kai viena grupė grojo Lietuvoje už trigubai didesnį honorarą nei dieną prieš tai Latvijoje. Taip nutiko, nes trys promoteriai lietuviai būtinai norėjo tos grupės.

– Ką atvežti į Lietuvą yra didžiausia jūsų svajonė?

A.B.: Svajojame atvežti Kurtą Cobainą su „Nirvana“ ir Amy Winehouse, nes svajones juk dažniausiai nelabai gali pasiekti (šypsosi).

M.B.: Neseniai tą svajonę paliečiau rankomis – savo herojų Nicką Cave‘ą.

Aš jau mėginau jį pakviesti ir buvau per plauką, kad atvyktų į Lietuvą. Kol kas tai neįmanoma, reikia dar šiek tiek pakentėti. Yra daug artistų, kuriuos norėčiau atvežti. Smagu, kai svajones pavyksta įgyvendinti ir tas svajonių sąrašas po truputį trumpėja.

V.D.: Čia ne iš mūsų lygos ir ne mes tai padarysime, bet manyčiau, kad Lietuvoje turėtų bent kartą U2 pagroti. Nežinau, kam tai pavyks, bet tikrai linkiu, kad tai nutiktų. O jeigu aš turėsiu progą nuvesti Bono į restoraną, tai bus nuostabu.

V.S.: Kadangi ką tik grįžau iš grupės „The Cure“ koncerto Londono Haid Parke, o ši grupė dar nėra koncertavusi Lietuvoje, tad labiausiai šiuo metu norėčiau surengti jos pasirodymą.

2018-ŲJŲ FESTIVALIS „SŪPYNĖS“:

Domanto Kvedaro nuotr.

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

ATSINAUJINĘS, EKLEKTIŠKAS, MODERNUS IR ATSAKINGAS „NOISO photography“ nuotr.

Rašė Kristupas Naraškevičius

© 37O

IŠTIKIMI LIETUVIŠKOMS TENDENCIJOMS Pagrindinis festivalio akcentas, žinoma, yra kruopščiai sustyguota, skirtingus klausytojų lūkesčius išpildyti pajėgi muzika. Dvyliktojo festivalio organizatoriai lankytojus kviečia į pasimatymą (tiksliau turbūt būtų sakyti – pasiklausymą) su sugrįžtančia, žanro ribas brėžusia klasika ir pastarąsias nuolat tikrinančiais bei vis daugiau dėmesio sulaukiančiais

NORS „SŪPYNIŲ“ VEIDAS – NAUJAS, FESTIVALIS LIEKA IŠTIKIMAS TIEK LIETUVIŠKOS SCENOS TENDENCIJOMS, TIEK RYŠKIEMS JOS ŠIŲ DIENŲ BLYKSNIAMS.

ERDVĖS – NE TIK MUZIKAI 2018-ųjų „Sūpynėse“ – keturios scenos.

Pagrindinė – „More“, kurios ašis centruojama ties elektronine šokių muzika. Ją seka eksperimentams, netikėtoms ir atviroms patirtims dedikuota „Less“ (kurios pavadinimą, beje, remiantis šioje erdvėje skambančių žanrų gausa, galima būtų laikyti klaidingu!). Kita vertus, scenos pavadinimas akivaizdžiai reflektuoja manifestą „Mažiau yra daugiau“. O vėlyvus rytus ir konfliktą su įprastu miego režimu žymi saulę pasitiksianti klubinio formato „High“, o audiovizualiniams sumanymams, kūrėjų bendradarbiavimui ir diskusijoms bus skirta „Playground“ scena.

Nors „Sūpynių“ veidas – naujas, festivalis lieka ištikimas tiek lietuviškos scenos tendencijoms, tiek ryškiems jos šių dienų blyksniams. Vidutinę liepos mėnesio oro temperatūrą bent keliais laipsniais kilstelės kultinis projektas „Smala“, pasirodys ir renginio plotmėje išsiskirsiantys psichodeliniai rokeriai „Flash Voyage“ bei į meditacinę hipnozę nardinantys „WhaleSounds“, taip pat ir avangardu, inovatyviais pulsais live pasirodymų metu pasižymintys Arma Agharta bei Karkasas. „Šiemet daug dėmesio skiriame gyviems pasirodymams, scenos eksperimentams. Tokie atlikėjai sukuria unikalią vieno pasirodymo vertę – savotišką performansą.

Kadangi viskas vyksta gyvai, čia daug erdvės ir improvizacijai, vieno karto prieskoniams. Žinoma, nepamirštame ir

Šių metų „Playground“ scenos potemė „Kertant peizažus“ reflektuoja postglobalią šiuolaikinio žmogaus būseną, kai jo tapatybę formuoja ir nacionalinės, ir besienės virtualios geografijos. Temos įgyvendinimas apima net keletą segmentų – specialiai parengtas ir pritaikytas audiovizualines kolaboracijas, laisvo pobūdžio akademiją po atviru dangumi, hands-on patirtį suteikiančią Palanga Street Radio ambasadą, taip pat instaliacijų parodą atviroje erdvėje. Audiovizualinių pasirodymų akcentas – Berlyne itin ryškios meninės platformos „Creamcake“ vizualinio identiteto kūrėjos Flufflord ir muzikos atlikėjo bod [包家巷] duetas, atvyksiantis iš Kroatijos ir JAV, ir leisiantis Lietuvoje parodyti tai, kuo šviežiausiai alsuoja šiandienė kultūra. Pristatyti pirmo bendro pasirodymo atvyksta Berlyne susiformavęs ir šiuo metu per kelias šalis besivystantis kolektyvas, kurį sudaro Tomas Narkevičius, Gorazdas Popovas ir Vitaly Puzyriovas. Bus išskirtinė proga pamatyti naujausią PPP kūrybą, kai lankytojai pirmą kartą išvys „Channel37“naujai iš-

leistam EP parengtą videoklipą bei šio atlikėjo pasirodymą. Laisvo pobūdžio akademijoje po atviru dangumi virs šių dienų aktualijos, kalbantis temomis, kaip kriptovaliutų atsiradimas ir technologijų įtaka kultūros vartojimui, festivalio kaip formato gentrifikacijos grėsmės, vizualaus meno ir muzikos bendruomenių jungtys šiuolaikinėje kultūroje.

SĖKMĖS SULAUKUSI INICIATYVA Dar vienas brandus, atsakingas ir bekompromisiškai vertingas „Sūpynių“ atributas – praėjusiais metais renginyje sėkmingai debiutavusi iniciatyva „Saugi erdvė“ (angl. Be Safe Lab). Vakarų Europoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tokie projektai klesti jau 20 metų ir yra padėję užkirsti kelią ne vienai nelaimei. Pasisekimo sulaukusi iniciatyva šiemet plėsis toliau – viso festivalio metu specialiose palapinėse bus teikiama informacija apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo poveikį ir padarinius, lytiškai plintančias ligas, vyks diskusijos šiais ir kitais aktualiais klausimais. Bus teikiamos profesionalios psichologinės konsultacijos, vyks edukacinių klipų apie pirmąją pagalbą peržiūra, norintieji taip pat galės nemokamai pasitikrinti alkotesteriu ar gauti vandens. Įsigyti bilietų į festivalį „Sūpynės“ vis dar galite internetinėje svetainėje supynesfestival.lt, „Paysera“ sistemoje arba „Resident Advisor“ platformoje. Beje, renginio gebėjimą tolygiai žingsniuoti su šių dienų tendencijomis liudija ne tik festivalio atlikėjų sąrašas, bet net ir būdų atsiskaityti už patekimą į 2018-ųjų „Sūpynes“ gausa. Tai pirmasis festivalis Baltijos šalyse, kurio bilietą galima įsigyti už kriptovaliutas! Organizatoriai perspėja, kad iki festivalio liekant vis mažiau laiko, bilietai brangs, o jų skaičius šiais metais – ribotas.

Gyčio Vidžiūno nuotr.

DJ kultūros, be kurios elektroninė muzika, nieko nuostabaus, nebūtų tokia gaji – laukia preciziška ir gausi šokių muzikos atlikėjų selekcija“, – sako jie.

kę stiprią vedančiųjų atlikėjų ašį. Stebime nuolat ir intensyviai kintančias elektroninės muzikos tendencijas, eksperimentus ir scenos paribius; tuomet kruopščiai lipdome festivalio atlikėjų tinklelį keturioms scenoms ir šlifuojame visas įmanomas detales, kad kiekvienas galėtų atrasti savo „Sūpynišką“ festivalio patyrimą, – sako organizatoriai. – Žvalgomės ne tik į toli įsikūrusius ryškius atlikėjus. Puoselėjame glaudžius santykius ir su kaimynais – aplink gausu net ir išrankaus muzikos mylėtojo jusles tenkinančių profesionalų. Šiemet į festivalį pakvietėme klubo „Closer“ rezidentus iš Kijevo – vakarėlių organizatorių komandą THP, garsais reflektuojančią vietos kultūrines ir socialines patirtis. Suptis kvies ir eksperimentinis, kiek ezoteriškas esto Meisterjaan live pasirodymas, kuriame – simboliška senovinio dambrelio ir modernių sintezatorių dermė; taip pat – jau natūralizavęsis, Vilniuje reziduojantis rusas Pletnev iš „Mes žygiuojame kartu“ skanduojančio labelo „Bahnsteig 23“. Privalu paminėti ir dėl vinilinių plokštelių pamišusį minimalistą – kaimyną iš Latvijos Krisą Hovelą.“

Festivalio „Sūpynės” archyvo nuotr.

34 //

MIESTĄ PRIMENANTI INFRASTRUKTŪRA Kitaip nei 2017-aisiais, kai festivalis vyko Dūburio ežero saloje, šiais metais renginys grįš į mistiškų vibracijų apraizgytą Labanorą. „Sūpynės“ kils poilsio namų „Tolieja“ teritorijoje Molėtų rajone, lietuviškos gamtos žavesį atskleidžiančiame Labanoro regioniniame parke – kraštovaizdžių įvairove ir nepaprastai turtingos gyvūnijos bei augalijos gausa išsiskiriančioje užuovėjoje. Tiesa, prie Ešerinio ežero įsikursiančioje festivalio teritorijoje jo dalyviai atras ir miestą primenančią infrastruktūrą. Jos ir harmoningos gamtos sandūra ne tik užtikrins galimybę pabėgti iš industrinių blokų, bet ir leis tai padaryti su visais patogumais. „Mylime ir esame prisirišę prie šio nuostabaus regioninio parko – juk čia glūdi festivalio ištakos. Kita vertus, puikiai suprantame šiandienio miesto žmogaus poreikius ir norime šiame unikaliame gamtos kampelyje savo lankytojui suteikti kuo daugiau įprasto patogumo. Į išskirtinę festivalio patirtį, kurią užauginome per dvylika metų, kiekvienas galės pasinerti apsuptas kasdienio gyvenimo akcentų – šiais metais siūlome apsistoti poilsiavietėje įrengtuose kambariuose, karštą dušą, patogius takus ir lygią miško paklotę“, – teigia „Sūpynių“ organizatoriai.

scenos naujadarais. Turtingame (gražiausia šio žodžio prasme!) šių metų „Sūpynių“ atlikėjų sąraše – jau beveik 30 metų savitais elektroninės ir technomuzikos pjūviais garsėjantis, pasirodymų metu visada po juoda balaklava veidą slepiantis DJ Stringray (dar žinomas ir kaip „Urban Tribe“ grupės narys) iš Detroito; vienas iš įrašų kompanijos „Jealous God“ įkūrėjų, avangardinės elektroninės muzikos eksperimentatorius Silent Servant; kūrybą Europos didmiesčių nūdienos reivo kultūrai dedikavęs ir su „Northern Electronics“ vėliava gyvai grojantis skandinavų trio „The Empire Line“ (Christianas Stadgaardas iš „Posh Isolation“, Vargas ir vokalistas Isakas Hansenas), taip pat ir iš Vokietijos atvyksiantis Lake People bei pastarojo tranzicijos nuo estetiško techno iki ekspresyvaus acid house. Festivalio scenoje taip pat pasirodys šiuolaikinio meno bei eksperimentinės muzikos sintezė iš Brazilijos Negroma; vaikystėje tikrais, o dabar suskaitmenintais būgnais deep house muzikoje grojantis vokietis Oskaras Offermannas ir itin įdomus, klausytoją į melancholijos vakuumą tupdantis Florianas Kupferis, kurio kūrybą inspiravo tiek Berlyno žiemos, tiek Rugsėjo 11-osios įvykių nulemta apatija. „Džiaugiamės šių metų festivaliui surin-

Domanto Kvedaro nuotr.

Domanto Kvedaro nuotr.

Poetiško gamtos pulso ir modernaus nūdienos kultūros pjūvio sintezė. Fundamentalūs muzikiniai projektai ir žanro ribas tikrinanti eklektika. Erdvės, dedikuotos tiek audiovizualinio meno eksperimentams, tiek itin aktualiai edukacijai sveikatos klausimais. Tai reikšmingi, tačiau toli gražu dar ne visi dvyliktą kartą į Lietuvos vasaros open air tvarkaraštį sugrįžtančio šiuolaikinės kultūros festivalio „Sūpynės“ atributai.

Liepos 26–29 d. vyksiantis preciziškai atrinktos elektroninės muzikos renginys ant šalia skaidrių ežerų žaliuojančios miško paklotės grįžta ekspresyvus, kruopščiai nugludintas ir atsinaujinęs.

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

„KIASMOS“ – EKSPERIMENTUS DIEVINANTYS IMPROVIZATORIAI

„aš – tai tu, tu – tai aš“. Truputį modifikavę šį žodį, vaikinai daugiau nieko ir nebeieškojo. Pasak jų, „Kiasmos“ idealus žodis, apibūdinantis ne tik pačią grupę, bet ir juos pačius – abu gan skirtingi, iš vienas kitam nepažįstamos aplinkos, tačiau šiuos skirtumus sujungę į vieną – tampa ne tik įdomūs, bet ir įgaunantys prasmę. Kita vertus, BAFTA laureatas Ó.Arnaldsas tikina, kad gilių prasmių ne visur ir būtina ieškoti: „Man šis projektas – tai du žmonės, smagiai leidžiantys laiką kartu ir ieškantys naujų muzikos formų. O pagrindinė idėja ta, kad mes abu norime išmokti kažko naujo.“ Kartu jie kuria dar ne taip ir ilgai, „Kiasmos“ diskografijoje jau du albumai. Pirmasis pavadinimu „Thrown“ pasirodė 2012-aisiais, o antrasis, besivadinantis taip pat kaip ir grupė, t.y. „Kiasmos“, išleistas 2014-aisiais. Abu albumai, vos išvydę dienos šviesą, buvo pripažinti ir įvertinti ne tik gerbėjų, bet ir reikliausių muzikos kritikų: nuo „Pitchfork“ iki „Clash“.

Naujausiame „Kiasmos“ albume akustiniai instrumentai (žinoma, visos pianino partijos tik virtuozo Ó.Arnaldso) meistriškai derinami su elektroniniais sintezatoriais. Eksperimentus dievinantis duetas kone visuose savo kūriniuose atidžiausiems klausytojams pateikia intriguojančių staigmenų – nuo įrašuose girdimų pirštų čeksėjimo iki vietomis pasigirstančių švelnių šlifuojamo metalo girgždesių. Šios detalės kūriniams suteikia ne tik unikalumo, bet ir intymumo – tarsi klausytojas sėdėtų „Kiasmos“ studijoje ir pats dalyvautų muzikiniuose jų eksperimentuose.

„Kiasmos“ – tai islandų elektroninės, eksperimentinės ir minimal muzikos projektas, 2009 m sukurtas kultinio islandų kompozitoriaus ir pianisto Ólafuro Arnaldso. BAFTA apdovanojimo laureatas garsėja prikaustančiomis pianino, styginių ir elektronikos kompozicijomis. Antrasis dueto narys – Janusas Rasmussenas iš Faro salų Danijoje, žinomas electro-pop projekto „Bloodgroup“ narys. „Labai džiaugiuosi „Kiasmos“ projektu, nes jis man leido pažinti naują teritoriją.

Esu dirbęs su daugeliu elektronikos žanrų, bet niekad neturėjau galimybės visiškai atsiduoti vien jai“, – kartą yra prisipažinęs Ó.Arnaldsas.

36 //

„Kiasmos“ atsiradimo kaltininkas – bendri dabartinio dueto darbai, kai apie grupės pradžią jie dar nė nutuokti negalėjo. Duetas pirmą kartą susitiko 2007-aisiais, kai islandų grupė „Bloodgroup“ rengė savo debiutinio albumo pristatymo turą po Islandijos miestus. Kaip jau minėta, šios grupės narys buvo J.Rasmussenas, o Ó.Arnaldsas tuo metu dirbo grupės garso inžinieriumi.

Sykį radę laisvą minutę ir paplepėję, vaikinai greitai rado bendrą kalbą.

Paaiškėjo, kad abu juos vienija meilė elektroninei ir klubinei muzikai. Vis dažniau jie laisvalaikiu susėsdavo paeksperimentuoti ir supratę, kad tie eksperimentai visai neblogai skamba, sumanė kurti grupę. Taip vieną 2009-ųjų dieną muzikos klausytojų ausis pasiekė „Kiasmos“ projektas, į vieną sujungęs Ó.Arnaldso meilę klasikinei muzikai ir J.Rasmusseno aistrą elektroniniam synth-pop stiliui, pasaulį pakerėjęs minimalistiniais, atmosferiškais ir gaiviais kaip pats Islandijos oras skambesiais.

© 37O

Grupės pavadinimas taip pat apipintas istorijomis. Ieškodami originalaus vardo, kaip ir kurdami muziką, jie leidosi į improvizacijas. Pirmuoju impulsu tapo graikų kilmės žodis „chiasmos“ (liet. chiazmas), reiškiantis stilistinę, literatūrinę figūrą – atvirkščią paralelizmą, kuris sukryžiuoja žodžius tarsi kryžmę, pavyzdžiui:

„Sigga Ella photography“ nuotr.

Tad visai nenuostabu, kad naujus „Kiasmos“ kūrinius dažniausiai įkvepia improvizacijos. Vaikinai pasakoja, kad nors studijoje jie dažnai susėda jau turėdami pagrindinę kūrinio idėją ar koncepciją, pradėję įrašinėti pasiduoda pagundai pažaisti su skambesiu ir dažnai nukrypsta ten, kur visai nesitikėjo. „Dažnas vaizdelis mūsų studijoje, kai Janusas maigo ritmo mašinos mygtukus, o aš improvizuoju grodamas pianinu“, – kūrybinį procesą atskleidžia Ó.Arnaldsas.

Šią vasarą rugpjūčio 2-ąją į Vilnių grįžta vienos dienos elektroninės muzikos festivalis mieste „Summer in the City“. Šįkart – erdviame ir unikalumu dvelkiančiame industriniame menų fabriko „Loftas“ kieme. Kelios scenos, elektroninės muzikos atlikėjai ir vasariška atmosfera. Pagrindinės festivalio žvaigždės – unikalaus šiaurietiško elektronikos skambesio duetas iš Islandijos „Kiasmos“.

stand up for festivals

Jų aistrą eksperimentams atskleidžia ir kūriniuose naudojamų instrumentų įvairovė. „Kiekvienas instrumentas turi savo charakterį, kūriniams suteikiantį vis kitokių spalvų. Todėl muzikos kūrimas yra tarsi tapyba – rinkdamasis instrumentus, renkiesi ir spalvas, kurios dominuos tavo kūrinyje. Kartais net negali logiškai paaiškinti, kodėl ta spalva tau patinka, tačiau jauti, kad ji tinka ir trūksta būtent jos. Taigi intuicija yra be galo svarbi ir ne visiems savo sprendimams reikia ieškoti paaiškinimų. Arba pajauti pats, arba nelemta“, – pasakoja Ó.Arnaldsas. Žymus muzikantas neslepia, kad yra itin reiklus ir preciziškas, tačiau, pasak jo, tai nėra geros savybės, veikiau priešingai. Netgi atsiimdamas prestižinį ir daugelio išsvajotą BAFTA apdovanojimą Ó.Arnaldsas savo padėkos kalboje pareiškė, kad vienintelė taisyklė, kurios jis visad laikėsi ir laikosi iki šiol, – nepersistengti su kūrinių korekcijomis ir visada klausyti savo širdies. „Tai sunkiausia dalis. Vis iš naujo prisėsdamas prie kūrinio, visada rasi prie ko prikibti. Tai nesibaigiantis procesas, todėl reikia būti labai atsargiam ir suprasti, kada laikas sustoti ir kūrinį paleisti. Kiekvieną kartą klausydamasis jau išleistų ir albume skambančių kūrinių aš vis išgirstu, ką dar reiktų pakeisti ar patobulinti“, – vėliau pridūrė jis.

NAUJA VA S A R O S KOLEKCIJA

Improvizacijoms „Kiasmos“ nariai pasiduoda ir galvodami naujų kūrinių pavadinimus. Pasak jų, šį darbą jie atlieka paskiausiai. „Jei kalbame apie kūrinių pavadinimus, esame tikrų tikriausi tinginiai. Mūsų dainos iki pat paskutinės minutės būna bevardės. Tai paskutinis dalykas, apie kurį mes galvojame. Pavadinimai labai įpareigoja, todėl, jei atvirai, būtų labai kvaila, jei kažkoks pavadinimas diktuotų mums, kur link kūrinys turėtų krypti ar koks turėtų būti“, – teigia J.Rasmussenas.

Tai bus pirmasis „Kiasmos“ pasirodymas Vilniuje, kurio praleisti nevalia visiems, kurių ausys išsiilgusios melodingų, įkvepiančių ir unikalių islandiškų skambesių.

Vienos dienos elektroninės muzikos miesto festivalis „Summer in the City“ vyks jau trečią kartą. Anksčiau jame yra grojusios tokios žvaigždės, kaip Róisín Murphy ir „Röyksopp“. Šiemet festivalis vyks menų fabriko „Loftas“ teritorijoje Vilniuje.

Organizatorių inf.

PC OZAS WWW.RIDE.LT

PS NORDIKA PC AKROPOLIS KLAIPĖDA T.ŠEVČENKOS G.16, Vilnius

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI beveik neįveikiami, o maistas ten – toks puikus, kad net pavojingas. Neabejoju, kad Amerikoje baigčiau dienas sverdamas milijoną svarų.

Rašė Jurga Klimaitė-Riebling

Liepos 27–28 d. Zarasuose vyks vienas didžiausių ir svarbiausių festivalių „Galapagai 2018“. Atlikėjų sąraše greta JP Cooperio ar José Gonzálezo – ir šių dienų Londono pulsą gerai jaučiantis Tomas Walkeris. Perėjęs apšnerkštus metro, skaičiavęs paskutinius centus, trynęsis nugaromis su dvylika kambariokų, vieną dieną dėl savo autentiškos kūrybos jis tapo tuo, kurio muziką šiandien groja visas pasaulis. Laimei, kuklumas vis dar tebėra T.Walkerio bruožas, kuris jaučiamas ir išskirtiniame atlikėjo interviu „37O“.

– Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai tapote įžymus? Ar juntate žvilgsnius į nugarą, gurkšnodamas savo pintą mieste? Sulaukiate asmenukių atakų?

– Nesakyčiau, kad gyvenimas labai pasikeitė, bet geriausia viso to dalis – gerbėjų žinutės, kuriose jie rašo, kaip mano muzika juos paveikė. Tai iš tikrųjų man reiškia VISKĄ.

ĮDOMŪS FAKTAI Pirmą kartą festivalio pavadinime „Galapagai“ paminėti 2011 m. Nuo tada festivalyje apsilankė apie 50 tūkst. muzikos mylėtojų.

Festivalis vyksta didžiojoje Zaraso ežero saloje, į kurią patenkama perėjus tiltą. Lengva patirti visiško atitrūkimo nuo realaus pasaulio įspūdį.

2015-ųjų vasarą festivalyje pasirodė kultinis reperių duetas „Mobb Deep“, Lietuvoje įkvėpęs ne vieną šiandien gerai žinomą muzikantą. „Galapagai“ buvo paskutinis šansas pamatyti juos gyvai mūsų šalyje: 2017-ųjų birželį „Mobb Deep“ reperis – Niujorko legenda Prodigy – mirė nuo įgimtos kraujo ligos.

Ankstesniais metais melomanai festivalyje galėjo išgirsti „Chase and Status Live“, „Unkle Live“, „Milky Chance“, Almą, Tommy Cash. Pastarieji glaudžiai susibičiuliavo ir kartu nusifilmavo „Charli XCX“ vaizdo klipe.

2016 m. „Galapaguose“ koncertavusi Silvana Imam Slėnio scenoje iškėlė vaivorykštės spalvų vėliavą.

2017-aisiais festivalyje koncertavo „Lilas ir Innomine“, jų pasirodymo metu ant scenos įvyko piršlybos. „Solo Ansamblis“ praėjusiais metais festivalyje nufilmavo savo dainos „Netildai“ vaizdo klipą. Šiemet „Galapaguose“ koncertuos bemaž 70 grupių, bus pasiūlyta apie 40 įvairių pramogų.

Organizatorių archyvo nuotr.

„GALAPAGŲ“ SVEČIAS T.WALKERIS: NESU TAS, KURIS GERIA KOKTEILIUS ANT LOS ANDŽELO BARŲ STOGŲ 38 // © 37O

– Lietuvos radijo stotys, kaip ir viso pasaulio transliuotojai, reguliariai groja jūsų hitus, tokius kaip „Leave a Light On“ (vien vakar atsitiktinai suskaičiavau septynis kartus). Kaip pats jaučiatės klausydamasis savo dainų per radiją? Arba – pasitikrinęs savo perklausų muzikos platformose rezultatus, kurie – ei! – jau yra devynženkliai.

– Tai tiesiog nuostabu. Mano dainos sukaupė apie 150 mln. perklausų. Niekada negalėjau net susapnuoti, kad tie skaičiai taip išaugs. Pirmą kartą savo gabalą išgirdau per radiją Jungtinėje

Karalystėje, – grojo mano pirmąjį singlą „Sun Goes Down“.

Ir tada prasidėjo visi tie beprotiški dalykai.

– Ar kartais jaučiatės taip, lyg gyventumėte filme? Vieną dieną neturite pinigų autobuso bilietui, kitą gurkšnojate kokteilį kokiame nors simpatiškame bare ant dangoraižio stogo Los Andžele.

– Aš nesu tas, kuris geria kokteilius Los Andželo baruose ant stogų, – labiau mėgstu alų savo įprastame pub'e ant kampo.

– Tuo skurdžiuoju laikotarpiu, kai kartu su tuzinu bičiulių nuomojotės būstą Londone ir skaičiavote net ne centus, bet sagas: apie ką svajojote? Pavyzdžiui, britų aktorius Dexteris Fletcheris ir jo lietuvė žmona, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, yra pasakoję, kad sunkiais laikais svajojo apie tobulą vonią,

matytą ištaigingos parduotuvės vitrinoje. Vienas kitam žadėjo, kad kada nors būtinai ją nusipirks. Ir tai įvyko.

Jūs turėjote paprastų žemiškų svajonių, kurias pirmiausia įgyvendintumėte praturtėjęs?

– Kalbant nuoširdžiai, net nežinau, tokios ryškios svajonės neturėjau.

Dabar galvoju, kad norėčiau šaunios gitarų kolekcijos, bet pirmiausia man reikia normalios erdvės, kur ją laikyti. Tiesą sakant, įgyvendinau begalę įdomių dalykų, nors net nesvajojau, kad kada nors galėsiu tai padaryti. Bet du pagrindiniai siekiai išlieka

tie patys: pagroti Mančesterio arenoje ir tapti Glastonberio festivalio headlineriu.

– Glastonberio headlineriu įsisvajojote tapti pamatęs šio festivalio scenoje Adelę, – net jei ir nebuvote jos gerbėjas, įspūdis liko didžiulis. Svajok atsargiai, nes svajonės gali ir išsipildyti, ar ne?

– Kas žino? Norėčiau būti kito Glastonberio festivalio sąrašuose, bet dar turiu nueiti ilgą kelią ir stipriai padirbėti, kad bent užmesčiau akį į headlinerių kampą (juokiasi).

– Kokie kiti festivaliai jūsų a must sąraše?

– Pastaruoju metu tiek daug grojau festivaliuose, kad net sudėtinga atsakyti. „Coachella“ ir SXSW Jungtinėse Valstijose skamba labai gerai, būtų neblogai ten nulėkti.

– Kas jums padėjo prasiveržti, tapti pasaulinio lygio atlikėju? Ar atsiradote tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir sutikote reikiamus žmones, ar pasitaikė teisinga įrašų kompanija?

– Viskas įgavo didžiulį pagreitį, kai pradėjau dirbti su savo vadybininku. Ne-

trukus mes pasirašėme sutartį dėl įrašų. Bet prieš tai aš trejus metus žiauriai sunkiai dirbau, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar.

– Kai pirmą kartą nuvykote į saulėtąją Kaliforniją, kurios pramogų industrijoje galima nuveikti stulbinančių dalykų, – ar aplankė jausmas, kad galėtumėte iškart ten gyventi, dirbti?

Ar pirmenybę teikiate senai gerai Europai?

– Man patinka skraidyti į JAV, bet nemanau, kad galėčiau ten gyventi, nes jos tokios didelės ir atstumai – žvėriški,

– Jūsų pavardė – Walkeris (lietuviškai – vaikštinėtojas).

Mėgstate pasivaikščioti? Vienas, be konkretaus tikslo, mėgaudamasis ausinėse grojančia muzika?

– Aš visada klausausi muzikos, kad ir kur būčiau. Tačiau pastaruoju metu nuolat esu kelyje, labai retai gaunu progą tiesiog paslampinėti: vis kur nors skrendu arba važiuoju automobiliu į kažkurį kitą miestą, arba turiu grūstis į studiją, ar įrašų sesiją, vos tik grįžtu namo į Londoną.

– Ar turite superherojų, kuriuos sutikęs kur nors užkulisiuose cyptumėte lyg vaikas? Ką pasakytumėte apie Angusą Youngą, kuris paliko nemirtingą įspūdį prieš daug metų, kai su tėvu pirmą kartą apsilankėte AC/DC koncerte Paryžiuje?

– Sutikti A.Youngą būtų nerealu. Nesu tikras, ką jam pasakyčiau, bet – oh yeah! – jis kaltas, kad įsimylėjau gitarą visam gyvenimui. Mūsų susitikimas būtų nesveikai geras dalykas!

– Liepos paskutinį savaitgalį grosite lietuvių festivalyje „Galapagai“. Nežinau, kiek esate informuotas apie šią lokaciją, bet festivalis vyksta vaizdingoje ežero saloje, toli nuo didmiesčio dulkių. Ar esate iš tų gamtos vaikų, kurie myli mišką ir ežerą, ar geriau jaučiatės asfalto džiunglėse?

– Aš užaugau mažame miestelyje Mančesterio pašonėje, kurį supa laukai ir miškai, taigi, tikrai geriau jaučiuosi būdamas kaime. Esu kaimietis. Tai faktas (juokiasi).

– Ko galime tikėtis iš jūsų pasirodymo „Galapaguose“?

– Manęs, mano grupės ir kelių dainų… Įveikėme ilgą turą ir norisi galvoti, kad esame labai neblogai pasiruošę sukurti šaunų pasirodymą. Jeigu jums pasiseks, gal net pavarysiu keletą visiškai naujų gabalų.

(Juokiasi.)

– O jei būtų įmanoma (net jei ir nebus) – ar norėtumėte pasimalti po festivalį anonimiškai, praleisti pakvaišusią naktį tarp kitų tokių pat išprotėjusių žmonių einant nuo scenos prie scenos, nuo baro – prie baro?

– Velniava, aš iškart turėsiu skristi atgal į Jungtinę Karalystę, į kitą festivalį, kuris vyks kitą dieną, todėl būtų pavojinga užtęsti vakarėlį per ilgai, bet neprarandu vilties, kad ištaikysiu valandėlę patikrinti, ką jūsų festivalis siūlo!

– „Galapagų“ organizatoriai jus matė grojantį bažnyčioje Nyderlandų festivalyje „Eurosonic Noorderslag“. Bažnyčia! Kur dar teko groti, kad vieta būtų verta šauktuko?

– Na, tikrai! Nebežinau, kieno idėja buvo ta bažnyčia.

Pamenu, išgirdau prieš dieną ar dvi, kad grosiu kaip tik ten. Bet tai buvo toks nerealus koncertas, kad visiems labai patiko. Jaučiu, prisiminsiu jį dar ilgai.

– Jūsų dainos „Leave a Light On“ vaizdo klipas nufilmuotas Kroatijoje. Norėtumėte grįžti ten atostogų su nameliu ant ratų, iš anksto daug neplanuodamas? Ar vis dėlto gyvenimas dabar jau griežtai suplanuotas?

Beje, jeigu atostogautumėte ne Europoje – kur vyktumėte? Gal legendiniu 66-uoju nuo Čikagos iki Santa Monikos?

– Tai būtų jėga! O dėl Kroatijos – tiesą sakant, nepažįstu jos taip gerai, kad svajočiau apie atostogas. Bet man tai visada bus ypatinga vieta, kurioje nufilmavome gražų klipą. Tikiuosi, kada nors galėsime ten pagroti. Būtų smagu.

– Jūs turite nuosavą muzikos studiją? Jei ne – pasvajokime, kur ir kokia ji turėtų būti.

– Namuose turiu ankštą kambariuką, neva skirtą muzikai. Bet dabar jis užkrautas gitaromis, visokiais kitais mano rakandais ir labiau primena sandėlį. Nepaisant to, ten aš kuriu grįžęs namo. Bet kadangi dažniausiai tai nutinka apie 3 val. nakties, kai mano kaimynai kietai miega, privalau dirbti ypač tyliai. Toks tas gyvenimas. (Juokiasi.)

LIETUVOS AUKŠTOJI JŪREIVYSTĖS MOKYKLA LITHUANIAN MARITIME ACADEMY

ATVERSK SAVO KARJEROS PUSLAPĮ JŪRŲ LAIVAVEDYBA LAIVŲ ENERGETINIŲ ĮRENGINIŲ EKSPLOATAVIMAS LAIVŲ ELEKTROS ĮRENGINIŲ EKSPLOATAVIMAS JŪRŲ TRANSPORTO LOGISTIKOS TECHNOLOGIJOS UOSTO IR LAIVYBOS VALDYMAS UOSTO IR LAIVYBOS ĮMONIŲ FINANSAI WWW.LAJM.LT

>> EITI AR NEITI

„ŠACHAS PRŪSIJAI. LUIZĖ MĖMELYJE“ PRADŽIA: ŠIAURINIS RAGAS, DANĖS G. 1, KLAIPĖDA (PRIE BILIETŲ KASŲ) Repertuarą sekite: https://padidapifish.internetu.lt

Pasibaigus aktyviam sezonui teatro salėse, uostamiesčio šokio teatras „Padi Dapi Fish“ žiūrovus ir vėl kviečia pasivaikščioti Klaipėdos gatvėmis. Dar pavasarį ši trupė savo repertuarą papildė jau trečiuoju spektakliu-ekskursija. Šį kartą choreografės Agnijos Šeiko sukurtas šokį su istorija susiejantis pasakojimas susirinkusiuosius nukelia į praeitį, tik ne šimtu, kaip šiemet madinga, o gerais dviem šimtais metų, kai uostamiesčio gatvėmis vaikščiojo Prūsijos karalienė Luizė.

Atsiriboti nuo šiuolaikinio miesto bruzdesio žiūrovams padeda lyriško istorinio pasakojimo (tekstų ir scenarijaus autorė Sondra Simanaitienė), tuometės muzikos ir veiksmą iliustruojančių garsų pripildy-

tos ausinės (garso režisierius Kristijonas Lučinskas). O į praeitį vedasi ir skirtingus karalienės bruožus įkūnija penkios šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokėjos.

Nuo Napoleono kariuomenės iš Berlyno bėgusi ir tuometiniame Mėmelyje prisiglaudusi karališkoji šeima čia praleido metus. Spektaklio-ekskursijos pasakojimas vingiuoja ne tik gatvėmis, bet per tą laiką karalienės išgyventais jausmais ir potyriais, neapeidamas politinių ir istorinių niuansų. Taip istorija paverčiama žmogiška, miestas – kupinu pasakojimų, o žmonių likimai – siejami bendrumo.

Vytauto Petriko nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Be galo įdomus choreografės sumanymas Luizės vaidmenį patikėti ir išskaidyti net penkioms šokėjoms. Taip išvengiama neįmanomos užduoties – atkurti istorinę figūrą ir kartu lengviau atskleidžiamos skirtingos karalienės asmenybės pusės ir išgyvenimai. Pavyzdžiui, Aušra Krasauskaitė ją įkūnija stojiškai ir elegantiškai, Inga Kuznecova perteikia aštriai skausmingą nerimą, o Gintarė Marija Ščavinskaitė nestokoja ele-

gantiškai suvaldyto valiūkiškumo.

Pasakojimas ausinėse, šokėjų suknelių šnaresys ir jausmingas šokis padeda suvokti grindinio senumą ir besikeičiančių žmonių kartų bei jų gyvenamų epochų kaitą toje pačioje erdvėje – pavadinimus keitusiame, bet nuolat jūros skalaujamame mieste.

Rekomenduojama pasirūpinti oro sąlygas atitinkančia apranga.

Nerekomenduojama nepripažįstantiesiems meno netikėtose erdvėse.

VOICEKAS

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino per. 4, Vilnius) Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionalinis dramos teatras sezoną užbaigė jaunųjų režisierių kūrybos pristatymui skirta programa. Viena iš jos premjerų – debiutinis Antano Obcarsko režisūrinis darbas – „Voicekas“. Spektaklį pradedantis režisierius kūrė su dramaturgu Laurynu Adomaičiu ir drauge esamajam laikui adaptavo nebaigtą vieno pažangiausių XIX a. vokiečių dramaturgo Georgo Büchnerio pjesę.

42 // © 37O

Rekomenduojama aiškiai jaučiantiesiems šiuolaikinės visuomeninės sistemos spaudimo mastus.

Nerekomenduojama nemėgstantiesiems laužyti galvos.

Spektaklio scenografai „random heroes“ iš realių lėktuvo detalių scenoje sukūrė dekonstruotą orlaivį, labiau primenantį erdvėlaivį nei mums įprastą oro transporto priemonę. Kartu su trūkinėjančia veikėjų veiksmų logika ir spektaklio teksto vingiais taip kuriama sapno / vizijos / košmaro / kliedesio atmosfera. Mat režisierius drauge su spektaklio dramaturgu raktu į tikrais faktais paremtą nebaigtą kūrinį pasirinko taip pat tikrus įvykius – prieš trejus metus įvykusią „Germanwings“ lėktuvo katastrofą, taip kraštutinę ribą pasiekiančio G.Büchnerio aprašytą kareivį Francą Voiceką sutapatindami su antruoju pilotu Andreasu Lubitzu. Tačiau, nepaisant gana tiesioginių sąsajų su konkrečia tragedija, Giedriaus Savicko kuriamas

piloto uniformą dėvintis Voicekas galėtų būti siejamas su bet kuriuo pastarųjų dešimtmečių masinių žudymų autoriumi (Andersu Behringu Breiviku ar nuolatinių šaudynių JAV vadinamaisiais vienišais vilkais). Jis įkūnija link kraštutinės ribos nenumaldomai artėjantį pilką, nuolankų, mielą žmogelį, besikratantį jam primestų vaidmenų, tačiau nebepajėgiantį pasipriešinti aplinkai. Tiksliau, kaip vienintelį pasipriešinimo ir išsilaisvinimo kelią jis mato nužudymą. Tačiau XIX a.

Voiceko lūžis buvo moters nužudymas, o XXI a. tai jau masinės aukos reikalaujantis veiksmas.

Spektaklis kupinas ženklų, nuorodų ir sąsajų, tačiau toli gražu ne visos jos įveiksminamos, o personažų tarpusavio bendravimas sunkiai perauga į santykius, tad nesiformuoja veiksmui vystyti būtini priežastiniai ryšiai. Taigi, nepaisant įdomaus, aktualaus sumanymo, spektaklis lieka daugiau retorinis, kupinas neretai uždarų filosofinių apmąstymų ir saikingai komunikuojantis. Įdomių detalių ir sprendimų gausa spektaklyje dėliojama panašiai kaip ir nurašyto orlaivio dalys scenoje – pagal savitą, tačiau ne visuomet suprantamą ar teatro dėsniams paklūstančią logiką.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

o vėliau marširuoja su šiuos metus žyminčiais skaičiais ant baltų lapų, tarsi Lietuvoje gana reta protestuojanti minia. Taip istorija tampa asmeniška, subjektyvi, todėl artima ir jaučiama.

Kiek netikėtai, bet bene geriausiai laisvės ir suvaržymų priešpriešą išreiškia atsikartojantys, mūsų scenos estetikai gaivinančiai nebūdingos, laužytos plastikos Gintarės Marijos Ščavinskaitės solo, kuriuos vis nutraukia, tad ir suvaržo tyla ir surepetuotai improvizuotas J.Šeduikytės ir A.Richardo balso ir judesio duetas, o siekiamybę ateičiai – A.Šeiko perskaitomas pareiškimas apie moterų galią sugriauti politiką ir teiginys: „Patriarchato priešybė – ne matriarchatas, o brolybė.“

Erdvios patalpos uostamiesčio senamiestyje, alaus gamybos procesas, matomas pro stiklinę sieną, išskirtinis ir šiuolaikiškas interjeras, gyvi muzikantų pasirodymai, švieži meniu ingredientai ir idealiai prie gėrimų priderinti patiekalai. Kas? „Švyturys Brewery“ alaus darykla.

„PAREIŠKIU – BRANDIR“ Repertuarą sekite https://padidapifish.internetu.lt

Itin lyriškomis gaidomis prasidedantis ir užsibaigiantis šokio spektaklis vis dėlto didžiąja dalimi primena manifestą, savęs, savojo pasaulio ir jo kitoniškumo deklaraciją. Šeši itin skirtingi lietuvių ir prancūzų šokėjai bei du choreografai, iš visų pu-

sių apsupti publikos, scenoje perteikia subjektyvų santykį su istorija. Sąmoningai eklektišką spektaklį ir lietuvių scenai nebūdingai įvairų garso takelį dar papildo ir kartu su šokėjais scenoje pasirodančios Jurgos Šeduikytės balsas. Šis 100-mečiui skirtas choreografinis pareiškimas su istorija turi itin eskiziškas, tačiau gyvas sąsajas. Šalies ir visuomenės nepriklausomybės bei laisvės klausimai čia sprendžiami per individualizuotą itin skirtingų kūnų judėjimą erdvėje ir autentiškų, asmeniškų pasakojimų intarpus. Šokėjai vienas per kitą pasakoja susirinkusiesiems apie tam tikrais metais jiems nutikusias istorijas,

PAJŪRYJE JAU LAUKIA UNIKALUS IR ŠIUOLAIKIŠKAS VISUOMENĖS SUSIBŪRIMO CENTRAS

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Klaipėdiečių šokio teatras „Padi Dapi Fish“ sezoną baigė koprodukcijos su Kano nacionaliniu choreografijos centru Normandijoje (Prancūzija) premjera – prancūzų choreografo Albano Richardo kartu su lietuvių choreografe Agnija Šeiko ir prancūzų bei lietuvių šokėjais sukurtu spektakliu, skirtu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui „Pareiškiu – Brandir“.

Rekomenduojama pavargusiesiems nuo istorinių kronikų.

Nerekomenduojama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį siejantiesiems vien su liaudies šokiais ir dainomis.

Šį naują traukos objektą Klaipėdoje galima apibūdinti kaip senąsias tradicijas, atgijusias naujame apvalkale. Tai ambicingas projektas, prie kurio prisidėję ir JAV krafto alaus pradininkai „The Brooklyn Brewery“. Įspūdingame, Klaipėdos stiliumi alsuojančiame pastate didžiuliais arkiniais langais, dominuojančiomis aukštomis lubomis, įrengtas šiuolaikinis industrinis stilius, paremtas dėmesiu detalėms. Čia lankytojai gali ne tik paragauti įvairiausių alaus rūšių, bet ir iš arti pamatyti, kaip jis verdamas, pasivaikščioti po gamybines patalpas. Toks atvirumas įkūnytas visomis prasmėmis – tie patys alaus fermentacijos bokštai ir brandinimo talpyklos, net matomos pro stiklinę sieną iš pačioje alaus darykloje įsikūrusio modernaus gastronomijos baro „Švyturys Bhouse“.

LAIMĖS RESPUBLIKOJE

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuarą sekite www.teatras.lt

Pjesių interpretavimas – saugiausia zona lietuviškosios teatro mokyklos absolventams. Nors pjesė „Laimės respublikoje“ sukurta vos prieš šešerius metus, joje išsakoma socialinė kritika artimesnė pastarųjų amžių sandūros retorikai, o lietuviškajame kontekste skamba kiek inkliuziškai.

44 //

Spektaklis prasideda iki skausmo pažįstamomis šeimos Kalėdų vakarienės situacijomis. Tiesa, tokių aktorių kaip Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Aldona Janušauskaitė, Gediminas Girdvainis bei jaunosios kartos atstovių Adelės Šuminskaitės ir Žygimantės Elenos Jakštaitės kuriamos šeimos portretas šiek tiek mažiau įprastas, šiek tiek aštresnis, kaip ir Godos Palekaitės scenografijos kampai. Įdomius sprendimus siūlanti ir spektaklio koncepciją savo darbais pabrėžianti scenografė šią šeimą apgyvendina sumažintą aikštę ar atriumą primenančioje konstrukcijoje, kuri, užliejus vandeniu, tampa baseinu ar romėnų pirtimi (tačiau tenka pastebėti, kad ji labai nepatogi ir net pavojinga aktoriams). Taip sukuriama aikštelė sociokultūrinei vakarietiškos visuomenės kritikai.

Šeimos, kaip visuomenės metonimijos, paveikslą sustiprina ir kartu suardo Dariaus Gumausko kuriamas dėdė Robertas, kurio teksto tiesmukumas ir aktorinis azartas perkelia visomis prasmėmis gana įprastą teatrinį vaizdelį į pašėlusio absurdo žaismą.

Tiesa, antrame veiksme jį keičia dainomis, deklaratyviais monologais ir šūkiais pateikiamas didaktiškas visuomenės vertinimas. Įdomu, kad jaunasis režisierius tik dar labiau sustiprina moralizuojančias pjesės intonacijas deklaratyviai baksnodamas į reklamose laimės receptų besisemiančios, pasenti bijančios, lengvų sprendimų beieškančios ir viskas „ok“ režimu gyvenančios visuomenės ydas.

Kita vertus, gana tiesmuką grūmojimą pirštu atperka puikių aktorių darbas, ypač begaline (savi)ironija perpildytos A.Janušauskaitės, G.Girdvainio scenos.

Nors spektaklio finalas visą šį laimės visuomenės skerspjūvį suveda į poros mikrokosmosą, regis, ir jis nebegali išgelbėti, mat jį uždengia besileidžianti, o ne tekanti saulė.

© 37O

Rekomenduojama nacionalinio teatro trupės gerbėjams.

Nerekomenduojama nelinkusiesiems sekti pirmųjų jaunosios kartos žingsnių.

Ties pažintimi su šiuolaikine gamyba pramogos nesibaigia – „Švyturys Brewery“ alaus darykloje rodomos ir kelios istorinės ekspozicijos.

Andrius: Kam įdomiau istorija, darykloje turime paruošę kelias interaktyvias ekspozicijas. Jos supažindina su aluda-

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro programoje, skirtoje jaunųjų kūrėjų bandymams, savo antrąjį spektaklį (ir jau antrąjį per šį sezoną) pristatė režisierius Mantas Jančiauskas. Sezono pradžioje debiutui pasirinkęs autentišką dokumentinę medžiagą, šį kartą jis ėmėsi šiuolaikinio britų dramaturgo Martino Crimpo pjesės „Laimės respublikoje“.

Svarbu pastebėti, kad tokios idėjos – ne tik stiliaus sprendimas, bet ir kruopščiai įkūnytos gilios prasmės mintys. Įmonės rinkodaros vadovas Andrius Bagdzevičius tikisi, kad pro šią stiklinę pertvarą sklindanti gera muzika ir lankytojų emocijos pasklis visoje darykloje.

Andrius: Tokios energijos, kokia bus gastronomijos bare, – muzika, juokas, geros emocijos – nenorime stabdyti ir apriboti, todėl net ir gamybinės patalpos savotiškai yra toje pačioje aplinkoje, atskirtos tik stikline pertvara. Visi lankytojai taip pat kviečiami atsidurti ir kitoje stiklinės sienos pusėje, atvirų ekskursijų metu susipažinti ir išgirsti, kaip šiais laikais verdamas alus, kokios modernios technologijos naudojamos.

rystės raida Klaipėdos krašte, paaiškina įmonės istorijoje naudojamos erelio ir švyturio simbolikos priežastis, atskleidžia tarpukario įdomybes ir sovietmečio keistenybes alaus rinkodaroje, parodo alaus kultūros perversmą ir naujųjų laikų eksperimentus, produkcijos ir etikečių evoliuciją. Šiuos pastaruosius kelis mėnesius intensyviai ruošėsi ir klaipėdiečiams galbūt pažįstami, pačioje alaus darykloje įsikūrusio gastronomijos baro „Švyturys Bhouse“ šeimininkai Martyna Feser ir Raimondas Baublys. Jie įsitikinę, kad gyventi svarbu čia ir dabar, todėl lankytojų čia laukia daug veiklų ir įspūdžių.

Martyna: Ši vieta turi savo charakterį, čia pasaulines tendencijas perteiksime klaipėdietišku stiliumi, o visai koncepcijai įgyvendinti turime paruošę ne vieną staigmeną. Įvairias maisto kultūras derinsime su alumi, kviesime kulinarus ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio, eksperimentuosime savo maisto rūkykloje. Žmonių laisvalaikis – didžiulė atsakomybė, bet ir idėjų netrūksta.

Raimondas: Tai unikali bendruomenės susibūrimų, įvairių renginių vieta, kuriai turime paruošę ilgą muzikantų sąrašą.

Tikimės, kad šis objektas taps ir regiono kultūriniu švyturiu.

Išvada: į rekonstruotą „Švyturys Brewery“ alaus daryklą verta užsukti ne kartą.

Ne veltui „Švyturys Bhouse“ šeimininkai tikisi, kad greitai jau mokės savo svečių vardus ir žinos jų mėgstamiausius užkandžius.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Alisa pirmąkart prabyla vokiškai. Ne todėl, kad pradėjo lankyti vokiečių kalbos kursus, o dėl to, kad į lentyną dedame vokiečių kalba išleistą, labai dizainišką knygą apie Lietuvos kulinarinį paveldą ir gerai užsūdytą užstalės diplomatiją. Lentynoje diplomatinius jausmus taip pat pademonstruos Feelnius ir Kaunas, vizualinius ir kulinarinius sugebėjimus – restoranas „Džiaugsmas“, labàdienà pasakys snepbekas iš vytelių ir per kraštus liesis beržų sula. Kaip jau turbūt užuodžiate... Mes čia išėjom su kvapu. Lietuvišku.

„Pagal Jurgį ir kepurė“ – byloja lietuvių liaudies išmintis, o labàdienà snepbekas byloja, kad gali atrodyti kietai net su kepure iš nendrinių vytelių, aišku, žiūrint, koks Jurgis tu esi… Tai, jei mūsų kaime būtų Jurgis, jis nešiotų būtent tokią lietuviškai besisveikinančią kepurę su vytelių snapeliu.

„labàdienà“ nuotr.

Eglės Juzumas ir „HONEST“ nuotr.

KEPURĖ „REED SNAPBACK“ LIETUVA Diz. „labàdienà“ www.labadiena.eu

KNYGA „WIE DER GEPOKELTE STIER NACH KONSTANZ FUHR“ LIETUVA/VOKIETIJA Diz. „Studio HONEST“, Lina Vyšniauskaitė www.studiohonest.com

Vilnius turi naują paralelinę sostinę – FEELNIUS. Pajusk Vilnių visa krūtine, plaučiais ir alveolėmis su maike ar džempu, o mintimis – su snepbeku Feelnius. Pusiau nauja, limituoto tiražo, gatvės artistų EGYBOY sukurta Vilniaus koncepcija tam, kad šis miestas visada būtų su tavim ir ant tavęs literaliai.

KREPŠIŲ KOLEKCIJA „KAUNAS“ LIETUVA Diz. Monika Vilčinskienė www.native.lt

Roberto Daskevičiaus nuotr.

Kauno karo muziejus, Žaliakalnio funikulierius (žvaigždės kartais krenta, funikulierius – irgi…), Kauno pilis, Soboras, Rotušė ir grandiozinis Pažaislis Kauno marių patale… Štai tokios Kauno architektūros legendos atgyja ant krepšių, nuaustų iš poliesterio, nes Kaunas atsigauna ir ant peties.

„EGYBOY“ nuotr.

„Native.lt“ nuotr.

Įspūdingai sulošęs gastrodiplomatijos korta, didysis kunigaikštis Vytautas tarptautiniame politikos ringe iškovojo Žemaitiją, o Konstanco konsiliumui nusiųstas sūdytas laukinis jautis tapo bene seniausiu dokumentuotu Lietuvos gastrodiplomatijos manevru. „Kaip sūdytas jautis į Konstancą vyko“ – štai ką reiškia vokiškas pavadinimas. Gastroistorijos guru Rimvydo Laužiko ir Antano Astrausko surašyta ir Lietuvos kultūros instituto išleista knyga – kulinarinių Lietuvos ir Vokietijos ryšių studija su 31 receptu, kuri tarptautiniame „Gourmand Awards“ konkurse pateko tarp penkiolikos geriausių knygų apie kulinariją PASAULYJE!

SENSITYVI KOLEKCIJA „FEELNIUS“ LIETUVA Diz. EGYBOY www.egy-boy.com

46 // © 37O

Maistas yra religija, net jei kunigams tai nepatiks, o „Džiaugsmas“ yra juoda vieta, kur gali išpirkti nuodėmes už pinigus – išragauti netikėčiausius lietuviškos virtuvės eksperimentus. Sraigės su acto pudra, krapų ledai arba ledai su grikiais, šimtalapis iš bulvių, rūkytų kiaušinių padažas, ungurys su jūrų žolėmis, saliero šaknis su migdolų kremu ir lietuvišku sūriu, o hitas – lašiniai ant juodos duonos su uogiene. Kai žmonės čia valgo, juos apima vidinis džiaugsmas. Net švyti, kaip ir dizainerių sutvertas vizualinis identitetas – žmonės su aureolėmis iš lėkščių.

„Bosanova“ nuotr.

VIZUALINIS IDENTITETAS „DŽIAUGSMAS“ LIETUVA Diz. Deimantė Brukštaitė, Lina Vyšniauskaitė, „New!“ www.dziaugsmas.com

EKOLOGIŠKA BERŽŲ SULA „SIP SAP“ LIETUVA Diz. „Etiquette“, „Bosanova“ www.sipsap.eu Šovė mintis išgerti? Sulos? Be problemų. Šiais laikais nebereikia iš kaimyno skolintis grąžto tam, kad pragręžtum beržą. „Sip Sap“ iš Lietu-

vos miškų surinko tikrą beržų pasididžiavimą ir pamiksavo sulą su imbieru ir žaliosiomis citrinomis, spanguolėmis, alijošiaus gabaliukais, mėtomis ir citrinomis, o „Etiquette“ ir „Bosanova“ kūrybininkų virtuvėse gimė dizainas ir idėjos, kaip puikų, bet visų užmirštą lietuvišką gėrimą vėl prastumti į parduotuvių lentynas. Tinka mėsėdžiams, veganams, gliuteno ir GMO heiteriams.