370 nr 69

2018 rugpjūtis #69

KAIP VISADA (NE)BIJOTI KAIP VISADA (NE)BIJOTI ANALITIŠKOS ATOSTOGOS ANALITIŠKOS ATOSTOGOS EMILIJA EMILIJA BALAS: BALAS: MANO MANO KŪRYBĄ KŪRYBĄ INSPIRUOJA INSPIRUOJA RIBINĖS RIBINĖS ŽMOGAUS ŽMOGAUS BŪSENOS BŪSENOS VIRTUALI VIRTUALI KRISTINOS KRISTINOS BUOŽYTĖS BUOŽYTĖS REALYBĖ REALYBĖ REKOMENDACIJA REKOMENDACIJA SEZONO SEZONO PRADŽIAI: PRADŽIAI: NEPRALEISKITE NEPRALEISKITE CIRKO CIRKO

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

KAIP (NE)BIJOTI K

aip ir jūs visi, taip ir aš turiu visokių baimių. Tik vasarą apie jas galvoju mažiausiai, ypač per atostogas. Net ir saulė, kurios šiemet netrūko, nebūtina, kai sieki patirti katarsį, kad galva išsivėdintų nuo darbo, buitinių, asmeninių bei kitokių problemų ir baimių.

Perkrovus smegenis ima atrodyti, kad po atostogų suspėsi visas užduotis atlikti laiku, kaip to reikalauja visa armija viršininkų. Ko gero, ir jums nesvetima ta nesibaigiančios darbų virtinės baimė, kai po ilgos darbo dienos atsigulate į lovą ir, užuot skaičiavę neegzistuojančias baltas avis, rikiuojate kitos dienos darbus ir nei nervus raminančios arbatos, nei atpalaiduojantis katino murkimas nepadeda užmigti.

Per atostogas pradedi svajoti apie kokybiškesnį laisvalaikį, kurį skirsi ne tik buitiniams reikaliukams, bet ir savo kultūriniams poreikiams tenkinti – knygoms, spektakliams, filmams, koncertams, parodoms ir t.t.

Gal net pagalvoji apie mezgimo, siuvimo, kalbų ar kitokius kursus, choro ar šokių repeticijas.

Jeigu esate vienišas (-a), pradedate tikėti, kad pagaliau atsiras tas vienintelis ar vienintelė, kuris mėgs tą pačią muziką, kaip ir jūs, nebus abejingas mėgstamo režisieriaus kūrybai, aptarinės su tavimi filmus bei knygas ir gal net leis katinui miegoti jūsų bendroje lovoje.

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ

Nebaisu paslysti ant šlapių akmenų ir išgalvota ar tikra klaustrofobija kažkur išgaruoja, kai mėgini pasiekti slaptą krioklį kažkur Islandijos pietuose. Nebaisu susipjaustyti kojų į aštrius akmenukus Italijos ežero paplūdimyje, kai skubi įmerkti įkaitusį kūną į ne daug šaltesnį nei oras vandenį. Nebaisu susirgti suvalgius didžiausią savo gyvenime ledų porciją ar tuomet, kai nuo galvos iki kojų permerkia nebūtinai šiltas vasaros lietus. Nebaisu tingėti, naktinėti iki paryčių (skaitant knygą, žiūrint filmus ar tiesiog vakarojant su draugais festivalyje ar kaimo sodyboje), priaugti kilogramų, prisikirtus mamos įsiūlytų bulvinių blynų. Visiškai nebaisu ir tai, kad po atostogų teks maitintis kruopomis ir cukinijomis iš nuosavo daržo, nes keliaudama išleidau daugiau pinigų, nei planavau (argi būna kitaip?).

Jeigu ilsiesi ne savaitę, o bent kelias, net svajoti pasidaro nebebaisu, pradedi tikėti, kad viską, kas tavo gyvenime yra ne taip (žinoma, žiūrint iš savo varpinės – kitiems juk gali atrodyti, kad tavo gyvenimo kokybė yra tiesiog puiki, ypač peržiūrėjus svajonių atostogų akimirkas feisbuke), įmanoma pakeisti. Ir be jokių pagalbos sau knygų (beje, keletą jų per savo atostogas perskaitė, pritaikyti realybėje pamėgino ir smagią medžiagą šiam numeriui parengė vienas žurnalo bendraautorių Marijus Gailius).

#69 TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

TOMAS IVANAUSKAS MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ KRUOPŠTI IR DARBŠTI NAUJOKĖ

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

Taigi, perkraudami savo baterijas, dažnas pagalvojame apie radikalias permainas visose gyvenimo srityse, tačiau, vos nustojame skraidyti ir pasiekiame žemę (buto / biuro grindis), visos svajonės pasimiršta.

Vėl pasineriame į įprastą rutiną: žadintuvas, dušas, pusryčiai, automobilis (ar troleibusas), biuras, pietūs, vėl automobilis (troleibusas), vakarienė, po to – paštas, feisbukas ar instagramas (retais atvejais – koncertas, filmas ar knyga), ir į lovą. Jeigu ne po pirmos, tai po antros darbo dienos sugrįžta tos pačios sunkios mintys, o kartu su jomis – ir tikros bei išgalvotos fobijos.

Fobijas savo kūriniuose vaizduoja ir Emilija Balas, paskolinusi vieną savo darbų rugpjūčio numerio viršeliui. „Darbuose stengiuosi neprimesti temos. Nors ją turiu bendrą visiems darbams – fobija, buitis kaip Sizifo mitas, troškimas. Savo darbuose noriu pasiekti Davido Lyncho efektą, kai jauti įtampą, kad kažkas vyksta, bet kas – nesupranti“, – interviu mūsų leidiniui teigia ji.

Su režisiere Kristina Buožyte kalbėjomės apie virtualią realybę – jau sausį ji su prodiuseriu Vitalijumi Žuku pristatys mums dar menkai pažįstamo formato filmą „Angelų takais“, atgaivinsiantį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. Apie naują profesiją – vaizdo tinklaraštininko – sužinosite perskaitę interviu su Pauliumi Mikolaičiu (arba Paul de Miko, kaip jis prisistato socialiniuose tinkluose).

Ir dar daug visko šiame numeryje – tiesiog skaitykite ir nieko nebijokite. Svajoti – taip pat. Geros likusios vasaros, iki pasimatymo rugsėjį!

Viršelyje – dailininkės Emilijas Balas kūrinys „My name is 101“.

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12, 14, 16, 18, 19, 20, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė v.dosiniene@kaunodiena.lt Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #69, rugpjūtis, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Jorė Janavičiūtė Iliustruota kadrais iš filmo „Angelų takais“

Neseniai pasklido žinia, kad režisierės Kristinos Buožytės ir prodiuserio Vitalijaus Žuko virtualios realybės (VR) filmas „Angelų takais“, atgaivinantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, atrinktas į Venecijos kino festivalio oficialią VR konkursinę programą. Susisiekėme su filmų „Kolekcionierė“ (2008) ir „Aurora“ (2012) autore siekdami sužinoti, kas tas VR projektas apskritai, kaip VR filmas kuriamas, žiūrimas ir kokia viso to ateitis.

Kristinos Buožytės asmeninio archyvo nuotr.

VIRTUALI KRISTINOS BUOŽYTĖS REALYBĖ – Kaip sugalvojote imtis VR projekto?

– Kažkada pasirodė VR projektas pagal Vincento van Gogho paveikslą „Naktinė kavinė“, taip pat 360° vaizdo filmas Salvadoro Dali paveikslų tematika. Pamačiau juos „YouTube“ ir pagalvojau, kaip būtų gerai įgyvendinti tokią patirtį apie M.K.Čiurlionį, perkelti jo kūrybą į virtualią realybę. Kodėl yra darbų apie V.van Gogho, S.Dali kūrybą, o mes tokių neturime?

Paskambinau prodiuseriui V.Žukui (mes ir anksčiau esame bendradarbiavę dėl kino projektų), paklausiau, kaip jam patinka ši idėja, ar sutiktų. Aš anksčiau nebuvau dirbusi su animacija ar trimate grafika, man tai buvo nežinomas pasaulis. Taigi Vitalijui papasakojau ir jis iš karto sutiko: „Gerai, darom!“ Ir man, ir jam tai buvo nauja sfera. Nors jis jau turėjo daug praktikos su 3D grafika, o aš dirbau kaip režisierė, bet abu nebuvome darę VR projekto. Suvienijome jėgas ir ėmėmės šį projektą įgyvendinti. Mūsų kūrybinis duetas ne tik praturtino projektą – tai buvo ir be galo maloni bei inspiruojanti patirtis.

– Kaip atrodo VR patirtis? Ar ji turi kokį nors siužetą?

– Taip, yra tam tikras siužetas. Mūsų projektas šiek tiek neįprastas – tai nėra tik 360° vaizdo filmas, tačiau nėra ir visiškai interaktyvus patyrimas. Kuriant VR nėra nusistovėjusių režisūros taisyklių, kaip reikia daryti, kad veiktų, kaip, sakykim, kine, nes tai labai nauja forma. Čia viskas vyksta per bandymus. Kai pradėjome kurti šį projektą, išsikėlėme

tikslą, kad šis projektas netaptų žaidybinis, kad interaktyvumas neužgožtų M.K.Čiurlionio kūrinių. Kad tai būtų vieta ir erdvė, kuri pakviestų žiūrovą patyrinėti menininko kūrybą, sujungtų su ja. Mums buvo labai svarbu išlikti kuo ištikimesniems M.K.Čiurlionio kūrybai, paveikslams ir muzikai. Pradžioje darėme testus su vadinamaisiais pulteliais, norėjome juos panaudoti.

Gali visko prisigalvoti, daug koncepcijų, įvairių sprendimų, bet labai svarbu patikrinti su žiūrovais, kad pamatytum, kaip žmogus reaguoja, nes tai vis tiek nėra mažas ekranas, kur žiūrovas seka jam rodomą istoriją, čia yra visa aplinka – viršus, apačia, žmogus pats renkasi, ką jis nori stebėti. Dėl to reikia viską apgalvoti, kaip tu vesi žiūrovą. Taigi mes žiūrovams buvome davę pultelius, bet pamatėme, kad jį turėdamas žmogus pradeda koncentruotis į veiklą, nori kažką paliesti, padaryti, pajudinti, tačiau jo dėmesys nukrypsta nuo aplinkos, įsižiūrėjimo į ją. O mes norėjome, kad žmogus įsižiūrėtų, pabūtų viso to pasaulio viduje.

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų. Tai mes norėjome perteikti kiek įmanoma aiškiau, paprasčiau ir paveikiau.

– Kaip tai atrodo?

– Patirtis sudaryta iš maždaug 60 paveikslų. Kai kurie paveikslai naudojami ištisai, kai kurių – tik fragmentai: aplinka, objektai, detalės, šviesos, dangus, žemė. Žmogus atsiduria iš paveikslų sukurtoje aplinkoje, kur keičiasi paros ciklas. Vieni paveikslai – iš dienos, kiti – iš ryto ar nakties laiko. Žmogus gali pamatyti, kaip, pavyzdžiui, nakties paveikslas gali atrodyti dieną. Žmogus patenka į M.K.Čiurlionio motyvais sukurtą pasaulį, keliauja po jį ir gali jį tyrinėti. Jis tam tikrus objektus gali savo žvilgsniu paveikti, nes, įsižiūrėjęs į juos, pavyzdžiui, į medį, dangų, debesis, jis priartėja prie M.K.Čiurlionio paveikslų. Tai ir yra interaktyvumas, žvilgsnio interaktyvumas.

4 // © 37O

– O ką VR projekte daro režisierius?

– Tą patį, ką ir kine. Tai yra interaktyvus animacinis filmas. Tik langas didesnis – tai ne ekranas, o visa aplinka. Šiuo atveju esu ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė, taigi turėjau labai gerai žinoti ir paveikslus, suprasti juos, persisemti menininko kūryba, apie ją kalbėjausi su dailininko proanūkiu Roku Zubovu. Atradau, kad visi M.K.Čiurlionio paveikslai yra tarsi susijungę, turi daug bendrumų, jie tarpusavyje darnūs, todėl pasakojimas mums susijungė labai natūraliai, patys paveikslai tarsi padiktavo siužetą. O kai dar pridėjome muziką... Naudojome M.K.Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio „Ramybę“. M.Urbaitis, kurdamas „Ramybę“, panaudojo M.K.Čiurlionio parašytas natas, bet jas iš naujo aranžavo, tiesa, neįdėdamas nė vienos naujos. Pagalvojome, kad mums šis kūrinys labai tinka konceptualiai – mes irgi naudojame M.K.Čiurlionio paveikslus ir juos tarsi iš naujo aranžuojame. Ir tai taip pat labai gražus kūri-

Panašiai kaip Steveno Spielbergo filme „Ready Palyer One“ pagal žinomą knygą tuo pačiu pavadinimu.

– Kas VR padaro meno kūriniu, atskiria jį nuo žaidimų?

– Kaip ir kiekvieną kūrinį – priklauso nuo jo tikslo. Ar tai pramoga, ar ne tik.

Apskritai kas padaro meno kūrinį meno kūriniu? Svarbu, kad jame jaustųsi autoriaus žvilgsnis ir kad kūrinys vienaip ar kitaip paliestų žiūrovą. Tiek kuriant filmus, tiek šį projektą man tai buvo labai svarbu. Tik tiek, kad kai kuri filmus ar originalią animaciją, ieškai stilistikos, galvoji, kokiu vaizdu perteiksi, o čia medžiaga jau buvo – teliko sugalvoti, kaip ją perteikti, kaip sudėlioti, kad būtų galima perskaityti mintį. Man buvo svarbiau, ką autorius norėjo pasakyti ir kartu pateikti tarsi jo kūrybos apžvalgą. Kuo labiau gilinausi į darbus, tuo labiau augo pagarba M.K.Čiurlioniui. Tuomet kaip tik nesinori siūlyti savo požiūrio, nebent labai subtiliai.

nys. Taigi patirtyje pasijaus, kaip M.K.Čiurlionio kūryboje nepaprastai dera garsas ir vaizdas. Menininkas turėjo visokeriopą harmonijos pajautimą, muzika ir paveikslai vienas kitą papildo, tarsi vienas kitam sukurti. Mes priėjome išvadą, kad M.K.Čiurlionis tam tikra prasme buvo multimedijos meno pradininkas – jis juk ir piešė, ir kūrė muziką, paišė muzikinius paveikslus, dar ir rašė – taigi integravo įvairias meno šakas.

– Kaip atrodo VR kūrimo procesas?

– Labai daug eksperimentavome ir testavome. Šioje sferoje daug diktuoja technologija. Su Vitalijumi aptardavome meninius poreikius ir tada jis siūlydavo technologinius sprendimus. Kartais išeidavo ir atvirkščiai, technologijos padiktuodavo kūrybinius prisitaikymus. Tai labai įdomus ir gyvas procesas, nes reikia nuolat mokytis.

Kai pradėjome, kaip minėjau, nebuvo taisyklių, kaip viską reikia daryti, tai buvo nauja. Dirbome su baltarusių kompanija „Asterman“ ir lietuviais animatoriais – nemaža komanda. Patyrimas susideda iš keturių aplinkų, jos buvo kuriamos paeiliui. Vis sužinodavome ką nors naujo vien iš technologinės pusės, tuomet kartais reikėdavo sugrįžti į pradžią ir perdaryti. Kai darėme bandomąją versiją, vien metus laiko dirbome prie testavimo, ar veikia, ar mūsų mintis įmanoma įgyvendinti techniškai. Tai buvo malonus atradimų kelias.

Visas procesas užtruko apie pustrečių metų. Nenorėjome skubėti. Mums labai svarbu buvo kokybė. Norime išlaikyti tą patį lygį, kokie yra darbai apie V.van Gogho ar S.Dali kūrybą.

– Vienu metu buvo kalbama, kad kino ateitis yra 3D. Ar manote, kad VR yra ateitis?

– Aš manau, kad VR turi labai didelį potencialą, technologija sparčiai tobulėja. Kol kas ji yra savo priešistoriniame lygyje, ji dar nėra patogi, raiška nėra gera. Daug techninių apribojimų, kurie neleidžia pasiekti tokio lygio, kaip norėtųsi.

Bet technologijos sparčiai tobulėja, greitai nereikės nepatogaus šalmo, užteks tik akinių, galiausiai – lęšių. Klausimas, ar tai bus labiau virtuali, ar augmentuota – papildyta realybė, aplinka, kurioje prasideda dvimačiai ar trimačiai objektai.

Didelis skirtumas, kokios raiškos vaizdo žaidimai buvo prieš penkerius metus, kokie yra dabar. Kaip anksčiau ir kaip dabar atrodo trimačiai žmonės, kartais net kyla abejonė, ar čia nufilmuotas tikras, ar sukurtas. Tai tik laiko klausimas, kada trimatė grafika taps tokia įtikinama kaip realus pasaulis.

– Kokios VR projektų platinimo galimybės? Kaip tokie projektai paprastai pasiekia žiūrovus?

– Yra šalmai, per kuriuos galima žiūrėti VR. Vien šalmų tiekėjų yra labai daug.

Kai kurie šalmai rodo iš kompiuterio („Vive“, „Oculus Rift“, „Sony Playstation“ ir kt.), jie gali rodyti geresnės kokybės, sunkesnius projektus. Į kito tipo šalmus galima įsidėti telefoną ir VR transliuojama iš jo („Samsung Gear“, „Google Daydream“ etc.), bet tai, žinoma, žemesnės kokybės vaizdas. Neseniai atsirado ir šalmai, kurie patys turi procesorių („Oculus Go“), tačiau jų rodomo vaizdo raiška taip pat nėra labai aukšta. Platinimui yra specialios VOD („Steam“, „Littlstar“ ir t.t.), kur turintieji prietaisus gali atsisųsti ir žiūrėti VR. Užsienyje populiarios VR kavinės, nors jos daugiau skirtos žaidimams. Galiausiai kino festivaliai atidaro sekcijas, kuriose galima labiau meninės pakraipos kūrinius pasižiūrėti. VR projektų labai daug, todėl lengva pasiklysti jų gausybėje. Bet subrandinti projektai, kur įdėta daug darbo ir minčių, yra labai paveikūs.

– Kaip jūsų kūryba bus rodoma Lietuvoje?

– Lietuvoje planuojame surengti M.K.Čiurlionio darbų parodą su virtualios realybės stotelėmis. Kad atėjęs žiūrovas ne iškart užsidėtų šalmą ir žiūrėtų patirtį, bet apsiprastų, pasinertų, susipažintų su M.K.Čiurlioniu. Testuojant projektą supratome, kad dažnai žmonės iš tiesų nežino daugybės jo paveikslų, tik pagrindinius. Taip kilo mintis surengti parodą su darbų projekcijomis, kad pradžioje žmogus ateitų, pasiklausytų muzikos, pasižiūrėtų paveikslus ir tada galėtų visiškai pasinerti į VR patirtį. Planuojame darbą rodyti 2019 m. žiemą.

– Ar turite daugiau kūrybinių idėjų su VR ar grįšite prie kino kūrimo?

– Aš kino neapleidau, lygiagrečiai vystome ir kino projektus. Tai man vis dar labai įdomi sritis. VR projektai kol kas yra mažesnės apimties, trumpametražiai. Juos lengviau sukurti, jiems nereikia tokių didelių finansų kaip pilnametražiams kino filmams, ypač kai mano idėjos dažniausiai būna susijusios su moksline fantastika, kur reikalingi efektai, todėl ir biudžetai būna dar didesni. Taip pat kino filmo kūrimas užima daugiau laiko. Planuose yra ne vienas VR projektas, nes tai nauja sritis, nauja forma, įdomu pasinerti gilyn į ją ir žaisti kuriant.

VAIZDO TINKLARAŠTININKAS NENORIU KLAIDINTI ŽMONI Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Jei esate užkietėjęs interneto vartotojas, o atsipalaiduoti mėgstate žiūrėdamas įvairius vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje, Paul de Miko vardas jums tikrai girdėtas. Duomenų analitiko Pauliaus Mikolaičio asmeninis kanalas vaizdo įrašų platformoje „YouTube“ startavo vos metų pradžioje, bet jau dabar daugelis jo naujo vaizdo įrašo laukia kaip naujos serialo serijos. Apie tai, kas yra Paul de Miko, kokius vaizdo įrašus jis kuria ir kas jam svarbu, ir susitikome pakalbėti.

– Papasakok, kas yra Paul de Miko?

– Paul de Miko yra vaikinukas, kuris dirba ir visą laiką dirbo duomenų analitiku keliose tarptautinėse kompanijose, bet, šiek tiek pastūmėtas draugų, pradėjo kurti „YouTube“ kanalą ir tam tikro žanro vaizdo įrašus, kurių Lietuvoje, atrodo, anksčiau nebuvo.

– Kodėl nusprendei nenaudoti savo tikro vardo?

– Jau būdamas šešiolikos susigalvojau tokį slapyvardį, koks jis yra dabar: paėmiau keturias pirmas savo vardo ir keturias pirmas pavardės raides ir pasivadinau Paul Miko. Tačiau mano močiutė vieną kartą pasakė, kad jai labai nepatinka, kai ir vardas, ir pavardė turi tiek pat skiemenų. Pasak jos, daug gražiau, kai pavardė yra ilgesnė. Taigi aš pridėjau tą vidurinį vardą „de“.

Kai pradėjau kurti „YouTube“ kanalą, nenorėjau rašyti Paul de Miko, norėjau jį kažkaip sutrumpinti, kad būtų lengvai įsimenamas ir paprasčiau nuo liežuvio galo nuriedantis pavadinimas. Taigi pasiėmiau savo tariamąją pavardę de Miko. Tiesa, pripažįstu ir visi mano draugai mane grilina dėl to, kad aš savo socialinių tinklų rankenėles esu tikrai susigadinęs, nes visos trys mano socialinės paskyros vadinasi skirtingai: de Miko „YouTube“ kanalas, Paul de Miko feisbukas ir Paul Miko instagramas. Tai jeigu žmogus nori mane susirasti visur, reikia įvesti skirtingus dalykus (juokiasi).

– Esi vaizdo tinklaraštininkas. Kodėl pasirinkai tokį formatą?

– Aš kuriu tokio pobūdžio vaizdo įrašus, kokius man pačiam įdomiausia žiūrėti. Tai vadinamasis commentary formatas, nes mano visi stebimiausi, žiūrimiausi ir mėgstamiausi užsienio „YouTube“ kūrėjai daro commentary kanalus. Nusprendžiau tokį formatą pasilikti sau, nes jis man yra geriausiai pažįstamas ir jam turiu daugiausia idėjų. Formatas man labai svarbus. Pavyzdžiui, mūsų kuriamos „Laisvės TV“ žinios, žvelgiančios į įvykius per juokingą prizmę, man irgi labai patinka. Kai gaunu kokį nors pasiūlymą dirbti su televizinėmis platformomis, man svarbiausias dalykas yra, ar pavyks sugalvoti formatą, kuris nesidubliuos su kitais dviem.

Ir jeigu aš nesugalvoju, tikrai neisiu filmuoti kažkokių vaizdo dienoraščių ar kitų dalykų, kurie man nėra įdomūs.

– Panašu, kad tokio formato trūko Lietuvoje.

– Panašu, kad taip (juokiasi).

6 // © 37O

– Šiuo metu esi sukūręs aštuonis vaizdo įrašus ir visi jie yra skirtingomis temomis. Ar tavo temos pasirinktos atsitiktinai, ar tau įdomūs skirtingi dalykai?

– Iš dalies jos yra atsitiktinės, bet kartu taip yra įdomiau ir kelia didesnius iššūkius. Iki šiol mano mėgstamiausias vaizdo įrašas – nors jis buvo pats ilgiausias ir sunkiausias – yra apie konkursų čempioną Vytautą Juodešką. Šiuo įrašu aš norėjau ne tik perteikti visą jo fenomeną, bet ir parodyti, kad mano kanalas gali apžvelgti daug medijų: tai nebūtinai turi būti kažkoks vaizdo įrašas, kurį mes galime sukarpyti

ir intarpuose pakomentuoti. Tai taip pat gali būti socialinių tinklų fenomenų analizė ar panašiai.

Kokakolos reklamą man atsiuntė draugas. Aš ją daug kartų peržiūrėjau ir nusprendžiau, kad su ja galima pamėginti pradėti kanalą. Tada man atsiuntė informacijos apie „BetSafe“. Pažiūrėjau, kad čia irgi galima labai daug ką pasakyti (juokiasi). O Juodeškos vaizdo įrašas man buvo toks iššūkėlis. Man labai patiko jį daryti ir ateityje tikrai bus daugiau tokių įrašų. Aš visą laiką mąstau, kaip galima išplėsti šitą formatą, analizuoti daugiau dalykų, pavyzdžiui, renginius, knygas. Žinoma, jei tai gali kažkaip įdomiai pateikti, taip, kad sulaikytum žmogų prie ekrano.

Dabar turiu sukaupęs daug informacijos apie žmones, kuriuos man reikia apžvelgti, feisbuko bendruomenių, tokių kaip „Plokščios žemės“ ir pan. Tikrai yra ką veikti (juokiasi).

Pradžioje manęs klausdavo, kodėl kuriu vaizdo įrašus, sakydavo, kad Lietuvoje pritrūks medžiagos. Tai dabar galiu pasakyti, kad tikrai ne (juokiasi).

– Pats rašai scenarijus. Kaip vyksta tavo darbo procesas?

– Gaunu kažkokią medžiagą, sakykime, vaizdo įrašą ar komentarą. Peržiūriu juos daug kartų ir ant popieriaus surašau, kiek jame galėčiau padaryti intarpų ar ką ir kur galėčiau pasakyti.

Apytiksliai paskaičiuoju, kiek užimtų vykdymo laiko. Viską susižymiu ir jei matau, kad turiu pakankamai medžiagos visam vaizdo įrašui, sėdu rašyti viso scenarijaus – atsidarau „Google Docs“, sėdžiu ir rašau (šypsosi). Parašau scenarijų, nufilmuoju – filmavimas visada trunka labai trumpai – ir tada labai ilgai montuoju. Bet bent jau žinau, kas turi išeiti (juokiasi). O scenarijus, aišku, yra pats sunkiausias ir labiausiai varginantis procesas, nes ten turiu absoliučiai viską sugalvoti nuo pradžios iki pabaigos: susirašyti kadruotes, apgalvoti, kur ką sakyti, į kurią kamerą ir kada. Kažkada manęs kažkas paprašė atsiųsti savo scenarijų. Sakiau, kad vis tiek nieko nesupras. Užsispyrė. Galiausiai nusiunčiau – nieko nesuprato, išskyrus tekstą, kurį reikia sakyti (juokiasi).

– Vaizdo įrašuose atrodai labai natūraliai, tavo emocijos itin organiškos.

– Gal dėl to, kad visos pasakytos ir parodytos mintys yra mano, aš jas užsirašau taip, kaip noriu ištarti. Savo scenarijuje jas susiformuoju tiksliai ir stengiuosi išreikšti kiek įmanoma aiškiau, glausčiau, kad žiūrovas liktų prie ekrano. Kuriu vaizdo įrašą, kurį pats paskui galėčiau žiūrėti taip, tarsi jis būtų kokio nors kito „YouTube“ kūrėjo įrašas.

– Dažnai žmonės nustemba sužinoję tavo tikrąją profesiją. Ji dažniau trukdo ar padeda kuriant savo „YouTube“

PAUL DE MIKO: Ų AR TIESIOG PILTI PURVĄ kanalą? Ar teko patirti kokių nors apribojimų dėl tam tikrų įsipareigojimų įmonei, kuriai dirbi, arba įvaizdžio?

– Ne. Tiek kompanijos, kuriose dirbau, tiek pačios sferos – duomenų analitika ir tai, ką darau internete, nesikerta. Žinoma, jei būčiau duomenų analitikas, sakykime, įmonėje „Coca-Cola“ ir išleisčiau apie ją vaizdo įrašą, gal tada tai būtų kažkoks interesų konfliktas, bet ir dėl to nesu tikras.

Tiesą sakant, su vienu vaizdo įrašu aš tiesiogiai užkabinau klientą, kuris buvo mano darbo klientas. Tiesa, aš kaip duomenų analitikas dirbu vadinamojoje nematomoje biuro dalyje. Tas klientas pasakė, kad žino, jog aš ten dirbu, ir klausė, gal būtų galima kaip nors tą vaizdo įrašą išimti. Ir kiek aš prisimenu, jau tada mano kompanijos direktorius man pasakė, kad nieko nedaryčiau: jie mūsų klientai, bet tai visiškai nesusiję. Tai netgi tokį palaikymą gavau. Tad interesai niekada nesikirto. Bent jau kol kas problemų nebuvo – kažkada esu sakęs, kad man nėra neliečiamųjų.

– Žiūrint tavo vaizdo įrašus jaučiamas informacijos tikslumas ir analizė.

– Aš stengiuosi savo analizę pateikti dvejopai: arba pasakau, kad čia yra mano nuomonė ir ją pateikiu kiek įmanoma įtikinamiau, arba pateikiu nagrinėjamą turinį tokį, koks jis yra. Sakykime, vaizdo įrašas apie Rūtą Banionytę: aš jame niekada neišsakiau savo nuomonės, tiesiog juokavau intarpais, nieko blogo nesakydamas, nemoralizuodamas. Tas jos įrašas pats savaime yra tikrai labai blogas dalykas (juokiasi).

– Yra temų, kurių niekada neliestum?

– Praktiškai ne. Nenorėčiau bent jau taip sakyti. Manau, kad apie viską galima šnekėti, tiesiog viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Pavyzdžiui, homofobija Lietuvoje yra labai stipri. Ir aš apie ją tikrai šnekėsiu savo kanale, ir tikrai žinau, kaip ir iš kur imti medžiagos bei kaip pateikti tą turinį įdomiai, juokingai ir kartu paliesti šią socialinę problemą. Todėl manau, kad nėra tokios temos, apie kurią nešnekėčiau.

Nebent tuo atveju, jeigu jausčiausi visiškai nekompetentingas ta tema kalbėti. Aš nenorėčiau su savo vaizdo įrašu ir sekėjų baze kažką dezinformuoti. Dėl to aš neliečiu politikos –

ne dėl to, kad ji kažkoks tabu. Žinau, kad jeigu ką nors pasakyčiau apie mūsų politikus, susilaukčiau labai daug peržiūrų, bet jei tai nebūtų objektyvu, informatyvu ir gal net ką nors suklaidintų, niekada to nedaryčiau. Aš nenoriu klaidinti žmonių ar tiesiog ant ko nors pilti purvą.

– Sakoma, kad žmonės laukia naujo tavo vaizdo įrašo kaip naujos serialo serijos. Kaip priimi tokį dėmesį? Nejauti spaudimo kurti greičiau?

– Man tai yra malonu, smagu ir labai didelė paskata kurti, bet šiaip viską darau savo tempu, kuris yra lėtas ir niekam nepatinka (juokiasi). Tarp dviejų paskutinių mano vaizdo įrašų – penkių savaičių tarpas, jų kėlimo grafikas yra absoliučiai siaubingas (juokiasi). O kad visi spaudžia, tai labai gerai, taip žinai, kad esi aktualus, įdomus ir žmonėms reikia tavo turinio. Aišku, yra tokių sekėjų, dažniausiai 8–12 metų žmonių, kurie labai spaudžia ir skubina bei grasina nebesekti. (šypsosi). Tada dažniausiai klausiu, ar geriau sukurti ką nors nekokybiško, ar normalaus. Aš turiu dirbti savo tempu.

– Klausydama tavęs, susidariau įspūdį, kad tau labai svarbi kokybė. Natūralu, kad kurdamas neišvengi komentarų. Atsižvelgi į juos?

– Jeigu jie yra konstruktyvūs ir teisingi, tada – taip. Pavyzdžiui, mano pažįstami didžėjai pasakė, kad mano vaizdo įrašuose – labai didelis aidas, ir pasiūlė sprendimą. Į tokius atkreipiu dėmesį. Bet jeigu komentuojama arba vertinama nelogiškai – tada ne.

– Kas tau yra humoras?

– Plačiąja prasme humoras man yra toks dalykas, kuris padeda išgyventi kažką, kas yra liūdna, kontroversiška, negatyvu ir sugeba neigiamas emocijas paversti teigiamomis.

– Kokie komikai tau patinka? Kokie žmonės tave įkvepė?

– Didelę įtaką padarė Olegas Šurajevas, kuris labai daug prisidėjo prie tos gniūžtės, atsiradusios po mano „Coca-Cola“ vaizdo įrašo, paleidimo. Mėgau Justino Jankevičiaus stand-up. Paulius Ambrazevičius man yra įdomus žmogus. Labai patinka Luko Ramono tekstai – jis labai geras socialinių tinklų rašytojas, duo-

dantis daug gerų palyginimų ir analogijų. Kai aš skaitau jo tekstus, man atrodo, kad tai netiesiogiai atsispindi ir mano scenarijuose.

– Koks tavo svajonių projektas?

– Neturiu tokio. Buvau gavęs pasiūlymą kurti laidą vienai televizijai. Būčiau gavęs dvylikos žmonių komandą, aktorius. Aš sakiau, kad neįsivaizduoju, kokia ji turėtų būti. Šiuo metu noriu patobulinti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius – norėčiau būti geresniu kalbėtoju, nes toks dabar nesu. Dabar vaikštau po vaikų stovyklas ir pasakoju, kaip gyvena „YouTube“ kanalo kūrėjas, koks mano požiūris į kūrybą.

Tiesa, tai gal ne svajonių projektas, bet visai būtų smagu vesti didesnį renginį, jeigu turėčiau pakankamai praktikos ir jausčiausi toks stiprus, kad galėčiau jį vesti gyvai.

– Ko ateityje galima tikėtis iš tavęs ir tavo kanalo?

– Kursiu savo vaizdo įrašus, labiau plėsiu medijas. Man patinka eksperimentuoti, įterpti naujų elementų. Pavyzdžiui, pastarajame įraše naudojau tris kameras. Turiu minčių pakeisti vizualinius elementus. Dar labai norėčiau turėti savo podkastą, kuris kartu būtų man gera praktika kalbėti. Bet abejoju, kad jis atsirastų mano kanale – greičiausiai gyvuotų kaip šalutinis produktas. Tiesą sakant, podkastas yra antras mano žiūrimiausias turinio tipas. O ką man labiausiai patinka žiūrėti, tuo norėčiau ir užsiimti.

>> BLIZGĖ

EMILIJA BALAS: MANO KŪRYBĄ INSPIRUOJA RIBINĖS ŽMOGAUS BŪSENOS Rašė Tomas Ivanauskas

galvoti, kas slepiasi už tų geometrinių formų. Kūriau istorijas.

Vaikiško smalsumo žaidimai vyko meniškoje aplinkoje. Tai ir suformavo kūrybinį karkasą. Ant jo jau kabinu stilių, tendencijas, ieškojimus. Tai keičiasi, bet pagrindas lieka.

Emilija Balas – tapytoja, grafikos dizainerė, nuo 2007 m. gyvenanti Vokietijoje. Ši menininkė – vieno garsiausių Lietuvos grafikų Mikalojaus Povilo Vilučio duktė, tęsianti unikalią menininkų giminės liniją, einančią nuo senelių. Jos kūriniuose – įvairiomis pozomis sustingę kūnai, emocijos, nuotaikos, formos ir fobijos, fobijos, fobijos...

Asmeninio archyvo nuotr.

– Emilija, tu jau daug metų gyveni Vokietijoje. Kodėl pasirinkai būtent šią šalį?

– Labai gerai atsimenu tą apsisprendimo akimirką. Tuo metu dirbau reklamos agentūroje. Buvo gegužė. Per darbo pietų pertrauką išėjau į lauką bent kažkiek pabūti saulėje. Po 5 min. reikėjo grįžti į darbą, o aš nenorėjau. Stiprus smūgis trenkė į mano prigimtinės teisės pojūtį – aš turiu prašyti leidimo, kad galėčiau pabūti kelias valandas gryname ore? Jaunatviškas maksimalizmas padiktavo ir radikalų sprendimą (taip aš tada supratau laisvę) – viską mesti ir išvažiuoti. Kur? Bet kur. Berlyne tuo metu buvo draugų, kuriems paskambinau ir paklausiau, ar galiu mėnesiui atvažiuoti. Atsakė, kad galiu. Ir viskas. Tas vienas mėnuo Vokietijoje tęsiasi jau dvylika metų. Dėl vyro darbo specifikos po pusę metų teko gyventi įvairiuose Vokietijos miestuose. Įdomi patirtis.

– Kas tave įkvepia? Filmai, muzika, knygos, kitų dailininkų darbai, miesto gyvenimas ar kt.? Kokios temos labiausiai domina?

– Viskas, ką matau, įkvepia. Tik ne visada sąmoningai tai akcentuoju kaip medžiagą savo kūrybai. Tai darbas – analizuoti, užfiksuoti. Įkvepia kitų dailininkų kūryba, vaizdo klipai, urbanistinė estetika, reklama, dizainas. Silpnybė – vaizdo klipai, ambicingi pradedantys režisieriai su eksperimentiniais sprendimais. Urbanistinės estetikos drama savo vertikaliomis, horizontaliomis visą gamtą pjaunančiomis linijomis ir komedija, kai kraujuojančio pedantiškumo architektūriniai sprendimai būna pakoreguoti gyvenimo, gamtos, žmonių buvimo. Tokie absurdiški, genialūs, netikėti deriniai. Visa ta visuma žavi. Tema – žmogus. Nėra žmogaus, nėra temos. Abstrakčius pamąstymus apie būtį ir nebūtį vis tiek suvedu į žmogų. Darbuose stengiuosi neprimesti temos. Nors ją turiu bendrą visiems darbams – fobija, buitis kaip Sizifo mitas, troškimas. Savo darbuose noriu pasiekti Davido Lyncho efektą, kai jauti įtampą, kad kažkas vyksta, bet kas – nesupranti.

– Pamatęs tavo darbus pagalvojau tą patį – nesuprantu, apie ką jie, bet man patinka. Kokios žmonių fobijos patenka į tavo kūrybą?

– Konkrečios fobijos neišskirčiau. Domina žmogaus ribinės būsenos ir jų metu nutinkantis kūno sąstingis. Jeigu kurčiau spektaklį, juose visus draminius personažus vaidintų skulptūros.

– Gal esi mėginusi pati kurti vaizdo klipus?

– Su režisieriumi ir atlikėju Vidu Bareikiu esame apie tai kalbėję. Tai gal kada ir bus (šypsosi).

„Visitors“

8 // © 37O

– Ar gyvenimas ten ir suformavo tavo tokią įvairią, nei vienu, nei keliais sakiniais neapibrėžiamą kūrybą?

– Ačiū už tokį įvertinimą. Ne, nepasakyčiau. Pradžia vis dėlto buvo vaikystėje, mūsų bute blokiniame name Viršuliškėse. Tai didysis kambarys, kuris buvo nukabinėtas įvairių dailininkų paveikslais. Taip pat mano tėvo ir mamos (mama Nijolė Vilutienė – irgi žinoma Lietuvos grafikė – red. past.) kūryba. Ir trys knygos. Viena iliustruota Birutės Žilytės, kitos dvi – Hieronymo Boscho ir Salvadoro Dali paveikslų albumai. Paveikslai turi vieną savybę – juos kaskart patiri naujai. Labai nemėgau B.Žilytės iliustracijų, bet buvo taip smalsu atspėti jas,

„Room“

– Gali trumpai pristatyti savo kūrybinį kelią? Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip vystėsi?

– Savo kūrybos kelią skirčiau į inercinį ir sąmoningą. Inercinis periodas prasidėjo gimus. Seneliai, tėvai – dailininkai.

Mokykla – M.K.Čiurlionio menų gimnazija, studijos Vilniaus dailės akademijoje. Tai, kad aš esu dailininkė, man buvo savaime aišku, kaip kad mano vardas – Emilija. Aš net nejaučiau poreikio, kad turiu kažką sukurti, dalyvauti parodose.

Dirbdama reklamos dizainere vis tiek jaučiausi, kad esu dailininkė. Išvykus į Vokietiją reikėjo apsispręsti, kuria linkme pasukti savo veiklą – reklamos dizaino ar menų. Įvyko pokalbis su savimi ir pasirinkau pastaruosius. Tada prasidėjo sąmoningas kūrybinis kelias arba košmaras ir suvokimas, kad mano inercinį „aš esu dailininkė” reikės sukurti, kad nieko nėra padaryta. Studentiški darbai nebuvo tai, kaip aš save jaučiau. Reikėjo pradėti nuo nulio. Pradėjau nuo anatomijos, nes žinojau, kad noriu žmogaus savo darbuose. Ir dar daug ko norėjau. Tarsi žodžiai du mėnesius nelaisvėje laikomo herojaus iš filmo „Old Boy”: „Jeigu jie man būtų pasakę, kad tai truks penkiolika metų, ar man būtų lengviau iškęsti?” Man truko dešimt metų, kol kažkas išėjo.

– Esi patenkinta tuo, kas išėjo?

– Taip. Nebaigiu darbo tol, kol pati savo galimybių neperžengiu. Kuriančiam žmogui nustebinti save – didžiausias pasiekimas.

„Pink“

– Ar tavo tėtis, vienas garsiausių Lietuvos menininkų M.P.Vilutis turėjo įtakos tavo pasirinkimui? Ar tai atėjo iš kitų šaltinių?

– Konkretaus pokalbio nebuvo. Bet jei nebūčiau gimusi dailininkų šeimoje, tokia išprotėjusi mintis būti dailininke man nebūtų atėjusi (šypsosi)... Jei reikėtų atsakyti, kas yra laimė, tai aš žinau. Mano laimė – kad gimiau būtent savo tėčiui ir savo mamai. Tai tokie du skirtingi pasauliai, kurių meilės kūriniu būti yra stebuklas. Visa kita – tuščios ambicijos įprasminti savo gyvenimą.

>> RAIDZIŲ DELIONE Rašė Marijus Gailius

Vasara su knyga – turbūt patikimiausias poilsio būdas. Nuo knygos neskauda raumenų, nuo knygos nebūna pagirių, knyga nezyzia ir nekanda. O jeigu su knyga ne tik pailsėtum, bet pagal ją dar ir pagyventum? Tai ir pamėginau padaryti, atostogoms pasirinkęs naujausias trijų Lietuvos psichologių knygas apie tai, kaip sveikiau ir laimingiau gyventi. Perskaitytus tekstus praktiškai lipdžiau pagal neskubią atostogų kasdienybę, ieškodamas atgarsio savo jausmuose arba analogijų tarp skaitinių ir susitikimų.

ligas, jas taip ir vadindama, kaip niekas šiais laikais nebesako, – nuodėmėmis: „Paradoksalu, kad psichologijoje, kuri tiria ir analizuoja žmogaus charakterį vis tobulesniais testais, nerasite nė vieno siūlymo, kaip tą žmogų gydyti nuo dvasinę ir psichinę sveikatą žalojančių ydų. Nes tuomet psichologija turėtų pripažinti moralės ir / ar religijos svarbą žmogaus sveikatai“ (p. 34). Kitaip sakant, knyga siūlo idėją, kad individas galėtų išgyti nuo dvasinių negalavimų (psichikos sutrikimų), jei pradėtų elgtis… gerai ir padoriai. Skamba, ko gero, nemadingai? Pabandykite patys atsiminti visas septynias didžiąsias nuodėmes: ar pavyksta? Autorė nuolat primena, kad dėl patirtų traumų ir charakterio ydų esame linkę kaltinti tėvus, užuot patys suėmę save į nagą – juk visada paprasčiau atsakomybę permesti kitam. Tokia nuoširdi ir tvirta psichologės laikysena ir kūrybinis metodas kaip reikiant suintrigavo.

Kaip atsvarą nuodėmėms autorė primena ir dorybes. Skaitydamas žvilgteliu į žmoną, žaidžiančią su vaikais. Dingteli, kad jai būdingos vien dorybės. Tikrinu testuodamas kitus tris šeimynykščius (neskaitant vaikų, kurie dar be nuodėmės), kurios nuodėmės kiekvienam būdingos.

ANALITIŠKOS ATOSTOGOS

Aš, žmona ir brolienė prisiskiriame po tris, brolis prikrapšto visų septynių po truputį. Staiga nušvinta galva: juk su žmona esame užvaldyti visų nuodėmių karalienės – puikybės! Nors tarytum žinojome tai ir anksčiau, bet įsivardijimas padeda dar labiau suprasti, iš kur kyla tie dūmai, be kurių nebūna namų: „Kai tik žmogus ima nebematyti nieko didingesnio už save, kai tik nusprendžia viską kontroliuoti, jo ramybei ir saugumui ateina galas“ (p. 62). Žmonos šimtaprocentinių dorybių idėjos atsisakau. Meskit akmenį, kaip ten sakoma.

Svetainėje įjungtas televizorius, o aš verčiu puslapį. Portugalija žaidžia su Urugvajumi, aš skaitau apie puikybės atmainas ir variacijas, šios nuodėmės sukeliamus rūpesčius ir sutrikimus. Stambiu planu regiu Ronaldo – man ūmai

10 // © 37O

Pirmąją atostogų savaitę su šeima nuvykome pas brolio šeimą į pajūrį. Ar dėl skaitomos knygos sukelto rimtumo, ar kaip tik dėl vasariško atsikvėpimo nuotaikos brolis ne kartą užsiminė, kad šįsyk šeimų susitikimas buvęs gilesnis ir prasmingesnis. Brolis ir brolienė – abu baigę psichologijos magistrantūrą Vilniaus universitete, todėl per kiekvieną susiėjimą draugėn savirefleksija, šnekos apie jausmus ir senų šeiminių traumų analizė – neretas vakarienės pokalbių prieskonis. Kas tad šį kartą pakito, kad praleidome laiką dar analitiškiau? „Septynių nuodėmių...“ autorė nagrinėja tradicinio krikščioniško paveldo (arba klasikinės moralės) svarbą psichinei sveikatai – moksliniu požiūriu išskleidžia didžiąsias sielos

123rf.com nuotr.

NEMADINGA, BET ĮKVEPIA Linos Vėželienės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ („Tyto alba“, 2018) išsyk išsklaidė skepsį, su kuriuo įprastai atsiverti vadinamąsias savipagalbos knygas (jeigu apskritai atsiverti). Juolab kad „Septynios nuodėmės...“, kaip ir dvi kitos, yra veikiau ne saviterapijos, o psichologijos mokslo populiarinimo knygos. Bet padėti jos gali!

jis ima atrodyti kaip puikybės etalonas.

Be abejo, sporto genijus, bet išpuikęs.

Net kai šis futbolininkas parodo dėmesį mažamečiam sirgaliui ir apie tai išskalambija žiniasklaida – tai yra puikybė.

Apie įvairiopus puikybės veidus juk rimtoje L.Vėželienės knygoje rašoma.

Kita diena pajūryje. Kitą dieną Karklės pajūryje dilgina kojas 11 laipsnių temperatūros jūra. Šalia įsitaiso tėvas su dviem vaikais. Po valandos kitos lyg Žilvinas iš putų išnyra vaikų motina, per smėlį velkanti vežimėlį su dar viena atžala. Per visą pliažą, dar nė nepriėjusi prie savo likusios šeimynos, moteris skundžiasi sutuoktinio parinkta lokacija: – Ką čia išrinkai? Akmenys kaip statybose. Ten smėlis buvo kaip Nidoje, čia – kaip statybose.

Ji širsta. Ji nepatenkinta. Ji visus pažemina. Šeima kyla nuo pakopio, ir pajuda ta kryptimi, kur smėlis minkštesnis, – tarytum Nidoje. Vyriausias sūnus, atsiplėšęs į priekį, atrodo liūdnas. Jo akyse – mamos puikybės drumzlės.

Kyla mintis, ar negalėjo moteris sutuoktiniui taktiškai pasiūlyti pereiti į kitą paplūdimio vietą? L.Vėželienė įsitikinusi, kad iš nuodėmės įmanoma išsivaduoti: „Nuodėmė ir su ja susiję psichologiniai negalavimai nėra duotybė, tai tik svetimkūnis (ligos ar ydos pavidalu), paslepiantis žmogų nuo jo paties (…) Nuodėmių pažinimas ir išpažinimas grąžina galią pakovoti dėl savo sveikatos paprastais ginklais, pirmiausia – nesitapatinant su viduje tarpstančiu blogiu“ (p. 57).

Lengva pasakyti. Kitą dieną apsilankę delfinariume, kur šie nuostabūs žinduoliai netgi mėtė kamuolį į krepšį ir taip stimuliavo giliausius tautiečių jausmus, sėdome į traukinuką perkėlos link.

Buvo vėjuota, ir aš nenumačiau, kad man laukiant šalia traukinuko iš elektroninės cigaretės išpūstas garsas prasikoš pro vieną kabiną.

Kabinoje sėdėjo moteris su vaikais – greičiausiai jų močiutė. Ji su panieka akyse pamojavo ranka, atseit vėdindama savo mostais garus. Panieka, puikybė, pyktis – puiki grandinė konfliktui.

Piktai atšoviau, kad veipo garas jiems nepakenks. Kitų moters pastabų jau neklausiau, nes parūpo įsiklausyti į savo reakciją: kodėl aš puoliau jai oponuoti, užuot tiesiog atsiprašęs?

SVETAINĖJE ĮJUNGTAS TELEVIZORIUS, O AŠ VERČIU PUSLAPĮ. PORTUGALIJA ŽAIDŽIA SU URUGVAJUMI, AŠ SKAITAU APIE PUIKYBĖS ATMAINAS IR VARIACIJAS, ŠIOS NUODĖMĖS SUKELIAMUS RŪPESČIUS IR SUTRIKIMUS. STAMBIU PLANU REGIU RONALDO – MAN ŪMAI JIS IMA ATRODYTI KAIP PUIKYBĖS ETALONAS.

Tai užtruko apie 15 sek. Tiek laiko užtruko susivokti, kad kilęs mano pyktis dėl piktos jos reakcijos į mano nepiktybišką elgesį buvo klasikinė puikybės apraiška. Šitaip Smiltynės traukinuke susidūrė dvi riebios puikybės. Važiuojant į perkėlą keleivė pasidalijo sūrio lazdelėmis su mano sūnumi ir sūnėnu, nors, vadovaujantis skaitoma knyga, anas jos gestas irgi gali būti priskirtas puikybei (matai, kokia aš dosni ir mielaširdinga).

Vakare sąmoningai ieškojau galimybių pasireikšti savo dorybėms ir savarankiškai išsivedžiau vaikus į kiemą serbentauti. Suploviau aukštą indų stirtą. Nuolankiai. Menkniekis, bet tik taip, tik šitaip, anot L.Vėželienės, gali kovoti su sielos ligomis – tik dorybėmis. „Tendencija nesieti psichologinių problemų su nuodėmėmis ir tik psichokorekcinėmis priemonėmis taisyti pasekmes turi itin menką gydomąjį poveikį – labiau laikiną ir simptomus šalinantį nei realiai išgydantį“ (p. 34).

Kai apsilankę Palangoje susidūrėme su puikybės antpuoliais, reagavau jau ramiau. Atpažįsti – nebepyksti. Nešoki į akis. Kaip sakoma: duodi durniui kelią. O buvo taip: su keturračiu velomobiliu mediniu takeliu kilome į kopas. Pergrūstoje gatvėje išsinuomoto transporto palikti negalėjome, tačiau nenorėjome praleisti ir akrobatinių lėktuvų pasirodymo prie Palangos tilto. Tad, nors ir ekstravagantiškas, sprendimas kilti į kopas ratais, kurių plotis vos vos mažesnis nei takelio, atrodė logiškiausias. Be to, ir šioks toks nuotykis! Tačiau priešakyje mūsų žygio sutiktiems žmonėms, grįžtantiems iš paplūdimio, toks keliavimo būdas neatrodė, švelniai tariant, priimtinas. „O tai man dabar jus perskristi?“ „Geriau negalėjot sugalvot“? Akyse – panieka, lūpose – tūžmastis. Mes nusišypsojome ir mynėme toliau – į viršų.

Apskritai Palangoje penktadienio vakarą stebino kiekviename žingsnyje juntama kita didžioji nuodėmė, išsamiai išplėtota knygoje psichologiniu požiūriu, tai – niūrumas. Kol dauguma poilsiautojų laikėsi atstumo, į tai galėjai nekreipti dėmesio ir laisvalaikiu kurorte laisvai mėgautis, bet atsistojęs į eilę prie baro pajunti, kaip rūstumas sklinda iš susiraukusių minų lyg mielių kvapas iš alaus statinės. Šitaip ilsisi lietuviai – apimti niūrumo, o gal net grėsmingiausios šios sielos ligos stadijos, anot knygos autorės, – bodesio. Žmona tokiai daugumos Palangos svečių nuotaikai išsyk rado paaiškinimą: juk žmonės, vieną kartą per metus išvykę iš namų pailsėti, sunkiai prisitaiko prie pakitusių sąlygų ir savo niūrumu sukuria savisaugos lauką.

Tiesa, nors prisiskaitęs apie kitas dvi didžiąsias nuodėmes – tingėjimą ir persivalgymą, aš atostogų pradžioje vis tiek negalėjau nustoti tingėti ir persivalgyti. Minties šiek tiek numesti svorio teko atsisakyti jau pirmosiomis dienomis. Ir kaip tu, žmogau, nustosi valgęs, kai žmonos seneliai Plungėje pačių sumedžiotą šernieną ar stirnieną paruošia taip sultingai ir gardžiai, kad net vienas išpuikęs „Laukinių žąsų“ maisto kritikas veikiausiai savo pirštus apsilaižytų ir dar kauliukus nučiulptų? Ne, pas Plungės senelius knyga „Septynios nuodėmės...“ negalioja. Tiesa, antrąją atostogų savaitę persivalgymo inerciją kiek pavyko pakeisti saiku, o trečiąją jau ėmėme vaduotis ir iš tingėjimo. Bet tada jau skaitėme kitas knygas. „Septynios nuodėmės...“ – netikėtai stipri ir originali, sklandžiai parašyta knyga, kurioje sujungta du tūkstantmečius trunkanti krikščioniškosios moralės patirtis ir šimtmetį skaičiuojantis modernusis psichologijos mokslas. Principingas ir originalus L.Veželienės požiūris įtikina, kad šiuolaikiniai psichikos sveikatos modeliai ir instrumentai nebūtinai efektyvesni už tradicinių vertybių ir dorybių paveldą. Tiesa, laisvamaniams gali būti keblu tapatintis su tekste nuolat iškeliama Dievo svarba, vis dėlto ir netikintieji pasisems iš knygos prasmingo peno.

>> RAIDZIŲ DELIONE

123rf.com nuotr.

SVARSTYKLĖS BE SVORIO

vę. Anot autorės, „jei iš tiesų nežadu siūlyti visiško kontakto, juo ir nereikėtų gundyti“ (p. 90). Sutinku: juk priverstinis kontaktas tarp artimų žmonių yra nelengvas ir dažniausiai neprašytas dalijimasis vienatve. Ko gero, šitaip ir atrodo vienatvė dviese – gundant kontaktu, bet galiausiai neatsiveriant.

Psichologės pastabas apie mokėjimą „ištverti vienatvę ir tylą“ (p. 202) perskaičiau jau po to, kai kelias atostogų dienas teko pabūti vienam – be šeimos. Tik tada susivokiau, kad man tas kelias dienas vienatvėje ištverti buvo nelengva – netgi katinui Viskontui Rauliui de Šaniui meiliai glaustantis. Vyro vienatvė poilsio metu yra nuobodžiai banali – tai alus ir kompiuteriniai žaidimai.

ŽALIA FEISBUKINĖ IŠMINTIS Iš Agnės Matulaitės tekstelių „Žali sausainiai“ („Tyto alba“, 2017) išlukštenti prasmingo peno dvasiai gali būti kebliau ir dievobaimingiems, ir laisvamaniams. „Žali sausainiai“ – ar tai dėl to, kad neiškepę? Viename fragmente autorė atskleidžia vaikystės nutikimą su prastai pagamintais sausainiais, kurie tapo tam tikru fenomenu, atminties šeimoje simboliu (dar vienas toks neva moralas, šio skaitinio kontekste – moraliukas). Viskas toje knygoje teisinga, bet kai jau pačioje pradžioje perskaitai, kad „Laimę lemia… gebėjimas išlikti savimi, išsaugant ryšį su kitu žmogumi“ (p. 20), tai taip užsimanai paganyt debesis, kurių bet kuri forma, rodos, talpina daugiau prasmės nei knygos teisybių fragmentai, kurių šitaip tiesmukai liudyti turbūt ir Paulo Coelho neišdrįstų…

Kaip yra sakę romėnai, kas parašyta feisbuke, tegu lieka feisbuke. Iš socialinio tinklo įrašų suręsta knyga netenka krūvio, kokį galbūt turėjo virtualybėje, kai psichologės papostringavimai pritraukdavo paspaudimų. Knygos įtrauktis – visai kitokia negu naršyklės lange. Bet, nepaisant to! Nepaisant lėkštumo ir prasto stiliaus pavyko patirti nušvitimų net iš „Žalių sausainių“. Labai susikaupus ir vieną kartą net – pastenėjus.

12 // © 37O

Atsimenu, kaip gražu buvo žiūrėti, kai pirmą kartą viešint pas Plungės senelius, mano tuomet dar būsimąją žmoną apkabino jos močiutė. Autorė šitai pamini – apsikabinimo su savo seneliais svarbą. Žinoma, aš norėčiau paklausti, ar nėra taip pat svarbu apsikabinti ir su tėvais, broliu, seserimi, net dėdėmis ir dėdienėmis. A.Matulaitės pasažas apie jos rankų panašumą į švelnias senelio rankas (p. 56) pasirodė originalus, sakytum, bemaž sartriškas. Ko gero, šitokios analogijos – rankos fenomeno analizė – randasi iš autorės fenomenologijos studijų patirties. Dar originaliau autorė iškleidė minkšto pilvo fenomeną, kad aš savo ne pačią raumeningiausią kūno dalį ėmiau vertinti palankiau: „Kūniška tolerancijos raiška yra minkštas pilvas. Tai tarsi fizinė drąsos būti pažeidžiamam išraiška. (…) tai gali būti ir gėdos, kaltės, neatleistino minkštumo vieta“ (p. 60). Kodėl ne, būkim tolerantiški tam, kas liudija toleranciją, jūs, fitnesininkai visi!

Skaitydamas A.Matulaitės miniatūras kiek atidžiau stabtelėjau prie dviejų minčių – apie kontaktą šeimoje ir vienat­

Pavydžiu poetams. Jie iš vienatvės metafizikos bent kuria literatūrą.

Užtat aš žaisdamas prieš kompiuterį militaristinių kirminų žaidimą „Worms“ pasiekiau aukščiausią lygį. Neturiu kuo didžiuotis. Mano galynėjimasis prieš kirminus tik padėjo išbūti vienam.

Nuo šiol suprantu visus gykus.

Nors A.Matulaitės pasakojimas pasirodė pernelyg abstraktus ir sausokas kaip Lietuvos laukai šią vasarą, ir net jos fenomenologija šioje knygoje mano akimis – paviršutiniška, ir dauguma jos jautrių teisybių neatskleis ko nors itin naujo aktyviai gyvenantiems įžvalgiems ir savirefleksyviems individams, užtat tie keli fragmentai, ypač apie mūsų kūną, padaro knygą pusiau paskaitomą. Paskutinę atostogų savaitę Labanoro girioje vieną A.Matulaitės mintį – tiesa, jau girdėtą – apie savo kūno stebėjimo būtinumą išgyvenau kiekviena kūno ląstele. Ji užrašė: „Kai mažiau galvojame, kaip atrodome, labiau įsijaučiame į tai, kas vyksta“ (p. 63).

Vasaros atostogos su šeima – tai nuolatinis buvimas kartu.

A.Matulaitės kasdieniškų impresijų rinkinyje aptikau pastabų apie atostogavimo hermetiškoje draugijoje būseną, nors tas skyrius nepasiūlė nieko, kas daugumos žmonių nebūtų pastebėta gyvenant. Tą pačią mintį radau ir žinomos psichologės Genovaitės Petronienės knygoje „Laimės svarstyklės“ („Alma littera“, 2018): „Ilgai būnant kartu, tarkim, kelionėje, daugelis žmonių pervargsta nuo kalbėjimosi, klausymosi, taikymosi prie kitų ir ima beprasmiškai pyktis“ (p. 19).

Kas nėra to patyręs? Laimė, per mano atostogas nutiko priešingai: mes ne tik nepavargome vieni nuo kitų, bet tarytum pratęsėme atostogas leisdami pavakares prie ežero. Nes nors baigėsi įstatymu numatyta atostogų kvota, ši pasakiška vasara – dar ne.

Ir dabar rašau baigiamąsias pastabas nuošalioje paunksnėje prie Bernardinų ežero, kurį vadinu savo vasaros ofisu.

Ką tik mus aplankė dvi antys, kurias palesinome žmonos kepto pyrago su cukinija gabaliukais.

Aš geriau rašysiu apie antis ir pyragą, apie kitame krante šūkčiojančius vaikus, spraigančius nuo tiltelio, apie savo vaiką, įmigusį pietų gilaus miegelio ir nenutuokiančio, kad prieš akimirką šalia jo galvos nustriksėjo žvitrus driežiukas (pačiam pasirodė neįprasta, kad lėkė jis kone pasišokinėdamas, linksmas toks), verčiau rašysiu apie gamtą ir skaidrų ežero vandenį, apie beržo lapelių mirgėjimą žydrame danguje, kai jo lapai atrodo lyg iš skrynios pabertos auksinės monetos, geriau rašysiu apie tokius paprastus banalius reiškinius ir atsitikimus, nei nagrinėsiu knygą apie rimtus dalykus, kuri vis dėl to nesuteikia daugiau supratimo apie pasaulį, nei sūnaus įsidrąsinimas pagaliau sušlapti ežere iki kaklo, čiumpant nuo dugno akmenuką, jį paleidžiant, tada ieškant kito – ir vėl išmetant.

Nes neužtenka paties fakto, kai nėra pasakojimo. „Laimės svarstyklėse“ pasverta dvidešimt populiariosios psichologijos klausimų, į kuriuos autorė atsakė pateikdama du skirtingus požiūrius. Iš tokio faktografijos srauto ne kažin ką pavyko pasiimti savo analitiškosioms atostogoms – tekstas užbūrė skaitytojo galvą troškiu žinių debesiu taip ir nepaliesdamas širdies. „Internetas pilnas trumpų dvasinių patarimų, bet juose trūksta vieno – jausmų sudėtingumo ir prieštaringumo“ (p.

339), atskleidžia autorė vieną iš milijono knygoje paminėtų akivaizdžių arba žinomų dalykų. Šios knygos forma ir struktūra panaši į interneto – joje daug žinių ir faktų, bet trūksta emocinio prieštaringumo ir stiliaus įdomumo. Žongliravimas žiniomis dar nėra išmintis. Žinoma, niekada iki šiol nesidomėjusiesiems populiariąja psichologija knyga su įvairių gyvenimiškų klausimų dviem skirtingais požiūriais, kuri pati parašyta be išskirtinio autorinio požiūrio, gali būti prasminga. Kaip psichologijos žinynas ji taip pat gali rasti vietą lentynoje šalia ekonomikos enciklopedijos. Iš visos bemaž keturių šimtų puslapių knygų pasižymėjau vos vieną sakinį, grakštų aforizmą, kuris privertė suklusti: „laisvė – tai tik galimybė (…), joje nėra šilumos“.

Aš tą akimirką iš tikro mažiausiai galvojau, kaip atrodau.

Visu sąmonės intensyvumu jaučiau, kas vyksta.

Iš dalies tai gal net buvo transcendencijos patirtis.

Aš buvau kūniškas, jaučiau savo kūniškumą.

Miestiečio kūnas girioje.

SEKSOLOGINIS EPILOGAS

Tai nutiko toje būdelėje su skyle būtinąja.Ir žinote, net susitikęs su savo kūnu pagal A.Matulaitės rekomendaciją, vis tiek mieliau rinksiuosi porcelianinio komforto atributus, minkštą tualetinį popierių iš trijų sluoksnių ir Alpių kvapo dezodorantą, jei būtų reikalas.

Šalia G.Petronienės skaitalo leidykla dar pridėjo užsienio terapeutės Esther Perel knygą „Tarp kasdienybės ir geismo“ („Alma littera“, 2018) – išties originalų ir gilų, sakytum, beveik seksologinį tekstą apie porai iškylančius iššūkius. Su žmona aptardami kai kuriuos skyrius praleidome ne vieną vėlyvo vakaro valandą ir leidomės nuvedami iki patiems netikėtų atverčių, bet ką mes, įkvėpti autorės minčių, konkrečiai kalbėjome, tai jau ne jūsų, malonūs skaitytojai ir atostogautojai, reikalas.

>> SKAITYKLA

Herkus Kunčius

Balys Sruoga

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Baltos lankos, 2018

LIETUVIŠKOS APYBRAIŽOS Ką iš tikrųjų veikė Lietuvoje lankęsi tokie istoriniai veikėjai kaip caras Petras I, Napoleonas, Leninas, Hitleris arba Michailas Gorbačiovas? Dažniausiai šitų ponų vizitus atsimename kaip faktą, ir tiek. Herkus Kunčius nusprendė atkurti „istorinę teisybę“ ir sukišo šiuos neretai liūdnai pagarsėjusius vardus į prozinę parodiją.

Taip jiems ir reikia! Niekas turbūt nebūtų nė pagalvojęs, kad caras Vilniuje elgėsi kaip paskutinis chamas, lakantis degtinę ir kirkinantis kilmingas lietuvių didikų paneles. Panašiai, beje, nutiko ir Leninui: jis padaugino, paleistuvavo ir buvo ištiktas paranojos, manydamas, kad Vilniuje pa-

DIEVŲ MIŠKAS sigavo sifilį. Kas galėjo pamanyti, kad prancūzų imperatorius Lietuvoje pralaimės varžybas prieš vietinę Kauno krepšinio komandą „Stumbras“ ir nesėkmingai bandys peršokti per Joninių laužą Rumšiškėse? Dyvų dyvai!

Lietuvių rašytojams jau seniai derėjo pastatyti šituos pasipūtėlius užsieniečius į atitinkamą vietą (pavyzdžiui, suviduriavusį Hitlerį – į išvietę). H.Kunčiaus pasakotojas puikiai žongliruoja istoriniais kontekstais ir virtuoziškai minko faktus su išmone, apverčia politines konjunktūras aukštyn kojomis. Knygos pasakotojas yra konkretus lyg istorikas, todėl tekstas teka sklandžiai, be filosofinių, psichologinių ar peizažinių nuokrypių.

Vis dėlto kūrinio pagrindu tapus anekdotui, teksto visuma darosi lėkštoka.

Nors kai kur juokinga, bet nuspėjama.

Na, atvarė čia rimti vyrai pagerti ir pasikrušti, o tai dažniausiai geruoju nesibaigia. H.Kunčiaus apybraižos pagal potekstę primena lietuviškus filmus „Zero“: toks lietuviškas standartas.

Pritrūko humoristinės įvairovės: juk ne vien apie pilvą ir aną galą kurpiamos situacijos gali būti šmaikščios. Nors tame fragmente, kur Napoleonas, reikalaudamas atskleisti priešo kariuomenės pajėgas, tardo krušlų kiškį, o šis viską iškloja su visomis militaristinėmis detalėmis, pavardėmis ir rangais, kikenau pasispringdamas.

O kol kas skaitome B.Sruogą iš naujo.

Po 20 metų atsivertęs tekstą pastebėjau, kad tokio milžiniško įspūdžio, kaip paauglystėje, kai pirmiausia per B.Sruogą susidomėjau rimtąja literatūra, jau nepadarė, vis dėlto sąmoningai suprantu, kad jo liudijimo vaizduojant Aušvico baisybes braižas yra literatūriškai neįkainojamas.

Richardo Flanagano romanas apie Antrojo pasaulinio karo likimus nusipelnė „Man Booker“ premijos, o mums Balio Sruogo „Dievų miškas“ svarbiausias ir be premijų. Nors ką ten premijos, kai žinome, kad sovietmečiu memuarinį romaną, parašytą Aušvico koncentracijos liudininko akimis, cenzoriai spyriojosi išleisti ištisą dešimtmetį.

Užtat istorija sudėlioja savaip ir štai šįmet skaitytojų išrinktame šimtmečio knygų šimtuke kūriniui teko aukščiausioji vieta (lrytas.lt). Sprendžiant iš Vrublevskių bibliotekos katalogo, šis „Dievų miško“ leidimas yra devintasis. „Baltos lankos“ atsiminimų knygą tuo pačiu kišeniniu formatu „Mažų didelių knygų“ serijoje buvo išleidusios prieš penketą metų. Tiesa, šiuo leidimu dar nėra atkurta istorinė teisybė pateikiant tekstą tokį, kokį būtų norėjęs matyti pats autorius. Gal dešimtas kartas nemeluos ir leidėjai, pasitelkę į pagalbą tekstologus, pagal B.Sruogos rankraštį išleis nekupiūruotą originalą.

Richard Flanagan

Rimvydas Stankevičius

Baltos lankos, 2017

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

SIAURAS KELIAS Į TOLIMĄJĄ ŠIAURĘ Kiekviena tauta turi atsiminti savo karą.

Tiesiausias ir emociškiausias kelias į atmintį – per grožinę literatūrą. Richardas Flanaganas sukūrė galingą kūrinį apie australų likimą Antrajame pasauliniame kare, konkrečiai – japonų belaisvių kančias tiesiant vadinamąjį mirties geležinkelį Birmoje.

Balys Sruoga „Dievų mišką“ parašė iš savo patirties, australų rašytojas – iš savo tėvo atsiminimų. Literatūra suartina tolimus kraštus ir kentėjusiųjų likimus padaro atpažįstamus, gyvus net XXI a., nepaisant valstybių sienų ir patirto siaubo masto. Tiesa, pagrindinis romano herojus, į nelaisvę patekęs karo gydytojas Dorigas Evansas, suabejoja karo liudijimų patikimumu: „Atsiminimas panašus į teisingumą tik todėl, Bonoksai, kad jis – dar vienas neteisingas suvokimas, verčiantis žmones jaustis teisius“ (p. 230).

14 //

Tačiau neapsigaukime. Jeigu istoriniai šaltiniai gali būti klastojami arba jais manipuliuojama dėl piktų tikslų (kaip antai vis nutinka vertinant partizano Vanago vaidmenį kare), literatūra tuomet liudija tiesą. Net jeigu pasakojimas išgalvotas, būtent grožinis tekstas yra tai, kas saugo, neleidžia užmiršti. Padeda išlikti.

© 37O

„Ilgas kelias...“ yra įspūdingas tekstas, kuris įsirėš į atmintį ilgam. Smulkiai ir tirštai aprašydamas karo belaisvių vargą ir kančias, autorius sudaro sąlygas pasijusti lyg vienam iš karių, japonų paverstų vergais, kurie džiunglėse kovoja su badu ir išsekimu, opomis ir choleros užkra-

tu. Tiesa, kai kur autorius tampa kiek per smulkmeniškas – dalis dialogų tuščiai apkrauna siužetą.

Galų gale juk šiame romane lygiavertį svorį turi ne vien karas, o pagrindinio veikėjo, žavaus išpuikusio vyro, gyvenimas prieš ir po. Tas gyvenimas – psichologiškai niuansuota santykio su moterimis aistra ir kančia. Tas universalusis, amžiams nepavaldus meilės polius knygą apie anuos laikus priartina prie šiuolaikinio skaitytojo.

Anot pasakotojo, „gera knyga (…) palieka norą perskaityti ją dar sykį. Didi knyga priverčia iš naujo perskaityti savo paties sielą“ (p. 34). Kaip paminklas žuvusiesiems ši knyga jau yra didi, o skaitytojui, įsikirtus į pradžioje kiek sprangią teksto struktūrą, veikiausiai nesinorės jos paleisti iš rankų, šitaip paaukojant lengvas vasaros valandas nelengvam, užtat giliai nusmelkiančiam patyrimui.

Buvau ir užmiršęs daugumą brutalios ironijos epizodų, kad ir apie tą numirėlį, kuris tvarkingai sunumeruotas kaip visiškai negyvas užsimanė mat atsistoti ir užsukti išvietėn, kur lagerio valdžia, žinoma, jo nerado. Kai pagaliau viršenybė aptiko pabėgėlį, teko tuomet tam vargšeliui, „pakaruoklio vėdarui“, grįžti pas savo likimų brolius, „kampe it lydekos suguldytus“, ir numirti, kaip priklauso. Kaip rašė B.Sruoga, lageryje numirėliai buvo „gana drausminga publika“.

B.Sruogos stiliui reta lygių ne vien lietuvių, bet ir pasaulinėje literatūroje. Tiesa, Kurto Vonneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ apie Dresdeno bombardavimą vaizdavimo būdas, atitolinant karo žiaurumus per ironiją, primeną sruogiškąjį.

Po 20 metų atsivertęs „Dievų mišką“ stebėjausi, kaip autorius sugebėjo atsiminti tiek daug autentiškų pavardžių iš lagerio ir ateinančioms kartoms paliudyti žmones, kurie žiauriomis sąlygomis buvo nustoję savo žmogiškumo.

VALHALA

Vasarą reikia apmaldyti godumą. Nevalgyti riebiai, gerti daug skysčių. Todėl poeto Rimvydo Stankevičiaus storą trilogiją, iš godumo pasigriebęs skaityti per didžiausią vasaros kaitrą, rijau per vargą: jo poezija, kulinariškai tariant, labai riebi ir anaiptol neskysta. „Valhalon“ sudėtos net trys poeto knygos: „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, „Ryšys su vadaviete“. Dešimt metų rašymo – į bemaž tris šimtus puslapių. Iki šiol nepažinusieji R.Stankevičiaus kūrybos jau iš pačių pavadinimų gali nuspėti, kokios temos autoriui svarbiausios. Žodis „Valhala“ reiškia ne tik mitinę buveinę, bet ir rojų, į kurį pro rakto skylutę poetui savo eilėraščiais taip knieti pažvelgti. „Ryšys su vadaviete“ – ne tiek militaristinė užuomina, kiek sąsaja su pagrindiniu vadu, tai yra Kūrėju; R.Stankevičius iš tikrųjų per savo tekstus ir kuria santykį su Viešpačiu, anapusybe. Burtažodžiai poetui irgi nesvetimi, patys tekstai tokie – kaip tam tikros meditacinių praktikų instrukcijos, poetiniai užkalbėjimai. Šis rinkinys – trancsendencijos alfa ir omega, metafizika pagal Celsijų ir Farenheitą, kultūrologinė studija iš šiaurės į pietus ir net ten, kur „Google Maps“ neparodys. Visko tiek daug ir taip gilu, kad net trūksta. O ko trūksta? Gal truputėlio kunčiško arba kunčiniško hedonizmo, kiek daugiau juoko rimtumui atskiesti? Teko sau prisipažinti, kad R.Stankevičiaus poezija vis dėlto ne mano skonio ir stiliaus. Nors jo ambicinga pastanga per

žodžius priartėti iki anapusybės, tvirta pozicija ir užtikrintumas dėl poezijos misijos kelia pagarbą.

Dar labai įdomu, kaip autorius komentuoja savo kūrybą, profesiją ir apskritai poezijos meną. Jis viešumoje – toks pat kaip eilėraščiuose, tik be meninių formų ir kitų metaforų. R.Stankevičius yra teigęs, kad „kiekvienas žmogus, bandantis gyventi sveiką ne tik kūno, bet ir sielos gyvenimą, turi gyventi su poezija, net jei jos ir neužrašo“ („Aštuntoji diena“). Oi, kaip pritariu autoriui, mintyse aidint jo mokytojo Aido Marčėno strofoms ar eilutėms. Mokinio tekstuose nedaug randu eilučių, kurios priliptų prie sąmonės žievės ir savaime norėtųsi cituoti jas įvairiais gyvenimo atvejais – jo kūryboje kažkaip viskas klampu ir sulipę, vieninga ir nusmelkta vis kartojant kalbos burtažodžius, glaudinant ryšį tarp žodžių ir Dievo, kartojant Tuos pačius žodžius, Kurie jau seniai… (p. 18)

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MĖNESIO ALBUMAI

IN ALBEDO Melquiades

Daugiau užsienyje nei Lietuvoje žinomas kolektyvas „In Albedo“ tikriausiai niekada nesurinks tiek žiūrovų pas mus, kiek yra vertas. Tačiau jų sudėtinga ir tam tikro pasirengimo reikalaujanti muzika tikrai jums atvers daug vidinių durų, jeigu leisitės su jais ir knygos „Šimtas metų vienatvės“ personažu Melkiadu į vidinę psichodelinę kelionę, nepaklūstančią laiko ir erdvės dėsniams.

Grodami derinį tarp progresyvaus roko, džiazo ir ethereal muzikos, „In Albedo“ įpareigoja klausytoją būti susikaupus visas 50 min., visiškai pasitikėti kūrėjų fantazija ir neatsikvėpti, – kaip minėjau, tai tikrai nėra lengvai klausoma muzika, kurios gera klausytis automobilyje. Ne be reikalo albumas buvo pristatytas teatrinėje erdvėje, kuriant savotišką spektaklį. Sunku net įvardyti, kam jis išties skirtas, lyg ir akademiškesnei publikai, tačiau žvelgiant į muzikantų biografijas (groja „Bix“, „Freaks On Floor“ ir t.t.) akivaizdu, kad jie supranta ir masinį skonį. Taip pastarieji bando balansuoti tarp sofistikuoto skambesio ir lengvesnio pagaulumo, ir nors ne visada tai pavyksta, svarbiausio elemento – įdomumo – jie nepraranda. Nesakyčiau, kad šis albumas jums padės atsipalaiduoti ar veiks kaip fonas – „In Albedo“ kelia visiškai kitus uždavinius ir jų muzika yra tik katalizatorius, siekiant klausytoją perkelti į magišką G.G.Marquezo pasaulį. Instrumentai ir Ievos Baranauskaitės balsas yra lyg laidininkas pasąmoninių patyrimų, kuriuos kiekvienas klausytojas turės išgyventi pats. Tačiau iš esmės tai jau priklausys nuo paties žmogaus, kuris ryšis arba nesiryš leistis į šią kelionę, kuri nepateikia aiškių atsakymų. Nežinau, ar ši muzika patrauks lietuvius – vis dėlto esame per maži, kad toks nišinis reiškinys galėtų išgyventi, tačiau jei jums nebaisu, prisidėkite prie jų ir Melkiado. („Spotify“, „Pakartot.lt“) 78

100

GABRIELĖ VILKICKYTĖ, CHRIS METRIC Kilometrai

Zhandai Records

Kristupo Jasiulionio ir Gabrielės Vilkickytės projektas leidžia kūrinius jau kurį laiką, tačiau kol kas jie nėra itin stipriai pastebimi ant mūsų scenos. Iš vienos pusės, jiems sunku prikišti neprofesionalumą. Gabrielės vokalas puikus, o pastangos sukurti prasmingus tekstus lietuvių kalba labai sveikintinos.

Lygiai taip pat Kristupo, t.y. Chriso Metrico, kūrybai prikišti atsainumo ir amato neišmanymo negalima. Vis dėlto kodėl tuomet mes apie juos negirdime tiek daug? Pirmoji priežastis – naujumo trūkumas. Kaip yra „Eurovizijos“ atrankoje teisingai pasakęs Ramūnas Zilnys, Gabrielė žiauriai primena Jurgą Šeduikytę ir galbūt šis palyginimas tikrai nervina, tačiau tiek dainavimo maniera, tiek žodžių dėliojimas labai primena vyresnės kolegės kūrybą. Imtis įkvėpimo yra labai gerai, tačiau kartais įkvėpimo, rodos, jau per daug ir mes galime kalbėti apie mimikrijos pavyzdį. Chriso Metrico elektronika irgi yra gausybės įtakų (triphopo, ankstyvųjų Leono Somovo ir Vidžio) rinkinys, kuriame viskas yra pernelyg teisinga, nepaliekant vietos laisvei. Antroji priežastis – didžiulis saugumas, todėl iš vienos pusės „Kilometrai“ yra labai tvarkingas EP, tiksliai reprezentuojantis tai, ką nori kurti šis duetas, iš kitos pusės, jame, rodos, yra kažkas suspausta, kažkas neišsakyta, lyg darbą būtų ruošę pirmūnai, norintys patikti sofistikuotiems snobams. Žinant, kiek sunku muštis į krūtinę tokioje nedidelėje scenoje, duetui linkėčiau daug muzikinio chaoso, nepaklusti jau egzistuojančioms esą gero skonio taisyklėms ir nebijoti patiems jų kurti. Akivaizdu, kad amatą jie puikiai išmano ir iš to gali sekti įdomių dalykų, tačiau dabar reikėtų eiti į nežinomybę ir bandyti atsiduoti kūrybai, kuri nebūtų įtakų rezultatas, o pati darytų įtaką. O tam dar reikia nueiti keletą kilometrų. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 16 //

70

„White Ring“archyvo nuotr.

Self-released

WHITE RING Gate of grief Rocket Girl

Bene prieš dešimt metų interneto, daugiausia amerikietiško, pakampėse gimė žanras, kurio pavadinimo net patys žanro atstovai kratėsi kaip įmanydami – witch house. Su ragana jis buvo daug kuo susijęs: tamsus, negatyvus, atmosferinis postpanko, hiphopo, elektronikos ir industrinės muzikos mišinys gniaužė kvapą. Kaip suprantate, su hauso muzika sąsajų rasti buvo neįmanoma. Sukeltas šaršalas buvo nemažas, nes grupės pasižymėjo nemažu slaptumu, okultine tematika, sunkiai gūglinamais pavadinimais, tačiau, greitai sprogęs, šis mikrostilius lygiai taip pat greitai ir išsisklaidė, ir, rodos, bene visos witch house grupės tiesiog ištirpo kaip dūmas arba nuėjo į tik labai ištikimų gerbėjų randamas pašales. Tačiau atėjo 2018 m. ir lyg iš niekur vėl iškilo pamėklė – vieni iš šio žanro lyderių „White Ring“ su albumu „Gate of Grief“, kuris man ryškiai priminė, kodėl tuomet mane domino tai, ką darė šie keistuoliai. Jeigu norite lengvo klausymo, „sielvarto vartai“ ne jums, nes albumo draskytas ir laužytas skambesys tikrai neatneš good vibesų į jūsų gyvenimą. Jau klasikinė ethereal atmosfera su grupės vokalisčių pagalba neša ten, kur, rodos, optimizmas neegzistuoja, valdo tik nežinia, kur reikia pasiduoti vien juslėms ir pamiršti apie tyrumą. Imdamasis įkvėpimo iš „Nine Inch Nails“, „Crystal Castles“ ir witch house klasikos, „White Ring“ sukuria įvairų, tačiau kartu ir žanrinį darbą, kuris tuos, kam tokia muzika yra tiesiog atmestina, gali greitai užknisti. Man ši tamsi juslinė „Gate of Grief“ kelionė neprailgo. Lėtas ir tingus, net savotiškai psichodelinis ritmas veda į pasąmonės užkaborius, kur geriausia nelįsti, nors kartais reikia, o dažnai neįmanomi išgirsti tekstai patys sukuria kontekstą ir prasmę. Tik įspėju, kad laimingiausiais žmonėmis po perklausos netapsite. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 83

100

FLORENCE + THE MACHINE High as hope Virgin EMI

2009-aisiais Florence Welch muzika skambėjo lyg nesuvaldytas aistrų krioklys, užliejantis tave visa savo galia ir neduodantis net atsikvėpti. Ji lyg Valkirija užvaldė čartus ir koncertų sales, ir pirmieji du albumai „Lungs“ ir „Ceremonials“ ilgam nedingo iš mano grojaraščių. Jai priklausė visas pasaulis, o mes priklausėme jos nesukontroliuojamam, pirmykščiam, išskirtinai grynam balsui. Paskui dienos šviesą išvydo „How Big, How Blue, How Beautiful“ ir jis, lengvai tariant, nuvylė, – formulė lyg ir ta pati, tačiau galutinis rezultatas skambėjo blankiai ir neįsimenančiai. Ketvirtajame ir naujausiame albume „High As Hope“ impozantiškumo ir teatrališkumo pastebimai sumažėjo, tačiau iš esmės ausys liko tuščios.

Taip, tai nuoširdus darbas. Taip, kiekviena daina turi istoriją ir priežastį, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Šiuo atveju, na, ne pragaras, bet tiesiog tiesus asfaltuotas kelias nuo pirmos iki paskutinės dainos. Nors matyti žemiškesnę ir paprastesnę Florence turėtų būti įdomu, „High As Hope“ turi tas pačias bėdas, kaip ir ankstesnis darbas, – jis niekuo neįsimena, yra keistai saugus ir netgi nuobodus. Įsimenančių dainų trūkumas net bado akis, žinant, kokius stebuklus ji išvarijuodavo anksčiau. Dabar viskas pristatoma pagal jau įsigalėjusias taisykles ir Florence būdingo fejeriškumo neliko. Indie / chamber popdeivė virto labai profesionalia amatininke, kuriai į pagalbą atskuba lygiai tokie pat profesionalūs amatininkai, o finale tai jau profesionalaus amato pavyzdys. Itin sėkmingai albumą pristatyti pasirinkti singlai „Hunger“ ir „Sky Full Of Song“ dar skamba lyg senųjų laikų aidai, tačiau visa kita yra tik rezultatyvaus darbo vaisius – lyg albumą būtų kūrusi ne ta tarp gėlių strakaliojanti gamtos mergina, o viską apskaičiuojanti buhalterė, kurią į priekį varo ne įkvėpimas, o lentelės, statistika ir ataskaitos. Tad, jeigu po nusodinančio „didelio, mėlyno ir gražaus“ albumo aš dar tikėjausi naujo nepriklausomybės šuolio, dabar matau, kad kažkas prarasta. Įrankiai lyg ir įvaldyti, tačiau noras rizikuoti dingo. O su juo veikiausiai – ir viltis. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 66

100

UNDERWORLD & IGGY POP Teatime dub encounters Smith Hyde Productions, Thousand Mile Inc.

Kai išgirdau, kad elektroninės muzikos dievai ir gyvenimo būdo patriarchas Iggy Popas leidžia bendrą darbą, atmintyje iškilo Lou Reedo ir „Metallicos“ eksperimentinė katastrofa „Lulu“, kurioje muzika buvo apie ratus, o dainavimas – apie batus. „Teatime Dub Encounters“ nėra tokia nesėkmė, tačiau vis dėlto kartais idėjoms verta likti tik idėjomis. O idėjos būta neprastos – artėjant filmo „Trainspotting“ tęsinio išleidimui „Underworld“ sumanė pakviesti Iggy į viešbutį, kuriame, jam nežinant, buvo sumontuota studija, ir pasiūlyti paimprovizuoti ant jau sukurtų takelių. Iš esmės pats sumanymas įgyvendino idėją – toks tep lep keturių dainų rinkinukas, kuriame Iggy ne itin įdomiai porina savąsias tiesas apie gyvenimą, o „Underworld“ kala intensyvų ritmą. Kaip projektas smagumui, toks susijungimas gal ir tiktų, tačiau iki EP su kažkokiu potencialu „Teatime Dub Encounters“ tiesiog netraukia. Pirmiausia kažkodėl nepavyksta patikėti Iggy skundais apie demokratijos pabaigą ir šiaip sunkų gyvenimą (kam jau kam, bet jam gyvenimu ir išgyvenimu skųstis nederėtų), o ir muzikinė dalis skamba lyg paprasčiausias loopas. Iš esmės tiek „Underworld“, tiek pankroko tėvas jau seniai užsitarnavo privilegiją daryti, ką nori, tačiau vis dėlto šis bandymas skamba įdomiau jiems patiems, o apskritai jis nei aktualus, nei norisi su juo sutikti ar ginčytis. Tai nereiškia, kad šių personalijų traukinys jau nuvažiavo – tegul jis važiuoja, kiek jie nori, tačiau ar „Teatime Dub Encounters“ pablizgins jų diskografijas, ar bus minimas kaip dviejų lyg ir nesusijusių, tačiau sėkmingai vienas kitą papildžiusių titanų darbas? Tikrai ne. Faktas lieka faktu: kartais geram produktui tiesiog gerų ingredientų neužtenka. Ir nesvarbu, ar tai ištaigingas krembriulė, ar paprasčiausias arbatos puodelis. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

100

© 37O

59

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

FESTIVALIS

>> EITI AR NEITI

LOFTAS FEST‘18: MUZIK Rašė Indrė Pavilonytė, Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Rugsėjo 7–8 d. menų fabrikas „Loftas“ kvies į urbanistinį muzikos ir menų festivalį „Loftas Fest“. Jo metu vilniečių ir miesto svečių lauks net šešios scenos kokybiškos muzikos, meno pasirodymai, spektakliai, naktiniai kino seansai, vinilų turgus, įvairios pramogos ir tradiciškai – didžiulė buvusių fabrikų teritorija, kuri stebins netradiciniais menininkų kūriniais ir parodomis po atviru dangumi.

Š

iemet „Loftas Fest“ žada dvi dienas ir naktis, dedikuotas gerai muzikai, šiuolaikiniam menui ir gardžiam gatvės maistui. Nors kone šimtą atlikėjų, grupių, didžėjų ir menininkų pamatyti bei išgirsti bus galima už kultūrinį mokestį – vos už 6 eurus, festivalio metu veiks ir pagrindinė „Loftas Fest“ scena, kurioje pasirodys pasaulinės muzikos žvaigždės. Norintieji jas išgirsti gyvai turės nusipirkti atskirus bilietus, tačiau šie galios ir visai likusiai pasirinktos dienos festivalio programai.

METRONOMY

18 // © 37O

Viena laukiamiausių grupių ne tik „Loftas Fest“ festivalyje, bet ir Lietuvoje – britų elektroninės muzikos žvaigždės „Metronomy“. Jie taps pagrindinėmis „Loftas Fest“ penktadienio, rugsėjo 7 d., žvaigždėmis. Į Vilnių britai atkeliaus su dvi tonas sveriančiu sunkvežimiu, prigrūstu technikos, tad lietuviai gali nusiteikti iš anksto, kad jų laukiantis šou bus išties įspūdingas. „Metronomy“ grupę lydi šimtai tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose, milijonai peržiūrų „YouTube“ platformoje ir jau kone dvidešimt metų neblėstantis populiarumas. Kolektyvas gyvuoja daug metų, tačiau tai bus pirmasis „Metronomy“ pasirodymas Lietuvoje, kurio britai nekantriai laukia.

Instrumentinę elektroninę muziką kurianti „Metronomy“ garsėja ne tik originaliais savitais nu-disco, indietronicos, new wave, indie ir wonky popstiliaus kūriniais, bet ir tokių atlikėjų bei grupių kaip „Gorillaz“, Sebastien Tellier, „Franz Ferdinand“, „Young Knives“, Lady Gaga ar Lykke Li remiksais. Atskiro paminėjimo verti įspūdingi grupės vaizdo klipai ir minias gerbėjų užburiantys gyvi jų pasirodymai, kurių metu elektronika maišoma su gyvais instrumentais. Per ilgą gyvavimo laiką britai užsitarnavo ne tik milijonines gerbėjų armijas visame pasaulyje, bet ir susižėrė galybę prestižiškiausių muzikos apdovanojimų ir nominacijų. Jie buvo nominuoti ir kultiniam „Mercury“ prizui, taip pat UK Music Video Awards, NME Awards ir daugeliui kitų.

GARBANOTAS BOSISTAS Penktadienį „Loftas Fest“ iš kolonėlių skleisis ir psichodelinio roko gėlės – „Metronomy“, pasikinkę gitaras ir pasileidę plaukus, apšildys viena daugiausiai žadančių lietuvių grupių „Garbanotas bosistas“. Vilniečių ketvertukas – viena aktyviausių lietuvių grupių, grojanti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jų kūrybą jau išgirdo ne tik kaimynai latviai, estai ar lenkai, bet ir melomanai Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir kitose Europos šalyse.

Svečiose šalyse vilniečiai grojo ne tik muzikos salėse ar klubuose, bet ir reikšmingiausiuose vietiniuose muzikos festivaliuose nuo Jungtinės Karalystės „Great Escape“, Liverpulio „Liverpool Sound City“ iki slovėnų festivalio „Ment Ljubljana“, vokiečių „Reeperbahn“ ir kitų.

DJ HELL Antrąją festivalio dieną pagrindinė „Loftas Fest“ scena atiteks elektroninės muzikos gerbėjams. Joje – įdomiausi užsienio ir Lietuvos elektroninės muzikos vardai. Pagrindinė šeštadienio nakties žvaigždė – legendinis elektroninės muzikos atlikėjas, electroclash muzikos stiliaus pradininkas DJ Hell iš Vokietijos. „Legendinis“ – ne šiaip etiketė: vokietis DJ Hell prie didžėjaus pulto – nuo 1983-iųjų. Karjeros pradžioje išbandęs daugybę muzikinių stilių (new wave, ska, punk, rockabilly, hiphopą, disko muziką ir kt.), galiausiai pasirinko elektroninę muziką. Sunku ir išvardyti visus DJ Hell darbus ir veiklas. Galybė vinilų ir albumų, garso takeliai filmams ir parodoms. Madingas jis ne tik klubuose, bet ir ant mados podiumų. DJ Hell kūrė muziką „Hugo Boss“, Rafo Simonso, „Versace“ madų šou, bendradarbiavo kuriant kolekcijas tokiems mados prekės ženklams kaip „Agent Provocateur“, „Wendy & Jim“, 2014 m. netgi tapo Karlo Lagerfeldo modeliu. Ne veltui 2003 m. „GQ“ žurnalas devyndarbį DJ Hell, kurio muzikinė geografija – nuo Berlyno iki Niujorko, išrinko Metų žmogumi. Jo pasirodymas muzikos ir menų festivalyje „Loftas Fest“ taps šeštadienio nakties pagrindiniu akcentu.

A IR MENAS ANT ASFALTO FESTIVALIO ERDVĖS

Išskyrus pagrindinės festivalio scenos atlikėjus, visą kitą festivalio programą bus galima išgirsti už simbolinį kultūrinį mokestį – vos 6 eurus už abi dienas. Mainais į šį bilietą festivalio lankytojai galės šėlti net dviejose „What‘s Next in Music?“ scenose, kuriose pasirodys daugiau kaip 20 Lietuvos ir užsienio atlikėjų: nuo tarptautinio dueto „Pai X“, daugeliui gerai žinomo kaip Lilo ir Innomine pritariamųjų vokalistų, taip pat „Without Letters“, „Timid Kooky“, italų „Kiol“, prancūzų „Lysistrata“ ir daug kitų.

Festivalyje įsikurs ir iki paryčių veiksianti technomuzikos scena „Jägermeister“, kurioje gros Anna Hanna, Shkema, Einius, Grad_U, „Tyli naktis“ ir kiti vakarėlių publikos mylimi didžėjai. Rytinę saulę pasitiks ir „Bass Music“ scena.

Festivalyje veiks vinilų turgus, kuriame bus galima papildyti savo plokštelių kolekciją ir naujausiais hitais, ir itin retais egzemplioriais.

Meno gerbėjai bus kviečiami pamatyti kvapą gniaužiančius meno pasirodymus, šokėjų performansus, teatro spektaklius. Nebus pamiršti kino gerbėjai – jų lauks jaukus naktinis kino teatras, kuriame ne tik bus galima pamatyti filmus iš visos Europos, bet ir po šokių pailsinti kojas.

Kaip visada, festivalyje nusidrieks ir ilga maisto alėja. Joje net didžiausi gurmanai ras kuo pasisotinti ir pasistiprinti prieš ar po šokių.

CARNIVAL YOUTH

dOP

Kartu su „Garbanotu bosistu“ rugsėjo 7 d. ,„Loftas Fest“ festivalyje koncertuos ir viena populiariausių Latvijos bei viena sėkmingiausių Baltijos šalių grupe tituluojama trijulė iš Latvijos – „Carnival Youth“. Ji Lietuvoje taip pat jau subūrė nemažą gerbėjų ratą. Kiekvienas jų pasirodymas Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose sulaukia didžiulio susidomėjimo, o į jų koncertus susirinkę gerbėjai ne tik negaili jėgų šokių aikštelėje, bet ir mintinai žino kone visus populiariausių latvių kūrinių žodžius. Sėkme latviai džiaugiasi ne tik gimtojoje ar kaimyninėse šalyse, bet ir Vakaruose. Prieš porą metų jie laimėjo prestižinį „The European Border Breakers“ apdovanojimą ir išleidę tris studijinius albumus jau spėjo apkeliauti kone visą Europą. Vien šį pavasarį „Carnival Youth“ surengė dvidešimt koncertų Anglijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse. Koncertavo ir JAV, o šią vasarą pirmą kartą lankysis Rusijoje.

Ir tai dar ne viskas – pagrindinėje festivalio scenoje penktadienį pasirodys ir soulo bei groove muzikos stilių atstovas iš Belgijos „Témé Tan“. Disko muzika pagardintą gitarinį elektropopkokteilį paruoš graikė „Σtella“. Pasirodys populiari švedų atlikėja Gnučči, eksperimentinio elektroninio hiphopo atstovai iš Baltarusijos „Bakey x Kakora“, roko muzikantai iš Kroatijos „Tyger Lamb“ bei kiti Lietuvos ir užsienio atlikėjai.

„Loftas Fest“ laukiamiausiųjų sąraše – ir elektroninės muzikos kūrėjai iš Prancūzijos – „dOP“. Nuo prakaitu persmelktų Paryžiaus salonų iki prestižiškiausių pasaulio muzikos klubų – 2007-aisiais muzikos pasaulyje debiutavusi prancūzų grupė įveikė ilgą ir vingiuotą kelią, bet šiandien pelnytai gali mėgautis sunkaus darbo vaisiais. Jų peržiūros „YouTube“ platformoje skaičiuoja milijonus, įrašus iš kultinės „Boiler Room“ serijos stebi net tie, kurie penktadienio vakarą mieliau lieka namie, o pasirodymų trokšta kone visi pasaulio klubai – nuo Berlyno iki Niujorko. „dOP“ trijulė – vaikystės draugai Damienas, Clementas ir Jaw – ne vienus savo kūrybos metus buvo dedikavę Paryžiaus hiphopo scenai, tačiau ilgainiui hiphopą nukonkuravo hauso ir technomuzikos pasaulio žavesys. Keitėsi ne tik muzikinis stilius, bet ir grupės sudėtis – Clementą pakeitė Fabienas Leseure. O Paryžių – elektroninės muzikos sostinė Berlynas.

Gerai „dOP“ reputacijai ypatingą reikšmę teikia gyvi jų pasirodymai. Ne veltui net trejus metus iš eilės „Resident Advisor“ juos įtraukė į geriausių gyvų pasirodymų sąrašą.

Kalnas elektroninių prietaisų, įvairūs muzikos instrumentai, intriguojantis skambesys ir ausis prikaustantis vokalas – išskirtiniai „dOP“ bruožai, dėl kurių juos vertina ne tik klausytojai, bet ir muzikos kritikai.

CHRISTIANAS LÖFFLERIS Dar vienas geidžiamas šeštadienio vardas – elektroninės muzikos kūrėjas iš Vokietijos – Christianas Löffleris. Houso ir technomuzikos kūrėjas Ch.Löffleris nėra tradicinis elektronikos atstovas – jis mėgaujasi sintezatorius derindamas su akustiniais instrumentais ir pats įdainuodamas savo kūrinius. Styginiai, perkusija, mandolinos, marimba ir daug kitų instrumentų jo kūriniuose ne tik randa savo vietą, bet ir tampa intriguojančiu akcentu.

Jo kūrinius praturtina ir gamtos motyvai. Vaikinas gyvena ir kuria ant Baltijos jūros kranto, todėl kartais jo muzikoje girdėti ir jūros ošimas. Nieko nuostabaus, kad Ch. Löffleris atrado originalų įrašinėjimo metodą: repeticijų metu mikrofonai nebūna išjungiami nė akimirkai, todėl į įrašus vėliau patenka ir žingsniai, barškantys buteliai bei kiti aplinkos garsai. Paprašytas apibūdinti savo muziką pats Ch.Löffleris ją įvardija kaip bandymą melancholiją derinti su euforija: „Siekdamas sukurti šį jausmą, savo muzikoje jungiu įvairias akustines spalvas.“ Pagrindinėje festivalio scenoje šeštadienį pasirodys ir su „Joy Division“ lyginami baltarusiai „Super Besse“, avangardinio triphopo grupė iš Austrijos „5K HD“, elektropopmuzikos kolektyvas iš Rumunijos „Golan“, elektronikos duetas iš Vilniaus, kuriam kabinama techno muzikos romantikų etiketė, – „Black Water“ ir didžėjus iš Kauno „Lsar“.

OPEN GALLERY NAUJŲ DARBŲ PRISTATYMAS Pernai Vilniaus naujamiestyje įsikūrusi gatvės meno galerija po atviru dangumi „Open Gallery“ jau spėjo tapti ne tik vietinių, bet ir turistų traukos centru, o „Loftas Fest“ metu ji pristatys dvigubai daugiau naujų kūrinių. Šiuo metu nuolatinėje galerijos ekspozicijoje jau esančius devynis darbus papildys net vienuolika ilgalaikių naujokų ir dar tiek pat trumpalaikių interaktyvių, patyriminių instaliacijų netikėčiausiose „Open Gallery“ vietose – nuo stogo iki slaptų kampelių. Šiemet „Open Gallery“ ekspozicijoje, siekiant atskleisti gatvės meno įvairovę ir daugialypiškumą, įsikurs ir paste-up technikos kūriniai, įspūdingas piešinys ant grindinio ir netgi neoninė poezija!

Naujų galerijos darbų pristatymo metu, penktadienį ir šeštadienį, vyks ir ekskursijos, per kurias profesionalūs gidai lankytojus supažindins su visais „Open Gallery“ darbais – papasakos apie jų autorius ir atskleis, kokios istorijos juose slypi. Ekskursijos vyks lietuvių ir anglų kalbomis. Šiemet „Loftas Fest‘18“ vyks rugsėjo 7–8 d. menų fabriko „Loftas“ kieme, Vilniaus Naujamiestyje.

Bilietai jau prekyboje.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

REKOMENDACIJA SEZONO PRADŽIAI: NEPRALEISKITE CIRKO Rašė Goda Dapšytė

Niekas netikėjo, kad staiga vidurvasarį cirkas Lietuvoje taps visuotine problema. Prieš metus „37O“ teko dėlioti eilutes apie tai, kad, prakalbus apie cirką, ne vienas mažiau su scenos menais susidūręs pažįstamas vis dar pasitikslina, ar „čia tas su meškutėmis“. Šią vasarą galima pagalvoti, kad tas ir tik tas – vienintelis.

Christophe Raynaud de Lage nuotr.

Štai prancūzų trupės „Compagnie Mpta“ spektaklyje „Šventasis medis“ atgims ritualus ir dvasines ceremonijas menančios tradicijos, kuriose šventas medis buvo naudojamas piktosioms dvasioms išvyti ir stiprinti broliškiems ryšiams, vienijantiems bendruomenę.

Anot spektaklio kūrėjų, čia jie tyrinės religijos, daugiakultūriškumo, identiteto klausimus.

Chriso Herzfeldo nuotr.

20 //

Vieno nevykėlio dresuotojo dėka apie cirką prakalbo influenceriai, žurnalistai, gyvūnų (ir ne tik) teisių gynėjai, socialinių tinklų lankytojai, politikai ir eiliniai piliečiai. Tačiau, nors panašu, kad tai vis dar žinoma nedaugeliui, cirkas su gyvūnais – tik nedidelė, pastaraisiais dešimtmečiais nuolat mąžtanti cirko rūšis. Nuo tokio tradicinio cirko nauja kryptis, vėliau pavadinta naujuoju cirku, ėmė atsiskirti dar XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir jau beveik pusę amžiaus žavi įvairių žemynų gyventojus. Šią liepą Kauno daugiabučių gyventojus tiesiog pro savo langus šiuolaikinio cirko pasirodymą kvietė stebėti tarptautinio festivalio „Cirkuliacija“ organizatoriai, o vilniečius su naujojo cirko pasiekimais ir kūriniais jau daugiau nei dešimtmetį kas rudenį supažindina „Menų spaustuvė“, kuri tradiciją tęs ir šiemet.

© 37O

CIRKAS BE GYVŪNŲ IR NE TIK VAIKAMS Prasidėjęs kaip prancūzų Naujojo cirko savaitgalis, šiemet jau tryliktą kartą „Menų spaustuvės“ Vilniuje rengiamas šiuolaikinio cirko festivalis per dešim-

tmetį tapo laukiamu solidžiu tarptautiniu renginiu. Šiemet Naujojo cirko savaitgalis vyks rugsėjo 4–9 d. ir suteiks galimybę pamatyti šešis skirtingus šiuolaikinio cirko spektaklius.

Kasmet vis kitą pavidalą įgaunantis festivalis ne tik suteikia pramogą, bet ir pažindina su sudėtingu ir įvairiu cirko pasauliu. Festivalio rengėjai jau ne kartą įrodė, kad cirkas toli gražu skirtas ne tik vaikams, gali jaudinti, kelti filosofinius, politinius ir kitus sudėtingus klausimus, skatinti diskusijas.

Dar 2006 m. šiuolaikinio cirko kelionės Vilniuje prasidėjo nuo Sereikiškių parke išdygusios tradicinės cirko palapinės – šapito – ir visiškai naujo, meniško turinio cirko joje. Pastaruosius kelerius metus Naujojo cirko savaitgalio žiūrovams buvo stengtasi parodyti spektaklius, atskleidžiančius šiuolaikinio cirko įvairovę, pilną naujų formų, erdvių ir atmosferų, pristatant cirką kaip scenos meno įrankį, skirtą netikėčiausioms idėjoms reikšti. Šiemet ir vėl siekiama atsigręžti į cirko šaknis. Tad tiems, kuriems cirkas vis dar kelia tradicines asociacijas, šie metai itin tinkami pasinerti į Naujojo cirko pasaulį ir susipažinti su cirko kūrėjų iš Australijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos ir Lietuvos pasiekimais bei naujojo cirko estetika.

TRADICINIAI ŽANRAI – NAUJAS POŽIŪRIS Naujojo cirko savaitgalio programoje šiemet itin dera tradicija ir šiuolaikinis požiūris, tad bus galima pasimėgauti ir tokiais tradiciniais žanrais kaip akrobatika ar klounada, tačiau papildytais šiuolaikišku kūrėjų požiūriu.

Kaip pagrindinę raiškos priemonę Juano Ignacio Tulos ir Stefano Kinsmano duetas pasitelkia ir paprastą, ir sudėtingą įrenginį – Cyro lanką. Tai maždaug 15 kg sveriantis aliuminio ar plieno žiedas, kurio diametras paprastai 10–15 cm viršija atlikėjo ūgį. Manipuliuodamas šiuo lanku cirko atlikėjas ar atlikėja įsitaiso jo viduje ir atlieka įvairiausius akrobatinius triukus. Cyro lanku jis vadinamas jo išradėjo, kanadiečių cirko menininko Danielio Cyro garbei. Ir nors su Cyro lanku atliekami triukai itin artimi klasikinei akrobatikai, o lanke besisukantis atlikėjas neretai primena Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogų“, Cyro lankas cirko arenoje pasirodė tik pačioje XX a. pabaigoje ir atstovauja šiuolaikinei cirko mokyklai. Šiuolaikinio cirko ribas yra pasiryžusi praplėsti ir gravitacijos jėga netikinti akrobatų trupė iš Australijos „Gravity & Other Myths“. Naujojo cirko savaitgalio metu bus galima pamatyti jų spektaklį „Erdvė“, kuris jau rodytas daugiau nei 500 kartų 24-iose pasaulio šalyse.

Septyni akrobatai nedidelėje erdvėje išbando savo kūno galimybes ir stumia įsivaizduojamas kūno galimybių ribas,

kartu palikdami erdvės jautriai silpnumo ir nesėkmių realybei. Tai vienu metu virtuoziškas ir intymus spektaklis, kai publika ne tik gėrisi įspūdingais triukais, bet ir girdi kiekvieną artistų įkvėpimą.

Visiškai kitokį intymumą kuria iš Naujosios Zelandijos kilęs ir šiuo metu Suomijoje gyvenantis bei kuriantis cirko atlikėjas Thomas Moncktonas. Jam pakanka 1 kv. m dydžio scenos, vienos kėdės ir vienos lempos. Jo išskirtis – mikrofizinio teatro kūrinys „Kaulai“ – šokio, cirko ir klounados mišinys, kuriame nereikalinga šnekamoji kalba – kalba kūnas. Tai išlavinta kūno manipuliacija, preciziškais judesiais pasakojanti buvimo žmogumi istorijas.

Tiesa, šiemet bene pirmą kartą festivalyje bus pristatyta klounada, na, bent jau taip išsamiai. Mat be šio pasirodymo iki šiol šio žanro vengusiame festivalyje bus galima pamatyti dar du klounados spektaklius. Jau 20 metų Švedijoje reziduojanti amerikietė Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“ prisiliečia prie tabu ir tikrina politinio korektiškumo ribas, siekdama atskleisti humorą savo trūkumų tragiškume. Ji palieka nuošalyje morališkai teisingas tiesos formas ir šiame vienos moters šou naudoja komedijos ir cirko istorijų pasakojimą, kurį papildo važiavimo riedučiais įgūdžiais, savo užburiančia asmenybe ir jautriomis išpažintis. Taip ji auditorijai suteikia galimybę ne tik pasilinksminti, bet ir susimąstyti.

Komedija, jei spręsime iš kino teatrų lankomumo statistikos, – vienas mėgstamiausių lietuvių žanrų, tačiau ją kuriančių nėra labai daug. Belgijoje ir Prancūzijoje cirko ir klounados mokslus krimtusi Marija Baranauskaitė – viena tokių retų išimčių. Apie klounados mokyklos įkūrimą Lietuvoje svajojanti Marija šių metų Naujojo cirko savaitgalyje supažindins su savuoju „Sofos projektu“. Jis skirtas žmonėms ir nežmonėms, egzistuojantiems ir neegzistuojantiems žiūrovams. Pasitelkiant į pagalbą judesį ir humorą, projektas tiria žmonių ir sofų tarpusavio santykius. Kaip mes, žmonės, esame susiję su sofomis? Ką šiuose santykiuose galime sužinoti apie save ir kitus (žmones ir nežmones)? Kokie mūsų gyvenimai? Ar žmonės gali atlikti pasirodymus sofoms?

Humoro jausmo nestokoja ir prancūzų duetas „Société protectrice de petites idées“ („Mažų idėjų apsaugos asociacija“). Jų spektaklis „Karvės meilė“, kalbantis apie tuos atvejus, kai mylima pernelyg stipriai, pačių kūrėjų įvardijamas kaip absurdas, besijungiantis su aukštąja sporto mada, rūgščiu pieno skoniu, dainomis, niekada netapsiančiomis hitais, plastiko gėlėmis ir meilės kaprizais.

GAL NORĖTUMĖTE TAPTI CIRKOLOGU? Vis dar negalintiesiems apsispręsti, kuriuos spektaklius pasirinkti, „Menų spaustuvė“ siūlo išeitį – cirkologo bilietą. Panorusiesiems prisijungti prie cirkologų būrio rezervuojama vieta visuose spektakliuose po vieną kartą ir taip suteikiama galimybė patirti visą šiuolaikinio cirko žavesį bei pasinerti į klajoklišką ritmą keliaujant iš spektaklio į spektaklį. Be to, po tokios nuodugnios cirko patirties ne tik nebekils klausimų apie meškutes ir pramogas vaikams, bet galėsite pamokyti ir vieną kitą žurnalistą ar influencerį apie tai, kas tas cirkas, kam jo iš tiesų reikia ir kodėl yra klounus vadinančiųjų sielos akrobatais.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Pagaliau nusileidome ant žemės. Net kasėmės po žeme ieškodami tiesioginio planetos Žemės ryšio su žmogaus kūnu ir jo kuriamu dizainu. Žemės telefono numerio neradome, bet tiesioginio ryšio įkvėpti dizaino brangakmeniai – ant lentynos: drabužiai, kurti pagal gamtos transliuojamą dažnį, intymiakas tarp metalų ir žmogaus kūno, popierius, vaidinantis betoną, iš kaolino uolienos gaminamo porceliano objektai, žemiškas minimalizmas iš eksperimentinės mados laboratorijos ir kitos priemonės, skatinančios pasileisti plaukus.

GATVĖS DRABUŽIAI „TRAM TRYS“ LIETUVA Diz. „Tram trys“ www.tramtrys.lt

Vytauto Narkevičiaus nuotr.

Kiek daugiau nei prieš trejus metus, įkvėptas lietuviškos žemės, gimė gatvinis drabužių leiblas iš trejetų. Džempai, striukės, maikės ir kepurės atpažįstami iš miško motyvų, išsiuvinėtų medelių ir Jėzaus Kristaus amžiaus pavadinime. „Tram trys“ kuria ir gyvena urban sąlygomis, inspiracija juos aplanko pagalvojus apie ištrūkimą į gamtą ir mistinį jos transliuojamą dažnį. Čia naujausia jų kolekcija, skirta miestui, norinčiam atsiduoti gamtos vaibui.

JUVELYRIKOS KOLEKCIJA „EMBRACING TOUCH“ LIETUVA | NYDERLANDAI Diz. Marija Puipaitė www.marijapuipaite.com mijoje pradėto baldų dizaino projekto tęsinys, kurio idėja – sutapatinti objektų formas su žmogaus kūno linkiais. Taip sukurti konceptualūs sidabro ir bronzos papuošalai ima gyventi savo gyvenimą, turėdami intymų ryšį su žmonių kūnais.

Italų architektūros formų įkvėptas „Luitas“ atrodo lyg išlietas iš betono ar akmens, bet tai tik iliuzija. Iš tiesų jis pagamintas iš popieriaus ir tesveria apie 2 kg. INDI dizaino objektus gamina pasitelkdami unikalią REPAPER perdirbto popieriaus technologiją.

Tai dizainas, kuriam rūpi Žemė, nes ateityje šviestuvai gali būti perdirbami ir naudojami naujiems dizaino objektams kurti. Taip atsiranda Žemei nekenkiantis, nenutrūkstantis kūrybos ir gamybos ratas, užsukantis atsakingą vartojimą.

PORCELIANINIŲ OBJEKTŲ-PAPUOŠALŲ KOLEKCIJA „MISSHAPEN“ LIETUVA Diz. Milena Černiakaitė-Morkevičienė www.misshapen.eu MISSHAPEN eksploatavo porcelianą iki „ledo“, o kai papuošalai „lediniai“, tikrų ledų scenografija suteikia dar daugiau dramos, kurios autorė tiria, kaip žmogaus rankos gali kurti objektus, atkartojančius tuos, kuriuos dovanojo gamta. „Tai signalas. Jo siųstuvas įsijungia žmogaus kūnui prilietus

ypatingą objektą. Nors porceliano formos atsipalaidavusios, jo skleidžiama žinia – užtikrinta. Todėl MISSHAPEN reikalauja kūno, viduje saugančio asmenybę: atvirą, bet su stuburu. Tiesiog taip reikia. Kad signalas prasiskverbtų pro eilinio blizgesio triukšmą“, – sako kūrėja.

Monikos Penkutės nuotr.

ŠVIESTUVAS „LUITAS“ LIETUVA Diz. Simonas Tarvydas, Justė Kubilinskaitė | „INDI“ www.indi.lt

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

„Tram trys“ nuotr.

„Embracing Touch“ – iš žemės gelmių iškasto sidabro ir archajiškos bronzos objektai, kurie, susijungę su žmogaus kūnu, tampa moderniu jo tęsiniu. Ši kolekcija nagrinėja žmogaus ryšį su planeta ir yra Eindhoveno dizaino akade-

PRIEMONĖS PLAUKAMS PASILEISTI „MOÉRIE“ LIETUVA | DIDŽIOJI BRITANIJA Diz. Motiejus Gaigalas | „Moon Troops“ www.moerie.com DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „(BETWEEN) CASE 2“ LIETUVA Diz. Miglė Janušaitė, Julija Frodina www.between.lt

Mariaus Žičiaus nuotr.

© 37O

INDI nuotr.

22 //

Jei pasileisti plaukus, tai pasileisti su MOÉRIE! 77 – tiek mineralų iš gamtos yra MOÉRIE buteliukuose. Prieš 34 mln. metų – būtent tada gamtoje susidarė fulvio mineralai, sudarantys MOÉRIE plaukų priežiūros priemonių pagrindą. Trys tarptautiniai dizaino apdovanojimai – tiek jų susirinko „Moon Troops“ dizaineriai iš Kauno, sukūrę pakuotes: nuo belgų „Pentawards“, italų „A-Design Awards“ iki Azijos „K-Design Awards“. Dizainas įkvėptas šimtamečių Provanso farmacijos vaistinių, o viduje – produktas, sukurtas lietuvių-britų įmonės „B Company“, bendradarbiaujant su gamta.

Eksperimentinės mados laboratorija „(BETWEEN) LAB“ paleido į Žemę naują kolekciją – „Case 2“. Laboratorijos savininkės kuria rankų darbo riboto tiražo konceptualius drabužius, batus ir aksesuarus. Žemiškas minimalizmas žmonėms, kuriems negalioja taisyklės, surašytos raštu, bet imponuoja minimalizmas chaose, monochrominės spalvos ir švarios linijos, augančios sudėtingų kostiumo konstrukcijų dirvoje.