370 nr 70

2018 rugsėjis #70

IR KAUNE JAU GALIMA GYVENTI KULTŪRINGAI BLOGIO LITERATŪROS PAIEŠKOS NAUJAS KŪRINIŲ KVĖPAVIMAS „KAUNOPOLIO“ AUTORĖ IŠ BARSELONOS KAUNE PASIJAUTĖ LIETUVE KŪRYBIŠKAI PERDIRBANT KLAIDŲ NEBŪNA

#70

Rašė Daiva Juonytė

IR KAUNE JAU GALIMA GYVENTI...

KULTŪRINGAI!

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

K

ai prieš 12 metų rugsėjį atvažiavau mokytis į Kauną, iš visų pažįstamų sulaukdavau tos pačios rea­ kcijos: „Tu į Kauną?“ Klausiant visų veidai atvipdavo taip, tarsi šis miestas būtų kažkoks nevykėliš­ kumo lakmusas, žymintis, kad į tam tikras skalės ribas tau nepavyko patekti, arba verčiantis abejo­ ti tavo sveiko proto resursais. „Į Kauną“, – kukliai atsakydavau, giliai širdyje žinodama, kad vos baigusi universitetą iškart dumsiu į Vilnių, kur visas menas, kultūra, renginiai, gyvenimas!

Iš tiesų ilgą laiką Kaunas buvo jeigu ne kaip jauniausias brolis Jonas, tai bent jau Antanas – neturintis aiškios krypties, nežinantis, koks yra ir koks nori būti, sunkiai išsivaduojantis iš klišių ir stereotipų. Visi aptarinėdavo kauniečių merginų stilių, žinodavo, kuriame rajone geriau nepalikti mašinos nakčiai, vakare perėjęs visą Laisvės alėją galėdavai nesutikti nė vieno žmogaus, Senamiesčio barai būdavo gyvi tol, kol mieste būdavo studentų, kurie vasarą išvažiuodavo kas sau, o patys kauniečiai ironiškai šyptelėdavo Radvilėnų plente, šalia Zoologijos sodo ir vieno universitetų fakulteto išvydę didelį padrąsinantį plakatą, skelbiantį, kad „Ir Kaune galima gyventi“. Jeigu kalbėtume apie kultūrą… Sakykime, kad „kultūra“ nebuvo tas žodis, kurį rytinę kavą gerdami miestiečiai būtų dažnai vartoję savo pokalbiuose. Ir jei kas tada būtų pasakęs, kad Kaunas kada nors bus Europos kultūros sostinė, dažnas būtų prunkštelėjęs ir pasukiojęs smilių ties smilkiniu. Tai jau ne.

giams. Atgyja parkai, viešosios erdvės. Gatvėse klega daugiakalbiai turistų būriai, žygiuodami jiems specialiai paruoštais gatvės meno, modernaus meno ar skanaus maisto maršrutais, kartkartėmis vis nusistebėdami jau seniai visiems žinomu junginiu „It’s Kaunastic“.

Galybė koncertų, parodų, šiuolaikinio meno pasirodymų konkuruoja dėl dėmesio ir laiko su konferencijomis apie architektūrą, modernumą ir technologijas. Tik spėk visur dalyvauti.

Kaip žinoma, gyvenimas krečia pokštus. Turbūt jau niekas negali pasakyti, kada, bet Kaunas pradėjo keistis.

Pokyčius, jei ne matė, tai jautė kiekvienas miestietis. Atsirado iniciatyvų, bendruomenių, pavienių žmonių, turinčių idėjų ir noro kažką daryti miestui ir dėl miesto.

Bet, svarbiausia, jie padėjo Kaunui atsikratyti vidinių kompleksų ir privertė kauniečius pamilti pačius save. Čia nėra gotikinių šedevrų? Bet kokia nuostabi tarpukario architektūra! Trūksta turistų? Sudominkime juos keletu specialių ir netikėtų maršrutų! Mažai meno renginių? Surenkime! Nežinau, kaip vyko pats procesas, bet galima įsivaizduoti, kad tai turėjo panašėti į apsilankymą psichologo kabinete, kai po ilgų seansų žmogus pradeda suprasti, koks įdomus, unikalus ir gražus jis yra, o jo įsivaizduojami kompleksai pavirsta į išskirtinumą ir pranašumus.

Kalbindama savo pašnekovus dažnai užduodu tą patį klausimą: kodėl jie atvyko į Kauną. Dažniausiai jiems klausimas atrodo mažų mažiausiai keistas. „Juk čia labai gražu ir įdomu“, – sako jie. Ir iš tikrųjų senasis plakatas gali sau tyliai slėptis kamputyje: Kaune gera gyventi.

EDVINAS GRIN RAŠO IŠ KAUNO IR APIE KAUNĄ

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

Ilgą laiką buvusi laikinoji sostinė, atrodo, įveikė Sizifo užduotį ir, užridenusi sunkų akmenį, virto šiuolaikine.

Kartais tiek, kad pradeda pavydėti net vilniečiai. Išgirdusi žiniasklaidoje apie šią priešpriešą visada nusišypsau: vieni mėgsta kalnus, kiti – jūrą, kiekvienam savo.

Taip ir dėl miestų. Girdėdama Kauno ir Vilniaus lyginimą, visada prisimenu vieno sutikto amerikiečio muzikanto žodžius: tegu Vilnius formuoja Lietuvos įvaizdį Europoje – leiskime Kaunui būti kultūros lopšiu Lietuvoje.

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

TOMA VIDUGIRYTĖ MUZIKA BESIDOMINTI NAUJOKĖ

LINA ŽUKAUSKAITĖ KULTŪRINGA ŽURNALISTĖ, SUGEBANTI PRAKALBINTI AKMENĮ

Viršelyje panaudota ispanų fotografės Conchi Martínez (conchimartinez.com) nuotrauka

P. S. Taigi į Vilnių aš taip ir neišvykau. Tiesa, labai jį mėgstu ir dažnai lankau. Kodėl likau? Nes Kaune daug kultūros, verda gyvenimas. Ir čia labai gera gyventi. Džiaugiuosi galėdama žurnalui „37O“ rašyti apie kauniečius ir šio miesto svečius, prisidedančius prie to, kad Kaunas būtų geriausia vieta gyventi. Šį kartą mano akiratyje atsidūrė du fotografai iš užsienio, Kauną tyrinėję pro savo objektyvus. Gero skaitymo ir gražaus rudens, susitiksime spalį!

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 22, 23, 24, 28, 29, 30, 32, 33, 34, 36, 37, 38 p.

123rf.com iliustracija

Taigi šiandien Kaunas yra būsima „Europos kultūros sostinė 2022“. Čia reziduoja menininkai – fotografai, iliustratoriai, muzikai, rašytojai. Miestas nenutyla prasidėjus vasarai, atvirkščiai, Senamiesčio šurmulys keliasi į kitus mikrorajonus, kur bendruomenės žadina gyventojus, suburdamos juos bendroms veikloms ir pomė-

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt DizainasTomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #70, rugsėjis, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

NAUJAS KŪRINIŲ Rašė Lina Žukauskaitė

Nuotraukos iš studijos „Just a moment“ archyvo

Naujausias režisierės Giedrės Beinoriūtės vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pagal to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną suteikia galimybę pagalvoti ne tik apie sudėtingus žmonių, bet ir skirtingų meno kūrinių santykius. Rugsėjo pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksianti juosta, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose įvertinta už metų geriausią antraplanį vaidmenį, o neseniai vykusiame Kosovo kino festivalyje – už geriausią scenarijų ir geriausią aktorės vaidmenį, tampa proga pasikalbėti apie kūrybines įtakas ir įtampas.

4 // © 37O

– Sąlytis su meno pasauliu yra jūsų kasdienybės dalis. Kokie autoriai ir kūriniai ankstyvajame gyvenimo etape ryškiausiai brėžė jos kontūrus ir formavo vertybinį suvokimą?

– Labai didelę įtaką padarė teatras – visą paauglystę lankiau dramos būrelius ir stačiau spektaklius. Kinas atsirado tik studijų metais. Atspirties tašku tapo du filmai, kurie galbūt nenugulė asmeninių atradimų lentynoje, bet padėjo suprasti, kaip veikia kinas. Stiprų įspūdį paliko Larso von Triero „Prieš bangas“ (1996), nufilmuotas tariamai mėgėjiška kamera, emociškai priartinančia prie veikėjų. Vėliau pritaikiau ją režisuodama savo pirmąjį studentišką filmą „Mano vienišos draugės“ (1997).

Ne mažiau svarbus Krzysztofo Kieślowskio filmas „Mėlyna“ (1993), padėjęs suprasti, kaip veikia detalės.

Visiems pasakoju epizodą, kuriame moteris, gedėdama žuvusios šeimos, valgo savo dukters saldainį ant pagaliuko. Kramtomo ledinuko triaukšėjimas pasigirsta kaip praradimo ir tuštumos metafora. Požiūrį į garso režisūrą vėliau formavo Šarūno Barto filmai. Žiūrėdama juos supratau, kaip pritaikius skirtingą garsą tie patys vaizdai gali sukurti visiškai kitą atmosferą.

Suvokimą apie kiną iš esmės pakeitė ir dokumentika, ypač apsilankymas Bornholmo kino festivalyje 1998 m., kur pamačiau, koks įvairus gali būti būtent dokumentinis kinas. Studijų metais domėjausi videomenu, avangardiniu, eksperimentiniu kinu.

– Ką pastebite kaip kino žiūrovė dabar?

– Pastebiu labai skirtingus dalykus. Galiu vienodai mėgautis tiek filmo istorija, tema, tiek tuo, kaip filmas sukurtas. Idealiausia, kai šie dalykai dera tarpusavyje. Filme gali palikti didžiulį įspūdį vieno aktoriaus vaidyba, išmintingai, netikėtai sudėliota struktūra, kažkoks vienas vaizdas, viena išsakyta mintis kurioje nors scenoje, koks nors režisūrinis sprendimas. Dabar, kai galvoju, kas taip jau nustebino pastaraisiais metais, kažkodėl iškyla tokie pavadinimai: Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“ (2014), Amato Escalante's kriminalinė drama „Heli“ (2013), Paweło Łozińskio hibridinis filmas „Tu net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ (2016), Sergejaus Loznicos „Donbasas“ (2018) ir „Pergalės diena“ (2018) ir, žinoma, daug kitų. „Žemės druska“ pasakoja apie fotografą Sebastião Salgado, filme rodomos jo nuotraukos iš viso pasaulio, kur vyksta didžiausios žudynės, siaučia ligos ir badas.

Nepaprastas filmas, bet ypač mane sukrėtė fotografija ir pasakojimas apie vienos Afrikos genties žmones, su kone mirštančiais ant rankų kūdikiais stovinčius eilėje prie vandens.

Tie žmonės turi tiek nuolankumo ir romumo, kad niekada nepagalvos, jog gali būti svarbesni už kitus ir gauti vandens be eilės. Mūsų Vakarų visuomenėje toks savo ego atsisakymas retai sutinkamas dalykas, todėl žiūrint filmą tas epizodas sukrečia. A.Escalante's filme „Heli“ sužavėjo režisūra, labai įstrigo pirma scena, pirmas kadras, kur rodoma priekaba, kurioje iš pradžių neaišku kas, ir tik laikui bėgant toje painioje kompozicijoje imi atskirti vežamų žmonių kūnus. Režisierius duoda žiūrovui darbo – žiūrėti, suprasti, atrasti. Tai labai malonu, tai įtraukia. P.Łozińskio „Tu net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ – hibridinis filmas, kuriame labai išmintingai supinti dokumentinio ir vaidybinio filmo elementai. Tai stebina ir žavi.

Beno Navanglausko nuotr.

– Pagrindinėmis „Kvėpavimo į marmurą“ temomis įvardijate atsakomybę ir nematomus tarpusavio ryšius.

Kokie ryšiai, jūsų nuomone, jungia kino ir literatūros tandemą, lydintį visą kino istoriją?

– Kaip ir žmonių santykiuose, juos sunku atskirti. Nesakyčiau, kad literatūra yra viename stalčiuje, o kinas – kitame. Kai romanas virsta scenarijumi, jis tampa ir neatsiejama filmo dalimi.

Kai kurie režisieriai kiną mato kaip išskirtinai vizualųjį meną. Man ne mažiau svarbus žodis. Juk bendraudami su kitais žmonėmis juos ir matome, ir su jais kalbamės.

– Ar panašų poveikį yra padarę literatūros kūriniai?

– Paauglystėje mano literatūrinė meilė buvo Williamas Faulkneris. Jo romanai, kuriuose pasakojimas konstruojamas iš skirtingų personažų perspektyvos, atitinka šiuolaikinio žmogaus jauseną. Mūsų mintys nuolat šokčioja. Galime kalbėtis, staiga ką nors prisiminti, tada vėl grįžti į dabartį.

– Koks jūsų santykis su stiprią literatūros įtaką patyrusia lietuvių kino tradicija? Ar matote save kaip jos tęsėją?

– Filmai, kurie darė didžiausią įtaką, nebuvo literatūriški. Š.Bartas ir dokumentinis kinas retai atsispiria nuo literatūros. Literatūriškiausias iš šiuolaikinių lietuvių režisierių tikriausiai yra Algimantas Puipa, bet jis visai kitaip elgiasi su tekstu, laisviau jį interpretuoja. Tiesioginio ryšio su vadinamąja literatūrinio kino tradicija nejaučiu.

KVĖPAVIMAS rašoma pagrindinės veikėjos Izabelės vaikystė ir jaunystė.

Filme sąmoningai atsisakiau praeities nenorėdama vaizduoti supaprastintos priežasčių ir pasekmių sekos. Gyvenimas gerokai sudėtingesnis, negu kartais siūlo supaprastinta psichoanalizė.

– Filme skamba ir kitos lietuvių rašytojos, Vandos Juknaitės, pavardė.

– V.Juknaitės tekstai, kuriuos redaguoja pagrindinė veikėja Izabelė, pratęsdami anksčiau išsakytą mintį, primena, kad filosofinis lygmuo ir aukšti etiniai idealai ne visada pasiekiami gyvenime. Visi turime gerų ketinimų, tačiau kartais labai sunku eiti tiesiai, nes kelią pastoja šaknys, duobės, nuošliaužos. Filmo veikėjai taip pat elgiasi kitaip, nei norėtų ar derėtų.

– Kaip vertinate ekranizacijos galimybę polemizuoti su savo pirmtaku?

– Manau, kad tai galima ir būtina daryti su visiems žinomu tekstu arba klasika. Daug kas priklauso ir nuo režisieriaus.

Vieni pernelyg nenutolsta nuo originalo, kiti laisvai interpretuoja. Mano sprendimą ekranizuoti literatūros kūrinį nulėmė artima tema. Siužetas, veikėjų charakteriai tapo kino įrankiais, medžiaga skirta temai atskleisti. Tarsi tai būtų dokumentinė tikrovės medžiaga, ar tinkamas modelis tapytojui ar skulptoriui išreikšti jo paties mintį. Romano autorė į mano priešpremjerinius nuogąstavimus, ar filmas jai patiksiąs, atsakė, kad neturiu dėl to jaudintis, nes filmas – jau mano atskiras kūrinys, ji neturinti į jį jokių pretenzijų. Vis dėlto galiausiai filmas jai patiko.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė

– Ar rinkdamasi filmo aktorius atkreipėte dėmesį į teatre arba kine atsiskleidusį jų gebėjimą savitai ir charakteringai interpretuoti literatūrinius veikėjus?

– Nepasakyčiau. Su pagrindinio vaidmens atlikėja Airida Gintautaite studijavome paraleliniuose kursuose akademijoje. Nebuvome draugės, bet visada stebėjau, ką ji daro. Pagrindinis kriterijus buvo jos sukurti vaidmenys, tačiau jie labai skirtingi. Įsiminiau Airidą iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“ ir Kristijono Vildžiūno filmo „Kai apkabinsiu tave“, kuriame ji nepaprastai temperamentingai atliko kelias sekundes trunkantį epizodinį vaidmenį. Dar rašydama scenarijų žinojau, kad kviesiu ją dirbti kartu.

Norėjau iš karto žinoti, kas vaidins Izabelę. Mintyse kaip popierinę lėlę rengiau ją skirtingomis aktorėmis, aiškinausi, kaip jos atskleistų pagrindinę veikėją. L.S.Černiauskaitė nustebo, kai papasakojau jai apie Airidą. Romano Izabelė kitokia – švelnių bruožų, šviesiaplaukė. Man buvo svarbu apčiuopti veikėjos esmę, o ne identiškai atspindėti jos išvaizdą.

Izabelė iracionali. Ji spontaniškai priima sprendimus, pasiduoda emocijoms. Tai ir teigiama, ir neigiama savybė. Toks žmogus gali prarasti sveiką protą ir atsakomybės jausmą, bet gali ir beatodariškai mylėti. Izabelė gyva, nevaldoma, nenuspėjama, stichiška, ji įkūnija savitą laukinės moters archetipą.

Režisierė Giedrė Beinoriūtė ir šviesaus atminimo operatorius Audrius Kemežys

Aktoriai Airida Gintautaitė ir Kristupas Cicėnas bei režisierė Giedrė Beinoriūtė.

– Viename pokalbyje esate pasakojusi, kad dėl įvairių aplinkybių prireikė poros metų perskaityti L.S.Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“. Galiausiai jame radote tai, ko tuo metu ieškojote mintyse eskizuojamam filmui. Papasakokite apie naują romano gyvenimą kine.

– Literatūros kūrinys apima daug temų. Tikriausiai išsirinkau tai, kas buvo artimiausia man. Rašydama scenarijų rinkausi, kurias pasakojimo linijas palikti, o kurių atsisakyti, ieškojau geriausio būdo papasakoti istoriją. Man svarbu įsigilinti į pagrindinę knygos mintį. Siužetas gali keistis, bet ji turi likti. Su rašytoja L.S.Černiauskaite tik vieną kartą tam tikrame etape kalbėjome apie scenarijų. Man buvo svarbu teisingai sudėlioti akcentus. Tarkime, romane ap-

Aktorė Airida Gintautaitė

Sigito Šidlausko nepažinojau asmeniškai, bet buvau mačiusi su juo daug spektaklių Kaune, seniai svarsčiau apie galimybę kartu dirbti. Aktorius visada įsimeni iš jų darbų, nešiojiesi galvoje ilgėjantį jų sąrašą. Lietuvoje daug profesionalų, su kuriais norėčiau dirbti ateityje, bijau, kad per gyvenimą nespėsiu sukurti tiek filmų.

– Kūryboje pasirinkus nagrinėti sudėtingus žmonių tarpusavio santykius, neretai susiduriama su stereotipų vaizdavimo arba kartojimosi grėsme. Kaip sprendėte šį klausimą?

– Manau, kad „Kvėpavimo į marmurą“ personažai gana įdomūs ir unikalūs, nestereotipiški. Tuo jie mane ir patraukė. Jie ieško, klysta, priima neteisingus sprendimus. Vyresnės aktorės, atlikusios mažesnius vaidmenis filme, perskaičiusios scenarijų sveikino Airidą, kad turi galimybę įkūnyti tokį įdomų įvairiapusį personažą. Ir abu vaikai romane yra netikėti, labai skirtingi, kaip ir tų vaidmenų atlikėjai kine. Arba, tarkime, Liudas visai neatitinka visuomenėje įprasto vyro vaizdinio. Jis, kaip ir Izabelė, yra pažeidžiamas ir neracionaliai elgiasi. Vienintelė Beatričė gal ir galėjo turėti stereotipinių meilužės bruožų, bet kai atsirado šio vaidmens atlikėja latvių aktorė Guna Zarinia, viskas atsistojo į savo vietas, Beatričė tapo žmogumi.

– Filmas „Kvėpavimas į marmurą“ kelia laikui nepavaldžius klausimus, tačiau jame daug skausmingos dabarties atspindžių. Kiek jums apskritai svarbus laikas ir jo vaidmuo žmogaus arba kūrinio gyvenime?

– Labai svarbus. Svarbu suvokti, kodėl esame tokie, kokie esame, ir kodėl gyvename taip, kaip gyvename. Šį klausimą kėliau jau pirmajame savo filme „Troleibusų miestas“ (2002), pasakojančiame apie viešojo transporto kontrolierius ir zuikius. Dabar, po šešiolikos metų, to filmo laikas atrodo dar kitaip, atsiskleidžia tai, ko nė neįtariau užfiksavusi. „Pokalbiuose rimtomis temomis“ (2012) kalbuosi su vaikais egzistenciniais klausimais, bet iš esmės tai juosta apie laiką, kuriame tie vaikai gyvena. Su studentais dažnai diskutuojame apie tai, kodėl būtent dabar reikėtų kurti vieną ar kitą filmą. Apie dabartį gali ir turi kalbėti tiek fantastinis, tiek istorinis filmas. Kitu atveju nėra prasmės jo kurti.

– Ką įvardytumėte kaip pagrindinius šio laiko dėmenis?

– Vienatvė, susvetimėjimas, nemokėjimas užmegzti ryšio. Žmogui reikia įdėti daug pastangų, kad galėtų pasijusti bendruomenės nariu. Gali sėdėti feisbuke, laikinti, nelaikinti, pridėti prie draugų, išmesti iš draugų. Viskas atliekama vienu mygtuko paspaudimu. Labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad aktyviai dalyvauji sociume, tačiau be gyvo ryšio su kitu – mes pražuvę. Žmogaus esmė nesikeičia. Tai supratau perskaičiusi antikos ir Williamo Shakespeare’o dramas. Jis visada kentėjo ir mylėjo, visada ilgėjosi kito žmogaus.

Aktorius Joris Baltrūnas

Aktorė Guna Zarinia ir grimuotoja Inga Raslanaitė

Aktorius Kristupas Cicėnas

Aktoriai Sigitas Šidlauskas ir Guna Zarinia

UŽRAŠYTA LIETUVOJE: MARYTĘ ATRANDA EUROPA Rašė Marijus Gailius Nuotrauka Margaritos Vorobjovaitės

Aštuoni leidimai lietuviškai, aštuoni vertimai į kitas kalbas. Retas lietuvių autoriaus kūrinys surenka tokį kraitį. Prieš šešerius metus Metų knyga išrinktą Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ apie pokariu į Lietuvą bėgusius vokiečių vaikus netrukus skaitys anglakalbė auditorija (pavadinimu „In the Shadow of Wolves“), o vokiečiai rudenį atsivers ir antrąjį leidimą skaitytojams patrauklesniu minkštu viršeliu. Rugpjūtį netoli Gumbinės, iš kur kilo ir į Lietuvą bėgo svarbiausia romano veikėja Renata, vykusiame seminare „Literatūros salos“ rašytojas prasitarė, kad po sovietinės kariuomenės patyrė didelę bėdą, kurios neišsprendęs jis turbūt ir nebūtų sukūręs savo bestselerio.

– Iš pradžių tavo romano pavadinimas mane stebino paprastumu, o dabar, knygai tapus populiariai, jis tarytum tapo atpažįstamu kultūriniu kodu. Jei ištarsi „Mano vardas – Julius“, greičiausiai prisiminsi ir Marytę. Kokia šio pavadinimo istorija?

– Man jis tiesiog atrodo iš esmės teisingas, nes knygoje kalbama apie žmogų, kuris praranda savo tapatybę. Karas sunaikino mano herojų vaikystę, džiaugsmą ir atėmė daug galimybių. Kai Rytų Prūsijoje vaikus lietuvių ūkininkams išmainydavo į bulves ar duoną, jie kartodavo tą pačią išmoktą frazę „Mano vardas – toks ir toks“. Tokia buvo sąlyga, kad pirkėjas nesupras juos esant vokiečius ir atsiveš į Lietuvą.

Vienas žmogus man pasakojo, kad bent prieš mirtį norėtų sužinoti savo tikrąjį vardą.

Aš iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl jie daug ką nutyli.

Tik paskui papasakojo. Jiems visą gyvenimą liko gėda, kad jie buvo vilko vaikai. Jeigu dar būdavo išlikusios vokiškos pavardės, tai jas dažnai pakeisdavo, vyrai priimdavo žmonos pavardę. Mane taip pat pribloškė, kaip kiti vertino jų situaciją. Kai rašydamas knygą rinkau informaciją, man paskambino viena vyresnė rašytoja ir pasakė girdėjusi, kad rašau apie vilko vaikus. „Tu gi nieko nežinai apie tuos vilko vaikus“, – man sako. „Taip taip, sakau, tam ir rašau – sužinosiu.“ „O aš tai, – ji sako, – žinau apie tuos vilko vaikus.

Jie prie mano tėvo namų buvo pasistatę savo palapines, tai aš noriu tau pasakyti, kad tos vokiečių mergiotės viso kaimo vyrus sifiliu apkrėtė!“

Tada supratau, kad auka yra daroma nusikaltėliu. Tuomet suvokiau, kodėl žmonės taip ilgai nenorėjo kalbėti. Paskui labai apsidžiaugiau, kad keli žmonės, kurių tėvai buvo vilko vaikai, juos pagaliau prakalbino, kai davė jiems paskaityti mano knygą.

6 // © 37O

– Dar iš knygos gali suprasti, kad po karo Lietuvoje buvo geresnė situacija negu Rytprūsiuose, jeigu čia verždavosi vokiečių vaikai.

– Raudonoji armija pirmosiose vokiečių žemėse elgėsi labai žiauriai: viską sunaikino, sutrypė su žemėmis – toks buvo savotiškas revanšas. Liko liudiji-

mų, kad buvo ir kanibalizmo atvejų. Ne kartą skaičiau apie tokį badą, kad net motinos atimdavo maistą iš savo vaikų.

Anapus Nemuno maisto tikrai buvo daugiau. Tiems žmonėms nenumirti iš bado padėjo ir Kuršmarių žuvys.

Pavyzdžiui, kokie tuomet buvo neįtikėtini metalo supirkimo punktai! Įsivaizduokite, kad po karo stovi aplink tankai ir rūdija, o metalo punktai surenka visokius varžtus, nes tanko juk neatridensi. Skaičiau tokiame metalo supirkimo punkte dirbusios moters prisiminimą, kuris gerai iliustruoja tuo metu vyravusį chaosą.

Nedideliu lėktuvu atskrenda du vyrai ir užeina į punktą, kur metalą keisdavo į degtinę. Jie ir sako: štai metalas, o mums prašom porą dėžių degtinės. Bet jiems atsako: negaliu priimti, juk lėktuvas dar skrendantis! Tad jie pusę dienos vargsta, kol nuplėšia sparną, kad lėktuvas nebeskristų, ir tik tada gauna dvi dėžes degtinės.

Žinoma, rašant apie vaikus ir moteris laukia dvi vilkduobės: sentimentalumas ir verksmingumas arba kaip tik – didelis žiaurumas. Bet aš nenorėjau rašyti nei sentimentalios knygos, nei žiaurios, todėl labai daug braukiau ir vėliau dėliojau kuo aiškesnę struktūrą. Daugelį vietų užrašiau lakoniška kalba, nes pačios situacijos yra pakankamos, kai kalbos grožio paieškos galėjo nuvesti nežinia kur.

Beje, aš turiu tokią tarytum psichikos negalią: pabaigęs tekstą, imu jį be galo taisyti. Ir tada perrašau ir perrašau, gadinu, gadinu. Jeigu neatiduodu leidyklai, iš viso nutaisau.

– Tavo tekstas vietomis sudarytas iš mizanscenų, kai pereini tarsi iš vieno kadro į kitą. Gal tai yra scenarijaus, kurį irgi rašei pagal šią medžiagą, reliktas?

– Tiesą sakant, tokią struktūrą konstravau sąmoningai. Vienu metu išvis galvojau, kad tai bus poema. Tiktai leidyklai, žinoma, poemos nereikia. Gal ir jos reliktų liko tekste. Norėdamas išvengti sentimentalumo, aš praktiškai nevaizduoju personažų minčių – jas atpasakoja nebent pasakotojas. Stengiausi, kad būtų matomi veiksmai, o jų motyvai liktų paslaptis.

– Knygos paaiškinime atskleidi, kad bendravimas su pagrindinės knygos veikėjos prototipe Renata nutrūko.

Ar per šešerius metus po romano pasirodymo bendravimas atsinaujino?

– Ji man paskambino po kokių pusantrų metų. Niekaip negalėjo rasti mano knygos, nes tikėjosi, kad ji vadinsis „Vilko vaikai“. Ir stebėjosi, iš kur aš sužinojau viską apie jos gyvenimą – iki smulkmenų. Bet pasakojime juk įterptos ir kitų žmonių istorijos.

Kartais būna labai juokinga, kai grožiniame tekste žmonės aptinka tiksliai atspindėtą gyvenimą. Pavyzdžiui, mano apsakyme „Lietaus dievas“ paminėti artimųjų vardai – mano pusbrolių Valento, Aleksandro, kurį vadindavome Aliuku, dėdės Alfonso, tetos Janinos.

Apsakyme vaizduojamas elgeta vaikystėje man iš tikrųjų darė didžiulį įspūdį, tačiau pats pasakojimas yra visiškai išgalvotas: nei tas žmogus atėjo pas mus, nei jis numirė. Ir štai kartą man skambina pusbrolis Aliukas: „Tu man pasakyk!

Mama sako, kad puikiai prisimena, kaip tas elgeta numirė, tik dabar nežino, kur jį palaidojo.“ Aš atsakau, kad nenumirė. Valentas tuomet sako, kad elgeta tikrai buvo atėjęs, nors nenumirė. Aš atsakau, kad jis ir atėjęs nebuvo! Tuomet Aliukui palinkėjau, kad savo aštuoniasdešimtmetei mamai negadintų prisiminimų – tegu sau prisimena.

– Teksto emociją kuria vaikai ir moterys esant trapioms, sukrečiančioms situacijoms. Turbūt teko atidžiai rinktis žodžius, kad nesuvulgarintum temos?

Kaip pavyko jautriai perteikti moters ir vaiko pasaulį? Beje, panašią pasakotojo empatiją patyriau ir skaitydamas tavo novelę „Violončelė“.

– Man atrodo, kad įsijausti į vaiką nėra sudėtinga, nes mes visi buvome vaikai. Vaikystė juk yra gyviausias gyvenimo tarpsnis, kai laikas teka lėčiau, vyksta daug įvykių, o vasaros tęsiasi be galo. Dabar per dieną dažniai nieko nenutinka, kokie trys įvykiai jau būtų fantastika.

– Ar padeda kurti veikėjų balsus ir tapatybes tavo paties neeilinė tapatybė: juk esi ir aktorius, ir rašytojas, ir režisierius?

– Kad aš jau seniai ne aktorius. Poeziją rašau nuo vaikystės, turėjau puikius literatūros mokytojus, tad visada ketinau būti filologas. Į aktorystę papuoliau tik dėl to, kad negalėjau įstoti į universitetą. Grįžęs iš kariuomenės suvokiau vieną labai nemalonų dalyką: aš negalėjau mąstyti abstrakčiai, suvokti abstrakčių frazių. Tai turėjo siaubingą poveikį: jaučiausi visiškai sugniuždytas.

Tada dirbau gamykloje ir akademija man tapo išsigelbėjimu. Per konsultacijas nuėjau pasidomėti, kas ten vyksta; žmonės skaitė eilėraščius, ir aš, sėdėdamas kampe, pamaniau, kad taip blogai skaitomų eilėraščių gyvenime nesu girdėjęs. Tuomet supratau, kad jeigu stoja jie, tai ir aš, tiesą sakant, galiu įstoti ir viską padaryti geriau. Taip ir atsitiko.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Marius Ivaškevičius

Julian Barnes

Tyto alba, 2018

Baltos lankos, 2017

ŽALI

LAIKO TRIUKŠMAS dalies dėl moters). Dar regime vieną kitą nelaimingos meilės karo sąlygomis istoriją.

Kadangi vaizduojama viena partizanų diena, o stribų liudijimai pateikiami kaip apklausos protokolai, romane apstu nuokrypių į šalutines fabulos atšakas, praeitį. Partizanai daug tauškia, flirtuoja, žaidžia vaidmenų žaidimus.

Apie kažkokį Lietuvos gelbėjimą nuo okupantų niekas beveik nesvaigsta.

Antrą kartą po šešiolikos metų perleistas Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ kol kas sutiktas be didesnio triukšmo. Anuomet piktai pasisakė ir išlikusieji partizanai, ir tremtiniai, ir pats Vytautas Landsbergis. Tiesa, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir šįkart, kaip 2002-aisiais, kreipimesi į valdžios institucijas ir komercines struktūras apskundė „šmeižikišką veikalą“. Kas iš tikrųjų knygoje yra tokio žeidžiančio, žeminančio, žaibu trenkiančio?

Realiai „Žaliuose“ pasakojama, kaip didžiakrūtė, patvirkusi partizanų ryšininkė bando suvilioti vadą, Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį, tačiau jis mieliau prisimena ankstesnes savo moteris, su kuriomis draugavo prieš karą.

Lygiagrečiai vaizduojama stribų kompanija, kurie tarpusavyje susipyksta (iš

Žinote, iš tikrųjų mus apgavo: „Žali“ nėra romanas apie Lietuvos rezistencijos kovas. Iš tikrųjų tai yra knyga apie literatūrą, jos kūrimą ir paraliteratūrą (tai yra tuos politinius padarinius, kuriuos knygos pasirodymas sukėlė 2002-aisiais). Autorius leidžiasi į išradingą postmodernistinį žaidimą, kuriame suvelia ne tik istorinės tikrovės faktus su proziniais prasimanymais, bet ir patį siužetą su visais dialogais jaukia, painioja, raizgo.

Britų literatūros sunkiasvoris Julianas Barnesas Lietuvoje toks populiarus ir gausiai verčiamas, kad faktiškai yra tapęs mūsų nacionaliniu rašytoju. Naujausia jo knyga, išrinkta į metų verstinių knygų penketuką, – istoriografiškai ir topografiškai mums dar artimesnė nei kitos. J.Barnesas vaizduoja menininko pasirinkimų, vinguriuojančių tarp politinių lemčių ir atsitiktinumų, kainą totalitarinės valstybės sąlygomis, konkrečiai – stalinistinėje SSRS. Tas vaizduojamas menininkas romane – tai mūsų krašte puikiai žinomas kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius. Situa­ cija, kai garsusis kompozitorius kas

Vis dėlto pamažu, faktas po fakto, detalė po detalės, įvykis po įvykio sukuriama didžiulė menininko drama.

J.Barneso prozinis triukas toks įtaigus, kad tekste vieno žmogaus biografija tampa kone universali. Skaitai apie D.Šostakovičių, o pagalvoji apie Justiną Marcinkevičių, Juozą Baltušį, Tomą Venclovą – apie visus mūsiškius, kurie irgi sprendė sunkias besąlygiškos laisvės ir nuolaidų diktatūrai dilemas. „Laiko triukšmas“ yra proziška biografija, nors tekstas turi ir beletrizuotos monografijos požymių. Skaitai grožinį kūrinį, o kai kur atrodo – lyg mokslinį. Nes tekstas sklandus ir tikslus, gausus glaustų intertekstų iš rusų literatūros klasikos, tarkim, Antono Čechovo: „Šito negali būti, kadangi šito negali būti niekados“ (p. 19). Tai yra vertinga moralės studija, iš kurios galima pasisemti išminties, pavyzdžiui: „Vienas tragiškiausių mums paruoštų gyvenimo scenarijų: senatvėje mums lemta tapti tais, kurių jaunystėje labiausiai nekentėme“ (p. 182).

Vietomis šios prozinės šarados intriguoja, kitur atrodo kaip perspaustas žaidimas dėl žaidimo, protarpiais pasakotojui pritrūksta šiek tiek empatijos, nors kad ir kaip žiūrėsi, didelis, tuomet dar tik bręstantis dramaturgo talentas justi kiekviename puslapyje. Jeigu ne dėl literatūrinės gimnastikos ir dresūros, knygą atsiversti verta vien dėl prasmingų apibendrinimų, kaip štai: „Kai pilnametystė sutampa su karo pradžia, moterys arba lieka vaikais, arba pasiverčia vyrais“ (p. 143).

Greta Ambrazaitė

naktį laiptinėje laukia ateinančių enkavėdistų jį suimti, kelią įtampą. Tačiau tokių trilerio ar detektyvinių elementų kūrinyje nedaug. Rašytojas retai nuklysta į plačius literatūrinius pagražinimus, laikosi daugmaž nusistovėjusių kompozitoriaus biografijos faktų (kitaip nei M.Ivaškevičius, kuris iš J.Žemaičio laisvai lipdo savo personažą).

Dainius Razauskas-Daukintas

TRAPŪS DAIKTAI

VYTIS IR GEDIMINAIČIŲ STULPAI SIMBOLIKOS POŽIŪRIU

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018 Lyrinio subjekto, liudijančio: „diemedžiu žydėsiu“, laikai praėjo seniai. Žydėjimas diemedžiu būtų per silpnas įvaizdis XXI a. lyriniam subjektui.

sužaisti vienut vienu, kaip antai eilėraštyje „Fortepijonas“, kur šiam muzikos instrumentui prilyginama sunki, niekur netelpanti subjekto galva:

Šių metų pirmosios knygos laureatės Gretos Ambrazaitės poetiniai įvaizdžiai – aštresni už diemedį, rožę, už bet kokį krūmą, jos žodžiai – tai „šiltos sulūžusios adatos“ (p. 13). Jos vaizduojamas pasaulis toks, kuriame sankirtos trapios, ryšiai sutrūkinėję, atskirtis gili (paminėtieji daiktavardžiai, liudijantys subjekto trapią būtį ir vienatvę, sutinkami dažname tekste).

mano galva – sunkus fortepijonas, kuriuo jūs netyčia užgrojate praeidami ir paliekate atvirą dangtį (p. 28)

8 //

Debiutuojančios poetės metaforų tankis ir sunkis didelis, todėl nelengva iššifruoti jos poetinio pasaulėvaizdžio kodą.

Nepaaiškėja dar po pirmojo skaitymo, kaip autorei pavyksta nueiti „aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų lauką“ (p. 59), lieka miglota, kas slypi jos „tarp dviejų minčių, / dviejų minučių“ (p. 74) užstrigusioje plokštelėje. Nors, kaip būna su geriausiais eilėraščiais, juos supranti net tada, kai nieko nesupranti. G.Ambrazaitę jau supranti – iš to nuoseklaus visame rinkinyje tono, nuotaikos.

Tamsos.

© 37O

Knygoje mano akiai kiek per gausu sunkių ir skambių abstrakcijų, todėl asmeniškai labiau vertinu tuos eilėraščius, kuriuose nesiblaškoma tarp galybės įvaizdžių, o pavyksta grakščiai

Jauna poetė debiutavo išties ryškiu rinkiniu, kurį norėsis atsiversti dar kartą.

Sykiu įdomu būtų paskaityti autorės, kurios pasirašytoji knygos anotacija paspendė originalių minų-metaforų, prozos ar esė. Reverse ji štai šitaip liudija savo kūrybinę programą: „Stengiuosi prisijaukinti daiktų dūzgesį, kol nepatvarios būsenos stingsta inkliuzuose“, ir aš negaliu atsistebėti šiai sąmonės situacijai įvardinti parinktų žodžių tikslumu.

„37O“ auditorijai nerekomenduočiau mokslinės knygos, jeigu ne du stiprūs motyvai: apžvelgiama knyga labai tinka Respublikos atkūrimo šimtmečio proga ir yra tokio gero stiliaus, kad skaitoma beveik kaip nemokslinė. J.Barneso grožinis tekstas „Laiko triukšmas“ kai kur primena monografiją, o šioji mitologijos tyrinėtojo studija apie du valstybės simbolius kartais pereina į prozą.

Kam dar neteko susidurti su D.Razausko raštais, pabandykite. Net jeigu nebūtinai pritarsite jo toli siekiančioms įžvalgoms, turėtų pagauti pati minties grandinė, mąstymo struktūra.

Jo erudicija ir smalsus žvilgsnis aprėpia be galo plačius kontekstus: tai jis nuo Vakarų filosofijos klasikų šoka prie lietuvių liaudies dainų, tai nuo tradicinių patarlių metasi į Lietuvoje nedaug pažįstamų kultūrų šaltinius. Analizuodamas reiškinius jis nesiekia įrodyti, o kliaujasi asociacijomis, metonimijomis, metaforomis. Kitaip sakant, mokslininko metodas labiau primena grožinės literatūros kūrėjo duoną nei griežto, formalumų paisančio akademiko.

Mane labiausiai linksmina tyrinėtojo kalbos žaidimai (būtent linksmina, nes rimtasis D.Razausko mokslas yra linksmas). Pavyzdžiui, žirgo stojimą piestu autorius sugretina su daiktavardžiu „piestas“ (tai yra grūstuvas), kuris turi tą pačią šaknį su žodžiu „pyst“ ir tuo visiems žinomu vulgariu veiksmažodžiu, ir išsyk daro išvadą: „turime

dvigubą metaforą, dvigubą reikšmės perkėlimą: nuo piesto ir piestos – prie vyro ir moters lytinių organų ir paskui nuo vyro lytinio organo – prie jo pavyzdžiu stojusio žirgo (tarp raitelio kojų)“ (p. 29).

Susipažinę su plačiu kaip jūra D.Razausko kontekstų ir aliuzijų pasauliu, niekuomet nebežvelgsite į Vytį ir Gediminaičių stulpus tomis pačiomis akimis – susipažinę su ištisais lietuvių mitologijos ir pasaulio kultūros klodais šiuose heraldiniuose simboliuose išvysite seksualumą arba vaisingumą ir dar daugiau. Mūsų akademijoje reta laisvai ir žmoniškai parašytų mokslinių knygų – ši studija yra reta išimtis.

>> SVETUR

„KTU“

FOTOGRAFAS MAKSYMAS

MAN SVARBIAUSIA – AKIMI riu parodyti, kokia kūrinio idėja. Pavyzdžiui, prieš metus šalia „Akropolio“, ant vienos sienos, pastebėjau užrašą „niga“.

Toje vietoje priklijavau baltą lapą su „K“ raide. Taip išėjo žodis „Kniga“. Tai nėra nei fotografija, nei tapyba, bet buvo įdomu tai padaryti.

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Maksymo Golovko

Kaune šešerius metus gyvenantis ukrainiečių fotografas Maksymas Golovko nedaugžodžiauja, o leidžia savo darbams kalbėti už save. Fotografuojantis, tapantis ir kitomis meninėmis formomis savo žymę mieste paliekantis menininkas sako, kad jam svarbu parodyti savo kūrinius visuomenei ir įgyvendinti kilusią mintį. „Noriu žmonėms parodyti savo idėjas“, – sako jis ir kviečia apsilankyti rugsėjo 19 d. Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje atidaromoje asmeninėje parodoje „Žvelgiant pro Kauno vartus“.

– Taigi užsiimate ir kitomis meno formomis? Papasakokite apie jas.

– Netoli požeminės perėjos Vilniaus gatvėje yra nedidelis kūrinys iš mažų plytelių, sukurtas serialo „Breaking bad“ motyvais. Jis irgi mano (šypsosi). Sukūrėme jį kartu su draugu prieš trejus metus.

– Norisi palikti savo žymę mieste?

– Taip, noriu, kad žmonės pamatytų mano kūrinius.

Alyonos Kovalenko nuotr.

– Rugsėjo pabaigoje bus atidaroma jūsų paroda „Žvelgiant pro Kauno vartus“. Nuotraukose fiksavote prie vartų stovinčius praeivius, dėvinčius kartonines kaukes. Papasakokite apie projektą šiek tiek daugiau. Kaip kilo jo idėja?

– Kažkada ėjau K.Donelaičio gatve pirmą valandą nakties, buvo penktadienis ar šeštadienis, ir pastebėjau vartus. Iškart žinojau, kad turiu su jais kažką daryti. Iš pradžių buvo sunku, nes negalėjau parodyti žmogui, koks turi būti rezultatas.

Pirmas dvi dienas nepadariau nė vienos nuotraukos. Per visą dieną praėjo trys žmonės, bandžiau su jais kalbėti, bet jie nesuprato idėjos. Kitas dienas buvo lengviau – sutiko vienas, kitas. Taip jau galėjau lengviau paaiškinti ir parodyti kitiems, ką aš darau: kad nenoriu kažko parduoti ar kalbėti apie Dievą. Vėliau projektą vystyti darėsi vis lengviau ir lengviau.

– Viešojoje erdvėje nėra daug informacijos apie jus. Net ir savo tinklalapyje prisistatote labai lakoniškai. Papasakokite šiek tiek daugiau apie save.

– Prieš šešerius metus atvykau į Lietuvą darbo reikalais kaip inžinierius konstruktorius. Tapau, fotografuoju.

– Atvykęs į Lietuvą apsigyvenote Kaune. Kodėl?

– Kaune buvo mano darbo vieta.

10 //

– Kas jums Kaune patinka?

– Kaunas man patinka kaip miestas. Miestas šiuo atveju nėra žmonių kiekis, o daugybė kitų sluoksnių: kavinės, kultūra, renginiai.

© 37O

– Esate sakęs, kad dvi didžiausios jūsų aistros – fotografija ir tapyba. Kaip pavyksta jas suderinti?

– Kartais labiau dominuoja fotografija, kartais – tapyba. Man nesvarbi išraiškos forma, man daug svarbiau tai, ką aš no-

– Nuotraukose pozuojančius žmones pasirinkote atsitiktinai?

– Taip, visiškai atsitiktinai. Tiesiog pasirinkdavau praeivius, einančius pro tuos vartus.

– Ar žmonės lengvai sutikdavo?

– Praėjus pusei praeivių, skaičiavau statistiką. Vidutiniškai sutikdavo vienas iš penkių. Vėliau situacija pagerėjo – foto-

„KTU“

„Iliustracija 2“

GOLOVKO:

RKA IR IDĖJA grafuodavosi vienas iš trijų. Žmonės atsisakydavo dėl įvairių priežasčių. Kai fotografavau Laisvės alėjoje, šalia Soboro, vienas praeivis nesutiko teigdamas, kad yra žinomas žmogus. Tačiau su visais, kurie sutiko įsiamžinti, buvo labai įdomu bendrauti.

– Sakote, kad pagrindinė atsisakymo priežastis – nenoras būti atpažintam. Bet fotografuojami personažai dėvėdavo kaukes.

– Taip, bet žmonės vis tiek atsisakydavo.

– Pats kūrėte kaukes?

– Taip, pats jas klijavau iš kartono. Pirmąją padariau iš picos dėžės.

– Girdėjau, kad fotografuojant teko sutikti įdomių personažų, o vienas net prašė nufotografuoti jo namo stogą.

– Taip. Padariau žmogaus nuotrauką, o kitą dieną lipome fotografuoti jo stogo. Ten buvo daug šiukšlių, senų knygų ir atvirukų. Buvo labai įdomu pažiūrėti (šypsosi).

– Fotografavote juostiniu fotoaparatu. Tai neapsunkino proceso?

– Nufotografuodavau ir iškart eidavau namo, išryškindavau ir žiūrėdavau, kas išeina. Pora pirmų kadrų nebuvau labai patenkintas.

– Ar susidariau teisingą įspūdį, kad fotografuodamas mėgstate fiksuoti realius įvykius, dokumentines akimirkas, o tapydamas – priešingai, leidžiate sau būti laisvesnis, išsiveržti fantazijai?

– Taip.

– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?

– Mėgstu užfiksuoti akimirkas, bet tai ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, kartą „Urmo“ bazėje pamačiau žmogų, kuris viena koja stovėjo mašinoje, kita – ant asfalto. Tai buvo gana aukštai, maždaug 1 m nuo žemės. Jis krovė dėžes ir taip stovėjo 1 sek., bet vis tiek nespėjau jo nufotografuoti. Labai gaila tokių akimirkų.

KAI FOTOGRAFA­ VAU LAISVĖS ALĖ­ JOJE, ŠALIA ŠV. AR­ KANGELO MYKOLO BAŽNYČIOS, VIE­ NAS PRAEIVIS NE­ SUTIKO TEIGDA­ MAS, KAD YRA ŽI­ NOMAS ŽMOGUS.

– Jūsų serija apie šunis, kuri, kaip pats sakėte, prasidėjo kaip pomėgis, įprasmina laukimą. Kalbate apie laukimą filosofine prasme?

– Pradinė mintis buvo tokia: norėjau padaryti 99 laukiančių šunų nuotraukas, o vieną – dviračio. Juk dviratis irgi stovi kaip šuo, tik nelaukia. Bet paskui pagalvojau, kad gal tiek bus per daug ir šiek tiek supaprastinau idėją: šuo laukia kaip draugas. Kita vertus, mes visi irgi dažnai laukiame.

– Kas jums kuriant svarbiausia?

– Akimirka ir idėja. Bet jeigu akimirką pavyksta pagauti, tada idėja pati atsiranda.

– Kur ieškote įkvėpimo? Kaip gimsta idėjos?

– Daug įkvėpimo randu filmuose. Neseniai mačiau Andrejaus Tarkovskio filmą „Stalkeris“. Buvo įdomu stebėti, kaip jis filmuoja, jo kadrai – tarsi nuotraukos. Taip pat gali įkvėpti knygos – savo kūrinį „Iliustracija 1“ sukū-

„Iliustracija 1“

riau įkvėptas George‘o Orwello knygos „1984“.

– Turite mėgstamų režisierių?

– Labiausiai patinka amerikietis Jimas Jarmuschas, italas Bernardas Bertolucci. Labai laukiu ketvirto serialo „Black mirror“ sezono, kur kiekvieną seriją režisuoja skirtingi režisieriai, turintys labai drąsių idėjų.

– Kas fotografijoje jums yra autoritetai?

– Turbūt kaip ir daugeliui, prancūzas Henri Cartier-Bressonas, taip pat rusų fotografas Gueorgiu Pinkhassovas. Pastarasis fotografuoja paprastus dalykus telefonu, bet daro tai labai įdomiai.

– Šiais laikais, regis, kiekvienas gali būti fotografu, užtenka turėti telefoną.

– Taip, daug kalbama apie tai. Sako, kad dėl to fotografija keičiasi, ji tampa labiau reportažinė. Tai daugiau informacijos perdavimas nei fotografija.

– Kokie artimiausi jūsų planai ir darbai?

– Jau pusę metų ieškau būdo, kaip realizuoti idėją „Banginis“. Didelėje salėje reikėtų prijungti jutiklius (medicinos prietaisus) prie kiekvieno svečio pilvo ir paleisti skrandžio garsą kaip bendrą kambario garsą. Garsai primintų banginių dainavimą. Fone skambėtų povandeninio pasaulio garsas. Ant sienų būtų projektuojami banginiai – animacija arba atsirandantys ir dingstantys vaizdai. Salė primintų vandenyno dugną. Projekto tikslas – leisti lankytojui pasijusti banginiu. Bet būtent tų jutiklių ir negaliu rasti. Dabar turiu tik idėją – dar nežinau, kaip ją realizuoti ir ar tai išvis įmanoma padaryti. Bet gal pavyks.

„Žvelgiant pro Kauno vartus“

>> SVETUR

„KAUNOPOLIO“ AUTORĖ IŠ BARSELONOS KAUNE PASIJAUTĖ LIETUVE – Kaip apskritai pradėjote fotografuoti?

– Viskas prasidėjo 1996 m., kai man padovanojo veidrodinį aparatą, – tai buvo mano atspirties taškas ir nuo tada aistringai mėgstu fotografiją. Nuo vaikystės mėgau eiti į kiną, tad gali būti, kad judantys vaizdai paskatino norą užfiksuoti vieną akimirką.

Ilgą laiką buvau daugiau žiūrovė nei vykdytoja, lankiausi kitų menininkų kūrinių parodose. Paskui susipažinau su nespalvota fotografija, pamačiau besivystančio proceso magiją ir eksperimentavimą su senovinėmis technologijomis.

– Pirmą kartą lankėtės Kaune?

– Taip, pirmą kartą ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.

– Papasakokite apie projektą „Kaunopolis“. Kaip jis gimė?

– Kaip žinoma, „Monopolis“ – mano vaikystės mėgstamiausias žaidimas – buvo sukurtas XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir netrukus tapo populiarus visame pasaulyje bei buvo išleistas daugybe skirtingų versijų. Kaip rodo jo pavadinimas, tikslas yra sukurti monopolį ir valdyti visas valdoje esančias nuosavybes. Žaidėjai ridena kauliuką ir perkelia savo žaidimo žetonus pagal taškų skaičių. Vyksta prekyba: galima nusipirkti sklypą,

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Conchi Martinez

Šią vasarą Kaune viešėjusi ispanų fotografė Conchi Martínez buvo nustebinta radusi tokį modernų ir gyvą miestą. „Nesitikėjau, kad čia tiek žmonių, kurie mėgsta vakarais išeiti pasėdėti su šeima, draugais ir tuo mėgautis“, – sako ji. Vienuolika dienų Lietuvoje praleidusi menininkė stengėsi iššniukštinėti kiekvieną miesto užkaborį ir sukurti savo mėgstamo žaidimo „Monopolis“ kaunietišką versiją – „Kaunopolį“.

gatvę arba kitą objektą, o jei jie jau turi savininką – perpirkti arba perparduoti. Nuo pat pradžių šis žaidimas man pasirodė labai panašus į dabartinę padėtį pasaulyje. Šio žaidimo pagrindu sukūriau „Barsepolį“ – naująją Barselonos žaidimo versiją, pakeisdama tam tikras korteles skirtingų vietovių nuotraukomis. Taip norėjau sukurti miesto portretą, kuris atspindėtų, kaip diena iš dienos viskas keičiasi, ir kartu parodyti tai, kas yra sena. Šis darbas buvo Jaunųjų kuratorių apdovanojimo laimėtojas „Photolux“ festivalyje, vykusiame praėjusių metų gruodį Lukos mieste Italijoje, kur buvo pristatytas kaip meninė instaliacija. Tai buvo puiki proga projektą pristatyti daugybei žmonių, tarp kurių buvo ir „Kaunas Photo“ festivalio direktorius Mindaugas Kavaliauskas. Jam idėja patiko ir jis pagalvojo, kad toks projektas gali būti kuriamas Kaune. Tai buvo „Kaunopolio“ pradžia. Aš buvau pakviesta į meninę rezidenciją, kad sukurčiau kaunietišką projekto versiją. Galutiniame etape „Kaunopolio“ žaidimas pateikiamas kaip instaliacija.

Svarbu pažymėti, kad tai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nėra įprastas stalo žaidimas ir jis nėra skirtas vaikams. „Kaunopolis“ turi visus elementus tam, kad jį būtų galima žaisti, bet kartu jame telpa kritiška ir asmeninė miesto vizija bei laikas, kuriuo mes gyvename.

– Ką įdomaus sužinojote apie Kauną kurdama šį projektą?

– Kaunas man buvo visiškai nepažįstamas miestas. Neturėjau jokių išankstinių nuostatų, todėl labai norėjau jį pažinti būdama čia tas dvi savaites. Rezidencijos pabaigoje pasijaučiau šiek tiek lietuve (šypsosi).

– Turėjote pagalbininkų, padėjusių rasti įdomių vietų, detalių ir kitų dalykų?

– Taip, turėjau keletą savanorių, kurie kartu su manimi vaikščiojo po atskirus Kauno mikrorajonus. Man pavyko rasti įdomių vietų miesto centre, bet be pagalbos nebūčiau galėjusi rasti tam tikrų objektų kituose rajonuose.

Eglė Tamulynienė ir M.Kavaliauskas padėjo ieškoti informacijos apie šalies ypatumus, o Gintarė Žaltauskaitė patikslindavo žaidimo tekstus. Norėčiau padėkoti jiems visiems, nes be jų pagalbos nebūčiau galėjusi įvykdyti šio projekto.

– Kas buvo sunkiausia?

– Skirtingai nuo Barselonos, kur gyvenu nuo tada, kai buvau vaikas, aš niekada nesu buvusi nei Kaune, nei kuriame nors kitame Lietuvos mieste. Todėl turėjau atlikti išsamų tyrimą

12 // © 37O

prieš atvykdama čia ir daug dirbti būdama Kaune tas vienuolika rezidencijos dienų. Siekiau rasti visą reikalingą informaciją, nes norėjau, kad viskas atrodytų taip, lyg būtų daryta ne turisto, bet vietinio akimis.

– Ar buvo kažkas, kas jus tikrai nustebino? Kas buvo visiškai kitaip, nei jūs tikėjotės?

– Kaip jau minėjau, neturėjau daug išankstinių nuostatų apie šį miestą, bet maniau, kad jis nėra toks modernus ir gyvas, kaip ir nesitikėjau, kad yra daugybė žmonių, mėgstančių išeiti vakarais pasėdėti su draugais, šeima ir tuo mėgautis.

– Kokia svarbiausia šio projekto dalis?

– Kaip fotografė, aš mėgstu fotografuoti, bet šiuo atveju labai svarbi buvo dokumentacija, informacijos rinkimas, jos apdorojimas ir nuotraukoms kuriami tekstai.

– Džiaugiatės galutiniu rezultatu?

– Taip, esu juo patenkinta. Būčiau norėjusi turėti daugiau laiko jam tobulinti, bet džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti.

– Mėgstate dokumentinę fotografiją. Kuo ji jums įdomi?

– Galbūt susidomėjimas šiek tiek kyla iš mano meilės kinui, galbūt – dėl mano akademinio pagrindo: universitete studijavau matematiką, o tai tave daro šiek tiek konservatyvų ir tikslų. Turbūt tai mano būdas matyti pasaulį. Aš dažnai naudoju dokumentinę fotografiją ne tik darbe, bet ir savo asmeniniuose projektuose.

– Ką labiausiai mėgstate savo darbe?

– Galimybę uždirbti pragyvenimui iš savo aistros, daryti tai, ką noriu daryti. Anksčiau dirbau matematikos mokytoja.

Man tai patiko, tai teikė ekonominio stabilumo, bet galėjau to atsisakyti dėl galimybės dirbti kažką kūrybiškesnio, kažką, ką naujo galėčiau daryti kasdien.

– Kas iki šiol buvo didžiausias jūsų karjeros akcentas?

– Manau, kad pagrindiniai įvykiai buvo apdovanojimai, pripažinimai ir stipendijos, nes jie leidžia tave pastebėti, suprasti, kad tavo darbas domina ne tik tave patį, bei padeda judėti į priekį. Nuo tada, kai pradėjau savo karjerą, jų buvo nemažai: pirmasis – MUSAC (Ispanija) stipendija meniniam projektui už darbą „Interjerai“ 2007-aisiais. Paskui sekė „Visionats“ apdovanojimas už projektą „Hortus Botanicus“ „Emergent” festivalyje 2008-aisiais.

2011 m. Ispanijoje gavau apdovanojimą už parodą „Diagonal-Cornellà“ iš „The Passanant Foto“, 2014-aisiais – Jungtinėje Karalystėje už „Landscapes of my memory“ pelniau Julios Margaret Cameron prizą.

2017-aisiais „Photolux” festivalyje Italijoje buvau apdovanota Jaunųjų kuratorių apdovanojimu už „Barsepolį“ ir Didžiuoju Marinos fotografijos prizu Ispanijoje už projektą „Mediterráneo“.

Ir, žinoma, pastarasis akcentas – menininko rezidencija Kaune, kurios metu aš galėjau sukurti „Kaunopolį“.

– Kaip pasisemiate įkvėpimo? Kas jus įkvepia labiausiai?

Filmai, knygos, žurnalai ar jus supanti aplinka?

– Man patinka fotografuoti, jei turiu aiškią priežastį tai daryti, tam tikrą idėją, kurią galiu vystyti. Nenuoseklus fotografavimas manęs visiškai nemotyvuoja ir stengiuosi atsiriboti nuo daugybės elektroninių prietaisų, su kuriais žmonės šiandien linkę mus bombarduoti, sklaidos. Mane domina kasdienybės reikalai, tapatybė, laiko trajektorija ir kelionės.

Aš fotografuoju savo dieną ir viską, kas supa mane.

Mėgstu eiti į kiną, bet manau, kad filmai nėra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis.

– Kokiais projektais gyvenate šiuo metu?

– Dabar vykdau ispanų leidyklos „Anaya“, su kuria paprastai bendradarbiauju, užduotį. Redaguoju nuotraukas „Shutterstock“, kuriu asmeninį projektą, susijusį su mano gimtuoju miestu Soria, ir kitą – apie savo tėvą, prieš keletą metų iškeliavusį anapilin.

MANE DOMI­ NA KASDIE­ NYBĖS REI­ KALAI, TAPA­ TYBĖ, LAIKO TRAJEKTORIJA IR KELIONĖS. AŠ FOTOGRA­ FUOJU SAVO DIENĄ IR VIS­ KĄ, KAS SUPA MANE.

>> SVETUR Rašė Lina Žukauskaitė Nuotraukos iš asmeninio herojaus archyvo

Ispanų kompozitorius Alberto Lucendo garso ir ritmo dramą išgirdo žmogaus kvėpavime – Arūno Matelio filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ jis išnyra iš šešėlio kartu su pagrindiniais veikėjais gregoriais, garsiosiose „Giro d’Italia“ dviračių lenktynėse aukojančiais asmeninę pergalę dėl bendro tikslo. „Sidabrinės gervės“ statulėlėmis už geriausią kompozitoriaus ir dokumentinio kino darbą įvertinta juosta neseniai atrinkta siekti „Oskaro“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Alberto įkvepia, iškvepia ir sėda ant dviračio tą dviračiu ir staiga išgirdau savo kvėpavimą. Tą patį vakarą papasakoti apie „Nuostabiųjų lūzerių“ garso takelio starto ir finišo linijas.

DVIEM

ilgam užsidariau studijoje.

NATOMIS – Alberto, ką jums, garsų pasaulio žmogui, reiškia kino muzika?

– Kino muzika pirmiausia yra emocija. Tai tas pats, kaip pirmą kartą paimti už rankos mylimąją. Garsas per kelias sekundes paveikia jausmus, o pasigirdęs stebint kintančius vaizdus tamsioje salėje leidžia patirti turbūt patį stipriausią įspūdį, kokį tik gali patirti mūsų sąmonė.

– Sekant „Giro d’Italia“ dviračių lenktynių aistras „Nuostabiuosiuose lūzeriuose“, nesunku išgirsti, kad garso takelį suvokiate kaip savarankišką filmo dalį, kartu su vaizdu kuriančią prasminį audinį. Kaip vertinate priešingus sprendimus, veikiančius žiūrovų jausmus ir nurodančius suvokimo kryptį?

– Nemanau, kad žmonėms patinka nurodymai, kaip suprasti vieną ar kitą dalyką. Jeigu vaizdas paveikus, sprendimas sustiprinti jį garsu sukelia pertekliaus ir nuobodulio jausmą. Geriausia atsisakyti visų priemonių, kurias bando įpiršti protas, ir pasikliauti jausmais. Niekada nekuriu muzikos kinui, nepamatęs vaizdo. Jis suteikia pagrindinę informaciją ir yra tikrasis kompozitorius. Aš esu tik tarpininkas, kuris parenka tinkamus instrumentus ir įrašo garsą.

14 // © 37O

– „Nuostabieji lūzeriai“ atskleidžia nematomą dviračių sporto pusę. Jūs liekate melodijos užkulisiuose ir nukreipiate klausą į pirmapradžius garsus. Ar toks pasirinkimas, subtiliai atliepiantis filmo temą, buvo sąmoningas?

– Iš dalies taip. Ieškojau organiškų garsų, kurie atspindėtų važiavimą dviračiu, bet būtų universalūs ir subtiliai perteiktų sportininkų jausmus. Nenorėjau naudoti žemo dažnio elektroninių garsų, kurie dažni filmuose ir laidose apie sportą. Kelias dienas nekėliau kojos į studiją ir neėmiau į rankas jokio instrumento. Tiesiog gyvenau, meditavau, klausiausi muzikos. Trumpai tariant, maitinau save. Praėjus kelioms dienoms nuo pirmųjų scenų peržiūros, važiavau per mies-

– Prasitarėte, kad filmo garsinis leitmotyvas atsirado tada, kai muzika buvo beveik sukurta. Ar dažnai dalijatės autoryste su netikėtumu?

– Buvo ne visai taip. Po šiokios tokios pertraukos kūriau paskutinę garso takelio dalį. Galvojau apie sceną, kurioje Daniele (dviratininkas Daniele Colli – aut. past.) mina dviratį ir tiesia vandenį kitiems sportininkams. Norėjau išskirti pagrindinį veikėją iš bendro konteksto – sukurti ne emocingą, bet organišką, paprastą ir įtaigų garsą, su kuriuo galėtų susitapatinti ne tik Daniele, bet ir kiekvienas iš mūsų. Netikėtai gimė iš esmės dviejų natų melodija. Nustebau, kai Arūnas nusprendė paversti šį fragmentą pagrindine garso takelio tema.

– Kaip įsiklausymas į pavienius garsus keičia jūsų suvokimą apie muzikos prigimtį ir sandarą?

– Tam tikra prasme visi garsai sklinda iš vidaus. Iš pradžių sugeri juos, tada permąstai ir galiausiai paverti muzika, todėl formaliai traukinio gausmas, kvėpavimas arba pianino skambėjimas nelabai skiriasi, tačiau sutinku, kad įprasti aplinkos garsai ypatingi. Parinkti tinkamus instrumentus ir suteikti jiems muzikinę formą įdomiau ir smagiau. Tokie garsai suteikia daugiau galimybių sukurti unikalų derinį.

– Dokumentikos santykis su realybe sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kokią užduotį kėlėte sau kaip kompozitorius: atspindėti, apmąstyti ar perkurti matomą realybę?

– Pirmiausia klausčiau savęs, kas apskritai yra realybė. Visi skirtingai matome pasaulį ir jame vykstančius procesus, filmuodamas arba kurdamas muziką, paverti ją kažkuo kitu, kitaip tariant, savo realybe, pilna asmeninių jausmų ir vidinio pasaulio atspindžių. Sudėtinga atskirti šias sąvokas, tačiau, tikriausiai, visi keliai padeda kurti.

– Ar dirbdamas visada taikote tą patį metodą, ar kiekvieną kartą ieškote naujo būdo temai atskleisti?

– Netaikau vieno metodo, todėl kiekvienas atvejis ir panašus, ir skirtingas. Iš pradžių galvoju, kaip įgyvendinti užduotį. Dažniausiai jaučiuosi taip, lyg stovėčiau ant uolos krašto ir sukčiau galvą, kaip nusigauti žemyn. Galiausiai pradedu palengva leistis ir žingsnis po žingsnio atsiduriu apačioje. Kartais būna sunku tai nupasakoti.

Vis dėlto kiekvieną kartą išmokstu mažų gudrybių, kurios padeda dirbti efektyviau ir geriau, greičiau įgyvendinti savo sumanymus. Tikriausiai tai ir vadinama metodu, tačiau aš niekada nestudijavau muzikos ir visai neseniai pradėjau ją kurti, todėl manau, kad dar tik ieškau.

– Gyvenate Berlyne. Kaip didmiesčio garsovaizdis lavina ir stebina jūsų ausį? Galbūt intensyvi akustinė patirtis ne tik suteikia daug galimybių, bet ir bukina klausą?

– Didmiestis yra neišsenkantis garso šaltinis, kartais pernelyg stiprus ir chaotiškas mano ausiai. Triukšmas skatina ieškoti tylos ir kuo dažniau ištrūkti į gamtą. Šalia Berlyno plyti didžiuliai miškai, kuriuose viešpatauja ramybė ir daug gamtos garsų. Manau, smegenims naudinga judėti tarp šių dviejų polių ir įgyti įvairesnės patirties. Pavyzdžiui, pastaruoju metu žaviuosi industriniais didelių gamyklų ir sunkių mašinų skleidžiamais garsais, kartais primenančiais muzikos instrumentų ar netgi orkestro skambesį.

– Kokią kino muziką įvardytumėte kaip meistrystės pavyzdį?

– Nelabai analizuoju garso takelius iš profesinės pusės. Mano žinios apie kino kompozitorius gana skurdžios. Pavykusia muzika laikau tą, kuri dera su pasakojimu ir vaizdais.

Pernelyg nenuklysdamas į praeitį, kaip vieną iš profesinių pavyzdžių išskirčiau amerikiečių kompozitorių Johną Williamsą. Man imponuoja jo gebėjimas parinkti garso struktūras, atspindinčias veikėjų charakterius. Iš neseniai matytų filmų įspūdį paliko fantastinės dramos „Tarp žvaigždžių“ (2014 m.) garso takelis. Manau, Hansas Zimmeris puikiai padirbėjo. Mano asmeninis favoritas, tikriausiai, būtų Ry’us Cooderis ir jo garso takelis filmui „Paryžius, Teksasas“ (1984 m.), kuriame jis iš esmės atlieka kelias natas gitara.

– Kas skamba jūsų asmeniniame garso takelyje, kai važiuojate per miestą dviračiu su ausinėmis?

– Manau, dažniausiai ambientas, sumaišytas su eksperimentine ir neoklasikine muzika. Taip pat seni folkloro atlikėjai ir XX a. pirmosios pusės populiarioji muzika.

>> IR ŠVIESA TELYDI

BLOGIO LITERATŪROS PAI Ar knygos gali išgelbėti pasaulį nuo

Rašė Giedrė Steikūnaitė

Kai 2002 m. sausį tuometis JAV prezidentas George’as W.Bushas užlipo ant pakylos sakyti kalbos, milijonai žmonių visame pasaulyje dar nežinojo, kokios tragedijos jiems sumanytos Vašingtono koridoriuose. Tą dieną G.W.Bushas Iraką, Iraną ir Šiaurės Korėją pavadino „blogio ašimi“, apkaltindamas jas remiant terorizmą ir gaminant masinio naikinimo ginklus (kurių, kaip vėliau paaiškėjo, niekad ir nebuvo). Po kiek laiko uolūs prezidento parankiniai į „blogio ašies“ sąrašą įtraukė ir Libiją, Siriją bei Kubą. Vienaip ar kitaip, šių kraštų žmonės nuo to laiko iš pirmų lūpų gali papasakoti, kas yra karas, sankcijos ir blokada, kas yra skausmas, netektis ir kas yra mirtis.

K

aip atsaką tokiai pražūtingai politikai pasaulio literatūros vertimais į anglų kalbą užsiimanti organizacija „Žodžiai be sienų“ („Words Without Borders“) tada išleido antologiją „Literatūra iš „Blogio ašies“ šalių“ („Literature from the ‘Axis of Evil’“), kurioje sudėti dviejų dešimčių poetų ir rašytojų iš minėtų šalių kūriniai. „Skaitant šią knygą neišvengiamai pradedi galvoti, kad galbūt menas ir literatūra gali padėti išvengti neapykantos ir net karo“, – vieno San Fransisko laikraščio recenzijoje rašė kritikai.

Tačiau „blogio ašis“ buvo tik pradžia. 2017 m. sausį tik įšventintas į JAV prezidentus labai turtingas asmuo vardu Donaldas Trumpas paskelbė pirmąjį įsaką, kuriuo uždraudė septynių valstybių – Irano, Irako, Sirijos, Somalio, Jemeno, Sudano ir Libijos – piliečiams 90 dienų įvažiuoti į JAV. Sugalvojai dirbti, mokytis, aplankyti giminių ar – neduokdie – paturistauti? Nesi čia laukiamas! Varyk lauk! Kilus didžiuliam pasipiktinimui tokia diskriminacine politika ir žmonėms pradėjus protestus, federaliniai teismai ją atšaukė. Vėliau blogiukų sąrašas kito iš jo išbraukiant ar į jį įrašant naujas valstybes, tačiau galutinis variantas, kuriame kažkodėl net JAV Aukščiausiasis teismas nemato nieko blogo (matyt, primiršęs, kad šalis skelbiasi esanti pasaulio laisvės etalonu), išliko beveik toks pat, nuo bausmės atleidžiant tik Sudano ir Irako piliečius, bet pridedant oficialius Venesuelos ir Šiaurės Korėjos pareigūnus. Šis D.Trumpo kelionių draudimas, taikomas bent 135 mln. žmonių, pramintas musulmonų draudimu, nes jo blogiukų sąraše esančiose šalyse islamas yra vyraujanti religija.

16 // © 37O

Ta proga leidykla „Saqi Books“ išleido esė, apsakymų, fotografijos, karikatūrų, ironijos, sarkazmo ir humoro kupiną knygą „Nepanikuok, aš esu islamiškas“ („Don’t Panic, I’m Islamic“). Pavyzdžiui, vienas skyrius vadinasi „Asmeninis ekstremaliai kruopštaus tikrinimo gidas: 6 paprasti žingsniai, kaip atskirti priimtiną arabą nuo teroristo“ (žingsnis Nr. 6: ar jie kalba teroristiškai?). „Sprogstanti kūrybiškumu, sąmoju ir sumanumu“, – apie šią knygą sakė ambientinės muzikos inovatorius Brianas Eno, o žurnalo „New Internationalist“ kritikai pridėjo: „Subversiška antologija… Labai lauktas priešnuodis prieš plačiai paplitusį milijonų žmonių kišimą į stereotipų rėmus.“

Nes, kaip „Doriano Grėjaus portrete“ rašė Oscaras Wilde’as: „Knygos, kurias pasaulis vadina amoraliomis, yra tos, kurios pasauliui parodo jo paties gėdą.“ Tos (ne)gėdos paieškoti nusprendžiau ir Lietuvos bibliotekose. Įdomu, kiek ir kokių knygų iš tų labai turtingam ir labai galingam asmeniui nepatinkančių šalių galime skaityti lietuviškai? Ne todėl, kad JAV prezidento literatūrinis skonis turėtų didelę vertę. Tiesiog norėjau pažiūrėti, ar turime literatūrinę atsvarą rasistinei propagandai ir galimybę nuolat demonizuojamus kraštus pažinti per jų žmonių kūrybą, o ne žiniasklaidoje klykaujamus gąsdinimus apie aštriadančius lietuv… oj, musulmonus, arabus ir visus kitus labai įtartinus ir neįtikėtinai pavojingus tipažus.

BIBLIOTEKŲ GLŪDUMOSE Paiešką vykdžiau naudodamasi elektroniniu Lietuvos bibliotekų katalogu „Libis“ pagal UDK (universaliosios dešimtainės klasifikacijos) kodus, kur, pvz., persų literatūra koduojama 821.222.1, o iranėnų – 821.22. Sąžiningumo dėlei pradėkime abėcėlės tvarka. Taigi, Iranas. „Iraniečiai dievina poeziją. Sakoma, kad kiekvienas iranietis nors kartą gyvenime yra bandęs rašyti eilėraščius, – sako Irano rašytoja Nima Malek Mohamadi. – Irane įprasta girdėti prieš 600 ar 900 metų gyvenusių poetų eiles. Jos pasigirsta kasdieniuose pašnekesiuose, per televiziją bei radiją ir net politinėse kalbose.“ Džiugesys: Irano (Persijos) poezijos grandų aptinkame ir lietuviškai! XIV a. persų lyrikas Hāfizas vadinamas vienu iš septynių pasaulio literatūrinių stebuklų, jo kūrybą vertęs Johannas Wolfgangas von Goethe pasakė paprastai: „Hāfizui nėra lygių.“ Lietuviškai turime šio sufių poeto „Gazeles“ (vert. Linas Broga, „Vaga“, 1978 m.).

Man liūdna ir ilgu, kai tavęs nėra, – tariu.

Tavo liūdesys praeis, – aš išgirstu. Šviesk man kaip mėnuo, – prašau, – ten aukštai!

Jei jis patekės, – tu man atsakai.

Hāfizas, „231 gazelė“*

D.Trumpui paskelbus savo šalių priešių sąrašą, už jį nuovokesni ir adekvatesni žmonės pradėjo sudarinėti sąrašus rekomenduojamų knygų, kurių autoriai yra iš uždraustųjų šalių.

Lietuvių kalba turime ir kito garsaus persų sufių poeto Rūmī, gyvenusio XIII a., eilių: jo „Meilės ir išminties knygą“ (vert. Eu-

EŠKOS

vo knygose smerkia visuomenės konservatyvumą ir kovoja už moters laisvę; Khaledas Khalifas tyrinėja santykį tarp individo ir politinės sistemos bei kaip ši kankina žmogų; Salimas Barakatas į arabų literatūrą įvedė magiškąjį realizmą; Zakarias Tameras yra trumpos, kartais net labai trumpos, istorijos virtuozas; Adonis – garsiausias šių laikų arabų poetas. Ir daug daug kitų.

karo?

Įsimylėjėliai skaito savo žaizdas, tai mes jas parašėm

kaip kitą laikmetį, tada nupiešėm

savąjį laiką:

Mano veidas – vakaras, tavo blakstienos yra aušra.

Mūsų žingsniai yra kraujas ir ilgesys

visai kaip jų.

Adonis, „Meilės pradžia“

2011 m.). Prieš 30 metų pasitraukęs iš tėvynės rašytojas gavo politinį prieglobstį Nyderlanduose, kur pradėjo rašyti olandų kalba. Beje, 2013 m. K.Abdolahas svečiavosi Vilniaus knygų mugėje. Kitos tėvynėje nebegyvenančios Irano rašytojos Marinos Nemat autobiografinis romanas „Teherano kalinė“ (vert. Jovita Groblytė, „Baltos lankos“, 2011 m.) pasakoja apie šešiolikmetę Mariną, kuri įkalinama ir nuteisiama mirties bausme, bet yra išgelbėjama.

„Scanpix“ nuotr.

Žinoma, modernioji Irano literatūra gerokai platesnė ir įvairesnė, nei yra mums prieinama lietuviškai. Bene geriausia pažintį su ja pradėti (kol kas anglų kalba, nebent skaitote farsi) rinkiniais: noir žanro apsakymus „Tehran Noir“ ir Pasaulio rašytojų asociacijos (PEN) išleistą šiuolaikinės Irano literatūros antologiją „Keisti laikai, mano meile“ („Strange Times, My Dear“).

genijus Ališanka, „Alma littera“, 2017 m.). Teigiama, kad, be kitų veikalų, Rūmī yra parašęs daugiau kaip 3 tūkst. meilės eilėraščių, o rašė jis daugiausia persiškai ir arabiškai.

Vėl atėjau, vėl atėjau, iš mylimojo sugrįžau, Žvelk į mane, pažvelk į mane – iš ilgesio tau aš atėjau.

Rūmī *

Ir Rūmī, ir Hāfizas buvo giliai tikintys musulmonai, savo eilėmis skleidę grožį, meilę ir šviesą. Šiandien jų kūrinius patariama skaityti tiems, kam reikia atgaivos sielai, dvasiai ir širdžiai. Žodžiu, turbūt visiems.

Tačiau čia lietuvių skaitytojų pažintis su Irano poezija nesibaigia: turime tris XI a. Persijos matematiko, astronomo, fiziko ir poeto Omaro Khayyámo knygas: „Išminties taurė“ (vert. Linas Broga, „Vaga“, 1984 m.), „Ištikimoji naktis: Rytų meilės lyrika“ (vert. Linas Broga ir Mykolas Karčiauskas, 2001 m.) bei „Rubajatai“ (1972, 1998, 2002 m.).

Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai, Po vieną mes visi išeisim iš čionai.

Paskui ateis kiti – ir vėl turės išeiti, – Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

Omaras Khayyámas, „Rubajatai“

Dar turime pernai išleistą mūsų laikų poeto Alī Abdāllahī rinkinį „Sielos smailė lanke“ (vert. Austėja Merkevičiūtė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017 m.). Anot Vido Dusevičiaus, „skaitant šiuos eilėraščius pasmailėja ausys“.

Turime ir Irano prozos. „Rožių sodo žiedlapiai“ (vert. Algirdas Rondomanskis ir Mantas Paliukas, „Mijalba“, 2005 m. ) – tai XIII a. persų poeto Saadi trumpi pasakojimai bei pamokymai apie valdovus ir dvariškius, šventuosius ir dervišus, karvedžius ir vergus. Tokia kišeninio formato „išminties knygelė“. Taip pat – persų pasakos „Migdolo medis“ (vert. Alfonsas Zdanavičius, „Vaga“, 1982 m.). Iš šių laikų – rašytojo Kadero Abdolaho turtingos šeimos saga „Mečetės namai“ (vert. Birutė Mumėnaitė, „Baltos lankos“, 2010 m.) ir romanas apie nuo savo istorijos atkirstą žmogų „Mano tėvo užrašų knygelė“ (vert. Saulė Rygertaitė, „Baltos lankos“,

Toliau sąraše – Jemenas. Lietuviškai turime „Mano vardas Nudžud. Man 10 metų. Aš išsiskyrusi“ (vert. Jūratė Karazijaitė, Vaga, 2010 m.) – tai jemenietės Nujoud Ali istorija, kurią užrašė prancūzų žurnalistė Delphine Minoui. Priverstinai ištekinta vos dešimties, mergaitė kreipėsi į teismą ir bylą laimėjo – išsilaisvino nuo savo vyro; jį vadino pabaisa.

Kita panašaus tipo knyga iš (beveik) Jemeno – tai Britanijoje užaugusios Zanos Muhsen pasakojimas „Parduotos: sukrečianti seserų istorija“ (vert. Lina Būgienė, „Alma littera“, 2014 m.), taip pat užrašytas su vakariečio Andrew Croftso pagalba. Tai istorija apie seseris, kurias, atvykusias į tėvų žemę, tėvas parduoda jaunikiams, kur jų laukia smurtas ir išnaudojimas. Žinoma, Saudo Arabijos su JAV pagalba bombarduojamame Jemene, kur šiuo metu vyksta choleros protrūkis ir mažiausiai 18 mln. žmonių gresia karo sukeltas badas, literatūra nėra pirmenybinė sritis. Tačiau literatūros yra. Istoriškai poezija čia užima svarbesnę vietą nei proza, tačiau yra ir šios – kad ir, pvz., Wajdi al-Ahdalio satyrinis-detektyvinis romanas „Žemė be jazmino“ („A Land Without Jasmine“), nagrinėjantis socialinius ryšius, korupciją ir primestus seksualinius suvaržymus.

Keliaujame toliau, tik nelabai toli pavyksta. Libijos literatūros lietuviškai nerandu nieko, tik 1956 m. serijoje „Afrikos šalys: geografinė informacija“ išleistą gidą, kuris nėra literatūra. Skaitantiesiems angliškai rekomenduoju dviejų Libijos rašytojų kūrybą, su kuria pati esu susipažinusi: tai Ibrahimo al-Konio odes dykumai ir Hishamo Mataro politinius-autobiografinius pasakojimus (pastarojo romanas „Vyrų šalyje“ („In The Country of Men“) buvo nominuotas garbingam Bukerio apdovanojimui). Primenu, kad ekonomiškai vieną stipriausių ir stabiliausių Afrikos žemyno valstybių Libiją sąjungininkai su JAV ir Britanija priešakyje sužlugdė dar 2011 m., apsimetinėdami „humanitarine intervencija“. Šiandien Libijoje siautėja neaišku kam pavaldžios ginkluotos grupuotės, o jos nafta sruvena kita kryptimi.

Toliau sąraše – karo niokojama Sirija. Apie ją lietuviškai galime sužinoti iš Mato Šalčiaus 1936 m. kelionės įspūdžių „Svečiuose pas 40 tautų“ ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio XVI a. rašytų „Kelionės į Jeruzalę“ dienoraščių.

Sirijos literatūrinė tradicija gili kaip ir visas šio krašto kultūrinis paveldas. Dar XIII a., kai didžioji dalis dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, Sirijoje kurptos ne tik poezijos, bet ir receptų knygos. O modernioji Sirijos literatūra – tai platus horizontas, nuspalvintas ir aušros žara, ir audrų liepsnomis, ir perkūno griausmu. Maryana Marrash savo kūryboje propagavo moterų teises ir tėvynėje atkūrė literatūrinių salonų tradiciją, kuri Sirijoje buvo populiari gerokai anksčiau, nei prigijo Europoje; romano arabų kalba tradicijos pionierius Hannas Minas rašė socialinio realizmo stiliumi, savo herojais pasirinkdamas paprastus Sirijos žmones; Ghada Samman sa-

Na, ir Somalis, apie kurį lietuviškai neturime nieko, tik lietuvio kario Aivaro Pliatkaus užrašus „Misija: Somalis“ apie tai, kaip jis tarptautinės misijos metu saugojo užsienio laivus nuo Somalio piratų – svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta prie paties Somalio krantų. Čia siūlau pasidomėti kolonijizmo politika, nelegalios ir per didelės užsieniečių industrinės žvejybos prie Afrikos krantų padariniais vietos gyventojams ir perskaityti istoriko Marcuso Redikerio parašytą piratų istoriją „Visų tautų niekšai“ („Villains of All Nations“).

O iš šiuolaikinės Somalio prozos atsiversti Nuruddino Faraho „Jungtis“ („Links“) arba Nadifos Mohamed „Prarastų sielų sodas“ („The Orchard of Lost Souls“), eilėmis pasigėrėti kartu su Ali Jimale Ahmedo „Baimė yra karvė“ („Fear Is a Cow“) arba „Somalio poezijos antologija“ („The Anthology of Somali Poetry“). „Blogio ašyje“ dar svečiavosi ir Irakas, Kuba bei Šiaurės Korėja. Irakas, žinoma, yra pirmojo pasaulyje literatūrinio kūrinio – šumerų epo apie Gilgamešą – tėvynė. Šiandien Iraką lietuviškai pažinti galime tik iš Parisoulos Lampsis knygoje „Nepavergtoji: Mano gyvenimas su Sadamu“ („Algarvė“, 2011 m.) atpasakotų sudėtingų ir aistringų jos santykių su Saddamu Husseinu. Tačiau Bagdadas ir visas Irakas nuo seno garsėjo savo meile knygoms. Šiandien Irako rašytojai Fadhilas al-Azzawis, Muhammadas Khudayyiras, Mahdis Issa al-Saqras, Saadis Youssefas, Sinanas Antoonas, Ahmedas Saadawis, Muhsinas al-Ramlis ir daugybė kitų tęsia ilgaamžes savo krašto literatūrinio pasakojimo tradicijas, jų kūriniai verčiami ir įvertinami tarptautiniais apdovanojimais.

Keletas Kubos autorių kūrinių lietuviškai pasirodė sovietmečiu (Carloso Loveiros romanas „Chuanas Kreolas“ 1984 m., Miguelio Barneto „Maronas“ 1974 m. ir kt.), o po Nepriklausomybės turime bene tik Alinos Fernández „Alina. Fidelio Kastro dukters atsiminimus“ (vert. Jolita Paukštytė, „Tyto Alba“, 1999 m.). Su Šiaurės Korėja yra dar kitaip – sovietmečiu leistos knygos žymėtos be jokių šiaurių ir pietų, tik korėjiečių kūryba. O mūsų laikais turime Shino Dong-hyuko papasakotą ir Blaine’o Hardeno užrašytą „Pabėgimą iš lagerio Nr. 14“ (vert. Sigrida Rupšytė, „Eugrimas“, 2013 m.).

Beje, reikia paminėti, kad neretai literatūra verčiama ne tiesiogiai, o per trečią (dažniausiai – rusų arba anglų) kalbą.

Toks būdas ypač mėgtas sovietmečiu, kai didžioji dalis pasaulinės literatūros į lietuvių kalbą buvo verčiama iš rusų kalbos. Tiesa, toks šiaip jau netikęs metodas turėjo ir teigiamų rezultatų – vaizdingą žodyną, nesišiaušiantį tekstą ir literatūros geografijos įvairovę, kurios šiandienos rinkoje trūksta.

Apskritai, skaityti yra ką, bet kartu šis literatūrinis laukas yra labai ribotas ir, deja, dažnai atitinkantis politinių galingųjų mums peršamą pasaulio vaizdą. O puikios literatūros mūsų žemelėje yra daugybė, tad Lietuvos vertėjams ir leidėjams rinktis ir plėsti visų mūsų suvokimo horizontus tikrai yra iš ko.

EPILOGAS Pragaras tuščias, visi velniai yra čia. Tik kas jie iš tikrųjų? * Iš persų k. vertė Simona Šimkutė. Šaltinis: „Šiaurės Atėnai“

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

Epic Records

Penktoji „Spotify“ kolona, visus užknisusi su bet kaip kištu Drake‘o albumu, rodos, pasiekė piką: rugpjūtį išleisti ir gerai priimti Nicki Minaj ir Traviso Scotto albumai ir vėl absurdiškai supriešino du hiphopo atstovus, tuomet prasidėjo: piniginiai interesai imti pristatyti kaip politiniai šūkiai, asmeniniai skauduliai ir niekam neįdomios dramos.

Pirmasis albumą išleidęs Travisas, rodos, laimėjo, o jo „Astroworld“ pretenduoja tapti bent jau pagal populiarumą metų albumu. Vis dėlto kokybine prasme tai yra tiesiog labai geras „McDonald‘s“. Trepo žanro atstovu įvardijamas T.Scottas plaukia ant šio itin seklaus žanro keteros, įmesdamas į jį šiek tiek psichodelikos, tradiciškai gerklę traukiančio autotune ir atpalaiduotos atmosferos, kurios tikrai neužtenka, kad per ilgas albumas būtų įdomus. Dalimis „Astroworld“ klausytis yra tikrai malonu, ypač tuomet, kai savo indėlį įdeda kviestiniai muzikantai. Tomis akimirkomis nebeerzina lėtai stuksenantis ritmas, aranžuotės peržengia hiphopo stereotipus, o neįdomūs tekstai ir neišraiškingas repavimo stilius nerėžia ausies. Iš esmės tikrasis „astropasaulis“ pasiekiamas akimirkomis, kai Traviso Scotto yra mažiausiai, todėl parado dirigento vaidmuo jam puikiai tinka. Tačiau tuomet, kai tik išgirsti jo balsą, norisi perjungti kitą dainą: paprasčiausiai banalu ir migdo. „Astroworld“ yra, be abejo, didelis darbas ir tikrai nemažas pophopo pasiekimas, nušviečiantis ir didžiausius trepo trūkumus, ir leidžiantis kalbėti apie galimybes šį žanrą turtinti, vystyti ir tobulinti. Vis dėlto jam labiausiai trūksta gilumo, kurio potencialą radau muzikiniame „Astroworld“ apipavidalinime, tačiau tikrai ne tekstuose. Bet kiekvienai revoliucijai reikia pirmo žingsnio. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 70

100

MĖNESIO ALBUMAI

MITSKI Be my cowboy

Young Money, Cash Money Reklamą reikia kurti bet kokiais būdais ir šiais laikais ne tik meilėje ir kare visos priemonės yra tinkamos.

Jau ankstesnėje apžvalgoje minėtas pseudokonfliktas tarp Traviso Scotto ir Nicki Minaj dėl jų albumo populiarumo, sklaidos ir panašių nesąmonių, nors ir neleido Nicki laimėti, bet leido užvažiuoti ant neva ją mažai reklamavusių „Spotify“, netiesiogiai lyginti save su vergus laisvinusia Amerikos didvyre Harriet Tubman ir šnekėti kitus, iš esmės nereikšmingus, bet lyg pilvas po pupų išsipūtusius dalykus.

Po šios bufonados galiu pasakyti, kad triukšmas vyksta dėl nieko – kaip ir T.Scotto darbas, taip ir „Queen“ yra lygiai toks pat kokybiškas pusfabrikatis, kurį visi greitai pamirš.

Be to, kad šis albumas yra kankinamai ilgas, o tikrai retam reperiui užtenka energijos ištempti 19–20 kokybiškų kūrinių per vieną kartą, jis dar ir bando įtikti visiems, todėl drąsūs žodžiai, tačiau konformistinė muzika sudaro įspūdį, kad N.Minaj yra tiesiog kartos produktas. Pripažinsiu, kad pirmus kartus „Queen“ visai įsirėžia atmintin: rodos, popsiškai kabinančios melodijos, aštrialiežuviški repavimai ir profesionali estetika siūlo kažką įdomaus, tačiau, analogiškai kaip ir greitasis maistas, šis darbas pernelyg greit užsimiršta, pradeda erzinti ir varginti. Iš viso didžiulio, tačiau nelabai šviežio meniu įsimena nebent „Chun Swae“, įrašytas su „Rae Sremmurd“ nariu Swae Lee. Įdomiausia, kad „Queen“ nėra blogas darbas – tiesiog kuo toliau klausai, tuo tau jis mažiau rūpi, tuo labiau pradedi suprasti, kad viskas jame yra komercializuota, skirta tik parduoti dar vieną šūkį kaip produktą, kad kažkokia drąsa yra rodoma dėl pinigų, o po tuo slypi tik didžiulė mašina, kurios simboliu yra personas keičianti, tačiau lėle vis labiau virstanti Nicki. Taip, jos rimai kartais labai gerai pataiko į taikinį ir iš jos sugebėjimų niekas neatims, tačiau dabar ji tik logotipas, ne karalienė.

18 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 68

Shiaure Records Kai muzikinis žanras pasiekia savo Mariano įdubą ar Mohavės dykumą, tuomet pradeda rastis įdomių ir labai keistų reiškinių.

Tokią fazę išgyvena Lietuvos hiphopas: žmones, užknistus ruspopinės melancholiškos pseudofilosofijos, taško pajaciški Mad Money ir „Flying Saucer Gang“, geriausiai žanrą reprezentuoja „Šventinis Bankuchenas“, o kažkur pakampėse užgimsta tokie projektai kaip „Iye“, kuris tautiškai parodo trepo muziką „in a nutshell“. Rimtai albumo „Ajaiai“ vertinti neįmanoma: kažkur tarp patyčių, ironijos ir gana tikslios populiariausio žanro etikečių reprezentacijos Paulius Janušonis su užkištu už žando liežuviu vykusiai / nevykusiai repuoja apie viską ir apie nieką. Todėl net vertinti „Iye“ kaip muzikinį projektą yra sudėtinga: tai naujosios kartos humoras, kuriame net pabodusios trepo klišės, kurios kitur kankintų lyg dantų skausmas, čia yra naudojamos būtent tam, kad būtų demaskuotos. Dainomis „Tėvas Narkomanas“ (šis priedainis tikrai taps himnu), „Jurgelis Meistrelis“ ar „Strygt Pastrygt“ „Iye“ ieško savotiškų atitikmenų visokiems amerikietiškiems ištiktukams, suprasdami, kad jie yra visiška nesąmonė, todėl projekto autoironija neleidžia priekaištauti gylio trūkumui, fantazijos skurdui ar dar kokiems snobiškiems išvedžiojimams.

Ar tai yra muzika, kurios aš klausyčiausi savo malonumui?

Turbūt ne, bet visomis keturiomis aš būsiu už tokią muziką, kuri leidžia pažvelgti į reiškinius iš kelių rakursų, lyg savotiškas muzikinis „insheeptionas“ (ačiū „Pietų parkui“), ir dar tai daro su kandžia šypsena veide. Mūsų kasdienėje kreivų veidrodžių ir filtrų karalystėje veidrodžius reikia arba daužyti, kas dažnai yra apgailėtina, arba nuvesti savo atvaizdo mylėtojus į tokį tamsų urvą, kad veidrodžiai jiems imtų kelti isteriją. O jei tai dar daroma su gera doze humoro, telieka paploti ir paniūniuoti tą eilutę apie gaidį. („Soundcloud“)

Dead Oceans

NICKI MINAJ Queen

IYE Ajaiai

Keny Sun nuotr.

TRAVIS SCOTT Astroworld

Jeigu manęs paklaustumėte, kieno jaunas balsas šiuo metu geriausiai atspindi egzistencines nuojautas, godas ir pasimetimus, Mitski išsyk atsidurtų kažkur tarp lyderių. Po albumo „Be My Cowboy“, manau, telieka jai rezervuoti pirmą vietą. Jau penktąjį albumą išleidusi, tačiau į platų muzikos radarą tik prieš porą metų su puikiu „Puberty 2“ įsiveržusi dainininkė pakėlė savo išsikeltą kartelę taip aukštai, kad „Be My Cowboy“ šiemet neabejotinai bus minimas tarp metų albumų. Jeigu „Puberty 2“ buvo gitarinis asmeninis darbas su distortintomis gitaromis, šįkart ji grįžo prie savo klavišinių šaknų ir sukūrė trumpų, tačiau labai turtingų dainų rinkinį, leisiantį pažvelgti ne tik į asmeninius Mitski užkaborius, bet ir abstrakčiąją ją.

Nors mano pirmąsyk išgirstas singlas „Nobody“ nežavėjo (man tas disko skambėjo svetimai), tačiau po šia melodija slypėjo tekstas, kuris iškart viską išteisino. Vis dėlto, tai bene vienintelis paslydimas nuostabiame albume, kuriame chaosas („Geyser“) keičia subtilybę („Pink in the Night“), tačiau viskas daroma taip skoningai ir atsargiai, lyg būtų elgiamasi su stiklo dirbiniais. Be to, kad skamba aidai iš praeitojo „Puberty 2“, atlikėja prideda ypatingo įvairumo, verto jos išsimokslinimo (ji baigusi muzikinę kompoziciją), todėl puikiai skamba tiek gitaros, tiek ramūs fortepijono garsai, tiek ir šiek tiek neįprasta elektronika. O visa tai papuošia neužmirštamai baikštus Mitski balsas, pasakojantis apie vienatvę, susvetimėjimą santuokoje, meilės laukimą ir t.t. Belieka tikėtis, kad kažkada išgirsime ir Lietuvoje ar arti jos. Šie metai priklauso jai, todėl nenustebkite, kad netrukus festivalių „headlinere“ taps kukli mergina ramiu balsu ir širdį draskančiomis eilutėmis. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 95 100

80

100

ÓLAFUR ARNALDS Re:member Mercury KX

Neseniai Vilniuje koncertavusio dueto „Kiasmos” narys ir vasarį solo pasirodymą sostinėje surengsiantis islandas Ólafuras Arnaldsas sugeba savo ne itin nauja, ne itin išraiškinga ir net gana klišine minimalistine muzika pakerėti tiek, kad „re:member“ be vargo išklausai nuo pradžios iki pabaigos. Ir nors atrodo, kad viską, ką į šį albumą Ólafuras įdėjo, jau esi girdėjęs ne kartą ir ne du, jauki ir šiek tiek liūdnoka atmosfera labai greitai tave nugramzdina ten, kur žmonių nedaug, kur teka upeliai, kur pučia šaltoki, bet ne pernelyg stiprūs vėjai (vienu žodžiu – į stereotipizuotą Islandiją). Daugiau optimizmo nei įprastai pulsuojantis albumas pilnas gyvybės, judėjimo ir virsmo, todėl net keista jį girdėti vasaros pabaigoje, jis daug labiau tiktų pirmosioms balandžio mėnesio dienoms. Įdomu, kad „re:member“ buvo sukurtas ne tik paties kompozitoriaus rankomis, bet ir su jo paties kurta programine įranga: kūriniuose panaudota su kolega Halldoru Eldjarnu sukurta „Stratus“ programa, kai į vieną žmogaus valdomą pianiną atsiliepia ir prisiderina du kompiuterio valdomi pianinai. Šis išradimas padeda sukurti savotišką tekėjimo garsą, kuris, dėkui Dievui, nenuskurdina įspūdžio, o, atvirkščiai, skamba tik kaip viena iš priemonių pasiekti galutinį rezultatą. O šis rezultatas klausytojams, kurie pažįsta Arnaldso estetiką ir stilistiką, nors ir staigmenų nepateiks, tačiau meistro rankose net ir paprastas dalykas gali virsti auksu. Vienintelis trūkumas – šis albumas gali neturėti tiek išliekamosios erdvės, kiek jis galbūt yra vertas. Pasikartojimo fragmentas gali daugelį tiesiog atstumti, nes kam klausytis to, ką jau, rodos, esi girdėjęs. Tačiau man Ó.Arnaldsas yra tai, kas visad nuramina, sušildo ir leidžia prisiminti, kad viskas yra laikina. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 82

100

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

Rašė Goda Dapšytė

Klaipėdos menų scena pastaraisiais metais tapo viena dinamiškiausių ir įvairiausių šalyje. Prie to nemažai prisideda aktyviai itin įvairias programas siūlantys tarptautiniai festivaliai. Praėjusį sezoną užbaigė teatrui skirti renginiai, o naujasis prasidės šiuolaikinio šokio ir cirko kūrinių gausa. Rugsėjo 13–20 d. Klaipėdoje ir Vilniuje vyks jau 12-asis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“. Vienas pagrindinių šio festivalio bruožų – drąsa keistis ir nuolatinis atsinaujinimas. Kasmet skelbiant festivalio programą galima stebėti jos pokyčius ir drąsiai teigti, kad „Plartforma“ uostamiesčio kultūrinę sceną kiekvienais metais papildo naujais šiuolaikinių menų atspindžiais. Šiemet festivalio rengėjai nusprendė daugiausia dėmesio skirti šiuolaikiniam šokiui ir cirkui, o kaip pagrindinį programos teminį motyvą įvardija išsilaisvinimą.

iš Prancūzijos. Spektaklio „Humanoptère“ idėjos autorius teigia, kad kelti egzistencinius klausimus kaip pagrindinę išraiškos priemonę pasitelkiant žongliravimą – be galo sunku, būtent todėl jis ir žavisi šiuo menu ir naujajame spektaklyje gvildena kasdienio darbo ir monotonijos absurdiškumą. Septynetas žonglierių scenoje atkuria kasdienio darbo proceso rutiną ir kuria visuomenės atvaizdą, tačiau tai daro be galo elegantiškai ir estetiškai, tad scenoje jiems pavyksta sujungti šiuolaikinę filosofiją ir vizualinę šiuolaikinio cirko magiją. ŠOKIO FILOSOFIJA Kasmet išskirtinį dėmesį šiuolaikiniam šokiui skirianti „Plartforma“ ir šiemet parengė intriguojančias pažintis su Rumunijos ir Čekijos atlikėjais bei šokio kino programa.

Rumunų šokis – retas svečias Lietuvos scenose, tad trupės „Tangaj Dance“ šokio spektaklis „Priešingas kūnas“ – išskirtinė galimybė susipažinti su šios šalies kūrėjais. Remiantis filosofinėmis ir fizinėmis formulėmis, nuo kvantinių teorijų iki poststruktūralizmo scenoje pateikiamas aštuonių šokėjų kūnų virsmas iš vientiso į fragmentišką organizmą. Čia į viena jungiama vaizdas, tekstas ir muzika, akcentuojant nuolatinę kūno transformaciją į erdvę ir atvirkščiai.

Dano Ramaëno nuotr.

Nemažai filosofijos ir čekų choreografo Mareko Menšiko šokio spektaklyje „Du arba dešimt“, pasakojančiame apie Čekijos žydų poeto Jíří Orteno gyvenimą ir kūrybą. Spektaklyje gausu nuorodų į mirtį, kuri gali būti reikšmingu gyvenimo vedliu ir mokyti gyventi priimant neišvengiamą pabaigą taip, kad pats gyvenimas nebūtų kontroliuojamas baimės.

Be to, spektaklyje kalbama apie vienatvę, kuri sukuria intymią erdvę, vedančią mus link pačių savęs.

SEZONO PRADŽIA UOSTAMIESTYJE – ŠIUOLAIKINIŲ SCENOS MENŲ DOZĖ NAUJASIS CIRKAS NUO KOLUMBIJOS IKI DANIJOS Pastaruoju metu itin sparčiai plečiasi šiuolaikinio cirko scena ir festivalis „Plartforma“ gana aktyviai prie to prisideda. Tad praleidusieji „Cirkuliaciją“ Kaune vasarą, negalėję apsilankyti „Naujojo cirko savaitgalyje“ Vilniuje rugsėjo pradžioje ar tie, kuriems pastarojo festivalio pasirodė per maža, gali drąsiai vykti į Klaipėdą rugsėjui įpusėjus ir šiuolaikinio cirko spektaklius iš Kolumbijos, Prancūzijos ir Danijos stebėti uostamiestyje.

Festivalį pradės ir užbaigs būtent cirko pasirodymai. Iš Kolumbijos sostinės kilusių ir Prancūzijoje cirko studijas baigusių Edwardo Alemano ir Wilmerio Marquezo įkurta trupė „El Nucleo“ Lietuvoje jau lankėsi prieš porą metų – „Naujojo cirko savaitgalyje“ tada jie pristatė savo pirmąjį spektaklį, o šiemet

į Klaipėdą atvyksta jau su trečiuoju darbu, pavadintu „Somos“, kuriame nagrinėjamas grupinės tapatybės klausimas, tyrinėjamos likimo, brolybės, šeimos, kovos už laisvę temos.

Iš Danijos atvykstančios trupės „Rapid Eye“ cirko spektakliams būdinga humoristinė poezija, filosofinė magija bei profesinis tikslumas. „Plartformoje“ jie pristatys žonglierių duetą „Mėnulio iliuzija“, kuris intriguoja optinėmis iliuzijomis, sustiprinamomis išskirtiniais elektronikos muzikanto Bjørno Svino ritmais. Žonglieriai Samuelis Gustavssonas ir Petteris Wadstenas – vieni svarbiausių Skandinavijos šiuolaikinio cirko menininkų, tad uostamiesčio publikos iš tiesų laukia išskirtinis vakaras.

Na, o cirkui skirtą programos dalį ir patį festivalį Klaipėdoje užbaigti patikėta žonglierių trupei „La Main de l’homme“

Gausiais apdovanojimais įvertintos čekų šokio trupės „VerTeDance“ spektaklį „Korekcija“ galės išvysti ne tik Klaipėdos, bet ir Vilniaus publika. Spektaklyje jungiami teatriniai ir choreografiniai elementai, papildomi subtiliu humoru bei moderniai minimaliu „Clarinet Factory“ garso takeliu. Aplink šokėjų šešėlius besivijančios choreografijos spektaklyje kalbama apie laisvės trūkumą, atsiskyrėliškumą ir galią priimti sprendimus.

LIETUVIŠKOJI PROGRAMA Be užsienio kūrėjų, „Plartforma“ uostamiesčio publikai kasmet pristato ir lietuvius. Nors šiemet lietuviškojoje programoje vos du spektakliai, tačiau abu jie itin originalūs. Gausios kūrybinės komandos sukurtas šokėjos ir choreografės Gretos Grinevičiūtės monospektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ remiasi itin intymiais ir sudėtingais dukters ir tėčio santykiais ir jausmais. Spektaklyje pinasi autobiografiniai pasakojimai, televizijos, kino, literatūros kūrinių atspindžiai ir parodijos, teatras, šokis, kadaise atlikėjos tėčio klausyta muzika ir fantazija. Lengvai atpažįstamas kasdienis pasaulis ir dulkių siur­ blio saugoma buitis čia yra visai greta išgalvotojo ir siekiamų miražų. O viso to centre savęs, prasmės ir atsakymų į dar nepateiktus klausimus ieškanti, šokanti jauna moteris.

Kitas lietuviškajai „Plartformos“ programos daliai priskirtinas spektaklis „Bejausmis“. Jį uostamiesčio publikai pristato prieš metus įkurtas vienintelis Lietuvoje butō šokio teatras „Okarukas“. Lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjus vis iš naujo sužavintis butō – tai dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimt­metyje atsiradusi japonų šiuolaikinio šokio forma, dar vadinama „tamsos šokiu“, ir pasižyminti vakarietiškajai (ir lietuviškajai) scenos estetikai nebūdinga, išraiškingai groteskiška judesių kalba.

Sakurako prisistatančios lietuvių kilmės choreografės ir „Okaruko“ vadovės spektaklyje „Bejausmis“ pasineriama į futuristinio pasaulio viziją, sukurtą sujungiant šiuolaikinio šokio, baleto, hiphopo ir butō technikas su elektronine muzika. Be lietuvių atlikėjų, jame pasirodo ir du hiphopo šokėjai iš Prancūzijos. Spektaklyje kuriama postapokaliptinio pasaulio vizija: čia atliekami žmogiškieji eksperimentai ir manipuliuojant pojūčiais bandoma sukurti antžmogį; visuotinę tvarką palaiko androidai, o įvairiems darbams atlikti yra specialiai sukuriami žmogiškieji klonai.

VIENAS PAGRIN­ DINIŲ ŠIO FESTI­ VALIO BRUOŽŲ – DRĄSA KEISTIS IR NUOLATINIS ATSI­ NAUJINIMAS.

Be to, „Plartformos“ programą papildys Tarptautinio Bukarešto šokio filmų festivalio gastrolės. Kultūros fabriko Kino salėje bus pristatyta programa „Keistybių amžius“. Taip pat festivalio metu vyks profesionalams skirti edukaciniai seminarai: šiuolaikinių scenos menų kritikos seminaras, kuriam vadovaus slovėnų rašytojas, dramaturgas, teoretikas ir šiuolaikinio šokio ir teatro istorikas Rokas Vevaras ir šokio kino seminaras „ONE[R]“, kuriam vadovaus Simona Deaconescu iš Rumunijos.

Visos programos ir bilietų ieškokite www.plartforma.lt

>> DAIKTŲ ANATOMIJA

KŪRYBIŠKAI PERDIRBANT Tekstas ir nuotraukos Giedrės Steikūnaitės

Kai viename amatų ir kultūros festivalyje Birzeito miestelyje paprašiau Ala‘ Hilu vizitinės kortelės, jis paklausė, ar turiu popieriaus lapelį. Ala’ yra upcyclingo (kūrybiško perdirbimo) pionierius Palestinoje ir popieriaus švaistymas vizitinėms kortelėms prieštarautų jo principui sumažinti šiukšlių – ir aplink mus, ir tų, kur galvose. Todėl, mano užrašų knygelėje radęs tuščios vietos, jis uždeda raudono rašalo antspaudą su savo kontaktine informacija. „Kaip simboliška“, – sakau, jis ramiai linkteli ir pakviečia kitą savaitę apžiūrėti savo studijos, kurioje seni šaukštai ir šakutės virsta žiedais, auskarais ir apyrankėmis, ištuštinti alaus ar vyno buteliai atgimsta stiklinių pavidalu, o savo pirmines funkcijas atgyvenę mediniai ir metaliniai rakandai tampa baldais ir namų interjero detalėmis. Pavyzdžiui, lempomis. Kur kažkas mato šiukšlę, Ala’ mato galimybę.

Katjos Volkenant nuotr.

labai tvirta, nes skirta atlaikyti didelį krovinio svorį, karštį, lietų. Tad 70 proc. gamybos proceso jau nuveikta, bet mėtosi patvoriais! Butelių stiklas yra atsparesnis dūžiams nei tas, kuris fabrikuose naudojamas stiklinėms gaminti. Ant žemės nukritęs butelis gali sudužti arba ne, o stiklinė beveik garantuotai pavirs į šipulius. Todėl Ala’ savo stiklo pjovimo mašina iš vieno butelio pagamina dvi tvarias stiklines (vienos jų dugnu tampa pritvirtintas metalinis kamštelis), taip apeidamas brangų stiklo perdirbimo procesą ir sunaudodamas minimaliai energijos. „Upcyclingas yra kažkas tarp perdirbimo ir panaudojimo darsyk, – sako jis. – Be to, kūrybiškai pakeistas daiktas įgyja ir naują funkciją.“ Upcyclingo studija, anot jos šeimininko, yra ir vieta eksperimentams, kur kiekvienas gali klausti, mokytis ir bandyti. Svarbu, kad ne iš neturėjimo ką veikti, o tikrai tikint idėja.

BŪDRAUJANČIŲ PIEMENŲ MIESTELYJE Ala’ studija „ReSign“ (nuo angliškų žodžių Recycling Design – perdirbtas dizainas, taip pat „resign“ reiškia atsistatydinti iš užimamų pareigų) įkurta mieguisto, tykaus Beit Sahūro miestelio, įsikūrusio į rytus nuo Betliejaus, senamiestyje. Beit Sahūro pavadinimas arabiškai reiškia Budriųjų namus ir kilęs jis nuo šiose apylinkėse amžių amžiais akylai avis ganančių piemenų. Čia veikia ir nedidukė darykla, gaminanti „Piemenų“ prekės ženklo alų, o netoliese yra Piemenų laukas, kur, anot religinės legendos, angelas piemenėliams pranešęs apie Kristaus gimimą.

Piemenų likę ir šiandien, tačiau Beit Sahūrą Ala’ pasirinko ne dėl jų, o dėl tos ramybės ir glaudžios bendruomenės, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Miestelyje įgyvendinama ir daugiau pionieriškų kūrybinių idėjų, kurių nerasi kituose Palestinos miestuose, pavyzdžiui, meno ir paveldo sėklų butikas, edukacinė kavinė su „Singer“ siuvimo mašinų interjeru ir kalnais knygų, dienos užimtumo centras jaunimui su proto negalia, šalia buvusio Izraelio karinio posto rudenį vyksta alternatyviosios muzikos festivalis. Pamenu, kažkas minėjo, kad Beit Sahūre gyvena drąsūs žmonės. Tai, žinoma, komplimentas.

22 // © 37O

Pirmąkart link žaliųjų idėjų Ala’ pasuko dar 2007 m., apsilankęs permakultūros kursuose. Permakultūra – darnus maistu ir energija apsirūpinančio žmogaus santykis su jį supančia gamta; kartu ir mokslas, ir gyvenimo filosofija. Ala’ sako, kad ji labai dera su upcyclingo idėjomis, nes tai procesas, kurio metu seni ar išmesti daiktai paverčiami kažkuo nauju ir naudingu. Tam tikra prasme upcyclingas žaliojoje vertybių skalėje yra aukščiau nei recycling (perdirbimas), nes pastarajam naudojama daug energijos, o upcyclingui užtenka kūrybiškumo. Prieš penkerius metus Ala’ metė darbą biure nuo 9 iki 17 val. ir visą savo laiką paskyrė būtent tokiai kūrybai.

Iš santaupų ir crowdfunding kampanijos metu surinktų lėšų nusipirko įrankių ir pradėjo darbuotis. „Atliekų įvairovė didžiulė: plastikas, metalas, tekstilė, stiklas, mediena. Šių medžiagų galimybės milžiniškos, faktiškai begalinės, bėda tik, kad trūksta vizijos ir suvokimo, ką galima su jomis nuveikti, – sako Ala’. – Žmonės nesupranta, kad kažką pirkdami sumoka ir už pakuotę – butelį, maišelį, dėžutę. Jiems tai iškart šiukšlė. Atsibodo kėdė? Išmeta lauk. Suknelėje skylė? Lauk. Tačiau ir ta kėdė, ir suknelė juk dar gali būti sutaisyta ir naudojama toliau arba tapti kažkuo kitu, pavyzdžiui, lentyna ar daugkartinio naudojimo maišeliu. Juk žaliava yra žaliava, jai tereikia suteikti formą. Taip mąstydamas ir sukūriau „ReSign“ koncepciją: sena šakutė atsistatydino iš savo stalo įrankio pareigų ir tapo aksesuaru.“ Ala’ dirba ir su padėklais – iš jų konstruoja dėžes, lauko stalus, kėdes. Sako, kad dažnai padėklų mediena laikoma prasta, tačiau iš tiesų gali būti

Savo kūrinius Ala’ parduoda mugėse, festivaliuose, per amatų dienas. „Labiausiai man patinka stebėti žmonių reakcijas, būtent jos ir suteikia jėgų eiti pirmyn, – sako jis. – Jie sustoja, apžiūrinėja. Kai kuriems turiu paaiškinti, kad ši apyrankė kadaise buvo šaukštas, o kiti pamažu atpažįsta patys. Tą akimirką jų veidai visiškai pakinta, juos užvaldo šypsena. Apskritai atsiliepimai labai teigiami, žmonėms patinka, kad

KLAIDŲ NEBŪNA galima originaliai panaudoti daiktus, turėjusius bilietą į sąvartyną.“ ATLIEKOS TURI VERTĘ Jeruzalės taikomųjų tyrimų centro 2010 m. duomenimis, per dieną Beit Sahūre išmetama 0,9–1,2 kg šiukšlių per capita, iš viso – apie 13 tonų.

Kasdien. Miestelio šiukšlės (maždaug pusė jų atkeliauja iš namų ūkių) atsiduria netoliese esančiame šiukšlyne, kur yra užkasamos arba deginamos. Didžioji jų dalis – organinės atliekos, t.y. maistas, popierius, kartonas. Okupacijos sąlygomis nesant rimtų atliekų perdirbimo gamyklų, rūšiavimas nėra nei kasdienis įprotis, nei populiari užstalės pokalbių tema. Tokiame kontekste Ala’ yra ne tik pionierius, bet ir drąsus optimistas. „Tikrai galime rasti sprendimų atliekoms tvarkyti, nes atliekos turi vertę. Prieš pasiekdamas parduotuves, vėliau – tavo šaldytuvo lentyną, butelis perėjo ilgą gamybos procesą, ir štai turi žaliavą – daiktą, kurį esi išmokytas laikyti šiukšle. Tačiau tereikia trupučio kūrybiškumo ir jis vėl tau tarnaus, išvengęs šiukšlyno. Tai savo veikla ir noriu įrodyti“, – sako Ala’.

Kaip žinome, ypač švaistūniškai gyvenama miestuose. „Keista: ateini į parduotuvę ir tau iškart į rankas įkrinta plastikinis maišelis. Perki jau supakuotą duoną, ją įdeda į dar vieną maišelį, – sako Ala’. – Kaime žmo-

nės viską naudoja daugkart. Prieš keletą mėnesių vedžiau mokymus beduinų bendruomenei Hebrono kalvose.

Paklausiau jaunuolio, ar ilgai naudoja plastikinį maišelį. Atsakė: „Tol, kol jame nieko nebegaliu nešti, kol visai suplyšta.“ O miestiečiai apsipirkę grįžta su 20 maišelių ir juos iškart išmeta.

Toks ir skirtumas: poreikis.“ Ala’ užsibrėžė vieną dieną tapti zero waste (nulis atliekų) žmogumi, nes nori įrodyti, kad tai įmanoma. Sektinas pavyzdys, anot jo, yra miškas. „Niekas miško neravi ir neakėja ir, jei jam netrukdytume, jis apaugtų visus mūsų civilizacijos centrus, miestus, – sako Ala’. – Miškas nieko neišmeta. Tai labai gyva 24 valandas per parą aktyvi sistema, kurioje nėra atliekų, viskas kaip nors panaudojama. Tokie galime būti ir mes.“ Klausiu, ar, jo nuomone, tikrai sugebėtume, nes užtenka žvilgtelėti į jūrų, dirvožemio, oro taršos statistiką, ir atsakymas akivaizdus. „Mus stabdo tik mūsų pačių nenoras“, – atsako jis. Ir turbūt tingumas bei naivus, emociškai parankus realybės neigimas, pridedu aš.

Ta proga įsipilame dar kavos ir toliau filosofuojame: kapitalistinėje sistemoje dirbame tam, kad padengtume savo pragyvenimo išlaidas. O kas, jei gyventume trečdaliais? Trečdalį savo laiko skirtume maistui užsiauginti, tiek pat ir ne daugiau – atidirbtume už pinigus

(jų vis tiek reikia) ir galiausiai be streso ir užtektinai darytume tai, kas mums iš tiesų teikia džiaugsmo: skaitytume, vyktume į žygius dviračiais, meistrautume… Ir nieko neišmestume: sugedo šaldytuvas? Kolega pataisys. Reikia drabužių?

Kaimynas pasiūs. Tokios bendruomenės veiktų kaip miškas: jo viduje viskas cirkuliuoja ratu ir remiasi tarpusavio pagalba. Tačiau, primena Ala’, dabartinė sistema ne tam skirta: joje apdovanojama ne bendruomeninė dvasia, o asmeninė sėkmė, kuri matuojama brangių žaisliukų skaičiumi. „Prisitaikyti prie gamtos turime mes, o ne ji prie mūsų, – sako Ala’. – Visa gyvybė žemėje adaptuojasi prie gamtos, tik mes darome atvirkščiai. Galvojame, kad esame protingesni už visas kitas gyvūnų rūšis. Tačiau kartais man atrodo, kad iš tiesų per tūkstančius metų neišmokome kurti gyvenimo, tik ištobulinome savo sugebėjimą pradėti karą.“ NE TAIP AR NE, O PABANDYKIME Ala’ tiki idėjų, gebėjimų ir žinių dalijimosi svarba. Jis nori sukurti specialius įrankius ir iliustruotus jų vartojimo vadovus, kad žmonės namuose patys galėtų užsiimti kūrybišku perdirbimu. „Problema prasideda tada, kai atliekos palieka namus: taip atsiranda tarša, plastiko salos vandenynuose, perpildyti sąvartynai, – sako jis. – Noriu, kad, kūrybiškai panaudodami tai, ką jau turime, taptume mažiau priklausomi nuo vartotojiškumo. Juk viskas susiję: kuo daugiau vartoji, tuo didesnius kalnus šiukšlių prigamini.“ Rengdamas mokymus vaikams ar kaimo bendruomenėse, Ala’ stengiasi panaudoti jau turimas, bet primirštas žinias. „Mano močiutė užvalkalus pagalvėms siūdavo iš nebenešiojamų drabužių, jas prikimšdavo smulkiai sukarpytų plastikinių maišelių gabalėlių. Šluostėms naudojo atraižas, lietaus vandenį rinko nuo dažų likusiuose kibiruose. Todėl mano darbas yra ne tik išmokyti konkrečių triukų, bet ir atverti vaizduotę. Kai tau ko nors reikia, ar svarstai tai pasigaminti pati, ar tiesiu taikiniu eini į parduotuvę?“ – klausia jis. Na, nemoku, tingiu, neturiu laiko… „Būtent. Ar miestietis investuotų savo laiką ir energiją išmokti iš buitinių atliekų pasigaminti vazonus sodinukams? O kaimo žmogus, pats sau užsiauginantis maisto, negali jų įpirkti, tad turi pasigaminti pats. Tačiau miestietis už tą pirkinį atiduoda savo laiką algai.“ Metęs gerai apmokamą darbą biure ir pradėjęs įgyvendinti savo upcyclingo vizijas, Ala’ sako jaučiąs esantis daug naudingesnis, nors piniginė ir gerokai tuštesnė. Pasikeitė ne tik jo kasdieniai įpročiai – anksčiau šiukšlių maišą iš namų išnešdavęs kas dvi dienas, dabar jį pripildyti užtrunka beveik dvi savaites, – bet ir požiūris bei emocinė būsena. „Kažkas yra pasakęs: kai tau moka algą, ją moka tam, kad negalvotum apie kita. Per šiuos metus su „ReSign“ įgavau daugiau atsakomybės už tai, ką gyvenime veikiu“, – sako jis. Palyginti su pačia pradžia, kai Ala’ pats save ribojo mintimis, kad „šitą sugebėsiu, o šito tai jau tikrai ne“, šiandien jis visai kitur, toli. „Viskas yra įmanoma.

Ateina žmogus su idėja ir sako: „Ar galim tai įgyvendinti?“ Nesakau, taip ar ne. Sakau: pabandykim, – šypsosi Ala’. – Anksčiau, jei kas nepavykdavo, numesdavau: velnias, neišėjo. Dabar tokių žodžių mano žodyne nebėra.

Jei galutinis rezultatas nėra tiksliai toks, kokio tikėtasi, juk ne bėda. Kartais jis net geresnis už pirminę idėją. Klaidų upcyclinge nebūna. Arba perdirbtas kūrinys atitinka tavo standartus, arba ne, bet jis nėra klaida. Nusipjauti staklėmis pirštą ar kitaip susižeisti – va tai būtų klaida.“ Arba blogai apskaičiuoti augalų poreikius ir staiga likti be daržovių – tai irgi būtų klaida. Ala’ savo namų kieme iš antrinių žaliavų pasistatė hidroponikos sistemą. Jo vertikaliuose soduose auga agurkai, pomidorai, salotos, braškės.

Vienas tikslų ateičiai – sumeistrauti namų sąlygoms tinkamą biodujų aparatą, kuris maisto atliekas paverstų dujomis. „Žiauriai gera gyventi šia diena, čia ir dabar, bet dar geriau tai daryti jaučiant atsakomybę, – sako Ala’. – Praeitis niekur nedingo, ją prisimename, tačiau rytojų nulems tai, ką darome šiandien.“

>> SCENA Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Igno Avižinio

Klaipėdiečių Andriaus Šarkos (A.Š.) ir Tautvydo Tomkaus (T.T.) alternatyviosios electronikos roko duetas ABII debiutavo 2016 m. Pirmosios vietos jaunųjų grupių konkurse „Garažas“ bei „Galapagai music challenge“ ir po laimėjimų sekę koncertai buvo stiprus pagrindas pradedančiajai grupei. Vėliau ABII išleido „Vinegar“ (EP), šių metų kovo mėnesį pristatė vaizdo klipą, o nuo gegužės mėnesio – tyla. Andrius ir Tautvydas pasakoja, kad visą vasarą praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten juos nuvedė naujų patirčių ir savęs paieškos, tačiau šį rudenį žada grįžti su naujais kūriniais ir pakviesti į koncertus. Vyrukai sako, kad ši pertrauka buvo reikalinga ne tik kad pažintų save, bet ir ieškotų savito skambesio, augtų.

Daugiau apie kelionę ir tolimesnius ABII planus – pokalbyje su Andriumi ir Tautvydu.

ABII

SAVITO SKAMBESIO PAIEŠKOS 24 //

– Jūs ne tik kartu įkūrėte grupę, bet ir esate labai geri draugai. Kaip susipažinote? Kas jus suvienijo draugystei ir bendrai grupei?

T.T.: Pradžioje mes vienas kito nemėgome. Buvome pažįstami, grojome skirtingose grupėse ir abu gerai žinojome apie vienas kito projektus. Netgi mano ir Andriaus grupėms teko kartu koncertuoti. Buvome iš skirtingų kompanijų, todėl beveik nebendravome ir tikrai negalvojome, kad tapsime draugais. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms mums teko pasikalbėti ir iš tikro susipažinti. Per pirmą pusvalandį mes tapome vienos grupės nariais, o po visų to vakaro pokalbių buvo aišku, kad tapsime ir gerais draugais. Nereikėjo nė paros, kad suprastume, jog mums ši pažintis labai svarbi ir iš esmės viską keičianti.

© 37O

– Debiutavote 2016 m. laimėdami „Tamsta“ muzikos klubo rengiamą jaunųjų grupių konkursą „Garažas“ ir „Galapagai music challenge“. Nemažai žmonių sužavėjo grupės ABII kūryba, atsirado gerbėjų. Kaip tai pakeitė jūsų grupę?

A.Š.: Nepakeitė niekaip. Viskas yra taip pat, tik jau yra darbų, kuriuos galime pristatyti žmonėms. Galime mokytis iš to, daryti išvadas ir tobulėti.

– Po sėkmingo debiuto sekė koncertai, išleidote „Vinegar“ (EP), pristatėte „All but us“ vaizdo klipą ir viskas staiga nutrūko. Kur dingote?

A.Š.: ABII, kaip grupė, dar ieško. Po kiekvieno grupės žingsnio sekdavo pertraukos ir frustracija. Tai tęsis tol, kol abu pažinsime save ir grupė skambės savitai. Ir aš, ir Tautvydas suvokiame, kad tokios pertraukos naikina veiklos stabilumą bei retina klausytojų ratą. Deja, tokia yra to kaina. Daug grupių, neįdėjusios pakankamai darbo ir neradusios savito skambesio, skuba tapti grupe pagal definiciją, reklamuoja save ir „prasimuša“ per anksti. Tai savaime nėra blogai, tačiau po keleto metų ar net anksčiau tos grupės atsitrenkia į lubas, kurių nebesugeba nugriauti dėl savo kompetencijų nevystymo bei smaginimosi siurrealioje ir trapioje lietuviškoje šlovėje. Toliau būna penkerių, dešimt ar net daugiau metų stagnacijos, kai pasirodoma ten pat, kur grota visus tuos metus. Svajonė apie muziką ir kūrybos laisvę tampa keleto kasmetinių festivalių bei koncertų salių ir vietinių barų rutina. Šiuo metu mane ir Tautvydą domina žinios, kurios yra daug svarbiau nei žmonių dėmesio išlaikymas. Būtent kompetencijai ugdyti ir yra reikalingos šios pertraukos.

– Esate dar jauni. Grupėms dažnai pasitaiko, kad išsiskiria požiūriai, pritrūksta motyvacijos, gyvenimas nuveda skirtingais keliais ir muzikantai išsiskirsto. Kaip manote, ar jums pavyks viso to išvengti?

T.T.: Grupė neišnyks, kol nedings mūsų draugystė. O ji nėra silpniausia dviejų žmonių draugystė pasaulyje.

– Atliekate ir kuriate su elektronika maišytą alternatyvųjį roką. Kodėl pasirinkote būtent tokį žanrą?

T.T.: Šis žanras man ir Andriui atrodo artimiausias ir leidžia tiksliausiai perteikti save. Jis įkvepia. Tokia muzika mano kraujyje.

– Kartais grupės seka madą – atidžiai stebi klausytojų skonį, muzikos stilių tendencijas ir jų naujuose kūriniuose ar albumuose pastebime didelę to įtaką. Kiek, jūsų nuomone, yra svarbu atsižvelgti į šias tendencijas ir besikeičiantį klausytoją skonį?

A.Š.: Net ir sekant tendencijas, originalumo faktorius vis tiek išlieka labai svarbus. Manau, kad atlikėjui yra svarbu žinoti ir suprasti tendencijas. To reikia bendram rinkos suvokimui, nes tik tada gali priimti sprendimą, ar eiti kartu su banga.

Tačiau sekant ją privalai turėti tendencijas atitinkantį turinį, kurį pasiūlysi auditorijai. Svarbu nedaryti to paties, kas jau buvo, nekopijuoti ir nekartoti. Šiandien niekam nereikia antros „Metallicos“ ar antro Skrillex‘o, kad ir koks modernus jis būtų. Auditoriją domina progresas, ir jeigu jo nėra, tuomet nėra nieko, ką būtų verta pristatyti.

– Kas jums svarbiausia kuriant muziką? Kokios muzikos patys klausote ir kaip ją pasirenkate?

T.T.: Kuriant muziką man ir Andriui svarbiausia yra mėgautis muzikos atlikimu ir gerai leisti laiką. Kai kalbi su žmogumi, kuris patinka, gali tai laikyti smagiu laiko leidimu. Grojant su žmogumi, ypač tokiu artimu draugu, tas jausmas išauga tūkstantį kartų. Stengiamės, kad tai įkvėptų mūsų dainas ir įsikūnytų jose. Ir aš, ir Andrius dieviname progresyvųjį roką, metalą, elektroniką, džiazą. Vardijant savo dievukus, negaliu nepaminėti „Tool“, „Porcupine Tree“, „Tesseract“, „Gojira“, „Metallica“, Kanye West, „Twenty One Pilots“, „Linkin Park“, „Rage Against The Machine“. Yra begalė kitų nuostabių atlikėjų, bet šie būtų asmeninių favoritų piramidės viršūnėje.

– Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį pasileidę naują mėgstamo atlikėjo albumą?

A.Š.: Geras klausimas, kurio dar nebuvau gavęs. Turbūt pirmiausia atkreipia dėmesį tai, kas gali skirtis nuo įprasto atlikėjo ar jo atliekamo stiliaus skambesio. Man svarbūs muzikos elementai ir jų tarpusavio sąveika. Lemtingas yra bet kuris garsas, kuris sugeba įstrigti į galvą ir panardinti. O jeigu patinka pirma albumo daina, yra milžiniška tikimybė, kad taip pat patiks ir visas albumas.

– Turbūt yra ir kitų autoritetų?

T.T.: Didžioji dalis mano ir Andriaus autoritetų nėra muzikantai. Šiandien tai būtų: Steve'as Jobsas, Elonas Muskas, Jordanas Petersonas ir kitos asmenybės, kurių didžiausia vertybė yra idėja ir jos skleidimas.

– Papasakokite daugiau apie kelionę. Su kokiomis mintimis iškeliavote? Ką jos metu pamatėte ir patyrėte? Ar kelionė pateisino jūsų lūkesčius?

T.T.: Ten vykti motyvavo didžiulis smalsumas. Vasarą intensyviai dirbome, tad negavome daug progų pakeliauti ar atsipalaiduoti. Pabaigus darbus, užimta vasara atsipirko su kaupu. Keliavome per didžiuosius Amerikos miestus – Los Andželą, Vašingtoną, Niujorką. Šią vasarą apkeliavome, turbūt, penkias valstijas ir regėjome itin skirtingus kraštovaizdžius. Kiekviena valstija turi labai savitą gamtą ir nuotaiką, todėl jautėmės tarsi būtume keliavę po keletą skirtingų šalių. Matėme tikrų tikriausius kaubojus Vajominge, džiaugėmės saule ir relaksacija Kalifornijoje, o nuostabi Jeloustono gamta man buvo gražiausias matytas vaizdas žemėje. Kelionė po Ameriką tikrai pranoko pradinę viziją ir lūkesčius.

– Labai įdomu ir jūsų, kaip grupės ABII, ateities planai. Galbūt planuojate išleisti po kelionės gimusią naują medžiagą ir visą albumą?

T.T.: Planuose – naujos dainos, klipai ir albumas. Galiu išduoti tik tiek, kad albumas jau turi pavadinimą, tematiką.

Vis dėlto reikia sukurti dainų, prilygstančių esamoms, ir tai užtruks. Tikimės išleisti albumą, kuris prašysis ne pertraukos, o panirimo giliau į tolesnę veiklą. Užsiminti galiu nebent tai, kad būsimas albumas bus susijęs su vienu iš metų laikų ir pavadintas jo garbei.

– O kada pamatysime jus Lietuvoje ir kada laukti jūsų koncertų?

T.T.: Į Lietuvą grįžtame rugsėjo gale ir iš karto pradedame dėlioti savo patirtis ir jausmus į naujas dainas. Rudens pabaigoje galima tikėtis ir keleto mūsų koncertų Lietuvoje.

STEBUKLINGAIS KILIMAIS – Rašė Edvinas Grin

– Neringa, papasakokite plačiau apie projektą „Magic Carpets“. Kaip trumpai apibūdintumėte šią platformą?

Neringa: „Magic Carpets“ yra platforma, skirta kylantiems menininkams, kurie vyksta į rezidencijas partnerių organizacijose, kurios keičiasi menininkais. Menininkai, atvykę į nepažįstamą ar jiems mažai pažįstamą šalį ar miestą, dirba su vietos bendruomene įgyvendindami socialiai atsakingus, bendruomeninius ir bendruomeniškus projektus. Vyksta bendradarbiavimas, dirbama bendros kūrybos principais, įtraukiamos bendruomenės, jų pasakojimai, mitai ir legendos.

Vera Mota rezidencija Limerike (Airija) vykusioje EVA tarptautinėje bienalėje

Mindaugo Drigoto / „Nanook multimedija“ nuotr.

– Kaip kilo projekto idėja? Koks poreikis ją paskatino?

Neringa: Iš tikrųjų Kauno bienalė kelerius metus iš eilės teikė paraiškas „Kūrybiškos Europos“ projektų finansavimui gauti ir sėkmingai juos vykdė. Visada bendradarbiavome su partneriais užsienyje. Atveždami savo vietos menininkus į Kauno bienalę, jie prisistatydavo kaip partneriai bie-

nalės kontekste, rengdami atskiras parodas. Kartą tuometė bienalės direktorė Virginija Vitkienė pasiūlė, kad reikia rašyti paraišką „Kūrybiškos Europos“ platformų kūrimo programai ir kurti atskirą platformą, partnerių tinklą. Šiai programai buvo keliamas reikalavimas turėti 10–12 partnerių.

Bendradarbiaudami su jau buvusiais bienalės partneriais ir naujais, per bienalių asociacijų ir šeimos susitikimus atradome dvylika partnerių, kurie kartu su mumis pusantrų metų ruošė paraišką projektui „Magic Carpets“. Žinoma, pagrindinę idėją ir visą projekto koncepciją vystėme mes, kiti partneriai prisidėjo antrindami, kad yra pajėgūs įgyvendinti šį projektą.

26 //

– Kaip sekėsi pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais?

Neringa: Pirmaisiais projekto metais iš viso įvyko dvidešimt rezidencijų, nors planavome trylika, partneriai pademonstravo didesnes ambicijas. Iš viso į kūrybinius procesus buvo įtraukta šešiolika įvairių bendruomenių ir skirtingomis formomis papasakotų jų istorijų.

© 37O

– Kokios tai bendruomenės?

Neringa: Labai įvairios. Skirtingos moterų, imigrantų, emigrantų, socialinę atskirtį patiriančios, fizinę arba intelektinę negalią turinčios bendruomenės.

Kotryna: Priklauso nuo regionų. Kiekvienas regionas susiduria su vis kitokia problematika, apie kurią kalbėti ir spręsti daugelis organizacijų siekia pasitelkdami meną. Šiais metais išties daug temų yra apie pabėgėlių problemas.

Tiek italams, tiek austrams, tiek gruzinams vis dar labai aktualios šios temos.

Mes pasirinkome moterų tematiką. Kiti rinkosi meno bendruomenes.

– Projekte „Magic Carpets“ didelis dėmesys skiriamas socialiai jautraus meno sklaidai, itin svarbus tampa sociokultūrinis kontekstas, darbai pristatomi viešosiose miesto erdvėse.

Kodėl rinkotės būtent tokią strategiją?

Neringa: Paraiškoje esame įvardiję, kad dabartinio politinio klimato, kuris yra linkęs į nacionalizmą ir populizmą, aplinkoje mes pradedame tarpusavyje nesišnekėti ir nesuprasti vienas kito, todėl staiga žmogus, gyvenantis toje pačioje laiptinėje, tampa mums svetimas.

Neiname pas jį pasiskolinti cukraus ar degtukų. Mus veda siekis suprasti, kad mes esame viena Europa ir didelė šeima, turime išmokti suprasti vieni kitus, skatinti toleranciją ir dialogą.

Kotryna: Siekiame ne visus suvienodinti, kaip sakytų ES kritikai, priešingai, skatiname įsiklausyti vieniems į kitus, kad nepaisydami skirtumų jaustume pagarbą. Manome, kad menas ir kultūra yra universali kalba, kurią gali suprasti visi.

Goda Giedraitytė

Nicolae Gligor nuotr.

Neringa Stoškutė

Mindaugo Drigoto /„Nanook multimedija“ nuotr.

Kotryna Žemaitytė

Mindaugo Drigoto /„Nanook multimedija“ nuotr.

Rudenį kultūros operatoriai pradeda įvairiais programų konkursais, kviečiančiais teikti paraiškas kultūros projektams įgyvendinti. Vieną didžiausių palaikymo sistemų ir plačias galimybes veikti ES kultūros lauke siūlo programa „Kūrybiška Europa“. Apie patirtį įgyvendinant šios programos projektus kalbamės su Kauno bienalės vadove Kotryna Žemaityte, vieną iš bienalės projektų „Magic Carpets“ pagal „Kūrybiškos Europos“ programą įgyvendinančia kuratore ir projektų vadybininke Neringa Stoškute bei daug tarptautinių projektų įvykdžiusia Klaipėdoje įsikūrusios menininkų grupės „Žuvies akis“ prodiusere ir projektų vadybininke Goda Giedraityte. Patarimais dalijasi ir „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje vadovė Dileta Nenėnė.

– Kokie tolesni ketverius metus truksiančio projekto planai? Ar jau žinoma, kokie lietuvių menininkai dalyvaus projekte?

Neringa: Ateinančiais, antrais projekto metais planuojame, kad kiekvienas partneris įgyvendins po dvi projekto rezidencijas. Tad planuojame įgyvendinti 26 rezidencijas ir įtraukti 26 skirtingas bendruomenes. Rugsėjo mėnesį kiekvienas kuratorius turi pateikti savo kitų metų rezidencijų temą ir bendruomenę, su kuria menininkai dirbtų, o tada kiti kuratoriai turi padėti tuos menininkus atrinkti. Pagal tai, kokias temas iškels kuratoriai, atrinksiu lietuvių menininkų kandidatūras. Tai bus aišku lapkričio pabaigoje.

– Goda, gal galėtumėte trumpai apibūdinti projektus, kuriuos įgyvendinote pagal „Kūrybiškos Europos“ programą?

Goda: 2010–2014 m. menininkų asociacija „Žuvies akis“ ir tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ buvo Centrinės Europos menų tinklo „DNA: Development of New Art“ partneriu. Tikslas buvo tapti tvariu tinklu, jungiančiu įvairius menininkus ir meno formas iš visos Europos ir veikiančiu kaip atvira platforma menininkams, siūlantiems novatoriškas kūrybines idėjas, kurios leistų atgaivinti kultūros ir meno vaidmenis šiuolaikiniame Europos visuomenės gyvenime. 2012–2015 m. buvome vieno didžiausių Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklo „Keðja“ partneriais.

2013–2014 m. buvome tarptautinio tinklo „Icenet“, jungiančio kūrybinius praktikus, siekiančius įdiegti naujas mokymosi mokykloje praktikas, partneriais bei susitikimo Lietuvoje koordinatoriais. 2014–2016 m. buvome asocijuotais Rytų Europos tinklo IDENTITY.MOVE! partneriais.

– Dauguma jūsų projektų, įgyvendintų pagal „Kūrybiškos Europos“ programą, skirti tarptautiniams šiuolaikiniams scenos menų tinklams sudaryti. Kodėl rinkotės būtent tokią strategiją?

Goda: Tiek kaip menininkų asociacija „Žuvies akis“, tiek ir kaip Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, tiek ir kaip šo-

PER KŪRYBIŠKĄ EUROPĄ

– Kokie tolesni planai? Ar naudositės „Kūrybiškos Europos“ programos teikiamomis galimybėmis?

Goda: Neabejotinai. Ką tik su partneriais laimėjome naują projektą „SPARSE – Supporting and Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“. Rugsėjo 20–22 d. vyks pirmasis partnerių susitikimas Lietuvoje ir pradėsime. Nekantraudama laukiu šio naujo kūrybinio iššūkio, nes jis bus orientuotas pristatyti šiuolaikinius meno projektus regionuose. Tai, manau, labai svarbu

– Kaip manote, kodėl Lietuvos kultūros operatoriai nepasinaudoja visais ES resursais kultūrai? Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvos skaičiai mažesni.

Kotryna: Žvelgiant į „Kūrybiškos Europos“ finansuotų projektų žemėlapį, pastebima, kad apskritai gana mažai paraiškų gaunama iš Rytų Europos. Atrodo, kad mums vis dar trukdo seni kompleksai, kažkodėl Rytų europietis savimi nepasitiki, pradeda lygintis su centrine ar vakarine Europos dalimi. Tačiau mes, vykdydami šį projektą, bendraudami su trylika partnerių iš įvairiausių Europos šalių, tikrai pastebime, kad esame nė kiek ne prastesni ir turime tikrai labai daug inovatyvių idėjų. Tad kitus norėčiau paskatinti labiau pasitikėti savimi – mes tikrai nesame prastesni!

Jacobo Bray'aus performansas „Laundry“

Goda: Manau, kad dažnai mūsų kūrėjai yra drąsesni savo idėjomis ir vizijomis.

Gal mums trūksta gebėjimo save pristatyti, viešinti, bet kūrybine prasme turime tikrai stiprių ir gabių kūrėjų, kuriuos su pasididžiavimu galime pristatyti tarptautinėje arenoje. Tai, manau, ir vyksta – tik pažiūrėkime, kiek scenos menų atstovų šiemet dalyvavo svarbiausiuose Europos ir pasaulio scenos menų renginiuose ir festivaliuose. Tai liudija kokybę ir įdirbį. Beje, šiame kontekste būtina akcentuoti ir nuolatinį profesionalių scenos menų vadybininkų, prodiuserių darbą, kūrėjų atstovavimą pasaulyje.

Rolando Pociaus nuotr.

– Kokius projektus išskirtumėte kaip padariusius didžiausią poveikį?

Goda: Mums, žinoma, didžiausią poveikį padarė pirmasis projektas „DNA: Development of New Art“, nes tai buvo tramplinas į Europą, pažintis su kūrybiniu Europos potencialu, mūsų pirmos tarptautinės bendros produkcijos su Danijos choreografu Palle Granhoj gimimo erdvė ir t.t. O kaip esminį pokytį bendrai mūsų veiklai ir pozicijoms europinėje scenos menų platformoje padariusį projektą, neabejotinai išskirčiau Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklą „Keðja“. Gal dar galima paminėti, kad nuo 2015 m. festivalis „Plartforma“ yra pažymėtas Europos festivalių asociacijos ženklu „EFFE: Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Manau, kad dalyvavimas tarptautiniuose projektuose neabejotinai prisideda prie tokių konkursų vertinimo kriterijų. O ką kalbėti apie kultūros vadybos specialisto asmeninį tobulėjimą.

plečiant auditorijų lauką ir atveriant galimybes pažinti šiuolaikinį meną.

Kristinos Čyžiūtės nuotr.

kio teatras „PADI DAPI Fish“ veikiame šiuolaikinių scenos menų srityje, todėl mums buvo svarbu tapti šios Europos šeimos dalimi. Buvimas tinkle atveria kontaktus, leidžia pažinti lauko specifiką, problematiką, vystyti bendrus projektus, keistis patirtimi ir žiniomis.

Tai tarsi grandinėlė, kur kiekvienas segmentas jungiasi su kitu ir taip plečiasi kontaktų ir ryšių erdvė. Dažnai sakau, kad buvimas tinkle – tai tarsi voratinklio kūrimas: tampi voru su partnerių kojomis, t.y. būdamas mažas, kažkur Europos pakrašty, partnerių dėka tampi didelis ir galintis veikti visoje Europoje. O kai tampi vertinamas partneris užsienyje, tampi įdomus ir vietos bendruomenei.

– Kaip padrąsintumėte tuos, kurie nori vystyti projektus bendradarbiaudami su „Kūrybiškos Europos“ programa, bet nedrįsta?

Goda: Labai rekomenduoju pabandyti. Siūlyčiau pradėti nuo partnerio arba asocijuoto partnerio pozicijos – jie turi mažiausiai įsipareigojimų, bet visas galimybes stebėti procesą. Šiandien Lietuvos kultūros taryba prisideda prie europinių projektų finansavimo, tai irgi palengvina galimybes. Ši programa tikrai atveria pasaulį, o tai labai svarbu meno kūrėjams. Todėl bandyti būtina. „Kūrybiškos Europos“ biuras labai padeda konsultacijomis ir patarimais.

Praktine patirtimi mielai dalijamės ir patys. Tad pradėkite užsisakydami „Kūrybiškos Europos“ naujienlaiškį.

„Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje vadovė Dileta Nenėnė „Ačiū, kad domitės Lietuvos kultūros pirmūnais. Iš tiesų, tarptautinių projektų valdymas yra aukštoji vadybos mokykla, todėl antrinu organizacijoms dėl svarbių aspektų: ilgiausiai užtrunka partnerių paieška ir derybos, biudžete reikėtų numatyti 1–3 administravimo darbuotojus, priklausomai nuo projekto apimties. Netrukus būsiančių kvietimų objektas bus mažesni projektai nei tinklas, vadovaujamas Kauno bienalės, todėl čia tikrai nereikės daugiau nei vieno darbuotojo dėmesio. Žinoma, lyderiai visada prisiima daugiau atsakomybių už partnerius.

Kalbant apie programos „Kūrybiška Europa“ dalies „Kultūra“ finansavimą iš praktinės pusės, būsimus rudens kvietimo pareiškėjus kviečiu atkreipti dėmesį į programos prioritetus ir susitelkti į tokius uždavinius: kaip plėsti turimas auditorijas, gilinti, stiprinti ryšį su jomis? Kaip paskirstyti projekto veiklas ir sukurtus produktus, paskleisti po šalis partneres, gal apsikeisti, keistis kūrėjais ir jų darbais? Kaip įtraukti įvairesnę auditoriją? Ką galiu padaryti, kad bent keliose šalyse mano srities profesionalai galėtų tobulėti, kartu dalydamiesi patirtimi? Kaip skaitmeninimas ir inovatyvios technologijos gali padėti mano sričiai, bet ne tapti pertekline priemone? Kokiais dar būdais mano srityje įmanoma pritraukti lėšų, ko galime pasimokyti iš verslo? Tai klausimai, į kuriuos atsakius, iškart tapsite laukiamais programos „Kūrybiška Europa“ nariais. Tai tikrai puiki vadybos mokykla, bet vadybinės kompetencijos kaip tik taip ir įgyjama – vykdant tarptautinį projektą, šitame įdomiame procese. Pareiškėjams ar tik besidomintiesiems visada suteikiama išsamių konsultacijų ir labai palaikoma.

Akmirka iš spektaklio „NA-MAI“, rodyto per kedja suvažiavimą Klaipėdoje.

„Kultūros gurmanų“ nuotr.

Lietuva labai palaiko mūsiškius. „Kūrybiška Europa“ nėra tolimas ES reikalas – nuo 2013 m. Kultūros ministerijos ir mano pirmtakų KE biure buvo parūpintas papildomas rėmimas sėkmingoms Lietuvos organizacijoms iš Lietuvos biudžeto.

Kasdien čia, Lietuvoje, girdžiu labai gerų idėjų, nešiojamų galvoje dešimtmečiais, ir sutinku žmonių, kurių patirtis ir dalykinės kompetencijos tiesiog stulbina, o jų įgyvendinti projektai yra turiningi. Savo trūkumus galima pažinti. Tiesiog linkiu Lietuvos organizacijoms itališkos drąsos ir pasitikėjimo savimi, o visą paramą ir konsultacijas galima gauti kad ir čia – „Kūrybiškos Europos“ biure. Tad ką pirmiausia padaryti? Kaip sakė Goda, užsisakyti naujienlaiškį www.kurybiskaeuropa.eu.

Bo trau orė Ja ba he kos navi sto ng miš Daini čiūtė C vy uoj kai aus P žv amp kla, ant ap utino te ilg “. da is D leis te ma snio Joj r ž vir tas or . Š k e b in ag X et ik į te iek uv oma io VIII as rm o o ež a Ju in pon tyri tarp era . S lio ą u nė ta s al G pirm oja jam uti . Č ų d ar n ia va n cí ą k ti „ a v iu r a p šie a Es artą neto ieto av me s, p r pi t s a no pa bul id din vy ieša sa na o k iliš im ko is ud in ku u .

9 l oj o“ mu „C oj yg i o i i ine ki jūr Ku ( a š pi ma no bo r m s o ki no kū rė ja s ) ir

KI ST NO ŽV O „N ILG VY K E S KL IN T N O O Ą B IS S “ U Į LĄ

>> UŽ KADRO

N

uo

Ra š

ė

J

a m e in tc c rfe e p im

1969-aisiais jis parašė esė, dedikuotą tuomečiam Lotynų Amerikos kinui. Kaip tobulą jis įvardijo pasaulį užvaldžiusį techniškai ir artistiškai meistrišką kiną. Jis manė, kad reikia nuo jo nusisukti ir kurti labiau revoliucinį kiną, kuriame lieka vietos defektams, atsitiktinumui ir kurio kūrimas yra prieinamesnis visiems. Dėl temos aktualumo 2018-aisiais daug klausimų nekyla. Tik galima ieškoti naujų sąlyčio taškų su šiuo terminu.

Tai ir buvo daroma šių metų kino stovykloje.

28 // © 37O

Stovykla prasidėjo nuo diskusijos su lietuvių kino kūrėjais ir kitų sričių menininkais – Laura Garbštiene, Emilija Škarnulyte ir Romu Zabarausku, kurioje jie ieškojo netobulumo savo darbuose. Diskutuodami jie rado jį biudžeto ir techniniuose apribojimuose.

Antroje pirmojo stovyklos vakaro paskaitoje kino tyrinėtojas, dokumentinio

kino kūrėjas Michaelas Chananas pristatė J.G.Espinosos 1970-aisiais sukurtą dokumentiką apie Vietnamo karą „Trečiasis pasaulis, trečiasis pasaulinis karas“ ir aptarė, kaip „netobulas kinas“ pasireiškė paties termino autoriaus filmuose.

NUO VIDEOMIKSŲ IKI NOSTALGIŠKO J.COHENO NIUJORKO PAVEIKSLO Antroji stovyklos diena prasidėjo nuo Marijos Vinogradovos pranešimo apie mėgėjiškus kino klubus Baltijos šalyse sovietmečiu, o tęsėsi su Angelos Ricci Lucchi ir Yervanto Gianikiano iš rastos medžiagos sukurtų darbų peržiūra, taip pat Peggy Ahwesh ir Mayos Deren nebaigtų filmų peržiūra, kurioje buvo pasiūlytas dar vienas „netobulo kino“ aspektas –

kino fragmentai gali būti net kažkas daugiau nei užbaigti filmai. Itin įsiminė Herbo Shellenbergerio, kino festivalių programų sudarytojo, paskaita apie videomiksus (video mixtape). Anot pranešėjo, tai panašu į mixtapes (kasetes, kuriose pats įrašai tau patinkančias dainas), jos gali būti itin asmeniškos, kam nors skirtos – ar artimam draugui, ar meilės subjektui. Tik šiuo atveju tai ne muzika, o filmuota medžiaga. Jis demonstravo savo sukurtus videomiksus – asmeniškai ji labai domino post punk stiliaus moterų menininkių vaizdo kūriniai, kai kurie galėjo būti tiesiog rasti „YouTube“, tačiau kai kurie – gauti suskaitmeninti specialiai vienai Niujorko Naujojo muziejaus parodai ir po to prieinami internetiniuose archyvuose neatlygintinam naudojimui. Labiausiai įsiminė dviejų moterų menininkių dvynių, pasivadinusių „Twin Art“, savo darbuose

tyrinėjanti, kaip ypatingos kalbinės komunikacijos yra įsigalėjusios kompleksiškoje Rytų Ukrainos regiono socialinėje ir politinėje kasdienybėje. Vyko čia ir „Radijo klausyklos“ sesijos, kur šiltai ir patogiai tamsoje įsitaisius buvo siūloma klausytis radijo pasakojimų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Į stovyklą susirinko kino kūrėjai, menininkai, teoretikai, akademikai ir kino mylėtojai.

Daug dėmesio šiemet skirta ne tik paskaitoms, bet ir vakarinei daliai. Pirmąjį vakarą iškart po intymios J.Coheno paskaitos sekė H.Shellenbergerio ir Filomino DJ pasirodymai, lydimi vaizdo projekcijų ant dvaro fasado.

pardavinėjusių išgalvotas prekes, vaizdo klipas „Poodle Paper“. Susiradę jį internete suprasite šio pranešimo nuotaiką. Pranešėjo videomiksai buvo rodomi ir akademinėse įstaigose, tarp jų Niurjorko ar Jeilio universitetuose, ir ne tokiose formaliose vietose, pavyzdžiui, viename Berlyno skvote. Jis teigia ieškantis būdų, kaip geriausia tokiais rinkiniais dalytis su kitais – kad tai būtų nemokama ir paprasta.

Jo dokumentiniuose filmuose atsispindėjo dar vienas „netobulo kino“ aspektas – atsitiktinumas. Filmuose susijungė asociatyvūs Niujorko parduotuvių, jų šviesų, šaligatvių, stočių, kavinių vaizdai ir paties J.Coheno kurtas garso takelis ir tekstai. Kūrėjas pasakojo, kad scenarijų jam dažniausiai diktuoja jau nufilmuoti vaizdai. Pasak jo, jam labai svarbu patirti miestą.

Svarbiausiu ir ryškiausiu vakaro renginiu tapo amerikiečių eksperimentinio kino režisieriaus Jemo Coheno filmų seansas. Jis parodė ir pristatė tris savo filmus: Maskvoje filmuotą „Counting“ (2015), atlikėjos ir autorės Patti Smith portretą „Long for the City“ (2008) ir 1996-aisiais sukurtą „Lost Book Found“ – filmą-esė apie Manhataną.

Stovyklos centre, kaip ir kasmet, – paskaitos, kino seansai, o vakarinėje dalyje – koncertai ar didžėjų pasirodymai. Stovyklos metu dvaro patalpose taip pat nuolat veikė Andrėjos Šaltytės instaliacija „7-asis linksnis“,

MAIŠTAS PRIEŠ IMPERIALISTINĮ KINĄ Trečiąją festivalio dieną, sekė ne ką mažiau intensyvus paskaitų ir seansų maratonas. Jis buvo labai įvairus – tiek temų, tiek geografine prasme. Latvių kolektyvinės kino laboratorijos „Baltic Analog Lab“ atstovės pristatė savo parengtą trijų Baltijos šalių analoginių eksperimentinių filmų programą iš kiekvienos šalies, kuriuose atsispindėjo tam tikri kiekvienos šalies kinui būdingi bruožai. Vėliau kino stovykla suteikė progą pamatyti Adolfo Meko eksperimentinį vaidybinį filmą „Aleliuja kalvoms“ (1963), kuriame buvo galima rasti toli gražu ne vieną „netobulo kino“ aspektą. Tai fluxiškų pokštų pilnas, labiausiai ne savo naratyvu, bet gyvumu įtraukiantis filmas. Po jų sekė pamiršto 7-ojo dešimtmečio vidurio avangardinio kino kūrėjo Edwardo Owenso ir šiuolaikinio iraniečio eksperimentinio kino kūrėjo Azino Feizabadžio filmų seansai.

Išskirtina buvo brolių JAV indėnų kilmės Adamo ir Zacko Khalilų filmų peržiūra ir pokalbis su kūrėjais tema „Kamera kaip ginklas čiabuvių filmuotojų rankose“. Pasak apie stovyklą britų leidiniui „Frieze“ rašiusio amerikiečių kino teoretiko Leo Goldsmitho, stovykloje šiuo seansu, ko gero, labiausiai buvo priartėta prie J.G.Espinosos „netobulo kino“ koncepcijos.

>> UŽ KADRO Autoriaus nuomone, peržiūros metu parodytuose dviejuose brolių filmuose „netobulumu“ ne tik atmetamas populiarusis kinas, bet ir kapitalistinė kino gamybos sistema, o sujungdami netikėtus kino stilius nuo etnografinio kino parodijos iki narkotinės psichodelikos jie aktyviai ieško erdvės ir estetikos už nusistovėjusios kolonialistinės kino estetikos ribų. „Netobulas kinas” turi būti ne tik imperialistinio kino atmetimas, tai turi būti ginklas su juo kovoti ir sukurti kažką naujo“, – rašė L.Goldsmithas.

Po intensyvios dienos salės kėdėse stovyklos lankytojai turėjo progą pajudėti eksperimentinio roko grupės „Mekas Duo“ ir iki paryčių trukusiame didžėjaus Mato Aerobicos pasirodymuose.

Stovyklą pabaigė diskusija, skirta aptarti „netobulo kino“ technologiniam aspektui. Prieita išvada, kad „netobulumas“ dažniausiai siejamas su technologija, todėl, vis labiau tobulėjant vaizdo rezoliucijos ir raiškos galimybėms, „netobulas kinas“ yra susijęs su atsigręžimu į praeitį.

Kad ir kokia buvo intensyvi programa, vis dėlto dar liko neatsakytų klausimų. Juos uždaviau vienam iš stovyklos kuratorių, kino teoretikui, Niujorko universiteto doktorantui Lukui Brašiškiui.

– Kodėl pasirinkta ši tema?

– Pasirinkdami šių metų stovyklos temą norėjome priminti apie mažas, nedominuojančias kino formas, kurios Lietuvoje retai teprisimenamos.

Eksperimentuojantis, mažo biudžeto, didelės kūrybinės komandos nereikalaujantis, pasauliui atviras ir įvairiems kontrolės mechanizmams bei nusistovėjusioms normoms oponuojantis kinas pasaulyje turi ilgą istoriją ir gilią tradiciją. Norėjosi pasikviesti įvairių tokio kino atstovų iš užsienio ir pažvelgti į jo kūrimo situaciją Lietuvoje.

– Kodėl atsirado „Netobulo kino“ terminas? Kokie galiausiai yra tokio kino bruožai, jei juos apskritai galima apibrėžti? Po stovyklos paskaitų ir seansų atrodo, kad tai daugiausia eksperimentinis kinas.

– „Netobulas kinas“ gali būti interpretuojamas keliais būdais. Žinomiausia šio termino istorija nukelia į 1969-ųjų porevoliucinę Havaną, kai žymus Kubos režisierius Julio García Espinosa savo manifestu „Už netobulą kiną“ kūrėjus pakvietė aklai nekartoti kokybės ir vadinamojo gero skonio standartų. Kino kūrimas turi išsivaduoti iš finansinių ir ideologinių įsipareigojimų industrijai, filmai gali būti filmuojami bet kokiomis kameromis ir bet kur: kino studijoje, džiunglėse įsikūrusioje sukilėlių stovykloje, kaip jis tuomet teigė.

J.G.Espinosos manifestas tapo įkvėpimo šaltiniu kelioms kino kūrėjų kartoms. Tuomet drąsiai skambėję Kubos kūrėjo žodžiai skaitmeninių technologijų amžiuje įgavo galimybę tapti

realybe: atpigus kino gamybos priemonėms, filmus kurti šiandien gali kone kiekvienas. Ir vis dėlto, sekant J.G.Espinosos mintimis, „netobulo kino“ kūrėjas turi išsaugoti griežtą poziciją konvencinių žanrų atžvilgiu ir kurti socialinį pasaulį sąžiningai atspindinčius kūrinius. Taigi, pasak jo, „netobulas kinas“ gali būti suprantamas kaip asmeninė politiškos ir socialios kino formos paieška. Vis dėlto stovykloje norėjosi atskleisti ir kitą kino „netobulumo“ pusę – jo atvertį pasauliui. Mano manymu, „netobulas kinas“ nesurežisuotą pasaulio vitališkumą priima kaip kūrybinį iššūkį. Buvo įdomu, kodėl kai kurie režisieriai renkasi filmuoti gatvėje su neprofesionaliais aktoriais ir paprasta technika.

Norėjosi jų paklausti, kokias galimybes sukuria kitoks kino kūrimo pobūdis. Apibendrinant: nesinorėjo brėžti griežtos linijos tarp to, kas yra „netobulas kinas“ ir kuo jis nėra. Užuot tai darę, suteikėme žodį patiems kūrėjams papasakoti savo „netobulo kino“ istorijas. Prieš patvirtindami temą ir programą sutarėme, kad „netobulas kinas“ jokiu būdu neturėtų būti suprantamas kaip blogas kinas. Greičiau atvirkščiai – tai naujas galimybes atveriantis kūrybos būdas bei drąsūs, inovatyvūs ir įdomūs filmai.

– Kodėl dabar aktuali ši tema?

– Mano manymu, kalbėti apie mažas ir nepriklausomas kino kūrimo formas šiandien Lietuvoje yra ypač aktualu dėl kelių priežasčių. Visu pirma, lietuvių žiūrovai jau tikrai pribrendo pažinčiai su eksperimentuojančiu, kokybės standartus laužančiu, kritiškai konvencijoms oponuojančiu kinu. Atsiradus eksperimentinio kino mylėtojų auditorijai, mes, deja, vis dar neturime kino teatro erdvės, kuri reguliariai jį pristatytų. Todėl ėmėmės tai padaryti stovykloje. Antra, matant kino rinkos dominavimą ir tai, kaip nusistovėjusios kino produkcijos ir jo platinimo normos veikia jaunų režisierių kūrybą, norėjosi pristatyti ir kitokias kino kūrimo galimybes. Taigi kvietimas atsigręžti į „netobulą kiną“ ir jo perteikiamą pasaulio vaizdinį, mano nuomone, yra laiku ir aktualus tiek naujo ir aktyvaus santykio su auditorija ieškantiems šiuolaikiniams režisieriams, tiek atvirai apie kino ribas ir jo galimybes mąstantiems žiūrovams.

– Pasirodė, kad stovykla tarsi mažiau akademinė nei anksčiau. Daugiau dėmesio skiriama vakarinei stovyklos daliai.

Kodėl?

– Manau, kad stovyklos akademiškumas priklauso nuo pasirinktos temos. Pavyzdžiui, pernai kalbėdami apie kino kūrėjų santykį su Antropoceno epochoje žemės planetą užklupusią krizę palietėme daugiau akademinių kontekstų, negu šiemet kalbėdami apie kino netobulumą ir jo atveriamas galimybes. Vakarinei daliai dėmesio skiriame visada. Nesutikčiau, kad šiemet jo buvo daugiau nei įprastai. Nuo pat jos pradžių stovyklos tikslas buvo ir tebėra ne tik sukurti sąlygas dienomis vykstančioms peržiūroms ir diskusijoms apie kiną, bet ir galimybę atsipalaiduoti vakarais.

Ši pusiausvyra tarp formalumo ir neformalumo yra tai, kas kino stovyklą skiria nuo kino festivalių ar kinui skirtų akademinių konferencijų. Manome, kad būtent neformalioje erdvėje gali įvykti netikėti dialogai ir susitikimai.

– Kaip išrinkote vietą stovyklai? Kiek žinau, kiekvienais metais stengiatės atrasti stovyklai vis naują dvarą...

– Nuo pačios pirmos stovyklos, norėdami sukurti filmų aptarimams palankią atmosferą, kino stovyklas nusprendėme rengti atokiose, neurbanistinėse, gamtos apsuptyje esančiose vietose. Pamiršti dvarai ir kitos istorinės vietos mus domina labiausiai. Taip, nors ir netiesiogiai, stovykla suteikia galimybių susipažinti ir su Lietuvos istoriniu palikimu.

Nuostabioje vietoje įsikūręs Salų dvaras mus sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Pamanėme, kad tai ideali vieta užsidaryti į kino pasaulį, nepaliekant gamtos karalystės. Ši nuojauta, rodos, neapgavo!

– Temos labai skirtingos – nuo vaizdo mixtape`ų, mėgėjiško kino kūrėjų sovietmečiu, garso pasakojimų iki šiuolaikinio čiabuvių kino. Kaip kvietėte pranešėjus, kaip juos suradote?

– Atliepiant „netobulo kino“ įvairiapusiškumą norėjosi pakviesti iš įvairiausių perspektyvų apie jį kalbančių ir jį kuriančių svečių. Daugelis pranešėjų man buvo žinomi iš jų darbų ir filmų. Šiemet taip sutapo, kad net keli svečiai (Edas Halteris, J.Cohenas, Peggy Ahwesh, broliai Khalilai, Leo Goldsmithas) buvo glaudžiai susiję su Niujorko eksperimentinio kino scena, kurią gyvendamas šiame mieste puikiai pažįstu, tad juos atsirinkti ir pasikviesti nebuvo sudėtinga. Studijuodamas ir domėdamasis eksperimentiniu kinu jaučiau malonumą sugalvoti programą ir kurti įsivaizduojamus dialogus tarp skirtingų kūrėjų ir mąstytojų. Kai kurie jų, mūsų visų džiaugsmui, kino stovykloje tikrai įvyko!

30 //

– Kaip Lietuvoje gali pasireikšti „netobulas kinas“?

– Kaip iliustravo pirmąją dieną vykusi diskusija su lietuvių kūrėjais, „netobulas kinas“ ar kino kūrimas gali įgauti įvairių apraiškų jų filmuose. Vieniems tai galimybė kūrybiškiau ir inovatyviau papasakoti istorijas, kitiems – būdas išreikšti savo politinę poziciją, tretiems – išsivaduoti iš industrijos normų ir kurti estetiškai drąsesnius filmus. Apskritai norėtųsi, kad kino stovykla taptų langu į įvairius, nebūtinai jau pažįstamus kino pasaulio fenomenus. Kasmet joje apsilanko vis daugiau jaunų lietuvių režisierių, tad labai tikiuosi, kad jų stovyklos patyrimai bei pokalbiai su užsienio svečiais materializuosis į įdomius ir netikėtus kinematografinius sprendimus jų pačių filmuose.

© 37O

– Ar jau turite minčių kitų metų temai?

– Kol kas tema dar nepatvirtinta, bet su kitais organizatoriais kalbėjomės, kad norėtume koncentruotis ties feministinio ir queer kino istorija bei šia diena, galvodami apie tai, kaip kinas atspindi socialinės lyties problematiką ir kasdienybę.

>> EITI AR NEITI Kalbėjosi Ilona Jurkonytė ir Mustafa Uzuner Vertė ir redagavo Paulina Drėgvaitė

Aurimo Nastono koliažas

KINAS

Jau 11-ąjį kartą vyksiantis Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF), rugsėjo 20–30 d. taps traukos tašku kokybiško kino gerbėjams. Šiemet kino festivalio programą sudarė duetas – ilgametė festivalio meno vadovė, kinotyrininkė, kino kuratorė Ilona Jurkonytė (I.J.) ir kino kuratorius, kino industrijos ekspertas Mustafa Uzuner (M.U.). Abu jie – migruojantys paukščiai iš Lietuvos ir Turkijos, sukirtę sparnais Kanadoje. Šis pokalbis – žvilgsnis į bendros kuratorystės procesą, filmų tarpusavio dialogus ir plačią šių metų festivalio temų geografiją.

TARPTAUTINIS KAUNO KINO FESTIVALIS: PAŠNEKESYS APIE KURATORYSTĘ IR IŠPROTĖJUSĮ KINO ŽEMĖLAPĮ I.J.: Mustafa, dėkoju, kad šiemet prisijungei prie festivalio komandos. Pasibaigė programos rengimo procesas. Ką manai apie šių metų programą?

I.J.: Taip, kalbant apie kino kuratoriaus poziciją, nedera atmesti ir tam tikrų galios balansų. Būtent dėl to man labai patinka dirbti Lietuvoje, Kaune. Čia lengva atrasti lygiavertį santykį su autoriais, čia atvyksta žmonės, kurie tikrai nori diskutuoti kamerinėje aplinkoje, kuriems rūpi turinys, ne kiekybė. Šiemet į TKKF programą sąmoningai įtraukėme platų filmų spektrą. Filmus, sulaukusius didelio atgarsio, mažo biudžeto, nepriklausomus amerikietiškus filmus, Europos koprodukcijas ir menininkų filmus (On & For Production and Distribution1 projekto startas)... Kai kurie filmai žiūrovams siūlo legendas ir kosmogoniją, kaip, pavyzdžiui Naomi Kawase „Vizija“. Ką manai apie šį filmą?

M.U.: Džiaugiuosi, kad mane pakvietei bendradarbiauti. Po programos sudėliojimo visuomet ateina palengvėjimas. Jaučiu, kad tai puikiai suręsta programa. O kokia ji atrodo tau?

I.J.: Aš jaučiuosi praturtėjusi: sužinojau tavo požiūrį ir džiaugiuosi turėta galimybe diskutuoti, nukėlusia mus į skirtingus kontekstus. Man kino programa – ilgas mąstymo procesas. Tarsi mąstytum kartu su kino kūrėjais ir jų tyrimais, o paskui visa tai dėliotum į platesnį visos programos naratyvą.

Jaučiu, kad tai daugiasluoksnis pasakojimas, sutrauktas į programą.

M.U.: Sutinku. Programos sudarymo proceso grožis yra rasti kompromisus, atskleidžiančius platesnį naratyvą. Čia figūruoja itin skirtingos kilmės istorijos ir mes jas sukomplektuojame auditorijai. Kuriame šiek tiek išprotėjusį kino žemėlapį, nes kinas nėra tik filmai – tai įvykiai. Šių metų festivalio programoje – puiki pusiausvyra tarp vaidybinių, dokumentinių ir hibridinių filmų.

32 // © 37O

I.J.: Pritariu! Esu tau dėkinga, kad, dar prieš mums pradedant dirbti kartu, atkreipei dėmesį į režisieriaus Marcuso Lindeno filmą „Plaustas“ („The Raft“, 2018), kuris šių metų pavasarį gavo didįjį CPHDox apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą ir šiemet užima garbingą vietą TKKF programoje.

M.U.: Tiesa, viskas prasidėjo nuo „Plausto“.

Kadras iš filmo „Vizija“ (rež. Naomi Kawase, 2018 m.)

I.J.: Taip, mudu tiesiog išplaukėme (juokiasi)! Kartais užtenka pamatyti įkvepiančią istoriją ir užsimanai ja pasidalyti. Iš tiesų man kino festivaliai yra daugiau negu tiesiog gerų filmų pristatymas. Galbūt toks jau nuo pat pradžių susiklostęs TKKF kontekstas – atspirties taškas buvo politinis kino aktyvizmas, gelbėjant seniausią išlikusį kino teatrą Lietuvoje. Esu įsitikinusi, kad kino festivaliai yra svarbūs politinio lauko dalyviai. Tačiau kas įkvepia tave, kaip kuratorių, dirbti su kinu?

M.U.: Didžiausias mano įkvėpimo šaltinis – patys kino kūrėjai. Neretai jie iriasi prieš srovę nieko nesitikėdami – nei pinigų, nei uždarbio. Mes, kuratoriai, nušviečiame jų darbą, suteikiame platformą, leidžiančią žmonėms pamatyti jų filmus ir būti įkvėptiems. Mano nuomone, festivaliai turi misiją ir šiuo darbu aš tikiu. Bendruomeniškas kino žiūrėjimas niekada nemirs. Tai yra buvimas kartu filmo žiūrėjimo momentu ir įvairiapusis savęs praturtinimas.

M.U.: „Vizija“ – naujasis šios garsios japonų autorės kūrinys. Šią režisierę atradau per jos itin asmeniškus, neapdirbtus, intymius filmus.

N.Kawase itin įdomiai supranta dvasingumą ir intymumą. „Vizija“ pasakoja apie moterį, ieškančią vizijos augalo Japonijoje, pakeliui į miško tankmę jis nuveda į labai įdomias dvasingumo platumas. Šis filmas mane net nustebino.

I.J.: Šį filmą pirmą kartą žiūrėjau Lietuvos miškuose pasislėpusioje senelių sodyboje, čirpiant žiogams. Matyt, dar ir šis kontekstas labai man padėjo suprasti N.Kawase viziją. Viliuosi, kad rugsėjo pabaigoje didelis ekranas ne ką menkiau perteiks gamtos sezoniškumą ir gaivališką jėgą.

Daugiau informacijos www.kinofestivalis.lt ir

1

http://onandforproduction.eu

„Vizija“ brėžia įasmenintą kontekstą, kuriame vieno žmogaus vidinis ir išorinis matymas susijungia konkrečioje visumoje – augale, taip ir vadinamame – vizija. Džiaugiuosi, kad galėjome įtraukti šį filmą į programą. Jis skaidrus, suteikiantis vilties ir motyvacijos.

Programoje yra dar du filmai, netiesiogiai besikalbantys su „Vizija“ per žmogaus ir gamtos santykio kvestionavimą, per siekį užčiuopti sudėtingus žmogaus ir gamtos ryšius. Tai režisieriaus Matthieu Rytzo filmas „Anotės arka“ („Anote’s Ark“, 2018) ir palestinietės režisierės Jumanos Mannos kūrinys „Laukiniai giminaičiai“ („Wild Relatives“, 2018). Abiejuose filmuose – vaizdo poetika, tačiau ne metaforinis kalbėjimas. „Anotės arkoje“ – Kiribati saloje gyvenančių filmo veikėjų namus nuplauna kylantis vanduo. Vienas veikėjas konstatuoja: „Vandens lygio kilimas yra karas su mumis.“ Išties tai ekologinis karas, kurio metu bendruomenės, kurios mažiausiai prisideda prie klimato kaitos, lieka labiausiai jo paveiktos. Kiribati atveju ištisa tauta ilgainiui taps pabėgėliais, nes jų salynas bus užsemtas. Vanduo kelia ne vien su teritorijos sąvoka susijusius klausimus, bet ir verčia iš naujo apibrėžti tiek pabėgėlio, tiek karo, tiek galios sąvokas. Ateityje, vis dažniau, tikėtina, teks kalbėti apie klimato kaitos pabėgėlius.

M.U.: Taip. „Vizija“ – vaidybinis filmas, kalbantis apie aplinką iš dvasinės perspektyvos. „Anotės arka“ yra itin skubus filmas, baksnojantis savo žiūrovą – žiūrėk, štai kas vyksta, mes turime imtis veiksmų! Šiuo atžvilgiu kai kurie filmai yra itin nepatogūs, nes atkreipia dėmesį į tai, kas paprastai lieka neaptarta diskusijose žiniasklaidoje.

I.J.: „Laukiniai giminaičiai“ taip pat siūlo apokaliptinės ateities galimybes. 2012 m. Tarptautinis žemdirbystės tyrimų centras dėl Sirijos revoliucijos įvykių buvo priverstas iš Alepo persikelti į Libaną. Persikėlus jiems teko visko imtis nuo pradžių, kadangi Sirijoje buvusios saugyklos tapo nepasiekiamos dėl karo veiksmų. Ypač talentinga Palestinos režisierė J.Manna seka sėklų kelionę tarp šių tolimų Žemės taškų – nuo Arkties iki Libano, kurios metu atsiskleidžia sudėtinga žmonių ir nežmogiškųjų būtybių sąveika.

Meditatyvus šio filmo ritmas apnuogina įtampą tarp valstybės ir individo, pramoninių ir ekologinių sėklų išsaugojimo, klimato kaitos, biologinės įvairovės ir žmogaus vaidmens šiuose kontekstuose.

M.U.: Šiame filme spekuliuojama, siekiama nuspėti, kas įvyks ateityje. Mano nuomone, tai ekologinis trileris, ir deja, jo scenarijus labai realus.

I.J.: Taip, tai išties trileris, kartu siūlantis ir kinematografinį grožio tyrimą. Tokius filmus kaip šis vadinu erdviais filmais. Jie suteikia erdvės, nesiūlydami nei visiškai aiškaus naratyvo, nei politinės linijos, o žiūrovas gali rasti savo priėjimą prie temos. Man vienas svarbesnių kuratorystės procesų ir kartu malonumų – regėti šiuos filmus atskirai, po vieną, ir paskui surengti bendrą pokalbį apie juos ir kitus programos filmus. Kviečiu, kad prie pokalbio prisijungtų ir festivalio žiūrovai. TKKF festivalis skirtas bendruomenei, žmogui, tarpusavio santykiui, kelionei į kino teatrą.

Išsijungia šviesos, ekrane pasirodo titrai, žiūrimas filmas...

Tai nuostabu! Iš šio dialogo troškimo ir kyla meilė kinui ir meilė publikai.

M.U.: Dažnai esame įpratę būti pasyvūs. Technologijos, tampančios mūsų gyvenimų ašimis, reikalauja tokios elgsenos.

Kinas gali būti pasyvaus meno terpė, tačiau kai kurie filmai aktyvina. „Laukiniai giminaičiai“ – itin sėkmingas tokio kino pavyzdys, kviečiantis kelti klausimus. Pritariu tau, Ilona, kinas tai įkvėpimas ir atsivėrimas mažoms istorijoms, galinčioms turėti didžiulę įtaką ateities pasauliui.

I.J.: Tiesa, norime ne vien kelti emocijas, bet ir atrasti kino festivalio erdvę kaip žinių gavimo sferą, ypatingus sąryšius turinčią viešąją erdvę. Ne veltui šiemet TKKF kontekste rengiame specialų pusiau akademinį simpoziumą „Kino festivalis ir viešoji erdvė”, kurio tikslas – aptarti kino festivalio kaip kultūros reiškinio sampratas ir galimybes bei kino festivalių tyrimų reikšmę kinotyros ir kitų disciplinų kontekstuose.

Grįžtant prie filmų, gal galėtum papasakoti apie į festivalį įtrauktą turkiškų filmų programą „Kartą Stambule...“?

M.U.: Pagrindinė šios programos mintis buvo atkreipti dėmesį į naujus filmus iš Turkijos. Europos veiksmai pabėgėlių krizės klausimu tiesiogiai veikia Turkiją ir jos politinį klimatą. Šiandien Turkijoje yra tiek daug pabėgėlių, keičiasi visuomenės sudėtis. Šie filmai – švelnus dabartinio Turkijos žmogaus situacijos komplikuotoje visuomenėje tyrimas.

Pokyčiai ir iš jų atsirandantys klausimai ypač atsispindi jaunų režisierių, žvelgiančių į temą iš naujos perspektyvos, darbuose. Nors tai Turkijos kino retrospektyva, kartu tai tiltas ir į pasaulinę politinę situaciją.

I.J.: Tavo išsakyta mintis sutampa su bendrąja TKKF idėja: atsargiai mąstome apie tokias sąvokas kaip tauta, valstybė, pabėgėlis, pabėgėlių krizė, politinis aktyvizmas ir t.t. Viskas nėra taip aiškiai apibrėžta ir taip paprasta, todėl norisi tyrinėti to, ką matome žiniasklaidoje ir to, ką išgyvename, aspektus.

Mintimis grįžtant prie šių metų programos, šalia pagrindinių programų festivalyje yra ir dvi specialios, skirtos šiemet mus palikusiems talentingiems kino žmonėms. Vienas jų – legendinis lietuvių operatorius Audrius Kemežys, dirbęs su puikiais tiek vaidybinio, tiek dokumentinio kino kūrėjais. Taip pat brangus TKKF draugas islandų kompozitorius ir režisierius Jóhannas Jóhannssonas, išėjęs šių metų pradžioje. Nors J.Jóhannssonas plačiausiai žinomas kaip kompozitorius, mes kviesime į jo paties 2014 m. sukurtą filmą „Vasaros pabaiga“. Po filmo seanso vyks Eriko Enockssono koncertas, skirtas J.Jóhannssono atminimui. Jiedu susipažino Kaune dar 2009 m. vykusiame kino muzikai skirtame simpoziume ir nuo tada užsimezgė šių dviejų talentingų autorių profesinė ir asmeninė draugysė.

M.U.: J.Jóhannssonas buvo nuostabus menininkas. Man labai patinka tavo paminėta festivalių draugystės tema!

Išties – festivaliai ne tik kelia aktualius filosofinius ar socialinius klausimus, jie taip pat yra įkvėpimas ir pradžia draugystei ir bendradarbiavimui.

Manau, kad TKKF tuo ir yra svarbus: jis kuria šias mažas bendruomenes, palaiko tarpusavio draugystę, puoselėja ją tiek su savo publika, tiek su kino kūrėjais.

I.J.: J.Jóhannssono „Vasaros pabaiga“ ir E.Enockssono koncertas pabaigs šių metų festivalį. O atidarymo filmas yra režisierės Josephine Decker kūrinys „Madlenos Madlena“ („Madeline‘s Madeline“, 2018). Turbūt metas užsiminti apie tai, kas atidiems šioje programoje pasirodys akivaizdu, tačiau kartu ir subtiliai neregima. Programoje, kaip visuomet, daug moterų režisierių filmų. Viena vertus, festivalyje keliami pamatiniai pradžios klausimai – santykio tarp individo, pasaulio ir visatos, kita vertus – pradžios, gimimo, motinystės.

Atidarymo filmas „Madlenos Madlena“ – pokalbio apie santykius tarp įvairių kartų pradžia. „Madlenos Madlena“ savyje sutalpina visos šių metų festivalio programos klausimus ir užduoda puikų toną kituose filmuose atliepiamoms temoms: individo padėčiai visuomenėje, rasei, lyčiai ir kitoms socialinėms konvencijoms.

DAŽNAI ESA­ ME ĮPRATĘ BŪ­ TI PASYVŪS. TECHNOLOGI­ JOS, TAMPAN­ ČIOS MŪSŲ GYVENIMŲ AŠIMIS, REI­ KALAUJA TO­ KIOS ELGSE­ NOS. KINAS GALI BŪTI PA­ SYVAUS ME­ NO TERPĖ, TA­ ČIAU KAI KU­ RIE FILMAI AK­ TYVINA.

M.U.: Seniai seku režisierės J.Decker karjerą – ji yra neįtikėtinai įdomi kūrėja, viena įdomiausių nepriklausomo Amerikos kino autorių, metusi iššūkį žmogiškosios patirties ir mąstymo perteikimui kine. „Madlenos Madlena“ taip pat kalba apie meną ir vaidybą. Vaidybą dėl meno, tačiau taip pat – ir dėl savęs. Šis filmas yra itin kūrybingas ir maištingas, tobula XXI a. refleksija ir puikus pasirinkimas tokio kino festivalio kaip TKKF atidarymui.

Kalbant apie moteriškumą, reikėtų nepamiršti paminėti Emos Goldman. Jos filmas „Veiksmas ir pertraukos“ („Acts and Intermissions“, 2017) nustebins atskleisdamas nepažintą žymios anarchistės pusę. Abejingų nepaliks ir dokumentinis filmas „Ursulos K. le Guin pasauliai“ („Worlds of Ursula K. Le Guin“, 2018) apie distopijos motiną, fantastikos rašytoją Ursulą K.Le Guin.

I.J.: Ačiū, kad atkreipei dėmesį į šiuos filmus! Filmą „Veiksmas ir pertraukos” į programą norėjau įtraukti dar pernai, tačiau kai šį filmą pamačiau pirmą kartą, iš kino salės išėjau sutrikusi. Netikėtas pasirodė moteriškumo akcentavimas...

Matyt, ne tokio portreto tikėjausi iš pavojingiausia Amerikos moterimi tituluotos, Kaune gimusios E.Goldman ir akivaizdžiai įkliuvau į savo pačios vaizduotės ir žinių žabangas.

Pasinešiojusi šį filmą širdyje visus metus, drįstu kviesti į jį Emos gimtinės žiūrovus. Galėtume tęsti ir tęsti šį pokalbį...

Mustafa, buvo išties nuostabu kartu su tavimi dirbti.

M.U.: Yra daug sudėtingų, gilių jungčių. Galėtume išties tęsti, be atokvėpio... Man taip pat buvo gera, įdomu ir smagu per kiną tave pažinti. Viliuosi, kiekvienas festivalio lankytojas taip pat atras kažką artimo sau.

I.J.: Iki pasimatymo Kaune!

Kadras iš filmo „Anotės Arka“ (rež. Matthieu Rytzas, 2018 m.)

Kadras iš filmo „Laukiniai giminaičiai“ (rež. Jumana Manna, 2018 m.)

Kadras iš filmo „Madlenos Madlena“ (rež. Josephine Decker, 2018 m.)

>> EITI AR NEITI

KINAS

„NEPATOGAUS KINO“ TAPATYBĖ Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Spalio 4–14 Vilniuje, o iki 28 dienos kituose vienuolikoje Lietuvos miestų į kino sales jau dvyliktą kartą pakvies žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Kokią programą šiemet paruošė organizatoriai, kas naujo, ko laukti, klausiame vieno iš festivalio programos sudarytojų – kino kritiko Nariaus Kairio.

– Kas šiemet buvo svarbiausia rengiant „Nepatogaus kino“ programą? Kuo galbūt ji kitokia nei ankstesniais metais?

– Kaip ir kiekvienais metais, rengdami programą stengėmės atsižvelgti į du skirtingus aspektus: pirma, rodyti filmus, kurie pasakotų, perfrazuojant filmo apie filosofę Donną Haraway pavadinimą („Donna Haraway: pasakojimai žemiškojo išlikimo labui“ – aut. past.), apie būdus ir priemones, kaip išlikti Žemėje, taigi tapsmo kartu pasaulį; antra, siekėme atrinkti tokius filmus, kurie būtų ne tik aktualūs ir svarbūs turinio prasme, bet kartu atlieptų aukštus estetinius reikalavimus. Rasti balansą tarp šių dviejų aspektų, ypač turint omeny, kad kiekvienais metais dėl technologinių pokyčių sukuriama vis daugiau filmų, nėra taip jau paprasta. Atsakant į klausimą, kuo šių metų programa skiriasi nuo praėjusių metų, pirmiausia pagalvoju net ne apie pačią programą, kuri kasmet natūraliai keičiasi dėl filmų specifikos ir laiko diktuojamų sąlygų, bet apie tai, kas sudarė filmų programą. Šįmet už ją, formaliai kalbant, buvo atsakingi net penki asmenys: Dovilė Grigaliūnaitė, Austė Zdančiūtė, Vladas Rožėnas, aš ir kviestinis kuratorius iš Lenkijos Konradas Wirkowskis, suformavęs intriguojančią Postpropagandos programą. Žinoma, ne mažiau svarbus priimant galutinius sprendimus buvo ir visas „Nepatogaus kino“ kolektyvas. Nors tokio pobūdžio bendras darbas kėlė nemažai iššūkių, bet galiausiai programa išėjo tikrai įvairiapusiška ir įdomi.

34 //

– Į kokias programas filmai šiemet bus suskirstyti? Kas naujo, ko atsisakyta?

– Be pagrindinių, jau įprastų „Nepatogaus kino“ programų – Konkurso, Panoramos, Žaliosios bei skirtos jauniesiems „Nepatogaus kino“ žiūrovams „Filmai, padedantys augti“, atsirado dar kelios naujos – tai Aktyvizmo, Postpropagandos ir „Drąsa kalbėti“. Pastaroji kvies žiūrovus po filmų likti kino salėse ir diskutuoti apie smurtą prieš moteris, lytinius santykius be sutikimo, diskriminaciją darbe bei universalių bazinių pajamų idėją. Postpropagandos programos filmai, kaip jau galima spręsti iš pavadinimo, kalbės, kaip pasikeitė propagandos samprata ir taikymas interneto ir posttiesos laikais. Na, o Aktyvizmo programą sudaro penki filmai, kurių centre – išskirtinės asmenybės, įkvepiančios pasaulio žmones savo veikla ir mintimis. Taigi laikomės pasiteisinusio modelio: vaizdžiai tariant, nors namo išvaizda ir pasikeitė, jis stovi ant patikimų pamatų – festivalio tradicijų, patirties, tapatybės.

© 37O

– Kokie ryškiausi filmai, sulaukę daugiausia dėmesio kituose festivaliuose, bus rodomi „Nepatogiame kine“?

– Jei kažkas iš tiesų rinktųsi eiti į filmą, kuris jau spėjo apkeliauti pagrindinius pasaulio festivalius, išskirčiau Talalo Derki „Apie tėvus ir sūnus“. Režisierius sugrįžo į gimtąją Si-

riją ir dvejus metus, įgijęs pasitikėjimą, praleido kartu su džihadistų grupuotės „Al-Nusra“ kovotojo Abu Osamos šeima, taigi filmas leidžia pažvelgti į šią liūdnai pagarsėjusią radikalių islamistų kasdienybę iš vidaus. Be to, „Nepatogaus kino“ žiūrovams T.Derki turėtų būtų žinomas dėl savo ankstesnio, ne mažiau įsimenančio filmo „Sugrįžimas į Homsą“.

Konkursinėje programoje taip pat bus rodomi nemažai apdovanojimų jau spėję susižerti filmai kaip „Kambodžos pavasaris“, net šešerius metus kurtas filmas apie paprastų žmonių donkichotišką kovą su korumpuota valdžia, ir „Alkanų dvasių sala“ – gražiai liūdnas filmas, nukeliantis žiūrovus į tolimą Kalėdų salą, kurioje Australijos valdžia yra įsteigusi griežto režimo pabėgėlių centrą. Panoramos programoje taip pat nėra nė vieno filmo, kuris liko nepastebėtas didžiųjų festivalių. Išskirčiau garsaus rumunų režisieriaus Radu Jude‘s filmą „Mirusi šalis“, novatoriškai atskleidžiantį rumunų požiūrį į Holokaustą. Lauren Greenfield filmas „Turto karta“, manau, irgi bus vienas populiaresnių festivalyje, ypač patrauklus tiems, kurie matė ankstesnį režisierės darbą „Versalio karalienė“. Mano manymu, festivalis turi gana aiškią tapatybę ir politiką, kurią žiūrovai atpažįsta, be to, pasitikime savo žiūrovais – jų smalsumu, drąsa ir skoniu, todėl idealiu atveju visi filmai (jų bus apie 60) atras ir savo žiūrovus.

– Kokios jūsų asmeninės rekomendacijos?

– Klausimą pakreipčiau kiek į kitą pusę: norėčiau išskirti kelis filmus, dėl kurių labiausiai abejojau, bet galiausiai esu patenkintas mūsų sprendimu juos įtraukti. Vienas jų yra Gustavo Vinagre‘s filmas „Aš prisimenu varnas“ apie transseksualią brazilę. Filmas iš pažiūros labai paprastas: viena bemiegė naktis, moteris pasakoja apie savo gyvenimą, režisierius sėdi už kameros, klausosi, kartais užduoda kokį klausimą. Žiūri ir galvoji, ar tu čia kažko nesupranti, ar filmas tėra kažkoks blefas. Galų gale praeina keli mėnesiai, o filmo vis nepamiršti: mąstai apie atsitiktinumą kine, apie žmogaus fotogeniją, apie kūrybos dvilypę prigimtį. Manau, tokia abejonė jau yra vaisinga filmo žiūrėjimo patirtis. Kitas, nors ir radikaliai kitoks filmas, yra „Interneto valytojai“. Tai filmas apie žmones, kurie dirba interneto korporacijoms prižiūrėdami tinklų turinį, t.y. kasdien peržiūri tūkstančius vaizdų ir nusprendžia, ar juos reikia trinti, ar palikti. Atrodytų, tema itin aktuali ir svarbi, viskas padaryta labai profesionaliai ir efektingai, tačiau pasirinkta forma yra gana manipuliatyvi ir, sakyčiau, netgi tiesmuka. Pavyzdžiui, konstruojamas įspūdis, kad šie žmonės dirba išimtinai naktį. Taigi, nors ir nėra lengva nuspręsti, ar toks filmas turėtų patekti į programą, ar ne, tačiau vien faktas, kad aš dabar pasakodamas jį prisiminiau, jau daug sako.

– Iš kokių festivalių atkeliauja filmai? Į ką labiausiai kreipiate dėmesį, kai atrenkate juos?

– Matyt, nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad pagrindinis filmų atrankos principas yra pamatyti per metus (filmų atranka prasideda iškart po festivalio) kuo daugiau filmų ir išsirinkti tuos, kurie mums dėl vienos ar kitos priežasties pasirodė savičiausi, įdomiausi ir vertingiausi. Yra keli būdai tai padaryti: pirma, programos sudarytojai vyksta į kitus festivalius: nuo didžiųjų, kaip Berlyno kino festivalis, iki labiau specifinių, tarkime, FIDMarseille. Antra, susisiekus tiesiogiai su įvairiomis filmų platinimo agentūromis ar pačiais režisieriais (pastaruoju metu atsirado tendencija filmo platinimu užsiimti pačiam) peržiūrėti sudominusį filmą kurioje nors interneto platformų. Trečia, žiūrėti filmus, kuriuos atsiunčia patys filmų kūrėjai ar jų platintojai, – tokių per metus būna apie 200. Be kita ko, stengiamės nesprausti savęs į iš anksto apibrėžtus rėmus, pavyzdžiui, kad žiūrėsime tik tuos filmus, kurie yra priskiriami dokumentiniam kinui. Mums įdomios įvairios kino praktikos, net jei jos formaliai būtų priskirtos veikiau šiuolaikiniam menui ar mokslui, o ne kinui.

– Ar filmai gali kažką keisti? Kaip jie tai daro?

– Praėjusių metų programoje buvo rodomas filmas „Nėra kur slėptis“. Į Vilnių buvo atvykęs ir filmo režisierius Zaradashtas Ahmedas. Kažkas iš žiūrovų po peržiūros uždavė panašų klausimą, tik akcentas buvo kiek kitur: ar filmas keičia jį sukūrusįjį. Režisierius atsakė: „Jei filmas nepakeis jo kūrėjo, tai jis nepakeis ir žiūrovo.“

„Apie tėvus ir sūnus“

„Alkanų dvasių sala“

„Interneto valytojai“

„Kambodžos pavasaris“

„370“ nori pranešti, kad ketinantieji patekti į festivalio filmus gali įsigyti bilietų rodymo vietose dieną prieš seansą. Žiūrovai patys renkasi, kokia suma norėtų paremti festivalį, net jei tai ir 1 centas. Bet jei festivalis rodo filmą, kurio nė už ką neketinate praleisti ir bilietą norisi įsigyti iš anksto, jų į seansus visoje Lietuvoje galima įsigyti ir internete už fiksuotą kainą.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Kalbėjosi Agnė Pulokaitė Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo

Kai plauksi pro Sirenas, padaręs iš saldaus korio vaško, užlipdyk bičiuliams ausis, kad jie neišgirstų, kaip jos dainuoja. O jei pats turėsi noro paklausyti, tegu jie tave pririša už rankų ir kojų stačią prie stiebo, gerai apvyniodami suktinėm virvėm. Tada bus smagu klausytis Sirenų balso. Jei imsi prašyti draugų, kad atrištų, teneklauso jie tavęs ir virvėm tvirčiau suriša. (Homeras, „Odisėja“)

Árpádo Shillingo „Juoda šalis“

„SIRENOS“ IŠ ARTI FESTIVALIO PAVADINIMO GENEZĖ

Kristupas Sabolius (antrame plane) su festivalio direktoriumi Martynu Budraičiu ir meno vadove Audra Žukaityte.

Š

į rudenį daugiau nei mėnesį, nuo rugsėjo 27 d. iki spalio 30 d., truksiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks penkioliktąjį kartą. Prasidėjusios 2004 m., praėjus ketveriems metams po legendinio festivalio LIFE baigties, „Sirenos“ nenustoja gausti apie šiuolaikinį Europos teatrą ir naujas jo realybes. Pirmajame festivalio kataloge, kuriame pasirodo ir festivalio pavadinimo reikšmių lauką plečianti citata iš Antikos autoriaus Homero poemos, tuometė meno vadovė Elona Bajorinienė savo įžangoje skelbia festivalio darbinį devizą: „Nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?“ Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo nepriklausomybės, festivalis „Sirenos“ atsispyrė nuo ryškių socialinių pokyčių ir jau antraisiais savo metais iškėlė „socialinį teatrą“, klausdamas, kaip į visuomenės ir politines perturbacijas „reaguoja įvairių šalių menininkai (...) ir kokius giluminius procesus fiksuoja šiuolaikinis Europos teatras“ (E.Bajorinienė, 2004–2006 m. festivalio meno vadovė).

36 // © 37O

Per, sakytum, dar tik paauglišką amžių „Sirenos“ sukūrė reikšmingus įvykius, dar ir dabar linksniuojamus žmonių pasakojimuose: „Vien ko vertas Janas Fabre su savo „Rekviem metamorfozei“ gėlėmis išklota prisikėlusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų scena ar Ronaldo Garcíos „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“, sukrėtusi net ir patyrusią teatro bendruomenę. Ne kartą festivalyje viešėjęs Romeo Castellucci 2012 m. išprovokavo svarstymą Seime, o kelis kartus festivalyje lankęsis Krzysztofas Warlikowskis, kaip ir flamandiškoji linija su teatrais „Victoria“ ir „Berlin“, identifikavo mūsų visuomenės neurozes. Arba Árpádas Shillingas, Lietuvos auditorijai pažįstamas ir per „Naująją dramos akciją“, bei jo „Juoda šalis“ – aštrus, bet ir gero humoro prisodrintas socialinės kritikos užtaisas“, – pasakoja filosofas, rašytojas, vaizduotės tyrinėtojas Kristupas Sabolius, savo vaidmenį „Sirenų“ festivalyje ne visai rimtai prilyginantis konsultantui iš „Meistro ir Margaritos“ – neaiškios padėties ir statuso žmogui, prižiūrėjusiam literatūros, dramaturgijos ir komunikacijos barus Oskaro Koršunovo teatre, kuriame ir užsimezgė festivalio idėja.

Su juo ir kalbamės apie festivalio gimimą, ano meto kultūros ir meno lauką, gaivališką jėgą, su kuria festivalio sumanytojai nėrė į gilius teatro vandenis.

– Žinau, kad pavadinimo sukūrimo autorinės teisės priklauso iš dalies ir tau. Papasakok, kaip ši mintis gimė tavo, senosios graikų kalbos ir kultūros tyrinėtojo, galvoje.

– Taip, žodį „Sirenos“ pirmas garsiai ištariau aš, tačiau pačiame pavadinimo galvojimo procese labai intensyviai dalyvavo šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, Oskaras Koršunovas, E.Bajorinienė ir Martynas Budraitis, kurie, galima sakyti, šį pavadinimą ir palaimino. Tik tam, kad suprastum jo reikšmes, svarbu grįžti į tuos maždaug 2002 ar 2003 m., kai gimė idėja daryti festivalį. Buvo praėję šiek tiek laiko po LIFE, jau tapusio legenda ir alkio pažymėtais pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio metais atvežusio puikių spektaklių. Tas laikotarpis buvo neišvengiamai susijęs su nepriklausomybe, atsikūrimu: tuo metu tai, kas dėjosi Lietuvoje, buvo savotiška performanso forma, tad ir pats LIFE festivalis buvo labai gyvas, performatyvus.

Vėliau tai nuslopo, atsirado A.Liugos „Naujosios dramos akcija“ – labai profesionali ir kokybiška, tačiau neįgijusi tokio didelio masto, kokio siekė naujasis festivalis. Nuo šios įvykio ryškumo, teatro gyvybės paieškos ir prasidėjo festivalio pavadinimo kelionė. Pamenu, buvom visi susitikę: Oskaras, Elona, Martynas, Jūratė, Audra (Audra Žukaitytė, festivalio meno vadovė), vakarojom, atrodo, „In Vino“. Buvau pakviestas prisidėti prie festivalio koncepcijos gryninimo, pavadinimo galvojimo, tad sukinėjausi kartu su visais. Pamenu, buvo ne vienas variantas. Aš, kaip graikiško konteksto specialistas, juolab kad ir prie OKT prisijungiau per „Oidipo Karaliaus“ repeticijas, pasiūliau „Sirenas“. Man jos pasirodė kaip dvilypis vaizdinys – kviečiantis ir viliojantis, bet kartu pavojingas, talpinantis savyje pavojingo teatro idėją. Bet pamenu, kad Jūratei patiko visai kita, šiuolaikinė šio žodžio prasmė – „Sirenos“ kaip ženklas, įspėjimas, kaip įspėjantis kauksmas. Oskaras šią liniją irgi labai palaikė. Ir būtent tokią prasmę, moderniąją, o ne antikinę, dažniausiai žmonės ir pastebi. Pamenu, gal tik Elona – pirmoji meno vadovė, festivaliui labai svarbus žmogus, kuri man iki šiol asocijuojasi su tuo savo autoritetingu, kritišku žvilgsniu, reagavo santūriai, turėjo šiokių tokių abejonių.

ATSIRADIMO APLINKYBĖS

– 2004 m., pirmasis festivalis. Jau nebe LIFE aplinkybės, pirmieji nepriklausomybės metai, sienų atsivėrimas, didžiulis alkis visko, kas nauja, iš TEN. Tiek kultūros laukas, tiek, be abejo, socialinis, politinis sparčiai keitėsi. Ką reiškė kurti festivalį anuomet? Su kokiais iššūkiais galbūt teko susidurti?

– Mano akimis, festivalio atsiradimas susijęs su teatre įvykusiu posūkiu į kairįjį diskursą, socialinę problematiką.

R.García su savo „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“ buvo labai reikšmingas įvykis. Aišku, dabar jis atrodytų visai kitaip, bet teatras toks yra, jis negali galioti amžinai. To spektaklio atvežimą, kaip ir festivalio gimimą, lėmė toji prisikaupusi sąmoningumo būsena, atliepusi Vakaruose jau vyravusią socialinę kritiką, susijusią su vartotojiška visuomene, kapitalizmo dominavimu. Lietuvoje jau buvo praėję daugiau nei dešimtmetis nuo nepriklausomybės. Visuomenė, pagyvenusi naujoje santvarkoje, įpratusi prie kitokio gyvenimo, vis dėlto ėmė po truputį suprasti, kad čia ne viskas taip paprasta ir gerai. O pirmasis dešimtmetis buvo pažymėtas romantika.

Drįsčiau sakyti, kad „Sirenos“ gimė kaip kairysis festivalis. Antrasis šis festivalis atėjo su labai aiškia žinute pristatyti socialinį teatrą, ką teatras turi daryti, t.y. ne tik kritikuoti, bet ir sukelti pasipriešinimo dvasią. Šiuolaikinis menas, tiesa, visuomet buvo labai kritiškas tam optimistiniam, tautiniam diskursui, užtenka vien pažiūrėti į tuo metu jau įsitvirtinusių menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų, Kristinos Inčiūraitės, Dariaus Žiūros, Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos darbus ar Redo Diržio veiklą Alytuje. Prie šių procesų prisijungė ir „Sirenos“ – pirmieji festivaliai išprovokavo labai daug visuomenės reakcijų. Būta ir kontroversijų, piktų straipsnių net iš garbių kritikų. Ir tuo metu festivalį rėmė „Maxima“ – kas tuo galėtų dabar patikėti? Kai R.Garcíos spektaklio herojus klounas scenoje taškė skalbimo miltelius ir kokakolą, siekdamas sukelti mažne pasišlykštėjimą vartotojišku gyvenimo būdu, šio rėmėjo logotipas festivalio plakate atrodė beveik fantasmagoriškai. Tačiau jausmas buvo toks, kad buvome tam pasiruošę, pribrendę kultūrinei dialektikai, – ne tik entuziastingai priimti primetamą neoliberalų socialinį modelį, bet ir pažadinti kritiškumo ir pasipriešinimo dvasią. Kelti klausimus ir sugebėti atmesti, o ne aklai priimti. Ir „Sirenos“ tą visuomenės brandą labai gerai apčiuopė.

Beje, ryški dar buvo E.Bajorinienės, pirmosios meno vadovės, linija, kvestionuojanti teatro žanrą, klausianti, kur yra jo ribos. Sakyčiau, didelis jos nuopelnas buvo tai, kad festivalis nekėlė tikslo atvežti tiesiog pripažintus vardus. Veikiau norėjome klausti, kuo teatras virsta ir kuo jis gali būti. Šiandienės „Sirenos“, man regis, labai tai akcentuoja: tarpdiscipliniškumą, teatro ribų išplėtimą, teatrą, kuris artėja prie kitų menų ir pats save transfor-

Ronaldo Garcíos „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“

muoja. Aišku, buvo ir nusivylimų. Kai kurie spektakliai pasirodė sukrečiantys, o kai kurie nepateisino nei mūsų, nei auditorijos vilčių. Bet tai įprasta tokio ieškojimo proceso kaina.

TADA IR DABAR

– Kaip dabar, praėjus penkiolikai metų, matai festivalį, jo tikslus, vaidmenį? Ar reikėtų bandyti atkartoti tą jo pradžios gyvybę?

– Teatras, kuris išeina į gatvę, kuris pasitinka agoroje, – tai, man regis, „Sirenoms“ pavyko pasiekti, ir tuo metu tai buvo labai stipru ir reikalinga. Dabar gi, manyčiau, to nebereikia, randasi kitos formos. Vėl šiek tiek nukrypsiu į šiuolaikinį meną, kuris vis dėlto išlieka visų menų priešakyje, jis geriausiai užčiuopia tai, kas vyksta pasaulyje, yra lanksčiausias, neprisirišęs prie scenų, salių, kino teatrų, t.y. aikštelių plačiąja prasme. Šiuolaikinis menas nusimetė visus žanrus, jis iš esmės gali daryti bet ką. Svarbiausias dalykas, kurį jam sekasi daryti puikiai, – prasiskverbti į temas, kuriose užčiuopiami gyvi dabarties nervai. Ir tiems gyviems nervams pasirodyti teatre turi būti surastos visai kitokios formos nei anksčiau. „Sirenos“, mano galva, prie to labai prisideda, toliau išlaikydamos teatro virsmo paieškos motyvą. Kviesti šiandienos teatrą, kuris nėra užstrigęs formose, – man tai ir yra „Sirenos“. Ir be abejo, kokybės linija, per tiek metų tik sustiprėjusi ir suteikusi festivaliui svorio. Prie to, be abejo, labai daug prisidėjo 2007 m. festivalio meno vadovės pareigas perėmusi A.Žukaitytė, be kito ko, atsinešusi ir platų pasaulinio teatro konteksto išmanymą bei pajautimą. Daug keliaudama su O.Koršunovo teatru Audra subūrė aplink festivalį reikšmingų

užsienio kontaktų lauką, padėjusį „Sirenoms“ išplaukti į platesnius vandenis ir pritraukti į festivalio programoje rengiamą Lietuvos teatro vitriną svarbius užsienio teatro ekspertus. Tačiau man, pastaraisiais metais stebinčiam festivalį iš žiūrovo pozicijos, svarbiausia yra toji nenutrūkusi atviro teatro paieškos linija, iki šiol kryptingai formuojanti jo programą ir įvykius.

Aišku, būna spektaklių, kurie manęs, kaip žiūrovo, neįkvepia. Tačiau niekada nenusiviliu, nes įžvelgiu didesnį žaidimą, kurį festivalio komanda siūlo: kiekvienas spektaklis užima savo vietą, kuria bendrą vaizdą, ir pavieniai jo fragmentai ne visada yra tokie svarbūs.

Per tiek metų šis festivalis tai perprato.

FESTIVALIO ŽANRO DEKONSTRUKCIJA. KAIP KURTI ĮVYKIUS ŠIANDIEN? – Festivalių Lietuvoje daug – kino, šokio, cirko, teatro, muzikos. Mano nuomone, festivaliui užtenka vien pristatyti šiuolaikinį pasaulines tendencijas atskleidžiantį meną, kurio auditorija

ŠIANDIEN YRA KITA PROBLE­ MA: GYVENA­ ME SPEKTAK­ LIŠKOJE VI­ SUOMENĖJE, KURIANČIOJE SKANDALUS IŠ VISKO. TODĖL IR PATI ĮVYKIO KATEGORIJA NUVERTĖJO.

neturi galimybių pamatyti kitur, – ir jau vien tai savaime yra vertybė. Tačiau man įdomiau galvoti apie festivalį kaip socialinį reiškinį, drąsiau nei kitos meno institucijos keliantį aštrius klausimus, išsiveržusį į priekį, taigi ir inicijuojantį naujoves savam lauke. Ar tau festivalis yra visų pirma programa, ar reiškinys?

Be abejo, festivalis turi siekti būti socialiniu reiškiniu. Bet ir vėl – prisimenant pirmąsias „Sirenas“ ir jų aplinkybes, dabar tai daryti reikia visiškai kitaip. Gyvename Antropoceno, globalinio atšilimo epochoje, kai turime permąstyti ne tik žmogaus vaidmenį, bet ir tai, ką vadiname žmogumi. Kai kalbame apie socialinę kritiką, žmogus vis dar atsiduria centre, kitų rūšių ir procesų atžvilgiu jam atitenka hierarchijos viršūnė. Dabar gi jo svarba privalo būti persvarstyta. Humanizmas, kaip specifinė egocentrizmo forma, yra nuvertėjęs.

Privalome permąstyti, kaip sugyvename su kitomis rūšimis, galbūt net reformuoti save pačius. Todėl ir tas išėjimas į gatves, lyg atkartojantis septintojo dešimtmečio judėjimus, ne visuomet yra adekvatus šiems laikams. Arba jis turi veikti visai kitu režimu. Tačiau vis dar tikiu, kad festivalis turi kurti socialinius įvykius.

Būtent ties šia įvykio kategorija ir norėčiau apsistoti – mano akimis, festivalis, kaip sociokultūrinėje plotmėje egzistuojantis reiškinys, turi būti įvykis. Koks tas įvykis, kokios jo formos – tai jau ir filosofinis klausimas. Net ir bendriausias, abstrakčiausias įvykio apibrėžimas – „kai jis ištinka, tie, kurie jame dalyvavo, patvirtina, kad jis buvo“ – kreipia mintį link kažko, kas išmuša iš kasdienės rutinos, tampa netikėta, unikalu. To festivalis visada turi siekti. Singuliaraus, išskirtinio vyksmo, darančio reikšmingą įtaką. Be abejo, keičiasi socialinė konsteliacija ir problematika, todėl tai pajausti reikia ypatingo subtilumo, gilaus suvokimo, ieškojimo.

Scenos menas yra gyvas, toks turėtų būti ir bet kuris teatrinis įvykis. Kitaip, pavyzdžiui, yra kalbant apie kino festivalius. Jie turi dirbtinai generuoti įvykius – premjeromis, raudonais kilimais, apdovanojimais. Visa tai yra tam, kad suįvykintų filmus, kurie patys savaime yra ne įvykiškos, o reproduktyvios prigimties – techniškai tariant, galime šimtą kartų parodyti tą patį filmą, bet nuo to nepakis nei jo turinys, nei forma. Todėl įvykiai vyksta aplink filmus. O teatras yra gyvas, jis negali būti techniškai pakartojamas, tad išlieka unikalus kiekvieną kartą. Vadinasi, jo prigimtis yra įvykiška ir šios dimensijos reikėtų nepaleisti, stengtis įvykiais aptikti gyvą dabarties nervą, užčiuopti tai, kas čia ir dabar yra jautru, kartais net bėgti į priekį, mėginant suprasti, kas įvykiu gali tapti rytoj. Ši formulė yra gana abstrakti ir leidžianti rinktis skirtingus kelius, bet kartu aiškiai parodanti, ko reikėtų ieškoti, ir, man regis, ji visada turi išlikti festivalio genetiniam kode.

Aišku, šiandien yra kita problema: gyvename spektakliškoje visuomenėje, kuriančioje skandalus iš visko. Todėl ir pati įvykio kategorija nuvertėjo. Kalbant apie teatrą, performatyviuosius menus, šiuolaikinį meną, įvykiai turi įgauti kitokią kokybę. Šokas nebūtinai yra įvykis, kartais, priešingai, atsisakymas dirbtinai provokuoti dėmesį yra didesnis įvykis.

DAR PENKIOLIKA METŲ Į ATEITĮ. IR DAUGIAU

Jan Fabre „Rekviem metamorfozei“

– Ko palinkėtum festivaliui, kuris, tikiu, norėtų iš paaugliško amžiaus pereiti į brandą?

– Palinkėčiau nebijoti jauno teatro, kuris turi savo trūkumų ir klaidų, tačiau yra labai gyvas. Pats dirbdamas su studentais patiriu šį jausmą. Kartais galiu matyti jų kompetencijos stoką – galbūt jie dar kažko nemoka, užtat jų visai kitoks akiratis, jie pastebi ir pasiūlo visai kitus dalykus, kurių aš nematau. Tad linkėčiau atiduoti duoklę jaunystei, ir ne tik jauniems kūrėjams, bet ir jauniems žmonėms, kurie formuotų festivalio viziją.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Dangaus kūnai – skraidantys, kylantys, važiuojantys, plūduriuojantys, valgomi ir net geriami. Ir nereikia būti astronomu, kad pastebėtum Džedajaus vertą stalą, šviečiantį kaip supernova, kosminių drabužių kolekciją miesto astronautams ar ploniausią pasaulyje elektrinį erelįpaspirtuką, taip pat – neužmušamą lietuvišką droną, vyno debesį ir net sparnuotą duoną.

LIETUVIŠKAS DRONAS „ACME X8300 UNBEATABLE“ LIETUVA Diz. ACME www.acme.eu

Jei piktadarys Dartas Veideris sedėtų prie lietuviško biuro technologijų startuolio „TableAir“ – duodame žodį, jam niekada neskaudėtų nugaros.

Prie stalo gali sėdėti ar stovėti, tereikia ištiesti virš jo ranką ir per jutiklius reguliuojasi stalo aukštis. Jis taip pat valdomas mobiliąja programėle, kuri primena, kada stuburui laikas atsipalaiduoti (keisti sėdėjimo padėtį), turi LED ekraną, kuris gali keisti spalvas ir net debesį „TableAir Cloud“, o tai reiškia, kad gali dalytis duomenimis su kolegomis, sėdinčiais prie tokio pat stalo.

„TableAir“ nuotr.

„ACME“ nuotr.

IŠMANUSIS STALAS „TABLEAIR“ LIETUVA Diz. Lukas Lukoševičius, Justinas Vilimas www.tableair.com

Janio Sne ir Martinso Cirulio nuotr.

Dronai vandenyje skęsta – pasenusios naujienos. Štai lietuviškas, neužmušamas dronas, kuris ne tik skraido padebesiais, bet ir neskęsta. Netikėtai įkritus į vandenį, jam nieko nenutiks – jis gali ir pakilti, ir nusileisti ant vandens. Dronas pagamintas iš minkšto, bet itin tvirto plastiko, tad susidūrus su kita skraidykle jam irgi nieko nenutiks. Neužmušamasis net gali padaryti 360° kūlverstį ore! Tinka pradedantiesiems pilotams ir pažengusiems oreiviams.

Sauliaus Serapino nuotr.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „LANDER“ LATVIJA Diz. Agnese Narņicka | „One Wolf“ www.onewolf.eu „One Wolf“ yra high street belytės mados ženklas, naikinantis ribas tarp lyčių ir jų drabužių, o kolekcijoje „Lander“ praardė ir siūlę tarp žemės bei dangaus.

Ir Lietuvos parduotuvėse pasirodę latviško dizaino unisexiniai drabužių modeliai

pasakoja Žemėje pagaliau nusileidusio astronauto bei jo namų ilgesio istoriją.

Dizainerė sako, kad kuria intelektualiems miesto chuliganams, laisviems nuotykių ieškotojams, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus ar statuso.

SKRAIDANTI DUONA „BREADBERRY“ LIETUVA Diz. Simas Petrauskas, Darius Kisielius | „Critical“ www.vilniausduona.lt

© 37O

„Citybirds“ nuotr.

38 //

Jei būtum duona, gal norėtum būti sparnuota? Įkvėpta išrankių paukščių, nuosekliai ieškančių tik geriausių grūdų ir sėklų, tokių skanių kaip uogos, „Breadberry“ yra lietuviška duona iš už jūrų marių amerikiečiams ir anglams, nes skirta JAV ir Jungtinės Karalystės rinkoms. Lietuvos parduotuvėse neskraido, užtat ryškiaspalves lietuvių sukurtas pakuotes pastebėjo globalus dizaino guru „The Dieline“, o čia pakuotės dizaineriui tas pats, kas laimėti pinigų loterijoje.

ELEKTRINIS PASPIRTUKAS „EAGLE“ LIETUVA | ŠVEICARIJA Diz. Ignas Survila www.citybirds.lt „Citybirds“ pristatė ikoninio „Pigeon“ paspirtuko elektrinį brolį „Eagle“. Tai bus pirmasis lietuviškas ir ploniausias pasaulyje elektrinis paspirtukas, skirtas dizainą, greitį ir išmaniąsias technologijas mėgstantiems X kartos miesto paukščiams. Su elektriniu ereliu skraidyti asfaltu bus dar patogiau, nes jo vairalazdėje bus įmontuotas prietaisų skydelis, kurį galėsi valdyti telefonu, nusistatyti kryptį ir nepasiklysti miesto padangėse.