370 nr 71

2018 spalis #71

RAŠYMO VIRŠUKALNĖS IR NUOKALNĖS IŠ POKALBIŲ BERLYNO LITERATŪROS FESTIVALYJE JAUTRIAI GRAŽUS REŽISIERIAUS GEDIMINO ŠIAULIO ANIMACIJOS PASAULIS ELŽBIETA LATĖNAITĖ: JUOKAS JUK YRA LAISVĖ „SCANORAMA 2018“ REKOMENDACIJOS

Rašė Marijus Gailius

LAIŠKAS IŠ MOZELIO SLĖNIO K

irsti Europą gali greičiau, nei perskaityti knygą. Greičiau, nei parašyti tekstą. Kai šiuolaikinė realybė sukasi kaip miškavežiai Lietuvos pušynuose, kūrinys sudaro galimybę sustoti. Laikraštis, beje, irgi.

Kol parašiau šią pastraipą, viena ausimi pasiklausydamas gyvosios vikipedijos – mūsų kelionės gidės A., jau pervažiavau visą valstybę – Liuksemburgo Karalystę.

Jaučiu, kad rašau lyg junginėdamas naršyklės langus arba skaičiuodamas degalines – greitkelio greičiu, minties paviršiumi. Mūsų gidė kelyje gyvena nuo 1994 m.

Darbas jai leido įgyti profesoriaus vardo vertą išsilavinimą ir išlaikyti vis retėjančią šiais laikais kompetenciją – atmintį kaupti ne tinkle, o galvoje. Iš atminties ji beria ne tik upių ilgius, bet, jei pasitaiko proga, ir eiliuotus sveikinimus.

Kaip įprasta europinėse kelionėse, 99 proc. informacijos sudaro istoriniai ir geografiniai faktai. Tarytum dabarties nė nebūtų. Kas toje mūsų dabartyje blyksi? Pirmiausia – paminklai vartojimui ir judėjimui, kartkartėmis – festivaliai, renginiai. Pakeliui regėjau „Amazon“ logistikos centrą, kuris padarė nemenką įspūdį – tik dėl dydžio, nes sandėlio architektūra neišliks. Ateities gidai ir toliau pasakos apie viduramžių pilis, nes šiuolaikybė ateičiai nepaliks beveik nieko. Ką tik išvykome iš seniausio Vokietijos miesto Tryro – anot šaltinių, keliais šimtmečiais senesnio net už Romą.

Šmirinėdamas ir atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad Tryro centras beveik niekuo nesiskiria nuo kitų vokiečių ir apskritai Vakarų miestų: adidasai languose, mėsaininės, tos pačios drapanėlės ir brendai, brendai, brendai. Tokia realybė sukuria ir neįtikėtinų nuotykių: Belgijos magistralėje sustoję pas nykštukus, patekome į didžiulį skliautuotą picerijos pastatą, kuris mus, apsukus ratus ieškant tualeto, išspjovė kitoje kelio pusėje!

Abi įeigos buvo identiškos, fontanai prieangyje – taip pat, net gretimai švietusios degalinės lokacija tokia pati: veidrodinis efektas. Kad kažkas ne taip, supratome tik tada, kai neradome autobuso.

Kelionė – pats geriausias būdas patirti, kokioje saldžioje iliuzijoje gyvename. Kiekviename naujame mieste pirmiausia puolu ne į pilį ar muziejų, o į kavinę ir kuo arčiau žmonių, kad pajusčiau, kuo gyvena šiuolaikinis vietinis. Tačiau apsimetusį čionykščiu mane iškart demaskuoja, kai, vokiškai ar prancūziškai paprašęs kavos, sulaukiu antro, tikslinamojo, klausimo ir tuomet, sužiobčiojęs lyg žuvis, išmesta į krantą, turiu prabilti angliškai ir išsiduoti: turistas.

Tai grąžina į tikrovę: nepaisant lidlų ir makdonaldų, mes vis dėlto skirtingi. Ir turime tuos pačius ryškius kultūrinius orientyrus. Pirma, tai pojūtis, kad priklausome tai pačiai civilizacijai: tai europinis standartas ir saugumas. Kitas specifinis indikatorius – knygų pasirinkimas didžiuosiuose knygynuose. Tryre visuose trijuose gretimuose knygynuose tarp populiarių kriminalinių romanų ir literatūrinių prekės ženklų, aptikau Hermaną Hessę, Gunterį Grassą, Maxą Frishą. Ramu. Vadinasi, Europos kultūra gyva.

Keliaudamas ne lėktuvu ir miestus tyrinėdamas pėsčiomis, iš kitos perspektyvos pagalvosi apie savo tėvynę ir turėsi susitaikyti, kad mūsų šalies istorija, nors ir didinga, yra mažytė, o gamta, nors miela ir žavi, yra tiesiog banali (nūnai, iš arčiau susipažinus su miškais gamtiniu požiūriu, tai dar aiškiau matyti). Nes mes neturime kalnų. Neturime kalnų, kurie kaip natūralus barjeras būtų padėję užkonservuoti ir didingą praeitį, ir nepaliestą gamtą. Nida liko tokia unikali dėl to, kad ją sunkiau pasiekti.

#71 NUMERIO BENDRADARBIAI: TAUTĖ BERNOTAITĖ RAŠYTI SMALSIAM SKAITYTOJUI – IR PAVOJINGIAUSIAS ŽARSTEKLIS, IR SALDŽIAUSIAS ZEFYRAS

JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Greičiausiai geografinė padėtis padėjo ir Mozelio upės slėniui, kur darniai susiglaudė tūkstantmetė vokiečių istorija ir su niekuo nepalyginama gamta. Atvirukinis reginys, nusidriekęs dešimtis kilometrų per kalnuotą slėnį, abipus upės, į milžinišką aukštį kerojant minkšto rūko glostomiems vynuogienojams, užima kvapą.

Tradiciniai namai ir laiveliai, pilys ir bažnyčios, nesuterštos miestus niveliuojančių globaliųjų prekės ženklų.

Ankšta topografija pavertė vynais garsėjančią vietovę tarytum kultūriniu rezervatu. Mozelio vynai taip vertinami todėl, kad vynuogės ten auginamos lyg stebuklinėje pasakoje.

Ir mes, jeigu norime išlikti autentiški ir originalūs, turime su dar didesniu užmoju ir jėga kloti kultūrinius kalnus. Teatralai yra pastatę vieną kitą aukštikalnę, turime ir pasaulyje garsių muzikantų. Tačiau lietuvių kultūra dar nesiformuoja į tankų kalnyną, nors dešimt kartų mažesnei islandų tautai pavyksta ne tik kultūros sferoje, bet netgi futbole. Kas mums trukdo? Turbūt kiekvienas nujaučiame: tai nepatiklumas naujų vėjų akivaizdoje ir neišvėdinta nostalgija. Jeigu mes, kaip nesubrendę berželiai, lūžtame nuo pasaulinių vėjų, iš kur imsime jėgų patys tą vėją įpūsti? Ir iš praeities mes ne tiek stiprybę semiame, kiek murkdomės nusidėvėjusiose atminties formose.

Perfrazuojant šiame numeryje pakalbintą rašytoją Justine Hardy, kol kas istorijas apie save pasakojame sau.

Kada dar ryškiau istorijas apie save papasakosime ir pasauliui? Kad bent Vilniaus su Ryga nebepainiotų. Iš pradžių, tebūnie, užtenka rinkodaros efektų kaip „G-Spot“, bet ilgalaikiu požiūriu to negana.

Tokie jauni kūrėjai kaip animatorius Gediminas Šiaulys, pasisėmę iš praeities, tikėkimės, prasmingai prabyla apie dabartį ir tiesia tiltą į mūsų kultūros ateitį. Jo animacinio filmo „Šviesa“, apie kurį taip pat kalbame šiame numeryje, motyvas įkvepia paties kūrinio dar nė nemačius. Autorius pasitelkė dvigubą intertekstą – stulbinamai garsėjančios grupės „Solo ansamblio“ dainą „Literatai“, aranžuotą pagal vieną šiuolaikiškiausių poetų Kęstučio Navako eilėraštį, kuriame savaip apžaidžiami tradiciniai lietuvių mitai ir įvaizdžiai: bet pranyko pasaulis – jį vėl mums prisieis parašyti Šitaip dvi medijos – poezijos ir muzikos, susilieja į dar vieną, vizualinę. Sutikite, tai jau svaru. Tai augina mūsų kalną. Nors pats autorius netiki, kad jo filmas įdomus užsienio auditorijai, šiam kūriniui kaip tik linkėčiau rasti žiūrovą, nepaisant sienų. Juk kitiems būsime įdomūs tada, kai sau būsime įdomūs.

BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

TOMA VIDUGIRYTĖ MUZIKA BESIDOMINTI NAUJOKĖ

Viršelyje – Gedimino Šiaulio ir Jono Konstantinavičiaus sukurtas plakatas animaciniam filmui „Šviesa“.

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #71, SPALIS, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

JUOKAS JUK YRA Rašė Tautė Bernotaitė

„Mes tikime gyvumu. Bet kur vaidinant jis pageidaujamas. Yra garsi scena, kur Marlono Brando partnerei netyčia ant žemės nukrito pirštinė. Užuot nutraukęs sceną, Brando paėmė pirštinę, pradėjo su ja žaisti, pats užsimovė. Iš paprasto nesutrikimo gimė graži scena su naujomis reikšmėmis“, – pavyzdine aktorinio meistriškumo istorija dalijasi aktorė Elžbieta Latėnaitė. Būtent spontaniškumo reikšmė vaidybos menui, anot jos, milžiniška, todėl aktorė pastaruoju metu investuoja į visas įmanomas progas šio įgūdžio pasimokyti iš į Lietuvą atvykstančių vaidybos amato profesionalų ir planuoja nuosekliai mokytis improvizacijos.

– Pastaruoju metu lankai daug mokymų. Kokiuose naujausiuose buvai?

– Dalyvavau meistriškumo pamokoje, kur šešias valandas mokėmės metodo, vadinamo „Follow the Follower“ – sek sekantįjį. Tai metodas, kai nė vienas iš improvizacijos part­nerių nelyderiauja, kai vienas seka kitą, ir rezultatas gims­ ta bendrai. Mokymus vedė aukščiausio lygio improvizatorė Beatrix Brunsch­ ko, turinti 26 metų patirtį teatro vaidy­ bos ir improvizacijos srityse.

4 // © 37O

– Kai darai pratimą „Sek sekantįjį“, ar nebūna, kad vis tiek nesąmoningai norisi būti tuo, kuris duoda toną, nuo kurio prasideda nuotaika?

– Taip atsitinka. Bet galbūt geriau su­ prasime šį būdą, jei aptarsime dar vie­ ną techniką. Lietuvoje lankėsi vaidy­ bos mokytojas Stevenas Ditmyeris iš Niujorko. Jis yra Sanfordo Meisnerio mokinys. Tai legendinis aktorystės mokytojas, o viena jo technikų grįs­ ta partnerio sekimu. Scenoje tau rei­ kia sekti savo impulsus, bet viena są­ lyga: tie impulsai turi kilti iš partnerio.

Tarkim, jei mudvi dabar darytume šį pratimą ir staiga man kiltų noras nu­ eiti atsisėsti kitur, tai nebūtų tinkama.

Nors tai būtų impulsas – jis kilo ne iš tavęs. Bet jei aš staiga pajuntu, kad, žiūrėdama į tave susigėdau ir dėl to noriu palįsti po stalu, tai jau teisinga.

Impulsas palįsti po stalu yra mano, bet jis atėjo iš tavęs. Tad mes penkias die­ nas su Stevenu mokėmės paklusti savo impulsams. Jis sako, kad mes nuo vai­ kystės mokomi atvirkščiai: neklausyti jų, elgtis gražiai, nes „taip negalima“.

Esame mokomi pirma pagalvoti, pas­ kui padaryti. Jo manymu, aktorius tu­ ri daryti atvirkščiai. Ir dėl to buvo la­ bai sunku iš gero, padoraus žmogaus staiga virsti žmogumi, kuris klauso sa­ vo impulsų ir seka juos.

Rūtos Matilionytės nuotr.

– Ar gali daugiau papasakoti apie šį metodą?

– Pateiksiu pratimo pavyzdį: su par­ tneriu žiūrime vienas į kitą tol, kol pa­ juntame vienas kito nuotaiką, ir tik tada turime kurti sceną. Taigi, gavę su­ vaidinti situaciją, kai vienas yra ban­ ko darbuotojas, o kitas prašo pasko­ los, abu turime pajusti vienas kitą ir pradėti veikti iš tos pačios nuotaikos!

Bea­trix dažnai pasitelkia skruzdėlių aliuziją. Juk jos nesitaria, maždaug: „Aš čia vadovausiu, o jūs darykite, kaip aš.“ Jos tiesiog veikia. Ir viską padaro!

Skruzdėlių veikimo būdas, anot Be­ atrix, iš esmės nusako, kas yra improvi­ zacija. Toks naujas požiūris labai įkve­ pia. Vadinasi, scenos sėkmė priklauso nuo to, kiek tu matai partnerį. Jei bū­ si susitelkęs tik į save ir galvosi, koks aš fainas, rezultatas nukentės.

BUVO SUNKU IŠ PADORAUS ŽMOGAUS PAVIRSTI TOKIU, KURIS KLAUSO SAVO IMPULSŲ.

– Gal kokie savi impulsai tave nustebino?

– Man atrodo, būtent baimė ir susikaustymas labiausiai nustebino. Kiek daug to viduje yra. Kai žiūriu į Steveną, jis kaip vaikas: jam impulsai plaukia labai lengvai ir jis juos vykdo, o kai pati einu atlikti pratimo, ir tas baisu, ir tas.

Atrodo, vaidybos patirties daug, bet vis tiek yra daug as­ meninio susikaustymo. Stevenas pasakojo vieną istoriją.

Amerikoje, kur paplitęs nutukimas, jis su sūnumi važia­ vo liftu, ir įlipo stambus žmogus. Jo vaikas iš karto sako: „Oho, koks tu storas!“ Stevenas mums pasakojo, kad pas­ kui su vaiku šitaip aptarė situaciją: „Labai džiaugiuosi, kad tu paklausei savo impulsų, bet tavo žodžiai kitą žmogų gali sužeisti, ir jis gali užsimanyti tau pasakyti ką nors įžeidžia­ mo ar padaryti ką negero.“ Vadinasi, svarbu suvokti ir iš­ mokti, kad meno ir gyvenimo realybės skiriasi, jose galioja

skirtingi dėsniai, vertybės. Kad išgyventume, mums reikia atskaitos taškų, kur laisvė prasideda ir baigiasi. O scenoje paprasčiau: tu gali sakyti viską, net tai, ko negali padary­ ti. Tad, jei partneriui kyla milžiniškas įniršis ir jis užsima­ no kitą stumti į sieną, jis to daryti negali, bet gali pasakyti: „Aš žiauriai noriu tave įstumti į sieną“, ir žiūrėti, kas toliau įvyks, kaip reaguos partneris ir kur tai nuves. Tačiau jei jis užblokuotų norą stumti į sieną ir partneriui sakytų „tu pik­ tas“, kažkas svarbaus liktų neatverta.

– Kaip manai, kodėl fizinis veiksmas yra riba, o žodis leidžiamas?

– S.Meisnerio pratimo esmė yra būti 100 proc. tikram, koks esi. Tikram – tai truthful. Vadinasi, viską, kas tavy­ je kyla, privalai išreikšti. Jei pradėsi blokuoti – viskas, ne­

LAISVĖ besi tikras. Užtat išreiškimas turi ribą.

Nes pasidalyti privalai, bet, kaip Ste­ venas sako, negali nieko išsiųsti į ligo­ ninę. Tačiau nepamirškime, kad jau ir pasakyti kartais būna sunku. Tie im­ pulsai būna susiję nebūtinai su agre­ sija, dažnai jie susiję su potraukiu, intymumu. Jau vien pratimas, kai su partneriu žiūrite vienas kitam į akis.

To pakanka, kad įsijungtų visi užpro­ gramuoti saugikliai: o jėtau, ką mes čia darome, ką visa tai reiškia, kaip aš jaučiuosi, kodėl tai glumina.

– O partneris tikriausiai būna atsitiktinis?

– Taip, juos paskiria. Ir kai viskas suka­ si apie partnerį, tai įkvepia. Nes studi­ juojant Muzikos ir teatro akademijoje viskas buvo labiau apie save. Nežinau: ar amžius buvo toks, kai apie save na­ tūraliai daugiau galvoji, ar tai vis dėlto buvo kita aktorystės mokykla.

– Gal dar gali palyginti mokyklą akademijoje su tuo, ką dabar gauni mokymuose?

– Drįsčiau teigti, kad akademijoje nėra visa apimančios mokyklos. Tu patenki į kursą pas vieną meistrą. Ir to meistro požiūris, stilius, jo pakviesti dėstytojai lemia visą išsilavinimą. Ne kokia nors sistema, kai gausi tokį patį lygį pate­ kęs pas bet ką. Dėl to kai kurie kursai, mano pavydui, išeina, pavyzdžiui, dve­ jus metus Andriaus Žebrausko impro­ vizacijos paskaitų, o kiti – ne. Kaip kad mūsų kursas. Ir aš jaučiuosi negavusi svarbaus dalyko. Tad mano įspūdis, nuoširdžiai sakant, yra toks, kad rim­ tai ir sąmoningai mokytis aktorystės pradėjau tik po akademijos, būtent iš tų į Lietuvą atvykstančių mokytojų. Ir buvo gera suprasti, kad aktorystė yra amatas, toks pat, kaip bet kuris kitas, kurį žmonės praktikuoja, mokosi ir tobulėja su laiku. O ne kažkoks kultas, stichija. S.Meisnerio nuomone, kad galėtų būti aktoriumi, mokytis reikia 20 metų. Ir, jo nuomone, aktoriaus darbas toks pat sunkus kaip mediko.

Tačiau tada ir atsakomybė už savo dar­ bą yra milžiniška. Kai suvoki, ką darai ir kodėl, kokius instrumentus naudoji.

Tai buvo nauja, to akademijoje nebu­ vo. Ten daugiau stichiškumo. Be to, bu­ vo populiarus požiūris, kad menui turi būti 1 000 proc. atsidavęs. Gali gyven­ ti be pinigų, be maisto, svarbu, kad su­ kurtum tą ypatingą vaidmenį. Nieko panašaus! Gyvenimas parodė, kad yra atvirkščiai: kai saugai save, savo psi­ chiką, savo kūną, savo emocijas, tada ir dirbti sekasi kokybiškai. O tie, kurie nesaugo, – jiems sunku dirbti ir su jais.

– Kodėl su jais sunku dirbti?

– Todėl, kad jie neadekvatūs. Todėl, kad tada kiti kolegos ne dirba, o jau­ dinasi: ar partneris nepalūš, gal jis gir­ tas, kodėl jis taip stipriai suima ranką, nors mes vaidiname? Užuot kūrę sce­ ną, galvojame apie pašalinius dalykus.

Ir tikrai esu buvusi ta, kuri kelia rūpes­ tį. Ta, kuri nesaugo savęs. Todėl galiu palyginti, kad sąmoningai dirbant, sa­ ve tausojant atsiveria visai kitas ir pro­ duktyvumo, ir darbo lygis.

– Grįžkime prie improvizacijos. Lankai daug mokymų, šitiek investuoji –

kodėl improvizacija tave taip traukia, kokią matai jos vertę?

– Paauglystėje, kai supratau, kad noriu tapti ak­ tore, mane patraukė būtent teatras ir improviza­ cijos. Milijoną kartų žiūrėjau šou „Pagauk kam­ pą“ – gyvai, per televizorių, internete. Žiūrėjau ir svajojau. Ir man visąlaik atrodė, kad turiu tai, ko reikia, kad aš irgi tai daryčiau. Lyg stebėčiau, kaip blynams tešla maišoma, o aš turiu kepimo milte­ lių ir padėčiau iškepti. Toks stiprus jausmas buvo.

– Kuo skiriasi vaidyba nuo improvizacijos?

– Neturiu pakankamai žinių, kad atsakyčiau, bet žinau, kad improvizacija reikalinga aktoriui tam, kad jis mokėtų gyvai reaguoti į tai, kas vyks­ ta aplink. Nes būna taip, kad partneris nemato tavęs, jis tokiam lyg transe – savo vaidmens ar kažko – ir tu bendrauji lyg su siena. Visas impro­ vizacijos pratimų trenažas reikalingas būtent tam, kad aktorius išmoktų būti čia ir dabar, re­ aguoti. Štai ir dabar, kai atėjo padavėja, ir jai iš­ krito sumuštinis, mes abi gyvai sureagavome. O būna, kad scenoje nuvirsta siena, o niekas nerea­ guoja. Tada žmonės netiki.

– Ar kiekvienas gali išmokti improvizuoti?

– Gal ne kiekvienam to norisi, bet manau, kad techniką įvaldyti gali kiekvienas ir ji duotų nau­ dos visiems, bet ne kiekvienas norės tuo naudo­ tis nuolat.

– Ar gyvenime improvizacija praverčia?

– Steveno nuomone, impulsų pratimas tikrai pra­ verčia. Tu apskritai išmoksti atpažinti, kad tau jie kyla. Kalbant apie aktorius, kai to nesupranti – kaip išvis kurti vaidmenį? Tik dabar pradedu ti­ krai suvokti, kokia daugialypė aktoriaus profesija.

– Atrodo, kad skiri tikrai daug laiko savo amatui ir būtent meistriškumui lavinti. Kodėl tau vis dar patinka vaidinti?

– Nes tikrai be galo įdomu ir vis įdomiau. Kuo daugiau technikų išmoksti, tuo labiau supranti, kad jei jų būtų mokoma akademijoje, tai ir turė­ tume savus Meryl Streep ar Roberto De Niro. Kai lankome tuos kursus, per tris dienas pamatome, kaip pasikeičia aktorius, kai iš jo ištraukiama tai, kas geriausia. Jei toks pokytis įvyksta per tris die­ nas, kas būtų, jei ketverius metus to mokytumei­ si? Galbūt dar papildyčiau, kad labiausiai vis dėl­ to akademijoje stinga komedijos mokyklos. Ten komedija buvo laikoma kažkuo nerimtu, apie ko­ merciją išvis kalbos nebuvo. O juk realiai aš, kaip aktorė, turiu būti visapusiška, lanksti.

– Kaip matai savo, kaip aktorės, raidą?

– Kai įstojau mokytis, mano pirmieji darbai buvo grynos dramos. Buvau nustebinta, nes juk mane patraukė kitkas. Bet dominavo nuostata, kad tai vertinga, ir aš paklusau. Tik dabar sugrįžtu prie to, kas man patinka ne mažiau. Šį sezoną vaidin­ siu „Domino“ teatro spektaklyje „Melagės“ ir dar vienoje premjeroje gruodį, neseniai pasirodžiau „Dviračio žiniose“. Man labai malonu, kad grįžtu prie žanro, kuris mane patraukė prie aktorystės.

– Kas taip gražu komedijoje?

– Džiaugimasis gyvenimu, mėgavimasis buvimu, lengvesnis požiūris. Nes juk kaip gera, kai žmo­ gus reaguoja laisviau, per daug nesureikšminda­ mas. Ne visada išeina. Bet kai išeina – labai sma­ gu. Ir žiūrovams tai patinka. Ir man atėjo metas džiaugtis.

– Kaip manai – kodėl paplitusi neigiama nuostata komedijos atžvilgiu?

– Gal tai susiję su mūsų šalies praeitimi? Juk, jei gyveni, kur negali būti laisvas, kaip tada džiaug­ tis? Negali. Turi turi būti atidus, apgalvoti, ką da­ rai, ką sakai. Juk džiaugimasis yra laisvė. Juokas irgi yra laisvė.

JAUTRIAI GRAŽUS REŽISIER GEDIMINO ŠIAULIO ANIM Rašė Toma Vidugirytė

Iliustracijoms panaudoti filmų „Šviesa“ (aut. Gediminas Šiaulys ir Elena Dvoreckaja) ir „Kaukai“ (aut. Gediminas Šiaulys, Jonas Konstantinavičius ir Darius Petrulaitis) kadrai

Animacijos režisierius Gediminas Šiaulys dirbo dizaineriu reklamos srityje, tačiau jį sužavėjo motion grafika, jos teikiama laisvė bei galimybė sujungti dizainą, judesį ir muziką. 2005 m. režisierius kartu su kolega išėjo iš darbo ir paniro į animaciją. Taip buvo įkurta „PetPunk“ studija. Animacinis filmas „Kaukai“ – bene jautriausias G.Šiaulio darbas, pasakojantis apie gyvenimo pradžios ir pabaigos stebuklą. 2017 m. pasaulio kino festivaliuose pristatyta trumpametražė juosta laimėjo svarbių apdovanojimų ir sujaudino daugybę žiūrovų.

Naujausias režisieriaus darbas „Šviesa“ – odė Lietuvai, kurioje pasakojama apie kovą už lietuvišką žodį bei knygnešių pasiaukojimą nuo XIX a. pabaigos iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Apie šiuos filmus bei gražų animacijos pasaulį ir kalbamės su režisieriumi.

– Su kolega žengėte į animacijos pasaulį ir savo darbus skyrėte vaikams. Kas paskatino kurti būtent jiems?

– Ir man, ir kolegai gimė vaikai. Gimus dukrai, kilo naujų klausimų, atsirado visai kitokių patirčių. Autoriniai darbai – spektaklis ir vėlesni filmukai – atsirado iš asmeninių patir­ čių. To, ką tuo metu jaučiau, ir kokia problematika gyvenau.

Spektaklio scenarijus ir „Kaukai“ buvo lyg atsakymai mū­ sų vaikams arba mūsų pačių tvarkymasis su problemomis: nors esame kūrybininkai ir bandome atitolti nuo rutinos, vaikai vis tiek viską sustato į tam tikrą tinklelį.

6 // © 37O

– Kuo jus sužavėjo animacija ir jos pasaulis? Kuo ji jums svarbi?

– Jei nori kažką pasakyti pasauliui, tai kino neįmanoma atsi­ sakyti. Tai ideali medija: turi dialogą, personažus, muziką ir gali kurti norimą atmosferą, nuotaiką. Kinas daug paveikiau palies žmogų nei paveikslas. Pasitelkę daug meno šakų, gali sujaudinti žmogų, ir tai paperka. Labai įdomu statyti pasau­ lį ir personažų tarpusavio santykius, kurti siužetus ir galvoti, kaip papasakoti istoriją, kad ji sujaudintų žmogų. Nepaprastai džiaugiesi, jei pasieki žmonių širdis. Po „Kaukų“ gavau nema­ žai atsiliepimų ir esu labai dėkingas už tą grįžtamąjį ryšį. Gilūs ir prasmingi atsiliepimai viską įprasmina. Egoistiškai įsipras­ mini ir kaip menininkas, ir kaip žmogus. Supranti, kad ne vel­ tui buvo tie metai kančios ir kovos, kol pasirodė filmukas. Jis palietė žmones ir tai viską atperka dešimteriopai.

Jei „Kaukai“ būtų tik gražus filmukas be jokios minties, aš turbūt būčiau pasidavęs. Buvo duobė ir iš jos buvo labai sunku išbristi, tačiau ta mintis, kad filmuką kuriu ne tik savo dukrai, bet ir platesniam ratui žmonių, padėjo nepasiduoti.

– Jūsų autoriniai darbai nagrinėja svarbias temas. Kaip manote, ką animacija turėtų pasakoti ir duoti vaikams? Juk šiuolaikinė animacija nebūtinai kalba giliomis temomis...

– Minėjote japonų animaciją. Anime – vienas iš Japonijos išskirtinumų...

– Japonijos animacija yra labai įdomi. Jie naudoja tą patį personažų piešimo principą, bet pasakoja visiškai skirtin­ gas istorijas. Nesuprantu, kodėl taip daroma ir kodėl per­ sonažai turi atrodyti būtent taip. Japonijos kūrėjų priėji­ mas prie animacijos ir istorijos papasakojimas pasaulio kontekste yra tarsi autistinis. Jie viską mato savaip. Seri­ ale apie kepėjus staiga gali būti pereinama prie kontras­ tingų robotų ar ateivių pasaulio. Labai žavi laisvas fantazi­ jos lygis. Europoje ir Amerikoje mes tarsi turime susikūrę taisykles. Japonai daro viską savaip, pagal savo principus ir įsivaizdavimą. Ir tai tinka ne tik kinui, bet ir visai Japo­ nijos kultūrai.

– Spektaklis „Tėčio pasaka“ tapo ypatingu renginiu šeimoms ir buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip gimė idėja kurti animacinį spektaklį?

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

– Galbūt po dukrelės gimimo kito ir nagrinėjamos temos, jų perteikimo formos ar kažkas kita?

– Autorinis braižas nesikeitė, bet kito problematika ir san­ tykis su laiku. Anksčiau laiką skaičiavau neatsakingai. At­ siradus vaikams, kiekviena valanda tapo aukso vertės. Su­ pratau, kad jei dabar nepadarysiu, vėliau tiesiog nepavyks, nes vakare būsiu su vaiku, o dirbti naktį kaip anksčiau ne­ galėsiu. Pakitus santykiui su laiku, išaugo ir atsakomybė dėl to, ką darau. Ėmiau galvoti, ką dabar veikiu ir ar tai kažkam reikalinga.

bei sumokėjęs už bilietus, jaustųsi gerai. Jame būtų teisin­ gai pamatuotas tempas. Būtų ir veiksmo. Norėčiau įsigilin­ ti į personažus ir pasiekti tokius jautrumo lygius, kad bū­ tų įdomu žiūrėti, kaip personažas geria arbatą. Manau, kad net ir paprastose detalėse galima atrasti gražių momentų, kurie jas paverstų užburiančiomis.

Labai geras pavyzdys yra japonų animatorius Hayao Mi­ yazaki – režisierius, kurio filmai turi visus reikalingus dės­ nius ir humanistinį pradą. Jie ne ciniški, o jautrūs. Juose la­ bai geras nuotykių ir romantikos balansas. Savo ruožtu aš norėčiau dar labiau gilintis į detales, į mažas scenas ir pa­ gauti ypatingus gyvenimo momentus.

– Animacija negali išgelbėti pasaulio, tačiau gali padaryti jį gražesnį. Tam nebūtinai reikia gilios minties ar svarbios, ak­ tualios temos. Užtenka dovanoti šypseną žmonėms.

Jei kalbame apie Holivudą, ten kiekvienas animacinis fil­ mas turi moralinį pagrindą – šeimos, draugystės ar nepasi­ davimo momentą. Ir šie dalykai pasiekiami ne per didakti­ ką, bet per gražų priėjimą. Man asmeniškai nelabai patinka filmukai, kur daug sarkazmo ir cinizmo. Aš savo vaikui ne­ norėčiau sukurti tokio animacinio filmo, tačiau nemanau, kad kiekvienas filmas turi būti socialiai atsakingas. Jie gali būti tiesiog nuostabūs, puikūs, gražūs, juokingi. Svarbu ge­ rai ir linksmai praleistas laikas.

– Kas jums animacijoje svarbiausia? Koks, jūsų nuomone, būtų tobulas animacinis filmukas?

– Aš pats užaugau žiūrėdamas sovietinę animaciją ir sa­ vo dukrą su ja auginau. Tuose filmukuose labai daug drau­ gystės, grožio, atmosferos ir susikoncentravimo į detales.

Matyt, kaip ir kiekvienas režisierius, vis galvoju apie ilga­ metražį filmą. Norėčiau, kad jis būtų žiūrimas. Jis turėtų bū­ ti komerciškai teisingas ir žmogus, atėjęs pasižiūrėti filmą

„Šviesa“

RIAUS ACIJOS PASAULIS – „Tėčio pasaka“ gimė atsitiktinai. Tuo metu mes ieškojo­ me biuro. Sužinojau, kad „Menų spaustuvė“ turi rezidenci­ jos programą ir galima įsikurti jų patalpose. Nusprendėme, kad būtų smagu ten reziduoti, o dirbant aktorių apsuptyje būtų keista nedaryti kažko, kas susiję su teatru. Pasitelkėme savo bagažą ir pabandėme padaryti kažką tarpinio tarp ani­ macijos ir spektaklio.

– Jūsų trumpametražis filmas „Kaukai“ apie niekada nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos stebuklą buvo pristatomas garsiausiuose pasaulio kino festivaliuose ir laimėjo reikšmingus apdovanojimus. Koks buvo šio filmuko kūrybinis kelias?

– Kūrėme filmą trejus metus, o jo trukmė – 12 min. Pradžia visada smagi – visi komandoje dega idėja ir nori veikti. Pro­ blemos prasideda įpusėjus projektui, kai pradedama abe­ joti. Buvo atvažiavę prodiuseriai iš užsienio, kurie kritikavo mūsų istoriją. Mes patys pradėjome matyti, kad ji ne tokia, kokios norėjome. Galvoje turėjau susikūręs paveikslą, o jis niekaip negimė ir, palyginti su turėta vizija, atrodė apgailė­ tinai. Ėjo laikas, pinigai baigėsi, komanda prarado motyva­ ciją, nes manė, kad nieko neįvyks. Tokie dalykai labai paker­ ta. Nugrimzti į duobę ir nebegali tęsti. Dabar aš galiu apie tai kalbėti šypsodamasis, bet tuo metu buvo labai sunku.

Jaučiausi darantis beprasmį darbą. Nebuvo nei pinigų, nei komandos, nei laiko. Neliko nieko. Nežinau, kaip ir kodėl, tačiau vis tiek sukandęs dantis dariau tai, kas nuo manęs pri­ klauso. Po šio filmo aš patikėjau, kad jei kažkur yra stipriai koncentruojama informacija, pagalba ateina. Nežinau, kaip, bet tai įvyko su „Kaukais“. Tai buvo labai stiprus išbandy­ mas man kaip autoriui ir kaip žmogui. Tačiau labai daug ga­

NĖRA TO BLOGO, KAS NEIŠEITŲ Į GERA – ČIA TURBŪT GERIAUSIA LIETUVIŠKA PATARLĖ. KAI VISKĄ TAIP VERTINI, SKAUSMAS TAMPA LENGVESNIS IR VISKAS KAŽKAIP IŠSISPRENDŽIA.

vau kaip asmenybė. Po šio filmo drąsiai galiu sakyti, kad nieko nevyksta šiaip sau. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – čia turbūt geriausia lietuviška patarlė.

Kai viską taip vertini, skausmas tampa lengvesnis ir viskas kažkaip išsispren­ džia. Filmas negalėjo gimti greičiau, nes tada jis būtų visai kitoks ir bloges­ nis. Matyt, jis turėjo pereiti ugnį ir van­ denį, kad taptų toks, koks yra.

– „Kaukai“ susilaukė didelio pasisekimo įvairiuose festivaliuose. Ar tikėjotės tokios jo sėkmės? Kuris festivalis ar apdovanojimas buvo svarbiausi, labiausiai įsiminė?

– Sudėtingais momentais visai nie­ ko nesitiki. Dviejų trumpametražių, kuriuos kūrėme savo lėšomis, nepa­ baigėme. Šis buvo trečiasis, kuriam paprašėme paramos iš Lietuvos ki­ no centro ir todėl privalėjome jį pa­ daryti. Supratau, kad trečią kartą ne­ galiu neužbaigti filmo. Kažkuriuo momentu troškau greičiau pabaig­ ti filmą, kad ir koks jis būtų. Kai pa­ baigiau ir buvau patenkintas rezulta­ tu, norėjau, kad kuo daugiau žmonių jį pamatytų ir įvertintų. Po trejų me­ tų darbo ir galvojimo apie mažiausias detales, premjeros diena ir atgalinis

ryšys ypač svarbus. Tai grąžina visą energiją, kurią praran­ di kurdamas. Tai labai gražus ir šviesus momentas. Matai žmonių akis, kažkam kaupiasi ašaros ir supranti, kad tau pavyko pasiekti žmones. Režisieriui nėra nieko geriau, nei pamatyti, kad jo filmas paliečia žiūrovą.

Galbūt svarbiausias „Kaukų“ gautas apdovanojimas būtų Niujorke už originaliausią dizainą arba Kanadoje, nišinia­ me nebyliojo kino festivalyje, už geriausią filmą. O labiau­ siai mane palietė Berlyno „Pictoplasma“ festivalis, kur ir vy­ ko premjera. Po programos buvo pakviesti visi savo darbus pristatę režisieriai. Vedėjas uždavė klausimus kūrėjams ir po manęs jau ėjo prie kito režisieriaus, kai pirmoje eilėje sėdė­ jusi moteris atsistojo ir sako: „Aš žinau, kad dabar negaliu klausti ar pasisakyti, bet neseniai praradau savo vaiką ir ši­ tas filmas man suteikė vilties.“ Visa salė nuščiuvo. Tai buvo labai stipru. Aš dar dabar susijaudinu tai prisiminęs...

– Naujausias jūsų darbas yra odė Lietuvai – animacinis trumpametražis filmas „Šviesa“. Jis pristatytas pavasarį ir keliaus per festivalius...

– Šio filmuko idėja gimė išgirdus „Solo ansamblio“ dainą „Li­ teratai“. Ruošėme spektaklį, jie pasakojo apie savo kuriamą muziką ir parodė būtent šią dainą, sukurtą pagal Kęstučio Navako eiles. Kūrinys man iš karto įstrigo. Mūsų filmuke jis kitoks – atsirado mergaitė ir aranžuotė orkestrui, o jų atliki­ mas yra paprastesnis, todėl nuoširdesnis. Kūrinys labai tei­ singai lietuviškas. Jis suprantamas tik mums, bet labai sti­ prus. Jaučiau, kad reikia kažką su juo padaryti. Nešiojau tą mintį, o artėjant šimtmečiui, parašiau scenarijų, sukūriau kadruotę ir, laimėję konkursą, idėją įgyvendinome.

– Kur pristatėte ar planuojate pristatyti „Šviesą“?

– Pristatėme jį Štutgarte, „Pictoplasmoje“ Berlyne ir Lietu­ voje. Vėliau dar pristatysime kituose festivaliuose. Pavyko įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta, tačiau festivaliuose iš šio filmo daug nesitikiu. Tai tik mums suprantamas, labai lietuviškas kūrinys, o ir formatas primena muzikinį klipą.

Mes galime pajausti, nes žinome įvykius ir nuskaitome ten esančius simbolius, tačiau užsieniečiui tai daugiau muziki­ nis klipas su gražiais paveikslėliais. Netgi su subtitrais jis už­ sieniečio taip nepalies.

– Galbūt planuojate naujų projektų? Minėjote ilgametražį filmą...

– Dar ieškau medžiagos ilgametražiam filmui. Tai yra pla­ nuose, apmąstomos temos. Tačiau dabar įnikau į serialus ir norėčiau pabandyti vystyti animacinį serialą. Jau turiu idė­ ją ir padaręs nemažai įdirbio serialui, kuris kalba apie plo­ ną liniją tarp gėrio ir blogio, moters ir vyro. Jame aš bandau kvestionuoti, ar yra absoliutus blogis ir gėris, vyras ir mo­ teris, ar visgi mes turime abiejų šių pusių. Pastaruoju metu kūriau daug gražių projektų vaikams ir man tai buvo įdo­ mu. Dabar toks etapas, kai vaikams tampu nebe toks reika­ lingas, ir problematika grįžta prie manęs paties. Vis labiau bandau suprasti, kas aš toks, kapstausi savyje. Dabar grįžtu prie savęs ir daug dėmesio skiriu šešėlinei savo pusei: ką už­ slėpiau ir ko nesakau. Galime sakyti, kad tai savęs paieškos ir bandymas būti sąžiningam pačiam sau.

„Kaukai“

>> IR ŠVIESA TELYDI Rašė Giedrė Steikūnaitė Nuotraukos iš Tarptautinio Berlyno literatūros festivalio archyvo

Rugsėjį vykusio 18-ojo „Internationales Literaturfestival Berlin“ programoje – 90 puslapių (su iliustracijomis) renginių, tematiškai suskirstytų į pasaulio literatūras, poezijos naktis, rašytojų refleksijas svarbiomis sociopolitinėmis temomis, diskusijas apie narkotikų politiką, rašymą apie gamtą, maisto gaminimo meną, žmonių kultūros evoliuciją. Dar filmai ir fotografijų parodos, grafinės novelės diena, kongresas „O kas bus po tautinės valstybės?“ Nes literatūra nėra naivūs meilės romanai su laiminga pabaiga.

Literatūra – tai mūsų pasaulio vaizdinys. Tai erdvė vaizduotės toliams.

Prieš kiek laiko yra diena kai pagaliau į ją pažiūriu o tiek laiko užtruko būti vis dar joje W.S.Merwinas „Bet kada“

IŠ POKALBIŲ BERLYNO LITERATŪROS FESTIVALYJE

R

iebaus katino, apvilkto rausva suknele, nuotrauka mobiliajame telefone, meilės šypsena į jį žiūrint. Katinas Sirijoje, jo žmogus – Graikijoje, pabėgėlių sulaikymo centre. Dulkėse prie savo laikinųjų namų mergaitės žaidžia „klases“, kvadratus išdėliojusios iš akmenukų, be kreidos, nes kreidos čia nėra.

Ramiojo vandenyno pakrantė, keliasdešimt metrų į vandenį ir koks dešimt į dangų rėžiasi metalinė siena, už jos – Amerika, čia irgi geografiškai Amerika, tik galios balansas kitas. Eini maudytis Meksikoje, šoki į bangą, ta pati banga lūžta ir JAV, už tos sienos; grįžti namo, namai šioje metalo gabalo pusėje. Kalnas ryškiai oranžinių gelbėjimo liemenių Lesbo saloje. Horizontus atstojančios identiškų baltų palapinių eilės. Koks trapus mūsų žmogiškumas.

8 // © 37O

Vieno garsiausių šiuolaikinių Kinijos menininkų Ai Wei Wei kino esė „Žmonių tekėjimas“ („Human Flow“, dok., 2018 m.) keliauja ten, iš / į kur žmonės priverstinai migruoja dėl skurdo, bado, pasikeitusių gamtos sąlygų ar kitaip nebepakeliamų aplinkybių, arba kažkieno kito karų. „Koks yra žodžio „pabėgėlis“ apibrėžimas? – klausia menininkas. – Labai paprastas. Pabėgėlis – tai žmogus, privers-

tas palikti savo namus.“ Filmuotas telefonu ir dronais, „Žmonių tekėjimas“ nuolat primena pagrindinį kūrinio motyvą: nuo Vakarų Azijos iki Rytų Afrikos ir Amerikų, visame pasaulyje veikiančios galios jėgos su žmonėmis elgiasi, tarsi jie būtų vienkartinio naudojimo, lengvai išmetami, nereikšmingi kūnai. Bet kūnai nori gyventi. Jie žaidžia „klases“ ir rodo katinų nuotraukas; jie pasikeičia pasais su Kinijos menininku. Juokais, žinoma.

Tais pačiais metais, kai gimė Ai Wei Wei, jo tėvas poetas buvo ištremtas į perauklėjimo stovyklą tolimiausiame Kinijos užkampyje, kaip galima toliau nuo Pekino. Pats menininkas už savo pasisakymus valdžios atžvilgiu buvo tos valdžios suimtas, kalintas kalėjime ir šalyje, neišduodant dokumentų kirsti sieną. Pastaruosius keletą metų jis gyveno ir kūrė Berlyne.

– Ar jūs, Ai Wei Wei, save taip pat laikote pabėgėliu?

– Ne. Bet aš labai stipriai tapatinuosi su žmonėmis, kurie buvo priversti išvykti iš savo namų. „Žmonių tekėjimas“ filmuotas 23-iose šalyse, padaryta daugiau nei 600 interviu.

– Žmonės yra labai įkvepiantys, kai kalba tiesą. ///

Prieš keturis dešimtmečius dviejų Pulitzerio poezijos premijų ir begalės kitų apdovanojimų laureatas JAV poetas Williamas STanley Merwinas persikraustė į Maui salą Havajuose, kur buvusios plantacijos vietoje ėmėsi atgaivinti žmogaus nukankintą atogrąžų mišką. Berlyne jo poezijos vertėjas į vokiečių kalbą Hansas Jürgenas Balmesas skaito ištraukas iš dokumentinio filmo „Net jei visas pasaulis dega“ („Even Though the Whole World is Burning“) apie poetą, kuris rytais rašo, o popiet sodina palmes. /// – Paula, kaip tu išsirenki temas savo grafinėms novelėms?

Berlynietė Paula Bulling yra iliustratorė ir komiksų autorė. Piešia apie meilę, žmogiškumą ir ne, apie migrantus Lampedūzoje, romus Europoje ir alžyriečius Alžyre; piešia akvarele, pieštuku ir kažkokiu brangiu rašikliu.

– Žiūriu tiesiai į akis neteisybei, kurią vykdant bendrininkauju. ///

– Pas mus Lietuvoj masiškai pjauna medžius. Vyksta makabriškas šokis mosuojant galandamais pjūklais.

– Niekšai!

– Jo. Žiauriai negerai. O visuomenės pasipriešinimas daugiausia vyko feisbuke. Medžių tai neišgelbėjo.

– Kai ką prisiminiau. Ar girdėjai apie „7000 Eichen“? Kas penkerius metus Kaselio mieste, didžiulėje „Fridericianum“ muziejaus teritorijoje, vyksta pasaulinė šiuolaikinio meno paroda „documenta“. 1982 m. menininkas Josephas Beuysas išdailintam parke priešais muziejų pradėjo socioperformansą „7000 ąžuolų“. Sukrovė lygiai 7000 bazalto luitų – įsivaizduok, kiekvienas jų gi didelis ir žiauriai sunkus, visa krūva užima begalę vietos. Mintis tokia: žmogau, bet kur mieste – prie namų, mokyklos, parduotuvės ar garažo – pasodink ąžuolą, šalia jo tarsi lentelę padėk iš tos masinės krūvos atitemptą akmens luitą. Kai luitai baigsis, aikštė liks švari, o miestas pilnas medžių.

– Tie akmenys vis dar ten?

– Seniai nebe! Žmonės per penkerius metus savo mažam Kasely pasodino visus 7000 medžių. Gaila tik, kad J.Beuysas to nebepamatė. O ąžuolai jau gerokai ūgtelėję. ///

– Mika, noriu geriau suprasti, kas vyko Balkanuose. Ką man skaityti?

Miljenka Buljević yra Zagrebo literatūrinio klubo „Booksa“ bendraįkūrėja.

Ji žino.

– Pradėk nuo Miljenko Jergovićo „Sarajevo Marlboro“. Tada atsiversk Dubravkos Ugrešić, Slavenkos Drakulić ir Dževado Karahasano knygas. Ar kas nors iš jų yra išleista lietuviškai, nesu tikra.

Tarp kitko, turime lietuvių literatūros vertimų į kroatų kalbą. Palauk, atrasiu tų autorių pavardes… /// – Gabrielis García Márquezas buvo tik vienas iš daugelio mūsų žemyno magiškųjų realistų literatūroje ir kine. O tu žinai, kuo skiriasi mūsų magiškasis realizmas nuo jūsiškio?

– Pasakyk.

– Estetiniu požiūriu Lotynų Amerikos kūryba atrodo magiška, siurreali, bet iš tiesų ji tik atspindi realybę. Nes pati realybė yra siurrealistinė! Europos rašytojai aprašė sapnuose, vizijose, savo fantazijoje regėtą magiją, o mes ją matėme gyvenime. Juk jei visas kaimas įsitikinęs ir duoda ranką nukirsti, kad mergaitė pakilo ir nuskrido, tai reiškia, taip ir buvo. Tad kūryboje vaizduojame ne magiją, o realybę. Kad realybė magiška, tai jau kitas reikalas. /// Ar egzistuoja autentiškas, visuotinis grožio standartas? Jei taip, kuo jis paremtas? Turbūt Fi (1,618), a.k.a. dieviškąja proporcija / aukso pjūviu, senovės Graikijos statulų veidų bruožais?

O gal visa tai – tik dar viena rasistinė įsivaizduojamos baltųjų viršenybės nesąmonė, pratęsianti kultūrinį Vakarų imperijos viešpatavimą? Ir kaip tai susiję su lytimi? Juk moteris ši lygtis veikia neproporcingai per daug?

Klausimus užduoda tarpdisciplininė menininkė kate-hers RHEE. Ir sako, kad Pietų Korėja yra mikrokosmosas, atskleidžiantis, kaip moterų kūnai yra vartojami ir kontroliuojami visame pasaulyje: tos, kurios finansiškai gali sau leisti, užsiima plastinėmis operacijomis, kad atitiktų įsivaizduojamą grožio etaloną, egzistuojantį reklamos sujauktoje vaizduotėje, bet ne veidrodyje. O jei nori pasigražinti pigiau, parduotuvėje yra odą balinančių kremų; kãbių – kad pakeltų lūpų kampučius ir atrodytum labiau besišypsanti; plastikinių šakaliukų akies vokui užlenkti. O tada, tada! Būsi labai graži ir kažkas, pasivadinęs „TheLongshot1982“, po tavo „YouTube“ vaizdu rašys komentarus GOD DAMN YOUR ADORABLE [sic] ir tu palaimingai šypsosiesi ir pagaliau pasijusi žmogumi. /// Džiazo muzikantas, trimitininkas, komiksų autorius Mazenas Kerbajis gyveno Beirute, kai ten buvo karas. Dabar gyvena Berlyne ir, laisvai manevruodamas tarp mažiausiai trijų kalbų – arabų, prancūzų ir anglų, yra priverstas išmokti dar ir vokiečių. Sunku, sako.

Velnias, kaip sunku. Tuo tikslu šiemet vykdo paties sau ant galvos užsikrautą iššūkį, kurį vadina „Learning Deutsch“: kasdien išmokti po naują vokišką žodį ir nupiešti susijusį autoportretą. Skelbia instagrame @mazenkerbaj.

Sako, kartais saviapgaulės būdu iš karto nupiešia dešimt, kad ateinančias dešimt dienų nereikėtų gaišintis ir bū-

tų galima tinginiauti. Ne visus nupieštus žodžius atsimena ir pats iš savęs dėl to šaiposi. /// Mohammedas Daras ir trys jo broliai gimė valtyje viename Kašmyro ežerų – įstabaus grožio Kašmyre, paverstame karo zona tarp dviejų atominiu ginklu disponuojančių valstybių. Britės psichoterapeutės Justine Hardy knyga „Miglos slėnyje“ („In the Valley of Mist“) pasakoja šeimos išgyvenimo istoriją šiame kalnų slėnyje, kur laisvės alkanus kūnus maitoja kulkos, kur psichinės sveikatos stabilumą kasdien žeidžia politikų įsakymai, generolų skiriamos bausmės ir algos mėnesio gale laukiančių sistemos sraigtelių pakeltas, į tave nukreiptas ginklas. Čia J.Hardy su kolegomis kašmyriečiais įkūrė nemokamą psichologinę pagalbą konflikto akivaizdoje gyvenantiems žmonėms teikiantį tinklą, nes, primena ji, „karo žala ilgiausiai išlieka žmogaus galvoje“.

O žodžiai – istorijų pasakojimas – yra labai galingas ginklas padėti toms žaizdoms gyti. „Jei dabar sėdėtumėte patamsyje, visiškoje tyloje, ir ištarčiau žodį „Mama“, jūs jį fiziškai savo kūne pajustumėte – kiekvienas skirtingai, priklausomai nuo to, ką jums reiškia šis žodis ir ką reiškia mama, – sako J.Hardy. – Mes gyvename istorijose, per jas suvokiame pasaulį ir save. Yra trys istorijų tipai: tos, kurias girdime iš kitų; tos, kurias pasauliui pasakojame apie save; ir tos, kurias apie save pasakojame sau. Garsiausiai mumyse skamba būtent pastarosios – jas laikome teisingiausiomis ir esame jų stipriausiai įsikibę. Pabandykite atsakyti į klausimą: o kokias istorijas apie save sau pasakoji tu?“ /// Už tai, kad kažkas pasikeistų, sumokėsime didžiulę kainą. Bet jei nesikeis, mokėsime dar didesnę.

Ilgus metus prieš prasidedant Egipto revoliucijai Kairo universiteto matematikos profesorė dr. Laila Soueif organizuodavo protestus prieš prezidento poste užsirakinusį Hosni Mubaraką, o 2011 m., žmonėms masiškai išėjus į Tahriro aikštę, joje buvo kasdien ir kasnakt. Nuvertus H.Mubaraką, jo vietoje įsitaisęs karinis režimas penkeriems metams įkalino jos sūnų, rašytoją ir IT specialistą Alaa Abd El-Fattah „už politinio protesto organizavimą neprašant valdžios leidimo“. Dr. Laila tokio irgi niekad neprašydavo.

įvykę. Taip, žmogus būtų likęs gyvas, tačiau… tada jis ir nebūtų drįsęs gintis nuo valdžios jėgos struktūrų kasdien naudojamo smurto. O šiandien mes jau išdrįstame. /// Festivalio knygų stende paduodu jaunuoliui penkiasdešimtinę už irakiečio Muhsino al-Ramlio „Prezidento sodus“ („The President’s Gardens“). Jis ieško grąžos ir juokauja, kad neturi kaip patikrinti, ar mano eurai tikri. Atsakau, kad man sąžinė neleistų sukčiauti knygų akivaizdoje.

– Oi, patikėk, žmonės sukčiauja. Vagia knygas.

– Iš knygyno?

– Taigi. Čia prisimenu legendą ir jam papasakoju. Kita vertus, o gal tai visai ne legenda ir taip tikrai buvo.

– Bagdade yra tokia al-Mutanabio gatvė, kur įsikūrę literatų kavinės, knygynai, žmonės knygas pardavinėja gatvėje. Kartą vienas prekeivis išėjo ir grįžo tik kitą dieną. Prašalaitis jo klausia: „Nebijai palikti viską be priežiūros? Juk rizikinga, prarasi pragyvenimo šaltinį!“ Senasis irakietis jam atsako: „Tie, kas skaito knygas, nevagia. O tie, kas vagia, neskaito knygų.“ /// Klausiu, ką žmonės skaito Kuboje.

– Yra tokia filmo scena: prekeivis Havanos gatvėse stumdo medinį vežimėlį – iš jų pardavinėjamos daržovės – ir šaukia: „Don Kichotas! Don Kichotas!“ Žinai, kodėl? Po revoliucijos buvo išspausdinta 400 tūkst. Miguelio de Cervanteso romano „Don Kichotas“ egzempliorių. Kainavo tik vieną pesą. Visa Kuba skaitė apie kovą su vėjo malūnais! /// – 2014 m. pas mus įvyko karinis perversmas. Ar žinote, kad tai jau dvyliktas nuo 1932-ųjų? Na, karinius perversmus mes labai mėgstame! Rinkimai numatyti kitų metų vasarį, o šįryt premjeras pareiškė, kad Tailando žmonės „nesupranta, kas yra demokratija“. Žmonės areštuojami už labai keistus dalykus. O kai rašytojai, intelektualai kritikuoja karinį režimą, jiems gresia visokios negerovės, tad viešai kalbėti yra rizikinga. Visa tai kelia labai daug nerimo. Beje, žinote, man regis, diktatoriai turėtų pradėti rašyti knygas apie sveikatą: jie juk gyvena amžinai!

Prabda Yoonas kuria kiną, grafinį dizainą ir rašo šmaikščias, postmodernias, ties sci-fi riba balansuojančias istorijas iš Bankoko gyvenimo – ne apie „egzotiką“, o apie gyvenimą. Į tajų kalbą yra išvertęs J.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, A.Burgesso „Prisukamą apelsiną“ ir V.Nabokovo „Lolitą“.

knygų ekosistemai šalyje. Mugėse knygos parduodamos su nuolaidomis, todėl žmonės visus metus laukia, kad galėtų jų įsigyti. Dėl to daugelis knygynų – ne tik nepriklausomi knygynėliai, bet ir didieji tinklai – bankrutuoja, jų kuriamos literatūrinės erdvės dingsta ir viskas koncentruojasi tik ties tais dviem renginiais per metus. Kita vertus, knygų mugės Tailande būna sausakimšos ir pilnos vaikų. Tėvams įprasta vaiką paleisti mugėn įdavus tam tikrą sumą pinigų, kurias jis išleis knygoms. Puiku, kad knygos vis dar suprantamos kaip kažkas vertingo.

Angliškas P.Yoono Bankoko istorijų vertimas išleistas pavadinimu „Liūdnoji dalis buvo“ („The Sad Part Was / Kwam Na Ja Pen“). Pavadinimas susijęs su jose dalyvaujančiu konceptu, tajų kalba ploang: „Numalšinti, atsikratyti naštos, susitaikyti ir ramiai paleisti. Pastarasis apibrėžimas yra esminis ir naudojamas dažniausiai. Ploang – tai budistinis požiūris susidūrus su sunkumais ir nusivylimais. Tai reiškia neapsistoti ties tuo, kas kelia skausmą, bet kartu ir nebandyti to pamiršti; tai reiškia išmokti stojiškai su tuo gyventi.“ /// Š.m. birželį JT Pabėgėlių agentūros (UNHCR) paskelbtais duomenimis, visame pasaulyje daugiau nei 68 mln. žmonių yra pabėgėliai. Projektas „Pabėgėliai pasauliniu mastu“ („Refugees Worldwide“) inicijuotas siekiant pakeisti perspektyvą: neapsiriboti eurocentristiniu situacijos vertinimu ir verčiau į jį pažvelgti pasaulinių tendencijų ir reiškinių lygiu.

Tuo tikslu rašytojai iš įvairių kraštų buvo pakviesti pasidalyti savo refleksijomis; jų literatūriniai reportažai išleisti anglų ir vokiečių kalbomis. Tarp jų – Melbos Escobar de Nogales pasakojimas apie pabėgėlių iš kaimyninės Venesuelos sutiktuves Kolumbijoje, JAV augusios ir į mamos gimtąjį Mianmarą keliavusios Charmaine Craig dienoraščiai apie išnaudojamų vaikų pastangas kabintis į gyvenimą, tremtyje Jordanijoje gyvenančio palestiniečio Ibrahimo Nasrallah mintys apie žmones, priverstus gyventi kitur, nes kažkas kitas taip nusprendė.

– Šią esė rašiau todėl, kad man pačiam jos reikėjo kaip skaitytojui. Tačiau guostis žodžiais yra negana. Mums vis tiek reikia tėvynės, kur grįžti. /// „Kadaise mes ten buvome“ („Once We Were There“) yra debiutinis poetės, literatūros festivalių organizatorės Bernice Chauly romanas, kurio veiksmas vyksta per politinius 1998-ųjų protestus Kvala Lumpūre; veiksme – ir prekyba žmonėmis, seksas, narkotikai, religija, rasė. „Ši knyga kelia iššūkį viskam, kas Malaizijoje yra laikoma tabu“, – apie romaną rašė „Lifestyle Asia“.

– Mums labai reikia leidėjų, kuriems rūpėtų ne pelnas, o vertinga literatūra.

Taip, Bernice. To reikia mums visiems.

– Manau, kad didžiosios knygų mugės – jos vyksta dvi per metus – nėra labai naudingos bendrai

Nes profesorė visą gyvenimą kovoja už socialinį teisingumą. „Jos tikėjimas, kad paprasčiausiai tai yra tai, ką žmogiška būtybė turi daryti, yra tvirtas kaip akmuo, – Tahriro aikštėje apie ją žurnalistams sakė jaunimas. – Kovoti už tai, kuo tiki, – net ir tada, kai kovoji vienas.“ Berlyne paklausta, ar mato viltį, dr.

Laila atsakė: – Kiekvieną savaitę Egipto policija nužudo žmogų. Štai ir prieš kelias dienas turėjome tipišką įvykį: policininkas kažko prikibo prie vyro gatvėje, šis atsikirto. Policininkas užrėkė garsiau, žmogus vėl atsikirto. Policininkas trenkė žmogui į veidą, šis trenkė atgal. Tada policininkas išsitraukė ginklą ir žmogų nušovė. Taip, siaubinga. Tačiau prieš dešimtmetį to nebūtų

Kadras iš Ai Wei Wei filmo „Žmonių tekėjimas“

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Peter Wohlleben

Arturo Pérez Reverte

Kitos knygos, 2018

Alma littera, 2018

PASLAPTINGAS MEDŽIŲ GYVENIMAS Visi dabar kalba apie mišką. Puiki proga atsiversti knygą, išleistą dar prieš kylant nacionaliniam miškų išsaugojimo judėjimui ir padedančią geriau suprasti, kas ten darosi kirtimuose, ko taip bruzda feisbukas, apie ką visa tai.

Populiaria kalba apibendrindamas visą mokslą apie medžius, autorius padeda atnaujinti mokyklines žinias, pavyzdžiui, primindamas, kaip veikia vandens apykaita medyje (pasikartojame, ką reiškia kapiliariumas, transpiracija, kokezija ir osmosas), bet ne tik – siūlydamas jautraus ir įsiklausančio gamtininko požiūrį, sudaro sąlygas miestiečiui sužinoti dalykų, apie kuriuos jis turbūt niekada nebūtų labiau susimąstęs. Pats nuo mokyklos suolo žinojau, kad medžiai meta lapus artėjant šal-

noms, bet visada stebėjausi, kodėl jie pradeda atsisveikinti su savo garderobu dar nė karto nenukritus temperatūrai žemiau nulio: mokyklinės žinios arba spragos prieštaravo empiriniams stebėjimams.

Pasirodo, medžiai turi laiko pojūtį.

Jiems būdinga daugybė savybių, apie kurias gyvendami toli nuo miško nė nenutuokiame. Autorius, įvairias medžio charakteristikas ir „poelgius“ lygindamas su žmogumi ir visuomene, nesibaido netgi paklausti: „Gal šaknys – medžio savotiškos smegenys. Smegenys?

Pernelyg neįtikima? Gal. Bet juk žinom, kad medžiai geba mokytis, kitaip tariant, kaupti patirtį. Vadinasi, organizme turi būti vieta žinioms kaupti“ (p.

88). Arba štai, kokius nemoksliškus terminus jis vartoja aptardamas kasmetinio rudens perversmo paslaptį: „Lapų nusikratymas yra sąmoningas veiksmas – to neatlikęs medis negali užmigti“ (p.

141). Daugumą reiškinių miške ir medžių ypatybių jis aiškina antropogeniškomis sąvokomis, lygina su žmogumi. „Paslaptingas medžių gyvenimas“ – paprasta kalba užrašyta pamirštojo gamtos draugo gyvenimo ir mirties, bendrabūvio ir išskirtinumo analizė. Ją ypač verta perskaityti tiems, kurie nūnai Lietuvoje kilusį miškų išsaugojimo vajų laiko tuščia isterija. Knyga galbūt padės atverti akis, kaip kad psichoanalizės elementorius išblaivina nekenčiančius savo tėvo arba motinos.

DIUMA KLUBAS

Pripažinto vertėjo Prano Bieliausko išverstas romanas patenka į visame pasaulyje itin populiaraus intelektualinio detektyvo kategoriją. Pirmieji į galvą atėję šio žanro plačiai žinomi pavyzdžiai – tai sunkiasvoris Umberto Eco romanas „Fuko švytuoklė“, pirmą kartą pasirodęs 1988 m., ir lengvasvorė atmaina – 2003 m. išėjęs ir išsyk pasaulį užkariavęs Dano Browno „Da Vinčio kodas“.

Mano akimis, „Diuma klubas“ būtų tarpinis variantas tarp U.Eco ir D.Browno. Šioje istorijoje gausu pusiau pramoginių mįslių, bet netrūksta ir intelektualinio svorio.

Vis dėlto, kodėl „Diuma klubas“, parašytas dar 1993 m., lietuviškai pasirodė tik dabar, kodėl apie šitą intelektualinį detektyvą nieko iki šiol nebuvome girdėję? Mano manymu, atsakymą pateikia pats tekstas. Nors anotacijoje rašoma, kad ispanų rašytojas „sukūrė daugialypį literatūrinės fikcijos šedevrą, kupiną nuotykių, paslapčių ir intrigų“, vis dėlto tos intrigos, paslaptys ir nuo-

Roy Jacobsen

Robert Seethaler

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Baltos lankos, 2018

Prieš skaitydami toliau, prašom atlikti paprastą testą.

Jūs mėgstate Paulo Coelho knygą „Alchemikas“. Taip ar ne?

Jūs jaudinatės dėl Lietuvoje kertamų miškų? Taip ar ne?

10 //

Pirma, man regis, sudėtinga apie šią knygą kalbėti vien literatūriškai, neprisiliečiant prie tam tikrų pasaulėžiūrinių aspektų. Mano akimis, norvegų prozininko pasakojimas apie saloje gyvenančią uždarą šeimą, kaip ir ankstesniame „370“ numeryje apžvelgtas austrų rašytojo Roberto Seethalerio romanas „Visas gyvenimas“ apie atokiai kalnuose su likimo negandom kovojantį vyrą (šįkart supažindiname su dar naujesniu šio autoriaus vertimu), atsiduoda naftalinu ir paviršutiniška nostalgija. Kaip tada mat žmonės šventai gyvenę! Kokie jie buvę natūralūs, darnūs ir savaime išmintingi! Lietuviško vertimo anotacijoje net paminėta, kad knyga atseit yra „kupina rupios išminties“.

Gali būti, gali būti…

© 37O

Tačiau rupios išminties kupina ir mūsiškio Romualdo Granausko proza. Kodėl geriau skaityti mūsų žemdirbiškojo egzistencializmo klasiką negu šiuolaikinį austrų kalnietiškąjį egzistencializmą

Maža to, kad veikėjai ištisus puslapius kalba apie vieną kokį nors smulkų objektą – dažniausiai knygą ar kokią jos ištrauką, skaitytojas dar yra triuškinamas gausiomis antikvarinių ir retų knygų pavadinimų litanijomis, beriamomis čia pat kaip kasdienių pirkinių sąrašai. Tokie intarpai ne tik nieko gero nežada siužetui ir užtroškina intrigą, tie šimtai pavadinimų ir pavardžių paprasčiausiai visiškai ničnieko nepasako: tuščias reikalas.

Nors autoriaus precizika stulbina ir žavi, smulkmenos taip apkrauna prozą, kad galiausiai dialogai darosi mediniai, pertekę nebūtinų detalių, o protarpiais vis įterpiamas veikėjų psichologinis bruožas išskysta, ištirpsta žodžių gausybėje ir nebūtinų niuansų pertekliuje. Įpusėjus pasakojimui dar pasiūloma galybė senovinių graviūrų atvaizdų, o istorijos pabaiga užverčiama senoviškomis mįslėmis, grafiškai primenančiomis sudoku iš paskutinio laikraščio puslapio, intrigos tai neatgaivina – viskas atrodo pernelyg moksliška, akademiška, sausa.

Svarstydamas, kam ši knyga galėtų suteikti malonumo, prisimenu nebent bibliofilus, knygų kolekcininkus, biblio­ tekininkus, senosios literatūros tyrinėtojus, kuriems vaizduojama kūrinio tikrovė sukeltų atgarsį ir leistų permąstyti savo profesiją.

TABAKININKAS

NEREGIMIEJI

Jeigu į abu klausimus atsakėte „taip“, šitą apžvalgą praleiskite ir pereikite prie kitos. Jeigu „ne“, pažvelkime į Lietuvoje išpopuliarėjusį romaną atidžiau.

tykiai paskęsta ištęstoje konstrukcijoje, kitaip sakant, skaitymo nuobodulyje.

ar norvegų pajūriškąjį egzistencializmą? Todėl, kad literatūros klasikai tekstus bent užrašė autentišku to laikmečio kodu ir fiksavo savo gyvenamojo meto pajautas. O į XX a. pradžios provinciją grįžtantis XXI a. miestietis autorius užsiima menine simuliacija ir alchemija.

Toks kūrybinis ėjimas neįtikina, ir tiek.

Kitaip sakant, šiuolaikinis rašytojas, grįžęs į Petro Kurmelio erą, tiesiog apsimeta tuo, kuo nėra, ir atrodo labiau archajiškas netgi už savo krašto klasiką Knutą Hamsuną, jau XIX a. pabaigoje vaizdavusį iš romantizmo kanono išsivaduojantį, stebėtinai modernų herojų.

Galų gale „Neregimųjų“ fenomenas aptartinas ir grynai vien literatūriškai: tą apsimestinai nostalgišką nuotaiką ir pasakotojo kojelišką švelnumą dar galima pakęsti, o lietuviško vertimo spragos – stiliaus ir logikos defektai – badyte bado akis, pavyzdžiui: „žmogus nesidalija į dvi atskiras puses, net jei ir linksta į priekį“ (p. 27). Šitos minties fizikinę ir biologinę potekstę perkandau tik atsivertęs originalą. Bet jau geriau nebūčiau atsivertęs…

Leidykla „Baltos lankos“ pastaruoju metu nešykšti vertimų, lepindama skaitytojus populiariais arba dar negirdėtais vardais ir net kuria tarytum naujas mikroserijas. „Tabakininkas“, kaip ir „Visas gyvenimas“, yra pametinukai, kurių toks pats dizainas ir formatas. Kaži ar austrų kilmės, Berlyne reziduojančio autoriaus tekstai verti tiek lietuvių auditorijos dėmesio?

gai kuriama praėjusio laiko tabako ir laikraščių krautuvės atmosfera, kokios šiais blizgančių salonų ir spaudos šermenų laikais jau nebesutiksi: „Mat jei esi tabakininkas, laikraščių skaitymas tau apskritai esąs vienintelis svarbus, vienintelis reikšmingas ir aktualus dalykas; neskaityti laikraščių – tai reiškia ir nebūti tabakininku, o gal netgi nebūti žmogumi“ (p. 21).

Dėl pernai išleisto jo romano „Visas gyvenimas“ abejočiau, nes mes verčiau galime atsiversti ne prastesnių savo paties tekstų, pavyzdžiui, Vinco Krėvės „Skerdžių“. Ta paslaptinga „rupi išmintis“ aname R.Seethalerio romane, kaip ir R.Jacobseno „Neregimuosiuose“, atrodė kaip anachronistiškas praėjusio laiko žmogaus romantizavimas.

Nors romano anotacijoje kaip pranašumai paminėtas nuoširdumas ir tyli išmintis truputį išgąsdino, kad iš teksto atplūs tokia dozė sentimentų, po kurios tik ir eik į mišką glėbesčiuotis su medžiais, „Tabakininkas“, savitu rakursu įsismelkdamas į praėjusią epochą ir vienas jos vėliavnešių, aprėpia kur kas daugiau.

„Tabakininkas“ – kas kita. Šioje knygoje autorius pasirenka atskleisti ne abstraktų XX a. mažąjį herojų, o tikrą istorinę asmenybę – psichoanalizės pradininką Sigmundą Freudą. Tai savaime intriguoja ir iškart suteikia literatūrinei tikrovei svorio. Iškilios asmenybės visada įdomios, o jas dar talentingai atkūrus menine forma, sėkmė garantuota. R.Seethaleriui tai padaryti puikiai pavyksta, nes senąjį gerąjį kušetės dėdę jis eksponuoja ne pirmajame plane, o kito pagrindinio personažo, į prieškarinę Vieną iš kaimo atvykusio paauglio, akimis. Pasakotojo atstumas nuo pagrindinės romano figūros S.Freudo ir abiejų veikėjų santykis sukuria erdvės netikėtai gyvam persikėlimui į pasaulį iki Aušvico. Simpatiškai ir vaizdin-

>> RAIDZIU DELIONE

RAŠYMO VIRŠUKALNĖS Rašė Jurga Tumasonytė

Neseniai pasirodė šiųmečių Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojų knygos – Gretos Ambrazaitės (G.A.) eilėraščiai „Trapūs daiktai“ ir Monikos Baltrušaitytės (M.B.) novelės „Išėję prie upės“. Ta proga kalbamės apie būsenas ir iššūkius, kai išleidi savo pirmąją, įvertinimu pažymėtą, knygą.

Greta Ambrazaitė

– Man patinka jūsų knygų viršeliai. Kadangi žinau, jog pačios prisidėjote prie jų atsiradimo, įdomu, kodėl atsirado būtent toks vaizdas? Ir ar knygų viršeliai jums turi kokią nors įtaką renkantis skaitinį?

M.B.: Ilgai galvojau, kaip turi atrodyti mano knygos viršelis, bet niekaip nepavyko nuspręsti, ką jame noriu regėti. Vėliau viskas išsisprendė savaime: idėją pričiupau visai netyčia – tvarkydama rašomojo stalo stalčius radau mamos išsaugo­ tą aplanką su vaikystės piešiniais, vienas iškart patraukė dė­ mesį. Pasiūliau šią mintį leidyklai, gavau teigiamą atsakymą ir dizainerė parengė knygos maketą. Meluočiau sakydama, kad viršelis man išvis nerūpi – visada atkreipiu dėmesį į iš­ skirtines, gražias knygas, atrodo, jas net liesti, vartyti ir skai­ tyti yra maloniau, kaip skaniau ir kavą gerti iš dailaus, širdžiai mielo puodelio, tačiau dar niekada nesu nusipirkusi knygos vien tik dėl viršelio, skaitinius renkuosi pagal kitus kriterijus.

12 // © 37O

G.A.: Iškilus klausimui dėl knygos viršelio, džiovintų žiedla­ pių koliažą kūriau tikslingai knygai. Tiek vabzdys, tiek ir žie­ dlapiai yra trapūs daiktai. Vabzdžio motyvas mane lydi jau keletą metų: turiu vabzdžio tatuiruotę, kuri išleidus knygą įgavo ir papildomą, pirmosios knygos, reikšmę. Atsakant į klausimą dėl viršelio įtakos skaitinio pasirinkimui – būna, kad žvalgantis po knygų lentynas išskirtinis viršelis patrau­ kia dėmesį, pasižiūriu įdėmiau, perskaitau anotaciją. Tokiu atveju vaizdas veikia pirmas. Tačiau viršelio grožis nedaro įtakos mano sprendimui skaityti. Renkuosi skaitinius jau apytiksliai žinodama, kokių autorių knygų ieškosiu. O pa­ klaidžioti knygyne visada smagu.

– Rašyti per vieną dieną neišmokstama – kaip atrodė jūsų mokymosi procesas? Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti?

M.B.: Ir dabar nesijaučiu išmokusi rašyti, atrodo, dar daug kur galima tobulėti ir progresuoti, jei scenarijus pasitaikys optimistinis, tikėtina, mokymosi procesas tęsis visą gyveni­ mą. Vyksmas iš pradžių buvo nesąmoningas, nes jau vaikys­ tėje rašiau „knygutes“, kiemo vaikams pasakodavau išgalvo­ tas istorijas, vėliau sekė mokykla ir visokie rašinių konkursai, visą laiką lydėjo skaitymas, tada buvo universitetas, pirmo­ sios publikacijos, pirmieji tekstai ir eksperimentai.

Dirbu žurnale ir rašau neliteratūrinėmis temomis, todėl didžiausias iššūkis – įveikti tinginystę, prisiversti dirbti po darbo ir perprogramuoti smegenis kitokiam rašymui. Žino­ ma, tada seka kiti iššūkiai – darbas su tekstu ir daug laiko atimantis redagavimas.

G.A.: Mokymosi procesas yra įprastas: rašyti, o vėliau taisy­ ti, jeigu po kiek laiko atsivertusi tekstą perskaitau ne tai, ką maniau parašiusi. Atidžiau žvelgti į savo tekstus padėjo kitų išsakytos pastabos, kritika. Tačiau man atrodo, kad rašymas dažniausiai yra bandymų, atsitiktinių laimėjimų ir pralai­ mėjimų grandinė. Bėgant laikui gali ugdytis tam tikri įgū­ džiai... Didžiausias iššūkis visada tas pats – nemesti teksto, kai vidinis kritikas perrėkia vidinį rašantįjį.

– Turbūt ir prieš laimint „Pirmosios knygos“ konkursą, ir dabar, kai atsirado materialus jūsų kūrybos įrodymas, buvote vadinamos rašytojomis. Koks jūsų santykis su šiuo apibūdinimu? Prisimenate momentą, kada suvokėte, kad esate rašytoja?

M.B.: Ypatingo ar sakralaus santykio su šiuo apibūdinimu neturiu, sunku prisiminti ir kažkokią lemiamą, susivokti pri­ vertusią akimirką. Turbūt tiksliau būtų kalbėti ne apie kon­ kretų momentą, bet apie ilgą procesą. Žodis „rašytoja“ man skamba labai iškilmingai ir pastebėjau, kad dažniau būnu

vadinama tiesiog prozininke arba žur­ naliste, priklausomai nuo konteksto.

Aurio Radzevičiaus nuotr.

G.A.: Įvardijimas „rašytoja“ ir „ta, ku­ ri rašo“ man atrodo skirtingi dalykai.

Todėl neteko išgyventi ir suvokimo momento, kad staiga galiu vadintis rašytoja ir kažkas smarkiai pasikeitė.

Reikėtų nuveikti kur kas daugiau, nei laimėti „Pirmosios knygos“ konkur­ są, nors tai man išties svarbus kūrybos įvertinimas. Be to, sklinda kalbos, kad jaunystėje visi rašo, o po to rašymą iš­ stumia rimti užsiėmimai. Teks stengtis išlikti jaunai.

– Daugiau ar mažiau abi bendraujate su kitais rašytojais – jų rašomų tekstų kokybė turi įtakos jūsų bičiulystei?

Kaip manote, kodėl šiais laikais rašytojai nebesiburia į grupes, nekuria manifestų ir bendrų debiutavimo ar kūrybos principų modelių? O gal aš klystu?

M.B.: Visi rašytojai, su kuriais bendrau­ ju, turi savitą kūrybinį braižą ir yra skirtingi. Draugystę ir bičiulystę man nulemia kiti aspektai, ne tekstų ko­ kybė, kuri yra labai suktas ir subjekty­ vus reikalas – kuo rašantis bičiulis tam­ pa artimesnis, tuo sunkiau vertinti jo tekstus objektyviai.

Minėtus manifestus ir stiprias ben­ drystės apraiškas turbūt nulemia jau­ trūs politiniai ir ekonominiai virsmai, iškilusi grėsmė nusistovėjusiai socia­ linei tvarkai, kai viskas pakimba ant plauko, kai imama tikėti komunika­ tyvia meno galia demaskuoti kažkokį konfliktą. Pavyzdžiui, JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, iki šiol te­ bejaučiamas stiprus menininkų, įskai­ tant ir rašytojus, susivienijimas, suak­ tyvėjimas.

Kai nėra bendro tikslo, dėl kurio verta telktis, arba kai jis nėra toks ryškus, nugali šiandien aukštinamas individualizmas – kiekvienas susiku­ ria funkcionuoti socialiniame pasau­ lyje padedančią ideologiją, kviečian­ čią kažkuo tapti.

Kaip atskirą šių dienų fenomeną dar išskirčiau virtualybę, daugumai net svarbesnį ir tikresnį pa­ saulį, kuriame galima įžvelgti bendruomenišku­ mo apraiškų: čia verda diskusijos, formuojasi tam tikros grupės, vykdomos socialinės kampanijos.

G.A.: Rašymo kokybė gali sužadinti išankstinį smal­ sumą. Bendravimui toliau tai nebūtinai turi įtakos.

Pastaruoju metu rašomi tekstai, ko gero, yra viena rečiausiai paliečiamų temų bendraujant su rašan­ čiais bičiuliais. Jeigu ir jungia, jau jungia kas kita, nors daugelis dalykų yra susipynę domintis pana­ šiais dalykais: literatūra, kultūriniais įvykiais ir kt.

Turiu draugų, kurie rašo, bet tai būtų galima laikyti ir sutapimu. Galbūt rašytojai nesiburia į grupes dėl to, kad nėra prieš ką vienytis. Slemas lyg ir prisista­ to kaip atsvara suvaržytai, neva nomenklatūrinei literatūrinei erdvei. Tiesa, viskas jau kiek pakitę...

– Kaip įsivaizduojate savo, kaip rašytojos, karjeros ateitį? Norėtumėte išgarsėti ir tapti dažnai linksniuojama pavarde kaip, pavyzdžiui, Kristina Sabaliauskaitė?

M.B: Kol kas galiu įsivaizduoti tik tai, kad ir toliau rašysiu, norisi tikėti, kad ne į stalčių. Būtų smagu, jei mano tekstai atrastų savo skaitytoją, tai svar­ bu kiekvienam rašančiam žmogui. Nebūtina tap­ ti garsenybe, kad galėtum visa tai turėti.

G.A.: Norėtųsi parašyti gerų mažesnės ar didesnės apimties tekstų. Jeigu tikslas būtų išgarsėti, ver­

čiau rinktis kitokį užsiėmimą. Yra kur kas efek­ tyvesnių išgarsėjimo būdų nei literatūra, juolab poezija.

– Ką pasakytumėte tiems šiuolaikinės literatūros pulso sekėjams, kurie lanku apeina lietuvišką kūrybą? Ar verta atsigręžti į savo šalies literatūrą, kai pasaulyje sukuriama tiek daug pribloškiamai gerų knygų?

M.B.: Nė vienas iš mano pažįstamų skaitančių žmonių nespjauna į lietuvišką kūrybą. Pastaruo­ ju metu kaip tik pastebiu jos atgimimą – mūsų au­ torių parašytos knygos, nepaisant to, kad dėl kai kurių literatūrinės vertės daug ginčijamasi ir dis­ kutuojama, vis dažniau rikiuojasi tarp populia­ riausių, skaitomiausių.

Pabrėžtinai vengiantiesiems lietuviškos kūry­ bos galėčiau pasakyti tik tiek, kad turbūt viskam ateina savas laikas – galbūt kils noras atsiversti lie­ tuvišką knygą, o gal tokia diena ir niekada neiš­ auš, bet kas iš to? Visko juk niekada neperskaity­ si, to galima tik siekti, o kiekvienas laisvas rinktis skaityti tai, kas jam patinka.

G.A.: Geriausias būdas patikrinti susiformavusio stereotipo pagrįstumą – skaityti lietuvių autorių kūrybą. Rizika nusivilti išlieka, bet galima ir ma­ loniai nustebti. Galima pasidomėti įvertinimų jau sulaukusiomis knygomis, kasmet sudaromais ge­ riausių ir kūrybiškiausių metų knygų sąrašais, ap­ silankyti literatūros renginiuose ir kt.

Monika Baltrušaitytė

Deimantės Rudžinskaitės nuotr.

IR NUOKALNĖS

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

FREAKS ON FLOOR Gold Self-released

Po labai sėkmingo ketvirtojo albumo „Waves“ brandą pasiekę „Freaks On Floor“ šiek tiek nurimo ir perėjo į kitą etapą, kai galima leisti sau ir atsipalaiduoti. Naujasis jų darbas „Gold“ skamba lyg ilgo maratono pabaiga, kai nebereikia skubėti, galima daugiau groti sau ir nesirūpinti bandymais įtikti įnoringai publikai. Iš vienos pusės fryksų narių apsukos senokai nebuvo tokios intensyvios: Justinas Jarutis soluoja ir dalyvauja „Lietuvos balse“, Rokas Beliukevičius dalyvauja kituose projektuose ir susižada, taigi jaunuoliai dirba, dirba ir dar kartą dirba. Iš to ir gimsta „Gold“ – muzikinio pasaulio taisykles patvirtinantis albumas, kurį sukuria grupė, baigusi savo pirmąjį virsmą iš pogrindžio į rampų šviesą. Tai jau ne tie chaotiški rokenrolistai, kurių energija žudydavo, nes „Gold“, nepaisant pankiškos dainų trukmės, yra link poproko linkstantis darbas, labiau išmąstytas, negu sukurtas beatodairiškai, kuriame daugiau svingavimo nei šėlsmo. Akivaizdus to pavyzdys – užkrečiamiausias albumo kūrinys „Dance All Night“, kuris jau nereikalauja šokinėti, o tik šokti. Kai kam fryksiškos beprotybės gali pritrūkti, tačiau kitokios muzikos aš ir nesitikėčiau, visgi jaunos šėlionės kažkada baigiasi, todėl ta tendencija tik stiprės.

Iš kitos pusės, jei jau albume atsisakoma netvarkingo gitaros skambesio, norėtųsi, kad pats darbas būtų šiek tiek įvairesnis ir eksperimentiškesnis, nes bent jau man tradicijos būta šiek tiek per daug (kartais Jaručio balsas keistai primena Phillo Collinso vokalą), lyg būtų nueita per daug saugiu keliu, o, žinant Justino eksperimentus su šokių ar popmuzika, norėtųsi, kad jis galiausiai imtųsi kardinalių eksperimentų. Fryksai vis bando rasti aukso viduriuką, saugios avies ir sotaus vilko santykį, tačiau pati situacija kartais juos įvaro į saugumo spąstus, iš kurių juos skatinčiau išsilaisvinti. („Spotify“, „iTunes“, „Deezer“, „pakartot.lt“) 73

100

WILLIE VALO Daug tokių kaip mes nemiega Self-released

14 //

Iš „Z On A“ pelenų (ar letargo miego) pakilęs hiphopo duetas „Willie Valo“, semdamiesi įkvėpimo iš dešimtojo dešimtmečio stilistikos, atsisako tautiškos melancholijos, imasi energijos ir, nors kartais šauna pro šalį, turi galimybių rasti savo vietą po saule. Akivaizdu, kad vaikinai jaučia sentimentų paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, nes kai kurios aranžuotės skamba lyg to laiko atgarsiai, kartais prasmingi, o kartais ir guilty pleasure lygio, todėl kartais jie gali priminti „Gumos“ laikų SEL, kartais – tais laikais valdžiusias nu metal grupes, o kartais net eurodance kolektyvus, todėl nejučia lauki, kada nuskambės jausmingas moteriškas vokalas. Šios savybės artina „Willie Valo“ daugiau prie popmuzikos nei prie hiphopo, tačiau tai nebūtinai yra blogai. Atsisakydami taip įkyrėjusios rimtos minorinės melancholijos, jie užima niekam nepriskirtiną nišą, kurioje gali tobulėti toliau. Galų gale, kada hiphope jūs girdėjote gitaras? Vis dėlto reikia pripažinti, kad duetas skamba šiek tiek lėkštokai, lyg grupė, semdamasi įkvėpimo, būtų pamiršusi, kad dabar 2018-ieji, o ne 1998-ieji. Iš kitos pusės, kartais koją kiša ir tekstai, kuriems maišo lietuvių kalbos subtilybės, todėl derinti pavyksta ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Visgi reikia pripažinti, kad „Daug tokių kaip mes nemiega“ pirmiausia yra įdomus bandymas (kuri lietuvių grupė yra skyrusi dainą Chrisui Cornellui?!), jame atsispindi platus kūrėjų akiratis ir drąsa bėgti nuo tautinio hiphopo klišių, kurios, kaip tenka pastebėti, ima erzinti vis daugiau žmonių. Ir nors kartais pašlubuodami, kartais užkliūdami, jie vis tiek eina tuo keliu, kuriuo dar nebuvo eita. O net jei ir jaunajai kartai nepatiks, gal jie bent jau pagūglins, kas yra tas Willie Valo.

68

MĖNESIO ALBUMAI

JÓHANN JÓHANNSSON Mandy (original soundtrack)

Self-released Nors „ant popieriaus“ projektas „Shishi“ labai intriguoja, visgi tenka pripažinti, kad šis trio viso savo potencialo debiutiniame albume maksimaliai neišnaudoja. Atrodytų, kad tiek koncepcija, tiek talentu, tiek ir estetika šios merginos turėtų lengvai rasti kelius pas klausytojus: geranoriškai maištingas indie-surf su pankiškomis užuominomis ir DIY idėjomis. Žinant, kad už jų nugarų yra tokie projektai kaip „Umiko“, „Ministry of Echology“, „Kotori“ ar „Elle G“, būtų kvaila įvardinti šią grupę kaip naujokę – profesionalumas ir žinios šviečia iš toli. Ir vis dėlto „Shishi“ dainoms, bent man, pritrūksta ryškumo. Atmetus idėjas ir trashy aprangą, mums paliekamas labai paprastas, septintojo dešimtmečio akordų įkvėptas albumas, kurį į viršų kelia ne muzikiniai pasiekimai, o grupės narių statusas. „Na X 80“ tampa aiškus jau po poros trumpų kūrinių, kurie sukuria „Shishi“ identitetą, tačiau ne ryškų pėdsaką. Asmeniškai grupės istorija, pavyzdžiui, idėja išmokti groti skirtingais nei įpratusios instrumentais jau subūrus grupę, pats atpalaiduotas trio vaibas ir buvimas savotiška supergupe yra įdomesnis nei dainos. Akivaizdu, kad joms tai yra ir gerai praleisto, o ne per jėgą išspausto laiko pavyzdys, lyg „Shishi“ pirmiausia kurtų sau, ir tai yra tikrai sveikintina. Tačiau man asmeniškai tokio greito efekto neužteko, nes susidaro įspūdis, kad „Shishi“ galbūt net tyčia nesiekia tęstinio efekto, lyg tai būtų vienkartinis projektas, negruzinant nei savęs, nei savo klausytojų. Tiesiog gerai praleistas laikas, merginoms mėgaujantis viena kitos kompanija ir galiausiai sudėjus į albumą. Todėl „Na X 80“ yra panašesnis ne į liūtą, o į geranorišką pandą, saugiai susisukusią kur nors bambukų giraitėje ir kartais nusišypsančią pro saulės spindulius. („Spotify“, „iTunes“, „pakartot.lt“)

Lakeshore Records

Šių metų vasario mėnesį nuo narkotikų perdozavimo mirusio vieno talentingiausių ir, deja, viso potencialo nerealizavusio islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannsssono bene paskutinis darbas yra pamėkliškas devintojo dešimtmečio neonu apšviestas režisieriaus Panoso Cosmatoso filmo „Mandy“ garso takelis, kurio ramybė slepia egzistencinę ekstremalaus metalo tamsą ir puikiai atspindi filmo beprotybę. Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad „Mandy“ nėra paprastas ar įprastas filmas: tai psichodelinė kelionė, kupina prieblandos, ryškių spalvų, kraujo ir monstrų ant motociklų (rekomenduoju ir debiutinį režisieriaus darbą „Beyond The Black Rainbow“). Ir dar jame puikiai vaidina visą savo fejeriją galintis laisvai skleisti Nicolas Cage‘as. Tokiam filmui ir garso takelis turi būti atitinkamas, o tai, ką su vienu geriausių metalo ir ne tik prodiuseriu Randalu Dunnu ir „Sun O)))“ gitaristu Stephenu O‘Malley sukūrė Jóhannssonas, yra puikus atmosferos apklotas, suteikiantis jau ir taip grėsmingam filmui dar gilesnį anapusiškumą. Po tykiais, tačiau neramiais elektroniniais garsovaizdžiais slypintis „doom metalas“, nors niekada ir neprasiveržia, visgi kelia nerimastingumą, kurio kupinas visas „Mandy“ garso takelis. Muzikos sunkumas kabo virš klausytojo lyg Damoklo kardas, kartais nusileisdamas O‘Malley gitaros pjaustymais. Nuolatinė muzikos neramybė puikiai papildo filmo sapnišką žiaurumą, lyg visa tai, ką mes klausytume, būtų garsinis industrinės pasakos pavyzdys, tačiau šioje pasakoje niekas gerai nesibaigia. Reikia pripažinti, kad kaip ir filmas, garso takelis nepaiso jokių konvencijų, yra eksperimentinis iki kaulų smegenų ir tikrai nežada smagaus laiko. Tačiau kai klausai ko nors tokio kolosalaus, kartais subtiliai jautraus, o kartais negailestingai žiauraus, lengvos perklausos ir nesinori. Ši beprotybė jus gali užkerėti, bet nereikia joje būti pernelyg ilgai. („Spotify“, „iTunes“, „Deezer“)

89

SHISHI NA X 80

100

69

100

AMNESIA SCANNER Another life PAN

Tamsios euforijos, kaip teigia patys „skaneriai“, kupinas suomių duetas iš Berlyno savo debiutiniu albumu pristato chaotišką realybę, pilną kompiuterinio purvo, dirbtinės ekstazės ir nenatūralios egzistencijos, atspindinčios tiek dabarties viltingą optimizmą, tiek kasdien smogiantį pesimizmą. Jų avangardinė EDM muzika – tai šiuolaikinės elektroninės muzikos paraštės, kurios daro įtaką mainstream žanrams; ne be reikalo jie minimi šalia tokių flagmanų kaip Lotic ar Arca. Tik neseniai atsiskleidusi kaip dviejų vyrukų duetas grupė ilgai slėpė savo asmenybes, taip sukurdami paslapties aurą, kuri buvo pagrįsta krūva informacijos, kuri lyg koks interneto šlamštas pildė klausytojų smegenis, todėl ir dabar norisi juos priimti kaip savotišką dirbtinio intelekto klaidą, be jokios kontrolės ar pagrįstumo klajojančią nežinomais pasaulinio tinklo takais. Projektas, gimęs iš algoritmo (jų pavadinimas buvo sukurtas suvedus buvusio projekto „Rennaisance Man“ pavadinimą į anagramų generatorių), yra pagrįstas keista matematika, pjaustančia dirbtinius garsus ir klijuojančia jas į šaltus koliažus, virš kurių skamba dirbtinio vokalisto (-ės) Oracle balsas. Ir nors „Another Life“ savo neįprastumu ir drąsa skamba futuristiškai, pats duetas tvirtina, kad tai dabarties muzika. Dabarties, kurioje kiekvieną dieną kyla krizės, nors mums nuolat žadama, kad jau už kampo laukia fantastiški technologiniai pasiekimai. Iš šių minčių gimsta šis dirbtinis kūdikis sužalota siela, kurio galvoje – visiška netvarka, tačiau kuris gali išspinduliuoti ją netgi į popmuziką nueinančiais noise-techno garsais. „Amnesia Scanner“ – tai lyg lazerio skerspjūvis per metalinį kūną, kuriam atvėrimas žada naują gyvenimą, tačiau klausimas lieka, ar tas naujas gyvenimas yra geresnis, ar ves į dar didesnį sutrikimą.

(Spotify, iTunes, Deezer)

100

© 37O

90

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> SVECIUOSE

AMERIKIEČIŲ MENININKAS KAUNE PRAKALBINO NET AKMENIS Rašė Daiva Juonytė

Daivos Juonytės nuotr.

Kaune nuo vasaros viešinčio amerikiečio Zano Hofmanno neįmanoma nepastebėti: aukštas, spalvinga apranga iš minios išsiskiriantis menininkas mėgsta keliauti miesto gatvėmis ir fiksuoti miesto detales, kuriomis dalijasi specialiai sukurtoje instagramo paskyroje kaunasvida. Su projektu „Bodycocktail“ koncertuojančiu muzikantu kalbamės apie muziką, architektūrą, Kauną ir apie tai, kodėl jį galima vadinti vyriškų kaklaraiščių ekspertu.

– Ką turėtume žinoti apie Zaną Hofmanną?

– Šiuo metu išgyvenu labai gražų gyvenimo laikotarpį – ke­ liauju po Lietuvą, Latviją ir koncertuoju. Pirmą pusę savo gyvenimo praleidau Amerikoje, tačiau prieš dešimt metų, nusprendęs surasti savo vietą pasaulyje, atkeliavau į Ispa­ niją, Galisiją.

Savo karjerą pradėjau 1984 m., įkurdamas kasečių muzikos leidyklą, niekada nežinodamas, kuo tai baigsis. Kūriau eks­ perimentinę muziką, o 1993 m. įsigijau klavišinius ir sukū­ riau projektą „Bodycocktail“, su kuriuo koncertuoju dabar.

Galisijoje virtau geresniu artistu ir pasiruošiau šiam ekspe­ rimentui Lietuvoje. Būdamas čia, aš esu labai laimingas. Tai augina mane kaip kūrėją ir aš labai džiaugiuosi, ką turiu ir kur esu. Jūs tokie entuziastingi!

16 // © 37O

– Taigi prieš 20 metų jūs palikote Jungtines Amerikos Valstijas ir atvykote į Ispaniją. Įsimylėjote Europą?

– Su bičiuliu grojome Ispanijoje ir Portugalijoje, paskui ke­ liai atvedė į Galisiją. Mane žavi mažai žinomos vietos Euro­ poje. Dažnai jauni amerikiečiai vyksta tik į Paryžių, Londo­ ną, Barseloną arba Romą. Mane tai varo iš proto. Jie turėtų keliauti į įdomias vietas, atrasti skirtingus dalykus, išlįsti iš standartų dėžės, o ne kaip septyniasdešimtmečiai keliauti į tokius miestus, kuriuose galima rasti Ameriką. Man patin­ ka Paryžius, Roma ir kitos sostinės, bet aš daug labiau džiau­ giuosi galėdamas patirti ką nors visiškai neįprasto. Europa mane žavi daugeliu dalykų. Aš daugiau sužinojau apie JAV grodamas čia ir matydamas Amerikos ir Europos kontrastus.

Labai džiaugiuosi atvykęs į Lietuvą, nes jūsų šalis ir istorija yra daug kam nežinomos. Niekas nesimoko lietuvių istori­ jos mokykloje. Man patinka suprasti, kokie žmonės čia gy­ vena. Istorija yra tarsi infrastruktūros pamatas, bet tu negali pamatyti viso paveikslo. Aš noriu pažinti šiuolaikinę istori­ ją, suprasti, ką reiškia čia būti dabar, šiuo metu.

Man labai patinka Kaunas. Vilnius moka būti Europos miestu, pristatyti Lietuvą pasauliui, tačiau Kaunas uži­ ma ypatingą vietą mano širdyje, nes jis bando būti geriausiu miestu Lie­ tuvoje. Modernizmas, fluxus – visa tai ypač žavu. Kaip ir žmonės Galisi­ joje, jūs daug save analizuojate ir ty­ liai didžiuojatės savimi. Tačiau, vos tinkamai palietę tam tikrus dalykus, sužydite.

– Atvykęs į Kauną susikūrėte instagramo paskyrą kaunasvida (liet. Kauno gyvenimas), kur keliate tam tikrų Kauno detalių, akimirkų nuotraukas.

– Prieš keletą mėnesių buvau Briuse­ lyje ir ten žmonės stebėjosi, kad ne­ turiu instagramo paskyros. Tada pa­ sakiau sau, kad socialiniai tinklai yra mano tapatybės dalis ir reikia kažką daryti (juokiasi). Atvykęs į Lietuvą ži­ nojau, kad čia kurį laiką pabūsiu. Tai­ gi kaunasvida yra puiki galimybė grą­ žinti miestui tai, ką jis man suteikia, parodyti, ką aš matau svetimšalio aki­ mis. Nesakau, kad fiksuoju kažkokius meno kūrinius, bet tai dalykai, kurie mane stebina, man yra gražūs ir įdo­ mūs. Kad ir įtrūkimai sienoje – jų nė­ ra turizmo puslapyje, bet jie yra mies­ to dalis. Mėgstu vaikščioti po miestą ir jį stebėti. Ir dar man labai patinka naudoti grotažymę kaunasmanoakimis (šypsosi).

– Pakalbėkime apie muziką. Ką ji jums reiškia?

– Labai daug. Galima apie ją kalbėti iš dviejų perspektyvų: iš vartotojo pusės ir iš muzikanto. Aš mokiausi groti smui­ ku ir pagal išsilavinimą esu smuikininkas. Klasikinė muzika užkariavo mane ir mano protą. Labai žavėjausi bitlais, jie at­ vedė mane į popmuzikos žanrą. Tada išgirdau apie naująją bangą ir supratau, kad klasikinė muzika man lieka nuošalė­ je. Naujoji banga – įspūdingas laikas, kai buvai laisvas, galė­ jai kurti naujus įrašus, eksperimentuoti. Artistas galėjo kur­ ti meną pats, nebūtinai turėdamas kontraktą su kokia nors įrašų kompanija. Tuo metu eksperimentams buvo uždegta žalia šviesa ir aš pradėjau kurti eksperimentinę muziką ir ją įrašinėti namuose.

Kai pradėjau „Bodycocktail“ projektą, supratau, kad galiu kurti muziką, kuri man patinka, ir būti savimi. Tačiau pri­ reikė dešimčių įrašų ir šimtų bandymų, kad pasakyčiau sau, ko noriu. Mano draugas man net sakė, kad nustočiau keis­ tai elgtis, nes mano normalumas jiems visiems yra keistas (juokiasi).

– Projektas „Bodycocktail“ startavo prieš 25 metus. Koks buvo jo tikslas?

– Aš turėjau daug kitų eksperimentinės muzikos projektų, vienas jų buvo „Zanstones“. Tuo metu žmonės kūrė daug triukšmo ir garsų, kuriems, žiūrint iš mano klasikinio išsila­ vinimo pusės, trūko tvarkos ir disciplinos, man atrodė, kad reikia kontroliuoti tam tikrus dalykus. Taigi su „Bodycock­ tail“ sukūrėme daug eksperimentinės popmuzikos. Man vi­ sada buvo smalsu, kas nutiks, jei tam tikrus dalykus darysiu kitaip. „Bodycocktail“ man buvo proga visas mano muziki­ nes savybes, kurias įgijau per daugelį metų, sujungti į visu­ mą, pamiršti visus klasikinės muzikos rėmus. Koncertuoda­ mas su šiuo projektu, aš galiu iškart žmonių akyse pamatyti, ar tai, ką groju, jiems patinka, kaip jie reaguoja. Stengiuosi

Zano Hofmanno asmeninio archyvo nuotr.

žmonėms leisti pasilinksminti ir jaustis geriau. Jie šypsosi, juokiasi. Tai dovana, ir aš suprantu, kokią įtaką savo muzi­ ka darau žmonėms, suvokiu, kad turiu būti ypač pagarbus jų jausmams. Labai mėgstu tai, ką darau, ir labai džiaugiuo­ si galėdamas iš to gyventi.

draugas prieš keletą metų gimtadienio proga man atsiuntė jo poemų rinktinę su pačiais gražiausiais anglų kalbos žo­ džiais. Neįsivaizdavau, kad galima taip gražiai rašyti.

– „Bodycocktail“ dainose naudojate kitų rašytojų, tokių kaip Wallace‘as Stevensas ir Charlis Newmanas, rašytus žodžius. O pats rašote tekstus?

– Aš pradėjau rašyti žodžius, bet problema ta, kad kuriu tiek daug dainų, jog, norėdamas joms visoms parašyti tekstus, turėčiau rašyti visą laiką, ir greičiausiai kažkuriuo metu to nepadaryčiau labai gerai. Taigi pradėjau naudoti Pulitzerio premijos laureato W.Stevenso tekstus. Mano labai brangus

Ch.Newmanas yra mano drau­ gas, mes kūrėme keletą projektų kar­ tu. Kai išgirdau jo poeziją, pagalvojau, kad tai kažkas visiškai beprotiško, jis toks nuostabus ir neįtikėtinas. Jis ne tik poetas, bet ir copywriteris, tad, su­ dėdamas tuos sugebėjimus į poeziją, jis savo kūrinius padaro labai galin­ gus. Charlio žodynas, temos, prasmių ieškojimai yra nuostabūs. Aš nevarto­ ju jo žodžių taip, kaip jis parašė, aš juos pritaikau sau. Galiu sukurti kažką visiš­ kai savito, panaudodamas jo kūrybos elementus. Esu sakęs Charliui, kad aš turbūt geriau išmanau jo poeziją nei jis pats (juokiasi).

Zano Hofmanno asmeninio archyvo nuotr.

– Girdėjau, kad labai domitės architektūra. Ar tai kaip nors atsispindi jūsų muzikoje?

– O taip, tai labai įdomu. Daugelį me­ tų, kurdamas „Zanstones“ ir „Bodycoc­ ktail“ projektus, mokiausi daug įvairių dalykų. Kai propaguoji eksperimentinį gyvenimo būdą, bet kuri sritis gali pa­ daryti įtakos kitai sričiai, nes viskas tu­ ri tam tikrų savybių.

Taigi architektūra turi tam tikrų ypa­ tybių, yra daugelio dalykų koncentraci­ ja. Kad ir šis Karo muziejus, šalia kurio kalbamės: jis yra tam tikro architek­ tūros stiliaus elementų koncentracija.

Muzika yra natų koncentracija. Ekspe­ rimentinė muzika yra garsų koncen­ tracija, paletė yra spalvų koncentracija.

Architektas, kurdamas statinį, irgi kažką galvojo, jautė ir norėjo pasakyti. Tai kaž­ kaip man daro įtaką emocine ir menta­ line prasme. Negaliu įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Kauno architektūra niekaip neveikia Kauno žmonių ir menininkų.

– Vasarą Kauno menininkų namuose vyko festivalis „RättBuss“ , kurio metu kūrėte projektą „Kaunastones“.

Galite apie jį papasakoti plačiau?

– Atvykus čia, į Kauną, vienas pažįstamas man papasakojo, koks nemalonus yra Kauno gatvių remontas. Jis mėgo vaikš­ čioti Laisvės alėja, o dabar negalėjo to normaliai daryti, nes visur buvo duobės ir griuvėsiai. Pagalvojau, kad aš, kaip me­ nininkas, galiu ką nors su tuo padaryti. Paprastai renku gar­ sus „Zanstones“ projektui, kuris kalba apie akmenis. Dabar tyriau šaligatvių ardymą, plytų skambesį, bandžiau įsivaiz­ duoti, kad akmuo kalba man, suprasti, ką jis man, atvykėliui, pasakytų. Juk akmenys taip pat gyvena, bet jie nekeliauja ir gal niekada nekeliavo. Tai kaip kieno nors močiutė, kuri vi­ sąlaik gyveno Kaune ir niekada nematė pasaulio. Šie akme­ nys turi pamatyti pasaulį.

Gatvių akmenys nėra tik akmenys. Pusė jų yra žemėje.

Stumtelėdamas akmenį, tu stumteli ir žemę. Mačiau, kad žmonės vaikšto vingiais, nes nenori eiti per smėlį. Taigi pro­ jekto metu mes važiavome autobusu, paskui sustojome prie sugriauto šaligatvio ir visi išlipome. Turiu labai žavią nuo­ trauką, kai visi vorele eina akmenimis (šypsosi).

– Kas jus daro laimingą?

– Dievinu šį klausimą, tai pats geriausias klausimas, ir aš esu laimingas jį girdėdamas. Turiu labai daug energijos ir mane žavi tiek daug dalykų. Tai nėra kažkoks dirbtinis laimingu­ mas, tai suvokimas, kad gyvenu šį gyvenimą, jis yra mano, ir aš matau bei jaučiu visas jo spalvas. Taip pat man labai svar­ bu suprasti, kad žmonės, esantys šalia, yra laimingi ir neken­ čia. Aš laikausi tokio principo: jeigu kas nors peržengė ribą ir padarė tai, kas nepatinka, turi iškart pasakyti, kad tai ne­ patinka. Mes dažnai nutylime, nusileidžiame nenorėdami įžeisti draugų, bet jeigu draugas daro tai, kas tau nepatinka, turi mokėti save apsaugoti.

– Privalau paklausti: sakėte, kad neblogai išmanote apie vyriškus kaklaraiščius. Visada jį dėvite?

– Aš turiu 900 kaklaraiščių kolekciją, daugelį jų pirkau dė­ vėtų drabužių parduotuvėse. Kaklaraištis yra prarastas me­ nas. Tai tragiškas mados komplimentas, kuris tarsi parodo, kad esi rimtas vyras ir verslo žmogus. Kaklaraištis man yra galimybė pralinksminti žmones, jis padidina žavumą, gai­ vališkumą – priklauso, ką tu tuo metu nori parodyti. Kakla­ raiščio dėvėjimas man suteikia galimybę būti geriausiai at­ rodančiu vyru kambaryje (juokiasi).

LĖ-KIAU-LĖ-KIAU

Žiūrėkite Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71, Kaunas) Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt.

Jauni teatro kūrėjai vis dažniau imasi iniciatyvos aktualizuoti auklėjimo ir švietimo sistemos ydas. Nacionali-

kenčiantys ir nesusikalbantys su tėvais paaugliai. Moksleiviškos dramos centre – kiaule pravardžiuojama atstumtoji bendraklasė.

Per mokyklos kasdienybės prizmę spektaklio kūrėjų komanda paaugliams, jų tėvams ir mokytojams pasakoja apie galbūt suaugusiajam pamirštus jaunų žmonių iššūkius ir baimes.

Atrodo, lyg teatro scenoje stebėtume vieną iš amerikietiškų paauglių TV serialų. Apsiginklavusi naiviomis istorijomis, greitu scenų koliažu, vaizdo projekcijomis, gyva muzika (muzikos autorius Arūnas Blažys, grupės „Jama&W“ narys), asmenukėmis ir kitais jaunimo trendais, režisierė E.Kižaitė siekia išlaikyti jauno teatro žiūrovo dėmesį. Transformuojantis scenografijai (scenografė ir kostiumų dailininkė – Justė Kondratė) iš mokyklos koridorių keliaujame į persirengimo kambarius, klases, prie vakarienės stalo su šeima, kol galiausiai užsikabarojame ant daugiaaukščio stogo ir keliame egzistencinius klausimus. Po pramogine ir naivia užsklanda paslėptas ne toks jau ir smagus turinys, galintis tapti spektaklyje apsilankiusių paauglių, jų tėvų ir pedagogų pokalbių tema.

nis Kauno dramos teatras pavasarį repertuarą papildė Eglės Kižaitės režisuotu spektakliu „Lė-kiau-lė-kiau“.

Spektaklio tekstą Daiva Čepauskaitė sukūrė pagal mažesniuose Lietuvos miestuose vykdytų moksleivių apklausų metu surinktą medžiagą ir „Vaikų linijos“ interneto svetainės paauglių forumo anoniminius komentarus, tad, nors spektaklio personažai yra išgalvoti, tačiau turi autentiškų išgyvenimų krūvį. Aktoriai Eglė Grigaliūnaitė, Neringa Nekrašiūtė, Martyna Gedvilaitė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas ir Pijus Narijauskas – ieškantys atsakymų, mylintys, keršijantys,

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Rekomenduojama TV serialo „13 priežasčių kodėl“ gerbėjams.

Nerekomenduojama nejaučiantiesiems nostalgijos mokyklai.

URODAS

KINAS

Donato Stankevičiaus nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

„SCA Parengė Jorė Janavičiūtė

Artėja lapkritis, kartu – ir Europos kino forumas „Scanorama“. Ne vienas save gerbiantis kino mėgėjas, vos pažvelgęs į programą, tiesiog aiktelės iš džiaugsmo, nes čia pamatys jau seniai lauktus filmus, garsiai nuskambėjusius šių metų Berlyno ar Kanų kino festivaliuose. Jei į programą dar nepažvelgėte, štai dešimt (jų yra ir daugiau, visi tikrai netilpo) filmų, dėl kurių vertėtų aikčioti.

„Tranzitas“

(Transit, rež. Christianas Petzoldas, Vokietija, Prancūzija, 2018, 101 min.)

Filmo veiksmas vyksta išgalvoto šių laikų karo metu. Vokiečių kariai – jau prie pat Paryžiaus. Georgui („Mano vardas Viktorija“ žvaigždė Franzas Rogowskis) paskutinę minutę pavyksta pabėgti link Marselio. Jis su savimi turi sau gyvybę atėmusio rašytojo Weidelio daiktų – jo paskutinio kūrinio juodraštį, jo dokumentus ir Meksikos vizos garantiją. Georgas prisiima jo tapatybę, mat Marselyje gali pasilikti tik tie, kurie išvyks, – turintys leidimą iš priimančios šalies. Daugybė išvykimo ar šio leidimo laukiančių ir dažnai besislapstančių pabėgėlių klaidžioja po miesto gatves, kavines, barus, viešbučius. Georgas sutinka paslaptingą jauną moterį Marie (Paula Beer), jo planai po truputį pradeda keistis. Annos Seghers romanu paremtas filmas žavi savo poetine visata, kurioje susipina šiuolaikinė ir XX a. Europos istorija. O kartu tai jautri ir slėpininga meilės istorija. Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje.

Žiūrėkite Lietuvos rusų dramos teatre (J.Basanavičiaus g. 13, Vilnius) Repertuarą sekite www.rusudrama.lt.

Sėkminga karjera ir darni šeima – gero gyvenimo rodiklis? Taip mano ir Letė iki tol, kol viršininkas Šefleris įvardija vienintelį jo trūkumą. Letė negražus, ir tai gali pakenkti jo karjerai. Žinoma, Letė iš karto imasi veiksmų ir kreipiasi į plastinės chirurgijos specialistus. Taip bjaurusis Letė virsta gražuoliu Lete. Kaip pasikeičia jo gyvenimas atsisakius individualumo, bet gavus tai, dėl ko kankinasi milijonai? Vartotojiška visuomenė priima tik tuos, kurie gali būti naudingi, tad reikia išmokti prisitaikyti. Rusų dramos teatras pristato satyrišką, grožio kulto ydas pašiepiančią jauno režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjerą „Urodas“ (spektaklis vyksta rusų kalba su lietuviškais subtitrais).

18 // © 37O

Spektaklio metu nė minutei nenutyla technomuzika, o prie didžėjaus pulto lyg koks spektaklio dirigentas stovi pats režisierius (kompozitorius – Paulius Trijonis). Scenoje – keturi po kelis vaidmenis atliekantys kostiumuoti aktoriai: Artūras Aleksejevas, Olegas Čeklu, Telmanas Ragimovas, Liuda Gnatenko ir dvi vizualiai išsiskiriančios šokėjos – Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė. Jokios psichologinės dramos, ašarų ir išgyvenimų – tekstas manieringai sakomas ne partneriui, o tiesiai į mikrofoną, aktoriai, atkartojantys mechaniškus judesius, scena marširuoja lyg šachmatų lenta. Šar-

žuota vaidybos maniera žiūrovui neleidžia susitapatinti su absurdiška istorija, tačiau, paieškojus įvairesnės raiškos ir dinamikos, spektaklis netaptų monotoniškas ir išlaikytų dėmesį iki paskutinės minutės.

Pjesės autoriaus – vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo – brutualumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti: „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. O.Koršunovas), „Perplex“ (M.Klimaitė) ar pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomas „Bjaurusis“ (rež. V.Malinauskas). Dramaturgo nuomone, teatro funkcija – atakuoti žiūrovą, pasakojant nekorektiškas istorijas, priblokšti ir priversti mąstyti. Todėl nieko keista, kad visuomenės problemoms neabejingo A.Špilevojaus spektaklis savo neįprasta forma ir tema tampa iššūkiu vyresniosios kartos Lietuvos rusų dramos teatro žiūrovams, palydėjusiems spektaklį ne viena aštresne replika.

Rekomenduojama grožio kulto kritikams.

Nerekomenduojama psichologinio, tradicinio teatro mėgėjams.

„Laimingasis Ladzaras“

(Happy As Lazarro, rež. Alice Rohrwacher, Italija, Šveicarija, Prancūzija, Vokietija, 2018, 125 min.)

Už geriausią scenarijų „Palmės šakelę“ Kanuose pelnęs filmas pasakoja apie Ladzarą, jauną valstietį, kuris yra tokios geros širdies, kad dažnai laikomas kvailiu. Jis susidraugauja su Tankredžiu, itin lakios vaizduotės aristokratiškos kilmės vaikinu. Jie gyvena nedideliame kaimelyje.

Tankredis paprašo Ladzaro padėti jam suorganizuoti savo pagrobimą. Šis keistas ir neįtikėtinas aljansas Ladzarui tampa tarsi apreiškimu. Ladzaras leidžiasi ieškoti Tankredžio. Draugystė tokia vertinga, kad net gali nugalėti laiko tėkmę. Pirmą kartą didžiajame šiuolaikinio pasaulio mieste Ladzaras atrodo kaip praeities fragmentas.

NORAMA 2018“ REKOMENDACIJOS „Širdžių ėdikas“

(The Charmer, rež. Miladas Alami, Danija, Švedija, 2017, 100 min.)

Daugybėje kino festivalių, tarp jų San Sebastiane ir Varšuvoje, apdovanojimus pelniusios debiutinės Danijoje gyvenančio iraniečių kilmės režisieriaus M.Alamio itin vizualios psichologinės dramos centre – Ismailas, jaunas iranietis. Jis desperatiškai bando susipažinti ir užmegzti ryšius su moterimis, kad galėtų pasilikti Danijoje. Jo laikas šalyje eina į pabaigą. Ismailas netikėtai įsimyli, bet praeitis jį pasiveja.

„Albinosas Nojus“

(Noi The Albino, rež. Daguras Kári, Islandija, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija, 2003, 90 min.)

„Saulėlydis“

(Sunset, rež. László Nemesas, Vengrija, 2018, 144 min.)

Šis filmas – programos „Šiaurės retro“, kurioje bus pristatyti pirmuosiuose festivaliuose išskirtinio žiūrovų ir kritikų dėmesio sulaukę Šiaurės šalių režisierių filmai, dalis.

Spalvingų herojų ir skandinaviško humoro prisodrinta drama-komedija pasakoja apie septyniolikmetį Nojų, gyvenantį nutolusiame Islandijos žvejų kaimelyje. Jis kaimelyje nėra itin mėgstamas. Nojus svajoja pabėgti iš kaimelio su Iris, mergina iš miesto, kuri dirba vietinėje degalinėje. Tačiau visi jo bandymai siaubingai nepasiseka. Tai vienas filmų, dabar galintis pasirodyti kiek naivus, tačiau su juo prasidėjo islandų kino aukso amžius ir jis tikrai sukels nostalgiškus jausmus.

Naujas „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba pelniusio „Sauliaus sūnaus“ režisieriaus L.Nemeso darbas.

Filmas po premjeros Venecijos kino festivalyje laimėjo FIPRESCI prizą, rodytas Toronto kino festivalyje. Tai istorija, kaip prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Budapešte jauna mergina tampa stipria ir drąsia moterimi.

„Krautuvų valsas“

(In The Aisles, rež. Thomas Stuberis, Vokietija, 2018, 125 min.)

„Ekstazė“

(Climax, rež. Gaspar Noé, Prancūzija, 2018, 95 min.)

„Šaltasis karas“

(Cold War, rež. Pawelas Pawlikowskis, Lenkija, Prancūzija, Didžioji Britanija, 2018, 88 min.)

Dar vieno garsaus režisieriaus – lenko P.Pawlikowskio („Ida“ irgi apdovanota „Oskaru“ geriausio užsienio filmo kategorijoje) – naujausias darbas, taip pat jau spėjęs susižerti krūvas apdovanojimų, kaip, pavyzdžiui, geriausio režisieriaus „Palmės šakelę“ Kanuose. Šį kartą jis pasakoja aistringą meilės istoriją tarp savo biografijomis ir temperamentais skirtingų žmonių, kuriuos istorinių 6-ojo dešimtmečio įvykių ir Šaltojo karo pradžios metais Lenkijoje, Berlyne, Jugoslavijoje ir Paryžiuje bėgant laikui išskiria likimas.

A.Abbasi darbas, šiais metais laimėjęs „Un Certain Regard“ programą Kanuose. Filme susimaišo senovės skandinavų folkloro ir socialinio realizmo elementai. Filmo pavadinimas „Riba“ ne tik žymi ribą tarp šalių, tačiau ir temas, tyrinėjamas filme, – ribą tarp žmogaus ir monstro, grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, meilės ir neapykantos. Šį kartą pagrindinė herojė – vieniša monstriškos išvaizdos bruožų muitinės (angl. – border) darbuotoja Tina. Ji turi ypatingų gebėjimų užuosti gėdą, kaltę ar įniršį, todėl jai gerai sekasi jos darbas. Po jo ji mėgsta atsigauti miške, čia matome, kad ji sugeba užmegzti ypatingą ryšį su gyvūnais. Vieną dieną ji sutinka Vorę, kuris taip pat turi jautrią uoslę ir nemažai fizinio panašumo į ją. Ją sužavi jo klajokliškas gyvenimo būdas, ji po truputį įsimyli. Tačiau netrukus jis prisipažįsta jai, kas yra iš tiesų, ir papasakoja jai tiesą apie jos kilmę.

Naujausias argentiniečių režisieriaus G.Noé filmas. Čia taip pat netrūksta psichodelinių kelionių, kaip ir ankstesniuose jo filmuose – „Nesugrąžinamas laikas“, „Pasinerk į tuštumą“ ar „Meilė“. Vieną žiemos naktį grupė prancūzų šokėjų susirenka repetuoti tolimame tuščiame mokyklos pastate. Visos nakties šventė pavirsta haliucinaciniu košmaru, kai jie supranta, kad į jų sangriją buvo įmaišyta LSD.

Dar vienas filmas, atkeliavęs iš Berlyno ir kurio žvaigžde tapo vienas geidžiamiausių Vokietijos aktorių – F.Rogowskis. Jo partnerė – „Toni Erdmano“ pagrindinė aktorė Sandra Hüller. Jo amplua – panašus tik iš dalies (čia jis irgi įsimylėjėlis). Kaip ten bebūtų, filmo siužetas perkelia į prekybos centro sales ir sandėlius, kur pradeda dirbti kuklus, ką tik ankstesnio darbo netekęs Kristianas. Čia jam susivokti ir išmokti naudotis šakiniu krautuvu padeda Bruno iš alkoholio skyriaus. Tarp eilių jis sutinka Marion, kuri iškart jį pakeri. Kavos aparatas tampa nuolatine jų susitikimų vieta. Tačiau yra vienas dalykas – ji ištekėjusi. Vieną dieną ji nebepasirodo darbe. Tačiau Kristianas po truputį tampa prekybos centro darbuotojų šeimos dalimi ir šakinio krautuvo vairavimas bei prekių krovimas į lentynas jam pradeda reikšti vis daugiau.

„Laiko tiltai“

(rež. Audrius Stonys, Kristīne Briedė, Lietuva, Latvija, Estija, 2018, 80 min.)

„Riba“

(Border, rež. Ali Abbasi, Švedija, Danija, 2018, 101 min.)

Labai keistas, tačiau kartu itin įtraukiantis „Įsileisk mane“ (Let the Right One In) autoriaus Johno Ajvide Lindqvisto novele paremtas iraniečių kilmės švedų režisieriaus

Tai jau ne vieną apdovanojimą Europos kino festivaliuose laimėjęs, savo premjerą atšventęs Karlovi Varų kino festivalyje filmas. A.Stonio ir latvių režisierės K.Briedės filmas pasakoja apie poetinės dokumentikos gimimą Baltijos šalyse, vėliau pavadintą Naująja Baltijos banga. Meditatyvus dokumentinis filmas esė forma, atskleidžiantis subtilią, bet galingą kovą su sovietiniu režimu ir laisvės troškimą. Tai jau primirštų Baltijos šalių kūrėjų gyvenimai, juos užauginę kinematografiniai principai ir bandymas išgyventi sovietinio režimo priespaudą. Arba kinematografinis eilėraštis apie kino poetus.

ANDY WARHOLO IR ALBERTO EINSTEINO SINTEZĖ – NELLY BEN HAYOUN

Rašė Indrė Pavilonytė

Jano Zappnerio nuotr.

Nicko Ballono nuotr.

Prancūzė raudonomis lūpomis. Daugybę apdovanojimų pelniusi mokslininkė. Aktyvistė.

Vos 30-metį perkopusi mergina, kuri kartu su NASA į kosmoso platybes nukėlė tikrų tikriausią orkestrą. Ir ne šiaip orkestrą, o sukurtą iš pasaulinių muzikos žvaigždžių.

Dizainerė ir režisierė, kurią žurnalas „Icon Magazine“ titulavo viena iš 50 ateities dizaino inovatorių. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Iki begalybės. Bet visa tai apie vieną ir tą pačią moterį – Nelly Ben Hayoun.

J

au netrukus spalvinga jos biografija pasipildys dar vienu įdomiu faktu – kelione į Lietuvą. Lapkričio 8–9 d. N.Ben Hayoun viešės Vilniuje vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje „What‘s Next?“ Šiemet jau šeštus metus organizuojamoje didžiausioje kūrybinių industrijų konferencijoje Lietuvoje ji lietuviams atskleis potyrių dizaino paslaptis.

Net jei iš pirmo žvilgsnio ši tema neatrodo aktuali jūsų karjerai, susipažinti su Nelly verta kiekvienam ieškančiam įkvėpimo ir naujo požiūrio į kūrybiškumą. Pastaroji savybė apipina visas mintis, kurios gimsta šios merginos galvoje.

Kūrybiškumo galią ji naudoja kovodama su įprastiniu mąstymu ir nusistovėjusiu status quo įgyvendinant tokias idėjas, kokių pasaulis dar nėra regėjęs. „WETRANSFER“ POTYRIŲ VADOVĖ Prancūzijoje gimusi ir užaugusi, bet šiuo metu Londone reziduojanti N.Ben Hayoun šiuo metu pasaulinėje kompanijoje „WeTransfer“ užima potyrių vadovės pareigas. Ir nors jos dabartinė darbovietė yra žinoma visiems interneto vartotojams ir geidžiama ne vieno IT specialisto, netgi ne tai jos karjerai suteikia kvapą gniaužiančių prieskonių.

20 // © 37O

KOSMOSO ORKESTRO DIREKTORĖ Garsiausiai pasaulis jos vardą išgirdo, kai 2013 m. Nelly, bendradarbiaudama su tokiomis muzikos žvaigždėmis, kaip „Sigur Rós“, „Prodigy“, „Savages“, prestižinio „Grammy“ apdovanojimo nominantais ir laureatais Damonu Albarnu, Becku, Bobby Womacku ir kitais, sudarė pirmąjį pasaulyje Tarptautinį kosmoso orkestrą. Tai ne tik skambus pavadinimas.

Nelly pavyko įtikinti NASA, kad ši beprotiška idėja yra geniali, ir sulaukusi jų palaikymo bei padedama organizacijos mokslininkų ir astronautų į kosmoso platybes paleido muzikos bangas. Kosmosas – viena didžiausių Nelly aistrų. Ne veltui ji priklauso ir Tarptautinės astronautikos federacijai, taip pat

tapo Tarptautinio kosmoso informacijos ir švietimo komiteto nare.

DĖSTYTOJA Daugybę veiklų ir titulų turinti moteris ypatingą dėmesį skiria ir edukacijai. Londone ir Amsterdame Nelly įkūrė unikalų nemokamą „University of Underground“ universitetą. Pavadinime minimas pogrindis – ne tik simbolinis. Vienas „University of Underground“ padalinių įsikūręs požemiuose po Londono „Village Underground“ naktiniu klubu, o kitas – po kultiniu Amsterdamo „De Marktkantine“ klubu. Šio universiteto mokymas paremtas netradiciniais moksliniais tyrimais, o dėstytojų gretas sudaro įtakingiausi šių laikų svajotojai ir veikėjai. Tokie kaip aktyvistas prof. Noamas Chomsky, legendinio Niujorko muziejaus MOMA kuratorė Paola Antonelli, autorius Dave‘as Eggersas, „Ted Prize“ laureatas ir SETI mokslininkas dr. Jillas Tarteris bei kiti.

VERSLININKĖ Lyg veiklos dar būtų maža, Nelly yra potyrių dizaino studijos „Nelly BenHayoun Studios“ įkūrėja. Prestižiškiausius kūrybiškumo apdovanojimus pelniusios studijos klientai yra tokios kompanijos kaip „Google“, „Mattel“, „Lego“, „Airbnb“, „Red Bull“ „Mini“, žiniasklaidos gigantai BBC bei „The Guardian“ ir net tokie muziejai, kaip MOMA, Nacionalinis Kinijos muziejus ir kiti.

Elenos Aguila („Nelly Ben Hayoun Studios Ltd“) iliustr.

KONFERENCIJA

>> EITI AR NEITI

KINO REŽISIERĖ Ir tai dar ne viskas. Nelly yra dviejų pilnametražių filmų autorė. Už vieną jų – juostą „Disaster Playground“, kuri pasakoja apie didžiulio asteroido poveikį žemei, ji buvo įvertinta vienu reikšmingiausių Didžiosios Britanijos meno apdovanojimų, filmas buvo pristatytas BFI, o jo premjera įvyko SXSW.

KŪRYBIŠKUMO GALIĄ JI NAUDOJA KOVODAMA SU ĮPRASTINIU MĄSTYMU IR NUSISTOVĖJUSIU STATUS QUO ĮGYVENDINANT TOKIAS IDĖJAS, KOKIŲ PASAULIS DAR NĖRA REGĖJĘS.

LĖLĖ BARBĖ!

Dar sunkiau išvardyti visus apdovanojimus, kuriuos pelnė ne tik jos darbai, bet ir ji pati. Nuo kone kasmetinių Metų moters įvertinimų iki „Wired“ apdovanojimo už nuopelnus pasauliui. N.Ben Hayoun pasauliui ne tik nusipelnė, bet ir pamažu jį keičia. Moters garbei buvo išleista lėlė Barbė! Juodaplaukė garbanė su astronauto kostiumu tapo gražiu simboliu, įrodančiu, kiek daug gali viena moteris, kuri turi ne tik daug svajonių, bet ir ryžto jas įgyvendinti.

Smalsu, kokių idėjų N.Ben Hayoun atveš į Lietuvą? Tai paaiškės jau lapkričio 8–9 d. „What‘s Next?“ konferencijos metu. Ši konferencija pirmiausia skirta kūrybinių sektorių atstovams ir verslo, mokslo ir technologijų žmonėms, kurie domisi kūrybiniais sprendimais ar ieško kūrybingų žmonių. Tiems, kurie nori žengti koja kojon su pasaulinėmis naujienomis, kurios jau yra sėkmingai naudojamos, pasimokyti iš gerų pavyzdžių, praktiškai išmokti naujų inovatyvių metodų ir juos taikyti tuoj pat, gauti įžvalgų ir naujų naudingų pažinčių. „What‘s Next?“ konferencijos turinys organizatorių kruopščiai atrenkamas su turinio partneriais, remiantis tarptautinių tendencijų prognozavimo agentūrų analizėmis, didžiausią dėmesį skiriant šviežiems verslo ir kūrybiškumo modeliams, naujausioms technologijoms ir šiuolaikinio kūrybiško žmogaus gyvenimo būdui. Tai bus dvi koncentruotos idėjų, įžvalgų, įgūdžių ir pažinčių dienos.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šį mėnesį mes prie meno. Ant lentynos menas, kurį reikia rodyti ten, kur jį gali matyti, – ant krūtinės, kaklo, stalo, gatvės, grindų, sienų ir, aišku, lentynos. Taigi, prieš jūsų akis manifestas iš vizualinių skulptūrų, maikės ir džempakai su kaltės, bet be kaltės jausmo (taip, būna ir šitaip), betoninė pieštukinė, nepadoriai gražus kilimas, kurį pirktų net Sigmundas Freudas, o gal ir Jungas, na, ir naujas reiškinys, kurį sunku sutalpinti į rėmus, bet į lentyną jis tilpo – MO muziejus.

PIEŠTUKINĖ „KAZAUKA“ LIETUVA Diz. Andrius Kazlauskas www.kazauka.lt

„&andstudio“ nuotr.

Štai kas išeina, kai statybų inžinierius imasi dizaino – šaltą betoną paverčia stilingomis interjero dizaino detalėmis ir net drabužių aksesuarais, pvz., lengvutėmis betoninėmis peteliškėmis. „Kazauka“ – įvairūs daiktai iš betono, o pirmoji ant scenos lipa pieštukinė, sudaryta iš 64 piramidžių, tarp kurių telpa 49 rašymo priemonės. Ji galėtų užlipti ir ant kiekvieno raštininko must have sąrašo.

VIZUALINĖS SKULPTŪROS „MANIFESTO“ LIETUVA Diz. Domas Mikšys www.andstudio.lt nims, kabelinę, šaltalankių sviestą ir auditoriją, kuri mato trilijonus vaizdinių, vogtus šriftus. Daugiau kaip 20 kūrybos taisyklių rinkinys kūrėjams, iliustruotas tipografiniais elementais ir daiktinėmis ikonomis – vizualinėmis skulptūromis.

„COOCOOMOS“ nuotr.

„The Utopia of the Manifesto“ – dizaino projektas, nagrinėjantis kūrybiškumo, komercijos ir originalumo problematiką. Tai manifestas ne apie akademizmą ir tobulą grožį, o apie pasaulį, kur grafinis dizainas parduoda plaukų šampūną, sausainius šu-

SKARELĖ „BABES“ LIETUVA Diz. Gia Ram | Rūta Mackevičiūtė www.coocoomos.com

„Kazauka“ nuotr.

„My Face“ nuotr.

Šiek tiek šilko kaklui nepakenks, ypač kai ant jo perkeltas charakteringas menininkės Gia Ram paveikslas su mažulėmis. Paklusnus, nes šilkinis, tapybą ir dizainą jungiantis kūrinys, tinka visiems sezonams, kai tiesiog norisi pasipuošti. Geriau meną nešioti ant savęs nei ant sienų.

MARŠKINĖLIAI IR DŽEMPERIAI „PATI KALTA“ LIETUVA Diz. Eglė Kaušpėdaitė, Vladas Mackevičius FB: My Face ninis projektas „My Face“ ir ironiškiausi jų džempai ir maikės, turinčios atsakymą visoms kuriozinėms situacijoms, į kurias patenka moterys. Mona Lisa irgi buvo pati kalta. Dar neturi tokių? Ką galime pakomentuoti… #patikalta.

KILIMAS „PSYCHOANALYSIS“ LIETUVA Diz. Laura Tulaitė {Oki}, Eivaras Rastauskas {Iko} www.jotjot.com

© 37O

„Jot.Jot“ nuotr.

22 //

Jis toks gražus, kad norisi kabinti ant sienos, – tai, beje, rekomenduoja ir dizaineriai. Į jį žiūrint gali kilti nepadorios Sigmundo Freudo mintys. Nuaustas jis iš vilnos gilios psichoanalizės metodu, skirtas pakelti savo grindų ir sienų ego, superego, ID, IQ ir kitus koeficientus. Paveikslo autoriai – „OKIIKO studio“, už „Psichoanalizę“ šiemet jau susižėrę „Gero dizaino“ prizą.

Norberto Tukajaus nuotr.

Gerai gyveni? Pati kalta. „Nepaėjo“ reikalai? Pati kalta. Buvo karštas savaitgalis?

Pati kalta. Gerai leidi laiką? PATI KALTA. Gyveni vasaros prisiminimais? Aišku, pati kalta. Sutikai bembį miške? Pati kalta.

Gavai atostogas? Pati kalta. Mados me-

„MO MUZIEJUS“ LIETUVA | JAV Diz. Danielis Libeskindas | „DO ARCHITECTS“ www.mo.lt 2018 10 18. Išsitatuiruok šią datą, jei esi modernistas. Tądien atsidarys MO – ne tik architektūros ir dizaino kūrinys, o naujas levelis. Jį suprojektavo architektūros supernova iš JAV – garsusis Danielis Libeskindas kartu su jaunais lietuvių architektais iš „DO architects“. „Lietuvos“ kino teatro kapo vietoje iškilęs kaip bal-

tas feniksas iš pelenų, MO muziejus turės 3 658 kv. m lietuviškam moderniajam menui. Neabejojame, įspūdingos pastato linijos išorėje ir viduje užpildys kiekvieno instagramo profilį. Ar MO sodas taps romantiškų pasimatymų vieta?

Tikrai taip, tu tik nepamiršk MOdernisto kortelės!