370_nr33_web

2013 sausis #33

Pasvarstymai apie cenzūrą teatre Dizaino ekonomika naujokui Gyvatė, poezija ir eksperimentai

Kinas pas tapytojus Lietuviškos muzikos apdovanojimų nuopuolis pagal A.Mamontovą

U.Gelguda ir N.Černiauskaitė – apie meno tendencijas formuojantį Niujorką

37O.diena.lt

37o

#33 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas

2012-ųjų garbės lenta K odėl garbės? Visų pirma todėl, kad apie negarbingus žmones mes ir taip nerašome. Nemėgstame ir skandalų – šis žodis mums jau seniai lenda per gerklę. Jeigu pradėtume tikėti mūsiške žiniasklaida, galėtų pasirodyti, kad, be skandalų, pas mus nieko ir nevyksta. O juk taip nėra!

Specialiai nesudarinėjome jokių dešimtukų, nerinkome geriausių metų knygų, filmų, muzikos albumų, spektaklių ar kitokių renginių ir pan.

Neabejojame, kad ir be mūsų pagalbos jau seniai išsirinkote savo pačius pačiausius (su ta baisia TV laida tai neturi nieko bendra).

Vietoj visokiausių topų draugiškai mėginome prisiminti, kas gera įvyko Lietuvos kultūriniame gyvenime praėjusiais metais.

Mūsų knygų spintos specialistas Marius Burokas giria du dalykus. Anot jo, rugsėjį vykęs pirmasis Vilniaus knygų festivalis vertas pagarbos už bandymą būti nekomerciniu, už netradicinį požiūrį ir išradingumą. Dar Marių džiugina tai, kad pagaliau pernai Lietuvos leidyklos pradėjo busti ir domėtis elektroninėmis knygomis bei jų leidyba. Jis tikisi, kad šiemet jų pasirodys daug ir įvairių. „37O“ bendraautorė Tautė Bernotaitė į garbės lentą pasiūlė vieną savo praėjusių metų herojų – menininką Ernestą Zacharevičių, kuris sugebėjo savo darbais sužavėti malaiziečius, į jį dėmesį atkreipė pasaulio žiniasklaida. Negana to, jis sukūrė „Toyotos“ reklamą!

Kartais mums apie kiną rašanti Aura Mykolaitytė liepė nepamiršti po užsienio festivalius prasinešusio lietuviško fantastinio filmo „Aurora“, kuris kaip tik pradėtas rodyti kino teatruose.

Kitas svarbus įvykis, anot jos, Lietuvos kino centro įsteigimas.

Mūsų teatrologė Goda Dapšytė rekomendavo į garbės lentą įrašyti visomis prasmėmis svar-

biausią šių metų teatro įvykį – italo Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kuris, nepaisant didelių kai kurių mūsų politikų pastangų, vis dėlto buvo parodytas. Spektaklis tikrai buvo vertas mūsų dėmesio, ir, laimė, jokie dievai neatsiuntė žaibų Nacionaliniam dramos teatrui sugriauti. Tik keletą bobučių, ginkluotų rožiniais ir žvakėmis. Daugiau apie cenzūrą teatre ir šalia jo – šiame numeryje.

Dar Goda džiaugiasi, kad po daugelio metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre padvelkė nacionalinės kūrybos vėjas – čia buvo surengtas choreografinių miniatiūrų koncertas „Kūrybinis impulsas“. Na, ir kad pagaliau baigta Kauno valstybinio dramos teatro renovacija bei atidaryta Didžioji scena. Nacionalinio teatro statusą įgijusiam teatrui ji linki, kad čia įvyktų ir meninė renovacija.

Mūsų modistė Sandra Kliukaitė į garbės lentą siūlo didelėmis raidėmis įrašyti faktą, kad lietuvių dizaineriai pagaliau nusprendė susijungti į kūrybinę platformą Lithuanian Design Block. Taigi dabar jų kūrybos galima įsigyti vienoje vietoje ir nebereikia blaškytis po internetą. (Beje, kaip tik šiame numeryje Sandra negaili patarimų dizaino naujokams, norintiems parduoti savo kūrybą.)

Kiti metų mados įvykiai: Mildos Čergelytės kolekcijos pristatymas Londone, Eglės Žiemytės kolekcija Paryžiuje, Mariaus Janušausko laimėtas „Diesel Award“ apdovanojimas. Dar džiaugiamės, kad Martynas Kazimierėnas su savo atšvaitais pateko į vieną įtakingiausių dizaino portalų designboom. com, kai savo daiktus pristatė Tokijo dizaino savaitėje.

Taip pat Sandra siūlo pasidžiaugti, kad mados sostinėje Paryžiuje lietuvių dizaineriai atidarė konceptualią parduotuvę-galeriją „YéYé store Paris“.

O kas gero šiais metais įvyko muzikos srityje? Džiaugiamės, kad po pertraukos vėl imti rengti lietuviškos popmuzikos (tos kokybiškesnės) apdovanojimai, pavadinti M.A.M.A., o įkandin jų ir alternatyviosios muzikos apdovanojimai T.Ė.T.Ė. (Apie juos ir kitus lietuviškus apdovanojimus šiame numeryje savo nuomonę išdėstė bene gausiausią statulėlių derlių per 30 kūrybos metų surinkęs Andrius Mamontovas). Taip pat norime išskirti vieną naują renginį – pirmą kartą surengtą „Vilniaus Music Week“.

Tai tiek tos laimės ir garbės. Ta mūsų lenta, žinoma, labai subjektyvi. Greičiausiai ką nors pamiršome paminėti – nepykite, pažadame pasitaisyti šiais metais su jūsų, mieli „370“ skaitytojai, pagalba. Rašykite mums laiškus (ne ant sniego, suprantama, o 370@dienamedia.lt), siūlykite temas, herojus. Taip pat visada lauksime jūsų atsiliepimų apie įvairiausius kultūros ir meno renginius ir juos mielai publikuosime savo portale (370.diena.lt). Būkite su mumis, šalia mūsų ir vietoj mūsų. Juokaujame, žinoma. Na, o pabaigoje visi kartu jums dainuojame „Kūrybiškiausių metų“ – juk visi mes širdyje truputėlį menininkai.

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas Viršelyje – darbas „Universe“ Modelis – Ligita Urbonaitė Apšvietimas – Aurimo Šapolo, Lino Justice Drabužiai – Rūtos Putrėmaitės Idėja, nuotrauka – Tomo Soltono

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #33, sausis, 2013

>> žirklės

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: asmeninio archyvo

Žiema – tai metas, kai skaičiuojami lietuviškos muzikos viščiukai: jau sausio 11 d. vyks popmuzikos apdovanojimai M.A.M.A., netrukus savo pjūklus alternatyviosios muzikos atstovams išdalys ir T.Ė.T.Ė. Ta proga susiradome lietuviškos muzikos patriarchą (šito įvardijimo autorinės teisės priklauso „Eurovizijos“ atrankos finalo vedėjui Andriui Rožickui) Andrių Mamontovą ir privertėme jį pasakyti savo nuomonę apie buvusius bei dabar rengiamus lietuviškos muzikos apdovanojimus. Andriaus spintose dulkes renka ne viena dešimtis statulėlių (jų suskaičiuoti dainininkas niekada nemėgino), o viena jų ypač vertinga, nes guli Neries dugne. Bet tegu kalba jis, mes patylėsim ir pritariamai (arba ne) pajudinsim galvas.

Lietuviškos muzikos apdo nuopuolio istorija pagal A.Mamontovas:

1989 m. pabaigoje įrašėme plokštelę „Žodžiai į tylą“, o pirmieji lietuviški muzikos apdovanojimai įvyko 1990 m. pradžioje. Jeigu gerai pamenu, juos rengė Kultūros ministerija, o vienas iniciatorių buvo Edmundas Žalpys. Mes tada gavome Geriausio metų albumo apdovanojimą – plokštelės matricą, rodos, iš vario. Iš tų laikų dar pamenu keistos formos apdovanojimą, kurį greičiausiai irgi įsteigė Kultūros ministerija. Jį gavau kaip Metų populiariosios muzikos kompozitorius.

4 // © 370

Pirmieji „Bravo“ apdovanojimai (tai buvo pirmieji nepriklausomi, t. y. ne valstybiniai, apdovanojimai) įvyko 1994 m. pradžioje, tada mes tapome Metų popgrupe. Naujokais buvo pripažinta grupė „Airija“, šioje kategorijoje buvo nominuota ir SEL. Pamenu, kaip Egis graudžiai verkė negavęs apdovanojimo... Šių apdovanojimų iniciatorius buvo Aurelijus Silkinis, įrašų bendrovės „Tango records“ vadovas. „Litpoliinter“ televizijos patalpose įsikūrusi studija buvo pati geriausia Lietuvoje tais laikais, joje įsirašinėjo beveik visi. Šalia buvo ir Gedimino Zujaus studija MA, kurioje taip pat daug kas darydavo įrašus. Taigi čia, Mažosiose Lapėse šalia Kauno, virte virė muzikinis gyvenimas. Muzikantai čia galėjo netgi gyventi – buvo įrengti kambariai. Mes su „Foje“ čia įrašėme albumą „Kai perplauksi upę“, tad viską mačiau savo akimis.

Nenuostabu, kad būtent čia įvyko pirmieji muzikos apdovanojimai ir jie turėjo savo vertę. Norėčiau pabrėžti, kad A.Silkinis buvo labai gerbiamas visų muzikantų. Ir dabar gerbiamas, nors šiuo metu aktyviai šou versle ir nebedalyvauja. Tuomet jis daugeliui grupių padėjo įrašyti savo albumus, o kai kuriems netgi suteikė galimybę išleisti juos palankiomis sąlygomis. Tai, kad jis buvo „Bravo“ organizatorius, tiems apdovanojimams suteikė ypatingumo.

Neatsimenu, kuriais metais (spėjame, kad 1999 m. – red past.) „Bravo“ apdovanojimus į savo rankas perėmė Arūnas Valinskas, vėliau jis juos perleido Gyčiui Daugėlai. Neturiu nieko asmeniška prieš A.Valinską, tačiau kai jis pradėjo rengti šiuos apdovanojimus, jie įgavo labai ryškų televizinį atspalvį. Jie tapo tokia pat TV pramoga kaip „Auksiniai svogūnai“ ir, mano nuomone, nustojo būti muzikiniais apdovanojimais. Buvo labiau stengiamasi dėl žiūrovų, o ne dėl tų, kuriems tie apdovanojimai skiriami. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko nustojau į juos vaikščioti.

Pasikeitus organizatoriams, pasikeitė ir statulėlių dizainas. Smulkmena, ar ne? Bet juk tai irgi įvaizdžio dalis.

Ne be priežasties „Oskarų“ statulėlės daug metų atrodo taip pat. Pavyzdys: jaunas atlikėjas gauna statulėlę, paskui išpopuliarėja ir gauna vėl, tik kitokią, nors apdovanojimai tie patys. Juk nesąmonė, ar ne?

Tiesą sakant, nebesijaučiu lietuviškos muzikos dalimi – bent jau tos, kurią propaguoja radijas, televizija. Nors norėčiau.

Panašiai nutiko ir su radijo stoties „Radiocentras“ rengtais muzikos apdovanojimais. Visą dešimtąjį dešimtmetį „Radiocentras“ buvo reikšmingiausia lietuviškos muzikos stotis. Kiekvieną šeštadienį buvo skelbiamas „Lietuvos Top 20“, jis buvo pagrindinis lietuviškos muzikos topas – labiausiai klausomas, labiausiai mėgstamas. „Radiocentro“ pradėti rengti apdovanojimai turėjo tokį patį svorį, kaip ir „Lietuvos Top 20“. Bet kažkuriuo metu viskas pasikeitė: ar dėl to, kad atsirado naujas programų direktorius, ar tiesiog norėta ką nors pakeisti, padaryti geriau. To padarinys – buvo sugriautas „Lietuvos Top 20“. Jeigu gerai pamenu, tas topas tapo bendras su užsienietiškomis dainomis. Lietuviškos muzikos gerbėjai nusisuko nuo jo, nes jis nebebuvo lietuviškas. Man atrodo, jie paskui mėgino sugrąžinti, kaip buvo, bet tas bandymas nebuvo sėkmingas.

Paskui atsirado visi tie komerciniai dalykai, kaip, pavyzdžiui, „formato“

Su „Foje“ 1990 1994 1996 1997

m. m. m. m.

„Foje“ „Žodžiai į tylą“: Metų albumas „Bravo“ apdovanojimai: Metų popgrupė „Bravo“ apdovanojimai: Metų skaniausia (rinko gerbėjai) ir Metų popgrupė „Bravo“ apdovanojimai: Metų grupė ir Metų prodiuseris (Andrius Mamontovas)

Po „Foje“

1997 m. B. Dauguviečio Auksinis auskaras (už Hamleto vaidmenį spektaklyje „Hamletas“) 1998 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias albumas („Šiaurės naktis. Pusė penkių“) 1998 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias atlikėjas 2000 m. „Bravo“ apdovanojimai: Geriausias atlikėjas 2000 m. „Bravo“ apdovanojimai: Geriausia daina („Mono arba stereo“) 2000 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias vokalistas 2000 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias „Radiocentro Lietuvos Top 20“ atlikėjas 2000 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias albumas („Mono arba stereo“) 2000 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausia daina („Mono arba stereo“) 2001 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias atlikėjas 2001 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias „Radiocentro Lietuvos Top 20“ atlikėjas 2003 m. „Bravo“ apdovanojimai: Metų atlikėjas, Metų albumas („O, meile“) ir Metų daina („O, meile“) 2004 m. „Bravo“ apdovanojimai: Metų daina (su Atlanta „Kregždutės kregždutės“) 2004 m. „Bravo“ apdovanojimai: Metų albumas („Beribiam danguje“) 2006 m. „Bravo“ apdovanojimai: Metų prodiuseris (Jurgos albumas „Aukso pieva“) 2007 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias atlikėjas 2007 m. „Bravo“ apdovanojimai: Metų atlikėjas 2008 m. Šanchajaus filmų festivalis: Geriausias garso takelis (filmas „Nereikalingi žmonės“) 2009 m. „Radiocentro“ apdovanojimai: Geriausias atlikėjas 2010 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis P.S. Atsiprašome atlikėjo ir gerbėjų, jei ką nors supainiojome. Apdovanojimų tiek daug, kad nesuklysti sunku.

Į upę apdovanojimą įmečiau intuityviai, pagautas impulso.

Būtent dėl šio poelgio apdovanojimas įgijo didžiulę pridėtinę vertę: jį visi žino, visi atsimena. Jeigu kas nors jį surastų ir ištrauktų iš Neries, jį būtų galima brangiai parduoti aukcione ir tuos pinigus skirti labdarai.

vanojimų A.Mamontovą ir „neformato“ sąvokos. Prasidėjo neaiškūs bandymai bet kokiu būdu pritraukti reklamos užsakovų, bėgimas paskui reitingus. Bet tą patį darė visos komercinės radijo stotys, ne tik „Radiocentras“.

Grįždamas prie topų ir apdovanojimų temos noriu pabrėžti, kad bebėgiodamas paskui reitingus „Radiocentras“ prarado svarbiausią dalyką – įtaką. Juk būtent minėtas „Lietuvos Top 20“ suteikė galimybę naujoms grupėms bei atlikėjams atsirasti ir išpopuliarėti. SEL yra per „Radiocentro“ topą išgarsėjusi grupė. Tą patį galima pasakyti apie „Pompą“, ŽAS ir dar daugybę kitų atlikėjų bei grupių.

Beje, dar buvo tokia radijo stotis „Ultra Vires“, kuri kažkuriuo metu perėmė lietuviškos muzikos vairą iš „Radiocentro“.

Tik koją kišo tai, kad stotis buvo ne Vilniuje, kur verda visas muzikinis gyvenimas, o Kaune.

Visi pamena istoriją apie išmestą „Radiocentro“ apdovanojimą 2009 m. pradžioje. Iki šiol sulaukiu klausimų, kodėl taip padariau. Į upę apdovanojimą įmečiau intuityviai, pagautas impulso. Būtent dėl šio poelgio apdovanojimas įgijo didžiulę pridėtinę vertę: jį visi žino, visi atsimena. Jeigu kas nors jį surastų ir ištrauktų iš Neries, jį būtų galima brangiai parduoti aukcione ir tuos pinigus skirti labdarai.

Dabar manau, kad taip pasielgiau todėl, jog visus metus „Radiocentras“ grojo vienų atlikėjų muziką, o apdovanojimams nominavo kitus. Tais metais nė viena mano daina ne-

pateko į „Radiocentro“ topus (kaip tik tais metais siūliau „Geltona. Žalia. Raudona“, bet ji kažkodėl netiko), tačiau buvau nominuotas ir gavau apdovanojimą. Suprantu, kad mano dainos gali netikti radijui dėl vienų ar kitų priežasčių – to aš negaliu paveikti. Bet kodėl nominuoja, jei negroja? Tai veidmainystė ir toks apdovanojimas negali būti vertingas.

Dabar su „Radiocentru“ mano santykiai yra geri – kai iš LATGAA išėjau į NATA, tai viena iš nedaugelio radijo stočių, kuri groja mano dainas.

Prasmingiausiais iš visų naujai atsiradusių pavadinčiau A.LT apdovanojimus. Jie buvo įsteigti norint paskatinti kurti jaunus, nežinomus alternatyviosios muzikos atlikėjus. Tai labai gera iniciatyva. Jų misiją tęsia apdovanojimai T.Ė.T.Ė. Šių apdovanojimų rengėjams primygtinai siūlau pasikeisti pavadinimą, nes dabar jis skamba kaip M.A.M.A. reklama. Bet kokiu atveju, mano nuomone, alternatyviosios muzi-

ne, tada net sėkmingesnis renginys būtų. Bet jeigu nori apdovanoti rimtus atlikėjus, kurie patys kuria muziką, o ne perdainuoja kitų kūrybą, galėtų juos bent kartkartėmis per metus ir parodyti.

Neabejoju, kad kai kuriuos žiūrovus ištinka šokas, kai per M.A.M.A. pamato visiškai nežinomų atlikėjų. Gyvenantys didmiesčiuose gali nueiti į muzikos klubą ir pažiūrėti vienos ar kitos grupės pasirodymą. O ką daryti tiems, kurie gyvena provincijoje? Jie visą informaciją gauna iš televizijos. Ir tikrai neretai būna, kad kai kuriuos atlikėjus pamato pirmą kartą, nors jie nominuojami kaip metų geriausi.

Tiesą sakant, nebesijaučiu lietuviškos muzikos dalimi – bent jau tos, kurią propaguoja radijas, televizija. Nors norėčiau. Kartais dalyvaudamas kokiame nors renginyje jaučiuosi lyg užėjęs pas ką nors į svečius. Nežinau, ar aš vienas taip jaučiuosi. Manau, tokių yra ir daugiau.

Asmeniškai man dabar geriausias apdovanojimas yra pilnos salės žiūrovų. Šis apdovanojimas turi vertę ir leidžia pragyventi. O iš tų, kuriuos esu gavęs, labiausiai vertinu pirmuosius „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimus. Grupė „Foje“ tuomet iš tiesų buvo lyderių pozicijose, ir kai gaudavome Metų grupės apdovanojimą, žinojome už ką. Todėl viskas atrodė tikra, nors ir nedvelkė prabanga.

Dar man labai svarbus iš Galinos Dauguvietytės rankų gautas auksinis Boriso Dauguviečio auskaras. Šį apdovanojimą gavau kaip aktorius už Hamleto vaidmenį. Taip pat labai vertinu Šanchajaus tarptautiniame kino festivalyje gautą prizą už geriausią garso takelį (Mariaus Martinsono filmui „Nereikalingi žmonės“ – red. past.). Tai buvo aukščiausias taškas mano apdovanojimų epopėjoje. Čia, Lietuvoje, kartais gali paveikti tai, kad mane pažįsta, gerbia. Ten manęs niekas nežinojo.

Pasaulinio lygio komisija įvertino tik už tą darbą, o ne už praeities nuopelnus. Šis apdovanojimas man itin brangus, nes parodė, kad esu gerame kelyje, ir įkvėpė siekti daugiau.

kos apdovanojimai Lietuvoje turi didesnę prasmę nei panašaus pobūdžio populiariosios muzikos renginiai.

Pernai atsiradę M.A.M.A. apdovanojimai taip pat yra viso labo televizinis produktas. Ir nors jie reklamuoja, kad tai šventė muzikantams, vis dėlto tai šventė televizijos žiūrovams. Nebeliko tos pridėtinės vertės, apie kurią jau kalbėjau, todėl jautiesi lyg dalyvautum televizijos koncerte-laidoje, kurios tema – apdovanojimai.

Kita problema, kad eteryje visus metus rodomi vieni atlikėjai, o apdovanojami kiti. Apdovanojimai vyksta TV3 eteryje, tad būtų logiška, kad tos grupės, kurios yra nominuojamos, tuos metus ir būtų rodomos per televiziją. Turėtų būti aiškus ir logiškas tęstinumas. Kas iš to, kad kartą metuose parodysi? Juk prie kai kurių atlikėjų muzikos reikia priprasti po truputį, ji ne iš karto prilimpa.

Minėtoji TV3 visus metus transliuoja visokius talentų šou, būtų logiška, kad jų dalyvius ir apdovanotų. Mano nuomo-

NE TIK GERBĖJAMS Baigiant rengti pirmąjį 2013 m. „370“ numerį A.Mamontovas paskelbė, kad šį spalį didžiausiose šalies arenose švęs savo kūrybos 30-metį ir į sceną pakvies ne tik dabartinius, bet ir buvusius bendražygius. Nors žiniasklaida tai prilygino „Foje“ atsikūrimui, pats atlikėjas akcentuoja, kad to nebus: „Atsikūrimas būtų, jei vėl pradėtume kurti naujas dainas. To nebus.“ Net neabejojame, kad arenos bus sausakimšos, nors daug garso bei šviesų, kaip Selas, Andrius ir neprižadėjo. Taigi pats laikas pirkti bilietus, nes jų gali ir nelikti.

>> žirklės

Rašė: Erlend Diagilev Nuotraukos: asmeninio archyvo

Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje plačiai žinomos ir iki šiol dažnai pastebimos meno scenos asmenybės Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė kelis mėnesius gyvena ir kuria Niujorke. Šį persikraustymą lėmė ne spontaniškas menininkų sprendimas ar intuityvios naujų kūrybos erdvių paieškos, o veikiau atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės, privertusios abu kūrėjus pasilikti anapus Atlanto ilgiau, nei šiuodu planavo.

6 // © 370

– Kaip, kada ir kodėl nusprendėte iškeliauti į Niujorką?

Neringa: – Į Niujorką planavome važiuoti keliems mėnesiams praleisti praėjusios vasaros, tačiau balandį paaiškėjo, kad esu pakviesta studijuoti vienoje stipriausių šiuolaikinio meno kuratorinių institucijų – Kuratorystės studijų centre (Center for Curatorial Studies, CCS), Bardo koledže. Taigi, keli mėnesiai išsitęsė iki kelerių metų.

Ugnius: – Taip pat dirbame prie naujo bendro kūrinio, kurio forma stipriai pakito nuo pradinio sumanymo, pagaliau atsiradus laiko kelioms įmanomoms idėjos įgyvendinimo formoms persvarstyti. Tad tenka daug dalykų daryti iš naujo, sistemingai tvarkyti gausią projekto medžiagą, kruopščiai apsvarstant kiekvieną žingsnį.

– Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai Niujorke? Ką šiuo metu aktyviausiai veikiate?

Neringa: – Be intensyvių studijų ir kūrinio lipdymo, aktyviai sekame ir tyrinėjame tankų Niujorko meno lauką, ypač daug dėmesio skiriame kūrybiškoms meno pristatymo formoms, kurių dažniausiai, žinoma, galima aptikti ne prabangiose Čelsio rajono galerijose, bet mažiau spindinčiose meno erdvėse. Tačiau šiame mieste neverta daryti net ir tokios perskyros, aklai priskiriant geras ar blogas ypatybes parodoms vien pagal tai, kokiose erdvėse jos vyksta. Kartais komercinės galerijos ar gausiai turistų lankomi muziejai suteikia nepaprastą malonumą, išvydus puikiai suorkestruotas parodas ar sudalyvavus aktualiuose simpoziumuose bei konferencijose.

Ugnius: – Iš tiesų, jei norisi rimtai pažinti ir sekti meno sceną, tenka susitaikyti su situacija, kad tai taps savotišku antru darbu: turi nuo-

sekliai dėliotis dienotvarkę ne tik pagal laiką, bet ir žemėlapį – kone kiekvienas Niujorko rajonas yra toks tankus meno erdvių, kad visa diena paskiriama parodoms viename rajone lankyti, pavyzdžiui, Žemutiniame Manhatane (Lower East Side).

Tačiau galerijoms ar muziejams užsidarius diena čia nesibaigia ir yra pratęsiama viename iš daugybės nepriklausomo ir alternatyvaus kino teatrų, koncertų ar performansų sesijose. Tokiai dienotvarkei negalioja įprasta savaitgalio ir darbo dienų perskyra – antradienį mieste gali vykti ne mažiau išskirtiniai renginiai nei savaitės pabaigoje. Vieno dalyko šiame mieste išties trūksta – tai laiko.

– Iš dalies tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvos nepasiekia daug informacijos apie jūsų veiklą anapus Atlanto, – ar ir

parodų lankytojas atsirenka sau artimesnes meno formas, tačiau Lietuvoje nepakanka žiūrovų masės, kad institucijos susidarytų gana didelę savą auditoriją. Ši problema glaudžiai susijusi su konteksto kūrimo problema: kaip buvusios Rytų Europos meno istorikai rašydami šio geopolitinio regiono meno istoriją privalo nuolat užsiimti kontekstų kūrimu, kad užkirstų kelią asimiliuojančiai buvusios Rytų Europos meno integracijai į Vakarų meno kanoną, taip šiuolaikinės Lietuvos meno ir edukacijos institucijos turėtų daugiau dėmesio skirti ne tik užsienio menininkams ar tarptautinėms tendencijoms pristatyti, tačiau ir kontekstams, kurie leistų žiūrovui pažvelgti į šias tendencijas ne tik su nuostaba, bet ir kritiniu žvilgsniu, kurti.

Iš esmės menininkai turėtų galėti kurti bet kuriame geografiniame taške, jei tik turi pakankamai savų idėjų. Tačiau pati meno įvairovė, kurią galima išvysti per vieną dieną viename Niujorko rajone, suteikia tai, ko negali perteikti jokie meno žurnalai ar internetas.

jums patiems taip atrodo ir kokias to priežastis įžvelgiate?

Ugnius: – Kad būtų galima išgirsti apie mūsų veiklą anapus Atlanto, dar praėjo per mažai laiko – juk Niujorke leidžiame tik pirmą savo rudenį. Praėjusios vasaros pradžioje Šiuolaikinio meno centre pristatėme nemažą parodą „Dabar labiau nei bet kada“, kurioje buvo trys skirtingi tarpdisciplininiai projektai, tad kol kas dar dirbame prie jų sklaidos. Nors paprastai populiarioji spauda susidomi kūrėjais tik po to, kai jie išvyksta iš šalies, Lietuvoje netrūksta kultūrinės spaudos, kuriai aktualūs ir vietoje kuriantys menininkai, – tai „7 meno dienos“, artnews.lt, „Kultūros barai“ ir t. t. Juose visuose pasirodė tekstų, kuriuose buvo aptariama ir pastaroji mūsų paroda. O šį rudenį nudžiugome išvydę išsamų straipsnį apie ją svarbiame Latvijos meno žurnale Studija.lv, publikuojamame latvių ir anglų kal-

bomis. Tad informacija sklinda, tik gal ne tokiais kanalais, kurie pasiektų plačiąją visuomenę.

– Neringa neapleidžia redaktorės darbo artnews.lt.

Kaip pasikeitė šio jos darbo specifika pakeitus savo buvimo vietą?

Neringa: – Džiugu, kad paminėjai artnews.lt, nes darbas virtualiame žurnale išties labai specifinis. Viename vaizdo interviu Nidos meno kolonijos meno direktorius Vytautas Michelkevičius menininkui Dariui Mikšiui uždavė klausimą: „Kuo skiriasi internetas Nidoje nuo interneto Vilniuje?“ Šis klausimas man neišėjo iš galvos ir vis mėginau sau į jį atsakyti. Manau, būnant čia tas skirtumas išryškėja kaip niekur kitur: Niujorkas yra kaip apčiuopiamas 3D internetas – tai, apie ką būdami Vilniuje ar Nidoje galime tik perskaityti, čia galime išvysti ir patirti gyvai. Tai leidžia Lietuvos meno sceną pamatyti kaip didžiulio tarptautinio meno tinklo dalį, o ne pavienes jo manifestacijas Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Norėtųsi tik, kad rašytojai ir skaitytojai į tai žvelgtų panašiai. O pats darbas, suskliaudžiant mano asmeninius pastebėjimus, ne itin skiriasi – toliau skelbiame meno naujienas, apžvalgas ir fotopasakojimus.

– Kokios Niujorke kūrybos sąlygos plačiąja prasme? Kuo jos skiriasi nuo sąlygų Lietuvoje?

Ugnius: – Iš esmės menininkai turėtų galėti kurti bet kuriame geografiniame taške, jei tik turi pakankamai savų idėjų. Tačiau pati meno įvairovė, kurią galima išvysti per vieną dieną viename Niujorko rajone, suteikia tai, ko negali perteikti jokie meno žurnalai ar internetas. Taip, kaip meno kūriniai išskleidžiami erdvėje, ne mažiau svarbu už tai, kas apie jų santykių kuriamas prasmes surašyta kuratorių tekste. Kartu tos meno tendencijos ar posūkiai, apie kuriuos rašo tarptautinė kultūrinė spauda, neretai formuojami pačiame Niujorke, pavyzdžiui, neseniai Modernaus meno muziejuje (MoMA) vykęs performanso meno simpoziumas „How are we performing today?“ siekė apibendrinti ir apibrėžti šiuolaikiniame mene šiuo metu itin aktualų bei dažnai sutinkamą performanso įtraukimą į parodas ar net jų pateikimą vietoj parodų. Dvi dienas apie tai diskutavo svarbiausi performanso teoretikai, muziejų vadovai, kuratoriai ir menininkai.

Neringa: – Nors Lietuvoje aktyviai veikiančios meno institucijos, tokios kaip „Vartų“ galerija, Šiuolaikinio meno centras, Nacionalinė dailės galerija, Nidos meno kolonija, „Kultūrpolis“ ir naujos iniciatyvos „The Gardens“, „Rupert“, Modernaus meno centras, vykdo įdomias ir svarbias veiklas, pagrindinė lietuviškos meno scenos problema, mūsų nuomone, yra šiuolaikinio meno publikos trūkumas. Niujorke kiekvienas menininkas ir institucija randa savo žiūrovą, kuris ne tik lankosi parodose, tačiau geba jas vertinti kritiškai, nes turi galimybę palyginti jas su anksčiau matytomis. Natūralu, kad kiekvienas

– Ar tenka keliauti po likusią JAV dalį, pažiūrėti, kaip gyvena ir kuria menininkai kituose miestuose? Ar yra tam tikrų esminių skirtumų, susijusių su buvimo vietos, sociumo, galbūt tradicijų skirtumais?

Ugnius: – Atvykome čia ne per seniausiai, tad dar net paties Niujorko nespėjome kaip reikiant išžvalgyti.

Neringa: – Tiesa, su studijomis CCS jau keliavome į Meksiką, kur lankėmės šiuolaikinio meno institucijose Meksiko mieste ir skridome į atokiame Jukatano regione įsikūrusią Tekoho vietovę. Ten gyvenome Kubos menininko Jorge’s Pardo suprojektuotame meno kūrinyje – iš buvusios haziendos padarytoje mąstymo stovykloje.

Praėjusį mėnesį keliavome į netoli esantį Bostoną, ten Šiuolaikinio meno institute (ICA) žiūrėjome parodą „This Will Have Been: Art, Love & Politics in the 1980s“ („Bus buvę: menas, meilė ir politika devintajame dešimtmetyje“ – angl.), kuruotą Helen Molesworth. Vis dėlto vieną svarbų bruožą, skiriantį Niujorką nuo kitų miestų, būtų galima įvardyti, tai – mažesnių miestų institucijų jautrumas vietos kontekstui, t. y. tokių miestų meno institucijos rimtai atsižvelgia ir nuosekliai dirba, siekdamos spręsti tokias problemas kaip kultūriniai skirtumai, socialinis susiskirstymas ir užimtumo trūkumas. Tokio glaudaus institucijų ir visuomenės ryšių kūrimo neretai pasigendame Vilniuje.

– Kaip Lietuvos meno scena atrodo iš jūsų perspektyvos? Galbūt įvardytumėte kokius nors šviežius jos pokyčius, kuriuos įžvelgėte pastaruoju metu?

Ugnius: – Laiko ir erdvės nuotolis iš esmės nepakeitė mūsų požiūrio į Lietuvos meno sceną ir neatvėrė iki tol nepastebėtų jos sluoksnių. Galbūt tik dar labiau iškilo mažos meno scenos trūkumai, ribos ir kartu pranašumai. Vienas teigiamų pokyčių, išryškėjusių pastaraisiais metais, – privačių investuotojų bei verslininkų susidomėjimas ir įsitraukimas į šiuolaikinio meno lauką: Viktoro ir Danguolės Butkų iniciatyva Vilniuje steigiamas Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją pristatantis Modernaus meno centras bei sostinės pakraštyje kuriamas rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Tokios iniciatyvos, kurios išsiskiria didesnėmis finansinėmis galimybėmis ir kurioms pradžią davė tokios institucijos kaip Šiuolaikinio meno centras ar galerija „Vartai“, stipriai prisideda, kad Lietuva būtų įrašyta į tarptautinį meno žemėlapį. Žinoma, būtų džiugu, kad tokių iniciatyvų būtų daugiau, nes sveika konkurencija skatina ne tik nuolat pasitempti, bet ir kūrybiškai žvelgti į meno sklaidos galimybes.

>> Dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė

DIZAINO EKONOMIKA kaip PRADĖTI parduoti Pačioje praeito amžiaus pabaigoje Bendžiaminas ir Neapolis dainavo tokią labai populiarią dainą „Mes dizaineriai“. Daina tapo supermegahitu, o Lietuvoje atsirado labai daug dizainerių, tiksliau – „visokių dalykų“ kūrėjų, vadinančių save dizaineriais...

R

eikia pasakyti, kad būti dizaineriu ir įsivaizduoti save tokį esant yra gana skirtingi dalykai. Štai kodėl vieni dizaineriai gyvena dizainu ir iš dizaino, o kiti tik žaidžia dizainerius – panašiai, kaip vaikystėje žaisdavom policininkus, pardavėjas ir t. t.

Jeigu nori būti kaip Bendžiaminas ir Neapolis, Budulis, Džeimsas Bondas, Bruno, Betmenas ir t. t., apie dizainerio profesiją pamiršk, geriau stok į aktorinį. Bet jei jau rimtai nusprendei per visus galus atsiduoti dizainui ir savo gyvenimą susieti su juo, žiūrėk į tai kaip į santuoką, kuri turėtų trukti jei ne visą gyvenimą, tai bent jau kelis dešimtmečius.

Tavo pagimdyti dizaino projektai ar produktai yra tavo vaikai, todėl augink juos atsakingai ir nuolat tobulink.

Jeigu esi gana talentingas, daug dirbi ir laikaisi tam tikrų taisyklių, kada nors turėtų pasirodyti šviesa tunelio gale ir tavo pagimdyti kūriniai atneš tau ne tik NEvienkartinę šlovę, bet ir pinigų.

Juk tu nori uždirbti iš savo kuriamo dizaino? Nes, tiesą pasakius, dizainas nėra lygu menas, kurį parems valstybė ar dar kokia aukštesnė jėga. Tad jei vis dar nežinai, nuo ko pradėti, padėk sau ir paskaityk tai, kas čia parašyta.

PRADŽIA – SMEGENYS IR FANTAZIJA Tu sukūrei įdomų dizaino produktą. Valio! Jei dabar manai, kad jau prasidės tavo sėkmės valanda, – atsuk laikrodį atgal.

Iš tikrųjų dabar esi tik vienas iš tūkstančių dizainerių, sukūrusių kokį nors įdomų dizaino produktą. Taigi, kol kas tu esi NIEKAS. Atsiprašom, jei nuliūdinom... Taigi, nuo ko pradėti?

Pirmiausia, nepradėk daryti to, ko nemoki, ir nesiblaškyk.

Jei jau esi dizaineris ir aplinkiniai mano, kad tu tikrai toks esi, išlik protingas ir toliau bei neužsiimk pats tokiais dalykais kaip reklama, pardavimas, tinklalapių kūrimas, programavimas, fotografavimas, filmavimas, rašymas ir t. t. Nebent esi multitalentas ir viską sugebi (mes tuo netikim...). Tavo dizaino produkto pardavimas yra ilgas procesas ir kiekvieną šio proceso dalį reikia atlikti profesionaliai. Jei viską darysi pats, kaip sako britai, išeis another fucking shit.

Mes, aišku, suprantame, kad dizaino naujokas neturi jokio pradinio finansinio kapitalo profesionalams samdyti, taigi iš pradžių pasidairyk, ką veikia tavo draugai. Jei jau esi dizaineris, tai net neabejojam, kad tarp tavo draugų yra perspektyvių kūrybingų žmonių, – kolaboruok su jais, keiskis idėjomis, daryk bendrus projektus ir pan.

VIDURIAI – 10 DIZAINO ĮSAKYMŲ Nefotografuok savo sukurto dizaino telefonu arba muiline. Turėk gerą fotografą arba daug gerų fotografų. Žinok, pirmas dalykas, kurį turi padaryti po to, kai sukuri įdomų dizaino objektą, tai susirasti gerą fotografą ir padaryti savo dizaino produktų bendrą fotosesiją bei nufotografuoti daiktus atskirai baltame fone. Nesvarbu, kas tai būtų: drabužių ar batų kolekcija, sofa, kėdė, tušinukas, pieno pakuotė, interjeras ar dar kas nors... Žinok, tau būtinai reikia kokybiškai nufotografuoti tai, ką sukūrei. IR DARYTI TAI NUOLAT! Kartais iš pažiūros visai įdomus daiktas gali tapti nieko vertas vien dėl to, kad jis yra nemokšiškai nufotografuotas. Jei ketini daikto nuotrauką rodyti ne tik savo mamai ar geriausiam draugui, bet ir žiniasklaidai, verslo atstovams ir t. t., nė nebandyk fotografuoti jo telefonu ar muiline. Kiekvieną sukurtą daiktą, kurį nori ištransliuoti plačiau, plačiai arba labai plačiai ir dėl jo sulaukti naudingo atgarsio, visų pirma reikia kokybiškai nufotografuoti.

01

Grafikos dizainerio Denio Kuchtos marškinėliai (www.deniskuchta.com).

TWODICKS nuotr.

8 // © 370

NAUJOKUI: dizainą?

Dizainerės Dianos Paukštytės kolekcija „Melancholija“.

CREEP.lt nuotr.

Dizainerės Aistės Nesterovaitės prijuostės (www.aistenesterovaite.com).

DUALHEAD.lt nuotr.

Nukopijuoti produktai niekam neįdomūs. Visada bandyk išrasti dviratį, nors tai ir neįmanoma, tačiau kuo unikaliau galvosi, tuo daugiau unikalumo liks ir tavo galutiniame produkte.

Dizainerio Martyno Kazimierėno marškinėliai „Writable t-shirts“ ir jų pakuotė (www.march.lt).

Dariaus Petrulaičio nuotr.

02

Nešnekėk apie savo sukurtą dizainą be reikalo ir per anksti. Verčiau kruopščiai viską apgalvok, susikurk kietą portfolio, interneto tinklalapį, feisbuko puslapį – parodyk visiems, tada šnekėk. Portfolio būsi tu ir tavo kūrybos istorija, todėl viskas čia turi būti apgalvota iki smulkmenų. Dėl dievo meilės, tik nedekoruok jo visokiomis nesąmonėmis ir nekurk neprofesionalaus tinklalapio su vogtu šabloniniu dizainu bei domenu, užsibaigiančiu devyniom galūnėm. Verčiau paprašyk

programuotojo sukurti minimalistinio dizaino tinklalapį su patogia turinio valdymo sistema, kur galėtum įkelti daug iliustracijų ir kitos reikalingos informacijos, neapkraudamas jo šiukšlėmis. Arba geriau susikurk tinklaraštį ir feisbuko paskyrą, taip pasidarysi mažiau gėdos nei naudodamasis neprofesionaliai padarytu tinklalapiu.

03

Kontaktų pasaulis. Švęsk penktadienį arba bet kurią kitą dieną, kai vyksta vakarėliai, parodos ir kiti renginiai, kuriuose gali užmegzti naudingų pažinčių. Visur atsidurk laiku ir vietoje. Patikėk, šiuolaikiniame pasaulyje pažintys ir KONTAKTAI yra tokie reikšmingi, kad net bloga darosi. Domėkis, kokie renginiai vyksta, vaikščiok net į tūsus, į

>> dizainas

„Mados infekcijos“, „Injekcijos“ ir etc.

Visą informaciją apie tokius renginius gali be vargo rasti internete, jei tik moki naudotis google.

kuriuos eina dizaineriai ir kitų kūrybinių industrijų atstovai. Ten tikrai daug tokių žmonių kaip tu ir net geresnių už tave, taigi, net ir vakarėlyje gali susipažinti su naudingais žmonėmis. Jei tik tokiuose vakarėliuose nepadauginsi promilių turinčių skysčių... Svaigalų verčiau išvis venk, nes gali prisidaryti rimtos gėdos su savo kalbomis ir nekontroliuojamais veiksmais.

04

Gerbk kolegas ir mokykis iš jų. Vartyk popierinius ir internetinius dizaino žurnalus, kuriuose yra krūvos kitų dizainerių darbų, taip pat dizaino knygas, tinklaraščius, feisbuko puslapius, ieškok įkvepiančių idėjų visur, kur įmanoma, ir archyvuok jas – jei ne kompiuteryje ar idėjų sąsiuvinyje, tai bent jau savo galvoje. Įsidarbink internu pas patyrusį dizainerį ar reklamos agentūroje, bet tik ten, kur tau patinka, o ne belekur. Taip gausi tokios praktikos, kokios tau ir reikia, o ne tokios, kokia pasitaikys. Didelė tikimybė, kad bendradarbiaudamas su kolegomis subursi kokią rimtą grupę, su kuria galėsi dalyvauti rimtuose konkursuose ar dizaino mugėse, kuriose parduodami produktai. Juk komandoje visada lengviau nei vienam.

05

Nežudyk žmonių, su kuriais bendradarbiauji, savo įkyrumu ir negaišink jų laiko be reikalo (t. y. nebūk prielipa). Niekas nemėgsta įkyrių žmonių, net jei jie ir turi ką gero pasiūlyti. Jei tavo sukurtas produktas tikrai geras, į tave dėmesys bus atkreiptas ir taip. Bendrauk su žiniasklaidos atstovais. Jie tikrai gali tau padėti. Tik vėlgi atsirink tinkamus, nes tau tikrai nebūtina lįsti į žurnalą „Žvėrys“ ar kokį nors pigų televizijos realybės šou tam, kad ko nors pasiektum. Lietuvoje ir užsienyje yra daug puikių leidinių ir dizaino srityje įtakingų portalų, į kuriuos turėtum siekti patekti (dezeen.com, designboom.com ir daugybė kitų, netgi mūsų „37O“). Siųsk jiems savo darbų nuotraukas su aprašymais, tik prieš tai viską gerai apgalvok. Nes į eterį paleista netinkama informacija gali labai ir ilgam sugadinti tavo įvaizdį arba parodyti tave ne tokį, koks tu esi ar nori būti. Tik nepriekabiauk prie leidinių ir portalų iki pamišimo.

06

10 // © 370

Turėk daug partnerių ir visur dalyvauk. Dalyvauk dizaino konkursuose ir ieškok partnerių VISUR. Tavo partneriu gali tapti net klubo didžėjus. Ką tu žinai – gal jam kaip tik dabar reikia skrajutės ir tu gali sukurti puikų jos dizainą?.. Kaip jau sakėme, vaikščiok į įvairiausias dizaino parodas, kūrybines dirbtuves, dalyvauk dizaino laboratorijose, hubuose, dizaino turguose, kuriuose patys dizaineriai pardavinėja savo sukurtus daiktus. Taupyk pinigus naudingoms kelionėms į užsienį, pavyzdžiui, užuot trankęsis po Berlyno naktinius klubus ar maukęs pigų vyną Porte, važiuok į didžiausias dizaino ir mados savaites. Ten ne tik daug sužinosi, užmegsi ryšių, bet ir bus linksma. Didžiausios dizaino savaitės vyksta Londone, Milane, Frankfurte, Paryžiuje, Stokholme, Antverpene, Tokijuje, Singapūre ir t. t. Mados savaitės – Niujorke, Londone, Milane, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje ir t. t. Aišku, pradėk nuo didžiausių renginių, vykstančių Lietuvoje: Dizaino savaitės, Dizaino turgaus,

07 Taupyk pinigus naudingoms kelionėms į užsienį, pavyzdžiui, užuot trankęsis po Berlyno naktinius klubus ar maukęs pigų vyną Porte, važiuok į didžiausias dizaino ir mados savaites. Ten ne tik daug sužinosi, užmegsi ryšių, bet ir bus linksma.

Nevok idėjų ir nekopijuok.

Formuok savo įvaizdį – būk kiek gali unikalesnis, nes tokių kaip tu ir taip pilna. Nukopijuoti produktai niekam neįdomūs. Visada bandyk išrasti dviratį, nors tai ir neįmanoma, tačiau kuo unikaliau galvosi, tuo daugiau unikalumo liks ir tavo galutiniame produkte. Tas pats galioja ne tik kuriant produktus, bet ir savo paties išvaizdą. Dizaineris ne koks bibliotekininkas ar biuro darbuotojas pilku kostiumu.

Jei nebūsi pilkas, tikrai turėsi daugiau galimybių parduoti tai, ką kuri. Privalai būti išvaizdus – turėti savo unikalų stilių, išskiriantį tave iš kitų, tiesiog būti įdomesnis nei kiti. Kartais svarbu net ir tai, kokia tavo užrašų knygutė, išmanusis telefonas, kojinės ar sportbačiai, – apranga ir aksesuarai pasako gana daug apie tave. Tik neperlenk lazdos, nes su perlenktu įvaizdžiu gali pasirodyti nerimtas arba tiesiog išprotėjęs (blogąja prasme).

PABAIGA – TIKĖJIMAS TUO, KĄ DARAI Mes tikime, kad tu tiki, jog šie patarimai gali tau padėti PRADĖTI parduoti tavo sukurtą dizainą. Svarbiausia – tikėk tuo, ką darai, tada gal ir kiti tavimi patikės. Ir nepamiršk palaikyti ryšio su realybe. Ji gali būti sunkesnė, nei tu manai, bet šiais laikais ĮMANOMA VISKAS.

Dizainerio Pauliaus Vitkausko supamoji kėdė „KU-DIR-KA“ (www.contraforma.com).

Dizainerių OKIIKO papuošalų kolekcija „Asorti“.

08

Feisbuko ginklai ir rožės...

Postink tik tiesą ir nebūk nuobodus! Kaip jau sakėme – būtinai susikurk savo puslapį feisbuke. Efektyvumas garantuotas tik tada, jei pateiksi apie save ir savo sukurtus produktus įdomios ir vizualiai patrauklios informacijos, taip pat sąžiningai užsiimsi apdeitais, naršysi, rašysi, laikinsi ir t. t. Neapsiriksi, jei feisbuke palaikinsi kuo daugiau tave dominančių puslapių, – taip reikalinga informacija pasieks tave patį. Jei turi atliekamo laiko, gali užsiveisti ir savo tviterį bei krūvą kitų interneto socialinių tinklų, kuriuose galėsi prisistatyti. Tik nebūk nuobodus! Beje, svarbu ne tik geros nuotraukos, bet ir geri pristatomieji tekstai. Geriau kuo trumpesni ir taiklesni. Jei nemoki rašyti, prašyk pagalbos iš copy writerio ar bent jau žmogaus, mokančio gerai suvaldyti raides ir mintis.

„LT identity“ krepšys (www.lt-identity.lt).

09

Susirask gerą vadybininką – prisimink, tai bus sunkiausias tavo uždavinys. Geri vadybininkai, mokantys parduoti kūrybinį produktą, neauga nei ant medžių, nei vazonuose, nei šiltnamiuose... Realybė tokia, kad gyvenime jie išdygsta vos porą kartų per metus. Jei tik tokį sutiksi – negailėk jam pinigų už jo darbą. Tai bus žmogus, kuris tau padės užmegzti verslo ryšių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jis padės tau tvarkyti reikalus, susijusius su naujų klientų ir partnerių paieška, derybomis, parodomis, pristatymais, gamyba, prekyba, platinimu, reklama ir daugybe kitų dalykų, kuriuos atlieka geri vadybininkai tam, kad tu galėtum susikoncentruoti prie svarbiausio dalyko – kūrybos. Patikėk, geras vadybininkas gali tapti geriausia tavo gyvenimo investicija, mokėk jam tiek, kiek priklauso, o savo pensijai susitaupysi vėliau.

Grafikos dizainerio Denio Kuchtos marškinėliai (www.deniskuchta.com).

TWODICKS nuotr.

10

Negeisk to, ko nėra. Iš tikrųjų tavo svajonių darbo vieta neegzistuoja. Svajonių darbą privalai susikurti pats! Taigi, turbūt geriausia, ką gali padaryti, – laikytis visų aukščiau išvardytų įsakymų ir tapti freelanceriu.

Taip galėsi užsiimti tik savo kūryba, o ne kurti kitiems.

Dizainerių „labàdienà“ megztinis (www.labadiena.eu).

Karolio Milaševičiaus nuotr.

>> kinas

Rašė: Paulius Andriuškevičius Iliustracijos: asmeninio archyvo

Pirmasis ketvirtadienis. Apie pusę

12 // © 370

7 stoviniuoju prie „Cafe de Paris“, mano bičiulis K turėtų praverti kavinės duris bet kurią akimirką. Apsižvalgius matyti aplytas žemyn tįstančios Pilies gatvės peizažas ir keli pilkoki rūkoriai jame.

Dar rugsėjį mums tapo įprasta susitikti šiokiadienių vakarais „po darbo“ pasišlaistyti senamiesčio gatvėmis, o pailsus susmegti viename iš pakeliui pasitaikiusių kofeinų vangaus pašnekesio prie kartoninių puodelių su kava ar arbata. Štai ir jis, aukštas, tamsiomis akimis, tiesia man nepirštinėtą ranką. „Man reikia į VDA su drauge pasisveikinti, ji ten kažkokius filmus rodo“, – sako. Hmm, filmai, kultūra, VDA – nežinau, ar noriu kultūrintis šį pilką lapkričio ketvirtadienį, gal geriau kofeinas kaip įprastai... Na,

bet tiek to, čia juk netoli: iš Didžiosios į Pilies, tuomet Literatų gatve, kurios sienose inkrustuoti rašytojai ruošiasi žiemai, posūkis į A.Volano, tada Šv. Mykolas, Šv. Ona, Maironis, o jų apsuptyje ji – Vilniaus dailės akademija.

Užkopę į akademijos trečią aukštą patenkame į baltą (iš dalies, nes ant sienų dažų likučiai, pavieniai piešiniai ir laikraščių iškarpos, o grindis būtų galima pavadinti atskiru meno kūriniu – tiek įvairiausių pigmentų ant jų) kambarį su trim dideliais langais. Prie durų iki pat lubų sukrautos drobės, dauguma jų įrėmintos – nuojauta kužda, kad čionai ne tik filmai sukami, bet ir teptukais pamosuojama iš peties. Taip pat matyti kelios kėdės, griozdiškas krėslas (jis turbūt nugvelbtas iš kokio nors kosminio erdvėlaivio ir atitemptas čionai), nedidelis stalelis, ant kurio stovi projektorius ir du šampano buteliai. Jie čia ne šiaip sau – pasirodo, pataikėme į „naujojo sezono atidarymą“.

Apsuptos šių skurdokų interjero detalių dvi merginos ruošiasi pasirodymui. Ieva, su kuria pasimatyti čia ir atkėblinome, trumpų plaukų ir apvalių žandų mergina, pristato vaka-

ro filmą – WARSZAWA†BOGDANO SZALIS. Paskui staiga įbruka man į glėbį šampės butelį ir tempia supažindinti su savo tamsiaplauke bičiule, filmo aktore ir bendrarežisiere Kotryna. Šis ketvirto tapybos kurso studenčių duetas – projekto Kinas pas tapytojus idėjinis ir organizacinis variklis, kaip vėliau sužinojau, nepailstamai veikiantis jau nuo praeitų mokslo metų. Pagrindinis merginų užmojis – iš socializacijos snaudulio išjudinti jaunus akademijos tapytojus, suburti juos į ketvirtadieninę bendruomenę ir paraginti pačius išmėginti vaizdo kameras. Juk ne paslaptis, kad garsiausi Lietuvos videosrities menininkai (kad ir tas pats Emilis Vėlyvis) gali prieš nosį pamojuoti būtent Tapybos katedroje išduotais diplomais.

Filmas greičiausiai nufilmuotas „iPhone“ arba kokia pigia muiline, jis tetrunka 10 minučių, tačiau dėl savo koncepcijos ir ne(ap)tašyto atlikimo visiems palieka įspūdį. Įjungus šviesas, netikėtai iššauna mano laikomo šampano butelio kamštis, lengvai sukrutinęs Ievos kirpčiukus (varge, vos per plauką nepatiesiau Kino pas tapytojus organizatorės!) jis atsimuša į studijos lubas, nuo kurių pabyra lengvas tinko sniegelis. Ištiesiu merginoms lipnoką nuo burbuliukų ranką ir pasveikinęs su pavykusia premjera atsisveikinu iki kito karto.

Kitas ketvirtadienis.18.43 val. Trys poros kojų kėblina

per patižusį sniegą. Žinia apie Kiną pas tapytojus keliauja iš lūpų į lūpas. Mano ir K lūpos atliko savo funkciją, todėl dabar tarp ilgų mūsų žingsnių įsiterpia trumpi A žingsniukai. Pasiekę akademiją, kopiame aukštyn: viens du trys, ir praveriame 331 auditorijos duris. Ant jų puikuojasi kiek paplyšęs renginio plakatas, kurio autorių pristatyti jau nereikia. Jos mėgina įjungti projektorių, pilsto gėrimus, šnekučiuojasi su svečiais ir kitaip zuja. „Šį vakarą svečiuose Pas tapytojus tapytoja ir rašytoja Ieva Gudmonaitė su įspūdžiais iš kelionės po Iraną“, – pristatydama viešnią Ieva R.

perduoda žodį Ievai G. Ši nieko nelaukdama ima garsiai skaityti „Šiaurės Atėnus“, kuriuose detaliai aprašyti minėtos viešnagės nuotykiai – negi kartosiesi. Prieš akis palengva slysta skaidrės su Irano vaizdais, o ausyse skambančią winampo grojamą sitarų ir dutarų melodiją stelbia keliautojos balsas. Mūsų trijulė, apsupta akademijos studentų, žiūri, klauso, gurkšnoja ir mėgaujasi unikaliu experience... ...Iranas taip toli, o Dailės akademija visai čia pat. 331 salytė nedidukė, tačiau jauki. Kotryna man pašnibžda, kad ji ir Ieva kino vakarams šią spalvingą tapytojų dirbtuvę pasirinko specialiai, nors tą pačią veiklą galėjo vykdyti sterilioje Fotografijos ir medijų meno katedros „Titaniko“ salėje su įmantria technika. Taip, čia nėra didelių patogumų, viskas paprasta: gaudžiantis projektorius, ankštoka senųjų VDA rūmų salė ir joje it pingvinai sutūpę žiūrovai... Tik filmai nepaprasti. Todėl Kinui pas tapytojus nereikia jokios reklamos iš didžiosios R, pakanka grupės feisbuke, kelių akį traukiančių plakatų ir to, kad žmonės kartais pasikalba apie meną.

Juk projektas nesiekia prisijaukinti masių, kaip jos čia ir sutilptų, nebent tarp tų pakampiais sukrautų drobių įsispraustų, bet vargu vargu... ...Gudmonaitės balsas nutyla ir įsijungia šviesos, o mes lengvo svaigulio nešami vis dar klaidžiojame (ne)pažįstamais Irano keliais. Ir taip, matyt, iki kito ketvirtadienio, iki kito filmo Pas tapytojus.

Trečias ketvirtadienis. Vakaro tamsoje, aplenkdami baltai švytinčias pusnis, drąsiai žygiuojame link įėjimo į akademiją. „Narkevičius gi šiandien!

Sakau tau – Nar-ke-vi-čius!“ – išgirstame moterišką balsą, sklindantį iš pirmo aukšto tualeto, į kurio sieną pusnuogis ramstosi marmurinis Michelangelo atletas. Sparčiu žingsniu kylame aukštyn į 331 salę, už kurios durų (ne)stebinantis šurmulys. Ak, puiku, spėjome, šiukštu negalima praleisti nė akimirkos, svečiuose juk bene garsiausias dabartinis lietuvių menininkas! Vakaro žvaigždė, apsupta hipsteriško jaunimėlio, spindi kaip niekada ryškiai, tarytum rūpestingai nugludintas deimantas. Pro didelius akinius juodais rėmeliais (savotišku skiriamuoju DN ženklu) nužvelgęs jaunąją publiką, dailininkas paskelbia vakaro repertuarą. Jame du filmai: jau klasika tapęs „Aplankant Soliarį“ (2007 m.) ir dar šviežias, šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas filmas „Draudžiami jausmai“ (2011 m.). Viename jų – žilas Donatas Banionis, kitame – jaunatviški Valentinas Krulikovskis ir Marius Repšys.

Vienas apie kosmosą, kitas apie vyrų meilę. Abu paženklinti deimantiniu Narkevičiaus kokybės ženklu.

Po peržiūros menininkas noriai atsakinėja į studenčiokų klausimus: „O kodėl akademizmas?“, „O kodėl apie gėjus?“, „Ar čia video, ar čia filmas?“. O man ramybės neduoda mintis, kaip jaunosioms tapytojoms pavyko į 331 auditoriją prisivilioti tokį žymų menininką?

Tarytum permatęs mane kiaurai, Narkevičius lyg šiaip sau tarsteli: „Gėriau kavą, jos priėjo ir paprašė, aš ir sutikau. O kodėl man nesutikti?“ Gal sutikti privertė jaunatviški merginų apžavai, o gal asmeninė Deimanto nostalgija senosios VDA sienoms, tarp kurių prieš daugiau nei dešimtmetį pačiam tekda-

Prie durų iki pat lubų sukrautos drobės, dauguma jų įrėmintos – nuojauta kužda, kad čionai ne tik filmai sukami, bet ir teptukais pamosuojama iš peties.

vo kurti ne filmus, o skulptūras. Greičiausiai visgi nei viena, nei kita, vyresnės kartos menininkai paprasčiausiai trokšta parodyti savo kūrybą smalsiam, tačiau pasyvokam akademijos jaunimėliui. Todėl Kino pas tapytojus veiklą savo vizitais ir videopristatymais per pastaruosius metus jau spėjo paremti tokie garsūs Lietuvos menininkai kaip Gintaras Makarevičius, Evaldas Jansas, Konstantinas Bogdanas jaunesnysis, Kristina Inčiūraitė, Audrius Stonys. Reikia manyti, kad solidūs žinomų Lietuvos videomenininkų kūriniai žadina ir jaunųjų kūrėjų aistrą filmuoti.

Vis dėlto įdomu, kas bus toliau – 331 auditorija taip ir liks neoficialiu akademijos kino teatru ar tapytojų dirbtuvės lankytojai gali tikėtis ateityje išvysti ir instaliacijų arba performansų? Iš Ievos išgirstu, kad vienas (ne)planuotas performansas jau įvyko praeitą pavasarį. Gegužę Kino pas tapytojus pirmojo sezono uždarymo proga merginos buvo pakvietusios Fotografijos ir medijų katedros studentą Kristijoną Lapinską, turėjusį parodyti savo 21 minutės trukmės filmą. Deja, vaikinas tą ketvirtadienio vakarą nepasirodė. Vietoj jo į auditoriją atėjo brolis, kuris su savimi atsitempė dovanų – keturiolika savo tapybos darbų, kurie iki šiol tebestovi atremti į sieną šalia auditorijos, nes norinčių juos prichvatizuoti taip ir neatsirado...

Išvada: jeigu ką nors sudomino alternatyva „Forum Cinemas“ kinui, trokštate išvysti žymiausius lietuvių menininkus ar dar neatrastus jaunuosius talentus ir jų videokūrinius arba tiesiog svajojate apie vėluojančią kalėdinę dovaną sau, rekomenduočiau užsukti į 331 auditoriją. Galbūt jau šį ketvirtadienį?

>> Scena

Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotraukos: Dariaus Jurevičiaus, Sitoros Šlauterytės

Gyvatė, aip atrodytų jūsų asmeninis dienoraštis, kuriame fiksuotumėte pirmojo susidūrimo su muzika aplinkybes, galima tik nuspėti. Svarbu, kad susitikote. Stiprindami pirmosios pažinties ir tolesnių santykių perspektyvas, šį kartą pakalbėkime apie seniai jums žinomą arba dar negirdėtą grupę „AVaspo“, kuri šiais metais švęs penkerių metų jubiliejų ir greitai pristatys savo naująjį albumą.

Krikštynos Ši grupė į Lietuvos muzikos erdvę įšoko tarsi postmodernybės lopšyje išsuptas vaikas. 2008 m. susibūrusi „AVaspo“ sujungė poeziją, vizualumą ir muziką, o savo veiklą pradėjo literatūros bei meno festivaliuose. Audiovizualinio poezijos festivalio Lietuvoje pirmtakė ir grupės balsas Gabrielė Labanauskaitė, paklausta apie „AVaspo“ atsiradimą ir pavadinimą (man atrodo, kad pavadinimus sugalvoti kartais būna sunkiausia), pasakoja: „Pavadinimas buvo susapnuotas, tiksliau, atkeliavęs per tą būdravimo būseną, kai esi tarp sapno ir savo pamąstymų. Tada dar buvo tik avaspiško reiškinio užuomazgos, nebuvome pradėję net repetuoti. Tuo metu turėjau performanso tipo poezijos projektą „Basma ir Chna“ su Aivaru Ruzgu, Virginija Apšegaite ir „Jaccuzi“ kartu su Antanu Dombrovskiu bei ta pačia Virginija. Visi pavadinimai, nors tekstai ir lietuviški, buvo tarptautiniai. „AVaspo“ ištiko mane tą naktį kaip mistika – susigalvojo pavadinimas, o iš ryto pasitikrinau žodynuose, kas čia man prisisapnavo. AV – audiovizualikos trumpinys, ASP – lotyniškai ir angliškai reiškia gyvatę, šliaužiantį padarą, PO – „poezijos“ pirmas skiemuo. Kadangi šiaip tokiomis mistikomis nesu linkusi tikėti, pamaniau, kad gal jau buvau tokį pavadinimą sukurpusi kada nors anksčiau, pamiršusi ir vėl prisiminusi.“

14 // © 370

Laikas ir žmonės Sapniška būsena lydėjo ne tik grupės vardą, bet ir muziką. Pirmame albume „Nėra okeano“ (2008 m.) metaforiški, poetiniai dainų žodžiai ir elektroninė tamsių bei gilių garsų sintezė sukelia haliucinogeninę nuotaiką, atpalaiduoja sąmonę, kurioje it margi stikliukai pradeda suktis asociacijos. Šios grupės negalima klausytis tiesiog šiaip, neutraliai, neįsitraukiant.

2009 m. „AVaspo“ išleido antrą albumą „Niagara“, jame buvo galima atrasti įvairių stilių atmainų – pradedant elektronika, baigiant kosminiu, psichodeliniu roku.

Galvodama apie „AVaspo“ muzikos specifiką, mąsčiau, kad su šia muzika galima elgtis panašiai kaip su Šarūno Barto filmais. Nieko keisto, jeigu nepatinka. Nuostabu, jeigu randi jiems raktelį ir mėgaujiesi.

Nors grupės sudėtis nuolat keitėsi, jos pagrindiniai nariai – G.Labanauskaitė ir Vladas Dieninis – išliko tie patys. Todėl nauji į „AVaspo“ ateinantys žmonės dar kitaip žymėjo demarkacines jų muzikos linijas. Vladas sako, kad kalbėti apie pastarųjų penkerių metų grupės trajektorijas nėra tikslo: „Žmonės, stiliai kito gana dažnai, tačiau džiaugiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas buvo užfiksuotas ir nebereikia nieko mitologizuoti, – užtenka paklausyti pirmojo singlo, dviejų albumų, įsijungti vimeo, youtube ir kaitos procesai prieš akis.“ Prieš metus buvo tarpsnis, kai grupėje buvo likusi tik Gabrielė ir Vladas. Tiesa, tas periodas nesitęsė ilgai. „Išbandėme, ką galime daryti dviese, ir pajutome, kad vis tiek reikia papildomų instrumentų. Buvau pradėjusi groti midiklaviatūra ir loopinti garsus, ir tai nėra taip jau blogai. Iš to laikotarpio išliko vienas gabalas „Per dieną tiek

poezija

K

Koks buvo pirmas jūsų susitikimas? Galbūt iškart pajutote artumą ir supratote, kad nuo šiol nebesiskirsite, nes aklai kiekviena savo kūno ląstele ją įsimylėjote? Arba gūžtelėjote pečiais ir artumo jausmą pajutote tik bėgant laikui – kai pagaliau jai subrendote? O gal vargšelė tebuvo kamšalas tos akimirkos nuotaikai užpildyti? Tik sezoninis įsimylėjimas, o dabar mirtinai atsibodo ir net prisiminti jos nebenorite?

ir eksperi kartų“, kuris kartais sukasi radijo stoties „Opus 3“ eteryje, ir du klipai, filmuoti Londone. Pirmas jų – „Šachmatų karalienė“, filmuotas ir montuotas Solveigos Serovos, išvys pasaulį sausį“, – beria Gabrielė. „Išsigryninimas leido pailsėti ir iš naujo permąstyti savo veiklos barus. Akivaizdžiausi vaisiai bus juntami po trečio albumo.

Manau, būtent jis įprasmins prieš tai padarytus sprendimus išskirstant senąją sudėtį“, – prideda Vladas.

Naujas albumas ir socialinė misija Šviežia „AVaspo“ kūrybinio darbo plokštelė turėtų pasirodyti jau šią žiemą. „Naujas albumas žada vientisą urbanistinės muzikos perfiltravimą ir savotišką permąstymą. „Urban ID“ skambėtų kaip detaliausia užuomina, tačiau kokiame kontekste tai bus daroma, nesinori atskleisti, kad vis dėlto liktų intriga“, – pasakoja Vladas. „Tampu tekstų miksuotoja, kuriančia ne tik savo tekstus, bet ir koliažo principu dėliojanti kitų poetų citatas, transformuojanti teksto fragmentą arba įkvėpta vieno ar kito eilėraščio sukurianti naują. Tokiu principu pagal Neringos Abrutytės ei-

Tampu tekstų miksuotoja, kuriančia ne tik savo tekstus, bet ir koliažo principu dėliojanti kitų poetų citatas, transformuojanti teksto fragmentą arba įkvėpta vieno ar kito eilėraščio sukurianti naują.

lėraščio posmą gimė kūrinys „Aš jus visus“, o įkvėptas Rainerio Marios Rilke’s rinkinio atsirado eilėraštis „Rilkė labai mėgo rožes“. Žodžiu, esu visiška Lietuvoje taip iki galo ir neišsiskleidusio postmodernizmo auka, simpatizuojanti intertekstualumui“, – apie naują dabartinį savo amplua kalba Gabrielė.

Grupės gimtadienis vyko Vilniaus gėjų klube „Soho“, viename gabale „Vokalistės mirtis“ kalbama apie lyties transformaciją, vokalistė garsėja savo pjesėmis homoseksualumo tema... Taigi, natūraliai kyla klausimas, ar grupės poetinis estetizmas kartais nepakrypo į socialinę pusę? „Mano galva, poetinis estetizmas niekur nedingo, tiesiog jo dozės sumažėjo, o kai kur jis tiesiog transformavosi į sąmoningesnę poeziją, dažnai apie identiteto paieškas. O šios dažnai atsispiria nuo feministinių ir queer teorijų“, – mane pataiso naujas „AVaspo“ narys Gediminas Žygus. „Ar muzikos grupei svarbu socialinė žinutė, kurią ji pasako? Nesinori niekam primesti būtinybės, todėl tai kiekvienos menininkų grupės pasirinkimas, tačiau tam, kad ji taptų judėjimu, reikalinga socialinė pozicija. Ar tai būtų bitnikai, ar gėlių vaikai, ar rokeriai, juos visus supo tam tikras kontekstas, jie turėjo savo pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą ir tam tikrą ideologiją. Gal mes ir neturi-

Post Scriptum

imentai me ideologijos, tačiau žinome, ką teigiame. Norisi muziką ir bendradarbiavimą su įvairiais menininkais suvokti kaip platformą, nuo kurios galima atsispirti ir nebijoti improvizuoti, eksperimentuoti, ieškoti, klysti. Nes suklupimai irgi yra savotiškas kelio patikrinimas. Esame visiškai netobula grupė ir siekiame ne atitikti muzikinius standartus, o kurti savo žaidimo taisykles. Kartais pavyksta, kartais nelabai, bet tikiuosi, kad uždegame ir kitus elgtis ne taip komfortabiliai, kaip norėtų klausytojas. Visa kita – kad kritikuojame moters suprekinimą, homofobiją, rasinę ir kitokią socialinę netoleranciją, manau, ir taip gana akivaizdu iš mūsų kūrybos bei pasirinkimų“, – pratęsia Gabrielė.

Suprantami nesuprantami žodžiai „AVaspo“ pavadinimas, kuriame yra žodis „poezija“, rodos, nusako ir vieną grupės principų – ne tik žodžio skambesį, bet ir žinutę, estetinę programą. Ar klausytojas gali jaustis visaverčiu klausytoju, jeigu nesupranta dainos žodžių? „Nežinau, kas yra visavertis klausytojas. Turime gerbėjų užsienyje, kurie kaifuoja nesuprasdami tekstų, o būna, kad verčia tekstus per „Google“ vertyklę. Aišku, toks ten ir vertimas, bet tiesiog kai kuriems klausytojams tekstas labai svarbus, kai kuriems – visai nereikšmingas elementas, o kai kurie vertina grupę būtent pagal visų elementų visumą. Ir taip, manau, yra daugelio grupių atveju, ne tik mūsų“, – sako Gabrielė. „Kiekvienas patyrimas savotiškai visavertis, bet kuo giliau įsitraukiama, tuo gausiau apdovanojama“, – prideda Gediminas.

Lietuvos muzikos scena vystosi tokiu pačiu tempu, kaip ir Lietuva. Įvairovė yra vienintelis kelias tobulėti šiai mažai rinkai.

Tuo šios psalmės dalį ir baikime.

„Lietuvos muzikos scena vystosi tokiu pačiu tempu, kaip ir Lietuva. Įvairovė yra vienintelis kelias tobulėti šiai mažai rinkai. Tuo šios psalmės dalį ir baikime. Muzikos grupės yra tik viena iš sudedamųjų bendros muzikinės kultūros dalių. Norisi iš tiesų atkreipti dėmesį į organizatorius, kurie palaiko klausytojų apetitą, –„Agharta“, SHA:TRI:AH, „Monday jazz“, „Minimal.lt“. Šiai temai reikėtų atskiro straipsnio... Stengiuosi per metus aplankyti didžiąją dalį naujų lietuviškų grupių koncertų ir pasidomėti, kas vyksta tradicinėje scenoje, taip pat nueiti į hardcore, noise, džiazo, garso meno, akademinės, folkloro, eksperimentinės muzikos koncertus. Aplink yra labai daug įdomios muzikos, tik reikia mokėti atrasti santykį su ja ir kultūrine terpe, kurioje ji egzistuoja“, – svarstydamas apie savo santykį su plačia „lietuviškos muzikos“ sąvoka pasakoja Vladas.

Paklausti, iš kokios muzikos ir literatūros pastaruoju metu idėjų semiasi patys, „AVaspo“ pažeria pavadinimų. „Aišku, nuskambės superpretenzingai, bet naujausia malonumui perskaityta knyga – Gilles’io Deleuze’o „Anti-Edipas“. O muzikaliai pastaruoju metu labiausiai įkvepia Holly Herndon, Scotto Walkerio ir Nguzunguzu kūryba“, – dalijasi Gediminas. Vladas sako pastaruoju metu skaitantis Luko Devitos knygą „Garso gėlės“ ir klausantis leidybos bendrovių „Constellation Tatsu“, „Beer On The Rug“, „Captcha Records“ bei daugybės atsitiktinių miksų. „Beje, jau kokius metus mano obsesijos objektu yra tapę gerai atrinkti miksai, o to priežastis – internete aptiktas tinklalapis secretthirteen.org“, – pasakoja jis. „Deja, jau n metų galiu sau leisti skaityti tik poeziją ir dramas – abi šios sritys susijusios tiek su darbu, mokslais, tiek su pomėgiais. Geriausia diena būna ta, kurią galiu pradėti eilėraščiu – nesvarbu, perskaitytu ar užrašytu. Pastaruoju metu vis suku ratą apie Sylvią Plath ir japoniškus haiku. Perskaitau ir kitų naujai išleistų knygų ir vėl grįžtu prie savo favoritų“, – užbaigia Gabrielė.

„Viena aišku: popmuzikos grupė nei užsienyje, nei Lietuvoje tikrai nebūsime, visa kita – motyvų, pastangų ir sėkmės reikalas. Ateityje planuojame bendradarbiauti su užsienio menininkais, rengti koncertus užsienyje, bet mes turime per daug skirtingų veiklų, kuriomis užsiimame užsienyje, kad visos mūsų pastangos būtų skirtos tik muzikinei užsienio rinkai užkariauti. Tai nėra mūsų savaiminis tikslas“, – aiškina Vladas, paklaustas apie kelią į užsienio melomanų ausis.

P. P. S. Nesinori nieko apibendrinti, nes „AVaspo“ tarsi toji gyvatė išsineria iš savo spalvotos odos ir vėl blizga naujais žvynais. Ir tik jūsų pasirinkimas, kokį santykį susikursite ir iki kokių tolių su ja nukeliausite.

Dabartinė „AVaspo“ sudėtis: Gabrielė Labanauskaitė (tekstai, balsas) Vladas Dieninis (elektronika, perkusija) Gediminas Žygus (elektronika) Simas Gineika (VJ)

>> ŪSAI

Rašė: Goda Dapšytė Iliustracija: „Shutterstock“

Pasvarstymai apie cenzūrą Pastaruoju metu mūsų kultūros padangėje (tiksliau – teatro padebesiuose) ėmė mirgėti jau senokai primirštas, bet grėsmingai skambantis žodis „cenzūra“. Pasiaiškinti, kas vis dėlto ta cenzūra, paskatino šį rudenį nuvilniję du skandalai (na va, ir aš pagaliau pavartojau bene populiariausią žodį mūsų krašte).

A

pie pirmąjį daugiau ar mažiau girdėjo dauguma šalies gyventojų. Taip, turiu omenyje dėl italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ kilusį sąmyšį. Antrasis buvo daug tylesnis ir kol kas apsiėjo be Seimo ar teisėsaugos įsikišimo: tai teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenzijos „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ atgarsiai. Šias dvi istorijas sieja ne tik cenzūros klausimas, bet ir tai, kad abiem atvejais pasigirdo kaltinimų nesantaikos kurstymu. Tačiau tam, kad apie šias istorijas būtų galima kalbėti išsamiau, pirmiausia vertėtų sugrįžti prie pačios „cenzūros“ sąvokos.

Kas tai per daiktas?

Taigi cenzūra yra aktyvi kultūros produktų turinio kontrolė, kurios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių, idėjų ar teorijų. Kitaip tariant, tai viešos asmenų raiškos žodžiu, raštu ar meno kūriniais ribojimas ne dėl jų kokybės ar formos, bet dėl idėjinio turinio.

Nors dažnai įsivaizduojame, kad cenzūra yra gana aiškus, su žodžio laisvės pažeidimu susijęs terminas, vis dėlto šis fenomenas kiek sudėtingesnis, o ir pasireiškia įvairiomis formomis. Trumpai tariant, politinę cenzūrą dažniausiai taiko valdžia, karinę įsiveda didžioji dalis į karo veiksmus įsivėlusių valstybių, visuomeninės ir moralinės griebiasi atskiros socialinės, tautinės ar religinės grupės, o kur dar religinė, taikoma įvairiausiems tikėjimams atstovaujančių Bažnyčių, ekonominė, būdingiausia komerciniam menui, ir dar keletas kitų. Pastebėta, kad dažniausiai cenzūrą taiko konservatyvios visuomenės, kurios visokeriopai siekia išlaikyti susiformavusią moralinę ar socialinę infrastruktūrą ir netoleruoja nevaržomų inovacijų, priešinasi ekonomikos naujovėms ir su jomis ateinančioms permainoms (rings any bells?). Tiesa, kasdienybėje savo veiksmus, žodžius ir ketinimus nuolat cenzūruojame kiekvienas, o to priežastys gali įvairuoti nuo nenoro įskaudinti iki siekio manipuliuoti turima valdžia. O senasis gerasis Sigmundas Freudas teigė, kad esame linkę cenzūruoti net savo sapnus.

Meninės minties prevencija Dabar grįžkime prie minėtų pavyzdžių. Tai, kas vyko (ir, tiesą sakant, tebevyksta) Vilniaus miestelyje, kai tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai nusprendė publiką supažindinti su naujausiu garsaus italų režisieriaus spektakliu, sunkiai suvokiama. Praeitos kadencijos LR Seimas šiam kūriniui skyrė tiek dėmesio, kad jo galėtų pavydėti ne vienas ar kitas kūrėjas, o visa šalies teatro sistema. Kitas dalykas, koks tas dėmesys

Praeitos kadencijos LR Seimas šiam kūriniui skyrė tiek dėmesio, kad jo galėtų pavydėti ne vienas ar kitas kūrėjas, o visa šalies teatro sistema. Kitas dalykas, koks tas dėmesys buvo.

buvo. Atidedant etikos bei kultūros klausimus į šalį, šiuo atveju pakaks konstatuoti, kad aukščiausia mūsų valdžios institucija kėsinosi taikyti politinę cenzūrą religiniu pagrindu (taip netikėtai supanašėdama su Franco režimu Ispanijoje) ir taip paskatino kai kurias visuomenės grupes prisiminti galimybę taikyti moralinę cenzūrą. Įdomiausia, kad visuomenę suskaldė, politikus įkaitino ir net grasinimus sprogdinti išprovokavo net ne pats spektaklis, o elementariausi gandai (ketvirtąja valdžia vadinama žiniasklaida įrodė savo galią). Reikia pripažinti, kad kūrėją ir raiškos laisvę ginančių gretos nebuvo gausios, tačiau solidžios ir romios (būdingai lietuviškos). Šiuo atveju buvo ginamas menininkas, kuris nei savo veiksmais, nei kūryba nenusižengė nei įstatymams (nei LR Konstitucijos, nei Baudžiamojo kodekso straipsniams, pagal kuriuos buvo kaltinamas), nei etikos ir moralės normoms. Įdomu, kad estetiniai spektaklio vertinimai dėl kaltinimų ir puolimo tapo tiesiog aksiomiškai teigiami. Tačiau dar įdomiau tai, kad spektaklį ir jo kūrėją nuo šmeižto ir cenzūros labiausiai gynė ne mūsų teatro bendruomenė (dėl to, kad užsienietis?), o žurnalistai, filosofai, politikos, visuomenės veikėjai ir dalis religinės bendruomenės atstovų. Tik kyla klausimas, ar iš šios istorijos bus ko nors pasimokyta? Tenka abejoti. Greičiausiai, kaip įprasta romiam mūsų tautos būdui, pasistengsime kuo greičiau ją pamiršti. Na, lieka tikėtis, kad ir mūsų valdžia ją pamirš, t. y. nusiplovę politinę ir moralinę gėdą, antrą kartą nebemėgins elgetauti rinkėjų balsų vykdydami meninės minties prevenciją .

Kritiko bomba Šiek tiek (tiesa, palyginti nedaug) emocijų sukėlė ir recenzija apie laukto šurmulio nesulaukusį Gintaro Varno spektaklį „Tiksinti bomba“. Pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio Lewiso MacLennano pjesę „Nugalėti saulėlydį“ sukurtas spektaklis nagrinėja homoseksualumo ir AIDS problemas, tačiau nei šokiruoja, nei iš tiesų skatina diskusijas, nes nuo mūsų šiandienos yra pernelyg nutolęs laike ir erdvėje. Na, bent jau taip atrodytų, jei nagrinėtume vien patį spektaklį šiuolaikinio, kartais už Tėvynės ribų pasižvalgančio žmogaus akimis.

Tačiau spektaklį recenzavęs V.Gedgaudas priminė, kad žvalgosi už tų ribų toli gražu ne visi. Lyg ir solidžiame kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikuotoje jo recenzijoje režisierius įvardijamas kaip „nepaprastasis ir įgaliotasis

KNYGOS Jerzy Pilchas MANO PIRMOJI SAVIŽUDYBĖ: APSAKYMŲ ROMANAS IŠ LENKŲ KALBOS VERTĖ VYTURYS JARUTIS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2012 M.

16 // © 370

Jerzy Pilchas – vienas tų rašytojų, kurių knygas atsiverti su džiugia nuojauta, vienas tų, dėl kurių knygų skaitymas šiais laikas dar apskritai turi prasmę.

Atsivertęs šį dešimties apsakymų romaną, randi viską, ko tikiesi: humorą, stilių, taiklius aprašymus, gyvus ir įdomius charakterius, filosofinius pasvarstymus. „Mano pirmoji savižudybė“ kritikų laikoma brandžiausiu rašytojo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais rašytojais kaip Bohumilas Hrabalas, Witoldas Gombrowiczius ir Milanas Kundera.

Pagrindinis šio apsakymų romano veikėjas – penkiasdešimtmetis rašytojas Piotras – tipiškas Rytų Europos žmogelis: mėgstantis išgerti, įsiveliantis į įvairiausias istorijas, daugiau svarstantis, nei ryžtingai veikiantis, persekiojimas amžinos ir neišpainiojamai surizgusios šio regiono praeities. Šiokį tokį magijos ir egzotikos pojūtį J.Pilcho romanui suteikia ir „liuteroniškos šmėklos“ – Silezijos krašto (iš kur kilęs pagrindinis veikėjas) tradicijų, papro-

čių, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atšvaitai.

Beje, ta dešimtis romano apsakymų nesudėta chronologine tvarka: juose šokinėjama nuo autoriaus vaikystės iki jaunystės ar brandos, nuo pirmojo apsakymo apie nepavykusią meilę Gražiausiajai Pasaulio Moteriai pereinama prie pasakojimo apie tai, kaip veikėjas paauglystėje bandė nusižudyti.

Autorius pajudina daugybę temų: šeimyninius santykius (ko vertas vien besiriejančių tėvo ir motinos paveikslas iš „Mano pirmosios savižudybės“), meilę, neapykantą, krašto tradicijas, istoriją.

J.Pilchui pavyksta tai, kas pavyko didžiausiems Rytų Europos rašytojams (prie išvardytų aukščiau galima pridėti dar Jaroslavą Hašeką, keletą kitų pavardžių), – juokas pro ašaras, skaidrus liūdesys, aštrus absurdo pojūtis... Viskas suplakta į kvapą gniaužiantį prozos kokteilį. O knyga vietomis tikrai pašėlusiai juokinga.

Tekstas – itin tirštas, pilnas aliuzijų, nukrypimų, žodžių žaismo, apsakymų stiliai kaitaliojami gana dažnai. Skaitymo malonumas tikrai garantuotas. Derėtų paminėti ir vertėjo darbą – jis puikus: tikslus, išradingas, gyvas.

Umberto Eco PRAHOS KAPINĖS

IŠ ITALŲ KALBOS VERTĖ INGA TULIŠEVSKAITĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.

Naujas ilgai lauktas Umberto Eco romanas jo gerbėjų tikrai nenuvils. Skaitytojas strimgalviais, be jokio perspėjimo panardinamas į šnipinėjimo, falsifikavimo ir sąmokslų istoriją. Viskas kaip visada: viskas ne tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio, visur tyko pavojai, visos dėželės turi dvigubą dugną, o tekstai – penkiagubą reikšmę. Skaitytojas leidžiasi vedžiojamas už nosies ir tirpsta iš malonumo...

Autorius, žinoma, teigia, kad viskas šioje knygoje – tiesa, paremta faktais, o vienintelis išgalvotas herojus – avantiūristas, falsifikatorius, slaptasis agentas ir žudikas, tikras blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis. Jo lūpomis U.Eco perteikia visą niūrią ir knibždančią sąmokslų XIX a. istoriją.

S.Simoninis pats savo rankomis maišo tamsų ir dvokiantį istorijos viralą: jis sukuria ir suklastoja popierius, teigiančius, kad pasaulį valdo žydai ir masonai, jis prisideda prie Siono išminčių protokolų pasirodymo ir taip padeda pamatus XX a. holokausto tragedijai. Taip U.Eco grįžta prie savo pamėgtos temos – knygų, kurios žudo.

Tame S.Simoninio virale murkdosi Prancūzijos ir Prūsijos slaptosios tarnybos, masonai, jėzuitai ir revoliucionieriai, šėtono garbintojai ir netgi Sig-

mundas Freudas. „Prahos kapinių“ forma – klasikinis nuotykinis ir avantiūristinis romanas, jo šaknys slypi Alexandre’o Dumas ir Eugene’o Sue parašytose daugiatomėse epopėjose. Tačiau tai tik paviršius. Į „Prahos kapines“ sukrauta tiek žinių, kad ne kiekvienas protas jas ištvertų, ir vietomis, skaitant apie Garibaldi žygius ar kariuomenių judėjimą po Europą, tais dalykais nesidominčiam skaitytojui darosi nuobodoka. „Pasaulinio sąmokslo paranoja yra galinga, nes ji amžina. Ir šio sąmokslo niekada iki galo neatskleisi, nes niekada nežinai, kas jį rezga.

Tai psichologinis žmonijos gundymas“, – viename interviu sakė U.Eco. Pats U.Eco taip pat turi velnišką gundytojo talentą ir jam neatsispirsi.

teatre gėjų ambasadorius, specialusis teatrinės homoseksualistų subkultūros Lietuvoje atašė“, o Eimučio Kvoščiausko įkūnijamas pagrindinis pjesės personažas (!)

Adamas kaltinamas, kad „savo išangę, nutaškytą spermos krešuliais, laiko nacionaline vertybe, kurią reikia šlovinti, apdainuoti, už kurią reikia balsuoti, kuriai reikia melstis ir aukoti“ (gal tiek sparnuotų citatų ir pakaks, o norintys susipažinti detaliau gali paskaityti šią recenziją internete). Šie ir dar keletas recenzento pareiškimų išprovokavo publicistą Karolį Klimką, siejamą su judėjimu „Naujoji kairė 95“, parengti pasipiktinimo laiškus Europos socialinio fondo agentūrai Lietuvoje ir Europos socialiniam fondui Briuselyje, suteikusiems paramą minėtam žurnalui. Va ir vėl suskambo žodis „cenzūra“. Internete pasirodė „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus Kornelijaus Platelio „pasiaiškinimas“, kuriame, be kita ko, teigiama: „Mane stebina komentatoriai, besiilgintys cenzūros, reikalaujantys ką nors uždrausti. Spėju, kad tai jaunimas, niekada cenzūros taip ir nepatyręs.“ Ir čia pat redaktorius taip pat skubiai atsiriboja nuo V.Gedgaudo teiginių.

Nekultūringa leksika Pats kritikas teigia, kad nesupranta, kodėl yra puolamas, ir kad rašė tik apie spektaklį, be jokių išankstinių nusistatymų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Taip, „Tiksinti bomba“ toli gražu nėra vienas stipriausių G.Varno spektaklių, tačiau „Literatūra ir menas“ vis dar bent jau formaliai laikomas gerbiamu kultūros leidiniu, tad lyg ir turėtų išlaikyti jei ne profesinį lygį, tai bent jau pagarbą kūrėjams ir skaitytojams. Internete jau susiformavo kanalizacinių blogerių, komentuojančių visuomenės, kultūros ir meno aktualijas, kasta, leidžianti sau Giuseppe Verdi „Traviatą“ pavadinti „pūvančios sielos dvoku“, bylojančiu „apie tyrą kurvos meilę ir gilias jos ps aimanas“… Leksika primena V.Gedgaudo pasisakymus, tad gal vietoj kaltinimų cenzūra redaktoriui tiesiog vertėtų nukreipti recenzentą į žurnalistų etikos kodekso nevaržomas blogų platybes? Ir saviraiškos laisvė nenukentėtų, ir ES institucijoms kištis neprireiktų.

Taigi, grįžtant prie cenzūros. Kai ji tampa politikos įrankiu, iš tiesų gali kilti grėsmė žodžio laisvei, o tada – ir laisvam piliečių mąstymui (ši grėsmė daug realesnė, nei kartais manome). Jei kuriai nors religinei bendruomenei pavyktų uždrausti vieną ar kitą meno kūrinį, neatitinkantį jos dogmų, tuomet net Konstitucija galėtų pagrūmoti piršteliu, nes ji mums vis dar užtikrina ne tik žodžio, bet ir minties bei sąžinės laisvę, taigi ir laisvę pasirinkti, kuo ir kaip tikėti ar netikėti. Tačiau visos laisvės mums tenka kartu su pareigomis ir to nevertėtų pamiršti, kad ir kaip didaktiškai tai skambėtų. Juk laisvė visų pirma – atsakomybė. Pastarąją prisiimti toli gražu ne visada smagu, tad iš tiesų kartais daug patogiau sušukti: „Cenzūra!“

Ra­šė: mb

Šiuolaikinės latvių poezijos antologija PAVASARIS BUS KAIP VISUOMET

Laurynas Katkus JUDANTYS ŠEŠĖLIAI

IŠ LATVIŲ KALBOS VERTĖ ERIKA DRUNGYTĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2012 M.

VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.

Tai pirmas žinomo poeto ir eseisto Lauryno Katkaus prozos kūrinys. Nedideliame romane susipina du laikai, dviejų žmonių likimai. Dabartiniame laike gyvuoja darbą praradęs literatūrologas Vytautas, kuris yra priverstas išvažiuoti darbuotis į Vokietiją, o šimtmečiu anksčiau gyvena baltų vokietis, literatas, Pirmojo pasaulinio karo lakūnas Heinrichas von Burkhardtas.

Kai Vytautas dvare netoli gimtinės randa Heinricho laiškus, jųdviejų likimai susisieja ir pradeda vienas kitą veikti. Iš pradžių Vytautas atrodo kaip tipiškas šių laikų inteligentas – neryžtingas, pasiklydęs realybėje asmuo, nepritampantis prie vadinamojo laukinio kapitalizmo. Tačiau pamažu jis keičiasi – išgyvenęs krizę, randa jėgų kabintis į paprastą gyvenimą ir atrasti paprastus jo malonumus.

O Heinrichas von Burkhardtas – XX a. pradžios kūdikis, šlovinantis jėgą, progresą, karą, techniką. Jo charakteryje galime rasti ir Friedricho Nietzsche’s filosofijos (o kaip be jos atgarsių) bei Yukio Mishimos, ir rašytojų lakūnų (Antoine’o de Saint-Exupéry bei Romaino Gary) charakterio pėdsakų. Jis veiksmo žmogus,

kaip Vytautas – refleksijos.

Autorius gana meistriškai žaidžia šiais veikėjais, o kartu ir skaitytojo lūkesčiais. Intriga romane išlaikoma beveik iki galo – neaišku, ar tie laiškai tikri, ar Vytauto fantazijos vaisius, nežinia, ar tikri abu veikėjai, ar vienas kuris. Erdvės ir laiko ribos peržengiamos ir lieka tik bendras žmogaus likimo dviejų šimtmečių panoramoje paveikslas.

Tačiau pasakojimas nepainus – Heinricho laiškai gražiai stilizuoti, o poetinės prozos ir sąmonės srauto intarpai – vietoje ir laiku. Tiesa, iš pradžių Vytauto bėdos atrodo kiek menkos ir patetiškos (sakykime, graudžiai buitinės), tačiau vėliau jo charakteris įgauna gelmės: jis tampa įdomus ne tik tuo, kad skaito Heinricho laiškus. „Judantys šešėliai“ – europietiškas romanas apie savęs paieškas šiandieniame pasaulyje, apie kultūrą, jos vertę ir išlikimą.

Ar žinote, kiek Lietuvoje per metus pasirodo verstinių poezijos knygų? Jei metai geri – kokios penkios. Gyvename uždarame savų poetų pasaulėlyje ir tik retkarčiais nugirstame šį bei tą iš plačiojo pasaulio. O čia – nemaža mūsų artimiausių kaimynų ir, galima sakyti, brolių poezijos antologija. Naujausios poezijos, parašytos XX a. pabaigoje ir šio pradžioje.

Antologijoje – šešiolika latvių poetų: nuo vyriausiojo, 1944 m. gimusio Uldžio Bėrzinio, iki jauniausiojo – 24 metų Arčio Uostupo. Antologijos pradžioje – įvadinis vieno poetų, Karlio Vėrdinio, straipsnis apie šiuolaikinę latvių poeziją, o prie kiekvieno poeto tekstų pateikiama trumpa jo biografija.

Kokia ta latvių poezija? Netikėta, ironiška, joje daug miesto gyvenimo ir vaizdų, paprasto mažo žmogaus kasdienių pojūčių, daug sudėtingos istorijos nuorodų ir nuoplaišų. Ji – kitokia nei lietuvių ir kartu artima. Sunku nusakyti tą skirtybę ir artimumą. Tegu perskaitęs kiekvienas tų dalykų paieško pats.

Ieškant mūsų tautų bendrystės neužten-

ka balsuoti už latvius „Eurovizijoje“ ir patoso kupinu balsu vadinti kaimynus „braliukais“. Reikia pastangų pažinti ir suprasti. O kas padeda geriau, jei ne literatūra ir poezija? „Kai Baltijos rašytojai susitinka, uždarymo vakarais paprastai būna būbuojama Atgimimo laikų daina „Bunda jau Baltija“ visomis trimis kalbomis – pasirodo, yra gera kartkartėmis pajusti, kad čia pat netoli rašomi eilėraščiai tokia labai jau gimininga kalba“, – įvade rašo K.Vėrdinis. „Mums būtina palaikyti vieniems kitus. Ir padaryti nors mažą darbelį, kad būtų ateities istorija, gyvoji istorija“, – priduria vertėja Erika Drungytė.

Tas „mažas darbelis“ – visai nemažas. Ir tikrai svarbus. Ir labai gaila, kad netikėtai 2011-aisiais mirus vienam šioje antologijoje publikuojamų poetų Pėteriui Brūveriui, pagrindiniam lietuvių poezijos vertėjui į latvių kalbą, sustojo lietuvių poezijos antologijos latviškai leidyba. Lieka tikėtis, kad laikinai.

>> svetur

Rašė: Ieva Prapuolenytė Nuotraukos: asmeninio archyvo

K Af ai p m r so e ik a o dž š di i je n us au

Apie tualetą, kuriame nėra kaip atlikti reikalus, apie neplanuotai numestus dešimt kilogramų, apie apsilankymą dviejose ligoninėse ir keptą gyvatę. Dar apie pasiūlymą pirkti žiurkę vakarienei, draudimus fotografuoti policininkus ir turgų, kuriame nelabai ką nusipirksi.

Turbūt galima ilgai pasakoti apie vietinių papročius penktą ryto šluoti kiemą, o paskui visą dieną viską mesti ant žemės ir kitą rytą šluoti vėl; apie vaikus be kelnaičių; apie mokyklas be mokytojų; apie pilnus krepšius ananasų, parduodamus už centus; apie vietinių šypsenas ir jų ilgas siestas. Viskas kitaip, viskas stebina.

Tebūnie tai trumpas pasakojimas apie nuotykius ir nesusipratimus, prie kurių teko priprasti, o ne apie liūtus ir beždžiones, gerai?

Sutikimas su ašaromis Apie kelionę į Juodąją Afriką svajojau ilgai. Labai ilgai. Ir vieną dieną tiesiog pasiryžau keliauti. Internete susiradau informaciją apie Togo nevyriausybinės organizacijos rengiamą savanorių stovyklą vietiniams bei užsieniečiams, kurios tikslas – apsodinti vieną laukymę tekais (tokie Afrikoje populiarūs ir gerai augantys medžiai) ir pažaisti su vieno kaimo vaikais. Išsirinkau šią organizaciją, nes jos siūloma programa kainavo pigiausiai – kiek mažiau nei 200 eurų (apie 690 litų). Į tą kainą įėjo dalyvio mokestis, nakvynė ir maistas.

Daugelis savanoriškų programų kainuoja gerokai brangiau. Mūsų grupėje buvo 9 prancūzai, 6 togiečiai ir aš. Amžius – nuo 18 iki 30 metų. Į kaimuką, kuris įsikūręs maždaug už 150 km nuo Togo sostinės Lomės, keliaujame 5 valandas (važiuojame mikriuku, ne pėsčiomis einame).

Vos atvykus, pas mus nuo kalno atbėga pulkas džiaugsmu trykštančių vaikų. Jie bando mus paliesti, šaukia, šypsosi. Stengiuosi sulaikyti ašaras. Kur aš? Ar mes gyvename tuo pačiu laiku? Mėginame šypsotis ir mes, nors esame sutrikę dėl tokio šilto priėmimo – turbūt Anglijos karalienė Lietuvoje nebuvo sutikta taip nuoširdžiai, kaip mes ten.

Išvaikę vorus ir driežus, įsikraustome į savo namus vienam mėnesiui. Prie mūsų namo vyksta intensyvūs statybos darbai – vietiniai stato tualetą! Kaip vėliau paaiškėja, be vandens nuleidimo sistemos. Na, tokių ir pas mus dar galima rasti.

Tik vietoj skylės čia – normalus klozetas. Durys yra, bet be vyrių – įėjus į vidų, jas reikia pasistatyti prieš save. Apie tualetus dar pakalbėsim vėliau, o dabar tęsiu pasakojimą apie priėmimą.

Vakare vyksta vakaronė – šokiai pokiai, dainos ir t. t. Vienintelis apšvietimas – mėnulis, muzika – penki suprakaitavę vyrai muša džembes, kiekvienam mūsų ant kelių sėdi po keturis vaikus, o patamsyje žybsi nedrąsūs suaugusiųjų žvilgsniai ir… dantys.

18 // © 370

Duobelių istorija Šventė užsitęsia iki vėlumos, visi šoka iš laimės (mes dėl to, kad esame Afrikoje, vaikai – kad pamatė baltuosius), o mano pilvas ima gurgti. Gurgia ir nenustoja.

Patamsyje bandau iškasti duobelę kukurūzų lauke, nes tualetas dar nebaigtas. Išbandau atsivežtus vaistus. Bet duobeles kasu vis dažniau ir vis daugiau laiko praleidžiu kukurūzų lauke. Išbandau visų prancūzų atsivežtus vaistus. Po keturių dienų, kai niekas nepadeda, Mama Karalienė (kaimo moterų galva, padedanti moterims ir vaikams) pasiūlo man važiuoti į baltųjų ligoninę. Bandau – blogiausiu atveju bent jau bus smagi ekskursija. Susistabdom zemą (taksi motociklą). Su vienu vietiniu, kuris man pradėjo rodyti ypatingą dėmesį, atsiduriame ligoninėje, kuri labiau primena sanatoriją medžių apsuptyje. Ieškome priimamojo, randame miegantį administratorių. Pirmas klausimas: „Čia jums ar baltajai?“ „Ak baltajai, tai gerai gerai“, – pasigirsta atsakymas.

Ir mus greitai greitai nuveda kažkur – pro langus matyti didžiulės palatos su labai daug žmonių. Prieiname kitą priimamąjį, šalia jo, inkubatoriuje, guli mažuliukas vaikiukas (taip taip, praktiškai tarpdury).

Gydytojas taip pat pasidomi, ar čia tikrai baltajai prireikė pagalbos, ir išpoškina nerealias kainas (greit primetu, kad Prancūzijoje kainuotų pigiau). Mano palydovas varto akis ir rodo į duris. Dingstam pažadėję grįžti rytoj, jei nepraeis.

Prasideda antra ekskursijos dalis – važiuojam į vietinių ligoninę. Ji daug mažesnė, susitikimas su gydytoju kainuoja per eurą, o su sesele – dvigubai mažiau. Aš pasirenku gydytoją. Liepia laukti ant suolo, lauke. Laukiam ne vieni – dar sėdi kelios togietės, tokios tikros afrikietiškos mamos. Atlekia sese-

Tas skirtumas nežmoniškai didelis: oro uoste gali nusipirkti Calvin Klein kvepalų, o kai kuriose mokyklose net langų nėra. Žmonės turi normalių automobilių, bet į baką pila neaiškios paskirties aliejų, nes benzinui neužtenka.

lė ir pradeda čia pat mane sverti, matuoti temperatūrą ir pulsą. Paskui einam pas gydytoją. Kabinete pilka, drėgna, o milijonas seselių varsto duris, kad tik į baltąją pažiūrėtų. Pasisiūlo suleisti vaistų. Atsisakau. Išrašo receptą. Nuėję į miestelio vaistinę, sutinkame labai gerai prancūziškai kalbantį vaistininką, kuris man praneša, kad sergu maliarija. Tuo nepatikiu, bet nusiperku vaistų, išgeriu jų ir tą patį vakarą viskas praeina. Kokie tai buvo vaistai ir nuo ko, nežinau iki šiol, tik jie baisiai tirpo burnoj ir buvo neapsakomai šlykštaus skonio.

Tualetas be paskirties Laikas pasižmonėti. Visi savanoriai jau susipažinome tiek, kad galėtume kartu eiti į kavinę – kitų pamatyti ir savęs parodyti. Kavinėmis čia reikia vadinti lauke tiesiog ant smėlio sustatytus plastikinius stalus su varpu – kai ateini, paskambini varpeliu, ir padavėja ateina.

Valgyti čia neduoda. Alus net kokių trijų rūšių. Dar yra persaldintos kolos, fantos ir kažkokio ledinukų skonio obuolių gėrimo. Geriam alų. Visi gaunam skirtingo dydžio butelius nuo 0,6 iki 0,65 l talpos, bet kaina ta pati. Atidarytuvas čia paprastas – į pagaliuką įkalta vinelė. Bet veikia. Įpusėjus vakarui, imame dairytis, kur tą alų išpilti (pro kitą galą, suprantama).

Klausiame padavėjos ir ji mus palydi į… 3 kv. metrų trijų sienų pastatėlį be durų. Jame nerandame nei skylės, nei klozeto. Kitaip tariant, tualetą pastatė, bet įrengti pamiršo!

Bet tai nesugadina nuotaikos. Kokį dešimt kartų sudainavę Tikeno Jah Fakoly „Atidarykit sienas“, ruošiamės važiuoti namo. Susirandame taksi – seną pasatą, į kurį mūsų sutelpa vienuolika (keturi bagažinėje). Vidury kelionės sustabdo policija. Visi išlipame, paeiname 100 metrų ir vėl sulipame.

(Beje, tai nėra mano rekordas. Kartą teko ir 29 važiuoti devynviečiu mikroautobusu. Taip pat bėgome nuo policijos, kuri lazdomis išmušinėjo lempas. Bet tai jau buvo Benine. Toge policininkai buvo šiek tiek draugiškesni.)

Laidotuvės su šokiais Dienos slenka, sodiname tuos medžius. Organizacijos jokios: kas nors kaip nors ką nors sodina, kas nors ką nors rauna.

Siestos tęsiasi be pabaigos, kitokios veiklos nelabai sugalvosi. Vieną vakarą cikadų orkestrą nustelbia dūdoriai. Kas vyksta? Pasirodo, mirė vietinis. Taigi, rytoj eisim į laidotuves.

Išsipustę kaip į puotą (žinant, kad visą mėnesį viską skalbėme rankomis upės vandeny, o, be marškinėlių, lagaminuose daugiau nieko nėra, tas pasipuošimas buvo sąlyginis), einame į ceremoniją. Choristų daugiau nei kaimo gyventojų, naujausius „Canon“ išsitraukę fotografai apstoja mus – kokia garbė vietiniui, kad į jo laidotuves baltieji atėjo! (Atsiprašau už tą groteskišką baltųjų aukštinimą, bet mes taip iš tiesų jautėmės.)

Po pietų su viena kolege nusprendžiame pasivaikščioti ir besekdamos muzikos garsus atsiduriame polaidotuvinėje šventėje. Greitai esame įtraukiamos į šokių ratą, džembes mušantys būgnininkai žliaugia prakaitu, bet nesustoja, litrais liejasi Togo džinas (vietinis palmių pilstukas, anot vieno kelionių gido, dažniausiai 80 laipsnių stiprumo), kuris šiaip jau yra nepakeliamo šlykštumo. Muzika sukviečia visą kaimą atšvęsti laidotuvių: džembių garsai turbūt prikelia ne vieną mirusią sielą, moterų dainos graudina ir džiugina vienu metu.

Mes sukamės, sukamės, sukamės, nepataikydamos į taktą, bet afrikietiškai kraipydamos užpakalius. Togo džinas mums siūlomas dažniau, stiklinės pripilamos sklidiniau. Rodės, jau net ir saulė stipriau kaitina. Pilkos nuo dulkių, prakaituotos nuo šokių, pareiname namo, kur kolegos, nupirkę iš vietinių gyvatę, ruošiasi gaminti vakarienę.

Gyvatė (ne)vegetarams Beje, vietiniai mums dažnai nešė įvairiausių gyvių, bandydami juos parduoti: pavyzdžiui, skujuotį (kažkas tarp bebro ir ežio, tik su žvynais), pitoną (anot afrikiečių, į juos reinkarnuojasi protėviai, tad turėjom pretekstą jo atsisakyti), žiurkę (ten jos gerokai didesnės nei Lietuvoje). Nebepamenu, kaip ta jų gyvatė vadinosi, bet ilgio gal daugiau kaip pusantro metro.

Ją išdarinėti, iškepti užėmė visą dieną. (Tiesą sakant, ten įkurti ugniai reikia mažiausiai pusvalandžio.) Pradžioje ją nulupome, kepėme su prieskoniais (3 ar 4 valandas), po to virėme, galiausiai visi gavome po gabalą paragauti. Nieko ypatinga, bet po to, kai visą mėnesį valgai vien kuskusą, ryžius arba makaronus su pomidorų padažu bei sardinėmis, jau ir gyvatė skani. Beje, iki tol aštuonerius metus nevalgiau mėsos, tik žuvį, tad vakarienę paįvairino diskusija, ar šios rūšies vegetarai (na tie, kurie žuvį valgo) teoriškai gali valgyti ir gyvates.

Miestelyje, kuris buvo netoli, be kelių kavinių (kuriose, kaip minėjau, galima tik gerti, bet ne valgyti), vaistinės, ananasų kiosko, turgaus, buvo ir interneto kavinė. Vieną dieną išsiruošėm pabendrauti su likusiu pasauliu, nes telefonai neveikė ir tėvai ėjo iš proto. Bet paaiškėjo, kad interneto kavinėje interneto nėra. Tai mūsų nenustebino, nes paradoksų čia gausu. Pavyzdžiui, pusė kaimo turi mobiliuosius telefonus, bet tik viename name yra elektra. Vėliau radome interneto kavinių su internetu, bet norint atsidaryti vieną elektroninį laišką prireikdavo 45 minučių – neperdedu nė kiek. Taigi, kantrybės ilgam neužtekdavo.

O dabar papasakosiu apie turgų, kur beveik nėra ko pirkti, išskyrus visokius fetišus, prieskonius ir pūdytas žuvis. Pavyzdžiui, mes su keliais kolegomis nusipirkome po mačetę (aš ją net į Lietuvą sugebėjau pargabenti). Didžiausią pasiūlą čia sudaro afrikietiškos medžiagos, vadinamos panais. Tai tokie didžiuliai spalvotos medžiagos gabalai.

Kadangi veikti nelabai buvo ką, o ir egzotiškų lauktuvių reikėjo (visos svajonės apie nuostabius afrikietiškus papuošalus numirė pamačius, kas iš tiesų parduodama turguje), nusipirkome medžiagos ir ėjome pas miestelio siuvėją siūtis suknių.

Ta siuvėja kieta pasitaikė – net savo įmonę turinti, kur visos darbuotojos vilki tokias pačias palaidines. Galima siūtis ne tik sau. Kai vienas prancūzas užsimanė šortų savo keturmečiam sūnėnui, siuvėjos privedė visokio amžiaus vaikų ir liepė išsirinkti panašiausią.

Mes, merginos, užsisakėme po suknelę ir jau kitą dieną jos buvo gatavos!

Vietoj pabaigos: įspūdžių daug, staigmenų dar daugiau.

Toks jausmas, kad pataikėme į kitą laiką, o ne žemyną ar šalį. Tas skirtumas nežmoniškai didelis: oro uoste gali nusipirkti Calvin Klein kvepalų, o kai kuriose mokyklose net langų nėra. Žmonės turi normalių automobilių, bet į baką pila neaiškios paskirties aliejų, nes benzinui neužtenka. Gali nusipirkti kompiuterį „Mac“, nors elektros nėra didžiojoje šalies dalyje. „MacDonald’s“ ten vadinasi „AcDonald“. Jų paplūdimiai nuostabūs, bet vaikščioti ten per daug pavojinga. Darbo dėl geresnio rytojaus daug, o dienos lėtos, pilnos raganysčių. Deja, bet tas raudono smėlio kelias dar neveda į šviesią ateitį. Juk sėdėti ant suolo visą dieną nieko neveikiant yra normalu. Tarsi ko nors laukiant...

Nuo redakcijos: straipsnio autorė I.Prapuolenytė gyvena Paryžiuje ir studijuoja psichologiją Sorbonos universitete. Tikimės, kad karšti jos įspūdžiai iš Togo sušildys jus žvarbią sausio dieną.

teatras

kinas

>> išklotinė

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo („Ofelijos“), Mindaugo Armonavičiaus („Gelbėkime meilę“) ir Simo Sirutavičiaus („Kovos klubas“)

„GELBĖKIME MEILĘ“ ŽIŪRĖKITE SAUSIO 15 D. KAUNO VALSTYBINIAME DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaune)

Naujausias Agniaus Jankevičiaus spektaklis – manifestacija, sukonstruota pagal kanadiečių dramaturgo Danielio Daniso pjesę „Akmeninių šunų bučiniai“. „Gelbėkime meilę“ – spektaklis-liudijimas-aukojimas. Akmenų įrėmintame smėlio rate vyksta žiaurokas, bet itin tikslus atnašavimo ritualas, kuriuo siekiama susigrąžinti meilę kaip patį paprasčiausią absoliutą. Ne romantinių, melodraminių seilionių šiandieniame pasaulyje pasigenda spektaklio kūrėjai, o gyvo, kaip atviras nervas jausmo, palaikančio žmogiškumo esmę. Į šią „gelbėjimo misiją“ kartu su režisieriumi leidžiasi po keturis vaidmenis įkūnijantys jauni aktoriai Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas, 246 šunų choro partijas atliekantys VDU vaidybos pirmakursiai ir jiems akompanuojantis ansamblis „Nekūrybiniai“ – solidi, juodais gobtuvais ir arabiškomis skaromis uniformuota armija. Tekstas čia skanduojamas choru, duetų scenose sukeičiamos aktorių ir jų trumpai įkūnijamų personažų lytys (A.Kleinas kuria noro atsikratyti kamuojamą paauglę, o G.Aničaitė – „taikos palaikymo“ misijų iškamuotą karį ir pan.), o veiksmą nuolat pertraukia (kartais kiek netikėtai) žinomų dainų aranžuotės. Kitaip tariant, spektaklis konstruojamas taip, kad neliktų nė menkiausios galimybės susitapatinti su sceniniu vyksmu, taip leidžiant žiūrovams stebėti, suvokti ir tik tuomet pajusti.

Tiesa, kartkartėmis spektakliui koją pakiša pats dramos tekstas – vis pasikartojantys indėnų rezervato leitmotyvai (ypač spektaklio finale), o spektaklio formos tikslumas reikalautų aiškesnės artikuliacijos, kurios norėtųsi ne tik iš pirmakursių, bet ir iš vyresnių kolegų. Tenka pripažinti ir tai, kad ne visi mistinės Šventojo Lauryno salos gyventojai vienodai paklūsta aktorių interpretacijai, tad besikeičiančių personažų karuselei pritrūksta tolygumo.

Rekomenduojama tiems, kam svarbi meilė, ypač tiems, kam ji nustojo prasmės.

Nerekomenduojama besitikintiems sentimentalios romantikos ir kanalizaciniams blogeriams.

„OFELIJOS“ IEŠKOKITE ARTIMIAUSIU METU

TEATRO LABORATORIJOS „ATVIRAS RATAS“ REPERTUARE

Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ (ji kaip joks kitas teatras kuria labai tikslinei auditorijai) režisierė Ieva Stundžytė gruodžio pradžioje pristatė naują spektaklį pagal savo pačios pjesę „Aš, tu ir Ofelija“. Moteriškame spektaklyje „Ofelijos“ mėginama pateikti pjesės herojų ir jas kuriančių aktorių (auto)biografinius pasakojimus, pinant juos su svajonių vaidmens – Williamo Shakespeare’o Ofelijos – motyvais. Scenoje keturios aktorės kuria aktores, siekiančias Ofelijos vaidmens. Be „Atviro rato“ aktorių Marijos Korenkaitės ir Juditos Urnikytės, vaidmenis čia pirmą kartą kuria ir Toma Vaškevičiūtė bei Elzė Gudavičiūtė, o „keistuolei“ Aldonai Vilutytei patikėtas savotiško spektaklio autorės alter ego – režisierės – vaidmuo.

Aktorės vaidina save ar kuria sceninius charakterius? Pasakodamos apie teatrą ir santykį su juo kalba apie save ar pjesės tekstais? Tai labai plona riba. Visos jos skirtingos (ir tai spektaklyje primygtinai pabrėžiama), visos jos kuria ir skirtingas Ofelijas: M.Korenkaitė – kuklią ir nusižeminusią, T.Vaškevičiūtė – peržengusią beprotybės ri-

bą, J.Urnikytė – pulsuojančią epilepsinėmis seksualumo konvulsijomis, o A.Vilutytė – kiek patetišką, spektaklio finale. „Ofelijose“ ryškiai išsiskiria T.Vaškevičiūtės ir E.Gudavičiūtės duetas. Šių aktorių kuriami personažai ryškūs ir sodrūs, būtent jų scenose spektaklis įgauna gyvybės ir suskamba skaudžios tiesos gaidomis. Silpniausia spektaklio grandis – pasirinkimas daugybę pasakojimų, temų ir potemių sunerti į vientisą audinį, o ne pasitelkti montažo principą, leidžiantį laisviau žongliruoti temų gausa. Džiugu, kad I.Stundžytė ryžosi atvirai kalbėti apie teatrą ir moteris jame, tačiau, mėginant tai padaryti „kitaip“, bet siekiant suvaldyti moterišką šurmulį ir temų gausą, pritrūko tvirtesnės režisūrinės rankos, drąsos griebtis naujų meninių įrankių ir apsisprendimo, kas svarbiausia.

Rekomenduojama norintiems praskleisti teatro užkulisius ir bent kiek patirti, kuo gyvena jį kuriančios aktorės. Be to, subalansuota moterims, tad joms ir rekomenduojama.

Nerekomenduojama aštraus dokumentinio teatro mėgėjams ir skeptiškai žvelgiantiems į moterų kūrybą.

Premjera

Meilė kaip nuodai

Rašė: Mantas Balčiūnas Nuotraukos: „Skalvijos“ archyvo

„Mirtini nuodai – štai, kas ta meilė“, – dainavo moterų numylėtinis ir provokatorius Serge’as Gainsbourg’as. Pavadinimą savo debiutiniam filmui iš jo pasiskolino jauna prancūzų režisierė Katell Quillévéré. O kartu su juo, matyt, ir sėkmę.

Kino kritikai jos filmui „Meilė kaip nuodai“ (pranc. – „Un poison violent“) negaili žvaigždučių, išskiria kaip vieną asmeniškiausių pastarojo meto Prancūzijos kino pasakojimų apie tapimą suaugusiu – jautrų ir pažeidžiamą, balansuojantį ant bedugnės krašto.

Tą ribą tarp paauglės ir jau beveik suaugusios moters išgyvena 14-metė Ana, žavi ugniaplaukė mergina. Tikinti, Sutvirtinimo sakramentui besiruošianti paauglė grįžta vasa-

ros atostogų iš katalikiškos internatinės mokyklos. Čia jos laukia vasara, per kurią ji suaugs, o tiksliau – motina, ką tik išsiskyrusi su Anos tėvu, senelis, savo laiku ėmęs iš gyvenimo viską, kas įmanoma, ir dar norintis juo kiek pasimėgauti, kaimo dvasininkas, akivaizdžiai neabejingas jos motinai ir... Pjero, smulkus kuklus bendraamžis, su kuriuo jie smalsiai tyrinės savo kūnus.

Bundančio seksualumo, tapatybės,

santykių su kitais temos ir tikėjimo tiesų permąstymas – neišvengiamas.

Filmo heroję Aną (akt. Clara Augarde) režisierė atrinko iš kelių šimtų merginų: „Ieškojome merginos rusvais kaštoniniais plaukais, kol vieną dieną aikštelėje pasirodė ugninių plaukų mergina. Ji turėjo veidą, kuriame galėjai rasti visą emocijų spektrą; ji buvo tarsi ant ribos – dar ne saugusiojo, bet jau ir ne vaiko veidu. Be to, tai buvo stipri asmenybė, kurioje branda dera su nekaltumu.“ Abejonių, kam turi tekti šis vaidmuo, neliko, kaip ir dėl filmo pavadinimo. Meilė kaip nuodai. Jo nereikėtų traktuoti vienareikšmiškai, kaip sunaikinimo ar susinaikinimo priemonės.

„KOVOS KLUBAS“ ŽIŪRĖKITE SAUSIO 9, 10 D.

VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilniuje)

Vieno gyviausių teatro judėjimų „No Theatre“ lyderis Vidas Bareikis Valstybiniame jaunimo teatre (!) ėmėsi kultinio Chucko Palahniuko 1996 m. romano (sunku neprisiminti ir ne mažiau kultinio Davido Fincherio 1999 m. filmo) inscenizacijos. Kodėl šis kūrinys ir kodėl dabar? Nes mūsų visuomenėje tik dabar užaugo ir daugmaž subrendo nuskausminta karta, neturinti kuo pateisinti (nei karais, nei santvarkų griūtimi ar pan.) savo vietinės nejautros.

Ainio Storpirščio bevardis Pasakotojas joks: tipinis, kontorinis tipelis, orgazmą pasiekiantis tik gerindamas buitį. Moters užaugintas trisdešimtmetis, paliktas tėvo, kaip ir moralinių lyderių netekusi mūsų visuomenė, kaip ir šiandienis Dievo apleistas pasaulis, su užsidegimu laukiantis savo pabaigos. Pats maištauti jis nesugeba, tad jo nepasitenkinimas ir noras pa(si)keisti skyla į daugybę dalelių, scenoje įkūnijamų Dovydo Stončiaus ir Vainiaus Sodeikos (taip, abiejų kartu) kuriamo Tailerio Durdeno. Šis spektaklis turi potencialo tapti kartos hitu, deja, tam šio to trūksta. Iš esmės režisieriui sunkiai sekasi suvaldyti dramaturgiją.

Agnės Kaktaitės Marlos Singer ir Gabrieliaus Liaudansko-Svaro Didžiojo Bobo linijos, kurios suteikdamos kontrastą turėtų padėti atskleisti esminius Pasakotojo charakterio lūžius, spektaklyje pamažu nyksta ir nunyksta, todėl pritrūksta motyvacijos efektingam (reikia pripažinti) ir tragiškam finalui, o visam spektakliui – gyvybės. Be to, trūksta atidumo komponuojant pagrindinių ir šalutinių spektaklio temų dinamiką ir harmoniją, todėl sunkoka nuolat sekti spektaklio mintį. Kitaip tariant, režisieriui norėtųsi palinkėti dramaturgo, galinčio palengvinti ganėtinai sunkios užduoties – prozos išvertimo į sceninį tekstą – naštą, ir leisti daugiau dėmesio skirti režisūrinėms užduotims.

Nors spektakliui, kaip ir jo kūrėjams, dar yra kur augti, tačiau pagaliau Jaunimo teatro repertuare atsirado spektaklis, bent iš dalies atitinkantis teatro pavadinimą: čia įsisukęs „No Theatre“ kolektyvas kalba bendraamžiams apie tai, kas įdomu ir skauda ne abstrakčiu, bet realiuoju laiku.

Rekomenduojama „Kovos klubo“ gerbėjams; nepasitenkinusiems, sunerimusiems, apleistiems, vienišiems ir pernelyg viskuo patenkintiems. Dar rekomenduojama apsirengti šilčiau nei įprastai.

Nerekomenduojama tiems, kam nepatiko romanas, kam pernelyg patiko filmas, bijantiems kraujo ir tikintiems, kad parsisiųstieji „Ikeos“ baldai iš tiesų pagerino gyvenimą.

„Meilė kaip nuodai“ „Skalvijos“ ekraną pasieks sausio 18 d.

Atvirkščiai. Šiuo junginiu K.Quillévéré vadina visa, kas mums leidžia jaustis gyviems. Taip pat ir tai, kas sukelia kančias. „Anai nuodai yra santykis su laisve, kurią ji patirs, laisve, kuri iš prigimties yra vienatvės forma“, – aiškino kūrėja.

Kas dar? Filmas meistriškai nufilmuotas, jo montažas pateikia ne vieną staigmeną. Ausys maloniai gaudo garso takeliui pasirinktą chorinę muziką ir „ScalaPer & Kolacny Brothers“ pergrotą „Radiohead“ koverį „Creep“, o akys mėgaujasi melancholišku Prancūzijos miestelio grožiu.

>> muzika Rašė: Inga Norkė Nuotraukos: Jono Bang

„Rangleklods“ kūryba laviruoja tarp gyvos ir elektroninės muzikos visatų. „Rangleklods“ patiks, jei patinka Davidas Bowie, „The Doors“ ar „The Field“. „Rangleklods“ muzikoje susilieja techno, trip hop, IDM.

Mandriausi muzikos žinovai, mėgėjai, šviežienų tykotojai ir melomanai vasario 8 d. bus menų fabrike „Loftas“. Čia tądien prasidės šiaurietiškos muzikos renginių ciklas „Norden Wave“, kurio tėtuku tapo Rolandas Jarušauskas, savo laiku rengęs plataus atgarsio sulaukusius „Stereo 45“ vakarėlius ir dirbęs programų vadovu keliuose Vilniaus klubuose.

Renginių ciklą „Norden Wave“ pradės šiuo metu ant sėkmės bangos skriejantis danų duetas „Rangleklods“, vasarą prasinešęs per didžiausius ir hipsteriškiausius Europos festivalius.

Likus mėnesiui iki kelionės į Lietuvą kalbamės su dueto viena antrąja Esbenu Andersenu, Karališkosios Danijos muzikos akademijos elektroninės muzikos magistrantu ir šviežiausia šiaurietiškos muzikos viltimi. Jungiamės ir labinamės su Kopenhaga.

– Papasakok, kaip atsirado „Rangleklods“?

– Viskas prasidėjo prieš trejus metus, kai mane pakvietė groti viename renginyje, o aš visiškai nenorėjau pasirodyti su savo sena kūryba. Taigi per vieną savaitę teko sukurti šį tą nauja ir šviežia. Nebuvo laiko kūrybinėms kančioms, teko tiesiog daryti. Taip atsirado „Rangleklods“ skambesys.

– Ką reiškia „Rangleklods“? Skamba laužytai.

– Žinok, nieko nereiškia. Nei daniškai, nei angliškai, nei kita kalba – tai mano išgalvotas žodis. Taigi, nėra taisyklių ir kaip jį tarti. Girdėjau pamąstymų, kad rangleklods buvo vadinama jau išnykusi zebrų rūšis, taip pat kad taip vadinasi garsas, kai dūžta stiklas. Jėga – man patinka tokios versijos.

– Kas tavęs klausosi?

– Patys įvairiausi ir įdomiausi žmonės, kurie žino viską apie viską, kas susiję su muzika. Netgi pažįstu šešiasdešimtmečių, kuriem patinka „Rangleklods“, – jie mus gretina su savo jaunystės dievukais „The Doors“ ir D.Bowie.

22 // © 370

– Kokie tau buvo 2012ieji? Kas ilgam išliks atminty?

– Galimybė groti „Spot“, „Fusion“ ir Roskildės festivaliuose tikrai įsimins ilgam. „Fu-

ŠIAURIETIŠKA BANGA ARTINASI sion“ festivalis vienas keisčiausių patyrimų mano gyvenime. Įsivaizduok apie 60 tūkst. išsitaškiusių žmonių, dreifuojančiu lauke vos valanda kelio nuo Berlyno. Turi pati pamatyti tą techno-hippie festivalį, kad suprastum, apie ką aš.

– Kaip manai, ar šiais laikais muzikantui svarbu išmanyti ekonomiką ir rinkodarą?

– Man tai įdomu, tačiau tik teoriškai. Praktiškai yra kas visu tuo pasirūpina už mane. Iš esmės aš realistas ir labai blaiviai matau muzikos verslo procesus. Tiesa, dar kartais šiek tiek pauždarbiauju ir kitur, nes vien iš muzikos Danijoje sunku

išgyventi. Vis dėlto tai nepigi šalis. Tačiau tikiuosi, kad šiais metais būtent tik iš muzikos ir gyvensiu.

– O ką tu dar dirbi?

– Turiu šiokių tokių keistų chaltūrų. Dirbu art cinema – daugiausia asistuoju filmavimo aikštelėse. Taip pat vedu privačias pamokas – mokau žmones kurti elektroninę muziką.

– Jei būtum mokslininkas – kas būtum?

– Manau, tirčiau ką nors, kas susiję su fantazija, vaizduo-

E.Anderseno geriausi

Geriausias albumas 2012: „Blawan“ „Peaches“

Geriausia grupė 2012: „Nguzunguzu“

Geriausias koncertas 2012: Geriausias festivalis 2012: „Bon Iver“ (Roskildės festivalis) „Fusion“ festivalis Vokietijoje

te, estetika. Estetikos ištakos, beje, yra ir mano baigiamojo darbo tema universitete. Dar norėčiau būti gydytojas ar dirbti laboratorijoje ir tyrinėti, kaip veikia smegenys.

– Gyvenai Berlyne, bet grįžai į Kopenhagą. Kuris miestas pačiam mielesnis?

– Šiuo metu esu apsistojęs Kopenhagoje, tačiau geram gyvenimui abu miestai idealūs. Tiesa, Berlyne gyventi kur kas ekonomiškiau. Be to, jo istorija tikrai turtinga ir nuo jos ten nepabėgsi. Kopenhaga puiki vieta subkultūroms atsirasti ir augti. O šiltą dieną tai vienas gražiausių miestų, kokį esu matęs.

– Danijoje žiemos atšiaurios. Kaip jas išgyveni?

– Tai paprasta: šilta vonia, geras miegas, storas paltas, svajonės apie vasarą – štai ir visas receptas.

SCOTTAS WALKERIS

ANDRIUS KULIKAUSKAS

4AD

Vytauto Kernagio fondas

Scotto Walkerio kūrybinis kelias labai įdomus. Kažkada šis kompozitorius, prodiuseris, išskirtinio vokalo savininkas išgarsėjo kaip popbaladžių atlikėjas. Septintajame dešimtmetyje jis buvo vadinamas net popmuzikos ikona. Norėčiau pamatyti jūsų veidus, jei skaitote šiuos žodžius klausydami ką nors iš naujausio S.Walkerio albumo! Nes to, kuo šis kūrėjas užsiima dabar, nepavadinsi niekaip kitaip, tik eksperimentine muzika. Beklausant į galvą šovė toks palyginimas: tai būtų kažkas panašaus, jei „Anthony and the Johnsons“ įrašytų bendrą albumą su ankstyvaisiais „Nick Cave & The Bad Seeds“ ir jį aranžuotų Antonas Webernas. Maždaug taip. Nors turite išgirsti patys, kokią muziką gali kurti 70 metų sulaukusi buvusi popžvaigždė. Daugybė įtampos, tokių tylių vietų, lyg stebėtum kokybišką siaubo filmą (garso takelio įspūdį kartais sukuria ir styginiai instrumentai), dainos po 20 minučių be posmų ir priedainių. Žodžiu, tikrai nestandartinis albumas. Tačiau priešingai, nei klausant kokios Björk, čia negirdėti jokio sumeluoto intelektualumo, jokios pretenzijos, vien seno žmogaus rauda. Rauda, kurios muzikinių ištakų reikėtų ieškoti ne tiek roko, kiek klasikinėje muzikoje, ypač vadinamosios Antrosios Vienos mokyklos kompozitorių kūriniuose. „Bish Bosch“ yra keturioliktas studijinis S.Walkerio albumas. Pats autorius jį vadina finaline trilogijos dalimi. Du ankstesni šios keistos trilogijos albumai – „Tilt“ (1995 m.) ir „The Drift“ (2006 m.).

Sunku patikėti, kad tai pirmas Andriaus Kulikausko albumas. Tiesa, kaip pats Andrius sako, „yra buvę eskizų“.

O juk šio kompozitoriaus, aranžuotojo, puikaus muzikanto ir šiaip be galo smagaus, virš laiko pakibusio žemaičių lobių ieškotojo kūrybinis kelias yra toks ilgas, kad horizonte nematyti. Taip pat sunku suskaičiuoti tuos, su kuriais Andriui yra tekę dirbti, groti (aišku, pirmiausia reikia paminėti šviesaus atminimo Vytautą Kernagį ir „Dainos teatrą“), tuos, kurie dainuoja jo dainas. Kaip ir šioje kompaktinėje plokštelėje. Ne, ne tik joje! Kadangi į Andrių visada miela žiūrėti (jo plaukai yra tiesioginis ryšys su „Curiosity“ palydovu Marse), buvo nuspręsta pridėti ir DVD! Tai drąsiai galima vadinti „The best of Kulikauskas“, nes rinkinyje sudėtos geriausios, žinomiausios Maestro dainos iš pačių įvairiausių koncertų. Vis dėlto norėčiau išskirti dabartinę Andriaus grupę „Kuli Family“ (su „Atviro rato“ multiinstrumentalistais), kurios koncertai ne tik kad nedvelkia naftalinu, bet trykšta tokia energija, jog norisi slėptis. Šią kompaktinę plokštelę ir DVD reiktų vertinti ir kaip albumą, ir kaip antologiją, kūrybos sąvadą. Kūrybos, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, kad bėga laikas, kas nors keičiasi, kad atsirado kompiuteriai, kad kūrėsi ir skyrėsi grupės...

Andriui, jo akordeonui ir senučiukei „Yamahai“ laikas nepavaldus. Vienintelis ir baisiausias priekaištas šiam rinkiniui yra tas, kad viršelyje Andrius nufotografuotas susišukavęs plaukus! Tai neatleistina!

Bish Bosch

Visas aš (beveik)

2012-12-03

2012-12-18

70

100

KURAK

Notes (EP) 2012-12-17

„Kurak“ – ne grupė, o projektas, kurį subūrė Vygintas Kisevičius („Fusedmarc“, „Empti“), pakvietęs keturis skirtingus kūrėjus: Eglę Sirvydytę, Marką Palubenką, Karolį Ramošką ir Domą Strupinską. Kol kas yra tik 4 dainų EP, profesionaliai V.Kisevičiaus „padarytas“. Kūrėjai teigia siekiantys sukurti „ką nors naujo nerangioje mūsų scenoje“. Matyt, yra ne taip gerai, kaip galėtų būti, ir dabar bus geriau.

Galbūt kokybiškai. Kokybiškai tai galėtų būti net mūsų šalies muzikos reprezentacija, tačiau muzika nėra vien kokybė. Daug svarbiau yra turėjimas ką pasakyti, kūrybinė jėga nenorint nieko nustebint, pasirodyt, surast, sugeneruot, pati sau pakankama. Tad jei šio projekto dalyviai būtų sukūrę ką nors lietuviška, su stipriais, akustiškai orientuotais tekstais (nes dabartiniai angliški yra padriki, suklijuoti lyg dėlionės, vietomis atrodo net pritempti), jį būtų galima vertinti aukščiausiu balu. Juoba kad žinau E.Sirvydytę tokio potencialo turint. Nes tikrai trūksta tų, kurie kalbėtų aiškiai savo kalba ir turėtų ką pasakyti. Bet... Dabar šis projektas pasmerktas paskęsti tarp tūkstančių panašių, niekuo neišsiskiriančių grupių, atlikėjų angliškai dainuojančios muzikos pasaulyje. Ir šiuo atveju norisi, kad vokalų apskritai nebūtų buvę... Rašau tai suprasdamas visus kontrargumentus apie kūrybos laisvę ir pan. Tačiau yra vienas esminis dalykas: klausydamas dainos turi atpažinti save, bent dalį savęs. Tai puikias dainas skiria nuo neblogų, kurios šiaip velka.

70

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

THE ROLLING STONES

GRRR!

ABKCO, Universal Music Group

2012-11-12

Skaitantys šias recenzijas turėjo pastebėti, kad vengiu apžvelgti rinkinius. Tačiau šį kartą padarysiu išimtį, nes tokia grupė jos reikalauja. Ir rinkinys neeilinis. Taip taip, tai „The Rolling Stones“ – tie seni, susiraukšlėję, apkerpėję, susipykę pensininkai. Bet, matyt, jaunimas ne toks jau ir geras, jei tokie kriošenos vis dar sugeba pavaryti geriau.

O gal Mickui Jaggeriui užtenka pakelti pirštą, ir mes jau regime rokenrolo apvaizdą? Daugiau nei po septynerių metų rolingai vėl susirinko kartu į studiją (net ir po to, ką neseniai memuaruose apie kolegas prirašė Keithas Richardsas!) ir įrašė naują dainą „Doom And Gloom“. Ir ne šiaip dainą, o visą himną tam pasauliui, kuris liko rokenrolui išsiblaivius ir perėjus narkomanų reabilitacijos programą. K.Richardso „Sticky Fingers“ stiliaus gitaros rifai, abejingas Charlie Wattso „kalimas“, kietas tekstas – jei taip rolingai išeina, tai išeina trenkdami durimis. Rinkinyje, pasirodžiusiame grupės 50-mečio proga, yra ir dar viena, ne tokia monumentali nauja daina – „One more shot“. Albumas pasirodė kaip „box set“ iš 2, 3, 4 arba 5 kompaktinių plokštelių pasirinktinai, taip pat kaip vinilinių plokštelių rinkinys, sudarytas chronologiškai ir galintis būti puikia dovana keistuoliui, vis dar nesusipažinusiam su viena geriausių visų laikų grupių. Pasigirdo gandų ir apie pasaulinį rolingų turą... Tiesa, kol kas patvirtinti tik 2 koncertai Londone ir Niujorke šių metų pabaigoje. Spėkite, ar yra bilietų?

90

100

80

100

DROPKICK MURPHYS

Signed and Sealed in Blood Born & Bred Records

2013-01-08

Kažkada rengdamas radijo laidas, vieną jų paskyriau šiuolaikiniam celtic punk. Įdėmiai perklausiau kelias dešimtis grupių ir pastebėjau, kad viena jų kiša galvą aukščiau už kitas. Tai „Dropkick Murphys“ iš JAV. Tie, kuriems celtic punk asocijuojasi visų pirma su bedančiu Shane’u MacGowanu ir „The Pogues“, yra... teisūs! Tik dar daugiau bedančių, dar daugiau viskio, „stauto“ ir šokių ant stalų. Tuo ir žavus šis lig šiol (daugiausia Amerikoje) gyvas muzikinis judėjimas. Jis absoliučiai laisvas nuo visų poreikių eksperimentuoti ir ką nors išradinėti. Žmonės susirenka tiesiog gerai pasilinksminti. To maža? Man rodos, to kaip tik labai labai trūksta daugybei be galo rimtų studijose užsidariusių muzikantų. Vienintelis „Dropkick Murphys“ trūkumas yra šiek tiek nulaižytas, „nukompresuotas“ amerikietiškas skambesys. Bet tai daugybės gerų roko grupių JAV bėda. Albumas „Signed and Sealed in Blood“ kaip tik būtų tikęs pasaulio pabaigai ir Kalėdoms, bet pasirodo tik sausį. Neįpareigojantis, bet smagus, tinkantis tiek šokti ir gerti, tiek muštis, tiek verkti kam nors ant peties pagiringais paryčiais. Ech, kažkokios magiškos galios turi tos airiško folk harmonijos: jos ir be proto linksmos, ir ilgesingai liūdnos vienu metu. Lyg išplaukiantys iš uosto laivai. Bet neapsigaukit, „Dropkick Murphys“ vyrukai šiurkštūs, ir jei jau liūdėti, tai tik po galono viskio ir muštynių sniege.

75

100

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Ant Alisos stebuklų lentynos šį mėnesį guli kaip niekada daug šildymo funkcijas atliekančių daiktų. Tai, kad dar vienas rinkodaros triukas – PASAULIO PABAIGA – taip ir neįvyko, dar nereiškia, kad jau esi saugus. Kai termometro padala slenka vis žemiau nulio, „betono vaikai“ darosi panašesni į eskimus nei į normalius miesto gyventojus... Taigi, nebelieka nieko kito, kaip pasirūpinti stilingais šildančiais aksesuarais. P. S. Dar gali įsigyti kastuvą ir pamiršti, kad turi nuosavą automobilį kieme... Su Naujaisiais metais! ...... ..................... .. .

K.KRUOPIENYTĖS PIRŠTINĖS LIETUVA

KAINA NUO 100 LITŲ Hibridas, atliekantis šildymo funkciją, atkeliavo iš dizainerės Kristinos Kruopienytės kūrybinio arsenalo. Mūsų manymu, tai apskritai viena geresnių pirštinių koncepcijų (net geriau už pirštinių be pirštų išradimą...). Beje, mūsų empiriniai tyrimai rodo, kad šios pirštinės gerai limpa prie durų rankenos, puošia rankas ir dėl savo išskirtinės išvaizdos yra sunkiai pametamos...

A.KIŠONAITĖS DROBĖS ANT DRABUŽIŲ LIETUVA

KAINA NUO 50 IKI 129 DOLERIŲ (APIE 130–340 LITŲ) Mūsų birželio numerio herojė dailininkė Agnė Kišonaitė (studija „AgneArt“) savo tapybos darbus perkelia ant originalių drabužių. Prieš siuvant drabužį, ant jo apsigyvensiantį paveikslą galima išsirinkti menininkės tinklalapyje agneart.com. Visi drabužiai siuvami iš natūralaus medvilnės ar viskozės audinio, todėl yra patogūs, jaukūs ir tinkami dėvėti kasdien.

kristinakruopienyte.com

etsy.com/shop/AgneArtClothes

AROMATINĖS „GIRALDOS“ ŽVAKĖS LIETUVA

KAINA 62 LITAI Kaip sukurti mišką namuose šešiolikai valandų? Ogi paprastai – „Lithuanian Design Block“ pasipildė nauja miško terapijos kolekcija – aromaterapinėmis sojų vaško žvakėmis, skleidžiančiomis ypatingus medžių ir augalų kvapus.

Viena tokia žvakė dega 16 valandų, lygiai tiek ir trunka miško terapija namuose. geralda.lt

„LABÀDIENÀ“ KEPURĖ „FROST CAP“ LIETUVA

KAINA 45 EURAI (APIE 150 LITŲ) Tai rimta. Kepurė nuo šalčio, sukurta dizainerių, gavusių visai šviežią mados „Injekcijos“ dozę, kuri leis jiems jau šį pavasarį pademonstruoti savo idėjinius raumenis masyviausioje mados šventėje – „Mados infekcijoje“. Čiupk, kol dar yra: gali pasirinkti rūdžių rudumo arba asfalto pilkumo spalvos kepurę su šildymo funkciją atliekančiais ausų atvartais. labadiena.eu

„LT IDENTITY“ KOJINĖS LIETUVA

KAINA 6 EURAI (APIE 21 LITĄ) Ilgais žiemos vakarais gyventi be didelių ir storų kojinių beveik neįmanoma. Jei tavo mama ir močiutė nusprendė mesti megzti, o pats (pati) to nemoki, gali eiti į turgų ir nusipirkti įprastas vilnones kojines. Arba gali užsukti į „LT identity“ e. parduotuvę ir įsigyti dizainerių sukurtas kojines už visai padorią kainą. Nebus gėda nei prieš mamą, nei prieš slidininkus.

OKIIKO PAPUOŠALAS „CRUMBLES. WHITE“

lt-identity.lt

okiiko.eu

R.JUŠKEVIČIENĖS ŠALIKAS-GOBTUVAS LIETUVA

KAINA NUO 200 IKI 370 LITŲ Šaliko ir gobtuvo hibridas – labai nebloga išeitis negalintiems pakęsti kepurių ir amžinai pametantiems šalikus. Turėtų išgelbėti net užgulus rimtesnei rusiškai sniego pūgai. Jaukūs, stilingi ir universalūs šalikai-gobtuvai pagaminti iš natūralių audinių, todėl investuoti į juos tiesiog apsimoka. www.rasospapuosalai.lt

LIETUVA

KAINA 90 LITŲ Žemei pakeitus spalvą iš murzinos rudos į švarią baltą, galima pagalvoti ir apie aksesuarų spalvokaitą. Variantų yra nemažai, bet mes išsirinkome šį baltą OKIIKO vėrinį. Su tokiu vėriniu daugiau neprireiks jokių kitų papuošalų ant kūno. Sudedamosios dalys: virvės, metalas, stiklas, plastikas. P. S. Atsargiai, pametus sniege, galima ir neberasti...

„KIMMIDOLL“ LĖLĖS JAPONIJA

MANODRABUZIAI.LT – PIRK, PARDUOK, MAINYKIS Manodrabuziai.lt – portalas stiliaus medžiotojams ir ieškotojams, visiems neabejingiems drabužiui „su istorija“, taip pat norintiems draugauti, bendrauti, domėtis ir dalytis. Čia parduodame, mainomės, dalyvaujame ir plepame. Prisijunk, jei „pilna spinta ir nėra ko rengtis“! O nuo šiol manodrabužiai.lt jau ir tavo rankinėje – naudokis specialia programėle savo „iPhone“ ir išmaniuosiuose telefonuose su „Android“ operacine sistema.

KAINA NUO 9,99 DOLERIO (APIE 27 LITUS) Turime svečių iš Tolimųjų Rytų! „Kimmidoll“ – tai šiuolaikinių lėlių šeima, kurią sudaro daugiau nei 100 narių! Kolekcija vis auga ir tampa pasauliniu reiškiniu – šios lėlytės jau parduodamos daugiau nei 50-yje šalių. Jos kilusios iš Kokeši lėlių tradicijos. Dovanoti Kokeši lėles ir jų gauti pradėta dar XVII–XIX a. Japonijoje. Kokeši lėlės buvo kuriamos rankomis aukščiausio lygio dailidžių menininkų, vadinamų Kijiya, ir dovanojamos meilei ir draugystei skatinti. Dabar jos tampa egzotiška interjero detale ir puikiu kolekciniu talismanu. kimmi.lt