370_nr36_web by Diena Media News

2013 balandis #36

Mūsų sėkmės istorija Penkiolika kapeikų į sielos dėžę

Nekviestoji viešnia Lana. Ar ji tikra? Crowdfundingas – idėjų visuomenės triumfas (II dalis)

T.Vidmantas apie patriotizmą ir kitus demonus 37O.diena.lt

37o

#36 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas

Mūsų sėkmės istorija

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Vilmantė Ivanauskaitė: „Sveiki. „37O“, noriu jums palinkėti, kad niekada nepristigtų idėjų bei energijos, kad toliau taip nuoširdžiai bendrautumėte su savo skaitovais, kad žurnalas taip puikiai toliau klestėtų, kad straipsniai būtų dar įdomesni, nei jie yra dabar, kad toliau bendrautumėte su žmonėmis, kurie jus įkvepia parašyti ką nors nauja, kad ir toliau būtų daug konkursų, kad su ketvirtais metais gyvavimo sulauktumėte keturiskart daugiau skaitytojų, kurie jūsų straipsnius skaitytų su šypsena bei susidomėjimu, kad kiekvienas jūsų darbas būtų daromas su meile, nes tada viskas gali būti daug geriau! Su gimtadieniu!“ Diana Balsevičienė: „Esu už jūsų apibrėžtų amžiaus bei teritorijos ribų ir vis tiek skaitau „37O“. Manau, kad smalsiam protui cenzas netaikomas. Linkiu ir žurnalui dar dažniau išeiti už ribų. Kad mūsų mintys, perskaičius jūsų mintis, pasisuktų mažų mažiausiai pavadinime užkoduotu kampu. Sėkmės!“

ai, ką dabar perskaitėte, yra sveikinimai mūsų mėnraščiui 3-iojo gimtadienio proga feisbuko paskyroje. Jie buvo išankstiniai ir negausūs, bet nuoširdūs. Taip, mums patiems sunku patikėti, bet šis numeris jau 36-asis!

Prieš kelis mėnesius sulaukiau kvietimo susitikti su žurnalistiką studijuojančiais jaunais žmonėmis, kad papasakočiau jiems SAVO sėkmės istoriją. Pasijutau baisiai nepatogiai, nes tikrai nemanau esanti iš tų, kurie gali tokią papasakoti. Tiesiog nemažai metų (gal kokius 17-a) dirbu žurnaliste, sukaupiau nemažai patirties, tapau laikraščio priedo redaktore, bet tai ir... viskas. Nelaimėjau aukso medalio olimpiadoje, nepadariau pasaulinės svarbos mokslinio atradimo, neužčiuopiau naujos verslo nišos ir neuždirbau milijonų, pagaliau netgi nesu gavusi jokios premijos nė už vieną savo straipsnį. Tai ką gi galiu jiems TOKIO papasakoti?! Daug nesvarsčiusi kvietimo atsisakiau. Jie greičiausiai palaikė mane arogantiška, bet aš dėl šio sprendimo nė kiek nesigailiu. Kuklumas dar niekam nepakenkė. Kas kita, jei būtų paprašę papasakoti „37O“ sėkmės istoriją... Šiame žurnale dirbu ne nuo pat pradžių (prieš tai redaktore dirbo kitas žmogus). Vis dėlto susiklostė taip, kad atėjusi dirbti radau tik pavadinimą, darbščias, kantrias ir labai lanksčias kalbos redaktores bei talentingąjį mūsų dizainerį Tomą Mozūrą. Visi kiti žurnalo autoriai iš lojalumo buvusiai redaktorei bendradarbiavimą su „37O“ nusprendė nutraukti, kas yra labai žmogiška ir suprantama.

Betgi neverksi kamputyje, reikėjo ką nors daryti. Perkračiau savo atminties skrynelę, ieškodama kolegų, kurie galėtų padėti sunkią akimirką. Susitikau su poetu ir vertėju Mariumi Buroku, paskui – su poetu bei muzikantu Domantu Razausku. Pirmajam įpiršau rašyti knygų recenzijas, antrajam – albumų apžvalgas. Gera pradžia pusė darbo... O visi kiti bendradarbiai „37O“ at(si)rado patys. Vieni tiesiog parašė įkvepiantį laišką, kiti pasiūlė temą ar netgi gatavą straipsnį, treti... Na, nepamenu, bet kažkaip atsidūrė autorių kolektyve ir yra jame iki šiol arba buvo, kol galėjo. Būtent apie juos ir yra ši sėkmės istorija: apie Dovydą Kiauleikį, Tautę Bernotaitę, Jurgą Tumasonytę, Agnę Tuskevičiūtę, Godą Dapšytę, Sandrą Kliukaitę, Simoną Žemaitytę, Erlend Diagilev, Deimantę Tamutytę, Paulių Andriuškevičių, Aurą Mykolaitytę, Mantą Stankevičių, Ievą Prapuolenytę, Rūtą Kazlauskaitę, Karolį Vyšniauską, jau minėtuosius Domantą bei Marių ir kitus, kuriuos galbūt pamiršau paminėti ir dėl to iš anksto atsiprašau. Taip, taip, apie tuos žmones, kurie labai norėjo ir tapo „37O“ dalimi, – kas vienam mėnesiui, kas keliems, o kas ir porai metų. Labai dėkojame ir visiems menininkams, savo darbais papuošusiems mūsų fasadą – žurnalo viršelį.

Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

Marija kablytė šventinio viršelio autorė

Beje, laiškų su prašymais publikuoti straipsnius nemažai sulaukiu ir dabar. Vieni verčiasi per galvą, norėdami pasirodyti esą be galo šaunūs, surašo ilgiausią laišką, bet pamiršta... pridėti straipsnį. Kiti pirmiausia pasidomi, kiek mokėsiu už publikaciją, kurios dar nė nepradėjo rašyti... Žinoma, labiausiai pradžiugina laiškai, kuriuose randu įdomų straipsnį, parašytą specialiai mums. Visa tai byloja, kad „37O“ – reikalingas daiktas. Ir tiems, kas rašo, ir tiems, kas skaito. Su gimimo dienaaaaa mus visus! P. S. Kai kelsite taurę kokia nors proga, nepamirškite bent mintyse ir mums palinkėti ilgiausių metų. P. P. S. Bešvęsdami pamiršome pristatyti numerio temas ir straipsnius. Tad tiesiog imkit ir skaitykit. Gal beskaitant ir tas pavasaris pagaliau ateis...

žiūrėk čia! Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Goda Dapšytė

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 26 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #36, balandis, 2013

>> žirklės

Rašė: Simona Žemaitytė (Londonas) Nuotraukos: asmeninio archyvo

Grįžusio į Lietuvą Tado Vidmanto gerbėjai prašo autografų. O Londone, mieste, kuriame dauguma verčiasi per galvas, jis džiaugiasi galėdamas likti šešėlyje, kurti iš lėto ir... mokytis. Iš namų išeina tada, kai sugalvoja tam gerą priežastį. Masiškas didmiesčio greitis režisierių verčia šyptelėti – gera būti tik beprotybės stebėtoju.

Apie patriotizmą ir kitus demonus Į

žangos žodis. Su Tadu susitarėme susitikti Londono centre, netoli tos vietos, kur jis gyvena. Nežinojau, ko tikėtis. Mineralinio vandens „Vytautas“ reklama sufleravo apie agresyvų vyriškumą, serijos apie robotus – visišką beprotybę, nuotrauka feisbuko profilyje priminė Stanley Kubriko „Prisukamą apelsiną“, o filmas „Juniper Cresent“ (pažodžiui – „Kadagio gatvė“) bylojo apie romantiškai komišką autoriaus sielą. Po pokalbio taip ir nesupratau, kas tas T.Vidmantas. Spręskite patys.

– Kur yra tavo namai? – Ten, kur yra artimas žmogus, – Londone. – Kaip ir kodėl čia atsidūrei? – Gal nuskambės keistai ar net arogantiškai, bet Lietuvoje jaučiausi padaręs viską, ką galėjau. Projektų netrūko, darbo – taip pat. Turėjau rinktis – likti Lietuvoje ir kurti pilno metro filmą arba vėl pradėti viską iš pradžių... Kažkada iš Širvintų atvažiavau į Vilnių, užsidirbau vardą... Londone teko vėl viską pradėti nuo nulio. Tai veža. Praėjusį kartą grįžus į Vilnių manęs net du kartus autografų paprašė. O čia aš niekam neįdomus. Londone turi būti daug kietesnis nei Lietuvoje, kad būtum pastebėtas.  Taip ir tobulėji. Kitaip sustotum.

– Kiek procentų tavo projektuose (pradedant kinu, baigiant animacija) sudaro tavo paties darbas, o kiek – komandos? – Komandinis darbas prasideda tada, kai projektas per didelis man vienam. Tačiau animaciją paišyti pradėjau ne iš gero gyvenimo, o nusivylęs tais, kuriems reikia triskart daugiau laiko padaryti tai, ką aš galiu padaryti per kelias valandas. Mokėti daug dalykų yra gerai, nes tada žinai, ko reikalauti iš kitų. Dabar vis daugiau darbų perleidžiu kitiems, nes pamažu atsiranda žmonių, kuriais galiu pasitikėti šimtu procentų.

4 // © 370

– Čia esi jau dvejus metus. Kaip sekasi? – Negaliu sakyti, kad buvau bent akimirką užstrigęs. Treji metai Londone yra kritinė riba. Pradžioje bandžiau skubinti reikalus: vaikščiojau į visokius susitikimus ir t. t., bet supratau, kad taip gali ir pavargti, ir galiausiai sustoti. Nusprendžiau neskubėti ir leisti viskam tekėti sava vaga.

– Tavo komandoje – daug lietuviškų pavardžių... – Daug. Su lietuviais dirbti paprasčiau. Be to, esame daug universalesni, nei, pavyzdžiui, britai. Jei man reikia, kad komandoje kas nors padarytų tai, ko niekas nemoka, vienas ima, išmoksta ir padaro. Nesiožiuoja, kad čia papildomas darbas ir už jį reikia labai daug sumokėt. Lietuviai lankstūs, kūrybingi ir atsakingi. Vienintelis minusas – tas Rytų Europos liūdnumas, kurio mums reikėtų atsikratyti.

– Jautiesi savo vietoje? – Ne, ir nemanau, kad kada nors jausiuosi. Ramu visada bus ten, kur prabėgo vaikystė ir paauglystė. Širvintos man artimesnės nei Vilnius. Vilnius artimesnis nei Londonas. Gera žinoti, kad turi kur grįžti. Į Lietuvą vykstu kas du mėnesius, kartais net dažniau.

– Ar prisimeni pirmą savaitę Londone? – O taip! Buvo labai daug smulkmenų, kurios atrodė keistos ir neįprastos, kaip, pavyzdžiui, du vandens čiaupai. Atrodo protinga tauta, o toks pravalas! Ar-

ba knygos knygyne – trys už dviejų kainą!? Kaip galima meno kūrinius pardavinėti tarsi kokius obuolius? Dabar jau viskas įprasta. Keistų detalių pastebiu grįžęs į Vilnių... – Ir kas gi krinta į akis grįžus? – Žmonės labai spokso. Stebi, nužiūrinėja batus... Čia, Londone, tu visiems esi nusispjaut. Be to, Vilniuje daug gražesnės moterys. Akys atsigauna.   – O kai grįžti į Širvintas? – Žmonės vieni kitiems yra įdomūs, nes jų mažai. Domisi, kas kokią mašiną nusipirko ir t. t. – Kuo tave žavi Londonas? – Kultūrų mišraine, dydžiu ir galimybėmis. Tai – viena iš pasaulio bambų. Mane įkvepia šio miesto didybė. – Gal tu vienas iš tų, kuriems reikia streso? – Vilniuje patiriu daugiau streso nei čia, nes vairuoju. O Londone – nei nuleistų padangų, nei užšalusių langų. Niekada nejutau ir, tikiuosi, nepajusiu beprotiško Londono ritmo. Visi lekia, skuba, nespėja pavalgyt. O aš kaip tik jaučiu visišką vidinę ramybę. Viskas suplanuota sekundžių tikslumu, bet streso – jokio. – Kokį matai save po penkiolikos metų? – Didelė svajonė būtų sulaukti tos dienos, kai mane iš Londono pakvies į Holivudą. Važiuoti ten aklai beprasmiška, nes tokių laimės ieškotojų ten labai daug. Jie dirba už dyką ir niekada neįvertinami. Po penkiolikos metų, manau, būtų realu turėti tikrus namus. Kur jie bus – nežinau, gal net Lietuvoje. O gal Lietuvoje ir Barselonoje. Norėčiau būti keliaujančiu režisieriumi. – Pažiūrėjus tavo sukurtą „Vytauto“ reklamą ir kai kuriuos kitus vaizdo klipus gali susidaryti įspūdis, kad tu – piktas žmogus. Bet iš filmo „Juniper Cresent“ treilerio galima spręsti, kad tu – visiškas romantikas. Kaip pavyksta išlaviruoti tarp tokių skirtingų žanrų? – Kiekvienas vaizdo pasakojimas prasideda nuo teksto. Žinoma, reikia skirtingai nusiteikti rašant „Vytauto“ reklamos ir romantinės komedijos scenarijus. Išbandžiau save kurdamas hyper vyriško shouting ads žanro kūrinius. Man tai visai sekėsi. Dabar norisi ko nors kita. Mokausi kurti personažus ir rašyti scenarijus... – Mokaisi kur? – Vaikštau į kursus. Anksčiau maniau, kad būsiu pankas ir nieko man čia nereikia. Vėliau supratau, kad yra dalykų, kuriuos reikia žinoti, o įvaldžius taisykles jau galima jas ir palaužyti. – Kokiems komerciniams projektams esi pasakęs arba pasakytum „ne“? – Anksčiau sakiau, kad nereklamuosiu jokio alkoholinio gėrimo. Bet ribos plečiasi, ir mes visi turime savo kainą. Kada tau sako, o ar už tiek reklamuosi? Hmm, sakai, už tiek gal jau ir reklamuosiu. Bet galiu pažadėti, kad tikrai nereklamuosiu jokio tabako gaminio. Esu nusiteikęs prieš šį produktą. Viskas, ką mes darom, – valgom, miegam ar mylimės, – labai natūralu. O traukti į save dūmus man natūralu neatrodo. Yra skirtumas – parduoti nuodą ar parduoti mineralinį vandenį. – Tavo darbų sąraše nemažai socialinės reklamos. Jei galėtum pasaulyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų? – Pakeitus tik vieną dalyką, atsirastų kita problema. Todėl manau, kad keisti reikėtų daug ką. Kuo labiau sensti (sako senasis T.Vidmantas – aut. past.), tuo daugiau

Didelė svajonė būtų sulaukti tos dienos, kai mane iš Londono pakvies į Holivudą. Važiuoti ten aklai beprasmiška, nes tokių laimės ieškotojų ten labai daug. Jie dirba už dyką ir niekada neįvertinami.

supranti, kad kai kurie dalykai yra tiesiog natūralūs žmonijos vystymosi padariniai. Vienas mano mėgstamų autorių yra pastebėjęs, kad kadaise gyvenome akmens ar geležies, o dabar gyvename plastiko amžiuje. Jei pasakyčiau, ką norėčiau pakeisti, skambėčiau kaip diktatorius, užtat ir nesakysiu. – O kas tave piktina? – Kvailystės ir nesąmonės. Pirmiausia – kvaili žmonės.   Žinau, kad tai būsena ir nieko čia nepakeisi, – toks gimė, tokį jį užaugino, be to, ir toliau save durnina visokiomis substancijomis arba televizoriumi. Piktina dalykai, kurie gali būti lengvai kūrybiškai pakeičiami, bet kažkodėl taip nedaroma. Dar mane žiauriai piktina homofobai. Nors nežinau, kodėl mane piktina tai, kas manęs nekaso. Bet, manau, viskas iš esmės susiveda į kvailumą. – Apie kvailumą kalbama ir neseniai virusiniu būdu internete paplitusioje „netikroje“ reklamoje „The pill to lower your IQ permanently“. Kaip gimė jos idėja? – Kaip ir minėjau, esu nepakantus kvailiams. Nepraleidžiu progos jiems pasakyti, kad jie kvailiai. Visada smagiausia tą daryti su ironija ir sarkazmu, nes jie tada nelabai supranta, kad iš jų šaipomasi... Pačią kvailumo piliulės idėją sugalvojau Londone, važiuodamas autobusu iš oro uosto į namus. Bet manau, kad pasąmonėje ji atsidūrė iš filmo „Limitless“. Ten piliulė veikė atvirkščiai – žmogus pasidarydavo super protingas. Taigi kai sugalvojau patį dalyką, mąsčiau į kokį rūbą tą idėją įvilkti. Reklama savo kompanijai pasirodė geriausias variantas. Dėmesio gavom tikrai daug. – Kas tave daro laimingą? – Smulkmenos ir maži dalykai. Dangus, paukščiai (kai čiulba), kelionės. – Kada pastarąjį kartą jauteisi labai gerai? – Prieš kelias savaites Barselonoje. Pirmą kartą pajutau tokią meilę miestui. – Ko apie tave beveik niekas nežino? – Visai neseniai supratau, kad turiu obsesinį kompulsinį sutrikimą. T. y. lengvą formą. Pavyzdžiui, lėktuve yra tokie atsilenkiantys staleliai, kuriuos laiko maži laikykliukai. Man labai svarbu, kad tie laikykliukai būtų ne kampu, o statmenai. Visuomet pataisau savo, draugės ir, jei nemato, dar ir kitų keleivių. Dar neseniai viename tinklaraštyje atradau tokį skyrelį, kur aprašomi daiktai, tobulai telpantys į kitus daiktus. Pavyzdžiui, koks nors buteliukas telpa į „Pringles“ traškučių pakelį... – Jautiesi geriau filmavimo aikštelėje ar namie? – Tai skirtinga malonumo forma. Aikštelėje, kai filmuoju, kas patinka, skraidau padebesiais. Tačiau daugiausia dirbu ir montuoju

namie. Bandžiau Londone dirbti agentūroje. Ištvėriau tik dvi savaites. – Išmetė ar pats išėjai? – Išėjau pats. Būdavo tokių momentų, kai skambina iš darbo aštuntą valandą vakaro ir sako: ,,Kur tu esi?“ Sakau: ,,Namie.“ O jie man: ,,Atvažiuok, gavome naują projektą.“ Aš: „Tai gal ryt ryte atvažiuosiu, kaip priklauso.“ O jie: „O dabar negalėtum?“ Sakau: „Negalėčiau.“ Nepatinka man toks    mechaninis požiūris į darbą, kai esi ne daugiau nei pakeičiamas sraigtelis. – Ar keistum Londono žmonių požiūrį į gyvenimą? – Savanaudiškai šnekant, man viskas čia gerai. Net ir tai, kad žmonės skuba lekia ir nespėja, man, kaip stebėtojui, žavu. Aš daug laiko praleidžiu namie. Jei noriu pasivaikščioti, turiu susigalvoti tikslą... – Manęs kai kas prašė su tavimi pašnekėti apie patriotizmą... – Ką? (Juokiasi.) Aš manau, kad meilė tėvynei turi būti abipusė. Vienpusė meilė negerai. Dar meilė tėvynei gali būti per atstumą, kaip kad aš dabar ją ir myliu. Manau, kad nesveika meilė tėvynei, kaip neonacių, irgi neteisinga. Lietuva, kaip šalis, yra labai puiki, bet kaip valstybė... – Įsivaizduoji save politikoje? – Sunkiai. Jei eičiau ten norėdamas ką nors pakeisti į gera, būčiau greit išgrūstas. Pasaulį į gera galima keisti ir iš kitų pusių. – Koks blogiausias darbas, kurį esi kada padaręs? – (Susimąsto, nusijuokia.) Ne, gal šito nesakysiu. Pasakyti ne tokį blogą? Gerai, esu Gariūnų turguje pavogęs piratinį kompaktą, nes neturėjau pinigų jam nusipirkti. Tai buvo vogto daikto vagystė: kompakte buvo programa, su kuria pradėjau kurti muziką. Bet tai išaugo į kai ką gera – sukūriau visai gražios muzikos. Matai, dabar bandau teisintis... – O idėjų ar esi pavogęs? – Tiesiogiai – ne. Tačiau esu pasinaudojęs kitų idėjomis kaip     įkvėpimo šaltiniu. – Kada pasirodys tavo trumpo metro filmas „Juniper Cresent“?

 

– Šių metų pirmoje pusėje. – Ar filmas turėjo biudžetą? – Taip. Dalį pinigų surinkau iš privačių rėmėjų, o kiti – mano, uždirbti iš reklamų kūrimo. Supratau, kad būčiau labai prastas bomžas, nes nelabai moku pinigų prašyti. – Kokia tavo profesija? – Režisierius. Režisierius-scenaristas. – O kas toliau? – Pilno metro filmas...

>> žirklės Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotrauka: Rimo Gaupšo

Sandra Bernotaitė: rašymas, vienatvė ir – Oranžinė Australijos saulė ir tiesiog maniakiškas poreikis rašyti – tai pirmi dalykai, kuriuos pamatau galvodama apie tave, Sandra. Kaip čia nutiko, kad, persikrausčiusi gyventi į tolimąjį žemyną, debiutavai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, savo tinklaraštyje su lietuvių publika dalijiesi rašymo patarimais, greitai pasirodys nauja tavo knyga „Katė, kurios reikėjo“, kurią išleisi savo įkurtoje ir „Jovaro tiltais“ pavadintoje leidykloje? Ar lengva būti rašytoja, rašančia lietuviškai, ir dalyvauti literatūriniame vyksme būnant už tūkstančių kilometrų? – Saulė Australijoje atrodo oranžinė tik per saulėlydžius arba gaisrus... Dieną ji tokia skaisti, kad nešauna mintis į ją žiūrėti. Maniakiškas poreikis rašyti? Rašau tarpsniais. Taigi, būna laikotarpių, kai išvis nerašau ir net neskaitau. Kartais galvoju, kad norėčiau būti Vilniuje, arčiau procesų, kuriuos organizuoju per atstumą. Bet kas tas „literatūrinis vyksmas“? Ar tai dalyvavimas festivaliuose, skaitymuose, dar kokiose nors šventėse, kur susiburia literatai? To man pakanka tiek, kiek gaunu. Rašyti galiu tik būdama toli nuo tokių vyksmų.

6 //

– Galbūt lankaisi literatūriniuose renginiuose Melburne? Kaip atrodo tenykštė skaitymo kultūra? – Melburne kasmet vyksta net du dideli rašymo festivaliai, į kurių renginius užsuku, jei kokia tema sudomina. Mieste gyvena apie 4 mln. žmonių, tad ir rašančių daug. Skaitytojų irgi daug daugiau, knygų rinka didesnė, bet australas rašytojas konkuruoja su bet kurios kitos šalies autoriumi, kuriančiu angliškai. Tai tikrai platūs vandenys, taigi, kad būtum sužvejotas, reikia įdėti nemažai pastangų. Štai užvakar gatve važiavo automobilis su reklamine priekaba – išėjo nauja megažvaigždės Jodi Picoult knyga… Knygynų ekspozicija keičiasi kas savaitę – jei suabejosi, ar iškart griebti patikusią knygą, paskui gal net nerasi. Knygos čia neatrodo tokios brangios kaip Lietuvoje, nes uždarbiai didesni. Žmonės skaito daug – traukiniuose ir tramvajuose, popierines knygas ir elektronines. Melburne daug skaitymo klubų, bibliotekose vyksta renginiai, susitikimai su rašytojais, poezijos skaitymai. Tuzinas literatūros leidinių – visų dizainas puikus, bet tekstai, sakyčiau, pusėtini. Ir tai normalu – taip vyksta apsižiūrėjimas, atranka. Miesto centre – šeštadieninė knygų mugė, kur nuolat susirenka tie patys bukinistai. Daug senknygių parduotuvių, kurių jau privengiu... Mėgstu kasmėnesinę TV laidą apie knygas, joje vykstantys debatai nenustoja stebinti: keturi rašytojai perskaito tas pačias knygas ir išsako savo mintis. Jų nuomonės dažnai susikerta ir skaitytojas iš to išlošia. Juk reikia ne tik reklamos, bet ir skirtingų tiesų.

– Kiek žinau, tavo naujosios knygos išleidimas buvo kur kas sunkesnis negu pirmosios novelių knygelės „Gaisras“. Turiu omeny ilgą kelią per leidyklas nuotoliniu būdu, perrašymo momentus...

Ji – neseniai literatūros tvenkiniuose suspurdėjusi žuvelė. Nuo aktoriaus ir reklamos kūrėjo profesijų ji grakščiai peršoko į kitą žemyną ir rimtai ėmėsi literatūros. O 2010 m. pasirodė pirmas to darbo rezultatas – knyga „Gaisras“. Apie visa tai ir ne tik kalbamės su pačia rašytoja.

– „Gaisras“ išėjo tarsi savaime. Antroji knyga tos pačios leidyklos buvo palankiai priimta, tačiau be pažado išleisti, jei neparems Kultūros ministerija. Po pusmečio gavau atsakymą, kad neparems. Kitos leidyklos irgi būtų prašiusios tokio finansavimo, bet suabejojau, ar verta laukti malonės iš aukščiau. Romaną „Katė, kurios reikėjo“ pradėjau rašyti 2009 m. vėlų rudenį. Visiškai perrašyta – žodžio prie žodžio nepaliekant – tris kartus. Dar buvo tarpiniai eskizai. Priešpaskutinį eskizą daviau skaityti bandytojams ir prašiau komentarų (ir tu pati, Jurga, patekai į jų būrį – ačiū!). 2012 m. pavasarį parašiau jau paskutinį eskizą. Tai kiek čia išeina metų? Treji. Kitam romanui irgi skirsiu ne mažiau laiko. – Apie ką pasakoja „Katė, kurios reikėjo“? Ir, kaip manai, kokiems skaitytojams ji turėtų patikti? – „Katė...“ – apie jauną moterį, patyliukais išgyvenančią didelį virsmą. Pasirinkau pasakojimą pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku. Tai labai betarpiškas kalbėjimas. Vietom sarkastiškas, vietom skaudus, vietom įtūžęs. Skaitę paskutinį eskizą sakė,

kad romaną tenka išgyventi. Nujaučiu, kad toks skaitinys galėtų patikti žmonėms, kurie nori rimtesnio pokalbio apie save, mus. Mano knyga neskirta poilsiui su taure vyno. Tai greičiau stiklinė mineralinio vandens – tas vanduo sūrokas, bet naudingas sveikatai. – Ką apie leidyklą „Jovaro tiltai“ turėtų žinoti būsimieji knygų autoriai? Kokioms knygoms ši leidykla atvira? – „Jovaro tiltai“ – nepriklausoma leidykla, t. y. priklausoma tik nuo skaitytojų būrio. Jei jis susidarys – bus daugiau knygų, jei nesusidarys, gali būti, kad toliau publikuosiu tik pati save ir ilgai mokysiuos iš klaidų. Man šitos leidyklos reikia tam, kad išvis pasiekčiau skaitytojus, – pasiekčiau su tokia knygų kokybe, kokią pati įsivaizduoju. Viską daryti pačiai – įdomiau! Jei mūsų leidyklos veikla įsisuks su pagreičiu, pakviesime rašytojus teikti paraiškas. Susidomėsime tais, kurie bus nusiteikę dirbti su savo rankraščiu, ne kartą perrašyti. Nesvarbu, kokio žanro kūrinių sulauksime, – pagrindinis kriterijus bus meistriškumas.

knygos – Savo tinklaraštyje grafomanija.com turi ne vieną sekėją, besimokantį rašyti iš bene vienintelio tokio interaktyvaus šaltinio lietuvių kalba, kuriame ne tik aptariami techniniai rašymo dalykėliai, bet ir stengiamasi užmegzti diskusiją bei įskelti žiežirbų drąsiais ir kartais gana arogantiškais pamąstymais apie naujausias knygas ir autorius. Ar pastebi šio tinklaraščio įtaką savo skaitytojams ir besimokančių rašyti progresą? – Džiugu, kad tau atrodo, jog mano apmąstymai apie naujausias knygas atrodo „gana arogantiški“. Užsiėmiau tokiu dalyku norėdama nugalėti savyje kilusį siaubą dėl to, kad pasakiusi nuomonę būsiu atstumta. Literatų aplinkoje atvirai išsakyti mintis saugu tik prisidengus slapyvardžiu. Toks kalbėjimas yra ge-

riau negu joks, tačiau garbės nei kalbėtojams (leidiniams), nei skaitytojams nesuteikia. Tai rodo, kad aplinka užnuodyta asmeniškumais ir jie darosi svarbesni už literatūros kokybę. Tai ne tik literatūros terpės problema, tai bendrai mūsų šalies realybė. Tačiau kas, jeigu ne žodžio meistrai, turi pirmieji atvirai prabilti? Sunku būti atviram, jei artimai bendrauji su kolegomis (nors vienas garsus rašytojas pasakė, kad rašytojai neturi kolegų), bet aš galiu ir privalau tai daryti, nes esu tolima. Mano tinklaraštis turi sekėjų, tačiau dar nė vienas man neatsiuntė savo kūrinio antrojo eskizo, visi siunčia pirmuosius pabandymus ir tarsi laukia padrąsinimo, patvirtinimo, kad gali rašyti. Tai aš, be abejo, suteikiu. Tačiau nedžiugina pasikartojantis klausimas: o ką, teks-

tą tikrai reikia perrašyti? Šis klausimas neturėtų kilti skaitant „Grafomaniją“. Jei kyla, vadinasi, savo tikslo dar nepasiekiau. Bet malonu jausti, kad padaugėjo skaitančių knygas apie rašymą ir pakito klausimai, užduodami lietuvių rašytojams. Kinta ir kūrinių analizė. Vieną dieną, žiūrėk, ir nepasigesime tų „drąsių“ anonimų. – Kokių teigiamų dalykų pastebi šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Ir ar turi savo mėgstamų lietuvių autorių? – Mėgstamų šiuolaikinių autorių, deja, neturiu, bet ieškau, laukiu. Prieš penkerius metus maniau, kad gal literatūros kritikai tyčia ignoruoja kokį meistrelį, kuris jei ir nerašo labai metaforiškai, tačiau puikiai geba kurti siužetus, o siužetas kai kam – žemosios literatūros ženklas. Dabar taip nebemanau. Kritikai tikrai neignoruoja ir netgi laukia gerų žanrinių romanų. Dažnai dargi giria silpnesnį, jei tik jis bent kiek vertas dėmesio. Teigiamas dalykas yra nepasitenkinimas dabartine padėtimi. Vis daugiau rašytojų neabejoja, kad reikia galvoti apie skaitytoją. Žinoma, reikia ir kraštutinumų, eksperimentų, nuobodžiai intelektualių tekstų. Tačiau neseniai kilęs susirūpinimas dėl populiarumo yra sveikas. Kuo daugiau kokybiškų tekstų pasieks gausų skaitytojų būrį, tuo greičiau skaitytojas grįš prie lietuvių literatūros. Man atrodo, jis visuomet norėjo būti su savais, tik kad tie savi žiūrėjo iš aukšto. – Viename savo interviu sakai besidžiaugianti turėdama galimybę užčiuopti pasaulio literatūros pulsą ir perskaityti naujas knygas dar prieš pasirodant lietuviškam jų vertimui. Kokias šiandienes prozos tendencijas galėtum įvardyti? – Dabar skaitau leidyklos „Penguin“ labai skaniai išleistą švedų kilmės zelandietės Lindos Olsson pirmąją knygą „Let Me Sing You Gentle Songs“ („Dainuosiu tau švelnias dainas“ – angl.). Vertimą pristato leidykla „Svajonių knygos“, kurios repertuare – daugiausia meilės romanai. Tarp jų nebūčiau ieškojusi Olsson, kuri, nors kalba ir apie meilę, yra ne žanrinės literatūros rašytoja, jos romanas – poetinis! Štai pavyzdys, kaip vertimas gali uždaryti kelią į knygą. Apie tendencijas reiktų kalbėti turint omenyje kiekvieną literatūros sluoksnį atskirai. Bestseleriai nėra nuspėjami, tai stichinis reiškinys. Kas galėjo pamanyti, kad po vampyrų ir detektyvų visi staiga griebs skaityti erotiką? Kitas sluoksnis (premijos ir trumpieji sąrašai: bookeriai, orange’ai ir kt.) – čia madinga suplakti žanrinę literatūrą su aukštąja, naudoti ir vienos, ir kitos elementus. Siužetai aiškūs, vaizdiniai ryškūs, veiksmo tempas – greitas. Kaip geram holivudiniam filmui netrūksta pramogos, bet dažnai trūksta charakterio, išskirtinio stiliaus. To nestokojančių autorių – tai jau autorinės literatūros sluoksnis – pasaulyje šiuo metu (gyvų) nėra daug. Džiaugiuosi galėdama skaityti kiekvieno autoriaus visą bibliografiją, o ne tik populiariausius darbus – naudinga matyti, kad genijai irgi ieško, klysta, kartojasi. – Ir pabaigoje – kokių žiauriai gerų knygų galėtum parekomenduoti „370“ skaitytojams? – Gaudau Umberto Eco negrožines knygas. Neseniai išversta jo knyga „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“ – rekomenduoju. Vienas atradimų man šiais metais yra anglas Julianas Barnesas, ko gera, stipriausia jo knyga kol kas yra „The Sense of an Ending“ (į lietuvių kalba dar neišversta). Skaitantiems angliškai siūlyčiau deimančiuką – Australijoje reziduojančio belgų kilmės autoriaus Simono Leyso apysaką „The Death of Napoleon“. Naujausias lietuviškai skaitytas sukrečiantis romanas – Michailo Šiškino „Laiškų knyga“. www.jovarotiltai.com

>> dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Monikos Penkutės

„Tadam!“ – visa tiesa apie desertus akims Kas yra „Tadam!“ ir su kuo tai nevalgoma? „Tadam!“ yra asmeninių staigmenų laboratorija, kol kas eksperimentuojanti su desertais akims. Tai rankų darbo keramikos gaminiai, neturintys identiškų antrininkų. Nors desertai skirti akims (ir kaklui), neretai norisi jų paragauti. Žinoma, galite paragauti, jei nebijote nusilaužti vieno kito danties... Sudedamosios dalys Pieniškos molio barankos su aukso ar platinos pabarstais arba mirkytos platinos glaiste, vanilinės barankos, merktos į auksą arba pabarstytos cinamonu, karamelinės barankos su aguonomis, taip pat šokolado plytelės, drėbtos iš juodo molio, su aukso glaistu arba be jo, baltasis ir juodasis šokoladas be jokios kakavos, grandinėlės, oktaedro formos dėžutės (kvepiančios) ir daugtaškis. Kalorijų kiekis 0 kJ / kcal. Galiojimo laikas Neribotas. Amžinas.

Kartais dėl į smegenis trinktelėjusio netikėto „Tadam!“, bedarant vieną ar kitą jogos asaną, galima nueiti taip toli, kad grįžti atgal nebeapsimokės... Dėl geros idėjos galima mesti ne tik valgyti, miegoti, bet ir svajonių darbą. Taip padarė „Tadam!“ idėjinė vadė, smegenys, stuburas ir slanksteliai – dizainerė Deimantė Litvinaitė. Metusi svajonių darbą vienoje geriausių Lietuvos reklamos agentūrų, ji nusprendė užkurti savo nuosavą kūrybinį verslą. Ir viskas dėl desertų... DESERTŲ AKIMS! Ir kaklui, žinoma. Visa tiesa apie tai, kiek degalų (ir kaip) reikia supilti, kad galėtum pavažiuoti pirmyn, iš Deimantės lūpų ir kompiuterio.

8 // © 370

Deimantės sąrašas

Trys daiktai, be kurių neįsivaizduoji savo gyvenimo Turbūt nėra tokio materialaus daikto, be kurio visai visai negalėčiau gyventi. Žmogus yra prisitaikanti būtybė, nauji įpročiai gali išstumti senus ir atvirkščiai. Nors... be kompiuterio pasaulis beveik apsiverstų. Trys valgomi dalykai, be kurių gyvenimas taptų smarkiai blogesnis Žalioji arbata, mano močiutės daržo gėrybės, šokoladinė suflė. Muzika, kuri sukasi tavo grotuve Stengiuosi kaitalioti. Dabar turiu daug klasikos kūrinių, šalia guli „Fink“, „Bon Iver“,

„Arcade Fire“, Angusas Stone’as ir lietuviai „Kurak“. Knyga ar kitas skaitalas, kurį dabar skaitai Vakarais prieš miegą – Vytautės Žilinskaitės pasakos, lygiai tokios, kokias mama man skaitė vaikystėje. Filmai, kurie tau nunešė stogą Kiekvienas praeityje patikęs filmas susijęs su momentu, kaip tuo gyvenimo laikotarpiu jauteisi, kas tau buvo svarbu. Bijau, kad jei dabar kai kuriuos iš vadinamų raunančiais stogą peržiūrėčiau, jie man pasirodytų neverti dėmesio. Pastarasis įstrigęs – „Jiro sapnai apie suši“. Jis puikiai atspindi dabartinę mano būseną. Dizaino genijai tau yra... Didžiausias dizaino genijus yra Dievas. Dar žaviuosi papuošalų dizaineriu Tithi Kutchamuch ir pramoninių

daiktų dizaineriu Jonathanu Ive’asu. Tavo mėgstamiausias   šriftas Ranka rašytas šriftas. Drabužiai ar aksesuarai, be kurių tu būtum ne tu Labiausiai norėčiau būti visai be drabužių. Kuo daugiau apdarų, aksesuarų, detalių, spalvų – tuo labiau nebe aš. Man patinka saikas ir patogumas. Ko niekada neapsivilktum, neužsidėtum? Apsivilkti daug ką galėčiau, bet klausimas – kuriam laikui: dešimčiai minučių ar visam sezonui.  



Miesto vietos, kuriose praleidi daugiau laiko nei namie Būtent namie aš praleidžiu daugiausia savo laiko. O mėgstu visą Vilniaus senamiestį, jo užkaborius, paslėptus kiemelius, mažytes jaukias kavinukes. Labai geros auros vieta Vilniuje yra Mai Ram Yoga ašramas. Galima sakyti, ten ir užsimezgė „Tadam!“ idėja. Miestas ar šalis, kur norėtum nuvažiuoti ir nebeišvažiuoti Nenoriu švaistytis pavadinimais, toks miestas dar tik bus (arba nebus) ateity, kai nebegrįšiu – žinosiu atsakymą. Šiuo metu tai yra Vilnius, nes kažkada atvažiavau ir nebeišvažiavau. Didžiausia kada nors matyta ar girdėta nesąmonė Daug nesąmonių išgirsti, bet nuplaukia, ir tiek. Nes šalia vyksta tiek pat sąmonių. Pusiausvyra.

– Deimante, koks tavo vaidmuo „Tadam!“ scenarijuje? Ką darai? – Nesikuklinsiu pasakyti, kad esu scenarijaus autorė ir režisierė. Mano prioritetai – produktų kūrimas, visi vizualiniai dalykai, bet realiai darau daug ką, kas būtina „kūdikiui“ augti ir tobulėti. Schema atrodo maždaug taip – sugalvoji produkto idėją, materializuoji ją, pagamintam produktui kuri reklamą ir ieškai pardavimo kanalų, parduodi.

– Kurie desertai tapo bestseleriais? – Pieniška baranka su aguonomis ir aukso glajumi, juodasis šokoladas, merktas į aukso dulkes.

– Metei darbą vienoje geriausių reklamos agentūrų tam, kad kurtum tik „Tadam!“. Ar manai, kad tau viskas gerai? – Džiaugiuosi, kad nusprendžiau keistis. Kol nedarysi jokio veiksmo, tol nesužinosi, ar tai teisingas kelias, ar absoliuti klaida. Pasiryžau pokyčiams – be verslo plano, vien intuicijos ir tikėjimo vedama. Nemažai žmonių manė (vėliau prisipažino), kad plauksiu pasroviui ir toliau patogiai sėdėsiu geroje vietoje, tačiau tylioji kiaulė trumą iškasė. „Tadam!“.

– Kuris „Tadam!“ desertas tau atrodo skaniausias? – Tas, kuris būna šviežiai iškeptas. Vaizduotė net kvapą jam sukuria.

– Kiek dabar valandų per parą praleidi prie kompiuterio? – Nevedu statistikos, bet galiu drąsiai sakyti – tiek, nuo kiek galvos neskauda.

– Ką manai apie aksesuarų madą Lietuvoje ir apskritai apie madą Lietuvoje? Nenuobodu? – Tiesą pasakius, nesu didelė mados ekspertė ir sekėja. Turbūt, kaip ir visose srityse, galioja tos pačios formuluotės: svarbiausia yra emocija ir, aišku, atlikimo kokybė. Jei kūrinys turi idėją, jis neliks nepastebėtas. Visa kita nuplau-

– Kada reikia atsikelti ir nueiti  miegoti, kad vis-

ką suspėtum? – Bent jau man reikia 8 valandų miego per parą, kad organizmas būtų patenkintas. O suspėti dirbti pagal nuoseklų planą dar tik mokausi. – Feisbuko profilyje jūs gana aktyviai žadinate savo gerbėjus... net dainomis. Kas reguliuoja muzikinį „Tadam!“ žadintuvą? – Šiuo metu Aistė – mūsų plunksnos meistrė. – O ką tu valgai pusryčiams? – Neregėtus patiekalus, nes pusryčius gamina mano vyras, turintis silpnybę eksperimentuoti ir žaisti su maisto produktais. – Atrodo, „Tadam!“ nelabai telpa į kokius nors rėmus ir balansuoja kažkur ties riba tarp papuošalų ir konditerijos… Pati dažnai sukiesi virtuvėje? Ką gamini? Tik nesakyk, kad kepi tortus? ☺ – „Tadam!“ desertai akims – kulinarija papuošaluose. Tokios precizikos ir vizualumo savo kasdienybės virtuvėje neišgaunu, bet gaminimas man yra viena atsipalaidavimo formų. Kai norisi pailsinti mintis – pradėk minkyti tešlą. Pyragai, keksiukai, sausainiai – išlikusi silpnybė nuo vaikystės. – Iš kokių sudedamųjų dalių gaminami „Tadam!“ desertai? – Rankų darbas + molis + ugnis + glazūra (net tikro aukso ar platinos) + grandinėlė + dėžutė.

– Kiek žmonių dabar sukasi jūsų gurmaniškame versle? – Pradėjom dviese su pussesere, dabar jau – penki personažai.

– Ar dabar dar išeini į gatvę be kokio nors „Tadam!“ objekto? Juk reikia užsiimti savireklama… – Po truputį pratinuosi, nes šiaip aš nemėgstu papuošalų! Man gražu, kai kiti nešioja, iš tolo jais pasigėriu.

kia paviršiumi. Lietuvišką madą veikia politiniai, ekonominiai veiksniai, kaip ir visus menus. Todėl nereikėtų bartis ir pykti, kodėl lietuviai kartais būna tokie neskoningi. Dėl nuobodumo – man asmeniškai tauriausia spalva yra juoda ir ji yra pati nenuobodžiausia, spalvingesnė už bet kokią ryškią spalvą. – Kas jus jau spėjo pastebėti? Kas nors iš užsienio? – Svarbiausias įvertinimas yra paprastų žmonių pagyrimai, susižavėjimo emocijos. Žinia apie „Tadam!“ kol kas sklinda lietuviškais atstumais, bet niekada negali žinot, kas bus rytoj. Yra pora pasiūlymų iš Italijos ir Olandijos, kol kas jie teoriniai. – Ką planuojate daryti toliau? Į kur plėstis, kur dalyvauti, su kuo bendradarbiauti, santykiauti ar kaip kitaip daugintis ir didėti? – Apie planus kalbėti reikia atsakingai, nes kol tu sau ką nors pasižadi, tol esi minties šeimininkas, o kai viešai paskelbi, auditorija tampa šeimininku. Galiu vieną mažą išduoti – noriu integruoti kvapą į papuošalus, ne tokį, kuris sklistų 5 metrų atstumu, bet subtilų, juntamą tik iš labai arti. Planų yra, ir jie nukreipti vienintele linkme – stebinti save ir pasaulį. – Paskutinis (netaktiškas) klausimas. Kur dėsit uždirbtus pinigus? – Valgysim ikrus užsigerdami šampanu… (Aidi garsus Deimantės juokas – red. past.) Jei rimtai, tai toliau įgyvendinsim, ko prigalvosim.

>> ŪSAI

Rašė: Erlend Diagilev Nuotraukos: Tomo Ivanausko

Penkiolika kapeikų Reta kuri mūsų sostinės naktinio gyvenimo vieta linkusi girtis turtinga patalpų, kuriose vykdo veiklą, istorija (žinoma, jeigu didžiuotis yra kuo). Bet kokie prisiminimai apie anksčiau čia virusį gyvenimą yra sumaniai dangstomi labiau į priešingą pusę referuojančiais pavadinimais ar moderniu interjeru, kuris neretai iškrenta netgi iš šiuo metu vieną ar kitą spotą supančios aplinkos konteksto. Ir tebūnie – kaip kam labiau priimtina. O mes šį kartą linkę nukrypti į istorinį diskursą.

isada malonu apsilankyti vietoje, į kurią dar visai neseniai galėjo patekti tik būrelis išrinktųjų. Patekti tam, kad atidaręs sunkias seifo duris išsitrauktum šūsnį to, kas liaudyje vadinama vertybiniais popieriais. Arba to, ką buityje mėgstame vadinti stambiais nominalais. Benjaminais franklinais. Arba elžbietomis antrosiomis. Visai tikėtina, kad net ir jakobais burckhardtais.

Prieš porą metų tokioje vietoje galėjome išgerti alaus. Skardinę iš mobilaus baro arba su savimi atsineštą bambaliuką. Šių tūris tada dažnai viršydavo du litrus. „Liftas“, kurio įėjimą galėdavai rasti praėjęs Reformatų skverą, savo veiklą viešindavo gana sąmoningai. Gal dėl to į ritmą įsijautusių žmonių masė buvusioje saugykloje buvo marga, tačiau gana vienalytė. Beje, visai ne dėl face control – čia to nė nebuvo. Potencialūs klubo lankytojai galėdavo apie jį sužinoti nebent užklydę į atitinkamą feisbuko puslapį. Per dvylika savo veiklos mėnesių subūręs kelias dešimtis galvų skaičiuojančią ištikimųjų bendruomenę, „Liftas“ pakilo ir įrodė, kad projektas banko saugykloje įkurti tikrosios elektronikos klubą laiko plotmėje buvo apibrėžtas itin aiškiai.

10 // © 370

Uždarę grotas kylame... ir leidžiamės Pogrindinė „Lifto“ bendruomenė tariamo lifto nepabūgo nuleisti ir atviroje erdvėje – idėjiškai užkrėsta draugija užpraeitą vasarą pasiryžo surengti nedidelį festivalį „The Lift: Surface“ žemės paviršiuje. „Nedidelis“ šiuo atveju reiškė tam tikrą atsvarą masyviems komerciniams vasaros susibūrimams, o prie pavadinimo prilipęs žodis „surface“ simbolizavo išsiropštimą iš saugyklos požemių. Vieta vėlgi buvo parinkta jeigu ir ne baisiai ypatinga, bent jau mažų mažiausiai netradicinė – elektronika skambėjo Molėtų rajone esančioje buvusioje pionierių stovykloje „Ereliukas“. Tam, kad seniai užgesusios tarybinių žibintų šviesos vieną vakarą imtų ir įsižiebtų, o elektroninė muzika pradėtų lepinti jos išsiilgusių renginio dalyvių ausis, tikrai nebūtų užtekę vos kelis tūkstančius litų siekiančio renginio biudžeto. Pinigų stygių kompensavo neapskaičiuojamo dydžio organizatorių entuziazmas.

Retas entuziazmo užtaisas atrodys amžinas, jeigu jo forma dienoms bėgant įtartinai nesikeis. Šiaip ar taip, viskas juda į priekį ir šiandien toje pačioje banko saugykloje kuriasi biurai. Kai kurie naujakuriai kaip palikimą gavo „Lifto“ laikų dekoracijas, kiti – klubinio apšvietimo elementus. Gavusiems sunkius ir, rodos, aklinai uždarytus seifus galima buvo pavydėti. Vis dėlto, kai pasitelkus reikalingą techniką seifai buvo atverti, viduje nerasta nei aukso, nei banknotų. Bent jau naujieji saugyklos gyventojai tikino, kad viskas, ką jiems pavyko rasti, – su Grigiškėse superkama makulatūra savo rinkos kaina susilyginę vertybiniai popieriai. Tik nepamanykite, kad idėjinis „Lifto“ judėjimas išsikvėpė, – nors oficialios informacijos (gal vėlgi sąmoningai) ir mažėja, sklando gandai, jog pogrindyje parako jiems tikrai užtenka. Be gandų, nepateikę nieko dabar palikime intriguojančią mįslę ir keliaukime į kitas patalpas – šį kartą tegu tai būna mums įdomesnis metalinėmis grotomis ar akustiniu porolonu padabintų sienų fizinis pavidalas. Iš šiek tiek tolimesnių laikų Norėdamas pasinerti į prisiminimus taip, kad tai būtų panašu į veiksmą, mano aplinkoje vadinamą smegenų masturbacija, užmetu žvilgsnį į virš savo sąmonės ir pasąmonės (kažkur tarpduryje) įtaisytą lentynėlę konservams. Kai kurie šių konservų primena tuos stiklainius metaliniais dangčiais, kurių pilnas dėžes nešdavome į rūsį vasaros pabaigoje arba įpusėjus rudeniui. Rūsyje nuguldavo tara su cukruje virtais juodaisiais

serbentais, avietėmis, mėlynėmis, kartais – trintais obuoliais arba agrastais. Uogienės ir tyrelės stiklainiuose laikydavosi ilgiau, negu mes būtume sugebėję jų išlaukti, – kiekvieno pavasario mūsų keturių asmenų šeima  sulaukdavo jau pasibaigus net ir gausiausioms šių gėrybių atsargoms. Atidarius metaliniu dangčiu užtaisytą stiklainį, taip pat sandariai uždaryti jo jau nebebuvo įmanoma – visą stiklainyje esantį gėrį reikėdavo suvartoti per savaitę, daugiausia – per dvi. Plastikiniai dangčiai būdavo nukeliami anksčiausiai – jais pridengtomis uogienėmis reikėdavo pradėti smaližiauti dar lapkritį gruodį. Laimė, juos galėdavai grąžinti į pradinę padėtį ir atidaryta uogiene mėgautis pamažu bei ilgiau. Panašių savybių plastiku uždengtų konservų turiu ir fizinio pavidalo niekad neįgausiančioje savo lentynėlėje. Dar joje sustatytos aklinai uždarytos metalinės skardinės, primenančios tas, kuriose būna konservuoti ananasai ar persikai savo sultyse. Skardinės su maža rankenėle panašios į tas, į kurias pilamas sutirštintas pienas. Šios taip pat atidaromos tik kartą, tačiau net ir pati tara vėliau niekada nebepanaudojama. Tačiau kai kuo jos išskirtinės – turi spausdintas etiketes. Su paveiksliuku, turinio aprašu ir tikslia sudėtimi. Jose taip pat nurodytos tikslios pagaminimo ar išpilstymo datos ir suvartojimo dedlainai. Viskas labai tikslu ir tai siaubingai patogu. Vienas kokybiškiausių konservų mano prisiminimų lentynėlėje (kad ir kaip būtų keista) – trijų litrų stiklainis plastikiniu dangčiu. Jis turi etiketę, tiesa, visai nedidelę – tai iš kelionės kvitų ritės išplėštas bilietėlis, kurio kitoje pusėje mėlynu šratinuku užrašyta „Vilnius. 1995 m. vasara“. Bilietėlis man buvo įteiktas, kai važiavau privačiu autobusu nuo Savivaldybės aikštės (taip, tos senosios, kurį laiką nešiojusios laikinąjį pavadinimą, įteiktą jai tarp perkrikštijimo iš Černiachovskio skvero į V.Kudirkos aikštę) į Santariškes. Verta pabrėžti, kad prieš 18 metų visų į tą pusę kursuojančių miesto autobusų maršrutai baigdavosi iš karto už paskutinio žiedo – tiesiai prieš centrinį Santariškių klinikų kompleksą.    

 

Patį bilietėlį kurį laiką nešiojau šoninėje savo mėlynų kelnių kišenėje, paskui jis veikiausiai buvo sėkmingai iš ten iš-

į sielos dėžę

Riksmai užgožė muziką, o vyresniųjų klasių moksleiviai suprato, kad „iPhonas“ gali pakeisti „iPodą“. Tiesa, anas netrukus pasirodė esąs ne toks praktiškas kaip pastarasis ir, pasipuošęs skilusiu ekranu demotyvacijų portaluose, kažkuo priminė išdužusius Seimo langus.

skalbtas galingos tarybinės skalbyklės – to stataus, taisyklingai apvalaus cilindro, į kurį visus išterliotus drabužius turėdavai sugrūsti iš viršaus. Pasąmoningai įsitikinęs, kad fizinis talončiko pavidalas buvo nesugrąžinamai sunaikintas, perkėliau jį ant išorinės anksčiau minėto stiklainio sienelės. Kuris geriau išsilaikęs? Kadangi laiko jau praėjo tikrai nemažai, dėl šio konservo kokybės nė trupučio nebeabejoju. To paties negalėčiau pasakyti apie neseniai per pašnekesį su bičiule prie butelio vyno atidarytą „bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas anketos pildymo popietės konservą“ – tris pirmus studijų programų prioritetus dabar dar atsimenu, tačiau kur būčiau norėjęs stoti tuo atveju, jei man nebūtų pasisekę pakliūti į Tapybos katedrą Vilniaus dailės akademijoje, Žurnalistikos institutą Vilniaus universitete ar dabartinę Kūrybos verslo ir komunikacijos katedrą    aukštojoje mokykloje, sutrumpintai vadinamoje VGTU, nebeatgaminčiau net itin stipriai versdamas save tai padaryti. To paties negalėčiau pasakyti apie kitą ryškią savo gyvenimo vasarą – tris karštus 2008-ųjų mėnesius, kai į nuo kitos Atlanto pusės artėjantį sunkmetį buvo madinga numoti ranka, nuo ekranų nenusijungdavo vietos (taip, lietuviška!) MTV, per kurią Saulius Prūsaitis  kartkartėmis užtraukdavo „Power Forever“, o „Pravdos“ žurnaliukas buvo popierinis

ir visi tai priimdavo kaip normalų, niekada nesikeisiantį reiškinį. Nors gyvenimas tada buvo lyg ir paprastesnis bei niekas aplinkui nenustodavo priminti, kad taip ir turi būti, atėjo keistas ruduo, valdžia pakeitė valdžią ir žmonės, atrodo, pradėjo dažniau mitinguoti. Riksmai užgožė muziką, o vyresniųjų klasių moksleiviai suprato, kad „iPhonas“ gali pakeisti „iPodą“. Tiesa, anas netrukus pasirodė esąs ne toks praktiškas kaip pastarasis ir, pasipuošęs skilusiu ekranu demotyvacijų portaluose, kažkuo priminė išdužusius Seimo langus, kuriuos skubiai reikėjo keisti atėjus keistai žiemai. Matyt, būtent ta keistoji žiema ir sudrumstė nuo to laiko nesėkmingai bandomą perkonservuoti sutirštinto pieno skardinės turinį. Tą, kuris kinta iki šiol. Tačiau grįžkime į 1995-ųjų Vilnių. Tais metais su šeima gyvenome Aguonų gatvėje ir buvau dar pernelyg mažas, kad dažnai eičiau į miestą be tėvų. Tėtis neseniai buvo gavęs vairuotojo pažymėjimą ir vieną saulėtą popietę pirmąsyk pastatė pilkus žigulius nuokalnės šalikelėje. Be abejo, žiguliai buvo ne nauji ir ilgainiui atradau pomėgį knistis buvusių savininkų bardačioke paliktame šlamšte. Nei amžius, nei ūgis neleido man sėdėti priekyje automobiliui judant, todėl išnaudodavau kiekvieną galimybę persiropšti į keleivio sėdynę, kai mašiniukas stovėdavo kur nors išjungtu varikliu. Tų metų vasarą oras buvo gražus vos ne kiekvieną dieną ir dažnai mamos vedamas pasivaikščioti po senamiestį ar aplinkinius rajonus turėjau tūkstančius progų sukaupti kuo ryškesnių ir kokybiškesnių konservų trijų litrų stiklainiui. Ar pasmulkinai Žemaitę? Dieną kartais užsukdavome sausainių į maisto prekių parduotuvę Pilies gatvėje – ten pat

>> ŪSAI

kepinių, ir ne tik jų, galima įsigyti ir dabar. „Dainavos“ restorane (šiandien su ta pačia iškaba gyvena naktinis klubas „Posh“) kartais prisėsdavome sukrimsti gana kuklių mano jaunam skrandžiui pietų, o esant ypatingai nuotaikai užsukdavome ir į „Neringą“, kur tą trumpą istorinio laiko dalį galėdavai jaustis ramus ir atsipalaidavęs nepriklausomai nuo to, kaip buvai apsirengęs. Kadangi per visus penkis kambarius neturėjome nė vieno laidinio telefono, vakarais tipendavome į Vilniaus ir J.Karoso (dabar – Islandijos) gatvių sankryžoje esančias patalpas ir pasislėpę vienoje iš begalės stiklinių kabinų rinkdavome ilgas skaičių sekas tam, kad kitame laido gale priežastį pakelti ragelį atrastų teta arba močiutė. Iš pradžių automatiniai (ne tokie kaip didesniuose pašto skyriuose, kur iš anksto susimokėjęs prie langelio atitinkamu skaičiuku pažymėtoje kabinoje gaudavai atitinkamai laiko pokalbiui) taksofonai valgydavo tik monetas. Pirmosios monetos, kuriomis maitinau pilką aparatą, buvo tamsieji lietuviški centai. Kad turėtume jų pakankamai, iš anksto kuriame nors iš pilkųjų privačių kioskų išsikeisdavome kelis banknotus su Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės atvaizdu. Šiek tiek anksčiau, tačiau jau tais laikais, kai dabartinių nominalų centų monetos veisėsi kiekvieno Lietuvos gyventojo piniginėje, į pastatą, kuriame dabar veikia „Vinchenso Mimoza“, plačios

miškuose. Ir būdavo ji, beje, didesnė negu bet kuri kita šalyje. Bent jau tarp tų – papuoštųjų. Būtent šioje aikštėje minios žmonių susirinkdavo sutikti Naujųjų metų, o ne tik į naujo kurios nors televizijos sezono atidarymą, o noras palikti skrandžio turinį ant grindinio čia kildavo dažniau pamaišius mišrainės ir pigaus putokšnio, o ne „Cubą Libre“ su „Margarita“. „Helios“ kino teatru būtų galima sąlyginai pasidžiaugti vien dėl to, kad filmus didžiajame ekrane jis rodė dar gana ilgai po to, kai buvo privatizuotas. Tarkim, dabartinio klubo „New York“ (buvusio kino teatro „Tėvynė“) pastato istoriją nesunku sužinoti net nepasitelkus papildomų archyvinių šaltinių, o kapojant picą Savanorių prospekto čiliake net labai jauno vilniečio atmintyje iškyla kitados būtent šioje vietoje buvęs ištaigingas didysis senojo „Vingio“ holas (na, gal ir neverta skųstis,

Deja, „Mados injekcijos“ nelaimėjo, tačiau nenulei dau rankų ir dalį modelių

margumo skalės vilniečius ar jau sava tapusią publiką suburia „Soul Box“ ir dieną naktį knibžda begalė kitų smulkių bei stambių įstaigų, žmonės įeidavo pasiruošę penkiolikos kapeikų monetas. Nes gana ilgą laiką būdamos universalios bagažo saugykloms stotyse, smulkiems automatams ir kitokių monetų nevirškinantiems taksofonams penkiolikos kapeikų monetos galėjo išnykti iš kelionės per rankas tik pakeitus visus šiuos įrenginius, o dauguma jų buvo dar gana geros būklės ir keisti jų vien dėl oficialioje apyvartoje nebesančios monetos tiesiog neapsimokėjo. Prisimenant kvartalo transformaciją, verta atkreipti dėmesį į tai, kad klubų kryžkelei, arba tusovščikų trikampiui, atsirasti nemažai įtakos turėjo ir apleisto komplekso Vilniaus g. 31 rekonstrukcija. Dar mažiau nei prieš dešimtmetį praeivius gąsdinusiame avarinės būklės pastate šiandien telpa mažiausiai penki kabokai, bene kiekviename jų vėlyvą savaitgalio popietę nėra paprasta apsisukti devyniasdešimties laipsnių kampu dėl paprastos priežasties – iškėlus virš galvos bokalą „Guinesso“ didžiulėje grūstyje sunku net giliau įkvėpti.

12 // © 370

Kino salių tuštėjimo metas Tokių multikabokinių vietų mieste per pastaruosius penkerius metus atsirado toli gražu ne viena. Būti atskirai paminėtos nusipelnė buvusio „Maskvos“ (vėliau – „Helios“) kino teatro patalpos. Taip, būtent tas pasažas priešais Rotušės aikštę dabar suburia po savo stogu ir pokerio, ir populiariosios populiariąja prasme klubinės muzikos, ir sporto varžybų stebėjimo projektoriaus ekrane, ir sušių, ir striptizo mėgėjus. Prieš kokius dvylika metų ten dar buvo galima pažiūrėti kokį nors vaidybinį „Asteriksą ir Obeliksą prieš Cezarį“, o išėjus į gatvę užduoti sau klausimą, kodėl sekundes iki naujojo tūkstantmečio pradžios skaičiavęs laikrodis po Rotušės skliautais vis dar neišmontuotas ir dabar tiesiog rodo laiką. Praeito dešimtmečio pabaigoje šioje aikštėje virė daug aktyvesnis gyvenimas nei šiandien – įtraukti istorinį traukos centrą į Kaziuko mugės zoną būdavo tiesiog būtinybė, o ne priverstinė tradicijos pratęsimo ar atgaivinimo intencija, Kalėdų eglė čia stovėdavo vientisa ir natūrali – tokia, kokia ir užaugo miesto apylinkių

juk čia kinas rodomas iki šiol ir tikrai ne mažesne apimtimi negu anksčiau), o buvusio „Vilniaus“ kino teatro, kuriame dabar sėkmingai šopinasi naujų tam tikro brando šmūtkių mėgėjai, fasadas iki šiol išduoda čia buvus ne ką kita, o salę su projektoriaus ekranu vienoje iš keturių sienų. Seniai nesilankiusiems Naujosios Vilnios rajone skubu pranešti, kad jau kurį laiką tarp buvusios „Draugystės“ kolonų slankioja kiekvieno lietuvio širdžiai artimo prekybcentrių tinklo parduotuvės durys. Vakarėliai buvusiuose fabrikuose ir gamyklose jau tapo visiems įprastu reiškiniu. Įprastu ir mielu dūšiai. Su tokio tipo vietomis viskas daug paprasčiau, nes tiek šių pastatų išorė, tiek vidus kalba patys už save ir savo istoriją pasakoja itin turiningai. Už tokio pasipasakojimo galimybę turėtume padėkoti tiems, kurie įrengdami vieną ar kitą naktinio gyvenimo erdvę suprato, kur pateko ir kokį interjero kūrimo žaidimą čia reikia žaisti. Pasąmoninis laiko poslinkio efektas Šią trumpą kelionę po sostinę baigsiu Švitrigailos gatvėje, ant kartais vis dar atgyjančio „Cecho“ stogo. Prieš pusantrų metų, baigiantis antrajam „Green Night“ festivaliui, tęsdamas dvylikos mėnesių senumo tradiciją kaip galutinį dasimušimo tašką pasiūliau draugams ne ką kita, o idėjinę žaliosios nakties šerdį – „Loftą“. Kadangi kai kas tradicijos turinį jau puikiai žinojo, o likę labai aiš-

kiai nujautė, jokių alternatyvų negalėjo būti net teoriškai. Be kalbų apie vakarą, jo pasiekimus ir tolesnius planus nutipenome iki „Spartos“ stotelės tam, kad dar kartą prisimintume, jog mano kuprinėje vis dar guli nuo ankstyvos popietės ten užsilikusi pūslė pigaus alaus. Taip, dar dvilitrinė – kaip buvo įprasta tais laikais. Įkišę nosis pro didžiojo klubo duris įsitikinome, kad apsauginiai kuprinių turiniu linkę gyvai domėtis, tad nusprendėme perpilti alų į savo skrandžius kokiame nors jaukiame Naujamiesčio ir Naujininkų sankirtos užkampyje. Ilgai galvoti nereikėjo, nes su mumis buvo šalia esančio „Cecho“ (žinoma, taip pat įsikūrusio buvusios gamyklos patalpose) senbuvis. Jis puikiai žinojo, kaip patekti ant gretimais esančio pastato stogo, kad grožėdamiesi apylinkių vaizdu galėtume ramiai išlenkti tuos du litrus alaus. Gėrėsi lėtai, o pokalbio tema krypo nuo lietuviško autotransporto subtilybių iki mūsų fakulteto studentų mokslinės draugijos veiklos. Vakarui baigiantis, iš margos dvidešimtmečių chebrytės paryhardinti liko tik keturi žurnalistikos antrakursiai, tad pro savo alma mater realijas šneka (ne)prasprūsti tiesiog negalėjo. Laukdamas pirmųjų patekančios saulės ženklų vis užmesdavau akį į horizontą, tada žvilgsnis nukrypdavo žemyn į gatvę – mano dėmesio negalėjo neatkreipti ilga taksi automobilių eilė, išsidriekusi priešais įėjimą į „Loftą“. Jau mažiausiai penkiolika metų diena iš dienos stebėdamas šio rajono gyvenimą (beveik visos mano gyvenamosios vietos visada būdavo kur nors netoli) sunkiai sugebėjau nuvyti mintį apie didžiulius pokyčius, kurių jis sulaukė per visą šį laiką. Kai kurios tų didžiųjų permainų buvo visai šviežios – prie to nemažai prisidėjo ir visai neseniai atsidaręs „Loftas“, ir už kelių šimtų metrų jau visu pajėgumu kvėpuojantis dizainerių kvartalas. Taksų paryčiais čia važiuodavo keliolika kartų daugiau negu krovininių sunkvežimių – ir tai buvo visai dėsninga vien dėl to, kad naujasis aplinkkelis jau buvo pasiruošęs perskirstyti eismo srautus. Tačiau ir žmonės iš čia judėjo ne į pietus, o į rytus, t. y. arčiau senamiesčio, kur nakvoti tapo daug madingiau. Bet šioje vietoje dar virė gyvenimas. Tokia jau, matyt, yra sostinės Naujamiesčio lemtis, pagalvojau. Kas žino, kaip jis atrodys dar po penkmečio? Šių metų pradžioje tarp internautų nemažai diskusijų sukėlusi naršyklės „Internet Explorer 10“ (IE) reklama, aktyviai šerinama socialiniuose tinkluose, skleidė nostalgijos bangas virtualiose Y kartos atstovų miniose. Reklamoje IE priminė, kad yra „Child of 90’s“, su kurio tais tolimais laikais susipažinome tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir su „Jojo“, lanksčiaisiais diskeliais, 56k modemu, anksčiau ar vėliau numirsiančiais tamagočių gyvūnėliais, žaisliniais vandens šautuvais... Prisiminti senąją gerąją naršyklę, kurios patiko nekęsti, skatino ne tik nostalgiją keliantis muzikinis takelis ar gretinimas su daiktais, kuriuos pasąmonėje be galo mėgome ir kurie buvo perpildę mūsų gyvenimą, tačiau ilgainiui išnyko iš jo be pėdsako (kitaip tariant, tavo elektroninis gyvūnėlis jau numirė, tačiau IE – dar ne, leisk jai sugrąžinti tave į tavo kartai šiandien jau auksinį dešimtąjį dešimtmetį). Efektą stiprino už kadro pasigirstančios frazės, nudažančios bendrą žiūrovo ir IE praeitį naujais aukso atspalviais, ryškiausia iš jų, matyt, buvo „The future was bright“. Daugtaškis. Užkadrinio balso tembras ir atitinkamas tonas, susijungęs su lygiagrečiame takelyje grojančia muzika, šioje vietoje būtinai turėjo išspausti ašarą. Žiūrėdamas klipą pirmą kartą pamaniau, kad dabar ašara turėtų išriedėti ir man. Tačiau ji neišriedėjo – matyt, dėl to, kad mano dešimtasis dešimtmetis buvo kiek kitoks. Nemėgau „Jojo“, tamagočių mada užsikrėsti tiesiog nesugebėjau, o vandens šautuvą pamečiau po kelių dienų kautynių kieme – doro pakaito jam nebeatradau. Tačiau reklamos mintį, be abejo, pagavau. Pagavau ir perkėliau ją keliolika metų į ateitį – į tą naktį ant „Cecho“ stogo. Tada, stebint sparčiai besikeičiantį kvartalą Kauno ir Švitrigailos gatvių sankryžoje, pasąmonėje kilusi mintis apie ateities šviesumą (ir, be abejo, ryškumą) neapleidžia šio teksto autoriaus iki šiol.

>> tema

Rašė: Deimantė Tamutytė Nuotraukos: kickstarter.com, indiegogo.com

Idėjos, idėjos, idėjos... Apie jas galima kalbėti be galo, išgalvoti naujas, perkurti ar nusikopipeistinti. Tęsiu „370“ kovo mėnesio numeryje pradėtą temą apie idėjų pardavimą minios finansavimo (angl. – crowdfunding) platformose. Šįkart idėjų vandenynuose, pavadintuose „Kickstarter“ ir „Indiegogo“, žvejosim madą, meną, fotografiją, leidybą, kiną, kompiuterinius žaidimus, šokį, teatrą ir dar šį bei tą. Ir, žinoma, ieškosime drąsuolių lietuvių.

Crowdfundingas – visuomenės triumfas

Įsivaizduokite, ryte nenori valgyti košės, net jei žinai, kad tai sveika, pigu ir t. t. Bet tik pažvelgi į kokį kietuolį su košės dubenėliu, ir nuotaika bei apetitas pakyla iškart.

esiekiu iškloti išsamios platformų turinio analizės, bet labai tikiuosi, kad jums padėsiu pagauti kampą, ką gi čia žmonės bando parduoti. Kas neskaitė pirmosios dalies, priminsiu, kad platformose galima pristatyti savo idėjas, o jomis susidomėję žmonės gali jas remti ir taip padėti įgyvendinti svajonę.

14 // © 370

Kalendorius su vabzdžių portretais Jei kyla idėja nufotografuoti ką nors trenkto, normalūs žmonės (palyginti, žinoma) tiesiog padaro nuotrauką ir įkelia į feisbuką, kad draugai aptartų. Tačiau kai kuriems to neužtenka – užsiregistravę minėtose platformose tikisi savo keistas nuotraukas paviešinti knygų ar kalendorių pavidalu. Ko tik ten nerasi: Brolių Grimų pasakų herojai, išgyvenantys zombių apokalipsę, seni amerikietiški sunkvežimiai, induizmo dievų fotografijos ar šunys, palikti vieni mašinose... Dar – seksualiai nusiteikusių burleskos žvaigždžių (ne tik moterų, bet ir vyrų!!!) nuotraukos ar... vabzdžių portretai. Šiek tiek trenktą, tačiau tuo pat metu ir labai žavią idėją su rėmėjų pagalba įgyvendino Kentukio (JAV) mokyklos vaikai, kurie pritaisė fotoa-

paratą prie oro baliono ir išsiuntė jį į kosmosą. Kodėl mes mokykloje nesugalvojome taip paprastai prasimanyti Žemės vaizdo iš kosmoso nuotraukų?.. Juokauju, žinoma. Šiose platformose gali rasti ir įdomios socialinės fotografijos pavyzdžių. Tarkim, keli vyrukai sugalvojo fotografuoti miestus, kuriuose kažkada vyko olimpinės žaidynės. Jie fiksuoja, kas lieka po renginių, kuriems buvo išleista milijonai dolerių, pastatytos milžiniškos vienkartinės arenos. Pagaliau, kaip po renginio toliau teka miestiečių gyvenimas. Beje, ši idėja surinko daugiausia paramos iš visų fotografijos projektų – daugiau kaip 68 tūkst. dolerių (apie 184 tūkst. litų). Verta paminėti ir Amerikos dvasią atspindintį projektą „Meat America“. Idėja tokia, kad iš mėsos išpjaustomi ar sudėliojami žinomų JAV veikėjų atvaizdai, amerikietiški posakiai ir kt. Išties originalu, tik nežinau, ar į tai labai jau malonu žiūrėti, ypač vegetarams. Leidybos srityje populiariausiu projektu „Kickstarter“ platformoje tapo nauja Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ istorijos versija. Tai knyga, kurią skaitydamas gali rinktis „būti ar nebūti“ ir daugelyje kitų situacijų. Išprotėję dėl komiksų Kalendorius „Karštas košės vyras“ – bene absurdiškiausia idėja, kurią pavyko atkapstyti tuose lobynuose. Idėjos autoriui atrodo, kad jo projektas baisiai unikalus. O gal ir iš tiesų? Įsivaizduokite, ryte nenori valgyti košės, net jei žinai, kad tai sveika, pigu ir t. t. Bet tik pažvelgi į kokį kietuolį su košės dubenėliu, ir nuotaika bei apetitas pakyla iškart. Beje, kalendoriaus kūrėjas prasitarė, kad jo svajonė yra sukurti rinkoda-

ros ar reklamos bendrovę, remiantis šia idėja. Lietuvoje komiksai tik po truputį populiarėja, o štai platformose jie dėl savo populiarumo turi net atskirą skiltį ir susirenka visai nemažas sumas. Visokių keistų miestelių istorijos, naujos žmogaus, turinčio gyvūno galių, versijos (pavyzdžiui, Frogman – varliažmogis, angl.). Į komiksus perkeliami net gubernatoriai. Be pramoginių ar šiaip kandžių, stilingų istorijų bei veikėjų, galima rasti ir projektų, siekiančių keisti pasaulį. Štai projektas „You Are Not Alone“ nagrinėja tokias temas kaip bulimija, rasizmas, homofobija, depresija ir smurtas. Kitas komiksas pasakoja apie du draugus – musulmonę mergaitę ir žydą berniuką, kurie bendrauja telepatiškai. Kadangi komiksais nelabai domiuosi, sunku pasakyti, ar tarp jų kūrėjų yra žinomų vardų, bet greičiausiai taip. Daugiausia paramos gavo komiksų serija „The Order of the Stick“ – daugiau kaip 1,2 mln. dolerių, kai buvo prašyta tik 57,7 tūkst. Sakyčiau, gerbėjų užsidegimas tikrai nemažas. Kompiuterinių žaidimų sritį, kaip ir komiksus, sunku apibūdinti, nes temų įvairovė taip pat begalinė. Buvo įdomu pažiūrėti pristatomuosius filmukus, kuriuose galima pamatyti, kaip vyksta visas žaidimų kūrimo procesas. Dažnai prašomos sumos siekia šimtus tūkstančių, o populiariausias žaidimas surinko beveik 4 mln. dolerių. Vis dėlto daugiausia – daugiau kaip 8,5 mln. dolerių – subyrėjo į ypatingos konsolės (toks įrenginys, skirtas kompiuteriniams žaidimams žaisti – aut. past.) kūrėjų kišenę. Jums NASA ar grizlio kostiumą? Mados skiltyje, kad ir kaip būtų gaila, ypač daug įdomy-

idėjų s (II dalis) rodo it tikros, o jų viduje yra sėklų. Mane sužavėjo gaivinanti Los Andželo menininko idėja gatvėse vietoj reklaminių stendų pasodinti kabančius sodus. Na, Lietuvoje tai būtų pasmerktas projektas vien dėl atšiaurių oro sąlygų. O štai kitą idėją – pastatų tapetus – drąsiai būtų galima panaudoti ir pas mus. Tokiais apklijavus miegamųjų rajonų daugiaaukščius, bent jau būtų kur akis paganyti. Tikriausiai kur nors matėte garsaus menininko Spencerio Tunicko darbų su daugybe nuogalių? Naujausiu projektu – instaliacija – jis sieks atkreipti dėmesį į vandens trūkumą Izraelyje ir į gresiantį Negyvosios jūros išnykimą. Žinoma, jei surinks tam pakankamai pinigų.

bių rasti nepavyko. Daugiausia paramos gauna visokie nauji prekės ženklai, žadantys nepriekaištingą kokybę, klasiką ir atspindintys amerikietišką dvasią bei stilių. Iš šitos minios išsiskiria išradėjai, NASA technologijas pritaikantys gaminant kojines ir marškinius. Vienas mieliausių ir kartu kiečiausių atrastų dalykų – grizlio švarkas. Kaip sako kūrėjai: „Dėvėk jį atsakingai ir atmink: tai ne kostiumas. Tai gyvenimo būdas.“ Dar gana žavi kalmaro kepurė, kurią užsimaukšlinęs gali pasijusti it tas baisuoklis iš „Karibų piratų“ su gausybe čiuptuvų ant galvos. Vienu populiariausių projektų iš tokių įdomesnių idėjų tapo vieno amerikiečių vaikinuko suprojektuota plona piniginė – tokia visiškai paprastutė, tarsi įdėkliukas. Minimalizmas, žinoma, žavu, tik ar kaskart traukdamas kortelę iš visos krūvos nesusierzintum? Meno skiltyje galima rasti keisčiausių, gražiausių ir net stogą raunančių idėjų. Na, kur ten menas, o kur – ne, neaišku, bet svarbiausia – įdomu. Ar norėtumėte gauti monetų, kurias „pasėjus“ išdygsta augalas? Visa paslaptis ta, kad monetos yra popierinės, bet at-

Padarys viską, ko tik paprašysi Bene didžiausios sėkmės šioje srityje sulaukė vieno Japonija besižavinčio iliustratoriaus projektas. Jis perpiešia šių dienų japonų kompiuterinių žaidimų herojus tradicine japonų stilistika ir atspaudžia juos senoviniu grafikos būdu. Atrodytų, nieko ypatinga, bet vietoj prašytų 10 tūkst. dolerių šis projektas surinko per 300 tūkst.! O įkyriausiais turbūt būtų galima pavadinti festivalio „Degantis žmogus“ (angl. – „Burning Man“), vykstančio Nevados dykumoje, dalyvius. Jie tiesiog užpila potencialius rėmėjus įvairiausiais pasiūlymais, tarp kurių – Trojos arklys, drakonas, ūsų formos sūpynės ir t. t. Na, laikas keliauti į Filmų skiltį. Kaip jums toks scenarijus – vaikinukas visą mėnesį yra pasiryžęs parduoti savo laiką ir daryti bet ką, ko tik žmonės paprašys. Ir visa tai turėtų sugulti į dokumentinį filmą tik už 6 tūkst. svarų (apie 24 tūkst. litų). Suprantama, filmo kūrėjas darys tik tai, kas legalu ir neprieštarauja moralės normoms. Taip pat čia radau pasiūlymą paremti itin didelio populiarumo sulaukusio filmo apie marihuaną „The Union: The Business Behind Getting High“ tęsinį, kurio kūrėjai mėgina įtikinti, kad šis narkotikas draudžiamas nepagrįstai. Tarp daugiausia finansuotų projektų radau ir vieną pažįstamą vardą – Charlie Kaufmaną. Jis sukūrė scenarijus tokiems žaviai trenktiems filmams kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, „Jausmų galia“, „Adaptacija“, o dabar nori kurti savo pirmąjį stop motion animacijos filmą. Kodėl pasirinko minios finansavimo platformą? Nes nori sukurti filmą be didelių filmų studijų įsikišimo, kurios, anot jo, neatpažįstamai pakeičia scenarijus. Sumokėkit teismo išlaidas O štai šokis šiuose tinklalapiuose nėra tas dalykas, kuris būtų gausiai remiamas. Populiariausias projektas surinko tik kiek daugiau nei 38 tūkst. dolerių. Rėmėjų skaičius taip pat neįspūdingas, dažnai nesiekia ir pusantro šimto. Kyla mintis, kad projektus remia tiesiog prijaučiantys idėjai rengėjų pažįstami. Mano minėtame populiariausiame renginyje žiūrovas turėtų išvysti labiausiai publikos mėgstamus klasikinio baleto numerius. Na, sutikite, tai neskamba labai novatoriškai? Tarp projektų daugiausia vyrauja baletas ir šiuolaikinis šokis, o paramos prašytojai nori surengti kokį nors konkretų pasirodymą ar kasmetį renginį.

Vis dėlto pasitaiko ir netradicinių projektų. Pavyzdžiui, visai įdomi man pasirodė bendruomenės šokių idėja. Kaip tai vyksta? Kiekvienas atėjęs gauna dešimt minučių, per kurias gali pasireikšti, kaip geriausiai gali ir nori. Kitas įdomus projektas – 24 šiukšlių išvežimo bendrovės darbuotojų ir 16 šiukšlių sunkvežimių pasirodymas. Sunku nepritarti autorei, kad jos idėja unikali. „Kickstarter“ apsiriboja tik mano minėtomis temomis, tačiau „Indiegogo“, be šių, dar turi ir Socialinės pakraipos skiltį. Žmonės čia renka pinigus savo studijoms, šuniukams gydyti ar Vilties bėgimui. Kiti čia prašo lėšų koledžui įkurti, aplinkai saugoti, teismo ar religinės kelionės išlaidoms padengti. Kitaip tariant, išradingumui ribų nėra. Lietuviams nesiseka? Kalbant apie Lietuvą, tautiečių aktyvumu ir pasiekimais platformose nelabai galime pasidžiaugti. „Kickstarter“ puslapyje iš keturių rastų projektų tik filmą „Streikas“ (angl. – „We Will Riot“) kuriančiam Romui Zabarauskui pavyko surinkti norimus 10 tūkst. dolerių. Žinoma, veikiausiai yra ir daugiau sėkmingų lietuvių projektų, tačiau gali būti, kad jie idėjas registruoja draugų, gyvenančių JAV ar Didžiojoje Britanijoje, vardu. „Indiegogo“ platformoje lietuvių projektų daugiau, tačiau nė vienam jų nepavyko pasiekti norimos sumos. Viename interviu R.Zabarauskas teigė, kad projekto sėkmę labai daug lemia pažintys, draugų skaičius socialiniuose tinklalapiuose. Bet man kirba mintis, kad problema yra patys lietuvių projektai. Daugelis idėjų yra savanaudiško pobūdžio: pavyzdžiui, prašymai paremti studijas užsienyje ar skulptūros festivaliui sukūrimą. Kita bėda, kad jie dažniausiai orientuoti į lietuvius – dokumentiniai filmai apie Lietuvos paukščius ar krepšinį. Galbūt kuriant projektą ir norint sulaukti sėkmės, vis dėlto labiau reiktų orientuotis į viso pasaulio žmones ir pateikti universalesnes, realią naudą kiekvienam teikiančias idėjas. Kalbant apie lietuvius, verta paminėti ir dar vieną atvejį, teikiantį vilčių, kad crowdfunding kultūra pamažu atsirita ir į Lietuvą. Nuolatinio rėmėjo neturintis festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ nusprendė pasikliauti savo didžiausiais rėmėjais – žiūrovais. Minios finansavimo būdu planuojama surinkti startinį kapitalą, leisiantį pritraukti kitų rėmėjų lėšas. Tiesa, to būtų siekiama ne per minėtas platformas, bet tiesiogiai bendraujant su žiūrovais. Balandį ir gegužę festivalio mėgėjai būtų skatinami iš anksto paremti jį, t. y. iš anksto nupirkti tam tikrą kiekį festivalio seansų minučių. Kas už tai? Rengėjai, kaip ir jau minėtose platformose, žada įvairių dovanų, priklausomai nuo paramos dydžio. Pavyzdžiui, už 50 litų paramą, be suvenyrų, gautum ir festivalio akreditaciją. Beje, visi, parėmę festivalį bent 10 litų, rastų savo pavardę rėmėjų sąraše. Labai tikimės, kad idėja pasiteisins ir festivalis toliau sėkmingai gyvuos. O baigdama norėčiau pacituoti vieno iš „Kickstarter“ įkūrėjų Yancey Sticklerio mintį: „Idėjos finansuojamos ne dėl to, kad gali būti gera investicija ar duoti daug pelno. Jas remia, nes žmonės nori, kad jos egzistuotų.“ Sutinkate?

>> muzika

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

„Perfect Pill“: tai, ką mes kuriame, nėra muzikinė masturbacija Apie kvailinančias piliules šiame numeryje jau kalbėjome su režisieriumi Tadu Vidmantu. Šį kartą šnekamės ne apie piliules, bet... su piliulėmis, tiksliau, su vienu dueto „Perfect Pill“ („tobula piliulė“ – angl.) narių – būgnininku Joshu McClungu, kuris jau pats savaime yra įdomus personažas, o ir lietuviškai mintis dėsto sklandžiau nei kai kurie tautiečiai, nors yra grynas amerikietis. Vis dėlto šį kartą straipsnis ne apie jį vieną, o apie roką su elektronika derinantį duetą „Perfect Pill“ ir debiutinį jo albumą.

albumo dizainą darome, ir vaizdo klipus montuojame, ir daug kitų darbų atliekame. Jeigu reiktų samdyti žmones, tai ir pinigų tiek neturėtume, o ir reikalai nusitemptų. Kai patys trise su vadybininku pasidarome, viskas vyksta daug greičiau. O kartais ir kokybiškiau, nes patys geriausiai žinome, ko norime. Apskritai labai vertiname kokybę, tai atspindi ir mūsų pavadinimas. – Nemažai koncertuojate už Lietuvos ribų. Kas dėl to kaltas? – Tiesiog visi daug dirbame šioje srityje. Beje, išsimušti koncertą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sunku vienodai. Gal Vilniuje paprasčiau, nes gali tiesiog nueiti į vieną ar kitą klubą ir apie kelionės išlaidas nereikia galvoti. O žiūrovai visur panašūs. Užsienyje gal net šilčiau priima. Vilniuje apskritai visus muzikantus publika palyginti šaltai priima, tarsi iš aukšto žiūri. O gal mes Lietuvai esame pernelyg naujoviški, nes užsienyje tokia muzika kaip mūsų paplito anksčiau. Labai nustebino publikos reakcija Rusijoje, kur Germanas vienas koncertavo. Jiems taip patiko! Labai tikiuosi, kad kai viename dideliame rusų festivalyje pasirodysime dviese, patiks dar labiau!

– Joshai, į interviu atėjai vienas. Gal pradžioje paaiškintum, kur dingo Germanas? – Germanas šiek tiek užstrigo Rygoje, kur prodiusuoja vietos grupės „The Art Of Keeping Secrets“ įrašus. Tiesą sakant, mes abu ne tik grojame „Perfect Pill“, bet ir turime savo įrašų studiją, kur įrašinėjame bei prodiusuojame kitas grupes. Su kitais dirbame ir po vieną, ir kartu. – O dabar eikime prie reikalo, dėl kurio ir susitikome. Balandžio 18 d. „Perfect Pill“ išleidžia debiutinį albumą „The Wake and the Wolf“ ir leidžiasi į turą jo pristatyti. Kiek supratau, albumo išleidimo schema ypatinga... – „Perfect Pill“ gimė vos prieš metus. Bet nesinorėjo ilgai kankinti gerbėjų, todėl nusprendėme įrašyti bent keletą geriausių dainų ir išleisti EP („Extended play“ – tarpinis variantas tarp singlo ir įprasto albumo – aut. past.). „The Wake“ pasirodė praėjusį spalį. Dainas kūrėme ir toliau, taigi atėjo laikas išleisti albumą. Tačiau nesinorėjo tų pačių dainų dėti į albumą, todėl sugalvojome išleisti dar vieną EP, jį pavadinome „The Wolf “. Taigi, sudėjus 2 EP išeis vienas normalus albumas „The Wake and the Wolf “. Kas turi pirmąjį EP, galės pirkti tik antrąjį. Kas neturi nė vieno, galės nusipirkti abu. Sakyčiau, labai patogu. (Šypsosi.) – O kur jį bus galima nusipirkti? – Koncertuose ir mūsų interneto svetainėje theperfectpill.lt.

16 // © 370

– Ko gera, naujų kūrinių bus galima atsisiųsti ir internetu, kaip ir pirmųjų? – Taip. Mes neturime tikslo užsidirbti iš albumo pardavimo. Mums norisi, kad žmonės klausytų mūsų dainų, gerbtų mūsų muziką. Kuo daugiau atsisiunčia, tuo daugiau įrodymų, kad esame reikalingi. Ne tik interneto srityje mes esame novatoriški. Mums tiesiog neįdomu daryti tai, ką jau esame patys padarę. Neįdomu ir sekti kitų pėdomis. Dėl šios priežasties koncertuose naudojame pačių sukurtą scenografiją, kuri kiekviename pasirodyme vis keičiasi. Pavyzdžiui, net mūsų instrumentai yra švytintys, o tai irgi daro įspūdį žiūrovams. Žinoma, ir dainos kaskart skamba kitaip, nes nevengiame ir paimprovizuoti. Norėčiau pabrėžti, kad tik scenoje mes dviese. Bet mūsų komanda – penki žmonės. Vadyba užsiima Anatolijus Chudoba, už vizualizaciją ir apšvietimą atsakingas Ignas Lungevičius, o už įgarsinimą – Mantas Tamulionis.

– Bet vis tiek norom nenorom kyla klausimas: kam leisti kompaktinę plokštelę, jei albumą dėsite ir į internetą... – Kad žmonės turėtų galimybę rinktis, juolab kad šiais laikais nereikia leisti albumo dideliu tiražu. Vieniems visai nereikia to popieriaus, užtenka parsisiųsti. Kitiems smagu turėti albumą fiziniu pavidalu. Mums patiems irgi smagu paimti į rankas kompaktinę plokštelę, kuri tarsi simbolizuoja darbo pabaigą. Tačiau visais atvejais muzika yra amžina – jeigu jau paleidai į laisvę, nebenužudysi jos. Tik nuo kūrinio kokybės priklausys, kiek jis gyvuos. Bet net jei muzika ir bloga, vis tiek ją galima surasti ir bent jau pasijuokti. (Šypsosi.) – Jeigu teisingai supratau, judu abu gyvenate vien iš muzikos? – Dar besimokydamas paskutiniame kurse (Joshas Vilniaus kolegijoje mokėsi groti mušamaisiais – aut. past.) pradėjau gyventi iš muzikos. Neypatingomis sąlygomis, bet šiaip taip sukdavausi. Germanas tą kritinį tašką, kai galėjo mesti kitus darbus ir užsiimti tik muzika, priėjo kiek vėliau. Aš nežinau, kaip popmuzikoje, bet norint išgyventi iš tokios muzikos, kokia mums patinka, reikia įdėti žiauriai daug darbo. Pavyzdžiui, aš vienu metu grojau net 8 grupėse! Kaip jau sakiau, abu su Germanu dirbame įrašų studijoje (ir ne tik savo). O kur dar ne muzikiniai, bet kitokie grupės reikalai? Juk patys ir

– Ar angliškus tekstus dainoms kuriate todėl, kad kaip ir dauguma muzikantų tikitės užkariauti pasaulį? – Ne, tikrai ne. Mums tiesiog lengviau kurti angliškai. Yra tokių, kuriems žiauriai gerai sekasi kurti lietuviškai. Mums – ne. Bet, žinoma, mes norime, kad mūsų muzika pasklistų kuo plačiau. Juolab kad tai, ką mes kuriame, nėra muzikinė masturbacija (atsiprašau už posakį), kai žmogus užlipa ir groja tik tai, kas patinka jam, o žmonės visiškai nesupranta. Muzika, kaip ir geras seksas, turi teikti abipusį malonumą: tad ir muzikantas, ir publika turi būti patenkinti. – Kokia muzika jums teikia malonumą kaip klausytojams ir, be abejonės, daro įtaką jūsų kūrybai? – Abu klausomės labai skirtingos muzikos. Įvairiausios muzikos (nuo klasikos iki repo) klausausi nuo vaikystės. Mano mama buvo pianistė, grojo tokioje hipių grupelėje ir net 5 plokšteles išleido. Jeigu vardyčiau konkrečius pavadinimus, patinka „Foo Fighters“, „Muse“, „Depeche Mode“.

P.S.

Užteks tų žodžių. Muzikos įrašų galite paklausyti theperfectpill.lt arba gyvai: „The Perfect Pill“ albumo „The Wake and The Wolf“ pristatymo koncertai vyks balandžio 18 d. Vilniaus muzikos klube „Tamsta“, balandžio 19 d. – Šiauliuose, klube „PoGo“, balandžio 20 d. Kaune, „Fluxus“ ministerijoje vyksiančio meno ir muzikos festivalio „Invazija“ programoje.

Cyclopean

Jimi Hendrixas

Mute / Spoon

Legacy

Vos nepraleidau šio EP pro akis. Grupės pavadinimas nieko sakyti neturėtų, tai debiutinis „Cyclopean“ EP. Ir jei jums užtenka tiesiog šios puikios, hipnotizuojančios post-kraut muzikos, tiesiog imkite ir klausykite, nenusivilsite. Toliau neskaitykite. Nes toliau demaskuosiu tuos, kurie slepiasi po pavadinimu „Cyclopean“. Ne veltui pavartojau savo paties (o gal ne?) sugalvotą terminą post-kraut. Juo apibūdinu sunkiai apibūdinamą muziką, kuri išsivystė iš ypač įdomios ir turtingos kraut-rock bangos, prasidėjusios kaip vokiškas psichodelinis rokas su tribal muzikos elementais, o pasibaigusios „Kraftwerk“. Kas dabar liko iš kraut-rock? Tai geriausiai savo muzika apibūdina „Cyclopean“. Kaip tai pavadinti? Aš sakyčiau, genčių elektronika arba elektroperkusinis kraut. Bet eikime prie pavardžių. „Cyclopean“ ketvertukas yra Irminas Schmidtas, Jaki Liebezeitas, Jono Podmore‘as ir Burntas Friedmanas. Išgirdus šias pavardes kraut muzikos gerbėjams turėtų šiurpas nueiti per nugarą. I.Schmidtas – grupės „Can“ klavišininkas, vienas įkūrėjų, kaip ir „Can“ lyderis J.Liebezeitas, kurio indėlio į art-rock, kraut-rock muziką neįmanoma išmatuoti. J.Podmore‘as (slapyvardis Kumo) – įtakingas britų elektroninės muzikos kūrėjas, vienas pirmųjų pasaulyje pradėjęs gyvai groti tereminu (angl. – „theremin“). B.Friedmanas – vienas žymiausių vokiečių elektroninės, dub ir džiazo muzikos miksuotojų, kūręs kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip Davidas Sylvianas. Ar tokia kompanija gali nuvilti?

Naujas J.Hendrixo albumas 2013 m.? Ar tai tiesa? Ir taip, ir ne. Be abejonės, naujos Jimi dainos yra ypatingas įvykis. „People, Hell and Angels“ nėra geriausių dainų rinkinys, nėra net įprastinis butlegas. Pasak leidėjų, tai 12 „niekada nepublikuotų dainų“, kurias buvo planuojama išleisti kaip atskirą albumą dar J.Hendrixui gyvam esant. Taigi, tai visiškai naujas albumas? Ne visai... Reklama dažniausiai sako viena, realybė – kita. Dauguma šių „niekada nepublikuotų“ dainų jau buvo pasirodžiusios anksčiau išleistuose „niekada negirdėtų“ Jimi dainų albumuose (pavyzdžiui, „First Rays of the New Rising Sun“, 1997 m.). Jei atsigręžtume į istoriją, šis albumas turėjo pasirodyti iš karto po „Electric Ladyland“ (1968 m.), tačiau taip ir liko gulėti stalčiuje. Kodėl? Problema – pati muzika. Dainos neišbaigtos, tai veikiau juodraščiai, kurių kai kurios pavykusios temos vėliau buvo plėtojamos kitose dainose. Reikalas tas, kad J.Hendrixas, priešingai nei dauguma kitų to metų muzikantų, pats turėjo savo dainų įrašus, jų masterius, jam nereikėjo per tam tikrą laiką tam tikrose studijose padaryti kokio nors kokybiško įrašo. Jis turėjo prabangą žaisti nepriklausomose studijose valandų valandas, nes jo albumus leido jo paties bendrovė. Iš tokių žaidimų yra ir ši įrašų sesija, pataupyta iki šių metų, kai Jimi būtų sukakę 70. Yra vykusių, žavių kūrinių, yra tiesiog repeticijų jamsession. Leidinys gerbėjams ir gitaros maniakams.

Cyclopean EP

People, Hell and Angels

2013-02-04

2013-03-05

100

The Residents

Mush-Room Ralph Records

2013-02-11

Apie šios grupės muziką kalbėti apskritai beveik neįmanoma. Sunku įvardyti ir šio albumo stilistiką. Tarkim, avangardinis ambient, eksperimentinė elektroninė muzika. Galbūt daugiau apie muziką jums pasakys trumpas grupės pristatymas. Pristatyti ji verta, ypač jei anksčiau su ja nesusidūrėte. Pirmiausia, niekas jau nuo 1974 m. (tada pasirodė pirmas „The Residents“ studijinis albumas, nors įrašai ir projektai prasidėjo gerokai anksčiau) nieko apie šią grupę nežino. Jos kūrėjai, nariai, muzikantai sėkmingai lieka incognito iki šiol, nors spėlionių, spekuliacijų dėl jų tapatybės apstu. Antra, „The Residents“ jau išleido daugiau nei 60 albumų. Trečia, tai nenuspėjama, neprognozuojama avangardinės multimedijos grupė – po jų garso įrašų beveik visada seka filmai ir instaliacijos, jų koncertai yra šviesos, vaizdo bei garso spektakliai. Dar galima paminėti septynis milžiniškus pasaulinius turus, per kuriuos grupės nariai nesiskyrė su kaukėmis. Tiesą pasakius, jei kam ir tinka nuvalkiotas epitetas „kultinis“, tai „The Residents“. O pati grupės muzika skyla į dvi kategorijas: tai arba sudėtingos konceptualios kompozicijos, sukurtos pagal konkrečią temą, filosofinę kategoriją, arba populiariosios muzikos dekonstrukcija, dažnai muzikinių pokštų ar patyčių pavidalu. „Mush-Room“ atveju tai muzika konkrečiam šokėjos Grace Ellen Barkey performansui. Tačiau ir nematant šokio albumas veikia. 75

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Davidas Bowie

The Next Day

Iso Records, Columbia

2013-03-08

„Here I am, not quite dying“, – pirmame albumo „The Next Day“ kūrinyje dainuoja Davidas Bowie. Neslėpsiu savo simpatijų šiam... hmm... genijui. D.Bowie vienintelis toks. Visada priekyje mados, pats ją kuriantis, visada savitas ir nepakartojamas, visada intelektualus ir, svarbiausia, visada darantis tik tai, ką nori! Štai ir dabar, po dešimties metų tylos, D.Bowie išnyra su darbu, kuriam nereikia reklamos, promo koncertų ir laidų. Nes tai yra BOWIE. Ir tai yra aukščiausios kokybės, unikalumo ženklas. Maža to, kūrėjas per atstovą perdavė nebebendrausiąs su žiniasklaida, jam to nebereikia, mums turėtų užtekti muzikos. Mano galva, D.Bowie daro tai, ką darė per visą savo unikalią, neapsakomai turtingą karjerą, – auga. Net senatvėje, net, kaip spėjama, kankinamas ligų, jis sugeba sukurti šedevrą, esantį anapus laiko. Manau, šis albumas iki galo suprastas ir įvertintas bus tik po ilgo laiko. Tai paradoksaliai nurodo ir pavadinimas. Kiekvieną kartą klausydamas šių dainų, jas supranti vis kitaip, jos be galo subtilios ir sunkiai vienareikšmiškai interpretuojamos. Viena aišku, kad tai pagyvenusio, gal net seno žmogaus albumas. Žmogaus, kuris bando atsigręžti (jokiu būdu ne nostalgiškai, ne banaliai) į tai, ką jau nugyveno, ir suprasti, kas jis yra dabar (D.Bowie gerbėjams apie tai kalba ir viršelis). Šis albumas grotuve nusės ilgam, tai supratau jau pirmą kartą jį perklausęs. Ir mano įvertinimas bus maksimalus vien todėl, kad šalia Bowie pavardės bet kokie kiti skaičiai tiesiog atrodo kvailai. 100

100

Foals

Holy Fire Transgressive

2013-02-11

„Foals“ yra viena populiariausių ir stipriausių šių dienų britų roko grupių. Galbūt Lietuvoje žinoma mažiau, tačiau tai, ko gero, ne „Foals“ problema. Ši grupė iš Oksfordo iššovė 2008 m. debiutiniu albumu „Antidotes“, o 2010 m. tėškė albumą „Total Life Forever“. Abu šie leidiniai Didžiojoje Britanijoje tapo auksiniai. Tad nenuostabu, kad šios energingos indie-rock, kartais net dance-punk grupės trečio albumo visi laukė ausis ištempę. Kris įtampa? Išsilaikys „Foals“ aukštumoje? Kiek teko skaityti gerbėjų (ne kritikų) atsiliepimų, nuomonės išsiskyrė. Viena aišku, prie ankstesnių albumų kai kas prirašydavo terminą „matematinis rokas“, o dėl „Holy Fire“ nieko panašaus nėra. Albumas man pasirodė nuobodokas, net bespalvis pačios „Foals“ kontekste. Ramesnis, intravertiškesnis nei ankstesni darbai. Gal ištikimam gerbėjui tai gali pasirodyti brandos ženklas, bet, man rodos, grupė prarado tai, kuo žavėjo ir vežė, – energiją, gaivališkumą, kapotus ritmus, įtampą, tai, kas ją artino prie matematinio roko. Susidaro įspūdis, kad grupė užsikabino už vieno ramaus savo hito „Spanish Sahara“ (iš ankstesnio albumo) ir pabandė padaryti visą albumą panašaus tempo. „Holy Fire“ trūksta dinamikos, man rodos, ji išlaikyta tik vieninteliame ir geriausiame albumo kūrinyje „Inhaler“. Kad ir kaip būtų, kitų šiame puslapyje apžvelgtų albumų kontekste „Foals“ atrodo kaip paprastas, net primityvus nostalgiškas poprokas. Tiesa, labai kokybiškas. 60

100

>> blizgė

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Nekviestoji viešnia La „Jis manęs nekęs, / Jis nori tikros merginos, / O aš kaip pieštinė“, – dainuoja Lana Del Rey turbūt nirtulingiausioje savo dainoje „Noir“. Lanos tikrumo klausimas, atrodo, yra aktualiausias daugeliui jos piktų kritikų. Ar jos tapsmas Lana del Rey iš nesėkmingos Lizzy Grant natūralus, ar tai vadybininkų skulptūra? Birželio 4 d. Lana bus Lietuvoje. Tai turbūt geriausia galimybė pamatuoti šios migloje skendinčios artistės tikrybę. Ruošdamasis koncertui „37O“ rašo dainininkei laišką.

Labas, Lana,

ausinėse groja tavo muzika. Eilutė „The voice of Nirvana“ iš dainos „Oh Say Can You See“ šią akimirką nuskamba labai tinkamai. Mylimasis dar miega. Aš priešingai – amžinai neišmiegojusi. Amžiname limbe. Tarp budrumo ir įmygio, tarp euforijos ir nuopuolio, tarp gaivalingo grožio ir nusipurtytinos bjaurasties. Ar tu kartais ne panašiai? Net jei ne, žinau, kad nesupyksi, jei tiesiog priskyriau savo būseną tau, – juk tai idealu visokiam / jokiam menininkui. Apsichė Tave yra kaltinę nebuvimu, kad neva esi tik kieno nors sukurtas produktas. Kad tu netikra. Pfff! Perfrazuojant Čechovą, kuris „Trijose seseryse“ rašo „O kas gi nekeistas?“: o kas gi tikras??? Štai nebent mylimasis, kuris miega. O scenoje ne-

KNYGOS Sarbievijaus kiemo poetų antologija „MYLĖJAU“ VILNIUS, „DOMINICUS LITANUS“, 2012 M.

18 // © 370

Teminės poezijos antologijos, o dargi nedviprasmiškai pavadintos „Mylėjau“, išrankesniam skaitytojui iš karto sukelia įtarimą. Ir vėl bus saldėsių kraitelė, tinkama tik pageidavimų koncertams, vėl banalybės... O ne, gerbiamieji. Ši knyga – įvairi, stipriai sukalta, įdomi ir pilna nenuvalkiotų eilėraščių. Į ją sudėta penkiasdešimtmečių poetų meilės lyrika. Kažkada buvęs gausus literatūrinis judėjimas, būręsis aplink Vilniaus universiteto literatų būrelį, Marcelijaus Martinaičio vadovaujamą „Literatų kalvę“, Lietuvos rašytojų gretas papildė įdomiomis asmenybėmis – tai ir Liudvikas Jakimavičius, ir Sigitas Parulskis, ir Aurelijus Katkevičius, ir Julius Keleras, ir Elena Karnauskaitė, ir Vytautas V.Landsbergis... Į antologiją įtraukti ir Aidas Marčėnas, Nijolė Daujotytė, Valdas Daškevičius, prieš keletą metų miręs Robertas Danys. Ir teneatbaido žodis „penkiasdešimtmečių“ – amžius šioms eilėms neturi jokios reikšmės.

Mėgstantys tradicinę poeziją atsivers R.Danį, pramintą lietuviškuoju Jeseninu, subtilios erotikos mėgėjams patiks J.Kelero eilėraščiai. Kitiems galbūt – švelnūs, gyvenimiški, kameriniai N.Daujotytės ir E.Karnauskaitės tekstai. Norintiems rupesnio skambesio – S.Parulskio ir L.Jakimavičiaus (jie šioje knygoje man mieliausi) eilėraščiai. Įdomu ir tai, kad į antologiją įtrauktos jaunystėje rašytos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbančio literatūros tyrėjo, erudito Virginijaus Gasiliūno eilės – ekspresyvios, niūrokos, su tragiška gaidele. Knygoje „Mylėjau“ esama ir kito rašyti metusio literato – A.Katkevičiaus – gan įmantrių sonetų. Tad tai nėra proginis eilių rinkinys, veikiau įdėmus ir išsamus žvilgsnis į savitą ištisos kartos poetinį pasaulį.

Undinė Radzevičiūtė „ŽUVYS IR DRAKONAI“ VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2013 M.

Prisipažinsiu, kad pora ankstesnių autorės knygų man priminė blogiausius šiuolaikinio meno pavyzdžius – keletą paskirų neaiškių objektų su prie jų lapelyje prikabinta gudragalviška koncepcija. Tad ir šią iki neįmanomybės į storį išpūstą knygą ėmiau skaityti nusiteikęs gan skeptiškai. Ir buvau maloniai nustebintas. U.Radzevičiūtė jau garsėja tuo, kad neįmanoma nuspėti, ką rasi atsivertęs jos knygą. Tikrai aišku tik viena – įprastine lietuviška proza nė nekvepės. Šis romanas taip pat toks. Jis sudarytas tarsi iš dviejų iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių dalių – pasakojimo apie XVIII a. Kiniją ir į ją atsiųstų jėzuitų vargus bei nuotykius ir istorijos apie keturias moteris: senelę Amigoreną (itin simpatiškas, ekscentriškas, labai gyvas personažas), jos dukrą mamą Norą ir šios dukras Šašą bei Miki. Pasakojimas apie Kiniją primena ironišką, šiek tiek pabirą romaną amžina tema – Rytų bei Vakarų kultūros vėl

susiduria ir viena kitos nesupranta. Dvi sesutės per kalnelį nesueina. Pradėjęs skaityti supranti, kad tėvo Kastiljonės bandymas vakarietišku menu ir religija užkariauti kinų imperatoriaus, o per jį ir visos Kinijos širdį – bergždžias reikalas. Kinija vakariečiui – lakieji smėlynai, klaidus taisyklių ir sąvokų labirintas. O štai šeimyninė trijų moterų kartų istorija skaitant primena fechtavimosi varžybas. Dialogai taiklūs, kandūs, trumpi, labai gyvenimiški ir nuoširdžiai komiški. Visos jos gyvena kažkokiame neapibrėžtame Europos mieste, įnoringame (kitas žodis čia netinka) bute ir kalbasi tarpusavy taip, kad koks nors šmaikščiųjų JAV serialų scenaristas nagus nusigraužtų iš pavydo. Autorė rašydama neaiškina nei veikėjų poelgių ir pokalbių motyvacijos, nesileidžia į ilgus aprašus, nepateikia jokių vienareikšmiškų ar nedviprasmiškų atsakymų į skaitytojų klausimus (o skaitytojui klausimų neišvengiamai kils). Spėlioti, šifruoti ir ieškoti trūkstamų dėlionės detalių teks patiems. „Žuvys ir drakonai“ – neįprastas, geras, skanus tekstas.

na. Ar ji tikra? išgulėjusiam ramioj vienatvėj, tai nepakirstų kojų? O Juliette’i Lewis, kuri po tavo pasirodymo „Saturday Night Live“ (SNL) tviteryje parašė „Stebėti šios „dainininkės“ pasirodymą SNL – tai tas pats, kaip stebėti dvylikametę, kuri vaidina koncertą savo kambaryje“, irgi nusiųsiu šį laišką. Gal tada ji susivoks, kaip teisingai pačiulbėjo, pati to nesuprasdama. Žinoma, kad tu esi kaip vaikas, kuriam ŠIS pasaulis dar naujas, nes ką tik į jį grįžai. Bet kas išmintingiausi – ar ne vaikai ir senoliai? Turbūt skaitei Meterlinko „Nekviestąją viešnią“ ir prisimeni, kad regėti vidumi, būti atidūs nematomam pasauliui galėjo kaip tik vien jaunosios dukterys ir senelis (nors fiziškai aklas)? Vienos dar „matė“, kitas jau „matė“. O viduriniai, pilni gyvenimo veiksmo ir kasdienių rūpesčių, turėjo tik fizinėms akims prieinamą regą. Tad, Lana, kai būsi Lietuvoje, dainuok kaip dvylikametė, jei tik nori.

reikia man to jūsų tikrumo. Kita vertus, tu pati tikriausia. „Talentingiausių žmonių kailis tuščiaviduris, nes dėl tos pačios gyvasties – intelektinės odos – jautrumo jie kaupia savyje visus sutiktus žmones, yra iš jų sudaryti. <...> Tokį tuščiavidurį kailį Apsichė vadino jokumu. Neva „joks“ yra visa apimantis, tačiau į nieką iki galo nelinkęs. Toks nespecialus giluminis įsiklausymas, savo tūriu užimantis didžiąją dalį žmogaus esybės, beveik nepaliekantis vietos kokiems nors prigimtiniams polinkiams“, – knygoje „Apsichė“ ir apie tave rašo Elžbieta Latėnaitė. Barnabas Kolinsas Tu tokia jokia, kokia būna vėlė. Tu man ir atrodai pamiruoliška. Bet tokio hot couture pamiruoliškumo, kokio yra Barnabas Kolinsas iš „Tamsos šešėlių“, kuris atsikelia iš kapo ir gelbsti giminaičius savo dviejų šimtų metų senumo išmintimi. Tik tau, man rodos, aštuoni šimtai metų. Tiek tavo dainų tekstuose, tiek tavo interviu žėruoja toks kažin koks išminties nuovargis. Jausmas toks, kad turi labai stengtis jį slapstyti – nagais, lūpomis, plaukais, gėlių karūnomis. Kad tai liepė daryti prodiuseriai, aš patikėčiau. Kai nebesugalvojo, kaip kitaip elgtis, kad žmonės neišsigąstų tavo „giluminio įsiklausymo“, tavo tūrio, kad nepamatytų šimtametės patirties. Bet jie žinojo, kad laikas mus gelbėti, ir išvadavo tave iš kapo. Kai kurie kritikai sakė, kad tu mus išgelbėjai iš monotonijos, kuri jau buvo beapimanti muzikos pasaulį. Simboliška, kad prisikėlusysis gelbsti praradusius gyvastį.

Tai tas pats, kaip stebėti dvylikametę, kuri vaidina koncertą savo kambaryje.

Nekviestoji dvylikametė Kai praeitais metais išgirdau tave pirmą sykį, daug kam jau buvai žinoma, ypač žymusis tavo klipas „Video games“. Tavęs šimtą kartų klausė, kodėl jis toks liūdnas, o tu šimtą kartų atsakei, kad tau tai labai šviesus kūrinys, apdainuojantis jaunus, naivius santykius. Ar keista, kad tavęs nesupranta? Ne. Tai, kas kitiems tamsu, niūru, yra tavo tvirtovė. Todėl visai nesistebiu, kad gyvai dainuoti tau nesiseka. Barnabui irgi būtų sunku. Akinančios scenos rampos, plėšrūs triukšmadariai žmonės – kam, aštuonis šimtus metų

Patinka, sakau, patinka! Bet vis nebaigiu minties. Kai pirmąsyk pamačiau „Video games“, pradėjau žiūrėti, ką dar tu kuri. Žinoma, „Born to die“ man patiko iškart. Kad tai tavo tatuiruotė epitafija, turbūt niekam nekelia abejonių. Nors tiktų ir „Died to be reborn“ („Mirusi, kad atgimtų“ – angl.). Šiaip ar taip – „Born to die“, „Video Games“ ir „Gramma“ iškart prisegiau draugei prie laiško ir parašiau: „Pažiūrėk, kaip tave sunešios šita Lana del Rey. Ji išgarsėjo pati padariusi video (sumetė atkarpas kitų youtube platintų video, tarp jų įdėjo save). Iš pradžių nesupratau savo santykio, bet daina po dainos tas jos puošniausių pasauly kapinių balsas savo padarė.“ Po kurio laiko draugė atsakė: „Mane ji, žinok, baugina. Kažkas atpažįstama. Nejauki muzika. Kova. Be to – patinka.“ Kalbant apie „patinka“. Lana, jei kartais su kuo nors vis dėlto pabendraudavai aname (idėjų?) pasaulyje, gal tau teko sutikti romantizmo lordą Adomą Mickevičių? Tad, žinok, jo baladėje „Patinka“, kitam gal šiurpokoje, yra tokios tau tinkamos eilutės: „Likti nakčia vienišam vidur lauko – / P a t i n k a, sakau, p a t i n k a! “ Man atrodo, ten tu ir dainuotum geriausiai. Tikiuosi, „Siemens“ arena tau bus pakankamai niūri būti savimi. Nors kaip sakiau – man išvis tas pats, kiek t u t i k r a. Kūriniai juk tikri.

Rašė: mb

„ŠIMTO JAPONŲ POETŲ EILĖS“ IŠ JAPONŲ KALBOS VERTĖ VYTAUTAS DUMČIUS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2012 M.

Dar viena eilių knyga, kurią skaityti reikėtų neskubant, apmąstant, po vieną trumputį tekstą per dieną. Ši knyga – klasikinės japonų poezijos waka antologija, sudaryta poeto, imperatoriaus rūmų didiko Fujiwaros no Sadaie (1162–1241 m.), labiau žinomo Fujiwaros no Teika vardu. Rinktinė sudaryta tarp 1235– 1241 m. Ji pradedama imperatoriaus Tenji (626–671 m.), o baigiama imperatoriaus Juntoku (1197– 1242 m.) poetiniais tekstais. Rinkinyje sudėti garsiausių VIII– XIII a. Japonijos poetų – imperatorių, ministrų, diplomatų, šventikų – ir beveik nežinomų kūrėjų poetiniai tekstai, atskleidžiantys viduramžių Japonijos estetines pažiūras, rafinuotus imperatoriaus dvaro papročius, nepakartojamą gamtos grožį ir poetinio teksto paprastumą. Ši antologija iki šiol verčiama į įvairias pasaulio kalbas, Japonijoje mėgstama daugelį amžių, o jos tekstai netgi perkelti į popu-

liarų kortų žaidimą („Uta garuta“). Eilėraščiai antologijoje pateikiami trejopai: originalo kalba, tarptautine rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis ir lietuviškai. Tiems, kam trūksta žinių ar norisi konteksto, skirti išsamūs vertėjo paaiškinimai: pristatomi autoriai, paaiškinami mitologiniai, religiniai dalykai, geografinės nuorodos, patikslinamos tam tikros keblesnės vertimo detalės. „Šimto japonų poetų eilių“ nebūtina skaityti iš pradžios, nuosekliai. Atsiverskite šen bei ten, po truputį atsiras mėgstamiausi tekstai. Tai savotiška meditacija – vaizduotės treniravimas, estetinio jausmo lavinimas. Viskas šiuose tekstuose apčiuopiama ir kartu simboliška, laku bei efemeriška kaip hieroglifas ir tvirta kaip tradicijos.

Gediminas Kulikauskas „APELSINŲ KONTRABANDA IR KITI PASAKOJIMAI APIE SMETONINĘ LIETUVĄ“ VILNIUS, „OBUOLYS“, 2013 M.

Daugelis Smetonos laikų Lietuvą įsivaizduoja arba idealizuotai – bekonų upės, sūrių kalnai, kultūros klestėjimas, – arba ideologizuotai – politinis režimas, „mes be Vilniaus nenurimsim“ ir t. t. Šioje knygoje pagauliai ir su daugybe įdomių faktų bei smulkmenų atskleidžiama „mažoji istorija“ – tarpukario gyvenimo kasdienybė bei keistenybės. Beveik trečdalį knygos užima pasakojimas apie Nepriklausomybės kovas ir jose mūsų pusėje kovojusius saksų samdinius. Šis faktas įdomus, retai minimas, o patys saksai, pasak autoriaus, pamiršti ir niekur nebeminimi. Jų atminimui neskirta nė menkiausia lentelė. Kontrabanda – lietuvio kraujyje. Esame šmugelninkų tauta, šiuo bizniu mums verstis sekėsi, juo ir iki šiol tebesiverčiam. Šiam abejotinam verslui skirta kita nemenka istoriko G.Kulikausko knygos dalis. Kodėl cigarečių kontrabandos tuo metu nebuvo, bet per sieną milžiniškais kiekiais gabeno spiritą, vežė apelsinus ir mieles? Apie tai argumentuotai, įdomiai, su iliustracijomis pasakojama knygoje. O aš, pavyzdžiui,

būdamas aukštaitis su nuostaba ir siaubu sužinojau apie egzotiškus to meto Žemaitijos svaiginimosi eteriu papročius. Įspūdinga. Ši knyga taip pat atskleidžia kovos su tabako ir alkoholio monopoliais subtilybes, pasakoja apie to meto lobių ieškotojus, žąsų karą ir kruvinus maištus Suvalkijoje. „Man kur kas įdomiau, kiek štukų apelsinų galėjo už vidutinę algą nusipirkti eilinis smetonmečio valdininkas, nei šimtąjį kartą narplioti Vasario 16osios Akto subtilybes“, – rašo autorius. Ir iš tiesų, „mažoji istorija“ kuo puikiausiai perteikia to meto lietuvio gyvenimą, įpročius, norus ir lūkesčius. Skaitydamas supranti, iš kur mūsų šio meto bėdos, ginčai, problemos. Juk viskas iš esmės tas pats – tik etiketės kitos ir per sieną nelegaliai gabenami kiti dalykai. O mūsų charakteris beveik nepasikeitė. Kažin ar verta tuo džiaugtis...

teatras

>> išklotinė

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

„JUOKINGO ŽMOGAUS SAPNAS“

„BERNIUKAS IR ŽUVĖDROS“ ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 14 D. KAUNO LĖLIŲ TEATRE (Laisvės al. 87A, Kaune)

ŽIŪRĖKITE KITĄ SEZONĄ

Senas geras Fiodoras Michailovičius Dostojevskis... Jo kūryba vilioja ne tik literatūros mėgėjus, bet ir teatro kūrėjus. Suviliojo ji ir aktorių Povilą Budrį, kuris ėmė ir sukūrė pats sau monospektaklį pagal šio rašytojo apsakymą „Juokingo žmogaus sapnas“. Scenoje – senas geras teatras: išdėlioti daiktai ir drabužiai, kuriais bus pasakojama istorija. Kiek labiau prityrusi akis pagal daiktų panaudojimo tvarką gali nuspėti spektaklio eigą ir finalą. Spektaklis iš tiesų primena vaikystę, kai objektais TV ekrane ar lėlių teatre buvo pasakojamos istorijos. Šis principas savaime neblogas, tačiau net ir tokiam pasakojimui teatre būtinas konfliktas, kontrastai, kismas ir įtaigi mintis. Vien teksto deklamacijos, kad ir kokiais tyrais norais paremtos, deja, nepakanka. Šis P.Budrio bandymas dar kartą primena, kad ir monospektakliui būtinas režisierius. Gabus ir įdomus aktorius, žinoma, yra vertybė, tačiau mūsų šalies teatro tradicija vis dar remia-

si režisūriniu teatru, tad ir aktorių pasirengimas norom nenorom juos apriboja kaip atlikėjus, kuriems būtinas žvilgsnis iš šono. Būtent tokio žvilgsnio labiausiai ir pritrūko šiam monospektakliui. Rekomenduojama pasiilgusiems seno gero (XX a. vidurio) teatro. Nerekomenduojama nemėgstantiems radijo teatro.

„1863“

„LILIJOMAS“

ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 11 D. BIRŠTONO KULTŪROS CENTRE (Jaunimo g. 4, Birštone)

Istorinė tematika Lietuvos šiuolaikiniame šokyje – faktiškai terra incognita. Šiais metais minime 1863 m. sukilimo sukaktį, tad veikiausiai būtent tai įkvėpė Kauno šokio teatro „Aura“ vadovę Birutę Letukaitę kviestiniam choreografui iš Vengrijos pasiūlyti būtent šią temą. Projektą „1863“ sudaro dvi dalys: Mindaugo Arlinsko filmas ir Ferenco Fehéro šokio spektaklis. Pirmajame poetizuoti vaizdai derinami su primityviais sukilimo faktais ir statistika. Bene vertingiausias paviršutinių impresijų prisodrinto filmo elementas – Irenos Višnevskos atliekama autentiška sukilėlių daina. F.Fehéro penkiems „Auros“ šokėjams sukurtas spektaklis – aktyvus, dinamiškas ir būtų visai įdomus, jei autorius būtų kalbėjęs jam pačiam aktualia tema. Konkretus dviejų tautų maištas ir kova už laisvę spektaklyje tampa abstrakcija. Būtų galima teigti, kad choreografas pasirinko maištą kaip bendrinį reiškinį, tačiau tai būtų netikslu, nes bendrame spektaklio choreografiniame audinyje tiesiogiai su kova sietinos scenos iškyla kaip pridėtiniai antsiuvai, būtini pavadinimui pateisinti, bet ne tokie būtini kūrėjo saviraiškai. Tiesa, „1863“ dar kartą leidžia įsitikinti, jog „Auros“ šokėjai stipriausi šalyje: itin įsiminti-

ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 12, 27 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

ni Mariaus Pinigio ir Manto Stabačinsko duetai, taip pat dalis bendrų scenų džiugina šokėjų raiškos galimybėmis. Rekomenduojama besąlygiškiems patriotams, teigiamai vertinantiems bet ką, kas vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Nerekomenduojama besitikintiems, kad spektaklio turinys susijęs su pavadinimu.

„MEDŽIOKLĖS SCENOS“

Puiki aktorių komanda, pritrenkianti scenografija ir intriguojanti interpretacijoms atvira pjesė – ko dar gali reikėti režisieriui? Pasirodo, net tokiomis sąlygomis jam gali pritrūkti koncepcijos ir įkvėpimo. Iš Vengrijos Lietuvos nacionalinio dramos teatro atsikviestas režisierius László Bagossy kurdamas spektaklį pagal tautiečio Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas“, regis, taip ir nenusprendė, ką norėtų šia istorija pasakyti. Jei tiesiog ją papasakoti, tai, deja, net ir tai nepavyko. Be galo stebėtina, kad režisierius nepasinaudojo nei pjesės, nei kūrybinės komandos teikiamomis galimybėmis ir publikai pateikė tuščiavidurį kūrinį. Pjesėje pasakojama bastūno, karnavalo pažibos Lilijomo gyvenimo ir pomirtinė istorija, kurios esme tampa šio niekšelio atsisakymas atsiversti net ir po keliolikos metų skaistykloje. Klasikinis dramos teatras (spektaklis remiasi būtent šia forma) reikalauja personažų kaitos ir vidinių konfliktų. Tačiau tai palikęs savieigai, L.Bagossy užsižaidžia mizanscenų choreografija (ypač antrajame spektaklio veiksme) ir, regis, pamiršta, dėl ko visa tai. Todėl puikūs aktorių darbai lieka savitiksliai ir nekuria spektaklio visumos. Čia dominuoja epizodinius vaidmenis (daž-

Rašė: Vita Kuosa Nuotrauka: organizatorių archyvo

ŽIŪRĖKITE BALANDŽIO 6, 28 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

20 // © 370

Spektaklis „Medžioklės scenos“ pagal vokiečių dramaturgo Martino Sperro pjesę lyg ir turėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarui grąžinti socialinį aktualumą. Pjesėje pasakojama tragiškai pasibaigianti uždaroje bendruomenėje nepritapusio vyro bei protiškai atsilikusio berniuko draugystės istorija ir pateikiama dievobaimingos bendruomenės ydų išklotinė. Nors jau nurimusios, bet atmintin giliai ir ilgam įsirėžusios „kovos už mergaitę“ kontekste spektaklis pagal šią pjesę turėjo puikią galimybę pateikti aktualią visuomenės kritiką, tačiau režisierius Rolandas Atkočiūnas ja nepasinaudojo. Scenoje – kaimo bendruomenės glamūras: davatkiška kaimo visuomenės grietinėlė ir, žinoma, jų atstumtieji. Pagal klasikinius dėsnius tiesa turėtų būti pastarųjų pusėje. Tačiau režisieriui itin sunkiai sekasi konstruoti pagrindinių personažų bei jų tarpusavio santykių linijas ir suvaldyti logikos pertrūkius dramaturgijoje. Todėl gėrio ir blogio pusiausvyra čia netyčia apsiverčia, o sužvėrėjusi visuomenė tampa įtaigesnė už prasminį pjesės svorį nešančius personažus. Gyviausios spektaklio scenos – duetai, kurių dinamika grindžiama aktorių partnerystės žaisme (Giedrius Savickas ir Rasa Samuolytė, Jolanta Dapkūnaitė ir Vainius Sodeika) bei charakterinius vaidmenis kuriančių aktorių išmone (Algirdas Dainavičius, Rimantė Valiukaitė). Tačiau spektaklio visumoje

Jaunasis teatro ansamblis „Degam“, bendradarbiaudamas su Gruzijos rankų šešėlio teatro „Budrugana Gagra“ režisieriumi Gela Kandelakiu ir vaikų rašytoju, teatro bei kino režisieriumi Vytautu V.Landsbergiu, sukūrė mūsų scenai nelabai įprastą spektaklį, kuriame derinamas dramos ir šešėlių teatras. Spektaklyje pasakojama berniuko, išgyvenančio tėvų skyrybas, motinos ligą ir senelio mirtį, istorija, kurią pagyvina ekrane šešėlių pavidalais pasirodančių žavių žuvėdriukių ir jų močiutės pokalbiai. G.Kandelakiui puikiai pavyko parengti „Degam“ kolektyvą šešėlių technika kalbėti tiksliai ir įdomiai, nors ši spektaklio dalis siužetiškai nėra labai sudėtinga. Puikus šių personažų įgarsinimas vaikų (Mortos Landsbergytės bei Rusnės Vilčinskaitės) ir Veronikos Povilionienės balsais sukūrė žaismės bei žavesio kupiną spektaklio liniją. Deja, kur kas sunkiau jauniesiems aktoriams bei patyrusiems režisieriams sekėsi susidoroti su pagrindine spektaklio dalimi, reikalaujančia dramos vaidybos, režisūrinių bei dramaturginių

„Naujasis Baltijos šokis’13“ grįžta prie tikrojo šokio?

šios scenos sužiba kaip išimtys, tik trumpai pagyvinančios spektaklio veiksmą. Regis, režisierius, pasirinkęs pjesės veiksmą perkelti į menamą, itin estetizuotą aukštuomeninį kaimą (scenografas Martinis Vilkarsis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė), užuot aktualizavęs XX a. vidurio pjesės problemas ir gvildenęs visuomenines bei socialines problemas, prarado ryšį su šiandiena ir apsiribojo mizanscenavimu. Rekomenduojama išsiilgusiems spektaklyje vaidinančių puikių aktorių. Nerekomenduojama visiškai ir galutinai pavargusiems nuo pedofilijos ir kitų panašių skandalų.

Jau ne pirmus metus tiek po tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“, tiek po teatro festivalio „Sirenos“ Vilniaus danguje beveik galima pamatyti klaustuko formos debesėlių su didelėmis antraštėmis: „O tai kur čia šokis?“, „O kodėl TAI – teatras?“, „O kodėl šokėjas šokio spektaklyje nešoka?“, „Kuo skiriasi šokio ir teatro spektakliai, jei abiejuose gali būti (arba nebūti) tekstas, istorija, siužetas, judesys, žmonės, gyvūnai ir visa kita?“, „Ir kas tuomet yra ar nėra performansas?“. Akivaizdu: ribos trinasi, sąvokos plaukia kur sau nori, lentynėlės smagiai dekonstruojasi, o visas jų turinys maišosi tarpusavy į margą skiautinį. Tačiau šiose festivalinėse panoramose yra ir atrankos aspektas – vargu ar gali labai įvairiais (tarp jų – ir finansiniais) kriterijais paremtos programos tiksliai bei proporcingai atspindėti absoliučiai visas pasaulines tendencijas. Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ iš įvairaus dabartinio šiuolaikinio šokio spektaklių spektro renkasi tuos, kurie, paprasčiausiai tariant, šoka. Tiksliau – pagrindinė jų raiškos priemonė yra judesys, nors tai anaiptol nereiškia, kad ši priemonė yra vienintelė.

Gegužės pradžioje Lietuvoje lankysis pasaulinio garso neįgaliųjų meno trupė iš Kinijos, kuri gegužės 1 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje ir gegužės 3 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje surengs užburiantį pasirodymą magišku pavadinimu „My Dream“.

sprendimų. Regis, du režisierius turintis spektaklis liko be režisūros, kaip tas vaikas su keliomis auklėmis – be galvos.

Pasirodymas, keičiantis žmogaus galimybių suvokimą

Rekomenduojama skyrybas išgyvenančioms šeimoms. Nerekomenduojama nemėgstantiems studentiškų spektaklių.

niausiai ne vieną) kuriantys aktoriai, kurių žaismingieji personažai daug įdomesni nei pagrindinis Dainiaus Gavenonio ir Miglės Poliukevičiūtės duetas, besiblaškantis tariamose neegzistuojančios meilės kančiose. Rekomenduojama norintiems ramaus, į problemas gilintis nereikalaujančio vakaro teatre. Nerekomenduojama nepasitenkinantiems vien tvarkingai papasakotu siužetu.

Gegužės 7–12 d. Vilniuje vyksiantis festivalis pristatys vieną garsiausių pasaulyje (ir tai nėra tiesiog privalomas epitetas) šiuolaikinio šokio trupę „Danish Dance Theatre“ su spektakliu „Meilės dainos“, taip pat danų, norvegų, latvių, estų, čekų, rusų, prancūzų, ispanų, izraeliečių ir, be abejo, lietuvių požiūrį į tai, kas yra šiuolaikinis šokis.

Lydi pasaulinė šlovė Kinijos neįgaliųjų meno trupės artistai pasaulyje yra pelnę didelį pripažinimą. Didžiulio dėmesio sulaukusi programa „My Dream“ pirmą kartą buvo parodyta 2000 m., o 2008 m. vykusiose Pekino olimpinėse žaidynėse pristatyta speciali „My Dream“ programa pakerėjo tiek ją stebėjusias pasaulinio garso muzikos ir sporto įžymybes, tiek tarptautinės politikos grandus. Pasak meno kritikų, šios trupės nariai parengia neįtikimai aukšto lygio estetinius reginius. Savo pasirodyme atlikėjai tapybiškomis ir plastiškomis kompozicijomis atkartoja budistinius įvaizdžius, nukelia į tradicinę kinų operą, pažeria kvapą gniaužiančių kovos triukų, dainuoja, šoka ir groja. Visus numerius atlieka talentingi kinų artistai, kuriems teko patirti dramatiškų permainų gyvenime dėl fizinių traumų, klausos ar regos negalios. 2007 m. vasarą Kinijos neįgaliųjų meno trupės nariai buvo tituluoti UNESCO menininkais už taiką. Trupės atlikėjai taip pat laikomi žmogaus galimybių ambasadoriais. Savo šalyse Kinijos neįgaliųjų meno trupės pasirodymus yra stebėję buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas ir viceprezidentas Alas Gore’as, Vokietijos premjerė Angela Merkel, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis ir daug kitų. Trupė neseniai baigė didelį turą po Kanadą ir JAV – pasirodymus surengė Toronte, Monrealyje, Las Vegase ir Los Andžele. Negalia netrukdo Į Lietuvą atvykstantys 35 Kinijos neįgaliųjų meno trupės atlikėjai nepamirštamų emocijų ir įspūdingų reginių ištroškusius

lietuvius apstulbins ypatingu jautrumu bei skirtingų meninių gebėjimų sinteze. Puikiai muzikos virpesius juntantys kurtieji daugiausia šoka ir vaidina, o ypač jautrią klausą turintys aklieji groja ir dainuoja. Klausos, regos, kalbos ar kitokia fizinė negalia nepakirto nė vieno trupės atlikėjo vidinio ryžto augti. Išlavinę ir išlaisvinę prigimties jiems dovanotus talentus, jie rengia įspūdingiausius pasirodymus, pelnančius milijonų žmonių simpatijas visame pasaulyje. Fizinė negalia artistams nesudaro kliūčių išreikšti žiūrovams savo jausmus, perteikti juos itin grakščiais judesiais, skambiomis melodijomis ir dainomis. Legendinį trupės pasirodymą „My Dream“ regėję žmonės pasakoja, kad reginio įspūdžių perteikti žodžiais tiesiog neįmanoma. Gyvus pasirodymus stebėję žiūrovai tvirtina per kiekvieną numerį asmeniškai jautę tarsi iš atlikėjų besiveržiančią vidinę energiją, jų meilę gyvenimui. Nematomas, bet magiškai juntamas energijos pliūpsnis pasirodymuose greitai pakeičia visos publikos nuotaikas, dovanoja daug teigiamų emocijų. Pakeri darniu grožiu 77 šalis aplankę artistai Lietuvoje pristatys programą, kurioje jungiami populiarūs Rytų Azijos ir šiuolaikinės scenos menai. Apsilankę Lietuvoje vyksiančiuose pasirodymuose išvys ir garsųjį šios trupės šokį „Thousand-hand Bodhisattva“, per kurį sinchroniškais rankų judesiais artistai kuria Budos paveikslą, rodo absoliučią judesio ir savo vidinio pasaulio harmoniją. Portale „Youtube“ šio šokio vaizdo įrašas peržiūrėtas daugiau nei 10 mln. kartų. Garsaus kino filmo „Baraka“ kūrėjai jį panaudojo penkerius metus visuose penkiuose žemynuose filmuotam savo paskutiniam darbui „Samsara“ (2011 m.). Vienas įsimintiniausių yra ir trupės atliekamas numeris „Peking opera“. Jame klausos negalią turintys artistai vaidina pagal regos negalią turinčių atlikėjų dainavimą ir atliekamą muziką. Žiūrovus labiausiai keri tai, kaip artistai komunikuoja tarpusavyje ir pasiekia judesio bei garso dermės tobulumą. Kinijos neįgaliųjų meno trupės pasirodymas „My Dream“ – turbūt ryškiausias pasaulyje liudijimas, kad siekdamas grožio ir dvasinės gyvenimo pilnatvės žmogus gali įveikti pačius sudėtingiausius fizinius ir psichologinius barjerus.

koncertai

>> išklotinė

Rašė: Domininkas Kunčinas Nuotrauka: organizatorių archyvo

Balandžio 26-ąją „Lofto“ scenoje Vilniuje pasirodys viena įdomiausių šiuolaikinės Norvegijos muzikos grupių „Casiokids“. Sėkmingai startavęs renginių ciklas „Norden Wave“ kartu su Norvegijos dienomis Lietuvoje džiaugiasi galėdami pristatyti šį linksmą electro-pop kolektyvą Lietuvos publikai.

„Casiokids“ priverčia japonu dainuoti norvegiškai

22 // © 370

„Viskas prasidėjo, kai instaliavau programos „Cubase“ demoversiją savo kompiuteryje Stavangeryje 1999-aisiais“, – viename interviu prisimena norvegų grupės „Casiokids“ lyderis Ketilas Kindenas Endresenas. Iš pradžių grupė tiesiog perdarydavo gerai žinomas dainas ir papildydami „Casio“ garsais atlikdavo jas draugų vakarėliuose Bergene. Jų linksma melancholija ypač išgarsėjo po to, kai norvegų kompozicija „Fot i hose“ tapo vaizdo žaidimo „FIFA 10“ garso takeliu. Nuo tada „Casiokids“ per vieną savaitgalį groja Maskvoje ir Meksike, skrenda koncertuoti į vienišą švyturį vidury jūros, scenoje skaičiuoja iki Naujųjų metų likusias sekundes Australijoje, a cappella atlieka savo kūrinius Berlyne po to, kai policija uždraudžia koncertą dėl garso, stebisi jų koncertuose norvegiškai dainuojančiais japonais. Pernai pasirodė, ko gera, brandžiausias grupės darbas, trečiasis albumas „Aabenbaringen over Aaskammen“, – menamo tyrinėtojo daktaro Tarzano Monsoono kelionė po įsivaizduojamas džiungles. Už šį albumą muzikantai iš dalies dėkingi norvegų popmuzikos klasikams „A-ha“, skyrusiems milijono kronų prizus keturiems perspektyviausiems Norvegijos atlikėjams, tarp jų – ir „Casiokids“. Vienas danų žurnalas grupės kūrybą apibūdino kaip „Duran Duran“, „Sigur Rós“ ir „2Unlimited“ hibridą. Patys muzikantai juokauja: „Bandome kurti muziką, kuri skambėtų kaip ABBA, „Technotronic“ ir „Whigfield“ kartu, tačiau vis susimauname.“ Surimtėję „Casiokids“ sako, kad įtaką jiems padarė tokie britų atlikėjai kaip „Radiohead“, „Blur“, „New Order“, taip pat – švedai Jensas Lekmanas, „The Field“, „Familjen“, „Bob Hund“, „Fever Ray“, Jonathanas Johanssonas, tėvynainiai „Röyksopp“ ir net Nigerijos, Malio, Pietų Afrikos bei Etiopijos muzika.

Prisėdome trumpai pasikalbėti su K.K.Endresenu.

– Prieš keletą metų grojote „Be2gether“ festivalyje Lietuvoje. Ar buvote įspėti pasiimti asmens dokumentus? – Taip, ir atrodo, kad visi mūsų popieriai buvo tvarkingi. „Be2gether“ buvo nuostabi patirtis. Turiu omeny, kokie buvo mūsų užkulisiai visą dieną!!! (Rodo Norviliškių pilies nuotrauką – aut. past.) – Ar dr. Tarzanas Monsoonas atvyks su jumis į Vilnių? – Dr. Tarzanas Monsoonas negavo vizos ir privalės likti namuose. Koks neprofesionalus keliautojas! – Koks  skirtumas tarp pavienio koncerto ir pasirodymo festivalyje? – Klubiniai koncertai daug intymesni ir suteikia daugiau galimybių pabendrauti su gerbėjais. Festivaliuose daugiau laiko praleidi bendraudamas su kolegomis muzikantais ir tyrinėdamas purvo galimybes. – Dainuojate norvegiškai ir atvažiuojate groti Norvegijos dienose Lietuvoje. Skamba labai patriotiškai?

– Norvegų kalba paprasčiausiai yra pirmoji, kurią išgirdau. Stengiuosi į aplinką žvelgti kaip žmogus, o ne kaip norvegas.

„Casio“ mums yra daugiau vaikystės nostalgija, mūsų pirmieji instrumentai.

– Ar dažnai grojate gimtuosiuose Stavangeryje ir Bergene? – Žinoma. Fredrikas (grupės narys Fredrikas Øgreidas Vogsborgas – aut. past.) ir aš kilę iš Stavangerio, o Bergene yra „Casiokids“ studija, todėl šie miestai visada bus mums ypatingi. – Pastebimas ryšys tarp „Casiokids“ ir vaikų. Ar turite savų vaikų? – Kai kurie „Casiokids“ nariai jau turi savo casiokids. Po truputį formuojame naują „Casiokids“ kariauną, kuri pakeis mus, kai būsime per seni. – Pastaruoju metu grojate sintezatoriais „Korg“, nebe „Casio“? – Švelnus „Casio“ skambesys visada

Rašė: Inga Norke Nuotrauka: organizatorių archyvo

us bus mūsų manifesto ašimi, bet jie niekada nebuvo mūsų rėmėjai. „Casio“ mums yra daugiau vaikystės nostalgija, mūsų pirmieji  instrumentai. – Kodėl beveik visos grupės savo karjeros pradžioje groja greitai, o paskui sulėtėja? – Mažiau bpm (smūgių per minutę – aut. past.) reiškia, kad atsiranda daugiau erdvės mėgautis. Negaliu   sulaukti, kol gerai praleisim laiką Vilniuje! 

„LOFTAS FEST“: iš pirmų lūpų J

au taip norisi nutūpti ant bordiūro protą ir sielą maitinančiame šurmuly, atsukti veidą į saulę ir ištarti: „F, myliu vasarą Lietuvoj.“ Realiausia galimybė greičiausiai tai padaryti yra sezoną pradėsiančiame festivalyje „Loftas Fest 2013“. Festivalio organizatoriai, menų fabriko „Loftas“ komanda, jau pradėjo skelbti ne tik atlikėjus, kuriuos eurais ir ypatinga Naujamiesčio aplinka prisiviliojo į Vilniaus vidury vyksiantį festivalį. Jau užsiminta ir apie ne muzikinės programos tikslus. Na ir kas paskui? Kadangi „Loftas“ dažnai sau leidžia improvizuoti erdve, renginių temomis, muzika ir ne tik, šiemet iškeltas dar vienas tikslas. „37O“ pirmasis sužinojo, kad per festivalį bus surengta kūrybinių industrijų konferencija „What’s Next?“, kurioje, gali būti, savo žiniomis dalysis worldwide žinoma persona. Bet ne tik tai įdomu šioje šiuolaikinio gyvenimo būdo konferencijoje. Konferencijos temos iš esmės orientuotos į tam tikras industrijas, bet įdomios bet kuriam save reguliariai lavinančiam jaunuoliui. Ir netgi nebūtinai tik jaunuoliui. Konferencijoje „What’s Next?“ bus kalbama architektūros, mados, dizaino, muzikos, startupų, rinkodaros ir IT temomis. Esmė – kas mūsų laukia artimiausioje ateityje, kur link judame ir į ką derėtų atkreipti dėmesį. Belaukiant headlainerių Pirmame vasaros festivalyje veiks keturios scenos, riedlenčių parkelis, kavinių skveras, dirbtuvės nagingiems ir kino teatras, kur bus galima pamatyti kino filmų iš aktualaus repertuaro. Taigi aktyvizuoti kūną ir protą bus galima ne tik per didžiuosius koncertus. Per šį mėnesį, kol „37O“ platino savo praeito mėnesio tiražą, paaiškėjo, kad prie „Lofto Fest“ programos prisideda ne tik islandai „múm“, bet ir jų tautiečiai electrokeriai „FM Belfast“, hiphopo autoritetas „Supersci“ iš Švedijos ir visada iš proto vedantys „G&G Sindikato“ vyrai. Daug kitų – dar eilėje būti paskelbti. Draugai, jau atrodo, kad galvos linksės dėl didžėjų gausos. Aišku, bus dar ir grupių iš užjūrio bei vietos pankų (platesne prasme). Beje, prisimink, į festivalį „Loftas Fest 2013“ važiuok dviračiu, viešuoju transportu, riedlente, bet tik ne automobiliu. Daugiau informacijos www.loftasfest.lt

Rašė: Sandra Kliukaitė

Pavasaris. Alisa susižavėjo skandinavišku dizainu, bet liko ištikima ir lietuviškam. Po dvigubo romano ant stebuklų lentynos rikiuojasi miško įkvėpti ženkliukai, žolinės vazos, bluzonas su Vilniaus gatvės mados ikonomis, silikoninis šviestuvas, uniseksinės sąsagos, tatuiruotos (ir ne tik) taburetės bei kosminiai inkilėliai paukščiams! ...... .. .

MEŠKOS PASLAUGŲ DŽEMPAS LIETUVA

KAINA 150 LITŲ Trys ryškiausi Vilniaus gatvių herojai ant tavo krūtinės! Didysis Lietuvos kunigaikštis Vildaugas, garsiausia Vilniaus gatvės mados ikona Rožytė ir regio atstovas iš Gedimino prospekto Vitas su dredais ir ryšuliais.

„NORMANN COPENHAGEN“ VAZA „GRASS“ DANIJA

KAINA NUO 35 IKI 60 EURŲ (APIE 122–208 LITUS) Užuodi pavasarį? Ne? Matyt, savo stalą, grindis ar palangę turėtum papuošti štai tokia rankų darbo vaza. Keramikių „Claydies“ iš molio drėbtas dizaineriškas žolės kuokštelis įneš gamtos į bet kokį interjerą. Tiks ir lauko gėlėms pamerkti, ir pieštukams susikrauti. Būna trijų dydžių.

Fotografavo: Ingrida Žiemytė. Stilius ir drabužiai: TRIBE by Marina&Donata. Modelis: Žybartas Čiurlys

www.meskospaslaugos.com

www.normann-copenhagen.com

INKILAI „EVA SOLO“ DANIJA

KAINA NUO 29,95 IKI 45 EURŲ (NUO 104 IKI 156 LITŲ) Žmonės dar negyvena kosmose, tačiau paukščiai beveik... Danų dizaineriai rankomis iš stiklo išpūtė kosminius namus mūsų sparnuotiems draugams. Ant medžių šakų arba ant balkonų turėklų kabinami kosminiai inkilai ne tik gerai atrodo, bet ir rūpinasi paukščiais. Tereikia įpilti lesalo ir paukščiai patys skris į kosmosą... www.evasolo.com

„TRIBE“ ŽENKLIUKAI LIETUVA

KAINA 0 LT Kam taip ir neteko pačiupinėti „Tribe“ dizainerių sukurtos garsiausios (ever) miškinių kolekcijos „Woodsy“, nuo šiol, ko gero, teks čiupinėti tik nuo jos atlikusius ženkliukus... O dizainerės toliau pluša ir kuria naują pavasario kolekciją. Jos sako, kad šie ženkliukai neparduodami, tačiau jei nori jų gauti už nulį litų, sek naujienas „Tribe“ feisbuko puslapyje, nes kartais jos dalija juos dovanų!

ŠVIESTUVAS „UNFOLD“ ŠVEDIJA, DANIJA

KAINA 129 EURAI (APIE 447 LITUS) Kai švedų dizainerių „Form Us With Love“ gauja susimetė su danų dizaino kompanija „Muuto“, išsiskleidė naujas silikoninis šviestuvas „Unfold“, kuris tapo toks populiarus, kad apskriejo visus dizaino blogus ir žurnalus. Tai klasikinis pramoninis šviestuvas, kadaise kabintas fabrikuose, tačiau dabar jis gaminamas iš spalvotos silikoninės gumos ir labiau tinka kabinti namuose, biuruose ir kur tik sugalvosite. www.formuswithlove.se

www.tribe.lt

T.JASIULIO TABUREČIŲ KOLEKCIJA „STAY“ LIETUVA

KAINA 300 LITŲ (1 VNT.) Pamenate legendines keturkojes taburetes? Pamirškite jas, keturkojės seniai išėjo iš mados. Dabar jos – trikojės! Pernai dizaineris Tomas Jasiulis pristatė naują baldų kolekciją STAY, kurios pagrindą sudarė trikojės taburetės, o prie jų šliejosi žemi kavos staliukai ir aukštesnės už taburetes – baro kėdės. Tą kartą taburetės buvo dar ir tatuiruotos tikromis tattoo! Juk ne kasdien matote tatuiruotą kėdę?.. Trikojų taburečių su natūralios odos padėkliukais ir tatuiruočių įspaudais dar yra, ieškokite internete. www.yasiulis.lt

„OKIIKO“ SĄSAGOS LIETUVA

KAINA 85 LITAI Manote, sąsagas nešioja tik vyrai? Žinoma, ne. Sąsagas nešioja ir vyrai, ir moterys! Marškinių kultas mados pramonėje tęsiasi toliau, o OKIIKO duetas siūlo tobulinti marškinių rankoves. Tereikia tik pasinaudoti jų architektūriškomis ir spalvingomis uniseksinėmis sąsagomis. www.okiiko.eu