370_nr37_web by Diena Media News

2013 gegužė #37

Kur daug poetų ir kačių

Londono garsai ir sovietmečio archyvai S.Janušauskaitė: tarp Žemės ir dangaus kūnų

Opera čia, opera ten Kodėl gęsta kaitrinės lemputės?

Siaubingosios dvynės, fiksuojančios asmeninės žmogaus kovos akimirkas 37O.diena.lt

37o

#37 Numerio bendradarbiai: Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Goda Dapšytė Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Sandra Kliukaitė

Kur daug poetų ir kačių

iame numeryje nemažai kalbame apie emigraciją. Tiesa, ne apie ekonominę, ne tą „dėl skanesnio duonos kąsnio“. Juk žmonės randa ir įdomesnių priežasčių emigruoti.

„Ten daug poetų ir kačių, ten gyveni tu, aš jaučiu, aš tai jaučiu. Ten lyja lietūs bokštuose, šalia gatvelės paslapčia, paslapčia... Londone... “ – taip romantiškai kažkada Jungtinės Karalystės sostinę sau vaizdavosi mano seni geri bičiuliai biplanai. Tada jie mėgino kurti ką nors panašaus į „Oasis“ ir Londono akyse nebuvo regėję. Dabar jie į šį didmiestį skrenda bent kartą per metus, kad pagrotų ten gyvenantiems išeiviams iš Lietuvos. Poetų ten, Londone, yra, žinoma. Kačių irgi. Bet ypač daug ten sutiksi emigrantų, kurie į šį nuostabų miestą suvažiavo iš viso pasaulio dėl pačių įvairiausių priežasčių: vieni – ieškoti politinio prieglobsčio, kiti – darbo su oresniu atlyginimu nei tėvynėje, treti – studijuoti, ketvirti... Kaip ir dauguma pasaulio didmiesčių, taip ir Londonas traukia ne tik padorius žmones, bet ir padugnes. Jų dėka britai apie mus spėjo susidaryti ne kažin kokią nuomonę. Kiek kartų buvome linksniuojami jų žiniasklaidoje dėl tautiečių įvykdytų vagysčių, žmogžudysčių ar kitų nusikaltimų, jau ir suskaičiuoti sunku. Vis dėlto džiugu matyti ir kitokias tendencijas. Gal ir jūs pastebėjote, kad „37O“ puslapius vis dažniau

okupuoja Londono lietuviai. Vieni mus susiranda patys, kitus sumedžioja beveik oficiali „37O“ atstovė Londone Simona. Lietuviai Londone studijuoja, muzikuoja, fotografuoja, kuria reklamas ir daro daugybę kitų įdomių dalykų. Kiek viršelių mums buvo sukurta Londone! Šis viršelis taip pat gimė Anglijos sostinėje. Sukūrė jį po kraupoku pavadinimu „Terrible Twins“ pasislėpusios jaunos lietuvaitės menininkės Rūta ir Urtė. Merginos susipažino studijuodamos Vilniaus dailės akademijoje. Po pusmečio susimokiusios metė studijas Vilniuje ir išvažiavo į Londoną, kurio kultūrinis gyvenimas joms atrodė labiau up to date. Deja, viena iš jų net nebegalvoja grįžti į tėvynę. „Lietuvoje pradėjau augti kaip asmenybė, bet Londonas mane subrandino, jaučiu, kad noriu semtis patirties iš pasaulio. Londonas yra tik stotelė, kaip neseniai buvo ir Lietuva“, – tikino viena siaubingųjų dvynių Rūta. Grįžti į tėvynę bent jau artimiausiu metu nesiruošia ir kitas mūsų herojus – muzikantas, garsų kolekcionierius, maištautojas Saulius Čemolonskas, kadaise su suklastotais dokumentais iš sovietinės Lietuvos pabėgęs į Izraelį ir galiausiai atsidūręs Londone. „Taip, Lietuva, aš norėčiau būti ten kremuotas“, – paklaustas, kas jam buvo ir yra Lietuva, nedaugžodžiavo jis. Sauliaus istorija mums (tikėsimės ir jums) itin įdomi dėl to, kad Lietuvą jis paliko dar sovietmečiu. „Kūryba, kad ir kas tai būtų, mane laiko gyvą. SSRS palikau, nes negalėjau kurti... tokio gyvenimo, kokio norėjau“, – dėstė jis mūsų žurnalistei Simonai. Tiek apie Londoną ir jo lietuvius šį kartą. Dar šiame numeryje rasite interviu su aktore Severija Janušauskaite, susipažinsite su jaunųjų dizainerių darbais, kurie bus pristatyti Dizaino savaitėje, sužinosite, kuo gyvena šiuolaikinė opera. Kaip visada rasite albumų, knygų ir spektaklių recenzijas. Gero skaitymo! P. S. Ar jaučiate, vasara jau čia pat! Gal rasite laiko aplankyti draugus Londone? Dabar tam geriausias metas.

žiūrėk čia! Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė



Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Erlend Diagilev Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

SIMONA ŽEMAITYTĖ Redakcijos bičiulė per atstumą

LINA ŽUKAUSKAITĖ Filmų žiūrėtoja ir vertintoja

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 26 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #37, gegužė, 2013

Geriau rinkis „37O“ į namus!

Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

Reklaminiai straipsniai žymimi

>> žirklės

Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Aktorė Severija Janušauskaitė – dovana žiūrovui, kino ekrane ieškančiam meistrystės ir profesionalumo. Ji juokiasi sakydama, kad nebegali pakęsti klausimų apie išslydusį „Kino pavasario“ Geriausios metų aktorės skeptrą. Nes darbai vyksta toliau. Marso paroje jiems būtų erdviau – ji šiek tiek ilgesnė negu Žemėje. „Marsas“ 2008 m. atnešė pripažinimą ir armėnų kilmės režisierei Annai Melikyan – naujausiame jos filme darbiniu pavadinimu „Žvaigždė“ Severija atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.

4 //

S.Janušauskaitė: tarp Žemės ir dangaus kūnų © 370

– Viena ryškiausių tavo savybių yra išrankumas. Išgryninti asmeniniai pasirinkimai ir gerai apgalvoti profesiniai ėjimai. Stipri ir aristokratiška laikysena šiandien... – Svarbiausia būti sąžiningam sau. Jeigu šiais laikais tai yra drąsa, vadinasi, turiu jos gana daug . . Buvo metas, kai maniau, kad tai – kova su vėjo malūnais. Bandžiau įrodyti, kad galiu išgyventi ir be komercijos. Buvau pilna naivaus tikėjimo, kad profesiniu požiūriu kada nors kirsiu Lietuvos sienas. Tuo tikėti buvo sunku, kai aplinkui vyravo kūrybinis štilis. Atrodo, darai, stengiesi, o tavęs niekas nemato. Aš nebijojau alternatyvos, nebijojau keisti profesiją. Kur kas baisiau atrodė parsiduoti. Šiandien galiu pasakyti, kad būtent dėl to labai daug pasiekiau. Man atrodo, naujausias vaidmuo Rusijoje yra dovana, kurią gavau už ilgus kantrybės metus. Buvo visko – ir nepavalgymų, ir priekaištų, kad esu užrietusi nosį, per gerai save vertinanti. Kai kuriems mano kartelė atrodė pernelyg aukštai iškelta. Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, kad aktorės negali turėti aukšto IQ , būti pragmatiškos, išrankios, apsiskaičiuoti – apsimoka imtis šio vaidmens ar ne. Labai vertinu profesionalumą. Nežeminu žmonių, dirbančių komerciniuose projektuose. Nesakau, kad niekada nesifilmuočiau serialuose. Nesifilmuočiau tokiuose, kokius matau dabar. Jie nėra estetiški, įdomūs, intelektualūs. Ta pati situacija ir su filmais – negaliu neatsisakyti scenarijaus, jeigu jis lėkštas. Vaidmenų kine buvo daug. Galbūt ne visi jie yra teisingi, tačiau nėra nė vieno, dėl kurio būtų gėda.

– Ar Lietuvoje jautiesi pakankamai pastebėta ir įvertinta? – Aš nesiafišuoju. Net „Kino pavasario“ rengėjams sakiau: „Renkat geriausią metų aktorę, tačiau apie mane žino gal penki procentai žmonių.“ Ir man tai patinka. Patinka būti nematomai ir dirbti savo darbus. Kiek žmonių žiūri gerus lietuviškus filmus? Žiūri, palaiko, džiaugiasi jų sėkme? Komercinis kinas visada išsiveržia į priekį. Galbūt tas pats vyksta ir su aktoriais: yra komerciniai ir nekomerciniai aktoriai. Kai gavau pasiūlymą filmuotis Maskvoje (jau minėtoje A.Melikyan „Žvaigždėje“ – aut. past.), susimąsčiau: tokia ištikima sau, tokia išranki – gal iš tiesų įdomus tas mano tipažas. Nežinau. Lietuva be galo maža. Čia nėra atskirties tarp režisierių ir aktorių – viskas labai familiaru. Nebelieka jokios paslapties. Mes susitinkam tose pačiose gatvėse, apsiperkame tose pačiose maksimose, lankomės tuose pačiuose baruose. Visi vieni kitus pažįstam, tačiau tai nereiškia, kad pažįstam žmogų. Lietuvoje vis dar dažnai vertinami išoriniai duomenys, o ne profesiniai gebėjimai. Nesibaigiantys mažos šalies kompleksai   . Kuo mažiau padaroma, tuo didesnis burbulas išpučiamas. Kartais pagalvoju, kad esame per maži bet kokiems apdovanojimams.   Dvilypis jausmas – labai vertinu unikalius ir talentingus lietuvių menininkus, kita vertus, sunkiai priimu mūsų mentalitetą. Jis pagrindinė visų bėdų priežastis. Mes labai uždari. Nemokam priimti, įvertinti. Esam provincialai. Ir vis dėlto sugebam laimėti apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose, sudominti užsieniečius.

Buvo visko – ir nepavalgymų, ir priekaištų, kad esu užrietusi nosį, per gerai save vertinanti. Kai kuriems mano kartelė atrodė pernelyg aukštai iškelta.

– Kokiomis savybėmis, tavo manymu, turi pasižymėti stiprus aktorius? – Stiprus aktorius visada bus asmenybė. Neteko matyti kitokių atvejų. Filmuodamasi Rusijoje galvodavau: na, kurgi ta žvaigždė, kuo ji ypatinga, juk vaidina kaip visi kiti, kaip daugelis lietuvių aktorių. Viskas slypi asmenybėje. Didžiulė jėga, charizma. Įrodoma ne žodžiais, o darbais. – Prieš gerus metus, pristatydamas Rūtos Oginskaitės knygą apie aktorių Vladą Bagdoną, Rolandas Rastauskas teatrą įvardijo kaip savotišką skausmo zoną – kuri nors karta ateina į ją, joje auga, sensta ir galiausiai iškeliauja į „Alzheimerio“ vilą. Pati taip pat esi sakiusi, kad galėdama rinktis rinktumeisi būti tik kino aktore, nes teatro aplinka, tuštuma kartais slegia... – Teatras man visų pirma yra įdomus kaip žiūrovei. Norėčiau eiti į spektaklius, tačiau mieliau žiūriu filmus. Nežinau, kodėl taip yra. Tikriausiai ko nors nebegaunu iš teatro. Antra vertus, per kelerius metus pamatyti vieną gerą spektaklį yra didelis džiaugsmas. Neturiu iš ko nors rinktis. Esu nepriklausoma aktorė, todėl dirbu ten, kur mane kviečia. Darbas konkrečiame teatre labai skiriasi nuo darbo kine. Čia nėra pastovių ir ilgalaikių santykių – žmonės susirenka mėnesiui, dviem, trims, nesuvokiamai suartėja, o tada išsiskiria. Tai ir skaudu, ir labai žavu. Iš tiesų labai myliu teatrą. Labai jo pasiilgstu. Dabar esu labai laiminga, nes dirbu Kaune su Artūru Areima ir jo naujausiu spektakliu „Intymumas“. Taip, kinas mane užbūrė – buvau pasižadėjusi nebegrįžti į teatrą. Tačiau tai tokia atgaiva! Daugelis aktorių dirba ir kine, ir teatre . . Tikriausiai galima tai kuo puikiausiai suderinti.

– Rudenį ir dalį žiemos praleidai Maskvoje, kur filmavaisi naujausioje A.Melikyan juostoje „Žvaigždė“. Kuo buvo sodrus šis laikas? – Nelabai mačiau pačios Maskvos, tačiau tai nebuvo mano pirmas apsilankymas joje. Ryšiai su rusais užsimezgė gerokai anksčiau. Mano pačios nuostabai, beje, nes niekada negalvojau apie Rusiją, nėjau iš proto dėl rusų kalbos, literatūros. Aš užkietėjusi europietė. Tai, kad buvau pakviesta filmuotis pas A.Melikyan, neįtikima. Vasarą nuvažiavau į Maskvos kino festivalį, ten susitikau su keliais kitais režisieriais, vėliau nurimau, gavau pasiūlymų filmuotis čia, Lietuvoje, repetavau teatre. Staiga skambutis, staiga reikia viską mesti. A.Melikyan – neeilinė režisierė. Skridau į Maskvą gal trimis procentais tikėdama savo sėkme. Po bandymo Anna tą patį vakarą pasakė „taip“. Patyriau šoką. Konkurencijos nejaučiau – tai, kad aktorės visoje Europoje ir Rusijoje buvo ieškoma dvejus metus, sužinojau tik vėliau. Iki šiol negaliu suvokti, kad tai įvyko. Jaučiuosi kaip sapne. Žinau, kad nekomercinio kino pasaulyje šis filmas yra vienas laukiamiausių. Labai smagu jaustis to dalimi     . – Ką davė darbas su pačia A.Melikyan? – Labai daug. Ji be galo stipri profesionalė. Labai pragmatiška, labai tvirta, labai šilta. Turinti savo braižą. Jos ir filmo operatoriaus (Alishero Hamidhodzhaevo – aut. past.) tandemas nepakartojamas. Anna suteikė jam visišką laisvę – visgi tai vienas geriausių pasaulio operatorių. Aš kaip aktorė – lietuvė, kartais nesurezganti sakinio rusiškai! – jutau visapusišką pasitikėjimą ir beprotišką palaikymą. Per tai ir atsiskleidžia esminiai mentaliteto skirtumai. Nesakau, kad žmogų reikia liaupsinti, bet skatinamas jis labai sparčiai eina į priekį. – Lietuvoje tai reta? – Yra režisierių, su kuriais liko nuostabus lakoniškas ryšys. Žinau, kad bet kada galėčiau pas juos nueiti ir valandų valandas bendrauti. Man labai pasisekė – visi žmonės, su kuriais teko dirbti Lietuvoje, buvo nuostabūs. Neprisimenu jokių nesusipratimų. Gal tai lėmė ir mano charakteris – visada stengiuosi priimti kiekvieną žmogų. – Kaip ilsiesi, atitrūksti nuo aktorystės? – Aš turiu sūnų. Man regis, tai viską pasako. Dovas padėjo nugalėti saviraiškos kančias ir egoizmą. Sūnaus gimimas viską pakeitė. Tapo svarbiau apsaugoti jį, o ne patenkinti savo ambicijas. Supratau, kad aktorystė tėra profesija. Iki tol tai buvo mano gyvenimas. Dovas atvėrė man akis. Tikriausiai būtent jis ir atnešė sėkmingiausius darbus – kai nesureikšmini to, ką darai, viskas ima klostytis savaime.

– Aktoriai kartais juokiasi, kad Konstantinas Stanislavskis išmokė pasinerti į vaidmenį, bet

„Ryba“

neišmokė iš jo išnerti. Kaip tau sekasi su tuo tvarkytis? Ar nesijauti persekiojama Barboros („Žygimantas ir Barbora“), Sandros („Anarchija Žirmūnuose“) arba Margaritos („Žvaigždė“)? – Ne. Tačiau tai nereiškia, kad esu tik techniška aktorė: atėjau, suvaidinau ir atsisveikinau. Taip, vaidmuo sukuria didelę įtampą, bet aš nelinkusi mistifikuoti šios profesijos. Neneigsiu, dirbant vyksta daugybė procesų – tiek psichologinių, tiek fiziologinių. Žinau tik tiek: kai filmuojuosi, mano šeima kenčia ne todėl, kad tampu kitu žmogumi, o todėl, kad esu susikaupusi ir įsitempusi. Dėl šios priežasties tą laiką jiems siūlau praleisti atskirai. Man atrodo, tai būdinga kiekvienam kūrybiniam darbui – neri į jį visa galva, tačiau vėliau išneri. Gyvenant labai svarbu pamiršti, kad esi aktorius. Kuo anksčiau tai padarai, tuo tau pačiam geriau. Labai dažnai pastebiu, kad daugelis žmonių negyvena savo gyvenimo. Mažai kuo domisi, mažai skaito, mažai bendrauja su kitų profesijų atstovais. Verda savo sultyse. Apie ką tuomet galim kalbėti savo filmuose, apie ką galim rašyti scenarijus? Reikia gyventi. Reikia labai gyventi. Kartais galvoju, iš kur ta sėkmė? Kodėl jaučiuosi tokia laiminga? Todėl, kad esu paleidusi savo profesiją. Daug kuo naiviai nebetikiu. Ir tada kas nors mane labai nustebina.

„Laiškai Sofijai“

„Dvi valandos“

„Žvaigždė“

>> svetur Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: „Terrible Twins“

Siaubingos dvynės, fiksuojančios asmen žmogaus kovos ak Po gana kraupoku pseudonimu „Terrible Twins“ pasislėpusios menininkės Rūta Pu (24-erių) ir Urtė Janus (23-ejų) iš tiesų nėra dvynės. Ir siaubingomis jų tikrai nepavadinsi. Dėl bendro pomėgio knaisiotis po tamsiąsias žmogaus asmenybės puses taip jas pakrikštijo kurso draugai iš Middlesex universiteto Londone, kur lietuvaitės studijavo fotografiją. Tiesą sakant, pavadinimas tikrai užkabina, todėl ilgai negalvodami šio mėnesio „37O“ viršelį sukurti pasisiūliusias merginas nusprendėme pakalbinti. Ačiū „Skype“ išradėjams, kad nereikėjo skristi į Londoną.

– Pirmiausia labai dėkojame, kad mums parašėte ir pasiūlėte sukurti viršelį. Kadangi temų nediktavome, papasakokite, ką norėjote juo pasakyti. Urtė: – Mėgstame kurti siurrealius personažus. Taigi ir viršeliui sukūrėme veikėją bei istoriją, tačiau kartu palikome daug laisvės skaitytojui interpretuoti ir susigalvoti savąjį siužetą. Rūta: – Mus visada domino žongliravimas realybe–nerealybe. Mūsų naudoti objektai realūs, įskaitant ir personažą, bet kartu kuriame iliuziją, kuria žmogus gali patikėti tiek, kiek jam priimtina.

6 // © 370

– Iš kur, kaip ir kodėl atsidūrėte Londone? Rūta: – Susipažinome studijuodamos fotografiją ir videomeną VDA prieš ketverius metus. Vieną dieną netikėtai pasišnekėjome apie kūrybą, meno tendencijas ir supratome, kad norime naujų patirčių bei vėjų. Taip jau išėjo, kad pasirinkome Londoną, kurio kultūrinis gyvenimas pasirodė labiau up to date. Urtė: – VDA moko konceptualiai mąstyti, tačiau trūko techninio parengimo, kad būtų galima geriau vizualiai pateikti tas koncepcijas. Rūta: – Todėl po pusės metų išvažiavome į Londoną, ten baigėme fotografijos studijas Middlesex universitete. Dar besimokydamos pamatėme, kad gerai sekasi kurti kartu, taip ir atsirado „Terrible Twins“.

Urtė: – Dažniausiai atrodom kaip paprasti žmonės. (Šypsosi.) Rūta: – Emo ir gotams neprijaučiame, tačiau dėl tam tikrų aspektų galbūt ir turime panašumų. Mus, kaip ir juos, domina tamsioji žmogaus asmenybės pusė. Tik tai išreiškiame kitaip. Urtė: – O praminė greičiausia dėl to, kad dar nebūdamos „Terrible Twins“ padėdavome viena kitai projektuose. Mūsų panašus stilius, estetinis jausmas. Tik Rūta švelnesnė, manyje gal yra daugiau tos tamsos. Bet taip viena kitą papildome. – Kodėl pasirinkote tokį šiurpą keliantį pseudonimą? Rūta: – Mus taip praminė universitete. Pirma juokais, o paskui rimtai pradėjome galvoti, kaip pasivadinti. Likome prie „Terrible Twins“ pavadinimo, nes imponavo juodojo humoro prieskonis pavadinime. Urtė: – Man iki šiol nelabai patinka šis vardas, bet jau per vėlu. (Juokiasi.) – Bet jus taip praminė turbūt ne šiaip sau? Gal prijaučiate emo ar gotų subkultūroms ir prieš išeidamos į gatvę susikuriate siaubo filmų herojų įvaizdį?

– O iš kur tas noras knaisiotis po tamsiąsias žmogaus asmenybės puses? Urtė: – Manau, tamsa generuoja daug energijos. Kai esame linksmi ir laimingi, tiesiog džiaugiamės tuo. Kai šiek tiek kenčiame, tada prasimuša kūryba. Be to, man šiaip patinka „keistas“ grožis – kai tai, kas galėtų būti šlykštu ar nemalonu, yra pateikiama taip, kad tampa gražu.

ninės kimirkas Rūta: – Kalba apie tamsą vaizdais atsirado iš žmonių asmeninių kovų stebėjimo. Įdomu stebėti, kaip žmonės slepia tas savo asmenybės dalis, kurių nenori rodyti, ir momentus, situacijas, kai ši tamsa išlenda. Apie tai įdomu šnekėti vaizdais, bandyti perprasti tą žmogiškąjį mechanizmą kuriant, nors neįmanoma rasti teisingo atsakymo. Žodžiu, tamsus miškas. Urtė: – Man patinka skaityti Sigmundą Freudą. Jis visai nemažai panagrinėjo tamsiąsias žmogaus puses. – Kad mėgstate filosofiją, galima suprasti ir peržiūrėjus jūsų darbus. O kokios kitos meno šakos, be fotografijos, jums patrauklios? Urtė: – Matyt, visos meno šakos įdomios. Manau, idėja ir istorija yra svarbiausia, o jų pateikimo formos gali būti pačios įvairiausios. Mes neapsiribojame fotografija. Nuo to pradėjome, bet kuo toliau, tuo labiau eksperimentuojame su skirtingomis medijomis – vaizdo, scenografijos. Pavyzdžiui, šiuo metu kuriame instaliaciją, kurios pagrindinis komponentas yra garsas. Rūta: – Domina visos meno šakos, pats gyvenimas, aplinka, kurioje esi, žmonės, kurie tave supa, ir įvykiai, kurie atsitinka. – Kaip vyksta kūrybos procesas, ar daug ginčijatės? Urtė: – Mes veikiau diskutuojame, negu ginčijamės. Per diskusiją gimsta idėjos ir jų realizavimo variantai. Galbūt jau jaučiame viena kitą, o kadangi esame dviese, galime į tą patį dalyką pažiūrėti iš skirtingų kampų. Dažnai būna, kad dirbame prie vieno projekto, tačiau per daug net nesišnekame, tuomet sudedame į krūvą, ką padarėme, ir vis tiek viskas dera. Kai kurie projektai yra daryti tik mano arba tik Rūtos – kartais norisi padaryti ką nors individualaus, šiek tiek atsipūsti nuo komandinio darbo. Rūta: – Nenoriu kartotis, bet daug ginčytis nereikia: kūrybos procesas seniai prasidėjęs ir nenutrūkstamai tęsiasi, nesvarbu, ar dirbame prie kokio projekto, ar ne. – Jūsų darbai, mano akimis, gerokai perlipa fotografijos žanro ribas. Kaip jūs pačios apibūdintumėte tai, ką darote? Urtė: – Įvardyti tai, ką darome, labai sudėtinga. Aš sakyčiau, kad kuriame istorijas. Pradėjome nuo fotografijos, bet ji tapo tik priemone situacijoms, charakteriams, kuriuos sukuriame, užfiksuoti. Pačios galvojame scenografiją, gaminame dekoracijas, kostiumus. Ką tik baigėme muzikinio klipo projektą, jam kūrėme visą scenografiją. Rūta: – Tai, ką darome, yra slėpynių su realybe žaidimas. – Užsiminėte apie vaizdo klipo kūrimą. Kas tie laimingieji muzikantai? Urtė: – „Hugo & Prismatics“, italų muzikinis projektas-albumas. Rūta: – Tai buvo bendras „Terrible Twins“ ir režisieriaus Raoulio Paulet projektas, kurį prodiusavo „Red Gallery“, o mes esame menininkės rezidentės. Urtė: – Visas projektas jungia komerciją su menu, taigi buvo įdomu įnešti savo duoklę. – Kaip jums pavyko įsiprašyti į „Red Gallery“? Urtė: – Praėjusią vasarą ten rengėme parodą, per tą laiką susidraugavome su žmonėmis, kurie kuruoja galeriją. Taigi jie pasiūlė mums dirbtuves, kur galėtume kurti.

– Tai palengvino jūsų būtį, bet esminio klausimo neišsprendė – ko gera, iš savo kūrybos kol kas nepavyksta išgyventi... Urtė: – Nepragyvenam, bet, manau, tik kol kas. Nes esame dar jaunos ir daug eksperimentuojam, ieškome savo nišos. Rūta: – Londone yra labai daug jaunų, įdomia kūryba užsiimančių žmonių, todėl sunkiau su savo kūryba sulaukti dėmesio, ypač jo finansinės išraiškos... – Tai iš ko tuomet gyvenate? Rūta: – Pas mus lyja pinigų lietus. (Juokiasi.) Urtė: – Man nereikia pinigų, aš moku ir be jų gyventi. Tiesa, Rūta šiek tiek duoda iš to savo pinigų lietaus. (Taip pat juokiasi.) – Sakėte, jog į Londoną išvykote tikėdamos, kad jame kultūrinis gyvenimas yra labiau up to date. Ar daug laiko praleidžiate besikultūrindamos? Kur dažniausiai lankotės? Urtė: – Bent kartą per savaitę nueinu į kokį nors renginį. Kultūrinio gyvenimo čia netrūksta, tik reikia spėti visur lankytis. Tuo man patinka Londonas – galiu kiekvieną savaitę eiti į garsių menininkų parodas, pamatyti meno šedevrus. Be to, „Red Gallery“, kur mes daug laiko praleidžiame, nuolat vyksta renginiai. Rūta: – Londono kultūrinė scena tikrai plati ir atvira, tad galima prisigaudyti įvairių patirčių, tereikia laiko. Vizualiojo ir audiomeno renginiai visada domino, juose ir stengiuosi lankytis. – Kaip Lietuvos meno scena atrodo iš jūsų perspektyvos? Ar turite laiko (ir noro) ja domėtis? Urtė: – Stengiuosi stebėti Lietuvos meno sceną, mane ji tikrai domina. Galbūt joje šiek tiek trūksta įvairovės, laisvumo, eksperimentų, naujų vėjų. Manau, lietuviai yra labai kritiški ir skeptiški meno atžvilgiu. Kita vertus, galėčiau pasakyti, kad lietuviai yra stiprūs konceptualistai, pastebiu daug intelektualių jaunų menininkų, ir tai mane žavi. Rūta: – Lietuvos meno scena ganėtinai jauna, todėl perspektyvi, bet kartu ir lėtai kintanti. Yra inovatyvių žmonių, bet jų galėtų būti daugiau. Manau, trūksta aplinkos (valdžios, visuomenės) susidomėjimo ir palaikymo. – Ar bendradarbiaujate su lietuviais menininkais, gyvenančiais Londone? Rūta: – Taip, bendradarbiaujame. Mus domina tautiečiai Londone. Jie čia atsirado siekdami tam tikrų tikslų, kaip ir mes. Esame panašūs, ir tai įkvepia. Urtė: – Bendradarbiaujame su tais žmonėmis, kurių stilius mums patinka, ir kuriems

Įvardyti tai, ką darome, labai sudėtinga. Aš sakyčiau, kad kuriame istorijas. Pradėjome nuo fotografijos, bet ji tapo tik priemone situacijoms, charakteriams, kuriuos sukuriame, užfiksuoti.

patinka tai, ką darome mes. Tai nebūtai turi būti tautiečiai. Įdomiau bendradarbiauti ne su tautiečiais – taip labiau galima pažinti skirtingas kultūras ir jų požiūrį į meną. Be to, pastebėjau, kad lietuviai čia dažnai buriasi į grupes ir bendrauja vien dėl to, kad yra lietuviai, nors neturi nieko per daug bendra. Taigi man labiau imponuoja įdomus bendravimas, įkvėpimas, dalijimasis negu tautybė. – Kiek jums svarbus pripažinimas? Rūta: – Ne tiek svarbus pripažinimas, kiek dėmesys ir pagarba žmonių, kurių pačių kūryba ar požiūris į pasaulį mane domina. Ego lieka patenkintas labai intymiu lygiu. Urtė: – Pripažinimas ir dėmesys skatina kurti. Tobulėti, pranokti save, nustebinti. Manau, kiekvienam menininkui reikia žiūrovo įvertinimo ir kritikos, tai ir patenkina jo ego. – Gal įvardytumėte tas garsenybes, kurių dėmesys jums būtų ypač malonus? Urtė: – Mane labiausiai įkvepia menininkės Marinos Abramović darbai. Nebūtinai norėčiau sulaukti jos dėmesio, bet kada nors tikrai norėčiau su ja susipažinti ir padiskutuoti. Rūta: – Su Gregory Crewdsonu ir Peteriu Greenaway norėčiau pasikalbėti apie kūrybą, o su Terrance’u Mckenna – apie gyvenimą. (Šypsosi.) – Kokie didžiausi „Terrible Twins“ pasiekimai šiandien? Urtė: – Tai, kad pamažu įsiliejame į aplinką, kurioje gera dirbti. Dar tai, jog gauname projektų dėl to, kad žmones sudomino mūsų braižas. Tai ir yra mano siekis. Kurti tai, kas man patinka, ir sulaukti susidomėjimo. Rūta: – Mano galvoje nėra termino „pasiekimas“. Tai, ką darome, yra tobulėjimo, savęs atradimo procesas, tęsinys be pradžios ir be pabaigos. – O kiek jums svarbi Lietuva, ar ketinate į ją grįžti? Urtė: – Myliu Lietuvą ir kada nors tikrai grįšiu. Kai atrasiu save, pamatysiu daug pasaulio, kai nebeliks to kirbančio kirmino širdyje, kuris neleidžia užsibūti vienoje vietoje. Rūta: – Lietuvoje pradėjau augti kaip asmenybė, bet Londonas mane subrandino, jaučiu, kad noriu semtis patirties iš pasaulio. Londonas yra tik stotelė, kaip neseniai buvo ir Lietuva.

>> svetur Rašė: Simona Žemaitytė (Londonas) Nuotraukos: herojų asmeninio archyvo

Sarakulos dainos nčio australo Joelio na ve gy je tė lys ra Ka ir kaip jo dainos pasirodė Jungtinėje is. Kas tas australas da Neseniai internete iz va o un Ka io tas, garsų vintojo dešimtmeč olonskas: muzikan m Če s iu ul Sa s vaizdo klipas su de lta dalies ka tais iš sovietinės o Kaunas? Dėl to iš klastotais dokumen su su ise vaizdo klipe atsirad da ka , as štautoj vęs (ir esantis) mai ndone. kolekcionierius, bu liausiai atsidūręs Lo ga ir į el ra Iz į s gę Lietuvos pabė

i a s r a g o n o d Lon o i č e m t e ir sovi i a v y h arc 8 // © 370

Apie Joelį buvo ertas įvyko, kai jam Pirmasis Joelio konc Ausse irio įva jis grojo trylika. Nuo to laiko kūrė ų, um alb ą let ke ido tralijos grupėse, išle s, am jas trumpiems film muzikines kompozici už ui nim ve pasaulio. Gy apkeliavo nemažai s riu ve ko inų da ų s žinom sidirbdavo grodama tos turtuolių kruizuose. Iki s ko eri Am ir Europos ėsik pa Karibų salų buvo dienos, kol vienoje mė įrė n ma ai į smilkinį sinta į jo gyvybę. „K ra d išgyventi beveik nė ka u, oja pistoletą, žin mat an d ka s, nti mi isi ba galimybių. Persmelkė verių rašyta: „Čia ilsisi ko už s bu pio tka an no nelio Joe i ka ula.“ Užpuoli atlikėjas Joelis Sarak s. igu pin ir les rte dito ko nušovė, tik atėmė kre esiš tą an zik mu rtė ve pri Mintis apie antkapį į karjerą. Jis persikėlė inę zik mu isti ke pa s mė uo ert nc ko ir linę karjerą Londoną, pradėjo so s ino da jo a tad o rls“. Nu ti su grupe „The Gi io koncertai vyksta įva je, iju rad BBC a skamb riuose festivaliuose.

– Kas yra J.Sarakula? tekstų kūrėjas. Groju įvai– Dainininkas ir muzikos riais instrumentais. olonskas turi ir ko netu – Ką J.Sarakula ir S.Čem ri bendra? zikantas. Jis taip pat groja  – Saulius yra kūrėjas ir murs stilistiškai – visai kitono įvairiais instrumentais, pop melodijos, nes jos užka tin pa an M ą. iskią muzik stus bandau papasakoti kabina klausytoją. Per tek ak ą. Saulius kuria kitaip. ats torijas ir gauti emocinį odo, kad jis yra nuotykių atr an M as. ziTai – avangard tik slai panašūs – per mu sų mū u čia Ta ieškotojas. ką pasiekti žmones. tų Europa? – Kaip tu susijęs su Ry rai niečia i. Jie em igravo į uk vo bu – Mano seneliai yti, Ti kr iausia i ga lima sak is. sia -ai 49 Australiją 19 tis. kad aš – pusiau uk rainie vą devintajame ir dešim ko , – Kaip įsivaizduoji Lietu se iuo eč us dešimtm tajame praėjusio amžia

Lietuviai norėjo būti Vakarų dalis, tačiau jaučiu, kad, nepaisydami izoliacijos, sugebėjo sukurti ką nors, kas buvo nepriklausoma ir meniškai unikalu.

ši epocha? kius jausmus tau kelia vietų Sąjungos visuome – Ik i išsilaisv inimo iš So uojama. Ga liu tik įsioli nė buvo smark iai kontr mintis ir svajones, kai ių on žm vaizduoti bendras t nega li to dary ti atv irai. be , yti sak pa turi tiek daug ai nai vystėsi nepriklausom Mada, muzika ir kiti me e. Lietuv iai norėjo būti os nuo to, kas vyko Vakaru , kad, nepaisydami izočiu jau iau Vakarų da lis, tač ką nors, kas buvo nepriliacijos, sugebėjo sukurti lu. Tuomet atėjo laisika klausoma ir meniškai un lizacija, bet čia jau kita ba glo vės metai, o su ja – ir ... dešimtasis dešimtmečiai diskusija. Devintasis ir ių, nin me ių: asč iež elio pr Diev inu šią erą dėl daug žai mano mėgstam iauma Ne . nių liti po ų, i istorini sukurta būtent tada. Ta sių filmų ir muzikos buvo – vaikystės metai. sirinkai vaizdus iš devin – Kodėl savo dainai pa o? Kas bendro tarp daitojo dešimtmečio Kaun s nos ir vaizdo? as yra istoriškai panašio – Manau, garsas ir vaizd

Apie Saulių – Kas yra Saulius? idešimt, kai Kauės. Juoda – dv ie ap vo bu i uliu Sa – Mane užveda prieš yb , silence– gren ė ėm , e“ est tis „Tr ne, tuomečiame ba lta, lietuvis – vokie a, kad ir os diskotekas. ryb ti vakarietiškos muzik noise (tyla–garsas). Kū vą . SSRS ie pankai tok oje gy tuv ko Lie lai tų ne vie so ma , Tačiau kas tai būtų i. Jis buvo perserti... tok io ku tam gs au lėj mė ga itin ne s vo ne bu , ne pa likau zimu os tin im pri . ne au už rėj kiojamas ne tik gy venimo, kokio no draudžiamų vinikos populiarinimą, buvo Lie– Kas jums yra ir tada ą, bet ir už ilgus linių plokštelių laikym tuva? aprangą. Neišiau būti ten plaukus, netradicinę yarž suv ės – Taip, Lietuva, aš norėč on om nu ir tvėręs laisvės kremuotas. totais dokumenmų, Saulius su suklas ką lai rį ku žinoti? Ten lį. – Ką turėtume apie jus ir įva irūs tais pabėgo į Izrae ė up ita sus a ir zik e rik mu – Mane domi na dirbo šaldytuvų fab s į Londoną išgarsai... pinigų, kuriuos atvykę netoli bažnyčios. kart pametė. Beje, – Kaip sutikote Joelį? Londone ne prasidėjo nuo e. Jo gyvenimas Londo – Joelį sutikau London yra labai us šurmulio, ten lis Joe Portobelo kelio turga lį. sau pa ą vis oki „m tin su glų kalbos sutiktų žmonių ir an kū rybingas. , kur rodydavo kymosi“ kino teatre s igę Ba us. film Andrejaus Tarkovskio parašė: ėrė į vienos pirPaskui Saulius studijas Saulius pasin iuosi, bet ma“ ng fm ste st. stočių „La „Net nežinau, mųjų interneto radijo n čia išeina. tus jis praleido tau, kad nekas ma kūrimą. Penkerius me minutes grįždaikčių turguje Nesurandu laisvos skaitmenindamas sen uosi ką nors tiki n, ir kasetes. Šia ti prie tų klausimų supirktas plokšteles dy siro ndinius pa sukursit…“ dien jis rengia pogri sus Lonan rm rfo pe us ini zik mus ir mu ka bendrauti su done. Jam nepatin ve jis kalba su sa ie žiniasklaida. Ap omenduoja daug nutylėjimų… P. S. „37O“ labai rek tu, raš ė ak ats ti J.Sarakulos Saulius į klausimus youtube.com susiras . lba ka ių tuv lie hstick Girl“. u pusiau anglų, pusia vaizdo klipą „Matc lvo ga – tai keturiasdejam d ms ka Nenoriai. Sakė, Ypač dabartinia svečius į u jos dozė lia vė lgi d sta ka No si, s. sūkiai. Tikėjo šimtmečiam . yti ak ats s padė užsuksiantis draugas garantuota. išgauti. ko vy pa ką s, ka vis Čia

Kai į smilkinį man įrėmė pistoletą, žinojau, kad išgyventi be veik nėra galimybių. Persmelkė baisi mintis, kad ant mano antkapio bus už rašyta: „Čia ilsisi koverių atlikėjas Joelis Sarakula.“

ausis. Bet riausiai būtų pra leidę pro giir las ka vo d ka sti listikos. Norėjau, man tas poka lbis įstrigo. i ka ip tuomet. uji. Ar sutara sk ambėtų pa na šia šimtmečio – Su muzika nuolat kelia de voje? etu Li i Aš svajingųjų devintojo ip „Cocteot tu er tiktum konc ka ių tok – as fan is judeių tin popgrup – Mano gy venimas nuola kietijoje, „Th is Mor tal s“, ith Sm e „Th “, Vo ins ju Tw au sys. Dažnai koncertuo k Gi rl“ mese. Taip, Coil“. Da ina „Matchstic , tiek tek sto rvegijoje, Nyderlanduo . MaNo os zik mu k tie a tuvoje lancholišk mielai sutikčiau groti Lie silanky ti. ldž iusias svaap ten požiū riu – apie neišsipi tas jauno ir ja idė n vie i ne žav šis tastika. jones. Manau, joje yra Koncertas būtų visiška fan naivaus... e žinoti ir – Ką apie tave turėtum ? ija or – Kokia dainos ist ko ne? juje prieš kelegy venimas, – Dainą parašiau Sidnė ą raudonų– Man patinka naktinis kiną, gerert nc ko u į i gst liu mė ke a, tą metų . Pa menas ir muzik stabdė mersu ne es. Manau, ma on ale žm art ti kv bė ų ste int jų žib ti gėrimus ir 2 už tę are cig ti oti. Stenirk gina ir pasiū lė nusip kiekv ienas turi ką papasak s sk irtini. ža ma ne tai tę are ira cig atv už dolerius. Kaip giuosi neteisti ir esu pin igų , o ma n i amžiui. Mačiau, kad jai rei kia ms kultūroms, rasėms be ius pago aPr . ką lai i mt abuž reikėjo kaip nors prastu rdami kavą . Mane žav i tai, kokius dr tu stebiu ge s da me lan o va s Šiu lia ke ės. on me žm do lei siren ka filosofija buvo Jos gy venimo teorija ir on ių jas tikžmones Vokietijoje. fantastiška . Daugelis žm

>> dizainas

Rašė: Sandra Kliukaitė

Dizaino naujokai studijuoja „Titanike“, kuris neskęsta. Jau seniai visi žino, kad taip vadinamas VDA Dizaino katedros pastatas. Kai termometras rodo apie arba daugiau nei 0 laipsnių Celsijaus, savo galvas dizaino studentai vėdina „Titaniko“ denyje – ant stogo įrengtoje terasoje, kuri labiau primena lauko kavinę su vaizdu į Vilniaus senamiestį nei kokias nors akademijos patalpas. Bet šis straipsnis ne apie tai... Šis straipsnis yra šiek tiek apie pavydą.

Maisto ir dizaino laboratorija

A.Drungilaitės kabykla „Vijoklis“. (a.drungilaite@yahoo.com)

am, kad kitų specialybių studentai dizaino studentams dar labiau pavydėtų, teisingo mąstymo bendrovė „Electrolux“ „Titanike“ jiems įrengė ypatingą virtuvę – Maisto ir dizaino laboratoriją, kur jie gali eksperimentuoti kiek tik nori... Dizaino studentų auditorijose gausiai aptinkama „Apple“ produkcijos, skirtos ne tik tobulėjimui, bet, matyt, ir dizainerio įvaizdžiui palaikyti. Žinot tą posakį: „Apple“ skirta dizaineriams, o visa kita žmonėms?.. Besibastant kartu su mūsų mėgstamu dizaineriu ir dėstytoju Mariumi Bartkumi po „Titaniką“ paaiškėjo, kad jie čia turi ir kitokios geros įrangos, tarkim, vienas geriausių Baltijos šalyse dizainerių dirbtuves su 3D staklėmis... Tokiomis sąlygomis bestudijuojantys dizaino studentai per dienų dienas sukuria krūvas projektų ir visokiausių gaminių koncepcijų. O štai Dizaino savaitė yra dar viena neribota vieta pasireikšti dizaino studentų smegenimis, raumenims ir savotiškam ekshibicionizmui. Čia jie gali pristatyti savo geriausius darbus ir būti ne tik pagirti, bet ir rimčiau pastebėti. Kol taip dar neįvyko, mes eksponuojame keletą šviežių šio sezono dizaino studentų darbų tiesiog ant savo popieriaus.

Akivaizdu, kad ant ko kabinti ir dėti drabužius iš studentų pusės šiemet tikrai bus. Dizaino studentė Audronė Drungilaitė Dizaino savaitėje pristato bioninės formos modulinę kabyklą „Vijoklis“, kuri įkvėpta gamtos ir pritaikyta šių laikų urbanistinei aplinkai. Iš nerūdijančio plieno pagaminta kabykla lengvai transportuojama ir surenkama: visos jos dalys susijungia sriegio principu. Kabintojui suteikta galimybė pasirinkti reikiamą kiekį dalių, atsižvelgiant į lubų aukščio ir savo ūgio santykį. Kabykla labai tinka tinginiams, nes yra tvirtinama prie lubų ir palengvina grindų valymą.

Dizaino naujokų gyvenimas: baldai

10 // © 370

E.Stonkutės šviestuvas „Trololo“. (eglutestonkute@gmail.com)

A.Augustinaitės surenkamas darbo stalas. (ausrine.augustinaite@gmail.com)

E.Veleckaitės žurnalinis staliukas TRIUKAS. (elenamarija@hotmail.com)

Atrodo, Dizaino savaitėje turėsime ir labai smagų šviestuvą su skambiu vardu ir šūkiu – „Trololo“ – stovėk, tarnauk, šviesk!“. Šviestuvo autorė studentė Eglė Stonkutė sako, kad žaismingas šviestuvas šuo „Trololo“ gali keisti šviesos srautą ir pakelti nuotaiką. Tiesa, loti ir įkąsti šviestuvas negali, todėl būsite saugūs.

Stalo koncepciją pristatys Aušrinė Augustinaitė. Tai bus surenkamas darbo stalas iš penkių detalių – keturių kojų ir plokštumos. Iš faneros ir plieno pagamintas stalas pritaikytas kompaktiškai transportuoti, kojos susideda į stalviršyje išfrezuotas ertmes, todėl bendras supakuoto stalo storis yra tik 6 cm. Beveik galima įsimesti į lagaminą…

Be kabyklų ir lentynų, studentai per Dizaino savaitę pristatys ir kitų baldų. Elena Veleckaitė rodys žurnalinį staliuką TRIUKAS. Tai staliukas, kurį itin paprasta surinkti, o išrinktas jis beveik neužima vietos. Taigi tinka taupantiems vietą. Lengvai surenkamos konstrukcijos staliukas susideda iš trijų kojų, jungiamosios metalinės juostos ir stiklo.

B.Adamonytės kabykla RATU. (barbora.adamonyte@gmail.com)

Dizainerė, stilistė, be kita ko, dar ir stipriai įsibėgėjanti fotografijos srityje įvairių projektų atlikėja Barbora Adamonytė tikrąja šių žodžių prasme yra barbė devyndarbė. Per Dizaino savaitę ji parodys jau spėjusią išgarsėti kabyklą RATU. Ši kabykla – tai senos lentos su etnografiniais motyvais ir stilizuoto vežimo rato simbiozė. Kabykla surenkama be jokių varžtų ar klijų, detalės tarpusavyje tvirtinamos kaiščiais, kurie skirti drabužiams pakabinti ir norimam rato aukščiui nustatyti. Galimi įvairaus dydžio ratai – taip kinta pati rato paskirtis: nuo aksesuarų iki vaikiškų drabužių kabyklos.

V.Dringelio lentynėlė „Varnas“. (viliusdringelis@gmail.com)

Po pernykščio tarptautinio „Design Lab“ konkurso kartu su Barbora truputį išgarsėjęs Vilius Dringelis per Dizaino savaitę „Vero Cafe“ kavinėje (Gedimino pr. 1 ) pristatys lentynėlę „Varnas“. Vilius sako, kad tai daiktų susidėjimo objektas, skirtas šiuolaikiniam vartotojui, jis gali būti integruotas įvairiose erdvėse. Prie objekto esančios detalės – atviros lentynėlės, iš šonų pritvirtinti du krepšiai – šiuos lengva nuimti nuo pakabų ir pernešti į kitą erdvę su norimais daiktais. Toks lengvos konstrukcijos baldas surenkamas iš kelių detalių: lentynėlės su pakabomis, dviejų krepšių ir kojų su jungiamosiomis dalimis.

iš neskęstančio „Titaniko“

R.Gražio modulinė pastatoma lentyna AUDŽIU. (www.rapolasgrazys.com)

Stiprus minimalizmo ir estetikos šalininkas skautas Vytis ir muzikos kūrėjas, laisvai samdomas daiktų bei grafikos dizaineris Rapolas Gražys pristato modulinę lentyną AUDŽIU, suprojektuotą remiantis lietuvių liaudies tekstilės ornamentika. Tokios lentynos turėtojas kaip tikras audėjas gali pats pagal savo poreikį lengvai ją keisti – „nusiausti“ dalių kombinacijas ir lentynos funkcinių zonų išdėstymą.

P.Šlepetytės ir E.Stonkutės sėdmaišis ŪPAS. (poville@gmail.com)

Nuotaiką gali pakelti Eglės kartu su kolege Povile Šlepetyte sukurtas iš pirmo žvilgsnio įvairių asociacijų keliantis sėdmaišis ŪPAS. Tai visiškai naujas požiūris į sėdmaišio dizainą ir funkcionalumą. „Sėdmaišyje esanti skylė – tai vieta tavo gėrimui, – sako dizainerės. – Visada gali būti tikras, kad gėrimas neišsipils, nes ŪPAS su tavim. Kodėl būtent žmogaus forma? Būna dienų, kai lieki be draugo ir ko nors šalia labai trūksta, – ŪPAS tavęs niekada nepaliks!“

>> ŪSAI

Rašė: Erlend Diagilev Iliustracija: Tomo Mozūros

Kad gerų idėjų yra daug, tik trūksta lėšų joms įgyvendinti, mūsų aplinkoje galima išgirsti kiekvieną mielą valandą – ir nebūtinai tai tik pavienės frazės. Tačiau kai pinigų, atrodo, užtektų viskam, o iš pirmo žvilgsnio tobula koncepcija taip ir lieka kūrėjo galvoje, priežasčių veikiausiai reikėtų ieškoti ne tarp išorinių, o tarp vidinių veiksnių.

s K gę o l ė d

agal mūsų kultūrinėje terpėje nusistovėjusius etiketo reikalavimus per oficialią vakarienę dera ne tik laikytis griežtų aprangos reikalavimų, nepamiršti atitinkamos laikysenos taisyklių ir apsvarstyti kiekvienos savo veiksmų strategijos sekos elementus bent keliais žingsniais į priekį. Negana to, nė sekundę nepamiršdamas, su kuo, kodėl ir dėl ko esi čia ir dabar, turi atidžiai sekti kiekvieną iš savo lūpų išsprūstantį žodį.

Pasakyti ką nors šmaikštaus arba net švelniai (be jokio tiesmukumo ir tiesioginių nuorodų) nešvankaus galima beveik visada, jeigu esi bent aštuoniasdešimčia procentų tikras, kad liksi suprastas, – dėl tam tikrų geografinių, kultūrinių, socialinių panašumų su savo pašnekovais. Tačiau visada turi prisiminti temas, kurių minėti nevalia. Tai nėra temos, susijusios su vaikystės traumomis, jaunystės prisiminimais arba kurio nors iš aplinkinių šeimos reikalais. Pokalbis greičiausiai nebus susijęs ir su paskalomis plačiąja prasme – mintys apie šitokius pokalbio vingius atitinkamoje aplinkoje nė nešautų į galvą. Palikus minimaliai vietos šnekoms apie asmeninius gyvenimus (pamiršti, kad aplink stalą susėdusios būtybės vis dėlto yra žmonės, taip pat nebūtų labai išmintinga), pradinėje tokio tipo patirties įgijimo stadijoje tiesiog koši įgarsinimo link keliaujančius minties konstruktus, stengdamasis atsijoti tai, kas gali nukreipti prie keturių draudžiamų temų, – politikos, religijos, pajamų ir ligų. Šios temos aptariamos oficialiąją dieną. Oficialiajame vakare vietos joms neturi likti – ypač tuo atveju, jeigu vakare susėdate prie balta staltiese dengto stalo.

kaitrin Apie drąsą ir jos nebuvimą

Didžiausias paradoksas yra būtent tai, kad žmonės mėgaujasi pasyvumu niekada neįvardydami to kaip pasigėrėjimo objekto.

Kodėl uždraustosios temos yra būtent šitos, aiškinama daug ir nuobodžiai. Populiariausias aiškinimas yra tikriausiai pats paprasčiausias – jis telpa į universaliojo atsakymo formuluotę, skelbiančią, kad „taip susiklostė istoriškai“. Tačiau jeigu atsisakytum papildomų šaltinių ir pabandytum išmąstyti atsakymą pats, intuicija tikrai rastų ką tau pasufleruoti. Ir tai tikriausiai nebūtų tas pats populiarusis aiškinimas – veikiau kas nors sunkiai įvardijama žodžiais. Ieškant paralelių su mūsų aptariama tema, šios keturios stebuklingos sąvokos puikiai įvardija gerų idėjų persileidimo priežastis. Priežastis, dėl kurių jos numiršta dar prieš įgaudamos materialų kūną. Kad ir tokį, kurio fizinės savybės iki galo suvokiamos tik patefono adatai arba optiniam kompaktinių diskų nuskaitymo prietaisui. Taip, religija – vienintelė vidinė priežastis, be kitų trijų, priskiriamų išorinėms. Tačiau kartu ji gali apimti viską, kas susiję su stabdžiais kuriančio žmogaus viduje, – tokias, atrodo, kartais menkai tarpusavyje susijusias sąvokas kaip etika ir viltis, vilties nebuvimas ir tikslas, tikslo nebuvimas ir baimė... Žinoma, vidinės ir išorinės priežastys, dėl kurių vienokios

mpu

? s tė

Nebesislapstant nuo piktųjų sukilėlių

s ė

ar kitokios koncepcijos niekada nebūna iki galo įgyvendintos, nebūtinai turi veikti atskirai. Kai jaunasis menininkas pajunta fizinį alkį ir tuščio skrandžio paskatintas meta viską, ką darė iki šiol, tam, kad šoktų prie sunkvežimio vairo ir rinkdamas kilometrus būtų užtikrintas dėl mėnesio gale pareisiančios algos, visada atsiranda tokių, kurie pasako, kad kurti bet ką, kas nėra matuojama vien iš ekonomikos žodynėlio trauktais terminais, jam tiesiog nebuvo lemta. Arba jis to paprasčiausiai nenorėjo, bet sugebėjo save apgauti, nupuolęs prieš vieną ar kitą jaunystės iliuziją. Iš savo tikrojo darbo tikri menininkai išgyvena visada. O šis požiūris jau nurodo kiek radikalesnę mintį – kad išorinės priežastys gali ką nors lemti tik tada, kai veikia kartu su vidinėmis. Jeigu Lietuvoje kada nors būtų atidarytas rimtas teminis muziejus, skirtas niekada neįgyvendintoms idėjoms, pageltę brėžiniai ir didžių drąsių projektų eskizai būtų tai, ką kiekvienas atėjęs į muziejų tikėtųsi pamatyti pirmiausia. Vis dėlto didžiausią nuostabą turėtų kelti tos idėjos, kurios net nebuvo išsakytos ir buvo iš karto numarintos vos sukirbėjusios galvose tų, kurie buvo per seni tam, kad įdiegtų savo kompiuteryje mindmappingo programą. Kartais net išsižiojame iš nuostabos, išvydę, išgirdę arba palietę pirštų galiukais jau įgyvendintą projektą – nepaprastai drąsią idėją, sugebėjusią įgauti materialų kūną. Galime pabandyti atspėti, ar tik viso to sumanytojas nebuvo sykį nusprendęs paversti stabdančių veiksmų varomąja jėga. Priversti baimę suteikti jam drąsos. Ar tik jis neuždavė sau klausimo „Ko šią akimirką bijai labiausiai?“ ir padarė būtent tai, ko labiausiai bijojo...

Žmonės yra linkę išsaugoti mokyklos laikų ryšius, nors dauguma klasės draugų galėjo būti ir marozai, su kuriais apie kultūrą taip lengvai nepasikalbėsi.

Taip, kūrėjo drąsa žavi mus beveik visada – todėl didiesiems menininkams esame linkę atleisti jų žmogiškąsias silpnybes, tarp jų – ir mažas baimes. Apie kai kurias iš jų neretai nežinome nieko, nes didžiulis ir sunkus kontekstas sugeba visa tai atsverti arba šie dalykai tiesiog sumaniai slepiami. Tačiau baimės nebuvimas kartais gali sukelti ir priešingų emocijų. Ypač tuomet, kai drąsa tampa kuo nors sunkiai suvokiamu. Kai 2006 m. rugsėjį į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje atskubėję policijos pareigūnai bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai nutraukė Evaldo Janso performansą, per kurį ėriukui turėjo būti nupjauta galva, „sukilusieji“ prieš tokį meną žodį „menininkas“ šalia E.Janso pavardės ėmė rašyti su aiškiomis ironijos kabutėmis. Kai pagaliau buvo pradėta aiškintis, kur dingo aukojimo taip ir nesulaukęs ėriukas, valstybinių tarnybų atstovai citavo E.Jansą, kuris esą bet kokiu atveju žadėjo gyvūną paskersti. Visada ieškodamas atsakymų į tam tikrus klausimus (šį kartą jie susiję su kūrėjo stabdžių tema) mėgstu pasikalbinti jauną kūrėją, kurio įdomi biografija. Šį kartą į mano klausimus atsakė menininkas Vytautas Tinteris. Kai Vytautas paliko mokslus Vilniaus dailės akademijoje, dar ilgai galėjome stebėti daug įdomių ir drąsių jo performansų – nuo paros, praleistos niekada nemiegančioje Mindaugo „Maximoje“, iki nereprezentatyvių vestuvių Gariūnuose. Patraukęs studijuoti į Talino Baltic Film and Media School ir, atrodo, visa galva pasinėręs į kino kūrybą, jaunasis menininkas nepamiršo nei plačiosios lietuviško meno scenos gyvenimo subtilybių, nei fundamentalių problemų, sukuriančių stabdžius vietos kūrėjams. Vytauto teigimu, mūsų šalyje pirmyn einančiam menininkui neretai koją pakiša vienas pagrindinių lietuvio charakterio bruožų – drovumas. „Menininkų ir apskritai kultūros srityje veikiančių žmonių bendruomenės yra labai uždaros, taip pat labai arogantiškos, susireikšminusios ir egoistiškos, o žmonės, kurie yra už to kultūrinio rato ribų (turiu omenyje žmones iš mažesnių miestų, ne Vilniaus ar Kauno), labai sunkiai gali prieiti prie jų, susipažinti su jais (kultūros srityje veikiančiais žmonėmis – aut. past.) ir ką nors pradėti. Tiesiog natūraliai įaugęs drovumas ir nenoras savęs eksploatuoti. Žmonės yra linkę išsaugoti mokyklos laikų ryšius, nors dauguma klasės draugų galėjo būti ir marozai, su kuriais apie kultūrą taip lengvai nepasikalbėsi“, – sako V.Tinteris.

O gal galėtum pasitikėti savimi?

Kalbėdamas apie nepasitikėjimo savimi reiškinį Vytautas primena, kad motyvacija mene yra labai keblus klausimas. „Darai ką nors tik tuo atveju, kai jau nebegali nedaryti... Taip pat dažnai motyvuoti gali labai prasta Lietuvos meninė produkcija ir noras ką nors pakeisti. Bet tam irgi yra ribos. Kažkada mane patį tai įkvėpė, tačiau kai išvydau tiek daug blogos meninės produkcijos, apėmė beviltiškumas, kad bet kas, ką aš darysiu, tame paskęs... Geros kokybės meninė produkcija irgi nemotyvuoja, nes niekada neprilygsi, pavyzdžiui, Krzysztofui Kieslowskiui. O jei ir prilygsi, suprasi, kad tavo sunkus darbas vis tiek liko nepakankamai įvertintas...“ – sako menininkas. Anot jo, taip pat nereikia pamiršti, kad pasyvumas yra natūralus reiškinys, egzistuojantis tarsi priešingybė aktyviai veiklai. „Didžiausias paradoksas yra būtent tai, kad žmonės mėgaujasi pasyvumu niekada neįvardydami to kaip pasigėrėjimo objekto. Mes mėgaujamės žiūrėdami į šaltus vienišus pasyvius peizažus, skaitydami istorijas apie karą, kurio patys niekada nepatyrėme, suvokdami tam tikras tragedijas kaip mūsų pačių kančios atvaizdą. Tad pasyvumas tikrai normalus reiškinys mene ir netgi reikalingas,“ – dėsto Vytautas. Pokalbiui baigiantis menininkas nesibodi priminti, kad kartais pasyvumas irgi gali labai gerai išreikšti žmonių, visuomenės emocinę būseną: „Juk kai nėra jokio meno, tai šį tą pasako ir apie žmones, ar ne?“

>> blizgė

Rašė: Karolis Baltrūnas Nuotraukos: Rasos Linkaitės

Kava Nicaragua Maracaturra Buena Vista. Išpuoselėta Miguelio Ángelio Martínezo-Morazáno rankų. Aromatinga, sultinga, minkšta. Migdolų ir medetkų, rozmarinų ir citruso žievelės aromatai.

Septyni puodeliai šviežios kavos be diktofono Su Vytautu Kratuliu, kavininku ir „Šviežios kavos“ vadovu, sutarėme susitikti septynis kartus ir kaskart išgerti po puodelį skirtingos kavosį. Kol gersime, galėsiu užduoti vieną klausimą. Atsakyti žadėjo trumpai. Tiek, kiek trunka išgerti puodelį pasirinktos kavos. Arba dar trumpiau. „Kad kava pasidžiaugtume tylomis“, – pridūrė Vytautas.

– Susitikimams su jumis ruošiausi ilgai. Ragavau keletą kavų, bet neradau tarp jų nė menkiausio skirtumo. Aš beviltiškas? – Ne. Jei paprastai kavą žmogus geria su pienu ir cukrumi, jam visos kavos bus vienodos, tik viena bus daugiau, o kita mažiau saldi. Tiesą sakant, tai net nebus kava, o tik šiaip saldus gėrimėlis. Norint suprasti kavą, reikia jos ieškoti. Skirti jai laiko. Supratimas ir pajautimas neateis savaime. Nereikia vaikytis užsienyje bala žino kada skrudintos didelių korporacijų garsių prekės ženklų kavos. Dažniausiai tai kavos mišiniai, kurie teoriškai tinka vartoti, bet ne mėgautis, pažinti, ragauti. Perkant kavą reikia atkreipti dėmesį į jos skrudinimo, pagaminimo datą. Tai patikrinti turėtų būti taip pat įprasta, kaip ir perkant pieną. Kavos šviežumas Lietuvoje suprantamas dviprasmiškai. Jeigu prie tavo akių sumalė – tai jau šviežia. Nė velnio. Pirmiausia kava turi būti šių metų derliaus. Tai ne vynas, kiekviena diena rūsyje kavai ne į naudą. Taip pat ji turi būti šviežiai paskrudinta – vadinasi, čia, Lietuvoje. Ir tik tuomet šviežiai malta ir čia pat pagaminta. Jeigu kavadarys laikosi visų šių reikalavimų, tada taip, jo kava šviežia.

Kava Kenya Mugaga. Makadamijų ir eukaliptų pavėsyje prisirpinta, iš Ruiru upės baseino plantacijų. Uoginis saldus serbentų aromatas. Kava sultinga ir tiršta, kompleksiška. Sunokusių abrikosų, geltonųjų slyvų, kakavos skonio.

14 // © 370

– Nesuprantu. Kuo ir kodėl ši kava yra geresnė už tą, kurią dar praėjusią savaitę nusipirkau už 9 litus? Gražus žalias pakelis. Skonis irgi nieko. – Čia kaip su dešrelėmis. Seniau

Lietuvoje buvo manoma, kad pieniškos dešrelės – visai padorus maistas, toks pat geras, kaip kokia jautienos išpjova. Dabar žmonės jau supranta, kad ten net nelabai mėsa. Taip ir su kava. Kol kas vis dar manoma, kad už keliolika litų parduodama gausiai išreklamuota kava kuo puikiausia. Deja, dažniausiai tai prasčiausios rūšies arabika, gal net maišyta su robusta. Pasiseka, jei tokia kava neturi jokio kvapo. Tačiau beveik visuomet ji atsiduoda mediena, šienu, lašiniais, o jei jau visai blogai – variklio alyva, kaučiuku, guma ar pripučiamu balionu.

Kava Brazil Buzilos. Viena prestižinių ankstyvųjų arabikos rūšių – geltonasis burbonas. Švelnus, lengvas ir švarus gurkšnis. Puikus vaisinis, šiek tiek kakavinis aromatas.

Kava Guatemala Pixcaya. „Cup of Excellence 2012“ apdovanojimą pelniusi kava. Kvepia gėlėmis, žolelėmis, nektaru. Švelnus rudojo cukraus saldumas. Sultinga. Primena vaisinę karamelę, apelsinus, persikus, ličius.

– Dar nė karto pas jus negėrėme kavos iš vienkartinio puodelio. Kodėl? – Vienkartiniai puodeliai kavai netinka. Popieriaus kvapas yra labai stiprus, ir jei geriant kavą iš vienkartinio puodelio bus noras panagrinėti jos kvapų gamą, šį malonumą teks perkelti į keraminį puodelį. Popieriaus kvapas užmuša visus kitus. Galų gale dažniausiai vienkartinis puodelis yra uždengiamas, kad gėrimas neišsilietų. Tokiu atveju žmogus praranda dalį malonumo – užuosti kavos aromatą. Tai tas pats, kas nukeliauti į kalnus ir visą laiką praleisti viešbutyje. Tačiau svarbiausias dalykas – simbolinė vienkartinio puodelio reikšmė. Vienkartinis puodelis skirtas kavai gerti einant, va-

– Susitinkame trečią kartą ir kaskart jūsų kavinėje matau žmonių, kurių nesutiksi jokioje kitoje kavinėje: rafinuotų miesto ponių, intelektualų, jaunimo su nebūtinai aptemptais džinsais. Kokie žmonės geria šviežią kavą? – Pas mus ateina žmonės, kurie žino, kad gera kava kainuoja daugiau nei prekybos centre. Žmogus, kuris supranta, kad geriau vienas puodelis, bet tikrai geros šviežios kavos. Jis pasiruošęs atšvęsti savo sėkmę ir save apdovanoti. Tai žmogus, kuris žino, ko nori ir kas jam patinka.

Kava Ethiopia Seven Daughters. Juntamas gėlių, levandų, jazminų aromatas. Sirupinga. Pieninio šokolado švelnumas ir saldumas. Poskonis ilgas, malonus, vaisių gaivumo.

– Sakoma, kad miesto vaikai nežino, iš kur gaunamas pienas. Maždaug – iš parduotuvės. Bet supratau, kad nežinau, iš kur yra kava. Maždaug – iš Italijos, gal kartais Afrikos arba Pietų Amerikos. Tik tiek. Iš kur yra ši kava, kurią geriame? – Šią kavą augina toks Etiopijos ūkininkas Haile. Ji „Seven Daughters“ („Septynios dukterys“) vadinasi ne atsitiktinai – ūkininkas turi net septynias dukteris. Tiesa, nė viena iš septynių dukterų nenori dirbti kavos versle. Tvirtai sudėtas vyras suka galvą, kam reikės perduoti šeimos ūkį. Visa mūsų kava kruopščiai atrinkta, o jos augintojai nėra už prekės ženklo pasislėpę kostiumuoti verslininkai. Nuvažiuojame į vietą, susipažįstame su ūkininku, jo darbo metodais, darbuotojais. Tai žmonės, kurie supranta kavą, moka rūpintis augalu, nuskinti ir apdoroti pupeles. Jeigu žmogus nebijo, kad kava bus pavadinta jo vardu, vadinasi, jis atsako už produkto kokybę. Dažnai savo kavą pavadiname ūkininko vardu. Iš pagarbos tam, ką žmogus daro maksimaliai kruopščiai ir atsidavęs.

Kava El Salvador Santa Sofia. Mažasis derlius iš prestižinio Salvadoro kavos ūkio. Saldi, subalansuota. Išskirtinai sultinga, sodri, gal net sunkoka, primena juodąjį šokoladą. Citrusinis prinokusio greipfruto aromatas. Poskonis – karamelės.

Kava nėra nei vaistas, nei narkotikas. Nors tikrai sunku paneigti, kad susiplanuoti dieną, susidėlioti mintis rytinis puodelis kavos iš tiesų padeda.

– Pastebiu, kad prieš pirmą gurkšnį pakeliate puodelį ir kavą pauostote. Ko ten ieškote? – Kvapo. Kava turi daug aromatų. Netgi daugiau nei vynas. Jei kava nekokybiška ar prastai skrudinta, tai išduos kvapas: pelenų, lyg kas nors puodelyje valytų židinį, šiek tiek prisvilusios mėsos, vaistų, gumos ar ligoninės kvapas. Jis, beje, gali ir šokiruoti, nes būna kavos su gyvūno odos ar kailio, net puvėsių kvapu. Kai kava kokybiška, gali užuosti prinokusius citrusinius vaisius, uogas, gėles, gerą tabaką, žoleles, riešutus, juodąjį ar pieninį šokoladą. Kvapų šimtai. Pauostykime kavos El Salvador Santa Sofia.

dinasi, nekreipti dėmesio į tai, ką geri. Kiekvienas puodelis kavos gali būti nuotykis. Tik tam reikia skirti laiko. Vienkartinis puodelis – tai amžino skubėjimo simbolis. Geriant kavą reikėtų stabtelti ir atšvęsti akimirką.

Kava Yemen Mocha Matari. Reta ir egzotiška arabika dėl senovinės „laukinės“ kavos atspalvių – žemės, riešutų aromato. Juntamas Jemeno mokoms būdingas šokolado, konjako prieskonis. Tiršta kava be rūgšties.

– Jeigu rytais noriu verkti arba man nesiseka įveikti kitų būties problemų, išgeriu kavos. Tada pradedu dirbti ir viskas būna lyg ir gerai. Jaučiu, kad esu pripratęs prie kavos. O jūs? – Ne. Nors per dieną kartais išgeriu ir apie 10 puodelių, būna, kad savaitę neišgeriu nė vieno ir nesijaučiu dėl to blogai. Kava nėra nei vaistas, nei narkotikas. Nors tikrai sunku paneigti, kad susiplanuoti dieną, susidėlioti mintis rytinis puodelis kavos iš tiesų padeda. Tačiau kava yra daugiau nei tai. Kuo daugiau ragauji, tyrinėji, tuo labiau supranti, kad tai nėra rytinis gėrimas akims atmerkti. Jis turi įvairiausių savybių. Man įdomu, kodėl viena kava kvepia riešutais, o kita – kmynais ar ajerais. Apima malonumo jausmas, kai kavoje atrandi kvapų ir skonių derinius, kurių nesi pajutęs anksčiau. Kava – neišsemiamas potyrių šaltinis. Tereikia tam skirti šiek tiek daugiau laiko, nei paprastai skiriama vienam puodeliui. Užtektų ir kelių minučių daugiau.

>> muzika

SUEDE

the BESNARD LAKES

Warner Music Group

Jagjaguwar

Kažkodėl nugirdus šios grupės pavadinimą visada maloniai suvirpa širdis. Ir ne dėl to, kad „Suede“ muzika primena paauglystę, vaikystę, „geresnius laikus“, bet todėl, kad šios grupės muzika turi labai savitą atspalvį, tokį paprastai mielą ir šiltą, koks tebūna saulėtas rytas daugiabutyje pas tėvus kokiame dešimtajame dešimtmetyje. Nors tradiciškai „Suede“ gretintini su britpop banga, man nesiverčia liežuvis juos minėti šalia „Oasis“, „Blur“ ar „The Verve“. Malonumo klausant Bretto Andersono vokalo negali palyginti su niekuo. Taip pat nesupainiotinas ir „Suede“ muzikos paprastumas, jokios pretenzijos į „ką nors įdomiau“ nebuvimas, priešingai nei aukščiau minėtų puikių grupių muzikoje (beje, kažkada Lietuvoje buvo labai panašios stilistikos grupė „Mad Man Moon“, nutraukusi veiklą dėl tragiškos vokalisto žūties). „Suede“ politika aiški: radai klondaiką, išsiurbk jį visą, kam dairytis į šalis? Ir, rodos, aukso klondaike dar yra. Vėl pajutau minėtą malonų širdies virptelėjimą pamatęs, kad po 11 metų „Suede“ sugrįžo su „Bloodsports“. Aišku, klausyti pradžioje baisu... O jei tai tebus „dead man walking“, jei visas trapus krištolinis „Suede“ prisiminimas ims ir sugrius? Nesugriuvo! Priešingai. Jis buvo paramstytas dar tvirtesniais balkiais. Yra stipresnių ir silpnesnių dainų, tačiau tai vis dar tie patys ničnieko neieškantys „Suede“, griežiantys savo nerūpestingą muzikėlę, kuri (kas galėjo pamanyti!) velka ir po 20 metų. Galbūt tik tokius pirdžius kaip aš? Galbūt tai išties tik nostalgija? Pabandykite.

Kiek subtili muzika, tiek griozdiškas albumo pavadinimas. Dar vienas garsaus indie label „Jagjaguwar“ saugomas perliukas – kanadiečiai „The Besnard Lakes“. Apie šią puikią grupę sužinojau prieš trejetą metų, kai jie išleido „The Besnard Lakes Are the Roaring Night“ (2010 m.). Iš karto užsifiksavo. Ir, atrodo, ne veltui. Apie „The Besnard Lakes“ kuriamą muziką galima kalbėti tik vaizdingais palyginimais ir alegorijomis, kaip apie kokius „Pink Floyd“, nes ši muzika ypač elegantiška, subtili, kuriama su „Pink Floyd“ būdingu skrupulingumu dėl kiekvieno garso. Tai ypatinga muzika, kokios dabar reta. Pagal nuotaiką ją puikiai apibūdina ir grupės pavadinime esantis žodis „ežerai“. Šiuolaikinė „Vandens muzika“, George’ą Fridericą Handelį prisimenant. Klausydamas pirmų dviejų genialių kūrinių („46 Satires“ ir „And Her Eyes Were Painted Gold“) ilgai galvojau, kaip suformuluoti tą įspūdį, kurį „The Besnard Lakes“ retkarčiais pavyksta sukurti. Jis labai panašus į Angelo Badalamenti muziką. Atsimenate „Tvin Pykso“ garso takelį? Tai ypač sunkiai sukuriamos muzikinės spalvos, garsai kitapus malonumo ar baimės. Elegancijos viršūnė. Gaila tik, kad po pirmų dviejų kūrinių viskas pasikeičia. Užgroja visai kitas registras, kažkokie svetimi mušamieji... Vėliau viską bandoma išgelbėti „The Beach Boys“ stilistikos daina „The Spectre“, bet svetimkūnis jau įsimetęs... Kad ir kaip ten būtų, dėl daugybės genialių muzikinių potėpių albumas vertas aukščiausio rekomendacijos lygmens.

Bloodsports

Until In Excess, Imperceptible Ufo

2013-03-18

2013-04-02

100

VIDIS

Silences Please Get Physical

2013-04-26

16 // © 370

Mėgstame sakyti: „Lietuviškos elektroninės muzikos scena yra aukšto lygio.“ Sutinku su šiuo stereotipu, nes visada turiu galvoje gerų pavyzdžių. Lietuviai elektroninės muzikos kūrėjai užpildė tą nišą, kurią (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) paliko miręs rokas. Dabar, jei ieškai eksperimentų, kūrybiškumo, išradingumo, tai rasi elektroninėje lietuvių kūryboje (aišku, yra išimčių!). Džiugu sužinoti dar vieną vardą, kurį galėsiu kartoti kaip anksčiau minėto stereotipo patvirtinimą. Tas vardas yra Vidis, DJ, muzikos ženklo „Silence“ įkūrėjas. Prisipažinsiu, esu labai labai prastas house žinovas, o Vidžio albumas „Silence Please!“ turbūt plačiausia prasme turėtų būti pavadintas house. Tad mano kriterijus klausant buvo toks: jei tai tebus daugybės banalių pasikartojančių muzikinių ritminių kvadratų seka – tai prastas house. Jei bent kiek daugiau nei tai, tai bus geras house. Tad profanas tvirtina: tai geras house! Yra tik vienas „bet“. Nežinau, ar tai galima vertinti kaip autorinę kūrybą, – albume žinomų Lietuvos kūrėjų (Marko Palubenkos, „mmpsuf“, Mario Basanov ir kt.) kompozicijos, perdirbtos Vidžio įrankiais. Ir pranešimas spaudai sako: „Vienoje žinomiausių Vokietijos įrašų bendrovių „Get Physical“ išleidžiama precedento neturinti (??? – aut. past.) kompaktinė plokštelė, kurioje Vidis sumiksavo 15 kūrinių, įrašytų ar remiksuotų Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų.“ Kaip tai suprasti? Kažkada sukurto kūrinio perkūrinio perkūrinys? Pasiduodu. 70

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

DEPECHE MODE

Delta Machine Columbia, Mute

2013-03-22

Lietuvoje depešai vaidino ypatingą vaidmenį. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai visas jaunimo subkultūras galėjai suskirstyti į du potipius: metalistai ir depešistai. Taip pat ši grupė padarė nepaneigiamą įtaką tokių dinozaurų kaip „Foje“ vystymuisi. Tad į naują depešų albumą sunku žiūrėti kaip į eilinį legendinio kolektyvo darbą. Ir neseniai vienas šio kolektyvo gerbėjas naują albumą man taip išgyrė, kad net susigėdau. „Koks ten Bowie, tu paklausyk, ką depešai išleido! Visiška jėga, senieji DM grįžo.“ Na... Jei tai senieji „Depeche Mode“, tada aš buvau supainiojęs grupių pavadinimus ir klausiausi ko nors kito. Kas nors kitas buvo išleidęs „Violator“. O kai su visomis didžiosiomis viltimis pasirengiau savo malonumui perklausyti „Delta Machine“, su kiekviena daina mano akių vokai ir lūpų kampučiai leidosi vis žemiau. Neištariau to pergalingo „šūdas“, bet „nyku“ kartojau nuolat. Būtent toks yra albumas. Jei imsime kai kurias atskiras dainas, rodos, šis tas dar garuoja, bet visuma nuobodi ir nyki. Albumas tikrai nuobodesnis už neprastą Davido Gahano solinį „Hourglass“ (2007 m.) ir už depešų „Sounds of the Universe“ (2009 m.). Apskritai, rodos, grupė savo geriausius šovinius jau iššaudė, o visa kita tėra desperacija siekiant sukurti ką nors, kas bent priartėtų prie „Ultra“ ir „Exciter“, ir suvokimas, kad jau tikrai niekada nebesukursi nieko geriau už dar ankstesnius albumus. Tad šis darbas tik tiems gerbėjams, kuriems iš principo patinka kiekviena elektroninė depešų nata. 50

100

90 100

LEONIDAS FEDOROVAS, VLADIMIRAS VOLKOVAS

Esli ego net Ulitka Records

2013-03-29

Apie šį duetą verta parašyti jau vien todėl, kad legendinė grupė „Aukcion“ (Leonidas Fedorovas yra jos lyderis) ne kartą koncertavo Lietuvoje, pats duetas buvo surengęs anšlaginį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje ir vėl žada sugrįžti rudenį. Taip, tai muzika ne kiekvienam. Taip, pageidautina suprasti ir rusų kalbą, nes albume skaitoma, dainuojama poezija yra aukščiausios prabos. Tik nepamanykite, kad L.Fedorovas su V.Volkovu – tai kokie nors bardai ar neduokdie šansonininkai. V.Volkovas yra vienas garsiausių Rusijos džiazo kontrabosininkų, visame pasaulyje žinomas free-jazz muzikantas. Tai aštuntas albumas, kai V.Volkovas susėda studijoje su L.Fedorovu tiesiog žaisti begale garsų ir garselių (nuo elektronikos iki fortepijono, nuo gitaros iki vaikiškų žaislų), poetų ir bičiulių tekstais bei L.Fedorovo melodijomis. Suma? Nenusakomi muzikiniai-poetiniai spektakliai, kurių neįkiši į jokį apibūdinimą. Vietomis atvirai provokuojantys, šalti, avangardiniai, vietomis švelniai melodingi ir šilti. Tačiau po visu šiuo paviršiumi veriasi begalinė gelmė, kurią sunku apsakyti žodžiais. Jautiesi, lyg klausytum kokių nors mišių ar būtum spiritizmo seanse. Žinantiems ir mėgstantiems L.Fedorovo kūrybą to aiškinti nereikia. Kitus raginu išdrįsti perklausyti, net ir nesuprantant kalbos. Tai daugiau nei šiaip muzika ir pavyzdys visiems nuobodoms bardams, ką galima daryti su gera poezija. Lauksime Lietuvoje. 85

100

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: BFL

V.Alesius: lietuviško hiphopo scena didelė ir auga toliau

Ko gero, visi matėte reklaminį vaizdo klipą, kuriame reperis, „Skamp“ narys, alternatyviosios muzikos apdovanojimų T.Ė.T.Ė. organizatorius Vilius Alesius-Willux ragina kurti Europos piliečių metų himną hiphopo stiliumi. Ginčytis, ar jis vertas tokios garbės, net neverta. Tik įdomu, apie ką jis pats repuotų, jeigu galėtų dalyvauti šiame konkurse?

– Viliau, pakalbėkime apie lietuvišką hiphopą. Sutinki, kad iš tikrųjų viskas prasidėjo daugiau nei prieš dešimt metų nuo „G&G Sindikato“. Vis dėlto daugeliui lietuvių ir dabar hiphopas asocijuojasi tik su šios grupės pavadinimu. Kodėl taip yra? Juk situacija per tiek metų turėjo pasikeisti? – Šiandien, kaip ir prieš dešimt metų, pagrindinių radijo stočių programų direktoriai į savo grojaraščius įtraukia tas lietuviškas grupes, kurių muzika yra patikrinta laiko ir turbūt garantuoja kokius nors reitingus, t. y. ir pinigus iš reklamos užsakovų. Tačiau dabartiniams muzikos kūrėjams užtenka interneto platybių – socialiniai tinklai, youtube. com ir kitos naujovės iš esmės pakeitė radijo ir TV eterį. Pats rengiu lietuviškos alternatyviosios muzikos apdovanojimus T.Ė.T.Ė., tad tenka gerokai pasiknaisioti internete ieškant įdomių atlikėjų, nes nei radijas, nei TV jau seniai neatspindi realios situacijos. Pastebėjau, kad šiuolaikinis jaunimas labai vertina hiphopo festivalį „Dinamitas“, kuriame dalyvauja jaunosios kartos repo kolektyvai „Lilas“, „Tie Geresni“, „Garaže nerūkoma“, „Mad Money“, „Mtv“, „Omerta“ ir daugelis kitų. Daugelis šių grupių netgi kuria savo vaizdo klipus, kurie internete sulaukia daug hiphopo gerbėjų dėmesio.

– Įdomus klausimas, bet į jį nelengva atsakyti. Žinai, tekstas gali būti ir beprasmis, bet jeigu jis labai techniškas, ritmiškas, turi savo flow, gerai limpa prie byto, žodžių reikšmė dažnai būna ir nesvarbi. Vis dėlto tobuliausia, jeigu tekstas ir prasmingas, ir gerai surimuotas, ir limpa prie ritmo. Reperiai, kaip ir poetai, vartoja daug metaforų. Tik jų tekstuose daugiau gatvinės kalbos elementų, posakių, barbarizmų, keiksmažodžių. – O kaip atrodo teksto rašymo procesas? – Asmeniškai aš tekstus rašau dažniausiai po truputį, atkarpomis į savo užrašų knygutę. Kai pribręsta laikas įrašyti dainą, tas atkarpas susirenku, sudėlioju, kad būtų kokia nors seka. Pastebėjau, kad atsiradus laptopams vis mažiau rašau ranka, nuo to nukenčia ir pati kūryba. Bandau tą seną įprotį atgaivinti ir visur nešiotis užrašų knygutę. Būna, kartais vienu prisėdimu parašau tekstą, bet taip kuo toliau, tuo rečiau nutinka. (Juokiasi.)

– Taigi, tavo akimis, hiphopo scena gana didelė, palyginti su kitų muzikos stilių? –Taip, manau, šiuo metu ji didelė ir dar auga toliau. Juk turim ir populiarius gatvės šokių renginius, ir naujos hiphopo grupės populiarėja. Bet, aišku, visada yra kur plėstis. Pavyzdžiui, neturime tarptautinio lygio hiphopo festivalio, į kurį suvažiuotų ir repo gerbėjai iš užsienio. – Deja, bet neturim ir nė vienos hiphopo komandos, kuri galėtų pasigirti kokiais nors pasiekimais užsienyje. Ar tai įmanoma misija? – Manau, tai įmanoma, tiesiog reikia turėti gerą vadybą ir (kas be ko) dar geresnę kūrybą, kuria galėtum nustebinti kitus kraštus. Žinoma, repuoti reikėtų anglų kalba. Deja, pas mus tokių grupių, kurios kurtų repą nepriekaištinga anglų kalba, beveik nėra, tik „Dee&Kamy“. Manau, jie tikrai galėtų pasiūlyti savo muziką daugeliui festivalių Europoje. Mano nuomone, Lietuvos reperiai savo karjerą turėtų pradėti nuo lietuviškų tekstų. Juk užsienyje ir taip daug tokios muzikos sukurta, o su angliškais tekstais ir pačioje Lietuvoje bus sunku prasimušti. Pastebėjau, kad jaunimui artimesni ir natūralesni tie lietuviai atlikėjai, kurie repuoja lietuviškai, o keikiasi rusiškai. (Juokiasi.) – Jeigu jau prakalbome apie tekstus, pasakyk, koks yra tobulo hiphopo teksto receptas?

– Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kartu su „Skamp“ organizuoja konkursą „Hiphopo kalba apie Europą“, kurio dalyviai kviečiami prisidėti prie Europos piliečių metų himno kūrimo. Himnui pasirinktas hiphopo žanras, o jį kurti kviečiami visi norintys. Tau teko garbė įrašyti muzikinį kvietimą į šį konkursą. Trumpai pristatyk jį. – Konkurso tikslas – paskatinti lietuvius labiau pasidomėti savo kaip piliečių teisėmis Europoje, pasakyti, kas blogai, ir pasiūlyti idėjų, kaip Europa turėtų atrodyti ateityje. O kad tas domėjimasis būtų kūrybiškesnis, kviečiame jaunimą kurti hiphopo tekstus minėtomis temomis ir siųsti juos mums. Tada, kai komisija atrinks geriausius, įrašysime bendrą dainą. Visą informaciją, susijusią su šiuo konkursu, galite rasti pazinkeuropa.lt. Pastebėjau, kad atsiradus laptopams vis mažiau rašau ranka, nuo to nukenčia ir pati kūryba. Bandau tą seną įprotį atgaivinti ir visur nešiotis užrašų knygutę.

– Ar konkurse gali dalyvauti bent kiek žinomi šalies reperiai, ar tik visiški naujokai? – Gali dalyvauti kiekvienas, kuris moka surimuoti dvylika eilučių apie ES piliečio teises. (Šypsosi.) – Ko gero, dalyvausi ir konkurso komisijoje. Į ką labiausiai stengsiesi atkreipti dėmesį? – Svarbiausia yra kūrybiškumas, artistiškumas, sugebėjimas pataikyti į temą ir, aišku, į ritmą. (Juokiasi.) – Jeigu galėtum dalyvauti pats, apie ką repuotum? – Turbūt repuočiau apie tuos laikus, kai reikėdavo stovėti eilėse prie Lenkijos ir Vokietijos muitinių po dvylika valandų, kai negalėdavai nueiti į normalų tualetą ir t. t. Palyginčiau tuos laikus su dabartimi.

>> scena

Rašė: Sigita Ivaškaitė Nuotraukos: BFL, redakcijos archyvo

Opera čia Įdomu, kodėl pasirinkote skaityti šį straipsnį? Domitės opera? Skaitote visus straipsnius iš eilės? Planuojate artimiausiu metu eiti į operos teatrą? Galbūt netyčia buvote suvilioti nuotraukų?

š kur ir kodėl atsiranda tokie klausimai? Pastaruoju metu operos žanras pasaulyje išgyvena atgimimo laikotarpį, tačiau neišvengiamai susiduria su publikos klausimu. Todėl prieš pradedant rašančio ir skaitančio pokalbį būtų įdomu, jei patys sau apibrėžtumėte, kaip įsivaizduojate operą, o rašytojo bus pasistengta ir sudominti, ir galbūt atsakyti į kai kuriuos klausimus. Antžmogiškas talentas? Senokai praėjo laikai, kai į operą buvo žvelgiama kaip į vieną valstybės reprezentacinių įrankių. XIX a. buvo auksinis bene tikrąja to žodžio prasme. Dramos teatre išsikerojęs aktoriaus žvaigždės kultas buvo itin parankus klasikinės muzikos žanrui, besiorientuojančiam į solisto balso grožį, virtuoziškumą ir galimybes. Dainininkai tapdavo bene sudievintais idealais, giedančiais angelų balsais. Matyt, ne veltui garsiajame filme „Penktasis elementas“ operos solistės personažui parinkta kerinti mėlyno kraujo moteris – ateivė. Kompiuteriu patobulintas jos balsas sukūrė įspūdingą ateities muzikos ir arijos portretą. Galbūt būtent taip kažkada seniai publikai ir atrodydavo „antžmogiškais“ talentais apdovanoti vokalistai. Didžioji dalis garsiausių šiandienos operos teatrų buvo pastatyti iki moderniųjų laikų ir yra laikomi architektūros paveldu bei atidžiai saugomi. Išpuošti raudonais ir purpuriniais (kilmingųjų spalvos) baldakimais ir auksu šie teatrai bene kas vakarą laukdavo minios žiūrovų, tarp jų – nemažai kilmingųjų ar to miesto (šalies) turtingųjų elito. Dar kartą prisimenant

filmus: istorijos ir scenos, kai susirinkusieji į teatrą stebi vieni kitus iš savo balkonų, apkalbinėja, dalijasi naujienomis, – ne iš piršto laužtos. Vakarai stebint spektaklius anuomet atstojo mūsų šiandienius naktinius pasisėdėjimus feisbuke klausantis draugų rekomenduotos naujausios muzikos youtube.com, besidalijant aktualiausia socialine informacija. Etiketas, taisyklės, normos, įpročiai ar net papročiai buvo neatsiejama vizito į operą dalis. Apie tai tikriausiai būtų galima rašyti ilgiausias mokslines studijas. Į teatrą rinkdavosi tiek nuoširdūs ir ištikimi muzikos gerbėjai, tiek įvairių aukštuomenės klubų atstovai, savo vakarėlius paįvairinantys vizitu į konkretų spektaklio veiksmą konkrečiu laiku, kai (kaip pagal susitarimą) buvo atliekami baleto intarpai. Į operą – prievarta Pirmasis, išsakęs mintį, kad opera gali tapti totaline meno forma, jungiančia muziką, dramą, dailę bei literatūrą, buvo žymusis kompozitorius Richardas Wagneris, savo darbais kėlęs

revoliucijas ir stebinantis iki šiandien. Kaip ir daugelis genialių kūrėjų bei mąstytojų, R.Wagneris nesulaukė savo idėjų piko gyvas. XX a., atnešęs perversmų dramos teatro srityje, kur viršų spektaklyje paėmė režisierius, palietė ir operą. Atrodo, šiandien nieko neturėtų stebinti mintis apie operą kaip visavertį spektaklį, tačiau dirbantiems šioje srityje vis dar tenka susidurti su publikos pasąmonėje įstrigusiais įsitikinimais. Didžiausi Europos ir viso pasaulio teatrai paskutinį XX a. dešimtmetį ėmė atvirai diskutuoti, kaip susigrąžinti žiūrovus ir vėl pradėti su jais bendrauti. Viena vertus, seniai dingo ėjimo į operos teatrą tradicijos ir būtinybė. Drama vis dar išlaiko savo pozicijas, kaip (dažniausiai) lengviau suprantamas ir daugelio skoniui tinkamas žanras, o opera, kad ir kiek atsinaujintų,

KNYGOS Sudarė ir įvadą parašė Domantas Razauskas „DZENO ISTORIJOS“ VILNIUS, „DOMINICUS LITUANUS“, 2013 M.

18 // © 370

Šiemet pasirodė keletas kokybiškai parengtų ir gražiai išleistų Rytų poezijos, religijos ir filosofijos knygų. Viena jų – „Dzeno istorijos“. Tai trumpų, paradoksalių, sąmojingų ir vietomis gan žiaurių dzenbudistinių istorijų rinkinys, iliustruotas dailininkės Vidos Kabailienės piešiniais. Istorijos atrinktos iš dviejų tipų šaltinių – senų (seniausias datuojamas VIII a.) ir naujesnių, dzenbudizmui jau pradėjus savo kelią į Ameriką. Sudarytojo D.Razausko parašytas knygos įvadas suprantamai ir trumpai paaiškina viską, ką nieko nenutuokiančiam apie dzenbudizmą reikėtų žinoti. Jis kritiškai įvertina vakarietišką dzenbudizmo suvokimą ir nuplėšia skraistę nuo populiarių su dzenbudizmu susijusių mitų. Surinktos istorijos „tokios, koks yra pats dzenas, toli gražu ne visada patogus ir paprastas, pirštu duriantis į kraujuojančią žaizdą – žmogiškąją prigimtį“, – rašo sudarytojas. Knyga nieko nesiūlo, neaiškina ir nemoko.

Tad kaip ją skaityti apie dzenbudizmą ir budizmą nenutuokiančiam ar mitų lygmeniu nutuokiančiam žmogui? Paprastai, tiesiog skaityti. Kaip mįsles, kaip literatūrą, kaip filosofiją, kaip meditaciją žodžiais. Nenutuokiantį ši knyga suerzina ir išmuša iš vėžių, ypač greitai ji suerzina pratusį ieškoti aiškių nedviprasmiškų atsakymų, nušvitimo instrukcijų ar parodomojo dvasingumo. Nusiraminkite, jūs visada galite atsiversti kokį self-helpo vadovėlį ar rožinių snarglių pilną Coelho opusą. Ten viskas aišku. Aš taip pat mečiau šią knygą į šalį ne kartą. Kad vėl atsiversčiau: „Šeši šimtai vienuolių mokėsi pas Penktąjį Patriarchą. Ir visi suprato budizmą. Tik Eno nesuprato budizmo. Ir tapo Šeštuoju Patriarchu.“

Masha Gessen „PUTINAS. ŽMOGUS BE VEIDO“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ PAULIUS AMBRAZEVIČIUS. VILNIUS, „MANO KNYGA.LT“, 2013 M.

Rašyti Vladimiro Putino biografiją – drąsus ir bauginantis žingsnis. JAV ir Rusijos žurnalistė M.Gessen, grįžusi iš emigracijos į Rusiją 1991-aisiais, dirbusi ne viename Rusijos spaudos leidinyje, iš arti stebėjo Rusijos politinį virsmą ir Putino režimo įsigalėjimą. Ji parašė atvirą ir netgi iššaukiančią biografiją, pasakojančią, kaip „paprastas“, pilkas KGB operatyvininkas tapo vienos didžiausių ir nestabiliausių pasaulio valstybių vadovu. M.Gessen atliko kruopštų darbą, surinko daugybę faktų apie V.Putino vaikystę, jaunystę ir karjerą KGB, pakalbino daug esamų (ir jau buvusių – dažniausiai mirusių neaiškiomis aplinkybėmis) V.Putino priešų. Knyga nėra vien sausas biografinių faktų rinkinys – ji parašyta gan aistringai, vietomis net satyriškai, psichologinis V. Putino portretas tapomas drąsiai, ji puikiai pagauna paranojos, siaubo ir isterijos atmosferą, vyraujančią dabartinėje Rusijoje. Normalūs to meto Rusijos

vaikai, kaip rašo M.Gessen, norėjo tapti jurijais gagarinais. O štai Vladimiras Vladimirovičius – žmogumi, šnipinėjančiu tokius kaip Gagarinas. Skaitytojui prieš akis viena po kitos veriasi kruvinos, tamsios, neaiškios ir baisios istorijos: užsakomosios žmogžudystės, teismai, sprogdinimai, kaltinimai, susidorojimas. Knyga niūri ir, atrodytų, beviltiška, jei ne pabaigoje šmėkštelintis vilties spindulėlis – protestai Rusijoje. Deja, dabar jau žinome, kuo tie protestai baigėsi: nauja žmogaus laisves varžančių įstatymų banga, naujais teismo procesais, naujomis žmogžudystėmis. Absurdo lygis pakilo iki kritinės ribos. Šią biografiją vertėtų perskaityti visiems, pamiršusiems, kieno pašonėje gyvename, visiems, turintiems iliuzijų dėl „dvasingojo“ Rusijos kelio, ir visiems, manantiems, kad Vladimiras Vladimirovičius – „savas bičas, įvedęs šalyje tvarką“. Bet ir vėl: taip manantys tokių knygų neskaito. P. S. Džiugu, kad literatūros apžvalgininkų nuomonės paskatino leidyklą imtis šios knygos leidybos. Deja, tai greičiau išimtis, o ne įprasta praktika.

kiausiai gali būti kalti mokytojai, dažniausiai prievarta vedantys mokinius į išskirtinai tradicinius operos spektaklius. Bet apie tai nepradėsime.

pasąmonėje daugeliui asocijuojasi su krinolinu, krakmolu, nėriniais, tapytais peizažais bei klykiančiomis moterimis (na, šios vis dar – skonio reikalas). Kai kurių subjektyvia nuomone, dėl tokio įvaizdžio kuo pui-

Dainininkai tampa modeliais Vis dar taip apie operą manančius galime nustebinti žiniomis, kad šiandienos etalonai gerokai pasikeitę. Spektaklius režisuoti imasi garsūs ne tik teatro, bet ir kino kūrėjai, pavyzdžiui, Anthony Minghela („Anglas ligonis“, „Šaltasis kalnas“). Jis ėmėsi Giaccomo Puccini operos „Madame Butterfly“ ir Londone, Vilniuje bei Niujorke ji kritikų bei nuolatinės publikos buvo įvertinta aukščiausiais balais ir žavi iki šiol. XXI a. operos dainininkai vėl tampa gerai žinomais veidais ne tik operos srityje, jie yra kviečiami reklamuoti produktų, jų gyvenimas sekamas spaudos, kai kurie iš jų net išbando save kitose meno srityse: čia pavyzdžių toli ieškoti nereikia – visai neseniai kino juostoje „Narcizas“ nusifilmavo ir lietuvių solistė Asmik Grigorian. Be to, jei vaikystės vaizdiniuose visi operos vokalistai iškyla kaip nuoširdūs, bet itin apvalių kūno formų vidutinio amžiaus žmonės, – pamirškit. Reikalavimai, keliami agentų, prodiuserių ir režisierių, seniai juos pavertė jaunuoliais atletais, sportininkais ir modeliais. Šiuolaikinės operos scenoje beveik nebelieka sąlygiškumo, tradicinių kostiumų, dvarų ir rūmų. Visa tai keičia mūsų kasdienybės vaizdai, vilos ar lūšnynai. Atrodo, tarsi dar kartą apsisuko ratas, ir kažkada aktualios buvusios operos bei jų siužetai įgauna naują kvėpavimą. Šiandien mitologinė Elektros istorija gali virsti pasakojimu apie Amy Winehouse. Reiktų turėti omenyje ir tai, kad rašomos ir naujos operos, kurių muzikinė pajauta artėja prie šiuolaikinės populiariosios muzikos, o pasirinktos temos, istorijos nebereikalauja iš žiūrovo skaityti siužeto santraukų, nes yra žinomos ir artimos. Tarkime, visiškai neseniai pasirodžiusi

opera apie Annos Nicole Smith gyvenimą ar Vilniuje rodytas spektaklis „Meilė ir kiti demonai“ pagal populiarųjį to paties pavadinimo Gabrielio Garcíos Márquezo romaną.

Opera ten Naujovės patinka ne visiems Žinoma, atsiranda žiūrovų, kuriems tokios naujovės ne visada būna priimtinos, kurie nori išsaugoti „klasiką“. Visada išliks skirtingos nuomonės, papildančios vienos kitas ir istorijai paliekančios svarbių pranešimų apie tai, kas buvo svarbu ir nauja, o kas tiesiog pratekėjo pro šalį. Štai kodėl šiandienis rūpestis dėl žiūrovų yra toks aiškus ir logiškas. Ar kuriant naujas operos interpretacijas, ar nusprendus sukurti tradicinį klasikinį spektaklį, itin svarbi tampa žinia, idėja, kurią kūrėjai savo koncepcija imasi siųsti. Todėl kinta ir bendravimas su potencialiu žiūrovu. Operos teatras ima taikyti populiariosios kultūros komunikacijos priemones, taip tikėdamasis pasiekti ir supažindinti publiką su naujovėmis tam, kad ši galėtų pasirinkti, ar tai atitinka jos požiūrį ir skonį. Šiemet „Vilnius City Opera“ tapę bohemiečiai renkasi žengti panašiu keliu. Pirmąja premjera – Wolfgango Amadeus Mozarto „Visos jos tokios“ (režisierė – Dalia Ibelhauptaitė) – trupė paliečia šiandienį istorijos aktualumą. Mes gyvename laike, kur turtingi ir žymūs visuomenės veikėjai gali sau leisti bet ką, jie perka ne namus, jie perka salas. O visi eiliniai mirtingieji negali nustoti jų stebėti ne tik gatvėje – tam kuriami žurnalai, TV laidos, interneto puslapiai... O galiausiai mes vieni kitus teisiame: visi jie tokie – išdavikai, melagiai ir sukčiai. Bet ar tikrai? Kokios yra jų poelgių priežastys ir aplinkybės? Dar XVIII a. W.A.Mozartas uždavė šiuos klausimus, tačiau nepaliko vieno atsakymo, nesudėliojo visko į lentynėles. Kaip apie tai mąstome šiandien? Ir kaip tai atrodo šiandieniame pasaulyje? „Vilnius City Operos“ premjera „Visos jos tokios“ Vilniaus kongresų rūmuose gegužės 8–12 d.

Rašė: mb

Roberto Bolaño „PAŠĖLĘ DETEKTYVAI“

IŠ ISPANŲ KALBOS VERTĖ ALMA NAUJOKAITIENĖ. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Na va, R.Bolaño mada pagaliau atsirito ir pas mus. Europoje ja jau visi persirgo, rašytojas tapo naujosios Lotynų Amerikos prozos genijumi, o jo kūryba – XXI a. romano etalonu. Dabar jis ramiai ilsisi šviežiai nuobliuotame literatūros istorijos stalčiuke. O mes galime atsiversti jį išgarsinusius „Pašėlusius detektyvus“ lietuviškai. Didžiulio romano istorija pasakojama pirmu asmeniu, tačiau net 52 veikėjų lūpomis. Visi šie pasakotojai bando atkurti dviejų Meksikos poetų avangardistų – Arturo Belano (autoriaus alter ego) ir Uliso Limos kelionę, į kurią jie leidžiasi norėdami surasti po revoliucijos dingusią rašytoją Sezarėją Tinachero. Jų klajonės užtrunka net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Fransiską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį bei žūtį. Romano apimtis – didžiulė, bet jis įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių. Rašytojas moka meistriš-

kai palaikyti intrigą, vis pamėtėdamas skaitytojui miglotų paslapčių, užuominų, mįslingų faktų. Argi kitaip skaitytumėte beveik 600 puslapių opusą apie poeziją ir du niekdarius, veltėdžius, oi, atsiprašau, poetus. „Pašėlę detektyvai“ prasideda gan linksma, bohemiška gaida – septyniolikmetis eiles bandantis kurpti jaunuolis prisijungia prie literatūrinių chuliganų „viscerealistų“ ir apie savo bohemiškus nuotykius rašo dienoraštį. Savo pirmąja dalimi „Pašėlę detektyvai“ primena šelmišką Bildungsroman, bet pasakojimas staiga pasuka kita kryptimi – tampa tolesnio Limos ir Belano likimo tyrimu, savotišku biografijos ir literatūros mišiniu. Autoriui puikiai pavyksta parodyti liūdną ne tik idealų, bet ir literatūros, ją kūrusių žmonių bei jų kūrinių likimą. Didžioji jų dalis pranyksta nežinomybėje ir viltis, kad apie juos kas nors parašys romaną, neguodžia.

Rašė: Jurga Tumasonytė

Philipas Rothas „PORTNOJAUS SKUNDAS“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ MARIUS BUROKAS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Skundas yra ypač bjaurus žanras – kam gali patikti klausytis svetimų zirzenimų? Dorai išklausyti skundų galima tik tuomet, kai už tai mokama. Nesvarbu kuo: pinigais, skaniais pietumis, kantrybe ir t. t. Knygos personažas Aleksandras Portnojus savo skundus vilioja išklausyti taip pat ne dykai ir atsiperka puikiu stiliumi bei satyra. Kai 1969 m. Ph.Rothas parašė šį romaną, sulaukė kaltinimų antisemitizmu, iškrypėliškumu ir kitais prie masturbacinio romano priderančiais apibūdinimais. Knygoje pasakojamas vieno asmens – žydų kilmės amerikiečio Aleksandro Portnojaus – skundas, išsakytas menamam psichologui, kuriuo virsta pats skaitytojas. Čia nenuosekliai papasakojamas visas Portnojaus gyvenimas – nuo lopšio iki pat vėliausių 33 metų simpatiško valdininko gyvenimo peripetijų. Nuolat grįždamas į vaikystę ir nuostabiai kandžiu stiliumi besišaipydamas iš savo rūpestingųjų žydų tėvelių, paauglystėje prasidėjusio onanizmo ir intymių santykių su šiksomis (ne žydų kilmės merginomis) aprašymais jis visiškai apnuogina Portnojų ir nepalieka nuošalėje jokių šio fikcinio asmens subtilybių. „Portnojaus skundas“ – tiesiog tobula psicholo-

ginė operacija, per kurią su maniakiško bei talentingo chirurgo užmoju apžiūrimi visi nesveiki paciento organai ir nustatomos jų sugedimo aplinkybės. Be galo rūpestinga, tradicijomis ir draudimais grįsta Portnojų šeima – tai terpė augti tokiems ne visai laimingiems ir asmens raidos problemų turintiems aleksandrams. Nors veikėjas gimė prieš Antrąjį pasaulinį karą, skundėsi prastu apetitu, kai jo gentainiai Europoje kentė genocidą, knygoje atsiribojama nuo kolektyvinio skausmo ir linkstama į individualią iš pirmo žvilgsnio sėkmingos bei garbingos Portnojaus asmenybės tragediją. Knyga patiks gyvo, sąmojingo stiliaus dozės pasiilgusiems skaitytojams (ačiū vertėjui M.Burokui), vaikinams, kurie kartais jaučiasi kaip Portnojus, erotinės ir psichologinės literatūros mėgėjams, svetimų patirčių graibytojams. Nepatiks – dvasingiems, gerų šeimų vaikams.

teatras

>> išklotinė

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir Simo Sirutavičiaus

„BAKCHANTĖS“

ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 14, 26 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

XXI a. pasauliui atnešė vien nelaimes ir destrukciją, kaip, pasitelkęs antikinės tragedijos klasiko Euripido tekstą, naujajame spektaklyje „Bakchantės“ byloja režisierius Gintaras Varnas. Graikų teatro architektūros struktūrą atkartojanti Gintaro Makarevičiaus scenografija vaizduoja Akropolį, tačiau ne antikos dievus menantį, o masių traukos centrą Vilniuje. Miestą valdo Mariaus Repšio Pentėjo vadovaujami bedieviai kostiumuočiai, o jiems priešinasi margas feministuojančias „Greenpeace“ aktyvistes primenančių bakchančių choras. Ir vieniems, ir kitiems griūvančiame pasaulyje lemta pasiekti krachą. Sceną užpildančiose projekcijose (autorius Mikas Žukauskas) vienas kitą keičia ekologinių katastrofų, skerdžiamų gyvulių ir griūvančių miestų vaizdai. Šio griūvančio šiuolaikinio pasaulio fone vienintelis teisus lieka žmoniją už nuodėmes baudžiantis, pasaulį sukurti ir sugriauti gebantis androginiškasis Dionisas. Tiesa, gamtos, vyno ir teatro dievas Dionisas čia – vienas dievas trijuose asmenyse: jį įkūnija aktorius Martynas Nedzinskas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas ir operos solistas Viktoras Gerasimovas (sumanymas puikus ir motyvuotas, tačiau iki galo nesuvaldytas). Iš pirmo žvilgsnio G.Varno pasiryžimas kalbėti apie šiandien itin aktualias ekologijos problemas ir noras jas derinti su kaip harmoningos visuomenės pavyzdžiu nuolat iškeliamos Antikos tekstu – įdomus ir sveikintinas. Tačiau pagarba Euripido tekstui, regis, pakišo koją erudicija ir preciziškumu pasižyminčiam režisieriui. Tekstas čia ne interpretuojamas, o deklamuojamas, panardinant jį šiuolaikiniam pasauliui atstovaujančiose detalėse. Tad antikinis jambas ne atgyja, o, atrodytų, priešinasi mėginimams juo kalbėti apie šiandieną. Todėl spektaklyje ima dominuoti teisuoliška didaktiška intonacija (o mąstant apie iškeltas problemas kyla šiokia tokia abejonė dėl šio spektaklio, kaip produkto, ekologiškumo). Rekomenduojama gamtosaugininkams. Nerekomenduojama gamtosaugininkams.

„GUPELĖ“

ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 22 D. VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilniuje)

Arvydo Lebeliūno režisuotas spektaklis „Gupelė“ pagal jauno, pripažinto rusų dramaturgo ir scenaristo Vasilijaus Sigarevo pjesę – iš tiesų „beveik komedija“ (taip savo kūrinį įvardija ir pats dramaturgas). Tik kaip byloja rusų priežodis, „gaila, kad „beveik“ nesiskaito“. Pirmasis spektaklio veiksmas – Aldonos Bendoriūtės kuriamos Tamaros ir Giedriaus Arbačiausko herojaus Pavelo dialogas – iš tiesų sudaro mielos, kiek naivokos, bet tuo savitai žavios buitinės komedijos įspūdį. Jaudulys ir nejaukumas bendraujant su nepažįstamuoju, virtinė buitinių nesusipratimų kuria jaukią atmosferą ir kelia švelnią šypseną. Didžiausi nuopelnai čia tenka aktoriams, ypač A.Bendoriūtei, kuri keistuolės, vyro užguitos Tamaros personažą kuria atidžiai ir su atjauta. Tačiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme užgriūvantis antras spektaklio veiksmas, pažeriantis daugybę staigių ne visada logiškų siužeto posūkių virtinę, tiesiog kelia neviltį. Buitinė komedija staiga virsta niekaip nesibaigiančia groteskiška melodrama. Dramaturgas neatsispiria pagundai pamokyti ir pagąsdinti, o režisierius aklai sekdamas pjesės tekstą plaukia pasroviui ir palieka aktorius pačius kapanotis vis seklėjančiuose dramaturgijos vandenyse. Rekomenduojama norintiems ramaus, nesudėtingo vakaro teatre, bet žiūrėti reiktų tik pirmą veiksmą. Nerekomenduojama nemėgstantiems rusiškų buitinių serialų.

„TYLOS!“

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: asmeninio archyvo

„HAMLETAS MIRĖ. GRAVITACIJOS NĖRA“

Žiūrėkite kitą sezoną LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

Globalėjančiame, besiplečiančiame ir vis garsiau „pirk pigiau“ šaukiančiame pasaulyje vis mažiau juntama sena gera žemės trauka, o laiko ir erdvės sąvokos nyksta, – tokį vaizdą siurrealistiškoje pjesėje „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ formuoja austrų dramaturgas Ewaldas Palmetshoferis. Šią pjesę režisavusiam Pauliui Ignatavičiui teko nemenka užduotis suvaldyti itin sudėtingos struktūros dramaturginio teksto linijas ir potekstes. Pasąmonės srautą primenantys monologai, čia pat pereinantys į dialogus ar komentarus, formuoja retrospektyvinį pasakojimą, kurį į vieną visumą, atidžiai sekant sceninį veiksmą, tenka surinkti patiems žiūrovams. Tiksli ir estetiškai preciziška Neli Ivančik scenografija kuria baigtinio rezultato erdvę: veiksmo vieta – kapinės. Būtent čia, prie šeimyniniu stalu virstančio antkapio, susėda susvetimėjusi šeima, čia gimsta ir greitai miršta jausmai. Skirtingus skilinėjančio pasaulio polius kuria trys nuolat scenoje esančių aktorių poros: vertybių irimui tradicinėje santuokoje atstovaujantys Rimantės Valiukaitės Karo ir Algirdo Dainavičiaus Kurtas, desperatiškai savos prasmės šiuolaikinėje kasdienybėje beieškantys, ant incesto ribos balansuojantys jų vaikai Elzės Gudavičiūtės Dani bei Tado Gryn Manis ir „teisingai“, „normaliai“ gyvenantys, tačiau dirbtinumo bei plastiko kvapo persunkti Virginijos Kuklytės Bynė ir Tomo Stirnos Olis. P.Ignatavičius pjesės neinterpretuoja (taip, kaip tai esame pripratę suprasti), o ją „įžemina“ ir paverčia suprantama čia ir dabar. Nors daliai mizanscenų dar trūksta tikslumo, o spektakliui – minties vientisumo, šiuos trūkumus kompensuoja puikios aktorių solo scenos ir preciziška sceninė estetika. Rekomenduojama galintiems ar norintiems suprasti, kodėl „dangus – tai aparatas, išduodantis numerius“. Nerekomenduojama norintiems teatre atsipalaiduoti, o ne įtemptai mąstyti.

„GRONHOLMO METODAS“ Žiūrėkite kitą sezoną LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRE (J. Basanavičiaus g. 13, Vilniuje)

Režisierius Agnius Jankevičius ėmėsi garsiausios katalonų ir ispanų kalba kuriančio dramaturgo Jordi Galcerano-Ferrero pjesės „Gronholmo metodas“. Keturi žmonės, atėję į darbo pokalbį dėl aukštų pareigų, patenka į keistą ir žiaurų eksperimentą. Susirinkusiems pateikiamos itin asmeniškos ir visiško atsivėrimo nepažįstamiesiems reikalaujančios užduotys, priešinančios juos vieną su kitu, o vienintelė galimybė pasitraukti – išeiti ir prarasti teisę į trokštamą darbą. J.Galcerano-Ferrero pjesė, nors ir buvo parašyta 2003 m., dar iki pasaulį užgriuvusios finansinės krizės, satyriškai atskleidžia, kam konkurencinėje kovoje gali pasiryžti korporacijos. Scenoje jaunieji aktoriai – Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Valentinas Novopolskis ir Jevgenija Gladij – kiekvienas savitai atskleidžia asmenybės virtimą į visiškai išeksploatuotą žmogiškąjį išteklių. Tačiau, nepaisant itin jautrių kiekvieno jų solinių scenų, spektaklis lieka abstraktus ir šaltas. Režisierius A.Jankevičius koncentruodamasis į atskirus personažus pameta pjesei itin svarbios socialinės realybės kontekstą. Tad sceninis vyksmas tampa pasakojimu apie psichologiškai žiaurų, absurdišką eksperimentą, o projekcijose šmėžuojančius kadrus su alkstančių bedarbių miniomis ir korporacijos šūkiais sunku susieti su protestais Ispanijos, Graikijos ir kitų Europos šalių gatvėse. Rekomenduojama detektyvų ir aktorinio teatro gerbėjams. Nerekomenduojama mėgstantiems politinį-socialinį teatrą.

Rašė: Goda Dapšytė

ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 14–19 D. VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)

20 // © 370

Vilniuje jau penktą kartą vykstantis debiutų festivalis „Tylos!“ šiemet tampa tarptautinis. Gegužės 14– 19 d. Vilniaus mažojo teatro scenoje bus galima išvysti ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų bei Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius, bet ir Maskvos teatrinio meno universiteto GITIS ir J.Vachtangovo antrosios studijos darbus. Pasak vienos pagrindinių festivalio organizatorių režisierės Gabrielės Tuminaitės, „festivalyje „Tylos!“ debiutuojančių darbai turėtų būti nauja injekcija į mūsų teatro gyvenimą“. LMTA studentų iniciatyva 2008 m. gimęs festivalis siekia publikai pristatyti pirmuosius jaunų teatro kūrėjų darbus ir padėti šiems susipažinti su teatro publika. Iš viso festivalyje bus parodyti devyni įvairaus žanro spektakliai, vyks LMTA studentų suburtų muzikinių grupių „Neteisėtai padaryti“ ir „Kamanių šilelis“ koncertai, veiks Vilniaus dailės akademijos scenografijos studentų paroda. Publika ir jaunieji kūrėjai iš arčiau galės susipažinti festivalio „Tylos!“ rengiamuose susitikimuose bei diskusijose po spektaklių Taigi, kaip ir kasmet, festivalis reikalaus tylos, nes į sceną žengia jaunieji. Programa: www.vmt.lt

Šiemetis „Naujasis Baltijos šokis“ išdidžiai kaip didžiausią šių metų žvaigždę pristato britų kilmės choreografą Timą Rushtoną ir jo vadovaujamą Danijos šokio teatrą. Pirmieji T.Rushtono žingsniai šokio scenos link primena legendinio filmo „Bilis Eliotas“ scenarijų. Kadaise jis tebuvo šokti trokštantis berniukas, šiandien „The New York Times“ teigia, kad jis žino, kaip reikia kurti, o, pasak „The Boston Globe“, jo šokėjai trenkia kaip griaustinis. Na o mes didžiuojamės galėdami jums pasiūlyti išskirtinį interviu su juo.

adaise baletą įvairiose Šiaurės Europos baleto trupėse šokęs T.Rushtonas laikomas vienu didžiausios sėkmės sulaukusių savo kartos choreografų, tad nenuostabu, kad už savo kūrybą buvo apdovanotas daugybe prizų. Jo choreografiją įvertino net Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, prieš porą metų apdovanojusi T.Rushtoną Britų imperijos ordinu. O jo vadovaujama elitinė Danijos šokio teatro trupė nuolat pelno apdovanojimus įvairiuose žemynuose, keliauja po festivalius Europoje, Amerikoje, Azijoje ir yra liaupsinama kritikų už originalumą, profesionalumą, dėmesį detalėms ir preciziškumą.

– Kone kiekvienas šokio kūrėjas turi istoriją, kaip susidomėjo šia meno forma. Ar neprieštarautumėte pasidalyti savąja? – Žinoma. Man buvo penkeri, kai pirmą kartą pamačiau šokio pasirodymą per televiziją. Man tai nepaprastai patiko. Tada buvo Kalėdų laikas, tad paprašiau savo tėvų, kad leistų lankyti šokio pamokas, tačiau jų atsakymas buvo neigiamas. Jie manė, kad jei imsiuosi šokio, tapsiu keistu vaiku ir tai man neišeis į naudą. Užaugau pramoninėje aplinkoje, kur berniukai lankydavo futbolo ar kitus sporto būrelius, bet tikrai ne šokį. Tačiau iš karto po Kalėdų mūsų kaimelyje prasidėjo šokio užsiėmimai, ir man buvo leista juose apsilankyti. Man be galo patiko. Taigi šokti pradėjau penkerių ir iki šiol nenustoju. – Primena Bilio Elioto istoriją. – Taip, tai tiesa. Kaip ir Bilis Eliotas, esu iš Šiaurės Anglijos, daug kas sutampa. Tačiau mano istorija ne tokia linksma ar kerinti.

Choreografijos guru šokio mene žavi nuolatinis atsinaujinimas yra vos viena danė šokėja. Tai kiek netikėta... – Tokia šokio prigimtis. Tai viena iš retų meno formų, kuri leidžia keliauti po visą pasaulį ir nežinoti nieko apie kitos šalies kultūrą, nemokėti kalbos. Manau, būtent todėl šokis yra tarptautinė meno forma. O vadovavimas tarptautinei trupei panašus į troškinio virimą, kai viskas sumetama į vieną puodą. Puodas tuomet pripildomas daugybės produktų. Tai be galo jaudinanti patirtis. Ir daug įdomiau, nei ruošti vien kopūstus ar bulves. – Jūsų trupė labai daug gastroliuoja įvairiuose pasaulio kraštuose. Ar tai daro įtaką jūsų spektakliams? – Taip, tikrai daro. Jei negastroliuoji ir nuolat bendrauji su ta pačia publika, atsiranda pavojus imti kalbėtis tik uždaram ratui suprantama, sava, kalba. Panašiai kaip šeimoje, kurioje aptariamos tik tos šeimos problemos. Tokiu atveju, jei išeini už savo rato ribų, tampi nebesuprantamas. Tai, žinoma, gali atverti akis. Taigi gastrolės labai sveika. – Ar nuolatinės kelionės nevargina? – Žinoma, vargina, tačiau tai darbo dalis. Tiesa, tiek daug keliaudamas prarandi šaknis. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, tiesiog taip yra. Žinoma, po ilgų kelionių labai gera grįžti namo, tačiau jei namie užsibūni per ilgai, gali imti jaustis kiek per jaukiai. – O tai kenkia kūrybiškumui? – Yra tokia tendencija. Norėdamas išlikti kūrybingas, turi nuolat bandyti ir atrasti ką nors nauja. Jei įsitaisai pernelyg jaukiai, nieko nebevyksta.

– Mokėtės ne šiaip šokio, o baleto, ir ilgai dirbote baleto artistu, tačiau vėliau pasukote į modernųjį šokį. Kas paskatino šį pokytį? – Kai buvau labai jaunas, kaip ir daugelis jaunuolių, buvau užvaldytas noro būti tuo, kuo nesu. Daugelį metų savyje ieškojau pasakų princo. Tai buvo tokia senamadiška svajonė. Dabar aš jau plikas, mano kojos trumpos, tad mano kūnas nėra labai baletiškas. Tačiau vis dar esu įsimylėjęs judėjimą. Manau, kad baleto pasaulis labai uždaras. Vis dar gyvas įsitikinimas, kad negali būti geras baleto šokėjas, jei neturi plaukų, esi trumpų kojų ir panašiai. Bėgant metams, ėmiau manyti, kaip aš pats norėčiau šokti. Taigi buvo nesunku suvokti, kad modernusis šokis siūlo daug daugiau galimybių pačiam atrasti tai, ką nori tyrinėti savo kūryba, nei baletas, kuriame kryptis nurodoma kitų. Manau, man tai buvo kelionė nuo vaikystėje įdiegtų vertybių prie suaugusio žmogaus pasirinktos vertybių sistemos. Būtent taip modernusis šokis tapo mane dominančia meno sfera. – Kas šokio mene jus žavi labiausiai? – Nuolatinis atsinaujinimas. Nesvarbu, kiek man metų ir kaip aplink viskas kinta, kas kartą, kai pasirodo naujas šokėjas, jis arba ji atsineša ką nors nauja. Taigi trupė nuolat atsinaujina. Žmonės, dirbantys moderniojo šokio srityje, nuolat atsinaujina ir nuolat sugeria juos supančio jaunimo temperatūrą. – Danijos šokio teatras, kai daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjote dirbti jo meno vadovu, tapo tarptautine trupe, kurią sudaro įvairių pasaulio šalių atstovai. Šiuo metu trupėje

Norėdamas išlikti kūrybingas, turi nuolat bandyti ir atrasti ką nors nauja. Jei įsitaisai pernelyg jaukiai, nieko nebevyksta.

– Kaip jūsų spektaklius veikia publika, jos reakcijos? – Tai nėra tiesioginis poveikis. Nors kartais gali mėginti manyti, kad publikos reakcijos nieko nekeičia, tačiau, manau, kartais smegenys tampa atsiminimų banku, kuriame fiksuojama, kurias scenas publikai buvo lengviau suprasti, o kurias – sunkiau, kurios scenos visada puikiai veikia, o kurios priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Manau, taip tampama geresniu choreografu: kai klausaisi savo publikos, žinai, ką nori jai papasakoti ir kaip ji tai priims. Štai, pavyzdžiui, spektaklis „Meilės dainos“, kurį atvežame į Vilnių, – labai lengvas, gražus ir teikiantis laimės. Paprastai labiausiai noriu, kad publika įsitrauktų į tai, ką mato scenoje. Negaliu publikai nurodyti, kaip ji turėtų jaustis, bet man svarbiausia, kad ji emociškai įsitrauktų į veiksmą. – Šiuolaikinis šokis vis dar gana jauna meno sfera, dalis žiūrovų įtariai žiūri į tokius šokio spektaklius ir svarsto, ar verta juos pamatyti. Ką jiems patartumėte? – Patarčiau labai atidžiai rinktis spektaklius, į kuriuos eina. Manau, tai labai svarbu. Šokis labai vizuali meno forma, tad prieš einant į spektaklį patarčiau atidžiai peržiūrėti jo nuotraukas ir pasitikrinti, ar tokia estetika atrodo priimtina. Jei choreografas profesionalus, jo spektaklių nuotraukos turėtų suteikti galimybę pajusti jo kūrybos stilių. Taigi patarčiau būti labai atidiems ir išsirinkti spektaklį, kuriuo galėtų mėgautis.

>> išklotinė Rašė: Inga Norke Nuotraukos: organizatorių archyvo

Hipsteriškiausias „Lofto Fest“ atlikėjas ir linksmiausias išankstinis interviu – Tikrai? Susipažįstu gal ir nesunkiai, tačiau neturiu daug draugų. Nemanau, kad esu iš tų, kurie lengvai susibičiuliauja... Na, iki to tokio – draugystės – lygio... Nežinau, ar supranti, ką noriu pasakyti.

Unikalus miesto festivalis „Loftas Fest“ jau visai čia pat – gegužės 31–birželio 2 d. Festivalio svečiai daug žadantys – tai vardai, kurie muzikos rinkoje dabar varžosi dėl populiarumo, o pasauliniai festivaliai – dėl jų pasirodymo. Vienas tokių yra atsipūtęs chillwave ir electro pop muzikos kūrėjas iš Kalifornijos Toro Y Moi (tikrasis vardas – Chazwickas Bradley Bundickas). Naujausias amerikiečio albumas „Anything In Return“ pakilo net iki pirmos vietos JAV perkamiausių albumų sąraše. Beklausant šio darbo, atrodo, kad vasara čia pat už kampo, o per „Loftą Fest“ tai taps tiesa. „37O“ gavo išskirtinę galimybę paplepėti su labai gerai tądien nusiteikusiu Toro Y Moi. Skambiname į asmeninį muzikanto numerį. Net neįsivaizduojam, kas bus, bet be galo smalsu.

– Labas, kaip tu, kur tu? – Aš puikiai, Kalifornijoje, namie, ruošiuosi pietauti ir eisiu į studiją dirbti. – Grosi Lietuvoje, čia ir pradėsi vasaros sezoną kartu su mumis. Ar ką nors žinai apie šią šalį? – Tiesą pasakius, nieko. Lietuvoje? A, taip, žinau, kad ten grosiu kažkokiame festivalyje mieste, tačiau daugiau turbūt nieko nežinau apie tai. Papasakok ką nors.

22 // © 370

– Na, „Loftas Fest“ – tikrai unikali patirtis, nes tai ir po atviru dangumi, ir loftų viduje vykstantis trijų dienų muzikos bei tendencijų festivalis. Gros daug žinomų atlikėjų. Pvz., islandai „múm“, hiphopo pankė Kelis, nemažai britų… – O, geras. Na, tai puiku, tikrai bus įdomu pamatyti, kaip jūs ten žmonės gyvenat. (Įtariame, kad šypsosi.) – Tavo naujasis albumas „Anything in Return“ jau su-

kasi radijo eteryje čia – kada pats pastarąjį kartą girdėjai savo muziką per radiją? – Šiaip radijo neklausau. Nepatinka klausytis to, kas siūloma. Mėgstu pats atsirinkti. Tačiau savo muziką pastarąjį kartą girdėjau kažkuriame prekybos centre, turbūt ją grojo kokia nors vietos radijo stotis. – Išleidai naują albumą, turbūt smalsu, ką kiti apie jį mano. Ar skaitai albumų apžvalgas? – Ne, o kam? Na, gerai, paskaitau įtakingų portalų, tokių kaip „Pitchfork“ vertinimus, bet tik tiek. Man svarbiau, kaip mano muziką vertina žmonės, atėję į mano pasirodymą. – Man atrodo, kad gerai gamini. Ar aš klystu? – Nenoriu girtis. (Juokiasi, fone ūžia automobiliai.) Šiaip tu teisi, gaminti aš mėgstu. Ir kartais pavyksta. Daugiausia gaminu žuvį. Esu toks pusiau vegetaras. – Ar lengvai susipažįsti su žmonėmis – atrodai išrankus savo aplinkai.

O, geras. Na, tai puiku, tikrai bus įdomu pamatyti, kaip jūs ten žmonės gyvenat.

– Suprantu. Draugų ir nereikia turėti daug, nes visus juos reikia puoselėti. Daug darbo. (Abu juokiamės.) Po koncerto Vilniuje keliausi į Paryžių. Ar planuoji aplankyti turistines šio miesto vietas? – Tikrai norėčiau, bet beveik esu tikras, kad nepavyks, nes nespėsiu. Paryžius... Turbūt reiks ten grįžti ne dėl koncertinių reikalų. – Atrodai mąslus ir turbūt esi iš tų žmonių, kurie mėgsta rašinėti ant servetėlių dainų tekstus, mintis… – Tikrai? Aš mėgstu rašyti, tačiau dažniausiai tai darau savo kompiuteriu. T. y. esu šiek tiek geek. – Akiniai – stiliaus detalė ar iš tiesų esi trumparegis? – Cha cha, mano regėjimas tikrai neidealus. Tik idiotai nešioja akinius dėl stiliaus. (Juokiasi.) – Na, ir paskutinis klausimas, nes vis blogiau tave girdžiu. Kada pirmą kartą supratai, kad esi žinomas? – Turbūt tada, kai išgirdau žmones kalbant apie Toro Y Moi, – tuos žmones, kurie nesuprato, kad šalia jų ir stovi Toro Y Moi... Bet gal tai blogas pavyzdys, nes jei nesuprato, kad čia aš... (Prunkščia į ragelį.) Na, dar toks jausmas gali apimti, kai žmonės nori su tavimi nusifotografuoti, – tada tikrai jautiesi populiarus. (Vėl gardžiai abu pasijuokiame.) – Ačiū tau už mums skirtą laiką, gražios dienos Kalifornijoje. – Ačiū, jums gražaus vakaro Europoje. Daugiau informacijos apie „Loftą Fest 2013“ – loftasfest.lt

Rašė: Sandra Kliukaitė

Šį mėnesį ant Alisos stebuklų lentynos realūs faktai bei įrodymai, kad ir studentų konceptai gali tapti tikromis dizaino prekėmis, kad viduramžiai gali būti plastikiniai, kad yra kvepalų, kuriuos verta vogti, kad būna drabužių, kurie patys prašosi į spintą, kad lietuviai gamina ir transliuoja batus, kurių vaizdas ilgai išlieka galvoje, net kai jų nematai, ir kad galima sukurti puikią paprastą kuprinę transformerį. Na, ir dar čia turime švedišką / japonišką laikrodį, kuris nieko neįrodo, bet puikiai rodo valandas ir pats savaime yra dizaino ikona. ...... .. .

Kolekcija „Kęstas Rimdžius for Decolte“ LIETUVA

Naujoji pavasario / vasaros kolekcija moterims „Kęstas Rimdžius for Decolte“ žada karštą vasarą. Modistės, kurioms nesvetimas moteriškas ir elegantiškas stilius, turėtų paskubėti. Labai mažo tiražo kolekcijoje gausybė spalvų, be proto kokybiški audiniai ir neįtikimai gera kaina. K.Rimdžius sako: „Likau ištikimas klasikai, tačiau kiekvienas drabužis gali būti tinkamas tiek kokteilinei aprangai, tiek vasaros vakarams prie tavo mėgstamiausių sportbačių.“

„FUMPARFUM“ KVEPALAI „THE VELVET KILLER“ LIETUVA

www.decolte.com

„MOOOI“ + „STUDIO JOB“ KĖDĖ OLANDIJA, BELGIJA

KAINA 320 LITŲ Limituoto tiražo kvepalai, į kuriuos kėsinasi net vagys! „Mados infekcijos“ balso Aisčio Mickevičiaus sukurti kvepalai kartą jau buvo nukniaukti tiesiai iš parduotuvės, (ne)baisu net pagalvoti, kad dėl jų žmonės linkę pažeisti įstatymus. Vanilės, muskuso, benzoino dervos, tuberozų, baltųjų lelijų, raudonųjų mandarinų ir Omano frankincenso natos „skamba“ kulką primenančiame stiklo buteliuke su juodo porceliano nosimi, sukurta juvelyrės Simonos Kaunaitės iš Londono. Aistis sako, kad aromatas subalansuotas brunetėms, bet tinka ir blondinėms. www.fumparfum.com

KAINA 283 EURAI (APIE 980 LITŲ) Iš tradicinių baldų amžinai besityčiojantys MOOOI dizaineriai – belgų duetas „Studio Job“ – grįžo į viduramžius ir iš ten paėmę anuomet tik kunigaikščiams bei kryžiuočiams pritikusius gotikinių kėdžių modelius apvilko juos XX a. išmislu – įvairiaspalviu plastiku. Dabar į viduramžių riteriams skirtas kėdes savo sėdynes gali sodinti visi riteriai, kurie savo sąskaitoje turi beveik 300 atliekamų eurų. www.moooi.com Erwino Olafo nuotr.

„FORM US WITH LOVE“ LAIKRODIS „TID NO. 1“ ŠVEDIJA, JAPONIJA

KAINA 240 EURŲ (APIE 830 LITŲ) Kultinės švedų dizainerių grupės „Form Us With Love“ kūrinys riešui. Tai minimalistinio dizaino japoniško kvarcinio laikrodžio ir apyrankės su nailonine NATO juostele kombinacija. Vos pasirodęs šis laikrodis tapo dizaino ikona, o jo pardavimas jau artėja prie soldautų. Nebloga investicija, kai nenori ar negali įpirkti kokio chromuoto rolekso su svarovskiais ar deimantais... www.formuswithlove.se Jono Linströmo nuotr.

„DAILIDESIGN“ KUPRINĖS IŠ KOLEKCIJOS „SAP“ LIETUVA

KAINA 1260 LITŲ Dizainerės Lauros Dailidėnienės portfelis-kuprinė, nužengusi tiesiai nuo „Mados infekcijos“ podiumo! Šis kupriakas – tikras transformeris, nes gali būti nešiojamas ir kaip rankinė per petį, ir kaip kuprinė, ir kaip portfelis, ir kaip per juosmenį bei petį prisegama kabūra. Natūrali oda, keli skyriai viduje, kišenės su užtrauktukais, ryškus medvilnės pamušalas, pelėdžiuko origamio įspaudas ir, žinoma, nusegamos rankenos. www.daili.lt

SUKNELĖ „SHERNAS“ „BOC’CARO“ KOLEKCIJA „NO SIGNAL“ LIETUVA

Šįkart „Boc’caro“ į pavasarį žengia spalvotai. Inspiracijos šaltinis – dešimties sodrių spalvų dryžuotas paveikslėlis, informuojantis apie nutrauktą televizijos transliaciją. „Boc‘caro“ dizaineris sako, kad skubantis miesto gatvėmis su šiais batais palieka ryškų, akyse ilgai neišnykstantį vaizdą: minimalistinis siluetas, lakinė, poliruota arba sendinta oda, ryškūs akcentai. Batų transliacija baigiasi, o vaizdai lieka. Visos batų poros vienetinės. www.boccaro.lt Almanto M. („Cyclopes“) nuotr.

LIETUVA

KAINA 349 LITAI Naujas mados ženklas „Shernas“ veržiasi iš butiko tiesiai į spintą... Nori nenori, bet po konceptualiu „Sherno“ ženklu besislepianti dizainerė Irina Isajeva (kadaise laipiojusi ir ant „Infekcijos“ podiumų) siūlo išties patrauklių aprangos kombinacijų. Kakavinė suknelė su pintos juodos virvės aplikacija nugaroje – tai tik vienas pasirinkimų, dar kabančių ant „Decolte“ pakabų. www.decolte.com Fotografavo: „FFakers“ (Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė) Makiažas: Gretos Juozaponytės Modelis: Justina Gudonytė („Baltic Model Management“)