370 nr47 web by Diena Media News

2014 kovas #47

„1OO % Made in Ukraine“: Kijevo mada jaukia smegenis M.Žukauskas: „Man tikrai patinka kalbėtis“ Ar sunku būti D.Lyncho mūza? Kuratorystės užkulisių naršymai su M.Lipšic

„Tvin Pikso miestelio“ sugrįžimas – tvinpiksas 37O.diena.lt

#47 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

Paulius Andriuškevičius Dailus dailiai dailę dailininantis dailėtyrininkas

Jurga Tumasonytė Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

SIGITA IVAŠKAITĖ PAVADUOJANTI PLUNKSNA TEATRO TEMOMIS

HANA HALEY (hanahaley.com) TVINPIKSIŠKO VIRŠELIO AUTORĖ

Pasiklydę Tvin Pikse

3,4,5,6,7,8,9,10,11,14,15,16,1 8,19,20,21,24 PUSL. 2014 m. SRTFR skyrė 40 tūkst. litų paramą.

į numerį ne šiaip sau dedikuojame Davido Lyncho ir Marko Frosto gūdžiais 1990-aisiais sukurtam draminės mistikos serialui „Twin Peaks“ (pas mus jis vadinamas „Tvin Pikso miesteliu“). Tam turime mažiausiai dvi priežastis.

Ar pamenate, kaip nužudytoji Tvin Pikso gyventoja Lora apsireiškė agentui Deilui Kuperiui raudonojoje menėje ir mįslingai užsiminė: „I’ll see you again in 25 years“ („Pasimatysime po 25-erių metų“, – angl.). Šiai datai sparčiai artėjant (filmo gerbėjų skaičiavimu, Loros ir Deilo pasimatymas turėtų įvykti kovo 25-ąją), pasigirdo kalbų, kad visomis prasmėmis legendinis serialas turės tęsinį. Mes nieko nepainiojame – nors serialas pradėtas rodyti 1990 m., jo veiksmas serialo kūrėjų sumanymu vyksta 1989 m. „Tvin Pikso miestelio“ tęsinio galimybėmis, lemtingomis datomis ir tuo, kodėl žodis „tvinpiksas“ mūsų kalboje tapo norminis, domėjosi mūsų bendraautoris Paulius Andriuškevičius. Turime ir dar vieną lemtingą sutapimą – kaip tik kovo 23 d. į Lietuvą atvyksta... Ne, ne Lora ir ne ją vaidinusi aktorė Sheryl Lee, o JAV dainininkė Chrysta Bell. Kuo ji susijusi su Tvin Piksu? Ogi tuo, kad glaudžiai bendrauja su genialiuoju kultinio serialo režisieriumi D.Lynchu. Pokalbį su kūrėjo mūza specialiai „37O“ pertransliavo „Lofto“, kuriame Ch.Bell koncertuos, atstovė Inga Norke.

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: Hanos Haley (JAV)

Na, o labiausiai didžiuojamės ir džiaugiamės tvinpiksišku viršeliu, kuris pagamintas ne bet kur, o toje pačioje Amerikoje. Mums jį padovanojo amerikiečių fotomenininkė Hana Haley (hanahaley.com), kuriai taip pat nesvetima tvinpiksiškoji estetika. Nors mistiškasis Tvin Piksas labai vilioja, negalime pamiršti ir realaus pasaulio, kur žmonės miršta iš tiesų, o ne režisierių fantazijose. Ant karo su agresyviai nusiteikusia Rusija slenksčio atsidūrusią ir ką tik Euromaidane nukraujavusią Ukrainą mes palaikome savaip – mūsų dizaino specialistė Sandra Kliukaitė pasidomėjo ukrainiečių mada ir rubrikoje „Daiktų anatomija“ išnarstė pačius pačiausius Ukrainos daiktų bei drabužių dizainerius. Taip pat šiame numeryje rasite interviu su režisieriumi Miku Žukausku ir parodų kuratore Monika Lipšic, „Golden Parazyth“ nuotraukų retrospektyvą bei tradicines knygų, spektaklių, muzikos albumų, filmų ir parodų recenzijas bei apžvalgas. Gero skaitymo ir šilto, kūrybingo pavasario!

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame A.Smetonos g. 5, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė UAB „Diena Media Print“ Tiražas 26 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #47, kovas, 2014 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> žirklės

Pr šiu ieš po ola kel sk G iki etą Ei ulp edi nio sa po nan tori min me vaič tę jį t iš aus o G no ių at sėsi ta vie pa .A lau nus p ku p k r rto kel o p nos od kstin o v ren i a a a e d s iš uja rod svet vy o p ikė žia at nt o ai ko ar ja u ka iš s d nė v od M p ie s ą rp v o a ų ien alim į k nu „B nik sido i ta rp o b i. M tą, met row a L mė u šių to ūs pa u tr ser ipši ti, k r sk į k ų p od ijuo is“. c. J aip ą irt itą ok ip g s se V in gų , o alb uju išn asa asi yvu vi kai is p ngė uom rį d ūlė oja et ų. ku ras mi ot vi d pas ku rio id es uo ie ik ra s ėjo ta se na alb tor šio v s, V s ė ė po ien o p ilni truk ti v ir ka oje as au us aik iv s šta i lb io iš s aik bu nt t v u š ei lu eta čio ose tė in jim . s bu ių ir as vo

Ku už r n k at su ar ul o r i š s y M ym ių s .Li a tė s pš i ic

Kalbino: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: asmeninio archyvo

– Yra manančių, kad šiuolaikinio meno pasaulyje gyvas kuratoriaus kultas užgožia menininkų kūrybą – ant pjedestalo statomas asmuo, kuris surengė parodą, o ne tas, kurio kūriniai joje eksponuojami. Kaip tu į tai žiūri? – Manau, šis etapas baigėsi ir visi vėl gyvena draugiškai. Jei rimtai, žinoma, kad nuo 2000-ųjų situacija meno pasaulyje pasikeitė, bet turbūt tai, ką tu vadini kuratoriaus kultu, yra tiesiog kuratoriaus figūros atsiradimas meno ir kitose srityse. Jis egzistavo ir iki tol, bet dabar tapo labai svarbia tarpine jungiamąja grandimi tarp menininko, institucijos, finansavimo institucijos, žiūrovo, kritiko. Yra menininkų, kuriems be kuratorių sunku atsirasti viešumoje, bet aš visada palaikau įvairovę. G.G.Akstinas, kurio parodoje vis dar browsiname, ją surengė savarankiškai. 4 // © 37O

– Riba tarp menininko ir kuratoriaus vaidmenų nyksta. Kai kurie žinomi lietuvių kuratoriai, tokie kaip Raimundas Malašauskas arba Valentinas Klimašauskas, pradėję nuo parodų kuravimo, vėliau gana giliai įbrido į menines (daugiausia tekstines) praktikas. Ar įmanoma nubrėžti ribą tarp šių dviejų polių taviškėje kaip kuratorės veikloje?

– Menininkų kūryba pasižymi savitais stiliais, naratyvais ir koncepcijomis, kuriuos įdiegia savo darbuose. Ar sutiktum, kad tai galioja ir kuratoriams? Ir jeigu taip, gal galėtum pamėginti išskirti taviškę kuratorės praktiką apibūdinančius bruožus? – Tikri kuratoriai, kaip ir visi profesionalai, turi savo darbo metodus, interesus, nagrinėja tam tikras temas ir dalyvauja kuriant arba kuria diskursus. Kartais pagalvoju, kas sieja visas mano parodas? Man pačiai dar sunku tai įvardyti, ypač turint omeny, kaip varijuoja tų parodų formatai ir temos, – meno kolekcionavimas, performansas, teatro scena, intelektinė nuosavybė. Gal keista taip šokinėti per temas ir institucijas, bet po truputį aiški-

uk ot ra nu s nė ie ic k av k-S iu

– Kalbėti apie ribas ir vaidmenis tarp kuratorių bei menininkų, o labiausiai apie kuratorių kaip menininką man atrodo nebeaktualu. Kaip ir visi, aš pasvarstau apie sistemą, ekonomiką, darbo kultūrą ir vis dažniau galvoju – kuo dar būti šiame pasaulyje, jei ne menininku. Būna įvairių momentų. Kartais tikrai tenka dirbti daug darbo, bet stengiuosi, kad dažniau vyktų tokie projektai, į kuriuos galima pasinerti visomis jėgomis ir nervų galūnėmis, kai nebesvarbu, ar tai buhalterija, ar performansas. Parodos „Kolekcininkas“, „Paroda scenoje“, „Karaokė policija“ buvo vienos iš tokių. Statusas neturėtų būti problema dalytis žinojimu arba sukurti situaciją aktualiam įvykiui atsirasti. O iš Raimundo ir Valentino aš, žinoma, daug išmokau.

M An on ge ika lin Li os pš Fu ic rm an

– Kada rimčiau pradėjai mąstyti apie kuratorės karjerą? Spėju, kad užuomazgos buvo Vilniaus dailės akademijoje? – Baigiau dailėtyros bakalaurą, o paskui studijavau kuratorystę Vilniaus dailės akademijoje. Bet turbūt daugiau nei studijos man davė laikas, praleistas kartu su kai kuriais žmonėmis, – Gerda Paliušyte, Jurgiu Paškevičium, G. G.Akstinu, Jokūbu Čižiku, Antanu Gerliku, Rūta Junevičiūte ir kitais. Vienu metu gan rimtai užsiėmėme savišvieta, lankydavome įvairias paskaitas Vilniaus universitete, rinkdavomės svarstyti ir diskutuoti, skaityti, pasakoti dalykų. Vilnius devyngalvis čia taip pat suvaidino vaidmenį. Nors, pavyzdžiui, Artūro Railos, Arūno Sverdiolo, Aurido Gajausko, Agnės Narušytės paskaitos ir pokalbiai su jais tuo laiku irgi labai smarkiai paveikė suvokimą. Dar visada labai svarbu buvo kitų parodos, kelionės, reakcijos į įvykius ir aplinką.

– Pradėkime nuo prisistatymo. Monika, ar galiu į tave kreiptis kaip į kuratorę? – Įdomu, kaip reikės save įvardyti po dešimties metų... Ilgai ieškojau žodžio, kuriuo prisistatyti. Nuo tada, kai pradėjau veikti kaip kuratorė (prieš kokius trejus ketverius metus), kurį laiką vengiau vadintis kuratore (visi dabar kuruoja: asmeninius blogus, įmonės kontaktų sąrašus, poezijos skaitymus, parduotuvių lentynų asortimentą), bet dabar vėl kartais taip prisistatau.

nuosi, kas man yra svarbiausia. Turbūt įdomiausia man mokytis mąstyti metaforomis. Buitinė kalba negeba perteikti kai kurių idėjų. Pastaruoju metu labai aiškiai suvokiu metaforos svarbą. Tuo pat metu man įdomu komponuoti parodą kaip scenografiją ir scenarijų, bet ne dekoratyviniu požiūriu, o greičiau pritaikymo. Kai kiekvienas meno kūrinys ir idėja gali tapti propsu (atrama, ramsčiu), žiūrovui atveriančiu formą ir situaciją. Kažkaip taip. Jaučiu, kad scenografo specialybė man artima. Man rūpi sure-

K n ni alb to ink s ta ėti ro rių ų, rp ap o k ie d k si o n aip lab ura rib a m ,a e i ą b m a to s – tūr , e š p ea en usi rių ir ku ą ko as k in ai va o ir n va tua in ap bei id da vi om rs lu ką ie m me r s d ik ta . K m ku en u a an ra ije būt ažn ą, , j i š i da api ip i a ei ia au r e s r v tn m g bo is ie t m e pa alv ku een s o lin au ju in ly ku .

lima savintis idėjas ir kaip tai veikia kūrybą? Regis, pats intelektinės nuosavybės aparatas neretai trukdo laisvai skleistis idėjoms. Tai ypač ryšku muzikoje. Lietuvoje to dar nejaučiame, bet Amerikoje, pavyzdžiui, į tavo kiemą gali ateiti žmogus ir pareikšti, kad tu apkirpai savo krūmą jo patentuotu būdu. Paroda labai objektyviai pateikė šią problemą ir turbūt dėl to tai buvo paveiku. Dabar aš esu prieš intelektinę nuosavybę, kur kas įdomiau, kai autorystė gali būti nekredituojama ir taki. Tai stengiuosi pritaikyti savo praktikoje. – Ką ketini veikti 2014-aisiais? – Vasarą organizuosim parodą ir renginių seriją Sankt Peterburge kartu su Juste Kostikovaite. Dar sunku pasakyti, į ką tai pavirs, bet kalbamės su įvairiais žmonėmis. Politiškas atrodo pats sprendimas daryti projektą Rusijoje ir dar tuo metu, kai vyks „Manifestos“ bienalė. Sankt Peterburge lankausi nuo vaikystės, regis, Ermitaže ir nusprendžiau studijuoti meno istoriją, todėl šis projektas man gana svarbus asmeniškai. Kartu neįtikima, kas vyksta šalyje, kurioje kuriama galbūt nauja civilizacija, paremta visai kitomis vertybėmis, o mes visada būsime jos agresijos įtakos zonoje. Norėčiau pakviesti ten kuo daugiau draugų – ne tam, kad vaidintume gelbėtojus, bet atrodo, kad tik kalbantis galima stebėti situaciją.

žisuoti situaciją nuo pradžios iki galimos arba galimų pabaigų. – Koks tavo kaip kuratorės santykis su meno institucijomis? – Kiekviena parodų erdvė yra nauja istorija. Šiuo metu man labai patinka šokinėti per jas, naršyti. Kol kas bijau prisirišti prie konkrečios meno institucijos ir dirbti vienoje vietoje, jaučiu, kad man dar reikia išbandyti įvairius veiklos modelius. Anksčiau maniau, jog reiktų įkurti galeriją arba savo project space, turėjau įvairių idėjų, tačiau dabar man atrodo gerai, kad to nepadariau, nes pati esu savo project space. – Sausio mėnesio „37O“ numeryje trumpai apžvelgiau „Agentūrą. Veikėjų kuriamą scenarijų“ – vieną pastarųjų tavo kuruotų parodų. Ar galėtum smalsiems žurnalo skaitytojams trumpai savais žodžiais papasakoti, apie ką buvo paroda ir kokių minčių ji sukėlė? – „Agentūra“ yra Briuselyje įsikūrusi iniciatyva, kuri jau dvidešimt metų kaupia teisminių bylų, susijusių su intelektine nuosavybe, archyvą. Parodoje pristatėme dalį to archyvo, pasirinkome bylas, kuriose pasireiškė kontroversijos, susijusios su herojais, personažais ir istorijų veikėjais. Paroda iš naujo (nors Lietuvoje gal išvis pirmą kartą) leido pažvelgti, kaip intelektinės nuosavybės mechanizmas veikia kūrybines praktikas. Po šios parodos dar kitaip pradėjau žiūrėti į nuosavybės temą – kaip įmanoma pasisavinti tai, kam sukurti buvo naudojamasi daugybe įvairių šaltinių, pradedant nuo vadovėlių iki išgirstų eilėraščių? Kodėl autorystė turi būti priskiriama vienam žmogui, kuris gyvenime priėmė tiek daug skirtingos informacijos? Kaip ga-

– Pakeitėme dar vieną svetainę, tad pakeiskime ir pokalbio trajektoriją. Papasakok šiek tiek apie savo dienotvarkę. – Kaip ir kiekvienas freelanceris, turiu nuolat kovoti su savimi ir prisiversti dirbti, bet kiekviena diena labai skirtinga. Stengiuosi vienodą šauktukų skaičių dėti ir prie „atrašyti laišką direktorei“, ir prie „aplankyti draugę su mažais vaikais“. – O kokią vietą šioje dienotvarkėje užima „kuratorinės formos“ palaikymas: naujienų sekimas, parodų lankymas, meno spaudos skaitymas? – Seniau tam skirdavau daugiau laiko. Dabar tai turbūt integravosi į kasdienybę. Prisipažinsiu, kad neskaitau meno spaudos, ypač lietuviškos, deja. – Kuratorystė, matyt, nėra pats patikimiausias pragyvenimo šaltinis. Kuratoriaus darbas meno galerijoje greičiausiai suteiktų tvirtesnes socialines garantijas negu freelance kuravimas? – Stebiuosi, bet išgyvenu. Įdomu, kaip atsiranda žodžių junginiai ir kaip jie gali būti aiškinami pažodžiui. „Socialinės garantijos“ – tai juk kažkokio socialumo ir žmonių santykių užtikrinimas. Mano socialinės garantijos priklauso nuo to, kiek aš socializuojuosi. Taip aš save garantuoju. Regis, atsakiau į tavo klausimą iš visai kito galo. – Atsakymą priimu! Pabaigoje – ko reiktų norinčiam pradėti kuruoti parodas? – Gal reiktų panaršyti internete? – Manau, kad būtent nuo to, o kas nors browsindamas gal ir šitą pokalbį užtiks. Ačiū tau ir iki kito susinaršymo!

>> žirklės

Rašė: Sigita Ivaškaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo ir Luko Balandžio

Neatrodantis labai kalbus, režisierius Mikas Žukauskas po poros minučių dialogo paneigia pirmą įspūdį... Šią žiemą kino, o dabar jau ir teatro režisierius palydi įtemptu darbų grafiku. Jau kovo viduryje bus pristatytas jo debiutas „Lėlės“ teatre pagal Milošo Macoureko pasakas „Tiktaktika“ (dailininkas – Antanas Dubra, kompozitorius – Arturas Bumšteinas), o neilgai trukus – ir dokumentinis filmas apie vaikų ugdymo tradicijas Lietuvoje „Ūcia lylia mažu“. Ta proga susitikome nevaikiškai pakalbėti apie sunkią pradžią ir įtraukiančius procesus.

6 //

M.Žukauskas: „Man tikrai patinka kalbėtis“

– Papasakok, kaip atsidūrei režisieriaus kėdėje. – Šiaip niekada neplanavau eiti į režisūrą ar teatrą... Niekada tuo nesidomėjau, bet dešimtoje klasėje, kai mokslų padėtis buvo visiškai kritiška, tėvas nusprendė, kad reikia ką nors su manimi daryti, ir nuvedė į teatro studiją. Ten pavaidinau ir man labai patiko, iki baigiau mokyklą, maniau, kad stosiu į aktorinį, bet vis dėlto vėliau supratau, jog geras aktorius nebūsiu, ir įstojau į kino bei televizijos režisūros specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. – Kodėl kinas, režisūra? – Nežinau... Žinojau, kad noriu būti susijęs su kinu ar teatru, bet nebūti scenoje, kadre. – Kokia buvo pradžia akademijoje? Sunki ar įkvepianti? – Kaip čia pasakyti... Aš esu šventai įsitikinęs tuo, kad kinui kurti visų pirma reikia patirties. Šiandien labai puikiai suprantu ir prisimenu, apie ką kalbėjo mūsų dėstytojas Juozas Javaitis pirmuose kursuose, sakydamas, kad neturi su mumis ką veikti. Visi buvome surinkti beveik iš karto baigę mokyklą, mažai pasaulio matę, mažai skaitę... Mes patys tai suprasti pradėjome jau trečiame kurse. Tarkime, užsienyje niekas tokių jaunų žmonių nepriima į studijas, ten stoja vyresni žmonės. Mano kolega buvo nuvažiavęs į Gruziją, į seminarą, susitikęs su

studentais jis nustebo: priešais jį sėdėjo suaugę vyrai, jauniausiam iš jų buvo 30 metų. Dabar, pažiūrėjęs savo mėgstamų režisierių biografijas, matau, kad pirmuosius savo filmus jie sukūrė 27 ar 30 metų. Manau, kad tada yra laikas kurti tikrus filmus. – Ar esi jautęs, kad darai ką nors tikrai savo? – Įstojęs į akademiją dariau tik tai, kas man patiko, nežinodamas teorijų, ir manau, kad trečiame bei ketvirtame kurse „sugedau“. Žinoma, tie pirmųjų kursų darbai techniškai yra tikrai netobuli, bet jie yra arčiausiai manęs, tikriausi. Dėstytojai man visuomet sakydavo, kad turiu puikią intuiciją, bet bėgant laikui aš ją užslopinau, pradėjau racionalizuoti, remti teorijomis, todėl dabar vyksta grįžimas į save, valymasis.

– Esi sakęs, kad kine esi dokumentalistas. Kuo tai tave traukia? – Taip tiesiog sutampa. Mano pastarie-

ji darbai buvo užsakomieji, aš pats tokių temų, kaip pasakojimai apie žmones, sergančius onkologinėmis ligomis, nesiimčiau. Tuo metu buvau ką tik baigęs akademiją, darbo nebuvo daug, todėl ėmiausi ir tokio pasiūlymo, kuriame atsirado tai, kas man darbe yra svarbiausia, – profesinis iššūkis. Juk temos čia buvo sudėtingos, kertinės – gyvenimas ir mirtis. Dabar viskas kažkaip ėmė suktis apie vaikus, o to taip pat niekada neplanavau. Jau kurį laiką vaikams vedu kūrybines dirbtuves, dabar baigiame filmą apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje ir statome spektaklį „Lėlės“ teatre... – Papasakok apie filmą, sakei, kad jis tau svarbus. – Svarbus... Nežinau... Tikrai buvo įdomu dirbti. Tai, ko mūsų prašė pradžioje, galėtų tilpti į trumpą, paprastą filmuką, reportažą, bet mes su kolegomis išsikėlėme didesnį tikslą, užsibrėžėme sukurti tikrą pilno metro filmą, ir tai yra labai įdomu. – Ką šiuo atveju reiškia žodis „edukacija“? – Filme pasakojamos ir fiksuojamos istorijos apie vaikų ugdymą Lietuvoje nuo XIX a. iki šių dienų. Važinėjome po visą šalį, kalbėjome su močiutėmis, kurios augino savo vaikus pagal senąsias tradicijas, papročius, atėjusius iš XIX a. Kai kurios dar šiandien taip pat augina savo anūkus. Kalbiesi su jomis ir supranti,

kad tokių močiučių daugiau nebebus, o kartu nebebus ir tokių vaikų. Ir tai tave įtraukia, tampa svarbu užfiksuoti, įamžinti. Iš esmės tai buvo antropologinė ekspedicija. Įdomus buvo pats sąvokos „etnografija“ momentas. Aš supratau, kad šiandien mes jį siejame su „Duokim garo“, – nupiginame. Bet juk taip nėra, tai – daug svarbesni ir turtingesni dalykai, šiandien rodomi iškreiptai arba nuobodžiai. Dėl to šiame filme stengiausi viską perteikti kuo grynesne forma: nenaudojome užkadrinio balso, nefilmavome muziejuose... Iš esmės šis filmas yra pokalbiai. Kaip ir dauguma mano filmų. Aš labai mėgstu pokalbius. Man tikrai patinka kalbėtis su žmonėmis ir tuos pokalbius rodyti naudojant kuo mažiau nereikalingų tarpininkų. – O kaip tavo kūryboje atsirado „Lėlės“ teatras? – Pats pirmas mano susidūrimas su lė-

lininkais buvo gana juokingas, dar akademijoje. Tuomet buvo surinktas pirmasis lėlininkų kursas (tas pats, su kuriuo dabar dirbame), kažkodėl visi akademijoje juos laikė už save prastesniais. Vienu metu, kai nelankiau paskaitų, dėstytoja man pasakė: jei taip ir toliau nevaikščiosi, perkelsime tave pas lėlininkus. Tai buvo lyg koks įžeidimas, bausmė, nuvertinimas. Gyvenimo ironija, kaip viskas dabar apsivertė. Iš tiesų viskas, kaip dažnai būna, prasidėjo bare, paskui kėlėsi kitur, kol atsidūrė teatre. Šiaip su Antanu jau seniai norėjome ką nors kartu padaryti, mąstėme apie panašius dalykus, kalbėjomės ir tuomet atsirado galimybė išbandyti save lėlių teatre. Dabar apie lėlininkus galiu pasakyti daug gera. Mano požiūris nuo anų laikų labai pasikeitė. Aš labai vertinu šiuos žmones ir esu labai dėkingas teatrui už palaikymą, paskatinimą, nepatiriame visiškai jokio nereikalingo spaudimo. Trise kartu dirbame pirmą kartą, Antanas ir Artūras jau yra dirbę teatre, o aš čia – naujokas. – Kaip pasirinkote M.Macoureko pasakas? – Iš tikrųjų mūsų atspirties taškas buvo kitas čekų menininkas, animatorius Janas Švankmajeris. Mums labai patiko jo darbai ir Antanas man pasiūlė paskaityti M.Macoureko Įstojęs į pasakas, sakydamas, kad jos man irgi tuakademirėtų būti įdomios. ją dariau Taip ir atsitiko. Datik tai, kas bar kartais net ima man patiatrodyti, kad iš to ko, nežinoM.Macoureko siurdamas teorealizmo spektaklis pradeda darytis šiek rijų, ir matiek politinis... nau, kad Žinai, kalbant apie trečiame bei vaikų teatrą, man laketvirtame bai nepatinka nuokurse „sumonė, kad jame tereigedau“. kia ateiti pasimaivyti ir porą dainelių sudainuoti. Man vaikas – svarbiausias žiūrovas. Jis viską mato taip, kaip yra, nuoširdžiai, niekada nemeluoja, žiūrėdamas į sceną jis negalvoja apie jokias teorijas, o tik mato tai, kas yra rodoma. Kitas dalykas, labai stengiuosi padaryti taip, kad spektaklyje būtų įdomu ir tėvams. Besiruošdami daug vaikščiojome į spektaklius vaikams ir pastebėjome, kad pusę salės visuomet sudaro savo atžalas lydintys tėvai, dažniausiai nuobodžiaujantys, telefonuose besitikrinantys feisbuką ar dar ką nors. Man iš tiesų jų pagailo, todėl stengiuosi, kad spektaklyje atsirastų du sluoksniai – vaikams ir tėvams. Atsimenu, net mano tėvas mane vesdavosi į Keistuolių teatrą, nes žinodavo, kad ir jam ten bus įdomu. Šiuo metu esu labai įsitraukęs į šitą darbą. Man visuomet būna sunku pradėti, bet įsibėgėjęs negaliu sustoti: nebegaliu neiti į teatrą, nebegaliu negalvoti, gal tai atsitiko kiek per vėlai, bet... – Kas toliau? Kinas ar teatras? – Toliau tiesiog darysiu. Dirbsiu. Jei konkrečiau, tai norėčiau pabandyti vaidybinį kiną, kad būtų paliesti visi žanrai.

Naujam kvietiniam „Kalnapilio“ alui citrinos nereikia „Kalnapilio“ aludariai šalies alaus mėgėjams ką tik pristatė pirmąjį savo kvietinį alų „White Select“. Vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris Ričardas Barakūnas prisipažino, kad ilgai eksperimentavo ir derino sudedamąsias naujojo alaus dalis. Ieškojo jų ir už šalies ribų – belgiško kvietinio alaus tėvynėje. Pagaliau rado tinkamiausias ir sukūrė tokį skonį, kokį dabar galima pajusti atsidarius bet kurioje didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėje įsigytą butelį „White Select“ alaus.

Aludaris R.Barakūnas tiki, kad ilgai kurtą kvietinį alų lietuviai tikrai pamėgs.

Skonį lemia kruopščiai atrinktos sudedamosios dalys Alaus mėgėjai žino, kad alaus skonį suformuoja salyklas, mielės ir apyniai. R.Barakūno teigimu, naujasis „White Select“ sukurtas pasirinkus belgišką šimtmečius skaičiuojantį „Château Wheat Blanc“ kviečių salyklą ir taip pat iš Belgijos atkeliavusias aukštutinės fermentacijos mieles. Alaus skonis papildomas švelniai karčiais kilmingaisiais vadinamais „Select“ apyniais. „Kurdami savo pirmąjį kvietinį alų nepaisėme šalių sienų. Ieškodami ingredientų vykome į Belgiją, iš kur ir kildinamas aromatingas, įvairių poskonių turtingas belgiškas kvietinis alus, kartais vadinamas tiesiog baltu. Džiugu, kad lietuviai jau spėjo pamėgti kvietinį alų, tikiu, pamėgs ir mūsų išskirtinio skonio „White Select“, – viliasi vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris.

„White Select“ citrinos nereikia Pasak R.Barakūno, iš kitų kvietinio alaus rūšių naujasis „Kalnapilio“ kvietinis išsiskiria sodriu skoniu, dėl to jo nereikia papildomai gardinti citrina. „Ragaudami „White Select“ turėtumėte justi lengvą kartumą, gvazdikėlių, citrusinių vaisių ir subtiliai salsvą kviečių salyklo poskonius. Skonio tikrai netrūks, todėl dėti citrinos į savo kvietinį alų nerekomenduojame“, – teigia alų kūręs aludaris R.Barakūnas. Paklaustas, su kokiu maistu derinamas kvietinis alus, aludaris prasitarė, kad griežtų šio alaus ir maisto derinimo taisyklių nėra. Nemažai alaus ir maisto derinimo žinovų teigia, kad kvietinis alus puikiai dera su dauguma lengvų patiekalų. Pavyzdžiui, salotomis, jūrų gėrybėmis, žuvimi, sušiais ir įvairiausiais užkandžiais. Kiek netradicinis rekomenduojamas derinys – kvietinis alus su minkštaisiais sūriais: ožkos, fetos ir kitais. Į taurę pilti palengva Baigdamas pokalbį aludaris davė patarimą, kaip kvietinį alų pilti į taurę, kad atsiskleistų geriausios jo savybės. Prieš pilant alų į taurę rekomenduojama ją praskalauti šaltu vandeniu, kad taurė atvėstų ir nešildytų alaus. Iš butelio kvietinis alus pilamas iš lėto, taurę pavertus maždaug 45 laipsnių kampu, kad alus lengvai tekėtų taurės sienele. Kadangi kvietinis alus dažniausiai būna nefiltruotas, į taurę iškart nereikėtų skubėti supilti viso butelio. Patariama šiek tiek alaus palikti butelyje ir likutį lengvai suktelėti kelis kartus, kad pakiltų ant dugno nusėdusios mielės. Tuomet į taurę supilti likusį alų ir ragauti.

>> Daiktų anatomija

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: „Not Just A Label“, Konstantino Koftos, burenina.com, Mašos Revos, Litkovskaya.com, „Nikolay Biryukov Photography“, „RCR Khomenko“

„1OO % Made in Ukr Kijevo mada jaukia Iki šiol pasaulis apie didžiausią Europos valstybę Ukrainą nežinojo labai daug, o šiandien apie ją ką nors nauja sužino kasdien. Tiesa, apie grėsmes iš Rusijos, apie Maidano kovotojus, laisvai besiliejusį kraują, Molotovo kokteilius ir apie tai, kiek trinkelių buvo nurinkta nuo Kijevo gatvių, šiandien nepasakosim, nes Ukrainoje yra ir kitų dalykų, kurie gali truputėlį sujaukti smegenis!

E.Burenina: kabantys sodai ir prêt-à-porter Kita įdomi dizainerė, gebanti įspūdingai balansuoti tarp konceptualumo ir nešiojamosios prêt-à-porter mados, – Elena Burenina iš Kijevo (burenina.com). Ji, priešingai nei K.Kofta, madoje mėgstantis mirties elementus, naudoja dar ir kaip gyvus objektus, pradedant tikrais mėgintuvėliuose ir mikroinduose patalpintais augalais bei daržovėmis (pvz., morkomis), „priauginamomis“ tiesiai prie drabužių ir aksesuarų, baigiant konstruktyvaus kirpimo drabužiais, puikiai tinkančiais dėvėti gatvėje ar bet kur kitur. Jos kolekcijos apkalbamos įvairiuose mados žurnaluose ir portaluose, pradedant ukrainiečių, baigiant italų „Vogue“. Šiuo metu jos kolekcijos platinamos trijuose žemynuose: Ukrainoje, Italijoje, Kinijoje, Taivane, Kanadoje.

krainos mada. Kokių jums kyla asociacijų apie tai pagalvojus? Slavų tautinis kostiumas? Klajoklių genčių skitų ar chazarų apranga? „Eurovizijos“ nugalėtoja Ruslana? O gal buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko, net mados tinklaraštininkų vadinta mados ikona? Gali būti ir taip, bet tai tik stereotipai, nes iš tiesų šiuolaikinė Ukrainos mada, ypač transliuojama Kijevo jaunųjų dizainerių ir mados fotografų, priverčia pamiršti visus stereotipus apie šią šalį, o apie atsilikimą nuo pasaulinių mados tendencijų verčiau net nepradėti galvoti. Kijevas yra vienas iš mados savaičių taškų ir jau nuo 1997-ųjų turi savo didįjį mados renginį – „Ukrainian Fashion Week“, panašų į mūsų „Mados infekciją“ ar, tarkim, Kopenhagos mados savaitę. Šiemet Ukrainos mados savaitė turėtų įvykti kovo 14–19 d. (fashionweek.ua/en), tačiau dėl neprognozuojamų įvykių Kijeve, planai gali ir pasikeisti.

8 // © 37O

Kijevo mados konceptualai Popierinę pažintį su jaunaisiais ukrainiečių mados stereotipų darkytojais pradėsime turbūt nuo paties įžūliausio mados kūrėjo, šiek tiek primenančio misteriškąjį Martiną Margielą ar radikalę Ann Demeulemeester iš radikaliojo belgų „Antverpeno šešetuko“. Čia kalbame apie dizainerį Konstantiną Koftą iš Kijevo (kofta.com.ua). Jis studijavo ir garsiojoje dizainerių kalvėje – centriniame Saint Martins meno ir dizaino koledže Londone, kuris, matyt, ir suformavo jo drąsų požiūrį į madą.

K.Kofta: anatomijos pamokos ir šiukšlių estetika Konstantino mada glumina, bet nepastebėti jos neįmanoma. Iš esmės mados ženklas „Kofta“ yra skirtas neformalams, hipsteriams arba bent jau juos mėgstantiems. Dažniausiai Konstantinas kuria aksesuarus – rankines ir batus. Naudoja įvairias netaisyklingas formas, unikalius kvapus, mėgsta šiukšlių estetiką ir juodąją magiją, deformuoja gamtos ir anatomijos formas, sujungdamas iš pažiūros prieštaringus elementus ir nepaisydamas jokių tradicinės mados industrijos kanonų. Kiekviena Konstantino kolekcija atrodo kaip meninė instaliacija ant kūno, tačiau ji puikiai funkcionuoja: kuprinės iš šiurkščios odos, primenančios nudirtą žmogaus odą, arba iš odos suformuotas stuburo skeletas ant kuprinės, benzino kanistrą ar šulinio dangtį primenančios rankinės ir panašūs frykai, kurių normaliame gyvenime pilkoji masė tikrai nenešiotų. Tačiau unikalūs Konstantino darbai jau dabar yra labai vertinami konceptualiosios mados gerbėjų užsienyje. Ženklu „Kofta“ pažymėti produktai pardavinėjami Londone, Ciuriche, Vienoje, Niujorke ir net Šanchajuje.

L.Litkovskaja: minimalizmas ir mados matematika Kardinaliai kitokia mados kūrėja yra Lilija Litkovskaja iš Kijevo (litkovskaya.com), mados industrijoje besisukanti jau keletą metų ir garsi tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Ji apdovanota gausybe apdovanojimų, tarp kurių – „Elle Style Awards“, „Best Fashion Awards“, o pernai dizainerė pateko ir į tarptautinio jaunųjų mados talentų paieškų konkurso „VOGUE Talent“ laimėtojų būrį. Jos vidinis kūrybinis variklis yra varomas minimalizmo, geometrijos, švarių konstrukcijų ir vos juntamo futurizmo. Ji – tarsi mados matematikė, kurios drabužiai at-

raine“: smegenis M.Reva: siurrealizmas ir fotošopas O štai Odesoje gimusi ir dabar tarp Kijevo bei Londono laviruojanti dizainerė Maša Reva (mashareva.com) yra pamišusi ne tik dėl augalų, bet ir dėl kompiuterinės grafikos bei fotošopo. Šiuo metu ji gina magistro darbą jau minėtame Saint Martins koledže. O prieš tai stažavo kitapus Atlanto krantų – garsiuose Niujorko „Thakoon“ mados namuose pas tailandiečių kilmės amerikiečių dizainerį Thakooną Panichgulą. Grįžusi atgal į Europą, ji atsidūrė Belgijoje, kultinio „Antverpeno šešetuko“ nario Walterio Van Beirendoncko studijoje Antverpene. Iš čia M.Reva parsivežė, matyt, daugiausia įkvėpimo ir spalvų, kurios nugulė jos įspūdingose autorinėse kolekcijose. Gausūs erdviniai floristiniai motyvai ir printai, naudojami ant audinių, yra pagrindinis šios dizainerės „inkaras“. Ji nuolat balansuoja tarp siurrealizmo bei „džiunglių estetikos“ ir taip savo kolekcijas paverčia kone aukštojo meno kūriniais, kuriuos dėvint nebaisu išeiti į gatvę, net jei liksi nesuprastas...

rodo lyg pasiūti pagal tikslias matematikos formules. Tokia kūryba šiek tiek primena prancūzų mados namų „Balenciaga“ kuriamą estetiką ar dizainerio Alexanderio Wango braižą. Ukrainiečių mados apžvalgininkai L.Litkovskają vadina viena perspektyviausių Kijevo dizainerių ir, atrodo, kad jie neklysta.

J.Khomenko: pasakos ir popartas Apžvalgos pabaigai pasiliekame spalvingą „desertą“ – jaunąją Kijevo dizainerę Jasią Chomenko (rcrkhomenko.com), neseniai baigusią Kijevo universiteto technologijų ir drabužių dizaino magistrą bei kalbančią apie visai kitokias vertybes, nei prieš tai čia apkalbėti dizaineriai. Jos orientacija – ekologija, o kartu su ja – ir moderniai pritaikyti etnografiniai motyvai. Tiesą sakant, dalis dizainerės kolekcijų primena pasakas, ypač tokias kaip „Alisa stebuklų šalyje“ ar „Ozo šalies burtininkas“, o kita dalis – poparto srovė, „užplūdusi“ tiesiai nuo įsivaizduojamų Andy Warholo ar Roy Lichtensteino paveikslų ant „RCR Khomenko“ mados ženklo drabužių. Atrodo, kad jei ši dizainerė ir toliau sėkmingai tęs savo veiklą, ji pretenduoja tapti ukrainietiška legendinės pankės Vivienne Westwood versija. P. S. Laikykis, Ukraina.

>> Tebūnie šviesa Rašė: Paulius Andriuškevičius Iliustracija: Tomo Mozūros

Ieškoma KARŠTA baltaodė mergina, BRUNETĖ ARBA RAUDONPLAUKĖ, atlikti padavėjos vaidmenį. Amžius – 18–27 metai. PRIVALOMA pritrenkianti figūra, išraiškinga krūtinė, laikotarpiui būdingas veidas. Dvi spalvotas nuotraukas (vieną apatinės kūno dalies, kitą veido), kūno duomenis, šeiminę padėtį ir kontaktinius duomenis siųsti adresu: SandeAlessiCasting@gmail.com.

Kiek daugiau nei prieš 2 mėnesius šis karštas skelbimas pasivaideno internetinėje žiniasklaidoje ir žaibiškai išplito socialiniuose tinkluose. Jis skriejo drauge su straipsniais gandonešiais, kurie savo skaitytojams trimitavo: „Tvin Pikso miestelis“ sugrįžta į eterį!“

Arba nebūtinai, nes gandonešiai juk tam ir sukurti: vos Davidui Lynchui tariamai pasisakius, kad naująją „Tvin Pikso miestelio“ medžiagą jis pradės filmuoti sausio 7-ąją, serialo bendraautoris Markas Frostas šią naujieną iškart paneigė, paskui ją kažkas vėl patvirtino ir vėl paneigė, na, ir t. t. Taigi, lieka neaišku, ar kas nors susirinko į vieną Holivudo studijų tą pirmąjį metų antradienį. Tačiau skelbimas... PRIVALOMA KARŠTA BRUNETĖ ARBA RAUDONPLAUKĖ... leidžia pasvajoti apie raudonlūpes „Tvin Pikso miestelio“ merginas – na, argi nenorėtum tapti naująja „Double R“ padavėja? – ir legendinio serialo sugrįžimą į TV ekranus.

10 // © 37O

Jubiliejinis pažadas Ir vis dėlto yra viena mergina, blondinė, bet karštesnė už lydytą geležį, kuri žino daugiau, nei žinome aš ir tu ar galėtume prisigalvoti net išpakavę visus internetinių gandonešių mums atgabentus siuntinius. Ji vardu Lora Palmer. 1990 m., dar prieš suplyštant sovietinei nuo kapitalistinio kino mūsų akis bei ausis saugančiai plėvelei ir dar gerokai prieš „Tvin Pikso miesteliui“ pasiekiant Lietuvos eterį, Lora apsireiškė agentui Deilui Kuperiui raudonojoje menėje ir mįslingai užsiminė: „I’ll see you again in 25 years“ (pasimatysime po 25-erių metų – angl.). Ir ne todėl, kad ji tai ištarė po siurrealistinius pasaulius besitrankančiam FTB agentui, ir net ne dėl dviprasmiško angliško you visų mūsų širdys tuomet suspurdėjo. Veikiau dėl to, kad jau tada supratome, jog iš kitos ekrano pu-

„Tvin Pikso sugrįžimas – sės, tos juodosios ložės, su mumis kalbančią simpatišką damą dar išvysime. Ir štai, kaip ir žadėjusi, 2014 m. kovo 25-ąją, per Gandrines, Lora vėl turėtų mums pasirodyti, gal šiek tiek senstelėjusi, bet tokia pat nemirtinga. Kodėl ne 2015-aisiais? Ogi todėl, kad serialo veiksmas vyksta 1989-aisiais. Lietuviškasis „Tvin Piksas“ – tarp mito ir tikrovės Susitikimo akimirka artėja, tačiau diena, kai „Tvin Pikso miestelio“ gražuolė ją išpranašavo, proporcingai tolsta. Draperijų purpuras blunka, o televizoriaus žiūrovo atmintis dyla greičiau, nei ekrane besikeičiančios reklamos jai tai leidžia, ir dėl to man maga pagyvinti išblukusias spalvas bei paklausti, kaip iš tiesų viskas atrodė dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai „Tvin Pikso miestelį“ rodė per televiziją mūsų šalyje? Maga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nors rodytas prieš dvidešimtmetį, serialas tebėra aktualus ir žiūrimas įvairiais būdais ne per televizijos kanalus (ne veltui toks sujudimas feisbuke ir tviteryje). Pats jį žiūrėjau prieš penketą metų, tačiau kalbėdamas su savo pažįstamais ir artimaisiais, kurie turėjo progą stebėti „Tvin Piksą“ 1993 m. per LTV (dabar

LRT), suvokiu, kad serialas sukelia panašų rezonansą ir praėjus penkiolikai, dvidešimčiai ar dvidešimt penkeriems metams nuo jo premjeros. Kita vertus, ko nors pasiteiravus apie tai, kaip žmonės reagavo į D.Lyncho produkciją tais laikais (pačiam į juos sugrįžti būtų kebloka – tuomet man tebuvo treji), visi tik varto akis ir kalba panašiai kaip tas neūžauga, žmogus iš anapus, raudonojoje menėje: „agnitpalsap“, „akitsim arkit“. Praėjus dešimčiai metų po „Tvin Pikso“ debiuto Lietuvoje, naujojo tūkstantmečio pradžios kinomanai griežė dantimis, kad parduotuvėse ir nuomos punktuose neranda „Tvin Pikso“ savo videkui, o ką tada jau kalbėti apie kokią nors kolektyvinę atmintį. Taigi drįsčiau teigti, kad dėl šių ir panašių aplinkybių buvo sukurtas „Tvin Pikso“ mitas, kurį galima apibūdinti maždaug taip: kažkada seniai nutiko kai kas fantastiška, tik neaišku kas.   

  

Neaišku. Tomis dienomis ne tik televizorius neaiškiai rodė, bet ir sociokultūrinis klimatas buvo ganėtinai neaiškus. Manau, kad tuometis Vilnius ir Kaunas nedaug tesiskyrė nuo Tvin Pikso miestelio, – pagyvenusios moterys glėbiuose nešiojosi po rąstelį, lietuviškos slapto-

sios policijos agentai mėgino išspręsti Loros Palmer arba kurios nors kitos Lauros (angliškai veikėjos vardas – Laura Palmer) žmogžudystės bylą, o vyšnių pyragas tapo gardžia alternatyva lietuviškajam „Tinginiui“.  

   

Reikia pripažinti, kaip išties maloniai tirpsta burnoje žodis „tvinpiksas“. Jis jau kone tapo norminės lietuvių kalbos dalimi, mažų mažiausiai terminu.

O tuomečiai hipsteriai vakarais skubėdavo ne prie bokšto, bet namo, kad nepraleistų naujausios serijos. Ir tai nestebina, juk torentų nebuvo, DVD nepardavinėjo, o jei kam nors būtum užsiminęs apie youtube, būtų palaikę bepročiu. Tačiau stebina tai, kad ankstyvosios nepriklausomos Lietuvos žmonės jautė pareigą savaip dokumentuoti klasika tapusios istorijos vingius. Štai mano teta, kuri tuomet mokėsi antrame universiteto kurse,    po kiekvienos serijos ranka surašydavo trumpą reziumė ir vėliau paštu išsiųsdavo savo kurso draugei į Vokietiją. Šiai knietėjo sužinoti, kaip klostosi Loros bylos tyrimas ir kitos serialo peripetijos, tačiau dar labiau ji,   matyt, bijojo atitrūkti nuo tuometės Vilniaus mados, kurios pagrindiniai akcentai tą vasarą buvo      džinsovkė ir „Tvin Piksas“.

Tuomečiai hipsteriai vakarais skubėdavo ne prie bokšto, bet namo, kad nepraleistų naujausios serijos. Ir tai nestebina, juk torentų nebuvo, DVD nepardavinėjo, o jei kam nors būtum užsiminęs apie youtube, būtų palaikę bepročiu.

langa. Įdomu, kad tvinpiksu gali būti pavadinami ne tik miestai ar miesteliai. Pavyzdžiui, Šyšos upė, kurioje dėl neaiškių priežasčių dvesia žuvys, anot vietos žiniasklaidos, taip pat yra tvinpiksas. Vis dėlto tvinpiksas nėra kaustomas vietovės, priešingai, tai daug platesnį prasmių spektrą apimanti sąvoka, kuri labai tinka ir susidariusiai situacijai apibrėžti. Pavyzdžiui, 17 metų Palangos prokuratūrai vadovavusi Nijolė Požarskienė, dienraščiui „Klaipėda“ kalbėdama apie populiariame kurorte verdančias intrigas dėl turtų, irgi mini tvinpiksą: „Manęs paklausė, ar aš žinau, kad ten – tvinpiksas? Iš karto tuo nepatikėjau. Paskui teko bendrauti su Druskininkų meru ir prokuroru, pasiteiravau, ar pas juos irgi tas pats?“ Galiausiai kultūros sferoje tvinpiksas pradedamas suprasti kaip fotografijos žanras. Garsiausias šio žanro atstovas – Lietuvos moderniosios fotografijos klasikas Vitas Luckus.

miestelio“ – tvinpiksas „Pelėdos ne pelėdos“ Ir vis dėlto iš tos dokumentacijos išlikę tik skuteliai, daugiausia – suskilę atsiminimai. Kita vertus, jei viską prisimintume, mitas būtų ne mitas arba „pelėdos ne pelėdos“, kaip pasakytų kas nors iš nuolatinių Tvin Pikso miestelio gyventojų. Bandymų prisukti atmintį ir atsukti kino juostą būta. Vienas tokių bandymų – mažiausiai penkissyk Lietuvoje vykęs TTP, arba „Twin Peaks Party“, kurį organizuodavo dangus.net ideologas, pagoniškos muzikos leidėjas, Ugnius Liogė su bendraminčiais. Didžiausi (arba tie, kuriuos išsirinko dangus) serialo gerbėjai spalį arba lapkritį susirinkdavo nuošaliame Palūšės ar Užutrakio miškelyje ir apsirengę frakais bei raudonomis suknelėmis šildydavosi prie žvakių, paslapčia gerdavo absentą, o vidurnaktį sukirsdavo po gabalėlį vyšnių pyrago. Tačiau atrodo, jog tos kasmetės kongregacijos buvo tokios slaptos ir selektyvios, kad retas kuris apskritai yra apie jas ką nors girdėjęs. Tvinpiksai lietuvių kalboje ir kultūroje Ir vis dėlto mitas gyvavo ir tebegyvuoja. Reikia pripažinti, kaip išties maloniai tirpsta burnoje žodis „tvinpiksas“. Jis jau kone tapo norminės lietuvių kalbos dalimi, mažų mažiausiai terminu. Visi jį pasičepsėdami vartojame, tačiau nė vienas iki galo nežinome, ką jis iš tiesų reiškia, arba žinome miglotai, kaip ir priklauso bet kokio tvinpikso žanrui. Pasikapsčius „Google“ paaiškėja, kad, anot lietuviškų interneto žinių portalų, kiekvienas mažesnis Lietuvos miestas (didžiuosius aš pats spėjau pakrikštyti šiame straipsnyje) dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali būti pavadintas tvinpiksu, tarp tų miestų – Druskininkai, Vilkaviškis, Ignalina ir, žinoma, Pa-

Loros Palmer prisikėlimas – jau čia pat (?) 2003 m. saujelė internautų slapčia pagrasino LRT televizijai, kad pasirašys peticiją, kuria siekiama į Lietuvos ekranus sugrąžinti „Tvin Pikso miestelį“. Nežinia, ar Lietuvos nacionalinė televizija juos išgirdo, ar pašiurpo ir ar apskritai tokia peticija buvo, trumpai tariant, – tvinpiksas, tačiau, prabėgus metams po šių kalbų, LRT žiūrovai vėl galėjo džiaugtis visą dešimtmetį nerodyta TV klasika. Akivaizdu, kad tai nesukėlė to paties svaigaus pamišimo, paskatinusio pravaikštas ir tvinpiksišką susirašinėjimą su kitomis Europos šalimis, tačiau D.Lyncho, M.Frosto ir Angelo Badalamenti (jis kūrė muziką) trio šedevras vėl vertė mus nemiegoti. Praėjus dar vienam dešimtmečiui po legendinio serialo debiuto Lietuvos televizorių ekranuose, išaušo metas rašyti naują peticiją. Tik jau šį kartą turėsime prašyti naujosios, keturiasdešimtmetės, Loros Palmer prisikėlimo. Iki tol – tvinpiksas visiems! P. S. Bet kas nužudė Lorą Palmer?

>> scena

Rašė: Tautė Bernotaitė. Nuotraukos: Ulos Liukos ir Imanto Selenio

Nupūs aukso dulkes

„Yra žmonių, kuriems atrodo, kad per devynerius savo gyvavimo metus Lietuvoje pasiekėme viską, ką galima pasiekti vietos scenoje. Yra žmonių, kurie žino ir vertina tik senąją mūsų kūrybą. Yra žmonių, dar mūsų negirdėjusių, – gerai pažįsta publiką dueto „Golden Parazyth“ epicentras Giedrius Širka. – Nusprendėme sustoti ir pažiūrėti į savo veiklą klausytojų akimis.“

Atrodo, kad „Golden Parazyth“ gerbėjams pavasaris smogs stipriai. Grupė, praeitais metais apšildžiusi tokius banginius kaip Lana Del Rey ar „Hurts“, kovo mėnesį surengs koncertų turą „Looking Backward, Moving Forward“. Tačiau tai nebus įprastas turas. „Jis grasinasi parodyti viską, ką turime geriausia. Tai bus savotiška kūrybos ir veiklos retrospektyva: krūva įrašų, spalvinga biografija, gyvi mūsų portretai ir visa kita patirtis. Atsisveikinsime su praeitimi ir judėsime į priekį“, – sako kita dueto pusė Aurimas Vilkišius. Jis įspėja, kad tai bus absoliučiai kitokie grupės koncertai. Auksiniai parazitai pajuto poreikį būtent dabar surengti koncertą-retrospektyvą, nes ketina žengti į naują kūrybos etapą. Giedrius mano, kad „Looking Backward, Moving Forward“ yra skiriamoji riba: „Plušame prie būsimo, jau ketvirtojo, albumo eskizų. Atradome naują skambesį, kuris mus be proto džiugina, – tai bus ta pati „Golden Parazyth“ energija, tačiau įvilkta į kitokį drabužį.“ Gyvų susitikimų metu publika išgirs visas svarbiausias „Golden Parazyth“ gyvenime ką nors daugiau nei vien natos reiškiančias dainas. „Šlagerių karalius „Lapė“, „Last Rainbow“, „Regatta of Hapiness“, „Hello My Friend“, „Kleine Music“ ir kiti kūriniai nuskambės taip, kad visų širdys greičiausiai bus paliestos ir užgautos“, – planuoja G.Širka.

Michailas Šiškinas „VENEROS PLAUKAS“

IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ AUŠRA STANAITYTĖ-KARSOKIENĖ. VILNIUS, „VAGA“, 2013 M.

14 // © 37O

Šis autorius lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – 2012 m. pasirodė jo romanas „Laiškų knyga“. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje išleistas ir prieš devynerius metus parašytas daugiausia apdovanojimų pelnęs romanas „Veneros plaukas“. Knygos siužetas susideda iš keturių naratyvų: iš prieglobsčio Šveicarijoje siekiančių pabėgėlių istorijų, pasakojamų vertėjui; vertėjo meilės istorijos Italijoje; jo laiškų sūnui ir dainininkės Izabelos biografijos, kurią vertėjas norėjo parašyti. Visi šie daugiabalsiai pasakojimai dėliojami į didžiulį teksto monolitą, kuriame išnyksta linijinis laiko vaizdavimas ir nuoseklus pasakojimas. Tekstas prisodrintas mitologinių motyvų, istorinių bei filosofinių diskursų ir biografinių detalių (dainininkė Izabela yra realaus asmens prototipas). Čia galima atrasti parabolių, juokingų, realistinių, fantastinių žanrų ir įvairiausių literatūrinių aliuzijų – ne be reikalo M.Šiškinas tituluojamas XXI a. Jamesu Joyce’u.

Knyga išties verta dėmesio, stebinanti savo stiliumi ir romane gvildenamų temų bendražmogiškumu bei įtaigiu meniniu žodžiu. M.Šiškinas yra tas autorius, kuriam, kad ir koks jis būtų sentimentalus, pavyksta išvengti banalumo ir seilėjimosi: „Čia ir visas gudrumas, kad jų nebuvo. Net nežinau, kaip jums paaiškinti. Tų brangių žmonių išvis dar neturėjau, o jau buvau pasiryžęs viską dėl jų padaryti. Kad gyventume su ja paprastai, diena po dienos įaugdami į vienas kitą. Kad sūnus man gimtadieniui pakeverzotų piešinėlį ir didžiulėmis šleivomis raidėmis parašytų „TĖTEI“, nes šita tep lep gyvenime gal ir yra svarbiausia.“ (p. 65) Taigi „Veneros plauką“ rekomenduoju visiems, išsiilgusiems geros, sudėtingos, bet tuščiai nemanieringos literatūros.

Giedriaus ir Aurimo praeities reliktai – Kokį žaidimą ar žaislą mėgai vaikystėje? G.: – Bene mėgstamiausias žaislas vaikystėje buvo gaisrinė mašina, dėdės iš Ukrainos dovana. Mėgau stalo žaidimus, ypač amerikietiškąjį „Monopolį“. A.: – Aš irgi mėgau stalo žaidimus, tik mes žaisdavom lietuviškąjį „Menedžerį“. Dar pamenu, kad užmigdavau apsikabinęs pliušinį zuikį. – Koks vaikystės prisiminimas vis sugrįžta? G.: – Liepų alėja nakties šviesoje. Ji supo mano vaikystės namus Siesikų miestelyje. A.: – Geležinkelio kvapas, kuris visada mane nukelia į senelių namus Šilutėje. – Kokia tavo praeities detalė gerokai nebetiktų šiandieniam tau? G.: – Paauglystėje buvau visiškas pankas, klausiau pankų grupės „The Offspring“. Dažydavau plaukus vaivorykštės spalvomis, lakuodavau nagus raudonai ir t. t. A.: – Šukuosena – praeityje turėjau vešlius ir ilgus plaukus. Dabar nenorėčiau tokių turėti.

Leena Parkkinen „PO TAVĘS, MAKSAI“

IŠ SUOMIŲ KALBOS VERTĖ AIDA KRILAVIČIENĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2014 M.

L.Parkkinen už savo debiutą gavo nemažai šalies premijų, jos tekstai pradėti versti į kitas kalbas. Tad ir Lietuvos rašytojų sąjunga ryžosi išleisti pirmąjį jaunos suomių autorės romaną „Po tavęs, Maksai“. Romane pasakojama apie Siamo dvynius, gyvenančius XX a. pirmos pusės Europoje, apie meilę moteriai, cirką, Paryžių, vaikystę ir kitus dalykus. Romanas tarsi paveiktas fotografės Dianos Arbus estetikos: jame atsiranda keisčiausių personažų, autorė estetizuoja purvinus dalykus, tarsi siekia šokiruojamo efekto ir provokuoja bjaurumu, kaip, pavyzdžiui, šitoje citatoje: „Cirke buvo nykštukas vardu Rudolfas <...>. Jis norėjo užsiželdinti ilgą barzdą ir laikyti joje žmonos gaktines utėles. Vien iš keršto, kad galėtų parodyti, kokia neištikima jo žmona, užleidusi jį svetimo vyro utėlėm. Jam nebuvo lengva, Rudolfo giminės vyrams blogai žėlė barzdos. Kad ir kokius stebuklingus serumus jis naudojo, išdygdavo tik pora varganų barzdaplaukių. Galiausiai Rudolfas nuleido rankas ir išsiskyrė su žmona, nes ši pašiepė ne tik jo kaip meilužio gebėjimus, bet ir jo pliką smakrą.“ (p. 60) Nors L.Parkkinen iš tiesų gali pasigirti lakia fantazija ir sukurtomis netikėčiausiomis situaci-

jomis, jos romanas neatrodo įtikinamas. Pradedant tarpukario Paryžiumi, dialogais ir baigiant psichologiniais veikėjų pjūviais bei situacijomis, lieka dirbtinumo ir manieringumo įspūdis. Kad ir koks netikras būtų romano pasaulis, jis vis tiek turėtų turėti vidinio racionalumo, o šiame tekste labiausiai remiamasi kūrybiškumu, tačiau personažų gyvybė sublyksi ne visuomet, – kartais tenka puslapis po puslapio klampoti per dirbtines scenas, ypač tas, kuriose veikia fatališkasis Irisos personažas. Vis dėlto knyga nėra tokia nepataisomai bloga, kad ją reikėtų aplenkti lanku. Geriausiai autorei pasisekė aprašyti protagonistų vaikystės metus, nenukrypstant į perdėtą sentimentalumą ar manieringumą. Be to, nereikėtų pamiršti, kad tai pirmoji autorės knyga, o toliau tikriausiai jai sekasi tik geriau, ypač turint omenyje, kad dabar suomė rašo jau ketvirtą kūrinį. „Po tavęs, Maksai“ galėtų tikti lengvam pasiskaitymui prieš miegą po sunkios darbo dienos, jeigu esate linkę į visokius freaky dalykėlius ir mėgstate Paryžių su romantizmo gaidelėmis.

„Looking Backward, Moving Forward“ turo žemėlapis: 03 07 – „Blic Bar“, Šiauliai 03 08 – „Tauros loftas“, Panevėžys 03 14 – Naktinis klubas „Aqua“, Druskininkų vandens parkas 03 15 – „Pizza Jazz“, Marijampolė 03 21 – 837 (Ryšių kiemelis), Kaunas 03 22 – „Kaštonas“, Klaipėda

– Dėl kokio ankstyvojo muzikinio pomėgio dabar šiek tiek pakaista skruostai iš gėdos? G.: – Kai man buvo 18 metų, buvau pamišęs dėl suomių alternatyviojo roko grupės HIM. Po gerų metų lioviausi jų klausyti, nes supratau, kad grupės muzika man iš tikrųjų nepatinka. A.: – Tokio nėra. Visa mano klausyta muzika siejama su tam tikru gyvenimo etapu ir sentimentais. – Reikia sukurti dainą apie praeitį, bet joje gali būti tik du žodžiai. Ką parašot? G.: – Noras atrasti. A.: – Suplyšę batai.

Rašė: Jurga Tumasonytė

Gonçalo Manuelis Tavaresas „JERUZALĖ“

IŠ PORTUGALŲ KALBOS VERTĖ ARVYDAS MAKŠTUTIS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2013 M.

Būdamas vos 35-erių portugalas G.M.Tavaresas gavo garbingą kito portugalų rašytojo José Saramago prizą. Išleidęs romaną „Jeruzalė“ šis rašytojas tapo vienu pagrindinių ir svarbiausių šiuolaikinės Portugalijos autorių, jo knygos išverstos į daugiau nei keturiasdešimt pasaulio kalbų. Romano „Jeruzalė“ veiksmas trunka tris nakties valandas, tačiau erdvėlaikis labai išsiplečia veikėjų, kurie vaikšto miesto gatvėmis genami dvasinio bei fizinio skausmo ir įvairiausių perversijų, sąmonėje. Knyga sudaryta iš trumpų, vos per keletą puslapių nusidriekiančių, pasakojimų apie veikėjus. Jie keičia vienas kitą, taigi, pasakojimas kuriamas mozaikos principu. Romanas prasideda nuo vėžiu sergančios Milijos, kuriai skauda kūną ne tik nuo ją ėdančios ligos, bet ir nuo alkio. Kenčiančios Milijos skambutis nuo savižudybės išgelbėja Ernstą,

lekiantį į miestą jos gelbėti. Po gatves vaikštinėja ginklu nešinas Hinerkas, naktyje slankioja kūniškų geismų genamas gydytojas Teodoras, ieškantis prostitutės, o prostitutė Hana ieško Hinerko. O gydytojo anksti rytą ieško jo sūnus. Taigi veikėjų lūkesčiai ir pasijos susipina vienų su kitų. Tose juodžiausiose paros valandose skirtingus žmones vienija skausmo bendrystė – jie visi dėl ko nors kenčia ir yra fiziškai ar dvasiškai sergantys, tarsi atitolę nuo šviesios dienos ir nuo normalumo ribų. „Jeruzalė“ nėra lengvas skaitalas, nors sakiniai neperkrauti ir vertimas sklandus. Šiame kūrinyje skaitytojas įtraukiamas į nepatogią erdvę, nepatogius įvykius, o personažų charakteriai, kitaip negu jau minėtame jaunosios suomės romane, ne tik įtikina, bet ir sukelia stiprius išgyvenimus ir teikia skaitymo malonumą.

Kristina Sabaliauskaitė „SILVA RERUM III“ VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2014 M.

Praūžusioje šiųmetėje knygų mugėje skaitytojų eilės ir vėl nusidriekė prie Kristinos Sabaliauskaitės kūrinio: trečioji romano „Silva rerum“ dalis buvo graibstyte graibstoma ir tapo perkamiausia leidyklos knyga. 2009 m. atsiradęs „Silva rerum“ reiškinys šiek tiek primena „Hario Poterio“ ar „Sostų karų“ situaciją – skirtumas tik tas, kad pamišimas dėl knygos vyksta lokaliai apibrėžtoje lietuviškoje erdvėje ir režisieriai dar nepuolė statyti (vien kostiumai kiek kainuotų!) knygos ekranizacijų. Šį kartą romano veiksmas vyksta XVIII a. viduryje, o pagrindinis jo personažas, nuo kurio vilnija tolesnis knygos siužetas, – apsukrus didikas Petras Antanas Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus. Kaip ir prieš tai buvusiuose romanuose, čia vėl svarbi mirties baimė ir barokiška kūno irimo patetika, taip pat atsiranda naujų leitmotyvų, pavyzdžiui, mistifikuojamas judaizmas. Pagirtina, kad autorė puikiai sugebėjo įsijausti į vyrų personažus ir gana pagauliai perteikė šių laikų skaitytojui egzotiškai galintį atrodyti anuometį lyčių, seksualumo, dievobaimingumo bei žiaurumo diskursą. Knygos pasakojimas eina tolygiai, postmoderniai nešokinėdamas, nestrigdamas ir be reikalo intelektualiai neprovokuodamas.

Tekste nemažai kartų minimi žodžiai „turtai“, „prabanga“, naratyve daugybė daiktų aprašymų. Pasakotojas su pasimėgavimu vardija ant stalo gulinčius patiekalus, interjero detales, brangakmenius bei kostiumus. Galbūt nuo varguoliškų temų pavargusiems skaitytojams iš tiesų tikra dvasios atgaiva pasinerti į gražų, kitonišką pasaulį? O kur dar lengvas praėjusių, mažai ką bendra su šiandiena turinčių įvykių ilgesys... Būtų galima tik spėlioti, kiek dar „Silva rerum“ dalių sulauksime. Manau, visos tos dalys bus skaitomos ir keliaus net per didžiausių skeptikų rankas – ir tų, kurie galiausiai ryžosi paskaityti ir paskui užsikabino, ir tų, kurie paskaitę džiaugiasi, kad pasitvirtino skeptiškas jų požiūris. Bet kuriuo atveju, manau, kad šios knygos pasirodymas lietuviškos literatūros lauke nepraeis be atsako, o tiražą teks kartoti gal net ne vieną kartą. Taigi, lieka palinkėti smagiai įsitraukti į šią nekaltą gimtosios literatūros psichozę ir smarkiai nenukentėti.

>> klausykla

Beckas

Davidas Crosby

2014-02-21

2014-01-28

Morning Phase

Croz

Capitol

Blue Castle Records

Sunku lyginti genijaus (nebijau šio žodžio) Becko Hanseno albumus. Jie visi saviti. O nusakyti kad ir šioje recenzijoje, ką iš tikrųjų groja Beckas, – neįmanoma. Net ir vartojant keisčiausius terminus, tokius kaip country-hiphop. Nes Beckas groja Becką. Taip būna su genialiais muzikantais. Jie patys sukuria savitą stilių. Vėliau daug kas ima sekti iš paskos. Ir vis dėlto, atsigręžus į Becko jau įrašytus albumus, galima suvesti tam tikrus galus. Po semplinio, hiphopinio „Odelay“ išėjo ramesnis, uždaresnis ir intravertiškas „Mutations“. Paskui vėl hiphopo ritmais pieštas „Midnite Vultures“, kurį sekė nuostabus, nors depresyvus „Sea Change“. O po pastarojo – trys alternatyvaus roko, hiphopo ritmų ir aštuntojo dešimtmečio popmuzikos stilistikos albumai „Guero“, „The Information“ bei „Modern Guilt“. Natūralu, kad po tokios serijos atėjo laikas dar vienam ramiam, labiau akustiniam Beckui. Ir štai jis. Nuostabiai ramus ir ramiai nuostabus „Morning Phase“. Tik šį kartą netinka taip prie Becko limpantis žodis „depresyvus“. Albumas išties labiau šviesus nei tamsus. Įsivaizduokite ryškią, skaisčią saulę, nutvieskiančią miegamąjį, kuriame metai po metų prabundate vienas. Ir galiausiai ateina toks paprastas, ramus ir tikras aiškumas. Becko atveju jis išdainuotas žodžiais „tired of being alone“ (pavargau būti vienas – angl.). Bet, albumui pasibaigus, saulei pakilus aukščiau, kyla įtarimas, kad niekas dėl to nepasikeis...

Tai pirmas legendinio D.Crosby albumas po 20 metų tylos. D.Crosby per savo karjerą padarė daugiau nei daug. Jei ne jis, nebūtų tokių tolimų ir šlovingų legendų kaip „The Byrds“, taip pat „Crosby, Stills, & Nash“, prie kurios vėliau prisijungė Neilas Youngas. Kaip solo artistas D.Crosby pritilo 1993 m., išleidęs albumą „Thousand Roads“. Ir štai dabar... Apie „Croz“ dukart į Rokenrolo šlovės muziejų („Rock and Roll Hall of Fame“) įtrauktas kūrėjas gražiai pasakė dar praėjusių metų lapkritį: „Man reikėjo iššūkio. Dauguma mano metų kolegų jau seniai dainuoja koverius ar traukia iš stalčių senienas. Šitas daiktas nebus didelis hitas. Greičiausiai parduosiu kokias 19 kopijų... Ir vaikigaliai jo nesupras. Bet aš ne jiems jį darau. Darau jį sau. Kai kas slegia man krūtinę ir noriu tai nusimesti.“ Ir gerai, kad nusimetė. Nes dabar tokio roko jau neberasi. Maža to, pirštais gali suskaičiuoti tokius gyvus dainarašius. Juk D.Crosby patenka tarp keleto tų, kurių melodinis mąstymas nėra apribotas muzikinių kvadratų ir klišių. Jis vis dar rašo taip, kaip aštuntajame dešimtmetyje, kai ribos tarp roko, džiazo, bliuzo, country buvo nusitrynusios. Kai buvo gyvas art-rock. Kai dainos buvo sudėtingesnės, panašesnės į minčių srautą nei į dailiai suklijuotus šablonus. Galbūt dėl to šis albumas neprisibels iki kiekvieno. Kai kam jis gali pasirodyti nuobodokas, dvelkiantis naftalinu. Sutiksiu. Tik nereikia pamiršti: jei ne šie tėvai, nebūtų ir šių vaikigalių.

100

„Sun Kil Moon“

Benji

2014-02-11 Caldo Verde

16 // © 37O

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bet tai širdį į šipulius daužantis albumas. Geriausia, ką iki šiol yra sukūrusi „Sun Kil Moon“. Po šiuo pavadinimu slepiasi vokalistas, gitaristas ir dainų autorius Markas Kozelekas, turintis ypatingą, žiaurų, puikų ir pakertantį ironijos jausmą. Jo užuomazgos – jau pačiame pavadinime „Sun Kil Moon“. Jis kilęs iš korėjiečio boksininko vardo Sung-Kil Moonas. M.Kozelekas yra nuostabus istorijų pasakotojas. Šiuo požiūriu – tai dainuojamosios poezijos albumas, nors tokio termino amerikiečiai nežino. Kita vertus, iki tokių tekstų ir istorijų, iki tokio skausmingo subtilumo bet kuriam tariamam šių dienų bardui toli plaukti. Kiekviena daina – tai vis kitas netikėtai miręs M.Kozelekui artimas žmogus, apie kurį sukasi istorija ir keli pasikartojantys gitaros akordai, kartais netikėtai ir ypač galingai, lyg iš dangaus, nukrentantys mušamieji, skoningai dubliuoti balsai. Beje, retais mušamaisiais albume groja „Sonic Youth“ būgnininkas Steve‘as Shelley. Tais mirčių atpasakojimais „Sun Kil Moon“ piešiamas nepaprastas paveikslas žmogaus, stebinčio, išgyvenančio kito mirtį. Galiausiai pamirštančio, nebejautraus. Arba dirbtinai jautraus. Albumas nėra vien intymus, jautrus. Jis kandus, aštrus, vietomis net juokingas, nors tik nusišypsojęs supranti, kad kaip tik čia šypsenai ne vieta... Turėtų būti vieta ašaroms. Toks yra „Benji“. Sakyčiau, absurdiškas albumas. Kaip ir jame apdainuojamos mirtys, gyvenimai. 85

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

„Tinariwen“

Emmaar

2014-02-11 Anti-

Nėra didesnio rokenrolo, tikresnio bliuzo už šios grupės istoriją. „Tinariwen“ įkūrė tuaregas iš Pietų Sacharos Ibrahimas Ag Alhabibas. Kai jam buvo ketveri, jo akyse buvo nužudytas tėvas. Tai įvyko per 1963 m. Malio sukilimą. Vėliau berniukas per televizorių pamatė vesterną. Ekrane kaubojus grojo gitara. Iš skardos gabalo, pagalio ir dviračio stabdžių troso Ag Alhabibas pasidarė savo pirmąją gitarą. Berniukas tuo metu jau gyveno Alžyre, o tiksliau – pabėgėlių iš Alžyro stovyklose. Badavo. Pietiniame Tamanraseto mieste iš vietos arabo jis gavo tikros gitaros korpusą. Vėliau su kitais tuaregų tremtiniais gyveno dykumoje Libijos ir Alžyro teritorijoje. 1970-aisiais paauglys prisijungė prie tuaregų sukilėlių. Sukilėlių stovykloje jis su bendraminčiais... sukūrė roko grupę. Jie grojo Maroko grupių protesto dainas, jungė jas su alžyrietiška popmuzika ir tuo, kas juos pasiekdavo iš Vakarų. O pasiekdavo Elvis Presley, „Led Zeppelin“, Santana, Jimi Hendrixas ir Bobas Marley. 1979 m. penkių muzikantų grupė sugebėjo nusipirkti pirmą tikrą akustinę gitarą. Žmonės juos ėmė vadinti Kel Tinariwen – „vaikinai iš dykumos“. Tai tik istorijos pradžia... Vėliau buvo šautuvai, Muammaras al Gaddafi, vėl šautuvai, vėl stovyklos. Ir taip iki 2001 m., pirmojo albumo, Roskildės festivalio, šlovės ir pripažinimo, pirmojo „Grammy“. Pasiskaitykite patys. Bet dar svarbiau, pasiklausykite. Nes tai dieviški dalykai. Iš tikrų dykumų. Su dūmų kvapu. Ir legendinio Johno Lee Hookerio šmėkla. 95 100

100

„Against Me!“

Transgender Dysphoria Blues 2014-02-21

Total Treble Music

Kalbant apie šiuos pankus, įprasta kalbėti apie transseksualumą. Mielai neliesčiau šios temos, nes man įdomi muzika, o ne lyties krizės, bet kad „Against Me!“ siela Laura Jane Grace pati šią temą iškėlė net į albumo pavadinimą. Na, ir prasideda... Albumas apie tai, kaip vyras ilgai ir nuobodžiai virto moterimi ir galiausiai ja pavirto? Visas. Na, išskyrus balsą. Kai kurie kritikai taip rašo. Bet mane asmeniškai „Transgender Dysphoria Blues“ žavi savo pankiškumu. Punk-rock yra miręs, tad XXI a. labai retai išgirsi ką nors tikrai verto bent jau šio vardo šešėlio. Bet atsiranda. Ir jei tam reikia lyties keitimo operacijos – pirmyn! „Against Me!“ bent jau moka groti ir rašyti geras dainas, priešingai nei visokios ten apgailėtinos „Pussy Riot“. O tikras punk kyla iš gerokai giliau nei banalus, kvailas protestas, politika, nepasitenkinimas. Punk yra gerokai labiau asmeniškas nei visuomeniškas. „Transgender Dysphoria Blues“ yra subrendęs ir ypač asmeniškas. Be jokių seilių ir kompromisų, atviras kaip spjūvis į veidą visiems, kurie turi išankstinę nuomonę, gyvena su savo neapykantomis, fobijomis ir (ne)toleravimais. Laura dainuoja apie teismus, beprotybes, kurias perėjo, norėdama tapti tuo, kas ji jaučiasi, visiškai nesislapstydama už metaforų ir neprašydama užuojautos. Jos žinutė paprasta ir paperkanti: „Aš tokia esu. Priimkite mane tokią, kokia esu arba eikite nir nepte proto.“ Priimu. 70

100

>> receptas

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: Tan Wei Ming

>> eiti ar neiti?

Mama mano, kaip gerai!

„ANDRIUS

eišeis nuslėpti, kad neseniai aplankiau Malaiziją ir žiupsnelį Tailando. Vienas iš dalykų, kuris verčia iki šiol kliedėti apie viešnagę tuose kraštuose, yra kavinės. Kavinė, kuri pasiima mane ir nepaleidžia, man apskritai yra laimės garantas. Tai kartais būna viskas, ko aš prašau iš gyvenimo, – gera kavinė.

18 // © 37O

Tailando saloje Koh Lipe esančiame restorane „Castaway“ teko patirti, kas yra rūpestingo padavėjo agonija. Ir hamake (geniali kėdės forma pavalgius) gulinčios basos klientės ta agonija visai nesugėdina. Ji kaip tik viską sudeda į vietas: žmogus, pasirinkęs darbą, kuriame reikia pasirūpinti kitu, pildo tai, o tu, nusprendęs valgyti, skaityti, padirbėti, pabūti NE NAMIE, suprask, atsivėręs tam tikro lygmens dėmesiui, – jo gauni. Apie kokią padavėjo agoniją čia? Tų kraštų supratimu, šviežiai spaustas sultis ar vaisių kokteilius reikia „skaninti“ cukrumi (net morkų sultis) ir milijardu ledukų. Tai panašu į tą sindromą, kai banguotais plaukais apdovanotos moterys juos tiesinasi, o rudaodės balinasi veidą. Tad tikslintis, kas su kuo valgoma (tiesiogine prasme!), įpratau. Mano gerasis išsišiepęs padavėjas (kad Marijos Teresės siela persikūnijo į jo šypseną, yra visiškai įmanoma) negalėjo iki galo paaiškinti, iš ko yra mano pageidaujamas vaisių kokteilis, bet aš vis tiek rizikavau. Kokteilis buvo dieviškas kaip vandenyno žydris. Neišgėriau jo prieš maistą (atleisk man, kūne), o pasilaikiau norėdama ištęsti seansą restorane iki amžinybės (taip, slapčia tikėjausi, kad restorano „Castaway“ savininkas yra T.Hanksas ir kad ateis pietauti). Indų nurinkti grįžęs, pavadinkime, Teresijas pamatė, kad neišgėriau kokteilio ir tada išvydau TAI. Jo akyse buvo visų lietuvių mamų ir močiučių, kurių svečiai kada nors nesuvalgė kokio vaišių patiekalo, skausmas: „Ar neskanu?“ Teresijo akyse buvo pačios stipriausios koncentracijos širdies sopulys, kad galbūt DĖL JO kaltės restorano svečias nepatyrė laimės, kurios tikėjosi. „Ne, Teresijau, laaaabai skanu, tobula“, – patikinau. Vėliau užsisakiau antrą tokį patį kokteilį, o tai turbūt jau įtikintų ir lietuvę močiutę. Žodžiu, ką noriu pasakyti, – aptarnaujančiam personalui ten n u o š i r d ž i a i r ū p i, kad svečiai liktų patenkinti. Paprasta, ar ne? Mano svečiai – mano garbės reikalas. Sakyčiau, tai yra pamatinis geros kavinės recepto ingredientas. Viena senų laikų kolegė, su kuria teko dirbti restorane, turėjo labai gražią taisyklę: padavėja yra aptarnaujamo stalo mama. Tikiuosi, suprantat, kiek dalykų iš to išplaukia, kai į formulę sudedam mamą ir jos vaiko maistą? Na, jei padavėja – stalo mama, tai restorano savininkai –

Teresijo akyse buvo pačios stipriausios koncentracijos širdies sopulys, kad galbūt DĖL JO kaltės restorano svečias nepatyrė laimės, kurios tikėjosi.

gal klientų seneliai? Ką žinome apie juos? Jie mėgsta palepinti ir papataikauti anūkams, seneliai dažnai supranta juos geriau nei tėvai, jie su jais žaidžia ir linki visko, kas geriausia. Visose kavinėse, kurias teko aplankyti Malaizijoje ir Tailande, teko pajusti malonų netiesioginį ryšį su savininkais, apgalvotą palepinimą per įvairias detales. Vienoje kavinėje ant stalo buvo padėtos žaidimo kortelės „Pokalbio temos“. Gal smulkmena, gal nesąmonė, bet vis dėlto idėja vietoj tuštumos. Kitoje savininkai akivaizdžiai yra suteikę savo darbuotojams teisę pavaišinti svečius nemokamu gėrimu (ir ne tik tada, kai reikia taisyti padėtį). Ši teisė padavėją papuošia teisingu orumu, keliančiu jo aptarnavimo kokybę, o mus verčia kalbėti apie aplankytą vietą dar ilgai. Beje, kai kuriose kavinėse ten leidžiama gerti savo alkoholį (nežinau, kiek šauktukų pridėti būtų pakankama, tad nedėsiu išvis). Ir ką gėrėme – ir jų, ir savo, o septyniese suvalgėme nemažai maisto, nes patiekalų ten užsisakoma ne po vieną ir dalijamasi bendrai. Kaži ar kavinė nukentėjo? Taip, gal riebių verslininkų akiai čia viskas yra totalus absurdas, tiesiog charakiris. Ir iš dalies tiesa – prakutimu kai kurios aptartos kavinės neatsidavė. Stalai daugumoje vietų – paprasčiausiai jyskinis plastikas, apdengtas klijuote, kėdės – apsitepusios, servetėlių dėklai – dievaži, tokie ir geležinkelio stoties tualetuose nepatikimai atrodytų. Bet atneša maistą ir tu nutyli. Arba kaip Gustavas iš „Gustavo enciklopedijos“ nuvirsti nuo kėdės iš malonumo. O jei paprašai šiek tiek pakeisti patiekalą – padavėjas užsirašo, virtuvė – išpildo. Viskas. Lankstumas ten savaime yra suvokiamybė. Taip, galbūt tai apskritai Azijos kraštų bruožas, bet štai jums dar vienas svajonių kavinės recepto ingredientas – truputis rytietiško nuolankumo. Autentiško, ne klastotės. Juk svečias į namus – Dievas į namus. Tad šįkart mūsų receptas ne toks detalus kaip paprastai. Jo esmė – kūrybiškumas, detalės, lankstumas, meilė svečiui ir ĮVAIRIEMS jo dietiniams poreikiams. Arba kita formulė – į beveik viską nusispjaut, tiesiog pasirūpint tokiu skaniu maistu ir jo įvairove, kad klientas „norėtų kristi ant kelių verkdamas ir dėkodamas virtuvės šefui, kad leido jam tai gyvenime patirti“, „New York Times“ maisto kritiko Peterio Wellso žodžiais tariant.

parodos

Šiandien savo svajonių receptų restorane gaminame kavinęrestoraną. Leonardo di Caprio nieko neprojektuos, bet Tomas Hanksas užeiti gali.

„MELVINAS

Dairėsi ir įspūdžius užrašė: Paulius Andriuškevičius

ZAKARAUSKAS. VARDAN“

A.Zakarausko „Tapytojo portretų paveikslai dėžėse“ (aliejus, drobė, 2014 m.).

VEIKS IKI KOVO 15 D. Galerija „Vartai“, Vilnius. Ko aš trenkiausi lietingą ketvirtadienio popietę į „Vartų“ galeriją, įsikūrusią Vilniaus mokytojų namuose? Žinoma, dėl, anot parodos organizatorių, „vieno iš perspektyviausių ir labiausiai vertinamų jaunosios kartos tapytojų“ A.Zakarausko kūrybos. Dėl šventos ramybės, taip sakant, kad galėčiau savomis akimis įsitikinti tapytojo perspektyvomis ir įvertinimais. Dėl stogo virš galvos, nes pamiršau namie skėtį. Galėčiau išvardyti ir daugiau tų „dėl“, bet šį kartą tik apie vieną iš jų. Įžengusį į parodos erdvę, mane pasitiko paveikslas „6 pėdos“. Jį laikyčiau prologu, įvedančiu į parodą, subalansuojančiu ekspozicijos toną ir nuotaiką. O ji nyki, tokia pat kaip vasario pabaigos darganos, nuo kurių šiaip taip pavyko pabėgti. Paveiksle vaizduojamas vyras ar vyrai (o gal tai tik jo atspindžiai?) – dar nesantis po žeme, bet, regis, neilgai trukus ten atsidursiantis. Mirtis alsuoja jam į pakaušį ir, atrodo, vyriškis jau susitaikęs su niūria lemtimi: atlošęs galvą, apsivilkęs gedulingus drabužius, grąžo sulysusias rankeles, kurių plaštakos pavirto į kažin kokius giltiniškus kaplius. Belieka spėlioti, ar kūrinio pavadinimas nurodo laidotuvių tematiką – atseit šešios pėdos po žeme, ar

A.Zakarauskas taip tiesiog nusprendė akcentuoti drobės matmenis – ji iš tiesų 180 cm aukščio! Vertikalės vizija persekioja žiūrovą visą lankymosi parodoje laiką. A.Zakarauskas yra „vertikalus“ tapytojas, nes kūriniuose erdvę konstruoja iš vertikalių juostų (šis principas geriausiai matomas dailininko koliažuose, kurie parodos kontekste funkcionuoja tarytum paveikslų eskizai), kurių tankmėje nenuilstamai šmėkščioja žmogaus siluetas. Susidaro įspūdis, kad tapytojas atkakliai mėgina įabstraktinti realybę, kurios centre esantis žmogus šio proceso metu yra sunaikinamas. Didžiosios salės triptike („Vardan. Jo“, „Vardan. Jų“, „Vardan. Jos“) iš nežinomos orbitos atsklidęs pragaištingas baltos šviesos spindulys dekonstruoja paveikslų subjektų kūnus. Vis dėlto jų išnykimas nėra sielvartingas, jis veikiau orus (begalinės traukos aukos amžinybės akivaizdoje išlieka išdidžiai pakeltu smakru), o kartais netgi šmaikštus, – A.Zakarausko paveikslų žmonės dienos šviesoje išgaruoja tarsi vampyrai per aušrą ir iš jų telieka vienas kitas spalvingas potėpis pilkšvų spalvų paletės fone, tarsi sarkastiškas visagalio kūrėjo tik tarp kitko paliktas priminimas apie kadaise paveikslo plokštumoje egzistavusią gyvybę. Tačiau dėl ko ši destrukcija? Dėl prigimtinės demiurgo teisės kurti, o kuriant – naikinti. Jeigu kalbėčiau nefilosofuodamas – dėl tapytojo A.Zakarausko polinkio paskandinti žmogaus figūrą glotnių potėpių abstrakcijos jūroje. Tačiau nepamirškime vertikalės, kuria tai aukštyn tai žemyn slankioja gyvybės skriemulys, – tapytojas savo paveikslų personažus čia palaidoja po šešiomis pėdomis žemės, čia vėl juos ištraukia į amžinybės šviesą. Kaip ir priklauso rūsčiam demiurgui, labiausiai jis myli save, kitų veidų bruožus mėgina ištrinti, o saviškius atvaizdus tiktai daugina. Tam parodoje skirta visa salė, kurioje kabantys „Tapytojo portretas“, „Tapytojo portreto paveikslas“, „Tapytojo portretų paveikslai dėžėse“ sėkmingai iliustruoja tapytojo personą. Įdomu, kad ši paveikslų trijulė veikia tarytum geometrinė progresija, jos paskutinis dėmuo – drobė, vaizduojanti tris kartonines dėžes, iki viršaus prikrautas tapytojo portretų. Kita vertus, tapytojo fizionomija tokia abstrakti, kad lyginti ją su tapytojo A.Zakarausko atvaizdu būtų rizikinga, o juk ir niekur nepasakyta, kad tai tapytojo autoportretas. Darant išvadą, matyt, reiktų paklausti, kas gi tas tapytojas A.Zakarausko parodoje „Vardan“? Arba verčiau – kurio tapytojo vardan surengta ši „Vartų“ ekspozicija? Aš vieno perspektyviausių ir labiausiai vertinamų jaunosios kartos tapytojų A.Zakarausko kūrybą įvertinau taip, o kaip įvertintumėte ją jūs?

MOTI. HIPERERDVĖ“ VEIKS IKI KOVO 16 D. ŠMC, Vilnius. Kuratorė Virginija Januškevičiūtė. Žemė apvali, tačiau kadaise ji buvo plokščia, o dar seniau jos iš viso nebuvo, tiktai taškas, dydžio sulig adatos galvute. Nėra abejonių, kad iš pažiūros pačios „nekalčiausios“ geometrinės figūros – sfera, kubas ar kūgis – dažnai klastingai ir visiškai netikėtai pakeičia savo pavidalus. Tuo įsitikiKadras iš M.Moti filmo nome ne tik per matemati„Aštuongubas taškas“ (2013 m.). kos, bet ir per istorijos pamokas – bėgant amžiams figūrų kampų ir plokštumų skaičius augo, parabolių šuolius keitė hiperbolių tvistai, o vieną gražią dieną dvi lygiagrečios tiesės, dar senovės graikų laikais davusios geometrinę priesaiką niekuomet nesusikirsti, ėmė ir susikirto! Tai mus perkėlė į ketvirtąją dimensiją. Ja XIX a. pabaigoje labai susidomėjo rašytojas Edwinas A.Abbottas, o XXI a. nesiliauja domėjęsis olandų menininkas M.Moti. Nors ŠMC antro aukšto salėje rodomas M.Moti sukurtas 24 minučių trukmės filmas „Aštuongubas taškas“ ir dvimatis, jis be vargo perkelia žiūro-

vą į didesnius matavimus. Kadangi filmo veiksmas vyksta ketvirtojoje dimensijoje, atpasakoti, taigi ir aprašyti, jį įmanoma tiktai egzistuojant toje dimensijoje. Kas po galais ta ketvirtoji dimensija, jūs paklausite? Tarptautiniu mastu žinomo menininko M.Moti nuomone, tai mūsų vaizduotė, o menkai žinomo dailėtyrininko nuomone, tai kūrinio skleidžiama energija ir šios energijos sąveika su jį suvokiančiomis juslėmis. Kai spalva, forma ir mediumas susilieja, o parodos salėje tvyranti ekstazė mus perkelia šviesmečių atstumu, galime tvirtinti, kad patyrėme ketvirtąją dimensiją. Labai įdomu tai, kad ši individuali patirtis filme tarytum pristatoma universaliu siužetu, pasakojančiu apie ketvirtosios dimensijos atsiradimą. Išėję iš kino salės žiūrovai puikiausiai supranta, apie ką buvo filmas, tačiau niekas negali deramai to apibūdinti. O ir kam? Gal tik man... Jeigu ketvirtojoje dimensijoje ne tik kertasi lygiagrečios tiesės, bet ir mūsų sąmonė pradeda dreifuoti, galbūt sugrįžus šiapus geriau likti nebyliems, – et, juk žvelgiant iš trečiosios dimensijos taško, priešais mus tik be garso apie savo ašį besisukantis kubas... Ir vis dėlto iš parodos išeiname tarytum būtume prisilietę prie hipererdvinio kūrinio paviršiaus ir aplipę kosminėmis dulkėmis, drauge su jomis išsinešame miglotą abstrakčios fantazijos prisiminimą, regimą neaiškiai, tarytum per aprūkusį iliuminatoriaus stiklą, tačiau juntamą giliai it adatos galvutė po oda. Lūpų kampučiuose randasi šypsena pagalvojus, kiek meno ir fantazijos kūrinių prasidėjo nuo taško. Parodą lydi menininko knyga MU, joje ketvirtoji dimensija siejama tiek su matematika, tiek su transcendencija, o gal tai vienas ir tas pats... Kinų kalboje „mu“ (無) reiškia „niekas“. Paskaityti ją prieš einant žiūrėti filmo visai nieko, tačiau nebūtina. Mano manymu, M.Moti paroda „Aštuongubas taškas“ daugiau sielai negu protui. Reta proga patyrinėti ketvirtąją dimensiją. Šiukštu, nepraleisti!

KINAS

>> eiti ar neiti?

Rašė: Jorė Janavičiūtė

Apie laiką naiviai „Nesamasis laikas“. Rež. Mykolas Vildžiūnas, Lietuva, 2014 m., 85 min. Žiūrėdama debiutinį M.Vildžiūno, aktoriaus ir Vildžiūnų kino dinastijos atstovo, filmą pasijutau lyg nostalgiškais oldskuliniais laikais, kai lankydavausi „Skalvijos“ kino akademijos mokinių filmukų peržiūrose. Skirtumas tik tas, kad „Nesamasis laikas“ – pilno metro.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetį Tadą (akt. Tadas Gryn). Filmo kadrai slenka lėtai – jis vis kur nors važiuoja. Vairuoja, važiuoja, važiuoja... Jis daug dirbantis reklamos pasaulio žmogus. Jis beveik nebendrauja su tėvais, nebesusikalba su žmona (akt. Toma Vaškevičiūtė), šaltai bendrauja ir su meiluže, neturi artimų draugų ir kartais, kad atsipalaiduotų, mėgsta parūkyti žolytės. Jis neseniai patyrė automobilio avariją. Bet galiausiai Tadas atsiduria ligoninėje dėl

apendicito operacijos. Čia pasirodo ir seniai prarastas draugas... M.Vildžiūno filme susipina realybė ir vizijos, sapnai, įsivaizdavimai – tai būdinga pradedančių kino kūrėjų darbams. Negana to, režisierius nesugeba suvaldyti sudėtingų siužeto formų ir aiškiai jų perteikti, kaip ir gilių egzistencinių idėjų, kurias filme bandoma užgriebti. Tad galiausiai viskas tampa gerokai neaišku ir neįtraukia žiūrovo. Taip pat autoriui ne visada pavyksta aiškiai perteikti herojų jausenas arba tai daroma gana naiviai. Tačiau Tado ir kadaise netikėtai prarasto vaikystės draugo linija vystoma gana nuosekliai ir kinematografiškai patraukliai. Be pagrindinio filmo siužeto, režisierius kuria lietuviškai stereotipišką, tačiau žaismingą pasaulį (patiltės gyventojų nesutarimai, Lietuvos kino nusikaltėlio Mindaugo Papinigio suvaidintas Tado palatos draugas su fanarais ar nuotaikingas šizofrenikas senukas Anupras, kuris taip pat guli toje pačioje palatoje). Filme vystomi (galbūt ir nesąmoningai) įdomūs motyvai, pavyzdžiui, važiavimo, tačiau jie galiausiai, kaip ir visas filmas, dėl padrikos savo struktūros niekur „nenuvažiuoja“. Matyti, kad kūrėjas smarkiai paskubėjo kurti pilnametražį filmą. Šis filmas, ko gero, būtų labiau pavykęs, jei M.Vildžiūnas didžiosios kino formos nebūtų ėmęsis iškart, o daugiau padirbėjęs prie trumpo metro filmų. M.Vildžiūno kūrinys – tai lyg nedidelis nepriklausomas filmas, kurį susirinko sava chebra ir „padarė“. Filmo komandoje dirbo ir nemažai profesionalų, ir nemažai tų, kuriems tai pirmasis vaidybinis pilno metro filmas. Pasak režisieriaus, šiuo filmu debiutavo ne tik jis pats, bet ir prodiuserė, kostiumų dailininkė, operatorius, grimuotoja ir dailininkas. Nors filme vaidina žinomi teatro, kino ir televizijos aktoriai, režisierius nesuvaldo aktorių vaidybos taip, kad jų vaidinami personažai būtų realūs. Man asmeniniu atradimu „Nesamajame laike“ tapo Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Valentinas Novopolskis, įkūnijęs Tado vaikystės draugą Vitalį. Taigi, „Nesamasis laikas“ – tai naivus (tačiau gražiai), šviesus, pilnas gerų norų ir iniciatyvos mėgėjo filmas.

Recenzavo: Sigita Ivaškaitė. Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

„Dėdės ir dėdienės“ Žiūrėkite kovo 13 d.

„Sniego karalienė“

Teatras

Žiūrėkite kovo 8, 9 d.

20 // © 37O

„Lėlės“ teatre (Arklių g. 5, Vilniuje) Kad ir kaip stengtųsi keistis ir atnaujinti savo repertuarą originaliais bei gyvais spektakliais, „Lėlės“ teatras vis dėlto sugeba nustebinti itin lėkštais meniniais sprendimais. Pirmiausia, užuot darželiuose ir mokyklose vaikams privalomą literatūrą ir pamėgtus televizijos bei kino kūrinius papildę naujais pasakojimais scenoje, jie pasirinko Hanso Christiano Anderseno pasaką. Antra, jau spektaklio aprašymas kelia dvejonių dėl pačių kūrėjų motyvacijos, dar kartą šnekančių apie tai, kad štai šitas kūrinys turi visko, ko tik reikia ir mažam, ir dideliam... Ir trečia, kaip originali įvardijama pasakojimo forma (paremta šešėlių teatro principais) primena pačius baisiausius vaikystės košmarus. Režisierė Nijolė Indriūnaitė kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene pasaką įkurdino absoliučiai baltoje scenoje, vaizduojančioje neorganiškai išdidintą kambarį. Čia triratėje kėdėje sėdi pasaką sekanti Močiutė (akt. Elvyra Piškinaitė), o aplink stalą-ekraną ir po juo zuja Kajus (akt. Šarūnas Datenis) su Gerda (akt. Indrė Liutkevičiūtė). Scenos gilumoje vis pasirodo Sniego karalienė (akt. Sigita Mikalauskaitė). Istoriją visi žinome, tad apie ją čia nekalbėsime. Bėda ta, kad pasakojimas naudojamas kaip pretekstas išbandyti skirtingas šešėlių teatro formas, o ne atvirkščiai, kai formos naudojamos tam, kad pasakotų istoriją. Negana to, aktorių vaidyba ir intonacijos, švelniai tariant, atkeliauja iš prasčiausių spektaklių vaikams pavyzdžių, kur atlikėjai scenoje patys tampa infantilumo įsikūnijimu, neva tokia kalbėsena suprantamesnė vaikams. Nesmagu, kad teatro vadovybė mano, jog toks spektaklis jiems reikalingas. Nesmagus ir labai aiškus faktas, kad suaugusieji, pripratę prie tokio teatro, neklausinėdami pavers šį spektaklį „kasiniu“. Rekomenduojama: psichologo paliepimu turintiems susidurti su vaikystės košmarais. Nerekomenduojama: tiems, kurie mano, kad jų vaikai turi augti kitaip.

Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22) Nepavykęs flirtas. Taip gražiai būtų galima apibūdinti Gabrielės Tuminaitės spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką. Kaip scenoje neva flirtavo Regimanto Adomaičio pasakotojas Mykolas su jauna Agnės Kiškytės Prancūzaite, taip ir režisierė sukiojosi priešais pasirinktą kūrinį vis pamiršdama, klausosi jo pasakojimo ar ne, kas jame svarbu, o kas – nelabai, ir iki galo neįsimindama, kokią istoriją nori papasakoti pati. R.Adomaičio ir A.Kiškytės duetas – pagrindinė spektaklio mistika. Kam režisierei prireikė pasakotojo (taip ji scenoje sukūrė du laikus: dabartį (?) ir pasakojimo laiką), dar būtų galima suprasti, bet jo partnerės atsiradimas liko gili paslaptis ir net erzino. Kita vertus, nė vieno iš jų ryšys su apysakos veikėjais nepasidarė aiškesnis. Iki spektaklio pabaigos jie nebuvo nei stebėtojai, nei dalyviai. O Mykolas netapo Mykoliuku ar atvirkščiai. Apskritai, buvo kiek gaila visos surinktos talentingų aktorių komandos, kurie scenoje tiesiog neturėjo ką veikti. Tarkime, kam reikėjo kviesti didelius vaidmenis galinčius kurti Daumantą Ciunį ir Indrę Patkauskaitę antraplaniams, neišplėtotiems personažams „pavaizduoti“? Kodėl būtent Vainius Sodeika tapo Mykoliuku, o Agnė Šataitė – Severiute? Fizinis panašumas į J.Tumo-Vaižganto aprašytuosius? Kiek atsigavęs atrodė tik Mindaugas Capas, po ilgo laiko jis pasirodė organiškesnis bei atsipalaidavęs ir, atrodė, mėgavosi laiku scenoje. Vis dėlto svarbiausias liko klausimas, apie ką buvo pats spektaklis? Nuoširdžiai pasiklydus vidinės struktūros ir formos logikoje, beliko amžinasis atsakymas – apie meilę. A.Šataitė ir V.Sodeika, atrodo, sugebėjo scenoje įžiebti tai, kas žiūrovui galėjo pasirodyti kaip tikras jausmas, tačiau tai greičiausiai liko spektaklio paklaida... Rekomenduojama: lietuviško šieno mėgėjams ir R.Adomaičio apologetams. Nerekomenduojama: mokantiems prancūzų kalbą ir ieškantiems naujovių.

„Barikados“ Žiūrėkite kovo 8 d.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) Kad ir kaip suktum, nenorėdamas pasirodyti banaliai, bet vis tiek smagu, jog prireikė tiek metų ir dviejų latvių tam, kad lietuviai apie savo laisvės kovas pasikalbėtų. Ar bent pabandytų. Režisierius Valteris Sylis, dramaturgai Janis Balodis bei Goda Dapšytė ir aštuoni lietuvių jaunosios kartos aktoriai atvirai aptarė tai, kas iki šiandien gulėjo tik oficialiuose dokumentuose, stenogramose, dokumentiniuose filmuose ir prisiminimų knygose. Kitaip tariant, viskas, ko norėjai, bet neišdrįsai paklausti apie Sausio 13-ąją (ne vien iš istorinės perspektyvos) per 3 valandas ir 15 minučių. Jei kurių nors atsakymų neturėsim – spekuliuosim. Vienos teatro veikėjos per premjerą tyliai auksiniu jaunimu pavadintą aktorių komandą iš tiesų sudaro šiandienos „-iausi“: Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas (Vainius Sodeika), Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė. Vykstant spektakliui jie sąžiningai prisipažins, kad žino, jog yra pasmerkti išankstinei ir šiaip neigiamai nuomonei, nes yra per jauni, kad ką nors iš tiesų žinotų ar atsimintų apie lemtinguosius įvykius. Jie žino, kad yra aktoriai ir turi daryti tai, ką moka geriausiai, – vaidinti. Tuomet, keliaudami nuo įsivaizduojamų ir realių politikų susitikimų, dingimo, Nobelio premijos tarybos posėdžio, TV šou iki savo pačių asmeninių monologų, jie savimi užpildo Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę ir kuria ne tik personažus, bet ir erdves, laikus. Užpildo ne tik savimi, bet ir požiūriu, kas kartą skirtingu ir individualiu. Ypač jautriai bei tikrai nuskambėjo M.Repšio ir M.Nedzinsko monologai. O M.Vaičiulytės kalba, pasakyta beveik pačioje pabaigoje, pasirodė naivoka. Tai verčia paminėti, kad režisūriškai ir dramaturgiškai spektaklis dar neatrodo pabaigtas, tiksliau sakant, atrodo, jog kai kur pritrūko atidumo, o gal ir saiko, dėliojant sukurtas scenas. Rekomenduojama: istoriškai ir ironiškai apsišvietusiems. Nerekomenduojama: rožinėms jautrioms sieloms.

Nuotraukos: organizatorių archyvo

Ar sunku būti D.Lyncho mūza? Sunku paneigti – ji seksuali. Tokia, kokios būna didžiųjų kino, muzikos ir meno korifėjų mūzos... bent jau žmonių vaizduotėje. Tačiau šįkart garsiojo kino režisieriaus įkvėpėją Chrystą Bell bus galima pamatyti iš labai arti ir įsitikinti, kad jos skleidžiamos vibracijos pažadina turbūt ne tik Deividą Lynchą.

keičiau sukneles tarp dainų, – manau, tas žmogus pamatė daug nuogo kūno. (Juokiasi.) Tikiuosi, tam žmogui tai paliko įspūdį, nes aš pati likau gerokai nustebusi.

šskirtinis interviu su, rodos, paprasta mergina iš Teksaso, kuri savo balsu, judesiais ir vidine stiprybe parklupdė vieną labiausiai vertinamų šių dienų kino maestro. Jos sugrįžimo į Lietuvą proga (jau kovo 23 d.!) su džiaugsmu pristatome ypatingosios Ch.Bell ir menų fabriko „Loftas“ atstovės, kultūros ir visuomenės veikėjos Ingos Norke pokalbį.

– Kokius tris daiktus visada vežiesi į kelionę? – Pirmiausia, visada turiu vieną porą batų žudikų. Žmonės dažnai manęs klausia, kaip aš galiu koncertuoti avėdama batus tokio aukščio kulnais, tačiau aš irgi dažnai atsakau jiems klausimu – kaip galėčiau tai daryti be jų? Taip pat visada pasiimu gerą knygą. Net jeigu ir nėra laiko ją atsiversti, visada gera žinoti, kad įkvepianti knyga reikalui esant yra šalia manęs. Taip pat mano rankinėje visada galima rasti kokybiško juodojo šokolado. Jis man padeda ir užmigti, ir pabusti.

– Labai nedrąsu kalbėtis su mūza. Atrodo, kad joms nepridera atsakinėti į tiesioginius klausimus. Jos aukščiau kasdienių šnekų. – Aš ir pati, tiesa sakant, nelabai suprantu, kas yra ta mūza. Tai labai nežemiška ir abstrakti būsena...

– O kur yra tikrieji tavo namai? – Be mano tikrųjų namų Teksase ir Kalifornijoje, yra keletas miestų, kuriuose jau jaučiuosi lyg namie. Taip yra dėl to, kad ten dažnai grįžtu koncertuoti, bet ne tik dėl to... Turbūt aš ten tiesiog gerai jaučiuosi ir pritampu. Vienas tokių miestų yra Lisabona. Tai mano tolimieji namai.

– Tavo kūrybos esmė – mūzavimas. Juokingai skamba, bet gal visai tiksliai?.. – Manau, kad tik tada, kai pats esi įkvėptas gyventi, turi nepailstamą norą stebėtis pasauliu, atrasti didelius dalykus mažuose, šios savybės be vargo užsidega ir kitų sąmonėje. – Neturime daug laiko, taigi, negaliu neskubėti užduoti klausimų apie D.Lynchą. Kokį tu jį prisimeni, kai sutikai pirmą kartą? – Jis mane garsiai pasveikino vos man įžengus į jo namus Holivude. Jis stovėjo prieš mane su baltais marškiniais, ant kurių buvo matyti dažų dėmės, ir chaki spalvos kelnėmis. Jo šypsenoje kyšojo cigaretė, o sidabriniai plaukai buvo lengvo šoko būsenos... Tokį vaizdą prisimenu net ir praėjus labai daug metų nuo mūsų pažinties. – Ir kas vyko paskui?.. – Jis išskleidė rankas ir apdovanojo mane šiltu, plačiu apkabinimu. Bendrauti su juo labai paprasta, nes jis yra labai gero būdo žmogus. – Judu jau daugiau nei dešimt metų esate tik kūrybos partneriai, tiesa? – Taip, mudu sieja muzikiniai santykiai. Negaliu neigti, kad įsimylėjau Deividą, bet tas jausmas viršija bet kokią roman-

– Atrodo, tau puikiai sekasi dirbti prieš objektyvą – turi daugybę gražių nuotraukų. Ar mėgsti fotografuotis, o gal tai tik darbas? – Aš dievinu stovėti prieš fotoobjektyvą. Man be galo patinka fotosesijos, nes per jas išsipildo mano nenumaldomas vidinis noras vaidinti, kurti alternatyvius pasaulius, persirenginėti kitu žmogumi.

tiką, tai – transcendencija. Mūsų ryšys ypatingas ir nelabai įprastas. – Jau esi apkeliavusi pasaulį ne vieną kartą ir netgi kartą esi buvusi Lietuvoje. Kokių prisiminimų iš čia parsivežei? – Tiesa, keliauti yra tekę labai daug, tačiau Lietuvą puikiai prisimenu, nes tai buvo vienintelis kartas, kai grojau moderniame kino teatre (Ch.Bell 2012 m. pasirodė „Vingio“ kino teatre – aut. past.). Programos projekcijos aukštos raiškos ekrane atrodė įspūdingai – man net pačiai bėgo šiurpas per odą. – O kas dar įsiminė iš Lietuvos, nekalbant apie patį pasirodymą? – Dar pamenu, kad kažkas netyčia užėjo į mano persirengimo kambarį, kai

Jis stovėjo prieš mane su baltais marškiniais, ant kurių buvo matyti dažų dėmės, ir chaki spalvos kelnėmis.

– Taigi, turbūt ir mados pasaulis tau yra visiškai artimas... – Žinoma. Mano mėgstamiausi kūrėjai yra Markas Fastas, Emilio Pucci, Eli Saabas ir, žinoma, Alexanderis McQueenas. – Beje, girdėjau, kad kasdien praktikuodavai krūtų masažavimą. Ar vis dar tai darai? Kam to reikia? – O taip! Šito ritualo tikrai nežadu apleisti. Visada maniau, kad prevencija yra geriausias vaistas nuo bet kokių ligų. Esu įsitikinusi, kad kasdien masažuojamos krūtys bus sveikos ir gražios. Be to, atliekant ritualą turi progą pajusti savo kūną tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Po krūtų masažo mane apima vidinė ramybė. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet taip yra. Išties esu šiek tiek pamišusi dėl geros savijautos. Man būtina jaustis gerai ir darau viską, kad taip būtų.

Ateities sodas

Šį projektą įkvėpė futuristinė vizija – įsivaizduojama scena, kaip atrodytų sodas mūsų laikus gerokai pralenkusioje ateityje. Šio projekto esmė – magiškos kelionės į ateitį rezultatas, persikėlimas laiko mašina, tarsi pasivažinėjimas autobusu į mokslinės fantastikos sodą, ir visų ten tvyrančių kvapų pagrobimas. „Cyber Garden“ („Kibernetinis sodas“) – tai ATEITIES SODAS, kuriame susiduria netikėtumas bei technologijos, ir sukuria kai ką labai ypatinga bei unikalaus… Jokių apribojimų, gamta ir dirbtinės molekulės egzistuoja visiškoje harmonijoje…

AROMATAS

Ennio Capasa dirbo kartu su parfumeriu Antoine Lie, kad sukurtų šį neįprastą uoslinį produktą. „Cyber Garden“ – tai virpantis akordas, kuriame skamba: žaliasis eteris; vinilo akordas; įvairiarūšės samanos. Rezultatas – gaivus ir kartu ramus aromatas, kuriame esantį energingą eterį ir išraiškingą vinilą apgaubia gundanti samanų šiluma. Tai jausmingas ir gyvybingas eau de toilette – plačiai sklindantis ir ilgai išliekantis.

„Crème de la Crème“ „Panorama“, Vilnius | „Akropolis“, Kaunas | „Akropolis“, Klaipėda facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

Rašė: Sandra Kliukaitė

Niekada negali žinoti, kas nutiks. Laukėme iš pietų grįžtančių paukščių, o sulaukėme šernų su afrikiniu kiaulių maru... bet pradėję liūdna gaida, baigsime kosmine! Kovą ant lentynos: saldžiai, gurmaniškai ir dizaineriškai išreikšta pagarba Lietuvai Nepriklausomybės atkūrimo proga; naujos kartos superstilingi skalbinių segtukai; „bomberis“ su miško gobelenais; stalas, kuriam likti abejingam neįmanoma, ir retrofuturistinė mados kolekcija, įkvėpta septintojo dešimtmečio kino. Sveikinam su (kino) pavasariu!

„Front“ nuotr.

......

A.GADŽIJEVO PRALINE SALDAINIAI „FRONT“ IR „MOOOI“ STALAS „PIG TABLE“

LIETUVA

Naujasis belgiško šokolado Lietuvoje ambasadorius šefas Ali Gadžijevas sukūrė Lietuvos trispalvės saldainių rinkinius, skirtus Vasario 16-ajai, bet jie neprasčiau tinka ir Kovo 11-ajai. Lietuvių liaudies motyvų simbolika dekoruotoje stilingoje dėžutėje – 3 spalvų ir 3 skonių praline. Geltoni – šaltalankių, žali – čiobrelių, raudoni – aviečių. Ali sako, kad jeigu šis rinkinys visiems patiks taip, kaip jam, tuomet jis gamins juos kaip dovanas užsienio svečiams arba lauktuvėms iš Lietuvos.

ŠVEDIJA, NYDERLANDAI

KAINA 1899 EURAI (APIE 6578 LITUS) Afrikinio kiaulų maro, nelegaliai kirtusio Lietuvos sieną, fone pristatome stalą, kurį įsimylėsite iš pirmo žvilgsnio arba nekęsite amžinai. Kaip Kolumbas atrado Ameriką, taip kiaulių maras atrado Lietuvą, anot vieno eksperto. O mes atradome dizaino gamintojo MOOOI stalą „Pig“. Nebūtinai malonias emocijas keliantį animalistinį baldą dar 2006 m. sukūrė trys švedės: Sofia Lagerkvist, Charlotte von der Lancken ir Anna Lindgren, priklausančios įžūlaus, avangardinio dizaino grupei „Front“ iš Stokholmo.

www.facebook.com/alisokoladine

„LABÀDIENÀ“ „BOMBERIS“

frontdesign.se moooi.com

LIETUVA

KAINA 70 EURŲ (APIE 240 LITŲ) „Bomberis“ – tai toks tarpinis drabužių modelio variantas, pasimetęs tarp megztinio, striukės ir marškinių formų. Kadaise „bomberis“ buvo sukurtas bombonešių pilotams, vėliau pasisavintas beisbolo komandų ir sirgalių, skinų ir pankų, o dabar priklausantis visiems. „Labàdienà“ kolektyvas kaip tik grįžo iš miško su mišku ant nugaros „bomberyje“. Jų uniseksinis „bomberis“ turi kimono stiliaus rankoves, porą kišenių, užtrauktuką ir įspūdingą miško gobeleno panoramą ant nugaros. Patikėkit, kartais tikrai verta atsukti draugui nugarą...

Electromagnetico.lt nuotr.

labadiena.eu

LEDINUKAI „TU-TU“ LIETUVA

24 // © 37O

KAINA 8 LITAI Trispalvė iš natūralių ledinukų – tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir net veganams. Rankų darbo geros nuotaikos užtaisai ant pagaliuko niekada nebus identiški, o pakuotės tokios gražios, kad net gaila valgyti... Bet... geltona spalva tai ne saulė, o „Saldi pupelė“ – kava su druska. Kavos pupelės stūkso vanilės kvapiųjų kriptokarijų debesy, Himalajų druska slepia kalnų mineralus. Žalia – tai ne laukų spalva, o „Gaivus obuolys“ – saldžiarūgštė klasika gamtos išsiilgusiems miestiečiams. Raudona – tai ne mūsų kraujas, o „Juodieji serbentai“ – vaisinis krūmelis su tikromis lietuviškomis džiovintomis uogomis. tutu.lt

B.ADAMONYTĖS SEGTUKAI „CLOTHING PINS“ LIETUVA

U.MARTINAITYTĖS KOLEKCIJA „60’S MOVIE HERO“ LIETUVA

Ugnė Martinaitytė iki šiol visada praslysdavo pro mūsų taikiklį, bet tik ne šį kartą. Tiesą sakant, tai viena įdomiausių jaunųjų Lietuvos mados dizainerių, ji akivaizdžiai mėgsta futurizmą ir kosminę tematiką, kaip ir mes (nėra čia ko slėpti). Vos daugiau nei prieš metus Ugnės sukurta retrofuturistinė kolekcija „60’s Movie Hero“ ir pavaizduota b&w koloritu. Toliau laukite kosminio tęsinio su nauja, 2014-ųjų, kolekcija, kuri ant vaizdo pasirodys jau netrukus... Fotografas: Vsevolodas Kovalevskis Stilius ir drabužiai: U.Martinaitytės Modeliai: Thomas Bara, U.Martinaitytė

ugnemartinaityte.com

KAINA 55 LITAI Viso gero, „močiutės“ segtukams, sudarytiems iš dviejų korpusų ir spyruoklės. Laba diena, naujos kartos – vienos dalies – skalbinių segtukams, atlaikantiems Baltijos vėją ir kartais pasirodančią saulę. Ant kabančio rankšluosčio visiškai paprastai užspaudžiamas organinio stiklo gabaliukas, puikiai tinka ir birių produktų pakuotėms uždaryti, taip pat duonos ar arbatos maišeliams. Jų rasi „Lithuanian Design Block_“. facebook.com/BarboraAdamonyteDesignObjects