370 nr 52

2017 kovas #52

Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus

Kas tas Šelteris?

Atėjo laikas keturiasdešimtmečių kartai Nauji lietuviški vėjai „Kino pavasaryje“

KNOW HOW TO INNOVATE

NOW

#52 NUMERIO BENDRADARBIAI: TAUTĖ BERNOTAITĖ

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Nes viskas auksas, kas feisbuke žiba K

aip ir daugelis jūsų, sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be socialinių tinklų. Ypač be feisbuko, kurio naudotojų auditorija, pasak specialistų, smarkiai sensta. Ir tai, matyt, turi įtakos jo turiniui: vis dažniau vietoj smagių vaizdelių su kačiukais matome pagiežos kupinus tiek žinomų žmonių, tiek paprastų mirtingųjų įrašus.

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, jaunosios kartos teatro kritikė

MARIJUS GAILIUS Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Mirtingiesiems skubu priminti, kad feisbuke jau ir pasilaidoti galima: pateikę mirtį įrodančius dokumentus, giminaičiai mūsų paskyras gali paversti interneto memorialais. Viename pirmųjų numerių, dar gūdžiais 2010-aisiais, kaip tik apie tai rašėme straipsnyje, kuris vadinosi „Profilis feisbuke nemirs kartu su tavimi“. Jį beje, nesunkiai rasite šiuo metu atnaujinamoje mūsų svetainėje 370.diena.lt.

Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

TADAS KAZAKEVIČIUS Dokumentinės fotografijos vilkas, viršelio nuotraukos autorius

Visiškai nenuostabu, kad senstantis feisbukas vis mažiau domina Y ir Z kartas. Pastarieji dabar mieliau naršo kituose socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Snapchat“, kur jų nestebi budrios tėvelių akys.

Man tas senėjimas netrukdo. Na, kartkartėmis paauklėju mamą, kad viešai neskelbtų savo „name test“ rezultatų ar nelaikintų visų mano įrašų iš eilės.

Turėdama nemažai draugų feisbuke pastebiu įdomesnius renginius, filmus, knygas, straipsnius, žaibo greičiu sužinau naujienas, čia susirandu reikalingus žmones (pavyzdžiui, straipsnių herojus). Bet čia pranašumai ir baigiasi. Žinote, kas mane labiausiai nervina? Ne, ne tas visų noras feisbuke pavaizduoti savo gyvenimą įdomesnį ar geresnį, nei jis yra iš tiesų. Dėl to dar galima gyventi, be to, visada galima rasti būdų atkeršyti. Pavyzdžiui, jeigu esi vegetaras, prašmatnių mėsos kepsnių vaizdais nuolat besipuikuojančiam draugui gali sugadinti apetitą ant savo sienos įdėjęs gyvūnų kankinimo vaizdų, surastų veganų grupėje.

Labiausiai mane vimdo feisbuke „įsidarbinusių“ pseudožvaigždžių įrašai, kuriuose jie plauna savo sekėjų smegenis mėgindami įpiršti vieną ar kitą produktą, paslaugą. O dar šlykščiau, kad daugelis jų tuos sekėjų būrius pritraukia ne kažkokiais savo talentais, o tiesiog elementariai tyčiodamiesi iš kitų: kas – iš supermamų, kas – iš emigrantų, kas – iš nestilingai apsirengusių, o kas iš savo rato atstovų, t. y. kitų garsenybių. Tu gali net nesekti tų laikų medžiotojų įrašų: tarp draugų būtinai atsiras tokių, kurie pasidalys dar viena patyčių serija, nors iš tiesų patys priklauso vienai ar kitai feisbuke linčiuojamai socialinei grupei. O jeigu ne tavo draugai, tai populiarieji portalai tave apšvies, kuri žvaigždė ir ką vėl suvartė feisbuke. Na, jeigu nesumalė kažko su š , tai bent pareiškė savo svarią nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Ir kodėl gi ta žodžio laisvė pas mus vis dažniau suprantama taip tiesmukai: jeigu kas nepatiko, tai tiesiog išdėk į šuns dienas ir mėgaukis laikais ir šierais.

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų

Liūdniausia yra stebėti, kad sekdami žvaigždžių pavyzdžiu savo svarbią nuomonę, artimą patyčioms, pačiais įvairiausiais klausimais vis dažniau bruka ir paprasti mirtingieji, anksčiau galėję reikštis tik namuose, darbe ar draugų susibėgime. Kritikuojame viską iš eilės: pradedant politikais (nesvarbu, kuriai partijai priklauso, jie visi vagys), baigiant kino teatre peržiūrėtu filmu (visi lietuviški filmai yra neįdomūs). Anksčiau galėjome juokauti, kad visi lietuviai yra krepšinio teisėjai, o dabar galime konstatuoti, kad esame visų sričių ekspertai.

Ar įmanoma sustabdyti tą ironijos, kritikos ir patyčių prikrautą traukinį, kuris, neabejoju, prisideda prie savižudybių statistikos didinimo? Taip. Pradėti reikėtų, žinoma, nuo savęs: pirmiausia išsikuopti savo paskyrą nuo šturinį siūlančiųjų. Jeigu kyla noras ant ko nors pačiam išsivemti, verčiau pasiimk knygą, nueik į kiną (kaip tik prasideda „Kino pavasaris“, mūsų filmų rekomendacijas rasi žurnale) ar į mišką žibuoklių skinti. Alternatyva niekur nevedančioms diskusijoms feisbuke gali tapti ir „37O“. Jeigu nepagausite mieste (popierinis „37O“, atrodo, tampa tikru deficitu), vartykite elektroninę versiją www.370.diena.lt/370-elektronine-versija-pdf).

O šį kartą jums siūlome pasivaikščioti po Lietuvos kaimus su fotografu Tadu Kazakevičiumi, kurio nuotrauka iš serijos „Tai, ko nebebus“ pateko į pasaulinio fotografijos konkurso „Sony World Photography Awards“ temų nominantų dešimtukus, pasižvalgyti po 10-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvą su rašytoju Rimantu Kmita, užsukti į naują Kauno kultūrinę erdvę – „Šelterį“. Poezija, muzika, kinas, teatras: visko po truputį rasite pavasariu alsuojančiame „37O“ kovo numeryje. Gero skaitymo!

Žurnalas iš dalies finansuojamas

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #52, kovas, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

Pauliaus Zavadskio nuotr.

Fotografo Tado Kazakevičiaus pavardė visiškai neseniai sumirgėjo populiariojoje žiniasklaidoje, kai paaiškėjo, kad jo nuotrauka iš serijos „Tai, ko nebebus“ pateko į prestižinio konkurso „Sony World Photography Awards“ nominantų dešimtukus. Ne tik minėtoje, bet ir kitose dokumentinės fotografijos serijose Tadui pavyksta atskleisti Lietuvos realybę, neakcentuojant čia tvyrančio sielvarto, liūdesio ar skurdo. Greičiausiai todėl, kad keletą metų emigracijoje gyvenęs menininkas Lietuvą įsimylėjo iš naujo ir dabar ją mato kitomis akimis.

Vaikai, Laumėnai, Ukmergės r.

Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus

4 //

– Jūsų kuriamos serijos „Tai, ko nebebus“ („Soon to be Gone“) nuotrauka pateko į pasaulinio fotografijos konkurso „Sony World Photography Awards“ temų nominantų dešimtukus. Paaiškink ne itin fotografijoje nusimanantiesiems, kiek šis konkursas svarbus pasauliniame kontekste.

– Tai faktiškai pagrindinis ir didžiausias fotografijos konkursas bendrąja prasme. Yra keletas kitų, labiau besispecializuojančių konkrečiose srityse, tarkime, fotožurnalistikos (pavyzdžiui, „World Press Photo“). Esu įsitikinęs, kad kiekvienas aktyvus fotografas kasmet dalyvauja „Sony World Photography Awards“. Aš asmeniškai kasmet į jį siunčiu fotografijas.

Džiaugiuosi, kad ši serija prieš kelias savaites buvo atrinkta į konkurso „LensCulture Exposure Awards 2017“ finalą. Tai buvo vienas iš specialiųjų žiuri pasirinkimų, o pasirinko jį Londono „The Photographers Gallery“ vyriausioji kuratorė Karen McQuaid.

© 37O

– Ar turi svajonę laimėti?

– Būtų keista, jei to nenorėčiau. Tačiau jau ir nominacija suteikia neįkainojamo dėmesio, kuris ne tik viešina šią mano fotografiją, ta-

čiau ir veda žmones susipažinti su mano kuriama serija, taip pat ir kitais mano darbais.

– Šį kadrą feisbuke pavadinai savo mėgstamiausiu. Papasakok trumpai jo atsiradimo istoriją.

– Mėgstamiausias, nes, matyt, viskas į tą kadrą sukrito. Ir jausmas, kurį norėjau perduoti visa šia serija, ir šviesa, kuri yra labai tapybiška ir sėkmingai sulieja herojus ir aplinką, ir detalės (atkreipkite dėmesį, kokia žavi šuns būda). Tie trys vaikai pasako viską, ką aš bandau sutalpinti į tą frazę „Tai, ko nebebus“.

– Kada supranti, kad nuotrauka pavyko? Kas tau yra geras kadras?

– Fotografuodamas neretai pajunti, kad šis kadras bus kažkas daugiau nei kiti. Bet labai dažnai išryškintos ir nuskenuotos juostos nugesina, nes kažkas nesukrito. Rakursas, detalės ar dar koks techninis dalykas. Geras kadras man yra toks, kuris pasako tai, ką norėjai pasakyti, sušildo ir perkelia žiūrovą ten, kur viskas vyko.

– Kaip apskritai kilo mintis rengti seriją „Tai, ko nebebus“. Ar pirmiau padarei kokį nors vieną kadrą ir sumanei padaryti seriją, ar nutiko priešingai: pirmiau sugalvojai temą, o paskui ėmei fotografuoti?

– Jau nuo 2011 m. su kolega Dariumi Chmieliausku po truputėlį pradėjome klaidžioti po lietuvišką kaimą. Pradėjome nuo Šilėnų, ir ten rastos tos basakojės vasaros. Ilgainiui pajutau, kad būtent tai mane ir traukia, būtent provincijoje aš randu tai, ko, atrodo, visada ir ieškojau.

Ten sulėtėja laikas, viskas kitaip. Pamažu vis atsirasdavo kadrų, kuriuos norėjosi kažkaip sujungti. Supratęs, kas mane traukia, 2013 m. pasileidau į šią jau ketverius metus trunkančią kelionę. Treji metai, 5 000 km Lietuvos keliais ir keleliais, važiuojant 40 km/val. greičiu. Kaip matote, tai lėtas darbas. (Šypsosi.)

– Kaip apskritai sugalvoji, ką nori fotografuoti?

– Tam reikia šimtų vidutiniškų idėjų, kurias kasdien rašausi į ilgą sąrašą, ir vienos geros, kuri taip kerta į galvą, kad supran-

Rašė Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos Tado Kazakevičiaus (tedkozak.com)

ti, jog reikia pirkti mopedą ir lėkti į kažką nesuplanuoto.

– Kur ieškai inspiracijų: keliauji, skaitai knygas, žiūri filmus?

– Viskas susideda. Kas mane pažįsta, žino, kaip aistringai į viską pasineriu. Būtent toks beprotiškas pasinėrimas į Didžiosios depresijos apimtos Amerikos istoriją ir sukūrė mintį pasileisti per nykstančius kaimus. O kai randi, rodos, siūlo galą, tada ir prasideda viskas iš eilės: pradedi domėtis to laikmečio (ar bendrai srities) fotografija, tapyba, muzika, literatūra, kinu... Perskaitykite Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ ir tada, manau, mano kadruose įžiūrėsite kai kuriuos veikėjus iš šios knygos. Juk iš dalies aš ir teigiu, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta panaši migracija kaip tuometės Vidurio Amerikos regionuose. O be anuomet dirbusių ir archyvą kūrusių fotografų tūlas amerikonas ir nežinotų, kaip jo šalis atrodė, kai žmonės tiesiog dirbo žemę.

– Kodėl tave iš principo traukia būtent socialinė fotografija? Juk tai turbūt vienas sudėtingiausių žanrų. Kodėl nefotografuoji, pavyzdžiui, architektūros paminklų, nors pagal išsilavinimą esi architektas?

– Nieko nėra įdomiau už žmogų. Esu portretistas, sunku būtų be žmogaus. Tačiau šioje serijoje galima pamatyti ne tik žmones, bet ir apleistų namų interjerų detalių ar net peizažų.

Tiesa, pats pastebiu, kad aš net ir objektus kaip portretus fotografuoju. (Šypsosi.)

Į Lietuvą grįžau atlapa ir pilna meilės Lietuvai širdim. Jau penkti metai, kai aš čia, namuose, ir širdies reikalai nepasikeitė.

– Kaip atsiradai reklamos versle – kuo jis tave patraukė?

– Dar būdamas trečio kurso architektūros studentu pradėjau darbuotis grafinio dizaino ir reklamos srityje. Mane ši sritis traukė jau nuo paauglystės, matyt, natūraliai ten link ėjau. Kaip mėgstu sakyti, dabar turiu dvi veiklos meiles: fotografiją širdžiai ir grafinį dizainą protui.

– Sutiksi, kad darbas reklamos agentūroje sunkiai koreliuoja su tavo socialinės fotografijos pomėgiu. Juk reklamos verslas – toks puošnus ir linksmas, o fotografijose neretai fiksuoji realybę, kuri ne visada patraukli.

Vaikai, Vadaktėliai, Panevėžio r.

– Taip, be jokios abejonės, galima. Stipendija padeda ir leidžia šiek tiek atsikvėpti, plačiau užsimoti, įsigyti geresnes priemones, bet ji tikrai neišsprendžia visko. Seriją „Tai, ko nebebus“ pirmus metus baigiau be jokios paramos, anksčiau visus fotografijos projektus dengiau iš savos kišenės. Vis dėlto gauti paramą ir pajusti, kad tavimi tikima ir todėl į tave investuojama, yra nuostabu. Galiu sau leisti dirbti su juosta – tai mano didžiulė aistra.

– Renkiesi brangesnę analoginę fototechniką. Kodėl?

– Bala žino, ar ji tikrai brangesnė. Kadrų paspaudimų atžvilgiu esu taupus, juosta išmoko mąstyti į priekį. Kartais manau, kad įsigyti tikrai gerą skaitmeninę techniką yra kur kas brangiau, o ji leidžia tiesiog nuspausti daugiau kadrų, iš kurių galiausiai vis tiek pasirenki vieną. Man juosta suteikia kitokį tempą, jaučiu didelį malonumą dirbdamas su analogine technika.

– Ar pats darai nuotraukas, ar neši į fotosaloną?

– Nespalvotas juostas ryškinu pats, tai man labai malonus procesas, o ir namie esu įsirengęs nedidelę stacionarią fotolaboratoriją. Didintuvą nors ir retai, tačiau naudoju nuotraukoms spausti.

Spalvotas juostas kadaise ryškindavau taip pat pats, tačiau šiuo metu supratau, kad vis dėlto fotolaboratorijoje tai daryti kur kas patogiau, mažesnė tikimybė techninėms ryškinimo klaidoms, nes tai gerokai sudėtingesnis procesas.

Genovaitė, Šešuolėliai II, Molėtų r.

Apleistas namas, Jugintai, Kėdainių r.

– Darbe aš daugiau specializuojuosi logotipų, firminio stiliaus, leidinių dizaino kūrimo srityje. Ir mane tai ne mažiau žavi nei fotografija.

Tačiau pritariu, kad šie du dalykai ganėtinai kontrastuoja vienas su kitu, bet ir kartu vienas kitą atsveria. Fotografija ir realybė padeda neatitrūkti nuo žemės, nepasijusti pernelyg svarbiam, jausti empatiją žmogui, o grafinis dizainas – išlikti kūrybingam, konceptualiam, nenusisaldinti.

Koplytstulpis, Merkinė, Varėnos r.

Ernestas, Višakio Rūda, Kazlų Rūdos sav.

Aldona ir Stasys, Vilijampolė, Kauno m.

– Ar jau pradėjai įgyvendinti ambicingą projektą „Tautos Lietuvoje“ (šioje fotografijų serijoje T.Kazakevičius ketina įamžinti visų 154 Lietuvoje gyvenančių tautų atstovus – red. past.). Ar nemanai, kad per daug užsimojai?

– Taip. Šis projektas jau įgavo gerą pagreitį.

Pamažu, bet stabiliai fiksuoju herojus, o kontaktų sąrašas jau išaugo į gana apvalų skaičių.

Kai ieškai, tai ir randi. Taip pat kuriama ir internetinė platforma, kurioje bus galima susipažinti su serijos herojais jau nuo pat pradžių ir sekti, kaip yra pildoma ši serija. Platformą bus galima pasiekti adresu www.diverse.lt.

Nemanau, kad užsimota per daug. Tačiau reikia būti realistu. Susipažinus su tautybių sąrašais, galima matyti, kad daugiau nei 40 skirtingų tautybių atstovų Lietuvoje yra vos po vieną ar du. Kad juos rasčiau, gali prireikti daug laiko, tad tikrai nemanau, kad tai yra vienų metų darbas (būtent tokiam laikui esu gavęs Asociacijos LATGA Jaunojo menininko stipendiją šiam projektui įgyvendinti). Galų gale aš mėgstu ilgalaikius, nemažai iššūkių reikalaujančius projektus, juk vienas tokių jau perlipo į ketvirtus metus, o noro tą temą tęsti turiu gal dešimčiai metų.

– Projektui „Tautos Lietuvoje“ gavai Asociacijos LATGA Jaunojo menininko stipendiją. Seriją „Tai, ko nebebus“ parėmė Kultūros ministerija. Ar apskritai įmanoma būtų įgyvendinti tokius projektus be kultūros organizacijų ar valstybinės paramos?

– Kaip apskritai užsikrėtei fotografija? Jeigu gerai skaičiuoju, pradėjai fotografuoti dar gyvendamas Jungtinėje Karalystėje.

– Taip, fotografija susidomėjau gyvendamas Jungtinėje Karalystėje. Paskatino susidomėjimas draugo Pauliaus įsigytu fotoaparatu, jo patarimai. Nepajutau, kaip visa galva stačiai nėriau į fotografiją. Vis dėlto manau, kad ją galutinai atradau pamilęs juostą ir supratęs, kad man fotografijoje svarbiausia – žmogus.

– Iš tavo fotografijos darbų galima spręsti, kad esi pilietiškas ir myli savo šalį. Ir vis dėlto prieš dešimt metų pasirinkai emigraciją. Ką ten veikei?

– Rinkausi ją, nes po diplomo atsiėmimo buvau aistringai įsimylėjęs animaciją, norėjau gilintis į ją labiau, tad gan impulsyviai išvykau į Jungtinę Karalystę. Galiausiai ten gyvendamas pradėjau dirbti reklamos srityje, o vėliau ir fotoagentūroje „Corbis“. Tiesa, ten dirbau grafikos dizaineriu, o ne fotografu. Tačiau ten dirbdamas suaugau ir kaip fotografas.

– Ar grįžus nesviro rankos, ar lengva buvo vėl įsitvirtinti?

– Į Lietuvą grįžau atlapa ir pilna meilės Lietuvai širdim. Jau penkti metai, kai aš čia, namuose, ir širdies reikalai nepasikeitė. (Šypsosi.) O su darbais, manau, gal net per daug paskubėjau. Dabar galvoju, kad galėjau daugiau laiko pakeliauti po Lietuvą, fotografuoti. Dabar jau kiek natūraliau viską priimu, o tada kiekvienas praeivis buvo įdomiausias siužetas. Kiekvienam žmogui patariu pabūti kitoje šalyje, kad pamiltum iš naujo tai, ką, rodos, anksčiau ignoruodavai ir priimdavai kaip visišką duotybę. Iš naujo įsimylėti tėvynę.

– Kokių dar turi svajonių, susijusių būtent su fotografija?

– Niekad neprarasti tos meilės ir pagarbos, kurią jai dabar jaučiu. O visa kita ateis savaime.

>>>>Žirklės Žirklės

Atėjo laikas keturiasd Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka manipuliacija.lt

Literatūrologas, poetas ir vertėjas Rimantas Kmita rudenį išleido iškart įvairaus amžiaus ir išsilavinimo skaitytojų dėmesį patraukusį popromaną „Pietinia kronikas“, pasakojantį apie paprasto bachūriuko iš Šiaulių brendimą. Knyga parašyta šnekamąja praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios kalba.

A

utorius, paklaustas apie pasirinktą romano veiksmo laiką, samprotauja: „Akivaizdu, kad atėjo laikas keturiasdešimtmečių kartai kalbėti apie savo paauglystės, jaunystės laikus. Mes buvome vos vos per jauni, kad herojiškai dalyvautume Sąjūdyje, todėl negalime kalbėti, kad ir mes kovojome už Lietuvą, sąmoningi ir savarankiški tapome jau po nepriklausomybės paskelbimo. Taigi laikas apmąstyti, kas mes tokie, kaip subrendome.“

6 // © 37O

– Jūsų aprašomu laikotarpiu Lietuvoje būta romanų, kalbėjusių apie to meto gyvenimą. Ar prieš imdamasis rašyti knygą galvojote, ko anuometėje literatūroje apie tuos laikus trūko?

– Na, labai detalios analizės tikrai nebuvau atlikęs, tiesiog buvo aišku, kad trūksta retrospektyvaus žvilgsnio į gariūnmetį. Specialiai tam perskaičiau kai kurias Edvino Kalėdos knygas, prisiminiau, ką tuo metu apie anuometę dabartį rašė Ričardas Gavelis ar Jurga Ivanauskaitė. Bet man norėjosi tuos laukinio kapitalizmo laikus parodyti iš savotiško antiherojaus, nevykėlio perspektyvos. Jis galbūt labiau nori būti toks, koks yra įsivaizduojamas anų laikų herojus, – kietas, sukantis įvairius verslus, neturintis jokių problemų su moterimis ir pan., bet taip ir nepasiekiantis savo tikslų. Galiausiai paaiškėja, kad visos tos nelaimės ir buvo didžiausias jo turtas. Bent kuriam laikui.

– Kaip manote, ar galima gili gyvenamojo laikmečio refleksija, kai rašoma ne retrospektyviai, o esamuoju laiku?

– Kodėl gi ne? Galbūt ji bus siauresnė ir sunkiai apims visą dabarties įvairovę, bet tam tikrus mūsų gyvenimo aspektus tikrai galima ir reikia analizuoti gana giliai. Tai sugeba filosofai (Baumanas, Žižekas ir kt.), tokie autoriai kaip Houellebecq’as ir panašūs.

– Pamenu, kad tuo laiku, kai universitete dėstėte šiuolaikinę lietuvių literatūrą, buvote gana skeptiškas J.Ivanauskaitės atžvilgiu. Ir štai neseniai gavote J.Ivanauskaitės premiją. Apie šios rašytojos knygą nemažai kalbama ir „Pietinia kronikas“ romane. Kaip keitėsi jūsų santykis su jos tekstais ir asmenybe?

– Tikrai taip, skeptiškiausias buvau jos romanų atžvilgiu, o ankstyvosios novelės ir eseistika man buvo įdomi. Tiesą sakant, tai tipiškas J.Ivanauskaitės kūrybos vertinimas. Dauguma kritikų taip dabar

žiūri į jos tekstus. Gaila, kad šios autorės kūryba nebuvo adekvačiai įvertinta laiku. Atrodo, kad kritika jai kėlė aukščiausius elitinės literatūros reikalavimus, o J.Ivanauskaitės romanai tokie nebuvo ir nesiekė būti. Popliteratūros refleksija mūsų kritikai nėra įprastas dalykas, vyrauja išankstinė skeptiška nuostata, nors akivaizdu, kad popliteratūra irgi gali būti kokybiška. O J.Ivanauskaitė nebuvo tipiška populiariosios literatūros autorė, kepanti knygas rinkai. Ji rašė apie laiką, kuriuo gyveno, ir žmonėms, kurie tuo metu gyveno ir skaitė. J.Ivanauskaitės kūryba kalbėjo savo kartos vardu, ir per ją taip pat galime dabar pažinti vėlyvojo sovietmečio visuomenę. Bet man atrodo, kad į šią rašytoją teisingiausia žiūrėti kaip į visumą. Tekstai be asmenybės taip neveikia, asmenybė be tekstų būtų kur kas vienadieniškesnė. Kai matai tą visumą, tai norisi mokytis iš jos atvirumo gyvenimui, tam tikro avantiūrizmo, drąsos būti savimi ir stengtis keisti pasaulį į geresnę pusę.

– Buvimas literatūros kritiku ir humanitarinių mokslų daktaru labiau padeda ar labiau sunkina kūrybinio rašymo procesą? Ar intensyviai rašydamas romaną galėjote skaityti kitą grožinę literatūrą, nebijodamas, kad ji kaip nors paveiks rašymo procesą?

– Negaliu patikrinti kitos galimybės, kas būtų, jeigu nebūčiau buvęs mokslų daktaru ir perskaitęs tai, ką reikėjo tam perskaityti, ir dirbęs tokio darbo, kokį dirbau. Galiu tik pasakyti, kad disertacijos rašymas augina užpakalio raumenis. Tu sėdi kiauras dienas bibliotekose ir archyvuose. Ir net namuose kramtai, ką ten perskaitei, sėdi ir dėlioji sakinius. Visas pasaulis su paksais, uspaskichais, net su bunkėmis ir kuo ten dar kažkur nutolsta į mėlynus tolius.

Bet to, norėjau patirti prozos virtuvę.

Rašymas ugdo ir visai kitokį skaitymą.

Mokslininko žvilgsnis į tekstą dažnai būna gerokai bendresnis, abstraktesnis, bent jau Lietuvoje literatūrologai mažai

riasdešimtmečių kartai De­ja, „Ma­dos in­ jek­ci­jos“ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­

– Dabar galiu pasakyti, kad mano knygą perskaitę žmonės sako prisiminę ir išgyvenę tas situacijas kaip savo, nors jos tikrai buvo sukurtos. Ir priešingai, turime daug tikrų gyvenimų pasakojimų, kurie yra blogai parašyti, blogai papasakoti, jie neįkvepia, jie nekelia jokio jausmo. Jie yra bendri, buki ir atšipę. Nors viskas, kas ten papasakota, vyko iš tikrųjų. Autentiškumas yra ne tik medžiaga, ne tik „kas“, bet ir „kaip“. „Autentiškas balsas“ sakome tokiais atvejais, o tai reiškia, kad atpažįstamas, nesupainiojamas tembras, kalbėjimo ir mąstymo maniera, o ne tik tai, ką jis sako. Žinoma, atpažįstamos stilizuotos literatūros gal nevadintume autentiška, turbūt reikia tos iliuzijos, kad viskas taip ir buvo, bet gera literatūra yra ta, kuri kalba apie tai, kaip galėjo būti.

– Kadangi po romano išleidimo praėjo jau keletas mėnesių, smalsu, kokių įdomiausių ar netikėčiausių reakcijų teko sulaukti?

– Reakcijų tikrai daug. Labiausiai stebina, kad knygą skaito ir savo įspūdžiais dalijasi faktiškai visų įmanomų amžiaus grupių skaitytojai – nuo moksleivių iki senjorų. Per vieną knygos pristatymą Šiauliuose kalbėjo labai garbingo amžiaus profesorė, gimusi Sibire, dėsčiusi pedagogiką. Sakė nenorėjusi imti tos knygos, kur vieni keiksmažodžiai. Galiausiai ją įkalbėjo, ji pasistatė valerijonų buteliuką, kurio griebsis perskaičiusi pirmą keiksmažodį. Buteliuko taip ir neatkimšo, savo įspūdžiais dalijosi kokį pusvalandį, šalia minėdama tai Granauską, tai Martinaitį, tai lygindama su klasikiniais bildungsromanais.

Nustebino ir kolegų kritikų įvertinimas, nes rašydamas visų pirma galvojau, kaip padaryti, kad knyga būtų skaitoma paprastų žmonių, kurie galėtų būti romano personažai. Nustebino, kad taip greitai vis sulaukiu kitų menininkų pasvarstymų ir ketinimų pritaikyti kūrinį vienokiai ar kitokiai scenai, ar kino ekranui.

Labiausiai stebina, kad knygą skaito ir savo įspūdžiais dalijasi faktiškai visų įmanomų amžiaus grupių skaitytojai – nuo moksleivių iki senjorų.

dėmesio skiria techniniams grožinio teksto aspektams.

Knygas skaitau noriai, jos mane įkrauna.

Vienas knygas skaitau dėl žanro pajutimo, kitas – dėl personažo traktuotės, dar kitas – dėl konkrečių dalykų, pvz., kaip kurti sporto varžybų vaizdą, erotinę sceną. Skaitai ir galvoji apie tam tikras filosofines ar psichologines knygas, kai nori personažui suteikti naujų impulsų arba galvoji, kokios galėtų būti reakcijos ir veiksmo galimybės esant konkrečiai situacijai. Gal ir per daug skaitau, bet čia turbūt irgi mokslininko palikimas, kai po kiekvieno sakinio galėtum dėti išnašą, kurioje nurodytum, kuo remiesi, su kuo diskutuoji, ką ironizuoji, o kam švelniai šypsaisi.

Skaitytojas to nemato ir nebūtinai turi matyti, bet man pačiam daug įdomiau rašyti diskutuojant su mėgstamais tekstais. Yra tekste ir Biblijos, ir Sauliaus TomoKondroto Žalčio žvilgsnio ir kitų tekstų parafrazių...

Skaitau, kad pajusčiau žanro tūrį, skaitau, kad koks nors sakinio ritmas įsuktų ir už jo

užsikabinęs varyčiau kelis puslapius, skaitau, kad įkvėpčiau įžūlumo ir pasimokyčiau santūrumo. Skaitau ir kalbuosi su kita literatūra. Man patinka istorijos iš gyvenimo. Bet joms reikia suteikti kalbinę raišką ir formą. Skaitau tarsi matuočiausi optiką, pro kurią pažiūrėsiu į gyvenimą.

– Gerai išmanote šiuolaikinės vokiečių literatūros kontekstus. Ar pavyko (ir kaip pavyko) šias žinias pritaikyti rašant romaną?

– Dėl gerumo nebūčiau toks tikras, bet šiek tiek seku. Tiesioginis pritaikymas buvo. Tiesiai iš vokiečių literatūros paėmiau žanro įvardijimą – popromanas. Kitose kalbose tokios sąvokos nežinau, paprastai šiuo terminu yra kalbama apie populiariąją literatūrą, o tai ne visai tas pats. Dažniausiai vokiečiai taip įvardija jaunuolio brendimo istoriją, kurioje didelę įtaką daro popkultūra, veiksmas dažnai vyksta Berlyno sienos griuvimo metais, tekstams būdingas, pasakykime gudriai, gilus paviršutiniškumas. Man artima buvo tai, kad su netolima praeitimi tie autoriai (Thomas Brussigas, Christianas Krachtas, Benjaminas von Stuckrad-Barre, Andreasas Mandas) dirba kaip archyvarai.

– Kaip apibrėžiate sąvoką „autentiška literatūra“? Ar ji būna tik tuomet, kai rašytojas iš tiesų išgyvenęs ar artimai susipažinęs su aprašoma situacija?

Įdomiausia, nors ir malonu, gal net ne pačios reakcijos, bet tai, kad nemažai žmonių, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo įvykiuose, kuriais rėmiausi rašydamas knygą, vėliau išniro savo gyvais pavidalais. Personažai (Žuwys, GinGas, BIX ir kt.) tapo žmonėmis.

– Jeigu rašytumėte knygą apie savo bendraamžį pagrindinį veikėją Rimantą, gyvenantį Vilniuje, kokias tuomet miesto vietas ir realybės epizodus įtrauktumėte?

– Oi, priklausytų nuo sumanymų, stilistikos, plėtojamų vaizdinių. Stoties rajonas ir Naujanai galėtų pasiūlyti labai daug. Bet kodėl to Rimanto nepavedžiojus po Katedrą ar Valdovų rūmus, o jo merginos neįdarbinus Valstybės pažinimo centre? (Šypsosi.) Bet čia turbūt klausimas apie mielas vietas. Į Vilnių atvažiavau, kai man buvo jau per 30, kol kas ryšys su miestu lieka daugiau iš reikalo ir nemanau, kad mes su šiuo miestu bendrausime taip naiviai, atvirai kaip su tais miestais, kuriuose brendau, – Šiauliais, Klaipėda, iš dalies ir Greifsvaldu. Vilnius yra puikus miestas, bet mes susitikome per vėlai, kad tarp mūsų užsimegztų aistringas ryšys.

>> Ir šviesa telydi

Kas tas Šelteris?

Rašė Goda Dapšytė

Pastaraisiais metais didžiuosiuose miestuose aktyviai kuriasi įvairiausi verslo ir menų inkubatoriai, hubai ir bendradarbiavimo erdvės. Tiesa, neretai jie kuriasi pirmiausia sutvarkant pasirinktą pastatą, o tuomet jau ieškant, kuo jį užpildyti. Naujausios scenos menams skirtos atviros aikštelės kūrėjai Kaune tvirtina, kad siekia elgtis atvirkščiai.

V

asario pabaigoje Kaune duris atvėrė nauja nedidelė, bet ambicinga scenos menams skirta erdvė: „Šelteriu“ pavadinta ketvirtajame kultūros centro „Tautos namai“ aukšte įsikūrusi naujai suremontuota, nedidelė salė žada teikti prieglobstį nesusišukavusiems kūrėjams ir jų publikai. Nors premjerinį „Šelterio“ spektaklį „Pasimetimas“ stebėjo vos keturios dešimtys žiūrovų, tačiau ne ką daugiau jų kadaise tilpdavo nerenovuotos „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje.

Lauryno Butkevičiaus („LABU Photography“) ir Eglės Sabaliauskaitės („VZX Photography“) nuotr.

Tiesa, vasarą „Teatronas“ jau trečią kartą surengs edukacinį cirko festivalį „Cirkuliacija“. Planuojama, kad šiemet jis bus didesnis nei įprastai. „Šiuo metu turime dvi profesionalias lietuvių šiuolaikinio cirko artistes. Tad pristatysime jų abiejų spektaklius. Marija Baranauskaitė atvyks su trupe „Wet Kiss Company“ ir spektakliu „Coffee Talk“, o Monika Neverauskaitė atsiveš šapito ir 19 artistų iš Prancūzijos trupę. Pagrindinis festivalio „Cirkuliacija“ tikslas – skatinti lietuviškų cirko kūrinių atsiradimą, todėl dvejus metus jį rengėme kaip edukacijos renginį, kvietėme įvairius dėstytojus.

Renkantis juos svarbiausia buvo, kad tie žmonės galėtų įkvėpti, nes per savaitę viso cirko vis vien neišmoksi. Atsirado tikrai labai nemažai susidomėjusiųjų. Štai dabar jau atvežame dviejų profesionalių artisčių spektaklius. Be to, festivalio metu veiks „open stage“, kuriame mūsų mėgėjų bendruomenė galės siūlyti savo idėjas, kurias vystyti padės iš Suomijos atvykstantis Oskaras Raskas iš trupės „Sirkus Aikamoinen“, – entuziastingai artimiausius planus dėsto G.Aleksa.

Sename pastate – nauji vėjai Aplinka šiuolaikiniams menams iš pirmo žvilgsnio gal kiek neįprasta: didžiulis, 1940 m. dar prezidento Antano Smetonos kaip Darbo rūmai atidarytas pastatas, ilgus dešimtmečius kauniečiams buvo žinomas kaip Kauno profsąjungų rūmai, dabar platų centrinį įėjimą pasidabinę užrašu „Tautos namai“. Čia veikia įvairūs vaikų mėgėjų kolektyvai, būreliai, vyksta įvairiausi užsiėmimai.

Reikia pripažinti, kad scenos meno profesionalai ne itin dažnai linkę kurtis panašioje aplinkoje, be to, teatro inkubatoriai stengiasi įsikurti juodose dėžutėse (angl. black box), o „Šelteryje“ – balta balta, kur dairais. Tačiau atrodo, kad šią erdvę prižiūrinčio, joje savo kūrybą ir įvairius projektus pristatančios asociacijos „Teatronas“ ir jos lyderio, jauno ir idėjomis bei sumanymais trykštančio režisieriaus Gildo Aleksos tai visiškai neglumina. Jis teigia, kad „Šelteris“ skirtas ne tik jo ir kolegų kūrybinei saviraiškai: čia jie norėtų suburti kuo daugiau nekonvencinius pasirodymus kuriančių teatro, šokio, cirko ir performansų kūrėjų, kurie su savo kūryba supažindintų ne tik publiką, bet ir atrastų vieni kitus. „Šelterio“ idėją entuziastingai palaiko ir jaunųjų kūrėjų iniciatyvas skatina bei jomis labai džiaugiasi kultūros centro direktorė Jolita Rudgalvienė, kuri kartu su G.Aleksa po premjerinio spektaklio perkirpo simbolinę juostelę.

8 //

Netelpantiems į rėmus Pasak G.Aleksos, Kaune yra keli pagrindiniai tradiciniai teatrai su klasikinio pobūdžio repertuarais ir savais pastatais, o visai atskirai nuo jų, įvairiose erdvėse, vis pasirodo nekonvenciniai kūrybiniai bandymai, kuriems neretai pritrūksta platesnio konteksto. Būtent tai ir tikimasi sukurti „Šelteryje“. Todėl, pasak G.Aleksos, „Šelteryje“ laukiami įvairiausio plauko kūrėjai, kurie netelpa į institucinio meno rėmus: „Keliame vos kelis esminius reikalavimus: nežaloti salės, savęs ir žiūrovų. Stengsimės suteikti kuo palankesnes sąlygas, nes kultūros centras mums tokias jau suteikė. „Tau-

M.Pinigis. Beje, kovą–balandį planuojamos šio choreografo organizuojamos kūrybinės judesio dirbtuvės. Ir tuomet jau bus kviečiami prisijungti ir kiti Kaune kuriantys bei vietos idėjoms realizuoti ieškantys menininkai.

Edvino Kričkovo nuotr.

tos namai“ yra suinteresuoti, kad vyktų menininkų judėjimas, o mes ketiname jį suburti.

Kaune turime nemažai skirtingų, ne itin konvencinių scenos menų kūrėjų: čia kuria ir spektaklius rodo Gintarė Minelgaitė, Marius Pinigis, Artūras Areima bei nemažai kitų. „Tautos namuose“ veikia galybė įvairiausių kolektyvų: chorai, etninės kultūros kolektyvai, būreliai ir dar daug visko. Pamaniau, kodėl čia negalėtų prisiglausti ir scenos meno kūrėjai? Vokietijoje ar Suomijoje scenos menai kuriasi buvusiuose fabrikuose, o kodėl Kaune mes negalime tokio centro sukurti čia, veikiančiame kultūros centre?“ – svarsto jaunasis režisierius.

© 37O

Paklaustas, kodėl suteiktoje erdvėje nekuria savo repertuarinio teatro, Gildas teigia, kad ir jam, ir „Teatrono“ aktoriams nebeįdomu kurti tik sau: „Norisi daug veiksmo aplinkui. Supratome, kad laikas nustoti zyzti, kad nėra patalpų, ir kažko imtis. Kol kas tai tik pradžia. Labai nesinorėtų pakartoti Klaipėdos kultūros fabriko istorijos, kai pirmiausia suremontuojamas pastatas, ir tik tada jis pildomas turiniu (kurio gali ir neatsirasti). Norime pirmiausia suburti žmones, vadybos komandą, prisijaukinti publiką. Tad, jei vieną dieną

Keliame vos kelis esminius reikalavimus: nežaloti salės, savęs ir žiūrovų.

atsirastų naujas pastatas, jame jau būtų kam apsigyventi, norėtųsi, kad ta bendruomenė jau būtų susiformavusi“, – teigia režisierius.

Apie planus Be kovą „Šelterio“ veiklai pradžią davusio G.Aleksos režisuoto improvizacijų spektaklio „Pasimetimas“, šį mėnesį čia pristatomi dar du nauji spektakliai: bulgarų režisieriaus Yaseno Vasilevo ir „Teatrono“ atlikėjo Džiugo Kunsmano bendras kūrinys – lėto judėjimo studija „Nutricula“ ir fizinė komedija „Balandis“, kurią kartu su „Teatrono“ aktoriais kuria G.Aleksa ir choreografas

Labai norėtųsi tikėti, kad nauja erdvė taps akstinu ir naujiems projektams Kaune, ir ne tik, nes „Tautos namai“ nuo traukinių stoties – vos keliolika minučių pėsčiomis. Išbandyta. O repertuarą sekti rekomenduojama: tautosnamai.lt/ renginiai.

sų l jū tegu a šis n , gau ūdis neap o įsp m ite u s k je ra traš ą vidu i š g n nk tglų kada ir mi n ą a g i in ltu sult e ve ets“ ugg ę–n t y s s i „n d mė o ž ukso oje ų su a . kalb j a s są u.. turi lėli

gaba

Nauja skonių gama virtuvėje.

tobuli vištienos kepsneliai Net ir dažnai besisukantys virtuvėje pritrūksta idėjų, kuo nustebinti šeimyną ar pavaišinti netikėtai atvykusius svečius. Užtepėlės su traškia duonele, vieno kąsnio užkandžiai ar daržovės, įdarytos paslaptingiausiais ingredientais, dažnai nugula ant vaišių stalo, nors... mintyse visi svajoja apie sultingą mėsos kąsnelį! Nustebinkite sugužėjusius svečius namuose keptais sultingais vištienos kepsneliais su traškia plutele.

Aromatingi vištienos kepsneliai su traškia Džiuvėsėlių plutele 500 g „Dos Pollos“ vištienos kepsnelių tešloje, šlakelio aliejaus, ingredientų pasirinktam padažiukui.

Vištienos kepsnelius traškioje plutelėje namuose galima kepti dviem būdais – orkaitėje arba keptuvėje. Kepant keptuvėje, kepsneliai kepami iki 175 °C temperatūros įkaitintame aliejuje apie 5–6 minutes, kol gražiai paruduos, tuo tarpu orkaitėje – 200 °C temperatūroje apie 8–10 minučių. Kol kepsneliai gražiai pasidengs aukso spalva, rekomenduojama pasigaminti įvairių padažiukų, kurie padės atskleisti vištienos švelnų skonį. Taip pat, šalia kepsnelių puikiai tiks ir ryžiai ar bulvių skiltelės. Paruošti kepsneliai tiks ne tik pavaišinti svečiams ar jaukiai leidžiant vakarą su šeima, tačiau ir pietų metu vietoj pagrindinio patiekalo.

Padažai Apelsinų ir medaus padažas: 3 vidutinio dydžio apelsinų, citrinos, kelių lašų alyvuogių aliejaus, šlakelio skysto medaus.

Citrinos ir apelsinų sultis išspauskite ir supilkite į keptuvę, įdėkite šaukštą medaus ir kaitinkite tol, kol padažas pasidarys panašus į sirupą. Į gautą masę supilkite aliejų ir išmaišykite.

Naminis barbekiu padažas: poros šlakelių saulėgrąžų aliejaus, skiltelės česnako, žiupsnelio čili prieskonių, 50 ml pomidorų tyrės, šlakelio balto vyno acto, 2 šaukštų garstyčių, 1 šaukšto „Tabasco“ padažo, 2 šaukštų Vusterio padažo, šiek tiek rudojo cukraus ir druskos bei pipirų pagal skonį.

Ant vidutinės ugnies pakaitinkite aliejų. Pakepinkite smulkintą česnaką, suberkite čili prieskonius ir viską kepkite apie pusę minutės, tada sudėkite likusius ingredientus ir gerai išmaišykite. Pakaitinkite ant silpnos ugnies dar apie 5 minutes ir nukėlę nuo ugnies leiskite atvėsti.

>> Funikulierius

Nešaukia Visas pasaulis prispęstas metaforų. Viena yra truputį kaip kita. Kilnok, kiek nori. Galimybės nesibaigs. Tai perpratusiesiems ar tiesiog nujaučiantiesiems dažniausiai geriau nei vidutiniškai sekasi veikti įvairiose srityse.

Dar dažniau visai nevidutiniškai – kad ir kokių pareigų imtųsi, jie šias atlieka labai gerai.

Rašė Tautė Bernotaitė Iliustracija Lauros Tulaitės

Šis tekstas kuriamas iš Malaizijos, Penango. Papasakosiu jums apie vieną moterį, kurią čia sutikau. Jos vardas Tammy. Ji labai stiprių kojų, nedidelio ūgio ir greitai priima sprendimus. Kai dirba virtuvėje, kartais ant plaukų ryši violetinę juostą ir ant peties užsimeta spiginančiai rožinę pliušinę šluostę. Šios šluostės skaistis kuria akis saldantį derinį su jos garstyčių spalvos palaidine ir nuostabiai švelniai ruda Tammy oda. Kaskart, užsukus į virtuvę, šis paveikslas nuspalvina mano dieną ir gal net egzistenciją. Kol yra tokių kompozicijų, pasaulis vertas akies.

Tammy daug kur gyveno. Gyvendama Vietname ji važinėjo motoroleriu gatvėmis, kuriose nėra eismo taisyklių, išskyrus vieną – „greičiau!“ Ten ji dirbo grafikos dizainere reklamos agentūroje. Gyvendama Australijoje Tammy dirbo su psichologinių ir fizinių sukrėtimų, išpurtančių tikėjimą pasauliu, patyrusiomis moterims. Tame žemyne Tammy įgijo jogos instruktorės diplomą. Iki tol ji jau gerai valdė Tailando boksą ir kartais vesdavo aukšto intensyvumo treniruotes. Studijuodama Singapūre Tammy paraleliai dirbo nuotakų suknelių salone fotografe ir montavo vaizdo klipus.

Penange Tammy sutikau kelios savaitės prieš jai atidarant pirmąją nuosavą kavinę. Ji sukūrė kavinės interjerą, visą vizualųjį paketą, labai gerą pavadinimą ir nuolat naujais patiekalais papildomą meniu. Patiekalus ji ir gamina. Kad nebūtų kada parymoti ir pasikrimsti, ji kavinės antrame aukšte dar įkūrė jogos studiją, kurioje veda apie dešimt pamokų per savaitę. Skirtingų jogos stilių. Kartais ji veda miego atitikmeniu laikomą jogą nidrą, kai kalbama raminamu balsu, o kartais – jėgos jogą, kur Tammy irgi būna rami, tik, pavyzdžiui, laiko savo kūną ant vienos rankos. Mokiniai tuo metu daro kokią paprastesnę variaciją ir laižosi nuo visur lyjantį savo prakaitą.

10 // © 37O

Penange daug keliautojų. Daugelis yra šiek tiek panašūs į Tammy – gali iš kišenės ištraukti ne vieną amatą. Neapdulkėjusį ir neišsikrovusį. Jie nuolat kuo nors žongliruoja. Paklausę, kas sukūrė tokią Penango kontekste išsiskiriančią kavinę kokybė, ne diletantizmas!), jie sužino, kad viskuo rūpinasi Tammy, kuri yra šefė, jogė, dizainerė ir jei jus čia atviliojo maisto nuotraukos iš feisbuko, jas darė irgi Tammy. Ne telefonu. Išgirdę visi žavisi, bet per daug labai ir nenustemba. Keliautojai to matę.

>> sapnavau dali

„Mūsų kultūra taip išmokė“, – sako Emilie Wapnick savo pranešime „Kodėl kai kurie iš mūsų neturi vieno tikrojo pašaukimo“. Ir, gal pastebėjote, nepridedu prie pranešėjos vardo papildomo titulo. Nes Emilie, kaip ji apibūdina savo prigimtį, yra daugiapotencialė. Ji neria į kurią nors sudominusią sritį visa galva, ištiria ją ir kai pajunta, kad jau gana patogiai ten jaučiasi, Emilie apima nuobodulys ir ji dega noru pažinti dar kitą sritį, kartais, sakytum, tolimą pirmajai.

Bet kultūra įdiegusi vieno pašaukimo – specialisto – kultą. Kai penkiamečio paklausiama, kuo norės būti užaugęs, nelaukiama ilgo sąrašo. Na, gal suaugusiesiems keli išvardyti norai būtų irgi žavus atsakymas, bet, sako Emilie, jį lydėtų paprotinimas: „O, kaip miela, bet negalima ir smuikų gaminti, ir būti psichologu. Turi išsirinkti.“ Ir tuoj pat pranešėja parodo dr. Bobą Childsą.

Jis styginių instrumentų meistras ir psichiatras.

Ar tikslinga šiandien vis dar remti žmogų prie sienos rasti vienatinį pašaukimą?

Daugiapotencialiai žmonės turi neblogų galių. Pirma, anot Emilie, jie geba kurti sintezes, o to dabartiniame pasaulyje ypač reikia – gebėti rasti sąlyčio taškus, rodos, tarp nesuderinamų dalykų. Antra, jie greitai mokosi, nes daugybę sykių buvo pradinukai, ir nebijo naujų dalykų. Be to, jie nesunkiai perkelia vienos srities įgūdžius į kitą sritį, todėl, galima sakyti, kad ir ko imtųsi, jau šį tą geba ar bent nuvokia. Pianistai gali greitai spausdinti klaviatūra, nes turi gerą raumenų atmintį. Pardavimo vadybos kursas, lankytas studijose, kurių gal net nebaigei, pravers siekiant įtikinti savo idėjų reikalingumu bet kur.

Kompozitoriai panorėję galėtų būti neblogi finansininkai. Trečia Emilie įvardyta supergalia – daugiapotencialiai nesunkiai prisitaiko ir tampa tuo, kuo aplinkybės reikalauja.

Visas pasaulis prispęstas metaforų. Principai kartojasi, todėl juos galima kilnoti. Įgūdžiai, nors yra kitokio turinio, tu-

ri panašią dinamiką, todėl, ėmusis ko nors naujo, gali pakakti prieš tai būti nors ką gerai įvaldžius. Ir kuo daugiau kilnoji, tuo lengviau tampa. Kilnoti, tiesa. Ne gyventi. Nes kultūrinis spaudimas, pašaukimo romantizavimas, dar nesukurta sistema tokiems žmonėms nepadeda užsitikrinti finansinę ateitį. Eiti lengvuoju – tik vienas iš galimų kelių.

Kai kuriuos vidinė sąranga lenkia prie sunkesniojo.

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, radijo laidų vedėjas Domantas Razauskas gerai valdo ir plunksną, ir balsą. Derėtų pridurti, kad jis dar ir prisiekęs melomanas, anksčiau „370“ apžvelgdavęs naujausius albumus. Keista buvusiam bendraautoriui užduoti keistus klausimus.

Bet toks šios rubrikos tikslas: provokuoti, įspeisti į kampą ir priversti savo mintis apsukti 370 laipsnių kampu.

Ar Renesanso žmogus, tas panardinęs pirštus į kelias sritis veikėjas, rezervuotas vien praeičiai? Ar tikslinga šiandien vis dar remti žmogų prie sienos rasti vienatinį pašaukimą? Jei aplink save matome vis daugiau žmonių, kurių padermė visai kita – nenustygti, tyrinėti, išmokti, perprasti daug ką. Rašytoja Elizabeth Gilbert savo kalboje „Kolibrio skrydis“ kai ką prisipažįsta. Kad nemažai prikankino tokių, į daug ką linkusių, žmonių. Būdama iš tų, kurių gyvenimo ašyje – aiškus pašaukimas, ji daug metų ragino ir kitus sekti savuoju. Kol vieną dieną Elizabeth sulaukė ilgo skausmingo laiško iš moters, kuriai jau kaip reikiant įsipyko tokios kalbos!

Ji neturi jokio to jūsų pašaukimo! Gremžė sielą ilgai, bet jokiame horizonte neįžiūri tos vienintelės gyvenimo aistros kontūrų. Tai ką jai dabar daryti?

Laiškas privertė Elizabeth nuščiūti ir ji apgalvojo kelių žmonių, savo autoritetų, nueitas trajektorijas. Ji suvokė, kad jų gyvenimas primena atrakcionuose įrengtus kambarius su netikėtais posūkiais, su durimis, už kurių, atrodo, nieko nėra, o staiga atsiveria įmantriausi labirintai su veidrodžiais, kurie staiga pasislenka, su tamsiais tuneliais ir visu kitu, ko nenumatysi. Ji suvokė, kad į priekį gali vesti nebūtinai aistra, bet ir smalsumas. O jis tai jau mielai pavairuos zigzagais.

Ir netiesa, kad daugiakrypčiai žmonės, nutrūktgalvio smalsumo atvedami tai į vieną, tai į kitą žaidimų aikštelę, neturi aistros. Jie turi didžiulę aistrą, apibendrina kalbą autorė. Gyvenimui! Gyven mui savaime. Koks nutinka, koks susiklosto. Ir labirintai juos dažnai atveda į labai geras vietas. Nuopelnai? Ką nors didingo palikti po savęs? Kai kuriems šie siekiai neaktualūs. Kai kurie nemaitina savo ego, ir šis nyksta. Žinau, socialinių medijų uždusintoje sąmonėje tuo sunkiai įsitiki. Bet tokių žmonių yra. Kuriems gyvenimas savaime yra pakankamas. Be medalių.

Klausykite, jei jau tas labirintas nuveda kur nors, kur atrodo juodžiausia ola, visada lieka toks kelias: sutaupyti kelionei į šiltąjį kraštą ir ten sėdėti po medžiu. Stogas – medžio laja, maistas – medžio vaisiai, tikslas – kvėpuoti. Taip išeina.

Neapkaltinkite – čia nebuvo pasakyta, kad nereikia specialistų. Jiems kultūroje palikta saugi vieta, todėl papildomų rampų jiems čia ir nejungiame. Jie nepaprasti, jie skrodžia gelmes ir aukštumas, jų kosminis išmanymas verčia pritilti. Bet yra bent du būdai – gyventi į gylį ir gyventi į plotį. Jeigu visi gyventų tik į gylį, būtų labai sunku susitikti.

Tomo Ivanausko nuotr.

Yra kitokių žmonių. Tokių, kurie patars: „Nesiblaškyk“. Patarimo nepagailima tiems, kurie kaip tik akivaizdžiai ir yra tos daugiaaistrės įvairiaspalvės būtybės. Kurioms natūraliai lengva į skoningą savo gyvenimo derinį sulieti rožinę, violetinę ir garstyčių. Kam šiems žmonėms patarimai iš vienspalvių?

Atsakymai ateina nutilus klausimams

– Daina, kuri pakeitė tavo pasaulį?

– Visos lopšinės.

– Į kokį paveikslą mielai nužengtum?

– Vaikystėje sapnuodavau, kad gyvenu Šarūno Leonavičiaus grafikos darbuose, kurie kabėdavo ant sienų.

– Sakinys, kuris atmintyje iškyla dažniausiai?

– Eilutės iš „Tėve mūsų“.

– Pavasaris ar ruduo?

– Visada tik pavasaris.

– Monopolio figūrėlė?

– Sorry, lieku prie šachmatų.

– Knyga, kurią skaitei ne vieną kartą?

– Daug knygų skaičiau ne vieną kartą. Daugiausia gal „Plėšiką Hocenplocą“ ir Jorge Luiso Borgeso „Fikcijas“.

– Žiemos pabaiga prasideda, kai…

– Tik užsimanai.

– Žodis ne žvirblis, kai…

– Kai nedainuoja Darius (Žvirblis – red. past.).

– Vieta, kurios niekam neužleistum?

– Visas galiu užleisti.

– Geriausiai groja tavo sielos stygomis?

– Stygos nutraukytos, muzikantai išvaryti. Ramu ir tuščia.

– Ryškiausiame savo sapne tu…

– Dabar.

– Saulė ryškiausiai šviečia…

– Kai nupučia debesis.

– Saldžiausia nuodėmė?

– Visada priešaky.

– Miestas, kuriame apsigyveni svajodamas?

– Oi, didžiulė daugybė pasaulio miestų. Ir nebūtinai šio amžiaus.

– Tavo filmo veiksmas vyktų…

– Nėra tokios vietos, kur negalėtų vykti geras veiksmas.

– Muzika, kurios klausytum per savo šermenis?

– Nenorėčiau, kad tokie būtų. O jei bus, muziką lai parenka tie, kas jos ruošiasi ten klausyti.

– Smalsumo žarsteklis?

– Aha. Ir nevilties kočėlas.

– Jeigu eiti, tai kaip?

– Kiaurai sienas.

– Teisingas klausimas?

– Kokio b? Gal negražus, bet logiškas ir akustiškai galingas.

– Dar nesurastas atsakymas?

– Atsakymai ateina ilgam nutilus klausimams.

– Tyriausia ašara?

– Degtinės reklama?

– Geriausias veidrodis?

– Nekenčiamiausias žmogus.

>> KLAUSYKLA

Recenzavo: Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

BA. Garsiai mąstau Team Despotin Benas Aleksandravičius – „ba.“ savo vinilą sugebėjo įduoti Prezidentei, kai ši selfinosi Knygų mugės „Muzikos salėje“. Lauksime jos reakcijos į eilutes „Nekenčiu aš tų žmonių / Nekenčiu aš jūsų visų“. Benui 21-i ir jis jau pakeitė Lietuvos muzikos sceną. Jis atnešė maištą į meinstrymą, neišduodamas rūsio šaknų. Beno vedama radijo laida „Red Rose Radio“ atvėrė duris į agresyvų, melodingą ir greitą šiandienos roką, kuriam lig tol Lietuvoje neatstovavo niekas. Paradoksalu, bet šių komponentų trūko pačioje Beno muzikoje, kuri dažnai sutilpdavo į formulę: garsi gitara / tyli gitara + Oo-O! „Garsiai mąstau“, antrasis „ba.“ vinilas iš šių spąstų išsivaduoja. Introdukcinė „Auka“ savo hipnotizuojančiu rifu perkelia Beno muziką į A lygą. Pagaliau tai yra daina, kuri veža ir nesustoja. Žudančios boso linijos „Sapne / Patalpoje“ daro tą patį, gudriai panaudodama elektroninę kilpą. Bet „ba.“ vinilas nebūtų „ba.“ vinilu, jeigu jame neatsirastų „Vaikai²“, lėta septynių minučių meditacija, kuri į transą nuves tik pasišventusius Beno bažnyčiai. „L2“ vėl yra „Oo-O!“ daina. Kartais atrodo, kad „ba.“ karjerą sukūrė iš vieno trigarsio, kas vienok yra genialu. Vinile taip pat sukasi dvi dainos iš anksčiau internete išleisto EP „saulėsužtemimas“, kurių titulinė turi puikų rifą, virstantį žavia xxiška gitara ir vėlgi toli nešančią boso liniją. Tai yra „ba.“ kryptis, kurios norisi. Finalinę „Kūną palikai / Atsibudai“ būtina žiūrėti su superklipu, kuriame Beno alter-ego pabunda karste kitu žmogumi. Rezultatas – šešios eklektiškos dainos, bet bent pusėje jų Benas pataiko į dešimtuką.

Kas bus toliau, vargiai žino ir jis pats, nes, išleidus „Garsiai mąstau“, pasikeitė visi jam padedantys „ba.“ grupės muzikantai. Tačiau nežinomybė intriguoja. Patarimas, kurio niekas neprašė, vienas: mažiau pauzių, dar daugiau nepertraukiamumo.

Geriausia daina: „Auka“ 87

100

EXTRAVAGANZA Priepuoliai Ghia

12 //

„Teko girdėti atsiliepimų, kad paklausius mūsų albumą tesinori atsidaryti viskio butelį ir, žiūrint pro langą, jį visą damušti. Tai gražiausi komplimentai, kokius galima išgirsti“, – interviu Ore.lt prisiminė Kauno postjuodmetalio grupės „Extravaganza“ gitaristas. Visuomenėje, kuri priklausoma nuo raminamųjų vaistų, alkoholio ir pirmauja pagal savižudžių skaičių Europoje, tokia grupė negalėjo nesusikurti. „Kartais tiek nereikia ir vis tiek užmiegam su šaukštu lietaus į veną nakties aš lašelis dangaus tik stiebelis žolės taip stengiuos išeit noriu išeit“, – taria grupė be taškų ir kablelių. Šis albumas talpina vienus juodžiausių kada nors lietuviškai parašytų dainų tekstų. Juos lydi atitinkamos nuotaikos muzika. Klausytis „Priepuolių“ yra mazochizmas, bet galiausiai jis padeda.

Juodas mintis palieki muzikoje, o pats judi toliau. Albume ypač gražios instrumentinės dalys, kartais besitęsiančios, atrodo, amžinybę, bet neprailgstančios. Vienintelė akustinė daina „Aš esu“ čia laiku ir vietoje esantis atsikvėpimas. Albumo klausiausi vienoje iš 60 kasečių, kurioje jis išleistas, ir tai suteikė dar papildomą sluoksnį emocijų: iš plastmasės į širdį. Norėtųsi, kad „Extravaganza“ būtų techniškesni kaip muzikantai, nes jų dainų sprendimai dažnai nuspėjami. Žanro lyderiai „Deafheaven“, kurie, įtariu, yra inspiracija „Extravaganzos“ vaikinams – geras pavyzdys. Tačiau ir dabartiniai „Priepuoliai“ įtikina, ir ne tik mus Lietuvoje. Amerikoje įsikūrusi leidykla „Razed Soul Productions“ perleis šį albumą. Nes liūdesys visur vienodai juodas.

© 37O

0° kisielius kefyras

78

100

DAUG ATLIKĖJŲ T2 Trainspotting (filmo garso takelis) Polydor Records „Traukinių žymėjimas“ (orig. „Trainspotting“) nebūtų tapęs kartos filmu be jo garso takelio. Filmo tempą nustatantis Iggy Popo bėgimas „Lust for Life“ ir „Underworld“ pabaigos reivas „Born Slippy“ įsimintini tiek pat, kiek ir, pavyzdžiui, lubomis ropojančio mirusio kūdikio scena. Kai po 20-ies metų filmo komanda sukūrė „Traukinių žymėjimo“ tęsinį, svarstymai, kokia bus muzika, buvo tarp garsiausių. Tačiau kai prie filmo vairo sėdi tas pats mančesterietis, Bowie gerbėjas Danny Boyle‘as, gali būti ramus. Nors tęsinys labiau naudojasi originalo nostalgija, nei ją papildo, antrojo „Traukinių žymėjimo“ dainos yra puikios. Filmo garso takelį į priekį veda viena kūrybiškiausių Europos grupių edinburgiečiai arthoperiai „Young Fathers“, juos papildo „Wolf Alice“ su savo hipnotizuojančiu „Silk“ priedaniu, nihilistai-psichodelikai „Fat White Family“, airių hiphopo komikai „The Rubberbandits“. Dalį šių grupių jūs žinote, dalies ne, bet jeigu patinka „Traukinių žymėjimo“ pasaulis, jos jums patiks. Ne eina saugiu keliu, o nustebina – tuo tęsinio, kaip ir originalo, garso takeliai žavūs.

Iš klasikų filme išgirsime „Frankie Goes to Hollywood“, „Queen“, „Run-D.M.C.“, „The Clash“, o taip pat užmirštą „Blondie“ šedevrą „Dreaming“. Iggy ir „Underworld“ taip pat atiduodama pagarba: pirmojo dainą remiksavo „The Prodigy“, o antrieji kūrinį perdarė į technobaladę „Slow Slippy“. „T2“ nėra labai geras filmas. Daug šansų, kad jis jus nuliūdins. Tačiau filmo muzika nebus tarp priežasčių kodėl.

TEISUTIS MAKAČINAS Disko muzika Melodija / Vinilo studija Kas atsitinka, kai „Reikėjo berniukams“ kompozitorius nusprendžia parašyti elektroninės muzikos albumą? Po 35 metų šis tampa kultinis. Įvyko lūžis: nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta pradėjo domėtis, kokia muzika buvo kuriama sovietmečiu, egzotišku laiku, kurio tiesiogiai nepatyrė. Teisučio Makačino albumas „Disko muzika“ yra šio sujudimo centre. Knygų mugės proga perleistas vinilas pirktas masiškai. Pusės iš 400 naujų kopijų nebeliko jau mugės dienomis. 78-erių kompozitorius pats tuo negalėjo patikėti, bet laiko apmąstyti nebuvo – reikėjo dalyti autografus. „Disko muzikos“ dainos, nors išties nėra jokia disko muzika, skamba unikaliai. Sintezatoriai jose derinami su vokaliniu kvartetu, tarsi Nijolė Tallat-Kelpšaitė dainuotų kosmose. Kompozicijos primityvios ir naivios, bet čia ir žavesys. Kitokios ir negalėjo būti. Norint suprasti, kiek sovietinė kontrolė buvo izoliavusi Lietuvos dainų autorius nuo pasaulio, reikia paklausyti laisvoje Prancūzijoje panašiu laiku kūrusios grupės „Space“ įrašus. „Disko muzika“ skamba kaip „Space“ demo. Bet tai buvo geriausia, ką tuometė sistema galėjo leisti sukurti. Idealizuoti „Disko muzikos“ nereikia. Lietuvos alternatyviosios scenos krikštatėvis Dovydas Bluvšteinas viešai prisipažino lig šiol negalintis šio albumo klausyti. Jo akyse tai tebuvo oficiozinis, sistemai palankaus autoriaus kūrinys: „Galėdavai draugų netekti, jeigu šitą plokštelę pamatydavo namuose.“ Finalinė vinilo daina „Tau, Tėvyne“ – aišku, kuriai Tėvynei skirta, klausimas tik toks, kiek daina nuoširdi, o kiek iš reikalo. Tačiau nurašyti šio albumo irgi negalima. Tai vienas originaliausių kultūros produktų, kuriuos paliko sovietmetis Lietuvoje. „Disko muzikos“ atgimimas rodo taip reikalingą susitaikymą su istorija ir gebėjimą joje rasti tai, ką verta išsaugoti.

90

100

„Extravaganzos“ albumą rasite „Bandcamp“, Teisučio Makačino – Pakartot.lt arba Vinilas.lt parduotuvėje, visus kitus klausykitės „Spotify“.

Geriausia daina: „Wolf Alice–Silk“ 89

100

KAMANIŲ ŠILELIS Namai s/t Jeigu ir egzistuoja jėga, galinti priversti paauglį apsivilkti tautinį kostiumą – tai „Kamanių šilelio“ muzika. Karjeros pradžioje galėjo atrodyti, kad Kamilė ir Mantas, alternatyvios scenos svajonių pora, tėra du hipsteriai, nusprendę flirtuoti su folkloru, nes šis autentiškas, nemasiškas, tikras. Tačiau jau antruoju savo albumu jiedu įrodo, kad liaudies muzika „Kamanių šileliui“ nuoširdžiai rūpi. Tai nėra „fazė“, tai jų gyvenimas. „Namai“ yra dar liaudiškesnis už grupės debiutą – žavųjį „viskasteka“. Yra slidus skirtumas tarp indie grupės, naudojančios folkloro motyvus, kuo „Kamanių šilelis“, atrodo, buvo anksčiau, ir folkloro grupės, naudojančios indie motyvus, kuo jie tapo dabar. Albume yra liaudiškas džemas „Sudijo“, dainuojama apie dangų ir dievą. Tačiau tai daroma ne moralizuojant, o pristatant liaudies kultūrą kaip vieną iš kelių atrasti „Namus“. Kai kurios dainos, tokios kaip „Jeigu tu nori surast“, yra smagios, primenančios Reginą Spektor, kai ji neliūdi. Kitos, tokios kaip „Minotaurai“ ar „Sakmė apie jūrų gyventojus“, yra tiesiog labai labai gražios. Paskutinė albumo daina skiriama Kamilės močiutei, kuri ją ir išmokė pirmosios liaudies dainos. Dainoje „Kanarėlės“ tibetietišką giesmę gieda indų dainininkės. „Viskas, ko man reik, yra čia. Viskas, ką turiu, esi tu“, – dainuoja Kamilė ir ja gali patikėti. Laiku, kai diskusijos „Kodėl verta neemigruoti?“ vyksta nebe baruose po vidurnakčio, o viešuose feisbuko profiliuose, „Kamanių šilelio“ muzika suteikia garso takelį tiems, kurie savo namus nusprendė statyti Lietuvoje.

Geriausia daina: „Minotaurai“

85

100

70 100 absentas

spiritas

>> eiti ar neiti

>> Už kadro

Nauji lietuviški vėjai Be daugiau nei šimto užsienio kūrėjų trumpo metro filmų, kuriuos visus norisi pamatyti, Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ (kovo 23–balandžio 6 d.) suteiks progą pamatyti ir lietuvių juostas. Daugiausia programoje – jaunų ar pradedančiųjų, bet labai talentingų režisierių trumpametražių kūrinių. Norime jus supažindinti su kelių jų autoriais.

Karolis Kaupinis

Tomas Ramanauskas

„Kino pavasaris“ suteiks progą pirmiems pamatyti naują, jau antrąjį, žurnalisto ir kino režisieriaus Karolio Kaupinio trumpametražį filmą „Budėjimas“, kuris bus rodomas lietuvių filmų premjerų ir trumpo konkurso programose. „Budėjimas“ perkels žiūrovus į tvankią ir karštą vasarą, į ligoninės palatą, kurioje tėvas ir sūnus stengiasi palengvinti paskutines mamos valandas. Jie imasi visko, kad tik netektų pripažinti, kad nieko nebeįmanoma padaryti.

Reklamos agentūros „New!“ vadovas, knygos „Žmogus, kuris žinojo viską“ bendraautoris, o dabar jau ir kino režisierius Tomas Ramanauskas „Kino pavasario“ Trumpo konkurso programoje pristatys mums pirmąjį savo trumpametražį animacinį filmą „Po mirties, prieš pragarą“. Jis pasakoja apie viltį praradusį banditą, sėdintį miške prie laužo naktį. Netikėtai pasirodęs indėnas išpranašauja jam neįtikimą ateitį. Tačiau netrukus jis nušaunamas, bet pranašystė išsipildo...

– Kaip jame atsirado paralelė su futbolu?

– Kelias savaites ieškojau tinkamos pabaigos filmui, kurio didžiąją dalį veikėjai tiesiog bando kuo nors užpildyti laukimą. Tokia situacija šiaip jau yra gana ironiška tuo, kad aplinkybės, kurios tau atrodo tragiškos, ir tavo bandymai su jomis susitvarkyti, iš šalies gali atrodyti absurdiškai. Man jau sugalvojus kitą pabaigą ir ėmus ruoštis filmavimams, t.y. ieškoti ligoninės patalpų, kuriose galėtume filmuoti, vaikštinėdamas šalia namų pastebėjau, kad Šv.Roko gimdymo namai – visiškai priešais LFF stadioną. Gimimo ir mirties liudininkams labai svarbi tyla. O čia – nuolatinis triukšmas. Tai tarsi primena, kad tavo gyvybė nėra visko centras. Tad nusprendžiau, kad Šv.Roko gimdymo namai filme taps slaugos ligonine šalia stadiono. Rungty-

– Be įvairialypės kūrybinės veiklos, socialiniuose tinkluose pagarsėjote kaip kino mylėtojas. Kaip sugalvojote atsisėsti į režisieriaus kėdę?

Stul nuotr.

– Kaip sugalvojai kurti filmą tokia sunkia ir jautria tema?

– Man teko slaugyti artimą žmogų artėjant jo gyvenimo pabaigai. Tai buvo mano pirmas artimas susidūrimas su mirtimi. Tuo, ką išgyvena išeinančiojo artimieji, paaiškėjus mirties neišvengiamumui, bet negalint / nenorint paspartinti pabaigos ir atsisveikinimo.

Tas bejėgiškumo ir kasdienybės banalumo mirties akivaizdoje jausmas man ir buvo pagrindinis postūmis pradėti kurti „Budėjimą“. Kine mirtis dažniausiai atrodo labai patetiškai. Tad ieškojau formos, kuri kuo subtiliau leistų vos vos prisiliesti prie tos temos, jos nemelodramatizuojant.

nių sceną filmavome pirmiausia, tiesiog prisitaikėme prie realiai vykusių Lietuvos ir Šveicarijos rungtynių.

– Filmą dėlioji iš veikėjų gyvenimo momentų per neilgą laiko atkarpą tarsi mozaiką. Taip pat naudoji ilgus kadrus, filmo ritmas lėtas. Kodėl pasirinkai tokį pasakojimo būdą?

– Mano patirtis bylojo, kad panašūs mirties laukimo periodai dažniausiai susideda iš priverstinio laukimo ir galvotrūkčiais atliekamų beveik beprasmių (nors geranoriškų) veiksmų ką nors pakeisti. Pagrindinis jausmas – neįmanoma nieko paspartinti. Viskas trunka tiek, kiek turi trukti, nepriklausomai nuo tavo norų. Norėjosi žiūrovui sukurti panašų jausmą. Kitokia filmavimo stilistika šitam tikslui man atrodė netinkama.

– Tai jau antrasis tavo trumpametražis filmas. Kas buvo kitaip jį kuriant?

– Šįkart buvau gerokai tikresnis dėl to, koks bus galutinis rezultatas. Leidau sau kreipti daugiau dėmesio į formą. Tiksliau žinojau, ko noriu, – iš aktorių, kameros, šviesos, garso. Dirbome kartu su dauguma tų žmonių, su kuriais kartu kūrėme ir „Triukšmadarį“, tad manau, kad šįkart ir jie labiau pasitikėjo tuo, ką darome.

– Sakyčiau, kad pirmiausia, kaip ir kiekvienas žmogus, aš buvau kino režisierius. O tik tada atsirado įvairių veiklų.

Mes visi montuojame ir filmuojame nuo mažų dienų. Tikslesnis atsakymas būtų, kad tiesiog vieną dieną prisiminiau, jog dar nesu sukūręs filmo, ir tada apėmė nepakasomas niežulys. Ėmiau agresyviai ieškoti istorijos, kuria norėčiau pasidalyti.

– Kūrei septynerius metus. Kodėl tiek?

– Tik todėl, kad turėjau prabangą neskubėti. Ir tuo esu nepatenkintas. Jei tai būtų buvęs išgyvenimo klausimas, per tuos septynerius metus jau būčiau kelias trilogijas surežisavęs. Svarbiausia ne kiekybė, aišku, tačiau septynerius metus marinuoti idėją yra kraupiai sunku. Skauda. Apninka abejonės.

Ir galiausiai tampi aklas ir neadekvatus, nebesupranti, kaip tai atrodys žiūrovui.

Daugiau taip nedarysiu.

14 // © 37O

– Kodėl animacija? Kokią animacijos techniką naudojote?

– Dvi priežastys: nes mano debiutantiškam naivumui atrodė, kad tai lengviausias kino pavidalas – nereikės patirti svetimos gėdos už prastą aktorių vaidybą, kurios aš, kino naujokas, maniau, tikrai nesuvaldysiu. Antroji – man visada pa-

tiko animacijos beribiškumas, galimybė kurti fikcijas, kurioms įtakos nedaro meno vadovo sugebėjimai ar pinigų rekvizitui nebuvimas. Kinas – surišlintas sapnas, o animacija – sapniškiausia iš viso kino. Idėją filmui medžiojau gausiai skaitydamas ir su trimečio smalsumu fiksuodamas įdomias istorijas. Galiausiai nepaprastai patraukė mano sesės padovanota Alano Fletcherio knyga-lobynas „The Art Of Looking Sideways“. Ten, tarp kelių tūkstančių kitų, radau istorijos apie nevykėliškiausią Amerikos banditą Elmerį McCurdy graužtuką. Stvėriau jį ir pasakiau: niekam neduosiu, mano. Kaip ekrane, taip ir gyvenime: filme Elmeris yra tampomas, kaip jo savininkams patinka, aš jį irgi tampiau po skirtingus scenarijus, su gabių piešėjų ir animatorių pagalba spraudžiau į personažo formeles.

– Ar tęsi savo veiklą režisūros lauke?

Gal bandysi pereiti prie vaidybinių filmų?

– Tikrai tęsiu. Klausimas, kokiais tempais. Štai dabar man atrodo, kad dar šiemet vieną trumpametražę vaidybinę juostą nufilmuosiu. Esu viską apgalvojęs. Bet nenustebkite, jei po kelerių metų paklaustas apie jį, alzheimeriškai sunerimsiu: „Kokį filmą? Aš poeziją rašau.“

„Kino pavasaryje“ Kamilė Milašiūtė

Saulė Bliuvaitė

Jaunos režisierės Kamilės Milašiūtės filmas „Motinos diena“ taip pat rodomas lietuvių filmų premjerų ir „Trumpo konkurso“ programose. Jautrus ir be galo estetiškas filmas pasakoja apie šešiolikmetį Nerką, kuris artėjant Motinos dienai kartu su draugais tradiciškai vagia gėles, kad galėtų padovanoti jas savo mamoms. Tik Nerka savo mamos nematė jau kurį laiką, nes jai atimtos teisės į jo priežiūrą. Nerka tiki, kad mama dėl to nekalta ir pasiryžta ją surasti.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso studentė. „Kino pavasario“ studentų filmų konkurso programoje rodomas jos filmas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“, pasakojantis apie dviejų merginų klajones po naktinį Vilnių ieškant, iš kur gauti narkotikų. Šią jauną, bet labai talentingą režisierę dauguma melomanų pirmą kartą pastebėjo pamatę jos režisuotą lietuvių neokrautroko grupės „Without Letters“ vaizdo klipą „Heritage“, kuris, beje, taip pat bus rodomas „Kino pavasario“ vaizdo klipų konkursinėje programoje.

– Kaip nusprendėte „vogti gėles“?

– Filmo idėja kilo lankantis atvirame jaunimo centre „Mes“. Su dramaturge Tekle Kavtaradze kalbėdavomės su jaunimo centrą lankančiais jaunuoliais, filmuodavome sesijas, kuriose bandėme suprasti jaunuolius supantį pasaulį, pažinti jų mąstymo modelius. Labiausiai mus sudomino skirtinguose pokalbiuose su paaugliais atsikartojanti istorija apie tradiciją per Motinos dieną vogti gėles iš viešų vietų (parkų, sodų ir pan.).

– Kodėl tau buvo svarbu papasakoti tokią istoriją?

– Jaunuoliai eina vogti gėlių mamoms, nors ne visi turi kam jas padovanoti – toks buvo trumpos istorijos paradoksas, o visa kita atsirado plėtojant scenarijų.

Man svarbu buvo meninėmis priemonėmis perteikti šios paradoksalios situacijos liūdną grožį.

– Rašei filmo scenarijų su dramaturge T.Kavtaradze. Buvote atrinktos ir dalyvavote prestižinėse scenarijaus vystymo kūrybinėse dirbtuvėse „European Short Pitch“ (ESP). Kaip ten sekėsi?

Ką reiškia dirbti kartu su scenarijaus autoriumi?

– Dirbti kartu ir kuriant šį filmą, ir ESP scenarijaus vystymo kūrybinėse dirbtuvėse buvo sudėtinga, bet, manau, abi labai daug išmokome. Dirbant kartu tenka sprendimus priimti kartu, pasidalyti atsakomybėmis. Tai reikalauja glaudaus vienas kito pažinimo. Dirbtuvėse abi tu-

Rašė Jorė Janavičiūtė

– Minėjai, kad filmo istorija yra paremta tikrais įvykiais. Gal gali papasakoti daugiau apie tai?

rėjome labai tiksliai žinoti savo scenarijų, gebėti jį struktūriškai analizuoti, teko atsisakyti labai įdomių scenų, kurios mums abiem buvo brangios. Manau, kad darbas su scenarijaus autoriumi yra labai naudingas, tik dirbant pirmiausia reikia išmokti susišnekėti.

– Filme vaidina daug paauglių. Kaip ir kur juos pavyko surasti?

– Filme vaidina atvirą jaunimo centrą „Mes“ lankantys jaunuoliai, su kuriais buvo vystomas filmo scenarijus.

– „Motinos diena“ itin įspūdinga vizualiai. Kas tau buvo svarbu kuriant filmo vizualinę pusę?

– Filme pasakojama istorija apie jaunuolio Nerkos norą, esant sudėtingai socialinei situacijai, padaryti kažką gražaus – pasveikinti Motinos dienos proga mamą, kuri jo atsisakė. Todėl rinkausi stilizuotą estetiką. Buvo svarbu, kad ne tik filmo veiksmas, bet ir atskiri kadrai padėtų pasakoti, kurtų jausmą ir papildytų istoriją.

– Istorija, kurią mėginau papasakoti filme, yra sulipdyta iš daugelio fragmentų, kuriuos teko stebėti arba patirti. Vis dėlto pagrindinė filmo istorija yra apie nepažįstamą vaikiną, kurį pagrindinės herojės sutinka prie baro. Kartą su drauge bare iš tiesų sutikome keistą vaikiną, kurį atsivedė vienas mūsų draugas. Aš jo nepažinojau, vengiau bendrauti, su juo apskritai buvo labai sunku susišnekėti. Jis visą vakarą kvietė mus į vieną vakarėlį, vykstantį toliau už miesto, mes išsisukinėjome, nenorėjome niekur važiuoti. Jis siūlė sumokėti už viską, kad tik važiuotume kartu su juo. Galiausiai tas vaikinas pajuto mūsų priešiškumą, atsisveikino ir išėjo. Vėliau sužinojau, kad išėjęs iš baro vaikinas nušoko nuo vieno apleisto pastato ir žuvo.

– Kaip filme atsidūrė garsus Vilniaus gatvės meno pavyzdys – užrašas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“? Ar iš jo kilo filmo idėja, kaip jį įjungei į filmo siužetą?

– Dėl šio užrašo kilo piktų replikų iš žmonių, kurie teigė, kad naudodama šį užrašą filme aš nepagarbiai elgiuosi su užrašo autoriaus atminimu. Užrašo autorius prieš keletą metų pasirinko pats pasitraukti iš gyvenimo, dėl to šis užrašas jo artimiesiems įgijo labai skausmingą reikšmę. Tačiau, man atrodo, filmo atsiradimo istorija susisieja su užrašo

autoriaus likimu... O atsiribojant nuo to užrašo autoriaus – šis kūrinys pats savaime turi reikšmę, artimą filmo idėjai. Todėl ir nusprendžiau jį naudoti.

– Tavo filme vaizduojamas naktinis Vilnius. Jo erdvės tarsi ir atpažįstamos, tačiau kartu lyg ir turi savo nepriklausomą geografiją.

– Apie miesto geografiją mąsčiau mažiausiai – nenorėjau apibrėžti tikslių Vilniaus vietų ir taip pririšti tas vietas žinantį žiūrovą prie jo paties vizijų. Norėjosi šokinėti iš vienos vietos į kitą, tarsi visas naktinis miestas būtų viena milžiniška fiesta. Svarbiausia buvo sugalvoti, kaip kuo tikriau perteikti miesto atmosferą – dėl to filme panaudojome dokumentinius kadrus, kuriuos aš arba operatorius per pastaruosius keletą metų atsitiktinai nufilmavome įvairiuose Vilniaus naktiniuose klubuose.

– Filme „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ – daug muzikos, ji svarbi filmo dalis. Ką, tavo nuomone, muzika suteikia filmui?

– Muzika man sukelia vaizdinius, kurie vėliau gali virsti scenomis. Dėl to nuo muzikos atsiriboti būtų labai sunku. Ypač šiame filme, kuriame kalbama apie naktinį miesto gyvenimą. Jame muzika tarsi padeda užsimiršti, pamiršti nemalonius įvykius, išstumti juos iš sąmonės.

>> skaitykla Recenzavo Marijus Gailius

Jurgis Kunčinas MALŪNŲ GATVĖ BE MALŪNŲ

Alfonsas Nyka-Niliūnas SKAUSMO GRAMATIKA

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016 m.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Kaip autorius palinki viename eilėraštyje: „skaityk iš naujo Giunterį ir Grasą“, taip mes sau galime palinkėti: skaitykime iš naujo Jurgį ir Kunčiną, nes išėjo solidi jo tekstų rinktinė. Rinktinė vien eilėraščių, kurių biografai priskaičiuoja apie tūkstantį, o į knygą sudėta beveik 500. Todėl šita romano storumo verta rinktinė vadintina surinktine arba superrinktine.

Kad maža nebūtų minint J.Kunčino 70ąsias gimimo metines! Taip, sausio 13-ąją praėjusi sukaktis bibliografiškai paminėta vien šiuo leidiniu, kurio projektas netgi negavo finansavimo iš

Lietuvos kultūros tarybos, gal todėl iš nepritekliaus ir toks perteklius, toks apetitas. Produktyviai rašiusio autoriaus ne kiekviena strofa aukštos prabos, tad ir rinktinėje reikia gerai pasiknaisioti ieškant stygą užgaunančių tekstų tarp gausybės kunčiniškai lengvabūdiškų ir sausokų kaip anais laikais populiarus moldaviškas vynas (apie jo skonį galiu spręsti tik iš paties J.Kunčino liudijimų ir aliuzijų).

Iš J.Kunčino poezijos, kaip ir prozos, vaizduotėje rekonstruoji vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės pradžios dvasinį pasaulėvaizdį, kuris jaunajam skaitytojui gali atrodyti nejaukus, užtat įdomus antropologiškai. Iš tokių tekstų pamatai, kad šiuolaikinis hipsteris (beje, paties rašytojo vartotas epitetas, tik kitokiu, andainykščiu, atspalviu), sau leidžiantis tris eurus už 0,33 l alaus, yra bespalvė ir beformė masė, palyginti su J.Kunčino laikų ir aplinkos bohema. Poeto lyrinis subjektas paliudija, kad anais suvaržytais laikais žmogus įmanydavo net savičiau gyventi negu visko pertekęs individas šioje neribotų galimybių ir pagundų eroje.

Viena rinktinė strofa iš rinktinės: Todėl dažniau sunkiau ką pasakyt: Kine rečiau, gyvenime – kas rytą.

Rečiau matai dažniau kitas akis, Rečiau renkies save. Dažniausiai – kitą.

Vienas populiariausių literatūrinių puslapių feisbuke, administruojamas karo mediko Viliaus Kočiubaičio, priklauso poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui, kuris ten sukaupė per 15 tūkst. sekėjų. Ir šit klasikas gavo dar vieną pasparą – naują tekstų rinktinę. Kartu su Antano A.Jonyno ir Juditos Vaičiūnaitės rinktinėmis šioji yra viena svarbiausių poezijos naujienų praėjusioje Vilniaus knygų mugėje ir vienu aspektu ypač išskirtinė – tai poetą savitomis intonacijomis pra-

kalbinęs poetas ir performeris Rolandas Rastauskas, kurio įskaityto A.Nykos-Niliūno įrašai prisegti knygos įklijoje.

A.Nykos-Niliūno poezija pati savaime talpina pakankamai arklio galių užkilti į aukščiausią skaitymo malonumo kalną, o ją dar įgarsinus performeriui, šie kiek primiršti tekstai net išsviedžia už Žemės orbitos. Kaip rinktinės pratarmėje rašo literatūrologas Manfredas Žvirgždas, R.Rastausko siūloma klasiko interpretacija liudija, kad „Eldorado durys tebėra atviros visiems, klaidžiojantiems poeto pastatytame „rūsčiam nesugrįžimo labirinte“. Kodėl verta sugrįžti pro tas duris? Nes A.Nykos-Niliūno poezijoje – per emigranto atstumą perkošta lietuvių istorinio skausmo kardiograma, piką pasiekianti tokiuose tekstuose kaip „Aukštaitija“, nusmelkianti galingais įvaizdžiais: „kruvinais nuo vyšnių/ dantimis ir lūpomis“, „kruvinais/ atsiminimais ir blakstienom“.

Rinktinė strofa iš rinktinės: Kaip aš būsiu tobulas, Jei mus pasaulis girdė ir maitino Kitų netobulybės Stalo trupiniais?

Zygmunt Bauman, Leonidas Donskis TAKUSIS BLOGIS

Renata Šerelytė ŽVAIGŽDŽIŲ MEDŽIAGA

Laukdamas Zygmunto Baumano ir Leonido Donskio knygos pristatymo Vilniaus knygų mugėje įsivaizdavau, kaip didžioji konferencijų salė vėl plyš per siūles visiems veržiantis pasiklausyti populiariojo lietuvių mąstytojo – taip svarsčiau iki pat renginio, kai jau kildamas laiptais atsiminiau, kad profesoriaus nebėra tarp gyvųjų. Netrukus mirė ir jo susirašinėjimo draugas, knygos bendraautoris, lenkų kilmės pasaulinio garso sociologas.

Todėl šita intelektualų susirašinėjimo knyga išversta iš anglų kalbos ir išleista pačiu laiku – ir ne vien dėl aplinkybės, kad pasirodė po abiejų mąstytojų mirties, pirmiausia – dėl aktualios mums visiems tematikos. Keliaudami per platų filosofinės minties arealą mąstytojai mezga dialogą šiuolaikinėms blogio apraiškoms įvardyti, atpažinti. Bet tai knyga ne vien apie pasislėpusį, arba takųjį, blogį – tai knyga apie modernios gyvensenos ir pasaulėvokos pagundas, klystkelius, akligatvius. Trumpoje apžvalgoje neaprėpsi jųdviejų nagrinėjamų temų lauko, tad apsiribokime keliomis iliustratyviomis citatomis, įgaunančiomis aforizmo formą: „mes gyvename korporacijų kvazividuramžių pasaulyje“, „technologijos mūsų nesiteirauja, ar mes pageidaujame jų“, „jei esi prisijungęs, tai jau išteisintas“ (L.Donskis).

Nors susirašinėja mokslo žmonės, jiedu rašo kiekvienam suprantamai, populiariai. Maža to, vietomis vaizdingai, net

Žinoma ir patyrusi prozininkė dar kartą pristatė romaną paaugliams – šį kartą detektyvą, kuris prasideda nuo moksleivės žmogžudystės. Pasakojimo detalės pamažu išnarpliojamos ir atpažįstame lietuvišką socialinę realiją – Prezidentės Dalios Grybauskaitės rūpesčio sulaukusį nepilnamečių prostitucijos skandalą Švėkšnos specialiojo ugdymo centre.

Kūrinyje ne vien rūsti lietuviška tikrovė – kartu šis romanas yra pagrindinio herojaus Timio psichologinio tvirtėjimo, jo vyriškumo raidos chronologija, įrėminta skoninga astronomine alegorija ir nūnai vis artėjančia utopine sąlyga – tikrojo gyvenimo simuliavimu virtualybėje.

Prie šito kūrinio elemento verta stabtelėti. Nemažai prozininkų (tarp jų ir Lietuvoje – tai Rebeka Una su romanu „Atjunk“) ar scenaristų (serialas „Black Mirror“) virtualųjį gyvenimo pakaitalą į kūrinius įtraukia kaip natūralų – štai ir „Žvaigždžių medžiagoje“ Timis atkuria (ar, veikiau, sukuria) savo mirusią klasės draugę planšetėje. Menininkui kyla nemažas iššūkis, kaip atvaizduoti gyvo ir pikselinio herojų ryšį, ir R.Šerelytė tokią bendravimo formą aprašo įtaigiai, nors pernelyg nesiplėtoja: „Bet jinai Timį trikdė. Atrodė ne tik labai didelė, bet ir tolima – įspūdis toks, lyg ji būtų čia pat ir kartu – labai toli kaip ratilai, kurie nepaliauja sklisti, nors į vandenį įmestas

„Versus aureus“, 2017 m.

16 // © 37O

meniškai: „CNN nieko nesujungė, ką jau kalbėti apie „pasaulį“, priešingai, ji raikė ir dalijo planetos vaizdą į miriadus nesusijusių ir išsibarsčiusių atvaizdų, šmėkštelinčių ekrane per greitai, kad kas nors juos suvoktų, kur jau ten apgalvotų, ir kapojo gyvenamą laiką į begalybę nesusijusių, pabirusių skiaučių“ (Z.Baumanas).

Temos pažįstamos, bet prieiga prie jų atsinaujinusi, teksto nuotaika apokaliptinė, užtat, ko gero, būtina suklusti ir būdrauti – lietuviškai prabilusi knyga yra labai svarbus mūsų auditorijai rašytinis Z.Baumano ir L.Donskio paminklas po jų mirties.

„Alma littera“, 2016 m.

akmuo jau seniai nuskendo.“ R.Šerelytės profesionaliai konstruojamas meninis pasaulis yra keliasluoksnis, aprėpiantis ir pramogą, ir socialinę žinutę, o didžiausia jos tekstų vertybė lieka tik šiai rašytojai būdingas kiek patrakęs vaizduotės žaidimas ir savitas humoras.

Žiūrėk europietiškus filmus, dalinkis socialiniuose tinkluose ir laimėk kelionę, apgyvendinimą ir akreditaciją į vieną didžiausių kino festivalių Europoje.

Registruokis www.europeanfilmchallenge.lt

>> eiti ar neiti

Filmai, kurių nepamatę gailėsitės

Dešimt „Kino pavasario“ KINAS

Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ filmus išsirinkti sunku, nes norisi pamatyti absoliučiai viską. Vien pilnametražių filmų – apie 130. Specialiai dėl savo skaitytojų atidžiai peržvelgėme visą festivalio programą ir atrinkome filmus, kurių jokiu būdu negalima praleisti, nes kitaip vėliau gali užgraužti sąžinė.

Rašė Jorė Janavičiūtė

„Amerikos mylimoji“ (rež. Andrea Arnolds, JAV, 2016, 158 min.)

Laisve ir gyvybe pulsuojantis britų režisierės A.Arnolds filmas, Kanų kino festivalyje pelnęs žiūri prizą, pasakoja apie paauglę Star, kuri, norėdama pabėgti nuo sudėtingos situacijos namuose, leidžiasi į kelionę per Vidurio Vakarų Ameriką kartu su žurnalo prenumerata prekiaujančiais paaugliais. Ji labai greitai pritampa prie šios grupės ir įsilieja į jų šėlsmo pripildytą gyvenimą.

Star įsimyli ir vieną geriausių pardavėjų Džeiką, kuris yra viršininkės numylėtinis. Pagrindinius veikėjus talentingai ir natūraliai įkūnija skandalingas ir charizmatiškas aktorius Shia LeBeoufas ir režisierės atsitiktinai Panamos paplūdimyje atrasta debiutuojanti aktorė Sasha Lane. Tai nostalgiška kelionė per Ameriką, atverianti didelės amplitudės šalies visuomenės socialinį pjūvį, o kartu ir sudėtingą, tačiau be galo aistringą meilės istoriją. Tai bus vienos nuostabiausių pustrečios valandos šių metų „Kino pavasaryje“.

„Safaris“

„Neruda“

(Ulrichas Seidlas, Austrija, Danija, 2016, 91 min.)

(rež. Pablo Larraínas, Čilė, Prancūzija, Ispanija, Argentina, 2016, 106 min.)

Austrų režisierius U.Seidlas „Kino pavasario“ žiūrovams geriausiai pažįstamas iš trilogijos „Rojus: meilė“ (2012), „Rojus: tikėjimas“ (2012), „Rojus: viltis“ (2013). Naujas jo dokumentinis filmas, kaip įprasta jo kūryboje, nagrinėja kontroversišką temą – jis atsuka kamerą į safario trofėjų medžiotojus – turtingus vokiečius ir austrus, kurių aistra – gražiausių gyvūnų medžioklė. Jie leidžia režisieriui sekti juos medžioklės metu ir vaizdžiai pasakoja vidinius išgyvenimus, patiriamus žudymo akto momentu. Režisierius groteskiškomis mizanscenomis priartina žiūrovą prie tamsiausių žmogaus prigimties gelmių.

„Kino pavasario“ žiūrovams jau gerai pažįstamas Čilės režisierius P.Larraínas, kiekviename filme žaidžiantis su vis naujomis kino formomis sugrįžta į festivalį su savo filmu „Neruda“. Šį kartą jis laužo biografinio filmo klišes. 1948-ieji, Nobelio premijos laureatas, Čilės poetas Pablo Neruda yra priverstas slapstytis savo šalyje dėl kairiųjų pažiūrų. Jis pradeda katės ir pelės žaidimą su jį medžiojančiu inspektoriumi. Šmaikštus, įtraukiantis, provokatyvus ir meistriškai pastatytas filmas, kuriame režisierius laisvai interpretuoja istorinius faktus ir trina ribas tarp realybės ir fikcijos.

„Mėnesiena“ (rež. Barry Jenkinsas, JAV, 2016, 111 min.)

Taip, tai yra „Moonlight“, pelniusi „Oskarą“ už geriausią filmą (nors ir po didelio nesusipratimo). Ir tai yra filmas, kurį reikėtų žiūrėti kino salėje, kad patirtumėte jį visa jo jėga. „Mėnesiena“ seka Širono, augančio skurdžiame Majamio priemiestyje su narkomane motina, savęs atradimo ir pripažinimo kelią. Filme jis stebimas trijų savo gyvenimo etapų metu – vaikystėje, paauglystėje ir brandos metais.

Filmo pradžioje jis kuklus, smulkaus sudėjimo, iš jo tyčiojasi vyresni vaikai. Vietinis narkotikų tarpininkas Chuanas su savo mergina Teresa ir jo bendraamžis, Kubos amerikietis Kevinas jam padeda subręsti ir atrasti tikrąjį save. Jautrus, tikras ir paveikus tiek savo kinematografija, tiek vaidyba, tiek dialogais filmas šmėkščios jūsų atmintyje dar ilgai.

„Ji“ 18 //

(rež. Paulas Verhoevenas, Prancūzija, Vokietija, Belgija, 2016, 130 min.)

© 370

Vienas laukiamiausių „Kino pavasario“ filmų, pelnęs pagrindinei aktorei, prancūzei Isabelle Huppert „Oskaro“ nominaciją. Tvirta ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose, iš pirmo žvilgsnio nepažeidžiama Mišelė yra sėkmingai dirbančios vaizdo žaidimų kompanijos vadovė. Vieną vakarą ji netikėtai yra išprievartaujama paslaptingo įsibrovėlio. Tai visiškai pakeičia jos gyvenimą. Tačiau ji nesielgia kaip auka, priešingai – aiškinasi užpuoliko tapatybę ir įsitraukia į pavojingą žaidimą su juo.

„Visos nemiegotos naktys“ (rež. Michałas Marczakas, Lenkija, Jungtinė Karalystė, 2016, 100 min.)

Programoje „Aš esu hibridas“, kuriame savo vietą atrado filmai, besigręžiantys nuo tradicinių dokumentinio kino formų į hibridines, dokumentikos ir vaidybinio kino jungtis, rodomas šis lenkų režisieriaus M.Marczako filmas.

Režisierius kartu su stilingais šiuolaikiniais dvidešimtmečiais leisis į naujuoju Berlynu krikštijamos Varšuvos naktinį gyvenimą. Švelniai dekadentiškas, tačiau kartu ir poetiškas, estetiškas bei drąsus Varšuvos naktyse nardančių jaunuolių portretas.

rekomendacijų „Baigiamieji egzaminai“ (rež. Cristianas Mungiu, Rumunija, Prancūzija, Belgija, 2016, 127 min.)

Šiemet festivalio oficiali šalis partnerė yra Rumunija, todėl matysime nemažai šios šalies kino. Greičiausiai eisime pamatyti net kelių rumuniškų filmų, tačiau mes rekomenduojame būtent „Baigiamuosius egzaminus“. Rumunų naujosios bangos režisieriaus C.Mungiu ( „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“) filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus gydytoją Romeo, gyvenantį nedideliame Transilvanijos miestelyje. Jis yra kruopščiai suplanavęs savo dukters Elizos ateitį – ji turi studijuoti užsienyje. Ji yra puiki mokinė, netgi jau gavo stipendiją psichologijos studijoms Jungtinėje Karalystėje. Beliko tik išlaikyti brandos egzaminus, ir tai jai neturėtų būti sunku. Tačiau prieš pat juos įvyksta kai kas, kas gali sugriauti visą jo planą. Jis atkakliai imasi veikti, pamindamas savo dukteriai diegtus moralės principus.

„Kita vilties pusė“ (rež. Aki Kaurismäki, Suomija, 2017, 98 min.)

Ilgai lauktas naujas suomių kino maestro A.Kaurismäki filmas neseniai vykusiame Berlyno kino festivalyje pelnė šiam kūrėjui „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą. „Kita vilties pusė“ yra antroji trilogijos apie miestus-uostus dalis. Tik jam vienam būdingos ironijos kupinoje, tačiau iki širdies gelmių skausmingoje ir aštuntojo dešimtmečio nostalgijos persunktoje kino visatoje, kurioje visad skamba suomiškas rokenrolas, apsigyvena Kaledas, per klaidą Helsinkyje atsidūręs pabėgėlis iš Sirijos, ir Vikstriomas, keliaujantis prekeivis suomis, naktimis lošiantis pokerį ir svajojantis radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Kai Suomijos vyriausybė atmeta Kaledo prašymą suteikti prieglobstį, jis nusprendžia čia likti nelegaliai. Vikstriomas netikėtai laimi daug pinigų ir atidaro kavinę, kur pradeda dirbti Kaledas.

„Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius, Lietuva, Lenkija, 2016, 96 min.)

Tai jauno lietuvių režisieriaus A.Blaževičiaus debiutinis pilnametražis filmas, pasakojantis apie krizės paveiktame nedideliame Lietuvos miestelyje gyvenantį Vytą. Jį atleidžia iš darbo gamykloje. Vytas pradeda vis daugiau laiko leisti su darbo biržoje sutikta kirpėja, o ne su savo žmona ir dviem vaikais. Ilgas dienas jis stumia vaikščiodamas į darbo pokalbius ir su likimo draugais gerdamas alų daugiabučių kiemuose. Jų kasdienybę paįvairina „Youtube“ kanale pamatytas vaizdo įrašas, kuriame vaikinas apsiskelbė jų miestelyje matęs Jėzų Kristų. Prasideda to vaikino paieškos. Šis filmas į kino teatrų repertuarus sugrįš rudenį, „Kino pavasaryje“ įvyks tik jo premjera. Bet tai bus lietuvių filmas, apie kurį visi kalbės. Ir greičiausiai nebus naudojama frazė: „Kaip lietuviškam, tai neblogai“, todėl jei esate azartiškas kino mylėtojas ir nenorite atsilikti, reikėtų suskubti įsigyti bilietą į vieną vienintelį šio filmo seansą.

„Mama“ (rež. Kadri Kõusaaras, Estija, 2016, 89 min.)

Liko viena rekomendacija. Logiška būtų ją skirti naujam lietuvių žiūrovų mylimo kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmui „Tai tik pasaulio pabaiga“, tačiau į jį jūs greičiausiai vis tiek nueisite, todėl leidžiu sau pasielgti netikėtai, surizikuoti ir pasiūlyti jums estų filmą „Mama“. Geriausiu Estijos filmu 2016 m. Talino kino festivalyje paskelbtas ir šalies kandidatu į „Oskaro“ nominaciją išrinktas juodojo humoro detektyvinis trileris, įtraukiantis iki paskutinės sekundės, pasakoja apie rūpestingą mamą Elsą.

Ji prižiūri komos ištiktą sūnų Laurį, visų mylimą miestelio mokyklos mokytoją. Jo būsena tapo tokia, kai nežinomas asmuo į jį šovė. Užpuolikas ir jo motyvai taip ir liko nenustatyti. Laurį kasdien aplanko bičiuliai, kaimynai, mokiniai, labiausiai mylėta auklėtinė, viršininkas, naujas mamos draugas. Visi nori pasipasakoti apie pokyčius savo gyvenime, atvirai pabendrauti ir paslapčia pasiguosti. Tikėtina, kad pasimatyti užsuka ir užpuolikas...

teatras Recenzavo Goda Dapšytė

PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA ŽIŪRĖKITE KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRE (Teatro g. 2, Klaipėdoje) Repertuarą sekite kldt.lt Po itin ilgos ir varginančios renovacijos atsidaręs ir atsigaunantis Klaipėdos dramos teatras savo repertuarą pamažu pildo bestseleriais. Pirmasis toks, nepaisant itin kritiško scenos vertintojų požiūrio, – Gyčio Padegimo režisuota Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“, antrasis – Oskaro Koršunovo režisuota naujausia Gintaro Grajausko pjesė „Pašaliniams draudžiama“. Abi pjesės ne tik nacionalinės, bet ir savotiškai istorinės, o svarbiausia – abi apie Klaipėdą: pirmoji – apie trumpą periodą XIX a., antroji – apie XX a. pabaigą.

G.Grajausko aprašyto, Jono Baranausko įkūnijamo, premijuoto, bet vis tiek „nesuprasto“ uostamiesčio Poeto dviejų veiksmų trukmės kelionė po Klaipėdą prilygsta kelionei per posovietinį gyvenimą ir jo realybę. Ji atspindi spektaklio autorių požiūrį į pasikeitusią santvarką ir visuomenę, kurio „valiopatriotizmu“ niekaip neapkaltinsi, bet kritišku žvilgsniu pavadinti taip pat būtų sunku.

Atrodo, kad G.Grajausko tekstas leido O.Koršunovui dar kartą sugrįžti prie daugelį metų jo spektakliuose ir interviu gvildentos prarastosios kartos temos. Pjesė prasideda 1993-iaisiais, taigi kalba apie jaunuolį, augusį jau subyrėjusioje santvarkoje, ir gyvenimą pradedantį naujojoje. Tačiau stebina nelabai ką pakeisti galinčio, nes ne itin mėginančio spektaklio herojaus, kurio žvilgsniu ir vaizduojamas uostamiesčio gyvenimas, pozicija: jis stebi aplinką, ja skundžiasi, ją smerkia, bet nemėgina nei ko nors keisti, nei keistis pats. Jis neveikia, jis stebi ir vertina. Elementarius realaus gyvenimo, kuriame reikia apmokėti sąskaitas, dėsnius traktuoja kaip neteisybę, su kuria ne tik būtina kovoti ir nugalėti, bet kurią ga-

lima atvirai niekinti. Po kelių spektaklio valandų ima atrodyti, kad trimis pavidalais čia veikiantis Poetas paseno taip ir nesubrendęs. Gal tai ir yra tos prarastosios kartos simptomas?

Spektaklyje gausu aktorių kartu su scenoje atgimusia grupe „Kontrabanda“ ir jos lyderiu – šios autobiografiškos pjesės autoriumi ir pagrindinio veikėjo prototipu – atliekamų muzikinių numerių (kompozitorius Antanas Jasenka). Atrodo, kad šiame spektaklyje O.Koršunovas sujungė dvi ankstesnes patirtis – bendradarbiavimą su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi kuriant „Išvarymą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir kūrybingą originalių muzikinių numerių integravimą į spektaklio tekstą, atrastą kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika kuriant „Vaidinant auką“ (OKT / Vilniaus miesto teatras). „Pašaliniams draudžiama“ atrodo lyg šių dviejų spektaklių sinergija, papildyta uostamiesčio motyvais ir lietuviško miesto atmosfera (scenografė Giedrė Brazytė). Greta akivaizdaus visų scenoje pasirodančių aktorių azarto, kuriant net ir nedidelius vaidmenis, muzikinė „Pašaliniams draudžiama“ pusė – bene patraukliausia šio spektaklio savybė (tiesa, įsigijus CD ja galima mėgautis ir atskirai nuo spektaklio), mat melodramišką siužetą papildo refleksijomis ir suteikia pasakojimui gyvybės.

Rekomenduojama klaipėdiečiams, norintiems išvysti savo miestą scenoje ir dėl muzikinių gabalų (ypač atliekamų Dariaus Meškausko).

Nerekomenduojama manantiesiems, kad gimusieji septintajame dešimtmetyje priklauso ne prarastajai, o X kartai.

DVI SU PUSE MINUTĖS ŽIŪRĖKITE KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5A, Klaipėda)

20 // © 370

Tam, kad trumpam patektum į „Dvi su puse“ pasivadinusio kolektyvo kuriamą erdvę, teks išduoti šį tą apie save. Nieko baisaus, bet šį tą asmeniško. Tada kurį laiką teks apžiūrinėti kitus susirinkusiuosius, kurių čia vos pora dešimčių, ir tik tuomet leistis į gana nejaukią, bet patirčių turtingą kelionę.

Nedideliais etapais, skirtingose erdvėse įvairioms meno sritims atstovaujančių kūrėjų grupė konstruoja atmosfera, intymumu ir asmeninėmis patirtimis grįstą išgyvenimą. Norėdami pasikalbėti apie nerimą ir kasdienes baimes „Dvi su puse minutės“ autoriai režisierius Paulius Markevičius, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, instaliacijų menininkė Eglė Lekevičiūtė ir saksofonininkų kvartetas „Katarsis 4“ (Arminas Bižys, Danielius Pancerovas, Kazimieras Jušinskas, Algirdas Janonis) sukūrė instaliaciją, kurioje sukuriamos sąlygos tam nerimui ir nejaukumui patirti. Tamsiame, lanksčiame ir ne itin jaukių garsų pripildytame labirinte gali rinktis, ar pasilikti savo celėje, ar judėti pirštais, ar visų kūnu atrandant kitus šio žaidimo dalyvius. Sukėlę fizinį nejaukumo ir nerimo pojūtį kūrėjai žiūrovus pasikviečia atviro ir jaukaus pokalbio, kurio metu pasakoja apie savo baimes ir nerimą. Pasakoja taip atvirai ir nuoširdžiai, kad po kurio laiko ne vienam kyla noras įsijungti į šį pokalbį ir išpažinti keistas, juokingas ir baisias savąsias baimes.

Paprastai, vos keliais prisilietimais ir atvirumu sužadinamas noras dalytis patirtimis, kurios, tiesą sakant, ir daro mus žmonėmis. Ar ilgai galėtumėte žvelgti nepažįstamajam į akis? Kokios naujienos priverčia linkti kelius? Ar pastebite ne tik tai, kas po kojomis, bet ir galvas pastatų karnizuose? „Dvi su puse minutės“ kūrėjų pasakojimai organiški, sklandūs ir paprasti, o tai itin reta mūsų teatre ir dramaturgijoje.

Iš pirmo žvilgsnio paprastas sprendimas pirmiausia sukelti žiūrovams būseną, o vėliau apie ją pasišnekėti – itin veiksmingas. Ypač turint omenyje, kad atvirai apie nerimą kalbame retai.

Spektaklį „Dvi su puse minutės“ lydi itin retas reiškinys: po jo publika ne tik nenori, bet net ir neketina skirstytis. Autoriai nelieka pasikalbėti, bet lieka kartu šią intymią patirtį išgyvenusieji ir to, matyt, pakanka, kad norėtųsi pabūti dar truputį.

Rekomenduojama nerimaujantiesiems ir tiems, kuriems žiūrėti į akis – iššūkis.

Nerekomenduojama kenčiantiesiems nuo klaustrofobijos ir nepakenčiantiesiems kitų žmonių baimių.

DIOR IN MOSCOW

ŽIŪRĖKITE KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5A, Klaipėda), MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuaras padidapifish.internetu.lt

Algirdo Kubaičio nuotr.

Junas Gabrielis Borkmanas

Bene įvairiausią ir gana inovatyvų repertuarą suformavęs uostamiesčio šokio teatras „Padi Dapi Fish“ pastaruoju metu spektakliuose suaugusiesiems pamėgo duetus (ir ekskursijas, bet apie tai kitą kartą). Vienas jų – „Dior in Moscow“ rodomas ne itin dažnai, todėl, nepaisant to, kad premjera įvyko praėjusiais metais, vis dar gana naujas.

Kelerius metus tarptautinės komandos Prahoje, Liubline ir Klaipėdoje kurtas ir konstruotas spektaklis kalba apie praėjusios santvarkos moteris ir kartu, jau netiesiogiai, apie jų dukras. Kurdamos spektaklį, idėjos autorės ir atlikėjos – choreografė Agnija Šeiko ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė – rėmėsi postsovietinių šalių moterų tapatumo studija ir surinktais interviu su Čekijos ir Lietuvos vyresnio amžiaus moterimis.

Per vos akademinę valandą trunkantį spektaklį viena ar kita forma užgriebiamos itin įvairios su moteriškumu ir moters vaidmeniu šeimoje (ir visuomenėje) susijusios temos ir problemos: nuo savęs suvokimo ir skaudaus skilimo tarp moters kaip individualybės ir žmonos/ motinos vaidmens iki toleruojamo vyrų (tėvų) alkoholizmo problemos, nuo žemos savivertės iki tuštybės ar motyvo „parduos kaip lėlę“. Taip iš įvairių pasakojimų nuotrupų, atpažįstamų, nejaukių reakcijų ir kitų smulkmenų, jungiant tekstą ir judesį, pasisakymus ir šokio solo bei duetus dėliojama specifinės moters tapatybės mozaika. Joje išryškėja ir nežymus nepasitenkinimas, išreiškiamas su šypsena, ir gilios, įsisenėjusios nuoskaudos, kurios ne visos išsakomos, nemaža dalis jų – užgeriamos degtine.

Vytauto Petriko nuotr.

Pasiūlymu „įkalti“ prasidėjęs spektaklis baigiasi kvietimu šokti. Abu šie siūlymai – publikai, kurios šis spektaklis priima itin nedaug (rodomas vos 30-iai žiūrovų). Ir abu siūlymus rekomenduojama priimti.

Rekomenduojama žinančiosioms, kodėl atsakymus į kai kuriuos klausimus norisi nuryti užsigeriant degtine.

Nerekomenduojama besierzinantiesiems nuo bet kokių feminizmo apraiškų ar nusistovėjusių lyčių vaidmenų persvarstymo.

ŽIŪRĖKITE VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilnius) Repertuaras jaunimoteatras.lt

Gal ir paradoksalu, bet naujausia Jaunimo teatro premjera – režisieriaus Gintaro Varno „Junas Gabrielis Borkmanas“ skirta toli gražu ne jaunimui. Tai pripažįsta ir pats režisierius. Spektaklis turėtų būti artimesnis didžiąją šio teatro žiūrovų dalį vis dar sudarančiai vyresnei publikai. Kodėl taip iš karto? Visų pirma, priešpaskutinė garsiausio norvegų dramaturgo, moderniosios dramos tėvo Henriko Ibseno pjesė – apie praeitį, apie nuoskaudas ir neišsipildymus, kurie apmąstomi baigiantis gyvenimui, stojant į akistatą su neišvengiamybe. Be to, spektaklyje pagrindinius vaidmenis kuria Jaunimo teatro šlovės dienas menantys vyresniosios kartos šio teatro aktoriai Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė ir Vidas Petkevičius.

H.Ibseno pjesės centre – bankrutavęs ir su savimi investuotojus nusitempęs bankininkas. Nepaisant šios situacijos aktualumo „Sekundės“ bankų, „Snoro“ ir „Ūkio banko“ kontekste, pasakojimas scenoje tiek nutolęs nuo šių laikų, kad susieti ilgus monologus ir dialogus su realia patirtimi – sunku. K.Smorigino kuriamo Borkmano ir jo gyvenimo moterų – D.Overaitės ir Jūratės Onaitytės kuriamų praeitimi gyvenančių seserų tarpusavio santykių narstymai traukinių stotį primenančiame interjere (scenografas – Gintaras Makarevičius) sunkūs, gilūs ir ilgi, o grandiozinių ateities siekių deklaracijos, regis, neįtikina net jų pačių. Todėl nenuostabu, kad viską čia nusineša „Mirties šokis“.

Mūsų režisieriai neretai deklaruoja pagarbą autoriui ir teigia, kad šiuolaikinti ir pritempti dramaturgijos kla-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

siką nėra būtina. Tačiau tokiu atveju jie nėra apsaugoti nuo netikėtų publikos juoko pliūpsnių, kai XIX a. pabaigos tekstas prasilenkia su XXI a. pradžios požiūriu, vertybėmis ar pakitusiais lyčių vaidmenimis. Todėl Pijaus Narijausko kuriamo Borkmanų sūnaus Erharto noras bėgti iš šių namų su bene vienintele šiuos laikus primenančia Eglės Špokaitės fru Fanei Vilton toks natūralus, kad artimųjų įkalbinėjimai, vienas po kito turintys auginti išsiskyrimo įtampą, pamažu virsta komedija, palydima publikos juoko. Atrodo, kad praeityje įstrigo ne tik pagrindiniai dramos herojai, bet ir spektaklis, kurio nutolimas nuo esamojo laiko nutolina ir dialogo su praeitimi galimybę, mat dramaturgijos klasika be konteksto rizikuoja virsti kostiumine drama – elegantiška, santūria, gerai atlikta, bet be gyvybės.

Rekomenduojama pasiilgusiesiems seno gero dramatiško teatro.

Nerekomenduojama besivadovaujantiesiems šiuolaikinėmis vertybėmis ir laiko suvokimu.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šiaurietiškos mados pagal 55 tamsesnius vietinio klimato atspalvius, 99 skaniausi Baltijos gastronominio pasaulio restoranai, lovoje šviečiančios mėnulio fazės, kvapai, sukurti pagal skandinavų mitologiją, ištikimiausios nugaros palydovės ir dar keli šiaurietiški eksponatai.

Nes nieko naujo nepasakysim, primindami, kad Lietuva jau nebe Rytų, o Šiaurės šalis, todėl šį kartą lentyna balansuoja tarp Baltijos ir Skandinavijos bei demonstruoja, kaip atrodo modernūs baltai. .. .

Pagalvėlės „BALTAI“

LIETUVA Diz. Jolanta Rimkutė, Ieva Ševiakovaitė 27 Eur www.studijalt.eu

.

O jeigu į klausimą, kokia šiandien diena, tau atsakytų pagalvė? Minkšta ir jauki neopreno pagalvėlė su 2017 m. mėnulio kalendoriumi baltiškam interjerui. Pagalvėlės priekyje – tamsoje šviečiančios mėnulio fazės ir Aitvaro ženklas, nugaroje – kišenėlė knygai. Nuo seno baltai gyveno pagal mėnulį ir tikėjo, kad Aitvaras neša turtus. Negarantuojame, kad taip ir bus, jei miegosite ant tokių pagalvių, bet bent jau žinosite, kada pilnatis... „PixStudijos“ nuotr.

Kuprinės „Puru“ LIETUVA Diz. Kristina Servaitė 55 ir 60 Eur FB: puru

Nesvarbu, kur keliausi – iki darbo, kito rajono ar regiono, kuprinė – ištikimiausia tavo palydovė. Jei ieškosi jaukios, minimalistinės kuprinės, kurioje dera griežtos, šiaurietiškos linijos, skirtingos medžiagos ir tekstūros – čia keli pasiūlymai kaip tik tau. „Puru“ yra „onemanband“ – nuo eskizo iki galutinio produkto visos natos sugrotos ir visos siūlės susiūtos vienos dizainerės rankomis, todėl ji pati sako, kad kiekvienai kuprinei ji yra kaip mama. Viskas gimsta ir sukuriama čia, Lietuvoje.

Liudo Barkausko nuotr.

Žvakės, namų kvapai, smilkalai „Smells Like Spells“ LIETUVA Diz. Edvardas Kavarskas, Gintarė Ribikauskaitė, Vilius Malinauskas, Marius Bartkevičius Nuo 5 Eur www.smellslikespells.lt

Magiški dalykai šiuolaikinėms raganoms ir raganiams, gyvenantiems ne miškuose, o apartamentuose. Labiau tiems, kurie ieško opiumo sielai, o ne „Opiumo“ Islandijos gatvėje. „Smells Like Spells“ parduotuvėjė rasi magiją – ekologiškų, rankų darbo runų ir kvapiųjų žvakių, namų kvapų ir smilkalų, pavadintų skandinavų mitų veikėjų vardais. Galėsi rinktis tarp Odino, Frėjos, Toro, Mimiro ir daugelio kitų. Jausmas, lyg užuostum islandų sagas ar „Vikingų“ serialą Vilniaus senamiestyje. „Smells Like Spells“ nuotr.

Baltiška mada vyrams pagal JULIĄ JANUS LIETUVA Diz. Julia Janus Nuo 40 Eur www.juliajanus.com

Visi žinome, kaip atrodo skandinavai, o dizainerė Julia Janus rodo, kaip atrodo modernūs baltai.

Skirtumas minimalus, o labiausiai įstrigusi – praeitų metų žiemos drabužių kolekcija vyrams. Tai buvo pirmoji vyriška Julia Janus kolekcija su aiškiai dominuojančia baltiška stilistika ir šiaurietiškomis spalvomis, derančiomis ne tik prie mūsų 55 tamsesnių klimato atspalvių ir sąlygų, bet ir modernios baltiškos virtuvės, vertos atskiros kalbos. „Packshot.lt“ studijos nuotr.

VMG gidas „99 Places of Taste in the Baltics“ LIETUVA Diz. JUICY SQUARE 13,49 Eur www.vmgonline.lt

22 // © 37O

O koks modernios baltų virtuvės skonis? „Virtuvės mitų griovėjai“ leidosi į kelionę po Baltijos šalių gastronominį pasaulį, apie kurį iki šiol tebuvo mažai kas žinoma. Veganiškas Talino restoranas, kuris sužavės ir mėsėdžius, latvių restoranas, kuriame tiekiami balandėliai, visokie lietuviški stebuklai, – net 33 vietos iš kiekvienos šalies, kur gali paragauti skaniausių patiekalų, suguldytos į storulį 247 puslapių gidą. Iš viso per šią kelionę po Baltijos šalis buvo nuvažiuota 4 000 km, nueita 400 km ir pagaminta net 180 patiekalų.

Namų tekstilė „Linen Tales“

„Packshot.lt“ studijos nuotr.

„Studio HONEST“ nuotr.

LIETUVA Diz. Dovydas Stonkus Nuo 6,50 Eur www.linentales.com

Linas ir baltai neatsiejami vienas nuo kito kaip duona ir sviestas, o „Linen Tales“ yra prekės ženklas, kuris teisingai pasakoja, kokia turėtų būti moderni lino tekstilė be valstietiškų liaudies ansamblio inkliuzų „Duokim garo“ stiliumi. Štai kodėl jų gaminius perka net japonai. Tokiam įvaizdžiui padeda ir dizainerio sukurtas vizualinis identitetas, moderni sofistikuota tipografija, paverčianti kiekvieną lino gabalėlį šiuolaikinio baltiško interjero detale.

24 //

© 37O