370 nr 53

Page 1

2017 balandis #53

Žvilgsnis į Klaipėdą – jūra, kultūra ir neribotos galimybės Teatro komuna pajūryje „Fusedmarc“: nuo šiol mus galite vadinti popgrupe Istorijos saugotojai Scenos kryžių blizgesys ir skurdas



#53 NUMERIO BENDRADARBIAI: Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Gerų naujienų diena L

ietuvos kultūros sostinei Klaipėdai dedikuotą balandžio mėnesio numerį su bendraautoriais pradėjome rengti gerokai anksčiau, nei buvo paskelbtos dvi geros naujienos, glaudžiai susijusios su Kaunu. Įdomus sutapimas: jos abi nuskambėjo tą pačią dieną – kovo 29-ąją. Laimė, turiu blogą įprotį redakcijos skiltį rašyti paskutinę naktį, todėl galiu bent šiek tiek apraminti sąžinę prieš kauniečius, trumpai paanalizuodama tuos Kaunui svarbius kovo pabaigos įvykius.

MARIUS BUROKAS Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

ERLEND DIAGILEV Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

AGNĖ GRAIKŠAITĖ Kelionių po Lietuvą įspūdžių surinkėja

EDVINAS GRIN Kovo 29-oji greičiausiai taps įsimintina data visiems lietuviams, bet ypač šią dieną ateityje prisimindami didžiuosis kauniečiai, nes būtent Kauno mokslo bendruomenės atstovui – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologui prof. Liudui Mažyliui – pavyko Vokietijos archyvuose atkapstyti bene svarbiausią Lietuvos istorijos dokumentą – Nepriklausomybės Aktą. Nė neabejoju, kad šis atradimas gerokai padidins VDU reitingus, o gal net ir paskatins mokinius rinktis studijuoti istorijos ar politologijos mokslus. Profesorius iš Kauno vos per kelias valandas tapo žinomas visoje Lietuvoje – kaip kažkas taikliai juokavo internete, Mažylis per pusdienį tapo Didžiuliu (Jurgis čia ne prie ko – aut. past.). Net jo kelionė autobusu į Berlyną (sutikite, labai liūdna, kad mūsų šalies profesoriai negali sau leisti prabangos keliauti darbo reikalais lėktuvu) prilyginama žygdarbiui. Ir žinote, manęs ta visuotinė euforija nė kiek nestebina – nepriteklių, skaudžių nelaimių išvargintai ir apie emigraciją svajojančiai visuomenei tokios sėkmės istorijos yra labai reikalingos, nors gerbiamas poetas ir rašytojas Sigitas Parulskis visiškai teisus teigdamas, kad visas tas triukšmas dėl Nepriklausomybės Akto yra akivaizdus įrodymas, kad „mes vis dar siaubingai kompleksuoti, vis dar netikime, kad galime būti laisvi, nepriklausomi, sąmoningi“. Žinoma, ši istorija būtų dar sėkmingesnė, jei milijoną eurų už surastą Aktą pažadėjęs verslo magnatas būtų pamiršęs tas specialiąsias savo „loterijos“ sąlygas ir tiesiog pervedęs žadėtą atlygį už istorinio dokumento radybas pamišusiam (gerąja to žodžio prasme) mokslininkui jei ne tą pačią, tai kitą dieną. Juk ir kvailiui aišku, kad ne prof. L.Mažylis turėtų tartis su Vokietijos valdžia, kad ši Aktą perduotų Lietuvai. Tai turėtų būti (ir greičiausiai bus) valstybės galvų rūpestis. Žinote, kas nuostabiausia šioje istorijoje? Kad tautos numylėtiniu tapusiam istorijos detektyvui tas milijonas nė nerūpi. Ne dėl milijono vertės pažado iš susitepusį mundurą nusprendusio išsiskalbti verslininko jis pasiryžo ieškoti to Akto. O dar ši istorija yra puikus įrodymas, kad žiniasklaidą gali maitinti ne tik blogos, bet ir geros naujienos – visi straipsniai, susiję su Akto paieškomis, sugeneravo daugybę klikų ir komentarų. Nenuostabu, kad ši naujiena paveržė dėmesį iš kiek vėliau tą pačią dieną paskelbtos žinios, kad Kaunas nurungė Klaipėdą kovoje dėl teisės 2022-aisiais vadintis Europos kultūros sostine.

Rašo iš Kauno ir apie Kauną

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

JONAS KUPĖ Kultūringai klaipėdietiško viršelio autorius

Galų gale tai nebuvo didelė staigmena, nes ir vizualiai, ir dvasiškai atsigaunantis Kaunas to tikrai nusipelnė. Ir ne tik dėl užtaisytų kelio duobių, bet ir dėl puikios viešosios komunikacijos. Prieš keletą metų (o gal jau ir keliolika) reklaminiu šūkiu „Ir Kaune galima gyventi“ visus sąmoningus tautiečius pritvojusi laikinoji sostinė dabar jau sugeba nustebinti net ir išlepusius vilniečius, pakviesdama juos švęsti Vilniaus gimtadienio į Kauną. Na, o Klaipėda šiemet mėgina išnaudoti visus savo šansus, pasinaudodama Lietuvos kultūros sostinės titulu. Uostamiestis šiemet jau pasiglemžė „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalą, teatralams skirtus Auksinių kryžių apdovanojimus. Šiems abiem renginiams dėmesio skyrėme ir mes – balandžio numeryje rasite interviu su nacionalinės atrankos nugalėtojais – grupės „Fusedmarc“ nariais Viktorija Ivanovskaja ir Denisu Zujevu, o mūsų nuostabioji teatro kritikė dr. Goda Dapšytė nepatingėjo paanalizuoti, kodėl svarbiausias kasmetis teatro renginys sulaukia daugiau kritikos nei palaikymo. Šiame numeryje rasite ir buvusios klaipėdietės įspūdžius apie uostamiestį – Agnė Graikšaitė specialiai grįžo į Klaipėdą keliems mėnesiams, kad patyrinėtų jos kultūrines erdves. Šiuo metu Nidoje gyvenantis mūsų bendraautoris Erlendas irgi dažnas svečias Klaipėdoje, jis jums paruošė interviu su iliustratoriumi Jonu Kupe, kuris yra vienas iš projekto „Klaipėda – kultūros sostinė“ logotipo autorių. Tradiciškai žurnale rasite knygų, spektaklių, albumų recenzijų. Iš „Kino pavasario“ grįžusi mūsų kinomanė Jorė parengė gidą po serialų pasaulį, o Kaune reziduojantis Edvinas kalbėjosi su išskirtines ekskursijas rengiančia „Ekskurso“ komanda. Ir tai dar ne viskas, ką siūlome paskaityti šį kartą. Saulėtų jums šv.Velykų ir iki susitikimo gegužę!

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ 3,4,5,6,7,8,9,10,12,14, 15,16,18,19,20,21,22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #53, balandis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi


„Fusedmarc“: nuo šiol vadinti mus popgrupe

y. tarptautinės „Eurovizijos“ pusfinalius ir finalus, tai juos stengdavausi kasmet pažiūrėt“, – pasakoja jis. Rašė Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos Viktorijos Drozdovos, Maksimo Orlovo ir Eglės Sabaliauskaitės

Dėl interviu su „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos nugalėtojos – grupės „Fusedmarc“ – nariais Viktorija Ivanovskaja ir Denisu Zujevu derėjomės kone savaitę, o dėl susitikimo – dar tiek pat. Galiausiai pavyko juos prisivilioti į savo namus, už interviu mainais pažadėjus... šaltibarščių ir pyrago. „Apie valgį ir miegą dabar galvojame mažiausiai. Didžiąją laiko dalį leidome studijoje, tobulinome dainos įrašą. O kur dar visi kiti reikalai“, – teisinasi dainos „Rain of Revolution“ autoriai, kai pagaliau susitinkame.

4 // © 37O

„Ko gero, dabar jus galima drąsiai vadinti popgrupe?“, – provokuoju savo svečius, kai prasideda rimtoji mūsų bendrų pietų dalis. „Mes pastoviai mutavome. Priklausėme alternatyviai scenai, bet mūsų muzikos kryptys nuolat keitėsi. Darėm elektroniką, triphopą, industrial, netgi world music – omenyje turiu sutartinių projektą „Waft“ kartu su ansambliu „Trys keturiose“. Tokia grupės evoliucija, manau, yra natūralus dalykas. O „Eurovizija“ – tai proga praplėsti savo klausytojų ratą. Be to, vienu momentu supratome, kad mums trūksta iššūkių ir tikslų. Kaip alternatyviosios muzikos kūrėjai esame gavę ne vieną apdovanojimą, galima sakyti, kad šioje terpėje neliko ko siekti. O štai sukurti popdainą „Eurovizijai“ – pakankamai rimtas išbandymas, nes reikia visiškai kitokio nusiteikimo, tenka save savotiškai perprogramuoti“, – aiškina Denisas.

lerius metus, tiesiog nežinojome, ką su ja daryti. O kai sugalvojome ją įrašinėti, išsikėlėme sau tikslą padaryti taip gerai, kad su ja galėtumėme laimėti atranką“, – paaiškina.

Ištraukė iš stalčiaus Kol Viktorija kaupiasi, kad įterptų savo pastebėjimus, jos scenos ir gyvenimo partneris Denisas atskleidžia, kad daina nebuvo kurta specialiai šiai atrankai. „Daina buvo parašyta prieš ke-

„Dar ir pinigų reikia turėti“, – pridedu savo pastebėjimą, primindama, kad daugeliui išrinktų atstovų finansų trūkumas tampa didžiausiu galvos skausmu pasirengimo didžiajai „Eurovizijai“ etape. Kol kas šiai grupei pagalbos ran-

Kad šis tikslas visai pasiekiamas, muzikantai sako supratę jau po pirmojo etapo, kai sulaukė daugybės atsiliepimų. „Svarbiausia, kad buvo reakcija. Gal ne iš karto visi suprato dainą, bet tikėjau, kad ilgainiui daugelis pagaus tą mūsų vaibą ir suvoks, kad tai tiesiog normali popdaina. Mes tikrai nesistengėme į „Euroviziją“ įnešti kažkokių alternative vėjų“, – kalba jis. Kai paklausiu, ar nesigaili, kad dalyvavo, juk dabar dėl to tik vieni rūpesčiai, pagaliau į pokalbį įsiterpia ir Viktorija. „Tai galima buvo nuspėti. Nėra kada galvot, kas būtų, jeigu būtų. Dabar turime stengtis, kol turime jėgų, idėjų ir nuotaikos“, – šypteli ji.

ką ištiesė tik Asociacija LATGA, abiem grupės nariams ir trečiajam dainos bendraautoriui Michailui Levinui skyrusi po 2000 Eur. „Esame dėkingi LATGAI, nes pinigų tikrai reikia. Ir ne tik dainos įrašo ir pasirodymo detalių Kijeve tobulinimui. Juk dar reikia dainą visokiuose „Eurovizijai“ skirtuose renginiuose pristatyti – teks nemažai pakeliauti, o juk lėktuvų bilietai, viešbučiai kainuoja. Neseniai atidarėme specialią sąskaitą, skirtą mūsų pasirodymui „Eurovizijoje“ remti. Jos numerį artimiausiu metu paskelbsime feisbuko paskyroje. Taip pat prašysime pagalbos iš Kultūros bei Užsienio ministerijų“, – paaiškina Denisas. Ar iki lemtingos pergalės „Eurovizijos“ atrankoje šį elektroninės muzikos duetą apskritai domino šis konkursas? „Lietuviškų atrankų, prisipažinsiu, beveik nežiūrėdavom – na, išskyrus tą, kurioje Viktorija dalyvavo su „Saulės kliošu“ ir užėmė trečiąją vietą. Tąsyk ir salėje buvau, pamenu, atranka vyko dar senuosiuose Sporto rūmuose. Mes jau tada su Viktorija draugavome, aš padėjau ir dainą „Singing in the Night“ sukurti. Kalbant apie didžiuosius renginius, t.

Norėtų didesnio palaikymo Su kokiomis mintimis jie laukia tos didžiosios „Eurovizijos“, kurioje dalyvaus patys? Ar nebijo baisiausio – kad atsidurs tarp konkurso autsaiderių, o tai reikš ir visuotinį lietuvių nusivylimą bei pasmerkimą? „Mūsų šaliai daug metų nesisekė šiame konkurse, o priežastys greičiausiai slypi tame, kad apskritai nelabai turime normalios, kokybiškos popscenos. Galbūt todėl lietuviai susidarė tokią standartizuotą nuomonę, kad esame nevykėliai, ir nesvarbu, kas ir su kokia daina dalyvauja. Galima sakyti, kad niekas nebetiki, kad gali kam nors pasisekti – toks jausmas, kad visi užzombinti tų nesėkmingų patirčių. Šiek tiek situaciją pataisė Donato Montvydo pasirodymas ir 9-oji vieta. Bet, matyt, reikia daugiau tokių sėkmės istorijų, kad tie negatyvo ledynai ištirptų. Juk pasirodymo konkurse sėkmė – ne tik mūsų, bet ir tų, kurie išrinko, rankose. Atlikėjams reikia tautos tikėjimo ir palaikymo“, – patikina „Fusedmarc“ dainininkė. Dėl šios priežasties į blogus komentarus ir netgi į internete platintą peticiją, kuria siekta užginčyti „Fusedmarc“ pergalę, jie nelinkę kreipti dėmesio. „Pas mus jau tapo įprasta rašyti peticijas dėl visko, kas nepatinka“, – juokiasi dueto „Fusedmarc“ nariai. Skaityti apie save visokias nesąmones jiems gaila ir laiko, nes reikia dar daug ką nuveikti – pirmiausia tiek patobulinti dainos skambesį, kad patys juo būtų patenkinti 100 proc. „Netiesa, kad tobulumui ribų nėra. Kartais padarai ir jauti, kad nieko pridėti nebereikia, viskas skamba tobulai“, – sako Viktorija.


galite

Muzikos gali būti per daug Skamba neįtikėtinai, bet šiai muzikantų porai jau daugelį metų pavyksta pragyventi vien tik iš savo kūrybos. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje studijavusi, tačiau studijų nebaigusi Viktorija pabrėžia, kad per savo muzikinę karjerą buvo sulaukusi ne vieno pasiūlymo pasirodyti su kitais atlikėjais kaip pagalbinė vokalistė, tačiau jų visų atsisakė. „Taip elgiausi iš principo – norėjau, kad aš visiems asocijuočiausi tik su „Fusedmarc“, – prisipažįsta ji. Su kitais kolektyvais, pavyzdžiui su „Posthumans“, retkarčiais dirbantis D.Zujevas prieš pasinerdamas į muziką buvo profesionalus sportininkas – net 9-erius metus žaidė tinklinį. „Tačiau muzika man imponuoja nuo paauglystės, esu senas melomanas. Visas savo santaupas išleisdavau kompaktinėms plokštelėms, perklausiau tūkstančius įvairiausių įrašų, pradedant nuo popmuzikos, grunge (pavyzdžiui, „Nirvana“, „Soundgarden“) iki elektronikos, neapeinant ir džiazo. Vienu metu netgi pardavinėjau albumus – bičiulis paprašė parduoti didžiulę jo kolekciją, apie 10 tūkst. kompaktinių plokštelių“, – pasakoja pašnekovas, kuriam teko vienu metu išbandyti ir muzikos apžvalgininko darbą. Jis linkęs manyti, kad muzikos įrašų klausymas turi būti privaloma visų muzikos profesionalų darbo dalis – neįmanoma sukurti kažką itin originalaus, jei nežinai muzikos ištakų arba nesidomi naujais įrašais. „Visi mes iš esmės dabar cituojame kitus muzikos autorius. Kuo didesnė tų citatų įvairovė, tuo įdomesnė muzikinė sintezė gaunasi, kai susiplaka skirtingi žanrai, emocijos, žmonės, nuotaikos. Taigi mes kažkuria prasme per save perdirbame visa, ką išgirstame, o tuomet vėl grąžiname žmonėms tai, ką gavome iš kitų“, – kalba muzikantas.

„Neslėpsiu, kad laimėti norime – o ko ten daugiau važiuoti. Todėl reikia, kad daina būtų tobula. Juk laimėjimo atveju ją daugelis išgirs, galima sakyti, ji pateks į istoriją. Po to juk jos skambesio nebepataisysi“, – prideda Denisas. Duetas tobulina ne tik pačią dainą – šiuo metu kuriamos ir naujos vizualizacijos, papuošiančios jų pasirodymą Kijeve. Visai neseniai muzikantai paskelbė konkursą, kuriame gali dalyvauti tiek muzikos profesionalai, tiek mėgėjai, kuriems įdomu kurti naujas jų „eurovizinės“ dainos versijas. „Mūsų požiūris labai atviras – darykite, ką tik norite, būtinai visus miksus perklausysime, paviešinsime feisbuke“, – paaiškina V.Ivanovskaja. Paklausti, kaip vertina Ukrainos poziciją neįleisti į šalį Rusijos atstovės, muzikantai patikina, kad palaiko šiemetinės „Eurovizijos“ šeimininkus ukrainiečius. „Manau, kad Rusijai nereikėjo deleguoti tos atlikėjos. Iš pat pradžių buvo aišku, kad čia yra paprasčiausia provokacija. Vis dėlto manau, kad galų gale Ukraina, spaudžiama rengėjų, įsileis Rusijos atstovę. Juk „Eurovizijos“ atrankos organizatoriams būtų skaudu netekti tokios plačios žiūrovų auditorijos, kokia yra Rusijoje“, – kalba ukrainietiško kraujo turintis muzikantas. Turi ir kitų tikslų Muzikantai neslepia, kad „Eurovizijos“ atrankoje dalyvavo neatsitiktinai – „Fusedmarc“ ne tik nori tapti kokybiškos lietuviškos popmuzikos scenos dalimi, bet ir ją pakeisti. „Norėtųsi, kad lietuviška muzika būtų patraukli ir užsieniečiams, ne tik lietuviams. Reikia, kad ji būtų gyvesnė, natūralesnė, tikresnė, mažiau plastikinė.

Tačiau ir čia būtinas saikas, perspėja „Fusedmarc“ narys. Denisas prisipažįsta jau kelis kartus savo gyvenime daręs Sutikite, neįmanoma per savaitę įrašyti gero albumo. O juk daugelis lietuvių atlikėjų per tiek laiko iškepa savo įrašus“, – situaciją aiškina D.Zujevas, daug metų talkinantis ir kitoms šalies atlikėjams bei grupėms. Jis akcentuoja, kad netgi būdami alternatyvios scenos dalimi, jie su Viktorija visada stengdavosi savo įrašus ir gyvus pasirodymus ištobulinti tiek, kad jie kokybe nenusileistų vakarietiškoms grupėms. Pastangos atsipirko – audiovizualinės elektronikos grupe save tituluojantis „Fusedmarc“ duetas daugybę metų pakankamai intensyviai koncertavo užsienio festivalių ir klubų scenose, todėl Lietuvos muzikos prodiuseriai šį kolektyvą vis įvardindavo kaip potencialų muzikos eksporto produktą. „Visada stengėmės galvoti, kad mūsų klausytojų gali būti visur. Tik anksčiau ta klausytojų paieška buvo tikslingesnė. Mes žinojome savo muzikos kryptį, žinome, kur koncertuoti, kad mus išgirstų tie žmonės, kurie mėgsta tokio paties stiliaus muziką, kokią mes kuriame. Dabar užduotis sudėtingesnė – pamėginti išeiti iš to rato ir pasistengti sudominti savo muzika daugiau žmonių“, – kalba muzikos kūrėjas.

Dabar užduotis sudėtingesnė – pamėginti išeiti iš to rato ir pasistengti sudominti savo muzika daugiau žmonių

priverstines tylos pertraukas. „Gal sunku patikėti, bet muzikos tikrai įmanoma persisotinti. Tiesiog nebegali klausytis nieko, norisi tik tylos. Pailsi, tuomet vėl palaipsniui pradedi klausytis. Tąsyk mane išgelbėjo akustinės muzikos albumas, jo klausiausi kelis mėnesius, tuomet perėjau prie kitų įrašų. Kitą kartą buvo dar baisiau – kažkoks nervinis sutrikimas „prikibo“, pusmetį erzino menkiausias garsas, net ir beldimas į stalą“, – pasakoja jis. Kada laukti naujo „Fusedmarc“ albumo? „Nežadėsim nieko, nes šituos procesus sunku numatyti ir suvaldyti. Dabar svajojame, kaip grįšime iš Kijevo ir ilsėsimės, nes pastarąjį pusmetį gyvenome vien tik „Eurovizija“. Paskui pradėsime koncertuoti ir vėl grįšime prie įrašų“, – kalba „Fusedmarc“.


>>>>Žirklės Žirklės

Apie Joną Kupę, jauną dizainerį iš Klaipėdos, dauguma mūsų išgirdome tik šiemet – būtent jo kartu su Vestina Petrauskaite ir Karolina Kniukštaite sukurta projekto „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“ vizualizacija buvo pripažinta geriausiai reprezentuojančia kultūringąjį uostamiestį. Dabar jaunųjų kūrėjų sukurtas logotipas – oficialus mūsų šalies kultūros sostinės simbolis. Ta proga nusprendėme pasigauti Joną ir plačiau pasidomėti jo kūryba bei sužinoti požiūrį į jam gerai pažįstamą Klaipėdos meno sceną.

Jonas Kupė – nepažįstamasis, nupiešęs Lietuvai jos kultūros sostinę Rašė Erlend Diagilev Iliustracijos Jono Kupė Nuotrauka asmeninio archyvo

J

eigu mokėtų skųstis, Jonas turbūt būtų vienas iš tų, kurie sakytų, kad, netgi realizuodamas gausius ir įdomius užsienio projektus, gyvendamas Klaipėdoje, būsi sunkiai pastebėtas savo šalyje. Dar studijų, kol kas sudarančių didžiąją dalį jo kūrybinės biografijos, laikais jis kartu su bendramoksliais prasibraudavo į didžiausius dizaino konkursus ir dėjo daug pastangų populiarindamas grafinės novelės žanrą mūsų šalyje.

6 // © 37O

– Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai kelyje į dizaino rinką? Ar visada tiksliai žinojai, kad pasirinksi būtent tokį kelią, kuris galiausiai nuves ten, kur esi dabar? – Dar gūdžiais mokyklos laikais tikėjausi studijuoti Dailės akademijoje – tik tada dar tikrai nemaniau, kad studijuosiu dizainą. Tiesiog, kaip neretai būna, meilę vizualiesiems menams man įdiegė būtent dailės mokytoja, kurios pamokas lankiau vidurinėje mokykloje. Pamokomis, žinoma, viskas neapsiribojo, turėjome ir daug su piešimu susijusios popamokinės veiklos. Be to, buvau siunčiamas į įvairiausius konkursus, kur ne tik pats pajausdavau, kad turiu ką parodyti, tačiau galėjau ir su kitais pasilyginti. Dailės mokytoja ir buvo tas asmuo, ku-

Asmeniškai aš labiausiai apsidžiaugiu, kai susiduriu su užduotimi, kurią atlikdamas galiu turėti visišką laisvę. Tačiau tokia laisvė dažnai turi ir trūkumų – dažniausiai ją gauni iš tokių užsakovų, kurie ne itin žino, ko iš tikrųjų nori

ris, galima sakyti, padarė įtaką tolesnei mano veiklai. Kažkada dar pabandžiau mokytis Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, tačiau supratęs, kad ta vieta – ne man, po kurio laiko mečiau. Ten, priešingai negu toje aplinkoje, prie kurios galiausiai pripratau, mano manymu, buvo itin varžoma laisvė. Žinoma, variantų, susijusių su fakulteto ir konkrečios studijų programos pasirinkimu, turėjau daug – tiesiog taip jau nutiko, kad būtent Klaipėdoje gavau valstybės finansuojamą studijų vietą, taigi pagalvojau – kodėl gi ne? – Ar studijuojant tau niekada neatrodė, kad jaunieji kūrėjai mūsų krašte gali būti gana lengvai palikti likimo valiai? Ar jautėtės išleidžiami į meno rinką tinkamai parengti? – Kalbant apie Klaipėdos fakultetą, galiu pasakyti, kad šiuo metu čia nėra geros sistemos – tas išleidimas į rinką vyksta gana vangokai. Tačiau sąlygos tam teoriškai nėra blogos – turime daug aktyvių studentų ir tikrai šaunių dėstytojų. Tiesiog norėdamas būti pastebėtas ir išmokti tinkamai megzti kontaktus, studentas pats turi imtis iniciatyvos – laikui bėgant, visi, kurie to nori, galiausiai įgunda ir pasirenka, su kuriais dėstytojais turėtų daugiau bendrauti. Būtent ši bendruomenės dalis labiausiai gali prisidėti prie to, kad akademijos studentas lengviau įsilietų į menininkų gyvenimą. Žinoma, kaip ir daug kur, kai kurie dėstytojai čia tiesiog verda savo sultyse, tačiau nemažai ir tokių, kurie stumia daug kurti, prasmingai veikti ir kuo plačiau rodytis pasauliui. Neseniai persikraustėme į naują pastatą, sparčiai gerėja fakulteto techninė bazė – tvarkomos patalpos, įsigyjama naujos įrangos ir taip toliau. O tada jau matai, kad ir senesni dėstytojai reaguoja į pokyčius bei supranta, jog sėdėti neapsimoka. – Neseniai tapai žinomas visoje Lietuvoje – tavo pavardė puikuojasi projekto „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“ vizualizacijos autorių sąraše. Nugalėjote dviženklį skaičių paraiškų surinkusį konkursą, tavo sukurtas logotipas dabar garsina Klaipėdą visoje Lietuvoje. Ar tai jau įvardiji kaip didelį pasiekimą? – Na, tai nėra mano sukurtas logotipas – su šiuo vizualizacijos projektu dirbome kartu, visa komanda. Apskritai prieš kiek daugiau nei metus į šį projektą buvo įtraukti vos ne viso fakulteto studentai – bent jau prie vizualizacijos idėjų praėjusių mokslo metų rudens semestre dirbo beveik kiekvienas mano bendrakursis. Mes su bendrakursėmis nuėjome toliau, nors tas bendravimas tarp mūsų ir savivaldybės šiek tiek strigo – iš pradžių tam darbui susibūrėme septyniese, miesto valdžios atstovams pasiūlėme šimtus idėjų, tad galiausiai nutiko savotiškas communication breakdownas. Galiausiai mes, prie projekto dirbti likę studentai, susiėmėme ir įgyvendinome tą projektą iki galo. – Kokiais iš savo dar studijų metais įgyvendintų projektų ypač džiaugiesi? – Kadangi kai kurie dėstytojai ypač skatindavo mus dalyvauti įvairiausiuose konkursuose, vienam iš jų paruošiau didelį darbą, susijusį su itin mano mėgstama sritimi – grafinės novelės žanru. Ir nors tąsyk milžiniškame Italijos konkurse neužėmiau jokios prizinės vietos ir negavau jokio apdovanojimo, didžiule paskata man tapo vien faktas, kad buvau į tą konkursą atrinktas. Tai suteikė didžiulį postūmį ir mano kūrybai, ir mano susidomėjimui grafinės novelės žanru.


– Ar toliau studijų metais dirbai su knygomis? – Na, taip jau išėjo, kad dauguma didžiųjų mano gyvenimo projektų yra būtent knygos. Ir baigiamajam darbui pasirinkau knygą – ši buvo šiek tiek kitokia nei kažkas labiau tradiciško, įprasto mūsų kraštams. Sukūriau jos koncepciją, fikcinę mitologiją, personažus, visą istoriją, sudėtingą scenarijų, dirbau prie šio projekto beprotiškai daug, tačiau galiausiai ją pamatė santykinai nedaug žmonių – pavyzdžiui, diplomų gynimų metu komisijos nariai tiesiog neturi laiko visai knygai suvirškinti – pavarto tiek, kiek spėja, ir tiek. – Kodėl būtent knygos? – Na, kalbant apie projektą, kurį ką tik paminėjau, negaliu sakyti, kad ten yra tiesiog knyga ir tik knyga. Stengiausi daryti daugiaterpį projektą – buvo ir multimedijos elementų, ir vizualizacijos, ir animacijos, ir šriftų, ir iliustracijų. Tiesiog knygą pasirinkau kaip koncepcijos pagrindą. Žinoma, knyga man savo forma labai patinka, tačiau kurdamas knygas bandau prakalbinti jas vaizdais – galbūt dėl to, kad iš prigimties esu tingus skaitytojas? – Kokių matai galimybių plėtoti šį savo kūrybinį polinkį mūsų rinkos sąlygomis? Ar, tavo manymu, pavyzdžiui, grafinės novelės žanras Lietuvoje turi perspektyvų? – Man atrodo, kad, žiūrint iš menininko perspektyvos, užsitarnavus gerą vardą, iš to ir išgyventi pavyktų. Tačiau tam iš pradžių reikėtų susitelkti būtent į tą gero vardo užsitarnavimą. Nes čia veikia tas pats dėsnis, kuris galioja ir bet kokioms kitoms knygoms – žinomo autoriaus kūrinį parduoti yra daug lengviau. Nelabai žymaus kūrėjo knygą nelabai kas ir pirks, net jeigu ji bus ypač gera ir geniali. – Ar esi matęs teigiamų pavyzdžių Lietuvos rinkoje?

– Ne itin. Tačiau labai džiugina tai, kad Lietuvoje iš esmės atsigauna komiksų kultūra. Ir nors, mano manymu, jai tikrai dar yra kur tobulėti, jau yra autorių, kuriuos gali lyginti su pasaulyje žinomais grafikais, iliustratoriais ir taip toliau. – Bet ar tau neatrodo, kad su šiuo atgimimu Lietuvoje atsiranda ir daugiau dėkingos auditorijos, kurią reikia kuo greičiau įtraukti į visą šį procesą. Kitaip tariant, auginti ir jaukinti tą grafinių knygų mylėtoją, kol jis dar gana jaunas? – Žinoma, tačiau, galvodamas apie visą šį procesą, visų pirma, žiūriu iš savo perspektyvos – kartais jaučiu, kad man dar kažko neužtenka, jog galėčiau nerti į platesnius vandenis ir bandyti užkariauti didelę vietinės auditorijos dalį. Juolab kad per savo dabartinę praktiką stebiu tokią tendenciją, jog man, veikiant savo srityje, daug lengviau nuveikti kokį nors darbą užsienio rinkoje – kad ir smulkų užsakymą, kuris man pačiam būtų labai smagus, bet patį darbą pamatytų plati auditorija. Globalios platformos gana nesunkiai pamėtėja vieną kitą darbelį, kurį realizuodamas galiu išnaudoti nemažai savo potencialo – tenka kurti ir animaciją, ir iliustracijas spaudai, ir knygų viršelius, tačiau tos knygos leidžiamos bei platinamos ne Lietuvoje. – Ar sukurti knygos viršelį – sudėtinga užduotis jaunam menininkui? – Kadangi paprastai dirbu su nedidelio biudžeto užsakymais ir neturiu labai reiklių klientų, gaunu gana daug kūrybinės laisvės. Užsakymai būna labai skirtingi, tad tai ir puiki proga tobulėti – ypač kai užsakovas pats nėra didelis šios srities profesionalas. Kai atlieku užsakymą, jis pasako wow, o aš jaučiu, kad turiu paskatą save tobulinti. – Iki šiol dirbai ir kūrei Klaipėdoje, o dabar nusprendei pabandyti laimę Vilniuje. Ar uostamiestyje nėra pakankamai erdvės, kurioje jaunas menininkas galėtų save realizuoti? Ar Vilniuje lengviau susirasti darbo, kad galėtum prasimaitinti? – Klaipėdoje tikrai užtenka darbų ir laisvai samdomam dizaineriui ar iliustratoriui, tačiau man galiausiai kilo noras pabandyti pakeisti aplinką. Juolab kad atsirado ir neblogas pasiūlymas pigiai apsigyventi sostinėje, o štai neseniai man pasiūlė ir nuolatinį dizainerio darbą komunikacijos agentūroje. – Kalbant apie laisvai samdomo iliustratoriaus gyvenimą – ar čia egzistuoja kokia nors aiški darbo specifika? Ar užsakymai labai svyruoja – nuo šauniausios iki nepakeliamos užduoties? – Asmeniškai aš labiausiai apsidžiaugiu, kai susiduriu su užduotimi, kurią atlikdamas galiu turėti visišką laisvę. Tačiau tokia laisvė dažnai turi ir trūkumų – dažniausiai ją gauni iš tokių užsakovų, kurie ne itin žino, ko iš tikrųjų nori. Tada iš pradžių jautiesi galintis viską padaryti taip, kaip nori pats, o galiausiai tau pasako, kad iš tavęs norėjo visai ne to. Tada dažnai tenka viską daryti iš naujo. Ir tada supranti, kad lengviausia atlikti būtent tuos darbus, kuriuos gaudamas turi aiškią užduotį. Tiesiog prisėdi ir padarai. – Ar neturi minčių vieną dieną pakelti sparnus į užsienį ir pabandyti save realizuoti kur nors svetur? – Galvoju ir apie tai. Tačiau ką nors konkretesnio žadu susiplanuoti prieš prasidedant vasarai. Idėjų yra, tačiau visos jos dar pernelyg abstrakčios.


>> Ir šviesa telydi

Teatro komuna Rašė Goda Dapšytė. Nuotraukos Eglės Sabaliauskaitės

Jau penkerius metus pavasaris į Klaipėdą atgena jaunuosius teatro kūrėjus. Prieš šešerius metus iš Vilniaus čia persikėlusi ir Klaipėdos jaunimo teatru pasivadinusi Valentino Masalskio suburta trupė liko ir įsikūrė. O įsikūrusi po kurio laiko pasiilgo kolegų. Tad ėmė organizuoti festivalį „Jauno teatro dienos“. Šiemet jos vyko kovo 12–18 d.

Aktorių festivalis Šis festivalis – vienintelis man žinomas Lietuvoje, kurį organizuoja patys jame dalyvaujantys aktoriai. Stebint aplink zujančius, prožektorius kabinančius, grafikus sudarančius ir net maistą dalyviams į lėkštes dėliojančius aktorius, kurie baigę organizacinius darbus čia pat su kolegomis pasineria į kūrybinį procesą, stebina jų energija, atsidavimas ir entuziazmas. Stebina ne tik visa tai matant pirmą kartą, stebina kasmet. „Labai faina turėti galimybę sukurti šventę savo rankomis, tokią teatro fiestą, kuri tampa vis labiau reikalinga teatro jaunimui iš įvairių Lietuvos miestų. Šiemet iki paskutinės minutės vis gaudavau laiškų su prašymais dalyvauti festivalyje. Įdomu, kad susiformavo įvaizdis, lyg čia vyksta kažkoks hipių sąskrydis. Vadinasi, žinia apie mus jau pasklidusi. Ne veltui tam dirbome penkerius metus. Visada norėjome bendrauti su kolegomis ir siekėme paskatinti jaunuosius Lietuvos teatro kūrėjus jungtis į vieną bendruomenę. Labai smagu, kai matai savo indėlį, kai tai pavyksta“, – pasakoja viena iš festivalio organizatorių aktorė Asta Zacharovaitė. Kitas Klaipėdos jaunimo teatro trupės narys, festivalyje techninius reikalus prižiūrintis Artūras Lepiochinas teigia, kad festivalis jam visų pirma galimybė kurti: „Man tai yra vienintelė savaitė per metus, kai scenoje praleidžiu daug daugiau laiko nei užkulisiuose kabindamas lempas. Tam man šis festiva-

lis ir reikalingas. Šiame gyvenimo etape tam, kad būčiau teatre, turiu dirbti daug pašalinių darbų, todėl „Jauno teatro dienos“ yra ta platforma, kuri man suteikia galimybę daugiau laiko pabūti aktoriumi nei scenos darbininku. Festivalį rengiame savo rankomis, vis dėlto zujimo scenoje sau susikuriame daugiau nei įprastai.“ Kūrybinis katilas Pastaruosius dvejus metus greta visiems festivaliams būdingos spektaklių programos (kuri, deja, nėra stiprioji šio renginio pusė) imta organizuoti jaunųjų teatro kūrėjų kūrybines dirbtuves. Jose dalyvauti kviečiami aktoriai, režisieriai ir teatro kritikai, o nuo šių metų – ir scenografai, kurie kasdien darbuojasi pasiskirstydami į vis naujas kūrybines grupes, kartu ieškodami vis naujų atsakymų dienos užduočiai įveikti. Pernai buvo improvizuojama įvairiomis kas rytą paskelbiamomis temomis (pabėgėliai, Černobylis, atostogos ir kt.), o šiemet jaunieji kūrėjai kasdien mėgino įveikti vis kitą prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“, kurią vertė ir festivaliui pasiūlė Akvilė Melkūnaitė, ištrauką. Pernai dirbtuvių dalyviai mėgino užkariauti įvairias viešąsias uostamiesčio erdves, šiemet – „Švyturio areną“. Kūrybinių dirbtuvių metu į grupeles suskirstyti 36 aktoriai, skirtingo amžiaus ir patirčių jaunieji aktoriai, turėjo retą galimybę susipažinti su skirtingas aktorines mokyklas baigusiais kolegomis, mat čia susirinko visų trijų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų absolventai. Kiekviena iš grupių kasdien gaudavo po du

>> Skaitykla

Andrius Jakučiūnas Utopijos

Rein Raud Rekonstrukcija

Kaunas, „Kitos knygos“, 2017 m.

8 // © 37O

Yra literatūros ir tekstų, kurie būtini kaip vaistai. O vaistai, kaip žinome, neskanūs. Todėl jie paprastai įpakuojami į kapsules, apvelkami saldžiu apvalkalu – ligonio gomurys bandomas apgauti įvairiausiais būdais. Ypač jei tas ligonis – vaikas. Apie vaistus prabilau ne veltui – Andriaus Jakučiūno esė (ar publicistikos, ar fantasmagorijų, ar utopijų – žanras čia nėra itin aiškus) knyga ir yra tokie vaistai. Skirti mūsų visuomenei. O kadangi mūsų visuomenė ne itin brandi ir aikštinga, vaistai jai įpakuoti į ryškų, išradingą utopijos popierėlį. Ši knyga – ironijos, satyros ir nežabotos fantazijos persmelkta Lietuvos antiistorija. Jos pagrindas – Lietuvos radijo eteryje 2013–2016 m. skambėję, taip pat „Šiaurės Atėnuose“ ir „Nemune“ skelbti A.Jakučiūno tekstai, atnaujinti ir papildyti niekur nepublikuotais kūriniais. „Utopijose“ autorius negailestingai ir šmaikščiai sudoroja gausybę visuomeninių santykių ir požiūrio į save klišių, išnarsto mūsų istorines iliuzijas. A.Jakučiūnui užkliūva viskas, ką mes pripratę laikyti savaime suprantamu dalyku, ir pripratę tiek, kad net nebepastebime, kokios idiotiškos kai kurios mūsų taisyklės, kokie pasenę ar absurdiški

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius, „Apostrofa“, 2017 m.

mąstymo ir santykių modeliai, kokia iščiustyta ir negyva istorija, kokie rimti ir susireikšminę (arba nugrimzdę į depresiją ir savinieką) mes patys. Prireikia lanksčios ir nežabotos autoriaus fantazijos bei to paties autoriaus į pagalbą pasitelktų ufonautų, kad visa tai pamatytume. Šioje knygoje su Lietuva nutinka daugybė neįtikimų dalykų – kasama šalies dydžio duobė, prikeliamas Justinas Marcinkevičius, į keturis mėnesius sutraukiamos visos šventės ir išeiginės, statomas Kremlius Šventojoje... „Utopijos“ – kandžios, vietomis net piktokai kandžios. O kartu – jos labai klasikinės: puikiai įsipaišo į Europos humanistų (pradedant tuo pačiu Moru, Rable, Erazmu Roterdamiečiu ir daugybe kitų) satyros ir juoko iš kvailybės tradiciją. Juokimės iš savęs. Juoktis sveika, kraujas plūsta į smegenis. Skatina mąstyti. O mums kaip tik ir reikia mąstyti. Labai reikia. Užuot rėkus, dejavus ir pešusis.

Estų rašytojo, viešojo intelektualo, kultūros teoretiko, vertėjo ir Lietuvos bičiulio Reino Raudo knygos, pasirodžiusios lietuviškai, visuomet tampa įvykiu, jo romanų laukia ir geros, įdomios literatūros gerbėjai. Šiemet pasirodė jau trečiasis R.Raudo romanas lietuvių kalba – „Rekonstrukcija“ (2006 m. pasirodė „Hektoras ir Bernardas“, 2014 m. – romanas „Brolis“). R.Raudas – universalus, lankstus rašytojas, kiekviena jo knyga vis kitokia ir po taupaus, sakmę ar alegoriją primenančio „Brolio“ dabar skaitysime savotišką filosofinį detektyvą. Nors ir šis apibūdinimas nėra tikslus, filosofas Gintautas Mažeikis vadina romaną sielos drama, ir jis tikriausiai teisus. Tai egzistencinis romanas apie praradimus, nesusikalbėjimą, tikėjimą, tiesos paieškas. Pagrindinis „Rekonstrukcijos“ veikėjas Enas Padrikas, kurį jau penkerius metus slegia dukros netektis ir mįslingos jos žūties aplinkybės, sužino, kad serga vėžiu ir gyventi jam liko nedaug. Taip jis, tėvas, pagaliau ryžtasi sužinoti, kas iš tiesų nutiko dukrai; jis siekia rekonstruoti iki tragedijos atvedusius įvykius, atkurti dukros nueitą kelią. Šis tyrimas, kelionė savęs ir artimo žmogaus pažinimo ir supratimo link blaško Eną ne tik po Estiją ar Europą, bet ir po savo šalies istoriją: skaitytojui prieš akis iškyla sovietinė Estija, nepriklausomybės atgavimas,

dabartinis gyvenimas. Iš tikrųjų šis romanas – apie tėvų ir vaikų santykius, apie negalėjimą susikalbėti ir suprasti, apie pastangas tai padaryti. R.Raudas savo rekonstrukciją konstruoja aplink vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo klausimų – ką mes iš tikrųjų žinome apie savo vaikus? Ką ir kiek turime žinoti? Ar galime juos apsaugoti? Ar turime tam drąsos, valios, proto, intuicijos? Ar reikia tai daryti? Kita svarbi romano ašis – tikėjimas. Įtaigiai ir pastabiai vaizduodamas palaipsniui nuo įprasto pasaulio ir nuviliančios kasdienybės tolstančių jaunuolių grupę autorius tarsi parodo, kur gali nuvesti prasmės paieškų ir tikėjimo kraštutinumai. R.Raudas nenukrypsta į kaltinimus, didaktiką ar pamokslavimą, jis beveik negailestingai it chirurgas veda jaunuolius į vienintelę, jų manymu, priimtiną baigtį. Puikus, daugiasluoksnis, ramiai ir aiškiai parašytas romanas.


pajūryje scenografus – dabartinius Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentus, kurių dienos biudžetas buvo simboliniai 10 eurų, paskatinę ypatingą išradingumą. Šioms grupėms pakaitomis vadovavo ir kasdien pagal iš ryto gautą pjesės ištrauką pasirodymus kas vakarą pristatė šeši itin skirtingo braižo režisieriai: Kamilė Gudmonaitė, Artūras Areima, Karolis Vilkas, Šarūnas Datenis, Benas Šarka ir Krzysztofas Minkowskis (Lenkija). Prie pastarųjų prisijungė ir jaunosios kartos teatro kritikai, ieškoję naujo bendradarbiavimo su teatro kūrėjais būdų, – Milda Brukštutė, Urtė Grigaliūnaitė, Monika Jašinskaitė, Andrius Jevsejevas, Matas Makauskas ir Kamilė Žičkytė. Būtent bendradarbiavimą su kritikais, kaip naują ir ypatingą patirtį, išskyrė ir praėjusių, ir šių metų dalyviai. „Jauno teatro dienos“ visų pirma buvo puikus režisūrinis trenažas, verčiantis greitai mąstyti, skubiai priimti sprendimus, suktis iš situacijos ir kiek įmanoma greitai rasti kontaktą su aktoriumi bei visa komanda. Tai įvykis, kuris pravalė teatro dulkes, vėl grąžino tikėjimą teatro bendruomene, kuria pastaruoju metu, tiesą sakant, buvau nusivylusi. Buvimas kartu – svarbiausias šio festivalio atradimas, jo formatas leido pagaliau šnekėtis ir diskutuoti tarpusavy ne tik su praktikais, bet ir teatro kritikais. Tiesą sakant, kai kurie jų apskritai tapo darbų bendrakūrėjais, o tai leido ne tik jiems pažinti mūsų darbo metodus, bet ir mums apčiuopti jų mąstymą, suvokti mūsų skirtumus ir panašumus, ir kalbėtis, kalbėtis, pagaliau – kalbėtis“, – įspūdžiais ir patirtimis dalijasi režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

Aštriomis recenzijomis garsėjantis kritikas Andrius Jevsejevas kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauja antrus metus iš eilės ir teigia, kad „Jauno teatro dienos“ jam tapo kūrybine paskata: „Šis festivalis visų pirma – puiki proga skirtingų miestų teatro kūrėjams susipažinti. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šiame festivalyje kūrybinėse komandose dalyvauja ir kritikai, kurie čia virsta dramaturgais. Manau, daugeliui praėjusių metų dalyvių kūrybinės dirbtuvės tapo tam tikru paskatinimu ieškoti naujų saviraiškos galimybių teatre. Mane, pavyzdžiui, padrąsino. Aš supratau, kad noriu ir galiu dalyvauti kūrybiniame procese.“ Publika „Jauno teatro dienos“ įvairių disciplinų teatro kūrėjus įsuka į itin dinamišką kūrybiškumo sūkurį, kuriame gimsta netikėčiausi sprendimai ir daromi stulbinantys atradimai apie save. Tai, ko kol kas labiausiai trūksta šiam festivaliui, – publika. Susidomėjusi, kritiška, bendraujanti publika, kuri kūrybiniams jaunųjų ieškojimams suteiktų kur kas daugiau prasmės jau vien savo reakcijomis. Šiek tiek daugiau susidomėjusiųjų iš šalies pritraukė parodomoji programa: paskaitos, spektakliai, koncertai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipėdos universiteto Menų akademijos aktorinio meistriškumo studentų, kurie savaitę buvo apsikeitę dėstytojais (ar dėstytojai – studentais), pasirodymai. Ne vienas Lietuvoje (ir ne tik) vykstantis festivalis turėjo publiką užsiauginti, ją ne tik kviesti, bet šviesti, ne tik vilioti, bet ir edukuoti. Taip augo „Naujasis cirko savaitgalis“, įrodęs, kad cirkas – ne tik meškutės ant dviračio, bet ir gilius emocinius išgyvenimus galintis sukelti menas, debiutų festivalis „Tylos!“ atkreipė dėmesį į pirmuosius scenos kūrėjų žingsnius, tad tikėtina, kad ir „Jauno teatro dienos“ anksčiau ar vėliau prisikvies publiką ne tik į kūrybinių dirbtuvių peržiūras, spektaklius, bet ir į diskusijas, taip prie čia jau verdančio kūrybinio proceso prijungdami dar vieną, itin svarbų dalyvį.

Visada norėjome bendrauti su kolegomis ir siekėme paskatinti jaunuosius Lietuvos teatro kūrėjus jungtis į vieną bendruomenę Recenzavo: Marius Burokas

Tadeusz Rózewicz Vanduo puodelyje

Iš lenkų kalbos vertė ir sudarė Eugenijus Ališanka. Vilnius, „Apostrofa“, 2017 m.

Verstinės poezijos knygos Lietuvoje pasirodo itin retai, o gaila, nes mes turime daugybę neužpildytų tiek pasaulio klasikos, tiek moderniosios poezijos vertimo spragų. Bet viena iki tol žiojėjusi spraga jau užpildyta – pagaliau turime vieno didžiųjų lenkų (o ir pasaulio) poetų Tadeuszo Różewicziaus poezijos rinktinę. Iki šiol jo eilės buvo pabirusios kultūrinėje spaudoje, 2004 m. pasirodė dabar jau bibliografine retenybe tapusi jo vertimų knygelė „Tadeusz Różewicz. 4 poemos“ (vertė Vytas Dekšnys). T.Różewiczius laikomas lenkų avangardinės poezijos pradininku, kartu ir sąžinės balsu, bei po dviejų pasaulinių karų įvykusio lūžio žmogaus sąmonėje dokumentuotoju ir liudininku. Šis poetas ironiškas, tragiškas, atviras, tai poezija-reportažas, jo eilėraščiai – tiksli žmogaus būsenų skaidrė. Poeto tekstai apgaulingai paprasti ir aiškūs, jo kalba taupi, tiksli, proziška. Jis sąmoningai atsisako rimo, ornamentikos, metaforų, palieka nuogą, Giacometi skulptūras primenantį teksto skeletą. Būdingas jo poezijos bruožas – koliažas, montažas, ji mirga citatomis, nuorodomis, kultūrinėmis aliuzijomis. T.Różewiczius ieško naujos kalbos,

kalbos „po Osvencimo“, kalbos, kuri sugebėtų aprašyti kraupią patirtį ir XX a. vidurio katastrofos padarinius. Jis taip pat nemažai dėmesio skiria pačiai poezijos sąvokai, jos gyvenimui, poeto ir kalbos santykiui. Manau, ši knyga taps įvykiu ne tik daugeliui poezijos skaitytojų, bet ir patiems lietuvių poetams – nemažai jų daliai T.Różewiczius taps tikru atradimu, o galbūt ir atvers naujas rašymo, kūrybos galimybes. Rinktinė puikiai išleista (kaip, beje, ir visos „Apostrofos“ knygos), be to, ji iliustruota originaliais dailininko Stasio Eidrigevičiaus piešiniais – dailininkas pažinojo poetą, pastarasis net klausdavo, kada pasirodys bendra jų knyga. Pagaliau jie susitiko. Lietuvoje. Tiesa, jau po poeto mirties. „Reikia neskubant atsargiai nuvilkti žodžius <...> iki pat šerdies iki kančios kalbos iki mirties“

Danilo Kiš Boriso Davidovičiaus kapas Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Kaunas, „Kitos knygos“, 2017 m.

Danilo Kišas – vienas iškiliausių XX a. Vidurio Europos rašytojų, iki šiol neverstas į lietuvių kalbą, beveik nežinomas skaitytojui. Ši knyga – novelių romanas, apsakymų rinktinė – žanrą sunku apibūdinti – pirmoji autoriaus knyga lietuviškai. Kaip ir daugumai XX a. totalitarizmo nusiaubtos Rytų ir Vidurio Europos rašytojų, Kišui rūpi, kurgi slypi šio blogio šaknys, kaip totalitarizmas įsigali, kaip laužo ir veikia žmogų. Į tai jis bando atsakyti netradiciniu pasakojimu (nes, kaip ir T.Różewicziaus atveju, tradiciniai literatūros poveikio būdai, žanrai, stiliai nebeveikia, neatliepia naujos tikrovės). Septyni į knygą sudėti kūriniai šiek tiek primena išvirkščiai išverstą Jorge Luisą Borgesą – šis mėgo tikrovės ir regimybės fikcijas, bandė pasaulio tamprumą ir tvirtumą, žaidė, o D.Kišas imasi literatūrinio skrodimo, sudarinėja bylą, atgaivina tokio sutelktinio nuošir-

daus revoliucionieriaus, kovotojo už šviesesnę žmonijos ateitį paveikslą. Kai kur sausu biografiniu tekstu, kai kur prie poezijos priartėjančia eseistika jis parodo, kaip šių žmonių supratimu tikslas pateisina bet kokias priemones. Beje, knygą parašyti autorių ir įkvėpė J.L.Borgeso „Visuotinės nešlovės istorija“. Kišas knyga nusivylė, nes Stalino ir Hitlerio laikais rašyti apie, pasak romano vertėjos, „smulkius Buenos Airių nusikaltėlius, yra gėdinga“. D.Kišo atpasakoti nutikimai pasižymi netikėtais sutapimais, atsitiktinumais, vieno kūrinio veikėjas probėgšmais šmėsteli ar yra paminimas kitame (tai taip pat labai įdomu sekti). Pats pasakojimas atrodo itin autentiškas – su tiksliomis datomis, vietomis, pavardėmis, citatomis. Autorius šokinėja tiek per šalis, tiek per epochas – mes atsiduriame 1330 m. Tulūzoje, kurioje vyksta žydų pogromai, peršokame į pilietinio karo metų Ispaniją 1937-aisiais, į Stalino teroro laikų Sovietų Sąjungą. Bet D.Kišas meistriškai atskiedžia autentiką pramanyta „autentika“ ir galų gale nebežinai, kur čia tikrovė, o kur – pramanas. Intertekstualus, sudėtingas, mūsų suvokimą apie pasaulio literatūrą keičiantis romanas. Ir, likimo ironija, lietuviškai išleistas tuo pat metu ir taip pat pirmąkart, kaip ir J.L.Borgeso „Visuotinės nešlovės istorija“.


>> blizgė

Žvilgsnis į Klaipėdą – jūra, kultūra ir neribotos galimybės Rašė Agnė Graikšaitė Nuotrauka Algirdo Kubaičio (BFL)

K

ai gyveni uždarame Vilniaus senamiestyje, apie kitus miestus ir jų kultūrinį gyvenimą girdi tik nuotrupas. Štai Kaunas kadaise sulaukdavo pašaipų, bet dabar kalbama, kad jis pilnas kultūros. Apie Klaipėdą atsiliepiama dvejopai: vieni džiaugiasi lėtu miesto gyvenimo ritmu ir jūra, kiti pabrėžia, kad pajūrio mieste nieko nevyksta ir net žmonių senamiestyje nesutiksi. Bet juk šiemet Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė, tad mečiau sau iššūkį ir pamėginau joje pragyventi žiemą. Pirmiausia į Klaipėdą žvelgiau savo žvilgsniu. Žmogaus, kuris čia augo, bet pastaruosius dešimt metų atvykdavo tik savaitgaliui ar Kalėdoms. Kadangi mano žvilgsnis lyg turisto, kuriam viskas nauja ir gražu, klausiu architektų Vytauto Alšausko ir Linos Jaruševičiūtės, mylinčių kavą ir atidariusių kavos studiją „Kavos architektai“, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriaus Donato Želvio bei „Blon“ animacijos ir vaizdo žaidimų festivalio vadovės Lauros Almantaitės, kokią jie mato Klaipėdą.

Vienintelis toks Europoje Animacijos ir vaizdo žaidimų festivalis „Blon“ jau trečius metus iš eilės vasario mėnesį vyksta Klaipėdoje. Jo išskirtinumas – animacijos ir vaizdo žaidimų derinimas. Šis neįprastas formatas į Lietuvos uostamiestį sukviečia Lietuvos, Baltijos ir Šiaurės šalių animacijos ir vaizdo žaidimų kūrėjus. Festivalio vadovė atskleidžia, kad mintis organizuoti tokį renginį kilo pastebėjus poreikį sukurti erdvę, kurioje būtų galima pristatyti Lietuvos talentų, užsienio partnerių, animacijos ir vaizdo žaidimų profesionalų kūrybines idėjas: „Animacijos ir vaizdo žaidimų pasauliai yra labai giminingi. Joks vaizdo žaidimas negali būti be animacijos. Ypač dabar šie du pasauliai vis labiau pradėjo jungtis, tad reikėjo renginio, kuris sujungtų šias dvi sritis. Be to, paaiškėjo, kad Europoje nėra tokio formato festivalio“, – festivalio idėją pristato L.Almantaitė.

10 // © 37O

Visa festivalio komanda dirba Vilniuje, tačiau, priešingai nei Lietuvoje vykstantys festivaliai, kurie dalį savo renginių perkelia į kitus miestus, „Blon“ veiksmas vyksta tik Klaipėdoje. L.Almantaitė įvardija keletą šio sprendimo priežasčių: „Jei pažvelgtume į Europos kino festivalius, pamatytume, kad retas jų vyksta šalies sostinėje. Mažesniame mieste festivalis tampa didele švente visiems gyventojams, suteikia gyvybės miestui, o sostinėse vykstantys renginiai paskęsta bendrame šurmulyje. Mums norėjosi ką nors rimtesnio kultūrine prasme veikti ne Vilniuje. Tiesiog neteisinga visus renginius koncentruoti Vilniuje, kuriame ir taip didelė jų pasiūla!“ Vilniuje gimusi ir augusi pašnekovė priduria, kad techniniai ir finansiniai aspektai taip pat turėjo įtakos priimant sprendimą festivalį organizuoti Klaipėdoje: „Festivalis vyksta Klaipėdos kultūros fabrike, kuriame ir filmų peržiūros, ir žaidimų pristatymai, ir industrijos renginiai vyksta po vienu stogu – mums tai labai svarbu. Vilniuje neturime tokios erdvės, o ir organizacinės festivalio išlaidos Vilniuje būtų daug didesnės.“ Klausiu Lauros, kaip jiems sekėsi įsilieti į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad mums buvo labai lengva ir paprasta nuo pat pradžių. Klaipėdoje auditorija tikrai nėra pati lengviausia, su ja reikia nemažai dirbti. Žinoma, tai normalu, nes esame naujas renginys, ir dar neįprasto formato, tad žmonėms kyla klausimų, ar animacija ir vaizdo žaidimai skirti vaikams, ar ne, ir apskritai, kas čia vyksta.“

Mitas, kad klaipėdiečiai atviri. Jie niekada pirmi prie tavęs neprieis ir neužkalbins, bet jie paprasti ir šilti

Klaipėdai reikia legendos Į Klaipėdą atvykau įsitikinusi, kad Klaipėdos jaunimo teatras bando gaivinti merdėjantį Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Ar tai tiesa – klausiu aktoriaus D.Želvio, su kuriuo susitikau po monospektaklio „Kontrabosas“: „Visi Klaipėdos teatrai bando kurti kultūrinį gyvenimą. Džiugu, kad Valentino Masalskio suburtas Klaipėdos jaunimo teatras suteikė erdvę jauniems žmonėms pasilikti Klaipėdoje, kurti čia ir galvoti apie uostamiestį bei jos problemas“, – sako aktorius ir priduria, kad Klaipėda yra puiki vieta darbui, nes čia niekas netrukdo, mat retai būna renginių, kuriuos būtina aplankyti, bendraamžių draugų taip pat mažai, nes daugelis išvykę į kitus miestus ar šalis.“ „O ar yra ką veikti Klaipėdoje?“ – neduodu ramybės uostamiestyje užaugusiam Donatui. „Turiu idėją sukurti filmą apie nykstančią Klaipėdą. Apie miestą, kuriame nieko nevyksta, kur tuščios gatvės. Ne dėl to, kad pašiepčiau, bet norisi protestuoti kaip menininkui prieš esamą situaciją ir parodyti, kad čia daug ko gali būti ir kad Klaipėdoje yra pilna vietos ir galimybių. Štai Klaipėdos jaunimo teatro vadybininkas atvyko čia gyventi būtent dėl teatro, nes pamatė, kad yra galimybė kurti, ir dar jūra šalia. Klaipėdai tiesiog reikia legendos bei daugiau iniciatyvos, idėjų ir rizikos“, – savo vizija pasidalija Donatas. Jūra – didžiausias konkurentas Ar Klaipėdos fizinė tuštuma byloja ir apie vidinę miesto tuštumą? Su šiuo klausimu įžengiu į estetišką kavos studiją „Kavos architektai“, kurią atidarė Vilniaus dailės akademijoje studijas baigę architektai V.Alšauskas ir L.Jaruševičiūtė. Vytautas užaugo Klaipėdoje, Lina – kaunietė. Jie susitiko Vilniaus dailės akademijoje, o pabaigę studijas atvyko į Klaipėdą ir įkūrė „Kavos architektus“. Šioje kavos studijoje vyrauja kūrybinė aura – šeimininkai mielai pasidalija žiniomis apie architektūrą ir dizainą ir padeda atrasti mėgstamiausią kavą. Vytautas ir Lina įsitikinę, kad veiklos galimybių Klaipėdoje yra pakankamai. „Jei kažką tikrai nori veikti, net neužtenka tavo laisvo laiko valandų. Štai mūsų hobis yra pramoginiai šokiai. Tada dar mėgstame kiną, teatrą, parodas, skaitome paskaitas ir kūrybines dirbtuves, norisi ir pačiam kokioje paskaitoje dalyvauti. Žmonės, kurie sako, kad nieko nevyksta, neįdeda jokių pastangų ir neieško. Atvykus iš Vilniaus mus

labai nustebino, kad čia daug nemokamų renginių. Tad vienintelis dalykas, kurį reikia padaryti, tai išeiti iš namų, o tada jau spėk suktis“ – pasakoja Lina. Vytautas priduria, kad klaipėdiečiams labai sunku nukrypti nuo savo „darbas – namai“ maršruto: „Klaipėdoje žmogui greta darbo ir namų yra jūra. Jei išeini iš savo įprastų kelių, tai tik dėl jūros. Ji – didžiausias visų konkurentas“.

Klaipėda įtraukia. Nusišypsai išgirdęs žuvėdras ar užuodęs apynio kvapą viduryje miesto. Žaviesi, kai vietiniai vienas kitam kartoja: „Atplaukė laivas.“ Tai reiškia, kad mėgstamos užeigos bus pilnos žmonių. Mitas, kad klaipėdiečiai atviri. Jie niekada pirmi prie tavęs neprieis ir neužkalbins, bet jie paprasti ir šilti. Žengus pirmą žingsnį ir pasidomėjus, jie taps puikiais pašnekovais ir atskleis paslapties šydą, kur, kas ir kada vyksta šiame mieste. Klaipėdoje reikia pažinoti ką nors, kas žino dalykus. Ši ypatybė nepasikeitė per dešimt metų. Pasikeitė tik išorė: daugiau kavinių, Danės pakrantė gražesnė, Kruizinių laivų terminalas tinkamesnis romantiškiems pasimatymams. Nuo Vilniaus tik trys valandos kelio, tačiau patenki į ramesnį, lėtesnį ir paprastesnį pasaulį.


>> sapnavau dali

KLASIKOS Ateik. Pamatyk. IÅ¡girsk.

2017 05 01–05 06 www.celloklaipeda.com 6

dienos

~40 TGPIKPʈ

4

meno Å¡akos

7

RCITKPFKPȴU TGPIKPKʈ XKGVQU

21

Å¡alies dalyviai

&CXKF )GTKPICU .KGVWXC 8QMKGVKLC -CTKPG )GQTIKCP #TOÈ´PKLC &KFÊ“KQLK $TKVCPKLC )KQXCPK 5QNNKOC +VCNKLC /QPKMC .GUMQXCT -TQCVKLC 4WUJCF 'IINGUVQP ,#8 $QTKU #PFTKCPQX 4WUKLC 5XGP (QTUDGTI ɵXGFKLC $TWPQ %QEUGV 2TCPEÊ€\KLC 4C\XCP 5WOC 4WOWPKLC 8KQNC FG *QQI 0[FGTNCPFCK #PVQP .WMQU\GXKGEG &KFÊ“KQLK $TKVCPKLC KT MKVK Iniciatorius:

+PHQTOCEKPKU TÈ´OÈ´LCU


>> už kadro

Istorijos saugotojai Kai britų kino kritikas ir Vilniaus paauglys sumanė nufilmuoti „Žalgirio“ stadioną, jie nenutuokė, kad po metų tą stadioną nugriaus. „Kino pavasaryje“ pristatytas jų eksperimentinis trumpas filmas „Vilniu Detroit“ tapo paminklu praeičiai, kurios nebeliko. „Kas žino, gal po 300 metų pagal šiuos vaizdus stadioną atstatys“, – svarsto jiedu.

Rašė Karolis Vyšniauskas Nuotraukos Justės Urbonavičiūtės ir Alano Gurino

tuziastingas amerikiečių žurnalistų pasakojimas apie Detroite planuojamą statyti stadioną ir investicijas į jį, kurios turėjo siekti 1 mlrd. dolerių.

Aštuoniolikmetis operatorius Alanas Gurinas buvo vos pradėjęs lankyti „Skalvijos“ kino akademiją, kai gavo kvietimą padirbėti su Neilu Youngu. Kad sužinotų, su kuo turi reikalą, pasigūglino apie jį ir maža nepasirodė: rado ne tik N.Youngo režisuotus filmus, bet ir kalną dainų su koncertų nuotraukomis. „Tai bent“, – pagalvojo.

Pavadinime „Vilniu Detroit“ klaidos nėra. Prieš išeidami iš stadiono Neilas su Alanu pamatė tokį grafitį. Raidė „s“ buvo nusitrynusi. Greta stadiono įrengta apleista automobilių aikštelė gražiai derėjo prie JAV automobilių sostine anksčiau vadinto nuskurdusio Detroito.

Maža problema: tai buvo ne tas N.Youngas. Vienas svarbiausių pasaulyje roko dainininkų, rokenrolo šlovės muziejaus narys, „Rockin‘ in the Free World“ autorius tąkart į Vilnių neužsuko.

Stadiono būtų negriovęs „Kai sužinojau, kad stadioną žada nugriauti ir vietoj jo statyti butus, buvau šokiruotas“, – prisimena N.Youngas. Jei būtų jo valia, jis neleistų tokios kadaise paprastiems miestiečiams svarbios vietos kaip stadionas naikinti.

Į mūsų sostinę atskrido ne dainininkas britas N.Youngas, o prestižinių kino leidinių „The Hollywood Reporter“ ir „Sight & Sound“ kritikas, Berlyno, Lokarno ir kitų kino festivalių žiuri narys. Vien tik pernai aplankęs 26 kino festivalius ir peržiūrėjęs 465 filmus, N.Youngas yra tikra kino mašina. Į Vilnių tada, 2015-ųjų rudenį, jis atvyko „Scanoramos“ festivalio kvietimu kaip Baltijos trumpametražių filmų konkurso žiuri pirmininkas.

„Sprendžiant stadiono likimą reikėjo atsakyti į esminį klausimą: ar reikia išsaugoti kultūrinę ir istorinę atmintį turinčias vietas? Lietuvoje sovietinio laikotarpio pastatai matomi kaip senojo režimo įkūnijimas. Be to, Lietuvoje yra tiek daug nuostabių XIX a. pastatų, tad brutali architektūra greta jų labai kontrastuoja. Tikrai galiu suprasti, kodėl norima to laikmečio pastatus nugriauti. Bet Britanijoje į juos būtų žiūrima kitaip. Banga sugrįžo. Septintojo ar aštuntojo dešimtmečių brutali architektūra pasaulyje dabar matoma kaip įdomi ir vertinga. Ji niekada nebuvo tokia populiari, kokia yra dabar“, – argumentuoja N.Youngas.

Turėjęs laisvą popietę N.Youngas nuėjo apžiūrėti „seno, brutalaus pastato prie upės“, apie kurį buvo girdėjęs anksčiau – Vilniaus sporto rūmų. Bet greta pamatė šį tą ne mažiau įdomaus – apleistą „Žalgirio“ stadioną. 60 metų pagrindine futbolo vieta Vilniuje buvusį stadioną 2011-aisiais uždarė. N.Youngui ši vieta pasirodė verta išsaugoti. „Kas nors turėtų apie stadioną sukurti dokumentinį filmą“, – pagalvojo. Jis prieš tai buvo sukūręs kelis eksperimentinius filmus, bet neturėjo kameros po ranka. Mintis neapleido, ir jis greitai susisiekė su „Skalvijos“ kino akademijos koordinatore Akvile Gelažiūte. Ši N.Youngui rekomendavo Alaną. „Laiko buvo labai mažai. Pradėjome kitą dieną pusę vienuolikos, o baigėme pirmą, nes kitaip būčiau pavėlavęs į lėktuvą. Buvo šalta, bet nelijo. Toks darbas atitiko mano kino filosofiją: filmuok greitai, montuok lėtai“, – prisimena N.Youngas. 12 // © 37O

Alanas tuomet tiesiog naudojosi galimybe dirbti: „Niekada prieš tai nebuvau buvęs stadione ir nesidomėjau futbolu. Bet labai norėjau filmuoti.“ Kai su N.Youngu susitikau kovo pabaigoje, jis buvo grįžęs į Vilnių pristatyti jo ir Alano filmo. „Vilniu Detroit“ – taip vadinasi kūrinys. Penkių minučių filmą sudaro apleisto „Žalgirio“ stadiono vaizdai: aptriušusios, šaltos, betoninės konstrukcijos, kurias kontrastingai įgarsina en-

Kas žino, galbūt po 300 metų Lietuvoje atkurs „Žalgirio“ stadioną pagal filmo vaizdus

Kartais kinas ir fotografijos lieka vieninteliais pastatų istorijos liudininkais. „Yra sukurtas filmas „Get Carter“, aštuntojo dešimtmečio britų kino klasika. Viena didžiųjų jo scenų nufilmuota automobilių stovėjimo aikštelėje Šiaurės Anglijoje. Tuo metu ji atrodė kaip labai baugi ir negraži, atšiaurios architektūros vieta. Galiausiai ji buvo nugriauta ir vietoje jos pastatytas dar baisesnis pastatas. Tad filmas liko viena iš nedaugelio vietų, kur ši aikštelė vis dar gyva“, – pasakoja režisierius ir filmų kritikas. „Vilniu Detroit“ nėra tas filmas, kuris išsamiai pasakotų „Žalgirio“ stadiono istoriją. Tai tik trumpametražis eksperimentinis filmas. Tačiau jis jautriai įkūnija stadiono priešmirtinę būseną – liūdną ir nostalgišką. Alanas su Neilu turi beveik dvi valandas filmuotos medžiagos iš tos popietės. „Būtų gera mintis viską skelbti internete – ateityje šios medžiagos vertė tik didės. Kas žino, galbūt po 300 metų jie atkurs šį stadioną pagal šiuos vaizdus“, – svarsto jiedu. It Valdovų rūmus, tik su daug daugiau gyvybės, skanduočių ir dainų.


KINO TEATRUOSE IR EPASAKA.LT NUO GEGUŽĖS 5 D. Gdynės kino festivalis 2016 Geriausias filmas Geriausias aktorius Geriausia aktorė

Lokarno kino festivalis 2016 Geriausias aktorius

NAJLEPSZY AKTOR 41. FF W GDYNI

NAJLEPSZA AKTORKA 41. FF W GDYNI

NAJLEPSZY Žiūrovų išrinktas NAJLEPSZA filmas AKTOR AKTORKA 41. FF W GDYNI

41. FF W GDYNI

„Camerimage“ NAGRODA festivalis 2016 PUBLICZNOŚCI kinematografija 41.Geriausia FF W GDYNI

DZIENN

NAGRODA Denverio kino PUBLICZNOŚCI festivalis 2016 41. FF GEriausias W GDYNIFIlmas

„Kiekvienas filme pamatys kažką, kas jam atpažįstama.“ Živilė Pipinytė, žurnalas „Kinas“

ANDRZEJ SEWERYN DAWID OGRODNIK

PASKUTINĖ

ŠEIMA JAN P. MATUSZYŃSKI FILMAS

ALEKSANDRA KONIECZNA ANDRZEJ CHYRA


V ed d s ly ži e s u ri p n a o g lų le s

at Po sip „ ta kas ūst Kin i in o ež visa nuo pa g iū d ki d v no ars rėj a b idž asa i o ų io ri in m u du kin e vo jo o“ d m i n re ištik dži edi stri o re rim šali ekr us t a a ik im au jo jo ž ai n pre ėt ų ų s sių s at je s isie , – mūs o i nd Rašė pa er in ei kli rių į s ų, r p ėm Jo siž ial ov tis nd p er ta as e rė Ja iū ų ž ac ir b a g rad ialu čia igi šie navi č rė iū ijų l ti, ro . ūte and eda s. V u n inti k ti iūtė e N n i į e ir vų i a k pa m usp t ten i, k kur s d kad tai, a t i m um re re ad s ug a ap ėgin s r ndė ikė ta eria iau į sk ti eko me tų i – lus rit išs m d , š ai e pa ai io i ta aišk ndu pra ryti s s i v in o er ti, ti, šyti ta k k da odė ą ry l ti.

>> Už kadro

Rasa Radzevičiūtė

14 // © 37O

– Profesija? – Vertėja. – Kiek maždaug serialų esi peržiūrėjusi? – Maždaug 80 ir daugiau. – Serialų serialas? – „Arrested Development“. Protinga ir be galo juokinga komedija, sugebanti pašiepti viską – nuo karo Irake iki narciziškų šeimos santykių. – Romantiškiausias serialas? – „Broad City“. Komedija apie dvi geriausias drauges, kurios jau atrado savo soulmate – viena kitą. Nes romantika nebūtinai reiškia vaikino ar merginos paieškas. – Mėgstamiausias veiksmo? – „The Americans“. Apie Sovietų Sąjungos šnipus, gyvenančius 9-ojo dešimtmečio JAV, kurių misija – bet kokiais būdais išgauti valstybines Amerikos paslaptis. – Daugiausia dramos? – „The People v O.J.Simpson: American Crime Story“. Serialas apie garsiausią praėjusio amžiaus teismo procesą atspindi ne tik realių žmonių patirtus išgyvenimus, bet ir institucinio rasizmo bei seksizmo problemas, aktualias ir šiandien. – Keisčiausias? – Žanrais žaidęs, popkultūrą nagrinėjęs ir inovatyviai istoriją pasakojęs „Community“. Apie studentų grupelę, kurie tampa viskuo, – nuo animacinių iki veiksmo filmų herojų. – Herojų herojus? – Liza Lemon iš „30 Rock“ dėl meilės maistui, Leslis Knoupas iš „Parks and Recreation“ dėl nenumaldomo optimizmo ir Džesika Džouns dėl drąsos. – Paskutinis žiūrėtas / dabar žiūrimas? – „Big Little Lies“. Gražus visais aspektais, puiki vaidyba, režisūra ir daug smagios melodramos. – Ką dar pridėtum?

– „Freaks and Geeks“, nes supratingai ir smagiai pavaizduoja paaugliškas problemas. Bonusas – jaunas Jamesas Franco. – Kodėl žiūri serialus ir kodėl serialų žiūrėjimas nėra laiko gaišimas (ar vis dėlto yra)? – Nes serialai nebesiekia vien atpalaiduoti, jie pateikia įžvalgas apie žmonių elgesį ir patiriamas problemas, viską priartindami prie mūsų, žiūrovų. Bandymai prasimanyti pinigų („Atlanta“), moterų padėtis visuomenėje („The Fall“), depresija („You‘re the Worst, Please Like Me“) ir daugybė kitų aktualių temų atspindimos šiuolaikiniuose serialuose.

Giedrė Stulgytė

– Profesija? – Baigiau medijų ir kultūros vadybos studijas, šiuo metu priklausau tarptautinio startuolio komandai. – Ar gali suskaičiuoti, kiek maždaug serialų esi peržiūrėjusi? – Daugiau kaip 30, tačiau dar nemažai esu neperžiūrėjusi iki galo. – Serialų serialas? – „Twin Peaks“, nes jis iki šiol išlieka unikalus. – Romantiškiausias serialas? – „Girls“ šauniai vaizduoja, kokie vis dėlto neromantiški yra romantiški santykiai. – Mėgstamiausias veiksmo? – Galbūt „Westworld“? Vienas daugiausia žadančių naujų serialų. – Daugiausia dramos? – „Game of Thrones“, nes net specialieji efektai nublanksta prieš veikėjų intrigas. – Keisčiausias? – „The OA“, nes tik 4-oje serijoje supranti, apie ką šis serialas ir koks jis nepatogus. – Herojų herojus? – Bafi iš „Buffy the Vampire Slayer“ – už drąsą iš pagrindų pasipriešinti patriar-

chalinėms struktūroms. – Paskutinis žiūrėtas / dabar žiūrimas? – „Westworld“ – vienas įdomiausių neseniai pasirodžiusių serialų. – Ką dar pridėtum? – „Stranger Things“, nes jis atkuria 9-ojo dešimtmečio dvasią, pasiskolindamas tik tai, kas geriausia. Ir dar kartą „Girls“, nes jis atvirai provokuoja diskusijas tokiomis jautriomis temomis kaip seksualinis priekabiavimas ir kt. – Kodėl žiūri serialus ir kodėl serialų žiūrėjimas nėra laiko gaišimas (ar vis dėlto yra)? – Nemanau, kad serialų žiūrėjimas yra didesnis laiko gaišimas nei bet kurios kitos kultūros formos vartojimas. Serialas, kaip žanras, man patinka, nes jis suteikia galimybę labiau įsigilinti į personažų charakterių ir santykių raidą nei kinas. Vargu, ar jis yra išnaudojęs savo potencialą, dėl to smagu matyti tokius eksperimentus kaip „The OA“ (nors šis ir nelabai vykęs) bei pastebėti, kad pastaruoju metu serialų titruose daugėja žinomų pavardžių. Mantas Rimkus

– Profesija? – Kur-ribininkas (tikrinu, kur yra riba), todėl tenka peržengti ribas ir į skirtingas sritis, bet maluosi vizualiajame mene ir vartausi žodžiuose. – Ar gali suskaičiuoti, kiek maždaug serialų esi peržiūrėjęs? Lietuviškai vadinčiausi gulto bulvė, nes nelabai galėčiau suskaičiuoti, bet virš ketvirčio šimto tikrai. – Serialų serialas? – „Hannibal“. Gal dėlto, kad lietuvis (nors lietuvišką dvarą jie pavaizdavo kaip Rumunijos grafo). O jei rimtai, tai patiko katės ir pelės žaidimas. Kažkas panašaus į Betmeno ir Džokerio pokalbius, jei jie viską spręstų ant psichologo kušetės. Patinka, kaip jis nufilmuotas – trečias sezonas tikras porno akims. – Romantiškiausias serialas? – „The Americans“. Kas labiau gali sujungti porą nei šnipinėjimas priešo užnugaryje, prisidengiant tikra šeima ir vaikais. – Mėgstamiausias veiksmo? – „Black Sails“. Tai serialas apie Lobių salos priešistorę, kaip Ilgasis Jonas Sidabris tapo bekoju, piktu piratu, kuris vienintelis žino apie paslėptą auksą. Tikriausiai veikia sentimentai, nes pirma angliška knyga, kurią skaičiau buvo „Trežiūr Ailend“ (originalo kalba netaisyta). – Daugiausia dramos? – Gal „Tėvynėje“. Turiu omenyje ne Lietuvą, bet serialą „Homeland“. Sunku išsirinkti vieną. Nebūna gerų be jos, bet ir kur „labai per daug“, tai, ačiū, ne. – Keisčiausias?

Jeigu nuolat ieškai kažko įdomesnio, originalesnio, serialai tikrai gali tau kažką duoti

– „Jessica Jones“. Nes moterys herojės spardo šikną. Ne todėl jis keistas, bet labai įdomiai keistas jos priešininkas buvo seriale. – Herojų herojus? – F.U. (Francis Andervudas), WWI (Valteris Vaitas vyresnysis) ir visi kiti blogiukai, cinikai, pragmatikai ir atstumtieji, kurie yra meistriškai aprašyti ir pateikti dramaturgų taip, jog mes norėtume, kad jiems pasisektų. Ir tada, kai realiai juos išrenka, norisi dar giliau nugrimzti į sofą. – Paskutinis žiūrėtas / dabar žiūrimas? – „O. J.: Made in America“. Dokumentinis serialas apie vieną žinomiausių Amerikos bylų ir apie jos „herojų“ pakilimą ir nuopuolį bei rasinę stigmą, kuri galbūt padarė įtakos nuosprendžiui. Asmeniškai labai mėgstu dokumentinius filmus ir serialus, tik pastarųjų yra nedaug, tačiau jie sukrečia gerokai stipriau nei išgalvotos istorijos. Turbūt todėl, kad tokių net nesugalvotum. – Ką dar pridėtum? – „Arrested Development“ puikiai parašytas, juokingas ir, nors daugeliui nepatiko paskutinis sezonas, aš žemai lenkiu galvą dramaturgams, nuaudusiems tokią istoriją, kurios kiekvieną situaciją pamačius iš kito kampo būna tik dar juokingiau. – Kodėl žiūri serialus ir kodėl serialų žiūrėjimas nėra laiko gaišimas (ar vis dėlto yra)? – Žiūriu serialus, nes toks mano darbas (arba aš taip pateisinu save). Iš tikrųjų tai serialai turi galimybę supažindinti intymiau su personažais ir jų požiūriais, kai yra skirtingos situacijos. O jau personažai gali per save išdėstyti filosofiją, kuri turi daugiau sėkmės pasiekti recipien-


ti veikėjams pakankamai dėmesio ir t.t. Urtė Emilė Aškelovičiūtė

– Profesija? – Kino prodiuserė, bent jau tokia norėčiau būti baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. – Jei gali suskaičiuoti, kiek maždaug serialų esi peržiūrėjusi? – Nuoširdžiai prisėdau ir naršydama po visur, kur žiūriu serialus, skaičiavau, net į „Excel“ lentelę pavadinimus sukėliau, grynai iš smalsumo, nes visada žinojau, kad prie serialų praleidžiu neadekvačiai daug laiko. Suskaičiavau, kad esu peržiūrėjusi apie 120 serialų (bent 15 iš jų esu mačiusi ne

s

ta

an M m Ri

Po

vi

la

s

Sa b

al

ia u

sk

as

s ku

sa

Ra ev

dz

Ra ė

ūt

i ič

bus). – Ką dar pridėtum? – „Stranger Things“ – vienas iš dažnų atvejų, kai sezoną peržiūrėjau per naktį, neprasukdama netgi intro. Genialus. – Kodėl žiūri serialus ir kodėl serialų žiūrėjimas nėra laiko gaišimas (ar vis dėlto yra)? – Manau, kad serialų žiūrėjimas nėra laiko gaišimas, tai tiesiog skirta žmonėms, kuriems neužtenka su ekrane matomais personažais išgyventi poros valandų filmą. Juk yra personažų, su kuriais lėtai ir detaliai norisi išgyventi visą jų gyvenimą.

iū vi č lo Aš ke Em ilė tė

gy

P.S. Visus išvardytus serialus galima žiūrėti legaliai per Lietuvos teritorijoje rodomas TV arba tokiose platformose kaip „Netflix“, „Viaplay“, „Amazon“, „iTunes“ ir kt.

ul

po vieną ir ne po du kartus). – Serialų serialas? – „Friends“ – jį esu mačiusi penkis kartus nuo pradžių iki galo, ir kai norisi atsiriboti nuo viso pasaulio, vis dar įsijungiu pavienes serijas nuotaikai pakelti ir pagyventi draugų pasaulyje. – Romantiškiausias serialas? – „Californication“ – toli gražu ne apie

St

ė

dr

ie

G

Ur

Povilas Sabaliauskas

– Profesija, arba kaip save apibūdintum trumpai? – Žurnalistinių ir kitokių tekstų rašytojas. – Jei gali suskaičiuoti, kiek maždaug serialų esi peržiūrėjęs? – Tikrai daugiau nei dešimt, bet tikriausiai mažiau nei šimtą. – Serialų serialas? – Žinau, kad teisingas atsakymas čia, ko gero, būtų „The Wire“, bet mano širdis sako, kad tai „Battlestar Galactica“. Dėl to, kad jame paliečiamos kone visos temos, kurios man įdomios: žmonių prigimtis, santykiai, mokslas, politika, religija, sociologija, mitologija ir t.t. – Romantiškiausias serialas? – Sunku pasakyti. Man paveikiausi tie serialai, kuriuose romantika yra vienas iš elementų, bet nebūtinai dominuojantis. Šiaip man tikrai patinka „Love“. Kiek originaliau žiūri romantinių serialų žanrą. Man dar labai patiko anime pavadinimu „Anohana“. Mano vidinė trylikametė mergaitė iki šiol negali jo pamiršti. – Mėgstamiausias veiksmo? – „Battlestar Galactica“ turi savyje nemažai veiksmo, bet, kita vertus, jo tikrai nepavadinsi veiksmo serialu. Norisi paminėti „Daredevil“. Ypač jo pirmą sezoną. Kaip tyras veiksmo serialas jis paliko tikrai gerą įspūdį. – Daugiausia dramos? – „The Leftovers“. Ypač antrasis sezonas. Be galo stipriai parašytas serialas. Labai dažnai tiesiog nesupranti, kas ja-

a Yr ų, až is n ia o r i ir rs ku a ai t i pe su lė tal isi i r de o nt n e jų yv g są ą iš vi nim e yv g

tą nei per valandą su puse veiksmo. Sunkiausia atrasti yra tą serialą, kuris moko, o ne bukina.

me vyksta, bet ta nuolatinė apokaliptinė įtampa, įdomūs veikėjai, netradiciniai scenarijaus sprendimai vis tiek nepaleidžia. – Keisčiausias? – „Community“ – tikras geekiškas džiaugsmas, pilnas intertekstų, meta humoro. Keistas tuo, kad niekada jo visiškai neįvertinsi, jeigu nesuprasi jame esančių referencų. Tiesa, visų tikriausiai pagauti ir neįmanoma. (Tiesa, po trečio sezono jo kokybė stipriai krito.) Dar „One Punch Man“ – nuostabiai kvaila ir keista superherojų žanro parodija. – Herojų herojus? – Ronas Svensonas iš „Parks and Recreation“ (geriausias komedinis personažas), admirolas Adama iš „Battlestar Galactica“ (įdomiausias, herojiškiausias ir kartu kompleksiškiausias). – Paskutinis žiūrėtas / dabar žiūrimas? – „Love“ antrasis sezonas. Pirmas patiko, šis patiko dar labiau. Trečio galėtų ir nebebūti. – Ką dar pridėtum? – Gal todėl, kad pats esu rašantis žmogus, man labai patinka gerai parašyti serialai. Ypač komediniai, nes rašyti geras, ne lėkštas komedijas, man regis, yra labai sunku. Tad negaliu nepaminėti „Arrested Development“, kurio pirmi trys sezonai yra geriausias humoras, kokį kada nors yra pasiūliusi televizija. – Kodėl žiūri serialus ir kodėl serialų žiūrėjimas nėra laiko gaišimas (ar vis dėlto yra)? – Geras klausimas. Kodėl žmonės žiūri filmus ar skaito knygas? Pastebiu, kad laikui bėgant pasikeitė tai, ko aš noriu iš jų. Kažkada (gal tada, kai vienintelė prieiga prie jų buvo lietuviškos televizijos) tiesiog norėjosi pramogos, eskapizmo ir panašių dalykų. Dabar ieškau įdomių scenarijų, istorijų, kurios kalba apie ką nors aktualaus. Kalbant apie laiko gaišimą... Viskas priklauso nuo to, ką tu žiūri. Jeigu viską iš eilės, be abejo, tai laiko gaišimas. Vis dėlto, jeigu nuolat ieškai kažko įdomesnio, originalesnio, serialai tikrai gali tau kažką duoti. Ypač šiais laikais. Man labai patinka pastarųjų metų serialų transformacija. „Netflix“ juos leidžia kurti sezonais. Kai nėra pavojaus, kad serialas bus nutrauktas vidury sezono, atsiranda galimybė geriau apgalvoti scenarijų, skir-

tobulą porą, bet man tai viena tikriausių ir savo freakiškumu gražiausių meilės istorijų serialų pasaulyje. Galiausiai meilė nugali viską. – Mėgstamiausias veiksmo? – „Sherlock“ – tiems, kurie žiūri, manau, komentarų nereikia, o tiems, kurie nematė, nuoširdžiai pavydžiu, kad vis dar turi galimybę visa tai pamatyti šviežiu žvilgsniu. – Daugiausia dramos? – Nesakysiu „Gossip Girl“, nors savo dramų lygiu turbūt sunkiai pranokstamas, tačiau renkuosi „Scandal“ – vien pavadinimas pasako, kad čia tai tikrai daug skandalų. Tikėkimės, kad iš tiesų viskas Baltuosiuose rūmuose vyksta ne taip dramatiškai kaip šiame nuostabiame seriale... – Keisčiausias? – „Girls“ – nejaukus savo tabu nebuvimu, tačiau tuo pat metu negali nežiūrėti, kad ir koks absurdas vyktų ekrane. Tikrai patiks visoms merginoms, kurios sugeba pripažinti savo crazy pusę ir kurios nebijo pasišaipyti iš savo neadekvačių gyvenimo sprendimų, poelgių, dramų, užgaidų ir prikalbėtų bei pridarytų nesąmonių. Na, ir vaikinams, kurie nebijo moterų tokių, kokios jos būna iš tiesų. – Herojų herojus? – Čandleris – humoras, Samanta Džouns – gąsdinantis atvirumas ir feminizmas, Tonis Soprano – gebėjimas būti tuo, ko reikia aplinkai, Džonas Snou – personažas, kurį sieju su savybe, kurios serialų žiūrėtojams trūksta, – valia, Šerlokas Holmsas („Sherlock“) – freakiškas genialumas, Daredevilis – naivumas ir gera širdis. – Paskutinis žiūrėtas / dabar žiūrimas? – Dabar vienu metu žiūriu 13 serialų, visiškai nenormalu… Įvardysiu vieną: „The 100“ – vienas iš tų, kuriuos norisi užsišaldyti iki tolimos ateities ir pamatyti, ar tikrai taip bus tam postapok aliptiniame pasaulyje (jei


>> KLAUSYKLA

Recenzavo Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

RYAN ADAMS Prisoner

PAX AM/Blue Note Ryanas Adamsas yra vienas gyvybingiausių Amerikos roko muzikantų, nuo 2000-ųjų beveik kasmet išleidžiantis po albumą. Tačiau, ištarus jo vardą, daugelio galvoje suskamba „Summer of ’69“, Bryano Adamso kūrinys. Bryanas ir Ryanas netgi yra gimę tą pačią dieną. Bet realybėje jų niekada nesumaišytum: pirmasis – devintojo dešimtmečio širdžių daužytojas, tvirtas džentelmenas iš Kanados, nepailstamai besisukantis „M-1 plius“ grojaraštyje, antrasis – keistuolis su ant veido krentančiais plaukais ir ženkliukais apsegiotu džinsiniu švarku. Kad ir kaip būtų keista, jų muzika nėra tokia skirtinga. Naujausiame albume „Prisoner“ R.Adamsas yra lyriškas, melodingas, apdainuojantis meilę, kuri baigėsi. Kuriant tokią muziką neįmanoma išvengti to, ką Amerikos roko kritikai vadintų shlock – gerokai perspausto, pernelyg dramatiško skambesio (europietiškas analogas – „Eurovizija“). R.Adamsas to ne tik nebijo, jis panaudoja shlock‘iškumą savo naudai, kaip titulinėje dainoje „Do You Still Love Me“. Perdėta drama iš pradžių atrodo komiškai, tada supranti, kad nieko juokingo čia nėra: tiesiog tokį būdą kalbėti apie jausmus jis pasirinko. Visos tos garsios gitaros – tik trapumo priedanga. Vėliau albumo dainos nurimsta ir pereina į Bruce‘o Springsteeno albumo „Nebraska“ dar prieš 30 metų pramintą taką. Prieš porą metų R.Adamsas priminė pasauliui apie save, perdainavęs kiekvieną Taylor Swift albumo „1989“ dainą ir išleidęs jų albumą – pokštas, kuris nuėjo gerokai per toli. Jautrus ir įtikinantis „Prisoner“ primena, kad R.Adamsas yra visiškai rimtas. Vienas talentingiausių mūsų laikų Amerikos dainų autorių šiandien tikrai aktualesnis už bičiulį Bryaną. Geriausia daina: „Prisoner“ 86

ANTIKVARINIAI KAŠPIROVSKIO DANTYS Problematika M.P.3

Egzistuoja požiūris, kad blogą muziką reikia klausyti, jog geriau suprastum, kas yra gera. Jį sukūręs žmogus nebuvo susidūręs su „Problematika“. Kažkada Marius Jampolskis, paklaustas, kodėl dainuoja tokias siaubingas dainas kaip „Henry Lee“ koveris su Irūna, atsakė, kad ši muzika nenusižengia įstatymui, o kiekvienas turime teisę neklausyti. Ir techniškai buvo teisus. „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ muzika irgi yra legali. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jos neįmanoma klausyti. „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ (AKD) lygiuojasi į „Gogol Bordello“, bet jiems dažniau pavyksta tapti „Pirmo baliaus“ reinkarnacija su dainuojančia Klarko skrybėle. Teatrinė muzika yra didžiausias vėžys lietuviškos muzikos evoliucijoje – palyginkime net ir Vytautą Kernagį iki ir po „Kabareto tarp girnų“. AKD pavyzdys ir sėkmė parodo, kad teatras persismelkė ir į naują muzikantų ir klausytojų kartą. Žinoma, AKD yra komedijos grupė ir kartais jiems tikrai pavyksta prajuokinti: daina „Žilvitis“ taikliai pašiepia vilnietišką gyvenimo būdą, kai neturi laiko draugams, nes nuolat dirbi, dirbi ir dirbi („mielasis, tu fainas, bet man rytoj dedlainas“), o „Kirpėjo arija“ kviečia hipsterius į kirpyklą, nes „spindi žmogus, kai spindi šukuosena ir žėri barzda“. Tačiau visa kita yra tiesiog per daug. O kai randi dainą „Indai“, kurioje neplauti indai prilyginti… Indijos gyventojams indams, supranti, kad tai nėra nekaltas humoras. Tai yra orlauskiškas humoras. Kodėl albumą su tokiomis dainomis randame pagarbiai išstatytą Vilniaus kavinėse? Su savo hitu „Į Venesuelą“ AKD parodė, kad gali parašyti smagią humoristinę dainą ir padėti sukurti jai puikų klipą. Bet, Dievas mato, saugokit save nuo „Problematikos“. Geriausia daina: – –

VALERIE JUNE The Order of Time

100

31

100

Concord Bicycle Music

MESIJUS x MÜNPAUZN Pomirtinis s/r

Kuo daugiau laiko prabėga, tuo aiškesnis tampa faktas: Mesijaus ir Münpauzn albumas „#uzgrotu“ bus vienas taikliausių mūsų kartos muzikinių palikimų. Gatvės poezijos maniera elektroninių ritmų fone jiedu išnagrinėjo žmogaus gyvenimą grotažymių Lietuvoje: nuo gimimo iki tapimo paaugliu, „pinigų siurbliu“, pareigūnu, teroristu, nebegyvu. Paskutinę 2016-ųjų dieną pasirodęs „Pomirtinis“ tęsia „#uzgrotu“ kelionę. Šįkart antireperis Mesijus pasakoja apie rojų, reinkarnaciją ir galiausiai, jau beveik dainuodamas, savo eilių herojus išskraidina į kosmosą. Mesijus yra kalbos mašina. Mes manome, kad kalbos tausotojai yra tie, kurie rašo be klaidų. Bet išties, jeigu norime, kad jauni žmonės pamėgtų lietuvių kalbą, užuot jos prisibijoję, mikrofoną reikia duoti Mesijui ir jo „tai tu išsukinėjai bliamba laiptinių lempas“ viražams. Žodžių žaismo „Pomirtiniame“ netrūksta. Ko norėtųsi daugiau – tai Münpauzn bytų. Ankstesniojo albumo eilutės, kaip „tYliau, tYliau, nes pareigūnai klauso“ nebūtų suskambėję be aštrios muzikos po jomis. „Pinigų siurblio“ elektroninis pagrindas buvo triuškinantis. Kur visa tai dingo? „Pomirtinis“ perpus trumpesnis, su šešiomis dainomis. Geriausia jį traktuoti ne kaip atskirą vienetą, o kaip „#uzgrotu“ tęsinį, papildomą medžiagą, kai originalo nebegana. Užvertus šį puslapį iš Mesijaus ir Münpauzn galime laukti kažko visiškai naujo. O kaip tai intriguoja! Tik tegu jie neišsiduoda – pareigūnai klauso. 16 //

Geriausia daina: „Rojuje“

© 37O

0° kisielius kefyras

74

Muzikos paslaptis: kai atrodo, kad viskas nusibodo, netyčia atrandi albumą, kuris nokautuoja. Klausai ir supranti, kad tai ne tiesiog geros dainos – tai būsima klasika. Tenesio dainininkės Valerie June albumas „The Order of Time“ yra toks. Visų pirma, ji turi nepakartojamą balsą. Žmogus iš neartikuliuoto šūkčiojimo urve prieš 500 000 metų uždainavo tam, kad šiandien galėtume išgirsti tokį balsą kaip Valerie. Ir tik muzikos industrijos, nemačiusios jos dainose pardavimo potencialo, kaltė, kad jo neišgirdome anksčiau. Tačiau ir toks balsas pražūtų, jei June nebūtų puiki dainų autorė. Užaugusi su tėvu, gospelo, soulo ir bliuzo koncertų organizatoriumi, ji pamilo šiuos muzikos žanrus ir juos savaip įkūnija dainose. Po pirmos perklausos „The Order of Time“ gali skambėti liūdnai, bet tikroji albumo žinutė yra išsilaisvinimo ir šviesos. Tokia ir 35-erių June istorija. Ilgą laiką ji leido muziką savo jėgomis nedideliam klausytojų būriui. Pavargo ir nusprendė mesti, bet kai susirgo diabetu ir ketverius metus turėjo pragulėti lovoje, nori nenori vėl grįžo prie muzikos. Paradoksalu, bet ligos suteiktas įkvėpimas vėliau tapo koncertais su Norah Jones ir pritraukė Michele Obamą į gerbėjų būrį. „Tarsi po ilgos sausros vėl būtų pradėję lyti“, – savo karjerą apibūdina June. Šiandienė muzikos scena nėra sausra. Bet „The Order of Time“ tikrai yra lietus. Geriausia daina: „The Front Door“ 97 100

Visus albumus išgirskite „Spotify“

SLEAFORD MODS English Tapas Rough Trade „Sleaford Mods“, punk-hiphopo duetas, yra realistiškiausia britų grupė šiandien. Du draugeliai, dainuojantys apie Britanijos darbininkų klasę ir patys esantys jos dalis, nes dar neseniai dirbo apsaugininkais ar viščiukų fabrike. „Jie kalba apie pasaulį, kuriame mes gyvename“, – „Sleaford Mods“ esmę apibūdino vienas grupės gerbėjas. O pasaulis iš ES išstojusioje Britanijoje yra įtemptas ir nuskurdęs. „English Tapas“, devintasis modų albumas, bet pirmasis išleistas kultinės britų leidyklos „Rough Trade“, į Britaniją žiūri kaip į neveikiančią šalį, kurią valdo klounai. „Tai yra š*do skylė, – tiesmukai sako jiedu. – Bet tai vis tiek yra mūsų namai.“ „Sleaford Mods“ tekstai yra lobis, tačiau jų muzika suveikia ir nemokant angliškai, nesidomint politika ir nesirūpinant mažiau turtingų Britanijos žmonių gyvenimais. Minimalistinės, greitomis boso ir kompiuterinių būgnų linijomis į priekį bėgančios „English Tapas“ dainos yra tiesiog smagios klausyti ar netgi šokti. O kai sužinai, jog, pavyzdžiui, daina „Moptop“ (bliūdelio šukuosena) yra apie dabartinį Britanijos užsienio reikalų ministrą, pajunti ir intelektinį malonumą. Klausykite šios grupės, jeigu dabartinė muzika jums atrodo sufotošopinta. „Sleaford Mods“ nėra malonūs, gražūs ar besišypsantys. Jie pikti, tačiau savo pyktį geba paversti socialinio meno kūriniu. Niekas kitas šiandien nekuria tokios muzikos. Geriausia daina: „Moptop“

87

100

100

70 100 absentas

spiritas



>> funikulierius

Jau 55-erius metus kovo 27 d. pasaulis švenčia Tarptautinę teatro dieną. Lietuvoje šia proga šiemet jau keturioliktą kartą išdalyti mūsų teatro geriausiesiems skiriami Auksiniai scenos kryžiai. Ir paradoksalu, bet jau sunku suskaičiuoti, kelintą kartą jie sukėlė viešus nesutarimus. Kaip paaiškėjo po apdovanojimų ceremonijos, kuri šiemet vyko Klaipėdos dramos teatre, protestuoti lyg ir nebuvo dėl ko.

Scenos kryžių blizgesys ir skurdas Rašė Goda Dapšytė Nuotrauka Algirdo Kubaičio

Nesutarimų tradicija Jau tapo tarsi Teatro dienos šventimo tradicijos dalimi, kad, įpusėjus kovui, scenos menų atstovai įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse aiškina vieni kitiems ir visuomenei, kodėl šiais metais komisija ir vėl ne taip viską suprato ir įvertino, ką nuskriaudė. Atsakydama į tai komisija aiškinasi dėl sunkių darbo sąlygų, sudėtingų biurokratinių taisyklių ir nedžiuginančių teatro vystymosi tendencijų. Tuomet įvyksta ceremonija ir paraleliai su apdovanotųjų euforija socialinius tinklus užplūsta nusivylimas renginiu bei apgailestavimai, kad šie apdovanojimai gadina teatralams tikrąją šventę, kad ne tokia ta tikroji Teatro diena (tiesa, kokia ta tikroji, kur ji dingo ir kas trukdo ją susigrąžinti – duomenų nepateikiama). Stebėtina, kaip vienintelės meno srities, kurios nacionaliniams apdovanojimams skiriama tiek valstybės dėmesio ir lėšų, atstovai geriausiai juos reklamuoja skųsdamiesi, kad ir vėl viskas blogai. Ir dėmesio mažai. Vis pasigirsta grasinimų rengti alternatyvius teatro apdovanojimus, mat valstybiniai – neteisingi. Tarytum Kauno „Fortūnų“, Klaipėdos „Padėkos kaukių“ ar ironiškųjų Keistuolių teatro „Zenonų“ dar maža. Įdomu, kuri dar meno sritis turi tiek skirtingų panašiu metu kasmet vykstančių apdovanojimų? Tiek viešų batalijų tikrai nesukelia nei Nacionalinės, nei Vyriausybės kultūros ir meno premijos. 18 // © 37O

Truputis istorijos Grįžkime prie šventės ir smagesnių tradicijų. Tad kaip viskas prasidėjo? Tarptautinė teatro diena kovo 27-ąją Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva švenčiama nuo 1962 m. Įvairiose šalyse ji švenčiama savaip, bet per vi-

sas jas keliauja Teatro dienos tarptautinė žinia, kurioje dalijamasi mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Kasmet ją paskelbia vis kitas žinomas teatro kūrėjas. Šiemet ši garbė buvo suteikta prancūzų aktorei Isabelle’i Huppert, kurios teigimu, akivaizdu, kad Tarptautinė teatro diena nėra eilinė diena, nes per pasaulinio kanono didybę ji leidžia mums prisiliesti prie didžiulio laiko ir erdvės spektro. Savo kalboje ji įvardijo teatro gyvybingumo priežastis: „Teatras nuolat atgimsta iš pelenų, nusimesdamas anksčiau nustatytas taisykles ir atrasdamas naujas formas, – šitaip jis pratęsia savo gyvybę.“ Lietuvoje Teatro diena taip pat turi gana senas tradicijas. Per kelias dešimtis metų būta visko: ir teatralizuotų eitynių, ir šmaikščių vakarų, vadinamų kapustnikais, o kartą surengtos net aktorių ir „Žalgirio“ komandų krepšinio varžybos. Tačiau šias tradicijas pakeitė naujos formos ir paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje imta šia proga apdovanoti geriausiuosius. Per daugelį metų keitėsi apdovanojimai, ceremonijų rengėjai, bet tradicija išliko. Nuo 1995 m. geriausieji sezono darbai buvo apdovanojami Stanislovo Kuzmos sukurtomis „Kristoforo“ statulėlėmis, o 2004 m. jas pakeitė Rūtos Ničajienės sukurti Auksiniai scenos kryžiai, į kuriuos įkomponuotas tarpukariu iškiliausiems teatro menininkams teiktas Valstybės teatro garbės ženklelis. Dėjo kryžių Tad iš kur nesutarimai? Sunku pasakyti, kodėl jie tapo tradiciniai, bet pastarąjį dešimtmetį Auksinių scenos kryžių nominacijas ėmė lydėti nuolatiniai skandalai: vienais metais liko nenominuotos aktorės (tad aktoriai vyrai skubiai stojo kovoti už kolegių teises), ki-

tais – šokio atstovai (tąkart kovos buvo mažiau), o šiemet – dramaturgai. Atsakydamas į šiemet paskelbtas nominacijas Klaipėdoje veikiantis „Apeirono teatras“ paskelbė akciją „Dedu kryžių ant „Scenos kryžių“, teigiant, kad vertinimo komisija, kurią sudaro profesionalūs meno vertintojai (taip formaliai vadinami menotyrininkai ir kritikai), sąmoningai neįvertino nevalstybinių teatrų ir taip žlugdo nepriklausomus teatro judėjimus. Akcijos organizatoriai kvietė priešintis establišmentui ir išreikšti savo požiūrį uždegant žvakutes prie Klaipėdos dramos teatro, kuriame vyko apdovanojimų ceremonija. Akcijos organizatoriai piktinosi, kad šiemet iš jaunųjų kūrėjų darbų niekas nebuvo rimčiau pastebėtas ir nominuotas, o juos palaikęs buvęs ilgametis komisijos narys, teatro kritikas Andrius Jevsejevas ne kartą pasisakė, jog šiemet ekspertų komisija parodė savo pasaulėžiūrą, kad jaunas teatras dar nevertas apdovanojimo. Tačiau atrodo, kad šis nerimas buvo kiek skubotas. Jaunimo triumfas Protestą organizavusieji ir besipiktinusieji šiųmetėmis nominacijomis teigė, kad jos parodė komisijos požiūrį į jaunuosius teatro kūrėjus. Čia jiems tenka pritarti: kaip įrodė apdovanojimai, komisija teigiamai vertina ir palaiko jaunųjų kūrėjų darbus, kad ir kur jie kurtų. Jaunieji šiemet pagerbti kaip niekad gausiai – jiems atiteko vienuolika iš septyniolikos premijų. Entuziazmu tryško jaunosios aktorės – jaunojo menininko kategorijoje apdo-

vanota Greta Petrovskytė ir geriausia nepagrindinio vaidmens atlikėja Karolina Kontenytė. Už pagrindinį moters vaidmenį apdovanota ukrainiečių kilmės Rusų dramos teatro aktorė Jevgenija Gladij taip pat priklauso jaunųjų kategorijai. Jau ketvirtąjį Auksinį scenos kryžių pelnė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Nebe pirmas šis apdovanojimas ir spektaklio-žaidimo „Kodas: Hamlet“ režisierei Olgai Lapinai, kuri apdovanota kartu su kūrybine komanda. Su komandos nariais šlove dalijasi ir režisierius Jonas Tertelis, kurio spektaklis „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pripažintas geriausiu teatro vaikams kategorijoje. Du kartus šiais metais pagerbtas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ – Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, kuriems įteiktas ne tik Auksinis scenos kryžius už šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, bet ir už inovacijas scenos mene teikiamas Boriso Dauguviečio auskaras. Ne pirmą kartą nominuota, bet pirmą kartą apdovanota baleto artistė Kristina Gudžiūnaitė labiausiai dėkojo partneriui, o operos solistė Eglė Šidlauskaitė – režisieriui. Apdovanotas ir daugelį metų teatre vaizdo projekcijas kuriantis Rimas Sakalauskas. Gerokai nuvalkiotas posakis teigia, kad šunys loja, o karavanas eina. Tik nelabai smagu, kai aplojami pripažintieji geriausiaisiais. Teatras – ne sportas, o Auksiniai scenos kryžiai – ne čempionatas, todėl neįmanoma pranašumo įrodyti sekundės dalimis ir erdvės ginčams visada atsiras. Norėtųsi tikėtis, kad įsigalinčias Teatro dienos konfliktų tradicijas netrukus pakeis šiemet gausiai įvertinta jaunoji karta, siūlanti naujas formas, ir teatras dar kartą atsinaujins, kaip jau minėta, pasak I.Huppert, taip pratęsdamas savo gyvybę.

Stebėtina, kaip vienintelės meno srities, kurios nacionaliniams apdovanojimams skiriama tiek valstybės dėmesio ir lėšų, atstovai geriausiai juos reklamuoja skųsdamiesi, kad ir vėl viskas blogai


teatras

Recenzavo Goda Dapšytė

Recenzavo dr. Goda Dapšytė Beno Navanglausko nuotr.

B IR B DIALOGAS ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJĖ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuaras menuspaustuve.lt

Kas sieja šiuolaikinį šokį ir rankomis pagamintas karameles? B ir B – dvi žavios, naivios, patiklios ir itin savitai į pasaulį žvelgiančios blondinės, kurias dvi jaunos šokėjos Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė pasikvietė į sceną, norėdamos papasakoti apie save ir pasaulį. Vienodais šviesiais perukais ir pilkais kombinezonais pasipuošusios (scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Darbutaitė) B ir B dar kartą pasakojimą pradeda apie šokio paieškas Korko mieste, Pietvakarių Airijoje. Čia jos ir sutiko saldainių gamintojų šeimą, baldų apmušėją ir batsiuvį. Taigi, kas sieja šias jaunas damas, amatininkus ir šokį? Ogi rankų darbas, perdirbimas ir kartų konfliktas. Juk ne tik karamelės, bet ir šokėjo kūnas ilgai minkomas, kol tampa džiaugsmo ir pasigėrėjimo šaltiniu. Šokį jūs įsigyjate taip pat tiesiai iš gamintojo, kaip ir tas karameles, o tai šiais „made in ...“ laikais – prabanga. Be to, nemažai to, ką šiandien matome scenoje, – perdirbta ar perimta iš šokio pirmtakų, tik atnaujinta, o ekranų amžiuje tai atrodo taip pat gana egzotiška, kaip ir baldų pervilkimas ar batų taisymas. Kita vertus, laikai keičiasi, ir šokis pasirodo jau ne tik scenoje, bet ir ekrane, o šokėjai bendrauja ne tik su gyvais partneriais, bet ir su įrašais, idėjas perteikia ne tik kūno kalba, bet ir intertekstais. Padedamos dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, G.Grinevičiūtė ir A.Lisičkinaitė pasaulio ir savęs stebėjimus pasakoja per judesį scenoje ir ekrane, savo pačių ir čia pat kuriamų personažų požiūrį, Korko, Vilniaus ir kitų su spektakliu jau apkeliautų miestų vaizdus, stebimų žmonių apibendrinimus ir asmeniškus akcentus. Merginos publikai pateikia kiek chaotišką, dinamiškai asociacijų principu jungiamų priemonių mozaiką nuo į sceną įsiveržusių personažų, savo pačių atliekamų šokio kombinacijų ekrane, dokumentinių jų meninio tyrimo kadrų (vaizdo montažo režisierius – Jonas Tertelis), rimtų ir ironiškų savirefleksijų, kuriomis mėgina perteikti mintis apie šokį ir pasirinkimą, ir dar daug jas supančių dalykų, kurie ir sudaro gyvenimą, jo ir kūrybos prasmę. O tam tikrus artikuliacijos ar sceninio veiksmo vystymo trūkumus jos atperka žavesiu ir labai sveika ironija. Tiesa, G.Grinevičiūtė ir A.Lisičkinaitė „B ir B dialoge“ bėgimui nuo savęs suteikė naują prasmę ir apimtis: stebint žiūrovams jos tiesiogine prasme bėga ir vejasi pačios save, ar bent jau tas savo puses, su kuriomis padėjo susikalbėti jų avatarai – B ir B. Spektaklis nuo jaunatviško valiūkiškumo pereina prie aplinkos tyrimo, nuo mergaitiškų įsitikinimų prie suvokimo, nuo duotybių prie prasmės paieškų, ir kartais net gali sugraudinti. Rekomenduojama dar iki galo nežinantiesiems, kaip suaugti. Nerekomenduojama pirmai pažinčiai su šiuolaikiniu šokiu.

Algirdo Kubaičio nuotr.

JUODA DĖŽUTĖ ŽIŪRĖKITE KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRE (Teatro g. 2, Klaipėda) Repertuaras kldt.lt Senokai neteko girdėti tokio publikos sutrikimo kaip per (ir po) Dariaus Rabašausko režisuoto spektaklio „Juoda dėžutė“ premjerą Klaipėdos dramos teatre. Režisierius spektaklį sukūrė pagal to paties pavadinimo baltarusių dramaturgo Pavelo Priažko pjesę. Pirmą kartą teatro sceną išvydusios naujos šio dramaturgo pjesės tekstas gana specifinis: didžioji pasakojimo dalis slypi remarkose, o veikėjų dialogai taip iki galo ir neišduoda jokių detalių apie tai, kur tiksliai (lyg ir mokykloje-internate, bet kokiame), kada (2017 ar 1986 m.) ir kodėl vyksta veiksmas. Į šiuos klausimus sunku atsakyti ne tik vos prasidėjus, įpusėjus ar po poros valandų, jau besibaigiant spektakliui. Apie tai, ką teko stebėti, užsimenama vos keliomis frazėmis prieš pat finalą. Tačiau jų nepakanka norint suvokti žaidimo taisykles. Panašios pjesės paprastai interpretuojamos dramaturgo nuorodas ir jose besiskleidžiančią pasakojimo dalį įgarsinant, t.y. jas įtraukiant į spektaklio tekstą. Tačiau šį kartą D.Rabašauskas pasirinko remarkas naudoti pagal klasikinę formulę – jas įveiksminant, o jose paliktas pasakojimo nuotrupas – praleidžiant. Gal tai ir tapo esmine priežastimi, trukdančia perprasti sceninio veiksmo žaidimo taisykles ir į jį įsijausti. Galbūt būtų galima šį spektaklį mėginti priskirti uostamiesčio teatruose taip pamėgtam absurdo žanrui su užuominomis į mistinį trilerį, bet ir vieno, ir kito čia kiek per daug. Susidaro įspūdis, kad režisierius taip stengėsi paslėpti prasmes, kad pamiršo žiūrovams suteikti bent menkiausią galimybę nutverti siūlo galą. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad dramaturgas – baltarusis, šiuo metu ten vykstančius neramumus ir ilgametį nedemokratinį režimą, net spektaklio personažams desperaciją keliantį nieko nevykimą galima sieti su absurdiška šios šalies situacija, tačiau tai išorinės, D.Rabašausko spektaklyje niekaip neatsispindinčios asociacijos. Režisierius situacijas sprendžia per gana buitiškas mizanscenas (išskyrus porą atvejų), taip neužduodamas jokių aiškių kitokio teatrinio žaidimo taisyklių ir palikdamas publiką klaidžioti po koridorių tarp medicinos punkto ir klasės. Žavi vizualioji spektaklio pusė – Lauros Luišaitytės paviljoninė dekoracija, atkuriant valstybinės mokymo institucijos koridorių, ir stilizuoti praėjusio amžiaus pabaigos kostiumai, vieniems primenantys sovietmečio filmus, kitiems – vaikystės patirtis. O spektaklio stiprybe galima įvardyti aktorių darbą, jų preciziškai, iš detalių kuriamus vaidmenis. Ypač nustebino Justinos Vanžodytės ir Donato Stakėno kuriama šeštokų pora bei Karolinos Kontenytės medicinos sesuo Jevgenija Dmitrijevna, nuo klasikinio griežtos globėjos įvaizdžio pereinanti prie gana aršios diktatorės, valdančios visus šio keisto pasaulio gyventojus. Vykstant absurdiškiems veiksmams ir pokalbiams, personažams kartojant vis tuos pačius paprastus veiksmus ir vienas kitą genančius, bet niekur nenuvedančius dialogus, paįvairinamus vis įnešamais negyvais paukščiais, ima atrodyti, kad viskas šiame keistame pasaulyje įmanoma, todėl atrodo visiškai natūralu, kai spektaklio finale šviesomis sušvintanti dirbtinė klomba staiga pajuda ir nurieda scena, ir net atrodo, kad būtų dar natūraliau, jei ji imtų levituoti. Bet tai ir lieka tik viena iš vos keleto stilistinių turinio užuominų, leidžiančių nuspėti, kur link savo pasakojimą kreipia dramaturgas ir juo labiau režisierius. Rekomenduojama atkreipti dėmesį į jaunuosius spektaklio aktorius ir į absurdą žvelgti per humoro prizmę. Nerekomenduojama, jei nesate linkę prasmių prisigalvoti patys.


>> eiti ar neiti

Rašė Edvinas Grin Nuotraukos Martyno Plepio

EKSKURSIJA Į KAUNĄ Kai rašiau pirmąjį tekstą „37O“, sakiau, važiuokite į Kauną, pasiklyskite ar išlaipiokite jį patys pagal tuo metu, vėlyvą rudenį, vykusių kūrybinių dirbtuvių „Žurnalas Kaunui“ pasiūlytus scenarijus. Dabar pavasaris, daugiau pagundų prisėsti ir kaitintis saulutėje. Tai, aišku, irgi gerai, bet daug įdomiau gali būti leistis į ekskursiją. Beje, jei šis žodis vis dar nukelia į mokyklos laikus ir atsiduoda sušutusiais sumuštiniais autobuse, tuomet į šią ekskursiją leistis jums tiesiog būtina. Nes ši ekskursija ypatinga ir kruopščiai apgalvota.

„Sumaniai parengti maršrutai pastatuose leidžia aplankyti dar nematytas erdves, išryškina pastatų pagrindinius akcentus, atskleidžia įvairialypį miesto ir jo pastatų charakterį, o pasakojimai papildo įprastas temas mažiau žinomomis, bet ne mažiau reikšmingomis istorijomis, nuotykiais ir likimais. Kviečia kauniečius ir miesto svečius artimiau susipažinti su unikalia Kauno architektūra. Puikiai visiems atpažįstami pastatai, tačiau retam žinomos jų atsiradimo aplinkybės, istorija ir funkcijų kaita, nematytos erdvės, įdomūs pasakojimai ir turiningos savaitgalio popietės“ – taip prisistato „Ekskursas“. Susipažinkite. Kalbėjausi su trimis „Ekskurso“ komandos nariais: Rasa Chmieliauskaite (R.Ch.), Algimantu Grigu (A.G.) ir Žilvinu Rinkšeliu (Ž.R.).

– Kaip kilo idėja? A.G.: „Ekskursas“ yra grupė skirtingų jaunų profesionalų, studentų, moksleivių, susibūrusių dėl tikslo pamatyti nematomas miesto vietas ir netrukus supratusių, kad būtų įdomu į pamirštus

Kauno pastatus pakviesti ir visuomenę. Formuojantys veiksniai buvo Europos paveldo ženklo suteikimas Kaunui, įgyta patirtis „Open House Vilnius“ metu bei Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) palaikymas. „Ekskursas“ prasidėjo kaip hobis ir buvo palaikomas meilės savo miestui. – Kas sudaro „Ekskurso“ komandą? A.G.: Tai architektūrologai, menotyrininkai, istorikai ir architektai. „Ekskurso“ komanda yra atvira ir priima visus norinčiuosius pažinti ir tyrinėti savo fizinę ir kultūrinę miesto aplinką. Komandoje yra profesionalių gidų, yra norinčiųjų bandyti vesti savo ekskursijas, tačiau „Ekskursas“ nekonkuruoja su turizmo sektoriumi. „Ekskursas“ visų pirma yra skirtas saviems miestiečiams, ne pelno siekiantis, tyrinėjantis naujas inovatyvias socialines fizinės aplinkos pažinimo scenografijas. – Kaip sudarote maršrutus? A.G.: „Ekskurso“ formatas – išsirinkti dominantį pastatą ar kompleksą ir jam skirti ribotą – 40 min. – laiką. Tai priver-

čia būti universalius, nenuobodžius. Per pusantrų metų esame sukaupę per 25 unikalių pastatų ekskursijų, iš kurių kuriame ilgesnius proginius pasivaikščiojimus. R.C.: Rinkdamiesi naują pastatą išnaršome turimą informaciją archyvuose, bendraujame su pastatų savininkais, darbuotojais, dažnai būna bent vienas žmogus, pažįstantis erdvę kaip nuosavą vaiką, suteikiantis istorijai ir buitiškumo, ir gandų, ir šališkumo. Išnarstome pastatą architektūriškai ir pasirenkame stoteles, vaizdo perspektyvas. Ekskursijos naratyvas – tai trumpa intriguojanti istorija su įžanga, dėstymu ir kulminacija. Mes mėgstame, kai ji būna ant stogo.

tas, pritaikytas, restauruotas ir demontuotas. Dauguma ekskursijų būna labai įdomios, nes susirenka skirtingi žmonės, pamenantys skirtingus laikotarpius, savo gyvais pasakojimais jie irgi prisideda prie mūsų pasiūlyto maršruto / objekto turinio pildymo. – Jei turėtumėte laiko mašiną, į kurį Kauno laikotarpį norėtumėte persikelti. Ir kodėl? Ž.R.: Į viduramžius. Norėčiau pamatyti, kaip miestas atrodė savo pirmojo Aukso amžiaus ir klestėjimo laikotarpiu. A.G.: Nors skambės šabloniškai – į 1935–1938 m. – pamatyti sunaikintus tarpukario Kauno pastatus (Aleksandros ir Jono Vailokaičių namą, Žydų banką, kino teatrą „Metropolitan“) ir pamatyti kuo daugiau interjerų. R.Ch.: Į ateitį. Turbūt užtektų 100 metų. Paprašyti kauniečio parodyti miestą. Sužinoti, kuo gyvena miestas ir kas nesikeičia.

– Įsimintiniausias „Ekskursas“? A.G.: Galbūt ten, kur sunkiausia pakliūti, – į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato rūsius arba Karo ligoninę. R.Ch.: Švč.Sakramento koplyčia, buvęs kino teatras „Santaka“. Pastatas, gyvavęs beveik visais miesto istorijos laikotarpiais, iš miesto pakraščio atsiradęs miesto širdyje, daugybę kartų keis-

– Pas jus įsiveržia užsienietis, prašo ekskursijos. Kokius tris objektus iš-

Rašė Marija Vaitiekūnaitė

Justinas Vaitiekūnas. Tapyba. Piešiniai. Žiūrėkite VDA parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius). Paroda veiks iki balandžio 18 d.

20 // © 370

Balandžio 4 d. VDA parodų salėje „Titanikas“ pradėjo veikti personalinė tapytojo Justino Vaitiekūno paroda. Joje eksponuojami darbai apima beveik 20 metų laikotarpį – nuo 1997 iki 2017 m. Iš viso parodoje galima pamatyti beveik 100 šio autoriaus darbų. Kūrinių formatai – nuo kelių centimetrų iki 4 m. Didesnė dalis darbų niekur iki šiol neeksponuoti, daugiau kaip dešimt parodoje eksponuojamų autoriaus darbų skolinti iš įvairių kolekcijų.

Parodoje rodomi kūriniai – tai retrospektyva, kalbanti apie individualų autoriaus požiūrį į tapybą ir apie autoriaus gyvenimą. Paveikslų temos, kaip jas apibrėžia pats J.Vaitiekūnas, – tai ir metų laikai, ir paveikslai apie gyvenimą, meilę, draugus ir draugystę, poeziją, keliones, gamtą ir žmogų, apie jo lūkesčius, apie pasaulį. Temos įtikinančios. Darbuose jaučiami asmeniškumai, emocinis pagrindas. J.Vaitiekūno tapyba ekspresyvi ir kontrastinga. Spal-

pasaulis piešiniuose ne perteikiamas, o kuriamas. Šiame autoriaus piešinių cikle matomas kartografinis elementas.

vų daugybė, jos impulsyvios, bet vyrauja spalvinė harmonija. Norėčiau išskirti kelis autoriaus piešinių ciklus. Ciklas „12 salų“ (2009 m.), kurį sudaro dvylika piešinių, pavadintų skaičiais („Sala 1“, „Sala 2“, …). Kiekviename piešinyje vaizduojama po vieną savo veidą, turinčią ir kaukolės siluetą primenančią salą. Sala – tai kaukolės viršugalvis, paviršius. Vaizduojama gamta, pasitelkiant simbolius. Regimasis

Nedidelė inovacija tampa dideliu pokyčiu būtent savo rafinuotumu

Itin harmoningas J.Vaitiekūno piešinių ciklas „Metų laikai“ (2008 m.). Jį sudaro keturi piešiniai, kuriuose subtiliai, spalvingai, minimalistiškai ir labai savitai vaizduojami metų laikai. Šiame piešinių cikle poetiškai kalbama apie gamtą ir būtį, pasitelkiant minimalias priemones, akcentuojant spalvas ir horizontalią liniją.


skirtumėte ir siūlytumėte aplankyti? A.G.: Kadangi Kauno naujamiestis yra įspūdingas ne pastatais žvaigždėmis, o bendru nuosekliu stiliumi, išvystytu per rekordiškai trumpą laiką, kurį reikia patirti pamažėle, pasiūlyčiau pamatyti tris gyvenamuosius namus iš bevardžio akligatvio prie K.Donelaičio gatvės. Visi namai tame trumpame akligatvyje pastatyti tarpukariu ir per jų variaciją būtų galima sudaryti geriausią įspūdį apie tarpukario modernizmą. Ž.R.: Pirmiausia nepulčiau galvoti apie objektus, prieš tai išsiaiškinčiau, iš kur žmogus atvyko ir kas jam įdomu. Tačiau atsakant į klausimą rinkčiausi šiuos tris universaliausius objektus, per kuriuos, manau, galima perteikti visą miesto istoriją ir kontekstą: 1. Santaka. 2. Soboras (arba vienas iš fortų). 3. Prisikėlimo bažnyčia. R.Ch.: Visada norsi žinoti daugiau – juk Kaunas ne kaimas su viena gatve. Kita vertus, ekskursijos tikslas – ne viską parodyti, paaiškinti ir sudėti gražiai į galvą, bet duoti gerą postūmį, įkvėpti, atidaryti duris ir leisti toliau tyrinėti. Tad

dažnai tai būna ne pagrindinė gatvė ar populiariausios vietos, kuriomis užsienietis ir taip greičiausiai eis, pamatys, bet shortcutas ir galimybė susipažinti su mažiau matoma miesto puse. – Naujas sezonas. Ko laukti? Ž.R.: Netikėtumo. Durys atsivers į mažai kam pažįstamus arba uždarus pramoninius objektus. A.G.: Tarsi tyčia pakreipdami kalbą nuo dabar viską užvaldžiusio Kauno tarpukario modernizmo atsisukame į tai, kas padėjo jį sukurti. Šįkart kviečiame ten, kur sunku patekti – kuriame devynis pramoninio paveldo „Ekskursus“, kuriuose atskleisime požiūrį į inžinerinį paveldą. Intriga tokia, kad už utilitarių industrinių tvorų galima dažniau rasti tikrą paveldo mylėtoją, besirūpinantį inžinerinio paveldo išsaugojimu, remontu nei, sakykime, greitai besikeičiančiame akademiniame humanitarų sluoksnyje. „Ekskursas“ į naują ciklą kviečia jau balandžio 30 d. Trys sekmadieniai po tris pastatus ir po tris ekskursijas kiekviename. Iš viso devyni pastatai ir 27 galimybės apsilankyti ten, kur vyko ar vyksta gamyba, logistika, vaizde dominuoja labiau funkciniai nei estetiniai elementai. Ekskursijos be sušutusių sumuštinių tvaiko: www.ekskursas.lt

J.Vaitiekūno kūrybos koncepciją taikliai apibūdina Austėjos Mikuckytės žodžiai apie autorių: „Nesiimti perversmų, bet subtiliai pakeisti tai, kas jau tapo klišėmis. Nedidelė inovacija tampa dideliu pokyčiu būtent savo rafinuotumu.“ J.Vaitiekūnas vaizduoja realybę, iškreipdamas ją savo rakursu. Tuo ir įdomi jo kūryba. Nenuobodi, verta patyrinėti ir įsigilinti.

„Įstaiga“. 2007, drobė, aliejus, 159 x 219 cm

Vilniuje – elegantiškųjų prancūzų „Nouvelle Vague“ koncertas Balandžio 21 d. sostinės koncertų salėje „Compensa“ savo vienintelį pasirodymą Lietuvoje surengs garsi prancūzų grupė „Nouvelle Vague“. Kolektyvo pavadinimas – žodžių žaismas, kuris, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia naująją bangą ir atspindi grupės kuriamos new wave muzikos stilių. Tačiau pavadinimas reiškia ne tik tai – „La Nouvelle Vague“ terminu apibūdinama XX a. šeštajame dešimtmetyje prancūzų kinematografe dominavusi kultinė kino meno kryptis, kurios ryškiausi režisieriai – François Truffaut, Jeanas Lucas Godardas, Claude‘as Chabrolis ir kitos žymios kino pasaulio asmenybės. Būtent todėl unikalus muzikinis projektas „Nouvelle Vague“, pardavęs daugiau kaip milijoną savo įrašų, alsuoja subtilia prancūzų elegancija ir rafinuotumu, o jų atliekami kūriniai – pasaulinio garso grupių kompozicijos, aranžuotos jausmingu bosanovos stiliumi. Grupė susikūrė 2003 m. Paryžiuje. Projekto stuburas – du multiinstrumentalistai: Marcas Collinas ir Olivieris Libaux, į kiekvieną savo naują projektą kviečiantys vis kitas moteris – dainininkes, kurių ne viena vėliau sėkmingai pratęsė savo solinę karjerą – tarp jų Camille, Phoebe Killdeer, Mélanie Pain ir Nadéah Miranda. Anot grupės įkūrėjų, „Nouvelle Vague“ – tai intymūs laundžo, bosanovos ir new wave stilių santykiai. Menininkai tiesiog ima savo mėgstamas kompozicijas, apnuogina jas iki pat gelmių ir aprengia pagal savo skonį. Pagrindine savo projekto intriga M.Collinas ir O.Libaux laiko tai, kad projekte dalyvaujančios dainininkės niekada nebuvo girdėjusios oficialių kūrinių versijų ir būtent tai joms padėjo pasiekti naujo ir visiškai nepanašaus į originalą skambesio. Nuo 2004 m. iki 2010 m. grupė išleido keturis studijinius albumus – „Nouvelle Vague“ (2004), „Bande a Part“ (2006), „3“ (2009) ir „Couleurs sur Paris“ (2010). Visos albumuose skambančios kompozicijos – tai naujai aranžuotos grupių „Depeche Mode“, „Buzzcocks“, „Joy Division“, „Dead Kennedys“, „New Order“, „Blondie“, „Sisters of Mercy“, Billy Idolo ir kitų garsių atlikėjų dainos. Šių metų lapkritį, po šešerių metų pertraukos, parduotuvių lentynas pasiekė ir penktasis „Nouvelle Vague“ studijinis darbas „I Could Be Happy“, kuriame skamba „Cocteau Twins“, Briano Eno, „The Cure“, „The Ramones“ kūriniai ir autorinė grupės kūryba. Nuo pat savo įkūrimo šis unikalus muzikinis projektas intensyviai gastroliuoja, yra surengęs ne vieną pasaulinį turą ir pasirodęs tokiose prestižinėse salėse kaip Londono „Albert Hall“, Los Andželo „Hollywood Bowl“ ir Paryžiaus „Olympia“. Tad šio koncerto nevalia praleisti nė vienam geros muzikos gurmanui, nes tokių puikių progų Lietuvoje pasitaiko ne taip ir dažnai.


ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Balandį ant lentynos karaliauja SPORTAS. Pavasaris, atėjo laikas pramankštinti raumenis, auginti ne tik sikspeką, bet ir smegenis. Treniruočių programoje – liežuvio mankšta su sportiniais ledinukais, lietuviška išmanioji apyrankė, pavaduojanti asmeninį trenerį ir sekretorę, ferariui prilygstantis plento dviratis, išeiginiai japonizuoti treningai, kurių save gerbiantis marozas tikrai nedėvės, darbastaliai, skatinantys smegenų raumenų augimą, ir paspirtukas, atnešantis dar vieną oranžinę revoliuciją. .. . .

WITTSON nuotr.

LIETUVA Diz. Elvita Brazdylytė, Smiltė Bagdžiūnė, Martynas Kazimierėnas Nuo 3 Eur www.tutu.lt

MARCH nuotr.

LIETUVA, ITALIJA Diz. Vidmantas Žukauskas 10 189 Eur www.wittson.com

Tai gražuolis iš Klaipėdos – vienas iš įspūdingų, rankų darbo titano dviračių, kuriuos konstruoja žinomas Lietuvos dviračių sporto treneris Vidmantas Žukauskas. Vitas buvo pirmasis Lietuvos plento dviratininkų rinktinės treneris atkūrus nepriklausomybę, o dabar su komanda kuria aukščiausios klasės dviračius užsienio rinkai. Šis plento dviratis sukurtas bendradarbiaujant su garsia italų highend klasės manufaktūra „Campagnolo“, kuri gamino detales „Alfa Romeo“, „Lamborghini“ ir net NASA. Kai pagalvoji, pirkti tokį dviratį – tai tas pats, kas pirkti „Ferrari“.

„TU TU“ natūralūs ledinukai „SPORT’AS“

Burnos raumenų treniruotei – sportinio dizaino, rankų darbo ledinukai, pripumpuoti net keturių vaisių skonių. „Apvalus greipfrutas“ provokuoja mėgstančiuosius rūgščiau ir įdomiau. „Plonas bananas“ gerai pramankština liežuvį. Tamsiai raudonas ir prisirpęs kaip „Dviguba vyšnia“ patinka tikriems skonių atletams. O treniruotės pabaigai – egzotiškas „Mango liežuvis“, skirtas platesnei šypsenai užfiksuoti. Dovanokit juos vietoj gėlių.

Dviratis „Road Race Suppresio 009“

Paspirtukas „PIGEON“

LIETUVA Diz. Ignas Survila 154,99 Eur www.citybirds.lt

Apie šį paspirtuką turbūt jau girdėjo visi, bet didžioji naujiena ta, kad Pižonas/Balandis pagaliau paleistas į masinę prekybą, nuo kovo jį nusipirkti gali visi! TranSPORTO priemonė, su kuria judėti be galo patogu, nes sveria ji vos daugiau nei 4 kg, telpa į troleibusą, bagažinę, beveik ir į kuprinę. Jei neskrendi ant jo – susilankstai, užsimeti ant peties ir varai. Stilingas, funkcionalus ir gražus, tinka prie visų drabužių. P.S. O ką, jei oranžinius dviračius pakeistume į oranžinius paspirtukus, Ignai? Igno Survilos nuotr.

Japoniškų-lietuviškų treningų kolekcija „WAFUKU“ LIETUVA Diz. Paulė Insodaitė

Prieš kelerius metus mados bakalaurė Paulė Insodaitė sukūrė laisvalaikio drabužių kolekciją japonišku stiliumi (jap. Wafuku 和服 – japoniški drabužiai). Mokslininkai neįrodė, bet gali būti, kad tai labiausiai sofistikuoti ir japonizuoti treningai išeiginių treningų istorijoje. Čia imigruoja visa Japonija su savo audinių raštais ir motyvais, vyrų gatvės mada ir magiškas šešiakampis, kuris gamtoje ir žmonių sukurtuose daiktuose sudaro įvairias struktūras, taip kaip šioje kolekcijoje – drabužius. Jis simbolizuoja susijungimą tarp dviejų kultūrų ir laikmečių, tarp senovinių XVIII–XIX a. japoniškų raštų ir šiuolaikinės vyriškos mados. Marozai to nesupras. Paulės Insodaitės nuotr.

Išmanioji apyrankė „Acme ACT05 activity tracker HR“ LIETUVA Diz. ACME komanda 49,99 Eur www.acme.eu

22 // © 37O

Išmaniąsias apyrankes kuria ne tik japonai, kinai ar korėjiečiai, jas įvaldė ir lietuviai. Nori asmeninio trenerio? Sek ant rankos. Pulsometras leidžia stebėti širdies veiklą ir nusistatyti atliekamų pratimų tipą: intensyvus, kardio-, deginantis riebalus. Žingsniamatis skaičiuoja nueitus žingsnius, atstumą, sudegintų kalorijų skaičių. Apyrankė taip pat rodo, kiek miegi, gilaus ir paviršinio miego laiką, kada užmigai, pabudai. Kaip pavyzdinga sekretorė praneša apie įeinančius skambučius ir SMS, vibruoja, jei palieki telefoną nors kiek atokiau, leidžia daryti nuotraukas vienu paspaudimu ir net praneša, jei ilgesnį laiką nejudi. ACME nuotr.

Darbastaliai „MRS“ ir „Multifuncional Pill“ LIETUVA Diz. Inesa Malafej, Darius Razauskas Nuo 1 090 Eur www.emko.lt

Kaip užsiauginti raumenis darbo metu? Inesos Malafej sukurtas rašomasis stalas MRS darbą daro produktyvesnį, nes yra sukonstruotas taip, kad nevirstų chaotiška netvarka, o tvarka leidžia pasiekti geresnių rezultatų auginant smegenų raumenis. Dariaus Razausko „Multifuncional Pill“ – taip pat puikus vaistas nuo netvarkos ir varginančios aplinkos. Tai apvali spintelė-tabletė, tvirtinama prie sienos, kuri per akimirką gali virsti visaverte darbo vieta, kosmetikos staliuku ar net baru, kuriame kilnosi ne tik rašiklį ar lūpdažį. Dariaus Petrulaičio nuotr.


34.90

1 170 444 · Dydis 36 – 40

www.rockyourlook.eu


24 //

© 370


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.