370 nr 56

2017 liepa #56

NUO ŠAKNŲ NEPABĖGSI

PRISIMINTI POJŪTĮ

ŠVĘSTI SAVO ŠALĮ „SIX CHAIRS BOOKS“: MENAS, TEORIJA IR BENDRUOMENĖ

LAUŽO ŠVIESOJE SU „DIGITAL TSUNAMI“

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

KARAS, KURIAME LAIMI VISI

#56 NUMERIO BENDRADARBIAI: LIUCIJA ADOMAITĖ FILOSOFUOJANTI MADOS ŽINOVĖ

ELŽBIETA BANYTĖ LAISVAI SAMDOMA RAŠYTOJŲ SKAITYTOJA

TAUTĖ BERNOTAITĖ ATSAKOMYBĖ RAŠYTI SMALSIAM SKAITYTOJUI – IR PAVOJINGIAUSIAS ŽARSTEKLIS, IR SALDŽIAUSIAS ZEFYRAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

ERLEND DIAGILEV POVANDENINIŲ MENO SROVIŲ TYRINĖTOJAS

EDVINAS GRIN RAŠO IŠ KAUNO IR APIE KAUNĄ

V

eganai, gyvūnų teisių gynėjai, ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai ir kiti panašiai mąstantys pasaulio teisuoliai mūsų visuomenėje vis dar laikomi keistuoliais, kurie iš neturėjimo ką veikti prisigalvoja nesąmonių ir, negana to, įkyriai, o kartais ir drastiškai mėgina savo tiesas įpiršti likusiai pasaulio daliai. Kam to reikia?

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO ŽINOVĖ IR MYLĖTOJA

KIPRAS ŠUMSKAS PAPILDOMOS SMEGENYS

Prisiminkime pačią šviežiausią – nukankinto triušiuko – istoriją. Ne kieno kito, o gyvūnų teisių aktyvistų dėka makabriškas dviejų jaunų merginų poelgis buvo paviešintas, šį nusikaltimą ėmėsi tirti policija. Vis dėlto kai komentaruose po straipsniais žiniasklaidoje ar po įrašais feisbuke tie patys gyvūnų mylėtojai besipiktinantiesiems tokiu žiaurumo protrūkiu priminė, kad dėl mėsos ir kailių pramonės nuolat kenčia daugybė niekuo nekaltų gyvūnų, daugelis staiga ėmė teisinti gyvūnų žudymą dėl mėsos ar kailių.

Argi tai neveidmainiška?

Didelio dėmesio sulaukė ir neseniai organizuota akcija „Dovanojami šeimos nariai“, kurios metu internautams siūlyta pasiimti dovanojamus vaikus ir taip siekta atkreipti dėmesį į beglobių gyvūnų problemą.

Netgi įvertinus ir tai, kaip neatsakingai lietuviai elgiasi ne tik su gyvūnais, bet ir savo vaikais, nemanau, kad ribos buvo peržengtos.

Nors ir labai magėjo įsikišti į tas aršias diskusijas ir išreikšti pritarimą gyvūnų teisių aktyvistams (pati taip pat nevalgau mėsos dėl etinių priežasčių), kaip paprastai, susilaikiau.

Esu ne kartą įsitikinusi, kad su mėsėdžiu kalbėtis apie vegetarizmą ar veganizmą – tas pats, kas su plikiu pešiotis. Kitaip mąstantiesiems nesvarbūs jokie argumentai, net ir mokslu pagrįsti. Diskutuok nediskutavęs, bet tu jiems vis tiek liksi keistuoliu, kuris dėl jiems nesuvokiamų priežasčių valgo žolę, užuot mėgavęsis skania mėsa. Jeigu pradėsi diskusiją apie gyvūnų teises, liksi trenktu beširdžiu, kuriam beglobės katės ar nykstantys tigrai rūpi labiau nei našlaičiai vaikų namuose.

Prisipažinsiu, net ir pačios radikaliausios gyvūnų aktyvistų idėjos man yra priimtinos – kare visos priemonės pateisinamos. Juolab kad šiame kare pralaimėjusiųjų nėra – priešingai, tikėtina, kad tas į vegetarą ar veganą atverstas mėsėdis bus sveikesnis ir gyvens ilgiau. Tikėtina, kad ilgiau gyvens ir tas, kuris neišmes į gatvę gyvūno, nes karma is a bitch...

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ MALONUMĄ PASKĘSTI IDĖJOSE JAUČIANTI AKTYVISTĖ

JURGA TUMASONYTĖ Lenkiu žemai galvą prieš tuos gyvūnų mylėtojus, veganus ir kitus teisuolius, kurie suranda savyje kantrybės, o taip pat ir laiko bei noro aiškinti savo tiesas.

Garsusis Johannas Wolfgangas von Goethe rašė: „Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės.“ Taigi, jeigu pasaulio pabaiga bus, tai dėl jos veikiausiai būsime kalti mes patys, o ne kokie nors ateiviai, kaip mėgstama vaizduoti daugelyje fantastinių filmų.

Esu įsitikinusi, kad tik dėka tokių „keistuolių“, prie kurių galima priskirti ir mūsų viršelio autorių bei vieną iš žurnalo herojų Marių Leaf, šis pasaulis turi potencijos išlikti. „Šiame mūsų planetos gyvavimo etape žmogaus dominavimas turi skaudžių padarinių klimatui ir aplinkai. Atsižvelgiant į šias grėsmes, dabartinis ekologinis, ekonominis ir technologinis susvetimėjimas tik dar labiau skatina atidžiau bei etiškiau rinktis kūrybines išraiškos priemones ir formas“, – interviu sako Londone sėkmingai dirbantis menininkas. Šiame numeryje rasite ir daugiau įdomių pokalbių: su „Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernyte, su knygyno „Six chairs books“ šeimininkėmis Justina Zubaite ir Vilte Girdzijauskaite, su prancūzų teatro chuliganu Vincent‘u Macaigne’u ir kitais.

Tradiciškai rasite spektaklių, knygų ir naujausių albumų recenzijų. Gero skaitymo!

GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

KAROLIS VYŠNIAUSKAS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

LINA ŽUKAUSKAITĖ KULTŪRINGA ŽURNALISTĖ, SUGEBANTI PRAKALBINTI NET AKMENĮ

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 22, 24, 25, 26, 28, 29, 30 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #56, liepa, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>>>>ŽIRKLĖS ŽIRKLĖS

PRISIMINTI POJŪTĮ

Režisierės Karolinos Žernytės įkurtas „Pojūčių teatras“ moko atidumo savo kūnui. Pajausti, kaip judesys, vaizdas, garsas, kvapas, lytėjimas ir skonis atrakina kitokią atmintį. Kūrybinės grupės spektakliai „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Prieš išvystant šviesą“, „Atvira oda“, „Akmuo, vanduo, geluonis“ ir „Pirmapradis“ primena juslių reikšmes ir siūlo atviresnės kasdienybės patirtį.

Rašė Lina Žukauskaitė

– Kokie pojūčiai kūrė tavo pasaulio pradžios mitą?

– Galvodama apie vaikystę, visada prisimenu gamtą. Negaliu savęs vadinti kaimo vaiku, bet labiausiai formavo susidūrimai su gyvūnais, vandeniu, stichijomis ir metų laikais. Tėtis prieš miegą pasakodavo istorijas apie žygius. Visada maniau, kad, pažindamas gamtą, pažįsti pasaulį. Labai anksti pradėjau jausti nostalgiją, nuotykių ir kelionių ilgesį. Jį kartais sukelia vėjas arba žiedų kvapas. Kitą svarbų potyrį suteikė knygos, ypač – pasakos.

4 // © 37O

– Apsukusi ratą grįžai prie jų ir atpažinai save?

– Taip. Augau apsupta pasakų ir dainų. Mano abu tėvai dainuoja folklorą.

Prieš porą metų atsiverčiau knygas, kurias skaičiau vaikystėje ir paauglystėje.

Iš naujo perskaičiusi „Trolius Mumius“ ir „Alisą Stebuklų šalyje“ atpažinau save tam tikruose personažuose. Supratau,

kad manyje gyvena Hanso Christiano Anderseno Undinėlė, kuri prisiriša ir aukojasi dėl miglotų tikslų. Gyvena ir keliautojas Snusmumrikas iš Tove‘s Jansson „Trolių Mumių“. Visiškos priešingybės, kurios kiekvieną dieną bando susitarti. Šiandien jos viena kitai padeda, nežinau, kaip bus vėliau. Atpažinau ir situacijas, kurios man kelia nerimą dabar. Pasirodo, gerai jas žinojau, tereikėjo viską prisiminti.

– Ar prisimeni momentą, kai pradėjai suvokti pojūčius?

– Dar vaikystėje sureikšmindavau kiekvieną mažmožį. Dailės mokykloje piešdama daiktą, įsižiūrėdavau į jo detalę arba savybę. Mane visada domino paralelės. Atpažinti augalo savybę, kuri būtų susijusi su manimi arba kitu reiškiniu. Muzikos ir teatro akademijoje įgijau daug patirties kurdama vaidmenis. Buvome mokomi pagal K.Stanislavskio sistemą – kurdami veikėjus naudodavome emocinę atmintį.

Man kur kas lengviau remtis fizine at-

mintimi. Svarbu perprasti, kiek pastangų jam prireikia žengti žingsnį, pasukti galvą, pakelti daiktą. Suvokti, kaip jis jaučiasi. Kai pajunti personažo veiksmų logiką, pamažu pasikeičia ir tavo mąstymas.

– Vėliau išjautei „Pojūčių teatrą“?

– Pradėjau ne nuo pojūčių, bet nuo aktoriaus ir žiūrovo santykio. Man buvo įdomu, kiek gali tarnauti žiūrovui. Bandžiau išsiaiškinti, kiek aktorius ir teatras apskritai yra reikalingi. Pirmiausia atsirado žiūrovas užrištomis akimis, kuriam norėjome padovanoti teatro jausmą. Atsirado iš noro tarnauti, noro būti reikalingiems. Dabar vis dažniau patiriame, kad galime augti ir nerti gilyn.

– Kaip nardyti gelmėje padeda vaizduotė?

– Vaizduotė yra pagrindinis mūsų spektaklių veikėjas. Ji labai glaudžiai susijusi su atmintimi. Tai gali būti kūno atmintis, kurios neįvertini sąmoningai. Suaktyvinta vaizduotė pasakoja istorijas, ku-

rių neprisimename. Leisdama vaizdams plaukti, esu mačiusi vizijų apie pasaulio sukūrimą, kurių tikrai nesugalvočiau pati.

Visiems linkėčiau patyrimo, kai liaujiesi galvoti apie saugumą ir atsiduri kitame pasaulyje. Dažniausiai tai nutinka užsimerkus. Žmogus patenka į budraus sapno būseną, kai bet kada gali grįžti į kūną, bet nebevaldo matomų vaizdų.

– Žmonės jūsų spektakliuose prisimena tokius paprastus dalykus kaip apsikabinimas.

– Žmonėms sunku atsisakyti kontrolės. Sunku atsiriboti nuo visuotinai priimtų elgesio normų. Pastaruoju metu manau, kad didžiausias stebuklas nutinka tada, kai kitas pajunta pasitikėjimą tavimi ir leidžia paimti jį už rankos. Daugiau nieko nereikia. Kartais net pagalvoju, kad veltui stengėmės ir naudojome daug skirtingų priemonių – kvapų, garsų, faktūrų. Vis dėlto atėjęs į mūsų spektaklius žmogus jaučiasi saugiai. Teatras nėra tikras gyvenimas. Tai vieta, kur nuo jo pabėgi ir lengviau atsipalaiduoji. Sunkiai įsivaizduoju, kad gatvėje žmogus užsimerktų ir leistųsi vedžiojamas po miestą.

Mane stebina vizijos, kurias vėliau pasakoja žiūrovai. Jos būna labai skirtingos, bet turi bendrą vardiklį. Žmogus, dirbantis su arkliais, širdies dūžių imitaciją gali susieti su kanopų dunksėjimu. Atpažinti savo esmę per jam pažįstamus įvaizdžius. Taip nutinka spektaklyje „Prieš išvystant šviesą“, kalbančiame apie žmogaus pojūčius prieš gimimą. Tai labai trumpas, meditatyvus kūrinys, neturintis konkretaus siužeto. Išėję iš jo, žmonės dažnai atrodo kaip naujai gimę, pasakoja, kaip ilgai negali atsitokėti, ieško tylos ir susikaupimo.

Spektaklyje „Akmuo, vanduo, geluonis“ kalbama apie ciklišką atgimimą. Jame yra stipri vieta, kurioje imituojame laužą ir numirėlių deginimą. Žmonės jaučia šilumą, kuri yra šiek tiek per stipri, kad būtų maloni, jos kaitra pavojinga, bet kursto smalsumą. Žiūrovė iš Australijos pasakojo, kad jautėsi kaip

randų taip pat turiu daug. Kartais galvoju, kad nelabai iš jų pasimokau. Man pernelyg svarbus atvirumo momentas.

– Kokias istorijas pasakoja randų žemėlapiai?

– Man regis, randai pasakoja asmeninę istoriją. Kiti nebūtinai ją atpažins. Man gana svarbu, kad mano pasakojimus perskaitytų kiti. Antra vertus, kurdamas intuityviai dažnai įtrauki asmenines patirtis, kurias tik vėliau atpažįsti. Asmeniniai randai dažnai būna panašūs. Tikriausiai visi mes turime polinkį susižeisti toje pačioje vietoje.

Keiptaune teko bendrauti su viena dėstytoja. Ji pakvietė pasikalbėti apie pastatų istoriją ir atmintį. Aš pastatą matau kaip gyvą organizmą. Pastatas gyvena savo gyvenimą ir kada nors jį baigia. Nepaisant to, negali pamiršti dalykų, kurie per tą gyvenimą nutinka. Negali pamiršti, kad Muzikos ir teatro akademijoje vyko žiaurūs dalykai ir buvo kankinami žmonės. Nemanau, kad pastatas tai pamiršo. Keiptauno universitete seniau buvo dvaras, vėliau gyveno vergai, dabar dėstomas teatro menas.

Augustės Žernytės nuotr.

– Ar pastato istoriją galime pakreipti, pasiūlydami jam naują pasakojimą?

– Kalbėdami apie praeities randus, priėjome išvadą, kad svarbiausia juos atpažinti ir įsisąmoninti. Tik tada kelti klausimą, ar reikia gydyti. Kartais pastatas, kaip ir žmogus, to nenori. Pirmiausia reikia jį išklausyti ir išgirsti. Galbūt kai kuriems seniems pastatams, turintiems per sunkų istorinį krūvį, negalima pasiūlyti naujo pasakojimo.

paplūdimyje, kur rizikuoji nudegti, bet lieki gulėti, nes nori patirti saulės šilumą. Kita mergina jautėsi kaip kepama duona. Po spektaklio papasakojau šį epizodą mitologui Dainiui Razauskui, kuris padėjo kurti spektaklį. Jis visai nenustebo. Pasirodo, daugelyje šalių gajus paprotys įkišti naujagimį į krosnį.

– Ar pati dažnai sudarinėji sandėrius su pavojais?

– Kartais atrodo, kad neturiu savisaugos instinkto. Labai daug sau leidžiu. Kontaktinė improvizacija gali būti gana pavojinga, nes, nenumatydamas svetimo žmogaus šokio judesių, dažnai atsiduri ore arba krenti. Aš išmokau kristi, todėl judėdama savęs nevaržau. Tai galioja visoms sritims. Jeigu būčiau bijojusi kristi, nebūčiau nieko pasiekusi. Tiesa,

– Kaip turėtume skaityti senus pasakojimus, kad jie prakalbtų dabar?

– Šiuo metu skaitau partizanų moterų prisiminimus ir bandau suvokti, kodėl šiandien jauniems žmonėms ši tema yra nuobodi, neįdomi, atgrasi. Tikriausiai šis randas dar neužgijo ir kartais neturi nieko bendro su patriotinėmis paskatomis.

Kai kurios istorijos saugo žiaurius asmeninius prisiminimus. Bendraudama su tuo metu gyvenusiais žmonėmis suprantu, kad jie kalba visai kitokia kalba. Lietuva jiems reiškia tai, ką mums – namai.

Reikia giliai panerti, kad suprastum šio žodžio prasmę tuomečiame kontekste.

Kaip apie jį kalbėti nepasiduodant bukiems nacionalistiniams šūkiams? Man atrodo, esant šiai situacijai, labai svarbūs du žodžiai: atleisti ir pamiršti. Turime atleisti, bet nepamiršti.

– Kokie žodžiai įrašyti tavo asmeniniame žodyne?

– Kurdama dažnai galvoju apie empatiją ir jos galimybes. Kaip priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra? Kaip priimti save?

Labai dažnai sutrikdavau, nes prarasdavau ryšį su esamuoju laiku. Nuostabiausias jausmas, kokį gali patirti žmogus, yra būti čia ir dabar. Mėgautis gėlių kvapo sklidinu oru.

„JAUDINANTIS, JAUSMINGAS, G Y VA S K I N A S .“ LISA NESSELSON, SCREEN DAILY

>>>>ŽIRKLĖS ŽIRKLĖS

Rašė Erlendas Diagilevas Iliustracijos Mariaus Leaf

Iš Mažeikių kilęs Marius Samavičius prieš trejus metus trenkė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) durimis ir išvyko į Jungtinę Karalystę. Teatro kritiku tapti ketinęs vaikinas svečioje šalyje buvo greitai pastebėtas kaip menininkas: jis aktyviai kuria grafiką, dalyvauja parodose ir rengia performansus. Apie jį dažnai rašoma britų kultūrinėje spaudoje – ten lietuvių menininkas pristatomas Mariaus Leaf kūrybiniu pseudonimu.

nininku. Dar keisčiau ir nejaukiau atrodė apleistos LMTA patalpos, pelėsiais apkibusios sienos, kai įstaigos vadovai važinėja naujausiais automobiliais. Supratau, kad teks emigruoti. Treji metai sunkaus darbo, kalbos mokymosi, popierių pildymo tam, kad galėčiau mokytis universitete Anglijoje. Pasirinkau fine art studijas Bornmuto universitete, ši studijų programa yra labai universali, ji įtraukia beveik visas dailės rūšis.

– Taigi nemažą dalį savo gyvenimo buvai susijęs su teatru. Ar šių sąsajų galima apčiuopti ir dabartinėje tavo kūryboje?

– Iš dalies taip, jeigu teatras gali būti be salės, be žiūrovo ir bilietų. Metus kūriau eksperimentinius videofilmus, kuriuos vadinu performansais. Viename jų vaikštinėju po vardines drabužių parduotuves ir mėtau žalią siūlų kamuolį klientams tarp kojų, trikdydamas vartotojų judėjimą. Taip aš išreiškiau susirūpinimą mados industrijos keliama žala aplinkai ir trečiųjų šalių eksploatavimu. Ar tokia meno forma – vis dar teatras?

Mane domina šiuolaikinės teatro formos, kai skirtingos sritys susijungia į vieną. Ribos tarp meno sričių blanksta, ir aš manau, kad tai yra teigiamas reiškinys. Juk sunku kūrybą įsprausti į rėmus ar, pavyzdžiui, tiksliai nustatyti kūrybos proceso pradžią.

M 6 //

ariaus vizitinė kortelė – sugebėjimas savo kūriniuose įdomiai ir paveikiai kalbėti tomis temomis, nuo kurių dažnas Vakarų pasaulio meno mylėtojas, regis, jau seniai turėtų būti pavargęs.

Vis dėlto vartotojiškumas ar ekologinės problemos menininko darbuose atsiskleidžia ne kaip įprastas žodžių junginys įprastoje politiko kalboje, o kaip jau kurį laiką nebepastebima realybės dalis, kurią Marius, regis, vėl priverčia prisiminti.

© 37O

Ar menininkas su savo idėjomis atsirado tiesiog tinkamoje terpėje, kurioje sutiko būtent tokių temų pristatymui itin palankią Jungtinės Karalystės publiką? O gal jis tiesiog atrado pakankamai uni-

versalią savo kartos meninę kalbą, kuri tinka ir platesnei Mariaus kūrybą pamilusiai auditorijai? Pabandėme tai išsiaiškinti pakalbinę patį kūrėją.

– Mariau, nuo ko viskas prasidėjo?

– Mano vaikystė prabėgo Mažeikių priemiestyje. Be poros balkoninių parduotuvių, ten nieko nebuvo, tačiau pasitelkus kūrybingumą nuobodžiauti tikrai netekdavo.

Pagalvojus apie praeitį iš atminties iškyla du vardai – Laima Skabickienė ir Martynas Januška, abu yra mokytojai ekspertai ir Metų mokytojo premijos laimėtojai, kurie mokykloje padėjo stiprius pagrindus, supažindino su teatro pasauliu, lietuvių mitologija, istorija

ir vartotojiškumo kultūros problematika. Prieš išvažiuojant į Angliją, mokytoja Laima padovanojo Antano Baranausko knygą „Anykščių šilelis“, kurią vis dar turiu prie lovos šalia Romualdo Granausko ir Norberto Vėliaus knygų.

Tai padeda nepamiršti savo šaknų.

Mano svajonė visada buvo teatras, bet, deja, nepavyko įstoti į aktorinį, tad mokiausi teatro kritikos LMTA. Nelengva būti taip arti teatro, aktorių, lankyti spektaklius, rašyti ir mokytis apie kuriančiuosius, o ne pačiam kurti. Taip pat nusivyliau studijų kokybe ir šiurkščiu dėstytojų elgesiu su studentais. Manau, kad tai sovietinio mąstymo paveldas, kai studentas žeminamas, nes esą tik per kančią galima tapti geru me-

Emily Stokes nuotr.

NUO ŠAKNŲ NEPABĖGSI

Menas palieka galerijas, keičia standartines erdves, ieško žiūrovo, nors tai nėra visiškai nauja. Man labai artimas fluxus judėjimas – ne tik todėl, kad jo atstovai iš esmės eksperimentavo ir ieškojo galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas. Fluxus priešinosi komercializmui ir instituciniam menui: kitaip tariant teigė, kad visi yra menininkai ir menas yra viskas. Kad tai turi būti prieinama kiekvienam, ir visi, nepaisant socialinės padėties, rasės ar įsitikinimų, turi teisę matyti, pažinti ir būti kultūros dalimi. Menas yra reikalingas ne tam, kad pabėgtum nuo realybės, o tam, kad susipažintum su savimi, kitais ir aplinka.

TECHNOLOGIJOS PADEDA MUMS SUKURTI ĮRANKIUS, O VĖLIAU TIE ĮRANKIAI KURIA MUS ARBA NAIKINA.

– Šiuo metu pagrindinės tavo kūrybos temos – senovės lietuvių religijos, feminizmo, vartotojiškumo ir žvaigždės kulto problematika. Labiau mėgsti narplioti jas atskirai, ar ir tai, kaip jos gali būti susijusios tarpusavyje, tave domina ne ką mažiau?

– Mes esame verčiami kuo greičiau nuspręsti, kuo norėtume būti, ir turime kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Antraip nepavyks susikurti materialaus pagrindo po kojomis ir jaustis saugiam. Aš manau, kad naujos idėjos kyla nekartojant to paties veiksmo, būtent improvizuojant, atsiranda menininko stilius, atsiskleidžia galimybės ir sugebėjimas pažvelgti iš kitokios perspektyvos. Man įdomios įvairios temos ir kartais jos susijungia nenuspėjamais būdais.

Vakarų kultūra išgyvena didžiulį stresą dėl statuso – turiu omenyje Status Anxiet. Kai vienintelis progreso rodiklis yra vis DAUGIAU! Į vieną parodą Oksforde atvykau pasipuošęs Dovydo žvaigžde ir rožiniu trikampiu. Lietuvos žydai buvo žinomi visame pasaulyje,

domina universalios, plačiai nagrinėjamos temos.

Ar kalbant apie tokius plačiai aptariamus dalykus nesunku pasakyti kažką nauja?

O galbūt šiame postmoderniame pasaulyje pasakyti kažką nauja nėra būtina ar tikslinga?

– Mes gyvename materialiame pasaulyje, kuriame išorė yra labai svarbus veiksnys. Technologijos mums davė galimybę matyti kitus ir tai dažnai sukelia baimę ką nors praleisti, nebūti ten, kur vyksta veiksmas. Vis dėlto ne viskas, kas vyksta dabar, yra geriausia iš to, kas tik yra vykę. Pasikrapščius po istoriją galima rasti labai daug įvairių autoritetų ir jų idėjų, kurios yra kaip niekada aktualios šiandien.

„Ei lietuvi, paskutinis Europos pagoni“, 2016 m.

Šiuo atveju man kaip tik svarbiau nepabrėžti kokios nors naujovės, o tinkamai išryškinti universalias tiesas. Dabartinė mūsų ekologinė sistema yra kritinės situacijos, išgyvena tam tikrą plastiko amžių, Atropoceną. Šiame mūsų planetos gyvavimo etape žmogaus dominavimas turi skaudžių padarinių klimatui ir aplinkai. Atsižvelgiant į šias grėsmes, dabartinis ekologinis, ekonominis ir technologinis susvetimėjimas tik dar labiau skatina atidžiau bei etiškiau rinktis kūrybines išraiškos priemones ir formas.

– Kur, tavo manymu, lengviau gali būti pastebėtas savo idėjas pademonstruoti siekiantis jaunasis menininkas – Anglijoje ar Lietuvoje? Ką reikia daryti, kad ten, saloje, būtum pastebėtas?

– Manau, nesvarbu, kur ir ką, svarbu, kad būtų noras kalbėti tiesą. Jeigu yra vidinė paskata kelti svarbius ir aktualius klausimus – viskas įmanoma.

Skulptūra „Rožinis kryžius“, Didžioji Britanija, 2016 m.

„M.K.Čiurlionis miške“, 2016 m.

juos, o kartu ir jų kultūrą sunaikino naciai ir jiems talkinę kolaborantai. Holokaustas laikomas viena skaudžiausių modernaus pasaulio tragedijų. Tokios žmonių naikinimo sistemos nėra išnykusios, tik persikėlė į mažiau išsivysčiusias šalis. Rožinis trikampis simbolizuoja vis triumfuojantį neoliberalizmą ir Donaldo Trumpo administraciją, kuri neigia meno svarbą, LGBT, moterų teises ir klimato atšilimą. „Zara“ ar „Primark“ drabužėliai, „iPhone“ kišenėje ir energinis gėrimas rankoje tapo šiuolaikinio žudymo ginklais, kuriuos dažnai naudojame net nepagalvodami apie neetiško vartojimo žalą sau, kitų žmonių gyvybėms ir aplinkai. Man vis dar neduoda ramybės klausimas, kodėl mes stebimės teroro išpuoliais Europoje, nesusimąstydami,

– Su kokiais menininkais bendradarbiauji šiuo metu / bendradarbiavai ne per seniausiai?

– Mažeikiuose yra dvi geros draugės, su kuriomis kartu daug kūrėme. Viena jų yra Karolina Kontenytė, kuri šiais metais laimėjo Auksinį scenos kryžių, o su Živile Spūdyte-Žvėrūna atidarėme tris grafikos darbų parodas, vienas jos darbų papuošė ir jūsų žurnalo viršelį.

– Ar galėtum papasakoti apie savo ateities projektus, norus ir galbūt netgi miglotus planus?

– Bandau neplanuoti, nes, mano suvokimu, ateitis ir praeitis neegzistuoja, stengiuosi gyventi dabartimi. Žinau tik viena – nenoriu savo kūryba manipuliuoti žmonėmis ir taip kurti savo gerovės. Kaip tik noriu savo menu išreikšti tai, kaip yra lengva paveikti žmones ir jais manipuliuoti, juk šiais laikais labai sunku kritiškai atsirinkti, kas yra tikra, o kas – ne.

kad tai gali būti mūsų nesuvaldomų poreikių pasekmė. Mano bočius, kai mokė mane dalgiu pjauti žolę, papasakojo istoriją. Jo draugas šienapjūtės metu prie netoliese esančio ežero pastebėjo į krantą iššokusią žuvį. Apsidžiaugė, mat galės parsinešti žuvį namo ir suvalgyti. Priartėjęs apsuko dalgį, norėdamas smeigti antru dalgio galu ir nudobti žuvį. Vyras nepastebėjo, kad dalgio ašmenys kabojo virš jo paties kaklo. Jis neužmušė žuvies, bet pats sau nusikirto galvą. Technologijos padeda mums sukurti įrankius, o vėliau tie įrankiai kuria mus arba naikina. Aš matau, kad pasaulis po truputį stengiasi atsigręžti į pagoniškas vertybes, meilę gamtai, nes tai gali būti vienintelis išsigelbėjimas nuo savęs susinaikinimo.

– Pozicionuoji save kaip kūrėją, kurį

„Šiuolaikinis Holokaustas“, Oksfordas.

>> ŪSAI Rašė Kipras Šumskas

Dar prieš 2010-aisiais pasirodant Gabijos Grušaitės pirmajai knygai „Neišsipildymas“, rašytojos galvoje gimė modernių mitų herojus Stasys Šaltoka. Šis personažas jau tuoj išleis Gabijos pirštų galiukais parašytą romaną „Stasys Šaltoka.

Vieneri metai“, tad dabar yra pats tinkamiausias laikas gauti vėsinančius atsakymus į degančius klausimus.

rės vidinei kelionei, o ne sufasuotas informacijos paketas.

– Dauguma skaitytojų neišvengiamai lygina autorius pagal savo išprusimo lygį ar perskaitytas knygas. Kaip paralelių ir tendencijų ieškojimo nepaversti desperatišku etikečių klijavimu?

– Pirmojo romano galiame viršelyje įrašytą tekstą, kad tai knyga „Cafe de Paris“ kavinės lankytojams, visi priėmė labai rimtai. Šiaip esu pati kalta, nes turiu prastą humoro jausmą, kurio niekas nesupranta. Tad antrojo romano tekstą apie knygą rašysiu ne aš.

Etiketės padeda žmonėms klasifikuoti daiktus, sugretinti su pažįstamais reiškiniais. Viena vertus, tai yra tam tikras būdas prisijaukinti naujus reiškinius, kita vertus, jos užveria duris į inovacijas ir savo paties vystymąsi bei pažinimą. Vis dėlto be etikečių geriau gyventi, daugiau kas nustebina, užklumpa netikėtai. Jei įmanoma, reikėtų atsispirti šiai pagundai viską įvardyti.

VIENERI METAI VIENATVĖS

– Jei Stasys būtų tikras, ar jo sukurta persona būtum tu?

– Net nežinau, Stasys – labai arogantiškas. Veikiausiai neatrodyčiau jam labai įdomi. Nors gal kaip tik jam patiktų analizuoti mano keistus gyvenimo pasirinkimus; akligatvius, kurie, pasirodo, buvo greitkeliai; tai, kad sakau viena, darau kita; turiu visai neadekvačią nuomonę apie save ir vis įsiveliu į kokią nesąmonę. Gal ir išeitų neblogas romanas – Marcelis Proustas tikėjo, kad nėra banalių temų apmąstymams ar banalių siužetų, yra tik prastas rašymas.

Taigi pagal veidrodinį principą Stasio sukurta persona galėčiau būti aš, bet nebūtinai jam iki galo patikčiau. Kaip ir jis man.

8 // © 37O

– Ne vienas autorius yra pastebėjęs, kad pakankamai išvystyti personažai neretai ima tarsi patys diktuoti savo istoriją. Koks tai jausmas?

– Romano tekstą esu perrašiusi kokius šešis kartus. Parašai, atrodo, lyg ir gerai, bet po kelių savaičių grįžus prie juodraščio vis kažkas būna ne taip. Stasys labai reiklus savo tekstui, netgi tokioms detalėms kaip kalbos niuansai, taigi norėjosi kuo grynesnio skambesio, kuris atskleistų jo kasdienybę, todėl tekstas labai nutolęs nuo norminės,

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

– Gabija, ar Stasys Šaltoka yra vien sukurtas personažas, ar ir tavo alter ego – tavo antrasis aš?

– Stasys buvo sukurtas beveik prieš dešimt metų. Tuomet gyvenau Londone, studijavau universitete ir rinkau užrašus savo pirmajam romanui. Vienam iš mano kambario draugų pasirodė, kad šie trumpi eskizai būtų daug kam įdomūs, ir įkalbėjo mane turėti blogą. Kažkodėl tuo metu rašyti savo vardu nesinorėjo ir taip gimė Stasys Šaltoka. Vardas buvo sugalvotas virtuvėje su draugais geriant kavą: „šaltoka“ – toks lietuviškas sarkazmas apie Londono papročius nuolat kalbėtis apie orą. Taigi iš pradžių jis ir buvo labiau panašus į alter ego, tarsi vienas iš balsų galvoje.

Laikui bėgant mes pradėjome tolti vienas nuo kito – susiformavo savarankiškas Stasio gyvenimas, pažiūros, visiškai kitokios nei mano, ir atsirado poreikis aprašyti jo istoriją. Manau, kad Stasys nėra mano alter ego, jis panašesnis į šios kartos kolektyvinės sąmonės alter ego, lyg koks mitologinis asmuo, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti šiek tiek savęs.

taisyklingos lietuvių kalbos, kuri nuasmenina ir suniveliuoja jausmą. Ilgai gyvendama su Stasiu žinau, ką jis mėgsta, kaip rengiasi, kas jį nervina. Kartais atrodo, kad žinau jo ypatybes geriau už jį patį, lyg būčiau kokia kasdienė psichoterapeutė, stebinti visas smulkiausias detales.

– Kažkada esi minėjusi, kad nustojai piešti, nes pasauliui nereikia dar vienos vidutiniškos tapytojos. O kokių rašytojų dabar labiausiai reikia?

– Vakar Berlyne, parodos atidaryme, sutikau merginą iš Pietų Afrikos, kuri vienam žurnalui rašo renginių apžvalgas, bet norėtų kada nors parašyti romaną. Ji paklausė manęs, apie ką rašau.

Nežinau, kas būtent taip labai nuliūdina išgirdus šį klausimą, gal kad nėra nė vieno tinkamo atsakymo? Nuoširdus atsakas reikalautų labai daug laiko, o trumpas burbtelėjimas apie gyvenimą skambėtų arogantiškai. Can’t win this one. Nes rašoma juk ne apie kažką kaip subjektą, o apie platesnius realybėje vykstančius procesus ir tarp jų at-

sirandantį – arba neatsirandantį – ryšį.

Tiksliai nežinau, kokių rašytojų dabar labiausiai reikia, bet galiu pasakyti, kokių, mano manymu, nereikia: tokių, kurie rašo apie kažką, pavyzdžiui, laimę, skaitytojui pateikdami suvirškintas aiškias tiesas, kur nebelieka erdvės pačiam sugalvoti. Geras tekstas yra labiau gai-

ILGAI GYVENDAMA SU STASIU ŽINAU, KĄ JIS MĖGSTA, KAIP RENGIASI, KAS JĮ NERVINA.

– Jei sapne (ar košmare) atsidurtum ant populiarios pokalbių laidos krėslo, kaip pristatytum savo naują knygą?

– Tik ne tai. Toks košmaras būtų itin baisus – pasakoti apie savo knygą yra turbūt nemaloniausias dalykas pasaulyje, kadangi į kelis sakinius reikia sutraukti šešerių metų darbą, klystkelius ir visus nedidelius, tačiau svarbius laimėjimus. Beveik antžmogiška. Būtent todėl tą trumpą tekstą knygos galiniame viršelyje rašys labiau kompetentingi žmonės, kurie gali visa tai matyti iš šalies.

Jei vis dėlto pabandyčiau, pradėčiau nuo Stasio. Jis – žmogus, kuriam išoriškai viskas puikiai sekasi. Jis gyvena Niujorke, yra social media star, rašo tekstus, vaikšto į mados savaitės renginius. Bet kažko trūksta, net pats nežino ko. 29-ojo gimtadienio rytą Stasys supranta, kad reikia kažko ieškoti. Romanas aprašo metus jo gyvenimo išvykus į Pietryčių Aziją, kartu su dar dviem ieškančiaisiais kuriant dokumentinius filmus ir geriant viskį. Tai vidinė S.Šaltokos kelionė, nes 30-ojo gimtadienio rytas jį pasitinka jau kaip visai kitokį žmogų.

– Rašytojo plunksna visada buvo literatūros simboliu. Galbūt norėtum šį simbolį kažkuo pakeisti?

– Aha, tikrai reikia keisti. Labai atgyvenęs simbolis. Neseniai su vienu menininku kalbėjome, kad rašytojams būdingas lankstumas ir mobilumas – nereikia studijos, dažų ir panašiai, užtenka nešiojamojo kompiuterio ir bent trupučio susikaupimo. Technine prasme galima dirbti bet kur. Man patinka rašyti prie baseinų – kai gyvenau Malaizijoje, kokius keturis knygos „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ knygos skyrius parašiau ant gulto viešbučio sporto komplekse. Kavinėse. Parkuose. Vyninėse, žinoma. Iš pirmo žvilgsnio – tobulas gyvenimas. Naujasis literatūros simbolis galėtų būti instagramo nuotrauka, vaizduojanti pilką „Microsoft Word“ ekraną kur nors egzotiškoje ar jaukioje vietoje su grotažyme #writersoffice. Labai tiktų, nes visiems nerašantiesiems taip ir atrodo – lengvabūdiškas gyvenimas, juk visai nematyti tų sunkaus ir visiškai neglamūrinio darbo bei lengvo pamišimo akimirkų, kai vaikštai iš kampo į kampą ir galvoji, ką aš darau ir kodėl, ar kam to išvis reikia.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖS

„SIX CHAIRS BOOKS“: MENAS, TEORIJA IR BENDRUOMENĖ Rašė Jurga Tumasonytė

Pavasarį „Gallery Weekend Kaunas“ renginių metu atgimė meno ir teorijos knygynas „Six chairs books“, šiuo metu laikinai įsikūręs menininkų dienos centro „Autarkia“ erdvėse Vilniuje ir internete. Ta proga apie iššūkius turint nepriklausomą knygyną, jo išskirtinumą Lietuvos rinkoje, būsimus skaitytojus ir kruopščią leidinių atranką kalbamės su knygyno įkūrėjomis – Justina Zubaite ir Vilte Girdzijauskaite.

– Kaip gimė jūsų knygyno idėja? Atrodo, viskas prasidėjo dar 2012-aisiais?

Justina: Jurga, teisingai pastebėjai, kad knygynas pradėjo bruzdėti dar 2012 m. Trejus metus knygynas veikė Kaune, VDU Šiuolaikinių menų katedros erdvėse ir terasoje tarp dviejų pušų. Džiaugiamės, kad pirmoji „Rupert“ edukacinė programa 2012 m. suteikė galimybę kalbėtis, diskutuoti ir iš dalies įgyvendinti ankstyvojo „Six chairs books“ projektus. Po kelerių metų studentiško gyvenimo knygyno veikla nutrūko dėl labai pragmatiškų priežasčių: jaunatviško entuziazmo išmėginti darbą institucijoje, kraustymosi į Vilnių, santykinio ekonominio nestabilumo. Ilgesys išliko – ir projektas vėl virto tikrove tuomet, kai tiesiog susibūrė bendraminčių komanda – prisijungė Viltė ir knygyno grafikos dizainerė Gailė Pranckūnaitė.  

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, man tai atrodo labai aktualu mūsų vietos kontekstui: darosi truputį neramu matyti, kaip pamažu yra ir taip itin trapi nepriklausomos leidybos rinka Lietuvoje. Norėtųsi, kad „Six chairs books“ ne tik papildytų rinką trūkstamais lediniais, tačiau ir taptų platforma, buriančia įvairius knygininkus (menininkus, dizainerius, leidėjus, spaustuvininkus, knygynų atstovus) kalbėtis apie jų džiaugsmus ir skaudulius.

Viltė: Su Justina bendraujame jau daugiau nei dešimtmetį, ankstyvasis „Six chairs books“ man taip pat nebu-

10 // © 37O

Viltės Girdzijauskaitės nuotr.

„Six chairs books“ buvo sumanytas pasisvečiavus šiuolaikinio meno galerijoje „castillo / corrales“ ir jų knygyne „section7books“ Paryžiuje, kur aš ir Mindaugas Bundza turėjome galimybę stebėti nepriklausomos leidybos lauko vikrumą, santykinį meninės leidybos tvarumą ir sykiu nuolatinius nepriklausomų knygų erdvių finansinius iššūkius. Šis knygynas man padarė didelę įtaką, ypač Benjaminas Thorelis, nepailstantis svarstyti apie knygininkų iššūkius.

Kaip pasigriebę nuotrupą iš dainos viename savo leidinių teigia „Section7“ ir leidyklos „Paraguay Press“ nariai – THERE IS MORE TO LIFE THAN BOOKS, BUT NOT MUCH MORE. Kartu jie išplėtojo ir „socialinio knygos gyvenimo“ sampratą (angl. „The Social Life of the Book“), kuri skaitymo praktikas traktuoja ne tik kaip mūsų asmeninius malonumus, tačiau išsyk ir kaip naujas publikas ir bendruomenes buriančius veiksmus – naujų, išskirtinių, įgalinančių socialinių situacijų kūrimą.

vo svetimas, tik pažįstamesnis iš lankytojos ir skaitytojos perspektyvos.

2016 m. atlikau praktiką nepriklausomoje leidykloje ir knygyne „PageFive“ Prahoje. Knygynas sėkmingai įkurtas grafikos dizainerių (Františeko Kasto, Štěpáno Soukupo, Nadios Sheshukovos), siekiant užpildyti stiprią grafinio dizaino tradiciją turinčio miesto zinų, komiksų, autorinių spaudinių trūkumą ir norint pristatyti vietos autorius Vakarų Europos auditorijoms.

Nors ir būdamas nišinis, „PageFive“ sėkmingai veikia jau trejus metus ir plečiasi į naujas erdves. Gyvendama Prahoje taip pat ėmiau pastebėti šio miesto sociopolitinius, kultūrinius panašumus su Vilniumi ir kartu Vidurio Europos nepriklausomų knygynų veiklos skirtumus nuo Vakarų didmiesčių. Tradicinių kultūros sostinių mažųjų knygynų bei leidybinės praktikos yra senesnės ir tvirtesnės, tačiau finansiškai sėkmingiau šiuo metu atrodo Vidurio Europoje veiklą dar tik pradedantys nepriklausomi knygynai. Taip po šių svarstymų ir kelių pokalbių su Justina kilo mintis pamėginti dar kartą.

– Kuo šis knygynas skirsis nuo kitų?

Ir kodėl skaitytojai turėtų į jį atkreipti dėmesį?

Justina: „Six chairs books“ mėgina užpildyti tebežiojinčią meno ir teorijos (angl. art & theory) leidinių nišą. Skaitytojams siūlome tiek šiuolaikinio meno žurnalus, pvz., „Mousse“ (Milanas), „Spike“, tiek meninio rašymo periodinius leidinius „Starship“ (Berlynas), „F.R.David“, „Bulletins of the Serving Library“ (Niujorkas), kultūros ir nouveau erotique žurnalą „Extra Extra“ (Roterdamas), tiek nepriklausomus, neakademinius, judrius kritinės minties leidinius, užduodančius geliančius sociopolitinius klausimus – artimiausiu metu sulauksime feministinės minties žurnalo „Girls Like Us“ (Amsterdamas) naujausio numerio.

Kol kas truputį privengiame monografijų tipo leidinių, pamažu buriame menininkų kuriamų knygų būrį, ilgainiui turėtų prisijungti ir menininkų kuriamų romanų sekcija, truputis įdomių ankstesniųjų knyginių projektų perspausdinių. Nemažai darbo reikia nuveikti ir bendradarbiaujant su lietuvių menininkais, praktikuojančiais savileidybą – tikiu, tai padarysime artimiausioje atei-

>> SAPNAVAU DALI

NORĖTŲSI, KAD „SIX CHAIRS BOOKS“ NE TIK PAPILDYTŲ RINKĄ TRŪKSTAMAIS LEDINIAIS, TAČIAU IR TAPTŲ PLATFORMA, BURIANČIA ĮVAIRIUS KNYGININKUS

įsitvirtinusiais mažaisiais knygynais ir sykiu nekurstytume konkurencinės nuotaikos. Kaip ir buvo užsiminta, mūsų selekcija bando užpildyti vis dar plačiai atsivėrusią nišą – šiuolaikinio meno leidinių ir šiuolaikinės teorijos platumas. Įprastai Europos didmiesčiuose iš nepriklausomų knygynų šią rinkos dalį pamažu atima instituciniai – didžiųjų muziejų ar šiuolaikinio meno centrų – knygynai. Arba, kaip „Lugemik“ atveju, patys mažieji migruoja į meno centrus (šis knygynas įsikūręs Estijos šiuolaikinio meno centro kieme esančiame garaže – aut. past.). Lietuvoje kol kas tiek Lietuvos dailės muziejaus padaliniai, tiek Šiuolaikinio meno centras, tiek ryškesnės meno galerijos apsiriboja (tiesą pasakius, biudžetinės įstaigos yra įstatymų ribojamos) tik savo leidinių platinimu. Iš dalies tai ir išprovokavo antrą šansą mūsų knygynui.

Mildos Gineikaitės nuotr.

– Ar numanote tikslinę savo skaitytojų auditoriją?

Viltė: Kadangi dar tik pradedame, auditorija vis dar formuojama knygyno ir kartu formuoja jį. Tačiau po kelių atidarymo renginių ir pokalbių su skaitytojais galėtume sakyti, kad nebūtų tinkama mūsų skaitytoją apibrėžti per tam tikros socialinės, amžiaus ar lyties prizmę, labiau norėtume kalbėti tiesiog apie pirkėjų interesų laukus, kurie persiklotų su knygyno siūlomomis publikacijoms. Čia būtų galima kalbėti tiek apie skaitytoją, konkrečiai žinantį, kokių autorių ar publikacijų ieško, tiek apie tokį, kuris atsitiktinai galėtų atrasti jį dominantį kūrinį, įtrauksiantį galbūt tik tam vienam skaitymui arba nukreipsiantį į naujas domėjimosi teritorijas.

tyje. Stengiamės bendrauti tiesiogiai su nepriklausomais leidėjais iš svetur – pažinti jų darbo metodus, veikimo lauke būdus, galiausiai – pasikviesti į svečius.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamos knygas knygynui „Six chairs books“?

Viltė: Renkamės knygas, kurios parodo meno, teorijos ir technologijų laukuose vykstančius bendradarbiavimo procesus, kuriant naujus diskursus ir veikimo praktikas. Toks šių skirtingų laukų santykis tampa neišvengiamas norint kalbėti apie šiuo metu mus labiausiai jaudinančias problemas ir procesus: feministinės minties ir technologijų lauko jungtis, atsakingus tarprūšinius santykius ir vis tikresnę ekologinę katastrofą, spekuliatyvaus pasakojimo galimybes. Mums svarbus nehierarchinis šių sričių susipainiojimas, menui netampant tik teorijos įrankiu ar atvirkščiai. Menas ir teorija vienas kitą formuoja ir įkvepia tiek tekstuose, tiek praktikose, kuriančiose kitokį turinį.

Justina: „Six chairs books“ savo selekcijos akcentus dėliojame taip, kad išvengtume nereikalingų persiklojimų su jau

– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie trapią nepriklausomos leidybos situaciją Lietuvoje. O kokios mintys kyla žvelgiant į mažų knygynų perspektyvą?

Justina: Vilniuje nepriklausomų knygynų profilių įvairovė gana plati: džiaugiuosi matydama besiplečiančią ir įvairėjančią knygyno „Eureka!“ literatūros anglų kalba pasiūlą, taip pat tikiu, kad „Mint Vinetu“ jau irgi turi savo skaitytoją. Smagu, kad išlindo ir „Juodo šuns“ projektas. Be galo liūdna dėl „Frendo“, kuris savo duris užvėrė beveik tuo pat metu, kai pasklido gandai apie vienos geriausių nepriklausomų vaikiškų knygų leidyklų – „Burokėlis“ – veiklos stabdymą. Bet, regis, „Burokėlis“ vis dar skuodžia pirmyn! Tiesa, kiek apmaudu, kad Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose ir miesteliuose nepriklausomi knygynai išliko beveik vien tik istorijose.

– Kaip įsivaizduojate tolesnį „Six chairs books“ gyvavimą?

Viltė: Kol kas dėmesį esame sutelkusios į internetinės parduotuvės (www. sixchairsbooks.lt) veiklą ir kartu iš anksto planuotus, sykiais spontaniškus įsitraukimus į įvairius kultūros renginius pop-up knygyno formatu. Rudeniop planuojame ir sėsliau įsikurti, tačiau vis dar neapsisprendžiame kur – Vilniuje, o gal Kaune? Abu miestai turi savų pranašumų – Kaune įkvepiamai nuteikia augantis miesto gyvybingumas ir akivaizdus tokio knygyno poreikis, Vilnius atrodo palankesnis dėl didesnio mūsų siūlomų leidinių atpažįstamumo ir pardavimo apimčių galimybės žmonių skaičiaus atžvilgiu. 

     . Labai norime įsikurti, tačiau patal-

pų ir vietos pasirinkimą kol kas vertiname atsargiai, kadangi neretai tai tampa ekonominiu veiksniu, prisidedančiu prie mažųjų knygynų jautraus finansinio tvarumo.

PIRMADIENIO VAKARAS Rašė Tautė Bernotaitė Nuotrauka Pauliaus Mielinio

G

ytis Ambrazevičius dainuoja, kad nieko neturi, bet mums atrodo, kad jis tikrai turi nors jau grupę. Nebent, jei nežinom, kad tai grupė turi jį. Šiaip ar taip – jis su dar trimis muzikantais į dainuojamosios poezijos (DP) sceną lipa jau antrus metus ir kartu jie taip ir vadinasi – Gytis Ambrazevičius ir grupė, praėjusių metų pabaigoje pristačiusi savo pirmą albumą „Mano miestas“. O vienas šis kūrėjas pradėjo DP veiklos žingsnius prieš aštuonerius metus ir netrukus gavo Sauliaus Mykolaičio prizą. Jei jau poezija, tai galima pasitikrinti dėl kai kurių dalykų nesiplėtojant. Kaip Gytis ir kuria – tarsi lengvai, bet neapsigauk.

– Už ką visa tai?

– Už Lietuvą.

– Kur tau atidarytos durys?

– Niekur. Visur turiu atsidaryti.

– Ar esi pripratęs prie savęs?

– Kuo toliau, tuo labiau.

– Persistengi?

– Saugau save.

– Kokį ryšio operatorių renkiesi kalbėdamas su nepažįstamaisiais?

– Neatsiliepiu.

– Kaip pasiruošti?

– Nusiteikti, kad nieko nepakeisi. Gražu, kas yra.

– Ką tu turi?

– „Tai kas, kad nieko neturiu / Tai kas, kad nuo gimimo kaltas / Iš sielos, medžių ir vinių / Tėvelio iš dangaus sukaltas.“

– Kuo lengva patikėti?

– Melais sau pačiam.

– Kur tauru?

– „Tauro“ giroj.

– Manai, kad esi teisus?

– Tikrai ne, bet tai mane išlaisvina.

– Ką tau yra pasakęs Leonardas Cohenas?

– I don’t remember you well in the Chelsea hotel.

– Koks žodis pertraukia inerciją?

– Gal užtenka?

– Ką atsimeni?

– Daugiau nei norėčiau.

– Koks kelias nuveda?

– Lengviausias.

– Kur eisi?

– Kur esu laukiamas.

– Kokia spalva rytais?

– Tamsi. Juoda arba mėlyna.

– Vakarais pasikeičia?

– Turbūt į oranžinę.

– Ar vakar geriau nei rytoj?

– Rytoj visada geriau.

– Kokio dydžio skrybėlės reikia ego?

– Virgio Stakėno dydžio.

– Kam reikia pėdsakų?

– Nereikia?..

– Ar esi buvęs aukštai?

– Pasakykim taip: esu buvęs gana aukštai.

– Kada viskas pasikeis?

– Kai grįš Jėzus.

– Ką nupieštum?

– Maltą.

– Vargas dėl proto?

– Nenoriu atsakyti „taip“, nes pasirodyčiau savimyla pirdžium, bet taip.

– Lietuva – vyras ar moteris?

– Išsiskyrusi moteris.

– Kur būna dainų?

– Moteryse.

– Kokia tu diena?

– Pirmadienio vakaras.

– Kiek balsų turi galvoje?

– Dabar daugiau nei vieną, bet geriau, kad nusistovėtų.

– Kas veda lyderį?

– Tie, kas eina iš paskos.

– Ar ką nors skaičiuoji?

– Pinigus ir metus. Toks gyvenimas.

– Gyti, tai apie ką jūsų kūryba?

– Rimvydas Stankevičius yra gerai pasakęs: „Apie tai, kaip gėris įveikia blogį.“

>> SKAITYKLA

Rašė Elžbieta Banytė

Jorge Luis Borges VISUOTINĖ NEŠLOVĖS ISTORIJA

Julian Barnes LAIKO TRIUKŠMAS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ NIJOLĖ REGINA CHIJĖNIENĖ. „BALTOS LANKOS“, 2017.

IŠ ISPANŲ KALBOS VERTĖ LINAS RYBELIS. LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2017.

Jorge Luisas Borgesas, vienas didžiųjų XX a. rašytojų, Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovas, gimė 1899 m., o išsilavinimą gavo Europoje. „Visuotinė nešlovės istorija“, išleista 1935 m., nėra pats žinomiausias ar labiausiai skaitomas autoriaus novelių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad jo nereikia atsiversti. Gudriai suregzti novelių siužetai patrauks ir detektyvų ar kitų nuotykinių žanrų mėgėjus, o literatūrologai galės sėkmingai knibinėtis po intertekstinių nuorodų tinklus.

Dauguma nešlovingai gyvenusių novelių herojų turėjo savo prototipus rea-

lybėje – skaitytų straipsnių apie juos sąrašą (pasitikėti juo, žinoma, nebūtina) autorius pateikia knygos pabaigoje.

Nepaisant to, visa ši niekšų galerija nėra tik literatūrinis įvykių atpasakojimas, nors vadovėlio antraštę parodijuojantis žanrinis apibūdinimas „visuotinė istorija“ aiškiai pretenduoja į objektyvumą.

Be abejo, tekstai tokią pretenziją iškart suardo. Daugybė detalių yra pakeistos ar išgalvotos, rodos, be jokios svarbesnės priežasties, tiesiog žaidžiant. Skaitant akivaizdu, kad ironizuojamas ne tik pompastiškas visuotinės istorijos žanras, bet ir detektyvas, vesternas, nuotykiniai pasakojimai. Akivaizdu, kad nešlovė čia – ne tiek moralinė, kiek estetinė kategorija, sąmoningai pasirinkta tekstų strategija, jų formos pagrindas.

Be to, perskaičius knygą, tenka pripažinti, kad nešlovingos istorijos mums kur kas įdomesnės ir labiau intriguojančios negu angeliška (ir dėl to ramiai nuobodi) dorybė.

Antrojo leidimo, pasirodžiusio 1954 m., pratarmėje autorius nuo savo veikalo atsiriboja ir teigia, kad „anapus triukšmo ir įniršio plyti nykuma“, o „knyga tėra tik regimybė, tik vaizdinių paviršius“. Kaip ir novelėse, čia yra dalis tiesos, bet ji pridengta borgesiškai ironiškais žodžiais, kaip vieno „Visuotinės nešlovės istorijos“ veikėjų, netikro pranašo ir buvusio dažytojo Hakimo veidas auksine kauke. Belieka palinkėti skaitytojui sėkmės keliaujant borgesišku labirintu.

Julianas Barnesas yra vienas iš šiuolaikinių britų rašytojų „didžiojo trio“ kartu su Ianu McEwanu ir Martinu Amisu – jie priklauso tai rašytojų kartai, kuri kartais išdidžiai vadinama auksine. Jie atpažįstami tarptautinės publikos, verčiami, yra tie nuolatiniai „Nobelio įtariamieji“. Į lietuvių kalbą jau verstos šios J.Barneso knygos: „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“, „Flobero papūga“, „Pabaigos jausmas“, „Gyvenimo lygmenys“. Dabar aptarinėjamas „Laiko triukšmas“ ir originalo kalba pasirodė tik 2016 m., taigi yra santykinai nauja garsaus autoriaus knyga.

Nedidelės apimties romane pasakojama mums gerai pažįstama tema – kūrėjo likimas sovietmečiu. J.Barnesas pasirinko stambią figūrą: Dmitrijų Šostakovičių, vieną įdomiausių XX a. kompozitorių. Atvejis, reikia pripažinti, reprezentatyvus, kadangi su juo, panašiai kaip su Michailu Bulgakovu ar

Maria Duszka DEBESŲ LAISVĖ

Algimantas Mackus JO YRA ŽEMĖ

2017-ųjų „Poezijos pavasario“ festivalio viešnia iš Lenkijos Maria Duszka man tapo didžiausiu renginio atradimu.

Rami, vidutinio amžiaus moteris tamsiai mėlynu kostiumėliu, net nebandanti atrodyti poetiškai ar meniškai. Tačiau jos tekstai yra ta tikroji, geroji poezija – tai, dėl ko verta iškęsti netgi neskoningos žalios spalvos lietuviško tomelio „Debesų laisvė“ viršelį ir akiai ne itin malonų knygos šriftą. Autorė aiškiai priklauso tai lenkų poezijos krypčiai, kuri remiasi ne pompastika ir meno sureikšminimu, o įžvalga, padedančia atverti poeziją ten, kur jos tradiciniam kūrėjui nebūtų.

Kaip galima nesunkiai nuspėti, optimizmu ši knyga netrykšta. Poezija nukrapšto šydą nuo apsnūdusio žvilgsnio, o ne kabina ant nosies rožinius akinius: „man patinka žinoti / kas po mano kojomis // net jeigu tai / dugnas“. Štai tiek – keturios eilutės, vienuolika žodžių, bet juose telpa egzistencinė lyrinio subjekto laikysena: savotiškas orumas, noras suprasti, įsisąmoninti situaciją, kad ir kokia dramatiška ar net tragiška ji būtų. Sentimentalumo vengiama: fiksuojama detalė, kuri atveria trūkį kasdienybėje ir sykiu parodo egzistencinių apmąstymų kryptį. Graudenimaisi ar patetiškos intonacijos iš M.Duszkos tekstų tiesiog išskustos.

Vis dėlto savo pastebėjimais nenoriu pasakyti, kad „Debesų laisvė“ yra šaltanosiška ir formali knyga. Priešingai – ji labai jautri, tiesiog jautrumas sau, savo sielos virpesiams čia keičia-

Algimanto Mackaus kartą Vytautas Kavolis, vienas svarbiausių išeivijos mąstytojų, vadino nužemintųjų generacija: šie žmonės per karą, kai traukėsi į Vakarus, buvo dar vaikai, tad jų poetinė kalba ir vertybių sistema formavosi egzilyje, o ne Lietuvoje, kaip dviejų vyresnių kūrėjų kartų. A.Mackus buvo laikomas šios kartos lyderiu, o jo eilėraščių ciklo pavadinimas „Neornamentuotos kalbos generacija, arba Augintiniai“ pakrikštijo savuosius, ko gero, ilgesniam laikui nei V.Kavolio frazė.

Prie bendros A.Mackaus – pompastikos vengiančio individualisto – asmeninės mitologijos prisidėjo ir netikėta jo mirtis: A.Mackus žuvo autoavarijoje, o po jo mirties pasirodė tamsus ir vietomis beviltiškas eilėraščių rinkinys „Chapel B“, skirtas kiek anksčiau taip pat kelyje žuvusiam Antanui Škėmai.

A.Mackaus poetika remiasi krikščionybės ir liaudies dainų įvaizdžiais, tačiau jai toli iki tradicinio melodingumo ar juolab mistifikuoto bei gerokai patetiško Lietuvos įvaizdžio, kuris matomas vėlyvojoje Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio ar kitų išeivių kūryboje. Algirdas Julius Greimas, aptarinėjęs A.Mackaus poeziją, siūlo eksperimentą: perskaityti kelis A.Mackaus tekstų puslapius, o po to pereiti prie Henriko Nagio ar kitų vyresnės kartos egzodo kūrėjų. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, jų tekstai po A.Mackaus turėtų pasirodyti tuščiažodžiavimas. Iš tiesų A.Mackus yra, mano nuomone, vienas geriausių verlibro meistrų lietuvių poezijoje: jo iš-

VERTĖ BIRUTĖ JONUŠKAITĖ. „HOMO LIBER“, 2016

Borisu Pasternaku, Stalinas asmeniškai žaidė sadistišką katės-pelės žaidimą. D.Šostakovičiaus kūriniai ne kartą drausti, jam priklijuota liaudies priešo etiketė, o tai grėsė susidorojimu. Tačiau Stalinas D.Šostakovičiui asmeniškai skambino kviesti į Sovietų Sąjungą reprezentuojantį renginį Amerikoje, yra jam dovanojęs pinigų. D.Šostakovičius buvo partijos narys, bet valdžia jį nuolat žlugdė kaip asmenybę ir kūrėją.

J.Barnesas ima šią daugiasluoksnę, daugiabriaunę medžiagą, kuriai akivaizdžiai negalioja kategorinės balta ir juoda prieštaros, ir bando ją pakylėti į universalesnį lygį: parodyti kūrėjo ir šeimos, kūrėjo ir valdžios, kūrėjo ir jo sąžinės santykį, kuris visada dinamiškas ir komplikuotas. Jam gerai pavyksta parodyti detales, jis atidus faktams, todėl knyga tampa biografinė. Vis dėlto man pasirodė, kad pasakoma per daug ir pernelyg akivaizdžiai: norėtųsi subtilesnio pasakojimo arba tiesiog detalių rodymo, o ne aiškaus visų problemų išartikuliavimo.

Abejonių kelia pernelyg britiškai santūrus kalbėjimo tonas: D.Šostakovičiaus muzika nervinga, kartais netgi isteriška, todėl bent man norėtųsi ne tokių ramių (peršasi mintis – publicistiškų) intonacijų. Ko gero, šis keistas įspūdis susidaro todėl, kad apie Rusiją rašo britas iš savo kultūrinių pozicijų, kurios visai kitokios: pernelyg didelė egzaltacija ar patetiškas kalbėjimas šiuolaikinei anglakalbei literatūrai nebūdingas.

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2017.

12 // © 37O

mas jautrumu aplinkai ir bendriesiems egzistencijos klausimams. Būtent todėl į rinkinį gražiai įsipina asmeniški, kone išpažintiniai eilėraščiai: „Senelis pina man vainikėlius / iš rugiagėlių ir dobiliukų / moko mane religinių ir kareiviškų / dainų“ (85 p.). Ryški ir meilės tema – dažniausiai truputį romantizuotos, nesamos arba dingstančios.

Dėl minimalistinės eilėraščio raiškos net ir saldžiausia, tradiciškiausia tematika bent truputį nuvaloma nuo savo standartinių klišių. Juk temų literatūroje išties nedaug, kaip ir gyvenime.

Anaiptol ne visi rinkinio eilėraščiai stiprūs – esama ir pernelyg akivaizdžių, primityvokų, kur minimalizmas ne smogia savo jėga, o tiesiog pasirodo kaip dar keli žodžiai dūzgiančioje aplinkoje, neatnešantys jokio nuskaidrėjimo, prasmės pojūčio ar reikšminio krūvio.

Vis dėlto esama ir į atmintį įkrintančių, paveikių eilėraščių, todėl norėtųsi, kad M.Duszkos knygą į rankas paimtų kuo daugiau poezijos gerbėjų.

valytas kalbėjimas skaudžiai ir taikliai šnibžda apie egzistencinę vienatvę, būties tylą ir tuštumą, kurioje bandoma ieškoti tolstančios vilties ir tik tarp eilučių užčiuopiamos prasmės nuojautos.

A.Mackaus poezija, priešingai negu egzistencialistų, gyvenimo prasmės neneigia: jos skaidrus niūrumas kyla iš bandymo pasipriešinti tuštumai ir kosminei vienatvei – visagalio žmogų ryjančio laiko ir istorijos pasekmėms. Ko gero, šios rinktinės atsiradimas nėra tik dar vienas „Lietuvių literatūros lobyno“ serijos tomelis: tai yra ta poezija, kurios reikia dabarties žmogui – ji rodo nepagražintą pasaulį, kurio nepagerins nei tuščios viltys, nei abstrakčios idėjos, nei juolab ideologijos. Žmonės tik patys sau tegali būti „ir žemės, ir pavasariai“.

>> BLIZGĖ

MODUS OPERANDI: Rašė Liucija Adomaitė

Mados diapazonas yra toks platus, kad cikliškai besiformuojančios jos kryptys neišvengiamai įgauna savotišką, tarsi iš kito pasaulio ataidėjusią akustiką.

„Normcore“, „grungewave“, „seapunk“, „health goth“, „new lad casual“, „vaporwave“ galėtų puikiausiai tikti energinių nanobatonėlių pavadinimams ar kokiems kitiems posttechnologinės buities monumentams. Tačiau taip vadiname interneto tyruose susiformavusius priešakinės mados darinius, iš paskos traukiančius egzotiškai marginalizuotą subkultūrinę fantaziją, fikcinį pažadą, kad, tarkime, marškinėliai su užrašu „Thrasher“ pavers tave laukiniu gatvių maištautoju, naujos kartos Jamesu Deenu, kurio plaukai 2017-aisiais sulipinti nebe želė, o kadagių kvapo pomada. Tačiau tokie skambūs pavadinimai byloja kai ką daugiau. Jie mus moko apie tradicinių subkultūrų interpretaciją posttechnologijų eroje. Be to, ir apie tai, kaip sakytum, iš niekur gimsta nauji aprangos kodai, savo skambiais pavadinimais diktuojantys kultūrinę poziciją (arba jos nebuvimą) visuomenėje. Šiandien toks intensyvus subkultūrinio identito naudojimas madoje sukelia daug probleminių klausimų. Kai dar aštuntajame dešimtmetyje mados ikona Miuccia Prada išsiruošė į priešakines linijas taikiame proteste už moterų teises, mados namų „Prada“ sėkmė ėmė žaibiškai kilti į viršų. Žmonės norėjo nestandarto, pozicijų, dialogo, maišto. Šiandien socialinių tinklų favoritu tapę FUTURE IS FEMALE marškinėliai byloja apie tai, kad esame instinktyviai linkę į mikrorevoliucijas ir nesvarbu, ar jos tebus stilistinės.

14 // © 37O

MADOS IR SUBKULTŪRŲ FLIRTAS Čia subkultūrų naudojimo klausimas tik prasideda. Štai „Dior“ mados namų kūrybos vadovas Krisas Van Assche‘as savo šių metų rudens–žiemos „Dior Homme“ kolekcijoje pristatė piešinius iš gatvės meno pionieriumi vadinamo amerikiečių menininko Dano Witzo pogo paveikslų serijos. Šie paveikslai nugulė ant klasikinių haute-couture vyriškų kostiumų, bomberių, žemę šluojančių lietpalčių. Vieno pašnekesio metu menininkas prisipažino, kad nors ir neturėjo žalio supratimo apie madą, tačiau tai, ką pamatė tą vakarą ant podiumo Paryžiuje, jį paveikė. „Tai buvo taip arti mano paties darbų stilistikos, spalvinės

gamos, taip arti realybės. Sakydamas žodį „realybė“, Danas pabrėžė, kad roko ir metalo koncertuose juntama visiškai su niekuo nesupainiojama, transcendentinė energija. Tikrumo faktorius sukuria kultūrinį, kad ir momentinį pogo fenomeną. Ar nugulęs ant „Dior“ audi-

nių šis išlaiko tuos pačius energijos ir nuoširdumo parametrus? Ar tai kaipmat tampa reprodukcija, o gal gimsta nauja interpretacija? Ar išimta iš konteksto tokia intymi akimirka, vaizduojanti muzikoje išsiliejančią masę žmonių, netampa privilegijuotųjų vojerizmu? Ir ga-

lų gale, kodėl madai taip reikia subkultūrinės vertės ir kodėl jai neužtenka savęs pačios?

Mados ir subkultūrų flirtas dažnai vykdomas dėl pastarųjų. Vos praeitą vasarą „Vogue“ beveik akiplėšiškai ištiesė

Gerdos Krutajos nuotr.

mada ir subkultūra

Gerdos Krutajos nuotr.

KAIP NUSKENDĘ NARCIZAI, PAMATĘ SAVO ATSPINDĮ VANDENYJE, ESAME PASIRENGĘ TURĖTI REALYBĘ TOKIĄ, KOKIOS NORIME.

vidurinį pirštą Kalifornijos riedlentininkų legendai, pasakojusiai apie 1980-ųjų „Trasher“ žurnale apdainuotą kiečiausią skeiterių šutvę San Fransiske. Mados ir gyvenimo būdo žurnalas savo internetiniame puslapyje pristatė naują skystu bronzatu dengtą skiltį pava-

dinimu „skeito savaitė“, kuri moterims oro uosto laukiamuosiuose aiškino apie tai, kaip pasiekti riedlentininkų įvaldytą plaukų įvaizdį, iš populiariausiųjų išstūmusį lig tol kelis dešimtmečius karaliavusias vėjo suveltas banglentininkų garbanas. Faktiškai akimirksniu „bucket“

kepuraites pamėgo Londono Sičio darbuotojai, o Niujorko mados savaitės podiumai prisipildė veidais iš gatvės, netobulai pažymėtais mėlynėmis, nubalnotais keliais, praskeltais antakiais.

Savotiškai atrodė ir straipsniai didžiuosiuose mados žurnaluose, kuriuose mir-

gančias Blake Lively ar Kate Middleton nuotraukas ant riedančių lentų lydėjo prierašas: „Tu manai, kad gali skeitinti?“ Netrukus tapo aišku, kad riedlenčių kultūra turėjo tai, kas pasirodė itin patrauklu nūdienos madistams – antiinstitucinę laisvę ir šios įtaką, gimstančią autonomiškoje, bet kartu bendruomeniškoje bendraminčių terpėje, kurioje talentai, stabai ir priešai turi galią iškelti ir nuversti patys save.

INTERNETAS ATRENKA REALYBĘ Susidaro įspūdis, kad subkultūrų apropriacija yra griežtai komfortiška „pick & mix“ tipo selekcija, kurią sudaro tik tam tikri patogūs naudoti elementai.

Lyg gulbes iš frotinių rankšluosčių keturžvaigždėse įstaigose vartotojų masė riedlenčių kultūros prisijaukina tik tiek, kiek yra pajėgi. Kadangi daugumos madistų istorijos instagrame turi amžiną skrolo mygtuką, jų interesai yra linkę suabstraktėti, išblukti, išsitempti. Dėmesio koncentracijos klausimas ir polinkio į fanatizmą stygius galėtų nesunkiai paaiškinti tai, kodėl madistai renkasi hipsteriškus riedlentininkų kvepalus (kaip kad rusų dizaino guru Goshos Rubchinskiy kūrinys), nors baidosi lipti ant tikro, važiuojančio įnagio. Da-

>> BLIZGĖ bartiniai web-optimizuoti vartojimo modeliai mus pratina prie selektyvios patirties konstrukto, prie tų reklamų ekrane, kurių prekės ženklą jau ir šiaip mėgstame ar neseniai pirkome.

Neilo Hallo („Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.)

Dokumentikos virtuozas Adamas Curtis šią mintį perkėlė laipteliu aukščiau, pasiūlydamas teoriją, kad būtent tai, ką suprantame kaip savo aplinką, priklauso tam tikram realybės konstruktui. Tai yra realybė, kurią nenujausdami susikūrėme su visiškai personalizuota postmodernybe. Tokiu būdu, jis sakė, mūsų aplinkiniai mums pritaria, mūsų reklamos mus domina, o mūsų daiktai mums tinka. Tokiu būdu, sakau aš, mūsų „Vansai“ virsta nematomomis riedlentėmis, mūsų hypermaskuliniški „MA-1 bomber“ švarkeliai, kuriuos dėvėjo Amerikos oro pajėgų lakūnai maždaug 1949 m., paverčia mus tarpgalaktiniais keliautojais iš sakytum kubrikiškos kosminės odisėjos, iš tiesų skriejančiais geriausiu atveju per Vilniaus Islandijos gatvę. Kalbant apie mados industriją, imu galvoti apie tai, kokia buitiška, bet staigi ta fantastinė TRANS-FOR-MACIJA.

VISŲ PIRMA TAI BUVO MĄSTYSENA Geidžiamiausia drabužių prodiuserė ir stilistė, mados namų „Balenciaga“ vadovo Demnos Gvasalios dešinioji ranka ir „Vetements“ mados namų širdis Lotta Volkova viename interviu teigė, kad „šiandienos vaikai, nauja karta nebeturi jokio supratimo apie tai, kas yra subkultūra. Tai jiems nerūpi.

Tai, kad jie dėvi pankiškus marškinėlius, nebereiškia, kad jie klausosi pankų muzikos ar turi tam tikrą politinę poziciją. Jie neturi šito mentaliteto. Mano karta... Kai mes buvom grunge, mes buvom tikrų tikriausi grunge. Visų pirma tai buvo mąstysena. Štai kodėl šiandien mane taip domina visokie socialinės uniformos kodai.“ Ir iš tiesų subkultūrinė apibrėžtis tarytum netenka prasmės. Ar ne ironiška atrodo tai, kad pačia pankų motina tituluojama alternatyvios mados pradininkė Vivienne Westwood dar 1992-aisiais buvo apdovanota Anglijos karalienės Elžbietos ir turi oficialų damos titulą.

Tiesa, į ceremoniją ji atvyko be apatinių. O britų pankų ikona ir grupės „Sex Pistols“ vadybininkas Malcolmas McLarenas savo garsiojoje citatoje viską apibendrino šitaip: „Punk įtaka muzikai, kinui, menui, dizainui ir madai yra absoliučiai neabejotina. Punk tradicija matuojamas krūtumo lygis.“

„Depeche Mode“ lyderis Dave‘as Gahanas. Tačiau alternatyvią kultūrą dizaineriai mylėjo nuo seno. Jeanas Paulis Gaultier kostiumus kūrė ne tik garsiajam režisieriaus Luco Bessono filmui „Penktasis elementas“, kuriame raudonplaukė Milla Jovovich įsispraudė į atskira ikona tapusį binto audinį, bet ir D.Gahano žvynelių kostiumą klipui „It‘s no good“ ar stilių grupės „Nirvana“ nariams klipe „Heart Shaped Box“. Visiems gerai žinomas ilgametis J.P.Gaultier ir atlikėjos Madonnos bendradarbiavimas, po kurio „Blond Ambition Tour“ turo metu pasaulį išvydo akiplėšiška kūgio formos liemenėlė.

Gerdos Krutajos nuotr.

Vos prieš kelis mėnesius „Dior Homme“ veidu tapo kultinės electro pop grupės

Miguelio Medinos (AFP) nuotr.

Tai yra realybė, kurią nenujausdami susikūrėme su visiškai personalizuota postmodernybe. Tokiu būdu, jis sakė, mūsų aplinkiniai mums pritaria, mūsų reklamos mus domina, o mūsų daiktai mums tinka.

Kansay Yamamoto sukūrė dvidimensinį Ziggy Stardust kostiumą, pažymėjusį devintojo dešimtmečio obsesiją japonų avangardui, o Yves Saint Laurent mados namai smokingu aprengė kitą esminį Davido Bowie personažą, vardu „Thin White Duke“. Terpė mados namams ir muzikos korifėjams veikti išvien, ko gero, visada buvo daug vaisingesnė, o mados ir alternatyvios bei populiariosios kultūros ryšys kur kas glaudesnis, nei esame linkę manyti.

16 // © 37O

MEINSTRYMO BAIMĖ Mąstytojas Jeanas Baudrillard‘as taikliai užrašė: „Mes negalime pabėgti nuo mados, nes pati mada tą pabėgimą paverčia madingu aksesuaru – mėlyni džinsai yra istorinis to pavyzdys.“ Masinė industrinė mėlynų džinsų gamyba pavertė maišto simbolį meinstrymu.

Blogose rankose subkultūrų ir mados ryšis gali tapti kontrrevoliucijos įrankiu.

Tačiau ar meinstrymo baimė, sėjanti tokį didelį nerimą, iš tiesų yra racionali? Kai ekskliuzyvas turi stipresnę, dažnai per ilgą laiką patikrintą poziciją, meinstrymas turi daugiau internetinių „like“, vadinasi ir didesnę įtakos zoną.

Susikūrėme sistemą, kuri valgo save iš vidaus. Mados kritikas Timas Blanksas, kalbėdamas apie alternatyvių mados namų „Vetements“ sėkmę, pastebėjo, kad visa dabartinė revoliucija bus neišvengiamai paversta prekės ženklu.

MES NEGALIME PABĖGTI NUO MADOS, NES PATI MADA TĄ PABĖGIMĄ PAVERČIA MADINGU AKSESUARU

Nuo „The Revolution Will Be Televised“ ir cctv kamerų baimės perėjome į visiškai kitą afekto būseną.

Tačiau tai nėra vienintelis būdas madai sąveikauti su subkultūromis, tai nėra vienintelis jų bendras modus operandi. Štai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais Niujorke susiformavo sąmoningas judėjimas, siekęs išvengti industrializacijos galimybės. Tarpusavyje, regis, mažai ką bendro turintys muzikantai, filmų kūrėjai ir menininkai sąmoningai siekė eklektizmo ir pasivadino dalimi no wave judėjimo, arba judėjimu be judėjimo. No wave buvo sąmoninga pastanga nesukurti sąlygų bendram subkultūriniam klimatui, kuriuo vėliau galėtų pasinaudoti tokiam alternatyviam žavesiui neatsparios masės. Bet ar tokia sąmoninga dekonstrukcija dar ir šiandien turėtų imunitetą industrializacijai? Chaotiškai agresyvūs no wave grupės DNA akordai savotiškai primena mano anksčiau minėtų postinternete susiformavusių mados judėjimų pavadinimus. Ta pati grupė 1978-aisiais išleido dainą kodiniu pavadinimu „Egomaniac‘s Kiss“ (liet. „Egomaniako bučinys“). Kaip nuskendę narcizai, pamatę savo atspindį vandenyje, esame pasirengę turėti realybę tokią, kokios norime. Subkultūriški ar ne, alternatyvūs ar kasdieniški, esame žaviai nuspėjami ir gražiai apsirengę. Bent jau sau patiems.

IÅ PARDAVIMAS

www.batukalnas.com

>> IR ŠVIESA TELYDI

ŠVĘSTI SAVO ŠALĮ

NEPASTEBĖTOS VALSTYBINĖS ŠVENTĖS Deimantė Tamutytė Nuotraukos: Andriaus Ufarto ir Kęstučio Vanago (BFL)

Socialinis teoretikas Amitai Etzioni knygoje „We Are What We Celebrate“ („Esame tai, ką švenčiame“) teigia, kad jei ikiinternetiniais laikais nuo švenčių taip lengvai nepabėgdavai, nes tiesiog negalėdavai užsiimti daugeliu kasdienai įprastų veiklų (bankai ar parduotuvės tiesiog nedirbdavo), tai dabar per visas veiklas kai kurių švenčių gali ir nepastebėti. Jei apie Kalėdas tikrai primins tavo tėvai ar draugai, tai apie valstybines šventes, jei pats nesi jomis itin suinteresuotas, gali ir niekas nepriminti. Na, nebent tave supa itin patriotiški draugai.

D

augelis pasakytų, kad didžiosios valstybinės šventės yra puiku, nes gauni laisvų dienų. Tačiau net jei ir nesi abejingas valstybei bei tikėdamas savimi kuri savo puikų gyvenimą Lietuvoje, gali neatrasti prasmės lankytis renginiuose, skirtuose paminėti valstybines sukaktis.

Reikia pripažinti, kad daugelis siūlomų renginių gali tavęs tiesiog nejaudinti. Sugalvojęs šiais metais pagooglinti, kas gero vyks Liepos 6-ąją Vilniuje, galėjai rasti pasiūlymą apsilankyti vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Na, galbūt vienąkart ir gali nueiti, jei to dar nesi nė karto daręs, tačiau ne kiekvienam tai bus įdomu. Bėgti valstybės progai skirtame bėgime?

Jei tau tie bėgimai nelabai, turbūt neprisijungsi. Kol kas savo komunikacija su valstybine švente susietas bėgimas neprilygsta organizuojamiems didžiausiems Vilniaus bėgimams.

18 // © 37O

Kaip didžiausias Karaliaus Mindaugo dienos akcentas buvo pristatomas kasmetis „Tautinės giesmės“ giedojimas, nesvarbu, ar būtum Melburne, ar Radviliškyje. Atrodo, vieninteliai lietuviai tai daro visame pasaulyje. Šiemet Lietuvoje siūlyta giedoti himną ant 100 Lietuvos piliakalnių. Idėją pristatantis vaizdo klipas įkvepiantis, muzika sukurta, kad užgautų jautrias vidines stygas, tačiau nusprendę prisijungti prie tokios akcijos tautiečiai pakilumo jausmą turės susikurti patys. Galbūt net apsiginti nuo jausmo, kad himno žodžiai, kad

ir kaip gaila, nuoširdžiai tariant, jų vidaus nepaliečia. Ir Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos giminaitis, slemeris Žygimantas Kudirka-Mesijus pripažįsta, kad jei būtų jo valia, himnas skambėtų kitaip.

NAUJO POŽIŪRIO PAIEŠKOS Tai ar yra kas nors įdomaus susijusio su valstybės švenčių minėjimu, būtų galima paklausti? Sakyčiau, kad tai Lietuvos verslininko Raimundo Daubaro, inicijavusio „Tautinės giesmės“ giedojimą visame pasaulyje, naujas projektas – „Lietuva 4 000 000“, skirtas nepriklausomybės šimtmečiui. Iniciatyvos interneto tinklalapyje visi pasaulio lietuviai, kad ir kur gyventų, yra kviečiami pasižymėti žemėlapyje. Skamba paprastai, bet idėja išties šauni, nes projektu siekiama įrodyti, kad nepaisant emigracijos, lietuvių skaičius nemažėja. Nesvarbu, kur gyventų, lietuviai yra lietuviai, net tie, nemokantys lietuvių kalbos ar grįžtantys čia tik paatostogauti. Išties geras jausmas žvelgti į žemėlapį ir matyti, kiek daug visur pasaulyje gyvena lietuvių. Pasaulis tampa tarsi dar savesnis. Kartu kyla smalsumas, kaip žemėlapis atrodys 2018 m. Žinoma, 4 mln. tikėtis naivu, tačiau tai yra projektas, prie kurio vis norisi sugrįžti. Smalsu, į kokius pasaulio pakampius lietuviai nusibastė, kokios jų istorijos, kas juos ten atvedė. Pagaliau, kiek jų užsiregistravo. Šių metų technologijų konferencijoje „Login“, kurios metu ir buvo pristatytas šis projektas, kalbėjęs kultūros žurnalistas Rytis Zemkauskas teigė, kad interne-

BŪTŲ SMAGU, JEI VALSTYBĖS ŠIMTMEČIO RENGINIAI PATRAUKTŲ IR TUOS, KURIE NIEKAD NESUGALVODAVO TOKIUOSE RENGINIUOSE APSILANKYTI.

tas, tiksliau, valstybės kaip tinklo samprata, gali sujungti lietuvius. Nors tokia idėja yra priešinga tradiciniam šalies suvokimui, atsisakius lietuvius suvokti tik kaip tuos, kurie gyvena tam tikroje teritorijoje, kalba viena kalba ar yra siejami bendros istorijos, būtų galima pritraukti daugiau žmonių.

NETIKĖTI SUTAPIMAI Visos trys Baltijos valstybės 2018 m. švęs savo šimtmečius. Įdomu palyginti, kokia stadija yra kiekvienoje šalyje, besiruošiančioje šiam minėjimui ir kokias strategijas taiko, siekdama uždegti žmones tautiškumu. Apžiūrinėjant, ką savo šimtmečio programoje siūlo kiekviena iš valstybių, galima susivokti, kad nesame jau tokie unikalūs.

Estai taip pat šimtmečio proga savo in-

terneto tinklalapyje skaičiuoja žmones, kurie savo tėvyne laiko Estiją, nors ir nebando iš naujo atrasti savo tautiečių skaičiaus. Lietuvių projektas „Lietuva 4.000.000“ tikrai laimi dizaino kategorijoje, tačiau kol kas estai yra aktyvesni – žemėlapyje jau pasižymėjo daugiau kaip 30 tūkst. Na, turbūt ne tik estų, bet ir jiems prijaučiančiųjų.

Lietuviškame tinklalapyje užsiregistravo apie 16 tūkst. lietuvių, o pakviesta registruotis daugiau kaip 23 tūkst. Skaičiais nuo estų dar atsiliekame, bet gal ne ilgam.

Kita panaši iniciatyva tarp estų ir lietuvių minint šimtmečius – siekis sukurti dvylika meno kūrinių, skirtų kiekvienai šaliai. Tiesa, skirtingomis formomis.

Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti

o M pook j p a s ko pm ybiš ien n: kt uz ko o eil iko s – is s

la a RP k pie : m as v tai, kit atu yk ų oj st gy an a ve ti pa ni s m tv sik us (d in lyd ar py ę ka kse rt ą)

la a R ka pie m s t kit atu vy ų oj gy a ve pa n tv sik (d in lyd ar py ę ka kse rt ą)

(N Se e)m leN a NESPĖJAI io tom m i im PAČIUPTI ieS a ta N ŽURNALO i to

(N Se e)m leN a io tom m i im MIESTE? ieS a IEŠKOK ELEKTRONINĖS ta N i t „37O“ VERSIJOS Tic ir h WWW.370.DIENA.LT m viz u, T

20 Ti 16 gr ir ch uo dis #4 m v u, 9 „a en izio Tun uT o n g ar sp ier ak kio re išk as k je“ nd o im a aip ai k Tsi fi

20 16

in ra lm o n a Te da i aT aT di eiT re in rbT į ku ?

T i

gr uo dis

„a en io un uT o n g ar sp ier ak kio re išk as ka je“ nd o im aT ip ai s f k i i

v e n rs ir arT lek is kū ra oToTas ry dik ja , bin a i in lūs (Žu ka ka rn i un al ui as )

#4 9

in ra lm o n a Te da i aT re ?

a d TeiT in irbT į ku T v e in rs ir arT lek is kū ra oToTas ry dik ja , bin a i in lūs (Žu ka ka rn i un al ui as )

Ig Da or Da ba Is K ug r m o Iau anfas : šv o Ies gy Ių ve sp nI al m vų e

20 17

Žv Kl ilg jū aip sn ir ra ėd is į ga ne , Ku ą – lim ribo ltū yb to ra ės s

ba lan dis

Ig Da or Da ba Is K ug r m o Iau anfas : šv o Ies gy Ių ve sp nI al m vų e

kū

(Ž ka urn un a ui

Ig Da or Da ba Is K ug r m o Iau an šv Ies

#5 3

te Ko atr pa mu o jū n ry a je

„F u n se ga uo dma po lit šio rc pg e v l m “: ru ad u pe in s ti ist sa or ug ijo ot s oj sc ai Kr en bl yŽi os ir izg ų sK es ur ys da s

Žv Kl ilg jū aip sn r ir a ėd is į ga ne , Ku ą – lim ribo ltū yb to ra ės s

20 17

?

valstybės jubiliejų pasitiks šūkiu „Aš esu Latvija“ ir papildoma žinute „Aš kuriu Latviją“, nurodydami, kad Latvijos valstybei svarbiausi yra žmonės. Lietuvos jubiliejui skirtame tinkla„K lapyje taip pat kalbama apie šiandienos herojų – kiekvieną Ty ORB RIN “ f O Ėj Vis Lietuvos pilietį, kuriantį savo šalį.

IM RM dėlto aiškios žinutės AI ų NI eK nėra, nebent trys žodžiai:Npažink, švęsk ir kurk. Estai tiesioO Tu ežIN PA Au giai nekalba apie pasididžiavimą, šalies kūrimą ar praeiSA , Ky K R.Zemkausko minėtą tinklinį tį. Jų strategija labiau primena požiūrį į valstybę. Šalies šimtmečiui skirtame tinklalapyje teigiama: „Visi pasaulio estai, atvykite į Estiją švęsti kartu. Tai mums bus didžiausia dovana.“

UŽSIPRENUMERUOK „LIETUVOS PAŠTE“

ge gu žė

#5 4

KO SK DĖ M ON L B AD IS LO IN TA GA GA PO S S? RA Te šyM A yR TR A S N A uI DA eNu TOK Ly SA S KA K S OM AS BA vI NK ce SAT Sy NT OS Re

„K Ty ORB RIN “ f Ėj OR IM M AI ų NI e Ne KO Tu žIN PA Au SA , Ky K

METINĖ PRENUMERATOS KAINA – 27,60 EUR, MĖNESIO – 2,3 EUR.

20 17

sa us is

#5 0

nu

otr . li na

sw ash

ere .co

m

Paprastas estų nuoširdumas atsiskleidžia ir kitame aspekte: Lietuvos tinklalapyje šiek tiek biurokratiškai nurodomi šventės tikslai, planuojami rezultatai bei tai, kad dėl šimtmečio minėjimo programos bus tariamasi politiniu lygiu, o estai savo tinklalapyje akcentuoja, kad jų šventė yra kuriama visų žmonių. Kiekvienas estas gali siūlyti renginį šventės tinklalapyje paspaudęs mygtuką su užrašu „Sukurti įvykį“. Žinoma, PaIch nk bIn po tokiu neformaliu šventės pateikimu taip pat turėtų slėptis In eIn er Ap strategavimas politiniu lygiu, tačiau tai viešai neskelbiama. ir ie r s Norint šventę padaryti savesnę, draugiško tono norėtųsi irkA Aš ity yto lietuviškame puslapyje. to ju ką fo v ve to est iki gr iruv Būtų smagu, jei valstybės šimtmečio renginiai patrauktų A A ių žie fA f m i tuos, kurie niekad nesugalvodavo tokiuose renginiuose aput ą? kA ur silankyti. Net jei Lietuvos tinklalapyje oficialiai orip o ry nesiūloma to gy lo ve gšvenganizuoti savo renginio, galbūt tai ne kliūtis kurtij?savas ns ijA. im tės veiklas. e

D Jo iva s Ja sie zz lo u

m ere .co sw ash otr . li na nu on io Va it Lin o

Pristatant nepriklausomybės šimtmečio šventimą, visų šalių tinklalapiuose nurodomi ne tik renginiai, bet ir tai, kokiomis idėjomis vadovaujantis jis pasitinkamas. Visur galime pastebėti dėmesį žmogui, vis dėlto kiekviena šalis savo viziją kreipia šiek tiek skirtingai. Latviai

#5 4

on io

KAS KURIA ŠVENTĘ?

Toliau gilinantis į renginių ir iniciatyvų sąrašus, galima atrasti dar daugiau įdomių idėjų. Štai latviai sugalvojo kurti nacionalinę enciklopediją, nes, kaip teigiama oficialiame renginio puslapyje, „Wikipedia“ ne visada galima pasitikėti, prireikus informacijos apie savo šalį. Estai teigia, kad kiekvienas Estijos kaimas, miestelis ar bendruomenė galės pasirinkti datą iki 2018 m. ir surengti vakarėlį Estijos šimtmečio proga.

Atrodo išties potencialo turinti idėja, jei tik turi šiek tiek vaizduotės. Kodėl gi jos nenusikopijavus ir mums?

„F u n se ga uo dma po lit šio rc pg e v l m “: ru ad u pe in s ti ist sa or ug ijo ot s oj sc ai Kr en bl yŽi os ir izg ų sK es ur ys da s

Va it

Panašumų tarp Baltijos valstybių yra ir daugiau. Su humoru linksniuota ir galiausiai atmesta naujai išrinktos valdžios idėja dėl tautinių kostiumų yra iškelta ir Latvijoje. Tiesa, čia siūloma ne dovanoti kiekvienam vaikui po tautinį kostiumą, bet iškeltas šūkis „Kiekvienam po tautinį kostiumą“. Vis dėlto tai – labiau tik šūkis. Nors teigiama, kad tautinį kostiumą gali dėvėti tiek informacinių technologijų specialistas, tiek piemuo, norintieji dėvėti atkurtą kostiumą, jį turės įsigyti patys. Estai apie tautinius kostiumus negalvoja, tačiau šalies šimtmečio

proga žada mokykloms dovanoti muzikos instrumentus, kad vaikai augtų laimingi su muzika. Protinga idėja, nes instrumentą išaugti yra mažiau tikimybių nei kostiumą.

#5 3

Lin o

Lietuvos kino centro iniciatyva bus kuriama dvylika naujų filmų. Iš viso konkursui pateikta 20 paraiškų, o išrinkus 12, bendra jiems skirta suma – apie 1 mln. eurų. Regis, suma nemaža, tačiau padalijus šią sumą gaunasi maždaug 80 tūkst., o tai nėra labai daug filmui. Estai statys teatro spektaklius. Teigiama, kad 24 Estijos teatrai, susijungę nuo 2017 m. rudens iki 2018 m. pavasario sukurs dvylika spektaklių, kuriuose bus pasakojama Estijos istorija, dėmesį skiriant kiekvienam iš istorinių dešimtmečių.

A Te šy yR ATR MA Ne A T uI S DA Nu OK Ly SA S KA K S OM AS BA vI NK ce SAT Sy NT OS Re

ge gu žė

ba lan dis

te Ko atr pa mu o jū n ry a je

ESTAI APIE TAUTINIUS KOSTIUMUS NEGALVOJA, TAČIAU ŠALIES ŠIMTMEČIO PROGA ŽADA MOKYKLOMS DOVANOTI MUZIKOS INSTRUMENTUS, KAD VAIKAIK AUGO SK DĖ TŲ LAIMINGI M ON L B AD IS LO IN TA GA GA PO S SUR MUZIKA. S 20 17

20 17

ju s s

D a aD vi Mil Dy W e k to kM a pook j p a s ko pm ybiš ien n: kt uz ko o eil iko s – is s

la a RP ka pie : m s ta kit atu vyk i, ų oj st gy an a ve ti pa ni s m tv sik us (d in lyd ar py ę k k s

20 16

lap krit is

#4 8

>> SCENA

LAUŽO ŠVIESOJE SU „DIGITAL TSUNAMI“ Kalbėjosi Edvinas Grin

Nepatvirtintais duomenimis, „Digital Tsunami“ yra vakarėlių serija Vatikane. Viskas prasidėjo nuo laidos viename radijuje, persikėlė į svarių šiuolaikinės elektroninės šokių muzikos atlikėjų ir selektorių podcastus internete bei daugybę sunkiai pamirštamų vakarėlių.

Ernestas Sadau, kaip vėliau pasakys jo kolega Kęstutis Lingys, yra scenos enfant terrible ir jam svarbu kovoti. Gerai, kad šioje kovoje jis ne vienas. Šią melomanų komandą vienija išlavintas skonis skandalams ir muzikai. Ir humoro jausmas. Todėl šis interviu bus toks.

Tautvydo Stuko nuotr.

– Kaip viskas prasidėjo?

K.L.: Ernestą žinojau iš „Sūpynių”, bet įdomus jis pasidarė man kokiais 2010aisiais. Aš tuo metu klausiau visokius „Kilimanjaro Darkjazz Ensemble“, „Bohren & der Club of Gore”, o jis padarė darkjazz miksą. Supratau, kad bičas turi gerą skonį. O Romaną žinojau kaip Romaną G. – technišką didžėjų iš Panevėžio. Dabar visi ir dirbame – aš, Ernestas, Romanas. Ilgai vargome, kol susiradome dizainerį, su kuriuo susišnekėtume. Tadas Bujanauskas viską suprato iš karto. Pasirodo, mūsų kriterijus buvo humoro jausmas. Prieš gerą mėnesį prie „Digital Tsunami“ prisijungė maskvietė Julia. Ji padeda mums su tekstais, ruošia interviu ir panašiai.

– Narkotikai – klubinės kultūros tradicija ar problema? Padažnėję policijos reidai klubuose – ar tai yra problemos sprendimo būdas? Ir ar tai yra problema, kurią reikia spręsti? Gal „Sūpynių“ festivalyje startavusi erdvė, kur gali kreiptis visi pavartoję narkotinių medžiagų ir gauti pagalbą ar konsultaciją, yra tai, link ko reikia eiti?

K.L.: Viskas priklauso nuo požiūrio taško ir susitarimo.

Kas dabar nelegalu, prieš šimtą metų dar nebuvo išrasta, ir negali žmogus žinoti, kas taps nelegalu kitais metais. Nemanau, kad kažkas pajėgus padaryti globalią revoliuciją šiais ar panašiais klausimais. „Sūpynių“ pavyzdys, taip pat pernai „Yaga“ festivalyje organizuotas panašus reikalas, tikrai sveikintina. Nereikia slėpti ylų maišuose, tai gyvybių tikrai negelbsti. Geriau kalbėkime taip, kaip yra.

– Daugiau apie jus pačius – ką veikiate gyvenime?

E.S.: Aš šiuo metu dirbu netoli „Texaco“ degalinės Floridoje, esu automobilių nuomos vadybininkas, dėviu havajietiškus marškinius ir rūkau cigarus.

Mano plaukai tiesūs, mane remia makaronų fabrikas. Mano backgroundas neatsiejamas nuo Šabaniauskų ir dar esu siejamas su Vilniaus brigada.

K.L.: Ernestas yra scenos enfant terrible, jam svarbu kovoti. Aš suprantu jį, kai nėra, kas kovoja, įsigali ribos, kažkokia neaiški tvarka, visi aptingsta ir po truputį miršta. Aš nesu toks cholerikas, mes su Romanu stengiamės konstruktyviau veikti, nesidairydami į šonus. Aš su šeima gyvenu Kaune. Iš to ir susideda mano dienos, tikiu šiuo miestu ir noriu, kad jame norėtų gyventi kiti. Vystome ir inicijuojame įvairius projektus, susijusius su kultūros renginiais, jų viešinimu, artinimu prie žmonių, pritraukimu į Kauną.

20 //

– Gal „Digital Tsunami“ ir kilo iš poreikio kurti sceną, kurios jums patiems trūksta?

E.S.: Poreikis paprastas – iš širdies ir ieškojimo, ko trūksta kitiems. Scena, kuriai mes atstovaujame, yra gana maža ne tik Lietuvoje. Mėgstama muzika leidžiama labai ribotu tiražu pasaulyje. Išlieku realistas, per septyniolika metų – tiek, kiek esu scenoje – mačiau įvairių pokyčių ir pats ne kartą keičiausi, griuvau, kėliausi. Reikia naujos kartos. Stipresnės, kuri neimtų pavyzdžių iš senių. Trūksta kritinės masės, stuburo, aiškaus kelio. Yra pilna entuziastų, bet dauguma jų pirma susikuria feisbuke business accountą, o po to pradeda realiai dirbti. Meluoja viešai ir sau, kad štai, esam undergroundas, o vėliau eina į kokį popmedios kanalą ir parduoda savo interviu, vaidina kažką.    . Nenoriu nieko įžeisti. Mes kaip „Digital Tsunami“ šiuo metu esame užsieniui įdomesni, tokia ta realybė ir ji nesikeičia nuo atsiradimo.

© 37O

– Kokia „Digital Tsunami“ specifika ir išskirtinumas?

E.S.: DIY kultūra, analoginis garsas, dizaino idėjos, nestandartiniai būdai reklamuotis internete ir tikras undergroundas.

K.L.: Jei šiame post-post laikmečiu, iš kurio kartais, pasirodo, net nėra išėjimo, dar galima naudoti šį terminą, tai tuomet avant-garde based dance music.

sekti. Per daug dirbtina yra vaikytis vaibą ir neišlikti ištikimam savo chebrai ir tam, ką mėgsti.

K.L.: Lietuvoje mes turime vieną labai profesonaliai dirbantį, aiškia kryptimi einantį klubą – „Opium“. Aš nesakau, kad tai vienintelis klubas Lietuvoje, puikių artistų atveža ir kiti, tiek klubai, tiek nepriklausomi promoteriai. Labai palaikau „Ghia“ judėjimą, Danijoje gyvenančius lietuvius „Untitled Tricks“. Lietuvos scena Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodo geriausiai. Bet atsiradus tokiai gausai renginių (atkreipkite dėmesį, kiek festivalių vyksta vasarą), kokybinis dėmuo pradingsta.

Tai iš ko pažvengti tikrai sočiai yra. Bet nieko nepadarysi, toks tas jaunas organizmas.   .

– Turite laidą viename progresyviausių Europos radijų „LYL radio“. Kaip tai nutiko? Ar, atsiradus šiai laidai, pastebite didesnį užsienio auditorijų susidomėjimą?

E.S.: Kažkada tokio leiblo BFDM bosas Juddahas is Liono pasikvietė pagroti į tą gražų miestą, o maždaug prieš porą metų įkišo pagroti ir į „LYL radio“. Praeitą lapkritį sugrojau tokiame jauname, bet rimtame festivalyje, kuris vyko netoli Liono esančiame dizaino mieste Sent Etjene, ir ten vėl buvo LYL radijas, kuris transliavo specialius svečių setus ir pasikvietė mane. Po to sekė pokalbis apie galimybę prisijungti prie jų radijo programos. Faktas, kad atsirado naujų žmonių ir jų vis daugėja, ypač iš Prancūzijos. Ir tai labai džiugu.

AŠ NESEKU TAIP STIPRIAI TENDECIJŲ UŽSIENYJE, LAI KAS KĄ NORI, KUR NORI, TAS TĄ KLAUSO IR NET NESKATINU KLAUSYTOJŲ JŲ SEKTI

– Kokia jūsų auditorija?

E.S.: Suprantanti, ko klauso ir kur atėjo, jei vyksta vakarėlis. Nesutrikę, gana išrankūs, truputį snobai, mėgstantys pašokti, o ne stovėti kampuose ir verkti.

– Daug grojate užsienio šalyse. Kokios elektroninės muzikos kultūros tendencijos vyrauja Europoje ir ar išvis galima lyginti scenas ten ir čia?

E.S.: Aš neseku taip stipriai tendencijų užsienyje, tegu kas ką nori, kur nori, tas tą klauso ir net neskatinu klausytojų jų

– Kokiais principais vadovaujatės atrinkdami didžėjus ir selektorius jūsų online podcastams?

E.S.: Labiausia žiūriu, ar turi pagarbos ir ar yra normalus, pavyzdžiui, nerašo po du laiškus per savaitę, kurių tekstas toks: „Ei, seni, čia žiauriai jėga varai, va, čia mano miksas, gal nori įsidėti pas save?“ Po to žmogus neturi laiko atrašyti ir pradedi jausti didėjantį spaudimą.

LOL. Ir po kelių dienų klausia, ar jau perklausiau. Tokiems aš niekada neatrašysiu. Net ir muzika čia vaidina antraeilį vaidmenį. Labai svarbu, kad nebūtum debilas.      . Su dauguma atlikėjų, kurie įrašė mūsų serijai, palaikome glaudų ryšį ir draugystę, kuri gyvenime svarbiausia.

– Sklinda kalbos, kad šių metų DT CAMP stovyklavietė ne šiaip kokia, o kadaise apdovanota už medinių namelių architektūrą. Ko tikėtis joje šiemet?

E.S.: Bengališkų ugnelių, pilvo šokių, kaljanų, piratinių kompaktinių diskų, „s90“ kolonėlių.

K.L.: Šiemet festivalyje bus tikrai daug olandų – tiek dalyvių, tiek lankytojų. Atvažiuos nemažai prancūzų, ukrainiečių, britų. Apskritai labai daug mūsų laidų klauso užsienyje, niekada ir nebuvo plano koncentruotis į Lietuvos rinką. Muzikos situacija ir jos suvokimas visur panašūs, visur yra daug prisitaikėlių, visur yra tokių, kurie nori kažko gryno. Bet lietuviai irgi domisi, net labai aktyviai – tai yra gerai, vadinasi, verta čia gyventi ir čia kurti.

>> KLAUSYKLA

Visus albumus išgirskite „Spotify“, „Apple Music“ ir kitose muzikos klausymosi platformose

Rašė Karolis Vyšniauskas

Edvino Greičiaus nuotr.

MĖNESIO ALBUMAI.

RADIOHEAD OK Computer OKNOTOK 1997 2017 XL Recordings

„Atsakyk į šiuos klausimus ir sužinok, kuri „OK Computer“ daina esi tu!“; „Jeigu „OK Computer“ būtų tavo mergina...“; „Ar „OK Computer“ visą kartą vaikinų pavertė homoseksualais?“ Tai pavadinimai analitinių tekstų, kurie nebuvo išspausdinti praėjus 20 metų po roką pakeitusio „Radiohead“ albumo pasirodymo ir internetui lengvai pamišus, bandant iš naujo jį įvertinti. Šią vasarą albumas perleistas su trimis papildomomis anksčiau neviešintomis to laiko dainomis ir „B pusėmis“. Rinkinys pavadintas „OK Computer OKNOTOK 1997 2017“. Rašydamas albumą Thomas Yorke’as, grupės vokalistas ir žmogus-ateivis, tiesiog buvo pavargęs nuo nuolatinių turų, skrydžių ir dėmesio. Visa tai sudėjo į dainas. Tačiau jo abstrakčių minčių rinkinys šiandien vertinamas kaip ateities pranašystė. T.Yorke’as dar 1997-aisiais apdainavo mūsų priklausomybę nuo technologijų, stresą ir liūdesį – arba mes tiesiog norime tai matyti jo dainose. Iki „OK Computer“ „Radiohead“ tebuvo dar viena britų roko grupė su vienu hitu „Creep“. Po šio albumo jie tapo pasaulio roko dievais ir gelbėtojais. Vaidmuo, kurio Yorke’as norėjo mažiausiai. Jo ir grupės sutrikimą tapus įžymiems fiksuoja dokumentika „Meeting People Is Easy“, kurią grupės gerbėjams būtina pažiūrėti.

Visas šis perdėtas dėmesys albumui ir „Radiohead“ gerbėjų įkyrumas įrodinėjant, koks jis išties geras, neturėtų jūsų atitraukti nuo pagrindinės žinutės: „OK Computer“ išties yra labai labai geras. Čia yra visko: ir „Bohemian Rhapsody“ tipo gitarinė opera, iš kurios „Muse“ sukūrė visą savo karjerą (daina „Paranoid

LORDE Melodrama

Android“), kraupi baladė „Karma Police“, Miles’o Daviso džiazą sintezatoriais ir gitaromis bandanti atkurti „Subterranean Homesick Alien“, kompiuterio balsu įrašyta gąsdinanti „Fitter Happier“, vienos liūdniausių kada nors parašytų dainų „No Surprises“ ir „Lucky“. Viskas, ką „Radiohead“ padarė šiame albume (išskyrus „Electioneering“ – kaip ji čia prasmuko?) yra tiesiog kito lygio rokas, leidęs atsirasti tokiems deimantams, pavyzdžiui, kaip „Arcade Fire“ albumas „Funeral“.

Bet įdomiausia 20-mečio jubiliejaus leidime vis dėlto yra tos trys dainos, kurios seniau buvo atmestos kaip nepakankamai geros. Viena jų „Lift“ čia atrodo kaip iš kito pasaulio – ji pozityvi! Beveik kaip „Coldplay“, kurių be „Radiohead“ irgi nebūtų. Žavi daina su žodžiais „Tai yra pirmoji tavo naujo gyvenimo diena“. Grupė ją išmetė lauk. „Jeigu ta daina būtų patekusi į albumą, greičiausiai ji mus būtų pakreipusi į kitą pusę ir nužudžiusi“, – neseniai prisipažino „Radiohead“ gitaristas Edas O‘Brienas. „OK Computer“ šiek tiek primena „The Beatles“ – „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“. Tai albumas, kurį kritikai sutartinai laiko geriausiu ir (nes?) įtakingiausiu grupės albumu. Tačiau dauguma gerbėjų turi kitus savo favoritus. Tiek „In Rainbows“, tiek nuvertintas „Hail to the Thief“, tiek elektroninis „Kid A“ ar užmirštas „The Bends“. „Radiohead“ yra atskira religija ir kiekvienas renkasi, prie kurio altoriaus klauptis.„OK Computer“ yra tas jų istorijos etapas, kurį pažinti būtina, net jeigu nemėgsti „Radiohead“. Šis albumas yra didesnis už juos, didesnis už roką.

Geriausia daina – „No Surprises“ 100

PARAMORE After Laughter

Lava Records

LINKIN PARK One More Light

Fueled by Ramen

Warner Bros

Kai pamačiau, kad albumo dainų muziką ir žodžius parašė kažkokia Ella Yelich-O‘Connor, sekundę nustėrau – negi Lorde yra tik įrankis kitų autorių rankose? Tada prisiminiau – juk Ella ir yra Lorde. Nieko nuostabaus, kodėl Davidas Bowie ją pavadino muzikos ateitimi. Popmuzikos pasaulyje dainininkė ir dainų autorė iš Naujosios Zelandijos yra dovana. Jau pirmuoju albumu „Pure Heroin“, sukurtu, kai jai buvo šešiolika, Lorde parodė, kad popmuzika gali būti kitokia: ramesnė, „nurengta“, parašyta namų studijoje, bet skambanti moderniai. „Melodrama“ yra tolesnis žingsnis šia linkme. Iš pirmo žvilgsnio albumas gali pasirodyti ramus, netgi paprastas, bet tada įsiklausai, kiek įvairiausių garselių čia panaudota, kaip gudriai sudėliotos kompozicijos. „Sober“ yra to viršūnė: daina, turinti milžinišką galią, nors skambanti minimalistiškai. Šios krypties išimtis yra pirmu singlu pasirinkta daina „Green Light“ – pagal ją jau galima šokinėti, tai ir darė klausytojų minia „Open’er“ festivalyje, Lorde debiutavus Lenkijoje ir negalėjus patikėti, kiek gerbėjų ji čia turi. Vis dėlto labiausiai sujaudinantis albumo kūrinys yra toks, kuriame instrumentų ir prodiuserių užmojų visai nereikia – tai „Liability“, neįtikėtino jautrumo baladė. „Esu tik žaislas, kuriuo žmonės džiaugiasi, kol jo triukai dar veikia. O tada jiems nusibostu“, – dainuoja Lorde, bet su „Melodrama“ jai nusibosti negresia. Įtvirtinti save kaip originaliausią balsą popscenos A lygoje? Tai gresia, ir dar kaip.

Po neįvykusios pasaulio pabaigos 2000-aisiais, tenesiečiai „Paramore“ tapo poppanko uraganu. Iš kitų to meto „Amerikietiško pyrago“ grupių juos išskyrė Hayley Williams, 150 cm ūgio superherojė vokalistė, uždeganti dešimtis tūkstančių gerbėjų. Tačiau pastarieji metai Hayley buvo sunkūs: ji išgyveno depresiją, dėl kurios buvo metusi muziką, o liepos pradžioje išsiskyrė su vyru, kitų poppanko žavuolių „New Found Glory“ lyderiu. Dėl to penktasis „Paramore“ albumas „After Laughter“ kelia dvejopus jausmus. Tai yra vasariškiausias ir lengviausias įrašas, kokį „Paramore“ kada nors sukūrė. Jie pasisavino praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio naujosios bangos grupių estetiką, pankroką iškeisdami į „Duran Duran“ smagybes. Tokia formulė atrodo įtartinai ant popieriaus, tačiau užtenka išgirsti sekundę įžanginės „Hard Times“, kad naujuosius „Paramore“ pamiltum. Tačiau tada išgirsti žodžius ir pasidaro neramu: „Viskas, ko tenoriu – tai atsikelti rami. Pasakyk, kad man viskas gerai ir kad nemirsiu.“ „Hard Times“ yra galbūt smagiausia kada nors parašyta daina apie depresiją. „After Laughter“ šviesa yra apgaulinga. Tačiau ji įkvepia. Grupė išgyveno sunkius laikus ir pavertė juos teigiama energija. „Paramore“ dainų rašymo įgūdžiai vėl yra pavydėtini, Hayley balsas skamba klasiškai, o kas antra albumo daina turi žudantį priedainį. „After Laughter“ gali mėgautis čia ir dabar. Bet kuo labiau giliniesi į albumą, tuo labiau supranti – tai vienas protingiausių šių metų popmuzikos kūrinių.

Dabartinių 20-mečių širdyse „Linkin Park“ visada užims šiltą vietą. Galbūt paskutinis kartas, kai klausėme „In the End“ buvo 2005-aisiais, bet vis dar atsimintume net repo dalies žodžius. Jie nebuvo tiesiog paauglių grupė – jie buvo grupė, kurios pavadinimą tatuiravosi ant kaklo. Šiandien ankstyvoji „Linkin Park“ muzika mielai juokinga: kodėl šie vyrukai tokie pikti? Kodėl jie groja taip klišiškai? Bet o, kad tik jie grotų taip dabar! Jeigu tau, nieko nežinančiai, įjungtų „One More Light“, sakytum, kad tai „Chainsmokers“. Rašyti, kad „Linkin Park“ pasuko į popmuzikos pusę, būtų melas. Jie visada ten buvo. Tačiau su šiuo albumu jie atsistojo greta Edo Sheerano, ir, deja, atrodo prasčiau. Nebeliko nė sekundės Chesterio riksmų, jokių brutalių kompiuterinių gličų – nieko, kas „Linkin Park“ pavertė „Linkin Park“.

Popmuzika gali būti puiki, pavyzdžiui, kaip aprašytoji Lorde. Tačiau „One More Light“ yra nuobodžiausia radijo popso pusė. Tai, kad „Linkin Park“ nestovi vietoje yra sveikintina. Faktas, kad jiems reikėjo pokyčių. Naujausi „Gold Cobra“ ir „Disco Elephants“ buvo tikrai blankūs albumai – tokie blankūs, kad jūs net nesureagavote, kad tai išties yra „Limp Bizkit“, kitos užmirštos, ir ačiū Dievui, repo-metalo grupės albumai. Tačiau ta kryptis, į kurią „Linkin Park“ nuėjo su „One More Light“ pavertė juos dar viena beveide grupe. Liūdna. Bet yra žmonių, kuriems sekasi ir blogiau – „One More Light“ pakilo į pirmąją JAV populiariausių albumų vietą.

Geriausia daina – „Liability“

Geriausia daina – „Hard Times“

Geriausia daina – „Sharp Edges“

22 //

89

100

95 100

20

100

© 37O

0° 70 100 kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> SVETUR

Visa, prie ko Vincent’as Macaigne’as prisiliečia savo kūryboje, išspjaunama su nevaldoma energija ir gaivališka jėga. Vaidindamas melancholiškai švelnius ir nekaltai destruktyvius personažus Dominiko Mollo, Louis Garrelio, Justine Triet, Guillaume’o Braco ir Antonino Peretjatko filmuose jis tapo vienu ryškiausių atsinaujinančio prancūzų kino veidų.

DAUGIAU UŽ PATĮ GYVENIMĄ APIE PRANCŪZŲ TEATRO CHULIGANO VINCENT’O MACAIGNE’O KŪRYBĄ Rašė Agnė Pulokaitė Susikalbėti padėjo Akvilė Melkūnaitė

Matthiaso Steffeno nuotr.

Jo paties kurti filmai apdovanoti ir rodyti garsiuose festivaliuose, tačiau būtent teatre jis ryžtasi drąsiausiems eksperimentams, kuriems, regis, nėra jokių ribų. Beprotiški jo „Hamleto“, Saros Kane „Geismo“, Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ pastatymai, prie kurių vis grįžta, subrandino jo išskirtinę teatrinę kalbą, kurioje teatro raiškos formų laužymas provokuoja ribinę aktorių vaidybą.

V.Macaigne’o kuriamas teatras – ne realybės imitacija, o atskiras pasaulis, kuris galėtų egzistuoti vietoj to, kuriame gyvename. Kupinas troškulio, malonumų ir kunkuliuojančio gaivalo, toks teatras suteikia publikai galimybę patirti kažką didesnio nei pats gyvenimas. Jo spektakliai, nors kabina aštrias socialines ir politines temas, visų pirma yra apie žmones, bandančius išsivaduoti iš visuomenės primestų rėmų ir vienatvės gniaužtų, kad sukurtų naują pasaulį – laisvą ir pulsuojantį gyvastimi. Įsitikinti tuo Lietuvos žiūrovai galės rugsėjo 28–spalio 13 d. vyksiančiame Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, kurio šiųmetėje programoje – naujausias V.Macaigne’o kūrinys „Troškimas“ („En manque“), pastatytas Lozanos „Vidy“ teatre. Apie vienatvę, kovą su gyvenimu ir konvulsyvias pastangas atgauti gyvenimo geismą pasakojantis spektaklis bus parodytas spalio 12 ir 13 d. 19 val.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

24 // © 37O

Su režisieriumi šnekėjomės Vilniuje, kai jis dalyvavo festivalyje „Žiemos ekranai“. Pokalbis, atsispyręs nuo minčių apie spektaklius, kūrybinį procesą, teatro ir kino santykį, galiausiai nuvedė mus prie bendresnių – ir kur kas skaudesnių – pasvarstymų apie žmogaus prigimtį, Iraną, iš kurio kilusi jo motina, kadaise tą šalį staiga apėmusį ekstremizmą ir kaip tai paveikė jo šeimą, keistą laiką, kuriame gyvename, tikėjime užkoduotą žiaurumo grūdą, artėjantį beprotiško chaoso, lūžio metą, išprotėjimą, priimant kito beprotybę.

V.Macaigne’as kalba švelniai, bet duria tiesiai į labiausiai pritvinkusias mūsų laikmečio votis.

– Esate prisipažinęs, kad statydamas spektaklį siekiate sukurti kažką didesnio už tai, ką galime paliesti. Gyvenimą pranokstantis spektaklis – gražu. Vis dėlto kalbate apie skaudžias individo, visuomenės žaizdas. Ar tai bandymas prisiliesti prie amžinų vidinių žmogaus konfliktų, ar veikiau komentaras apie mūsų epochą?

Sakote, Prancūzijoje atsiranda vis daugiau neapykantos laisvei apraiškų, kartėlis užgožia viltį, prancūzams reikėtų atgauti gyvenimo geismą. Apie tai ir jūsų spektaklis „Troškimas“ („En manque“).

– Mes esame archajiški. Vienas sistemas keičiame kitomis, tačiau žmogui visuomet reikia rėmų, vienokie ar kitokie jie būtų. Viena dalis žmogaus siekia visiškos laisvės, kita – kuria taisykles, kurios jį suvaržo. Tad labai sunku atskirti, kaip geriau pasakoti apie žmogų – ar kalbant apie taisykles ir sistemas, kurias jis kuria ir primeta, ar apie gelmę, kurią savyje turi. Man atrodo, abiem atvejais vis tiek kalbama apie žmogų. Individas nuolat buvo draskomas tarp kūno ir sielos. Jis yra šizof-

reniškas, turi maniakiškų savybių. Vienas įdomiausių mano akimis šių laikų rašytojų Williamas T.Vollmannas rašo, kad visos ilgesnį laiką gyvuojančios civilizacijos galiausiai sprogsta iš vidaus, susinaikina, tarsi žmogaus prigimtyje tūnotų prakeiksmas, destruktyvus pradas. O štai George’as Bataille’as rašo apie visuomenę, kurioje žmogaus tamsiąja puse rūpintųsi menas, – per kūrybą būtų iškeliama destruktyvioji, tamsioji žmogaus pusė. Tarsi menas galėtų neutralizuoti žmogaus troškimą naikinti. Be abejo, tai tik simbolinis aktas, kad pasaulis, kuriame gyvename, negriūtų, blogio išsiliejimas įvyktų per meno aktą. Tokios idėjos buvo kilusios po Antrojo pasaulinio karo, po Šoa, tačiau dabar, bent jau Prancūzijoje, tai

yra pamirštama. Ir tas monstras mumyse gali sugrįžti. Gal menas reikalingas, kad mus nuo to apsaugotų? Dabar tai labai aktualus klausimas, nes Europoje ir pasaulyje vyksta baisių dalykų.

– Savo spektakliuose vis grįžtate prie tos pačios medžiagos. Po kelis kartus statėte „Hamletą“, F.Dostojevskio „Idiotą“.

Kokia šių sugrįžimų priežastis? Ir koks pats kūrimo procesas: ar tai perdirbiniai, ar tęstinė kūrybinė laboratorija?

– Tiesą sakant, abu – ir laboratorija, ir naujo spektaklio kūrimas. Laboratorinis principas atpalaiduoja nuo įtampos, spaudimo, kurie neišvengiami gimstant naujam spektakliui. Kai spektaklis jau sukurtas, galiu prie jo grįžti, permąstyti, perdėlioti. Taip pasiekiu tokius horizontus, tarpines stoteles, iki kurių kurdamas kitu būdu niekuomet nenusigaučiau. Laboratorija – lyg kelionė.

Kita vertus, retai kada būnu patenkintas tuo, ką darau. Vis noriu padaryti geriau. Be to, būna, aktoriai nebegali toliau vaidinti, reikia juos keisti kitais. O aš nemoku daryti to paties spektaklio su kitais aktoriais. Jei keičiasi žmonės, keičiasi ir spektaklis. Pavyzdžiui, „Troškimas“ – tas spektaklis nuo jo pirminio varianto pasikeitė kardinaliai. Iš pradžių tik atėjus naujiems aktoriams negalėjau rašyti, man reikėjo laiko juos pažinti. Kadangi turėjome tik dvi su puse savaitės, tai buvo beprotiškas metas.

– Žvelgiant į jūsų kūrybinę biografiją sunku pasakyti, kur jūsų daugiau: filmavimo aikštelėje ar spektaklių repeticijose. Teatras ir kinas – kad ir kokie skirtingi būtų, abu kuriami dialogo, kolektyvinio ieškojimo principu. Kiek jums pačiam svarbus buvimas komandoje, darbas su grupe?

– Geras klausimas, tik gal ne visai sutikčiau, kad kinas toks jau kolektyvinis. Atvirai sakant, man kur kas labiau patinka filmavimai nei spektaklio repeticijos. Bet tai, kas prasideda po to, visas

SPEKTAKLIS TURI ATRODYTI TRAPUS, PAŽEIDŽIAMAS IR KAD NEAPLEISTŲ JAUSMAS, JOG AKTORIUS YRA NUOLATOS PUBLIKOS TRANSFORMUOJAMAS, NORS TAI IR NĖRA TIESA

etapas po gamybos, man visai ne prie širdies. Kine kolektyviškumas baigiasi filmavimo aikštelėje, vėliau prasideda bendradarbiavimo etapas, bet jis jau vyksta su vienu ar keliais žmonėmis.

Ir tai man visai nebepatinka. Mėgstu dirbti arba vienas, arba su didele komanda žmonių. O štai teatras visada kolektyviškas.

– Kine ir teatre esate kaip diena ir naktis: kuriate keistai žavingus, ekscentriškus personažus kine, o teatre prabylate aštria, net brutalia kalba. Iš kur toks chameleoniškas mainymasis?

– Aš labiau režisierius nei aktorius. Ilgą laiką kine nevaidinau, atsiradau jame atsitiktinai – mano geras draugas Guillaume’as Bracas kartą tiesiog pakvietė mane į savo filmą. Ir taip, personažai, kuriuos vaidinu kine, kuria mano kaip švelnaus meškučio įvaizdį, teatre aš į jį visai nepanašus.

Antra vertus, sendamas matau, kad nebepritariu filmams, kuriuose vaidinau. Tai, ką kuriu teatre, ką noriu pasakyti savo spektakliais, ką, beje, daro ir kiti jauni teatro kūrėjai – yra svarbu visai mūsų kartai. Mūsų kuriamas teatras – tai socialinis gestas, žinutė, reakcija į tai, kas vyksta. Kino kūrėjai pernelyg siekia sėkmės – tarsi norėtų ne pasakyti kažką svarbaus, o tapti populiariais visuomenės šaunuoliais. Retai tą sakau, nesijaučiu turįs tam teisę, bet kad jau paklausėte...

– Jūsų spektakliams apibūdinti kritikai dažnai vartoja žodžius „žiaurus“, „brutalus“, tačiau čia pat pabrėžia, kad tas žiaurumas kyla ne tiek iš įniršio, kiek iš meilės. Tai „pabudimo teatras“, kuriame atpalaiduota galinga energija nukreipta ne ieškoti atsakymų ar teisingų sprendimų, o sukirbinti gyvasties nervą, pažadinti iš apatijos. Ar galvojate apie publiką, kuri ateina žiūrėti jūsų spektaklių? Ar laikotės ribų, kurių nevalia peržengti?

– Man teatre svarbus netikėtumas, atsitiktinumas. Noriu, kad publiką kaskart apimtų netikėtumo jausmas, kad jie galėtų patirti spektaklio gyvastį, o ne stebėti kažką nugludinto, išbaigto, taigi mirusio. Gerai, kai žiūrovas nepajėgus analizuoti to, ką mato scenoje, kai patyrimo akimirką jis tiesiog tuo gyvena.

O grįžus namo – gal tą patį vakarą, gal po savaitės ar po metų – regėto spektaklio vaizdiniai sugrįžta aidu, pažadina mintis, paralelėmis jungiasi su tuo, kuo jie gyvena.

Net ir kine: jei pavyksta, kad užfiksuota akimirka atrodytų lyg grynas atsitiktinumas, tuo geriau, grakščiau. Juolab teatre, kur viskas gyva. Man svarbu, kad tai atrodytų kaip atsitiktinumas, o ne sukonstruota, kartota begalę kartų.

Tai pasiekti labai sunku, reikalauja didžiulio tikslumo iš visų – aktorių, technikų, manęs kaip režisieriaus. Kaskart atsitiktinai atrasti jau atrastą. Kaskart kitaip, bet nenukrypstant nuo to, ką nori pasakyti. Spektaklis turi atrodyti trapus, pažeidžiamas ir kad neapleistų jausmas, jog aktorius yra nuolatos publikos transformuojamas, nors tai ir nėra tiesa.

Visada prašau aktorių nesitaikyti su publikos elgesiu. Būtina priimti spektaklį žiūrinčių žmonių nuomonę, būti dėmesingiems jų reakcijoms. Per repeticijas sakau aktoriams: palikite vietos tiems, kurie jūsų klauso, vaidinkite taip, kad publikai atrodytų, jog jai palikta erdvės atsakyti. Man teatras – tai tik grupė žmonių, kurie kalbasi su kita grupe žmonių.

KINAS

>> EITI AR NEITI

PAKLYDIMAI SAPNIŠKAME SOFIOS COPPOLOS PASAULYJE Jei braižyčiau režisierės Sofios Coppolos kūrybos laiko juostą, joje atsispindėtų beveik 20 metų aktyvaus darbo laikotarpis, o šeši maži taškeliai šioje atkarpoje atitiktų sukurtų pilnametražių filmų skaičių. Visai neseniai už filmą „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) 46-erių kino kūrėja tapo antrąja moterimi festivalio istorijoje, kurios režisūrinis triūsas buvo įvertintas „Auksine palmės šakele“.

26 //

26 //

© 37O

© 370

Jaunoji Sofia savęs ieškojo išbandydama įvairiausias veiklas. Visos jos buvo susijusios su vizualiniu menu. Būdama penkiolikos, ji atliko praktiką „Chanel“, dirbo aktore, fotografe, modeliu, drabužių kūrėja, filmų kostiumų dizainere, scenarijų autore, buvo dizainerio Marco Jacobso mūza. Kaip ir daugelis jaunuolių, mergina nežinojo, ką rinktis, kuria kryptimi pasukti. Tėvas patarė nebijoti išbandyti visko – jo manymu, sritys susijungs ir padiktuos atsakymą.

Taip ir atsitiko. Kinas puikiai suderino jos aistrą dizainui, muzikai ir fotografijai. 1998 m. ji sukūrė trumpametražę komediją „Lick the Star“, nuo kurios jos režisierės karjera ir prasidėjo. Nuo pirmųjų darbų ryškėjo savitas kino kūrėjos braižas: pasikeitimo būsenas patiriančios veikėjos (jaunoji Prancūzijos karalienė, studijas baigusi Charlotte ar paauglystę išgyvenančios seserys Lisbon), intymus žvilgsnis, asmeninės patirties naudojimas. Per muziką, pri-

žius. Istorijos išmanymas nėra būtinas, jis gali netgi trukdyti. Čia svarbūs ne faktai, o tai, kad už Prancūzijos karalienės titulo slepiasi keturiolikmetė, kuri buvo pristatyta karaliui kaip ta, kuri pagimdys jam įpėdinių.

KETVIRTASIS PAKLYDIMAS: BŪTI TĖVU Po „Marijos Antuanetės“, filmo, kuriame – daugybė personažų, režisierė, B.Murray praminta Velvetiniu plaktuku (supraskite – švelniais būdais, bet vis tiek pasiekia savo), sukuria priešingybę – „Kažkur tarp ten ir čia“ (Somewhere, 2010). Jame veikia tik du personažai – tėvas (akt. Stephenas Dorffas) ir jo vienuolikmetė dukra Cleo (Elle Fanning), kurių santykiai ir yra pagrindinė tema.

Sofia užaugo filmavimo aikštelėje – tėvai, žymus kino kūrėjas Francisas Fordas Coppola ir dokumentinio kino režisierė bei rašytoja Eleanor Coppola, savo vaikus visur pasiimdavo kartu. Šeima daug keliavo – šešiametė Sofia buvo Filipinuose, kur stebėjo, kaip jos tėvas kuria „Šių dienų apokalipsę“ (Apocalypse Now, 1979). Akivaizdu, kad režisierę, kaip ir du vyresniuosius jos brolius, nuolat supo kūrybiška atmosfera, įdomūs žmonės ir skirtingos kultūros. Ko gero, kai tavo šeimoje visi menininkai, tapimo juo išvengti yra neįmanoma.

Itališkų šaknų turinti S.Coppola gimė 1971-aisiais. Metais, kai jos tėvas filmavo žymųjį „Krikštatėvį“ (The Godfather, 1972). Šią patirtį jis prisimena kaip košmarą – „Paramount Pictures“ nepatiko nei aktorių komanda, nei režisieriaus darbas – F.F.Coppola teigė, kad jį galėjo bet kada atleisti. Šiuo nelengvu laikotarpiu, kai keturių asmenų šeima glaudėsi nedideliame butuke, pasaulį išvydo penktasis asmuo, Sofia. Tačiau greitai reikalai pasisuko teigiama linkme. Iškart po pasirodymo „Krikštatėvis“ sulaukė neregėtos sėkmės ir, kaip žinome, iki šiol užima prestižinę vietą geriausių pasaulio filmų sąrašuose. Corleone‘s trilogijos pirmoji dalis svarbi dar ir dėl to, kad joje, būdama vos kelių savaičių, Sofia debiutavo kaip aktorė krikšto scenoje. Taigi režisierės kino karjera prasidėjo gana anksti, jai pačiai apie tai nė nenutuokiant. Tačiau iki režisūros jos kelias nebuvo tiesus.

Nuotraukos „Scanpix“ Rašė Auksė Podolskytė

PENKTASIS PAKLYDIMAS: BŪTI ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE „Elitinis jaunimas“ (The Bling Ring, 2013) – vienintelis ne juosta filmuotas S.Coppolos darbas, kurio, kaip ji pati yra sakiusi, tikriausiai nebūtų sukūrusi, jei neturėtų dviejų dukrų. Filmas paremtas tikrais įvykiais, t. y. 2008 m. ir 2009 m. grupės jaunuolių įvykdytomis vagystėmis įžymybių namuose Kalifornijoje, kurios buvo plačiai aprašytos žiniasklaidoje („Vanity Fair“ išleistame „Įtariamieji dėvi Louboutins“ ir pan.).

Tai filmas, kuriame veikėjams daiktų niekada negana, o jų dienotvarkė monotoniška – vagystės ir vakarėliai.

NUO PIRMŲJŲ DARBŲ RYŠKĖJO SAVITAS KINO KŪRĖJOS BRAIŽAS: PASIKEITIMO BŪSENAS PATIRIANČIOS VEIKĖJOS (JAUNOJI PRANCŪZIJOS KARALIENĖ, STUDIJAS BAIGUSI CHARLOTTE AR PAAUGLYSTĘ IŠGYVENANČIOS SESERYS LISBON), INTYMUS ŽVILGSNIS, ASMENINĖS PATIRTIES NAUDOJIMAS

slopintą, pastelinį koloritą, dėmesį detalėms ir kostiumams S.Coppola kuria naujus pasaulius, kuriuose skleidžiasi specifinė atmosfera ir veikėjų būsenos.

Jos kadrai dekoratyvūs – tam įtakos turi fotografijos žinios ir patirtis.

PIRMASIS PAKLYDIMAS: BŪTI PAAUGLE Praėjus vos metams po pirmojo prisilietimo, trumpametražio filmo, pasirodė pilnametražis filmas „Jaunosios savižudės“ (Virgin Suicides, 1999), įkvėptas to paties pavadinimo romano apie trapias, viliojančias ir auksu švytinčias penkias seseris Lisbon. Taip jas matė jaunuolių akys – filme įvykiai, bundantis seserų moteriškumas ir kartus praradimo jausmas perteikiami iš dabar jau vyrų prisiminimų. Ne vienas Mičigano berniukas buvo pametęs galvą dėl seserų, kurių laisvę tėvai siekė suvaržyti namų sienomis.

ANTRASIS PAKLYDIMAS: BŪTI VIENAM JAPONIJOJE Po „Jaunųjų savižudžių“ Sofia pabandė scenarijų parašyti pati. Asmenišką, nors manė, kad jos vidiniai apmąstymai ir skauduliai kitiems gali būti neįdomūs ir nesuprantami. Ji klydo – asme-

ninės idėjos dažnai būna universalios.

Vienatvė ir Japonijos svetimumas filme „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003) pavergė daugelį paklydėlių visame pasaulyje ir padovanojo jai pirmąjį ir kol kas vienintelį „Oskarą“ už filmo scenarijų. Sudėjusi darbo patirtį Japonijoje ir asmeninių santykių detales su vyru Spike Jonze (kalbama, kad fotografas filme yra jo prototipas), autorė sukūrė Charlotte‘s (akt. Scarlett Johannson) ir senstančio aktoriaus Bobo (akt.

Billas Murray) istoriją prabangiame „Park Hyatt“ viešbutyje dangoraižyje.

Nors abiejų amžius ir patirtys ganėtinai skiriasi, tačiau juos vienija bendras jausmas, nežinomybės, sutrikimo būsena. Mergina, ieškanti savęs, ir vyras, praradęs gyvenimo džiaugsmą.

TREČIASIS PAKLYDIMAS: BŪTI KARALIENE Paskutinė Prancūzijos karalienė (akt.

Kirsten Dunst), dėvėdama „Converse“, kremta rausvus pyragėlius, o fone skamba „I Want Candy“. Susipažinkite su filmu „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette, 2006). Tai istorija apie keistą merginą keistame pasaulyje. Autorė XVIII a. ir istorinį personažą įvilko į kitus, tuos laikus menančius popdrabu-

ŠEŠTASIS PAKLYDIMAS: BŪTI UŽDARAME PENSIONATE Be galo gundomai skamba naujausio autorės darbo pavadinimas – „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017). Filmas sukurtas pagal Thomo P.Cullinano novelę, kuri kartą jau buvo adaptuota režisieriaus Dono Siegelo.

Būtent peržiūrėjus 1971-ųjų filmą, kuris jai priminė „Jaunąsias savižudes“, 46-erių kino kūrėja ėmėsi perdirbinio.

Iš tiesų abiejuose filmuose, pirmajame ir naujausiame romantiniame vesterne, autorė susitelkia į moterų arba merginų grupę ir jų norus. Vienas iš skirtumų tarp D.Siegelo ir S.Coppolos versijų yra perspektyva. S.Coppola žvelgia per moteriškąją prizmę. „Buvo kažkoks ryšys, lyg „Lemtinga pagunda“ būtų kita pusė (filmo „Jaunosios savižudės“ – aut. past.). Ji atrodė tamsesnė, tarsi subrendusi versija“, – teigė režisierė. Į aktorių komandą S.Coppola pasikvietė žinomus veidus – 1864 m. uždarame Virdžinijos moterų pensionate režisierė apgyvendino Nicole Kidman, Elle Fanning ir K.Dunst. Prie šios moteriškos draugijos greitai prisijungia sužeistas kareivis Johnas McBurny, kurio vaidmenį atlieka aktorius Colinas Farrellas. Jis, kaip galima tikėtis, sujudina šių namų ramybę, sužadindamas jaunų moterų jausmus. Filmas „Lemtinga pagunda“ pristatytas ir apdovanotas Kanų kino festivalyje, nuo liepos 14 d. bus rodomas Lietuvos kino ekranuose.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

AGONIJA

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) REPERTUARĄ SEKITE www.vytisdc.lt

20-metį šiemet švenčiantis Vyčio Jankausko šokio teatras sezoną baigė premjera – šokio spektakliu „Agonija“, kurį paradoksaliai įvardijo kaip nuotaikingą. Ir iš tiesų tai vienas gyviausių ir ironiškiausių pastarojo dešimtmečio šio choreografo darbų. Tokie šokio spektakliai, kaip „Neskendęs slėnis“ (2003 m. ) ir „Budėjimai“ (2008 m.) šiam choreografui pelnė „Auksinius scenos kryžius“ ir įtvirtino jo kūrybą kaip filosofišką ir nuosaikios estetikos. O pastarąjį penkmetį V.Jankauskas pasuko socialinės kritikos (ar net didaktikos) link. Naujausiuose savo darbuose choreografas nagrinėja visuomenės ydas ir pateikia gana pesimistines išvadas. Šiuo aspektu ne išimtis ir „Agonija“.

Šiame spektaklyje, kaip ir kituose pastarojo meto V.Jankausko darbuose, pagrindinis scenoje formuojamas konfliktas – tarp individo ir visuomenės, o jo sukuriamas rezultatas – agonija. Spektaklyje ši kančios būsena išreiškiama ir labai tiesiogiai – fiziškai, ir per socialinius kodus. Ją galima sieti ir su visuomeniniais santykiais, ir su individo pasirinkimo laisvės problema, ir su šiuolaikinio šokio (ar meno apskritai) raidos klausimais. Gana paprastomis ir nesunkiai interpretuojamomis priemonėmis scenoje atskleidžiami prievartos ir manipuliacijos mechanizmai.

Scenoje individą įkūnija itin išraiškinga ir vitališka šokėja Greta Grinevičiūtė, kuri, suvaržius jos judesius, laisvės troškimą ir pasidavimą, gali išreikšti vien akimis. Būtent šiai šokėjai scenoje tenka fiziškai sunkus išbandymas – perteikti ar net įkūnyti agonijos būseną, kurią sukelia Giedrės Kirkilytės, Sigitos Juraškaitės ir Giedrės Stankevičiūtės prievartiniai veiksmai. Savotišką komandą sudarančios trys itin skirtingos, bet vienodai aprengtos šokėjos, verčia atsiskyrėlę groti būgnais, nekvėpuoti, atlikti tam tikrus judesius, ir atvirkščiai – pačios atsisako kvėpuoti ar paklusti. Būtent į šiuos veiksmus visų pirma ir remiasi trūkčiojantys choreografiniai „Agonijos“ priešiniai,

todėl estetine prasme šis V.Jankausko darbas gana stipriai skiriasi nuo ankstesnių, choreografo spektaklių.

Tiesa, „Agonija“ įnešė naujų spalvų ir į V.Jankausko pastarojo meto darbuose plėtojamos socialinės kritikos vienakryptiškumą, mat šį kartą spektaklyje nemaža (savi)ironijos. „Agonijoje“ taip pat

galima įžvelgti ir tam tikrų nuorodų į kolegų choreografų darbus ar anksčiau naudotas koncepcijas – o tai, regis, taip pat naujas bruožas V.Jankausko kūryboje. Nors „Agonijos“ nuotaikingumas gana sąlyginis, bet šis spektaklis vienareikšmiškai išsiskiria pastarojo meto choreografo kūryboje. Tad tikrai įdomu, koks bus kitas dešimtmetis.

Rekomenduojama mėgstantiesiems konceptualųjį šokį.

Nerekomenduojama besitikintiesiems ramaus ir mąslaus vakaro.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

APSĖDIMAS

ŽIŪRĖKITE VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilnius) REPERTUARĄ SEKITE www.jaunimoteatras.lt

Rusų klasika – vienas dažniausių bet kurios kartos Lietuvos teatro kūrėjų pasirinkimų. Tai, kad ji tebetraukia jaunąją kartą, stebina nemažiau nei jų polinkis senam geram psichologiniam teatrui. Tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tebestudijuojančio jauno režisieriaus Povilo Makausko pasirinkimas interpretuoti vieną sudėtingiausių Fiodoro Dostojevskio romanų „Broliai Karamazovai“ – vis dėlto intriguojantis, mat šis romanas gali padėti atskleisti jauną žmogų supančias prieštaras ir tapti pretekstu gvildenti aktualias temas. Tai ne kartą įrodė įvairių šalių režisieriai.

28 //

28 //

© 37O

© 370

Rekomenduojama norint matyti visą spektaklio veiksmą sėstis arčiau scenos.

Nerekomenduojama besitikintiesiems šiuolaikiškos interpretacijos.

Simo Sirutavičiaus nuotr.

Be to, Valstybiniame jaunimo teatre „Broliai Karamazovai“ jau buvo inscenizuoti. Dar 1984 m. spektaklį, pavadintą „Brolis Alioša“, režisavo Dalia Tamulevičiūtė. O paskutiniąja sezono premjera šiame teatre tapęs P.Makausko spektaklis, pavadintas „Apsėdimu“, ir koncentruojasi ties kitu broliu Ivanu, kurį kuria Vainius Sodeika.

Būtent V.Sodeikos vaidmuo ir yra varančioji šio spektaklio jėga: išjaustas, nuosaikus ir apgalvotas Ivano paveikslas puikiai įkūnija prisiimtą ir slegiantį kaltės jausmą. Tačiau likusieji jaunų, ką tik studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusių jaunųjų aktorių vaidmenys gana nelygiaverčiai, todėl V.Sodeikai tenka nemažai laviruoti duetinėse scenose, kurios toli gražu nėra

lygiavertės. Aktoriams užduočių nepalengvina ir režisieriaus, kuris pats rengė ir romano inscenizaciją, neapsisprendimas, kada vis dėlto vyksta spektaklio veiksmas, ar, tiksliau, polinkis į praėjusių amžių sandūros aplinką ir tarpusavio santykius įterpti šiuolaikines aktualijas atspindinčias detales. Nors šios detalės nėra reikšmingos, bet viena po kitos ardo kūrinio vientisumą.

Scenografiją „Apsėdimui“ taip pat kūrė pats P.Makauskas. Spektaklio veiksmą jis nuo scenos perkėlė į žiūrovų salę, pagrindinius scenografinius akcentus – didžiules, baltas duris ir raudonas užuolaidas – įkurdindamas palei šoninę. Šis įdomus spektaklio scenografijos sprendimas, netikėtu rakursu transformuojantis „Salės 99“ erdvę, sukūrė intriguojančią spektaklio veiksmo atmosferą (tiesa, nors ne visos raudonos pasaulio užuolaidos veda į paslaptingąjį „Tvin Pykso“ kambarį, pasirodžius Arno Ašmono Velniui, asociacijų atsikratyti sunku).

Jaunojo režisieriaus sau išsikeltų uždavinių gausa iš tiesų įspūdinga. Tačiau tenka pripažinti, kad ne su visais jais pavyksta vienodai gerai susidoroti.

Spektakliui pritrūko dramaturginio vientisumo ir kartais drąsos, mat P.Makauskui vis dėlto nepavyko atsispirti pagundai perteikti zipinę romano versiją, kuri nugalėjo siekį aktyviau gvildenti pačiam kūrėjui šiandien aktualias temas.

ŠOKIS DELHI

ŽIŪRĖKITE OKT / VILNIAUS MIESTO TEATRE (Ašmenos g. 8, Vilnius) REPERTUARĄ SEKITE www.okt.lt

Dėl režisieriaus Oskaro Koršunovo išugdytų aktorių kurso pastaraisiais metais OKT / Vilniaus miesto teatro repertuaras stipriai atjaunėjo. Naujausias režisieriaus kartu su jaunaisiais aktoriais sukurtas spektaklis – „Šokis Delhi“ pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę.

Iš septynių novelių sudėliota žymios šokėjos ir jos artimųjų gyvenimų pynė kiekviename epizode atskleidžiama vis nauju rakursu, nors neretai besikartojant tam pačiam tekstui gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad niekas iš esmės nesikeičia. Vienas iš esminių pokyčių – pakeitus nežymią detalią įvykių grandinėje miršta vis kas nors kitas. Tačiau vis pasakojama apie neapsakomo grožio šokį, gimusį iš kitų kančios. Taigi, galima sakyti, kad šiame spektaklyje apie gyvenimą, meilę ir mirtį jaunieji aktoriai pasakoja kalbėdami apie tai, ką supranta geriausiai, – kūrybą, arba šiuo atveju šokį, kuris pavadintas „Delhi“.

lėtų pateisinti tai, kad akivaizdžiai bendraamžiai jaunuoliai vaidina įvairaus amžiaus personažus (pavyzdžiui, mamą ir dukrą). Būtent šis aspektas spektakliui suteikia pernelyg stiprų studentiško darbo prieskonį. Kita vertus, šis spektaklis dera su kitais O.Koršunovo savo studentams sukurtais spektakliais ir toliau formuoja naują, jaunąją OKT repertuaro liniją. „Šokyje Delhi“ keistai dera naivumas ir ironija, patirties stoka ir psichologizuoti veikėjų portretai, visiškai sąlygiški jungiamieji epizodai ir nuo veiksmo atsietos išvados. Visa tai kartu sukuria jaunatviškai lengvą pasivaikščiojimą ratu.

Rekomenduojama mėgstantiesiems lengvos formos egzistencializmą.

Nerekomenduojama susižavėjusiesiems I.Vyrypajevo to paties pavadinimo filmu.

Epizodus jungiančios stilizuotos „Hare Krišna“ melodijos fone vis atsikartojančiu ratu sukasi karminiai šio spektaklio šešių personažų – penkių moterų ir vieno vyro – santykiai, kurie įgauna vis naujų aspektų ir posūkių, bet nepriartina prie laimės. Galbūt karmos ratas ga-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

FEIST SAVO KERUS SKLEIS TRAKUOSE

Artistų šeimoje gimusi dainininkė Leslie Feist scenoje – ne naujokė. Indie pop atlikėja per savo karjerą klausytojams dovanojo keturis studijinius albumus.

Feist muziką pasaulis išgirdo dar 1999 m., pasirodžius jos debiutiniam albumui „Monarch“. Šis darbas pristatė ją kaip solo atlikėją, kurios dainas lydi žavesio aura, ir atvėrė kelius naujiems iššūkiams. Prie šio ir kitų albumų prisidėjo garsus kompozitorius, pianistas, „Grammy“ laimėtojas ir ilgametis muzikantės bendražygis Chilly Gonzalesas.

Aksominio balso savininkė su antruoju albumu „Let It Die“ triumfavo dviejose amerikiečių „Grammy“ prilygstantiems Kanados muzikos industrijos apdovanojimų „Juno“ kategorijose – geriausios naujos atlikėjos ir geriausio alternatyvaus roko albumo. „Let It Die“ tapo platininis Kanadoje ir auksinis Prancūzijoje.

Feist netrukus persikėlė gyventi į Paryžių, bendradarbiavo su norvegų duetu „Kings of Convenience“ ir žymia prancūzų vokaliste Jane Birkin.

KONCERTAS

Rugpjūčio 7 d. Trakų pilyje savo muzikinius kerus paskleis kanadiečių pasididžiavimas – atlikėja Feist. Šilkinio balso savininkė surengs vienintelį koncertą Baltijos šalyse, kurio metu skambės ir naujausio, balandžio pabaigoje išleisto albumo „Pleasure“ kūriniai.

Vis dėlto atlikėjos populiarumo viršūne galima laikyti trečiąjį jos albumą „The Reminder“, kuriam pasirodžius užklupo netikėta pasaulinė šlovė. Prieš dešimtmetį pasirodžiusiame albume skamba ir ligi šiol žinomi hitai „1234“, „I feel it all“ bei „My moon my man“.

Sėkmingiausias šio albumo kūrinys „1234“ iš pradžių buvo skirtas „iPod nano“ reklamai, tačiau netikėtai Amerikoje pakilo į aštuntą vietą, tai tuomet buvo labai neįprasta indie rock žanro muzikai. Žurnalas „Time“ įvardijo šią dainą kaip vieną geriausių, parašytų 2007 m.

Feist gyvenimas po šio albumo tiesiog apsivertė. Roko grupėse užaugusią atlikėją pradėjo garbinti JAV žiniasklaida, dainininkei atsivėrė didžiausios pasaulio scenos, ji buvo nominuota keturiems „Grammy“ apdovanojimams, o jos dainos pradėjo skambėti filmuose ir serialuose. „The Reminder“ albumas JAV tapo auksinis, pasaulyje parduotas daugiau nei 1 mln. šio albumo kopijų, o „Juno“ apdovanojimuose jis buvo pripažintas Metų albumu ir Metų popalbumu, o

daina „1234“ – Metų singlu.

Sugrįžus mūzoms, 2011-aisiais Feist išleido albumą „Metals“, kurį gerai įvertino ir klausytojai, ir kritikai, nors jame dainininkė šiek tiek nutolo nuo ankstesniam albumui būdingo saldumo. 2012 m. „Metals“ gavo svarbų Kanados apdovanojimą „Polaris Music Prize“.

Šiais metais 41-erių atlikėja po ilgos šešerių metų pertraukos grįžta į sceną su naujausiu savo darbu „Pleasure“.

Anot daugiau nei du dešimtmečius studijoje ir kelyje praleidusios Leslie Feist, šis tylos laikas buvo skirtas atsikvėpti bei suprasti, ko trūksta jos gyvenime ir muzikoje.

Organizatorių informacija

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Kai galvoje kvadratinasi atostogos, o paplūdimio rankšluostį norisi tiestis nors ir ant asfalto, vadinasi, reikia skubėti ne prie vandens čiaupo, o prie vandenyno! Net jei tai tik baseinas... Todėl ant lentynos krauname visas vasaros mandrybes: egzotiškų šokoladų kolekciją, švelnią it jūros brizas skarą, aksomines glaustinukes, prisiminimų apyrankes su ledais, bananais ir kitais malonumais ir „svaigstančios“ ekologiškos kosmetikos buteliukus, kurie primins, kad jau laikas atsipalaiduoti IŠ ESMĖS. .. . .

AKSOMINĖS GLAUSTINUKĖS „DALYKAI“ LIETUVA Diz. „Dalykai“ FB: Dalykai

Pernai ant gatvės podiumo užlipęs aksomas taip dominavo, kad niekur nežada trauktis. „Dalykai“ ir toliau dalijasi visa spinta aksominių mandrybių – tamprių, palaidinių, suknelių, čiaukerių, plaukų gumyčių, ir vasaros hitu – glaustinukėmis. Akla meilė aksomui „Dalykų“ įkūrėją užvaldė dar iš oldskūlinių meninės gimnastikos laikų, kai kostiumėliai ir gumos ant kuodo buvo iš aksomo, o laisvalaikiu nešiojome češkes, lenarus ir lambados sijonus… Geri buvo laikai. „Dalykai“ nuotr.

SKARA „PINK IS BLUE“

LIETUVA Diz. Giedrė Kosė, Karolis Kosas www.fromanchovy.com

Ančiuvius galima mėgti arba jų nekęsti, bet antrasis punktas negalioja, kai kalbame apie „Anchovy“ prekės ženklo skaras. Teleportuojamės į saulėtą dieną Palais de Tokyo muziejuje Paryžiuje, kur italų fotografė Chiara Santarelli su fotoaparatu vaikosi vaikus ir vėjyje besiplaikstančią skarą, kurios spalvų gradientai buvo sukurti „Anchovy“ programėle, atspausdinti ant gryno lino ir šilko, ir virto unikaliu high-tech mados aksesuaru.

DROBINIAI MAIŠAI „ICE CREAM“ IR „MICKEY MOUSE“ LIETUVA Diz. Denis Kuchta www.springs.lt

Jei kas dar turi legendinius grafikos dizainerio Denio Kuchtos marškinėlius su triguba ledų porcija ar Peliuko Mikio kaukole, tai dabar labai neblogas laikas papildyti šį komplektą ir maišeliu. Denio specialiai „Springs“ sportinių batelių parduotuvei sukurti drobiniai maišai tiks ir į pliažą, ir į parduotuvę, ir į parką...

SPRINGS nuotr.

Chiara Santarelli nuotr.

ŠOKOLADŲ KOLEKCIJA „MULATE“

LIETUVA Diz. Domantas Užpalis, Arūnas Matačius, Gediminas Šiaulys, Laura Grigaliūnaitė www.chocostore.eu

PRISIMINIMŲ APYRANKĖS „TINY TREAT“ LIETUVA Diz. Deimantė Litvinaitė www.tadamshop.com

30 // © 37O

Kol vieni dedasi išmaniąsias apyrankes, kiti nešioja TADAM! Juvelyrinių desertų virtuvėje nauji „kepiniai“ – prisiminimų apyrankės su gydomuoju poveikiu. Gulėdamos ant jūsų riešų, jos primins jums šilčiausius gyvenimo momentus, tokius kaip pirmi ledai ant pagaliuko prie jūros, pirma ledų porcija, iškritusi iš vaflinio kūgio tiesiai ant asfalto, kai jums buvo treji, širdies dūžiai per pirmą pasimatymą, sūrio gabaliukas, su kuriuo kopei į kalnus, bananinės svajonės, savaitgalio spurgos ir kiti maži desertai, aplieti auksu ir sidabru, ir suverti ant vaškuotos akrilo virvelės. Beje, visos panaudotos medžiagos neturi gyvūninės kilmės žaliavų!

Monikos Penkutės ir Deimantės Litvinaitės nuotr.

IRONIŠKA EKOLOGIŠKA KOSMETIKA „MO$HI“ ESTIJA Diz. Norman Orro www.moshi.ee

Kai tavo kosmetika su tavimi kalbasi, tai dar nereiškia, kad išsikraustei iš proto. Estai turi ekologiškos kosmetikos prekės ženklą, kuris turi gerą humoro jausmą ir savo vartotojoms „siuntinėja“ ironiškas žinutes, pvz., kūno šveitiklis ir losjonas primena, kad tu esi „drama queen“, „naughty girl“ ar „far from normal“, veido kremas ir kūno losjonas motyvuoja nuo pat ryto, sakydami „take a smile“ ar „get shit done“, aliejukas nuo saulės švelniai pakviečia – „get naked“, o dušo želė su šveitikliu unisonu taria – „karma is a bitch“.

MO$HI nuotr.

Tropikai burnoje! Sveiki atvykę į „Mulate“ šalį – kakavos dievų salą, kurios lobis prasideda nuo „88%“ – klasikinio juodojo šokolado, giliau slepiasi „Peanut“ – egzotiškas šokoladas su žemės riešutų sviestu, iš bangų išnyra „Sea Salt“ su jūros druskos kristalais, „Tahini“ su skrudintomis sezamo sėklomis ir tahini pasta, ir štai pakyla flamingas – „Spices“ su Ceilono cinamonu, vanile ir Kajeno paprikomis.

Atsikąsk truputį Venesuelos, Peru, Nikaragvos, Madagaskaro, Šri Lankos...

Redos Mickevičiūtės nuotr.

RADIJAS

MUZIKA GEROMS MINTIMS

PRISTATO

2017

Liepos 16 d., sekmadienį,19 val.

Liepos 18 d., antradienį,19 val.

Liepos 29 d., šeštadienį,19 val.

KONCERTAS BEATBOXERIUI IR ORKESTRUI

Atlikėjas, sukrėtęs gitaros pasaulį

BACHAS AFRIKOJE

DIRIGUOJA MIRGA GRAŽINYTĖ-TYLA

Vilniaus universiteto botanikos sode

Šv. Kotrynos bažnyčioje

Beatbox fenomenas: Thum Prints

Solistas TOM THUM (vokalinė perkusija, elektronika, Australija) Vilniaus miesto savivaldybės ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS (meno vadovas Donatas Katkus) Dirigentas/kompozitorius GORDON HAMILTON (Australija)

DEREK GRIPPER (gitara, PAR) auksinėmis raidėmis jau įrašytas į pasaulio muzikos istoriją už Afrikos muzikinio paveldo puoselėjimą bei populiarinimą.

Jis sugebėjo kūrinius korai (kora – tai 21 stygą turintis instrumentas, paplitęs Vakarų Afrikoje, skambesiu primenantis arfą) transkribuoti šešiastygei gitarai!

Ir tai padaryti taip meistriškai, taip subtiliai ir autentiškai, kad sudrebino gitaros pasaulį bei klausytojų širdis.

G. Hamilton, T. Thum kūriniai

J. S. Bach, tradicinė Malio muzika korai (tr. šešiastygei gitarai D. Gripper)

Vilniaus universiteto Didžiajame kieme

J. Haydno oratorija Pasaulio sutvėrimas Atlikėjai: LINA DAMBRAUSKAITĖ (sopranas), MINDAUGAS ZIMKUS (tenoras) RAIMUNDAS JUZUITIS (bosas), AYALA ROSENBAUM (klavišiniai) Vilniaus miesto savivaldybės choras JAUNA MUZIKA (vad. Vaclovas Augustinas) Vilniaus miesto savivaldybės ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS (meno vad. Donatas Katkus), Dirigentė MIRGA GRAŽINYTĖ-TYLA J. Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas” KONCERTĄ PRISTATO

Bilietai: 12-22 Eur

Bilietai: 17-30 Eur

1 d.,

šeštadienį, 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje

11 d.,

METŲ LAIKAI

Kristupo vasaros festivalio atidarymas

antradienį, 19 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje

Solistės: JOMANTĖ ŠLEŽAITĖ (sopranas) SIMONA VENSLOVAITĖ (smuikas) Vilniaus miesto savivaldybės ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS (meno vadovas Donatas Katkus) Dirigentė GIEDRĖ ŠLEKYTĖ O. Respighi, L. Desiatnikov

SAKRALINĖS MUZIKOS VALANDOS HERTFORD KOLEDŽO KOPLYČIOS CHORAS (Oksfordas, Didžioji Britanija) J. S. Bach, E. Elgar, M. Durufle, W. Byrd ir kt.

sekmadienį, 17 val.

Vilniaus universiteto botanikos sode

4 d.,

antradienį, 19 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje

9 d.,

sekmadienį, 17 val.

Taujėnų dvaro parke

9 d.,

sekmadienį, 19 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje

PIKNIKAS VAIKAMS. APLINK PASAULĮ!

13 d.,

Teatralizuotas koncertas - žaidimas Vaidina: AGNĖ SUNKLODAITĖ VYTAUTAS RAŠIMAS Režisierė AGNĖ SUNKLODAITĖ Kompozitorius DEIVIDAS GNEDINAS

Bilietai: 10 Eur, vaikams 3 Eur

SAKRALINĖS MUZIKOS VALANDOS Ciklo atidarymas, skiriamas Religinės muzikos centro 20-mečiui

Solistai: LEOPOLDAS DIGRYS (vargonai) RENATA MARCINKUTĖ LESIEUR (vargonai) Vilniaus miesto savivaldybės ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas DONATAS KATKUS G. F. Handel, F. Poulenc, G. Bovet ir kt. Įėjimas laisvas

GRAŽIAUSIOS MEILĖS BALADĖS Atlikėjai: ONA KOLOBOVAITĖ (sopranas) EGIDIJUS BAVIKINAS (tenoras) AUDRONĖ JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas) A. L. Webber ir kt.

ketvirtadienį, 18 val. ir 20.30 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje

15 d.,

šeštadienį, 20.30 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje

antradienį, 19 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje

FUTURE CELLO

Galingas violončelės garsų ir elektronikos užtaisas THE AMAZING CELLO (violončelė, elektronika) Autorinės kompozicijos, populiarioji muzika

DOWNING KOLEDŽO KOPLYČIOS CHORAS (Kembridžas, Didžioji Britanija) V. Williams, M. Durufle, M. Franck ir kt.

Įėjimas laisvas

Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniaus g. 30, Vilnius

Šv. Kazimiero bažnyčia Didžioji g. 34, Vilnius

Vytauto Kasiulio dailės muziejus A. Goštauto g. 1, Vilnius

Vilniaus universiteto botanikos sodas Kairėnų g. 43, Vilnius

Taujėnų dvaro parkas Mechanizatorių g. 41, Taujėnai, Ukmergės raj.

Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius M.K. Čiurlionio g. 110, Vilnius

Vilniaus universiteto Didysis kiemas Universiteto g. 3, Vilnius

Vilniaus universiteto planetariumas Konstitucijos pr. 12A, Vilnius

Bilietai:12 Eur

23 d.,

sekmadienį, 17 val.

Taujėnų dvaro parke

TU ATEIK Į PASIMATYMĄ...

Auksinės Benjamino Gorbulskio dainos Solistai: EVELINA SAŠENKO (mecosopranas) LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas) Pučiamųjų sekstetas BRASS BRAVO Aranžuočių autorius TOMAS PETRIKIS B. Gorbulskio dainos

Bilietai: 12-15 Eur

Bilietai: 12-22 Eur

LINKĖJIMAI IŠ MONTMARTRO

KONCERTĄ PRISTATO

Fortepijono rečitalis

ŠARŪNAS MEŠKYS (klavišiniai) Y. Tiersen kūriniai: fortepijoninis ciklas „EUSA“, kompozicijos iš albumo „1994 – 2003“

SAKRALINĖS MUZIKOS VALANDOS NORDIC ORGANDUO (Norvegija): ABRAM BEZUIJEN (vargonai) JEE YOUNG PARK (vargonai) S. Karg-Elert, G.Pierné, A. Guilmant, A. Wammes ir kt

Bilietai: 12-15 Eur

SAKRALINĖS MUZIKOS VALANDOS

PASKUI SAVO SVAJONĘ

Fortepijono rečitalis šeštadienį, IEVA DŪDAITĖ (fortepijonas) 16.30 val.

L. van Beethoven, J. Brahms, A. Piazzolla ir kt.

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

25 d.,

antradienį, 19 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje

SAKRALINĖS MUZIKOS VALANDOS GIAMPAOLO DI ROSA (vargonai, Roma, Italija) J. S. Bach, W. A. Mozart, C. M. Widor, O. Messiaen

Įėjimas laisvas

Bilietai: 12-20 Eur

18 d.,

Jausmingos dainos ir duetai iš S. Brightman ir A. Bocelli repertuaro

22 d.,

Įėjimas laisvas

Bilietai: 12-22 Eur

2 d.,

Bilietai: 21-60 Eur

29 d.,

SONATOS IR FANTAZIJOS

Fortepijono rečitalis šeštadienį, PAULINA DŪMANAITĖ (fortepijonas, Ispanija) 16.30 val.

L. van Beethoven, F. Chopin, A. Scriabin, S. Rachmaninov Vytauto Kasiulio KONCERTAS RENGIAMAS KARTU SU MSTISLAVO ROSTROPOVIČIAUS dailės muziejuje LABDAROS IR PARAMOS FONDU Bilietai: 12 Eur

Įėjimas laisvas

19 d.,

trečiadienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje

NEPAŽINTA ISPANIJA Senieji Ispanijos šokiai

Senosios muzikos ansamblis JACARAS (Lenkija): JULIETA GONZALEZ DE SPRINGER (vokalas, Meksika/Lenkija) PIOTR ZALESKI (Kanarų salų gitara) ŁUKASZ FIGIEL (bosinė gitara) MATEUSZ ŁAWNICZAK (gitara) ŁUKASZ OLESZE (gitara) Bilietai: 12-20 Eur MARTIN ZŁOTNICKI (gitara) G. Sanz, F. Guerau, J. de Aranes ir kt.

30 d.,

sekmadienį, 19 val.

Vilniaus universiteto botanikos sode

FADO SPINDULYS Portugališkų dainų magija

Atlikėjai: MARA PEDRO (vokalas , Portugalija) MÁRIO HENRIQUES (portugališkoji gitara, Portugalija) BRUNO BRÁS (fado gitara, Portugalija) Fado kompozicijos

Bilietai: 15-20 Eur

DIDYSIS RĖMĖJAS

www.kristupofestivaliai.lt