370 nr 60

2017 lapkritis #60

Erica Jennings: likti Lietuvoje buvo Geriausias mano sprendimas Kodėl mums turėtų rūpėti semiotika?

Savanorystė užsienyje neturi nieko bendra su turizmu Kai kino (ne)būna per daug Kaip gimė „Stebuklas“?

autovici.lt

NAUJASIS PEUGEOT 308 PAŽANGI TECHNOLOGIJA

LIZINGO ĮMOKA NUO*

133

€

/MĖN

KAINA NUO 14 900 €

9,7” JUTIKLINIS EKRANAS NAUJASIS PEUGEOT I-COCKPIT® NAUJOS PAGALBOS VAIRUOJANT SISTEMOS

*Jei nuspręstumėte lizingu įsigyti 14 900 € vertės automobilį ir automobilio pardavėjui sumokėtumėte 2 980,00 € (20 % turto vertės, įskaitant PVM) pradinę įmoką nuosavomis lėšomis, tai finansuojama suma būtų 11 920,00 €, lizingo įmoka, mokama kiekvieną mėnesį, būtų 132,60 €. Bendra lizingo kaina (apskaičiuota įtraukus per lizingo laikotarpį mokėtinas lizingo palūkanas, administravimo mokestį ir sąskaitos tvarkymo mokestį) būtų 994,71 €, darant prielaidą, kad Jūs esate klientas, kurio rizika pagal AB SEB banko rizikos vertinimo metodiką yra labai maža, lizingo sutarties terminas – 5 metai, valiuta – eurai, taikoma 2017 m. rugsėjo 22 d. kintamųjų palūkanų norma – 1,90 % (palūkanų norma nurodyta taikant 1,9 % ir 6 mėn. EURIBOR kintamąsias palūkanas), likutinė turto vertė lizingo termino pabaigoje 4 768,00 € (32 % turto vertės, įskaitant PVM). Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma būtų 2,41 %, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 12 914,71 €.

Tai finansavimo paslauga, kurią teikia AB SEB bankas. Su finansavimo sąlygomis susipažinkite www.seb.lt ir, jeigu reikia, pasikonsultuokite su banko darbuotojais.

Vidutinės degalų sąnaudos nuo: 3,1 l/100 km | Vidutinė CO2 emisija nuo: 82 g/km

AUTOVICI - VILNIUS Ukmergės g. 300, Vilnius 8 5 246 1300 autovici@vici.eu

AUTOVICI - KAUNAS Savanorių pr. 404G, Kaunas 8 37 30 11 77 auto@vici.eu

#60

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Mūsų sieloj šiandien šventė apkričio mėnesį mes, žurnalas „37O“, švenčiame savo pirmąjį gimtadienį. Patikslinsiu – pirmąjį gimtadienį po prisikėlimo (žurnalas atgimė po pusantrų metų pertraukos). Iki priverstinės pauzės žurnalas pasirodė 47 kartus, kitaip tariant, kas mėnesį jis buvo leidžiamas beveik ketverius metus. Tad ant šio numerio didžiuodamiesi rašome skaičių 60 ir švenčiame penktąjį gimtadienį. Tokia mano matematika – atsiprašau, jei suskaičiavau neteisingai, skaičiuoju aš prastai. Bet tai švęsti mums vis tiek nesutrukdys.

Prieš metus rašydama redaktoriaus žodį labai jaudinausi – norėjosi teisingai prisistatyti naujiems skaitytojams, o mus jau anksčiau čiupinėjusiems paaiškinti priežastis, kodėl ir kur pradingome. (Neskaičiusiems atgimimo numerio ir naujiems skaitytojams – šiek istorijos: „37O“ anksčiau buvo nemokamas dienraščio „Vilniaus diena“ priedas jaunimui. Nusprendus minėto dienraščio nebeleisti, buvo atsisakyta ir „37O“ leidybos. Dabar tai savarankiškas leidinys, skirtas smalsiems protams.)

Pamenu, prieš metus nuolankiai prašiau visuomenės palaikymo atgimusiam žurnalui – tiek valstybinių institucijų, tiek komercinių organizacijų. Regis, mano prašymą daugelis išgirdo ir dabar galime papiktnaudžiauti gerokai nuvalkiota Friedricho Nietzche‘s fraze „Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“.

Bet pirmiausia norisi padėkoti leidėjams, kurie pasitikėjo manimi ir bendraautorių komanda (beje, per metus ji gerokai išaugo) bei neabejojo, kad naujai atgimęs žurnalas bus reikalingas ir skaitytojams, ir reklamdaviams, be kurių nemokamas popierinis žurnalų neturėtų jokių galimybių kas mėnesį pasirodyti kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Jį taip pat galima užsiprenumeruoti arba skaityti internete – elektroninę žurnalo versiją galima rasti www.37O.diena.lt.

Atskiros padėkos nusipelno Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, be kurio finansinės paramos žurnalo ateitis taip pat būtų buvusi labai miglota.

Jonas braškys („gINTARINIAI AKINIAI“) Klauso muziką, kad jums nereikėtų

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

Marius Burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

L

Juolab kad švenčiame ne tik gimtadienį, bet ir pergalę. Pergalę prieš laiką, o kažkuria prasme ir prieš laikmetį – kas galėjo pagalvoti, kad šioje skaitmeninėje eroje, kai naujienos internete keičia viena kitą nespėjusios ir ataušti, visuomenei reikalingas popierinis, spaustuvės dažais kvepiantis leidinys, kurioje itin karštų žinių nėra. Karštų pupyčių – irgi. Na, meniškoms fotografijoms apsinuoginusių merginų, kurios kartais atsiranda mūsų puslapiuose, šiai kategorijai nepriskirsi. Beje, tokia nuotrauka lygiai prieš metus kaip tik papuošė mūsų prisikėlimo numerio viršelį, o jos autorius – jaunos kartos fotografas Imantas Selenis.

NUMERIO BENDRADARBIAI:

Jorė JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

MANTAS STOČKUS Riebų ačiū tariu pirmajai žurnalo vyriausiajai redaktorei Ingai Norkei, taip pat žurnalo kūrybinei komandai, kuri uoliai seka kultūrinius (ir ne tik) įvykius, nuolat siūlo įvairias idėjas ir niekada neužmiega ant laurų, taip pat – atidžioms kalbos redaktorėms..

Ačiū ir konkurentams – gerokai vyresniems už mus meno ir kultūros leidiniams – iš jūsų mokomės, stengiamės neatsilikti, o kartais – ir pralenkti. Juokauju, žinoma.

Džiugu ir tai, kad šis mūsų šventinis numeris pusantro karto storesnis nei tas, kurį išleidome prieš metus. O gruodžio numeris bus storesnis daugiau nei dvigubai!

60-uoju numeriu pažymėtame leidinyje rasite interviu su prieš 22-ejus metus į Lietuvą gyventi atvykusia ir čia sėkmingai įsitvirtinusia dainininke Erica Jennings, ką tik komiksų knygą apie pasaulinę šlovę pelniusį Julių Algirdą Greimą pristačiusia Migle Anušauskaite, „Scanoramos“ ir naujo popkultūrai skirto renginio „Comic Con Baltics“ rengėjais, taip pat knygų, naujų albumų, spektaklių apžvalgas ir kitas temas.

Skaitydami mums gimtadienio proga linkėkite sėkmės – jos, kaip ir meilės, niekada nebūna per daug.

Iki pasimatymo gruodį!

RANKAS IR SMEGENIS APŠILTI BANDANTIs NAUJOKAS

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

Deimantė tamutytė Malonumą paskęsti idėjose jaučianti akyvistė

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protamS

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „37O“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 12, 14, 16, 18, 19, 20, 22, 24, 26, 28, 30, 32, 33, 34 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #60, lapkritis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> Žirklės >> Žirklės

Erica Jennings: likti Lietuvoje buvo geriausias mano sprendimas Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Nuotrauka Linos Jushkės

Nuo 1995-ųjų lapkričio, t. y. lygiai 22-ejus metus, Lietuvoje gyvenanti airių kilmės dainininkė Erica Jennings netrukus ruošiasi nustebinti teatralizuotu koncertu, kuriame pasakojama emigrantės, svajojusios apie džiazo dainininkės karjerą, istorija. Erica sako, kad jos gyvenimo istorija šiek tiek panaši – tik pradėjo ji ne nuo džiazo, o nuo popmuzikos, kai prisijungė prie grupės SKAMP, kurios narius dabar vadina šeimos nariais. „Likti Lietuvoje buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas“, – neabejoja ji.

4 // © 37O

– Pirmiausia turbūt papasakok apie būsimą koncertą „Istorijos iš Niujorko“. Kodėl imtasi tokios koncepcijos – ar manai, kad paprasto pasirodymo mūsų išlepintai publikai nebeužtenka?

– Priežasčių sukurti „Istorijos iš Niujorko“ konceptą buvo keletas. Pirmiausia aš pati dievinu miuziklus ir esu baigusi muzikinio teatro specialybę Vilniaus kolegijoje. Mintis mano kūrybą ir šiemet įrašytą džiazo albumą paversti miuziklu man atrodo yra puikus bū-

das į vieną vietą sujungti kelias mano aistras: muziką, teatrą, vaidybą ir šokį. Antra, nesikuklinsiu – man patinka kurti naujas madas, kurias paskui matau įgyvendintas kitų. Jau turiu ne vieną pavyzdį: kopijavo mano aprangos stilių dainuojant su orkestru, mano retro įvaizdį, o kur visa galybė live filmukų, kuriuos darėme su Jurgiu (atlikėju J.Didžiuliu – red. past.), mano albumas apie netobulumą ar net toks elementarus dalykas kaip vieši pasisakymai apie LGBT+ ar feminizmą dar PRIEŠ TAI, kai

tai tampa saugia ir netgi madinga pokalbio tema. Priimu tai kaip komplimentą, įvertinimą, kad darau teisingus sprendimus. Tokioje mažytėje rinkoje visi skolinasi vieni kitų idėjas – manau, kad tai visiškai normalu. Visiškai neabejoju, kad teatralizuoti koncertai taip pat taps tendencija ir išpopuliarės Lietuvoje.

– Koncerto, kurį režisuoja Dalia Ibelhauptaitė, metu bus pasakojama istorija apie airę, prohibicijos laikais

atvykusią į Niujorką siekti džiazo dainininkės karjeros. Kiek ši istorija panaši į tavo?

– Tai istorija apie imigraciją, bet ne tik: kalbame apie meilę, praradimus, aistrą, svajonių siekimą, atkaklumą, tapatybę, nusikaltimus ir tragedijas.

Kiek save prisimenu, aš nuo pat mažumės žinojau, kad norėsiu būti dainininke arba aktore. Muziką pradėjau įrašinėti būdama trylikos, kai mūsų šeima iš Airijos persikraustė į Tanzaniją. Kai atvykau į Lietuvą, čia nepažinojau nieko,

kol viename koncerte nesusipažinau su Viktoru ir Viliumi – tuomet jiems kaip tik buvo mokyklos atostogos. Viktoras ir aš netrukus pradėjome kartu kurti muziką. Dar labiau viskas pajudėjo, kai vaikinai baigė mokyklas ir persikraustė gyventi į Vilnių. O aš tuomet turėjau pasirinkti – stoti į universitetą Dubline ar bandyti laimę čia. Kadangi mokyklą baigiau jauna (man buvo tik septyniolika), išgirdau patarimą universitetą atidėti vieniems metams. Taip prisijungiau prie SKAMP. Visai netikėtai tais pirmaisiais metais „Summertime“ tapo mūsų pirmuoju hitu, tad leidausi į šį nuotykį ir nusprendžiau, kad univeristetas gali palaukti. Tai tikrai buvo geriausias mano sprendimas.

– Kiek teko girdėti, tavo šeimą irgi galima vadinti ekonominiais emigrantais.

Papasakok apie tai plačiau.

– Taip, mano tėtis išties buvo persisotinęs tuo metu Airijoje vyravusios situacijos. Sesuo baigė universitetą ir negalėjo rasti darbo – ji prisijungė prie kartos, kuri buvo labai išsilavinusi, tačiau negalėjo rasti darbo. Iki įvykstant Keltų tigro fenomenui, Airija buvo neturtinga ir vargstanti valstybė. Mano tėvas tuomet nusprendė įkurti savo verslo konsultacijų kompaniją, ieškodamas geresnių galimybių užsidirbti ir išlaikyti visą šeimą. Jis surizikavo. O jau po metų mes gyvenome Tanzanijoje ir mūsų šeimos gyvenimas iškart tapo kur kas geresnis, finansiškai – taip pat.

– Emigracija yra didelė mūsų šalies problema, kaip tu siūlytum ją spręsti?

– Jeigu savo idėjas dėl emigracijos sustabdymo galėčiau apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų inkliuzija. Kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje daugybė žmonių emigravo, airiams prireikė maždaug 20 metų juos susigrąžinti. Airių yra daugybė kartų, gyvuojančių šimtus metų. Toks išsibarstymas po pasaulį sukūrė didžiulę tarptautinę airių diasporą, kurios mums pavydi daugelis šalių. Dėl tos priežasties labai palaikau savo vyro projektą „ToBeLT“, kuris visas paremtas inkliuzija ir po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių bendruomenių saitų su Lietuva stiprinimu. Tačiau šie žmonės nesijaus artimi su Lietuva vien dėl to, kad juos paraginsime: „Sugrįžkite, juk būti su savais kur kas fainiau!“ Tai skamba naiviai ir provincialiai. Visi skirtingi. Žmonės susižavi skirtingų tautybių atstovais, tad jeigu lietuviai nori čia sugrįžti su savo antrosiomis pusėmis, jiems turi būti sukurtos tinkamos sąlygos klestėti, save realizuoti, auginti šeimas šiuolaikiškoje ir saugioje aplinkoje, kurioje kiekvienas yra laukiamas, nepaisant jo odos ar plaukų spalvos, religijos ar kitų dalykų.

– O ką manai apie savo bičiulio Juozo Statkevičiaus pasisakymus Rusijos žiniasklaidai apie tą pačią emigraciją? Lietuva susiskirstė į dvi stovyklas – vieni jį pateisina, kiti smerkia. Prie kurių priskirtumei save?

– Manau, kad žmonės dabar labai nerimauja bei baiminasi Rusijos ir jos neaiškių ketinimų. O kai žmonės išsigandę, lengva įgyvendinti principą „skaldyk ir valdyk“. Todėl aš labai nenoriu matyti Lietuvos susiskaldžiusios. Žinoma, kad duoti interviu propagandiniam rusų leidiniui buvo blogas sprendimas. Tai tas pats, kas duoti kažkam lazdą, kad tave po to su ja primuštų. Bet Juozas Lietuvos madą padarė matomą visame pasaulyje. Jis nutiesė kelią tiems, kurie eis po jo.

Kiek prisimenu, Juozas visuomet mylėjo šią šalį. Manau, kad žmonės pyksta ne tiek dėl to, ką jis pasakė, kiek dėl to KAM visa tai pasakė. Ir net neabejoju,

kad tas leidinys jo žodžius atspindėjo netiksliai.

– Kokia tau pasirodė mūsų šalis ir žmonės, kai tik atvykai?

Ir ar mes per tą laiką pasikeitėme?

– Į Lietuvą atvykau būdama penkiolikos, tamsią ir šaltą lapkričio dieną. Tiesą sakant, tada galvojau, kad visi čia atrodo apgailėtinai – žmonės gatvėmis vaikščiojo tokie surūgę ir nelaimingi, angliškai mažai kas kalbėjo. Man buvo sudėtinga viskas, net surasti artimiausią paštą. O aš buvau airė paauglė, ieškanti draugų ir norinti prisijaukinti naują šalį, bet lietuviai tuomet su manimi nenorėjo net susipažinti, o tuo labiau leistis į pokalbius. Pirmuosius mėnesius praleidau sėdėdama viešbučio kambaryje ir žiūrėdama MTV – tas kanalas buvo mano ryšys su išoriniu pasauliu. Paskui tėvai mane nuvedė į Salomėjos Nėries gimnaziją, kur mokiausi anglų kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos. Gyvenimas pagerėjo, kai susiradau pirmuosius draugus.

O dabar? Viskas visiškai kitaip. Žmonės Vilniuje draugiški, mielai bendrauja su turistais, užsieniečių ir keliautojų čia daugybė. Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal. Labai džiaugiuosi, kad man teko būti visų šių pasikeitimų liudininke.

– Kaip manai, kaip tavo karjera būtų susiklosčiusi, jei nebūtum atvažiavusi į Lietuvą, o likusi Airijoje?

– Net neįsivaizduoju. Prieš išvykdama iš Airijos mokiausi baleto ir modernaus šokio, lankiau privačias vokalo pamokas ir dainavau chore. Galbūt būčiau studijavusi šokį, muziką ar dramą? Beje, būdama dešimties dalyvavau atrankoje į Kijevo baleto trupę, buvau priimta, tačiau buvau per jauna – visi šokėjai toje mokykloje buvo 14-15 metų. Šokti pradėjau būdama trejų. Net neįsivaizduoju, ką kito galėjau veikti, bet neabejoju, kad tai vis tiek būtų susiję su menais.

– Grįžtame į tavo karjeros pradžią – SKAMP. Kaip manai, ar ši grupė viską padarė, ką galėjo? Ir ar buvo pakankamai įvertinta, įskaitant ir tryliktą vietą „Eurovizijoje“?

– SKAMP buvo labai ryški grupė 1998–2008 m. Kartelę užkėlėme labai aukštai, buvome kitokie ir viską, kas buvo mūsų kelyje, vertėme aukštyn kojomis. To niekas nepaneigs ir tai buvo priežastis, dėl kurios mes kasmet laimėdavome apdovanojimų. Ar padarėme viską, ką galėjome? Manau, kad padarėme labai daug, visada buvome žingsniu priekyje. Atgręžus laiką atgal, pridėjus šiuolaikinių technologijų atvertas galimybes, nė neabejoju, kad mes būtume galėję sulaukti tarptautinės sėkmės. Labai smagu matyti, kad su mumis užaugo visa karta ir dabar į mūsų koncertus jie jau atsiveda savo vaikus.

– Ar galima sakyti, kad ši grupė dar egzistuoja?

– Taip, SKAMP tikrai egzistuoja – mes niekada nebuvome išsiskyrę. Visi esame labai artimi, kaip ir tada, kai tik pradėjome bendrą veiklą. Tačiau buvo reikalinga pertrauka, nes paprasčiausiai perdegėme. Nuo 18 iki 28 metų koncertavome nuolat. Be to, 28-erių jau esi visai kitas žmogus, negu buvai prieš dešimt metų – nekalbu apie mūsų asmeninius santykius, bet apie tai, kad visi norėjome išbandyti kitas veiklas. Be to, sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Pirmoji mūsų karjeros pauzė prasidėjo, kai gimė Pranas (Ericos pirmagimis – red. past). Paskui Vee (Viktoras Diawara – red. past.) su Živile įkūrė „Loftą“ (manau, kad tai, ką jie daro Lietuvoje, yra be galo reikalinga). Vilius pradėSKAMP tikrai jo dirbti su „Kabliu“, kūrė savo muziką. egzistuoja – Aš įkūriau duetą su savo vyru. Manau, mes niekada kad skirti laiko ir naujiems dalykams nebuvome kiekvienam yra labai naudinga – taip išsiskyrę. papildome save naujomis patirtimis.

2014 m. pristatėme „Good Girl Gone Visi esame labai Bad“ ir „This Generation“, abi šios daiartimi, kaip ir nos iškart tapo radijo hitais. Įdomiautada, kai tik sia tai, kad mes visuomet buvome papradėjome klausūs, nuolat sulaukiame kvietimų bendrą veiklą. pasirodyti koncertuose ir festivaliuoTačiau buvo se. Manau, kad jau visus įtikinome, jog reikalinga mūsų gyvi pasirodymai – labai smagūs ir energingi. pertrauka, nes Priėmėme sprendimą šiais metais paprasčiausiai nekoncertuoti, nes kitąmet švęsime 20perdegėme. ąjį gimtadienį ir norime surengti didelį šventinį koncertą. Manau, kad mūsų gerbėjai tikrai supranta, kad mums reikėjo atsikvėpti, suprasti, kokia mūsų, jau suaugusių, kryptis. Mes visi trys kartu užaugome, mes vienas kitam – kaip šeima. Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti. Manau, kad kol mėgaujamės darbu kartu, grupė egzistuos.

– O kodėl nebeliko jūsų šeiminio dueto „The Ball and Chain“?

– Kuo populiaresni darėmės, tuo daugiau streso tai įnešė į mūsų santuoką. Galima sakyti, kad rinkomės – duetas šeimoje ar scenoje. Šeima svarbiau (šypsosi).

– O tavo solinė karjera – ar esi patenkinta, kaip ji klostosi?

– Aš ne tik labai patenkinta, bet ir dėkinga likimui, kad viskas klostosi taip gerai. Juk negali skųstis, kai gali daryti tai, ką dievini, visą suaugusio žmogaus gyvenimą? Ne visiems taip pasiseka, tad manęs besiskundžiančios neišvysite. Pastarieji metai buvo neįtikėtini. Sausį laimėjau geriausios metų atlikėjos titulą. Neseniai pristatyta naujausia daina „The Truth“ – labai galinga baladė, kuri jau grojama ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto. Pagimdžiau nuostabią dukrelę, ji mane labai įkvepia ir kaip žmogų, ir kaip muzikos kūrėją. Sulaukiau pasiūlymo įrašyti džiazo albumą su puikiausiais džiazo muzikantais iš Niujorko. Visai neseniai jį baigėme įrašinėti, tos dainos skambės didžiausiame mano solinės karjeros koncerte „Istorijos iš Niujorko“ lapkričio pabaigoje.

– Apie tarptautinę karjerą svajoji ne tu viena. Kaip manai, ko trūksta Lietuvos muzikos scenai, kad ji būtų įvertinta už šalies ribų. Profesionalumo, gerų tarptautinių ryšių, pažinčių?

– Profesionalumo tikrai netrūksta. Lietuvoje turime ne vieną puikią grupę ar kūrėją, kurie verti tarptautinio dėmesio.

Manau, kad ko trūksta – tai pasaulio susidomėjimo mūsų regiono kūryba. Žinote, buvo laikas, kai bet kas, kas skandinaviška buvo populiaru. Kiek anksčiau, Bjork dėka, buvo garbinami Islandijos muzikantai. Visad atsiranda vienas, kuris pralaužia ledus kitiems. Mes visad to tikėjomės iš „Brainstorm“, tačiau jiems niekaip nepavyko, nepaisant to, kad jie užsienyje koncertuoja nemažai. Reikia tikėtis, kad ateis diena, kai pasaulis išgyvens baltiškąjį arba lietuviškąjį fenomeną ir visi norės klausytis mūsų muzikos!

– Kurie lietuvių atlikėjai, tavo nuomone, turi realių šansų patekti į pasaulinę muzikos rinką?

– Tokių tikrai daug! Donatas Montvydas bando prasimušti Švedijoje ir manau, kad jis tikrai turi šansų. Tai nesusiję vien su talentu, bet ir su sėkme, tinkamu momentu, pinigais – daugybe aplinkybių. Bet yra ir daugiau muzikantų, kuriems reikia sėkmės ir gerų angliškų dainų. Pavyzdžiui, „ba.“ – aš jau esu pažadėjusi Benui (grupės lyderiui B.Aleksandravičiui) padėti su angliškais tekstais, jei tik reikės, – jau seniai žaviuosi šia grupe. Taip pat patinka „Freaks on Floor“, „Beissoul & Einius“, „Garbanotas Bosistas“, „Ministry of Echology“… Visos šios grupės rengia puikius pasirodymus, yra charizmatiškos. Man taip pat labai patinka Monika Pundziūtė-Monique ir Migloko – jos abi turi puikius balsus ir visa kita, ko reikia scenai. Labai norėčiau joms sukurti dainų – tai vienas iš mano naujų atradimų. Per motinystės atostogas sukūriau daug naujų dainų ir supratau, kad muziką kurti man įdomu ne tik sau, bet ir kitiems.

– Kaip tau sekasi kurti dainas – ar procesas labai sudėtingas?

– Pastebėjau, kad geriausios dainos – tos, kurios ateina pačios, tarsi išnyra iš pasąmonės. Taip nutiko su „Leading me home“ ir „The Perfect Time“, taip pat – su mano naujausiomis dainomis „The Truth“ ir „Nemiegančios naktys“ (pastarąją dar tik pristatysiu). Procesas prasideda nuo to, kad man į galvą ateina melodija, kurį laiką ją niūniuoju, tada po truputį galvon pradeda ateiti ir dainos žodžiai... Kurį laiką ją dainuoju tik sau. Jei po dviejų savaičių ji vis dar skamba mano galvoje, tuomet viską užsirašau ir užbaigiu. Taigi procesas pakankamai paprastas, nes natūralus ir nuoširdus. Nelabai tikiu, kad galima „išspausti“ gerą dainą.

– Kuo apskritai mėgsti užsiimti laisvalaikiu, jeigu tokio turi – juk turi didelę šeimą, kuriai reikia daug dėmesio.

– Man patinka paprasti malonumai – ilgos vonios procedūros, gera knyga, vakarienė su draugais, pasilepinimas masažu. Visad pasistengiu skirti šiek tiek laiko ir sau, kad paskui galėčiau visą savo širdį skirti artimiesiems, draugams, muzikai ir visų svarbiausia – savo mažylei, kuriai dabar esu labai reikalinga.

– Neseniai sukėlei audrą feisbuke, pareiškusi, kad vaikai neturėtų būti kliūtis karjerai. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tau artimos feminizmo idėjos, o ir turbūt lygindama Lietuvą (kad ir su gimtąja Airija) turbūt pastebi, kad mes dar tikrai turime ką veikti lygių teisių srityje...

– Moterų teisės yra žmonių teisės. Taškas. Paprasčiau nebūna. Nereikia būti feministe, kad nuėjus į Jay Z ir Beyonce koncertą suprastum, jog Beyonce neturėtų gauti 23 proc. mažesnio honoraro už savo vyrą vien dėl to, kad ji yra moteris. FAKTAS, kad moterys yra galingos ir pagerina VISŲ jas supančių gyvenimus. Tai privalu gerai funkcionuojančiai visuomenei. Ir aš negaliu patikėti, kad mes vis dar apie tai kalbame. Dabar, 2017-aisiais.

>>>>Žirklės Žirklės

Tekstas ir nuotrauka Jurgos Tumasonytės

Su komiksų kūrėja Migle Anušauskaite susitikome Judaikos tyrimų centre, kuriame ji dirba metodininke tyrėja.

Atsisėdome prie senoviniais leidiniais nukrauto stalo kalbėtis apie naująją knygą „Dr. Kvadratas: Greimas ir jo semiotika“ („Aukso žuvys“). Grafiniame kūrinyje autorė pristato pasaulinę šlovę pelniusio Juliaus Algirdo Greimo gyvenimą ir semiotikos teoriją.

6 // © 37O

Kodėl mums turėtų rūpėti semiotika?

– Pasklaidžiau tavo parodytą tarpukariu leistą žydų–lietuvių kalbų žodyną su juokingais to meto pokalbių pavyzdžiais. J.A.Greimas Lietuvoje gyveno tarpukariu ir tapo baisių įvykių, užėjus naciams, liudininku. Koks buvo jo santykis su žydais?

– Rėmiausi literatūrologo Kęstučio Nastopkos papasakotais dalykais ir Thomo F.Brodeno parašyta J.A.Greimo biografija. Kai sovietai pirmą kartą užėmė Lietuvą, J.A.Greimas buvo pašauktas į karinę tarnybą, o atėjus nacistinei valdžiai, kaip Lietuvių aktyvistų fronto narys pakviestas vadovauti 200 neginkluotų vyrų būriui, pasirašinėti įsakymus. Tačiau gavęs įsakymą atvesdinti 100 žydų, jis perdavė nurodymą kitiems ir į darbą nebeatėjo. J.A.Greimas pradėjo veikti kaip antinacinės politikos pasipriešinimo dalyvis, organizavo ginklų perdavimą lietuvių partizanams. Tad veikė daug ką ir daug kas tuo metu vyko. Sunku išskirti aiškią istoriją, kuri galėtų J.A.Greimą parodyti tik kaip gerą ar blogą.

– Baigiantis karui ir artėjant sovietams, J.A.Greimas pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Prancūzijoje. Turbūt likęs okupuotoje šalyje jis nebūtų galėjęs tapti tokiu pasaulinio garso mokslininku, koks tapo gyvendamas Vakaruose?

– Taip, pritariu tau. Tuo metu, labiau negu dabar, jeigu norėjai būti ten, kur aktualu, tai ir turėjai gyventi ten. Kad tos idėjos tave labiau veiktų, turėjai eiti į paskaitas, maltis tarp panašiai mąstančių žmonių. Prancūzijos kultūra J.A.Greimui padarė milžinišką įtaką.

Tačiau galbūt likęs Lietuvoje jis taip pat būtų sugalvojęs kažkokį dalyką?

– Kaip manai, ar šiais laikais gyvenant Lietuvoje įmanoma pasiekti pasaulinę, tarkim, mokslininko, šlovę?

– Sunku atsakyti, nes nesu pasiekusi pasaulinės šlovės (kvatoja). Kur reikėtų gyventi, kad daug pasiektum? Manau, kad dabar tam daug geresnės sąlygos. Lietuva – ne užkampis ir čia nėra daug trukdžių.

tytoją į bendrą to meto mokslinį kontekstą.

– Tu sakai būtent tai, ką norėčiau girdėti (juokiasi).

– Tuomet esu idealioji tavo skaitytoja. O kaip tik norėjau paklausti, ar piešdama įsivaizdavai savo auditoriją?

– Kadangi esu egoistė, dažniausiai noriu daryti tai, kas man pačiai būtų įdomu perskaityti. Kartais įsivaizduoju kitus žmones. Kai studijavau semiotiką, turėjau mintį padaryti filmuką. Ten ateitų žmogus, kuris atsineštų lagaminėlį ir paklaustas, ką galų gale studijuoja, iš jo imtų traukti įvairius objektus: Ferdinando de Saussure‘o, J.A.Greimo figūrėles, liniuotę, išsilankstančią kaip kvadratas... Bet šios idėjos taip ir neįgyvendinau – tad pradėjau piešti knygą.

– Paprastais žodžiais paaiškink skaitytojams, kas yra semiotinis kvadratas?

– Lietuviškoje abėcėlėje turime 32 raides. Iš tų raidžių galima padaryti įvairių prasmių. Žiūrint iš kitos pusės, turime ribotą skaičių esminių prasmių, kurias įmanoma išreikšti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, gali nupiešti iš kaukolės augančią gėlę arba parašyti „gyvenimas nugali mirtį“ arba padainuoti dainą panašia tema, arba pastatyti bažnyčią, kurios rūsyje bus katakombos, o lubose – atgimimo simboliai. Visi dalykai gali išreikšti gyvenimą ir mirtį. Semiotikai mano, kad yra tokių esminių prasmių, svarbių žmogiškajai egzistencijai.

Mirtis ir gyvenimas, meilė ir neapykanta, naudinga ir nuo-

analitiškas ir galėdavo kompanijoje ilgai tylėti, o tada pasakyti kažką, ko kiti nesuprasdavo, pajuokavo jis, ar ne.

– Iš tavo knygos išnyra ir jo pesimistiška charakterio pusė.

– Jaunystėje jis buvo veržlus kovotojas, o laiškuose iš vėlesnių gyvenimo metų atsiskleidžia nusivylimas, kad „nebeliko didžiųjų“. Bet tai būdinga visiems senstantiesiems. Ir aš turbūt taip sakysiu. Galiu ir dabar pradėti (juokiasi).

– Po J.A.Greimo semiotikos atsiradimo praėjo nebe vienas dešimtmetis. Kur krypsta šis mokslas šiandien?

– J.A.Greimo sumanymas buvo gamtos mokslų metodais tyrinėti humanitarinius reiškinius. K.Nastopka mano knygos gale rašė, kad semiotika dabar tolsta nuo gamtos mokslų metodų ir semiasi iš kitų humanitarinių mokslų. Čia daug tarpdiscipliniškumo. Semiotiką atranda kiti mokslininkai, o semiotikai – kitus mokslininkus. Tad daug maišaties, iš kurios išlenda tiek nevykę, tiek vykę dalykai.

– Iš pradžių baigei semiotikos magistrantūrą, o tada sukūrei knygą apie J.A.Greimą. Kuo tave pačią patraukė semiotika?

– Mano bičiulė Kristina studijavo semiotikos magistrantūroje. Ji, kaip ir visi žmonės, pradėję studijuoti tą dalyką, daug kalbėjo apie semiotiką. Per ją susipažinau su šia disciplina, pradėjau lankyti pasirenkamuosius dalykus. Man patiko griežtas metodas ir daug diskusijų, tad automatiškai nuėjau į semiotikos studijas. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo periodų. Susidurdavau su intelektiniais iššūkiais, kai sėdi per paskaitas ir jauti, kad kažkoks varžtelis galvoje pradeda suktis.

– Semiotika pritaikoma įvairioms sritims ar baigusi studijas gyvenime ją taikai?

– Gyvenime netaikau. Kartais žmonės kalba, kad semiotika padeda gyvenime, tačiau nežinau, ar reikia, kad šis mokslas padėtų gyventi.

– Na, kad padėtų atrasti prasmes.

– Prasmių ieškojimas – pretenzingas reikalas.

– Žvelgi į gyvenimo prasmės projektą skeptiškai?

– Kai atlieki konkrečią užduotį – analizuoji kūrinį, skaitai knygą, ar atlieki tyrimą, tada turi metodus, gali juos rinktis. O kai tai priartėja prie gyvenimo prasmės paieškų, viskas atrodo truputį išskydę. Nesinori vadinti semiotikos gyvenimo prasmės projektu. Tai tik bereikšmė frazė, nenurodanti į nieką.

– Klausimas, kurio sulauksi dar turbūt ne vieną kartą – kaip kilo mintis sukurti knygą apie J.A.Greimą?

– Leidėjas kaip tik prašė šio atsakymo spaudos pranešimui. Žinok, todėl, kad man patinka iškilius asmenis ar iškilias idėjas nusitempti iki savo lygio. Tai praktikuoju nuo vidurinės, kai perskaitydavau ir įsimindavau kažkokius istorinius faktus ir tada savo stiliumi juos perpasakodavau neskaičiusiems klasės draugams. Bepasakodama ir pati pasikartodavau, ir taikydavausi prie auditorijos. Tai suteikdavo malonumo.

– Sausą istoriją arba kanoninius veikėjus sužmogini ir sušiltini.

– Sušiltini (padaro grimasą).

– Man patiko, kad knygoje – ne tik J.A.Greimo gyvenimo istorija, bet ir teorijos puslapiai. Žaismingai įvedi skai-

dinga – šias prasmes sąmoningai arba nesąmoningai naudojame, kai kažką kuriame. J.A.Greimo semiotikai mano, kad jas galime reprezentuoti kvadratu. Tarkime, kirmėlė gali būti nuodinga ir nenuodinga, taip pat naudinga ir nenaudinga. Tos analizės metodas pasirodė gana nesudėtingas ir J.A.Greimas išgarsėjo būtent kaip semiotinio kvadrato išradėjas.

– Kodėl pavadinai knygą „Dr. Kvadratas“?

– Kadangi vogti geras idėjas lengviau, nei sugalvoti pačiam (juokiasi). Rašytojas ir mokslininkas Umberto Eco savo romane „Rožės vardas“ įvedė veikėją, kurio prototipas buvo J.A.Greimas, – Algirdą iš Kliuni, dar vadinamą Doctor Quadratus.

– Tavo knygoje pasirodo jaunas puošeiva Umberto Eco. Koks jo santykis su J.A.Greimu buvo gyvenime?

– Jie bendravo, kai Eco lankydavosi Prancūzijoje. Viename interviu Eco, paklaustas apie tai, kokiomis idėjomis jie dalydavosi susitikę arba ką analizuodavo, atsakė, kad paprastai tiesiog rūkydavo cigaretes ir žiūrėdavo televizorių.

Paskui Eco išvyko į JAV ir labiau susidomėjo amerikietiška semiotika.

– Kaip manai, J.A.Greimas turėjo gerą humoro jausmą?

– Na, koks buvo iš tiesų, nežinau, pažįstu jį tik iš potėpių, nežinomas vietas užpildau savimi, įsivaizduodama, kaip elgčiausi toje situacijoje. Beje, sugalvoti šį personažą buvo lengviau, kadangi jis mokslininkas ir artimesnis už didvyrį patriotą Darių (iš knygos „10 litų“, 2014 m. – J.T.). Tad iš tokių nuotrupų, manyčiau, kad J.A.Greimas buvo rimtas bei

Kartais žmonės kalba, kad semiotika padeda gyvenime, tačiau nežinau, ar reikia, kad šis mokslas padėtų gyventi.

– Jei J.A.Greimas prisikeltų ir ateitų į tavo knygos pristatymą, ko norėtum jo paklausti?

– Paprašyčiau pakomentuoti dabartinius gamtos mokslų metodus. Ko iš jų galėtume išmokti analizuodami kultūrinius reiškinius?

– Ko palinkėtum savo naujai knygai?

– Norėčiau, kad žmonės jos nebijotų. Tikrai nieko blogo nežinoti, kas tas J.A.Greimas ir kas ta semiotika. Tad džiaugčiausi, jei knyga atrastų tuos, kuriems tai būtų įdomu. Beje, pasitarę su leidėju, pažymėjome viršelyje N-18.

– Kodėl?

– Nenorėjome, kad knygynuose ji automatiškai atsidurtų vaikų lentynose, kaip nutiko su „10 litų“. Semiotikos teorija dvylikamečiui turbūt nebūtų įdomi, o suaugęs žmogus vargu ar užeitų ieškoti sau knygos į vaikų skyrių.

– Beje, noriu pagirti už įdomią grafinę raišką. Ilgai galvojai šios knygos piešimo strategijas?

– Ne, viskas nutiko natūraliai.

– O per savo piešimo karjerą kada nors mokeisi piešti iš piešimo knygų arba tobulinaisi specialiuose kursuose?

– Buvau nusipirkusi knygą apie peizažą. Išmokau piešti medžius, toliau reikėjo pereiti prie akmenų – ties tuo skyriumi, paveikta žmogiškojo tingumo, nebesimokiau ir iki šiol nemoku jų nupiešti. O šiaip piešiu bandymo ir klaidų metodu. Vizualiųjų menų atstovai man ne kartą sakė, kad nesimokyčiau piešti, nes prarasiu savo stilių ir tai mane tiesiog sugadins (juokiasi). Todėl gerai atsimenu jų žodžius ir vadovaujuosi minėtuoju metodu.

>> Skaitykla

Rašė Marius Burokas

Fiston Mwanza Mujila KLUBAS „TRAM 83“

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Kaunas, „Kitos knygos“, 2017 m.

Esama knygų, kurios skaitytoją veikia net fiziškai: perskaitęs tokią jautiesi pavargęs, lyg būtum dirbęs sunkų darbą, arba atvirkščiai – žvalus, pailsėjęs, atsigavęs. Perskaitęs šią knygą jautiesi taip, lyg būtum praleidęs naktį tamsiame, triukšmingame, prirūkytame, prastos reputacijos klube, aplink griaudžiant muzikai ir keliems žmonėms rėkiant tau į ausį savo gyvenimo istorijas – tiesa, įdomias. Tas pojūtis nebūtinai yra blogas – ypač jei seniai leidotės į panašų nuotykį ar skaitėte tokias intensyvias knygas.

Fistonas Mwanza Mujila – afrikiečių rašytojas, kuris gimė Konge, rašo pran-

Johnas Maxwellas Coetzee JĖZAUS MOKYKLOS METAI

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Vilnius, „Sofoklis“, 2017 m.

sakojimą apie šventąją šeimyną – berniuką Dovydą, jį globojantį Simoną ir jo motiną Inesą. Šeima persikelia į mažą miestelį Estrelą, Dovydas pradeda lankyti mokyklą, susipažįsta su Šokių akademijos dėstytojais, kur mokomas iš dangaus šokiu iškviesti skaičius.

cūziškai, o dabar gyvena Austrijoje. Jo debiutinis romanas „Klubas Tram 83“ jau pelnė Britanijos PEN apdovanojimą ir Vokietijos užsienio literatūros premiją.

F.M.Mujila aprašo tipišką Afrikos žlugusią valstybę (failed state) – suskilusią, nugrimzdusią į chaosą, pilną avantiūristų, tarpusavyje kariaujančių vietinių karaliukų, žurnalistų, neaiškių verslininkų, humanitarinių organizacijų atstovų, prostitučių, nuotykių ieškotojų. Pagrindinis romano veikėjas rašytojas Liusjenas atvyksta traukiniu į maištingo atsiskyrusio miesto geležinkelio stotį, susitinka savo draugą gangsterį Rekviemą ir iš karto patenka į to miesto širdį – klubą „Tram 83“. O ten verda gyvenimas, liejasi alkoholis ir pasakojimai, prieš akis prabėga margi, sulaužyti, sužaloti gyvenimai, širdį lieja nuo ko nors pabėgę ar bėgantys, ar jau nieko nebetrokštantys asmenys, čirškinami šunų ir žiurkių patiekalai, kimiu balsu dainuoja impozantiška gražuolė...

Paveiki knyga. Visų pirma dėl kalbos, kuri ir yra pagrindinis romano veikėjas. Autorius kalba sugeba išvinguriuoti sudėtingiausias melodijas, drąsiai maišo aukštąjį ir žemąjį stilius, eksperimentuoja, pokštauja, svaidosi anekdotais ir kalambūrais, išradinėja žodžius. Trumpai tariant, jei norite palaikyti rankose tuoj sprogsiantį fejerverką – atsiverskite „Klubą Tram 83“.

J.M.Coetzee šiame romane toliau kvestionuoja itin įprastus, pamatinius žmogiškus dalykus: ką reiškia būti tėvu ir motina, kokios tos atsakomybės ribos, jis klausia, kokia mokymo sistema geriausia, kaip mokytis, ar iš viso reikia mokytis ir kam teikti pirmenybę – tradiciniam būdui ar alternatyvai (Šokių akademijos programa ir metodai itin primena Valdorfo mokyklų metodus).

Dar vienas romanas eksperimentas. Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee svarsto, kas būtų, jei panaikintume didžiąją dalį įprastam romanui būdingų elementų: veiksmo vietą, personažus, siužetą ir pakeistume juos santykiniais.

Kas būtų, jei ištrintume pasaulio ir žmonių praeitį ir pradėtume viską iš naujo? „Jėzaus mokyklos metai“ – antroji alegorinio rašytojo romanų ciklo knyga (pirmoji – „Jėzaus vaikystė“, lietuviškai pasirodė 2014 m.). Autorius tęsia pa-

Tomas Venclova NELYGINANT ŠIAURĖ MAGNETĄ: PAŠNEKESIAI SU ELLEN HINSEY

Elias Canetti FAKELAS AUSYJE

Vis dėlto gerai parašyta, išsami (auto) biografija yra lobis ir šiais metais lietuvių skaitytojai tokiu lobiu yra lepinami: metų pradžioje pasirodė Aurimo Švedo pokalbių knyga su Irena Veisaite, o dabar – amerikiečių poetės, kritikės ir vertėjos Ellen Hinsey pokalbių knyga su Tomu Venclova.

Kartais Lietuvos leidyklų sprendimai būna itin keisti. Vienas keisčiausių įpročių – leisti trilogijas ar keletą romano tomų ne iš eilės. Taip nutiko ir su dar vieno Nobelio premijos laureato, rašytojo Eliaso Canetti autobiografine trilogija: visų pirma buvo išleista trečioji jos dalis „Susižvalgymai“ (liet., 2002), vėliau – pirmoji dalis „Išgelbėtas liežuvis“ (liet., 2010), o dabar pagaliau išėjo ir antroji. Tad nuoseklumą mėgstantis skaitytojas turės gerokai pabėgioti po knygynus (jei dar ką ras), ar eiti į biblioteką.

Autorius žaidžia ne tik su Naujojo Testamento motyvais, bet ir įveda dostojevskišką personažą Vladimirą, kamuojamą kaltės ir atgailos, primenantį „Nusikaltimo ir bausmės“ Raskolnikovą. Ši linija visai darniai įsipina į pagrindinį pasakojimą, papildo jį. „Jėzaus mokyklos metai“ – filosofinis romanas, o kartu ir romanas apie rašymą, pasaulio kūrimą, čia apnuoginami visi romano rašymo metodai, veikėjų lūpomis netiesiogiai aptariamas romano kaip literatūros žanro pamušalas, tai, kas jį daro romanu.

Apgaulingai paprasta knyga dvigubu, o gal net ir trigubu dugnu.

Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė. Vilnius, „Sofoklis“, 2017

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius, „Apostrofa“, 2017

Iš interviu sudaryta autobiografija nėra standartinis sprendimas, bet šiuo atveju pasiteisina – girdi autentiškas T.Venclovos intonacijas, frazes, matai minties eigą, o į pokalbius suskaidytas tekstas tampa gyvesnis, paslankesnis, lengviau pasiduodantis įvairesniam ir įdėmesniam perskaitymui.

8 // © 37O

Kuo vertinga ši knyga? Visų pirma beveik visu XX a. kontekstu, jo tragiškais virsmais, žmonių charakteriais. Knyga nuosekli – mes turbūt pirmąkart gana išsamiai sužinome apie T.Venclovos vaikystę ir jaunystę, santykius su tėvu, mama, seneliu – Merkeliu Račkausku.

Venclova žavi savo atmintimi, pastabumu smulkmenoms, mokėjimu apibūdinti žmones. Čia rasime įdomius Boriso Pasternako, Anos Achmatovos, Josifo Brodskio ir kitų portretus. Sensacijų knygoje nėra – yra įdomus neoficialiosios rusų kultūros aprašymas, yra Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimo istorija, papasakota nenuobodžiai ir patraukliai.

Galų gale, knyga bus įdomi ir poezijos mėgėjams, T.Venclova gana išsamiai

Antroji autobiografinės trilogijos dalis apima 1921–1930 m. Į ją telpa ankstyvoji autoriaus branda, gyvenimas Vienoje, mokymasis ir rašytojo karjeros pradžia.

kalba apie savo knygas, poeziją, vertimus, netgi pateikia eilėraščių atsiradimo aplinkybes, paaiškina vieną ar kitą motyvą, tad įdomu bus skaityti ir tiems, kuriuos domina paties autoriaus požiūris į savo kūrybą.

Taigi, ši knyga, pasak E.Hinsey – „asmenybės, politikos ir kultūros istorija“.

Knyga puikiai išleista, su gausiomis archyvinėmis nuotraukomis, biografijos chronologija, rinktine T.Venclovos bibliografija ir vardynu.

Ši knyga visų pirma turėtų sudominti tuos, kam įdomus tarpukario Vidurio Europos kultūros klestėjimas, politinis ir kultūrinis gyvenimas. Žinoma, autoriaus negalima gretinti su lietuvių skaitytojų pamėgtu Stefanu Zweigu, bet norisi: abu rašė apie tą patį, bet visiškai kitaip. E.Canetti aistringesnis, vingresnis, lankstesnis, jis neria į gyvenimą stačia galva ir viską perkošia per savo asmenybę – jis atsisako būti kuklus ir santūrus, atsisako būti objektyvus. Skaitydamas tiesiog jauti, kaip jis užsikrečia viena ar kita idėja, metasi prie jų strimgalviais, matai, kaip iškyla pagrindiniai žmogų ir autorių formuojantys dalykai: visų pirma atsisakymas susitaikyti

su mirtimi ir vis aštrėjantis susidomėjimas masių psichologija.

E.Canetti rašo apie tai, kaip susipažino su savo pirmąja žmona Veca, aprašo savo susižavėjimą Vienos rašytoju Karlu Krausu, mes sutinkame Bertoldą Brechtą, Isaaką Babelį, dailininką George‘ą Groszą ir daugelį kitų. Žinoma, kartais ta dominuojanti autoriaus asmenybė, jo ego skaitant ima varginti, bet skaityti verta ir dėl to meto visuomenės, ir dėl rašytojų ir menininkų portretų, ir, žinoma, dėl puikaus A.Merkevičiūtės vertimo.

>> ŪSAI

Lietuvos kino klubų žemėlapis Rašė Auksė Podolskytė

Vėstantis oras veja vidun: į kavines, į teatrą, į svečius ir, žinoma, į kiną. Nors kino festivalių netrūksta – „Nepatogų kiną“ keičia „Scanorama“ – tačiau šįkart norisi pakalbėti apie kitą reiškinį – slaptus kino mylėtojų būrelius ir bendruomenes – kino klubus.

P

asirodo, kad kino klubų Lietuvoje gana nemažai. Nelabai stebina tai, kad didžiausia jų koncentracija yra sostinėje. Žinoma, atrodo daug, kai į sąvoką žiūrime plačiąja prasme ir įtraukiame įvairaus plauko reguliarias ir besistengiančias tokiomis būti filmų peržiūras, po kurių dažniausiai pasikalbama. Taigi pamėginome sudėlioti šiokį tokį žemėlapį iš pasakojimų, nuogirdų, faktų, matytų renginių feisbuke, ir, be abejonės, lankymosi patirties.

Vilnius

Pirmasis į galvą ateina pirmadieninis Šoblės kino klubas, pavadintas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kino ir TV katedros įkūrėjo ir dokumentinio kino režisieriaus Henriko Šablevičiaus garbei. Ilgą laiką gyvuojantis klubas netgi rengia Šoblės kino festivalį ir kartu švenčia Kalėdas. Sekite naujienas veidaknygėje!

Kur? Kosčiuškos g. 10, Vilnius (104 auditorija) Kada? Pirmadienio vakarais.

Svarbu žinoti: ateiti gali ne tik LMTA studentai. „Ciné club“ – taip vadinasi Prancūzų instituto Lietuvoje keletą metų organizuojamos kino peržiūros. Kiekvieną mėnesį filmai atrenkami pagal nustatytą temą (animacija, detektyvai, diplomatija ir pan.) arba tuo metu vykstančius renginius.

Kur? Didžioji g. 1, Vilnius Kada? Antradieniais 18 val.

Svarbu žinoti: subalansuota prancūzakalbiams, bet pritaikyta suprantantiems angliškai – filmai rodomi su titrais.

Sutikite, kad „Liulka“ – gana keistas pavadinimas kino klubui. Pasirodo, kad ukrainietiškai „Liulka“ reiškia pypkę! Tačiau tai dar ne viskas. Šių peržiūrų iniciatorius ir vedėjas Aleksas Gilaitis turėjo katę tokiu vardu. Prieš išvažiuodamas į Islandiją, turėjo ją palikti. Matyt, Liulką labai mylėjo, kad klubą pavadino jos garbei. Peržiūros organizuojamos „Ozo“ kino salėje. Ten ateiti tikrai verta ir šiaip, nes galėsite susipažinti su legendiniu kino salės darbuotoju Valdemaru Isoda. „Liulka“ iki šiol asocijuojasi su pyragais, nes kiekvieną kartą būdavo vis kitokio. Vartoju būtąjį dažninį, nes pastarasis seansas vyko birželį. Nors vasara jau praėjo, tačiau sezonas kol kas neprasidėjo. Sklinda kalbos, kad po „Scanoramos“ turėtų startuoti ir vėl. Laukiame!

Kur? Ozo g. 4, Vilnius Kada? Skirtingu laiku.

Svarbu žinoti: jei norite gauti naujienas apie būsimus seansus, rašykite pasliulka@gmail.com.

Nuo 2015-ųjų žiemos organizuojamas „Plateau“ yra labiau renginių ciklas nei klubas, apie save informuojantis įdomiais plakatais. Kas matė, manau, sutiks su manimi. Apskritai informacija apie renginius sklinda naujienlaiškiu arba iš lūpų į lūpas, t.y. jokio feisbuko. „Plateau“ įkūrėjos – kino programų sudarytoja Austė Zdančiūtė ir jos bičiulė Gailė Pranckūnaitė pasigyrė, kad „Plateau“ organizavo ne tik Vilniuje, bet ir miške prie Švenčionėlių, Niujorke ir Porte. Renginiai be iškilių kino žmonių ar kritikų, nes pirmenybė teikiama jaukiai ir neformaliai atmosferai, kuri skatintų pasidalyti subjektyvia nuomone. Žodžiu, apie filmus čia kalbama paprastai.

Kur? Nuo seanso miško duobėje iki stogo Manhatane – stebi, kaip vieta keičia filmo suvokimą ir žiūrėjimą.

Kada? Neprognozuojamu laiku.

Svarbu žinoti: visuomet rodo du filmus.

Dešimtmetį Lenkijos institutas Vilniuje kartu su partneriais organizuoja Lenkų kino klubą. Savaime suprantama, kad rodomi filmai yra sukurti lenkų kino kūrėjų – kino grandų, jaunų kūrėjų. Projektų koordinatorė Odeta Venckavičienė atskleidė, kad artimiausiame seanse lapkričio mėnesį Vilniaus „Skalvijos“, Kauno „Romuvos“ ir Klaipėdos „Kultūros fabriko“ žiūrovams rodys Tomeko Wasilewskio juostą „Jungtinės meilės valstijos“ (Zjednoczone stany milosci, 2016).

Kur? Įvairiose lokacijose Vilniuje ir kituose miestuose.

Kada? Kiekvieną mėnesį, išskyrus vasarą ir kino festivalių metu (institutas bendradarbiauja ne su vienu kino festivaliu).

Svarbu žinoti: seansai nemokami.

Regis, portalo kinfo.lt komanda, organizuojanti filmų peržiūras „Pamatyk kine“, taip pat nusprendė įkurti kino klubą. Pavadinimas „Pamatyk kine“ kino klubas sufleruoja, kad bus diskutuojama apie filmus, kuriuos renginio organizatoriai rodo didžiajame ekrane. Ar jis gyvuos – parodys laikas.

Kur? Daugiau informacijos bus paskelbta feisbuke.

Kada? Planuojama susiburti kartą per mėnesį.

Svarbu žinoti: diskusijos apie įdomiausius (ir atvirkščiai) mėnesio filmus ir naujausią „Pamatyk kine“ rodytą filmą.

Kaunas Gero kino klubas skaičiuoja 3 metus. Viskas prasidėjo nuo tinklaraščio, kuris išaugo į kinaskaune.lt. Galiausiai uždaras kino klubas praėjusiais metais atsivėrė visiems. Nariai ne tik ateina į seansus, tačiau juos organizuoja, patys pristato filmus, rašo recenzijas. Sako, kad į nemokamas peržiūras ir su kinu susijusius renginius ateina labai įvairi auditorija. Klubo valdžia apie naująjį sezoną išplepėjo nemažai: žada pristatyti kino žaidimą, tęsti pokalbius apie kiną, parodyti patį blogiausią filmą ir supažindinti su nauja akreditacijų sistema.

Kur? Laisvės al. 54, Kaunas (kino centras „Romuva“) Kada? Kas antrą antradienį.

Svarbu žinoti: naujas sezonas prasidės nuo lapkričio vidurio.

10 // © 37O

„Kultūringas kinas“ vyksta kavinėje „Kultūra“. Išties kaip ir dėl daugelio sąraše esančiųjų galima ir vėl kelti klausimą: „Ar tai kino klubas?“ Bet galima ir nekelti.

Pakanka žinoti, kad kavinėje organizuojamos kultūringų dalykų peržiūros – režisieriaus Artūro Jevdokimovo retrospektyva, rodomi jaunosios kartos Lietuvos kino kūrėjų darbai ar geriausios Kanuose apdovanotos reklamos – ir jei įdomu, ateiti.

Kur? K.Donelaičio 16, Kaunas (kavinė „Kultūra“) Kada? Skirtingu laiku.

Svarbu žinoti: naujausia informacija – feisbuko puslapyje „Kultūringas kinas“.

Klaipėda Federico Fellini nuteikia gerai. Jei gyvenčiau uostamiestyje, neabejoju, kad eičiau į „8 ½“ klubo seansus. Klubas, kurį organizuoja Klaipėdos universiteto dėstytojas Kęstutis Meškys kartu su vietos studentais, atrodo gausus – renginiuose lankosi apie 300 kino mylėtojų.

Kur? Bangų g. 5A, Klaipėda („Kultūros fabriko“ kino salėje) Kada? Kartą per savaitę.

Svarbu žinoti: tapimas klubo nariu atsieis 7 europietiškus pinigus, tačiau po to kiekvienas seansas kainuos vos 2 eurus.

>> Ir šviesa telydi

Savanorystė užsienyje neturi nieko bendra su turizmu Rašė Giedrė Steikūnaitė Nuotraukos iš herojų archyvo bei SAIH (Norwegian Students' and Academics' International Assistance Fund) iš „Radi-Aid Awards“ kampanijų (www.rustyradiator.com).

Savanorystė užsienyje nėra turizmas, nemokamas poilsis egzotiškuose kraštuose, 130 asmenukių albumo feisbuke šaltinis ar užsidėtas pliusas „Sustabdžiau badą pasaulyje“. Tad kas ji yra? Šiandien vis daugiau jaunuolių iš Lietuvos pagal įvairias programas išvažiuoja savanoriauti toli toli. Apie tai, kaip savanoriaujant nepridaryti daugiau žalos, kaip išvengti arogantiško požiūrio „štai gelbėju pasaulį“, kaip išties būti naudingam, kalbėjomės su tais, kurie turi patirties ir yra gerai visa tai apmąstę.

Justina Kaluinaitė, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų (NNVBO) platformos direktorė, savanoriškose veiklose dalyvauja jau beveik dešimtmetį, ilgalaikėse programose savanoriavo Serbijoje, Kosove, Kolumbijoje, Indonezijoje, Ganoje. Pasakoja Justina: „Viskas prasidėjo Lietuvoje ir iš pradžių atrodė kaip pažinimas: veiklos, iššūkiai, nauji veidai ir žmonės. Tik vėliau suvokiau, kokią neįkainojamą socialinės atsakomybės, bendruomeniškumo, pilietinio atsakingumo ir įgūdžių pamoką gavau. Noras tobulėti, dalytis ir pažinti skatino savanorystę ir platesniu mastu. Šiuo metu dirbdama su globaliomis programomis ir siekdama užtikrinti kokybiškas savanorystės ir stažuočių programas globaliu mastu tikiu, kad tai itin vertinga abipusė patirtis. Savanorystės programos užsienyje savo esme ir pagrindu nesiskiria nuo lokalių pro-

Justina Kaluinaitė (dešinėje)

sakydavo: „Kuo daugiau pasaulyje turi draugų, tuo mažiau nori karo.“ Be to, specifiniuose regionuose savanoriai iš užsienio padeda užpildyti trūkstamų ekspertų sritis arba padeda veikti tiems, kurie dėl įvairių suvaržymų (pvz., karinio režimo represijų) vieni to daryti negali. Tačiau apskritai, savanorystė visur lieka savanoryste su tomis pačiomis vertybėmis ir idėjomis.

12 //

gramų: organizacija ir asmuo siekia dalytis, būti partneriais ir kartu siekti visuomeninių tikslų.

© 37O

Kuo išskirtinė savanorystė užsienyje? Iš tave supančios naujos erdvės atėjęs suvokimas padeda generuoti nuostabias idėjas. Dalydamiesi vienų pasiekimais tam tikroje srityje, stipriname kitus. Bendruomeniškumą kuriame ne tik savame kieme, bet ir globaliai. Vienas kolega

Labai svarbi savanorių motyvacija. Jei, vykdant atranką į projektą Afrikoje, išgirstu kalbant, kaip norisi ten važiuoti ir prisidėti, tačiau Lietuvoje net nekyla toks noras, – tuomet keliu klausimą, ar tikrai norisi savanorystės ir bendradarbiavimo patirties, ar tik nemokamos kelionės. Bet būna ir kitaip. Neseniai atšaukus projektą Ganoje vienos dalyvės klausiau, ar ji važiuotų į tos pačios srities projektą kitur, tarkim, į Baltarusiją. Išgirdau stiprų ir užtikrintą „taip“: žmogus nori važiuoti dėl veiklos, tikslinių rezultatų, o ne dėl šalies. Žinoma, noras pažinti tolimesnius kraštus nėra blogis savaime, tačiau leidžiantis į savanorystės paieškas rekomenduoju dar kartą pergalvoti savo motyvaciją ir nuoširdžiai savęs paklausti: ar prisijungčiau, jei projektas vyktų Lietuvoje?

Ar važiuočiau, jei su savimi neturėčiau fotoaparato ar telefono su kamera? Ar tikrai galiu suteikti organizacijai naudingų žinių? Ar tikiu, kad partnerystė duos abipusės naudos? Ar atskiriu savanorystę nuo turizmo? Ar manau, kad esu daug geresnis negu bendruomenė, į kurią vykstu?

Pirmą kartą gyvenime lankiausi kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie kali, ir tais, kurie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių.

Tam reikia kitokios empatijos, tačiau juk žinai, kur eini ir kodėl.

Yra tokia sąvoka „savanorystės turizmas“ (angl. volunteering tourism, sutr. voluntourism), reiškianti norą paturistauti, apsimetant savanoriu, arba niekam nereikalingų, bet nuotraukose gražiai atrodančių veiklų vykdymą. Organizacijos partnerės, su kuriomis dirbu, tikrai neieško tokių „gelbėtojų“, tušinukų dalintojų ar mokytojų, aiškinančių, kaip teisingai gyventi. Ypač tai galioja bene labiausiai stigmatizuojamam Afrikos žemynui (Afrika – ne šalis!). Gaunu kalną anketų, kurių skiltyje „Kodėl nori dalyvauti projekte?“ rašoma apie žaidimus su tais vargšais vaikais ar vietinių žmo-

„Visi susirenkame ir turime vieną tikslą – laimėti.

Lietuvai parvežti medalį ir nudžiuginti sirgalius.“

Dainius Adomaitis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris

Mes stiprūs ne po vieną – mes �alin�i kartu.

Mums pasaulio krepšinio čempionatas

PRASIDEDA JAU DABAR! Lapkričio 24 d. 20.00 val. Kosovas – Lietuva Lapkričio 26 d. 19.30 val. Lietuva – Lenkija

>> Ir šviesa telydi

nių mokymą ir gelbėjimą, nors projektui ieškomas, pvz., asmuo, išmanantis rinkodarą ir sąžiningos prekybos reikalus.

Ar taip pat mąstytume, jei pas mus atvykę kolegos iš, tarkim, Nigerijos, matytų tik mūsų alkoholizmo bei savižudybių statistiką ir atvyktų gelbėti Lietuvos savaitės projektui iš už jūrų marių? O po to prirašytų straipsnių apie vaikų teises Lietuvoje, atgyvenusį mąstymą ir egzotiškus papročius. Nebūtume laimingi, ar ne?

Goda Jurevičiūtė

Svarbiausia yra suvokti, kad mūsų gyvenimo būdas nėra nei pats teisingiausias, nei geriausias, nei vienintelis.

Prieš vykstant į projektą – ar Latvijoje, ar Indonezijoje – svarbu aiškiai žinoti, ko nori išmokti, ir būti atviram dalytis.

Satyrine socialine kampanija „Radi-Aid Awards” siekiama pakeisti netinkamas lėšų rinkimo praktikas ir įtraukti bendruomenes į vystymosi bei skurdo mažinimo reikalus.

Siekti pažinti, o ne kaišioti savo atsivežtą nuomonę ir aiškinti, kas gerai, o kas ne. Iš išvykusiųjų dažnai girdžiu: „Oi, kaip erzina, kai nuolatos kimba“, „Visi į mane žiopso lyg nematę“, „Nieko jie ten apie mus nesupranta“. O mes užsieniečio ar tiesiog kitaip atrodančiojo nestebime nuolat ir neužduodame šimtų klausimų?

Vykstant į tolimesnius kraštus, prieš kelionę svarbu pasiskaityti apie tautos papročius ir juos gerbti: esate svečias ir vykstate savo noru, tad pagarba vietinėms socialinėms normoms yra absoliučiai būtina. Ypač mažesniuose regionuose: tokios vietovės labai jautrios jūsų kaip savanorio (atvykėlio iš kitur) elgesiui. Nesijauskite aukščiau nei kiti.

Užtenka apsidairyti ir taps aišku, kad esate nei geresnis, nei prastesnis. Nepulkite iškart pateikti savo, eksperto, nuomonės bet kokiu klausimu nuo politinės sistemos iki maisto skonio. Bandykite suprasti vietinius žmones. Bendraukite.

Labai neteisinga rinktis prioritetinę poziciją. Mano nuomone, vienas skaudžiausių kolonizacijos ir šiuolaikinio rasizmo palikimų – tai dvasios ir minties pavergimas. Kai nuolatos kalama, kad baltasis neva yra geresnis, protingesnis bei išmanesnis, ir atvykstame šviesti, gelbėti ir mokyti – tai jau atsiduoda pašvinkusia žuvimi. Europiečiai, deja, paprastai net nesileidžia į kalbas apie tai, kad reikia ne vadinamosios humanitarinės paramos, o kompensacijos už kolonizaciją. Juk turtingojo pasaulio gerovė didele dalimi sukurta kitų žmonių sunkiu darbu, iš kitų kraštų resursų.

14 // © 37O

Dažnai sunku išlaikyti blaivų protą, ypač vykstant savanoriauti pirmą kartą už Europos ribų. Žiniasklaidoje pilna istorijų apie žmonijos „gelbėtojus“, skrendančius į Afriką savaitei mokyti alkanų vaikų, dalytis su jais laime. Kartais tokių kelionių nuotraukos balansuoja ant pornografijos ribos. Būna, darbe gaunu laiškų, kuriuose rašoma: „Noriu išvykti savanoriauti į Afriką, nes jau

dešimt metų žinau, kad Afrika ir Afrikos vaikai yra mano gyvenimo pašaukimas.“ O žmogus, kuriam jau 24-eri metai, niekad net nebandė savanoriauti su vaikais ir nėra buvęs Afrikoje. Užtat žaviuosi Pietų Amerika, kurioje projektai yra orientuoti į tikslą ir net reklamine prasme nesileidžia į savanorystės turizmo pusę: tik pradėk pasakoti apie gelbėjimus ir švietimus, iškart gausi klausimų, kurie privers nuoširdžiai susimąstyti. Tokiu atveju patarimas yra vienas: kitus vertinkite taip, kaip vertinate save, bendradarbiaukite. Su kolegomis elkitės kaip su kolegomis, nelaikykite jų kvailiais. Savanorystė yra aktyvus, daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Širdies taip pat – tik tuomet kartu su bendruomene pasieksite rezultatų.

Prieš vykdama į projektą užsienyje rimtai viską apgalvoju, tikslingai klausiu, kas organizacijai svarbu, kas jiems šiuo metu reikalinga. Bandau susidėlioti, ką galiu padaryti, kaip galiu panaudoti savo žinias ir kontaktus. Bent preliminariai supratusi, ką realiai galiu padaryti, pagalvoju, ar rezultatai liks ir man išvykus.

Mano patarimas svarstantiems savanoriauti – ne svarstyti, o daryti. Kartais girdžiu: „Va, jau penkerius metus galvoju apie savanorystę“ – tai ar namą perki, ar savanoriauji? Tik veikdamas atrasi, pažinsi, suprasi, o pradėti galima Lietuvoje. Nebijokite, jei nudegsite – atvirai sakau, kaip yra visokių žmonių, taip yra ir visokių organizacijų. Nusivylus neverta visko mesti, reikia bandyti kitur ir kitaip. Žinoma, svarbu nepamiršti ir savo atsakomybių, kurias prisiimate tapdamas savanoriu. Būtina pasverti atliktus darbus. Nebijokite klausti, teirautis, eiti į nepatirtas erdves. Man dažnai tekdavo daryti daug naujų dalykų – nuo renginių organizavimo iki spaudos konferencijų – su tuo anksčiau nesu susidūrusi. Aišku, nedrąsu, bet turint patikimą komandą sakydavau sau: na va, tik šįkart, ir po to nebereikės. Taip pamažu vis lengviau ir lengviau. Ras-

Jei, vykdant atranką į projektą Afrikoje, išgirstu kalbant, kaip norisi ten važiuoti ir prisidėti, tačiau Lietuvoje net nekyla toks noras, tuomet keliu klausimą, ar tikrai norisi savanorystės ir bendradarbiavimo patirties, ar tik nemokamos kelionės.

kite tai, kas jus tikrai domina, motyvuoja, tada pajusite, kad viskas savaime susideda į savo vietas. Vykdami į užsienį, žinokite, kad bus kitaip, nei esate įpratę, tačiau nesistenkite visko sudėlioti į rėmus, nes vis labiau pažįstant naują aplinką jie tik plėsis.“ Žurnalistė, kino specialistė Goda Jurevičiūtė pagal Europos savanorių programą savanoriavo Indonezijoje, taip pat Palestinoje ir Lietuvoje su nuteistaisiais, pagal „Carito“ programą.. Pasakoja Goda: „Tikiu drugelio efektu, kurį suprantu kaip idėją, kad visi šiame pasaulyje esame susiję. Nesu tikra, ko tikėjausi iš Indonezijos. Buvau kiek pasimetusi, bet norėjau veikti kažką prasmingo ir naudingo, tad pamačiusi skelbimą apsidžiaugiau ir pateikiau paraišką. O grįžusi pagalvojau, kad nuvažiavau tūkstančius kilometrų, kad kažkur savanoriaučiau, bet juk Lietuvoje taip pat galėčiau daug padaryti. Čia irgi yra pažeidžiamų žmonių, tad susisiekiau su „Caritu“ ir paklausiau, ar jiems reikia pagalbos. Kurį laiką su „Carito“ darbuotojais važinėjau į Pravieniškių pataisos darbų kalėjimą, kur vieną asmenį mokiau rašyti ir skaityti, o vėliau susitikdavau su išėjusiu į laisvę asmeniu, kurį mokiau anglų kalbos. Važiuodama į Palestiną norėjau suprasti, kaip žmonės gyvena okupacijoje ir kaip aš galiu nors truputį prisidėti prie jų kovos. Tad išvažiavau į tremtinių gyvenvietę Betliejuje padėti moteriai, kuri turi raumenų distrofiją.

Dabar manau, kad važiuodama į Indoneziją buvau kiek naivi. Tačiau nuvykusi aiškiai sau pasakiau, kad atvažiavau ne pakeisti vietinių žmonių, o padėsiu tiek, kiek jie patys norės. Projektą rengia indoneziečiai, o aš stengiausi patirti jų gyvenimą, pažinti papročius, netgi laikiausi ramadano (musulmonų pasninko mėnesio), švenčiau Idul Fitri, ėjau į vestuves, su draugais organizavome jų universiteto baigimo šventes.

Nebuvau numačiusi konkrečių tikslų, tačiau įtariu, kad visais atvejais daugiau naudos gavau aš nei žmonės, su kuriais dirbau: pramokau kalbų, turiu gilesnį supratimą apie islamą, tų kraštų istoriją. Tos patirtys padeda lengvai nepapulti į stereotipų spąstus. Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie yra pasakiusi, kad problema dėl stereotipų ne ta, kad jie nėra tikri, o kad jie nėra visa istorija (angl. The problem is not that they are untrue, but that they are incomplete). Tai praverčia dirbant žurnalistinį darbą, rašant istorijas.

Indonezijoje projektas nebuvo geras, mano veikla neatrodė labai prasminga, tad naudos pažintine prasme gavau aš, o ne vietos žmonės. Su tuo buvo sunku susitaikyti morališkai. Palestinoje buvo sunku psichologiškai dėl ją persunkusios neteisybės: šie žmonės neturėtų gyventi okupacijoje, čia neturėtų būti kareivių, niekas neturėtų įtariai manęs klausinėti, ką veikiu ar kas aš tokia. Žinoma, nelengvas buvo ir pats darbas: žmogui su raumenų distrofija esi reikalingas 24 valandas per parą.

Tačiau juk nevažiuoji savanoriauti, kad būtų lengva. O dėl savanoriavimo „Carite“… Supratau, kad gyvenu burbule: esu apsupta išsilavinusių žmonių, dauguma jų bent svarbiausiais klausimais mąsto panašiai kaip aš. „Caritas“ padėjo iš to rato ištrūkti. Pirmą kartą gyvenime lankiausi kalėjime, bendravau su žmonėmis, kurie kali, ir tais, kurie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių. Tam reikia kitokios empatijos, tačiau juk žinai, kur eini ir kodėl. Žmonėms, planuojantiems išvažiuoti savanoriauti, patarčiau žinoti, kur važiuoja. Neįsivaizduoti, kad viskas bus padėta ant lėkštutės. Atsisakyti klaidingo ir žalojančio požiūrio, neva mes žinome geriau ar kad viskas turi vykti tik taip, kaip vyksta Europoje. Žmonės kituose kraštuose turi savus papročius ir, jei investuosi laiko jiems pažinti, suprasi, kad viską galima daryti efektyviau ir pasiekti daugiau, nei ketintum iš principo juos keisti. Svarbu įsisąmoninti, kad dirbate kartu. Reikia įsiklausyti, kaip vietiniai žmonės mato problemą, kurią reikia spręsti. Juk jie daug geriau viską išmano nei tu.“

>> svetur naujagimis, o Katalonija – šalis, prieš šimtmečius įsikūrusi Barselonos, Žironos, Leridos ir Taragonos provincijose.

Turinti viską, ko reikia nepriklausomai valstybei. Vis dėlto ilgus metus vykusi imigracija ir plati autonomija užmigdė daugumą nepriklausomybės šalininkų, kurie nerado stipraus argumento užpulti Madridą. Ilgus dešimtmečius vos 20 proc. palaikė nepriklausomos Katalonijos idėją, daugumai tiko esamos sąlygos ir gyvenimo kokybė. Viskas pasikeitė po finansinės krizės, kuri leido, prisidengiant kritika, atgaivinti merdėjantį tikėjimą nepriklausomybe. Kad ir kaip ten būtų, autonomija padarė savo, palikdama žmonių galvose vietos savarankiškoms mintims, kurios su laiku ir tinkama situacija turi jėgos sukurti vieningos šalies jausmą.

Rašė Mantas Stočkus Nuotrauka Jorge Guerrero („Scanpix“ / AFP)

Neseniai pasaulį supurtė du nepriklausomybės referendumai – vienas vyko rugsėjo 25 d. , kitas – spalio 1 d. Tarp jų – lygiai viena savaitė. Tiek pat, kiek, pasak Biblijos, Dievui prireikė sukurti pasaulį. Noras kurti taip ir liko žmonių atmintyje dar nuo pirmo obuolio kąsnio ar išlipimo iš medžio. Pasaulio žemėlapis galėtų būti geriausias to liudininkas.

Kyla klausimas, ar, paremtas ekonominiais argumentais, sąjūdis išlaikys žmonių dėmesį tiek, kiek reikia, kai žiniasklaida jau pradeda atsukti nugarą kasdien girdimai naujienai. Šių dienų skaitytojas greitai įpranta, o nustatytas tempas reikalauja vis naujų žinių vos ne kiekvieną dieną. Netrukus Katalonija gali atsidurti tarp tebevykstančių pilietinių karų Ukrainoje, Sirijoje, Irake ir pamirštų pabėgėlių istorijų apdulkėjusiu paviršiumi.

Nesutarimai tarp Madrido ir Katalonijos tęsiasi daugiau kaip 500 metų su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis. Pastaruoju metu Ispanija išgyvena

Nepriklausoma Katalonija: būti ar nebūti Imperijos, karalystės, valstybės ir sąjungos kūrėsi ant jo paviršiaus, vis nubrėždamos šviežias linijas, maišydamos tautas, pakeisdamos pavadinimus ar valdymo formas. Atrodo, kad būtent kurdama žmonija niekada nenurims: visuomet bus kovojančiųjų už nepriklausomybę, norinčiųjų susigrąžinti prarastas teritorijas ir besistengiančiųjų išlaikyti turimas valstybes.

16 //

Visi šie scenarijai mums yra pažįstami.

Iš viso 399-erius metus praleidome kartu su tautomis iš pradžių kaip sąjungininkė, o vėliau kaip okupuota šalis. Visą tą laiką žmonės migravo, maišėsi, kūrė šeimas ir gyveno apsupti svetimos kalbos ir kultūros. Tokioje aplinkoje iš kartos į kartą sugniaužtuose delnuose buvo perduodama idėja apie nepriklausomą valstybę, kai negalėjai net įkvėpti neapsidairęs. Žmonės rizikavo viskuo, ką turėjo, prisidėdami prie pogrindinių judėjimų, skatinusių nepriklausomos spaudos ir literatūros kūrimą – pagrindinius ginklus idėjai skleisti. Turint tai galvoje, yra akivaizdu, kaip žmogus geba prisitaikyti prie aplinkybių. Gamtos suteiktas išgyvenimo instinktas labai stiprus kiekvieno iš mūsų. Lietuvių tauta jautė ir suvokė esanti kitokia, sugebėdama veidrodyje atpažinti save, matyti šalį žemės plote, kuris dėl politinių jėgų priklausė kitai valstybei ir, priklausomai nuo situacijos, gali išsiplėsti, susitraukti arba visai išnykti. Istorijos vadovėlių puslapiai prigrūsti panašių pavyzdžių.

© 37O

Kad ir kaip būtų patriotiška klausytis tokių kalbų, tiesa yra šiek tiek kitokia.

1918 ir 1990 m. mums pasisekė, nes atsidūrėme šalia palankių įvykių: revo-

liucijų Rusijos, Vokietijos imperijose ir Sovietų Sąjungos kaip valstybės nusilpimo. Tai turėjo milžiniškos įtakos, leidusios mažai tautai užaugti. Kitu atveju nepriklausomybė tebūtų sapnas, terpė kolektyvinei ir istorinei sąmonei egzistuoti. Ir panašiame sapne dabar yra įstrigusi Katalonija. Ši tauta ilgus šimtmečius yra laikoma po kita ranka laikomu skėčiu ir nepriklausomybės saulė jai turėtų atrodyti lyg nublukęs prisiminimas. Vis dėlto žiniasklaidoje matomos antraštės perša priešingą mintį. Katalonija sugebėjo išsaugoti idėją apie nepriklausomybę nepaisant atsiradusių sunkumų. Jų identitetas irgi buvo gniuždomas – ypač po 1714 m. pasibaigusio Ispanijos įpėdinystės karo, kai vietoje Katalonijos institucijų buvo įvestos Kastilijos, o ispanų kalba tapo oficialia kalba regione.

Tik buržuazijos dėka XIX a. pabaigoje į užspaustą kultūrą buvo atkreiptas dėmesys, ypač suklestėjo literatūra, teatras ir menas – pagrindinės arterijos, kuriomis galima transliuoti paslėptas žinutes ir puoselėti savarankiškumo idėjas. Juk kalba yra viena iš pagrindinių kūrybos priemonių; savimonės, būdo, papročių, mąstymo išraiška. Tuo labiau kad Katalonijoje ji yra gyva daugiau kaip 900 metų.

Ginčai su Madridu prasidėjo dar XIV a. Net ir suvienijus Ispaniją, abi pusės išlaikė atskiras institucijas, teismus ir įstatymus. Katalonija turėjo stiprią autonomiją, tačiau tapo priklausoma nuo Madrido užgaidų, kuris į savarankiškas tautos mintis reaguodavo panaikindamas turimas katalonų privilegijas.

Ši tauta ilgus šimtmečius yra laikoma po kita ranka laikomu skėčiu ir nepriklausomybės saulė jai turėtų atrodyti lyg nublukęs prisiminimas.

Po kultūrinio renesanso sekė dar vienas nuosmukis, trukęs 39 metus, kurio pradžioje kilo represijų banga, mokyklose uždrausta katalonų kalba, o tiems, kurie nepakluso, buvo taikomos griežtos bausmės. Šalį imta centralizuoti, panaikinant autonominius regionus. Pogrindinis judėjimas išgelbėjo katalonų kultūrą, leisdamas jai išsilaikyti paviršiuje.

ekonominę krizę, kai finansiškai stiprus katalonų regionas padeda išlaikyti likusią valstybės dalį, tačiau tarptautinės bendruomenės akyse abu poliai priklauso tai pačiai valstybei ir turėtų paremti vienas kitą sunkiu momentu. Yra labai daug kampų, iš kurių galima stebėti šį spektaklį, analizuoti galimus variantus ir padaryti išvadas.

Diktatoriaus F.Franco mirtis suteikė progą pagalvoti apie pokyčius. Netrukus vėl buvo leista vartoti kalbą, o po demonstracijų, kuriose dalyvavo milijonai žmonių, Katalonija atgavo regioninę autonomiją. Ispanija, priimdama naują demokratinę konstituciją, pamiršo apie joje esančias šalis ir uždarė bet kokius legalius kelius į jų atsiskyrimą nuo Ispanijos Karalystės. Ir nors nepriklausomybė atrodytų kaip natūralus, link to judančios katalonų šalies žingsnis, tačiau be vienos iš didžiųjų valstybių palaikymo, deja, atrodo neįmanomas.

Tiesa yra paprasta, viskas yra palikta spręsti vidaus vyriausybėms, kur didesnį pranašumą turi Madridas, laikantis savo rankose Ispanijos konstituciją, leidžiančią panaikinti Katalonijos autonomiją ir perimti tiesioginį regiono valdymą.

Paskutinė tai padariusi valstybė – Pietų Sudanas. Prireikė 2 mln. gyvybių, kad būtų atkreiptas dėmesys į šalį, 39 metus draskomą pilietinio karo tarp šalies šiaurėje dominuojančių musulmonų ir krikščionių pietuose. 2011 m. liepos 9 d. Pietų Sudanas paskelbė nepriklausomybę nuo Sudano Respublikos. Šį aktą greitai pripažino tarptautinė bendruomenė, tam ypač didelės įtakos turėjo JAV, padėjusi tam, kad nauja šalis būtų oficialiai pripažinta. Situacija tam buvo palanki, o ir pažinčių bei įtakos ratas leido žengti tokį žingsnį vienai įtakingiausių planetos valstybių.

Pietų Sudanas yra absoliutus politinis

Susidaro toks įspūdis, kad nesutarimai tarp šių regionų yra amžini. Nepaisant Madrido bandymų užmigdyti katalonus vis didesnėmis autonomijos teisėmis, atsiradus bent menkiausiai progai, jie prašys daugiau. Neatrodo, kad tai nurims ir viena iš pusių bus priversta imtis drastiškų veiksmų. Katalonijos atžvilgiu be išorinės pagalbos nėra bent jau kol kas demokratinio būdo, su kuriuo Ispanija sutiktų priimti bendrą nutarimą. Viskas labiau primena pilietinio karo pradžią, nes nė vienas ožys nesiruošia pasitraukti iš kelio.

Ispanija, nors ir susilpninta ekonominės krizės yra Europos Sąjungos, kuri negali sau leisti dar vieno „Brexit“, narė.

Atrodo, kad Katalonija yra įstrigusi savo pačios išsireikalautoje autonomijoje ir nepanašu, kad jiems atsivers lengvas kelias į nepriklausomybę, jei toks apskritai susidarius dabartinei situacijai egzistuoja.

P E R F E C T I L . LT

f/DQEDBSHK CħJ@ CţH@TFHTNRH RS@MFQH@ NC@ HQ ţUHKF@MěH@HR OK@TJ@HR t

Perfectil padeda puoselėti grožį, pamaitinant pačius giliausius odos, plaukų, nagų sluoksnius.

Sudėtyje yra biotino normaliai odos būklei palaikyti, seleno ir cinko – plaukų ir nagų būklės palaikymui.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MĖNESIO ALBUMAI.

Tomas Sinickis Vilnius S/r

Tomas Sinickis yra labai protingas žmogus, sukūręs iš savęs personažą, po kuriuo gali pasislėpti. „Hardcore“ gerbėjams jis visad bus mylimas vyras ir sūnus, kiti niekad nepamirš „Eurovizijos“, ciniškos (net pavardė panašiai skamba) šypsenos ir aštraus liežuvio bei jau lyg pašaknų pabodusios „Aš išpjoviau tavo širdį“. Jam muzika – didžiausias hobis, jis kuria saviems, nepataikauja, neseka srovių ir kuria iki skausmo pažįstamą indie muziką, kuri skambėjo taip pat ir prieš dešimt metų, ir dabar. Todėl „Vilniuje“ nerasite nieko naujo: tas pats lyriškas T.Sinickio balsas, geri angliški tekstai (jis man visad labiau patinka, kai dainuoja angliškai), gal mažiau ironijos ir daugiau nuoširdumo. Viskas pažįstama ir jauku, tačiau čia matau problemėlę, su kuria susidūriau ir perklausęs „Mylimą vyrą ir sūnų“. Aš negrįždavau prie jo praėjus ilgesniam laikui ir to albumo (ir bijau, kad ir „Vilniaus“) efektas nebuvo ilgalaikis. Geriausiai nuskamba „Compromise“ (ir pats T.Sinickis tai žino), daina ne apie meilę, bet labai skamba kaip apie meilę, tačiau kitos dainos – tradiciškai sinickiškos. Tai nėra trūkumas, pats kūrėjas pripažįsta, kad nesistengia sekti srovių, jos jo nedomina, pats klauso tą pačią muziką, kurią klausė anksčiau. Šis pastovumas gerbėjų vertinamas kaip privalumas, tačiau ar Tomui tai atvers naujų durų, abejoju. Jis kaip paskutinis mohikanas, liekantis ištikimas sau. Ir jeigu to jam užtenka, tai tik šlovė ir bučiniai šiam autoriui.

72

Gjan Do It

Global Records

Lietuvos rokas turi „ba.“, o popscenoje tą vietą užima Gjan – mergina iš Šiaulių, nepaisiusi šalies pramogų pasaulio taisyklių ir prašokusi visus neva privalomus laiptelius, pasiekusi niekam popscenoje dar nepasiektų aukštumų. Pripažinsiu, kad „Not Afraid“, „Need Your Love“ ar „Tatoo“ man yra vienos geriausių visų laikų šalies popmuzikos dainų, todėl tikrai laukiau iš vietinės viešumos dingusios, bet savo varkes sukusios atlikėjos naujų darbų.

Albumas „Do It“ sukėlė dvejopus jausmus: iš vienos pusės kitiems populiariosios muzikos dainininkams, kurių daugumą dabar sudaro visokių TV šou nugalėtojai, prizininkai ir kitos trumpalaikės ekrano žvaigždutės, iki jos – kaip iki mėnulio. „Do It“ yra darbas pasaulinei rinkai, suprantant ją, vertinant, bet visomis jėgomis stengiantis išlaikyti savo identitetą. Kiekvienas kūrinys turi ar siekia patraukti, būti įsimintinas, tačiau ir ne pernelyg lengvai sukramtomas. Iš kitos pusės (gal ir dėl didelių lūkesčių) „Do It“ dainos nėra tokios stiprios, kaip dainininkę iškėlę singlai.

Iš esmės truputį trukdo vienodumas, nes susidaro įspūdis, kad muzikinė ir įvaizdinė Gjan pusė per tuos metus nepakito: tai ta pati stipri, šėlstanti mergina, kokią mes pažinome prieš ketverius penkerius metus. Kai supranti kūrinių konstrukcijas ir instrumentuotes, „Do It“ tampa šiek tiek nuobodus ir nuspėjamas, todėl antroje albumo dalyje nori nenori dėmesys nuslopsta (galbūt ir labiau pamaišytas kūrinių išdėstymas būtų padėjęs). Atrodytų, kad gal nereikėjo šaudyti taip maksimaliai iš visų patrankų pradžioje, antros dalies pauzės būtų labiau išgirstos, o ir tos pauzės galėjo būti mažiau melodramatiškos. Nepaisant šių pastabų, „Do It“ yra didelis Lietuvos muzikos žingsnis. Ir, svarbiausia, be zvonkų, stanų ir televizorių.

100

St.Vincent Masseduction

Loma Vista Recordings

The Roop Ghosts

Musica Publica

Visad pabrėžę rimtą požiūrį į kuriamą muziką „The Roop“ antruoju albumu „Ghosts“ pabandė taikyti į aukso vidurį: būti ir sofistikuoti, ir labai prieinami.

Ar šis žingsnis pasitvirtins, parodys laikas, tačiau šiuo metu „Ghosts“ labiau skamba kaip EP nei pilnas albumas.

Nuo Milanno iki „The Roop“ nuėjęs Vaidotas Valiukevičius su komanda žino, ką nori duoti publikai, tačiau parako, manau, truputį pritrūko. Geriausiai ir įdomiausiai skamba pirmieji du albumo kūriniai „Hello“ ir „Deadline“, kurie labai tiksliai apibrėžia grupės koncepciją ir skleidžiamą žinią: svajingą poproką su šiek tiek aplamais tekstais. Akivaizdu, kad didžiausi jų konkurentai ir sielos broliai yra „Sisters On Wire“, šiemet irgi išleidę ilgagrojį, todėl perklausos metu vis apimdavo deja vu jausmas tiek analizuojant pačių roopsų kūrybą, tiek juos lyginant su seserimis.

Pakeltas link debesų skambesys bent man truputį pradeda kartotis, o taip norėtųsi konkretumo, rupumo ir žemiškumo. Įdomu pastebėti, kad „The Roop“ geriausiai skamba angliškai, nes lietuviški (ir artimesni suprasti) tekstai nuskamba lėkštokai. Vis dėlto akivaizdu, kad vyrai nekuria muzikos šiaip sau, jie turi savo kelią ir idėją, tik galbūt tai idėjai prasiskleisti norėtųsi daugiau spalvų, drąsos ir paprasčiausio force majeure.

70

100

Karpiz Netikras albumas S/r

Tie, kurie skaito „Gintarinius Akinius“, žino mano pažiūrį į tautinį hiphopą ir jo skaudulius. Vis dėlto net ir šioje ašarų pakalnėje galima rasti linksmų dalykų, kurie tau bus prie širdies. Karpio kūrybą laikyčiau tokia: savo ironija jis bando pramušti apkerpėjusias ir apipelijusias hiphopo sienas, ir reikia pripažinti, kad jam tai visai sekasi. „Netikras albumas“ skamba šviežiai būtent ten, kur, atrodo, Karpiz bėga nuo lietuvius taip įkvėpusio rusiško repo, nesubtilizuoja, nefilosofuoja ir nedejuoja. Ten, kur jo lyrinis subjektas yra kandus, Karpiz jaučias kaip žuvis vandenyje, pvz., „Mitų griovėjas“ ar „Pavyzdingas pilietis“. Tačiau neva švelnesnėse dalyse pradeda lįsti klišės, kurios paveikė šalies repą taip, kad dar, deja, teks padirbėti. Džiugu, kad net man nelabai patikusiose „Dėl Tavęs“ ar „Daugiau“ Karpiz neatsisako humoro. Kalbant apie muzikinę pusę, išklausius „Netikrą albumą“ akivaizdu, kad nuo „Tų geresnių“ skambesio reperis niekur nebėga. Viskas pažįstama, jaukiai malonu, tačiau ir nestebina, išskyrus labai ausis užkabinusią „Mirtį“, kurios „four tetiška“, „jamie xx‘iška“ pradžia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Negi mes atsisakome senojo skambesio ir neriame į eksperimentus? Jei taip, aš už. Karpi, rizikuok.

100

76

Visada mėgau keistus St.Vincent opusus, kai melodijos ir instrumentuotės, lyg ir neturinčios logiškai lipdytis, tinka lyg duona su sviestu, o gal, tiksliau, sušiai su vasabiais, tačiau šiuo naujuoju albumu amerikietė Annie Clark (toks jos tikrasis vardas ir pavardė) žengė žingsnį link paprastumo ir davė ne šiaip duonos, o pačią šviežiausią čiabatą šiais metais. Taip, „Masseduction“ yra toks geras ir ne be reikalo St.Vincent vadina moteriškuoju Davido Bowie atitikmeniu. Nuo pat pirmo „Hang On Me“ iki „Smoking Section“ jis skamba gyvai, nerūpestingai, nuoširdžiai, skausmingai ir linksmai. Susivienijusi su „Sounwave“ dirbusiu Kendricku Lamaru ar Taylor Swift bei Lorde padėjusiu Jacku Antonoffu Annie leidžia pažvelgti truputį giliau į savo sielą, nesislėpdama, nors ir neignoruodama savo intelektualumo. Atvirai tariant, St.Vincent dar neskambėjo taip nuoširdžiai, o sprendimas šiek tiek pamažinti taip mėgstamo teatrališkumo duoda tik naudos.

Nuostabiai asmeniški „Pills“ ar „New York“ pagaliau atskleidžia tokią St.Vincent, kokią visad norėjau matyti – protingą, tačiau ir su giliomis emocijomis. Tam naudos duoda ir apnuoginta, ir paprastesnė muzikinė dalis, išgryninanti tekstų subtilybes. Eidama popso keliu ji nepraranda savo identiteto ir meniškos, gal net šiek tiek snobiškos prigimties. Ir nors klipai tiesiog blizga ekstravagancija, St.Vincent yra Davido Bowie tradicijų tęsėja – po artsy drabužiu plaka didelė širdis.

100

74

100

18 //

Visus albumus išgirskite „Spotify“ ir kitose klausymo platformose.

© 37O

0°

kisielius kefyras

70

absentas

100

spiritas

>> blizgė

Interneto košė bėga per kraštus Rašė Deimantė Tamutytė

Per pastaruosius dešimt metų sukurta daugiau informacijos nei per visą žmonijos istoriją, teigia neuromokslininkas Danielis Levitinas. Technologijų bendrovė IBM mūsų žandikaulius bando atverti dar plačiau, teigdama, kad 90 proc. dabartinių duomenų buvo sukurta per pastaruosius dvejus metus. Prie tokio milžiniško informacijos kiekio nagus prikišo internetas. Leiskimės į gilesnes paieškas apie internetą ir jo sukurtą informacijos gausą. Ieškosime, žinoma, internete.

klai stengiasi būti geriausiais draugais socialiniuose tinkluose, o įmonių tinklalapiai pildosi begale straipsnių, kurie dažnai kuriami tik tam, kad „Google“ pagal raktinius tekstuose užkoduotus žodžius geriau atrastų įmonių tinklalapius ir ten nuvestų potencialius pirkėjus.

Informacijos pertekliaus kontekste kalbama ir apie pasikeitusį žurnalistikos pobūdį, t. y. žiniasklaidos sukurtą nesibaigiančią naujienų kultūrą, kurioje vertinama tai, kaip greitai gali būti paskelbtos naujienos ir kiek daug jų. Šalutinis to padarinys – vis didesnis nepatikimos ar tik paviršutinį požiūrį į svarbius dalykus pateikiančios informacijos kiekis.

Pakliuvę į spąstus Galvojant apie informacijos kiekį, galima susireikšminti, kad tai mūsų laikų problema. Vis dėlto, kad ir kaip neįtikėtinai tai atrodytų, tokios mintys kamavo žmones ir prieš 400 metų. Tiesa, tuo metu jie piktinosi dėl naujai atsiradusių dalykų – knygų, kurių atsirado tiek daug, kad tapo sunku pasirinkti geriausias, teigia Harvardo istorikė Ann Blair viename „YouTube“ videofilme. Taigi, nereikia petabaitų (kad ir kas jie būtų) informacijos, kad pasijustum susiduriantis su pertekliumi, o tik kiek daugiau, nei gali perskaityti.

Kennetho Goldsmitho projektas „Printing Out the Entire Internet“.

Marisol Rodriguez nuotr.

skaičius, naršydamas po interneto naujienų portalus ar slinkdamas feisbuko siena žemyn suvoki, kad visko yra labai labai daug. Labai daug gero, bet dar daugiau visokio šlamšto, kurį turi peržengti, ieškodamas savo informacijos lobio.

Išspausdinti internetą Internetas atsirado dar penktame XX a. dešimtmetyje, tačiau platesnis jo naudojimas prasidėjo 2004-aisiais, o ypač išaugo pastaraisiais metais. Prieš trejus metus internete buvo 2,4 mlrd. vartotojų, šiuo metu internautų skaičius artėja prie 4 mlrd.

20 // © 37O

Pasak „Internetlivestat.com“, dabar internete yra virš 1 mlrd. interneto svetainių. Gali pagalvoti, kad ne tiek jau daug, nes kiekvienam pasaulio gyventojui netenka net po vieną tinklalapį.

Vis dėlto šis skaičius nurodo tik „Google“ prieinamus puslapius, o jie sudaro apie 10 proc. viso interneto. (Atsakymo, kas tie 90 proc., reikėtų ieškoti interneto naršyklėje nurodant „deep web“). Įdomų žiūros kampą į pasaulinio tinklo informacijos kiekį siūlo „Washing-

ton Post“ žurnalistė Caitlin Dewey. Prieš kelerius metus ji pabandė suskaičiuoti, kaip atrodytų popieriuje išspausdintas internetas. Vienas interneto tinklalapis vidutiniškai užima 6,5 spausdinimo lapo puslapius, tad, norint atspausdinti visą internetą, reikėtų 305,5 mlrd. puslapių. Tai būtų 122 mln. tonų spausdinimo popieriaus arba 76 mln. Hario Poterio knygų serijų, kurių kiekvienoje yra aštuonios knygos. Vis dėlto šis skaičius nepateikia realaus vaizdo, nes mintyse spausdinant internetą nebuvo įskaičiuota vaizdo ir kita medžiaga.

Informacijos perteklius Besidominčiuosius interneto mastais bandoma stebinti ir kasdien sugeneruojamu informacijos kiekiu. Pasak IBM, kasdien yra sukuriama 2,5 mlrd. gigabaitų duomenų, tiksliau, jau minėtas interneto statistikos portalas teigia, kad kasdien į „YouTube“ įdedama 4 mln. valandų videofilmų, paskelbiama 67 mln. „Instagram“ nuotraukų ir 4 mlrd. feisbuko įrašų. Kiek tiksliai duomenų yra feisbuke, rasti sunku, tačiau teigiama, kad jau 2012 m. jame buvo virš 30 mln. gigabaitų vartotojų sukurto turinio.

Skaičiai dažnai lieka tik skaičiais, nes daugelis žmonių savo gyvenime nesusiduria su tokiais kiekiais informacijos ir todėl sunku juos suvokti. Tačiau net negalvojant apie visus tuos milžiniškus

Apie neigiamai veikiantį didelį informacijos kiekį pradėta kalbėti dar septintame dešimtmetyje, pavadinus reiškinį informacijos pertekliumi (angl. „information overload“). Terminą išpopuliarino futuristas Alvinas Toffleris savo knygoje „Future Shock“, nuspėjęs, kad ateityje informacijos perteklius ir kartu su juo ateinanti begalybė pasirinkimų trukdys žmonėms priimti sprendimus bei siekti norimų tikslų. Žmogaus ribos Būdami dėmesingi galime atkreipti dėmesį į 3–4 dalykus, tačiau jei jų daugiau – pradedame jiems skirti mažiau dėmesio, teigia jau minėtas neuromokslininkas ir knygos „The Organized Mind: Thinking Straight in the Age of Information Overload“ autorius D.Levitinas. Į nurodytą skaičių dalykų pavyktų įterpti susirašinėjimą feisbuko žinutėmis, atsakinėjimą į elektroninius laiškus, lengvą slydimą „Instagram“ vizualais, gal dar kalbėjimą su kolega ir galiausiai prezentacijos rengimą darbui, vis dėlto daugelis neuromokslininkų sako, kad gerai vienu metu kelių dalykų daryti negalime. Multitaskinimas tiesiog neegzistuoja. Mes tiesiog greitai keičiame veiklas ir taip prarandame 40 proc. produktyvumo. Žmogaus ribotumas niekam nė motais. Žmonės skelbia savo nublizgintas gyvenimo akimirkų nuotraukas, prekės žen-

Daugelis tyrimų rodo, kad informacijos kiekis ne tik apsunkina pasirinkimą, bet kartu daro įtaką mūsų pasirinkimui ir mąstymui. Pasirodo, jei žmogui atsiranda galimybė rinktis iš daugybės informacijos šaltinių, jis retai kada stengiasi pirmiausia kuo plačiau apžvelgti informaciją ir tik tada priimti sprendimą. Dažniausiai vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis ir prietarais, renkasi tai, kas jam idėjiškai artimiausia.

Be to, dar 2008 m. žurnalistas Nickas Carras tinklalapio „The Atlantic“ straipsnyje „Is Google Making Us Stupid?“ pastebėjo, kad greičiausiai dėl dažno naudojimosi internetu mūsų smegenys perima interneto veikimo principus. Vis sunkiau tampa įsitraukti į ilgą tekstą. Protas vis ieško kažko naujo, tarsi ilgisi interneto, kur paspaudus ant tekste pateiktų nuorodų gali patekti į naujas idėjų platumas. Tokias mintis patvirtino ir neuromokslas, kaip kad Michaelio Merzenicho knyga „The Shallows: What The Internet Is Doing To Our Brains“.

Sprendimų paieškos Iš pradžių maloniai stebinęs internetas pradeda gąsdinti.

Kai kurie į informacijos perteklių bando reaguoti grįždami prie pamirštų įpročių. Štai žurnalistas N.Carras, kritikavęs „Google“ dėl jo mąstymo pakeitimo, pats bando ir kitiems siūlo sąmoningai grįžti prie knygų skaitymo – tam paskirti kažkiek laiko kiekvieną dieną. Londone greitosios žurnalistikos kokybe pasibaisėję žurnalistai įkūrė lėtos žurnalistikos judėjimą ir su pasididžiavimu leidžia kas tris mėnesius pasirodantį žurnalą „Delayed Gratification“, kuriame apžvelgia daug diskusijų sukėlusius pasaulio įvykius praėjus pirminiam emocingam šaršalui.

Vis dėlto informacijos problemą galima spręsti ir neatmetant technologijų teikiamų galimybių. Socialinius ir ekonominius interneto padarinius nagrinėjantis mokslininkas Clay Shirky teigia, kad problemų kelia ne informacijos perteklius, bet filtro nebuvimas. Mokslininkas primena, kad leisdami knygas leidėjai rūpinasi ne tik pačiu leidimu, tačiau ir tuo, ar knygos sulauks pirkėjų dėmesio.

Dėl to atliekamas informacijos kokybės tikrinimas. Dėl atpigusių technologinių įrenginių ir interneto sukurti informaciją bei ją perduoti skaitmeniniu būdu tapo gerokai pigiau, tad nebeliko tikslo tikrinti kokybę prieš pateikiant turinį auditorijai. Vis dėlto naudojant technologijas informacijos filtrai vėl gali atsirasti. Štai lenkų startuolis „Userfeeds“ kuria sistemą, kuri leistų interneto vartotojams vertinti, ar interneto puslapiuose pateikiama informacija yra patikima.

Internetas yra pripažįstamas vienu iš šiuolaikinių pasaulio stebuklų. Tik, atrodo, su juo šiek tiek daugiau vargo, o gal kartu ir smagumo nei su ramiai sau stovinčiomis Egipto piramidėmis.

Šis manevringas namų ruošos pagalbininkas padės išvalyti kiekvieną namų kampelį.

Galbūt jau atėjo laikas padėti į šalį gremėzdiškus ir sunkius įprastus dulkių siurblius? „Blade“ dulkių siurblio pagrindas, kuriame įtaisytas variklis, ir dulkių konteineris pagamintas iš patvaraus plastiko.

Ergonomiška ir tvirta rankena patogu valdyti siurblį ir juo manevruoti, taip pat pirštu patogu pasiekti ant šios rankenos esantį įjungimo mygtuką.

Ant galinės siurblio sienelės įtaisytas aiškus ir patogus valdymo skydelis. Viršuje puslankiu išdėstyta šviečianti skalė, kurioje matyti dulkių siurblio baterijos įkrovimo lygis – vien metus žvilgsnį į šią skalę paprasta planuoti savo namų ruošos darbų apimtį. Žemiau rasime du mygtukus – vienu įjungsime / išjungsime motorizuoto šepečio sukimąsi, o kitu įjungsime „Boost“ režimą, kuriam veikiant siurblio trauka daug stipresnė.

Ištvermingasis Iš tiesų retai kada norėsis išjungti „Boost“ režimą – nors tada „Blade“ veikia triukšmingiau, siurbia jis labai efektyviai. Patartina, kai siurbiame lengvai valomus paviršius, išjungti šį režimą – veikdamas įprastu režimu, galingos 32 voltų ličio jonų baterijos užtenka 45 minutėms darbo. Net ir dirbant su nuolatos įjungtu „Boost“ režimu, „Dirt Devil“ įrenginys veikia apie 23 minutes – tiek laiko pakanka išsiurbti vidutinio dydžio butą. Tai rekordiškai ištverminga baterija – kiti panašiai ilgai veikiantys belaidžiai siurbliai vos ne dvigubai brangesni.

Belaidis dulkių siurblys

Visiškai įkrauti bateriją užtruks vos keturias valandas. „Blade“ komplekte rasime specialų tvirtinimo stovelį, kurį reikės pritvirtinti prie sienos – į jį patogiai įstatomas siurblys, kai jį krauname. Tiesa, tuo metu, kai siurblys įjungtas į tinklą, dirbti juo negalėsite.

Išvados Septynmyliais žingsniais į ateitį lekiančios technologijos į mūsų namus atnešė naują revoliuciją – belaidžius dulkių siurblius. „Dirt Devil Blade“ turi viską, kad užkariautų mūsų širdis – yra galingas, lengvas ir manevringas, o jo baterijos užteks išvalyti visiems namams. Užtat kainuoja jis bemaž dvigubai mažiau nei panašių savybių turintys kiti įrenginiai.

„Dirt Devil Blade“: ir dulkių kaip nebūta Belaidžiai dulkių siurbliai – tai beveik tobulas namų ruošos įrenginys. Tvarkantis namuose, nereikia perjunginėti elektros laido iš vieno lizdo į kitą, juo patogu pasiekti bet kokius kampelius ir paviršius. Deja, iki šiol tokio tipo siurbliai dažnai nuvildavo pirkėjus – įrenginiai buvo sunkūs, silpnai siurbdavo, o jų akumuliatoriai neištverdavo visos namų švarinimo procedūros. Tikrai kokybiški belaidžiai siurbliai kainavo nemažus pinigus.

Tačiau, regis, papūtė nauji technologijų vėjai – bendrovės „Dirt Devil“ inžinieriai sukūrė belaidį dulkių siurblį „Blade“, kuris pagal savybes ir kainą neturi analogų rinkoje. Pažvelkime, ar šiame įtaise sumontuotos naujausios technologijos padės pakeisti mūsų namų ruošos įpročius?

Pastalėje ir palubyje Vos 2,5 kg sveriantis „Blade“ taip sukurtas, kad juo lengvai išvalysite bet kokią namų vietelę. Siurblys yra ypač manevringas – lengvai galime kilnoti ir vartyti įtaisą į bet kokią poziciją. Dulkės ir nešvarumai, išlikti tiek ant horizontalių, tiek ant vertikalių paviršių neturi šansų. Siurbliu paprasta pasiekti tiek giliai po lova susikaupusius trupinius, tiek ant sienų ar ant lubų plevėsuojančius voratinklius, ar ant baldų šonų susirinkusius augintinio šerius.

Valant minkštų baldų paviršius ar kilimus ypač praverčia motorizuotas šepetys, kuris pats sukasi, varomas elektros energija. Besisukdamas jis traukia siurblį valomu paviršiumi į priekį, todėl palengvina šiūravimą pirmyn ir atgal. Be to, toks inžinerinis sprendimas padidina bet kokių nešvarumų surinkimą.

Vis dėlto efektyviausiai šis šepetys veikia surenkant augintinių plaukus ir šerius nuo kilimų ar minkštų baldų. Puiki savybė, padedanti taupyti akumuliatoriaus energiją, – siurbiant lengvai nuvalomus kietus paviršius, paspaudus vieną mygtuką, šepečio sukimąsi galima išjungti.

„Dirt Devil Blade“ komplekte rasime keturis antgalius, kuriais lengvai išvalysime įvairius plyšius ir sunkiau pasiekiamus paviršius. Vienas didžiausių pranašumų – galimybė nuimti ilgąjį vamzdį ir antgalius uždėti tiesiai ant dulkių siurblio korpuso.

Tokiame pavidale „Blade“ tampa nepamainomas, kai norime išvalyti laiptus, daugiabriaunius paviršius, automobilio saloną, siurbti trupinius nuo virtuvės stalo ar iš sofos plyšelių.

Juodosios skylės trauka Paėmus „Blade“ į rankas, pirmiausia į akis krinta tai, kad dulkių surinkimo konteineris yra horizontalus. Jame besisukantis ciklonas sukuria tiesioginį oro srautą per visą vamzdį nuo pat grindis liečiančio šepečio – ši inovacija, pavadinta „Direct Helix“, leidžia „Dirt Devil“ siurbliui išgauti laidiniams siurbliams prilygstančią trauką. „Blade“ gali pasigirti net 198 W įsiurbimo galia, prieš kurią neatsilaiko jokie nešvarumai.

Be to, tokios formos dulkių konteinerį labai paprasta išvalyti – tereikia paspausti mygtuką ir nuėmus dangtį bei pavertus siurblį šonu iškratyti susiurbus nešvarumus. Pats konteineris yra pagamintas iš skaidraus plastiko, todėl siurbdami iš karto matysime, kada laikas jį išvalyti. Kitoje dulkių konteinerio pusėje pasukę dangtelį, išimsime oro filtrą tam, kad galėtume jį išvalyti ar išplauti.

>> už kadro

Kai kino (ne)būna Rašė Lina Žukauskaitė Nuotrauka „Fotodiena.lt“

Šį rudenį didžiausias sezono kino renginys „Scanorama“ švenčia penkiolikos metų gimtadienį. Šia proga festivalio žiūrovams bus pristatytas ne tik solidus auksinių filmų rinkinys, bet ir netikėti atradimai. Apie tai, kaip gimsta festivalio programa, pasakoja „Scanoramos“ programų koordinatorius Dmitrijus Gluščevskis.

– Papasakok, kaip jūs susipažinote – tu ir kinas?

– Kinofilmų jau mokykloje žiūrėdavau gan daug. Nebuvau didelis gurmanas, bet, siekdamas iš anksto apsidrausti, skaitydavau recenzijas, rinkdavausi žiūrėti tokius filmus, kurie pasirodydavo galintys nenuvilti. Pažiūrėjęs filmą toliau jį analizuodavau, mėgindavau suprasti, ką aš vis dėlto pamačiau. Atsimenu, kaip po Davido Lyncho „Malholando kelio“ („Mulholland Drive“) peržiūros kine visą vakarą sėdėjau naršydamas, skaitydamas įvairiausias analizes ir teorijas.

Turėjau kelis mėgstamus portalus, kurių recenzijomis pasitikėjau, tad kartais iš to pasitikėjimo pažiūrėdavau ir vieną kitą autorinį filmą. O kadangi domėjausi humanitariniais mokslais, galiausiai pats pradėjau rašyti tekstus ir pajutau, kad vadinamieji publicistiniai kūriniai man pavyksta geriau nei literatūriniai. Taip pamažu pradėjau rašyti kino recenzijas.

– Žodis ir tekstas tavo gyvenime užėmė vis svarbesnę vietą – studijavai filosofiją, o šiuo metu sieki semiotikos mokslų daktaro laipsnio. Kaip tai susiję su kinu?

– Labai tiesiogiai! Knaisiotis po įvairius kultūrinius artefaktus-tekstus, paveikslus, tą patį kiną – man tapo labai natūraliu įpročiu. Vis sunkiau buvo tiesiog vartoti bet ką – norėjosi išsiaiškinti, kas čia, kaip tai padaryta ir ką tai reiškia. Pamažu kinui skirtų tekstų, tarp jų ir akademinių, vis daugėjo. O kai supratau, kad už juos kartais ir pinigų sumoka, norėjosi dar labiau stengtis. Filosofijos ir semiotikos studijose teko detaliau pasidomėti ir kino teorijomis, bet normalių sisteminių kino teorijos žinių taip ir neįgijau. Tiesiog supratau, kad tam tikri bendri tekstų / kultūros fenomenų analizės įrankiai tinka ir kinui.

Pradėjau pastebėti struktūrinius filmų ypatumus ir lavinti tuos įgūdžius, kurių pasigesdavau kitų internetinių kino kritikų tekstuose. Pamažu stiprėjo pasitikėjimas tuo, ką galiu papasakoti apie kiną, o ir peržiūrėtų filmų skaičius augo labai sparčiai.

22 // © 37O

– Pasitikėjimo pakako, kad pasibelstum į „Scanoramos“ duris?

– Na, ne visai taip. Aš sau toliau žiūrėjau filmus, rašiau apie juos, domėjausi, kol vieną dieną pamačiau, kad „Scanorama“ ieško programos sudarytojo.

Paragintas draugės, parašiau motyvacinį laišką, o atėjęs darbo pokalbio sužinojau, kad mane jau žino iš kai kurių rašytų tekstų. Buvo malonu. Esu labiau tekstų ir analizės nei kino žmogus. Tačiau kinas man yra ypač įdomi ir turtinga raiškos priemonė, daug ką pasakanti ne tik kaip įtraukianti / juokinga / liūd-

na / baisi ir t.t. istorija, bet kaip mąstymo produktas, kaip kultūros veidrodis.

Vartai gerą filmą rankose, o jis vis naujai rezonuoja. Smagu, intriguoja.

Retrospektyviai galvojant apie tai, kaip pradėjai vieną ar kitą veiklą, gali pasirodyti, kad viskas vyko labai tikslingai – kai ilgą laiką kažkuo domiesi, renki kompetencijas, stengiesi kažką nuveikti toje srityje, galiausiai you make it. Bet tai dažniausiai yra netiesa. Tokių, kurie nutarę tapti staliais, iš rankos nepaleidžia medinės lentelės ir plaktuko, tikrai nėra. Viskas vyksta labai dinamiškai ir dažnai tai, kas galiausiai susiklosto, būna netikėta. Vis dėlto manau, kad sąžiningiausia (nors ir tiek pat neoriginalu) būtų pasakyti, kad „Scanoramoje“ atsidūriau visiškai atsitiktinai.

– „Scanoramos“ programos sudarytojas – tai žmogus, kuris kasmet rūpinasi, kad į festivalį patektų 100 geriausių filmų iš visos Europos? Ką tai reiškia?

– Ką reiškia sudaryti daugiau kaip 100 filmų programą? Aš jums pasakysiu: tai žiūrėti vidutiniškai po kelis filmus per dieną; žymėtis, kuris ir kodėl patiko arba nepatiko, paskui pamiršti, kodėl vienas patiko, o kitas – ne; lyginti vienus filmus su kitais ir bandyti galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus žiūrovus; stengtis nesipykti su kolegomis, kai nesutampa skoniai; dar kartą žiūrėti filmus; valandą arba daugiau stovėti festivalių eilėse; miegoti prastų filmų seansų metu (nes kito laiko poilsiui nėra); miegoti puikių filmų seansų metu (nes miego prastų filmų metu nepakanka); norėti ir negauti filmo; netikėtai gauti filmą, kurio norėjai; žiūrėti daug prasto ir dar daugiau vidutiniško kino; suprasti, kad tikrai prastas yra daug geriau nei vidutiniškas kinas; pamiršti skirtumą tarp gero, blogo ir vidutiniško kino; nusivilti šių metų produkcija; pamatyti nuostabų filmą ir vėl patikėti kino ateitimi; ar jau sakiau – žiūrėti daug kino?

O kur dar tūkstančiai parašytų laiškų ir susitikimų: derybos, dalykiškos šypsenos, nepatogūs pokalbiai, draugiška pagalba, kolegiškas solidarumas.

Sudaryti programą – ilgas, labai įdomus, bet kartu ir labai nuobodus darbas, kur tikri atradimai ir geras jausmas, apimantis pažiūrėjus gerą filmą, – labiau išimtis nei taisyklė. Bet būtent dėl jų viską ir darai. Šiuo požiūriu turinio prasme bet koks Lietuvos kino festivalis – kelis kartus „geresnis“ nei bet koks didelis pasaulinio lygio kino festivalis, kuriame filmai rodomi pirmą kartą. „Geresnis“ kabutėse, nes didžioji dalis į Lietuvą atvežamų filmų – tai filmai nugalėtojai, išsiskyrę kitų festivalių programose, įvertinti kritikų ir žiūrovų.

Toks „gerumas“ iš tiesų tėra saugumas.

Ar mamos kotletai gali būti neskanūs?

per daug Gal ir gali kartais būti truputį persūdyti, bet juk vis tiek valgysi ir paprašysi pakartoti. Čia, manau, ir slypi didžiausias iššūkis: programos gerumas, bent jau iš programos sudarytojo perspektyvos, matuojamas ne aukso ar sidabro kilogramais, bet tuo, kaip atrinkti filmai rezonuoja tarpusavyje. Kaip ir kodėl jie yra gretinami, kaip ir kodėl išskiriami į skirtingas programas. Programoje negali būti vien tik žymūs vardai – juk kai prisivalgai daug saldainių, paskui skauda pilvą. Bet kokiu atveju, kad ir ką darytum, žiūrovų pasitenkinimą prognozuoti sudėtinga. Paleidi programą, ir filmai pradeda gyventi savarankiškai: vieniems netikėtai sekasi, kitiems ne. Tad ir matuoti belieka tik pagal save: ar sąžiningai dirbai, ar pavyko programa kažką pasakyti.

– Šiemet „Scanorama“ žiūrovams pristato naują programą pavadinimu „Galvok, ką nori“. Kodėl kilo poreikis papildyti ir taip netrumpą festivalio programų sąrašą?

– Iš čia ir kilo noras ne tik atvežti nugalėtojus, bet ir atrasti kažkokius filmus, kurie nepateko į didžiųjų festivalių dėmesio centrą, nors juose dalyvavo arba, mūsų manymu, buvo verti juose dalyvauti. Ne tik pasitikėti kolegų iš užsienio skoniu, bet ir parodyti kritinę masę kitų kūrinių: drąsių, žaismingų, netobulų, bet žavių. Pažaisti nesaugiai, leisti pačiam sau, o ir festivalio lankytojams atrasti kiną kaip gyvą, besivystančią, kartais ekscentrišką terpę. „Scanorama“ visuomet siekė ne tik atvežti geriausius, bet ir atrasti naujus kūrėjus ir jų darbus – tuos, kurie didžiuosiuose festivaliuose lieka mažiau įvertinti, tačiau yra įdomūs savo drąsa, atmosfera ir požiūriu į kino konvencijas. Jie yra mažesnio biudžeto, labiau kameriniai, drąsiau išnaudojantys žanrus ir kino formas.

Pernai keletą tokio formato filmų buvome įtraukę į skirtingas festivalio programas – žmonėms jie patiko, tad šiemet jautėme poreikį eksperimentams dedikuoti atskirą programą.

– Kas tau, kaip programos sudarytojui, maloniau – į Lietuvą atvežti „auksinius lokius“ ar netikėtus atradimus?

– Manau, reikia bandyti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių polių, nes ignoruoti kurį nors iš jų yra mažų mažiausiai keista. Nereikia apsimesti geradariais altruistais: festivalis taip pat yra verslas, o vadinamieji auksiniai filmai – daug saugesnė investicija. Tačiau man liūdna matyti, kad drąsūs, keistesni, neįrėmintai auditorijai skirti filmai vis sunkiau randa kelią į didesnes kino sales. Ir bijau, kad kino industrija, vis labiau reikalaudama investicijų grąžos ir prognozuojamo rezultato, gali pati sau šaudyti į koją.

Esu įsitikinęs, kad atseit keistiems filmams reikia leisti garsiau kalbėti. Juk iš čia ateina nemaža dalis naujovių, kurios sukramtytos, keliauja, šiurkščiai tariant, iš andergraundo į meinstrymą. Jei domiesi kinu, keista nesidomėti išsišokėliais. Juk tai lavina tam tikrą jautrumą kino kultūros pulsui, lavina gebėjimą skaityti ir suprasti kiną. O ir

festivalio patirtis tokiu atveju pagyvėja: gali užsukti į niekam nežinomo režisieriaus filmą ir nustebti daug labiau, nei pasižiūrėjęs naują Larso von Triero darbą. Kiti sako, kad tai snobizmas, bet aš labiau linkęs tai suvokti kaip nuotykių ieškojimą.

– O ką galvoja žiūrovai, ko jie ieško kine?

– Man atrodo, kad kinas – pirmiausia pramoga. Net jei tai ne Holivudo blockbasteris, o kokiuose Kanų ar Roterdamo kino festivaliuose nugalėjęs nekomercinis filmas. Žmonės sumoka pinigus už produktą ir tikisi, kad jiems patiks. Todėl šiandien kinas, jau seniai nesantis meno ir kultūros avangarde, turi konkuruoti su kitomis pramogomis: koncertais, bokalu alaus bare, vakarėliu „Yukatane“, kompiuteriniu žaidimu ar nauju Davido Fincherio serialu, pasirodžiusiu „Netflix“. Kitas dalykas, kad ir „pramoga“, ir „patikti“ nėra savaime suprantami žodžiai. Vieniems patinka papai ir sportiniai automobiliai, o kiti susidomėję žiūri, kaip pabėgėliai skęsta jūroje. Skamba ciniškai, bet tikrai manau, kad tai yra palyginami dalykai.

Ne turinio, bet bendro principo požiūriu: žiūri fikcinius arba nefikcinius pasakojimus ekrane ir išgyveni emocijas.

Prasminga tai ar neprasminga – jau kitas klausimas. Visi turi savo specifinių lūkesčių – tai normalu ir sveikintina.

Sudaryti programą – ilgas, labai įdomus, bet kartu ir labai nuobodus darbas, kur tikri atradimai ir geras jausmas, apimantis pažiūrėjus gerą filmą, – labiau išimtis nei taisyklė.

– Pristatyti festivaliui eksperimentinius ir mažiau žinomus filmus yra rizikinga – juk sunku prognozuoti, kaip žiūrovai įvertins jaunų režisierių darbus. Kas dažniausiai lemia tavo pasirinkimą?

– Na, čia gal reikėtų pasakyti, kad nei aš, nei mano kolegos nesam kažkokie robotai, kuriems patinka tik iš karto nesuprantamas, nepakeliamai lėtas, nepagrįstai ilgas kinas su ilgais nejudančiais planais ir penkiais dialogo žodžiais. Todėl labai norėčiau atsargiai elgtis su „eksperimentinio kino“ etikete. Vienus ji išgąsdins, kiti pagrįstai ironiškai nusišypsos. Mano manymu, „Galvok, ką nori“ – labiausiai jaunatviška festivalio programa, kur surinkti filmai, sukurti jaunų žmonių ir apie jaunus žmones, ir papasakoti laisvai, lengvai, žaidžiant su egzistuojančiomis pasakojimo tradicijomis. Kartais tai reiškia, kad pati filmo struktūra, intonacija bus keista, bet tai labiau ekscentriško pokšto nei snobiškos pozos keistumas.

Todėl ir ieškojau drąsesnių sprendimų, kuriems būtų nesvetima saviironija ir humoras. Tad neabejoju, kad žiūrovai filmus įvertins, svarbiausia, kad duotų jiems šansą.

– Ką atsakytum žiūrovams, kurie po naujosios programos filmų niurzgės: „Nieko nesupratau.“ – Dažniausiai kai kas nors sako „nesupratau“, turi omenyje „nepatiko“, tik kad tas „nesupratau“ daug svariau skamba. Vadinasi, žinai, kaip turėjo būti, o čia kažkas buvo ne taip. „Nesuprantu Pollocko meno, mano vaikas taip pat moka.“ Norėčiau, kad žmonės išmoktų skirti šiuos skirtingus pasakymus ir, kai jiems kas nors nepatinka, nebijotų taip ir pasakyti. Sakykite: man nepatiko šitas filmas / knyga / paveikslas. Niekas niekam nieko neprivalo: nei patikti, nei aiškinti.

Man asmeniškai kaip tik viena liūdnesnių kino patirčių yra, kai viskas taip aišku, suprantama ir nuspėjama, kad galima ir nežiūrėti filmo toliau. Kalbu net ne apie siužetą, bet apie kažkokį bendrą pasakojimo būdą, bendrą intonaciją, kuri kartais būna kaip mokinio, kuris žino, kaip rašinėlį reikia teisingai patriotiškai parašyti, ir nė žingsnio į šoną sau neleidžia.

Kai viskas skaidru ir aišku, dažniausiai reiškia, kad arba iš tiesų nieko nesupratai, arba suvalgei pusfabrikatį. Ir tai nebūtinai yra blogai, kino žiūrėjimas – ne darbas, reikia ir atsipalaiduoti, ir išjungti galvą. Bet kvietimas mąstyti kartu – tikrai retas pasitikėjimo žiūrovu ženklas. Tad kviečiu.

>> už kadro

Kaip gimė „Stebuklas“?

Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos iš filmavimo aikštelės Mato Astrausko

Režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė

– Scenarijų kūrei aštuonerius metus, filmo kūrimas užtruko dar keletą metų. Ar toks ilgas kūrybos procesas buvo naudingas filmui?

– Taip, šio filmo kūrimas truko gana ilgai. Scenarijų pradėjau rašyti 2008 m., tačiau ilgiausiai užtruko scenarijaus tobulinimas. Ilgai ieškojau kampo, per kurį noriu papasakoti šią istoriją ir formos, kaip tai padaryti. Parašiau gal penkis scenarijaus variantus, kurie buvo visiškai skirtingi. Tačiau kiaulių ferma, laikmetis ir atvykstantis amerikietis istorijoje buvo nuo pat pradžių.

Scenarijus jau buvo paruoštas 2012 m., tuomet prasidėjo ilgas filmo finansavimo paieškų etapas. Ateityje norėčiau, kad filmo gamyba truktų trumpiau. Tačiau laiko testas leidžia suprasti, ar iš tikrųjų nori pasakoti šią istoriją ir išsigryninti mintį.

24 //

– Kodėl pasirinkai pasakoti istoriją apie 1992 m., o ne apie dabartį?

– Šis laikotarpis visada mane domino dėl savo chaotiškumo ir kontrastų: vargas ir turtai, dvasingumas ir materializmas, senos sovietinės vertybės ir vakarietiški pažadai. Ir daug liūdnų, bet kartu ir juokingų istorijų. Tai buvo laikas, kai aš augau. Mačiau aplink save daug keistai pakrypusių ir net sudaužytų likimų. Žmonės turėjo rasti naują būdą gyventi, daugelis iš jų perkūrė save iš naujo ir adaptavosi, o kitiems nepavyko – jie liko savotiškai traumuoti iki šiol. Man atrodo, kad negalima šių žmonių išgyvenimų taip lengvai pamiršti, norėjosi tokių žmonių patirtis perteikti filme.

© 37O

– Filmas labai vizualus. Kaip pavyko pasiekti esamą rezultatą?

– Darbas su filmo vizualika man pačiai buvo didelis ir įdomus atradimas. Tai mano pirmas pilnametražis vaidybinis filmas. Prisipažinsiu, prieš pradėdama

filmuoti labiausiai bijojau būtent šios dalies. Pusmetį prieš filmavimą pradėjome susirašinėti elektroniniais laiškais su operatoriumi Emiliu Christovu. Manau, per visą pasiruošimą pasikeitėme apie 1 tūkst. laiškų. Ilgiausiai diskutavome apie filmo koloritą, mus įkvepiančius filmus, vartėme nuotraukas, Jono Daniliausko, kurio tematika, spalvos, kompozicijos mums patiko, paveikslus.

Vėliau paeiliui aptarėme kiekvieną scenarijaus sceną atskirai. Padarėme didelį pasiruošiamąjį darbą, todėl filmuojant daug diskusijų nekilo, nes abu žinojome, kur einame.

– Filmo komanda buvo tarptautinė, filmavote ne tik Lietuvoje, bet ir Bulgarijoje, filmo postprodukcija vyko Lenkijoje, prie filmo prisidėjo kino profesionalai iš šių šalių. Ką darbas su kiekvienu jų, manai, davė filmui?

– Manau, kad darbas su tarptautine komanda turi daugiau pranašumų negu trūkumų. Vis dėlto tokia bendros gamybos sistema tampa sudėtingu mechanizmu kūrėjui: filmavome Lietuvoje ir Bulgarijoje, o pastaruosius metus nuolat keliavau prižiūrėti filmo postprodukcijos darbų Varšuvoje. Filmavimas su tokia patyrusia tarptautine komanda – dovana kūrėjui – iš karto pasitikrini, kurie istorijos aspektai yra universalūs.

– Kokios temos tau svarbios?

– Man buvo svarbi adaptacijos ir išgyvenimo tema, įdomu, kokia situacija gali priversti patį nelanksčiausią žmogų keisti savo identitetą. Labai svarbi atrodė tikėjimo ir laukimo tema, kaip iš po kojų slystant gyvenimui žmonės ieško atsakymų kitur.

„In Script“ nuotr.

Pauliaus Gasiūno nuotr.

#KentėtiLikoNedaug – taip reklamuojamas naujas lietuvių filmas ne ką mažiau pretenzingu pavadinimu „Stebuklas“. Kad jį pamatytume, kentėti liko tikrai nedaug – šalies kino teatruose jis pasirodys gruodžio pradžioje. Ta proga su filmo kūrėjais kalbame apie tai, kaip jis gimė.

Prodiuseris Lukas Trimonis

– Filmo komanda – labai tarptautinė: operatorius – bulgaras E.Christovas, dailininkė Irena Muratova – taip pat

bulgarė, montuotoja Milenia Fiedler, kompozitorius Krzysztofas A.Janczakas, aktorius Danielius Olbrychskis – iš Lenkijos, aktorius Vyto Ruginis – JAV lietuvis. Kodėl?

– Tai susiklostė gana natūraliai. Režisierė Eglė mokėsi Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, todėl filmo scenarijus buvo sukurtas tarptautinėje aplinkoje ir skirtingų tautybių žmonėms patiko Eglės parašyta istorija, personažai, subtilus humoras ir idėjos. Pasidarė aišku, kad projektas turi tarptautinį potencialą. Pradėjau projektą pristatinėti tarptautiniuose renginiuose, kino mugėse, atsirado kitų šalių prodiuseriai, kuriems istorija pasirodė labai artima ir jie priėmė iššūkį kartu su mumis kurti „Stebuklą“. O dabar turime keturių šalių bendradarbiavimo rezultatą. Manau, tarptautinė komanda įneša daugiau universalumo, kai žmonės iš skirtingų kontekstų šlifuoja istoriją ir tai, kaip ji pasakojama. Taip atsisakoma daugybės nereikalingų detalių ir istorija pasidaro labiau suprantama pasauliniame kontekste. Mano nuomone, to naudą įrodo ir tai, kad, filmui esant dar gamybos stadijos, jį atsirinko tarptautiniai pardavimo agentai, kad ir dabar vyksta intensyvus parda-

1992-ieji, Lietuvą apėmusi didelė ekonominė krizė: darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena – stipri moteris, ant kurios pečių laikėsi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą ir jos darbininkus. Padėti jai gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis Bernardas.

Ir pažada: kentėti liko nedaug – jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biednių gyventojai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas padės Irenai išgelbėti kiaules? O gal pats pakiš jiems kiaulę?

vimas, kad žiūrovai iš tokių šalių kaip Kinijos, JAV ir Prancūzijos turės galimybę pamatyti „Stebuklą“.

– Kaip patekote į Toronto festivalį, kur lietuvių filmas buvo rodomas po labai ilgos pertraukos – septyniolikos metų?

– Festivalio filmo pasaulinei premjerai

pradėjome ieškoti, kai tik buvo „užrakintas“ filmo montažas, su atstovais iš Toronto bendravome nuo paties pirmo filmo pristatymo vienoje iš kino mugių, jie sekė filmą nuo pat montažo pabaigos – siųsdavome jiems atnaujintas versijas, vis susitikdavome festivaliuose ir mugėse. Paskutinį kartą su jais buvome

– Filmą taip pat rodėte ir rodote daugybėje kitų festivalių. Kaip patekote į juos? Kaip užsienio žiūrovai reaguoja į filmą?

– Filmas į festivalio rengėjų rankas gali patekti įvairiais būdais: per tarptautinę filmo pardavimo kampaniją, tiesiogiai pristatant filmą industrijos renginiuose, per Lietuvos kino centro kino sklaidos skyrių, dažnai būna, kad festivalių atstovai patys keliauja po kitus festivalius ir žiūri filmus, ieško jiems tinkamų, kalbasi vieni su kitais, dalijasi įspūdžiais ir taip atranda vieną ar kitą filmą.

Visiems, nesvarbu iš kokių pasaulio kraštų, labai įstringa Eglės Mikulionytės suvaidintas pagrindinės filmo herojės, Biednių kiaulių fermos vedėjos Irenos vaidmuo, o V.Ruginis, vaidinantis Amerikos lietuvį Bernardą, savo iš-

vaizda ir elgesiu jiems primena Donaldą Trumpą. Lietuvos žiūrovai, pamatę filmą, dažnai pasineria į prisiminimus apie 1992 m.

Pauliaus Gasiūno nuotr.

susitikę „Meeting Point Vilnius“, „Kino pavasario“ metu vykusiame renginyje. Sprendimą rodyti filmą nešališkai priėmė festivalis. Jo organizatoriai turi savo filosofiją, pažįsta savo auditoriją ir labai gerai žino, kokius filmus nori rodyti. Jie mūsų filmą įvardijo kaip „kino stebuklą, kuris žavi ir širdį, ir sielą“. Sprendžiant iš šiltų žiūrovų reakcijų Kanadoje festivalio metu, atrodo, kad jie nesuklydo.

Eglė Mikulionytė – pagrindinė aktorė, įkūnijanti Ireną – Kuo artima herojė? O gal priešingai – jūs labai skirtingos?

– Aš ir Irena esame kaip skirtingos salos. Ji valdinga, stipri kolūkio pirminin-

Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti.

Perttu Inkilä nuotr.

>> už kadro

Kostiumų dailininkė Monika Vėbraitė

– Kaip rinkaisi kostiumus?

– Medžiagos personažų kostiumams pirmiausia pradėjau ieškoti kalbėdamasi su filmo režisiere Egle. Ji man pasakojo ir detalizavo, ką kiekvienas personažas dirba, kuo žavisi, ko nemėgsta.

Vėliau vaizdinės medžiagos apie 1990ųjų pradžią ieškojau žurnaluose, publikacijose, teko peržiūrėti galybę savo, šeimos ir giminių nuotraukų, perkraustyti begalę spintų ir rūsių. Kartais nutinka ir taip, kad randi drabužį, kurio net neieškojai, bet tiksliai žinai, kuriam personažui jis puikiai tiktų. Amerikos lietuvio Bernardo personažui daugiausia vaizdinės medžiagos ieškojau interneto platybėse, žiūrėjau tų metų amerikietiškus filmus, mados žurnalus, nes norėjome, kad jis smarkiai išsiskirtų nuo tuo meto Lietuvos kaimo gyventojų.

džiaugsmas. Studentai buvome. 1992 m. aš buvau antrame ar trečiame kurse. Buvome pilni polėkio. Kad viskas keičiasi, kad galime laisvai tarti žodį.

Kovojome, kokie dalykai mums turėtų būti dėstomi, kokie – nebe, kokie dėstytojai turėtų tą daryti.

Iš vaikystės apie kolūkius atsimenu tokį momentą: mus veždavo ravėti laukų. Su kauptukais ravėdavome. Sakydavo, kad sumokės. Duodavo tris rublius.

Nesuprasdavau, kieno tai žemė. Sakydavo, kad kolūkio. Aš nesuprasdavau, kas tas kolūkis. Tik iš mamos ir tetos žinojau, kas tai yra, kad kažkas negero.

26 //

kė. Žmogus, kuris gali vadovauti, daug kalba. Mano asmenybė kur kas gležnesnė, aš niekad į vadovus netikčiau. Jos personažą aš atradau po truputį. Padėjo ir mano asmeniniai, ir amžininkų atsiminimai, kronikos. Aš mėgstu ieškoti, kaip priartinti personažą prie realybės.

Ieškoti personažo, kuris galbūt kažkur gyveno realybėje toks ir tuo metu. Filmavimų metu sutikau moterį, buvusią kolūkio pirmininkę kaip Irena. Jos istorija kitokia, bet kartu ir kaip Irenos.

Ji pasakojo man, kaip viskas tada buvo sunku. Įsivaizduokite, staiga viskas slysta iš po kojų. Bet pasakojo su savotiška nostalgija.

© 37O

– Kokie prisiminimai iš „Stebukle“ vaizduojamo laiko?

– Mano prisiminimai apie šį laikmetį –

– Irena (bent jau filmo pradžioje) – antagonistinė herojė. Ar nebuvo sunku susitapatinti?

– Ji nėra neigiama herojė. Jos noras yra pastatyti fermą ant kojų, kai ji griūna.

Ji – sistemos auka. Ji šventai ja tikėjo, dėl to gerai dirbo savo darbą ir visi jos klausė. Kol sistema negriuvo ir jos mąstymas nebuvo priverstas keistis.

Tik finale įvyksta lūžis. Grįžimas į naują bendruomenę, į atgimstančią bendruomenę.

– Tai jūsų pirmas pagrindinis vaidmuo kine. Kaip kūrėte Irenos personažą?

– Jau minėjau, kad pati daug ruošiausi vaidmeniui. Bet taip pat kartu su režisiere Egle labai daug dirbome ir tai darėme labai nuosekliai. Analizavome, apie ką yra filmas, koks yra Irenos personažas, išnarstėme kiekvieną filmo sceną.

Repeticijų periodas buvo labai įdomus.

Kaip aktorius tu ieškai kelių, kaip perteikti tai, ką nori pasakyti režisierius.

Po repeticijų mums viską aptarus netgi šiek tiek keitėsi filmo scenarijus.

Mano nuomone, filmas yra labai subtilus, nors tai ir tragikomedija, netgi tragifarsas. Tie laikai buvo labai absurdiški. Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti. Ji tuo metu buvo vaikas. Tai, kad ji sugebėjo parašyti scenarijų ta tema, reiškia, kad tai ją labai palietė...

– Kaip sekėsi dirbti su JAV lietuvių aktoriumi V.Ruginiu ir lenkų kino legenda D.Obrychskiu?

– Jie tikri kino rykliai. Man su jais dirbti buvo kaifas. Su Vytu jokių nepatogumų nebuvo. Kartais būna, kad dirbi su kitu aktoriumi ir jei jūsų mąstymas neatitinka, niekaip nesukursi etiudo, kurio reikia režisieriui. O mes su juo galėjome vienas kitą suprasti netgi be žodžių.

Kai taip yra, tada aktoriams labai lengva improvizuoti. Tai puikus partneris ir puikus aktorius. Ir ne tik aktorius, bet ir žmogus. Labai spalvinga asmenybė. Jis labai manimi rūpinosi. Kai filmavome fermoje, ten buvo nepakeliamas tvaikas nuo kiaulių, mane supykino. Vyto pamatė, kad man bloga ir per kiekvieną pertraukėlę iškart išvesdavo į lauką. Visąlaik matydavo, jausdavo, kaip aš jaučiuosi ar kada aš emociškai pasiruošusi suvaidinti sceną. Taip pat ir Eglė labai jautriai matė, kas vyksta aikštelėje. O Danielius kaip aktorius tarsi sukuria visą situaciją ir tau belieka tiesiog joje būti. Jis turi labai gerą humoro jausmą. Per pertraukas bendraudama su juo negalėdavau nustoti juoktis. Labai linksmas, šviesus ir atviras žmogus. Jie abu labai taikliai vaidina. Manau, mūsų visų trijų požiūris į aktoriaus profesiją labai sutapo, todėl buvo labai lengva dirbti kartu.

– Šis laikotarpis visada mane domino dėl savo chaotiškumo ir kontrastų: vargas ir turtai, dvasingumas ir materializmas, senos sovietinės vertybės ir vakarietiški pažadai. Ir daug liūdnų, bet tuo pačiu ir juokingų istorijų.

– Kas buvo sudėtingiausia?

– Sudėtingiausia buvo rasti sovietinių drabužių ir neviršyti man skirto biudžeto (šypsosi). Lietuva nepriklausoma jau daugybę metų, žmonės nekaupia sovietinių laikų daiktų, nes greitai keičiasi mados, vartojimo kultūra ragina pirkti vis naujus. Kūrybiškai sudėtingiausia buvo kurti personažus, kurie išoriškai nelabai turėjo galimybės išsiskirti. Juk mažuose to meto miesteliuose dar ilgai nebuvo galimybės nusipirkti madingesnį daiktą iš Vakarų.

Todėl šalia tradicinių chalatų ir šimtasiūlių atsirado detalės iš šiek tiek vėlesnio laikmečio.

– Kaip ir kur ieškojai kostiumų?

– Buvo iškraustytos visų tetų, močiučių, tėvų spintos ir rūsiai, drabužių atnešė ir režisierė Eglė, be galo daug padėjo Eglės tėtis, iš pažįstamų kaime surinkęs sovietinių botų, chalatų, šimtasiūlių. Po kelis kartus apeiti Vilniaus skudurynai, išnaršyti interneto portalai. Žinoma, visko rasti nepavyko, todėl dalį drabužių siuvome. Bet net ir suradus tinkamą kostiumą, jį dar reikia paruošti filmavimui – kartais dažyti, plėšyti, purvinti ir pan.

– Ar svarbiau buvo autentika, ar kūrybinė interpretacija. O gal abu?

– Nuo pat pirmo susitikimo su Egle susitarėme, kad nedarysime atkuriamosios dokumentikos, nesiversime per galvą, kad viskas absoliučiai atitiktų 1990-uosius. Jei kokios skarelės labai norėsis, o ji bus pora metų vėlesnio laikotarpio, vis tiek ją naudosime, nes įdomus personažas yra svarbiau nei autentika. Juk visų pirma tai meninis filmas su savu pasauliu, sava estetika. Stengėmės apsibrėžti laikmetį kaip pagrindą, nuo kurio atsispirsime, o toliau, kur nuves personažas, ten ir eisime.

Popkultūros mėgėjai laukiami „Comic Con Baltics“ Rašė Auksė Podolskytė Vizualizacijos iš organizatorių archyvo

Komiksų, kompiuterinių žaidimų, serialų ir kitų popkultūros gėrybių entuziastai gruodžio 2–3 d. rinksis Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Čia vyks pirmasis Lietuvoje populiariosios kultūros renginys „Comic Con Baltics“.

Renginio koncepcijai išpopuliarėjus JAV, vėliau ji buvo įgyvendinta ir Europoje, kur sėkmingai prigijo. „Comic Con Baltics“ komunikacijos vadovas Vainius Eiva tikisi ne tik susidomėjimo iš aplinkinių šalių, bet ir svajoja apie du kartus per metus vykstantį renginį. „37O“ jis atskleidžia, kaip prieš kelerius metus kilusi idėja įgavo pavidalą, ir akcentuoja, ko vertėtų nepraleisti.

– Vainiau, kaip ir kada sumanėte organizuoti su popkultūra susijusį renginį?

– Pirminė idėja kilo dar 2013 m. Tada pirmąsyk apsilankiau originaliajame San Diego „Comic Con“ renginyje.

Man tai atrodė visiškai nerealu, fantastiška, kažkas sunkiai suvokiamo – turi galimybę pamatyti aktorių, su juo pabendrauti ir net nusifotografuoti! Kartą kalbantis su draugais kilo mintis, kad būtų smagu, jei toks renginys vyktų ir pas mus – plačiuosiuose ekranuose matomų žvaigždžių tikrai nematome kasdien, gatvėje jos pro mus nepraeina.

Tad prireikė laiko, kad idėja subręstų.

Be to, reikėjo aplankyti kitus Europos „Comic Con“ renginius, kad žinotume, kaip viskas vyksta mūsų žemyne.

– „Comic Con Baltics“ yra populiariosios kultūros renginys, tačiau jo metu bus pristatoma Audriaus Juzėno istorinė drama „Pelėdų kalnas“ ir kitas, taip pat istorinis Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“. Kodėl šiuos kūrinius priskiriate prie populiariosios kultūros?

– Kinas yra populiarioji kultūra. Šie filmai tikrai kitokie, juose atskleidžiamos jautrios temos, tačiau tai yra mūsų kinas, todėl norime jį pristatyti, kad ir kokia tai būtų tematika. Turime džiaugtis, kad mūsų kuriamuose filmuose pamažu atsiranda ir užsienio aktoriai. Tai reiškia, kad auga biudžetai. Kartu renginio lankytojai turės dar vieną alternatyvą – galimybę susitikti ir pabendrauti su lietuvių kino kūrėjais ir aktoriais, sužinoti, koks sudėtingas yra kino kūrimo procesas. Juk ne kasdien galima užduoti klausimą. Beje, renginyje bus pristatomas dar vienas filmas ir jo tematika bus artima šiems. Tai juosta su užsienio aktoriais.

– Kaip susibūrė renginio organizatoriai? Kokio dydžio jūsų komanda?

– Komanda yra gana nemaža. Pradinį branduolį sudarė trys žmonės: aš, kino portalo Buvaukine.lt vadovas ir su kinu susijusių renginių organizatorius, kolega, kuris jau dešimtmetį organizuoja kultūrinius renginius, ir trečiasis bičiulis, organizavęs valstybinės reikšmės renginius, kuriuose dalyvavo aukšto rango pareigūnai. Likusieji pamažu susibūrė aplink šį branduolį. Dabar komandą sudaro apie 15 žmonių.

– Ar kaimyninėse valstybėse vyksta panašių renginių?

– Vyksta, tačiau dažniausiai jie labiau susiję su cosplay (persirenginėjimas mėgstamais komiksų, filmų ar kompiuterinių žaidimų herojais – red. past.) kultūra. Mūsų regione organizuojami renginiai yra dideli, tačiau visas „Comic Con“ renginio tipo sritis išpildantis yra tik „Comic Con Baltics“.

– „Comic Con“ gimė JAV, todėl iš karto asocijuojasi su šia šalimi. Ar tokie populiariosios kultūros renginiai sulaukia didelio susidomėjimo Europoje? Kur vyksta didžiausi populiariosios kultūros entuziastų susibūrimai?

– Taip, ši kultūra atsirado JAV, tačiau jau daugiau nei du dešimtmečius ne mažiau sėkmingai vystosi ir Europoje.

Bene didžiausi renginiai vyksta Jungtinėje Karalystėje. Ten vienas organizatorius rengia apie penkiolika „Comic Con“ renginių per metus įvairiuose šalies regionuose. Du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – Londone vykstantis renginys per savaitgalį nuolat pritraukia per 100 tūkst. lankytojų. Populiarioji kultūra taip pat gaji Vokietijoje,

Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose. Šiais metais vyko pirmasis „Comic Con“ renginys Lenkijoje, kuris buvo labai sėkmingas. Tikimės, kad ateityje ir mes galėsime organizuoti bent du renginius per metus.

– Ar į šį renginį siekiate pritraukti lankytojų iš aplinkinių šalių?

– Be abejonės, renginys yra skirtas visoms Baltijos šalims. Bendradarbiaujame su kelionių agentūra Latvijoje, kuri renka latvių grupes ir veš juos į renginį.

Iš Estijos taip pat laukiame svečių. Žinau, kad taip pat sulauksime lankytojų iš Suomijos, Ukrainos ir Gruzijos. Dėl užsienio svečių tiek mūsų puslapis, tiek visi pranešimai yra dvikalbiai – lietuvių ir anglų kalbomis.

– Populiariosios kultūros renginiuose susipina kompiuteriniai žaidimai, kinas ir komiksai. Kam skirsite daugiausia dėmesio?

– Kinas ir televizija dominuos, tačiau bus ką veikti ir komiksų, ir žaidimų gerbėjams. Atvyksta daug kino indus-

trijos profesionalų – specialiųjų efektų meistrų iš Holivudo, kurie yra įvertinti „Oskaro“ apdovanojimu, dirbę su BBC, taip pat atvyks „Karą ir taiką“ Lietuvoje filmavę specialistai, kūrę specialiuosius efektus ir ekranuose prikėlę tą laikmetį. Svečiuosis aktoriai iš „Hario Poterio“, „Deadpool“, serialo „Sostų karai“, kitų filmų. Komiksų gerbėjai galės susipažinti su Sarah Andersen iš „Sarah Scribbles“ ir komiksus „Marvel“ bei „Deadhorse“ kompanijoms piešusiu menininku iš Italijos.

– Kokie yra šio renginio akcentai?

– Tai aktoriai, bene didžiausias cosplay konkursas, žaidimų zona su naujausiais ir labai senais žaidimais. Suteiksime progą išvysti lyg iš ekranų ištrauktas automobilių replikas: betmenmobilį, Džeimso Bondo povandeninį lotusą, transformerių camaro ir daugiau. Galiu atskleisti, kad turėsime ir 3 m aukščio metalinių robotų, tikro dydžio erdvėlaivį iš „Žvaigždžių karų“. Tai tik dalis programos, likusią atskleisime artėjant renginiui.

– Šiemet vyko jau antrus metus organizuotas renginys „Komiksų dienos“, turime ne vieną komiksų piešėją – Miglė Anušauskaitė neseniai pristatė knygą „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, Gerda Jord išleido „10 litų“. Kaip vertini Lietuvoje atsirandančią komiksų kultūrą? Kokios jos perspektyvos?

– Labai pozityviai. Komiksų kultūra mūsų šalyje auga, norisi tik daugiau grafinių novelių piešėjų. Aš manau, kad galiausiai sukursime ir tokią platformą, kurioje žmonės galės sujungti savo jėgas – piešimą ir rašymą – ir kurti tobulus darbus. Jau atsiranda internetinių parduotuvių, kurios per dieną komiksų leidinius pristato į namus. „Comic Con Baltics“ komiksų bus daug. Mėgstantys „Marvel“ komiksus, jų tikrai ras.

– Kokių susitikimų ir renginių lauki labiausiai?

– Laukiu susitikimo su visais aktoriais.

Artėjant renginio datai atskleisime pačius svarbiausius svečius ir tikimės didelio susidomėjimo. Manau, kad „Žvaigždžių karų“ erdvėlaivis, į kurį bus galima įlipti, yra kažkas nuostabaus. Paminėčiau ir automobilius, robotus ir cosplay.

Be galo įdomu, kaip žmonės patys susikuria tokius įspūdingus kostiumus.

>> eiti ar neiti

KINAS

Drąsus ir atviras „Scanoramos“ ruduo Parengė Lina Žukauskaitė

Lapkričio 9–26 d. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ penkioliktą kartą kels gero kino vėją Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šventinė festivalio programa stipri, atvira ir drąsi. Joje įsikūrė ir didžiųjų kino festivalių laimėtojai, ir filmai provokatoriai iš naujos programos „Galvok ką nori“. Draugija rinktinė, susitikime!

Tegul įdega lavonai Laissez bronzer les cadavres, rež. Hélène Cattet, Bruno Forzani, Belgija, Prancūzija, 2017, 92 min.

Apleistame mieste slapstosi trys žudikai, pagrobę 250 kg aukso. Horizonte pasirodo nelaukti svečiai ir du policininkai. Sutuoktiniai Hélène Cattet ir Bruno Forzani „Super 16 mm“ juosta kuria Jeano Patricko Manchette’o romano ir spagečių vesternų įkvėptą haliucinuojantį reginį, meistriškai žaidžiantį kino žanrais ir žadantį tikrą estetinį malonumą prisiekusių kino gurmanų akiai.

Tinklo pabaiga Keti lõpp, rež. Priitas Pääsuke, 2017, 81 min.

Maloni padavėja dirba ne pačius geriausius laikus išgyvenančiame greitojo maisto restorane: žmonės čia užsuka ne užkąsti, bet išsiverkti ir pasiguosti. Lyg to būtų maža, jos gyvenimą dar labiau apkartina atvykę tėvai, nusivylę savo dukros gyvenimu. Klerkų įkvėpta absurdo komedija nagrinėja egzistencines dilemas, savanaudiškumo ribas ir visiems pažįstamą troškimą sulaukti užuojautos.

Buržuazinio šuns savikritika Selbstkritik eines buergerlichen Hundes, rež. J.Radlmaier, Vokietija, 2017, 99 min.

Kvadratas

Jaunas režisierius, kurį ironiškai šypsodamasis vaidina pats Julianas Radlmaier, užsimoja plačiai – sukurti filmą apie komunizmą be komunistų. Kitaip tariant, apdainuoti tikrąjį politinės utopijos grožį. Antroji kūrybinio įkvėpimo priežastis – žemiškesnė. Julianas įsimylėjęs jauną imigrantę Kamilę, bet, nesiryždamas atvirai išsakyti jausmų, pasiūlo jai pagrindinį vaidmenį savo filme. Politinė satyra, įkvėpta Michailo Bulgakovo ir Jaroslavo Hašeko humoro, tyrinėja kairiųjų idėjų pasaulį, žaidžia kalba, permąsto istorines sąvokas ir maištauja prieš įsigalėjusias stilistines normas.

Rutan, rež. R.Östlundas, Švedija, Vokietija, Prancūzija, 2017, 107 min.

Iš balkono Fra balkongen, rež. Ole Giæver, Norvegija, 2017, 85 min.

Norvegų režisierius Ole Giæveris, sėdėdamas savo buto balkone Osle, kviečia akistatai su savimi. Kokia įvykių grandinė lėmė, kad atsidūrėme ten, kur esame dabar?

Kaip gyventi toliau, žinant, kad viskas bet kurią akimirką gali baigtis? Viskas ne taip dramatiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – žiūrovai kviečiami ne tik apmąstyti amžinuosius klausimus, bet ir pasijuokti iš savęs. Pirmaisiais savo filmais „Kalnas“ (2011) ir „Prieš gamtą“ (2014), pamėgtais „Scanoramos“ žiūrovų, O.Giæveris įrodė, kad apie sudėtingus dalykus galima kalbėti nepretenzingai ir paprastai, bet visada su gera doze humoro.

Modernaus meno muziejaus kuratorius Kristianas – sėkmės lydymas ir stilingas žmogus. Atsakingas pilietis. Jo naujausias projektas „Kvadratas“ turėtų skatinti socialinį jautrumą ir patvirtinti muziejaus prestižą, tačiau nutinka visiškai priešingai. Pasirodo, kad pasaulis susvyruotų, kartais tereikia pamesti mobilųjį telefoną. „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas Rubenas Östlundas negailestingai skaldo spindintį privilegijuotųjų gyvenimo paviršių, primena politinio korektiškumo grėsmę ir priverčia suabejoti moderniais sėkmės pasakojimais.

Antonijus 1, 2, 3 António Um Dois Três, rež. L.Mouramateus, Portugalija, Brazilija, 2017, 95 min.

Studentas Antonijus pabėga iš namų, kai tėvas sužino, kad pastaruosius metus jis visai nelankė paskaitų. Sutikęs jauną brazilę Deborą, vaikinas pasineria į Lisabonos naktinį gyvenimą, naujos meilės svaigulį ir gyvenimo prasmės paieškas. Leonardas Mouramateus seka Fiodoro Dostojevskio „Baltosiomis naktimis“, permąsto meninius kanonus, ieško savitos kino kalbos ir dėlioja išradingą pasakojimą, trinantį tikrovės ir vaizduotės ribas.

28 // © 37O

Apie kūną ir sielą

Keisti paukščiai

A teströl és a lélekröl, rež. Ildiko Enyedi, Vengrija, 2017, 116 min.

Drôles d’oiseaux, rež. Elise Girard, Prancūzija, 2017, 72 min.)

Marija ir Endrė dirba skerdykloje. Neįprasta aplinka nesutrukdo užsimegzti ypatingam dvasiniam ryšiui – jie sapnuoja tuos pačius sapnus. Jautrūs ir pažeidžiami intravertai vis dar gydosi senas sielos žaizdas, todėl iš pradžių nekreipia dėmesio į šį sutapimą. Ilgainiui supratę, kad gyvenimui prikelia tik atvirumas, jie ryžtasi peržengti savo baimes ir prisileisti vienas kitą. Berlyno kino festivalyje „Auksinio lokio“, FIPRESCI ir Ekumeninio žiuri apdovanojimus pelnęs filmas – poetiškai brutalus pasakojimas apie meilę ir drąsą kurti savas taisykles.

Neseniai į Paryžių atsikrausčiusi svajotoja Mavi (27 m.), kurią vaidina Isabelle Huppert dukra Lolita Chammah, susipažįsta su antikvariato savininku Žoržu (76 m.). Šis mainais į kelias valandas darbo knygyne pasiūlo merginai pastogę. Jie – vienas kito priešingybės, bet abipusė trauka pernelyg didelė. Netikėtas ryšys trina laiko ir aplinkybių ribas, pasiūlydamas įprastiems lūkesčiams nepaklūstantį santykių scenarijų. E.Girard grakščiai derina prancūzišką romantiką, detektyvo elementus ir absurdišką humorą, primindama daugialypę meilės prigimtį.

>> eiti ar neiti

KULTAS

ŽIŪRĖKITE APEIRONO TEATRE (TURGAUS G.16 / TILTŲ G. 12, KLAIPĖDA) Repertuarą sekite www.apeirontheatre.net

Dviejų jaunų režisierių įkurtas Apeirono teatras ne tik pasižymi išskirtine stilistika, bet per kelerius gyvavimo metus jau turi ir savą publiką.

Naujausias Apeirono teatro spektaklis „Kultas“ kelia sau tikslą išsiaiškinti, ar mene galimà jungtis „tarp š*do ir gr*do“? Kitaip tariant, „Kulte“, pasitelkus absurdo ir grotesko elementus, mėginama nagrinėti meninės kokybės ir šiuolaikinės rinkos įtakos meniniams pasirinkimams problema.

Spektaklis pradedamas kiek netikėtai žinant šio teatro repertuarą – stilizuota diskusija kultūros politikos klausimais. Tačiau netrukus tai perauga į režisierėms Gretai Kazlauskaitei ir Eglei Kazickaitei kur kas būdingesnį veiksmą paraleliniame, tik saviems principams ir dėsniams paklūstančiame pasaulyje. Čia jauna menininkė, įkūnijama G.Kazlauskaitės, grumiasi su pagundomis ir iššūkiais hipertrofuotame, keistame ir pavojingame pasaulyje, kuriame ryždamasi meniniam kompromisui (sukurti komercinį produktą), patiria kafkišką metamorfozę.

Estetizuoti Erikos Jankauskaitės ir Pelkių Tylos kostiumai bei Rūtos Jankevičiūtės kaukės raudonų užuolaidų fone aktorius paverčia makabriško, tačiau itin estetizuoto žaidimo figūrėlėmis. Deja, abiem spektaklio režisierėms pačioms dar ir kuriant vaidmenis, pritrūksta žvilgsnio iš šalies, tad „Kulte“ užsižaidžiama fantasmagoriško pasaulio konstravimu ir Kristinos Švenčionytės, Ričardo Bartašiaus ir E.Kazickaitės kuriamų jo gyventojų portretais, todėl dingsta

pagrindinė spektaklio mintis, o įžangoje išsikelta kultūros politikos kritikos ambicija telieka tiesmukoku pokštu, o ne artikuliuota pozicija.

Apeirono teatro spektakliai kas kartą kalba vis kita tema, tačiau nuolat stebint jų darbus ima atrodyti, kad tai vis to paties spektaklio tęsinys. Uždarumas teatre dažnai atneša monotoniją, todėl norėtųsi tikėti, kad savo vietą šalies žemėlapyje atradusiam jaunų kūrėjų teatrui pavyks išlaikyti atviras duris pokyčiams ir į repertuarą įsileisti šiek tiek įvairovės.

Domo Rimeikos nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Rekomenduojama dar nesusipažinusiems su Apeirono teatro kūryba.

Nerekomenduojama alergiškiems absurdui.

TARTIUFAS

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius) SPALIO 26 d.

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Rugilės Barzdžiukaitės nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pagaliau įvyko Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ premjera. Vienos populiariausių prancūzų dramaturgo Molière‘o komedijų (parašytos 1664 m.) kelias į šią sceną apaugo viešais skandalais ir pasiaiškinimais tarp pagrindinio šalies teatro ir garsaus režisieriaus, todėl netenka abejoti, kad publikos dėmesio šiam spektakliui tikrai nepritrūks. Šis dar iki premjeros tapęs skandalingas „Tartiufas“ – savotiška O.Koršunovo

30 // © 37O

Danijoje, Orhuso teatre, dar 2011 m. sukurto spektaklio kartotė. Bene didžiausią įspūdį čia sukuria kone identiška daniškajai versijai, bet dėl to ne mažiau veiksminga Islandijoje gyvenančio lietuvių scenografo Vytauto Narbuto sukurta spektaklio veiksmo vieta – visą sceną apimantis dirbtinių gyvatvorių labirintas, kuriame paklydusi gyvena ir blaškosi apsimetėlio šventeivos Tartiufo (Giedrius Savickas) priespaudon patekusi Orgono (Salvijus Trepulis) šeima.

Karaliaus Saulės laikų komedija pasakoja apie apsimetėlį, pavergiantį kilmingos šeimos galvos ir jo motinos pasitikėjimą ir užvaldantį ne tik šeimos narius, jų gyvenimus, bet galiausiai ir jų turtą. Molière‘o komedija baigiasi laimingai, O.Koršunovo versijoje pigaus populiarumo socialinių medijų pasaulyje besivaikančio šiuolaikinio tautinio politiko atitikmeniu tapęs S.Trepulio Orgonas ne tik sužlugdomas, bet ir kartu su likusiais gausios šeimos nariais pasiduoda, sceną užleisdamas pinčiukiškajam G.Savicko Tartiufui, spektaklio finale sustingstančiam rūpintojėlio, budinčio dėl tautos gerovės, poza.

Pats sumanymas šią Molière‘o komediją susieti su šiuolaikinėmis nacionalinės politikos aktualijomis atrodo įdomus ir net natūralus. Tačiau teatro teatre scena prasidėjęs ir taip aktualių komentarų lūkesčius sukėlęs spektaklis ilgainiui pasiduota siužeto vingių atpasakojimui,

netenka tempo ir drąsos. Spektaklyje nemažai įdomių, tačiau taip ir neišplėtotų, nesuvaldytų arba iki galo neįgyvendintų sumanymų. Todėl nuolat juntamas neišbaigtumo ir savotiško režisūrinio atsainumo prieskonis.

Kita vertus, efektinga scenografija ir stilingi Sandros Straukaitės kostiumai garantuoja įspūdingą reginį, o spektakliui suburtas išskirtinių aktorių ansamblis sukuria ne vieną publiką leipti juoku priverčiančią sceną. Tačiau šmaikščius, išradingus momentus netrukus keičia vulgarios, beskonės ir nesuvaldytos scenos, o pastarąsias – siužeto vystymo epizodai, skirti tik pasakojimui tęsti, todėl yra nuobodūs ir besvoriai. Regis, labiausiai plėtojant šią „Tartiufo“ interpretaciją pritrūksta apsisprendimo ir drąsos. Tad ilgainiui visas spektaklis pradeda priminti pagrindinį jo personažą – pamokslaujantį šventeivą, slepiantį savo neprincipingumą ir godumą po kitų gerove besirūpinančiojo kauke. Spektaklio moralas paprastas: jei užsileisime sau ant galvos apsimetėlius šventeivas politikierius, liksime be namų, apšmeižti ir apvaginti, o tartiufai rūpintojėlio poza svajos apie mūsų valstybę ir jos gerovę. Teatre – taip pat.

Rekomenduojama pasiilgusiems senojo LNDT repertuaro.

Nerekomenduojama besitikintiems šiuolaikiškos ir aktualios komedijos.

LOKIS

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuarą sekite www.teatras.lt

Šio sezono pradžia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre turtinga premjerų. Vos per pusantro mėnesio jų pasirodė net trys. Bene didžiausia ir sudėtingiausia jų – Ankos Herbut „Lokis“. Jaunas, bet už vazdo projekcijas Kristiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ Auksiniu scenos kryžiumi jau apdovanotas lenkų režisierius Łukaszasas Twarkowskis kartu su dramaturge A.Herbut ir tarptautine kūrybine komanda sukūrė teatrinį trilerį, Žemaitijoje vykstančios prancūzų romantiko Prospero Mérimée novelės „Lokis“ nuotrupas jungdami su prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrand‘o Cantat biografijos ir lietuvių fotografo Vito Luckaus kūrybos motyvais.

Trys žiaurios istorijos, pasibaigusios mirtimi, jungiamos ne tiesiogiai, o subtiliais, nerūpestingais štrichais. Čia nėra ištisinio pasakojimo ar nuodugnių paaiškinimų. Pagrindinė čia – Dariaus Gumausko įkūnijamo B.Cantat ir Airidos Gintautaitės kuriamos Marie Trintignant tragedija (2003 m. liepą po kivirčo viešbučio kambaryje Vilniaus senamiestyje garsi aktorė nuo patirtų sužalojimų paniro į komą ir vėliau mirė ligoninėje, o dainininkas buvo apkaltintas pakėlęs ranką prieš ją ir atsidūrė kalėjime). Jai foną, pagrindą ir papildomas aplinkybes sudaro moksliuką primenančio Ryčio Saladžiaus grafo Šemetos ir Elžbietos Latėnaitės Julkos santykiai bei Vainiaus Sodeikos kuriamo V.Luckaus apmąstymai.

Pasirinktos skirtingų laikmečių istorijos pasakoja tą pačią sąmonės užtemimo ir žvėriškumo prasiveržimo istoriją, jos klojamos viena ant kitos ir formuoja besikartojančios istorijos, nepermaldaujamo likimo, nesikeičiančios žmogaus prigimties sluoksnius. Tai nėra nuoseklus pasakojimas, greičiau trūkčiojantis kinas, tarsi nutrūkstanti ir vėl atsinaujinanti kino juosta, tarsi atmintis, kuri po tam tikro alkoholio kiekio pranyksta ir vėl atsiranda, o vėliau ilgai ilgai kankina.

L.Twarkowskio spektaklis kupinas muzikos ir įvairių sceninių bei vaizdo efektų. Vaizdo projekcijos stebina profesionalumu ir tikslumu, o aktoriai – duetų su kamera subtilumu.

Jaunajam lenkų režisieriui iš gana skirtingų lietuvių aktorių pavyko suformuoti itin tiksliai veikiantį ir vienas kitą jautriai jaučiantį aktorių ansamblį bei atskleisti dar nematytas daugelio iš jų puses.

Antroji spektaklio dalis – tarsi vienas ilgas varginantis vakarėlis, vis pertraukiamas po jo vykstančio nusikaltimo sce-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

TEATRAS

>> eiti ar neiti

nų. Kartu tai kelionė ties sąmonės ir pasąmonės riba, ieškant atsakymo, kuri akimirka yra lemtinga ir kur slypi žvėries genas?

Dėl neįprastos formos ir trūkčiojančio, punktyrais nužymėto pasakojimo šį spektaklį būtų galima apkaltinti šalčiu ir abejingumu publikai, tačiau, įsijungus į „Lokio“ elektros srovę, jis gali jaudinti kaip retas teatro stebuklas, kaip begarsis Marie klyksmas mylimojo balsu spektaklio finale.

Rekomenduojama mėgstantiems detektyvus ir šiuolaikines meno formas.

Nerekomenduojama, jei jums būtinas aiškus ir nuoseklus pasakojimas.

TRANS TRANS TRANCE

32 // © 37O

Prieš trejus metus spektakliu šešiems vyrams debiutavusi režisierė Kamilė Gudmonaitė OKT teatre pristato spektaklį vien moterims „Trans Trans Trance“. Kartu su jaunomis aktorėmis Dovile Kundrotaite, Jovita Jankelaityte ir Adele Šuminskaite režisierė leidžiasi į moteriškumo studiją, kurią vainikuoja translytiškumo klausimai.

Jaunosios kūrėjos scenoje pateikia visą puokštę stereotipinių moteriškumo sąvokų ir yra linkusios į ekstremalias moteriškumo transformacijas. Tiesa, įdomu, kad lyčių problematika vienu metu čia suvokiama ir labai skausmingai, ir kartu gana simplistiškai, seksizmą priskiriant išskirtinai vyriškajai lyčiai, kuri yra ir tiesiogiai asocijuojama su bendrąja visuomenine pozicija. O štai moteriškumas čia siejamas su translytiškumu, nuo vieno lyčių studijų aspekto peršokama prie antrojo.

Spektaklis konstruojamas koliažiniu principu lipdant repeticijų metu gimusius etiudus, dokumentinę medžiagą (gatvės praeivių apklausų įrašai, Vašingtono „Moterų maršo“ atgarsiai, internetiniai komentarai) ir neidentifikuojamas dramaturgijos citatas (Sarah Kane). Moteriškumas čia visų pirma pateikiamas rožiniais, podiumo ir plastinės chirurgijos fenomenais, lengvai paliečiant visuomenės spaudimą atlikti moters vaidmenį (tekėti, gimdyti vaikus) ir plačiau apsistojama ties desperacijos išraiškomis. Be galo žavi Jovitos Jankelaitytės mėginimų netikėčiausiais būdais prisidegti cigaretę mūvint bokso pirštines scena. Ne mažiau įspūdingas ir Adelės Šuminskaitės etiudas, leidžiantis stebėti netikėtas kūno transformacijas (tiesa, čia šiek tiek pritrūksta griežtesnės režisierės rankos ir akies). „Trans Trans Trance“ iš tiesų yra vienas retesnių lietuvių scenos kūrinių, mėginantis kalbėti feministine kalba ir prisiliesti prie daugelio vis dar tabu laikomos translytiškumo temos, tačiau jaunųjų kūrėjų mėginimas aprėpti dvi didžiules ir problemines temas neleidžia nė vienos iš jų išnagrinėti iki galo ar greta klausimų pamėginti rasti ir už deklaracijas šiek tiek sudėtingesnių atsakymų. Tačiau smagu, kad klausimų pagaliau kyla.

Tomo Ivanausko nuotr.

OKT STUDIJOJE (AŠMENOS G. 8, VILNIUS) LAPKRIČIO 21–22 d.

Repertuarą sekite www.okt.lt

Rekomenduojama pavargusiems nuo grynai vyriško teatro.

Nerekomenduojama nelinkusiems žmonijos suvokti vien per lytiškumo prizmę.

Gruodžio 2 d. šeštadienis, 17 val.

KALĖDŲ EGLUTĖS ĮŽIEBIMO VAKARAS KLAIPĖDOJE IR KULTŪROS SOSTINĖS METŲ PALYDOS! 17.00 val. Kalėdų eglutės įžiebimas Teatro aikštėje: Kalėdų Senelis, Klaipėdos atlikėjų koncertas ir šventinis fejerverkas 17.30 val. Kalėdų eglutės įžiebimas Atgimimo aikštėje

Gruodžio 9 d., šeštadienis 17.00 val. Dovana Klaipėdai ir klaipėdiečiams: parodos „Diena, kai gimė Išganytojas“ arba „Pasivaikščiojimas po stebuklo laukiančią Jeruzalę...“ pristatymas. Kalėdinių giesmių koncertas. Gruodžio 25 d., pirmadienį, paroda bus papildoma Išganytojo gimimo scena, o sausio 6 d. Trijų Karalių atėjimo scena. Paroda veiks iki sausio 8 d.

KALĖDINIAINAUJAMETINIAI RENGINIAI KLAIPĖDOJE

Gruodžio 31 d., sekmadienis 24.00 val. Naujametinis fejerverkas Organizatorius – VšĮ „Klaipėdos šventės“ www.jurossvente.lt

MOKSLO IR MENO FESTIVALIS „RESTART“ Lapkričio 15–19 d.

Vaizdo projekcijų „ANERSAAQ – ŠIAURĖS DVASIA“ pristatymas ant Klaipėdos piliavietės pylimų/ projekto iniciatoriai: TURA YA MOYA, DK /DE/GL Lapkričio 15–19 d. 17.00–22.00 val., seansų trukmė 30 min.

20 pėdų jūrinis konteineris, kuriame įrengta medijos laboratorija, jau apkeliavo Grenlandiją, Norvegiją, Islandiją ir kitas Šiaurės šalis. Iš Aarhuso miesto Danijoje, šių metų Europos kultūros sostinės, į Klaipėdą atplauksiantis konteineris ant Klaipėdos piliavietės pylimo kas vakarą rodys vaizdo projekcijas, kuriose suksis ir mažųjų Klaipėdos kūrėjų iš A. Brako vaikų dailės mokyklos darbai. Daugiau apie projektą http://www.anersaaq.com KUR - Klaipėdos piliavietės mašinų stovėjimo aikštelė (Pilies g. 4) Tarptautinė konferencija „CREATIVITY FOR LIFE“ (forumo „Common Sea – Common Culture“ dalis) Lapkričio 18 d. 9.00 – 16.30 val., kalba LT ir ENG su sinchroniniu vertimu Konferencija skirta pabrėžti kūrybiškumo svarbą ir jo įtaką bendruomenės nariams ir visai bendruomenei.

Dalyvavimas konferencijoje nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija iki lapkričio 13 d. el.paštu ruta@kulturosuostas.lt KUR - Klaipėdos piliavietės Rytinės kurtinos salė (Pilies g. 4)

Organizatoriai - VšĮ „Klaipėdos šventės“ ir Menininkų grupė „Žuvies akis“ Projekto iniciatoriai:

Koordinatorius

Projektą pristato

Projekto partneris

„SALVE MUSICA“ SVEIKINASI IR KVIEČIA Gruodžio 1–31 d.

Klaipėdos koncertų salėje netrukus suskambės šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ akordai. Visą gruodžio mėnesį jie skleis ramybę ir apgaubs palaima, bylos apie tekantį laiką ir tikrųjų vertybių ilgesį. Amžinai gyva klasikinė muzika pripildys mus visus šviesaus džiugesio ir vilties!

Kviečiame gražiausias metų šventes sutikti ir švęsti su muzika! www.koncertusale.lt Organizatorius – Klaipėdos miesto savivaldybės koncertinė įstaiga „Klaipėdos koncertų salė“ Informaciniai rėmėjai:

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Ir kas galėjo pagalvoti, kad kada nors marozai taps mados ikonomis, o postsovietinės mados iš Rytų Europos – šių dienų dizaino tendencijomis, vadinamomis Eastern European Fashion?! Londonas ir Berlynas svaigsta nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio gariūninio garderobo, o susidomėjimas anų laikų subkultūromis siekia aukščiausias ribas, tad įteikiame visą jų puokštę: forsai, banglai, marozai, fyfos, gezai, zekai. Taip pat jūsų dėmesiui – išeiginiai treningai, tepaluotos kolekcijos, krūti džinsai, deficitiniai daiktai, verti spekuliantų ir kontrabandininkų nuodėmės. Supras tik gimę praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. .. .

Drabužių kolekcijos „AXY Origin“

.

LIETUVA Diz. Dora Adomavičiūtė, Agnė Pučkoriutė www.axyorigin.com

Atsimenate tuos laikus, kai forsai kovojo su banglais? Vyriškos mados prekės ženklas AXY tai tikrai atsimena. Pernai ženklo kūrėjos iššovė minimalistinių drabužių kolekciją, inspiruotą Panevėžio forsų stiliaus su pavojingai atrodančiu ir siemkes gliaudančiu skustagalviu, o šiemet sugrįžo su naujom paniatkėm – iš garažo išlindusiais šiuolaikiniais banglais – grupe „Frank Fitts“. Tepaluota kolekcija – batika išmarginti drabužiai, fotosesija buitiake, bet su euroremontu, šalia rajono daugiabučio, bet ne chruščiovkės, o tokio, kuris primena Italiją su išraiškingomis kaimynkomis iš balkono.

AXY ir Elenah Kruk nuotr.

Knygos konceptas „Zeko stigma“ LIETUVA Diz. Zigmas Martinionis www.behance.net/Zi90

Ant stalo guli zekų, t.y. kalinių, vizualinė antologija. Knygos konceptas bloškia visą kalėjimo subkultūrą ir jos stigmas tiesiai į akis.

Zekų hierarchija, pradedant autoritetais – vierchais, bachūrais ir baigiant žemiausia nuteistųjų kasta: dūchais, ožiais ir gaidžiais. Istorijos yra autentiškos, kiekviena jų prasideda žargo-

no fraze arba pavieniu žodžiu ir baigiasi iliustracija. 3,6 kv. m – tai numatyta laisva erdvė vienam asmeniui pataisos įstaigoje. Šis plotas yra ir knygos formatas, proporcingai sumažintas masteliu 1:10. Kam įdomu, viduje dar ras ir kalėjimo pusryčių, pietų ir vakarienės meniu.

Zigmo Martinionio nuotr.

Daiktai su charakteriu „Oldskūl“ LIETUVA www.olschool.lt

Jei oldskūlas, vintažas ir saldus kičas limpa prie tavo širdies raumens, žinok, čia yra tikros deficitinės sovietinės ir importinės prekės. Tarybinis žaidimas „Elektronika IM Žvejys“, telefonas „United Colors of Benetton“, „polka dots“ stiliaus Kėdainiuose pagaminti birių produktų indai, sėkmę nešantis katinas „Maneki-neko“ iš Japonijos, kartoninis paveikslas „Kombainas“, dailios plastikinės sietkos pirkiniams, fotoaparatai „Polaroid“, „Minox“, „Zenit“ ir kitokia sovietmečio romantika. Anuomet spekuliantai baracholkėse (tokios specifinės turgavietės) būtų prakalę viską už dvigubai.

Drabužių kolekcijos „Gods From The Block“ LIETUVA Diz. Marius Bieliauskas www.pandowear.com

Pastaraisiais metais marozą savyje pažadino ir vyriškos mados ženklas PANDO. Jų ekskursijos į praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio Klaipėdos kiemus, Šeškinės turgų ir Pašilaičius baigėsi jau antra iš eilės fotosesija tarp sovietinių blokinių namų ir kioskų su sena kiemo chebra: kietais bachūrais ir panom, krūtais džinsais ir naglomis pričioskėmis, postsovietine estetika ir Rytų Europos prieskoniais. Kažkur iš magnetofono taip ir girdisi senas gabalas „Kiemas… Čia yra mano kiemas“, trūksta tik kolos su brendžiuku prie laiptinės.

PANDO nuotr.

„Oldskūl“ nuotr.

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio baras „Pienas ne vienas“ LIETUVA Diz. Erikas Mališauskas, Gintarė Pečkytė FB: Pienas ne vienas

34 // © 37O

Mendelejevo lentelę papildė dar vienas, žmogaus organizmui būtinas elementas – Sp. Sausų pusryčių baras, apipiltas pienu ir praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ritmu. Vieta, kur galėtum susitikti Mičą Bakenoną, Sisi Kepvelą iš „Santa Barbaros“ ar pusę „Beverli Hilso 90210“, tiesa, tik per teliką. Tavęs čia laukia sega, noškė, tetris ir, aišku, rytiniai skrandžio džiaugsmai: legendiniai kelogsai ir 30 rūšių kitų dribsnių, užpiltų pienu ir paauglystės džiaugsmais. Tau nereikės auksinio bilieto, kad galėtum kopti į grietinėlės kalną, miegoti ant šokoladinės pagalvės, laimėti vaivorykštės spalvos aukso puodus, po kurių visi taps milijonieriais. „Pienas ne vienas“ nuotr.

Ethel Vaughn x Egyboy kolekcija „Gangs of St. Tropez“ VOKIETIJA / LIETUVA Diz. Katrin Diedrich, Egidijus Praspaliauskas www.ethelvaughn.com, www.egy-boy.com

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio gansteriai Sen Tropeze, kilę iš Vilniaus ir Hamburgo dizainerių koloboracijos! Dizainerė K.Diedrich įkvėpimo semiasi iš gatvių ir jose besibastančių šaikų bei paskutiniųjų postsovietinių dešimtmečių. Prieš dvejus metus ji ir lietuvis Egyboy susimetė tam, kad sukurtų bendrą kolekciją. Siaubingos anų laikų šukuosenos, petukai, lenarus primenančios kelnės ir išeiginiai treningai – „St. Tropez“ kolekcijos esmė. Beje, treningą „$$$“ nešiojo net pati reperė Yolandi Visser iš kultinės grupės „Die Antwoord“. Čia trūksta tik legendinių frazių „rap is cool“, „rave“, kurias kadaise rašinėjome ant sienų ir ant asfalto.

Ethel Vaughn nuotr.

44.90

€

1 110 402 · Dydis 36 – 41

www.deichmann.com

370_EG_AB_265x385.indd 1

13.10.17 15:13