370 nr 61

2017 gruodis #61

KOKIE MES, TOKIOS IR ŠVENTĖS

NAUJA „ŠIAURĖS KRYPTIES“ PRADŽIA (NE)DINGĘS GERUMAS KAIP PAMILTI LIETUVIŠKĄ KINĄ

„Vilniaus muzika“, autorius Mindaugas Gabrėnas (www.gabrenas.com, facebook: Mindaugas Gabrenas Photography)

AGNIJA ŠEIKO: POKYČIAMS REIKIA LAIKO

2 //

© 37O

#61 NUMERIO BENDRADARBIAI: LIUCIJA ADOMAITĖ FILOSOFUOJANTI MADOS ŽINOVĖ

EGLĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Rašė Jurgita Kviliūnaitė

KOKIE MES, TOKIOS IR ŠVENTĖS K

ai draugai klausia, kaip švęsiu Kalėdas ir Naujuosius, dažniausiai atsakau: „Ai, kaip visi.“ Mano šventės, kaip ir daugelio lietuvių, niekuo neišskirtinės, nes nuo tradicijų niekur nepasislėpsi. Nebent išvažiuotum gyventi į tolimą užsienį (pavyzdžiui, į Maroką, kaip padarė viena iš mūsų šio numerio pašnekovių), kurioje nėra lietuvių bendruomenės, arba taptum budistų vienuole, kaip sumanė kita mūsų žurnalo herojė, šiuo metu svajojanti įkurti vienuolyną uolose Ispanijoje.

Sutikite, daugelis mūsų Kalėdas ir Naujuosius švenčiame pagal panašų scenarijų, tik renginių sąmatos skiriasi, nes vieni sau gali leisti daugiau, kiti – mažiau. Prasideda viskas nuo dovanų medžioklės maratono (kaip pavydžiu žmonėms, kurie sugeba išvengti bambatrynio prekybos centruose, nes dovanas nupirko arba parsisiuntė iš interneto dar gerokai iki švenčių!), tada – labdaringi koncertai, kuriuos stebėdami per televiziją graudinamės, ašarojame ir aukojame pinigus vienišiems senukams, našlaičiams, ligoniams bei kitiems nelaimingiesiems, kuriais pasirūpinti negali (o gal nesugeba?) valstybė.

Paskui su šeimomis sėdame prie gausiai nukrauto Kūčių stalo, vėliau seka dar sotesnės Kalėdos su artimaisiais / draugais, kai po kelių rūšių deserto ant stalo staiga pasigendi vakarykštės silkės...

Antroji Kalėdų diena paprastai praeina toliau utilizuojant maisto likučius ir negyvu žvilgsniu stebint Kalėdų koncertus arba filmus, kurių dialogus jau seniai moki mintinai. Tada – kelios dienos (šį kartą tik trys) darbo imitavimo (tarpušvenčiu dirba tik bailiai!). Į scenarijų dar įsipaišo (ne)planuoti susitikimai su seniai nematytais draugais ar artimaisiais, trumpam grįžusiais iš užsienio, šventiniai koncertai ar spektakliai (šiais laikais jau nebūtina pridėti žodžio „šventinis“ – nemažai daliai šeimų tikra prabanga yra eilinis Marijono benefisas arenoje už dvidešimt kelis eurus, o ką jau kalbėti apie „Traviatą“ operhauze už 200 eurų). Paskui – Naujųjų sutikimas su šampanu prie gražiausios miesto eglės ar ant kokio kalnelio (gink Dieve, ne Gedimino pilies), kur gerai matyti fejerverkų lietus, po to afterparty tavo ar bičiulių namuose iki pirmų troleibusų, nes taksi atsieina maždaug tiek pat kiek vakarienė neblogame restorane. Sausio pirmoji būna tokia, kokios nusipelnei, – galvos skausmo stiprumas paprastai būna proporcingas išvakarėse išgerto alkoholio vienetams. Atsigavęs nubrauki ašarą brūkštelėdamas feisbuke atsisveikinimo laiškelį lėktuvo trapu lipančiam draugui ar giminaičiui, kurį vėl pamatysi geriausiu atveju po pusmečio...

Štai ir viskas, Kalėdos praėjo, galime gyventi toliau, kaip esam įpratę, – nebesišypsoti, skųstis viskuo ir dėl visko (tiek namuose, tiek internete), grasinti, kad emigruosime, kad daugiau neisime į rinkimus, nes visi jie vagys ir t.t. Reikia pripažinti, kad pasidarome piktesni ir nelaimingesni, nei buvome prieš Kalėdas, nes: a) matyt, išnaudojome visą savo gerumo potencialą (apie tai Deimantė parengė straipsnį); b) išleidome daug pinigų ir iki algos teks misti kruopomis bei bulvėmis; c) apėmė pošventinė depresija.

Ir štai tokiame „maloniame“ fone sulaukiame dviejų valstybinių švenčių – iš pradžių Vasario 16-osios, paskui Kovo 11-osios. Beje, esu girdėjusi drąsių pasiūlymų ir Sausio 13-ąją minėti ne kaip Gedulo dieną, o kaip dar vieną nepriklausomybės šventę. Na, man asmeniškai užtektų ir tų jau minėtų dviejų (taip, dar turime trečią panašią šventę vasarą – Mindaugo karūnavimo dieną), jeigu jas išmoktume švęsti kažkaip kitaip, o ne pagal jau spėjusias susigulėti tradicijas, kurios, mano galva, su žodžiu „švęsti“ mažai dera.

Kaip viskas vyksta? Ryte aplankomi kokie nors kapai, paskui rengiamos eitynės (kartais pasibaigiančios imigrantų sumušimu – prisiminkime garsiąją Berneen istoriją), tada – Baltijos šalių vėliavų pakėlimas S.Daukanto aikštėje ir Prezidentės kalba, paskui šv.Mišios Arkikatedroje, po jų – vėl mirusių šviesuolių, patriarchų ar laisvės kovotojų pagerbimas, padedant gėlių prie paminklo. Vakare – laužų deginimas (čia bene smagiausia šventės dalis) ir nemokamas koncertas Katedros aikštėje, į kurį geriausia neiti, nes: a) skambės vėl tos pačios patriotinės dainos kaip pernai, užpernai ar užužpernai; b) rizikuoji gauti į galvą nuo marozų, kurie kažkodėl būtent tokiomis progomis sugalvoja išlįsti pasižmonėti į miesto centrą iš savo miegamųjų rajonų; c) nes tiesiog šalta viduržiemį stovėti vienoje vietoje, o šokinėdamas per Eurikos Masytės ir Justino Marcinkevičiaus „Laisvę“ atrodysi mažų mažiausiai keistai.

Labai tikiuosi, kad 2018-ųjų vasario 16-oji bus kitokia. Juk valstybės atkūrimo šimtmetis – tiek jo laukta, tiek kalbėta, tiek visko prižadėta, tiek projektų parengta, tiek pinigų jiems įgyvendinti išdalyta. Vien tik Kultūros taryba su Vyriausybės kanceliarija sukrapštė 400 tūkst. eurų programai „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis“, iš viso šiemet šimtmečiui švęsti biudžete numatyta 3,66 mln., kitąmet – dar per 7,5 mln. eurų. Anot šventės rengėjų, daugiausia lėšų bus skirta filmams kūrti bei parodoms, kurios bus rengiamos ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Tačiau drįsiu pastebėti, kad informacijos apie būsimus renginius gerokai per mažai, žinant, kad iki svarbiausios datos liko vos porą mėnesių. O gal ji paskęsta Lukiškių aikštės atnaujinimo ir paminklo konkurso skandalo fone (rengdama straipsnį sužinojau, kad kreiptasi į Generalinę prokuratūrą dėl įtarimų, kad konkursas, kurio metu buvo sprendžiama, kas stovės Vilniaus Lukiškių aikštėje, vyko neskaidriai)? Kad ir kaip ten būtų, kol kas iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos aišku tik tiek, kad pagrindinės renginių datos bus Vasario 16-oji bei birželio 30 – liepos 6 d., kai vyks Dainų šventė. Na, su Dainų švente viskas kaip ir aišku – pašoksime, padainuosime, privažiuos daug užsienio lietuvių (mano giminaičiai iš JAV irgi jau pranešė, kad lauktume vasarą svečiuose). O štai dėl Vasario 16-osios kyla daug klausimų. Oficialioje šventės svetainėje www.lietuva.lt/100 iš viso nepasivarginta įdėti jokios informacijos apie pagrindinį metų renginį (na, meluoju šiek tiek – pristatomi Vasario 16-osios renginiai Rietave, Plungėje, Vištytyje, Kelmėje ir Šiauliuose), o lapkričio mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje kaip pagrindinis Vasario 16-osios akcentas pristatytas „Gloria Lietuvai“ projektas, kur 12.30 val. visoje Lietuvoje skambės varpai, kartu Vilniuje bus atliktas specialus muzikinis kūrinys iš 100 svarbiausių Lietuvos bažnyčių varpų. Pasak rengėjų, šis kūrinys bus atkartojamas pagrindiniame koncerte Operos ir baleto teatre bei susijungs su koncerto tęsiniu Katedros aikštėje. Kas koncertuos tame viešame renginyje, organizatoriai neatskleidė. Gal tai kokia valstybinė paslaptis? Nors labiausiai tikėtina versija, kad koncertas šiuo metu dar tik organizuojamas, todėl dar nėra ką ir pasakoti. Na, arba jis vyks pagal senas geras tradicijas – tos pačios dainos apie tėvynę ir intelekto nesužaloti marozų veidai. O vajėzau, tik ne tai – net nupurtė.

Na, bus, kaip jau bus. Norisi tikėti, kad milijonai nebus iššvaistyti niekams ar nenuguls į kieno nors asmenines sąskaitas, ir 2018-ieji bus patys kultūringiausi metai per visą Lietuvos istoriją. Ir nebe taip svarbu, koks paminklas stovės Lukiškių aikštėje.

Dar labai tikiuosi, kad kitais metais mes mažiau galvosime apie tarpusavio pykčius ir tiesiog pasidžiaugsime, kad gyvename laisvoje Lietuvoje. Tokių Jums metų linkiu, mieli skaitytojai. O kol laukiate jų, paskaitykite storiausią per visą istoriją (kaip išdidžiai skamba!) „37O“. Iki pasimatymo kitais metais!

RANKAS IR SMEGENIS APŠILTI MĖGINANTI NAUJOKĖ

JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKOS, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR Į KITAS MENO SRITIS

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ MALONUMĄ PASKĘSTI IDĖJOSE JAUČIANTI AKYVISTĖ

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ

KAROLIS VYŠNIAUSKAS KULTŪRISTAS

SIMONA ŽEMAITYTĖ „37O“ ATSTOVĖ LONDONE

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 8, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20, 22, 24, 26, 28, 29, 30, 32, 34, 35, 36, 38, 40, 41, 42, 44, 46 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė „Polska Press Sp. o.o.“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #61, gruodis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> Žirklės >> Žirklės

Nauja „Šiaurės krypties“ pradžia Pokalbis su Kristijonu Vildžiūnu

rašė jorė janavičiūtė Nuotraukos sauliaus paukščio ir iš grupės archyvo

Šalčiu, niūrumu dvelkiantis, tačiau kartu melancholiškas, emocingas, gilus ir nostalgiškas devintojo dešimtmečio pabaigai. Lyg dingusios mano vaikystės Vilniaus gatvės lapkritį. Tai grupės „Šiaurės kryptis“ albumas „Ledynai“. Taip, perskaitėte teisingai. 1994 m. išsiskirsčiusi „Šiaurės kryptis“ sugrįžo (nors tas sugrįžimas ir kiek netradicinis) su nauju albumu.

a

lbumą „Ledynai“ sudaro filmo „Senekos diena“ garso takelio dainos, sukurtos 1987–1989 m., tačiau įrašytos dabar, ir trys filme neskambėję kūriniai, taip pat sukurti devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Kalbamės su grupės vokalistu ir vienu jos įkūrėjų, taip pat ir filmo „Senekos diena“ režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu. Paprašėme jo prisiminti grupės pradžią, pabaigą ir naują pradžią, neišvengėme ir kino temos.

– Kaip pirmiausia kilo idėja įrašyti „Ledynus“?

– Iš pradžių nebuvo aišku, kaip ir ar mes patys tą darysim. Kadangi filmo „Senekos diena“ idėja buvo susijusi su pirmosiomis neįrašytomis „Šiaurės krypties” dainomis, buvo aišku, kad jos turėtų skambėti filme. Tačiau pokalbiai su Zigmantu (Butaučiu – grupės gitaristu, vienu jos įkūrėjų – aut. past.) tęsėsi apie metus, kol galiausiai pasiryžom savo dainas atlikti patys. Buvo baugu...

– Visos dainos sukurtos anksčiau, tačiau jos – filmo garso takelio dalis. Ar dainų įrašai buvo paremti filmu? Koks buvo įrašymo procesas?

– Dainos, kurios skamba filme, buvo įrašytos iki arba paraleliai su filmavimais, likusios – vėliau. Filmas neturėjo dainų turiniui jokios įtakos, greičiau atvirkščiai. Todėl tekstai liko tie patys, buvo pakeistos tik kelios eilutės. Kelių dainų aranžuotėms filmo siužetas iškėlė tam tikrus reikalavimus. Labiausiai

dainai „Be tavęs“, kurią filmo personažai groja kalnuose akustine gitara.

– Kas, manote, pasikeitė „Šiaurės krypties“ muzikoje, dainose dėl to, kad jos buvo įrašomos dabar?

– Kažkuria prasme „Ledynai“ yra grupės stilistikos ir istorijos permąstymas. Klausėme savęs: kas, jei tada būtume groję kitaip – taip, kaip niūriuose pirmųjų dainų repeticijų įrašuose? Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame mieste ir viltį, kad pavasario potvynis atneš taip trokštamą išsivadavimą. Išėjo visiškai kitoks įrašas nei pirmasis mūsų albumas „Netiekto“ (1993 m. – aut. past). Negalima, aišku, neigti ir įrašų technologijos įtakos.

Taip, kaip sugrojome dabar, tais laikais buvo galima groti tik teoriškai. Nebent su vakariečiais muzikantais, bet tai būtų buvę neįmanomiau nei neįmanoma.

4 // © 37O

– Filme „Senekos diena“ labai svarbios Vilniaus erdvės. Kiek jos svarbios / įkvepiančios „Šiaurės krypčiai“?

– Vilnius buvo alfa ir omega. Be jo nieko daugiau neturėjome. Toks keistas, veidrodiniame kube įkalintas, neva visatos centras. Kas buvo už tų veidrodinių sienų? Vien įsivaizdavimai. Tiesa, galėjome važiuoti į Chibinus, Piterį ar Taliną, bet iš ten parsivežtus įspūdžius bandydavome įskiepyti į savo mylimą Vilnių. Prisimenu jaunystės piešinį – daugiabučio kambaryje ant linoleumo grindų išsidriekęs Chibinų kalnų slėnis su radiatoriaus link

kalnyje ir klausiau per kasetinį ausinuką U2 dainos „The Unforgettable Fire“. Sukau atgal, klausiau vėl ir vėl, stebėdamas, kaip upėje linguoja nendrė. Jaučiausi maždaug taip: šita nendrė ir šita daina – tai aš. Nuo to laiko tokie ekstatiški pojūčiai klausant skirtingos muzikos apimdavo vėl ir vėl. Atsitikdavo, kad ir klausant lietuviškos muzikos. Iš pastarųjų pavyzdžių – kai kurios Alinos Orlovos dainos.

gebėjau būti jų nepaklausęs tada?

– Kaip pankų judėjimas tada buvo susijęs su nepriklausomybės idėjomis, kokie jie tada buvo?

– Su pankais mes trynėmės tose pačiose erdvėse, bet įsitraukti į pašėlusį jų gyvenimą visai nesvajojau (šypsosi). Mane tenkino stebėtojo statusas. Manau, kad pankai rūpinosi, visų pirma, savo asmenine nepriklausomybe. Tautiška nepriklausomybės atributika ir pankai man dabar visiškai nesiklijuoja tarpusavyje. Bet tada tai neatrodė keista. Aš pats su „Šiaurės krypties“ draugais vieno Chibinų kalno viršūnėje iškėliau tada dar draudžiamą trispalvę. Tais laikais asmeninė laisvė ir šalies nepriklausomybė atrodė tapatūs dalykai. Tik vėliau paaiškėjo, kad nebūtinai. Apie tai praėjus dešimčiai metų nufilmavau savo debiutinį filmą.

– Ką jūsų muzikinė patirtis davė jums kaip kino kūrėjui?

– Distanciją, dar vieną rakursą į kino kūrybos procesą. Muzikavimas padėjo suvaldyti kino formą ir atvirkščiai. Tiek filmas „Senekos diena“, tiek albumas „Ledynai“ formos prasme yra gana minimalistiški.

– Kodėl Šiaurės, o ne Vakarų kryptis, pavyzdžiui? Juk tada labiausiai visi norėjo eiti ta kryptimi?

– Būtent. Viešinant filmą ir albumą bandėm su Zigmantu tai prisiminti, bet man taip ir liko neaišku. Tik dabar prisiminiau svarbią aplinkybę. Tada mokiausi tapyti ir naudojau tik šaltas spalvas, ieškodamas jų dermėse santykinės šilumos.

Jaučiau poreikį išreikšti kažkokį giluminį jausmą. Kalbu ne apie emocijas, o jausmą, kuris apima liudijant laiko tėkmę, beieškant atsakymo į savo būties paslaptį. Matyt, „Šiaurės kryptis“ grupės pavadinimas kilo iš to. Buvo pasirinkta labai atšiauri kūrybos kryptis, sakyčiau. Vakarų kryptis visada yra perspektyvesnė. Užtat „Šiaurės kryptis“ skamba romantiškai (šypsosi).

– Daugelis tuo pat metu kaip ir „Šiaurės kryptis“ susikūrusių grupių sėkmingai tęsia karjerą. Kodėl jūs sustojote? Tik nesakykite, kad dėl visko kaltas kinas.

– Jei dėl visko kaltas kinas – tai čia šuo sugriebė dantimis savo uodegą. Kuo tada baigėsi, šiandien prasidėjo, ir tai dar ne istorijos pabaiga. Kinas numarino „Šiaurės kryptį“, bet jis ją ir prikėlė naujam, nors ir nestandartiniam roko grupės gyvenimui.

– Kodėl dainavote vien tik lietuviškai – neturėjote ambicijų išgarsėti užsienyje?

– Tam, kad iki galo išreikščiau tai, ką jaučiu, savo negausiame kalbų arsenale turiu tik vieną kalbą. Net ir gražiausios ambicijos išgarsėti užsienyje niekaip to negalėtų pakeisti. Be to, jų niekada, deja, ir nebuvo. „Ledynų“ beklausantys užsieniečiai jaučia, apie ką yra dainos. Kaip ir mes, būdami paaugliai ir nesuprasdami angliškai, jausdavome, apie ką dainuoja mūsų mėgstamos grupės.

srūvančiu upeliu. Vilnius tada buvo visiškai, visiškai kitoks miestas. Nykus, tamsus; devintą valandą vakaro gatvės jau būdavo tuščios. Kaip ir kitos senesnės Vilniaus versijos – mano jaunystės miestas yra be pėdsako dingęs.

– Jūsų grojamas muzikos stilius vadinamas postpanku, nors „Ledynai“ kur kas melodingesnis ir dar melancholiškesnis nei ankstesnė kūryba, skambanti, pavyzdžiui, albume „Netiekto“. Kaip susikūrus grupei sugalvojote, kad norite kurti tokį žanrą? Iš kur jis atėjo, ar paveikė užsienio grupės? Ar dabar „Šiaurės kryptis“ vis dar postpankas?

Ar vis dar jo klausote?

– Mano nuomone, tų laikų Lietuva buvo muzikinė provincija, turinti polinkį į pigią estradinę muziką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje pankroko grupės pas mus buvo visiškas andergraundas, o „Antis“ ir „Fojė“ – roko ir popmuzikos kelrodės žvaigždės. Alternatyvaus roko prasme buvome gerokai pridusę, mus lenkė kaimynai estai ir latviai. Todėl priskirti „Šiaurės krypčiai“ kažkokį stilių būtų neteisinga. Neturėdami aiškios nišos grojome savo muziką ir grojome ją labai įvairiai. Tada nebuvo lengva būti melomanu, įrašai buvo sunkiai prieinami. Reikėdavo nuomotis vinilus, kad juos persirašytume į kasetes.

Natūralu, kad ne viską girdėjau, net ir iš to paties postpanko. Filmuodamas „Senekos dieną“ atradau „Siuoxsie and the Banshees“ ir buvau šokiruotas: kaip su-

– Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė?

Koncertai, afterparty? Su kuriais muzikantais draugavote, kurių nekentėte ar pavydėjote?

– Pavydo nebuvo, tik apmaudas, kad dažnai kiti muzikantai mūsų nesuprasdavo. Laikėme distanciją su kitomis grupėmis, nes jautėmės kažkokie savamoksliai, nepritapėliai. Dėl to, paradoksalu, mus laikė be galo arogantiškais. Negirdėtas dalykas tada buvo ir tai, kad iš išvažiuojamųjų koncertų organizatorių reikalaudavome švarios patalynės (šypsosi).

– Ar įrašant „Ledynus“ nebuvo minties – o gal pradedam viską iš naujo?

– Mes ir pradėjom viską kaip ir iš naujo, tik kitaip. Dabar negrojame koncertų, bet toliau kuriame dainas. Todėl mums nereikia daugiau grupės narių, užtenka kviestinių muzikantų įrašams.

Grojame dviese – Zigmas ir aš. Kiek tai truks – neaišku. Nemanau, kad ilgai. „Šiaurės krypties“ nėra, bet jos naujas albumas sukasi ant vinilų grotuvų, jį galima įsigyti legaliai. Man taip patinka.

– Ar domitės lietuviška muzika – klausotės įrašų, vaikštote į koncertus? Kokios dabartinės lietuvių grupės ir atlikėjai patinka? O užsienio?

– Esu gana tipiškas X kartos atstovas.

Populiari muzika man visada buvo labai svarbi. Kartą būdamas paauglys pabėgau iš geodezijos praktikos užsiėmimų, sėdėjau ant Neries kranto Anta-

– Kokiam kinui prijaučiate – Vakarų, Šiaurės, Rytų krypties?

Ar jaučiatės tam tikros kino tradicijos dalimi?

– „Šiaurės krypties“, žinoma. Mane užburia jausmo kinas. Arba kitaip – lėtasis kinas. Tai gana prieštaringas apibūdinimas, nes daug kas tokį kiną pavadintų bejausmiu – šaltu, atsiribojusiu. Taip, toks kinas neturi emocijų, tačiau skleidžia autentišką gyvenimo pojūtį, iš kurio yra ir gimęs. Tai labai būdinga nepriklausomybės pradžios lietuviškam kinui, kuris buvo tarytum tektoninės plokštės lūžis. Dėka tada į kiną atėjusių autorių lietuviškas kinas tapo tarptautiniu lygiu pripažintu reiškiniu.

Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame miesTe ir vilTį, kad pavasario poTvynis aTneš Taip TrokšTamą išsivadavimą.

– Iš kokių režisierių mokėtės, kas yra jūsų favoritai?

– Favoritų turiu daug, o kalbant apie mokymąsi – daugiausia apie kino procesą sužinojau ne studijuodamas, o dirbdamas „Kinemos“ studijoje. Kai mano debiutinio filmo „Nuomos sutartis“ (2002 m. – aut. past.) finansavimas buvo nutrauktas, Šarūnas Bartas ištiesė pagalbos ranką. Jis tapo filmo bendru gamintoju ir vadovavo įgarsinimo darbams. Iš jo išmokau nemažai amato gudrybių, bet svarbiausia ta, kad tikra kūryba yra aukščiau kūrėjo ir iš esmės pavergia jo gyvenimą. Įsivaizdavimas, kad kino režisierius sau patogiai sėdi sulankstomoje kėdutėje su užrašu „režisierius“ ant atlošo, filmuoja, kas jam patinka, ir dar pramogauja kurdamas savo paties kultą – toli nuo realybės.

– Kas jus domina, be kino, muzikos, iš kur semiatės įkvėpimo, kaip ilsitės ir atsipalaiduojate?

– Dėl poilsio problema – jo nėra, nes tai taip pat yra darbas.

Tiek, kiek trunka nufilmuoti filmą, įrašyti albumą, tiek pat laiko reikia juos ir ištrinti iš savo širdies ir galvos. Tam puikiai tinka nauji projektai arba įvairūs dėmesį kitur nukreipiantys interesai ir reikalai. Todėl gali pasirodyti, kad turiu begales įvairiausių pomėgių, tačiau iš esmės neturiu nė vieno tikro. Tai greičiau savotiškos provokacijos – gal ši ar kita patirtis galėtų tapti tema filmui, dainai? Tas gyvenimo ir kūrybos sutapatinimas kankina mane ir, manau, artimuosius, bet kol kas nežinau, kaip gyventi kitaip.

– Ką kuriate šiuo metu ir kada laukti premjeros?

– Dirbame ties filmo projektu „Dainos lapei“. Rašome jam naujas dainas.

„Šiaurės krypties“ albumo „Ledynai“ legaliai galima pasiklausyti interneto platformose: „pakartot“, „Bandcamp“, „youtube“. jis taip pat išleistas Cd ir plokštelės formatu.

Zigmas Butautis (kairėje) ir Kristijonas Vildžiūnas prieš keletą mėnesių gausiam melomanų būriui pristatė vinilinę „Šiaurės krypties“ dainų plokštelę „Ledynai“. Modesto Ežerskio nuotr.

>>>>Žirklės Žirklės

pokyčiams reikia Laiko

rašė Goda dapšytė Nuotraukos eglės sabaliauskaitės ir Vytauto petriko

Klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko šiemet, regis, visur pilna. Vos spėjusi sugrįžti iš gastrolių Kinijoje puolė krautis lagaminų į JAV. O kur dar paskaitos, nauji spektakliai, gastrolės Lietuvoje ir proginiai renginiai. Šiemet Agnijai buvo patikėtas Klaipėdos tapimo Lietuvos kultūros sostine renginys ir pagrindinių šalies scenos meno apdovanojimų „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija.

Į

6 // © 37O

uostamiestį Agnija grįžo prieš dvylika metų, baigusi choreografijos studijas Roterdamo šokio akademijoje „Codarts“. Klaipėdoje ji ėmėsi aktyvios meninės ir organizacinės veiklos kartu su menininkų grupe „Žuvies akis“ ir koordinuoti kasmetinio Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „PLArTFORMA“ veiklą, o prieš penkerius metus kartu su bendraminčiais dar įkūrė ir šokio teatrą „Padi Dapi Fish“, kuris jau spėjo apsilankyti Švedijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV, Kinijoje.

Agnija jau yra pelniusi du „Auksinius scenos kryžius“, o pernai apdovanota dar ir Boriso Dauguviečio auskaru už tarpdisciplininę kūrybą.

– Vis kažkur leki, viena veikla veja kitą, nuolat gastroliuoji užsienyje. Ar tai įprastas tavo ritmas, ar šie metai ypatingi?

– Manau, kad atsiliepia ilgametis įdirbis, imame jausti ilgo ir nuolatinio darbo rezultatus. Šiemet sukrito dar ir nemažai palankių aplinkybių. Žinoma, smagu, kad užsitarnavau tokį statusą, kad jau pasitikima ir tenka atsakingos užduotys. Viskas tiesiog kažkaip susidėjo.

Mūsų užsienio gastrolių gausa – kokių šešerių metų nuolatinio ir nuoseklaus darbo rezultatas. Kai nuolat dirbi, sieki kokybės, tai galiausiai ir prisibeldi – tave pastebi.

– Neseniai vėl grįžai iš Kinijos. Kelintos tai gastrolės šioje šalyje šiemet?

– Penktos.

– Kas kinus taip žavi „Padi Dapi Fish“ repertuare?

– Šokis – mobilus ir lengvai keliaujantis menas. Be to, Kinija – be galo didelė ir galėtum po ją su vienu spektakliu gastroliuoti visą gyvenimą. Kinams labai artima ir priimtina mūsų estetika, spektaklių temos. Dabar lankėmės tarptautiniame Mianjango teatrų vaikams festivalyje, Sičuano provincijos sostinėje Čengdu, kur pasirodė dvylika trupių iš viso pasaulio. Žinoma, dėl šios sėkmės nemažas nuopelnas tenka ir Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnei Biliūnaitei.

– O kaip pavyksta susikalbėti su kinų publika?

– Jie nepratę prie monochrominių spalvų ir kamerinių spektaklių, kas būdinga mūsų teatrui, bet jiems tai labai priimtina. Po spektaklio neatsiginame vaikų. Festivalių organizatoriai į mus paprastai žiūri atsargiai, nes pavadinimas jiems nieko nesako, tad pradžioje būna sunkiau prisikviesti publiką. Tačiau po pirmų poros spektaklių jau susirenka pilnos salės. Net sulaukėme klausimų, ar spektaklius kuriame specialiai Kinijos rinkai.

Rodėme spektaklį „Baltoji lopšinė“, kuris atliepė tėvų nebuvimo šalia vaikų problemą. Ji Kinijoje labai aktuali: tėvai

>>>>Žirklės Žirklės palieka vaikus kaime ir važiuoja dirbti į Šanchajų ar Pekiną, o vaikai augina vieni kitus. Tad Kinijoje vaikai labai noriai ir aktyviai dalyvauja susitikimuose po spektaklių, teikia savo pasiūlymus ir pastabas. Lietuvoje kalbame apie emigravusių tėvų paliktus vaikus, o Kinijoje – kitaip, bet panašiai.

– O kaip dialogą su publika sekasi megzti Klaipėdoje?

– Klaipėda labai specifinis miestas, ir visi apie tai kalba. Visų pirma – tai pramoninis miestas. Čia nėra daug žmonių, kurie gali ar nori kultūrai skirti pinigų, dėmesio ir laiko. Tačiau su „Padi Dapi Fish“ komanda esame išsikėlę tikslą pasiekti tą auditoriją, kuri pati neateina. Mes žinome, kad jiems tikrai patiks mūsų spektakliai. Na, tikrai. Tad ieškome to dialogo.

Karjeros pradžioje paprastai įsivaizduoji esąs didis menininkas, kurį visi turi priimti ir į jo spektaklius ateiti.

Bet juk taip nėra. Dialogo žmogų reikia pakviesti, žiūrovai turi jaustis laukiami. Ilgai mūsų teatro bėda buvo ta, kad apie mus iš viso nelabai žinojo. Dabar bandome atrasti būdų, kaip prieiti prie žmonių. Gal jie kartais net nežino, kad jiems to šokio reikia. Kuriame nemažai spektaklių, kurie vyksta mieste, pavyzdžiui, kaip mūsų „Keliaujančios bažnyčios“, „Lucky Lucy“ ir naujausias „Neužšąlantys namai“ – apie koklinę krosnį. Žiūrovams nebereikia ateiti į teatrą, kad mus pamatytų, o mums nebūtina stovėti su plakatais nurodant, kad va štai čia yra šiuolaikinis šokis. Mėginame žiūrovus susitikti kažkur kitur, prisipratinti ir tada jau pasikviesti į teatrą. Nesame didelę produkciją kuriantis teatras. Mums svarbus asmeninis santykis su publika, tad ieškome būdų susitikti su žiūrovais.

– Sakei, kad galbūt žmonės nežino, kad jiems reikia šokio. O kodėl manai, kad jiems turėtų reikėti?

– Čia geras klausimas. Manau, kad teatras yra susitikimas ir su savimi, ir su kitu. Susitikęs kitą žmogų, šiuo atveju šokėją scenoje, kartu susitinki ir su savimi.

Meno buvimas mieste keičia ir paties miesto veidą, ir žmonių tarpusavio santykius. Visi nuolat kalbame apie susvetimėjimą, apie atitrūkimą. Manau, kad atėjęs į kultūros renginį tuo metu tampi bendruomenės dalimi, o tą bendrystę pajusti labai svarbu. Net kai pagalvoju apie mūsų spektaklių temas, labai dažnai juose kalbame apie buvimą su žmonėmis, tad man tai įdomiausia ir svarbiausia.

Neseniai sulaukiau klausimo: „Jeigu tavo teatras būtų asmenybė, su kuo ji susitiktų?“ Ir žinoma, man, kaip nuolat mąstančiai apie savo teatro ateitį, į galvą pirmiausia šovė garsiausių prodiuserių ir festivalių vadovų vardai, bet tuomet susimąsčiau: palauk, o dėl ko mes visa tai darome? Net, jei ir susitiksiu su paties svarbiausio festivalio direktoriu-

Kita vertus, šiais laikais vieta, kurioje gyveni, nebėra tokia svarbi, mat pasaulis – čia pat. Vos grįžome iš Kinijos, jau netrukus išykome į Ameriką. Pasaulis nebėra toks didelis. Tačiau jaučiu prasmę sulaukti pokyčių, o jie įmanomi tik bėgant laikui. Tikriausiai būtų ne mažiau prasminga ir karjera keliaujant po skirtingus miestus ar šalis, bet asmeniškai aš tikiu santykių artumo ir pokyčių, kuriuos gali sukelti, svarba.

mi, kas iš to, juk iš tiesų aš noriu susitikti su žmonėmis, kuriems mes tą spektaklį jo festivalyje rodytume. Taip pat ir kalbant apie gastroles Kinijoje. Ten mane labiausiai įkvepia susitikimai su vaikais, kurių akys tiesiog šviečia.

– Kai prieš dešimtmetį baigei šokio studijas Roterdame, tavęs daug kas klausė, kodėl nelikai Olandijoje. Šiandien turbūt reikėtų klausti, kodėl lieki Klaipėdoje?

– Man atrodo, kad pokyčiams reikia laiko. Nesakau, kad pastarasis dešimtmetis Klaipėdoje man buvo lengvas, visokių minčių būna. Gal nuskambės pernelyg idealistiškai ar naiviai, bet jei savo miestą galiu nors kažkiek padaryti gražesnį, tai jaučiu prasmę būti čia.

Kad ir kalbant apie Lietuvos kultūros sostinės atidarymą. Savo mieste turėjau galimybę režisuoti tokį didelį renginį. Žinoma, galima jį kritikuoti, bet iš esmės tai buvo galimybė įgyvendinti pokytį. Jei žmonėms galiu sukelti pasididžiavimo savo miestu jausmą, man tai yra labai prasminga.

Klaipėda – mano gimtasis miestas, tačiau meilės istorijos su juo niekada neturėjau. Gal tik dabar jį prisijaukinau.

karjeros pradžioje paprasTai įsivaizduoji esąs didis menininkas, kurį visi Turi priimTi ir į jo spekTaklius aTeiTi. BeT juk Taip nėra. dialogo žmogų reikia pakviesTi, žiūrovai Turi jausTis laukiami.

Kažkada šokėja ir choreografė Loreta Juodkaitė man papasakojo gerą palyginimą apie į Afriką atvykusius batsiuvius: pirmasis sušuko, kad neturi čia ką veikti, nes karšta ir niekas nenešioja batų, o antrasis sušuko: „Kiek aš čia turiu darbo, nes niekas nenešioja batų!“ Tad tokia ta likimo čia prasmė: gali veikti, daryti įtaką, kelti kultūrą, šokio meninį lygį. Su kolegomis taip skatiname, drąsiname vieni kitus ir liekame.

– O kokį pokytį tas dešimtmetis davė tavo kūrybai, tam, kaip suvoki šokį?

– Bėgant metams ir dirbant periferijoje atsiranda pavojus nuleisti kartelę, kartais gali imti tenkintis ir ne aukščiausio lygio dalykais. Todėl stengiuosi palaikyti pulsą, kad tokios tendencijos man netaptų norma. Tai mane labiausiai neramina. Nes kai grįžti iš centro, kurį laiką patiri lengvą paniką dėl to nutolimo, o paskui kažkaip pasidaro viskas savaime suprantama. Todėl svarbu vis išvažiuoti pasitikrinti.

8 // © 37O

Choreografijos prasme išsigrynino mane dominanti kryptis. Ji, žinoma, nuolat kažkiek kinta. Dabar mane labiausiai domina įvairių sričių jungimasis, tarpdiscipliniškumas. Vis susimąstau apie šokio instrumentalizaciją, t.y., kad šokis man vis labiau tampa tik priemone, o ne tikslu. Man įdomu stebėti, kaip

šokis susikalba su kitomis disciplinomis – vaizdo menais, muzika, drama ar net archeologija. Šokį aš visada matau kažkokiu platesniu kontekstu.

– Pastaruoju metu vis dažniau spektakliuose šoki ir pati. Smagu tave stebėti scenoje. O pačiai smagu?

– Smagu. Nors įdomu tai, kad niekada nemačiau savęs kaip šokėjos. Visada maniau, kad turiu būti toje kitoje pusėje. Net neleidau sau kitaip mąstyti. Ypač po studijų Olandijoje, kur teko stebėti kone tobulus šokėjus ir suvokti, kad tau jau 25-eri, nesi išėjusi tos mokyklos ir nieko nebepakeisi, nebepasieksi tokio lygio. Tuomet supratau, kad tai man netrukdo būti stipria choreografe, tad to ir ėmiausi. Bet dabar, prabėgus metams, kai atradau sau artimiausią estetiką, supratau, kad man būti scenoje gana natūralu. Nors man ir pačiai tai šiek tiek keista. Be to, man labai įdomu scenoje stebėti vyresnius šokėjus.

– Ką planuoji toliau?

– Dabar išsigryninimo etapas. Apsisprendimo, kur einame ir ką darome, laikas. Dabar atrodo visko daug ir viską norisi daryti, bet reikia apsispręsti ir atsirinkti, nes visko aprėpti neįmanoma, o ir nereikia to daryti.

Šiuo metu aktyviai bendradarbiaujame su Prancūzų institutu Lietuvoje ir manau, kad dėl neseniai pasirašytos Klaipėdos ir Prancūzijos kultūrinio bendradarbiavimo sutarties turime nemažų galimybių uostamiestyje suformuoti naują tarptautinį darinį ir taip sustiprinti šokio poziciją Klaipėdoje. Jau antrus metus uostamiestyje vyksta prancūzų kūrėjų kūrybinės dirbtuvės, turime nemažai su tuo susietų planų, tad manau, kad šis bendradarbiavimas taps pagrindine kryptimi artimiausioje ateityje.

>>>>Žirklės Žirklės

Rašytoja E.Daciūtė: nEžinau, aR galima išmokti Rašyti vaikams rašė jurga tumasonytė

Kalbamės su rašytoja Evelina Daciūte, kurios knyga „Laimė yra lapė“ (Tikra knyga, 2016) pirmiausia buvo pastebėta ir prestižiniais apdovanojimais įvertinta užsienyje, o šiais metais atsidūrė Metų knygos rinkimų penketuke vaikams. „Pati jaučiuosi kiek šone. Atėjau ne iš filologų pasaulio, nesu nei bibliotekininkė, nei mokytoja. Nukritau iš dangaus, nelabai aišku, kas per paukštis. Rašau šiek tiek kitaip, nei buvo rašoma. Tai dažnai girdžiu. Iliustratores susirandu irgi kitokias. Man norėjosi išjudinti ledus, nenorėjau daryti to, ką darė kiti. Be to, šiandien vaikai kiek kitokie, tai jiems irgi reikia kitokių knygų. Ir reikia pasirinkimo: kas sudomins vieną vaiką, netiks kitam. Vaikams vis dar dažnai peršama, užuot davus rinktis. Dažnai taip nužudomas skaitytojas“, – sako autorė.

– Esate šešių knygų autorė ir keturių vaikų mama. Kaip atrodo jūsų šiokiadienis?

– Mano šiokiadienis priklauso nuo įvairių aplinkybių: jeigu vyras išvežioja vaikus po mokyklas ir darželius, aš toliau dieną planuoju su mažiausiuoju. Arba aš antrą nuo galo vežu į darželį. Kartais turiu tądien susitikimą kuriame nors darželyje, mokykloje ar bibliotekoje.

Arba kartu su iliustratore Aušra Kiudulaite ir mažuoju lekiame į kitą miestą.

Knygai „Laimė yra lapė“ patekus į Metų knygos penketuką, yra daug susitikimų, derinimų, vadybos, o laiko kūrybai lieka tik naktį. Deja, turint du mygdukus, apie naktinę romantiką telieka pasvajoti – dažniausiai lūžtu prie kurio nors iš jų.

10 // © 37O

– Ar prieš imdamasi vaikų literatūros žanro domėjotės juo plačiau: skaitėte šiuolaikinius autorius ir studijavote klasiką, domėjotės naujausiomis to žanro tendencijomis?

– Kai turi būrį vaikų ir manai, kad literatūra yra būtina jų gyvenimo dalis, žinoma, kad domiesi tuo, kas išleidžiama. Į vaikų literatūrą atėjau netyčia, neplanuodama ir nesiruošdama. Rašyti vaikams pradėjau gyvendama Kinijoje. Pirmą kartą gyvenime nėjau į darbą nuo ryto iki vakaro, daug laiko praleisdavau su dviem, o vėliau jau ir trimis vaikais. Nežinau, ar galima išmokti rašyti vaikams. Arba esi arti vaiko, arba nesi. Kad rašytum vaikams, turi būti labai arti. Dažnai ant kelių, ar net žemiau, kad jūsų akys būtų viename lygyje. Aš atsidūriau. Prisimenu save vaiką – kai mano vaikai reaguoja, aidu atsiliepia panašios situacijos, kurias išgyvenau vaikystėje. Tarsi tai buvę užužvakar. Pirma užgimė mintis, kad vaikus labiau moko, elgesį keičia, susimąstyti padeda istorijos, o ne pamokymai, didaktika. Išbandžiau su saviškiais. Kartais skaitau knygas, ypač jei jose vaikas pasakoja pirmuoju asmeniu, ir matau,

rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaiTo knygas vaikams. jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kiTas. Tik Be paTaikavimo pirmiesiems.

kaip vaiką nustelbia jau suaugęs dėdė ar teta. O juk vaikai mąsto kiek kitaip.

Kitaip apibūdina daiktus ar jų savybes.

Kitaip vertina tai, kas nutinka.

– Kokių pačių netikėčiausių reakcijų esate sulaukusi iš savo skaitytojų?

– Prie apkabinimų, klausimų visai ne apie kūrybą jau priprantu. Patinka, kai vaikai diskutuoja apie istorijas, sugalvoja savo pabaigas. Vis dar nepripratau prie akmens sunkumo epizodų. Kai mažieji nesugalvoja, kas jiems galėtų būti laimė, nes niekada apie tai nekalbėjo. Nes jų aplinkoje svarbios kitos temos arba šalia esantys suaugusieji vertina taip: „Na, ką su tais vaikais apie laimę, čia gi filosofinė sąvoka, suaugusiųjų laukas.“ Argi? Sunku, kai penkiametė sako, kad jos tėtis numirė, o septynmetė – kad mama serga depresija.

Kartais nežinau, ką sakyti, tai apsikabiname. Galbūt, kai tu esi arti vaiko, tai ir vaikas yra arti tavęs. O kai esi visai visai arti vienas kito, tai mezgasi ryšys, atsiranda santykis.

– Turbūt net ir neskaitantys tėvai kartkartėmis nuperka savo vaikams knygelių – ne paslaptis, kad vaikams skirta literatūra yra perkamiausia. Kaip vertinate šio žanro situaciją Lietuvos knygų rinkoje iš autoriaus pozicijų?

– Perkamiausia? Nežinojau. Suaugusiųjų bibliotekos namuose man atrodo gausesnės nei vaikų. Ta pati situacija ir bibliotekose. Mažesnėse jų ne tiek daug naujų knygų, o jei ir yra – jos pasiekia gerokai vėliau. Manau, kad vaikams reikia daug susitikimų su kūrėjais.

Esu gavusi laiškų, kad vaike pažadinau klausytoją ar skaitytoją. Kaip po to nerašyti vaikams? Deja, dažnai susitikimus riboja finansai. Pastaruoju metu vaikų literatūroje Lietuvoje matau didelių pokyčių, daugiau judėjimo, daugiau interakcijų – prieš trejus metus daug ko nebuvo. Manau, dar kelerius metus vaikų literatūra kils į viršų, o kas su ja vyks paskui, priklausys nuo aplinkybių. Pakilimo laikotarpiu, žinoma, bus prileista visko.

Olgos Posaškovos nuotr.

– Ar Lietuvoje įmanoma pragyventi vien iš rašymo vaikams? Turbūt tam reikėtų agresyvios rinkodaros ir bendradarbiavimo su didžiausiais prekybos centrais bei knygynais?

– Gal ir galima keliems autoriams. Aš dar nesu iš jų. Be to, su vyru auginame didelę šeimą (ir augame kartu), tai, žinoma, ir poreikiai kiti. Galbūt greitam efektui tiktų agresyvi rinkodara, bet jei nebus geros istorijos, o paveikslėlių knygų atveju gerų iliustracijų – daryk nedaręs. Yra buvę tokių atvejų. Pasi-

per įžūliai elgiasi, ar ne per daug nutolsta nuo teksto. O aš krykštavau ir sakiau, kad noriu dar jos pieštų istorijų. Nes jose ir humoro daug, ir parafrazių, jos intelektualios. Didesniems vaikams skirtose knygose daugėja teksto ir galbūt piešinys tampa ne toks reikšmingas.

Bet man iliustracija, jos kokybė, gylis yra labai svarbūs, todėl aš pati renkuosi iliustratores. Ir tada jos turi visą veikimo laisvę, nes žinau, ko iš jų tikėtis, kaip jos piešia, kaip jų iliustracijos organiškai dera su tekstu.

rinkau kelią susitikinėti su skaitytojais.

Tai galbūt sunkiausias kelias, nes ilgiausias, lėtas. Bet aš ir gaunu iš susitikimų daug. Jaučiu, kad tai svarbu. Galiu po savaitės susitikimų nukristi kryžium vidury svetainės, bet man nesunku save įtikinti atsikelti, jei savaitgalį turiu kūrybines dirbtuves. Esu dirbusi daug skirtingų darbų, bet šitame matau daugiausia prasmės. Šį mėnesį su Aušra buvome Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje. Jie ten tokią programą specialiai mums paruošė. Aš ašarojau. Iš gerumo. Nors iki galo dar nesuprantu, kas iš tiesų vyksta. Man net vaikų rašytoja save pavadinti kažkaip veliasi liežuvis.

Esu istorijų pasakotoja. Va šituo svajojau gyvenime užsiimti. Įdomiu keliu į tai atėjau, džiaugiuosi, kad leidausi pasroviui.

– Teko pastebėti iš asmeninės patirties, kad jūsų knygą „Laimė yra lapė“ mielai skaitė ir suaugę žmonės. Kaip manote, ko reikia, kad knygos vaikams patrauktų ne tik vaikų dėmesį?

– Rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaito knygas vaikams.

Jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kitas. Tik be pataikavimo pirmiesiems.

Vaikai įsitikinę, kad Povilas po išsiskyrimo sutinka tą pačią lapę. „O gal ten buvo kita lapė? – paklausė vienas tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, išgyvenantis skyrybas. Nes taip, gali būti ir taip. Meilė, draugystė kaip jausmas nesibaigia, keičiasi tik jos objektai.

Leidykla „Tikra knyga“, kuriai dėkinga, kad manimi patikėjo tada, prieš trejus metus, dabar pasirašo vieną po kitos sutartis dėl mano knygų leidybos užsienyje. Įdomu, kas iš ten ateis. O kad ateis – neabejoju. Knygą „Laimė yra lapė“ pirmiausia pastebėjo užsienyje. Paskui, matyt, nebuvo, kur dėtis. Nors sutinku žmonių, kurie sako, kad nieko joje nesupranta. Britų leidėjai, peržvelgę tai, kas leidžiama Lietuvoje, sakė, kad mes drąsūs – ir leidėjai, ir kūrėjai. Man norėtųsi, kad būtų daugiau drąsių. Kiek daug būtų galima nuveikti.

– Su šeima kurį laiką gyvenote Kinijoje. Ar teko patyrinėti ten vyraujančias vaikų literatūros tradicijas?

– Yra vietų, kur šiek tiek panašu, yra vietų, kur kardinaliai skiriasi – ten viskas, kaip sako žemaičiai, untrep. Jie sako, kad esminė įtaka – Konfucijaus. Vieni tuo džiaugiasi, modernesni kritikuoja, bando atsiplėšti. Gal panašiai kaip pas mus su religija. Nemokant skaityti kinų rašmenų, sunkiau atsakyti dėl literatūros tradicijų. Kinai leidžia daug knygų vaikams: ir kinų autorių, ir daug verstinių, yra knygynų su leidiniais anglų, kitomis kalbomis. Didelis pasirinkimas.

Keliaudama gyventi į Kiniją svarsčiau, kad gal parašysiu knygą apie ją. Kuo ilgiau gyvenau, tuo mažiau apie tai galvojau. Pamačiau, kad Kinija yra labai marga: kas yra viename gale, kitame – visai kitaip. Tada nusprendžiau perkelti dalį Kinijos – kinų pasakojimus, kurie menkai pažįstami Lietuvoje. Kelios istorijos „Meškių istorijų“ serijoje yra kinų pasakojimų pagrindu. Paprastai juose veikiantys meškiai – pandos.

– Kaip manote, kokį procentą vaikams skirtos istorijos sėkmės sudaro iliustracijos?

– Vaikų istorija vaikų istorijai nelygi.

Kalbant apie paveikslėlių knygas, kurios dar naujiena Lietuvoje, tai iliustracijos sudaro ne mažiau kaip 50 proc. visos knygos sėkmės. Iki šiol daugiausia būdavo leidžiamos iliustruotos knygos: paprastai kas istorijoje, tas ir piešinėlyje. Paveikslėlių knygoje istoriją pasakoja ne tik tekstas, bet ir iliustracijos. Jose gali atrasti daug to, ko nėra pasakojime, ypač jei jis neilgas. „Laimė yra lapė“ dailininkė A.Kiudulaitė, kurdama iliustracijas, vis atsiųsdavo ir klausdavo, ar ne

man neT vaikų rašyToja save pavadinTi kažkaip veliasi liežuvis. esu isTorijų pasakoToja. va šiTuo svajojau gyvenime užsiimTi.

– Ar Lietuvoje vyksta kokios nors kūrybinio rašymo dirbtuvės norintiesiems kurti vaikų literatūrą?

– Nesu girdėjusi apie tokias. Galima išstudijuoti daug teorijos, nugludinti rašymo stilių, gerai rašyti suaugusiesiems, bet taip ir nesukurti istorijos, kuri paliestų vaiką. Užaugę mes taip norime mokyti, taip norime patys kalbėti, užuot išgirdę, išklausę. Stovime ir matome vaikus iš viršaus, jų pakaušius.

Daug kas nori nustebinti kritikus, būti premijuoti ir pataikyti į tai, ko reikalauja komisijos. Malonu, kad pastebi, tačiau bent kol kas neužsikabliuoju už to. Mano kūriniai yra gana skirtingi ir jų tikslai skiriasi. Apie ketvirtą „Meškių istorijų“ dalį esu perskaičiusi atsiliepimų, kad knyga nenustebino. Tai tokio ir tikslo nebuvo. Šios istorijos yra tam, kad vaikai atpažintų situacijas, per jas pereitų, išjaustų, suprastų, kad viskas išgyvenama, visi jausmai yra geri. Apie naujausią knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ kažkur mačiau parašyta, kad nėra gili poezija ar kažkas panašaus. O aš ją net poema pavadinau ironiškai. Man reikėjo eiliuoto pasakojimo vaikams, kurių dauguma gyvena mieste, o dargi ir patriotinio – tik gal ne įprasta forma.

– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pamėginti rašyti šiai auditorijai?

– Pakartosiu – būti arti vaiko. Kalbėti apie jį jo kalba.

Dovilės Kačerauskaitės nuotr.

>> skaitykla

rašė marius Burokas

Aidas Marčėnas DiRbtinis kvėpavimas Vilnius, „ApostrofA“, 2017

tai jau trylikta aido marčėno poezijos knyga. reikšmingas skaičius prietaringam žmogui. Galbūt todėl trečdalį knygos užima tekstas „skaičius yra vienas“, kur suskaičiuojama iki 666. kaip jį suprasti? turbūt kaip norite: vieni laikys tai provokacija, kiti įsižeis, treti bambės, kad poetas užsiima nesąmonėmis, ketvirti palaikys tai užkeikimu, mantra ar dar kokiu mandru dalyku. o aidas tikriausiai tik šypsosis.

Deividas Preišegalavičius Dulkių spalvos žuvElės Vilnius „studijA Be pykčio“, 2017 m.

o žaidžiama joje pagal pietų amerikos klasikų (j.Cortazaro, j.L.Borgeso) ir dabartinių jaV autorių taisykles. Ši proza primena ir jaV postmodernistų žaidimus. tačiau ji nėra postmodernistinė – žaidimas nėra savitikslis, autorius neužsibrėžė pademonstruoti vien savo meistriškumą ir rašymo technikų įvairovę. tekstai – impresionistiniai, net puantilistiniai, juose siekiama sugauti greit prabėgantį įspūdį, mintį, ar jos šešėlį, vietomis pereinama į niuansuotą psichologinės novelės stilių. Nevengiama ir parodijos, pastišo, reklamos, kanceliarinio ir kitokio stiliaus įterpinių.

apgaulingai paprasta knyga. elegiška ir elegantiška. Liūdna ir skaidri. žaisminga ir kai kur koketuojanti su skaitytoju. kai kur įkyrokai pamokanti. kai kur pasišaipanti. krikščioniškus motyvus keičia paradoksalūs dzenbudistinius koanus primenantys tekstai, šiuos – reminescencijos. ir visą knygą persmelkia dėkingumas, kad esi, ir to buvimo nereikšmingumas: „kad esu, nenorėdamas būti/ kad nebūti yra neįmanoma.“ „dirbtiniame kvėpavime“ ryški laikinumo ir amžinybės tema, apmąstoma kūrybos reikšmė ir prasmė, nemažai dedikacijų jau pasitraukusiems draugams ir poetams. tai rami ir net tyli knyga. ir poezijos kvėpavimas joje visai nedirbtinis – nebent poeziją reiktų suprasti kaip gyvybę, buvimą palaikanti pratimą, mechanizmą, kuris tau primestas ir kurio negali atsikratyti, nes gyveni „dėliodamas eilėraštuką/kad nebūtų baisu“. knyga puikiai išleista – unikalus sigutės Chlebinskaitės menas! (Vadinti jo knygos dizainu nepasiverčia liežuvis.)

debiutinė autoriaus prozos knyga – ne romanas, ačiū dievui, nes kažkodėl debiutantai šiais laikais būtinai nori pradėti nuo storo romano, o novelių ir apsakymų rinkinys. Visiškai nepanašus į mums įprastą lietuvių prozą. pradėjęs skaityti iš pradžių turi susigaudyti, kur šios prozos atramos taškai, pagal kokias taisykles joje žaidžiama.

knygoje daug fantazijos, siurrealistinių motyvų, personažai ir situacijos keisti, bet įsimenantys. Visos novelės ir apsakymai subtiliai sujungti pasikartojančiais motyvais ir personažais, kai kurie apsakymai – vienas kito variacijos arba tas pats siužetas pateiktas iš kito požiūrio taško, arba to, kas rašyta kitoje novelėje, tęsinys. mėgstantiesiems gilintis, knaisiotis ši knyga suteiks nemažai malonumo: vidiniai ją saistantys ryšiai neužkapstyti itin giliai, bet ir neguli paviršiuje. trapi, fragmentiška, išradinga knyga. tiesa, kai kur tuo fragmentiškumu ir fantasmagorijomis užsižaidžiama – gauni įmantrybę dėl įmantrybės. Bet nuobodu skaitytojui, ypač intelektualesniam, neturėtų būti.

Rūta Oginskaitė gib a kuk. žvilgtElėk. pokalbiai olgos iR gRigoRijaus kanovičių namuosE

Vidas Poškus mEnininko DiRbtuvė: 42 istoRijos

pokalbių knygos, autobiografijos-dialogai Lietuvoje tiesiog klesti. ir nauja kino ir teatro kritikės rūtos oginskaitės knyga kaip tik tokia: joje – dvylika žvilgsnių į garsaus rašytojo, Nacionalinės premijos laureato Grigorijaus kanovičiaus gyvenimą ir kūrybą.

Nepašvęstiesiems, skaitytojams, meno mėgėjams visada buvo smalsu, kaip ir kur tie menininkai gyvena, kaip ir kur rašo, tapo, kuria. paprastai tikimasi ko nors neįprasta, įdomaus, galvojama, kad daugiau suprasime tiek apie autorių, tiek apie jo kūrybą.

kalbamasi apie rašytojo vaikystę jonavoje, apie jo senelius ir tėvus, apie žydų tragediją ir holokaustą, apie pasitraukimą į rusiją, apie sugrįžimą į sugriautą, ištuštėjusį Vilnių, rašytojo kelio pradžią, darbą kine, poeziją, prozą, sutiktus žmones, gyvenimą izraelyje.

Vidas poškus taip pat mano, kad menininko aplinka neatskiriama nuo jo kūrybos, jam taip pat smalsu, kur ir kaip jie kuria. todėl su fotografu karoliu sabeckiu jis leidžiasi į kelionę po dirbtuves. pasak autoriaus, šios kelionės pradžia buvo 2010 m. aprašyta ir fotografuota kazio Varnelio studija (dabar namasmuziejus).

Vilnius, „tyto AlBA“, 2017

tie pokalbiai – neskubrūs, gyvi, šilti. juos itin sušildo tai, kad knygoje atskleidžiamas olgos ir G.kanovičių šeimos duetas – kalba jie abu: papildo vienas kitą, tikslina, prisimena. iš viso pokalbio juntamas jų rūpestis vienas kitu.

12 //

knygoje rašytojas atskleidžia savo kūrybinį kelią – pradėjęs nuo poezijos, kuri, pasak jo paties, atrodė jam kiek svetima, G.kanovičius atsigręžia į tikrąjį savo įkvėpimo ir stiprybės šaltinį – negrįžtamai pradingusį Lietuvos žydų pasaulį, prarastą jų kultūrą.

© 37O

jis suvokia, kad papasakoti, išsaugoti, priminti yra jo užduotis ir pareiga.

Lietuvos menininkų, asmenybių – Vytautą žalakevičių, arūną žebriūną, saulių Šaltenį, justiną marcinkevičių, prisimena, kaip buvo kuriami garsiausi lietuvių filmai, papasakoja ir apie tamsiąsias kino pasaulio puses – intrigas, pavydą, cenzūrą.

Šiltai su humoru parašytoje „Gib a kuk“ G.kanovičius prisimena daug garsių

svarbi knyga, mokanti suprasti, užjausti, atleisti ir įsiklausyti. ir nepamiršti.

Vilnius, „tyto AlBA“, 2017

autorius bando pagauti ir pavaizduoti tą sąveiką tarp menininko ir jo aplinkos. dėmesys kreipiamas į viską: kur tapoma, kokios grindys, iš kur krenta šviesa, kaip išdėstytos patalpos, kas guli lentynose, kas skaitoma, valgoma ir kokios muzikos klausomasi būnant dirbtuvėje. Įvairios dirbtuvių įdomybės pateko į fotografo nuotraukas, taip pat buvo gana kruopščiai aprašytos autoriaus. per dirbtuvių aprašymą atsiskleidžia ir platesni dalykai – dailės akademijos istorija, trumpam klestėjusios „Fluxus ministerijos“ istorija, paties Vilniaus istorija. Nors nepasiribojama vien Vilniumi: lankomasi dirbtuvėse kaune, alytuje, rokiškyje.

Į menininkus Vidas poškus žvelgia smalsia, draugiška akimi: jų neaukština, bet ir nebando pašiepti, tik suprasti. su švelniu humoru aprašoma jų aplinka, pateikiami pačių menininkų komentarai, pastabos, pokalbių fragmentai. žinoma, menininkų yra gerokai daugiau nei dirbtuvių šioje knygoje. Bet 42 pakanka, kad susidarytume įspūdį apie menininkų aplinką, apie tą kūrybinę tvarką ar chaosą, kuris juos supa.

Geriausios doVaNos ŠVeNtėms: muzikaLioms ir žaismiNGoms kaLėdoms Sunku būtų įsivaizduoti Kalėdų jaukumo apgobtus namus, kuriuose neskambėtų šventinės melodijos, o vaikai nešurmuliuotų besidžiaugdami Kalėdų Senelio atneštais žaislais.

„Audio-tecHnicA“ BelAidės Ausinės Bet kas, kada nors susidūręs su kupri- įrenginiais ausinės jungiasi „Bluetooth“ nėje ar rankinėje gyvenančių naminu- ryšiu, o visiškai įkrauto ausinių akumuliakų iš ausinių laidų suraizgytais Gordi- toriaus pakaks 30 valandų. jaus mazgais, jums pasakys: belaidės ausinės išgelbės pasaulį. tai patvirtina mėgstantiesiems aktyvų poilsį ir sporir „audio-technica“, didžiausioje namų tą „audio-technica“ šiemet pristatė net elektronikos parodoje „iFa 2017“ Ber- tris į ausis įkišamų belaidžių ausinių molyne pristačiusi keturis naujus belaidžius delius: atH-Ckr75Bt, atH-Ckr55Bt ir atH-Ckr35Bt. Visi šie modeliai ištveausinių modelius. ria beveik septynių valandų muzikines Vertinantieji aukščiausią garso atkūri- sesijas – pakankamai net ir transatlanmo kokybę gali rinktis elegantiškas „au- tiniam skrydžiui ar ilgesnei kelionei dvidio-technica atH-ar5Bt“ ausis apgo- račiu. Visi trys modeliai patogiai laikosi biančias ausines. jos nėra masyvios, ausyje ir puikiai izoliuoja išorės garsus. patogiai guli ant viršugalvio, puikiai pagrindinis skirtumas tarp šių ausinių – priglunda prie ausų, o ausinių kaušeliai garsiakalbio skersmuo, nuo kurio pripakankamai dideli, tad net ir gan dide- klauso atkuriamos muzikos garsų diapalių ausų savininkai jausis komfortiškai. zonas. atH-Ckr75Bt, atH-Ckr55Bt „atH-ar5Bt“ atkuria labai platų garsų ir atH-Ckr35Bt ausinių skersmuo atidiapazoną – nuo 5 iki 40 tūkst. hercų – tinkamai yra 11,8 mm, 10,7 mm ir todėl išgirsime net ir pačius subtiliausius 9,8 mm bei gali atkurti iki 40 000 Hz, sąskambius. su muziką atkuriančiais 35 000 Hz, ir 24 000 Hz garsus.

„muse kids“ kArAokės ĮrAnGA karaokė – viena smagiausių pramogų šventiškai atmosferai sukurti. ir jei tėveliams reikia šiek tiek laiko įsidrąsinti, kad paimtų mikrofoną į rankas, tai vaikų nereikia nė prašyti – akimirksniu namuose prasideda dainų šventė. Šeimos „x faktoriaus“ atrankoms tobulai tinka „muse kids“ serijos muzikinis karaokės „bokštas“ m-1020 kd. Naudotis juo labai paprasta – tereikia garso kabeliu arba belaidžiu „Bluetooth“ ryšiu prijungti kompiuterį, išmanųjį telefoną, planšetinį kompiuterį ar „ipod“ muzikos leistuvą. pasirinkus ir paleidus norimą dainą bei iš karaokės įrengi-

nio garsiakalbių pasigirdus pirmiesiems akordams, teliks paimti mikrofoną, sukaupti drąsą ir pradėti dainuoti. „muse kids“ sukūrė ir kitą mažiesiems talentams skirtą muzikinį žaislą – Cd leistuvą / radijo imtuvą su karaokės funkcija m-29 kd. sunkiai rytais besikeliantiems mažiesiems pelėdžiukams turėtų patikti elektroninis laikrodis su radijo imtuvu ir įtaisytu projektoriumi, kuris ant sienos ar ant lubų atvaizduos įspūdingą projekciją. Visi „muse kids“ žaislai papuošti nuotaikingais ir spalvingais piešiniais.

„Audio-tecHnicA“ pAtefonAs Ne veltui audiofilai visame pasaulyje puikiai vertina japonų bendrovę „audio-technica“ – jos inžinieriai jau 55 metus kuria aukščiausios prabos garso įrangą. Šiemet sukurtas „audio-technica at-Lp3“ patefonas – dar vienas to įrodymas. Šis įrenginys yra pats tinkamiausias pradedančiajam audioentuziastui, nes juo naudotis nesudėtinga, jis nepriekaištingai atrodo ir atkuria muziką bei turi daugybę tobulinimo galimybių. Visa tai gauname už labai patrauklią kainą.

klausyti muzikos patefonu labai paprasta. tereikia uždėti vinilinę plokštelę, nuleisti galvutę su adata, paspausti keletą mygtukų ir muzika užlieja kambarį. pasibaigus įrašui, galvutė automatiškai pakyla nuo plokštelės. at-Lp3 patefonas turi įdiegtą labai svarbią detalę – vadinamąjį fono korektorių, būtiną sustiprinti iš adatos einantį muzikinį signalą. prijungus patefoną prie įprasto stiprintuvo be fono korektoriaus, atkuriama muzika skambėtų labai tyliai ir nepakankamai kokybiškai.

pirmiausiai į akis krenta santūri ir elegantiška išvaizda – tikras japoniškojo minimalizmo perlas. jokių nereikalingų detalių ar papuošalų – patefonas tarsi visa savo esme sako, kad čia svarbiausia – muzika. korpusas pagamintas iš malonaus akiai matinio plastiko, o pats „audio-technica“ patefonas – gana sunkus ir stabilus, tad jokios vibracijos nepaveiks vinilo takeliu keliaujančios adatos.

dar vienas didžiulis pranašumas – „audio-technica“ inžinieriai paliko nemažai galimybių apginkluoti at-Lp3 įvairiais patobulinimais. pavyzdžiui, yra galimybė muzikinį signalą paleisti ne per įdiegtą fono korektorių – ši funkcija patiks pažengusiems audiofilams, turintiems kokybišką išorinį fono korektorių. dar vienas pranašumas, kurį įvertins entuziastai, – adatos galvutę galima nuimti ir pakeisti kokybiškesne.

„spHero“ roBotukAi mieli programuojami ir išmaniuoju telefonu valdomi robotukai, sekiojantys savo šeimininkus, – dovana, kuri įžiebs šypsenas tiek vaikų, tiek tėvelių veiduose. Laukiamiausia šių metų naujovė – telefonu valdomas ir programuojamas „sphero mini“ kamuoliukas. Šio „pagranduko“ korpusas pagamintas iš atsparaus plastiko, o jo viduje slepiasi akselerometras, giroskopai, penkių spalvų Led (šviesos diodai). per valandą visiškai įkraunamas jo akumuliatorius ištveria apie 45 min. ridinėjimosi. robotukas valdomas specialia išmaniajam telefonui pritaikyta programėle, kuri turi įdiegtus įrankius, skirtus programuoti „sphero mini“ judėjimą ir apšvietimą. programėle žaisti ar mokytis programuoti ypač paprasta, be to, internete apstu pamokėlių, kurios padės išmokti programuoti sudėtingesnes robotuko funkcijas.

kalbant apie „sphero“ robotukus, neįmanoma nepaminėti pagal kino filmus sukurtų mechaninių kompanionų. Šiandien turbūt sunku būtų rasti vaiką ar tėvelį, nežinantį veržlaus ir ugningo charakterio žaibo makvino iš legendinės animacinių filmų serijos „ratai“. kurdami žaibo makvino modeliuką, „sphero“ inžinieriai įdėjo visą širdį ir išmonę. mašinytės priekiniame stikle įtaisytas ekranėlis, kuriame matomos makvino akys perteikia jo emocijas. palietus modeliuko stogą, dureles arba variklio dangtį, makvinas reaguoja atitinkamais judesiais. o iš priekyje esančios burnos skamba nuotaikingos aktoriaus oweno Wilsono įgarsintos frazės. jei „ratai“ nebuvo mėgstamas filmas, galima rinktis ir linksmuosius robotukus iš „žvaigždžių karų“ visatos – r2d2 iš originaliosios kino trilogijos arba sukilėlių pagalbininką BB-8 ir imperijos sargybinį BB-9e iš naujausio kino filmo.

>> Daiktų anatomija

ŠutVė iŠ užupio saNta BarBaros rašė Liucija adomaitė

Trys nieko nesakančios C raidės, tarsi užlenkti pusmėnuliai, žymi tamsias žaliuzes Polocko gatvėje, Užupyje. Šios, sakytum dengiančios prirūkusias ekskomisarų biuro patalpas, nieko neišduoda. Vėliau paaiškėja, kad C.C.C reiškia kultinio serialo „Santa Barbara“ personažo Channingo Creightono Capwello inicialus. C.C.Capwello hasselhoffiška šukuosena ir šypsena, išlipdyta iš jūrinių perlų, žada Kalifornijos dramą tiesiai iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Ši nostalgiška Amerika, kurią turėjome galimybę pažinti tik per televizoriaus „Tauras“ ekraną, Vilniaus senamiesčio kontekste atrodo invaziškai. Galų gale trims raidėms turi būti kitas paaiškinimas. už šią erdvę atsakingi vardai pasirodo labiau įslaptinti, nei tikėjausi. imu įtarti, kad tai apgalvotas sprendimas. kartai, kuri dievina konspiracijos teorijas ir komiškas legendas apie chemtreilus, tokia antisavirefleksija gali pasirodyti labiau nei patraukli. tačiau šis anonimiškumas yra sąlyga sukurti bendruomenišką, kolektyvinę kūrybos erdvę, kuri galėtų virsti tarpdiscipliniška patirtimi vienu mirktelėjimu. patirties elementas čia svarbus, nes tai išskiria C.C.C iš kitų, dabar pernelyg populiarių kūrybinių erdvių ir show-room. atsisakius kovos dėl asmeninių dizainerių ambicijų, C.C.C tampa savotišku žanru, jungiančiu madą, dizainą, bendruomenę, vakarėlius, draugus ir draugų draugus. to žanro estetika sukasi aplink amerikietišką trashą ir postinternetinę vizualiką, kuri leidžia dizainerių kuriamiems drabužiams, aksesuarams ir kitiems rakandams kalbėti kur kas platesne, kultūriniais simboliais sutirštinta kalba. kasdienėje kalboje „kolektyvo“ sąvoka reiškia laisvą formą, kurioje bendraminčiai individai susiburia tam, kad pasiektų vieną rezultatą. mūsų kultūros istorija sufleruoja ir tai, kad tokie susibūrimai iš esmės būdavo kur kas produktyvesni bei sėkmingesni nei pavienės, autonomiškos kūrėjų pastangos. ir nors tokie menininkų judėjimai kaip „Guerilla Girls“ ar šiandien sėkmingai veikianti menininkų kompanija „Gelitin“, „Fondazione prada“ galerijoje milane eksponuojantys kontroversišką skulptūrą – milžinišką lipdinį, žmogų besišlapinantį sau į burną; gerokai peržengė kolektyvo apibrėžimo ribas ir iš esmės nubrėžė mūsų amžiaus sąmonės kontūrą, tačiau jų organizacinis veikimo principas šiandien atrodo aktualesnis nei bet kada. kolektyvinį principą galime taikyti ne tik idėjiškai plotmei, kurioje menininkai pasitelkia sunkiąją artileriją, bet ir meinstrymui. Grupė žmonių, veikianti išvien, atveria kelią hibridiniams interpretacijos modeliams, kurie organiškai įsilieja į šiandieninę technologijomis grįstą aplinką. tiesa, tokį kolektyvinio darbo ir bendraminčių sąveikos modelį galima nesunkiai pakrikštyti utopišku bei nebūtinai atitinkančiu realybę. tam, kad išsiaiškintume, kas čia realybė, o kas – iliuzija, šiandien kalbu su C.C.Capwellų šutve, kuri jungia kietus prekių ženklus ir dar kietesnius jų kūrėjus. ar trijų raidžių užtenka išsiskirti iš suvienodėjusio Vilniaus, kuris, regis, pavirto į vieną didelę dizaino, stiliaus ir „ko tik ne“ mugę? „o burnoje ištirpsta žodis „kalifornija“, – dainavo maestro.

– Kas bendro tarp jūsų kolektyvo ir kultinio amerikiečių serialo „Santa Barbara“ personažo tokiu pat vardu? Ar nebijote likti Channingo Creightono Capwello šlovės šešėlyje, turint omenyje, kad „Google“ paieškos rezultatai jums nėra pernelyg palankūs?

Rūta, „Tegul Bėga“: Ne. Mes tikrai nebijome. Jei ne C.C.Capwellas, šis showroom niekada nebūtų susikūręs. Neįmanoma slėptis savo paties šešėlyje. Jis visuomet šalia.

14 // © 37O

– Kokie kūrėjai slepiasi po trimis C raidėmis?

Rūta, „Tegul Bėga“: Su C.C.C raidėmis galima sutikti „DD Workshop“, „Meu“, „Tegul Bėga“, „EGYBOY“, „Cockoo“, „Khiton1“, „Pykok“ ir „Elasticities“ kūrinius bei kūrėjus.

– Dirbate po vienu stogu. Kaip atrodo

įprasta jūsų diena Polocko gatvėje? Kas verda kavą, o kas plauna puodelius?

Rūta, „Tegul Bėga“: Kiekvienas iš mūsų turime savo asmeninę kūrybinę erdvę, kurioje atliekame savo kasdienius darbus. Kiekvienas veikiame kaip atskiras vienetas, tačiau mus jungia bendra erdvė, tikslai, panašios problemos ir požiūris. Kasdien priimame savo klientus, kuriame ateities planus, tvarkomės buiteką. Kavą verdasi kiekvienas individualiai ir už savo neplautą puodelį yra kiekvienas pats atsakingas.

Kotryna, „Chaos and Celebration“: Įprasta diena Polocko g. 9 atrodo ne prasčiau nei Santa Barbaroje – visada kupina netikėtumų.

– Dizaino, mados, meno kolektyvai, jungtiniai showroom, tarpdiscipliniškos studijų erdvės dabar kaip niekad

labai populiarios. Akivaizdu, kad tam turi įtakos kintantys mūsų pačių lūkesčiai, gyvenimo būdo, nuvylusios biuro ekosistemos, ekonominiai niuansai. Ar šiandien vienas pats sau kūrėjas – lauke nebe karys?

Aušrė, „Meu“: Manau, svarbiausia yra rasti mylimą veiklą ir ja patikėti. Jausti aistrą tam, ką darai. Visa kita – tik detalės. Kažkam labiau patinka viską kontroliuoti ir dirbti vienam. Ir tai puiku, jei duoda norimų rezultatų. Bet žiūrint į visumą, į visą paveikslą, manau, kad vienas vis dėlto esi ne karys. Dirbdamas su komanda didesniais žingsniais gali eiti į priekį, daugiau padaryti, pasidalyti darbais ir apskritai daug įdomiau. Labai geras jausmas yra būti kartu su bendraminčiais, kurie nori kartu judėti į tą pačią pusę. Dalytis žiniomis, įkvėpti ar būti įkvėptam. Didžiulė privilegija yra būti su įdomiais žmonėmis, kurių kiekvienas turi savo spalvą, mokytis vieniems iš kitų.

Ditė, „DDWorkshop“: O kaipgi, dar ir kaip karys. Būtent KARYS, o mes nenorime kariauti, norime gyventi, kurti ir švęsti.

Solveiga, „Cockoo“: Manau, kad vienas pats sau kūrėjas – karys, bet visai nebaisu tokiam būti, atsakomybė ar priklausomybė nuo kitų stabdo kūrybą.

Būtina turėti laisvę improvizacijai, o ne galvoti apie ekonominius niuansus.

Ir vis dėlto C.C.C išsiskiria iš kitų dizaino showroom. Regis, kad veikiate ne tik kaip bendraminčiai, bet kaip bendruomenė. Turite savo renginių ciklus, vakarėlius, pristatymus. Jūsų pasirinkta postestetika sufleruoja, kad C.C.C gali būti žanras savaime.

Kotryna, „Chaos and Celebration“: Kai po vienu stogu dirba keli bendraminčiai, visai nenuostabu, kad susidaro bendruomenė. Juk kalbant dažnai gimsta idėjos, kurių bent dalį mes linkę realizuoti ir esame atviri pasiūlymams iš šalies! Dėl to perlipdama tam tikrus susiformavusius dizaino showroom rėmus, C.C.C tampa kultūrine ar koloboracine erdve, galbūt net ir postžanru.

– Pakalbėkime apie kolektyvinį darbo metodą iš esmės. Regis, kad sovie-

venimą. Toks, kuris žino, kas jam patinka. Netobulas. Bet įdomus. Turi savo istoriją. Nebijo nepatogių dalykų. Drąsus.

Myli save. Kitoks. Ir laisvas visomis prasmėmis! Ir dar toks, kuris mėgsta produktus su istorija.

Rūta, „Tegul Bėga“: Pastebėjau, kad pas mus ateina labai gražūs žmonės, tiek vidumi tiek išore.

prekės ženklą iš Tikrųjų gali TurėTi kiekvienas, neT juo BūTi. ir Taip yra Tikrai ne Tik lieTuvoje, BeT visame pasaulyje.

– Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje snigte sninga dizaineriais, floristais, mados žinovais ir gyvenimo būdo vadybininkais – jie mūsų šalį pavers keista, utopine pseudomados sostine, kurioje savo prekės ženklą gali ir turi bene kiekvienas. Kaip išsiskirti tokioje, regis, dizaino sočioje rinkoje? Mąstau, kad galbūt nėra išeities, kaip tik pasitikėti pirkėjo nuovoka.

Solveiga, „Cockoo“: Taip, Lietuvoje išties, kaip ir sniego, netrūksta dizainerių, kūrėjų ir prekių ženklų, bet tai dažniausiai žmonės, turintys ekonomikos ar verslo vadybos išsilavinimą, jiems labiau rūpi pelnas ir rinkos paklausa. Todėl neretai šie prekių ženklai ir jų produktai labai panašūs vienas į kitą – mano nuomone, jiems trūksta išskirtinumo. O kai kuri sau, lieki ištikimas sau – negalvoji, ką parduosi labiau, negalvoji apie tikslines grupes ar kad kuri tik Lietuvai ir pan. Būtent toks požiūris į kūrybą ir kūrybos produktą savaime padeda išsiskirti iš to sniego, tos masės. Man patinka pasikliauti savo intuicija, neprisirišti prie vienos idėjos ar medžiagos ir rizikuoti. Tas nesaugumo jausmas mane veda į priekį.

Rūta, „Tegul Bėga“: Prekės ženklą iš tikrųjų gali turėti kiekvienas, net juo būti. Ir taip yra tikrai ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Kalbant apie Lietuvą, tai čia geriau būti visiškai neįdomiam ir kuo labiau neišsiskiriančiam. Tuomet tave lydės komercinė sėkmė. Bet vis dar yra likę tų, kuriems pinigai nėra pagrindinė priežastis kurti.

„Bleu noir Photography“ nuotr.

tinis palikimas mums paliko įspūdį, jog geriausias darbo rezultatas yra pasiekiamas bendru darbu grupėse arba sujungiant kolektyvinę sąmonę. Mūsų švietimo sistemoje, mokyklose, darželiuose, universitetuose iki šiol stipri darbo pasiskirstymo, grupinių diskusijų, darbo su suolo draugu idėja. Tokiu organizaciniu būdu kuriame pusiau autonomišką, tarpusavyje susijusį produktą, bendrą nuovoką, diskusiją, galų gale bendrystę. Ar ši bendrystė svarbi C.C.Capwellui kaip kūrybiniam kolektyvui?

Rūta, „Egyboy“: Svarbi. Apskritai, manau, kad bendrystė labai svarbi visose gyvenimo srityse ir situacijose. Kartu visada galima padaryti daugiau ir kokybiškiau, nes skirtingi požiūriai ir patirtys susijungia į vieną.

Remigijus, „Egyboy“: Grupinis turi vieną gerą asociaciją (šypsosi). Bet šių dienų praktikos paprastėja, tiesiog informacija nusprendžiama telefonais, didesne proga darome susirinkimą. jame didelis sprendimas būna: „Būtinai reikia pasidaryti lipdukų...“

Andrej Vaslienko nuotr.

Kotryna, „Chaos and Celebration“: Na, Pažadėtosios žemės po vieną irgi neieškojo (šypsosi). Manau, svarbi tiek ši bendrystė, tiek individualumas, tiek ir bendrystė su lankytoju – žingsnis po žingsnio bandome jį įtraukti į čia vykstančius kūrybinius procesus ir suteikti galimybę dalyvauti C.C.C veikloje.

stengiamės veikti kasdien 11–18 val.

Tarpdiscipliniškai pasitaiko nueiti į tualetą ar papietauti. C.C.C sienų nebaltinam – tikime grybais, kaip kalba Nomeda ir Gediminas Urbonai, grybai pergyvens žmones ir gali išgelbėti pasaulį, nes jie išlieka bet kokiomis kosmoso sąlygomis.

– Kiek jūsų veikloje svarbi tarpdiscipliniškumo sąvoka? O galbūt ji iš esmės yra neišvengiama?

Remigijus, „Egyboy“: Discipliniškai

– Kas yra tas žmogus, kuriam skirtas C.C.C? Aušrė, „Meu“: Nepilkas. Toks, kuris turi savo nuomonę. Gyvenantis įdomų gy-

– Ar Lietuvoje vis dar lengva būti alternatyviu mados kūrėju? Galbūt alternatyvus kūrėjas yra tiesiog per didelis pažadas?

Ditė, „DDWorkshop“: Alternatyvai šiuo metu Lietuvoje kaip niekad atviros durys. Kadangi rinka perpildyta vienas už kitą pilkesnių ženklų, o auditorija jau iš dalies susiformavusi ir laukianti spalvų. Kiek ilgai ženklas gali nešti alternatyvaus ženklo vėliavą, priklauso

Mykolo Barnabo Valantino nuotr.

nuo daugybės faktorių, tokių kaip šildymo sezono pradžia, mamos konservų baigtis ar netgi per didelis dėmesys, kuris galiausiai ženklą pateikia mainstream pozicija.

– Kokie C.C.Capwell tolesni planai?

Remigijus, „Egyboy“: Planus už mus kuria pats Užupis. Gal per daug negalvojame kasdien. Užupis gražėja, tvarkosi, buriasi naujų vietų. Gal norėtume išlikti kaip atminties vieta su atvira C raide – C.C.C.

„shutterstock“ nuotr.

>> ir šviesa telyDi

rašė: deimantė tamutytė

„Kalėdos – gerumo metas“, – artėjant šventėms tikrai išgirsite kažką taip sakant. Nuvalkiota frazė, kurią galima praleisti pro ausis, kaip daug kartų girdėtą „Jingle Bells“, arba išties pagalvoti apie gerumą. Kalėdinį ir apskritai. Pabandom?

(Ne)diNGęs Gerumas Gerumo spąstuose kalėdos ir gerumas atrodo neatsiejami. Šia sąsaja naudojasi paramos akcijų kūrėjai, kviesdami pildyti vaikų iš prasčiau gyvenančių šeimų kalėdų norus ar padėti senukams. turbūt ja naudosis ir kivirčus viešoje erdvėje norintys apmaldyti aktyvistai. Visuomenė yra taip įtikėjusi kalėdų gerumo dvasia, o gal ir kartu kalėdomis kaip nuodėmių išpirkimo laikotarpiu, kad bent jau didžiulis aukojimo internetu portalas „Network for Good“ apie 30 proc. visos metinės paramos surenka būtent gruodžio mėnesį. arčiau Lietuvos – didžiausią aukų skaičių per metus kalėdiniu laikotarpiu taip pat fiksuoja ir „maisto bankas“. kalėdų laikas toks pripildytas gerumo, kad porų skyrybų skaičius šiuo laikotarpiu nukrenta beveik iki nulio. Bent jau taip teigia duomenų vizualizavimo fanatikas davidas mcCandlessas, su kolega išanalizavęs 10 tūkst. feisbuko santykių statuso pakeitimų per metus.

16 //

Bet vis dėlto... kalėdos – gerumo metas, bet ar negalime būti geri visus metus? aukojimo akcijos vyksta nuolat, kartais net priverstinės, kaip kad sugalvojo „iki“ prekybos tinklas, kai kurias prekes gerumo tikslais pabranginęs vienu euru. savo aplinkoje turbūt kiekvienas turime neįtikimu gerumu pasižyminčių žmonių, į kurių elgesį žiūrėdami pagalvojame: oho! tačiau daugelis turbūt galėtų pripažinti, kad nors ir norėtų būti geri, kartais gerumui nelieka laiko ar noro.

© 37O

nemAdinGAs Gerumas yra apibrėžiamas kaip rūpinimasis kitais, nesiekiant naudos sau. Bū-

ti mus gerus mokė tėvai, apie gerumą mokytojai kalbėjo mokykloje. Vis dėlto suaugus apie gerumą, išskyrus paramos akcijų rengėjus, kažin ar dažnai girdime kalbant. ypač viešumoje. jei paguglini žodį „gerumas“, pirmiausia randi lietuvių kalbos rašinėlių pavyzdžius, psichologų patarimus ar Biblijos aiškintojų tekstus. Bent jau paieškoje lietuvių kalba nerasi gerumo tema rengtos kietos konferencijos ar gerumo problematiką nagrinėjančių mokslinių straipsnių. Valdžia kuria ir svarsto įvairias strategines visuomenės formavimo programas kaip kad sumani ar gerovės visuomenė, bet ne gerumo. atrodo, kalbėti apie gerumą neatrodo madinga.

Ne taip, kaip apie verslumą ar kūrybiškumą. stagnaciją gerumo srityje patvirtina ir „Google“ pateikiami su gerumu susiję vaizdai: šabloniškai viena į kitą besitiesiančios rankos, besiskleidžiančios gėlės, saldžios spalvos.

Geras žmogus – įprastai pagrindinė pasakų ar žmones įkvepiančių istorijų figūra, dar kitaip vadinamas herojumi. jei reikėtų apibūdinti herojų, sakytum, kad tai sektinas pavyzdys, atliekantis mažus ar didelius žygdarbius. Vis dėlto toks žmogus, pasak įvairių socialinių tyrinėtojų, šiuo metu tarsi pasitraukė į šoną, dabartinėse pasakose, t.y. tV serialuose ar filmuose, užleisdamas vietą antiherojui. antiherojus, kaip ir įprastas herojus, veikia vedamas teigiamų intencijų, tačiau savo tikslų siekia nevienareikšmiškai vertinamais metodais arba kartais iškrypsta iš kelio – pasiduodama alkoholio pagundoms, isterijai ir pan. antiherojų rasime pamėgtuose serialuose, tokiuose kaip „sostų karai“,

„kortų namelis“ ar kiek senesniuose – „daktare Hause“ ar „sopranuose“.

BloGi ne sAVo noru kodėl tokie teigiami herojai, darantys klaidų, šių laikų žmones domina labiau nei absoliučiai teigiami? Vieni tyrinėtojai to priežasčių ieško dar praeitame šimtmetyje. aiškinama, kad antrasis pasaulinis karas ir politiniai įvykiai po jo – Šaltasis ir Vietnamo karai, o ir dabar vykstantys terorizmo aktai privertė žmones išgyventi istorijoje negirdėtus žiaurumus ar net ir patiems įsitraukti į juos. tokie įvykiai paskatino sudvejoti gėrio triumfavimo galimybe apskritai ir nutrynė aiškias ribas tarp to, kas gerai ir kas blogai (jei turi rinktis, daryti žalą savo artimajam ar nepažįstamam, ką pasirinksi?).

kai esi įpraTęs lengvai ignoruoTi daugelį aplink esančių žmonių ar gerus dalykus priimTi kaip savaime supranTamus, padėTi nepažįsTamajam gaTvėje ar padėkoTi už vakarienę anT sTalo aTrodo sunku ar BenT neįprasTa.

kiti antiherojaus iškilimo priežasčių ieško mūsų laikų kasdienybėje. Begalinis skubėjimas, stresas, transporto spūstys, finansinis nesaugumas, susidūrimai su neteisingais valdžios ar darbdavių sprendimais – visa tai kelia iššūkį žmogaus siekiui būti geram. žvelgdami į savo gyvenimą žmonės neretai padaro išvadą, kad, norint susikurti gerovę, būti tobulai geram, kaip kad buvo mokyta vaikystėje, ne visada įmanoma, o ir nenaudinga. matydami filmų herojus, kurie taip pat yra apsupti neteisybės, kankinami vidinių prieštaravimų ir dėl to kartais nuklysta, žiūrovai randa pateisinimą savo kasdienio gyvenimo veiksmams. tokie filmų herojai tarsi išlaisvina, portale „psyhology today“ teigia terapeutas H.ericas Benderis. žinoma, turbūt ne

mažiau susižavėjimo kelia ir tai, kad antiherojaus veiksmų taip lengvai nenuspėsi, taigi jie labiau įtraukia ir kartu atitraukia nuo problemų. mAžieji žinoVAi kalbėti apie gerumo nykimą, kai artėja kalėdos, originalu. ir vis dėlto nesinori. juk iš tiesų nykimas nėra tiesa. Gerumas nenyksta, tik yra pamirštamas. žavią mintį apie žmogaus santykį su gėriu pateikia jaV jeilio universiteto mokslininkai, tyrinėję dar nė kalbėti nemokančius mažylius. tyrimai rodo, kad vaikai gebėjimą atskirti gera nuo blogo ne išsiugdo, bet tai yra įgimta. tėvai, auklėdami vaiką, tik palaiko polinkį į gėrį. tai buvo patikrinta vaikams rodant vaidinimus su skirtingai besielgiančiais herojais ir po jų leidžiant rinktis vieną iš vaidinimo herojų – padėjusį draugui nelaimėje arba kaip tik dariusį pikta. daugelis rinkosi pagelbėjusįjį.

Gerumas kitiems reikalauja pastangų ir laiko, o jų resursai, kai turi įvairių suaugusiojo rūpesčių, labai riboti. Vis dėlto tyrimai rodo, kad nuoširdžiai rūpintis ne tik savo, bet ir kitų problemomis apsimoka. Gerumas ne švaisto energiją, bet ją kuria, nes rūpinantis kitais mūsų organizmas gamina endorfinus, kurie yra natūralūs skausmo malšintojai ir laimės teikėjai. taip pat mokslininkai mato sąsajų taip gerų darbų bei geresnės širdies ir smegenų veiklos. Be to, pastebėta, kad, kai žmogus mato kažkieno gerus veiksmus, jis susidaro geresnį įspūdį apie tą žmogų, o šiam prireikus pagalbos – dažniau stoja jo pusėn. Ne mažiau svarbu ir tai, kad būtent gerumas įvardijamas kaip tai, kas yra svarbiausia porų santykiuose.

AtrAsti iš nAujo kai esi įpratęs lengvai ignoruoti daugelį aplink esančių žmonių ar gerus dalykus priimti kaip savaime suprantamus, padėti nepažįstamajam gatvėje ar padėkoti už vakarienę ant stalo atrodo sunku ar bent neįprasta. Vis dėlto psichologai pastebi, kad kuo daugiau gero darai, tuo lengviau tai sekasi daryti. Vaizdžiai sakant, gerumas yra raumuo. pasaulyje randasi vis daugiau ne pelno siekiančių organizacijų, kurios siekia paskatinti dalytis gerumu kasdieniame gyvenime. „Life Vest inside“ – Niujorke įkurtas judėjimas, kurio tikslas – įrodyti gerumo galią ir įkvėpti pamatyti aplink esančius žmones. pavyzdžiui, jų „youtube“ įdėtame vaizdo filmuke „Gerumo bumerangas“ rodoma, kaip vieno gatvės praeivio pagalba kitam paskatino daugybės gerų darbų grandinę ir galiausiai sugrįžo pirmajam žmogui. dalytis gerumu skatina ir organizacija „random acts of kindness“, pavyzdžiui, organizuodama laimingų žmonių fotografijų konkursus ar pateikdama sąrašus gerų darbų, kuriuos, būdamas skirtingose vietose, gali nuveikti. tenka pripažinti, kad minėti gerumo skatinimo pavyzdžiai nėra kažkas originalaus. minėto vaizdo filmuko muzika – saldoka, mintis, kad jei būni geras be priežasties, gerumas grįžta pačiu reikalingiausiu metu, nėra nauja, o fotografijų konkursus juk dabar organizuoja visi, kas tik netingi. Vis dėlto, kai žiūri vaizdo filmus ar nuotraukas, nori nenori, kažkas viduje sukirba. ir turbūt taip atsitinka ne vienam, nes bent minėtas vaizdo filmukas „youtube“ sulaukė net 18 mln. peržiūrų.

Gerumas tikrai turi galios. Gal jam reikia tik naujo įvaizdžio? Šventės – gera pradžia pradėti jo paieškas.

kai „outside-tHe-Box“ Vis dar yra „iNside-tHe-Box“: kūryBiNio ir kritiNio mąstymo kLiŠės Dr. J. D.Miningeris, LCC tarptautinio universiteto prorektorius kiek žinau, beveik visi universitetai teigia, kad viena pagrindinių studijų siekiamybių yra ugdyti kritinį mąstymą. Šiandien visoje europoje darbdaviams būdinga ieškoti ne siauros kvalifikacijos specialistų, bet plačiai mąstančių, lengvai prisitaikančių darbuotojų, kurių svarbiausios savybės – puikūs socialiniai įgūdžiai: gebėjimas laisvai bendrauti, sėkmingai bendradarbiauti ir vykdyti užduotis kartu su komanda, įnešti kūrybiškumo ir naujovių net ir vykdant banaliausias užduotis. artes liberales studijų modeliu paremtų universitetų – tokių kaip LCC tarptautinis universitetas – pagrindinė užduotis yra išmokyti šių įgūdžių pasitelkus kritinį mąstymą. tokiu būdu laužomas tradicinio universitetinio išsilavinimo tikslas: artes liberales studijų modelis skirtas ne padėti mokiniams kaupti žinias, bet taikant įgytas žinias išmokyti studentus kritiškai mąstyti.

– Bet kaip mums žinoti, ar mes mąstome kritiškai? Ar galime apibrėžti kritinį mąstymą ir ar jis yra išmatuojamas?

– Kritinis mąstymas reikalauja plataus apibrėžimo. Dauguma šaltinių remiasi Roberto Enniso apibrėžimu: kritinis mąstymas yra „racionalus realybę atspindintis mąstymas, kuriuo siekiama nuspręsti, kuo tikėti ar ką daryti“.

Tai reiškia, kad esminis kritinio mąstymo požymis yra gebėjimas pagrįstai nuspręsti. Šis apibrėžimas, manau, yra gera pradžia. Bet kas yra ypač kritinio tokiame griežtai logiškame mąstyme?

Ar negalime to pavadinti tiesiog geru argumentavimu? Negi tai nėra tik mąstymas, kurio kokybę galima išmatuoti taikant standartizuotą taisyklių rinkinį, nustatantį mąstymo tikslumą? Taigi, manau, kad mąstymas be rizikos ir suvokimo apie platų galimų pasirinkimų spektrą gali būti vadinamas tik veiksmingu racionalizavimu.

– Ko reikia, kad tą veiksmingą racionalizavimą transformuotume į kritinį mąstymą?

– Pirma, veiksmingam mąstymui, siekiant tapti kritiniam, būtina žengti milžinišką žingsnį per savęs ir savo šališkumo suvokimą, gebėjimą įžvelgti savo norus, įvertinti praeities patirtį, įvairias tendencijas, modelius. Suprasdami savo ribotumą ir šališkumą mokantis ir pasirenkant, mes mokomės pažinti save. Tokiu būdu visos žinios yra tarsi savęs pažinimas. Puikus pavyzdys šiuo atveju yra Sokratas, kurio giliai ironiškas ryšys su tiesos pasiekimu buvo žinoti, kad jis nieko nežino.

Šiandien, kai mūsų gyvenimas yra organizuojamas siekiant užtikrinti aiškumą ir pageidaujamus rezultatus, nežinojimas yra labai svarbus. Pavyzdžiui, prognozuojame orus, ekonomikos pokyčius, uždarome sienas (ir protus) kaimynams, kuriame nekintančius standartus populiariam filmui ir muzikai, apsaugančius mus nuo kitoniškumo ir kažko naujo bei neįprasto; mes netgi kalbame apie savo vaikus kaip apie žmogiškąjį kapitalą, į kurį šiandien investuojame, kad ateityje būtų užtikrin-

„Tikrasis pasaulis“ – Tai pasaulis, kuriame mes visada rizikuojame nuklysTi į Tam Tikrą nežinojimo rūką ir siekdami Tiesos rizikuojame sugriauTi suvokimą apie save.

ta grąža, ir taip toliau. Akivaizdu, šiandien esminis mokslinių tyrimų tikslas yra išplėsti žinias įsisavinant, kontroliuojant ir reguliuojant neapskaičiuojamumo taškus. Žinoma, tai atspindi esminį nerimą, kad kažko nežinodami mes nepažįstame savęs. Tačiau norint, kad žinios būtų kažkas kita nei savirealizacijos troškimo patenkinimas, turėtume rizikuoti nežinodami rezultato – ieškodami tiesos rizikuojame atrasti save kitokį, negu iki šiol pažinojome.

– Kūrybinės laisvės ir pasirinkimo kontekstas suteikia erdvę realiai rizikai.

– Antra, kritinis mąstymas yra daugiau nei racionalumo pritaikymas renkantis. Savo mąstymą galime pavadinti kritiniu, kai sąmoningai kontroliuojame tai, ką renkamės galvoti ir kaip iš patirties kuriame prasmę.

Universitetai dažnai diskutuoja, kaip suteikti studentams įgūdžių, kurie bus reikalingi realiame gyvenime. Atrodo, kad kiekvieno universiteto noras ir misija yra paskatinti studentus paversti pasaulį „realiu“. Kiekvieną kartą, kai pakartojame frazę „realus pasaulis“,

mes sustipriname idėją, kad akademija yra tam tikra dirbtinė ar preliminari situacija, kol studentai patiria kažką realesnio arba autentiškesnio. Ar universiteto studento gyvenimas nėra tikras?

Ar tai tik imitacija? Jei taip, tai kokia yra tikroji gyvenimo forma? Ar studentų patirtis yra kažkas dirbtina ir klaidinga, palyginti su gyvenimu už universiteto ribų? Yra tokia frazė anglų kalba: „I’m just keepin’ it real!“ Taigi, let‘s keep it real: kas yra „real“, kokia yra sąžininga tiesa apie gyvenimą, kuri universiteto studentui nėra akivaizdi ir puikiai suprantama?

2005 m. amerikiečių rašytojas Davidas Fosteris Wallace‘as dažniausiai pasitaikančią gyvenimo patirtį apibūdino kaip „nuobodulį, rutiną ir nuviliančią frustraciją“. Kiekviena šių patirčių iš tiesų yra nekritiško požiūrio į save atspindys. Taigi manau, kad toks „tikrasis pasaulis“ yra visiškai dirbtinis. „Tikrasis pasaulis“ – tai pasaulis, kuriame mes visada rizikuojame nuklysti į tam tikrą nežinojimo rūką ir siekdami tiesos rizikuojame sugriauti suvokimą apie save.

Taigi, gebėjimas mąstyti kritiškai neištrina mūsų kasdienių rūpesčių bei ru-

tinos, tačiau tikrai gali pagelbėti kartkartėmis nuo jų lengviau pabėgti ar jų išvengti. Tai padeda suprasti, kad viskas, kas vyksta, yra realu ir autentiška.

Davidas Fosteris Wallace‘as sako: „Tikros laisvės sąvoka apima dėmesingumą, supratimą, drausmę ir galimybę iš tiesų rūpintis kitais žmonėmis bei aukotis dėl jų daugybėje smulkių, nereikšmingų kasdienybės akimirkų. Tai yra tikroji laisvė. Tai yra išsilavinimas ir supratimas, kaip mąstyti. To alternatyva yra nebuvimas sąmoningam, funkcionavimas pagal numatytus nustatymus, žiurkių lenktynės, nuolatinis gniuždantis pojūtis, kad turėjai kažką svarbaus ir tai praradai.“ Kritiškai mąstydami mes turime sąmoningai nuspręsti ir skirti laiko atsakymams į „kas?“ ir „kodėl?“ Dauguma universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių žino savo vertybes ir gali racionaliai pagrįsti savo pasirinkimus. Bet tikrasis švietimas, sakantis „let‘s keep it real“, turėtų padėti suprasti, kaip mes pasirenkame savo vertybes ir kokių žinių siekiame; ar suprantame apie savo turimų žinių ribotumą. Tai būtų Kritinis mąstymas iš didžiosios raidės.

>> ir šviesa telyDi

kuLtūros žurNaListika: GLaudus žiNiaskLaidos ir kuLtūros ryŠys rašė toma Vidugirytė

Didžiuosiuose portaluose ir žurnaluose „Kultūros“ skiltis – kažkur kamputyje, o kultūros laidas matome ar girdime toli gražu ne pačiu geriausiu televizijos ar radijo eterio laiku, bet ar tikrai kultūra nuošalyje ir sulaukia vis mažiau mūsų dėmesio?

k

ą daryti, kad kultūra taptų kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalimi?

Apie tai padiskutuoti pakviečiau tris kultūros pulsą jaučiančius ir ja gyvenančius žmones – kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiąjį redaktorių Gytį Norvilą, LRT prodiuserę ir laidos „Durys atsidaro“ vedėją Lolitą Bytautaitę bei televizijos ir radijo laidų vedėją Gerūtą Griniūtę.

– Jei rašytume kultūros žurnalistikos apibrėžimą, kaip jis skambėtų? Ką reikėtų išskirti?

G.G.: Trumpai atsakyčiau taip: tai viena iš žurnalistikos sričių, reaguojanti į kultūros pasaulio reiškinius, juos apžvelgianti, analizuojanti ir kviečianti diskutuoti.

Gytis Norvilas Gedimino Sadausko nuotr.

L.B.: Kultūros žurnalistas pirmiausia turi žinoti kultūros terpę. Jis bent jau turėtų skirti aktorius ir žinoti, kur rasti galerijas. Kiekviena sritis turi savo specifiką ir dirbdamas tu įsigilini bei perpranti tam tikrus niuansus. Su kultūros žurnalistika yra sudėtingiau, nes, kaip aš sakau: spalvingi, bet labiau pretenzingi pašnekovai. Kultūros žmonės dažnai gali pasakyti pastabų, kad ne taip interpretuojamas jo darbas ar ne taip perteikta mintis.

18 //

G.N.: Svarbu ir žurnalistikos fakulteto, kuris ruošia profesionalius žurnalistus, požiūris. Ne paslaptis, kad yra tam tikra gradacija: gabiausi bus politikos ar ekonomikos žurnalistai, o likę rašys apie kultūrą. Man visada buvo keistas supratimas, kad kultūros žurnalistika – tai menininką pakalbinti, čia kažkokia paroda... Neva tik atspindėjimas to, kas vyksta kultūriniame pasaulyje. Nėra taip. Kultūrinė žiniasklaida turi analizuoti, būti analitinė iš esmės. O kultūros žurnalistikai galioja viskas – tu turi gaudytis ne tik kultūros pasaulyje, bet ir turėti platų horizontą.

Turi gebėti rašyti, analizuoti bei pažiūrėti į kontekstą.

© 37O

– Kaip matote dabartinę kultūros portalų, žurnalų bei radijo ir televizijos laidų situaciją?

Gerūta Griniūtė Manto Mikulėno nuotr.

Lolita Bytautė LRT archyvo nuotr.

2017

>> ir šviesa telyDi L.B.: Didžiuosiuose portaluose dabar jau yra rubrika „Kultūra“, bet kažkada jos visai nebuvo. Popsas dabar yra ją kažkiek užgožęs, bet aš manau, kad žmonės patys persisotina ir atsirenka.

Pažiūrėkite, jei mes šiandien sugalvotume nueiti į filmą ar spektaklį, aš abejoju, ar gautume bilietų. Visur tikrai yra žmonių. Aš žinau, kad yra tikrai daug šviesaus jaunimo ir jis neskaito tų portalų ar lėkštų žinių. Kiek man tenka nueiti į spektaklius ar parodas, tai tikrai labai daug jaunimo ir aš taip su didele viltimi kalbu, kad ta kultūra turi atgarsį. Aš tikrai negalėčiau sakyti, kad viskas nepozityvu.

G.G.: Žinoma, norėtųsi, kad situacija būtų dar geresnė, kad kai kurie leidiniai neturėtų baigti savo egzistencijos dėl nepakankamo finansavimo, kad laidos nebūtų nutraukiamos dėl nedidelių reitingų. Bet svarbu klausti, kodėl taip nutinka? Jei kai kurie leidiniai, gyvavę dešimtmečius, tapo nebeįdomūs šiandieniam skaitytojui, gal verta viską peržiūrėti iš naujo, galbūt atėjo metas keistis?

Manau, atsakymas į šį klausimą platus, o sprendimas turėtų būti kompleksinis.

Paklauskime savęs, kaip mes matome kultūrą? Kokia ji mums? Ar ne per aukštai, ar ne per toli, ar ne pernelyg vakar?

O gal prisiminkim mokyklą: muzikos, dailės pamokas, kiek koncertų, spektaklių matėm, kaip kultūra gyvuoja mūsų gyvenimuose? Tada galbūt, ateis atsakymas, kodėl ne visada griebiame skaityti spektaklio recenziją.

G.N.: Jei žiūrėsime politiniu požiūriu, tai dabartinė situacija yra apatinė situacija. Ta grynoji kultūrinė žiniasklaida pati iš savęs be valstybės dotacijų ir finansavimo negali išgyventi, bet tai yra natūralu. O finansavimas nesikeitė daug metų. Tas, kas dabar yra, tą žmonės padaro iš idealizmo ir aistros.

– Turime tik kultūros temas aptariančių laidų, žurnalų ir svetainių. Populiariuosiuose portaluose, žurnaluose, televizijos ir radijo laidose taip pat turime straipsnių bei laidų, aptariančių kultūros temas, tik čia temos pateikiamos truputį lengvesniu stiliumi ir nagrinėjamos ne taip išsamiai. Kaip manote, kas patraukliau auditorijai?

Kodėl?

L.B.: Aš manau, kad dabar kultūros žurnalistai yra priartėję prie kritikų ir faktiškai tokios profesijos, kaip teatro ar kino kritikas, muzikologas arba dailėtyrininkas, yra lyg ir praradusios savo statusą bei išsitrynusios ribos tarp žurnalisto ir kritiko. Šiandien trūksta gerų kritikų. Aš visada su nostalgija prisimenu kino kritiko Sauliaus Masaičio tekstus, kurie padėdavo atsirinkti vieną ar kitą filmą ir nubrėždavo pasaulinį kinematografinį kontekstą. Kritikas gali paimti vieną muzikinį kūrinį, filmą, paveikslą ir interpretuoti jį, sudominti bei pateikti savo įžvalgas. Televizijos ar radijo kultūros laidos turi kitokią specifiką. Mūsų misija yra kultūrinė sklaida. Galbūt daugiau paskleisti, pristatyti, nei gilintis į vieną ar kitą kultūrinį reiškinį.

20 // © 37O

„Durys atsidaro“ – jau dešimt metų eteryje ir mes visada ieškojome kažkokio kompromiso tarp intelektualesnio žiūrovo ir to, kuris galėtų bei norėtų atrasti kultūrą. Iš tikrųjų mūsų kūrybinė grupė mano, kad negalima orientuotis tik į tuos žmones, kurie kuria kultūrą. Mums norisi, kad būtų daugiau sklaidos. Norime, kad laidą žiūrėtų, susidomėtų kaž-

pirmiausia yra vaizdas ir mes negalime tik kalbėti su autoriumi, visada turime galvoti ir apie vizualiąją pusę. Pavyzdžiui, yra sunkiau kalbėti su poetu, nes turi galvoti apie vaizdą, kuris perteiktų eilėraščio esmę, bet ir tai išsprendžiame.

– Vien tik kultūros temomis rašantys žurnalai, portalai, televizijos ir radijo laidos dažnai neturi didelių auditorijų. Kaip reikėtų juos populiarinti? Ką galėtume padaryti, kad žmonės dar labiau domėtųsi kultūra ir menais? O gal auditorija pati susiranda ir nieko nereikia keisti?

G.N.: Susirandančių ir ieškančių yra mažai. Reikia eiti tuo švietimo keliu, ugdyti įpročius. Eiti į mokyklas, darželius ir ten užsiauginti skaitytoją, jį šviesti ir kultūrinti. Aišku, praeis tam tikras laikas, kol pasikeis mentalitetas ir atsiras didesnis susidomėjimas, bet tas kelias labai svarbus. Reikia jaunam žmogui parodyti viską, kad galvoje atsidarytų kuo daugiau kambarių, kad jis gyventų ne viename, bet matytų jų daug ir turėtų laisvę rinktis. Svarbu atverti galimybes, o pasirinkimas yra žmogaus.

iš didžiųjų porTalų girdžiu, kad skaiTyTojui reikia kažko greiTo, lengvo, BeT kas Taip nusprendė? kokiu kultūros reiškiniu ir mes prisidėtume prie to, kad žmonės nueitų į kažkokią parodą ar spektaklį. Televizijai prioritetas yra tas truputį lengvesnis žanras. Manau, kad žmogui, kuris žiūri, yra įdomu, kas tai kuria, kas vaidina, kas išleido, apie ką... Jam reikia pasirinkti, o kai jis pasirenka, tada jis gali narplioti giliau ir diskutuoti.

G.N.: Iš didžiųjų portalų girdžiu, kad skaitytojui reikia kažko greito, lengvo, bet kas taip nusprendė? Ta didžioji, stambioji žiniasklaida turi visus įrankius tam tikra prasme manipuliuoti skaitytoju, tai yra ji gali formuoti skaitytojo poreikius. Žiniasklaida turi prisiimti atsakomybę bei pateikti ir tą sudėtingesnį turinį. Žinoma, žiniasklaidos verslas orientuotas į pelną, bet kaip Umberto Eco yra pasakęs: „Ne žinios formuoja laikraštį, bet laikraštis formuoja žinias.“ Dabar aš visame tame matau daug teigiamų pasikeitimų.

Didieji portalai kultūrai pradėjo skirti truputį daugiau dėmesio.

Tarp kitko, aš mesčiau akmenį ir į savo daržą, nes mums nepakanka pajėgumų dirbti su rinkodara ir eiti į skaitytoją bei jį užsiauginti. Dabar neužtenka tik parašyti gerą tekstą, bet reikia ir jį kažkaip pateikti skaitytojui, nes žmonės yra truputį tinginiai ir reikia tai apžaisti. Taip pat reikia paieškoti atraktyvių formų jaunimui ir jiems taikyti. Aš daug vilčių dedu į jaunimą, nes jie kitaip mąsto. Galbūt idealiausias variantas būtų to rimtojo ir popturinio simbiozė?

G.G.: Manau, gali būti ir tas lengvesnis, ir sudėtingesnis turinys. Įsivaizduokime: didžiuosiuose portaluose išspausdinamas žvilgsnis į kokį nors kultūros reiškinį ir jis nėra labai profesionalus.

Tačiau jis įžiebia diskusiją kultūra besidominčiųjų rate, į diskusiją įsitraukia ir kultūrai iki tol abejingi žmonės. Tuomet skaitančiajam ar žiūrinčiajam kyla daugiau klausimų, atsiranda gilesnio, analitinio žvilgsnio poreikis. Tuomet štai čia turėtų būti pasiruošę kultūros žurnalistikos profesionalai. Tai, mano nuomone, pasitarnauja kultūros reiškinių sklaidai, jų suaktualinimui.

Manau, viskas priklauso nuo skaitančiojo / žiūrinčiojo / klausančiojo poreikio. Man patiko vieno bičiulio mintis: mudviejų pokalbio metu jis sudėtingesnę muziką palygino su alyvuogėmis. Vaikystėje, o kai kurie gal ir vėliau, paragavę jų raukėmės. Vėliau, ragaudami, domėdamiesi, lavindami skonį, ne tik pamėgome alyvuoges, bet tapome išrankesni ir jų paruošimo būdui bei derinimui prie kitų patiekalų. Taigi ir sunkiasvorė kultūros reiškinių apžvalga, pateikta specifinės terminologijos marinate, kai kuriems greičiausiai sukels atmetimo reakciją – žmonės to nesupras ir neskirs savo laiko terminijai aiškintis. Bet jei sumaniai užmesime kabliuką nespecializuotuose žiniasklaidos kanaluose, galbūt atsiras susidomėjusiųjų būrys. Svarbiausia ir vieniems, ir kitiems turėti alternatyvą.

– Kas svarbiausia pasirenkant temas ir jų pateikimo / pristatymo būdą? Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo specifiką, tad kas lemia pasirinkimą?

G.G.: Be abejonės, kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo kryptį ir tematiką. Manau, svarbų vaidmenį vaidina pasirinktos temos aktualumas. Apie tai, kas mus labiausiai jaudina, skaitysime pirmiausia. Skulptūros menas, tikiu, kas antram žmogui tapo truputį svarbesnis, iškilus Jono Basanavičiaus ar Vyčio paminklo klausimui. O temą pateikti šiandien galime daugybe būdų.

Verta išmėginti įvairiausius.

L.B.: Kai pasiūliau prieš dvejus metus rodyti lietuvišką kiną, mūsų vadovybė sureagavo skeptiškai. Mūsų rinkos tyrėjai sakė, kad niekas nežiūrės lietuviško kino, bet aš visada sakau: tu turi auginti savo žiūrovą. Jei tu jam nerodysi, nepasakosi, neskleisi, tai ir neužsiauginsi. Kiekvieną žiūrovą reikia užsiauginti, pripratinti. Tas žmogus, kuris domisi kultūra, žino laidą „Durys atsidaro“. Žino ir radijuje transliuojamą „Kultūros savaitę“. Dalis jų – tie žmonės, kuriuos mes prieš dešimt metų užsiauginome.

Jeigu mes netransliuotume klasikinės muzikos koncertų, jeigu nerodytume operų... Galbūt kažkam neįdomu, bet galbūt kažkas pasiklausys nors kartą Giuseppe’s Verdi ir jam patiks, todėl sugalvos nueiti į Operos ir baleto teatrą. Aš manau, kad televizija turi atlikti tą misiją ir auklėti savo žiūrovą, auginti savo kartą ir nesakyti, kad oi, dabar jau kultūra niekas nesidomi, žmonėms reikia lengvų dalykų… Nėra taip. Vis tiek amžinos vertybės išlieka. Kodėl iki dabar knyga neišnykusi, kinas neišnykęs ir koncertai vyksta? Aš sutinku, kad viskas keliasi į virtualią erdvę, bet klausyti koncertą gyvai ir virtualioje erdvėje yra du skirtingi dalykai. Aš manau, kad turi auginti savo žiūrovą, augti su juo ir jam skleisti. Mes išeisime, ateis kita karta ir turės kažkas kitas skleisti tą kultūrą.

G.N.: „Literatūra ir menas“ yra savaitraštis ir su tuo savaitraščio vardu įsipareigoji būti operatyvus, aktualus, čia ir dabar. Nenorime užsidaryti siaurame literatūros ar dailės bagaže, bet žiūrėti plačiau, kad tos publikacijos veiktų.

G.G.: Tokie žiniasklaidos kanalai turėtų įvertinti kam, ką ir kaip kalba. Jei tai muzikos aktualijas apžvelgiantis leidinys, o jame sugula recenzijos, parašytos moksline kalba, ar verta tikėtis, kad tokiu leidiniu susidomės žmonės, nežinantys, kas tas Arvo Pärtas ar Davidas Langas? Vargu. Bet jei leidinio auditoriją tikimasi plėsti, pirmiausia, mano nuomone, verta iš esmės pagalvoti apie švietimą. O tada jau galima kalbėti apie kultūros žurnalistikos populiarinimo priemones.

L.B.: Savo laidoje visada ieškome skirtingų kampų. Dabar laidoje turime vieną išplėstinę temą – tai kas negali sutilpti į penkias minutes. Pavyzdžiui, diskutuojame apie Kauno bienalę, jos svorį ir reikšmę. Visada kuriame įvykio siužetą. Tai gali būti kažkokia premjera, naujas koncertas, naujas filmas ar, pavyzdžiui, kasmet vykstanti „Scanorama“. O pabaigoje mes leidžiame pasisakyti menininkui. Taip pat televizija

Paklausti savęs: kiek aš ir žmonės mano artimoje aplinkoje vartojame kultūrą ir kodėl? Atsakymai turėtų padiktuoti tolesnius klausimus. Svarbiausia, manau, suprasti, kad viskas prasideda anksti ir šalia – kai mama nusiveda į teatrą, tėtis kartu skaito pasaką ar kaimynė už sienos skambina pianinu. Ir jei dar nedaug mačiusiajam pasaulio pasidaro įdomu, svarbu suteikti visas įmanomas galimybes ieškoti, gilintis ir atrasti.

>> blizgė

kodėL ŠViesos Nėra ryŠkesNės CeNtre rašė erlend diagilev Nuotraukos mildos juknevičiūtės ir andrej Vasilenko / ŠmC

Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) rudenį palydėjo ypatingu ŠMC įvykiu – lapkričio viduryje čia atidaryta pirmoji Baltijos šalyse personalinė britų menininko Liamo Gillicko paroda. Žymaus pastarųjų kelių dešimtmečio pasaulinės meno scenos kūrėjo darbai mūsų šalyje eksponuoti ir anksčiau, tačiau pats L.Gillickas šia proga apsilankė Lietuvoje pirmą kartą. Specialiai Šiuolaikinio meno centrui sukurtoje ekspozicijoje menininkas pristato temas ir idėjas, kurias plėtoja nuo pat savo kūrybos pradžios – tokias kaip neoliberalaus pasaulio galios santykių dekonstrukcijos galimybės arba žaidimai su nepastebimos vidinės vėlyvojo kapitalizmo krizės išdavomis.

d

irbdamas kartu su kuratore Neringa Bumbliene, Liamas įvardijo šį projektą kaip savotiškus mainus tarp savęs ir jos. pavadinta „Šviesos nėra ryškesnės centre“, paroda tarsi nukelia mus į pramoninius praėjusio amžiaus Vakarų pasaulio didžiųjų miestų pakraščius, kur verdantis gyvenimas nėra ne tik ramesnis, bet ir blankesnis nei centrinėse šių miestų dalyse. sumaniai žaisdamas su masteliais, šviesomis ir garsu didžiulėje instaliacijoje, išdėstytoje ŠmC salėje, menininkas mums primena, kad periferija gali atrodyti tamsesnė, kai žiūri į ją iš centro, tačiau, iškeitus jį į pakraščius, supranti, kad juose šviesos yra tokios pat ryškios – tad viskas priklauso tik nuo požiūrio taško. kadangi tiek parodos pavadinimas, tiek jos turinio visuma nejučiomis gali paspausti kokį nors dėl gyvenimo ir kūrybos kiek atokiau nuo pasaulinių meno ir kultūros centrų atsradusio eilinio lietuvio argumentų apie centro-periferijos kaip išimtinai požiūrio taško skrynelės atidarymo mygtuką, šiuo metu Niujorke gyvenančio ir kuriančio L.Gillicko nusprendėme paklausti ir apie jo požiūrį į šį konceptą – ne tik pro urbanistinę, tačiau ir pro sociokultūrinę prizmę.

– Kokius įspūdžius paliko Vilnius? Ką dar spėjote čia nuveikti?

– Buvau išėjęs į miestą tik kartą ar du.

Visą laiką tiesiog kursavau tarp viešbučio ir čia (mosteli delnu ŠMC fojė link). Šis pastatas ypatingas, jis man labai patiko.

22 // © 37O

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nusprendėte surengti savo personalinę parodą būtent čia – Vilniuje, ŠMC? Juk tai pirma jūsų viešnagė Baltijos šalyse?

– Iš tiesų buvau įtrauktas į vieną didesnę parodą, kuri prieš kelerius metus buvo rengiama čia Britų tarybos, galbūt buvo dar keli mažesni projektai, tačiau tada asmeniškai čia nevažiavau. Šį kartą atvykau gavęs kvietimą – iš tiesų buvau pakviestas be jokių tikslių sąlygų. Žinojau, kad čia galiu eksperimentuoti, turėjau galimybę užmegzti glaudžius santykius, ir manau, kad iš tikrųjų gerai yra atvykti kažkur pirmą kartą būtent taip, tinkamai, tam, kad dirbtum čia, o ne būtum tiesiog įtrauktas į didelę grupinę ekspoziciją ar panašiai. Vis dėlto

neišvengiamai tenka pagalvoti ir apie visą šį kontekstą – juk kai esi europietis, čia tikrai yra apie ką pagalvoti. Gimiau 7-ajame dešimtmetyje, tad mačiau pokyčius, kurie vyko pas jus, tačiau tik iš tam tikro atstumo. Tad atvykti čia asmeniškai buvo iš tikrųjų svarbu. Žinoma, jeigu kalbėtume apie laiką, šiek tiek pavėlavau – regis, turėjau čia apsilankyti anksčiau.

– Tačiau tai nėra pirma jūsų personalinė paroda vietose, kurios tam tikru laikotarpiu buvo suvokiamos kaip Europos pakraščiai, pavyzdžiui, Rytų Europoje.

– Tikrai ne. Esu surengęs netgi labai ankstyvas savo parodas tokiose vietose kaip Lodzė – tai buvo 1995 m. 1998-

gimiau 7-ajame dešimTmeTyje, Tad mačiau pokyčius, kurie vyko pas jus, Tačiau Tik iš Tam Tikro aTsTumo. Tad aTvykTi čia asmeniškai Buvo iš Tikrųjų svarBu.

aisiais surengiau parodą Prahoje, taip pat panašiu metu rengiau ekspoziciją Liublianoje, tad jaučiuosi turįs tam tikrą ryšį. Tačiau čia mes turime kontekstą, kuris yra šiek tiek kitoks. Ten man teko dirbti su didelėmis ar, sakykime, istorinėmis institucijomis, o dabar yra kiek kitaip. Šiuolaikinio meno centras įsikūręs modernistiniame pastate, tai tam tikra prasme vis dar yra vieta iš 7-ojo dešimtmečio, tad čia aš tam tikra prasme jaučiuosi labiau namie, kadangi tai man primena apie tas vietas, kuriose lankydavausi paauglystėje.

– Taigi ir pats ŠMC kaip vieta jums šiame kontekste taip pat yra ypač svarbus?

– Taip, nes čia, galima sakyti, jaučiuo-

si kaip namie ir dėl to, kad, pavyzdžiui, būdamas paauglys, eidavau į Londono ICA (Institute of Contemporary Arts) tam, kad pasiklausyčiau muzikos, dalyvaučiau vakarėlyje arba išgerčiau kavos.

Būtent taip susidomėjau menu – dalyvaudamas tokiuose tarsi pašaliniuose, papildomuose renginiuose, kai tiesiog sėdėjau sodelyje rūkydamas arba šnekučiuodamasis su draugais. Būtent todėl šiuolaikinio meno centro idėja man visada patiko – juk tai daug įdomiau nei muziejus.

– Vietiniai lankytojai, atvykę į jūsų parodą ŠMC Vilniuje, tikriausiai jau bus susipažinę su parodos aprašymu, kuriame nurodomas tarsi opozicinis ryšys tarp centro ir pakraščių. Ar

>> blizgė

parodoje jie turėtų pamatyti ir tam tikrą nuorodą į vietinį, Vilniaus, kontekstą?

– Taip, tačiau iš tikrųjų viskas tiesiog priklauso nuo žiūros taško. Toks būdas žiūrėti į pasaulį visada priklauso nuo to, kaip padedi žemėlapį. Žinoma, čia esama ir tam tikro žodžių žaismo, tam tikra prasme netgi žaidimo žodžiais.

Centras čia gali būti suvokiamas ir kaip urbanistinis terminas, centras gali reikšti miestą, kuriame šviesos ryškios, o viskas aplinkui atrodo beveik paskendę tamsoje. Tačiau atsidūręs miesto pakraštyje arba kaimo vietovėje matai ne ką blankesnes šviesas. Šioje mano parodoje demonstruojamas šviesos ir garso žaidimas visų pirma nukreipia mus būtent į miesto pakraštį. Tad iš esmės čia kalba eina labiau apie urbanistinį miesto kontekstą nei apie šalių ir tautų tarpusavio ryšius.

Išaugau Londono pakraštyje, mėgau tas jo vietas, kuriose galėjai susitaisyti automobilį – arba galbūt nusipirkti medienos, arba tuščias vietas, kuriose nebuvo nieko, o kartais – užtikti kur nors įsispraudusį naktinį klubą – tai buvo vietos, kuriose galėdavai kelti daug triukšmo. Tad šioje parodoje ir noriu papasakoti apie miesto centrą ir miesto pakraštį. Tačiau kartu – ir apie meną, meno centrą, kvestionuoti idėją apie tai, kas yra geriau menui, kas yra geriau kultūrai. Ar meno centras šiuo atveju yra geresnė vieta negu blogas, triukšmingas naktinis klubas miesto pakraštyje? Nesu dėl to toks tikras, kadangi kai buvau jaunas, lankydavausi ir ten, ir ten. Galėdavau nueiti į savotiškai kičinį, grubų naktinį klubą ir tada nukeliauti į meno centrą. Apie tai dabar galvojau daugiau negu su šia opozicija susijusius tautinius klausimus. Kita vertus, mano šeima yra kilusi iš Airijos, kuri istoriškai visą laiką buvo šalia itin galingos valstybės ir – jokiu būdu nebandau čia kažko susieti – manyje yra kažkas tokio, kas palaiko manyje susidomėjimą tuo, ką angliškai vadiname proximity (liet. artumas) – šiuo atveju tuo, kas nutinka, kai esi šalia kažko galingo, kažko, kas dominuoja kultūriškai, ekonomiškai ar kitaip. Savo darbe žaidžiu su šiomis idėjomis ne vien tam, kad parodyčiau opoziciją tarp centro ir pakraščio kaip kažkokio didelio atstumo išdavą, tačiau ir pabrėžčiau galimą jų artumą. Manau, kad tai yra gana produktyvus mąstymo būdas – apie tai gana sunku kalbėti, bet kažkas tame yra.

24 // © 37O

– Šios parodos pavadinimas išduoda, kad joje kalbama būtent apie šviesą.

Bet juk skiriate dėmesio ir garsui?

– Taip. Lankydamiesi šioje parodoje išgirsite garsus. Tai garsai iš kaimo vietovės. Šunys, paukščiai ir taip toliau… Ir galiausiai pradedate girdėti muziką. Bet ji skamba iš tolo, tai garsas iš koncerto, naktinio klubo ar kokio nors renginio... Tas jausmas, kai išgirstate ritmingus žemus dažnius ir žinote, kad kažkas vyksta, – tai vienas iš būdų, kuriais garsas dera, kuriais jis tarsi atitinka šviesą ir veikia kartu su ja. Kaip minėjau, išaugau Londono pakraštyje – artimiausias futbolo stadionas buvo maždaug už 4 km ir kartais galėdavai matyti švytėjimą virš namų, kartais ten vykdavo koncertai ir galėdavai girdėti bent jau žemus garsus, tad žinodavai, kad ten kažkas vyksta – ir tai galima būtų pavadinti atstumu nuo renginio. Pasakysiu, kuo man tai žavu: mene – plačiąja prasme – tu turi turėti pojūtį, pavyzdžiui, ateiti į parodą ir jaustis jos dali-

mi arba žiūrėti į kažką iš arti... Tad norėjau surengti parodą, kurioje būtų sužaidžiama su šia atstumo idėja, kurioje galėtum kvestionuoti savo atstumą nuo įvykio. Būdamas parodoje ir matydamas tam tikrą iliuziją, turi savęs paklausti – kaip arti turėčiau būti, kad turėčiau tą pojūtį?

Būdamas parodoje ir maTydamas Tam Tikrą iliuziją, Turi savęs paklausTi – kaip arTi Turėčiau BūTi, kad Turėčiau Tą pojūTį?

– Tiek parodos pavadinimas, tiek jos aprašymas vietiniams lankytojams gali asocijuotis su tam tikromis mūsų tapatumo temomis. Gyvendami posovietinėje visuomenėje, kartais jaučiamės, kad esame tauta, kuri visą laiką atsiduria ko nors pakraštyje – tad galbūt jūsų parodoje apsilankęs žmogus gali rasti atsakymą į tai, kaip galėtume susidoroti su tokiais jausmais?

– Iš tikrųjų tai gali būti sunku įsivaizduoti, bet tikiu, kad tam tikra prasme kiekviena Europos šalis yra posovietinė šalis. Jeigu išaugai Anglijoje – taip kaip aš, buvai susidūręs su, pavyzdžiui, antibranduoliniu judėjimu, kuris vyko pas mus, ir panašiai. Galvojau apie tai, ko paklausėte, tačiau tai nėra vien apie Lietuvą, visos esame posovietinės šalys.

Tiesiog mes esame toliau – bet ir Anglijoje mes turėjome daug amerikiečių karinių bazių, jų karių... Tad turėjome savo klausimų, nors tai jokiu būdu nebuvo tas pats. Nuolat galvoju apie šiuos dalykus, tačiau viskas nėra taip betarpiška, kaip galėtum pagalvoti.

– Kitas dalykas, apie kurį norėjote kalbėti parodoje, – atvirkštiniai ankstyvosios kapitalizmo mechanikos procesai, tam tikri kapitalistinės gamybos procesų narstymai. Kaip parodos lankytojas galės pamatyti juos?

– Šią parodą lydi ir nedidelė knygelė, kurioje taip pat kalbama apie architektūrą. Ji susijusi su pasakojimu, kurį pradėjau prieš dešimt metų, kai ėmiausi rašyti didelę knygą. Galiausiai nusprendžiau, kad tai bus knyga be galo,

ji niekada nebus pabaigta. Joje nagrinėjama krizė pasireiškia fizinio ir kognityvinio darbo santykiu. Norėjau parašyti tam tikrą distopinį romaną apie tai, kas nutinka, kai tokia krizė pasireiškia ten, kur iš esmės nevyksta jokia krizė.

Kai imiesi dekonstruoti pramonę, architektūrą, tradicines darbo praktikas ne tradicinėse tradicinės krizės ištiktose vietose – ne Detroite, ne Mančesteryje, o tarkime, Švedijoje ar kitose Šiaurės Europos šalyse. Ir darai tai vien dėl ideologinio polėkio, o ne dėl to, kad vyksta krizė – tokia, kokia ji būtų tradiciškai suvokiama. Taigi, tai tam tikra prasme būdas sukurti krizę.

Taigi ši knyga – labai paprasta istorija apie grupę žmonių, kurie imasi dekonstruoti seną gamyklą, ardydami fabriką į jo sudedamąsias dalis. Jie tampa tobulais ekodarbininkais, kurie praleidžia dienas dekonstruodami fabriką ir daro tai tam, kad sukurtų tobulą ekologinę ekonomiką, kur viskas dera. Ardydami jie apverčia gamybinius procesus aukštyn kojomis, siekdami tokiu būdu suprasti pasaulį, suprasti gamybą, suprasti vartojimą. Be jokios ideologijos – be komunizmo, be kapitalizmo, tad tai tam tikra prasme ir yra savotiška

distopinė idėja. Tačiau, žinoma, galiausiai juos išduria – jie yra pričiumpami.

Tai įvyksta tada, kai jų paprašoma paaiškinti, kaip jie tai padaro. Tada jiems vėl iš naujo tenka viską sudėti.

Ir galiausiai tai tampa tarsi diskusija, savotiškomis derybomis, kadangi mes gyvename laikotarpiu, kai kapitalizmas yra pažengęs ir viskas yra paslėpta tame savianalizės procese, kur kiekvienas prisideda, yra ekosąmoningas ir užsiima atitinkamomis praktikomis. Tad tai tarsi kita viso šou pusė – ši metafora ir slepiasi kitoje pusėje parodos. Viena jos pusė demonstruoja malonumą ir tam tikrą kvailumą, o kitą – rimtumą ir susitelkimą. Ir visa tai žengia kartu. O erdvėje tarp šių dviejų dalykų nutinka dar kažkas...

Pirmoji personalinė L.Gillicko paroda Baltijos šalyse veiks ŠMC (Vilnius, Vokiečių g. 2) iki 2018 m. sausio 14 d.

Parodos uždarymo savaitgalį (2018 m. sausio 11–14 d.) ŠMC kino salėje vyks šios parodos proga specialiai atrinktų L.Gillicko filmų retrospektyva.

KALĖDINĖS NUOLAIDOS IR DOVANOS

0

01 €

Pasiūlymas galioja naujiems privatiems klientams įsipareigojantiems 24 mėn. naudotis šviesolaidinio interneto ar/ir šviesolaidinio interneto ir televizijos paslaugų rinkiniu ar įsigyjantiems mobilųjį telefoną kartu su 24 mėn. mokėjimo planu. Kokia konkreti su pasiūlymu suteikiama įranga už 0,01 Eur, priklauso nuo pasirenkamo paslaugų plano. Pasiūlymo laikas ir prekių skaičius ribotas.

Daugiau informacijos teiraukitės „Telia“ salonuose, www.telia.lt ir tel. 1817.

>> Ūsai – Žinoma! Tik jis dabar kažkur vaikštinėja, nes šis kvartalas priklauso jam, – paaiškina Gintarė ir, atidariusi lauko duris, pašaukia Ponulį. Mums tęsiant pokalbį, šis jau stovi prie durų, kurias pravėrus, katinas iškart nubėga prie savo maisto indelio.

Nuotraukos ir tekstas motiejaus ramašausko

Vis dažniau, užsukus kavinių, knygynų ar studijų vidun, aplink kojas pradeda šmėkščioti keturkojai augintiniai, žaisminga charizma padedantys darbuotis savo šeimininkams. Ne išimtis ir Lietuva – naminių gyvūnų įtraukimas į verslą populiarėja, daugėja vietų, kurių įvaizdžio dalimi tampa keturkojai. Vis dėlto žinių apie tokios veiklos ypatumus – mažoka. Tad šįkart – apie patirtį, susipažįstant su Vilniuje dirbančiais augintiniais ir jų šeimininkais.

Devinta ryto, ir aš jau autobuse į Vilnių, kuris per pastarąsias savaites spėjo tapti mano antraisiais namais. Už lango besikeičiantys rūke paskandintų laukų vaizdai įkvepia romantiškai kaip ir kiekvienas ilgesnis pasivažinėjimas. Šiek tiek daugiau nei valanda, ir išlipu vėsioje autobusų stotyje. Pasuku gilyn į Naujamiestį, praeinu menų fabriką „Loftas“, gaivinantį šią rajono dalį, ir netrukus mano telefonas praneša, kad esu reikiamoje vietoje.

– Ar Ponulis buvo jūsų augintinis dar iki knygyno atidarymo?

dirBaNčios uodeGos

Neatrodo, kad „Backstage Cafe“ galėtų būti įsikūrusi čia, tarp industrinių, gerokai apleistų pastatų. Apeinu statinį atidžiai, tačiau bergždžiai tikrindamas kiekvieną langą. Pasiduodu ir jau skambinu būsimiems pašnekovams, kai pagaliau pamatau kurtų veislės kalytės Bakaros įkvėptą logotipą. Užeinu į vidų ir pasijuntu kaip Niujorke – dviejų aukštų gyvenamasis loftas paverstas stilinga kavine. Šios vietos šeimininkai – Ieva, Vytenis ir Robertas – pasikviečia pasikalbėti viršuje ir paragauti kavos iš Kenijos. Paskui mus nuseka ir Bakara.

– Kodėl įsikūrėte šioje miesto dalyje? – klausiu, vos išsitraukęs diktofoną. – Užtrukau, kol radau su žemėlapiu. Kaip jus aptinka klientai?

– Anksčiau čia buvo mano loftas, – pradeda pasakoti Ieva, viena iš „Backstage Cafe“ įkūrėjų. – Su Vyteniu grįžę iš Barselonos pagalvojome, kad norėtume atidaryti savo kavinę, kuri būtų ne tik kavos namai, o ir mūsų išraiškos priemonė. Ši Naujamiesčio dalis gali pasirodyti kaip užkampis, tačiau čia matau daug perspektyvų ir manau, kad anksčiau ar vėliau jis taps tam tikru kultūros centru.

– Žmonių čia visad yra, – pratęsia Vytenis. – Šis rajonas fainas, pilnas laisvų kūrėjų, įvairių meno studijų – patys pirmame aukšte turėjome fotostudiją. Vis daugiau naujų klientų mus atranda. Nors atsidarėme tik prieš pusmetį, turime ir nuolatinių lankytojų, kurie čia sėdi ir dirba visą dieną, palikdami kompiuterį vos valandai, kol nubėga pavalgyti.

26 //

Išgėrę kavą, pokalbį perkeliame į pirmąjį aukštą. Pakeliui žvalgausi į dešimtis įdomių objektų, sukuriančių jaukią atmosferą: sofą su už jos paslėptu dviračiu, senovinę vitriną su vintažiniais eksponatais viduje, lentynas, prikimštas knygų, bei didžiulį mėnulio paveikslą.

– Ar Bakara nuo sumanymo pradžios atliko kavinės veido funkciją?

© 37O

– Ne visai. Pirmiausia logotipas buvo be šuns, tačiau supratome, kad kavinei trūksta personažo. Pagalvojome: kodėl

– Ne, buvo visai kitaip. Kai išsinuomojau šias patalpas Užupyje, atvykau jų išsimatuoti ir prisijaukinti erdvę. Pamenu – atsisuku ir pro duris įeina Ponulis. Aš apsimečiau, kad nematau jo, jis apsimetė, kad nemato manęs. Nuo tos dienos jis pradėjo čia lankytis kasdien. Vakarais varydavau jį lauk, tačiau jis slapstydavosi, o aš jį gaudydavau, – nusijuokia. – Vieną šaltą vakarą vis dėlto suvirpėjo mano širdis, palikau jį viduje per naktį, o ryte neradau nė vienos balutės, tad testas buvo išlaikytas ir Ponulis čia įsikūrė ilgam.

Kol šnekučiuojamės, knygyne apsilanko keli žmonės – mergina, ieškanti skaitinių apie gyvūnus, ir pora, pro kurių kojas katinas prabėga laukan. Susidaro vaizdas, kad jis ne ką mažesnė knygyno dalis nei pati savininkė. Pro mane Ponulis praeina lyg nepastebėdamas. Nesuprantu, ar jaučia mano šuns kvapą, ar šiaip nesu vertas jo dėmesio. Kai išsitraukiu fotoparatą, Gintarė praneša, kad katinas dabar pats ateis. Vos ištarus šiuos žodžius, jis užšoka ant spintelės, kuri, pasirodo, yra pozavimo vieta.

Kol fotografuoju beveik nejudantį Ponulį, Gintarė pasakoja, kad už knygyno sėkmę ji dėkinga būtent katinui:

gi tam nepanaudojus mano šuns, – su šypsena pasakoja Ieva. – Bakara šalia būna visą laiką ir yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Negalėjome rasti dar geresnio sprendimo.

– Ir šiaip, – įsiterpia Robertas, – itališkas espresas, itališkas kurtas, viskas dera!

Vis dėlto Ieva pabrėžia, kad nenaudoja šuns kaip traukos objekto – anot jos, Bakara čia negyvena, o tiesiog ateina su šeimininke, todėl tapo pažįstama lankytojams. „Backstage Cafe“ įkūrėjai pasakoja apie Bakaros hiperaktyvumą ir dėmesio poreikį, kol bandau padaryti kelias jos nuotraukas. Tai pasirodo didesnis iššūkis, nei maniau: vos Ieva pasitraukia nuo augintinės, ši pradeda loti.

– Šis šuo visad atrodo lyg išgėręs dešimt espresų, – nusijuokia Robertas.

Dar pasišnekučiavę apie gyvūnų įtraukimą į verslo vystymą, atsisveikiname ir patraukiu Užupio link. Nors nuo vaikystės girdžiu pasakojimus apie toje vietoje gyvenančių žmonių keistenybes, pats, būdamas iš Kauno, nesu jų patyręs, tad skubu su didžiuliu susidomėjimu. Tiltu peržengęs Vilnelę, pajaučiu, kad atsidūriau vietoje, visiškai atskirtoje nuo likusio tradicinio Vilniaus.

Po poros minučių jau stoviu mažytėje „Keistotekoje“ ir spaudžiu ranką Gintarei, šios vietos savininkei. Pašnekovė pradeda smagiai čiauškėti man dar nespėjus nusirengti palto ir jau siūlo ar-

batos.

Apsižvalgau aplink ir suprantu, kad tai nėra tipiškas knygynas – vietoje blizgančių viršelių matau gerokai aptrintus. Čia skaitiniai lentynose nugula po to, kai jais nusprendžia atsikratyti ankstesnieji šeimininkai. Visą erdvę užpildo nuo pat lubų kabantys rankdarbiai ir krūvomis sukrauti nedideli paveikslai, kuriuos noriai perka turistai.

– Esu iš literatų šeimos, namų bibliotekoje turėjome kelis tūkstančius knygų, – pokalbį pradeda Gintarė. – Nežinojau, kur jas dėti. Mano bute Užupyje baldai buvo iš dėžių, užpildytų knygomis! Tuo metu dirbau nemėgstamą darbą ir, impulso pagauta, iš jo išėjau.

Pradėjau dirbti viename knygyne, kuriame žmonės manęs vis klausdavo, ar žinau, kur jie galėtų rasti tam tikrų knygų. „Taip, žinau, – sakydavau jiems ir pridurdavau: – Mano namuose, tik nežinau, kurioje dežėje.“ Pašnekovė teigia, kad knygų verslo pradžia nebuvo lengva – sugalvojusi atidaryti savo knygyną, ji kelis kartus nudegė: balansavo tarp didžiulio entuziazmo ir visiško dugno, kurio, kaip Gintarė teigia, buvo išvengta dėl katino Ponulio. Apsižvalgau, tačiau šio keturkojo traukos objekto mano akys neranda.

– O ar turėsiu galimybę jį pamatyti? – paklausiu.

– Buvo laikas, kai neturėjome mecenatų, apyvartos – taip pat, skolos didėjo ir maniau, kad jau viskas – atėjo pabaiga. Net šeima sakė, kad laikas atsisakyti minčių apie knygyną. Sėdėjau su Ponuliu, išsipasakojau jam, o jis išklausęs išėjo. Grįžo po kurio laiko ir atnešė tris paukštukus. Nesu mistikė, bet supratau, kad jis taip tarsi bandė pasakyti, jog manimi rūpinsis. Po šio įvykio atsirado keletas jaunų žmonių, kurie man daug padėjo ir „Keistoteka“ atsigavo.

Nors arbata jau – į pabaigą, pokalbis tik įpusėja, tad stengiuosi nenatūraliai jį stabdyti, žinodamas, kad dešimtys kitų įdomių Gintarės istorijų tiesiog nesutilps mano pasakojimo lapuose. Baigęs fotografuoti šios šiltos vietos žvaigždę, atsisveikinęs išeinu lauk. Oras nebeatrodo toks slogus ir šaltas.

Tekstą parengė gonzo žurnalistikos ambasadoriai Lietuvoje – „Interviewer“. Daugiau apie šią žurnalistikos sritį interviewer.lt.

VIENAS NAMUOSE

Gera kartu!

Kalėdinė TV3 tradicija!

Gruodžio šeštadieniais 19.30 val. visos legendinio filmo VIENAS NAMUOSE dalys!

N

ra š uo ė s Sv trau imon Pi eči kos i a že Da yad uod š hero maity ki ug ass am jės a tė Eu lom iau ii) as rchyv o e r n kl i

op trų e a Lo oj , P i m usi nd n e o be ija etu ėjo ne i s da s p žm , p a va lij ra jo asi gy oni keli ne p ve ų, ui a s Al ste nus kas į Bi m bė i Is ji rm e er ijo jim pan ms ą, l a je y ie ij i įre s a os ra l tuvė ng pie uo aim b lo u ti m žmo se, ė. O dis ed n p tų ita ių ės ka vi č ci do io s l en u jo s snu mis aim olė ce m ė nt ą, nuė yr Pija rą a . gyv jusi ja (Sa en šim i p y im tu ač ala ą ia y s i?

Az ijo je ir

ap G ie uo yV ke L eN pė Lio o im sč N se ą io es ir m is

>> svetur

28 //

mAmA GAlVojo, kAd prAeis Į klausimą, kaip atsidūrė Birmoje, pija atsako lakoniškai: „Nuskridau lėktuvu.“ prieš penkerius metus į kelionę ji leidosi turėdama bilietą į vieną pusę ir nuojautą, kad gali nutikti taip, kad pasirinks budistų vienuolės kelią. taip ir nutiko. Į nežinią leistis nebuvo baisu, bet sunkumų teko patirti – tiek fizinių (kitoks Birmos klimatas ir maistas), tiek emocinių (reikėjo priprasti prie kitos kultūros, gyvenimo būdo). „kūnui prisitaikyti nepaprasta. pradžioje buvo lengviau, buvau jaunesnė, kūnas buvo sveikas. ilgainiui apsilpsta visa sistema. Šaltį mūsų kūnas pakelia lengviau nei „pirtį“, iš kurios negali išeiti“, – pasakoja pija. kaip praktika pakeitė jos santykį su kančia? Vienuolė šypteli: „Vienos kančios sumažėja, kitos išryškėja. Nuo savęs nepabėgsi. turiu draugų, kurie sako: „Norėčiau taip, kaip tu…“ o aš matau, kad jie kenčia, ir sakau: „Nuėjus į vienuolyną, nusiskutus galvą ir persirengus nuo savęs nepabėgsi.“ daug metų meditacija pijai atrodė prasmingiausia praktika. kai pagalvojo, o kodėl užsiimti kažkuo kitu, visa kita tarsi nebeteko prasmės. jos kelias vienuolystės link buvo palaipsninis, tad jos pasirinkimas artimųjų labai nešokiravo. „mama pradžioje galvojo, kad aš čia kažkokį naują dalyką susigalvojau, kad pabūsiu ir praeis. kol kas nepraėjo“, – juokiasi pašnekovė.

© 37O

nori duonos – VAlGAi ryžius didelių išbandymų kelio pradžioje nebuvo: „Birma man tuo ir patinka: atvažiuoji, nori medituoti – medituok.

Vienuolynai mielai priima, sąlygas sudaro – tu tik būk laimingas.“ Hierarchija ir nusižeminimas vienuolei pasirodė būdingesnis Vakarų vienuolynams. Nors pati viešėjo tik keliuose, šokiravo ten pastebėta sistema, kai pradžioje kelerius metus turi sunkiai padirbti, o tada jau gali truputį ir pamedituoti. „Įžadus priėmiau tam, kad medituočiau. darbus ir meditaciją juk galima suderinti“, – sako pija. pasak jos, Birmoje sistema išsigrynino per šimtmečius: vienuoliai ten labai palaikomi pasauliečių. pastarieji su džiaugsmu ateina į vienuolyną, kad padėtų nudirbti paprastus darbais: pagamintų maisto, suremontuotų pastatus. Vienuoliai užsiima studijomis ir raštų mokymusi arba meditacija. Vakaruose – kitaip.

Vienuoliams dažnai viskuo rūpintis tenka patiems.

Birma persmelkta budizmo dvasios. pasauliečiai užsuka į vienuolynus aukoti, medituoti, pasiklausyti paskaitų. „davusi įžadus, tupėjau vienuolyne. Į žmones išeiti pradžioje buvo tikras šokas.

Vėliau pripratau“, – pasakoja pija. Be to, reikėjo išmokti gyventi iš aukų – vienuolyne valgai tai, ką duoda. o kas jei norisi kažko kito? „aišku, kad norėjau lietuviškos duonos, kas nenorės“, – juokiasi vienuolė. – Bet susitaikai ir valgai ryžius.“ o kas jei sušlubuoja sveikata? daug kas priklauso nuo vienuolyno ir mokytojų, bet pijai sunegalavus pasisekė: viena moteris maistą jai gamino specialiai. Vienuolė vegetariškai maitinosi daugiau nei 20 metų, nors, tiesa, theravados tradicija leidžia viską. „ir pats Buda nebuvo vegetaras. Valgyti turi tai, ką žmonės paaukoja“, – aiškina ji. tiesa, Birmoje aukų tiek, kad dažnai gali net ir rinktis.

Be piniGų GyVenti pAprAstA Birmoje mokytojas piją net barė už vegetarizmą, bandė įtikinti bent kiaušinį suvalgyti. Neįtikino. tačiau atvažiavus į ispaniją po kurio laiko mėsą valgyti teko tiesiog iš dėkingumo. žinoma, tą auką galima perleisti kažkam kitam. pavyzdžiui, gavusi sumuštinį pija lašišą

atiduoda katinams, o sau pasilieka duoną su sviestu.

Gyventi be pinigų, pasak vienuolės, labai paprasta. Be to, pradedi stipriai jausti priežasties ir pasekmės ryšį. „turiu daug draugų, kurie labai remia ir palaiko. yra ir tokių, kurių gyvenime nesu sutikusi, bet jie man yra nupirkę lėktuvo bilietus. Būna, kad ne tik nuperka, bet dar ir parašo, kad jei tik kažko reikės, netylėčiau“, – pasakoja pija. iš kur tas noras aukoti? „žmonių yra įvairių, bet jei nesi gobšus, dalytis smagu“, – pastebi ji. Būna ir taip, kad aukoja žmonės, kurie patys norėtų būti vienuoliai, bet jiems to neleidžia aplinkybės arba prisirišimai.

th di era z to mo vad ir mas pr a – m the į d akt p id as s rav vi p ika ietry Bu eala eka ada ag ir m čių m . d rind oky az jo do s. ta mo s m the aha zen ine ma ijoj p o r k in kin av ya , ch s g s. B e p pa ti jo sie Bud ys. m iu, ado nos en rup ud apl e i ko da kti a. a pa s p tra ir ti s: zm itus gr ks m r ir kan tiek hay siek rakt dici bet ma as i bu in eiči ok unik čių Bu ano ti ta ikų ja. ieči hay skirs fo rm aus yma alų pab da, s tra i, k tiksl skir ų bu ana a tu ac iai d a d ą s g ijo iš pa ebė igą tiek icij ga s yra mas izsil dė jim . oj li p s j o – t t the ai s a a ą a m e ra svin ski m čia ok siek sie pti k va ti rti ok u i i n a n B ys m ti da iš g y .lt ka iem ti be uda ga a . nč s i li t ių. žm ma urėda onė tyti, ug ms ia u

tų vienuolė suprato, kad senutė tenorėjo pasakyti, jog valgyti norisi ir jai, kad ir ji galėtų taip stovėti, bet to nedaro. „man buvo šiek tiek skaudu už Lietuvą. kitose šalyse taip nemačiau. ispanijoje gyvename prie skurdžiausio almerijos rajono. aukų einame rinkti į vietinį turgų. žmonių dosnumas ten – nepamatuojamas, jie labai rūpestingi“, – pastebi vienuolė.

pasak pijos, jiems tai gali net atrodyti kaip investicija su viltimi, kad ir patys ateityje arba kitame gyvenime padarys tą patį. lietuViAi ApsimetA, kAd nemAto pasikalbėti vienuolę sustabdo tiek ispanijoje, tiek ir anglijoje. „žmonėms smalsu, jie mato mūsų uniformą, – šypsosi pija. kai kuriems įdomu pašnekėti, kiti prašo pamokyti medituoti. „Gal vienintelė vieta, kur niekas nieko neklausia, – Lietuva. žmonės apsimeta, kad nemato“, – sako pija. azijoje vienuoliai su dubeniu keliauja nuo durų iki durų. žmonės ten pasiruošę – vienuolių lau-

kia kiekvieną rytą. europoje tokios tradicijos nėra. „Bet paprašaikų juk yra visur“, – šypsosi pija.

Vilniuje pija aukas rinkti bandė tik kartą.

Vienas jaunuolis davė maisto, pakvietė arbatos, o jauna mergina – puskepalį duonos ir sūrio. Nuliūdino tik viena senutė: „paklausė, kam aš čia taip. o aš jai sakau – valgyti. o ji man: „Niekada, nė už ką neduosiu!“ tačiau iš ges-

sustABdyti dykumos plitimą ispanijoje pija atsidūrė po to, kai ten, almerijos uolose, apsigyveno jos draugė. Bičiulė vienuolė išvykusi iš Birmos europoje ieškojo vietos, kur galėtų ilgėliau pabūti, pamedituoti. tačiau visur reikėjo arba mokėti, arba sekti vienuolyno mokytoju – to daryti vienuolė nenorėjo. pagalvojo, kad kalba ispanų kalba, kad ten šilta ir žmonės tik-

riausiai iš bado numirti jai neleis. mama vienuolei nupirko autobuso bilietą, ji išvažiavo. rinkdama aukas pijos bičiulė maisto gavo daugiau nei reikėjo išgyvenimui, o bevaikščiodama po apylinkes rado dar ir labai gražią vietą. „dabar ten norime įrengti meditacijos centrą: labai kuklų, kad ten galėtų apsistoti paprasti žmonės. Gal vėliau galėsime sau leisti ir tekantį vandenį bei elektrą. Nors elektra gal ir nereikalinga, užtektų vandens siurblio, saulės baterijos“, – svarsto ji.

Vietovę vienuolės nori ne tik skirti meditacijai, bet ir apželdinti, mat ji yra dykumos plitimo zonoje: „turime miško viziją, norime sukurti rojų be elektros.“ Gyventi vienuolės žada uolose, tad statyti nieko daug nereikės. Greičiau – kasti. o šiems darbams atlikti tikisi sulaukti pagalbos ir iš savanorių. „Norime kuo mažiau paveikti gamtą, padėti jai atsigauti“, – aiškina pija. prABAnGios uolos ir lAukinis GyVenimAs almerijoje vienuolės gyveno uolose, netoli miesto. „ten – kaip viešbutyje: uolas išbalinome, jos atrodo kaip koks hobito namelis. turime kelis kambarius. kuo gilesnė uola – tuo geriau laikosi temperatūra. tai ir yra pagrindinis pranašumas“, – pasakoja pija. Vienuolės susinešė žmonių išmestus baldus, įsirengė net virtuvę su dujine virykle. paskutinius kelis mėnesius iki kelionės į Birmą vienuolė praleido kalnuose, toje žemėje, kurioje planuoja įkurti centrą. „ten nėra nieko, gyvenimas laukinis: gyvūnai, gamta, tyla, naktį – žvaigždės“, – paaiškina pašnekovė. Net vandenį vienuolėms tenka atsigabenti iš kitos uolos. ispanijoje pėsčiomis pija yra nuėjusi šimtus kilometrų, ateityje planuoja eiti ir Camino de santiago keliu, o vasarą gal net nužygiuoti nuo klaipėdos į rygą. Nors ėjimas ir klajojimai taip pat yra viena iš meditacijos formų, ypač populiarių tailando asketinėse praktikose, ypatingos prasmės savo pasivaikščiojimuose pija įžvelgti nebando: „man tiesiog patinka pasivaikščioti, be to, tai yra laisvė. o gal laisvė ir yra laimė?“ Namai vienuolei – Lietuva. Vis pastebi, kaip lygina svetur augančias pušis su tomis, kurios namuose. tačiau kol kas sugrįžti negalėtų. „Labai šalta, ypač plika galva“, – juokiasi ji. Be to, Lietuvoje būtų sudėtingiau išgyventi be pinigų, reikėtų paramos. paklausta, koks nepraktikuojantiems gali būti mažiausias žingsnis nušvitimo link, vienuolė sako: „Laikytis moralės principų, nekenkti sau ir kitiems bei kiek įmanoma padėti.“

ra

M š ė au m aro ksė p ša etus kas odols Ra lis pi – kytė. di sa jos rmą deš Nuo su rba įsik ne ka im trauk ir gri ir ūrė pale rt a t ka os ra ap kel aut raš M id tvy rtų sos B te ie iau i mi o ti ara o – ko did arčai rm ta ti n t e tė n R k om i, Ma ą n kla eše ors asa sni s ir m e k r et ok ro va aš , k išv Ba s u artyn tį ro s ke e o y r ž stu gy , v Ma Blo tvir kda čai Lie rudz t v lp en ad rok nd am vo tė. tuv insko el is ima inas as iein e p , ta Nu ą. T p m a ro s e č o i do ve , tą avo oro ga iau to n p l r 50 da pa jing cc dy vis laik rie š o la Ma dar as. .co dį š sug o e 4e ip y g a m li rįž z riu sn rak ti g Jei . ių eš a b Pa es da otiš s . o li k lon va mi vo ko ga ie d d e a ji tvė kv inė inim ste, tga i se en ga u ku l. . N as li ji r et . Ka gyv siek ir e ė l ta bam nti da , k ės ai

BL Įs o m im Nd ar yL iN o ėju ė ką s , i

>> svetur

30 // © 37O

– Rasa, kaip atsiradai Maroke? Ką ten veiki?

– Marokas į mano gyvenimą pateko po pirmosios kelionės į šią šalį kartu su bendradarbių žurnalistų iš Lietuvos kompanija. Turėjome nerealią direktorę, kuri pasiūlė vietoj kalėdinio vakarėlio keliauti į Maroką! Nuo tada įsimylėjau šią šalį. Nors mano darbas visuomet buvo susijęs su kūryba ir rašymu, dirbdama portalo redakcijos biure įsisisukau į kasdienybės rutiną. Nusprendžiau mesti puikų darbą Lietuvoje ir viena pakeliauti po Maroką. Nors dauguma siūlė Aziją (populiariausia vieta tiems, kurie nusprendžia mesti darbus ir pakeliauti), mane labiausiai traukė būtent arabų šalių kultūra. Bekeliaudama susipažinau su iš Kanados savo gimtąją šalį atvykusiu aplankyti Ali. Jis man pasiūlė padėti jam įkurti freelancerių reziden-

ciją Marakeše. Taip prasidėjo pirmieji mano gyvenimo Maroke metai, kurie nebuvo lengvi: vargino marokiečių pažadai, nuolatiniai vėlavimai, karštis – vasarą oras įkaista iki 50-ies laipsnių.

Uždarėme savo rezidencijos projektą ir su Ali nusprendėme, kad mums lemta būti klajūnais. Aš prisijungiau prie meno mugės „ArtVilnius”, kur iki šiol dirbu kaip laisvai samdomas asmuo, vėliau išsikrausčiau į Amsterdamą, pri-

klausiau meno rezidencijai, o Ali vystė savo verslą Kanadoje. Tačiau kas pusę metų grįždavome į Marakešą, nes meilė šiai šaliai buvo begalinė. Visgi prieš 8 mėnesius nusprendžiau, kad pavargau nuo klajūniško gyvenimo ir viena sugrįžau į Marakešą. Dirbu su savo projektais, turiu daug draugų, kurie turi savo svečių namus, padedu jiems komunikacijos srityje. Ir, žinoma, rašau tinklaraštį Blondieinmorocco.com, kuris yra mano didžioji aistra. Iš pradžių tik rašydavau apie Maroką, tačiau sulaukusi daugybės keliautojų laiškų apie šią šalį, pradėjau padėti organizuoti keliones.

– Kaip atrodo tavo diena? Be ko jos tiesiog neįsivaizduoji?

– Kiekviena diena Marakeše skirtinga, daug ką lemia ir oras – jei lauke labai karšta, pasistengiu iš namų išeiti tik vakare. Jei vėsiau – lankau muziejus, vaikš

tau po miestą, fotografuoju. Mėgstu keltis anksti ryte, kai miesto gatvės dar tuščios, galiu ramiai pasivaikščioti be prekeivių pasiūlymų pirkti viską, kas įmanoma.

– Ar yra dalykų, kurie tebeerzina? Prie ko pripratai?

– Marokiečiai nemėgsta planuoti, todėl jei einu į susitikimą su vietiniu ar turi atvykti meistras suremontuoti čiaupo, žinau, kad tai užtruks visą dieną. Visai neseniai sugedo lauko durų spyna, todėl teko visą dieną sėdėti prie durų ir saugoti namus. Meistras žadėjo atvykti už valandos, tačiau atvyko tik vakare. Tad planuok neplanavęs – Maro-

R G aso tė ars s m yra ioji re a ko g a e m m roja pla gz edin me tu us, nč nk otiš oj n nė rista šo ių v yti ka e (s da d mi i k kėj iet sut ne en cij ob avė s, a vie us, os m emu t ir ami ų m N je jai pl čia už u s. pa es a pa et ktas , ga ink mi kal zika Bū tie tyje ra m rd viet – tvė ga nus bėt ntų tina ms ) es ke ta ar avi ini žm s usy ifo oju , p i s ma an še bę i ne ake mui ai n on pre bė tog s. e am kirk rok ti ja są ly p si šo , a eg ių kia m raf gz at ite ie m ra ti rika rek bai ga r n alė dan uto aist uot oti yti m lai čiam aa ši ir ir , d iau gia tvė uo jo tis jai o s i su kos a ko s. el uk ne fiks derė rab tojų nty s tu trau ma an … ten gy tik žus pa ją Fna as a rti uo tis už o s, rg ko n t s iki dų va ra te kla p a : ti pla į šį tų k . N iais dos klai us ( ms. paa taliu šiol , ap tėm i bu atro usy riva ikšišk ko m els is s p va ti t loa alk nk eg ain or … g dū so in iš isti inų ar er id en ta laus oho yti b zo ų n s d da ami s la uk) ti, si ni in b m s, p ar lio en tiko eb aug ug nia biri kie ar dėl s š sulč ežd akis iišs as rek vy va t v s š uvi um um is, nta kvie io io ių ž : t i e jęs s a p io(m kir vie ia no rto ien urm ma ai a ma i, k ną da v ik ar to ar tina tas. ujan , ti jim ą v uly s, t tur jų m istu uriu pa nty yri štė o i k i o kė lai ko i v Be čia ra , iet ną kra stų ėg , p os lik s škis s i s ne sta rie e r s b sk . tie pl kra re yra nt s a i re tač inį . a irt i i a e š j k s s s i , p ū k to io št či to k au lko o au ab i la at inte ko site ža a u k m r g u n u a i h s. eli io m o k r n n j i e d g i e o n s ė a k ne ka sy is a o m z r se teb . u jei uo e te an liu, ndu i n ą! išs jų via , us . no ais ajo vie ėk žs pa se n d įsp ir oj ori N ig i ju y ąs įky kvi ve- sa us tas ne tose ite v isak ma ir b až ūdį išb u a te p eno r t a u . i i m esp a n ko (k (p rp a p es k iet yk tys r ia p n le ar riu dė kte hlea usė usr anč ainu inių ite ite uose usi alik dyti nkt aga pr as s bū l jų ilio ), pie yči io oja gy vie vie le ai ž o, k tik i tu uti opa it t a v o r v i i t i Pa en išp mi p no m ie a en ni nę dž iūr ad vie ist vi gu o e i š i p k s , o t n s i t u i b vi ig t ro su s p ie m „ m a te ju in e tin sl eną au ą d tėję . k ryč us užs učio 3 ą. sp erg ma lev ose ių s v io žė ėnį. pu kite ien . B alb ius ė k isa „t eu ma écia iną rūk izo re lank ieg sit pa sę d ą j eje an už avo kyk ac rus ža le – yti rių nk one al g e g ma , ir ide į ga , ku t a bai s) ite hfin . re s a Fla ji d ) ar , rū asi ka ali am tys nuk lį vi mi sku pie kite ir o ne e“ ko laus g“ arb ska ko rtą te ta, ite el eti na są va šv ml rea ba me b al in iir važ ka ma iauk nį t vie va isių iež etą lio rą. ndu utel aus inta iu lna žu ite ak tin lg k iu su s oj iuk ir ip ot is o k u as s i y o a G su i a ir siu į ša i, k ai. kite ktei vo dži avo usir ut p s s lia ur tik liu ka ov s o i a dų in n ad s s o i p , r d en m ir ta ou au top ag i F ma ka kta aro p m s pu u! aus atim rak ina di kie ien ėiki Vis ite a eš ap en č o ų išk vi k o i į, ia e vie a et rio es ne i tin i sa inių kli ant 5 e s u ių u p s, į o ur dr gu ati p u us au , i ek as rik į gų šb al igr a . an ų. odž at ia u kas reikalus pakreips savo linkme. Iki šiol nepriprantu, kad vietiniai gyvena labiau naktį nei dieną. Įdėjau skelbimą šaldytuvui parduoti. Skambučių sulaukdavau ir pirmą nakties, o ateiti pažiūrėti norėdavo ir vidurnaktį. Iš pradžių pykdavau, bet po to supratau, kad jiems tai normalu. Apskritai dauguma dalykų, kurie mane iš pradžių erzino, vėliau tapo normalia gyvenimo šioje šalyje dalimi.

Supratau, kad jei nuolat skųsiuos marokiečių įpročiais, turėčiau tiesiog čia negyventi. Ne Marokas turi prie manęs taikytis, o aš prie jo. Pamenu, tik atvykusi kartu su drauge kanadiete svajojome atidaryti savo svečių namus, galvojome, kaip viskas bus paprasta. Tačiau marokietiški verslo ypatumai smogė visa jėga – gal tris kartus jau beveik pa-

sirašėme sutartį, tačiau nuomininkai paskutinę akimirką nuspręsdavo pakelti kainą arba neateidavo į dokumentų pasirašymą, nes užtrukdavo melsdamiesi. Supratau, kad tikrai nebus, kaip planuota, tačiau vilties atidaryti viešbutį vis dar neprarandu. Tik, kaip tikra vietinė, pasidaviau likimo valiai ir tikiu, kai ateis laikas, turėsiu savo svajonių raktus.

– Ar modernumas ir tradicijos Maroke dera? O gal kertasi?

– Marakešas man patinka dėl modernumo ir tradicijų samplaikos. Nors daugeliui Marakešas baigiasi ties senojo miesto, medinos, ribomis, paėję toliau pamatysite ir modernų Marakešą: su prekybos centrais, restoranais, išpuoselėtomis alėjomis, brangiomis mašinomis ir moderniais pastatais. Dieną praleidi apsuptas asiliukų ir tradiciniais drabužiais apsirengusių vietinių, stebi

juos besimeldžiančius, o vakare keliauji į barą, kuriame moderniosios kartos jaunieji marokiečiai, pasipuošę aukštakulniais, mini sijonais, klausosi iš Europos atkeliavusios grupės, stebi „Go-go“ šokėjas.

– Kaip apibūdintum marokiečius? Kokia tai visuomenė ir kokius pokyčius ji išgyvena?

– Marokas – viena liberaliausių musulmoniškų šalių. Gatvėse pamatysi ne vieną policininkę, moterų apsirengimas priklauso nuo šeimos tradicijų, niekas neverčia dengti galvos skara. Maroko karalius Mohamedas VI – modernus valdovas, jo žmona pirmoji Maroko dinastijos istorijoje buvo oficialiai pristatyta visuomenei ir atstovauja šaliai. Jie daug keliauja po pasaulį, mėgsta pasirodyti gatvėse apsirengę kaip eiliniai gyventojai. Šalyje vyksta daugybė pokyčių, ypač ekologijos srityje. Kai pirmą kartą

supraTau, kad jei nuolaT skųsiuosi marokiečių įpročiais, Turėčiau Tiesiog čia negyvenTi. ne marokas Turi prie manęs TaikyTis, o aš prie jo.

atvykau į Maroką, visur mačiau daugybę šiukšlių, tačiau šiais metais Maroke visiems prekybos centrams uždrausta naudoti plastikinius maišus. Viskas pakuojama į popierių – tikra revoliucija, kokios Europoje niekur nemačiau. Intensyviai atstatomas senamiestis, įrengta daug naujų dviračių takų, sukurta moderni miesto dviračių sistema. Šalis vis labiau perima ir vakarietišką kultūrą – įsikūrė ne vienas didelis prekybos centras, „Starbucks“ kavinės, bent jau Marakeše visi senieji taksi pakeisti į naujus.

Vis daugiau marokiečių kalba angliškai, į šalį atvykstančių turistų srautai auga milžinišku tempu. Į Maroką gyventi atvyksta ir daugybė užsieniečių, tad vienas iš neigiamų pokyčių – butų nuomos kainų pakilimas. Marokas nebėra pigi šalis gyventi! Buto nuoma modernioje Marakešo dalyje kainuoja apie 600 eurų, ne ką pigiau ir kituose didžiuosiuose Maroko miestuose.

>> svetur retai pamatysi teatro pasirodymą, jau nekalbu apie operą ar baletą – jų nėra. Tarptautinis Marakešo kino festivalis šiais metais nevyks dėl finansavimo trūkumo, kaip ir Marakešo bienalė. Miesto kultūros scena vis dar laikosi ant tradicinių menų pamato: gnawa muzika, istorijų pasakojimo vakarai, be proto populiarus humoro festivalis „Marrakech du rire“. Daugiausia kultūrinius renginius organizuoja Prancūzų kultūros centras, amerikiečio įkurta kavinė „Cafe Clock“. Kartą per savaitę viename bare vyksta protmūšio vakarai anglų kalba ir koncertai.

– Kokie vietos meno atstovų vardai tau pirmiausia šauna į galvą? Kas populiaru?

– Dauguma tikrai žino jei ne marokiečio popmeno atstovo Hassano Hajjajo vardą, tai jo darbus, kurie eksponuojami garsiausiose pasaulio galerijose. Jis vadinamas marokietiška Andy Warholo versija. Menininkas garsus savo marokiečių merginų baikerių spalvingais portretais „Kesh Angels“. Nors rašytojas Tahiras Shahas yra iš Londono, ne vienus metus jis gyvena nuosavame name Kasablankoje, kurį aprašė garsiojoje knygoje „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“. Šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems, besiruošiantiems į Maroką. Šiuo metu Maroke vienas populiariausių popmuzikos dainininkų – Saadas Lamjarredas. Pažiūrėkite jo vaizdo klipą

„LM3ALLEM“, kuris „You tube“ peržiūrėtas virš 2 mln. kartų.

32 //

– Kaip jauni žmonės linksminasi ir leidžia laisvalaikį Marakeše?

– Jaunimas Marakeše mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, kiną, restoranus, tie, kurie vartoja alkoholį, lankosi baruose, naktiniuose klubuose. Man iki šiol tikras fenomenas atrodo jų pomėgis rengti pikniką bet kokioje miesto vietoje, kur tik yra gabalėlis žolės. Kadangi visi parkai Marakeše draudžia piknikus, žmonės randa savų vietų. Jiems nesvarbu, kad šalia jų pikniko dūzgia dešimtys automobilių. Marakeše egzistuoja ne vienas naktinis klubas, tačiau kainos jame išties kosminės. Pamenu, už mažą alaus buteliuką teko sumokėti ir 10 eurų. Tikrai trūksta kultūros vietų.

© 37O

– Kaip apibūdintum Marakešą kitų šalies miestų kontekste?

– Marakešas vienų yra mėgstamas, ki-

tų nekenčiamas miestas. Labiausiai dėl karščių, triukšmo ir tūkstančių turistų. Mano nuomone, iš visų didžiųjų Maroko miestų (Kasablankos, Rabato, Feso, Tanžero, Mekneso, Agadiro ir kitų) Marakešas yra pats geriausias ir įdomiausias. Visų pirma, Marakešas puikiai pritaikytas turizmui, yra daugybė muziejų, lankytinų objektų, nuostabi medina, tradicijos, vietiniai kalba angliškai, puikiai išvystytas turizmo tinklas, čia gyvena daugybė užsieniečių.

Tuo metu Kasablanka – industrinis biu-

rų miestas, galintis pasigirti nebent savo didžiąja mečete. Ten viešbučių kainos kosminės! Sostinė Rabatas įdomesnis, Fesas daugelio mėgstamas dėl jaukios medinos ir yra tarpinis miestas vykstantiems į Maroko šiaurę. Į Agadirą yra tiesioginis skrydis iš Vilniaus, tačiau tai visiškai naujas miestas, atstatytas po tragiško 1960-ųjų žemės drebėjimo, sunaikinusio beveik viską. Marakešo minusas – beprotiškas karštis vasarą ir taksi vairuotojai, su kuriais nuolat kovoju dėl normalios kainos.

– Daugelis išvykusių gyventi į egzotiškus kraštus būna apsupti nuostabios gamtos, tačiau labai dažnai pasigenda kultūrinių renginių. Pati šiek tiek užsiminei apie tai, kad trūksta kultūros vietų.

– Visiška tiesa, kultūros renginių Marakeše ir kituose Maroko miestuose tikrai trūksta. Tai viena iš priežaščių, kodėl negalėčiau Marakeše gyventi ištisus metus – man reikia teatro, kino, koncertų. Marakeše yra kelios modernaus meno galerijos, muziejai, tačiau labai

– Žinau, kad tau labai patinka kinas. Kaip jį pristatytum?

– Apie Maroko kiną nėra labai daug ką pasakoti. Daug įdomesnis fenomenas – pats Marokas kaip filmavimo vieta, kurią kasmet pasirenka daugybė Holivudo kompanijų. Aukštojo Atlaso kalnuose esantis miestas Ouarzazate ir šalia esanti kasba (gynybinis gyvenamasis kompleksas, tvirtovė – red. past.) Ait Benhaddou – populiariausios filmavimo vietos, turinčios didžiules filmavimo studijas kuriose sukurti tokie filmai kaip „Kristaus kančia“ (The Last Temptation of Christ, 1988), „Mumija“ (The Mummy, 1999), „Gladiatorius“ (Gladiator, 2000), „Dangaus karalystė“ (Kingdom of Heaven, 2005), „Kundun“ (Kundun, 1997), „Legionierius“ (Legionnaire, 1998), „Hana“ (Hanna, 2011), „Tai nutiko Jemene“ (Salmon Fishing in Yemen, 2011), „Nilo perlas” (The Jewel of the Nile, 1985), „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra (Astérix & Obélix: Mission Cléopâtre, 2002) ir serialas „Sostų karai“. Marakeše ir Kasablankoje nuolat organizuojami kino studijų kastingai, ieškomi europietiškos kilmės statistai Holivudo filmams.

Tad, galima sakyti, jei norite vaidinti kino filme, nebūtina keliauti į Holivudą, užtenka gyventi Maroke. Neseniai viename bare sutikau pagyvenusį marokietį aktorių, kuris gyrėsi savo epizodiniais vaidmenimis režisieriaus Oliverio Stone’o filmuose, kurtuose Maroke.

GarBės koNsuLais tampa aktyVūs žmoNės rašė austėja Bukelytė

AtstoVAujA mArokui

Lietuvoje garbės konsulų daugėja, neseniai Kaune atidarytas Portugalijos konsulatas. „37O“ iš arčiau pažvelgė į garbės konsulų veiklą, kas jais tampa. Pokalbis apie tai – su Garbės konsulų asociacijos prezidentu Linu Aldoniu.

– Kaip jūs pats tapote Maroko Karalystės garbės konsulu?

– Garbės konsulo veiklą pradėjau beveik prieš metus, atidarant vienintelį Maroko Karalystės garbės konsulatą Lietuvoje. Ir kaip visuomet tokiais atvejais, atsirado, kad kažkas rekomendavo.

Negalėjau nesutikti su tokiomis garbingomis pareigomis. Kažkuria prasme tai įvertinimas ir didžiulė atsakomybė vykdant šia visuomeninę veiklą.

nepriekAištinGA reputAcijA – Kiek Lietuvoje yra užsienio šalių garbės konsulų? Ar visi jie yra asociacijos nariai?

– Garbės konsulų asociacijos narių skaičius auga. Čia susibūrę patys aktyviausi garbės konsulai Lietuvoje. Šiandien asociacijoje yra 25 nariai.

Iš viso yra apie 40 užsienio šalių garbės konsulų Lietuvoje.

– Ar dažnai jums tenka lankytis Maroke?

– Į Maroką stengiuosi nuvykti bent kartą per metus.

– Kaip dažniausiai tampama garbės konsulu – žmonės to patys siekia ar užsienio šalių institucijos prisikalbina?

– Kiekvieno garbės konsulo istorija yra unikali, tačiau iki šiol nė iš vieno negirdėjau, kad kažkas savo gyvenime būtų turėjęs tikslą tapti garbės konsulu ir kryptingai to būtų siekęs.

Kažkuria prasme ta veikla atranda patį žmogų ir tuomet jau retas kuris atsisako tokių garbingų pareigų. Dažna situacija, kai garbės konsulas yra susijęs su jį paskiriančiąja šalimi – tai gali būti verslo ryšiai, giminystės ryšiai ar net tos šalies pilietis, sakykime, gyvendamas Lietuvoje, atstovauja savo šaliai. Platus kontaktų tinklas prisideda prie susikurtų galimybių tapti garbės konsulu.

– Kokius kriterijus reikia atitikti, kad tave paskirtų garbės konsulu?

– Konkrečių reikalavimų nėra, tačiau visais atvejais tai geros reputacijos žmonės. Dažniausiai tai žmonės, be galo užsiėmę įvairia veikla, bet dar randantys laiko ir visuomeninei veiklai.

Mokėti kitos šalies kalbą – visuomet didžiulis pranašumas, siekiant tą šalį geriau pažinti, suprasti. Tačiau kalba galėtų būti kaip pranašumas, bet ne viena esminių sąlygų. Labiausiai vertinamos ir asmenines garbės konsulų savybės – tai bendraujantys, iniciatyvūs žmonės, visuomenėje pastebimi dėl savo aktyvumo. Gebantys reprezentuoti kitą šalį.

reAli pAGAlBA – Kokių profesijų žmonės dažniausiai Lietuvoje eina garbės konsulo pareigas?

– Mūsų garbės konsulų bendruomenė – labai įvairi. Tai ir įmonių vadovai, gydytojai, teisininkai, verslininkai – visi savo šalyje labai aktyvūs žmonės.

– Kokios yra garbės konsulo pareigos?

Ar jis gali išduoti vizas, o gal bent tarpininkauti jas gaunant?

– Garbės konsulų pareigos visuomet yra aptariamos ir derinamos su skiriančiosios šalies ambasada. Ir tai labai priklauso nuo daug kriterijų – ar Lietuvoje yra tos šalies ambasada, ar yra daugiau konsulatų, ar daug yra gyvenančių tos šalies piliečių. Bet visais atvejais pagrindinės pareigos yra tinkamai atstovauti šaliai ir padėti žmogui – ar tai būtų marokietis, gyvenantis Lietuvoje, ar lietuvis, ieškantis verslo galimybių Maroke.

Padėti visais dominančiais klausimais.

į viską žiūriu aTsakingai, Taip paT ir į šias pareigas. Tačiau jos Taip paT sukuria daug galimyBių susiTikTi su Be galo įdomiais žmonėmis, keisTis Tarpusavyje paTirTimi, pažinTi pasaulį ir plėsTi akiraTį.

Sakykime lietuviams nereikia vizų į Maroką, tačiau yra užsieniečių, kuriems reikia. Lietuvoje vizos paprastai išduodamos artimiausioje Maroko Karalystės ambasadoje, kuri yra Danijoje, Kopenhagoje. Supaprastindami visą procedūrą ir padarydami Maroką lengviau pasiekiamą, esame sutarę su Maroko ambasada, kad visus dokumentus priimame konsulate, tvirtiname ir siunčiame į ambasadą Kopenhagoje ir gauname jau su viza viską atgal. Pačiam žmogui vykti į Daniją nereikia.

– Su kokiomis atstovaujamos šalies institucijomis garbės konsulas palaiko glaudžiausią ryšį?

– Išskirčiau tos šalies ambasadą, tačiau vyksta bendravimas ir su visomis kitomis institucijomis. Praėjusiais metais lankiausi Maroke, turėjau susitikimus Užsienio reikalų ministerijoje, parlamente ir vienoje iš aukštųjų mokyklų.

Tenka nemažai bendradarbiauti ir su toje šalyje aktyviomis nevyriausybinėmis, įvairiomis verslo organizacijomis.

Atstovaujant šaliai tenka inicijuoti ir spręsti daug įvairių klausimų, todėl ir kontaktų ratas yra labai platus.

Sakyčiau, kad aktyviausiai bendradarbiavimas vyksta keliose skirtingose srityse – versle, ypatingą dėmesį skiriant turizmui ir investicijoms, kultūroje ir moksle.

– Ar garbės konsulu gali tapti tos šalies pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje?

– Taip, tokių pavyzdžių turime ir Lie-

tuvoje: Indijos garbės konsulas yra Rajinderis Kumaras Chaudhary, Belgijos garbės konsulas – Jacques Barbier, Prancūzijos garbės konsulas – Olivier Criou, Suomijos garbės konsulas – Kristeris Sakari Henrikinpoika Castrenas, Australijos garbės konsulas – Salvatore Antonio Meschino, Vengrijos garbės konsulė – Ilona Jočionisné Mészaros.

Tai žmonės, pamilę Lietuvą, gyvenantys čia ir atstovaujantys savo gimtajai šaliai Lietuvoje.

– Ar garbės konsulai gali naudotis kokiomis nors privilegijomis?

– Juridiškai garbės konsulų imunitetą ir privilegijas apibrėžia Vienos konvencija.

Didžiausia privilegija man – atstovaujant nuostabiai šaliai, megzti naujas pažintis su be galo įdomiais žmonėmis.

– Kuriam laikui paprastai skiriami garbės konsulai, o galbūt tai titulas visam gyvenimui?

– Tai priklauso nuo kiekvienos skiriančiosios šalies. Sakyčiau, kad praktiškai garbės konsulas turi šias pareigas tol, kol pats yra aktyvus ir tinkamai reprezentuoja šalį. Kaip ir kalbėjome, procedūra paprastai trunka ilgai, pereinamas ne vienas atrankos etapas. Kandidatas į šias garbingas pareigas yra tikrinamas abiejų šalių saugumo tarnybų ir kitų kompetentingų institucijų. Visais atvejais viskas prasideda nuo rekomendacijų.

– Kokiais klausimais dažniausiai į jus kreipiasi?

– Maroko piliečių Lietuvoje nėra daug, tačiau jie kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais, kuriais visuomet labai malonu padėti – tenka tarpininkauti atnaujinant pasus, konsultuoti kitais konsuliniais klausimais arba tiesiog smagu susitikti ir pasikalbėti, kaip jiems sekasi gyventi Lietuvoje.

Dar dažniau tenka padėti lietuviams, kurie vysto verslus su Maroku ar planuoja ten investicijas.

– Ar jūs pats kalbate arabiškai?

– Man dirbant turizmo versle tenka daug bendrauti su įvairių šalių atstovais, taip pat ir arabų kraštų. Prieš daugiau nei penkiolika metų turėjau galimybę padirbėti Egipte, Turkijoje, todėl tų šalių kultūra nėra svetima. Dirbant Egipte jau galėjau susikalbėti bendromis frazėmis arabiškai, bet dabar jau reikėtų viską prisiminti. Beje, didžioji dalis marokiečių kalba prancūziškai.

– Ar daug marokiečių apsilanko Lietuvoje per metus?

– Tas skaičius nėra didelis. Tačiau kiekvienais metais vis daugiau lietuvių vyksta į Maroką, ypač pažintiniais tikslais. Visi grįžta su gražiausiais įspūdžiais. Kiekvienam bent kartą gyvenime būtina aplankyti šią pasakų šalį.

– Ką jums reiškia būti garbės konsulu?

– Į viską žiūriu atsakingai, taip pat ir į šias pareigas. Tačiau jos taip pat sukuria daug galimybių susitikti su be galo įdomiais žmonėmis, keistis tarpusavyje patirtimi, pažinti pasaulį ir plėsti akiratį.

>> scena

gElmių muZika rašė eglė aleksandravičiūtė

Olborge studiją turintis danas Mortenas Poulsenas rytais aplinkinėse pievose įrašinėja gamtos garsus, dienomis kuria interaktyvias muzikines kompozicijas be pradžios ir pabaigos, o vakarais neria į pačias muzikinio pasaulio gelmes. Tikrąja to žodžio prasme.

N

uosava įrašų kompanija „Outrovaert“, projektas „Dark Web“, paties kurti baterijomis maitinami sintezatoriai, daugiakanalės garso ir vaizdo instaliacijos, kompozicijos šiuolaikinio šokio pasirodymams, tradicinę koncertų sampratą laužančios performansų serijos DADADOIT, pasirodymai festivaliuose su pasaulyje plačiai nuskambėjusiu povandeniniu „Between Music“ projektu „Aquasonic“, kurį lapkričio pradžioje galėjo išvysti ir festivalio „Gaida“ lankytojai, – tai tik kelios veiklos, kurioms laiko randa niekaip nesustojantis, sau vis didesnius iššūkius keliantis ir, rodos, vien muzika alsuojantis danų menininkas.

– Save pristatai kaip kompozitorių, būgnininką ir garso architektą. Ar gali daugiau papasakoti apie savo veiklas?

Kokie yra pagrindiniai projektai, su kuriais dirbi?

– Mane iš esmės domina garsas ir jo koreliacija su žmonėmis, tyrinėju šį klausimą pasitelkęs platų disciplinų, tokių kaip kompozicija, meniniai performansai, koncertai ir instaliacijos, diapazoną.

Nuo 2014-ųjų leidžiu muziką per savo įkurtą muzikos įrašų kompaniją „Outrovaert“, pavyzdžiui, internetinį projektą „Dark Web“. Šiuo metu dirbu su projektais, kuriuos pristatysiu ateinančiais metais, – tai daugiakanalė kompozicija, skirta audiovizualinių koncertų serijai, kur garsas ir šviesa apsups auditoriją, taip pat lauko įrašų turas, kurio metu dokumentuosime Danijos dalies, kurioje gyvenu, garsus, vėliau šiuos garsus improvizuodami jungsime su klasikine ir elektroakustine muzika ir naudosime koncertuose; dirbu su programine įranga – naudoju fragmentus iš džiazo muzikos archyvų ir pan. Į daugelį dalykų žvelgiu pro meninę prizmę, nuolat vystau idėjas ir koncepcijas ateities darbams.

Iš šono pažvelgus, ne taip ir mažai (šypsosi).

– Kas yra „Dark Web“ ir kaip tai veikia?

– „Dark Web“ prasidėjo nuo mėginimų panaikinti laiko muzikoje ribas. Norėjau sukurti nesibaigiančią muziką, nors ir nesu savarankiškai besigeneruojančių muzikos algoritmų gerbėjas, nes jiems trūksta kompozitoriaus intencionalumo. Pasiektas rezultatas – itin ilga kompozicija, prie kurios ties bet kuriomis vietomis besijungiantys klausytojai panaikina tiek pradžią, tiek pabaigą. „Dark Web“ gyvuoja nepriklausomai nuo kūrėjo ir klausytojo.

34 // © 37O

– Lapkričio pradžioje pasirodei festivalyje „Gaida“, po vandeniu grojai būgnais „Between Music“ projekte „Aquasonic“. Ar turėjai progą pamatyti kitus pasirodymus?

– Man buvo labai malonu pasirodyti Vilniuje su „Between Music“ projektu „Aquasonic“, deja, mūsų tvarkaraštis

toks įtemptas, kad pažiūrėti kitų festivalio pasirodymų neturėjau laiko. Vis dėlto visai netikėtai atsidūriau danų grupės, kilusios iš mano gimtojo miesto, koncerte, kuris vyko kultūros bare „Kablys“ – tikrai šauni renginių vieta!

– Festivalio „Gaida“ programa siejama su mokslo ir muzikos sinteze bei aukštu meniniu lygiu. Šiais metais turėjome progą pamatyti tokius inovatyvius atlikėjus kaip „Sculpt“, Ryoji Ikeda ir kt. Vis dėlto „Aquasonic“ buvo vienas išskirtiniausių šių metų pasirodymų. Nacionaliniame dramos teatre matėme galutinį ilgai besitęsusių mokslinių ir muzikinių tyrinėjimų, kurie prasidėjo dar 2006 m., rezultatą.

Pasaulinė „Aquasonic“ premjera įvyko 2016 m. Nyderlanduose. Kada tu pirmą kartą išgirdai apie šį projektą ir kada prie jo prisijungei?

– Prie grupės prisijungiau ir pirmą kartą į didįjį perkusijų akvariumą panirau 2015 m. Apie projektą pirmą kartą išgirdau keli mėnesiai iki pirmojo panirimo.

– Ar ilgai svarstei prieš priimdamas tokį iššūkį?

– Jei atvirai, nuo pat pradžių žiauriai norėjau prisijungti prie projekto, mane įkvėpė jų didžiulės ambicijos, o ga-

limybė patyrinėti visiškai naują garsų pasaulį atitiko mano tuometes interesų sritis. Žinoma, tai absoliučiai skiriasi nuo grojimo būgnais virš vandens, bet mano smalsumas ir noras tyrinėti naujas garsų gelmes greitai nugalėjo nerimą keliančias mintis – kaip reikės groti po vandeniu sulaikius kvėpavimą?

– Manau, sutiksi, kad po vandeniu grojantys muzikantai – ne kasdienis reginys. Kaip tokiam pasirodymui ruošiamasi?

– Bandymai ir paieškos truko ne vienus metus – viskas prasidėjo, kai kompozitorė ir kūrybinė direktorė Laila Skovmand pradėjo eksperimentuoti dainuodama vandens dubenyje, o dabar pasirodymą sudaro penki muzikantai, kiekvienas grojantis savame akvariume. Mes užsiimame joga, mus mokė ir profesionalūs giluminiai narai, jų patarimus ir kvėpavimo pratimus naudojame prieš kiekvieną pasirodymą. Prieš panirdamas į vandenį aš stengiuosi atsipalaiduoti, sulėtinti širdies ritmą – tai padeda ilgiau sulaikyti kvėpavimą.

Mėgstu atlikti kelis jogos pratimus, kad pratampyčiau raumenis ir geriau jausčiau kūną.

– „Aquasonic“ kompozicijos festivalio „Gaida“ organizatorių apibūdinamos

mes užsiimame joga, mus mokė ir profesionalūs giluminiai narai, jų paTarimus ir kvėpavimo praTimus naudojame prieš kiekvieną pasirodymą kaip šiurpiai melodingos ir galingai rezonuojančios. Kaip tu jas apibūdintum? Kaip ši muzika skamba tau?

– „Aquasonic“ kuriama muzika yra išskirtinė – mes naudojame specialiai groti po vandeniu sukurtus muzikos instrumentus. Kai kurie jų net nefunk-

>> saPnavau Dali atliekamą muziką su kita. Labai įdomu praplėsti muzikos klasifikacijų ir etikečių ribas įgyvendinant naujas muzikines idėjas.

– Šio išskirtinio pasirodymo metu auditorija ritosi skirtingos emocijų bangos. Asmeniškai man kiekvienas iš muzikantų atrodė kaip amžiams įstrigęs savo mažoje povandeninėje visatoje ir beprotiškai vienišas. Ką tu jauti pasirodymo metu? Kokios emocijos ir mintys sukasi tavo galvoje?

– Likus kelioms minutėms iki mūsų pasirodymo, scenos technikas patraukia kopėčias, kuriomis mes įlipame į akvariumus. Patraukus kopėčias mane aplanko pats nuostabiausias jausmas, kad kelio atgal nebėra. Lygiai taip pat, kai nuo kosminio erdvėlaivio, prieš pat įjungiant variklius, patraukiamas kranas. Mes vienas kito nematome, galime tik girdėti vienas kitą per ausines.

Nuo tos akimirkos vienintelis dalykas, ką gali padaryti, tai koncentruotis į kvėpavimą ir muziką iki pat paskutinės išgirstos natos.

– Tu esi vienas iš dviejų „Aquasonic“ grojančių perkusininkų. Minėjai, kad grojant po vandeniu naudojami specialiai sukurti instrumentai, o kuo skiriasi grojimo technika? Kokie didžiausi tau, kaip perkusininkui, tenkantys iššūkiai?

– Judant per vandenį reikia daugiau jėgos nei judant ore, tad fiziškai tikrai nėra lengva, kai širdis pumpuoja, dar ir sulaikyti kvėpavimą. Vis dėlto daugiausia dėmesio skiriu stengdamasis suduoti vis į tą pačią būgno vietą ir išlaikyti pastovų tempą ties kiekvienu smūgiu.

Atrodo akivaizdu, bet garsas drastiškai kinta net esant kelių centimetrų paklaidai ar tuomet, kai suduodu per būgną greičiau ar lėčiau nei pastarąjį kartą.

Pamėgink išlaikyti tempą, kai esi atsipalaidavusi, o tada pamėgink išlaikyti tą patį tempą, kai tavo širdis smarkiai pumpuoja kraują, o plaučiams desperatiškai reikia deguonies! Ne taip paprasta.

Annos My Scheibel Christiansen nuotr.

Katios Engel nuotr.

cionuoja ištraukti iš vandens, o vandenyje jų skleidžiami garsai gali būti visiškai skirtingi, priklausomai nuo to, kurioje akvariumo vietoje jie padėti, nuo temperatūros ir net nuo vandens tipo! Vanduo natūraliai skiriasi nuo oro, todėl taip sunku palyginti mūsų

– Kur ieškai įkvėpimo kurdamas muziką savo projektams?

– Mane inspiruoja mus supantys garsai.

Kai buvau Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, mane žavėjo tai, kaip pagrindinėje salėje esantis mikrofonas perduoda garsus į kolonėles, esančias užkulisiuose ties lubomis. Nežinau, ar tai mikrofonas, ar kolonėlės, bet iš salės ateinantys garsai skambėjo kaip ne iš šio pasaulio. Kitais atvejais idėjas sužadina konceptualios mintys apie garsą ir muziką, kaip nutiko ir su „Dark Web“.

– Danija žinoma dėl savo muzikos mokyklų. Ką išskirtum šiuolaikiniame Danijos muzikos pasaulyje?

– Sudėtingas klausimas. Danijoje šiuo metu yra tiek daug muzikos, daugiau nei bet kada anksčiau, ir viskas taip lengvai pasiekiama, kad muzika pradedama vertinti daugiau dėl savo funkcionalumo nei kaip nuolat besivystanti meno šaka. Mane labai domina tai, kaip mes klausome muzikos. Man rodos, kad muzikos klausymo procesas šiais nuolat dėmesio reikalaujančių medijų laikais gana padrikas. Aš pats klausau plataus muzikos spektro, bet negalėčiau ko nors išskirti.

– Kokie tavo įspūdžiai apie Vilnių?

– Pirmą kartą buvau Vilniuje, miestas man pasirodė pilnas kultūrinio virpesio. Patiko skirtingi architektūriniai stiliai – nuo Senamiesčio iki naujesnių pastatų. Kitą kartą pažadu praleisti čia daugiau laiko!

NuostaBos grand jeté rašė Lina žukauskaitė Nuotrauka Laimos stasiulionytės

Š

okio teatro „Okarukas“ įjudintoja Sakurako tyloje rikiuoja šaukinius, apverstus skiemenis ir klausinius. Laužo klasikinius šokio žingsnius, įmaišydama į juos neišplauto aukso. Augina nuostabą ir išlenkia antakį.

– Judesys nuostaba?

– Grand jeté pakėlus vieną antakį.

– Pakilimo takas?

– Melancholija.

– Pasakojimas vijoklis?

– Michaelio Ende „Begalinė istorija“.

– Tarpinė stotis?

– Gyvenimas.

– Įtrūkis įžanga?

– Kintsugi (kintsukuroi) japonų menas, kuriame sudaužyta keramika taisoma auksu. Pagal jo filosofiją, taisymas yra objekto istorija, pridedanti jam vertės, o ne kažkas, ką verta nuslėpti.

– Aukščio baimė?

– Reali. Pajutau nevalingą kelių virpėjimą, kai pakilau į 20 m aukštį, iš kurio turėjau šokti žemyn ir tęsti performansą. Nors repeticijos vyko tik tris dienas, atėjus show time, aukščio baimė dingo.

Liko tik šokis.

– Tylos rezervatas?

– Amsterdamo veidrodiniai kanalai Jordano rajone sekmadienį 4 val.

– Atminties ėduonis?

– Religija. Kartą sutikau pagyvenusį vyrą, sergantį Alzheimerio liga. Jis neprisiminė vaikų skaičiaus, jų vardų, savo profesijos, kad visą gyvenimą dirbo gydytoju, bet galėjo detaliai papasakoti Jėzaus gyvenimo istoriją, susakyti visas maldas ir papasakoti kitus su katalikų religija susijusius dalykus!

– Skyrybos ženklas?

– ?!?

– Aukščiausia praba?

– Koyasano vienuolių pagamintas tofu.

– Tikrinis daiktavardis?

– Okarukas.

– Išvirkščioji pusė?

– Ten, kur slypi paslaptis.

– Laikinumo užeiga?

– Oro uostas.

– Tuštumos aikštė?

– Parodos ar kitoks atidarymas.

– Nusikaltimo vardas?

– Godumas.

– Nuobodulio valdos?

– Televizija.

– Miestas sąmokslininkas?

– Amsterdamas, kuriame tapau tuo, kas esu.

– Vieta įvykis?

– Amsterdamas, Tokijas, Paryžius, o kitąmet gal ir Vilnius žydint sakuroms.

– Vaizdas skulptūra?

– Étretat, Normandija, Pancūzija.

– Jausmas liniuotė?

– Atjauta, apimanti visą jausmų amplitudę.

– Sakinys sirupas?

– „Tout va bien, ma chérie“ iš mano vyro lūpų. Lietuviškai – „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“, nes yra tikras mouthful.

– Skraidantis kilimas?

– Mano dviratis.

mėNesio aLBumai.

>> klausykla rašė jonas Braškys („Gintariniai akiniai“)

moniQue Sun & Moon

noel GAllAGHer‘s HiGH flyinG Birds Who built the moon?

Vilnius Arts

Viena iš visagalių realybės / talentų / viešų perklausų-pramogų-konkursų nugalėtojų monika pundziūtė turbūt bene vienintelė iš savo kolegų eina truputį toliau nei 5 minutės šlovės, trys fotografų blyksniai ir du žurnalų viršeliai. jau daugiau nei metus sugebanti likti popmuzikos pasaulyje, ji pristato savo debiutinį darbą, kuris niekaip nepakeis mano kritiško požiūrio į minėtus projektus. paneigti, kad atlikėja neturi balso, negaliu ir neketinu, tačiau visa kita tik verčia mane likti ciniku, kuris geriau pasirinks bet ką kita nei tokią produkciją. dvigubas albumas „sun & moon“ yra lyg devintas vanduo nuo pasaulio popkisieliaus, pritaikytas vietinei neįnoringai rinkai, kurį gelbėja tik žinomo klavišininko mariaus Leskausko (mariaus Les) muzikinis apipavidalinimas antroje albumo dalyje „moon“. kalbant apie „sun“, jis yra pilnas motyvacinių banalybių, kurias galiu pateisinti tik tuo, kad monikai yra tik 20 metų ir jai dar reikia subręsti. paauglių auditorijai skirtas repertuaras gal ir atspindi atlikėjos jausmus, bet yra tiek nuobodus ir primityvus, kad kyla klausimas, ar tikrai verta viską, kas šauna į galvą, dėti į tekstą. Nenoriu skambėti, kaip douchebagas, bet rimavimas a le „man nebaisu/ Nes tai, ką mes suradom kartu/ Gali būti melas/ aš gyvenu, kol tuo tikiu“, švelniai tariant, kelia abejonių. kaip minėjau, „moon“, antroji dvigubo Lp dalis, nuteikia optimistiškiau. Bet tik tiek, nes tai irgi daug reikalavimų ar ambicijų nekelianti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio įkvėpta pop dance muzika, kurios vėl sukti tikrai nekyla noras. ar šis darbas bus populiarus? turbūt taip, bet tai, kaip ir viską užvaldanti dargana, nenuteikia optimistiškai.

50

100

GArBAnotAs BosistAs Room for you Tilto namai

36 //

Vienu metu atrodė, kad „Garbanotas Bosistas“ skamba visur, tai buvo bene pati populiariausia grupė tarp miesto stileivų, atspindėjusi pasaulinį psichodelinio roko atgimimą. pats revivalas nebuvo labai ilgas, todėl ir pirmasis „bosistų“ darbas „above us“, labai kabinęs iš pradžių, galiausiai buvo pakeistas kitų atlikėjų įrašais (gal ir tas visuotinis nuklausymas nepadėjo). dabar kolektyvui iškilo labai sunkus uždavinys – nepaleisti to auksinio momento, kuris juos nešė ant sparnų, ir netapti vienos akimirkos grupe. Neabejotinai savo momentą pastaruosius metus naudojo neblogai, tačiau iš vienos perspektyviausių grupių itin laukto antrojo albumo muzikine prasme norėtųsi daugiau. „room For you“ man skamba lyg „above us“ tęsinys, iš kurio pageidaučiau daugiau šviežumo. pirmasis kūrinys „Long ago Far away“ nuteikė tikrai pesimistiškai, tačiau džiugu, kad grupė neužsižaidė senu įvaizdžiu – „Wonderland“ mistifikuota melodija kabina nuo pat pirmų natų. Švytuoklės principu skamba ir visas albumas: „keep me there“ yra lengvai nuobodokas, tačiau „Blue sun“ energingas bliuzas taiso reikalus. ir t.t., ir pan. didžiausia „room For you“ vertybė ir yra šiek tiek drąsos, šiek tiek daugiau bėgimo nuo jau susiformavusio „Garbanoto Bosisto“ įvaizdžio, tačiau visa tai daroma per daug atsargiai, lyg bijant prarasti gerbėjus ar sugriauti kažkokius tiltus su suformuota publika. mano nuomone, grupė bent jau Lietuvoje turi gana stiprų pamatą, kurio neatsakingai sugriauti neįmanoma. o ant šio pagrindo jau galima statyti tokį namą, kurio gal ir net nedrąsu gerbėjams tikėtis. juk vis tiek kiekvienas jame ras savo kambarį.

74

© 37O

0°

kisielius kefyras

Sour Mash

man sunku pasakyti, ar brolių Gallagherių fenomeną išlaiko jų kuriama muzika ar jų buvimas šikniais visam aplinkiniam pasauliui ir ypač vienas kitam, tačiau sukurti „šišą“, pasirodo, jie dar sugeba. jie laukiami, nors vienas po kito pasirodę naujausi jų darbai nori nenori į galvą kiša sąmokslo teorijas apie tai, kad yra labiau skirti ožiškai suremti ragus ir aiškintis, kam priklauso britiško roko karūna, kuri niekam, tiesą pasakius, labai ir nerūpi. Šioje dvikovoje mano subjektyvia nuomone laimėjo Noelis – jo „Who Built the moon?“ skamba daug išradingiau nei Liamo rugsėjį išleistas „as you Were“, kuris tebuvo flashbackas į senus gerus laikus. „Who Built the moon?“, nors ir primityvokas, dažnai banalus, turi vidinės ugnies, kurios, tiesa, visam ilgagrojui neužtenka. Ne kartą labiausiai pervertintu gitaristu vadintas Noelis iš esmės darkart sukuria tą patį: radijui ir stadionams tinkantį roką, kurį smagu klausyti po kelių alaus bokalų, sėkmingai išūžiančių norą naujovėms ar atradimams. taip, iš dalies jis nepabijojo žengti į savotiškus eksperimentus – albume daugiau spalvų, šiek tiek netikėto disko spindesio, linksmumo ir netgi groove, bet reikia būti teisingiems ir pripažinti, kad visa tai jau girdėta tiek kartų, kad gilinimas į „Who Built the moon“ virsta pareiga, o ne pramoga. kai žinai, į kokius amžinosios medžioklės plotus nukeliavo kažkada buvęs didžiausias brolių priešas damonas albarnas (pamirškime siaubingą paskutinį „Gorillaz“ darbą), Noelio rokas tėra pasigrojimas lengvai įkaušusiems gerbėjams. Be to, kuo toliau klausai šio albumo, tuo labiau pasikartojantis jis tampa, lyg pirmos žiežirbos buvo išeikvotos dar pirmose trijose dainose, o kitoms tos nedidelės ugnelės taip ir pritrūko. Būsimos vasaros festivaliuose broliukai bus labai laukiami, netgi turės garbės vadintis headlineriais, tačiau už tai galima dėkoti senai medžiagai. Naujoji iki dešimtojo dešimtmečio šlovės niekaip netraukia.

Bjork Utopia

One Little Indian

Bjork menas yra fenomenas: galima jį mėgti ar jo nekęsti, tačiau ignoruoti šios unikalios islandės tiesiog neįmanoma. Gyvendama savomis muzikinės taisyklėmis, ji jau bene 30 metų yra kažkur priekyje mūsų, rašydama ateities muziką, spiegdama ar šnibždėdama savo sirenos balsu ir dėdama natą po natos, kol sukuria tiesiog tai, kas vadinama Bjork. devintasis albumas „utopia“, sukurtas po skaudžios „Vulnicuros“, skirtos skyryboms su menininku matthew Barney, yra dar vienas galingas opusas jos galingoje karjeroje, tačiau skirtingai nei prieš tai buvęs darbas, jis kupinas vilties, meilės ir tikėjimo, kad mus ribojantys ciklai gali pasikeisti. pagrindine tema pasirinkusi utopijos, kurioje moterys su vaikais pabėga į svajonių šalį, pilną paukščių čiulbėjimo ir augalų spalvų, idėją Bjork subtiliai jungia savo gaivališką balsą su vos ne porceliano trapumo muzika, sukurta kartu su vienu įdomiausių šiuo metu elektronikos kūrėju arca. Ši muzika, kurios pagrindu tapo fleita, toli gražu nėra pats prieinamiausias laiko praleidimo būdas – kartais atrodo, kad virš žemės sklandančios melodijos neturi jokios tradicinės struktūros (jokia staigmena Bjork gerbėjams), jos niekaip nepriartėja prie konvencinių popdainų, jau nekalbant apie hitus, tačiau už viso šio plaukimo slypi toks atpažįstamas, nors ir keistai tolimas Bjork nuoširdumas. Būdama itin atvira savo tekstais, menininkė nutapo viltingą ateitį, kai iš žaizdos krūtinėje atsiveria vartai į meilę. ir tai yra dar vienas šio darbo bei jos kūrybos aktualumas – šiais laikais, kai atrodo viskas virsta aukštyn kojomis, ji sugeba suteikti vilties, kovoti su pykčiu, leisti sau patikėti kažkuo daugiau. Galbūt kai aš apie tai kalbu, viskas skamba banaliai, tačiau būtent todėl aš tik tai galiu aprašyti, o Bjork tai kuria. ar įmanoma išskirti kurią nors dainą, reprezentuojančią „utopia“? tikrai ne, reikia klausytis viso darbo, visos 1 val. ir 11 min., kad susidarytum visą įspūdį ir tam tikriausiai reikės ne vienos ir ne dviejų perklausų. tačiau juk norint sukurti utopiją, tam reikia įdėti šiek tiek darbo.

85

64

100

finGAlick EGO

Hyperboloid Records

alternatyvus ritmenbliuzas ir hiphopas Lietuvoje yra gyvas! tokia šviesi ir viltinga mintis šovė perklausius naujausią Fingalick, a.k.a. tomo Narkevičiaus ep „ego“, kuris yra net ne takoskyra, o didžiulis greitkelis tarp to, kas valdo lietuviškąjį „youtube“, ir to, kuo kvėpuoja Vakarai.

Naujausiasis Fingalick darbas yra šviežias oro gurkšnis užsistovėjusioje lietuviško hiphopo pelkėje, persmelktoje nuvargusių senų ritmų, eilučių ir niekam neįdomių konfliktų, ir nors tomas jau žinomas nuo senų laikų, manau, tikrai negauna tiek pagarbos, kiek nusipelno. „ego“ yra labai reikalingas ep, susiurbęs visas žinomiausias įtakas, todėl darbe išgirsite ir kanye, ir drake’o, ir „the Weekend“ elementų. aišku, tai rizika, nes dauguma šio stiliaus atlikėjų anksčiau ar vėliau sukomerciškėjo, tačiau Fingalick sugeba išspausti esmę, ir tuomet, kai tomas nepasiduoda popmuzikos taisyklių spąstams, jis skamba tikrai įdomiai. industrinis ir atmosferinis „Warfare“ tinkamai atveria albumą, leisdamas tikėtis ne primityvaus bumbsėjimo, o daugiasluoksnio subtilumo. deja, subtilumas šiek tiek pasimeta su popsiškesniu „ego“, tačiau viskas grįžta į savo vėžes dainose „do me Harm“ ir „katy‘s theme“. „Louie xV“ galbūt norėtųsi daugiau grėsmės ir mažiau povyzos, bet eksperimentinis „shell“ sėkmingai baigia šį itin vykusį ep. iš esmės liūdniausia, kad alternatyvų Fingalick kūrybai kol kas lyg ir nėra – jis bene vienintelis ryškesnis tokio įdomaus, eksperimentinio ir muzikines ribas plečiančio stiliaus, kaip alternative r‘n‘b kūrėjas. tačiau jei ši kregždė atneš lietų, mūsų laukia labai įdomūs būsimi metai.

100

Visus albumus išgirskite „Spotify“ ir kitose klausymo platformose.

80

100

70

absentas

100

100

spiritas

Geriausia GiNkLuotė koVoms VirtuaLiuose žaidimuose Nesvarbu, ar esate profesionalus kiberatletas, ar tiesiog vakarais mėgstate atsipalaiduoti pliekdami virtualius priešus, tinkamai parinkti priedai – pelė, klaviatūra ar ausinės – pakels batalijų pergalių skaičių ir žaidimų teikiamą malonumą į visai kitą lygį.

G

eras karys visada rūpinasi savo ginklu, nes jis gali brėžti ribą tarp gyvybės ir mirties. Panašiai ir kompiuterinių žaidimų entuziastams – riba tarp saldaus pergalės džiaugsmo ir kartaus pralaimėjimo apmaudo dažnai priklauso nuo kompiuterio priedų. Patogi tinkamo dydžio ir svorio pelė leis daug greičiau pasirinkti taikiklį bei paspausti gaiduką anksčiau už priešininką. Kokybiškos ausinės padės daug tiksliau nustatyti kryptį, iš kur tuoj pasirodys priešai, ir laiku pasiruošti pasalai, o jose įmontuotas mikrofonas nesuvels įsakymų komandos nariams. Patvari klaviatūra atlaikys milijonus kelių svarbiausių klavišų paspaudimų, na, ir gal dar vieną kitą smūgį ranka, kai frustracijos lygis dėl komandos narių nemokšiškumo peržengia savikontrolės ribas.

„steelseries“ klAViAtūros ir pelės danų kompanija „steelseries“ jau dau- prasta „steelseries engine 3“ progragiau nei šešiolika metų kuria žaidėjams ma – ja taip pat galime keisti mygtuskirtą įrangą – bendrovės logotipą ga- kų apšvietimą. lima pamatyti ant daugiausia pergalių susišlavusių kibersporto komandų marš- „steelseries“ šiemet pristatė naujaukinėlių. todėl žaidėjai puikiai vertina sią žaidybinių pelių seriją, pažymėtą skaičiumi 310, kurioje puikuojasi šio gamintojo peles ir klaviatūras. dvi „graužikės“. „rival 310“ skirta deNaujausia „apex m750“ klaviatūra šiniarankiams, o „sensei 310“ tiks ir yra mechaninė – tai reiškia, kad jos kairiarankiams, nes joje mygtukai išklavišų paspaudimai fiksuojami patiki- dėstyti simetriškai iš abiejų šonų. abu miau ir atlaiko tūkstančius kartų dau- įrenginiai iš konkurentų išsiskiria naugiau paspaudimų nei įprastų klaviatūrų jausia „truemove“ technologija, kuri mygtukai. „apex 750“ turi visus įpras- ypač tiksliai perduoda pelės judėjimą toms klaviatūroms būdingus mygtukus, paviršiumi į kompiuterio ekraną. pelės tačiau yra puikiai nugenėta – visos ne- pagamintos iš malonaus odai plastireikalingos detalės pašalintos, kad ją ko, todėl pirštai neslidinėja jų pavirbūtų lengva nešiotis su savimi į žai- šiumi. specialia programa galėsime dimų turnyrus. Visi klaviatūros klavišai pakeisti šių pelių apšvietimo spalvą ir gali būti užprogramuoti patogia ir pa- intensyvumą.

„steelseries Arctis“ Ausinių serijA kad ir kaip tyliai sėlintų priešas, jo žings- tiek mėgėjai balso komunikacijai naunius „steelseries arctis“ ausinėse girdėsi- doja ne žaidimuose įdiegtas galimyme iš toli, tarsi jis eitų gurgždančiu ką tik bes, bet specialias programas, tokias iškritusiu sniegu. „arctis 7“ ausinių mo- kaip „teamspeak“ ar „discord“. todėl delis žymi aukščiausią evoliucijos laipte- visi labai gerai įvertins ant „arctis 7“ lį šioje serijoje. tai puikiai skambančios briaunos įtaisytą ratuką, kuriuo paprasbelaidės ausinės, galinčios atkurti 7.1 ta reguliuoti žaidimo ir pokalbių proformato erdvinį garsą, tarsi jį girdėtume gramos garsą. iš septynių aplink mus išdėliotų kolonėlių ir vieno žemų garsų garsiakalbio. krypti- „arctis 5“ ausinės tik šiek tiek nusileinis mikrofonas sukurtas taip, kad paimtų džia septynetu žymimam modeliui. jos garsą tik iš ausines dėvinčio žaidėjo – patiks žaidėjams, mėgstantiems išsiskirtokiu būdu kiti komandos nariai negirdės ti iš minios – „arctis 5“ ausinių kaušefone kalbančių artimųjų balsų ar pelės ir liai gali švytėti skirtingomis spalvomis. o štai „arctis 3“ ausinės turi visus paklaviatūros klaksėjimo. grindinius serijos privalumus, tačiau yra ausinių lankelis platus ir pagamintas iš pigiausios. Visose ausinėse integruota maloniai ant viršugalvio gulančios me- „steelseries engine 3“ programa, kuria džiagos – nepastebėsime jokio spau- paprasta susikurti skirtingus garso atkūdimo net ir po kelias valandas trunkan- rimo modelius, pritaikytus konkretiems čių žaidimų sesijų. tiek profesionalai, žaidimams.

„rAzer BAsilisk“ pelė Baziliskas – tai driežą primenanti mitologinė būtybė, savo žvilgsniu žudanti viską, kas gyva. o „razer Basilisk“ pele apsiginklavęs žaidėjas nusitaiko keliomis milisekundėmis greičiau – kad ir kur pažvelgia, ten tarsi lapai krenta priešai.

„rAzer BlAckWidoW X“ klAViAtūrA Bet kuris žaidėjas žino, kad „juodosios ginius – tad kuo mažesnė klaviatūra, tuo našlės“ vardo reikia saugotis – nesvar- mažesnės kuprinės reikės „ginkluotei“. bu, ar tai būtų voras, „marvel“ komiksų herojė, ar „razer“ klaviatūra – prie- „BlackWidow x tournament edition“ klaviatūra yra mechaninė. pasak gaminšams šis vardas neša tik pražūtį. tojo atstovų, kiekvienas „BlackWidow kaip ir kitos „razer“ klaviatūros – „juo- x“ mygtukas atlaikys 80 mln. paspaudoji našlė“ išsiskiria industrine elegan- dimų. tad net jei kasdien klavišus maicija bei spartietišku dizainu – jokių ne- gytume po 10 tūkst. kartų, klaviatūra reikalingų mygtukų ar plastikinių detalių. atlaikytų daugiau nei 20 metų! maloni Šią savybę įvertins kibersporto profesio- detalė vertinantiesiems stilių – „juodonalai, į turnyrus pasiimantys tik savo pa- sios našlės“ mygtukai gali būti apšvietikimus ir ištikimus žaidimų valdymo įren- čiami bet kokia pasirinkta spalva.

Vien uždėję ranką ant „Basilisk“ pajusime ergonomišką formą – delnas puikiai apgula pelės korpusą, o nykštys patogiai ilsisi ant specialios platformos. pati pelė pagaminta iš patvaraus

ir malonaus odai matinio plastiko, tad prakaituojantys naujokų delnai mažiau slidinės pelės paviršiumi.

Nykščiu galime spaudyti du mygtukus ir specialią svirtelę, kuria greitai keičiamas pelės jautrumas. Ši funkcija praverčia žaidžiant šaudykles, kai žvalgymuisi aplink naudojame didesnį jautrumą (tam, kad kuo greičiau pamatytume priešą), o taikymuisi – mažesnį (tam, kad kuo tiksliau galėtume užvesti taikiklį ant pavojingiausios vietos).

>> už kadro

Kaip suoRganizuoti lietuvišKo Kino festivalį BeRlyne?

Pokalbis su „Litauisches Kino Goes Berlin“ organizatore Giedre Simanauskaite Rašė Jorė Janavičiūtė

Auksinės lapkričio šviesos užpildytos gatvės. Tik ir norisi, nesvarbu, kad lapkritis, prisėsti vienoje lauko kavinių, pasimėgauti saule. To iš berlyniečių neatimsi – jų laiko sėdėti saulytės atokaitoje ir mėgautis gyvenimu. Tačiau mes, lietuviai, ilgai taip dykai sėdėti negalime – reikia veikti. Skubame geltonų metro vagonėlių raizgalyne į Noikelne įsikūrusį „Sputniko“ kino teatrą. Čia vyksta 7-asis lietuvių kino festivalis Berlyne „Litauisches Kino Goes Berlin“. Jo organizatorės G.Simanauskaitės klausiame, ką reiškia Berlyne organizuoti festivalį.

– Kaip atvykai į Berlyną ir kaip gimė festivalis?

– Atvykau į Berlyną prieš aštuonerius metus. Važiavau į Berlyną trumpam, neturėjau planų pasilikti čia taip ilgai. Važiavau, nes gavau tuo metu egzistavusią kino profesionalams skirtą stipendiją pagal „Nipkow“ programą.

Norėjau pasisemti praktikos kuruojant kino programas. Atlikau praktiką viename Berlyno kino teatrų. Po trijų mėnesių praktikos paprašiau, kad stipendiją pratęstų. Iš to pratęsimo ir gimė „Litauisches Kino Goes Berlin“.

Pradžioje norėjau rengti savo tuo metu mėgstamo režisieriaus retrospektyvą, bet paskui nusprendžiau parodyti kažką nematyto, kad tikrai būtų prasminga tai rodyti, ir taip gimė mintis dėl lietuviškų filmų.

– Kokia tolesnė festivalio istorija?

– Pasidomėjusi supratau, kad Artūras Jevdokimovas daro panašius dalykus... Tai buvo 2011 m. Tuo metu jis įvairiuose pasaulio miestuose rodė lietuviško kino programą. Parašiau jam ir paklausiau, ar jam būtų įdomu bendradarbiauti ir lietuviškus filmus Berlyne rodyti kartu. Taip pirmais metais kartu surengėme Lietuviško kino savaitę.

Buvo rodomi trumpo ir pilno metražo filmai „Babylon“ ir „Sputnik“ kino teatruose ir kine po atviru dangumi „Insel im Cassiopeia“. Žmonių gal ir neatėjo labai daug, bet pastebėjau, kad didelio susidomėjimo sulaukė lietuviški trumpametražiai filmai.

Po pirmų metų, kadangi indėlis jau buvo, nusprendžiau šios idėjos neatsisakyti, ją plėtoti, organizuoti toliau. Antraisiais metais atrinkau vieną trumpametražių filmų programą ir ją per savaitgalį parodžiau trijuose kino teatruose. Taip, pamažu eksperimentuojant ir plečiant programą, auginant publiką, peržiūras tęsiau ir trečiais metais, ir ketvirtais, ir penktais... Iki 2015 m. peržiūras organizuodavau faktiškai viena, padedama poros gerų draugų, kurie prisidėjo prie dizaino, tekstų ir pan. Tačiau dabar turime komandą – esame aštuoniese, todėl galėjo augti ir festivalio apimtis.

38 // © 37O

– Kas yra festivalio žiūrovai? Daugiausia Berlyne gyvenantys lietuviai ar užsieniečiai?

– Pradėjus organizuoti lietuviško kino peržiūras, kažkuria prasme norėjosi ir šviesti žmones apie Lietuvą, kadangi tuo metu vis susidurdavau su neteisingais spėliojimais apie sostinę, kalbą, religiją... Bet tai šalutinis motyvas. Mano tikslas – kad lietuvišku kinu susidomėtų žmonės, kad publika jį atrastų, pažintų. Niekada nesiorientavau tik į lietuvišką auditoriją. Vis dėlto manyčiau, kad dauguma, t.y. apie 70 proc. žiūro-

vų, yra lietuviai. O likę 30 proc. – žmonės, kurie domisi lietuvių kultūra, kinu.

Arba žmonės vienaip ar kitaip susiję su Lietuva: per partnerį ar partnerę, draugus, nes mokėsi pagal ERASMUS, važiavo į kelionę per Baltijos šalis ir jiems čia labai patiko. Šiais metais labai gera buvo matyti beveik visus seansus, pilnus žiūrovų. Iš viso apsilankė apie 1 000 žmonių. Juk juk nėra geresnio feedbacko, nei matyti, kad tai, ką darai iš idėjos, nėra veltui, yra įdomu ir kitiems (šypsosi).

– Greičiausiai festivalio metu sutinki daug lietuvių. Gal žinai, ką dažniausiai jie čia veikia?

– Sunku pasakyti, nes žmonės labai skirtingi, tad sunku daryti bendras išvadas. Tačiau šiais metais, ieškant komandos ir savanorių, pasijautė, kad nema-

ža dalis aplikuojančių – jauni žmonės iš kūrybinio sektoriaus, ką tik atvykę į Berlyną ir norintys čia apsigyventi, sužavėti šio miesto vylių.

– Kas įdomu užsieniečiams?

– Nemažą festivalio programos dalį sudaro trumpametražiai filmai, daug ateinančių domisi būtent jais. Kai kam įdomūs pilnametražiai filmai kaip šalies, istorijos pažinimo šaltinis. Tiesą sakant, nelabai kas žino lietuvišką kiną, nežino netgi Šarūno Barto, ne taip, kaip Prancūzijoje. Kai kas visą Baltijos bloką mato kaip stiprios animacijos šalį. Bet ryškaus įspūdžio apie mūsų kiną nelabai turi.

Vienas iš mano tikslų yra sukurti platformą lietuvių filmams, kad jie būtų pastebėti ir kad tokiu būdu keliautų toliau. Tai po truputį vyksta. Pavyzdžiui,

Miglės Mačiūnaitės nuotr.

Miglės Mačiūnaitės nuotr.

Philippe Gerlacho nuotr.

ir šiais metais „Lichtenbergo kino naktų“ Berlyne organizatorė mūsų festivalio metu pastebėjo ir į savo programą pakvietė trumpametražių konkursą laimėjusį Rimanto Oičenkos dokumentinį filmą „Holivudas pasiūlė per mažai“ ir „Šventinio bankucheno“ vaizdo klipą „Lietuvos istorijos repas“.

– Sakoma, kad vien Berlyne per metus vyksta apie 70 kino festivalių. Matau, kad, vos pasibaigus „Litauisches Kino Goes Berlin“, tame pačiame kino teatre vyksta Estų kino dienos. Ar stengiatės kažkaip išsiskirti, pritraukti žiūrovą?

– Estai šiais metais pirmą kartą organizuoja tokį festivalį. Esu beveik įsitikinusi, kad jie nuo mūsų nusižiūrėjo (juokiasi). Yra daug panašaus formato festivalių: Bulgarijos, Rumunijos, Arabų šalių kino dienos ir daugybė kitų. Kai pradėjau organizuoti „Litauisches Kino Goes Berlin“, tai dar nebuvo taip populiaru. Bet tuomet vis tiek susidūriau su tuo iššūkiu, kaip Berlyne prisikviesti auditoriją. Atvykau iš Vilniaus, kur viskas, bent jau tuomet, buvo daug paprasčiau.

Organizuojant unikalesnį renginį, buvo paprasta sulaukti žurnalistų dėmesio.

Berlyno kultūros scena labai prisodrinta. Kas dieną vyksta labai daug įdomių, skirtingų renginių. Nėra lengva būti pastebėtam. Reikia strateguoti, turėti partnerių. Tačiau mes organizuojame festivalį jau septintus metus – per tiek laiko susikūrėme savo nišą, atradome kanalus, per kuriuos ir pasiekiame žiūrovus.

– Kaip atrenkate filmus?

– Jau treti metai kino kūrėjai kviečiami siųsti savo filmus. Bendradarbiaujame ir su „Lithuanian Shorts“, „Skalvijos“ kino akademija, pažiūriu, kas kuriama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kas rodoma „Kino pavasaryje“, „Scanoramoje“, kituose Lietuvos festivaliuose, rašau kūrėjams kad atsiųstų sudominusį filmą peržiūrai. Stebiu lietuviško kino realijas ir žiūriu, kas galėtų būti įdomu mūsų festivaliui. Konkursinei programai filmai turi būti ne senesni nei dvejų trejų metų. Pastebiu, kad jaučiamas suintensyvėjimas: pradžioje tekdavo peržiūrėti apie 40–50 trumpametražių, o pastaraisiais porą metų – apie 100. Filmus peržiūrime su komanda. Stengiamės, kad programa būtų įvairiapusė, kad atspindėtų lietuviško kino veidą, nustumiame į šoną asmeninį skonį.

Tik nuo praeitų metų vėl pradėjome rodyti pilnametražius lietuviškus filmus.

(Buvo pertrauka, kai rodėme tik trumpametražius.) Šiemet jų parodėme net keturis, kas, turint galvoje lietuviškos kino rinkos dydį, buvo tikrai nemažai.

Visi jie – stiprūs. Ypač daug dėmesio sulaukė „Šventasis“ ir „Šerkšnas“.

– Pavadinimas „Litauisches Kino Goes Berlin“ sulipdytas iš kelių kalbų – pusiau vokiškai, pusiau – angliškai... Kaip sugalvojai jį?

– Pirmais metais vadinosi „Lithuanian Film Week“. Kadangi antrais metais peržiūros truko tik savaitgalį, neapsivertė liežuvis to vadinti nei festivaliu, nei savaite, reikėjo kažko aptakesnio.

Norėjosi ir kiek ironijos, tad perfrazavau garsiąją „goes West“. Norėjosi, kad pavadinimas kalbėtų visam daugiakultūriam, daugiakalbiam Berlynui.

kaip pamiLti LietuViŠ >> uŽ kaDro

rašė karolis Vyšniauskas

Jeigu nemėgstate lietuviškų filmų, pasikalbėkite su Marija Fridinovaite. Paryžiuje gyvenanti prodiuserė yra „Sidabrinės gervės“ laimėtoja, jaunų Europos kino kūrėjų tinklo „Nisi Masa“ vadybininkė ir Portugalijos kino festivalio FEST komandos narė. Nuo „Šventojo“ iki nešvento Barto, Lietuvos kine 2017ieji buvo įvykių metai. Marijos padedami, bandome juos įvertinti.

Marija Fridinovaitė Jovitos Valaitytės nuotr.

– Prieš neriant į lietuvišką kiną, papasakok daugiau, ką dirbi Prancūzijoje?

– „Nisi Masa“ tikslas yra padėti jauniems kino kūrėjams Europoje. Pavyzdžiui, organizuojame „European Short Pitch“, trumpametražių filmų konkursą, kasmet atsirenkame apie 20 projektų. Lietuviams jame gerai sekasi. Pernai vienas iš laimėtojų buvo Saulius Baradinskas, pristatęs projektą „Auksinės minutės“, anksčiau yra laimėjęs Karolio Kaupinio „Triukšmadarys“. Jeigu atrodo, kad tai mano įtaka – tikrai taip nėra! Karolio projektas atrinktas dar prieš man pradedant dirbti. Organizacijoje dirbu antrus metus, mano pagrindinės užduotys – finansavimo radimas ir biudžeto paskirstymas, projektų vykdymas, apskritai visos organizacijos koordinavimas. Kad tai padaryčiau, turiu susitikti su kitų šalių kolegomis, važiuoti į Europos kino festivalius. Galiu džiaugtis, nes nuolat matau naujų filmų.

– Kaip atvykai į Prancūziją?

– Vasaromis dirbu Portugalijoje, jaunų režisierių festivalyje FEST – „New Directors, New Films“. Mano vadovė festivalyje pati buvo dirbusi „Nisi Masa“, susidraugavome. Ji pasiūlė atvažiuoti atlikti praktiką Paryžiuje. Kai grįžau į Lietuvą dirbti statant „Motinos dieną“ (Marijos prodiusuotas Kamilės Milašiūtės filmas, šiemet laimėjęs „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias trumpametražis), vadovė paskambino ir pasakė: „Turi du mėnesius išmokti prancūzų kalbą.“ 40 // © 37O

– Ar dabar išgyvename lietuviško kino renesansą?

– Manau, kad taip. Vien šią vasarą Lietuvoje buvo filmuojama tiek filmų, kad prodiuseriai nepasidalijo žmonėmis. O ir patys filmai keičiasi. Atsiranda dau-

giau drąsos. Tai, ką matome kine dabar, anksčiau Lietuvoje nebuvo kurta. „Šventasis“ yra pirmas filmas, kuriame atvirai kalbamės apie ekonominės krizės poveikį žmonėms ne tik iš finansinės, bet ir iš psichologinės pusės. Eglės Vertelytės „Stebuklas“ yra taip ilgai lauktas nuotaikingas lietuviškas filmas, pristatytas ir Toronto kino festivalyje. Audriaus Stonio filmą „Moteris ir ledynas“, laimėjusį „Kino pavasaryje“, irgi būtina pažiūrėti. Apskritai A.Stonio darbai unikalūs, daugybę metų po Europos kino festivalius keliaujantys.

Pati daugiausia dirbu su trumpametražiais filmais. Saviškių neminėsiu, bet labai noriu atkreipti dėmesį į Venecijos kino festivalyje pristatytą Lauryno Bareišos „Pirtį“, naują Karolio Kaupinio filmą „Budėjimas“. Labai stiprus yra Dovilės Šarutytės „8 minutės“.

Dažnai apie lietuviškus filmus sakoma, kad „kaip lietuviškas, tai geras“. Mano manymu, lietuviškas kinas yra lygiavertis kitų šalių kinui – kitų šalių kūrėjams irgi taip atrodo. Tai savaime didelis pasiekimas žinant, kaip neseniai Lietuvoje pradėjo kurtis nepriklausomas kinas. Jis juda labai greitai, tik galbūt patys to nepastebime.

– Dažnai žmonės vengia lietuviškų filmų, nes nujaučia, kad bus liūdna. Pavyzdžiui, „Šventasis“ nepalieka jokių prošvaisčių, kad tame miestelyje herojai taps nors kiek laimingesni. Atsimenu, koks beviltiškumo jausmas apėmė išėjus iš šio filmo, nors pats filmas patiko.

– Man atrodo, kad lietuviškų filmų liūdesį reikia vertinti. Be to, panaši nuotaika šiandien vyrauja daugelio šalių kine. Komedijų trūksta visur. Režisierius, turintis gerą humoro jausmą ir gebantis jį perteikti ekrane, yra retenybė. Tarp žymiųjų režisierių komikų yra vienetai.

Manau, kad būtų nesąžininga iš dešimties esančių kino kūrėjų Lietuvoje prašyti, kad aštuoni iš jų būtų komikai.

– Bet gal bent vienas galėtų?

– Bet yra! Lietuviškų filmų humoro jausmas labai specifinis. Jis kupinas

sarkazmo ir ironijos. Šie aspektai kine labai vertinami. Pavyzdžiui, Laurynas Bareiša, kuris neabejotinai yra vienas iš lietuviško kino ateities kūrėjų, kartu yra ir humoro meistras. Jo filmas „Kupranugaris“ yra absurdo komedija, klausianti, ką daryti su zoologijos sode nugaišusiu kupranugariu. Kaip jį palaidoti, kai zoologijos sodo darbuotojams tai mažiausiai rūpi? O tada dar atvažiuoja tarptautinė delegacija patikrinti, kaip auga gyvūnai… Stebėti tai ekrane – be galo juokinga, bet kartu ir labai liūdna.

– Lietuviškus filmus, ypač trumpametražius, sunku pamatyti. Atrodo, kad jeigu nenueini į pristatymus „Scanoramoje“ ar „Kino pavasaryje“, kito šanso ir neturėsi. O gal kažko nežinau?

– Dėl trumpametražių filmų sklaidos tikrai yra problemų – ir ne tik Lietuvo-

iŠką kiNą 8 minutės (Dovilė Šarutytė)

Viena (Audrius Stonys)

– Bet jeigu būna gerai?

– Bet ar sueis kitą kartą? Reikia žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Žmonės nueis į tris tokius tavo filmus, bet į ketvirtą jau nebe. Tai, kad žmonės kine nori pramogos, nereiškia, kad jie yra kvaili. Pati šiemet žiūrėjau daug puikių komercinių filmų, kaip pavyzdžiui „IT“. Žinoma, tai Holivudo produkcija. Bet ir Lietuvoje prodiuseriai jau mato, kad ilgai taip tempti negalės – ir komerciniai filmai turės pagerėti.

Adomas nori būti žmogumi (Vytautas Žalakevičius)

je. Bet neseniai pradėjo veikti Baltijos kino platforma „Baltic View“, kur gali pažiūrėti nemažai lietuviškų trumpametražių filmų. Senų lietuviškų filmų archyvas yra LRT tinklalapio mediatekoje. Tad filmus įmanoma rasti, bet reikia paieškoti.

– Kaip vertini naują reiškinį lietuviškame kine – lietuviškus blokbasterius? Ar jie turi vertės?

– Jokiais būdais nesmerkiu komandų, kurios nori sukurti kuo daugiau žiūrovų patiksiantį filmą. Sunku juos ir kritikuoti, žinant, kokie yra biudžetai. Bet reikalaučiau vienintelio dalyko – gerbti žiūrovus. Lietuviškų masinių filmų kokybės standartą tikrai reikia aukštinti.

Puiku, kad yra žmonių, žiūrinčių į kiną, kaip į verslą, tai joks nusikaltimas.

Bet žiūrovų žeminti negalima. Negalima galvoti: ai, sueis.

– Daugelis pasaulio kino meistrų turėjo sukurti daug vidutinių filmų, kad išmoktų, kaip veikia kinas ir tada jau pereitų į kitą lygą. Gal Lietuvoje irgi turime tai suprasti? Gal reikia mąstyti taip: turiu nueiti į naują lietuvišką filmą, kad režisierius galėtų vėliau sukurti kitą, geresnį? Dabar atrodo, kad jeigu režisieriaus vienas filmas nepavyko – jo karjera baigta.

– Palaikymas yra velniškai svarbus.

Kaip ir kalbėjimasis apie kiną apskritai.

Kūrėjai, ne tik kine, yra linkę užsidaryti. Dažnai jie turi tik mažą ratą žmonių, su kuriais bendrauja, šie irgi būna iš kino bendruomenės. Jie užsidaro, nes bijo būti sukritikuoti. Dažniausiai jie labai jautrūs žmonės. Palaikymas tarsi

avansu išlaisvintų kūrėjus, nes jie suprastų, kad jais pasitikima. Geriausia eiti į premjeras, kai salėje būna ir patys režisieriai, ir nebijoti klausti. Ypač jeigu filmas nepatiko. Turbūt nebus taip, kad pradės patikti – bet galbūt geriau suprasi, ką pamatei. Žmonės į filmų kūrybą įdeda be galo daug darbo. Trumpametražiui turi skirti minimum dvejus savo gyvenimo metus. Pilnametražiui – dar daugiau.

Jei kas nors tiek laiko skyrė savo kūriniui, verta atkreipti dėmesį. Kiekvienas keičia pasaulį taip, kaip geba. Kinas yra režisierių būdas jį keisti. Verta suteikti šansą pamatyti, kaip jiems pavyko.

– 2017-ieji yra ir #metoo metai. Aktorė Julija Steponaitytė papasakojo apie patirtą režisieriaus Šarūno Barto priekabiavimą, panašią patirtį paliudijo kino dailininkė Paulė Bocullaitė. Daug kas sakė, kad „pagaliau apie tai prabilta“, pati Julija minėjo, kad toks režisieriaus elgesys buvo vieša paslaptis. Kilo lig tol daug metų slėpta diskusija apie režisierių ir aktorių, apskritai vyrų ir moterų santykius. Kaip tu žvelgi į šią situaciją?

– Žinau, kad didžiajai daugumai mo-

Pirtis (Laurynas Bareiša)

lieTuviškas kinas yra lygiaverTis kiTų šalių kinui – kiTų šalių kūrėjams irgi Taip aTrodo.

terų – o gal ir vyrų? – patekti į panašią situaciją yra tekę. Apie psichologinį smurtą, kuris neretai veda ir į seksualinį išnaudojimą, itin sunku kalbėti, kai tuo naudojasi galios poziciją užimantis žmogus. Stebint reakcijas Lietuvoje, atrodo, kad vis dar nesuprantame, ką reiškia toks išnaudojimas ir kaip sunku su juo kovoti.

Todėl esu labai dėkinga Julijai ir Paulei už drąsą. Vien tai, jog žmogus žino, kad nesvarbu, kokią poziciją jis užima ir kiek šaliai svarbūs jo darbai, pasekmės vis dėlto egzistuoja, yra itin svarbu. Šiuo atveju nekalbu vien apie baudžiamąją atsakomybę. Kalbu apie vidinį sukrėtimą – o tai galbūt net svarbiau. Tikiu, kad tokie sukrėtimai gali paskatinti pokyčius asmeniniame gyvenime. Viliuosi, kad šių jaunų moterų dėka pradėsime naują, šviesesnį etapą.

NEATRASTI ARBA UŽMIRŠTI. MARIJOS LIETUVIŠKO KINO REKOMENDACIJOS: AdomAs nori Būti žmoGumi (Vytautas žalakevičius) „mano visų laikų mylimiausias filmas. Buvo metas, kai jį žiūrėjau kiekvieną vakarą. apie jaunuolį, įsimylintį merginą, kuri yra pažadėta vyresnio amžiaus verslininkui. jis kurpia planus, kaip gauti paskolą ir išvažiuoti su ja į Buenos aires. Filmas skirtas norintiesiems atrasti senojo lietuviško kino grožį.“ VienA (Audrius stonys) „apie mergaitę, kurią veža į kalėjimą aplankyti mamą. Filme nėra nei dialogų, nei monologų. Bet jis ypač paveikus. Nuolat žiūri į vaiką, kol galiausiai suvoki, kad jis išties yra suaugęs žmogus. jis vaikas, bet jau tiek perėjęs, kad suaugęs – bent jau tokia mano interpretacija.“ 8 minutės (dovilė šarutytė) „atsispirdama nuo to, kad herojei kraujyje stinga vitamino d, režisierė filme perteikia depresiją, miesto niūrumą, kitas, daug didesnes problemas. drąsus, stilingas ir protingas filmas, kuriam užteko 8 minučių perteikti komplikuotą pasaulį.“ pirtis (laurynas Bareiša) „Filmas labai sunkia tema: apie seksualinę prievartą. Bet, kaip ir kiti Lauryno filmai, jis naiviai žavus. režisierius, kuriantis filmą tokia tema, turi būti labai įsigilinęs. Laurynas visada skiria labai daug laiko temos tyrimui – ir tai jaučiasi. „pirtis“ fokusuojama ne tik į auką, bet ir į prievartautojus. pasaulinė premjera įvyko Venecijoje, Lietuvoje dar reikės luktelėti.“

>> eiti ar neiti

aLBerai, Wru?

ŽiŪrėkite House oF Puglu (vilniaus g. 16, vilniuje)

rankų darbo aksesuarų, ūkininkų turgelių ir kitų išskirtinių gaminių laikais teatras taip pat gali pasiūlyti išskirtinį produktą: vienas spektaklis – vienam žiūrovui. taip, tokia prabanga įmanoma jau ir Lietuvoje. tačiau „House of puglu“ pristatomas išskirtinis pauliaus markevičiaus monospektaklis neturi nieko bendra su šiuolaikine rinkos ekonomika, veikiau atvirkščiai – siūlo galimybę kiek daugiau nei valandai visiškai ją pamiršti. didžiąją spektaklio dalį p.markevičius, įkūnijantis albert’o Camus draugą ir leidėją michelį Gallimard’ą, pasakoja apie vieno žymiausių egzistencializmo atstovų gyvenimą, baimes, meiles, nuotykius ir apie tai, ką reiškė būti šalia šio rašytojo. pasakoja intymiai, bet su distancija tam vienam atėjusiam ir savo vietą erdvėje pasirinkusiam žiūrovui. Šis spektaklis nuo kitų tokio intymaus formato spektaklių skiriasi tuo, kad p.markevičius čia gana klasikinėmis priemonėmis kuria vaidmenį, t.y. su tuo vieninteliu žiūrovu kalbasi ne tiesiogiai, bet per susikurtą personažą, kaip tikrame teatre. Gal taip lengviau kalbėti apie kaltę ir mirtį? egzistencializmo motyvai čia gana meistriškai projekcijoje supinami su pasakojimu apie paties a.Camus žūtį, originaliais jo šeimyninių vaizdo įrašų kadrais. p.markevičius apgalvoja kiekvieną detalę, tačiau sugena elegantiškai jų nesureikšminti. Šiek tiek sentimentų, šiek tiek filosofijos, dar truputis aistros gyvenimui ir keletas kasdienybės detalių. Visa tai sukuria subtilų pa-

sakojimą, kuris tampa pagrindu žiūrovo laukiančiam egzistencialistiniam išbandymui. spektakliui baigiantis p.markevičius pateikia klausimą – ką norėtum palikti po mirties, jei žinotum, kad tai paskutinė tavo gyvenimo diena, ir palieka tave su baltu popieriaus lapu ir savomis mintimis. tai, kas seka vėliau, – ypatinga, kiek šiurpoka ir asmeniška patirtis: drąsesniesiems vertėtų leistis į savo egzistenciją permąstyti skatinantį nuotykį, o baikštesnieji tikriausiai ir taip nesiryš spektakliui, vykstančiam tête-à-tête režimu. Bet kokiu atveju verta žinoti, kad spektaklis pažadą suteikti individualią mirties ir atgimimo patirtį tikrai įgyvendina, o kiek jai pasiduoti – jau kiekvieno žiūrovo pasirinkimas. rekomenduojama pasiryžusiesiems prisiliesti prie vienos didžiausių žmogiškųjų baimių. nerekomenduojama kenčiantiesiems nuo klaustrofobijos.

Nona nuotr.

TEATRAS

recenzavo Goda dapšytė

dreamLaNd

ŽiŪrėkite lietuvos nacionaliniame Dramos teatre (gedimino pr. 4, vilnius) repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyta dar viena dokumentinė drama – „dreamland“. tai tarsi praėjusį sezoną pabaigusios „žalios pievelės“ pratęsimas, tik šį kartą nagrinėjama ne atominės energetikos, o pabėgėlių tema. Gal ir neverta stebėtis antros serijos efektu, juk abiem spektakliams tekstą kūrė ir redagavo, kartu ir minties eigos logiką formavo dramaturgais tapę teatro prodiuseriai kristina savickienė ir rimantas ribačiauskas. spektaklio režisūros šį kartą ėmėsi pradedantysis

42 // © 37O

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

režisierius mantas jančiauskas. „dreamland“ atlikėjai – realūs, Lietuvoje gyvenantys užsienio valstybių piliečiai, savosiose šalyse nebegalintys jaustis saugūs, nebegalintys ten kurti ateities. keturi vyrai ir jauna moteris atstovauja skirtingoms tautoms, kultūroms ir religijoms, bet juos vienija įsitikinimas, kad Lietuvoje nors ir šalta, bet gyventi gali būti gera. Šiuolaikiniai rusų disidentai Lietuvoje kuriasi su šeimomis, stebisi, kad kalbame rusiškai ir nesame rusofobiška šalis. programuotojas, prieš dešimtį metų atvykęs iš Libano, dažnai palaikomas italu, nes niekas nesitiki sutikti libaniečio Lietuvoje. VGtu studijuojanti turkė nuobodžiauja paskaitose, ilgisi politinių pasikeitimų išblaškytos šeimos ir susirinkusiuosius elegantiškai edukuoja apie moteris islame. o pabradės pabėgėlių centre, tarsi Hade, įstrigęs azerbaidžanietis rizikuoja prarasti gimtojoje šalyje likusią šeimą.

Visi stovintieji scenoje joje atsidūrė bėgdami nuo karinių konfliktų ar politinių režimų. Lietuvoje jie ieško priebėgos, saugumo ir ateities galimybių. čia jie atsiveža ne tik savo skausmą, bet ir savo kultūrą, kuri mus moko ir turtina, priversdama atmerkti akis ir žvelgti plačiau, nei siūlo portalų antraštės ar komercinės televizijos. jų buvimas čia primena tai, ką kažkodėl pamiršome: Vilnius buvo įkurtas ir didžiąją savo istorijos dalį buvo įvairus ir daugiakultūris miestas. stipriausia spektaklio pusė – jo veikėjų

pasakojimai. tačiau nuo „žalios pievelės“ šis spektaklis iš esmės skiriasi tuo, kad veikėjų pasakojimams ir išpažintims nesukuriamas kontekstas. spektaklyje „dreamland“ jautrios asmeninės istorijos nugali poreikį papasakoti kažką nauja ne tik apie pabėgėlius, bet ir apie pasaulį. atrodo, kad kūrėjai daro prielaidą, jog geopolitinį kontekstą stebintieji ir taip gerai žino. tad pirmenybė suteikiama pažinčiai su žmonėmis, kuriuos kūrėjams norisi ginti. ir nors jaunajam režisieriui nepavyko išvengti posūkių į poetines metaforas ir teatrališkumą, tarsi siekiančių atitolti nuo realybės (šioks toks meninis paradoksas dokumentiniame spektaklyje), tačiau tenka pripažinti, kad iš keleto pastaraisiais metais pasirodžiusių pabėgėlių ir jų prieglobsčio temas nagrinėjančių spektaklių (bent jau kol kas) „dreamland“ – stipriausias.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje vis dažniau skamba skirtingos kalbos, kurdamos daugiakultūrį chorą, primenantį, kad Vilnius – Gedimino miestas, kurio vardas prieš 694 metus buvo susietas su kvietimu kitataučiams čia atvykti gyventi, dirbti ir tikėti be jokių apribojimų. rekomenduojama politikams (!) ir tiems, kurie nesupranta, ko jie čia važiuoja ir kodėl mums jŲ reikia. nerekomenduojama radikalams ir politinio korektiškumo sargams.

>> eiti ar neiti

TEATRAS

recenzavo Goda dapšytė

#BeskamBučio

vilniaus salomėjos nėries gimnazijoje (vilniaus g. 32, vilnius), šalČininkų lietuvos tŪkstantmeČio gimnazijoje (šv. jono Pauliaus ii g. 3) ir kitose mokyklose repertuarą sekite www.teatras.lt

peržengę vienos ar kitos mokyklos slenkstį. ta istorija gali būti skaudi, tačiau labai artima, arba nepažinta, bet bendražmogiškai suvokiama, stebinanti ir įkvepianti. ir juokas, ir ašaros čia tikri, mat pasakojama ne personažo, o savo vardu, apie savo gyvenimą, atradimus ir netektis jame. savotiška išpažinties teatro terapija, kurianti itin asmenišką patirtį. Šiokių tokių abejonių kelia gana platūs minties šuoliai tarp minėtųjų spektaklio dalių. stebina ir teatro kūrėjų prisirišimas prie paties teatro – tradicinę teatro formą ir mokyklos atmosferą siekiantis suardyti spektaklis remiasi vienu kanoniškiausių, programinių dramos kūrinių. kas kartą teatrui apie gyvenimą mėginant kalbėti per paties teatro kasdienybę norisi kvestionuoti kūrėjų akiratį. pagrindinės „#beskambučio“ vertybės – nuoširdumas ir laisvė kurti, be baimės suklysti, kurios, norėtųsi tikėti, gali įkvėpti jaunimui kūrybiškumo ir drąsos laisvai rinktis ir nepasiduoti.

„#beskambučio“ – netradicinės formos spektaklis, kuriame (paradoksalu!) nuolat skamba mokyklos skambutis.

Gyventi ir kurti laisvai, o ne pagal komandą skatinantis aktoriaus ir šokėjo pauliaus tamolės režisuotas spektaklis vyksta mokyklose: Vilniuje, alytuje, Šalčininkuose ir kituose šalies miestuose. tai nenuostabu, nes vienas naujausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių visų pirma skirtas moksleiviams ir švietimo bendruomenei. p.tamolė kartu su spektaklio dramaturgu augustu sireikiu ir vienuolika eksperimente „#beskambučio“ dalyvaujančių aktorių sukūrė savotišką trijų dalių žaidimą teatru mokykloje. pirmojoje dalyje itin įvairaus amžiaus „moksleiviai“ (vilkėdami mokyklines uniformas juos įkūnija skirtingų kartų aktoriai) atlieka dramos būreliui būdingas užduotis, interpretuodami pagrindinį Hamleto dialogą. trečiojoje – į sporto salę pakviesti žiūrovai vykdo iš įrašo skambančio balso diktuojamas užduotis, kurios nuo standartizuoto testo pereina iki filosofinių ir egzistencinių klausimų bei pasirinkimų (deja, gana retorinių).

Vis dėlto emociškai stipriausia ir įtaigiausia – antroji spektaklio dalis. čia vienuolika aktorių, kiekvienas savo grupei žiūrovų pasakoja apie save: nuoskaudas, patirtis ir atradimus. kokia ta istorija ir kuo ji svarbi aktoriui ir žiūrovui, priklauso nuo raidelės, kurią gausite vos

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

rekomenduojama moksleiviams ir dar neatradusiesiems teatro netradicinėse erdvėse. nerekomenduojama besitikintiesiems tradicinio spektaklio apie mokyklą.

dVasiNiai reikaLai

ŽiŪrėkite vilniaus maŽajame teatre (gedimino pr. 22, vilnius) repertuarą sekite www.vmt.lt

po ilgos pertraukos Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje – monospektaklis. Garsiojo švedų kino ir teatro režisieriaus ir scenaristo ingmaro Bergmano monologą „dvasiniai reikalai“ scenoje įkūnija vidurinės šio teatro kartos aktorė Gintarė Latvėnaitė. jau nuo pirmų akimirkų kirilo Glušajevo režisuoto spektaklio estetika alsuoja elegancija ir rafinuotumu. juodą scenos erdvę pagyvina veiksmą iliustruojančios ir lydinčios minimalistinės, tačiau tikslios miko žukausko vaizdo projekcijos, o veiksmo vietą bei nuotaiką keičianti šviesa (šviesų dailininkas eugenijus sabaliauskas) sukuria foną pagrindinei juoda ilga suknia vilkinčiai ir aukštakulniais avinčiai moters figūrai (kostiumų dailininkė marija zalensaitė). Baltaplaukė moteris lėtai ir ryžtingai dažosi ekrane. Netrukus su tokiu pačiu ryžtu ji įžengia į sceną. elegancija ir ryžtas išsisklaido vos G.Latvėnaitės kuriamai Viktorijai egerman ištarus pirmuosius žodžius.

G.Latvėnaitė savo monologą iš karto pradeda aukšta nata ir jos nenuleidžia per visą spektaklį. teatrališka bepro-

tybė, kuri pateikiama kaip dominuojantis jos veikėjos bruožas, akivaizdi nuo pirmų teksto eilučių iki finalo beprotnamyje. tad pašliję Viktorijos santykiai su vyru, neadekvačios reakcijos viešumoje ar vyro šermenyse stebina kur kas mažiau, nei turėtų, mat įtampa ne kyla, o palaikoma daugmaž tokia pati visą spektaklį. Beprotybės istorija pateikiama ne kaip kreivė, o, veikiau, tiesi linija, tik įtempta lyg styga. tiesa, toks pasirinkimas monologui psichiatrijos ligoninėje suteikia nuoširdumo ir paradoksalaus adekvatumo.

Nors aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtas monologas šiam spektakliui buvo adaptuotas (teksto redaktorė – Birutė kapustinskaitė), tačiau laikmetis lieka nesuvokiamas, pasiklydęs tarp amžiaus pradžios suknelės silueto ir šiuolaikinių projekcijų. todėl pasakojimai apie santykių problemas, visuomenės reakcijas ir kai kuriuos drąsius pasirinkimus atrodo atklydę iš labai tolimo laiko ir neaktualūs, tarsi savitai poetinis visa apimančios G.Latvėnaitės Viktorijos beprotybės sluoksnis. rekomenduojama itin teatrališkų damų gerbėjams. nerekomenduojama į gyvenimą žvelgiantiesiems gana paprastai.

Lauros Vansevičienės nuotr.

terapijos

okt stuDijoje (ašmenos g. 8, vilnius) repertuarą sekite www.okt.lt

44 // © 37O

mūsų teatrų repertuaruose šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija (ne pastaruoju metu populiarėjanti kolektyvinė kūryba, o iš anksto sukurtas dramos tekstas) – vis dar retenybė. dar rečiau lietuvių dramaturgija kalba konkrečia, šiuolaikine, gyvenimiška tema. okt/Vilniaus miesto teatre kirilo Glušajevo režisuotos Birutės kapustinskaitės „terapijos“ – būtent tokia reta išimtis. Be to, spektaklyje vaidmenis kuria vienos geriausių Lietuvos moterų aktorių. tiesa, „terapijų“ tema, nors ir gyvenimiška, tačiau nepaprasta – spektaklio veiksmas vyksta onkologijos ligoninėje.

Lašelinės stovas su raudonais vaistais ir ilgainiui antkapiais virstančios sulankstomos kėdės (dailininkas antanas dubra), magnetinio rezonanso skenerio ir kiti ligoninėms būdingi garsai (kompozitoriai ignas juzokas ir tomas stirna) – vos kelios, tačiau tikslios detalės, kurios ankštoką okt studiją paverčia ligonine. stilizuoti, pilkšvi, kiekvienai moteriai individualiai pritaikyti marijos zalensaitės kostiumai ne tik atstoja pižamas, bet ir leidžia spektaklio herojėms išlaikyti orumą.

B.kapustinskaitė jautriai ir tiksliai aprašė šešias vienos ligos ir vienos palatos susietas moteris: šeimyniškoji rasos samuolytės sonata, santūrioji Nelės savičenko rima, kuklioji Viktorijos kuodytės aldona, jausmingoji aldonos Vilutytės dalia, žodžių nesirenkanti oneidos kunsungos marija, nekaltoji severinos Špakovskos eglė. Visų jų likimai itin skirtingi, tačiau jas sieja bendra akistatos su mirtimi patirtis. čia nesvarbios jų profesijos, nes šiame gyvenimo etape jos pirmiausia mamos, žmonos, draugės, meilužės, dukros, našlės. Būtent per santykius su ar-

timaisiais ir vienos su kita dramaturgė atskleidžia kiekvienos jų požiūrį į ligą, mirtį ir viltį. pasikliaudamos B.kapustinskaitės tekstais aktorės taikliai parodo skirtingas reakcijas į mirtį ir skirtingas gyvenimo su liga fazes. paradoksalu, tačiau pasveikimas ilgainiui gali tapti ne mažiau gąsdinančia perspektyva. tiesa, sunkiausias ir nepalankiausias vaidmuo teko Vilmai raubaitei, kuriai reikia įkūnyti funkcinius personažus – gydytoją, psichologę, seselę ir religinės bendruomenės atstovę – scenoje pasirodančius vien tam, kad atskleistų vieną ar kitą palatos gyventojų reakciją. atrodo, kad spektaklio režisierius k.Glušajevas siekė kuo mažiau kištis į dar praėjusią žiemą pjesės skaitymo metu susikūrusią šio puikių aktorių kolektyvo vidinę dinamiką ir susikurtus vaidmenis, tik pamėgino veiksmą įrėminti keletu detalių. tačiau jo pasirinktas nuosaikus sąlygiškumas čia nėra vientisas, mat į jį įsismelkia iliustratyvios detalės, tarsi režisieriui kartkartėmis pritrūktų pasitikėjimo publika ar aktorėmis. „terapijose“ nėra socialinės kritikos pasažų, nesiekiama edukuoti onkologinių ligų klausimais, neieškoma ligos priežasčių. tragikomiškų situacijų ir atpažįstamų tipažų kupinas, nuolat publikos juoko lydimas spektaklis paprasta ir gyvenimiška kalba intymioje okt studijos erdvėje pasakoja apie neišvengiamybę, būtį ir jos buitį.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

rekomenduojama norintiesiems pasimėgauti moterų teatru. nerekomenduojama vengiantiesiems rimtų temų.

seNiausios LietuVos ĮmoNės VadoVė: tradiCijos ĮkVepia kūryBai rašė kristina katinaitė

Tradicijos ir laisvė būti tokiam, koks nori, – du, atrodytų vienas kitam prieštaraujantys varikliai, ne pirmą šimtmetį varantys į priekį seniausią šalies aludarį. Pasirinkęs kelią be kompromisų šiandien jis jaunų alaus entuziastų apsuptyje lyg žyniuonis puoselėja amato subtilybes ir propaguoja lėto bei klasikinio krafto tradiciją. „Lietuviai dar sunkiai supranta, kas yra kraftas, vis dar užkimba ant gražių etikečių, nesigilina į esmę ir kokią svarbą vadinamasis kraftas turi ne tik alaus, bet apskritai visai pramonei. Krafto alaus kultūra pas mus netgi kažkiek išsigimė, ją į savo rankas perėmė tie, su kuriais kovojant kraftas ir gimė, t.y. didžiosios korporacijos, stambios įmonių grupės. Juk būtent krafto alaus daryklų atgimimas sugrąžino laisvę rinktis“, – sako „Gubernijos“ bravoro vadovė Vijoleta Dunauskienė.

– Mėgstamiausi šių laikų žodžiai – inovacijos ir kraftas. Visiems žinomi, bet kartu ir mistiniai. Kraftas aludarystėje – kas tai?

– Tai visus gamintojus ir prekybininkus šiandien labiausiai viliojantis žodis. Lietuvoje nėra aiškaus jo apibrėžimo. Apskritai nėra jokio apibrėžimo, kada tai galima vartoti. Tad jį pasiėmė visi, kurie matė naudos, o pirmiausia tie, prieš kuriuos nukreiptas šis judėjimas.

Kraftinis judėjimas gimė iš noro išsaugoti alaus įvairovę ir kokybę. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV didžiosios alaus daryklos supirko ir uždarė mažesnius ar finansiškai silpnesnius, virsdamos didžiulėmis rinką reguliuojančiomis korporacijomis.

Vėliau ta tendencija persikėlė į Europą, paskui – ir į Lietuvą. Alus ėmė panašėti, dominavo lageriai. Buvo siekiama išvirti kuo daugiau ir kuo pigiau.

Tačiau buvo žmonių, kurie nenorėjo pasiduoti tokiam suvienodinimui, diktuojamam skoniui ir ėmė virti savo alų.

Sulaukusios vartotojų palaikymo, tos individualios alaus daryklos augo, stiprėjo, jų daugėjo. Atsirado vis daugiau barų, kurie norėjo leisti savo vartotojui rinktis, pateikti įvairesnio skonio alaus.

Galų gale jie nenorėjo būti priklausomi nuo didžiųjų įmonių rinkodaros biudžetų ir diktuojamų sąlygų.

JAV labai griežtai apibrėžta, kas yra krafto alaus daryklos. Pirmiausia tai jokiam koncernui ar didesnei alaus daryklai nepriklausanti darykla. Jei daugiau nei 25 proc. akcijų valdo stambi gėrimų pramonės įmonė – tokia alaus darykla negali vadintis kraftiniu alaus bravoru.

Taip pat jis turi alų virti bei fermentuoti tradiciniu būdu ir užimti iki 3 proc. šalies rinkos. Šioje šalyje joks save gerbiantis baras neleistų sau turėti tik vieno gamintojo ar importuotojo alaus. Tiesiog klientai į tokį barą neitų. Klientas turi turėti pasirinkimą. Nori industrinio – prašom, nori klasikinio krafto – prašom, nori eksperimentinio – irgi turime kelis, nori vietinio aludario gaminto – rinkis dar iš penkių. Lietuvoje, atėjęs į barą ir išvydęs meniu pirmą alų, jau gali nuspėti, kokie bus kiti.

„Gubernijos“ bravoro vadovė Vijoleta Dunauskienė

– Vis dėlto, jei eitume po Lietuvos didmiesčių barus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ten visur jau karaliauja kraftas.

– Tai tik įvaizdis. Pažiūrėjus atidžiau, tai tos pačios industrinės daryklos, tik sukūrusios savo atskirus prekių ženklus.

Kraftas imituojamas tikintis, kad vartotojas nesupras. Netgi propaguojantys krafto alų renginiai vyksta su korporacinių daryklų užnugariu.

manau, kad jei išTies myli savo amaTą, privalai BūTi laisvas. kad TurėTum laisvę virTi Taip, kaip norisi.

Lietuvoje žmonės ėmė vartoti mažiau alkoholio, bet rinktis išskirtinesnius produktus, nusisuka nuo masinės gamybos. Ir tai vyksta ne tik gėrimų sektoriuje. Mes apskritai pradėjome domėtis, ką vartojame, ieškome kokybės.

Tad stambioms gėrimų verslo korporacijoms neliko kito kelio kaip tik pasipudruoti, užsiklijuoti gražias etiketes ir pasivadinti kraftu. Man tai primena vilko persirengimą avies kailiu. Krafto alaus judėjimas gimė, kad pasipiešintų korporaciniams pinigams, jų diktuojamam skoniui ir pasirinkimo laisvės suvaržymui, tačiau Lietuvoje korporacijos priešinasi pačios prieš save. Vaidina šį žaidimą tikėdamosi, kad vis tiek niekas nesupras.

Tad džiugu, kai pamatai, kad šalia atsiranda vienas kitas tikrai laisvas aludaris, kurio pagrindinis tikslas – aludarystės meno puoselėjimas, o ne dar didesnės rinkos dalies užėmimas.

– Vienas iš labiausiai Lietuvoje akcentuojamų krafto požymių – eksperimentavimas ir naujumas. Kodėl tai taip svarbu?

– Iš dalies tai atėjo iš Amerikos. Vakarų Europoje ši tendencija nėra tokia ryški, nes čia yra daug stiprių, nedidelių, kelis šimtmečius skaičiuojančių šeimos alaus daryklų, verdančių tradicinį alų.

Jie sudaro lygiavertę atsvarą naujoms eksperimentinėms darykloms. Nerei-

kia galvoti, kad tradicinis, klasikinis alus – tai nuobodus ir paprastas skonis.

Per visą alaus istoriją atsirado tiek įvairovės, kad reikia tik noro ją atskleisti ir parodyti. Pavyzdžiui, dabar populiari IPA – klasikinis alus, gimęs kolonijiniais laikais ir populiarumo piką pasiekęs Anglijoje XIX a. Arba dabartinis mados klyksmas – rūgštus alus lambicas. Jo istorija siekia 500 metų. Tad tas aludaris, kuris pats skaičiuoja jau ne pirmą šimtmetį, tų ipų, elių ar lambicų yra išviręs ne vieną tūkstantį statinių. Įgijęs patirties, jis išsiaiškinęs, kas yra geriausia kuriai rūšiai, ir jam nebereikia eksperimentuoti, jis verda tiesiog gerą klasikinį alų – ar tai būtų tamsusis elis, ar lageris, ar kvietinis. Juokingai skambėtų, jei mes, turėdami kelių šimtmečių patirties, imtume žaisti eksperimentus ir apsimetinėti, kad dabar mokysimės virti alų. Tai naujų, jaunų alaus daryklų kelias.

Inovatyvumas nebūtinai yra eksperimentas dėl eksperimento. Inovatyvus gali būti ir gamindamas klasikinius produktus. „Gubernija“ pasirinko eiti klasikinių inovacijų keliu – atvedėme į Lietuvą klasikines alaus rūšis. Pirmieji išvirėme vadinamąjį ledo alų (vok. eisbier), pirmieji pristatėme lietuvišką kvietinį, tamsiuosius elius. Taip pat – baltic porterį. Netgi taip šiandien populiarius alaus kokteilius mes rinkai pristatėme daug anksčiau, nei juos čia pradėjo gaminti kiti. Dabar rinkai pristatome dar vieną naujovę – winter brew. Specialiai žiemos sezonui išvirtą alų, kurį galima gerti tiek šaltą, tiek karštą. Tai mūsų siūloma alternatyva karštam vynui. Tad istorija ir amžius netrukdo eksperimentuoti. Kai dar, be to, turi milžiniškos patirties ir laisvę kurti taip, kaip nori, ko daugiau reikia savo amato fanatikui?

– Kodėl taip akcentuojama laisvė? Juk

kūryba gali užsiimti ir dideli alaus daryklų junginiai.

– Manau, kad jei išties myli savo amatą, privalai būti laisvas. Kad turėtum laisvę virti taip, kaip norisi. Galbūt lėtai, neskubinant procesų ir ištobulinant kiekvieną žingsnį. Mes alų verdame ne todėl, kad turime įgyvendinti kažkokius didelius korporacinius planus, bet todėl, kad tai mūsų gyvenimas ir mums tai daryti yra gera.

Per didelę patirtį įgytas žinojimas, kas yra geriausia alui, atsiradęs savotiškas instinktas leidžia nesiblaškyti, susitelkti į savo veiklą ir nebijoti būti kitokiems krafto rinkoje. Ne kurti tai, kas uždirbs kuo daugiau pinigų, o kuo daugiau atiduoti aludarystės menui, prisidėti prie jo augimo ir gyvenimo.

Kai vartojame korporacijų produktus, ne pirkėjas diktuoja sąlygas, o gamintojas primeta pirkėjui savo nuomonę.

Tai tas pats, kas buvo prieš 25-erius metus, kai pasiūla buvo formuojama pagal gamintojų galimybes ir norus. Tada nebelieka klausimų, ko vartotojas nori. Trumpinamas gamybos kelias, ieškoma kompromisų, taip atsiranda ir ta pati hight gravity technologija, nes pagrindiniu tikslu tampa pelnas. Štai kad ir stiprusis alus. Šiandien Lietuvoje yra susiformavusi vos ne stigma, kad stiprus alus – žemiausio visuomenės sluoksnio gėrimas. Juk ne alaus laipsniai esmė – jei kas norės pasigerti, galės nusipirkti dar stipresnio vyno ar degtinės. Tiesiog, naudojant hight gravity technologiją, daug lengviau pagaminti vidutinio stiprumo alų. Išvirti tikrai gerą 7, 9 ar net 12 laipsnių stiprumo alų jau yra menas. Tik klasikinės alaus daryklos skonį formuoja pasitelkdamos salyklą, mieles ir fermentaciją, o ne pridėdami dirbtinių priedų. O tai suvaldyti ir nujausti rezultatą – dalis aludario meistrystės.

aLisa steBukLŲ LeNtyNoje

rašė sandra kliukaitė

Turime visą pusnį į Kalėdų dovanas tinkančių pretendentų. Pradžioje kiek netradicinis formatas – receptai, skirti tiesiogine prasme lediniam švenčių stalui, sūrios dovanos iš Druskininkų, įspūdingo dizaino veidrodis, be kurio Alisos stebuklų lentyna nepatektų į „Veidrodžių karalystę“, unikalus dovanų pakavimo popierius, į kurį netilptų šis veidrodis, bet tilptų retromodernistiniai drabužiai ir miniatiūriniai auskarai, literaliai įkvėpti senų prisiminimų, nes kokia gi metų pabaiga be nostalgiškų šeimos albumų ir sandėliuko relikvijų peržiūrų?

O ką tu? Ką per Naujuosius? .. .

AuskArAi-rAidės „tiny treAt“

.

LIETUVA Diz. Deimantė Litvinaitė www.tadamdesign.com

kai žiemą saulės mažiau, kūno temperatūrą galima kelti iš vidaus. Vienoje ausyje – auksinė širdis, kitoje – gražiausio vardo raidė. tai trečioji „tadam! design“ kolekcija, tęsianti nostalgiškų gomurio malonumų koncepciją juvelyrikoje, ir šį kartą pasipildžiusi auskarais-raidėmis. Lakoniško dizaino, modernių formų, mažų detalių papuošalai nugula ant kūno kaip ypatingų akimirkų, brangių emocijų, šiltų prisiminimų ženklai, kad ir pirmos paėjusios meilės prisiminimai.

Monikos Penkutės nuotr.

mAisto menAs „ledynmetis“

LIETUVA Diz. Robertas Daskevičius, Vytautas Pupelis, Paulius Orlovas www.52kartai.lt

kaip atrodytų mūsų maistas ir virtuvės, jei staiga užslinktų ledynas ir viskas pasidengtų ledu? tokia tema #38 kartą fantazavo geriausio metų tinklaraščio „52kartai“ autorius robertas daskevičius su restorano „Health“ šefu Vytau-

tu pupeliu ir „Ledo meistrų“ guru. tai buvo sudėtingiausias ir ilgiausias kartas, kurio proceso metu buvo sušaldyti ne šiaip produktai, o restoraniniai patiekalai: rūkyto šamo salotos, anties krūtinėlė su vaisių džemu, žaliasis kokteilis ir šokolado desertas su aviečių padažu. jei norėsite pasigaminti tai namie – visus receptus rasite „52 kartų“ tinklaraštyje.

Roberto Daskevičiaus nuotr.

doVAnų pAkAVimo popierius „WrAppinG foto“ LIETUVA Diz. Martynas Kazimierėnas www.march.lt

lAuktuVės iš druskininkų „my little spA“ LIETUVA Diz. Valerija Žilėnienė, Irmantas Savulionis, Gintarė Ribikauskaitė www.mylittlespa.lt

manote, neįmanoma suvynioti dovanų į eglės šakas, marmurą ar jūros bangas? tai aišku, kad įmanoma. marCH dizaino studijoje sukurtas fotorealistinis popierius – tai tapetai dovanoms ir alternatyva klišėms: banaliomis gėlytėmis, širdelėmis ar meškiukais tedžiais numargintai dovanų pakavimo materijai. juk unikalios dovanos nusipelnė būti supakuotos unikaliai.

magnetukus palikite diletantams, turime autentiškų dovanų iš druskininkų, kurios tiks ne tik per kalėdas, bet ir bet kuriuo paros metu. „Étiquette“ dizainerių sukurtos dėžutės viduje slepiasi purvas, pušys ir druska, tiksliau, muilas su sapropeliu – gydomuoju purvu tiesiai iš Gervinio ežero dugno, autentiškas pušų kremas, spa žvakė ramioms mintims ir druskos burbulas voniai iš šaltinių druskos, atsiradusios iš kunigaikštienės ašarų, priverktų jai gedint nuskendusio mylimojo (anot legendos). Viskas iš krašto, kur laikas lėtesnis, jausmai tikresni.

drABužių kolekcijA „d.efect AW17“ LIETUVA Diz. Eglė Žiemytė www.defectonline.com

tai kolekcija, kuri rimtai norėtų būti pakabinta bet kurioje spintoje, o ją įkvėpė dizainerės eglės žiemytės mamos jaunystės nuotrauka iš Laisvės alėjos. retromodernistines 7-ojo dešimtmečio Lietuvos madas dizainerė transformavo į naują klasikinį kelnių ir švarko kostiumą, vyriško stiliaus paltus, šilko sukneles ir palaidines, žiemiškus stambaus mezgimo megztinius, masyvius dirbtinio kailio kailinius, plačias kelnes. Be to, fotosesijai pasirinkta legendinio aklųjų kombinato valgykla – kas tai yra, žino, ko gero, visi gimę sovietiniame kaune.

Pauliaus Zaborskio nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Beno Navanglausko, Andriaus Penkausko nuotr.

Veidrodis „mudu“

LIETUVA Diz. Povilas Žakauskas, Povilas Daugis („HEIMA architects“) www.heima.lt

46 // © 37O

alisa tikrai būtų išlipusi iš savo Veidrodžių karalystės, jei būtų žinojusi, kokį įstabų veidrodį užkėlėme ant lentynos.

Veidrodinė skulptūra, sugriovusi mitą, kad veidrodis tėra plokščias sienos aksesuaras, kartais dar ir pasakantis, kas pasaulyje gražiausias... „mudu“ yra lyg 3d, jį galima apžvelgti iš visų pusių, nes jis neturi savo vadinamosios blogosios pusės. iš koriano akmens kaune gimęs veidrodis susuko galvą ir Niujorko „moma“ muziejuje vykusių dizaino apdovanojimų „NyCxdesiGN 2017“ komisijai, kurie veidrodžio kūrėjams įteikė dizaino „oskarą“.

Igno Maldžiūno nuotr.

lietuViškų žiedų puokštė Lietuvos šimtmečiui paminėti – ypač natūralios vaistinėje pagamintos kosmetikos „žiedė“ linija. specialiai šventės proga kurta, lietuviškų ingredientų pilna!

• drėkinamasis veido kremas su slyvomis, 50 ml • Liepų hidrolatas, 100 ml • aguonų aliejus, 50 ml www.ziede.lt Rasite „Gintarinėje“ ir „Norfos“ vaistinėse. Gaminti naudojamos ekologiškos medžiagos ir stiklo pakuotės.

Neišmeskite tuščio stiklinio indelio „Žiedė“. Atneškite jį į vaistinę ir naują gaminį „Žiedė“ įsigykite pigiau.

48 //

© 37O