370 nr 63

2018 vasaris #63

SU JUBILIEJUM, LIETUVA

VIENYBĖ TEŽYDI TARP MIESTO IR KAIMO, TARP TIESOS IR MELO JAUNŲJŲ „PELĖDŲ KALNO“ AKTORIŲ PATIRTYS ANTANAS ŠILEIKA: RAŠYTI IŠMOKAU SĖDĖDAMAS PRIE PIETŲ STALO IR LAUŽAVIEČIŲ

Artūro Morozovo nuotr. (www.artmor.lt)

KAUNO AMBICIJOS

#63 Rašė Jurgita Kviliūnaitė

SU JUBILIEJUMI, LIETUVA! ARBA (NE)ŠVENTINIO VIRŠELIO ISTORIJA

NUMERIO BENDRADARBIAI:

JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

V

JORĖ JANAVIČIŪTĖ

alstybės atkūrimo šimtmečio proga norėjosi parengti optimizmu, meile tėvynei tiesiog trykštantį šventinį numerį su ypač patriotišku viršeliu, apkaišytu trispalvėmis, vyčiais, Gedimino stulpais ir pan. Na, kad visiems, kas tik paims į rankas žurnalą, nekiltų jokių abejonių, ką ir kodėl švenčiame. Jeigu jau tualetinis popierius gali sveikinti tautą šia visiems gerai žinoma proga, tai kuo mes blogesni!

BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

Viršeliui sukurti netgi konkursą feisbuke paskelbėme.

Deja, į elektroninį redakcijos paštą atkeliavo vos keli kūrybiniai sumanymai, kuriuos dizaineris galantiškai parekomendavo persiųsti vaikų piešinių konkursui.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba, raminau save.

Galų gale dar taip nebuvo, kad žurnalas išeitų baltu viršeliu – vis tiek kažką sugalvosime. Be to, net ir tabula rasa atveju įmanoma surasti pasiteisinimų.

Pavyzdžiui, apsimesti, kad solidarizuojamės su kitais meno ir kultūros leidiniais, šiemet gavusiais mažesnę, nei tikėjosi, valstybės paramą. (Jeigu rimtai, tai užjaučiame. Bet mūsų patirtis panaši, tad literaliai esame likimo broliai.)

Laikas iki žurnalo maketo atidavimo spaustuvei visada bėga nenumaldomai greitai. Bet kaip smarkiai jis lekia, kai neturi kuo papuošti viršelio! Jautiesi taip pat blogai, kaip tas vaikas, Vasario 16-osios išvakarėse negavęs vardinio Juozo Statkevičiaus tautinio kostiumėlio, už kurį sumokėjo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – paskutinę akimirką (likus maždaug pusdieniui iki deadline) mus išgelbėjo vienas iš numerio pašnekovų – žinomas fotožurnalistas, multimedijų platformos „Nanook“ įkūrėjas Artūras Morozovas, iš Los Andželo atsiuntęs žavios lietuvaitės nuotrauką. Tiesa, Los Andželas čia niekuo dėtas, jis ten tiesiog tuo metu fotografavo – nuotraukoje esanti mergytė gyvena... Neatspėjot, ne Naisiuose, o Salake (Zarasų r.). Daugiau apie ją nieko nežinome, bet gal dar sužinosime?

Galbūt mažoji šviesiaplaukė, mėginanti įsipilti pieno iš didžiulio stiklainio (patikėkit, tai nėra paprasta) taps žinoma dainų kūrėja? O gal tapytoja (tikėtina, kad nuo šiol Vilniaus dailės akademijoje moterims bus saugu studijuoti)? O gal fotožurnaliste, kaip ją įamžinęs ir mums nuotrauką atsiuntęs dėdė Artūras?

TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ

KAROLIS VYŠNIAUSKAS KULTŪRISTAS

Tiesą sakant, ne taip svarbu, kuo taps ši mažo Lietuvos miestelio gyventoja. Svarbu, kad ji mylėtų savo šalį, o ši – ją. Šios mergaitės ateitis priklauso ne tik nuo jos šeimos, mokytojų, artimųjų, bet nuo mūsų visų, o visi kartu (kad ir kaip tai banaliai skambėtų) mes ir esame Lietuva – menininkai, medikai, mokytojai, pensininkai, ūkininkai, sportininkai, Seimo nariai, ministrai, kiemsargiai. Lietuviai, lenkai, rusai...

Girtuokliai ar narkomanai... Linksmi, padūkę, dainuojantys, liūdni ar netgi puolę į depresiją. Bet būtinai kartu, o ne po vieną. „Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos. Įgyvendindamas šį projektą supratau, kiek išties mažai žinome apie save ir kaip visi tarpusavyje esame susiję“, – apie savo naująjį projektą, kuriuo sieks mažinti socialinę atskirtį, pasakoja A.Morozovas.

Kitas žurnalo herojus, Kanadoje gyvenantis lietuvių kilmės rašytojas Antanas Šileika, kalbėdamas apie Lietuvą nesisvaido skambiais žodžiais ir sąvoką „patriotiškumas“ aiškina savaip: „Liūdna, kad ši sąvoka prarado savo gerą vardą, kai ja neatsakingai piktnaudžiavo primityvūs nacionalistai ir diskreditavo hipsteriai bei sofistikuoti intelektualai. Buvimas patriotu yra savo mylimų šalių interesų rėmimas, pripažįstant padarytas klaidas ir siekiant tas klaidas taisyti.“ Na, bet užteks apie rimtus dalykus, laikas šventei. Su jubiliejumi, Lietuva! Į sveikatą!

P.S. Turėjome omeny, kad skaitykite mus į sveikatą – straipsnių daug, visus sunku išvardyti.

Viršelyje – „Mergaitė su pieno stiklainiu“. Salakas, 2017. (Iš būsimo Artūro Morozovo fotopasakojimo).

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 22, 23, 24, 25, 28, 30, 32, 34 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 15 000 37O už reklamų turinį neatsako #63, vasaris, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> ŽIRKLĖS >> ŽIRKLĖS

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Liudo Masio

Lietuvių kalba ką tik pasirodė Kanadoje gyvenančio Antano Šileikos atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ („Baltos lankos“, 2018). Vėliausiame, jau penktajame, savo kūrinyje autorius atvirai ir ironiškai pasakoja apie įvairius gyvenimo epizodus skirtingais dešimtmečiais Kanadoje ir Lietuvoje, šeimos santykius, rašytojo karjerą ir nutrūktgalviškus nuotykius. Pasakotojas su humoru žvelgia į save ir vengia patetikos kalbėdamas apie nesėkmes ar nemalonius įvykius, tad skaitytojų laukia maloni akistata su vingiuojančiu ir žaismingu tekstu.

4 // © 37O

A.ŠILEIKA: RAŠYTI IŠMOKAU SĖDĖDAMAS PRIE PIETŲ STALO IR LAUŽAVIEČIŲ

– Kokią vietą „Basakojis bingo pranešėjas“ užima kitų jūsų knygų kontekste?

– „Basakojis bingo pranešėjas“ yra pirmasis mano negrožinės literatūros kūrinys knygos pavidalu. Esu parašęs daugelį esė, recenzijų ir kitokių straipsnių, tačiau niekada nebuvau sukūręs didelės apimties negrožinės literatūros darbo, ypač tokio, kuriame pagrindinis objektas būčiau aš pats. Autobiografijoje iškyla narcisizmo pavojus, to-

dėl jos pasiryžo paaukoti gyvybę – tokių juk labai nedaug.

tekste. O juk daugelis žmonių, kurie mėgina kažko siekti ir dėl to kovoti, kaip kad aš dariau literatūros pasaulyje, į savo pastangas žvelgia truputį patetiškai. Mano požiūris į tai, priešingai, dažniausiai komiškas.

– Viename iš atsiminimų pasakojate apie sunkų jūsų kaip rašytojo debiutą, kai į literatūros lauką pavyko patekti tik su ketvirtuoju romanu. Kur dingo tie pirmieji bandymai? Ar panaudojote kituose tekstuose, o gal teko negailestingai atsikratyti?

– Trys pirmieji mano nebaigti romanai ir mažiausiai vienas vėlesnis nepavykęs romanas dūlėja stalčiuose – ten turėtų ir likti. Tie tekstai buvo geriausia, ką tuo metu galėjau parašyti, tačiau dabar tikiu, kad jie nebuvo pakankamai geri. Juk gyvenau Kanadoje, o ne sovietmečio Lietuvoje, kurioje drausta žodžio laisvė. Čia galėjome rašyti apie bet ką, tačiau talentingai. To nebuvo mano pirmuose romanuose. Tarp kitko, ši tema primena man apie buvimą nuoširdžiam. Pažįstami rašytojai patyrė panašių dalykų, tačiau tikrai ne visi drįso apie tai prisipažinti. Pasirinkau atsisakyti kenčiančio genijaus vaidmens – truputį juokinga, kai tai mėgina daryti kiti.

– Kodėl atsiminimų rinkiniui pasirinkote būtent šį pavadinimą?

– Kaip tik mėginau išvengti, bet mano leidėjas Kanadoje ir mano žmona atkakliai tvirtino, kad toks pavadinimas bus juokingas. Nors man tai atrodė truputį gėdinga. Tarkime, neseniai ėmiau interviu iš Tomo Weberio – labai rimto vokiečių istoriko, Hitlerio biografo. Įsivaizduokite, buvau jam pristatytas kaip „Basakojo bingo pranešėjo“ autorius! Nejaugi truputį nekomiška? Tačiau žinau, kad mano redaktoriai ir leidėjai išmano šiuos dalykus, todėl pasitikėjau jais, teigiančiais, kad skaitytojai tokį pavadinimą tikrai atsimins. Įsivaizdavau, kad verčiant knygą lietuviškai pavyks pabėgti nuo jo, tačiau lietuvių leidėjai buvo tokios pačios nuomonės. Taigi dar kartą tapau basakoju.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti rašant atsiminimų knygą? Galbūt teko perlaužti vidinę kartelę, kad galėtumėte rašyti apie konkrečius žmones arba įvykius?

– Buvo sunku rašyti apie savo sūnus ir žmoną. Jie vieninteliai, kuriems leidau perskaityti tekstą prieš jį išleidžiant. Ypač jaudinausi, kad mano jaunesnysis sūnus Gintaras nebus patenkintas, jog atskleidžiu jo seksualinę orientaciją. Kitaip tariant, kodėl mano siekis būti nuoširdžiam turėtų peržengti ir jo privatumo ribas? Bet sūnus pasakė, kad jeigu nutariau kūrinyje būti atviras, jis palaiko mano sumanymą, leisdamas atvirai rašyti ir apie save. Šiaip ar taip, Kanadoje būti gėjumi nėra kažkas ypatinga – beveik tiek pat nereikšminga kaip kad plaukų spalva. Daugiau niekieno leidimo neatsiklausiau ir pasirengiau dėl savo atvirumo laukti išpuolių, tačiau kol kas visi iš mano brolių ir buvusių kolegų man atleido. Nežinau, ar taip pat bus ir Lietuvoje. Pamatysim.

– Ar kūryboje turite tabu?

– Jei tik įmanoma, visuomet draudžiu sau būti nuobodžiam.

Kiekvienas rašytojas yra apsėstas kokių nors dalykų, apie kuriuos rašo. Mano atveju – tai Lietuva, bet ši tema nėra įdomi tiesiog savaime. Mačiau daugybę lietuvių rašytojų, kurių kūrybos šaltinis – rašyti apie tai, kaip daug Lietuva kentėjo. Tai jie nebūtinai daro įdomiai ar patraukliai. Rūtai Šepetys pasisekė, tačiau daugybei rašytojų nepavyko. Taip pat turiu tabu rašyti apie seksą. Darau tai apgailėtinai. Netgi yra blogai aprašyto sekso literatūroje apdovanojimas, kurį, bijau, vieną dieną galėčiau pelnyti, jei tik apie tai rašyčiau. Dėl to kaltinkite mano katalikišką pradinį išsilavinimą! Ir turiu dar vieną tabu – man nepatinka, kai norėdami išgarsėti rašytojai tyčiojasi iš kitų žmonių.

– Kūrybinio rašymo užduotyse dažnai sakoma, kad rašant reikia turėti savo įsivaizduojamą skaitytoją. Ar turite tokį?

– Mano rašymo impulsai išsivystė iš tėvų, brolių ir draugų pasakojimų prie pietų stalo arba aplink laužavietes stovyklose. Be to, turiu draugų iš CBC žinių. Tai sąmojingi ir protingi žmonės ir, jeigu praversi burną kalbėti, turėsi labai mažai laiko pasirodyti juokingas, protingas ar įdomus. Jei nesugebėsi – kažkas prie stalo greitai užims tavo eterį. Tad sėdėjimas prie pietų stalo ir laužaviečių išmokė mane rašyti stengiantis pelnyti auditorijos dėmesį.

dėl rašydamas mėginau surasti savo gyvenimo epizodų, kurie galėtų parodyti išsamesnį vaizdą – tokį kaip jaunų vaikinukų trauką moterims, paauglių pastangas atitikti tų laikų dvasią, rašytojų troškimą parašyti vertingus kūrinius. Norėjau užfiksuoti skirtingų dešimtmečių nuotaikas. Stengiausi būti nuoširdus, tačiau kitaip, nei tai būčiau daręs rašydamas grožinį kūrinį. Ne kartą gyvenime išgyvenau nesėkmes, kurių nesistengiau paslėpti ar pagražinti

– Knygos pabaigoje konstatuojate, kad turite dvi tėvynes – Kanadą ir Lietuvą. O kaip jūs suprantate sąvoką „patriotiškumas“?

– Liūdna, kad ši sąvoka prarado savo gerą vardą, kai ja neatsakingai piktnaudžiavo primityvūs nacionalistai ir diskreditavo hipsteriai ir sofistikuoti intelektualai. Buvimas patriotu yra savo mylimų šalių interesų rėmimas, pripažįstant padarytas klaidas ir siekiant tas klaidas taisyti. Niekas iš mano draugų neturėjo sūnų, kurie tarnautų Kanados armijoje, o maniškis ten buvo ir kariavo Afganistane. Sūnaus kolegos žūdavo mūšiuose ir jų kūnai sugrįždavo į tėvynę keliu, pavadintu Herojų magistrale – verkdavau kiekvieną kartą, pamatęs per televiziją žinias apie dar vieną mirtį. Žinojau, kad kitą kartą jų vietoje gali būti ir mano vaikas. Verkiau ir tada, kai, būdamas Toronte, telefonu bendravau su Tomu Žižiu, kuris pasakojo, kad Vilniuje po tankais traiškomi Televizijos bokšto gynėjai. Kai lankausi Lietuvoje, prisimindamas žuvusiuosius sustoju prie monumento, skirto Sausio 13-osios aukoms. Būti patriotu reiškia ne tik mylėti savo šalį, bet ir gerbti tuos, kurie

BUVIMAS PATRIOTU YRA SAVO MYLIMŲ ŠALIŲ INTERESŲ RĖMIMAS PRIPAŽĮSTANT PADARYTAS KLAIDAS IR SIEKIANT TAS KLAIDAS TAISYTI.

– Jūsų knygas į lietuvių kalbą yra vertęs jau ne vienas vertėjas. Dažniau tekstą paliekate vertėjo valiai ar mėginate prisidėti prie vertimo proceso?

– Kadangi turiu ribotas lietuvių kalbos žinias, pasitikiu lietuviais, kurie papasakoja apie mano vertimų kokybę. Po to, kai išgirdau, kad buvo vertimo nesklandumų su dviem pirmosiomis mano knygomis lietuvių kalba, kreipiausi į Vitalijų Šarkovą, kuris vertė mano apsakymą „Šiaurės Atėnams“.

Pasak žinovų, tai geriausias mano kūrybos vertimas. Jaudinausi dėl dviejų savo pastarųjų knygų, kadangi jose buvo daug humoro, kurį gali būti sunku perteikti kita kalba, tačiau V.Šarkovas kantriai išklausė mano pastabas apie tai, kur turėtų būti įterpti pajuokavimai, ir padėjo juos išlaikyti suprantamus lietuviškai. Juk sąmojis yra tarsi subtili orchidėja, lengvai nuvystanti atsidūrusi svetimos kalbos lauke.

– Keliuose interviu esate minėjęs, kad džiaugiatės lietuvių skaitytojais. Kuo mūsų mažos šalies skaitymo įpročiai skiriasi nuo Kanados skaitymo kultūros?

– Lietuva, kaip ir daugelis Europos valstybių, apskritai yra labiau skaitanti negu Šiaurės Amerika. Prieš keletą metų, kai važiavau į knygų mugę, lenkų kilmės taksi vairuotojas, sunkiai dėliodamas žodžius lietuviškai, pasakė man, kad dievina knygas. Lietuvoje per radiją ir televiziją kur kas daugiau kalbama apie literatūrą, menus ir klasikinę muziką negu Kanadoje ar Amerikoje. Nors prieš keletą metų dar būdavo, šiuo metu Kanados televizijoje išvis nebėra literatūrinių laidų. Europiečiai pripratę prie sudėtingų filosofinių veikalų, o amerikiečiai yra daug nekantresni. Vargšas literatūros agentas vis bando amerikietinti mano romanus, prašydamas, kad jie būtų dinamiškesni, lengviau skaitomi ir su didinga pabaiga.

– Ką reiškia būti rašytoju Antanu Šileika Kanadoje ir Lietuvoje? Kalbu ne tik apie jausmą, bet ir aplinkybes.

– Vilniaus knygų mugė yra mano mėgstamiausias renginys Lietuvoje, antroje vietoje būtų vasarą vykstantis „SantarosŠviesos“ suvažiavimas. Knygų mugės Kanadoje yra kur kas retesnės ir sulaukia mažiau lankytojų, nebent ten pasirodantis rašytojas yra megažvaigždė. Pamenu, kai dalyvavau Leonido Donskio aforizmų knygos „Paralelinės tikrovės“ pristatyme Vilniuje ir, savo nuostabai, mačiau sėdinčią kelių šimtų žmonių auditoriją. Kanadoje nė vienas aforizmų knygos autorius negalėtų tikėtis daugiau kaip poros dešimčių žiūrovų. Lietuvoje esama kur kas didesnio literatūros kulto.

>>>>ŽIRKLĖS ŽIRKLĖS

TARP MIESTO IR KAIMO, TARP TIESOS IR MELO Rašė Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos Artūro Morozovo

Kaune užaugęs, o dabar Visagine gyvenantis fotožurnalistas Artūras Morozovas pastaruosius keletą metų rezidavo užsienyje, daugiausia buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, stengdamasis nuotraukose atskleisti realybę, kuri dažnai iškreipiama propagandos įrankiais. Nenuostabu, kad jo reportažai sudomino net ir tokius žiniasklaidos gigantus kaip „The Guardian“, „Der Spiegel“, „The New York Times“ ir pan.

Š

iemet jis didžiąją dalį savo projektų ketina dedikuoti Valstybės atkūrimo šimtmetį pasitinkančiai tėvynei. Bet ne todėl, kad jaučiasi už ką nors skolingas, – žinomo fotografo manymu, pasauliui labai trūksta kokybiškų pasakojimų iš Lietuvos.

Iš pradžių pamėginau vietoje nenustygstantį Artūrą pagauti jo gimtajame Kaune (jis yra ir vienas iš „Kaunas 2022“ ambasadorių), galiausiai susibėgome puodelio kavos sostinėje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jis ieškojo medžiagos vienam iš projektų. Kad Vilnius – tik trumpa stotelė jo kelionių atlase, išdavė už stalą aukštesnė kelioninė kuprinė. Paaiškėjo, kad pašnekovas po kelių dienų turi skristi į Los Andželą, kur įgyvendina vieną iš daugybės savo socialinės fotografijos projektų. Apie jį nė nesumojau paklausti, tačiau netrukus iš Artūro feisbuko įrašų tapo aišku, kad amerikietiškame projekte jis ketina nuotraukomis pasakoti apie Vakarų pakrantėje įsikūrusių lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenių gyvenimą.

Pastarieji keleri metai jam buvo turtingi ryškių patirčių – karas Ukrainoje, migracijos banga iš Sirijos ir kitų arabų šalių, žurnalistinės kelionės po Rusiją, Gruziją, Moldovą, Palestiną, aneksuotą Krymą ir t.t., siekiant kadruose ir tekstuose užfiksuoti jokiais išankstiniais mitais neapipintą ir nė į vieną ar į kitą pusę neiškraipytą realybę. ĮSIJAUSTI Į ISTORIJAS Ką daryti, jeigu toji tiesmuka realybė ima ir apsuka išankstines nuostatas, įsitikinimus, stereotipus visais 180 laipsnių? Ar šiame žanre apskritai galima tokių turėti?

6 // © 37O

„Žurnalistui reikia nuolat abejoti viskuo, neužsidaryti tarp savo įsitikinimų, būti nepaprastai atviram. Viena yra skaityti, domėtis ir turėti nuomonę, kita – pamatyti viską savo akimis. Dėl to socialinė fotožurnalistika yra viena iš prestižinių profesijų – nesugalvoju jokios kitos, kuri leistų atsidurti vietose, į kurias nukreipti viso pasaulio žvilgsniai, įsijausti į istorijas, užuosti kvapus, matyti naujienų įvykio smulkiausias sudedamąsias dalis – žmonių išgyvenimus. Taip pat ypač svarbu yra darbo etika ir objektyvumas“, – sako A.Morozovas.

ją pabėgėlių krizę: „Prieš išvykdamas nušviesti įvykių, susijusių su suaktyvėjusia imigrantų banga į Pietų Europą, vertinau pabėgėlius kaip vientisą masę, kurią sudaro tūkstančiai valčių, kilometrinės žmonių vilkstinės, nesustabdomos jokių valstybių sienų. Tačiau fotografuodamas turi unikalią galimybę išskaidyti šią milijoninę žmonių masę iki smulkiausio krislo – vieno žmogaus likimo. Tai padeda atsikratyti stereotipų. Nušviečiant tokias istorijas labai svarbu kalbėti apie viską ne apibendrintai, o detaliai. Pavyzdžiui, minėtos krizės atveju buvo labai svarbu kalbėti ne tik apie nuo karo bėgančių žmonių problemas, bet ir apie tuos, kurie pelnosi iš šios migracijos, ar tuos, kurie naudojasi proga patekti į Europą vedami piktų kėslų.“

Pasak jo, ši profesija išskirtinė ir tuo, kad leidžia per santykinai trumpą laiką patirti visą puokštę emocijų – nuo neapykantos iki atjautos, gailesčio. Taip Artūrui nutiko fotografuojant vadinamą-

„Kodėl nefotografuoji ir neviešini Lietuvos aktualijų – negi mes tokie neįdomūs pasauliui?“ – klausiu fotografo, kai pagaliau susėdame su puodeliais kavos rankose.

„Geras klausimas. Pritariu, kad kokybiškų pasakojimų pasauliui iš Lietuvos tikrai trūksta. Mūsų šalies vardas vis dažniau girdimas tarptautiniame kontekste, tačiau keliaudamas jaučiu, kad Lietuva pasauliui yra mažai pažįstama kultūriniu, socialiniu aspektu. Pats tik dabar pradedu pažinti Lietuvą, esančią už mano socialinio burbulo ribų. Norą tai daryti pajaučiau prieš prezidento rinkimus bendraudamas su amerikiečiais, gyvenančiais toliau nuo didžiųjų megapolių, klausydamas jų istorijų ir patirčių, politinių lūkesčių ir vilčių dėl Donaldo Trumpo, kuris europietiškoje erdvėje ir JAV didmiesčių kultūroje buvo ir yra vertinamas kritiškai. Supratau, kaip susikurta aplinka mus atskiria nuo bendro konteksto. Tada ir kilo mintis imtis socialinės atskirties temos“, – dėsto pašnekovas.

NORI GRIAUTI STEREOTIPUS Šio eksperimentinio socialinio projekto rezultatus pamatysime jau šių metų pabaigoje, kai šis jo vizualus pasakoji-

mas pasirodys knygos pavidalu. „Prie šio projekto dirbu vos du mėnesius, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad tai yra pati įdomiausia tema, kurią kada tik nagrinėjau“, – užtikrina jis.

Artūras skuba griauti miestietiškoje visuomenės dalyje įsigalėjusių stereotipų apie prasigėrusį ir ištuštėjusį kaimą. „Labai kviesčiau pavažinėti po Lietuvos kaimus ir pakalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis. Tikrai nėra taip, kad visi prasigėrę, nieko nedirba. Taip, yra rajonų, kur žemė nederlinga ar pramonė po sovietmečio žlugo. Bet ir iš tokių jokiu būdu ne visi išvažiavo ar prasigėrė, kaip įprasta manyti. Žmonės, net neturėdami darbo ar ūkių, sugeba išgyventi iš pensijų ar pašalpų ir dar mieste gyvenantiems giminaičiams padėti, nes patys užsiaugina daržovių ir gyvulių. O kaip tie kaimo žmonės jautriai žiūri į lietuvybę, papročius, tradicijas, kokį ypatingą ryšį išsaugojo su protėviais! Ypač

PRISIDEDA PRIE ŠALIES POKYČIŲ Socialinės temos gvildenamos ir šiuolaikinių medijų platformoje „Nanook“, kurią Artūras įkūrė su bičiule Berta Tilmantaite. A.Morozovo teigimu, kai kurios „Nanook“ iškeltos problemos netgi privertė politikus pakoreguoti įstatymus.

Pasak fotožurnalisto, būtent tai, kad ir pats gali prisidėti prie pokyčių, jį sulaiko nuo minčių apie išvykimą iš Lietuvos, pelningesnį darbą.

Kuomet sudegė jo namas prieš kelis metus Turmante, Povilas apsigyveno savo pirtyje.

Palestinos beduinų šeima.

„Man pasisekė, kad tik pradėjus dirbti fotožurnalistu, savo kolegos Liutauro Strimaičio dėka, turėjau galimybę susipažinti su geriausiomis tarptautinės žurnalistikos tradicijomis, bendradarbiauti su žymiausiais leidiniais. Tuomet regėjau didžiulį skirtumą tarp besiformuojančios Lietuvos žiniasklaidos ir to, kaip dirbama užsienyje. Panašiai jautėsi ir Berta, kuri buvo baigusi studijas geriausiose vaizdo žurnalistikos mokyklose. Kartą susitikome Vilniuje, vienoje žurnalistų kompanijoje. Ten užsimezgė pažintis ir nusprendėme kartu ką nors nuveikti. Pirminis tikslas buvo gana savanaudiškas – sukurti bendruomenę žurnalistų, su kuriais galima būtų bendrauti, diskutuoti ir dirbti kartu. Taip atsirado „Nanook“ ir edukacijos programa, kuri šiandien jungia apie 20 jaunų profesionalų“, – kalba A.Morozovas.

Naujausias „Nanook“ projektas vadinasi „Kol dega raudona“, jame atskleidžiamos Lietuvoje politinio prieglobsčio pasiprašiusių Rusijos piliečių, vienaip ar kitaip neįtikusių Kremliui, istorijos. „Atvykęs į Lietuvą pirmiausiai pastebėjau, kad lietuviai laukia, kol dega raudona, o rusai eina“, – tokiu pastebėjimu pasidalijo vienas iš projekto pašnekovų. „Šis dokumentinis projektas man nepaprastai įdomus. Jis supažindina mus su Rusija per jos gyventojų pasakojimus.

Kaip paprastas rusas iš eilinio miesto, dirbantis paprastą darbą, gali tapti režimo auka. Tai labai daug išduoda apie Putino Rusiją. Tai labai daug pasako ir apie mus. Šalį, kurioje egzistuoja valia padėti žmonėms, nepaisant to, kad jie yra iš priešiškos šalies.

Tai įrodo, kad tapome Europos valstybe“, – sako jis.

Pabėgėliai laipinasi Graikijos Lesbo saloje.

mane žavi Dzūkija, kur daugelis gyventojų kalba tarmiškai ir iki šiol gyvena iš to, ką randa miške. Taip pat vadinamųjų tuteišų kraštas – jūs neįsivaizduojate, kokių ten įdomių dalykų galima išgirsti ir pamatyti, kalbant apie papročius bei tradicijas“, – sako Artūras.

Jis pasidžiaugia nauja tendencija, kad į provinciją persikelia vis daugiau jaunų žmonių – vieni atvažiuoja iš miestų ieškoti pigesnio būsto ir ramybės, kiti grįžta iš užsienio, visokių įdomių verslų įkuria. Beje, Artūras ir pats jau dvejus metus su savo širdies drauge, taip pat gerai žinoma fotografe Neringa Rekašiūte (malonus sutapimas – ją kaip tik kalbinome sausio numeryje) gyvena Dievo užmirštame Lietuvos užkampyje Visagine. „Tokių, į kaimą grįžusiųjų, daug vien tik tarp mūsų su Neringa pažįstamų: kas į Švenčionėlius, kas į Širvintas, kas Anykščius, kas į Nidą, kas į tą patį Visaginą išvažiavo gyventi. O ir

Traukinių stotis kažkur Rusijoje.

važinėdamas fotografuoti susitikau nemažai jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie nepabūgę stereotipų išsikraustė į mažesnius miestus ir kaimus. Jie puikiai sutaria su vietiniais, jaunimui organizuoja filmų peržiūras, įdomias diskusijas.

O kad tokių drąsuolių daugiau atsirastų – tada nebereikėtų kalbėti apie atskirtį, gyvenimas provincijoje nesiskirtų nuo gyvenimo didmiestyje“, – kalba Artūras.

A.Morozovas akcentuoja, kad jam nerimą kelia ne ekonominė ar geografinė, o pirmiausia mentalinė atskirtis, kai socialiniuose tinkluose ar net žiniasklaidoje žmonės yra surūšiuojami, jiems klijuojami žeidžiantys epitetai. „Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos. Įgyvendindamas šį projektą supratau, kiek išties mažai žinome apie save ir kaip visi tarpusavyje esame susiję“, – teigia jis.

UŽ SOCIALINĖS ATSKIRTIES LINIJOS ESANTYS ŽMONĖS TRAGIŠKAI STOKOJA VILTIES. TAIP, KAIP MODERNŪS DIDMIESČIŲ GYVENTOJAI STOKOJA EMPATIJOS.

palei geležinkelio bėgius Vilnius–Turmantas. Nedaug kam Lietuvoje žinoma ir mūsų poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio veikla. Po Spalio revoliucijos jo dėka iš Rusijos į Vakarų Europą galėjo išvykti Rusijos inteligentijos atstovai, menininkai. Vienas jų – žymus tapytojas Marcas Chagalas.

Sovietmečiu egzistavo glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Rusijos disidentų. Jie smarkiai prisidėjo ir prie mūsų nepriklausomybes atkūrimo bei Sovietų Sąjungos griūties.

Kalbant apie šiandienę politinių pabėgėlių bendruomenę, jų pasirinkimą atvykti pas mus, Artūro manymu, lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – mūsų diplomatų politinė valia, Rusijos represijų išmanymas. Taip pat – geografinė padėtis, ekonominė situacija, patogi kalbinė terpė ir tai, kad čia jau yra rusų bendruomenė.

Pasak fotožurnalisto, kalbinti rusai Lietuvoje jaučiasi gerai. „Juos stebina puiki ekologinė situacija, ypač patogus, ramus ir kokybiškas gyvenimas sostinėje. Jie giria netgi tokias institucijas kaip VMI ir „Sodra“, kurios daugumai lietuvių kelia baimę“, – šypteli pašnekovas.

Pasak jo, mes esame linkę save lyginti su populiariausiomis emigracijos kryptimis – šalimis, kurios yra kultūros ir ekonomikos lopšiai, nepatyrę kelių dešimtmečių okupacijos. „Dažnai pamirštame, iš kokio konteksto mes keliaujame link ateities. „Kol dega raudona“ tai puikiai primena. Klausydamas šių žmonių pasakojimų, netikiu, kad tai yra XXI a. Europa. Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis“, – sako žinomas fotožurnalistas A.Morozovas.

APGINTI NUO RUSIJOS Kuo panašios ir kuo skiriasi papasakotos istorijos? Pasak pašnekovo, tarp projekto dalyvių yra ir žmogaus teisių aktyvistų, ir LGBT bendruomenės narių, ir politinių opozicionierių, ir žurnalistų, ir tokių, kurie tiesiog atsisakė veikti pagal Kremliaus diegiamą ideologiją. „Projekto pradžioje nerimavau, kad šie vienuolika pasakojimų bus labai panašūs. Tačiau nustebau, koks įvairus likimų spektras yra šioje bendruomenėje.

Klausydamas istorijų mąsčiau, kodėl Kremlius taip stengiasi juos diskredituoti. Tam manau yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, šie savo šalį mylintys rusai atskleidžia mums Putino Rusijos kontrolės įrankius – persekiojimą, bauginimą, šantažą – tai, deja, nepakito nuo KGB laikų. Antra, ši politinių pabėgėlių bendruomenė Lietuvoje demontuoja pagrindinį Kremliaus propagandos prieš Baltijos šalis naratyvą – čia neva egzistuojančią rusofobiją“, – aiškina A.Morozovas.

Pasak jo, Lietuva turi kelis šimtmečius siekiančias tradicijas suteikti saugų prieglobstį disidentams būtent iš Rusijos. Pirmieji buvo sentikių bendruomenės nariai, kurių pėdsakų galima lengvai rasti

Artūras Morozovas

>> IR ŠVIESA TELYDI

VIENYBĖ TEŽYDI

Rašė Toma Vidugirytė

2018-ieji yra ypatingi metai Lietuvai – Vasario 16-ąją švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Dažnai šios datos minėjimas apsiriboja poilsiu namuose, vienu akies krašteliu žvilgtelėjant į vykstančių renginių transliacijas televizoriaus ekrane. Gal pabandykime paminėti Lietuvos valstybines šventes originaliau?

I

8 // © 37O

dėjų, kaip paminėti Vasario 16-ąją ir kitas valstybines šventes, pateikia Istorinėje prezidentūroje Kaune dirbančios istorikės – dr. Ingrida Jakubavičienė ir Justina Minelgaitė. Pasak jų, minint šias datas svarbiausia yra ne ceremonijos, o visos tautos bendrumo ir vienybės jausmas bei atsakomybė visiems kartu puoselėti savo šalį.

mos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, o mus tai inspiravo Istorinėje prezidentūroje Kaune surengti parodą šia tema: „Prioritetų pasiansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)“, kurioje galime ne tik pristatyti jų šventimo tradicijas, bet ir tam tikrus šių švenčių kalendoriaus pokyčius, kuriuos lėmė nauji politiniai sprendimai.

– Kada ir kur atsirado pirmosios Lietuvos valstybinių švenčių minėjimų tradicijos?

J.Minelgaitė: Pirmasis Nepriklausomybės minėjimas įvyko 1919 m. vasario 16 d., minint pirmąsias Nepriklausomybės Akto pasirašymo metines. Turbūt nuo tada ir galime pradėti skaičiuoti valstybinių švenčių minėjimų pradžią. 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, gimė dar viena valstybinė šventė – Steigiamojo Seimo sušaukimo ir nepriklausomybės paskelbimo diena, o vėliau pradėtos minėti ir kitos svarbios datos.

– Kas darė didžiausią įtaką šių tradicijų susikūrimui? Galbūt ėmėme pavyzdį iš kitų valstybių?

I.Jakubavičienė: Tradicijas kūrė patys lietuviai, nors tam tikri Vyriausybės narių ar prezidento ceremonialai ir kariuomenės paradai buvo nusižiūrėti nuo užsienio šalių. Įtakos turėjo ir religija. Lietuviai buvo uolūs katalikai, tad kiekviena valstybinė šventė prasidėdavo šv. Mišiomis bažnyčiose. Keitėsi ir minėjimo vieta. 1919 m. sausį Lietuva neteko Vilniaus ir visos valstybinės įstaigos persikėlė į laikinąją sostinę, todėl ceremonijų scenarijai buvo pritaikyti prie šio miesto erdvių. Kaune, nuo 1921 m. vasario 16 d. duris atvėrus paskubomis įrengtam Karo muziejui, būtent jo sodelis tapo svarbiausių ceremonijų vieta. Tais pačiais metais Karo muziejaus sodelyje buvo pastatytas Juozo Zikaro paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuris tapo dar viena svarbia ceremonialo dalimi, nes po šv. Mišių bažnyčioje prezidentas ir Vyriausybės nariai susirinkdavo prie šio paminklo ir pagerbdavo kritusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą padėdami gėlių vainiką. Šis paminklas buvo svarbus ne tik minint

I.Jakubavičienė: Valstybinių švenčių minėjimo tradicijos pradėjo formuotis iš karto, nes tuometei Vyriausybei ir inteligentijai buvo svarbu viešai švęsti valstybinės reikšmės įvykių metines. Tada atsirado labai svarbūs ritualai, kurie šiandien gali atrodyti archajiški, tačiau to laiko visuomenei jie buvo priimtini, gražūs ir prasmingi. Labai džiaugiamės, kad artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis žmones paskatino labiau domėtis, kaip valstybinės šventės buvo švenčia-

Vasario 16-ąją, bet ir Lietuvos kariuomenės dieną lapkričio 23 d.

– Trumpai papasakokite, kaip Lietuvos valstybinės šventės buvo minimos tarpukariu. Kuo skyrėsi nuo to, kaip minime dabar?

J.Minelgaitė: Didelės valstybinės šventės per metus buvo vos kelios, o jų minėjimas buvo panašus. Pirmiausia ryte visus nudžiugindavo išpuoštas miestas ir pastatai. Pavyzdžiui, Kaune buvo pastatoma keletas laikinų garbės vartų, pro kuriuos praeidavo visi šventės dalyviai. Garbės vartai, kaip ir visi pastatai, buvo puošiami žalumynų vainikais ir įvairiais valstybės simboliais, t.y. Vyčiu ar trispalvėmis. Trispalvės buvo ir ant namų žėrėjusios lemputės. Namų languose ir parduotuvių vitrinose buvo kuriamos įvairios patriotiškos kompozicijos ir puošmenos. Pavyzdžiui, ant palangės statomi kunigaikščių, tautinio atgimimo veikėjų ar prezidentų portretai. Rytas prasidėdavo pamaldomis už valstybę, po jų vykdavo didžiulės eitynės nuo maldos namų pasveikinti prezidentą ir Seimą šventės proga. Vėliau eitynės sukdavo Karo muziejaus sodelio link, kur buvo atiduodama pagarba žuvusiesiems už Tėvynę. Galiausiai visi traukdavo į P.Vileišio aikštę, kur vykdavo kariuomenės paradas.

– Kaip pasikeitė valstybinių švenčių reikšmė nuo tarpukario iki dabar?

J.Minelgaitė: Tarpukariu valstybinės šventės buvo visus piliečius vienijantis renginys. Puošmenos teikė estetinį džiaugsmą, o dalyvavimas bendrose

eitynėse kėlė svarbaus Lietuvos visuomenės nario jauseną. Kita vertus, šalies valdžiai valstybinės šventės buvo ir propagandos įrankis. Ne veltui vienos šventės buvo minimos trečiajame dešimtmetyje (t.y. parlamentiniu laikotarpiu), o 1930 m. įsigalėjus prezidento Antano Smetonos autoritarizmui atsirado naujųs švenčių. Per minėjime sa-

Kauno miesto savivaldybės vėliava ir J. Zikaro „Laisvės“ skulptūros maketas.

Istorinės Prezidentūros Kaune nuotr.

žai. Dabartinė visuomenė yra kosmopolitiška: gyvename globalioje erdvėje, turime neribotas galimybes keliauti, skęstame plačiame informacijos vandenyne, tačiau išgyvename daug netikrumo. Prieš 80 metų statistinio lietuvio gyvenimas buvo kur kas paprastesnis ir sunkesnis, tačiau žmonės net ir mažose smulkmenose matė prasmę, vertino tas retas džiaugsmo akimirkas, turėjo daug vilčių, kad žingsnis po žingsnio kurdami Lietuvą jie sukurs modernią šalį, kurioje laimingai gyvens jų vaikai ir anūkai. Deja, sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas viską sugriovė, sunaikino didžiąją dalį tuometės Lietuvos kūrėjų ir šiandien mes esame paženklinti didelių traumų ženklu. Šalies piliečiams po Pirmojo pasaulinio karo buvo lengviau susitelkti, nes visos nuoskaudos buvo susijusios tik su svetimais okupantais. Visi lengviau galėjo pasitikėti vienas kitu, o dabar mums tenka pripažinti, kad nesame tokie ir vieningi, nes būta daug išdavysčių, kolaboravimo su priešu, ir tai mus trikdo.

Tai galime pastebėti ir valstybinių švenčių dienomis, nes ne visiems jos vienodai brangios ir svarbios.

– Kokios minėjimų tradicijos, jūsų nuomone, svarbiausios?

I.Jakubavičienė: Švenčių minėjimo svarbą nulemia pati visuomenė. Šiandien būtent iš visuomenės ateina iniciatyvos rengti įvairias eitynes ar metus paskirti vieno ar kito Lietuvai svarbaus veikėjo atminimui. Tarpukario Lietuvoje pirmasis postūmis būdavo iš inteligentijos rato ir po diskusijų su Vyriausybe priimamas sprendimas plačiai minėti kokio nors reikšmingo įvykio metines ir į minėjimą įtraukti visuomenę.

Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio minėjimas.

Kaunas, gegužės 15 d.

S.Sajausko archyvo nuotr.

komas kalbas ir estetinius dalykus – puošimo elementus ir juose naudotus simbolius – valdžia siųsdavo žinią apie tai, kas turėtų būti svarbu tuo metu ir kokių idealų reikėtų laikytis ir siekti.

I.Jakubavičienė: Lyginant dabartinę visuomenę su XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuva, skirtumų išties nema-

Parodos ekspozicija, skirta Klaipėdos sukilimo ir Jūros šventės tradicijoms.

Istorinės Prezidentūros Kaune nuotr.

TARPUKARIU PATI SVARBIAUSIA IR VISUS LIETUVOS PILIEČIUS VIENIJANTI ŠVENTĖ BUVO VASARIO 16-OJI, O JOS MINĖJIMO TRADICIJOS TOKIOS STIPRIOS, KAD NET IR ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS, VOKIEČIŲ OKUPACIJOS LAIKAIS, JI BUVO SPONTANIŠKAI MINIMA NEDIDELĖSE GRUPĖSE.

kaspiną į palto atlapą, išeini į gatvę ir sutinki dar tūkstantį tokių pat švenčiančiųjų, jautiesi esantis kartu su visa didele lietuvių šeima ir švenčiantis dar vieną Lietuvos gimtadienį. Sakyčiau, kad šalies nepriklausomybės dienos, kurias Lietuvoje pažymime dvi – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, yra lyg du didžiuliai gimtadieniai, į kuriuos pakviestas kiekvienas pilietis. Net ir tie, kurie gyvena emigracijoje, per šias valstybines šventes pasijunta esantys Lietuvos dalimi. Nepriklausomybės diena turi labai didelį prasmės ir džiaugsmo krūvį, tik ar visi vienodai jį juntame, čia kitas klausimas.

J.Minelgaitė: Valstybinės šventės primena mums, kas ir kodėl mes esame. Švęsdami valstybines šventes, švenčiame mūsų pačių atsiradimą, kovą už ar laisvę ir pasirinktą kelią bei demokratijos pergalę. Taip, kaip švęsdami gimtadienį mes džiaugiamės to žmogaus atėjimu į šį pasaulį, jo darbais ar tiesiog tuo, kad jis yra mūsų draugu, taip švęsdami valstybines šventes išreiškiame pasididžiavimą, džiaugsmą ar liūdesį (jei proga liūdna). Tai parodo, kad mums tai rūpi, kad mums svarbi sava šalis ir jos istorija, kad nesame bejaus-

miai individualistai ir save suvokiame kaip tautos ir valstybės dalį.

– Kaip galėtume originaliai paminėti valstybines šventes ir labiau įsitraukti kaip piliečiai?

I.Jakubavičienė: Valstybines šventes nebūtinai turime švęsti pagal pateiktą savivaldybės scenarijų, t.y. ateiti į koncertą ir kitas ceremonijas ar žiūrėti tai per televizorių sėdėdami ant sofos. Galime sau ir bendraminčiams sugalvoti prasmingų veiklų, kurias dedikuotume būtent Lietuvos gimtadieniui. Lietuviai Vasario 16-osios proga visada tikisi daugybės nemokamų renginių, tačiau aš siūlyčiau kartais pabūti ne tik imančiu, bet ir duodančiu. Mes dirbame muziejuje, kuris Vasario 16-ąją nemokamai priima didelius lankytojų srautus. Su džiaugsmu sutinkame svečius, tačiau kartais pagalvojame, kaip praverstų keli ar net keliolika savanorių studentų, kurie galėtų teikti informaciją lankytojams, pažaistų su vaikais edukacinius žaidimus ar tiesiog maloniai pabendrautų. Manau, kad savanoriavimas dideliuose renginiuose suteikia nemažai įgūdžių jaunimui ir daug teigiamų emocijų, taigi švęsti galima ir būnant šventės dalimi.

Tarpukariu pati svarbiausia ir visus Lietuvos piliečius vienijanti šventė buvo Vasario 16-oji, o jos minėjimo tradicijos – tokios stiprios, kad net ir Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikais, ji buvo spontaniškai minima nedidelėse grupėse. Tas pats tęsėsi ir sovietmečiu: tai vienur, tai kitur buvo iškeliama trispalvė. Nepriklausomos Lietuvos nostalgija buvo labai didelė. Vasario 16-oji, manau, net ir dar po 100 metų bus svarbiausiu lietuvių istorinės atspirties tašku.

Svarbu ir tai, kad vis dėlto ne visos tarpukario lietuviams svarbios šventės išliko. Dalis jų buvo pamirštos. Pavyzdžiui, nuo 1925 m. spalio 9-oji buvo plačiai minima kaip Vilniaus gedulo diena, liūdint dėl prarastos sostinės, ir su labai stipria propaganda prieš kraštą okupavusius lenkus. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ labai stiprino lietuvių kovinę dvasią ir patriotizmą. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir Klaipėdos kraštui. Kadangi Klaipėdos išvadavimo diena buvo minima sausio 15 d. ir žiemos orai trukdė organizuoti plačias iškilmes bei stiprinti lietuvių pasididžiavimą vartais į Baltijos jūrą, 1934 m. buvo nutarta į valstybinių švenčių kalendorių įtraukti Jūros šventę ir švęsti ją liepos paskutinį savaitgalį. Ši tradicija sėkmingai tęsiama ir dabar.

– Kodėl svarbu minėti Lietuvos valstybines šventes?

I.Jakubavičienė: Kiekviena šalis per valstybines šventes telkia ir tam tikra prasme auklėja piliečius. Šeimos ryšiai yra stiprinami susėdant prie bendro Kūčių ar Velykų stalo, o piliečių ryšiai ir jų bendruomeniškumas yra stiprinamas per valstybines šventes. Kai Vasario 16-ąją prie namų iškeli vėliavą, pasiimi į rankas vėliavėlę ar įsisegi trispalvį

Prezidentas Antanas Smetona atvyksta į tautos šventę. Kaunas, 1929 m. rugpjūčio 15 d.

Jaunalietuvių sporto šventė Kaune. Prezidentas A.Smetona sveikina šventės dalyvius. Papuoštoje tribūnoje stovi Vyriausybės nariai. 1934 m. liepa.

Istorinės Prezidentūros Kaune nuotr.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Mindaugas Jonas Urbonas ŠIMTMEČIŲ MELANCHOLIJA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2017

Vaikinas myli merginą, bet jiems nieko neišeina. Liūdesys, netektis. Arba keli vaikinai nieko nemyli ir jaučiasi susvetimėję. Vėl negerai. Liūdnai gyvename. Ši knyga ne apie tai. Tai istorija apie personažus, kurie gyvena pakylėti virš kasdienybės savitame, magiškame Vilniuje. Visi spalvingi, keistoki, patys sau nenusibodę, tad ir skaitytojui turėtų būti įdomūs.

Autoriaus vaizduotės žaidimas sukuriant spalvingą pasaulį su margais personažais pakeri. Knygoje sutinkame ir kenčiantį poetą, ir transvestitą Blondinę, ir chaotišką italą, ir du belaikius dvynius, kurie dar yra ir homoseksualūs

Vytautas P. Bložė PAVEIKSLO RESTAURAVIMAS (SUDARYTOJA ELENA BALIUTYTĖ) LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS, 2017

tojas Alvydas Šlepikas. Puikiai pažinojęs patį autorių ir apie eilėraščių kūrimą girdėjęs iš pirmųjų lūpų, A.Šlepikas garsinei medžiagai suteikia ypatingo jautrumo ir švelnumo, atsakomybės kiekvienam kirčiui, niuansui, pauzei, kaip antai:

mylimieji, daug įvairių veikėjų sutinkame. Jų gyvenimas – bohemiškas, marginalus, kartais perversiškas.

Personažų kasdienybę autorius įvelka į jautrią melancholiją, ilgesį ir liūdesį, kūrinyje įvardijamą kaip „galaktinis ruduo“. Erdvę sutirština įtaigiai vaizduojamas rūkas, nesiliaujantis lietus. Galima sakyti, romanas iš dalies yra depresijos alegorija, apie ją sufleruoja ir patys veikėjai, tardami, kad „šis galvojimas – tai bandymas susinaikinti, ieškant savo vietos šiame suskilusiame praeities dumble“ (p. 125), ir pan.

Melancholiškojo veiksmo centras – „Apokalipsės“ kavinė, iš kurios palėpės per paslaptingą liuką kiekvienas gali persikelti į paralelinį Vilnių: „Negalėjai pasakyti, kad grėsmingasis pacifistas nelaimingas, jis žinojo apie liuką trečiame aukšte, todėl neretai negrįždavo net keletą dienų iš antrojo plano Vilniaus, kol skaniai neišdulkindavo tos mergužėlės, kuri antrajame Vilniuje vis dėlto buvo ištikima Makso mergina“ (p. 19).

Kiek gaila, kad kelionės tarp dviejų realybių romane plačiau neplėtojamas – juk tokia fantastinė sąlyga sukelia neribotų galimybių nuotykiams ir konfliktams. Knygos vertę mažina atmestina struktūra ir kalbos klišių gausybė. Nepaisant trūkumų, „Šimtmečių melancholijoje“ išmoningai pastatytas įtraukiantis pasaulis, kuriame magiškai susivelia mums pažįstamos erdvės ir laikai.

burtininke burtininke, aš tave pavaišinsiu geležim tik apsvarstyk mano galvą, kuri verkia geležimi tik pagirdyk mano galvą geležim–geležim pasakyk man į ausį: g-l-ž-m

Štai paskutinį žodį skaitovas įgarsino jausdamas kiekvienos priebalsės svorį.

Poezija geriau veikia, kai sąmonę pasiekia keliomis juslėmis. Skaityti – viena, bet jeigu dar gali ir girdėti? Serijoje „Gyvoji poezija“ šalia spausdinto teksto pridėtas balso įrašas yra vertingas bonusas. Geriau nei tie keli centai, kuriuos gauni į prekybos centro kortelę įsipylęs degalų ar įsigijęs vaistų.

Poeto V.Bložės eilėraščių rinktinė „Paveikslo restauravimas“ – devynioliktoji šios serijos knyga. Stora, solidi. Kiek gaila, kad rinktinės tekstų nespėjo perskaityti pats autorius, miręs paskutinę 2016 m. dieną. Kita vertus, poeto tekstus įskaitė jo mokinys, aktorius ir rašy-

Lena Andersson BE ĮSIPAREIGOJIMŲ

Han Kang VEGETARĖ

Nepabijokime šios knygos pavadinti meilės romanu. Taip ir yra – tai meilės romanas, atskleidžiantis vien dviejų asmenų santykių, trunkančių pusketvirtų metų, istoriją. Žinia, meilės romano žanrui priskiriami skaitiniai moterims, atostoginiai ir lengvi kaip šilkinė skraistė ant bikinio.

Pirmosios lietuvių kalba skaitytoją pasiekusios Haruki Murakamio knygos buvo išverstos iš anglų kalbos. Tai tas pat kaip vakarykštės dienos bandeles – dar skanios, bet jau nešviežios. Pagaliau tolimų kraštų autorius skaitome originalo kalba – verstus ne tik iš japonų, bet ir iš korėjiečių kalbos.

Tuomet ateinančioje Vilniaus knygų mugėje viešėsiančios švedų rašytojos L.Andersson tekstas nėra meilės romanas. Tai yra tiesiog gera knyga, kurioje niuansuotai ir smulkiai išplėtojama nepavykusių santykių tema.

Maža to, mūsų leidėjai operatyviai išverčia arba perleidžia pagrindinių pasaulinių premijų laureatus – 2016 m. „Man Booker“ apdovanojimą pelniusi „Vegetarė“ lietuviškai išleista po metų.

Ir tekstas „neantrinis“ – patiektas tiesiai iš korėjiečių.

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA

Jiedu – ketvirtą dešimtį baigianti žurnalistė Estera ir vyresnis vedęs aktorius Olofas. Pažinčiai autorė skiria puslapį, o visą likusią knygos dalį metodiškai atskleidžia, kaip ji siekia paveržti įsipareigojusį vyrą. Jis pats viena koja leidžiasi į nesantuokinį ryšį, bet kur kas nuoširdžiau nuo artumo išsisukinėja.

10 //

Kas vyksta per daugiau nei 300 puslapių? Vis tas pats: kaip ji bando suprasti vyrą ir jam atiduoti savo meilę bei kaip nuolat ją atstumia. Kaip tai ištverti? Skaitytojui dėl to neturėtų kilti problemų, nes intriga susidaro iškėlus klausimą, kiek toli Estera su savo meile atšiauriam žmogui gali nueiti.

© 37O

Būdama puiki psichologė, L.Andersson sukuria turtingą išsilavinusios ir aukštą

V.P.Bložė rašė daug, todėl ir rinktinėje – visko daug. Gal net per daug.

Pastaruoju metu išeinančios rinktinės (kaip ir Jurgio Kunčino ar Donaldo Kajoko) yra enciklopedijos apimties verti foliantai. Poeto eilėraščiai apie tėvą, pokario skausmą – sukrečiantys. Garsiojoje „Baladėje apie gandrą“ itin meniškai suraišioti Antrojo pasaulinio karo žiaurumai su Naujojo Testamento įvaizdžiais.

Apstu siurrealistinio pasaulėvaizdžio, kurį turbūt pajėgs perkąsti ne kiekvienas skaitytojas, nors ir jie veikiausiai sutiks, kad lietuvių klasikas žodžiais tapė ne blogiau nei Dali – drobėje: eilėraščiuose pianinas „plaukiojo kūdroje“, o barzdaskučių krėslą pamatai „varpinės bokšte stovintį“, ir pan.

(VERTĖ MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS-KAČINSKAS) VAGA, 2017

statusą turinčios moters paveikslą. Turtingiausias šios paveikslo klodas – veikėjos fantazijos, kurias pati sau aiškina žinojimu: „Laiką ir jėgas ji skyrė intelektiniam darbui, kad suprastų pasaulį“ (p. 122). Seksuali, protinga, atsidavusi. Ir net mašiną vairuoja, meilužį pavežėja. Ko dar gali reikėti vyrui? Ar jai pavyks?

Jau pačioje knygos pradžioje ganėtinai aišku, kad nepavyks. Ir nepaisant to, skaitai istoriją su dideliu susidomėjimu, net numanydamas numanytum baigtį.

Skaitai, kad pasibaisėtum finalu arba pasidarytum savo išvadas.

Premijuota knyga – tai tamsi istorija, parašyta skaidriu stiliumi. Pasakojimas sukasi apie jauną moterį Jonghę. Jos likimas atskleidžiamas iš trijų perspektyvų: sutuoktinio, svainio ir sesers akimis.

Tad trijų dalių romane veikia keturi pagrindiniai veikėjai.

Visi keturi žmonės dvasiškai sužeisti.

Pamažu autorė nedideliu vienos šeimos masteliu atskleidžia savo visuomenės patologiją: susvetimėjimą ir negailestingumą vieni kitiems, kuris priveda prie susinaikinimo.

Nors pirmame plane labiausiai kenčia Jonhė, netikėtai nusprendusi nebevartoti mėsos, dėl savo pasirinkimo pasmerkta artimųjų ir galiausiai dėl vidinio ir išori-

nio spaudimo išvis sunykusi, nelaimingi lieka ir jai brangiausi žmonės. Nes jie visi – sužeisti. „Vegetarė“ pasakoja apie šeimos psichopatalogiją ir nykimą, tik atitolintu rakursu – per alegoriją. Ir tas prasmės perkėlimas sukelia dar didesnį siaubą, negu sukeltų tiesmukas poelgių ir kančios vaizdavimas. Analogija su Franzo Kafkos kanoniniu kūriniu „Metamorfozė“ labai taikli.

Ryškiai jaučiamas azijinis romano kontekstas vis dėlto arti lietuviškų ir apskritai bendražmogiškų realijų. Knyga, verčianti rimtai susimąstyti, kaip mes griauname vieni kitus šioje, tik iš pirmo žvilgsnio patogioje ir sveikoje postmodernistinėje neoliberaliojoje epochoje.

BALTOSLANKOS.LT

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS STENDO NR. 5.C18

Robert K.Wittman, David Kinney VELNIO DIENORAŠTIS „Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Tai intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

A.Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, A.Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai R.K.Wittmanas ir D.Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas A.Rosenbergo užrašų detales.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

Kazuo Ishiguro NELEISK MAN IŠEITI 2017-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato romanas. Tai nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

Karl Ove Knausgård MANO KOVA. MIRTIS ŠEIMOJE Karlas Ove Knausgårdas – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ K.O.Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ K.O.Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia motina ir nenuspėjamu tėvu. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

Eleanor Catton ŠVIESULIAI Eleanor Catton – jauniausia rašytoja, laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ už istorinį romaną „Šviesuliai“.

Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris kartu, vertinamas už itin meistriškai sukurtą sudėtingą, matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX a. Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio.

Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame dvylika vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą.

Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?

Julian Barnes KALBANT ATVIRAI

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalydamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

Nadia Murad PASKUTINĖ MERGINA. MANO NELAISVĖS IR KOVOS SU „ISLAMO VALSTYBE“ ISTORIJA

Buvusios „Islamo valstybės“ sekso vergės ir Nobelio taikos premijos nominantės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai.

2014 m. „Islamo valstybė“ užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį Šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės“ sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

Philippe Claudel BRODEKAS

Ann Patchett VIENINGIEJI Ann Patchett – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų. 2012 m. žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Vieningieji“ – žmogiškųjų ryšių branduolį įtaigiai skrodžianti spalvinga ir skausmingai nuoširdi dviejų šeimų saga, apimanti penkis jų gyvenimo dešimtmečius. Tai pasakojimas apie gilius meilės, atsakomybės, vienovės ir neretai kaltės saitus, kurie neišvengiamai sieja artimuosius.

Bertas Kazinsas netikėtai pasirodo Franės Kiting krikštynų pobūvyje su džino buteliu vietoje pakvietimo. Nė nespėjus sutemti džinas su šviežiomis apelsinų sultimis bus išgertas, o Bertas Kazinsas pabučiuos Franės motiną Beverlę Kiting. Šis iš pažiūros nereikšmingas įvykis negrįžtamai pakeis dviejų sutuoktinių porų ir šešių jų vaikų likimus. Kartu leisdami vasaras, Kazinsų ir Kitingų vaikai visam gyvenimui užmegs nesutraukomus ryšius, kurių akstinas – nusivylimas savo tėvais ir keistas, bet nuoširdus vieningumas.

Philippe’as Claudelis – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, už romaną „Brodekas“ apdovanotas licėjaus mokinių Gonkūrų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija.

Vieną dieną į kaimą atkeliauja nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys ima kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Tačiau Brodekui jis tiesiog „De Anderer“ – Kitas, galbūt dėl to, kad „jis – tai truputį aš“. Vėliau įvykdoma atvykėlio žmogžudystė, kurioje dalyvauja beveik visi kaimo vyrai – išskyrus Brodeką. Niekas nepripažįsta kaltės, o Brodekas, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime, įpareigojamas parašyti apie tai raportą. Greta užsakyto aprašymo išnyra gyvenimo istorija žmogaus, kuris koncentracijos stovykloje turėjo ryžtis tapti Šunimi Brodeku, kad išgyventų.

Rašydamas jis pasiners į pačias siaubo gelmes ir pagaliau pasijus išsilaisvinęs.

Paprastai ir aiškiai parašytas, meistriškai sukonstruotas „Brodekas“ – alegorinis romanas apie kitoniškumą. Tai itin tapybiškas pasakojimas apie mitą ir istoriją, meilę ir ištikimybę, atskleidžiantis žmogiškojo žiaurumo ir gėrio ribas.

IŠ SMĖLIO GIRGŽDESIO VISA TAI

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖS

Rašė Marijus Gailius Nuotrauka Dainiaus Dirgėlos

Ir tada labai – Vytautas Stankus. Jo tekstų skaitymas gali sukelti šaltkrėtį. Pats liudija, kad rašymas primena karščiavimą.

Poezija kaip gripas, užkratas, kaip liga. Jo kūrybos vakaruose vėliau atėjusieji vietos atsisėsti neberas. Poetas pripažįsta nežinantis, iš ko sumaišo sprogstamąjį žodžių mišinį: mėgina save iškapstyti metaforomis, bet dar giliau užkapsto. Užpučia.

Kritikai pasakys, kad jo trečioje knygoje „Skruzdžių skandinimas“ yra „laviruojama tarp tragiško gyvenimo absurdiškumo pripažinimo ir susitaikymo, tarp chaotiškos disharmonijos ir ramybės, akimirkos tęstinumo ir nujaučiamos visa ko baigties“. Taip kritikai pasakys ir taip visiškai nieko nepasakys. Tegu tada būna Stankus, pats.

Tiesa, šį tą byloja premijos. Kai dar buvo ilgais plaukais, už savo debiutą „Vaikščiojimas kita ledo puse“ pelnė Zigmo Gėlės premiją. Antroji knyga „Iš veidrodžio, už“ tapo šalies Metų knyga ir pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dvyliktuką. Trečioji ne tik pateko į Metų poezijos penketą, bet ir užtikrino Jaunojo Jotvingio vardą.

Dvyliktuke šiemet irgi įsiterps – kas suabejotų?

– T.S.Elioto „Bevaisėje žemėje“ jaučiama nebent Tvano grėsmė, tai yra įspėjimas. Tavo koveryje Eliotui – eilėraštyje „Kabantys sodai“ – pasaulis jau paskandintas. Įtariu, kad toks nesutapimas – tik atsitiktinis. Tavo tekste nuorodos į Eliotą labai aiškios, nors taip pat aišku, kad nuo „Bevaisės žemės“ visiškai pabėgai. Ar sukonkretintum, koks šios poemos poveikis tavo versijai? Interteksto necituoji, mechaniškai neperrašai, bet vis tiek perkeli?

Ką tada perkeli? Kaip ir kiek?

– Geras klausimas... intensyviausiu rašymo metu gal kiek panašu į karščiavimą, tik neima miegas.

– Na, pasaulis (jeigu taip galvosime) paskandintas ten tik vienoje dalyje iš penkių. O poveikio esama: koks jis tiksliai, sunku būtų užčiuopti. Keletą mėnesių gyvenau su „Bevaise žeme“, jos vertimais, originalu su Ezra Paundo komentarais (faksimilinis leidimas), Elioto, skaitančio šią poemą, balsu.

– Apie poetinės kūrybos vertes spręsti ne man. Kažkada su Donaldu Kajoku kalbėjome, kad ėjimų skaičius šachmatuose, kad ir neaprėpiamai didelis, vis tiek yra baigtinis. Bent teoriškai. O matuoti, rasti ir pamatyti gražų matą, o ne vien dviejų bokštų laiptukus – tikras džiaugsmas.

Apie perkėlimus nelabai ką žinau, užtat esama bičiulių, kurie sako, kad pakeliu kaip koks žvėris. Kaip? Dažniausiai ranka. O kiek, čia jau priklauso, ką keliu, jei kokių malkų – tai glėbį, jei, pavyzdžiui, plytų – tai kokias penkias šešias: nepatogios baisiai, kraštai pirštus pjauna...

– ... „painiodavau raides su skaičiais ir/ svarstydavau, kodėl už žodžius gaunu/ vienokį ar kitokį skaičių“. Ar žodžių tikslumas, pavyzdžiui, rimuojant eilutės pabaigą, yra svarbiausias poetinės kūrybos vertės matas? Gal su poezija kaip šachmatuose: net kai randi puikų ėjimą, vis tiek visada bus DAR GERESNIS?

DOMINA DAUGYBĖ DALYKŲ – NUO PLYŠTANČIO VORATINKLIO GARSO IKI ANIMĖ IR KOMPIUTERINIŲ ŽAIDIMŲ.

etas turi būti griežtas savo paties kritikas?

– Taip. Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų būti savo paties kritiku ir nesvarbu, kuo jis užsiimtų.

– Poetiniame įvaizdyje apie vaikišką žaidimą „aukščiau žemės“ eilėraščio subjektas prisipažįsta: „panašu,/ kad iki šiol nieko kito neveikiu“. Kas tave domina žemiškame mūsų egzistencijų reljefe?

– Apskritai tame tekste ir toje vietoje prasminį kirtį dedu kiek kitur. Bet, matyt, kiekvienam savo. Nes žaisdavome ir slėpynių, ir gaudynių, ir „būsi trečias“.

Regis, iki šiol nieko kito ir neveikiu.

O domina daugybė dalykų – nuo plyštančio voratinklio garso iki animė ir kompiuterinių žaidimų.

– Daugumoje tekstų jaučiu subjekto konfliktišką santykį su buitimi. Panašiai kaip Mykolo Saukos novelių rinkinyje „Grubiai“. Aš žinau, ką tai reiškia.

Neplautų indų fobija. Nelankstomi drabužiai. Perpildytas šiukšlių kibiras. Kita vertus, kokios jau ten dvasinės grėsmės buityje? Kitam – vienas malonumas, kūno rengyba. Ar artimųjų arba draugų grupelėje būsi pirmasis, kuris pasiūlys įkalti vinį, jei būtų toks poreikis?

– Jei būtų poreikis įkalti vinį ir būtų vinis bei plaktukas, be abejo. Mėgstu dalykus daryti pats.

– Vytautai, paradoksas: kuo ryškiau tavo eilėse įvaizdį perkėlus, tuo gali pasirodyti atviresnė jo reikšmė. Kiek atvirumas turi dugnų? Ar išvis įmanomas atvirumas?

– Manau, kad nereikia niekur nieko kilnoti. O jeigu kyla noras ką nors kilnoti – galima kilnoti baldus, svarmenis, statybines medžiagas, žmones (jeigu jie nieko prieš) ir dar kokį kitokį kilnojamąjį turtą.

12 // © 37O

Nesu įsitikinęs, ar atvirumas turi kokį nors dugną, grindis, lubas, stogą, bet manau, kad įmanomas. Visai neseniai teko būti tokiuose mokymuose, kur mums liepė užsimerkti ir atverti krūtinėje esančius įsivaizduojamus langus, kad būtume atviri. Stovėjau sau ir galvojau: „Dieve, kaip dabar... man ten viduje lemputė perdegus, tamsu...“

– Man labiausiai patinka tie tekstai, į kuriuos tu nepridedi per daug skirtingų įvaizdžių, o išlaikai vieno ar kelių nuoseklumą. Ar galėtum bendrais žodžiais nusakyti, kaip sąmonė konstruoja tavąsias struktūras? Iš ko lipdai? Sulipini sapną, buities detalę, citatą? Kaip tai vyksta? Regis, įvairiuose tekstuose – kitokios ir strategijos.

– Mano akimis, „Kabančių sodų“ nepriekaištingai sukurtoje trečioje dalyje „arka“ įvaizdis „stiklainis agurkų“ kažkaip iškrinta – man atrodo per konkretus, per tikslus. Skaitydamas visada ties juo įstringu. Ar stiklainis – visiškai teisėtas random objektas iš V.Stankaus virtuvės? Ar turi tas stiklainis savo istoriją?

– Neįmanoma. Tekstai randasi, kaip kažkada esu sakęs, iš smėlio girgždėjimo smegenyse. Mat vaikystėje su tėvais teko buvoti Palangoje, kur smagiai sau pyliausi smėlį į ausis. Esu įsitikinęs, kad to smėlio pateko į smegenis ir jis ten girgžda. Iš to girgždesio ir randasi tekstai.

– Ties stiklainiu buvo įstrigusi ir toji, kuri bando jį atsukti, tad įstrigti ir skaitytojui – nieko labai nuostabaus. Visi stiklainiai mano virtuvėje turi vienokias ar kitokias istorijas. Tik retai kada pasakoja: nekalbūs.

– Kaip apibūdintum savo paties jausmus arba nuotaiką paties intensyviausio rašymo metu?

– Dar įdomu, kaip demaskavai mano klausimų formuluotes. Nubėgai sau palankesne kryptimi, nes taip leido netiksliai mano parinkti žodžiai. Ar rašydamas ir save demaskuoji? Ar po-

– „2012 žiema Vilniaus“ ir „inkliuzas“ yra du vienas po kito rinkinyje išėję eilėraščiai, turintys panašią struktūrą – intensyvų tranzitą tarp objektyvios tikrovės ir fantazijos, užtat skirtingą nuotaiką ir finalą: pirmasis baigiasi dekadentiškai („jokios saulės jokios šviesos“), antrasis – romantiškai, šiltai („ugnies lašelis gęstančios dienos“). Kadangi tekstai arti vienas kito, jie išryškina kontrastą.

Pats mėgsti kontrastus? Kurį lyrinį subjektą pats mieliau sutiktum parke ar troleibuse?

– Pats labiausiai mėgstu pomidorus.

Net planuoju vasarą surengti pomidorų fiestą, kur būtų daugybė pomidorų.

Na, kaip Ispanijoje, tik lietuviškai.

Parke mieliau sutikčiau antis, o troleibuse... turbūt irgi gal ką nors iš „Anties“.

Gal net pakalbėtume.

– Iš sostinės baro „Drambliai“ – į „Gringo“, galiausiai – į „Misteriją“. Ten keliauja subjektas 2012 m. Esu pats patyręs paskutinę „Misterijos“ instanciją.

Ką šiaip ten žmonės veikia paryčiais?

Ko mums ten reikia? Tamsos tamsos tamsos? Įdomu vien sociologiškai.

– Tikriausiai paskutinio patepimo prieš rytą, įtariant, kad gana greitai pats sau sakysi „labanakt“. Scientologiškai.

Auto VICI, SavanoriĹł pr. 404G, Kaunas, tel. (8 37) 750 888, www.opel.autovici.lt

>> SCENA

SKANDINAVŲ „LIIMA“ VIETOS IR LAIKO TYRINĖJIMAI Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotrauka Rasmuso Wen Carlseno

Kovą Vilniuje koncertuos skandinavų elektronikos grupė „Liima“, kurios pagrindą sudaro kita grupė „Efterklang“. 2014 m. šios danų grupės branduolys Casperas Clausenas (C.C), Rasmusas Stolbergas (R.S.) ir Madsas Braueris sukirto rankomis su suomiu perkusininku Tatu Rönkkö ir pradėjo kartu eksperimentuoti – taip prasidėjo grupės „Liima“ kelias. Praeitais metais jie išleido jau antrąjį albumą „1982“. Apie šį albumą ir apskritai kūrybinį procesą kalbamės su grupės vokalistu C.Clausenu ir bosistu R.Stolbergu. šome po vieną dainą. Tai, kad kiekvieno rezidavimo periodo pabaigoje turime sugroti naujas dainas, mus labai įkvepia, meta iššūkį ir motyvuoja produktyviai dirbti. Mes taip pat rezidavome Kopenhagoje, Vizėjuje (Portugalijoje) ir Berlyne. Galiausiai 2017-ųjų sausį įrašėme albumą Suomijoje.

– Kodėl „Efterklang“ tapo „Liima“?

R.S.: Norėčiau pastebėti, kad „Liima“ nepakeitė „Efterklang“. Abi grupės yra aktyvios ir gyvuoja paraleliai. „Efterklang“ šiuo metu nekuria albumų ir nerengia koncertinių turų kaip anksčiau, bet yra užsiėmusi įvairiais projektais ir įrašais. „Liima“ atsirado, nes norėjome sukurti kažką nuo pat pradžių kartu su T.Rönkkö. Mūsų kūrybinis procesas 100 proc. demokratiškas, gyvuose pasirodymuose naudojame kitokią garso aparatūrą ir instrumentus.

Tai pastūmėjo „Liima“ į teritorijas, į kurias „Efterklang“ niekada nebūtų nukeliavusi. Tai mums yra įdomu ir vilioja.

Kai 2014-ųjų liepą sukūrėme „Liimą“, nemanėme, kad įrašysime du albumus ir leisimės į koncertinius turus po visą pasaulį. Manėme, kad tai bus vienkartinis eksperimentas, visa tai mus užklupo netikėtai.

– Kiek daniška ar suomiška (ar berlynietiška, žinau, gyvenote ir ten) yra „Liima“? Ar gyvenamoji vieta, gimtoji šalis vis dar kažką reiškia muzikai?

R.S.: Madsas, Casperas ir Tatu gyveno Berlyne, tuo metu atrodė, kad ten yra mūsų bazė, bet po to Casperas persikėlė į Lisaboną, Tatu sugrįžo į Helsinkį, o Madsas – į Kopenhagą, kur gyvenu ir aš. Nesijaučia, kad kaip grupė mes turėtume namus, arba mes turime daugybę namų. Kai grojame Helsinkyje, Kopenhagoje ar Berlyne, visada būna nuostabu, kovą grosime Lisabonoje, visada labai laukiame savo koncertų ten. Todėl, kad visi gyvename skirtingose vietose ir susitinkame įvairiuose Europos kraštuose, kai kuriame naują albumą.

– Kodėl „1982“?

C.C.: 1982-ieji yra mano gimimo metai, panašiais metais gimė ir kiti grupės nariai. Taigi mes visi užaugome panašiame kultūriniame lauke, mus visus supo panaši popmuzika ir holivudiniai filmai. Mums visiems labai svarbu surasti bendras, mus siejančias kultūrines nuorodas. Kai kuriame muziką ar tiesiog kalbamės, ieškome, kas jaudintų mus visus.

– Koks jūsų muzikos kūrimo procesas? Ar jūs pirmiau sukuriate muziką ir po to sugalvojate viso albumo idėją, ar atvirkščiai?

C.C.: Iki šiol „Liimai“ muzikos kūrimas buvo labai organiškas procesas.

Susitinkame ir kuriame muziką be jokio išankstinio pasiruošimo. Muzika ir dainų žodžiai tarsi randasi iš mūsų susitikimų, jamų ir pan. Mūsų idėja ir yra taip kurti. Aš dainuoju iškart sugalvodamas žodžius, klausausi kitų grupės narių, o jie klausosi manęs.

14 // © 37O

– Kaip gimsta jūsų dainų pavadinimai? Ar „Liima“ turi politinį atspalvį?

Jūs esate išleidę dainas pavadinimais „Amerika“, „Russians“...

R.S.: Mūsų pirmasis albumas „ii“ buvo parašytas labai įdomiu metu. Rusija aneksavo Krymą, artėjo JAV prezidento rinkimai, taigi visiems rūpėjo tas cirkas – kas taps kitu Amerikos prezidentu, iškilo D.Trumpas. Tai galėjo intuityviai paveikti to albumo dainas. „Russians“ buvo pavadinta taip, nes pirminėje dainos versijoje buvau naudojamas V.Putino, kalbančio angliškai Sočio olimpinių žaidynių pristatyme, įrašas, taip pat dainoje naudojamos rusiškos dainos, parašytos Maskvos olimpinių žaidynių 1980-aisiais atidarymo ceremonijai, sample’as. Tai buvo pir-

mieji dainos elementai. „Amerika“ buvo sukurta Madeiros saloje, toli Atlanto vandenyne, tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Manau, kad įkvėpimas dainos žodžiams Casperui atėjo būtent dėl vietos. Pirmieji žodžiai, kuriuos jis sudainavo, buvo „Amerika“.

Mūsų dainų pavadinimai kartais yra šmaikštūs. Kai pradedi kurti dainą, ne visada žinai, kokia ji bus, kokie žodžiai skambės, bet tam, kad dainai suteiktum kryptį, turi ją kaip nors pavadinti. Taip dainos gauna pavadinimus ir jie dažnai prilimpa. Albume „1982“ yra daina pavadinimu „David Copperfield“. Jos orginalus pavadinimas buvo „Harry Potter“, nes daina atsirado iš abstrakčios elektroninės kompozicijos, kurią sukūrė mūsų grupės narys Madsas, grojantis elektroniniais instrumentais. Mes kartais jį vadiname Hariu Poteriu (šypsosi). Vėliau Casperas pradėjo dainuoti apie tai, ką reiškia būti vieninteliu vaiku savo šeimoje, ir tuomet mes pagalvojome, kad pavadinimas „Harry Potter“ šiai dainai labai tinka, nes jis irgi buvo vienintelis vaikas. Tik vėliau negalėjome taip pavadinti dainos dėl autorinių teisių ir turėjome jai sugalvoti kitą pavadinimą. Taip šis kūrinys gavo pavadinimą „David Copperfield“.

Dar vienas magas, taip pat vienintelis vaikas šeimoje.

MŪSŲ PIRMASIS ALBUMAS „II“ BUVO PARAŠYTAS LABAI ĮDOMIU METU. RUSIJA ANEKSAVO KRYMĄ, ARTĖJO JAV PREZIDENTO RINKIMAI, TAIGI VISIEMS RŪPĖJO TAS CIRKAS – KAS TAPS KITU AMERIKOS PREZIDENTU, IŠKILO D.TRUMPAS. TAI GALĖJO INTUITYVIAI PAVEIKTI TO ALBUMO DAINAS.

C.C. Aš nesakyčiau, kad mūsų dainos yra politinės, dainų skleidžiamos žinutės yra veikiau kultūrinės nei politinės. Gali būti, kad dainomis „Russians“ ir „Amerika“ pasąmoningai stengiausi atrasti mūsų vietą žemėlapyje, tarp sienų, kurių nė vienas mūsų pats nesirenka, ir suprasti, kaip tos sienos mus veikia. „Liima“ gimė tada, kai atrodė, kad Europos Sąjunga pradėjo byrėti, nors dabar ji stengiasi likti vieninga.

– Jūsų albumai „1982“ ir „ii“ buvo įrašomi skirtinguose Europos kraštuose rezidavimo metu. Kaip, jūsų nuomone, vieta veikia muziką?

R.S.: Mes parašėme visas „1982“ dainas keturiose skirtingose vietose. Pradėjome Londone. Savaitę rezidavome viename viešbutyje. Jo rūsyje buvo klubas, kuris laikinai buvo uždarytas. Mes galėjome ten kurti. Paskutinę rezidavimo dieną surengėme koncertą, kur pirmą kartą sugrojome ten sukurtas naujas dainas. Tokia dažniausiai būna visų mūsų rezidavimo forma. Mes susitinkame maždaug penkioms dienoms ir paskutinę dieną būname pažadėję sugroti naujus kūrinius publikai. Visada atvykstame tuščiomis, neturime jokių dainų eskizų ar idėjų. Mes pradedame kurti nuo pačių pradžių – improvizuojame ir iš to išsigryniname idėjas savo kūriniams. Dažniausiai per dieną para-

– Jūsų, „Liimos“ ar „Efterklang“, koncertuose esu buvusi netgi keturis kartus. Kiekvienas pasirodymas suteikė skirtingą pojūtį, kitaip skambėjo ir buvo savitai ypatingas. Kas jums svarbu gyvų pasirodymu metu, kaip jiems ruošiatės?

C.C.: Mano nuomone, svarbu klausytojui perduoti kažką unikalaus ir tuomet mes patys iš koncerto gauname kažką unikalaus, stengiamės kad jis būtų ypatingas mums patiems.

– Kiek galiu suskaičiuoti, koncertas „Kablyje“ bus jau trečias jūsų koncertas Vilniuje. Kokie prisiminimai iš ankstesnių kartų?

R.S. Taip, mes grojome „Lofte“ ir „Kultūros nakties“ renginyje. Aš prieš keletą metų dalyvavau „Vilnius Music Week“.

Vilnius mums ypatingas miestas. Daug dalykų čia mums (kaip danams ir suomiui) čia artimi, tačiau kai kas atrodo labai egzotiška ir skirtinga. Tai kultūriniai dalykai, architektūra ir žmonės.

Vilniuje visuomet labai gerai praleidžiame laiką. Paprastai nueiname prie Zappos paminklo, o po koncerto kur nors smarkiai prisigeriam .. ..... .

     

– „Liima“ laisvai žaidžia su muzikos žanrais, jūsų muzika klajoja po skirtingas vietas ir laikus. Iš kur visa ta atkeliauja?

R.S.: Iš mūsų keturių, iš mūsų bendros energijos, intuicijos ir smalsumo. Mes visada norime išbandyti kažką naujo. Norime tyrinėti naujas erdves. Tai ir dėl to, kad mes visi, prieš įkurdami „Liimą“, grojome ir kitose grupėse, išbandėme daugybę skirtingų dalykų ir sau patiems įrodėme, kad esame tam pasiruošę.

>> SVETUR

SAROS KEVERZONĖS Rašė: Kata Bitowt, Karolis Vyšniauskas

Sarah Andersen kuria vieną aktualiausių komiksų šiandien. „Sarah‘s Scribbles“ (liet. Saros keverzonės) turi daugiau kaip 2 mln. sekėjų tiek feisbuke, tiek instagrame. Susitikome su ja Vilniuje, pirmajame „Comic Con“ festivalyje Baltijos šalyse.

P

irmą kartą į Lietuvą atvykusi menininkė pristatė savo antrąją komiksų knygą „Big Happy Mushy Lump“ ir išdalijo per 600 parašų.

Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį Sarah įkelia po naują komiksą, kuris iš jos kambario Brukline pasiekia skaitytojus nuo JAV iki Rusijos. Šis interviu susideda iš Sarah pokalbio su „Nanook“ multimedijų agentūra ir ištraukos iš vienos jos paskaitų festivalyje.

Kalbėjomės angliškai – interviu originalo kalba išgirskite NYLA podkaste (nyla.lt).

kad skaitydami komiksus žmonės pasijustų, jog nėra tokie keisti, nesuprasti ir atskirti, kokie mano esantys. Kad pamatytų veidrodį. Manau, kad panašius jausmus patiria daugelis. Deja, dar prieš keletą metų buvo tabu apie tai kalbėtis.

16 // © 37O

– Tavo komiksai puikiai užfiksuoja milenialų (tūkstantmečio kartos) gyvenimą, rūpesčius ir požiūrį į pasaulį. Bet ar pati save tokia laikai?

– Manau, kad taip. Bet šis terminas labai apriboja. Žmonės nekantrauja uždėti man „milenialų karikatūrininkės“ etiketę, tačiau viliuosi, kad galiausiai būsiu priimta kaip tiesiog karikatūrininkė, rašanti apie gyvenimą. Jaučiu ryšį su daugeliu milenialų išgyvenimų.

Man atrodo, kad visuomenė mato mūsų kartos žmones kaip kažkokią atskirą rūšį. O juk mes tiesiog truputį atviriau kalbame apie gyvenimo sunkumus.

– Kai kuriems žmonėms komiksai atrodo vaikiškas ir primityvus žanras.

Bet man atrodo, kad tu kaip tik sugebi perteikti sudėtingus klausimus per paprastą kelių dalių piešinį. Užtenka kelių sekundžių jį perskaityti ir suprasti.

Kaip tu suvoki komiksą kaip komunikacijos būdą?

– Ne tik mano darbai, bet karikatūros apskritai komplikuotą idėją leidžia komunikuoti greitai ir paprastai. Dėl to man šis žanras yra nuostabus. Tai unikali meno forma. Ją įgyvendinti daug sunkiau, nei gali atrodyti. Žmonės pamato, kokie komiksai paprasti ir kaip greitai sukuriami, ir jiems atrodo, kad juos piešti yra lengva. Iš tiesų tai reikalauja komplikuoto minčių proceso.

Pačios iliustracijos nėra sudėtingos, jas nupiešti užtrunku valandą ar dvi. Bet idėjai generuoti ir redaguoti prireikia poros dienų.

– Tavo komiksai padeda nusiraminti.

Jie parodo, kad normalu būti netobulam, leidžia juoktis iš savo paradoksų.

Ar toks ir buvo vienas tikslų, kai pradėjai piešti?

– Taip, man tai labai svarbu. Stengiuosi dalytis savo išgyvenimais su kitais – tai leidžia nesijausti vienišai. Siekiu,

– Ar komiksai vis populiarėja? Kai gyveni Vilniuje, atrodo, kad taip. Bet JAV komiksai turi senas tradicijas. Ar jautiesi esanti naujos komiksų kūrėjų bangos dalimi?

– Anksčiau buvo pora didesnių leidyklų, kurios kontroliavo visą komiksų turinį. Internetas sukūrė naują platfor-

mą, kurioje galima publikuoti bet kokį komiksą pačiam. Dėl to atsiranda vis daugiau stilių, temų ir kūrėjų. Skaitytojai turi daug didesnį pasirinkimą. Todėl, pavyzdžiui, žmonės, kurie nesidomi superherojų komiksais ir kurių negalima vadinti tipiniais komiksų skaitytojais, gali atrasti kažką, su kuo identifikuosis būtent jie.

ŽMONĖS PAMATO, KOKIE KOMIKSAI PAPRASTI IR KAIP GREITAI SUKURIAMI, IR JIEMS ATRODO, KAD JUOS PIEŠTI YRA LENGVA.

– Ar tavo komiksai galėtų būti tapę tokiu fenomenu, pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai dar nebuvo interneto?

– Esu absoliučiai įsitikinusi, kad nebūčiau galėjusi susikurti savo karjeros be interneto. Kartais pati pagalvoju, kas būtų, jei bandyčiau tokį darbą dirbti devintajame dešimtmetyje. Žinai, vis bandau nusimesti milenialės titulą, bet manau, kad mano humoro stilius yra labai aktualus būtent dabar. Kaip tik dabar ir yra tas laikas, kai toks komiksas, kaip mano, gali egzistuoti.

– Kaip pradedantys komiksų piešėjai galėtų išnaudoti socialinius tinklus geriau? Ką jiems patartum?

– Šiuo metu vyrauja labai stipri tendencija: komiksai rašomi taip, kad kuo daugiau skaitytojų galėtų su jais susitapatinti (angl. relatable – turinys). Siūlau šito atsisakyti. Mačiau daug autorių, kurie labai stengiasi, kad tai pasiektų, bet tai nesuveikia, nes tokie darbai neatrodo nuoširdūs. Darbai turi būti jūsų vidaus dalimi, atspindėti jūsų balsą. Raginu kūrėjus būti sumanius, dėti daug pastangų kuriant savo darbus ir suvok-

ti, kas yra jų auditorija. Norėčiau padrąsinti menininkus būti savimi, bet daryti tai išmintingai.

– Ką patartum pradedantiesiems komiksų piešėjams, kurie nelabai pasitiki savo darbais?

– Esu girdėjusi tiek daug žmonių, sakančių, kad negali viešinti savo darbų, nes mano, kad jie nėra pakankamai geri. Tai klaidingas požiūris. Jei pasižiūrėtume į daugelio komiksų autorių, netgi industrijos gigantų, pirmuosius darbus, pamatytume, kad jie atrodo kaip šlamštas! Nes mes tobulėjame tik dirbdami.

Jeigu neviešinate darbų – jūsų kūrybos dėlionėje trūksta svarbios detalės.

Lucas Cwierz nuotr.

komiksui?

– Tikrai taip! Labai dažnai. Bet griežtai laikausi tvarkaraščio: publikuoju po du naujus darbus kas savaitę. Tai padeda susikaupti. Negaliu net pasakyti, kas mane įkvepia. Žinau tik tai, kad man labai rūpi komikso kokybė. Labai susirūpinu, jei kažkuris iš mano darbų nepasiseka.

Sau esu labai griežta.

– Savo komiksuose protingai ir juokingai kalbi apie mėnesines, jų poveikį. Tai vis dar yra tabu tema daugeliui žmonių: tiek merginų, tiek vaikinų. Kaip ryžaisi apie tai kalbėti?

– Buvau auginama taip, kad mąstyčiau, jog galiu daryti viską, ką noriu. Dėl to nesuvokiau, kad pasaulyje už mano aplinkos ribų trūksta stipraus moteriško balso. Tik daug vėliau supratau, kad kalbėti apie kasdienius dalykus moters gyvenime kažkam gali atrodyti drąsu ar unikalu. Kai nupiešiau ir įkėliau pirmą komiksą su gimda kaip personažu, tikrai nemaniau, kad tai rizikinga. Buvau gana naivi, tad nė neabejojau, ar tikrai turėčiau apie tai kalbėti. Ir žmonėms tai patiko. Skaitytoja Italijoje man padovanojo pačios pagamintą pliušinį gimdos modelį – identišką, kaip mano komiksuose! Labai juokingas, vis dar jį turiu.

VIENUOLIKTASIS TARPTAUTINIS FOTOŽURNALISTIKOS FESTIVALIS

VILNIAUS FOTOGRAFIJOS RATAS ’17

– Kitos kūrybinėse industrijose, pavyzdžiui, kino ar muzikos, vis dar dominuoja vyrai. Ar komiksų industrija tokia pati?

– Internetas įgalino vis daugiau moterų kūrėjų.

Tokios menininkės kaip Allie Brosh („Hyperbole and a Half“ tinklaraščio kūrėja) ir Kate Beaton („Hark! A Vagrant“ komikso autorė), kurios kūrė jau keletą metų prieš man pradedant, sudarė įspūdį, kad moterys tikrai aktyvios komiksų pasaulyje, ir tai vis labiau tampa panašu į tiesą. Nepaisant to, šioje srityje vis dar dominuoja vyrai. Daug žmonių vertina mane būtent kaip moterį komiksų iliustruotoją, užuot laikę mane tiesiog iliustruotoja. Tikrai vertinu tai, kad galiu kalbėti už moteris ir moterims.

Bet, mano supratimu, aš rašau ir piešiu apie gyvenimą. Tai, kad mano pagrindinis personažas yra moteriškos lyties, visada buvo sureikšminama, sakoma, kad tai neva yra komiksas moterims. Bet tai komiksas visiems.

Todėl turite prisiimti iliustratoriaus, menininko ar kitą jums tinkantį statusą ir tiesiog pradėti dirbti. Proceso metu jūs tobulėsite. Jeigu menininkai viešintų tik tuos darbus, kurių nepriekaištingumu būtų visiškai įsitikinę, niekada neturėtume jokių meno kūrinių.

Niekas negalvoja, kad yra pakankamai geras, bet aš tikiu, kad jūs esate ir dėl to verta surizikuoti.

– Kaip patartum reaguoti į kritiką?

– Žmonės internete gali būti žiaurūs. Bet kaip menininkas turi suprasti, kad tai, ką jie sako, nėra apie tave. Jie kritikuoja tai, ką mato prieš akis. Jie nemato tavo potencialo, nemato tavęs.

Tad, nors kritika ir gali atrodyti asmeniška, išties ji tokia nėra. Negali leisti kritikai tavęs sustabdyti. Juk jeigu tie žmonės tave sustabdys, negalėsi judėti į priekį ir sukurti viso to puikaus darbo, kurį galėtum sukurti. Svarbu neimti to į širdį ir tikėti savo galimybe užaugti – nes tikrai užaugsi.

– Kaip tuomet palaikyti įkvėpimą?

Kaip neišsekti? Ar būna taip, kad žiūri į tuščią failą be menkiausios idėjos

Vos tiktai ribos yra nustatytos, atsiranda naujų iššūkių. Vienintelė riba, kuri neturėtų būti peržengta, – tai riba, supanti ir sauganti tiesą.

Maria Mann

GENERALINIS RĖMĖJAS

LUKIŠKIŲ AIKŠTĖJE VILNIUJE VYKSTANTI PARODA INFORMACINIS RĖMĖJAS

RĖMĖJAI IR PARTNERIAI

FESTIVALIO VIEŠBUTIS

Te N k st u o as C trau Gie da iará kos C drės la ug na iarán Steik bu iku: ias s Fa o Fa ūnaitė (n ldo vie luok he hey ( s e) ze n sn y Aba

p a f ak ria s n ę m oto ndon lu i. Y eg ie gr edB sn e a s um ra rįžt to fuo rlin.co i a i j s r a m) ą m t ir neb ai orij ap ku e k ą l r l bu eič . D eist in s. ia au us k ve Su ga gel Ber da Ci mt is ly a n Be ará – jo la o rly nu vė n pa no ka jas kom sta gi lba , li ų tus, jo m et vi s. ės us, etų kur ap au g ie s ie ga yve lep at lij na ia m a, p in tie kito asi s s sv ms kol ar gr int bą es u ia ,

SK AP IR BE LE TA RL IST YN A M UI

>> SVETUR

I

mperinis, kariaujantis, pakvaišęs, nacistinis, padalytas, suvienytas, pigus, brangstantis, griaunantis ir griaunamas, kuriantis ir kuriamas, gyvas, aitrus, kompleksuojantis, palaidūniškas, nuolat kitoks Berlynas tyli tol, kol kažkas pradeda jo klausyti. Miestas, iš kurio kariauti du pasauliniai karai ir kuriame 28-erius metus stovėjo žmones kankinanti baisioji siena, yra tas pats miestas, kuriame gyveno ir kūrė Erichas Maria Remarque’as, Franzas Kafka, Bertoldas Brechtas, Davidas Bowie. Miestas, kuriame niekas niekada nėra tik tai, kas yra šiandien. „Apleistas Berlynas“ (angl. „Abandoned Berlin“) – taip vadinasi Ciaráno tinklaraštis, rašomas nuo 2009 m., ir neseniai išleista geriausias istorijas talpinanti jo knyga. Per tiek metų aplankyta, fotografuota ir tyrinėta dešimtys apleistųjų, tačiau, kai susitinkame Berlyno „Cafe Cinema“ (arba „Cafe Kino“, kaip ji buvo vadinama anksčiau), Ciaránas sako, kad objektų užteks dar ilgam.

18 // © 37O

JEIGU DRAUDŽIAMA, VADINASI, SMAGU „Apleisto Berlyno“ istorija prasidėjo 2009 m., kai iš Airijos atsikraustęs Ciaránas išgirdo apie „Spreepark“ – kraupų, tvora ir spyna nuo pasaulio aptvertą kažkada buvusį linksmą atrakcionų parką. Žinoma, „Eintritt Verboten“ (liet. „Įėjimas draudžiamas“) – „kvietimas, kurio negali atsisakyti“ yra Ciaráno humoras, arba šiek tiek humoras. Su fotoaparatu išvaikščiojęs teritoriją, kurioje būti kažkodėl negalima

(„Koks paklusnumo lygis! Kažkas parašė, kad draudžiama, ir visi paklūsta nė kiek nekvestionuodami“), jis pradėjo ieškoti kitų panašių vietų, tyrinėti jų praeitį. Berlyne tokių nuolat yra. „Man tai tapo dokumentacijos projektu: kadrais gaudau tam tikras vietas tam tikrame laike žinodamas, kad jų gyvenimas yra labai trumpas.

Netrukus jų nebeliks – bus nugriautos arba nugrius pačios, – pasakoja Ciaránas. – Tačiau man svarbi ne tik pati vieta, o ir jos istorija. Kai vietos nebėra, dingsta ir istorija, prarandame ryšį su praeitimi ir gebėjimą atminti, kas buvo anksčiau.“ Mąstau, ar būna kartais, kad verčiau neprisiminti? Ypač turint omenyje destrukcijos persmelktą Berlyno istoriją. „Pamiršti niekad nėra gera idėja, nesvarbu, kokia tragiška ta patirtis būtų.

Tik atmindami ir mokydamiesi iš to, kas buvo, galime užkirsti kelią tragedijoms pasikartoti, – sako Ciaránas. – Tai, ką šiandien matome Europoje – dešiniųjų jėgų stiprėjimą, neapykantą pabėgėliams, sukarinamas sienas, taip pat (JAV prezidentą) D.Trumpą – iš dalies atsirado todėl, kad žmonės nepakankamai išmano istoriją ir kur tai veda.“ O vesti gali toli ir blogai. Heilstätten Hohenlychen yra XX a. pr. įkurta sanatorija sergantiesiems tuberkulioze, kuri iki išrandant antibiotikus žudė nevaldomai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam

karui čia buvo gydomi karo sužeistieji. Artėjant 1936 m. olimpinėms žaidynėms, kuriose jas rengianti tauta norėjo gerai pasirodyti ir pagal tuomet valdžioje jau buvusių nacių ideologiją įrodyti savo viršenybę prieš visus kitus – įrengtas baseinas ir sportinės medicinos departamentas. Sanatorijoje lankėsi ir SS vadas Heinrichas Himmleris, ir Tokijo meras, ir Graikijos karališkoji pora, ir dar velniaižin kas. „Daugiau nei 25 tūkst. pacientų čia gydyta nuo 1933 iki 1942 m., kai karas jau buvo gerokai įsisiautėjęs ir pagrindinis tikslas buvo kaip galima greičiau pagydyti kareivius, kad jie grįžtų į frontą ir į kitas ligonines pasiųstų kitus kareivius“, – rašo Ciaránas apie Hohenlychen. Žiaurūs eksperimentai su netoliese įkurtos Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinėmis pradėti 1942 m. liepą, fronte susidūrus su nauja problema: kraujo užkrėtimas laidojo vis daugiau vokiečių karių. „Tad Gebhardt’as (ligoninės vadovas) simuliavo karo sužeidimus ant 57 kalinių kūnų: laužė ir pjaustė jų kojas, į atviras žaizdas įsiū-

davo skeveldrų, stiklo ar audinio atraižų. Po kelių dienų duodavo vaistų, kad ištirtų jų efektyvumą.“ MIRTIES ISTORIJOS Šiandien, sako Ciaránas, ši vietovė yra atvirukinė idilė: dailūs medžių apsupti pastatai ant ežero kranto kaip tik remontuojami ir taps vasaros nameliais turtingoms šeimoms. „Esu tikras, kad niekas nepakabins lentos su užrašu: „Sveiki atvykę į savo naujus namus. Čia naciai medicininiais tikslais kankino kalinius. Gerų atostogų!“ – sako Ciaránas. – Mano nuomone, nereikėtų apsimesti, kad tokia praeitis neegzistavo. Žmonės privalo žinoti.“

m. jį perėmė technologijų įmonė AEG, vėliau – naciai. Karo metu sužalotą pastatą prieš pat planuotą jo nugriovimą 1990 m. perėmė grupė menininkų ir pavertė alternatyvios kultūros centru, kurio dienos jau irgi baigėsi.

ma, iš maždaug 400 tūkst. subombarduotų namų liekanų). Apačioje, po žeme – tai, kas liko iš planuotos nacių karinės mokyklos.

Kadangi sunaikinti nepavyko, po Antrojo pasaulinio karo nuspręsta ją tiesiog palaidoti po griuvėsiais, kurių mieste, deja, netrūko. Ant kalvos viršūnės stūkso balti gaubliai: sveiki atvykę į Šaltojo karo šnipų buveinę. Čia JAV ir britų šnipai (labai nesislėpdami) klausėsi, kas vyksta sovietų pusėje. Po Berlyno sienos griuvimo šnipavietėje atsirado grafičiai ir sienų tapyba, režisierius Davidas Lynchas lyg ir planavo įkurti Laimės koledžą, tačiau neįkūrė. Kas toliau – nežinia.

Tokių buvusių teroro vietų, šiandien naudojamų kitoms reikmėms nepri(si)menant praeities, Berlyne apstu. „Vienas gydytojas darė eksperimentus su kalinių smegenimis. Siaubingos istorijos. Skaitau ir galvoju: „Velnias, negaliu patikėti!“ – pasakoja Ciaránas. – Vėliau jis gavo medalį, jo tyrimai buvo labai svarbūs šiuolaikinei medicinai, kuria naudojamės šiandien. Žinoma, lengviau nutylėti, kaip tos žinios buvo gautos, tačiau aš manau, kad istorinę tiesą privalome nuoširdžiai pripažinti. Žmonės turi išmokti su tuo susitvarkyti.“ Griunvaldo miške Berlyno vakaruose yra Teufelsbergas, išvertus – Velnio kalnas. 120 m aukščio kalva, suręsta iš 12 mln. kub. m karo griuvėsių (mano-

Teufelsbergo istorija – viena tų, kurias atkapstyti Ciaránui padėjo joje tiesiogiai dalyvavę žmonės. Šiuo atveju – vienas JAV pareigūnas, savo anuometes pareigas įvardijęs nekaltai: lingvistas.

Jis papasakojo kasdienių šnipinėjimo stoties gyvenimo detalių – suprantama, nutylėdamas tas, kurias agento priesaika draudžia viešinti. Tačiau net tai puikiai suprasdamas Ciaránas džiaugiasi išgirdęs liudijimų, kurių nerasi laikraščių ar interneto archyvuose: „Ši praeitis yra labai netolima, todėl džiugu, kai joje dalyvavę žmonės nutaria pasidalyti savo patirtimis.“ Dažniausiai Ciaránas į žvalgybą eina vienas. Kartais – su draugais, kaip tada, kai užėjo apžiūrėti nebeveikiančios Rytų Vokietijos laikais populiarios alaus daryklos. 1994 m. ji uždaryta kaip bankrutavusi, daryklai būtų suėję 112 metų (1882 m. vadinta „Borussia Brauerei“). „Po karo ją, kaip ir visa kita, perėmė valstybė. Pervardijo

„VEB Bärenquell“ (VEB – Volkseigener Betrieb, žmonėms priklausantis verslas. Žinoma, žmonės su juo neturėjo nieko bendro)“, – rašoma „Apleistame Berlyne“. Čia Berlyno daug ir jis visoks: skubiai palikta su visais popieriais stalčiuose Irako ambasada nebeegzistuojančioje Rytų Vokietijoje; didžiausia vaikų prieglauda „Kinderheim Makarenko“, kur ant tvoros išlikę metalinės voverės-papuošalai; žydų šeimai priklausęs, nacių nusavintas cigarečių fabrikas „Garbáty“ (dabar konvertuojamas į prašmatnius daugiabučius); šokių salė „Ballhaus Riviera“ Grünau rajone, kurioje paskutinis šokis sušoktas prieš daugiau nei du dešimtmečius, o pirmasis – 1890 m.

NEŠLOVINGA PRAEITIS „Pasmerktas nuolat tapti ir niekad nebūti“ – taip Berlyną prieš daugiau nei 100 metų apibūdino meno istorikas Karlas Scheffleris. Pasmerktas bėgti tolyn, į priekį, bėgti… nuo savęs? Klausiu Ciaráno, kodėl parašė, kad Berlynui „nerūpi jo praeitis“? „Prieš keletą metų investuotojai nugriovė dalį išlikusios menininkų darbais nutapytos Berlyno sienos, kad šalia jos ant upės kranto išdygtų prabangūs apartamentai. Kilo didžiuliai protestai, žmonės bandė sustabdyti tokius veiksmus, bet veltui, – atsako jis. – Kitas pavyzdys yra skvotas – meno centras „Tacheles“ Oranienburgo gatvėje.

Smirdantis, pilnas žiurkių ir turistams pardavinėjamų marškinėlių, tačiau ta vieta buvo arčiausia, kiek miesto lankytojai galėjo prisiliesti prie alternatyviosios Berlyno kultūros. Žmonės mėgo „Tacheles“. Prieš keletą metų pastatą įsigijusi Niujorko investicijų bendrovė išvijo visus menininkus ir jiems prijaučiančiuosius.“ Didžiulis penkiaaukštis pastatas miesto centre gyvenimą pradėjo 1907 m. kaip vienas pirmųjų prekybos centrų. 1928

PAMIRŠTI NIEKAD NĖRA GERA IDĖJA, NESVARBU, KOKIA TRAGIŠKA TA PATIRTIS BŪTŲ.

„Daugeliu atvejų istoriniai pastatai nugriaunami, jų vietoje išdygsta prekybos centrai arba daugiabučiai, – sako Ciaránas. – Jei šis procesas tokiu pat greičiu vyks ir toliau, mieste turėsime tik prekybcentrius ir daugiabučius.

Todėl ir sakau, kad Berlynui nerūpi jo praeitis.“ Svarstau, ar tai – politikų ir verslininkų godumas bei trumparegiškumas, o gal čia veikia ir kokios klastingos jėgos?

Juk Berlyno praeitis dažnai nebuvo šlovinga, tad gal norima jos atsikratyti? „Atvirkščiai: miesto valdžia puikiai žino, kad turistus traukia kraupi, tragiška Vokietijos, ypač nacistinės, istorija. Žinoma, miestas negali atvirai iš jos pelnytis ar ja didžiuotis, tačiau jei atvykėliams įdomu – jie juk apsistoja viešbučiuose, valgo restoranuose, leidžia pinigus, kodėl ją reikėtų slėpti?“ – atsako Ciaránas ir priduria, kad praeities naikinimo šaltinis yra kitas: tai sena bloga korupcija, įtartini politikų ir verslininkų ryšiai. Štai berlyniečių mėgstamas Mauer (Sienos) parkas turėjo būti plečiamas į šiaurę, tačiau miesto valdžia tą žemės plotą atidavė nekilnojamojo turto vystytojams. Panašus likimas laukė ir uždaryto Tempelhofo oro uosto, tačiau gerai organizuoti žmonių protestai išgelbėjo milžinišką atvirą plotą ir šiandien jis vis dar tebėra skirtas visiems, ne tik tiems, kurie gali įpirkti. Ir nors buvo bandoma įrodyti, kad statybos viešose erdvėse padės išspręsti butų trūkumo mieste problemą, žmonės perprato bandymų pasipelnyti kitų sąskaita užmojus ir jiems sėkmingai pasipriešino. „Berlyniečiai yra socialiai gerai informuoti ir politiškai aktyvūs, – sako Ciaránas. – Jei kažkam nepritaria, jie ne tik tarpusavyje pasipiktina, bet ir protestuoja: kovoja už tai, kuo tiki.“ O apie apleistą Berlyną rašo: „Laikas yra prieš mus. Kol šie pastatai tebestovi, kol jie pūva ir trupa, dar galime pasinaudoti galimybe juos pamatyti ir įsivaizduoti, kokie jie buvo kitada.“ Apleisto Berlyno istorijos: abandonedberlin.com

MĖNESIO ALBUMAI.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

FALL OUT BOY MANIA

JUSTINAS JARUTIS JUSTINAS JARUTIS

Island Records

(Self-released)

Pirmąkart išgirdęs, kad Justinas Jarutis nusprendė imtis solo karjeros, buvau nustebęs. Juk jis yra „Freaks On Floor“ veidas, ilgametis lyderis, negi jam dar reikia imtis papildomos veiklos, su kuria „fryksų“ muzika neva nesiderina. Paklausęs albumo nebuvau įtikintas, tačiau supratau sprendimo priežastį: Justinas šiame albume yra nuoširdžiausias, kiek teko girdėti – ne charizmatiškas scenos valdovas, o tik muzikantas su gitara. Vaiko gimimas keičia žmogų ir nenuostabu, kad plėšymaisi, draskymaisi ir rėkimas pilnais plaučiais nebėra prerogatyva. Iš to gimsta subtilus ir šiltas darbas, galbūt kupinas sentimentalumo ir saldumo, bet įrašytas ne remiantis trafaretu, rinkos taisyklėmis ar šiuo metu populiariomis tendencijomis, o paties kūrėjo vidine nuostata ir savijauta. Juk net ir vienas singlų „Angel“ skambėtų daug popsiškiau ir tuščiau, jei jį tiesiog būtų parašęs koks nors prodiuseris ir pardavęs eiliniam atlikėjui. Iš muzikinės pusės, tai labai jarutiškas darbas, nes kas žino jo balades, išsyk atpažins šio kūrėjo stilių. Jis tikrai neatsisako savęs, neneria į Gartho Brookso ar, Dieve apsaugok, Virgio Stakėno pelkes, todėl nebūčiau drąsus teigti, kad keli akordai ar skripkelės pačirpinimai paverčia albumą kantri muzika. Man tai daug labiau priminė ankstyvą Edą Sheeraną (tikiuosi, niekad neprimins vėlyvojo), tačiau su šiek tiek nosiniu Justino tembru, kuris suderintas su gitara turėjo pavergti ir jo tuomet dar būsimą žmoną. Niekaip negaliu pasakyti, kad šis darbas mane nustebino, atvėrė naują požiūrį į Justino kūrybą ar parodė jį kitokį. Tačiau gal tai ir yra gerai, nes, kai visi bando verstis per galvas, kurdami kažką originalaus, išgirsti balsą žmogaus, besidžiaugiančio tėvyste ir šeiminiu gyvenimu, taip ramina ir verčia tikėti, kad viskam savas laikas.

75

100

CHERI BRITNEY

Music Kickup

20 //

Nuoširdžiai pasakysiu – iki EP pristatymo, įvykusio Vilniaus televizijos bokšte sausio viduryje, apie Viktoriją Vyšniauskaitę, arba Cheri, nežinojau nieko (nežiūriu tų realybės šou ir „YouTube“ hitų), bet tai, kad vienu jos prodiuserių yra Vaiperis, jau kėlė susidomėjimą. Nors koncerte būti negalėjau, tačiau mini albumas domino, ypač kad prie jo dar nagus prikišo Fingalick. Deja, lūkesčiai liko nepateisinti, nes „Britney“ skamba taip, lyg būtų buvę nuspręsta „padarome taip, kaip Amerikoje“. Galbūt aš per senas, tačiau vien idėja padaryti taip, kaip Vakaruose, manęs nebedomina, nes manau, kad už Atlanto tokių kaip Cheri yra tūkstančiai. Lietuvoje gal ji unikali, bet mes turime internetą, todėl „Britney“ skamba daugiau kaip eilinis bandymas kurti daugybę kartų jau girdėtą ir dabar populiarų trafaretinio pavyzdžio, t.y. pasitikinčios savimi moters, ritmenbliuzą, kuriame, deja, neradau, savasties. Kas iš to pavyksta? Tiesą sakant, pavyksta tai, kas ir jau girdėta, kurta ir klausyta. Net keista, kai įdomiausia darbo dalimi tampa įrašyti ankstyvi Cheri bandymai kartoti Britney Spears, nes būtent čia aš išgirstu Viktoriją Vyšniauskaitę. Penkios sukurtos dainos, išskyrus profesionalumą ir skambumą, daugiau niekuo itin nepasižymi. Tai yra standartinė, nors ir kiek išmanesnė popmuzika, kokybiškas klonas, kuris leidžia kalbėti apie visos komandos puikiai išmanomą darbą, atliktą nepriekaištingai, bet problema ir yra ta, kad jis daugiau atliktas, negu sukurtas. Kai visas pasaulis ir visa jo fonoteka yra vos keliais mygtukais pasiekiami, išlepintas klausytojų ausis, tikiu, galima pavergti savu braižu ir priėjimu. Deja, „Britney“ tampa įtakų įkaite, prisirinkusia gerų pavyzdžių iš kitų, bet sau nieko nepalikusia.

© 37O

66

100

NILSAS FRAHMAS ALL MELODY Erased Tapes

Vokiečių moderniosios klasikos kompozitorius melomanams yra gerai pažįstamas ir tapęs gero muzikinio skonio pavyzdžiu šiuolaikiniams snobams. Atmetus ironiją, gerų žodžių jis tikrai vertas – gal kartais pernelyg sentimentalus ir konvenciškai melancholiškas, tačiau sugebantis rasti dermę tarp intelektualios komercijos ir taip mėgstamo leftfiediškumo. Naujausias jo darbas yra dar vienas šių žodžių pavyzdys – neįnoringas ir skoningas, minimaliais ritmais padabintas pianisto „All Melody“ yra viskas, ko galima iš Frahmo tikėtis. Iki skausmo teisingas, tačiau savaip unikalus Frahmo skambesys neverčia šiauštis plaukų iš netikėtumo, o tiesiog nardina į svajingą atmosferą, kartais balansuojančią ant ambientinės banalybės, tačiau leidžiančią atpažinti būtent jo, kaip kūrėjo, štrichus. „All Melody“ nėra įspūdingas ar unikalus, bet Frahmo pagrindinės muzikinės gijos dažnai labai atpažįstamus garsus paverčia sava šiuolaikine simfonija, kuriai ne vieta nei idilę vaizduojančiose reklamose, nei gamtos fonuose, kurie neva tau turėtų padėti atsipalaiduoti. Jeigu ieškote smegenis sprogdinančios ir revoliuciją sukelti galinčios elektronikos, „All Melody“ jums tikrai to nesuteiks, gali net daug kas atrodyti nugirsta, atpažinta. Viskas, kaip minėjau, minimalu, taupu ir subtilu: ramiai, tačiau keistai apokaliptiškai skambantis choras, ilgesio kupini pianino garsai, ausų nerėžiantis technomuzikos skambesys. Tačiau unikalumas prasiveržia šių elementų sintezėje, leidžiančioje Frahmui savo srityje būti vėliavnešiu ir vienu atpažįstamiausių vardų. Ir nors nėra stebuklas, vis dėlto jis kabina ir verčia klausytis ne kartą.

82

Visus albumus išgirskite „Spotify“ ir kitose klausymo platformose.

100

Niekada nebuvau nei „Fall Out Boy“, nei apskritai viso emo rock žanro gerbėjas (esu vyresnės kartos ir mūsų ašarų pakalnė bei iškrova pykstant ant neteisingo ir paauglio nesuprantančio pasaulio buvo metalas), tačiau šiuo metu vis labiau įsibėgėjantis senųjų mohikanų grįžimo į sceną bumas domina bent jau iš ciniškų paskatų. Bandymai vėl tapti aktualiems, sudominti jauną publiką dažniausiai virsta šūviais į dausas ir M A N I A yra to akivaizdus pavyzdys. Tai tiesiog blogas darbas, prilygstantis nebent „Linkin‘ Park“ praėjusių metų albumui, kurį kritikuoti dėl tragiškos Chesterio Benningtono mirties vis dar sunku.

Tikėkimės, tokių dalykų nenutiks šiems veteranams, tačiau geru žodžiu minėti M A N I A yra tiesiog sunku. Bandydami derinti senąjį emo roką su radio friendly elektronika, „Fall Out Boy“ transliuoja keistą muzikinį surogatą, kurį paprasčiausiai būtų galima vadinti pastangomis įtikti ir patikti visiems. Nuo pirmojo, tiesiog siaubingai banalaus ir lėkšto singlo „Young And Menace“ su tragišku priedainiu iki paskutinio „Bishops Knife Trick“, kuris galėtų skambėti kokiuose Miley Cyrus „B-Side‘uose“ chebra tepa, tepa, tepa visus, tačiau lieka beveidžiais, bedvasiais praeities šešėliais. Magistralės Kaunas–Klaipėda subtilumo lygio instrumentuotės su „Chainsmokers“ ar Davido Guettos muzikinių aukštumų vertais tekstais veda link to, kad grupė tiesiog sėkmingai (ir tai vienintelis dalykas, kurį jie šiuo darbu daro sėkmingai) mindo visą savo palikimą. Jeigu į juos buvo galima žiūrėti ironiškai tuomet, kai kas antras paauglys dėl juodos plaukų sruogos matė viena akimi, tai dabar tie, jau savo emocionalią paauglystę išaugę paaugliai galėtų tiesiai šviesiai įsižeisti. Dabartiniai „Fall Out Boy“ groja muziką, kuri teverta „Radistai Village“ su krūva konfeti, blyksinčiomis neonkėmis ir „kur jūsų rankos“ šūksniais? Tikrai taip, tačiau jei mano, kad jų publika tokio šlamšto verta, jie verti ir ne ką subtilesnės kritikos.

17

100

MARMOZETS KNOWING WHAT YOU KNOW NOW Roadrunner Records

Britų post-pop-hardcore grupės „Marmozets“ antrasis studijinis albumas „Knowing What You Now“ nėra lengvas riešutas, ir dėl to nėra kaltas grupės aštrumas, intensyvumas ar tiesmukiškumas. Ši išties įdomi kompanija su vokaliste Rebecca Macintyre priešakyje jau keletą metų yra ant šlovės slenksčio ir būtent šis darbas turėtų tapti paskutiniu smūgiu į sėkmę. Man asmeniškai kyla klausimas, ar smūgio užteks ilgesniam laikui, nes „Knowing What You Know“ yra energijos iškrova, ir nieko daugiau. Nerimo kupinuose tekstuose Rebecca nardo drąsiai, gitaros ir būgnai taškosi į visas puses, kompozicijos netgi turi popmuzikai būdingų kabliukų, tačiau šis bėgimas galiausiai vienu metu virsta labai defragmentuotu. Nuo bėgimo galopu „Marmozets“ kūriniai vienodėja ir tik labai išsiskiriantis ir bent šiek tiek kvėpuoti duodantis „Me & You“ grąžina dėmesį.

Tačiau bėgimas be galvos nėra vienintelė „Marmozets“ bėda – nors dainos yra kabinančios ir įsimintinos, jos taip pat skamba it būtų girdėtos, lyg suklijuotos iš geresnių įkvėpėjų kompozicijų, ypač šiais laikas, kai merginų vokalisčių frontmenuojamų post-hardkoro ar grunge kolektyvų netrūksta. Be to, ir vis ausis iškišantys minėtieji popkabliukai, lyg norint įtikti didesnei publikai, ima erzinti, nes daugelis dainų skamba tiesiog vienodai. Tokie kontroversiški įspūdžiai ir trukdo susidaryti tinkamą įspūdį: iš vienos pusės „Marmozets“ energija turėtų papirkti daugelį, iš kitos pusės – ji lėkštoka ir net šiek tiek konvencinė tam, kad papirktų daugelį, iš vienos pusės – jie aštrūs, iš kitos pusės – aštrūs tiek, kad patiks ir Taylor Swift gerbėjams. Toks derinimas palieka tik drungnumo įspūdį, kai ir avis sveika, ir vilkas sotus. Ir niekas nėra iki galo laimingas.

69

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> ŪSAI

KAUNO AMBICIJOS Galiausiai pajutome, kad veikla akumuliuojama labiau automatiškai, stinga laiko kūrybiniam procesui. Dėl to sąmoningai priėmėme strategiją mažinti veiklos apimtis, išsigryninti, kur link mes einame. Supratome, kad norime bendradarbiauti su kitais kuratoriais – to per tuos metus Kaune mums trūko. Tai pasitvirtino atsisakius nuolatinės erdvės, tapus nomadams, prisijungė kitų kuratorių, atsirado daugiau bendradarbiavimo. Kitas aspektas yra ekonominis. Nekomercinei jaunai iniciatyvai reikia resursų – tiek patalpoms išlaikyti, tiek gerinant infrastruktūrą.

Tokia yra nepriklausomos projektų erdvės specifika – tarsi turi kažką įrodinėti, nes esi nuo nieko tiesiogiai nepriklausomas. Įrodyti kuriamų praktikų ir veiklos prasmę užtrunka, todėl laikas, kai tampi įvertintas kultūros lauko dalyvis, užsitęsia. Įdomu, kad pirmąjį projektinį finansavimą „Kabinetui“ gavome būtent jau nusprendusios tapti klajojančia erdve. Tad gal tai buvo savotiškas lūžio momentas ir suteikė galimybę koncentruotis į kokybinį matymą, o ne į kiekybę.

Rašė Edvinas Grin Nuotrauka Gerdos Žemaitytės

Jau kurį laiką Kaunas skelbia apie atsinaujinimą. Šalia augančio miesto pastebima ir kita, atsijauninimo, tendencija. Miesto kultūros institucijoms pasitelkiami vadovauti jauni ir progresyvūs profesionalai.

Rugsėjį kalbinome atbundančio Kauno muziejaus direktorių. Šį kartą apie ambicijas ir naujas teritorijas Kauno kultūros žemėlapyje kalbamės su edukatore, kultūros vadybininke Rūta Stepanovaite, praėjusią vasarą tapusia Kauno menininkų namų vadove.

– Esi įvairialypė asmenybė. Apie tai sufleruoja ir veiklos sritys, kuriomis užsiimi. Anksčiau dirbai prie viduramžių kultūrą propaguojančių renginių, studijuoji taikomąją grafiką, esi itin aktyvi kultūros vadybos ir šiuolaikinio meno projektų lauke. Kaip tai suderini? Galbūt visa tai ir atvedė tave į tašką, kuriame esi dabar?

– Tai tik keletas sričių, kuriose veikiu.

Kad ir ką daryčiau, tai visada yra tam tikras ribų ir galimybių išbandymas – tiek savo pačios, tiek pasirinktos srities.

Iš kitos pusės, kad ir kokios skirtingos mano veiklos atrodytų, tokio didelio atstumo, koks gali pasirodyti iš šalies, tarp jų nematau. Visos įgytos žinios, kaip ir pastebėjai, susiveda į vieną galutinį tašką. Čia, kur esu dabar (Kauno menininkų namų vadovės pozicijoje – aut. past.), turimos patirtys atsiskleidžia itin ryškiai.

22 // © 37O

– Veiklos tašku pasirinkai Kauną. Atrodytų, daug paprasčiau ir karjeros prasme efektyviau būtų veikti Vilniuje, kur jau įsigalėjusi šiuolaikinio meno tradicija. Kodėl renkiesi Kauną?

– Prieš porą metų buvau atsidūrusi kryžkelėje, galvodama, ką rinktis tolesnei veiklai – Kauną ar Vilnių. Tuo me-

tu gal labiau intuityviai su kolege, sese Vaida Stepanovaite pasirinkome Kauną, įkūrėme nepriklausomą šiuolaikinio meno projektų erdvę „Kabinetas“.

Tai buvo didesnis iššūkis ir čia matėme poreikį edukacijai, o kartu ir galimybę padaryti ryškesnį pokytį. Edukacija man – tai tam tikrų žinių susisteminimas ir perdavimas kitiems. Nesvarbu, ar tai direktoriaus pozicija Kauno menininkų namuose, ar veikla „Kabinete“, ar kur kitur. Žinių perdavimo procesas yra labai svarbus mano veiklos aspektas.

– Kelerius metus „Kabineto“ veiklą vykdžiusios vienoje vietoje, pernai nusprendėte atsisakyti fizinės erdvės ir veikti pagal nomadišką strategiją, t.y. skirtingus projektus pristatyti skirtingose erdvėse ir nebūtinai viename mieste. Ar toks sprendimas sąmoningas? Ar įtakos padarė ir ekonominis faktorius?

– Pradėjome 2015 m. pabaigoje, per vienus metus padedant savanoriams surengėme apie 40 įvairių renginių.

KULTŪRA NĖRA TOKIA SAVARANKIŠKA, KAIP GALI PASIRODYTI IŠ PIRMO ŽVILGSNIO.

parodyti, kas vyksta pasaulyje, ir formuoti natūralų žmonių poreikį šiuolaikiniam menui. Kultūra nėra tokia savarankiška kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ji keliauja ir veikia kartu su kitomis sritimis.

– Kokių naujienų ir pokyčių galima tikėtis naujame Kauno menininkų namų etape?

– Startuoja keletas bandomųjų platformų, kurios yra naujos KMN arba Kauno miesto kontekste. Nuo sausio jau veikia kuruotos rezidencijos, kurių metu menininkai skatinami atsižvelgti į miesto kontekstą ir vietos bendruomenes, bendradarbiauti ir kurti unikalų turinį. Programos dalyviai nėra tik vietiniai menininkai, tai ir svetur kuriantys lietuvių kūrėjai, taip pat užsienio menininkai. Rezidencijų programa yra iššūkis ir didelė galimybė mums kaip institucijai, norinčiai tapti matomai tarptautinėje meno scenoje, kartu ji veiks kitų KMN repertuaro renginių kontekste.

Antroji įgyvendinama platforma – kultūrinės informacijos centras, kuris veiks kaip fizinė erdvė. Čia galės apsilankyti tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai ir gauti pačią aktualiausią informaciją apie kultūros reiškinius, renginius, vykstančius Kaune. Šios platformos išskirtinumas yra tame, kad tai bus ne tik fizinis taškas, kuriame informacija kaupiama ir komunikuojama, infocentro veiklą lydės renginių programa, orientuota į bendruomenės kūrimo praktikas, kurios gali būti labai įvairios. Ieškosime kuo įvairesnių būdų, kaip žmones įtraukti į kūrybą.

– Nuo 2017 m. antros pusės esi Kauno menininkų namų (toliau KMN) direktorė. Kokia buvo pagrindinė motyvacija teikti kandidatūrą šiai pozicijai?

Ar tiki šios įstaigos atsinaujinimu?

– Kai pamačiau skelbimą, pagalvojau, kad jame rašoma apie mane (juokiasi).

Suvokiau, kad turiu šiai pozicijai reikalingų žinių ir norą veikti. KMN tuo metu jau buvo pradėję keistis. Teko organizuoti keletą renginių šioje vietoje, turėjau progą žvilgtelėti į čia vykstančius procesus iš vidaus. Tai padėjo įžvelgti potencialą ir, atėjus laikui, suvokti, kaip galėčiau padėti šiai institucijai augti. Šiuo metu KMN įgauna savo veidą ir pradeda užimti tam tikrą vietą Kauno kultūros žemėlapyje. Atrandame naujas kryptis ir žinojimą, kur einame. Iš kitos pusės, tai yra labai atviras etapas, kai institucijos veiklas gali formuoti ir pati bendruomenė, išreikšdama poreikį, į kurį galime reaguoti.

– Gruodį kartu su Nacionaline dailės galerija ir Surdologijos centru surengėte kūrybinių dirbtuvių „Menas mano mieste – patiriu ir dalinuosi“ parodą, kurioje pristatyti klausos ar regos negalią turinčių dalyvių maketai-pasiūlymai įvairioms viešosioms Vilniaus ir Kauno erdvėms, pritaikant jas įvairiems poreikiams. Ar tai reiškia, kad skirsite dėmesio ir neįgaliųjų poreikiams?

– Taip, mums labai svarbu į kultūrą įtraukti žmones, kurie į procesus įsilieti negali dėl tokių pragmatiškų priežasčių kaip erdvių nepritaikymas ar informacijos neprieinamumas. Šiais metais turime tikslą pamažu dalies renginių turinį padaryti pasiekiamą kurtiesiems, KMN komandą edukuoti kurčiųjų kultūros klausimais, mokysimės gestų kalbos. Tai labai didelė atsakomybė ir įsipareigojimas. Tačiau šiuo žingsniu norime rodyti pavyzdį ir kitoms Kauno kultūros institucijoms.

– KMN gyvuoja jau daugiau kaip 40 metų. Kodėl kai kurie net Kaune gyvenantys žmonės apie šią vietą išgirsta tik dabar? Ir ką apie KMN turėtų žinoti žmogus, kuris šį pavadinimą girdi pirmą kartą?

– Manau, tai lūžio taškas, kritinis momentas, nuo kurio galime pradėti naują etapą. Visiems smalsu, kaip tiek metų veikusi institucija dar gali pasiūlyti kažką nauja. Tikiu, kad KMN turi potencialo parodyti daugiau negu kai kurios visai neseniai įsikūrusios organizacijos. Kauno menininkų namai turi tikslą ugdyti žmonių poreikį kultūrai.

KMN erdvės atviros šiuolaikiškam turiniui, kurio Kaune ne tiek ir daug – tai netradiciniai formatai, jų turinys kokybiškas ir profesionalus. Daug naujų kultūros formų ir šiuolaikinio meno tendencijų, besiskleidžiančių aplink mus, lieka nepastebėtos ir todėl iki šiol nepraktikuojamos. Mes turime galimybę

– Ar Lietuvoje keičiasi stereotipai apie menininkus ir ar tai daro įtaką didesniems kultūros pokyčiams?

– Dauguma mano aplinkoje esančių menininkų visiškai neatitinka menininko kaip bohemos atstovo stereotipo. Tai sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, turintys savo darbo tvarką ir taisykles. Manau, dabar, besikeičiant vyravusiems stereotipams, atsiveria puiki galimybė edukuoti visuomenę ir taip užsiauginti meno vartotojus, būsimus mecenatus, kolekcionierius, aukcionų dalyvius ir t.t. Šiandien menas reaguoja į politines aktualijas, gali tapti protesto forma, apžvelgti socialinius reiškinius. Menas neturi atlikti išskirtinai estetinės funkcijos, kūrybos procesai gali tęstis kelerius metus, būti atvirai aptariami ir nebūtinai turi būti baigtiniai. Apie tai per savo pristatomą turinį tikimės kalbėti ir KMN.

>> UŽ KADRO

JAUNŲJŲ „PELĖDŲ KALNO“ Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos Luko Juzėno

Vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kino teatruose pradedamas rodyti naujas Audriaus Juzėno filmas „Pelėdų kalnas“. Tai istorija apie 1947–1952 m. Lietuvoje susiklosčiusių politinių ir istorinių įvykių sūkuryje gyvenančių ir savais būdais už nepriklausomybę kovoti pasirenkančių jaunuolių grupelę, jų tarpusavio santykius ir meilę. Pagrindinius filmo herojus įkūnija jaunosios kartos aktoriai. Apie jų patirtis filmavimo aikštelėje kalbamės su pagrindinius vaidmenis atliekančiais Aidu Jurgaičiu (Tadas), Arnu Danusu (Antanas – Šmelingas), Paulina Taujanskaite (Rita).

– Ar tai pirmieji jūsų vaidmenys kine?

Kur jau esate vaidinę?

Paulina: Iki „Pelėdų kalno“ filmavausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų filmuose, dalyvavau kuriant filmo „Escaping Sunshine“ tyzerį, Belgijoje filmavausi seriale „The Team“.

Arnas: Turėjau keletą epizodinių vaidmenų trumpametražiuose filmuose, studentų darbuose, „Pelėdų kalnas“ kol kas yra didžiausias mano darbas kine.

Aidas: Šis vaidmuo man taip pat pats didžiausias. Pagrindinius vaidmenis atlikau dviejuose trumpametražiuose filmuose, daugiau – epizodinius vaidmenis: Roberto Mullano filme „Mes dainuosim“, BBC seriale „Karas ir taika“. Kol kas daugiausia istoriniuose filmuose tenka dirbti. Netrukus filmuosiuosi viename projekte Latvijoje.

– Kaip patekote į „Pelėdų kalną“?

Paulina: Kvietė visus, kurie tuo metu mokėsi vaidybos ar teatro režisūros.

Arnas: Kai vyko atranka, mokiausi trečiame kurse. Džiugu, kad atranką įveikė ir būrys mano bendrakursių: A.Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Rūta Šmergelytė.

Aidas: Irgi dalyvavau aktorių atrankoje, kurią organizavo Dalia Survilaitė. Tikrai nesitikėjau, kad po to paskambins, bet paskambino. Vyko normali atranka, kuriai reikėjo ruoštis. Norėčiau, kad daugiau tokių atrankų būtų – tiek filmams (nors suprantu, kad režisieriai dažnai iš karto žino aktorių, kurį norėtų matyti, atliekantį tą vaidmenį), tiek teatrui. Čia ypač labai trūksta atrankų – Nacionalinis dramos teatras tik porą jų darė, bent kiek aš atsimenu.

24 // © 37O

– Kokie jūsų kiekvieno personažai?

Kuo jūs panašūs, skirtingi? Paulina, tavo herojė, griežtai visad sąžininga sau, kokia esi tu?

Paulina: Taip, ryškiausias Ritos bruožas sąžiningumas sau. Aš labai vertinu tai kaip savybę ir stengiuosi pati taip gyventi.

Arnas: Šmelingas tvirtai jaučia žemę po savo kojomis ir nedvejoja dėl savo veiksmų prasmės bei padarinių. Aš atvirkščiai – visad abejoju, kol priimu sprendimą.

Aidas: Tadas yra iš inteligentiškos šeimos, mama – mokytoja, tėvas – dirigentas. Jis irgi norėtų būti partizanu, eiti ginti Lietuvos, bet kažkas jam neleidžia... Jis augęs kultūringoje šeimoje. Jam svarbiau gyvenimas. Jis pacifistas, tačiau dėlto išgyvena. Kadangi yra proto ir širdies įkaitas, pasirenka kitaip kovoti. Tadas taip pat šiek tiek užsidaręs, nerodo emocijų. Jis žino, kad jei parodys tikras emocijas, gali bū-

ti smerkiamas valdžios ar draugų. Tuo mes panašūs – aš irgi ramesnio būdo, racionalus. Kai kūriau vaidmenį, Tadas nenužengė toli nuo manęs. Kurdamas personažą niekada negali nuo savęs pabėgti, nes bet kokio personažo kūrimas prasideda nuo savęs. Semiesi iš savęs.

– Kai kurie aktoriai teigia, kad bent dalis personažo visad lieka tavyje, perimi tam tikras jų savybes. Ar jūsų vaidmenys kaip nors jus pakeitė? Ko nors išmokote iš savo personažų?

Paulina: Dar prieš pradedant filmuoti, manyje ėmė užgimti patriotiniai jausmai. Nežinau, ar tai susiję su Rita, manau, labiau apskritai su pačiu filmavimų procesu. Kur daug žmonių, kur viskas

taip greitai verda, kad sunku susigaudyti, kur reikia stovėti šaltyje, laukti. Ir tada iš kažkur ant tavo kupros atsiranda paltas. Brolis lietuvis atnešė. Pajutau vienybės galią. Patikėjau, kad galiu kažką pakeisti. Viskas arčiau, nei atrodo.

Arnas: Tikriausiai tai buvo labiau svajonė negu pamoka, pirmą kartą perskaitęs „Pelėdų kalno“ scenarijų buvau labai susižavėjęs Šmelingu. O tai, kad šis darbas vyko su tokia profesionalia komanda, draugais ir kolegomis, buvo tikrai nepamirštamas nuotykis ir gausybė vertingų pamokų, neabejotinai tai yra didelė inspiracija ateities darbams.

Aidas: Aš anksčiau galvodavau, kokio tipo aš aktorius. Ar vienas iš tų, kuriuose pasilieka vaidmens, ar iš tų, kurie su-

geba juos palikti. Vis dar nežinau, kuriam tipui priklausau. Vis dar mokausi.

Nemanau, kad Tadas mane pakeitė.

Galbūt pabudino. Tapau atviresnis, empatiškesnis. Kartais užsisklendžiu savyje ir tada personažas ar įvykis vėl mane atveria.

– Kaip ruošėtės vaidmenims?

Paulina: Išmokstu tekstą, tada, kad pavyktų organiškai suvaidinti, bandau jį pamiršti. Tada pereinu tekstą su partneriu ir einame atsigerti kavos.

Arnas: Dažnai užmigdavau apsikabinęs scenarijų besiruošdamas kitai pamainai (šypsosi). Dar vyko susitikimai su režisieriumi, vaikščiodavau po Senamiestį mokydamasis tekstą, su „Rammstein“

DAR PRIEŠ PRADEDANT FILMUOTI, MANYJE ĖMĖ UŽGIMTI PATRIOTINIAI JAUSMAI. NEŽINAU, AR TAI SUSIJĘ SU RITA, MANAU, LABIAU APSKRITAI SU PAČIU FILMAVIMŲ PROCESU.

AKTORIŲ PATIRTYS Arnas: Režisieriaus pozicija buvo, kad filmas yra kuriamas šiandien, ir aš labai su juo sutinku. Žinoma, filmavimo aikštelę dailininkai apipavidalindavo taip, kad aš tam tikrų daiktų net nebuvau iki šiol matęs. Tikriausiai tai nuskambės ganėtinai abstrakčiai, bet manau, kad iš esmės gyvenimo skonis buvo daug aštresnis.

Aidas: Jausmai, mąstymas, norai niekuo nesiskyrė, manau, kad skyrėsi tiesiog aplinkybės. Ta pati meilė, tos pačios išdavystės, apgaulės, pavydas. Tik viskas būdavo santūriau, pavyzdžiui, negali atvirai sakyti visko, ką galvoji, jauti ir pan. Bet visa tai vyko, tik paslapčia. Mūsų herojai – jauni žmonės.

– Ką filmo kūrimo metu supratote apie Lietuvą, patriotizmą?

Paulina: Ne supratau, o pajutau.

Aidas: Tai, kad šnekos ir darbai – skirtingi dalykai. Nemanau, kad šis filmas manyje pagimdė patriotizmą, tą jausmą jau buvau pajutęs anksčiau. Prieš įstodamas į LMTA dvejus metus studijavau užsienyje, bet, nors ir turėjau galimybę pasilikti ten, grįžau į Lietuvą. Čia ir tėvai, ir draugai, ir kalba...

– Kodėl dabar svarbu kalbėti apie pokario laiką? Ką apie jį žinojote jūs?

Kaip tai pasikeitė filmavimams pasibaigus?

Paulina: Todėl, kad neišmanantieji istorijos yra linkę ją kartoti.

ginkluotą kovą su okupacinio režimo atstovais arba slaptą priešinimąsi, prisitaikant prie išorinių sovietinės tikrovės reikalavimų. Kuris požiūris jums kiekvienam kaip žmogui artimesnis?

Arnas: Ko gero, slaptas, bet nenustočiau kurti, tai būtų mano pasipriešinimas, ir manau, kad aš toks ne vienas.

Aidas: Man irgi artimesnis slaptas pasipriešinimas. Būtų gerai, kad nė vieno nereikėtų – nei slapto, nei atviro.

– Kaip sekėsi dirbti su ekscentriškumu garsėjančiu režisieriumi A.Juzėnu? Ko išmokote?

Paulina: Sunku. Į pamainą – kaip į karą.

Iš pradžių labai bijojau, bet kai supratau, kad jis linki gero, tik keliai to pasiekti kitokie... Tada atsirado susikaupimas, susikalbėjimas ir supratimas.

Arnas: Darbas su režisieriumi tikrai nebuvo nuobodus. Kiekviena diena buvo naujas iššūkis, naujas nuotykis. Ko gero, šis filmas man iš esmės tapo savotiška kino mokykla ir už tai esu labai dėkingas režisieriui.

Aidas: Man su juo dirbti buvo fantastika. Jis buvo pirmas tikras mano kino mokytojas. Labai greitai išmokau techninių dalykų, pavyzdžiui, darbo su kamera. Aš jam taip pat labai dėkingas.

Nesvarbu, kad jis kartais galbūt pakeldavo balsą. Tai smulkmena. Jis pavydėtinai degančių akių. Jis kūrėjas. Jis tuo dega. Viskas, ko jis nori iš aktorių, tai tokių pat degančių akių. Iki šiol su-

Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė

Arnas Danusas

muzika, kurios mums davė klausytis režisierius, kad geriau pajustume niūrią pokario nuotaiką. Taip pat žiūrėjau dokumentinius filmus, skaičiau amžininkų dienoraščius, artimųjų pasakojimai taip pat buvo labai svarbūs. Vis dėlto atrodo, kad viskas į vietas sukrisdavo filmavimo aikštelėje.

Aidas: Ėjau į Genocido aukų muziejų, kalbėjausi su tėvais, prisiminiau močiutės istorijas apie jos jaunystės laikus, apie slogią atmosferą, bet pagrindinė inspiracija vaidmeniui man buvo scenarijus. Jeigu geras scenarijus, jame gali viską rasti. Taip pat ruošėmės kartu su Paulina ir Aleksandra Metalnikova.

Kartu vaidinome keletą scenų. Aš paskambindavau joms ir mes susitikda-

vome, apie scenas pakalbėdavome, išsidėliodavome jas, bet svarbu būdavo tiesiog kartu pabūti, iš anksto pradėti kurti santykį. Dėl to aikštelėje mums nebuvo baisu.

– Ar bandėte suprasti, kokie buvo pokario žmonės, kaip jie mąstė, elgėsi, atrodė, kokios buvo jų vertybės, kuo jie skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių? Kokius atradote skirtumus?

Paulina: Žmonės visais laikais buvo žmonės. Vienintelis pastebėjimas, kad mūsų karta bręsta vėliau. Vėlyvoji paauglystė atrodo baigiasi tik po universiteto. Šeimos kuriasi vėliau, nes ilgą laiką labai baisu prisiimti atsakomybę už bet ką.

Arnas: Dabar minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Džiaugiuosi, kad galiu savo vaidmeniu prie to prisidėti, tačiau manau, kad apie pokario laiką reikėtų kalbėti ne tik dabar. Tai mūsų istorija. Pasibaigus „Pelėdų kalnui“ tas laikas tapo artimesnis, asmeniškesnis, ryškesnis.

Aidas: Tai mūsų palikimas. Ten prasidėjo dabartinė mūsų valstybė. Man kaip žmogui įdomu. Jeigu nebūčiau aktorius, tikriausiai būčiau istorikas.

Man tai artima. Žmonės tampa daug sąmoningesni, jei nusimano, supranta, mėgsta istoriją.

– Aidai, Arnai, jūsų personažai personifikuoja dvi pasirinkimo galimybes –

siskambiname, pasikalbame. Jam rūpi ateinanti jaunų aktorių karta.

– Ar buvote pažįstami su kitais „Pelėdų kalne“ vaidinančiais jaunais aktoriais anksčiau? Ar tai, kad esate skirtingų kursų, dėstytojų, teatro mokyklų mokiniai, netrukdė?

Paulina: Visus pažinojau. Su kai kuriais gyvenome viename bendrabutyje, o su Aidu – šalia vienas kito. Esame draugai.

Aidas: Su Paulina ne tik gyvenome šalia, bet ir mokėmės paraleliniuose kursuose, o su Arnu buvome kurso draugai.

Pažinojau ir kitus jaunuosius aktorius.

Mes visi labai susidraugavome. Apie tai ir yra filmas – apie tą draugų kompaniją.

>> EITI AR NEITI

KINAS

APICHATPONGO WEERASETHAKULO VAIZDŲ HIPNOZĖ Rašė Gediminas Kukta Nuotraukos iš organizatorių archyvo

INTRO Viešbučio kambarys. Margi tapetai, tamsios užuolaidos, odiniai baldai, sujaukta patalynė. Kažkas čia miegojo.

Dėmės ant audinio išduoda, kad senokai. Ore lėtai skraidžioja balti pūkai, bet panašu ir į plunksnas. Tokios pakyla, kai praardai pagalvę. Jos pripildo erdvę ir pradeda švytėti. Ant lovos išnyra miegančių žmonių siluetai, tiksliau, jų galvos. Panašu į dvigubą ekspoziciją. Kino istorija mus išmokė, kad ant kadro užklotas kitas kadras dažnai reiškia sapną. Bet kur sapno ribos? Ar kambarys priklauso sapnui? Ar mirgantys pūkai – šio pasaulio dalis? Kas šie užsimerkę žmonės? Ir kam priklauso balsai, kurių šaltinio nematome?

Tai „Smaragdas“ („Emerald“, 2007).

Trumpametražis Tailando menininko (apibūdinimas „kino režisierius“ atrodo siauras) Apichatpongo Weerasethakulo filmas. Kūrybos grynuolis. Jame sukauptos pagrindinės kūrėjui rūpimos temos: istorija, prisiminimai, atmintis, miegas ir sapnai, dvasios, tikrovės ir paralelaus pasaulio inversijos. Gal tik cikadų svirpimo trūksta. Vienuolika minučių.

Tiek užtrunka pasinerti į unikalų tailandiečio pasaulį.

Du mėnesius, iki balandžio 1 d., tai bus galima patirti ir Vilniuje. „Meno avilio“ ir Šiuolaikinio meno centro surengtoje retrospektyvoje „Švytintys šešėliai“. ŠMC veiks kūrėjo vaizdo instaliacijų paroda, o „Skalvijoje“ ir ŠMC kino salėje bus rodomi ilgametražiai ir trumpametražiai filmai. Pastarųjų – net 32.

PAVIDALAI A.Weerasethakulo produktyvumas stebina. Jo kūryba – kino filmai, vaizdo instaliacijos, TV produkcija. Dalis menininko kūrinių primena vaizdo dienoraščius, dar kiti – trumpas reklamas arba vaizdo eksperimentus. Tailando menininko kūryba pristatoma tiek prestižiniuose kino festivaliuose, tiek rodoma pasaulinio garso galerijose, vertinama kino ir šiuolaikinio meno profesionalų.

28 // © 37O

Tokia gausa iš pradžių kiek trikdo. Juolab kad ne visi kūriniai atrodo vienodo meninio lygio. Dalį, sakykim, trumpametražių darbų galima lengvai sukritikuoti (tai ne kinas), pavadinti pernelyg mėgėjiškais, prisikabinti prie televizinės manieros ir skaitmeninės vaizdo kameros estetikos, pavyzdžiui, naudojamo priartinimo (zoomo), už kurį koks nors rimtas kino režisūros profesorius studentui nukapotų pirštus.

Tačiau A.Weerasethakului – vienodai.

Studijų Čikagos menų institute metu jis susižavėjo amerikiečių avangardiniu kinu (Bruce’o Baillie, Andy Warholo, Mayos Deren, Stano Brakhage’o) ir šis tapo svarbiu kuriant jau savus, laisvos formos ir labai asmeniškus kūrinius. „Man tiesiog patinka eksperimentuoti ir daryti skirtingus dalykus“, – prisipažįsta menininkas: „Viskas gimsta iš vienos bendros idėjos, o keičiasi tik forma.“ Tailandiečio trumpametražius filmus ir vaizdo instaliacijas reikėtų žiūrėti kaip bendro didelio korpuso dalis. Fragmentus, ištraukas, stiliaus pratimus ir bandymus. Žaidimus vaizdo technikomis.

DVASIOS „Yra toks medis, pasislėpęs toli kalnuose. Norėdamas jį pasiekti, turi brautis per džiungles arba skristi. Jei pauostysi šio medžio žiedą, prisiminsi savo ankstesnius gyvenimus“, – tame pačiame „Smaragde“ už kadro pasakoja mote-

ris (iš filmo į filmą keliaujanti neprofesionali aktorė Jenjira Pongpas).

Pasak režisieriaus, šiandien net 90 proc. tajų tiki reinkarnacija. Ši kartu su paraleliniais pasauliais, gyvuosius lankančiais mirusiaisiais, vaiduokliais ir dvasiomis tapo neatskiriama ir paties A.Weerasethakulo visatos dalimi. Tačiau, skirtingai nei kitų autorių filmuose, tailandiečio vaiduokliai nebaisūs: negąsdina, nepasirodo baisiais pavidalais. Priešingai, prie vakarienės stalo jie sėdasi lyg seni draugai ir su gyvaisiais kalbasi lyg būtų šio, o ne anapusinio pasaulio gyventojai.

Kas nors šūktelėtų: „Negali būti!“ Arba viską greitai supaprastintų: „Rodomi paranormalūs reiškiniai.“ Tačiau daliai Tailando visuomenės šalia egzistuojantis dvasių pasaulis – savaime suprantamas. Žmonės tiki, kad bet kokie materialūs kūnai – žmonės, gyvūnai, augalai ir daiktai – turi sielą. Šis animistinis tikėjimas A.Weerasethakulo kūryboje

skleidžiasi įvairiomis formomis. Rimtai, o kartais ir ironiškai. Kaip trumpametražiame filme „Azijos vaiduoklis“(„Ghost of Asia“, 2005), kur vaikai įsakinėja pakrantėje sutiktam vaiduokliui (etatinis aktorius Sakda Kaewbuadee) atlikti įvairiausius darbus – lipti į medį, valytis dantis, išnešti šiukšles, dažyti namą, miegoti.

A.Weerasethakulas domisi animizmu ir senosiomis legendomis, kurios bent šiaurės rytų Tailande, iš kur jis kilęs, ypač gajos. Pasak jo, tai didelė netoliese esančių Laoso ir Kambodžos kultūrų įtaka. Kanų kino festivalyje atsiimdamas „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „Dėdė Bunmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ („Uncle Bunmi Who Can Recall His Past Live“, 2010) ant scenos menininkas pirmiausiai padėkojo ne kam kitam, o Tailando dvasioms ir vaiduokliams.

MIEGAS Tailando visuomenė ypač prietaringa. Tikėjimas karma ir senosiomis legendomis, pasak autoriaus, gyventojus daro nuolankius. Jie gyvena tarsi panirę į miegą, letargą, kuris filmuose virsta ir metafora. Dažnai politine, kadangi naujas paklusnumo formas, A.Weerasethakulo teigimu, šiandien kuria ir karinė chunta, kuri šalies valdy-

AUTORIUS IŠVENGIA ATVIROS KRITIKOS IR POLITIKAVIMO, BET JO KŪRYBOJE KARIUOMENĖS DALYVAVIMO IR ĮTAKOS PAPRASTŲ ŽMONIŲ GYVENIMUOSE NEĮMANOMA NEPAJAUSTI.

mą perėmė po 2014 m. įvykusio karinio perversmo.

Taigi miegas – ne tik šalies valdyme nedalyvaujančios, neveiksnios visuomenės atspindys, bet kartu pasipriešinimo forma: kol jūs valdote, aš sapnuosiu savus sapnus.

Autorius išvengia atviros kritikos ir politikavimo, bet jo kūryboje kariuomenės dalyvavimo ir įtakos paprastų žmonių gyvenimuose neįmanoma nepajausti. Galios struktūros trumpuose filmuose ir vaizdo instaliacijose pasirodo gyvų kareivių, jų skulptūrų ar archyvinių nuotraukų pavidalais. Pavyzdžiui, kaip haliucinacinės vaizdo instaliacijos „Fejerverkai (Archyvai)“ („Fireworks (Archives)“, 2014) pradžioje ir pabaigoje.

Arba – per pasakojimus, kalbą. Pavyzdžiui, kaip televizijai kurtuose valandos trukmės „Vaiduoklių namuose“ („Haunted Houses“, 2001), kur kaimo žmonės vis mini generolą, už kurio greit ištekės viena iš merginų.

NESPĖJAI PAČIUPTI ŽURNALO MIESTE?

IEŠKOK ELEKTRONINĖS „37O“ VERSIJOS WWW.370.DIENA.LT

VARDAI Scena, besisukančio diskobolo atspindžiai ant sienos, gitara brazdinantis muzikantas ir prie mikrofono sėdintis vaikinas, aktorius Sakda Kaewbuadee. „Mano vardas buvo Rousseau“, – sako šis. „Tačiau šiandien esu Sakda.

Turiu draugą Laurentą, kuris yra kaučiukmedžio specialistas“, – pasakoja toliau. „Šiandien nebūsiu Sakda, nes mano kūnas niekam nebepriklauso, net man“, – tęsia. Vaizdas pasikeičia. Dabar tai – terasa prie upės.

Ant stalo įjungtas grotuvas. Kalba Sakda. Naktis.

Tai – vaizdo instaliacija „Sakda (Rousseau)“ (2012). Šešios minutės apie praėjusius gyvenimus, vaiduoklius, gal net vampyrus, kurie veikia sąsajų (ta pati terasa, ta pati upė) su šia instaliacija turinčiame filme „Mekongo viešbutis“ („Mekong Hotel“, 2012) arba trumpametražiame kūrinyje „Vampyras“ („Vampire“, 2008), prasidedančiame žodžiais: „Mano vardas Jaai. Ankstesnis vardas Loongsu.“ Be praėjusių gyvenimų vaizdo instaliacijoje svarbus ir vardo motyvas. Būtent Tailande žmonės tiki, kad sėkmę galima prisišaukti pasikeitus vardą. Štai aktorė Jenjira Pongpas tapo Nach.

Tai reiškia „vanduo“. Netrukus ji susipažino su amerikiečiu Franku, o po mėnesio laimingai ištekėjo. Šiandien pora gyvena netoli Mekongo upės, kur moteris ir užaugo. Laisvu metu Nach siuvinėja kojines kūdikiams, o vyras rūpinasi sodu ir žiūri televizorių.

Apsilankymas pas šiuos jaunavedžius tapo trumpu dienoraštiniu filmu „Kaktusų upė“ („Cactus River“, 2012). Kartu tai simboliška atminties kelionė. Sugrįžimas prie Mekongo, kuris greitai gali išdžiūti dėl Kinijoje ir Laose pastatytų užtvankų.

Prie upės, kur A.Weerasethakulas filmavo ne vieną savo filmą – „Švytinčius žmones“ („Luminous People“, 2007), „Mekongo viešbutį“(„Mekong Hotel“).

Weerasethakulo slapyvardis – Joe. Ne, ne sėkmei pritraukti. Taip praktiškiau.

Daugiau apie retrospektyvą „Švytintys šešėliai“: www.menoavilys.org www.cac.lt

UŽSIPRENUMERUOK „LIETUVOS PAŠTE“

METINĖ PRENUMERATOS KAINA – 27,60 EUR MĖNESIO – 2,3 EUR

Recenzavo Goda Dapšytė

KETURI

Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt

Intymumu pasižyminčioje Ilgojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro salėje stovi apdaužytas, senas automobilis, iš kurio jau dygsta žolė, tyvuliuoja mažutė kūdra, o įeinančiuosius pasitinka lengvai atpažįstamo gatvės / kiemo / laiptinės tipo treninguotas, skutimosi peiliu ginkluotas jaunuolis. Taip prasideda naujausias jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Keturi“ pagal 1996 m. publikuotą šiuolaikinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“.

Drauge su K.Gudmonaitės „OKT / Vilniaus miesto teatre“ pernai režisuotu spektakliu „Trans Trans Trance“ naujasis „Keturi“ sudaro savotišką diptichą. Pirmajame moteriškumo ir lytiškumo apskritai problemas sprendė trys merginos, o šį kartą scenoje – trys vaikinai. „Trans Trans Trance“ merginos aktyviai stojo į akistatą su šiuolaikinės visuomenės realybe, o Šurikas (Mantas Zemleckas), Volodinas (Danas Kamarauskas) ir Kolianas (Gytis Laskovas) atvirkščiai – ieško būdų nuo jos pabėgti, tad stebime juos nuolat besisvaiginančius narkotikais, degtine ir savita filosofija (!).

Pilkos betoninės sienos fone (scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė) trys juodai vilkintys jaunuoliai svarsto hipotetines situacijas, kelia ir nagrinėja egzistencinius klausimus, ieško būties

prasmės. Tačiau ne silpniau už narkotinį haliucinogeninių grybų poveikį spektaklio herojams juos stebintiesiems gali daryti sodri, ne visuomet cenzūrinė, šiurkšti kalba, kurioje pinasi buitinė, gatvės ir filosofinė leksika, formuodama gluminančią pokalbio, lengviausiai įvardijamo kaip marozo atsivertimas, formą.

Bene stipriausias šio spektaklio elementas – azartiškai į šią budistiškai haliucinogeninę kelionę besileidžiančių jaunų aktorių trio. Bachūrai į reikalus žiūri rimtai bei scenoje nevengia ir tikros, ir tariamos rizikos. Čia pat, prie publikos, vykstančios realistinės smurto senos priverčia aiktelėti ne vieną jautresnį žiūrovą. Tačiau muštynes netrukus keičia svaigus disko šokis ir treninguočius vis įtraukiantys filosofiniai svarstymai apie patį didžiausią kaifą.

Donato Stankevičiaus nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rekomenduojama nebijantiesiems teatre susitikti rajono berniukų.

Nerekomenduojama iš teatro besitikintiesiems tik taurių temų.

CINKAS

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Lauros Vansevičienės nuotr.

Po beveik trijų dešimtmečių į Valstybinį jaunimo teatrą sugrįžo kadaise būtent šioje scenoje debiutavęs vienas garsiausių Lietuvos režisierių Eimuntas Nekrošius. Čia jis sukūrė spektaklį pagal Nobelio premijos laureatės, Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygas. „Cinkas“ – tai tamsi scenoje Ievos Kaniušaitės ir Aldonos Bendoriūtės įkūnijamos S.Aleksijevič kelionė per dokumentinės prozos knygų „Cinko berniukai“ (1989) ir „Černobylio

30 // © 37O

malda“ (1997) bei savo pačios biografijos epizodus. Šis spektaklis – ne tiek apie Afganistano karo ar Černobylio sprogimo sukeltus žiaurumus ar jų padarinius, kiek apie juos tyrusią, fiksavusią ir plačiajai visuomenei perdavusią rašytoją. Spektaklio pradžioje kaip uoliai Senio Šalčio laukianti I.Kaniušaitės mergaičiukė vaizduojama S.Aleksijevič, vėliau pasirodo jau kaip suaugusi, A.Bendoriūtės įkūnijama Svetlana. Ji stipriai nutolusi nuo savo vaikystės paveikslo, tiesa, dar nepraradusi entuziazmo. Ji aktyviai ieško, įrašinėja į savo didžiulį seną juostinį aparatą ir fiksuoja jai pasakojamas istorijas, o vėliau ir beriamus kaltinimus.

Ji – šalta stebėtoja ir alkana fiksuotoja: iš Aušros Pukelytės kuriamos jauno Afganistane tarnavusio kareivio motinos rašytoja įsirėmusi ranka jai į krūtinę tiesiog siurbia pasakojimą, versdama pastarąją prisiminti vis sunkesnius epizodus, o pačiai metamus kaltinimus, iškraipant faktus ir be pagrindo nuvainikuojant tėvynei tarnavusius didvyrius, atlaiko gana stojiškai.

Kitų aktorių įkūnijami karininkai ir kareiviai, jų motinos, Černobylio likvidatoriaus žmona, teisėjai, kaltintojai ir praeiviai, atkurdami S.Aleksijevič aprašytas situacijas ir epizodus, sukuria foną sunkiai, bet ją pačią intriguojančiai rašytojos kelionei per istoriją ir nesenos praeities epizodus. Taigi „Cinkas“ pasakoja ne apie sovietmetį ir tuome-

tės daugiakultūrės valstybės, privertusios nekaltus žmones išgyventi siaubą, o jaunuolius pavertosios negailestingais žudikais, žiaurumą savo piliečių atžvilgiu, bet apie tai prabilusią rašytoją ir jos poziciją nenusakomai skaudžių žmogiškų tragedijų fone.

Rekomenduojama menantiesiems pirmąjį Afganistano karą.

Nerekomenduojama nenorintiesiems jo prisiminti.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

KARMEN

Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Bene rečiausiai Lietuvoje baleto choreografai debiutuoja muzikinio teatro scenoje. Dar rečiau šie debiutai būna ryškūs. Štai tokia retenybe galima įvardyti originalia interpretacija ir choreografija pažymėtą Aušros Krasauskaitės „Karmen“ pagal Georges Bizet ir Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Čia daug kas stipriai kitaip, nei tikėtumėtės. Kitaip, nei įprasta, orkestras groja ne duobėje, o virš sceninio veiksmo – ant metalinių pastolių, kur jį įkurdino scenografė Sigita Šimkūnaitė. Taip muzikantai tapo sceninio pasakojimo dalimi, o ne vien muzikinio fono atlikėjais. Be to, itin svarbus vaidmuo šiame spektaklyje tenka dirigentui Martynui Staškui. Jis valdo ne tik orkestrą, bet visą sceninį veiksmą ir veikia ne tik ant įprastinės dirigento pakylos, bet ir scenoje, skatindamas ir kartkartėmis, pernelyg pakilus įtampai, stabdydamas veiksmą. Jis ir yra tikrasis fatališkosios Karmen istorijos pasakotojas.

Jaunoji choreografė A.Krasauskaitė siūlo itin netikėtą ir drąsią žymiosios čigonės interpretaciją. Scenoje Beatos Molytės įkūnijama Karmen nesistiebia, o žengia visa pėda, ji nekaukši kastanjetėmis, nes rankas laiko kelnių kišenėse. Ji savarankiška, drąsi, įžūli, ryžtinga, nesibijanti padarinių. Šis įvaizdis gana toli nuo įprastos margaspalvio sijono klostėmis šnarančios viliokės. Netikėti ir Chosė bei Toreadoro paveikslai. Pirmajame veiksme Manto Černecko Chosė – jaunas, nepatyręs, naivokas kareivis, su baime pasiduo-

dantis fatališkos moters vilionėms. Tiesa, antrajame veiksme jis jau pasirodo subrendęs ir lygiavertis ryžtingajai Karmen. O štai Gintaro Visockio Toreadoras pasirodo kaip kone komiškas personažas – pernelyg savimi pasitikintis, pasipūtęs puošeiva, kuris bendrame spektaklio pasakojimo audinyje neatrodo labai reikšmingas, tad Karmen pasirinkimai kelia šiokių tokių klausimų ir abejonių. Ne itin reikšminga atrodo ir vyrų dvikova, choreografiniu piešiniu elegantiškai atkartojanti Karmen ir kolegės kivirčą. Gal taip yra todėl, kad tai, kas vyksta su vyrais, šiame spekta-

klyje kiek mažiau svarbu, nes šis pasakojimas ne apie juos, o apie Karmen. Dirigento pasakojama istorija apie viziją, vardu Karmen. Elegantiškų Karmen pasirodymų ant dirigento pakylos įrėmintas spektaklis – tarsi sunkus atsiminimas, kurį skaudu prisiminti, tačiau papasakoti būtina.

Rekomenduojama nuobodžiaujantiesiems ir klasikinio baleto, ir konceptualaus šiuolaikinio šokio spektakliuose.

Nerekomenduojama prieštaraujantiesiems naujoms klasikinių kūrinių traktuotėms.

Z+

Repertuarą sekite www.airos.lt

Lauros Vansevičienės nuotr.

Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir žiniasklaidoje nemažai kalbama apie mileniumų kartą: ji analizuojama, prognozuojama, pašiepiama. Tačiau kur kas mažiau dėmesio skiriama jau interneto amžiuje gimusiai ir užaugusiai Z kartai. Būtent ji sudomino jauną choreografę Agnietę Lisiškinaitę.

Guodos Jaruševičiūtės ryškiomis šviesomis apipavidalintoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, kompozitoriaus

32 // © 37O

ir atlikėjo GON (Žygimantas Gudelis) kuriamų ritmų ir garsų fone, pasidabinusios Rūtos Kyguolytės šviečiančiomis baltomis striukėmis trys jaunos šokėjos Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė ir Airida Gudaitė gatvės šokio stiliumi mėgina įkūnyti Z kartos bruožus ir įpročius. Iš tamsos ir iš minios išnyrantys jų trio, duetai ir solo formuoja segmentuotą, iš asmenukių, snepų ir livestreemų suformuotą šiuolaikinės kartos paveikslą, tarsi poloroidinių nuotraukų galeriją, „Instagram“ srautą. Žvelgiant į skirtingų demografų siūlomus pastarųjų keleto dešimtmečių kartų apibrėžimus, matyti, kad ribos tarp Y ir Z kartų siūlomos įvairios ir neretai susilieja. Panašų įspūdį palieka ir spektaklis, akcentuodamas populiariausius, stereotipus patvirtinančius šiuolaikinių technologijų išprovokuotus jaunimo bruožus. Tik plona linija, atsargiai, tarsi iš tolo suskamba vienatvės, poreikio pajusti kažką iki apkabinimo tikra tema.

Tai visiškai tiesiogiai nuo publikos priklausantis spektaklis. Jei ji įsitraukia ir seka judėdama jo siūlomu ritmu, įsijungdama šokio judesiais ir apšviesdama šokėjas savo filmuojančiais telefonais, spektaklis įgauna papildomų prasmių, susikuria ir galimi kritiški čia susiburiančios bendruomenės komentarai. Tačiau jei publika į šokėjų pasiūlymus įsitraukti reaguoja pasyviai, spektaklis rizikuoja likti hermetiškas ir

ornamentiškas. Tad norėtųsi jaunosioms šokėjoms palinkėti drąsos, ryžto ir šiokio tokio įžūlumo (lyg ir būdingo aptariamai kartai) bendraujant, provokuojant ir savotiškai komentuojant publiką.

Rekomenduojama Y ir Z kartoms.

Nerekomenduojama, jei neketinate įsitraukti.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Ištisus metus visa Lietuva emociškai bus apsvaigusi nuo savo 100-ojo gimtadienio, tad ant lentynos nešame eksponatus, dedikuotus šimtmečiui: Lietuvos prezidentai, lietuviškos pančiakos, FLUXUS „mafijos“ krikštatėvis, Lietuvos pasas su kiečiausiais lietuviais abipus Atlanto, mediena, paversta modernaus interjero hitais, ir pasimatymas su Valstybės pažinimo muziejumi. Čin čin, Lietuva. .. . .

ATVIRLAIŠKIŲ RINKINYS „ŠIMTMEČIO PREZIDENTAI“ LIETUVA Diz. EZCO komanda ir Justinas Žilinskas www.ezco.lt/simtmecio-prezidentai

ŠIMTMEČIO PREZIDENTAI – tai dizainerių komandos EZCO projektas, skirtas priminti žmones, dariusius įtaką ir kūrusius Lietuvos istoriją pastaruosius 100 metų: nuo Antano Smetonos, tyčia prezidentu įskaityto Vytauto Landsbergio iki Dalios Grybauskaitės, čia patekusios į „Google“ logotipą. Apie žmones prezidentus, tokius svarbius, ryškius, įdomius ir kartais netobulus kaip ir mes visi, kaip mūsų Lietuva, kaip mūsų pastarųjų 100 metų istorija. Rinkinyje – devyni atvirlaiškiai su devyniais Lietuvos prezidentais ir jų prezidentavimo laikotarpį žyminčiais istorijos faktais ir, žinoma, kultine lietuvių bambėjimo fraze: „Prie xxxx buvo… (geriau).“

PAŠTO ŽENKLAS IR POSTERISIKONA „U.S.A. SURPASSES ALL THE GENOCIDE RECORDS!“

EZCO nuotr.

JAV / LIETUVA Diz. Jurgis Mačiūnas, Tomas Dragūnas

VIZUALINIS IDENTITETAS „VALSTYBĖS PAŽINIMO CENTRAS“ LIETUVA Diz. Akvilė Paukštytė, Sasha Rogovets, Denis Kuchta, Danutė Kairytė / DADADA studio www.pazinkvalstybe.lt

Pirmą kartą ant mūsų lentynos – muziejus, o dar ir projekto iniciatorė – pati šalies Prezidentė! „Gero dizaino“ prizą pernai gavęs Valstybės pažinimo centras paremtas taktilinių tech-

nologijų, interaktyvių užsiėmimų ir grafinių sprendimų deriniu. Kurdami muziejaus vizualinį identitetą „DADADA studio“ dizaineriai didelį dėmesį skyrė spalvų paletei išgryninti, piktogramų, veikiančių „call to action“ principu, kūrybai ir geometrinių figūrų raštams. Ir rezultatas išėjo kaip nuobodžių klasikinių muziejų, kur nieko negalima liesti kontrataka. Čia viską liesti privalu. „DADADA studio“ nuotr.

KOJINĖS „PANČIAKOS“

Niujorko kaunietis Jurgis Mačiūnas – vienas kiečiausių šimtmečio Lietuvos menininkų, FLUXUS „mafijos“ krikštatėvis ir dar daugybės kitų epitetų nusipelnęs kūrėjas ir po mirties juda po pasaulį – pašto ženklo, sukurto dailininko Tomo Dragūno (ne, ne Egio iš SEL) pavidalu. Kartu juda ir jo paties sukurti darbai, pavyzdžiui, kaip plakatai. Štai vienas žymiausių originalų, su kuriuo fotkinosi ir Johnas Lenonas su Yoko Ono, ir kurį dabar gali pamatyti „MoMA“. Plakatą-protestą J.Mačiūnas sukūrė 1966 m., Amerikos vėliavą jis pavertė pasaulinių žudynių skaičiavimo mašinėle ir kvietė rašyti į anoniminę pašto dėžutę Niujorke, bet iš tiesų P.D. 180 buvo oficialus FLUXUS pašto adresas. „Lietuvos paštas“, „The idea of the book“ nuotr.

LIETUVA Diz. Zita Inčirauskienė, Kazimieras Inčirauskas www.pančiakos.com

Pagal dzūkišką slengą pasivadinusios kojinės „Pančiakos“ pristato savo pirmąją riboto kiekio kojinių kolekciją „O jūs, vaikai, taip darykit“. Pasitelkus naują mediją, prikelti seną. Ar atvirkščiai? Ši dviejų klasikų – lietuviškų XIX a. audinių motyvų ir XX a. 9-ojo dešimtmečio vaizdo žaidimų – sintezė, tai vizualus pasvarstymas šia tema. Super Mario dar niekada nėra buvęs ant tikrų dzūkiškų pančiakų, o kiekvienam „Nintendo“ darbuotojui dabar būtų garbė nešioti tokias menininkų sukurtas kojines.

KNYGA „PASSPORT JOURNAL“ LIETUVA Aut. Kęstutis Pikūnas www.passport-journal.com

„Pančiakos“ nuotr.

zikantai „Guns N’ Roses“, nepriekaištingai išdirbo modernų rašomąjį stalą, kuris 2016 m. buvo apdovanotas auksu „A’Design Award“ apdovanojimuose Italijoje. Kažkam iš Olandijos žiauriai pasisekė, nes dabar šie du kūriniai kaip geri ginklai ir rožės puošia apartamentus Amsterdame.

Čia Lietuvos pasas, kurį rodyti reikia visiems atvykstantiesiems. Kaip sako autoriai, tai Lietuvą pristatanti mozaika – šalies sėkmės istorija. Išskirtinio turinio ir dizaino leidinys anglų kalba į Lietuvą pasižiūri nauju rakursu. Inspiruojantys interviu, fotografijų pasakojimai, apžvalgos ir esė nenuobodžiai sujungia žmogaus ir Lietuvos istorijas. „Paso“ herojai – patys įvairiausi: Oskaras Koršunovas, Dalia Ibelhauptaitė, Valdas Adamkus, Andrius Mamontovas, Rūta Meilutytė, Vytautas Landsbergis ir, žinoma, ant viršelio vienas garsiausių visų laikų Lietuvos menininkų emigrantų – Jonas Mekas.

„Jot Jot“ nuotr.

„PASSPORT Journal“ nuotr.

PAVEIKSLAS „ŠULINYS IR ASFALTAS“ IR STALAS „GRAND MESA“ LIETUVA Diz. Dominykas Gutauskas, Juozas Songaila FB: Dominykas Gutauskas, www.jotjot.com 34 // © 37O

Tas atvejis, kai viename kadre telpa du lietuviški hitai, puikiai papildantys vienas kitą. Lyg meilužiai. Jaunas menininkas Dominykas Gutauskas reanimavo sovietmečiu Lietuvoje populiarią medžio asambliažo techniką ir sukūrė modernistinį paveikslą, o dizainerio Juozas Songaila, dizainerio kelią pradėjęs dar tada, kai sceną drebino roko mu-

2018 02 22-25 Litexpo MugÄ™ globoja

Organizatoriai:

Partneriai:

Bilietus platina