370 nr 64

2018 kovas #64

Dailininkas Andrius Miežis: laisvė niekada nenuvilia Trys žvilgsniai į miestą

Kaip gyvena Berlinalė?

Ir vėl ištiko „Kino pavasaris“: dešimties must see filmų sąrašas

Andrius Miežis. Monstras valgantis grožį, 2017 m. Daugiau darbų – www.andriusmiezis.weebly.com

„Solo Ansamblis“: kai liūdesys ir šokis prieštarauja vienas kitam

PAPRASTAS IR GREITAS MAISTO PREKIŲ UŽSAKYMAS Į NAMUS (Pas mus rasite daugiau nei 8000 Jūsų mėgstamų prekių)

#64 Nedraskykim žodž!

K

aip jautiesi būdamas ypatingas, mielas skaitytojau? Nieko asmeniško – klausimas juk anonimiškas. Kuo nustebinai save šiandien, šią savaitę? Savo šeimynykščius? Užuot pradėjęs žiūrėti dar vieną naują serialą, ar išvirei savo antrajai pusei makaronų su grietinėle, česnakais ir, pavyzdžiui, brokoliais?

Taigi, tu skaitai. Ir tai jau stebuklas – šioks toks. Spaudą mes laidojome ir beveik neklydome – laidojome pelnytai. Tačiau pasirodė, kad rimti žurnalai vis dar reikalingi, mat portalai neužtikrina galimybės pažvelgti giliau. Maža to, vyraujantys kanalai nejučia skatina delfinizmą – visuotinio paviršutiniškumo būklę.

Reikalingi mums ir nemokami laikraščiai, išsilaikantys iš reklamos. Jie padeda skubančiam šiuolaikiniam miestiečiui pasirinkti. Internetas išplečia pasirinkimų aibę iki nematomos begalybės ir net klaidina, o laikraštis pristabdo, pasiūlo pajusti ribas.

Laidojome spaudą, bet nepalaidojome. Didžiosiose rinkose toliau smunka paskalų ir madų žurnalų tiražai. Nestebina: kiek mes galime misti tuo pačiu atrajotu zvonkizmu? Užtat pernai pirmąjį pusmetį „The Economist“, bene rimčiausias leidinys planetoje, ūgtelėjo 5 proc.! Kiti jo rimtieji giminaičiai irgi gausina skaitytojų ratą.

Todėl tai stebuklas. Arba ne stebuklas – toks tiesiog skaitytojų yra poreikis. Šiais laikais informacija veikia kaip kreivų veidrodžių karalystė, kur net Pinčiukas susipainiotų tarp savo manipuliacijų. Mes nė nepastebime įtraukties masto ir skvarbos intensyvumo, nebent susikūrę itin kritišką ir refleksyvų atstumą, kaip šiame numeryje minima eseistė Giedra Radvilavičiūtė. Tarp kitko, ji nesusikūrusi feisbuko paskyros, užtat turi „agentų“, kurie informuoja rašytoją apie naujausias tendencijas ir privatumo krizes didžiajame šaunesnio / piktesnio manojo „aš“ tinkle.

Visi jaučiame: kai viskas tokiu siaubingu greičiu kinta, kai pagrindinės medijos šokinėja nuo G taško iki bet ko, kas tik prablaško, reikia atspirčių, rėmų, kolonų.

Net didžiausia Lietuvos žiniasklaidos priemonė LRT atsilieka ir nebepataiko į Dakaro tempais lekiančią kasdienybę. Kartais parodo „Kino pavasario“ vertą aktualų filmą, bet rudenį. Žmonės sako, kad įsijungia kartais Edmundą Jakilaitį. Bet ir tai – internete.

Prisipažink, nebeanoniminis skaitytojau, kad vietoje teliko dažniau įsijungi „Laikykitės ten“ arba šalia 360 laipsnių kampu tave įsukusių atsakomybių pridedi dar dešimt – atsiverti „370“, negi ne? Šiomis dienomis steigiamas dar vienas nepriklausomas interneto kanalas „Ir šviesa, ir tiesa“, kuris turėtų veikti kaip ramesnė alternatyva klastočių, skandalingų ir neapdorotų žinių siutui.

Jonas braškys („gINTARINIAI AKINIAI“) Klauso muziką, kad jums nereikėtų

Rašė Marijus Gailius

Net jeigu nieko negaminai vakarienei ir apskritai nesijauti ypatingas, vis dėlto toks esi. Mielas anonimini skaitytojau, tu atsiverti spaudą. Laisvą žodį. Maža to, ne toks jau ir anoniminis esi, rimčiau pagalvojus.

Galiu tave įsivaizduoti. Tai nereikalaujantis pastangų pratimas, nes esi panašus į mane. Smalsus, aktyvus, kritiškas ir norintis keistis. Tas arba ta, kuri(s) vietoj naujo švarkelio nusipirks du bilietus į naujausią teatro premjerą. Argi ne?

NUMERIO BENDRADARBIAI:

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

Marijus gailius Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

TOMAS IVANAUSKAS MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS

Jorė JANAVIČIŪTĖ Kai mes įsibėgėję čiuožiame ant nuzulinto naujienų paviršiaus, nebepastebime tektoninių pokyčių – siaurėjančios minčių erdvės, savicenzūruojamos kalbos, dirbtinio paviršutiniškumo. Pagrindinis žmogus Seime gali meluoti nė nerausdamas, nes mūsų net melas nebesukrečia, nepaliečia, nuteka kaip ledonešis į Rusnę. Ir taip užkemša pilietinio gyvybingumo kanalus. Vienoje sostinės alaus smuklėje kontrolės institucija su teismais privertė užtrinti daugumą literatūrinių sentencijų, įskaitant užrašą: „Alus yra visų gyvenimo problemų priežastis ir sprendimas.“ Atseit negali alkoholio reklamuoti įžymūs žmonės.

Tik kad tas „įžymus žmogus“ – Houmeris Simpsonas. Absurdas kvadratu! Net jeigu mes nemėgstame alaus ir galvojame, kad kultūrinės citatos gali skatinti vartojimą vietoje, kur tik tai ir daroma – vartojama, priešinkimės mes bent išplėšomiems žodžiams.

Simpsonai nekalti, jeigu grupelė bendradarbių po darbo nuėjo alaus. O kad kanalas, kurio išlaikymas per metus vienam gyventojui atsieina 26 eurus, kelerius metus į žiūrovų akis pylė putojančią politinę reklamą, „nepastebėjo“ net rinkimų komisija. O vaikeli, tai bent standartai.

Jeigu neišsaugosime galimybės kritiškai įsivardyti, tai nepastebimai Naisių kirminas sutaps su valstybingumo šimtmetį pasitikusios Lietuvos Respublikos teritorija. Staiga Lietuva virstų Naisių kaimu, kaip JAV yra tapusi disneilendu, o Italija – savimylos mačo auka.

Tam ir skaitome, domimės, kad taip nenutiktų.

Kovas ypatingas mėnuo: jį apskliaudžia vienas didžiausių šalies kultūros renginių – „Kino pavasaris“.

Tai proga pasitikrinti vertybes, atsinaujinti. Pavasarinę kino šventę aplanko tiek žmonių, kiek jų gyvena Šiauliuose ir Panevėžyje (arba: pusė Vilniaus gyventojų, galinčių susimokėti už bilietą). Tai didelė jėga, kuriai Naisių užkratai negali būti baisūs. Tik išsaugoję smalsumą atsispirsime pigioms pagundoms brangiems džipams ir kailiniams, o kad jūs nenustotumėte smalsauti, mes jums rašome kaip nuolankūs tarpininkai, kaip informacijos tarnai. Šiam numeriui parengėme interviu su jaunystėje pankavusiu dailininku Andriumi Miežiu, sostinę iškeitusiu į Kretingą, su šokėja Greta Grinevičiūte, besiruošiančia spektaklio premjerai, su mokytoju ir visuomenininku Vytautu Toleikiu, neseniai pristačiusiu savo atsiminimų knygą „Pasakojimai prabudus“. Taip pat jūsų laukia Jorės įspūdžiai iš Berlinalės, interviu su pusę metų tylėjusiu „Solo Ansambliu“, Giedrės parengtas pasakojimas apie gatvės meną Ruandoje ir tradicinės rubrikos. Gero skaitymo ir šilto pavasario!

Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protamS

Viršelyje Andriaus Miežio paveikslas „Monstras valgantis grožį“ (drobė, akrilas, lakas; 2017 m.)

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 15, 18, 19, 20, 22, 23, 24, 26, 28, 30 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #64, kovas, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

Dailininkas A.Miežis: laisvė niekada nenuvilia

>>>>Žirklės Žirklės

Rašė Tomas Ivanauskas Iliustracijos Andriaus Miežio

Kretingoje gyvenantis dailininkas Andrius Miežis studijavo architektūrą ir niekada nesimokė tapybos. Tikriausiai dėl to, pasak jo paties, yra laisvas ir nenusivylęs menininkas. Laisvas nuo akademijų įtakų, dėstytojų simpatijų ar antipatijų. Žiūrint į jo darbus neįmanoma identifikuoti nei autoriaus amžiaus, nei tautybės, o tai dailininką daro universalų, įdomų ir suprantamą įvairiausių tautybių ir visų amžiaus grupių atstovams.

J

o stilius – psichodelinis popsiurrealizmas, o herojai – įvairiausios antropomorfinės, zoomorfinės ir visokios kitokios būtybės, kurioms autorius suteikia žmogiškas charakterio savybes, jausmus, silpnybes, baimes. A.Miežio darbuose gausu humoro, ironijos, šaržo, subtilaus lyrizmo, filosofijos. Jo paveikslai spalvingi ir traukiantys tarsi magnetas.

Tam, kad suprastum juose slypinčią žinią ir galėtume pagauti skleidžiamą energiją, neužtenka į juos žvilgtelėti prabėgomis, reikia skirti daugiau laiko. Kitaip tariant, A.Miežio darbuose yra viskas, ko reikia geram meno kūriniui.

4 // © 37O

– Tavo e.pašto adresas yra laisvemenui, tavo feisbuko profilyje parašyta laisvas ir nenusivylęs. Kas tau yra laisvė kaip žmogui, piliečiui?

– Kaip piliečiui, man laisvė – galimybė gyventi laisvoje šalyje. Tuomet turi laisvą pasirinkimą. Pasirinkimą dirbti tai, ką nori, gyventi, kur nori, mąstyti, kaip nori. Tai yra labai svarbu savirealizaci-

jos ir egzistencijos prasme. Laisvė – erdvė, kurioje surandi save. Laisvė niekada nenuvilia.

– O kaip menininkui?

– Menininkas – lygiai toks pat pilietis.

Laisvė – universali būsena visiems. Esmė, ar tu nori ir moki būti laisvas.

– Tu – vienas iš tų retų Lietuvos menininkų, kurie ištrėmė save į provinciją ir tikriausiai nesigaili to. Kokie gyvenimo ir kūrybos provincijoje pranašumai ir trūkumai?

– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Sukūriau šeimą, išvykome gyventi į pajūrio provincijos miestą Kretingą. Pradžioje, kelerius metus, tikrai kamavo nostalgija sostinei. Bet šis mažas miestas turi savą lėtą gyvenimo ritmą ir tai leido nesiblaškant susikoncentruoti į kūrybą. Ramybė bent jau man – labai svarbus faktorius norint deramai atsiduoti darbui. O trūkumai tokie, kad kultūrinis gyvenimas čia gana stagnuojantis ir provincialus. Trūksta meninės pasiūlos kokybinio šuolio. To labai pasigendu nuo Vilniaus laikų.

– Esu girdėjęs, kad jaunystėje buvai pankas. Kaip tavo pankavimas pasireiškė? Ar tai buvo kažkokia protesto forma, ar tiesiog saviraiška, savęs ieškojimas?

– Taip, pankavimas visų pirma buvo protesto išraiška prieš stagnuojančią, sustabarėjusią sovietinę sistemą. Sistemą, kuri darė visus vienodai pilkus, nuasmenintus ir beveidžius. Kartu tai buvo tuo metu Vakaruose vyravusi jaunimo subkultūros tendencija. Ir mada, ir protestas, ir saviraiška – viskas tilpo žodyje „punk“ (šypsosi).

– Žiūrint į tavo darbus akivaizdu, kad vidinis pankas tavyje išliko.

– Žinoma, kad liko. Tikrai nesistengiu bėgti nuo savo maištaujančios jaunystės. Tie išskusti smilkiniai ir dažyti plaukai liko kažkur mentaliniuose kloduose. Neatsižadu nė vieno savo gyvenimo periodo ir visi jie susipina mano kūriniuose.

– Kas tave įkvepia? Iš kur atsiranda tokie siurrealistiniai tavo paveikslų siužetai, personažai?

– Įkvėpimas – gana netikėta apsėdimo forma. Jis gali tūnoti už bet kurio kampo arba ateiti į lovą tylią naktį (šypsosi). Įkvėpti gali ir labai kasdieniški dalykai, ir tam tikros egzistencinės dilemos, ir bendravimas su žmonėmis. Kažkokiu momentu pajunti, kaip viduje pradeda formuotis paveikslo vaizdas. Visų pirma gimsta idėja, jos pavadinimas ir tik po to vizualizuojasi mintyse viskas kartu. Kiekvienas darbas turi idėją, savo turinį, savo kodą. Jei dirbi nežinodamas, ką darai, kodėl tai tau įdomu, galų gale išeis pretenzinga nesąmonė.

Man menas – matematika, kurioje galioja pasąmonės krūvis.

– Ar gali papasakoti apie, esant netikėčiausiai situacijai, gimusį paveikslo siužetą?

– Kartą į svečius užsuko bičiulis, kuris, grįžęs iš Anglijos atostogų į Lietuvą, svarstė, kaip užsidirbs krūvą pinigų ir važiuos į Amazones džiungles pas kažkokią gentį pagyventi porą savaičių ir ten pavartoti visokių haliucinogeninių produktų. Jis pasakojo, kad tokiu būdu galima susisiekti su sa-

Andriaus Miežio nuotr.

„Vakarinė malda Naujininkų pakrašty“, 70x50 cm, drobė, akrilas, 2015 m.

lonus šokas, kad galima iš autoriaus įsigyti tiek kūrinių.

– MO muziejaus kūrėjas Viktoras Butkus tai pavadino meno emigracija. Negaila, kad kūriniai nelieka Lietuvoje?

– Gaila. Kita vertus, pasaulis globalus ir visada džiugu, kad menas sugeba kalbėti universalia kalba ir žavi ne tik tautiečius. Platesnė kūrybos sklaida – paskata, rodanti, kad eini teisingu keliu. Tai motyvuoja.

– Ar Lietuvoje yra tavo darbus kolekcionuojančių žmonių?

– Yra keletas šeimų, turinčių ne po vieną kūrinį. Viena pora įsigijo visą personalinę parodą ir dar pavienių kūrinių.

– Kas iš Lietuvos menininkų tau imponuoja?

– Eugenijus Cukermanas, Bronius Gražys, Gintaras Znamierovskis, Aušra Barzdukaitė, Mykolė Ganusauskaitė ir daugelis kitų.

sakomoji kūryba praranda savo pradinį gaivališkumą, stichiškumą, laisvumą. Nemanau, kad galėčiau būti grynaveislis vaikų knygų iliustratorius. Tai ne mano dausos.

– Ar gali pasidalyti, kokios muzikos klausai, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaitai?

– Labiausiai mėgstu instrumentinę muziką be vokalo.

Nuo džiazo iki elektronikos. Tai būtų Four Tet, Bonobo, Spatialize, „Medeski Martin Wood“, „Baby Mammoth“ ir t.t. Labai žaviuosi skandinavų filmais, tokiais kaip „Metalistė“, „Force Majeur“, „Žmogus be praeities“ ir t.t. Bet mielai žiūriu ir Holivudo produkciją. Pastaruoju metu perskaičiau dvi labai smagias knygas: „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ ir „Pietinia kronikas“.

Pasaulyje yra be galo daug rimtų, gilių, filosofinių kny-

– Jei tau reikėtų savo kūrybą apibūdinti vienu sakiniu, koks tai būtų sakinys?

– Nenustokime stebėti pasaulio atviru protu ir vaiko širdimi.

– Ko, tavo manymu, labiausiai trūksta dabartinėje Lietuvos kultūros politikoje?

– Laisvo, nekonjunktūrinio požiūrio į meną ir žvilgsnio toliau, nei yra sostinė. Vilnius – dar ne visa Lietuva.

A.Miežio darbus galima pamaryti Pilies galerijoje Vilniuje, paroda veiks iki balandžio vidurio.

„Vienatvės siena“, 50x130 cm, drobė, akrilas, 2018 m.

vo vidiniu „aš“ ir pasiekti paralelinius pasąmonės pasaulius. Klausiau jo išvedžiojimų apie haliucinogenų ezoterinę naudą savimonei ir nenustojau stebėtis, kiek žmonės gali būti įvairiai nučiuožę. Kiekvienas turi susikūręs savo beprotnamį ir jame nardo be stabdžių. Po šio pokalbio gimė paveikslas „Du negiliai tikintys bičai vizituoja begalybės motinėlę“.

– Esi minėjęs, kad paveikslus kuri tokius, kad jie patiktų tau pačiam esant mažu vaiku. O ar patinka tavo darbai tavo vaikams?

– Mano vaikai – jau užaugę jaunuoliai, bet vaikystėje jie visada pasidomėdavo, ką aš darau. Bet man atrodo, kad vis dėlto tai, ką darau, labiau atitinka mano vidinį vaiką, paauglį, jaunuolį ar subrendusį žmogų. Visos šios amžiaus dimensijos aktyviai dalyvauja mano kūrybiniame procese (šypsosi).

– Negi nesi gavęs pasiūlymo iliustruoti vaikiškas knygas?

– Buvo keletas miglotų pasiūlymų, bet aš nerodžiau didelio entuziazmo. Už-

Laisvė – universali būsena visiems.

Esmė, ar tu nori ir moki būti laisvas.

gų. Bet tokių, kurias skaitydamas gali juoktis balsu, – vienetai. Šios dvi minėtos knygos – vienos iš tų, kurios priverčia kvatotis.

– Ar tavo kūrybai turi įtakos politinės, socialinės, kultūrinės aktualijos?

– Taip, kartais pajunti tą socialinį pulsą bėgiojant savo kraujo kūneliams. Retai, bet pasitaiko, kad kažkokios aktualijos inspiruoja tapybos darbui. Nesu abejingas supančiai aplinkai, neatsiriboju nuo kasdienybės.

– Ar sapnuoji savo personažus?

– Ačiū Dievui, ne. To dar betrūko, kad ir sapnuose mane persekiotų paveikslai su savo personažais. Visada stengiuosi atsiriboti nuo darbo poilsio metu, nes antraip ryšys su kuriamu paveikslu gali tapti maniakiškas. Tu niekaip nenustoji galvoti apie darbą ir tai pradeda sekinti.

Tai dar vadinama kūrybinėmis kančiomis. Deja, man ne visada pavyksta jų išvengti. Kūryba – kova su pačiu savimi. Būna pralaimėjimų, bet dažniausiai laimiu.

– Esi minėjęs, kad didžiausi tavo meno kolekcininkai yra užsieniečiai.

– Taip, tai tiesa. Nemažai darbų yra iškeliavę į kelias privačias kolekcijas Lenkijoje, Rusijoje, Danijoje, Austrijoje. Keletas kolekcininkų iš Vokietijos ir Islandijos įsigijo daugiau nei po 30 mano paveikslų. Žinoma, ne per vienus metus jie tuos darbus išsirinko. Man tai buvo ma-

„Angels not dead“, 90x70 cm, drobė, akrilas, 2017 m.

>>>>Žirklės Žirklės

Greta Grinevičiūtė: anksčiau tėčiui buvau griežtesnė Rašė Jurga Tumasonytė NONOS nuotr.

Kovo pabaigoje pasirodys šokėjos Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, kuriame per asmenines savo patirtis menininkė su bendraminčių komanda mėgina priartėti prie šiuolaikinės mūsų visuomenės skrodimo. Susitinkame šaltą žiemos vakarą, kai pats repeticijų įkarštis pasikalbėti apie iššūkius ir atradimus kuriant šį spektaklį.

– Papasakok, kaip kilo idėja pastatyti šokio spektaklį „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“?

– Su šeima mūsų santykis labai artimas, bet kartu ir keistas, nes vieni kitus be galo mylime, tačiau stipraus ryšio nepalaikome. Tiesiog priimame šeimą kaip duotybę. Tėčio figūra mano gyvenime labai svarbi, nuolat jį prisimenu, nors pasikalbame retai. Prieš keletą metų pradėjau suprasti, kad jis man padaręs tikrai stiprią įtaką, – daug ko išmokau ir perėmiau iš jo pasąmoningai. Tuo metu vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – ėmiau ir padariau eskizą „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“.

– Kodėl pavadinai kūrinį būtent taip?

– Iš vaikystės išliko ryškus prisiminimas, kaip tėtis mokė mane naudotis dulkių siurbliu ir vis kartodavo, kad nemoku siurbti kambario, nes esu labai išsibarsčiusi, nestruktūruota ir dėl to užtrunku tiek daug laiko. Susitikau su kompozitoriumi ir savo dėstytoju Vladu Dieniniu, papasakojau jam idėją, mes surinkome garso takelius, kurių klausosi tėtis, ir Vladas parašė eskizui muziką. Tai buvo trumpas, penkiolikos minučių, improvizacija paremtas pasirodymas. Man jis įstrigo, norėjosi padaryti pilnametražį darbą.

– Tačiau šį kartą idėją plėtoti pasikvietei dramaturgę Kristiną Steiblytę ir režisierių Paulių Markevičių...

– Manau, kad menininkui svarbu surinkti žmonių komandą, su kuria būtų gera dirbti, – idėjos sutaptų arba viena kitą papildytų. Labai pasitikiu komanda – jie savo srities specialistai arba turintys daug potencialo tokie tapti ateityje. Dirbant kartu kyla papildomų idėjų. Norisi, kad kompozitorius, režisierius, aš, dramaturgė, video režisierė (Saulė Bliuvaitė) ir operatorė (Vismantė Ruzgaitė) būtų bendri šio kūrinio autoriai. Jis kiekvienam iš mūsų taptų artimas ir svarbus.

6 // © 37O

– Kokiu principu dirbate su dramaturge?

– Kristina puikiai žino pagrindinę spektaklio idėją, mes susitinkame, bendraujame ir mintys gimsta kalbantis. Tarkime, sugalvojau, kad norėčiau turėti vyro kalbą spektaklyje – diskutuojame, kokia ta kalba galėtų būti. Kadangi pati nesu dramaturgė, tad ir neapsimetinėju bandydama rašyti tekstą. Juk profesionalas gali tai padaryti kur kas geriau negu aš.

– Kaip suprantu, viską darote kartu ir tai nėra iš anksto parašyta tavo idėjos adaptacija?

– Taip, viskas gimsta vykstant procesui.

O tekstų bus įvairių. Pavyzdžiui, rinkome istorijas – susijusias tiek su mano tėčiu, tiek su garsiais žmonėmis. Įrašinėjome garsiausias pasaulio kalbas ir tyrinėjome televizijos lauką. Televizijos aspektas spektaklyje bus labai svarbus.

– Iš pirmo žvilgsnio šis spektaklis labai intymus, tačiau, prisidėjus komandai, jis išsikristalizavo į daug platesnių temų?

– Atsirado kur kas daugiau potemių.

Pirminis sumanymas, kad tai bus kūrinys apie mane ir tėtį, per daug nenutolo, tačiau apgaubė kur kas platesnį lauką. Kaip ir minėjau, išryškėjo televizijos aspektas – daugelis mūsų užaugo su televizoriumi. Ta dėžutė buvo kaip šeimos židinys, prie kurio visi susirinkdavo vakarais. Įtaką padarė ir tai, kad aktyviai pradėjau domėtis psichologija

– supratau, jog filmai, žinios, reklamos, telenovelės ir sveikinimo koncertai giliai nusėdę mano pasąmonėje.

komandoje aš repetuodavau su kitais žmonėmis. Dabar tenka ugdyti valią, kai repetuoju visai viena.

– Turbūt svarbu ir tai, kad prie spektaklio dirbantys kūrėjai priklauso vienai, panašių patirčių vienijamai kartai?

– Taip. Tiesa, Vladas truputį vyresnis, bet nėra toli nuo mūsų. Mes augome skirtingose aplinkose, skirtinguose miestuose ir šeimose, bet vis dėlto turime ir nemažai bendrumų, kurie padeda susikalbėti ne tik šio spektaklio kūrybiniame procese.

– Kaip matai šį vaidmenį kitų savo vaidmenų kontekste?

– Šis vaidmuo asmeniškiausias, galbūt dėl to sudėtingiausias.

– Kokie didžiausi iššūkiai iškyla kuriant spektaklį?

– Atsirinkti idėjas ir atsisakyti to, kas nėra būtinai reikalinga. Jeigu sudėtume visų mūsų idėjas, galėtume statyti nesibaigiantį spektaklį. O tos pirminės idėjos kartais neapleidžia lyg koks virusas – tada labai sunku kažkam pasakyti „sudie“, o kažkam „labas“. Ir dar vienas iššūkis tas, kad įpratusi dirbti

– Kodėl?

– Turiu būti atvira kūrybiniame procese, atvira prieš save ir žiūrovus. Tai iššūkis nesidangstyti po vaidmenų kaukėmis, o būti savimi.

– Kaip reaguoji į kritiką?

– Priklauso, kokia kritika ir kas tai sako. Jeigu mano taikiniu kritiką išsako žmogus, kurio nepažįstu, tuomet padėkoju už nuomonę, ir tiek. Į artimųjų kritiką įsiklausau ir susimąstau. Žinoma, vis dar yra impulsas atmesti arba gintis, bet aš mokausi girdėti. Manau, kad kūrėjui svarbiausia gebėti kritiką išgirsti ir atsirinkti. O tai sudėtingiausia – kaip ir su idėjomis.

prie jos darbų. Lygiai taip pat žaviuosi pasauliniais užsienio kūrėjais kaip Pina Bausch, Alain Platel, Anne Teresa de Keersmaeker, trupės „Peeping Tom“ pasirodymais.

– Perskaičiusi spektaklio aprašymą pagalvojau, kad jis tinka ir #Metoo kontekste, nemanai?

– Visų pirma, džiaugiuosi šiuo reiškiniu ir priimu tai ne tik kaip moterų, bet ir vyrų galimybę išsakyti tam tikrus dalykus. Tai žodžio ir patirčių laisvė neslėpti ir negyventi su įvykiais, kurie anksčiau buvo priimtini. Mūsų spektaklyje daug visokio moteriškumo – ta moteris yra ir labai paviršutiniška, ir seksuali, ir atstumianti, ir vaikiška, ir sutrikusi, ir nuskriausta, ir besidžiaugianti.

– Galbūt po truputėlį sugriūva dar iš XIX a. atsivelkantis genijaus mitas.

Tokio genijaus, kuris yra ypatingas, todėl gali elgtis su kitais kaip panorėjęs, nes jam iš anksto viskas leidžiama ir atleidžiama?

– Manau, kad vieno režisieriaus – to neginčijamo kultinio žmogaus – teatras griūva. Tiek Lietuvoje, tiek pasižvalgius užsienyje, svarbiausi tampa komandiniai darbai. Galbūt jie turi vadą, generuojantį pagrindinę idėją, tačiau esmė – komanda. Tokie darbai turi stiprų potencialą tapti įdomūs ir svarbūs dėl komandinio darbo principo. Šie procesai patys savaime nėra nei geri, nei blogi – jie tiesiog vyksta. Žinoma, pripratusiesiems prie autoritarinio teatro tai priimti sunku, tačiau turbūt išliks ir tokio teatro terpė, kartu užleidžianti vietos komandinei kūrybai.

Manau, kad menininkui svarbu surinkti žmonių komandą, su kuria būtų gera dirbti – idėjos sutaptų arba viena kitą papildytų.

– Tavo artimieji nėra susiję su šokio arba teatro pasauliu – ar tenka peržengti tabu ar susikaustymo slenkstį, kai tarp žiūrovų atsisėda giminaičiai?

– Mano tėtis niekada nėra manęs matęs nei šokančios, nei vaidinančios. Iš dalies aš jam ir statau šį spektaklį. Tėtis turi įsivaizdavimą, ką reiškia būti teatro pasaulyje, tačiau tas įsivaizdavimas susijęs su šou pasauliu, jis nelabai suvokia industriją, kurioje esu. Žinoma, šeima mane palaiko ir džiaugiasi, kad esu laiminga. Tik nelabai supranta ir gilinasi.

– Koks tavo santykis su autoritetais? Ar tokių turi?

– Yra labai daug režisierių, choreografų, kurių darbais labai žaviuosi, bet negalėčiau sakyti, kad jie yra mano neginčijami autoritetai. Galbūt tai yra pavyzdžiai, kurie man įdomūs, bet nebūtinai sektini. Aišku, kai tik įstojau į akademiją, aklai tikėjau tam tikrais autoritetais.

Iki šiol labai vertinu Airos Naginevičiūtės, mano dėstytojos, kurso kuratorės, kūrybą, džiaugiuosi, kad teko prisidėti

– Ar kurdama šį spektaklį supratai kažką naujo, ko nežinojai, prieš pasinerdama į kūrybos procesą?

– Kai tik gimė eskizo idėja, pradėjau domėtis psichologija, ir šis darbas privertė atsisukti ir pasižiūrėti į save giliau. Manau, kiekviename iš mūsų telpa visata, tad, nagrinėdamas savo vidinius procesus, giliniesi ir į didelės žmonių grupės lauką. Statydama šį spektaklį supratau, kad mokausi nebijoti įsipareigojimų ar, pavyzdžiui, kitokios meilės, negu patyriau vaikystėje, pažinti save kitokią, nei mato ar įsivaizduoja aplinkiniai.

Neskubėti teisti ir stengtis tam tikrus dalykus paleisti.

– Ar keitėsi tavo požiūris į tėtį?

– Keitėsi, aš anksčiau buvau griežtesnė jo atžvilgiu – galbūt norėjau daugiau dėmesio ir laiko. O kai pradėjau kurti šį darbą, supratau, kad tėtis turi daug svarių priežasčių, kodėl yra toks, koks yra. Dabar į tai žiūriu kur kas atlaidžiau.

– Kokiems žiūrovams skirtas spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ – Spektaklis turi N-16 cenzą. Jis skirtas visoms dukroms, tėčiams, būsimiems tėčiams ir politikams. Taip pat moterims, kurios jau nebijo savęs, ir toms, kurios bijo ir dar tebeturi su tuo kovoti. Vyrams, kuriems įdomus ne tik paviršutiniškas moters pasaulis. Na, ir tiems, kuriems smalsu, kas dedasi aplinkui.

– Kaip patartum žiūrovams pasiruošti prieš einant į spektaklį?

– Kviesčiau ateiti tokius, kokie jie jaučiasi tą dieną, ir pažiūrėti, kaip, būdami tokie, kokie yra, priima mūsų darbą.

>> Žirklės >> Žirklės

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Gedimino Pranckūno

Mokytojas ir visuomenininkas Vytautas Toleikis neseniai išleido atsiminimų knygą „Pasakojimai prabudus“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2017). Teksto pradžioje jis siūlo skaitytojams 7–9 dešimtmečio atsiminimus skaityti „paprasto bachūro akimis“ ir pradeda ironišką, šiurkštų, kartu ir jautrų pasakojimą apie savo šeimą, gyvenusią Barvų kaime, Klaipėdos krašte. Prisipažinsiu – tai vienas iš nedaugelio kūrinių, kurį skaitydama garsiai kvatojau, vėliau ašarojau ir garsiai citavau draugams vištų bučiavimo, susižavėjimo žiurkėmis ir kaimiečių meilės nuotykių kolūkyje scenas.

Vytautas Toleikis: turiu teisę į savo atmintį 8 // © 37O

– Kodėl ėmėtės rašyti atsiminimų knygą? Ar reikėjo peržengti tam tikrą intymumo kartelę, kad galėtumėt pradėti rašyti apie save ir artimuosius?

– Atsiminimų knyga „Pasakojimai prabudus“ tarsi savaime atėjo. Kadaise, dar studijų laikais, knietėjo kažkokia forma apie save papasakoti. Gal parašyti kokią apysaką ar prisidengus slapyvardžiu – atsiminimus? Ačiū Dievui, kad to net nepradėjau daryti. Greičiausiai būčiau savęs labai gailėjęs, guodęsis, kad, žiūrėkite, koks aš vargšelis nabagėlis, kyk Vytuks mažilelis1 vargo matė, kiek iškentėjo.

Dabar rašydamas to labiausiai ir vengiau. Net du parašyti tekstai sąmoningai nepateko į knygą, nes tikrai pernelyg graudūs.

Jokios kartelės peržengti man nereikėjo, nes čia ne išpažintis, ne komercinių televizijos laidų ekshibicionizmas. Tiesiog papasakojau tai, ką norėjau papasakoti apie gyventą laikmetį ir save, visų pirma – dukrai Ievai, savo artimiesiems, Ievos draugams ir mano mokintiniams.

– Jeigu tėvai tebebūtų gyvi, ar numanote, kaip būtų reagavę į šį kūrinį?

– Mamaitė, ačiū Dievui, spėjo perskaityti tekstą apie save, jis kadaise buvo bernardinuose.lt. Nei krimtosi, nei ypač džiaugėsi, labiau stebėjosi: „Tu mata, kap Vituks paraši, ir kap atsimen viskūn tas žaltys“.2 Ir papa nebūtų pykęs. Mes taip namuose kalbėdavome, nebuvo jokių temų tabu. Žemaičiai

dūnininkai, ypač grubi materija, bet tikrai nevaizduojanti šikančio katino.

Kaip sakydavome patys apie save ir giminės: „Mas nesam įsivaizdyni.“3 Beje, svetingi, vaišingi, padedantys, atjaučiantys. Taigi manau, kad būtų visiškai adekvačiai reagavę. Jau visi artimiausi giminės perskaitė – niekas nepasmerkė manęs už paslapčių išdavimą. Skaitydami ir juokėsi, ir verkė.

– Rašant apie tikras vietas bei žmones, veikiausiai galima ir nudegti – juk vei-

žiau myliu nei knygas. Bet prisipažinsiu, man patinka būti šalia knygų. Įėjęs pas ką nors į namus – visada žiūriu, kokios knygos, kokie paveikslai, vinilai. Bet labiausiai knygos. Ir jeigu jų nėra – šūds – ne butas, šūds – ne namai.     .   .Knygos turi savo formą, kvapą – jas gali uostyti, paliesti, net atsargiai ką nors pieštuku jose pasižymėti, įdėti kokį iš Jeruzalės ar Kaprio salos slapčiomis nusiskintą lapelį. Iš visų dvasinės kultūros daiktų knygos man panašiausios į žmones. Būdamas namuose šalia knygų lentynos niekada nesijausi vienišas. Taigi jau daug daug metų nesilankau bibliotekose, užtenka savosios. Nors studentu būdamas kone gyvenau Martyno Mažvydo bibliotekoje. Elektroniniu būdu kartais skaitau, naudoju epaveldas.lt puslapį, nes senoviškų leidinių specialiai nerenku, jie man per brangūs.

Bet ir aš turiu teisę į savo atmintį, man niekas šios teisės neužgins. Kiekvienas turime. Gyvenu laisvoje šalyje. Įvade rašiau, kad atsiminimai yra mano galvoje, mano mamaitės pasakojimuose. Aš niekur netvirtinu, kad tai tiesa. Bet jeigu įsigilintų į mano tekstą, tegul palygina, kaip pats save vaizduoju. Juk tikrai negražinu?

– Koks jūsų ryšys su provincija dabar?

– Su provincija – pats šilčiausias. Toleikūtis niekada nepraleis progos nubirbti į Šilutę, Kėdainius, mažesnius miestelius. Nežinau, ar Kaunas, Klaipėda – provincija? Šiems miestams taip pat jaučiu trauką, nostalgiją. Juk žinome, kad provincija – ne erdvė, o galvojimo būdas. Vilniuje aš matau ne tik savo kartos, bet ir tarp jaunimo daug apkalkėjusių provincialų, kurie toliau savo nosies dviejų skylučių nieko ir nemato. Jeigu koks seminaras, konferencija, kultūrinis įvykis organizuojamas ne Vilniuje – man visada pranašumas. Ir ką nors sužinosiu, ir su kuo nors pasipliurpsiu, ir Lietuvą apveizėsiu. Labiau nei Vilniaus, vertinu provincijos pedagogus, labai gerbiu provincijos kultūrininkus ir dvasininkus. Jie man net kažkokie tikresni, labiau išsigryninę, labiau ant žemės stovintys. Didelę pagarbą jaučiu jaunųjų ūkininkų kartai – jie tikrai myli Lietuvos žemę. Gal be reikalo pradėjau vardyti – aš išvis žmonėms jaučiu simpatiją. O ir savaitgaliais, atostogų metu kiurksome provincijoje – savo Zūbiškėse, Kaišiadorių rajone. Paskelbkime šūkį: „Kuo daugiau neprovinciališkai galvojančių žmonių teapgyvendina Lietuvos nykstančius miestelius ir kaimą!“ – Gimėte ir augote Klaipėdos krašte – jūsų šeimos gyvenimas, kaip ir daugelio naujakurių, buvo statomas ant sugriautos civilizacijos sluoksnio. Kaip kito jūsų santykis su vokiška kultūra ir vokiškąją tapatybę tebesaugančiais gyventojais?

– Apie tai esu išsamiai rašęs savo esė „Užaugau Klaipėdos krašte“4. Į atsiminimus šie apmąstymai nepateko, na, tik labai maža dalis. Kai kurie tikrieji Klaipėdos krašto autochtonai, lietuvninkai liuteronai, man pasakė, kad tai savotiška išpažintis, atsiprašymas. Ir aš su tuo sutinku. Su Mažąja Lietuva mūsų kultūrinis diskursas ligi šiol išgyvena kažkokį šizofrenišką atvejį. Ligi šiol dominuoja viešosios nuomonės formavimas, kad Mažojoje Lietuvoje gyveno tik lietuvninkai, t.y. lietuviai, na ir suvokietinti lietuvninkai, ypač anapus Nemuno. Bet tai tik dalinė tiesa. Viskas buvo kur kas subtiliau, daug labiau susipynę. Lietuviai šimtus metų buvo lenkų kultūros orbitoje, o lietuvninkai net ilgiau buvo vokiečių kultūros orbitoje. Ir jie kone 100 proc. simpatizavo vokiečių kalbai ir kultūrai. Net konjunktūrinė rašytoja Ieva Simonaitytė senatvėje skaitė vokiškus šlamštinius romanus. O kiek yra lietuvninkų su tikriausiomis vokiškomis pavardėmis, laikančių save lietuviais, ir kiek vokiečių, turinčių lietuviškas pavardes. Prisiminkime kad ir garsųjį Berlyno merą Voveraitį. Germanizacija teprasidėjo tik Otto von Bismarcko laikais. Mano santykis į vokiškos kultūros ženklus kaip savus radosi Atgimimo priešaušriu ne be dailininko Vinco Kisarausko ir knygos istoriko Domo Kauno įtakos, bet lemtingas susitikimas buvo su paskutiniuoju Klaipėdos krašto sakytoju, liuteronų kunigu Ernstu Roga. Per jį aš buvau įsileistas į klaipėdiškių bendruomenę, galėjau pamatyti savo gimtinę ir jų akimis, iš jų perspektyvos. Dėl to dabar man ryšys su Barvais, Šilutės rajonu yra ypač artimas. Dėl to ne tik Lietuvos žydų istorija yra nuolatiniame mano domėjimosi lauke, bet ir Klaipėdos krašto likimas.

Aišku, kad man apmaudu, jog Lietuvoje ligi šiol nesusivokiama, kad, be lenkų ir žydų, trečia pagal svarbumą Lietuvai tautinė grupė yra vokiečiai. Tikrai ne rusai. Mes net jų kultūrinėje orbitoje iš esmės niekada nebuvome. Buvome tik Maskvos ir Petrapilio kultūrinėje orbitoje, bet ne daugiau. Nėra ko lyginti su Lenkija ir Vokietija.

kiantys asmenys ne visuomet būna patenkinti savo asmens atvaizdavimu tekste. Smalsu, ar sulaukėte kitų tekste minimų žmonių reakcijų?

– Reakcijų dar tik galiu sulaukti. Bet kai kuriose vietose, patartas draugo Jono Morkaus, beje, mano pirmojo mokinio, dviejų pavardžių sąmoningai nenurodžiau, palikdamas tik vardus, kad neįskaudinčiau artimųjų, – jie gal net nežino, kokių bjaurasčių yra prikrėtę jų seneliai, tegul išlieka idilė – jie turi į ją savo teisę.

– Knygos įžangoje raginate skaitytojus žvelgti į atsiminimus „paprasto bachūro akimis“ – vis dėlto nebuvote toks paprastas, kadangi jau nuo septintos klasės pradėjote rinkti savo biblioteką ir, jeigu neklystu, dabar esate sukaupęs beveik dešimt tūkstančių knygų. Kaip aiškinate savo aistrą rinkti knygas (o ne skolintis iš bibliotekos arba, tarkime, skaityti elektroniniu formatu skaityklėje)?

– Kodėl ir kaip pradėjau rinkti knygas, jas skaityti, papasakojau savo atsiminimuose. Esu prisirišęs prie žmonių, vietovių, daiktų, kuriems jaučiu dėkingumą. Už patarimą, pagalbą, įkvėpimą gyventi. Knygos ir patarė, ir padėjo, ir įkvėpė. Knygos mane šildo, ramina. Jos mano draugužės. Bet tai nereiškia, kad aš žmones ar kitus gyvus padarus ma-

Bet ir aš turiu teisę į savo atmintį, man niekas šios teisės neužgins.

Kiekvienas turime. Gyvenu laisvoje šalyje.

– Esate mėgstamas esamų ir buvusių mokinių – išugdęs ne vieną kartą ir paskatinęs jaunus žmones kurti, domėtis kultūra bei žvelgti į pasaulį plačiau. Universitete baigėte lituanistiką – kodėl pasirinkote mokyti ne lietuvių kalbos, o etikos discipliną?

– Ar mėgstamas, čia jau kūdikių reikėtų paklausti. Spėju, kad gali patraukti, paskatinti jauną žmogų tik savo tikėjimu, savo gyvenimu. Nemėgstu jaunimui pamokslauti, aiškinti, kas gerai ir kas blogai. Jeigu sovietinėje mokykloje man krušo smegenis, kas netingėjo, kodėl tai turėčiau daryti aš?     . Nemėgstu kerštauti. Nors visuomenė dažnai išsigalvoja, kad etikos mokytojas tarsi turėtų būti vaikščiojantis moralizatorius. Labiausiai atsakingas, kad gimnazijoje kas neapnieštėtų.5 Tiesiog pasakoju, ką nors rodau, kur nors nuvedu ar nuskraidinu. Siūlau ką nors daryti kartu. Etikos disciplina neturi griežto kanono kaip literatūra, neturi egzamino lenciūgo6, bet turi didesnę manevro laisvę. Bet už tai moka nemažą kainą.        .. Etikos mokytojas neturi net menkiausio bizūno – pažymio, artėjančio egzamino grėsmės. Be to, niekada nenaudojau ir nenaudoju etikos vadovėlių, viską pats turiu susigalvoti. Čia kaip su tais atsiminimais, – pasakoju tai, ką noriu. Dėl tos laisvės, bent jau savo darbo kabinete, turbūt ir ryžausi šiai avantiūrai – konvertuotis į etikos dėstymą.

– Ar pasikeitė jūsų sapnai apie praeitį ir santykis su išėjusiaisias, po to, kai parašėte šiuos atsiminimus?

– Sakyčiau nedaug. Net naktį prieš Vilniaus knygų mugės knygos pristatymą buvau Barvuose. Įsikoriau į senos vyšnios viršūnę ir nekrentu, ir nebijau. Bet į vidų, į namus nėjau. Kaip parašiau knygos įvade, kad po parašymo atsiminimų Barvus sapnuoju, bet nebeužeinu į trobos vidų, taip ir laikausi žodžio. Žodžiu, jau iš tolo stebiu savo namus Barvuose. Vadinasi, šis tas pasikeitė. Susitaikiau visų pirma su savo likimu, su tėviškės praradimu, bet ją atradau aprašydamas, dabar jau tikrai niekas mano Barvų nebeatims, net sklerozė.

Taip mamaitė vaikystėje mane mėgdavo graudenti, ir aš labai greitai apsibliaudavau.

2 Tu matai, kaip Vytukas parašė ir kaip atsimena viską tas žaltys (žem.).

3 Mes nesame išpuikę. (žem.)

4 Vytautas Toleikis. Užaugau Klaipėdos krašte. Naujasis Židinys. 2015 / 4; 45–53 p.

5 Nepastotų (žem.)

6 Grandinės (žem.)

1

>> Skaitykla

Rašė Marijus Gailius

Giedra Radvilavičiūtė

Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones

Leïla Slimani Lopšinė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Apostrofa, 2018

Praėjusioje Vilniaus knygų mugėje Giedros Radvilavičiūtės eseistikos rinkinio sutiktuvės daugumos buvo įvertintos kaip bene įsimintiniausias renginys.

Skaitytojai leipo juokais nuo jos pasakojamų žmogiškų istorijų su neperšamu moralu. Būtent šiai rašytojai yra būdinga ypatinga ir retai tarp literatų, ypač Lietuvoje, pasitaikanti savybių triada, aukštos vertės konstanta: kilnumas, erudicija ir sveikas humoro jausmas.

Naujausioji jos knyga apie rašytojus ir žmones ne tokia galinga kaip ankstesniosios, pelniusios nacionalinę premiją.

Pirma, į rinkinį įtraukta senokai parašytų tekstų, kurie neatlaiko laikmečio lūkesčių. Antra, dalį jų skaitėme kultūrinė-

je spaudoje, kur būtent tada ir padarė didelį poveikį, sukėlė susidomėjimą – tai esė apie lietuvių kalbos konfliktą su angliška leksika ir žurnalistikos antraščių skurdumą. Andriaus Užkalnio fenomenui dedikuotas tekstas išvis atrodo kaip senstelėjęs pabambėjimas, nors forma, kuria ji išanalizuoja plačiai žinomo raštininko „metodą“, vis tiek puiki – tai humoristinių pamokymų, kaip pasiekti Užkalnio levelį, elementorius: „Apie jus asmeniškai kalbės Kauno zoologijos sodo žvėrys ir gyvuliai, ir ne tik Kūčių naktį. Jus sekios lygintuvas, šaldytuvas ir sklandytuvas“ (p. 105). Pacituotoji retorinė figūra iš daiktų su ta pačia priesaga yra viena keisčiausių ir originaliausių rinkinyje. Suprask kaip nori – gal užkalnizmas tik tų daiktų ir vertas?

Nepaisant kiek pritemptos rinkinio struktūros, G.Radvilavičiūtės pasaulis įtraukia. Pirmosiose esė atskleisdama savo pasirinkimų, ką skaityti, kriterijus, ji pakviečia į prasmingų kultūrologinių interpretacijų lauką: pavyzdžiui, kas sudaro prozininkės Alice Munro kūrybos stiprybę arba kodėl Haruki Murakami rašymas vertas vos vieno Danutės Kalinauskaitės puslapio. Atrodo, nepalyginami dydžiai, bet palyginimas vis tiek – mūsiškės naudai. O jau pačios žaviausios G.Radvilavičiūtės istorijos tos, kuriose ji jautriai atiduoda duoklę mažutėliams – paprastiems ir pažeidžiamiems žmonėms.

„Lopšinė“ yra psichologinio siaubo istorija apie vieną didžiausių (likusių) žmonijos tabu – vaikžudystę. Jaunos šeimos mergaitę ir berniuką nužudo auklė Luiza, kai pamilusi vaikus, bet praradusi save dvasiniame akligatvyje šitaip „atsidėkoja“ ją priėmusiai šeimai. Rašytoja apdairiai paslepia patį nusikalti-

Knyga vaizduoja tą kasdienių rūpesčių Paryžių, kurio nepamatysime atvirukuose ir suvenyruose. Maroko kilmės autorė tęsia geriausias prancūzų literatūros tradicijas apie daugumai skaitytojų artimo paprasto žmogaus likimą (Victoras Hugo, Émile’is Zola), tačiau rašo šiuolaikiškai, skaidriai ir nepašykštėdama svarbaus feministinio rakurso.

O svarbiausia, kad knygoje savo kasdienius vargus atpažins bet kurio pasaulio miesto gyventojas, kuris augina vaikus.

Nerimas. Klajonės po modernųjį aš

ir kitos būtybės

(Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė) Tyto alba, 2017

2018

Sako, šiais laikais geros literatūros arba kino apie gerus dalykus nebūna.

Skilusi sąmonė, tokie laikai. Nei ženklo, nei orientyro. Net patys humaniškiausi kūriniai, kaip švedų režisieriaus Roy Anderssono trilogija, vis tiek yra graudūs.

10 // © 37O

Šio rinkinio įvaizdžių leitmotyvą galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: įsimylėjėliai gamtoje. Subjektai mylisi arba šoka su gamtos objektais, arba patys gamtos objektai vienas su kitu palaiko įvairų santykį. Pirmapradė būtis ir aistra pagal Dievo sumanymą, kaip jau buvo prie Antano Vienažindžio ar Maironio: „net likę vienu du sterblėj liūties“ (p.

7), „mes ir buvom tamsa“ (p. 10), „o tais takais vis dykinėjo vėjas/ ir visąlaik galvojo apie mus“ (p. 14), „Mes ją stebėsim. / Atoslūgis.“ (p. 21),“ „prieangy speigo mes buriame durų akutę“ (p. 23), „kas iš mudviejų laukė liū-

Prancūzijoje Leïla Slimani kūryba tapo sensacija. Ją akimoju pasigavo ir Lietuvoje – pernai išėjo abu jos romanai, išsyk sulaukę susidomėjimo ir palikę vien teigiamus įspūdžius.

Auklės vaidmuo ir pati vaikžudystė iš tikųjų yra šios knygos naratyvinis fasadas, paviršinis matmuo – rašytoja pirmiausia vaizduoja šiuolaikinės šeimos pakrikimą. Ką tėvai paaukoja dėl beatodairiškos karjeros, dėl asmeninės sėkmės? Ypač sunki dilema kyla moteriai, kuri užsikrovusi namų naštą turi aptramdyti savirealizacijos siekį. Romane motina Miriam visa esybe pasineria į teisininkės karjerą ir taip praranda vaikus, kurių auklėjimą monopolizuoja svetima moteris. Galiausiai auklė nueina iki kraštutinumo.

Finn Skårderud

Ilzė Butkutė

Ir štai iš žinučių dirbtuvių dar vieną poezijos rinkinį iškala Ilzė Butkutė. Viskas gražu. Šiek tiek graudoka, bet tik truputį, kad neskaudėtų. Rizikuodama nuslysti į patetiką ir banalybę autorė meistriškai eiliuoja gražią lyriką. Nestorą knygelę (62 psl.), bet gėrio ir neturi būti daug. Ar poetė kartojasi, kaip kartojasi vis tą patį rašydama feisbuko post(ringavim)uose? Na taip, kartojasi. Bet pasakyti savo mylimam žmogui „aš tave myliu“ irgi yra kartojimasis.

Užtat būtinas.

mo aktą ir net auklės motyvų iki galo neatskleidžia, taip palikdama sunkiai paaiškinamo poelgio paslaptį didžiausioje žmogiškos kančios ir nuodėmės tamsoje. Užtat intrigą sukuria meistrišką, tad skaitytojui lieka atkentėti šeimos tragediją iki galo.

Savipagalbos knygos yra atskira visata. Žmonės nori keistis, todėl per dažnai renkasi skaityti antrinę žaliavą, kuri dažniau turbūt paklaidina, negu paskatina asmeninius pokyčius.

ties / šito pirmo pavasario kraujo“ (p.

32), „žydintis medis ir priešpilnis mėnuo/ likę tik dviese (…) sode regis likom tik dviese“ (p. 33), „stovim basi šlapioje žolėje susikibę“ (p. 37); „buvom šiltas vasarvidžio gūsis“ (p. 42), „mus užkerėjo krištoliniam rutuly / stebėti lėtą sidabrinį snygį“ (p. 48), „miegok aš klausysiuos kaip žyra / pūga į ledėjantį kutą (p. 49), „ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs“ (p.

50), „žinau tai giria mus išmokė klausyt ir girdėti“ (p. 56).

I.Butkutė yra klasikinė romantikė, nei „neo“, nei „post“. Jos pačios išleistos knygos nemenkas tiražas – 2 000 egz. – rodo, kad tikisi tokį skaičių realizuoti. Vadinasi, skaitytojams jokios pastangos nereikalaujančių tekstų reikia.

Ir skaitykime į sveikatą!

Norvegų psichiatro eseistinė studija ne tokia. Iš tikro „Nerimas“ yra net ne savipagalbos knyga, nors padėti ji gali.

Padėti takiojoje modernybėje (ir savo vidiniame pasaulyje) klaidžiojančiam individui. F.Skårderudas aprašo šiuolaikinę neurotinę simptomatiką ir pasiūlo užuominų, kaip žmonės, jo paties klientai, iš savo dvasinių negalavimų išsikapsto.

Medikas, kuris pasirodo ir kaip puikus rašytojas, tęsia savo pirmtakų kaip Sigmundas Freudas, Jacquesas Lacanas ar Julia Kristeva darbus, tik naudodamasis šiuolaikinės medicinos ir terapijos praktikos žiniomis. Autorius pabrėžia, kad klasikinė psichoanalizė, sukurta kontrolės visuomenėje, nebetinka šiuolaikiniam fragmentuotam žmogui, todėl pats profesionaliai atnaujina, adaptuoja sąvokas: „mes, realiai egzistuojantys žmonės, nesudėlioję savęs, keliaujame psichopatologijos link“ (p. 21).

Jo rašymas kūrybiškas. Daugumą temų autorius nagrinėja iš trijų pozicijų: teorinių, praktinių bei pažintinių, tai yra medicinines žinias pagrindžia darbo su klientais patirtimi ir papildo savo išgyvenimais iš pažintinių kelionių.

Ypač didelį dėmesį F.Skårderudas skiria menininkų polinkiams išskleisti, todėl knyga gali labai praversti skausme kūrybos šaltinio ieškantiems kūrėjams: „tas perdėtas domėjimasis kančia turi aiškią kainą – atsakomybės atsisakymą“ (p. 299). Psichiatras besikartojantį kankinimąsi net pavadina sielos kliše.

Dar ypač išsamiai autorius aprašo valgymo sutrikimo epidemiją. Jo teigimu, valgymo sutrikimas yra santykio kūrimas su pačiu savimi.

Vertinga mokslinė studija, parašyta lengvu stiliumi, kad tiktų kiekvienam. Matyt, dėl knygos paprastumo aiškinant sudėtingą mokslą jau beveik išparduotas ir trečiasis vertimo į lietuvių kalbą tiražas.

>> ŪSAI

Trys žvilgsniai į miestą Rašė Deimantė Tamutytė

kiemą ar šimtą kartų praeitą parduotuvę, o savaitgalį paskirti išimtinai kokiam naujam miesto rajonui tyrinėti.

Kai nuvažiuoju į kokį miestą ar ieškau pramogos savajame, tikra atrakcija atrodo galimybė pažvelgti į jį iš viršaus ar iš tolo. Nenuostabu, nes žvelgiant į miesto vaizdą iš atstumo apima užburiantis didybės jausmas. Gausybė pastatų, gatvių tinklai, mažos žaislinės mašinėlės, dar mažesnės judančios figūros. Iš tolo viskas vyksta lėtai, gal net per lėtai. Galima užsihipnotizuoti. Bet jei šį vaizdą sujungi su jausmu, patiriamu stovint vidury judrios gatvės, suvoki, kiek daug nenutrūkstamo judėjimo, sukimosi ratais, grūdimosi į troleibusus, judėjimo su jais, stovėjimo vietoje užstrigus spūstyse, išsilaisvinimo iš jų. Kasdien.

/

Mieste ne tik greitai keliaujama, bet ir vaikštoma greitai. Vaikštoma nesižvalgant ir nestoviniuojant, jei tam nėra reikalo. Išlaikyti tempą padeda ir maisto išsinešti kavinių gausybė. Greitis priklauso nuo miesto dydžio, ekonominės šalies padėties, sako mokslininkai.

Tobula mašina tas miestas, sakytum. Jei tik ne detalė, atsiskleidžianti žvelgiant į miestą iš aukšto. Greitis ir geras susisiekimas kol kas pralaimi miestų plotui.

Laikas spūstyse, laikas, kai geriau veiktum kažką kita, nei tūkstantąjį kartą žiūrėtum į tuos pačius pro šalį lekiančius pastatus, gatves. /

/

/

12 //

Atsimenu smagų jausmą, kai, pradėjus gyventi Vilniuje, po truputį galvoje kūrėsi miesto vaizdas. Tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime atidengdavau naujos teritorijos plotus. Jaučiau, kaip su kiekvienu žingsniu ji veriasi, rašosi atmintin ir kartu tampa sava. Galbūt atrasti miestą savotiškai malonu ir todėl, kad tai darydamas keitiesi pats. Ir ne tik mintyse. Smegenų tyrinėtojai sako, kad, orientuojantis naujoje vietoje, už tai atsakinga smegenų sritis didėja.

© 37O

Vis dėlto, apsipratus mieste, naujos erdvės įsisavinimo jausmas pasitaiko vis rečiau. Išmanai kokius x metrų į plotį ir y į ilgį reikiamiausio miesto ploto, o kitur nosį kiši retai. Iš penkto daugiabučio namo aukšto nusileidi žemyn, ei-

ni iki parduotuvės, į darbą, į centrą.

Dažniausiai automatiškai. Mokslininkai sako, kad, įsisukant į tokį ritmą, už orientaciją atsakinga smegenų sritis susirango miego. O kai dar skubi, tai ir nebepriimi prieš tave atsiveriančio miesto, jo nebetyrinėji. Miesto gatvės, kad ir slepiančios įdomybes, tampa labiau įrankiais vienam ar kitam tikslui pasiekti, kaip kad darbą, parduotuvę ar kavinę.

Pragmatišką požiūrį į miestą pastebėjo dar XIX a. intelektualai. Jie matė, kad industrinės revoliucijos ir kapitalistinės sistemos paveikti žmonės labiau domisi ekonominiais ryšiais, o ne santykiais tarp žmonių ar savo vidiniu pasauliu.

Kaip atsaką į tai jie siūlė betikslį vaikščiojimą ir miesto stebėjimą, o visas jų idėjas įkūnijo mistinė persona, įvardyta prancūzišku žodžiu flâneur. Tai miesto stebėtojas, slampinėtojas ar bastūnas – jis vaikšto per miestą tik tam, kad jį patirtų.

Ieškant šios ideologijos atitikmenų šiomis dienomis, galvoje iškyla lėto gyvenimo filosofija. Kilusi kaip pasipriešinimas greitajam maistui, ši lėtumą skatinanti mintis siekia keisti požiūrį ir į gyvenimo tempą. Žinoma, galima glamūrizuoti, apie tai rašant žurnaluose ar darant įkvepiančios lėtos atmosferos fotosesijas, bet įmanoma pritaikyti ir gyvenime.

Visada galima įprastiniu keliu einant iš darbo šmurkštelėti į įdomiai atrodantį

/

Planuodamas „Arcosanti“ P.Soleri siekė pasipriešinti amerikietiškai svajonei turėti didelius automobilius, statyti plačius kelius ir vienai šeimai skirtus namus, išplečiančius miestus iki begalybės. Tokie miestai tenkina mūsų ego turėti savo erdvę, tačiau kartu kuria atskirumą. Šiandienos akiai, pripratusiai prie daug erdvės bei individualumo ir uždarumo, „Arcosanti“ gali pasirodyti kaip įdomi idėja, bet kažin ar ji gali būti globaliai įgyvendinta. Bet galbūt kitaip mąstytume, jei būtume užaugę tokioje erdvėje. P.Soleri tikslas ir buvo perkurti visą žmonijos civilizacijos veikimą. Artimiau gyvendami žmonės jaustųsi geriau ir mažiau keltų jiems laimės neteikiančius tikslus.

didelis, oro kondicionieriais aprūpintas namas ir visko, ko tik reikia, prigrūstas šaldytuvas sukuria puikiausias sąlygas naršyti feisbuke. „Arcosanti“ ieško kitokio gyvenimo būdo.

Vienas eksperimentiniame mieste gyvenantis ir dirbantis vaikinas teigia, kad didelis, oro kondicionieriais aprūpintas namas ir visko, ko tik reikia, prigrūstas šaldytuvas sukuria puikiausias sąlygas naršyti feisbuke. „Arcosanti“ ieško kitokio gyvenimo būdo.

Vaizdas iš Louis Huart knygos „Physiologie du flâneur“ (1841 m.)

Miestai su mašinomis pradėti lyginti dar prieš kelis tūkstančius metų. Jau tada suvokta, kad miestai teikia naudą visuomenei ir net dažnai architektūriškai planuojami taip, kad savo funkciją atliktų kuo geriau. Siekiama greitesnio susisiekimo, geresnio dalykų paskirstymo.

/

Kad ir kur nukeliautum, dideli miestai panašūs. Užima daug ploto, reikia ilgai keliauti, o poilsiui skirtos žaliosios erdvės dažnai yra be dvasios. Tikrai kartais nesunku prarasti džiaugsmą vien dėl to. Bet ar galėtų būti kitaip?

Architektas Paolo Soleri XX a. septintajame dešimtmetyje pradėjo tyrinėti, kiek reikia erdvės, kad turėtume visavertiškus ir įkvepiančius gyvenimus. Jo tyrimų rezultatas – JAV Nevados dykumoje iškilęs „Arcosanti“. Tai koralinių rifų ir termitų bokštų įkvėptas, glaudų, tačiau kokybišką gyvenimą propaguojantis miestas. Žinoma, miestu jį vadinti ankstoka, nes jis dar nėra baigtas statyti. Vis dėlto šito entuziastingai siekia apie šimtas mieste gyvenančių savanorių. Jie erdvę apibūdina kaip miesto laboratoriją.

Vaizdas iš „Arcosanti“. „Cody“ nuotr.

Skubos, galingo judėjimo suvokimas dar labiau pasijaučia užsienio miestuose, ypač metro. Milžiniškos žmonių masės, skriejančios požeminėmis linijomis, kylančios eskalatoriais iš vieno metro aukšto į kitą. Vienoje eskalatoriaus pusėje žmonės ramiai stovi, kol bus užkelti, kita pusė palikta skubantiesiems lipti. Ištirpstantis laikas keičiant metro linijas ar net ilgą laiką skriejant viena linija. Gausybė išėjimo vartų. Iškilus ant žemės srautai taip pat nemažėja. Visame šitame judesyje miestas pasirodo tarsi didelis mechanizmas, mašina. Viskas veikia pagal kažkokį planą.

scanpix nuotr.

Pusė pasaulio gyventojų gyvena mieste. Kartais gyvena, ir tiek. Kartais jiems kyla minčių, koks tas gyvenimas yra ar galėtų būti.

Vis dėlto bendrumo jausmo kūrimas – tik vienas iš miesto pranašumų. Jeffas Steinas, architektas ir „Arcosanti“ prezidentas, teigia, kad miestas išnaudoja tik penktadalį įprastų gyvenamųjų rajonų naudojamos energijos.

Taip yra todėl, kad kuriant miestą buvo sujungtos architektūros ir ekologijos idėjos – miestą siekta priderinti prie aplink esančios gamtos bei kartu išnaudoti jos teikiamas galimybes, o ne tiesiog nulyginti vietovę ir viską kurti iš naujo. Sujungta su aplinka miesto architektūra „dirba“ sunkiau nei įprastuose gyvenamųjų namų rajonuose, teigia miesto vadovas projektą pristatančiame videofilme.

Yra ir daugybė kitų projektų, tyrinėjančių miestų perkūrimą. Štai dalis Toronto miesto taip pat buvo paskirta ateities miestų tyrinėjimams. Čia „Google“ priklausanti įmonė „Sidewalk Labs“ bandys ieškoti būdų, kaip sukurti prieinamos kainos gyvenamuosius būstus, pagerinti transportą ir gyventi taikoje su aplinka. Įdomu, kaip jiems seksis.

Ir beje, „Arcosanti“ išskirtinai skirtas vaikščioti.

„K ur em

a

Ku re b

a

Kw

ig a“

nu

ot

r.

Ra

Ka šė Gi sie žk edrė m no as Steikū vi eno s R bal naitė eš . t u ąj A an ai u į, pi do ž m e š s da en io so ž ą s ė j ka e R tinė ga lb ytų s lvą am A Ki l ės fri gal iūtu k i i, o su os ku ša Ny kurį ra ly am v ie to je re vi iram tos Ju s g b m di re os en th i i Ka tesn rajo nin in iu ne kai e. ri tm . Liū nu ta u be tų n pė sis em an uk ėg t p an ė a tį jai sta , ga o to tvė g s, al ar ba

N Ki ut g ga ap at li yt vė o a se

>> svetur

P

14 //

rieš penkerius metus atsikrausčiusi gyventi į Kigalį Judith sako mieste neradusi gatvės meno. Kūrybos, atliekamųjų menų – šokių, dainų, rankdarbių – taip, bet ne vaizduojamosios dailės ar meno kūrinių viešosiose, visiems prieinamose erdvėse. „Kalbantis su menininkais tapo aišku, kad visa jų kūryba koncentravosi tik į įnorius tų, kurie gali tą meną įpirkti, o tai dažniausiai – užsieniečiai, kurie Ruandos meną išsiveža už šalies ribų, ir vietiniai žmonės jo netenka, – sako Judith. – Todėl pradėjome skleisti meną gatvėje. Tam pasirinkome sienos tapybą (angl. murals).“ Judith yra meninės-socialinės iniciatyvos „Kurema Kureba Kwiga“ įkūrėja ir kūrybos direktorė. Pavadinimas „Kurema Kureba Kwiga“ (sutrumpinkime K, nes KKK reiškia kai ką netikusio) kinjaruanda kalba reiškia „Kurti, matyti, mokytis“. Viešai kurti K daugiausia kviečiasi Ruandos menininkus, taip pat svečius iš kaimyninių ir tolimesnių kraštų. Kiekvienam stengiamasi priderinti kūrinio tematiką ir kontekstą: juk gatvės menas neatskiriamai susijęs su konkrečia vieta, kurioje jis atsiduria.

© 37O

Vienaragiai ir gorilos Nedidelėje Kigalio studijoje, kurią vieno iš jų namuose įkūrė trys jauni menininkai, jie pasakojo, kad nors finansiškai ir apsimoka eksponuoti savo darbus puošniuose viešbučiuose, kur juos įsigis užsieniečiai, nuo tokių „parodų“ jie jau

pavargę. Ir kiek nusivylę, kad užsieniečiai vis trokšta tradicinio Afrikos meno, kad ir kas tai būtų, o Ruandos menininkams labiau norisi kurti modernų.

Klausiu Judith, kaip ji vertina šią situaciją? „Mes tapome ant sienų, kurios nėra eksportuojamos, jos fiziškai lieka Ruandoje, – sako ji. – Man svarbu, kad ruandiečiai kurtų meną sau, o ne turistams, kurie čia atvyksta penkioms dienoms pažiopsoti į gorilas ir paskui nusiperka piešinį moters su krepšiu vaisių ant galvos ir kūdikiu ant nugaros. Tokių kūrinių yra tūkstančiai. Žinoma, menininkai priversti taikyti ir į šį segmentą arba tiesiog drobėje vaizduoti tai, ką mato aplink. Tačiau mes stengiamės kartelę pastumti ir nebūtinai piešti tai, ko iš mūsų tikimasi.“ Vieni K darbai yra abstraktūs – žiūrovas laisvas susigalvoti savas kūrinio reikšmes, kiti siunčia aiškias žinutes, atkartojančias valdžios patvirtintą politiką: „Ne smurtui prieš moteris“, „Taip mokyklai“ ir pan. Arba, kaip išgarsėjusiu rudeniniu atveju, pagarba gamtai. Tąkart žymus gatvės menininkas iš Belgijos Roa ant pastato sienos netoli aukštųjų Kigalio biurų rajono nupaišė žirafos giminaitę okapiją – stambų porakanopį žinduolį, kuriam dėl intensyvaus neatsakingo medžių kirtimo gresia Raudonoji knyga. „Šis projektas svarbus ne tik vizualiai, bet ir tuo, kad supažindino žmones su gamtos apsaugos prioritetais ir sukėlė diskusijas apie gyvūnų išsaugojimą“, – sako Judith. Okapija,

sako, dar žinoma kaip „Afrikos vienaragis“.

K imasi ir visuomeninių, ir komercinių projektų; teoriškai pastarieji turėtų finansuoti pirmuosius, iš kurių neuždirbsi, tačiau realybėje, sako Judith, vyksta rėmėjų, fondų paramos ir verslo pinigų miksas – kad būtų galima ir toliau vykdyti tuos kitus, nekompensuojamus darbus. „Skleidžiame suvokimą, kad menas yra vertingas pats savaime, ir siekiame, kad jis, palietęs žmonių gyvenimą, generuotų dar daugiau susidomėjimo“, – sako Judith. Kadangi sunku tiksliai įvertinti realų gatvės meno poveikį (ypač visuomenėje, kurioje svarbus privatumas ir žmonės nelinkę iškart garsiai sakyti savo nuomonę, tad pasitikėjimu paremtiems santykiams kurti reikia daug laiko), K naudoja „švelniąsias“ metrikas: ar piešinys panaudotas muzikiniame klipe? Kiek kartų retweetintas?

Oho, prezidentūra skambina kviesdama naujai tapyti ant sienos!

Talkos ir stigmos Kiekvieną šeštadienio rytą ruandiečiai eina į talką: tvarko gatves, kelius, so-

dina medžius, padeda kaimynui pasistatyti namą ar tvartelį gyvuliams, kaimo mokykloje įrengia tualetą – daro tai, ko bendruomenei tuo metu reikia.

Nemokamai – ir, visi tvirtina, savanoriškai. Šioje praktikoje, vadinamoje umuganda, dalyvauja ir menas. „Susitinkam su vietine bendruomene, apsižiūrime vietovę, pasitariame, kokia tematika čia tinkamiausia. Nuo trečiadienio menininkai ruošia sieną, o šeštadienį užbaigti piešinio pakviečiami vietos vaikai ir jaunimas. Taip, menininkams išvykus, žmonės jaus, kad šis kūrinys yra jų, nes jie patys dalyvavo jo kūrime“, – sako Judith.

Nors pati nėra menininkė (studijavo tarptautinius santykius ir visuomenės sveikatą), meninės kūrybos galia paveikti socialinius pokyčius ji įtikėjo dar studijuodama JAV, kai pradėjo dirbti su į šalį atvykusiais karo pabėgėliais.

Vėliau kūrybinius metodus taikė dirbdama su namų gimtinėje netekusiu jaunimu Ugandoje, Pietų Sudane ir Siera Leonėje, kol užsuko į Ruandą ir čia pasiliko. Iš pradžių jos kuruojamas gatvės menas rėmėsi būtent visuomenės sveikata: siekta susieti meną ir socialines problemas. Ir jokiu būdu ne provokacijomis. „Ruandos sveikatos ministerijos ŽIV / AIDS departamento strateginis planas buvo labai aiškus: svarbiausia yra kovoti su ŽIV stigma, nes dėl jos virusas ir plinta. Sukom galvas, kaip

šioje kovoje gali pasitarnauti menas? Nekabinome jokių plakatų su prezervatyvais. Mūsų pagrindinė žinutė buvo ta, kad net jei gyveni su ŽIV, gali būti savimi pasitikintis žmogus ir daug pasiekti. Taigi rėmėmės visuomenei priimtina koncepcija. Vėliau ėmėmės ir ne tokių konkrečių temų“, – sako pašnekovė. Tiesa, po mūsų susitikimo Judith lėks į Švietimo ministeriją, kur kažkas, dirbantis mergaičių švietimo srityje, nori aptarti idėjas ir kartu nuveikti šį tą gero.

Klausiu Judith, ar, jos nuomone, menas vis dėlto privalo turėti socialinę misiją, ir ji sako, kad ne: „Juk būna tokių grožybių, kurios neturi nieko bendra su pokyčiais visuomenėje. Arba atvirkščiai: prasmingų, labai paveikių darbų, kurių niekas nenori įsigyti ir pasikabinti svetainėje. Kartais menas gali būti tiesiog gražus ir dovanoti žmonėms spalvų.“ Norim dar Uždarose bendruomenėse menines intervencijas vykdantiems atvykėliams – ir iš kito Kigalio rajono, ir iš kito žemyno – gali būti sunku suvokti visą situacijos kontekstą. Ar yra buvę kokių konfliktų? Judith sako, kad bene didžiausias nutiko, kai užsienio menininkas nutapė ne tai, ką iš pradžių buvo žadėjęs, ir jo kūrinį buvo sunku suprasti. Kitąkart baigus tapybą ant individualaus namo sienos kažkuris iš giminaičių pareiškė nedavęs savo sutikimo, nors šis buvo gautas iš kito žmogaus, prisistačiusio namo savininku. „Anokia bėda. Juk tai tik dažai. Bet kada galima ant viršaus uždažyti“, – juokiasi Judith.

Užtat sunkumų kelia dažnai jaučiamas pasipriešinimas abstrakčiam menui, nes žmonės pirmenybę teikia apčiuo-

piamam, realiam, aiškiam vaizdavimui. „Jei kalbam apie moterų teises, reikia piešti laiptais į viršų lipančią ir kažką tvirtai sakančią moterį, o ne kažką tokio… – sako Judith ir jos akys sužybsi. – Nes kitaip žmonės nesupras. Žmogų reikia sutikti ten, kur jis yra. Įvairiomis prasmėmis.“ O tai nykstančiai okapijai vietos mieste ieškota tris mėnesius, derantis su leidimus išduodančiais tarnautojais ir jų viršininkais bei įvairiais kitais suinteresuotais asmenimis: „Jei piešite čia, neremsime“, „Mokėkit pinigus už sienos nuomą“ ir t.t. Tačiau pamatę rezultatą visi apstulbo: „Norim dar!“, „Tegu miesto valdžia po tokį kūrinį užsako ant kiekvieno pastato!“ Sėkmė sėkme, o kasdieniai reikalai nebūtinai kloti rožėmis. „Žinoma, šį darbą dirbu iš meilės. Jam reikia didžiulės motyvacijos, kurios ne visad turiu ir kartais net nežinau, iš kur ji ateina, – sako Judith. – Būtinas ir menininkų, su kuriais dirbu, optimizmas. Kai kurie žmonės dirba tik dėl pinigų, kiti – iš meilės, ir tai rodo rezultatas. Savaime suprantama, stengiuosi bendradarbiauti su ta antrąja grupe.“ O ji plati. Kigalyje nuolatos atsidaro (ir kartais užsidaro) naujos galerijos ir bendruomeniniai kūrybos centrai, bet gatvės menas tik prasideda. Čia nepamatysi, kaip Nairobyje ar Kampaloje, naktimis ant sienų tapančių šešėlių, kurie rytais savivaldybėms pateikia meniškų siurprizų. Viena to priežasčių gali būti politinis kontekstas, su kuriuo Ruandoje reikia elgtis labai atsargiai; kartu tai ir ekonominės situacijos atspindys: žmonėms reikia valgyti, menininkams – kurti meną, už kurį bus galima nusipirkti valgyti. O gatvės menas nėra ypač tinkamas parduoti, nebent žmogaus kūrybinis

Kai kurie žmonės dirba tik dėl pinigų, kiti – iš meilės, ir tai parodo rezultatas.

stilius yra gerai atpažįstamas ir vertinamas ir ant drobės, ir ant sienos.

Tačiau reikalai, regis, juda gera linkme. „Daug mano pažįstamų menininkų nuo dailės pasuko link skulptūros, skaitmeninės fotografijos ar multimedijų. Tai vertinu kaip kūrybinio sektoriaus progresą, – sako Judith. – Be to, neseniai atsidarė pirmoji animacijos mokykla, žadamas ir naujas fotografijos centras. Per vieną vakarą Kigalyje gali sulaukti kvietimų į tris skirtingus kultūros renginius, o prieš penkerius metus tebūdavo vienas per mėnesį. Tad ateitis, tikėtina, šviesi.“

BALSUOK IR IŠRINK SKANIAUSIĄ PIENIŠKĄ ŠOKOLADĄ!

Esi čia, nes tau rūpi šokoladas.

Mums tai – didžiausia aistra, todėl nuolat tobuliname savo šokolado receptus. Šį kartą sukūrėme net tris naujus pieniško šokolado skonius. Visi jie yra saviti, skirtingi ir itin gardūs.

Deja, iš trijų gali išlikti tik vienas, todėl skelbiame šokolado rinkimus! Ragauk, mėgaukis, lygink, balsuok ir išrink skaniausią pienišką šokoladą, kuris po rinkimų puikuosis parduotuvių lentynose!

WWW.RINKSOKOLADA.LT

>> scena Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Rekomendacijų pakalbinti „Solo Ansamblį“ „37O“ sulaukdavo dar tada, kai ši grupė grojo muziką pagal „geriausias teatrines tradicijas“, kaip sako patys. Kol prisiruošėme tai padaryti, grupė spėjo kardinaliai pakeisti stilių, išleisti debiutinį albumą, surengti daugybę koncertų, laimėti apdovanojimų ir pritraukti būrius gerbėjų, neabejingų jų kuriamai tamsiai elektronikai, kurią patys įvardija kaip sad dance (liūdnu šokiu). Ką gi, pagaliau radę progą, taisome spragas ir kalbiname kovo gale po pusmečio pertraukos į sceną grįžtančius grupės narius Vytautą Leistrumą (V.L.), Joną Šarkų (J.Š.), Sergejų Ivanovą (S.I.) ir Giedrių Kielą (G.K.).

– Kaip suprantu, po daugybės pasirodymų įvairiose salėse ir festivaliuose „Solo Ansamblio“ pertrauka buvo sąmoningai suplanuota? Galų gale jūsų gerbėjų skaičius yra mažesnis, skirtingai nei, pavyzdžiui, Marijono...

J.Š.: Mes vasarą surengėme keturiolika koncertų. Nenorime atsibosti klausytojams. Kuo dažniau duodi, tuo daugiau reikalauja. Net vienas iš bičiulių kažkada vasaros sezono pabaigoje pajuokavo: „Ar bus koks renginys, kuriame „Solo Ansamblis“ negros?“ (Užsikosti.)

V.L.: Mūsų tikslas nėra kuo daugiau rodytis ar koncertuoti bet kur ir bet kada.

Savo koncertus planuojame kaip savitą atmosferą turinčius įvykius. Norime įtraukti klausytoją į potyrį, koncertas turi turėti priežastį.

J.Š.: Mums svarbi kiekviena detalė – erdvė, atmosfera, garsas, šviesos. Jei koncertuojame erdvėje, kuri netinka mūsų muzikai, mes tą erdvę pritaikome sau.

Daug investuojame į savo pasirodymus, todėl stengiamės juos rengti rečiau, bet kokybiškus.

S.I.: Mes jaunesni už Marijoną Mikutavičių, mums viskas dar prieš akis.

J.Š.: Galbūt kai kuriai daliai žiūrovų ir klausytojų sunku mus atrasti, nes mes stengiamės nelįsti į komercinius projektus ir nešmėžuoti žemo lygio televizijos projektuose.

„Solo Ansamblis“: kai liūde šokis prieštarauja vienas

18 // © 37O

– Kad jau prakalbome apie gerbėjus: kas tie žmonės, kurie mėgsta jūsų muziką?

V.L.: Nors koncertų metu daugiausia matau jaunų žmonių ir tas mane džiugina (vadinasi, mūsų muzika turi kažką gyvo, tikro), bet noriu prisiminti vieną istoriją. Tik išleidus albumą mano tėtis pasakojo, kad jo bendradarbiui draugas automobilyje įjungė mūsų CD „Roboxai“, sakydamas „Noriu tau uždėti vieną gerą naują grupę.“ Tam žmogui per 50. Keli daug vyresni žmonės man sakė, kad jiems patinka mūsų muzika. Tai taip pat mane džiugina, nes tai reiškia, kad mūsų muzikoje yra kažkas brandaus, kažkas, kas gali išlaikyti laiko egzaminą. Bent jau taip tikiuosi, nes mes daug įdedame į savo muziką, mums patinka daugiasluoksniškumas.

J.Š.: Man faina, kad mūsų kūryba įkvepia domėtis įvairesne muzika. Esu kalbėjęs su keliais gerbėjais, kurie prieš tai nesiklausė elektroninės muzikos, bet, pasiklausę mūsų muzikos, pradėjo klausytis daugiau. Tai savotiška misija.

Vieno koncerto metu pastebėjau klausytoją, apsirengusį aptemptais „Adidas“ marškinėliais, skusta galva. Jis įsijautęs kartu dainavo mūsų dainą „Malda“. Tuo

metu pagalvojau: „Vau! Šis žmogus vakarais tikriausiai ne poeziją skaito, tačiau mintinai moka vokiečių klasiko Rainerio Marios Rilke’s eilėraštį!“ Tokie dalykai įkvepia.

G.K.: Labai smagu, kad mus mėgsta jaunimas. Ir labai smagu, kad mūsų muzikos klauso ne tik Lietuvoje. Turime gerbėjų ir Rusijoje, ir Turkijoje, net Brazilijoje (šypsosi).

– Yra gerbėjų, yra ir kritikų. Ar jūs kreipiate dėmesį į kritiką? Skaitote ją? Turiu omenyje tiek profesionalią, tiek nebūtinai.

V.L.: Konstruktyvi kritika visuomet gerai. Viena yra skonio reikalas, kas kam patinka, nepatinka. Tokie dalykai mūsų nejaudina. Be to, visuomet grojame taip, kaip mums patinka, kaip mums gražu – todėl esame patys sau nemaži kritikai. Man asmeniškai aršiausia kritikė yra mano žmona Virgutė (šypsosi). Jei mūsų kūryba namuose įveikia jos egzaminą, t.y. nuskamba verdiktas: „Man gražu“, tai tada jau žinau, kad viskas bus gerai.

S.I.: Kalbant rimčiau, mums atrodo, kad Lietuvoje vis dėlto nėra daug profesionalios alternatyviosios muzikos kritikos. Analizuojant koncertus, pa-

vyzdžiui, dažnai jaučiama humoro, pašaipėlės gaida. Norėtųsi rimtesnio požiūrio į kritiką, kadangi ji, deja, formuoja kai kurių žmonių nuomonę apie naujas grupes, naujus kūrinius. Kartais tai gali turėti įtakos kūrėjų vystymuisi, jų ateičiai.

– O apdovanojimai, titulai – kiek tai jums svarbu?

V.L.: Čia dvejopas reikalas. Iš vienos pusės, kaip jau minėjome, vadovaujamės savo skoniu. Mums jau tarpusavyje reikia daug filtrų įveikti, kad visi liktume patenkinti (šypsosi). Be to, yra mums svarbių žmonių, kurių nuomonė, įvertinimas yra svarbiausi. Bet yra ir tamsioji medalio pusė – žmonės myli čempionus. Todėl viešas pripažinimas, įvertinimas lemia labai daug.

Juk Lietuvoje kai kurios žvaigždės yra tie žmonės, kurie šmėžuoja televizijoje, renginiuose, o tikrai talentingi ten lįsti vengia. Žmonės iš žiniasklaidos priemonių žino vieną ar kitą dainininkę, tačiau nėra girdėję nė vienos jos dainos.

– Esate ne tik muzikantai, bet ir profesionalūs aktoriai. Kur jūs jaučiatės geriau – ar muzikuodami klube, ar

vaidindami teatro scenoje. Ar klystu manydama, kad teatre labiau išsitaškote, nes muzikos scenoje esate palyginti ramūs ir statiški?

V.L.: Aš asmeniškai geriausiai jaučiuosi grodamas, nes tai darau nuo vaikystės.

Juk net neurologai sako, kad smegenys žaižaruoja klausantis muzikos, o grojant smegenyse vyksta elektros impulsų fejerverkai. Todėl labai skatinu visus žmones groti bet kokiu instrumentu.

Tai tiesiog labai lavina smegenis (šypsosi). O mano diskursas nuo muzikos į teatrą truko dešimt metų profesionalioje scenoje. Vis dėlto, nors ir stengiausi gerai vaidinti, manęs niekad nepaleido muzikanto pasaulėžiūra. Dabar džiaugiuosi, kad galiu suderinti abi patirtis – rašau muziką teatrui ir man toji teatrinė patirtis labai padeda savo muzika padėti spektakliui.

J.Š.: Tai yra du skirtingi pasauliai. Ir ten, ir ten labai svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai. Tada jautiesi stabilus, ir gali, kaip sakai, taškytis. O statiškumas nebūtinai parodo, kas dedasi viduje. Man asmeniškai kiekvienas „Solo Ansamblio“ koncertas yra didžiulis įvykis gyvenime. Matyt, dėl to, ką Vytautas sakė apie fejerverkus smegenyse. Gera jais dalytis (juokiasi).

giame kurti ir pagal poetų tekstus (dabar dainuojame dvi dainas pagal kitų poetų tekstus – R.M.Rilke’s ir Kęstučio Navako). Skaityti mėgstame, skaitymas įkvepia, papildo vaizduotę ir žodyną.

Tikiuosi, kad ateityje pavyks sukurti ir kažką geresnio, nei „juoda juoda juoda juoda naktis“.

– Gal galite apibūdinti savo dainų kūrimo procesą, nes jis, atrodo, kitoks nei kitų Lietuvos grupiųs vien jau todėl, kad kartais naudojate ir žinomų poetų tekstus.

Bet juk pelningiau yra kurti kad ir nelabai gerus tekstus patiems, o ne atiduoti pinigus už autorystę poetams?

G.K.: Aš asmeniškai žiūriu į muziką ne per pelno prizmę, svarbiau, kad tekstas liptų prie muzikos, ir atvirkščiai. Be to, daugumos tekstų autoriai vis dėlto yra Jonas ir Vytautas.

V.L.: Kūrybinis procesas nenuspėjamas. Jis mums ilgas. Esame keturiese, visi turi savo požiūrius, visi – asmenybės (juokiasi). Kūrinys turi praeiti keturių žmonių peržiūrą prieš premjerą.

Todėl repetuojame skrupulingai, kartais ilgai, kartais ne be aistrų, nusivylimo (šypsosi).

J.Š.: Man asmeniškai eilėse labai patinka ieškoti tik intuityviai suvokiamų prasmių, paralelių. Kartais trys kartu sudėlioti žodžiai gali sukelti sumaištį, juoką ar nunešti į kokį kosmosą ir t.t. Įdomu eksperimentuoti ir ieškoti keistesnių, nestandartinių darinių.

V.L.: Dar kalbant apie tekstus – kartais muzika pagimdo tekstą, kartais geras tekstas inspiruoja dainą. Todėl neven-

Vėliau tiesiog sustojome ir pasakėme sau, kad klausomės visai kitokios muzikos ir mėgstame ją, o grojame iš tos teatrinės inercijos. Tai įvardijus liko groti tik tai, ką norime.

prasti yra nepatogu, kartais vargina ir reikalauja pastangų bei valios savo žinias praplėsti.

V.L.: Nors klausome daug skirtingos muzikos – beje, dalį jos galima išgirsti mūsų #SOLODISKOTEKOJE (kartais muzikantai stoja prie DJ pulto, kad pasidalytų jiems svarbiais kūriniais – aut. past.) – kūrybiniam procesui tai turi labai mažai įtakos. Tai puikus procesas, kuris yra labai nenuspėjamas. Kartais, pvz., atsinešdavau naujos dainos eskizą, turėdamas omenyje kur link judėti skambesio, struktūros prasme, ir visiškai nustebdavau, kad, mums keturiems ėmus kartu kurti, viskas, kas buvo iki tol sugalvota, subyrėdavo ir rasdavosi visiškai nauji, netikėti dalykai. Todėl dabar jau įpratome, kad jei jau nešiesi eskizą, tai tik minimalų, pačią idėją. Visa kita gimsta iš nežinios, chaoso, mūsų bendro kūrybinio lauko.

J.Š.: Man patiko Vytauto kartą išsakyta frazė: „Nebandykime įvardyti, koks tai kūrinys, koks tai stilius, o tiesiog bandykime jį atrakinti raktu, kuris tinka tik jam vienam.“ V.L.: Aš taip sakiau (šypsosi)?

J.Š.: Aha. O apie įtakas – man didžiausią įtaką padarė Palangos Stasio Vainiūno muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras, kuriame iki 2001 m. grojau klarnetu (juokiasi).

V.L.: Nesijuok, nes manau, kad patirtis grojant klasikinę muziką yra vertinga.

– Negaliu neužduoti gal jau irgi pabodusio klausimo: kodėl vis dėlto tokia muzika, o ne linksmesnė, daugiau gerbėjų pritraukianti?

V.L.: Na, teatrinė, humoristinė muzika irgi turi savo ratą. Iš tiesų viskas gal taip buvo dėl to, kad susibūrėme groti dirbdami teatre, todėl ir pradėjome

V.L.: Norime bendrauti su kitais kolegomis. Šis koncertas – ne pirmas, kurį rengiame kartu su alternatyviosios scenos atstovais. Siekiame bendravimo, susijungimo. Pasaulis mažas ir bendraujant, dalijantis (ne vien scena) įvyksta puikių dalykų.

J.Š.: Dar norisi suteikti žmonėms galimybę paklausyti ir kitų grupių, jei jau turime tokią galimybę (šypsosi).

S.I.: Jeigu kalbėsime konkrečiai apie šią grupę, mes taip prisidedame prie Lietuvos ir Lenkijos santykių atšilimo.

– Ar patys turite ambicijų būti žinomi užsienyje? O juk tai, reikia manyti, sudėtingiau dainuojant lietuviškai?

G.K.: Be abejo, pirmieji žingsniai jau žengti.

J.Š.: Turint omeny islandiškai, vokiškai, prancūziškai dainuojančių grupių populiarumą, mes galvojame, kad tai yra įmanoma. Pastaruoju metu aš esu pamišęs dėl muzikos, atliekamos man nesuprantama kalba. Kai pati muzika savaime yra įdomi ir kokybiška, tai nesuprantamas tekstas suteikia jai dar daugiau pikantiškumo, skatina susikurti savo prasmių.

– Veiklos turite daugiau nei pakankamai. Bet, kiek žinau, kad bent pora iš jūsų (Giedrius ir Jonas) yra mėgėjai ornitologai. Gal šituo netradiciniu pomėgiu yra užsikrėtę ir kiti nariai?

G.K.: Vytautas irgi yra užkrėstas. O su Sergejumi mes dar padirbėsime (šypsosi).

– Kaip dar atsipalaiduojate? Na, jeigu reikia to atsipalaidavimo – gal jūs esate iš tų, kuriems pagrindinė veikla nekelia streso?

G.K.: Streso šitoje veikloje tikrai yra pakankamai, aš geriausiai atsipalaiduoju ir pailsiu tik gamtoje.

Vytauto Žemaičio nuotr.

esys ir kitam

– Įtariu, kad iki virsmo turėjote gerbėjų ratą, nes jau tada buvo raginimų imti iš jūsų interviu. Ar tuomečiai gerbėjai eina dabar į jūsų koncertus?

G.K.: Matyt, kažkiek gerbėjų praradome, bet manau, kad tikrai daugiau atsirado.

J.Š.: Neįsivaizduoju, kaip tai reikėtų apskaičiuoti (šypsosi).

– Gal irgi nusibodęs, bet svarbus klausimas nuo dar didesnės jūsų gerbėjos nei aš, mano bičiulės: kada laukti antro albumo? Gal kovą „Lofte“ vyksiančiame koncerte jau išgirsime kažko naujo?

V.L.: Šis klausimas tikrai nusibodęs (juokiasi). Mes norime kurti ne iš reikalo, o iš vidinio poreikio. Todėl nespaudžiame savęs kuo greičiau įrašyti albumą, nes taip reikalauja muzikos pasaulio taisyklės. Geriau rečiau, bet kokybiškiau (šypsosi).

J.Š.: Ir šiaip nemėgstame deadline ir įsirėminimų.

Laimos Stasiulionytės nuotr.

Augustino Žukovo nuotr.

– Kažkada žinomas muzikos kritikas, imdamas interviu, pasakė, kad jūs jam šiek tiek primenate „Foje“. Tada Vytautas, atrodo, sakė, kad „Foje“ tarp jums padariusių įtaką nebuvo. O kas tada darė įtaką?

J.Š: Apie tai, kas kam ką primena, turiu savo nuomonę. Man atrodo, Lietuvoje vengiame vertinti ir džiaugtis tuo, ką turime. Mūsų šalyje vyksta nemažai muzikinių stebuklų, bet man atrodo, kad ji yra per greit nurašoma – sulyginama su kažkuo ir taip sustabdomas jos vystymasis. Žmogus linkęs viską lyginti su tuo, ką žino, – taip jis jaučiasi saugesnis, nuramina save. Nežinoti, nesu-

savo kelią pagal, kaip sakoma, geriausias teatrines tradicijas, inertiškai. Vėliau tiesiog sustojome ir pasakėme sau, kad klausomės visai kitokios muzikos ir mėgstame ją, o grojame iš tos teatrinės inercijos. Tai įvardijus liko groti tik tai, ką norime.

J.Š.: Kurdami negalvojame, kokius ir kiek gerbėjų pritrauksime. Tai nėra mūsų tikslas, nemąstome apie tai. Mes savo stilių vadiname sad dance – mums patinka šis paradoksas. Kadangi liūdesys ir šokis tarsi savaime ir prieštarauja vienas kitam. Džiaugiamės atradę tą raktą, kad per minorinę muziką kviečiame klausytoją šokti, o šokis vis dėlto susijęs su kažkokia laimingesne būsena, laisve ar net džiaugsmu. Tai kabina mus kuriant, ir tai kabina klausytoją klausant.

S.I.: Yra rusiškas posakis: „Paspiešyš – liudei nasmešyš“ (paskubėsi – žmones prajuokinsi). Dėl nuklausymo – nebūtina klausytis tik „Solo Ansamblio“ – galima pamiksuoti su kitais atlikėjais. (šypsosi). O iš tiesų kovo 29 d. „Lofte“ koncerte „Limonadas“ tikrai grosime dvi ar tris naujas dainas ir kursime naują prietemos audiovizualinį sapną.

– Žinau, kad skrupulingai renkatės netgi apšildančias grupes. Štai „Lofte“ jus apšildys „Undertheskin“.

V.L.: Aha, gamta, kelionės – labai gerai poilsiui. Bendra prasme kelionė yra tikrai labai galingas dalykas. Kad ir kaip būtų keista, nuo savęs nepabėgsi, tik dar labiau priartėsi prie savęs. Be to, pastaruosius kelerius metus man labai patinka boksas – ten nėra vietos jokioms mintims, savigailai ar pan. Man tai superaktyvus poilsis (šypsosi). Sergejus, pavyzdžiui, reguliariai žaidžia lauko tenisą.

J.Š.: Nežinau, kai darai tai, ką mėgsti, nelabai ir įsitempi.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MĖNESIO ALBUMAI.

„Happyendless“ Kinetika „Happyendless“ pavadinimas jau yra tapęs Lietuvos šokių muzikos istorija. Būtent juos galima minėti prie tokių vardų kaip DJ Saga, „Laba’s FM“ ar neseniai 20-metį šventęs „Techno Valentino“. Senosios mokyklos mohikanai, per savo karjerą kelis kartus mirę ir kilę iš pelenų, 2018-aisiais sugrįžo su jau labai seniai lauktu nauju darbu „Kinetika“, kuriame nebėra (gal ir gerai) Sauliaus Prūsaičio, tačiau yra jausmas, kad Benua ir Andriui Alien sunku atsisakyti per tiek laiko sukaupto bagažo. Jei įvardytume tiksliai, „Kinetika“ nėra šiuolaikinis albumas, nukreipiantis muziką kuria nors kryptimi, tai daugiau nostalgiškas, ypač dešimtajam dešimtmečiui, darbas, kuris tikrai nereiškia kokybės nebuvimo, pvz., „Orbital“ vis dar varo savo, tačiau jie man niekad nepabosta, nors ir nepasiūlo revoliucingų idėjų. „Kinetika“ yra meilės laiškas praeičiai, reivo kartai, ryškioms, akį rėžiančioms spalvoms, kuriomis geriausia žavėtis tuomet, kai jas supo to laiko atributai. Man smagesni kūriniai be vokalo. Su pagarba visiems dainavusiesiems ir repavusiesiems geriausiai savo poziciją atspindi Giedrė Kilčiauskienė, nes ji visur puikiai skamba, ir „Empti“ bei Kamilė iš „Kamanių Šilelio“, nes daina „Žemė. Oras. Dangus“ labai panaši į jos grupės kūrybą. Kiti, deja, skamba labiau kaip kviestiniai dainininkai ir suteikia dainoms ne itin reikalingą popmuzikos skambesį. Pavyzdžiui, itin stipriai skambančiuose „King Kong“ ir „Odisėja“ vokalai visai nenaudojami, o „Gravitacija“ ir „Go“ skamba tik balsų fragmentai. Be to, nereikalingai įmesti keli modernūs ritmai netikėtai plėšo sentimento aurą, todėl, kad ir kaip būtų keista, kyla noras, kad jų nebūtų ir darbas išliktų vientisu meilės laišku praeičiai. „Happyendless“, mano manymu, nebereikia stengtis įtikti dabartiniam išpaikintam jaunimui, jie jau yra legendos, ir į juos kiekvienas pyplys su „Mac“ turėtų žvelgti pagarbiai ir klausyti, klausyti, klausyti. „Kinetika“ turi potencialo įtvirtinti tą statusą, dabar reikia tik visiško pasitikėjimo savimi.

74

100

„KITI KAMBARIAI“ Vėjas atneša debesis Self-released

20 //

„Foje“ be Andriaus Mamontovo yra kaip „Kiti kambariai“. Ir iš esmės tuo viskas pasakyta, telieka Tau, mielas klausytojau, pasirinkti pusę. Nuo grupės vardo, albumo ir dainų pavadinimų, muzikinio apipavidalinimo iki vokalisto Žilvino Sebeikos balso, kuris patiems grupės branduolį, daugumą, esmę sudarantiems „Foje“ buvusiems nariams, anot pranešimų spaudai, labai primena jauno A.Mamontovo vokalą. Ir nors susidaro įspūdis, kad „Foje“ laikus A.Kriščiūnas, A.Lukošius, D.Burokas prisimena su šiokia tokia nuoskauda, „Vėjas atneša debesis“ skamba taip, lyg tų 20 metų po išsiskyrimo ir nebūtų. O tuomet kyla klausimas: kodėl šie veteranai nusprendė kurti muziką, kuri yra tiesiog identiška buvusio lyderio, neleidusio pasireikšti prieš tai, kūrybai.

Ar jie tai daro norėdami kažką įrodyti ir, jei taip, kam įrodinėti tais pačiais ginklais, kuriuos ir sėkmingai, ir nesėkmingai visais būdais išnaudojo A.Mamontovas?

Dėl šių priežasčių „Vėjas atneša debesis“ sukelia prieštaringų minčių: šis albumas yra lyg „Foje“ „B-Sides“ rinkinys, o gal net idėjų, kurių nepriėmė A.Mamontovas, išraiška, ir daugiau sąmokslo teorijų kurti nenoriu. Iš tikrųjų grupė „Kiti kambariai“ nepasiūlo nieko naujo, ko seniau ir geriau nebūtų jau pasiūliusi „Foje“: tas pats nostalgiškai liūdnas skambesys, tie patys klavišiniai, tie patys vėjai ir tie patys debesys. Net ir pats šių apibūdinimų alfa ir omega A.Mamontovas per pusę metų išleido porą elektroninių-instrumentinių kūrinių, kurie netapo revoliucija, bet buvo daug mažiau nuspėjami nei buvusių kolegų projektas. Jei tai kūrimas tiesiog sau, tuomet prie nieko kibti negali, tačiau jei „Kiti kambariai“ nori populiarėti, telieka klausti, kodėl nepabėgus nuo praeities, nepamiršus šlovingų laikų, kurie jau buvo seniai, ir nesukūrus kažką savo.

© 37O

0°

kisielius kefyras

60

Self-released

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Meno žmonės

Domantas Razauskas ir „Vos Vos“ Vos Vos

„G&G Sindikatas“ 99

Meno žmonės / G&G Sindikatas

„Sindikato smogikai“ jau yra tapę kokybės rodikliais patiems sau: ramiai galima skirstyti Lietuvos hiphopo istoriją iki „Sindikato“ ir po jo, o apie jų teigiamą ir, deja, kartais neigiamą įtaką kalbėjau ne kartą. Bene 17–18 metų neturėdami stiprios konkurencijos jie auklėjo, žeidė, kėlė jaunuosius klausytojus, išlikdami, kas svarbiausia, savimi, nieko netepdami ir niekam nepataikaudami. Vis dėlto tokia pozicija kartais gali virsti kietakaktiškumu ir dabar ateina laikas klausti, ar „Sindikatas“ gali keistis, o gal jie tokie pat, kaip ir kokiais 2003-iaisiais. „99“, mano nuomone, parodo, kad grupei reikia atsinaujinti. Iš maištautojų virtę kietais tėčiais, auklėjančiais vaikus patriotizmo, laisvės ir sąmoningumo kryptimis, kartais jie atrodo lyg užsistovėję vienoje vietoje.

Tekstai kaip visada aštrūs, gerai mankštinantys vestibiuliarinį aparatą ir reikalaujantys įsiklausyti. Tačiau muzikaliai (ir net tematiškai) „99“ labai primena prieš ketverius metus išleistą „Revoliucijos garso takelį“, o tai jau nebuvo stipriausias jų darbas. Be reperių kritikos taikiniu tapusios minios ganytojų įvaizdį prisiėmusios valdžios temos, visa kita sukelia déjà vu jausmą. „Tu ne karalius“ (tik kvailys nesupras, kam ji skirta) yra šio albumo highlightas su nuostabiu kantri motyvu, o kiti kūriniai yra tradiciniai „G&G“ kupletai. Nors džiaugtis galima, kad chebra savęs neišduoda ir nesivaiko madų, labai norėtųsi daugiau muzikinio išmanumo, įvairumo ir spalvingumo. Daug kas albume tampa pažįstama ir atpažįstama, todėl nebežinai, ar 2018-ųjų, ar 2008-ųjų darbo klausaisi. Žinodamas vyrų muzikinį išprusimą ir tiesiog melomanišką muzikinį skonį, iš jų pageidaučiau ribų plėtimo (pvz., kaip tai daro Mesijus), nes niekas už juos to nepadarys geriau.

Aš žinau, ką gali man pasiūlyti „Sindikatas“, tačiau noriu, kad jie man pasiūlytų tai, ko aš nesitikiu. Kai viskas yra tiek profesionalu ir kokybiška, rizika tampa didžiausiu varikliu. „Sindikatas“ man yra kokybės standartas, todėl be proto noriu, kad jis ir toliau vestų į priekį šalies repo sceną. Kam kam, bet jam tikrai nėra ko bijoti.

75

D.Razauskas yra vienas pagrindinių dainuojamosios poezijos žanro vėliavnešių, tačiau man (galbūt ir dėl pasibaigusios meilės šiam žanrui) jis pirmiausia yra didžiulis muzikos eruditas, pažįstantis kiekvieną muzikos žanrą taip, kad diskusijose su juo lieki pirmokas, kuriam dar reikia daug ką pažinti. Būdamas plataus spektro ekspertas, jis užsidarydavo bliuzroko narvelyje, turinčiame savo gerbėjų, tačiau man visad atrodė, kad tiek žinių prisirinkęs žmogus turėtų vis drąsiau eiti „outside the box“. Albumas „Vos Vos“ patvirtina šią nuomonę – ten, kur Domantas yra drąsus, ten ir įdomiausias. Šis darbas yra lyg sūpynės: tai tradicinis bliuzas visomis prasmėmis, pvz., „Raganų kraujo“, tai elektroniniai bandymai, vis priverčiantys suklusti, pvz., „6“. Ir čia iš esmės viskas priklauso nuo klausytojų preferencijų. Man bliuzas iš esmės jau yra nuėjęs dalykas, kurį reikia gerbti, bet po kurį knaisiotis nėra jokio džiaugsmo. „Vos Vos“ bliuzinis vibe geriausiai atskleidžiamas dabartinę valdžią kritikuojančiame kūrinyje „Revoliucija Nr. Px“ (juk bliuzas ir yra originalioji protesto muzika), tačiau kiti kūriniai gerokai nusileidžia LP eksperimentams. Jau minėtasis „6“, šiek tiek radioheadiška, šiek tiek mamontoviška „Lopšinė“ ar būgnų sekcija lyg iš „Airijos“ laikų atėjusi „Mėlyna Balta“ yra tie ašiniai kūriniai, su kuriais man „Vos Vos“ atsiskleidžia plačiau. O iš konteksto labiausiai krinta „Tu – Voras“, kurioje bandoma prisiminti dainuojamosios poezijos pažaidimus, nors, mano manymu, tai nereikalinga. „Vos Vos“ puikiai atskleidžia puikų D.Razausko muzikinį intelektą: jis įvairus ir turtingas įtakų bei žanrų, tačiau už jo vis dar girdėti kūrėjo praeitis. Galbūt būtų drąsu jį kviesti nuo tos praeities tolti, bet, žinodamas potencialą, tai tik ir siūlau. Ir kitąsyk ne vos vos, o drąsiu šuoliu.

74

100

Andrius Mamontovas Hong Kong Tapes Mono Stereo įrašai

A.Mamontovas Lietuvoje gali daryti bet ką ir būtent tuo jis ir užsiima. Praėjusių metų viduryje išleidęs elektroninį albumą „Memories Of Something That Never Happened“, šiemet, Knygų mugės metu, jis paleido dar vieną instrumentinį darbą „Hong Kong Tapes“, kuriame sudėti nepanaudoti kūriniai, rašyti Mario Martinsono filmui „Amaya“ bei Eimunto Nekrošiaus spektakliui „Dieviškoji komedija“. Ir, kaip jis pats teigia, tai nebus toks albumas, kokio laukia gerbėjai. Nesiūlyčiau jau savęs taip nuvertinti, tačiau iš kitos pusės „Hong Kong Tapes“ nėra kažkuo labai ypatingas. Iš esmės įstringa du kūriniai: pirmas, minėtam spektaklyje neišgirstas „Sadness Ends After This“, puikiai atspindintis klasikinį E.Nekrošiaus stilių, ir paskutinis – „Back Into The Pagan Forest“, kurio sąskambiai mena praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio new wave garsus. Visa kita yra šiek tiek elektronizuotas easy listening, nei per daug ryškus, nei per daug išskirtinis. Kartais albume galima išgirsti įdomesnių kompozijų, pvz., „Electricity Keeps Us Alive“, „Bamboo“, tačiau kartais nueinama į sentimentalumą ir muziką, kurio geriausia klausyti prieš miegą, kad greičiau atsijungtum, pvz., „It Was Raining In Hong Kong Last Night“ ar „Water Is The Blood Of The World“. Be to, kad ir kaip būtų gaila, A.Mamontovas šiame darbe nepasiūlo nieko naujo, tai lyg nuotrupos iš geresnių kūrinių, senų įtakų, kurios kažkuo vientisu taip ir nepavirsta. Kaip eksperimentas pasidomėti, kokios instrumentinės muzikos klausosi šis kūrėjas, jis įdomus, tačiau albumu, brėžiančiu naują atlikėjo kryptį, jis nevirsta. Visada smagu, kad leidžiama sau kurti, tačiau tai veikiau bandymas žaisti kompozicijomis nei naujos karjeros pradžia. Iš kitos pusės, aš „Hong Kong Tapes“ klausyčiausi daug maloniau nei vėlyvosios A.Mamontovo tradicinės muzikos.

O tai, kad jis bando ir bandosi, tik sveikintina.

100

69

100

100

70

absentas

100

spiritas

>> už kadro

Kaip gyvena Berli Rašė Jorė Janavičiūtė

Vykti į Berlyno kino festivalį, arba tiesiog Berlinalę, jau tapo kasmečiu ritualu, iš dalies netgi neatsiejama metų ciklo dalimi. Tai ne tik galimybė daugiau kaip savaitei pabėgti į kino pasaulį, bet ir iš lietuviškos žvarbios žiemos – į trapią pavasario pradžią, kai po saulėtas Berlyno gatves gali lakstyti atsisagstęs paltą, bet ir vėl pasigauni slogą...

Ž

inoma, rašysiu ne apie orą. Šiemet vyko jau 68-asis ilgą istoriją turintis festivalis. Berlyne per metus vyksta bene 70 kino festivalių, pačių įvairiausių, kokių tik galite sugalvoti, – nuo įvairių šalių kino dienų iki pornofilmų festivalio (nors tai dar švelnus pavyzdys), taip pat nuolat veikia dešimtys kino teatrų. Filmai Berlyne nuolat rodomi ir netradicinėse erdvėse. Kiną čia gali kurti visi.

Greičiausiai ne vienas jūsų draugas yra sukūręs pilnametražį filmą, kurio premjera įvyko kokios nors galerijos ar gėjų baro rūsyje. Ir greičiausiai jūsų draugas jame vaidino pats. Šio miesto raktažodis – įvairovė. Kokybė – jau kitas klausimas.

Tokia iš dalies yra ir Berlinalė. Šio festivalio programoje, kurią sudaro šimtai filmų, galima rasti visko. Tačiau šie metai žada pokyčių.

Tai vienas didžiausių Europos kino festivalių, tačiau jau kuris laikas kai kurių kritikų vadinamas vienu silpniausių A lygio kino festivalių. Praeitais metais 79 Vokietijos kino kūrėjai pasirašė peticiją, kurioje pasisakė prieš septyniolika metų savo pareigas einantį festivalio meninį direktorių Dieterį Kosslicką ir reikalavo skaidrumo įpėdinių rinkimuose, jo kadencijai šiais metais pasibaigus.

Tačiau kol kas atvykusi į Berlinalę visuomet stengiuosi leistis į paieškas – pažiūrėti ne tik žinomiausių režisierių filmus ar filmus iš konkursinės programos (dėl kurios Berlyne taip pat dažnai burbama), tuos filmus, kuriuos nebūtinai pavyks vėliau pamatyti Lietuvos kino festivaliuose. Kartais pavyksta atrasti perlų.

Kartais – ne. Dalijuosi, ką vertingo šiais metais man pavyko pamatyti.

22 //

Kas gero Festivalis man prasidėjo nuo naujausio Weso Andersono animacinio filmo „Isle of Dogs“ (aut. past. – straipsnyje nurodomi filmų pavadinimai anglų kalba, lietuviški pavadinimai – tik tuo atveju, jei jau yra išversti) peržiūros pilnutėliame „Friedrichstadt-Palast“ kino teatre, kuris talpina beveik 2 tūkst. žiūrovų. „Isle of Dogs“ buvo šių metų festivalio atidarymo filmas.

© 37O

Jis pasakoja apie Megasakio miestą, kurio korumpuotas meras Kobayashi įsako visus miesto šunis ištremti į Šiukšlių salą. Dvylikametis mero globotinis

Atari Kobayashi miniatiūriniu lėktuvėliu (nieko neprimena? ) skrenda į salą ieškoti savo šuns. Čia jį pasitinka vietinių šunų gauja, kurių vienas, besivadinantis Šefu, labai skeptiškai žiūri į berniuką… Jie leidžiasi į kelionę per salą ieškoti galbūt pagrobto Atari šuns.

Tai antrasis W.Andersono animacinis filmas. Berlyne šiemet jis pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą. „Isle of Dogs“, be abejo, paperka iki detalių savita W.Andersono visata ir humoras.

Ko vertas vien užrašas prieš filmą, kad šunų lojimas filme išverstas į anglų kalbą. Paradoksas – visuomet suprantame šunis, o žmonių – dažniausiai ne, jie kalba japoniškai ir dažnai yra net neverčiami. Vis dėlto tai filmas, kurį žiūrė-

damas gerai praleidi laiką, tačiau pamiršti vos palikęs kino teatrą ir pradėjęs gėrėtis saulėto Berlyno vaizdais.

Keliaujame žiūrėti dar vieno konkursinės programos filmo „Damsel“. Tai, ko gero, skirtingiausiai žiūrovų vertintas festivalio filmas. Tai brolių Davido ir Nathano Zellnerių pasakojimo apie Samuelį Alabasterį (akt. Robertas Pattinsonas), verslų jauną vaikiną, atvykstantį į amerikietišką dykynę valtele ieškoti Penelopės (akt. Mia Wasikowska), savo gyvenimo meilės, kurią jis nori vesti. Kaip vestuvių dovaną jis atsiplukdo miniatiūrinį ponį. Į kelią ieškoti merginos kartu pasiima taurelę išlenkti mėgstantį ceremonijų meistrą Parsoną Henrį. Jiems bekeliaujant Samuelis

jam papasakoja, kad Penelopė yra pagrobta ir įkalinta nuošalioje miško kabinoje. Tačiau atvykus paaiškėja, kad Penelopė nebūtinai norėjo būti išlaisvinta... Įdomu, kad šioje vesterno parodijoje pagrindine heroje tampa moteris ir ji pati yra atsakinga už savo veiksmus. Tačiau žiūrovų nuomonė apie šį filmą pasidalijo būtent todėl, kad vieniems filmo humoras pasirodė juokingas, kitiems – paprasčiausiai lėkštas.

Vyrus įkūnijantys veikėjai pasirodė tokie kvaili, kad žiūrint filmą su jais buvo sunku susitapatinti. Bet jei bus proga, pažiūrėkite šį filmą ir susidarykite nuomonę patys. Pamatysite dainuojantį ir šokantį R.Pattinsoną.

Kad ir kaip ten būtų, Berlinalė mums pažėrė filmų, kurių lauksime. Kaip ir kitų metų festivalio.

nalė?

sislapstančių pabėgėlių klaidžioja po miesto gatves, kavines, barus, viešbučius. Georgas sutinka paslaptingą jauną moterį Marie (akt. Paula Beer), jo planai po truputį pradeda keistis.

Annos Seghers romanu paremtas filmas žavi savo poetine visata, kurioje susipina šiuolaikinė ir XX a. Europos istorija. Kartu tai jautri ir slėpininga meilės istorija.

Dar vienas mano asmeninių šio festivalio favoritų – Sandanso kino festivalyje sėkmės sulaukęs amerikietės Josephine Decker „Madeline`s Madeline“. Jis rodytas Berlinalės forumo programoje, kurioje dažniausiai demonstruojami mažai žinomų, tačiau kylančių režisierių eksperimentiniai ar avangardiniai filmai. „Madeline`s Madeline“ pasakoja iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą istoriją – apie paauglę merginą Madeline, sergančią depresija. Jos mama mano, kad jai reikia ypatingos priežiūros.

Madeline pradeda lankyti teatro trupę, kur būna visai kitokia nei namuose. Čia ji – nesuvaldoma gamtos jėga: vieną akimirką – katė, kitą – vėžlys. Ji pradeda atrasti išsilaisvinimą iš mamos suvaržymų, bet kartu ir ryšį su ja. Šis filmas labiausiai sudomino dėl savo vizualumo ir formos laisvės – operatorės Ashley Connor kamera visad siurrealiai priartėjusi prie herojų ar laisvai juda erdvėje, tokius kadrus sujungia asociatyvus montažas, o galiausiai nuginkluoja Madeline įkūnijančios Helenos Howard vaidyba. Filmo scenarijus buvo parašytas remiantis metus trukusiomis improvizacijomis su aktoriais. Šis kūrybinis procesas puikiai atsispindi ir formoje. Tai šviežia kino kalba alsuojantis, jau trečiasis režisierės J.Decker pilnametražis filmas. Gaila, kad dar neatrado Lietuvos kino festivalių programų sudarytojai.

Dar vienas didžiausią įspūdį palikusių festivalio filmų – Guso van Santo „Don’t Worry, He Won’t Get Far on

Favoritas liko be prizų Vienas didžiausių šio festivalio favoritų – vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo „Transit“, kuris, deja, liko be apdovanojimų. „Transit“ veiksmas vyksta išgalvoto šių laikų karo metu. Vokiečių kariai – jau prie pat Paryžiaus. Georgui (akt. Franzas Rogowski) pavyksta pabėgti link Marselio paskutinę minutę. Jis su savimi turi sau gyvenimą atėmusio rašytojo Weidelio daiktų – pastarojo paskutinio kūrinio juodraštį, dokumentus ir Meksikos vizos garantiją. Georgas prisiima jo tapatybę, mat Marselyje gali pasilikti tik tie, kurie išvyks – turintieji leidimą iš priimančios šalies. Daugybė išvykimo ar šio leidimo laukiančių ir dažnai be-

Foot“, taip pat varžęsis su kitais filmais konkurse. Šio filmo tema iš pirmo žvilgsnio toli gražu ne itin patraukli – filmo pagrindinis herojus Johnas, jaunas vyras neįgaliojo vežimėlyje, turintis problemą dėl alkoholio, prie ratelių prirakintas nuo tada, kai po vienos vakarėlių nakties Los Andžele jo draugelis užmigo prie vairo. Jis sutinka gražuolę švedę Annu, sugrąžinančią jam norą gyventi, ir turtingą hipį Donį, kurio namuose vyksta neįprasti anoniminių alkoholikų susirinkimai, padedantys pamatyti save ir pasaulį iš kitos perspektyvos. Po truputį Johnas savo paties gyvenime pastebi grožį ir humorą, kurie jam padeda atrasti talentą karikatūriškiems komiksams

piešti. Filmas paremtas karikatūrininko Johno Callahano memuarais. Tai galbūt ne geriausias G.van Santo filmas, bet jis, kaip ir herojaus gyvenimas, pripildytas skaidraus humoro su vienu ryškiausių metų vaidmenų.

Alternatyva Taip pat, manau, verta bent trumpai paminėti kitus Berlyne matytus ir atmintyje išlikusius filmus. Švedų režisierių Axelio Peterséno ir Månso Månssono groteskiškos dramos „The Real Estate“ centre – 68-erių Nojet, kuri, mirus tėvui, paveldi daugiabutį Stokholmo centre. Ji nori jį parduoti, tačiau paaiškėja, kad to visiškai nenori daugybę metų namą specialiai prastai prižiūrėję jos giminės ir, žinoma, paties namo gyventojai. Ji stoja į kovą su jais.

Spaudai skirtos peržiūros metu žmonės masiškai ėjo iš salės, galima įtarti, kad tai buvo dėl lėto filmo ritmo, bet vis dėlto jie šį tą praleido – šis filmas vertas dėmesio dėl ultraskandinaviško juodo humoro ir vizualikos – Nojet įkūnijanti aktorė Léonore Ekstrand kameros sekama iš labai labai arti, taip, kad galima įžvelgti kiekvieną jos senstančio kūno odos porą (nors ji pati lanko sporto klubą ir visaip kitaip bando pasipriešinti bėgančiam laikui), taip pat filme įspūdingai derinami šilti ir šalti atspalviai.

Vienas nuotaikingiausių festivalyje matytų dokumentinių filmų – muzikos dokumentika „Shut Up and Play The Piano“ (rež. Philipp Jedicke) apie kontrastingą ir itin charizmatišką muzikos pasaulio asmenybę Chilly Gonzalesą, kuris savo karjeros metu išbandė daugybę stilių – nuo punk iki repo ar performanso meno, tačiau galiausiai liko prie... pianino.

Arthauso kinui skirtoje programoje „Panorama“ šiemet karaliavo Azijos šalių kinas. Iš jų pavyko pamatyti filmą „Old Love“ (rež. Park Kiyong) – minimalistinį tiek kameros darbo, tiek biudžeto

požiūriu, kiek lėtoką, tačiau poetiškai sudėliotą, jautriai herojus sekantį filmą apie po daugybės metų netyčia Seulo oro uosto susitinkančius buvusius mylimuosius. Gyvenimo, likusio praeityje, prisiminimai sukuria melancholijos pojūtį, kuri lydi herojus visą filmą. „Central Airport THF“ (rež. Karim Aïnouz) pasakoja apie buvusiame viename didžiausių pasaulio pastatų, pastatytame dar nacių ir 2003 m. uždarytame, Berlyno Tempelhofo oro uoste apgyvendintus pabėgėlius. Filme žvelgiama į jų kasdienybę. Iš vienos pusės, šis filmas sveikina Berlyną kaip miestą, kuris perdirba erdves, – karo reikmėms tarnavęs oro uostas apgyvendintas pastogės ieškančiaisiais, tačiau, iš kitos pu-

sės, parodomos jų gyvenimo sąlygos – šeimos gyvena oro uosto angaruose, sukonstruotose vos kelių kvadratinių metrų erdvėse, ir pasilieka čia net kelerius metus, nors pradžioje buvo žadama, kad ten gyvens tik laikinai, kelis mėnesius. Reflektuojamas šios vietos su pačiu miestu ryšys – buvusiame pakilimo lauke, už oro uosto pastato, kur gyvena pabėgėliai, tvoros, įsikūręs parkas, kur berlyniečiai mėgsta bėgioti ar gerti alų. Filme yra kadras, kur apie pabėgėlius nenutuokiantys girti turistai linksmindamiesi perlipa šią tvorą.

Ką pamatysime Lietuvoje Jau žinomi kai kurie filmai iš Berlyno, kurie bus rodomi Lietuvoje. Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“ pamatysite neseniai seksualiniu priekabiavimu kelių moterų apkaltinto Kim Ki-duko siaubo trilerį „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ („Human, Space, Time and Human“), kuriame jis vaizdingai ir brutaliai prabyla apie atsakomybę už savo neapgalvotus poelgius. Režisierė Malgorzata Szumowska kritiškai, bet su juodo humoro doze pristato Lenkijos visuomenę, jos prietarus ir konservatyvumą komiškoje dramoje „Veidas“ („Mug“).

Režisierė už savo filmą „Kūnas“ („Body“) 2015 m. pelnė „Sidabrinį lokį“ kaip geriausia režisierė, šis filmas taip pat rodytas „Kino pavasaryje“. Filipinų režisierius Lavas Diazas savo istoriniame epe „Šėtono laikas“ („The Season of the Devil“) toliau tyrinėja siaubingas savo šalies traumas ir ieško naujų kino formų – čia jo veikėjai dainuoja. „Kino pavasaryje“ bus galima išvysti Berlinalėje apdovanotus filmus. „Paveldėtojos“ („The Heiresses“, rež. Marcelo Martinessi) pelnė netgi tris prizus: „Sidabrinį lokį“, Alfredo Bauerio prizą už naujų perspektyvų atvėrimą ir FIPRESCI kritikų apdovanojimą, o pagrindinę veikėją įkūnijanti Ana Brun laimėjo geriausios aktorės titulą. Taip pat „Dovlatovas“ („Dovlatov“, rež. Aleksejus Germanas jaunesnysis) – jo dailininkė ir

kostiumų dizainerė Jelena Okopnaja pelnė „Sidabrinį lokį“ už įspūdingą meninį indėlį. „Kino pavasaryje“ taip pat galėsite pamatyti filmus „Vienintelis vaikas“ („Last Child“, rež. Shin Dong-seok), „Bokštas. Šviesi diena“ („Tower. A Bright Day“, rež. Jagoda Szelc).

Konkursinės programos filmai „Transit“, „In The Aisles“ (rež. Thomas Stuberis, Vokietija, 2018), „Pig“ (rež. Mani Haghighi, Iranas, 2018), „3 Days in Quiberon“ (rež. Emily Atef, Vokietija, Austrija, Prancūzija, 2018) bei „Ága“ (rež. Milko Lazarovas, Bulgarija, Vokietija, Prancūzija, 2018) nupirkti platinimui Lietuvos kino teatruose ar festivaliuose.

KINAS

>> eiti ar neiti

Ir vėl ištiko „Kino pavasaris“: dešimties must see filmų sąrašas

J

ei reikėtų išskirti pastaruoju metu dažniausiai girdimą klausimą, tai būtų: „Ką žiūrėti per „Kino pavasarį“? „37O“ apie kiną rašančių Jorės Janavičiūtės ir Auksės Podolskytės klausiame, ką į tokius klausimus atsakyti, t.y. kokių filmų nepraleisti, kad vėliau netektų gailėtis.

Žurnalistės, vienos festivalio „Kino pavasaris“ tekstų autorių A.Podolskytės rekomendacijos

įvykis lietuviškame kine, kurio neverta praleisti. Režisieriaus ir gamtininko pastangos (apie šį filmą gamtininkas M.Survila svajojo nuo penktos klasės) buvo palankiai įvertintos didžiausiame pasaulio tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje IDFA. Lietuvoje jis uždarys „Kino pavasarį“. Jei pavargote nuo žmonių veidų, plepalų ir problemų, leiskitės į pasivaikščiojimą po tūkstančius metų menančius Lietuvos miškus ir susipažinkite su jų gyventojais. Tikiu, kad pailsėsite.

Žurnalistės ir režisierės J.Janavičiūtės rekomendacijos „Tyli naktis“ (Silent Night, rež. Piotras Domalewskis, Lenkija, 2017)

„Ankštumas“ (Closeness, rež. Kantemiras Balagovas, Rusija, 2017)

10-asis dešimtmetis, Nalčikas. Centre – žydų šeima, turinti du vaikus – 24-erių Ilaną ir jos jaunesnįjį brolį. Būtent jo sužadėtuvių ceremonija tampa išbandymų momentu šeimos, kuri visur jaučiasi tarsi svečiai, gyvenime. Musulmonų miestas jiems yra svetimas. Tai šeimos drama, kuri sulipdyta iš K.Balagovo vaikystės atsiminimų (veiksmas vyksta jo gimtajame mieste), todėl viena šio filmo stiprybių yra autentiškumas. Negaliu pamiršti Daryos Zhovner puikiai suvaidinto personažo Ilanos. Jai pavyko sukurti maištingo būdo ir be galo jausmingą heroję.

Buhalteriją į kiną iškeitusiam 26-erių režisieriui iš Šiaurės Kaukazo plojo visi Kanai. Namo tuščiomis jis negrįžo – gavo kino kritikų asociacijos FIPRESCI apdovanojimą. Ploju ir aš.

Kūčioms Adamas vyksta namo. Jis, kaip ir jo tėvas bei dėdė, dirba užsienyje. Važiuoja su gražiomis žiniomis – jo žmona laukiasi ir su svajone susikurti laimingą gyvenimą svetur. Tačiau tik atvykus namo viskas tarytum apsiverčia.

Dar viena šeimos drama ir debiutas.

Tik „Tyli naktis“ dėl komiškų scenų kiek linksmesnė nei „Ankštumas“. Tačiau tai anaiptol ne komedija – juokingai graudus filmas, kurį žiūrint užklups jausmas, kaip tai pažįstama. Lenkija juk netoli.

P.Domalewskis, kuris taip pat atvyks į Vilnių, kelia svarbius klausimus apie emigracijos padarinius ir šeimą, kurios pasirinkti negalima. Dar viena šio filmo stiprybė – aktorių vaidmenys.

„Migruojantys žmonės“

„Fokstrotas“ (Foxtrot, rež. Samuelis Maozas, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2017)

24 // © 37O

Laisviausiai kritikuojame tuos, kuriuos labiausiai mylime, o prie pašalinių esame lyg avinėliai. Sutinkate? Panašiai yra S.Maozui, Izraelio kino kūrėjui, kuris pila druskos ant neužgijusių (ir galbūt niekada neužgysiančių) žaizdų. Po didinamuoju stiklu – privalomoji karinė tarnyba, Holokausto traumos, o jei plačiau – Izraelio visuomenė. Tačiau leistis į kelionę įdomu: temų svarbą subalansuoja netikėti vingiai, ironija ir meninė raiška.

Besidomintiesiems šios šalies kinu sufleruoju, kad dėmesį atkreiptų į Izraelio ir Palestinos konflikto padarinius permąstantį dokumentinį filmą „Į Vakarus nuo Jordano upės“ („West of The Jordan River“, 2017) ir vaidybinį „Ilgesys“ („Longing“, 2017). Pastarųjų režisieriai – Amosas Gitai ir Savis Gabizonas – yra didelį autoritetą turintys kino meistrai, su kuriais bus galima pasimatyti festivalyje.

„Sengirė“ (The Ancient Woods, rež. Mindaugas Survila, Lietuva, 2017)

Gamtinės dokumentikos kūrimas – prabanga ne tik dėl reikalingų techninių resursų, kurie kainuoja įspūdingas sumas.

Ji reikalauja laiko – palapinėje vienam gali tekti praleisti 24 valandas – supratimo ir kantrybės. Lauk nelaukęs – norimas gyvūnas gali nepasirodyti. Taigi dėl šių priežasčių „Sengirė“ yra ryškus

(The Wild Boys, rež. Bertrand‘as Mandico, Prancūzija, 2017)

Vienas festivalio filmų radinių. Filmas prasideda XX a. pradžioje Prancūzijos saloje, kur šeši paaugliai iš gerų šeimų įvykdo barbarišką nusikaltimą.

Tėvai juos atiduoda į keisto kapitono rankas, kuris plukdo berniukus į negyvenamąją salą perauklėti. Labai greitai laive kyla maištas. Pasiekus nedidelę salą, berniukų laukia dar didesni nuotykiai – keisčiausi augalai ir juos perauklėti pasiryžusi daktarė. Įtampa auga ir viskas ima keistis... Debiutinis menininko B.Mandico filmas papirks savo energija, pasaulio unikalumu, susipinančių skirtingų kino formų gausa, sinefiliškumu ir netikėta drąsia pozicija lyčių klausimu...

„Dovlatovas“ (Dovlatovas, rež. Aleksey Germanas Jr., Rusijos Federacija, Lenkija, Serbija 2018)

Bene tiesiai iš Berlyno kino festivalio atkeliavęs A.Germano jaunesniojo filmas, kur jo dailininkė ir kostiumų dizainerė Jelena Okopnaja pelnė „Sidabrinį lokį“ už išskirtinį meninį indėlį. Jo centre garsus rusų rašyto Sergejaus Dovlatovo gyvenimas. Jis kartu su draugu Josifu Brodskiu bandė nepasiduoti sovietinei sistemai, nes nenorėjo paminti savo talento ir žmogiškojo orumo (tačiau jo gyvenimas susiklostė kiek kitaip nei Brodskio...). Istorija nukelia į praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, tuometį Leningradą. Lyriškame ir melancholiškame elegantiškai surežisuotame filme aprėpiamos šešios rašytojo gyvenimo dienos, kupinos intelektualių tylių pokalbių virtuvėse, uždaruose slaptuose vakarėliuose.

(Human Flow, rež. Ai Weiwei, Vokietija, Kinija, JAV, 2017)

Pabėgėlių krizė yra tarsi lietuvių emigracijos tema. Atrodo, kiek galima apie tai kalbėti? Atsibodusi iki negalėjimo, todėl labai gali būti, kad šio filmo nepastebėsite. Tačiau šis kinų menininko ir aktyvisto Ai Weiwei kūrinys – ne televizinė dokumentinka ar žinių reportažas. Tai kelionė po 23 pasaulio šalis ir platesnį žvilgsnį mėginanti pasiūlyti vizualinė patirtis. Manau, jo dokumentinis filmas atneš įdomių minčių ir įkvėps.

„Laukiniai berniukai“

„Krankliai“ (Ravens, rež. Jensas Assuras, Švedija, 2017)

Ko gero, vienas estetiškiausių festivalio filmų. Jis perkelia į 1980-ųjų Švedijos provinciją. Agne prižiūri kaimo ūkį.

Jis svajoja jį perduoti vyriausiam sūnui, tačiau paaugliui daug įdomiau tyrinėti paukščius ir važinėti dviračiu su mergaite iš Stokholmo. Agne per sunku susitaikyti, kad sūnus nenori perimti ūkio, tad jis mėgina jį perlaužti, gėdina ir provokuoja kaltės jausmą. Aklą užsispyrimą keičia beprotybė…

Jau ne kartą kine matytas siužetas – tėvo ir sūnaus santykiai, bet šį kartą toks naratyvas suskamba visiškai naujomis natomis. Įspūdingi, tačiau kartu ir minimalistiniai švedo operatoriaus Jono Alariko kadrai ir lėtas filmo ritmas sukuria atšiaurią, bet kartu ir savitą poetinę filmo visatą.

„Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Seanas Bakeris, JAV, 2017)

Ko gero, laukiamiausias festivalio filmas, todėl negalime jo tiesiog neįdėti į savo rekomendacijų sąrašą.

Amerikiečių režisieriaus S.Bakerio, geriausiai žinomo po jo filmo „Mandarinas“ („Tangerine“, 2015), kuris visas buvo nufilmuotas „iPhone’u“, naujausias filmas pasakoja apie maištingą mamą Hali ir jos šešiametę dukrą Muni, kurios gyvena motelyje Floridoje visai šalia „Disney World“. Muni nerūpi realybė, ji dūksta su kitais vaikais padaužomis. Ryškių ir kontrastingų spalvų prisodrintas filmas perkelia į išdykėlės susikurtą vidinį pasaulį. Viskas skamba smagiai, tačiau mama, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų. Mergaitės mamą įkūnija lietuvė Bria Vinaitė, kurią režisierius visai netyčia pastebėjo instagrame. Filmo seanse Vilniuje dalyvaus pats režisierius ir lietuvė aktorė. Patekti bus sunku...

„Ava“ (Ava, rež. Léa Mysius, Prancūzija, 2017)

Dievinate coming-of-age žanrą, bet „Lady Bird“ pasirodė meh? Būtinai pažiūrėkite „Avą“. Trylikametė Ava su mama vasarą leidžia Atlanto vandenyno pakrantėje. Ava serga nepagydoma akių liga ir tai turbūt paskutinė vasara, kada ji dar gali šiek tiek matyti. Jos mama pasirenka elgtis taip, tarsi viskas toliau tekėtų įprasta vaga ir kad su dukra drauge praleistų geriausias vasaros atostogas. Tačiau Ava su situacija dorojasi savaip. Vieną dieną ji pavagia didelį juodą šunį, kuris priklauso paplūdimio griuvėsiuose besislapstančiam vaikinui… Vasara pasisuka netikėta linkme. Avai ji bus įsimintiniausia.

Sodrus, gyvas, laisve trykštantis ir kartu komiškas moteriškas kino debiutas 35 mm juostoje.

ASIDE

Repertuarą sekite www.padidapifish.lt

Pastaruoju metu klaipėdiečių šokio teatras „Padi Dapi Fish“ sėkmingai pasipildė naujais atlikėjais, kurie į šio ir taip įvairovę puoselėjančio šokio teatro repertuarą įnešė naujų spalvų. Šokėjų ir choreografų Nielso Claeso ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės duetas „Aside“ primena apie malonumą stebėti šokio spektaklį grynąja jo forma.

Spektaklis prasideda nuo N.Claeso monologo nelengvai identifikuojama užsienio kalba, tačiau viskas, ką nori pasakyti šio spektaklio autoriai, perteikiama nepaliaujamu, tiksliu ir technišku judėjimu. O kalba jie visų pirma apie supratimą.

dena daug platesnes, ne vieną visuomenės grupę apimančias, o bendrai žmonių tarpusavio santykiams būdingas ir daugeliui aktualias saviraiškos ir poreikio būti suprastam, atstūmimo ir artimo ryšio paieškų, palaikymo ir intymumo temas.

Atviroje scenoje, be dekoracijų sukurtam duetui pagrindinį (tam tikra prasme ir erdvinį) foną sudaro ne visada žiūrovų ausims gailestingas Andriaus Stakelės muzikinis takelis. Elektroninių garsų apsuptyje N.Claeso ir G.M.Ščavinskaitės

kuriami veikėjai mėgina visų pirma kalbėti ir daug rečiau jiems sekasi susikalbėti. Tačiau būtent tiesioginio kontakto duetinės scenos atrodo stipriausios ir paveikiausios, geriausiai atspindi supratimo ir gebėjimo tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme išgirsti kitą svarbą.

Kaip ir ilgas, intymus ir švelnią šypseną sukeliantis spektaklio finalas.

Rekomenduojama šiuolaikinio šokio gerbėjams.

Nerekomenduojama itin jautriems aukštų tonų garsams.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Scenoje – identiškais, „One Wolf“ sukurtais kostiumais vilkintys vyras ir moteris. Tad lyčių lygybės, jų tarpusavio santykiai, poreikis suprasti vienas kitą ir kelyje į susikalbėjimą kylančios kliūtys nesunkiai įskaitomi ir suvokiami. Tiesa, patys spektaklio kūrėjai linkę gvildenamas problemas sieti su translytiškumu ir jo nulemtu nepritapimu visuomenėje. Ši spektaklio potemė gana akivaizdi atskirose spektaklio scenose, kai šokėjai apsikeičia moteriškam ir vyriškam judėjimui būdingais judesių žodynais, tačiau scenoje vystoma spektaklio dramaturgija ir choreografija bei šokėjų tarpusavio santykiai gvil-

ASMENS KODAS

Repertuarą sekite www.padidapifish.lt

Lietuvos piliečių asmens kodą sudaro unikali vienuolikos dešimtainių skaitmenų seka. Ji savotiškai pažymi kiekvieną čia gimstantį asmenį ir yra naudojama duomenims apie mus kaupti ir tvarkyti. Šie skaitmenys lyg ir koduoja tai, kuo esame. Štai pirmasis skaitmuo nurodo ne tik lytį, bet ir šimtmetį, kuriame esame gimę, savo gimimo datą atpažįstame lengvai, vėliau seka kelintas ar kelinta tą dieną gimėme ir paslaptingasis Teatro archyvo nuotr.

TEATRAS

>> eiti ar neiti

išvestinis skaitmuo. O kaip šiuos šaltus, statistinius ir biurokratinius duomenis paversti dalimi savęs? Būtent į šį klausimą mėgina atsakyti šokėja ir choreografė Oksana Griaznova savo monospektaklyje „Asmens kodas“.

„Asmens kodas“ – asmeniškai šaltas ir apskaičiuotai nuoširdus šokio darbas, panašiai toks kaip asmens kodas – labai jautri, tačiau tik objektyviais duomenimis pagrįsta asmeninė informacija.

Šokėja nuosekliai ir matematiškai tiria erdvę, tarsi išskaičiuodama savo kūno judėjimą scenos koordinačių plokštumoje. Minimalistiniais, tačiau tiksliai apskaičiuotais judesiais ji po truputėlį išbando kūno galimybes, jo judėjimo amplitudę ir santykį su erdve bei šviesa. Tiesa, taip pat ir su laiku. Jis čia tampa vienu iš faktorių. Tačiau būtent šiuo aspektu choreografei ir šokėjai pritrūko kritiško žvilgsnio iš šono.

Choreografijos matematiškumas natūraliai įveda monotonijos net ir į dinamišką judėjimą. O.Griaznovos scenoje kuriamas choreografinis piešinys aiškus, tačiau, siekiant išlaikyti publikos koncentraciją, jam būtinas kryptingesnis dramaturginis vystymas. Kita vertus, dalį šių trūkumų atperka akivaizdi atlikėjos vidinė motyvacija.

Rekomenduojama minimalizmo šalininkams.

Nerekomenduojama ekspresionizmo gerbėjams.

Spektaklį baigia dar vienas bandymas pri(si)jaukinti skaičius – O.Griaznovos monologas, kurio metu ji pateikia 11 skaičiais grįstų faktų apie save, kurie daug painesni ir asmeniškesni už užkoduotuosius asmens kode, tačiau taip pat suskaičiuojami. Kaip ir motyvas, kodėl monologas skamba angliškai.

>> eiti ar neiti

ATVIRA ODA

Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt

Kauno kamerinio teatro repertuaras pasipildė išskirtinai vien moterims skirtu pasirodymu. Į „Atvirą odą“ vyrai tiesiog neįleidžiami. Kodėl? Tai moterims ir moteriškumui skirtas pojūčių ritualas, kuriame nėra stebėtojų – tik dalyvės.

Nors ir vyksta teatre, tai būtent ritualas, o ne spektaklis.

Giedriaus Kuncevičiaus nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

„Pojūčių teatro“ įkūrėja, režisierė Karolina Žernytė drauge su keletu kolegių susirinkusias moteris visų pirma pakviečia pasidabinti specialiai tam sukurtais didžiuliais sijonais, čia pat primenančiais moterišką judėjimą ir nelengvą prigimtį. Vėliau seka skonių, kvapų, garsų ir potyrių puokštė. Kauno kamerinio teatro rūsyje vykstantis pasirodymas-ritualas iš tiesų primena moterų pirtį, tik be prakaito ir apsinuoginimo, tačiau išlaikant rituališką moteriško vakaro ir dalijimosi žiniomis, potyriais ir patirtimi atmosferą.

Visos atėjusiosios patirti „Atviros odos“ čia tampa dalyvėmis, todėl jūsų potyriai nemažai priklauso ir nuo kompanijos, į kurią patenkate. Jei nesate taktilių nuotykių mėgėja, galite pasijusti ir nejaukiai, o jei kolegės nebus linkusios dalytis mintimis ar patirtimi, ritualas taip pat gali prarasti dalį prasmės. Verta pripažinti, kad moteriškasis režisierės K.Žernytės, dailininkės Aistės Jančiūtės, ir aktorių Ramintos Šniaukštaitės bei Editos Niciūtės kvartetas jautriai pasirūpins ir pasistengs prakalbinti kiekvieną, pasiryžusią patyrinėti „Atvirą odą“.

Rekomenduojama įvairioms moteriškoms šventėms.

Nerekomenduojama vyrams ir itin nemėgstančioms, kai jas liečia.

DUMBLAS

ŽIŪRĖKITE ANTANO SIREIKOS KREPŠINIO AKADEMIJOJE (buv. DUBIJOS m-kloje, Ežero g. 11, Šiauliai) Repertuarą sekite www.sdt.lt

Sauliaus Jankausko nuotr.

Įvietintas (anglų k. site-specific) scenos menas jau tapo nors ir nedažnu, bet gana įprastu sostinėje ar uostamiestyje, vis dažniau jo apraiškų pasitaiko ir Kaune. Netradicinėse erdvėse pasirodantys spektakliai kituose šalies miestuose dar gana retas reiškinys. Šiauliuose, apleistoje, jau keletą metų neveikiančioje „Dubijos“ mokyklos salėje įsikūręs Šiaulių dramos teatro spektaklis „Dumblas“ – viena retų išimčių. Kamerinį, prie pat žiūrovų vyks-

tantį spektaklį pagal amerikiečių autorės Maria Irene Fornes prieš daugiau nei tris dešimtmečius sukurtą tragediją „Dumblas“ čia sukūrė jauna scenografė Goda Palekaitė ir amerikietis teatro kūrėjas Aaronas Kahnas.

Spektaklyje natūralistiškai vaizduojami visuomenės paraštėse gyvenančių, neišsilavinusių, sunkiai besiverčiančių ir, regis, įvairių raidos sutrikimų kamuojamų Monikos Šaltytės – Mae, Aido Matučio – Loido ir Antano Venckaus – Henrio bendras (su)gyvenimas. Jie tarsi pasmerkti būti drauge, trokšdami ir nekęsdami vienas kito mėgina išgyventi, vis besimurgdydami varginančios beraštystės nulemtos kasdienybės dumble. Vienintelis mėginimas iš viso to išsivaduoti – Mae siekis mokytis ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą – baigiasi tragiškai. Tad ant apleistos, nebereikalingos mokyklos grindų dūžta viltis išsivaduoti ir kartu nuskamba gana grėsmingas jaunųjų kūrėjų perspėjimas.

28 // © 37O

G.Palekaitei ir A.Kahnui pavyko prakalbinti Šiaulių dramos teatro aktorius ir atskleisti juos naujoje šviesoje. Tad pagrindinis šio spektaklio ramstis – puikūs vaidmenys. Tiesa, hiperrealistinį spektaklį iš realybės šou būdingo uždarytų žmonių stebėjimo spąstų sumaniai išveda perkusininko Gintauto Gascevičiaus kuriamų garsų ir triukšmų kakofonija. Ji ne tik sukuria ir besiartinančios grėsmės

atmosferą, bet ir subtiliai dekonstruoja „didžiojo brolio“ / matricos efektą ir leidžia į ką tik čia pat vykusį brutaliai realų veiksmą pažvelgti iš tolimesnės perspektyvos.

Rekomenduojama itin šiltai apsirengti.

Nerekomenduojama, jei jūsų kategoriškai nedomina žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimas.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Persikėlėme į naują dimensiją. Pasakų dimensiją. Prieblandos zoną, o gal atvirkščiai – vietą, kurioje fantazija liejasi ąsočiais, skraido vienaragiai ir slibinai, o lentynos spalva paskęsta rožiniuose dažuose... Statome visus tūzus: švarią kaip muilas „labàdienà“ pasakų knygą, iš Žemės rutulio pusiaujo gimstančią lietuviškų šokoladų kolekciją, kurią vertina ir piratai, ir sultonai. Taip pat klojame linines pasakas namams, stebuklingą Dominyko Gutausko (ne)skraidantį kilimą, skaras, sekančias pasakas, ir muzikos albumą, pasakojantį apie šešiapirščius Patagonijos milžinus bei muziką. ..

.

Knyga „Stebuklinės pasakos“ LIETUVA Diz. „labàdienà“ www.labadiena.eu

.

Tuzinas kelių į popierių atgulę, tuzinas galvų ten sielas sudėjusios... Su jumis sveikinasi šviežiena – stebuklinės lietuvių pasakos modernia forma, sukurta „labàdienà“ dizainerių. 104 puslapiai ir 12 pasakų, iliustruotų stipriausių lietuvių menininkų bei dizainerių. Viršelis švarus ir sterilus kaip muilas – to nepasakysi apie knygos vidų, bet čia ir prasideda nešvarūs literatūros reikalai – pasakos, kurias iliustravo Karolis Strautniekas, Gediminas Šaulys („Pet Punk“), Antanas Dubra, Džiugas Valančauskas, Akvilė Magicdust, Tomas Kos, A.Bran ir kt. Tinka vaikams, patinka suaugusiesiems. „labàdienà“ nuotr.

Šokoladų kolekcija „Equator“ LIETUVA Diz. Laura Grigaliūnaitė, Marija Puipaitė, Domantas Užpalis, Giedrė Ramonaitė, Birutė Zokaitytė www.chocolatenaive.com

Pasakiška „Equator“ kolekcijos idėja ta, kad visi ingredientai atkeliauja iš vienos ekosistemos, esančios ties Žemės rutulio pusiauju.

Kiekviena plytelė seka vis kitą iliustruotą pasaką: apie naktis tropikuose ir prieskonių salą.

LIETUVA Diz. Gabrielė Ugnė Petrauskaitė

Gabrielės Ugnės Petrauskaitės nuotr.

Vytauto Narkevičiaus nuotr.

„CONDOR AVENUE“ albumas „Patagonia“ LIETUVA Diz. Ernesta Vala, Adriana Vala, Algirdas Remeikis www.condoravenue.com

Tie, kurie vaikystėje skaitė Julesą Verne‘ą ar buvo Argentinoje, tikrai žino Patagoniją. Taip buvo pavadintas ir lietuviškos roko grupės „Condor Avenue“ debiutinis albumas. Sklandė mitas, kad Patagonijos žemėje kadaise gyveno milžinai, kurie dingo. Čia prasidėjo ir „Condor Avenue“ kelionė į kitą dimensiją. Dabar „Patagonia“ yra praeitis iš būsimos ateities, o grupės nariai – keistos būtybės iš praeities, iškastos kaip fosilijos. Kad būtų sukurtas šio CD dizainas, prireikė net odontologų naudojamų medžiagų, kuriose buvo laikomi muzikantų veidai tam, kad būtų padarytos kaukės. Vėliau dar buvo išlietos kitos kūno dalys, net šešiapirštė ranka-suvenyras!

Projektas „Skaros, sekančios pasakas“

Anksčiau močiutės pasakas sekdavo iš knygų, o dabar – iš skarų! Tiesa, sukurtų naudojant papildytos realybės technologijas. Dizainerė iliustravo skaras grafiniais elementais ir būtybėmis, atkeliavusiomis iš stebuklinių lietuvių liaudies pasakų, tada papildė dinamiška realybe ir pavertė skarą pasakų sekimo įrankiu. Planšetinio įrenginio ekrane, įtraukiant garsą, iliustracijos atgyja, praplečia matymo ir girdėjimo ribas.

Pavyzdžiui, gali girdėti jūros bangas, gal net būtų galima išgirsti kaip pieno / kraujo puta atplaukia Žilvinas žaltys, gavęs notifikeišioną iš Eglės.

Apie šokoladą su dumplainiais, kurį inkų dievai valgė prieš 3000 metų, apie 40ies nuožmių dykumų plėšikų oloje paslėptą ypatingo skonio lobį su sezamų padažu ir medkirtį Ali, kuris žinojo stebuklingą slaptažodį: „Sezamai, atsidaryk!“ Apie žemės riešutų sviesto šokoladą, kurį gamina pats velnias. Nekaltų mergelių ašaros susimaišo su bieso liepsna ir iš nuodėmingo prasidėjimo gimsta velnioniška šokolado plytelė.

Sako, jis toks geras, kad galima įtraukti į didžiausių pasaulio nuodėmių sąrašą.

Ernestos Valos, Roberto Pledo nuotr.

30 // © 37O

Kilimas „Banana Moon“

Vizualinis identitetas „Linen tales“

LIETUVA Diz. Dominykas Gutauskas www.jotjot.com

LIETUVA Diz. Dovydas Stonkus www.linentales.com

Rožinis peizažas – vieta sustoti ir išlaisvinti savo mintis iš rėmų. Skrieti medžiais į mėnulį, kaip bumerangas pro šakas. Ieškoti aukso šiltame smėlyje ir gerti saldų vandenį. Šaudyti žvaigždes iš laidynės ar valgyti jas kaip ledinukus arba vietoj pusryčių. Žaisti ruletę su bananais ir pūsti dūmus tol, kol jie taps rožiniai... Viskas įmanoma, kai nusileidi ant šio meno kūrinio. Čia ne skraidantis kilimas, o paveikslas. Paveikslas grindims. Toks geras, kad net norėtųsi neštis vietoj rankšluosčio į paplūdimį ir ant jo degintis.

Visiems, kuriems nusibodo skandinaviško dizaino pasakos, yra alternatyva. Baltiškas dizainas su atstovu spaudai ir tekstilei – „Linen tales“. Beveik niekas kitas Europoje nesugebėjo taip gerai „privatizuoti“ lino tradicijos kaip lietuviai, o šis prekės ženklas ne tik gamina gražias linines pasakas namams, bet ir turi sveiką vizualinį identitetą. „Studio Honest“ dizaineris jiems sukūrė unikalią tipografiją ir leido lininėms pasakoms tęstis iki begalybės. Už tai autoriui ne tik buvo išrašytas „Gero dizaino“ diplomas, bet ir smigo reklamos festivalio „Adrenalinas“ strėlė.

„jot.jot“ nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

INTERNATIONAL STUDENTS

DIFFERENT COUNTIRES

WWW.LCC.LT