370 nr 66

2018 gegužė #66

Kodėl Švedija diktuoja pasaulio muzikos madas?

Gedvilė Bunikytė: gyventi pozityvų gyvenimą yra revoliucija Jie čia ateina tam, kad suformuotų tavo nuomonę Romų menas su drugelio randu Lietuviai perka šiuolaikinį meną: kokį ir už kiek?

rašė jurgita Kviliūnaitė (2018 m. gegužės 7 d.)

Kodėl ir Šį Kartą netapome čempionais? s

kaitytojams, kuriems „Eurovizija“ yra absoliučiai nė motais ir jos nežiūri net ir dėl sportinio intereso kaip aš (mes su draugais kartais net lažinamės, kas laimės), rekomenduoju versti kitus žurnalo puslapius ir toliau nebeskaityti. negaiškite savo laiko – jį galite skirti, pavyzdžiui, kasmėnesinei mūsų Jono muzikos albumų apžvalgai. ne tokiems atspariems popmuzikos pasaulio blizgesiui žurnalo skaitytojams iš karto prisipažįstu: nemoku burti nei iš delno, nei iš kavos tirščių, nei taro kortomis. net horoskopų neskaitau. dėl šios priežasties prie savo pavardės pridėjau datą, kad būtų aišku, kad redakcinę rašiau likus parai iki pusfinalio, kuriame dainuoja lietuvos atstovė ieva zasimauskaitė, todėl tikrai nežinojau, ar ji pateks į finalą. neskaičiau ir jokių liūdnų prognozių iš „eurovizijos“ gerbėjų svetainių (nepamenu, kad jos kada nors būtų mums palankios). Bet taip, tą vakarą buvau visiškai įsitikinusi, kad mūsų šaliai ir vėl nepasiseks laimėti šio populiaraus dainų konkurso (jeigu gegužės 12-ąją paaiškės, kad prašoviau, galite mane kaip nors nubausti – pavyzdžiui, priversti parašyti konkurso finalo dainų analizę).

Kodėl drįsau taip liūdnai prognozuoti? jokiu būdu ne todėl, kad man asmeniškai nepatiktų pati daina ar jos atlikimas. Baladė kaip baladė, atlikėja kaip atlikėja. turime geresnių, bet turime ir blogesnių. čia aš norėčiau dėti tašką ir nebesvarstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, – išrinkome ievą, ji ir išvažiavo. tik išlydėta ji ne kaip tautos numylėtinė, o veikiau kaip ta našlaitėlė iš pasakos, kuriai pamotė liepė žiemą žibučių pririnkti.

Girdėjau, kažkokie jauni dizaineriai ievai koncertinę suknelę pasiuvo. Kažkas paskolino kitą suknelę iškilmingam atidarymui. ir tai, regis, viskas – nebent kažką praleidau arba apie kitokią pagalbą ieva viešai ir nekalbėjo. na, galima aišku, pasidžiaugti, kad atlikėjai ir jos komandai nereikia patiems už viešbučius susimokėti – kiek atsimenu, pragyvenimo išlaidas visada padengia konkursą transliuojantis nacionalinis kanalas, kuris, kaip žinome, turi labai ribotą biudžetą. tiesą sakant, parašyti komentarą „eurovizijos“ tema įkvėpė ne tik tai, kad teko rengti reportažus iš įvairiuose europos miestuose vykusių pusfinalių ir finalų, todėl šį „žvėrį“ pažįstu šiek tiek geriau nei daugelis lietuvių. mane išprovokavo vieno žinomo televizijos prodiuserio pasisakymas feisbuke, kuriame jis tyčiojosi iš mūsų atstovės pasirodymo kūrėjų minimalistinių sumanymų. noriu atvirai jo paklausti: o ką tu padarei, kad vėl neatrodytume varganai kitų šalių kontekste? Ką mes visi padarėme? ogi nieko. ir kvailiui aišku, kad, norint gerai pasirodyti šiame konkurse, sėkmės, talento bei moralinio palaikymo neužtenka, reikia ir pinigų. pirmiausia – kokybiškiems įrašams, kostiumams, choreografams, režisieriams, technologiniams šou elementams, ir, žinoma, dainos reklamai užsienyje.

#66 NUMERIO BENdRAdARBIAI: jONAS BRAšKYS („Gintariniai aKiniai“) Klauso muziKą, Kad jums nereiKėtų

GOdA dAPšYTė tamsta moKslų daKtarė, jaunosios Kartos teatro KritiKė

MARIjUS GAILIUS Girdėjau iš gana patikimų šaltinių, kad kai kurie netolimo užsienio atlikėjai, siekdami pergalės šiame konkurse, ir milijoną eurų yra išleidę. Bet laimėjo. ir užtikrintai. pernai labai sirgau už „fusedmarc“. nepasisekė jiems, net į finalą nepateko. Kažkas dėl to kaltino atlikėjų nemokėjimą bendrauti, kažkas – įvaizdį, kažkas – pačią dainą. o aš esu įsitikinusi, kad iš alternatyviosios scenos į populiariąją teleportuoti muzikantai paprasčiausiai neturėjo finansinių galimybių pasiruošti konkursui – ko gero, juos menkai gelbėjo ir kaip dainos nugalėtojos autoriams mano darbovietės – asociacijos latGa – įsteigta premija, siekusi kelis tūkstančius. mes kažkodėl savo atlikėjus į „euroviziją“ jau daugelį metų taip išlydime – be apčiuopiamos finansinės pagalbos iš verslo, iš valdžios, net ir morališkai palaikome toli gražu ne visi. o paskui visi žiūrime per televiziją į juos kaip į kačiukus baloje: išplauks ar paskęs. turintiems patyrusių prodiuserių užnugarį atlikėjams ši rizika per kažkurį laiką ir į pliusą išeina, o štai kai kuriems, ko gero, tenka po konkurso dar ilgai skolas atidavinėti ir keiksnoti tą dieną, kai sugalvojo dalyvauti konkurse – štai tiek iš tos laimės ir iš tos garbės. įsivaizduokite, jeigu taip nacionalinės vyrų rinktinės krepšininkams reikėtų patiems susimokėti, pavyzdžiui, už salių nuomą, treniruotes, keliones į draugiškus turnyrus. ar daug norinčiųjų liktų joje žaisti? na, gal patys turtingiausieji, iš krepšinio milijonus susikrovę. o juk tomis pačiomis vėliavomis ir ten, ir ten mojuojame, tas pats visiems mums brangus žodis „lithuania“ ekrane puikuojasi.

Kuris nors krepšininkas į šį mano palyginimą turėtų atsakyti – pirma tegul jie tiek muzikos srityje padaro, kiek mes krepšinyje pasiekėme, tada kalbėkime. na, čia iš tos serijos kaip andrius Kubilius kažkada skėlė – kai į mūsų šalį atvyks madrido „real“ ar londono „chelsea“, tada ir futbolo stadioną pastatysime. apie valdžios požiūrį į popkultūrą jau net neverta aušinti burnos – Kultūros ministerija su ja visada elgiasi kaip su podukra, kuriai išlaikyti pinigų skirti nereikia (kai ateis laikas, gal pati princą kaip nors susiras). pramogų verslo atstovai jau daug metų ragina valdžiažmogius žiūrėti į popmuziką kaip į ūkio šaką, kurią reikia auginti, kaip pavyzdį pateikdami Švediją, kuriai, kaip žinome, puikiai sekasi ir „eurovizijoje“ – ją švedai laimėjo jau šešis kartus, jeigu teisingai suskaičiavo mūsų autorė toma, pamėginusi pasiaiškinti, kaip šiai gana nedidelei šaliai pavyko tapti trečia pasaulyje pagal muzikos importą po jav ir jungtinės Karalystės.

Kai šis numeris pasklis po miestus, ko gero, eurovizinės aistros jau bus nurimusios. Bet lauks kitas nervų karas – „eurolygos“ finalo ketverto kovos. ir krepšinis, ir „eurovizija“ – pramogos. Bet dabar juk pats metas pramogauti – rimtosios kultūros sezonas beveik baigėsi. Šiame žurnalo numeryje kviečiame susipažinti su mugės „artvilnius“ ir alternatyviosios muzikos festivalio „tilto namai“ programomis, kitą mėnesį pristatysime svarbesnius vasaros festivalius, o kol kas siūlome pasimėgauti žurnalo bendraautorių parengtomis temomis. niekur neskubant ir niekam neįsipareigojant. iki susitikimo vasarą!

laisvai samdomas raŠytojų sKaitytojas

TOMAS IVANAUSKAS meno žinovas ir fotoGrafas

dAIVA jUONYTė KruopŠti ir darBŠti naujoKė

SANdRA KLIUKAITė alisos steBuKlų lentynos turinio eKspertė

GIEdRė STEIKŪNAITė žmoGus, Kuriam rūpi viso pasaulio proBlemos

TOMA VIdUGIRYTė muziKa Besidominti naujoKė

jURGA TUMASONYTė Gaudo istorijas, Kurios Gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

viršelyje – lykke li („rca records“ nuotr.)

projektas „jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 16, 18, 20, 21, 22, 24, 26, 28, 30 p.

37o 37o.diena.lt Redaktorė jurgita Kviliūnaitė 37o@kaunodiena.lt Dizainas tomas mozūra tmozura@gmail.com Dirbame aguonų g. 6, vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas uaB „sunra“ Spaudė uaB „lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37o už reklamų turinį neatsako #66, gegužė, 2018 reklaminiai straipsniai žymimi

>>>>Žirklės Žirklės

Rašė Tomas Ivanauskas

Gedvilė Bunikytė – lietuvė menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Honkonge. Kurianti kažką tokio, ką būtų galima įvardyti kaip minimalistinį-geometrinį-filosofinį konceptualizmą. O gal ir dar kaip nors kitaip, tačiau geriau tegu pati autorė papasakoja apie save, savo kūrinius, gyvenimą megapolyje bei apie tai, kas suteikia peno jos kūrybai.

Gedvilė Bunikytė: gyventi gyvenimą yra revoliucija

4 // © 37O

– Ar vaikystėje su tėvais lankydavotės kultūros renginiuose?

– Mano tėvai yra labai jautrūs ir gilūs žmonės. Aš manau, kad jie, kaip ir daugelis, visą gyvenimą bandė savo jautrumą slėpti, apsisaugoti, tai virsdavo į visokius emocinius sunkumus, depresiją, priklausomybę, agresiją. Tiesiogiai su meno pasauliu jie nieko bendro neturėjo ir abu dirbo normalius darbus, bet labai vertino knygas, gamtą, grožį. Daug eidavome į įvairius kultūros renginius.

Kai buvau gal ketverių metų, ėjome į kino teatrą žiūrėti filmų su Bruce Lee. Kai buvau penkerių, mane nusivedė į „The

Scorpions“ koncertą. Buvo labai triukšminga, tai aš užmigau (šypsosi). Nuo ankstyvos vaikystės tėvai skatino viskuo domėtis. Augdama labai sunkiai viską išgyvenau, empatiškai viską aplinkui sugerdavau – tiek gera, tiek ir bloga. Žvelgiant atgal, gilios žaizdos ir jautrumas aplinkai – klasikinis ir senas kaip pasaulis, bet tobulas receptas sielai. Kaip ir vokiečių roko grupė bei Honkongo kinas (šypsosi).

– Ką tau davė mokslai Londono Goldsmito universitete?

– Goldsmitas – puiki mokykla. Joje daug ko išmokau ir esu šiai mokyklai dėkinga už išugdytą kūrybiškumo laisvę. Studijuodama aš domėjausi visiškai kitokiais dalykais: perfor-

Justine Jaime nuotr.

– Gedvile, papasakok, kaip į tavo gyvenimą atėjo menas?

– Aš norėjau būti menininke, kai buvau trejų metų. Sąmoningai tokio tikslo nesiekiau, bet viskas ėjo ta linkme. Keletą kartų netgi sąmoningai bandžiau to išvengti ir netapti menininke, norėjau stabilesnio gyvenimo, bet galiausiai supratau, kad aš esu tai, kas esu, ir kad kovoti su savimi neverta. Galutinis sprendimo priėmimo procesas iš tiesų buvo daug dramatiškesnis – metus meditavau, daug skaičiau, vienatvėje rymojau ir įvyko visiškas emocinis lūžis. Tada ir pasakiau sau – gerai, būsiu, būsiu tokia, kokia esu. Nuo tada klausimų nebekyla: mano linija labai aiški – brėžti linijas (šypsosi).

mansais, videomenu, teatru. Ir nors tai dabar mano darbuose vizualiai neatsispindi, tačiau teoriniai pamatai davė daug – ritmas, erdvės pajutimas, kompozicija – kertiniai mano kūrybos akmenys.

– Papasakok, kokia aplinka turėtų tave supti, kad galėtum ramiai kurti?

– Mėgstu tylą, ramybę, erdvę, šviesą, gamtą. Bet svarbiausia, kad būtų ramu viduje, tada kūrybai ribų nėra. Mėgstu žiūrėti į tolį, jeigu būna galimybė – į kalnus. Svarbiausia, ko reikia kūrybai, tai kantrybės, išlaukti tinkamo momento, jį išnaudoti, o jam praėjus nepanikuoti.

Prieš keletą metų praleidau tris mėnesius namuose ant grindų, ant 10 m ilgio popieriaus lapo kiekvieną dieną valandų valandas braižydama mažyčius apskritimus. Buvo likę gal kokie 50 cm, kai atsikėlusi iš ryto blogos nuotaikos, skubėdama ir burbėdama pasidariau glotnutį ir visą jį praeidama išpyliau ant beveik pabaigto darbo. Buvo 1 min. tylos, 1 min. šoko, o paskui taip ramu ir juokinga pasidarė, nes pagalvojau – taigi norėjau kantrybės išmokti, tai va – imk ir mokykis. Ta pačią dieną antrą 10 m popieriaus lapą nusipirkau ir dar tris mėnesius užtrukau, kol pabaigiau darbą. Istorija baigėsi gerai, pats darbas iš-

ėjo dar geresnis, apkeliavo parodas keliose šalyse. Į parodą Los Andžele atėjęs vienos didžiųjų galerijų „Ace Gallery“ savininkas Douglas Chrismas jį įvertino komplimentais, o iš jo tai išgirsti buvo garbė, nes, kaip vėliau sužinojau, jis jų nežarsto.

– Ar esi produktyvi menininkė?

– Dirbu ciklais, kartais labai produktyviai, kartais ne. Pati kūrybinė praktika yra visiškai intuityvi – man nebūna deadline ar užsakymų, nekuriu specialiai parodai, o rodau tai, ką tuo metu turiu.

Net jeigu turėčiau tik vieną naują darbą, turėtų jo ir užtekti. Nors taip niekada nebūna, visada darbų turiu užtektinai.

Viskas mano gyvenime man yra kūrybos dalis. Tiek dvasinis augimas, tiek fizinė gerovė, tiek psichologinis patvarumas. Aš daug laiko praleidžiu skaitydama, medituodama, praktikuodama kovos menus (ypač muai tai), jogą.

Daug kas nežino ir dažnai nustemba, kad domiuosi kovos menais. Bet manyje yra ta dalis, kario archetipas, tą jėgos instinktą palieku ringe treniruodamasi. Jei nekreipiame dėmesio į savo karingąją pusę, ji pavirsta chuliganu, mušeika, neturinčiu principų ir tikslo. Joga subalansuoja kitą mano pusę, moko atrasti naujų prasmių tuose pačiuose be-

Aš visada sakau, kad net jeigu niekuo vertingu ir neprisidėsiu prie pasaulio ir žmonijos egzistavimo, tai bent jau darysiu viską, kas yra mano galioje, kad nepabloginčiau situacijos, neskleisčiau negatyvių žodžių, energijos, minčių. Taip, kaip mes gyvename dabar, tas masinis savęs ir gamtos naikinimas rodo, kad bendra žmonijos situacija yra sudėtinga. Gydyti, mylėti save ir kitą, kurti, gyventi pozityvų gyvenimą yra revoliucija.

– Žiūrint į tavo darbus apima meditatyvinis jausmas: kažkokie kosminiai simboliai, kai kur galima įžvelgti ir čiurlioniškų motyvų. Kas tave įkvepia?

– Tai, ką ir minėjai, – meditacija, kosmosas ir Čiurlionis! Mikrokosmosas ir makrokosmosas. Kas viduje, kas išorėje, kas danguje, kas žemėje.

Michaelo Rusho nuotr.

Pagrindiniai ir dažniausiai besikartojantys motyvai yra kalnai, saulė, mėnulis. Dažnai būna kelios saulės, keli mėnuliai, keliose skirtingose dimensijose ir laiko juostose vienu metu.

pozityvų

Suartėjimas. Popierius, rašalas, akrilas 2016 m.

(Justine Jaime nuotr.)

sikartojančiuose dalykuose. Vis tą pačią asaną padaryti nėra sunku, sunkiau ją darant neaptingti ir eiti už savo įsivaizduotų ribų, tam reikia kaskart įdėti pastangų. Tinkamo maisto paruošimas ir valgymas man taip pat yra kūrybos dalis. Jau daugelį metų nevalgau gyvulinės kilmės produktų. Gyvybę teikiantis maistas, miegas, meditacija – pagrindiniai energijos šaltiniai, o kūryba reikalauja daug pastangų ir energijos. Duoti idėjai materialią išraišką, išvesti tą idėją iš abstraktaus į matomą pasaulį – tai krūvis fiziniam, emociniam ir psichologiniam kūnui. Reikia ne tik pastangų, energijos ir disciplinos, reikia daug meilės sau. Tai beveik kiekvienam iš

kviečia ne į kūrinius žiūrėti, bet pamatyti save tuose kūriniuose.

mūsų yra labai sunkus procesas. Kai gali kurti iš tyrų tiesos gelmių, gali pradėti vesti save gijimo ir laisvės link. Nesvarbu, kokia išraiška ta kūryba ateis – menu, mokymu, išradimais, idėjomis ar pan. Jei ji ateina iš meilės ir tiesos, ji bus reikalinga.

Kūryboje dažnai naudoju kalno simboliką, nes širdis dainuoja matant ar galvojant apie kalnus. Kalnas – stiprybės, stabilumo, ilgaamžiškumo simbolis. Jo vizualinė, geometrinė išraiška – trikampis – pati stipriausia geometrinė forma, konstrukcijoje naudojama nuo tiltų iki namų statybos, suteikianti objektui tvirtumo. Dvasinėje filosofijoje kalnas – tai vidinis balansas, padedantis išlikti savame centre, nepaisant aplinkybių. Žmogus, turintis tokių savybių, yra vedamas vidinės savikontrolės ir ramybės, jis nėra veikiamas išorinių jėgų, sugundomas reklamų, suerzinamas pikto kaimyno ar įkyraus giminaičio, jis nesiblaško ieškodamas pripažinimo, nebando nusipirkti laimės, jis tvirtai ir nepajudinamai stovi ant žemės.

Saulė – pirminis visų senųjų religijų simbolis, visa ko pradžia. Ji atneša šviesą ir gyvybę. Apskritimas – gerai atpažįstamas saulės geometrinis atitikmuo.

Daugelyje religijų saulė taip pat vaizduojama ir kryžiais. Aš taip pat naudoju abu simbolius. Susikertančios linijos yra ir sąlyčio taškas tarp dviejų dimensijų. Saulė – tai tikrojo aš simbolis. Tai vyriškos prigimties energija, jėga, veržlumas, galingumas. Tai sąmoninga mūsų dalis, savęs realizavimas, logika. Mėnulis – kita šios energijos pusė, pasąmonė, moteriškoji visatos prigimtis, instinktai, tėkmė, ritmas. Mėnulis įkūnija viską, kas turi ciklus ir reprezentuoja begalybę, nemirtingumą, pačios gamtos tamsiosios pusės nušvitimą. Alchemijoje mėnulis išreiškiamas sidabru ir jo visas potencialas yra pasiekiamas, kai susijungia su saule ar auksu. Viskas, kas egzistuoja neatskiriamai nuo jo priešingo atitikmens, – universalus visatos dėsnis arba kinų filosofijoje žinomas kaip in ir jang konceptas.

– Kaip tu jauti tas vibracijas? Ar girdi šviesą, matai garsą?

– Mes esame daug jautresni ir galingesni, negu leidžiame sau būti. Girdėti šviesą – tai girdėti vidinį balsą, tikrąjį aš, jausti atsiveriančią širdį, leisti sau švytėti, jausti energiją kiekvienoje kūno ląstelėje. Matyti garsą – tai matyti

– Kaip gyvenimas tokiame mieste kaip Honkongas veikia tavo kūrybą?

– Honkongas – labai unikalus miestas. Kaip ir kiekvienas miestas turi savo pranašumų ir trūkumų. Nežinau, ar šis miestas tiesiogiai veikia mano kūrybą. Nesvarbu, kur būčiau, gyvenu savame pasaulyje, savame erdvėlaivyje keliauju, su savais žmonėmis.

Ratas. Popierius, rašalas, akrilas, 2016 m.

(Justine Jaime nuotr.)

pasaulį kaip ritmą, kompoziciją, matyti, kai besikeičiančios natos ir besipinančios melodijos sudaro pilnatvę, visumą. Tuščia erdvė nėra tuščia, ji visko potencialas, joje jau egzistuoja šviesa, garsas ir laikas. Tai, ką mes matome ar girdime, yra mūsų pačių pasirinkimas.

– Kodėl tavo kūryboje dominuoja tik trys spalvos: juoda, raudona, mėlyna?

– Mane domina viskas, kas yra širdis, giluma, begalybė. Raudona – tai gyvybė, kraujas, ugnis, karštis, viskas, kas yra fizinė to išraiška. Mėlyna – tai dangus, vanduo, dievybė, eteris. Raudona ir mėlyna įrėmina visą matomą elektromagnetinę šviesos skalę, viską, ką matome.

Tai taip pat yra riba ir tarp to, kas egzistuoja, bet mes nematome. Balta ir juoda – tai erdvė ir laikas. Tai apima viską, kas yra.

– Ką šiuo metu kuri?

– Visada tą patį – linijas!

– Kad jau prakalbai apie linijas... Neseniai pasirodė tavo drabužių linija. O gal tiksliau būtų – drabužiai su tavo linijomis?

– Honkonge yra tokia šauni concept store „Mahka“. Jie mane pakvietė bendradarbiauti, taip ir gimė „Gedvile x Mahka“ – sportiškų ir praktiškų drabužių.

Aš mėgstu uniformą, neseku mados, per sudėtingi drabužiai ir aksesuarai man yra distrakcija, mėgstu tvarką ir aiškumą. Kolekcija tai atspindi: viskas minimaliai, darbai nekoreguoti – kokie buvo, tokie ir liko, tik kito formato.

Draugai ir pažįstami labai apsidžiaugė, kad galės vaikščioti su mano braižiniais, o tada ir platesnė publika susidomėjo.

– Kas šiuolaikiniame mene tave pačią jaudina, domina?

– Aš visada linkstu prie tų menininkų, kurie kaip alchemikai transformuoja energiją, gydo pasaulį savo darbais,

– Kaip tu jame apsigyvenai? Kuo šis miestas tave žavi, o gal trikdo?

– Prieš ką nors darydama aš daug negalvoju, o visada plaukiu pasroviui.

Taip buvo ir šį kartą – atsirado galimybė čia atvažiuoti gyventi, tai taip ir padariau. Jaučiau, kad tinkamas laikas ir tinkama vieta. Prieš tai kelerius metus gyvenau Vienoje, dar prieš tai – Londone ir kituose miestuose, taigi pats procesas man nebuvo naujas. Honkonge esu jau keletą metų. Esu dėkinga, kad miestas mane priėmė. Mane reprezentuojanti galerija ir draugai tapo mano šeima. Šiame mieste nedaug vietos, bet labai daug žmonių, tačiau viskas turi savo vietą, viskas puikiai organizuota. Kai norisi gamtos, vos pasukus iš judrios gatvės gali atsidurti laukinėje gamtoje. Tai didelių kontrastų miestas, daug produktyvios energijos ir čia niekada nebūna žiemos.

– Nemėgsti žiemos?

– Žiemą kaip konceptą mėgstu. Labai gražus ir tyras metų laikas, atsinaujinimo periodas. Vizualiai – tai ypatingas grožis. Žinai, snaigės – tai gamtos linijų brėžiniai, visada tas pats, bet niekada nebūna dviejų vienodų. Ar tai ne fantastika? Bekrisdamos žemyn, kiekviena turi savo kelią ir būtent šis unikalus kelias per atmosferą, kiekvienas posūkis, kiekvienas kritimo kampas suteikia unikalią simetriją ir lemia galutinę snaigės formą. Lietuvoje žiemos nuostabios – ankstyvi, tamsūs, jaukūs vakarai, viskas apimta tiršta melancholiška romantika, šaltukas žandus kanda ir sniegas viską apkloja. Bet šalčio aš nemėgstu. Labiau patinka būti šalyse, kur atsikeli iš lovos ir gali eiti pro duris, jokių sluoksnių nereikia krautis ant savęs ir visą dieną juos nešioti. Todėl Honkongas ir Los Andželas – mėgstamos buvimo vietos, nes, pasitaisysiu, – ten ne žiemos, bet šalčio nebūna.

– Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ką veiki grįžusi?

– Grįžtu bent kartą per metus. Aplankau gimines, gamtą, draugus ir Vilniaus kavines. Kai būnu Lietuvoje, stengiuosi kažkiek ir kultūros aktualijas pasekti, aplankyti galerijas. Man lietuviškas teatras pats geriausias pasaulyje!

Justine Jaime nuotr.

Tuščia erdvė nėra tuščia, ji – visa ko potencialas, joje jau egzistuoja šviesa, garsas ir laikas. Tai, ką mes matome ar girdime, yra mūsų pačių pasirinkimas.

>> Žirklės >> Žirklės

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Daugeliui meno lauko atstovų pažįstamas kuratorius Jonas Žakaitis prieš metus literatūroje debiutavo trumposios prozos rinkiniu „90s“ – tekstą nutarė pateikti elektroniniu formatu ir leisti skaitytojams savo kūrybą atsisiųsti nemokamai. Prieš susitikimą žinojau tik tiek, kad, nemažai laiko praleidęs studijuodamas užsienyje, Vilniuje ir Briuselyje veikusios galerijos „Tulips & Roses“ direktorius rašo labai įdomius siurrealistinius bei absurdiškus tekstus. Pokalbio metu paaiškėjo keletas netikėtų dalykų.

6 // © 37O

Jonas Žakaitis: menininku turi būti net tada, kai to visai nenori – Baigęs mokyklą įstojai į politikos mokslus, paskui perėjai prie filosofijos. Kaip tavo gyvenime atsirado šiuolaikinis menas?

– Nuo paauglystės aistringai domėjausi filosofija – buvau tradicinis dvyliktokas, kuris galvojo, kad gyvenime reikia siekti rimtų dalykų ir tapti, tarkime, diplomatu. Tačiau įstojęs į politologiją, iškart supratau, kad esu ne savo rogėse.

Pasisekė, kad ten šiuolaikines politines teorijas dėstė Alvydas Jokūbaitis – grįžus prie filosofinių temų man vėl atsivėrė čakros. Paskatintas dėstytojo, įstojau į Atviros visuomenės kolegiją, kurioje metus studijavau humanitarinius mokslus – ten man labai patiko, jaučiau, kad tiesiog neįmanoma būti geresnėje vietoje. Tad toliau kryptingai domėjausi ir, baigęs politologiją, studijavau filosofiją. Negavęs finansavimo doktorantūros studijoms, grįžau į Lietuvą ir pusmetį buvau sutrikęs, nes iki tol nuosekliai dėliota gyvenimo trajektorija sugriuvo. Tuo metu brolis norėjo atidaryti paveikslų galeriją, o aš turėjau nemažai savo kartos menininkų draugų, su kuriais šiaip apie meną dažniausiai nekalbėdavome. Paklausiau jų, ar negalėtų duoti patarimų broliui. Jie nusijuokė ir paaiškino, kad veikia ne visai tai. Taip buvau supažindintas su konceptualiu, minimaliu menu – man tai pasirodė be proto įdomu ir gimininga filosofijai. Išėjus iš akademinės aplinkos, atsivėrė langas su naujomis idėjomis. Pasiūliau kurti broliui galeriją, bet ne paveikslų. Nors iš pradžių jis buvo skeptiškas, galiausiai su šia idėja sutiko. Taip atsirado galerija „Tulips & Roses“ – dvejus metus veikėme Vilniuje, prisijungė ir mano mergina Aurimė, o tada dar dvejiems metams persikėlėme į Briuselį. Paskui dar buvo Venecijos meno bienalė.

– Baigęs kuratoriaus veiklą, perėjai prie literatūros. Sakyk, o nekildavo minčių pačiam užsiimti vizualiu menu?

– Net ir tokiems dalykams, kurie atrodo sukurti paprastai be jokio amato ar įgūdžių, iš tiesų reikia tam tikrų savybių.

Konceptualūs menininkai turi somatinį, vizualinį juslumą.

Smagu, kad galiu susilaikyti nuo bandymų, nes pats tokių savybių neturiu.

– Greitai išplaukėte į tarptautinius vandenis?

– Gana greitai. Man tai buvo didelis iššūkis, nes nei apie meną, nei apie vadybą nenusimaniau ir, kaip daugelis humanitarų, mėgau meną pritempti prie savo mąstymo, o ne atvirkščiai.

Teko labai daug ko išmokti, bet kai tau vos dvidešimt keli, esi kupinas avantiūrizmo. Taip per porą metų mes šovėme į viršų, važinėdavome po įvairias parodas, atsirado užsienio kolekcininkų.

Kai dirbome Vilniuje, matėsi, kad 90 proc. parodų ir 100 proc. pardavimų vyksta ne Lietuvoje, tad nusprendėme keliauti į Briuselį ir būti arčiau vyksmo.

Tie metai buvo iš tiesų fainas gyvenimo nuotykis, susipažinau su daug kūrybingų ir drąsių žmonių.

– Skaitai daug šiuolaikinės amerikiečių literatūros. O koks tavo santykis su lietuvių autorių kūryba?

– Kodėl sustabdėte šią veiklą?

– Priėjome kryžkelę – reikėjo arba baigti, arba visa galva lįsti į verslą, o to nenorėjome, be to, tam nebuvome ir patys gabiausi. Tad veiklą nutraukėme.

– Tačiau turi kitų savybių – gebi kurti literatūrą. Ar sutinki su šiuo metu populiaria teorija, kad rašyti galima išmokti?

– Ilgą laiką atrodė gėdinga kalbėti apie tokias sąvokas kaip „talentas“ ar „įkvėpimas“, dabar labai drąsiai galiu sakyti, kad yra žmonių, kurie talentą turi, ir yra, kurie neturi. Bet tai nieko blogo. Juk būna ir stalių, kurie turi gerą ranką, arba talentingų daržininkų, kurių augalai klesti. Tai normalu.

– Kaip nusprendei parašyti knygą?

– Atsimenu, ruošdamasis Venecijos bienalei, nusiunčiau kuratoriui Raimundui Malašauskui kelis grožinius tekstus, paklausiau, gal kur nors panaudos. Jis atsakė, kad tekstai puikūs, bet tam, kad kažką iš jų galėtum padaryti, jų reikėtų 50-ies. Tuo metu neturėjau laiko ir tekstus pasidėjau į stalčių. Kai grįžau į Lietuvą, atsisveikinęs su galerija, vėl nebežinojau, ko imtis. Vieną dieną atsisėdau ir atsitiktinai parašiau knygą apie voverę spaustuvėje, sudėjau dar kelis tekstus iš stalčiaus ir nusprendžiau, kad jeigu parašysiu dar 50 tokių pasakojimų, galbūt kažkas iš to išeis. Taip ir padariau – nuo visko atsiribojau ir nuo ryto iki vakaro rašiau knygą. Dirbau disciplinuotai, turėjau aiškų ritmą ir rašymo taisykles. Man patiko tai, kad rašiau be įsipareigojimų kitiems. Niekada iki tol nebuvau ir nesu literatūros lauke, tai nebuvo ir šiuolaikinio meno projektas, prie kurio dirbdavome komandoje. Labai daug skaičiau, tarkime, Matthew Dickmano, Dorothe’os Lasky poezijos.

do alternatyvios gramatikos, stilistikos. Tai nėra atsitiktinis dalykas, o šiuolaikinė kultūra. Tad rašytojas negali to ignoruoti ir užsidaryti, o gali greičiau jau žaisti panašiomis žaidimo taisyklėmis.

Vienas įdomiausių dalykų šiose studijose – praktika reabilitacijos klinikoje. Ten superchebros sutikau. Pavyzdžiui, tokį mačiusį gyvenimo vyruką, galintį ranka perlaužti butelį.

– Skaitei poeziją, o rašei prozą?

– Ne tik poeziją. Nuo seno labai patinka Davido Fosterio Wallace’o kūryba, jo įtakos mano tekstuose nemažai, nors galbūt to nematyti. Daug skolinausi iš prozininkių Lydios Davis ir Lucios Berlin. Rašydamas turėjau tokį lapelį, kuriame sąžiningai žymėjau visas įtakas, atėjusias į mano tekstus.

– Tad galėtum išleisti ir įtakų knygelę?

– Taip, galėčiau (juokiasi).

– Pradėjęs rašyti apie tai mąsčiau, nes skaičiau vien anglų kalba. Norėjau atrasti savo būdą rašyti lietuviškai. Darydavau eksperimentus, pavyzdžiui, pasakodavau į diktofoną, o tada mėgindavau daryti transkripcijas, išimti iš teksto skyrybos ženklus. Klausiausi kitų žmonių kalbėjimo.

– Tavo tekstuose iš tiesų justi autentiškas, nesuliteratūrintas įvairių personažų kalbėjimas.

– Stengiausi tai ir padaryti, tarkime, buvo toks jogos instruktorius ir didžėjus Sigis – DJ Saga. Jo šneka primena tokį kalbėjimo lavinos įspūdį. Iš kūniškos kalbos susidėlioja pusiau verbalinė, pusiau fizinė struktūra. Kitas neabejotiną įtaką man padaręs žmogus – buvęs kalinys, filosofuojantis apie gyvenimo tiesas, Gintaras Lunskis (juokiasi). Būtent šie personažai mokė mane, kaip galėčiau elgtis su lietuvių kalba.

– Originali lietuviška įtaka! Pastebėjai, kad dabar literatūroje ryškėja tendencija rašyti šnekamąja kalba?

– Taip, tai natūralu ir sveikintina. Labiausiai prie to prisidėjo feisbukas, nes žmonės pradėjo rašyti taip, kaip nori. Atsira-

– Praėjo metai po tavo paties knygos pasirodymo, kokie įspūdžiai išleidus „90s“ į gyvenimą?

– Nebuvo taip, kad pasirodžiusi knyga pakeistų mano gyvenimą (juokiasi). Draugams patiko, daug reakcijų iš literatūros lauko nesusilaukiau. Per daug ja ir nesirūpinu, tiesa, Erika Lastovskytė šiuo metu lyg ir verčia ją į anglų kalbą.

– Sąmoningai pasirinkai savo kūriniui elektroninį formatą ar ne?

– Taip, dabar nebežinau, ar padariau gerai ir ar daryčiau taip antrą kartą. Maniau, kad toks formatas knygai suteiks lengvumo, o daug kas nusiminė – galbūt toks ėjimas pasirodė nerimtas, tarsi niekas nebūtų norėjęs šios knygos leisti. Man, pačiam dažniausiai skaitančiam elektronines knygas, tai atrodė faina idėja: imkite ir siųskitės nemokamai!

– Ar jau turi minčių antrai knygai?

– Aha, tačiau šiais metais pradėjau mokslus ir visiškai neturiu tam laiko.

– Ką mokaisi?

– Kineziterapiją. Pats nemažai sportuoju, tad pradėjau domėtis, kaip iš esmės veikia kūnas. Mėginau skaityti vadovėlius, bet supratau, kad neprisiversiu to padaryti vienas, tad įstojau mokytis, kad tai daryti mane priverstų (juokiasi).

– Turbūt šių mokslų įtakos tavo tekstuose bus nemažai?

– O taip! Vienas įdomiausių dalykų šiose studijose – praktika reabilitacijos klinikoje. Ten superchebros sutikau. Pavyzdžiui, tokį mačiusi gyvenimo vyruką, galintį ranka perlaužti butelį. Jo pusė kūno paralyžiuota tarsi po insulto. Paklaustas, kas nutiko, vyrukas sako, kad tiesiog susibeisbolino. Suprantama, kad paralyžiuotos jo rankos ir kojos gerai nebefunkcionuos, o jis vis kalba, kad labai pasiilgo darbo ir galbūt skambins chebrai, kad pavogtų jį iš klinikos į darbą. Dirba jis stogdengiu (juokiasi). Nežinau, ar man reikės pasakyti, ar palaukti, kol kažkas kitas praneš, kad stogų dengti jis turbūt nebegalės. Pirmoji mano pacientė buvo devyniasdešimtmetė bobutė, kuriai buvo amputuota koja ir reikėjo ją išmokyti vaikščioti su protezu. Koją nupjovė šeima. Norėjo, kad bobutė prižiūrėtų sodą, – nusprendė, kad įsitaisiusi protezą ji mokysis judėti ir galbūt nuveiks kažką daugiau nei būdama sveika. Bobutė sėdėjo klinikoje ir sakė, kad nori tiesiog numirti, – vaikščioti su protezu atsisakė. Visaip ją šnekinau, ji atkuto, suprato, kad kažkas jos klausosi ir pradėjo noriai daryti pratimus.

– Taigi šiam darbui reikia ir daug psichologinių gebėjimų?

– Ne, visiškai nereikia. Daugelis kineziterapeutų nebendrauja su tokiais žmonėmis, o tai visai suprantama. Nes jeigu pas tave ateina jaunas vaikinas su plyšusiu raiščiu ir tu gerai padarysi savo darbą, jis vėl galės žaisti krepšinį, o su bobute jau kad ir kaip dirbsi...

– Baigęs mokslus dirbsi kineziterapeutu, o gal visa tai darai tik dėl inspiracijų?

– Įsipareigojęs tapti menininku, turi juo būti net tada, kai to visai nenori. O tai nėra smagu – man patinka menininkai ir kūriniai, tačiau nemėgstu meno rinkos ir meno institucijos.

Labai retai būna taip, kad patinka koks nors muziejus kaip struktūra arba įkvepia leidykla – dažniausiai jos kaip tik gadina reikalus. Dabar juk daug būdų savo veiklas susidėlioti taip, kad galėtum nebūti sistemoje. Man, pavyzdžiui, rankos nusvyra jau po kelių postų feisbuke (juokiasi). Tačiau smagu, kai žmonės tai daro su įkvėpimu. Tik tas kelias ne man.

Geriau toliau sau mankštinsiu bobutes, duosiu joms kilnoti pagaliukus, o pats laisvu laiku rašysiu.

>> Skaitykla

Rašė Marijus Gailius

Eleanor Catton

Olivier Bourdeaut

Vertė Gabrielė Bernotienė. „Baltos lankos“, 2018

Vertė Erika Sabaliauskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Šviesuliai

Tai toks skaitinys, skirtas lengvai nuprotėti. Tikra laiko mašina, kurią sudaro per pusaštunto šimto puslapių iš plonytės spaudos lapų, bet knyga vis tiek liko stora. Jeigu šią vasarą atostogausite visą mėnesį, tai kaip tik mėnesiui. Visam mėnesiui – nuotykių!

Romanas subalansuotas buvusios britų imperijos arealo auditorijai, bet turbūt tinka ir Lietuvos skaitytojams, nes pasakojimo rakursas primena Kristinos Sabaliauskaitės teatrologijos užmojį. Mūsų prozininkė detaliai pasakoja apie auksinio baroko didybę ir tų laikų papročius, o E.Catton aprašo aukso karštinės laikus. Ir, žinoma, tų laikų papročius.

Belaukiant Bodžanglio

Šio grožinio teksto detalumas pribloškia. Jaunoji prozininkė, „Man Booker“ premijos laureatė, kuria tokią meninę tikrovę, kaip šiais laikais nebedaro (beveik) niekas. Pavyzdžiui, veikėjų išvaizdos ir charakterio aprašymai tokie detalūs, kad personažo savybėms atriekiamas kad ir visas puslapis.

Dažnai įsijausdama į preciziką, autorė lyg rentgeno aparatu nušviečia veiksmo aplinką arba veikėjo būseną, kad net glumina: štai į herojaus kambarį viešbutyje užsukus kambarinei, jis „buvo nutaisęs įprastą, geranoriškai abejingą išraišką ir tyrinėjo stalo kampo sąnarą“ (p. 30). Stalo. Kampo. Sąnarą!

Kodėl ne tapetus, ne šviestuvo dizainą, ne kambarinės aprangą, o, po galais, kažkokią stalo kampo sąnarą? Jėzau, kas čia per detalė? Prisiruošę skaityti nusiteikite – autorė pasiūlys dar ne tokių detalių, metaforų ir akcentų, kurių romane tiršta kaip žvaigždžių danguje.

Taigi štai, pasakojimą apie aukso ieškotojų nuotykius Naujojoje Zelandijoje įrėmina žvaigždžių ir planetų išsidėstymas danguje – romano struktūra suraityta pagal astrologiją. Toks dar vienas egzotikos elementas „Šviesuliuose“. Jeigu nepritrūksite kantrybės įveikti šį klampų kūrinį iki galo, žvaigždės jums bus palankios. O jeigu suvis nuoširdžiai įsijausite į XIX a. stiliumi sukurtą intrigų verpetą, virš tokio jūsų pasiekimo aukščiau liks tik dangus.

Pasakotojo tėtis, sėkmės lydimas ir anksti į poilsį išėjęs verslininkas, besąlygiškai myli pasakotojo mamą, linksmą, pakvaišusią moterį, kurios „vaikiški, žaviai putlūs skruostai slepia sužalotos paauglės patirtį“, o „praeitis greičiausiai buvo pilna duženų ir žaizdų“ (p. 33). Dar šeima augina neįprastą naminį gyvūną – gervę. Pamažu svaigi ekstravagantiškos ir tokios, sakytum, stereotipiškai paryžietiškos šeimynėlės, kurios nariai vakarais geria vyną, valgo austres ir nuolat susitinka su bičiuliais, idilė ima eižėti.

Prancūzų autoriaus romanas yra visiška priešingybė „Šviesulių“ foliantui – ir nuotaika, ir veikėjų antstatu su visais atributais, ir pagal apimtį ji kitokia – kone apysakos storumo. Juolab kad ir veikėjų kūrinyje vos trys, neskaičiuojant kelių epizodinių, – tai tėvas, motina ir sūnus.

Iš šio perspektyvos pasakojama tėčio ir mamos meilės ir beprotybės istorija.

Vaizduojama šeimos psichologija sudėtinga ir patologinė, pats stilius yra gaivus ir lengvas. Atrodytų, kad pasakotojas apie rimtus dalykus kalba nerimtai – atstumą padeda sukurti raiškos priemonės: švelni ironija ir kiek keistas žvilgsnio rakursas į labai savitas, šmaikščias detales.

Kas atsitinka? Pasakotojas nieko nekaltindamas atskleidžia, kad šeimos gyvenimas rėmėsi melu, dar tiksliau, atvirkštiniais melais (tai kiek keista sąvoka, nes atvirkščias melas tarsi turėtų būti tiesa?). Mat jau pačios poros pažintis ir flirtas prasidėjo nuo sąmoningai skleidžiamų melų, vienas kitam ištartų kaip nekalti pokštai: „varžėmės, kieno pramanai bus absurdiškesni, teorijos įtartinesnės ir sunkiai bepapildomos“ (p. 32). Maža to, sutuoktinis toliau melavo savo žmonos vardą, parinkdamas jį kasdien vis kitokį, kaip ryte mes, pažvelgę į orų prognozę, pasirenkame, kuo apsirengti.

Romane beprotybė vaizduojama nekaltai, tačiau šeimoje ribų nepaisymas niekada nelieka be padarinių.

Marius Burokas

Procesas. Novelės

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Vertėjų kolektyvas, „Baltos lankos“, 2018 m.

Švaraus buvimo

Pagrindinis Lietuvos skaitytojas, nuoširdžiausias tarpininkas tarp knygų ir auditorijos, taip pat leidinio „370“ apžvalgininkas Marius Burokas, be kasdienio atsidavimo ir uolaus triūso lietuvių ir užsienio literatūrai, be vertimų, redagavimų ir kritikos, dar pats parašo poezijos. Nedažnai, per dvidešimt metų – tik ketvirtąjį rinkinį. Atsivertęs šią fantastiško dizaino ir malonų taktilinį pojūtį nuo viršelio reljefo teikiančią knygą išsyk patiri, kad rašyta grožinės kūrybos profesionalo. Įvaizdžiai, formos – kaip priklauso. Tačiau neapleidžia pojūtis, kad dauguma tekstų – be druskos, be skonio. Poeto Gyčio Norvilo parinkti būdvardžiai knygos anotacijoje „niauri“ ir „jaudri“ tinka knygai pirmiausia dėl to, kad nedaug ką apie knygą pasako. Ką reiškia niūrumas ir jautrumas poezijoje? Tai žinoma, kad lietuvių poezijoje tai kaip ir privalomi emociniai įskiepiai.

8 // © 37O

Mane asmeniškai labiausiai įtraukė M.Buroko sukurti gamtovaizdžiai, per kuriuos poetas įtraukia į jaukią arba intymią lyrinę būseną. Kai kurie įvaizdžiai – netikėtai originalūs ir pasidėtini į kasdienybės žodyno kraitelę. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje šitaip subjekto akyse pasirodo rugpjūčio mėnesio šviesa: virsta pergamentu cukruojasi, slūgsta (p. 54). Šviesa – cukruojasi! Žavu. Rinkinio pavadinimas, paimtas iš stipriai suveržto

Franz Kafka

Leidyklos palepina mus amžinai aktualiais kanoninės klasikos leidimais. Būna, kad gana dažnai. Tiesa, atėjęs į knygyną ne visada atrasi būtinąjį apriorinį XX a. klasikos veikalą, nes vis tiek, ar tai leidybiniai planai, ar knygų pirkimai, lyg romane „Šviesuliai“ priklauso nuo nematomų (rinkos, žvaigždžių?) konsteliacijų.

teksto apie gamtos būsenas ir būsenas gamtoje „Vasaris“ paskutinės eilutės: „švaraus buvimo“ (p. 34), ko gero, puikiai atitinka rinkinio nuotaiką ir idėją – tai švari poezija. Nors pats vis tiek daugiau energijos patyriau tuose tekstuose, į kuriuos įvelta daugiau purvo, arba pykčio, arba pleiskanų, kur subjektas paragina Dievą (ar pagrasina?): „nusisuk“ (p. 31).

M.Burokas, kaip ir dauguma poetų, ganėtinai atvirai apsvarsto savo padėtį literatūros lauke: „Noriu būti/ vienas iš tų –/ su šarvais, hegzametru/ kinkytame/ vežime“ (p. 57), pats įterpia ir kanoniškai tarytum privalomų aliuzijų į kolegų tekstus (ir nuotraukas). Tiesa, kai kurie poetiniai dialogai su rašytojų bendruomene panašūs į skaitytojų trolinimą, kaip antai paskutinis dvi eilutes sudarančio rinkinio eilėraštis „Pasaulio pabaiga turėjo būti šiandien“, skirtas Aušrai Kaziliūnaitei, kurio mįslės paprastam mirtingajam turbūt nebus lemta atrakinti.

Šiais metais „Baltos lankos“ išleido net abu svarbiausius Albert’o Camus romanus ir pagrindinius Franzo Kafkos tekstus. Tiesa, prancūzo romanai kažkodėl išėjo atskiromis knygomis, o iškiliojo čekų / austrų genijaus tekstų rinkinys – vienu foliantu. Įdomu pastebėti, kad leidykla F.Kafkos noveles su svarbiausiuoju romanu išleidžia kas septynerius metus – tai trečiasis tokios komplektacijos leidimas.

Skaitančiam žmogui savo veikėją vabalu pavertusio ir į absurdišką teisminį procesą įpainiotą herojų sukūrusiojo rašytojo pristatyti nėra prasmės – visi yra girdėję apie kraupią šeimos sūnaus metamorfozę arba visuotiniu biurokratijos simboliu tapusią kančią „Procese“. „Kafkiškas pasaulis“ yra visoje Europoje ir už jos ribų paplitęs frazeologizmas.

Dar vieno naujo leidimo proga verta atsiminti kitus tekstus, kurie tokio didelio kultūrinio svorio neįgijo. Pavyzdžiui, novelė „Bado meistras“ apie lieknėjimo rekordininką rūpėjo ne tik filosofui Jacques’ui Derrida, kuriam tai buvo gyvenimo atidėjimo alegorija, ne

tik lietuvių režisieriui Eimuntui Nekrošiui, pastačiusiam to paties pavadinimo spektaklį, – šį tekstą psichoterapijos praktikai pasitelkia aiškindami modernių laikų epidemiją – bulimiją ir anoreksiją.

F.Kafkos aktualumas aiškinant įvairius žmogaus jausenų, ypač beprasmybės, fenomenus yra nemarus kaip Vyčio simbolio reikšmė mūsų mitologijoje. Gyvuok, Kafka, klestėk, kad stingtų kraujas gyslose, kai skaitai apie gydytojo siaubą išvydus milžinišką žaizdą ant berniuko šono audringą žaibuotą naktį, neramiam arkliui kišant snukį pro atdarą langą, ir supratus, kad tau jau viskas, kad nėra išeities, kad metas dėti tašką, tašką – kafkišką.

>> SCENA

Kodėl Švedija diktuoja pasaulio muzikos madas?

Parengė Toma Vidugirytė

Švedija išsiskiria ne tik gamta ir skandinaviška kultūra, bet ir šalies muzikos rinka. Ši šalis užaugino daugybę žinomų pasaulyje žvaigždžių: nuo legendinės grupės ABBA, kuri neseniai paskelbė apie grįžimą į sceną, „Roxette“, „Europe“ iki šių dienų vardų – tokių kaip gegužės 29 d. Vilniuje pirmąjį savo koncertą Baltijos šalyse surengsianti Lykke Li ir liepos 19-ąją Kairėnuose koncertuosianti Tove Lo bei talentingasis prodiuseris ir didžėjus Avicii, kuris neseniai pakėlė ranką prieš save, deja, taip ir neišlaikęs populiarumo egzamino.

Š

vedijos atlikėjai ir šios šalies prodiuserių kurtos dainos žymiausiems pasaulio atlikėjams dominuoja populiariausiųjų sąrašuose. Ši šalis su vos 9,5 mln. gyventojų yra trečia didžiausia muzikos eksportuotoja pasaulyje, kurią lenkia tik Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinė Karalystė. Kur šios šalies muzikos rinkos sėkmės paslaptis?

Švedijos atlikėjai turi iš ko semtis įkvėpimo ir turi sektinų sėkmės istorijų. Mes patys žinome šios šalies atlikėjų, patekusių į pasaulinę muzikos rinką ir atsidūrusių klausomiausių / populiariausių dainų sąrašuose. „Blue Swede“ tapo pirmąja Švedijos grupe, kuri 1974 m. pateko į „Billboard Hot 100“ su daina „Hooked on a Feeling“, o vėliau šiuose topuose atsidūrė ir daugiau Švedijos atlikėjų: nuo ABBA ir „Ace of Base“ iki Zaros Larsson, Tove Lo bei Avicii.

Negalime nepaminėti ir šiemet Portugalijoje rengiamo „Eurovizijos“ dainų konkurso, kurį Švedijos atstovai laimėjo jau šešis kartus (1974 m. ABBA su daina „Waterloo“; 1984 m. Herrey’s su „Diggi-loo diggy-ley“; 1991 m. Carola su „Fångad av en stormvind“; 1999 m.

Charlotte Nilsson su „Take Me to Your Heaven“; 2012 m. Loreen su „Euphoria“ ir pastarąjį kartą 2015 m. Månsas Zelmerlövas su kūriniu „Heroes“). Ją lenkia tik Airija su septyniais laimėjimais.

10 // © 37O

Galbūt Švedijos muzikos kūrėjus ir atlikėjus įkvepia žinomos žurnalistės Lolos Akinmade Åkerström minimas „The ABBA efektas“, kai vienos Švedijos grupės sėkmė paskatino kitus muzikantus sekti šiuo pavyzdžiu. „Atlikėjai lyg perduoda vieni kitiems estafetę ir atsiduria klausomiausių dainų topuose: ABBA praėjusio amžiaus aštuntajame, „Roxette“, Neneh Cherry ir „Europe“, išpopuliarėję devintajame dešimtmetyje, dešimtajame dešimtmetyje Švediją garsinę „Ace of Base“, „Eagle Eye Cherry“, „The Cardigans“, pirmajame XXI a.

Lykke Li. Asmeninio archyvo nuotr.

dešimtmetyje išpopuliarėję „The Hives“, „Peter Bjorn & John“, Jensas Lekmanas bei žinomi šių dienų atlikėjai: Robyn, Lykke Li, Miss Li ir kt.“, – rašo žurnalistė L.A.Åkerström.

Vardijant garsiausius Švedijos atlikėjus ir grupes būtina paminėti keletą neseniai pasirodžiusių ir gerų, ir blogų naujienų. Pradėsime nuo blogos: pasaulį neseniai sukrėtė vieno žinomiausių pasaulio didžėjų Avicii netektis. Balandžio 20 d. hito „Wake Me Up“ autorius buvo rastas negyvas savo viešbučio kambaryje – pasaulio ir mūsų šalies žiniasklaida skalambija, kad jaunasis didžėjus ir prodiuseris pats pakėlė prieš save ranką, nes neatlaikė užgriuvusios šlovės naštos.

Gera naujiena: pasaulio žiniasklaida praneša apie legendinės Švedijos grupės ABBA sugrįžimą. Tiesa, sugrįžimas sąlygiškas: neabejojama, kad scenoje jų nepamatysime – greičiausiai koncertuose bus pasitelktos šiuolaikinės technologijos. Britų žiniasklaida spėja, kad renginiuose matysime grupės narių hologramas arba tai bus virtualios tikrovės akiniais stebimi koncertai, sukuriantys iliuziją, kad dalyvauji tikrame ABBA pasirodyme. Be to, skelbiama, kad dar šiemet išgirsime du naujus ABBA kūrinius.

Dvi geros naujienos susijusios su Lietuva: jau gegužės 29-ąją Vilniuje, „Compensos“ arenoje koncertuos Lykke Li, kurios dainavimo maniera artima legen-

dinėms Joni Mitchell ir Kate Bush. Ji tokia pat tvirta, bohemiška ir paslaptinga. „Mano balsas ir išvaizda primena labai jauną merginą, gal net mergaitę. Bet viduje jaučiuosi taip, lyg būčiau šimtametė senolė“, – atvirauja ji.

Liepos 19 d. Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose koncertuosianti Tove Lo kartais vadinama liūdniausia mergina visoje Švedijoje. „Tove Lo – švedų popmuzikos superžvaigždė, kuriai nerūpi, ką jūs galvojate, – šiemet rašė žurnalas „Vogue“. – Jai tikrai sekasi. Jos muzika griauna visus stereotipus. Ji nuoširdi ir tikra provokatorė, save išreiškianti per kūną. Dar ji kalba apie vyrų dominavimą muzikos industrijoje. Ji įkūnija švedų popmuzikos in-

dustriją – jos prasmę, esmę ir kokybę.

Kai kas net ją vadina popmuzikos antiheroje.“ Taip pat labai didelę įtaką daro žmonės, dirbantys su atlikėjais, t.y. prodiuseriai ir dainų autoriai. Ką jau kalbėti apie tokias muzikos pasaulio užkulisių įžymybes kaip Maxas Martinas, kuris yra sukūręs arba bendrai parašęs daugiau nei 20 geriausių „Billboard Hot 100“ hitų, ir Shellbackas (vienas iš M.Martino protežė), sukūręs beveik 25 „Billboard Hot 100“ „Top 10“ singlų. Šie prodiuseriai dirbo ir su žymiausiais Amerikos atlikėjais: Pink, Kesha, Usher, Avril Lavigne, Britney Spears, Pitbull, Taylor Swift, „One Direction“, „Maroon 5“, Christina Aguilera ir kitais. Paminėjau du vardus, bet galima jų minėti gerokai daugiau. Pavargtume vardyti ir jų žymiausius bei geriausių vaizdo klipų kūrėjus.

portuotoja vienam gyventojui ir trečia pagal dydį popmuzikos eksponentė.“ Sėkmę lemia ir kultūriniai dalykai bei valstybės palaikymas. Muzika yra didelė kasdienybės ir gyvenimo dalis. Švedijos vaikai gali susipažinti su muzika labai anksti – savivaldybių muzikos mokyklose, kur įgyjamas muzikinis išsilavinimas, išbandomi skirtingi instrumentai ir atrandami širdžiai artimiausi. Mokyklų svarbą pabrėžia ir jau minėtas žurnalistas W.Moseris: „Švedijos valstybinės mokyklos leido atsirasti labai svarbiems ryšiams tarp muzikaliai išsilavinusio ir į muziką linkusio jaunimo – ryšiams, kurie ir yra Švedijos muzikos industrijos pagrindas.“

Avicii. „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.

Taip pat Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, yra labai gilios chorų tradicijos.

L.A.Åkerström skaičiuoja, kad net 600 tūkst. švedų dainuoja choruose, o Cho-

Galima sakyti, kad santykinai nedidelės šalies Švedijos muzikos rinkos sėkmė yra puikus motyvacijos, darbo, valstybės paramos, kultūrinių vertybių ir techninės pažangos išnaudojimo derinys.

pripažinimo ženklas. Šiuo prizu buvo apdovanoti tokie atlikėjai kaip „Swedish House Mafia“, Robyn, „The Hives“, „The Cardigans“, Maxas Martinas, „Roxette“ ir kt. Taip pat atlikėjai yra remiami ir Švedijos menų tarybos, kuri paskirsto apytiksliai 116 mln. eurų kasmet.

Maxas Martinas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ne veltui žinomi Lietuvos atlikėjai, tokie kaip Leonas Somovas, Donny Montell, Justė Arlauskaitė-Jazzu bendrauja su Švedijos prodiuseriais ir bendradarbiauja su Švedijos atlikėjais. Be to, kone visų šalių, ir Lietuvos, „Eurovizijos“ konkurso atrankose galima išgirsti švedų prodiuserių sukurtų dainų, kurias pasirenka vienas ar kitas dalyvis.

Taigi, Švedija tapo populiariosios muzikos centru. Tai mini kitas žinomas žurnalistas Whetas Moseris: „Kaip Holivudas yra filmų, o Našvilis – kantri muzikos, Silicio slėnis – informacinių technologijų centras, taip Stokholmas yra pagrindinė vieta, kur gimsta popmuzika. Tiesą sakant, Švedija yra didžiausia pasaulyje popmuzikos eks-

rų sąjunga yra priskaičiavusi net 500 chorų – tai padaro Švediją daugiausia chorų pagal gyventojų skaičių turinčia šalimi pasaulyje. Mokykloje susipažinus su muzika ir dainuojant chore, muzika tampa didele gyvenimo dalimi, todėl Švedijoje labai svarbi „Eurovizija“ ir „Melodifestivalen“. „Melodifestivalen“ yra žiūrimiausias televizijos projektas Švedijoje su apytikriai 4 mln. žiūrovų (iš 9,5 mln.), kurie balsuoja ir renka nugalėtoją, atstovaujantį Švedijai „Eurovizijos“ dainų konkurse. Taip pat svarbus ir valstybės palaikymas.

Jau minėtoji L.A.Åkerström rašo, kad Švedijos vyriausybė remia muzikos rinką ir tai rodo nuo 1997 m. teikiamas Muzikos eksporto apdovanojimas kaip tarptautinių Švedijos atlikėjų pasiekimų

Tove Lo. Asmeninio archyvo nuotr.

Prie Švedijos muzikos rinkos sėkmės daug prisidėjo ir technologijos. L.A.Åkerström ir W.Moseris pabrėžia ir technologijų svarbą. Dauguma Švedijos atlikėjų valdo, kaip jų muzika yra vartojama. Garso platforma „SoundCloud“ leidžia atlikėjams įkelti, reklamuoti ir dalytis savo kūryba. Bene populiariausia muzikos klausymo ir dalijimosi platforma „Spotify“ leidžia vartotojams laisvai klausyti, atsisiųsti, dalytis ir atrasti naujų atlikėjų, tik ne visi žino, kad kompanija įkurta Švedijoje 2006 m. Danielio Eko ir Martino Lorentzono. Šioje šalyje tai plačiai naudojamos platformos. Muzikos klausymas per šias platformas sudaro net 85 proc. Švedijos muzikos rinkos ir ši šalis yra pavyzdys.

Galima sakyti, kad santykinai nedidelės šalies Švedijos muzikos rinkos sėkmė yra puikus motyvacijos, darbo, valstybės paramos, kultūrinių vertybių ir techninės pažangos išnaudojimo derinys.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MĖNESIO ALBUMAI

ALEXIS TAYLOR Beautiful thing

Domino Recording Co Ltd

Vaikinai, nes vyrais juos vadinti vis neapsiverčia liežuvis, iš „Hot Chip“ visad mano mažoje širdutėje užims jaukią vietą – jau vien dėl „do it do it do it do it do it do it do it now“. Be to, ir po vieną jie visai awesome: Joe Goddardas šovė puikų house darbą, o dabar pasirodė ir naujas moksliukiško grupės veido, pernai Vilniuje jaukiai koncertavusio Alexio Tayloro albumas. Deja, čia pagyras tenka stabdyti, nes „Beautiful Thing“ efektas, nors ir masinantis perklausos metu, yra toks trumpalaikis, kad finale mintyse lieka tik lengvos elektronikos debesėlis, taip ir neiškrapinęs nė vieno lašelio. Žinote tą jausmą, kai gražu, miela... ir nieko. Jei „Beautiful Thing“ būtų mini albumas, jo melancholija sugriebtų stipriau, tačiau, kai elegiški Tayloro vokaliniai paglostymai trunka beveik 50 minučių, tave tai veda ne susimąstymo, bet miegelio keliu. Išgirdęs visus kūrinius, aš supratau, kad kažkur atminties užkaboriuose užsiliko tik pirmųjų dviejų gabalų („Dreaming Another Life“ ir „Beautiful Thing“) fragmentai, o visa kita liko pūkiniuose Tayloro balso pataluose ir kažkur pakeliui link lovos pamestame dėmesyje. Atrodytų, kad viskas bandyta daryti taip jautriai ir subtiliai, kad galiausiai pasidaro nuobodu. Deja, be minėtųjų dviejų kūrinių daugiau smegenyse nieko iš esmės nelieka: tik tas pats Tayloro balsas ir nedrąsūs mėginimai paeksperimentuoti, kurių kuo giliau į albumą, tuo mažiau. Todėl nelieka nei didelio noro sukti „Beautiful Thing“ iš naujo, nei kažko jame ieškoti, nes iš esmės viskas pasakoma per pirmąsias 10 minučių. O gaila, kai žinai, iš kokios talentingos kompanijos pats Tayloras yra. Apmaudu, kad šis gražus dalykas tebuvo tik gražus saldainio popierėlis, kuriame tikrojo gardėsio taip ir neradau.

60

(A&M Records)

12 //

Stingas ir Shaggy kartu skamba lyg degtinė su šviežiu pienu. Tuo galima būtų ir baigti, tačiau nelengva dalia lemia, kad šį beprotiškai fantastišką kokteilį turi gurkšnoti bene visą valandą, po kurio supranti, kad ne visos idėjos yra vertos būti įgyvendintos ir išgirstos. Bene keisčiausias nuo „Metallicos“ ir Lou Reedo bendros katastrofos „Lulu“ bendradarbiavimo vaisius skamba kažkur tarp „ką noriu, tą darau“ (sakykime, tai Stingo pozicija) ir „darome kažką, nes mane visi pamiršo“ (Shaggy menamas argumentas). Pasiklydęs šiuose mano išgalvotuose argumentuose gimsta „44/876“, kuris tikriausiai atrodė kaip puiki mintis, abiem atlikėjams džiaugiantis 4/20.

Nežinau ir nelabai trokštu žinoti, kokiais tikslais šie atlikėjai nusprendė kurti kartu, gal Stingas prisiminė „The Police“ eksperimentus su regiu, gal Shaggy nori valgyti, bet galutinis rezultatas pavyko blankus, banalus su daug bukokos popmuzikos ir vos keliais prieskoniais regio, su balos gilumo tekstais ir belekokiomis aranžuotėmis. Gal mintis spjauti į sistemą ir kurti tai, kas šauna į galvą ir uodegą, yra sveikintina bendrąja prasme, tačiau tuomet būkite geri, brandieji grandai, įdėkite daugiau nei štampuotas regio substraktas, kurį impozantiškai galima vadinti reggae fusion, su iki skausmo stereotipiniais tekstais, kurie nieko ir apie nieką nesako. Kančia klausytis „44/876“ yra tokia didelė, kad reikia būti vos ne Jėzumi Kristumi, kad atleistum visas šias klajones su kvailais papolitikavimais, nuvargusiomis saulėkaitomis ir dviem balsais, kurie taip niekad ir nesusiklijuoja. Vienkartinis eksperimentas telieka nepavykusiu bandymu, kurį reikėtų išmesti, nes laikyti šį mutantą gyvą būtų bausmė tiek žmonijai, tiek muzikai, tiek ir pačioms tiek daug pasiekusioms, bet nieko doro kartu nesukūrusioms legendoms. Nors išgirsti kerginį iš „I’ll Be Watching You“ ir „It Wasn’t Me“ būtų įdomu.

Nors ne, pernelyg kraupu. Visomis prasmėmis.

32

© 37O

0°

kisielius kefyras

Self-released

Lietuviškas hiphopas, kad ir kiek stengčiausi, man vis tiek yra Gordijo mazgas: nesuvokiamo populiarumo tarp jaunimo sulaukęs žanras, kurį man, nepaisant visų pastangų, norisi perkirsti, iškirsti ir nukirsti. Vis toks pat melancholiškai užsiparinęs, vis taip pat muzikaliai ir ritmiškai banalus, vis toks pat skurdus rimų, temų ir net pavadinimų. Tačiau kovoti su savimi reikia, todėl naująjį „8 Kambario“ albumą ėmiau visiškai nenusistatęs ir net pernelyg nesidomėdamas, kas jie. Muzika ir viskas... Deja, jau dainų pavadinimai atskleidė, kad mes brendame į tą pačią upę, kuri dar ir normaliai neprateka. „Pabusk“, „Tyloj“, „Tuščiam pasauly“, „Pasakyk man“ ir t.t. Vėl socialinių problemų nepatyrusio, jokios aktyvios pozicijos neturinčio, tačiau savo daugiausia internete prikauptą išmintį bandančio skleisti, tačiau nepateikiančio nieko svaraus jaunimo trafaretai. Su visa pagarba kūrėjams „Atlantida“ dar kartą patvirtina, kad bene (ir tai yra svarbu) Lietuvos hiphoperiai yra tokie patys, vienodi, niekuo nesiskiriantys vienas nuo kito. Šiame plane net humoristinis „Mad Money“ skamba, po šimts, originaliai.

Netikroviškai, pajaciškai, bet kažkiek kitaip. „8 Kambarys“ yra lyg koks grupės „Lilas ir Innomine“ klonas (o gal atvirkščiai, bet tai nesvarbu), ir tai ne išimtis, o tendencija: ši vienoda robotukų armija su savo paaugliška lyrika jau net ne erzina, o sukelia pavėpusį abejingumą. Girdėti ir ne patys geriausi rimai („patinka / neįtinka“, „audroj / tyloj“), tingūs, visiškai jokio intereso rezultatu nerodantys repavimai, jau minėtas minorinis instrumentalas, neva turintys sukurti atmosferą. Na, jūs suprantate, „been there, done that“. Gal jau laikas išeiti iš to depresyvaus, atsibodusio namelio ant kalvos ir pažiūrėti, kaip pasaulis šiaip gyvena.

A PERFECT CIRCLE Eat the elephant

100

STING & SHAGGY 44/876

8 KAMBARYS Atlantida

bMG

Kol visi alternatyviojo roko gerbėjai lyg manos iš dangaus laukia naujojo ir, rodos, jau visą amžinybę kuriamo „Tool“ albumo, grupės vokalistas ir kultinė roko asmenybė Maynardas Keenanas šauna netikėtumą – naują, keturiolika metų lauktą savo antrosios, jei galima taip vadinti, grupės „A Perfect Circle“ darbą, kuris mane gerąja prasme išmušė iš vėžių. Pripažinsiu, kad „Tobulo rato“ kūryba ne visada buvo prie širdies (kaip ir „Tool“, kai žinai, kad objektyviai gerai, bet kažkodėl nedžiugina), tačiau naujasis ir net galimas kaltinti supopsėjimu grupės skambesys yra lyg naujai atrastų roko formulių rinkinys, kuriame viskas skamba šviežiai ir jaudinančiai. Nuo pat pirmos „Eat The Elephant“ iki paskutinės „Get The Lead Out“ albumas sugriebia ir nepaleidžia. Jis yra daug lengviau virškinamas nei tradicinė Maynardo grupių kūryba (čia plojimai kitam grupės vadui gitaristui Billy Howerdelui), tačiau lygiai toks pat aštrus, principingas ir nekonformistinis. „A Perfect Circle“ muzika apima didžiulį skambesio spektrą, pvz., „So Long, and Thanks for All the Fish“ primena geriausios formos „Placebo“, o „Hourglass“ dar nenusivažiavusią „Marilyn Manson“, tačiau albumas yra daug daugiau nei vien catchy kūriniai. Už klausymui palankių melodijų pasislėpę Maynardo žodžiai išvemia socialines blogybes, dabartinės hedonistinės visuomenės dviveidiškumą, tuštybių mugę su tokia energija, kad galvoji, jog su tekstais šiais metais jau niekas jo neaplenks. Stebėtinai ištobulintas ir sustyguotas opusas leidžia teigti, kad „A Perfect Circle“, nepaisant milžiniškos pauzės, visiškai neiškrenta iš dabartinio konteksto, o jį sutrypia, leisdama mums tuo dar ir pasimėgauti, ir pasišypsoti. Nenoriu skelbti per daug ditirambų, bet tai labai stiprus pretendentas į Metų albumą. Laukiame, ką atsakys „Tool“.

93

50

100

CRUCIAL FEATURES Kaprizai Self-released

Jaunatviško maksimalizmo, naivaus, tačiau sveiko pykčio ir antikompromisinių pažiūrų Lietuvos muzikos scenoje labai trūksta. Smagu, kad kai visi yra faini vieni kitiems, į savimi patenkintų hipsterių veidus spjauna tokios grupės kaip „Crucial Features“, kurių pozicija jau daro šias merginas unikalias. Jos sako tai, ką mato, tai, kas joms svarbu, ir net nesvarbu, kad kartais tai skamba per daug „in your face“ ir net gal sukelti šypseną – muzika turi turėti kiaušus ir būtent „Crucial Features“ juos turi. EP „Kaprizai“ yra lyg iš praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio rūsio atėjęs darbas, kai „Kablys“ vis dar buvo pankuojantis, kai gatves vis dar šukavo Gavrošas, o auskarai ir piercingas buvo daugiau nei tik geras dizainas. Merginos beatodairiškai stumia ant joms nepatinkančių, to nusipelniusių ir tai daro be stabdžių. Vis dėlto labiau norėtųsi, kad muzikinės kompozicijos būtų šiek tiek išradingesnės, melodingesnės ir įsimintinesnės, nes dabar pagrindinis varikliukas yra energija, tačiau ne muzika, todėl be tekstų muzika skamba dažnai vienodai.

Nori nenori, bet kažkoks kabliukas turi būti ir galbūt tai skambės kaip ideologinis įžeidimas, tiesiog iššaukti tekstai pankrokiniame chaose dažniau lieka tuo chaosu be stipresnės krypties. Entuziazmo pakanka, tačiau reikėtų nepamiršti, kad šūkių negana – vis dėlto stipresnės melodijos yra labai reikalingos. Iš kitos pusės aš „Crucial Features“ tikiu ir linkiu joms viso ko geriausio. O labiausiai – išsikristalizavimo, kad dabartinis jų muzikinis kelias nevirstų tik jaunatvišku kaprizu.

100

100

70

70

absentas

100

100

spiritas

>> blizgė

Nušviesti 50 milijonų metų į praeitį Tekstas ir nuotraukos Karolinos Kapustaitės

Mažiausia padala elektromagnetinių spindulių spektre tarp ultravioletinių ir infraraudonųjų dažnių palaiko gyvybę planetoje. Dėl jos ir žmogaus optikos ypatybių egzistuoja šis, matomas, išorinis pasaulis, turintis spalvas, apibrėžiamas ir nusakomas formas. Dažniausiai neapmąstoma, nesureikšminama, nes neapčiuopiama ar savaime suprantama. Šviesa.

Arba bent 380 nanometrų ilgio elektromagnetinės bangos, nušviečiančios mūsų akims visą materiją, mūsų sąmonei – dalį metafizikos.

pažįstamos sąsajos. Ar gali būti, kad gintaras savyje talpina visatoje ir kol kas mums labiausiai pažįstamoje Žemės planetoje egzistuojančių elementų pradus? Pats šio tilto kūrėjas nesiima perimti stebėtojo rakurso ir susilaiko nuo asociacijų primetimo. Aš nesu stebėtojas. Man labiau priimtina klausyti, ką regi kiti žmonės, o aš tiesiog sukūriau prietaisą, įgalinantį pamatyti tai, ką sukūrė gamta“, – gintarų projekcijų apsuptyje kalba Linas. Vis dėlto viena stipriausių šio prietaiso funkcijų ir yra panardinti stebėtoją į nuo išorinio pasaulio atribojančią būseną, sutelkiančią žmogaus sąmonę į čia ir dabar ir leidžiančią jo vaizduotei paskęsti akimirkoje, egzistavusioje tolimoje praeityje.

Būtent stebėtojo būsena palengva tapo „Amber beamer“ ir jo kūrėjo taikiniu.

Kovo pradžioje menininkas kartu su komanda pakvietė patirti šią instaliaciją kitaip Nidos meno kolonijoje, kurioje beveik prieš metus vyko pirmieji prietaiso gamybos darbai. Tąsyk vietiniai gyventojai, patogiai įsitaisę minkštuose gultuose, patyrė erdvę, pripildytą gintaro spindulių ir gyvosios elektronikos bei akustinių garsų samplaikos, moderuojamos improvizatoriaus Pauliaus Kilbausko. Atrodo, kad tai – galbūt nauja šviesos terapijos šaka, o jos formos paieškos patyrusiems įspaudė lyg netikrą prisiminimą būties kažkur nesamajame laike ir nesančioje vietoje.

Instaliacijų kūrėjas Linas Kutavičius pasitelkia šviesą kaip įrankį realizuoti gamtos inspiruotus pavidalus ir formas arba suteikti galimybę pamatyti tai, ką sukuria gamta, bet akis fiksuoti nepajėgi. „Viskas vienu ar kitu atveju ateina iš gamtos: formos, struktūros… Tai gamta yra autorius, didžiausias mūsų kūrėjas, aš tik ištraukiu tam tikrus elementus iš gamtos ir juos išskleidžiu stebėtojui“, – teigia Linas. Jo paties kūriniai gimsta iš patyrimo, kaskart atrandant ką nors nauja, niekada nekartojant tų pačių žingsnių: „Neturiu tam tikros savo technologijos, kurią vientisai taikyčiau kiekvienam darbui. Imdamasis kurti naują projektą darau tai, ko nesu daręs anksčiau, ko daryti dar nemoku. Taip kiekvienu nauju kūriniu atrandu ir išmokstu naujų dalykų.“

14 //

Gamtos stebėjimai ir empiriniai bandymai davė pradžią ne vienai, dabar jau savo gyvenimą gyvenančiai instaliacijai, tačiau jau keletą metų menininko šlifuojamas „Amber beamer“ (liet. „gintaro spindulys“) plačiosios auditorijos dar nenušvietė.

© 37O

9W stiprumo prožektoriaus šviesa skrodžia siauro kampo optinį lęšį, koncentruojantį skleidžiamą šviesą į besisukantį gintarą, kurį peršvietęs šviesos spindulys dar kartą kerta optinį lešį ir atsimu-

ša į artimiausią baltą paviršių – ta pati šviesa, tačiau pakitusiu pavidalu. Baltame paviršiuje matyti gintaro projekcija, o, tiksliau, visas jo turinys – nuo paviršiaus iki vidinių struktūrų, inkliuzų.

Matyti visos gintaro slepiamos spalvos.

Keista, o gal dėsninga, bet beveik kiekvienas gintaras savo viduje turės žalsvų atspalvių, taip primindamas, kad pirminė jo būklė kažkada buvo žaliuojantis medis. Lygiai kaip raudonieji gintarai savo vidinėmis spalvomis primena kaitrias liepsnas, kurių apimti medžiai išleido nenormaliai daug sakų: „Tai buvo didžiulių kataklizmų metas, privertęs medžius verkti sakais. Tai buvo karštis, galbūt meteorito ir žemės susidūrimas, bet būtent tuo periodu žemėje išnyko dinozaurai… Gintaras yra žemėje vykusio pragaro padarinys“, – kalba Linas. Šis padarinys, išprojektuotas baltame paviršiuje, šiandien tampa nedideliame juodame metaliniame korpuse prasidedančiu žvilgsniu į 50 mln. metų senumo praeitį.

Tad šviesa gintaro spindulyje tampa tiltu. Ne tik į tolimą praeitį, bet ir į kiekvieno stebėtojo fantazijos tūrį. Lėtai besisukančios gintarų projekcijos savaime panardina į matomų vaizdų atitikmenų paiešką: galaktikose tvyrantys ūkai, akies rainelės struktūra, jau minėtos liepsnos – tai stebėtojo akiai at-

Tai gamta yra autorius, didžiausias mūsų kūrėjas, aš tik ištraukiu tam tikrus elementus iš gamtos ir juos išskleidžiu stebėtojui.

Žmogaus proto ir rankos prisilietimas prie gamtos iš prigimties turi kuriančią ir išplečiančią galią. L.Kutavičiaus prisilietimas prie šviesos suteikė jai galimybę perskrosti tamsiąsias planetos evoliucijos dėmes ir nušviesti milijonų metų atmintį turinčius gamtos kūrinius. Šalia šių toli Žemės laiko juostoje siekiančių spindulių tebeišlieka erdvės šviesai lūžti taip, kad ji pasiektų ir žmogaus vidinius sąmonės būvius, juos kilstelėtų virš kasdienybės ir primintų apie jos – šviesos – nekvestionuojamą savaimingumą, kuriam skyrus tik šiek tiek dėmesio, aplinkinis pasaulis regisi daug trapesnis.

>> ŪSAI

Jie čia ateina tam, kad suformuotų tavo nuomonę Rašė Toma Vidugirytė

Tai eilutė iš dainininko Andriaus Mamontovo dainos „TV daina“. Roko muzikos ikonos, jau seniai tapusios nuomonės formuotoju. Visais laikais žmonės pasikliovė specialistų ir visuomenėje žinomų ar autoritetą turinčių žmonių nuomonėmis.

Išpopuliarėjus socialiniams tinklams ir mums tapus aktyviais jų naudotojais, nuomonių lyderiai ir formuotojai taip pat persikėlė į socialinę erdvę, tik čia mes juos madingai vadiname influenceriais.

Pasak jos, influencerio rekomenduojamus / reklamuojamus prekės ženklus mes pasirenkame sąmoningai: „Mes sekame jį, nes žavimės, jis mus įkvepia ar tiesiog mums įdomus jo gyvenimo būdas, todėl mus automatiškai domina ir jo prekių ar paslaugų pasirinkimai. Be to, influenceris dažnai pasidalija ir savo vertinimu, rezultatu, įspūdžiu – tai palengvina vartotojo apsisprendimą įsigyti.“ L.Aleksandravičė pabrėžia, kad tikras influenceris taip pat kuria savo prekės ženklą ir pateikia keletą patarimų norintiesiems eiti šiuo keliu: „Tiems, kurie svajoja apie nuomonės lyderio kelią, pirmiausia patarčiau rasti savo nišą, nuosekliai kurti autentišką turinį ir įtraukti savo sekėjus į nepertraukiamą dialogą. Antra, influenceriui būtina turėti savo įvaizdį, unikalų komunikacijos braižą, stilių ir vertybes, o svarbiausia – kurti abipusį ryšį su savo sekėjais, mokėti juos įtraukti į dialogą ir skatinti vienokius ar kitokius jų veiksmus.“ Atkreipti dėmesį Daugybė įvairiausios informacijos ir skirtingų temų kasdien varžosi dėl mūsų skiriamo laiko, o populiarūs ir žinomi žmonės spaudoje, televizijos ekrane

Pasirodo, kad jis pats nemėgsta žodžio „influenceris“ ir sako, kad save mieliau pristatytų „komiku, kuris yra ir pakankamai populiarus internete“. Paulius turi savo pasirinktas temas ir kuria autentišką turinį, jis suformavo įvaizdį bei kalbėjimo stilių, o išmonės, kaip patraukti sekėjų dėmesį, jam taip pat netrūksta.

P.Ambrazevičius pasakoja, kad didžioji dalis jį žino iš televizijoje pasirodžiusio „Humoro klubo“. Tuo metu feisbukas Lietuvoje dar nebuvo taip plačiai naudojamas ir niekas dar neaptarinėjo naujienų socialiniuose tinkluose, nesidalijo įrašais, o ir influencerių /socialinių tinklų nuomonių formuotojų nebuvo. Žinomas komikas dalijosi įžvalgomis bei smagiais pastebėjimais jam aktualiomis temomis ir sutraukė nemažai sekėjų – beveik 50 tūkst. feisbuke ir 12 tūkst. instagrame. „Tiesiog rašiau, kas man pačiam buvo įdomu ir organiškai susiformavo ratas žmonių, kuriems įdomūs ar juokingi tie patys dalykai. Nesu gražus, nesu stilingas, tai lieka tik humoras ir protas, kuo galiu patraukti, – šypsosi Paulius. – Bet kuris žinomas žmogus turi suprasti, kad visais klausimais negali vienodai

Artūro Kudarausko nuotr.

Negalime be rekomendacijų Pasak rinkodaros specialistės L.Aleksandravičės, pasitelkiant influencerius prekės ženklo tikslams pasiekti, neatsiejama jų apibrėžimo dalimi tampa gebėjimas skatinti vartotojus pirkti.

Jos teigimu, siekiant šių tikslų, sekėjų auditorijos dydis nėra svarbiausias kriterijus. Juo gali būti žmogus, socialinėje medijoje turintis vos kelis tūkstančius bendraminčių, kurie jį seka dėl tam tikros temos ir autentiškos nuomonės. „Šiandien populiariausios sritys yra gyvenimo būdo, mados, grožio, sporto, maisto ir tėvystės, o svarbiausiu rodikliu tampa galia įtraukti sekėjus – išreikšti pritarimą paspaudžiant „patinka“, paskatinti komentarus, diskusijas ir kelti klausimus. Atlikti tyrimai rodo, kad net 80 proc. Y ir Z kartos atstovų influenceriai daro įtaką vartojimo ir apsipirkimo įpročiams bei pasirinkimams – tai ir yra tikroji vertė bei galia“, – sako specialistė.

ar socialiniuose tinkluose padeda greičiau atkreipti mūsų dėmesį, kuria įvaizdžius ir asociacijas, kartais padeda atsirinkti naudingą informaciją. „Tokioje aplinkoje svarbiausias dalykas bet kokiam klausimui yra pakilti virš visų kitų, tapti matomam ir žinomam, o vieši ir populiarūs asmenys tai gali padaryti greitai bei stipriai“, – sako žinomas humoristas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, rašytojas bei vertėjas P.Ambrazevičius.

Arijaus Katausko nuotr.

T

ai charizmatiškos, socialinėje erdvėje daug sekėjų turinčios ir mūsų nuomones formuojančios asmenybės, kurių asmeniškai nepažįstame, dažnai nesame gyvai sutikę ar kalbėję, bet socialiniuose tinkluose akylai sekame jų gyvenimą bei domimės kiekviena smulkmena. Apie socialinių tinklų nuomonių formuotojus kalbamės su rinkodaros specialiste Laura Aleksandraviče bei žinomu humoristu, televizijos laidų ir renginių vedėju, rašytoju ir vertėju Pauliumi Ambrazevičiumi.

kompetentingai kalbėti ar juos vienodai gerai išmanyti. Kartais gali pasirodyti juokingai, bandydamas viską aprėpti ir kalbėdamas apie tai, ko visiškai neišmanai, o tema tau yra svetima.“

Nesu gražus, nesu stilingas, tai lieka tik humoras Kalba apie tai, ką mėgsta ir protas, Apie vieno ar kito prekės ženklo atstova- kuo galiu vimą ir reklamą P.Ambrazevičius turi aišpatraukti. kią savo nuomonę: „Labiausiai mėgstu kalbėti apie koncertus, futbolą ir literatūrą – tos temos yra visiškai man ir mano. Man kartais užtenka to, kad žmonės per mane atranda ar sužino kažką įdomaus: knygą, muzikos grupę, serialą, komiką ar dar kažką kitą. Kartais smagu prisidėti prie geros ir gražios iniciatyvos ar atkreipti žmonių dėmesį į kokį nors nekomercinį, bet žmonių dėmesio vertą projektą. Kita vertus, negaliu sakyti, kad esu jau toks nekomercinis, kartais gaunu atlygį ar padėką ne pinigais, o kvietimais į koncertus, knygomis ar kokiais nors kitais daiktais, bet tas prekės ženklas ar projektas man turi būtų labai artimas ir nuoširdžiai patikti. Aš nenoriu iš savo socialinių tinklų paskyrų padaryti „Baltojo katino svetainės“, todėl didesnės dalies pasiūlymų atsisakau, jeigu jie man nelabai įdomūs ir neaktualūs. O dažniausiai mėgstu reklamuoti kažką, į ką esu pats įsitraukęs, – savo organizuojamus renginius ar „Humoro klubo“ pasirodymus.“

Taigi Paulius nėra tipinis influenceris, kurio didžioji dalis kuriamo turinio – reklama. Jis kalba mėgstamomis temomis, o reklamuoja tik jam artimus prekės ženklus ar projektus, su kuriais pats dirba. Tačiau dabar galime matyti daug žinomų veidų, kasdien reklamuojančių vieną ar net keletą prekės ženklų. Tapo lyg ir madinga būti influenceriu ar bent bandyti juo tapti kuriant turinį ir didinant savo sekėjų ratą. Vilioja dėmesys, žinomumas, sėkmė... „Visais laikais buvo gana daug žmonių, kurie norėjo būti matomi, o socialiniai tinklai tam yra tobula platforma. Jeigu kas nors sako, kad nenori būti populiarus, bet vis tiek daro veiksmus, kurie leidžia tokiam tapti, tai jis meluoja.

Varomoji visų influencerių jėga vis tiek yra egoizmas ir narcisizmas, mano – irgi“, – pastebi P.Ambrazevičius. Šį jo pastebėjimą papildo rinkodaros specialistė L.Aleksandravičė, teigdama, kad daugelis mūsų influencerio darbo nelaiko rimtu ir jį romantizuoja: „Deja, ne visi įvertina žinomumo kainą – neigiamus ir kartais net žeminančius komentarus, milžinišką konkurenciją bei griežtus įsipareigojimus prekių ženklams ir kt. Šiandien influencerio veikla savo masišku patrauklumu primena kadaise aukštintą modelio karjerą. Tik vėliau, atskleidus ne tokius blizgančius šios industrijos užkulisius, buvo galima pamatyti, kad tas darbas toli gražu nėra toks, kokį įsivaizdavo jaunos, modelio karjeros siekiančios merginos. Neretai pasigirsta komentarų, kad influenceriai rašo tinklaraščius, kuria vlogus ir kelia nuotraukas į instagramą, nes neturi ką veikti. Mano nuomone, tai yra pats keisčiausias ir sunkiai suvokiamas komentaras apie žmones, kurie nuolat kuria turinį, rašo, fotografuoja, filmuoja, domisi naujovėmis ir tendencijomis, atsako į begales gerbėjų žinučių, nuolat bendrauja su prekių ženklais bei dalyvauja renginiuose, o neretai ir studijuoja ar dirba kitą, labiau įprastą darbą. Turime suprasti, kad tai taip pat yra darbas.“

>> svetur

Švelnusis scenos žvėris,

arba Kaip scenoje dera melancholija ir provokacija Rašė Goda Dapšytė Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Įvairiuose Europos miestuose gyvenęs ir nuolat po juos gastroliuojantis bulgarų choreografas ir dainininkas Ivo Dimchevas vadinamas ekscentriku, eksperimentinio teatro žvėrimi, apgaviku. Jis garsėja sarkastiškais pasirodymais, kurių metu yra pasiruošęs daug kam, net surengti savo kraujo aukcioną. Jo kūriniai yra ekstremalus ir spalvingas performanso, šokio, teatro, muzikos, dailės ir fotografijos kokteilis. Iš jo spektaklių neretai galima tikėtis aštrių provokacijų ir klausimų apie lytinę tapatybę.

Per netrumpą karjerą scenoje I.Dimchevas sukūrė per 40 spektaklių ir performansų, pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų už šokio ir teatro darbus, o juos pristato visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pastaruoju metu jis vis dažniau koncertuoja kaip dainininkas. Vien šiais metais I.Dimchevas dar lankysis ir pasirodys Austrijoje, Belgijoje, Estijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Makedonijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje.

Reikėtų pastebėti, kad muzikinė I.Dimchevo kūryba krypsta kiek kita nei provokatyvieji performansai linkme. Jo dainos melodingos, jose nemažai melancholijos. „Paprastai savo spektakliais aš save ir savo publiką išstumiu iš komforto zonos, bet jei man reikia erdvės poilsiui, galiu nueiti ten, į savo dainas. Žmonės už jas labai dėkingi. Joms skambant migdo savo vaikus.

Tai labai miela dovana žmonėms. Tačiau manyje tūno šizofrenija, verčianti galvoti, kad tai nėra šiuolaikinis menas – daina su penkiais sakiniais ir miela melodija. Atradau, kad galiu labai lengvai kurti dainas. Taigi ėmiau kurti dainas. Negaliu sustoti, nes matau, kiek tai duoda žmonėms. Galbūt gerokai daugiau nei bet kuris gudrus, superprotingas šiuolaikinio meno kūrinys, kurio imuosi siekdamas provokuoti“, – svarsto I.Dimchevas.

Į Vilnių pasirodyti tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ jis atvyksta kartu su trupe ir pristatys kiek neįprasto formato darbą. „Koncertas su nepretenzinga choreografija“ – savo pasirodymą „Skulptūros“ įvardija pats menininkas. Šio pasirodymo pavadinimas sutampa ir su debiutinio I.Dimchevo muzikinio albumo pavadinimu.

Paklaustas, ką mieliau renkasi koncertus ar spektaklius, atsako, kad koncertuose nesilanko: „Nekenčiu jų“, – prisipažįsta I.Dimchevas.

Albumą sudaro įvairiais laikotarpiais I.Dimchevo sukurtos dainos. Dalis jų – iš ankstesniais metais jo sukurtų šokio spektaklių. Kita dalis dainų parašytos per pastaruosius dvejus metus. „Skulptūros“ – vienos iš dainų pavadinimas, o albumo pavadinimui jis pasirinktas, nes, pasak kūrėjo, labai įdomu į dainas žvelgti kaip į trijų dimensijų struktūras, kaip į kažką, kas turi fizinę formą, kurią galima matyti ir paliesti. „Kai sėdžiu prie pianino ar savo mažo sintezatoriaus ir pradedu rašyti dainą, mano balsas savaime susijungia su stygomis po mano pirštais ir iš šio žaidimo gimsta harmonija, kuri tiesiogiai atspindi paslėptas, palaidotas ar uždraustas emocijas. Jų ištraukimas mane gydo. Kai kurios mano dainos yra man padėjusios susitaikyti ir atleisti sau ir kitiems žmonėms“, – apie savo kūrybinį procesą pasakoja atlikėjas.

Paklaustas, kaip jam kilo mintis sujungti choreografiją su dainavimu, I.Dimchevas teigia savo balsą suvokiantis kaip dar vieną kūno dalį: „Jei kūnas juda intensyviai, tai persiduoda ir balsui. Taip, mano darbai vokališkai intensyvūs. Visuomet treniruoju savo balsą judėjimui, per savo kūną, ir man labai patinka dirbti su itin sodriais garso takeliais.“

18 // © 37O

Jo sceninė kūryba išsiskiria ne tik muzikalumu. I.Dimchevo pasirodymams būdingos ir aštrios provokacijos, nepatogūs klausimai, rizika ir net šiokios tokios aukos. „Manau, kad svarbu kažką paaukoti ir kraujas man atrodo kaip lengviausias būdas tai parodyti. Jei atlieku kruviną sceną, stengiuosi, kad ji būtų kiek įmanoma lengvesnė. Kraujas – žiaurumo ir smurto, skausmo ir

svarbu neužsirakinti vienoje lytyje, tyrinėju performansą. Man performatyvus kūnas – daugiau kūno idėja, kuri gali transformuotis į bet ką ir susijungti su bet kuo. Kuo kūnas atviresnis, tuo jis sunkiau apibrėžiamas lytimi, tačiau kartu lengviau susijungia. Be to, nenoriu apriboti savo žodyno: manyje yra moteriškos energijos ir jei netyrinėsiu šios savo energijos dalies, tai darbą atliksiu tik 50 proc. Labai svarbu, kad dirbčiau ir su savo vyriškąja, ir moteriškąja, ir žvėriškąja, ir nežemiškąja energijomis.“

mirties ženklas, tačiau kraujas simbolizuoja ir gyvybę, ar ne? Jis turi garsą, savitą muzikalumą, tad ne visada turi būti skausmingas ir dramatiškas“, – apie neįprastas menininko aukas pasakoja I.Dimchevas.

Tiesa, jo pasirodymai beveik visuomet vyksta ant baltų, o ne, kaip įprasta teatrui, juodų scenos grindų. Paklaustas, kodėl, atlikėjas atsako, klausimu: kas nusprendė, kad jos turi būti juodos? „Man tai visada buvo problema, man tai neatrodo teisinga. Būti apsuptam juodumos – tas pats, kas neturėti aplinkos. Bent jau man asmeniškai baltos grindys subalansuoja situaciją vizualiuoju lygmeniu. Scenoje nenaudoju daug elementų, tačiau tuos, kuriuos naudoju, noriu paversti svarbiais. Gal vieną dieną aš būsiu šiuolaikinis menininkas be baltų grindų.“ Choreografo, dainininko ir šokėjo scenoje kuriami personažai neretai neturi aiškios lytinės apibrėžties. Paklaustas, kaip jis tai konceptualizuoja, I.Dimchevas teigia, kad jam, kaip atlikėjui, visad buvo svarbus ryšys su skirtingomis išraiškos formomis: „Jei perfor-

matyvus kūnas yra mano instrumentas, mano laivas, būtų gaila save apriboti lytimi. Aš nelabai tikiu, kad visos lytys yra tokios jau atskiros, todėl man

Daug žmonių mano koncertuose pravirksta, tačiau vėliau man sako, kad tai nebuvo negatyvus potyris.

Paklaustas, ko iš jo pasirodymo gali tikėtis publika, I.Dimchevas teigia visuomet jaučiantis stiprų abipusį emocinį ryšį su savo publika. „Didžioji dalis dainų yra gana liūdnos, mielos, bet intensyvios. Daug žmonių mano koncertuose pravirksta, tačiau vėliau man sako, kad tai nebuvo negatyvus potyris.

Manau tai labiau susiję su širdies išvalymu. Mano koncertas – tarsi emocinė indaplovė. Jei savo širdyje turite nešvarių indų, ateikite pasiklausyti ir aš jais pasirūpinsiu“, – į savo pasirodymą kviečia atlikėjas.

ROMŲ MENAS DRU RANDU G ELIO SU N

ih a

do

N

in o

Pu šij os

/

M

ak

sim

o

G

or

kio

te

at

ro

ar ch yv o

ir G

ie d

rė s

St

ei kū n

ai tė

s

nu

ot

r.

Ra

„M šė Gi Ba an edrė ir s. o v Steikū em bri Ant ard naitė an tišk sc as ci as en D pa a os el ci kce n ain u ja . S nta sig e, a s ve . rim š ik De av iš i a la u A tvy ine si ngl kę ir ji p ijo į p va an s ir irm idi aši es ąj na į K u č i ą l ( ro sav eop gon m e) a ė! ų t , bi ir rą, “ – en ne o p al : p da risi ę, s a r ba sir ta tato o s la nd dym upl men į v o ėšy in yk es ta ink us m p ė ią ė y ūs De Be ra ta la rly ro suk ine ne m ne Le ų lė .

>> svetur

Atsiskleiskite dabar!

– Ar manai, kad šiandienos pasaulyje romų menas reikalingas?

– Manau, kad apskritai visas menas yra reikalingas!

Dialogas vyksta interaktyvaus spektaklio – pokalbių šou „Hilton 437“ scenoje, kur ant lovos išsitiesusią Delaine Le Bas kalbina aktorius, režisierius, visuomenininkas Hamze Bytyçi. Jie – bienalės organizatoriai, o jos metu Berlyno Maksimo Gorkio teatras kelioms dienoms tapo romų menininkų iš skirtingų Europos šalių kūrybine platforma. Be queer performansų, čia vyko ir Delaine bei jos vyro Damiano kūrybos darbų retrospektyva „Čigonžemė“ (angl. „Gypsyland“). „To niekad anksčiau nebuvo. Gali niekad ir nebebūti“, – apie bienalę sako Hamze.

20 // © 37O

Anot organizatorių, romų bienalės idėja geba persikūnyti, keistis laike ir prisitaikyti prie konkrečios vietos, kurioje vyksta. Nepastovi kaip ir pats gyvenimas, ji kviečia apmąstyti naujus veikimo būdus, kurie pakeistų įprastuosius. Ji klausia: kur, kam priklausai tu? Ir ar egzistuoja kitokie, laisva valia pasirenkami, kūrybiški būdai savo tapatybėms apibrėžti? „Išryškindami rasizmo, seksizmo ir homofobijos sankirtą parodome, kad priešiškumo kitokiems ribos yra lengvai stumdomos – ir kad tam tikru momentu

kiekvienas iš mūsų priklauso kokiai nors mažumai, – sako bienalės organizatoriai. – Užtat visų tipų mažumas raginame: ATSISKLEISKITE DABAR! Solidarizuokitės vieni su kitais!“ „Bienalė skirta Damianui Le Basui pagerbti – romų Dada meno tėvui ir savotiškam romų Andy Warholui, – sako Hamze, kai susitinkame kitą dieną po pasirodymo. – Jis tikėjo vienybe ir solidarumu.“ Šios bienalės koncepciją sugalvojo būtent Damianas, su Delaine 2007-aisiais Venecijos bienalėje pristatęs pirmąjį Romų paviljoną. Tačiau praėjus porai savaičių po to, kai sužinojo, kad finansavimas renginiui patvirtintas, menininkas netikėtai mirė. Jam buvo 54-eri. „Turėjome mažai laiko pasiruošti, kartu bandėme įveikti skausmą, kurį sukėlė jo mirtis, – sako Hamze. – Damianas mumyse paliko didžiulę skylę. Nežinojome, kaip į ją reaguoti. Tada Delaine pasakė: „OK, privalome

būti tvirti ir daryti tai, ką būtų daręs jis.“ „D.Le Basas daugiausia kūrė ant žemėlapių, gaublių ir išmestų pakuočių dėžių, – apie savo tėvo kūrybą rašo menų srityje dirbantis Damianas Jamesas Le Basas. – Nuklodamas šiuos masinės gamybos objektus tūkstančiais etninių keliautojų numylėtų veidų, šūkių ir simbolių – pasagomis, širdimis, keturlapiais dobilais ir įdėmiai žvelgiančiomis akimis, – savo darbais jis kvestionavo Europos sienų kietumą ir kartu parodė, kad menas mūsų išmetamiems daiktams gali suteikti alternatyvią ateitį.“ Galbūt todėl, anot jo, „Berlynas regisi tobula vieta romų bienalei – renginiui, švenčiančiam me-

ninę tautos apsisprendimo teisę; tautos, kuri niekad neturėjo savo šalies.“ Romų meno apibrėžimai Skaičiuojama, kad Europoje yra 10–12 mln. romų. Didelė dalis gyvena atskirtyje, skurde. Užtat M.Gorkio teatro erdvėse keliamas klausimas: kas yra ir kas nėra romų menas?

To paklausiu ir Hamze’s. Jis sako: „Rimčiau patyrinėję, atsektume chronologiją: tam tikri mitologiniai elementai pasirodo skir-

tingose kultūros dalyse ir atsispindi mene tarsi pasikartojantys ornamentai, simboliai, nuolat išlendantys sluoksniai. Romų kultūra darė įtaką ispanų, vengrų, daugeliui kitų Europos kultūrų – bet istoriją už mus užrašo kiti.“ Ar gali paaiškinti plačiau? „Mūsų kultūra didi ir sena, iš jos daug ką perėmė kitos, – sako Hamze. – Tačiau savo istoriją rašome ne patys, o paskui tikime tuo, ką parašė kiti. Gal ir tiesą parašė, tačiau

juk nežinome. Vieni sako, kad atkeliavome iš Indijos. Galbūt. Negaliu to įrodyti.

Kiti sako: „Ne, jūs esat vergai iš Persijos, deportuoti į Egiptą.“ Gali tikėti, gali netikėti. Galų gale, kam tai rūpi? Tačiau, žinoma, svarbu išmanyti praeitį, nes norėdamas kažką nuveikti ateityje privalai suvokti, kas vyksta ir kodėl. Reikia vizijos.“ Svarstau apie menininko tapatybių ir jam klijuojamų etikečių įtaką pačiam menui, jo formoms ir tematikai. Ar, pavyzdžiui, žmogus jaučia spaudimą – vidinį ar išorinį – save pateikti kaip menininką romą, ne paprasčiausiai menininką? Ar gali kūrėjas atsiriboti nuo savo tapatybės, socialinio statuso, padėties visuomenės paraštėse ir tiesiog paišyti nekaltus drugelius?

Hamze’s nuomone, kol kas toks savęs pozicionavimas reikalingas tarsi bilietas, atidarantis daugybę durų, kurios kitu atveju liktų užremtos skląsčiu. Tarkim, įvairios ES programos finansuoja mažumų projektus, o tai leidžia kurti ir nemirti iš bado.

Pavojus, sako Hamze, tas, kad vien tik pildydamas kvotas niekad toliau jų ir nenusigausi. O grįžtant prie apibrėžimo... „Damianas paaiškino, kad romų menas – tai autsaiderių menas. Pašalėje. Jis pats buvo menininkas, bet kartu ir atstumtasis. Jautė neteisybę ir stovėjo kartu su jos aukomis. Save vadino menininku, autsaideriu, nes nenorėjo būti elitinio šūdo dalimi. Tie, kuriems romų menas nepatinka, sako: „Primityvu.“ Galbūt jie teisūs, tačiau svarbu suvokti, ką tai reiškia – kodėl jis primityvus ir kodėl mes taip sakome.

Atgyvenęs? Nepakankamai madingas? Kičas? Galbūt tai ir privalome įveikti. Gali paišyti gražius drugelius, bet

Gali paišyti gražius drugelius, bet jei drugelis turi randą.

jei drugelis turi randą… Jei esi romas ir kuri meną, tačiau pasirenki niekad neminėti savo kilmės – tu slepi savo randą. Viskas labai švaru ir ištaiginga, bet kažkas tau neleidžia leistis giliau. O jei žinai, kad randas yra, tuomet sąmoningai jį priimi. Nebūtinai didžiuojiesi, bet priimi. Va tada gali pradėti rašinėti ant picos dėžių ir paišyti gražius drugelius. Tada gali sakyti: „Nagi, prašyčiau, aš nesu tik pabėgėlis, tik migrantas ar tik musulmonas. Turiu tūkstančius tapatybės sluoksnių!“ – sako jis.

>> sVEtUr

tad ar galime kurdami išvengti savo tapatybės? Kova dar nebaigta, nes ji nelaimėta: neteisybė klesti, paraštės perpildytos. „tai ne varžybos, tačiau, mano nuomone, jei nesi išgyvenęs kančios, negali jos ir pajusti, – sako Hamze. – nuobodu gyventi, kai viską turi ir viskas gerai. manau, menas egzistuoja tik tada, kai tu gali knistis giliai savo šūde. nes jei nieko nejauti – fuck, kaip faina! arba fuck, kaip blogai! – tada menas tik pusėtinas.“ NUO BISTRICOS IKI šPRė Hamze Bytyçi gimė 1982 m. Kosovo mieste prizrine prie Bistricos upės, saro kalnų papėdėje. 1989 m. jo šeima atvyko į vokietiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Gavo Duldung. Duldung reiškia toleranciją – laikiną deportacijos sustabdymą, t.y. tavo buvimas šioje teritorijoje toleruojamas… kol kas. žmogus su tokiu statusu gyvena priverstiniame laukime: kuriam laikui popierių išduos šįkart? mėnesiui? trims? planuoti gyvenimą į priekį – rasti darbą, išsinuomoti butą, užrašyti vaikus į mokyklą tampa itin sudėtinga. Kaip sako sarajeve gimęs, Berlyne gyvenantis fotografas nihad nino pušija, „Duldung yra nuolatinė kančios būsena.“ joje gyvena tūkstančiai žmonių, didelė dalis – Balkanų romai.

22 // © 37O

vokietijos pilietybę Hamze įgijo 2011 m. „esu vienas iš tų privilegijuotų šunsnukių, kurie save vadina romu menininku, kai dauguma tų, kurie į šią šalį atvyko kartu su mumis, yra deportuojami atgal į Kosovą. jiems tenka kovoti dėl maisto trupinio, – sako Hamze. – privalau kažką dėl to daryti.“ freiburgo mieste jis studijavo vaidybą ir įkūrė romų jaunimo organizaciją „amaro drom“ („mūsų kelias“). vėliau, persikėlęs gyventi į Berlyną, įsteigė dar keletą su romų teisėmis dirbančių organizacijų, kūrė vaidmenis ir režisavo Ballhaus naunynstraße ir m.Gorkio teatre, pradėjo nepriklausomo teatro ir žiniasklaidos pedagogo praktiką mokyklose. taip pat kuruoja interneto radiją „corel“, organizuoja „Balkanų svogūnais“ pavadintas kino vasaros stovyklas jaunimui, sukūrė dokumentinį filmą „jožka“ apie pensininką jožką mikerį, kuris ilgus savo gyvenimo metus paskyrė kovai už žmogaus orumą. jožkos kova, regis, laimėta: čekijos valdžia paskelbė perpirksianti žemę lety u písku vietovėje, kur ant antrojo pasaulinio karo metais veikusios romų koncentracijos

stovyklos liekanų buvo įkurta kiaulių ferma. lety, iš kurios – arba kapaduobėn, arba į aušvicą, tapo romų tragedijos ir čekijos siekio istoriją užglaistyti simboliu. akivaizdu, kad Hamze’i kūryba neišvengiamai yra ir asmeninis, ir politinis reikalas: visa jo veikla sukasi apie romus ir jų pozicijų stiprinimą. tikrai taip, sako jis: „Kentėdamas neturi galimybės žiūrėti į grožį, nes reikia pasirūpinti, kad rytoj turėtum ko pavalgyti.

Kaip, esant tokiai situacijai, gali galvoti apie meną? jis tampa prabanga. va čia aš sakau: ne, menas negali būti prabanga, ir romų menas nėra prabanga. menas reikalingas visiems, tai viena. o antra, jis mums suteikia galimybę žvelgti giliau ir žengti žingsnius tikrojoje politikoje, kuri pati nepasikeis. menas gali tiksliai paaiškinti dalykus, kuriuos keisti yra būtina.“ tad galime teigti, kad menas turi socialinę atsakomybę. pasak Hamze’s, ir taip, ir ne: „iš vienos pusės, būna gaila, kai menas nepasinaudoja proga išreikšti socialinių skaudulių, iš kitos – gerbiu tuos, kurie nuoširdžiai pripažįsta meną darą tik dėl pinigų, šlovės ar paprasčiausiai grožio. jei gražaus meno kūrimas žmogaus viduje kažką sujudina – žinoma, ir toliau jį kurk, nes tai tavo variklis. tačiau kam mums reikalingas duonkepys? maistui. valytojai, mechanikai – jų visad reikia. Ko nereikia – tai menininkų, nes ir be jų žmogus gali išgyventi. Kita vertus, jei noriu gyventi, menas man būtinas, o tai reiškia, kad esu atsakingas už savo aplinką ir privalau atspindėti tai, kas joje vyksta.“ VIETOS UžTEKS VISIEMS viena iš bienalės retrospektyvos instaliacijų yra teatro kiemelyje suręstas namelis, tarsi kartotinis, palaikis. „saugūs europietiški namai?“ (angl. „safe european home?“), klausia užrašas ant jos.

namai čia reiškia ir saugią vietą, iš kurios niekas neturi teisės tavęs išmesti, ir laikinas pabėgėlių apgyvendinimo įstaigas, ir teisę laisvai keliauti bei būti ten, kur norisi, ir patį sienų, taisyklių, privilegijų ir bausmių išraižytą europos žemyną. sekundę svarstau, ar įeiti vidun. įeinu. Bet aš su es pasu juk galiu pasirinkti, kada įeiti ir kada išeiti. o kas, jei tokio pasirinkimo neturi? jei už tave sprendžia kiti? „žmonės nori vienybės, jiems reikia būti kažko didesnio dalimi. Ką vaikai darželyje mėgsta? piešti. o ko nemėgsta? Būti atstumti, nepriimti, – sako Hamze. – menas yra didžiausia mūsų turima jėga, jis visus kviečia ir visad priima.“ tačiau Hamze kritiškai vertina ir savąją, ir aplinkines bendruomenes. sako dažnai susiduriantis su ribotu mąstymo lauku ir laisves varžančiomis taisyklėmis, tradicijomis ir priimtinomis normomis. uniforma siaura ir nepatogi, bet ją dėvi visi, tad po kurio laiko klausimų nebekyla. „tokia aplinka ypač stipri mažose bendruomenėse, joje nesudaromos sąlygos vidiniam išsilaisvinimui: ei, ar man leidžiama mąstyti pačiam, ar ne? remiamasi idėja, kad savus reikia nuleisti ant žemės: tegu jie nemato šviesos! likite čia, dugne!“ – pyksta Hamze. tačiau savo tapatybę jis priima natūraliai: „savo religijos nepasirinkau, esu musulmonas ir to nekeisiu. esu

romas – šito irgi nepasirinkau. Kaip ir savo vardo. tačiau gyvenu. Kiekvienas gali užsiimti sava veikla, vietos užteks visiems.“ nuo suoliuko teatro kieme atsiveria vaizdas į ryškiaspalvius damiano le Baso perbraižytus žemėlapius be sienų. po poros valandų – paskutinysis bienalės performansas „roma armee“ apie kovą su išorine diskriminacija ir internalizuotu aukos vaidmeniu. „mūsų kultūroje yra toks pasakymas: problema ne ta, kad namuose laksto pelė, šeimininkauja tavo virtuvėje. problema ta, kad dabar ji jau žino kelią ir užsuks dažniau, – sako Hamze. – privalome atsakingai dirbti, kad naujoji karta didžiuotųsi savo tapatybe, jaustų tą savo randą. juk geriau randą pripažinti, operuoti, ir baigta, nei 24 valandas per parą kankintis galvojant, kaip jį paslėpti.“

>> eiti ar neiti

festivalis

Alternatyviosios muzikos namai kviečia į festivalį Rašė Indrė Liškauskaitė Nuotraukos Tomo Tereko ir Tomo Lukšio

(Nepri)klausomos muzikos agentūra „Tilto namai“, po savo stogu auginanti vienas žymiausių Lietuvos alternatyviosios muzikos grupes, tokias kaip „Garbanotas Bosistas“, „Sheep Got Waxed“, Migloko, „Parranda Polar“ ir kitas, jau antrus metus iš eilės dovanoja savo klausytojams muzikinę šventę – „Tilto namų“ festivalį.

P

ernai debiutavęs renginys šįmet vėl kviečia vilniečius į Užupyje įsikūrusio „Downtown forest“ nakvynės namų kiemą, kuris pirmąjį vasaros savaitgalį virs į muzikinių potyrių ir garsų oazę. Apie artėjantį festivalį ir agentūros veiklą kalbamės su trimis „Tilto namų“ įkūrėjomis – Gabriele Tamutyte, Giedre Nalivaikaite ir Simona Kliševičiene.

– Kokia buvo nepriklausomos muzikos agentūros „Tilto namai“ veiklos pradžia?

Gabrielė: Kurį laiką aš viską dariau viena, bet pamažu atsirado daugiau darbo ir atlikėjų. Tada supratau, kad man reikia komandos, nes vienai visko apsiimti nepavyks. Pasiūliau Giedrei ir Simonai prisijungti. Tai nebuvo pati pradžia, labiau toks atraminis momentas, nes apsisprendėme kartu daryti. Jau metus esame trise.

Dauguma jaunų grupių mano, kad jos užkariaus pasaulį, ir tai labai žavu.

Iš to jos semiasi parako kurti ir veikti.

Manau, kad mes savo darbu ir pastangomis dabartiniu metu klojame kažkokį pagrindą tiems, kurie ateis jau po mūsų kartos. Tiek Lietuvoje triname tam tikras ribas, tiek važiuodami į užsienį, pamažu parodome, kad mūsų šalyje irgi yra geros muzikos bei talentingų atlikėjų.

24 // © 37O

– Ką reiškia dirbti su alternatyvia muzika? Kodėl vis dar naudojame žodį alternatyva?

Giedrė: Dirbti su alternatyvia muzika reikia kitaip, tai, ką darytum su populiariuoju produktu, čia netinka. Galioja kitos taisyklės. Tai alternatyva populiariajai kultūrai, mainstream.

Simona: Be to, alternatyviosios muzikos klausytojai labiau išlepę, išrankesni, žinantys, ko nori. Jiems sunkiau įtikti.

Gabrielė: Kai nuvažiuoji į kokį miegamąjį mikrorajoną ar mažesnį miestelį ir išgirsti, kuo žmonės gyvena, ko klauso, supranti, kad esi užsidaręs tokiame centro

burbule. Atrodo, kad visi eina į tuos pačius renginius, vieni kitus pažįsta ir klauso tos pačios muzikos, nors iš tikrųjų taip nėra. Akivaizdu, kad daugiau kaip pora tūkstančių žmonių į alternatyvios muzikos koncertus nesusirinktų. Pavyzdžiui, su „Garbanotu Bosistu“ nuo pačios pradžios buvo didelis noras važiuoti į mažus miestelius ir groti nedidelėms auditorijoms, skleisti muziką toliau nuo didžiųjų miestų. Tačiau techninės galimybės tai ne visada leidžia. Dabar dirbame kur kas koncentruočiau.

– Kaip atsirenkate grupes, kurias priimsite į savo agentūrą?

Simona: Atlikėjai patys skambina ir rašo, ypač prieš „Tilto namų“ festivalį. Tačiau esame trise ir mūsų galimybės ribotos.

Manau, dabar dirbame su maksimaliu atlikėjų skaičiumi, daugiau aprėpti ir išlaikyti kokybę būtų sunku. O grupės, kurios yra pas mus, atėjo labai organiškai.

Pavyzdžiui, aš visada labai mėgau „Sheep Got Waxed“ ir koncertuose jų klausydama keletą kartų pagalvojau, kad būtų smagu dirbti su jais. Taip ir atsitiko.

Gabrielė: Visi yra daugiau ar mažiau susiję tarpusavyje, kaip šeimyna. Muzikantai vieni pas kitus groja ar yra iš to paties draugų būrio.

– Kas jus labiausiai žavi jaunose grupėse, kurios tik pradėjo savo muzikinę veiklą? Į ką dažniausiai atkreipiate dėmesį?

Simona: Entuziazmas ne tik koncertuoti, bet ir daryti kitas susijusias veiklas.

Giedrė: Pavyzdžiui, bet koks radijo interviu jaunai grupei yra jėga! Jie mielai tai daro, skirtingai nuo labiau patyrusių muzikantų.

Gabrielė: Man labai gražus tas jaunatviškas naivumas. Dauguma jaunų grupių mano, kad jos užkariaus pasaulį ir tai labai žavu. Iš to jos semiasi parako kurti ir veikti.

– Kuo šiais metais nustebinsite į „Tilto namų“ festivalį susirinkusius klausytojus? Ar bus kokių nors pasikeitimų?

Giedrė: Grupės skirsis. Daug kas klausė, kodėl neimame daugiau savų grupių. Norime nustebinti ir save, ir klausytoją. Pasikviesti atlikėjus, su kuriais neteko prieš tai tiesiogiai susidurti. Šiais metais programoje daugiau tokios sintetinės muzikos ir įvairesnių veiklų. Bus galima ir tatuiruotę pasidaryti, apsikirpti, įsigyti meno kūrinį, susikonstruoti garso generatorių, sužaisti šachmatų partiją ir t.t.

Pačiam renginio organizavimui šįmet skiriame daug laiko. Pernai festivalį surengėme per mėnesį!

– Kurių atlikėjų pasirodymų pačios labiausiai laukiate?

Simona: „Džiazlaif“. Man jie labai patinka, visiems rekomenduoju.

Gabrielė: „Fingalick“!

Giedrė: Aš labiausiai laukiu Elenos Daunytės klasikinės muzikos pasirodymo su violončele garažo scenoje. Įdomu ne tik dėl muzikos, bet ir kaip žmonės reaguos.

– Nemažai muzikos festivalių bėga nuo triukšmo ir betono, tarpusavyje varžydamiesi, kuris į įdomesnę Lietuvos vietą pritrauks klausytojus. Kodėl organizuojate festivalį mieste? Kokie yra urbanistinio festivalio pranašumai ir trūkumai?

Gabrielė: „Downtown forest“ nakvynės namų Užupyje įkūrėjas Benas Terekas, prisiminęs mūsų pirmuosius bandymus rengti slaptus muzikinius renginius namuose Tilto gatvėje, pasiūlė surengti festivalį nakvynės namų kieme. Ta lokacija yra labai dėkinga. Miestas tarytum perauga į mišką, pavasaris – į vasarą. Miestas – ranka pasiekiamas, bet jausmas toks, lyg būtum gamtoje. Kitas dalykas – muzika, skambanti festivalyje, yra aktualesnė vilniečiams. Lankytojams patogu, ypač jaunoms šeimoms, nes gali užsukti trumpam. Smagu, kad ir patys muzikantai visą savaitgalį laiką leidžia festivalio vietoje, nedingsta tik pakoncertavę. Juokaujame, kad mums patiems tai kaip koks giminių susitikimas.

Rašė Auksė Podolskytė

Birželio 7–10 d. į Vilnių devintą kartą sugrįžta šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“.

Ne tik meno entuziastams ar profesionalams, bet ir įvairaus amžiaus auditorijai skirtas renginys šiemet kvies artimiau susipažinti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos menu. Apie kitus mugės akcentus ir lietuvių santykį su menu bei kitas svarbias detales plačiau pasakoja Diana Stomienė, mugės įkūrėja ir vadovė, bei renginio meno vadovė Sonata Baliuckaitė.

26 // © 37O

Lietuviai perka šiuolaikinį meną: kokį ir už kiek?

renginiai

>> eiti ar neiti Kartais neoriginali masinės gamybos reprodukcija kainuoja tiek pat, kiek originalus jauno menininko kūrinys. Meno mugėje ir galerijose galima rasti meno kūrinių ir nuo 100 iki 500 eurų ar net kelių-keliolikos tūkstančių. Matome, kad menu labiau ėmė domėtis verslo pasaulio atstovai, jie atranda meno pasaulį kaip tam tikrą pridėtinę vertę jų vystomoms veikloms. Dažnai savo klientus ir partnerius kviečia pabendrauti galerijose, į privačias parodų peržiūras, taip pat jie įsigyja meno kūrinių savo biurų interjerams ar dovanoms, užsikrečia kolekcionavimu. Praėjusiais metais mugėje pastebėjome, kad meno pirkti ateina jaunoji kolekcininkų karta, kuri meno kūriniams įsigyti skiria ir solidžias sumas.

– Palyginus lietuvių bei latvių ir estų domėjimąsi menu, ką įdomaus galima įžvelgti?

D.S.: Mes tikrai neatsiliekame. Lietuviai labai smalsūs, lanko parodas tiek Lietuvoje, tiek keliaudami užsienyje. Estijoje daug investuojama į meną ir kultūrą, todėl natūraliai susiklostė, kad domėjimasis menu galbūt kiek didesnis, bet galime pasidžiaugti, kad į meno mugę ar parodas atvykstantys kolekcininkai iš Latvijos ir Estijos įsigyja lietuvių kūrinių, jaunų ar jau garsių menininkų. Lietuviai vis dar linkę rinktis savus menininkus, tačiau mugės metu atranda ir užsienio kūrėjus. Greičiausiai taip yra todėl, kad dažnai užsienio menininkai būna neištirta ir neatrasta teritorija.

Ginters Krumholcs. „Saulėtekis“. „Maksla XO“ galerija.

– Ar lietuviai perka daug meno ir ką dažniausiai renkasi? Kaip apibūdintumėte jų skonį?

D.S.: Idėja pradėti rengti meno mugę Lietuvoje kilo iš noro aktyvinti meno rinką mūsų šalyje ir siekio, kad ji taptų skaidresnė, kad meno kūrinių pirkimas vyktų ne slapta menininkų studijose, o galerijose, kurios atstovauja menininkams, užsiima jų vadyba bei gali puikiai patarti, kurie menininkų kūriniai tikrai verti dėmesio. Į meno mugę „ArtVilnius“ kasmet atvyksta apie 22 tūkst. lankytojų, kurie domisi, perka, konsultuojasi. Jie nebijo klausti ir, svarbiausia, nebando apeiti galerijų ir keliauti pas menininką į studiją. Pastebime, kad keičiasi lietuvių mentalitetas ir lavėja jų skonis.

Pamenu, kad pirmose meno mugėse jie labiau dairėsi tradicinių meno kūrinių – tapybos, fotografijos, nes tai labiausiai pritaikomas menas. Dabar stebime, kaip jų skonis keičiasi, jie atkreipia dėmesį ir į kitus dailės žanrus, intensyviau domisi šiuolaikiniu menu. Mugės parduodamų meno kūrinių skaičius ir sumos niekada nebūna galutinės, nes dauguma meno mylėtojų ateina apsižiūrėti, susirinkti informaciją ir vėliau perka tiesiai iš galerijos. Lietuviai, prieš įsigydami meno kūrinį, yra linkę gerai apmąstyti ir pasidomėti apie autorių. Vis dėlto nusipirkti meno kūrinį ne tas pats, kas nueiti į Kaziuko mugę ir išsirinkti medinį šaukštą. Šis procesas kartais užtrunka, bet jis malonus, bendraujant su gale-

rininkais ir menininkais atsiveria daug įdomių patirčių.

– Vis dėlto įdomu, kiek lankytojai įprastai išleidžia ar yra pasirengę išleisti?

D.S.: Dažnai lietuviai būna nusprendę išleisti mažai, bet jei labai susižavi kūriniu, būna, kad sumoka ir gerokai daugiau, nei planavo. Tačiau jei pirkėjas konsultuojasi su galerija, jo pirkimas nebus nuostolingas. Atsigręžiant atgal, matome, kad gerų meno kūrinių kainos nebuvo nukritusios, priešingai, nei nekilnojamojo turto. Mes vis dar susiduriame su mitu, kad norint įsigyti meno kūrinį reikia turėti labai storą piniginę.

– Papasakokite, ką įdomaus šiemet bus galima įsigyti meno mugėje?

S.B.: „ArtVilnius’18“ metu bus pristatyta virš 250 tarptautinių menininkų darbų, tad rinktis tikrai bus iš ko. Išskirti tam tikras galerijas ar vertus įsigyti menininkų darbus tikrai sunku ir subjektyvu, tačiau visuomet rekomenduoju atkreipti dėmesį į jaunų, dar tik baigiančių akademijas, darbus. Jų kūryba nėra tokia brangi, tačiau investicija tikrai verta dėmesio.

Kiekvienais metais galerijų atstovai keliauja į dailės akademijų peržiūras ir ieško naujų talentų, kurių darbai po kažkiek metų tikrai bus verti daug daugiau nei jų karjeros pradžioje. Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į kaimyninių Latvijos, Estijos ir Lenkijos galerijas, ne viename jų atvežtame menininko darbe rasite mūsų bendros Baltijos šalių praeities tematikas. Manau, tokie darbai papuoš ne vieno kolekcininko namus.

– Kiek apskritai dėmesio mugėje skiriama jauniems kūrėjams?

D.S.: Jau kuriant „ArtVilnius“ koncepciją galvojau apie jaunuosius kūrėjus, kaip jiems sukurti tam tikrą startinę poziciją.

Todėl kasmet renkame geriausią jaunąjį

Nikita Shalenny. „Where Is Your Brother“.

Krokuvos Šiuolaikinio meno muziejus MOCAK.

kritikuos jau laisvoje Estijoje gimusių menininkų Peeterio Alliko ir Andruso Joonaso darbai. „ArtVilnius‘18“ lankytojus sutiks kinetiniai menininko Kęstučio Svirnelio objektai, vaizdo meno programą atveža šiuolaikinio meno muziejus Krokuvoje MOCAK. Tradiciškai lauks didelių gabaritų skulptūros – nuo 14 t sveriančio Mindaugo Navako akmens, Vlado Urbanavičiaus metalo iki Indros Marcinkevičienės, Raimondos Sereikaitės tekstilės objektų. „Via Baltic“ projektas. „Okapi“galerija.

mugės menininką, kuris apdovanojamas mūsų mecenato advokatų kontoros COBALT premija. Labai įdomu stebėti, kaip po šio įvertinimo klostosi jų karjera, kiek daug dėmesio jie sulaukia. Dažnai po pasirodymo meno mugėje jauniesiems kūrėjams atsiveria ir daugiau durų. „ArtVilnius“ tampa jiems tramplinu, tai tarsi meno birža, kur juos pastebi kuratoriai, galerijos ir pasiūlo dirbti kartu.

– Kokie šių metų renginio akcentai ir kaip „Focus – Baltic“ idėja, t.y. dėmesys Baltijos šalių menui, atsispindi programoje?

S.B.: Latviai ir estai pristatys labai plačią šiuolaikinio meno panoramą, kurioje pamatysite nuo Venecijos bienalės laureatų iki pačių jauniausių, bet jau žinomų vardų. Į mugę atkeliauja ne tik dešimt garsiausių kaimyninių šalių galerijų, bet ir atskirų menininkų projektų.

Šiuolaikinio meno platforma „Noar“ pristatys Estijos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirtą Estijos „Banksy“ vadinamo menininko projektą, jau aplankiusį vienuolika Europos sostinių. Projektų zonoje savo kūrinius pristatys Estijai ne kartą Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas Marko Mäetammas, tapybą rodys menininkas Gintaras Makarevičius, o naują instaliaciją specialiai mugei kurs Paryžiuje gyvenantys Svajonė ir Paulius Stanikai. Pastarieji lietuvių menininkai šiemet buvo apdovanoti nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. „Okapi“ galerija iš Estijos į „ArtVilnius‘18“ atveža performansų menininkę iš Meksiko Niñą Yhared, pristatysiančią projektą „Via Baltic“, kurio pagrindinė ašis – Baltijos kelias, sujungęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus už rankų. Performansus pristatys ir Suomijai atstovaujantis ispanų kilmės menininkas Jonas Irigoyenas bei dar trys lietuvių menininkai: Jelena Škulienė, Marija Griniuk bei tapytojas, pianistas Viktoras Paukštelis.

Pernu „Avangard Gallery“ dviejų dalių ekspozicijoje rodys praėjusio amžiaus 6–9 dešimtmečio sovietinės Estijos popmeno pionierius Leonhardą Lapiną ir Malle Leis. Jiems oponuos ir socialinį meną savo darbuose

– Kaip pasiruošti „ArtVilnius’18“?

S.B.: Kad nepasimestų dideliame meno sraute, lankytojams siūlau su „ArtVilnius’18“ dalyvių darbais susipažinti dar prieš mugę mūsų elektroniniame kataloge. Jį galima rasti mūsų interneto puslapyje. Savo dalyvius pristatome ir socialinėse paskyrose, žiniasklaidoje.

Mugės metu turėsime ir menotyrininkus gidus, kurie neapsisprendusiuosius galės konsultuoti. Mugės metu nebijokite klausti galerininkų, o svarbiausia – vadovaukitės savo intuicija ir skoniu.

Dar pirmą „ArtVilnius’18“ dieną mūsų komisija paskelbs geriausius mugės dalyvius – irgi puiki gairė perkantiesiems meno kūrinius. Neapsisprendusiesiems siūlome ir dviejų dienų mugės bilietus.

Peeter Allik. NATO. „Avangard“ galerija.

– Meno mugė nesibaigia tik „Litexpo“ erdvėse, ar šiemet ir vėl ketinate pakviesti į naktinę galerijų programą?

D.S.: Taip, norime, kad meno mugė įtrauktų visą miestą. Įprastai meno mugės pasaulyje vyksta kartu su meno savaitėmis, pavyzdžiui, Berlyno meno savaitės metu yra didžiulė meno renginių ir specialių projektų koncentracija.

Tad ir mes siekiame, kad meno maršrutai prasitęstų. Todėl šiemet antrą kartą rengsime projektą „Naktis galerijoje“.

Tai nemokamas renginys, kai birželio 8 d., penktadienį, daugiau nei dešimt Vilniaus galerijų bus atviros iki 23 val. ir siūlys lankytojams ekskursiją po parodas bei susitikimus su menininkais.

Svarbiausių dalyvių konspektas Ypatingojo „ArtVilnius“ partnerio „Lewben Group“ įsteigtas fondas „Lewben Art Foundation“ pristatys pasaulinio garso menininkų kūrinius.

Pirmą kartą dalyvauja šios garsios galerijos: „Piktogram“ iš Varšuvos, „Galerie des Petit Careaux“ iš Paryžiaus ir tikrai avangardiška „Avangard“ iš Pernu.

Ne pirmą kartą į mugę atvyksta puikios ir žinomos galerijos: „Okapi“ iš Talino ir „Assembly gallery“ iš Poznanės, kurių ekspozicijos bus skirtos „Focus–Baltic“ temai.

Po kelerių metų pertraukos į mugę grįžta ir garsiausiose pasaulio mugėse Latvijai atstovaujanti galerija „Alma“, kuri pristatys prestižinio Vilhelmo Purvyčio prizo nominanto ir publikos prizo laureato menininko Ivarso Drulle's instaliaciją.

Kasmet mugėje dalyvaujanti Rygos galerija

„Maksla XO“ atveža garsiausius Latvijos tapytojus Ivarą Heinriksoną, Ievą Iltnerę ir Girtą Muiznieką.

Kaip visuomet mugės atmosferą kurs ir prancūzai „Nivet-Carzon“, „Karavan“, danai „NB gallery“ bei kitos tarptautinės galerijos.

Kijevo galerija „Tsekh“, kuri prieš porą metų savo padalinį įsteigė ir Vilniuje, pristatys mugės lankytojų ypač pamėgto Evgeno Petrovo fotorealistines akvareles.

Jono Meko vizualiųjų menų centras pristatys niekur nerodytą „Fluxus“ tėvu vadinamo Jurgio Mačiūno darbą.

Reikėtų nepraleisti ir lietuviškų galerijų, tokių kaip „Meno Parkas“, „Meno niša“, „Rooster“, „Artifex“, „Baroti“ stendų. Labai laukiama ir seniai matytos garsios fotografės Violetos Bubelytės ekspozicija.

>> eiti ar neiti

NEŽINOMA ŽEMĖ. ŠALČIA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – dar vienas režisieriaus Jono Tertelio dokumentinio teatro spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“. Šalčininkų fenomeną režisierius leidosi tyrinėti drauge su dramaturgais Andriumi Jevsejevu ir Egle Vitkute. Kūrybinė komanda ieškojo nežinomos žemės, o rado Lietuvą.

Gal todėl šį kartą dokumentinei medžiagai scenoje perteikti jie pasirinko verbatimu vadinamą metodą, kai scenoje profesionalūs aktoriai sako autentiškus, neredaguotus realių žmonių tekstus. Penketas aktorių scenoje atkuria ne tik surinktus šalčininkiečių pasisakymus, bet ir jų kalbėjimo manierą, intonacijas bei akcentus. Kitaip tariant, scenoje atkuriami konkrečiame miestelyje gyvenančių žmonių paveikslai.

Per aktorius spektaklyje kalba, mintimis ir patirtimis dalijasi pasieniečiai ir paraleliai vis suskamba vaikų užimtumo problema, jų įtraukimo į nukalstamas veikas pavojai, tačiau nuodugniau socialinės, tautinės ir kitos šio regiono problemos nėra gvildenamos,

jos konstatuojamos, tačiau nenagrinėjamos. Kitaip nei šio režisieriaus taip pat Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtame dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“, nagrinėjusiame Visagino miesto situaciją, „Nežinoma žemė. Šalčia“ nesiūlo vienokių ar kitokių pjūvių ar analizės, o pateikia miestelio gyventojų portretų galeriją.

Iki galo neišartikuliuotas režisieriaus ir dramaturgų tezes puikiai konceptualizuoja Paulės Bocullaitės scenografija.

Ji publiką perskiria į dvi viena priešais kitą sėdinčias ir per langą / veidrodį / ekraną stebinčias grupes: mus ir juos.

Taip perteikiamas abipusis – šalčininkiečių ir likusios Lietuvos požiūris vienų į kitus, kuris, regis, neaišku iš kur atsirado ir kodėl tebepalaikomas. Valstybinės sienos riboženkliai, pažymėti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vėliavomis, – kukli, bet tiksli keblios Šalčininkų geopolitinės situacijos nuoroda.

Stebina tik spektaklio finale ekranuose teksto pavidalu pasirodantis kūrėjų pasiteisinimas dėl nepavykusių ar šal-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

čininkiečių premjeros metu atmestų spektaklio aspektų. Šis mokinukiškas poreikis pasiteisinti glumina ir panašėja į menininkų kapituliaciją prieš menamus standartus, kurių nepasiekus kyla poreikis pasiaiškinti.

Rekomenduojama tikintiesiems, kad Pietryčių Lietuvoje gyvena visai kitokie žmonės.

Nerekomenduojama iš dokumentinio teatro besitikintiesiems daugiau nei vien veidrodžio efekto.

ČIKAGA „Natūrali fotografija“ nuotr.

Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Miuziklai – Lietuvos scenos menininkams vis dar sunkiai užkariaujama žemė. Nors miuziklų galima rasti ir muzikinių teatrų, ir didžiųjų šalies arenų repertuaruose, prie šiam žanrui tiesiog privalomos šou kokybės priartėja vos vienas kitas pastatymas.

Vienas naujausių garsiai išreklamuotų šio žanro kūrinių Lietuvoje – Johno Kanderio ir Fredo Ebbo 1975 m. sukurta „Čikaga“.

Kas nematėte Robo Marshallo filmo, galima priminti, kad šis miuziklas pasakoja apie korumpuotą XX a. pradžios JAV teisingumo sistemą, žiniasklaidos įtaką ir siekį tapti žvaigžde. Jo centre – dvi už artimųjų žmogžudystes suimtos jaunos moterys Velma ir Roxie, kurios nuo teisingumo mėgina išsisukti pelnydamos žiniasklaidos ir visuomenės simpatijas.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre miuziklo režisierė Rūta Bunikytė pasirinko išlaikyti „Čikagai“ būdingą

kriminalinio šou formatą su gausiomis, kaip reta tiksliai atliekamomis masinėmis šokio scenomis (choreografė Inga Briazkalovaitė). Tačiau vaidybinės scenos, kurios miuzikluose ir taip aktoriams kelia nemažai keblumų, deja, paliktos gana primityviai, pigios komedijos savieigai. Todėl bendras miuziklo vaizdas labai netolygus: tikslias ir įspūdingas scenas, ar, šiuo atveju būtų tiksliau sakyti, numerius, keičia lėkštos, nesuvaldytos situacijos. Tad svarbiausiais veiksmo varikliais čia tampa pagrindinių vaidmenų atlikėjai, kurių indėlio vertė taip pat labai įvairi.

Velmą Kelly įkūnijanti Oneida Kunsunga tiesiog žėri scenoje ir maudosi šokio ir muzikos pursluose. Regis, aktorė atrado savo žanrą ir mėgaujasi juo scenoje. Tačiau greta jos smarkiai nublanksta scenos partnerė – Velmos varžovę Roxie Hart kurianti Gabrielė Bielskytė. O.Kunsungos Velma pasižymi pasitikėjimu savimi, ryžtu ir elegancija,

o G.Bielskytės Roxie labiau primena iš socialinio dugno netikėtai pakilusią vulgarią tuštutę. Tai meta ne vieną iššūkį ir kitiems jos scenos partneriams.

Pavyzdžiui, Dominykui Vaitiekūnui, kuriančiam Roxie vyro Amoso vaidmenį.

Nevykėlio, apgauto vyro vaidmuo – gana netikėtas šio aktoriaus amplua.

Keblumų su juo kyla tik vaidybinėse pirmojo veiksmo scenose, o štai antrajame veiksme D.Vaitiekūnui pradėjus dainuoti viskas stoja į savo vietas.

Tenka tik apgailestauti, kad šių epizodų nėra daugiau.

Bet kokiu atveju ši „Čikaga“ liudija, kad miuziklo žanras mūsų šalyje žengia kokybės ir efektyvaus šou link.

Rekomenduojama mėgstantiesiems miuziklų klausytis gimtąja kalba.

Nerekomenduojama turintiesiems galimybę miuziklus žiūrėti Londone ar Niujorke.

OTELAS

28 // © 37O

Tikriausiai ne vienas yra susimąstęs, kas tokio ypatingo yra klasikinėse dramose ir tragedijose – juk nupūtus laiko dulkes ir stilistines vingrybes, daugelis garsiausių siužetų sugula į gana paprastas įvykių grandines.

Panašiai pasižiūrėti į Williamo Shakespeare‘o tragediją „Otelas“ siūlo kaunietis režisierius Gildas Aleksa. Jis dramos genijaus tekstą iš rūmų aplinkos perkelia į nugyventą, skurdžia buitimi pertekusį butą, paprastame sovietmetį menančiame daugiabutyje (scenografas Aistis Lansbergas). Taip meilės ir pavydo drama itin priartėja prie penktojo puslapio aktualijų. Tiesa, režisierius tragediją siūlo ne tik stebėti, bet ir patirti. Mat spektaklio veiksmui plėtojantis nedidelėje svetainėje, be ketverto aktorių, čia telpa vos keliolika glaudžiai pakampėse įsitaisiusių stebėtojų. Tiesa,

šios buitinės dramos veikėjai jų tiesiog nepastebi, tad tarp žiūrovų veikia tarsi vaiduokliai, pasmerkti vis kartoti savo tragišką istoriją.

Klasikinės tragedijos esmei perteikti režisieriui pakanka vos dviejų veikėjų porų – sportine apranga pasidabinusių Otelo su Dezdemona ir Jago su Emilija. Apgyvendinus juos bute ir vienam įvykiui vejant kitą, pasakojimui daugiau dalyvių ir nebeprireikia. Meilės, pavydo ir žmogiškųjų silpnybių buitinė puota, vykstanti visiškai greta, įtraukia į ne visuomet jaukų intymumą.

Būtent šioje aplinkoje jaunajam režisieriui G.Aleksai pavyko iki šiol geriausiai atskleisti su juo dirbančius aktorius – Karolį Kasperavičių, Mildą Naudžiūnaitę, Matą Dirginčių, Mildą Jonaitytę – pabrėžti jų stiprybes, o aktoriams – sukurti įdomius vaidmenis. Ta-

čiau G.Aleksa, regis, iki galo nepasitiki pats savo sprendimais ir, pasirinkęs visiškai neteatrinę erdvę ir pagrindęs spektaklį stipriais vaidmenimis, staiga griebiasi teatrinių triukų – specialaus apšvietimo, vaizdo projekcijų. Veiksmui įsibėgėjant, vis aktyviau naudojami šie elementai atrodo dirbtiniai, pertekliniai ir ima kilti klausimas, kam spektaklį iškelti iš teatro, jei iš spektaklio neiškeliamas teatrališkumas? Teatras, visa savo didybe atsiradęs bute, glumina kur kas labiau nei pavydo paskatinamas žiaurumas ir laimingąsias poras ištinkanti tragedija.

Rekomenduojama mėgstantiesiems leistis į teatrinius nuotykius.

Nerekomenduojama ėjimą į teatrą suprantantiesiems kaip pasižmonėjimo ritualą.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Repertuarą sekite www.facebook.com/teatronas/

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Atėjo laikas ant lentynos įsirengti restoraną. Šį mėnesį mūsų meniu – šeši dizaino patiekalai, skirti akių ir sielos mitybai: deficito, druskos, sodos ir anti-fashion judėjimo įkvėpti marškinėliai, prancūziški macaronsai, virtę lempomis, sveiko maisto prenumerata ant durų kilimėlio, madingos sriubos shotai, galbūt pirmoji pasaulyje filosofinė-kulinarinė knyga ir begėdiški marškinėliai, skirti prisidengti kūną bei atverti jausmus. ..

.

Lempa „Macaron“

Kotrynos Buruckaitės nuotr.

LIETUVA/ISPANIJA Diz. Silvia Ceñal www.emko.lt

Unikalus istorijoje atvejis – baskų dizainerė iš San Sebastiano atstovauja lietuviškam dizaino ženklui EMKO! Ispanę Silvia Ceñal įkvėpė prancūziški migdoliniai sausainiai, gaminami iš labai paprastų ingredientų, tačiau visi bandę žino: iškepti juos tikrai nėra paprasta! „Macaron“ lempų idėja panaši: proporcingai derinant paprastas sudedamąsias dalis gauni lempą, turinčią asmenybę. Medinės dalys, pervertos įvairiaspalviais siūlais, atrodo neįprastai ir originaliai, todėl nebekabinkite makaronų ant ausų, kabinkite „Macaron“ ant lubų.

Pakeisti į EGYBOY ir NEWMOOD nuotr.

.

Marškinėliai „Eina sau“ LIETUVA Diz. Kotryna Buruckaitė, Ugnė Smalskytė FB: Eina sau

EMKO nuotr.

Eina sau, kokios maikės! Čia tie deficito laikai, kai be sodos ir druskos nebūtum prasisukęs nei buityje, nei virtuvėje, nei valgykloje, o dabar jau ir spintoje. Iki gyvo kaulo visiems

pažįstamas, bet iki šiol parduotuvėse dar randamas sovietinio dizaino valgomosios druskos ir sodos pakuotes menininkės Kotryna Buruckaitė ir Ugnė Smalskytė perkėlė ant marškinėlių. Tinka visiems pirmo namo aukšto krautuvių, valgyklų ir restoranų maištininkams bei druskos, sodos ir antifashion judėjimo gerbėjams. Lauksime bulvių krakmolo.

Marškinėliai „BEGGĖDIS“ LIETUVA Diz. „Egyboy“, „Autoriai“ www.newmood.lt

Maisto prenumerata „7 Pack“ LIETUVA Diz. Marija Kisieliūtė, Deimantė Brukštaitė, Lina Vyšniauskaitė, Tomas Ramanauskas www.godspeedbranding.com Aleksandros Kingo nuotr.

Madinga sriuba „Green Shoot“ Filosofinė-kulinarinė knyga „Play, Cook, Kiss: Culinary Tricks“

PRANCŪZIJA / DIDŽIOJI BRITANIJA / LIETUVA Diz. Aleksandra Kingo, Natasha Freeman, Lucy Ruth Hathaway, „Jesus et Gabriel“ www.greenshoot.fr

© 37O

Ryža hipsterio barzda, pamerkta į žirnių sriubos bliūdą, fašionistos akiniai, nudribę į morkų sriubą su imbieru, klerko kaklaraištis, paskendęs kokosinėje moliūgo ir citrinžolės kombinacijoje, ir supermamytės rankovė, klestelėjus į cukinijų ir parmezano miksą...

Kad pasaulis pamatytų prancūzų sukurtą sveiką alternatyvą bomžpakiams – „Green Shoot“, dar prieš trejus metus susivienijo fotografė Aleksandra Kingo iš Vilniaus, meno direktorė Natasha Freeman ir maisto stilistė Lucy Ruth Hathaway iš Londono bei Paryžiaus reklamos agentūra „Jésus et Gabriel“. Čia tai bent kosmopolitiška sriuba, kurią gali gerti net iš tetrapako.

LIETUVA Diz. Paulius Budrikis, Benjaminas Alimas, Mykolas Saulytis, Greta Janutytė www.vmgonline.lt

CRITICAL nuotr.

30 //

„Godspeed Branding“ nuotr.

Tas jausmas, kai atsikeli iš lovos ir už durų randi ne tik pusryčius, bet ir pietus, vakarienę ir net desertą! „7 Pack“ – sveikuoliams tinginiams idealiai tinkantys, kasdien iki pat durų kilimėlio atkeliaujantys maisto rinkiniai, kuriuose tvarkingai susodintos šviežios, sveikos ir išradingos maisto kombinacijos, o be to, dar ir gražiose pakuotėse. Jas sukūrė pati dar šviežia dizaino agentūra „Godspeed Branding“, o mums lieka tik paskleisti čia sveiko maisto propagandą.

Begėdė! Lašinių neėdė… Tokį įrašą galima rasti feisbuke prie šių marškinėlių, tačiau nieko bendro su lašiniais čia nėra.

Viskas kur kas kilniau, nes maitinti reikia ne tik kūną, bet ir sielą, ypač kai ji serga.

Esmė paprasta – perki šiuos „Autorių“ kūrybininkų ir gatvės stiliaus ikonos „Egyboy“ sukurtus marškinėlius – paremi emocinę paramą už dyką teikiančią „Jaunimo liniją“.

Tapk begėde ar begėdžiu, nes jausmai gėdos nedaro.

Filosofija gali būti ne tik galvoje, bet ir lėkštėje, o ši virtuvės mitų griovėjo Alfo Ivanausko parašyta knyga yra popierinis to įrodymas. Mažiau receptų, daugiau improvizacijų – tinka visiems, kam trūksta motyvacijos pasileisti plaukus prie puodų. Kaip susitvarkyti su baklažanu, avokadu ar pritrenkti draugus paprasčiausiomis virtomis bulvėmis? Visi atsakymai yra čia, taip pat nerealios fotografijos, darytos visoje Lietuvoje, ir nuostabus knygos dizainas, sukurtas dizaino sąjungos CRITICAL. Tas atvejis, kai gali valgyti akimis.