370 2017 01 nr 50 by Diena Media News

2017 sausis #50

Ich bin ein Pankiner Apie rašytojus ir skaitytojus Ką vestuvių fotografai veikia žiemą? Futurologija. Kaip gyvensime rytoj?

Diva Jazzu ir visi jos sielos demonai

kauno.kolegija

kaunokolegija

7YHTVUÈ&#x2013;Z WY 2H\UHZ WYPLTPTHZ'NV RH\RV S[

www.kaunokolegija.lt

STUDIJOS, KURIAS GALI PRITAIKYTI

#50 Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Vogti ar nevogti – štai klausimas

ors pastaruoju metu viešojoje erdvėje verda daug įdomių diskusijų (pradedant tautiniais kostiumais vaikams, baigiant Astos Baukutės fašistiniu pasirodymu nacionaliniame kanale), pasinaudosiu tarnybine padėtimi ir leisiu sau panagrinėti kitą temą – piratavimą. Pirmiausia todėl, kad ji kur kas aktualesnė didžiajai daliai „37O“ herojų ir skaitytojų nei minėtosios. Antra, pati esu glaudžiai susijusi su šia problema. Ne, iš manęs niekas nieko nepavogė – nerašau muzikos, nekuriu filmų. Bet aš esu ne tik žurnalo „37O“ redaktorė. Aš taip pat dirbu Asociacijoje LATGA, kuri kaip žinote, gina autorių teises ir šiuo metu kaip tik mėgina pažaboti seniausią piratinę svetainę linkomanija.net, pasitelkdama Vakaruose jau išmėgintą būdą – prieigos prie svetainės blokavimą. Žinoma, galėčiau postringauti apie piratavimo žalą ir neminėdama šio fakto, bet su žurnalo bendraautorių komanda esame sutarę nemeluoti savo skaitytojams. Taip turėtų elgtis visa etiška žiniasklaida. Ne tik nemeluoti, bet ir visais atvejais įvardyti, kas yra kas. Galite sakyti, kad pati varau į vienus vartus. Taip, bet jūs dabar skaitote mano nuomonę, o ne informacinį straipsnį, kuriame vienareikšmiškai privaloma išklausyti abi puses. Drįstu abejoti, ar tokiu galima vadinti straipsnį, kuris rugsėjį buvo paskelbtas viename šalies dienraščių ir kuriame nagrinėta ta pati piratavimo tema. Skirtingai nei aš, to straipsnio autorius aiškiai palaikė kitą – piratų pusę. Vargu ar kitu atveju „Linkomanijos“ administratoriumi prisistatęs žmogus apskritai būtų davęs interviu? Tame straipsnyje nuskambėjo daug keistų frazių, bet viena pastraipa pribloškė tiek mus, autorių teisių gynėjus, tiek autorius. „Mes nuolatos bendradarbiaujame su autoriais ir gerbiame jų teises. <…> Taip pat, jeigu autoriai pastebi informaciją, kuri gali pažeisti autorių teises, visada gali kreiptis į mus ir mes, tai įvertinę, pašaliname informaciją. Turime tam nustatytas taisykles ir veiksmų seką, kuri paremta įstatymais ir teisės aktais“, – sakė „Linkomanijos“ atstovas, nenorėjęs atskleisti savo pavardės (būtų keista, jeigu būtų prisistatęs). Pardon, bet kokie įstatymai, kokie teisės aktai leidžia vogti intelektinę nuosavybę? Tikrai ne Lietuvos. Tiesa, tiek linkomanai, tiek jų paslaugomis besinaudojantieji tai vadina ne vagyste, o dalijimusi. Bet ir dalytis svetimu turtu, kiek žinau, įstatymai neleidžia, o juk ne robinų hudų ar tadų blindų laikais gyvename. Beje, įdomu tai, kad piratai ir jų gerbėjai save tokius ir pozicionuoja: kai tik pradedama su jais kovoti vienokiais ar kitokiais būdais, šie iš karto ima šaukti apie laisvės ribojimą, antidemokratiją ir pan. Nenuostabu, kad ir interneto teikėjai it aidas atkartoja tą patį, o savo teismo dokumentuose apskritai aiškina, kad nieko bloga ta „Linkomanija“ nedaro. Aišku, jie galvoja ir apie kitą medalio pusę – niekam ne paslaptis, kam lietuviams reikalingas spartusis internetas – pirmiausia toms pačioms intelektinės produkcijos vagystėms. Įdomu, ką piratai vadina bendradarbiavimu su autoriais? Gal susirašinėjimus, kuriuose muzikos ir kino kūrėjai reikalauja išimti jų kūrinius? Mano žiniomis, vien tik Emilio Vėlyvio filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ platintojai linkomanams rašė net 40 kartų. O kas iš to? Pats režisierius prisipažįsta linkomanų prašęs nedėti filmo „Zero 2“ bent tol, kol jis bus rodomas kino teatruose. Spėkite iš trijų kartų, kuo tai baigėsi? Atspėjote – filmas „Linkomanijoje“ atsirado per patį žiūrimumo piką ir jo populiarumas kino

teatruose kaipmat krito. Susirašinėjimai su linkomanais daug laiko atėmė ir iš kito žinomo režisieriaus Donato Ulvydo, kuris šį reikalą vadina kova su vėjo malūnais ir visiškai palaiko Asociacijos LATGA sprendimą įteikti ieškinį interneto teikėjams, kuriame prašoma blokuoti prieigą prie „Linkomanijos“. Dar labai įdomu, kas, anot piratų, yra informacija, kuri gali pažeisti autorių teises? Ar „Linkomanijoje“ yra kitokios, t.y. tokios, kuri nepažeidžia? Oi, pamiršau, kai kurie autoriai patys deda savo kūrinius į internetą, nes tai juk reklama. Nepykite, mieli kūrėjai, bet šiais laikais, kai pilna legalių platformų, savo kūrinius visiškai nemokamai atiduoti piratams, yra tiesiog kvailystė. O kad jau prakalbome apie reklamą... Argi ne paradoksalu, kad toje pačioje žiniasklaidos priemonėje, kuri taip uoliai gina piratus, kiek anksčiau buvo skelbiami straipsniai apie piratavimo žalą. Tik dedami jie buvo ne iš geros valios, o dėl pinigų. Iš kur tie pinigai? Iš Kultūros ministerijos, kuri paima ketvirtadalį pinigų iš maždaug 4 mln. eurų per metus siekiančios sumos, kuri surenkama taikant vadinamąjį Tuščios laikmenos mokestį, ir išdalija įvairiems antipiratiniams ir kūrybinės veiklos projektams. Kita dalis pinigų pasiekia autorių kišenes. Dėl pinigų dalijimo modelio galima ginčytis – gal geriau būtų, jei visi pinigai atsidurtų dėl piratų veiklos žalą patiriančių autorių, o ne portalų, kurie palaiko piratus, sąskaitose. Bet dėl šio mokesčio būtinybės abejonių neturėtų kilti, kol žmonėms kyla klausimas, ar vogti, ar nevogti. Man tokių klausimų nekyla. Nekyla tokių klausimų ir autoriams, kurių kūriniai be jų žinios (ir nemokamai) atsiranda internete. Tik ne visi drįsta pasakyti savo nuomonę, bijodami visuomenės reakcijos. Mūsų viršelio herojė Justė Arlauskaitė-Jazzu ne tokia, ji ir šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę, kuria pasidalijo interviu „37O“. Drąsiai apie tai kalba ir mūsų keisčiausios rubrikos „Sapnavau Dali“ šio numerio svečias Vaidotas Valiukevičius iš grupės „The Roop“, kuris feisbuko diskusijoje dėl mažų atlyginimų verkšlenantiems kino ir muzikos gerbėjams pasiūlė nusipirkti bilietą į filmą ar mėgstamo atlikėjo kompaktinę plokštelę, užuot išlaidavus pasisėdėjimams mieste. Taip, „37O“ taip pat nemokamas, bet mes bent jau galime dėti reklamą ir iš to užsidirbti. O piratų apvogti autoriai už tą mielaširdingą „dalijimąsi“ jų kūryba negauna nieko. Pasvarstykime, kas būtų, jeigu piratavimo mastai sumažėtų. Nemanau, kad daugiau uždirbdami muzikos ar kino kūrėjai pultų pirkti prabangius automobilius ar namus. Greičiausiai investuotų į savo kūrybą – muzikantai įrašytų daugiau kokybiškesnės muzikos, kino kūrėjai sukurtų daugiau įdomių filmų. Galbūt lietuviška muzika ar filmais pagaliau pavyktų sudominti ir tarptautinę auditoriją? Bet palikime tai futurologams, kurių ateities aiškinimus kaip tik pateikiame viename šio numerio straipsnių. Skaitydami žurnalą taip pat sužinosite, ką žiemą veikia vestuvių fotografai, kas vaidenasi Lietuvos rašytojų sąjungos pastate, kokią istoriją pasakoja ekranuose pradėtas rodyti naujas lietuvių filmas „Amžinai kartu“. Taip pat tradiciškai rasite knygų, muzikos albumų, spektaklių recenzijas. Gero skaitymo ir nesušalkite!

NUMERIO BENDRADARBIAI: TAUTĖ BERNOTAITĖ Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

GODA DAPŠYTĖ Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

ERLEND DIAGILEV Povandeninių meno scenos srovių tyrinėtojas

MARIJUS GAILIUS Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

INDRĖ PIX („Prokadras.lt“) Demoniško viršelio autorė

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ Jaučia malonumą paskęsti idėjose

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #50, sausis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> Žirklės >> Žirklės

Diva Jazzu ir visi jos Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Kad dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu – ne tik talentinga, seksuali, drąsi, bet ir žiauriai populiari byloja ir dainų perklausų kiekis internete, ir sausakimšos arenos. Vis dėlto žiniasklaida jos nepakrikštijo popkaraliene – gal nedrąsu šį titulą atimti iš Džordanos, o gal ir žodis „pop“ nelabai dera šalia Jazzu pseudonimo, nors tai, ką jie kuria su Leonu Somovu, ir įtelpa į „populiariosios muzikos“ apibrėžimą. Vieni ją beprotiškai myli, kiti, priešingai, – nemėgsta. O dėl visko kalti jos demonai, kurių nebijo paleisti į laisvę skirtingai nei daugelis mūsų scenos žvaigždžių.

– Nauji metai tik prasidėjo, tad negaliu nepaklausti gal kiek ir banaloko, tačiau, sutik, savalaikio klausimo – kokie tau buvo 2016-ieji? – Praėję metai iš dalies buvo labai sunkūs. Daug žmonių bandė mane apgauti, apvogti, pažeminti, užlipti ant galvos. Atrodo jau tiek išmokau, jau tokia stipri... Ir, pasirodo, vistiek per daug pasitikiu žmonėmis. Tačiau tie žmonės, kurie mėgino man pakenkti, neabejoju, atsiims – apie tikėjimą Dievu ar karma aš nesiplėsiu, tačiau galiu pasakyti, kad tikrai tikiu grįžtamąja energija – blogiems žmonėms viskas pareina atgal bumerangu... Tačiau tuo pačiu šie metai buvo ir patys geriausi – pagaliau išsiskyriau, ką reikėjo padaryti seniai, netikėtai sutikau SAVO žmogų, o tai – didžiausia dovana ir laimė. Taip pat sukūriau daug naujų dainų, su Leonu įrašėme albumą, padarėme gražiausius mūsų koncertus (bent jau kol kas), daug keliavau koncertuoti su grupe „Koo“ (anksčiau vadinosi „Koop“ – red. past.), atradau mėgstamas sporto šakas, išsipildė svajonė koncertuoti su orkestru. Taigi metai tikrai turiningi, ypač – emociškai... – Pabaiga irgi įspūdinga – tikrai ne dažnas šalies atlikėjas gali pasigirti per savaitę pasirodęs 30 tūkst. žmonių. Maža to, po ką tik surengto turo „Winter is coming“ paskelbta apie dar vieną didelį koncertą. Ko gero, koncertą buvote numatę anksčiau, nes kitu atveju nebūtumėte gavę „Siemens“ arenos Vasario 14-ąją? – Taip, koncertas planuotas seniai, bet tai nereiškia, kad iš paskutiniųjų stengiamės išnaudoti savo populiarumą. Juk į kiekvieną koncertą investuojame tiek daug darbo ir jausmų! O kiek girdėjome visokiausių apkalbų!!! Ypač iš kolegų, atrodo, kad pavydas juos suvalgys. (Šypsosi.) Keistas mąstymas – jei jau groji arenoj, tai čia jau dekados įvykis, pamanykit! Tik užsienio žvaigždės taip gali! Na, kodėl mūsų toks provincialus požiūris į pačius save? Taikykimės į pasaulinius standartus, Lietuva nėra kažkoks užkampis, mes esame pasaulio dalis! Bet juk ne iš karto aš ar Marijonas pradėjome nuo tų arenų... Man arena – tai dar viena, tik labai didelė koncertų salė. Vis dėlto nesuprantu, kodėl tokiam žingsniui ryžtasi tie kolegos, kurie net ne „areninę“ muziką groja ir nėra pasiekę tam tikro populiarumo laiptelio (o gal tiesiog netiki tuo, ką daro, ir todėl yra nelabai įdomūs klausytojui)? Na, ko jie veržiasi į tas arenas, jūs man paaiškinkite? Žiūrovų meilę reikia užsitarnauti. Vienos formulės, kuri tai padėtų įgyvendinti, nėra, bet tikrai žinau, kad tam reikia visiško atsidavimo, laiko ir, žinoma, tam tikrų duotybių...

Lino Masioko nuotr.

4 //

– Kaip pati manai, kodėl tiek daug žmonių pamėgo tavo ir Leono kuriamą muziką? Gal jau dabar gali išvardinti jūsų dueto sėkmės recepto dedamąsias? – Nėra jokio sėkmės recepto! Kai mes pradėjome muzikinę karjerą, gyvenome Londone, kūrėme visiškai eksperimentinę muziką, apie mus kažkodėl pradėjo sklisti gandai ir kurtis legendos. Buvome tokie du mistiniai veikėjai iš Londono – Leonas Somovas ir Jazzu. (Šypsosi.) Taip jau sutapo, kad po 10 metų visiško štilio lietuviškoje scenoje, žmonės pradėjo domėtis būtent tokia muzika! Bėgant metams keitėmės, bet tai normalu – kiekvienas augame, progresuojame, išmokstame kažko naujo. Niekada

sielos demonai

– Tave mėgsta ne tik žmonės, bet ir kiaunės... Kaip manai, ar merginos, kurias viešai išvadinai kiaunėmis, nustojo vaikščioti į koncertus    ? – Klysti, manęs kiaunės nemėgsta! (Juokiasi.) Jeigu ateini pas žmogų į koncertą pašūkauti ir prisigerti, tai kokia čia pagarba muzikai ir atlikėjui? Bet tai jau išsemta tema, dėl šio poelgio man teko „suvalgyt“ daug negatyvo. Bet aš nesigailiu, kad pasakiau, ką galvoju. Tik buvo labai gaila, kad tiek daug žmonių tai priėmė itin asmeniškai. Aš juk identifikavau tik tam tikrą žmonių grupę ir kalbėjau tik apie vieną vakarą. Net keista buvo, kodėl žmonės taip blogai apie save galvoja! Kita pusė žmonių suprato, ką norėjau pasakyti, ir pamatė kitą mano pusę – kad galiu būti kieta, nebijau riebiai pasisakyti ir nesu tik glamūrinė mergina, vylingai žvelgianti iš žurnalų viršelių. Man atrodo, aš tiesiog esu labai žmogiška – neturiu nieko bendro su pasikėlimu, kito žeminimu, esu jautri ir švelni, ginu silpnesnį... Tačiau kai kas nors sužeidžia mane ar įsibrauna į mano teritoriją – saugokitės!!! Turbūt natūralu, kad vieni mane palaiko, o kitiems mano charakteris labai nepatin. .. ka     – Kita vertus, gal žurnalistams bei muzikos gerbėjams, o ypač tokiems, kuriuos aprašei garsiajame feisbuko įraše, reikėjo dar vieno skandalisto, nes Selui vienam tokią naštą sunku nešti, kad ir kaip stengtųsi. Negalima atmesti galimybės, kad tas skandalas prisidėjo prie tavo populiarumo... – Aš tikrai negalvojau, kad bus TOKS skandalas. Niekada nesijaučiau tokia svarbi, kad susilaukčiau tokios reakcijos! O, kaip tuomet trynė rankytėmis visokie kenkėjai. (Šypsosi.) Aš to tikrai nedariau specialiai… Bet, sutik, visokių veikėjų reikia – ir teigiamų, ir neigiamų. Mane asmeniškai labai nervina žmonės, kurie visada šypsosi, viskuo džiaugiasi – jie tokie kaip su maišu per galvą trenkti: jokio gylio, jokių išgyvenimų, jokios istorijos! Arba tie teisuoliai, kurie visada viską žino, yra sektini pavyzdžiai, be nuodėmės, mesijai tiesiog! Čia labai tinka skambi frazė: „Tikiu ieškančiais, netikiu radusiais“. Man žmogus daug įdomesnis su savo visais sielos demonais, emociniais pratrūkimais, bandymais save realizuoti ir suprasti, ir, be abejonės, kritimais. Gal aš geriau būsiu tokia nei vaidinsiu šventąją ar labai viskuo patenkintą tik dėl to, kad taip patogiau kitiems. – Sprendžiant iš tavo pasisakymų feisbuke, tu pati kritikos nelabai mėgs-

ti. Žinoma, kalbu ne tik apie muzikos kritikus... – Žinai, kritikais pas mus tapo dauguma... Sunku tikėti kuo nors, kai aplink tiek pavydo ir piktdžiugiškų šypsenų... Aš tikriausiai vienintelė taip garsiai ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kai sekasi mano kolegoms. Nevengiu pasakyt, jei kažkas man nepatiko, bet tai darau atsargiai ir apgalvotai, stengdamasi neįžeisti kito kūrėjo. Bet aš tam turiu kompetencijos, nors kritike savęs vadinti toli gražu nedrįsčiau. Kritikuoti neturint tam tikro išsilavinimo, žinių ir supratimo yra lengva. Kur kas sunkiau yra išmanyti, išsakyti argumentus, paskatinti. Neįsivaizduoji, kokia savikritiška esu – kasdien užduodu sau klausimus, kaltinu dėl to, ko nepadariau ar ką galėjau padaryt geriau. Aš juk apie save žinau daugiau nei bet kuris iš jūsų apie mane žinote! Todėl visiškai nesuprantu pasakymo: nemeluok sau. Sau meluoti yra neįmanoma! Galbūt todėl kritiką iš kitų man priimti dvigubai sunkiau. Yra labai mažai žmonių, kurių kritika man išties reikalinga ir

Man žmogus daug įdomesnis su savo visais sielos demonais, emociniais pratrūkimais, bandymais save realizuoti ir suprasti, ir, be abejonės, kritimais. Gal aš geriau būsiu tokia nei vaidinsiu šventąją ar labai viskuo patenkintą tik dėl to, kad taip patogiau kitiems.

Indrės Pix („Prokadras.lt“) nuotr.

nekūriau nieko, kad kažkam įtikti. Nuo IDM (Intelligent Dance Music) iki pop muzikos dainų – visi kūriniai yra išgyventi. Ten labai daug manęs – kiekviename garse, kiekviename žodyje. Esu palaiminta, kad galiu kurti. Kūryba man yra svarbiausia, jeigu kalbėsime apie mano karjerą. Bet tai tik viena mano dalis. Visada buvau drąsi ne tik muzikoje: sakau, ką galvoju, nejaučiu neapykantos ar pavydo kitiems, šneku garsiai apie tokius dalykus, kurie kai kuriuos žmones nervina arba baugina, esu iki galo atvira ir nuoširdi. Ir, žinoma, dar esu manieringa ir garsiai juokiuosi – na, nenutildys manęs niekas! Noriu būti savimi su visais privalumais ir trūkumais, noriu garsiai kvatoti ir nebijoti verkti, kai man skauda. O žmonių neapgausi – todėl ilgainiui jie pasirenka tai, kas tikra. Esu laiminga, kad tiek daug jų renkasi klausytis manęs.

– Kaip kritikė dalyvauji „Eurovizijos“ atrankos komisijoje. Manau, kad daugelis tave norėtų matyti kitoje barikadų pusėje. Kodėl nedalyvauji šiame konkurse? – Kažkada sakiau NIEKADA, dabar sakau „niekada nesakyk niekada“. Bet tai nereiškia, kad laukiu kažkokio tinkamo momento. Žinau, kad turiu stipresnių dainų nei tos, kurios skambėjo per visą nacionalinių atrankų istoriją, turiu savo viziją, tačiau kartais pagalvoju ir taip: o jeigu liksiu nesuprasta ? Bet ne tai mane baido. Labiausiai stabdo tai, kad nenoriu atsidurti viename kontekste su žmonėmis, kurie patys nežino, ko eina į tas atrankas. Neturiu laiko staipytis ir įrodinėti, kad mano daina, mano vizija, mano pasirodymas geresni už tų, kurie vos padainuoja ar turi labiausiai nevykusią dainą pasaulyje. Dabar neturiu laiko, matau save kitur, matau kitų kelių.

Kartkartėmis pasigirsta žinių apie tavo tarptautinę solinę karjerą, kurią tau padeda vystyti Švedijos prodiuseriai, bet viskas kažkaip žiauriai lėtai vyksta. – Susipykau su tais švedais seniausiai, viskas pasisuko kita linkme. Visada čia turėjau milijonus darbų, viskas vis stojo ir stojo… Bet dabar esu kitam etape. Pažadu visiems garsiai, kad šiais metais mano solinis albumas bus baigtas! O dėl leidybinių ir kitų su tarptautine karjera susijusių reikalų garsiai kalbėti dar nenoriu, bet tai turėtų būti labai big thing. (Šypsosi.) – Nemažai metų praleidai Londone – ar dar norėtum ten grįžti, bet jau ne kaip studentė, o popžvaigždė? – Kaip tik praėjusią savaitę koncertavau Londone su švedų grupe „Koo“ legendinėje „Jazz Cafe“. Kažkada, kai buvau studentė ir taupiau pinigus, kad galėčiau ten kartkartėmis nueiti, patekusi į atlikėjo Musiq Soulchild koncertą, pažadėjau sau, kad ten pati grosiu. Esu mačiusi daug koncertų salių, bet šis koncertas buvo labai ypatingas, nes dar kartą suvokiau – svajonės pildosi. O emigruoti nenoriu – čia mano namai, nuskrist galiu bet kur, bet kada! Kaip kadaise skraidžiau į Stokholmą, kur praleisdavau pusę laiko. Štai netrukus skrisiu į Filipinus, kur būsiu visus du mėnesius. Tai kam emigruoti, jei galima „išmigruoti“ trumpam? (Juokiasi.)

– Kad jau prabilai apie kitus kelius...

– Ar viskas tau Lietuvoje patinka, jei-

įdomi, svarbi. Sveiką kritiką aš priimu, ir visi, kas mane kritikuoja argumentuotai, tą tikrai žino. Bet jei kreipčiau dėmesį į kiekvieną, kuris loja, į kiekvieną no name, kuris mano vardu darosi piarą, į kitus nereikšmingus dalykus, – kasdien verkčiau, sustočiau vietoj, prasigerčiau, nebenorėčiau gal ir dainuot...

gu kalbėtumėme apie kultūros politiką? Ką pasakytum naujajai kultūros ministrei, jeigu tave ji pakviestų panašiam pokalbiui apie muzikos industriją kaip kad buvęs ministras pasikvietė E.Dragūną? – Tikrai turiu ką pasakyti. Visą projektą galėčiau surašyti, bet tam neužtektų viso „37O“ žurnalo! – Neseniai dalyvavai antipiratinėje akcijoje. Ar įmanoma \ reikia kovoti su piratais? Kur pati ieškai muzikos, filmų? – Manau, kad laikas keisti požiūrį ir nustoti vogti vieniems iš kitų. Branginkime savo kūrėjus ir leiskime jiems kurti toliau. Jūs įsivaizduokite, kas būtų, jeigu aš nieko neuždirbčiau iš savo amato? Kaip manote, iš ko studijos išsilaiko, kompaktiniai diskai įrašinėjami? Tai mes, muzikantai, dar kažkaip išgyvename, nes koncertuojame. O ką daryti kino kūrėjams? Jūs įsivaizduokite, kiek žmonių dirba prie vieno filmo, o kaip jiems uždirbti, jei tiek filmų yra per dieną pavagiama. O šiais laikais tikrai negalime skųstis, kad nėra kur legaliai klausytis muzikos ar žiūrėti filmus. Platformų tikrai netrūksta: „Spotify“, „Netflix“, „iTunes“ ir daugybė kitų. – Grįžkime prie tavo dainų. Klausantis jų gali pasirodyti, kad jausmai yra pagrindinis tavo kūrybos variklis. Kitaip tariant, jeigu nesi įsimylėjusi, tai ir dainų nerašai. Ar taip ir yra, ar tai – klaidingas įspūdis? – Anksčiau tikrai esu sakiusi, kad lengviau sukurti dainą, kai išgyveni kažkokį stiprų jausmą. Taip, matyt, yra iki šiol. Tik dabar aš turiu didžiulį patirties bagažą, man nebereikia savęs leisti skaudint kitiems ar būti destruktyviai savęs pačios atžvilgiu, jei noriu sukurti dainą. Tam tikrą liūdesį ir melancholiją, gebėjimą persikūnyti ir įsijausti, matyt, gavau jau ateidama į šį pasaulį ir tai tikrai gelbsti kuriant. Bet pasitaiko ir etapų, kai nebenori / nebegali kurti. Per daug savęs tada negraužiu, kartais tikrai reikia atsiriboti, pailsėti, pasisemti naujų jėgų. – Apskritai priimta manyti, kad geriausios pop dainos gimsta nelaimingai įsimylėjus... – Dabar moku kurti ne tik sudaužyta širdimi, bet ir suklijuota. (Šypsosi.) Meilė juk yra kuriantis, o ne griaunantis dalykas. Žmonės – didžiausias įkvėpimas. Mano žmogus ne tik suteikė man sparnus, bet ir norą rašyti dainas – jis dievina mano kūrybą ir skatina mane kurti toliau. Tai yra labai svarbu. Kurti mane taip pat įkvepia kiti žmonės, santykiai su jais, kelionės, poezija, vienatvė, ilgi vakarai, lietingos dienos... – Tave vadina diva, o tai reiškia, kad tavo įvaizdis pakankamai seksualus... Tai nėra labai įprasta mūsų scenoje, jei nekalbėsime apie tam tikromis vietomis dainuojančias atlikėjas. – Na, tas seksualumas veikiau yra vidinė pulsacija, aš to labai nevaldau, kartais tik išorinį seksualumą pabrėžiu suknelėmis. Bet be vidinio seksualumo apie išorinį nėra net ką kalbėti... Tą divos vardą man suteikė kiti, aš tiesiog būnu savimi ir stengiuosi daryt viską, ką moku geriausiai. – Ko palinkėtum „37O“ skaitytojams 2017-aisiais? – Nebijokite savęs ir savo svajonių!

>>>>Žirklės Žirklės

Apie rašytojus ir Tekstas ir nuotrauka: Jurgos Tumasonytės

Sename, prabangą menančiame name vyksta susitikimai su rašytojais, hipsterių vakarėliai, naujų knygų pristatymai. Kažkas drebančia ranka atneša savo kūrybos rankraštį, tualete skraidžioja vaiduokliai, ant laiptų vyksta fotosesija, vidiniame kieme rūko gyvasis klasikas, o knygynėlyje pluša Milda Kičaitė ir Dalia Linkevičiūtė, su kuriomis ir kalbamės apie darbą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje.

– Kaip pradėjote dirbti leidykloje ir kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena? Dalia: čia dirbu nuo 2014-ųjų. Vieną dieną paskambino Milda (buvome vos vos pažįstamos) ir pasiūlė dirbti, sako, išvažiuoju, gal nori vietoj manęs? Sutikau. Tada ji išvažiavo. O šiemet grįžo – vis dar negaliu atsidžiaugti. Dabar ir darbus abi dirbame, pas kirpėją tą pačią vaikštome. Tik jos stalo pusėje – tvarka, o manojoje... Esu atsakinga už viešinimą, renginių organizavimą, prižiūriu leidyklos feisbuko paskyrą. Renku tortus gimtadienių progomis, mėgstu klijuoti „Salionui“ ant durų eilėraštukus. Daug darbų dirbame kartu. Prekiaujame knygynėlyje, mugėse, renginių metu, nešiojame dėžes, komplektuojame užsakymus, žodžiu, prižiūrime knygas nuo jų atkeliavimo iš spaustuvės momento. O ir iki to kai ką nuveikiame. Ir viršelius renkame, ir tiražus galvojame. Kartais ir kokį ketvirto viršelio tekstą paauglių knygai pavyksta parašyti. Mūsų leidyklos kolektyvas nėra didelis, kiekvienas turi savo aiškias pareigas su neaiškiais paribiais, o tuose paribiuose ir įvyksta įdomiausi dalykai. Įprasta darbo diena prasideda nuo bendro kavos gėrimo. Tačiau turi laiku ateiti. Kitu atveju gersi šaltą kavą, o jei imsi vėluoti, tai ir tos atšalusios kavos negausi. O tada jau prasideda diena. Ir kiekviena skirtinga. Vieną dieną vejiesi elektroninius laiškus ir jie tau diktuoja temas, kitą – viskas veikia pagal pačių suplanuotus punktus. Diena baigiasi ėjimu į paštą. Leidyklos korespondencija, užsakytos knygos, siuntiniai. Jei tavo darbo diena baigiasi vėliau nei pašto, tuomet tai tampa pirmu kitos dienos darbu. Taip viskas ir jungiasi.

6 // © 37O

Milda: Leidykloje atsiradau per studijas – baigiau leidybą Vilniaus universitete, atlikau praktiką Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje ir čia pasilikau. Leidykloje dirbu šešerius metus su metų pertrauka, kai buvau išvažiavusi pagyventi Kaune. Atrodo, tas atsidūrimas leidybos srityje buvo labai nuoseklus ir kryptingas, tačiau iš tiesų buvo nemažai atsitiktinumo ir blaškymosi tarp norų dirbti kažką kultūros sferoje, tačiau

turint tvirtą, racionalų pagrindą po kojomis. Leidykloje taip pat migravau po darbo vietas – iš pradžių mokiausi visko apie prekybą ir viešinimą, keletą metų bandžiau ir dirbti viską – nuo užsakymų komplektavimo iki leidyklos feisbuko paskyros sukūrimo. Dabar darbus dalijamės su Dalia. Jos sritis yra rinkodara, viešinimas, o jeigu nuoširdžiai – leidyklos atmosferos kūrimas, jauki aplinka ir šiltas bendravimas, lengvas chaosas. Mano – prekyba, o jeigu nuoširdžiai – visi ūkiniai prekybos reikalai, reikalaujantys tvarkingesnio stalo ir noro pasikrapštyti skaičiuose (darbas su knygynais, bibliotekomis, elektroninėmis parduotuvėmis, prekybos centrais, kainodara, ataskaitos, ekselio lentelės ir t.t.). Jaučiuosi atsidūrusi savo vietoje, kai viešojo pirkimo konkur-

se skaičiuoju PVM, o kitoje stalo pusėje ką nors kuria ar eilėraščio fragmentą fotografuoja Dalia. Kiekviena diena turi savos rutinos ir ritualų, tačiau visada atneša ir neprognozuojamų istorijų. Puodelio rytinės kavos, net ir atšalusios, statuso neturiu, dažniausiai nepavyksta pasirodyti laiku... Bet kartais ištinka darbingumo pikas penktadienio vakarais. – Kokios knygos, išleistos jūsų leidyklos per pastaruosius kelerius metus, buvo populiariausios? Kaip manote, kodėl? Dalia: Iš praėjusių metų sąrašo bene populiariausios buvo Aldonos Ruseckaitės knyga apie Žemaitę „Žemaitės paslaptis“, taip pat puikus Vitalijos PilipauskaitėsButkienės debiutas „Kvėpuoju“. Knygų

populiarumą lemia ne tik jose vyraujančių temų aktualumas ir tai, ar parodo knygą per televiziją, bet ir autorių atsidavimas savo knygai, skaitytojui. Daug lengviau dirbti, kai jauti, kad tavo ir rašytojo tikslai sutampa, jam pačiam svarbu ieškoti ir rasti savo skaitytoją. Iš šių metų skaitytojams pasiūlytų mūsų leidyklos knygų man asmeniškai labiausiai patiko suomių rašytojo Timo K.Mukka romanas „Balandis ir aguona“ ir švedų žurnalistės bei rašytojos Lenos Andersson knyga „Estera. Romanas apie meilę“. Pastarąjį puikiai įvertino ir mūsų skaitytojos. Knygos, dėl kurių pajutome smarkų sujudimą ir susidomėjimą, šiemet buvo G.Grasso trilogijos pirmoji knyga „Skardinis būgnelis“ bei pirmą kartą lietuviškai išleista jo autobiografinė knyga „Svogūno lupimas“. Tie-

skaitytojus Deja, „Mados in jekcijos“ nelaimėjo, tačiau nenu

Milda: Lietuvių autorių knygos yra gana populiarios ir laukiamos skaitytojų, bet visiems vienodai įdomių knygų nebūna. Turbūt norint pritraukti skirtingų skaitytojų, reikia ir „kalbėti“ skirtingomis kalbomis: vienas ir tas pats kūrinys gali būti patrauklus savo tema, istorija, kalbos stiliumi, autoriaus charizma ir t.t. Tas akcentas, per kurį skaitytojas kūrinyje, jo reklamoje tam tikra prasme atpažins save, atras sąsajų, ir bus svarbiausias. – Kokias knygas reklamuoti ir ieškoti jų skaitytojų sunkiausia? Kodėl? Milda: Sunkiausia pasiūlyti, parodyti tą knygą, kuri nepatraukė asmeniškai. Pasitaiko tokių atvejų, kai perskaitai gerai įvertintą, apdovanotą, parekomenduotą knygą, o ji tau lieka svetima. Stengiamės nuo to pabėgti ir daug kalbamės apie leidžiamas knygas su autoriais, redaktoriais, diskutuojame tarpusavyje, bandome suprasti kūrinį plačiau, o ne tik apibūdinti sąvokomis „patinka“ ar „nepatinka“. Nesame perskaičiusios visų leidyklos knygų, o perskaitytos taip pat ne visos mums paliko tik gerų įspūdžių, tačiau apie visas galime papasakoti ir bandyti akcentuoti stipriausias jų puses. Tik vienoms knygoms rasti žodžių lengviau, kitoms sunkiau – nuo asmeninio suvokimo visiškai pabėgti nepavyksta.

Sunkiausia pasiūlyti, parodyti tą knygą, kuri nepatraukė asmeniškai. Pasitaiko tokių atvejų, kai perskaitai gerai įvertintą, apdovanotą, parekomenduotą knygą, o ji tau lieka svetima.

sa, yra dar viena knyga, kurios labai laukėme, tai Tomo Vaisetos romanas. Vieni iš pirmųjų komentarų buvo: čia jūs išleidote šitą knygą? Maniau, kad „Kitos knygos“. Priėmiau tai kaip komplimentą. Nujaučiu, kad su ja viskas bus gerai. Milda: Prie išvardytų knygų dar paminėčiau Jurgio Kunčino „Tūlą“ – nuo 1993 m. pirmojo leidimo iki šiol knyga yra populiari ir reikalinga, vis leidžiame naujus tiražus, o artimiausiu metu leisime ir dar vieną, vėl pritrūkome. Šita knyga jau gyvena savo gyvenimą, yra tiek pasklidusi, kad net ir miglotai tegirdėjęs apie „Tūlą“ žmogus greičiausiai vis tiek kažką apie ją žinos. Tas knygos įkapsėjimas į atmintį, aktyvus ar ne, turi labai daug reikšmės jos populiarumui – juk dažniau renka-

mės tuos dalykus, apie kuriuos kažką jau žinome, jie mums kelia asociacijų. – Kaip jums atrodo, ko reikia, kad lietuvių autoriaus išleista knyga sulauktų dėmesio iš skirtingų skaitytojų auditorijų? Dalia: Pirmiausia reikia žinoti, kas yra pagrindinis knygos skaitytojas. Reta knyga gali būti skirta visiems. O tam, kad knyga sudomintų kuo daugiau skaitytojų, reikia rasti pjūvius, kuriais būtų galima ją pristatyti, parodyti. Vieniems gal pakaks mėgstamo autoriaus pavardės, kitus sudomins žanras, trečius – tema ar tai, kuo ji skiriasi nuo kitų. Kartais tam gali turėti įtakos net knygos viršelis. Patys neįtikimiausi dalykai gali tapti postūmiu paimti knygą į rankas.

Dalia: Vienas iš sunkesnių uždavinių yra poezijos knygos. Apie jas daug straipsnių neprirašysi, nepripasakosi. Poezijos reikia klausytis, skaityti patiems. Bet kaip žmogui nujausti, nuo ko turėtų pradėti? Pamenu, per Sostinės dienas priėjo moteris ir paprašė, kad parekomenduočiau poezijos knygą. Išdėliojau jai visą eilę, lyginau tarpusavyje, pasakojau apie autorius ir pajutau, kad nebeišlaikau jos dėmesio    . Ėmiausi kitos taktikos. Iš kiekvienos knygos pasiūliau perskaityti po vieną eilėraštį. Ir puikiai pavyko. Jai labai patiko rinktis, susidėjo nemažą krūvelę – ir visiškai skirtingų. Žinoma, taip visiems negali rekomenduoti, tuomet ieškai kitų būdų, kaip tuos skaitytojus rasti, sudominti. – Apibūdinkite, kokia jums atrodo bendraamžių rašytojų karta? Ir kuo ji skiriasi nuo vyresniųjų? Milda: Bendraamžiai jaunieji (vis dar!) rašytojai atrodo labai skirtingi, kiekvienas su savomis inspiracijomis ir polėkiais, kita vertus, labai daug bendraujantys tarpusavyje, stebintys vieni kitus ir, ko gero, darantys įtaką vieni kitiems. Greičiausiai tai nėra išskirtinis kartos bruožas, bet tikrai toks, kuris ilgiau ir atidžiau iš šono stebint ypač žavi. Galbūt mūsų kartos rašytojai kiek dažniau ir dalykiškiau nei vyresnieji kolegos nori dalyvauti knygos leidimo procese, aktyviau įsitraukti į viešinimo planus ir kartu priimti sprendimus. Tai mus džiugina. Dalia: Bendraamžių rašytojų karta atrodo vieninga. Vieni kitus užtaria, skatina, o ir konkurencija labai saikinga. Stebi dalykus po vienos ar kitos knygos pasirodymo, jauti labai daug palaikymo. Tik gal tų knygų pristatymuose nebe tiek kolegų susirenka, kiek anksčiau susirinkdavo. – O jūsų bendraamžių skaitytojų karta? Dalia: O skaitytojai... Skaitytojai visokie. Vieni aiškiai žino, ko nori, kiti mėgsta eksperimentuoti, renkasi laisvai, žaismin-

gai. Smagu matyti, kaip mūsų bendraamžiai, mokykloje gal kiek nubaidyti nuo lietuvių literatūros klasikos, po truputį ima ją jaukintis iš naujo. Patys, jau niekieno neverčiami. Nemažai jaunų žmonių skaito ir poeziją. Seka naujienas, atkakliai ieško senų, gerai įvertintų leidimų. Vienas džiaugsmas būna prakuista poezijos lentyna (šypsosi). Milda: Į leidyklos knygynėlį mėgsta užsukti labai įvairūs ir skirtingi žmonės – tiek vyresni, tiek jaunesni skaitytojai, tiek nuolatiniai, kurių žinome ir vardus, ir gyvenimo istorijas, ir jau anksčiau įsigytas knygas, tiek atsitiktiniai prašalaičiai. Jauni skaitytojai nuo vyresnių gan ryškiai skiriasi savarankiškumu ir, kaip vadinu, bendravimo kryptimi – jie pokalbį pradeda nuo savęs, dažniausiai žino, ko nori, kokia literatūra jiems patinka ar nepatinka, daugiau remiasi savo patirtimi ir vertinimais. Vyresni skaitytojai labai nori išgirsti ir vertina kitų nuomonę, paklausia: „O ar jums patiko šita knyga?“, ir atsakymas tikrai dažnai turi įtakos sprendimui. – Dirbate ne tik leidykloje, bet būnate ir knygynėlyje. Ar prisimenate kokių nors ryškiausių lankytojų? Dalia: Norėtume šiek tiek patikslinti klausimą. Knygynėlyje mes ne būname. Knygynėlis yra ir mūsų darbo kabinetas. O būtent šis dalykas labiausiai ir glumina žmones, kurie ieško mūsų pirmą kartą arba užklysta atsitiktinai. Tokiais atvejais jie dažnai prašo norimų knygų stovėdami tiesiog koridoriuje arba užėję ima atsiprašinėti už sutrukdymą, sako: „Jūs dirbkite, mes čia tyliai pabūsime.“ Tas kabineto ir knygynėlio junginys sukelia ir kurioziškų situacijų, kai pirkėjai ima apžiūrinėti ant stalo gulinčius asmeninius ar darbinius daiktus, klausinėja, kiek kas kainuoja. Kartais tenka ką nors ir padovanoti (šypsosi). Dažnai veikiame ir kaip informacijos centras. Pasakojame apie aplinkinių gatvių ir adresų painiavas, konsultuojame stojimo į Rašytojų sąjungą klausimais, Milda neretai telefonu atvairuoja žmones iki mūsų knygynėlio. Darbas su klientais čia vis dėlto kitoks nei tikrame knygyne. Čia nėra reglamentuoto klientų aptarnavimo standarto. Viskas vyksta organiškai, natūraliai. Juokaujame, bendraujame draugiškai, betarpiškai. Koks žmogus ateina, . . tokį jį ir sutinkame    Milda: Dar knygynėlyje galime be kalendoriaus pasakyti, kada prasidėjo pilnatis. – Vienas rašytojas, dirbęs Rašytojų sąjungoje, tvirtino, kad naktį tualetuose vaidenasi. Ar teko susidurti su kokiais nors paranormaliais reiškiniais senajame pastate ir jums? Dalia: Esame girdėjusios tikrai nemažai istorijų apie vaiduoklius, keistus nutikimus. Apie tai, kad tualete, būna, kažkas užremia duris, girdėjome visai neseniai. O praeitą žiemą užsirakino durys, nuo kurių niekas sąjungoje neturi raktų. Nors, geriau pagalvojus, visos keisčiausios ir šmaikščiausios istorijos čia dažniausiai yra susijusios su gyvais žmonėmis (šypsosi).   

             

Er na ika „S mu -Va ce iem s s bal Ve ntr en au iuk di inių s“ ir š as ng ir fa i o alte br mta Ju ra rn iką m sta s jo a ne tyv jie mi s-Lie . io pa est zh s ku ver o a uw ltū tė rtis is ro „P tų Be . r s ta ank Ap lyn šk e“ le e s ų ky – v istą usik la ie ūr nč nu ė ia m e

Ic bi h Pa n n ein ki n er

>> svetur

Rašė: Karolis Vyšniauskas Nuotraukos Visvaldo Morkevičiaus

„Pankėje“ Pirmas „Panke“ pasitiko Bubas – Erikos ir Justo šuo. Apeiti centro patalpas užtruko: čia ir baras, ir koncertų scena, ir galerijų erdvė, ir kiemas it senelio sodyboje. Nuostabu, į ką pavirto prieš šešerius metus čia buvusi šiukšlių prikimšta gamykla. Erika su Justu – spalvingi, protingi ir trykštantys džiaugsmu. Tokius juos pamena ir draugai Lietuvoje. Erika organizavo „Satta“ festivalį, Liezhuwis repuoja su „Despotin Fam“ komanda, veda Lietuvos hiphopo apdovanojimus ir vis dar išlaiko suvalkietišką akcentą. Jiedu yra pavyzdiniai emigrantai, Europos piliečiai, praturtinę Vokietijos kultūrą, bet nepamiršę ir namų Lietuvoje. Praėjusią vasarą Druskininkuose Erika ir Liezhuwis surengė utopinį festivalį „Newman“, kuriame grojo britas Deanas Bluntas, amerikietis Jerry Paperis ir kiti dar tik dabar pasaulio atrandami muzikos futuristai, buvo įrengta postmeno erdvė. Į jų žodžius verta įsiklausyti.

– Kaip atidarėte „Panke“? Erika: Į Berlyną atvykome mokytis, bet reikėjo ir dirbti. Išsilaikėme piloto licencijas – abu esame oro balionų pilotai. Keldavomės 3 val. ryto, važiuodavome kelis kilometrus už Berlyno. O juk norėdavome ir naktimis pabūti. Vidurnaktį jau eidavome miegoti – bet tada Berlyne viskas tik prasideda. Negalėjome ilgai taip tempti.

8 //

Liezhuwis: Erika pradėjo dirbti klubuose – prie baro ar drabužinėje. Susirado daug draugų. Tarp jų buvo vieno didžiausio Berlyno techno klubo „Stattbad“ savininkas. Kartą vaikščiojome paupiu ir jis sako: „Žiūrėkite, čia visai nieko patalpėlės. Pažįstu savininką. Gal norite kažką daryti?“ Įkišome galvą – faina, tik viskas labai sugriauta, nėra vandens, elektros, tualetų. Bet gera vieta, prie upės. Nusprendėm – pabandome!

Erika: Tada dingo bet kokios galimybės mokytis – pradėjome visa jėga dirbti kurdami „Panke“.

Liezhuwis: Pastatų kompleksas, kuriame yra mūsų centras, pastatytas dar 1909 m. Pastatas labai nukentėjo nuo karo. Dažėme sienas – žiūrime, pilna kulkų žymių. Ne viską galėjome greitai sutvarkyti, bet žmones priėmėme iš karto. Nebuvo langų ir durų, bet vakarėliai jau vykdavo. Lietuvoje reikėtų dvejus metus gaišti patalpą įrengiant, licencijas gauti. Berlyne gali iškart atidaryti duris, pakviesti žmones, o formalumus sutvarkyti vėliau – svarbu, kad nekenktum kitiems. Šaldytuvą pasiskolinome, radome gėrimų tiekėją – vokietį, vardu Stefanas Alutis. Jis atveždavo mums alaus. Elektros neturėjome pusantrų metų, tai iš kaimyno pasiskolindavome ilgintuvą. Aparatūra, šaldytuvas, šviesos – viskas į vieną elektros lizdą. Pusę keturių – boom, viskas sprogsta. Skambini kaimynui: „Atvaryk, nėr elektros, o tūsas vyksta!“ Atvažiuoja, perjungia. 2011ieji – oficiali „Panke“ pradžia. – „Panke“ – geras pavadinimas. Liezhuwis: Šalia tekanti upė taip vadinasi. Bet kartu yra ir lietuviškas akcentas. Man tai labai patinka. Kiti žmonės galvoja, kad čia pankroko klubas. Mes mėgstame pankroką, bet „Panke“ jo nebūna. Užtat būna ska koncertų. Vakar du žmonės iš Alytaus atvažiavo. „Čia pankų klubas, esame girdėję!“ – sako jie. Laimei, kaip tik tądien buvo ska vakarėlis, tai nenusivylė. – Ar pristatote „Panke“ kaip lietuvišką klubą? Liezhuwis: Pas mus dirba nemažai lietuvių, bet ir vokiečių, ispanas, senegalietis, britė. Nenorėjome būti tik lietuvių vieta. Nepristatome savęs per Lietuvą – daug kas nežino, iš kur yra savininkai, niekam ir nerūpi. Erika: Lietuvoje žmonės sureikšmina: „O, lietuviai kažką padarė Berlyne!“ Bet pačiame Berlyne nesvarbu, ar tu lietuvis, ar lenkas, ar baltarusis. Tik padaryk ką nors gero – ir žmonės ateis. Liezhuwis: Čia yra lietuvių įkurtas kultūros klubas, o ne lietuvių kultūros klubas.

– Bet „Panke“ yra ir Andrius Mamontovas koncertavęs. Liezhuwis: Bet žinai – Mamontovas! Patys buvom žiaurūs „Foje“ fanai, tai, kai pasiūlo tokių neatremiamų variantų, padarai. Tame koncerte susipažinome su kitais Berlyno lietuviais – jie čia paprastai neateina. Dažniausiai lietuviai į „Panke“ ateina vieną kartą patikrinti. Tai normalu. Žmones vienija ne faktas, kad tu iš tos pačios valstybės. Žmones vienija panašūs interesai. Erika: Bet mes didžiuojamės lietuvių menininkais, rengiame jų koncertus ar parodas. Organizuojame hiphopo festivalį, tai visą laiką stengiamės bent vieną projektą iš Lietuvos atsivežti. Taip pat visada balsuojame per rinkimus Lietuvoje. – Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą visam laikui? Erika: „Newman“ buvo pasitikrinimas, ar galėtume tai daryti. Suorganizavome festivalį, kad pasižiūrėtume, kaip viskas vyksta: ar lengva įkurti įmonę, gauti leidimus, gauti savivaldybės palaikymą. Buvo nepaprastai malonu dirbti su Druskininkų savivaldybės darbuotojais, visi buvo nežmoniškai malonūs. Atrodė, kad visi tavęs laukia, tik daryk. – Ar galite paneigti gandus – nors ir buvo puiki programa, „Newman“ neatsipirko komerciškai? Erika: Oi, tikrai neatsipirko. Mes tarsi susimokėjome už Lietuvos rinkos tyrimą. Išvada: dar ankstoka. Atrodo, kad žmonėms ne taip reikia kultūrinių renginių – jiems reikia kitų dalykų. Festivalio bilieto kaina buvo 50 eurų, labiau mažinti negalėjome. Visiems buvo per brangu,

daug kas bandė nusiderėti – netgi žmonės, kurie, žinau, tikrai labai daug uždirba. Labai nedaug žmonių nusipirko bilietus iš anksto.

Berlyne tau nieko daug nereikia. Čia supratau, kad geriau eiti iš lėto, džiaugtis gyvenimu turint tai, ką turi, negu bėgti, stresuoti, konkuruoti.

Vokietijoje mūsų klausė, ar tie 50 eurų – tai vienos dienos įėjimo kaina. Aišku, atlyginimų skirtumai tarp Lietuvos ir Vokietijos yra labai dideli. Bet yra ir požiūrio skirtumas. Vokiečiai verčiau leidžia pinigus eidami kultūrintis, užuot pirkę daiktus. Festivalis įvyko, bet išsipildė pačios blogiausios mūsų finansinės prognozės. Nebuvome šokiruoti ir labai nusivylę, tiesiog pamatėme realybę. Norėtume atgaivinti „Newman“, bet jei nerasime valstybinių rėmėjų – nesiryšime. – Sakote, kad Lietuvoje žmonėms užtektų pinigų kultūrai, jei tik pakeistų požiūrį? Juk „iPhone“, atrodo, pinigų užtenka. Erika: Justai, parodyk, kokį turi telefoną (išsitraukia seną atverčiamą telefoną – K.V.). Liezhuwis: Man neatrodo, kad Lietuvoje daug kas dirba už 2,5 euro per valandą, kai pažiūri, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena. Bare Vilniuje kainos yra tokios pat kaip Berlyne. Neatrodo, kad žmonės galėtų sau jas leisti, bet leidžia, barai pilni. Vadinasi, jie iš kažkur dar gauna pinigų. Gal emigrantai prisiunčia?

tais „Save Donbass People“, buvo policijos. Protestuotojų net pagailo: oras baisus, o jie dar vaikų atsivedė. Policininkai jiems aiškino, kad negali stovėti, – priėjau, sakiau, kad leistų, pakviečiau į vidų. Atėjo, stovėjo iki tol, kol paskutinis žmogus išėjo, stebėjo, kad nebūtų provokacijų.

Erika: Pažįstu žmonių, kurie Vilniuje dirbdavo, pavyzdžiui, reklamos agentūroje, uždirbdavo daug, bet vis tiek išvažiavo į Londoną, kur, tarkim, pradėjo leisti žurnalą. Jie dabar neturi tiek pinigų, kaip anksčiau, bet daro tai, kas teikia džiaugsmą. Atvažiavus į Berlyną irgi atrodo, kad mums nieko daug nereikia. Čia supratau, kad geriau eiti iš lėto, džiaugtis gyvenimu turint tai, ką turi, negu bėgti, stresuoti, kovoti, konkuruoti. Berlyne kitokia atmosfera. Čia mažiau vartotojiškumo. Liezhuwis: Užtenka pažiūrėti į berlyniečių automobilius. Turtingiausi žmonės čia atvažiuos bet kokiu „Volvo“. Jiems ne tai rūpi. Erika: Dauguma apskritai automobilio neturi, nes jį brangu išlaikyti – reikia mokėti ekologinį ir kitus mokesčius. Visi važinėja dviračiais. Liezhuwis: Mes turime automobilį, nes mes – lietuviai, cha. Bet jį naudojame tik didelėms kelionėms, pavyzdžiui, į Lietuvą – kad turėtume, kur Bubą įsodinti. Visur kitur važinėjame dviračiais. Yra du dalykai, kurie labiausiai skiriasi tarp Vilniaus ir Berlyno: automobilio turėjimas ir požiūris į būsto nuomą.

Berlyne daug kur gali rasti nupieštą kūjį su pjautuvu, rinkimuose komunistų partija pasirodė neblogai. M.Gorbačiovas čia labai gerbiamas. Sovietai vokiečiams yra kovotojai su naciais. Bet mes tada papasakojame ir apie kitą pusę – Stalino trėmimus. Taip pat žmonės čia yra labai antikapitalistiški, o kapitalizmas iš tikrųjų sucks. Erika: Vokietijoje supratau, kas išties yra kapitalizmas. Rytų Europoje to dar taip nejunti. Lietuvoje gali agurkėlį užsiauginti, grybų prisirinkti. Berlyniečiai apie tai tik svajoja. – Ar Berlynas vis dar cool? Liezhuwis: Po „Brexit“ vėl ateina aukso amžius, daug kas nori čia persikelti. Bet kyla ir kiti Europos miestai, pavyzdžiui, Budapeštas. Ten viskas dar pigiau. Erdvės, klubai – daryk ką nori. Tik su politika ten prastai    . Berlynas yra vidury Europos, galima lengvai pasiekti kitus miestus. Čia viskas du tris kartus pigiau nei Londone ar Paryžiuje. Kultūrinis gyvenimas vyksta visą parą. Mieste yra 70 000 užsiregistravusių menininkų. Jei turi idėjų – tik įsitrauk. Berlyne tavęs neatstumia. Čia visi – užsieniečiai ir visi – menininkai. Čia tu esi savas.

Erika: Nuosavų butų čia faktiškai niekas neturi. Visi nuomojasi. Jeigu rajone butus renovuoja ir parduoda – blogas ženklas. Vadinasi, kils kainos, nyks gerumas. – Kokia „Panke“ politinė pozicija? Liezhuwis: Berlyne bet kokiu atveju esi antifa. Mes esame proamerikietiškų pažiūrų, palaikome hiphopo kultūrą, pasisakome prieš šiandienę Rusijos politiką. Esame surengę fotožurnalisto Artūro Morozovo parodą apie karą Ukrainoje. Įvyko protestas: susirinko rusų su plaka-

Berlyne „Panke“ rasite Gerichtstrase 23. pankeculture.com

www.jose-gonzalez.com

2017 02 02

>> ŪSAI

Futurologija. Kaip gyvensime rytoj? Turėdama kaip niekad geras technologijas žmonija ilgesniam laikui nesugeba nuspėti orų, rinkimų rezultatų ar ekonomikos posūkių. Kita vertus, besiskelbiančių žinančiais, kas bus ateityje, gausybė. Nuo įvairių futuristų, ateities konferencijų pranešėjų iki šiuolaikinių nostradamų. Ar įmanoma atspėti ateitį? Kaip žmonės tai daro? Kiek sėkmingai? Ir kas žadama ateičiai?

Rašė: Deimantė Tamutytė Fotomontažas: Tomas Mozūra

Ateities spėjimo mokslas Nekalbėsime apie būrimą iš kavos tirščių ar XVI a. itin apsišvietusį Prancūzijos žydą Michelį de Nostredame‘ą. Apie tai turbūt pakankamai pripasakojo kiti žurnalai ar jūsų seneliai. Na, nebent įdomu pastebėti, kad kai kurie mano, jog Nostredame‘as savo raštais siekė ne išpranašauti ateitį kokiam pusei tūkstančio metų, o tik užmaskuotai aprašyti savo laikmečio aktualijas. Na, bet mes vis dėlto šįkart kalbame apie futurologiją. Dabartinis susidomėjimas ateitimi siejamas su fantastikos rašytojais, kūrusiais savo laikmečio žmonėms neįtikimus ateities scenarijus. Jules Verne‘as XIX a. antrojoje pusėje rašė apie kelionę aplink pasaulį per 80 dienų, kiek vėliau George‘as H.Welsas kalbėjo apie laiko mašiną ir nematomą žmogų bei dar 1902 m. įvardijo ateities mokslo poreikį. Vis dėlto futurologija kaip mokslo šaka atsirado XX a. penktajame dešimtmetyje ir visiškai susiformavo septintojo dešimtmečio viduryje Vakarų šalyse. Prie jos atsiradimo prisidėjo tiek mokslo raida, tiek valstybių siekiai atsigauti po pasaulinių karų ir pasirodyti geriau vienoms prieš kitas. Galbūt kažką gali stebinti, bet futurologija priskiriama ne kokiai astrologijai, bet socialiniams mokslams. Istorija studijuoja praeitį, o futurologija – ateitį. Futurologams rūpi, kokie dalykai visuomenėje išliks ir kas keisis.

>> Skaitykla

Emily St.John Mandel VIENUOLIKTA STOTIS

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.

10 // © 37O

Visos civilizacijos sunaikinimas. Pažįstamo pasaulio pabaiga. Arba – apokalipsė. Mintyse jau turbūt vardijate Holivudo filmus, kur tokį reiškinį matėte. Pasaulio pabaiga kine, anot filosofo Nerijaus Mileriaus, yra kasdienybės reklaminė akcija. Ar literatūroje – kitaip? Ar turėtų būti kitaip? E.Mandel romane truputėlį atitolinus vaizduojamas nuožmus gripas, akimirksniu sunaikinantis beveik visą žmoniją. Kas po to: išlikę pavieniai žmonės, susibūrę į nedideles marginalias grupes, toliau gyvena. Gyvena kaip gyvenę. Klajodami regi dingusio pasaulio reliktus, ypač atkreipia dėmesį į sustingusius lėktuvus – autorei be galo svarbūs lėktuvai. Kaip Holivudo filmuose? Kaip filmuose. Rašytoja griebiasi Williamo Shakes-

peare‘o kaip pažado, kad pasaulis net po katastrofos gali išlikti žmogiškas. Kad kultūra išlieka. Būtų gražu, jeigu W.Shakespeare‘as romane nebūtų likęs toks fasadinis – nei teatriškas, nei jaudinantis. Kaip atvirukas iš Paryžiaus, nukištas į stalčių. Šios knygos literatūrinė vertė nublanksta panašių romanų kontekste: E.Mandel tėvynainės Margaret Atwood apokaliptinis romanas „Oriksė ir griežlys“ yra lyg išrandingesnis ir labiau stimuliuojantis vaizduotę (2004 m. knygą lietuviškai išleido „Alma littera“), tik mes jį jau pamiršome – per anksti pamiršome. Rinkodara daro savo – čiumpame naujesnį, bet nebūtinai vertingesnį. Apskritai knyga yra lyg „Alitos“ putojantis vynas: antras geriausias variantas, jei niekas neįpila šampano. O vietoje reziumė prašosi mūsiškio Aido Marčėno ištara, atitinkanti šio romano idėją: „Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius.“

Povilas Šklėrius KO NEGALIMA SAKYTI MERGINAI „Tyto alba“, 2016

Mes stebime žmones feisbuke ir šloviname jų tuštybę, nes bijome likti vieniši. Pamirškite Agnę Jagelavičiūtę ir kitus simuliakrus. Dar geriau – anfolouvinkit. Prieš jūsų akis – visų jūsų „sekti“ vertas romanas, ir net ne virtualybėje, o išspausdintas. Vis solidžiau. Knyga. P.Šklėriaus autobiografiškas kūrinys yra lyg „Panama Papers“, kai kažkas nuhakina tavo profilį ir visas žinutes iš srauto ir susirašinėjimų paskelbia viešai. Net atspausdina. Tik toks niuansas, kad šitaip su P.Šklėriaus biografija padarė ne koks Assange‘as, o pats autorius. Dar prieš Zuckerbergo erą tokį poelgį tikriausiai būtume palydėję smiliaus judesiu ties smilkiniu, o dabar tenka konstatuoti: šis romanas yra neišvengiamas ir adekvatus laikmečio reiškinys. Ir joks P.Šklėrius dėl privatumo krizės nekaltas, kaip nekalti dieną skelbiantys saulėtekiai. Mes atiduotume dar daugiau savęs, kad tik kas imtų. Išviešintume bemaž viską, kad labiau pasislėptume. Debiutuojantis rašytojas dvasinio ekshibicionizmo aktą tiesiog atliko subtiliau nei feisbuko kohorta: nors egodokumentinė, tai vis dėlto grožinė literatūra.

Kaipgi vyksta visas tas ateities tyrimas ir kur čia mokslas? Visų pirma siekiant nuspėti ateitį, daug dėmesio skiriama praeities ir dabarties technologijų ir visuomenės pokyčių analizei. Stebima, kokie pokyčiai ir kaip greit vyko pasaulyje bei, atsižvelgiant į naujai atsirandančius dalykus, daromos prielaidos, koks pokyčių tempas bus ateityje. Jei norite mokslinių terminų, toks spėjimo procesas vadinamas statistine ekstrapoliacija. Bus taip, kaip norime Kitas įdomus būdas nusakyti ateitį yra daugybės įvairių galimų ateities scenarijų kūrimas. Pasirodo, futurologija nesiekia sukurti vieno tikro scenarijaus, kuris išsipildys ateityje. Manoma, kad vertinga turėti daugybę galimų, kartais net visai priešingų scenarijų. Taip randasi didesnė tikimybė, kad kažkas iš spėjimų išsipildys ir jau turėsime idėjų, kaip veikti pagal šį scenarijų. Dėl daugybės pateikiamų ateities versijų futurologija dar vadinama ne ateities, bet ateičių mokslu. Beje, galvojant apie ateitį, kai kurie futuristai daug dėmesio skiria mažai tikėtiniems, bet didelį poveikį pasauliui galintiems padaryti įvykiams. Kelias dešimtis tūkstančių gyvybių nusinešantis teroro aktas, dėl medikamentų pailgėjusi gyvenimo trukmė ar atominio ginklo susprogdinimas – tik keletas įvykių, galinčių itin netikėtai pakreipti pasaulio įvykius. Įdomu ir tai, kad futurologija tiria ne tik statistiškai galimas, tikėtinas, bet ir trokštamas ateitis. Manoma, kad jei žmonės kažko nori, jie greičiausia sieks tai įgyvendinti ir tai taps ateitimi. Taip, pavyzdžiui, nutiko su telefono išradimu ir kelione į Mėnulį. Suvokdami, kad ateitis išties sunkiai apčiuopiama, kai kurie futuristai mano, kad geriausias būdas nuspėti ateitį – ją susikurti. Dėl šios priežasties kai kurie futuristai itin svarbia ateities nuspėjimo dalimi laiko strategijų, padedančių kurti ateitį tokią, kokios norime, kūrimą. Maži, bet lemtingi Kai kurie futurologijos metodai gali kelti įtarimą dėl savo patikimumo. Kyla klausimas, ar, remiantis šiais metodais, apskritai įmanoma numatyti, kas bus ateityje? Pasak matematikų išplėtotos chaoso teorijos – taip. Kiekviena pasekmė turi savo priežastį. Išties kai kurie ateities aspektai, kaip, pavyzdžiui, dangaus kūnų judėjimas, yra labai tiksliai nuspėjami. Vis dėlto reikia papildyti, kad galima nuspėti tik tuos dalykus, kurių veikimo sąlygas gerai žinome. O štai orų negalime tiksliai nuspėti ilgesniam nei penkių dienų laikotarpiui. Panašiai yra spėjant įvykius pasaulyje. Žinoma, čia laikotarpiai gal kiek didesni, nei spėjant orus. Pasak chaoso teorijos, dalykų nuspėti nepavyksta todėl, kad dinaminės sistemos, t. y. yra įvairūs gamtos ir žmonijos reiškiniai, yra labai jautrios pradinėms sąlygoms. Maži numanomų ir realių pradinių sąlygų skirtumai duoda plačiai nukrypstančius rezultatus. Toks veikimas ilgalaikes prognozes padaro neįmanomas. Nepaisant spėjimų sudėtingumo ir abejotino patikimumo, pasaulyje yra daugybė ateities šauklių, kuriems jų veikla yra ne tik asmeninio smalsumo tenkinimas, bet ir itin pelningas verslas. Jie užsiima įvairiais rinkos ir technologijų stebėjimais bei, kaip patys sako, siekia identifikuoti next big thing skirtingose industrijose. Stebėjimus atliekančios įmonės didžiuojasi savo daugelį dešimtmečių besitęsiančia patirtimi analizuojant pasaulio įvykius ir tikina, kad jų patarimai padeda klientams pirmiesiems pasinaudoti ateinančiomis tendencijomis plėtojant prekės ženklus, produktus ir apskritai plečiant verslą. Atrodo, kad norinčiųjų sėkmingai kurti ateitį netrūksta. Ir vis dėlto tokie trumpo laikotarpio spėjimai kai kurių mokslininkų

nėra laikomi tikrąja futurologija. Vietoj Marso kanjonų – feisbukas Prieš kelis dešimtmečius futuristai, o ir paprasti žmonės, stebėdami pirmuosius žmogaus žingsnius Mėnulyje, manė, kad iki 2000 m. kosmoso turizmas jau bus išplėtotas. Deja, daug futuristų pranašysčių neišsipildo. Dar neišrastas fantastiniuose filmuose rodytas ir romanuose aprašytas keliavimas laiku, skraidančios mašinos, teleportacija, povandeniniai miestai, poapokaliptinis kraštovaizdis, pasaulinė vyriausybė, maistas tabletėmis ar visų Žemės gyventojų dėvimi vienodo tipo universalūs kostiumai. Vis dėlto žmonija šį tą nuveikė. Vietoj vienų fantastų numatytų dalykų atsirado kiti. Reaguodami į technologijų raidos paradoksus, prieš keletą metų Masačusetso technologijos instituto leidžiamo žurnalo „Technology Review“ rengėjai leidinio viršelį padabino pagyvenusio vyro atvaizdu ir antrašte: „Jūs man žadėjote Marso kolonijas, o vietoj to gavau feisbuką.“ Kodėl technologijų raida pakrypo netikėta linkme? Manoma, kad septintajame dešimtmetyje, kai daug kas dėjo viltis į kosmoso užkariavimą, nepakankamai buvo įvertintos vis tobulėjančių ir pingančių kompiuterių bei interneto galimybės. Žinoma, galbūt galima teigti, kad pokyčiai tiesiog nevyksta taip greitai, kaip galvojama. Pastarąjį kartą žmonės Mėnulyje buvo tik 1972 m., bet galbūt tai greit pasikeis. Turistinės kelionės į kosmosą jau planuojamos, tereikia turėti 200 000 atliekamų JAV dolerių ir registruotis laukiančiųjų eilėje „Virgin Galactics“. Žinoma, tai ne kelionė į Marsą, bet vis šis tas. Kiborgai, nors ne itin greitai, bet taip pat jau vaikšto tarp mūsų. Pavyzdžiui, Neilas Harbissonas, pirmuoju žmogumi kiborgu save tituluojantis menininkas, kuris neseniai lankėsi Lietuvoje. Vaikinui į kaukolę implantuotas jutiklis padeda suvokti spalvas, kurių jis pats nemato dėl ligos. Mokslininkai neatsisako ir vilties pagaliau įgyvendinti skraidančių automobilių idėją, prototipai pristatomi jau dabar, o plačiau paplisti turėtų iki 2050 m. Daiktų internetas Atrodo, kad dabartiniai ateities spėjimai yra senų ir technologijų raidos paskatintų naujų idėjų mišinys. Apie kone kiekvieną dalyką, kuris išsiplėtos ateityje, vieni kalba su dideliu entuziazmu ir optimizmu, kiti – įžvelgdami grėsmę. Kiek minimi spėjimai išties paremti patikimais skaičiavimais, palieku pasigilinti smalsiausiesiems. Pažiūrėkime, kas pra-

Recenzavo: Marijus Gailius

BARE Romanui populiarėjant Lietuvos mileniumų gretose, autorius tarytum turėtų susirūpinti savo asmenybės tvarumu ir gal netgi reputacija, nes kas žino, ar šitos knygos neperskaitys būsimas rašytojo darbdavys. Ir pamatys, kad tokiam „nerimtam kadrui“ progresyvioje tarptautinėje kompanijoje ne vieta. Tačiau P.Šklėrius nuginkluoja ir visus tuos pažangiuosius. Jis už juos – visa galva aukštesnis, už visus tuos CEO ir barzdylas. Nes šita knyga neapsimetinėja ir nedaro iš savęs to, kuo nėra, – tai reto nuoširdumo knyga. Bandymas sugrįžti prie savęs. Todėl kiekvienam smalsiam jaunuoliui, paklydusiam stiklinėmis pagundomis užminuotoje apgaulingoje modernybėje, skaityti šį romaną yra privilegija.

Tomas Vaiseta ORFĖJAS, KELIONĖ PIRMYN IR ATGAL Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016

Su novelių knyga „Paukščių miegas“, laimėjusia pirmosios knygos konkursą 2014 m., istorijos mokslų daktaras Tomas Vaiseta pateikė rimtą literatūrinę pretenziją – jis karo ir pokario atmintį įvilko į išradingą, inovatyvią meninę raišką ir kompoziciją. Jo antroji knyga, egzistencinis romanas, – irgi aukštos meninės prabos, žodžio meistrystės, vis dėlto labiau pretenzingas – primena ambicingą kovotoją, kuris ne tik neiššovė šūvio, bet nepasiryžo nė į mūšį žengti. „Orfėją...“ sąlygiškai irgi galima vadinti apokaliptiniu romanu, tik šiame pasakojime išorinę apokalipsę pakeičia vidinė – veikėjo kritinė (ir mįslinga) metamorfozė, prasidedanti nuo romantinių santykių neištikimybės. Karo nuojauta knygoje susipina su veikėjo išgyvenimais: išdavystė su kita moterimi stimuliuoja nerimą, lygiai taip baimė dėl geopolitinių įvykių stumia veikėją į asmeninę kontroversiją. Sulig veiksmui energijos priduodančiu veikėjos, pasakotojo gyve-

nimo partnerės, rankos su kavos puodeliu judesiu, pasakotojo vidinis pasaulis vis labiau eižėja, dvasinį trupėjimą T.Vaisetai liudijant ne vien puikiai niuansuotais, sartriškai sodriais psichologiniais pasažais, bet ir išoriniais atributais, kurie kūrinyje veikia kaip artėjančios pragaišties simboliai. Kol įvyksta kai kas baisaus, labai baisaus. Romano aplinką ir atmosferą detaliai vaizduojanti T.Vaisetos proza itin sklandi ir profesionali, tačiau jo veikėjai lieka uždaryti hermetiškame kalėjime – racionaliai kontroliuojant autoriui. Kaip pasakotojas vaizdingai palygina, jog „pokalbis kaip sučiulptas ledinukas ištirpdavo burnoje“ – knygoje gausu grakščių tropų, pats romanas yra lyg sūrio spurga su Chalapos aitriosiomis paprikomis, kurią, tokią minkštutę ir nekaltą, godžiai atkandi, bet jau rydamas patiri aitrią ugnį gerklėje.

>> ŪSAI našaujama. Technologijų srityje milžiniškos viltys dedamos į daiktų internetą. Dar negirdėjote apie tokį? Pats metas sužinoti. Daiktų internetas – tai bet kokių daiktų jungimas internetu. Nuo mobiliojo telefono iki kavos aparato, skalbimo mašinos, lempos, dėvimų prietaisų, transporto ir viso kito, kas tik sukurta. Tokia daiktų sujungimo idėja atsirado dar 1982 m., kai viename JAV universitetų pastatytas kolos aparatas galėdavo jungtis prie interneto ir pasakydavo, ar neseniai įkrauta kola jau atvėso. Sąvoka „daiktų internetas“ atsirado dar po kelerių metų. Tačiau tik pastaraisiais metais daiktų internetas įgauna vis didesnį pagreitį ir manoma, kad greitai kiekvienas prietaisas, kurį turime, bus įjungtas į interneto tinklą. Technologijų tyrimais užsiimanti amerikiečių korporacija „Gartner“ teigia, kad jau dabar yra apie 6 mlrd. į tinklą įjungtų prietaisų, neskaičiuojant išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir planšetinių kompiuterių, o iki 2020-ųjų šis skaičius turėtų siekti 23 mlrd. Kiti šaltiniai prognozuoja kelis kartus didesnius skaičius. Kalbama ir apie išmanumo evoliuciją. Dėl dirbtinio intelekto taikymo prietaisai daug greičiau patys mokysis, pateiks vis naudingesnius, individualiai kiekvienam vartotojui pritaikytus duomenis. Vienas iš pavyzdžių, į kurį dedama didelių vilčių, – asmeniniai asistentai. Manoma, kad jie taps pagrindiniais tarpininkais tarp mūsų bei skaitmeninio pasaulio ir į kitų į tinklą įjungtų prietaisų. Kol laukiame ateities, galime stebėti „Google Assistant“, „Apple Siri“ ir „Amazon Alexa“ evoliucinę kovą 2017 m. Beje, tos pačios technologijų grandys plėtoja ir į darnias ekosistemas namus sujungti sugebėsiančias išmaniųjų namų programas. Pasak ateities tyrimais užsiimančios „Frost & Sullivan“, „Amazon“ pirmauja, o sėkmę lems tai, kuri kompanija geriau pritaikys dirbtinį intelektą. Nebeklausime, ko nori moterys? Ateityje pranašaujamas visiškas žmonijos ir interneto susiliejimas. JAV karinių tyrimų agentūros DARPA neurotechnologijų daktaras Justinas Sanchezas mano, kad iki 2045 m. vien mintimis valdysime technologijas ir bendrausime su kitais. Kitas futuristas, irgi daktaras ir knygos „The Future of the Mind“ autorius Michio Kaku panašias idėjas išsipildysiant žada dar anksčiau. Pasak jo, iki 2025 m. jau bus įmanoma perduoti emocijas internetu. Dėl šios priežasties visi visus supras. Turbūt šios idėjos ateina iš didelio žmonių troškimo suprasti vieni kitus. Taip pat spėjama, kad įprastas taps bendravimas su avatarais, juos net kursime savo mirusiems artimiesiems pakeisti. Neapsieisime be robotų. Futuristas Jamesas Cantonas mano, kad iki 2025 m. robotai ir žmonės susilies. „Google“ išradėjas Ray Kurzweilas, kuris ne tiek prognozuoja, kiek kuria ateitį, galvodamas apie sveikatą, artimiausią dešimtmetį dideles viltis deda į 3D spausdintuvus, kuriais bus galima atspausdinti reikalingas kūno dalis ir perprogramuoti žmogaus kūną, apsaugojant jį nuo ligų. Maždaug nuo 2050

priau paveiks internetiniai įsilaužimai ir ryšio trukdžiai. Dėl visuotinio apsikarstymo išmaniaisiais prietaisais bus sekamas kiekvienas mūsų žingsnis. Beje, sekimas bus įmanomas ir per sklandančias išmaniąsias dulkes. Tuo pasinaudos ne tik valdžia, siekianti apsaugoti visuomenes nuo žalingo elgesio, bet ir rinkodaros specialistai.

m., pasak išradėjo, bus įmanoma perkelti žmogaus smegenis į kompiuterį. Jei tai įvyks, gal net įveiksime mirtį. Kiti futuristai vis dar tiki mūsų kūnų ateitimi bei kalba apie operacijas atliekančius robotus ir profilaktiškai mūsų ne tik fizinę, bet ir psichikos sveikatą nuolat kontroliuojančias gydytojų kurtas programėles. Norintiesiems ateityje daugiau humaniškumo taip pat yra vilties. Organizacijos „World Future Society“ vadovė Amy Zalman mano, kad jau po dešimtmečio visas valdymas bus organizuojamas remiantis žiniomis apie žmogaus elgesį, psichologiją, o tai padės sukurti geresnę visuomenę. Blogiausi scenarijai – kur slėptis? Kad per daug neįsisvajotume, verta žvilgtelėti į kelias ne itin patrauklias ateities perspektyvas. Futuristas ir mokslinės, fantastikos rašytojas Davidas Brinas perspėja, kad net jei robotai dar labai negreitai prilygs žmonėms, jie jau greitai gebės mumis manipuliuoti ir apsimesti mums prilygstančiais. Tai įvyks dėl psichologinių tyrimų rezultatų apie žmogų panaudojimo apmokant robotus. Kadangi robotai mus pažins geriau nei mes patys, jiems bus lengva įgyti mūsų pasitikėjimą. Kiti futuristai perspėja, kad ateityje tapsime vis labiau priklausomi nuo interneto, todėl mus daug sti-

Maždaug nuo 2050 m., pasak išradėjo, bus įmanoma perkelti žmogaus smegenis į kompiuterį. Jei tai įvyks, galbūt įveiksime net mirtį.

>> Skaitykla

Mindaugas Jonas Urbonas DVASIŲ URNA Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016

12 // © 37O

Šokiruojanti knyga! Nuogybės ir narkotikai, vulgarus ir neregėtas stilius? Ne, nieko panašaus. Ši knyga šokiruoja kaip tik tuo požymiu, kad joje nerasi ryškių šiuolaikybės atributų, kurių galėtum tikėtis iš jauno autoriaus – tradicinio pirmosios knygos konkurso laureato. Jeigu pašalintum nuo viršelio autoriaus nuotrauką, tikriausiai pagalvotum, kad „Dvasių urna“ yra koks nors neatrastas Juozo Apučio novelių rinkinys. M.Urbonas atsigręžia į paprastą herojų ir aprašo juos dar esant andainykštėms situacijoms – pokariu arba pasakotojo vaikystėje. Tai miela ir net sentimentaloka, bet neinovatyvu. Lyg „Windows 10“, kurie yra p(ap) rastesnė aštuntųjų versija – mūsų literatūros klasikų versija. Atskiro paminėjimo verta sukrečianti istorija „Kuždesiai anapus fotografijos“, kurioje vaizduojamas karo metais vokiečių karių prievartą patyrusios moters likimas. M.Urbonas baisias scenas vaizduoja atsargiai, nesuvulgarindamas, įvaizdžius

perkeldamas per tekstą suminkštinančias metaforas ar palyginimus: „Vakarop kažkas nuo veido nuplėšė sijono žiedlapį. Šlaunys virpėjo lyg nuogai išbraidžius dilgėlyną.“ Grupinį išniekinimą patyrusios Domicelės šeima yra tokia, kokios buvo daugumos kaime gyvenusių senelių ir prosenelių šeimos, užtat istorijos fabula neturi analogų lietuvių literatūroje. Karių vykdyta prievarta prieš okupuotos Lietuvos moteris yra nutylėta tema, tabu, o aukų liudijimų reta net istoriniuose šaltiniuose. Kokią įtaką užslopinti skauduliai daro ateinančioms kartoms? Mes pagaliau pamažu prisiimame kolektyvinę kaltę už lietuvių vaidmenį per Holokaustą, tačiau karo traumų reliktai mūsų šeimų psichinėje architektūroje vis dar yra tamsus miškas. Prozos debiutanto knyga patiks tiems, kurie pavargo nuo mandrybių ir modernybių literatūroje, kuriems Jono Biliūno „Kliudžiau“ iki šiol yra labiausiai sukrėtęs grožinis tekstas.

Dar daug būtų galima pasakoti apie technologijų paveiktus pokyčius visuomenėse. Vis dėlto kalbos apie technologinį progresą yra turtingų Vakarų valstybių privilegija. Atrodo, kad žvilgsnis į bendras pasaulines prognozes šiek tiek paskatina nusileisti iš virtualių rožinių svajonių ir baimių ant žemės. O gal kaip tik vėl sunerimti. Pasak portalo internetlivestats.com, šiuo metu pasaulyje yra 3,53 mlrd. interneto vartotojų. Seniau buvo tikėtasi iki 2020 m. internetu sujungti visus pasaulio gyventojus, tačiau dėl per didelių technologinių kainų, pasak Jungtinių Tautų, tai būtų įmanoma padaryti tik iki 2042 m. Taigi nemėgstantieji technologijų dar šiek tiek laiko turės vietų, į kurias galės pabėgti, kai jiems visiškai įgris išmaniųjų technologijų apsuptis. Tiesa, pabėgus gali trūkti geriamojo vandens, ant peties nutūpti maliariją platinantis uodas ar netyčia ištirpti ledynas, ant kurio stovi.

>> KLAUSYKLA Recenzavo: Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

Daug atlikėjų La La Land OST (Filmo garso takelis)

Candee Train Collective Threads: A Fantasmagoria About Distance (The Record)

Interscope

„La La Land“ (lietuviškai platinamas kaip „Kalifornijos svajos“) yra nauja klasika. Jis gaus „Oskarų“. Daug. Ir bus jų vertas. Tai Holivudo aukso amžių menantis, bet į šias dienas nukeliantis miuziklas (!), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Emma Stone ir Ryanas Goslingas. Nepatogiai gražus filmas apie dviejų netobulų jaunų žmonių, aktorės ir džiazo pianisto, meilę, karjerą ir bandymą suderinti šiuos dalykus. Nueikite pirmai progai pasitaikius, nes kito tokio filmo reikės laukti dešimtmetį. Muzika filme nėra tokia svarbi, kaip gali pagalvoti – kaip miuzikle, jame daug daugiau kalbama, nei dainuojama. Bet ta, kuri yra, išėjus iš kino teatro, skambės galvoje kelias savaites. Išskyrus, žinoma, Johno Legendo numerį, bet jo daina filme tyčia sukurta kaip blogos modernios džiazo dainos pavyzdys. Parašyti tokią – irgi menas. Visos kitos spalvingos, melodingos, karčiai saldžios kompozicijos yra tai, ko ciniškoms mūsų dienoms reikia. Žavi, bet ne per saldi muzika, pasakiška, bet realistiška. Visi žino, kad E.Stone ir R.Goslingas nėra dainininkai – jų balsai dažnai skamba netvirtai ir pro šalį, it atliktų indie duetas, repetuojantis virtuvėje. Bet tai ir yra „La La Land“ esmė. Filmas kuria idilę, bet kartu yra labai arti mūsų kasdienybės. Toks ir jo garso takelis. Visas dainas parašė Justinas Hurwitzas, kompozitorius, kūręs muziką filmui „Whiplash“ („Atkirtis“ – to paties režisieriaus, kaip ir „La La Land“). Kai kasdien augi su postpanku ar hardkoru, „La La Land“ dainos yra tikroji alternatyva.

s/r

„Candee Train“ turi būti pasveikinti: tai viena tų retų vietos grupių, gebanti egzistuoti ne Vilniuje. Ir jau aštuonerius metus. Vasarą kauniečiai išleido debiutinę vinilinę plokštelę. Šios prieš Kalėdas pasiekė įrašų parduotuves ir nugulė ne po viena egle. „Threads: A Fantasmagoria About Distance“ gimė kaip meno projektas. Grupė sujungė protus su prancūzų menininku Saâdane‘u Afifu pasirodymui Kauno bienalėje. S.Afifas davė kitų menininkų jam parašytus tekstus, „Candee Train“ sukūrė muziką ir ją atliko, žiūrovai viską stebėjo. Kai atsipalaiduoja, grupės muzika skamba itin maloniai, tai demonstruoja vienas puikiausių kada nors Lietuvoje parašytų triphopo kūrinių „Vice De Forme (A Touch Of Curarre)“. Po kelerių metų klajonių ir narių kaitos, „Candee Train“ atrodo radę savo veidą ir žinantys, kokią muziką nori groti. Jie perėjo į aukštesnį lygį nei daugelis kitų praėjusį dešimtmetį gimusių šalies grupių. Tačiau esant aukščiau – ir lūkesčiai kiti. Albumas sukuria jaukiai vėsią nuotaiką, bet joje ir pasilieka, netapdamas emocine kelione, kurią žada pavadinimas. Norisi ryškesnių melodijų (kaip „Vice...“), įrašo su išraiškingiau girdimais instrumentais (dabar jie visi kažkur toli toli), radikalesnių kompozicijų – kaip meno projekto, skambesys labai atsargus, išskyrus žavią eksperimentinę „Hours“. „Candee Train“ neparašė fantasmagorijos, tačiau sukūrė solidų įrašą į lietuviško triphopo lentyną.

Childhish Gambino Awaken, My Love!

Svarbiausia daina: „City of Stars“

Justice Woman Ed Banger

Vakarą, kai išgirdau naują „Justice“ albumą, Berlyne teroristo sunkvežimis įvažiavo į kalėdinį turgų, Turkijoje nušovė Rusijos ambasadorių, Alepe šimtai žmonių bandė išsigelbėti iš griuvėsiais tapusio miesto. Klausytis prancūzų dueto, išgirdus tokias naujienas, atrodė amoralu. Jų muzika tokia cukruota. „Justice“ visada liks susieti su konkrečiu laiku praėjusio dešimtmečio pabaigoje, kai televizija rodė „MTV Lietuva“, kryžiai ant marškinėlių atrodė radikalu, o D.A.N.C.E. buvo kiečiausia daina, net jei dainavo vaikai. Mūsų dienoms reikia, kad „Justice“ taptų brutalesni. Jie tai gali – viena senųjų grupės dainų ir jos klipas „Stress“ vis dar kelia šiurpą. Bet trečiajame albume, po penkerių metų pertraukos išleistame „Woman“, Gaspardas ir Xavieras to nesiūlo. Net agresyviausia čia esanti daina „Heavy Metal“ tik švelniai paglosto prieš plauką. Visa kita – elektrofankiška diskoteka, it įkvėpta kitų prancūzų – „Daft Punk“ sėkmės su „Random Access Memories“. „Woman“ nesiūlo naujų „Get Lucky“ – hitus anksčiau kepęs duetas šįkart neįrašė nė vieno, pagal kurį pasaulis šoktų sutartinai. Naujosios dueto dainos atrodo perprodiusuotos ir be širdies. Tik atsiradę eteryje „Justice“ buvo elektroninę muziką į priekį traukiantis vardas. Dabar jie groja saugiai. „Woman“ yra gerai sulipdytas žanro albumas, kuris leidžia užsimiršti. Bet šiandien mums reikia muzikos, kuri duoda atsakymus į klausimus apie pasaulį, o ne skatina užsimerkti, tarsi nieko nevyktų. Svarbiausia daina: „Heavy Metal“

0° kisielius kefyras

Glassnote

91 100

100

Svarbiausia daina: „Vice De Forme (A Touch Of Curarre)“

Daug ką atiduočiau už kelionę į Donaldo Glovero smegenis. Reta kita asmenybė Vakarų popkultūroje turi tiek kūrybiškumo. Jis – aktorius, komikas ir scenarijų autorius, 2016-aisiais padovanojęs vieną geriausiai vertinamų metų serialų „Atlanta“. Bet kai nedirba ekrane, D.Gloveris persikūnija į „Childish Gambino“ – reperį-nerdą, kurį suprasti pasaulis neįgalus. „Is Childish Gambino good?“ yra tarp populiariausių paieškos eilučių, susijusių su šiuo keisto pseudonimo (sugeneruoto per „Wu-Tang Name Generator“), plačios šypsenos talentu. „Awaken, My Love!“ yra trečiasis jo albumas ir jis tikrai nepadės D.Gloverio suprasti geriau. Tai jau ne repo, o psichodelinio soulo kelionė, esanti daug arčiau Prince‘o nei „Wu-Tang Clan“. Retas kitas albumas pernai buvo toks įvairus ir žaismingas. Kai kurios dainos kaip „Redbone“ yra nauja klasika, kitos, kaip „Have Some Love“, siūlanti „labai mylėti vieni kitus“ – per daug mielos, kad norėtum kritikuoti, trečios, kaip „California“, yra WTF momentas, kuris „Childish Gambino“ albume turi būti. Pirma mintis klausantis šio koliažo – kad D.Gloveris norėjo atiduoti duoklę juodaodžių muzikos klasikams, tokiems kaip „Sly & the Family Stone“. Tačiau klausaisi finalinės „Stand Tall“ ir girdi kompiuterizuotą, futuristinį R&B į kompaniją Frankui Ocean‘ui ar Drake‘ui. Tokia yra šiandienė urbanistinė muzika: sudėtinga suvokti, įdomi tyrinėti. D.Gloveris visų pirma yra ekrano, ne muzikos scenos žmogus – tačiau daugelis savo gyvenimą tik muzikai atidavusiųjų svajotų apie tokį rezultatą kaip „Awaken, My Love!“ Svarbiausia daina: „Redbone“

100

Visus albumus, išskyrus „Threads“, išgirskite „Spotify“, „Apple Music“, „Deezer“ platformose. „Threads“ klausykite „Bandcamp“ arba „Soundcloud“.

100

Peter Doherty Hamburg Demonstrations BMG

Gera žinoti, kad Pete‘as vis dar čia. Jo karjeros kreivė nuo su Kate Moss draugaujančio britų roko princo iki heroino adikto kelia gailestį. Neseni bandymai pakartoti jį išgarsinusios grupės „The Libertines“ 2000-ųjų pradžios triumfą atrodė kaip tiesmukas noras susirinkti paskutinius svarus iš šio kadaise puikaus vardo. Tad malonu matyti Pete‘ą, judantį į priekį. Jau beveik dveji metai, kai jis nebevartoja narkotikų – ir „Hamburg Demonstrations“, antrasis jo solinis albumas per karjerą, yra to rezultatas. Širdyje P.Doherty visada buvo poetas, kuriam reikia akustinės gitaros ir klausytojo, kad sukurtų mažą stebuklą. Šiame albume jam tai vis dar pavyksta. Paprastas, melodingas, senamadiškai jaukus įrašas, kurį nuo „dad rock“ etiketės saugo tik nesenstantis vaikiškas Pete‘o vokalas. Kartu tai labai europietiška muzika, kurioje girdėti ir „Dasvidanija“, ir „Die Nacht des ersten Lichts“. Girdi ir europietiškas temas – su Paryžiaus teroro atakomis asociacijų kelianti „Hell to Pay at the Gates of Heaven“ klausia, ką darysi su savo gyvenimu: ar į rankas imsi „J-45“ gitarą, ar – „AK-47“ šautuvą. Kai kurių dainų, kaip tėvukiškos „Birdcage“, klausytis nuoširdžiai sunku, bet ištversime tai. Tegu tik Pete‘as nepasuka bičiulės Amy keliu – jai albume skirta tyra baladė „Flags from the Old Regime“. Kad ir kiek savo talento būtų iššvaistęs, kiek gerbėjų praradęs, P.Doherty vis dar yra vienas autentiškiausių dainų autorių Europoje. Svarbiausia daina: „Hell to Pay at the Gates of Heaven“

70 absentas

100

100 spiritas

>> Už kadro

Būti kartu

Rašė: Jorė Janavičiūtė Nuotraukos iš filmavimų: Vilijos Buivydės

aujasis jos filmas pasakoja apie šeimą – moterį (Gabija Jaraminaitė) ir vyrą (Dainius Gavenonis) bei jų dukrą (Eila Grybinaitė), kurie gyvena kartu, tačiau iš tiesų visai nėra kartu. Klausiame šio filmo prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės, aktoriaus D.Gavenonio ir dailininkės Sigitos Šimkūnaitės apie filmo kūrybinį procesą ir užkulisius, jo keliones bei aiškinamės, ką reiškia būti kartu.

14 //

– „Amžinai kartu“ yra bendros gamybos filmas su rumunais. Kodėl? Kokios įtakos kūrybiniam procesui šiuo atveju turėjo bendra gamyba? Dagnė Vildžiūnaitė: Beveik visada tokio jungimosi pirminis tikslas – papildomo finansavimo paieška, nes kokybiško filmo biudžetai dažniausiai reikalauja daugiau nei vieno finansavimo šaltinio. Įmanoma dar dviejų tipų bendra gamyba. Viena jų kyla iš filmo siužeto, kai istorija vyksta ne Lietuvoje arba ne tik Lietuvoje. Tuomet ieškai partnerių kitoje šalyje, kurioje norėtum filmuoti. Kita bendros gamybos rūšis – kūrybinė, kai kūrėjai iš skirtingų šalių susirenka kartu kurti filmo. Mūsų atvejis antrasis – pasirinkome Rumuniją, iš kurios atvyko filmo operatorius Olegas Mutu ir jo asistentai, taip pat šioje šalyje įgyvendinome dalį postprodukcijos darbų.

– Operatorius O.Mutu, filmavęs tokius šalies Naujosios bangos filmus kaip „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ ar „Pono Lazaresku mirtis“, yra labai garsus. Kaip pavyko jį pri-

sikviesti? D.V.: Tai buvo atsitiktinumas. Turėjome dirbti su kitu operatoriumi, bet, likus mėnesiui iki filmavimo, dėl asmeninių priežasčių jis nebegalėjo dirbti kartu su mumis. Neturėjome ko prarasti, leidome sau pasvajoti, o kodėl ne kiečiausias Rumunijos operatorius? Mūsų koprodiuseriai davė jo kontaktinius duomenis, susisiekėme. Olegui patiko scenarijus ir jis kaip tik turėjo kelių mėnesių pertrauką. Po mūsų filmo jau buvo suplanuoti trys ar keturi kiti projektai. – Filmo premjera įvyko viename svarbiausių Europos kino festivalių – Karlovi Varuose. Kaip ten jis buvo priimtas? Kaip filmui sekasi keliauti po kitus festivalius, kaip skirtingų užsienio šalių žiūrovai jį priima? D.V.: Karlovi Varai labai palanki vieta tarptautinei premjerai. Bilietai į visus konkursinių programų seansus išparduodami. Užlipi prieš filmą ant scenos ir neįžiūri veidų paskutinėse eilėse. Jaudulys neapsakomas. Taip pat prieš antrąjį filmo seansą festivalyje daugybė žiūrovų, sėdėdami ant laiptų, laukė galimybės patekti į salę. Tai didžiausias pasisekimas ir dovana, kokią gali gauti premjeros metu. Filmas keliauja po labai įvairius festivalius – nuo Liuksemburgo iki Indijos ir JAV. Sunku kalbėti apie visus žiūrovus, bet, pavyzdžiui, Egipte klausimų ir atsakymų renginyje viena moteris atsistojo ir pateikė tiesiog tobulą filmo paaiškinimą. Po premjeros Karlovi Varuose už filmą mums atėjo padėkoti ir vyresnio amžiaus moteris, ir jaunas vaikinas – jiems filmas pasirodė labai artimas ir aktualus. Labiausiai laukiame Lietuvos žiūrovų reakcijų, nes labai norisi matyti pilnas sales, susirenkančias į kokybiškus

Asmeninio archyvo nuotr.

Sausio viduryje Lietuvos kino teatruose pasirodė debiutinis jaunos, tačiau labai daug žadančios režisierės Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“. Ne vienas kino mylėtojas šią režisierę atsimena dar iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukurtų filmų – trumpametražio „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ bei dokumentinio „Igruški“.

lietuviškus filmus. Ne tam, kad jie girtų filmą, bet kad ateitų daug žmonių, kad vyktų diskusijos, kad nauji filmai gyventų ilgiau nei vieną savaitę. – Grįžkime į pradžią. Kaip tapote šio filmo prodiusere? Kas jus patraukė šiame projekte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? D.V.: Apie šį projektą su Lina pradėjome kalbėti dar dirbdamos kuriant jos dokumentinį filmą ,,Igruški”. Lina yra labai talentinga, išsilavinusi, ieškanti ir reikli kūrėja, su kuria dirbdamas mokaisi, augi, tobulėji. Tik toks darbas kine mane ir domina – neleidžiantis sustoti, verčiantis nuolat tobulėti ir kalbantis man svarbiomis temomis. Man tai buvo pirmasis tokios apimties vaidybinis filmas, todėl iššūkiai laukė už kiekvieno kampo. Turbūt pats sudėtingiausias – montažo ir postprodukcijos etapas, kuriame nebėra svajonių ir planavimo (tuo gyveni scenarijaus vystymo ir pasiruošimo etapuose), aplink nebėra didelės komandos, su kuria gali pasitarti kaip filmavimo metu. Lieki dviese su režisieriumi ir medžiaga, kurią turi ir nieko joje nebegali pakeisti. Tenka akis į akį susitikti su padarytomis klaidomis, bet kartu įvyksta didžiausi stebuklai. O svarbiausiais įvykiais tapo susitikimai ir darbas su naujais žmonėmis, pavyzdžiui, kostiumų dailininku Kęstu Rimdžiumi, dailininke S.Šimkūnaite, vienu iš montažo režisierių Benjaminu Mirguetu, aktoriais D.Gavenoniu ir G.Jaraminaite. Visi jie – savo srities profesionalai ir kiekvienas jų atneša ir kažkuria prasme padovanoja savo patirtį, kuri keliauja kartu su manimi į naujus projektus. Kartais maža jų darbo detalė, iš anksto neaptartas, bet jų sugalvotas niuansas gali tapti didele dovana filmui.

Dagnė Vildžiūnaitė

– Kuo jums artimas jūsų įkūnytas veikėjas? D.G.: Tai yra klasikinė vyro, kuris gyvena su labai veiklia moterimi, istorija. Ir tai, kad jis yra vyras, tėvas, dirba kine, man, be abejo, nėra svetima. Jis pagal profesiją yra kaskadininkas, bet atsidūrė ten, nes į tą pusę papūtė vėjas. Jo priešistorė visai kita – jis netipinis kaskadininkas, prieš tai mokėsi filosofijos. Kaskadininkų kompanijoje jį visi vadina Džoniu. Toks iš vienos pusės savas, iš kitos pusės – neaišku, kas jis jiems yra. Jis Džonis. „Ei, Džoni, padainuok!” arba „Pasakyk tostą!” Mes daug kalbėjome su Lina, su Gabija – apie gyvenimą, apie šeimą, apie tėvus, apie motinas, apie žmonas, kurios mato savo vyrus, sėdinčius ant sofos priešais televizorių, kalbėjome apie vyriškas kojines, apie alų, apie tai, kas yra vyriškas gyvenimas moters akimis, kas yra nevyriškas, ne tikro vyro gyvenimas, apie tai, kaip vėjas jau išpučia šeimai iš po kojų smėlį, šeima jau kliba, bet vis dar laikosi, ir apie tai, kaip žmonės vienas kitame pradeda ieškoti priežasčių. Apie daug ką kalbėjome. – O Džonis, jūsų nuomone, tikras vyras ar ne? D.G.: Jei mes paklausime jo žmonos, bus vienas atsakymas, jei paklausime jo paties – kitas atsakymas, o jei paklausime dar ir dukros, bus dar ir trečias. Kalbant apie tai, koks jis vyras, – ar jis pusgalvis, ar tik paveikslas, pakabintas taip, kaip norėtų jo žmona... Man atrodo, kad Lina išlaviravo, vyro, kaip ir kitų veikėjų, ir per daug nesmerkdama, ir per daug neteisindama. – Filmas nustebino itin gyvais, neliteratūriškais dialogais. Ar vaidinote visiškai pagal scenarijų, tai,

kas parašyta, ar jis buvo keičiamas pagal jus, aktorius? D.G.: Buvo labai daug ir kryptingai ieškoma per repeticijas. Lina labai daug dirbo su mumis. Nors pradžioje, kai prasidėjo filmavimai, paaiškėjo, kad dalykai, apie kuriuos kalbėjome teoriškai, faktiškai neveikia. Vėliau išsiaiškinome, kas negerai, ir viskas atsistojo į savo vietas. Skaičiau ne vieną scenarijaus variantą. Lina ilgai ieškojo, kokiu kampu šią istoriją pasakoti. Pirmieji scenarijaus variantai buvo mergaitės akimis, kaip mergaitė mato abu tėvus. Po to Lina nusprendė kalbėti labiau iš moters pusės. Dar vienas variantas – į tą šeimą buvo žiūrima ir iš šalies. Bet galiausiai režisierė sugrįžo prie moters perspektyvos. Todėl man sunku pasakyti, kaip keitėsi scenarijus. Kiekvieną sceną ir žodį ji buvo parašiusi, tačiau filmavimų metu ji kartais pasielgdavo ir labai drąsiai – atsisakydavo dialogo eilučių, scenų. Montuojant taip pat buvo atsisakyta labai didelių scenų. – Kaip manote, kodėl Džonio šeimoje kyla problemų? D.G.: Tai, kad žmonės susitinka, yra normalu. Tai, kad jie susituokia, yra normalu. Tai, kad jiems gimsta vaikas, yra normalu. Kad jie nebegali gyventi kartu, yra normalu. Kad jie nebegyvena kartu, yra normalu. Man šiame filme kartu yra ir labai gražu, ir labai gaila jų, kad jie deda tiek pastangų, kad nepabirtų jų šeima, kad nenukentėtų dukra. Jie lyg ir nieko blogo nepadaro, kažkokių esminių klaidų, dėl kurių vienas žmogus gali kitam neatleisti. O šaltis vis skverbiasi į jų gyvenimą ir neaišku, kaip visa tai sulaikyti. Būna taip, kad saulė leidžiasi, ir tu nieko nepadarysi.

Sigita Šimkūnaitė:

Martyno Norvaišo nuotr.

– Su L.Lužyte esate dirbęs ir anksčiau, kuriant jos kursinį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Kaip tapote pagrindiniu „Amžinai kartu“ aktoriumi? Dainius Gavenonis: Tarp „Amžinai kartu“ ir pirmojo mūsų susitikimo buvo labai ilgas laikotarpis. L.Lužytės kursiniame darbe vaidinau degradavusį alkoholiką. Gaila, niekada taip ir nepamačiau to filmo... Po to ilgai nesimatėme kino aikštelėje, bet vis susitikdavome spektakliuose, ji atėjo į Kristiano Smedso „Vyšnių sodą“ ir kitur, vis pasikalbėdavome. Kai ji rašė scenarijų, atsitiktinai susitikome Rygoje, kur aš buvau su teatru, o ji irgi – su reikalais. Lina pasakė, kad rašo scenarijų ir galvoja, kad aš tame filme galėčiau kurti vieną vaidmenį. Po to ne kartą daug kalbėjomės apie scenarijų, geriau susipažinome – ji sužinojo, kas aš per žmogus, aš – kas ji. O paskui vyko Gabijos bandymai. Tada pradėjome repetuoti. Aš nežinau, ar Lina šiam filmui bandė daugiau kitų aktorių. Bent jau nuo manęs tai pavyko nuslėpti.

– Jūs vaidinote net trijuose neseniai ekranuose pasirodžiusiuose lietuviškuose filmuose: be šio, „Senekos dienoje“ bei „Karalių pamainoje“. Kuo „Amžinai kartu“ buvo išskirtinis? D.G.: Lina yra labai talentinga, ambicinga asmenybė. Ji moka kiekvieną personažą perleisti per save ir aikštelėje labai gerai girdi netiesą. Maksimaliai ir be jokių kompromisų siekia, kad kamera pagautų tiesą ir tikrumą. Kinas yra apgaulė, galima filmą nufilmuoti ir nelendant aktoriui į sielą, o Lina siekia, kad mes tikrai jaustume, kad kiek įmanoma, su mumis ir kaip su žmonėmis kažkas atsitiktų. – Ką jums reiškia būti kartu? D.G.: Pirmiausia tiesiog būti kartu. Man svarbu yra buvimas kartu. Kažkada su šviesaus atminimo scenografe Jūrate Paulėkaite sukūrėme savo pirmąjį spektaklį, jo pavadinimas buvo panašus – „Kartu“. Kitas dalykas – būti kartu nėra saldu, tai yra kartu. O trečias dalykas, man atrodo, kad tai ir gražus ir neatsitiktinis dalykas, kad Linos pirmas didelis vaidybinis filmas vadinasi „Amžinai kartu“. Filmas apie buvimą amžinai kartu. Tai yra, neduok Dieve, kokia sunki laimė.

šaltis vis skverbiasi į jų gyvenimą ir neaišku, kaip visa tai sulaikyti. Būna taip, kad saulė leidžiasi, ir tu nieko nepadarysi.

– Gal galėtumėte trumpai įvardyti, ką veikia filmo dailininkas? Sigita Šimkūnaitė: Filmo dailininkas kuria materialią erdvę filmo istorijai – scenarijui. Jis atsakingas už vaizdą: daiktus, erdves, jų spalvas, trumpai tariant, viską, ką mato žiūrovas kino ekrane. Aišku, tai yra bendras darbas su filmo režisieriumi ir operatoriumi. Pagrindinė užduotis, kurią sau keliu, – kad meniniai sprendimai netrukdytų pasakojamai istorijai. Vaizdas, jo nuotaika visada turi padėti veikėjų charakteriams ir pagrindinei filmo minčiai atsiskleisti. Dailininko darbas turi būti nematomas, tik tada galima manyti, kad darbas pavyko. – Kuo šis filmas buvo išskirtinis, kokių iššūkių iškilo? S.Š.: Retai kada nutinka, kad dirbdama filme tiksliai viską žinai, kaip reikia daryti. Dažniausiai taip jau nutinka, kad būna užduočių, kurias tenka daryti pirmą kartą. Viena iš technologiškai įdomesnių užduočių buvo buto, kuriame gyvena mūsų filmo šeima, kanalizacijos avarija, kuriai kruopščiai ruošėmės jau iš anksto, dar esant dekoracijos statymo stadijai. Visi šiek tiek nerimavome ir su jauduliu laukėme tos pamainos. 4 ar 5 kub. m vandens nuo paviljono grindų apie ant 1,5 m pakeltos dekoracijos, kur vaikšto daug žmonių, pilna apšvietėjų kabelių, kuriais teka elektra – ne juokas. Viskas pavyko puikiai. Šiame darbe retai palieki šansą sėkmei: sklandus darbas gali būti tik tada, kai labai gerai viską apgalvoji ir suplanuoji.

– Kas režisierei L.Lužytei buvo svarbu apipavidalinant filmą? Galbūt jos darbas su dailininku skyrėsi nuo kitų režisierių? S.Š.: Su Lina dirbome pirmąsyk. Dar nesutikau dviejų vienodų arba bent panašių režisierių, kurie mąstytų ar dirbtų vienodai. Tai ir yra šio darbo žavesys. Man pasisekė, kad su šia režisiere viską matėme ir jautėme labai panašiai. Lina turėjo aiškią viziją, kaip nori papasakoti savo filmo istoriją: per pasiruošimą daug bendravome ir kalbėjomės apie tam tikras filmo situacijas, kokios jos turėtų būti, kaip ji tas situacijas mato, kaip jas įsivaizduoju aš. – Kaip sekėsi bendradarbiauti su operatoriumi rumunu O.Mutu? Kaip apskritai filmo kūrimo procese bendradarbiauja filmo dailininkas ir operatorius? S.Š.: O.Mutu buvo dar viena šio filmo dovana man. Operatorius yra filmo akys, ir dailininko ryšys su juo turi būti ypač glaudus: jis visą vaizdą, kurį sugalvoji ir sukuri, kiekvieną daiktą, kurį atneši į filmavimo aikštelę, užfiksuoja. Man labai patiko Olego vaizdo filosofija, kaip jis piešia šviesa, kaip, nesuprasdamas lietuviškai tariamo teksto, jaučia aktorių meistrystę arba, priešingai, netikrumą. – Kuo „Amžinai kartu“ scenarijus jus labiausiai patraukė? S.Š.: Šio filmo istorija, galiu drąsiai teigti, yra apie mane ir apie mus visus. Kiekvienas iš mūsų nuolat ieško meilės: tiek meilės sau, tiek artimui. Kad ir kokia ta meilė būtų – ar savininkiška, ar tauri, ar savanaudiška, bet ji vis tiek yra meilė...

>> blizgė

Pasibaigęs vestuvių sezonas į priverstines atostogas išsiunčia begalę tik vasaromis intensyviai dirbančių įvairiausių profesijų atstovų – nuo vedėjo iki virėjo, nuo krovėjo iki dekoracijas gaminančio amatininko, nuo liaudies muzikos kapelos ar styginių kvarteto muzikanto iki vestuvių fotografo.

Ką vestuvių fotografai veikia žiemą? Rašė: Erlend Diagilev Nuotraukos: Monikos Dovidaitės ir Guodos Varnelytės

iek profesionalūs vestuvių planuotojai, tiek šventės organizavimą į savo rankas paėmę jaunavedžiai ar jų šeimos nariai paklausiausiu ir svarbiausiu iš šių visų profesijų atstovų neabejotinai vienbalsiai įvardys fotografą. Juk net kukliausiose vestuvėse, kuriose, be jaunavedžių, dalyvauja tik liudininkai, penktuoju dalyviu neišvengiamai tampa būtent jis.

Kur vestuvių fotografai deda savo kūrybinę energiją, ką veikia su sezono metu prisikaupusiomis idėjomis? O gal jie irgi ima ilgas atostogas ir žiemą užsiima tik tuo, kad tyliai, tikslingai, slapčia ir palaipsniui kelia kainas? Konkurencijos neišvengsi Ne pirmus metus industrijoje besisukanti jaunoji fotografė Guoda Varnelytė sako, kad iš tiesų apie kainų kėlimą ima galvoti vos pradėjusi ruoštis naujam sezonui. O ruoštis jam pradeda dar vasarą, kai dar anas nesibaigęs.

16 // © 37O

Guoda neseniai baigė Vilniaus dailės akademiją, kur atsiėmė fotomedijos menininkės diplomą. Artėjant žiemos sezonui, mergina susigriebė, kad dar neišsiugdė įpročio visur nešiotis su savimi juostinį fotoaparatą – orams atvėsus ir atsiradus daugiau laisvo laiko, ji pagaliau gali fotografuoti vien tik meną, pasitelkdama širdžiai itin mielą analoginę techniką. Vasarą laiko tam rasti beveik neįmanoma. Tiesa, nors užsakymų įamžinti vestuves fotografė turi per akis, kartais ir dirbdama savo tiesioginį darbą juostinuką išsitraukia. „Vos kelis kadrus padariau su juostiniu fotoaparatu paskutinės vestuvinės fotosesijos metu, bet jie buvo nerealūs“, – pasakoja Guoda. Paklausta, ar ir žiemą koks užsakymas pasitaiko, o gal visai kitokio pobūdžio fotosesijos būna, fotografė išsidavė kaip tik po mūsų pokalbio besiruošianti eiti fotografuoti maisto į resto-

raną, kurį Vilniuje atidarė jos pažįstami. „Bet čia tiesiog pagalba pažįstamiems. Šiaip su vestuvėmis susijęs vienas kitas užsakymas pasitaiko ir žiemą, tačiau paprastai žiemai užsidirbu per vasarą“, – atskleidžia ji. Iš Rietavo kilusi menininkė pasakoja, kad sostinėje gyvenantis ir dirbantis vestuvių fotografas visuomet susiduria su milžiniška konkurencija, tačiau žiaurias rinkos sąlygas atperka didesni honorarai. „Žemaitijoje viskas daug lengviau. Kadangi esu iš ten kilusi, tai ir kontaktų daugiau turiu. Bet ten ir kainos visai kitokios nei Vilniuje“, – pabrėžia fotografė. Guoda prisipažįsta šaltuoju metu laiku gyvenanti atostogų nuotaikomis, o visą darbinę veiklą apima užduotys, kurias galima atlikti nekeliant kojos iš namų: „Žiemą retušuoju nuotraukas lovoje, apsiklojusi trimis antklodėmis , o visa kita – beveik vien laisvalaikis, kuris irgi yra labai casual – kinas, draugai, vakarienės...“ Sezonas nesibaigia niekada Viena žymiausių jaunosios kartos vestuvių fotografių Monika Dovidaitė šioje srityje dirba jau septintus metus, antrus metus jos vardą galima pamatyti ir madų žurnalų puslapiuose. Kiek daugiau nei prieš metus ji atidarė savo studiją. Paklausta, ką veikia žiemą, fotografė pasakoja, kad kurį laiką orams atšalus retušuoja paskutinių sezono vestuvių nuotraukas, paskui jas įteikia klientams. Ir tada jau pradeda ruoštis ateinančiam sezonui: susitikimai su klientais, rezervacijos, aktyvus domėjimasis tendencijomis, dalyvavimas vestuvių parodose, mokymai, reklama ir kt. „Iš esmės vestuvių sezonas niekada nesibaigia: arba fotografuoji, arba retušuoji, arba ruošiesi naujoms fotosesijoms –

ieškai naujų vietų, patarimų klientams, domiesi tendencijomis, reklamuojiesi, susitikinėji su jaunavedžiais. Tiems, kurie tik vestuves fotografuoja, žiemą šiek tiek laisviau. Tiksliau, dirbame tokiais tempais kaip ir visi žmonės, nes iki Kalėdų varviname akis prie kompiuterių po dvylika valandų per dieną“, – sako ji. Ne tik vestuves fotografuojantiesiems prieš pat Kalėdas išpuola dar vienas, kiek trumpesnis darbymetis – prasideda šeiminių fotosesijų laikotarpis. „Be to, šiais metais daugiau dirbu su mada ir su įvairiais dizaineriais, todėl tenka planuoti ir ruoštis visokioms mados fotosesijoms, retušuoti naujausių kolekcijų bei

>> eiti ar neiti

Paroda

Apgalvoti Ž.Kempino atsitiktinumai Vilniaus galerijoje „Vartai“ dar gruodį atidaryta gerai pasaulyje žinomo Lietuvos menininko Žilvino Kempino paroda. Tai antroji personalinė šio menininko paroda, pristatoma šioje galerijoje. Joje demonstruojami tiek senesni, tiek naujausi, Lietuvoje dar nerodyti Ž.Kempino kūriniai.

cijoje naudojama apversta miško vaizdo projekcija, balti, metalinių strypų trikojai ir miško vaizdą atspindinčios juodos blizgios grindys. Patekus į erdvę, kurioje eksponuojama instaliacija „Oazė“, dėmesį atkreipia ant sienų esantys ir instaliaciją papildantys spalvingi autoriaus darbai „6 pasivažinėjimas“ (2016, akrilas, drobė) ir „7 pasivažinėjimas“ (2016, akrilas, drobė). Šioje ekspozicijos erdvėje vienoje plokštumoje susitinka judėjimas ir jo pėdsakas. Taip parodoje sukuriamas belaikiškumo ir begalybės momentas. Ir nors parodos plotas yra baigtinis, judėjimas joje tampa nesibaigiantis. Paroda veiks iki 2017 m. vasario 3 d. galerija „Vartai“, Vilniaus g. 39, Vilnius. Rašė: Marija Vaitekūnaitė Nuotrauka: Arno Anskaičio

Kas jis, tas J.Gonzálezas? Monika Dovidaitė

kalėdinių pasiūlymų nuotraukas. Taip pat žurnalams fotografuoju herojus, įvairius projektus. Noriu įgyvendinti pora idėjinių projektų, bet atidarius studiją atsirado tiek darbų, kad tenka tai atidėti. Labai tikiuosi, kad kitąmet pavyks tai padaryti.“ Dar prieš pradėdamas ieškoti vestuvių fotografų, galinčių papasakoti apie savo darbo specifiką žiemą, spėjau išklausyti begales nusiskundimų tiek nuolat kylančiomis vestuvių paslaugų kainomis apskritai, tiek pačių fotografų, paklausiausių šios industrijos profesionalų, paslaugų brangumu. O tada, numetęs bet kokį kritišką problemos vertinimą, pagalvojau: galbūt didėjantys įkainiai leidžia pakelti ne tik pačių vestuvių kokybę, juk vasarą daugiau uždirbantys fotografai po sezono gali visiškai atsiduoti meninei saviraiškai ir fotografuoti tai, ką nori, o ne galvoti, kaip išgyventi žiemą.

Vasario 2 d. „Compensa“ koncertų salėje pirmąjį savo pasirodymą Lietuvoje surengs Švedijos indie folk muzikos žvaigždė José Gonzálezas. Gerbėjams jo pristatyti nereikia, o jeigu šią visai nešvedišką pavardę girdite pirmąsyk, bet nesate abejingi muzikos naujovėms, sukluskite, o tiksliau – skaitykite toliau. J.Gonzálezas – tikras švedų muzikos ambasadorius. Net šių metų „Eurovizijos“ finale Švedijos muzikos industriją pristatančiame vaizdo klipe jis buvo įvardijamas kaip vienas įdomiausių švedų atlikėjų, nors su „Eurovizija“ nieko bendro neturi. Puikus balsas, savitas skambesys, įkvepianti pasaulėžiūra, gilūs tekstai ir visa kita patirtis yra daugiau nei muzika. Įdomu tai, kad J.Gonzálezas – Lietuvos publikai jau pažįstamos švedų grupės „Little Dragon“ vokalistės Yukimi Nagano antroji pusė, biochemijos mokslų daktaras, ateistas ir vegetaras. Kadaise jo tėvai paliko Argentiną ir persikėlė gyventi į antrąjį pagal dydį Švedijos miestą ir pagrindinį šalies uostą Geteborgą. Čia gimė, užaugo ir savo dienas iki šiol leidžia atlikėjas, savo solinę karjerą pradėjęs dar prieš keturiolika metų. Namuose įrengtoje studijoje buvo įrašytas ir praėjusiais metais išleistas J.Gonzálezo studijinis albumas „Vestiges & Claws“, kuris šiais metais jam pelnė prestižinį „Impala“ apdovanojimą už geriausią metų albumą, išleistą Europoje. Tokį pat nepriklausomą apdovanojimą kiek anksčiau yra gavusios tokios muzikos pasaulio žvaigždės kaip Caribou, Adele ir „The xx“. Šis dešimties kūrinių albumas jau trečiasis šiam visada tik pirštais gitara grojančiam indie folk muzikos burtininkui. J.Gonzálezas šį albumą įrašė savo jėgomis – be jokios leidybinės kompanijos ir prodiuserių pagalbos. Daug talento, aksominis balsas, pasaulinis pripažinimas, pasiekimų lentyna, kritikų pagyros, Beno Stillerio režisuoto „The Secret Life Of Walter Mitty“ filmo garso takelis, bendradarbiavimas su kitais kūrėjais, visų mėgstamos grupės JUNIP etiketė ir du grupės albumai, Lietuvoje jau rodytas dokumentinis filmas „The Extraordinary Ordinary Life of José González“ ir kiti gražūs dalykai kuria išskirtinę J.Gonzálezo istoriją ir paveikslą. Pridėkite dar vieną už kitą geresnius „Joy Division“, „Massive Attack“, Bruce‘o Springsteeno, Kylie Minogue koverius ar „The Knife“ hito „Heartbeats“ versiją. Juk prisimenate „Sony Bravia“ rekla-

koncertas

Pauliaus Gvildžio nuotr.

Guoda Varnelytė

Ž.Kempino parodos lankytojui nėra būtina skaityti ilgų aprašymų ar gilintis į eksponuojamų kūrinių reikšmę, nes jo darbai visuomet yra įtraukiantys ir nukreipti į žiūrovą, kartu estetiški, įdomūs, paliekantys įspūdį, nors savo kūryboje šis menininkas naudoja mažai elementų. Dažniausiai tai kasdieniai daiktai ir medžiagos. Labiausiai menininkas atpažįstamas iš darbų, kuriuose panaudota magnetinė juostelė. Parodoje galerijoje „Vartai“ matoma universali ir nekomplikuota visų darbų geometrija: daug apskritimų, uždarų ir aiškių formų, banguojančių linijų. Stilistika bendra, architektūrinis sprendimas nepriekaištingas. Veiksmas – netikėtai paprastas. Menininkas magnetines juosteles paverčia nepaprastais meno objektais. Šioje parodoje menininkas puikiai išnaudoja erdvę. Pati parodos ekspozicija yra tiksliai ir techniškai apgalvota, bet kartu viskas juda tarsi atsitiktinai. Galima sakyti, kad visus parodoje eksponuojamus Ž.Kempino darbus jungia judėjimas. Kūrinyje „Baltas triukšmas“ (2007) Ž.Kempinas naudoja nesuskaičiuojamą daugybę horizontalių magnetinių juostelių, ventiliatorių ir liuminescencines lempas. Ventiliatorių ir plazdančios juostos skleidžiamas garsas sustiprina iliuzijos pojūtį, kurį susilpnina žvilgsnis iš arti. Kitą erdvę užpildo penki ant sienų tvarkingai išsidėstę mėnuliai, pavadinti „Iliuminatoriais“ (2015). „Iliuminatorius VII“, „Iliuminatorius XXIV“, „Iliuminatorius XX“, „Iliuminatorius XXV“, „Iliuminatorius XVI“ pagaminti naudojant dervą, aliuminį ir mėnulio efektą sukuriančią šviesą. „Guoliai“ (2015) – tai menininko darbas, kuriame judėjimas vyksta tvarkingai, bet nenuspėjamai. Toks struktūruotas chaosas. Menininkui svarbūs lankytojų pojūčiai. Norint patekti į oazę (instaliacija „Oazė“ 2010, ventiliatorius, magnetinė juostelė, metalas), reikia pereiti per mišką (be pavadinimo (Miškas), 2016), kuris priverčia stabtelėti, sulėtėti ir suklusti. Instalia-

mą, kurioje tūkstančiai spalvotų kamuoliukų sukūrė mažą stebuklą San Fransisko gatvėse? Joje panaudotas šis visur skambantis J.Gonzálezo įrašas. J.Gonzálezas Vilniuje koncertuos su net 22 muzikantų orkestru „The String Theory“, kurį sudaro švedų ir vokiečių muzikų rinktinė. Šis analogų pasaulyje neturintis styginių projektas, kurio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas yra pripažintas vokiečių kompozitorius Nackt, padės išpildyti gyvą J.Gonzálezo pasirodymo viziją. Ir tai dar ne viskas. Renginio organizatoriai – muzikos agentūra „8 Days A Week“ – švedo gerbėjams Lietuvoje paruošė išskirtinę dovaną ir kviečia į kino teatrą. Sausio 19 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyks specialus seansas. Dideliame ekrane bus parodytas muziką, kiną ir animaciją jungiantis švedų filmas „The Extraordinary Ordinary Life of José González“. Organizatorių inf. Malin Johansson nuotr.

>> sapnavau dali

Atvira krūtine

KINAS

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: Nerijaus Kuzmicko

„Aš galiu taip gyventi visą gyvenimą. Ieškodamas daugiau“, – tai grupės „The Roop“ naujausio kūrinio „Hello“ priedainis. Motyvuojančios dainos vaizdo klipą režisavo Vaidotas Valiukevičius – grupės vokalistas, tekstų autorius ir veidas. Nuo praėjusios vasaros, atrodo, – ir torsas. Grupei koncertuojant festivalyje „Positivus“ Vaidotas vienintelis iš keturių narių pasirodė pasitelkęs gamtos dizainą – apnuoginta viršutine kūno dalimi. Be marškinėlių, tik atlapu frako švarku jis filmavosi ir klipe „Hello“. Simbolizmas apmąstytas ar ne, bet atviros širdies etapas Vaidotui būdingas ir kitais lygmenimis: socialiniu neabejingumu, gyvūnų gerovės idėjų sklaida, dalijimusi asmeninėmis įžvalgomis ir patyrimais viešuose įrašuose. Turbūt ne šiaip sau ir daina „Hello“, liejanti pamatus naujam grupės albumui, pasakoja tikrų žmonių virsmo ir neprisitaikėliškumo istorijas: jogą, palikusį reklamos verslą, vaikiną, pasirinkusį gyvenimą vienkiemyje, ten įkūrus saugius namus fermos gyvūnams, ir kitas. Šįkart Vaidotas sutiko neprisitaikyti sapnuodamas atsakymus į mūsų skilties klausimus.

Ką žiūrėti „Žiemos ekranuose“? Parengė: Jorė Janavičiūtė

amsias sausio pabaigos ir vasario pradžios naktis visoje Lietuvoje nušvies prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“, kuris vyks sausio 26 d.–vasario 10 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje, Raseiniuose. Festivalis pasiūlys tris programas – pagrindinę, pristatančią naujausius prancūziškus filmus, retrospektyvinę, kurios filmuose narstomas tiesos ir melo santykis, ir animacinių filmų programa vaikams (ir nebūtinai). Festivalio programos sudarytoja Eglė Maceinaitė siūlo nepraleisti trijų jos filmų favoritų.

Kada būni laisviausias? Koncerto antrojoje pusėje.

Negi tiek nedaug? O kiek reikia?

Iš kur nuogas pilvas? Toks gimiau.

Ką pamatai išvykęs? Save.

Kas tau rūpi? Man ROOP’i darna.

Ko neišeina padauginti? Ar padauginti – tai perdozuoti? Tuomet – gėrio.

Ką rytoj sapnuosi? Naujas vietas su nematyta architektūra. Pagal ką atpažįsti žmogų? Pagal maistą. Kiek užtenka? Tiek, kiek patenka. Kokia tonacija dabar tau skamba pasaulis? F-dur su D-moll priedainiu ir Gis-dur pragrojimu.

Ką norėtum nufotografuoti? XVII a. Vilnių. Kaip kūnas dainuoja? Taip, kaip suderini. Draugų reikia ar užtenka žmonių? Man katinas irgi draugas. Mokytojas? Michaelas Jacksonas.

Nuo ko pradėtum spręsti problemas? Nuo vaikystės.

Kas būna nemokamai? Tėvų meilė – negaliu atsistebėti.

Koks žodis dažniausiai kartojasi tavo tekstuose? I / You.

Kiek laiko verki? Per mažai.

18 //

Koks instrumentas esi? Fortepijonas. Kaip kalbiesi? Gražiuoju.

„Džiunglių įstatymas“ (rež. Antoninas Peretjatka), Prancūzija, 2016 m., 1 val. 39 min. Markas Šatenis, Standartizacijos ministerijos praktikantas, išsiunčiamas į Prancūzijos Gvinėją pritaikyti europietiškuosius standartus steigiant „Gviasniegą“. Tai pirmoji uždara slidinėjimo trasa Amazonės džiunglėse, skirta Prancūzijos Gvinėjos turizmui atgaivinti. Ištikus bėdoms jam paskiriama kolegė. Ji – tikra gražuolė, pasižyminti nelengvu charakteriu. Tai siurreali komedija, kalbanti apie šiandienos pasaulį. Tiks ir jaunam, ir vyresnio amžiaus žiūrovui, žmogui, kuris susiduria su atšiauria ekonomine realybe bei kasdienybės absurdu.

Be ko galėtum? Be daug ko. Be labai labai daug ko.

Kodėl dažnai šypsaisi? Išmokau.

Kur tu? Dar sau neatsakiau. Pakibęs tarp aplinkinių realybės ir savos susikurtos tikrovės.

Pasakyk sakinį. Sakau.

Gera? Keista.

„Artemidė, artišoko širdis“ (rež. Hubertas Vielas), Prancūzija, 2013 m., 1 val. 4 min. Tai žvilgsnis į Artemidės, Mėnulio deivės, atsidūrusios šiuolaikiniame pasaulyje, gyvenimą. Vienišos ir melancholiškos literatūros studentės kasdienybė apsiverčia sutikus energingąją nimfą Kalisto. Tai beprotiškos draugystės pradžia. Filmas-žaidimas, filmas-eksperimentas. Režisierius laisvai žongliruoja siužeto linijomis, tekstūromis. Mistiniai personažai susipina su studentiška kasdienybe. Tiks žiūrovui, pavargusiam nuo grandiozinių kino projektų su žinomais vardais ir brangiomis dekoracijomis, žiūrovui, ieškančiam kitokio kino žvilgsnio.

„Poros ekonomika“ (rež. Joachimas Lafosse), Prancūzija, 2016 m., 1 val. 38 min. Po penkiolikos bendro gyvenimo metų Mari ir Borisas nusprendžia skirtis. Namą, kuriame jie gyvena su dviem dukromis, pirko ji, tačiau renovavo jis. Šiuo metu jie priversti ir toliau gyventi kartu – Borisas neišgali mokėti nuomos kitur. Ir, žinoma, nė vienas jų nenori paleisti to, ką sukūrė. Iš pirmo žvilgsnio tai gana įprasto siužeto drama, tačiau ji stebina savo intensyvumu. Skausminga realizmo istorija, vykstanti tarp keturių sienų. Nei herojai, nei žiūrovas neturės kur dėtis – mat šis filmas prikaustys iki pat paskutinio kadro.

Trumpasis kinas pirmajame metų kino festivalyje

>> eiti ar neiti

Sausio 18–22 d. kino festivalių sezoną atidarys iš spalio į sausį persikėlęs 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Vėliau, sausio 26–29 d., festivalis persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Ukmergę. Klausiame festivalio meno vadovės, kino prodiuserės Marijos Razgutės, kaip nepasiklysti trumpųjų filmų pavadinimų gausoje ir kodėl trumpametražiai filmai Lietuvoje yra svarbūs.

Rašė: Jorė Janavičiūtė

– Kodėl pakeitėte festivalio laiką? – Šiemet festivalis pakeitė savo įprastą datą – perkėlėme jį iš spalio pradžios į sausio antrąją pusę. Tai, be abejo, neatsitiktinis sprendimas, jam ruošėmės ne vienus metus. Pagrindinė priežastis – rudenį Lietuvoje labai daug festivalių. Tai itin vargina tiek pačius organizatorius, tiek žiūrovus, tiek informacinius kanalus. Dėl šios priežasties pasirinkome kino festivaliams gana ramų laiką – sausio mėnesį, trečią jo savaitę. Taip sutapo, kad nuo šiol būsime pirmasis 2017-ųjų kino festivalis Lietuvoje. Simboliškas ir gražus sutapimas, kad naujus kino festivalių metus pradeda trumpųjų filmų festivalis. – Ką šiemet žada Vilniaus trumpųjų filmų festivalis? – Festivalis pakeitė datą, tačiau lieka ištikimas turėtai ir laiko patikrintai programos struktūrai: žiūrovai matys tarptautinę konkursinę, nacionalinę konkursinę ir kelias specialiąsias programas. Tarp pastarųjų – dviejų dokumentinio kino kūrėjų iš Lietuvos ir Vokietijos – Artūro Jevdokimovo ir Jano Soldato – retrospektyvinės programos, suskaitmenintų ir restauruotų lietuviškų trumpametražių filmų, kurtų 1988–1992-aisiais – lūžio metais Lietuvos istorijoje, programa, planetariume rodomas suomių 3D filmas „Paslaptingas drugių gyvenimas“ apie nematytą makroskopinį drugių ir kitų vabzdžių pasaulį, taip pat dar rodysime „Filmukus vaikams“ – programą, skirtą paties jauniausiems festivalio žiūrovams. – Kaip paprastai sudaroma festivalio programa? – Šiemet daugiau nei 2,5 tūkst. filmų pateikta tarptautinei konkursinei programai ir daugiau nei 30 – nacionalinei konkursinei programai. Mūsų festivalio konkursinių programų sudarytojai Andrius Blaževičius, Gediminas Kukta ir Liuda Drižytė kartu su penkiais asistentais peržiūri visus festivaliui pateiktus filmus. Pirmiausia yra sudaromi vadinamieji shortlistai – filmų, kurie vienam ar keliems programos sudarytojams patiko labiausiai ir potencialiai galėtų rasti savo vietą festivalyje, sąrašai. Tuomet šiuos filmus programos sudarytojai aptaria ir, dalį jų atmetę, sudaro galutinį sąrašą. Tada imame dėlioti filmus į sekcijas: I konkursinė programa, II konkursinė programa ir t.t. Šis etapas gana ilgas ir reikalauja daug kantrybės, atidumo ir dėmesio. Visuomet stengiamės, kad tuos keturis, penkis, šešis ar septynis filmus, sugulusius į vieną sekciją, jungtų arba artimos temos, arba tarpusavyje derančios nuotaikos, motyvas, veikėjų charakteriai. Tai nereiškia, kad vienoje programoje pamatysite tik komedijas, nes komedija gali puikiai derėti su šalia rodoma tragedija – galbūt jų pagrindinius veikėjus jungia panašūs tikslai, tik jų likimai susiklosto kardinaliai skirtingai. Svarbu paminėti, kad stengiamės, jog į vieną programos sekciją patektų visų skirtingų

žanrų filmai – vaidybinis, dokumentinis, animacinis. Norime, kad žiūrovas galėtų patirti tą jausmą, ką reiškia tam tikrą temą plėtoti skirtingos rūšies filmuose. Taip pat viename seanse dažniausiai vengiame pristatyti kelis filmus iš tos pačios šalies. Neretai filmai iš vienos šalies turi tam tikras panašias pažiūras, tendencijas ar kryptis. Vienoje filmų sekcijoje siekiame atspindėti skirtingų šalių ar regionų požiūrį į vieną pamatinę temą ar klausimą.

aš asmeniškai eičiau pati, jei jų nebūčiau mačiusi jau daug kartų: „Aistrų apimtos mamos“ (Švedija) – IV tarptautinė konkursinė programa, „Rašyta / nerašyta“ (Rumunija, VIII tarptautinė konkursinė programa), „Žalesnė žolė“ (JAV, VII tarptautinė konkursinė programa), „Čiulijenas, pasaka apie varną“ (Prancūzija, IV tarptautinė konkursinė programa), „Muštynės Švedijos paplūdimyje“ (Švedija, III tarptautinė konkursinė programa).

– Kaip žiūrovui nepasiklysti festivalio programoje? Kaip jam parekomenduotumėte rinktis filmus, jei jis, sakykim, gali aplankyti tik vieną festivalio seansą? – Jeigu jūs iš tiesų norite išsirinkti sau labiausiai tinkamus filmus, manau, kad nėra kito būdo, kaip tik skirti laiko ir įsigilinti į programą. Svarbu pasidomėti konkrečiais filmais – perskaityti jų aprašymus, taip visada rasite jus dominančią temą ar net keletą jų. Kitas būdas – rinktis filmus pagal šalis. Galbūt esate prancūzų kino mylėtojas, o galbūt be galo žavitės skandinaviška kino tradicija. Na, o tiems, kurie visada ir visur skuba, ir nuoširdžiai negali skirti laiko programos analizei, bet vis tiek labai nori pamatyti bent vieną seansą, siūlome pasinaudoti mūsų festivalio programų sudarytojų parengtais labai trumpais kiekvienos sekcijos aprašymais. Jie parengti raktinių žodžių principu – žiūrovui gali padėti identifikuoti filmus, kurių ieško.

– Koks, jūsų nuomone, šiuo metu yra trumpametražių filmų vaidmuo Lietuvoje ir pasaulyje? Atrodo, kad Lietuvoje jis daug svarbesnis negu kitose šalyse? – Ne visai sutikčiau. Prancūzija, Vokietija ir kone visos Skandinavijos šalys skiria didelį dėmesį trumpametražiams filmams. Lietuvai toli iki to, kad trumpiesiems filmams būtų teikiama tiek dėmesio, kiek minėtose valstybėse. Tačiau manau, kad skųstis negalime. Visada galėtų būti dar geriau, bet tikrai turime ir ką parodyti, ir kuo didžiuotis. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje trumpametražių filmų sukuriama keliskart daugiau nei pilnametražių, kad apie juos nemažai kalbama, jie iš tiesų neblogai keliauja po tarptautinius kino festivalius, kur teigiamai reprezentuoja mūsų šalies kiną. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, kurios nepasižymi dideliais ištekliais kino gamybai, todėl trumpametražiai filmai turi ypatingą misiją – jaunųjų talentų pristatymo ir vystymo. Mes negalime sau leisti remti debiutanto pilnametražio kino, jeigu nesame matę nė vieno to režisieriaus trumpametražio filmo. Bent porą sėkmingų trumpametražių filmų pristatę kūrėjai turėtų sulaukti deramo dėmesio ir palaikymo kurdami savo debiutinį pilnametražį filmą.

– Galbūt galėtumėte išduoti savo festivalio favoritus, kurių nevertėtų praleisti ir žiūrovams? – Rekomenduočiau penkis filmus iš tarptautinės konkursinės programos, į kuriuos

Recenzavo: Goda Dapšytė

teatras

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

PIRMAPRADIS

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuaras www.teatras.lt

Režisierės Karolinos Žernytės atrastas būdas kurti objektų teatrą akliesiems ar, tiksliau, būdas kalbėti ne matomu, o juntamu teatru jau pelnė jai ne vieną apdovanojimą. Dažnai ne teatro erdvėse „Pojūčių teatrui“ spektaklius kurianti K.Žernytė neseniai debiutavo ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia sukurtą spektaklį „Pirmapradis“ įkvėpė Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Tad LNDT trupės aktoriai ir „Pojūčių teatro“ nariai įvairiomis patirtimis apgyvendino skirtingas, daugiausia technines, šio teatro erdves, kuriomis žiūrovai ir spektaklio dalyviai keliauja (savo) pasąmonės link. Kaip dažname K.Žernytės spektaklyje, „Pirmapradžio“ veiksmui dar neprasidėjus žiūrovai susiskirsto į dvi grupes: tuos kelis, kurie užsiriš akis ir leisis į pojūčių kelionę, ir tuos, kurie mieliau visa tai stebės. Nuo šio pasirinkimo priklauso ir patirtis, ir įspūdžiai, kuriuos vėliau teks išsinešti.

20 // © 370

Prisilietimais, įvairiais objektais, kvapais, garsais, kostiumais, šnabždesiais ar tiesiog juntamu kito buvimu greta nematančiojo aktoriai kuria visą aibę patirčių aplinkos nematantiesiems. Taktilinė kelionė veda nuo sapno prie atsiminimų, nuo vaidinimo iki fantazijos, nuo savistabos iki psichoanalizės. Viskas priklauso nuo to, kokias asociacijas, prisiminimus ar vizijas sukels čia siūlomi patirti ir sukuriami (ar atkuriami) pojūčiai. Svarbu pasitikėti vedančiąja ranka ir leistis į meditatyvų nuotykį savyje. K.Žernytės spektakliuose nematantiesiems sukuriamas patirtis sunku aprašyti, nes jos labai asmeniškos, kiekvienam savos ir jomis nebūtinai norisi dalytis, nes jos gali būti gana brangios. Tiesa, tenka paminėti, kad silpnąja K.Žernytės spektaklių grandimi vis dėlto išlieka dramaturgijos vystymas. Režisierė bendradarbiauja su dramaturgais ir konsultantais, tačiau dra-

maturgiškai logiškos sekos, leidžiančios ne tik konstruoti vienalytį kūrinį, aiškią jo mintį, bet ir kurti ryškesnes skirtis tarp atskirų „Pojūčių teatro“ darbų vis dar nepavyksta sukurti. „Pirmapradžiame“ C.G.Jungo citatos skamba veikiau kaip užkalbėjimai, kaip ritualo, o ne veiksmo dalis, pakartotinė informacinė nuoroda į tai, kas jau vyksta ar tuojau prasidės, bet ne paskata apmąstymui, todėl lieka tokie pat ornamentiški kaip ir aktorių kuriami mistiniai aplinkos garsai. Tai ypač svarbu kalbant apie atsimerkusius žiūrovus, kuriems daugiausia tenka arba stebėti, arba šiek tiek pagelbėti kuriant situacijas aktyviesiems spektaklio dalyviams. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodu ir svetima stebėti kito būsenas, jų kaitą. Tačiau K.Žernytės kuriamuose spektakliuose žavi viena kitoms teatro formoms nebūdinga detalė – aktorių atidumas žiūrovams. Tai vienas iš retų atvejų, kai žiūrovo įspūdis (ar net saugumas) taip artimai ir tiesiogiai priklauso nuo konkretaus aktoriaus. Ir ta atida, ir džiaugsmas, pasirodantis aktorių veiduose pralinksminus ar nustebinus savąjį žiūrovą – nepakartojamas, primenantis neretai pamirštamą scenos ir salės ryšį bei nepažįstamųjų bendravimo ir pasitikėjimo kitu žavesį.

Rekomenduojama atviriems naujoms patirtims, nesivaržantiems dalyvauti kuriant ir neprieštaraujantiems leistis į kelionę po save. Nerekomenduojama nemėgstantiems būti liečiamiems, negalintiems pasitikėti nepažįstamuoju.

EUROPIEČIAI

ŽIŪRĖKITE VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilnius) Repertuaras www.vmt.lt Pasauliui kasdien perskaičiuojant aktualiausias geopolitines grėsmes, teroro aktams tampant kone kasdienybe, o Europoje vis dar neslūgstant pabėgėlių bangoms iš karštųjų taškų, Lietuvos teatrai taip pat pagaliau ima reaguoti į besikeičiančio pasaulio aktualijas. Pagal būdingą mūsų teatro tradiciją, tokiais atvejais atsigręžiama į klasiką. Šį sezoną jau antrą kartą prisiliesta prie vieno antikinės tragedijos pradininkų Aischilo dramos „Maldautojos“, kurioje aprašomas Danaidžių mitas. Rudens pradžioje jis savotiškai ataidėjo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, įkvėptame modernios, Elfriede Jelinek pagal tikrus įvykius perrašytos maldautojų versijos „Prašytojai“. O besibaigiant metams nuo originalaus antikinio teksto atsispyręs jaunas režisierius Paulius Ignatavičius kartu su kolega dramaturgu Andriumi Jevsejevu sukūrė savo maldavimą priglausti ir atsako į tai scenarijų spektaklyje „Europiečiai“. Tūkstantmečius skaičiuojantis Aischilo „Maldautojų“ siužetas stebėtinai parankus diskusijai apie šiuolaikinę Europą purtančias problemas ir neramumus, mat kertiniai jo momentai brėžia paraleles šiuolaikinėms aktualijoms (ekstremaliai sutraukus: Danaidės bėga iš gimtinės į Argą (dabartinėje Graikijoje) nuo Aigipto valdovo sūnų ir prašosi priglobiamos, ir galiausiai, nepaisant galinčio kilti karo grėsmės, miesto yra priimamos, leidžia pasikapstyti po jų ištakas. Politinių temų ar socialiai aktualių problemų retokai varginamo Vilniaus mažojo teatro scena užpildyta puikiai įgyvendinta, konceptualia, daugiareikšme Godos Palekaitės scenografija. Viso spektaklio veiksmas vyksta iki detalių atkurtame, apleistame baseine, kuris šio spektaklio veiksmo erdvę susieja ne tik su Viduržemio jūra, kuria keliavo

tada ir keliauja dabar pabėgėliai nuo Sirijos krantų, bet ir su mūsų miela, naujus baseinus vaikams vis žadančia, bet taip ir nestatančia šalimi. Nuosekliai, su daugybe pakartojimų pasakojamą antikinį siužetą čia šiuolaikinio teatro stiliumi vis pertraukia žavios Olimpo dievų ir kitų save dieviškais laikančių veikėjų intermedijos, paremtos Antono Čechovo, Albert‘o Camus ir Lietuvos politikų tekstais. Be to, spektaklyje elegantiškai suvaldomos ir pateikiamos masinės scenos (judesių autorius Aaronas Kahnas), kurios kartu su „Pussy Riot“ besivejančios VMT aktorių muzikinės grupės pasirodymais kuria foną ir atmosferą maldautojų istorijai, kuri vis atrodo jau tuoj tuoj ir virs aktualia, o ne tik nujaučiama. Tačiau tai taip ir neatsitinka. Kontaktas su dabartimi visame spektaklyje taip ir lieka grindžiamas tik aliuzijomis, o ne sąsajomis, tik užuominomis, o ne analogijomis, intelektualiniais viražais, o ne diskusija ir analize. Gal todėl neapleidžia įspūdis, kad tiek daug norėta pasakyti, kad didžioji dalis vis dėlto liko nutylėta. „Maldautojų“ saga suteikia visas galimybes iš esmės apsvarstyti, kas yra Europa, kaip ir kodėl kartojasi istorija ir neslopsta tautas pražudančios žmogiškosios ydos, tačiau spektaklio kūrėjai pasirenka akcentuoti teatrališkumą ir jam parankesnę romantiškos meilės liniją (Danaidės nuo Aigipto sūnų bėgo mėgindamos išvengti priverstinių santuokų; visos, išskyrus vieną iš jų). Ties ja spektaklyje, kuris žadėjo kalbėti apie mus ir apie pabėgėlius, ne tik apsistojama, bet romantiškoji nata netikėtai vainikuoja visą pasakojimą. Tad, spektakliui apie šiuolaikinę Europą taip ir neįsibėgėjus, o vietoj uždangos avanscenoje apsikabinant įsimylėjėliams, kažkur iš tolumos vaizduotėje gali suskambėti Džordžos balsas „Aš nežinau, iš kur ta meilė...“

Rekomenduojama tikintiems, kad meilė nugali viską ir kad grožis išgelbės pasaulį. Nerekomenduojama pasaulio naujienomis besidomintiems ne tik lietuviškame internete.

Lauros Vansevičienės nuotr.

ALISA STEBUKLŲ LENTYNOJE

Rašė: Sandra Kliukaitė

„Seletti Media“ nuotr.

„Grownups“ nuotr.

.. .

„Dalykai“ nuotr.

Jei per šventes pavyko paragauti daugiau kaip 32 patiekalus, vadinasi, laikas pagaliau pakilti nuo stalo ir numesti balastą. Senieji metai baigėsi – laikas ir lentyną kilstelėti aukščiau, gal net iki kosmoso. Turime kosminį servizą su indais iš visų planetų, ausines iš Saturno, fantastinius raištelius, kurių nereikia atsirišti, bet kurioje planetoje tinkamus dėvėti drabužius, o nežinantiesiems, koks kosmosas bus 2017-ieji metai, – juokinga darbo knyga, padėsianti įveikti paniką darbe, o gal ir gyvenime. Penki, keturi, trys, du, vienas – kylam!

Tiesmuka darbo knyga iš „Dalykai“ LIETUVA

22 Eur FB: Dalykai

Įvairių dalykų parduotuvė „Dalykai“ siūlo naują dalyką. Tiesmuką darbo knygą, kuri padės nepasiklysti dienose ir tarp įvairių dalykų visus 2017 m. Knyga lyg nukritusi iš kosmoso – turi veidrodinį viršelį (nepaprastai gerai, kai reikia veidrodėlio), o viduje – pusšimtį vizualinių ir tekstinių juokelių, tad planuojant gyvenimą galima dar ir pakikenti. Formatas (16x15 cm) ne ką didesnis už išmanųjį telefoną, todėl knyga tilps net į kišenę, ir visa, kas reikalinga, visada bus su tavimi.

Kosminių indų kolekcija „Cosmic Diner“ ITALIJA Diz. DIESEL kūrybinė komanda

Dovanų rinkiniai iš „Grownups“ LIETUVA

Nuo 8 Eur www.seletti.it, www.diesel.com

Ausinės „ACME Saturn“ LIETUVA

14,99 Eur www.acme.eu

Mes dar nežinome, kokia ten muzika groja visame kosmose, bet jau žinome, kaip ji groja Saturne, nes lietuviškoji ACME „Urban harmony“ linija turi naują objektą. Tai ateivis iš Saturno planetos – išties gražaus dizaino ausinės su mikrofonu ir specialiu laido tvarkytuvu, kurie leis pamiršti susinarpliojusius laidus ir užtikrins kosminę tvarką, įskaitant ir švarų muzikos garsą, keliaujantį į ausis.

MARCH nuotr.

Jei kartais tektų skubiai evakuotis į kitą planetą, „Grownups“ prekės ženklo kūrėjai, kaip ir dera suaugusiems žmonėms, tam pasiruošė iš anksto, dar prieš Kalėdas. Paruošė dovanų (išlikimo) rinkinius, supakuotus lyg skrydžiui į kosmosą. Džemperis permatomoje pakuotėje kartu su degtukais arba marškinėliai sidabrinėje pakuotėje kartu su šaltosiomis ugnelėmis. Kalėdos ateina ir praeina, o rengtis reikia visada.

Iš kokios lėkštės norite valgyti? Iš Jupiterio, Veneros, Marso, o gal iš Urano? Kavą gersite iš Mėnulio puodukų? Galime įpilti vandens į meteorito stiklinę ir pamerkti gėles į astronauto kuprinę. O pipirus sumalsime su PPR 078 raketa. Toks kosminis pietų užsakymas tapo įmanomas, kai italų dizaino gamintojas „Seletti“ ir senasis džinsinis DIESEL išskrido į bendrą misiją ir sukūrė šią kosminių indų kolekciją, iš kurių maistas, atrodo, irgi nyksta kosmoso greičiu.

Drabužių kolekcija „CosmoJesus“ LIETUVA Diz. Ugnė Martinaitytė

Raišteliai „Last Knot“ LIETUVA

Diz. Martynas Kazimierėnas ir Vytautas Gečas

Ar kada pagalvojote, kiek laiko iššvaistėte per gyvenimą narpliodami susipynusius batraiščius? Gal skamba nerealiai, bet čia yra raišteliai, kurių nereikia atsirišti, ir jie niekada nesusimaizgys, todėl galėsite padėti tašką mazgų istorijoje. Be to, elastiniai raišteliai sumažins spaudimą ir leis pėdoms judėti laisviau, gal net patirti nesvarumo būklę, kad ir kokioje planetoje vaikščiotumėte.

Nuo 49 Eur www.ohmy.lt Ši kolekcija buvo sukurta dar prieš kelerius metus, bet mes nuo mados neatsiliekame ir rodome ją dabar todėl, kad tai yra kone kosmiškiausia drabužių kolekcija Lietuvos mados istorijoje. Visą pakabą vyriškų ir moteriškų drabužių iš „CosmoJesus“ kolekcijos dar pavyko rasti OHMY internetinėje parduotuvėje, priklausančioje dizainerei Ugnei Martinaitytei, sutvėrusiai kosminį Jėzų su daugybe modelių, puikiai tinkančių dėvėti ir Žemėje.

Tomo Adomavičiaus ir Agnės Solovjovaitės nuotr.

Nuo 39 Eur FB: „Grownups“

ACME nuotr.

Diz. Dovilė Gudačiauskaitė