370 nr 51

2017 vasaris #51

Apie romaną „Silva rerum“ ir kitus dalykus „Miršta sovietynas!“ dainuoja pankrokerės moksleivės Tikslas – pasiekti žiūrovų širdis Nefilmuok koncertų telefonu

Alfredas Bumblauskas siūlo pastatyti paminklą... sviestui

#51 NUMERIO BENDRADARBIAI: Rašė Jurgita Kviliūnaitė

GODA DAPŠYTĖ

Kas būtų, jeigu būtų...

Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

MARIJUS GAILIUS Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

EDVINAS GRIN

Š

į numerį dedikuojame Vasario 16-ajai – datai, kurios, pasak vieno iš šio numerio pašnekovų prof. Alfredo Bumblausko, šiandien galėtume ir nešvęsti, jei aplinkybės nebūtų taip palankiai susiklosčiusios. Kodėl – sužinosite perskaitę interviu su gerbiamu profesoriumi.

Rašo iš Kauno ir apie Kauną

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

Man visada rūpėjo, kas būtų nutikę, jei nebūtų kitos datos – 1940-ųjų birželio 15-osios, kurią svarbiausias šio numerio pašnekovas – prof.

A.Bumblauskas – vadina Lietuvos istorijos duobe.

Kaipgi mes gyventume dabar, jeigu tarpukariu taip sparčiai visose srityse besivysčiusios mūsų mažos šalies augimo nebūtų sustabdžiusi okupacija?

ŽVĖRŪNA Patriotiško viršelio autorė

Esu iš tos kartos, kuriai Vasario 16-oji buvo TA data, apie kurią garsiai kalbėti gana ilgai nebuvo galima. Vis dėlto ją gerai žinojau, nes gimiau šalia tos datos – vasario 17-ąją. Dabar atrodo keista, bet šviesaus atminimo močiutė baimindavosi mano gimtadienį kažkaip ypatingai minėti iki kokių 1989-ųjų – gink Dieve, dar kas nors pagalvos, kad švenčiame Vasario 16-ąją. Močiutė Smetonos laikais dar pati buvo vaikas, tad nenuostabu, kad tą laikmetį gerokai romantizavo. Bet ji buvo vienintelis patikimas šaltinis, galėjęs papasakoti, kodėl mums svarbi ta Vasario-16-oji ir visas tarpukaris. Kiti seneliai apie šį laikotarpį visiškai nekalbėjo – turbūt jiems atrodė, kad esu per jauna suprasti.

Kaip dabar manau, kad esmė buvo ne amžius.

Ko gero, neįmanoma suprasti, kas yra laisvė, jeigu jau esi gimęs kalėjime ir gyveni pagal jo prižiūrėtojų primestas taisykles. Kaip tu gali pajusti, kas yra gyvenimas už tos spygliuotos tvoros, jeigu ten nesi buvęs ir greičiausiai nebūsi, o dar tau nuolat kartoja, kaip gera gyventi tų penkiolikos prievarta primestų draugių-respublikų būryje ir kartu svajoti apie šviesų rytojų.

Taip, mielas jaunime, tokių ir panašių nesąmonių mes klausydavomės kone kiekvienoje pamokoje, gal net ir fizinio lavinimo. Ir kai pagaliau atėjo laikas, kai buvo galima paimti į rankas Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos (kad ir gerokai romantizuotos) tomus, mes tai ir darėme. Skaitėme po pamokų, net mokytojų neraginami. Tokie buvo pirmieji MŪSŲ laisvės gurkšniai. Lygiai taip pat mano kartai laisvė dar siejasi su negrabiais rankų darbo Sąjūdžio ženkliukais tose uniformos vietose, kur neseniai segėjome pionieriškus ženklelius.

Dabar, gyvendama jau Trečiojoje Lietuvoje (vėlgi skolinuosi terminą iš prof. A.Bumblausko), kaip tikra lietuvė nenustoju lyginti mūsų šalies su pažengusiomis Vakarų valstybėmis, kurioms nereikėjo statyti komunizmo. Ir baltai pavydžiu tų šalių gyventojams, kad jie jau seniai gyvena tame tikrame, o ne išgalvotame rytojuje, kurio link mes dar tik einame. Vieniems atrodo, kad gana sparčiai, kitiems – kad per lėtai.

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ Jaučia malonumą paskęsti idėjose

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų

Žurnalas iš dalies finansuojamas

Kol kai kurie mūsų šalies piliečiai (tiek to, telieka jie neįvardyti) vis dar mano, kad Kovo 11-oji buvo klaida, naujoji karta drąsiai rėžia: „Homofobai ir seksistai, pasimetę komunistai, nors dar priklauso jiems valdžia, tuoj keis juos nauja karta. Miršta sovietynas!“ Tai ištrauka iš paauglių merginų pankroko grupės „Crucial Features“ dainos teksto. Jos – šio mūsų šventinio numerio viešnios.

Jeigu būtų mano valia, šią merginų grupę kaip naujos, su sovietmečiu nieko bendro neturėjusios kartos simbolį kviesčiau į Valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtus renginius kitąmet.

Bet iki 100-mečio jubiliejaus – dar visi metai, o šventę galima švęsti jau dabar. Tam puikiai tiks kito mūsų šio numerio pašnekovo – režisieriaus Donato Ulvydo – filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ seansas – juosta kino teatruose pradedama rodyti kaip tik Vasario 16-ąją. Taip pat žurnale – pokalbis su Kristina Sabaliauskaite, interviu su Kauno miesto menininkų menininku pripažintu Mariumi Pinigiu ir kitos temos. Tradiciškai numeryje rasite muzikos albumų, knygų, spektaklių recenzijų. Jeigu nespėsite perskaityti viso žurnalo mėgstamoje kavinėje, ieškokite elektroninės žurnalo versijos 370.diena.lt.

Gero skaitymo!

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #51, vasaris, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> Žirklės >> Žirklės

Apie romaną „Silva rerum Šiais metais pasirodė ketvirtoji Kristinos Sabaliauskaitės istorinio romano „Silva rerum“ dalis – skaitytojai pradėjo varstyti knygynų duris reikalaudami knygos, kai rankraštis dar tebekeliavo į spaustuvę.

4 // © 37O

IV“ ir kitus dalykus Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Monikos Penkūkū

„Nesu tuščias žmogus, į tokius dalykus žiūriu filosofiškai: šiandien – dėmesio centre, ryt gali būti niekam nebeįdomus, o iš tiesų – viską patikrins ir įvertins laikas, – sako rašytoja, kai paklausiu apie buvimą įžymia ir iš to kylančius iššūkius. – Be to esu labai privatus žmogus ir viešojo gyvenimo nepainioju su asmeniniu – tai irgi padeda. Buvimas žinomam turi ir pranašumų – pavyzdžiui, daugybės žmonių šilumą, pagarbą, pagalbą, ir trūkumų – net nepažįstamų žmonių, kuriems nė neturėjau progos kaip nors „užlipti ant nuospaudos“, piktumą ir pavydą, kenkimą. Tačiau jei tavo prioritetai yra ne kokie nors narciziški viešieji dalykai, o esminiai – šeima, artimieji, kūrybos kokybė ir autentiškumas, tai gyveni sau ir tiek – tai netampa jokiu iššūkiu.“

– Nuo jūsų pirmosios „Silva rerum“ knygos praėjo beveik dešimt metų.

Kaip manote, ar kas nors pasikeistų, jeigu jūsų romanai būtų nesusilaukę tokio didelio skaitytojų dėmesio ir pastebėti, pavyzdžiui, tik nedidelio literatų bei kritikų būrelio?

– „Silva rerum II“, kuri yra tarsi improvizacija nulemties teorijos tema, rašau, kad žmonės, bandantys spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, rizikuoja išeiti iš proto.

Neverta spekuliuoti įsivaizduojant kažkokius įmanomus scenarijus: juokauju, jog visada reikia planuoti geriausią ir blogiausią variantą, bet iš tikrųjų gyvenimas susideda ir iš dalykų, kurių numatyti neįmanoma. Esu įsitikinusi tik vienu: didžiausia klaida yra rašyti knygą, iš anksto galvojant apie literatų, kritikų ar skaitytojų reakcijas, bandant jiems kaip nors įtikti ar pateisinti jų lūkesčius. Turi galvoti apie istoriją, kurią nori papasakoti, apie tekstą, apie kalbą...

– Ketvirtoje dalyje veikia antraplaniai personažai: architektas Gucevičius, vyskupas Masalskis. Šie personažai įsirėžę skaitytojų sąmonėje pagal kitą visiems gerai žinomą kūrinį. Kokius tikslus sau kėlėte prieš imdamasi šių asmenybių interpretacijos?

– Labai simptomatiška, kad nesiryžote įvardyti to „kito, visiems gerai žinomo kūrinio“ – ko bijote? Gauti per nagus už pasikėsinimą į „šventenybę“, Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“? Kurdama antraplanius personažus: vyskupą Masalskį, kuris iš tiesų bendravo su Pranciškumi Ksaveru Norvaiša, ir Lauryną Gucevičių, kuris iš tiesų buvo Norvaišos matematikos kurso studentas, neturėjau jokių tikslų. Jų, kurdamas šių asmenybių interpretacijas savo poemoje, neabejotinai turėjo J.Marcinkevičius ir šie tikslai buvo labai konkretūs bei ideologiniai: nupiešti liaudies sūnaus portretą, parodyti Katalikų bažnyčios supuvimą (vien pramanas apie Masalskį ir išgalvotą vienuolę šiuolaikišku vardu Ieva ko vertas!), klasių kovą, sulenkėjusius išnaudotojus ponus ir teigti nedaug ką su istorija turinčios sovietinės (kartu savo asmeninės) lietuvybės viziją, o kartu – pateisinti konformisto menininko, architekto (ar poeto), kompromisą su galingaisiais (vyskupu, partija). Galbūt todėl tojo kūrinio puslapiuose gimė karikatūros, nieko bendra neturinčios su istorine tiesa: Masalskis, kurio didžioji

silpnybė buvo ne moterys, o kortos, kad ir būdamas korumpuotas žmogus, bet yra labai nusipelnęs lietuvių kalbos įteisinimui ir valstiečių padėties gerinimui, o Gucevičius buvo giliai tikintis, misionierius. Jis niekaip negalėjo pakomentuoti Kosciuškos sukilimo, kad „vienus ponus pakeis kiti“ – nes pats kovėsi 1794 m. sukilėlių gretose kaip gvardijos karininkas ir buvo sunkiai sužeistas prie Ašmenos. Tai buvo smarkus, ambicingas prasisiekėlis, kosmopolitas, be galo didžiavęsis savo nobilitacija – priešingai sovietinei propagandai, jis niekad nevadino savęs valstietiška Stuokos pravarde, kurią seniai derėjo nuimti nuo gatvių lentelių, paliekant tik „Lauryną Gucevičių“. Stuoką – Lauryno dėdės pavardę – vėliau prikergė jo nemėgęs architektas Karolis Podčašinskis, o pats Gucevičius pridėdavo sau bajorišką „Montrimą“ – nuo gauto herbo. Dar daugiau – Gucevičius ir Masalskis bendravo be jokios įtampos, jie nebuvo antagonistai.

Priešingai, yra likę istorinių liudijimų, jog kai targovicietį Masalskį Varšuvoje nulinčiavo minia, Gucevičius sužinojęs apsiverkė ir nuoširdžiai gedėjo, sakydamas, jog geresnio globėjo ir mecenato neturėjo ir neturės. Ilgą laiką sau uždavinėjau klausimą, ar J.Marcinkevičius buvo toks ignorantas ir visiškai nesidomėjo istoriniais šaltiniais (o juk jam dėl jo statuso anais laikais buvo prieinami visi specialieji fondai su istoriniais dokumentais), ar buvo toks beatodairiškas propagandistas, nesibodėjęs absoliučiai išvirkščiai pateikti poemoje Gucevičiaus biografinius faktus. Tik visai neseniai viename literatūrologo Regimanto Tamošaičio interviu perskaičiau, jog Marcinkevičius turėjo galimybę naudotis ne tik istorine medžiaga, bet jam talkino bei rinko medžiagą profesionalūs istorikai – Mažvydo, Gucevičiaus tyrinėtojai. Vadinasi, istorinė tiesa „kito, visiems žinomo, kūrinio autoriui“ buvo pažįstama, bet nulėmė tikslai. Aš rašydama neturėjau jokių tikslų – tik istorinius šaltinius, per kuriuos skleidėsi visai kitas, prieštaringas ir žmogiškas šių asmenybių vaizdas. Man regis, šiuolaikinio istorinio romano rašytojo požiūris toks ir turėtų būti – istoriniam faktui ir istorinei asmenybei suteikti tiesiog žmogiškos būties ir likimo, charakterio matmenį, o ne ideologinę klišę.

– Rašote apie „Mėlynąsias kojines“ – Anglijos aukštuomenės damas, slapčia nuo vyrų užsiimančias mokslu ir menu. Kokių „Mėlynųjų kojinių“ atitikmenų matytumėte lietuviškuose kontekstuose?

– Jokių, nes „Mėlynųjų kojinių“ draugija buvo viena vienintelė, unikali ir savo filialų nei Europoje, nei Lietuvoje neturėjo. Jeigu kalbėtume plačiau, apie mūsų krašto moterų emancipaciją ir intelektualines ambicijas XVIII a. antroje pusėje, į galvą šauna pirmiausia dvi, atliepusios šią europinę tendenciją. Tai Elžbieta iš Oginskių Puzinienė, Vilniaus universiteto observatorijos rėmėja. Ji nepriklausė jokiai draugijai, tiesiog jos asmeninė aistra buvo eksperimentinė fizika bei astronomija, kuria ji aktyviai domėjosi ir paaukojo solidžias sumas observatorijos statyboms bei įrangai. Antroji – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paiždininkio dukra Izabelė iš Flemingų Čartoryska, LDK karinių pajėgų vado ir LDK tribunolo maršalkos Adomo Kazimiero Čartoryskio žmona, įkūrusi

Šiuolaikinio istorinio romano rašytojo požiūris toks ir turėtų būti – istoriniam faktui ir istorinei asmenybei suteikti tiesiog žmogiškos būties ir likimo, charakterio matmenį, o ne ideologinę klišę.

pirmą Abiejų Tautų Respublikos muziejų savo dvare Pulavuose ir tapusį garsiosios Čartoryskių kolekcijos ištakomis.

Be meno ir istorinių vertybių rinkinių, Pulavai dar garsėjo ir tuo, kad ten šios mecenatės globojami rinkosi garsiausi to meto intelektualai, poetai ir dailininkai Julianas Ursynas Niemcevičius, Adamas Naruševičius, Marcello Baciarelli, Jeanas Pierre‘as Norblinas.

– Ar jums svarbus bendravimas su kitais rašytojais, priklausymas kokiai nors bendruomenei ar sąjungai?

– Man svarbus bendravimas su žmonėmis ir jų neskirstau į profesijas, klubus, sąjungas. Mano gyvenimo draugystės, pažintys ar intelektinis bendrumas gimsta natūraliai, laikui bėgant, o ne šliejantis prie institucijos, galios ir konjunktūros ar ieškant naudos, protekcijų, palankių recenzijų. Todėl ir mano mikrobendruomenės yra natūralios, išsibarsčiusios po visą Europą – daug draugų įvairių sričių menininkų ir rašytojų, bet lygiai taip pat ir žmonės, kurie su menais nieko bendra neturi. Aš vis dar, net ir beveik 20 metų prabėgus, palaikau ryšį ir bendrauju su savo Vilniaus dailės akademijos menotyros kurso kolegėmis, bet ne todėl, kad mes priklausome tam pačiam profesiniam cechui, o todėl, kad mus nuo pirmos studijų dienos siejo nuoširdi bičiulystė ir keliskart per metus susitikti taurės vyno mums yra didžiulis smagumas. Lygiai tas pat ir su buvusia profesūra – jei konkretus žmogus tau imponuoja intelektualiai, yra artimas, tai tie ryšiai ir tęsiasi.

– Seimo rinkimus laimėjusi partija žadėjo sugrąžinti į Lietuvą išvažiavusius piliečius. Ko reikėtų, kad į Vilnių persikraustytų Kristina Sabaliauskaitė?

– Seimo rinkimus laimėjusi partija save vadina valstiečiais, bet jos vedliai – patys tikriausi rusiško tipo oligarchai, kurie teigia esantys žalieji, bet prekiauja cheminėmis trąšomis ir važinėja milžiniškos taršos visureigiais, žada panaikinti socialinę atskirtį, bet kelia mokesčius dar silpnai vidurinei klasei, taip padidindami prarają tarp skurstančiųjų ir turčių, sakosi kovojantys už krikščioniškas vertybes, bet tuo pat metu propaguoja šarlatanišką neopagonybę ir ragina tampyti blukius bei užmušinėti gyvates, žada kovoti su emigracija, bet pačių šeimos gyvena emigracijoje; sakosi rūpinąsi Lietuva, bet užsimojo šalies švietimą suardyti pagal autokratinę, antidemokratinę ir antivakarietišką, iš Ry-

tų ateinančią pseudodvasingumo propagandą... Ar dar tęsti? Tokie veikiau gali atbaidyti norą grįžti (juokiasi). Pirmiausia visiems rinkėjams linkėčiau pradėti blaiviai, kritiškai mąstyti, skaityti partijų programas, skirti pelus nuo grūdų ir nustoti n-ąjį kartą lipti ant to paties populizmo ir naujų partijų grėblio, šalyje sukeliant serijinius, po ketverius metus trunkančius fiasko. Kalbant asmeniškai apie mane – esu laisvas žmogus, pati sprendžiu dėl savo gyvenimo, tad mane perkraustyti gali tik mano pačios valia.

Mano išvykimas iš Lietuvos jokiu būdu nebuvo koks nors protestas, pabėgimas ar emigracija ieškant sotesnio kąsnio – buvau įsitikinusi, jog išvykstu laikinai, atlikti dalies doktorantūros studijų (tad priešingai – suvokiau, jog reikės svečioje šalyje kurį laiką gyventi labai studentiškai ir skurdžiai), o vėliau tiesiog taip susiklostė mano asmeninis gyvenimas ir patvirtinau posakį, kad nieko nėra pastovesnio už laikina... Tačiau manau, jog esu gyvas paliudijimas to, kad fiziškai būnant svetur vis dėlto savo darbais galima turėti gana svarų indėlį į savo tėvynės gyvenimą ir kultūrą bei labai glaudžias sąsajas su gimtine.

– Knygos pabaigoje pagrindinis veikėjas Pranciškus Ksaveras išsako savo meilės tėvynei suvokimą, tapusį ir jo gyvenimo tikslo įvardijimu. Kaip jūs suvokiate sąvoką „patriotiškumas“?

– Manau, kad knygos epilogas yra truputį sudėtingesnis nei pagrindinio herojaus patriotiškumo ar gyvenimo misijos pareiškimas, bet čia, žinoma, viskas priklauso nuo skaitytojo patirčių, amžiaus ir brandos. Apskritai vengiu kažkokių deklaratyvių postringavimų apie patriotiškumą, nes patriotizmas ir meilė tėvynei yra įrodomi darbais. Ir dažniausiai ne viešais proginiais, o kartais visiškai nematomais, tačiau kasdieniais.

Leisiu sau pacituoti filosofo, mano buvusio mokytojo profesoriaus Arūno Sverdiolo žodžius, pasakytus 2012 m., nes niekas tiksliau ir dailiau už jį neišreiškė mano minčių: „Nemanau, kad tautinę tapatybę reikia išlaikyti. Ją reikia kurti, nes tai labai dinamiškas, ne praeityje buvęs ir susigrąžintinas, o dabar kuriamas ir ateityje kursimas dalykas. Be to, pastangos turi būti nukreiptos ne į pačią tapatybę, o į kultūros turinį, jos dvasinės apimties, akiračio plėtimą. Kultūra stipri tuo, ką sugeba aprėpti, suvokti, priimti. Užsidarymas, saugojimasis kitų ir savęs gryninimas yra silpnumo ir nepasitikėjimo savimi ženklas. Tik savimi pačia besirūpinanti, narciziška tapatybė yra niekinga. Ko nors verta tapatybė susidaro siekiant ne jos pačios, o kitų, didingų tikslų, kiek senoviškai sakant – gėrio, grožio ir tiesos. Tikra ištikimybė atsiranda tik mylint. Meilė ir ištikimybė nėra nei pareiga, nei nuopelnas. Negali pamilti panorėjęs ar stengdamasis pamilti. Meilė – tai dovana, kurią gauni: jei myli, tai myli! O kai iš tiesų myli – esi ištikimas, tada tai apskritai nėra jokia problema, joks tikslas ar uždavinys.

Lygiai taip pat ir su tėvynės meile: jeigu jos nejauti, tai jokios kalbos, įtikinėjimai, priesaikos ir saikdinimai negali jos pakeisti, viskas tėra tik melas, tuščia retorika ir tušti ritualai.“ Patriotizmas galbūt labai paprastas dalykas – justi tokią meilę ir savo kasdieniais darbais siekti kuo didesnių tikslų – gėrio, grožio ir tiesos.

Net ir tada, kai susiduri su didžiausiomis kliūtimis.

>>>>Žirklės Žirklės

Alfredas Bumblausk pastatyti paminklą..

Rašė Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka leidyklos „Alma Littera“ Iliustracija Žvėrūnos

Likus lygiai metams iki Valstybės atkūrimo 100-mečio, su istorijos profesoriumi Alfredu Bumblausku kalbamės ne tik apie Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės Aktą. Profesorius kaip visuomet labai įžvalgus, ironiškas ir šmaikštus: lietuvišką tapatybę apibūdina remdamasis paties sugalvota keturių raidžių „ž“ koncepcija („žodis“, „žemė“, „Žalgiris“ ir „žydas“), o Vilniuje planuojamam Jono Basanavičiaus paminklui siūlo pritaisyti ratukus, kad būtų galima pervežti iš vienos aikštės į kitą.

– Ar jūs iki nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais kaip nors minėdavote Vasario 16-ąją?

– Nebuvau disidentas, bet, žinoma, žinojau, kad tokia data yra. Suprantate, mes, istorikai, sovietmečiu buvome po didinamuoju stiklu. Tad savo studentams daugiausia liepdavau gilintis į baudžiavos laikus... Beje, kaip tik neseniai suformavau tokį paskaitų ciklą, kurį skaičiau Kanados lietuvių bendruomenėms. Jis vadinasi „Trys Lietuvos istorijos viršukalnės“. Be abejonės, Vasario 16-oji yra viena iš tų viršukalnių.

6 // © 37O

– Ar galėjo nutikti taip, kad šiandien negalėtumėte minėti šios datos? Ar žvelgiant iš istorinės perspektyvos jums dabar tai atrodo visiškai įmanoma?

– Klausimas, kas būtų, jeigu būtų yra vienas sunkiausių. Šį klausimą istoriografijoje visai neseniai reabilitavo toks vokiečių istorijos grandas Aleksandras Demandtas. Jis kalbėjo, kad alternatyvinis mąstymas, galimybės ir tikimybės kategorijos yra istoriko darbo pamatas. Ir iš tiesų Aktas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykęs tas keturių signatarų maištas (Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius, Mykolas Biržiška ir Petras Klimas reikalavo išbraukti iš šio svarbaus dokumento bet kokias užuominas apie sąjungą su Vokietija – red. past.). Šis maištas rodo, kad debatai buvo labai stiprūs, todėl viskas buvo labai trapu. Matome, kad ta istorijos kūryba vyko intensyviai. Bet, laimė, viskas įvyko, ir mes turime tą Antrąją Lietuvą, kurios pasiekimų dar nesame gerai suvokę.

Mano galva, tai yra aktualiausias darbas, kurį reikėtų atlikti.

– Kuri iš jūsų minėtų trijų Lietuvos istorijos viršukalnių – Liepos 6-oji, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – jums yra svarbiausia?

– Mėgstu provokuoti klausytojus užduodamas šį klausimą. Paprastai atsakau, kad jos visos svarbios, nes visos jos ištaisė kažkokias nelemtis, tragedijas, gėdingas datas. Yra ne tik istorijos viršukalnės, bet ir gėdingos duobės. Viena jų – 1940 m. birželio 15-oji, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Užbaigti Lietuvos valstybės egzistenciją net neprotestavus, manau, yra gėdinga. Vadinasi, Antanas Smetona neatliko savo pareigos kaip prezidentas. Kita gėdinga istorinė data – 1792 m. liepos 23-ioji. Jos beveik niekas nežino, tik tyrinėtojai. Tą dieną Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostinėje Varšuvoje, apsuptoje Rusijos kariuomenės, tuomečiam šalies vadovui Stanislavui Augustui Poniatovskiui buvo pateikta Jekaterinos II nota.

Valstybės taryba (ją sudarė 6 lietuviai ir tiek pat lenkų) svarstė, ką daryti. 7 balsai prieš 5 nulėmė, kad buvo nutarta nebesipriešinti Rusijos armijai. Ši situacija taip tragiškai panaši į 1940-uosius. Štai ką reiškia istorijos nemokėjimas... Taigi nėra vieno atspirties taško. Normalus istorikas turi pretenduoti į sintezę, matyti visumą. Jeigu ne visos istorijos, tai bent kažkokios epochos. Matyti ją kontekste su kitomis epochomis. Mano nuomone, tos visos trys valstybingumo viršukalnės Lietuvai yra svarbios ir čia pinigų taupyti nereikia, visas jas reikia švęsti.

Manau, kad mes tiesiog galėtume kažkaip įamžinti anų laikų pasiekimus. O tai yra sviestas, ANBO (lėktuvai), krepšinis ir Kaunas.

– Kad jau prakalbome apie šventes... Jau kurį laiką kalbama, kad esame netinkamai pasiruošę švęsti Valstybės atkūrimo 100-metį. Kaltės niekas neprisiima. Jeigu šį darbą patikėtų jums, kaip jūs būtumėte organizavęs šį svarbų jubiliejų?

– Tam, kad kažką būtų galima padaryti, reikėtų turėti atsargai bent penkerius metus. Dar 2011 m. buvo konstatuota, kad prastai ruošiamės, praėjo šešeri metai ir niekas nepasistūmėjo.

Aš asmeniškai pritariu Vyčio Lukiškių aikštėje idėjai, bet ir ten su tokiais prieštaravimais susiduriama. Atrodo, kad tai ne valstybės, o savivaldybės ir privačios iniciatyvos reikalas. Valstybė garą kitur, matyt, išleidžia. Gal Kildišienės reikalams spręsti     … 

– Na, dar siūlo pasiūti tautinius kostiumus vaikams…

– Aš tada kelčiau klausimą: o kokios tautos kostiumus? Ar galėtų į jį man atsakyti tie, kurie šią idėją siūlo, nes Lietuvoje yra ne viena tauta? Kai J.Basanavičius pasiūlė įsteigti Vilniuje Tautos namus, tai viskas buvo aišku: tų lietuvių čia tada buvo mažuma. Bet dabar… Kai kalbamės su kuo nors kostiumų tema, aš pasiūlau siūti pilietinį kostiumą, atsižvelgiant į kokio inteligento (pavyzdžiui, mokytojo) įvaizdį – trumpos, patįsusios kelnės, švarkas su lopais ant alkūnių kaip buhalterių… Šaipausi, nes sprendimas siūti tautinius kostiumus septynmečiams, kuriuos jie tuoj išaugs, yra nelogiškas. Paprasčiausiai pinigų barstymas. Traukinys nejuda, o švilpukas švilpia. O jeigu rimtai šnekant, mums reikia kažkokiu būdu įam-

skas siūlo .. sviestui

žinti pačią Vasario 16-osios Lietuvą – jai reikia paminklo, o ne konkretiems žmonėms – J.Basanavičiui ar A.Smetonai.

Kai kilo ginčai, kur statyti paminklą J.Basanavičiui, aš pasiūliau idėją pritaisyti prie paminklo ratukus, kad būtų galima pastumdyti, esant reikalui, iš vienos aikštės į kitą. (Juokiasi.) Bet turbūt tokio Valstybės atkūrimo 100-mečiui skirto monumento jau neturėsime, niekas nebesuspės sukurti. Su Vyčiu Lukiškių aikštėje gal dar suspėsime: mačiau visai neblogų variantų. Tik bėda ta, kad lietuviai nemoka sukurti arklio! Tas Katedros aikštėje stovintis Gedimino arklys dar visai neblogas. O štai tie, kurie siūlomi šalia Vyčio, atrodo liūdnai. Yra skulptorių, kurie galbūt galėtų ir tą arklį sukurti, bet reikia įdėti daug pastangų, kad jie dalyvautų tokiuose konkursuose.

– Grįžkime prie paminklo smetoninei, Vasario 16-osios laikų, Lietuvai.

Ką jis turėtų atspindėti?

– Manau, kad mes tiesiog galėtume kažkaip įamžinti anų laikų pasiekimus. O tai yra sviestas, ANBO (lėktuvai), krepšinis ir Kaunas. Su ANBO, krepšiniu ir Kaunu viskas turbūt aišku, o sakydamas „sviestas“ omenyje turiu garsiąsias pienines, kurios baigia sugriūti. Gal bent vieną jų galime restauruoti ta proga?

– O jeigu kalbėtume apie pačią šventinę programą? Ką pasiūlytumėte?

– Pašokti ir padainuoti mes mokame, tai ir ta proga tikrai kažkas tokio bus. Tik tai neturi išliekamosios vertės.

– Neseniai skaitydamas pranešimą lietuvišką identitetą apibūdinote ke-

turiomis „ž“. Paaiškinkite, ką norėjote tomis keturiomis vienodomis raidėmis užkoduoti.

– Juozas Erlickas mane supranta, kiti – nelabai. (Juokiasi.) Kas tos keturios „ž“? Tai pirmiausia „žodis“ – nuo Jono Jablonskio laikų mes kalbame zanavykų kalba, nes būtent ji tapo bendrinės kalbos pagrindu. Tai gal ir nebūtų blogai. Bet, kiek žinau, tokių diktatūrinių kalbos komisijų, kokia yra pas mus, nėra niekur pasaulyje. Negana to, mūsų kalbos komisija kišasi į kirčiavimą, o juk jis ir yra visų tarmių skirtumų pagrindas. Kodėl neužtektų tik to, kad nedarytume didžiųjų kalbos klaidų, kurias aš iliustruoju tokiu sakiniu: „Aš skaitau, kad mes matomai pagrinde ant to ir ėjome.“ Antra „ž“ reiškia „žemę“. Ne veltui turime tą posakį: pastatyk namą, paso-

dink medį ir t. t. Šiuo atveju „žemė“ yra miesto antinomija, nes Lietuvai miestas yra svetimas, nors be jo nėra modernizacijos, inovacijų ir šiuolaikinės civilizacijos. Kitaip tariant, vis dar esame kaimiečiai. Trečia „ž“ – „Žalgiris“, kuris mums asocijuojasi su krepšinio ir futbolo komandomis. Stalinas šį pavadinimą De­ja, „Ma­dos in­ leido naudoti, nes jis jam asocijavosi su jek­ci­jos“ kova prieš Vakarus, popiežių. Tai, žinone­lai­mė­jo, ta­čiau ma, yra visiška nesąmonė. Kita vertus, ne­nu­ „Žalgiris“, o ypač krepšinio komanda, perlipo Stalino nubraižytas ribas ir tapo Trečiosios Lietuvos (nuo Kovo 11-osios) dvasinėmis ištakomis. Tos kovos su CSKA 1986–1987 m. yra vieni gražiausių istorijos puslapių. Laikas ir ketvirtajai „ž“ – žydams. Sutiksite, kad per juos mes matome save ir kitus. Tad galime daryti išvadą, kad iki šiol esame etniniai, o ne pilietiniai nacionalistai – tai sufleruoja ir tautinių kostiumų vaikams idėja. Mums reikėtų galvoti ne apie tai, kas šaudė žydus. Svarbu tai, kad šaudė mūsiškius, t.y. mūsų šalies piliečius. Iki šiol tai neakcentuojama, ir taip išeina, kad nacių okupacija mažumėlę buvo geresnė už sovietų, todėl tiems nacių kolaborantams tarsi beveik atleidžiama.

O štai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mes tikrai buvome peržengę tą keturių „ž“ koncepciją: ir modernioji Kauno architektūra, ir dailė, ir literatūra. Tas prabangus dešimtmetis sutampa su A.Smetonos diktatūra, bet ne jis vienas dėl to kaltas. Visa Lietuva darė didelę pažangą.

A.Smetonos laikais prie tų keturių „ž“ dar būtų galima pridėti Vytautą su legenda nuo jūros iki jūros. O sovietmečiu istorija buvo nususinta iki tų keturių „ž“. Ir nors jau daugiau nei dešimt metų esame Europos Sąjungoje, deja, vis dar daugelis gyvena remdamiesi ta keturių „ž“ koncepcija.

– Visa Lietuva su didžiuliu malonumu žiūrėjo tikrai unikalių laidų „Būtovės slėpiniai“ ciklą, rodytą net vienuolika metų. Jo metu kartu su kolega prof. Edvardu Gudavičiumi aptarėte, ko gero, visus svarbiausius Lietuvos istorijos vingius. Pernai rudenį pasirodė jau antroji knyga „Būtovės slėpiniai. Užmirštoji Lietuva“, kurią sudarė buvęs jūsų studentas doc. Aurimas Švedas. Drįsčiau spėti, kad leistis į šią avantiūrą jus įkalbėjo leidėjai – „Alma Littera“.

– Taip, jūs teisi, įkalbėjo leidėjai. Pirmiausia jiems pavyko iš televizijos į knygą perkelti „Pasivaikščiojimus“ su Ryčiu Zemkausku. Ir tai davė impulsą pamėginti tą patį padaryti su kitomis laidomis. Tiesą sakant, aš labai ilgai abejojau, ar pavyks tą mūsų dialogą perkelti į knygos puslapius: juk televizijoje dar daug ką žiūrovui pasako mūsų veido mimika, pauzės ir visokie nutylėjimai. Režisierius Vytautas Žalakevičius dar 1995 m. mūsų laidas pavadino ping pongu. Buvo įdomu, ar skaitytojai pajus tą ping pongą. Ir atrodo, kad perkelti pavyko – girdėjau pasakymų, kad knyga patiko dar labiau nei laidos. Doc. dr. A.Švedo ir doc. dr. Eugenijaus Saviščevo dėka knygos tapo istoriografinės, kurias, skirtingai nei laidas, galima ir cituoti.

– Dėl televizijos jūs tapote vienu populiariausių Lietuvos mokslininkų, todėl neabejoju, kad ne kartą esate gavęs pasiūlymų eiti į politiką.

– Siūlė, aišku. Istorikui geriau nesusisaistyti su konkrečia politina jėga, turėti savo vertinimus. Svarbiau bendrasis valstybės gėris. O jo nesukursi su viena partija, reikia bent dviejų – kairiosios ir dešiniosios. Pasigendu partijose to proveržio į ateitį, todėl ir nesistengiu kuriai nors priklausyti.

>> svetur

Nefilmuok koncertų telefonu Leisk juos filmuoti Paului Dugdale‘ui. Londonietis režisierius sukūrė koncertinius filmus „The Prodigy“, Adelei, Edui Sheeranui ir patiems „The Rolling Stones“. „Kino pavasaryje“ jis pristatys savo magnum opus – filmą apie pirmąjį rollingų koncertą Kuboje.

„The Rolling Stones Olé, Olé, Olé!: A Trip Across Latin America“ – toks filmo pavadinimas. Jame Dugdale‘as fiksavo, kaip didžiausia išlikusi roko grupė pernai aplankė šalį, į kurios sceną per 50 metų karjerą dar nebuvo įkėlusi kojos.

Rollingų muzika mažai ką turi bendra su politika, bet Kuboje ji ilgą laiką buvo uždrausta kaip ydingų Vakarų simbolis. Bet gerbėjai čia jos klausėsi slapta. Į nemokamą koncertą, kurio dalis kubiečių laukė visą gyvenimą, susirinko 500 tūkst. klausytojų.

Dugdale'as buvo ten ir fiksavo. Jis taip pat keliavo su grupe po kitus Lotynų Amerikos koncertus ir rengė dokumentinius siužetus apie Jaggerio ir co nuotykius ten. „Olé, Olé, Olé“ yra jo kelionės rezultatas.

Režisieriui vos 36-eri, bet IMDB bazėje nurodyta daugiau kaip 50 koncertų ir muzikinių filmų, prie kurių jis prisidėjo. „Ar kada nors pasiilsi?“ – paklausiau jo telefonu. „Taip, būtent dabar atostogauju po 1,5 metų pertraukos.“ Pasisekė.

– Kaip apskritai pradėjai dirbti su „The Rolling Stones“?

– Man ir komandai labai nuskilo. Žinojome, kad 2013-aisiais jie koncertuos Londono Haid Parke ir tai bus istorinis vakaras. Koncertas žymėjo grupės 50-mečio jubiliejų, jie grojo „namų“ mieste. Susisiekėme su grupės atstovais, parodėme ankstesnius mano ir komandos darbus ir pasakėme, kad norime būsimą koncertą filmuoti (vėliau tai tapo „The Rolling Stones: Sweet Summer Sun – Hyde Park Live“ koncertiniu filmu – aut. past.). Jie sutiko! Filmas jiems patiko, ir nuo tada dirbame kartu. Kai grupė pradėjo planuoti istorinį koncertą Kuboje, pakvietė mus prisijungti.

ypač po to, kai dėl Baracko Obamos vizito į Kubą turėjome keisti koncerto datą, buvo iššūkis. Bet galiausiai viskas praėjo puikiai.

– Užaugus Britanijoje dirbti su rollingais turi būti svajonės išsipildymas.

– Visiškai. Nuostabiausias dalykas yra žinoti, kad tai, ką sukuri, išliks ilgiau už tave. Šios grupės įtaka muzikai ir kultūrai yra tokio masto, kad ja žmonės domėsis daug metų. Man didelė garbė prisidėti prie jų istorijos išsaugojimo.

Paulas Dugdale'as

8 // © 37O

– Kuboje į koncertą atėjo pusė milijonų žmonių. Nieko panašaus ten nebuvo vykę anksčiau. Kaip pavyko susitvarkyti su koncerto filmavimu?

– Turiu dėkoti komandai, be jų būčiau pražuvęs. Išties tokio masiško koncerto Kuboje niekada nebuvo rengta. Tad nebuvo ir jokių taisyklių, kaip reikėtų filmuoti, – turėjome pasiruošti patys.

Filmavimas nėra raketų mokslas, bet reikėjo sutvarkyti daug dokumentų norint atsivežti kameras, kitą techniką – importas į Kubą yra griežtai reguliuoja-

mas. Džiaugiuosi, kad turėjau kolegas, kurie pasirūpino leidimais ir leido man koncentruotis į kūrybinę pusę.

– Kur buvai koncerto metu?

– Po scena, tiesiai po Charlie Wattso būgnais. Pats stebėjau keturiolikos kamerų darbą, iš viso jų turėjome devyniolika. Filmuojant ir įrašant garsą dirbo apie 60 žmonių. Labai didelė komanda.

Juos surinkti į vieną vietą ir atskraidinti,

– Kokia buvo tavo karjeros pradžia – kūrei klipus? Grojai grupėje?

– Dariau ir tą, ir tą. Iš pradžių dirbau kaip operatorius televizijoje, bet visada buvau arti muzikos. Turėjau svajonę kurti muzikinius klipus, koncertinius filmus atradau tik vėliau. Taip pat grojau grupėje, tad buvau apsuptas muzikantų ir menininkų. Galiausiai visi pradėjome dirbti kartu ir viskas natūraliai užaugo. Vienas darbas sekė kitą. Jeigu padarai gerai – žmonės tavimi ima pasitikėti, gauni didesnio masto užsakymus.

Pats nepastebėjau, kaip atlikėjų, kuriuos filmuoju, „dydis“ išsipūtė.

– „The Prodigy“ gerbėjai turbūt nekenčia „One Direction“, kurių koncertinį filmą taip pat režisavai. Kiek tau rūpi, ar grupė yra iš popscenos, ar – alternatyva?

– Man svarbu ne grupės stilius, o aistra, kurią jaučiu koncertuose. Taip, tavo minėtos grupės yra visiškai skirtingos, bet

jų santykis su gerbėjais labai panašus. „The Prodigy“ koncertas buvo absoliučiai nurautas, kupinas energijos, galios ir agresijos. Žmonės į jį įsijautė. Bet tokį pat stiprų klausytojų emocinį įsijautimą mačiau ir filmuodamas Adele balades, ir „One Direction“ pophitus. Publika kitokia, bet santykis su muzika – toks pat.

Tad man nėra svarbu, kokią grupę filmuoti. Svarbu emocija.

– Kodėl koncertiniai filmai yra reikalingi?

– Siekiu, kad žmonės, patys negalėję būti koncerte, vis tiek jį pajustų. Neturiu tikslo žmonėms parodyti, kaip atrodė koncertas – noriu perduoti koncerto jausmą. Juk koncertą galima filmuoti ir tiesiog nukreipus kameras į muzikantus. Bet tada nebus jausmo. Filmais noriu transliuoti koncerto atmosferą. Juk tai ir yra muzikos esmė – emocijos perdavimas    . Geri koncertiniai filmai tai padaro.

– Kaip jautiesi, kai nueini į koncertą ir pamatai, kad žmonės filmuoja grupę telefonais?

– Prašau, nedarykite to. Prisipažinsiu,

MUZIKINIAI FILMAI KINO PAVASARYJE Rašė Karolis Vyšniauskas Nuotraukos organizatorių

FRANKAS ZAPPA APIE SAVE Eat That Question: Frank Zappa in His Own Words Režisierius Thorstenas Schütte‘as

„Imti interviu yra vienas nenormaliausių dalykų, ką gali padaryti kitam žmogui“, – yra pasakęs Zappa. Brutaliai atvira dokumentika pilna retos archyvinės medžiagos iš jo interviu, parodo, kodėl šis ūsuotas „visada frykas, bet niekada hipis“ yra vienas esminių XX a. muzikantų. Filmas, po kurio norėsis ieškoti Vilniuje kaip pokštas pastatytos, bet turistų kasdien nužiūrinėjamos Zappos skulptūros (užuomina – Centro poliklinika).

DAINUOK MAN, SARAJEVAI! Scream for Me Sarajevo Tarikas Hodžicas

Tikra istorija apie koncertą, kuris neturėjo įvykti. 1994-aisiais Sarajevas buvo bombarduojamas, bet Bruce‘as Dickinsonas, „Iron Maiden“ lyderis, su savo tuomete grupe nusprendė mieste įkalintiems žmonėms surengti koncertą ir taip padėti jiems beviltiškoje situacijoje. Koncertas pakeitė ten buvusius žmones, pakeitė Sarajevą, pakeitė patį Dickinsoną. Filmas pristato sunkiai suvokiamus įvykius iš 2017-ųjų perspektyvos.

anksčiau ir pats filmuodavau – išsitraukdavau kamerą, nes norėdavau prisiminti koncertą. Bet niekada nefilmuoju visos dainos. Tai būtų tiesiog kvaila. Juk koncerto esmė yra muzikantų ir publikos bendros energijos sukūrimas. Tu esi koncerto dalis. Be publikos koncertas negali įvykti. Ypač liūdina, kai žmonės filmuoja koncertą, kurį filmuojame mes su komanda ir visa technika.

– Kaip atlikėjai reaguoja į tavo filmus?

– Dažnai pasako: „Žinok, niekada šito nežiūrėčiau.“ Jie tiesiog nemėgsta žiūrėti į save. Bet atlikėjų komandos nariai, kurie lydi kiekvieną savo atlikėjo ar grupės žingsnį, yra išreiškę komplimentų.

Tai labai daug reiškia. Tie žmonės yra profesionalai ir jeigu giria, vadinasi, tikrai taip mano.

– Kokie koncertiniai filmai įkvėpė tave patį?

– Labai vertinu režisierių Davidą Malletą, pradėjusį filmuoti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Ypač įsiminė jo režisuoti Tinos Turner bei „Bon Jovi“ koncertiniai filmai ir jo dar-

bai grupei „Queen“. Taip pat, žinoma, Martinas Scorcese. Jis yra sukūręs filmus apie George‘ą Harrisoną, Bobą Dylaną, Ericą Claptoną. Pažiūrėkite progai pasitaikius.   – Tau dar tik 36-eri, o jau filmavai „The Rolling Stones“ Kuboje. Ar dar turi svajonių?

– Yra daug atlikėjų, kuriuos svajočiau nufilmuoti. Be to, juk niekada nesi iki galo patenkintas savo darbais, vis nori padaryti geriau. „Olé, Olé, Olé!“ buvo naujas potyris, nes šis filmas labiau priminė tradicinę dokumentiką – jame daug laiko skiriama koncertams, bet taip pat fiksuojami ir turo užkulisiai, Lotynų Amerikos kontekstas. Norėčiau dokumentinę kryptį vystyti toliau. Nežinau, ko imsiuosi dabar, – bet myliu kiekvieną darbo minutę.

Kiti ryškiausi Paulo Dugdale'o darbai: Adele Live at the Royal Albert Hall The Prodigy: World‘s on Fire Coldplay: Ghost Stories Just Let Go: Lenny Kravitz Live

VISOS NEMIEGOTOS NAKTYS All These Sleepless Nights Michałas Marczakas

Varšuva – naujasis Berlynas? Šis filmas gali tuo įtikinti. Jo centre du draugai, lekiantys iš vakarėlio į vakarėlį ir viską fiksuojantys kameromis. Tikslas – eiti ten, kur naktis nuves. Žiūrovui neaišku, kur dokumentika, o kur – fikcija, filmo siužetas išbluręs, o muzika (su auksiniu „Caribou“ dainos „Can‘t do Without you“ remiksu), užliūliuoja. Kai naujienas apie Lenkiją uzurpavo jų konservatyvios naujos valdžios sprendimai, filmas primena, kad auga nauja, laisvai kurianti ir švenčianti Varšuvos karta.

>> ŪSAI

Prekės ženklai – artimi Žvelgiant į prekės ženklų reklamas galima pastebėti vis pasikartojančias idėjas. Pavyzdžiui, „Coca Cola“ jau daugelį metų savo reklamose kalba tik apie laimę, „Nike“ – apie herojišką savęs įveikimą, o „Apple“ – apie išskirtinumą ir kūrybiškumą. Galėtum galvoti, kad tai tiesiog tik tam tikra pasirinkta reklamų tema ar nuotaika.

Bet gal ne tik. Jau gerą dešimtmetį vienas populiariausių būdų kurti prekės ženklus – remtis mums visiems pažįstamais archetipais.

Rašė Deimantė Tamutytė

Kolektyvinės pasąmonės dalyviai Psichologai mano, kad mūsų elgesį lemia ne tik šios akimirkos mintys ir jausmai, bet ir iš mūsų praeities ateinantys prisiminimai, užspaustos emocijos, glūdinčios pasąmonėje. Todėl ne visada galime suvokti, kodėl vienaip ar kitaip pasielgiame, ir savo elgesį valdyti. Apie pasąmonę pradėta kalbėti XVIII a., bet turbūt labiausiai šį terminą išpopuliarino Sigmundas Freudas praeito šimtmečio pradžioje. Jis sukūrė psichoanalizės techniką (jos metu analizuojami sapnai ir laisvos asociacijos), turinčią atverti kelią į slapčiausias pasąmonės kerteles. Ir vis dėlto metodas ne visai paaiškino psichikos sutrikimų turinčių pacientų elgesį.

S.Freudo mokinys Carlas Jungas, XX a. antrajame dešimtmetyje analizuodamas savo pacientų pasakojimus, pastebėjo sąsajas su senais mitais ir kitais kultūriniais pasakojimais. C.Jungui kilo mintis, kad, be individualios pasąmonės ir joje slypinčių išgyvenimų, esama ir kolektyvinės atminties. Žmogus gimsta ne kaip baltas popieriaus lapas, bet su tam tikra patirtimi, mąstymo forma, kuri yra paveldima iš protėvių ir visiškai nepriklauso nuo mūsų asmeninio patyrimo, mąstė jis.

Sudomintas atradimų gydant savo pacientus, C.Jungas pradėjo gilintis į senuosius įvairių kultūrų mitus, pasakojimus ir pastebėjo, kad galima išskirti tam tikrą ribotą rinkinį temų bei su jomis susijusius pasakojimų herojus, kurie tik su menkomis modifikacijomis atsikartoja per visą žmonijos istoriją. Yra tarsi ribos, kurių negalima peržengti kuriant istorijas. Psichologas manė, kad jo atrastos pasikartojančios temos ir jas įkūnijantys veikėjai (archetipai) atspindi pagrindines mūsų galimas patirtis pasaulyje ir dėl to mums yra be galo artimi, iškart atpažįstami ir keliantys stiprias emocijas.

Archetipai aptinkami ne tik šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiuose kaip filmai, literatūra ar memai, bet ir kasdieniame gyvenime. Kai atsiduriame grupėje žmonių ir turime spręsti kažkokią problemą, vienas, daugiau žinantis, užima išminčiaus vietą, kitas, apie kažką pajuokavęs, – juokdario, parodęs iniciatyvą – valdytojo poziciją, besirūpinantis kitais – globotojo ir t. t.

Kaip galima matyti, šios pozicijos, keičiantis situacijoms, gali kisti, bet mes nuolat jomis naudojamės.

10 // © 37O

Išsigelbėjimas Esama daugybės skirtingų archetipų, tačiau C.Jungas identifikavo dvylika pradinių, kurie simbolizuoja pamatinius žmogaus stimulus. Kiekvienas tipas turi savo vertybių rinkinį, vaizdinius, prasmes ir asmenybės bruožus. Psichologo atrasti archetipai buvo patvirtinti dau-

Prekės ženklų archetipų schema iš „Tapestry Works“

gybės kitų senuosius įvairių kultūrų pasakojimus analizavusių mokslininkų ir pritaikyti įvairiose srityse. Yra gausybė asmenybės testų, kurie padeda nusistatyti asmenybės archetipą ir sėkmingiau orientuotis gyvenime. Taip pat remiantis archetipais analizuojami ar net kuriami įvairūs kultūros produktai. Pavyzdžiui, režisierius George‘as Lucasas, remdamasis C.Jungo atradimu, kūrė legendinio filmo „Žvaigždžių karai“ herojus.

Archetipų pritaikymą galiausiai atrado ir prekės ženklų kūrėjai, kuriuos vis didėjanti konkurencija rinkoje bei vartotojų atbukimas verčia nertis iš kailio ieškant naujų, vis efektyvesnių metodų.

Nuo reklamos atsiradimo pradžios reklamų kūrėjai jautė poreikį pasakoti kerinčias istorijas ir netikėtai sukurdavo archetipines istorijas. Vis dėlto tik 2001 m. rinkodaros specialistė Margaret Mark ir edukatorė Carol S.Pearson knygoje „The Hero and the Outlaw:

Building Extraordinary Brands Through the Power of Archetype“ pasiūlė archetipus naudoti kaip įrankius prekės ženklų strategijoms kurti, ir reikalai pajudėjo. Dabar turbūt tai pats populiariausias prekės ženklo strategijos kūrimo būdas, pakeitęs prekės ženklų herojų paveikslų paišymą. Taip pat turbūt daug galingesnis, nes kuriami aiškūs ir paveikūs, visiems žinomi vaizdiniai.

Toliau tekste visi 12 C.Jungo išskirtų archetipų ir juos atspindintys prekės ženklai. Tiesa, dėl kai kurių prekės ženklų archetipų yra ginčijamasi. Tai nenuostabu, nes skirtingi autoriai tiek prekės ženklus, tiek archetipus suvokia savaip. Apskritai kalbėjimas apie archetipus – tarsi visų galimų žmogaus išgyvenimų santrauka.

Kola, kodėl tu tokia sava?

Kaip žinome, pasaulyje yra nemažai neigiamų dalykų, tad pozityviai nusi-

teikę žmonės yra itin laukiami. Tai ir yra pirmasis archetipas – svajotojas arba idealistas. Šis archetipas asocijuojasi su begaliniu optimizmu, tikėjimu gėrio pasaulyje kūrimu, utopijomis, gal net ir naivumu. Jį atspindi jau minėta „Coca Cola“, šiek tiek su vaikišku naivumu dar asocijuojami „Volkswagen“ „vabalai“ ar šeimų, ypač vaikų, džiaugsmas – „McDonald‘s“.

Ne visi sunkumai įveikiami tik pozityvumu, kartais, norint kažko pasiekti, reikia labai stengtis ir įrodyti savo vertę. Čia atsiranda kovoti pasiryžęs herojus. Jį galima atpažinti sportinę aprangą siūlančių „Nike“, „Adidas“ reklamose bei su energija ir ištverme susijusiuose „Duracell“ ar „Snickers“.

Herojaus priešingybė – paprasto žmogaus archetipas. Jis atspindi idėją, kad kartais tiesiog gera būti su kitais, pajusti vienybę ir įsitraukti į malonią kasdienybę. Šios idėjos pastebimos į

kaip niekad Atrodo, ima įsivyrauti idėja, kad šių laikų reklama turi nebe tiesiog piršti prekę vartotojui, bet būti pramoga. Archetipinis istorijų pasakojimas tai tobuliausiai atitinka, tereikia, galvojant apie savo herojų, kurti jam naujas istorijas.

Z.Freudas

Creative Commons license nuotr.

C.Jungas

vidutines ar žemesnes pajamas orientuotuose prekės ženklų, tokių kaip „Lidl“, „Ikea“, „Ebay“, „Ryanair“, „Volkswagen“ ar KFC, reklamose.

Reikia pripažinti, visi nori, kad jais kas nors nuoširdžiai rūpintųsi ar rodytų dėmesį. Jei nėra kam to daryti, būkite tikri, kad rūpinimąsi jūsų oda pareikš „Dove“, o jūsų turimu ar ateityje planuojamu vaiku – „Johnson’s Baby“, „Pampers“ ar „Nestle“. Taigi, tai globėjo archetipas. Beje, prieš kelerius metus Lietuvoje tyrimų bendrovei TNS atlikus vartotojų tyrimą paaiškėjo, kad lietuviams tai yra artimiausias archetipas. Čia verta pastebėti, kad į archetipus skirstomi ne tik prekės ženklai, bet ir patys vartotojai. Manoma, kad būtent tie archetipai, su kuriais save vartotojai sieja, bus patrauklūs ir renkantis prekes.

Nuotykių, kažko naujo troškimas – turbūt taip pat kiekvienam pažįstamas jausmas Apie tai priminti pasistengs džinsai „Levi‘s“, kelionių vadovų leidykla „Lonely Planet“, „Starbucks“ ar NASA reklamos. O dar radikalesniems potyriams ir atsisakyti įtvirtintos tvarkos kvies maištautojo archetipas. Ir nors realių maištų mūsų dienomis kyla nedaug, apie tai, kad taisyklės visuomenėje sukurtos tam, kad jas laužytume, primins MTV, „Harley-Davidson“ ar viskuo, įskaitant ir skrydžius į kosmosą, užsiimanti kompanija „Virgin“ su savo charizmatiškuoju vadovu Richardu Bransonu priešakyje.

Mums – pinigai, jums – svajonės Kad ir kaip gerai žinotume, kad stebuklai realiame gyvenime vargiai ar įmanomi, jais vis tiek norisi tikėti. Svajonės išsipildo tarsi pamojus burtų laz-

dele, viskas baigiasi gerai ir įmanoma įgauti magiškų galių, teigia energinis gėrimas „Red Bull“, į vaikystę grąžinantis „Disney“ ar prabanga apsiaučiantys „Chanel“ kvepalai. Kaip priešprieša vidutinybėms iškyla kūrėjo arba vizionieriaus, kuriančio naujas galimybes, archetipas. Šios idėjos atsispindi „Lego“, „Adobe Photoshop“ ar „Apple“ reklamose.

C.Jungas taip pat išskyrė meilę, aistrą, viliones įkūnijantį mylimojo archetipą. Pasitelkdami jį, daugelio slapčiausias aistras viliojančiomis reklamomis išjudina bei, žinoma, apsipirkti skatina apatinio trikotažo „Victoria Secret“ ar ledų „Magnum“ kūrėjai.

Kaip ir ankstesniais laikais, apie viską pasaulyje negalime žinoti, tad kartais tenka kreiptis į išminčius, kurių vietą šiais laikais trokšta užimti „Google“ ir rimtoji žiniasklaida – „The Economist“, BBC, CNN. Vis dėlto nuo rimtumo ir mąstymo lengva pavargti bei imti nuobodžiauti, tada mus gelbėja juokdario archetipą įkūnijantys draugai arba prekės ženklai. Reikia linksmintis, mėgautis, nes gyvename tik kartą, įtikinėja limonadas „Fanta“ bei saldumynai „M&M’s“ ir „Oreo“.

Galiausiai, kad viskas veiktų, reikia to, kuris kontroliuoja, užtikrina saugumą. Šiomis savybėmis pasižymi ir archetipų sąrašą užbaigia valdovas. Jo savybes atrasime vyrams ar verslo klasei skirtų aksesuarų (tokių kaip laikrodžiai, automobiliai) ir banko paslaugų reklamose. Prisiminkite „Mercedes Benz“, „Bentley“, „Rolex“, „Gilllete“, „Barclays“.

Remiasi emocijomis Prekės ženklai šiandien neabejotinai vadinami rinkodaros pagrindu. Vis dėlto prekės ženklų, dėl kurių vartotojams norėtųsi nuversti kalnus ar bent jau kelioms dienoms apsigyventi gatvėje prie parduotuvės, kad pirmieji gautų, pavyzdžiui, naująjį „iPhone“, nėra daug.

2015 m. Lietuvos vartotojų tyrimą atlikusi „Idea Group“ teigia, kad jei Lietuvoje išnyktų 78 proc. rinkoje esančių prekės ženklų, niekam tai nerūpėtų. Vis dėlto kažin ar įmanoma, kad visi produktai būtų trokštami.

JAV prekės ženklų konsultacinės įmonės „Brand Keys“ prezidentas Robertas Passikoffas teigia, kad emocinės vertės yra tai, kas skiria sėkmingus prekės ženklus nuo tiesiog lengvai pakeičiamų produktų. Galbūt kiek išpūstas pasakymas, bet teigiama, kad kai tokia didelė pasiūla, perkant mes daugiau nebesivadovaujame protu.

Atrodo, ima įsivyrauti idėja, kad šių laikų reklama turi nebe tiesiog piršti prekę vartotojui, bet būti pramoga. Archetipinis istorijų pasakojimas tai tobuliausiai atitinka, tereikia, galvojant apie savo herojų, kurti jam naujas istorijas.

Apskritai pagalvojus, įdomi transformacija. Seniau istorijas apie gyvenimą ar pamokymus viešai pasakodavo ant kokio nors marmurinio postamento užsilipę išminčiai, o dabar – prekės ženklai.

Galima nusivilti, kad dabartinių istorijų pasakojimas turi komercinę potekstę.

Vis dėlto praeityje taip pat turbūt daugelis pasakojimų buvo kuriami ne vien tik norint mus smaginti ar įkvėpti.

>> Ir šviesa telydi

Apie apskritą nulį, arba Sunaikinimą iš pamatų Su šokėju, choreografu Mariumi Pinigiu kalbėjausi likus vos kelioms valandoms iki jam išvykstant į Berlyną, kur kartu su kolegomis dalyvaus lietuviškąją šiuolaikinio šokio sceną išrankiajai Berlyno publikai pristatančiame festivalyje „Litauen tanzt“. Festivalyje Marius su scenos partneriais parodys savo naująjį darbą „(G)round zero“. Bet tam, kad sužinotum, ar laimėjai milijoną, reikia sulaukti paskutinio skambučio ar teleloto pabaigos, todėl ir mintis apie apskritą nulį palikime pokalbio pabaigai.

Rašė Edvinas Grin

Šiuolaikinį šokį (tokį, kuris kasytų man smegenis) atradau ne kaip tipinis kaunietis, t. y. ne „Auros“ šokio festivalyje, o kaip tipinis vilnietis – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Tiksliau, festivalyje organizuotų kūrybinio rašymo apie šokį dirbtuvių „NE[w]kritika“ metu. Kontempliuoti šokį tikrai nėra lengvas užsiėmimas, bet, jei erdvė, kurioje kontempliuoja rašantysis ir šokantysis, sutampa, pasidaro labai įdomu. Būtent taip tą vieną pirmųjų kartų man ir įvyko su M.Pinigio ir Manto Stabačinsko, dviejų tuo metu (ir atrodo, kad vis dar) ryškiausių vyriškų šiuolaikinio šokio figūrų Lietuvos scenoje, spektakliu „ID: nr-688e“ (vėliau pervardytu į „ID:D&G“).

Tąkart turbūt visi trys jautėmės panašiai: jaudinančiai, gal net pergalingai debiutavę: jie – kaip nuo „Auros“ šokio teatro nebepriklausantys ir savarankiškai mąstantys choreografai, aš – kaip pagaliau parašęs išties neblogą šokio spektaklio kritiką („Herojai mirė, tegyvuoja herojai“, publikuota 2014 m. gegužės 21 d. portale dance.lt). Gal ir gerai, kad greitai nusileidome ant žemės ir grįžome prie geros senos lietuviškos savikritikos – jiedu pakeitė daugiau nei pusę spektaklio, o aš, man atrodo, kuriam laikui nustojau rašyti. Iki šiol su šypsena prisimenu šią istoriją. Ypač dabar, kai, praėjus beveik trejiems metams po tos herojiškos premjeros, nusprendžiu pakalbinti tą patį M.Pinigį, kuriam 2016-ieji nepašykštėjo kūrybinių užtaisų, pribrendusių premje-

rų ir gausių gastrolių (daugiau užsienyje nei Lietuvoje). Dar dėl visa ko galima pridurti, kad prieš kelias savaites jis buvo išrinktas 2016 m. Kauno MENININKŲ MENININKU. ID:LT Atsivėrusios galimybės keliauti į užsienį stipriai keičia Lietuvos teatro veidą. Takoskyra tarp šokio Lietuvoje ir kitur mažėja. Darbai ir tendencijos tampa panašūs.

Kultūriniai skirtumai ryškesni tarp kontinentų, pvz., Kinijos ar Afrikos šiuolaikinio šokio tradicijų. Kalbant apie europietišką kontekstą takoskyra mažėja. Tik galbūt mums vis dar trūksta daugiau drąsos ir laisvumo. Bet gal tokia ir yra ta lietuviška (šokio) tapatybė – stabdome save, ribojame. Norisi drąsesnio požiūrio.

KARTOS Mūsų karta tarsi siekia pasipriešinti mokyklai ir teatro tradicijoms, su kuriomis augo, mūsų veikla tarsi automatiškai manifestuoja viską, ką darėme iki tol. Atsiranda visai kitas žodynas, judėjimas.

Mūsų karta yra konkretesnė. Mes renkamės savo apimtimi mažesnius ir kuklesnius klausimus ir temas, bet juos išnagrinėjame, o vyresnioji karta yra įpratusi užsikrauti pernelyg abstrakčias ir filosofiškas temas. Mes atvirai stengiamės nuo to bėgti. Nebekurti tais pačiais pagrindais – daryti iš esmės kitaip, nei darė ar tebedaro jie. Vis daugiau lietuvių studijuoja geriausiose šokio mokyklose Europoje. Po kokių ketverių penkerių metų,

>> Skaitykla

Mindaugas Kvietkauskas UOSTO FUGA Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.

Vaiva Rykštaitė TRISDEŠIMT „Tyto alba“, 2017 m.

12 // © 37O

Havajų deivės romanas skirtas temai, kurią V.Palčinskaitė paliečia pirmajame romano skyriuje – moters trisdešimtmečiui kaip „point of nuo return“ stadijai.

Sąsajų dar daugiau – kaip ir poetės mama, prozininkės autobiografinė herojė gimdė per karą tame pačiame Kauno mieste.

Nors V.Rykštaitė remiasi tikra savo prosenelių biografija, jos pasakojimas yra fikcinis. Ir čia tas nemirtingas kūrybos paradoksas – įtraukia labiau nei V. Palčinskaitės pasakojimas pagal tikrą gyvenimą.

Rašytojos pagrindinė veikėja 29 metų Londone gyvenanti mergina bando suvokti tapatybę ir moteriškumą nesėkmingai rinkdamasi vyrus ir apmąstydama savo „genties“ moteris. Drungną kasdienybę Londone pasakotoja sutirština atsiminimais iš vaikystės, reminiscencijomis iš prosenelių patirties. Pamažu

ryškėja, kad mergina, kad ir kiek bandytų išsilaisvinti iš lietuviškų – ar veikiau posovietinių – papročių, vis tiek lieka pažymėta nelemta genties dėme: „Nesvarbu, ką dariau, kur ėjau, visas tolesnis likimas, atrodė, priklausė nuo to mistinio mistiško VYRO.“ Herojės karma – tai nusižeminimas.

Nors priskirtinas populiariajai literatūrai, romanas „Trisdešimt“ nėra vien pigus skaitalas apie meilę – turi ir motyvuotą egzistencinį pagrindą. Labai tinka merginoms, kurios taip stengiasi, kad jau nė nepastebi vietoje antakių nešiojančios akvarelę. Tinka trisdešimtmetėms, kurios po atsitiktinio vieno nakties nuotykio tiek save užgraužia, kol nuzulina rožinio rutuliukus.

Ir ne taip jau dažna lietuvių autorių prozoje, kad nepavykusios erotinės scenos pavaizduotos vykusiai.

Kai jau manai, kad kilnios ir taurios knygos šiais išskydusiais laikais neberašomos, kai vis nuožmiau atidą ir jautrą keičia pretenzija ir narciziškumas, o viešiesiems veikėjams, užuot atsigręžus į turtingą paveldą ir kanoną, rūpi apsistatyti laikinais stabais – net jeigu tas stabas bus jis pats, literatūrologo M.Kvietkausko eseistika grąžina pasitikėjimą lietuvių kultūros išskirtinumu ir humanitarikos misija, idealais.

Knygos tekstuose pasakotojas, keliaudamas po primirštas Vilniaus kultūros erdves ir kitus Europos kraštus, rekonstruoja ištisą epochą, atmintį įgalina dabarčiai ir ateičiai – ir pasakoja vietomis bemaž detektyviniu stiliumi, kad skaitytojas pats pasijunta veikiąs Milošo ar Glaubico Vilniuje.

Ypatinga šios knygos tekstų ypatybė – susitapatinimas. Pasakotojas, tirdamas Lietuvos kultūros ženklus ir reliktus, asmenybes ir likimus, taip giliai ir atvirai įsitraukia į pra-

ėjusio laiko sąlygas ir istorijas, kad regisi pats esąs tų įvykių dalyvis ar liudininkas. Antai, svarstydamas apie Vlado Drėmos atsidavimą atkuriant dingusio Vilniaus architektūrą, M.Kvietkauskas kelia prielaidą, kad meno istorikas savo statusą sutapatindavo su praeities situacijomis. Ši analogija tinka pačiam M.Kvietkauskui – kiekvienas autoriaus judesys yra prisotintas turtingo Lietuvos kultūros paveldo.

Ne tik M.Kvietkausko dar 2004 m. aprašytam Kipro konfliktui, bet ir Lietuvos dabartinei realybei, kai valstybę groteskiškai išsiūbuoja tokios temos kaip dirbtinis apvaisinimas, išperkamoji visureigių nuoma ar beržinė košė, puikiai tinka ištara iš „Uosto fugos“: „Svarbiausia šio nesibaigiančio konflikto priežastis – dvasinio kilnumo trūkumas; tad kas kitas, jei ne rašytojai, gali jį sumažinti.“ Ir ši knyga tiks tiems, kurie siekia dvasinio kilnumo kasdienybėje, kurie tikisi visuomenėje sumažėsiant barbarybės. Net jei tik po žingsnelį. Po vieną esė. Špilis po špilio iki tvirto kultūros valstybėje ir kultūringos valstybės mūro.

jeigu tik tie šokėjai sugrįš į Lietuvą, atsiras naujas šiuolaikinio šokio braižas. O mes dar esame ta karta, kuri kuria iš refleksijos, savotiško atkartojimo, kas vyksta užsienyje. Jaunoji karta jau yra dalis to konteksto.

POLITIKOS MOKSLAI Politikos studijos mano gyvenime atsirado netikėtai man pačiam. Baigdamas mokyklą norėjau stoti į aktorinį, bet aštuoniolikos metų, kaip ir dauguma, nelabai žinojau, ką iš tikrųjų noriu veikti gyvenime. Dar ir tėvai padarė įtaką, vis klausdami: „ką tu iš to aktorinio?..“ Kadangi mokiausi gerai, pradėjau galvoti apie tokią specialybę, kuri būtų ganėtinai plati. Man visada patiko antikos istorija. Aukštąjį mokslą įsivaizdavau panašiai kaip antikos mąstytojų aprašytą.

Todėl išsirinkau mokslą, kuris tarsi plačiausiai aprėpia visus pasaulyje vykstančius procesus. O teatras visada buvo šalia. Tada kartu su šokio teatru „Aura“ mano gyvenime atsirado šokis.

DEŠIMT LITŲ (apie spektaklį „ID:D&G“) Suvokimui, apie ką apskritai Lietuvoje gali kalbėti šiuolaikinis šokis, ID:D&G tikrai davė daug. Ne paslaptis, kad vis dar gyvename valstybėje su labai stipriai reiškiamomis nacionalistinėmis ir homofobiškomis nuostatomis. Šis spektaklis buvo savotiškas akibrokštas visuomenėje vyraujančioms normoms ir temoms – vyriškumo, seksualumo, patriotiškumo dogmoms, tiek protestas prieš nusistovėjusias tradicijas lietuviško šokio pasaulyje. Kartais matai, kad žmonės stebi atsitraukę, kad bijo priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Su šiuo spektakliu atlikome savotišką sociologinį tyrimą.

O pradžioje atrodė, kad tai tiesiog bus spektaklis apie dešimt litų.

NAUJAS VIDINIS ŽMOGELIUKAS Su M.Stabačinsku kuriame naują spektaklį, kuris vadinsis „Meeting Meat“.

Tai spektaklis apie vidinį žmogeliuką, sėdintį tavo viduje. Dažnai elgiamės taip, kaip iš tavęs tikisi ir reikalauja visuomenė. Priešingai nei tas vidinis

žmogeliukas. Bandysime prisikasti iki jo. Visuomenėje tiek daug netikrumo, netikrų veidų, netikrų poelgių, scenoje tiek daug netikrų judesių. Dažnai matai vaizdą, kuris yra kažkoks netikras, fake‘as. Tad spektaklis apie visa tai. Turėtų pasirodyti šį rudenį. ŽIŪROVAI Vilniaus žiūrovas, kadangi sostinėje nemažai šokio renginių, yra reiklesnis ir jį sunkiau įtikinti, kad tu čia, scenoje, darai kažką svarbaus. Užtrunka laiko, kol iki jo prisikasi. Kaune jaučiamas šiltesnis ir artimesnis pačių žiūrovų buvimas tarpusavyje. Atrodo, kad Vilniaus žiūrovas yra individualistas, o Kaune žiūrovai yra tarsi visi susiję, ne po vieną atėję. Tarsi susiformuoja bendruomenės jausmas. Klaipėdoje žiūrovas nenuspėjamas. Premjera ar dešimtą kartą rodomas spektaklis – tai nieko nereiškia. Salė gali būti tuščia per premjerą, o kartais ir per dešimtą kartą rodomą spektaklį būna pilnutėlė. Labai stichiška publika.

KAUNAS – (NEBE LAIKINOJI!) SOSTINĖ Kaunas turi didelį potencialą. Daug didesnį kultūrinį potencialą, nei manoma.

Labai norisi, kad Kaunas pakeistų savo tapatybę. Visų pirma, laikas pakeisti tą laikinumo sąvoką. Žmonės tarsi linkę gyventi pagal šitas sąvokas. Tarsi būti nuolatinės laikinumo būsenos. Tarsi nežinoti, kur mes einame. Dar turime buvimo amžinai antram sindromą.

Mes esame centre, bet to neišnaudojame. Tarsi patys bijome patikėti, kad galime pasiekti labai daug. Man pačiam keliaujant labiausiai patinka antri treti pagal dydį miestai. Jie turi savo unikalumą, visai kitokią dinamiką.

Tokie miestai turi tą laisvės pojūtį, kai gali nuo visko atsitraukti, bet ir būti kultūriniame centre. Tokiuose miestuose ir norisi gyventi. Kaune jaučiuosi labai puikiai. Kaunas yra idealus miestas tapti kultūros sostine.

MENININKŲ MENININKAS Titulų ar laimėjimų neturiu daug. Menas ir kultūra – ne sportas, bet vien jau bū-

ti kažkur nominuotam – geras jausmas.

Būtent tada pradedi jausti tą sportinį azartą ir norėti laimėti. Kadangi nesu tikras kaunietis, ši nominacija mane labai pamalonino, tai tarsi įprasmina mano buvimą Kaune. Vertinu, nes tai savotiškas įrodymas, kad mane laiko miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, kad tai, ką darau ir kuo gyvenu, yra svarbu.

Mes rizikuojame tapti kažkuo ir nebijome, kad bet kada galime tapti tuo apskritu nuliu.

(G)ROUND ZERO Tai yra motyvacinis užtaisas. Norėjome sukurti spektaklio formatą, kuris ne kiek stengtųsi teigiamai ar neigiamai pažiūrėti į temą, ar ką analizuoti, bet tiesiog motyvuotų keistis. Idėja gimė žiūrint įvairius motyvacinius „YouTube“ vaizdo įrašus. Norėjosi sukurti motyvacinį spektaklį, kad po jo žmogus norėtų kažką savyje pakeisti. Šiame spektaklyje išreikalavome iš savęs labai daug to, ko nesame darę anksčiau. Norėjome išsinerti iš tų savo senų marškinių, su kuriais tave visi įpratę matyti vienodą.

Todėl ir atsirado toks naujas, man pačiam nebūdingas įvaizdis – plika galva, barzda. Šis spektaklis mums labai brangus tuo, kad jis orientuotas į procesą. Labai vertiname kiekvieną repeticiją. Daug įpročių stengėmės pakeisti. Žmonės bijo keistis, nedrįsta, galvoja, ką kitas pagalvos, – norėjome į visa tai spjauti ir suteikti drąsią motyvacinęemocinę dozę. Iš kitos pusės tai tarsi refleksija mūsų kaip posovietinės kartos. Kai, vos atsiradus kažkokiam naujam daiktui, filmui ar dievukui, tampi to apsėstas, meti viską ir neriesi iš kailio. Šituo spektakliu norėjosi išleisti tą vidinį vaiką. Ground zero reiškia sunaikinti iš pamatų, o round zero – apskritą nulį. Mes rizikuojame tapti kažkuo ir nebijome, kad bet kada galime tapti tuo apskritu nuliu.

Kažin, jeigu į šio interviu klausimus būtų atsakinėjęs ne šokėjas, choreografas, MENININKŲ MENININKAS Marius Pinigis, o pats (G)ROUND ZERO, ar atsakymai labai skirtųsi... Paklauskite jo patys.

Spektaklio premjera Vilniuje – vasario 19 d. „Menų spaustuvėje“.

Recenzavo Marijus Gailius

Vertė Liucija Citavičiūtė LINKSMOS ISTORIJOS APIE TILĮ ULENŠPYGELĮ, GIMUSĮ BRAUNŠVEIGO ŽEMĖJE

Violeta Palčinskaitė ATMINTIES BABILONAI, ARBA AŠ VEJUOS VASARĄ „Tyto alba“, 2015 m.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016 m.

Cha! Pasiutę tie vokiečių žemaičiai.

Buvo. Prieš daugiau kaip 500 metų.

Skaičiusieji Giovanni Boccaccio „Dekameroną“ ir kikenę iš senovinių anekdotinių situacijų savo knygų lentyną gali papuošti dar vienu unikalaus viduramžių teksto vertimu – Tilio Ulenšpygelio nuotykiais. Lentyną papuoš ne vien kaip kolekcinis leidinys, bet ir vizualiai – knyga, meniškai apipavidalinta dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, yra nedidelio formato, malonaus lytėjimo pojūčio, ryškiai raudonos spalvos lyg koketės lūpdažis.

Turtingam vyrui toks leidinys tiktų pasidėti raudoname kabriolete šalia akinių nuo saulės, o aukštuomenės damai – vietoje rankinuko. Žinoma, joks džentelmenas neturėtų teisės šios knygos atsiversti – ji liktų mažytė moters paslaptis.

O snobai galės ištarti draugams su neslepiamu (ir pelnytu) pasididžiavimu: „Aš skaičiau Tilį Ulenšpygelį, ką tu?“ Knygoje vaizduojamos išdaigos ir šelmystės, šiuolaikiniais standartais verti-

nant, nenusileidžia Justino Jankevičiaus pokštams. Tik dar turi ir papildomą planą – kūrinys supažindina su to meto amatais, papročiais, ydomis, paprastų žmonių pasaulėvoka.

Kaip mūsiškiai žemaičiai pasakytų: tik šik ir ėd, šik ir ėd. Tokias istorijas drąsesni tėvai gali skaityti ir mažamečiui prieš miegą – vietoje tradicinių pasakų.

Pavyzdžiui: „Jis įėjo į vieną trobą ir rado moteriškę, iš varškės spaudžiančią sūrį. Ji sėdėjo pasilenkusi, rankos buvo užimtos, o panosėje karojo ilgas snarglys.“ Šios istorijos moralas tas, kad vietoje varškėn įmušto kiaušinio užtektų ir snarglio. Arba štai kaip Ulenšpygelis nuginčija jį laukan už pagadintą orą norėjusi išvaryti meistrą: „Meistre, nieko nebus. Bezdalas neina ten, kur šalta, jis visada ten, kur šilta. Pabandykite patys: pabezdėkite, ir smarvė sulįs jums į nosį, nes atėjo iš šiltos vietos.“ Ką ir bepridursi...

Eilėraščių vaikams autorė, poetė ir dramaturgė V.Palčinskaitė buvo pasižadėjusi nerašyti autobiografijos. Nedrąsi mintis: gal gerbiamajai rašytojai ir vertėjo laikytis sau duoto pažado? Kiekviena biografija yra ypatinga – ypač menininko, bet ar kiekviena knyga apie save ypatinga? Net jei dalyvauja Metų knygos rinkimuose?

Gražių atsitikimų ir detalių netrūksta – tai ir anekdotas apie paiką saugumietį, kurį šeima apsuko apie pirštą, jo pastebėtas „buržuazines“ relikvijas įvardydama kaip revoliucionierių, tai ir liudijimas apie dar pirmame kurse išleistą poezijos rinkinį, kuris sužadino moksladraugių pavydą. Atsiminimai apie poetę Juditą Vaičiūnaitę, iškilius teatralus...

Didesnį emocinį krūvį tekstas įgyja vos šimtajame puslapyje, kur autorė vaizduoja savo gimimo aplinkybes – karo metu poetės motina ligoninėje turėjo

neišsiduoti esanti žydė. Tokių autentiškų ir emociškai pagavių atsiminimų – vienas kitas, užtat dažniau rašytoja leidžiasi į sentimentus: „Rašėme eilėraščius, mylėjome...“ O kuris poetas nerašė eilėraščių, nemylėjo?.. Arba: „Aš turtinga. Aš labai turtinga. Kitaip.“ Bet kuris skaitantis individas neištartų to paties – kad turtingas kitaip?..

Rašytojos prisipažinimas apie abortą sausu sakiniu, neatskleidžiant detalių ir patirtų išgyvenimų, yra suprantamas, tačiau kitas skausmingas biografijos faktas – skyrybos su vyru, paliudytos kone kanceliariniu stiliumi, glumina abejingumu – kam išvis apie tai pasakoti, jei skaitytojui atiduodama tik tiek?

V.Palčinskaitė gyveno neabejotinai gražesnį gyvenimą, negu paliudijo savo autobiografijoje, kuriai pritrūko šiek tiek… stiliaus. Pritrūko kvietimo skaitytojui kartu išgyventi ir patirti tai, ką autorė patyrė, išgyveno. Tad „Atminties babilonai“ – dar vienas įprastas dokumentas į ano laikmečio bylą.

„Homofobai ir seksistai, pasimetę komunistai, nors dar priklauso jiems valdžia, tuoj keis juos nauja karta. Miršta sovietynas!“ – savo debiutiniame įraše dainuoja mažiau nei prieš metus susikūrusi grupė „Crucial Features“. Su būgnininke Kotryna, gitariste Berta ir vokaliste / gitariste Meda susitikome po pamokų (merginos lanko paskutines mokyklos klases), kad jos papasakotų, kaip, pasak komentatorių, „net neuostę Sovietų Sąjungos“ gali apie ją dainuoti. „Na taip, esame jaunos, bet gyvename toje pačioje visuomenėje ir matome tuos pačius užsilikusius neigiamus dalykus“, – sako Meda, o Kotryna prideda: „Skaitai istorijos vadovėlį, bet pasižiūri aplink ir matai tą patį. Tai tokia ir istorija tada.“

– Kaip susibūrėte į grupę?

Meda: Aš ilgai ieškojau narių. Kažkada Kotrynos „Intsrag“ pamačiau jos būgnų nuotrauką. Parašiau, ar nenorėtų groti grupėje.

Kotryna: Bet aš būgnais grojau dar tik tris mėnesius ir galvojau: „Gal dar ne, geriau nereikia.“ Meda: Todėl metus tęsiau paieškas, radau bosistę Agnę, tada vėl prisistatė Kotryna, sako: taip, galime.

Berta: Aš gimtadienio proga gavau gitarą ir pagalvojau: viskas, man reikia grupės. Parašiau Kotrynai, žinojau, kad ji groja būgnais.

Kotryna: O aš pasižiūrėjau filmą „The Runaways“, supratau „noriu grupės noriu grupės“ ir parašiau Medai. Viskas kažkaip per savaitę susidėliojo.

14 // © 37O

– Internete matėme komentarų, kartais ne visai sėkmingai interpretuojančių, ką savo dainoje vadinate sovietynu.

Meda: Dainuodamos „miršta sovietynas“ mes neturime omeny, kad miršta žmonės.

Kotryna: Arba, kad norime, jog išmirtų mūsų seneliai, kaip mano tėtis pagalvojo (juokiasi). Aš į šitą dainą žiūriu kaip į išsilaisvinimo dainą, kad mes turėtume kuo toliau, tuo labiau išsilaisvinti iš visų tų stereotipų, iš homofobijos, iš seksizmo.

Meda: Manau, jog problema, kad dabar garsiausiai šneka tie, kurie...

Berta: Kurie gyvena senomis idėjomis ir senu požiūriu.

Meda: Ir kurie yra užsispyrę ir nenori keistis. O jaunesnė karta jau po truputį galvoja laisviau.

Kotryna: Iš esmės daina yra apie žmones, kurie vis dar gyvena Sovietų Sąjun-

Bū te na fe mo nt s žo min s, k ept dž izm aip yn io ia is as, išv liko m ho en er g s gi mo ti k mum no fo ū b n s s tra ija o k lab ns ir ultū iau liu po ro si oj ky s ai a p r be čiai am ūpė jo vis okų jo ki uo . an ų už me „Cr glų uo nė uc k la je, ial alb nk ė ų. ir š Fea jim ia tu o s id res“ įska ėj as pa ito sa nom s ir vo s da rūp in i ų

Te N k st u o as tra pu uk sk os e.

J u s lt tė s

Ur

bo

na

v ič iūt ė

s

„M so ir da v št pa in iet a m n u y o kr o nas ks o ja le ke !“ iv r ės ės

>> scena

goje su savo homo sovieticus mąstysena.

– Jei galėtumėte ką nors pakeisti mūsų politikoje arba visuomenėje, nuo ko pradėtumėte?

Kotryna: Kad ir ta tragedija su vaikais. Į tai turėtų atsižvelgti ir keisti įstatymus. Pakeisčiau daug įstatymų, nes jie yra nepritaikyti dabartiniam gyvenimui.

Pavyzdžiui, tas šeimos apibrėžimas – mums jis visiškai nepriimtinas, jis varžo seksualinių mažumų teises. Dar skatinčiau žmones ieškoti bendraminčių, burtis kartu, organizuoti renginius, eitynes, pokalbius, netylėti apie problemas – tiesiog skleisti žinią.

Berta: Aš norėčiau, kad žmonės taptų draugiškesni. Lietuviai vieni kitus mato kaip priešus – arba tu laimi, arba aš – o ne kaip vieną didelę kompaniją, kuri turėtų dirbti kartu.

Meda: Norėčiau pakeisti žmonių požiūrį.

– Kokios visuomenės problemos jums svarbiausios asmeniškai?

Kotryna: Alkoholizmas. Aš asmeniškai nei geriu, nei rūkau – aišku, nevengiu tų žmonių, kurie geria, bet Lietuvoje tas gėrimas yra besaikis. Ir suprantu jo priežastis – socialinė atskirtis, skurdas, nelygybė, nepriteklius, problemos darbe, asmeniniame gyvenime.

Berta: Pritariu.

Kotryna: Tada homofobija. Pavyzdžiui, turėjau bendraklasę, kuri yra pasakius: „Norėčiau sudėti visus gėjus ir lesbietes į vieną laivą ir jį nuskandinti.“ Berta: Keista, bet tikrai pasitaiko, jog kalbi su žmogumi, kurį seniai pažįsti, nukrypsti prie temos apie gėjus ir lesbietes ir staiga sužinai, kad tas žmogus yra visiškai netolerantiškas.

Kotryna: Tai aš tai merginai sakau: „O jei kada nors tavo sūnus ar dukra pasakys, kad yra homoseksualus, irgi juos skandinsi?“ Ji: „Ne, tai čia ne tas pats.“ Bet atsiprašau, tie žmonės irgi yra kažkieno vaikai. Liūdnoka.

– Kaip į jūsų nuostatas ir veiklą reaguoja tėvai?

Kotryna: Mano šeima palaiko, tėtis kartais patraukia per dantį: „Tai va, tu dabar jau feministė?“. Nu jo.

Tai ką? (Juokiasi.) Tėčio argumentas yra toks, kad jo aplinkoje yra labai daug vadovių ir kad čia nėra jokios problemos. Bet aš jam sakau, kad čia jo socialinis burbulas ir galbūt taip yra tik aplink jį. Nes, pavyzdžiui, tame pačiame Seime yra 111 vyrų ir tik 30 moterų.

Berta: Mano tėvai mane palaiko, džiaugiasi. Seniau nuomonės įvairiais klausimais skirdavosi, bet mes mėgstame draugiškai pasiginčyti, tai visada randame kompromisą.

(Juokiasi.)

Meda: Mano tėvai iš esmės palaiko, bet vis padiskutuojame apie tą feminizmą, nes, man atrodo, jie abu šiek tiek skeptiški ir kartais galvoja, kad aš radikalė.

Kotryna: Bet kartais taip ir atsitinka, būna, kad kartais feminizmas peržengia ribas ir formuoja labai neigiamą įvaizdį visai ideologijai. Kai kurios feministės griebiasi radikalios retorikos ir sudaro įspūdį, kad feminizmas siekia atimti vyrų teises, o moteris išaukštinti.

– O ką jums pačioms reiškia feminizmas?

Meda: Šią grupę ir norėjau kurti dėl to, kad, manau, Lietuvoje apie šią problemą

dar nebuvo pakankamai garsiai kalbama. Mums feminizmas reiškia įrankį, kuriuo galima pasiekti asmenybių laisvę, kuri yra suvaržoma stereotipų, nepagrįstai primestų darbų ar pareigų. Taip pat feminizmo idėjos mums yra įkvėpimo šaltinis, juolab kad jas skleidžiant galima kažką pajudinti ir gal net pakeisti kitų galvose.

– Kaip manote, ką feminizmas reiškia jauniems žmonėms Lietuvoje apskritai?

Kotryna: Pažvelgus į bendrą vaizdą, atrodo, kad kol kas nieko. Daugelis mano, kad tokios problemos nėra arba tą problemą nutyli, ypač merginos.

Meda: Dabar jaunimas, jei žino, tai ži-

no kaip trendą. Taip paviršutiniškai, nelabai domisi: „Kažkas čia visai cool skamba, tai palaikome.“ Berta: Arba mano, kad feministės yra labai radikalios, kad lenda, kiša savo nuomonę.

Kotryna: Kai kurie jauni žmonės mano, kad feminizmas yra problemos sukūrimas iš niekur. Ir kadangi įstatymuose sako, kad mes visi lygūs, tai atseit mes visi ir esame lygūs.

Meda: Geriausia yra daugiau domėtis, kad būtų galima susidaryti tikrą nuomonę apie feminizmą. Išgirdus tą žodį reikėtų ne atmesti ar iš karto priimti, bet pirma pasiskaityti.

Kotryna: Pasvarstyti ir susidaryti savo nuomonę, nes labai dažnai žmonės nuomonę susidaro iš to, ką jiems pasako kiti, patys per daug nesigilindami.

– Ar yra pasitaikę, kad kažkas su jumis elgėsi kitaip tik dėl to, kad esate merginos?

Meda: (atsidūsta).

Berta: Dažnai.

Kotryna: Aišku.

Berta: Vienas labiausiai nervinančių dalykų, kai tiesiog stovint stotelėje vyrukai pradeda visaip kalbinti. Būna labai nemalonu. Ir šiaip pastebėjau, kad daug jaunesnių vaikinų Lietuvoje į merginas žiūri daugiau kaip į prikolą ar kokį daiktą – oi, reikia nusičiešint – o ne kaip į žmogų.

Kotryna: Arba būna, kad eini pirkti būgnų lėkščių arba stygų gitaroms, ir pardavėjai netiki, kad mergina perka tokius daiktus sau, o ne draugui.

Meda: Mano draugė norėjo būt automechanike, tai į ją visi labai kreivai žiūrėjo.

Kotryna: Arba kad ir šiandien – į mokyklą atvažiavo iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto pristatyti mokymo įstaigą. Mergina, pasakojanti apie matematikos ir informatikos fakultetą, sako: „Visos merginos, eikite čia, nes jus berniukai čia ant rankų nešios, kadangi ten visai nėra merginų.“ KĄ? KODĖL? NE! Ne dėl vaikinų reikia stoti į universitetą, o dėl savęs.

– Kaip manote, kokia situacija yra tarp jaunimo: jie įsitraukia į visuomenės pokyčius, į tas problemas, kurios jiems svarbios?

Kotryna: Sunku pasakyti, nes neaišku, ar taip yra tik mūsų socialiniame burbule, ar visur aplinkui. Nes kartais, kai susigyveni su žmonėmis, kurie supranta tave ir palaiko tavo idėjas, kurie kartu juda į priekį, tai atrodo, kad viskas tik geryn. Bet paskui susiduri su, pavyzdžiui, bendraklasiais.

Berta: Yra žmonių, kurie žino problemas ir bando jas spręsti. Pavyzdžiui, turiu vieną draugę, kuri, atsiradus bet kokiai problemai, bando kažką daryti. Tarkim, mokykloje labai tyčiojosi iš vieno berniuko, tai ji ėjo pas mokytojus, kalbėjo apie tai per pamokas. Bet yra ir tokių žmonių, kuriems, atsiradus problemai, lengviausia pasakyti, kad viskas š… ir kad vienas nieko nepakeisi.

Meda: Man tai labai trūksta aktyvumo iš jaunimo. Tiek reiškiant nuomonę, kaip mes bandome daryti, tiek apskritai veikloje. Pavyzdžiui, grupių tikrai galėtų būti daugiau, kad ir tų pačių garažinių, kad ir lievų, bet kad žmonės kažką veiktų, kažkuo užsiimtų. Nes kiek žinau pavyzdžių, kai jaunimas tiesiog kapoja kokį LOL’ą* užsidarę kambary…

(Visos juokiasi.)

*Įnirtingai žaidžia kompiuterinį žaidimą „League of Legends“.

>> KLAUSYKLA

Recenzavo: Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

„Antonio Risqué“ „Bond“ (EP) s/r Gera stebėti, kaip Lietuvoje kuriasi šviežios punk grupės, į sceną įnešančios subžanrus, kurių trūko. Vilniaus „Antonio Risqué“ savo pašėlusiu debiutiniu EP taikosi į emo nišą. Ne dėl dažytų akių ir kirpčių, kaip emo pažinome prieš dešimt metų – nors tai irgi nėra blogai, bet dėl autentiškojo šios muzikos skambesio. Ar grupė nišą užpildo? Išties ne, jų muzika per daug linksma, o internetinis (nes koncertų dar nėra) savęs pozicionavimas per daug cool, kad duotų tikrą emo liūdesiuką. Bet tai ne priekaištas, mat grupei pavyko sukurti savitą skambesį. Šios penkios dainos yra garso takelis tiems, kurie bent vieną vasarą bandė važinėti riedlente, slapta simpatizavo Michaelui Cera ir yra jautę širdgėlą, kai pirmuosius savo Vans‘us reikia išmesti į konteinerį. Pernai triuškinančiai debiutavę „Frank Fitts“ šiai, Lietuvoje vis didėjančiai publikai, buvo pirmoji vietinė grupė, „Antonio Risqué“ stoja į kompaniją. Grupės tarpusavy eina išvien – „Frank Fitts“ bosistas albume „Bond“ dainuoja kaip pritariantis vokalistas. Muzikantų solidarumo apraiškų EP yra ir daugiau: klasiškesnių pankų „Lucky Strike“ trimitininkas (emo trimitas! pagooglink) prisijungia vienoje dainoje; albumą įrašinėjo ir suvedė kitų pogrindžio pionierių – „No Real Pioneers“ – būgnininkas. Įrašyta naudojant sovietinius mikrofonus mažoje patalpoje ir tai jaučiasi, ypač klausant it kitame kambaryje grojančių būgnų – bet turėtomis sąlygomis komanda išspaudė maksimumą. Reikia tikėtis, kad „Antonio Risque“ neužsibaigs kaip vienkartinis studijinis projektas. Bet net jeigu taip, jų EP nusipelno išgirsti daugiau nei tie 300 gerbėjų feisbuke.

„Cloud Nothings“ „Life Without Sound“

Geriausia daina: „KMR by The Gates of Dawn“ 75

Moving Pace

Šis albumas ypatingas, nes jame atsiveria žmogus iš tos kartos, kuri apie savo jausmus nekalba. Mykolas Katkus, „The Station“ įkūrėjas, vokalistas ir tekstų autorius yra Lietuvos ryšių su visuomene verslo pradininkas, vadovaujantis vienai didžiausių šalies PR agentūrų. Žiūrint pro kapitalistinius akinius – ypač sėkmės lydimas žmogus. Dėl to nelauktai gimusios jo grupės debiutinis albumas pribloškia savo tragiškumu. Atviriausiu albumo kūriniu „30“ Mykolas, tarsi kalbėdamasis su kitu 30-mečiu (ex)draugu, klausia „ar tu dar tikrai kažkuo tiki?“ ir apdainuoja savybes, kurios pirmajai po nepriklausomybės verslininkų kartai užtikrino turtus, bet išsiurbė humanizmą: perdėtą konkurencingumą („Atėjom ten, kur sakom būsim. Kodėl tuomet likom vieni?“), negebėjimą bendrauti („Kiekvienam žodžiui tenka taurė“). „Kodėl gimiau sovietinis vaikas ir vietoj hipio tapau japiu?“ – klausia jis ir tai yra viena liūdniausių eilučių Lietuvos roko istorijoje. Mums pasisekė, kad Mykolas vis dar turi hipio savyje ir nebijo išsipasakoti. Albumo tekstai yra meistriški. Muzikaliai „Išsišakojančių takelių sodas“ tradiciškas: unikalų Mykolo balsą grupė įspraudė į industrinio roko standartus, iš kurių gyvybę atėmė saugus, švarus, vietiniam rokui tipiškas dainų įrašas. Kita vertus, stipriausi kūriniai, kaip „Išėjimas“ ir jo pragariškas „Tai dangaus šturmas“ priedainis, vis tiek kelia pagaugus. Kaip muzikinis pareiškimas „Sodas“ yra tvirtas, bet tikroji albumo vertė yra kaip „pririštosios kartos“ – taip savo kartą įvardija pats Mykolas – veidrodžio. Norint suprasti šiandienos Lietuvą valdančią klasę, jį perklausyti būtina.

16 //

Geriausia daina: „30“

© 37O

0° kisielius kefyras

72

„Domino“

Simboliška, kad „Future Politics“ pasirodė dieną, kai Trumpas buvo inauguruojamas JAV prezidentu. „Austra“, Toronto queer muzikos ketvertas su latviškas šaknis turinčia Katie Stelmanis (austra – latvių šviesos deivė) priešakyje, yra per šviesmečius nuo Trumpo bigly pasaulio vizijos. Dar iki rinkimų parašyta „Future Politics“ yra grupės reakcija į šiandienę politiką, įkvėpta Naomi Klein tekstų apie klimato kaitą ir mokslinės fantastikos filmų, siūlančių alternatyvios visuomenės utopijas. „Laikas kurti vizijas, kurios bus radikaliai kitokios už viską, ką žinojome lig šiol“, – grupė deklaravo viename iš albumo vaizdo klipų. Jaučiant dabartinę Amerikos, taip pat ir Lietuvos, būseną, kada politikai atrodo neįgalūs spręsti problemas (kodėl – fenomenaliai išanalizavo britų dokumentalistas Adamas Curtis naujajame filme „Hypernormalisation“), sunku įsivaizduoti geresnį laiką tokiam albumui atsirasti. Žinoma, svarbiausia yra muzika, bet ja „Austra“ visada pasirūpina. Operiškas Stelmanis vokalas tradiciškai kontrastuoja su šaltais kompiuteriniais ritmais ir sintpopinėmis melodijomis. Kas nauja – tai albumo ramybė. „Austrą“ pasauliui pristatęs 2011ųjų albumas „Feel It Break“ turėjo platų nuotaikų spektrą: nuo žemų dažnių garsiakalbius testuojančio tamsaus „Beat and the Pulse“ iki žaismingos „Lose It“. Tai puikūs kūriniai, prie kurių visada gera sugrįžti. Prie „Future Politics“ norisi grįžti taip pat. Albumas nesiūlo magiško plano, kaip mums visiems sugyventi, bet yra geras garso takelis pradėti apie tai galvoti.

Geriausia daina: „I Love You More Than You Love Yourself“

„Carpark Records“

100

„The Station“ Išsišakojančių takelių sodas

„Austra“ „Future Politics“

100

Jei zombių apokalipsė pagaliau įvyks ir iš naujų Amerikos roko grupių galės išsigelbėti vienintelė, lai tai būna klivlandiečiai „Cloud Nothings“. Iš pirmo žvilgsnio – dar vieni akiniuoti bičai su gitaromis ir languotais marškiniais. Tačiau jų muzika užvaldo. Purvinas lo-fi garsas, pop-pankiškos melodijos, slacker‘iškas grupės lyderio, dėl muzikos mokyklą metusio Dylano Baldi vokalas sukuria šį tą daugiau negu atskirų elementų suma. „Cloud Nothings“ geba įkūnyti nostalgiją laikui, kuriame niekada nebuvai. Jie tai darė ir ankstesniuose albumuose, padovanodami dainas, suteikiančias stiprybės sunkiausiais momentais – išsiskyrimo terapija „I‘m Not Part of Me“, nusiraminimo himnas „Stay Useless“. „Life Without Sound“, trečiasis grupės albumas, yra panašus, bet nekopijuojantis. Jis netikėtai optimistiškas. Tiksliau – realistiškas, sakantis, kad „viskas su tavimi gerai“ (daina „Things Are Right With You“). „I want a life, that‘s all I need lately“, kitame kūrinyje dainuoja Baldi, elementariausius žodžius gebėdamas paversti tiek daug reiškiančiais. Albume jis prisipažįsta, kad „I‘m not the one who‘s always right“ (daina „Internal World“) – tai irgi yra gerai. Grupė šį albumą taikliai pavadino new age muzika. Tik, dėl savo pačių ramybės, nebandykite pagal jį medituoti. „Life Without Sound“ nėra stipriausias įrašas grupės diskografijoje, bet jis įtvirtina Baldi ir kompanijos autoritetą scenoje. Amerikietiško indie gerbėjai turi savus klasikus: „Pavement“, „Pixies“, „Weezer“. „Cloud Nothings“ tęsia jų tradiciją ir vieną dieną atsiras greta.

Geriausia daina: „Things Are Right With You“

91 100

Visus albumus išgirskite „Spotify“ ir kitose klausymo platformose. „Antonio Risqué“ – „Bandcamp“.

83

100

Donny Montell #BLCK Gyva muzika

Šis albumas vienuose apdovanojimuose pripažintas metų geriausiu Lietuvoje. Tad sugrįžkime prie jo.

Ko nedaryti, kai kuri baltą juodaodžių muzikos imitaciją? Nepavadinti savo albumo #BLCK. Tiesiog. Nedaryk to. Ko nedaryti, kai esi susituokęs jaunas tėvas ir žiniasklaidoje konstruoji savo, kaip šeimos žmogaus, įvaizdį? Nesifotografuok pusiau nuogas su netikromis tatuiruotėmis ant albumo viršelio ir nedainuok „fk me like you like“. Nieko blogo būti seksualiam ir dainuoti apie seksą – priešingai, droviai mūsų popscenai to trūksta. Donny atveju viskas atrodo klaustrofobiškai. Donny yra neabejotinai stipriausias Lietuvos popscenos artistas šiandien. Jis puikiai dainuoja, šoka, o kiekvienu viešu pasirodymu demonstruoja manieras. Tačiau jam kuriamas dominuojančio, blogo vyro įvaizdis, įkūnytas albumo dainose „Don‘t Touch Me“ ar titulinėje #BLCK, atstumia. Donny geriausiai skamba, kai būna tuo, kuo, atrodo, iš tikrųjų yra: geru berniuku. Ir čia nėra nieko gėdingo. Smagiausia albumo daina „Fly“ kviečia skristi aukštyn, kai kiti tave nori išlaikyti ant žemės. Tai yra žinia, kuria iš Donny lūpų galima patikėti. #BLCK yra didžiulis žingsnis į priekį lietuviškai popmuzikai technine prasme: pagaliau tai yra dainos, turinčios hukus. Vakarietiško standarto popmuzika. Daugelį dainų kūręs naujos kartos prodiuseris lietuvis „Echoes“ yra talentas, parašęs ir geriausią šių metų lietuviškos „Eurovizijos“ dainą – Paulos atliekamą „Let U Go“. Jis žino, kokia muzika dabar karšta, ir geba ją sukurti. Vis dėlto, jeigu „The Weekend“ gali skambėti kaip kiečiausias bičas pasaulyje dainuodamas „I‘m a motherfckin‘ starboy“, nereiškia, kad tokį patį swag turi ir Donny. Ir dėl to Donny nėra blogesnis. Jis tiesiog kitoks. #BLCK yra albumas, kuriame Donny bando būti tuo, kuo nėra. „Geriausias metų albumas“? T.Y.L.A. apdovanojimuose – taip.

Geriausia daina: „Fly“

63

100

70 100 absentas

spiritas

>> eiti ar neiti

>> už kadro

Tikslas – pasiekti Vasario 16 d. Lietuvos kino teatrų repertuaruose pasirodo patriotizmo dvasia alsuojantis Donato Ulvydo režisuotas filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, pasakojantis apie našlaitę aktorę. Ji atvyksta dirbti į Kauno Nacionalinį dramos teatrą ir įsisuka į melo, keršto, pavydo ir išdavysčių verpetą, tačiau tuo pat metu patiria pirmąją meilę. Susitikome su režisieriumi pasikalbėti apie šio filmo kūrybinį procesą ir kino kūrimą apskritai.

– Kodėl nusprendėte, kad veiksmas vyks teatre?

– Tai nėra filmas apie teatrą. Į jį mus nuvedė istorija ir pasirinktas laikmetis. Teatras sovietmečiu buvo tas gyvas nervas, kuriame, mano nuomone, atviriausiai pasireikšdavo kova už laisvę. Teatre naudodamas Ezopo kalbą galėjai ištransliuoti labai stiprią žinutę. Be to, pamatęs spektaklį, tu pats lieki nepakaltinamas – niekas nepagavo, nenufilmavo, nesustenografavo. Tuo ypač garsėjo režisierius Jonas Jurašas. Jis tai darė tiek Maskvoje statydamas „Makbetą“, tiek Lietuvoje – „Barborą Radvilaitę“, „Mamutų medžioklę“ ir kitus spektaklius. Mes tai jautėme, todėl pats laikmetis ir atvedė mus į teatrą. Be to, J.Jurašo asmenybė turėjo labai didelės įtakos mano paties gyvenimui. Režisieriumi tapau, nes, būdamas moksleiviu, pamačiau jo spektaklį „Smėlio klavyrai“. Tada nežinojau, kuo noriu būti užaugęs. Pamatęs šį spektaklį pradėjau domėtis kultūra. Teatras kine nėra pati lengviausia tema, ypač plačiosioms masėms. Bet tikimės, kad mums pavyko papasakoti paveikią istoriją. Vis dėlto pagrindinė filmo tema yra laisvė ir žmogaus pasirinkimas.

– O kodėl veiksmas vyksta Kaune, o ne Vilniuje?

– Filmo herojaus – teatro režisieriaus – prototipas ir yra J.Jurašas. O jis kūrė Kaune. Romo Kalantos susideginimas yra labai svarbus filmo siužetui – tai įvykių užuomazga. Tai, kaip žinote, taip pat vyko Kaune. Pati istorija automatiškai mus nubloškė į Kauną.

18 // © 37O

– Kiek rėmėtės tikrais įvykiais, istorinėmis detalėmis, o kiek filme yra jūsų kūrybos?

– Iš tikrųjų sunku pasakyti net ir man, ko filme yra daugiau – tikrų dalykų ar fikcijos. Siužetinė linija yra visiškai išgalvota: kas ką myli, kas ko nemyli, kas pas ką ateina, kas kam priešas. Bet tai, kas lemia veikėjų veiksmus, kaip reaguoja pasaulis, tuometė milicija ar KGB, ką šneka žmonės, kuo jie gyvena, kokios jų vertybės, ko jie bijo – visi šitie dalykai yra paimti iš to laikmečio realybės. Iš realybės paimta labai daug detalių, jų gausu tiek filmo apipavidalinime, tiek siužete. Pavyzdžiui, filme yra toks momentas – teatras pakviečiamas suvaidinti spektaklį kolūkyje. Jo valdžia nori kažkaip atsidėkoti, bet juk pinigais atsiskaityti negali, tai bando su aktoriais atsiskaityti jiems atveždami sunkvežimį kaulų, nuo kurių nugramdyta mažiau mėsos nei įprastai. Ši ir kitos detalės atkeliavo iš amžininkų pasakojimų. Dar jie pasakojo, kad aktoriai kartais gyvendavo teatro grimo kambaryje. Ten gyvena ir mūsų herojė. Be to, anų laikų reliktų galima rasti pačiame filmo apipavidalinime – pavyzdžiui, sutirštinto pieno indelį, spausdinimo mašinėlę, o Laisvės alėjos eitynių scenoje stovi moskvičiukas būtent su tokiais numeriais, koks buvo užfiksuotas KGB nuotraukoje. Taigi, mes labai pagarbiai žiūrėjome į laikmetį ir istorinius faktus.

De­ja, „Ma­dos in­ jek­ci­jos“ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­

– Ar vykdėte istorinį tyrimą? Kaip?

– Vienas įdomiausių kino gamybos etapų yra pasiruošimas. Kai tu pradedi įsimylėti herojus, laikmetį, žiūri daug nuotraukų, skaitai knygas, renki amžininkų prisiminimus ir pan. Rastą medžiagą gali įveiksminti, įprasminti ir taip prisodrinti filmą tikrų detalių, netgi dialogų. Filmo vietoje, kur susidorojama su vienu pagrindinių herojų (režisieriumi), yra pasakoma žodis žodin tai, ką Maskvoje iš komunistų partijos galvų išgirdo J. Jurašas. Visokiausių detalių sužinai ruošdamasis – peržiūrėdamas senas nuotraukas, dokumentų archyvus. Dailininkai

vartė to laikmečio katalogus, stebėjo madų, interjerų nuotraukas. Kartu žiūrėjome Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Algimanto Aleksandravičiaus ir kitų garsių to meto fotografų nuotraukas – taip, be to, ką prisiminėme patys ir mums pasakojo amžininkai, iš jų albumų susidarėme įspūdį, kaip atrodė tas laikmetis.

– Ar, apipavidalinant filmą, jums buvo svarbu autentika ar vizualumas?

– Mums vis dėlto buvo svarbiau autentika. Siužetą konstravome taip, kad šiuolaikiniam žiūrovui būtų suprantama, tačiau tuo pat metu norėjome atkurti realybę. Juk daug žmonių, kurie tuo metu gyveno, prisimins tą laiką. Noriu, kad jie sakytų: „Tokios ir buvo kelnės!“ ar „Mes tikrai valgydavome iš tokių indų ir gerdavome iš tokių butelių.“ Aš ilgai rinkausi iš kelių trilitrinių stiklainių – norėjau paties autentiškiausio, geriausiai atspindinčio anuos laikus. Įdomi detalė: aktorius filme atplėšia tikrą, 50 metų neliestą sovietmečio cigarečių pakelį.

Teatras sovietmečiu buvo tas gyvas nervas, kuriame, mano nuomone, atviriausiai pasireikšdavo kova už laisvę.

– Kiek truko visas filmo kūrimo procesas – nuo idėjos iki filmo premjeros?

– Nuo to momento, kai mes nusprendėme kurti šį filmą, praėjo beveik treji metai. Pradėtas jis buvo dar anksčiau.

Filmas buvo vystomas tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse, tuomet jis dar turėjo kiek kitokį stuburą. Iš pradžių negavome Lietuvos kino centro (LKC) finansavimo, pavyko tik iš antro karto, todėl gamyba užsitęsė. Tam kad filmo gamyba nebūtų nei suskubėta, nei ištęsta, reikia maždaug poros metų. Vien scenarijui reikia bent pusės metų. Po to lauki žalios šviesos – reikiamo finansavimo. Tada prasideda pasiruošimo procesas, kuris trunka nuo trijų mėnesių iki pusės metų. Filmavimo periodas dažniausiai užsitęsia porą mėnesių, nors filmuoji tik 30–40 dienų. O filmui pa-

žiūrovų širdis

Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos Astos Martinonytės

Kartais net sakau, kad Jonas yra mano alter ego.

– Kaip jūs kartu dirbate?

– Jonas yra be galo įdomi asmenybė. Jis nesisuka viešumoje, niekada nepamatysi jo fotosesijos, jis nėra buvęs nė vienoje filmo premjeroje – netgi tų filmų, kuriems kūrė scenarijus. Jo požiūris labai įdomus, bet jis jo neafišuoja, nedaro iš savęs prekės ženklo. Iš šalies būtų galima pagalvoti, kad jis yra paprastas, kuklus plunksnos brolis, bet iš tiesų, kai mes rašome scenarijų, mes su juo aistringai ginčijamės, keikiamės, o svarbiausia – kartu suvaidiname beveik kiekvieną dialogo eilutę. Kitaip tariant, išgyvename visą scenarijų ir galime atsakyti už kiekvieną žodį ir paaiškinti, kodėl mes jį pasirinkome. Nežinau, kaip dirba kiti, bet tai labai padeda.

baigti reikia dar trijų keturių mėnesių: montažui, vaizdo ir garso postprodukcijai, muzikiniam garso takeliui.

– Jūs nuo pat savo karjeros pradžios, t.y. nuo dokumentinio filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (2008), dirbate su scenaristu Jonu Baniu. Kaip jūs tapote tokiu stipriu tandemu?

– Jonas man visada sako, kad tau laikas susirasti kitą scenaristą. O aš visada jam atsakau, kad aš draugų neišduodu. Tačiau kartu dirbame tikrai ne iš lojalumo.

Aš manau, kad kokybė laikui bėgant tik gerėja. Kai tu susikalbi, kai pažįsti vienas kito vertybinį pamatą, kai tu žinai, kur nuomonės sutaps, kur – ne. Santykių srityje tik po daugelio metų kartu gali visiškai pasitikėti partneriu. Tai čia lygiai tas pats. Mums nebereikia koketuoti – iškart galime sėsti ir dirbti. Be to, atitinka mūsų pasaulėžiūra, požiūriai į politiką, kiną ir t.t. Man nebūtų problema dirbti ir su kitu scenaristu, tačiau tokiu atveju Jonas kaip draugas ir kolega būtų vienas pirmųjų, kuriam parodyčiau filmą.

– Jūsų ankstesnius vaidybinius filmus būtų galima priskirti prie komercinių filmų. Ar priskirtumėte prie jų juostą „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuri yra pirmas LKC paremtas jūsų vaidybinio kino projektas?

– Pirmiausia, susidūręs su šiuo klausimu, visada bandau pasakyti štai ką: kinas yra ekranas prieš kėdes. Kėdėse turi sėdėti žmonės. Jeigu filmas sukuriamas, o kėdės lieka tuščios, jose niekas nesėdi, tai aš manau, kad tai yra blogas kinas. Sakyti, kad tas kinas, į kurį ateina daug žmonių yra komercinis, negalima.

Aš norėčiau rinkoje pakeisti požiūrį į sąvokas. „Žiūroviškas“, „komercinis“ – mes kartais dalykus vadiname netikrais vardais. Dėl to, kad į Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ prieš pusę metų išparduodami bilietai, jis juk netampa komercinis. Aš nepritariu tokiam skirstymui. Mano tikslas yra ne užpildyti kėdes, o pasiekti žiūrovus. Bijau, kad jeigu man pasiseks jas užpildyti, daug kas sakys, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra komercinis filmas. Man dėl to apmaudu. Žodis „komercinis“ man atrodo net nesusijęs su kinu. Aš sakyčiau, kad kiną reikia skirstyti į skirtą žiūrovui ir arthouse. Pastarasis kinas yra skirtas autoriui parodyti save. O „Kalifornijos svajos“, „Neliečiamieji“ ir pan. yra arthouse ar „žiūrovinis“ kinas? Tai filmai, kurie ir išsiskiria savo meniniu lygiu, ir pelno pripažinimą festivaliuose, apdovanojami ir pan. Bet svarbiausia, jie pasiekia žiūrovų širdis. Man tai yra Kinas iš didžiosios raidės.

– Jūsų filmuose dažniausiai pasitaikančios temos yra lietuvybė, laisvė.

Kodėl šios temos jums svarbios? Kodėl nekuriate, pavyzdžiui, emocingų dramų apie žmonių santykius?

– Kol kas nesu sukūręs nė vieno filmo, kuris eitų iš mano sielos gelmių. Visi mano kurti filmai pas mane atėjo kartu su kažkieno prašymu juos režisuoti. Žil-

vinas Naujokas paprašė sukurti „Tadą Blindą“ ir „Kaip pavogti žmoną“, Živilė Gallego atėjo su „Emilijos iš Laisvės alėjos“ idėja, Rasa Miškinytė – su „Vabzdžių dresuotoju“, kuris jau netgi turėjo scenarijų. Bet tai nereiškia, kad jei filmus man pamėtėjo likimas, jie nėra mano kūdikiai. Tu pradedi filmą ir jį myli kaip savo.

Pavyzdžiui, jau dabar „Emilija iš Laisvės alėjos“ vadinama tiesiog nauju D.Ulvydo filmu. Tai natūralu – tu filmui atiduodi visą save. Bent jau režisierius vienu metu gali degti tik vienu filmu, nes atiduoda didelę dalį savęs.

Kalbant apie laisvės ir lietuvybės temas, aš jaučiu, kad manyje yra tarsi įsiūtas kažkoks nepamatuotas patriotizmo jausmas. Šios temos mane jaudina kaip pilietį ir kaip žmogų, kuris yra prieš mitingą savo rankomis siuvęs trispalvę. Visa tai man yra svarbu, nes pergyvenau dvi skirtingas sistemas. Aš žinau, kas yra sovietinė, kas yra laisva Lietuva, todėl laisvė man yra didelė vertybė. Aš didžiuojuosi mūsų kalba, sporto, kultūros pasiekimais ir pan. Aš esu už ES ir glo-

balizaciją, tačiau manau, kad mes turime išlaikyti savo identitetą. Man svarbu, kad mano vaikai užaugę žinotų mūsų šalies istoriją, didžiuotųsi ja ir nekompleksuotų dėl savo kilmės, kad jiems nereikėtų bėgti. Vienas lygmuo, kai žmogus rūpinasi savo namais, o kitas lygmuo – savo valstybe. Natūrali būsena yra kovoti už tai, kur aš esu, ir norėti, kad ši erdvė būtų geresnė.

Recenzavo Goda Dapšytė

teatras ŽAIDIMAS BAIGTAS ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuaras lowair.lt

Dinamiškasis urbanistinio šokio teatras „Low Air“, kas kartą pristatydamas premjerą publikai, pasirodo vis nauju pavidalu. Debiutavę duetu Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, kurdami kitus spektaklius prisijungti kvietė ir šokio, ir teatro kūrėjus, taip rengadami dar negausų, bet gana įvairų repertuarą. Naujausiame spektaklyje „Žaidimas baigtas“ jie ir vėl šoka tik dviese, tačiau ir šis darbas – kolektyvinis kūrinys: kartu su šokėjais scenoje pasirodo jaunosios kartos kompozitorius ir atlikėjas Adas Gecevičius, spektaklio vaizdą ir koncepciją kūrė scenografė Lauryna Liepaitė, o šviesomis šoka Povilas Laurinaitis.

Spektakliui „Žaidimas baigtas“ kūrybinę komandą įkvėpė to paties pavadinimo argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro apsakymų rinkinys. Magiškojo realizmo atstovo tekstai lietuvių urbanistinio šokio atstovus paskatino pastatyti sapnų įspūdžius atkuriantį spektaklį, kurio pasakojimas atviras interpretacijoms ir kuriamas ne nuosekliai, o lipdant vaizdų koliažą, tarsi žaidžiant.

Spektaklis išsiskiria kuriamų vaizdinių intensyvumu, paprastumu ir netikėtais kontrastais. Sušoktas muštynes čia keičia megztinyje tiesiogine ta žodžio prasme pasiklystantis vyriškis, kuris vėliau virs nuo savęs paties bėgančiu Betmenu džinsine kauke, o elegantiška, juodąją našlę primenanti da-

ma, avinti įspūdingais kileriais, sušokusi neįtikimo intensyvumo gatvės stiliaus solo, virs išdykusiu velniūkščiu, aplink save sėjančiu konfeti debesis. A.Gudaitė ir L.Žakevičius šįkart kaip niekada tikslūs ir kurdami charakterius, ir atlikdami choreografinius piešinius.

Dar vienas išskirtinis šio spektaklio bruožas – gyvas kontaktas su muzika (garsu): avanscenoje kartu su būgnais (ir kitais instrumentais) įsitaisęs A.Gecevičius seka ir diktuoja šokėjų judesius, taip sceniniam veiksmui suteikdamas gyvumo ir autentiškumo. Žaismingu, ironišku, suvaldytu gatvės ritmu gyvu spektakliu „Žaidimo pabaiga“ trupės „Low Air“ kūrėjai dar kartą įrodė, kad iš buities pasiskolinti judesių elementai puikiai atspindi filosofines kategorijas, fantazijų ir sapnų pasaulis gali būti kur kas realesnis už atkuriamąją dokumentiką, o vaizdais ir judesiais scenoje neretai pasakoma kur kas daugiau nei žodžiais.

Rekomenduojama sapnuojantiesiems ryškius sapnus ir vertinantiesiems vizualų teatrą.

Nerekomenduojama mėgstantiesiems nuodugnius pasakojimus ir besitikintiesiems J.Cortázaro inscenizacijos.

Lauros Vansevičienės nuotr.

KLAMO KARAS

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuaras facebook.com/arturoareimosteatras

20 // © 370

Nenutylant kalboms apie būtiną švietimo sistemos reformą ir žiniasklaidoje nuvilnijant vis naujiems mokymo įstaigų skandalams, išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu panūdo ir pats dar neseniai dėstytojavęs jaunas režisierius Artūras Areima.

Siekdamas išdėstyti savo požiūrį į mokyklą ir mokytojus režisierius pasirinko Vokietijoje populiarią vidurinės kartos dramaturgo Kai Henselio pjesę „Klamo karas“ (2000). Klasėje tinkamą atlikti pjesę režisierius adaptavo ir perkėlė į stiklinį narvą, primenantį tardymo kambarį (scenografas – taip pat A.Areima), kurį nuolat seka vaizdo kameros (vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius).

Režisieriaus požiūris gana aiškus ir išsakomas publikai dar tik besirenkant į salę. Mokytojas Klamas sėdi stikliniame aptvare su Hanibalo Lekterio kauke. Jau pirmosiomis spektaklio akimirkomis jis nuteisiamas, mat nuo pat pradžių pristatomas kaip monstras. Toks daugiau ar mažiau vienaplanis mokytojo įvaizdis išlaikomas visą spektaklį. Keičiasi tik paties Klamo pozicija: iš pradžių jis atsisako teisintis, vėliau puola, išsisukinėja, kol galiausiai susitaiko. Taip jis reaguoja į publikos, kuriai čia suteikiamas mokinių (tardytojų) vaidmuo, tylą ar, tiksliau, dėl bendramokslės savižudybės Klamui paskelbtą tylų karą. Jis nepakėlė balo, nes bent kas nors turi laikytis principų, o ji nusižudė, nes dėl to negavo atestato. Apie tai nuolat primena už Klamo narvo visą spektaklį ramiai, net abejingai sėdinti ir gumą kramtanti Giedrės Žaliauskaitės įkūnijama mokinė.

Klamo monologas atliekamas taip, kaip geras mokinys atliktų muzikos kūrinį ar eilėraštį: nuoširdžiai ir atsidėjus sudėliojant akcentus, tvarkingai garsinant ar pritildant balsą bei lengvai provokuojant stebinčiuosius. Mokytojas čia vaizduojamas vienakryptiškai neigiamai, per konkretų pavyzdį teigiant visos mokymo sistemos neveiksnumą. Tai ne tik nėra labai tikslu ar sąžininga, bet ir nesukuria galimybių kurti ir vystytis sceniniam veiksmui. Todėl kad ir kaip detaliai būtų apskaičiuojami Klamo judesiai ar balso intonacijos, jam trūksta gyvybės, o išankstinis nuosprendis nesuteikia galimybės suabejoti, tad ir (ap)mąstyti.

Tiesa, Klamo vaidmenyje slypi kitas meistriškai sukurtas ir atliktas aspektas, bet, siekiant palikti malonumą žiūrovams jį atrasti patiems, šį kartą geriau jo neatskleisti.

Lauros Vansevičienės nuotr.

PSICHĖ

ŽIŪRĖKITE APEIRONO TEATRE (Turgaus g.16/Tiltų g.12, Klaipėda) Repertuaras apeirontheatre.net

Rekomenduojama aistringai nekenčiantiesiems mokyklos ir visko, su kuo ji asocijuojasi.

Nerekomenduojama turintiesiems labiau teigiamą nei neigiamą nuomonę apie mokyklą ir mokytojus, o ypač tiems, kurie pedagogams jaučiasi dėkingi.

Jau ketvirtą sezoną Klaipėdoje aktyviai veikiančio ir kuriančio „Apeirono teatro“ spektakliai išsiskiria originaliais tekstais, visada paremtais filosofiniais postulatais ir atidžiu, komplikuotu požiūriu į supantį pasaulį.

Naujausias režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklis „Psichė“ kiek netikėtu keliu leidžiasi ieškoti žmogaus sielos ar jos esmę atitinkančios substancijos, kurią būtų galima priešpriešinti niekiui.

Tuo metu scenoje, vaizdo projekcijos sukurtoje sterilioje baltoje erdvėje (vaizdo projekcijos autorius – Vidas Valinčius), tardomas jaunuolis išdidinta silikonine galva ir joje sustingusia liūdna veido išraiška (dailininkas – Povilas Šorys) atsitvėręs tylos siena atsisako pasiaiškinti, kodėl pajūrio miške buvo rastas užsiūta burna, kruvina ranka ir su pieštuku rankoje. Laike ir erdvėje šokinėjančiais epizodais dėliojama absurdo-detektyvinė-dekonstrukcinė Hamleto interpretacija. Hamletiška pieštukų fabriko direktoriaus posūnio, virtusio serijiniu žudiku, istorija nuolat papildoma Lietuvos žiniasklaidos kriminalinių kronikų ir skandalus stimuliuojančias antraštes tiksliai imituojančiais epizodais bei įvairiais šešėlių teatro ir lengvo grotesko elementais, taip nuolat didinant sceninio kūrinio estetinį, siužetinį ir prasminį tankį. Nepamirštama pridėti ir žiupsnelį ironiškų komentarų šiuolaikinio teatro tendencijų atžvilgiu. Tad visko čia tikrai daug. Gal kiek ir per daug.

Stebint spektaklį visiškai akivaizdu, kad jaunosios režisierės nesiekia žiūrovams suteikti lengvos pramogos, veikiau atvirkščiai, nori juos priversti nuolat spėlioti ir mėginti patiems susidėlioti pasakojimo grandinę. Negalima nepastebėti ir mėginimo priversti susimąstyti apie amžinąsias sielos amžinumo ir kasdienybės brutalumo

KAULINIS SENIS ANT GELEŽINIO KALNO

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuaras teatras.lt Pelenių, miegančiųjų gražuolių, pepių ilgakojinių ir daktarų aiskaudų pripildytame vaikiškų spektaklių pasaulyje pasirodė įspūdinga lietuviškos pasakos inscenizacija, kaip niekada ryškiai primenanti mūsų tautinės kūrybos mistiškumą ir vaizduotės galią.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį pagal Jono Basanavičiaus užrašytą pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ ir grafikos klasikės Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės knygų iliustracijas režisavo jaunas režisierius Jonas Tertelis. Jam į pagalbą teatras metė iš tiesų įspūdingas kūrėjų pajėgas: kostiumus spektakliui sukūrė Sandra Straukaitė, muziką – kompozitorius Gintaras Sodeika, scenografiją – Paulė Boculaitė, o ją įgyvendinant talkino dailininkas skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis. Kiekvienas iš jų savaip atkūrė ir interpretavo ne tik pasakos herojus, bet ir įspūdinguosius B.Žilytės įvaizdžius, ne vieną lydėjusius vaikystėje ir žvelgusius iš pasakų knygų. Šias vizualines interpretacijas į visumą sujungia Manto Bardausko vaizdo projekcijose atgiję B.Žilytės piešiniai.

Iš kino į teatro sferą perėjęs režisierius aktoriams padiktavo vis rečiau sutinkamos sąlygiškos vaidybos stilių, kurdamas keisčiausių būtybių kupiną pasakos pasaulį, per kurį keliaujantys Ryčio Saladžiaus Žmogysta ir jo sūnus, Gedimino Rimeikos Bernelis pažįsta ne tik skirtingas jo šalis, bet patiria esmines pamokas. Tiesa, visų pirma vaikams skirtame spektaklyje režisierius nevengia baisesnių pasakos elementų, atvirkščiai – juos akcentuoja taip kurdamas ne spalvotų debesėlių, bet pavojų ir iššūkių kupiną pasaulį, labai artimą realiajam, bet pakankamai tolimą, kad išgyventas išgąstis galėtų virsti ap-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

mąstymu. Kaip ir būdinga pasakoms, ir šios laukia laiminga pabaiga, tad galima ir truputį pabijoti.

Nors atrodo, kad būtent laimingos pabaigos inkrustavimas į mistiškąjį Povilo Budrio meistriškai kuriamo Kaulinio senio pasaulį tapo vienu sunkesnių ir ne iki galo nugalėtų iššūkių (kaip ir gana netikėti apšvietimo sprendimų pasirinkimai). Tačiau reikia pripažinti, kad kartu su kūrybine komanda J.Terteliui pavyko sukurti mūsų teatrui nebūdingo vizualumo, ryškių, aiškių įvaizdžių kupiną spektaklį, kuris kartu palieka pakankamai erdvės skleistis ir įvairaus amžiaus žiūrovų vaizduotei.

Rekomenduojama užaugusiesiems su B.Žilytės iliustruotomis knygomis ir jų auginamiesiems.

Nerekomenduojama jaunesniems nei šešerių ir labiau tikintiesiems vaivorykštiniais vienaragiais nei raganiais ir burtais.

Monikos Penkutės nuotr.

kategorijas. Spektaklyje kuriamoms dramaturginėms konstrukcijoms vis dėlto pritrūksta preciziškumo ir saiko jas komplikuojant, o kalbinėms – tikslumo ir dinamikos. Atrodo, kad „Apeirono teatrui“ būdingas noras patalpinti nedetalizuotus veikėjus ir abstrakčias situacijas menamose erdvėse/lokacijose vietoje apibendrinto vaizdo, deja, dažniau sukuria neišbaigtumo efektą. Žiūrint šio teatro spektaklius ima atrodyti, kad jo kūrėjos kiek per anksti apsistojo stilistikos paieškose, tačiau ši dekonstruoto, šiuolaikinės provincijos (požiūrio, ne kokybės prasme) standartais perdėlioto, moterų (tiesiogine prasme) užkapoto Hamleto, kurio Ofelija gretinama su siela, versija intriguoja ir stebina.

Rekomenduojama mėgstantiesiems klasikos transformacijas ir palankiai/atlaidžiai žvelgiantiems į jaunatvišką maksimalizmą.

Nerekomenduojama teatrą vertinantiesiems pagal griežtai apsibrėžtus standartus ir tvirtai žinantiesiems, koks teatras jiems (ne)patinka.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šį mėnesį mūsų lentyna ypatinga, joje yra dalykai, sukurti Lietuvoje per pastaruosius 100 metų. Tiksliau – nuo tos Vasario 16-osios, kai buvo pasirašytas svarbiausias aktas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos valstybė, ir mums labai įdomu, kaip čia viskas buvo tada, kai mūsų dar nebuvo. Iš šios lentynos jau nelabai ką ir nusipirksite, bet ji pasakoja apie skirtingų dešimtmečių dizainą, kurį kūrė ir perkūrė lietuviai Lietuvoje, kai buvo laisvi ir kai ne. Alio, valio, Lietuva!

Rasos Janulevičiūtės, VDA, nuotr.

Ramūno Minkevičiaus nuotr.

.. . .

Knyga „Tarpukario Lietuvos reklama“ LIETUVA, 3–4 deš. (2015 m.)

Kelioninis motociklas MB LTSR, 9 deš.

(1981 m.)

Diz. „NEW!“, Ramūnas Minkevičius 17,90 Eur www.tarpukarioreklama.lt

Kaip lietuviškas dizainas atrodė tarpukariu? Į šį klausimą gali atsakyti viena knyga su 560 vizualinių atsakymų. Tai popierinė laiko mašina, kuri nugabens atgal į tarpukarį, kai mūsų proseneliai galėjo nusipirkti „Ford“ ar BMW automobilį, įsipilti „Shell“ degalų, pralėkti „Harley Davidson“, klausytis „Philips“ radijo, gurkšnoti „Martini“ ar „Volfą ir Engelmaną“, skalbti su „Persil“, kramtyti „Wrigley’s Spearmint“ ar „Rūtą“ ir vartoti daugybę lietuviško dizaino gaminių. Subalansuota knygos sudėtis – net 60 proc. lietuviškų produktų reklamos. Visas prosenelių kurtas ir vartotas dizainas – kaip ant lėkštutės.

Dulkių siurblys „Saturnas“ LTSR, 7–8 deš. (1963–1975 m.)

Diz. VESIG (Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykla)

Būti Londone ir „Viktorijos ir Alberto“ muziejaus knygyne rasti knygą, kurioje visas puslapis skirtas Vilniuje pagamintam dulkių siurbliui „Saturnas“ – yra WOW (aut. Micael Idov „Made in Russia: Unsung Icons of Soviet Design“). Kosmoso amžiaus ir sovietinio dizaino ikona tapęs sferinės rutulio formos siurblys net ir dabar atrodo gražus. Teisybė, dizainas buvo kiek nusižiūrėtas nuo amerikietiškos siurblių legendos „Hoover“ modelio „Constellation“ (1955 m.), bet puikiai atspindi to meto kosminio dizaino estetiką. Dar šį siurblį galima pamatyti Vilniaus energetikos muziejuje arba kokios nors močiutės sodyboje...

GRAD/„Moscow Design Museum“ nuotr.

Diz. Vygandas Ulickas, vad. A.Mizgiris

Sovietmečiui jau einant į pabaigos pradžią, akadės dizaino studentai kūrė ne tik grėblius ar magnetolas, bet ir tikrus motociklus ir net automobilius! Štai studentas Vygandas, kaip normalus hipis, įkvėptas ne Minsko gamyklos, o naujausių to meto užsienietiškų „Yamaha“, BMW, „Suzuki“, „Honda“ motociklų modelių, sukonstravo pavyzdinį 125 kub. cm klasės kelioninį motociklą, kuriuo pralėkti norėtųsi net ir be teisių... Tai kaip jums lietuviškas mocas?

Rinkinys „Vaikiškas marmeladas“ LTSR, 7 deš. (2016 m.)

Diz. „Less table“, Raisa Šmuriginaitė www.lesstable.lt, www.dizainofondas.lt

Nuo 1964 m. Vilniuje veikė tokia specializuota grafinio dizaino institucija – Eksperimentinis taros ir įpakavimo konstravimo biuras. Ten jauna dailininkė Raisa Šmuriginaitė sukūrė šią pakuotę su geometrišku marmeladu, kurį atsimena gal nebent tėtis ar mama. Pernai maisto dizaino studija „Less table“, kurianti visokius maisto potyrius ir valgymo patirtis, atnaujino šį 7-ojo dešimtmečio potyrį ir parodė jį momentinėje „Dizaino fondo“ parduotuvėje NDG. Kertame, kad šitą pirktumėte, jei būtų sugrąžinta į lentynas? „Less tabble“ nuotr.

Kėdė „KU-DIR-KA“ LIETUVA, 2006 m.

Diz. Paulius Vitkauskas 550,00 Eur www.contraforma.com

Dviračiai „Ereliukas“ ir „Kregždutė“ LTSR, 6 deš. (1951–1952 m.)

22 // © 37O

Visų pirma, tai ne šiaip kėdė su 10 kojų (nors tai irgi įspūdinga). Šiai kėdei suteiktas vardas žmogaus, kuris parašė Lietuvos himną ir pateko į istoriją kaip vienas didžiausių mūsų tautos herojų. Ir dar – ši kėdė yra vienas pirmųjų ir geriausiai į atmintį įsirėžusių naujosios kartos, jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusių dizainerių, sukurtas daiktas, nuskambėjęs per visą pasaulį: nuo Londono iki Tokijo. Linksma tai, kad lietuviško dizaino ikona tapusią dešimtkoję vis dar gali nusipirkti internete!

Prisiekiu, jei nesate mynę ereliuko ar kregždutės, tai bent jau žinote, kad čia kalbama ne apie paukščius… O apie kultinius miesto dviračius berniukams ir mergaitėms, gamintus Šiauliuose vos ne prieš 70 metų! Neįtikėtina, bet šie dviratukai dar 1954 m. buvo eksportuojami į Vokietiją, Belgiją, Meksiką, Suomiją, Graikiją, Turkiją ir netgi Indiją! Šiandien auksarankiai Lietuvos hipsteriai juos mėgsta nusipirkti senus kur nors Panevėžio ar Aleksoto turguose ir atnaujinti taip, kad net pasipūtę Amsterdamo dviračiai jiems pavydi.

„Contraforma“ nuotr.

„Baltik vairas“ nuotr.

Diz. Šiaulių dviračių gamykla „Vairas“

CRÉATION