370 nr 55 by Diena Media News

2017 birželis #55

SOCIALINIAI JUDĖJIMAI KEIČIA PASAULIO ŽAIDIMO TAISYKLES SUPRASTI „MADE IN“ ETIKETĘ

„JUNIOR A“ BUVO TEISUS

GUMA, KURIĄ MĖGAI PRIEŠ 25 METUS, GRĮŽO Į MADĄ

NETOBULAS GROŽIS

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

APIE NEĮVYKUSĮ NUŠVITIMĄ „Pirmasis selfiukas iš ten, kur gerai išsivalo kepenys ir smegenys“, – parašiau feisbuke įdėjusi savo pirmąją asmenukę (suprantama, kad su skarute ant galvos) iš Irano, po kurį pirmąją gegužės pusę su nemaža bičiulių kompanija keliavome. Na, atostogos tam ir skirtos, kad išsivalytų smegenys. Bet prie ko čia kepenys? Turbūt daugelis žinote, o nežinantiems atversiu akis, kad Irane alkoholį yra griežtai draudžiama vartoti jau beveik 40 metų, t.y. nuo Irano (arba Islamo) revoliucijos 1979-aisiais. Kitaip tariant, ne tik vietiniams, bet ir turistams jis yra neprieinamas jokiose viešose pardavimo vietose – nei parduotuvėse, nei kavinėse. Žinoma, ir ten egzistuoja juodoji rinka. Apie ją nesiplėsiu, išduosiu tik tiek, kad kartą visiškai netyčia vietinio antiislamisto (o tiksliau, senąjį persų tikėjimą zoroastrizmą išpažįstančio iraniečio) dėka teko paragauti samanės. Bet tai buvo vienintelis mūsų paklydimas kelionėje, kurią iš anksto praminėme reabilitacine.

Daugelis bičiulių į mano įrašą apie besivalančias kepenis reagavo taip, kaip ir tikėjausi – ne veltui yra toks posakis: „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.“ O ir bendras socialinis fonas buvo tinkamas kepenų ir smegenų problemoms gvildenti – feisbuke tuo metu virte virė batalijos dėl Seime pradėtų svarstyti įstatymo pakeitimų, ribosiančių alkoholio prieinamumą. „Panašu į nušvitimą“, – komentare konstatavo vienas. – „Tai jau grįšite ištroškę“, – prognozavo kitas, o tiksliau – kita. „Nes gerti niekas neįpila“, – draugės mintį pratęsė trečias. „Pats laikas keisti gyvenimo būdą“, – replikavo ketvirtas. Ir, tiesą sakant, po šio komentaro, kuris netilpo į mano socialinį burbulą, susimąsčiau. Alkoholis iš tiesų yra tapęs daugelio mūsų, europiečių (nenoriu išskirti mūsų, lietuvių, nes aiškėja, kad gal vis dėlto ir nesame didžiausi alkoholikai pasaulyje, kaip mėginama mums įteigti), gyvenimo būdo dalimi. O kokios atostogos be pasisėdėjimų su bokalu alaus ar taure vyno rankose, kartais paragaujant ir ko nors vietinio, stipresnio? Net didžiausi blaivininkai (ne abstinentai, žinoma) išvykę svetur bent jau vakarienės metu užsisako alkoholio, prieš tai išsprendę dilemą: raudonojo ar baltojo, šviesiojo, tamsiojo ar kvietinio. Irane su šia dilema susidurti nebuvo lemta. Sprendėme kitą: ar užsisakyti vietinio kavos likerio skonio nealkoholinio alaus, ar doogho (iranietiškas gėrimas, gaminamas iš vandeniu skiesto jogurto, pagardintas mėtomis), nes vandens prisigerdavome per dieną tiek, kad vakare nebesinorėjo. Ilgainiui nugalėjo dooghas – jo užsisakydavome vis dažniau, nes jis gaivindavo kur kas labiau nei tas keisto skonio nealkoholinis alus. Džiaugdavomės, jei dooghą pila į alaus bokalus – įpročio juos kilnoti ne taip lengva atsikratyti. Ir čia kalbu ne apie priklausomybę alkoholiui, o apie kilnojimo ir gurkšnojimo ritualą.

Ir žinote ką, nieko nepraradome, išskyrus pasirinkimo laisvę. Priešingai – atradome. Visų pirma, daugiau pamatėme – užuot mojavę bokalais ir nagrinėję visas esamas bei įsivaizduojamas savo problemas, vakarais vaikščiodavome po miestų gatves, aikštes, kitas viešas vietas, stebėdami, kaip linksminasi vietiniai. Na, kokios ten linksmybės, mūsų akimis žiūrint. Iraniečiai mėgsta ramiai, šeimyniškai iškylauti gamtoje: valgyti kepsninėje keptą mėsą, rūkyti kaljaną ir gerti arbatą. Iki soties prisivaikščioję, it lavonėliai krisdavome į patalus, džiaugdamiesi gavę progą ištiesti kojas. Keldavomės be jokių pabumbėjimų kuo anksčiau, kad galėtume toliau tyrinėti persiškos ir islamiškos kultūros klodus. Tose kelionės stotelėse, kur vaikščioti tekdavo mažiau, vakarais susirinkdavome prie bendro stalo ir darydavome tą patį, ką veikia iraniečiai: rūkydavome kaljaną bei gerdavome arbatą. Ir, patikėkite, buvo labai fun: juokdavomės taip, jog aplinkiniams galėjo atrodyti, kad rūkome ne tabaką, o patys žinote ką.

#55 NUMERIO BENDRADARBIAI:

LIUCIJA ADOMAITĖ FILOSOFUOJANTI MADOS ŽINOVĖ

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

KIPRAS ŠUMSKAS

Ne, to tikrai nerūkėme. Tačiau skaitinėdami kelionių gidus aptikome, kad Irane tiek vadinamieji lengvieji, tiek rimti narkotikai – didelė problema. Įtariame, kad su ja iš arti susidūrėme ir patys: labai panašu, kad gana didelį atstumą mums padėjęs įveikti autobusiuko vairuotojas buvo priklausomas nuo kažkokio narkotiko. Kitaip jo keisto elgesio paaiškinti negalėjome. Laimei, per plauką išvengėme nelaimės ir nenuvažiavome nuo kelio, nors trūko tikrai labai nedaug. Visi sveiki, išblaivėję ir pailsėję grįžome į Lietuvą.

PAPILDOMOS SMEGENYS

Bet, laimei, nenušvitę. Nušvitusiaisiais pas mus, kaip žinote, mėgstama vadinti tuos, kurie atsisako alkoholio, staiga įtiki vieną ar kitą dievą, tada mėgina savo tiesas įteigti kitiems.

GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

Panašiai kaip mūsų valdžia, kuri nušvito ir, regis, patikėjo, kad drausdami, bausdami mūsų jaunimą privers sėdėti už krosnies ir gerti pieną. Na, arba girą – čia jau skonio, bet ne pasirinkimo laisvės reikalas. Bet ar tikrai? Šiemet turbūt bus pagerinti visi festivalių lankomumo ir alaus pardavimo juose rekordai – neabejoju, kad dabartiniai aštuoniolikmečiai pamėgins atsigerti ir už kitą vasarą. Bet tai tik žiedeliai. Juk tie aštuoniolikmečiai ir devyniolikmečiai jaunuoliai, kurie kitąmet oficialiai negalės nusipirkti net alaus (ir žinoma, nematys prasmės važiuoti į festivalius), galbūt pradės ieškoti alternatyvų ir pamėgins įsigyti žolės (pataupę ir ko nors rimčiau), įdėję maždaug tiek pat pastangų, kiek jų jiems prireiks įsigyjant alkoholio. Čia dar ir savotiškas paaugliško protesto momentas atsiranda – ach, neleidžiate mums alkoholio? Išgraužkite – mes imsime narkotikų. Žinoma, jokiu būdu nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet, sutikite, maištaujantys paaugliai yra nenuspėjamas reikalas. Aš už tai, kad dabartinis jaunimas rinktųsi protestuoti ne dėl alkoholio draudimų, juolab kad tai ir nėra pagrindinė jų kartos problema. Gyvenime yra už alkoholį svarbesnių dalykų. Kad ir LGBT+, gyvūnų teisės ir t.t. Kaip tik šiame numeryje ir pristatome įvairius socialinius judėjimus bei jų istoriją. Socialiai aktyviais galima pavadinti beveik visus mūsų šio numerio herojus – tiek feminizmo idėjomis gyvenančią poetę Aušrą Kaziliūnaitę, tiek performansų ir spektaklių kūrėją Sakurako, tiek naująją lietuviškos muzikos viltį „junior a“, tiek iš Pietų Afrikos kilusį sienų tapytoją Ricky Lee Gordoną, tiek mados vadybininką, apžvalgininką, tinklaraščio bomberis.com autorių Arnoldą Remeiką-Bomberį. Ko gero, ši savybė tiesiog privaloma visiems kūrėjams – jeigu neturi ką nors svarbaus pasakyti žmonijai (ar bent jau tautai), tai ir lieki verkti sau vienas kamputyje. Geros jums vasaros. Blaivios ar šiek tiek apsvaigusios – rinkitės patys, kol dar turite tokią galimybę. Iki susitikimo liepą!

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ MALONUMĄ PASKĘSTI IDĖJOSE JAUČIANTI AKTYVISTĖ

JURGA TUMASONYTĖ

KAROLIS VYŠNIAUSKAS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

LINA ŽUKAUSKAITĖ KULTŪRINGA ŽURNALISTĖ, SUGEBANTI PRAKALBINTI NET AKMENĮ Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „37O“: 1,3,4,5,6,7,8,9,10,12,14,15, 16,18,20,22,24,26,28,29,30 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #55, birželis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>>>>ŽIRKLĖS ŽIRKLĖS

A.KAZILIŪNAITĖ: KAS YRA LAISVAS APSISPRENDIMAS? 4 // © 37O

Su rašytoja, filosofijos doktorante ir žmogaus teisių aktyviste Aušra Kaziliūnaite kalbėjomės kelionės išvakarėse, prieš jai išskrendant į Londoną ir Oksfordą dalyvauti Baltijos moterų rašytojų ture, kuriame britų skaitytojai galėjo išgirsti šiuolaikinių autorių balsą ir susipažinti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos moterų kuriamos literatūros raida nuo XIX a. iki dabarties.

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Laimos Stasiulionytės

uro, kurį organizavo Erika Lastovskytė ir Lietuvos kultūros institutas, renginiuose Lietuvai atstovavo vertėja Karla Gruodis, šiuo metu į anglų kalbą verčianti Antano Škėmos „Baltą drobulę“, ir keturias poezijos knygas išleidusi Aušra. Ji savo tekstus skaitė ne tik dviejuose renginiuose Oksforde, bet ir Londone įsikūrusiame didžiausiame Europos knygyne „Waterstones-Piccadilly“.

tebesuvokiamas kaip keiksmažodis. – Šis klausimas aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio kontekste. Na, kad ir pažiūrėjus į Amerikos prezidentą – savo rinkimų kampanijos metu jis žemino moteris, bet didelis procentas pastarųjų vis dėlto atidavė už jį balsą.

– Pristatysite anglams Baltijos valstybių moterų kūrybą. Kaip manote, ar apskritai šio regiono rašytojai pakankamai susipažinę su vienas kito literatūra? Ir koks tavo santykis su estų ir latvių kūryba? – Pastebiu, kad tvirtesnis ryšys egzistuoja tarp vyresniosios kartos literatų, ypač lietuvių ir latvių. Bet kalbant apie jaunąją kartą, manau, apie vieni apie kitus žinome mažai. Tai susiję su tuo, kad tokios nedidelės šalys kaip Lietuva, labiau domisi didesnių šalių literatūrinėmis tendencijomis. Man yra tekę dalyvauti Taline vykusiame performansų festivalyje „Non Grata“, kuriame dailininkas Reiu Tüüras (šiuo metu gyvenantis Vilniuje) pristatė savo parodą. Jis nupiešė įvairių šalių paveikslus, o aš lietuviškai skaičiau savo poeziją (ant sienų buvo eksponuoti ir vertimai į anglų kalbą). Šio performanso tikslas buvo parodyti, kad net nereikia kalbėti apie tolimus žemynus – užtenka estams išgirsti kalbant lietuviškai, ir tai yra visiška egzotika. Geografinis artumas nebūtinai nulemia kultūrinį susiklausymą. Taigi tikrai galėtume labiau pasistūmėti pažindami vieni kitus. Tikiuosi sužinoti daug naujų dalykų tuose Londono ir Oksfordo renginiuose.

– Iš ko visa tai kyla? Noro patikti, noro priimti tas sustabarėjusias lyčių taisykles? O gal tai susiję su tam tikru saugumu? – Juk ir nemaža moterų dalis kovojo prieš savo pačių teisę balsuoti. Į tai galima žiūrėti kaip į inercijos veiksmą, nes auklėjimas ir pavyzdys šeimoje nepraeina be pėdsako. Taip pat tai galime suvokti ir kaip konformistinį flirtą, nes nemažai moterų, ypač užimančių aukštas pareigas kultūros, politikos, verslo srityse, nesuinteresuotos kalbėti apie nelygias vyrų ir moterų teises, kadangi tai galėtų supriešinti jas su galios pozicijas užimančiais vyrais. Ne ką mažiau svarbus dalykas, kad didelė dalis moterų negeba savęs identifikuoti su kitomis moterimis, kurios susiduria su išnaudojimu. Puikioje Donato Paulausko knygoje „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ („Obuolys“, 2017) kalbama apie moteris, tarsi liftu pakylančias į savo karjerą. Jos nesusiduria su sunkumais, su kuriais susiduria didelė dalis kitų moterų, ir mano, kad jeigu sugebėjo kažką pasiekti, vadinasi, visos kitos tą irgi gali ir yra pačios kaltos, jei nepasiekė. Na, panašiai, kaip augęs turtingoje šeimoje ir gavęs geriausią išsilavinimą verslininkas, kuriam sekasi, stebisi, kodėl tas vargeta taip ir nepadarė karjeros, „nors turėjo tokias pačias galimybes“. Yra ir tokių, kurios apribojo save tam tikrose srityse vien dėl to, kad neva yra moterys, todėl nepatenkintos, jei mato, kad kitos nebūtinai paiso tų pačių taisyklių kaip jos.

– Įdomu būtų palyginti šiuolaikines estų ir latvių literatūros tendencijas – galbūt paaiškėtų daug panašumų, kurių net nenutuokiame, nes vieni kitų neskaitome. Ypač estų. – Iš šiuolaikinių estų rašytojų žinau Reiną Raudą. Tiesa, pirmiausia apie jį išgirdau iš filosofinio pasaulio. – Na, su juo paprasčiau, nes R.Raudas puikiai moka lietuviškai. Noriu tavęs paklausti kito, sudėtingo klausimo. Anglijoje bus diskutuojama apie kiekvienos šalies moterų literatūros raiškos ypatybes. Ar pati matai kažkokias bendras šiuolaikinių lietuvių autorių kūrybos tendencijas? – Kalbant tiek apie poetes, tiek apie prozininkes, bendra tendencija būtų tokia, jog moterys iškrenta iš didesnių literatūrinių galios žaidimų. Ir tai lemia galimybę kalbėti unikaliai, atrasti savo naują, tvirtą balsą. Dabartinių moterų kūryba FAKTAS, JOG man kur kas įdomesnė už vyrų, kurie raVILNIAUS šo tarsi žvilgčiodami per petį, siekdami STOTIES RAvyresnės kartos literatūrinio tėvelio paJONE STOtvirtinimo. Tai, kad moterys įdomesnės, VINČIOS DAŽtikrai nenutiko dėl lyties faktoriaus, na, kad gimė moterimi ir rašo būtent taip, – NAI NUO STIprocesai nulemti socialinės lyties ir gaPRIŲ NARKOlios santykių, kurie veikia ne tik kūrybą, TIKŲ PRIKLAUbet ir sociumą, savęs suvokimą, atpažiSOMOS PROSnimą ir reprezentaciją. – Manai, tikslinga vartoti tokią sąvoką kaip „moteriška literatūra“? – Neturėčiau vieno tvirto atsakymo. Kaip ir minėjau, moteriška literatūra nebūtinai nulemta biologinio fakto, o būtent savęs priskyrimo tam tikroms grupėms. Sutinku dalyvauti renginiuose, kuriuose būna vien moterys ir kalbama vien apie jas, nes žvelgiu į tai kaip į tam tikrą atsirevanšavimą. Juk kai matome vienoje vietoje susėdusius dešimt vyrų rašytojų, niekas jų nevadina vyrų diskusija, o žiūri tiesiog kaip į profesionalus. Deja, kitaip yra su moterimis, kurios, jei tik diskutuoja vienos, tai iškart tampa moteriška diskusija. Taigi pirmiausia pastebima jų lytis. Nepaisant to, manau, kad teoriškai vyriška ir moteriška literatūra neegzistuoja ir tekstas lyties neturi, tačiau dėl susiklostančių skirtingų visuomenės lūkesčių, kurie projektuojami vyrams bei moterims, skiriasi jų patirtys. Tai nėra vienintelis kūrybos šaltinis, kadangi dar turime fantaziją, tačiau tam tikros skirtingos patirtys irgi yra stiprus stimulas. – Kaip tau atrodo, kodėl moterys dažnai mėgsta save marginalizuoti, nužeminti? O ir žodis „feminizmas“ daugelio jų

TITUTĖS YRA KUR KAS LABIAU IŠNAUDOJAMOS NEI TOS, KURIOS DIRBA LEGALIAI IR TURI SOCIALINĘ APSAUGĄ.

– Šiuo metu rašai kino filosofijos disertaciją Amsterdame, garsėjančia laisvu gyvenimo būdu ir Redlighto rajonu su už vitrinų stovinčiomis pupytėmis. Kaip vertini šį reiškinį? Na, ar tai irgi tėra vienas iš moterų išnaudojimo faktų, o gal laisvas pasirinkimas? – Kyla klausimas, ar apskritai mūsų visuomenėje įmanomi laisvi apsisprendimai, nes kiekvienas esame paveikti tam tikrų sociumo dogmų, bendrai priimtų tiesų. Juk, pavyzdžiui, jeigu pati būtum augusi kitokioje šeimoje, tave suptų kitokie žmonės, turėtum kitokių patirčių tai ir tavo sprendimai galbūt skirtųsi nuo tų, kuriuos priimi dabar? Galbūt galime klausti, ar gyvendama tokioje visuomenėje, kuri iš esmės yra seksistinė, o moteris sudaiktinta ir objektyvinta, įmanoma išsivaduoti? Ar moteris, kuri priima sprendimą pardavinėti socialines paslaugas, apsisprendžia laisvai? Viena vertus, tai emancipacija ir moters seksualinės saviraiškos neužkirtimas, net jeigu jis reiškiasi per prekines paslaugas. Kita vertus, toks sprendimas gali būti padiktuotas seksistinio visuomenės pobūdžio. Manau, kad šia tema sunku rasti vieną atsakymą, bet faktas, Vilniaus stoties rajone stovinčios dažnai nuo stiprių narkotikų priklausomos prostitutės yra kur kas labiau išnaudojamos nei tos, kurios dirba legaliai ir turi socialinę apsaugą. Turbūt prostitucijos legalizavimas Lietuvoje tikrai nėra didžiausia galinti mus ištikti katastrofa. – Galbūt socialiniai tinklai gali būti puiki priemonė kovojant su kasdieniu seksizmu?

Aušra Kaziliūnaitė

atostogos saulė jūroj nuskęsta maudomės nuogi bandom surasti jos kūną liūdesio lesalas raudonai geltonuose parkuose man praėjus sustingsta balandžiai pakelia aukštyn galvas ir supratingai šypsosi jie žino – ne šiaip vaikštinėju savimi lesinu rudenį apranga mačiau kaip tave apsirengė kito žmogaus sapnas kaip kabino į spintą skalbė ir lygino kaip išmetė – nes per didelis – kartais sutinku tą benamį kuris vilki tavim jo akys pagaliau švyti pavasaris sėdėdama šalia užuodžiu – tavo rūbai slepia žaizdas per odą prasikalusius magnolijų žiedus ledas dar vienas neatsargus žingsnis dar viena kvaila šypsena ledas trakšteli ir eižėja dabar jau tikrai įkrisiu į tave

– Na, apskritai socialiniai tinklai suteikia galimybę susirasti bendraminčių ir išgirsti tokias mintis, kurių net nepagalvotum, kad tas žmogus galėtų turėti. Internete patogu dalytis savo patirtimis, pastebėjimais ir tai paskata burtis bendruomenei, kuri turi teisę išreikšti tam tikrą poziciją. Tad manau, kad socialiniai tinklai yra nebloga terpė įsiklausyti į kitų žmonių patirtis ir permąstyti, kas vyksta aplinkui. – Taip, socialiniai tinklai gali būti puikia platforma visokioms negerovėms viešinti. Bet pakalbėkime apie gerus dalykus. Socialiniame tinkle „Facebook“ skelbi savo poeziją. Ar pastebi santykio su parašytu tekstu pokytį? – Esu išleidusi keturias knygas, daug tekstų publikavusi lietuvių kultūrinėje periodikoje bei užsienio kūrybos rinkiniuose, bet tekstų publikavimas socialiniuose tinkluose man suteikia naujų galimybių – sulaukti tiesioginio grįžtamojo ryšio iš savo skaitytojų. „Facebook“ dažnai publikuoju naujus, niekur kitur dar nespausdintus tekstus. Man patinka dalytis savo mintimis ir kūryba su tais, kuriems tai gali būti įdomu. O socialiniai tinklai suteikia galimybę tai daryti greičiau ir plačiau

– šiuo metu „Facebook“ turiu beveik dešimt kartų daugiau skaitytojų, negu leistų įprastas poezijos knygos tiražas. – Esi aktyvi socialiniame tinkle „Facebook“. Ar tau nebūna keista tas susimaišymas tarp to, kas yra čia ir ten? – Didelė dalis žmonių, su kuriais daugiau bendrauju socialiniame tinkle, yra mano geri draugai ar pažįstami – jų darbais, kūryba, idėjomis žaviuosi. „Facebook“ gaunu nemažai laiškų su įvairiausiais darbų, veiklų, projektų pasiūlymais, kvietimais pristatyti savo kūrybą įvairiuose renginiuose ir festivaliuose, tad šis ten tampa natūralia mano čia tąsa.

>>>>ŽIRKLĖS ŽIRKLĖS

Rašė Lina Žukauskaitė Nuotraukos Rūtos Kenstavičiūtės (portretas) ir Duco Tuongo (spektaklio)

Paryžiuje reziduojanti menininkė Sakurako stebi kasdienybės įtrūkius ir judesio galimybes keisti mąstymo kryptį. Prieš 20 metų ji nusprendė baigti žurnalistės darbą Vilniuje, įstojo į prestižinę Geritto Rietveldo menų akademiją, pradėjo kurti objektus, instaliacijas ir performansus. Japonijoje atrado buto šokio techniką, Rytų scenos ir kovos menus, kartu su menininku Philu Vonu įkūrė skirtingose pasaulio vietose susiburiantį ir repetuojantį šokio teatrą „ReUnited Now-Here“, praėjusiais metais – pirmąjį buto šokio teatrą Baltijos šalyse „Okarukas“.

NETOBULAS GROŽIS – Gyvenime ir kūryboje žaidi skirtingomis tapatybėmis – Ingos Cholmogorovos, Sakurako, Ginos Hillberg. Kaip jos sugyvena tarpusavyje? – Gyvenime aš nieko nežaidžiu, nors keisti vardus menininkui Vakaruose laikoma tam tikra savižudybės forma – kaip ir kurti labai skirtingus darbus arba keisti disciplinas, nebūti one trick pony. Rytuose tokia praktika egzistuoja, pavyzdžiui, japonų dailininkas Hokusai per savo karjerą vardą pakeitė net keletą kartų. Normalu, kad laikui bėgant žmogus / menininkas keičiasi, keičiasi jo interesai, draugų ratas, jo darbo stilius, tad kodėl nepakeitus ir vardo? Pagal pasą (kitąmet jį pasikeisiu, tai ir vėl viskas pasikeis) man duotas vardas Inga, pavardė Cholmogorova paveldėta iš tėvo. 6 // © 37O

Sceniniu vardu Sakurako mane pakrikštijo Japonijoje. Gina Hillberg, atsiradęs perdarius Ingą Cholmogorovą, yra personažas arba alter ego, jei norite, kurį aš naudoju savo performansuose. Sakurako atsirado kaip sceninis vardas buto šokiui, kitiems menams

kurį laiką dar taikiau I.Cholmogorovą. Dabar visą kūrybinę veiklą vykdau Sakurako vardu. Žmonės, kurie mane pažįsta iš anksčiau, vis dar vadina Inga, bet nauji pažįstami ir kolegos – tik Sakurako. – Kurdama pasitelki plačią instrumentuotę – vizualiuosius menus, performansą, teatrą, šokį. Kokias duris kiekvienas iš jų atveria? – Kadangi į scenos menus atėjau pro užpakalines duris, iš vizualaus ir konceptualaus meno pasaulio, tai mąstau kaip menininkė ir kas kartą pasirenku geriausią techniką, medžiagą arba discipliną savo koncepcijai įgyvendinti. Taip jau susiklostė, kad pradėjusi šokti buto šiuo metu daugiausia kuriu gyvus performansus ir šokio teatro spektaklius, todėl mane pradėjo vadinti režisiere ir choreografe. Kurdama, priklausomai nuo idėjos, labai intuityviai vadovaujuosi, kiek ir ko reikia, kur daugiau performanso, „žalios“ (ang. raw) energijos ir improvizacijos, o kur labiau surežisuotos teatrinės situacijos.

Šokis – mano disciplina buto, bet kartais pasirenku hiphopą, flamenko ir kitų šokio technikų elementų – yra mano gimtoji sielos kalba, kuria galiu geriausiai papasakoti tai, ką noriu perteikti. Buto elementai teatrui, šokiui ar performansui suteikia tam tikrą gylį. Jo pamatas – intensyvus esamojo laiko patyrimas ir autentiški judesiai bei gestai, kurie gali atrodyti labai nekanoniniai, nes kuriami pasitelkiant kompleksiškus įvaizdžius. Kad ir ką daryčiau, kad ir kokias hibridines formas naudočiau, mano darbai išlieka konceptualūs, bet labai fiziški, pasiduodantys transformacijai. Kūno kalba suprantama tiesiogiai, ji aplekia intelektą ir pataiko į jausmus bei emocijas, todėl šokėjų kūnai gali transformuoti erdvę ir kitus kūnus, esančius toje pačioje erdvėje. – Kaip nauja judesio praktika keitė tavo kūno patirtį? – Kai studijavau G.Rietveldo akademijoje, visas dėmesys buvo sutelktas į konceptualų mąstymą, o kūnas visiškai apleistas. Po baigimo norėjosi subalansuoti kūną, protą ir sielą, todėl pradė-

jau praktikuoti meditaciją, Rytų kovos menus ir įvairias šokio technikas. Buto tapo pagrindine disciplina ir visiškai transformavo kūno patirtį, išugdė tam tikrą jautrumą, gebėjimą įsiklausyti ir suprasti savo kūną. Palaipsniui pasikeitė mityba, meditacija ir kūno treniruotės tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Tai keitė ir charakterį. Nors aš profesionaliai šokti pradėjau tokio amžiaus, kurio sulaukę baleto šokėjai išeina į pensiją, labai džiaugiuosi šiais pokyčiais. – Savo naujausiuose darbuose kritikuoji valstybines institucijas, vartotojišką kultūrą, asmens sudaiktinimą. Kiek tau svarbu išsakyti nepatogią tiesą? – Labai svarbu. Nepatogią tiesą apie visuomenę ir žmogų menininkai išsako, bet nelabai kas išdrįsta kalbėti apie tai, kas vyksta meno pasaulyje, ypač mažoje valstybėje arba mieste, kur visi ir viskas stipriai susipynę. Dar mažiau kreipia žvilgsnį į save, su autoironijos doze kalba apie menininko arba moters padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Subjektyvi tiesa gal ne visada pats populiariausias pasirinkimas, bet aš įsitikinusi, kad

– Ar XX a. šeštajame dešimtmetyje Japonijoje išvystyta buto šokio technika, pasiūliusi ne tik naują judesio, bet ir mąstymo būdą, taip pat tapo įrankiu kalbėti apie Vakarų visuomenėje nutylimus dalykus? – Kai susidūriau su buto, jis tapo mano esmine disciplina. Palaipsniui visa kita kūrybinė veikla susikoncentravo į gyvo performanso-spektaklio kūrybą. Taigi erdvinės instaliacijos tapo scenografija, skulptūra ir tapyba – rekvizitais, kostiumais, makiažu bei apšvietimu, vaizdu ir fotografija – projekcijomis.

jis būtinas ir mene, ir gyvenime. Na, tokia jau aš esu, bold, skusta galva ir tiesiai šviesiai sakanti į akis taip, kaip yra, arba tai, ką mąstau. Šiuo požiūriu menininko padėtis dėkinga. Niekas manęs negali atleisti iš darbo, man nereikia taikytis prie kokios nors partijos politikos arba protokolo. Todėl aš ir nežaidžiu diplomatijos, nors kartais gal tai būtų naudingiau. Man nepriimtina veidmainiauti ir apsimetinėti, esu laiminga, kad ir netenka to daryti. Be to, menininkas ir neturi užsiimti diplomatija ar būti geru dvaro dainiumi. Ko gero, jo kelias labiau primena dvaro juokdario dalią. O tai, kas vyksta mūsų šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje, visada įkvepia kurti. Norint įgyvendinti bet kokius pokyčius, pirmiausia reikia įvardyti esamą situaciją. Ypač kai tai nepatogi tiesa. Kuriu tam, kad iškelčiau klausimus, dėl kurių žmonės kasdien nesuka sau galvos, tam, kad juos sujaudinčiau, priversčiau susimąstyti ir įkvėpčiau permainai.

Buto yra mano sielos gimtoji kalba. Jis turi savotišką estetiką, gali turėti absurdo ir grotesko elementų, nes Rytų filosofijoje nėra skirstymo gražu ir bjauru arba gera ir bloga. Nėra ir tabu, todėl žvelgiama į juodąją pusę, kalbama apie tai, kas dažniausiai nutylima: seksualumą, smurtą, mirtį.

BUTO TAPO PAGRINDINE DISCIPLINA IR VISIŠKAI TRANSFORMAVO KŪNO PATIRTĮ, IŠUGDĖ TAM TIKRĄ JAUTRUMĄ, GEBĖJIMĄ ĮSIKLAUSYTI IR SUPRASTI SAVO KŪNĄ. PALAIPSNIUI PASIKEITĖ MITYBA, MEDITACIJA IR KŪNO TRENIRUOTĖS TAPO NEATSIEJAMA GYVENIMO DALIMI. TAI KEITĖ IR CHARAKTERĮ.

– Ką įvardytum kaip išraiškingiausią netobulo grožio pavyzdį? – Visko tiek daug. Sunku atsirinkti, aš dešimt metų kuriu meninius darbus, išryškinančius netobulą grožį. Man labai gražu apleisti ar apgriuvę pastatai, rūdys. Atsimenu, vieną kartą apleistame pastate, kur 20 metų nebuvo įžengęs žmogus, ruošėmės parodai. Aš pasirin-

kau kurti instaliaciją kambaryje, kuriame per visą sieną ant atsilupusių tapetų augo didžiulis juodas pelėsis. Kai kurie menininkai net nenorėjo toje erdvėje praleisti daugiau laiko bijodami, kad pakenks sveikatai, o aš negalėjau atsigrožėti tuo pelėsiu. Sukūriau darbą, išryškinantį pelėsio natūralų grožį apleistame kambaryje – juodu aksomu padengiau ir kitas kambario vietas, durų rankeną, radiatorius, sofos turėklą. Man labai gražu, kai pamatau augaliuką, besiskverbiantį į šviesą pro betono plyšį, kai žiūriu į seno žmogaus raukšlėtą veidą arba stebiu jį labai lėtai einantį. Kai randu aptrupėjusią jūrų kriauklę arba seną aprūdijusį metalo gabalą. – Ar prisimeni ryškiausią esamojo laiko patirtį? – Kartą Tokijuje po dienos darbų užsukau į vienos šventyklos kiemelį, atsisėdau po žydinčios vyšnios medžiu ir jaučiausi tiesiog laiminga. Negalvojau apie praeitį, neprojektavau ateities, neanalizavau ir nevertinau, ką matau ar girdžiu aplink, tiesiog buvau čia ir dabar, visiškoje harmonijoje su aplinka. – Ką sudėtum į haiku posmą? – Vyšnios žydėjimą, meilės istoriją ir vėjo gūsį.

>> BLIZGĖ

Rašė Liucija Adomaitė Nuotrauka Vido Černiausko

Labai žmogiška yra ieškoti dalykų kilmės – įsikibti į savo genealoginio medžio šaknį ar nepriekaištingai įsiminti totemo ant sienos atsiradimo istoriją ir, progai pasitaikius, pasakoti ją draugams šimtą kažkelintąjį kartą. Mūsų postinformacijos amžiuje nežinios dubliuojasi, jos kėsinasi į mūsų integralumą ir jas būtina ištrinti.

am buvo sukurtos ištisos kilmės ženklinimo ir atpažinimo sistemos. Gal todėl režisierius Mike‘as Cahillas savo hipsteriškame filme „I Origins“ (2014) žmogaus akį pavaizdavo kaip vienintelį kodą, nurodantį asmenybės pradą. Tarytum brūkšninį kodą. Kaip briliantinės žalumos dėmę ant mamos jaunystės suknelės, kai ji tą vasarą susižeidė pirštą. Arba kaip MADE IN etiketė tavo švarko viduje, kuri, priešingai nei dažnai manoma, turi galią ne tik nurodyti kilmės vietą, bet ir papasakoti jos istoriją. Ar iš tiesų toks didelis skirtumas tarp koketiškai skambančio „Made in Paris“ ir nepelnytai klasika tapusio „Made in China“?

8 //

Nesunku įsivaizduoti kaip „PAGAMINTA ... (įrašyk šalį)“ gali tapti statiško turizmo išraiška. Su grublėtos odos „Made in Italy“ batais gauname lašą itališkos saulės, pakibusios virš toskaniškų pušų viršūnių; esame įsitikinę, kad „Made in Switzerland“ laikrodžiai yra tiksliausi pasaulyje ir padės mums būti punktualesniems; skaniausiai kvepia švieži kruosanai arba kvepalai su užrašu „Made in Paris“; vieni patikimiausių kelyje yra „Made in Germany“ automobiliai, su kuriais, kaip ir pačiais vokiečiais, noriai turime reikalų. Nuo kalbos apie produkto kilmę nejučia pereiname prie reputacijos ir paveldo faktorių. Anot „Bussiness of Fashion“, naujausi duomenys rodo, kad prekės kilmės šalis yra svarbesnis rodiklis renkantis pirkinį nei kaina ar prieinamumas, o jį lenkia tik saugumo rodiklis. Kitaip sakant, žmonės mieliau renkasi tam tikros šalies prekės ženklus ir pirmenybę teikia tiems, kurių šalis turi ilgalaikę gerą reputaciją ir kelia pasitikėjimą.

MADE IN įtaka yra labiausiai susijusi su autentikos garantu, bet ne visada. Pasaulinė prekių gamybos ir tiekimo grandinė nėra tokia atvira, kaip norėtųsi. Net didieji mados industrijos vardai ne visada žmonėms pateikia vi-

są informaciją apie savo elitinių prekių kilmę. Tarkime, internetiniuose Chanel, Dior ar Prada puslapiuose apie parduodamų prekių gamybos vietą informacijos nėra. Dar daugiau, kilmės vieta gali nurodyti du skirtingus dalykus – tai, kur produktas buvo suprojektuotas ar sumodeliuotas, ir tai, kur jis pagamintas, o tai nebūtinai sutampa. Štai, pavyzdžiui, dauguma Apple produktų yra projektuojami Kalifornijoje, bet gaminami Kinijoje. Niekam ne paslaptis, kad drabužių prekės ženklas American Apparel, žinomas dėl savo garsiosios „Made in USA“ etiketės ir nepraleidžiantis progos pasigirti autentiškomis amerikietiškosios svajonės šaknimis, jau kurį laiką savo produkcijos nebegamina Los Andžele. Šią vasarą ant American Apparel basic linijos marškinėlių turi pasirodyti egzotiškos „Made in Honduras” ir „Made in Nicaragua” etiketės. Dar kitais atvejais Amerikoje įsiūtas užtrauktukas į jau Kinijoje pagamintą modelį gaminiui gali suteikti visavertį „Made in USA“ titulą. Ar tai reiškia, kad prekės ženklų banginiai mumis manipuliuoja? Teigiamas MADE IN įtakos aspektas yra tai, kad jis skatina modernią tautiškumo integraciją į kasdienę veiklą,

SUPRASTI „MADE IN“ ETIKETĘ gatvės stilių, įvaizdį. Štai, pavyzdžiui, Burberry visam pasauliui įrodė, kad lietus gali būti visai stilingas, nes tai puiki proga užsivilkti lietpaltį ir nors minutę pabūti Šerloku Holmsu, kad ir iš Žirmūnų rajono. Susidaro įspūdis, kad sėkmingas MADE IN gali tapti taikiu kultūriniu pareiškimu, skirtu ne tik eksportui, bet ir vietinei publikai. Ar lietuviški mados ženklai yra pajėgūs kurti tokį solidų „Made in Lithuania“ prekės ženklą, kaip kad turi Italija, Prancūzija ar Didžioji Britanija? Ar „Made in

Lithuania“ galėtų reprezentuoti perspektyvią ir patrauklią mūsų šalies kūrybos terpę? Šiandien kalbu su mados vadybininku, apžvalgininku, tinklaraščio bomberis.com autoriumi Arnoldu RemeikaBomberiu, kuris padės nupiešti išsamesnį MADE IN įtakos portretą ir suprasti jo vaidmenį lietuviškos mados kontekste.

naujas rinkas, kurių mada – labai autentiška, įkvėpta savitos kultūros, sudėtingos istorijos, atšiauresnio klimato. Vis daugiau užsieniečių naujų talentų ieško Kijevo, Tbilisio, Maskvos mados savaitėse. Geriausiuose Milano butikuose pats mačiau ruso Gošos Rubčinskio ir ukrainiečio Konstantino Koftos darbų, o apie gruzino Demna Gvasalia ir jo projekto „Vetements“ sėkmę jau rašoma mados vadovėliuose. Kol kas Lietuva tokiomis sėkmės istorijomis pasigirti negali, nepaisant to, ką, grįžę iš tarptautinių renginių, vietos žiniasklaidai pasakoja dizaineriai. O ir mados savaitės iki šiol neturime, nors kitąmet dvidešimtąjį gimtadienį švęsianti „Mados infekcija“ ir yra pasiekusi gerą lygį. Gaila, kad joje nesilanko nei užsienio žiniasklaida, nei didmenos pirkėjai, nei naujus talentus medžiojantys mados agentai.

ITALAI NUO SENO GAMINA BATUS, ŠVEICARAI – LAIKRODŽIUS, PRANCŪZAI – KVEPALUS. LIETUVIAI NUO SENO GAMINA TIK DEŠRAS, TODĖL DAR ANKSTI KALBĖTI APIE LIETUVIŠKOS MADOS TRADICIJĄ. TIKIU, KAD VISKAS DAR PRIEKY – Esi mados žinovas, vadybininkas ir apžvalgininkas, tad nuolat dirbi su milžinišku kiekiu informacijos apie tai, kuo gyvena mada šiandien ir kokia ji bus rytoj. Ar didžiajame mados industrijos kontekste „Made in Lithuania“ etiketė, tavo nuomone, apskritai turi kokią nors reputaciją? – Neslėpsiu, Lietuva mažai žinoma globaliu mastu, o apie mūsų madą kol kas

išvis nedaug kam tekę girdėti. Lankantis užsienio didmenos pardavimo parodose ir pristatant ten lietuviškus prekių ženklus neretai tenka pradėti aiškinti nuo geografijos, geopolitikos, istorijos ir kitų plotmių, kol galiausiai pokalbis pereina prie mados. Kartu su kitomis vadinamosios naujosios Europos rinkomis, tokiomis kaip Ukraina, Gruzija, Lenkija, Serbija, tik pradedame žengti

žinomumo link.       Mados tradicija mūsų pasaulio krašte dar tik atsiranda, bet jos progresas toks spartus, kad bijau ir prognozuoti, kas bus po penkerių ar dešimties metų. Kita vertus, senosios Europos rinkos yra pavargusios nuo itališko glamūro ir olandiško avangardo, todėl dairosi į

Kalbant apie produktą, lietuviška mada tikrai turi išskirtinumo – ji konceptuali, bet nešiojama, minimalistiška, bet nenuobodi, tamsi, bet neniūri. Manau, kad jai trūksta žinomumo. Kas iš to, kad kepi tobulas bandeles, bet apie tai žino tik tavo gatvės gyventojai? Reikia, kad sužinotų visas miestas! Dažnam lietuviui dizaineriui lėšų neužtenka ne tik save viešinti, bet ir sklandžiai gamybai užtikrinti. Be abejo, yra prekių ženklų, kurie jau ne vienus metus sėkmingai prekiauja užsienyje, orientuojasi į eksportą, bet Lietuvoje yra mažai arba visai nežinomi. Tačiau klausimas, ar jie kuria madą, ar vis dėlto užsieniui patrauklų produktą? Nedrįsčiau lininių suknelių vadinti mada. – Mąstau apie tai, kad „Made in“ yra ne tik prekės kilmės nuoroda, bet ir kultūrinis pareiškimas, gal net statiško turizmo išraiška. Štai odiniai „Made in Italy“ batai mums piešia cigarą rūkančio italo batsiuvio portretą, o „Made in China“ asocijuojasi su masine, neapgalvota ir dažnai kokybe nepasižyminčia produkcija. O ką tau, kaip mados insaideriui, sako „Made in“ ? Ar tai išvis svarbu? – Kartu su „Made in“ etikete ateina arba neateina pridėtinė vertė. „Made in France“ sukelia, švelniai tariant, kitokių minčių nei „Made in Bangladesh“. Lietuva mados pramonėje gerai žinoma dėl savo tekstilės tradicijų – mūsų šalyje savo produkciją gamina nemažai garsių prekių ženklų. Esame asocijuojami su puikia kokybe, nors ir nesame pigiausi. Turime nemažai tekstilės gamyklų, kuriose įdarbinta labai daug patyrusių siuvėjų, sukirpėjų, konstruktorių. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, kuri taip pat buvo garsi savo tekstilės pramone, viso to nebėra, gamyklos parduotos, uždarytos, paverstos loftais.

TURI MARGESNIŲ IDĖJŲ?

Lloyd Stubber (Australija)

NORI IR MOKI RAŠYTI, PIEŠTI, FOTOGRAFUOTI? SAVO IDĖJAS SIŪLYK 370@KAUNODIENA.LT

o M pook j p a s ko pm ybiš ien n: kt uz ko o eil iko s – is s

D a aD vi Mil Dy W e k to kM a pook j p a s ko pm ybiš ien n: kt uz ko o eil iko s – is s

la a RP k pie : m as v tai, kit atu yk ų oj st gy an a ve ti pa ni s m tv sik us in lyd ar py ę ka kse rt ą)

la a RP ka pie : m s ta kit atu vyk i, ų oj st gy an a ve ti pa ni s m tv sik us (d in lyd ar py ę ka kse rt ą)

gr uo dis

>> BLIZGĖ

#4 9

Kitas klausimas, ar patys lietuvių prekių ženklai asocijuojasi su kokybe. Atsakymas – toli gražu ne visada. Ne visa lietuviška lėtoji mada pagaminta iš Ti kokybiškų audinių, ne viskas kokybišir ch m viz u, T kai susiūta, „nepataikoma su dydžiais e au no ion un Ta s ie ga ir fitais. Įdomių tačiau ridėjų išk ka kiopre rnetrūksta, ka je“ nd o s im dažnai ašlubuoja idėjos įgyvendinii p a i kinTsir fil mas – neužtenka o an ma patirties. Italai nuo i d T a gamina eabatus, a seno šveicarai – laikrod TeiT Tr in irbT į ku e? – kvepalus. Lietuviai džius, r va Tel inprancūzai s ir rTo ekT is as gamina tik dešras, todėl dar ra Tseno kūnuo ry dik oja , bin a kalbėti i anksti apie lietuviškos mados in lūs (Ž ka ka urn tradiciją. Tikiu, kad viskas dar priei un al ui as ky.) Šiuo metu Lietuva labiau žinoma dėl savo kokybiškų maisto produktų, krepšinio, lazerių.

Ta s ie a rk pr riš ka io en ko s je“ d im ai fi

k a aip kinTsir l o an ma Te da i a aT di TeiT re in rbT į ku ? v Te in rs

20 16

ir arT lek is kū ra oToTas ry dik ja , bin a i in lūs (Žu ka ka rn i un al ui as )

Ig Da or Da ba Is K ug r m o Iau anfas : šv o Ies gy Ių ve sp nI al m vų e

Žv Kl ilg jū aip sn r ir a ėd is į ga ne , Ku ą – lim ribo ltū yb to ra ės s

20 17

ba lan dis

„F u n se ga uo dma po lit šio rc pg e v l m “: ru ad u pe in s ti ist sa or ug ijo ot s oj sc ai Kr en bl yŽi os ir izg ų sK es ur ys da s

20 17

ge gu žė

Apie tuos dizainerius, kurie dirba su bespoke klientais ir siuva pagal individualius užsakymus, čia nediskutuoju, nes jie gyvena savo mažame burbule ir neturi nei ambicijų, nei galimybių tapti labiau žinomi, ypač užsienyje.        . Kalbu apie tuos, kurie turi verslo ambicijų, kurie gamina ne tik limited edition, kurie aktyviai bando užsienio rinkas. Gerbiu jų ryžtą, ypač suprasdamas, kaip jie rizikuoja. Juk statistika negailestinga: sėkmė nusišypso tik vienam iš keturių mados prekių ženklų!

#5 4

KO SK DĖ M ON L B AD IS LO IN TA GA GA PO S S? RA Te šyM A yR TR A S N A uI DA eNu TOK Ly SA S KA K S OM AS BA vI NK ce SAT Sy NT OS Re

UŽSIPRENUMERUOK „LIETUVOS PAŠTE“ „K Ty ORB RIN “ f Ėj OR IM M AI ų NI e Ne KO Tu žIN PA Au SA , Ky K

METINĖ PRENUMERATOS KAINA – 27,60 EUR, MĖNESIO – 2,3 EUR.

sa us is

#5 0

Lin o

Va it

on io

otr . li na

sw ash

10 //

ere .co

20 17

D a aD vi Mil Dy W e k to kM a pook j p a s ko pm ybiš ien n: kt uz ko o eil iko s – is s

la a RP ka pie : m s ta kit atu vyk i, ų oj st gy an a ve ti pa ni s m tv sik us (d in lyd ar py ę k k s

#4 9

nuvertinti Lietuvoje gaminamą produkciją, o gal atvirkščiai? – Turime profesionalių gamintojų, tačiau paprastai jie užsiėmę stambiais užsienio prekių ženklų užsakymais. Ar norėtumėte siūti trisdešimt sudėtingos konstrukcijos paltų, jei turite užsakymą tūkstančiui klasikinių „Hugo Boss“ švarkų ar „Karen Millen“ sijonų? Tada lietuviai dizaineriai su savo nedideliais gaminių kiekiais pagalbos ieško visur, kur tik gali, dažniausiai sutinka permokėti už gamybą – tai dar labiau padidina ir taip nemažą gaminių savikainą. Norint tą savikainą mažinti dažnai aukojama kokybė – tiek audinių, tiek siuvimo. Be abejo, kalbu apie serijinę gamybą.

#5 3

te Ko atr pa mu o jū n ry a je

Ic Pa h b nk In In eIn er

gr uo dis

Ig Da or Da ba Is K ug r m o – Kažkada humanoje radau įspūas švarką. Detaliau patyrinėjus Iau anfdingą : šv o pamačiau visai nekuklų „Made in gy IesLithuania“ Ių ve ir nustebau... Kokybė, išsp nI spalvų žaismė, detalumas baigtumas, al m lygis. Ar esame linkę – aukščiausias vų e

#4 8

(N Se e)m leN a io tom m i im ieS a ta N IEŠKOK ELEKTRONINĖS i to „37O“ TVERSIJOS i ir ch m v u, WWW.370.DIENA.LT „a en izio Tun u o n g 20 16

e.c o

lap krit is

NESPĖJAI PAČIUPTI ŽURNALO MIESTE?

m ii St maN ai to

Ap ie sk rA Ai šy ty to to ju ju s s tu vi ų fA i ą?

20 16

lap krit is

#4 8

– Galbūt tam, kad sukurtume stiprų „Made in Lithuania“, turime ieškoti ne tik savo stipriųjų savybių kaip detalumas, kruopštumas, rankų darbas, konceptualumas, idėjiškumas ir t. t., bet ir išskirtinumų? Vis pamąstau apie „Burberry“ pavyzdį ir tai, kaip jie pasauliui pardavė amžinai lyjančią Angliją – juk kai turi tokį lietpaltį, niekas nebaisu. – Manau, kad esmė ne produkte. Turime be galo daug talentingų kūrėjų, tačiau jie vis dar sunkiai skinasi kelią į užsienį. Trūksta lėšų, žinių, o ypač žinojimo, kodėl užsienietis turėtų pirkti jų produktą. Todėl esmė yra rasti savo kelią. Kiekvieno kelias – individualus.

DŽIAUGIUOSI MATYDAMAS DAINININKĘ SOLANGE KNOWLES LIETUVIŲ KURTAIS „D.EFECT“ DRABUŽIAIS AR „EUROVIZIJOS“ NUGALĖTOJĄ KONCHITĄ WURST DIANOS PAUKŠTYTĖS KURTA SUKNELE

Dvejus metus dirbu tarptautinės prekybos vadovu kone labiausiai išsivysčiusiam lietuviškam prekės ženklui „Julia Janus“. Lietuvoje esame pasiekę savo žinomumo viršūnę, tačiau jau kirtę sieną su Lenkija tampame tik vienu iš daugelio ženklų, kurių rinkoje itin daug. Todėl kiekvienas turime atrasti savo išskirtinumą, vadinamąjį selling point, kuris padės įsitvirtinti nišoje. „Julia Janus“ savo produkciją parduoda Rusijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, net Libane ir Japonijoje. Tokių sėkmės istorijų daugėja: džiaugiuosi matydamas dainininkę Solange Knowles lietuvių kurtais „D.Efect“ drabužiais ar „Eurovizijos“ nugalėtoją Konchitą Wurst Dianos Paukštytės kurta suknele. Tačiau tai pavieniai sėkmės atvejai, kurie asocijuojasi su pavieniais ženklais ir vardais, bet kol kas tikrai ne su Lietuvos vardu. Kita vertus, net ir patys dažnai nežinome, ką kuria vietos dizaineriai. Tiek dėl šios priežasties, tiek norėdamas savo draugams dizaineriams padėti tapti labiau matomiems, šalia savo tinklaraščio www.bomberis.com įkūriau ir virtualų showroom. Jame visi norintieji galės pamatyti įdomiausių dizainerių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos naujausius darbus. Kol kas tų dizainerių tik vienuolika, bet turiu ambicijų po metų tinklą išvystyti iki tokio, kuriame bus pristatoma konceptualiausia Baltijos regiono šalių mada. Paraleliai tinklaraštyje rašau ir apie madą bei stilių, paprasta kalba pasakoju skaitytojams dizainerių istorijas, supažindinu su jų kūryba.   Neturiu jokių slaptų kėslų – noriu, kad lietuviška mada augtų, stiprėtų, kad mano draugai dizaineriai galėtų gyventi iš savo talento, nes šiuo metu taip gyvena toli gražu

ne visi.       – Ne paslaptis, kad daug populiarių užsienio mados namų ir prekių ženklų savo produkciją siuva būtent Lietuvoje. Dauguma tokių išskirtinių lobių mūsų šalies vitrinų ir parduotuvių net nepasiekia. Kokios to priežastys? – Savo sąlygas diktuoja Lietuvos rinkos dydis, gyventojų vartojimo įpročiai ir jų finansinės galimybės. Rinka yra be galo maža, sukoncentruota į tris didmiesčius, o žmonės yra pratę prie greitosios mados, nes ji pigi ir siūlo gerą pakaitalą norintiesiems atrodyti stilingai, bet neturintiesiems lėšų kokybei. Kita vertus, vis daugiau Lietuvos gyventojų, atsikandę greitosios mados, greitojo maisto, greitų santykių, gręžiasi į kokybę, lėtina gyvenimo tempą, investuoja į patirtis, taip pat ir į kokybiškus daiktus. Gaila, kad nemaža dalis šių žmonių apsiperka užsienyje, kur ir pasirinkimas didesnis, ir kainos dažnai gerokai mažesnės. – Kuo „Made in Lithuania“ galėtų pritraukti išlepintą užsienio modistą? O galbūt visų pirma turime patikti patys sau? – Jeigu paklausinėtumėte lietuviška mada prekiaujančių butikų Lietuvos didmiesčiuose, kas yra jų pagrindinis klientas turistinio sezono metu, atsakytų – užsieniečiai. Tad kažko įrodinėti užsienio modistams nebereikia. Reikia rasti teisingų būdų lietuvių kūrybą jiems parodyti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl vis daugiau lietuvių prekių ženklų prekių vežama į mados renginius užsienyje, parduodama užsienio daugelio prekių ženklų parduotuvėse. Na ir kas, kad kol kas šis užsienis yra artimas – Latvija, Lenkija, Rusija.

>> KLAUSYKLA

Albumus rasite „Spotify“, „Bandcamp“ arba „Pakartot.lt“

Rašė Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

FEIST Pleasure Universal

„Feist, hitų „1, 2, 3, 4“ ir „Mushaboom“ atlikėja, pirmą kartą Lietuvoje!“ – skelbia plakatai mieste, kontrastuojantys su neryškiu Leslie Feist veidu jos sąmoningai pasirinktoje nuotraukoje koncertams reklamuoti. Reikia suprasti organizatorius: pakviesti tokią dainininkę kaip Feist į Trakus yra rizikinga. Nuostabu, kad kažkas tam ryžosi. Bilietus reikia parduoti. Tačiau kaip šiandien ji toli nuo „1, 2, 3, 4“ – dainos, kurios netgi pati neparašė. Mes atradome Feist kaip „500 Days of Summer“ tipo quirky romantikę, Zooey Deschanel sapnų įgarsintoją. Tačiau ji niekada tokia nebuvo. Ir sąmoningai nuo šio įvaizdžio pabėgo. 2011-ųjų didingas jos albumas „Metals“ parodė kitokią Feist: gilesnę, kūrybiškesnę, įkūnijančią originalią, o ne sukomercintą indie muzikos idėją. „Pleasure“, pirmasis įrašas po šešerių metų pertraukos, juda toliau šia kryptimi, pasiekdamas ekstremumą. Albumas tarsi nurengtas, dažnai paliekantis tik Feist balsą ir gitarą, nesiūlantis aiškių melodijų ir dainų struktūrų. Tai labiausiai atmosferiškas, vienišas ir pažeidžiamas įrašas, kokį ji yra išleidusi. Feist šį kūrinį pavadino „Pleasure“ („Malonumas“), tačiau „Pain“ būtų tiksliau. Reikia suprasti, kodėl ji dabar kuria tokią muziką. Dainininkė gyvena vienišos keliautojos gyvenimą. Praėjusią vasarą užsidarė beveik negyvenamoje saloje gimtojoje Kanadoje. Užuot ėjusi į „Grammy“ žvaigždžių vakarėlius (kai 2008-aisiais buvo nominuota „Geriausios naujos atlikėjos“ titului, Feist sakė ten besijautusi kaip muziejuje, kur bijai prie daiktų prisiliesti), ji siekia suprasti žmonių vienatvę.

ARKLIO GALIA Antakalnis

Geriausia daina: „Pleasure“

12 //

Geriausia daina: „Daina apie žąsį, kuri deda medinius kiaušinius“ 82

100

JAUTÌ Gap Year

Columbia

„Arklio galia“ visada atrodė grupėpokštas. Jie turėjo geriausius albumų pavadinimus („Arklio Galios kosmodiskas“, „Viskas yra gerai, bet kodėl?“), bet jų dainos skambėjo kaip įrašytos virtuvėje. Atrodė, kad viskas taip ir liks, nes kodėl gi ne. „Būti nepavykusia pogrindžio grupe visai juokinga, todėl ir smagu“, – yra sakęs vokalistas Žilvinas. Bet šiemet, po dešimties metų scenoje, AG padidino savo arklio galias keturgubai ir įrašė gyvenimo albumą. „Antakalnis“ yra intensyvus, protingas ir studijinis. Bliuzą čia keičia saksofoninis pankrokas, menantis „Antį“ ir lietuviško ska-punk pionierius „dr.Green“ – albumą prodiusavo buvęs grupės narys Tomas Verbaitis. Žilvinas vėl dainuoja apie paprastą vilnietišką gyvenimą: apsilankymus „Mint Vinetu“, tualetus „Akropolyje“ ir picą čiliake („Iš specialaus meniu užsisakei pienišką kokteilį / Ir padavėja tau į nugarą įkišo peilį“), tačiau šįkart dainos depresyvesnės ir desperatiškesnės. Tarsi ankstesni pokštiniai įrašai tebuvo grupės kaukė, nenorint parodyti tikrojo veido – žmogiško ir nervingo. Albumas melodingas, su hituku (titulinė daina „Antakalnis“), tempu ir nuotykiais kaip vesterniška gitara „Vidmanto rankoje“. AG nebūtų AG, jei kas antros dainos neištemptų bent 2 min. per toli, vokalisto dainų tekstai ir byvitešlagalviški piešiniai (albumo viršelis) labiau intriguoja už poeziškai pavasarišką jo balso tembrą, o it su „Ariel“ išskalbtas švarus dainų įrašas neleidžia pamilti „Antakalnio“ iki galo. Bet tai nekeičia esmės, kad AG tapo lietuviškos scenos „Metų proveržiu“. Jie įrodė, kad didžiausi siurprizai kartais yra čia pat, ranka pasiekiami, savojo momento laukiantys.

HARRY STYLES Harry Styles

Tilto namai

Prieš susitikdama su žurnalistais ir kitais į jos gyvenimą besitaikančiaisiais, ji jiems duoda anketą, su tokiais klausimais: „Koks tavo gėdingiausias prisiminimas ir kaip jis tave pakeitė?“ ar „Kokie 10 žodžių tau geriausiai išreiškia liūdesį?“ Feist turi savo chebrą – Kanados supergrupę „Broken Social Scene“, su kuria šiemet vėl planuoja koncertuoti. Tačiau tikrasis jos džiaugsmas, panašu, yra vienatvė. Ir „Pleasure“ tai transliuoja. Albumą klausytis sunku, jeigu tu nejauti Feist. Tokiu atveju jis atrodo per lėtas, nuobodus, kartais netgi erzinantis. Tačiau gerbėjams šis albumas yra atviriausios durys į Leslie širdį, kokias ji tik yra pasiūliusi. „Pleasure“ turi ir universaliai puikių momentų, kaip titulinė daina „Pleasure“, „I Would Leave Any Party For You“ choras dainoje „Any Party“, „A Man Is Not His Song“ augimas ar griausminga „Century“, kurioje šimtmečio sekundes (iš viso – 3,155,973,600) skaičiuoja „Pulp“ vokalistas Jarvisas Cockeris. Finalinė daina „Young Up“ atplukdo ir vilties debesį. Feist skamba liūdnai, bet tai komfortiškas liūdesys. „Dabar žinau dar mažiau apie gyvenimą. Bet tai atpalaiduoja“, – 41-ų dainininkė sakė „The New York Times“ interviu. „Pleasure“ dainos skambės Trakuose, ir tai bus istorinis koncertas. Bet „1, 2, 3, 4“ ten bus mažiausiai aktuali – jei apskritai bus.

s/r

Kaip gyventi, kai paauglystėje gauni viską? Britas Harry Styles yra vienas iš dviejų „One Direction“ narių su identitetu („tas, kuris ne Zayn“). Grupės, kuri buvo suburta per „X Faktorių“ ir nokautavo pasaulį. Grupės, kuri buvo pasmerkta išnykti. 1D auditorija yra „YouTube“ popmuzikos klausantys paaugliai, tačiau Harry jų buvo gana. Debiutinis jo, kaip solo kūrėjo, albumas renkasi kardinaliai kitą kryptį – tai beveik tėčių rokas! Čia nieko panašaus į „Live While We’re Young“. Vietoj to yra daug aliuzijų į ankstyvus „Aerosmith“ ir vėlesnius „The Rolling Stones“, o albumą pristatanti puiki „Sign of the Times“ eina greta klasikinių britų popmuzikos baladžių kaip „Manic Street Preachers“ „A Design for Life“ ar kas antros „Oasis“ dainos (daugelio pastarųjų autorius Noelis Gallagheris, tiesa, turi kitokią nuomonę: „Mano katė parašytų tokią dainą per 10 minučių“). Įspūdinga, kaip Harry, turintis literaliai milijonus gerbėjų (20 milijonų sekėjų „Instagram“), savo solinės karjeros pradžiai pasirinko stilių, kurio šie žmonės niekada neklausė. Tai drąsu. Bet „roko albumas“ automatiškai nereiškia „geras albumas“. Daugeliu atvejų solinis Harry skamba plastmasiškai, nepasiūlydamas nieko naujo, kas praturtintų gitarų muziką. Keliose dainose jis atranda autentišką balsą, kaip paskutinėje „From the Dining Table“ su žaviausia albumo eilute „Netgi mano telefonas tavęs pasiilgo.“ Tokio Harry norisi daugiau. Tačiau vietoj to girdime rokenrolo klišių perkrautas dainas apie grupses ir morfijų. Harry taps roko dievuku kartai žmonių, kurie užaugo su popmuzika ir hiphopu. Tačiau roko pasaulyje jis vis dar bus vaikinas iš 1D. Su viena tikrai puikia daina.

„jautì“ skamba kaip grupė, iššokusi tiesiai iš „ba.“ dainos – greičiausiai „Juda kojos / jauti“. Bet išties jų debiutinis įrašas „Gap Year“ yra daug lengvesnis, vasariškesnis ir matematiškesnis už bet ką, kas šiandien dedasi Lietuvos alternatyviojoje scenoje. „jautì“ yra tokie pozityvūs, kad net dainuodami, kad dirbtinės šypsenos juos užknisa (galingiausia EP’o daina „Optimism Is Not That Good“), vis tiek skamba taip, tarsi grupės lyderių tėvai būtų pastoriai, o jie repetuotų bažnyčios rūsyje (fun fact: būtent taip ir yra. „Mes esam religingi ir to nesigėdijam!“). „jautì“ užpildo Lietuvoje taip reikalingą nišą grupės, kuri grotų kaip ankstyvieji „Foals“ ar „Bombay Bicycle Club“. Grupės, kuri rinktųsi lengvesnę indžio kryptį. Ir nors jie vėluoja bent penkmečiu, geriau vėliau negu niekada. Grupę į priekį varo įstabus vokalisto Džiugo balsas (tarsi rėktų, bet tyliai, prikimusiai), melodijų pajautimas, nebanalūs lietuviški / angliški tekstai. Grupės narių šypsenos ir kepuraitė (vienu metu ją gali dėvėti tik vienas!) irgi nekenkia norint juos pamėgti. Reikėtų, kad ištreniruotų dainų rašymo raumenis – pavyzdžiui, pagauliu rifu prasidedanti „Atstumaiiiii“ nusėda painiame priedainyje, „Saulė“ pasimeta tarp melodijos kalnelių ir visų „UuuuUuu“, tarsi buksuojantis automobilis, kurio variklį pavyksta paleisti ir kuris vėl užgęsta. „jautì“ laimėtų, jei kartais pabandytų viską padaryti paprasčiau, kaip finalinėje falcetinėje EP’o dainoje „Naive“. Bet „Optimism“ paskutinių 30 sek. puikumas – ir sudėtingumas – rodo, kad jie gali tapti didžia Lietuvos milenialų grupe. Tegu jų „Gap Year“ metai tęsiasi scenoje. Jų čia reikia.

Geriausia daina: „Sign of the Times“

Geriausia daina: „Optimism Is Not That Good“

100

0° 70 100 kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> ŪSAI

SOCIALINIAI JUDĖJIMAI PASAULIO ŽAIDIMO TAIS Rašė Deimantė Tamutytė Nuotraukos „Scanpix“

Tarp daugybės pakvietimų į parodas, paskaitas, koncertus, susitikimus su dvasiniais mokytojais ar maisto gaminimo pamokas feisbuke yra vienas įdomus renginių tipas – protestai ir kitos socialinės akcijos. Aprašas dažniausiai emocingas, dalyvavimas visada nemokamas, bet eiti į juos kažkaip nejauku.

TURI SAVO CIKLĄ Protesto akcijoje esi kviečiamas ne kažką pasyviai stebėti, bet viešai save pristatyti kaip kovotoją, kaip tą, kuris yra kažkuo nepatenkintas, ir siekia tai keisti. Maištininkai yra žaviai vaizduojami filmuose, tačiau turbūt daugelis mieliau juos stebėtų iš šalies, nei atsidurtų jų vietoje. „Visų akys ir kritika nukreipta į tą, kuris drįs judinti nuo seno nustatytą tvarką“, – gal kiek per daug išpūstas teiginys šiais demokratiniais laikais, bet viešai kalbėti tai, kas nėra visiems įprasta, tikrai nėra jauku. Net jei stovi ne vienas, o visai nemažame būryje. Juk, užuot stovėjęs su plakatais ir jautęs grėsmę tapti pajuokos objektu viešoje erdvėje, gali tiesiog mėgautis jaukia popiete valgydamas sūrelius, žiūrėdamas filmus ar tvarkydamas drabužių spintą.

14 //

Dažniausiai tos problemos, dėl kurių kviečiama į didelius protesto mitingus, yra labai didelės ir greitai jų neišspręsi. Tad dažnas galvoja, kad geriau spręsti labiau vietines, t.y. asmenines, problemas, nes jų ir taip kiekvienam netrūksta, o dideles palikti, prisitaikyti prie jų. Laimei, taip atrodo ne visiems. Kažkokiu mistišku būdu atsiranda tokių, kurie pagalvoja: palauk, nors pasaulio tvarka atrodo nepajudinama, ji tėra daugelio žmonių rankyčių ir kojyčių per šimtmečius suręstas darinys, taigi jį galima keisti.

Socialiniai teoretikai Paulas van Seetersas ir Paulas Jamesas teigia, kad socialinis judėjimas atsiranda, kai daugy-

bė žmonių suvokia, kad ir kiti panašiai mąsto bei trokšta pokyčio. Bendrumas paskatina veikti, nors drąsuolių iš pradžių būna nedaug. Egzistuoja du įsijungimo į socialinius judėjimus etapai. Pirmieji prisijungia tie, kurie išties dega judėjimo idėja. Jei judėjimas tampa madingas, vėliau jungiasi ir kiti, kurie ne tiek nori pokyčio, kiek mano, kad įsitraukimas į judėjimą pagražins jų biografiją. Jei judėjimas susidurs su kliūtimis ir nesėkmėmis, jie bus pirmieji, kurie paliks judėjimą.

Apskritai, nors aktyvistams norėtųsi tikėti kitaip, pastebėta, kad socialiniai judėjimai netrunka amžinai. Jie turi savo gyvavimo ciklą. Tai susikūrimas, augimas, sėkmė arba nesėkmė ir galiausiai silpnėjimas bei išnykimas. Žinoma, jų pasiekimai gali likti. Pažiūrėkim, kaip sekasi keliems iš daugybės socialinių judėjimų. ŠOKO TERAPIJA Daugeliui, pripažinkim, valgyti mėsą, dėvėti odinius batus yra tiesiog įpras-

ta, o kaip tie produktai atsiranda, mažai kas suka galvą. „Tu ne koks biologas ar agronomas, kad turėtum tai išmanyti. Na, kažkas juos augina didelėse fermose, kažkur mačiau“, – taip teisinasi daugelis mūsų. Ir vis dėlto, kokiems nors gyvenimo įvykiams pasisukus neįprasta linkme, kai kurie normalūs vartotojai atranda, kad tas procesas, kol visi minėti gyvulinės kilmės produktai ar daiktai atsiranda žvilgančiose vitrinose, nėra toks jau gražus ir smagus. Pavyzdžiui, karvės neduotų pieno, jei

KEIČIA SYKLES

lėjo laisvai vaikščioti po pievą, o restoranų meniu galima rasti vis daugiau vegetariškų ar net veganiškų patiekalų. Judėjimo už gyvūnų teises aktyvistų veiklą nagrinėjęs amerikiečių žurnalistas Ericas Schlosseris teigia, kad ankstyvųjų protestų radikalumas buvo būtinas, kad gimtų judėjimas už gyvūnų gerovę. Dabar aktyvistams svarbu pasirinkti labiau apgalvotą strategiją – jie turi parduoti savo idėjas masėms, jei nori, kad jų judėjimas pasiektų lūžio tašką. Kad įvykdytų tikrą pokytį, protestuotojai neturėtų skaldyti visuomenės, priešingai – jie privalo stengtis užkrėsti savo idėja kiek tik įmanoma daugiau žmonių. Turbūt to siekė Lietuvos gyvūnų teisių aktyvistai, miestų gatvėse išplatinę plakatus, kuriuose – kailiniais pasipuošęs beždžionžmogis ir užrašas „Kailiniai – atgal į praeitį“. Savo knygoje „Fast Food Nation“ E.Schlosseris aiškina, kad jei daugelis vartotojų susirūpins gyvūnų teisėmis, pokytis rinkoje neišvengiamas. „Gamintojai pardavinės mėsainius, pagamintus iš laisvai auginamų, žole maitintų gyvūnų mėsos, jei bus tam paklausa. Jie pardavinės bet ką, kas duoda pelną“, – teigia paklausos galia tikintis žurnalistas.

KAD ĮVYKDYTŲ TIKRĄ POKYTĮ, PROTESTUOTOJAI NETURĖTŲ SKALDYTI VISUOMENĖS, PRIEŠINGAI – JIE PRIVALO STENGTIS UŽKRĖSTI SAVO IDĖJA KIEK TIK ĮMANOMA DAUGIAU ŽMONIŲ

kasmet nebūtų apvaisinamos, ar kad viščiukai dar gyvi kišami į karštą vandenį, kad jų oda taptų minkštesnė, kai jie bus paskersti. Judėjimas už gyvūnų teises gimė maždaug XX a. septintajame dešimtmetyje, kai grupė filosofijos studijas baigusių Oksfordo universiteto jaunuolių, besidominčių etikos klausimais, pradėjo plačiau kalbėti apie žmonių santykį su gyvūnais. Jie sumanė kurti judėjimą, skatinantį nustoti elgtis su gyvūnais

kaip su visiška nuosavybe. Siekdami mažinti gyvūnų išnaudojimą ir kankinimą, savo akcijose jie vietoj gyvūnų pradėjo vaizduoti žmones. Manoma, kad šios nemalonios akiai akcijos, tokių pat vaizdų platinimas ir aktyvistų straipsniai lėmė, kad XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais daugiau žmonių prisijungė prie judėjimo. Tuo metu atsirado ir daugiausia šiuo metu pasaulyje – per 5 mln. – narių vienijanti organizacija PETA, kurios anglišką pavadinimą galima išversti kaip „Žmonės

už etišką elgesį su gyvūnais“. Gyvūnų teisių aktyvistams pavyko įtikinti Europos Sąjungos valdininkus, kad vištos turi teisę ištiesti sparnus, tupėti ant laktų, o kiaulės ir galvijai savo garduose panorėję galėtų bent apsisukti ar pavaikščioti keletą žingsnių pirmyn ir atgal. PARDUOS BET KĄ Kol kas susirūpinimas gyvūnų teisėmis nėra masinis dalykas, nepaisant to, kad vis dažniau ant kiaušinių dėžučių būna parašyta, kad juos sudėjusios vištos ga-

GĖDĄ KEISTI PASIDIDŽIAVIMU Valgyti mėsą ar ne, kad ir kiek diskusijų tai keltų, atrodo, vis dar yra skonio reikalas. Nesvarbu, ar palaikysi mėsos valgytojų ar nevalgytojų poziciją, kiekvienai iš jų paremti surasi mokslinių argumentų. Žinoma, močiutės dažnu atveju nesupranta mėsos nevalgančio anūko, tačiau, jei kas leistų rinktis, ar anūkas – veganas, ar netradicinės seksualinės orientacijos, veikiausiai pasirinktų pirmąjį variantą. Tai atrodo paradoksalu, nes netradicinės seksualinės orientacijos žmonių teisės yra tiesiogiai susijusios su žmogaus laisve elgtis kaip nori. Ir nors senovės Graikijoje, o ir dar anksčiau žmonės laisvai improvizuodavo lyčių tema, taip jau susiklostė, kad į seksualinius dalykus daugelis žmonių tam tikrais laikotarpiais žiūrėjo itin griežtai. Šiuolaikinio lesbiečių, gėjų, biseksualų, Trans+ (LGBT+) judėjimo daigai atsirado XVIII–XIX a. kaip atsakas į visuomenėje pradedančią vyrauti mintį, kad netradiciniai santykiai yra netinkami. XX a. pirmojoje pusėje gimė LGBT+ spauda, o dar ryškiau šis judėjimas sustiprėjo septintajame dešimtmetyje, kai paskatinti prieš Vietnamo karą nukreiptų judėjimų JAV, 1968 m. studentų protestų Prancūzijoje ir moterų išsilavinimo sąjūdžio visame Vakarų pasaulyje, LGBT+ aktyvistai tapo radikalesni ir labiau matomi, nes nusprendė socialinę gėdą paversti pasididžiavimu. Taip atsirado „Pride“ paradai. Pirmosios „Pride“ eitynės vyko Niujorke 1970 m., o 1978 m. Gilbertas Bakeris, norėdamas išreikšti pasididžiavimą tuo, kad yra kitoks, pasiuvo pirmąją vaivorykštės spalvų vėliavą. SUNKIŲ DIENŲ ILGESYS Pamažu šis judėjimas išsikovoja vis daugiau teisių, o dabar net daug kur internete galima aptikti teiginių, o gal net ir pačiam prieiti prie išvadų, kad LGBT+ tapo mada. Žinoma, vis dar yra daug pasipriešinimo, bet netradicinės orientacijos žmones gali matyti net popsiškiausioje Holivudo produkcijoje ar reklamose. Davidas Morse‘as iš „Huffington Post“ jau net šiek tiek su nostalgija kalba, kad nyksta vietos, kurios buvo suvokiamos kaip grynai gėjų, kur galėjai pamatyti vaikinus odinė-

>> ŪSAI mis kepurėmis ir kur galėjai gerai jausti šios subkultūros atmosferą. Dabar visokių yra visur ir LGBT+ tampa meinstrymu. D.Morse‘as pastebi, kad kai netradicinės orientacijos žmonės tampa norma, gėjai tampa mažiau gėjiški, nyksta vien jiems skirti klubai, rajonai, o kartu su jais – ir bendrumo bei maištavimo jausmas. Jis svarsto, kad gal greitai net išnyks ir pats terminas „gėjus“, nors kartu negali neslėpti džiaugsmo, kad nebijo su savo partneriu drąsiai rodytis viešumoje ir nebūti užbadytas pirštais. Vienas iš jo straipsnių komentatorių teigia, kad nebus šlovingesnės dienos nei ta, kai nebereikės rengti „Pride“ eitynių. AMERIKIETIŠKOSIOS SVAJONĖS NESĖKMĖ Šiame straipsnyje pristatyti judėjimai turėjo sunkumų, vis dėlto jau gana plačiai paskleidė savo pasaulėžiūrą daugelyje šalių, o jų idėjos buvo įtvirtintos tiek įstatymų pataisomis, tiek įsiliejimu į masinę kultūrą. Ekonominės problemos ir nelygybė taip pat skatina žmones burtis į judėjimus, tačiau neatrodo, kad tai taptų itin madingu fenomenu. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad jei pardavėjams visiškai nesvarbu, kokias prekes gaminti ar kokios lytinės orientacijos žmones vaizduoti reklamose, antikapitalistinės idėjos būtų visiškai priešinga tam, ko siekia pelno tikslais veikiančios įmonės. Darbininkų judėjimai atsirado XVIII a. pabaigoje, maždaug po šimto metų jiems pavyko įteisinti 8 valandų darbo savaitę, dar po pusės šimto metų – paskatinti verslą pasidaryti bent išoriškai žmogiškesnį, apsigaubiant kūrybiškumo dvelksmu bei kai kur dar klibančiomis griežtai nustatytomis darbo laiko valandomis. Vis dėlto dar Karlo Marxo pastebėta nelygybė tarp darbdavių ir darbuotojų išliko ryški. Kapitalizmo esmę apibūdinęs, amerikietiškąja svajone vadintas tikėjimas teigia, kad sunkiai dirbdamas, būdamas drąsus ir atkaklus kiekvienas gali praturtėti ir tapti laimingas. Idėja išties graži, bet vis daugiau žmonių pastebi, kad faktiškai ji neveikia. Nors apskritai pasaulyje pajamos auga, vis didesnė dalis pasaulio turto priklauso mažam turtingųjų sluoksniui. KAPITALISTINIAIS ĮRANKIAIS – PRIEŠ KAPITALIZMĄ Norėdami atkreipti dėmesį į netolygų turto pasiskirstymą tarp 1 proc. turtingiausiųjų JAV gyventojų bei likusios populiacijos, su šūkiu „Mes esame 99 proc.“ 2011 m. rugsėjį buvo pradėti protestai Niujorko finansiniame rajone, žinomi „Užimk Volstritą“ („Occupy Wall Street“) pavadinimu. Šio protesto iniciatorė – antivartotojiška kanadiečių aktyvistų grupė „Adbusters“, skatinanti atkreipti dėmesį į ekonominę ir socialinę nelygybę, korupciją ir korporacijų įtaką vyriausybei.

Aktyvistai kritiški ne tik verslo įmonių organizavimo, bet ir reklamos atžvilgiu. Jie kaltina reklamą darant didžiausią indėlį į vartotojiškos kultūros kūrimą ir palaikymą. Norėdamas tam pasipriešinti, judėjimas kuria įvairias kampanijas, kuriomis nori atkreipti visuomenės dėmesį. Viena jų – žaidimas vartotojų kultūros ženklais, kai, pavyzdžiui, prekės ženklai ar reklamos yra taip perkuriamos, kad pradeda skleisti priešingą žinią nei originalai. Pavyzdžiui, judėjimas sukūrė JAV vėliavą, kurioje vietoj

vokia, kad, tapęs galingas socialinis judėjimas galėtų daugeliui būti naudingas ir sukurtų norimą gerovę, tik mažuma nori dėti aktyvias pastangas keisdami pasaulį. Daugelis mąsto taip: kodėl turiu veltis į problemas, kai kiti gali tai padaryti, o aš galiu tiesiog pasinaudoti jų sunkaus darbo vaisiais? Jei visi remtųsi tokiu požiūriu, turbūt įvyktų labai mažai pokyčių. Tikimės, kad mūsų skaitytojai mąsto priešingai.

žvaigždučių vaizduojami prekės ženklų logotipai. Tokiais žaidimais siekiama sutrikdyti įprastą vartotojų patirtį ir paskatinti susimąstyti. Kita „Adbusters“ akcija – dar 1992 m. inicijuota Nieko nepirkimo diena (angl. „Buy Nothing Day“). Ji pasaulyje minima lapkričio 29-ąją, iškart po Juodojo penktadienio, kuris daugeliui Vakarų šalių vartotojų asocijuojasi su didelėmis nuolaidomis parduotuvėse, o Lietuvoje su panašiu metu prekybos centruose rengiamais nuolaidų savaitgaliais.

16 // © 37O

GAUTI NEDEDANT PASTANGŲ Antivartotojiškumu ir kritiška nuostata nedraugiškų verslo įmonių atžvilgiu pasižymėjo ir Lietuvoje ne taip seniai kilęs kalafiorų skandalas, kai, viešoje erdvėje keliems veikėjams pasipiktinus didelėmis kainomis prekybos centruose, buvo skatinama kelias dienas neiti pirkti į prekybos centrus. Idėja graži, bet turbūt daugeliui pasirodė kiek nepatogi. O ką jau kalbėti apie daug diskusijų Lietuvoje sukėlusius Darbo kodekso keitimo pasiūlymus. Nors buvo daug nepatenkintų, į protesto akciją prie Vyriausybės praėjusių metų birželį susirinko vos keliasdešimt žmonių. Ir tai nestebina: analizuojant socialinius judėjimus pastebima tai, kad nors daugelis ir su-

DAUG KUR INTERNETE GALIMA APTIKTI TEIGINIŲ, O GAL NET IR PAČIAM PRIEITI PRIE IŠVADŲ, KAD LGBT+ TAPO MADA

Renginiai, kuriuose nesudalyvavę gailėsitės

KLAIPĖDA - LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ 2017 REKOMENDUOJA: BIRŽELIS–LIEPA

KLAIPĖDOS KARILIONO FESTIVALIS

,MBJQǕEPKF KBV LFUWJSUǌ LBSUǌ WZLT TLBNCJ NV[JLPT ÝWFOUǕ o ,MBJQǕEPT LBSJMJPOP GFTUJWBMJT *MHJBVTJǌ NFUǽ EJFOǌ BVLÝUBJ JS QMBǏJBJ TLBNCBOUZT WBSQǽ HBSTBJ LVST VOJLBMǽ VPTUBNJFTǏJP HBSTJOǠ QFJ[Bäǌ TVUFJLEBNJ KBN äBWFTJP JS JÝTLJSUJOVNP ,BSJMJPOP NV[JLB QBLZMǕKB äNPOFT OFT JÝ BVLÝUZCJǽ TLMJOEBOUJT HBSTBT TLBUJOB QBLFMUJ BLJT JS QBäWFMHUJ Ǡ EBOHǽ ,"%" o CJSäFMJP E ,63 o ,MBJQǕEPT LBSJMJPOBT 03("/*;"503*64 o ,MBJQǕEPT LPODFSUǽ TBMǕ

PROVOKACIJA-MIUZIKLAS „FAMILIA“

4QBMWJOHJ v'BNJMJBi QFSTPOBäBJ ;VJLJǽ ÝFJNZOB 1BOEB 1JOHWJOBJ .BMEJOJOLBT 7JMLBT LVMJOBSBT KPHPT JS NFEJUBDJKPT NPLZUPKB -BQǕ VOJWFSTBMJB NFOP LBMCB OBHSJOǕT BLUVBMJVT TPDJBMJOJVT LMBVTJNVT JS TJUVBDJKBT v,JFLWJFOBT äNPHVT TMFQJB TBWZKF UBN UJLSǌ HZWǼOǌ ,BSUBJT HZWFOJNJÝLPT TJUVBDJKPT QSPWPLVPKB NVT FMHUJT JOTUJOLUZWJBJ UBSTJ HZWǼOVT ,BJQ JÝMJLUJ UPLJPTF TJUVBDJKPTF äNPHVNJ ,BT ZSB äNPHJÝLVNP FTNǕ (ZWǼOǽ QFSTPOJöLBDJKPT o QVJLJBJ TVQSBOUBNPT WBJLVJ P äNPOJǽ TBOUZLJVT QVJLJBJ BUQBäJOT TVBVHVTJFKJi o TBLP QSPKFLUP SFäJTJFSJVT ,MBJQǕEPT MǕMJǽ UFBUSP LǼSǕKBT 7ZUBVUBT ,BJSZT ,"%" o JLJ SVHTǕKP E ,63 o ,MBJQǕEPT WJFÝPTJPT FSEWǕT 03("/*;"503*64 o ,MBJQǕEPT MǕMJǽ UFBUSBT

TARPTAUTINIS BALTIJOS ŠALIŲ CHORŲ FESTIVALIS „KLAIPĖDAI – BALTIJOS DAINA“

5SJKǽ #BMUJKPT ÝBMJǽ o -BUWJKPT &TUJKPT -JFUVWPT o DIPSBJ BUMJLT 0MB (KFJMP v4VOSJTF NBTTi ,BSMP 0SGP PSBUPSJKǌ v$BSNJOB #VSBOBi HFSJBVTJVT -BUWJKPT JS &TUJKPT DIPSJOǕT NV[JLPT LǼSJOJVT 'FTUJWBMJP QSPHSBNPKF QBTJSPEZT 7JMOJBVT VOJWFSTJUFUP NJÝSǼT DIPSBJ v(BVEFBNVTi JS v1SP .VTJDBi 3ZHPT +B[FQT .FEJOÝ NV[JLPT NPLZLMPT CFSOJVLǽ JS KBVOVPMJǽ DIPSBT &TUJKPT TǌKVOHPT NJÝSVT DIPSBT 3ZHPT VOJWFSTJUFUP NJÝSVT DIPSBT v+VWFOUVTi ,MBJQǕEPT LPODFSUǽ TBMǕT DIPSBT v"VLVSBTi /BVKǽ JEǕKǽ LBNFSJOJT PSLFTUSBT /*,0 GPSUFQJKPOJOJT 4POBUPT JS 3PLP ;VCPWǽ EVFUBT NVÝBNǽKǽ HSVQǕ v(JVOUFS 1FSDVTTJPOi TPMJTUBJ (VOUB (FMHPUǕ 3BGBJMBT ,BSQJT 4UFJO 4LKFSWPME ,"%" o MJFQPT o E ,63 o ,MBJQǕEPT -BJLSPEäJǽ NV[JFKBVT LJFNFMZKF .BSJKPT 5BJLPT LBSBMJFOǕT CBäOZǏJPKF 7BTBSPT LPODFSUǽ FTUSBEPKF 03("/*;"503*64 o 7ÝƠ v.BSJǽ LPODFSUBJi

TARPTAUTINIS NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO FESTIVALIS „LAUKSNOS“

v-BVLTOPTi QS o ÝWJFǏJBOǏJPTJPT ÝWJFTVMJBJ o BOBMPHP -JFUVWPKF OFUVSJOUJT SFOHJOZT LVSJBN TVUFJLUBT -JFUVWPT OBDJPOBMJOǕT 6/&4$0 LPNJTJKPT QBUSPOBäBT 'FTUJWBMJP NFUV CVT QSJTUBUPNPT UJL 6/&4$0 TBVHPNP OFNBUFSJBMBVT LVMUǼSPT QBWFMEP äPEJOǕT LǼSZCPT USBEJDJKPT NFOP SBJÝLPT GPSNPT USBEJDJOJBJ BNBUBJ UJFTJPHJBJ JS OFUJFTJPHJBJ BLDFOUVPKBNPT BLUVBMJPT LVMUǼSPT QBWFMEP BQTBVHPT QSPCMFNPT CFJ HBMJNZCǕT ,"%" o MJFQPT E ,63 o ,MBJQǕEPT ESBNPT UFBUSF 5FBUSP BJLÝUǕT TDFOPKF -BJLSPEäJǽ NV[JFKBVT LJFNFMZKF &UOPLVMUǼSPT DFOUSF 03("/*;"503*64 o ,MBJQǕEPT NJFTUP TBWJWBMEZCǕT FUOPLVMUǼSPT DFOUSBT

JŪROS ŠVENTĖ IR THE TALL SHIPS RACES 2017

7BTBSPT QVTJBVLFMǗ äZNJOUJ +ǼSPT ÝWFOUǕ o LPLZCJÝLǽ SFOHJOJǽ QVJLJPT OVPUBJ LPT JS CF BCFKP BUPTUPHǽ TJOPOJNBT +BV ǌKǠ LBSUǌ +ǼSPT ÝWFOUǕ Ǡ ,MBJQǕEǌ TVLWJFT UǼLTUBOǏJVT KǼSBJ JS KǼSJOǕNT USBEJDJKPNT OFBCFKJOHǽ äNPOJǽ 1BTUBSǽKǽ NFUǽ +ǼSPT ÝWFOUǕ TUFCJOB OFUJLǕUBJT TFOBNJFTǏJP FSEWJǽ QPLZǏJBJT JS JOUFSQSFUBDJKPNJT ÀJBJT NFUBJT QMVLEZEBNJ 5)& 5"-- 4)*14 3"$&4 WǕMJBWǌ +ǼSPT ÝWFOUǕT NFUV Ǡ ,MBJQǕEǌ TVHSǠäUB JS EJEJFKJ CVSMBJWJBJ #FWFJL EJEäJBVTJǽ QBTBVMZKF CVSMBJWJǽ JÝ QBTBVMJP ÝBMJǽ o "VTUSJKPT 0NBOP #SB[JMJ KPT 0MBOEJKPT %BOJKPT ÀWFEJKPT 4VPNJKPT QBLWJFT Ǡ UJLSǌ CBMUǽ CVSJǽ öFTUǌ ,"%" o +ǼSPT ÝWFOUǕ MJFQPT o E 5IF 5BMM 4IJQT 3BDFT o MJFQPT o SVHQKǼǏJP E ,63 o ,SVJ[JOJǽ MBJWǽ UFSNJOBMF %BOǕT LSBOUJOǕTF 03("/*;"503*64 o 7ÝƠ v,MBJQǕEPT ÝWFOUǕTi

MUZĖ VEŽA

XIX TARPTAUTINIS GATVĖS TEATRŲ FESTIVALIS „ŠERMUKŠNIS“

,BTLBSU OBVKBT JS KBVOBT JOUSJHVPKBOUJT JS QSPWPLVPKBOUJT QBTMBQUJOHBT JS TUFCJOBOUJT vÀFSNVLÝOJTi o UFBUSP ÝWFOUǕ CF BNäJBVT DFO[P WJTJFNT vÀFSNVLÝOJTi o UBJ GBOUB[JKPT ÝǕMTNBT JS LBSOBWBMBT UBJ QFS ÝJNUNFǏJVT TVTJLMPTǏJVTJ USBEJDJKB JS NPEFSOBT UBJ JNQSPWJ[BDJKB JS QSPWPLBDJKB UBJ NJÝSVT EäJBVHTNP JS BÝBSǽ GPOUBOBT äǕSJOUJT VHOJFT MJFQTOPTF ÀJǽ NFUǽ GFTUJWBMJP QSPHSBNPKF #FMHJKPT *TQBOJKPT -FOLJKPT 0MBOEJKPT 1SBODǼ[JKPT 3VTJKPT 7PLJFUJKPT JS -JFUVWPT UFBUSP USVQJǽ WBJEJOJNǽ ,"%" MJFQPT o E ,63 5FBUSP BJLÝUǕKF %BOǕT VQǕKF ,BSMTLSPOPT TLWFSF 03("/*;"503*64 o ,MBJQǕEPT NJFTUP TBWJWBMEZCǕT LVMUǼSPT DFOUSBT ÇWFKǽ SǼNBJ

Visa Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės renginių programa www.kulturosuostas.lt

5BJ TQBMWPUBT JOUFSBLUZWVT JS ǠUSBVLJBOUJT BOBMPHǽ -JFUVWPKF OFUVSJOUJT BUWJSP NV[JFKBVT FEVLBDJOJT QSPKFLUBT KVOHJBOUJT LFUVSJT ,MBJQǕEPT NV[JFKVT -JFUVWPT KǼSǽ .BäPTJPT -JFUVWPT -BJLSPEäJǽ JS 1SBOP %PNÝBJǏJP HBMFSJKǌ ÇBJTNJOHJ JS BLǠ USBVLJBOUZT TQBMWPUJ BVUPCVTBJ LWJFǏJB OFUSBEJDJÝLBJ QBäJOUJ ,MBJQǕEPT NJFTUP NFOP MBJLP CFJ KǼSPT JTUPSJKǌ JS UBQUJ NJFTUP LVMUǼSPT QSPDFTǽ EBMJNJ UJFTJPH LFMJBVKBOU WJFÝVPKV USBOTQPSUV ,"%" o WJTVT NFUVT ,63 o ,MBJQǕEPT NJFTUF v.V[Ǖ WFäBi TQBMWJOHVPTF BVUPCVTVPTF 03("/*;"503*"* o -JFUVWPT KǼSǽ NV[JFKVT .BäPTJPT -JFUVWPT JTUPSJKPT NV[JFKVT -BJLSPEäJǽ NV[JFKVT 1SBOP %PNÝBJǏJP HBMFSJKB

MENŲ ZONA

v.FOǽ [POBi o WJTJFNT BUWJSB FSEWǕ LVSJPKF ǠWBJSBVT BNäJBVT JS QPNǕHJǽ NJFTUJFǏJBNT JS NJFTUP TWFǏJBNT TJFLJBNB QSJTUBUZUJ QBUSBVLMJVT QSPWPLVPKBOǏJVT JS JOUSJHVPKBOǏJVT LVMUǼSJOJVT SFOHJOJVT ,63 o v.FOǽ ;POBi "VLÝUPKJ H ,MBJQǕEB ,"%" o WJTVT NFUVT 03("/*;"503*64 o .FOP LǼSǕKǽ TǌKVOHB #KulturosUostasKlaipėda

>> SVETUR

ria net neįsivaizdavai turintis bet kokių ideologinių ryšių.

VANDENINGI POTĖPIAI Rašė Kipras Šumskas Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Keltas „Baltija“ nuo šiol sujungs ne tik du Kuršių marių krantus, bet ir laivybos bei gatvės meno pasaulius. Klaipėdoje gegužę vykusio „EDIT Klaipėda Street Art“ festivalio metu iš Pietų Afrikos kilęs menininkas Ricky Lee Gordon ant kelto sukūrė lietuviškos pasakos „Eglė žalčių karalienė“ įkvėptą piešinį. Viename Vilniaus barų kaukšint bokalams, susėdome pakalbėti su autoriumi apie Eglę, originalumą ir viešumą. – 2016-aisiais iš Pietų Afrikos persikėlei į Los Andželą, JAV. Ar gyvenamoji aplinka turi daug įtakos tavo menui? – Nepasakyčiau. Mano kūryba susideda iš dviejų sričių – studijinių darbų ir viešojo meno kūrinių. Pastarieji dažniausiai atspindi globalias, universalias filosofijas ar idėjas – noriu, kad kuo daugiau žmonių galėtų juos suprasti ir išgyventi, tad, nors ir kuriu daugelyje pasaulio vietų, bandau išlaikyti šį bendrumą. O studijiniai darbai – tai mano paties giliausi vidiniai potyriai ir ieškojimai, todėl labai abejoju, ar gyvenamoji vieta turi jiems svarios įtakos.

Užaugau Pietų Afrikoje, kur meno rinka nėra taip išsivysčiusi kaip JAV, Los Andželas vis dar mane stebina kultūros įvairove ir aukšta kūrinių bei produkcijos kokybe. Čia gyvenu dar tik devynis mėnesius, bet visada maloniai laukiu grįžimo namo, baigęs kokį nors projektą svetur. – Apie globalumą – esi minėjęs, kad tapant naujose teritorijose tau svarbus ir ryšys su specifine tos šalies auditorija. – Tiesa, būtent dėl to stengiuosi bent minimaliai perteikti kažkokį vietiniams gyventojams svarbų motyvą, kartu kurdamas meno darbą, kurį galėtų pamėgti internete jį pamatęs žmogus iš visai kitos geografinės aplinkos. 18 // © 37O

Anksčiau mane dažnai įkvėpdavo afrikietiška mitologija, bet pastaruoju metu, kaip jau minėjau, daugiausia tyrinėju universalias idėjas. Žinoma, supanti aplinka paprasčiausiai negali neveikti tavęs, todėl neretai būna ganėtinai sunku išlaikyti kūrinio žinutę suprantamą visiems.

– Ar dėl to ir pasirinkai tik šiek tiek remtis liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kai kūrei piešinį ant kelto „Baltija“ Klaipėdoje? – Taip. Dar iki atvykimo į Lietuvą festivalio organizatorės Ūla Ambrasaitė ir Gabija Grušaitė pasidalijo šia pasaka su manimi ir tai tapo puikia jungiamąja medžiaga meniniam viso projekto realizavimui. Bet kūrinio ašis išlieka vanduo ir ypač pasitelkus vandenį kuriami ryšiai tarp skirtinguose krantuose esančių žmonių. Norėjau, kad pasaka tik padėtų perteikti tikrąją piešinio esmę.

Vanduo – puiki metafora, dažnai ją naudoju savo kūryboje. Neseniai perskaičiau poemą, kur žmonės buvo apibūdinami kaip skirtingos povandeninės srovės, susitinkančios tam tikruose pasaulio taškuose. Galbūt dėl to mane visada domino uostai, nes juose ir vyksta šios sąjungos. O pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ gvildenama istorija yra puikiai pažįstama ne tik lietuviams. Manau, kad dauguma žmonių gali susitapatinti bent su dalimi pasakos įvykių. – Pakalbėkime apie patį kūrybos procesą. Ar tau svarbu būti originaliam? Ar galvoji apie tai kurdamas? – Kurdamas viešus didesnio formato darbus visada naudoju kelias labai skirtingas technikas ir detales iš kone visai nepanašių laikotarpių, pavyzdžiui, viename darbe kombinuoju impresionizmo, populiariosios kultūros, klasikinės tapybos elementus, todėl toks mišinys jau daug kam atrodo gana originaliai. Specialiai tokiems apmąstymams daug laiko neskiriu, bet tikiu, kad kiekvienam menininkui aktualus šis klausimas: ar aš originalus? Asme-

niškai galbūt pritaikyčiau palyginimą su elektronine muzika: kompozitoriai šiandien naudoja instrumentus, įvairių stilių sąskambius ir begalę įrašytų garsų, kad sukurtų naują darinį. Kitaip tariant, jau egzistuojančios detalės klijuojamos į bendrą, viską jungiantį garsinį koliažą. Panašiai yra ir mano kūryboje. Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad šiuo metu būti originaliam yra itin sunku – žmonės apkeliauja daug šalių, susipažįsta su šimtais menininkų, pamato tūkstančius darbų gyvai ir dar tūkstantį kartų tiek apžiūri internete. Neišvengiamai būsi kažkam į kažką panašus; kažkam priminsi tam tikrą emociją, jau patirtą žvelgiant į kito autoriaus darbus; kažkieno galvoje būsi priskirtas prie meno srovės, su ku-

TIKRIAUSIAI NIEKO NENUSTEBINSIU PASAKYDAMAS, KAD ŠIUO METU BŪTI ORIGINALIAM YRA ITIN SUNKU

– Kokias tendencijas pastaruoju metu pastebėjai viešojo meno sektoriuje? – Daugiausia domiuosi didelio formato sienų tapyba. Kai šis šiuolaikinio meno stilius pradėjo plisti, autoriai skirdavo labai daug laiko ir dėmesio kūrinių detalėms. Todėl patys darbai buvo ne tik dideli, bet ir didingi. Sukurti gigantišką sieninį paveikslą buvo tikrų tikriausias įvykis. Vėliau, kaip nutinka daugelyje naujų meno rinkų, šis judėjimas įgavo komercinį pagreitį – kūrinių gerokai pagausėjo, daugelis naujų darbų nuvertėjo, o kūrimo laikas sutrumpėjo beveik iki štampavimo tempų. Džiugu, kad dabar beveik visuose žemynuose pradedu matyti teigiamų ženklų – menininkai vėl po truputį grįžta prie kruopščiai atliekamos sienų tapybos, darbų kokybė sparčiai auga. Man pasisekė, kad galiu būti šio proceso dalimi. – Kadangi gauni daug pasiūlymų dalyvauti visokio tipo projektuose, iniciatyvose, parodose, taip pat be pertraukų užsiimi studijiniais darbais, nuolatos bendrauji su kuratoriais ir bastaisi iš vieno oro uosto į kitą, įtariu, kad tavo galva kartais gerokai užkaista. Kaip ją atvėsini? – Dar ir kaip užkaista. Pastaraisiais metais nemažai medituoju, bet tai nėra kažkoks pabėgimas nuo sunkumų ar atsijungimas, programos paleidimas iš naujo. Medituodamas sugebu pažvelgti į gyvenimiškus procesus iš naujų perspektyvų ir tos būklės galiu rasti sprendimus bene visoms savo problemoms. Paprastai kalbant, nesistengiu nutolti nuo susidūrimo su bėdomis ar reabilituotis po jo – medituoju tam, kad tas neišvengiamas susidūrimas būtų man kuo palankesnis. Bet kuri patirtis – bloga ar gera – yra tiesiog patirtis, ir dėl jos neverta įsitempti. Dabar galiu kontroliuoti šią įtampą.

Tapydamas stengiuosi susitelkti ir į fizinę savo būklę: meditacija man padeda intensyviai dirbti dešimt valandų per dieną septynias paras iš eilės, kartu pasiliekant pakankamai energijos kitiems dalykams – profesiniam bendravimui ar įvairiems įsipareigojimams. Tačiau kai po ypač daug laiko bei energijos reikalaujančių iniciatyvų man tenka pailsėti grįžus namo, tuomet jaučiuosi išsekęs nuo kelionių, projektų pertekliaus ir nepertraukiamo darbo. Taip, galbūt kartais kyla noras keliauti mažiau, tačiau be galo sunku atsisakyti vykti į įdomų, prasmingą, jaudinantį projektą kur nors Indonezijoje ar Lietuvoje.

MIESTAS, IKI GALO DAR NEATRASTAS Kaune – naujos galimybės ir svajojantiesiems apie meną, ir stovintiesiems ant žemės Rašė: Jonas Krasauskas

Šeštadienio popietė Šančiuose, viename Kauno mikrorajonų. Automobilių aikštelė šalia vienos transporto įmonių sausakimša. Vienas vyrukas klausia manęs, ar negalėtų dar įsisprausti – atvažiavo penkiese, reikia skubėti, nes teks bėgti pro vartus neišgirdus pradžios.

ūkuriuoja iš pažiūros apie 30 žmonių grupelė – keli iš pirmo žvilgsnio rimti dizaineriai, keli žilstelėję kaimynai, bet daugiausia jaunimas – smagiai klegėdami tarpusavyje laukia ekskursijos pradžios. Pasivaikščiojimą po seną autobusų garažą šiandien rengia „Ekskursas“. Trečią dešimtį įpusėjusių urbanistų entuziastų grupė Kaune susibūrė aną pavasarį. Šiandien jų išradingų ekskursijų ciklą „Pramonė“ remia Lietuvos kultūros taryba. Užsiregistruoti tenka iš anksto, nes vietų dažnai nebelieka.

EKSKURSIJA KAIP GALIMYBĖ ATRASTI Gidas Žilvinas Rinkšelis su savanoriais valdo mažą minią. Žygiuojame link betoninio pastato, po kuriuo kadaise tilpo visi tarpukario Kauno autobusai. Įdomiausia, kai gali pastebėti detales – kurios ne tarsi, o visiškai tikrai – toje pačioje vietoje jau 80 metų. O už kampo slepiasi vieno žymiausių tarpukario Kauno architektų Stasio Kudoko suprojektuotas pastatas – tarsi biuras, tarsi viešbutis. Gidas paaiškina – į atokesnius provincijos kampelius po reiso nespėję grįžti įmonės vairuotojai čia galėdavo pernakvoti. „Viena iš esminių paskatų startuoti „Ekskursui“ buvo Europos paveldo ženklo suteikimas Kauno architektūrai, padrąsinęs mus imtis iniciatyvos ir visuomenei pristatyti paveldo sluoksnį, kuris, nors ir vertinamas tarptautiniu lygiu, vis dar neatrodo savaime vertingas mums patiems“, – pasakoja gidas. „Noras paskatinti pokyčius, domėjimasis Kaunu, architektūros istorija ir paveldo problemomis įtraukia. Vienu metu net galvojau studijuoti paveldo statinių inžineriją“, – sako Žilvinas, dabar dirbantis KTU Kultūros ir renginių centre, muziejuje. NUO ARCHITEKTŪROS NEPABĖGSI, IR NEREIKIA Kaune apie tokius renginius ir jų iniciatorius kiekvieną mėnesį rašo žurnalas „Kaunas pilnas kultūros“, aktyviai miesto kultūros lauką palaikantis ir socialiniuose tinkluose. Jo kolektyvas įsikūręs bendradarbystės ir renginių erdvėje „Talent Garden Kaunas“ Laisvės alėjoje. Pro langą čia matyti daug tarpukario architektūros. Jei palipsi kelis aukštus į viršų, į „Džem’Pub“, ir išeisi į balko-

Dainius Lanauskas studijavo skulptūrą. Ne vienus metus jis kūrė išradingus projektus Vilniuje – pavyzdžiui, buvo atvežęs Berlyne pamatytą transporto priemonę velotaksi. Paskutinis verslas sostinėje buvo susijęs su siekiu pamaitinti naujų mikrorajonų gyventojus pica... ir džiaugsmo neteikė. Dainius viename nekilnojamojo turto portale pamatė to paties S.Kudoko suprojektuotą namą Kaune ir suprato, kad nori ten gyventi. „Svajonę pavyko išpildyti. Į Kauną persikėliau dar tada, kai tai nebuvo visiškai madinga, o dabar savo kieme priimu svečius. Jau galiu papasakoti tikrų savo Kauno istorijų – pavyzdžiui, kaip palėpėje po dulkių sluoksniais pavyko rasti paties S.Kudoko autentiškus brėžinius“, – sako kartu su vienminčiais organizaciją „Gražinkime Kauną“ įkūręs vyras.

ną, tarpukario architektūros pamatysi dar daugiau. „Ne vienus metus gyvenau sostinėje, čia, Vilniaus Gedimino technikos universitete, studijavau architektūrą bei architektūros teoriją ir istoriją“, – prisimena žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“ šiandien redaguojanti Kotryna Lingienė, geriau žinoma kaip Daina Dubauskaitė, pirmoji ir daugiausia apie elektroninės muzikos kultūrą parašiusi Lietuvos tinklaraštininkė. „Nors pagal profesiją teko dirbti vos kelis mėnesius, anaiptol nesigailiu tokio studijų pasirinkimo ir tikiu, kad jos išmokė nuolat ieškoti balanso tarp mokslinio tikslumo ir meninio laisvumo, be to, aplinką stebėti lyg pro didinamąjį stiklą“, – teigia ji. SVAJONIŲ PASTATĄ PAMATĖ SKELBIME Parodų organizatorius ir verslininkas

Jų pastarojo meto hobis – organizuoti pasivaikščiojimus po Kauno mikrorajonus, pasakojant apie ten gyvenusius menininkus, kuriuos galima pavadinti tarpukario dizaineriais. Tam tenka tarsi studijuoti neakivaizdiniame skyriuje – peržiūrėti brėžinius miesto archyve, kalbėti su tarpukarį iš savo vaikystės prisimenančiais kauniečiais, gilintis į dailės istoriją. Gero city walk be nuobodaus mėnesio bibliotekoje nesurengsi! TIKRASIS KAUNIETIŠKUMAS „Naujausia mūsų premjera – pasivaikščiojimas po vadinamąjį Kauno Klinikų rajoną. Čia kaip Lietuvos kariuomenės savanoris gavęs sklypą įsikūrė Jonas Prapuolenis, tarpukario baldų meistras, apie kurį renku istorinę medžiagą. Mano nuomone, visą gyvenimą Kaune išgyvenęs J.Prapuolenis davė Lietuvai ne mažiau dizaino srityje kiek Ilmari Tapiovaara ar Kajus Franckas – Suomijai. Bet niekur Kaune nepasislėpsi nuo S.Kudoko, todėl kviečiame į jo prie Klinikų suprojektuotą Aukštąją technikos mokyklą, dabar Technikos kolegiją. Šiandien sunku įsivaizduoti – kažkur pienių laukuose, prie fortų, to meto entuziastai statė didelę ir šviesią mokyklą, netgi su atviru plaukimo baseinu. Šiandien joje dėstoma programa, kurios pavadinimas – „Paveldo statinių inžinerija“. Manau, tikrai norėčiau tokioje studijuoti“, – dar naujai atrasti tai, ką vadina tikruoju Kaunu, kviečia „Gražinkime Kauną“ vadovas D.Lanauskas. O tai galite padaryti aplankydami „Gražinkime Kauną“ gidų vedamą ekskursiją jau šio birželio šeštadieniais. Jei domitės istoriniais ir šiuolaikiniais pastatais, Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimu, pastatų ar interjerų restauravimu - rinkitės studijų programą „Paveldo statinių inžinerija" Kauno technikos kolegijoje! Ši valstybinė aukštoji mokykla, įsikūrusi Kaune, Tvirtovės alėjoje - pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje mokykla, nuo 1920 metų rengia techninės srities, pritaikomų gyvenime specialybių specialistus!

>> EITI AR NEITI

>> SKAITYKLA

Rašė Marius Burokas

Sofi Oksanen NORMA

IŠ SUOMIŲ KALBOS VERTĖ URTĖ LIEPUONIŪTĖ. VILNIUS, „VERSUS AUREUS“, 2017 M.

Šiuolaikinis romanas jau seniai peržengė kurio nors vieno žanro ar stiliaus ribas – dabar stengiamasi derinti įvairius dalykus: fantastiką ar siaubą su realistiniu pasakojimu, dokumentiką su fantazija, detektyvą su socialiniais elementais. Estų kilmės garsi suomių rašytoja Sofi Oksanen taip pat stengiasi žengti į koją su šiuolaikinėmis prozos madomis. Ji yra puikiai žinoma lietuvių skaitytojui – lietuviškai išleisti net trys jos romanai: „Valymas“, „Stalino karvės“ ir „Kai dingo balandžiai“. S.Oksanen rašo apie kartų problemas, apie sovietinio režimo sužalotus žmones, apie nutylėtas paslaptis. Apie pastarąsias rašoma ir šiame jos romane, bet jis jau šiuolaikiškas, autorei rūpi tokios problemos kaip grožio verslas ar surogatinė motinystė. Romano siužetas paprastas: mįslingomis aplinkybėmis žuvus motinai, Norma Ros lieka visai viena. Abi moterys buvo artimos, jas siejo ne tik giminystės ryšiai, bet ir didelė paslaptis. Norma yra ypatinga. Antgamtiškai greitai augantys plaukai, gebėjimas nujausti kitų žmonių nuotaikas ir ligas – jos prakeikimas ir palaiminimas. Normai teks išsipainioti iš nusikaltėlių grupuotės jai paspęstų spąstų, išmokti gyventi savarankiškai ir išlikti savimi. „Norma“ – trilypis romanas: tai trileris su

maginės fantastikos elementais, socialinis, visuomenę kritikuojantis romanas ir feministinis pasakojimas. Beje, romanas prisiima ir dar vieną, kultūrinės istorijos, vaidmenį, – skaitydami „Normą“ apie plaukus sužinosite daugiau, nei kada nors žinojote.

Victor Sebestyen 1989 REVOLIUCIJA: SOVIETŲ IMPERIJOS ŽLUGIMAS IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ VITALIJUS ŠARKOVAS. VILNIUS, „SOFOKLIS“, 2017 M.

20 // © 37O

Istorija paprastam žmogui turi būti įdomi: koncentruota, bet ne perkrauta, išsami, bet ne paini, kupina garsių asmenybių ir anekdotų apie juos (na, ir, žinoma, kraują stingdančių smulkmenų). Geriausia pasirinkti kokį nors žmonijos lūžio tašką – metus, epochą, mūšį, kelionę – ir per juos pateikti plačią to meto panoramą. Štai toks yra ir Budapešte gimusio žurnalisto bei istoriko Victoro Sebestyeno sėkmės receptas. Lietuvių skaitytojui jis jau žinomas iš knygos „1946: modernaus pasaulio sukūrimas“. 1989 m. savo knygai istorikas pasirinko neatsitiktinai. Daugybė 1989-aisiais priimtų sprendimų nulėmė dabartinio pasaulio vaizdą. Šioje knygoje išsamiai apžvelgiama dvylika mėnesių, visiems laikams pakeitusių istoriją. V.Sebestyenas paaiškina socialinius ir politinius įvykius ir virsmus, pateikia ne tik galingiausių valstybių vadovų, bet ir paprastų žmonių liudijimus. V.Sebestyenas pasakoja apie sovietų imperijos subyrėjimą. Tik čia reikėtų pabrėžti, kad knygoje kalbama apie vadinamąsias Rytų bloko šalis, o ne apie penkiolika SSRS respublikų (jų eilė ateis porą metų vėliau). Knygoje taip pat dėl tam tikrų priežasčių – didesnės autonomijos nuo Sovietų Sąjungos, kitaip pasukusios istorijos – užsimenama apie to meto įvykius buvusioje Jugoslavijoje ir Albanijoje.

Nemanykite, kad knyga nuobodi: nors visi faktai žinomi bet kuriam išsilavinusiam žmogui, šią knygą skaitai it kokį kvapą gniaužiantį detektyvą, beveik lėkdamas per puslapius – kas bus toliau? Įdomūs ir pagaulūs tiek to meto sovietinių vadovų – J.Andropovo, M.Gorbačiovo, W.Jeruzelskio, E.Honeckerio, N.Ceaușescu portretai, tiek garsių disidentų – V.Havelo ar L.Wałęsos aprašymai. Knyga vertinga ir tuo, kad primena, iš kur pabėgome, nuo ko išsivadavome, primena, kad atgal sugrįžti (nepaisant pasaulinių tendencijų) vis dėlto nesinorėtų.

POEZIJOS PAVASARIS 2017

ALMANACHAS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2017 M.

Didžiulis ir perkrautas „Poezijos pavasario“ festivalio traukinys jau pradundėjo: važiavo per šalį (ir Europą) ištisas dvi savaites. Tačiau liko šio festivalio almanachas, kuris tikrai vertas dėmesio. Kodėl? Visų pirma, tai praėjusių metų spaudoje skelbtos lietuvių poezijos koncentratas. Tekstus šiemet gana negailestingai atrinko keturios kritikės: Donata Mitaitė, Virginija Cibarauskė, Elžbieta Banytė ir Neringa Butnoriūtė. Tad, jei norite sužinoti, kokia dabar lietuvių poezijos būklė, – skaitykite „PP 2017“. Aš storame almanache radau dešimt labai gerų eilėraščių – tai tikrai daug. Antra, festivalio užsienio svečių publikacijos: siurrealistiški ir keisti JAV poeto, navahų tautos atstovo Sherwino Bitsui eilėraščiai, aistringi ir ilgesingi Vokietijoje gyvenančio kurdo Husseino Habascho tekstai, ironiškos ir taiklios airės Elaine Feeney eilės ir absoliučiai su niekuo nepalyginami, keisti it kokie trilobitai, latvio Marto Pujato tekstai. Esama ir kitų, bet šitie įsiminė labiausiai. Trečia, almanacho anketa. Į klausimus apie lietuvių poeziją šį kartą atsako žinomi ir nelabai žinomi lietuvių prozininkai. Tai savotiškas žvilgsnis iš šalies, kolegų žvilgsnis. Ir, reikia pasakyti, kolegos prozininkai poetams negaili kritikos – iš anketų aiškėja, kad rašytojai gana atidžiai ir priekabiai skaito

vieni kitus. Ketvirta, jubiliejinės publikacijos: Jurgiui Kunčinui – 70, Kaziui Bradūnui – 100, Juditai Vaičiūnaitei – 80, Liūnei Sutemai – 90. Jei šiuos autorius primiršome, straipsniai apie juos ir jų pačių tekstai primins. Na, ir paskutinis dalykas: kompaktinė plokštelė su poezijos balsais: vienuolika įdomiausių praėjusių metų autorių įskaitė savo eiles patys. Geras būdas juos išgirsti tiems, kurie tingi vaikščioti į renginius.

Donaldas Kajokas POEZIJA, O GAL IR NE

RINKTINĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2017 M.

Poeto Donaldo Kajoko rinktinė pavadinta gana provokuojamai: autorius kaip visada mėgsta pažaisti skaitytojo lūkesčiais. Tačiau atsivertus knygą abejonių nelieka: ji, čia ji, ta poezija. Niekur nedingo. Guli gražiai surikiuota į bene 500 puslapių. Taip, knyga didžiulė, stora, turinys gilus, tačiau ir lengvas. Tai jau antroji D.Kajoko poezijos rinktinė. Pirmoji, „Meditacijos“, buvo išleista lygiai prieš 20 metų, 1997-aisiais (tiesa, esama dar ir plonytės „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ rinktinės). Mėgstantieji tikslumą ir kad viskas būtų paaiškinta, gal kiek ir sutriks: jokio įvadinio žodžio, jokių įrašų, iš kur imti tekstai, jokios įprastos chronologijos: autorius sudėliojo tekstus pagal savo paties kajokišką logiką. Ir, tiesą sakant, taip net geriau: lieki akis į akį su eilėraščiais, eini lyg ir pažįstamu, bet gerokai primirštu taku. O eilėraščiai – kuo įvairiausi: nuo puikiai žinomų, atmintin įsėlinusių ir nebeištrinamų iki visiškai primirštų; nuo grynosios poezijos iki poetinių dialogų, poetinės prozos, poemų, net eksperimentinių tekstų. Švarią tyrą tėkmę knygoje suardo aštresni, skaudesni eilėraščiai, beveik rytietišką nušvitimą atmiešia nerimo ir nevilties gaida ataidinčios eilės. Ši rinktinė – tikra poetinė puota (meditacija, orgija, šventė). Knyga taip pat

Recenzavo: Marius Burokas

puikiai išleista, iliustruota Algimanto Švėgždos kūriniais. O apie pačią poeziją geriausiai kalba pati poezija: + + + + tiesiog ramiai su meile užrašyt jurgino galvą moterį eladę vienatvės švitesį ir visą klonį šį kvapus jo varną penkiasdešimtmetę ir varnalėšų lauką kuriame seniai jau nieko nebėra be varnalėšų tik vėjas žybteli po jom o gal ir ne gal senio žvilgsnis kojom žalio driežo

>> UŽ KADRO

GUMA, KURIĄ MĖGAI PRIEŠ 25 METUS, GRĮŽO Į MADĄ Rašė Liucija Adomaitė

Likus kelioms dienoms iki „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ internetui ėmė spengti ausyse. Davido Lyncho burtažodis „tai vėl vyksta“ panardino žiūrovus į nepažintą laiko vakuumą, kuris peržengęs 25 metų simboliką, įleido siurrealias šaknis į mūsų supratimą apie tai, ką apskritai laikome sugrįžimu televizijoje.

22 // © 37O

22 „Kobra 11“ sezonų ir panašaus skaičiaus „Komisaro Rekso“ reinkarnacijų užaugintai kartai sugrįžimas tebuvo tęsinio pradžios pabaigos tęsinys. Karta, kuri gremėzdišką teliką iškeitė į kompiuterį, o asketiškus, tarsi daktaro išrašytus savaitinius serialų seansus – į bemieges binge peržiūrų naktis, puikiai žino, kad per pusvalandį netflixo galima nušokti šviesmetį į priekį. „Play“ ir „replay“ tėra vintažinės simuliacijos, sukurtos tam, kad nesijaustume tokie lėkšti televizijos serialus madingai vadindami šou.

„Tvin Pyksas: sugrįžimas“ yra toliausiai nuo komfortiško sugrįžimo idėjos, prie kurios esame pratę. Iki šiol tikėjome, kad net jei po 30 metų į eterį grįžtų „Dosono įlanka“, kardinalus pokytis būtų Dosono iškyšuliu tapusi įlanka, nes „pasaulis aplink keičiasi kartu su mumis“. Originalią ekscentriško miestelio melodramą D.Lynchas tiesiog nurengė. Senojo serialo gerbėjams rasti kelią namo į Tvin Pyksą gali tapti netikėtai sudėtinga užduotimi. O jei jų ten niekas nelaukia? Čia nėra vyšnių pyrago, nesibaigiančių litrų filtruotos damn good

kavos ar kiaurų cukrinių spurgų. Legenda, kurią žinome beveik mintinai, pasakoja apie šoko bangą, kurią sukėlė Loros Palmer mirtis. Prieš 25 metus ji nuvilnijo per Tvin Pykso miestelį, mišką ir jo apylinkes, giliai apnuogindama serialo erdvę, kurioje visi, net nežmogiški, elementai įgavo mirtingųjų jautrumą ir empatiją Lauros tragedijai. Imu galvoti, kad senasis „Tvin Pyksas“ iš tiesų yra istorija apie žmones ir jų žmogiškumą, apie tai, koks tamsus juodžemis yra ne kažkur toli, o čia pat, po kojomis. „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ sukasi aplink antgamtinio prado šaknį. Toji šaknis kalba apie kosminį fenomeną, omnipotentinę erdvę, išeinančią už Tvin Pykso miestelio ribų ir už amerikietiškos simptomatikos, kurioje vyriausiajam šerifui privalu nuryti penkias spurgas nekramčius. „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ peržengė prieš 25 metus

>> UŽ KADRO sako naratyvą varančios jėgos, kad galėtų filmą iš esmės kontroliuoti pats. F.Bacono valia prarasti valią atsispindi D.Lyncho tvirtame apsisprendime (jo žodžiais sakant) „pasitraukti iš kelio dažams ir leisti jiems patiems kalbėti“. D.Lyncho metodas primena tą, kurį jis matė F.Bacono darbuose ir kuris leido Davidui atnešti vizijos, sapno, svajonės tiesą į Holivudą. Susidaro įspūdis, kad D.Lynchui svarbu ne pati išraiška, bet jos grynumas. Tai paaiškintų, kodėl tokios abstrakčios būtybės „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ turi neginčytiną autonomiją. Galbūt, kad pasiektų gryną meninę išraišką, režisierius tiek dėmesio skyrė individualiems istorijos fragmentams, flashback, užšifruotų dialogų nuotrupoms, scenoms, sulipdytoms tarsi etiudai, kuriuose vaizduojamasis laikas, pasakojimo logika ne visada sutampa.

„Scanpix“ nuotr.

keliančių gyvybės formų. Juodojoje ložėje gyvena atskiro teksto vertas personažas – kalbantis medis, kurio efemeriška galva atrodo lyg ką tik neonu nupurkštos smegenys, o mistiškoje juodoje dėžėje pasirodžiusi dar mistiškesnė būtybė daro kraupų nusikaltimą, kurio įrankis yra ji pati. Sunku suvokti ir kaip Kuperis tarsi meteoritas krinta per kosminį kontinuumą, savo kūnu danguje skrosdamas laiką ir erdvę. Juk kiekvienas iš mūsų esame kritę sapne, kol pabudome. Tampa akivaizdu, kad centrinė naujojo Tvin Pykso gravitacinė jėga yra ne introspektyvus žvilgsnis į savo sielą, o bekompromisė kūrybinė išraiška. įsigalėjusios tvinpyksiško simbolizmo teorijos ribas. Iškreiptoje Tvin Pykso perspektyvoje atsiranda Niujorko dangoraižiai, Las Vegaso lošimų automatai, zigzagiškesnė nei įprastai Juodoji ložė, išsiskaidžiusi per besidauginančių erdvių labirintą, du seržantai Kuperiai, kurių vienas išlenda pro kištukinį lizdą, o kitas, labiau įdegęs ano doppelgängeris lyg niekur nieko išvemia savo degančius vidurius.

24 //

Čia reikėtų stabtelėti galvojant apie pirmųjų serijų dar nemačiusius skaitytojus. Galima sakyti, kad šįkart D.Lynchas sąmoningai atsisako originaliose „Tvin Pykso“ serijose išvystytos kelionės į vidų idėjos (režisierius ir pats aktyviai praktikuoja meditaciją). Pagal „Tvin Pykso“ paradigmą anksčiau ar vėliau susitiksi veidrodinį savo sielos atspindį. Viename iš tokių atspindžių slepiasi dantis griežianti žmogysta vardu Bobas.

„Tvin Pyksas: sugrįžimas“ priešingai – mūsų žvilgsnis sulaikomas įbestas į išorę, į mus supančią aplinką. Galbūt tai paaiškina, kodėl režisierius sukūrė tiek daug neatpažintų, keistų, nerimą

D.LYNCHO METODAS PRIMENA TĄ, KURĮ JIS MATĖ F.BACONO DARBUOSE IR KURIS LEIDO DAVIDUI ATNEŠTI VIZIJOS, SAPNO, SVAJONĖS TIESĄ Į HOLIVUDĄ

Kitus ne ką mažiau svarbius D.Lyncho meninius įgūdžius dažnai užgožia jo aukštas kinematografinis pulsas. Bet šį kartą jose būtina ieškoti užuominų. Ko gero, nedaug kam žinoma legendinio britų tapytojo Francio Bacono įtaka D.Lyncho kūrybai. F.Baconas savo darbuose subjektus vaizdavo taip, tarsi jie paskutinį kartą alsuotų gyvu grotesku, nevirškinta emocija. Kūnus menininkas neretai taip iškreipdavo, kad šie primindavo išsinėrusias iš odos figūras. F.Bacono garsiausias darbas „Rėkiantis Popiežius“ (angl. „Screaming Pope“), kuris buvo nupieštas studijuojant Diego Velázquezo popiežiaus portretą „Portrait Pope Innocent X“ (1650), netikėtai primena anksčiau minėtą į medį panašią kalbančią būtybę. Naujajame „Tvin Pykse“ jos vardas – Rankos Evoliucija (angl. Evolution of the Arm). Žmogaus, kūno ir visos žmonijos evoliuciją ir degeneracijos klausimus savo drobėse tyrinėjo ir F.Baconas. Tapytojas savo piešiniuose eksperimentuodavo su kūno dalių formomis, dažnai sumaišydamas žmogišką ir gyvūnišką kūną, įterpdamas išgalvotų elementų, atvaizduodamas juos judesyje ar keista poza. Šie darbai vadinosi studijomis, o jų tikslas buvo atskleisti objektyvią tiesą, ateinančią iš kūno analizės, stebėjimų ir detalių fiksavimo drobėje. Knygos „Davido Lyncho aistra“ (angl. „The Passion of David Lynch“) autorė Martha Nochimson D.Lyncho ir F.Bacono santykį pakomentavo taip: „Jaunasis Davidas svajojo nugyventi savo gyvenimą kaip tapytojas. Bet kai išmoko užpildyti drobę, išmoko ir tai, ką kai kurie laikytų visiškai su tapyba nesusijusiu dalyku. Dar būdamas jaunas jis suprato, kad svajoti priverčiantis pasakojimas gali mus nuvesti į tiesą ir atvesti vienas pas kitą. Tuo pat metu visiškai paradoksaliai Davidas instinktyviai jautė, kad pasakojimo logika meninę išraišką gali paversti tuščiais susitarimais ir iškelti milžinišką barjerą svajojančiam protui. Tam, kad panaudotų pasakojimą kaip paramą vizijai įgyvendinti, D.Lynchas pasitelkia tapytojų, kurie jį įkvėpė, metodus ir, kiek tik įmanoma, atsi-

„Tvin Pykso“ sėkmę iš dalies nulėmė tai, kad aktoriai ir visa kūrybinė komanda, kaip ir prieš 25 metus, taip ir dabar, dirbo kaip šeima. Aktorius Kyle‘as MacLachlanas, vaidinantis agentą Deilą Kuperį, niekad neslėpė savo šilto, gilaus ryšio su režisieriumi. Po premjeros aktorius pasakojo: „Mes su Davidu esame draugai. Mes kalbėdavome apie „Tvin Pyksą“. Dažniausiai aš būdavau tas, kuris prašnekdavo apie tai. Kartais galvodavau, ar Davido galvoje sukdavo apskritai kokios mintys apie istoriją, apie sugrįžimą, ir labai ilgą laiką ten buvo tuščia. Tada jis man tiesiog paskambino ir pasakė, kad nori apie kai ką pasikalbėti. Buvau tikras, kad patekau į bėdą arba tai turi kažką bendra su „Tvin Pyksu“. Aktorius Jimas Belushi gyrė Davido, kaip režisieriaus, gebėjimą filmavimo aikštelėje sukurti ypatingą aplinką, kurioje aktoriai gali visiškai atsiskleisti: „Žinote, egzistuoja tokie kūrėjai... Romanas Polanskis, Woody Allenas, Davidas Lynchas. Turėjau garbės dirbti su jais visais ir pastebėjau, kad jie turi šį tą bendro. Jie sukuria aplinką, kurioje aktorius gali leistis gilyn. Didžiausia palaima – tai būti įvertintam paties Davido.“ Pats D.Lynchas, paklaustas „Wired“ žurnalisto, kaip jam pavyko suburti net 40 aktorių iš „Tvin Pykso“ sudėties, tik trūktelėjo pečiais: „Tai buvo labai paprasta ir gražu.“ „Tvin Pyksas“ tapo beveik gyvu mitu. Aplink serialą sklando opinijos neliečiamumo šydas. Siekiame jį suprasti, bet suprantame tik tiek, kad teisingos interpretacijos čia tiesiog nėra. Jei norėtume jį kritikuoti, jaustumės esantys nemokšiški išdavikai. Jei džiugiai plotume rankomis po kiekvieno patikusio epizodo, būtume apkaltinti paprasčiausiu nesubtilumu, panašiu į tą, kai nusileidus lėktuvui ima ploti keleiviai. Tikiu, kad „Tvin Pyksas“ apskritai suformavo klasikinę serialo žiūrovo etiką, nubrėžė reikiamo elgesio ir nuomonės reiškimo kontūrus. Kiekvienam iš mūsų jis leido pabūti truputį snobu. Tuo, kuris į kino salę nesineša spragėsių, koncertų nefilmuoja telefonu, o kasdieniuose pašnekesiuose cituoja serialo „Reklamos vilkai“ eilutes. Tuo kritiku, kuris naktį prieš užmigdamas galvoje sukioja visus tikimybiškai įmanomus variantus apie tai, kokį serialą žiūri pats D.Lynchas. Padėsiu. Viename interviu D.Lynchas prasitarė, kad jo favoritai yra „Bręstantis blogis“ ir „Reklamos vilkai“. „Bet vieninteliai dalykai, kuriuos žiūriu, dabar yra žinios ir „Velocity“ kanalas. Tai tokia laida apie mašinas“, – pridūrė jis. Saldžių sapnų.

MIRTEL POHLA

PRIIT VÕIGEMAST

MARI ABEL

MEELIS RÄMMELD

APSIMETĖLIAI VALLO TOOMLA FILMAS „Grakštus psichologinis galvosūkis.“ Variety

režisierius VALLO TOOMLA scenarijaus autoriai LIVIA ULMAN, ANDRIS FELDMANIS prodiuserė RIINA SILDOS ULJANA KIM, ROBERTS VINOVSKIS operatorius ERIK PÕLLUMAA kompozitorius KARLIS AUZANS filmo dailininkė EVA-MARIA GRAMAKOVSKI kostiumų dailininkė KRISTIINA AGO grimo dailininkė SIIRI LAURI montuotojas DANIELIUS KOKANAUSKIS garso režisierius VLADIMIR GOLOVNITSKI

koprodiuseriai

>> SCENA

„JUNIOR A“ BUVO Rašė Karolis Vyšniauskas Nuotraukos Aurelijos K. ir „junior a“

Lygiai prieš metus į feisbuką gavau laišką. „Sveiki, Karoli! Mano vardas Tautvydas. Esu dainų rašytojas, dainininkas. Daug metų tai darau. Man 25-eri. Nei manęs, nei mano muzikos niekas nežino.“ „Gražiai skamba“, – pagalvojau paspaudęs atsiųstą nuorodą. Ir užmiršau.

Šiandien jau aš rašau Tautvydui, „junior a“, vildamasis gauti interviu. Per metus situacija apsivertė aukštyn kojomis. Jo mieguisto indie pop kūrinys „Sleep Machine“ pateko į „Spotify“ grojaraščius „USA Viral Top 50“ ir „New Music Friday USA“ greta Franko Oceano ir Lanos Del Rey. „junior a“ muziką grojo „Apple“ radijas „Beats Radio“ ir pagrindinis britų muzikos radijas BBC „Radio 1“. Senu „MacBook“ ir pigia MIDI klaviatūra įrašytą „junior a“ mini albumą (EP) „Born Busy“ klauso Brukline, Los Andžele ir Amsterdame, o pasaulinių įrašų kompanijų skautai skrenda į Vilnių, kad susitiktų su Tautvydu. „junior a“ tapo Lietuvos muzikos atradimu ir viena didžiausių lietuviškos scenos eksporto vilčių.

KAŽKADA LABAI SENIAI KNYGOS MAN PADĖDAVO ATSIMERKTI (UŽSIMERKTI?) IR PATIKĖTI, KAD VISKAS GALI BŪTI KITAIP

Plungėje užaugęs, Londone studijavęs, dabar Vilniuje gyvenantis vaikinas įrodė, kad buvo teisus tikėdamas savo muzika. „Žinojau, kad artėja gražūs ir dideli dalykai. Labai ilgai ir kantriai ėjau to link“, – sako jis. Kelionė tik prasideda.

– Tautvydai, ko gero, turbūt nebuvau vienintelis lietuviškos muzikos „industrijos“ – kad ir kaip juokingai šie žodžiai skamba greta – žmogus, tave ignoravęs? – Muziką išsiunčiau begalei žmonių. Iš Lietuvos „industrijos“ neatrašė beveik niekas. Tiesa, dabar jie atranda mano pasiklydusius laiškus. Viską suprantu – jie supranta, kad aš suprantu. Mes tiesiog apie tai nekalbame. Geriau vėliau negu niekada. – Kaip šis ignoravimas tave paveikė? – Niekaip. Tikrai jokio kartėlio. Muziką kuriu jau apie devynerius metus – puikiai žinau, kodėl tai darau. Man rūpi muzika. Muzika yra lengva ir nuostabu. Muzikos verslas, kita vertus, yra kova su vėjo malūnais. Prie to jau irgi imu priprasti.

26 // © 37O

– Ką turi omenyje? – Dainų rašymas, vaizdo klipų filmavimas, montavimas – visa tai yra laisvė. Tačiau muzikos verslo pusė yra tamsoka. Produktas, su kuriuo čia dirbama, yra tavo atsiminimai, jausmai, išgyvenimai. Nesinori tų dalykų patikėti netinkamoms rankoms. Tenka laviruoti, dažnai sakyti „ne, ačiū už gerus norus, tačiau darysiu kaip išmanau“. Vizija svarbiau už momentinį populiarumą. Žinau, kad ateis laikas, kai viskas, kas vyksta dabar, virs gerokai didesniais dalykais. Iki tada tikiuosi apsupti save teisingais, nuoširdžiais ir talentingais žmonėmis.

– Kaip dabar jautiesi, kai muzikos žmonės, įskaitant mane patį, nori pasiimti dalelę tavęs? – Beata Tiškevič man labai teisingai pasakė – visi mėgsta nugalėtojus. Nes su jais įdomiau. Suprantu ir visiškai sutinku. Tiesiog kartais nugalėtojai atrodo ne taip, kaip tikiesi. Kita vertus, smagu kažką žinoti anksčiau už kitus. Ir aš tikrai žinojau, kad artėja gražūs ir dideli dalykai. Labai ilgai ir kantriai ėjau link to.

kol išmokau būti atviras su pačiu savimi. Manau, tik būdamas toks gali būti tikras ir betarpiškas kūryboje. – Ar vis dar jauti nepasitikėjimą savimi? – Ne. Didžioji dalis to praeityje. Dabar viską matau kitaip. Žinai, kaip sako, your best is good enough. It really is – jei iš tiesų viską darai nuoširdžiai ir kantriai.

– Pirmajame laiške rašei, kad anksčiau nenorėjai savo muzika dalytis: dėl to kaltini baimes ir nepasitikėjimą savimi. Iš kur tai atėjo? – Visada buvau labai kritiškas savo muzikos atžvilgiu. Muzika, kurios klausau pats, visada savyje turėjo pilnatvę. Kol nesijaučiau, kad galiu užfiksuoti tai savo muzikoje – nesijaučiau drąsiai. Dabar viskas šiek tiek kitaip.

– 2015-ųjų vasarą įvyko kai kas, apie ką nenori kalbėti viešai, bet tai pakeitė tavo gyvenimą. Ar gali užsiminti? – Tas įvykis privertė susimąstyti, kad gyvenimas labai trapus. Po to sekė ilgas ir tamsus laikotarpis. Turėjau laiko apmąstyti. Nusprendžiau parduoti viską, ką turėjau: seną automobilį, televizorių, nereikalingus daiktus. Persikrausčiau į pigiausią rastą butą ir pradėjau rašyti tai, kas vėliau tapo „Born Busy“.     . .

– Kas yra tavasis „tai“ muzikoje? – Žmogiškasis elementas. Mano muzika be galo asmeniška. Užtruko daug metų,

– Kaip tau pavyko sudominti pasaulį? Kaip jautiesi išgyvenęs šį procesą? – Graži audra. Viskas vyksta labai

organiškai. Po to, kai įkėliau „Sleep Machine“ į „SubmitHub“, nepraėjus nė dviem savaitėms sulaukiau pirmo laiško iš „Sony Entertainment“. Praėjus dar trims dienoms, gavau laiškus iš „Universal Music“, „Capitol“, „Columbia“, IMSOUND ir tuzino mažų įrašų kompanijų. Visi domėjosi projekto estetika, klausė, ar tai atsitiktinumas, ar muziką kuriu jau seniai, kokios muzikos klausausi, nes įtakos labai neaiškios.

TEISUS Pastaruosius tris mėnesius praleidau bendraudamas su labai įdomiais žmonėmis. Keletas jų buvo atskridę į Vilnių pasikalbėti. Norėčiau papasakoti daugiau, bet kol kas negaliu. Stengiuosi apie tai kuo mažiau galvoti – toliau filmuoju, rašau, įrašinėju, ruošiuosi koncertams. – Dainas įrašei namuose. Kaip atrodo tavo studija? – Visos dainos parašytos naudojant devynerių metų senumo „MacBook“, pigiausią MIDI klaviatūrą, kokią tik pavyko rasti, „Garage Band“ ir skolintas kompiuterio kolonėles. Tiesa, jos sugedo nė neįpusėjus rašyti „Born Busy“, tad teko įsigyti kitas. Bet iki šiol mano „studija“ atrodo taip pat. Dainos gimsta ne studijose. – Kas tave įkvėpė parašyti „Sleep Machine“? – Ilgas pokalbis seno gero draugo balkone. – Gebi išgauti jaukius, sapniškus elektroninius garsus. Kaip to išmokai? – Manau, viskas skamba taip, nes elektroninės muzikos apskritai niekada neklausiau. Vieninteliai elektroninės muzikos reference’ai iki šiol man buvo „Underworld“, „Aphex Twin“ ir „Kraftwerk“. Augant namų įrašų kolekciją sudarė senas rokenrolas, truputis Michaelo Jacksono, ABBA ir „Queen“. Kai muzikos ėmiau ieškoti pats, klausydavau rokenrolo, singer-songwriter muzikos. – Tavo anglų kalba savita, nebūtinai aiškiai suprantama, bet maloni ausiai ir įsimenama. Kaip mokeisi dainuoti? – Dainuoju jau labai seniai. Kai kažką darai tikrai ilgai, you start to find a way around it. – Ar ilgai užtruko įtikinti save patį, kad tavo balso keistumas – pranašumas, o ne trūkumas? – Niekad nemąsčiau apie savo balsą kaip keistą, pranašumą ar trūkumą. Radus savo balsą rašant, tik laiko klausimas, kol randi jį dainuojant.

– Žmonės tavo muziką mėgsta palyginti su „the xx“, aš jaučiu iš toli ataidintį Franką Oceaną. Kaip savąsias dainas matai šiandieniame muzikos kontekste? – Žinau, kad skamba keistai, bet muzikos jau kurį laiką beveik neklausau. Daug laiko praleidžiu klausydamas senų bokso dokumentikų. Noriu išlaikyti švarią galvą, nes nuolat rašau pats – netrukus pasirodys pirmieji singlai iš mano antro mixtape – „a day after the great things happened“. „junior a“ unikalu, nes tikra ir asmeniška. Net būti paminėtam viename sakinyje su Franku Oceanu didžiulis komplimentas. Mano galva, jis – geriausias šiuo metu gyvenantis dainų rašytojas. – Tau svarbi literatūra. Interviu „ore.lt“ minėjai, kad vienas tavo įkvėpėjų yra Hunteris S. Thompsonas – ką dar skaitai ir kaip literatūra veikia tavo muziką ir asmenybę? – Kažkada labai seniai knygos man padėdavo atsimerkti (užsimerkti?) ir patikėti, kad viskas gali būti kitaip. Vaikystė ir paauglystė Plungėje ne visada buvo kupina malonių akimirkų. Kai atradau muziką – ėmiau ja iš tiesų domėtis, kurti, rašyti – pradėjau skaityti poeziją, perrašinėjau Walto Whitmano tekstus, leisdavau vakarus su Pablu Neruda, tada radau Johną Cooperį Clarke’ą, Charlesą Bukowski. Skaičiau, studijavau, imitavau, perrašinėjau.

Lou Reedas atvėrė man akis. Privertė susimąstyti, kad jei tikrai nori pasiekti žmones, pirmiausia turi pasiekti save. Ir tam nebūtini įmantrūs žodžiai, rimai, ritmai, konstrukcijos. Faktas, kad turėjau galimybę pabendrauti su Lou Reedo vadybininku (iš kurio gavau konkretų pasiūlymą), yra keistas, sunkiai suvokiamas, bet kartu ir natūralus. Šiandien daug saugiau jaučiuosi savo paties odoje. Žinau, kas esu, žinau, kodėl esu, – radau savo balsą. O Hunteris S.Thompsonas buvo paskutinė senos draugės dovana. Jis liko su manim. Turime daug bendro. – Kai pasirodys šis interviu, bus įvykęs pirmasis tavo koncertas po išgarsėjimo. Kol kas stengeisi atskirti savo asmenybę nuo gyvų patirčiu – neini į radiją, nededi daug nuotraukų, nekuri tinklaraščių. Kaip jautiesi prieš išeidamas į sceną ir akis į akį sutikdamas klausytojus? – Aš rašau dainas. Jei žmonėms tos dainos patinka ir jie nori išgirsti jas atliekamas gyvai – nuostabu. Kaip pats sakei, kol lietuviška muzikos industrija mane ignoravo, žmonės (Lietuvoje ir ne tik) mane priėmė labai šiltai ir dėl to esu jiems be galo dėkingas. Gavau daug laiškų apie tai, kaip mano muzika jiems kalba. Ir tai yra be galo malonu. – Kodėl kuri muziką? – Skirtingais gyvenimo periodais muzika mane žavėjo dėl skirtingų priežasčių. Dabar vien faktas, kad po daug metų galėsiu pasiklausyti „Baby Boy“ ir prisiminti, kaip jaučiausi tą vasara, kai atrodė, kad kita taip ir nebeateis… Matant taip, mano paties muzika man visada bus laiko mašina. Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, manau, kad kiekvienas turime misiją. Mano misija, tikiu, – kurti muziką.

ISLANDAI DAINUOS ISLANDIJOS GATVĖJE Rašė Inga Norkė Nuotrauka iš grupės archyvo

slandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, ir už tai lietuviai kasmet dėkoja sukurdami šventę Vilniuje esančioje Islandijos gatvėje. Birželio 16 d. ši gatvė bus pirmąkart uždaryta, o joje įsikurs Vikingų kaimas, gatvės futbolo aikštė, Šiaurės turgus, vyks diskusijos, ką lietuviui reiškia būti šiauriečiu ir t.t. O galiausiai jau sutemus lietuviai uždainuos kartu su islandais „Valdimar“. Kas jie tokie? „Valdimar“ susikūrė panašiu metu, kai pasaulyje pradėjo populiarėti miegamojo muzika, t.y. 2009 m. Jausmingos, lėtos ir tarp namų sienų sukurtos Valdimaro ir jo kolegos Asgeiro melodijos greitai pavergė islandus. Trys nominacijos Islandijos muzikos apdovanojimuose, keli laimėjimai ir netgi du pagrindiniai hitai iš albumo „Batnar Útsýnið“ kviečia pasiklausyti „Valdimar“ įdėmiau. Nuo intymios romantikos iki plaukus šiaušiančios ir širdį draskančios energijos pliūpsnių – islandų skambesys tikrai turi savo braižą. Liudininkai pasakoja, kad „Valdimar“ gyvo garso pasirodymai netgi pranoksta įrašus. Artėjančio renginio proga – trumpas interviu specialiai 37O su grupės lyderiu Valdimaru.

YRA TEKĘ MATYTI LIETUVOS VARDĄ ISLANDŲ KRIMINALINĖSE NOVELĖSE. JOSE VIENAS IŠ BLOGIUKŲ DAŽNIAUSIAI YRA LIETUVIS

– Valdimarai, atvirai, ar tavo kartos merginos bandė kopijuoti BjÖrk? – Manau, kad Björk buvo pernelyg radikali, „kairioji“, kad ją kopijuotų jaunos merginos. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Björk padarė didžiulę įtaką islandų grupėms, susikūrusioms po jos išpopuliarėjimo. – Islandija išties garsėja savo muzikine scena – kaip manai, kokia to priežastis? – Sunku sugalvoti vieną priežastį, kuri įvardytų, kas mus skatina kurti muziką. Galbūt paslaptis slypi Islandiją supančiuose vandenyse (juokiasi)? – Ar tai labiausiai ir vertini gyvendamas Islandijoje? – Labiausiai vertinu gyvenimo kokybę: ramią aplinką ir, taip, švarų vandenį. – Kas yra tavo geriausi draugai Islandijoje? – Islandijoje turiu labai daug draugų, tačiau vienas yra ypatingas. Jis yra tarsi septintasis grupės narys, kuris dažnai su mumis keliauja po Islandiją. Jis taip pat atvyks ir į Vilnių. – O ką tau teko girdėti apie Lietuvą? – Išties nieko apie jūsų šalį nežinau. Tiesa, yra tekę matyti Lietuvos vardą islandų kriminalinėse novelėse. Jose vienas iš blogiukų dažniausiai yra lietuvis. Tiesa, grupės narys Ásgeiras Lietuvoje lankėsi šių metų sausį ir jam ten labai patiko. Taigi laukiame šio vizito. – Leiskite mums pasiruošti. Pirmiausia, ką mėgstate valgyti keliaudami svetur? – Keliaudami svetur ieškome geriausio kebabo mieste. Kol kas geriausią kebabą ragavome Berlyne. Tikimės, kad Vilniaus kebabai galės konkuruoti su berlynietiškais (juokiasi).

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

KELIAUJANČIOS BAŽNYČIOS. KLAIPĖDA TRANZIT MEMEL Repertuarą sekite padidapifish.internetu.lt Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje buvo pristatyti net keturi ekskursinio pobūdžio projektai. Du iš jų sukūrė užsienio trupės, o kitus du – klaipėdiečių šokio teatras „Padi Dapi Fish“. Jų duetas „Lucky Lucy“ keliauja po įvairius, ne tik Lietuvos, bet ir Europos miestus, o „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“ dedikuotas išskirtinai uostamiesčiui. Tai vienas įdomiausių spektaklių, kurį vasarą galima pasižiūrėti ar, tiksliau, patirti pajūryje. Klaipėdos piliavietėje prasidedantis pasivaikščiojimas po uostamiestį – tai kelionė ne tik miesto gatvėmis, bet ir praėjusiais amžiais. Žiūrovams išdalijamos

ausinės, kurios drauge su šokėjais veda ir matomomis, ir tik vaizduotėje susikuriančiomis erdvėmis. Garso įraše skleidžiasi ir pinasi įvairiausi pasakojimai apie čia stovėjusį miestą, apie jo gyventojus bei statytas, lankytas ir net perkeltas uostamiesčio šventoves. Senajam, jau neegzistuojančiam miestui atgyti, o praeičiai priartėti padeda gausi, įvairaus amžiaus šokėjų trupė. Jie atlieka ir praeivių, miesto gyventojų ir dvasių vaidmenis, padeda kurti žiūrovų-dalyvių pojūčius, besistumdydami tarp jų ir sukurdami buvimo minioje jausmą. Nebylūs palydovai čia išnyksta, čia pasirodo, leisdami patirti vaikų žaidimo kieme ar ėjimo į bažnyčią akimirkas. Choreografei Agnijai Šeiko pavyko suvaldyti itin įvairaus amžiaus ir patirčių atlikėjus: nuo vaikų grupės iki profesionalų (be „Padi Dapi Fish“ šokėjų pasirodyme dalyvauja dar keturių studijų auklėtiniai). Tiesa, tenka pripažinti, kad tekstinė, pasakojamoji ekskursijos dalis nusileidžia vizualiajai ir potyrinei. Nors pasakojami įdomūs faktai jungiant pasakojimo, tiesioginės kalbos ir personifikacijos elementus ir muzikinį foną, bet dramaturginis vystymas vis dėlto nėra stiprioji šio

kūrinio pusė, todėl pasakojimas atrodo trūkčiojantis, nenuoseklios stilistikos. Prieš porą metų „Sirenų“ iniciatyva sostinėje rodytas vokiečių trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis-ekskursija „Remote Vilnius“ pritaikomas bei panašiai pati-

riamas ir kitose pasaulio valstybių sostinėse, atskiros jo dalys Niujorke ir Vilniuje skamba identiškai, o „Padi Dapi Fish“ „Keliaujančias Bažnyčias“ galima patirti tik Klaipėdoje ir tai išskirtinis malonumas.

Rekomenduojama atsižvelgiant į orą pasirūpinti tinkama apranga. Nerekomenduojama jaunesniems nei aštuonerių metų. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

SAMURAJAUS KNYGA

ŽIŪRĖKITE KAUNO KAMERINIAME TEATRE arba „HOUSE OF PUGLU“ VILNIUJE

Repertuarą sekite fb.com/bad.rabbits.meninis.sindikatas

Kurį laiką Kauno miesto kameriniame teatre rodytas, o dabar jau ir Vilniuje pristatytas naujausias plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ darbas „Samurajaus knyga“ – ironiškas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus žvilgsnis į ES ir Lietuvą joje su Klonio gatvės atgarsiais.

28 //

Spektaklyje, kuriam pjesę parašė pats režisierius, pasakojama apie dešimtmetį Tomą Lašą, kuris įkvėptas Yamamoto Tsunetomo knygos „Hagakurė. Slaptoji samurajų knyga“ su liguista precizika siekia užsibrėžto utopinio tikslo. Jurgio Marčėno įkūnijamas spektaklio herojus siekia rasti Šeimininką ir jam pasitarnauti, tuo įprasmindamas savo būtį. Taip hiperbolizuojant ir hipertrofuojant kuriamas ES sistemoje įstrigusio sraigtelio – piliečio – įvaizdis. Spektaklis dvelkia nacionalinio pasididžiavimo ilgesiu ir itin stipriu euroskepticizmu, į ES žvelgiant per šeimininko ir pavergtojo santykių prizmę. Sceninis pasakojimas kupinas ironijos ir atpažįstamų pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinių ir visuomeninių aktualijų bei šmaikščių jų komentarų, netikėtų sąsajų, todėl nesunkiai įtraukia publiką. Rekomenduojama euroskeptikams ir vis dar prijaučiantiems Klonio gatvės judėjimui. Nerekomenduojama eurooptimistams, liberalams ir demokratams. Jokūbo Verbicko nuotr.

„Samurajaus knyga“ prasideda ir įsibėgėja kaip monospektaklis, bet spektakliui gerokai įpusėjus scenoje netikėtai pasirodantys Birutės Belados Tauterytės ir Lino Jurkšto įkūnijami Tomo tėvai

pradeda naują temų laviną. Šis netikėtas ir perteklinis siužeto posūkis nušluoja iki tol gana tiksliai dėliotus akcentus, o naujos temos ir problemos it cunamis sunaikina pirmosios spektaklio pusės eleganciją. Per mažojo samurajaus potyrius ir išgyvenimus kvestionuojama valstybinės ideologijos vertė, ironizuojama globalizacija, o per pateikiamą šeimos modelį paliečiamos ir žmonių susvetimėjimo, visuomeninių vaidmenų sureikšminimo ir kitos šiuolaikinės visuomenės problemos. Spektaklyje pateikiama vienašališka postsovietinės visuomenės, jos siekio tapatintis su Vakarais ir santykių su ES kritika, spektaklio finale pasiekianti kraštutines ribas.

ŽALIA PIEVELĖ

ŽIŪRĖKITE BIRŽELIO 18 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino per. 4, Vilnius)

Repertuarą sekite teatras.lt

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyta paskutinė šio sezono premjera – dokumentinio teatro spektaklis „Žalia pievelė“, pasakojantis apie Ignalinos atominę elektrinę, jos darbuotojus, jų šeimas ir kitus Visagino gyventojus. Dokumentinis šis spektaklis todėl, kad paremtas išskirtinai faktais ir realiais žmonių pasakojimais, kuriuos surinko, užrašė ir į dramaturginį audinį meistriškai sudėliojo koncepcijos ir teksto autoriai Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Atrinktas istorijas ir išgyvenimus iš savo kasdienybės čia pasakoja ne aktoriai, o patys visaginiečiai – dešimt į sceną lipti išdrįsusių, realių šio miesto gyventojų. Konceptuali Paulės Bocullaitės scenografija taikliai įkūnija ardymo atmosferą: visi scenoje naudojami baldai ir kiti objektai perpjauti, atkartojant pjaustomos ir gabaliukais išrenkamos elektrinės likimą. Kartu jautriai paliečiant ir visaginiečių, stačiusių elektrinę ar joje dirbusių, jausenas. Tai nėra pasakojimas apie atominės elektrinės uždarymo žalą. Anaiptol. J.Tertelio ir K.Werner spektaklyje-žemėlapyje lyg drugelio formos atrodančio Visagino miesto likimas apžiūrimas iš visų pusių ir perspektyvų – čia nėra nei vienareikšmiškų vertinimų,

nei vienos tiesos. „Žalia pievelė“ – tai pasakojimas apie žmones ir žmoniją. Apie žmogaus prigimtinį siekį kurti ir patiriamą skausmą griaunat. Apie pasirinkimus, kuriuos kiekvienas darome kasdien ir iš jų besidėliojančią miesto, šalies, Europos ir pasaulio istoriją. Stipriausia šio spektaklio pusė – greiti, bet elegantiški kuriamo vaizdo mastelio pokyčiai. Nuo pasaulio pereinant prie Europos, nuo pastarosios – prie asmeninio pasakojimo, nuo jo – prie nacionalinės energetikos politikos klausimų – ir vėl prie asmeninių patirčių. Sentimentalumas derinamas su faktais, o pastarieji su skirtingomis jų interpretacijomis suteikia žiūrovams galimybę patiems vertinti scenoje pateikiamus pasakojimus ir rinktis požiūrį į juos. Šis J.Tertelio ir K.Werner spektaklis suteikia galimybę ne tik pajusti, bet suprasti kitų gyvenimus ir sužinoti šį tą naujo apie mūsų šalį bei jos žmones. Rekomenduojama manantiesiems, kad Ignalinos elektrinė jau uždaryta, o Visagine niekas nenorėtų gyventi. Nerekomenduojama įsitikinusiesiems, kad egzistuoja tik viena tiesa. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ŽALGIRĖS

ŽIŪRĖKITE BIRŽELIO 22 D. KAUNO NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaunas)

Repertuarą sekite dramosteatras.lt

PASAK ANTRAJAME VEIKSME IŠ ĮRAŠO PRABYLANČIOS AUTORĖS, NE VISI VYRAI YRA KIAULĖS, BET ŠI PJESĖ NE APIE JUOS

Įdomu, kad lietuvių meilė ir aistra krepšiniui visiškai neatsispindi teatre. Ir nors populiarumo viršūnėmis mėgaujasi vyrų krepšinis, scenoje apie jį kalbėti renkasi moterys. Prieš penkerius metus oranžinio kamuolio valdymą aikštelėje į šokio sceną mėgino perkelti klaipėdietė choreografė Inga Kuznecova. Panašiu metu gimė ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesė „Žalgirės“, neseniai sudominusi režisierių Vidą Bareikį. Tik Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Žalgirės“ ne apie krepšinį, jis – apie jį žaidžiančias problemiškas moteris. „Žalgirės“ – tai LGBT bendruomenei priklausančių moterų mėgėjų krepšinio komanda, siekianti nuvykti į pirmąjį pasaulyje moterų mėgėjų krepšinio čempionatą. Spektaklio pradžioje Udžio Bėrzinio sukurtoje sporto salėje (vėliau lengvai besitransformuojančioje į oro uostą, kavinę ar lėktuvą) ne itin darniai mėčiusios kamuolius „Žalgirės“ besibaigiant antrajam veiksmui – jau pasaulio čempionės. Tačiau svarbus čia ne krepšinis, o jo žaidėjos. Visos devynios šiame spektaklyje veikiančios moterys reprezentuoja skirtingas visuomenės problemas: homofobiją, nepakantumą kitokiems, slepiamą smurtą artimoje aplinkoje, baimę įsipareigoti, bėgimą nuo savęs ir t.t. Nors pasirinktas komedijos žanras leidžia stambius planus ir tipizuoti veikėjus, bet kartu tuo pat metu atima galimybę sukurti visapusiškus, gyvus personažus.

Tiesa, įdomu, kad vyrai šiame spektaklyje veikia panašiai kaip klasikiniuose filmuose moterys: pasirodo scenoje tam, kad daugiau pasakotų apie pagrindines veikėjas, ar sudarytų joms tinkamą foną. Ir nors vyrai čia vaizduojami išimtinai neigiamai, pasak antrajame veiksme iš įrašo prabylančios autorės, ne visi vyrai yra kiaulės, bet ši pjesė ne apie juos. Regis, ši pjesė – apie problemas. O problemos, pavers-

tos gyvais žmonėmis, vis dėlto yra mažiau įtaigios nei žmonės, pasakojantys apie realias problemas. Kita vertus, galbūt lengva ironija ir absurdo elementais papildytas pramoginis žanras pritrauks ir sudomins tuos, kurie spektaklio LGBT temomis kitu atveju niekada nesirinktų. Juk kaip sakydavo Merė Popins, šaukštas cukraus padeda nejausti vaistų skonio.

Rekomenduojama tiems, kurie LGBT krepšinio komanda skamba egzotiškai. Nerekomenduojama lengvai sugluminamiesiems. Donato Stankevičiaus nuotr.

ALISA STEBUKLŲ LENTYNOJE

Rašė Sandra Kliukaitė

.. . .

„labàdienà“ nuotr.

Kuo toliau į mišką – tuo daugiau daiktų. Pirmą kartą ant lentynos pakabų kabiname socialiai atsakingą drabužių kolekciją – už kiekvieną iš jos nupirktą drabužį 10 proc. sumos bus paaukota nykstantiems Lietuvos gyvūnams iš Raudonosios knygos. Statome ir modernų servyzą iš medžių lapų, žievių ir kitų medžiagų, kurioms buvo lemta tapti miško atliekomis. Dar turime druidų mėgstamų medžių padėkliukų, miškinę suknelę, šiaurėje užaugusių uogų trintukų (tyrių), o viską gaubia postinternetinės kartos įkvėptas miško grybų kvapas. Nepasiklyskite.

KONCEPTUALŪS INDAI „GIRIA“ LIETUVA Diz. Evelina Kudabaitė www.namuos.lt

Modernūs indai iš medžių žievės ir lapų? O kodėl ne? Vilniuje ir Reikjavike produkto dizaino mokslus krimtusi dizainerė Evelina mišką tempia tiesiai ant stalo, atkurdama seniai atvėsusius miesto žmonių ir girių santykius. Ji kuria indus iš medžiagų, kurioms lemta tapti atliekomis, – medienos dulkių, žievės, lapų ir organinės rišamosios medžiagos. Tai lietuviško miško materija, transformuota į tvarų ir modernų dizainą. Miškas jai už tai padėkos. Evelinos Kudabaitės nuotr.

LIETUVA Diz. Elena Neniškytė FB: DAKU

Suknelė į mišką ir į miestą. Oversaizinis dizainas, 100 proc. medvilnės ir naktinio miško printas ant kūno – puiki maskuotė, tikras miško kamufliažas. Ir taip, tu jau pasiruošusi susitikti ne tik su draugu, bet ir su elniu mėnesienoje ant miško parketo. Belieka susikrauti kuprinę. DAKU nuotr.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „RED DATA BOOK SS17“ LIETUVA Diz. Petras Navickas, Rapolas Vosylius www.labadiena.eu

Beveik visos į raudonąją knygą įrašytos gyvūnų rūšys ten atsidūrė dėl žmonių veiksmų, o „labàdienà“ sukūrė progą užsidirbti karmos taškų ir padėti gyvūnams tiesiog apsirengiant. Nuo kiekvieno iš kolekcijos nupirkto drabužio 10 proc. sumos bus paaukota Lietuvos gamtos fondui – nykstančių gyvūnų sargams. Džemperis su karališkuoju laumžirgiu, baliniu vėžliu ar lygiažvyniu žalčiu, švarkas su sakalu keleiviu ar marškinėliai su drugiu pietiniu satyru, kepurė su reliktine mizide ar vasariniu skydvėžiu. Mes suprantame, kad beveik visų šių Lietuvos gyvūnų net nesi girdėjęs. Galbūt todėl, kad jie beveik išnyko...

PADĖKLIUKAI „TREE 4 TEA“ LIETUVA Diz. Juozas Urbonavičius www.riolindo.lt

Druidai taip dievino medžius, kad net sudarė medžių horoskopą, o lietuvių dizaineriai sudarė galimybę paflirtuoti su medžiais net neišėjus į lauką. „Tree 4 Tea“ padėkliukai puoduką įkraus gamtos energija (ypač tinka naudoti biure, kur gamtos – nulis). Tereikia išsirinkti mėgstamą medį, patikrinti druidų medžių horoskopą arba pačiam sau atsakyti į klausimą, kokį medį mėgsti: ąžuolą, uosį, alksnį, o gal obelį? Yra visi keturi.

Rio Lindo nuotr.

SUKNELĖ DAKU

MANFRED+CRACCO LAIKRODIS ŠVEICARIJA 249 Eur www.laikrodziucentras.lt

KVAPAI NAMAMS „LOOK: #LITHUANIANS“

LIETUVA Diz. Aistis Mickevičius, Dovilė Džervutė, Motiejus Vaura www.fumparfum.com

30 // © 37O

„FUMparFUM“ padarė eksperimentą, apklausė krūvą postinternetinės kartos migruojančių lietuvių, bandydami išsiaiškinti, kuo jiems kvepia Lietuva. Spėkite koks buvo vienas dažniausių atsakymų? Miško grybai! Taip gimė „LOOK: #lithuanians“ – lietuvio išlikimo svetur rinkinys, namų kvapas. Dabar namai gali kvepėti kaip „Grybų karas“ su baravyku pulkaunyku priešaky, o jei grybų kvapas jums ne prie širdies (ar netinka nosiai), namus galite kvėpinti obuolių sodo ar nupjautos žolės natomis, nes taip irgi kvepia Lietuva. FUMparFUM nuotr.

UOGŲ TRINTUKAI „NORDIC BERRY“

LIETUVA Diz. EZCO Team, Kateryna Tkachenko www.nordic-berry.lt

Uogų trintukai – šis tas naujo sulčių, kokteilių ir arbatų teritorijoje. Tai trintos uogos greitam gėrimui paruošti. Visos jos iš Šiaurės regiono, nes užšąlanti žemė subrandina skaniausias uogas. Trintukas skanus karštas ir šaltas, o iš vieno tokio hipsteriško buteliuko galima paruošti apie 20– 30 puodelių gėrimo su miško gyvūnų kompanija, gerai pažįstama uogautojams. Miškinis aviečių ir mėlynių, kiškinis juodųjų serbentų ir pipirmėčių bei šaltalankių, kuriam atstovauja smagiai nusiteikęs lokys. Santo Mankevičiaus nuotr.

Patikimas stilingo vyro draugas – MANFRED+CRACCO laikrodis. Raudonojo aukso spalvos korpusas, harmoningai derėdamas su rudu ciferblatu, tobulai papildys kiekvieno įvaizdį tiek vilkint oficialią, tiek laisvalaikio aprangą. Šveicariška kokybė ir minimalistinis idealumas traukte traukia pasimatuoti, o pasimatavus – per amžius nešioti. Šio laikrodžio patvarumą užtikrina safyrinis stikliukas, plieninis korpusas, šveicariški komponentai ir „Laikrodžių centro“ suteikiama 24 mėnesių garantija.