370 Nr. 104

2021 liepa #104

ANDRIUS MAMONTOVAS: KODĖL MES BIJOME BŪTI SAVIMI? PRISIJAUKINĘ MENO KURATORYSTĘ DU APVALŪS, VIENAS ILGAS

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

TEKANČIOM UPĖM IR AUKŠTAIS KALNAIS SU „BALTUOJU KIRU“

#104 GERIAUSIA LAIKO MAŠINA

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA GIEDRĖ SKAITĖ SMAGIŲ ISTORIJŲ (UŽ)RAŠYTOJA

Freepik.com nuotr.

DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO HEROJŲ STEBĖTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

A

r pastebėjote, kad, klausydamiesi Wolfgango Amadeus Mozarto, mintimis tarsi persikeliate į XVIII a. Vakarų Europą? Prieš akis iškyla tie keisti vyrai su perukais, apvalainų formų baldai ir moterys, įrėmintos korsetų, krištoliniai šviestuvai su žvakėmis... Smagiai traškanti plokštelė su „The Beatles“ įrašais veikiausiai nukels į gėlių vaikų laikus, kai už taiką pasaulyje ne mažiau svarbus buvo patysžinotkieno dūmas.

Greičiausiai vaizduotėje išplauks ir Johno Lenono ar Paulo McCartney veidai.

Laiko mašinos funkciją atlikti gali tik savo aukso amžių jau išgyvenę muzikos kūriniai. Gali būti, kad 2021 m. liepa mums asocijuosis ne tik su Europos futbolo čempionatu, bet ir su Vaido Baumilos dainuojama „Kunigunda“ (tikrai pavykęs popkūrinys!). Bet ar taip nutiks, galėsime sužinoti tik po kelių mėnesių.

Ko gero, daugelis esate dalyvavę kokiuose nors teminiuose vakarėliuose. Kas, be kostiumo, geriausia atspindi vaizduojamą laikmetį? Žinoma, muzika. Sunku būtų pajusti Vudstoko dvasią klausantis W.A.Mozarto, ar ne?

Neabejojame, kad muzikos autoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo kūriniai irgi puikiai „dirba“ laiko mašinomis – „Foje“ laikų muzika yra jaunystės eliksyras jo paties ir dešimtmečiu jaunesnei kartai, vėlesnė solinė kūryba – jaunesniems. Ir nors jaunesni gerbėjai

nejaučia sentimentų dainoms, parašytoms tais laikais, kai jie dar nebuvo gimę, pasak atlikėjo, per koncertus jas išgirdę vis tiek suklūsta.

Viršelyje – muzikos autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

„Smagu, kad jauni žmonės atranda senas mano dainas. Bet tai natūralu – juk aš jas parašiau irgi būdamas jaunas, tad jos jiems puikiai suprantamos“, – šypsodamasis kalba atlikėjas.

Kitas šio numerio pašnekovas – taip pat muzikantas – Tautvydas Paulius Augustinas Augustinas iš „Baltojo Kiro“ įsitikinęs, kad netgi šiandien įrašyti kūriniai gali nukelti į kitus dešimtmečius, ypač jei naudoji senas technologijas: „Albumas (naujausias, „Tekančiom upėm“ – red. past.) galutinai sutvarkytas Anglijoje, puikioje studijoje „Doctor Mix“, kurioje daug senovinės lempinės aparatūros, todėl skambesys šiltas (aš tai vadinu vilnonių kojinių efektu), analoginis, turi tą 8-ojo dešimtmečio dvelksmą.“ Ką dar rasite šiame numeryje? Mūsų bendraautorė Jorė Janavičiūtė ištardė Miglę Survilaitę iš MO, nepriklausomą šiuolaikinio meno kuratorių ir menotyrininką Adomą Narkevičių ir projekto „Tapybos maršrutizatoriai“ autorių, menininką Darių Jaruševičių, siekdama išsiaiškinti, ar meno kuratorystę galima vadinti svajonių profesija. Dar rasite dvi smagias Giedrės Skaitės esė, trijų spektaklių („Einu pirkti pieno“, „Nuoga“ ir „bowel“), penkių albumų ir keturių knygų apžvalgas.

Tiek šį kartą ir iki susitikimo rugpjūtį!

Jūsų „370“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #104, liepa, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

ANDRIUS MAMONTOVAS: KO Rašė Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos Gabrieliaus Jauniškio

Kviesdama pavežėją, nuvešiantį mane į naujus Andriaus Mamontovo namus itin gražiame ir labai miškingame sostinės rajone, jaudinuosi labiau nei prieš pirmą pasimatymą. Ne todėl, kad nepasiruošiau interviu ar bijau savo autoritetingo pašnekovo. Netrukus 54-ąjį gimtadienį švęsiančią šalies muzikos legendą teko kalbinti daugybę kartų. Širdis dreba, nes karantino, kaip ir kaimo, iš žmogaus taip lengvai neišvarysi – nežinau, kaip jums, bet man dar sunku bendrauti su žmonėmis ne per ekraną, o tiesiog sėdint vienas prieš kitą prie stalo. Laimei, prieš pokalbį manęs laukia nedidelė ekskursija po namus, prasidedanti nuo apsilankymo jo jaukioje įrašų studijoje su vaizdu į pušyną. Jaudulys kiek apmažėja, ir jau nebedrebančiu balsu pradedu klausinėti apie naują albumą, kuris dar neturi pavadinimo, būsimus koncertus bei kitus įdomius dalykus.

K

iekvienam menininkui yra svarbiausia ta vieta, kurioje jis kuria. Nesistebiu, kad Andrius kaip vaikas nauju žaislu džiaugiasi savo įrašų studija, kuri primena elektroninių muzikos instrumentų muziejų. Aprodydamas savo darbo kambarį juokiasi, kad veikiausiai ne visus savo divaisus įrašuose spėjo panaudoti – vien klavišų yra per 20.

– Ar tau patinka kurti namuose? Kiti specialiai nuomojasi patalpas, kad galėtų susikaupti kūrybai.

– Aš visada norėjau namie turėti studiją, kurioje galiu dirbti tada, kada noriu, bet kuriuo paros metu. Kad nereikėtų važiuoti per pusę miesto – kol apsirengi, kažkur nuvažiuoji, tas impulsas, idėja gali išgaruoti.

Daug metų gyvenome bute. Jis buvo gana didelis, bet mano darbo kambarys buvo mažas, vos keli kvadratiniai metrai.

Tame mažame kambariuke aš įrašiau albumus „Tyla“, „Saldi juoda naktis“, „Elektroninis dievas“, „Perlai ir sakuros“. Ten buvo įrašytos vokalo, įvairių instrumentų partijos, atlikti redagavimo darbai. Tik garso suvedimas buvo atliktas kitur – paprastai tuos failus siunčiu kolegai, kuris jau juos sumiksuoja ir suveda, pakoreguoja skambesį.

Per daug metų prisikaupė įvairių muzikos įrašams skirtų įrenginių. Aš labai mėgstu technologijas – jeigu man pasirodo įdomus kažkoks instrumentas, efektas ar priedėlis, aš jį nusiperku. Taigi tame kambarėlyje tie visi daiktai jau sunkiai tilpo.

Sutapo aplinkybės, kad dar prieš karantiną nusipirkome namą miške. Taip, vaizdas pro langą puikus. O kai ryte pradeda giedoti paukščiai, suprantu, kad jau laikas eiti miegoti (juokiasi). Beje, čia labai lengvai galima įrašyti jų giesmes ir panaudoti įrašuose. Rytais čia būna neįtikėtinas alasas.

– Tai gal naujame albume išgirsime paukščių balsų?

– Kada nors išleisiu ambientinį dešimties valandų trukmės albumą su paukščių garsais (juokiasi).

4 //

– Kokie tau buvo karantininiai metai?

– Mano gyvenimas per karantiną nelabai kuo pasikeitė – tik nebuvo kelionių ir koncertų. Tiesą sakant, kelionių dar ir nepasiilgau – esu nemažai prisivažinėjęs, tad džiaugiuosi galėdamas pabūti namuose. O ar pasiilgau koncertų, matyt, suprasiu užlipęs ant scenos.

© 37O

– Na, iš tiesų tau dar visai neblogai pasisekė, kalbant apie koncertus 2020-aisiais. Turą teko perkelti iš pavasario į rudenį ir dėl karantino nespėjai surengti vos vieno koncerto...

– Taip, atšaukėme tik vieną koncertą Plungėje. Karantiną aš priėmiau natūraliai – supratau, kad tų aplinkybių tiesiog negaliu pakeisti. O kai negali pakeisti – prisitaikai. Kaip sakė Bruce‘as Lee, turi būti kaip vanduo – jeigu neišeina pratekėti pro vieną akmens pusę, bandyk pro kitą. Jeigu nori būti kietas, sušalk į ledą.

DĖL MES BIJOME BŪTI SAVIMI? Negali sėdėti ir pykti ant aplinkybių. Tai yra laiko ir jėgų švaistymas. Pagalvojau, ką galiu padaryti gero, tą ir dariau. Per karantiną užsiėmiau kūryba, tvarkiau ir skaitmenizavau savo videoarchyvus. O dar tie naujakurių rūpesčiai. Žinoma, gyvenimas buvo tikrai sulėtėjęs. Kartais praeidavo diena ir jos pabaigoje suprasdavau, kad taip nieko ir nenuveikiau. Tada pagalvodavau: ar būtinai šiandien tai turėjau padaryti? Ar kas nors pasikeis, jeigu padarysiu rytoj? Tokia karantininė logika įsijungdavo – juk visas pasaulis sustojo, ne tik aš.

– Kai kurie menininkai skundėsi, kad per karantiną kurti nesisekė. O kaip buvo tau?

– Aš, priešingai, daug dirbau studijoje, nes pagaliau turėjau laiko vien tik kūrybai. Įrašiau naują albumą, kurį išleisiu vasaros pabaigoje arba rudenį. Pastaruosius penkiolika metų šalia kūrybos buvo labai daug kitokios veiklos – organizacinės, visuomeninės. Kad galėtum kažką sukurti, reikia į tą kūrybą pasinerti. Jeigu turi jai vos valandą per dieną, net nespėji įeiti į reikalingą nuotaiką, atmosferą. Kūrybai reikia skirti daug laiko – turi pabūti su savo mintimis ir idėjomis. Užtat pastaraisiais metais ir albumus išleisdavau tik kas trejus ar ketverius metus. Tais senais „Foje“ laikais leisdavome kone po albumą kasmet. Bet tada aš kiekvieną vakarą grįžęs namo sėdėdavau ir brazdindavau gitara. Tik nuolatinis kūrybinis veikimas duoda rezultatų. Deja, iki karantino užsiimti vien tik kūryba neturėjau galimybių. Taigi per karantiną įrašiau naujų dainų albumą ir nemažai ambientinės, elektroninės muzikos. Pastarąją atliksiu Nidoje, viename Lietuvos kultūros sostinės renginių, šių metų pabaigoje. O kada pristatysiu naują albumą – --- --------- dar neaišku.

– Per karantiną dėl savo pasisakymų skiepų tema socialiniuose tinkluose sulaukei neapykantos žinučių. Kodėl tai darei?

– Nežinau, kodėl esu kaltinamas skiepų propaganda. Iš tiesų parašiau gal tris ar keturis įrašus apie juos, kad pasiskiepijau ir rekomenduoju tą patį padaryti visiems.

Reakcija tokia, nes žmonės jaučiasi nesaugūs, yra pilni baimės, nepasitikėjimo valdžia, savimi, ateitimi. Daugelio žmonių psichologinė būsena susvyravusi dėl pandemijos. Įsivaizduok, sėdi šeima su keliais mažais vaikais beveik metus uždaryta bute... Įtampa, trintis vis auga, aišku, norisi kažkam suversti kaltę, tad vaidenasi sąmokslai, kad valdžia mus specialiai nuodija, stumdama tas vakcinas.

Skeptikai aiškina, kad skiepytis blogai, nes vakcinos sukurtos per greitai, eksperimentinės. Bet čia totali nesąmonė. Žmonės pamiršta, kad kai kurios vakcinos ilgiau kuriamos dėl to, kad tiesiog reikia daugiau laiko informacijai apie jas surinkti. Pasaulinės pandemijos metu informacija apie užsikrėtimus, simptomus, padarinius suplaukia terabaitais.

Sutelktos geriausių pasaulio mokslininkų pajėgos. Jie tarpusavyje dalijasi atradimais, kad tik pagreitintų vakcinų kūrimą ir nereikėtų sėdėti namuose. Niekam nenaudinga, kad pasaulis stovi.

Netgi George’ui Sorosui, kurį antivakseriai kaltina sugalvojus koronaviruso sąmokslą prieš žmoniją. Žmonės jaučiasi nesaugūs, tiki tomis išgalvotomis kvailystėmis, kurias kažkas labai sąmoningai skleidžia ir skaldo mus, verčia pyktis tarpusavyje. Tai naudinga nebent priešams už mūsų šalies ribų. Gaila, kad žmonės leidžia tiems priešams pasiekti norimų rezultatų.

– Žmonės grasino išmesti tavo plokšteles, neiti į koncertus...

Ar tokios reakcijos tikėjaisi?

– Na, kažkada JAV tūkstančių tūkstančiai degino „The Beatles“ plokšteles dėl to, kad jie pasakė, kad yra populiaresni už Jėzų. Ar JAV iki šiol nemėgsta „The Beatles“? Ne, juos ten dievina. Čia yra momentinis emocijos prasiveržimas. Kai esi žinomas ir tavo nuomonė nesutampa su kažkieno nuomone, natūralu, kad tas kažkas piktinasi ir bando paveikti tave tokiomis žinutėmis kaip „trinu muziką iš savo kompiuterio“.

Norisi tokiam atsakyti, kad jeigu būtum legaliai atsisiuntęs, tai tikriausiai netrintum. Kažkas parašė, kad išmetė mano plokšteles. Sakau – be reikalo, geriau būtum pardavęs ir vieną kitą šimtą eurų įsidėjęs į kišenę.

Taip, pasaulis įkrito į gilią duobę. Kai kurios šalys puikiai tvarkosi, o kai kurios nesitvarko visai ir vėl skleidžia užkratą į tas šalis, kurios susitvarkė. Suprantu, kai kurios šalys tam tiesiog neturi pinigų. Bet yra šalių, kurios tiesiog to nenori.

Pavyzdžiui, dabar Rusijoje baisūs dalykai darosi. Kai Europa tvarkosi su virusu, ten jis toliau siautėja. Taigi, nenustebkime, kai iš ten ateis kokia nauja atmaina.

Kažkuria prasme, tai tas šaršalas dėl skiepų yra feisbuko burbulo reikalai. Neseniai buvau Nidoje, priėjo prie manęs vyriškis. Sako: „Andriau, aš visada klausiau jūsų muzikos, ji padarė didelę įtaką, visada ėjau į jūsų koncertus. Man taip skaudu, kad tuos skiepus propaguojate ir veliatės į politiką.“ Paaiškinau, kad ne politikai tą vakciną sukūrė, o mokslininkai. Politikai tik prašo žmonių, kad skiepytųsi ir kad greičiau ta pandemija baigtųsi. Tada jis sako: „Ačiū, kad pasišnekėjom, ateisiu į koncertą.“ Įsivaizduoju, didelė dalis konfliktų įvyksta todėl, kad mes savo nuomonę reiškiame raštu. Tu iš tiesų nematai, kaip žmogus jaučiasi ir ką nori pasakyti. Perskaitai komentarą savo vidiniu piktu balsu ir tada atrodo, kad žmogus piktai parašė, nors galbūt gyvai kalbantis taip neatrodytų. Visas dabartinis emocinis fonas, manau, yra karantino padarinys. Na, ugnį dar pakursto tie influenceriai-antivakseriai, kurie rašo labai emocingai, ir tai žmones užkabina. Jų įrašuose nerasi argumento, patvirtinto fakto. Mano patarimas būtų toks: jeigu skaitote kažkokią informaciją ir jums sukyla emocijos, vadinasi, kažkas negerai (šypsosi).

– Esi gana aktyvus socialiniuose tinkluose, palyginti su kitais kūrėjais, kurie viso labo dalijasi naujienomis apie save.

– Gal tau taip atrodo dėl to, kad esi tarp mano feisbuko draugų ir matai mano veiklą ten (šypsosi). Rašau retokai, kai noriu paironizuoti ar ką nors rimto pasakyti.

– Gal jau susidraugavai ir su „TikTok“?

– Turiu paskyrą, esu ir kelis įrašus įkėlęs, bet supratau, kad čia ne mano formatas ir ne mano auditorija. Na, arba mano gerbėjų ten yra labai mažai. Šiaip „TikTok“ yra smagus dalykas, jeigu visiškai nori užmušti laiką ir išmesti kelias valandas iš savo gyvenimo (juokiasi). Žiūri video ir nepastebi, kaip praeina dvi valandos.

– Grįžkime prie muzikos. Netrukus vyks keli koncertai (išleidus mūsų žurnalą bus dar likę bent pora – liepos 23 d. „Midsummer“ festivalyje Vilniuje, vėliau – Klaipėdoje), kuo jie bus ypatingi?

– Nusprendžiau keliuose koncertuose pagroti vien tik „Foje“ dainas, kurios sukurtos 9–10 dešimtmečiais. Su dabartine savo grupe pasistengėme, kad dainos skambėtų taip pat, kaip skambėdavo grojant su „Foje“ muzikantais. Kitaip tariant, stengiamės groti paprastai, neperkrauti dainų. Žinoma, koncertuose atliksiu ir naują dainą „Hiberbolė“, kuri neiškrenta iš bendro konteksto, nes primena „Foje“ laikų kūrybą.

– Ar tavo naujoji daina „Hiperbolė“ apibrėžia, ko tikėtis iš naujo albumo?

– Ne visai. Ši daina puikiai įsipaišo į albumą, bet visų jo spalvų tikrai neatspindi. „Hiperbolė“ – viena energingesnių albumo dainų, bet jame bus nemažai ir lėtesnių kūrinių. Neturėjau kažkokio labai konceptualaus albumo plano, tik stengiausi, kad jame nebūtų nieko nereikalingo.

– Šiuo metu Nidoje galima pamatyti bendrą tavo ir Jolitos Vaitkutės instaliaciją „Juodas miškas“, prieš metus su Jolita Nacionalinėje dailės galerijoje kūrėte instaliaciją „Skambina“. Prašau papasakoti apie jūsų bendrą kūrybą plačiau.

– Su Jolita jau seniai esame kalbėję, kad būtų įdomu sujungti garsą su vaizdu ir padaryti kažkokį bendrą meninį projektą. Pernai vasarą pagaliau tam pribrendome – rinkome senus telefonus, juos preparavome ir ardėme, kad jų skleidžiami garsai susijungtų į

SMAGU, KAD JAUNI ŽMONĖS ATRANDA SENAS MANO DAINAS. BET TAI NATŪRALU – JUK AŠ JAS PARAŠIAU IRGI BŪDAMAS JAUNAS, TAD JOS JIEMS SUPRANTAMESNĖS. DABARTINES DAINAS JIE GALBŪT ATRAS VĖLIAU, KAI JIEMS SUEIS 50 METŲ.

kažkokį ritminį derinį. Išėjo smagus meditacinis kūrinys ir jau tada supratome, kad tarp mūsų yra gera sinergija ir galime kartu generuoti smagias idėjas. Beje, Jolitos vyras Silvestras irgi yra mūsų komandos narys ir prisideda prie bendrų projektų.

Jau anksčiau buvau kalbėjęs su „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ organizatoriais dėl bendrų renginių. Pagalvojau, kad būtų gerai jiems pasiūlyti bendrą kūrinį su Jolita.

Praėjusį rudenį nuvykome kartu su komanda į Nidą, kur praleidome keletą dienų bendraudami su miesto valdžia, gamtosaugininkais. Rinkomės vietas, generavome idėjas. Apsistojome ties viena, kuri atrodė įdomiausia, sėkmingiausia ir lengviausiai realizuojama.

Kodėl rinkomės ekologiją? Pagalvojome, kad visa Kuršių nerija yra žmogaus rankomis sukurta – ten kadaise šeimininkavę vokiečiai sodino medžius, kad nenuslinktų kopos. Todėl ir tas miškas atrodo idealus – nesusimąstome, kad taip yra dėl to, jog žmogus ten viską nuolat koreguoja. Lygiai taip pat žmogus gali visą tą grožį ir sunaikinti, pavyzdžiui, numetęs nuorūką.

Prisiminkime 2006-aisiais Kuršių nerijoje siautėjusį gaisrą. Gamtosaugininkams ir kitiems Kuršių nerijos parko darbuotojams tai labai jautri tema. Mūsų instaliacija iki ašarų sujaudino parko direktorę – tas juodas taškas žaliame miške jai priminė tuos įvykius, kupinus nerimo ir nesaugumo jausmo. Ši instaliacija – tarsi priminimas mums visiems, kad žmogus, prisiliesdamas prie gamtos, gali ir kurti, ir naikinti.

Mano misija buvo pavaizduoti degančio medžio poškėjimą, o tai padariau pasitelkdamas vinilinių plokštelių traškesį. Žinau, kad žmonėms tikrai patinka ši instaliacija. Mums irgi šis darbas paliko įspūdį, todėl manau, kad tikrai su Jolita kartu dar nuveiksime kažką panašaus. Jau turime vieną gana konkretų sumanymą, kurį būtinai įgyvendinsime.

– Instaliacijos Nidoje misija – atkreipti dėmesį į ekologijos problemas. Kiek tau rūpi ekologija?

– Viskas susideda iš mažų dalykų. Jeigu mes visi kasdien numesime bet kur bent po šiukšlę, Žemė virs dideliu šiukšlynu.

Ir priešingai – jeigu visi pakelsime bent po nedidelę šiukšlę, taps gerokai švariau. Aš nesuprantu žmonių, kurie nuveža savo šiukšles ir išverčia miške. Kaip galima nesuprasti, kad esame gamtos dalis ir šiukšlindami miške šiukšliname patys save. Sakyčiau, ekologijos tema man, kaip ir daugeliui žmonių, yra geriau suprantama per tokius konkrečius, nors mažus ir paprastus, dalykus, nuo kurių viskas prasideda ir kuriais viskas pasibaigia. Iš tiesų daugėja žmonių, kurie skiria tam daug laiko, galime tik didžiuotis jais.

Džiaugiuosi, kad pasaulyje įgyja pagreitį vegetarizmas ir veganizmas. Toks gyvenimo būdas – taip pat vienas iš klimato kaitos problemos sprendimo būdų. Vis daugiau žmonių supranta, kad nebūtina žudyti gyvūnų, kad gautum reikalingo maisto. Geriau suvalgyti tuos gyvuliams skirtus grūdus pačiam, užuot valgius jais maitintą gyvūną. Šis procesas negreitas, žinoma, nes dar daug stigmų turime.

Be valdžios įsikišimo sunku tikėtis didelių pokyčių. Ji turi geresnių priemonių kovoti su ekologijos problemomis, tam mes juos ir išrenkame. Ką jau kalbėti apie pasaulio galingųjų susitarimus ir konvencijas. Bet reikia ir kiekvieno mūsų iniciatyvos – galima pradėti nuo tokių paprastų dalykų kaip šiukšlių surinkimas, rūšiavimas ar mažesnis vandens suvartojimas. Juk maži dalykai kartais perauga į didelius.

– Neseniai vyko Gatvės muzikos diena. Ar prisidėjai ją organizuojant, ar visi renginio reikalai – dukros Viktorijos rankose?

– Taip, renginį jau keletą metų iš eilės organizuoja mano dukra Viktorija. Šiemet, kaip ir pernai, renginys gal kiek kuklesnis dėl visiems suprantamų priežasčių. Bet jis tikrai reikalingas, ypač jauniems žmonėms, kurie turi galimybę parodyti savo talentus tiesiog gatvėje. Džiaugiuosi, kad ji vyksta ir kol kas nesustoja. Visąlaik organizatorių komandoje laukiame jaunų žmonių – 20–22 metų. Viktorija jau greit bus per sena ir ieškos pamainos (juokiasi). Tiems, kurie prisideda prie organizatorių, tai yra puiki galimybė išbandyti save, užmegzti naudingų pažinčių ir nuspręsti, ką nori veikti gyvenime. Šį renginį daug kas siūlėsi komercializuoti, didelės kompanijos siūlė pinigų. Bet mes atsisakėme – jis laikosi ant jaunų žmonių entuziazmo, norisi, kad taip ir liktų. Visas šio renginio grožis – kad tai tiesiog labai gaivališka, komerciškai nesuvaržyta šventė.

– Tavo sūnus Andrius taip pat pasirinko su muzika susijusį kelią – mokėsi groti būgnais, tapo berlyniečių grupės „Alien Grace“ nariu. Tikrai ne visi muzikantai nori, kad jų atžalos rinktųsi tą patį kelią.

– Nesakiau vaikams, kuo jie turi būti. Palikau visišką laisvę patiems spręsti, ką jie nori veikti gyvenime. Viskas, ko aš noriu, – kad vaikai būtų laimingi.

Beje, Andrius su savo grupe apšildys mano pasirodymą Klaipėdoje. Toje grupėje groja Didžiosios Britanijos ir Airijos šiuolaikinės muzikos instituto Berlyne studentai iš Maltos, Bulgarijos, Skandinavijos šalių. Jame mokėsi ir mano sūnus. Stilių pavadinčiau psichodeliniu progroku su folko elementais. Jie visi labai geri muzikantai, mums reikės pasitempti po jų pasirodymo (šypsosi). Andrius nelabai pasakoja, bet, kiek žinau, jau turi sutartį su leidybos kompanija, vieną dainą prodiusavo Stingo prodiuseris. Na, ir dėstytojai tame institute puikūs – pavyzdžiui, ten dirba ne kartą Lietuvoje koncertavęs atlikėjas Fink. Andrių mušti būgnus mokė buvęs Alice Cooper būgnininkas. Ten visi dėstytojai yra labai geri muzikantai, groję su žinomomis grupėmis ir atlikėjais.

Andrius taip pat dar groja ir kitų grupių ar atlikėjų įrašuose, koncertuose. Žodžiu, yra visiškai pasinėręs į muzikinę veiklą. Lietuvoje būna retai, per karantiną jo visai nebuvo Lietuvoje, kaip ir Viktorijos.

6 // © 37O

– Kad jau prakalbome apie jaunimo muziką... Ilgą laiką buvai tas žmogus, kuris padėdavo jaunoms grupėms užaugti – prodiusuodavai, kviesdavai kartu pasirodyti. Pastaruoju metu tuo neužsiimi. Kodėl?

– Kurį laiką man tai tikrai buvo įdomu, bet dabar nebeužsiimu, palaikau jaunimą nebent geru žodžiu, parekomenduoju pakviesti arba pats leidžiu pagroti prieš savo pasirodymus.

Kodėl nustojau? Atsirado nemažai veiklos teatre, kine. Ilgainiui supratau, kad noriu skirti visą laiką tik savo muzikai ir nesiblaškyti. Matyt, tai ateina su amžiumi. Įrašinėti kitus atlikėjus kainuoja nemažai energijos.

Matyt, reikia naujų technologijų, kad įvyktų dar viena muzikinė revoliucija. Tiesą sakant, ji jau vyksta. Na, pavyzdžiui, jau rengiami eksperimentai, kai muzika transliuojama tiesiai iš smegenų.

Dar nuolat atsigręžiama į keliasdešimt metų senesnę muziką. Pavyzdžiui, mano paauglystės laikais buvo atsigręžta į 6-ojo dešimtmečio muziką. Visai neseniai ant bangos buvo 8-ojo dešimtmečio muzika. Matyt, netrukus bus laikas 9-ajam dešimtmečiui. Dabar kaip tik kyla nauja technomuzikos banga. Šiuo metu labai madinga perkurti dainas, jungti tarpusavyje, regis, nesujungiamus dalykus.

Aš pastaruoju metu atrandu seną muziką iš naujo. Aną pavasarį, turėdamas laiko, pasidariau savo 200 mėgstamų atlikėjų ir grupių (9–10 dešimtmečių) sąrašą, pavarčiau dar tų laikų topus, prisiminiau pavadinimus, kuriuos buvau pamiršęs.

Perklausiau nemažą dalį šio sąrašo muzikos, imdamas visus albumus nuo pradžios iki galo, ir atradau ------------labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad ir „Queen“ – atrodo, visi žinome apie juos KARANTIviską, dainas visas girdėję. Bet taip nėNĄ AŠ PRIĖra. Nuo pradžios iki galo klausydamas MIAU NATŪkažkokios grupės diskografiją, gali įverRALIAI – SUtinti, kuris jos kūrybos periodas buvo įdomiausias, kuris – blogiausias, kaip PRATAU, KAD ta kūryba kito ir pan. Perklausydamas TŲ APLINKY„Pink Floyd“ aptikau, kad tikrai ne viBIŲ TIESIOG sas dainas žinau – gal užmiršau, o gal ir NEGALIU PAnebuvau visai girdėjęs. Visas patikusias KEISTI. O KAI dainas iš to didžiulio archyvo susimeNEGALI PAčiau į telefoną ir dabar turiu tarsi savo KEISTI – PRISI- asmeninį radiją, kuris groja tik mėgstamus kūrinius.

TAIKAI.

– Dažnai klausydama madingų kūrėjų muzikos prisimenu legendinę Benjamino Gorbulskio frazę, kad visa muzika sugrota, tik ne visi pinigai paimti. Labai daug senų dainų atgaivinama, perdaroma naujai. Seniai numirę muzikos stiliai irgi tarsi prikeliami naujam gyvenimui. Ar pats dar randi ko nors įdomaus savo išlavintai ausiai?

– Na, muzikoje seniai nebuvo revoliucijos, gal todėl ji kiek užsistovėjo. Paskutinė revoliucija įvyko, kai, atsiradus naujų technologijų (kompiuterių), gimė elektroninė muzika. Ankstesnė revoliucija įvyko tuomet, kai buvo sukurta elektrinė gitara ir atsirado rokas.

– Kad jau prakalbome apie plačiuosius muzikos vandenis... Kaip manai, kodėl nė vienam Lietuvos atlikėjui nepavyko užkariauti tarptautinės muzikos rinkos? Ar mūsiškiai stokoja originalumo? O gal neturime gerų muzikos vadybininkų, kurie per savo ryšius padėtų pasiekti platesnį klausytojų būrį?

– Ten Walls pavyko atsidurti Didžiosios Britanijos populiariausių kūrinių

tope (UK Top 40), bet koją pakišo jo netinkamas požiūris į lygias žmonių teises. Tai labai liūdna. Jis ir buvo pirmasis Lietuvos atlikėjas, užlipęs ant tokio aukšto laiptelio. Man labai gaila, kad taip nutiko, jis labai talentingas muzikantas, turintis gerą skonį ir kuriantis puikią elektroninę muziką. Žinoma, viena iš priežasčių, kodėl nepatenkame į didžiąsias rinkas, yra tai, kad, skirtingai nei didžiosios šalys, neturime tokios didelės šou verslo mašinos, kuri garantuotų didesnę sklaidą ir pasiekiamumą. JAV, Didžioji Britanija, Švedija – ten yra visai kiti masteliai. Dar mums pritrūksta kokybės, bijome būti originalūs. Norime atitikti kažkokius standartus, norime skambėti, kaip kažkas jau skamba. Man geriausias pavyzdys – islandų muzikos grupės ir atlikėjai, kurie visiškai laisvai save išreiškia, turi savitą stilių, netgi dažnai dainuoja islandiškai. Nepaisant to, jų muzika skamba plačiai visame pasaulyje.

– Pats kažkada taip pat svajojai būti išgirstas užsienyje. Ar šita svajonė tebegyva?

– „Foje“ laikais turėjom planą minimum (tapti populiariausia grupe Lietuvoje) ir planą maksimum (tapti populiariausi pasaulyje). Žinoma, tai buvo tik jaunatviškas maksimalizmas. Tikrai apie tai nebesvarstau. Einu savo kūrybiniu keliu, ir tiek. Ilgainiui supratau, kad man geriausia save išreikšti lietuvių kalba. Bet net ir rašydamas dainas pagal lietuviškus tekstus jau nebemąstau, ar jos pateks į topus ir pan. Stengiuosi parašyti geriausią dainą, kokią galiu tuo metu. Nebevarginu savęs kažkokiomis užduotimis ar nusistatymais. Dainuoju tik lietuviškai, bet juk labai daug lietuvių gyvena pasaulyje, nuolat važiuoju jiems koncertuoti. Keliauju daugiau, nei keliaučiau dainuodamas angliškai. Tos dainos lietuvių kalba mūsų tautiečiams užsienyje yra reikalingos, svarbios, ir tai mus jungia vienus su kitais.

– Kokių dar turi svajonių, susijusių su kūryba?

– Nebesinori kalbėti lozungais kaip jaunystėje, kad jeigu pavyks pagroti Sporto rūmuose, tai galėsiu lipti nuo scenos. Noriu tęsti tai, ką darau, – groti ir džiuginti žmones, sukurti gerų dainų, gerų albumų. Būtų įdomu parašyti muzikos teatrui ar kinui. Jeigu pasiūlytų dirbti įdomūs kūrėjai, tikrai vėl pamėginčiau.

Tarp mano gerbėjų yra ir vyresnių, ir jaunesnių žmonių.

Smagu, kad jauni žmonės atranda senas mano dainas. Bet tai natūralu – juk aš jas parašiau irgi būdamas jaunas, tad jos jiems suprantamesnės. Dabartines dainas jie galbūt atras vėliau, kai jiems sueis 50 metų (šypsosi).

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Toma Vidugirytė

Prieš kiek daugiau nei metus, stipriai visų gyvenimą apvertusį 2020-ųjų kovą, pasirodė ramybę spinduliuojantis grupės „Baltasis Kiras“ albumas „Tekančiom upėm“. Su grupės lyderiu ir kūrybiniu varikliu Tautvydu Pauliumi Augustinu Augustinu susitikome pakalbėti apie grupę, naujausią albumą ir kūrybą.

Tautvydas džiaugiasi, kad grupė išsigrynino, jos branduolys vis tvirtėja, ir užsimena apie naujus kūrinius.

TEKANČIOM UPĖM IR AUKŠTAIS KALNAIS SU „BALTUOJU KIRU“ – Man labai patiko tavo atsakymas viename sename interviu, kai paklaustas, į ką orientuota tavo kūryba, atsakei, kad į paukščius. Kodėl į paukščius?

– Mes neapsibrėžiame savo auditorijos, nes mūsų klauso ir labai jauni žmonės, ir netgi senjorai. Dažnai į koncertus ateina jaunos šeimos su vaikais, tad turime visų amžiaus grupių gerbėjų. Grojame muziką, draugišką visiems žmonėms, ir norisi, kad ji gražiai skambėtų gamtoje. Mūsų pavadinime minimas paukštis, tad tas pasakymas „į paukščius“ labai tinkamai apibrėžia mūsų kūrybos orientyrą.

8 // © 37O

– Kas yra „Baltasis Kiras“?

– Esame tęstinis muzikinis projektas, vis kuriame kažką naujo, keičiasi nuotaika ir muzikantai, mes patys bręstame, tampame suaugusiaisiais, tad ir tas „kas yra“ – gyvas ir kintantis. Mes kiekviename koncerte bandome pajusti atmosferą ir adaptuojamės pagal tai. Visų pirma, tai muzika, gyvas jos atlikimas. Turbūt esame ir kaip paukščio skrydis – su koncertu pakylame ir po koncerto nusileidžiame. Muzika, buvimas ir džiaugsmas kartu – tas paukščio skrydis, kurio siekiame.

– Iki pasirodant naujausiam darbui „Tekančiom upėm“ buvo tarsi tokia penkerių metų pauzė, kai tik koncertavote.

Kas per tą laiką įvyko, pasikeitė?

– Po mūsų mini albume „Amerika“ esančių dainų „Amerika“, „Lūpytės“, „Saulė šviečia“ ir kitų kūrinių mus pradėjo visur kviesti groti ir per metus turėdavome tris mėne-

sius atostogų, t.y. po Naujųjų metų, o paskui pavasarį vėl prasidėdavo koncertai ir neturėjome pakankamai laiko susitelkti ties įrašais. Keletą metų laisvu laiku „rentėm lizdą“, dar kelerius įrašinėjom, kol albumas „Tekančiom upėm“ pagaliau ištekėjo.

– Naujausią albumą „Tekančiom upėm“ įrašei savo namuose įrengtoje studijoje. Džiaugiesi rezultatu ir pačia studija?

– Koncertai yra didžiulis džiaugsmas, kūryba – savęs išlaisvinimas ir įprasminimas, o tas įrašymas yra hard labour – tarsi fizinis darbas. Galvoje viskas skamba kažkaip kitaip, geriau, nei tau pavyksta įgyvendinti studijoje, bet ieškai sprendimų, aranžuoji, perkuri, tada vyksta natūralus augimas. Jaučiu, kad labai paaugome su šiuo skambesiu. Albumas galutinai sutvarkytas Anglijoje, puikioje studijoje „Doctor Mix“, kurioje daug senovinės lempinės aparatūros, todėl skambesys yra šiltas (aš vadinu vilnonių kojinių efektu), analoginis, turi tą 8-ojo dešimtmečio dvelksmą.

Visada, kai įrašai ir klausai, bandai pastebėti, kas yra blogai ir ką gali pagerinti ar ištaisyti, bet esu patenkintas šiuo albumu. Norėjau, kad jis būtų ramus, tekantis tarsi upė, ir viskas šauniai pavyko. Mes jį išpardavėme, sulaukiame gerų atsiliepimų ir, manau, galime būti patenkinti rezultatu, o studija – joje viskas gyva ir toliau tobulėja. Šitam naujam albumui vėl esu sugalvojęs naujų iššūkių, kuriuos bandau įveikti, toliau turbinu studiją ir viskas sėkmingai auga. Kito albumo skambesys bus dar artimesnis tam, iki kurio norėčiau nuskristi, tad viskas po truputį juda į priekį, į gera.

– Iš tavo pasakojimų apie įrašus suprantu, kad patinka darbas studijoje, garso inžinerija ir eksperimentai su technika...

– Turbūt taip yra kiekvienam muzikantui. Mus visus domina instrumentai, kuriais skleidžiame garsą. Viena yra instrumentai ir aparatai, kuriais groji gyvai ir sukuri garsą, bet dar gilesnė dimensija, kai bandai tą garsą pagauti,

užfiksuoti ir paruošti, kad žmogus galėtų jo klausytis, – nesvarbu, ar kompakte, ar vinile, ar „Spotify“, ar „YouTube“.

Nori, kad muzika skambėtų taip, kaip tu ją įsivaizduoji ir, man atrodo, vienintelis šansas tai pasiekti – pakankamai išmanyti visą įrašų technologiją, kad galėtum susikalbėti su garso inžinieriais ar susivesti garsą pats. Mano tikslas – išmokti tai. Viliuosi, kad įrašydamas kitą albumą tai išbandysiu, nes tris „Tekančiom upėm“ albumo kūrinius paruošiau pats. Dariau eksperimentą ir daugelis bičiulių muzikantų tuos tris gabalus ir išskyrė. Vis tiek inžinieriui tai yra darbas. Jis jį daro gerai, bet tai ne tas pats, kai tu pats išieškai net menkiausią niuansą ir padarai būtent taip, kaip norėjai, arba koks tavo įsivaizdavimas, muzikos pajautimas ar skonis.

Iš esmės muzika ir yra garso banga, kuri eina per elektrinius įtaisus. Man tai įdomu ir manau, kad tik taip muzikantas gali iš tikrųjų visiškai save išreikšti.

– Vienoje albumo apžvalgoje buvo atkreiptas dėmesys, kad pirmoji vinili-

Romano Naryškino nuotr.

Igno Vincerževskio nuotr.

– Pats daug dirbi ir su grupės vizualiniu identitetu – įsitrauki kuriant vaizdo klipus, sukūrei albumo dizainą...

– Albumas yra ne tik muzika, bet ir visi kiti aspektai. Man labai svarbu, kas atspaudžiama ant kompakto ar į ką dedamas vinilas. Taip papasakoji visą albumo istoriją. Norėčiau pats tai daryti, nes tai dalis kūrybos. Ne tik muzika, bet ir albumo išvaizda sukuria tam tikrą nuotaiką, atskleidžia temą. Be to, man patinka tobulėti ir vizualiojo meno srityje. Dažnai, kai kūriniai sukurti ir juos įrašome, pradedu vizualizuoti visą albumo konceptą ir tada tai susijungia į viena. Galbūt dizaineriai galėtų ir genialiau padaryti, bet aš darau, kaip man išeina ir kaip įsivaizduoju tą albumą. Kai sukuri pats, tada dvigubai smagiau. Per karantiną sukūriau ir keletą vaizdo klipų, pavyzdžiui, „Saulė šviečia“ ir „Laimė“. Pastarajame panaudota mano filmuota archyvinė medžiaga. Visi nori sukurti labai gražius klipus, bet iš esmės jie jų nekuria. Pateikia idėjas, bet jas įgyvendina kiti, o man svarbu, ką gali sukurti pats artistas. Norėčiau ateityje nupiešti vaizdo klipą. Žinoma, bendradarbiauti su kitais kūrėjais yra labai smagus būdas praleisti laiką, tada atsiranda kitoks požiūris, kita kokybė – kai daugiau talento susikristalizuoja, galima gražių dalykų padaryti. Bet juk buvo karantinas ir daug ką teko daryti pačiam. Tiesa, man visai patinka tobulėti visose meninėse formose. Būsimas albumas turėtų būti labai gražus – bent mano galvoje yra labai graži vizija. Įdomu, ar man pavyks ją įgyvendinti.

MUS VISUS DOMINA INSTRUMENTAI, KURIAIS SKLEIDŽIAME GARSĄ

ŽINOMA, BENDRADARBIAUTI SU KITAIS KŪRĖJAIS YRA LABAI SMAGUS BŪDAS PRALEISTI LAIKĄ, TADA ATSIRANDA KITOKS POŽIŪRIS, KITA KOKYBĖ.

nės plokštelės pusė baigiasi kūriniu „Mano draugai“, o antroji – „Mėtų arbata“. Bent man tai – įsimintiniausi ir labiausiai įstrigę kūriniai. Kaip dėliojai „Tekančiom upėm“ albumo kūrinius?

– Kai leidi albumą vinilinės plokštelės pavidalu, galvoji, kad tai tarsi du puslapiai, nes žmogui teks plokštelę apversti. Mano tikslas buvo, kad albumas plauktų / tekėtų kaip upė. Dėliojau dainas įvairiai, bet man taip geriausiai tiko. Kai kurie gabalai natūraliai susidėliojo tam tikra seka – net nesinorėjo kitaip dėti tų kūrinių, nes jie vienas prie kito lipo. Man atrodo, kad net skaitydamas dainų pavadinimus perskaitai kažkokį slaptą kodą. O su „Mėtų arbata“ buvo taip, kad šiam albumui turėjau devynis kūrinius, o dėl dešimto dvejojau ir kažkada dalyvavau tokiame projekte, kur visi muzikantai atlieka vieni kitų koverius. Tada pasirinkau Migloko (dainininkės ir muzikos autorės Miglės Vilčiauskaitės) „Mėtų arbatą“. Tai jos tekstas, o muziką perdariau savaip, nes toks ir buvo to projekto tikslas. Tas kūrinys visai neblogai pasi-

tų būti – muzika turėtų pakelti emociškai. Aišku, kartais reikia to pykčio gyvenime, o su juo – ir sunkesnės muzikos, kai norisi tą energiją ištaškyti, bet mes vis tiek tuos kūrinius grojame ne vieną, o tūkstančius kartų, ir kurdami juos galvojame, kad paskui būtų puiku ir klausyti, ir groti ne vieną kartą.

– Papasakok plačiau apie būsimą albumą.

– Albumas vadinsis „Aukštai kalnuose“ ir visi kūriniai bus labiau susiję su pakylėjimu, ves į kalnus ir į aukštesnę būseną. Tikiuosi, kad pavyks šią idėją atskleisti.

sekė ir sugalvojau paklausti Miglės, ką ji mano, jei juo užbaigčiau albumą. Miglei patiko ši idėja, taip pat ir obuolių pyragas su grietine ir spanguolėmis (šypsosi).

– Albumo pavadinimas „Tekančiom upėm“ ir grupės muzika skleidžia ramybės ir atsipalaidavimo nuotaiką. Tau svarbi ši emocija?

– Be abejo. Visokią muziką mėgstu, bet man labiausiai patinka, kai groja rami muzika, kuri atpalaiduoja. Man norėjosi padaryti tokį albumą, o ir daug metų pasaulinės muzikos (bent tokios, kurios klausau ir kuria mėgaujuosi) tendencijos judėjo ne į trankios, o į ramios nuotaikos skleidimą. Dainą „Smala“ specialiai įdėjome pirmą. Norėjosi pradėti nuo trankiausio, o paskui išplaukti, ištekėti ramiai ir šią nuotaiką atspindėti albume. Aš pats kūriau ir albumo dizainą. Žinojau, kad jis bus baltas, nes pagaliau leidžiame vinilinę plokštelę ir kažkaip „Baltasis Kiras“ turėtų išleisti bent vieną baltą vinilinę plokštelę, geriausia – pirmąją.

– Dažnai grupių kūryboje tos emocijos skirtingos ir kinta, o jūsų – jos tik pozityvios.

– Visos emocijos svarbios, bet jau seniai esu suvokęs, kad kokią muziką groji, tokius žmones ir trauki. Norėčiau, kad į „Baltojo Kiro“ koncertus ateitų ramūs, faini žmonės, kurie džiaugtųsi ir kartu gerai praleistų laiką. Nežinau. Kitaip mums nepavyksta ir gal kitaip nenorime. Darome taip, kaip mums fainiausia, gražiausia. Manau, kad taip ir turė-

– Kada planuoji kažkurį iš naujų kūrinių pristatyti?

– Dar nežinau. Dabar vasara, daug darbų ir nėra laiko prie jo sugrįžti, bet jau esu jį įpusėjęs. Tikiuosi rudenį pabaigti.

Panašu, kad bus dar vienas karantinas, tai jį ir išnaudosiu albumui pabaigti.

Labai tikiuosi iki kitos vasaros pristatyti jums tą albumą, bet niekada nežinai, kaip viskas gali pasisukti.

– Neseniai pristatėte bendrą kūrinį su Evgenya Redko „Nebegalim“. Gal planuojate daugiau panašių duetų?

– Su Migloko planuojame koncerto „Vasaros terasoje“ metu atlikti „Mėtų arbatą“ ir ji siūlo paplanuoti rudeniop paruošti kitą duetą jos albumui.

Kai yra bendras vaibas, gerai sutariame, visąlaik smagu kartu muzikuoti.

Dabar dar dirbu su Gyčiu Ambrazevičiumi. Jis paprašė įrašyti pritariančiojo vokalo partijas. Muzikantai dabar pasiilgę daug dalykų daryti kartu – gerai leisti laiką, bendrauti, kalbėtis, kurti, gaminti maistą, klausytis muzikos, šypsotis ir mylėti.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Hiromi Kawakami

Valdas Papievis

Iš japonų kalbos vertė Jurgita Ignotienė. Sofoklis, 2021

Leidykla „Odilė“, 2021

MOKYTOJO PORTFELIS

Pastebėjau, kad skaitant šiuolaikinių japonų autorių kūrinius kartais apima įspūdis, jog į sudėtingas situacijas ar painius žmonių santykius žvelgiu it pro skaidrią stiklo šukę. Jokio žodinio balasto, siužeto komplikacijų. Tik taupiai papasakota, bet kasdieniška istorija. Ir vis tiek: tas grakštus minimalizmas nepaaiškinamo, paveikaus keistumo. Kai detalės ir pauzės sukuria ne skurdumo, bet talpumo efektą, nuaudžia perregimą, bet drauge pridengiantį pasakojimo drabužį. Panašiai jaučiausi skaitydamas Hiromi Kawakami romaną „Mokytojo portfelis“.

Vienatvė – talpi, kartais prireikia ja su kuo nors pasidalyti. Mūsų kultūroje baras dažnai yra erdvė, kur vieniši žmonės lieja širdis barmenui ar užmezga atsitiktinius, trumpalaikius santykius. Panašiai, bet gerokai subtiliau nutinka Cukiko ir Mokytojui. Jų pažintis bare prasideda nuo prisiminimo, kad jie jau yra pažįstami: kadaise Mokytojas dėstė Cukiko literatūrą. Veikėjai šnekučiuojasi, nors dažniau jų trumpi dialogai panašūs į haiku blykstelėjimus. Alus, sakė (jų besaikis vartojimas romane vis tiek atrodo kažin kaip kultūringai), tradiciniai japoniški patiekalai, kurių užsisako Cukiko ir Mokytojas, sukuria sa-

ĖKO

vitą dviejų vienišių bendrystę. Galbūt atkreipsit dėmesį, kad kartais vienodo maisto užsisakymas sufleruoja, ar tarp veikėjų sklando vienas kito supratimas, ar jau kyla nežymi prieštara. Cukiko ir Mokytojo amžiaus skirtumas kone dvigubas, bet šis aspektas patiems personažams neesminis. Deja, jis nepadorus kitiems (scena su girtu auskaruotu vaikinu bare). Ir nors Mokytojas dažnai parodo, kad į Cukiko žvelgia kaip į mokinę, pavadindamas ją „gera mergaite“ ar „mokykliškai“ sudrausmindamas, visgi lydi nuojauta, kad tvirto, gal net iš praeitų gyvenimų atėjusio jų tarpusavio ryšio iš tikrųjų esama. Cukiko, bendraudama su vienu savo bendraamžių, pastebi, kad amžius turi jam pritinkantį elgesį (p.

116). Tai negalioja Mokytojui, kuris galop užduoda Cukiko diplomatišką, kiek komišką, bet drauge lauktą klausimą: ar ši nenorėtų „santykių, kurių pagrindas būtų meilė“ (p. 178).

Mokytojo portfelis sušmėžuoja keliskart, o pačioje romano pabaigoje jis virsta gražia metafora. Šis H.Kawakami prozos kūrinys – nuskaidrintas, liūdnas, išmintingas bylojimas apie skirtingų, tačiau vienodų žmonių susitikimus, kurie – norisi tikėti – įvyksta ir tęsiasi netgi peržengus visas laiko ribas.

Atsivertus naujausią, žanriniu požiūriu neapibrėžtą Valdo Papievio knygą „Ėko“, aidu darsyk sugrįžo kito jo kūrinio paliktas įspūdis. Ketvirto kurso pabaigoje perskaičiau romaną „Vienos vasaros emigrantai“, kuriame pavaizduotas Paryžius buvo toks tikras, įtraukiantis į savo urbanistinę erdvę ir žavingas klošarų filosofija, kad tą pačią vasarą, po universiteto baigimo, mano kišenėje atsidūrė bilietas į vieną pusę – Prancūzijos sostinėn. Patirtis, kaip literatūrinė fikcija gali apsėsti realiame gyvenime. „Ėko“ vaizduoja irstantį, apokaliptinių nuotaikų apniktą, sapnišką Paryžių.

Skaitai ir regi Christopherio Nolano fantastinio filmo „Inception“ epizodus, kur milžiniški statiniai virsta byrančiu smėliu. Prisiminus dar vieną kinematografinį kontekstą, „Ėko“ labai priminė kino juostą „Aftermath: Population Zero“, kurioje gamta atsikovoja žmonių užimtas teritorijas. V.Papievis vartoja žodį „naika“, kuris bene taikliausiai įvardija, kaip „miestas grįžta į gamtą, o gal tikriau – gamta grįžta į jį“ (p. 9). Labai papieviškas knygos pasakotojas klajoja po griūvantį didmiestį, svarsto, kaip „miestai pratęsia žmones, o žmonės savo gyvenimais – juos“ (p. 32). Pratęsiant mintį apie konteks-

tus, kūrinys nustebino atviromis nuorodomis į paties V.Papievio parašytas knygas. „Ėko“ pasirodo personažai iš knygų „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, „Eiti“, taip pat iš minėto romano „Vienos vasaros emigrantai“, kitų autoriaus tekstų. Pasakotojas su jais kalbasi, prisimena arba dar tik rengiasi apie juos parašyti („Jos vardas Odilė, atrodo, jos nuomojamoj palėpėj po stogais kitados gyvenau, norėčiau apie ją parašyti knygą“ (p. 58–59).

Apmąstoma rašymo tema: ar pasakotojas tikrai užmezga ryšį su gyvais žmonėmis, ar visi jie tėra fikcija. Netgi jo bendražygė Emi atrodo kaip „vaizduotės žaismė“ (p. 69).

Kas gi toks yra pasakotojo sutiktas šuo Ėko, vienu metu ir tartum egzistuojantis, ir kartu šmirinėjantis vaizduotės ataidėjimų paribiuose („Ėko – tai aidai ir aidų ataidai“ (p. 100)? Pats pasakotojas pripažįsta, kad jam „patinka mistifikuoti“ (p. 40). Ši V.Papievio knyga sutelkia ir daugiau temų. Kalbama apie savęs pažinimą, uždarumą ir vienatvę, namus ir jų netektį, apskritai apie gyvenimą, kuris galbūt tėra „įspūdis“ (p. 127). Knyga baigta rašyti 2020-ųjų gegužę, pasauliui jau patiriant įspūdžius, kurie įsirėš visam likusiam gyvenimui.

César Aira Jean-Paul Dubois NE VISI ŠIAM PASAULY GYVENA VIENODAI Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Baltos lankos, 2021 Kanadiečių antropologas, Amerikos indėnų kultūros specialistas Serge’as Bouchardas teigia, kad žmogus yra „lokys, išklydęs iš doros kelio“ (p. 12). Netek laimės, tikėjimo arba laisvės, ir gyvenimas ilgainiui praras netgi tą iliuzinį, asmeninį tikslą, kurio kiekvienas siekiame. Romane „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“, kuris 2019 m. įvertintas Goncourt’ų literatūrine premija, prancūzų rašytojas Jeanas-Paulis Dubois rašo apie žmones, kurie turėjo atsisveikinti su savo prigimtiniu lokiškumu, nusisukti nuo prislopinto širdies balso, griebtis pasirinkimo, nes galiausiai tiesiog buvo priversti kažką pasirinkti.

10 // © 37O

Polis Hansenas, kalintis viename Monrealio kalėjime, dar vaikystėje regėjo, kaip mylinčias asmenybes sujungiantys skirtumai lygiai taip pat pamažu tampa lėtai, dramatiškai jas naikinančia jėga. Polis iš arti matė tėvus – ekspresyvią kino teatro savininkę prancūzę ir ramaus būdo, tikėjimo krizės jau pakąstą pastorių daną – kurių meilė neatlaikė vis dažniau kylančių principinių, vertybinių nesutarimų („Mano tėvas ir tikėjimas. Niekada jis nebuvo apie jį tiek kalbėjęs kaip jį praradęs“

(p. 100). Polio tėvui Johanui Hansenui priklauso frazė, kuri pasirinkta būti ir šio romano pavadinimu.

Paties Polio istorija atskleidžia, kokiu mastu netektis gali užklupti vieną žmogų. Ilgus metus dirbęs modernaus daugiabučio prižiūrėtoju, Polis susikuria ir idilišką šeiminę laimę, kuri, deja, baigiasi per anksti ir tragiškai („Taip, man patiko tas dabar jau tolimas metas, kai trys mano mirusieji buvo dar gyvi“ (p. 13).

Knygoje vykusiai išlaikoma intriga, kodėl Polis turėjo atsidurti įkalinimo įstaigoje, koks, nuo jo nebūtinai priklausęs pasirinkimas, čia atvedė („Taip, tas baseinas ilgai buvo mano nerimo ir begalinių rūpesčių šaltinis“ (p. 132). J.-P. Dubois geba laipsniškai auginti įtampą, jautriai dėlioti paskirų, gan gausių įvykių fragmentus į vis didesnės rezoliucijos veikėjų likimų paveikslus. Šį liūdno kolorito romaną pavadinčiau „smėlio istorija – srūvančio smėlio, genamo istorijos ir vėjo“ (p. 24).

Nevienodumas daro mus panašius į smiltis, kiekvieną dieną pustomas į kintančio dydžio kopas, nepastovias ir laikinas.

VAIDUOKLIAI

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2021 Tikiu, kad argentiniečių rašytojo Césario Airos vardą jau esate girdėję. Šis autorius įdomus ne tik tuo, kad savotiškai tęsia automatizmo tradiciją, tačiau ir intriguoja savitu požiūriu į rašymą apskritai. C.Aira netaiso rankraščių, visai nesistengia suraišioti išdrikusių pasakojamos istorijos mazgų. Neretai į tekstus jis prikaišioja smagių filosofinių pasažų, originalių refleksijų apie meną ir kultūrą („visų menų pagrindas yra literatūrinis“ (p. 67), o nerealumo, perkeistos tikrovės sukeliamas efektas kūriniuose toks subtilus, kad jį pajunti it nežymų anapusybės smelktelėjimą. Šių bruožų turi ir „Vaiduokliai“, jau antroji lietuviškai išleista C.Airos knyga.

Statomo daugiabučio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi sutikti Naujuosius.

Nekantraujantys švęsti statybininkai ir būsimus namus lankantys savininkai, ilgos eilės prekybos centre ir siestos nepaisančių vaikų tramdymas. Nekantrumo, artėjančios šventės atmosfera tirštai tvyro ore, tačiau čia pat, statybvietėje, sklando nuogi, dulkėti vaiduokliai. Ir tai – C.Airai būdingas literatūrinis ėjimas. Tikrovė atskiedžiama fantasmagorija ir absurdu. Tarsi vaiduokliai čia ir turėtų bū-

ti, tarsi „tarp sapno ir tikrovės visada išlieka tam tikras skirtumas, tuo labiau pastebimas, kuo mažiau jie kontrastingi“ (p. 66). Personažai, kurie savo akimis mato vaiduoklius, ypač Raulio podukra Patrė, priima šių būtybių egzistavimą kaip natūralų reiškinį. Netrukus vaiduokliai pakviečia Patrę į didžiąją vidurnakčio šventę, o į ją patekti galima tik su viena sąlyga.

C.Airos „Vaiduokliai“ primena spalvingą, iš skirtingų medžiagų suklijuotą koliažą. Atrodo, kad autorius, juokais susilažinęs su savimi, tikrina grožinio teksto galimybių ribas. Kiek skirtingų turinių įmanoma supilti į vienos plonos knygos formą? Atsigręžiama į socialinės nelygybės, vartojimo, šeiminių santykių temas, gretimai nagrinėjami sapnų logika ir architektūra, mitinis aborigenų laikas ir būties pilnatvė, užbaigtumo ir neužbaigtumo kombinacijos.

C.Aira sklandžiai laviruoja daugiaaukštį pastatą primenančiame tekste, nepaverčia jo netvarkinga statybinių medžiagų krūva. Jo narstomos idėjos, gal ir girdėtos, nušviečiamos naujoje šviesoje, grakščiai įkomponuojamos į bendrą „Vaiduoklių“ statinį. Turbūt tikrovė iš tikrųjų „pranoksta visas prognozes, net ir tų, kurie jomis neužsiima“ (p. 30).

37O

NORI IR MOKI RAŠYTI, PIEŠTI, FOTOGRAFUOTI? SAVO IDĖJAS SIŪLYK 37O@KAUNODIENA.LT IR TAPK MŪSŲ BENDRAAUTORIU!

Lloyd Stubber (Australija)

TURI MARGESNIŲ IDĖJŲ?

>> SVAJONIU DARBAS

Pokalbis su trimis jaunais lietuvių meno

PRISIJAUKINĘ MENO K Rašė Jorė Janavičiūtė

Miglė Survilaitė

T

rijų jaunų meno kuratorių klausiame, kaip pasirinko šią profesiją ir kokia kuratorystė Lietuvoje dabar, kaip ji kinta ir kaip padeda mums žvelgti į meną ir pasaulį.

MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė prisimena, kad meno kuratorės profesiją pasirinko ne iškart: „Kelias link šios profesijos buvo ir turbūt vis dar yra vingiuotas. Esu studijavusi psichologiją Pietų Prancūzijoje, Tulūzos mieste. Supratusi, kad psichologija – ne man, nusprendžiau stoti į dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje. Apie dailėtyros studijas ir profesiją sužinojau iš menotyrininko, šokio istoriko ir kritiko dr. Helmuto Šabasevičiaus ir prancūzų instituto koridoriuose sutiktos meno istorikės, kuratorės Inesos Brašiškės. Jų įtraukiantys pasakojimai, žinios, įvairių kontekstų išmanymas mane paskatino susidomėti dailėtyros mokslu.“

12 //

„Tiesa, kai studijavau dailėtyrą, kuratorystės programos dar nebuvo, dabar studentai baigia dailėtyros ir kuratorystės kursą“, – patikslina ji. M.Survilaitės nuomone, tai labai tikslingas sumanymas, mat specialybės labai susijusios.

© 37O

Kol kas M.Survilaitės profesinėje karjeroje daugiausia laiko, minčių ir energijos buvo skirta būtent MO muziejui, kuriame ji dirba nuo 2014 m. (buvusiame Modernaus meno centre (MMC). Jame ji teigia ir užaugusi iki kuratorės pareigų – anksčiau čia dirbo projektų vadove, parodų koordinatore: „Kartu su komanda dirbau ruošiantis muziejaus

Tomo Ivanausko nuotr.

2015 m. Julija Fomina savo disertacijoje „Meno parodų kuratorystė Lietuvoje: sampratos ir raida“ rašė, kad kuruojamos parodos nemenka dalimi lemia tam tikras meno raidos tendencijas, neretai būtent per ją realizuojami menininkų sumanymai: „Šiuolaikinio meno kuratorystė pranoksta meno sklaidos (tarpininkavimo) paskirtį ir užsiima meno „išradimu“, savo metodais priartėdama prie meno kūrybos“. Pasak autorės, į ją taip pat galima žvelgti ne tik kaip į parodų rengimo praktiką, bet ir kaip plačiame sociokultūriniame kontekste kuriamą ryšių tarp kūrinių, autorių, skirtingų laikų ir realybių tinklą.

atidarymui, koordinavau pirmąją parodą „Visas menas – apie mus“, kurios kuratorė buvo menotyrininkė profesorė Raminta Jurėnaitė, vėliau koordinavau ir buvau labai daug įvairaus dėmesio sulaukusios parodos „Rūšių atsiradimas.

90-ųjų DNR“ viena kuratorių. Didelei jos kuratorių komandai vadovavo kultūros analitikas Vaidas Jauniškis. „Kuratoriaus profesija man pačiai dar nauja. Galima sakyti, kad žengiu pirmuosius žingsnius. Tai darau aiškią viziją ir tikslus turinčiame muziejuje, orientuotame į lankytoją, jo patirtį, pirmiausia siekiančiame sudominti menu ne meno žinovus, o iki tol juo nesidomėjusią auditoriją, suteikti jai reikiamų ir norimų edukacinių priemonių.

Man tai didžiulė atsakomybė, kuri kaskart jaudina, kartais net baugina savo mastu, bet galiausiai visada labai praturtina, paaugina ir suteikia rimtos patirties. Manau, kad tik dirbdamas didelėje institucijoje iki galo supranti, ką reiškia sukurti didelės apimties parodą ir kiek skirtingų savo sričių profesionalų joje dirba. Džiaugiuosi galėdama dirbti šį darbą. Juk ne kasdien atidaromi muziejai – tokia patirtis įsirašo atmintyje ilgam“, – kalba MO muziejaus kuratorė M.Survilaitė.

Nepriklausomas šiuolaikinio meno kuratorius ir menotyrininkas, buvęs meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ Vilniuje, „JCDecaux“ jaunojo menininko premijos parodų (2018– 2019 m., kartu su Monika Kalinauskaite) ir 14-ąją Baltijos trienalę lydinčios parodos „Bekūnis autoritetas“ kurato-

MO parodos

rius Adomas Narkevičius dabar, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, galvoja, kad pasirinko kuravimą ne tiek kaip profesiją, o kaip galbūt prasmingą veiklą ir įdomų santykį su kultūriniais procesais bei pasauliu apskritai. „Tai nutiko palengva, atliekant praktiką, o vėliau jau ir dirbant „Rupert“. Tiesa, iš pradžių kuravau ne parodas, o tarptautinę rezidencijų ir alternatyvios edukacijos programas jaunosios kartos kūrėjams. Tuo metu pats kūrybiniame lauke jau buvau aktyvus kaip muzikantas, muzikos grupės „Without Letters“ narys“, – pasakoja jis. „Dar paauglystėje tapo aišku, kad muzikos grupė – ne tik repeticijos ir koncertai, tačiau ir daug užkadrinės veiklos – grupės tapatybės formavimas, jos komunikavimas įvairiausiose medijose, taip pat veiklos planavimas, daugybės detalių derinimas, finansai ir logistika, galų gale mąstymas apie ilgalaikę kūrybinę viziją, estetinę raišką ir kaip visa tai įgyvendinti suderinant jos narių – labai skirtingų žmonių – meninius ir asmeninius interesus, – prisimena meno kuratorius. – Visais šiais darbais teko užsiimti jau nuo šešiolikos metų. Jų, žinoma, negalėjau įsirašyti į darbo CV – popmuzikos grupės meno vadovo neapmokamas etatas darbdaviams, spėju, būtų skambėjęs kiek juokingai, nors galbūt neturėtų. Pradėjęs dirbti „Rupert“ supratau, kad jie beveik tobulai atitiko matomus ir nematomus šiuolaikinio meno kuratoriaus darbo aspektus.“ A.Narkevičius dar grodamas grupėje baigė filosofijos bakalaurą, kuris, jo

MUMS SVARBU NEPAMIRŠTI, KAD GAIRĖS, KAIP REIKIA DARYTI, KADA IR KODĖL, APIE KOKIAS TEMAS REIKIA KALBĖTI, APIE KOKIAS NEREIKIA, DAŽNIAUSIAI YRA KURIAMOS PAČIŲ MENO ŽMONIŲ.

manymu, suteikė pradinių teorinių priemonių mąstyti ir leido gana giliai domėtis tokiais skirtingais reiškiniais kaip abstrakčios idėjos, įkūnytas buvimas pasaulyje, vizualioji kultūra, ekonomika, istorinė atmintis ar politinės teorijos.

Menininkas ir meno kuratorius Darius Jaruševičius, dirbęs prie projekto „Tapybos maršrutizatoriai“, kai ant Vilniaus viešojo transporto buvo vaizduojami lietuvių tapytojų darbai, ir kitų pogrindinių parodų (taip jis pats jas vadina), kaip „Reikalas toks“ buvusiame policijos komisariate, „Tapyba upe“ Parčevskio name Žygimantų gatvėje Vilniuje, „Px tas peizažas“ buvusioje „Žalgirio“ gamykloje Naujojoje Vilnioje, teigia, kad per visą gyvenimą teko išbandyti arba veikiau pats gyvenimas privertė imtis įvairių vaidmenų meno lauke, tarp jų – ir parodų kuratorystės: „Kadangi kurį laiką kūriau animaciją, teko imtis ir prodiusavimo. O kuratoriumi tapau apskritai pasukęs į menotyrą, būdamas menininku ir nenorėdamas priklausyti jokiai galerijai ar institucijai.

Kuravau dvi nepriklausomas artist run platformas – galeriją SHCH/ŠČ, kurią įsteigėme su dviem kolegomis, ir savo paties sukurtą platformą „Maršrutizatoriai“.

KAS YRA GERA PARODA? „Vieną bendrą geros parodos receptą atrasti ar išrasti vargu ar įmanoma – skirtingai negu (dažnas) teorizavimas, kuravimas – tai darbas ne su bendrybėmis, bet su paskirybėmis, t.y. konkrečiais meno darbais, kūrėjomis ir kūrėjais, situacijomis ir aplinko-

kuratoriais

net svarbiausia, kūriniams“, – teigia nepriklausomas meno kuratorius ir menotyrininkas.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

KURATORYSTĘ

„Taip galėčiau pereiti prie to, kas man asmeniškai yra gera paroda, – sako A.Narkevičius. – Būtent tokioje parodoje užtikrinama galimybė kūriniams atsiverti lankytojui (bent jau tam, į kurį paroda kreipiasi), o ir joje kūriniai iš tiesų panašiai mąsto arba jaučia savo specifiška estetine raiška ir su lankytojais susikalba taip, kaip nepavyktų pasikalbėti kitomis komunikacijos ar kultūros formomis. Grupinė paroda, o būtent tokios parodos dažnai leidžia kuratoriams ryškiau prisidėti kūrybiškai, būdama jautri atskiriems kūriniams, gali ekspozicinėje erdvėje tarp jų nutiesti gijas, sukuriančias naują pasaulį arba kitaip atveriančias jau esamą pasaulį.

Man įdomiausia, kai tas pasaulis toks pats kupinas prieštaravimų, keistų jausmų, klausimų, į kuriuos nėra lengvų atsakymų, kaip ir tikrovė, kurioje gyvename.“ Pasak kitos pašnekovės, kuratorės M.Survilaitės, dabar, su turima patirtimi ir žiniomis, geros parodos požymiai jai siejasi su gebėjimu pasakyti ką nors naujo, savito, netikėto, tai, kas suj(a)udintų daugiau nei vien estetiškai ir konceptualiai, keltų svarbius klausimus. Jos nuomone, daugiausia nulemia patyrimas ir pažinimas.

D.Jaruševičius teigia, kad per ketverių metų praktiką jo supratimas apie tai, kas yra ar galėtų būti gera paroda, labai daug kartų keitėsi. „Apskritai, vienas svarbiausių kriterijų yra, ar parodos turinys išeina iš už meno diskurso ribų, gali veikti ne vien kaip meno kūrinys, o kaip kažkoks kitas kultūros dalykas. Pavyzdžiui, man patinka meną gretinti su futbolu (yra struktūrinių panašumų), bet futbolo meno diskursas nepasiglemžia. O gera paroda man ta, kurioje susiformuoja taiklus, afektyvus laikinas parodos subjektas, kuriantis šviežius aktualius suvokinius“, – teigia jis.

LAISVĖJANTI KURATORYSTĖ A.Narkevičiaus nuomone, kuratorystė Lietuvoje įvairėja, laisvėja, atsiranda vis daugiau nepriklausomų ar pusiau nepriklausomų parodų (ir ne tik – kaip pastebi, ten dažnai vyksta skaitymai, performansai, diskusijos) erdvių: „Tarp pastarųjų galėčiau išskirti „Lokomotif“ Lentvaryje, Kauno menininkų namus, „Swallow“, „Editorial“, „Autarkia“, „išgir̃stì“, „Montos Tattoo“ Vilniuje. Prieš dešimtmetį didžiųjų meno institucijų siūlyta akademiška ir ypač įtakinga (ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje) Raimundo Malašausko kūrybinga kuratorystė kaip efemeriško, unikalaus įvykio ir konceptualių jungčių kasdienybėje formavimo taktika buvo tvirtai įsišaknijusios kaip bene vienintelis galimas, gero takto kuratorystės modelis. Pastaruoju metu regiu vis daugiau kuratorystės, kuri nebijo pristatyti labai skirtingų požiūrių į šiuolaikinį meną, polemizuoti tarpusavyje parodomis, apginti savo poziciją, nepaisant greitai besikeičiančių madų vėjų. Nors nemėgstu kalbėti tokiais apibendrinimais, atrodo, kad dabartinė kuratorių, kaip, beje, ir kūrėjų, karta leidžia sau būti pažeidžiamiems, nevengia platesnių socialinių, politinių klausimų arba konceptualių judesių, susietų su pačių išgyvenimais ir gyvenimu.“

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ akmirkos

D.Jaruševičiaus nuomone, meno kuratorystė Lietuvoje yra labai liberali: „Galbūt nėra pakankamai pinigų, bet realizuoti savo kuratorines idėjas galimybę turi visi.

mis, reikalaujantis jautrių sprendimų konkrečiomis aplinkybėmis“, – kalba A.Narkevičius.

Pasak jo, kuruojant parodas svarbu atpažinti ir įsivardyti savo motyvaciją, suvokti, į ką ir kodėl paroda kreipiasi: „Ar į plačiąją Lietuvos visuomenę, ar į tarptautinę meno rinką, ar į kitus Vilniaus meno tyrėjus ir kūrėjus, ar į instagramo hype‘ą. Kuravimas įneša tiek etinio, tiek proto skaidrumo, kartu palengvina bendravimą tarp visų dalyvaujančių grandžių, leidžia kurti tarpusavio pasitikėjimą, o tai yra vienas svarbiausių dėmenų.

Man kuruojant svarbu užtikrinti pakankamą pagarbą jos lankytojams, jose rodomiems kūrėjams ir, gal tai

Dariaus Jaruševičiaus archyvo nuotr.

Darius Jaroševičius

>> SVAJONIU DARBAS

Kultūros finansavimo politika išties tapo atviresnė. Aišku, yra dvi pusės: galbūt dabar lengviau padaryti ryškių debiutinių darbų, bet ir sunkiau išsilaikyti, jei nenori dirbti jokioje institucijoje.

Bet, turint kitą veiklą ir geismą, rengti parodas ir kultūros įvykius niekas netrukdo. Vis dėlto manau, kad, žiūrint plačiau, viešajame diskurse iki galo neįsisąmoninta kuratorystės svarba.“

tautiniame meno lauke, A.Narkevičius įvardytų profesinį tingumą, intereso susipažinti tiek su jaunųjų, tiek su istorinių autorių, kurie nėra tiesioginiame kuratoriaus ar kuratorės akiratyje, kūryba trūkumu. „Bet kurios šalies ar miesto kultūros scena tampa sekli, neproduktyvi, paprasčiausiai neįdomi, kai ji užsiima tik savęs patvirtinimu, įtvirtinimu ir vengia diskusijų, polemikos, kūrybinių įtampų, kurių neišvengiamai kyla, kai į ją patenka naujų žmonių ir kitokių nei joje jau vertinamos, idėjų. Norėtųsi, kad Lietuvos meno laukas išliktų gyvybingas, dinamiškas, koks jau ilgą laiką ir yra“, – teigia pašnekovas.

ETINĖ MENO KURATORIŲ ATSAKOMYBĖ Pasak A.Narkevičiaus, Lietuvos vizualiojo ir tarpdisciplininio meno laukas labai mažas, nors ir plečiasi. „Per pastaruosius metus atsirado žymiai daugiau galimybių kurti savo platformas, burtis į kūrėjų mikrobendruomenes, nejaučiant milžiniško spaudimo būti monolito, būsiančio karjeros sėkmės kalve, dalimi, tad ir nelaukti prie užvertų vienos ar kitos institucijos vartų.

Paklaustas, kaip randa naujų menininkų, D.Jaruševičius atsako ir pusiau juokaudamas, ir tiesiai šviesiai, kad iki karantino aukų ieškodavo bare. Dabar yra susikoncentravęs ties savo kūryba, o vėliau bus matyti. „Asmeniniai santykiai ir asmeniniai ryšiai, kolegų ir bičiulių socialinis tinklas egzistavo visuomet, tiesiog jie nebūtinai visada tvarūs ir juose gausu trūkių“, – šypsosi jis.

Flaka Haliti kūrinys „Pripažįstant šmėklą, bet ja nesusirūpinus“, 14-osios Baltijos trienalę lydinti paroda „Bekūnis autoritetas“ (parodos kuratorius Adomas Narkevičius), Rupert, Vilnius, 2021

14 // © 37O

„Ar tai vienas, ar kitas, žvelgiant iš išorės, praktiškai neįmanoma įrodyti, todėl be galo svarbi tampa vidinė kuratoriaus etinė atsakomybė – kodėl aš kviečiu šį kūrėją dalyvauti šiame renginyje, ar tai tinkamiausias pasirinkimas? – pastebi nepriklausomas meno kuratorius. – Ši atsakomybė auga priklausomai nuo užimamos pozicijos. Gerokai atlaidesnius kriterijus vertėtų taikyti mažos bendraminčių bendruomenės įkurtai ekspozicijų erdvei, o kitokius – pagrindinių šalies meno institucijų kuratoriams.“

Evgenios Levin nuotr.

Nepaisant to, verta paminėti britiškame meno kontekste mano paties išmoktą skirtį tarp interesų konflikto ir tariamo interesų konflikto. Paprastai tariant, pastarasis galioja net ir tada, kai atrodo, kad sprendimai priimami darant įtaką visokiems familiariems ryšiams, nors jiems yra gerai pagrįsta meninė priežastis. Dėl vietos meno lauko dydžio, labai norint, beveik kiekvieną įvykį jame galima interpretuoti kaip iš tiesų, o ne tariamai supainiotų interesų pasekmę“, – mano jis.

„JCDecaux premijos“ paroda „Ne dėl to, kad kas prašė“ (kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius), 2019, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Ugniaus Gelgudos nuotr.

Adomas Narkevičius

Vikos Paškelytės nuotr.

Ingos Jankūnaitės nuotr.

A.Narkevičius, ieškodamas naujų kūrėjų, eina į studentų kūrinių peržiūras, parodas, stebi meno erdvių, galerijų, rezidencijų ir institucijų, kurių idėjos ir darbo principai artimi jo, veiklą, pagal finansines galimybes stengiasi nu-

vykti į pagrindinius tarptautinius meno renginius, lankytis Lietuvos ir užsienio muziejuose, aktyviai bendrauti su menininkais ir menotyrininkais, kurių nuomonę vertina, apie, jų galva, reikšmingą, įdomią kūrybą. O nepasimesti intensyviame, dabarties haipo pripildytame lauke jam padeda kruopščiai, apsvarstytai parašytų menotyros knygų ir tekstų meno žurnaluose, apmąstančių tiek istorinį, tiek šiuolaikinį meną, studijavimas.

Kalbant apie juos, kaip rimtesnę problemą nei piktybiškos protekcijos, kurių, nors pasitaiko, kaip, beje, ir tarp-

Anastasijos Sosunovos kūrinio „Demichovo šuo“ pristatymas Ignalinos kultūros ir sporto centre (kuratorius Adomas Narkevičius), 2017

NORS NEMĖGSTU KALBĖTI TOKIAIS APIBENDRINIMAIS, ATRODO, KAD DABARTINĖ KURATORIŲ, KAIP, BEJE, IR KŪRĖJŲ, KARTA LEIDŽIA SAU BŪTI PAŽEIDŽIAMIEMS, NEVENGIA PLATESNIŲ SOCIALINIŲ, POLITINIŲ KLAUSIMŲ ARBA KONCEPTUALIŲ JUDESIŲ, SUSIETŲ SU PAČIŲ IŠGYVENIMAIS IR GYVENIMU.

Šiuolaikinėje kuratorystėje jis mato kitokių problemų. D.Jaruševičiaus manymu, privatus mecenavimo ir kolekcionavimo institutas yra per siauras, nepaisant kelių žmonių, kurių indėlis į Lietuvos meno mecenatystę ir raidą milžiniškas bei vertas didžiausios pagarbos. Kuratoriaus ir menininko nuomone, mums trūksta šiuolaikinių regioninių kolekcijų ir muziejų – tokių galėtų atsirasti Klaipėdoje ar Panevėžyje.

KURATORYSTĖ KAIP KŪRYBIŠKUMO IŠRAIŠKA Menininkas D.Jaruševičius kuratorystę derina su kūryba skirtingose meno srityse. Jis pastebi, kad jo gyvenime viskas vyko labai stichiškai, tad šiuo metu yra susikoncentravęs į savo kūrybą – asmeninės parodos ir animacijos kūrimą. Jo nuomone, šiuolaikinio menininko sėkmė didžiąja dalimi yra kuratoriaus nuopelnas ir gebėjimas sukurti, be abejonės, bendradarbiaujant, aktualų parodos ar meno įvykio subjektą.

M.Survilaitė akcentuoja, kad etatinis darbas muziejuje ar panašioje institucijoje skiriasi nuo nepriklausomo kuratoriaus darbo, ypač tokiame veržliame muziejuje kaip MO. „Kalbant tik apie kuratorystės aspektą, dirbant institucijoje, manau, reikia būti lanksčiam ir atviram, gebančiam eiti į kompromisus, dirbti didelėje skirtingų sričių profesionalų komandoje, išmokti aukoti savo idėją. Džiaugiuosi, kad MO muziejuje svarbus tarpsritiškumas, todėl dažniausiai prie parodų kuravimo dirba labai įvairialypės komandos. Aš tai vertinu kaip progą pažinti labai įdomias asmenybes, kitų mokslų prieigas“, – sako pašnekovė.

A.Narkevičiaus nuomone, meno kuratorystė gali ir galbūt turėtų būti kuratoriaus kūrybine raiška. „Įdomu, kad už Lietuvos meno scenos ribų susidūriau su faktu, jog toks požiūris į kuratorystę daug kur Vakarų ir Šiaurės Europoje nėra savaime suprantamas. Ten, ypač didesnėse meno erdvėse, institucijose, visų pirma atsižvelgiama į visokių politinių, biurokratinių, diplomatinių, kartais net privačių finansinių rėmėjų interesų suderinimą, patenkinimą, karjeros varnelių užsidėjimą. Tokiais atvejais kuratorystei, kaip kūrybai, individualumui, vietos lieka ne tiek ir daug.

Tad labai džiaugiuosi 10-ojo dešimtmečio pirmosios Lietuvos šiuolaikinio meno kartos palikimu mums. Jis įtvirtino kuratorystės kaip eksperimento, kūrybinės laisvės, daugiabalsiškumo, klausimų atvėrimo, o ne atsakymų pateikimo vertę, pagarbą kūrėjams ir jų kūriniams, – pastebi nepriklausomas meno kuratorius. – Šiuo atžvilgiu man be galo taiklus pasirodė nemažai prie Lietuvos šiuolaikinio meno lauko formavimosi prisidėjusio kuratoriaus Anderso Kreugerio palinkėjimas, išsakytas mūsų pokalbyje, kuris taps knygos, kurią netrukus išleis Šiuolaikinis meno centras, dalimi: „Kūrėjams ir kuratoriams palinkėčiau bekompromisės veiklos.

Mums svarbu nepamiršti, kad gairės, kaip reikia daryti, kada ir kodėl, apie kokias temas reikia kalbėti, apie kokias nereikia, dažniausiai yra kuriamos pačių meno žmonių.“ A.Narkevičius priduria, kad būtent dėl to šias gaires patys meno žmonės gali keisti – pasitelkdami vaizduotę, atvirumą vienas kito mintims ir stiprų kūrybinį stuburą.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Giedrė Skaitė Nuotraukos Freepik.com

Tomą prisimenu kaip vieną stropiausių kursiokų. Nors jam ne itin patiko muzikologijos teorija ar kiti teoriniai dalykai, bet XX a. muzikos istorijos kursas buvo Tomo mėgstamiausias. Žodžiu, normalus studentas, turintis dėstytojų ir muzikos preferencijas. Tomelis puikiai apsigynė bakalaurą ir jau manėme, kad tikrai tikrai stos į magistrantūrą. Ne todėl, kad magistro studijos būtų kažkas ir ten visi gabūs labai laukiami, bet taip darydavo daugiau ar mažiau visi – studijos sekasi, dirbti dar nesinori, tai kodėl ne?

DU APVALŪS, VIENAS IL B et Tomas magistrantūros studijų nepasirinko. Po beveik metų pagaliau suplanavome atsigerti kavos, kuri per kelias valandas tradiciškai pavirto šešiais alaus. Magiškas susitikimas! Aš pasipasakojau apie čiurlionkę, privačius mokinius, jų tėvų žodžiais, supertalentingus vaikus (mano galva, kai kuriems mažiesiems artistams pirmiausia reikia ne mokytojo, o egzorcisto), o jis ėmė vardyti geriausius jo matytus „YouTube“ filmukus. Išsigandau, kad mūsų gurmaniška „kavos“ degustacija tuoj išvirs į „YouTube“ vakarėlį. Bet kur tau! Tomeliui įspūdį darė video apie įvairius plaukų pynimo būdus ir jų dažymo technikas. Netrukus jis pagyrė ir mano jau pedagogiškai nutrumpėjusių plaukų galiukus bei natūraliai atrodančią jų spalvą. Taip spitrino žmogelis į mano garbanas, kad nemenkai užtruko, kol galiausiai pastebėjo ir kiek žemiau kirpčių esančias dvi akis ir, švelniai tariant, nustėrusį mano žvilgsnį. Jo lūpos ėmė entuziastingai plėstis į abi puses ir, kai kažkur pakaušyje šypsenos kraštai susijungė, muzikologijos bakalauras linksmai tarė: „A, nesakiau? Aš kirpėjas!“

16 // © 37O

Gerai, kad tuo metu burnoje neturėjau jokio skysčio ar keptos duonos kąsnio. Mano nustebimas buvo iš tikrųjų toks, koks tegali pasitaikyti per dešimtmetį vienas (na, gerai, ne tokia didelė ta nuostaba, bet reakcijai nusakyti toks pasakymas kuo puikiausiai tinka).

Mano antakiai nematomai pasislėpė po trumpais kirpčiais, burna prasižiojo, lyg norėtų kažką pasakyti, bet veido raumenys to padaryti neįstengė. Pavyko tik vieną ar du kartus sumirksėti. Šiaip ne taip.

Pirmiausia, ką aš pagalvojau (o tai visai gėdinga detalė, nors ne – sakykim, šiuolaikiška) – kaip šito pasikeitimo išvengė feisbukas? Nei šukuosenų, nei žirklių, nei ten kokios plaukų liniuotės

Tomas nepostino (gal jis mane iš draugų išmetęs?). Nieko panašaus nesimatė ir kituose buvusio grupės draugo socialiniuose tinkluose. Tik po kelių sekundžių pagalvojau (o šitas moksliukiškas judesys gal net dar gėdingesnis): o kaipgi muzikologijos studijos, ketveri metai akadėj? Kaip viskas taip, kodėl, kada?.. Aišku, nemenkinu Plaukų ir nelyginu jų nei su kokiais nors čiurlioniais ar bachais... Bet vis tiek be galo įdomu – kaip taip nutiko?

Pasirodo, viskas įvyko netikėtai. Visų pirma, žinoma, artėjančio 25-mečio krizė. Ji ištinka visus, tik ne visi tai suvokia (panašiai kaip kai kurios mergaitės – subręsta nejučiomis, niekas nė negirdi, kaip mutuoja, nors tikrai mutuoja, jų sol

ar la balse). Tomas jautėsi nieko nesuspėjęs, visą laiką iššvaistęs ir daręs ne tai, ką iš tiesų norėjo, apie ką nuo vaikystės svajojo. #Tasjausmaskai neturi nei antros pusės (o norėtum), nei gyvenamosios vietos (o reikėtų), nei svajoto darbo (o kaip ir derėtų), nei tenkinančio atspindžio veidrodyje (o būtų taip gerai), nei aukso kasyklų kišenėse (o būtų išvis fantastika).

Aš jį puikiai supratau – tokia turbūt įprasta bakalauro (ar net, deja, magistro) savijauta. Populiariausios įžymybės jau už tave jaunesnės ir net tėvai ar artimi draugai iki galo nesupranta, ką tu ten studijuoji ar dirbi... #Tasjausmaskai ieškai, stengiesi ir galiausiai pavargsti vien nuo pastangų ir nežinios.

Taigi, tokios nuotaikos sklaidydamas begalę darbo skelbimų (Tomui visi jie atrodė įtartini ir fiktyvūs. Skaitydamas juos jis nuolat keldavo retorinių klausimų, pavyzdžiui, Jei ten tokia gera vieta, kaip jie dar nerado darbuotojo?

Kas ten išvis per vadovas, jei leidžia tokį skelbimą viešinti? Kas ten per kolegos, jei tokia žema pozicija reikalauja 2–3 metų patirties, rusų, anglų, prancūzų ir vienos skandinavų kalbos žinių? ir pan.), jis pagalvojo, kad labiausiai gyvenime norėtų bendrauti su žmonėmis, juos džiuginti, per daug negalvoti ir priverstinai neanalizuoti dalykų. Tobulėti ir būti geriausias, išvengti ant kulnų lipančio ir priekaištaujančio boso ar neįdomių, neambicingų kolegų, nepatenkintų, nuolat besiderančių klientų.

Taip Tomo gyvenime atsirado du apvalūs ir vienas ilgas. Žirklės.

Žinoma, Tomui dar vis tenka kirpti su liniuote, lankytis įvairiuose seminaruose ir profesionalumo kursuose, daug mokytis, skaityti, žiūrėti, kartoti, klysti ir t.t. Be to, muzikologas neapsieina ir be privalomo pasiaiškinimo kiekvienam sutiktajam – kodėl dirba ne pagal specialybę, kam apskritai studijavo, kaip reagavo jo tėvai ir artimieji,

Klasikinė muzika, matyt, po studijų tapo tabu. Lietuviška – tokia buvo nuo gimimo (pasitaikydavo retų išimčių, pavyzdžiui, vienas kitas ba., Solo Ansamblio ar Marko Palubenkos gabalas). Panašiai ir su užsienio atlikėjais.

Skambant Rihannai, Beyonce, Calvinui Harrisui, Siai ar Davidui Guetta’i jis net negalėjo išbūti kirpykloje (iš parduotuvės irgi išbėgdavo rankoje laikydamas tik nemokamų maišelių šuns pyragams). Jei kaip klientas nebūdavo toks reiklus ir, pavyzdžiui, Drake’o naujesni albumai ar, tarkim, Cheto Fakerio senieji gabalai visai galėjo skambėti fone, tai jo paties kirpimo procesas buvo daug delikatesnis reikalas.

GAS ką jis pats apie visa tai galvoja, kad tų kirpėjų ir taip pilna, ar jis susivokė esąs gėjus, kad pasuko šia linkme ir pan. Bet Tomas nesiruošia pasiduoti – jis laimingas ar bent jau daug laimingesnis, nei buvo. Kodėl? Darbas ne biure, darbo valandos įvairios, jis kasdien tobulėja, jaučiasi reikalingas, įdomus ir, svarbiausia, vis profesionalesnis. Kirpdamas žmones nori nenori bendrauji su jais ir toks darbas leidžia kasdien sužinoti ką nors naujo ir įdomaus ne tik iš savo srities: šiandien atėjęs klientas teikia būsto kreditų paslaugas, kitas kaip tik rengia savo tapybos darbų parodą, o vakarykštė gražuolė – dizainerė, kino festivalio organizatorė, ekologė, aktorė, dainininkė, rašytoja, pardavėja, šunų dresuotoja...

Pasiūliau dar „kavos“, nes vakarėlis įgavo pagreitį, kai Tomas netikėtai prisipažino, kad vieno praeities šešėlio jam nepavyko atsikratyti. Muzikos. Jis turėjo labai aiškiai sudėliotus mėgstamus playlistus, kurie dar aiškiau skyrėsi nuo nemėgstamų. Lyg to būtų negana, pakeitus profesiją paaiškėjo, kad jaunasis kirpėjas galėjo dirbti tik klausydamas savo muzikos.

Dėl nepaaiškinamų priežasčių visi jo mėgstami atlikėjai ir grupės pasirodė esantys išdavikai, atliekamo darbo priešininkai ir kokie ten tricksteriai: Alabama Shakes pernelyg nutrumpindavo, Kendrickas Lamaras neleisdavo išgauti grynų tonų, Deftones turėjo įtakos nelygioms garbanoms, Bruno Marsas įskiepydavo gailestį ilgiems plaukams ir tiesiog ranka nekildavo jų nukirpti, Nirvana visiškai sukreivindavo carre, Grimes neleisdavo atitaikyti šaknų spalvos, o štai staigiai iškilęs ir tūkstantį naujų hitų į pasaulį per vieną dieną paleidęs Edas Sheeranas sujaukdavo tiesinimą keratinu. Tik pradėjus ir stažuojantis kirpti vyrus nemenkai gelbėdavo Arctic Monkeys, bet vėliau visų klientų, o sykiu ir paties Tomo šukuosenos suvienodėjo. Iš esmės, moterys turėjo savo kūrinių (pavyzdžiui, The Smiths, Bobo Dylano, Joy Division, Jeffo Buckley, Jameso Arthuro – pastarasis, kaip sako Tomas, ypač pritinka dažant sruogelėmis), vyrai – savo (Pink Floyd, The Cure, Keith Jarrett ar, keista, Beirut).

Kadangi Tomas galėjo dirbti tik su savo muzika, daugelyje grožio salonų jo nesuprato, buvo netgi keletas visiškų radijo stoties Lietus gerbėjų, kurie specialiai jį erzino „Top 20“ kūriniais. Įžūliausi net ragindavo už juos balsuoti internete. Kiti – o čia jau man neaišku, kurie įžūlesni, – grasindavo tyla. Viena koloristė, Tomas pradėjo juoktis, pasiūlė klausytis kirpyklos garsų muzikos – plakamų dažų, čerškančių žirklių, kojyčių trepsėjimų ar kirpėjo ir kliento small talko. Iš Tomo juoko ir tarpinių keiksmažodžių supratau, kad šitas kirpykliškasis 4’33” jam nebuvo prie širdies. Ar, jo atveju, prie rankos.

Žodžiu, paskutiniam bokalui tuštėjant, Tomas prisipažino, kad kelias buvo nelengvas – net ir geriausi salonai, su malonumu priėmę, anksčiau ar vėliau jam ausis užkimšdavo ausinuku.

Taip, sako Tomas, kirpti sunku: laidai painiojasi, belaidės ausinės iš ausų krenta, nieko aplink negirdi, įskausta ausų vidurius, plaunant galvą imi paniškai bijoti, kad nukrės, ir pan.

Tačiau savo vietą jis vis dėlto rado. Ir nuolatinių klientų, kurie vertina ne tik

jo atliekamą darbą, bet ir muziką salone. Visi – ir Tomo kolegos, ir klientai – turi savo gabalus, o šiems pabodus nuolat atneša naujų, neva dar negirdėtų, ir siūlo muzikaliajam kirpėjui papildyti savo grojaraštį. Žinodami Tomo playlistą, jie retkarčiais paprašo užleisti vieną ar kitą dainą, klausia grupių ir dainų pavadinimų, visi kartu mėgaujasi klausoma muzika, ją aptarinėja, pasitaiko ir mėgėjiškos kolektyvinės analizės atvejų. Supratau, kad ne tik kirpimo, bet ir muzikos srityje – daug labiau nei studijų metais – Tomas po truputį darėsi vis įdomesnis ir nepralenkiamas. Čia išgėrėme paskutinį gurkšnį, tad sunku viską tiksliai ir prisiminti. Žinau tik, kad, kėblindama namo ir mintyse nesąmoningai dėliodama kūrinėlius savo pirmadienio trečiokams, supratau, kad bet kuriuo atveju negalima sakyti, jog studijos neturi įtakos žmogaus išsilavinimui ir jo ateičiai, būsimai profe-

sijai. Ir niekaip negalėjau atsistebėti, kad ausinuko, kurį laikiau rankose (po šio susitikimo kažkaip nedrįsau kištis į ausis savo klasikinių kompozicijų), forma buvo labai panaši į žirklių – du apvalūs ir vienas ilgas.

Ryte (deja) prisiminiau, kad susivėlusiu liežuviu labai garsiai, kad visi aplink girdėtų (šitą priminė tiesiog neįtikėtinas gerklės skausmas) įkalbinėjau Tomą tapti didžėjumi. Bent vieną kartą per savaitę ar per mėnesį – pramogai. Kad dalytųsi savo muzika ne tik salone, bet ir už jo ribų. Gal net koks buvęs dėstytojas ateitų koja patrepsėti, ausų paganyti. Be to, labai aiškiai ant limpančio stalo (ant kurio barmenai jau po truputėlį vieną po kitos krovė kėdes) išbaksnojau, kad didžėjaudamas jis pritrauktų ir naujų klientų, galėtų daryti net kirpimo ir muzikos performansus. Žodžiu, prišnekėjau nemažai.

Tiesa, ponas kirpėjas-muzikologas nuoširdžiai pažadėjo pagalvoti.

Ai, o dar kitą dieną prisiminiau, kad pas jį užsirašiau ateinančiam antradieniui. Tik kažin kurią valandą?

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Giedrė Skaitė

Freepik.com nuotr.

Kažin, kai sušilusi įbėgu į biurą, ar kas nors pastebi mano depiliuotas kojas ir dar šviežią ilgalaikį manikiūrą? Ir aš manau, kad ne. Greičiausiai nelabai kas išvis tuo konkrečiu metu sumoja, kad įėjo dailiosios lyties atstovė, silpna, gležna, bet kartu valdinga moteris (kas nors pasakytų – tigrė. Bet visai ne dėl ūsų. Tie irgi nudepiliuoti karštu cukrumi).

Neeee. Tada kolegos sako ką nors visai nemoteriško, labiau bendro, tinkančio kiekvienam, pavyzdžiui: vėl pramigai, ooo, pats laikas, žiūrėkit, kas pasirodė, tai jau ką vakar veikei, kad vėluoji, ir pan.

Mano dienotvarkė maždaug tokia: 06:30 – žadintuvas.

06:40 – dar vienas.

06:55 – dar, tik kitoks iiiiir 07:05 šiaip ne taip atsikeliu, išgeriu stiklinę vandens (žiemą šilto, vasarą – šalto), išvedu šunį, padarau mankštą, einu į dušą, išsitepu įvairiais prevenciniais kremais ir serumais visą kūną (plaukus ir nagus – taip pat), papusryčiauju, gerdama kavą išsidžiovinu ir susišukuoju kasas, pasidažau; tada ilgai svarstau, ką rengtis, ir po 25 minučių jau stoviu prie durų pasipuošusi. Tada persirengiu ir, purkštelėjusi normą kvepalų, išbėgu.

Aišku, aukštakulniai (o kaip kitaip moteriai atrodyti oficialiai?!

Fu!) nėra skirti bėgti, tad į darbą vėluoju apie 10 minučių.

Po darbo einu namo. Na, tiesą pasakius, ne visai.

Pirmadieniais: joga; parduotuvė.

Kas antrą pirmadienį: tai manikiūras, tai pedikiūras.

Kas trečią antradienį: depiliacija, antakių korekcija, dažymas (kartais dar koks blakstienų ar antakių laminavimas); parduotuvė.

Trečiadieniais: soliariumas; parduotuvė.

Ketvirtadieniais: linijiniai šokiai.

Kas ketvirtą ketvirtadienį (jei kokia proga – dažniau): galiukus pakirpti, šaknis padažyti; parduotuvė.

BŪTI MOTERIMI (NE)APSIMOKA B et. Bet kai kalbelė pasisuka apie pareigas ar atlyginimą, tada visi pamato manyje slypinčią vaikų gimdymo mašiną, žavią gležną moterytę ir mano, kad kokios nors nuostabios pareigos labiau tinka vyrams, nes jie pastovesni, ramesni, racionalesni ir t.t. Dėl didesnio atlyginimo irgi galiu būti pusiau rami, nes – netiksliai cituojant – kaip moteriai tokia alga tikrai nebloga ir, kas dar svarbiau, nedažna. Jeigu vėluoja sąžiningai uždirbama toji nemenka sumelė ir nueinu paklausti, kada bus pervesti mano pinigėliai (šiais laikais pinigai, panašu, moterys nebesako), jie gali net pasipiktinę užklausti, ar vyras neuždirba, kad akis draskai? Įnoringa kalė atsirado! Nori gauti eurų už nepriekaištingai atliekamą darbą!..

Ir šiaip, dar tik einant darbintis jiems būtina sužinoti, ar turiu vyrą, rimtą / nerimtą draugą, ir – beveik svarbiausia – ar planuoju vaikučių ateityje (amžių, be abejo, žino), nes maža ką, gal dėl to tiesiog nepriims. Tų paskutinių žodžių, aišku, nepasako. Jauna moteris netinka, nes tuoj gimdys. Turinti vaikų – dažnai bėgios pas sloguojančias atžalas, tai irgi ačiū – ne. Vyresnė – darbui ir pinigams už jį jau per sena. Va taip ir sukasi moterų biologiniu laikrodžiu prisuktas laimės ratas.

18 //

Šiaip aš tikrai esu moteris. Paprasta, eilinė moteris. Vaikų neturiu, vyro irgi, tik vaikiną (kuris, beje, kartais prisipažįsta, kad jaučiasi esąs gėjus, nes jo boba – su kiaušais). Bet turiu darbą. Ir dar – kaip mano draugai, artimieji, giminės sako – tokį gerą! (Dar turiu daug ryžto ir užsispyrimo, gana keistą humoro jausmą ir šunį. Bet čia ne apie tai.) Nėra taip, kad nekęsčiau vyrų. Nei taip, nei ne. Nėra taip, kad labai kęsčiau moteris. Irgi nei taip, nei ne. Ir aš net ne kokia feministė ar kovotoja už lygybę ir brolybę (seserybę?).

© 37O

Netikite? Sakote, tik moteris gali dėl panašių dalykų sukti galvą ir viešai pasakotis, kokia ji, atseit, vargšė? Galbūt.

Bet laukiu nesulaukiu, kada ir vyrai prie savo nuotraukos kur nors pasirašys #MeToo. Kuo mes čia išskirtinės?

Neretai pagalvoju apie šitą situaciją. Pasidaro liūdna, nusiperku kokią suknelę ir praeina. Juokauju, nepraeina.

Ne, ne, neperku aš suknelės liūdesiui malšinti. Geriu, kai liūdna. Juokauju (?).

Iš tiesų tai ir geriu, ir perku, bet svarbiau, kad turiu tam tikrų gebėjimų ir žinių, reikalingų savo darbui atlikti. Jie neima ir staiga nepasikeičia nuo to, kad nuo vieno nago jau lakas krapštosi ar lūpos nepadažytos. Kažin kodėl tada į tuos mano gebėjimus žiūrima taip nenuosekliai: tai aš darbuotojasspecialistas, gerai, tebūnie darbuotoja-specialistė (kai reikia darbą atlikti), tai aš moteris-moterytė-utiutiu (kai noriu, kad priimtų į darbą, paaukštintų pareigas, pakeltų algą, adekvačiai vertintų išsakomą nuomonę, pasiūlymus ir t.t. be galo, be krašto)?

Sako, kad ne išvaizda svarbiausia.

Ar tikrai? Panašu, kad šiais laikais visur, visada ir viskam reikia vizualo.

Ne tik feisbukui ar instagramui, bet ir žmogui (sic!). O moterims – kaip pasakytų daugelis – ypač. Spėkite, kam tie filtrai (ne vandens, o nuotraukų) sugalvoti? Anksčiau apskritai galvojau, kad nesu fotogeniška, o čia bac! – tik spėk filtrą rinktis ir visai neblogos tos asmenukės išeina. Tik kad laiko paveiksluotis moteriai ne tiek ir daug telieka.

DARBO APMOKĖJIMAS PAGAL LYTĮ – NE VIENINTELĖ NAUJOJO KODEKSO NAUJOVĖ. KAIP ŽINOMA, NUO ŠIOL DARBO VALANDOS BUS SKAIČIUOJAMOS NE NUO DARBO PRADŽIOS IKI PABAIGOS, O NUO ATSIKĖLIMO IKI PARVYKIMO NAMO!

Penktadienius palieku nemaloniausiems arba brangiausiems malonumams: dantistams, otorinolaringologams, krūtų specialistams, ginekologams, echoskopuotojams, kraujo tyrėjams ir kitiems mano sveikatos sergėtojams. Į dar prabangesnes moteriškas veiklas – kūno terapijas, masažus, baseinus ir pirtis – tik gavus dovanų.

Pramogoms – griežtai tik savaitgaliai, bet pinigų dažniausiai nelieka, tai ir nepramogauju. Atokvėpis ar kokios atostogos – laaaabai retai. O kaip liaudies išmintis sako, perskaičiuoji likusius pinigus ir supranti, kad kol kas dar ir nepavargai.

Tad dabar jau galima įsivaizduoti mano džiaugsmą ir finansinį suklestėjimą, kai buvo pritarta naujam Darbo kodeksui, kuriame atsirado visiškai naujas straipsnis – Darbo apmokėjimas pagal lytį. Jeigu dar nespėjote susipažinti, tai galiu pasakyti, kad prie mano nuolatinių pajamų kas mėnesį pridedama 1 453 eurų džiaugsmo! Už ką? Šįkart pagaliau už tai, kad aš esu MOTERIS! Jei konkrečiau, tai už kasdienius įprastus pirkinius: makiažo priemones, kirpyklą, plaukų dažus, šepečius, gumeles, segtukus ir sages, lakus, plaukų tiesintuvus ir garbanoklius, tamponus, higieninius paketus, depiliacijas, nagų dildes, lakus, manikiūrus, pedikiūrus, būtinus moteriškus tyrimus, prausimosi priemones ir kremus, vitaminus, kontraceptines ir anticeliulitines priemones, masažus, batelius, sukneles, šalius, skaras ir kitus drabužius, rankines, kuprines, diržus ir kitus aksesuarus, pižamas, įvairaus storio, spalvų ir raštų pėdkelnes ir apatinius; galų gale už tai, kad devyniems mėnesiams (ir nebūtinai tik kartą gyvenime) ir paskui dar porai metų iškrentu iš (vyrų) žaidimo; už... Dar tęsti?

Darbo apmokėjimas pagal lytį – ne vienintelė naujojo kodekso naujovė. Kaip žinoma, nuo šiol darbo valandos bus skaičiuojamos ne nuo darbo pradžios iki pabaigos, o nuo atsikėlimo iki parvykimo namo! Tiesiog nuostabu! Juk didžiulis skirtumas, ar gyveni centre, ar Skaidiškėse ir kiek laiko tenka keliauti į ir parsiboginti iš darbo (jei dirbi, tarkime, Kauno centre, o gyveni, pavyzdžiui, Rokuose), būti su šeima, šuniu, užsiimti keisčiausiais hobiais ar tiesiog serialus žiūrėti. Ir šiuo atveju nebesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, – visiems vienodai. Oi, dairosi kolegos gyvenamosios vietos jau ne kuo arčiau centro (kaip anksčiau visi 100 m spinduliu aplink senamiestį spietėsi), o namelių miesto pakraščiuose ar net už jo ribų.

Jei tau moka už kelią į ir iš darbo, tai kodėl gi ne? Kodėl negyventi jaukiau, žaliau, tyliau ir švariau? Argi tai ne puikus būdas padaryti visus laimingus ir didinti gyventojų skaičių, plėsti infrastruktūras miegamuosiuose rajonuose? Aš manau, kad taip. Nuo šiol būti moterimi ir gyventi toli nuo centro apsimoka.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kaip ir priklauso šokio kūriniui, nepaisant žiūrovų-dalyvių ausinėse nuolat viena ar kita forma skambančio teksto, įdomiausi pasakojimai „Einu pirkti pieno“ perteikiami judesiu. Nuo jaunųjų šokėjų atliekamų minimalistinių meninių intervencijų į erdvę iki visiškai išvystytų Pauliaus Markevičiaus, Manto Stabačinsko, Giedrės Jankauskienės ar brunetėmis tapusių ir kiek sumarozėjusių šokio gerbėjams jau pažįstamų B ir B (kitaip tariant, viso šio veiksmo choreografių ir atlikėjų Gretos Grinevičiūtės bei Agnietės Lisičkinaitės). Savo gilumu ir paprastumu išsiskiria sukrečiamai atpažįstamas M.Stabačinsko vietinio chronelio solo, sukurtas iš lengvai atpažįstamų buitinių judesių ir socialinių gestų elementų, leidžia jam ne tik susilieti su aplinka, bet ir jautriai papasakoti iš tikrųjų paprasto žmogaus istoriją ir įkvėpti atjautai.

EINU PIRKTI PIENO ŽIŪRĖKITE ŠEŠKINĖJE, VILNIUJE

Repertuarą sekite www.bekompanijos.lt Vilnius, Šeškinė, dvylikaaukščio kiemas.

Jame – grupelė ausinėmis pasidabinusių akivaizdžiai nevietinių. Užvertę galvas jie stebi aukštai balkone rūkantį bachūriuką. Taip prasideda naujas naujos šokio trupės „Be kompanijos“ šokio spektaklis-ekskursija „Einu pirkti pieno“. Vienam iš sostinės miegamųjų rajonų dedikuotas neįprastas meninis pasakojimas įtraukia ne tik ekskursijos dalyvius, bet ir vieti-

nius rajono gyventojus balkonuose, languose, kiemuose ar prisėdusius atsikvėpti ant suoliuko Saulės alėjoje. Čia visko sodriai daug: kiek ilgiau nei valandą trunkančiame pasivaikščiojime telpa ir stereotipai, ir siurrealistinio sapno pojūtis, ir humoras, ir bent keli būties klausimai. Nuo pasakojimo apie sovietmečiu nulemtą architektūrinę šio

rajono sąrangą iki hipsteriškų impresijų ir refleksijų (tekstai Sigitos Ivaškaitės), nuo foninio rajono triukšmo (kompozitorius Dominykas Digimas) iki vyresniosios kartos Šeškinės gyventojų pasakojimų nuotrupų. Tarp pilkų daugiabučių fasadų ir šaligatvių įsiterpiantys šokėjų kūnai ar su aplinka susiliejantys jų kuriami personažai kuria sapno ar klaidos matricoje pojūčius.

Spektaklio kūrėjų dėmesio centre – vėlyvojo sovietmečio urbanistinis peizažas ir jame atsidūrę, jo supami žmonės. Kas ką sukūrė, kas ką nugyveno: žmonės aplinką, ar ji juos? Tiesa, susidaro įspūdis, kad pasakojimai apie Lazdynus, Pašilaičius ar Viršuliškes skambėtų labai panašiai, tiesiog šį kartą vaikštoma po Šeškinę. Miegamieji rajonai – vieta, kur buities daugiau nei būties. P.Markevičiaus kuriamo hipsterio vedamo spektaklio-ekskursijos „Einu pirkti pieno“ metu dirbtinio ausinių transliuojamo triukšmo fone žvilgsniu klajojant tarp nesibaigiančių balkonų virtinių galima nesunkiai įžvelgti tikrąją mūsų visuomenės įvairovę, kuri lieka nepastebima vaikštantiems tik centrinėmis miesto gatvėmis ar emigravusiems į priemiesčius.

Rekomenduojama išaugusiems iš miegamųjų rajonų.

Nerekomenduojama saviironijos stokojantiems vietiniams.

NUOGA

ŽIŪRĖKITE OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje) Repertuarą sekite www.okt.lt

© 37O

Savomis patirtimis ir artimos aplinkos stebėjimais kūryboje besiremiančios dramaturgės tekstas sodrus, artimas natūraliam, kasdieniam kalbėjimui, aprašomos situacijos ir jausmai atpažįstami, o pasakojimas, jo konstravimas – kinematografiškas. Panašu, kad pjesė artima ir E.Užaitei. Jau gerą dešimtmetį ši aktorė daugiausia vaidina ko-

medijose, tačiau „Nuoga“ priminė jos dar kiek anksčiau, netrukus po studijų Agniaus Jankevičiaus, Gintaro Varno ar Oskaro Koršunovo spektakliuose kurtus vaidmenis ir sukūrė savotišką jungtį tarp itin skirtingų aktorės kūrybos etapų.

Monospektaklis – nemenkas iššūkis ir aktoriui, ir publikai. Užpildyti sceną tik savimi ir kartu nuolat išlaikyti publikos dėmesį pavyksta toli gražu ne kiekvienam. „Nuoga“ suteikia galimybę stebėti aktorę su supratimu ir distancija pasakojančią apie jai artimas, bendražmogiškai suprantamas patirtis ir išgyvenimus.

Iš pirmo žvilgsnio scenoje lyg ir nieko nevyksta, regis, vien tik apšvietimo sprendimai liudija spektaklio kūrybinėje grupėje buvus dar ką nors be pa-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

20 //

Kai spektaklis prasideda žodžiu „p****c“, mažiausiai tikiesi pasakojimo apie budistų vienuolyną, bet „Nuoga“ pagal debiutinę jaunosios kartos rusų kino kūrėjos ir scenaristės Milos Fakhurdinovos pjesę yra būtent apie tai. Tiksliau, ne šiaip apie vienuolyną, o apie šiuolaikinės moters patirtis jame. Šio pasakojimo OKT / Vilniaus miesto teatro scenoje ėmėsi TV, kino ir teatro aktorė Edita Užaitė, o jai talkino baltarusių režisierius Aleksandras Marčenka.

čios aktorės. Gal tai ir yra pagrindinis A.Marčenkos sumanymas ir nuopelnas – padėti aktorei scenoje išskleisti pasakojimą, o per jį atskleisti ir save, padėti suvaldyti polėkį, susitelkti ir visa tai nukreipti tinkama linkme. Asme-

ninėmis patirtimis besiremiantis pasakojimas neneria giliau nei populiarioji psichologija, tačiau pateikia aiškų pasakojimą, suprantamus, atpažįstamus išgyvenimus ir skatina susimąstyti apie vidines traumas bei būdus jas įveikti.

Rekomenduojama tiems, kuriems verta priminti „neprašikti gyvenimo“.

Nerekomenduojama linkusiems į filosofines gelmes.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

BOWEL ŽIŪRĖKITE KAUNO MIESTO KAMERINIAME TEATRE (Kęstučio g. 74A, Kaunas) Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt Po ilgo laiko atlaisvėjus suvaržymams, teatrai pakvietė į ne vieną karantino metu subrandintą novatoriškos formos arba sukrečiančio turinio premjerą, kalbančią apie šiuolaikinio žmogaus tapatybę. Viena jų – jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis „bowel“ Kauno miesto kameriniame teatre, siūlantis kitokio teatro patirtį. Karantino metu jau įpratome teatrą stebėti kompiuterių ar telefonų ekranuose. Spektaklyje ši patirtis pratęsiama atvirkštiniu būdu: nors ir gyvai bendraudami su žiūrovais aktoriai čia nevaidina įprasta prasme – nekalba (nuskamba iš anksto įrašyti tekstai) ir visą laiką juda robotizuotais judesiais. Virtualiojo pasaulio efektą sustiprina neapibrėžta, galinti egzistuoti bet kur ir bet kada (arba niekur) sceninė erdvė, kurią kūrė „Random Heroes“ ir vaizdo menininkas Ričardas Žigys.

Susidaro įspūdis, kad tau prieš akis materializuojasi kompiuterinis žaidimas ir jame gyvenimą žaidžiantys personažai. Skirtumas tik tas, kad tu negali keisti jų judėjimo trajektorijų, žodžių, poelgių, esi priverstas tik stebėti. O tai ne visada malonu.

Norisi pakreipti kita linkme jų likimus, perspėti, kad vienaip ar kitaip nesielgtų. Galų gale norisi stiprių ir natūraliai išgyvenamų emocijų, nes šie personažai emociškai labai santūrūs, nėra įtampos, tragedijos ar euforijos. Paprastai teatras kartu su personažais leidžia patirti įvairių emocijų. „bowel“ pasaulyje dominuoja emocinė tuštuma. Jos lydimas ir išeini iš spektaklio. Tai gana neįprasta. Panašu, kad to nereikėtų laikyti spektaklio trūkumu, o sąmoningu režisieriaus siekiu. Bet kuriuo atveju esi tikras, kad realiame gyvenime nuo šiol liūdėsi ir džiaugsiesi kur kas emocionaliau.

Spektaklis kurtas pagal XX a. pirmos pusės prancūzų teatro teoretiko, dramaturgo Antonino Artaud teatro viziją ir pirmąją pjesę „Kraujo purslai“, kurią į lietuvių kalbą

išvertė Marius Povilas Elijas Martynenka.

A.Artaud teatro esmę matė ne jo galimybėje kuo tiksliau iliustruoti realybę, bet kurti čia ir dabar vykstantį veiksmą, it magijos ritualą. „Spektaklis, kuris neturi aklo gyvenimo geismo, galinčio įveikti viską ir matomo iš kiekvieno gesto, kiekvieno veiksmo, yra nevykęs ir nereikalingas spektaklis“, – sako A.Artaud. Tokiame teatre verbalinis žodis nesvarbus, svarbesnis tampa kūnas ir jo judesių kalba. Tai scenoje bando pritaikyti ir „bowel“ kūrybinė komanda.

N.Jasinskas jau ir ankstesniuose spektakliuose mėgo tyrinėti aplinkybes, kurios formuoja jauno žmogaus tapatybę šių dienų visuomenėje – ekonominėje ir politinėje organizacijoje, kurioje nuo mažumės esame pratinami save pačius suvokti ir įprasminti pagal stipriai ribojančias taisykles ir koncepcijas. Ir kurios dažnai nuveda ne į laisvę ir laimę, o beprasmybę ir tuštumą. Spektaklyje vaizduojama vienos šeimos kasdienė rutina: santykiai tarp motinos (aktorė Jolanta Dapkūnaitė), sūnaus (aktorius Povilas Jatkevičius) ir jo merginos (Alvydė Pikturnaitė). Į šeimos gyvenimą įsiterpia dar vienas personažas – jaunas vyras (aktorius Vainius Sodeika), su kuriuo kiekvienas šeimos narys mezga savitą kontaktą ir galime stebėti, kaip kinta charakterio savybės, mūsų akyse formuojančios jų tapatybes.

Aktoriai vaidina puikiai sukurdami įtikinančią kompiuterinius žaidimus primenančios realybės simuliaciją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad scenoje nevyksta nieko svarbaus, nes matome banalių kasdienių situacijų kaleidoskopą. Tačiau vėliau pradeda ryškėti, kaip rutina gali sukurti arba eliminuoti kažkurią personažų nuolat kintančių portretų dalelytę. Spektaklyje labai svarbi yra vaizduotė – visas situacijas, daiktus žiūrovas įsivaizduoja pats, aktoriai tik pasiūlo nuorodas. Tad einant į spektaklį nereikėtų bijoti leisti skleistis fantazijai.

Rekomenduojama mėgstantiems kompiuterinius žaidimus.

Nerekomenduojama einantiems į teatrą patirti dramos.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

FLASH VOYAGE ŠILUMA, PAMIRŠTA

JOHN SHOWER’S BAND „Last Moments Of“

Self released / Damn Good

Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ ) 75

Ką ką, bet ketvertuką „John Shower‘s Band“ du karantinai paveikė tikrai. Dar praėjusių metų pradžioje savo debiutiniame albume „Shampoo“ jie buvo lyg pametę galvą, o dabar... Susitupėjo, surimtėjo, nebeliko jaunatviško maksimalizmo. Tiesą sakant, ir valio, nes, nustoję varžytis, kas greičiau ką nors su savo instrumentu išvartys, jie sukūrė daug turiningesnį EP. Aišku, jeigu jums reikia beprotiškų patrepsynkų su funkiškais parepavimais, gal „Shampoo“ ir liks prie širdies, tačiau man dabartinis albumas – lyriškesnis, dvasingesnis, ir – gerai jau gerai – popsiškesnis skambesys labiau prie širdies. Pirmasis kūrinys „Fool“ dvelkia aštuntojo dešimtmečio progroku, „Moon“ – aksominiu soulu, „Doom“ – alternatyviu hiphopu... Na, kaip suprantate, vis dėlto šioks toks kakofoniškas bardakėlis liko, tačiau dabar jis duoda kvėpuoti, leidžia pulsuoti, o ne atima kvapą. Atsiradusios erdvės leidžia kalbėti apie vientisumą ir muzikinį kryptingumą, nes dabar grupė jau skamba kaip komanda, o ne tik kaip būrelis bendraminčių. Nors jeigu norite to, paskutinis kūrinys „Hands In“ pasiūlys tokius šokius, kad galėsite be proto ir sąžinės graužimo šokinėti kaip koks Zuokas, apsimetantis teniso kamuoliuku. Smagu? Aišku, net ir žinant, kad kolektyvui geriau sektųsi užsienio rinkose nei mūsų muzikiniame kieme. Tiesą sakant, to „Jono Dušo Bandai“ ir linkiu – pramušti ledus užsienyje, nes „Last Moments Of“ yra dar vienas stiprus žingsnis bręstančio puikaus albumo link. Jie bando, šaudo ir moka kurti uždegančią muziką. Tikiu, kad chebra dar iššaus, ir taip iššaus, kad maža nepasirodys.

Evelyn Bogh nuotr.

Pirmasis kauniečių „Flash Voyage“ albumas netapo man tokiu atradimu kaip nemažai daliai klausytojų: rodės, girdėta, kartota ir daroma, nes populiaru. Tiesiog grupė neišsiskyrė iš bendro populiarios gitarinės muzikos srauto, kurio stiprumas vis dar nemažėja. O tada įvyko pandemija, mano manymu, flešvojažams išėjusi į naudą, nes su EP „šiluma, pamiršta“ grupė bent jau iš dalies pabandė iššokti iš mano minėtos srovės, užsiaugino raumenų ir sugriežtėjo. Gerbėjams baisu? Nesijaudinkite, psichodelinių paplaukiojimų liko, grupė neužvertė iki galo ankstesnio puslapio, o ir kam jį versti, jei publikai tinka ir patinka. Bet vis dėlto tai nebėra vien tik pseudohipinė svaigi oazė saldaus roko apvalkale. Mini albumo pradžioje nuskambantys „Sapnai“ apskritai lengvai kresteli, nes pradedi galvoti, ar tu čia tą įrašą įsidėjai. Tolesni kūriniai vis dėlto patvirtina, kad tai nebuvo koks nors erorr. Nors revoliucija neįvyksta ir grupė neatsižada to, kas kurta anksčiau, tiek ritminių, tiek melodinių sprendimų evoliucijos pėdsakai yra akivaizdūs. Džiugu, nes šis EP bent man skamba lyg nedrąsus pranašas, kad gal jau pozityvi tautiškai sentimentali neopsichodelika nueis į paraštes. Tuomet gal mes prisiminsime, kad rokenrolas turi už kažką kovoti, turi kažką pasakyti, kad jaunoji karta turi cojones ir jiems reikia ne tik socialinių tinklų, bet ir scenos atstovų su bent jau muzikine pozicija. „Šilumoje, pamirštoje“ tokį pažadą aš girdžiu (ne tekstuose, reikia būti atviriems, o muzikiniuose pasirinkimuose) ir tikiuosi, kad tuo ypač „Sapnuose“ nuskambėjusiu garsiniu taku jiems puikiai seksis žengti ir toliau. O gal man tiesiog reikėtų būti pozityvesniam...

100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“ ) 79

SAULIUS SPINDI SPIEČIUS

KRISTIJONAS RIBAITIS LAIMINGI

Slinktys, Dangus

JAUTI APREIŠKIMAS Self-released

Antrąjį LP išleidusi grupė „jauti“ pranešimuose spaudai skelbė, kad tai bus stipriausias jų darbas ir stipriausias roko albumas Lietuvos istorijoje. Na, gal su pastaruoju apibūdinimu neskubėčiau sutikti, bet tai, kad šis ilgagrojis yra geriausia, ką ketvertas yra sukūręs, – tai faktas. O galbūt ir geriausia, kas per pastarąjį pusmetį nutiko roko scenoje. „Apreiškimas“, bent jau man, yra absoliučiai kito lygio grupės kūryboje, nes iki šio albumo jie man skambėjo kaip šėliojantys berniukai, daugiau dėmesio kreipę į tai, kad būtų smagu, chaotiška ir turėtų gerą laiką, nei į tai, ką pristato. Na, o dabar jie arba suaugo, arba juos tikrai aplankė apreiškimas, ir ketvertas iš dvylikos labai skirtingų ir savo veidą turinčių dainų sucementavo stiprų vientisą albumą, kurio kitaip nei iškart perklausyti vienu kartu negali. Sugriežtinę skambesį, suvaldę chaosą, išieškoję melodijas, kurios ne tik patraukiančios, bet ir išraiškingos, bei pasirinkę nors ir plačią, bet vis dėlto sveikai ribojančią temą, „jauti“ sukūrė tai, kuo gali sekti jaunos roko grupės, kurios, deja, pastaruoju metu daug kelrodžių neturėjo. Net ir pirmasis kūrinys „cliche“ tiesiog fantastiškai lūžta į dvi dalis, kurio pirmoji primena tiesiog kokybiškai jaunatvišką rokenrolą, o antroji nuskamba epišku postrokišku gaivalu. O toliau viskas eina panašiai, nemažinant apsukų, neįjungiant rankinio, bet ir neprarandant kontrolės...

Neabejotini sveikinimai „jauti“ ir jau laukiu, kaip jie bus paskelbti šių metų roko flagmanais. Kitiems neabejotinai reikės pasistengti.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)

0°

kisielius

Self-released

Sunku kalbėti apie šį albumą: Saulius Labanauskas paliko šį pasaulį siaubingai per anksti, darbą baigė prieš pat išėjimą ir tai yra akivaizdus jo magnum opus. Ir nors perklausos norom nenorom nuolatos dažėsi netekties atspalviu, o muzikoje vis nejučiomis ieškojau lemtingų ženklų, „Spiečius“ yra šviesus albumas, kupinas idėjos, turinio ir kūrybinės patirties, kurios kūrėjas sėmėsi dar nuo gotikinio roko grupės „Saprophytes“ laikų.

Grubiai tariant, susidaro įspūdis, kad viską, ką Saulius Spindi turėjo, viską į šį albumą ir sudėjo; prisipažinsiu, kad stilių įvairovė ir žanrinis albumo spalvingumas netgi glumina. Elektronika, drum‘n‘bassas, gotikiniai sąskambiai, postpankas, etnomotyvai, rodos, drasko tave į šalis ir jau nesupranti, kur sukti savo ausį. Vis dėlto kūrėjui pavyko suvaldyti šią kvapą gniaužiančią muzikinių įtakų ir patyrimų fejeriją, pasirenkant aiškią koncepciją, kuri ir taip turtingam muzikiniam turiniui dar suteikė ir naratyvą. Lyg siūlas albumą jungianti bičių tema suveržia gal kartais palaidus galus, suado savyje besikertančias muzikines išraiškas ir duoda pagrindą muzikinei įvairovei.

Kaip ir minėjau, albumas, kad ir kaip lemtingai skambėtų, yra Sauliaus Spindi magnum opus, didžiulis darbas, kuris kartais gal ir susivelia, gal jame ir mintis nuklysta, gal ir jauti, kad viso darbo svoris nemažas, tačiau vis tiek palieka įspūdį. Neabejotinai vienas stipriausių metų darbų, apie kurį kalbėti niekada nebus lengva. Klausykite, dalykitės, rekomenduokite bičiuliams. Saulius Spindi ir jo „Spiečius“ daugiau nei to verti.

Kristijonas Ribaitis ir toliau tęsia savo šventą misionierišką misiją būti dainuojamosios poezijos enfant terrible, ir štai jums albumas, kuriuo atlikėjas drąsiai bando užimti tautiškojo Pete‘o Doherty ar Patricko Wolfo vietą.

Ar kažką panašaus. Džiugiausia, kad jam viskas pavyksta gana sėkmingai, nes „Laimingi“ tikrai nenuleidžia tos kartelės, kurią Kristijonas ankstesniais įrašais yra užsikėlęs.

Gerai sudėlioti tekstai, nuotaikingos ir nenuobodžios melodijos bei instrumentuotės, sveika ironija leidžia albumui išsiskirti iš minios. Taip kūrėjas atsiduria įdomioje pozicijoje, kuri nelabai leidžia jį įmesti į kokią nors tikslesnę muzikinę lentynėlę ir paverčia Kristijoną jei ne unikaliu, tai bent išskirtiniu. Taip sakant, apgreidinta, papimpinta, apdeitinta dainuojamoji poezija su daug nuoširdumo ir mažai seilių. Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad „Laimingi“ nėra tobulas darbas: po kelių perklausų imi suprasti, kad vis dėlto jam kažko trūksta: gal kad įsimintų, gal užkabintų, gal detalės, kuri tikrai taukštelėtų ir priverstų tave nerti gilyn. Deja, to neįvyksta, ir ilgagrojis nuskamba, kad ir kaip keistai tai skambėtų, ne iki galo, su pačiomis geriausiomis intencijomis, bet nepasiekęs pakankamai stipraus rezultato. Tačiau visiškai nenoriu Kristijono kažkaip stabdyti – tai protingas ir talentingas bičas, į kūrybą žiūrintis ir labai rimtai, ir sveikai nerimtai, o gebėjimas suderinti tai daro jį įdomų. Manau, kad „Laimingi“ yra viena iš stotelių, kuri rodo, kad iš kūrėjo galima tikėtis puikių dalykų. Ir tuomet mes visi būsime tikrai laimingi.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

93

91

76

100

100

100

70

kefyras

100

absentas

100

spiritas