370 Nr. 105

2021 rugpjūtis #105

BŪTI SĄMONINGAM LAIKE IR ERDVĖJE MOTOCIKLAI, TEATRAS IR ŠIŲ LAIKŲ TRUBADŪRAI

IŠSIŠOKTI SAVOJ KRŪVOJ

Pijaus Burako iliustracija

„AKLI“ IR APGLĖBTI PASIRUOŠUSI JŲ TAMSA

37O

NORI IR MOKI RAŠYTI, PIEŠTI, FOTOGRAFUOTI? SAVO IDĖJAS SIŪLYK 37O@KAUNODIENA.LT IR TAPK MŪSŲ BENDRAAUTORIU!

Lloyd Stubber (Australija)

TURI MARGESNIŲ IDĖJŲ?

#105 KADA SKAIČIUOTI VIŠČIUKUS?

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ GRETA SIRVIDAITĖ KOJŲ NEAPŠILUSI NAUJOKĖ DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ TEATRO HEROJŲ STEBĖTOJA

V

isi puikiai žinote patarlę „Viščiukus skaičiuoja rudenį“, tačiau turbūt ne visi žinote, kas joje užkoduota. Iš esmės šioje patarlėje rekomenduojama nedaryti išvadų anksčiau laiko. Ši liaudies išmintis tinka kalbant ne tik apie ankstyvas išvadas vertinant kažkokius objektus (ar žinojote, kad yra tokių, kurie susidaro įspūdį apie filmą vien iš nuotraukų ar treilerio – jeigu nepatinka, tuomet filmo nė nežiūri), bet ir žmones bei mūsų santykius su jais.

Kai kurie mėgsta pasidaryti išvadas (dažniausiai nelabai tikslias) apie draugus, kolegas, giminaičius, viso labo stebėdami jų veiklą socialiniuose tinkluose, nes susitikti per darbus ir papildomas veiklas esą nebėra kada. Iš tiesų užtektų tik atsitraukti nuo kompiuterio ir pakviesti kavos ar vakarienės. Taip sužinotumėte, kaip tas žmogus gyvena realybėje, o ne virtualiajame pasaulyje.

Tik nesakykite, kad nesate atsidūrę situacijoje, kai jūsų senas geras bičiulis praeina pro šalį nė nepasisveikinęs, nors vos prieš pusvalandį feisbuke aktyviai komentavo po jūsų atostogų nuotraukų albumu. Kokia išvada peršasi? Greičiausiai jūs tam žmogui jau egzistuojate tik socialiniuose tinkluose ir jam užtenka informacijos, kurią ten apie jus susirenka, o realybėje nesate jam jau toks įdomus. Liūdniausia, kad stebėdamas jus toje virtualioje realybėje jis galėjo pasidaryti ir kažkokią netinkamą nuomonę apie jus – pavyzdžiui, pamatęs vos vieną jūsų komentarą kokioje nors diskusijoje apie skiepus, užfiksuoti sau, kad esate skiepų šalininkas ar antivakseris.

Bet juk tai iš esmės yra tas pats, kaip vertinti filmą iš nuotraukų ar anonsinio filmuko (taip treilerius rekomenduoja vadinti kalbos specialistai), ar knygą iš vienos citatos. Ir ne, tai nėra karantino padarinys. Mes, šiuolaikiniai žmonės, tiesiog įpratome viską paskubomis įvertinti ir sudėlioti į tam tikras lentynėles. Tačiau kam?

Gal kad daugiau laiko liktų virtualybei? „Aš tikiu, kad šiame beprotiškai greitai besikeičiančiame pasaulyje yra kažkas amžino ir pastovaus. Ir

Freepik.com nuotr.

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

tai būdinga kiekvienam amžiui, epochai. Kartais skirtingomis apraiškos formomis ir būdais: revoliucijomis, naujomis religijomis, filosofijomis, socialiniais judėjimais. Dėl to savo kūryboje neignoruoju aktualijų ir to, kuo šiandien gyvena ir kvėpuoja visuomenė. Stebiu visas visatos apraiškas ir stengiuosi koncentruotis į tai, kas slypi už jų. Tačiau mano kūryba neskirta socialiniams ar politiniams pareiškimams ir nelaikau savęs aktualijų, socialiniu ar politiniu menininku“, – sako vienas iš šio mūsų numerio herojų, režisierius, laidų vedėjas ir aktorius Aleksandras Špilevojus.

Jo kolega, režisierius Naubertas Jasinskas, taip pat kuria kitokį teatrą, kuris suteikia galimybę atsiriboti nuo įprastų gyvenimo žaidimo taisyklių ir save pamatyti iš kitokios perspektyvos. „Siekis yra ne tik kalbėti tamsesnėmis temomis – esamame chaose neįmanoma nekalbėti apie tai šalia kitų temų. Visiškai atsiriboti – vadinasi, ignoruoti realybę. Nors ir realybės samprata yra labai plati. Žmonės gyvena ir mąsto labai skirtingai. Įdomu pabandyti išgirsti ir bent dalelyte pajusti, kaip tą patį pasaulį, tą patį laiką ir vietą visiškai kitaip mato bendraamžiai ir bendraminčiai“, – teigia jis. Šiame numeryje rasite interviu su dar dviem teatro pasaulio atstovais – urbanistinio šokio profesionaliojoje šokio scenoje Lietuvoje pionieriais, šokėjais ir choreografais Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi. Taip pat kalbinome kauniečių post-punk trio „Akli“ narius, plakatų kūrėją Pijų Buraką, erdvinių knygų kūrėją Eleną Seleną. Žurnale tradiciškai rasite knygų ir muzikos albumų apžvalgų, spektaklių recenzijų. Gero skaitymo ir iki susitikimo rudenį.

Jūsų „370“

Viršelyje – menininko Pijaus Burako kūrinys

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #105, rugpjūtis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

MOTOCIKLAI, TEATRAS IR Rašė Gintarė Žaltauskaitė

Aleksandras Špilevojus – talentingas aktorius ir režisierius, į netikėtas Lietuvos vietas atvežantis storytelling’ą (istorijų pasakojimą – red. past.) ir teatrą. Keliones motociklu ir muziką dievinantis A.Špilevojus prisipažįsta, kad tarp žiūrovų jį dažniausiai galima sutikti koncertuose. Kurdamas spektaklius aktorius stebi ir užsimerkęs, o ieškodamas įkvėpimo lieka ištikimas mėgstamiausioms grupės „Radiohead“ dainoms. Su „Meno alchemijos“ įkūrėju ir vadovu, Panevėžio J.Miltinio dramos teatro meno vadovu, režisieriumi, laidų vedėju ir aktoriumi kalbamės apie teatrą, kūrybą ir tai, kas nekinta.

4 //

– Radijo laida „3 000 priežasčių“ tarsi primena, kad nuo pirmosios aistros – muzikos – toli nepabėgai.

– Muzika yra vienintelis reiškinys šioje Žemėje, nuo kurio niekada net ir nemėginau bėgti. Be teatro gyventi bandžiau, o štai be muzikos nė nerizikuoju. Ji man kaip deguonis. Teatras – tai gyventi mokantis ir nuolat ugdantis kelias, o muzika – didžioji meilė. Todėl „3 000 priežasčių“, todėl tiek daug muzikos mano spektakliuose...

© 37O

– Tikrai didelę reikšmę skiri spektaklio skambesiui. Tačiau kaip pavyksta tai įgyvendinti rengiant spektaklius atviroje erdvėje?

– Man labai svarbus spektaklio skambesys, jo garsinė dinamika. Dramaturginio teksto ritmas, aktorinių pauzių išlaikymas ir skambėjimas (kartais savo repeticijose nė nežiūriu į aktorius, bet užsimerkęs jų klausausi). O atviroje er-

dvėje atsiduodu pačios erdvės skambėjimui. Jos neįmanoma nugalėti, o kovoti su ja būtų netgi kvaila. Todėl spektaklyje „Stepai, gazo!“ naudoju gerokai mažiau muzikos, visiškai atsisakau mikrofonų ir leidžiu pačiai aplinkai pasiūlyti spektaklio ritmą. Mes su scenos partneriu Laurynu Jurgeliu, žinoma, turime viziją, kaip turi atrodyti ir skambėti šis mūsų spektaklis, bet kiekvienas mūsų pasirodymas nutinka vis naujoje erdvėje, susirinkus visiškai kitokiai publikai. Todėl atvykstame ir stengiamės jautriai reaguoti į tai, ką siūlo tos dienos erdvė su visais aplinkos triukšmais. Į tai, ką mums duoda susirinkusi publika, kurią mes provokuojame bendrauti, reaguoti. Taip šį spektaklį atviroje erdvėje kuriame ne tik mes, bet ir visi susirinkusieji, netgi ir tie, kurie atsitiktinai praeidami pro šalį garsiai klausosi muzikos ar pravažiuoja triukšmingu sunkvežimiu.

– Vienas iš tavo darbų vadinasi „Neišmoktos pamokos“. Kokios pamokos neišmokai pats?

– Vis mokausi sustoti ir liautis save stumti į naujus iššūkius, naujus darbus ar everestus. Kartais atrodo, kad vis bandau sau pačiam įrodyti, jog galiu daugiau, geriau, įdomiau. Nors jau ir supratau, kad neverta, – galėčiau tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis ramiu, lėtu, tyliu ir mažai pastebimu procesu.

Tačiau to neišmokstu ir kaip nuo grandinės nutrūkęs nepaklusnus šuo vėl ir vėl pabėgu. Gerai, kad bent pavyksta ŠIOS TEATRO tai pastebėti. Gal vieną dieną išmoksiu ir nebebėgti?

RIBOS LEIDŽIA

PARODYTI DALYKUS, KURIE KASDIENYBĖJE GALI BŪTI NEPRIIMTINI, PASIBJAURĖTINI ARBA NETGI DRAUDŽIAMI. PARADOKSALU, BET TAIP TEATRO RIBOS NE SUPANČIOJA MENININKĄ, O KAIP TIK SUTEIKIA LAISVĖS IR BEVEIK NERIBOTŲ GALIMYBIŲ.

– Storytelling’o žanras ir kelionės motociklu – žodį ir meną atveži neįprastu būdu. Kaip gimė idėja sujungti motociklus ir teatrą? Kodėl svarbu meną rodyti už miesto ribų?

– Prieš kelerius metus netikėtai perskaičiau filmo „Titanikas“ režisieriaus Jameso Camerono interviu, kuriame jis pasakojo, kad yra įsimylėjęs vandenyno pasaulį ir daugelį metų svajojo nusileisti patyrinėti nuskendusį „Titaniką“. Tačiau niekas niekada nebūtų leidęs jam to daryti, kol vieną dieną jis sugalvojo sukurti filmą apie XX a. Romeo ir Džuljetą, atsiduriančius skęstančiame „Titaniko“ laive. J.Cameronas pasiūlė filmo idėją milžiniškai prodiuserių kompanijai, kurie, perskaitę jo scenarijų, iš karto sutiko kurti šį filmą. O režisierius iškėlė būtiną sąlygą: prodiuseriai privalo gauti visus reikalingus leidimus ir padėti jam nusileisti į vandenyno dugną susipažinti su tikruoju laivu „Titanikas“. Taip jis sujungė savo kūrybą ir aistrą.

Abu su Laurynu labai mėgstame keliones motociklais. Todėl žiauriai smagu, kad galime kurti ir pristatyti savo kūrybą, nenustumdami hobio į šalį, bet pasitelkdami jį kaip vieną esminių spektaklio elementų. Žinoma, viskas prasidėjo ne nuo J.Camerono pa-

Andrejaus Špilevojaus nuotr.

– Muzikos technologijų studijos, tada – aktorystė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu esi ne tik režisierius, aktorius, tačiau ir „Meno alchemijos“ įkūrėjas ir vadovas, Panevėžio J.Miltinio dramos teatro meno vadovas. Ką savo darbais sieki suteikti žiūrovams ir atnešti į meno pasaulį?

– Savo darbuose mėginu kurti spektaklio atlikėjų ir žiūrovų ryšį. Suteikti bendros patirties, leidžiančios visiems susirinkusiems šiek tiek nurimti, atsipalaiduoti. Atsiduoti savęs, aplinkinių, kitaip mąstančių ir besielgiančių žmonių pažinimui. Kartu su kūrėjais ir žiūrovais stengiuosi pažinti šiandienos ritmą ir laiką, kuris nenumaldomai praeina. Kiek kitokį rytojų, kuris, nepaisant mūsų noro ar nenoro, vis tiek ateis (jei tik mes savo rankomis iki tol nesunaikinsime planetos). O labiausiai mane domina tai, kas mūsų visatoje yra nepajudinama ir nekintama.

Aš tikiu, kad šiame beprotiškai greitai besikeičiančiame pasaulyje yra kažkas amžino ir pastovaus. Ir tai būdinga kiekvienam amžiui, epochai.

Kartais skirtingomis apraiškos formomis ir būdais: revoliucijomis, naujomis religijomis, filosofijomis, socialiniais judėjimais. Dėl to savo kūryboje neignoruoju aktualijų ir to, kuo šiandien gyvena ir kvėpuoja visuomenė.

Stebiu visas visatos apraiškas ir stengiuosi koncentruotis į tai, kas slypi už jų. Tačiau mano kūryba neskirta socialiniams ar politiniams pareiškimams ir nelaikau savęs aktualijų, socialiniu ar politiniu menininku.

vyzdžio ar noro važinėti motociklais.

Man be galo įdomu kurti spektaklius žmonėms, kurie teatre lankosi retai arba visai jame nesilanko, o ne teatro kritikams ir ne prisiekusiems teatralams (nors man jie taip pat yra brangūs).

Taip gimė „Neišmoktos pamokos“, ANTI ir kiti mano darbai. Kviečiau žiūrovus į teatrą. O dabar norėjau žengti dar vieną žingsnį – su teatru pats atvažiuoti pas juos. Todėl pradėjau galvoti apie spektaklio formą, kuri būtų patraukli ir lanksti improvizuoti, primenanti viduramžių trubadūrų, keliaujančių artistų veiklą. Taip nutariau nerti į storytelling’ą ir sukurti pasakojimu besiremiantį spektaklį, kuris būtų mobilus ir įmanomas rodyti bet kokioje atviroje erdvėje. O du aktoriai ant dviejų motociklų, man rodos, yra absoliuti mobilumo viršūnė. Visi rekvizitai, garso ir šviesos technika, apranga telpa mūsų kuprinėse. Mes nesivežame jokių pagalbinių žmonių – konsultuodamiesi su profesionalais, naudodami specialias programėles, patys išmokome valdyti spektaklio muziką ir apšvietimą. Išties visko naudojame minimaliai ir susitelkiame į pačios is-

torijos pasakojimą bei ryšio su žiūrovais mezgimą. Turiu pripažinti, visa tai labai pasiteisino. Dabar galime aplankyti bet kurį Lietuvos miestą ar kaimą.

Mums nereikia jokių teatro pastatų, jokios techninės pagalbos. Spektakliui tereikia, kad susirinktų žiūrovai, o mūsų motociklai mus saugiai atgabentų pas juos.

– Daug dirbi teatro aplinkoje. Gal pavargai nuo juodo kubo? Kokioje neįprasčiausioje erdvėje teko vaidinti?

– Nepaisant to, kad bėgti nuo tradicinės teatro erdvės šiandien yra tam tikra mada, postmodernių madų nesivaikau ir nuo teatrinio juodo kubo tikrai nesu pavargęs. Jis turi daug magijos ir mane labai žavi, todėl didžiąją daugumą savo spektaklių kuriu būtent jame. Bet tam tikrais atvejais mano kūryba pati sau padiktuoja kitokią erdvę – teko režisuoti ir vaidinti labai senoje bažnyčioje, naktiniame klube, apleistame geležinkelio perone. Pastarajame, ko gero, buvo įdomiausia. Neįprasta matyti, kaip vakarėjant žiūrovai atvyksta į spektaklį traukiniais, išlipa ir artėja prie įreng-

ŠIŲ LAIKŲ TRUBADŪRAI – Spektaklyje vaidinate dviese. Ką kūriniui duoda kolega L.Jurgelis?

– Laurynas – ne tik vienas talentingiausių jaunųjų aktorių Lietuvoje, bet ir nepaprastai gili, daugiabriaunė, įdomi asmenybė. Kadangi sorytelling’e nėra jokios personažo kaukės, kuri galėtų tave pridengti, su žiūrovais kalbi nuo savęs. Todėl labai svarbu, koks yra pats aktorius, kiek magnetizmo ir charizmos jis turi. Šiuo atžvilgiu Laurynas yra tikra bomba – jis akimirksniu prikausto žiūrovų dėmesį. Galbūt jam padeda ir tai, kad turi sukaupęs nemažai patirties profesionaliame improvizacijos teatre (vaidino „Kitame kampe“, improvizacijos mokėsi pas Andrių Žebrauską). Na, ir galiausiai Laurynas yra profesionalus baikeris, todėl išmokė mane įvairių vairavimo subtilybių. Kartą jis labai gražiai pastebėjo: aš mokau jį kurti ir pasakoti istorijas, o jis mane – vairuoti. Win–win!

– Gal šiame spektaklyje galima atpažinti tikruosius Aleksandrą ir Lauryną? Kas į sceną persikelia iš kasdienio gyvenimo?

– Žinoma, viso spektaklio metu liekame tik savimi. Viena pagrindinių storytelling’o taisyklių teigia, kad istorijos pasakotojai turi būti ir jos autoriais. Mes pasakojame būtent tai, ką, remdamiesi istoriniais šaltiniais, patys ir sukūrėme. Todėl mūsų pasakojimuose yra labai daug mūsų pačių minčių, asmeninio požiūrio į S.Batoro istoriją, humoro ir netgi istorijų iš mūsų asmeninių gyvenimų. Spektaklyje kartais suskamba ir mūsų pačių vaikystės, paauglystės patirtys, papildančios arba pratęsiančios Lietuvos valdovo istoriją ir sujungiančios ją su mumis ir mūsų laiku.

tos scenos. Tąkart su grupe „Colours of Bubbles“ rodėme „Neišmoktas pamokas“. Snigo, žiūrovai stovėjo, tiksliau, judėjo, priešais sceną. Ta patirtis savo atmosfera priminė tikrą roko koncertą.

Spektaklį „Stepai, gazo!“ repetavome labai skirtingose erdvėse: darželio kieme, prie ežero, užmiestyje. Šiltuoju metų laiku kurti ne uždaroje patalpoje, o po atviru dangumi buvo labai gera. Tikimės, kad ir pasirodymų metu aplankysime dar daugiau nenuspėjamų erdvių. Įdomiausios man yra tos, kur neatvažiuoja joks kitas teatras. Labai laukiu pasirodymų mažuose kaimuose, pievose, apleistose senovinėse degalinėse, vidiniuose mokyklų kiemuose, krepšinio aikštelėse, statybvietėse ir pan.

vertingu ir paveikiu spektaklio naratyvu. Nenorėjome pernelyg populiarių, daug naudotų istorijų. Kai Luka papasakojo apie S.Batorą, supratau, kad jis yra labiausiai neįvertintas Lietuvos valdovas. Nors jis, būdamas net ne lietuvis, padovanojo Lietuvai labai daug – davė pradžią Vilniaus universitetui, sustiprino švietimą, kultūrą, prisidėjo prie teismų praktikos atsiradimo, Livonijos kare nugalėjo patį Ivaną Rūstųjį ir t.t. S.Batoras gyveno itin įdomiu laikmečiu ir buvo nepaprastai ryški asmenybė, apsupta labai spalvingų žmonių. Jis visą gyvenimą įvairiose srityse spaudė gazą iki dugno. Man net pačiam sunku patikėti, kad niekas iki mūsų dar nepanaudojo šio valdovo gyvenimo istorijos kurdamas spektaklį ar filmą.

– Kodėl spektakliui „Stepai, gazo!“ pasirinkai istoriją apie Stepono Batoro gyvenimą?

– S.Batoro istorija į mano akiratį pateko istorikės Lukos Lesauskaitės dėka. Prieš kuriant spektaklį mes susitikdavome ir diskutuodavome, koks Lietuvos istorijos epizodas gali virsti

– O kada pats spaudi gazą iki dugno?

– Gazuoju nuolat tada, kai neriu į bet kurią naują veiklą. Dažniausiai tai būna naujo spektaklio kūrimas ar pjesės rašymas. Tuomet nematau nieko aplink, gazas būna maksimalus, jokių stabdžių ir jokio pasisaugojimo. Bet pasitaiko, kad užgazuoju ir kitose srity-

se, kai susižaviu kokiu nors nauju reiškiniu – muzikos grupe, menininku, filosofijos kryptimi ar kokia nors nedidele įdomia tauta. Tada kažkiek tenka kentėti mano artimiausiems žmonėms, nes begazuodamas savo susižavėjimo objekto link, netyčia kartu ten tempiu ir juos, net jei jie manęs to visai neprašo. Jie būna kaip tie vargšai nelygiu keliu vežami ir purtomi keleiviai motociklo liulkoj. O man – gazas!

– Kur riba tarp teatro ir kasdienybės?

– Tai labai gilus ir sudėtingas klausimas. Anksčiau maniau, kad teatras pratęsia kasdienybę, bet šiandien taip nebegalvoju. Žodis „menas“ rusų kalba turi tą pačią šaknį, kaip ir žodis „dirbtinis“ (искусство ir искусственный). Taip į meną žiūrėjo ir Platonas, teigęs, kad meno kūriniai tik atvaizduoja idėjų pasaulį. Taigi, kaip tapybos darbai turi rėmus, taip ir teatras turi savo ribas, kurios dažniausiai apibrėžiamos konteksto, laiko, aplinkybių, kuriomis buvo sukurtas spektaklis. Teatre tos ribos gali būti fizinės (kaip scenos pakilimas), nematomos ar beveik neapčiuopiamos, tačiau jos visada yra. Būtent šios teatro ribos leidžia parodyti dalykus, kurie kasdienybėje gali būti nepriimtini, pasibjaurėtini arba netgi draudžiami. Paradoksalu, bet taip teatro ribos ne supančioja menininką, o kaip tik suteikia laisvės ir beveik neribotų galimybių.

– Koks nutikimas, įpintas į spektaklį „Stepai, gazo!“, smagiausias?

– Nenoriu atskleisti spektaklio istorijos vingių, bet asmeniškai man smagiausi tie epizodai, kurie net istorikams gerai nežinomi. Su Laurynu leidome sau juos pripildyti fantazijos. Taip pat kai kuriuos dulkėmis nuklotus, gilios istorijos fragmentus atskleidžiame žaisdami žaidimus su žiūrovais (pvz., kaip S.Batoras žengė į sostą, kaip jo akimis atrodė viduramžių Lietuva ir pan.).

– Motociklo krepšyje telpa tikrai nedaug. Ką atvešite visai festivalio „ConTempo“ programai? Ko žiūrovai nepatirs kituose spektakliuose?

– Manau, kad festivalis „ConTempo“ žiūrovams parengė visą puokštę stiprių scenos kūrinių. Bet tikrai žinau, kad niekur kitur žiūrovai neturės galimybės susipažinti su manimi, Laurynu ir mūsų istorijomis. Todėl kviečiu susipažinti su mumis, mūsų šalies istorija, storytelling’o reiškiniu, smagiai praleisti laiką (spektaklis tikrai daug linksmesnis nei mano monologai šiame interviu) ir drauge pažaisti kelis lengvus įdomius žaidimus. Na, ir tikiuosi, kad visa tai leis žiūrovams ir mums patiems grįžti namo šiek tiek geresnės nuotaikos, parsinešant skanią porciją naujų įžvalgų, minčių ir klausimų.

Spektaklis „Stepai, gazo!“ Rugpjūčio 24 d. (antradienį) 19 val.

Poilsio g. 5, parkelyje prie seniūnijos pastato, Kulautuvoje, Kauno r.

Rugpjūčio 25 d. (trečiadienį) 19 val.

Liepų parke, Kačerginėje, Kauno r.

Rugpjūčio 26 d. (ketvirtadienį) 18 val. prie kavinės „Kultūra“, K.Donelaičio g. 16, Kaune Renginiai nemokami.

Visa festivalio programa – contempofestival.lt

Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Dainiaus Putino nuotr.

Naubertas Jasinskas – jaunosios kartos teatro režisierius, kuriantis kitokį teatrą, kuris suteikia galimybę atsiriboti nuo įprastų gyvenimo žaidimo taisyklių ir save pamatyti iš kitokios perspektyvos. Ne tik turintis savitą kūrybinį braižą, bet ir realiame pasaulyje gyvenantis pagal savus principus. Vieną gaivią vasaros popietę susitikome pokalbio – giliau susipažinti su be galo įdomia režisieriaus asmenybe ir jo kuriamu teatru.

6 // © 37O

– Tavo spektakliai kitokie – nutolę nuo vadinamojo klasikinio teatro, kuriame dominuoja aiškus konfliktas ir herojiški pagrindiniai veikėjai. Jie labiau primena psichoterapijos seansą. Dėl to yra įdomūs ir įtraukiantys, nes niekada nežinai, ko gali tikėtis. Ar teisinga būtų teigti, kad labiausiai spektakliuose mėgsti tyrinėti šių dienų jauno žmogaus tapatybę formuojančias aplinkybes, įstrigimo, apatiškumo, vienišumo būsenas?

– Taip, tarp kai kurių spektaklių, ypač „Orfeo. Miesto šviesos“ ir „bowel“, galima tokios temos sąšauka. Tačiau buvo ir kitų premjerų – Augusto Strindbergo „Pelikanas“, „fabrica“. Šie darbai – dar kitokie. Po savaitės pradėsime repetuoti naują spektaklį, kurio premjera vyks spalį. Jame telksimės į gentrifikacijos – miesto transformacijos procesus. Aš pats negaliu kategoriškai visų spektaklių apibendrinti viena tema. Kiekvienas spektaklis yra skirtingas. Tačiau sutinku, kad esminė ašis – lyg kabantis tamsesnių temų šešėlis – nesąmoningai keliauja ir keliaus per spektaklius. Žinoma, , rūpi visi, tačiau, kol dar pats esu santykinai jaunas, egzistuoja sąšauka su pagrindiniais jaunais veikėjais. Turbūt dėl to ir galima įžvelgti šias sąsajas.

Paskutinis spektaklis „bowel“ buvo kurtas ilgai. Man po karantino pavyko surasti daug atsakymų į klausimus, kurie buvo nagrinėjami spektaklyje. Kodėl mes taip elgiamės? Ko ir kodėl bijome? Pasikeitė daug perspektyvų. Tačiau kiekvienas žiūrovas spektaklį gali suprasti dar kitaip. Vieniems „bowel“ pasirodė kaip postmodernios visuomenės kritika. Tai irgi turėta omeny, bet nemaniau, kad taip stipriai bus galima perskaityti. Labai įdomu, kad tą patį vyksmą skirtingi žmonės traktuoja labai skirtingai. Ir tai, mano akimis, yra didelis laimėjimas.

Siekis yra ne tik kalbėti tamsesnėmis temomis – esamame chaose neįmanoma nekalbėti apie tai šalia kitų temų. Visiškai atsiriboti reikštų ignoruoti realybę. Nors ir realybės samprata yra labai plati. Žmonės gyvena ir mąsto labai skirtingai. Įdomu pabandyti išgirsti ir bent dalelyte pajusti, kaip tą patį pasaulį, tą patį laiką ir vietą visiškai kitaip mato bendraamžiai ir bendraminčiai.

– Užsiminei, kad po karantino tau pavyko surasti atsakymus į klausimus, susijusius su mūsų elgesio priežastingu-

Režisierius Naubertas Jasinskas

mu. Būtų labai įdomu, jeigu galėtum jais pasidalyti.

– Man pandemija iškėlė labai daug klausimų, susijusių su baimėmis. Taip pat su pasitikėjimu savimi, artimaisiais, bendruomene, valstybe. Turėjau daug laiko permąstyti, kur aš einu, kur mes einame kaip bendruomenė. Egzistuoja du būdai: galima pasislėpti po lova ir versti naują puslapį (tai suvokiu kaip tam tikrą saviapgaulės mechanizmą), arba pradėti dealinti su baimėmis – imtis atitinkamų veiksmų. Baimėmis labai plačiąja prasme. Turėjome nemažai laiko susidurti su savo baimėmis, poreikiais ir ši konfrontacija davė nemažai atsakymų. Nenorėčiau labai tiksliai atsakyti, nes tai labai kompleksiškas laikotarpis. Tačiau galiu labai atvirai pasakyti, kad aš pats mėgavausi karantinu. Norėčiau, kad spalį jis

ateitų vėl. Nes turėčiau erdvės sau. Erdvės vėl permąstyti, kas vyksta su manim ir mano pasauliu. Daug žmonių nekenčia šio laikotarpio, nes jis sutelkia į mąstymą. Arba tu mąstai, arba ignoruoji ir žiūri „Netflix“. Nesakau, kad ir aš jo nežiūrėjau, tačiau tai nebuvo bėgimas, o sąmoningas mėginimas pailsėti. Bet kai jį žiūri nuolat tris mėnesius, tai tikiu, kad tai gali atsibosti ir kad visi gali tapti pikti ir pervargę.

– Kalbant apie tavo kūrybą svarbi dar viena sąvoka – kasdienybė. Mėgsti veikėjus įkurdinti labiau rutininėje aplinkoje nei žygdarbiams įkvepiančioje, įtampos ir veiksmo kupinoje erdvėje. Kodėl?

– Tai tiesiogiai susiję su veiksniais, kurių mes nekontroliuojame, su laiku, kuriame gyvename. Pavyzdžiui, spektaklis „bowel“ – nors tai ir sukurtas pasaulis, įgavo uždarumo, jame vaizduojama scena, iš kurios veikėjai negali išeiti. Niekaip negali pabėgti nuo pandeminio konteksto.

Tai neįmanoma. Šis spektaklis yra monumentas pandemijai.

Ir tada, kai baigėsi karantinas, mes visi išėjome į lauką – aš pats gyvenime nesu tiek daug buvęs lauke. Todėl kitą spektaklį kursime ne teatre, o lauke. Koks bus dar kitas spekta-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

BŪTI SĄMONINGAM LAIKE

jaučiu, numanau, reziumuoju tiek daug dalykų, nors iš tikrųjų nieko nežinau ir nieko negirdėjau. Svarbu yra to nedaryti.

Tiesiog eiti ir žiūrėti. Taip būna su naujomis knygomis ar muzikos albumais, o su kinu ir teatru kol kas taip dar nėra. Aš laukiu knygos, nes nežinau, ką ten rasiu, laukiu tos nežinios.

O kai einame į teatrą, turime aiškų kanoną, kaip galėtų būti arba kad šis kanonas bus sulaužytas. Panašiai nutiko su „bowel“, nors neturėjome siekio kažką laužyti. Jis nėra opozicija konvencionaliam teatrui. Sukūrėme savotišką darbą, kuris yra pats sau savaime ir neįtelpa į minėtas kategorijas.

Norėtųsi, kad taip, kaip einame klausytis naujos muzikos, eitume žiūrėti ir vizualiojo meno – be išankstinio nusiteikimo. Priimti naują kuriamą realybę. Mes vis pasikalbame apie tai su jaunesniu broliu, kuris gyvena visai kitokį gyvenimą nei aš. Labai įdomu, kad šį pavasarį, kai atsidarė teatrai, jis pirmą sykį pasakė: „Teatras yra jėga.“ Klausiu, kodėl? „Nes tu pamatai, kaip kažkas kuria unikalų pasaulį scenoje ir tu stebi tą paveikslą.“ Jis atrado magiją, kurią galima konstruoti black boxe. Sako: „Duok dar.“ Jis eina į teatrą su alkiu pažinti tai, ko nėra matęs. Labai norėčiau, kad daugiau būtų šio alkio, atradimo džiaugsmo. Taip pat esu ir su kitais artimais žmonėmis diskutavęs apie tai, ko tikimasi teatre ir kodėl teatras turi būti būtent toks, kokį jie įsivaizduoja. Kodėl negali būti kitaip? Viskas kinta, taip pat ir teatras. Šiais metais Lietuvoje įvyko viskas, kas įmanoma. Ir visame tame – esant pandeminei situacijai, keliant žmogaus teisių klausimus visais jau įmanomais aspektais – pasigendu atvirumo.

Nors šiuo metu šalyje – krizė (politinė ir ekonominė) ir ji bus didelė rudenį, manau, tai išeis ir į naudą. Kad tai mus supurtys iš esmės. Nenoriu kraujo ir bado, bet manau, kad sulauksime pokyčių teigiama prasme. Dabartis yra geras laikas būti atviram ir pažinti pasaulį iš naujo.

IR ERDVĖJE

klis, nežinau. Bet jis taip pat atlieps mano dabartinį laiką, kuris bus dar kitoks.

Nėra kažkokios sąmoningos eigos.

Man atrodo, kad tai, ką aš išgyvenu, bandau perteikti savotiška forma sceniniame veiksme. Mes esame paveikti kasdienybės. Klausimas, kiek sąmoningai galime iš to pasiimti. Kiek gali būti sąmoningas laike ir erdvėje, ir yra esminis dalykas. Man bus labai įdomu pamatyti naujas premjeras ateinantį sezoną, nes jų priplanuota daug visuose teatruose. Manau, kad pusė spektaklių bus visiškai neverti dėmesio todėl, kad jie absoliučiai nereflektuos nieko, tai bus tiesiog kažkoks vakuumas, kuris neturi nieko bendro su šia realybe. Nekalbu apie žanrinius spektaklius. O kita pusė, kurių labai laukiu, gali būti galingi ir netikėti, jeigu tik kūrybinės komandos sąmoningai gebės reflektuoti šį iš-

skirtinį laiką. Palinkėčiau visiems būti labiau sąmoningiems. Labiau veikti kaip filtrams.

– Ieškai savito kūrybinio braižo, nepataikauji dominuojantiems teatro kanonams ar naujoms madoms. Spektakliai leidžia labiau pasivaikščioti po savo paties vidų, nei patirti personažų išgyvenamą tragediją. Todėl žiūrovams, ypač įpratusiems prie klasikinio teatro spektaklių, gali kilti noras tai vertinti priešiškai ar net sakyti, kad iš esmės galbūt nieko nevyksta scenoje. Ypač galbūt tai pasakytina po pastarosios tavo premjeros „bowel“, kurioje vaizduojami uždaroje erdvėje veikiantys personažai, judantys it kompiuteriniame žaidime. Kaip pats tai vertini?

– Lietuvoje tiek kino, tiek teatro žiūrovas apskritai yra nusiteikęs taip: aš nu-

– Tavo spektakliuose nėra dominuojančių pagrindinių veikėjų, kuriuos būtų galima suskirstyti į laimėtojus ir pralaimėtojus. Gal galėtum plačiau tai pakomentuoti?

– Turiu mėgstamą filosofą – Jamesą P.Carse. Jis 8-ajame dešimtmetyje parašė nuostabią knygą „Finite and infinite games“ (liet. Baigtiniai ir begaliniai žaidimai). Jis sako, kad į šį pasaulį galima pažiūrėti per dvi skirtingas perspektyvas: kaip į baigtinį žaidimą – žaidimą, kurio tikslas yra laimėti, ir kaip į begalinį žaidimą – žaidimą, kurio tikslas yra tęsti žaidimo procesą. Teatras telpa į pirmą segmentą, kaip ir daugelis mūsų gyvenimo perspektyvų. Kas yra žaidimas?

Yra žaidimo taisyklės, tikslas, rezultatas, laimėtojai ir pralaimėtojai. Tai užkoduota dramos teatre. Pagrindinis veikėjas, kuris susiduria su problema, bando ją išspręsti, laimi arba ne, yra titulai ir pabaiga. J.P.Carse kelia klausimą, o kas būtų, jeigu mes pakeistume šį mąstymą, atsisakytume konkurencijos, žaistume ne tam, kad laimėtume, o tam, kad žaistume. Šią mintį perskaičiau prieš trejus metus, ji buvo didesnė už mane. Iki šiandien ji manęs nepaleidžia. Šią mintį pritaikau teatre kurdamas kitokią perspektyvą, kurioje pagrindiniai veikėjai nebūtini. O kam reikia MATAU BEpagrindinio veikėjo? Kam reikia paSIKEIČIANgrindinio draminio konflikto? Man atČIĄ ETIKĄ TErodo, žmogus pats savaime yra konfliktas. „bowel“ ir buvo pastatytas šia ATRUOSE, IR prasme. Čia nėra pradžios ir pabaigos.

TUO LABAI Matome realybės vaizdą. Ir kas įvyko DŽIAUGIUOSI. toje realybėje prieš tai, mes tik numaESU SULAUnome. Kaip ir tai, kaip viskas klostysis KĘS KELETO toliau. Nė vienas nei pralaimėjo, nei KOMPLIMENlaimėjo. Europietiškas kinas turi neTŲ, KAD NIEmažai šios perspektyvos, kurią matyti kine jau įpratome. Ji mūsų nebeerzina.

KADA NESU O teatre, kadangi ji labai menkai tyriPAKĖLĘS BALnėjama, tai tampa kliūtimi. NesvarSO. MAN DĖL bu, koks žiūrovo amžius. Čia jau yra TO BUVO LAideologijų susidūrimas, kaip mes žvelBAI KEISTA. giame į gyvenimą.

– O kaip tau kasdienybėje sekasi vadovautis kitokiu požiūriu į gyvenimą?

– Manęs vis klausia – preziumuoja, kadangi daug dirbu, tai greičiausiai neturiu asmeninio gyvenimo. Aš atsakau, kad visa mano veikla ir yra mano asmeninis gyvenimas. Neskirstau gyvenimo į asmeninį ir neasmeninį. Ir šis pokalbis man yra asmeninis gyvenimas. Vien pakeitus tokią perspekty-

vą visiškai pakinta požiūris į visa kita.

Naujajame kūrybiniame sezone statysime argentinietės Manuelos Infante‘s pjesę „Vegetacinė būklė“. Pjesėje keliamas klausimas, kaip pažvelgti į visumą ne iš žmogiškosios perspektyvos. Siužetas labai paprastas: motociklininkas įsirėžia į medį, medis griūva, motociklininkas miršta. Ir visi kalba iš motociklininko perspektyvos. O kaip visa ši situacija atrodo iš medžio perspektyvos? Kalbant apie auditoriją, noriu jai suteikti galimybę pakeisti požiūrį į tokį, kuris mums nepatogus. Klausimas, o kodėl jis mums nepatogus? Čia galime kalbėti valandų valandas...

Repetuoti šiuos dalykus yra beprotiškai sudėtinga. Stengiuosi iš personažų pašalinti mąstymą apie naudą sau. Pavyzdžiui, kaip jo veiksmai gali tapti naudingi bendruomenei. Ir tai visiškai keičia tai, kaip personažai kalba ir veikia.

Tačiau tai tik viena iš galimybių kitaip pažvelgti į šį pasaulį. O kiek jų yra dar?

Prieš keletą dienų repetuojant man atėjo suvokimas, kad viešajame diskurse vis kalbame apie modernią visuomenę. Bet iš tiesų vos tik prieš 100 metų mano prosenelė degė žvakę ir gyveno name, kuriame buvo asla. Tad apie kokį modernumą kalbame? Tai yra tik kažkokio galbūt didelio dalyko pradžia (jei nesusinaikinsime ir leisime tam įvykti). Mes save taip išaukštiname. Gintaras Sodeika mestelėjo mintį-juokelį, kurią, ko gero, reflektuosime ir spektaklyje: „Toks jausmas, kad 80 proc. populiacijos tiesiog imitavo evoliuciją.“ Šis jausmas neapleidžia.

– Kokiais esminiais principais vadovaujiesi dirbdamas su kūrybine komanda?

– Matau besikeičiančią etiką teatruose, ir tuo labai džiaugiuosi. Esu sulaukęs keleto komplimentų, kad niekada nesu pakėlęs balso. Man dėl to buvo labai keista. Tada pagalvojau: o tai kur mes gyvename? Jeigu man išsako komplimentą, kad aš nepakėliau balso, tai kas vyksta kitur? Tiek, kiek turėjau darbų, praktikos užsienyje, susidūriau su pagarba kitam, bandymu susišnekėti, ieškoti sprendimų. Kiekvieną kartą bandau suburti komandą ir mes kartu kopiame į kalną, nes repeticija iš esmės yra režisieriaus sugalvotos kliūties įveikimas. Man tai elementaru. Tačiau tai neelementaru kitiems. Dėl to labai liūdna. Stengiuosi pasitikėti visa kūrybine komanda ir labai noriu, kad jie pasitikėtų manimi.

– Ką galėtum palinkėti jaunam žmogui, kurio neapleidžia nereikalingumo ir beprasmiškumo būsenos, nors yra išbandęs ne vieną savirealizacijos galimybę?

– Norėtųsi palinkėti būti atviram pasauliui. Tikiu, kad tikrai egzistuoja daugiau nei noras tik vartoti ir žiūrėti „Netflix“. Netikiu, kad nėra noro veikti kažką daugiau. Tai gali būti puodo žiedimas, bandelių kepimas, ėjimas po 12 kilometrų vakare su šunimi. Aš pats sau tai nuolat primenu. Tik šiemet pirmą kartą važiavau kártu. Buvo taip gera. Nevairuoju automobilio, neturiu vairuotojo pažymėjimo, bet po šios pramogos noriu išsilaikyti teises. Pasaulyje patirčių yra tiek daug.

Ir tai galioja visiems, ne tik jauniems.

Pavyzdžiui, neseniai buvau Skandinavijoje ir teko stebėtis, kaip visi kažką veikia, pilna amatininkų, keistų parduotuvių. Visi laimingi. Labai norėčiau, kad gyventume laisviau.

>> AUKSCIAU ZEMES

„AKLI“ S IR APGLĖBTI PASIRUOŠUSI JŲ TAMSA

u Kristijonu Valančiumi (vokalas, gitara), Benu Kalinausku (bosinė gitara) ir Jokūbu Andriuliu (būgnai) kalbamės apie greitą startą, jaunos grupės marškinėlius, drąsiai nagrinėjamas tamsias temas ir antrąjį jų albumą „Refleksija“.

– Debiutinis albumas „Taika“ buvo labai gerai priimtas, grupę gyrė Benas (Benas Aleksandravičius iš „ba.“) ir iškart įšokote į dideles festivalio „Popskull“ ir „Vasaros terasos“ scenas. Tai puiki pradžia, bet ir nemenkas iššūkis. Nebuvo nedrąsu?

Kristijonas: Žinoma, buvo, nes viskas labai greitai tapo rimta. Jaudinausi prieš pirmuosius koncertus, bet per trumpą laiką pavyko visai gerai pasiruošti.

Jokūbas: Padėjo tai, kad mes anksčiau ilgą laiką grojome kituose projektuose, daug koncertų vyko mažesnėse scenose.

K.: Mes ketverius ar penkerius metus grojome Kaune kaip kita grupė...

Benas: O pradžioje buvome iš kelių skirtingų grupių, tad sceninės patirties buvo, bet ne dirbant prie šio projekto.

Tiesiog reikėjo greitai ir gerai pagroti grupės „Akli“ kūrybą.

J.: Neplanavome taip greitai pradėti groti šių dainų...

B.: Dainos surezonavo žmonėms, mus pakvietė groti koncertuose ir reikėjo greitai pasiruošti.

– Jus vadina „Solo ansamblio“ roko versija, kiti – „ba.“ inspiruota jauna grupe, treti įžvelgia „Joy Division“ įtakų. Ar jums svarbu šie palyginimai?

K.: Manau, iš muzikos visi pasąmonėje tikisi tam tikro stabilumo ir galbūt todėl bando įsprausti į kažkokius žanrus.

Aš norėčiau kuo daugiau idėjų ir dalykų įpinti į mūsų muziką. Šie palyginimai yra faini, nes mums patinka šios grupės ir atlikėjai, bet stengiuosi nekreipti dėmesio. Tai tiesiog žmonių kuriamos asociacijos su muzika, kuri jiems patinka, bet tikiuosi, kad kažkada padarysime kažką tokio, jog sakys – „Čia „Akli“ ir tas kitas bandas skamba kaip „Akli“ .

– Kaip manote, ar „Akli“ jau išaugo tuos jaunos grupės marškinėlius ir atradote savo unikalų skambesį?

K.: Ieškoti savo skambesio galima ilgus metus ir, aišku, jis keičiasi, kol atrandama kažkas visiškai savito, tačiau nežinau, ar mes jau išaugome tą jaunos grupės etiketę. Kai rugpjūtį išleidome albumą „Taika“, pagrojome gal tris

8 // © 37O

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Igno Avižinio

Kauniečių post-punk trio „Akli“ įsiveržė į Lietuvos muzikos sceną pernai vasarą ir patraukė dėmesį jau pirmuoju singlu „Baimė“, o grupės debiutinis albumas „Taika“ buvo labai stiprus vyrukų startas. Grupė lygiai po metų pristato jau antrąjį „Akli“ darbą – brandesnį, drąsesnį ir griežtesnį albumą „Refleksija“.

– O kokie tikslai buvo pradžioje? Sakėte, nesitikėjote, kad viskas taip greitai taps rimta...

K.: Mano pirmas tikslas buvo, aišku, išleisti albumą, o paskui kažkada jį pagroti gyvai. Kai viskas prasidėjo, vyko koncertai, nebebuvo laiko galvoti apie kitus siekius. Tiesiog darai, ką reikia daryti. Pakvietė koncertuoti ir groji, nes smagu groti, o kai jau užsikūrė, tai viskas ėjo iš inercijos.

B.: Sugalvojome parašyti „Popskull“ ir „Devilstone“ organizatoriams, ar galėtume pagroti, visiškai nesitikėdami, kad mus priims... Rašėme dėl abiejų grupių. Pasirinko grupę „Akli“, o mes dar nelabai mokėjome groti šią medžiagą. Pasiruošėme per tris savaites.

– Jūsų pirmasis albumas kalba nerimo, pykčio, atvirumo ir baimės temomis. Kodėl?

K.: Esu labai piktas žmogus (šypsosi). Pirmame albume temos buvo abstraktesnės, apimančios didesnį mano gyvenimo laiko tarpą ir daugiau potyrių. Antrasis albumas yra apie šiuos metus – kaip į juos reagavau ir ką per juos išgyvenau. Iš tiesų buvo žiaurūs metai, ypač antrasis karantinas.

Nesistengiau galvoti, kokios dainos turėtų būti, ir negalvojau temų iš anksto. Kai rašau žodžius, viskas vyksta laisva forma ir iš inercijos. Dažniausiai parašau tekstą vienu prisėdimu. Po to taisau detales, bet pagrindinė idėja kyla iš tos pirmos emocijos, su kuria atsisėdu rašyti. Matyt, kažkas viduje kelia nerimą, bet vis dar bandau išspręsti šias problemas ir atkasti, kas tai.

– Viename interviu, Kristijonai, sakei, kad „į kūrinius sudėjai visas savo neigiamas emocijas, mintis, kurios tuo metu slėgė. Albumo kūrimo procesas tapo bandymu atrasti vidinę ramybę, ieškoti taikos savyje“. O kuo jūsų albumas turėtų būti klausytojui? Ką klausytojai turėtų jame rasti?

K.: Klausytojas išgirsta tekstuose kažką, ką ir jis pats jaučia, tuomet nebesijaučia toks vienas. Jam tai tampa tam tikra atrama, palaikymu. Bent aš taip jaučiuosi, kai klausau mėgstamos muzikos. Tai padeda suprasti, kad tu ne vienas toks keistas su savo problemomis šitame pasaulyje. Visi irgi jaučia ne tik tai, kas gera, bet ir tą patį pyktį, nerimą, skausmą...

J.: Praeita vasara ir tai, kad Kristis sukūrė visas šitas dainas, buvo išsilaisvinimas iš rutinos, nes, manau, jau buvome praradę tikėjimą senu projektu, tomis dainomis ir jas groti buvo ne inspiring, neįdomu. Kai išgirdau visą albumą, pagalvojau, kad čia yra rimtas dalykas ir norėjosi kūrinius groti kuo geriau.

B.: Kai pats kažkada pradėjau groti ir sugalvojau kurti muziką, labai dažnai parašydavau kažką būdamas visiškai nuvargęs. Tai nereiškia, kad pavargau groti. Priešingai, tas nuovargis – įkvepiantis. Pirma tai išgirdau kūrinyje „Karma" ir šitame albume vėl jaučiu tą gerą nuovargį, kuris man sukelia labai daug minčių.

K.: Man išvis atrodo, kad mes bliuzą grojame (šypsosi). Čia yra klasikinis dalykas. Jei kažkas tave užknisa, pasiimi gitarą ir „aaa... kaip mane užknisa viskas“ (juokiasi).

B.: Tos dainos labai tikros. Norisi, kad klausytojai pajustų tą tikrumą ir nuoširdumą. Tai, manau, yra vienas iš pagrindinių tikslų.

– Kas pasikeitė po pirmo albumo?

K.: Pasikeitėme mes. Man šie metai buvo žiauriai sunkūs ir mano negatyvios emocijos yra sustiprėjusios. Taip pat mes,

kaip žmonės, subrendome ir žinau, kad aš, kaip dainų kūrėjas, paaugau ir geriau žinau, ko noriu iš kūrinių. Tiesiog sustiprėjome kaip muzikantai, kaip kūrėjai ir vis daugiau atsiranda sceninės ir kūrybinės patirties. Manau, mes einame gera linkme.

J.: Jaučiuosi labai paaugęs kaip atlikėjas, muzikantas ir atsiranda vis daugiau drąsos.

K.: Taip, ir tai jaučiama ant scenos. Ir vienas geriausių dalykų, įvykęs per šiuos metus, kad sutikome daug talentingų žmonių ir mums yra vienas džiaugsmas dirbti su jais.

– Antrąjį jūsų albumą „Refleksija“ pristatė kūrinys „Šventi“ ir jam skirtas vaizdo klipas. Papasakokite šio kūrinio istoriją...

K.: Tai buvo pirmas kūrinys, kurį sukūriau mūsų antrajam albumui. Pagrindinį rifą grojau dar tada, kai buvom tik išleidę „Taiką“. Ilgai su savimi nešiojausi, įrašiau tracką su papildomais instrumentais ir vienu prisėdimu parašiau žodžius. Klipas, kurį susuko Shukowski ir Nikita, buvo jų interpretacija to, ką bandau pasakyti daina. Manau, kad labai gražiai ši jų interpretacija nugulė ant garso. Šiaip smagi patirtis buvo šį klipą filmuoti. Viskas labai gražiai sukrito į savo vietas ir buvo smagu dirbti su šiais dviem kūrėjais.

– Papasakokite daugiau apie savo antrąjį albumą „Refleksija“ ir jo temas...

Gal jau turite savo mėgstamiausius kūrinius?

K.: Man šis albumas yra labai asmeniškas ir kartais net sunku jo klausyti. Kai negalvoji rašydamas ir kažkas iš tavęs tiesiog išeina, tu pradedi matyti, kur emociškai buvai tam tikru savo gyvenimo momentu. Tai dainos, kurios užfiksavo labai blogus šių metų momentus. Tai yra patirtys, su kuriomis man nepavyko kažkaip tiesiogiai susitaikyti, bet gal tai padariau per kūrybą? Dabar matau, kokios stiprios man tos patirtys buvo, todėl ir norėjau pavadinti „Refleksija“. Šis albumas yra daug tamsesnis ir sunkesnis nei pirmasis.

J.: Jeigu kalbame apie mėgstamiausius kūrinius, man labai patinka „Nuobodu“ ir „Šventi“.

B.: Albume tęsiama pirmojo albumo linija, bet jis daug brandesnis tiek iš lyrinės, tiek iš kompozicinės pusės – čia viskas griežčiau. Man labiausiai patinka „Nuobodu“ ir „Pabaiga“. Beje, fun fact – „Pabaiga“ net neturėjo būti albume.

K.: Tai buvo folkinis / akustinis trackas, kurį netyčia įrašiau, nusiunčiau kole-

goms ir jie įkalbėjo įdėti į albumą (šypsosi). Man dar labai patinka „Arčiau“.

J. ir B.: Šiaip visi kūriniai labai geri (juokiasi).

– Perklausiusi antrąjį albumą jums rašiau, kad tai brandesnis, drąsesnis žingsnis, temos gilėja, tamsėja ir dar giliau pjausto sielą... Temos aštrios, jautrios, jomis reikia kalbėti, bet gal kartais yra per daug tamsu, per giliai?

J. ir B.: Niekada.

K.: Tai yra ekspresija – išreiški save taip, kaip tada jautiesi.

Gal po kokių ketverių metų meilės popdainas rašysiu? Nežinau, bet aš tuo metu buvau toks ir man labai svarbu išlikti sau atviram. Manau, kad nėra ribų, kaip toli gali plėstis, tam tikras temas nagrinėti ar nenagrinėti. Mene tabu neturėtų būti.

– Ką dar ruošiate su antruoju albumu? Bus vinilinė plokštelė? Klipai?

K.: Pasirodė du singlai su jiems skirtais vaizdo klipais. Pats albumas išleistas rugpjūčio 11 d. Dar bus vinilas ir, aišku, koncertai. Mes labai norime groti ir kuo daugiau koncertuoti. Labai laukiame progos pristatyti šitą muziką žmonėms gyvai.

Albumą pristatėme rugpjūčio 11 d. Kaune, rugpjūčio 13 d. – koncertas Rygoje, o rugpjūčio 20 d. grosime Vilniuje, Lukiškių kalėjime, rugpjūčio 21 d. – Palangoje, „Kablys + Jūra“, o rugsėjį važiuosime į „Tallinn Music Week“.

Shukowski nuotr.

rimtesnius koncertus ir viskas vėl užsidarė. Esam švieži, bet turime patirties, ir būtent tai padėjo mums perlipti tą barjerą. Žinojome, ką norime daryti ir kaip tai padaryti gerai.

– Kokį įsivaizduojate tolesnį grupės „Akli“ kūrybos kelią?

K.: Noriu įtraukti kuo daugiau kažkokių įdomesnių sprendimų į mūsų muziką. Šiuos du albumus įrašiau vienas, bet toliau norėtųsi kurti trise. Priimsime sprendimus labiau kaip grupė ir pagaliau bus galimybių įrašyti kartu visiems, nes karantinas tam trukdė.

O šiaip labai laukiu koncertų, pagroti kuo daugiau žmonių šias dainas, nes aš jomis labai tikiu. Svarbu apie tokius dalykus šnekėti ir įpainioti sunkesnės muzikos į lietuvišką sceną.

J.: Aš taip pat laukiu koncertų ir to laiko, kai pradėsime kartu kurti, eksperimentuoti. Norisi pažiūrėti, kaip seksis mums visiems trims klijuoti idėjas.

K.: Matysime, kaip viskas eisis. Kol kas nenorime nieko spausti per prievartą. Viskas turi natūraliai ateiti.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Gytis Norvilas

Anne Carson

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

AKLA VALTIS

„Literatūra turi būti nepatogi“, – prieš kelerius metus viename interviu deklaravo poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas. Ši autoriaus neretai vienais ar kitais žodžiais išsakoma pozicija, kaip ir jo kūryba, man visuomet atrodė panaši į užsispyrusio kurstytojo ir teroristo susitelkimą reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje užkasti pavojingą, ištaškysiančią miną. Lingvistinę, prifarširuotą aštrių gyvos vaizduotės šrapnelių, primygtinai stojančią į prieštarą su tradicinėmis poetinėmis pozicijomis. Tačiau puikiai suprantu, ką turi omenyje šis poetas, kalbėdamas apie skirtingas kūrėjų kraujo grupes.

Penktoji prozinių eilėraščių ir „kitų įvykių“ knyga „Akla valtis“ plukdo per jau iš ankstesnių rinkinių atpažįstamą norvilišką bruzdančios, įelektrintos vaizdinijos kraštovaizdį, „irias pirmyn per gižų peizažą“ (p. 6), į kurį dairantis, regis, „akys nebeatlaikys vaizdų spūsties“ (p.

11). Tankiuose, neretai masyvių formų G.Norvilo eilėraščiuose bastosi tartum koks nenušlifuotų kalbos grumstų rankiotojas ir kolekcininkas, po gyvųjų ir mirusiųjų erdvėlaikius naršantis mįslingas sodininkas. Sodas atsiveria kaip vienas centrinių šio rinkinio įvaizdžių. Tai tamsi ir vešli oazė, gaivališka visata, kurioje tarpstanti atkakli gyvybė susipina su čia pat gyvuojančia mirtimi („soduose šis ir anas pasauliai sumišę – gyvenimas ir mirtis srūva iš / tos pačios laisty-

RAUDONOS AUTOBIOGRAFIJA

mo žarnos“, p. 20). O sodininkas tėra „stebėtojas ir niekas daugiau“ (p. 15), kurio visos juslės uoliai čiupinėja grubias pasaulio briaunas, kuris „nepasiduoda / dresūrai, moka komandą mirti“ (p.

18). G.Norvilui kalba tuo pat metu yra ir siaubiantis tvanas, ir išsigelbėjimą siūlanti Nojaus arka („kalbai reikia vergauti, meilikauti, atnašauti ir melstis“, p.

72). Ir tikrai: ne „iš kiekvieno toliato“ (p.

72) galima padaryti rašytoją.

Antrame knygos skyriuje „išvarymas. triumai“ atsidūrė pluoštas autorinių G.Norvilo piešinių, kuriuos pats poetas vadina eilėraščiais-paišais. Jie savaip papildo ir įvizualina „Aklos valties“ pasaulį ir suteikia progą dar kartą grįžti prie klausimo: kas vis dėlto per sutvėrimas yra eilėraštis?

Senieji mitai – laikui nepavaldžios universalijų kasyklos, į jas dažnai nusileidžia net ir patys originaliausi šiandieniniai autoriai. Kanadiečių poetė, eseistė, Antikos tekstų žinovė ir profesorė Anne Carson ne tik semiasi medžiagos iš graikų mitologijos lobynų, tačiau kartu drąsiai eksperimentuoja su literatūros žanrais. Teko girdėti, kad jos žanrinis lydinys „Raudonos autobiografija“ įvairiuose pasaulio knygynuose įkurdinamas vis kituose skyreliuose: vienur – prie prozos, kitur – prie poezijos kūrinių. Išties įdomi šios A.Carson knygos struktūra. Atsiverčiame ne tik autobiografiją, kurios tikimės, tačiau ir a la kritinį straipsnį apie lyriko Stesichoro poemą „Gerijonida“, tris priedus ir net menamą interviu. Visi šie knygos struktūriniai elementai sukuria panardinantį autentiškumo įspūdį.

pažinumas, o nužudymas – nuviliančiai pasibaigusi meilė. Autobiografija – asmeninis projektas, kurį „Gerijonas rengė nuo penkerių iki keturiasdešimt ketverių, / buvo neseniai įgavusi formą – / fotografinės apybraižos“ (p. 68). Iš fotografijas primenančių kūrinio skyrių pamažu sužinome apie Gerijono susitelkimą į savo dvasinį pasaulį („Vidus yra mano, mąstė jis“ (p. 38), apie jo komplikuotus ryšius su broliu, motina, Herakliu ir meilės trikampyje figūruojančiu Ankašu.

A.Carson vaizdinga, itin stiprių ir netikėtų metaforų kupina poetinė kalba bus eliksyras mėgstantiesiems poeziją. Bent jau man asmeniškai „Raudonos autobiografija“ visų pirma įsiminė kaip labai savitas, nuoseklus eilėraščių ciklas.

Taip nuteikusi skaitytoją, A.Carson ant žinomo mito pamatų jau gali statyti savo fiktyvią, modernią konstrukciją apie Gerijoną – raudoną, sudėtingo charakterio ir likimo vaikiną, kuris turi „tamsiąją pusę“ (p. 80), lovelaso Heraklio sudaužytą širdį ir du pomėgius – fotografiją ir filosofiją. Mito pasaulyje Heraklis nužudo raudonąją pabaisą Gerijoną, o A.Carson pabaisiškumo ir nužudymo momentus mėgina interpretuoti plačiau. Autorė kelia mintį: „Kaip žmonės įgyja galią vieni kitų atžvilgiu, / tai slėpinys“ (p. 86). Pabaisiškumas – savęs nepažinimas ir ne-

Frank Herbert KOPA

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Kitos knygos, 2021

Gintaras Grajauskas

NYKSTAMAI MENKŲ DYDŽIŲ POVEIKIS MEGASTRUKTŪROMS Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

talių ir jame plazda minimali sieliūkštė.

Susidariau įspūdį, kad tas „būtinas minimumas“ yra lygus „būtinam aiškumui“.

G.Grajauskas deklaruoja eilėraščių anonimiškumą, lakoniškumą, netgi buitiškumą, kai niveliuojamas bet koks rašomo teksto sakralumas, nesureikšminamas mistinio įkvėpimo momentas („štai ir parašiau / dar vieną eilėraštį“ (p. 25).

10 // © 37O

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ dėl pandeminių trikdžių šiemet vėlavo ir mutavo į alinančią, karščiu smūgiuojančią „Poezijos vasarą“. Kaip įprasta, prieš pat užsikuriant tradiciniam dvi savaites trukusiam vyksmui, į knygynus iškeliavo naujausių poezijos knygų desantas. Tarp jų – dešimtas klaipėdiečio poeto, prozininko bei dramaturgo Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinys „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, kuris pasirodė po trylikos metų štilio. O šis, regis, tikrai veikia poetines struktūras ir eilėraštines formas. Mat G.Grajauskas minėtoje knygoje priartėja prie kūrybinės formulės, kurią pats vadina „būtinu minimumu“. Dažnas šio rinkinio eilėraštis yra tarsi miniatiūrinis žaisliukas vos iš keleto paprastų de-

Knygoje nedaug egocentriškos, neiššifruojamais kodais kalbančios poeto figūros.

Ji nuolankiai atsitolina ir užleidžia aikštelę skaitytojui. Tokiam, kuriam visiškai pakanka minimalaus supratimo, kas yra poetinis tekstas. Kai verlibro kriauklė prasiveria labai lengvai ir parodo prasmės perlą.

Naujame G.Grajausko rinkinyje nesunkiai sutelpa tie, „kurie nugalėtojai“ ir „tokie kitokie – kurie pralaimėtojai“ (p. 12), kovoja čia ir „invazinės rūšys“ (p. 13), kurių ginčo sprendimų laukia vietiniai. Žmogus su puse arbūzo ar vyras, kuriam skauda, – visi jie tėra menko dydžio vienetai praeinančiame, gluminančiame pasaulyje, kurio taisyklės neretai būna keistos ir absurdiškos („aš nieko neišmanau apie tenisą / man net raketės niekas nedavė“ (p. 41). Jos nesikeis, o ir tu, žmogau, pagaliau privalai kažkaip prie jų prisitaikyti („aš tik bandau išsisukti / nuo to baisaus daikto / skriejančio man į galvą“ (p. 41). G.Grajauskas kaip niekad taupus. Vis dėlto aš tikėjausi megastruktūrų.

Sveiki atvykę į atšiaurųjį Arakį, arba Kopą, paslaptingosios fremenų tautos, kvapniojo prieskonio melanžo ir gigantiškų smėlio kirminų pasaulį. Negana to, kad šioje nesvetingoje dykumų planetoje sudėtinga egzistuoti, ji dar virtusi ir dviejų senųjų giminių – Atreidų ir Harkonenų – kovos ir intrigų lauku.

Manyčiau, kad praverti duris į Franko Herberto „Kopą“ derėtų tokiais sakiniais, kurie iškart sviestų į vieną įdomiausių mokslinės fantastikos skaitymo patirčių. Mano akiratin „Kopa“ pateko dar paauglystėje, kai bibliotekoje vis nusigriebdavau vieną ar kitą knygą iš gausios legendinės „Eridano“ serijos. Tačiau prireikė laiko, kol galų gale atsiverčiau kūrinį, kurį savo „Goodreads“ paskyroje pavadinau šios vasaros odisėja. Ir turiu pripažinti, kad keliauti po F.Herberto sukonstruotą visatą, joje svečiuotis ir ją išžvalgyti yra ypatingas nuotykis. Nes

„Kopos“ romanų serija (iš viso šešios knygos) yra gerokai daugiau, nei galėtum tikėtis iš tipinio mokslinės fantastikos veikalo. Nuostabą ir susižavėjimą kelia F.Herberto ambicingai sukurto pasaulio detalumas (knygos pradžioje galite patyrinėti Arakio žemėlapį) ir daugiasluoksniškumas. Mat „Kopa“ aprėpia politiką, ekonomiką, mokslą ir religiją, be to, skaitydami knygą, aptiksite pasažų, kurie veda ir į gilesnius kultūrinius bei filosofinius pasvarstymus. Kūrinys persmelktas rytietiškos, beduiniškos atmosferos, egzotiškumo ir savitumo romanui prideda begalė naujažodžių ir terminų. Aprašomi ištisi fremeniški papročiai ir ritualai, su kuriais susipažįsta ir kuriuos pamažu perima Atreidų šeimos atstovai Polas ir Džesika. Būtent jų vaidmuo yra svarbus fremenų žmonių viltims ir ateičiai.

Dar vienas teminis lygmuo, plėtojamas „Kopoje“, yra ekologija ir gamtos resursų problema. Arakyje vertinamas, netgi garbinamas vanduo, čiabuviai išnaudoja kiekvieną drėgmės lašelį gyvasčiai palaikyti. Fremenai, per daug nesigilindami į planetoje verdančius nuožmius konfliktus, kantriai mėgina paversti savąjį pasaulį kada nors, po daugelio kartų, sužaliuosiančia oaze. Žavu tai, kad neįmanoma iškart aprėpti viso plačiai išsidriekusio „Kopos“ paviršiaus. Kaip knygos įžangoje teigia rašytojas Gintautas K.Ivanickas, šį kūrinį galima skaityti ne vieną sykį. Po pirmos dalies jau nekantru sugrįžti į Arakį, vėl keliauti smėlynais ir užuosti cinamonu kvepiantį melanžą.

>> AUTOPORTRETAS

PLAKATŲ KŪRĖJAS PIJUS BURAKAS: ME SUTEIKIA GALIMYBĘ Į DALYKUS PAŽV Rašė Greta Sirvidaitė

Grafikos dizainerio Pijaus Burako kūrybą matė net ir tie, kurie nesilanko muziejuose ar galerijose.

Pagrindinė jo darbų ekspozicijų vieta – miestas ir gatvė. Savitu braižu ir minties gilumu pasižymintys Pijaus kuriami plakatai ir afišos sukviečia minias žmonių į begalę muzikos įvykių, spektaklių bei kitų įvairaus formato renginių visoje šalyje. Menininkas taip pat dėsto grafinį dizainą ir šrifto pagrindus Vilniaus dizaino kolegijoje, dirba Kirtimų kultūros centre ir bendradarbiauja su teatrais.

P

Kaip sekasi vizualizuoti metaforas, kodėl artimas gatvės menas ir kokios kitos glaudžiai su muzika susijusios veiklos išblaško ir įkvepia kurti – interviu su vienu aktyviausių jaunosios kartos plakatų kūrėjų Lietuvoje.`

– Kada sukūrei pirmąjį savo plakatą? Kaip supratai, kad atradai savo nišą?

– Sunku tiksliai atsakyti, bet turbūt tai įvyko prieš septyniolika metų, kai dar nestudijavau Vilniaus dailės akademijoje.

Vėliau, studijuodamas grafiką, atsitiktinai supratau, kad man patinka plakato žanras ir būtent su juo noriu sieti savo ateitį.

– Ar kūrybos pradžioje buvo plakatų kūrėjų, iš kurių mokeisi arba kurie turėjo įtakos tavo kūrybai?

– Ne tik kūrybos pradžioje, bet ir dabar domiuosi įvairių šalių menininkais ir jų darbais. Stipriai įkvėpė Lenkijos, Čekijos, Suomijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Austrijos ir Šveicarijos plakato mokyklos. Apie plakato kompozicijos subtilybes nemažai išmokau iš savo dėstytojo profesoriaus Rimvydo Kepežinsko. Iš Lietuvoje aktyviai kūrusių šio žanro atstovų gilų įspūdį palieka Juozo Galkaus, Vytauto Kaušinio darbai.

12 // © 37O

– Anksčiau, kol nebuvo kompiuterių ir fotošopų, plakatai buvo piešiami arba tapomi ranka. Kokį metodą pats renkiesi?

– Ankstesnės plakato kūrimo technikos buvo sudėtingos.

Ne visi jomis mokėjo tinkamai naudotis. Dėl to ir plakatų nebuvo tiek daug. Dabar kiekvienas besidomintis bet kuria kompiuterio grafine kūrimo programa gali sukurti plakatą.

Neapsiriboju ta pačia kūrimo technika. Mėgstu varijuoti skirtingais elementais. Jei tai šriftinis plakatas, naudoju ir ranka rašytą tekstą. Jei dominuoja vaizdas, renkuosi piešimo priemones, tik vėliau viską skaitmeninu.

– Tavo darbuose centrinė figūra yra metafora ir ją supanti tuščia erdvė. Gal gali, pateikdamas kelis plakatų pavyzdžius, trumpai papasakoti metaforų atsiradimo istorijas?

– Socialinių tinklų filtrai, „Pantone“ metų spalvos, šriftų mados ir pan. Ar atsižvelgi į tai, kas yra populiaru?

– Mada – įdomus reiškinys. Ji stebina, atkreipia dėmesį, tačiau laikina. Kai kuriu plakatą, spalvas derinu tarpusavyje ir į tendencijas neatsižvelgiu. Manau, kad kiekvienas darbas yra savitas ir jam reikalingas asmeniškumas.

Socialinių tinklų filtrai labiau tinkami nuotraukoms, man aktualesni šriftai. Domiuosi naujai kuriamais, bet neapleidžiu ir prieš 100 metų sukurtų šriftų. Man patinka į juos pažiūrėti kitaip – deformuoti, perkurti ar interpretuoti naujai.

Pijaus Burako archyvo nuotr.

ijus sako, kad tiesmukumas, paprastumas, metaforos tiksliausiai apibūdina jo kūrybą, ir priduria, kad svarbią vietą jo gyvenime užima muzika.

– Vienas įsimintinesnių plakatų – „Jūratė“, kurį sukūriau Kovo 8-osios renginiui Palangoje. Piešiau savo paties priešais save iškeltą ranką, ant kurios užsimoviau ilgą moterišką pirštinę. Išėjo aliuzija į gulbę. Tokia neįprasta „Jūratė“ tądien kvietė į renginį palangiškius ir miesto svečius.

Kitas ne mažiau įsimintinas darbas buvo grupės „Garbanotas“ koncerto plakatas. Kurdamas jį nieko kito nesugalvojau, kaip nupiešti iš plaukų susiformavusią g raidę. Šios garbanos spalva atliepia visų šviesiaplaukių grupės vyrukų plaukų spalvą.

– O ką vaizduoji plakate „Sūri ranka“?

– Tai buvo darbas, skirtas grupei „Darbo džiaugsmai“. Jie rengė mažojo turo koncertus Palangoje ir Nidoje. Plakate vaizdavau plaštaką, kurios skonis po maudynių sūrioje jūroje dažnam gali priminti sūdytą žuvį.

– Nuo kokios informacijos apie būsimą renginį atsispiri kūrybai? Ar tai renginio pavadinimas, ar muzikantų įvaizdis, ar dar kas nors?

– Nutinka įvairiai ir atsispiriu skirtingai. Kartais kurdamas plakatą orientuojuosi tik į pavadinimą, bet pasistengiu į jį žiūrėti metaforiškai.

Būna ir atvirkščiai. Į pavadinimą nekreipiu dėmesio, o koncentruojuosi į renginio, spektaklio ar kito įvykio idėją.

– Sprendimas, kaip vizualizuoti plakatą, ateina greitai ar užtrunka?

– Tai įprastas darbas, kuriam reikia skirti laiko. Dažnai tenka laužyti galvą, ką ir kaip noriu vizualiai pasakyti. Vis dėlto pasitaiko ir greitai ateinančių minčių, kurios maloniai, be didesnių vargų įgyvendinamos.

– Ar labai skiriasi, kaip kūrei prieš dešimtmetį ir kuri dabar?

Ilgai teko ieškoti savito braižo?

– Žinoma, skiriasi. Gyveni ir keitiesi, gyveni ir atsiskleidi. Nestoviu vieto je, iš bandau naujas technikas, eksperimentuoju ir ieškau įvairių raiškos būdų, kaip gali atrodyti vaizdas.

Kita vertus, metaforų atžvilgiu niekas nepasikeitė: kaip tada jas kūriau absurdiškas, taip ir dabar tebekuriu.

Vis dėlto neabejoju, kad dar yra kur ieškoti įvairesnių plastikos atlikimo būdų ar savito braižo. Tikriausiai vienas smagesnių momentų kūryboje – ieškoti ir atrasti tai, ko dar nesi atradęs.

KARTAIS KURDAMAS PLAKATĄ ORIENTUOJUOSI TIK Į PAVADINIMĄ, BET PASISTENGIU Į JĮ ŽIŪRĖTI METAFORIŠKAI. BŪNA IR ATVIRKŠČIAI. Į PAVADINIMĄ NEKREIPIU DĖMESIO, O KONCENTRUOJUOSI Į RENGINIO, SPEKTAKLIO AR KITO ĮVYKIO IDĖJĄ.

– Ar visus užsakovo pageidavimus pavyksta lengvai išpildyti? Kaip labiau patinka: ar pačiam viską daryti nuo A iki Z, ar kai kūrybos procesą kontroliuoja užsakovas?

– Visada mieliau yra įgyvendinti savo idėjas, tačiau būna visaip. Neretai, užuot sukūręs vieną plakatą, sukuriu dar ir kitą, užsakovui to nežinant. Dėl to, ką darau, noriu jaustis ramus. Vis dėlto dirbant su užsakovais pavyksta nesusipykti. Arba jie visada geri pasitaiko, arba aš suprantu, ko iš manęs tikisi. Arba abu atvejai.

– O buvo atvejų, kai tavo darbus atmetė? Ką darai su tokiais?

– Būna, kad atmeta. Įprastai atmestus darbus perkuriu iš naujo ir randu kitą jų panaudojimo galimybę. Dėl to ir darbas džiaugiasi, ir aš. Skaitmeniniai kūriniai neužima daug vietos – gal kokį gigabaitą ar du. Pamenu dar studijų laikais Marija Marcelionytė, dabar VDA grafikos katedros vedėja, sakė: „Naudokite savo sukurtus darbus.“ Įstrigo.

– Ar atkreipi dėmesį į afišas, plakatus gatvėse? Dažnai pagalvoji, kad darytum kitaip arba tyliai pakritikuoji?

Kokių trūkumų plakato kompozicijoje dažniausiai įžvelgi?

– Įdomu, kas vyksta, kokie plakatai ar afišos nusako būsimą ar esamą renginį. Vieni darbai būna pagavūs ir taiklūs, prie kurių maga prieiti arčiau ir įsigilinti ne tik į plakato koncepciją, bet ir kokia technika jis atliktas. Kiti būna atlikti šiaip sau. Neskubu spręsti apie kito darbą. Patinka, kai mieste plakatų yra pačių įvairiausių. Manau, kad pagrindinė plakato kompozicijos problema – minties stoka.

ETAFOROS ELGTI KITAIP – Surengei ne vieną savo kūrybos parodą. Kaip manai, plakatas gali, o gal privalo būti laikomas meno kūriniu?

Tavo įsitikinimu, šiam meno žanrui reikalingas didesnis dėmesys?

– Kaip Juozas Galkus yra sakęs: „Plakatas – dailės kūrinys, skirtas ne muziejui, o gatvei.“ Pritariu ir priduriu – tai ir meno kūrinys! Kiek esu aktyvus kurdamas plakatus, pastebiu, kad per dešimt metų situacija Lietuvoje pasikeitė. Atsirado daugiau kuriančių dailininkų, dizainerių, kurie daugiau dėmesio skiria šiam meno žanrui, rengiamos parodos.

– Atrodo, kad tau artima gatvės kultūra. Ką manai apie grafičius mieste? Ar galima įžvelgti sąsajų tarp grafičių ir tavo kūrybos?

– Tryniau asfaltą ir bordiūrus nuo pat mažens. Buvau gatvinis, manau, ir esu. Nenutolau nuo gatvės – gyvenu arti stoties, kur yra visko: romų, įvairiataučių, kirpyklų, veterinarijos vaistinių, kepyklų, barų, Halės turgus, spalvotų namų – vieni atsilupę, kiti restauruojami, treti apipaišyti. Toks stoties rajono veidas man labai patinka. Be to, čia ant gyvenamojo namo sienos yra didelis geltonas grafitis, kurį nupiešė broliai Os Gemeos ir aplink jį įvairiai įkomponuoti vietinių vandalų užrašai. Mano nuomone, grafitis yra reiškinys, kuris turi būti tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Neabejoju – sąryšis yra visur.

– Kuo užsiimi, kai nekuri ar nėra užsakymų? Iš ko semiesi įkvėpimo?

– Jei nieko nekuriu, tiesiog ilsiuosi, skaitau, groju muziką arba užsiimu veikla, kuri leidžia negalvoti apie darbų, užsakymų įgyvendinimą. Esu vienas iš „Kala Sound System“ komandos narių. Tai savadarbė garso sistema, kuri gyvuoja jau virš dešimties metų. Dalyvaujame įvairiuose miesto renginiuose, festivaliuose, organizuojame šokius, įsitraukiame į meninius garso projektus. Muzika padeda atsipalaiduoti, pabėgti ir nutolti nuo rutinos ir darbų. Muzika įkvepia, padeda atrasti, teigiamai nuteikia.

– Kokia tai muzika? Ko dažniausiai klausai?

– Neapsiriboju vienu ar keliais muzikos žanrais – mėgstu įvairovę. Vis dėlto labiausiai patinka bene visi muzikos stiliai, kurie kilo ar buvo paveikti Jamaikos kultūros. Dabar klausau garage, hauso, breiko, jungle, technomuzikos, beiso – kitaip tariant, reivo muzikos.

– Tavo brolis yra vienos žinomos Lietuvoje muzikos grupės narys. Ar jūsų kūrybos keliai kur nors susikerta?

– Labiau sueina, negu susikerta (juokiasi). Paulius – mano vyresnysis broliukas. Kartu praleidžiame nemažai laiko.

Jis yra vienas iš „Ministry of Echology” grupės narių, groja klavišiniais ir yra atsakingas už garso efektus. Aš prisidedu kaip grafikos dizaineris – kuriu plakatus jų koncertams, apipavidalinu albumus ir pan. Mes esame ir „Kala Sound System“ nariai, parenkame muziką diskotekoms. Jis labiau atsakingas už renginio vadybą, aš – vėlgi už vizualiuosius sprendimus.

– Dirbi ir Kirtimų kultūros centre. Ką veikiate ir kuo ši vieta tau patinka?

– Šis centras įsikūręs šalia Vilniaus oro uosto. Jame vyksta labai daug įvairių renginių ir projektų, apimančių ne tik Vilnių, bet ir kitus Lietuvos miestus ar kultūros centrus. Kirtimuose dirbu jau virš dešimties metų. Kuriu plakatus ir visą vaizdinę medžiagą mūsų organizuojamiems renginiams. Čia tikra kultūra – alternatyvi, šiuolaikiška ir įdomi.

– Ar planuoji surengti savo kūrybos parodą? Kur galima pamatyti tavo darbus vienoje vietoje?

– Plakatų parodą planuoju surengti dar šiais metais, lapkritį–gruodį. Vietą ir kitas detales tikslinu. Ketinu eksponuoti apie 60–100 darbų, gal ir daugiau, bijau prisižadėti, kiek.

Eksponuosiu ir tuos darbus, kurie buvo atmesti užsakovų ar dėl tam tikrų priežasčių nebuvo niekur viešinami. Dalį to, ką sukuriu, dedu į puslapį www.pijusburakas.lt ir savo socialinių tinklų paskyrose.

Arūno Baltėno nuotr.

>> AUTOPORTRETAS

ELENA SELENA: SCENOGRAFAI IR KNYGŲ KŪRĖJAI YRA TARSI FOKUS Rašė Greta Sirvidaitė

Elena Selena turi ypatingą talentą – ji kuria nenuspėjamą ir stebuklingą trimatį pasaulį iš popieriaus. Paryžiuje gyvenanti sėkmės lydima jauna menininkė kartu su viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Gallimard Jeunesse“ išleido net tris savo pop-up knygas vaikams: „Jardin bleu“ (liet. „Mėlynasis sodas“), „Jungle“ (liet. „Džiunglės“) ir „Neige“ (liet. „Sniegas“). Verčiant šių knygų puslapius iššoka gerai pažįstami miško gyventojai ir užburiantys peizažai, dažnai įkvėpti lietuviškos gamtos grožio ir nakties gylio. Erdvinių knygų kūrėja neseniai pabaigė scenografijos studijas École nationale supérieure des Arts Décoratifs Paryžiuje ir turi tikslą derinti knygų ir teatro dekoro kūrimą. Apie pirmuosius bandymus ir rudenį pasirodysiančią ketvirtąją erdvinę knygą „Voyage“ (liet. „Kelionė“) ir kalbame su kūrėja E.Selena.

– Neseniai baigei scenografijos studijas. Kodėl jas pasirinkai ir koks buvo tavo baigiamasis darbas?

– Taip, dvejus metus studijavau scenografijos magistrantūroje Paryžiuje. Labai norėjau praplėsti savo, kaip iliustruotojos, veiklą ir integruoti teatrą. Diplominį darbą vainikavo šešėlių teatro spektaklis vaikams, kuriam sukūriau dekoracijas taikydama tą patį erdvinių knygų, arba pop-up, principą. Mano idėja buvo pakviesti vaikus į naktinį pasivaikščiojimą po parką, kurio metu jiems pasakojama istorija, prieš juos atverčiamos erdvinės ažūrinės dekoracijos. Pats dekoracijų stilius išliko gana panašus į tai, ką darau erdvinių knygų formatu, tačiau pradėjau kurti didesniu masteliu.

14 // © 37O

– Kokie buvo patys pirmieji bandymai prisiliesti prie scenografo profesijos?

Gal jau teko dirbti su kokio didesnio projekto kūrybine komanda?

– Pirmaisiais magistrantūros studijų metais dirbau prie partnerystės projekto su Paryžiaus filharmonija. Jie rengė teminius, edukacinius koncertus moksleiviams. Vienam tokiam apie Prometėjo mitą buvau pakviesta sukurti scenografiją ir, padedant filharmonijos technikams, apšvietimą.

Dekoracijas kūriau bendradarbiaudama su prancūzų popieriaus įmone

„Procédés Chenel“, kuri gamina nedegų, būtent scenai tinkamą popierių. Tai ir buvo mano pirmas visiškai savarankiškas prisilietimas prie scenografo profesijos.

– Galbūt pastebėjai pagrindinį skirtumą ir panašumą tarp knygų kūrėjo, iliustruotojo ir scenografo profesijų?

– Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad knygų kūrėjas dirba individualiai, o scenografas – su komanda. Žinoma, knygos kūrimo procese nesu visiškai viena – bendradarbiauju su leidykla, mes diskutuojame, bet vis tiek daugelį sprendimų priimu pati: koks bus knygos formatas, kokia istorija, kokios iliustracijos. Užtat scenografo darbo specifika yra visai kitokia. Jam tenka dirbti su komanda ir visiškai ja pasikliauti. Kitos išeities nelabai ir yra, nes vienas žmogus negali suvaldyti visų didelio projekto procesų.

Kalbant apie panašumus, jų nemažai. Vienas pagrindinių – pop-up knygų ir scenografijos dekoracijų kūrimas iš esmės yra darbas su erdve, persidengiančiais planais, šviesa. Vienu atveju pradžia – tuščias puslapis, kitu – tuščia juoda scenos dėžutė, bet abiem atvejais kūrėjų tikslas yra aprengti, atgaivinti tas erdves. Skiriasi tik mastelis.

– Erdvinės knygos unikalios tuo, kad kuria stebuklo įspūdį. Kaip manai, kas jį kuria teatro scenoje? Ar scenografus galima pavadinti stebukladariais?

– Tiek erdvinėje knygoje, tiek scenografijoje labai svarbus netikėtumo momentas, todėl tiek vieni, tiek kiti menininkai yra tarsi iliuzionistai ar

net fokusininkai. Pavyzdžiui, aš kurdama erdvines knygas siekiu skaitytoją panardinti į tą vietą ar atmosferą, kurią bandau pavaizduoti, kitaip tariant, tapti jos dalimi, nors prieš jų akis yra tiesiog popierius ir dažai. Manau, kad lygiai taip pat ir scenografai tuščioje juodoje erdvėje siekia sukurti iliuzijas, pasakojančias žiūrovui istorijas ir leidžiančias jam nusikelti labai toli.

– Neseniai pasidalijai džiugiomis naujienomis. Rudenį išleisi ketvirtą savo erdvinę knygą – „Voyage“ (liet. „Kelionė“). Kokie išsilankstantys peizažai ir veikėjai slypi jos viduje? Apie ką ji?

– Labai džiaugiuosi, kad ši knyga po dvejų metų intensyvaus darbo pagaliau pasirodys. Jos puslapiuose pasakoju istoriją apie gerves ir jų kelionę. Šie paukščiai man labai patinka, nes jie yra puikus ištikimybės ir lojalumo simbolis. Būtent gervės kiekvienais metais grįžta į tą pačią vietą, kurią paliko, ir – kas labai reta ir nuostabu – sudaro poras visam gyvenimui. Tai mane sužavėjo ir knygos siužetas netruko gimti.

Pagrindinis knygos herojus yra mažas smalsus paukštukas, kuris prašo savo tėvų papasakoti jo atsiradimo ir šeimos istoriją. Gervių pulkai, atėjus rudeniui, pakelia sparnus ir išskrenda žiemoti į šiltus kraštus.

Vieni vaizdai keičia kitus – tai ilga ir graži kelionė. Atėjus pavasariui, gervės parskrenda atgal į savo gimtinę ir ten peri jauniklius. Ir taip kasmet.

Tad tokia ta istorija.

– Taip pat pasidalijai ir savo naujos knygos viršelio nuotrauka. Panašu, kad spalvų intensyvumu ji skirsis nuo ankstesnių tavo knygų. Ar tikrai taip?

– Iš tiesų, spalvų, palyginti su ankstesnėmis mano knygomis, daugiau. Viršelyje dominuoja rausva spalva ir jos nemažai visoje knygoje. Man ta spalva tokia

.

RUGS EJ O 9 - 12

ERDVINIŲ ININKAI švelni, nostalgiška. Ji tinka ir rudeniui, ir pavasariui – tokia apibendrinanti visus metų laikus. Knygos viduje yra ir daug kitų spalvų – tiesiog stengiausi, kad kiekvienas puslapis būtų kaip nauja kelionės dalis, nauja spalvų dermė.

– Kaip gimsta tavo erdvinės knygos?

Iš kokių etapų susideda jų kūrimo procesas?

– Dažnai imti kurti knygą paskatina kažkokia vizija, nuojauta, personažas ar metų laikas. Pats knygos procesas primena dėlionę – knyga tarsi susideda iš atskirų gabaliukų. Pavyzdžiui, kai kūriau savo trečią knygą – „Sniegas“ apie apsnigtame miške paklydusį lapiuką, pradžioje gimė vaizdas, po to – tekstas, o vėliau ir kiti papildantys knygą elementai.

Iš tiesų tas kūrybinis knygų kūrimo procesas ne visada toks sklandus ir aiškus, kokio tikiesi, – dažnai jis netgi chaotiškas. Kai kuriu knygų maketus, visas kambarys būna nusėtas suglamžyto popieriaus rutuliukais. Šiame etape daugiausia ieškau, eksperimentuoju.

Tai man labai svarbu. Kai piešiu iliustracijas, viskas vyksta daug ramiau, meditatyviau – pasineriu į save. Visi etapai yra gana skirtingi.

– Nors gimei ir augai Užupyje, kaip suprantu, daugiausia įkvėpimo kūrybai semiesi ne iš miesto, o iš gamtos. Kokios vietos tau labiausiai patinka?

– Mieste irgi yra įkvėpimo šaltinių, bet jie kitokie. Pavyzdžiui, Paryžiuje, kur šiuo metu gyvenu, įkvėpimo šaltiniai gali būti muziejai ar kažkoks kultūrinis renginys. Tačiau gamta visai kitokius dalykus paliečia. Jautiesi tarsi sugrįžęs prie savo šaknų, prie to, kas esi.

Kai buvau vaikas, vasaromis dažnai važiuodavau į senelio kaimą Ignalinos rajone. Man lig šiol ta vieta yra stebuklinga ir be galo brangi. Ji ir šiek tiek laukinė – retai sutiksi žmonių, todėl galima atsiriboti nuo civilizacijos. Apskri-

tai man labai patinka miškas. Nesvarbu, kur jis yra, bet pasivaikščiojimai po mišką atpalaiduoja, nuramina, įkvepia.

– Ar domiesi kitų erdvinių knygų kūrėjų darbais? Kas juose patinka?

– Daugiausia stebiu, ką sukuria Prancūzijos erdvinių knygų kūrėjai. Pavyzdžiui, Anouck Boisrobert ir Louisas Rigaud, Bernard’as Duisitas, Dominique Ehrhardas. Daugumos jų kūryba labai skiriasi nuo amerikietiškų pop-up knygų savo estetika, paprastumu, rafinuotu stiliumi. Dažnai tos erdvinių knygų sistemos netgi nesudėtingos. Taip pat man labai patinka japonų menininko Katsumi Komagatos darbai.

– Neretai tavo knygų personažus ar scenos dekoracijas supa šešėliai, tamsa. Kodėl dalyje tavo projektų vaizduojama naktis?

– Naktis yra labai svarbus momentas mano kūryboje. Kurdama erdvines knygas turiu tikslą paskatinti vaiką fantazuoti, kad jam pačiam atsirastų kūrybinis impulsas kažką kurti. Manau, kad naktį, kai mums gerai pažįstama aplinka skendi tamsoje, tampame kūrybiškesni – fantazuojame, įsivaizduojame ir girdime dalykus, kurie nebūtinai atitinka realybę.

– Rengi kūrybines dirbtuves vaikams.

Ko pasisemi iš vaikų pati ir ko suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti?

– Kūrybinės dirbtuvės – labai svarbi mano darbo dalis. Man ši veikla labai patinka, nes kaskart būnu nustebinta vaikų kūrybiškumo, jų idėjų naujumo ir originalumo. Gera kurti su jais kartu ir išgirsti nuoširdžią nuomonę apie savo knygas, matyti jų reakcijas. Žinau, kad jei vaikai išplečia akis atvertus knygos puslapį, ta nuostaba – nesuvaidinta ir tikra. Tai man, kaip autorei, didžiausias komplimentas ir dovana.

>> EITI AR NEITI

CIRKAS

Rašė Rasa Morkūnaitė

Menų spaustuvė penkiolika metų organizavo festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“. Per tiek metų festivalis spėjo išaugti savo pavadinimą, kasmet plėtėsi ne tik festivalio programa, bet ir augo dėmesys Lietuvos šiuolaikinio cirko vystymuisi. Šiais metais festivalis keičia savo pavadinimą – nuo šiol vadinsis tarptautinio šiuolaikinio cirko HELIUM vardu ir vyks rugsėjo 7–15 d. Vilniuje.

FESTIVALIS HELIUM: DĖMESYS ŠIUOLAIKINIO CIRKO BALTIJOS ŠALIŲ KŪRĖJAMS ONE HUNDRED AND SEVEN WAYS TO DEAL WITH PRESSURE

Donato Ališausko nuotr.

N

Kanta Company (Lietuva / Suomija / JAV)

„Spaudimas, kad gyvas pasirodymas nebūtų prastesnis nei jo pristatymas internete. Spaudimas nuolat treniruotis, kad išlaikytum gerą fizinę formą. Spaudimas, kad žiūrovai pamatytų geriausią spektaklio versiją. Apie tokį ir panašų spaudimą yra šis šiuolaikinio cirko spektaklis“, – taip savo pasirodymą pristato „Kanta Company“.

loginė, bet ir fizinė jo pusė. Spaudimas cirko treniruotėse vaidina didelį vaidmenį. Pavyzdžiui, raumenų susitraukimai, šilkų sugriebimas sudėtingose pozose ore, cirko įrankių svoris, kūnai, spaudžiantys vienas kitą atliekant įvairius porinės akrobatikos triukus, skrydis, kritimas. Šis spektaklis tyrinėja judėjimą, remiantis spaudimu, ir kaip cirko praktikose menininkai susiduria su psichologiniu ir fiziniu spaudimu.

Psichologinis – atlikti triuką sėkmingai ar pagauti partnerį. Fizinis – suspausti oro akrobatikos įrankį tam, kad nenukristum, ar spausti partnerio rankas, kad iškeltum į viršų ar saugiai nuleistum ant žemės. Tai didžiulė cirko praktikos dalis, kuri labai retai pastebima.

Psichologinis spaudimas stipriai siejamas su stresu, tačiau šiuolaikinio cirko artistams įdomi ne tik psicho-

Rugsėjo 11 d., šeštadienį, 17 val.

Studijoje II, Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6)

Tarptautinė šiuolaikinio cirko kūrėjų komanda „Kanta Company“ reziduoja ir kuria Kaune. Ši kūrėjų komanda šiais metais Menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė“ laimėjo pristačiusi projektą „Pressure“ ir gavo galimybę jį toliau kurti, vystyti bei pristatyti šiuolaikinio cirko festivalio HELIUM metu.

Festivalyje bus pristatomas šio projekto work in progress rezultatas.

Harry Tiits nuotr.

aujų idėjų kupinas festivalis HELIUM pristatys Prancūzijos, Anglijos, Suomijos ir Švedijos šiuolaikinio cirko įkvepiančius ir turiningus pasirodymus bei itin plačiai kvies susipažinti su Baltijos šalių kūrėjų darbais bei jų eskizais, kuriuos festivalio lankytojai galės stebėti nemokamai.

16 //

Keisdamasis festivalis HELIUM savo pagrindinės misijos žinutės nekeičia – ir toliau sieks supažindinti su šiuolaikinio cirko žanru Lietuvos publiką, jį pristatyti kviesdamas į kuo įvairesnius, aukštos kokybės šiuolaikinio cirko pasirodymus, kaip ir kasmet festivalio metu, Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjai ir šiuo žanru besidomintys žmonės turės galimybę dalyvauti festivalio edukacinėje programoje.

THREE SISTERS

Big Wolf Company (Estija)

© 37O

Kokio stiprumo kojos turi būti, kad jomis sulaužytum rąstą? Ko reikia gimdymui lauko viduryje? O ką daryti, jei aplinkui nematyti vyrų ir visa ateitis, kurią regi moteris, tėra darbas, darbas ir dar daugiau darbo, o draugiją palaiko pavydžios, piktos, tačiau be galo mylinčios seserys... Liaudies dainų ir istorijos „Three Sisters“

įkvėptas spektaklis vaizduoja didžias Šiaurės šalių moteris – jų švelnumą, stiprybę, įsitikinimus ir baimes.

Pasirodymas sukurtas pasitelkus oro akrobatiką (naudojant oro jogos hamaką, lanką) ir stovėjimo ant rankų / akrošokio disciplinas, sujungtas su šmaikščiais komedijos elementais, paskanintas socialine kritika ir įspūdingais

šokiais. Ruošdama šią programą, trupė tyrinėjo senas šiaurietiškas tradicijas apie santuoką, moterų vaidmenį namuose, kokia moteris buvo geidžiama senais laikais ir kaip tas požiūris pasikeitė (arba ne) šiais laikais.

Rugsėjo 9 d., ketvirtadienį, 19 val. Menų spaustuvės kieme (Šiltadaržio g. 6)

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis HELIUM vyks rugsėjo 7–15 d. Menų spaustuvės erdvėse, Vilniuje.

Visa festivalio programa: menuspaustuve.lt

HIPPOPOTAMUS

Antrasis jaunos Baltijos šalių trupės „Circus SaboK“ spektaklis tęsia choreografinės porinės akrobatikos ir dinaminės oro akrobatikos derinio tyrinėjimą. 2018 m. pabaigę Stokholmo cirko ir šokio universitetą, Saana Leppänen ir Kertas Ridaste įsipareigojo sukurti ir išvystyti Baltijos šiuolaikinio centro lauką. Nors trupės pasirodymai pasiekiami didesnei auditorijai, atlikėjai nebijo atkreipti dėmesį ir į labiau pažeidžiamas temas, kurios turi įtakos šių dienų žmonėms.

Festivalyje HELIUM Išvysite pirmąjį „Hippopotamus“ pasirodymo eskizą – work in progress darbą.

Nors galima pastebėti progresą, tačiau kaip gyventi, kai tuo pačiu metu blogiausios mūsų versijos nori prisijungti prie šio bendro vakarėlio? Kartais kai kuriuos dalykus yra taip lengva paslėpti kaip begemotą kambaryje.

Rugsėjo 12 d., sekmadienį, 13 val.

Juodojoje salėje, Menų spaustuvėje

Monikos Jasevičiūtės nuotr.

Spektaklio metu du veikėjai veda žiūrovus į emocinę, akrobatiniais elementais papildytą kelionę, kurios metu jie siekia atsikratyti nereikalingo bagažo.

„Circus SaboK“ archyvo nuotr.

Cirkus SaboK (Estija)

UP TO THIS POINT

Taigi cirkas (Lietuva / Latvija)

Šiuolaikinio cirko spektaklis „Up to this point” (liet. – „Iki šiol”) – Konstantino Kosoveco (Lietuva), Elenos Kosovec (Lietuva) ir Aleksejaus Smolovo (Latvija) bendras kūrybinis darbas, kuris prasidėjo dar 2020 m. rugsėjį pirmos kūrybinės rezidencijos, kurią palaikė „NuoraNORD Incubator“ ir „Dūmų fabrikas“, metu, o rezidencijos kūrybos mentoriumi tapo Pau Portabella. Šiame šiuolaikinio cirko spektaklyje kūrėjai nagrinėja sąlyčio taškus tarp trijų cirko artistų kūrybinių praktikų: visi jie ieškojo savo artistinio kelio neįpras-

tomis sąlygomis. Ką jaučia ir kaip keičiasi jų kūnai? Kokią įtaką kūno pasikeitimai daro psichikai ir atvirkščiai, kaip mintys atsispindi kūnuose? Kas įvyksta, kai trys kūrėjai, pripratę eiti savo unikaliais keliais kartu su savo ištikimu rekvizitu, susitinka vienoje kūrybinėje erdvėje?

Medžiagos, esančios aplink mus, kuria erdves, linijas, metaforas, atrodo, gyvena savo gyvenimą ir turi savo valią, nebūtinai paklūsta mums.

Rugsėjo 12 d., sekmadienį, 18 val.

Juodojoje salėje, Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6)

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Pokalbis su urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjais

IŠSIŠOKTI SAVOJ KRŪ Rašė Goda Dapšytė Nuotraukos Vaido Jokubausko

Urbanistinio šokio teatras „Low Air“ šiemet švenčia dešimtmetį. Dar neseniai buvusi jauniausia šokio trupė išaugo, pelnė Vilniaus miesto trupės vardą, įkūrė ir išvystė savo šokio mokyklą, yra laukiama užsienio scenose, pelnė ne vieną apdovanojimą. Urbanistinio šokio profesionaliojoje šokio scenoje Lietuvoje pionieriai, šokėjai ir choreografai Airida Gudaitė (A.G.) ir Laurynas Žakevičius (L.Ž.), 2011 m. pristatę pirmą šokio spektaklį „Feel-Link“, tuomet dviejų žmonių vidinius išgyvenimus scenoje bandė priartinti prie jaunosios kartos šokio vertybių, o dabar pirmąjį savo šokio teatro jubiliejų pasitinka (ne tik) paaugliams skirtu šokio spektakliu „Me Two / Savoj krūvoj“, kurio premjera numatyta rugpjūčio 25–26 d. kultūros komplekso „Sodas 2123“ galerijoje „Atletika“. Gruodį šis spektaklis bus rodomas Kanų šokio festivalyje „Festival de Danse de Cannes“, specialioje, inovatyvius Europos choreografus pristatančioje „Plateforme Studiotrade” festivalio programoje. Apie šį porą metų brandintą kūrinį bei pastarąjį dešimtmetį scenoje ir pasikalbėjome su spektaklio „Me Two / Savoj krūvoj“ choreografe A.Gudaite ir prodiuseriu L.Žakevičiumi. Pasak jau daugiau nei du dešimtmečius ne tik kuriančios, bet ir vaikų bei paauglių pedagogika užsiimančios A.Gudaitės, naujasis spektaklis – tarsi paauglių balsas, kurio taip trūko karantino metu, kai jauno žmogaus problemos pranyko informacijos sraute.

18 // © 37O

– Kodėl jus sudomino paaugliai? Ar tai ilgametės pedagoginės patirties rezultatas, ar yra ir kitų priežasčių?

A.G.: Dirbdamas su jaunimu negali nesidomėti paauglystės laikotarpio aktualijomis. Man įdomi ta kaita žmoguje, pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiųjų pasirinkimus. Panašu, kad kiekviena karta vis drąsesnė, vis atviresnė. Man įdomus tas intensyvumas, savojo autonomiškumo, identiteto paieškos, naivumas, drovumas, tyla, nuoširdumas, drąsa veikti, išreikšti save, savo nuomonę, maištas ir prieštaravimai. Įdomios jų mažos istorijos iš šių dienų mokyklos, pasakojimai apie santykius su draugais ir tėvais, kurie kaip atšvaitas atspindi mūsų visuomenės problemas. Man jaunimas yra ne ateitis, o dabartis, kurią norisi įgalinti veikti, reikšti savo pažiūras jau šiandien. Kartais jaučiu jų pasyvumą, gal dėl baimės ar gėdos klysti, man atrodo, kad paaugliams reikalingas suaugusiųjų palaikymas ir pripažinimas, kad viskas su jais gerai.

L.Ž.: Paauglystės periodas kelia labai daug prisiminimų, nes tuo laikotarpiu visų mūsų gyvenimuose įvyksta itin daug.

Dažnai tai pirmieji eksperimentai, savęs kvestionavimas, autoritetų paieškos. Prisimindamas savo paauglystę suprantu, kad tuo periodu man buvo itin svarbi draugų kompanija – sava krūva. Jų dėka gana stipriai pakoregavau savo pasirinkimus ir žengiau socialiai atsakingesniu ir įdomesniu keliu, pradėjau šokti breiką.

Darbas su šiais paaugliais išskirtinis tuo, kad mes, kaip trupė, norime jiems atskleisti kultūros ir šokio suteikiamų galimybių spektrą. Siekiame tapti tramplinu jų, kaip šokėjų, kelyje. Atėjo laikas svajones ir kalbas paversti darbais. Naujajame spektaklyje kaip „Low Air“ trupės dalį pristatysime dvylika nepaprastų šokėjų. Užaugo nauja karta, ir labai tikimės, kad didžioji jų dalis papildys „Low Air“ trupę, o kartu – ir Lietuvos profesionalių šokėjų gretas. Keturi „Me Two / Savoj krūvoj“ šokėjai jau žengė pirmuosius žingsnius, pasirinkdami šokio studijas Amsterdame ir Vilniuje dar kūrybinio proceso metu.

– Ar gerai suprantu, kad tokiu daugeliui sudėtingu periodu, kaip paauglystė, šokis gali virsti priemone, padedančia susikalbėti?

A.G.: Manau, kad taip. Kuriant spektaklį skleidėsi vis jautresnės istorijos, pasakojimai, kurie labai dažnai nutylimi. Tar-

si visi būtume užprogramuoti tik sėkmės istorijoms. Apskritai, man regis, bendraujant su jaunimu labai trūksta tų nepavykusių gyvenimo istorijų refleksijų, pasakojimų, kaip tai ištverti, kaip gyventi su visomis nepagražintomis emocijomis. Kas mums gali būti ta atrama? Sava aplinka, tėvai, draugai, mėgstama veikla, šokis – ar gali? Tiesa sakant, mano šeimoje, kai augau, daug temų buvo tabu, buvo daug draudimų, ribojimo, nepaaiškinant tiksliai, kodėl, kokie to netinkamo elgesio padariniai. Tada aš bėgau iš namų, stipriai konfliktavau su mama ir šiandien jaučiu to padarinius. Vis dar svajoju apie šiltą ir atvirą ryšį su mama, kartais abejingumą aplinkai jaučiu ir savyje. Nuo paauglystės šokis ir kūnas man buvo ta medija, per kurią galiu kalbėti apie problemas. Ir matau, kad mano aplinkoje esantis jaunimas jaučia ir veikia labai panašiai.

L.Ž.: Taip, šokis tai gali. Žinoma, dažnu atveju išmokti naudotis paveikiomis priemonėmis turi pagelbėti suaugusieji arba draugai. Šokis savaime padeda išsišokti, šiek tiek kontroliuoti emocijas, tačiau, siekiant didesnio poveikio, reikia būti sąmoningam ir matyti poveikio galimybes. Laikas, praleistas kuriant spektaklį, parodė, kiek daug nesusikalbėjimo įvyksta mūsų aplinkoje. Kiek to nesusikalbėjimo kiekvienas iš mūsų nešamės į brandą. Per „Me Two / Savoj krūvoj“ aš analizuoju savo santykį su tėvu ir mama. Net tiesiogiai neprisidėdamas prie spektaklio turinio, atrandu, kaip vėl galvoju, išgyvenu ir sprendžiu. Kiekvienas iš mūsų esame neįkainojami vaikščiojantys patirties, žinių, emocijų ir išgyvenimų archyvai, kurių netvarkant, netvarka tik didėja. Mažiausiai, ką galima šokiu, tai sukratyti viską į fiziškai patogias vietas.

– „Low Air“ šokio mokyklą lanko itin įvairaus amžiaus vaikai ir jaunuoliai.

Kuo gyvena jaunosios kartos Lietuvoje, kas jiems aktualiausia šiuo nuolatinių suvaržymų ir netikrumo laikotarpiu?

A.G.: Ryšys. Su draugu, su artimu, su mokytoju. Pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįsta erdvė, taip pat ir sava erdvė. ,,Sava krūva“, bendraamžiai, buvimas tarp jų ir bendravimas. Karantino atlaisvinimo laikotarpiais (išgyvenome drauge abu karantinus), kai grįždavome į sales drauge šokti, kaupdavosi ašarų gumulas gerklėje iš laimės galėti palaikyti gyvą kontaktą. Tai man priminė mano paauglystės metus, kai dėl šokio ir bendros kūrybos su bendraminčiais galėjau iššokti visą sąstingį, emocinį krūvį, užkritusį per nepritekliaus (tuo metu informacijos trūkumo) laiką, ištisas paras.

L.Ž.: Manau, atkaklumas ir interesas nepakito ir pandemijos laikotarpiu. Nors ir nebesu amžiumi paauglys (mintimis, tiesa, vis dar), jaučiu, kad vienas svarbiausių dalykų yra ryšiai.

Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi

ŪVOJ

Ryšiai su kitais žmonėmis, kuriuos megzdamas ar griaudamas jaunas žmogus pažįsta save, bręsta ir smalsaudamas žengia į brandą.

Atsakyti į šį klausimą mums taip pat padėjo viena šokėjų – Greta Snitkutė, kuri teigia, kad šių dienų jaunimas kiekvieną dieną gyvena vis kažkuo kitu, kad nėra paprasta sudominti paauglį – jam greitai viskas pabosta, jei tai nėra nauja, greita ir patrauklu, todėl jie domisi viskuo po truputį.

Pasak jos, turėdami galimybę lengvai pasiekti informaciją savo telefone, jie domisi viso pasaulio naujienomis, socialinėmis problemomis, jiems svarbu priklausyti bendruomenei, jausti, kad jų nuomonė yra svarbi, o socialiniai tinklai tai leidžia lengvai daryti net ir šiuo, suvaržymų, laikotarpiu. Merginos teigimu, šie neįprasti metai parodė, koks nenustygstantis vietoje ir energingas gali būti jaunas žmogus, jam trūksta „gryno oro“, todėl, vos tik atsiradus šiek tiek laisvės, jis keliauja ieškoti nuotykių, naujų pažinčių ir potyrių.

– Tai, tikriausiai, ilgiausiai kurtas jūsų spektaklis?

A.G.: Kūrybinis procesas vyko dvejus metus. Tačiau su šiuo jaunimu bendravome ir anksčiau. Pedagogės profesija leidžia juos pažinti kiekvieną mielą dieną šokio salėje, o kartais – ir už jos ribų. Prie bendro spektaklio su jaunuoliais dirbti pradėjome dar 2019 m. rudenį, 2020-ųjų žiemą mūsų „sava krūva“ susipažino su režisieriumi Jonu Terteliu, kompozitore Agne Matulevičiūte, scenografais Renata Valčik ir Emiliu Šepučiu bei šviesų dailininku Juliumi Kuršiu. Drauge mes dirbame iki šiol ir tikime, kad premjera įvyks dar šiais metais, žengiant į naujus mokslo metus.

L.Ž.: Išsitęsęs kūrybinis procesas padovanojo spektakliui daug daugiau kontekstų, istorijų, atvirumo ir saugumo, kuriuose atsiskleidė daug daugiau, nei galėjome tikėtis pradžioje. Pagrindinis šio mūsų projekto tikslas – kultūrinė paauglių edukacija per šokio spektaklio kūrimą, todėl laikas kūrybinei komandai buvo labai svarbus. Kūrybinio proceso metu vyko ir kultūrinė, ir asmenybės edukacija, savojo identiteto paieškos. Be to, atsiskleidė daug autentiškų istorijų, kuriose atsispindi paauglių ir suaugusiųjų galios santykis. Tik savoje krūvoje jautiesi saugus kalbėti, su laiku tai ir įvyko. Tikimės, spektaklis paskatins jaunuolių ir suaugusiųjų, nebūtinai tik tėvų, dialogą.

– „Me Two / Savoj krūvoj“ – tik viena iš premjerų, kurias pristatysite „Low Air“ dešimtmečio proga. Kokius dar naujus spektaklius planuojate pristatyti artimiausiu metu?

L.Ž.: Pandemijos laikotarpis padovanojo galimybę pažinti kitų sričių menininkus. Lygiai prieš metus dalyvavome kūrybinėje rezidencijoje Rokiškyje, kurios metu susipažinome su trimis kūrėjais: rokiškiete šokėja Ieva Lapelyte, garsų žonglieriumi Simonu Nekrošiumi ir performansų kūrėja, kompozitore ir kuratore Daina Dieva. Rezidencijos metu labai natūraliai sujungėme savo smalsumą, žaidimą ir atstovaujamas sritis į vieną bendrą kūrybinį procesą. Taip prasidėjo mėlynos banga. Taigi kita iš planuojamų premjeru, kurios labai laukiaKIEKVIENAS IŠ me, – tarpdisciplininis šokio spektaklis „Mėlyna mėlyna“. Tai darbas, atliepianMŪSŲ ESAME tis fizinio kontakto su žmogumi, fizinio NEĮKAINOJAkontakto su daiktais ir pačiu savimi sanMI VAIKŠČIOtykį triukšmo ekosistemoje. Kiek esame laisvi kurti santykį ir pasitikėti tuo, kas JANTYS PAanapus kaukių ir širmų?

TIRTIES, ŽIKita labai laukiama premjera – vieNIŲ, EMOCIno iš „Low Air“ trupės šokėjų MaJŲ IR IŠGYVEriaus Eidrigevičiaus choreografinis deNIMŲ ARCHY- biutas – monospektaklis „Virsmas“.

VAI, KURIŲ Džiaugiamės galėdami ne tik patys NETVARKANT, kurti, bet ir sudaryti sąlygas kitiems šoNETVARKA TIK kėjams atsiskleisti juos prodiusuodami. M.Eidrigevičiaus spektaklis pasaDIDĖJA. MAkos jauno vyro kismo procesą, nagrinės ŽIAUSIAI, KĄ norminį vyriškumą.

GALIMA ŠOKIU, TAI SUKRATYTI VISKĄ Į FIZIŠKAI PATOGIAS VIETAS.

– Dešimt metų šokio teatrui – tikrai nemažai, ypač Lietuvoje. Ar esate ten, kur ir norėjote būti, kai pradėjote? Ar „Feel-Link“ nusakytos jungtys jums vis dar aktualios?

A.G.: Nors po kiekvieno spektaklio ateina suvokimas, ką kitame daryčiau kitaip, vis ta dar neišsipildžiusios pabaigos nostalgija veda su smalsumu ieškoti naujų formų ir jungčių kūryboje, atvi-

rų bendradarbiavimui su šiandienos auditorija. Nuo kūrybos pradžios mums svarbus individo ir visuomenės santykis, socialinės problemos ir temos, išaugusios kultūros ir politikos lauke. Mums įdomios miesto urbanistinės formos švietime, kultūroje, bendruomenių įtraukimas į kultūrinius procesus.

Jaučiuosi stipriai paaugusi kaip savarankiška nepriklausomo šokio kūrėja, bet laisvę dabar jaučiu kaip atsakomybę veikti bendruomeniškiau, atviriau priimant įvairias nuomones.

Jaučiu dėkingumą palaikantiems, drąsinantiems ir kartu esu įkvėpta veikti.

L.Ž.: Koks įdomus klausimas. Atrasti ryšį? Taip, šios jungtys įdomios ir aktualios. Žvelgiant į visus mūsų spektaklius retrospektyviai ryšio paieškas galima būtų net išskirti kaip vieną iš mūsų teatro kūrybinę kryptį identifikuojančių bruožų. „Feel-Link“ ir šiandien yra mums artimas. Teatrui švenčiant dešimtmetį, „LOW AIR 10 FEST“ metu šį spektaklį rodysime 100-ąjį kartą. Tam pasirinkome simbolinę datą – 2021 m. spalio 21 d., nes lygiai prieš dešimt metų, 2011-aisiais, tą dieną ir įvyko „Feel Link“ premjera, nuo kurios prasidėjo „Low Air“ dueto šokio kelionė. Iš šio dueto išaugo profesionalų ir entuziastų šokio bendruomenė.

– Kokie „Low Air“ kito dešimtmečio tikslai?

A.G.: Toliau kurti ir kviesti tai daryti kitus, per šokį ugdyti ir palaikyti ne tik talentingus jaunuolius, bet ir socialinės atskirties grupes, trinti amžiaus, tautybės, lyties ribas.

Per kūrybą, šokio spektaklius, šokio pamokas, keliones po regionus kviesti pokalbio, diskusijos, kritiškai mąstyti ne tik šokančius, bet ir skirtingų pažiūrų, socialinio statuso žmones. Na, ir svetur išvykus sau palinkėčiau dar drąsiau leistis į atvirą dialogą ir kultūrinius mainus, bendradarbiaujant su meno kūrėjais rezidencijose, kūrybos ir edukacijos projektuose, stiprinti savo kultūrinę tapatybę.

L.Ž.: Gyvenimas – Lietuvoje, o dalis kūrybos – bendradarbiavimas su užsienio scenos meno organizacijomis ir platformomis. Pandemijos laikotarpiu labai daug ryšių mezgėme su užsienio teatrais, choreografais, prodiuseriais. Tad toliau tęsime įsitinklinimą Europoje, jau ir patys prisidedame prie tokių tinklų formavimo ir sklaidos. Be to, toliau sieksime įsteigti fizinio šokio centrą, kuris būtų prieinamas ne tik šokėjui, bet kiekvienam, nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės, tapatybės ar kitų įsitikinimų, žmogui.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

kias kaip „Black Lives Matter“ ir protestus prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje.

TAI NE TAVO SAPNAS Repertuarą sekite www.dance.lt

Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ lietuviškoje programoje buvo gausu karantino metu gimusių ar jo įkvėptų jaunųjų kūrėjų darbų. Vienas tokių – tarp Belgijos ir Lietuvos gyvenančios ir kuriančios choreografės Vilmos Pitrinaitės monospektaklis „Tai ne tavo sapnas“.

Nepriklausomos šokio trupės „We cie“, kuri Lietuvoje vadinasi „Šokančio ruo-

nio kompanija“ įkūrėja ir meno vadovė V.Pitrinaitė spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ kūrė karantino metu, saviizoliacijoje, ir pirmiausia pristatė videoformatu. Dabar gyvai, priešais publiką, atliekamas monospektaklis įgavo naujų spalvų ir temų. Kūrėja teigia spektaklyje besigilinanti į maištininkės figūros interpretacijas ir siekianti perteikti prieštaravimo ir pasipriešinimo varomosiose jėgose slypinčią teigiamą kūrybi-

nę energiją. Tam ji pasitelkia repo atlikėjos įvaizdį ir pastarųjų poros metų politinių (ir ne tik) aktualijų atgarsius.

Scenoje V.Pitrinaitė gyvai jungia ne tik garso efektų pedalu įrašomus garsus ir tekstus, bet ir pasaulio aktualijas, to-

Pradėjusi nuo savo kambario ir jo ribų tyrinėjimo choreografė pereina prie teksto ir judesio junginių, vėliau – jų dekonstrukcijos. Jungdama „ką matau, tą apdainuoju“ principu konstruojamą ir repo stiliumi atliekamą tekstą su paprastomis judesio frazėmis, ji tarytum dekonstruoja ir vieno, ir kito atsiradimą. Tačiau čia pat tyrimas nutrūksta be išvadų ir prasideda nauja – maišto – tema, kuri taip aiškiau ir neapibendrinama. Kūryboje laisve ir atvirumu besiremiančios V.Pitrinaitės choreografiniams kūriniams būdingas ir šioks toks atsainumas, kuris šį kartą atsispindi ir spektaklio struktūroje, ir turinyje.

Tyrinėdama maišto temą V.Pitrinaitė savo spektaklyje, regis, iki galo persiima maišto dvasia ir ima priešintis viskam, taip pat ir spektaklio struktūros bei dramaturgijos vystymo dėsniams, loginiams ryšiams tarp pateikiamų asociacijų, motyvuotoms sąsajoms. Atlikėja, prabildama vis kitu balsu (ar judesiu), scenoje kuria savotišką daugiabalsę sutartinę, kuriai vis dėlto trūksta dermės. Nors V.Pitrinaitė geba bent dalį auditorijos pavergti tiesiog asmenine energija, šį kartą padrikų idėjų chaosui nustelbti vien jos, deja, neužteko.

Rekomenduojama kovojantiems prieš viską.

Nerekomenduojama mėgstantiems rišlumą.

DELČIA

ŽIŪRĖKITE KINO TEATRE „NAGLIS“, PALANGOJE Repertuarą sekite www.kjt.lt

Sakoma, kad mėnulio delčia – tai vidinio ir išorinio apsivalymo, atleidimo metas, kai visai gerai atsikratyti to, kas svetima, nenaudinga, nereikalinga.

Gal todėl spektaklis pradedamas siūlymu paleisti. Paleisti viską, kas slegia, kelia nerimą, viską, ką galima palikti už kino teatro durų. Kitaip tikriausiai ir nepavyktų leistis į šį jaunųjų aktorių siūlomą šiek tiek siurrealistinį žaidimą. O leistis visai verta.

20 // © 37O

Interaktyvaus spektaklio „Delčia“ kūrėjai susirinkusiems žiūrovams siūlo tapti bendro veiksmo dalyviais ir, pasivaišinus Beno Barmeno siūlomais gėrimais, leistis į kelionę po seno kino teatro užkaborius, kuriuose gyvena ir veikia netikėčiausi personažai. Tiesa, ne visiems žiūrovams tenka ta pati kelionė ir ne tos pačios pažintys, tad, pasak spektaklio kūrėjų, į šį nuotykį galima leistis mažiausiai tris kartus, o jei atėjote su kompanija, galite pasisemti ir skirtingų įspūdžių. Įvairiose „Naglio“ kertelėse

galima sutikti vyriškumo ir moteriškumo guru ir išklausyti jų pamokymų, išsiburti, pasimokyti tango pagrindų, pasivaišinti žolelių arbata, stebėti netikėtus epizodus iš itin savotiško vesterno, išmėginti save karaokės vakarėlyje ar melžiant karvę, kepti zefyriukus ant laužo besiklausant baisios istorijos ir patirti nemažai kitų netikėtumų, regis, tarpusavyje visiškai nesusijusių nuotykių.

Praėjusiais metais tarp karantinų gimęs spektaklis kurtas pačių aktorių ir kuratorių komandos, kurią sudarė prancūzų režisierius Jeanas-Cyrilis Vadi, kino ir teatro kūrėjas Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė ir teatrologas, dramaturgas Andrius Jevsejevas. Aktorių saviizoliacijos metu pradėtas kurti pasirodymas, pasak jo aprašymų, konstruotas atsispiriant nuo Černobylio katastrofos, tačiau šiuo metu pristatomoje versijoje šias sąsajas įžvelgti gana sunku. Ryškesniu jungiamuoju ryšiu tarp scenų ir pasakojimų čia tampa graikų mitai, o šios temos apogėjumi – Laimos Akstinaitės monoscena, kurios metu ji nonsenso kalba pasakoja Prometėjo ir Pandoros mitus. Tai bene labiausiai aktoriniu meistriškumu išsiskirianti šio interaktyvaus spektaklio scena, ne tik priverčianti žiūrovus leipti juokais, bet

ir atskleidžianti dar nematytas šios aktorės talento savybes.

Nors atsekti bendresnį pasakojimą, spektaklio temą ar eigos logiką „Delčioje“ sunkoka, tačiau visa tai užgožia begalinė Klaipėdos jaunimo teatro aktorių energija ir geranoriškumas, įsitraukimas ir atida kiekvienam šio vakarėlio žiūrovui / dalyviui, priverčianti įsitraukti ir pasinerti į siurrealistinį vyksmą. „Delčioje“ visiškai tarpusavyje nepažįstamų žmonių grupė galiausiai gali pasijusti tarsi biuro vakarėlyje. Tokia tad ši vasarinė teatrinė pramoga.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Geriausias teatrinis vakarėlis šią vasarą vyksta Palangoje. Jį rengia Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, įsikūrę Palangoje, šiuo metu neveikiančiame legendiniame kino teatre „Naglis“. Kodinis šio vakarėlio / potyrio / pasirodymo pavadinimas – „Delčia“.

Rekomenduojama linkusiems leistis į nuotykius ir / ar nuobodžiaujantiems poilsiautojams.

Nerekomenduojama visada į viską žvelgiantiems rimtai ir kankinamiems socialinės fobijos.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

IYE SVEIKI GYVI

AURELIJUS UŽAMECKIS SIGNALS

Vilnius Favela

CRRNT Records

MĖNESIO ALBUMAI

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Beveik prieš trejetą metų pasirodęs IYE debiutinis albumas keistai tiksliu pavadinimu „Ajaiai“ atrodė lyg galintis sudrumsti vandenį, krestelėti žemę ir sukelti jei ne viesulą, tai bent jau stipresnį vėją šalies hiphopo scenoje. Deja, to padaryti nepavyko – IYE vis tiek išlieka avangardas, fenomenas, enigma. „Sveiki gyvi“ tokį įspūdį tik dar labiau patvirtina: pirmąkart perklausius viskas skamba dar fragmentiškiau, dar labiau aplamai, dar nepaklusniau, lyg iš bjauriojo ančiuko IYE nusprendė išaugti ne į žavingą gulbę, o į dantytą pterodaktilį.

Ir galiu pasakyti tą patį, ką jau sakiau apie pirmąjį darbą: tai nepasiklausymo muzika. Iš esmės eksperimentas po eksperimento – tai dėliojami „Sveiki gyvi“ kūriniai, soundcloud rap mada trunkantys nuo keliasdešimties sekundžių iki daugiausia trijų minučių su trupučiuku, tačiau šie neva ilgieji kūriniai jau ima skambėti kaip hiphopo epopėjos. Ir nors klausytis tokio muzikinio žaidimo yra neabejotinai įdomu, klausimas kyla, ar publika supras IYE kreizavojimus ir priims jo bandymus atvira širdimi. Juk klausytis vis dėlto nepatogu, draivas keistas, tekstų lengvai nesurimuosi, o melodijų nepaniūniuosi. Todėl hiphopo scenoje jis skamba vienišai, lyg koks jaunas Don Kichotas, bandantis ne tik kovoti su vėjo malūnais, bet ir jiems kažką įkalti į galvą. O gal aš klystu, ir vis dėlto vienas lauke – irgi karys. Jei jūs nebijote nepatogios muzikos ir norite ko nors aštresnio, kartesnio, o ne hiphopinės „Vegetos“, tuomet pabandykite IYE. Galite negrįžti nei sveiki, nei gyvi, bet čia jau jūsų pasirinkimas.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“) 76

100

Reikėtų pradėti nuo to, kad, jei norite klasikinio džiazo, tiesiog net nesilieskite prie šio darbo. Improvizacijomis paremtas, džiazo barais niekaip nedvelkiantis ir, nuoširdžiai tariant, jokio jaukumo nesukuriantis albumas siekia visiškai kitokių tikslų. Nežinau, ar čia įrašymo sąlygos, nes darbas įrašytas vandens bokšte Kopenhagoje, ar pats instrumentas, ar galų gale pasirinktas būdas atsiskleisti yra kaltas, bet „Signals“ dvelkia šalčiu, gūdumu ir migla.

Tiesą sakant, jis labai tiktų, pvz., filmo „Lighthouse“ garso takeliui, todėl, jeigu tas filmas jums krito į akį, šis LP garantuotai gali kristi į ausį. Be skrupulų reverbindamas, naudodamas instrumentą ne melodijoms atlikti, o garsui įprasminti, tiesiog kurdamas atmosferą, o ne naratyvą, A.Užameckis paverčia kontrabosą savotišku orkestru, kuriame jis skamba ir kaip pučiamasis, ir kaip perkusija, na, ir aišku, kaip styginis. Todėl iš pirmo žvilgsnio kuklus darbas virsta pilnais plaučiais pajūrio orą įkvepiančiu opusu, kurio tikrai nepavadinsi nei lietuviškai kukliu, nei tautiškai taupiu. Nepaisant viso šio eksperimentavimo, albumas yra labai vientisas, tinkamas klausyti nuo pradžios iki pabaigos, nes jau nuo pirmų natų jame pasiklysti, lyg būtum atsidūręs pajūryje pakilusiame rūke. Tačiau šis buvimas nei gąsdina, nei erzina, nes muzika tave užtikrintai valdo, lyg savo stryku reguliuodama, kur toliau. O toliau belieka linkėti, kad tokios muzikos reikėtų vis labiau, kad ji skambėtų kuo plačiau ir kad šis albumas įkvėptų dar didesniems eksperimentams.

(„Bandcamp“) 89

AMBULANCE ON FIRE AMBULANCE ON FIRE

MINDAUGAS STUMBRAS INSPIRATIONS

FSS Recordings

RITA MAČILIŪNAITĖ TRIAL VERSION Self-released

22 //

Iki šiol R.Mačiliūnaitė buvo daugiau žinoma teatro pasaulio žmonėms: jos statusą įrodo keturi Auksiniai scenos kryžiai, įspūdingas CV ir tiek eksperimentiniai, tiek įprastesni projektai, kuriuose kūrėja dalyvavo. Kiek suprantu, „Trial Version“ yra bandymas išeiti iš komforto zonos, saugios scenos dėžutės, ir pažiūrėti, kas dedasi lauke, už lango, perlipus saugių namų slenkstį. O lauke – baugu, šiurpu ir nerimastinga. Būtent tokių asociacijų kyla klausant šio eksperimentinės-atmosferinės elektronikos albumo, kuris (tai galiu pasakyti iš karto) prie nieko netiks. „Trial Version“ reikia vartoti vieną, nes albumas persmelktas nervingumo, aštrumo, nepatogumo, lyg kur skubėtų, lyg kur nespėtų, lyg dėl kažko nuolatos jaudintųsi. Vienu žodžiu, pailsėti su puodeliu arbatos nepavyks, gal geriau iškart šauti espreso ir prisijungti prie bendros hustle and bustle atmosferos. Ir nors „Trial Version“ nepaprasta klausytis, jeigu visi taip nervintų ir kirbintų, Lietuvos elektronikos scena išsyk taptų žymiai šviežesnė, drąsesnė ir intelektualesnė. Nepaisant visų aštrių kampų, tai labai inovatyvus, įvairiapusiškai įdomus, kaskart skirtingas darbas, kurį sėkmingai jungia jau mano minėta nerimastingumo tema. Paklausykite jo kuo greičiau, net jei iš pradžių baugins kompozitorės statusas, net jei atrodys, kad čia kažkaip akademiška, net jei galvojate, kad čia per rimta, o pats esate per durnas. Jeigu ieškote elektronikoje daugiau nei tiesiog gero laiko pasileisti plaukus ir patrypti vietoje, išbandykite. Aš išbandžiau ir užtikrintai galiu pasakyti, kad šis kūrėjos bandymas daugiau nei pavyko.

Ar kada nors susimąstėte, kaip galėtų skambėti košmaras, kokie garsai jį lydėtų ar kokia muzika jam tiktų? Galite neatsakyti, nes atsakymą, manau, jau patys galite atspėti, – taip, kaip skamba dviejų kompozitorių Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės debiutinis EP, kuriam (kaip ir duetui) buvo parinktas irgi puikiai košmarišką atmosferą atspindintis pavadinimas „Deganti greitūškė“. „Ambulance On Fire“ yra keturi kūriniai ir tai, tiesą sakant, yra daugiausia, ką galiu pasakyti apie muzikinę mini albumo pusę. Visa kita sudaro grėsminga atmosfera, nuspalvinta apokaliptinių nuojautų ir nuolatinės grėsmės, kad kažkas negero tuoj pat atsitiks.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet dueto eksperimentinė elektronika yra daugiau nei muzika, tai garso takelis karščiuojančiai sąmonei, pilnai miesto demonų, čaižių garsų ir pamėkliškų vaizdinių. Keista? Tikrai taip, tačiau nuo pat pirmų fleitos garsų „Ambulance On Fire“ įtraukia taip, kad nei karšta saulė, nei vasariški pasipliuškenimai, nei geri vaibai jau neberūpi. Kūrėjos sugeba prikaustyti tave prie ausinių taip, kad jautiesi klausantis muzikos ne iš kokios legalios platformos, bet iš pačių darkneto glūdumų ir supranti, kad, viską išklausęs, jau nebebūsi toks pat. Visa ši ir kerinti, ir žemę iš po kojų išmušanti patirtis palieka įspūdį, kad mes kažko tokio kaip „Ambulance On Fire“ labai laukėme, nors gal net patys to nežinojome. Rekomenduoju visiems ir ypač tiems, kuriems viskas yra ir bus gerai. Nebebus.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“) 92

Self-released

Gitaristo M.Stumbro antrasis solinis darbas „Inspirations“ – lyg aksomas ramesnės muzikos pasiilgusiai ausiai. Su talentingu kolektyvu įrašytas albumas dvelkia solidumu, ramybe, klase ir net tam tikru aukštuomeniškumu, kai gali save įsivaizduoti tokios muzikos klausantis vilkėdamas solidžiu kostiumu, prie taurės gero vyno / viskio / bet ko, kas jums patinka, tik būtinai gero, šalia gulint klasikiniam romanui ar sėdint su kompanija tokio pat rafinuoto skonio draugų. Vis dėlto tai tikrai nereiškia, kad M.Stumbras kuria snobams, kuriems įvaizdis yra viskas.

Jokiu būdu, nes „Inspirations“ palieka ir didelio muzikinio turtingumo įspūdį. Derindamas tiek lietuviškus, tiek skandinaviškus motyvus, neduodamas sau soluoti, o kaip tik kurdamas grupės efektą, kūrėjas sugeba lengvai užkabinti, lengvai glostyti, lengvai įvesti į malonaus klausymo būseną, todėl kartais jau net nepastebi, ar čia vieną kūrinį klausei, o gal albumas jau sukasi kurį laiką. Be to, smagu, kad nepataikaujama tradicionalistams – daugiau su jais žaidžiama, vis pasiūlant ką nors aštresnio tarp ausį glostančių sąskambių. Tai džiazas su istorija, džiazas su skoniu, bet ir su pretenzija, kuriame paliekama laisvė ir pačiam pareikšti savo nuomonę, ir išklausyti kito. Tokiame džiaze nereikia skubėti, įrodinėti, pirmauti, užtenka tiesiog plaukti. Prisipažįstu, malonu klausyti tokio aristokratiško darbo, puikiai tinkančio ilgiems nostalgiškiems vakarams. Jei atsibodo bėgti, lėkti ir rėkti, pasimėgaukite.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

100

© 37O

80

(„Bandcamp“, „Pakartot“, „Youtube“) 90

0°

kisielius

100

100

70

kefyras

100

absentas

100

spiritas

NAUJOS KNYGOS Tomas Vaiseta CH.

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su velniu.

Romain Gary AITVARAI

Pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras.

Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“. Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas.

Gabriela Garcia

APIE MOTERIS IR DRUSKĄ Nuo XIX a. cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.

Iš anglų k. vertė Jovita Groblytė-Hazarika.

Kate Elizabeth Russell TAMSI VANESA

Vanesai trisdešimt dveji, bet į pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu. Jau kelios dienos ji galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie mokytojui Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jų dviejų įvyko. Pripažinti, kad Streinas priekabiavo, reikštų išduoti jo pasitikėjimą ir tikėjimą ja. Jis jos neprievartavo. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip... „Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančios saviapgaulės gelmes.

Iš anglų k. vertė Eglė Naujokaitytė.

J. M. Coetzee

BARBARŲ BELAUKIANT Romano pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai.

Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Šis graužiamas sąžinės paprastas žmogus, tolimais laikais gyvenęs nežinomoje šalyje, tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.

Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.

Françoise Sagan

NEBAIGTAS ROMANAS Paskutinis rašytojos kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties.

Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F.Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė.

www.baltoslankos.lt