370 Nr 107

2021 spalis #107

TĖKMĖJE SU MUZIKA IR „KEYMONO“ MONIKA DIRSYTĖ: BŪTI ATVIRAM YRA DAUG SUNKIAU, NEGU NUSIRENGTI NUOGAI VISKAS ČIA APIE MANE MENAS PRO AŠARAS

Monikos Penkutės nuotr.

NAMAI MAGNETINĖSE JUOSTOSE

Grupė „Keymono“

#107 MENAS PRO AŠARAS

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

freepik.com iliustracija

NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ GRETA SIRVIDAITĖ KOJŲ NEAPŠILUSI NAUJOKĖ DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

A

r žinojote, kad pasaulyje egzistuoja toks dalykas kaip kriptomenas? Tiesą sakant, mikroschemos svilti galvoje ima jau skaitant straipsnius apie kriptovaliutas, o kriptomenas yra šis bei tas sudėtingesnio.

„Kryptos“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „paslėptas“, „slaptas“. Taigi peršasi išvada, kad kriptomenas yra paslėptas menas, jeigu kalbėtume tik apie semantiką.

Iš tiesų kriptomenas yra glaudžiai susijęs su kriptovaliutomis (pavyzdžiui, bitkoinais) ir terminu „blokų grandinė“ (angl. blockhain). Trumpai tariant, kriptomenas yra skaitmeninis meno kūrinys, susietas su NFT (nonfungible tokens, liet. – nepakeičiami žetonai). NFT yra tarsi sertifikatas, patvirtinantis, kad vienas ar kitas skaitmeninis daiktas priklauso konkrečiai jums. Įdomu tai, kad mes jau turime ir šio meno atstovų – Švedijoje gyvena ir kriptomeną kuria dr. Vygandas Šimbelis, kurio pseudonimas Das Vegas. Deja, kol kas jo dar nepakalbinome, tačiau pažadame tai padaryti artimiausioje ateityje.

Kitaip tariant, tai menas pro ašaras, perfrazuojant seną gerą posakį apie juoką. Mes, lietuviai, mėgstame paverkti (dažnai ir dėl visko), tad ši neįprasta tapybos technika mums labai artima. Net truputį gaila, kad šią įdomią techniką išrado ne lietuvis, o argentinietis.

Viršelyje – grupė „Keymono“, Monikos Penkutės nuotr.

Ką įdomesnio esame sugalvoję mes, lietuviai? Būtume labai dėkingi, jeigu suteiktumėte mums informacijos apie neįtikėtinas kūrinių atlikimo technikas sumaniusius tautiečius. O kol kas pristatome šio numerio herojus.

Visiškas atvirumas – kertinis performansų kūrėjos Monikos Dirsytės kūrybos bruožas. Jis paviršutiniškumo pertekusiame pasaulyje tampa galingu ginklu, teigia menininkė ir priduria, kad laikai, kai performanse buvo naudojami užtaisyti tikri ginklai, jau – praeityje. „Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi. Juolab kad pats performansas kinta ir nėra toks, koks buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai jis atsirado ir suklestėjo“, – sako ji.

Kodėl apie šį meną prakalbome? Ogi todėl, kad neseniai pasaulį apskriejo žinutė apie Argentinos menininką Leandro Granato, kuris tiesiogine prasme susprogdino penkis savo darbus, taip paversdamas juos kriptomenu.

Grupės „Keymono“ nariai Daiva Starinskaitė ir Alvydas Mačiulskas, kalbėdami su mūsų bendraautore Toma Vidugiryte, pasidžiaugė, kad kurdami naują albumą iš naujo atrado lietuvių kalbą ir unikalias tradicijas. „Kai pamatai pasaulio dydį, tada galvoji – o kas aš? Jeigu bandysiu būti kaip pasaulis, paskęsiu visai. Tada, nori ar nenori, tyrinėji save, bandai suprasti, ieškai unikalumo ir pradedi jį vertinti“, – sako A.Mačiulskas.

Akimirkas, kaip renka drobių liekanas, menininkas įamžino ir kiekvienam pirkėjui, skaitmeninėje erdvėje įsigijusiam jo darbą, perduoda kaip patikimą fizinio meno kūrinio sunaikinimo įrodymą.

Šiame numeryje aptariame ne tik naujausius muzikos albumus, knygas ir spektaklius, bet ir filmus, taip pat pristatome naujausias parodas. Gero skaitymo ir iki susitikimo lapkritį!

Toje žinutėje sudomino ne pats sprogdinimo faktas.

Ir net ne drobės virsmas kriptomenu, o pati kūrinio atlikimo technika. Pasirodo, L.Granato tapo neįprastai – jis pro nosį įtraukia dažus ir purškia juos ant drobės per ašarų latakus.

Jūsų „370“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #107, spalis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

– Lietuvoje nėra daug menininkų, kuriančių performansus.

Esi bene geriausiai žinoma jaunosios kartos kūrėja. Kokiomis aplinkybėmis supratai, kad ši meno išraiškos forma tau yra tinkamiausia?

– Sutinku, kad performanso menininkų Lietuvoje nedaug. Šią meno rūšį pasirinkau visiškai atsitiktinai. Baigiau skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjau kūrybinį kelią nuo instaliacijų, tačiau galvoje vis sukosi mintys, kad man kažko trūksta. Visai netikėtai atradau performansą. Per jį galiu daugiau pasakyti, nei būčiau galėjusi kurdama skulptūras.

MONIKA DIRSYTĖ: BŪTI ATVIRAM YRA DAUG SUNKIAU, NEGU NUSIRENGTI NUOGAI

– Istorijoje buvo pačių įvairiausių performansų – netgi tokių, kai menininkas rizikavo savo sveikata ar gyvybe.

Ar šiandien performanso kūrėjas vis dar bando šokiruoti žiūrovą?

– Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praei­ties dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi. Juolab kad pats performansas kinta ir nėra toks, koks buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai jis atsirado ir suklestėjo. Taip, tuo metu performansas buvo kaip protestas prieš nusistovėjusias meno normas, vertybes. Nesistengiu žiūrovo šokiruoti vien dėl šokiravimo. Be to, kartoti tai, kas jau buvo padaryta anksčiau, nematau prasmės. Jei aš nusirengsiu ar pasibučiuosiu su kažkuo viešoje vietoje, bus labai banalu, neaktualu ir nieko naujo. Šiandien svarbiau yra atkreipti dėmesį į transliuojamą žinutę, o kaip geriau ar efektingiau tai padaryti, manau, yra daug įvairiausių būdų. Nenoriu griebtis lengviausio, kad paliesčiau žiūrovo sąmoningumą.

– Tavo performansai labai vizualūs, o kai kurie galbūt teatrališki. Kiek yra vaidybos, režisūros, kitaip tariant, teatro tavo performansuose?

– Vienintelis ginklas, kurį naudoju ir kuris labiausiai veikia žiūrovą, – visiškas atvirumas. Būti atviram yra daug sunkiau, negu nusirengti nuogai. Dėl to teatro mano performansuose nėra ir negali būti. Vizualumas, estetika man visada buvo svarbu ir neatsiejama nuo kūrybos. Dėl to sutinku, kad mano performansų apipavidalinimas dažnai atrodo teatrališkai. Man patinka jungti kontrastuojančius elementus, todėl galbūt jie taip atrodo. Kalbant apie režisūrą, žinoma, visada turiu kažkokią schemą, ką ketinu daryti. Tačiau niekuomet nuo A iki Ž nežinau, kas vyks kiekvieną performanso minutę.

Neriu į vandenį nenutuokdama, kaip jame reikės plaukti.

– Kartais kuri ne viena. Jei neklystu, beveik visada, rengdama performansą su didesniu būriu žmonių, padėti jį atlikti dažniausiai pasikvieti moteris. Ar tavo menas labiau ir skirtas joms?

– Šiuolaikinė moteris yra feministė, todėl neišvengiamai ir aš kažkiek tokia esu. Tačiau mano menas neturi lyties. Jis neskirtas tik vyrams arba tik moterims. Taip, aš kartais dirbu su moterimis ir buvo vienas performansas „Kompleksas“ moters tema, tačiau toliau jos nebetęsiau, nes mane domina ir daug kitų temų. Iš tiesų geriausiai jaučiuosi, kai dirbu viena, nes žinau, kad padarysiu taip, kaip matau ir noriu.

Labai retai dirbu su kitais žmonėmis – tai daug didesnė atsakomybė. Reikia nepamiršti, kad ne teatrą, o performansą kuriame, kur yra visokių rizikų. Be to, labai sudėtinga rasti formą, kuri tiktų įtraukti į performansą daugiau žmonių.

– Ar kada turėjai idėjų, kurių atsisakei, nes jas buvo sunku įgyvendinti dėl tam tikrų techninių ar kitų priežasčių?

– Dažnai tenka susidurti su įvairiais iššūkiais kuriant performansą. Vienas pagrindinių turbūt susijęs su finansais.

Kita vertus, jei turi idėją, kurią nori įgyvendinti, negali nurimti ir ieškai būdų, kaip tai padaryti. Net ir su mažesnėmis sąnaudomis gali pasiekti tą patį rezultatą – viskas priklauso nuo menininko kūrybingumo. Kiti aspektai, kaip netinkama vieta ar techninės kliūtys, gali netgi sužlugdyti performansą. Mano kūrybiniame gyvenime buvo tokių nesėkmių.

© 37O

Visiškas atvirumas – kertinis performansų kūrėjos Monikos Dirsytės kūrybos bruožas. Jis paviršutiniškumo pertekusiame pasaulyje tampa galingu ginklu, įsitikinusi menininkė ir priduria, kad laikai, kai performanse buvo naudojami užtaisyti tikri ginklai, jau – praeityje. Monika neseniai baigė dvi savaites trukusį ir daugiausia fizinių ir psichologinių iššūkių kėlusį performansą per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Apie jį, kūrybą ir žiūrovų reakcijas, kurių nesitikėjo pati menininkė, atvirai ir pasikalbėjome.

Irmanto Sauliaus nuotr.

4 //

Rašė Greta Sirvidaitė

– Daugelis aktorių sako, kad dar kurį laiką po spektaklio jiems sunku išeiti iš vaidmens. Ar su tuo susiduri ir tu po performanso?

– Turiu vieną taisyklę, kurios laikausi kūryboje, – įšokti į šaltą vandenį, nerti giliai ir nepamiršti išnirti į paviršių. Prieš kiekvieną „įšokimą į šaltą vandenį“, reikia pasiruošti. Pavyzdžiui, prieš „Pan/demos“ būtina pasportuoti, sušildyti kūną. Beje, neseniai per festivalį „Loftas Fest“ šį performansą teko atlikti, prieš tai kito performanso metu kelias valandas nejudant išgulėjus šaltame vandenyje.

Buvo be galo sunku, nes kūnas buvo nevikrus, sustingęs. Išeiti iš vaidmens arba, kaip aš sakau, išnirti į paviršių – lengviau. Paprasčiausiai dėl to, kad netu-

riu laiko po performanso užsibūti kažkokiose būsenose.

Turiu mažą vaiką, kasdien sukuosi ir sprendžiu buitinius reikalus, todėl tai būtų per didelė prabanga.

rome, papasakojo kitiems ir žmonės ėmė plūsti prie instaliacijos.

– Turbūt neišvengiamas klausimas – ar pandemija kaip nors paveikė tavo kūrybą?

– Žinoma, paveikė. Buvome priverstinėje izoliacijoje nuo išorinio pasaulio ir tai galbūt paskatino daugiau pasinerti į savo vidinį pasaulį. Žvelgiu į šią situaciją filosofiškai, ir man, tiesą pasakius, labai patiko karantino laikotarpis. Turėjau daug laiko skaityti, mąstyti, apgalvoti, ką toliau noriu daryti. Pasaulis labai pasikeitė atsiradus virusui, o menininkai, savo ruožtu, reflektuoja tuos pokyčius.

Geras menininkas yra tas, kuris yra geras pranašas.

– Neseniai buvo atskleista ir pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa. Jau žinoma, kad bus surengta performansų meno legendos Marinos Abramovič paroda ir kad ji pati svečiuosis Kaune. Ar domiesi šia menininke? Ką manai apie jos kūrybą? Kokie menininkai tau apskritai patinka?

– Turiu domėtis kitais performansų menininkais, nes esu tame pačiame lauke kaip ir jie. Kai kurie M.Abramovič darbai man tikrai labai patinka. Gerbiu šią menininkę už tai, ką ji padarė ir už didelius pokyčius meno pasaulyje. Šaunu, kad ji atvažiuoja į Lietuvą.

Kita vertus, nemėgstu garbinti, žavėtis kitais žmonėmis ar juo labiau jų gyvenimais. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra unikali, nepakartojama ir labai įdomi.

Gal todėl niekada autoritetais, kaip ir stabais, netikėjau. Tikiu vertybėmis. Nereikia visko per daug sureikšminti. Performansas yra toks pat darbas kaip pardavėjo ar gydytojo.

Gydytojo – netgi sunkesnis.

– Prieš kelias savaites baigėsi tavo penkiolika dienų trukęs performansas per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Papasakok apie jį išsamiau ir įvardyk, kokia jo idėja ir skleidžiama žinutė žmonėms?

– Vieną dieną sulaukiau skambučio iš „Vox Vera“ agentūros atstovų, kurie pasakė, kad nori dalyvauti Aplinkos ministerijos rengiamame konkurse su performansu ir paklausė, ar norėčiau prisidėti. Nustebau, nes performansas tokio formato konkurse yra ganėtinai unikalus reiškinys. Žinoma, sutikau. Man patiko, kad projektas yra edukacinės paskirties, o ekologijos tema yra artima.

Performanso, kurio šūkis – „Neteršk gyvybės rato“, tikslas yra skatinti Lietuvos žmones tausoti vandenį ir tinkamai tvarkyti nuotekas. Kvietėme gyventojus jungtis prie vandentiekio sistemos, o ne gerti neva sveikesnį ir neprižiūrimą šulinio vandenį. Performansu siekėme atkreipti dėmesį į šią problemą, kuri ypač gaji regionuose.

Kasdien vis kitame mieste dvi valandas gulėdavau purvo vonioje – baleikoje, kuri buvo instaliuota į kambarį. Tą kambarį sukūriau pati iš senų, sovietmetį menančių rekvizitų.

Tai buvo tarsi nuoroda į praeitį – užslėpta žinutė, skelbianti nepasilikti praeityje ir kviečianti pažinti šviesesnį rytojų prisijungiant prie vandentiekio sistemos. Kol gulėdavau toje purvo vonioje, man į burną iš kolonėlės kapsėdavo švaraus vandens lašeliai. Buvo be galo sunku tiek ilgai išbūti vienoje padėtyje ir išgerti tiek daug litrų vandens. Be to, visą dieną vilkėdavau naro kostiumą, kurio nepajėgdavau nusirengti. Sušlapęs jis tarsi įaugdavo į odą. Maža to, performanso paskutinėmis dienomis oras stipriai atšalo. Nesuvokiu, kaip man pavyko jį baigti ir nesusirgti.

NE VISI PERFORMANSO MENININKAI SIEKIA ŠOKIRUOTI. TAI TIKRAI NE MANO TIKSLAS. MAN ATRODO, KAD ŠOKIRAVIMAS YRA PRAEITIES DALYKAS IR ŠIANDIEN TUO NELABAI KĄ NUSTEBINSI. JUOLAB KAD PATS PERFORMANSAS KINTA IR NĖRA TOKS, KOKS BUVO 7-AJAME DEŠIMTMETYJE, KAI JIS ATSIRADO IR SUKLESTĖJO.

– Visas dienas, kol truko performansas, feisbuke rašei, kaip pati pavadinai, dienoraštį apie įspūdžius, pojūčius, būsenas.

Atrodo, kad žmonės buvo įsitraukę į tavo pasirodymą, tapo jo dalyviais. Kas vis dėlto labiausiai nustebino?

– Labiausiai stebino žmonių susirūpinimas manimi, jų rodoma empatija, atjauta. Pamenu, Ignalinoje, toje purvo vonios instaliacijoje, kuri yra be stogo, pradėjo stipriai lyti – buvo be proto šalta. Nepaisant to, žmonės neišsivaikščiojo, nes jiems buvo nuoširdžiai įdomu ir nesuprantama, kad tai darau savo noru, iš idėjos. Viena moteris, dirbanti grožio salone, labai gailėjo manęs, todėl atnešė arbatos, kad sušilčiau. Įdomus nutikimas įvyko Pravieniškėse. Savivaldybė mūsų instaliacijai įkurdinti skyrė vietą praktiškai plyname lauke. Čia nebuvo nė vieno žmogaus. Pagal konkurso nuostatas, performansą kiekvienoje vietovėje turi pamatyti mažiausiai 30 žmonių, o čia jų tiesiog nėra! Susiėmę rankomis už galvų svarstėme, ką tokioje situacijoje daryti. Laimė, įvyko stebuklas – dviračiu važiavo senolis, kuris sustojo pasižiūrėti į mane. Jis buvo pakerėtas ir laimingas pirmą kartą išvydęs performansą. Sakė, kad tokio dalyko per visą savo gyvenimą nebuvo matęs. Tas senolis apie tai, ką da-

– Ar tokių žmonių reakcijų ir tikėjaisi? Kuo apskritai skiriasi publika mažuose miesteliuose ir Vilniuje?

– Iš tiesų tikėjausi, kad bus neigiama reakcija, bet džiaugiuosi, kad klydau.

Jeigu žmonės nėra matę performanso ir net nežino, kas tai yra, nereiškia, kad jie nebus pajėgūs suprasti tokį meną. Jie vis tiek reaguoja į įvykį net ir nežinodami pačios performanso sampratos. Man tai – pamoka, kaip negalima iš karto teisti ar nuvertinti žiūrovo.

Kalbant apie skirtumus tarp miesto ir kaimo publikos, didelių ir reikšmingų nėra. Sutinku, kad, pavyzdžiui, į „ArtVilnius“ ateina gerokai pasikausčiusi, daugiau mačiusi ar žinanti apie performansą publika. Tokią kur kas sunkiau nustebinti nei tą, kuri nieko panašaus anksčiau nematė. Nepaisant to, performansas visus paliečia vienodai. Man tai visiška mistika ir kartu atsakymas, kodėl aš kuriu. Nuo pat pradžių mano performansų centre buvo ir yra žmogus, žmogiškumas.

Manęs nedomina žmogaus fasadas ar kažkokie paviršutiniški dalykai.

Mane domina žmogus toks, koks jis yra. Stebiuosi, kaip visokiuose instagramuose ir feisbukuose veši dirbtinumas, paviršutiniškumas. Tai jau nebenormalu.

– Kažkada sakei, kad disciplinos ir vienodumo procese žmogus tobulėja.

Daugeliui tavo performansų būdingas nuolatinis veiksmo kartojimas, monotonija. Ar tai padeda kūryboje ir gyvenime pasiekti norimą rezultatą?

– Iš tiesų renkuosi ganėtinai ilgus ir monotoniškus performansus, nes būtent laikas man padeda sukurti energinį krūvį. Jeigu aš, tarkim, būčiau įšokusi į tą baleiką, trumpai pagulėjusi ir taip užbaigusi performansą, nebūčiau sukūrusi to, ką sukūriau per aštuonias valandas. Laikas įprasmina patį įvykį. Gyvenime yra lygiai taip pat. Perskaitysi knygą tik tuomet, kai ją skaitysi. Jeigu ją tik paimsi į rankas, iš to nebus jokios naudos. Kam gyvenime skirsi laiko, su tuo ir sukursi ryšį. O disciplina ir vienodumas yra būtini, jei nori pasiekti kokį nors rezultatą. Pavyzdžiui, dabar daug daugiau galiu padaryti ar susikoncentruoti gyvendama Panevėžyje nei tada, kai gyvenau Londone. Čia tiesiog neturiu sąlygų blaškytis.

– Kur artimiausiu metu bus galima pamatyti tavo kūrybą?

– Šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’21“ pristatysiu naują savo performansą „Riba“. Jis yra apie tai, kaip svarbu gyvenime nenugrimzti per giliai, bet ir neplūduriuoti paviršiuje. Esu įsitikinusi, kad visur turi būti pusiausvyra, net ir mene. Žinau savo aplinkoje menininkų, kurie nebesukuria jokio naujo kūrinio, nes yra apimti nuolatinės melancholijos, gilios depresijos. Tokios būsenos žmogus nieko negali padaryti. Dėl to pusiausvyra tarp paviršutiniškumo ir gilumo arba tarp išorinio ir vidinio pasaulių privalo būti. Negali ignoruoti ateinančių sąskaitų už vandenį ar elektrą ir apsimesti, kad materialūs dalykai nesvarbūs, bet ir koncentruotis į juos – žalinga. Tikiuosi, šios žinutės esmę pavyks perteikti žiūrovui.

>> AUKSCIAU ZEMES

TĖKMĖJE SU MUZIKA IR „KEYMONO“ Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Monikos Penkutės

saulio šalių, kad kiekvienas turi savo tradicijas, vertybes, mentalitetą, kažką savo atsineša. Tada irgi atsigręži į save ir ieškai dalykų, kurie išskirtų tave iš kitų.

A.M.: Tautinio identiteto ar dar kažko. Mes važiavome pas etnoastrologą, kuris įdomiai papasakojo apie žodį – visokių semantinių dalykų, kurie parodo, kiek pats žodis savyje turi informacijos, apie kurią bent jau aš nesusimąstydavau. Tada supranti, kokia lietuvių kalba yra gili, tik mes nemokame jos išnaudoti. Ji yra labai turtinga, bet mes save apribojame keliasdešimt šnekamųjų žodžių. Mums tai buvo atradimas!

Jau ilgai Lietuvos muzikos scenoje tarp elektronikos, brass ir neo-soul žanrų nardantys „Keymono“ – trimitininkas Aurimas Rimeikis, saksofonininkas Alvydas Mačiulskas, dainininkė Daiva Starinskaitė ir būgnininkas Marijus Aleksa – nerimsta. Grupė nuo pat metų pradžios dozuotai pristato singlus iš spalio pabaigoje pasirodysiančio mini albumo „Tėkmėje“. Su D.Starinskaite (D.S.) ir A.Mačiulsku (A.M.) pasikalbėjome apie naująjį mini albumą, grupės kūrybinį kelią, pokyčius ir išmoktas pamokas.

– Kaip tik ir norėjau klausti, ką atradote pabandę kurti lietuvių kalba?

A.M.: Kūryba lietuvių kalba mums buvo iššūkis. Lietuviški žodžiai – ilgi, dažnai daugiaskiemeniai. Dainuojant tekstą yra lengviau naudoti vienskiemenius ar dviskiemenius žodžius. Anglų kalba yra patogi, nes labai daug tokių žodžių.

Daug lengviau atrasti, kaip pasakyti mintį. Kuriant pirma atsirasdavo muzika, tada – melodija, ir mes bandydavome tarsi įsprausti žodžius į melodiją ir susikurtą ritmiką. Turėtų būti atvirkščiai. Patys žodžiai turi savo ritmą.

Pamatėme, kad geriau pirma parašyti tekstą ir tada prie jo dirbti. Nebebijojome lietuvių kalbos ir atradome, kad kurti tekstus lietuviškai yra sunkiau, bet ir lengviau. Lengviau, nes tai yra kalba, kurią vartojame nuo gimimo, todėl ja lengviau išreikšti jausmą ar mintį, ką nori pasakyti.

D.S.: Mes, visų pirma, esame muzikantai ir žodžio svarba mums tikrai yra neantraeilė, bet mes ne iš ten. Mes atėjome iš instrumentalizmo, muzikos, ritmikos...

A.M.: Yra toks artisto tipas – songwriter. Jis užsiima būtent dainos rašymu. Bent jau aš šiais metais mokiausi būtent songwriting‘o. Ne prodiusavimo, miksavimo, gabalų kūrybos ar atlikimo meno, bet būtent songwriting‘o, nors svarbą supratau ir anksčiau.

– Ar svarbu apsibrėžti savo žanrą?

A.M.: Svarbu gal ne apriboti save kūrybine prasme, bet suprasti, kas iš esmės natūraliai labiausiai kuriasi. Kai tu to nežinai, vis tiek kažkas kuriasi, bet dažniausiai tai jau yra kažkieno kito kurta...

D.S.: Kažkieno padaryta įtaka ir panašiai.

A.M.: Dažniausiai jau egzistuoja Žemės planetoje kažkas panašaus. Artistui svarbu suprasti, kokiame žanre / kokioje jūroje plaukioji kūrybine prasme, ir gal mažiau blaškytis pradedi...

D.S.: Tai padeda atlikėjui ir kai galvoji apie rinkodaros pusę.

– Padeda apsibrėžti auditoriją?

A.M.: Taip, būtent. Tada dar labiau nustoji blaškytis.

6 // © 37O

– Pristatydami kūrinius iš naujo EP „Tėkmėje“ užsimenate, kad keitėsi grupės kūrybinis procesas. Papasakokite išsamiau, kuo jis buvo kitoks?

D.S.: Kai pradėjome, tas kūrybinis procesas buvo kitoks. Buvo daug indėlio iš kitų muzikantų, buvo labai daug idėjų ir stengdavomės jas visas įtraukti. Įrašyti albumą galima gan greitai ir tas procesas labai smagus, bet dar reikia tvarkyti tą medžiagą ir dirbti prie jos.

Alvydas buvo tas žmogus, kuris daugiausia tuo užsiimdavo, o naujausias mini albumas kitoks. Važiavome visi kartu į gamtą ir kartu sukūrėme keturias dainas. Įrašėme iš karto beveik viską, visi kartu kūrėme tekstus...

A.M.: „BrassBastardz“ laikais muzikantai ateidavo į studiją, buvo daug idėjų ir bandymas jas suklijuoti. Kūrybine prasme – ant muzikos buvo klijuojami tekstai. Viskas prasidėdavo nuo muzikos. Kai persivardijome į „Keymono“, viskas vyko panašiai, tik žmonių jau buvo mažiau, bet pagrindinis šlifavimas vykdavo studijoje. Daugiausia darbo buvo prodiuseriui. Ruošdami mūsų naują EP lietuvių kalba, buvome griežtai pasiskirstę, kas yra pagrindinis dainos prodiuseris.

D.S.: Kadangi kūrėme keturias dainas ir keturiese buvome...

– Papasakokite, kuris už kurią dainą atsakingas?

D.S.: Pati pirmoji daina „Koks gi tavo vardas?“ (ji pasirodė dar vasario pabaigoje) – Alvydo direktyva. Daina „1000“ –

PRADEDI VERTINTI SAVO AUTENTIŠKUMĄ, NES MATAI ŽMONES IŠ SKIRTINGŲ PASAULIO ŠALIŲ, KAD KIEKVIENAS TURI SAVO TRADICIJAS, VERTYBES, MENTALITETĄ, KAŽKĄ SAVO ATSINEŠA. TADA IRGI ATSIGRĘŽI Į SAVE IR IEŠKAI DALYKŲ, KURIE IŠSKIRTŲ TAVE IŠ KITŲ. mano. Neseniai pasirodžiusi „Debesuota“ yra Aurimo ir ketvirtoji „Tėkmėje“ – Mariaus. Mes jas kūrėme kartu, bet vienas priimdavo verdiktą. Dažnai grupėje būna ginčų dėl, atrodytų, mažiausios smulkmenos, kurios klausytojas gal net nepastebės...

A.M.: Kartais tai net gyvybės ir mirties klausimas atrodo (juokiasi). Keičiantis mūsų kūrybai, labai svarbus faktas yra tai, kad mes supratome, jog muzika yra tik dainos žodžių palydovė. Kad visgi klausytojui svarbiausia yra žodžiai, o paskui jau dainos melodija, ritmika... Dėl to visi kartu labai daug dėmesio skyrėme tekstams. Nežinau, ar tai pajus „Keymono“ klausytojai. Anksčiau tekstas buvo svarbus tik

daliai, o dabar jis svarbus visai grupei. Anksčiau, kai visas dainas suvesdavau ir daug valandų klausydavau, man tekstas tarsi pranykdavo.

– Esate penkiolika metų kartu, išleidote tris albumus, šešias vinilines plokšteles. Tačiau tik dabar išgirdome pirmąsias dainas lietuvių kalba.

D.S.: Aš ilgą laiką gyvenau Londone. Marijus ir Alvydas taip pat gyveno Londone. Buvo etapas, kai buvome pradėję ten vystyti visą savo veiklą – nemažai koncertuodavome, bendradarbiaudavome su įvairiais prodiuseriais, didžėjais ir pan.

Norėjome, kad mūsų kūryba būtų suprantama visame pa-

saulyje. Ir dabar to norime, žinoma.

Bet norėjosi kažką sukurti ir lietuviškai auditorijai. Kadangi dabar visi grįžome į Lietuvą, norėjosi tokio apibendrinimo ir kartu atiduoti duoklę savo kalbai. Šioks toks eksperimentas įvyko.

A.M.: Kartu atradome lietuvišką kultūrą. Kai joje augi, priimi kaip akivaizdžią tiesą ir nevertini to, bet kai pabūni kažkur užsienyje, pamatai Lietuvą kitaip.

D.S.: Pradedi vertinti savo autentiškumą, nes matai žmones iš skirtingų pa-

– Kokios temos dabar vyrauja jūsų kūryboje? Kaip jos kito?

D.S.: Daug dainų yra apie meilę, apie netektį. Yra dainų ir apie vidinius pokyčius, t.y. psichologinius dalykus, savęs ieškojimus. Tiek daug tų kūrinių, net sunku atsiminti (šypsosi).

Man atrodo, daugiausia tekstuose kalbame apie savęs ieškojimą. Šiek tiek esame mėgėjai ir psichodelinių temų.

A.M.: Iš esmės – apie santykius. Tik pirmoji daina „Koks gi tavo vardas?“ yra labiau psichodelinė – apie sapnų būvį, apie įsimylėjimą sapne. To žmogaus realybėje net nėra. Jis egzistuoja pasąmonėje. Antroji daina – „1000“ – akivaizdžiai apie santykius ir skyrybas...

D.S.: Bet joje tarsi pasijuokiame iš savęs ir iš tų tokių klišinių, stereotipinių dalykų...

A.M.: Ir buities, kurią mes visi patiriame. Su dabartinėmis galimybėmis pozicionuoti save socialiniuose tinkluose mes visi linkę tą savo buitį nuslėpti. Norime parodyti save kažkokiais superžmonėmis, bet realiai... Antroji daina yra apie tą buitiškumą, nuo kurio gal nereikėtų bėgti.

D.S.: Trečioji daina, kuri neseniai pasirodė, – „Nedebesuota“ – apie norą būti su visais, būti bendruomenėje. Ji įprasmina karantino laikotarpį, kai reikėjo pabūti po vieną ir visiems rovė stogą tarp tų keturių sienų, norėjosi vėl būti tarp žmonių, priklausyti kažkam. O naujausia, dar tik pasirodysianti daina – „Tėkmėje“ – apie laiko tėkmę. Gal labiau filosofinė, nes ji, visų pirma, labai ilga...

A.M.: Daugiausia džiazinių spalvų būtent šioje dainoje. Tokia transinė, besisukanti, o ir tekstas – apie besisukantį laiką, apie persikūnijimą ir tai, kad žmonės sukasi gyvenimo rate.

D.S.: Mes visi irgi šiek tiek domimės Rytų filosofija, budizmu, tai truputį palietėme tą temą...

A.M.: Kad žmogaus kūnas yra mirtingas, o siela ar tas sąmonės srautas galbūt keliauja per visatą, laiką ir erdves.

– Albumą įrašinėjote nuo 2020-ųjų ir jį pristatyti užtruko ilgokai. Tarsi dozavote kūrinius…

A.M.: Visi kartu sukūrėme daug ir reikėjo tas dainas nušlifuoti. Paskutinė daina „Tėkmėje“, kuri pasirodys spalio 22 d., buvo baigta tik liepos gale. Neskubėjome ir šlifavome.

– Kodėl leidžiate EP, o ne visą albumą?

D.S.: Visi grupės nariai turi labai daug reikalų, savo veiklų ir susitikti šiuo metu nelabai paprasta. Visi turi vis mažiau lai-

ko kartu kurti. Matyt, todėl ir mažiau dainų. Mes viską patys įrašome, neimame semplų, daug darbo ir minčių įdedame, todėl ilgai užtrunka procesas.

A.M.: Dabar žmonės linkę vieną dainą žinoti, kuri jiems labiausiai patinka, ir tik gerbėjai klauso viso albumo, todėl dažnai grupės leidžia singlus.

– Ką planuojate ir ko laukti gerbėjams?

A.M.: Gerbėjams teks laukti laiškų iš mūsų (šypsosi). Kviečiame užsisakyti mūsų naujienlaiškį!

D.S.: Ir bendrauti daugiau privačiai, užmegzti tiesioginį ryšį su savo klausytojais. O kai išleisime šį mini albumą, pradėsime koncertuoti.

A.M.: Be to, dar hard diskuose turime penkiolika dainų, kurias reikėtų taip pat pabaigti. Manau, kad kai pristatysime „Tėkmėje“, tuomet dirbsime prie jų. Dauguma kūrinių bus angliškais tekstais, gal viena kita daina bus lietuviška.

– Jūsų grupė gana ilgai gyveno ir kūrė užsienyje. Ką tai davė jums kaip kūrėjams?

A.M.: Davė gerokai platesnį matymo kampą ir savęs supratimą pasaulyje. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje, kai pradėjome kurti, atrodė, kad sukursime tokį muzoną, kurio pasaulis dar nematė, ir išgrius visi, kurie jį išgirs.

D.S.: Kai pabūni Londone ir visur visko daug vyksta, pamatai, koks tu esi mažas trupinėlis. Muziką kuri, nes tau labai faina ir turi tikslą išreikšti savo jausmus. Tai tam tikra terapija per muziką. Jei tau labai pasiseka ir turi klausytojų, tai yra nerealu ir reikia tai labai vertinti. Žinau grupių Londone, kurios labai gerai groja ir dainuoja, bet neturi daug koncertų arba išleidžia vieną albumą ir dingsta. Ir tokių grupių labai daug. Gyvendamas užsienyje geriau suvoki mastelį ir pamatai savo vietą jame.

A.M.: Pamatai, koks esi mažas, ir galvoji, kaip man būti individualiam? Čia tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl atsigręži į savo šaknis. Pradedi žiūrėti, kas esi. Kur esi? Koks tavo unikalumas? Muzikine prasme mes, lietuviai, tikrai unikalūs. Mes turime sutartines, kurias pavyko išsaugoti. Nori ar nenori, būnant lietuviu, vis tiek tavo kraujyje to kažkiek yra ir tai muzikaliai originalu. Netgi savo dainas analizuodami atrandame to. Pavyzdžiui, dainos „Morning“ melodija sukasi tarsi lietuviškoje lopšinėje. Viskas taip konstruojasi, nori tu to ar nenori. Visi kažkuo unikalūs. Kai pamatai pasaulio dydį, tada galvoji – o kas aš? Jeigu bandysiu būti kaip pasaulis, paskęsiu visai. Tada tyrinėji save, bandai suprasti, ieškai unikalumo ir pradedi jį vertinti.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Giedrė Skaitė

Šiandien švenčiu. Švenčiu pirmąją parašytą savo knygą, tiksliau, jos išnirimą į dienos šviesą. Švenčiu gerdamas ir rašydamas, kaip koks, sakysit, rimtas menininkas. Bet vargu – jei būčiau rimtas, rašyčiau antrą romaną, o dabar maudausi pirmos knygos šlovėj, netikusiai slėpdamas, kad viską, ką sugebėjau, jau parašiau, ir toliau galiu va tik taip – konspektuoti padrikas savo mintis.

(Kažkur tyliai, nors gal ir visai garsiai, skleidžiasi narcizas.) Jei švęsti, tai švęsti! Čia jau man truputį irgi pikta ėmė darytis – nekviesta į svečius po šimto metų atsibeldė ir stūgauja! Man solo šventę gadina!

VISKAS ČIA APIE MANE

– Kur tu eini? Jis, morka, savo namuose nuo manęs bėga! Tai aišku, kad supranti, kad prisidirbęs iki kelių!

– Bėgu, bėgu... Norėjau tik pažiūrėt, kur šluotą pasidėjai. Galvojau, gal prie durų, bet nėra.

– Kokią šluotą? Prie ko čia?

freepik.com iliustracija

– Prie nieko! Kur mes sustojome? Taip, tiesa, tu kalbėjai, o aš supratau tiek: morka, morka. Morka. Moooooorkaaaa! Nu taigi morka. Morka, morka. Morkamorkamorkamorkamorka.

Morka.

P

8 //

rotingi žmonės sako: negerai, jei prarasi rašymo tempą. Reikia, sako, nuolat skrebinti, kad ir po vieną eilutę per dieną – rašyti būtina nuolat. Mėginau įsiklausyti, bet eilinį kartą paaiškėjo, kad mano ir protingųjų keliai susitinka kryžkelėse. Rašydavau kasdien, bet tai, ką iš vakaro įkvėpimo pagautas sukurdavau, ryte kuo stropiausiai ištrindavau. Ir taip kasdien! Mistikos, ką atneš rytojus, nebeliko – žinojau, kad vienam mygtukui klaviatūroje bus itin daug veiklos.

Tapo nebeaišku – esu (ar noriu būti) rašytojas ar trintukas? Galų gale tie tušti lapai ėmė ne juokais persekioti, įkyriai šaipytis, erzinti, net sapnuose vaidentis. Tad vieną dieną priėmiau gyvenimą pakeitusį sprendimą – pusę metų rašyti kasdien ir nieko netrinti. Netryniau nieko: jokio žodelio, jokio kablelio, jokio taškelio. Klaidas, aišku, pataisydavau.

Kai kurias. Truputį. Bet tik tiek. Ir parašiau (t.y. pabaigiau1) knygą! Kaip (ne) pasakytų Beata, štai jums ir sėkmės receptas. ¯\_(ツ)_/¯

Parašyti parašiau, bet paskui prasidėjo keisti dalykai: draugai ėmė vadinti pagrindinio veikėjo vardu, ieškodami sąsajų su knygoje minimomis personažėmis, be saiko (ir be gėdos) knaisiojosi po mano praeitį (senas nuotraukas, socialinius tinklus ir pan.). Vienas kolega net mamai skambino besarmatiškai atvirą klausimyną pasiruošęs!

– Gerai, ane? Tau gal ir kažkas, ką aš darau, bet kam dergtis viešai? Sesė gi, morka, kitas net nedrįstų...

Vis dėlto keisčiausia įvyko vakar – į svečius užsuko sesuo. Atėjo į kambarį. Rankos ant klubų. Pikta kaip velnias.

Spokso į mane. Jaučiu, tuoj tuoj sprogs.

– Nu kad ne. Soriukas.

– Tu, morka2, išprotėjęs ar kas tau yra?

– Kaip ridikas, ką žinau. Nori vyno?

Alaus? Yra dar lyg tamsaus vienas šaldytuve kažkur...

Prasidėjo mūsų pokalbis daugiau ar mažiau įprastai – ir anksčiau kažkaip panašiai bendravome. Bet, jei atvirai, šiek tiek sutrikau taip nei iš šio, nei iš

© 37O

Šiaip dažnai susimąstau – kaip žmonės apskritai baigia ką nors rašyti? Bakalaurą, magistrą, disertaciją, straipsnį, knygą, eilėraštį, dainą, scenarijų?.. Kaip žinot, kada tas galas?

Kas turi nuspręsti? Pats, žinoma, bet kaip? Kiek­vienu prisėdimu vis ką nors, atrodo, geriau sugalvoji. Tik padėjai tašką ir, žiūrėk, atskrenda nauja mintis, daug geresnė, įdomesnė, vaizdingesnė... Kaip žinoti, kad būtent šitas variantas yra tinkamiausias? O, neva, nusprendus – kaip ramiai miegoti naktimis?

1

Čia ir toliau sesers keiksmažodžius pakeičiau žodžiu „morka“. Nes taip skaniau ir kol dar tikslias rusiškas raides rasčiau...

2

– Koks dergtis? Koks viešai? Ką tu čia pasakoji?!

– Nesupranti, ponuli, ane? Tamsus miškas tau čia, ne? Nieks neaišku visiškai?

to užsipultas: vakaras vėlus, ji nieko nepranešusi trepsi mano buto grindis. Visgi šį sykį kažkodėl pasidarė įdomu – ir ją matyti (nebuvome susitikę beveik dvejus metus), ir pakalbėti (jei taip būtų galima pavadinti tai, kas vyko tarp mūsų žodžių).

– Kokio vyno? Kokio alaus? Kas tau, morka, su galva negerai?!

– Nėra jau taip supergerai, bet...

– Tai klausyk, begalvi, atėjau, kad išsiaiškinčiau normaliai...

– Nu, davai. Sakyk.

– Kam tu knygą apie mane parašei?

– Apie tave?? (°_°) Apie tave dar nieko nesu parašęs, bet jei reikia, galim ką nors sugalvoti... Ar tu čia dėl to, kad dedikacija ne tau....

– Ne. Taip. Gal biškį...

– Kad, man atrodo, retai tu išvis kada blaivas būni. Girtas ir knygą išleidai turbūt! Nesugalvosi blaivus ant sesės prieš visą Lietuvą užvažiuot! Nors kas ten tave žino... Tau bet kas gali į galvą šaut... Gal tu čia specialiai...

– Aš ir girtas tokių nesąmonių neplanuoju, žinok. Atsakau.

– Visos kolegės nusipirko, tipo, mano brolis parašė, reikia paskaityt, palaikyt, koks šaunuolis, bla bla bla, „o jau kiek talentų šeimoj“... Bla bla bla... Kaip man jaustis!... Kaip...

– Rimtai nusipirko? Uuuu, kaip faina!...

– … dabar į akis pažiūrėt žmonėm?

– Tai tu džiaukis už brolį!

– Kas bet? Kas bet? Čia ant durniaus tą knygą išleidai?

– Kokia dedikacija? Kam man tos tavo sušiktos dedikacijos? Ir taip viskas aiškiau, negu aišku!

– Dėl ko man čia džiaugtis? Oooooooi, morka, negaliuuuu! Kaip tu man ėdi nervus!!!

– Na, nėra kad jau taip visai rimtai turbūt...

– Ne, nu tai, jei aišku, tai... Oplia!

Nusiramink – pasėdim, pasišnekam...

– Nėra rimtai?! Tiesiog apvarei mane ant visos Lietuvos, ir viskas!

– Aš tau kaip pašnekėsiu vieną! Sėdi jis išsišiepęs. Aš nesuprantu, tu čia girtas ar kas tau yra?

– Gerai, žiūrėk, klausyk. Nusiraminam, kvėpuojam. Sakyk konkrečiai – kas yra?

– Kaip suprast – apvariau? Nieks mūsų gi nelygins, tu savo darai ten kažką labai gerai, aš – rašau...

– O kaip TAU atrodo? Kas man yra?

– Ką žinau, ko tu rėki ant viso namo?!

Vyno, morka, pavydi, ką aš žinau!

Grindų gal...

džiaugiasi, rodo kiekvienam sutiktam žmogui. Nu durnas tikrai.

aišku, kad apie mane parašyta! Kam tu taip akivaizdžiai?

– O kas tau, stilistika kliūva?

–

– Stilistika... Morka, čiaupkis tu, nes tikrai nežinau, ką padarysiu. Stilistika. Iš kur tu išvis išmokęs žodžių tokių... Aš tavęs klausiu normaliai – kam tu tokią nesąmonę apie mane parašei?

– Dabar atrodo, kad čia aš tau visko pripasakojau ir tu užrašei, ir kad, tipo, čia aš taip pati apie save galvoju…

– Pirma, aš nenorėčiau sutikti, kad tu čia klausi normaliai. Antra, aš irgi tavęs kai ko paklausiu: kodėl tau čia nesąmonė? Paprasta, nesudėtinga knyga.

Pripažink, kai kur juokinga gal net truputį. Nenoriu aš čia, aišku, pats girtis ar ką...

– Girtis jis nenori! Aš čia girt ir juoktis atėjau??? Tau panašu į tai???

– Ką aš žinau, ko tu čia atėjai!.. O vyno tai tikrai išliet nereikėjo, pati ir valysi dabar...

– Išsivalysi.

– Išsivalysi. Aišku, kad išsivalysiu, bet gaila. Galima išgerti buvo...

– Ko dabar tu čia rėkt pradėjai? Eik sau, tu rimtai nesveikas...

– Tai tu dabar čia, tipo, primesi rašytoją? Tipo, bohema?

– Ką žinau, tu rėki ir aš bandau, gal susišnekėsim taip. Ne – tai ne. Tada žinai ką? Sugalvojau! Tikrai patiks. Dabar tu imk ir pasakyk, kas tau darosi.

– Ne, valytoją, kaip matai... Nu ką primesiu, ką primesiu, yra kaip yra. Sukūriau dalyką, išspausdino. Draugai nusiperka, paskaito gal kas nors ką nors ir dabar yra proga švęsti. Viskas.

– Nieko man nesidaro. Tau kas darosi?.. Nenormalus visiškai.

– Nu, o tu mano sesė – taip kad...

– Tau visada tik švęsti! O ką man daryt? Tu švęsi, o aš raudona sėdėsiu darbe prieš visus, kad TU turėtum ką švęst.

– Kas – taip kad?

– Tai tu irgi švęsk.

– Nieeeeko, vajezau... Kas tau nutiko?

Rimtai. Ko atėjai?

– Gerai, broli, jei tau čia smagu išsidirbinėt, tai aš tau konkrečiai pacituosiu: „...sėdėjo ji savo kabinete susimąsčiusi ir kiek nuliūdusi. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl kolegos neįvertina jos inteligentiškumo, sveiko proto. Ji kiekvieną dieną stengdavosi padaryti viską, kas įmanoma. Dirbo viršvalandžius, pamiršdavo pietus ir laisvalaikį, savaitgalius. Ji norėjo, kad pavaldiniai ją gerbtų. O gal slapčia troško, kad jos bijotų?.. Niekas niekuomet nebuvo girdėjęs jos keikiantis, ji visuomet išlikdavo pasitempusi, šalto proto, net ir streso akimirkomis. Visur stengėsi įnešti vilties ir pozityvo, atjautos ir supratimo. Būti gerbtinu pavyzdžiu.“

–?

– Tai? – Tai aš tavęs klausiu – kas tau yra?

Kas TAU negerai?

– Man gerai viskas. Džiaugiuosi, knyga išėjo. Va, dar tu atsinešei parodyt.

Kūl. Duok įraitysiu kokį palinkėjimą su parašu... Nusiraminsi ir galėsi namo keliaut. Dar darbe draugėm parodysi, visom bus lengviau pirmadienį atlaikyt.

Gražesnėms ir numeriuką duok...

– Aš tau tuoj įraitysiu palinkėjimą – kaktoj morką, morka, už tokią knygą!

–?

–?

– Ko tu tyli?

– Ko tu tyli? Jau supranti, kad prisišikai?

– O ko tu nori iš manęs? Mintinai aš nemoku, nepratęsiu.

– Aš nieko nesuprantu, žinok. (。‿。) – Žiauru, nu. Kodėl aš tikėjaus, kad normaliai pasikalbėsim...

– Tai kas yra? Tau viršelis nepatinka?

Pavadinimas?..

– Ne pavadinimas, asile tu.

– Tai kas tau yra? Ko tu čia putojies?

– Kelintą kartą klausiu – kam tu knygą apie mane parašei? Načiort čia reikėjo tokią nesąmonę daryt. Kaip nenormalus koks. Ir jis dar visur viešina,

– Taigi viskas čia apie mane! Visas tas, morka, atsidavimas darbui ir įvertinimo nebuvimas bla bla bla, visi tie viršvalandžiai, šaltas protas, pozityvumas, mandagumas, inteligentiškumas ar intelektas ten kažkoks – čia gi ir arkliui

(°_°)

– Tu gal taip ir galvoji apie save, žinok, bet…

– Ką man darbe kolegoms sakyt? Va, ypač po tokių: „Ji mėgino suderinti direktorės pareigas ir draugės atsakomybes. Nežinojo, kaip persiplėšti pusiau, kaip išvengti manipuliacijų, simpatijų ir antipatijų spąstų. Nenorėjo, kad jos nekęstų. Bet ar visi gali, ar visi turi ją mėgti? Kaip išlikti mandagiai ir diskretiškai, kaip kartu būti ir drauge, ir vadove? Iš tiesų ji buvo nuostabi vadovė. Tikra dama. Jai tai dažnai kartodavo ne tik aplinkiniai, bet ir konkurentai. O išsilavinimo pavydėjo beveik kiekvienas.“ Kaip čia tau atrodo? Ta prasme, tu dar akivaizdžiau negalėjai? Kaip man, morka, jaustis?

– Žinok, nelabai žinau, ką ir sakyti.

Kaip dabar čia tau paaiškinus viską...

– Ko tu juokiesi? Visai apsinešei! Ko tu žvengi, morka? Ne, nu durnas tikrai.

– Soriukas, soriukas. Žiūrėk, bet tu gi nesi direktorė? Daug kas ir nesutampa.

Gal kaip nors išsisuksi nuo tų kreivų ir smerkiančių žvilgsnių?

– Kaip aš išsisuksiu, jei čia apie mane parašyta? Juodu ant balto! Ko tu toliau tyčiojiesi? Nuo direktoriaus pavaduotojos iki direktorės – tik vienas nereikšmingas žingsnelis! Karoče, nėra ką su tavim šnekėt. Sėkmės, morka, gyvenime ir rašytojų būrely. Ačiū už knygą.

Tiksliau – nėra už ką!

Ir durys trinktelėjo garsiau, nei esu gyvenime girdėjęs. Gal ir netrenkė taip smarkiai, tiesiog naktis, žiema – miega kaimynai, snaudžia ir gamta. O aš dar ilgai šioj tyloj su to vieno garso aidu sėdėjau sutrikęs. Ir juokinga, ir graudu.

Bet mano nuotykiai šituo trenksmu nesibaigė. Jau buvau besnaudžiąs, kai gavau turbūt ilgiausią gyvenime SMS nuo tokio pusdraugio, kompanijos, kurioje anksčiau dirbau, keistuolio Arno: „Ei, ačiū, draugeli! Galvojau, tik pavartysiu, bet jau dvi valandas nesustodamas skaitau tavo knygą. Ir nesinori padėt į šalį. Aš tikrai nemaniau, kad aš tau toks svarbus... Niekad neklausiau, ką iš tiesų apie mane galvoji, kažkaip nepadoru bičui bičo tokių dalykų klausinėt. O ir maniau, kad, kaip ir beveik visi aplinkui, šiek tiek vengi manęs... Bet, seneli, po knygos labai aiškiai viską matau. Net personažo vardo nepakeitei! Žiauriai nustebau, bet supratau, kad ir tu man – tikras draugas. Dėkui tau, turėsim dabar abu kuo džiaugtis  Kūrybingos tau ateities ir, sakau, gal alaus kitą savaitę?“ Ir aš pagaliau supratau, kad iš tiesų ne viską buvau surašęs į tą knygą: kažkur reikėjo pridėti, kad viskas čia – ir vardai, ir įvykiai yra išgalvoti, o sutapimas su realiu gyvenimu – visiškai atsitiktinis.

Bet ar būtų padėję?.. Kitą kartą pasirašysiu slapyvardžiu.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Rašė Marijus Gailius

Dejan Atanacković

Vytautas Pliura

Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Sofoklis, 2021

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Kitos knygos, 2021

LUZITANIJA

Nors galiniame serbų rašytojo Dejano Atanackovićiaus knygos viršelyje rašoma, kad romanas „Luzitanija“ paremtas tikra istorija, vis vien negali atsikratyti įtarios minties, jog ir šis teiginys tėra atsainiai mestelėtas pramanas. Realius įvykius ir vietas, tikras istorines asmenybes ir dokumentinių šaltinių nuotrupas D.Atanackovićius maišo lyg spalvotas medines kaladėles, kol galiausiai iš jų surenčia sudėtingo, keisto ir mįslingo pasaulio maketą. Viskas, kas yra tarp šių kaladėlių, – tai nepaprasta autoriaus išmonė, kuri sutvirtina ir papildo makabrišką statinį. Šis daugiabriaunis romanas kursto nuolatinę abejonę: ar yra bent kokia tranšėja, einanti tarp sveiko proto ir beprotybės, „nes galų gale ir pats žmogus arba atsiduria toje pusė-

je, kuri įvardija, arba pats yra įvardijamas, o kas yra liga, jeigu ne pavadinimas“ (p. 72). Visgi žymiai kebliau yra atsakyti, koks yra beribės žmogiškosios kvailybės vaidmuo.

ti / Bet tada įdėmiai apsižvalgiau aplinkui / Ir supratau, kad aš ir pats – Laplandijoj“ (p. 62). Tu esi pažymėtas, o tavąją tapatybę kitiems apibrėžia tik dėvimi ryškūs praido marškinėliai.

Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame Belgrade veikianti psichiatrijos ligoninė pasiskelbia valstybe valstybėje, ji pabrėžtinai nesitapatina su jokia teritorija ir „laikosi susivienijimo per susitraukimą principo“ – „gyvuoja šimte dvidešimtyje savo piliečių“ (p. 104). Šie piliečiai – tai ligoninės personalas ir pacientai, kurie, pasiskirstę vaidmenimis, įkūrę atitinkamas ministerijas ir, bemaž nekreipdami dėmesio į išorėje likusį chaosą, gyvena spalvingoje atskirtyje. Galima sakyti, kad Luzitanija – „sėkmingiausio valstybės projekto pavyzdys“ (p. 143), utopinė bendruomenė, kurios narių istorijos fragmentiškai skleidžiasi romane.

Personažai tikrai atrodo atkeliavę iš kokios nors kreivų veidrodžių karalystės, jų fantasmagoriški likimai draikosi po knygos puslapius, tad skaitant „Luzitaniją“ reikia atidumo, nes tik taip įmanoma sumegzti siūlų galus. Ilgainiui tampa aišku, kad „pasaulis grindžiamas ne faktais, o tikimybėmis“ (p. 120), kad, remiantis Luzitanijos logika, „leistina kiek­vieną, net ir keisčiausią idėją laikyti teisėta ir tikra“ (p. 84). O žvėrių kaukės simbolizuoja pamatinį žmonijos siaubą: „kiekviename iš mūsų tūno gyvulys“ (p. 158), nesvarbu, kaip kruopščiai jį bandytume paslėpti po tariamu normalumu – savo biografija.

Ilguose, laužytų formų poeto tekstuose atskleidžiamos homoseksualaus, savo kūnu prekiaujančio vyro patirtys, kartojasi bėgimo iš ankštos gimtųjų namų erdvės į didmiestį epizodai, eilėraščiuose stropiai dokumentuojami mylimieji ir eiliniai meilužiai. V.Pliura nešykšti iškalbingų detalių apie normalia laikomą vadinamųjų natūralų visuomenės dalį, kurioje įprastai veši panieka, netolerancija, nesiskaitymas su netradicinės orientacijos žmonėmis („Jei esi homoseksualus, tau leidžiama suprasti, kad tu – / paskutinis padugnė“ (p. 134), tačiau, kad ir kaip paradoksalu, būtent šioje terpėje apdairiai slapstomas geismas, sadizmas, iškreiptos fantazijos, kurias trokštama įgyvendinti su homoseksualais („Pasaulis iššoktų iš savo orbitos, jei tik kas sužinotų, / kas iš tikrųjų LANKOSI… mano namuose“ (p. 98). Lyrinis subjektas neretai praranda savikontrolę, jis fantazuoja apie teroristinius išpuolius (eilėraštis „Sapnavau, kaip susprogdinu Diko Klarko šou“), manifestuoja smurtą ir naikinimą (eilėraštis „Žudykit heteroseksualus“). Visgi skaitant V.Pliuros poeziją aiškėja, kad visas šis impulsyvus maištas ir kraštutinumai – iš desperacijos ir negebėjimo ką nors iš tikrųjų pakeisti. Telikęs tik čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje.

TAMSI VANESA

ATMINTIES POLICIJA

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Baltos lankos, 2021

10 // © 37O

Y.Ogawa savo ankstyvajame romane užgriebia ir tyrinėja stebėtinai daug temų: prisiminimų, draugystės, artumo,

„Supratau, kad jo žaizdos – akivaizdžiai išorėje, o manosios – / visai tokios pat, tiesiog viduje“ (p. 92). Lietuviškų šaknų turintis JAV poetas ir dramaturgas Vytautas Pliura, nors poeziją pradėjo rašyti gan vėlai, tačiau savo išpažintinėje kūryboje spėjo įprasminti negyjančias vidines žaizdas ir įsisenėjusius sielos randus. V.Pliuros eilėraščių subjektas nusimeta visus tabu, jo balsas springdamas artikuliuoja gėlą, įniršį, neapykantą sau ir neteisingam pasauliui, tačiau drauge tyliai mėgina šauktis artumo, šilumos, meilės, trokšta būti išgirstas ir suprastas. Keliuose eilėraščiuose kartojasi gėdos, jaučiamos į save žvelgiant veidrodyje, motyvas. Nepritampančiam žmogui aplinka virtusi susvetimėjimo persmelkta erdve („Privalėjau tave išgelbė-

Kate Elizabeth Russell

Yoko Ogawa

Atmintis – lyg komoda su begale stalčiukų, kurių kiekviename slypi prisiminimai.

Kartais prireikia nemažai pastangų, kad atvertas prisiminimas prabiltų. Alegoriniame japonų rašytojos Yoko Ogawos romane „Atminties policija“, kuris pirmą kartą publikuotas dar 1994 m. (simboliškai praėjus dešimtmečiui nuo orveliškų 1984-ųjų) piešiama bevardė sala, kurioje vyksta nepaaiškinami išnykimai: iš žmonių gyvenimų atsitiktine tvarka dingsta įvairūs daiktai ir dalykai. Po kiekvieno išnykimo, tarsi užmarščiai įtvirtinti, privalu sunaikinti ir objektus, kurie gali grąžinti prisiminimus. Tačiau „visuomenėje esama išskirtinių žmonių“ (p. 27), kurie turi sugebėjimą atminties neprarasti. Būtent jie ir tampa slaptosios policijos, vadinamųjų atminimų medžiotojų, taikiniu.

Knygos pasakotoja, rašanti romanus, nujaučia, kad pavojus gresia ir jos knygų redaktoriui ponui R. Mergina, kurios motina skulptorė, kadaise taip pat buvo viena iš gebančių prisiminti, rizikuoja ir padeda redaktoriui pasislėpti savo namuose įrengtame slaptabutyje. Pats ponas R. yra vaikščiojantis prisiminimų bagažas, o įsikūręs slėptuvėje, šią paverčia savotišku atminties artefaktų rezervuaru, kuriame kaupiami išnykę ir uždrausti naudoti objektai („Čia būsi saugi. Juk čia išsaugoma visa prarasta atmintis“ (p. 330). Mano manymu, tai įdomus atminties metaforos įkūnijimas.

ŠVELNUMAS PRAGARE

autentiškumo, susvetimėjimo, tapatybės, kūrybos, kontrolės ir kt. Atminties policijos, kaip represijas vykdančios institucijos, įvaizdis atkeliauja iš mums gerai žinomų distopinių kūrinių. Pvz., saloje deginamų išnykusių knygų epizodas aiškiai susišaukia su Ray Bradbury mokslinės fantastikos romanu „451 Farenheito“. Y.Ogawos kūrinio veikėjai prisimena ir netgi pažodžiui cituoja vokiečių rašytoją Heinrichą Heinę („Žmonės, kurie degina knygas, anksčiau ar vėliau ima deginti žmones“ (p. 236).

Kūrinys skaitomas greitai ir sklandžiai, turi pagaulių įtampos akimirkų ir netgi grotesko elementų (salos gyventojams išnyksta įvairios kūno dalys), visgi man jame pritrūko gelmės ir retsykiais norėjosi, kad rašytoja dar giliau panirtų į tą klampią atminties liūno temą.

Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Baltos lankos, 2021 Prieš trejus metus, kai debiutinis Kate Elizabeth Russell romanas „Tamsi Vanesa“ dar tik buvo pristatomas potencialiems leidėjams, #metoo judėjimas jau visu smarkumu krėtė pasaulį. Iš pradžių autorė nerimavo, ar įvykių kontekstas nepakenks knygos pasirodymui. Kūrinys su savąja tema nesunkiai galėjo būti įstumtas į visų skandalingų istorijų traukinį ir gana pigiai pelnyti reikiamos reklamos bei dėmesio. Tačiau pati K.E.Russell save nuramino ir įtikino, kad visgi dešimtmetį trukęs ieškojimų ir rašymo periodas privalo virsti gera knyga. Mano subjektyvia nuomone, „Tamsi Vanesa“ tokia ir yra. Romanas, kuris skleidžiasi lėtai, pamažu keisdamas savo komplikuotą pavidalą, lyg į vandens stiklinę kaptelėjęs juodo rašalo lašas.

2000-ieji, privačios mokyklos mokinei Vanesai – penkiolika, kai jos gyvenime pasirodo kone trigubai vyresnis literatūros mokytojas Džeikobas Streinas. Imli, save ir pasaulį analizuojanti maištinga paauglės sąmonė neaiškiai suvokia savo lolitiškumą, kad jos viduje „tūno kažkas tamsaus – kažkas ten tūnojusio visada“ (p. 185).

Netrukus paaiškėja, kad yra dvi tamsos, ir jos pavojingai signalizuoja viena kitai.

Džeikobas Streinas, susidomėjęs mokyklos autsaidere, mėginančia rašyti poeziją, subtiliomis manipuliacijomis veikia Vanesą, kol galiausiai tarp jų įsiplieskia nuo pašalinių akių slapstomas uždraustas romanas. Nė viena pusė dar nežino, kaip greitai jų pragaištingas santykis pakeis abiejų gyvenimus. Vanesa giliai tiki, kad Džeikobo Streino akyse yra nepakartoja-

ma („Pasirodo, turiu ypatingų galių, kurių pagalba galiu priversti tai įvykti. Galiu jį valdyti” (p. 105), ir nenujaučia, kad yra ne pirmoji, atsidūrusi mokytojo spąstuose.

2017-ieji, Vanesa gyvena sudėtingos praeities griuvėsiuose ir sunkiai kovoja su realybe – darbu viešbutyje, priklausomybėmis ir nuolatiniu kamuojančiu klausimu: kas nutiko tarp jos ir Džeikobo Streino? Visus tuos metus Vanesos sąmonė sukosi paauglystės traumos karuselėje, tačiau toksiški ryšiai su Džeikobu Streinu vis dar palaikomi („Nes aš dar tebesu ten. Ir niekaip negaliu pajudėti pirmyn“ (p. 84). „Tamsi Vanesa“ – nepatogus pleistras ant žaizdos, kurį norisi nudraskyti ir atitolinti žaizdos gijimą, tačiau kartu tai ir ilgo asmenybės sveikimo istorija.

>> UŽ KADRO

NAMAI MAGNETINĖSE JUOSTOSE M Tekstas ir nuotrauka Pauliaus Kliučininko

Jei namai yra pažįstama durų rankenų forma, jų atidarymas užsimerkus, toje pačioje vietoje paliktos šlepetės, grafinas viskio prie bufeto, surašyti telefonų numeriai prie telefono, dantų pasta prie vonios veidrodžio ar nesikeičianti toršero šviesos temperatūra matuojant kelvinais, tada sunku nesutikti su Jeanu-Pierre‘u Jeunetu, kuris taikliai pavaizdavo esminius namų elementus 2001-ųjų juostoje apie Ameliją. Žiūrovams įprasta, kad filmuose naudojami pastatai, veikėjai įkeliami į interjerus, skirtinguose kambariuose nagrinėjami skirtingi išgyvenimai.

Kinas naudoja architektūrą kaip aplinką, kurią formuoja žmogus ir laikas. Tačiau kartais autorinis kinas veikia priešingai – išbando žmogų, jo privatumą, santykį su kitais, emocijas, laiką ar pasirinkimus jau suformuotoje erdvėje ir taip testuoja mūsų gyvenamąją aplinką laike ir erdvėje.

P

atikrinti, kas vyksta jūsų namuose už uždarų durų, yra itin sudėtinga. Jei kas ryžtųsi brautis į miegamąjį, jūs ir visi piliečiai yra apsaugoti pagal 24-ąjį Konstitucijos straipsnį, apibrėžiantį teises į būsto neliečiamumą. Tačiau tokius įstatymus apeina režisieriai – savitu būdu jie ieško privatumo ribų. Filmuose, lyg lupant svogūną, bandoma peržengti privatumo barjerus ir suprasti, kada grįžti nepastebėtam yra per vėlu. Filme iškalbingu pavadinimu „In the House“ („Provokuojantys užrašai“), veikėjas Klodas Žermenas užima autoritetingą mokytojo poziciją, kartu yra ir ribas peržengiantis veikėjas. François Ozono filme mokytojas, naudodamasis savo autoritetu, skatina mokinį stebėti ir aprašyti svetimus namus. Asmeniniai emociniai ieškojimai susimaišo su profesionalumu. Pirmi rašiniai apibendrina namų smulkmenas, gyventojus, jų savybes. Tačiau kaskart vidurinės klasės namuose apsilankantis dvyliktokas atsiduria tarpinėse pozicijose tarp viešų ir privačių santykių, erdvių.

Filmui įsibėgėjus, prarandama pusiausvyra – mokinys atsiduria mokytojo miegamajame. Montažo tempas greitėja, veikėjas nekontroliuoja situacijos. Erdvių ir santykių viešumas ar privatumas vaizduojamas kaip jaučiamas procesas. Kertinė riba tarp privatumo sluoksnių beveik neapčiuopiama, tačiau jos sklandžiai susietos tarpusavyje. Tai primena, kokie svarbūs yra viešų, pusiau viešų, pusiau privačių, privačių ir kitų erdvių niuansai.

12 // © 37O

Privačius buržuazijos valgomuosius Luisas Buñuelis tyrinėjo ne taip jautriai. Priešingai – eksperimentavo su veikėjais ir jų tolerancijos ribomis. Tai akivaizdžiausia valgomojo scenoje – „Kukliame buržuazijos žavesyje“. Svečiai atvyksta, prasideda neformalūs pokalbiai, fone – raudonos gobeleno užuolaidos. Pirmi mandagumo gestai prie stalo, kai netikėtai įsižiebia prožektoriai ir raudonos užuolaidos pakyla. Sąmyšis ir sutrikę svečių žvilgsniai kambaryje. Tai netikėta ekspozicija – pagrindiniai veikėjai nekoordinuotais judesiais ir žvilgsniais bėga iš scenos – valgomojo. Tai radikaliausias akibrokštas, akimirksniu privatumą paverčiantis viešumu. Staigus privatumo pažeidimas iliustruoja ir amo netekusių veikėjų reakciją, ir tai, kaip siurrealiai dekonstruojamos erdvės veikia jose esančiuosius. L.Bunuelis privatų vakarą su svečiais konvertavo į viešą, nagrinėdamas buržuazijos savybes. Tačiau tokia neetiška ekspozicija yra daugelio ekonominių būstų kasdienybė, kurią patiria kitos socialinės grupės. Pirmiausia – studentai, gyvenantys bendrabučiuose, bendruose kambariuose. Kiti – gyvenantys laisvo planavimo masinės statybos rajonuose. Neturint tarpinių erdvių, uždanga atsiskleisti gali bet kada. Privatumas, socialinis teisingumas pažeisti, o pasitikėjimas kaimynais ar psichologinis bendruomenės klimatas – suiręs. Deja, ne visi valgomieji gali turėti išėjimą į uždarą sodą. Taigi, privatumas yra teisė ir privilegija, kuri nėra duotybė.

G

riežtos erdvinės ribos ir išskirtinai saugomas privatumas gali tapti ginklu prieš save. Ribas gali brėžti bet kokie sutartiniai elementai: rožės, žemai nukirptos gyvatvorės, akmenų eilės. Tai intuityviai suvokiamos ribos, kurioms nereikia paaiškinimo ar kelio ženklo.

Tokie kraštovaizdžiai su tobulumo siekiančiomis augalų kompozicijomis mažai kur yra taip gerbiami ir puoselėjami, kaip dabartiniuose priemiesčiuose. Žinoma, tokios ribos ir jų estetinė išraiška skirta kaimynams priminti ir jų ribas. Per žemą baltą tvorelę ir rožes „Amerikietiškos grožybės“ subtiliai atskleidė santykių niuansus tarp nepažįstamųjų – kaimynų. Kiekvienas augalas, uždengti langai, durys kuria atstumą nuo aplinkos. Tačiau drąsiausias veikėjas išbando minėtas ribas filmuodamas kaimynus pro savo langą. Tokiomis priemonėmis 1999-ųjų juosta perteikia veikėjų psichologinius vidinius ieškojimus, tačiau ne mažiau atkreipia dėmesį, kaip skirtinguose viešumos lygmenyse žmonės gali skirtingai elgtis. Žiūrovas, artėdamas prie veikėjų ir keliaudamas per pusiau privačią veją ar žiūrėdamas pro neužtrauktas užuolaidas, gali perprasti, kaip erdvė įspraudžia gyventoją į rėmus. Skopofiliškas stebėjimas skrodžia susikurtas plokščias ribas skersai, daugiaplaniškai perteikdamas veikėjus. Vientisas kadras fiksuoja skirtingus planus. Fatališkas filmo finalas patvirtina tai, kad sukurtos ribos tarp gyvenimo viduje ir išorėje, viešumoje ir privačiai, nesiadaptuoja prie besikeičiančio gyvenimo ir yra neperžengiamos kitų. Veikiausiai tokios nemembraniškos ribos yra miesto getų, uždarų bendruomenių su vartais ar priemiesčių susidarymo pagrindas. Vaizduojama nupjautų priemiesčio vejų estetika primena apie netolygų mūsų aplinkos prasmės ir išvaizdos santykį. Tokiais atvejais estetinė kokybė tampa atvirkščiai proporcinga patiriamai savijautai jose. Grynoji estetika savaime neužtik­ rina socialinės ar psichologinės aplinkos pusiausvyros.

Namų uždarumas ir privatumas yra geriausia psichologinės ir fizinės izoliacijos priemonė (pasaulinė 2020–2021 m. pandemija tai priminė). Tokia vieta sukuria mini biosferos efektą. Tai po stiklu uždarytas augaliukas, turintis aplink save subalansuotą kiekį vandens ir dirvožemio, tačiau neturintis jokio ryšio ar galimybės reaguoti į aplinką. Tai dviprasmiškas efektas, kuriantis saugumo jausmą, bet kartu jį papildantis nuojautomis ir nežinomy-

be. Toks būvis veikiau primena kalėjimo apibrėžimą, o metodas populiarus, kai yra diktatūra, okupacijos. Mintyse sukurta aplinka lengviau patikėti gyvenant komfortiškai – miesto viloje, kuo arčiau miesto centro. Namas – apjuostas aukšta mūrine tvora, pastatytas XX a. pradžioje, su keliais salonais, verandomis, įgilintu baseinu lauke, žinoma, ir sodu. Carlosas Saura savo fundamentalioje „Palesink varną“ juostoje į tokią vilą įkėlė juoda-

plaukę pirmokę. Nuolatinis santykis su namų gyventojais, prisiminimai iš praeities, vaizdiniuose atsirandanti motina, santykiai su teta ar laidotuvės yra terpė, iš kurios veikėja, kaip vaikas, neturi galimybių ištrūkti. Nežymus, bet siurrealus momentas primena – Irene, žiūrėdama į stogus ir mansardas kitapus gatvės, stebi save, stovinčią ant stogo, skrendančią priešpriešiais. Taip vaizduotė pasitelkiama bandymui suvokti aplinką. Finalas vainikuoja visą namų-kalėjimo įvaizdį, dinaminių kadrų eilė ritmiškai seka pro peraugusius kadagius išeinančias herojes. Jos peržengia 5 m aukščio mūrinę tvorą. Kontrastą sustiprina komercinės spalvotos reklamos ant tvoros ir besikartojantys muzikinio takelio žodžiai: „Kodėl tu išvyksti“. Kadras po kadro miesto vila praranda prabangų įvaizdį, namai – okupacinę prasmę. Madrido vertas paskutinis ištęstas kadras palieka žiūrovą atviroje miesto aplinkoje. Tai lyg architektūros suformuoti įkalinantys urbanistiniai kraštovaizdžiai, kuriuos formuoja tie patys įkalintieji. Vaizduojama Rugsėjo 1-oji yra tik pradžia mokytis gyventi aplinkoje, mokykloje, gatvėje, mieste.

Uždarumas gali tapti atskaitos tašku suvokiant realybę anapus tvoros. Vartų peržengimas gali tapti pasakojimo tikslu, o pasaulis anapus – dirbtinai sukurtu įvaizdžių rinkiniu. Tokios emocijos taip pat primena traumines patirtis ar okupaciją. „Iltinis dantis“ ir Yorgosas Lanthimosas nevengė priespaudos temos. Tačiau vaizduojamas graikiškos vilos baltas interjeras ir vitrininiai langai į sodą slopina įkalinimo nuojautą. Tai primena tik statiški kadrai ir griežtas montažas, kuriantis laužytus veiksmus.

Pastatas nebėra įkalinimo priemonė, tad senieji tvirtovės-kalėjimo įvaizdžiai neaktualūs. Ribos įgauna kitų pavidalų – kiemą, juosiamą gyvatvorės ir tropinių augalų. Riba, už kurios egzistuoja perkurtos realybės pasaulis, sudaryta iš gamtos elementų. Gyvatvorių ribos primena priemiesčio, miesto vilų ir sodybų pasakojimus, atsiskyrimo nuo aplinkos motyvą ir gyvenimą atsisakant visuomeniškų bendruomeninių įsipareigojimų. Išeiti iš namų tampa beveik neįmanoma – filme tai siejama su iltiniais dantimis. Herojės ryžtas lieka numanomas. Atomazga baigiama ilgu statišku kadru ir numanomu veikėjos pasirinkimu. Taip pasaulis anapus tvoros lieka nepažintas ir žiūrovui. Juosta primena – vargu ar pabėgę iš namų vaikai, užauginti dirbtinių melo taisyklių aplinkoje, gali visavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Namas nebetenka fizinio izoliavimo prasmės. Iškreiptos vertybės diegiamos per patirtis ir iškreiptą realybės naratyvą, tad uždaros sienos nebereikalingos. Taip formuojami izoliuojantys, getų, gentrifikuoti ar uždarų bendruomenių kraštovaizdžiai, kurių ribos nesiejamos su pastatais, bet įsismelkia į pasąmonę, ir tokių namų įvaizdžiai persekioja po ilgo laiko ir tolimų erdvių. Tokią negatyvių patirčių aplinką yra daug sunkiau transformuoti.

Tekstas ir fotografijos sukurtos Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

es renkamės, ar priskirti savo namų prasmę fizinėms sienoms ir stogui. Tai neabejotinai yra semantinė sąvoka – priklausanti nuo suteikiamos prasmės šiam žodžiui. Tačiau neturėdami pritarimo nebūsime visateisiais erdvės globėjais, pasisavintojais ar statytojais. Svarbu ir susitarimas su kitais. Susitarimas žmonių grupėje priartina prie bendruomenės užuomazgų, kurios daro įtaką sudėtingesniems bendruomenių santykiams. „Dogme95“ kinematografininkų grupė sėkmingai atmetė kinematografinį dekoravimą ir daugžodžiavimą. „Dogvilyje“ Larsas von Trieras vaizdavo bendruomenės santykį su namais. Tai teatrališkai minimalistiška ir estetiškai išgryninta 2003-iųjų scenografija – ant grindinio užrašyti gatvių pavadinimai, durų angų tarpai, sienų linijos, tvenkinys, malūnas ir kiti objektai. Tai svarbūs tarpusavio susitarimo ženklai. Pavadinimai – vietokūros elementai, ženklinantys vietas, linijos – privačias, viešas ir kitas erdves ribojantys ženklai. Tokioje bendruomenėje fizinis sienų statymas nebetenka prasmės. Tačiau filmavimo aikštelė turi kitais būdais perteikti filmo erdvę ir gylį. Taigi erdvę papildo dažniausiai naudojamų ir charakteringiausių baldų rinkinys. Priklausomai nuo veikėjo gyvenimo būdo, profesijos ir veiklų, namai apstatomi mediniais rašomaisiais stalais, suolais, knygų lentynomis ar lovomis. Sprendimas itin praktiškas, nelygu trys baldai, kuriuos pasiimtum į salą. Atvira erdvė pabrėžia bendruomenišką mažo miestelio gyvenimo būdą, „perregimas“ sienas. Baldai atspindi žmones, jų galias, galimybes ir nuosavybę. Tai veikiausiai yra namus apibrėžiantys elementai – labiausiai nutrinti, naudojami, reikalingiausi daiktai. Patys namai – aplinkos pripažinta erdvė ar išskirtas plotas ant žemės. Tokia aplinka namų prasmę keičia radikaliai. Namai konstruojami ne iš sienojų, bet kaimyno galvoje.

Bėgimas iš namų yra visų bėgančiojo vidinio ryžto resursų reikalaujantis sprendimas. Tačiau nepalyginti daugiau jėgų reikalauja grįžimas į tuos pačius namus. Valią tokiam žingsniui galima kaupti visą gyvenimą, bet tai tampa neišvengiama, kada prievarta, smurtas ar neigiamos emocijos yra namų pagrindas. Šis fenomenas neaktualus vien psichologinių problemų patiriančioms šeimoms. Pasaulis skaičiuoja vis didėjantį laikinų pabėgėlių miestų skaičių. Tai prarastos politinės pusiausvyros, karinių, klimato pokyčių įkaitų miestai. Pabėgėliai yra procese, nuspėjantys jų ateityje laukiančius pokyčius. Panašias patirtis Amanda Kernell nufilmavo autochtonų (vietinių, senbuvių žmonių) pasakojime „Samių kraujas“. Filmas apie visą gyvenimą trunkančias, krauju paženklintas šiaurės tautos, samių, patirtis ir Elle Marjos siekį tapti visaverte modernios visuomenės nare. Tai aktualu ir dabar, tačiau XX a. požiūris į tradicinius gyventojus buvo labiau ribotas. Vietinės tradicinės tautos, tokios kaip samiai, buvo ir dažnai tebėra politiškai ir socialiai engiamos ir naikinamos. 2017-ųjų filmas nustebina žvilgsniu iš šiandienės perspektyvos. Bėgimas nuo paveldėto gyvenimo būdo ir kilmės filme paradoksaliai baigiasi ten, kur prasidėjo.

Lyg tai, kas buvo ir nebėra namai, gali vėl tapti namais. Nelygu, kokie yra pagrindinės veikėjos pasirinkimai ir ryšys su vieta. Tačiau grįžimas prasideda nuo susitaikymo. Namai įgauna vieną abstrakčiausių formų, nes vienintelė jų fizinė išraiška yra klajokliškas tradicinis gyvenimo būdas atviruose kraštovaizdžiuose. Rekonstrukcijos motyvas yra vienas pagrindinių pa-

ARCHITEKTŪROS KLASIKAS REMAS KOOLHAASAS ĮŽVELGĖ, KAD ARCHITEKTŪRA YRA SCENARIJAUS RAŠYMO FORMA.

gyvenusios herojės gyvenimo naratyvų, svarbus ir šiandienos žmonių namų paieškose. Rekonstrukcija įgauna ne tik statybų rūšies prasmę – tai tampa savęs, namų ir aplinkos suderinimo paieškomis. Grįžtant į senus pastatus, okupacines patirtis primenančius būstus, sudegintus kaimus, išnaikintas bendruomenes ar negyvenamąsias erdves, prisiminimai intuityviai deformuojami, keičiami kitais ir kuriami kitokie emociniai antstatai.

Kino žmonės moka skaityti erdvės ir laiko informaciją taip pat, kaip tų erdvių projektuotojai. Tačiau tik su kinematografija dirbantieji geba rekonstruoti, deformuoti ir išbandyti, kaip veikia erdvė ir laikas (panašiai kaip Agnes Varda eksperimentavo kurdama kino namelį su stiklines sienas dengiančiomis filmo juostomis). Erdvės ir veiksmai juose priimami kaip duotybė. Kitaip tariant, erdvė savaime neiškeliama kaip pagrindinis elementas (jei iškeliama – veikėjas tampa tos erdvės auka). Tai nesukuria fiksuotos, vieno pasakojimo ateities, kurioje užstringa dažnas architektas, bet stebi, kaip toli erdvės gali veikti ir kisti laike, kokią įtaką gali turėti laikas erdvei, kiek inertiška ir besikeičianti erdvė gali būti ir kaip tas erdvėlaikis galėtų paveikti jo dalyvį. Kinas gali identifikuoti, kas yra tie, kurie turi galią keisti, o kada žmogus yra įstrigęs erdvėlaikyje. Gal dėl to architektūra nėra muzika. Tai galėjo būti iki fotografijos atsiradimo XIX a. Architektūros klasikas Remas Koolhaasas įžvelgė, kad architektūra yra scenarijaus rašymo forma.

>> EITI AR NEITI

KINAS

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

ŠUOLIS Jeigu vis dar egzistuoja nuomonė, kad dokumentinis kinas yra nuobodus ar pernelyg rimtas, atsikratyti šio stereotipo amžiams galima išvydus režisierės Giedrės Žickytės kūrybą. Režisierė turi išskirtinį talentą dokumentinę medžiagą perteikti taip intriguojamai, kad, atrodo, žiūri ne dokumentinį filmą, o trilerį.

Tuo galima įsitikinti apsilankius kino teatruose pristatytame naujausiame jos dokumentiniame filme „Šuolis“. Pagrindinis filmo veikėjas – Simas Kudirka savo neį-

tikima istorija pranoksta fantastinių filmų superherojų žygdarbius. Jaunystėje būdamas jūreiviu (radistu), 1970 m. vieną eilinę darbo dieną sovietiniame žvejybos laive „Sovetskaja Litva“ staiga, tiesiog akimirksniu, jis nusprendė peršokti į prie pat priplaukusį JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ ir paprašyti politinio prieglobsčio. Šiandien jau senjoras S.Kudirka šmaikščiai ir kartu su didele įtampa pasakoja, kaip kas tuo metu vyko. Vi-

sa tai daroma jam ne ramiai sėdint ir kalbant, o plaukiant garsiuoju amerikiečių laivu, tarsi atsukus laiką atgal, jam iš naujo išgyvenant svarbiausias tuo metu vykusias akimirkas. Kaip beprotiškai stipriai šio žmogaus siela troško laisvės, kuri asocijavosi su Amerika! Vėliau filmo herojus susidūrė su žiauriu likimu, kai buvo grąžintas atgal į sovietų laivą, amerikiečiams priėmus sprendimą, kad tai geriausia išeitis.

Tačiau viskas tuo nesibaigė, priešin-

gai – visame pasaulyje išgarsėjusi S.Kudirkos istorija tik prasidėjo. Šis įvykis paskatino Amerikoje gyvenančių lietuvių pasipriešinimą, šio lietuvio vardą tarė ir JAV prezidentų lūpos, siekiant panaikinti tuomet priimtą neteisingą amerikiečių sprendimą. Tikėta, kad už tėvynės išdavystę nuteistam S.Kudirkai išgyventi apskritai (juolab ištrūkti į laisvę iš įkalinimo vietos) buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau įvykiai taip pasisuko, kad įvyko stebuklas – pasirodo, herojaus motina buvo gimusi Amerikoje, tad ji ir jis galėjo tapti šios šalies piliečiais. Taip ir įvyko. Su šeima lietuvis išvyko gyventi į išsvajotąją Ameriką.

Filme šiandien nufilmuoti kadrai jungiasi su išlikusia praeitame amžiuje filmuota archyvine medžiaga: reportažais iš to meto TV žinių ir interviu su jau Amerikoje gyvenančiu S.Kudirka. Apie šią istoriją amerikiečiai netgi sukūrė vaidybinį TV filmą („The Defection of Simas Kudirka“, 1978), kurio fragmentų taip pat galima išvysti ir įžvelgti įdomių sąsajų, juos sugretinus su įvykių dokumentiniu liudijimu „Šuolyje“. Kiek apie šio lietuvio istoriją buvo žinoma sovietmečio Lietuvoje? Ar, tiksliau, leista apie ją žinoti? Atsakymą galima nuspėti. Ir jeigu ne šis G.Žickytės filmas, daug kas taip ir nugyventume gyvenimą to nesužinoję.

Kuriant filmo scenarijų režisierei šią neįtikėtiną, tiksliau, dokumentiškai fantastinę, istoriją ir jos kontekstą pavyko atkurti itin kruopščiai. Jai pavyko surinkti įdomią rašytinę, fotografuotą ir filmuotą archyvinę medžiagą.

Pavyko JAV surasti ir pakalbinti amerikiečių laivo įgulą ir kitus žmones, kovojusius už S.Kudirkos išlaisvinimą,

net pakalbinti KGB tardytoją. Tačiau filme svarbūs ne vien patys įvykiai, bet ir juos patyrę žmonės. Operatoriaus Rimvydo Leipaus valdoma kamera atidžiai fiksuoja kiekvieno filmo dalyvio emocijas, kurios tampa tokiu pat svarbiu informacijos šaltiniu kaip ir faktai. S.Kudirkos charizma ir nuoširdumas užburia nuo pirmo kadro.

Jis atvirai pasakoja, ką jautė tuomet ir ką jaučia dabar, sugrįžęs gyventi į Lietuvą, nebijodamas būti savimi.

Galbūt tai ir yra ta tikroji laisvė, kurios jis taip siekė? „Šuolis“ – jautrus ir daugiasluoksnis filmas, leidžiantis sužinoti daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pradžių. Kiekvienas kadras vis kažkuo nustebina. Kaip jautėmės gyvendami sovietmečio Lietuvoje ir kas tuomet buvo amerikietiškoji svajonė, daugiau

Nenuostabu, kad „Šuolis“ jau sulaukė ne vieno apdovanojimo tarptautiniuose kino festivaliuose, į kuriuos šio filmo pasižiūrėti užsienio žiūrovai rinkdavosi gausiai ir reikšdavo susižavėjimą. Įdomu, kaip filmą įvertinsime mes, lietuviai.

Rekomenduojama: visiems, visų kartų lietuviams.

Nerekomenduojama: manantiems, kad žmogaus likimas nulemtas iš anksto.

otišką ir negrįžtamai ramybę praradusį vidinį pasaulį puikiai perteikia butas, kuriame jis gyvena. Kiek daug jo interjeras pasako apie šio, kartu ir sovietmečiu gyvenusio ne vieno panašaus likimo žmogaus savijautą! Butas – prabangus, erdvus, menantis tarpukario Lietuvos laisve ir modernumu besidžiaugusių lietuvių buitį, tačiau visiškai apleistas ir netvarkingas, su išdaužytais langais, nešvarus, su bet kur numestais daiktais (nors vertingais ir patraukliais), šiukšlėmis, tuščiais vyno buteliais. It Andriaus Gluosnio sueižėjęs portretas, susidedantis iš skirtingų ir vienas kitam prieštaraujančių fragmentų.

IZAOKAS Iki šiol kūrusio trumpametražius filmus režisieriaus Jurgio Matulevičiaus pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas „Izaokas“ – psichologiškai gana sudėtingas filmas, kurį sunku žiūrėti, o dar sunkiau pamiršti. Tai tamsus filmas tamsiausia istorine tema – siaubingomis žydų žudynėmis. Ir ypač slegiantis, nes jose dalyvavo ir lietuviai. Pagrindinis veikėjas – Andrius Gluosnis (akt. Aleksas Kazanavičius) yra vienas jų, 1941 m. „Lietūkio“ garaže Kauno centre (priešais tuomet dar nesuniokotas tarpukariu veikusias Kauno senąsias kapines, sovietmečiu tapusias parku) kareivišku kastuvėliu atėmęs gyvybę žydui Izaokui. Iš pykčio ir keršto.

14 // © 37O

Toliau, sovietmečio Lietuvoje, jis gyvena kasdienį gyvenimą, šį faktą nuslopinęs giliausiuose pasąmonės kloduose, tačiau jį prisiminti priverčia išorinės aplinkybės. 7-ajame dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžta jo bičiulis kino režisierius Gediminas Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis), lyg specialiai sumanęs Kaune statyti filmą būtent apie šias žydų žudynes. Taip prasideda logiškai sunkiai paaiškinami įvykiai. Tokie pat tirštai tamsūs, kaip ir Izaoko mir-

ar mažiau (priklausomai nuo amžiaus) žinome, tačiau kiek žinome, kaip Sovietų Sąjungą įsivaizdavo Amerika?

Atsakymas stipriai nustebina. Pasirodo, amerikiečiai apie tai, kiek nužmogėjimo buvo sovietų režimo valdomoje šalyje, iš dalies ir sužinojo būtent iš šios S.Kudirkos istorijos. Virsdamas dokumentika plačiąja prasme, filmas kartu kelia ir archetipinių klausimų apie žmogaus prigimtį ir lemtį. Leidžia pasigrožėti kameros užfiksuotu gamtos peizažu ir jame veikiančio pagrindinio veikėjo valia, it dievams iššūkį metančiu antikos mitų herojumi.

tis, vedantys Andrių link beprotybės. Filmas virsta detektyvu, spėliojant, kas yra kaltas ir ar kadaise nužudytas žydas iš tiesų miręs. Ar keršija visą filmą šalia juntama jo šmėkla? O gal Andrius Gluosnis yra Izaokas?

Filmo scenarijus kurtas remiantis Antano Škėmos prieš žūtį autokatastrofoje parašyta apysaka tokiu pat pavadinimu,

nors filme ja nesekama pažodžiui. Tačiau A.Škėmos kūrybai būdingas siurrealizmas ir kafkiškas absurdiškumas – tai artima ir paties J.Matulevičiaus filmams – juntamas itin stipriai. Scenarijų kūrę J.Matulevičius, Saulė Bliuvaitė ir Nerijus Milerius kalba ne tik apie nacių vykdytą blogį, bet ir žmogaus išgyvenimus ne ką mažiau žiauriame sovietų režime. Neapsakomai atkaklus ir visur

esantis tardytojas Kazimieras (akt. Martynas Nedzinskas) akylai stebi ir tardo abu draugus – Andrių Gluosnį ir Gediminą Gutauską. Nerimas ir mirties nuojauta tampa kasdieniais palydovais.

Didžiausia filmo stiprybė yra tai, kad jame nesiekiama detaliai atkurti istorinių įvykių ar suskirstyti veikėjų į kaltuosius ir teisiuosius. Režisierius ne-

ria į veikėjų emocijas. Ypač Andriaus Gluosnio, kuris, jausdamas kaltę, blaškosi pasąmonės kuriamuose buvusiuose ir galimuose scenarijuose, taip ir nepajusdamas bent trumpam vidinės ramybės. Į jo gyvenimą sugrįžęs Izaokas iš jo po truputį atima viską – draugą, mylimąją Eleną (akt. Severija Janušauskaitė) ir anksčiau bent kažkiek stabiliau jaustą tapatybę. Visą jo cha-

Filmas leidžia iš naujo permąstyti praeitį ir įvykdytus visuotinius nusikaltimus – pabūti tiek aukos, tiek žudiko kailyje.

Visi aktoriai giliai ir įtikinamai perteikia savų personažų vidinius potyrius.

O praeitį ir dabartį į viena dar stipriau sulieja operatoriaus Narvydo Naujalio filmuotų nespalvotų ir spalvotų kadrų žaismė bei Agnės Matulevičiūtės ir Domo Strupinsko kurta ekspresyvi muzika. Operatorius ir kompozitoriai pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus.

Rekomenduojama: nebijantiems tyrinėti tamsiąją žmogaus pusę.

Nerekomenduojama: vengiantiems pernelyg skaudžių istorinių įvykių.

KINAS

>> EITI AR NEITI

NEPATOGŪS FILMAI: KĄ ŽIŪRĖTI? 10 REKOMENDACIJŲ Rašė Augustė Strulytė

Spalio 14–31 d. į kino ir namų ekranus sugrįžtantis „Nepatogus kinas“ pristato tai, kas šiemet ryškiausiai žibėjo tarptautinių kino festivalių programose. Akiratį plečiantys dokumentiniai filmai su radikalumo žyma – tokį 15-ąjį „Nepatogų kiną“ žada jo organizatoriai. Šiemet festivalis žiūrovams pasiūlys beveik 50 filmų programą, kurioje – ir jautrios asmeninės dramos, ir Holivudo trileriams nenusileidžiančios, bet tikros istorijos.

Š

ias dokumentines ir dažnai nepatogias istorijas lydės daugybė renginių – susitikimai su filmų kūrėjais, veikėjais, aktualios diskusijos su žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais bei… filmas + šokiai „gallery 1986“!

Tad kurių filmų vertėtų tikrai nepraleisti?

„GENDERNAUTAI“ IR „GENDERACIJA“,

rež. Monika Treut 1999-aisiais vokiečių kino režisierė Monika Treut sukūrė vieną pirmųjų dokumentinių filmų apie translyčių judėjimą San Fransiske. Filmas „Gendernautai“ – tai atviri ir jautrūs žmonių, nusprendusių trinti ribas tarp vyriškos ir moteriškos tapatybės, portretai. Po 20 metų režisierė sugrįžta pas filmo veikėjus sužinoti, kaip jiems sekasi šiandien, ir sukuria naują filmą „Genderacija“ – pasimatymą su aštriais, drąsiais ir humoro jausmo nestokojančiais lyčių vizionieriais. Festivalyje bus rodomi abu režisierės filmai, fiksuojantys tuos pačius žmones 20 metų skirtumu – „Gendernautai“ (1999 m.) ir „Genderacija“ (2021 m.).

„TRIUKŠMO SIMFONIJA“, rež. Enrique Sánchez Lanschas

Filmas kviečia į garsų kelionę su išskirtiniu britų kompozitoriumi ir muzikos prodiuseriu Matthew Herbertu. Jis išgarsėjo savo kūriniais, kuriuose socialines temas įgarsina muzika, sudaryta iš įvairių kasdienybėje girdimų aplinkos garsų.

M.Herbertas sako, kad muzikos menas turi būti aktualus, o kurti muziką galime ne tik instrumentais, o bet kuo, kas tik sukelia garsą. Spalio 23 d. „Nepatogus kinas“ kartu su „gallery 1986“ rengia ypatingą seansą ypatingoje vietoje – po filmo peržiūros pasiliekame šokti!

„NESIBAIGIANTI PAMAINA“, rež. Shannon Walsh

Pavežėjai ir kurjeriai tapo neatsiejama miesto dalimi – žmones vilioja įvairių paslaugų teikimo platformų pasiūlymas patiems nusistatyti darbo valandas. Jie viliojami laisve ir aukštais valandiniais įkainiais, tačiau jų socialinės garantijos kur kas mažesnės, o įsipareigojimų, kad kitą savaitę tikrai ir vėl atsiras darbo, – jokių. Ar šis galimybių ir laisvės pažadas nėra tik dar vienas darbuotojų išnaudojimo būdas, paliekantis juos likimo valiai?

„DAINA PAVADINIMU NEAPYKANTA“, rež. Anna Hildur Hildibrandsdóttir

Muzika gali daryti įtaką įsitikinimams, politinėms pažiūroms ir gyvenimams, o muzikiniai filmai gali padėti išgirsti tai, ko dar negirdėjai, – tokių filmų šiemet rasite programoje „Tikrovės muzika“. Vienas jų pasakoja apie neeilinę 2019-ųjų „Euroviziją“ ir vieną didžiausių politinių skandalų nepolitišku laikomo dainų konkurso istorijoje. Tais metais atstovauti Islandijai išrenkama antikapitalistinė, BDSM technogrupė „Hatari“, garsėjanti aštriu performatyviu atlikimu. Tiesioginę transliaciją, vykstančią Tel Avive, Izraelyje, stebi 200 mln. žiūrovų!

Kas nutinka? Pamatykite patys.

„DRĄSA“,

rež. Aliaksejus Palujanas Filmas žiūrovą nukelia į Baltarusijos prezidento rinkimų įkarštį – taikių protestų pradžią. Kiekvienas esame matę daugybę masinių vaizdų iš gatvių, o šis filmas kviečia pažvelgti į Baltarusiją iš vidaus. Pogrindinio teatro aktoriai išeina į Minsko gatves reikalauti žodžio laisvės ir ilgai laukto valdžios pasikeitimo. Tačiau žmonių balsai brutaliai triuškinami režimo saugumo aparato – aktoriai suimami. Žiūrovas turi galimybę stebėti slaptas valdžiai kritiško spektaklio repeticijas, lydėti aktorius protestuose ir po jų.

„BRANGŪS ATEITIES VAIKAI“, rež. Franzas Böhmas

Per pasaulį vilnijant protestų bangai, festivalio atidarymo filmas pasakoja apie seisminio politinio pokyčio centre atsidūrusią naująją kartą. Stebėsime, kaip Rayena reikalauja socialinio teisingumo Čilėje, Pepper grumiasi už demokratiją Honkonge, o Hilda kovoja su niokojančiais klimato atšilimo padariniais Ugandoje. Charizmatiškos filmo herojės susiduria su sunkiai įveikiamais globaliniais iššūkiais, o jų aktyvizmas turi įtakos ir asmeniniam gyvenimui. Filmas klausia, iš kur jos atranda tiek jėgų kovoti?

„GEIMERIS: ŽMOGŽUDYSTĖS PLANAS“, reporterė Emelie Rosén

16 // © 37O

Šiemet festivalis kviečia ne tik žiūrėti, bet ir pasigarsinti ausines – pirmą kartą pristatoma audioprograma „Banguoja“. Kūriniai iš Lietuvos ir viso pasaulio klausytojams siūlo intymių ir netikėtų potyrių bei atradimų. Vienas tokių – „Geimeris: žmogžudystės planas“, kuris ne tik patiks tiems, kurie mėgsta paslaptingų žmogžudysčių (angl. „murder mistery“) žanrą, bet ir bes pirštu į skaudžias socialines problemas. Geriausias internetinis keturiolikmečio Viktoro draugas suplanavo ir įvykdė išpuolį savo mokykloje. Tai paskatino Viktorą imtis misijos: jis pasakoja pasauliui apie tai, kas iš tiesų vyksta kompiuterinių žaidimų bendruomenėse. Šio kūrinio galima nemokamai klausytis virtualiai festivalio svetainėje arba susitikti gyvai – spalio 15 d. festivalis organizuoja gyvą perklausą, kurią lydės diskusija „Neapykantos kalba: žmogus ir bendruomenė“.

„BŪSIU SU TAVIM“,

rež. Virginija Vareikytė, Maximilienas Dejoie

„POTVYNIUI NUSLŪGUS“,

Šalyje, kurioje didelis savižudybių skaičius yra kasdienybė, žmogiškojo ryšio galia tampa gelbėjimo ratu. Dvi moterys – psichologė ir policijos pareigūnė – imasi sudėtingos misijos – sumažinti rekordinį savižudybių skaičių savo idiliškame gimtajame miestelyje. Kasdien jausdamos baimę prarasti dar vieną gyvybę, Valija ir Gintarė nuo durų iki durų lanko vienišiausius bendruomenės narius ir savo empatija bei jautrumu iš nelaimės gniaužtų ištraukia ne vieną žmogų. Šio netikėtai šviesaus filmo seansus lydės susitikimai su jo kūrėjais ir filmo herojėmis, o žiūrovai filmą galės išvysti ir pasibaigus festivaliui.

Bangos į krantą išmeta ne tik kriauklių, bet ir tonų tonas plastiko. Kur nors vandenyne laivas pameta konteinerį mažyčių plastikinių dinozaurų, o pakrante keliaujantys plastiko rinkėjai juos dar daugybę metų kolekcionuoja. Tai galima pavadinti ateities archeologija, kai po savęs žmogus palieka ne griuvėsius ar meną, bet spalvotą šlamštą. O jį tirdami būsimi archeologai daro išvadas apie mūsų gyvenimo būdą ir įpročius. Ir kraipo galvas, kaip mums į viską buvo nusispjauti.

rež. Anna Antsalo

>> EITI AR NEITI

18 //

Rašė Gintarė Žaltauskaitė Nuotraukos Dariaus Merkšaičio

Šiuolaikinio šokio šokėjas, menininkas ir pedagogas Marius Pinigis, tyrinėdamas judesį ir kūrybiškumą, kviečia atrasti ne tik šokį, bet ir savo kūną bei labiau pasitikėti savimi. „Mes esame išorinio pasaulio mikrodalis. Ir kalbu ne apie miestą, kuriame vyrauja statiški ir aiškių linijų pastatai, bet apie gamtą. Gamtoje nėra tobulų linijų, čia kaip tik tobulumas slypi netobulume... Būtent civilizacijos modelis, paremtas tiksliomis linijomis ar matematiniu mąstymu, atima kūrybiškumą ir, tiesą pasakius, mes dažniausiai gyvename savo galvoje. O kūnas yra ne tik kūrybiškas, bet ir protingas. Jei mes juo neužsiimame – jis mums primena tai nugaros, kelių skausmais ar blogu miegu“, – apie kūrybiškumo prigimtį samprotauja M.Pinigis.

Pylimo galerijos archyvo nuotr.

Rusnės Šimulynaitės nuotr.

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

ŠARŪNO ŠIMULYNO RETROSPEKTYVINĖ PARODA „KIETAS IR UŽSISPYRĘS“

GINTARO GESEVIČIAUS TAPYBOS PARODA „SOFISTINĖS KOMPOZICIJOS“

© 37O

Apsilankiusieji parodoje paliudys ir vienu balsu pritars – menininkas išties buvo kietas ir užsispyręs, kaip kažkada pirmasis jį taip pavadino poetas Sigitas Geda. Šarūnas Šimulynas visada kūrė taip, kaip norėjo, o ne taip, kaip reikalavo kiti. Užsispyrėliškai nepakluso ir iš bet kokių suvaržymų išsilaisvindavo keliaudamas ir kurdamas. Savo litografijos technika atliktą diplominį darbą „Taiga“, kuris pirmiausia pasitinka parodos lankytoją, sukūrė iš klajonių po Sibire esančius Sajanų kalnus. Kiti parodoje pristatomi jo grafikos darbai ir poema „Australija“ gimė po beveik metų trukusios kelionės po Australiją. Visgi didžiausią dalį Š.Šimulyno kūrybos palikimo sudaro skulptūros iš kietos materijos – medžio, metalo ar mišrios technikos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, pirmykštė gamta buvo didžioji menininko mokytoja. Gal dėl to išėjęs iš parodos jautiesi tarsi grįžęs iš miško – energiškai įsikrovęs.

Šio menininko kūrybai įtakos turėjo pats Mika­lo­jus Konstantinas Čiurlionis, tiksliau – jo tapybos ir grafikos darbai. Gintaro Gesevičiaus, kaip ir žymiausio Lietuvos dailininko, kūryba simbolistinė, tačiau būdingi ir siurrealizmo bruožai. Jo tapybos darbuose vyrauja poetinė nuotaika, per spalvą ir potėpį gvildenamos filosofinės idėjos. Menininkas kuria jau ne vieną dešimtmetį ir yra surengęs daugiau kaip 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, privatūs kolekcininkai iš viso pasaulio. Naujausioje parodoje „Sofistinės kompozicijos“ tapytojas nedaugžodžiauja, išlieka paslaptingas, kalba užuominomis, tačiau jis ir ištikimas sau – kelia filosofinių klausimų, kurių centre – pats menininkas, kūrėjas.

Šią parodą galima pamatyti iki spalio 31 d.

VDA parodų salėje „Titanikas“.

Paroda veikia iki spalio 16 d. sostinės Pylimo galerijoje.

PASITIKĖTI KŪNU – PASITIKĖTI SAVIMI Žvelgdamas į žmonijos istoriją pašnekovas pastebi, kad šokis – tai neatsiejama kultūros dalis. Jis tarnauja ne tik kaip scenos menas, kuriuo yra pavirtęs, bet ir kaip komunikacijos priemonė, būdas pasakoti istorijas. Puikus pavyzdys – Afrikos genčių tradicijos, kur šokis toks pat įprastas kaip pasakos prieš miegą vaikams.

Menininkas teigia, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, judėti gali visi: „Kūrybiškiau, geriau, sąmoningiau judėti gali ir netgi privalo visi. Sakau „privalo“, nes tai yra kaip vaistas.“

Paroda veiks iki spalio 29 d. galerijoje „Vartai”.

MINDAUGO NAVAKO PARODA „KAMBARIUOSE IR LAUKE“ Šiuo skulptoriumi žavisi meno lauko profesionalai, o apsilankiusieji pirmą kartą parodoje stoja į gerbėjų gretas. Menininkas kuria jau ne vieną dešimtmetį, ilgą laiką dėstė Vilniaus dailės akademijos Skulptūros

MARIUS PINIGIS: KŪNAS YRA KŪRYBIŠKAS

Per dešimt šiuolaikinio meno kūrėjų netiesiogiai savo darbais atliepia A.Mončio kūrybą ir keli jų primena išskirtines jo skulptūrėles – švilpius, kuriais galima išgauti garsą. Pavyzdžiui, paukščio motyvas Deimanto Narkevičiaus holografiniame vaizdo darbe ir skambantys Arturo Bumšteino cikadų garsai.

Juos išgirsti ir patirti galima tik gyvai parodoje.

Paroda veiks iki spalio 28 d.

VU Didžiajame kieme, Universiteto g. 3.

tas platformas, tačiau kūnas nebebūna mūsų išraiškos priemone, nebent tampama sportininkais, šokėjais ar aktoriais: „Mes visi esame kūrybiški, tačiau dėl to, kaip mes organizuojame savo pasaulį ir civilizaciją, tiesą pasakius, po kažkurio laiko paneigiame savo kūną... Svarbu, kad netaptume tik gyventojais savo galvoje, o kūnas – tik transporto priemone.“

Š

okėjas primena, kad kūnas gali būti ne tik kūrybiškas, bet ir statiškas. Jis gali būti labai sąmoningas (ir tai nereikš nekūrybiškumo) arba, priešingai, – pamirštas (kai kūnas nelabai suvokiamas ar į jį nekreipiame dėmesio). „Įsivaizduokite, ryte atsikeliate ir valandą šokate. Šokate ne šiaip judėdami, o atlikdami tam tikras užduotis, galvojate, kaip sujungti koją su ranka, naudojate visus pojūčius. Per valandą savo kūnui suteikiate tiek informacijos, kad kūnas stipriai patobulėja!“ – apie tai, kad kūną, kaip ir smegenis, svarbu maitinti žiniomis ir įgūdžiais, aiškina menininkas. Pasak jo, taip lavinamas ir kūrybiškumas.

GENIALUMAS VOS GIMUS Kaip geriausią kūrybiško kūno pavyzdį menininkas pateikia kūdikius. Jie negali atlikti tam tikrų judesių, kol jų galvoje ir kūne nesusiformavę tam tikri procesai, tačiau, po truputį atrasdami savo kūno dalis, jomis tyrinėja aplinką. O vėliau – augdami ir suaugę, dėl to, kaip organizuojame pasaulį ir civilizaciją, savo kūno išsižadame ir tarsi gyvename savo galvoje. „Kūdikio kūnas pats modeliuojasi ir labai žavu stebėti, kaip kūdikiai atranda savo koją ir ką gali su ja daryti. Dažnai per dirbtuves paprašau dalyvių artikuliuoti kojomis atkėlus pėdas nuo žemės ir jiems tai keista, nes įprasta įsivaizduoti tik tai, kaip jomis einame nuo taško A į tašką B. Esame pamiršę, kad pėdomis galime judėti ore ar atsigulę ant žemės ir tyrinėti erdvę. Tai puikiai daro kūdikiai, jie yra tiesiog genialūs kūrybiški kūnai, instrumentai. Pokytis atsiranda septintaisiais gyvenimo metais, kai pradedama žengti į akademinį pasaulį. Mokytis yra puiku, tačiau kartu nubraukiamas mažiau susistemintas pasaulio suvokimas, jis tampa racionalizuotas, visus reiškinius bandome paaiškinti loginėmis sekomis, ir kūnas natūraliai praranda tą kūrybiškumą...“ – sako M.Pinigis. Jis priduria, kad kūrybiškumas persikelia į ki-

Sebastijono Petkaus nuotr.

Į pasivaikščiojimų maršrutą po gražiai rudenėjantį Vilnių būtina įtraukti fotografijos parodą „Universiteto žmo­ nės“. Paroda po arkų skliautais veikia nuo 5 val. ryto iki 20 val. vakaro. Didžiajame universiteto kieme per dvi perimetro juostas eksponuojami žymūs ir dar niekur nematyti garsaus fotomenininko Antano Sutkaus darbai iš universiteto gyvenimo nuo 1958 m. Tarp jų – legendinis ir bene geriausiai atpažįstamas darbas „Maratonas universiteto gatvėje“. Pirmame šios nuotraukos plane per balkoną persisvėrusi ir į tolį žiūrinti mergina – A.Sutkaus studijų meilė. Monochrominėse fotografijose taip pat užfiksuoti studentų būriai, sovietinės okupacijos metais vykstantys į statybas ar kolūkį, ir tradiciniai renginiai. Iš visos nuotraukų serijos išsiskiria VU dėstytojų portretai. Naujausi darbai įgyvendinti kartu su jaunosios kartos fotomenininku ir maestro mokiniu Artūru Morozovu. Juose ne vienas VU alumnas atpažins savo dėstytojus ir įkvėpėjus. Nereikia apsirikti – ši paroda ne vien tik VU bendruomenei. Čia kiekvienas, kada nors studijavęs, nugrims į nostalgiškus prisiminimus, kuriuose – studijų draugai ir dėstytojai, akademiniai renginiai, Rugsėjo 1-osios šventė ar puoselėti romantiški jausmai.

Šią parodą galima pamatyti iki spalio 31 d.

Radvilų rūmų dailės muziejuje.

Paroda „Glamonė“ skirta žymaus mo­ der­n izmo menininko Antano Mončio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Greta iš Paryžiaus ir Berlyno (jo sūnaus ir dukros privačių kolekcijų) atkeliavusių jo skulptūrų ir piešinių eksponuojami specialiai šiai parodai sukurti vienuolikos Lietuvos šiuolaikinių kūrėjų meno kūriniai.

Paroda išr yškina A.Mončio darbams būdingas formas, primenančias kirminus ar žarnas, ir pasikartojančius rankų bei burnų motyvus. Tiek klasiko, tiek šiuolaikinių menininkų darbuose juntamas paryžietiškas rafinuotumas, elegancija, švelnumas. Tokią atmosferą sustiprina, prideda teatrališkumo ir paslapties lengvai krintančios mėlyna bei persikine spalvomis apšviestos, nuo lubų tįstančios užuolaidos ekspozicijos erdvėse.

Antano Mončio skulptūra „Glamonė“, Lauryno Skeisgielos nuotr.

PARODOS ANTANO SUTKAUS FOTOGRAFIJŲ PARODA „UNIVERSITETO ŽMONĖS“

Kaip sufleruoja pavadinimas, skulptoriaus Mindaugo Navako paroda vyksta ne tik Radvilų rūmų muziejaus erdvėse, bet ir šalia jų – lauke. Viešai matomoje vietoje, prie įėjimo į muziejų, stovi gigantiška granito skulptūra „Koja“. Visgi norint susipažinti ir pajausti šio menininko kūrybos ritmą, būtina užeiti vidun. Keturiuose kambariuose pristatomi per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai iš kietojo porceliano. Dalis skulptūrų viena ar dviem galvomis aukštesni už vidutinį lankytojo ūgį. Beje, keletas jo darbų būtent ir kalba apie lankytojus, kuriuos M.Navakas vaizduoja žemyn galva. Gavę parodos planą šyptelėsite, nes M.Navakui būdinga ironija atsispindi ir kūrinių pavadinimuose, pavyzdžiui, „Didelis bananas“, „Kairė – Dešinė“, „Koja“, „Kaklelis“ ir pan.

GRUPINĖ PARODA „GLAMONĖ“

Jis sako, kad šokį dažnas įsivaizduoja kaip suskaičiuotus žingsnelius ir judesius, tačiau išties tai kūrybiškoji žmogaus pusė, kuri egzistuoja kiekviename: „Mes visi esame kūrybiški, kai gimstame, ir vienodai kūrybiški ir gyvybingi galime būti prieš pat numirdami.“ Kalbėdamas apie kūrybiškumą M.Pinigis pastebi, kad dažnai savimi ar savo kūnu nepasitikima, tai ypač būdinga paaugliams: „Dažniausiai keičiasi jų kūnas ir judinti klubus ar dubenį jiems yra keista – smagu ir linksma, bet kartu ir juokinga ar net gėda. Savęs priėmimo klausimas yra labai svarbus, todėl dirbdamas skleidžiu žinutę – nebijokime atrodyti kvailai ar kitaip, nei įpratę. Atlikdami judesį dirbtuvių dalyviai kartais sako: „Kokią nesąmonę čia darau?“, tačiau nesąmonė šiame kontekste yra gerai, nes sąmonės išoriniame pasaulyje yra labai daug. Suprasti ir priimti dalykus mes įpratę racionaliai, per protą, būtinai juos paaiškinti. Kartu mes bandome paaiškinti ir sau patiems bei atrasti pretekstą, kodėl mes judame...

Tačiau kartais vyksta ir labai pasąmoningi ar nesąmoningi dalykai. Filosofas Albert‘as Camus yra pasakęs, kad gyvenime prasmės gal ir nėra, bet ją sukurti turime mes patys, manau, taip yra ir šokyje“, – samprotauja menininkas.

Kalbėdamas apie kūrybiškumą pedagogas kviečia priimti chaosą, nes, kai leidi skleistis kūrybiškumui, šis pasireiškia labai įvairiomis formomis. „Išmokus judesių – vienas, du ir trys – visi atkartoja ir padaro, viskas tyliai ir gražiai. O kai užduotys kūrybiškos, žmogus į jas reaguoja labai įvairiai – ir juokiasi, ir pyksta, vadina nesąmone ar panašiai...“ – aiškina M.Pinigis ir priduria, kad šokio dirbtuvės galėtų būti puikia praktika ir mokytojams, kaip akademines žinias galima pateikti kitaip nei įprasta, naujomis formomis, kai šiandieniame pasaulyje moksleiviams itin trūksta judėjimo.

Profesionalaus šokio meno sklaidos projektas „PROmetėjas“ iki spalio 30 d. Kauno regione.

Mariaus Pinigio rezidencija-seminaras „Kūrybiško kūno anatomija” spalio 18–29 d.

Domeikavos laisvalaikio salėje. Rezidencijos pristatymas spalio 29 d. 19 val.

TEATRAS

katedroje, o jo skandalingasis „Vilniaus sąsiuvinis“ stulbino kiekvieną nerealiomis idėjomis. Konceptualių skulptūrų meistro įvietintų meno kūrinių galima pamatyti vaikščiojant mieste. Turbūt kiekvienas vilnietis žino Geležinkelininkų kultūros rūmų fasado „Kablį“, o kiekvienas klaipėdietis matė „Simetriškas“ skulptūrų parke. Beje, įdomu tai, kad skulptorius yra išbandęs visas įmanomas medžiagas trimatei skulptūrai sukurti, o rengdamasis naujausiai parodai „Kambariuose ir lauke“ galynėjosi su pretenzinga ir trapia medžiaga – porcelianu.

>> EITI AR NEITI

Nors valstybiniai teatrai savo repertuarus pandeminiu periodu kažkodėl ėmė pildyti vidutiniškai penkias valandas trunkančiais spektakliais, vis dažniau atsiranda spektaklių, kurių forma leistų juos stebėti net ir vidutiniškai griežto karantino metu.

STEPAI, GAZO! Repertuarą sekite https://www.facebook.com/menoalchemija

Vieną tokių siūlo teatras „Meno Alchemija“. Istorinis pasakojimas „Stepai, gazo!“ gali atvykti faktiškai į bet kurį kiemą, skverą, ariamą lauką ar į bet kokią kitą atvirą erdvę, kurioje gali susirinkti jį stebėti norinčių žiūrovų. Tai retas tradicijų tęsimo šiuolaikine kalba pavyzdys. Tarsi viduramžių trubadūrai žirgais į sutartą vietą motociklais atvyksta du jaunosios kartos aktoriai Laurynas Jurgelis, Aleksandras Špilevojus ir kaip neatmenamais laikais miesto aikštėje imasi pasakoti istorijas.

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Mūsų teatro scenoje tikrai seniai neteko matyti mokslinės fantastikos, juo labiau grynuoju pavidalu. Retą progą pasinerti į futuristinę viziją siūlo po rekonstrukcijos atsivėręs Lietuvos nacionalinis dramos teatras, savo naujojoje salėje pristatantis vieno žymiausių vidurinės kartos lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos sukurtą spektaklį „Soliaris 4“

„Stepai, gazo!“ stiprybė – aktorių duetas, jų tarpusavio dinamika ir atviras mėgavimasis galimybe priešais žiūrovus sujungti dvi savo aistras – teatrą ir motociklus. Jiems pavyksta be papildomų priemonių iš mokyklinių vadovėlių lyg ir girdėto, bet retai aptariamo ar minimo Stepono Batoro biografiją ir ano laiko realijas sujungti su šiuolaikinės realybės elementais, o istorijos kronikas paversti nuotaikingu ir nuotykių kupinu pasakojimu (nors ir ne tokiu tiksliu ar giliu, kaip norėtųsi).

pagal garsųjį Stanislawo Lemo romaną (1961 m.). Subūręs bene stipriausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių komandą G.Jarzyna scenoje kuria XXI a., (post)pandeminio „Soliario“ versiją.

Spektaklio kūrėjai, atsižvelgdami į ankstesnes šio kūrinio interpretacijas,

Rekomenduojama „reader's digest“ mėgėjams.

Nerekomenduojama mėgstantiesiems pakapstyti giliau.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dainiaus Putino nuotr.

Šį kartą tai pasakojimai iš Lietuvos istorijos, tiksliau – apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Steponą Batorą. Tarsi laikantis keliaujančių artistų pasakojimų tradicijos, „Stepai, gazo!“ su istorija kaip mokslu turi mažai bendro. Tiksliau, ak-

SOLIARIS 4

torių konstruojamas pasakojimas, keisdamas savo pavidalus nuo anekdotų, viktorinos, laisvų faktų interpretacijų iki parodijos ar net lengvo trilerio elementų, remiasi esminiais istoriniais faktais, o visa kita pasilieka kūrybai. Todėl visas pasirodymas pripildytas humoro, ironijos ir pramoginiams žanrams būtino lengvumo. Čia nėra moralės dilemų, vyrų ir moterų santykiai – stereo­ tipiniai, o sudėtingiausias keliamas klausimas – ar verta pasikliauti rusakalbe žiniasklaida, kai kalbame apie istoriją.

RESPUBLIKA Repertuarą sekite www.teatras.lt

SODRA, MON AMOUR

Pandeminis periodas mūsų teatruose kupinas utopijų ir distopijų – gal ir natūralu, kad jos šiuo metu tapo pagrindine tema.

Kuriai iš šių kategorijų vertėtų priskirti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prieš metus, tarp karantinų, pristatytą „Respubliką“, vienareikšmiškai pasakyti sunku.

Ar nuolatinės utopijos paieškos yra labiau utopiškos ar distopiškos?

ŽIŪRĖKITE SPALIO 31 D. MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

20 // © 37O

„Respublika“ – tai jau du „Auksinius scenos kryžius“ Lietuvoje pelniusio lenkų režisieriaus Lukaszo Twarkowskio suburtos tarptautinės kūrybinės komandos ir lietuvių aktorių trupės bendras meninis tyrimas, kurio rezultatai pateikiami interaktyvia dokumentikos kadrų, tiesiogiai atkuriamų ir į didžiulius ekranus transliuojamų vaidybinių scenų, cituojamų įvairių filosofinių, istorinių ir politinių tekstų ištraukų, gyvo kontakto, šokio pertraukų mozaika. Ją kiekvienas žiūrovas susidėlioja vis kitaip. „Respublikos“ kūrybinio proceso atspirtimi tapo daugelis mėginimų sukurti geresnes visuomenes, dažnai prasidėjusių atsiribojimu nuo esamos.

Pradedant Diogenu, baigiant, bet neapsiribojant, netoli Vilniaus 26 metus (1769–1795 m.) egzistavusia Paulavos respublika. Nuo likusio pasaulio atsiribojusi bendruomenė ir jos nariai patiria daugybę pokyčių, frustracijų, ribų brėžimo, perbraižymo, pervargimo, įkvėpimo, pasidavimo ir atsidavimo momentų. Būtent juos ir stebime (at)kuriamus savais vardais (bet ar savomis istorijomis?) prisistatančių aktorių „Respublikos“ kambariuose ir ekranuose. Globalinių neišsprendžiamų problemų (klimato kaita, išteklių stygius, finansinės krizės, socialinė nelygybė) fone jų ne(iš)sprendžiantys žmo-

nės ieško, kaip išbūti geriau ar bent ramiau, kaip, ieškant savo vietos, neprarasti savęs, turėti galimybę užsimiršti, bet nepamiršti. Žiūrovams palikta galimybė rinktis, kaip ir į ką (ne)žiūrėti visas šešias valandas (ar bet kada išeiti), kuri atsiveria vos peržengus Vilniaus kino klasterio duris. Jiems įteikiami erdvės žemėlapiai su nuorodomis, kur ką rasti, ir instrukcijomis, ko geriau nedaryti. Visa kita – laisvas pasirinkimas: galite visą likusį vakarą likti viename iš barų, užsukti į pirtį, įsitaisyti priešais ekranus amfiteatre ar nuolat gyvai stebėti aktorius,

keliaujančius per čia įrengtus paviljonus, atkuriančius įvairius kambarius, ar tiesiog pasiduoti nuolat skambančiam ritmui ir šokti. Vis dėlto nuo pernelyg didelio įsitraukimo į bendruomenėsgenties-komunos gyvenimą žiūrovus čia apsaugo realybė – baltais švarkais su užrašu „Reality“ vilkintys spektaklio techninės komandos nariai, mandagiai, bet primygtinai primenantys pasitraukti, jei atsiduriate vaidybinių scenų kelyje. Taigi, tarp meninio pasaulio ir jo patyrimo yra labai reali riba. Ar ji sutrukdys tapti „Respublikos“ dalimi, kaip ir daug kas šiame komplikuotame, bet žaviame pasaulyje, priklauso nuo jūsų.

Rekomenduojama tiems, kuriems (viena ar kita prasme) trūksta reivo.

Nerekomenduojama nepakenčiantiems technomuzikos ir gyvenantiems taikoje su savimi.

Ar teko kada susidurti su „Sodra“? Ir kaip? Ar viskas sklandžiai? Jei nelabai, užsukite į naujausią režisieriaus Gildo Aleksos ir jo vadovaujamo „Teatrono“ spektaklį „Sodra, Mon Amour“ ir atpažinę save iš širdies pasilinksminsite.

Dirbančiuosius pagal individualią veiklą, mėginančius gauti jiems priklausančias išmokas ir daugelį kitų, (ne) norinčių susimokėti mokesčių, nuolat lydintys nesusipratimai ar net konfliktai su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos („Sodra“) tapo siurrealistinės komedijos pagrindu. Sociologės Renidos Baltrušaitytės surinktus duomenis apie nutikimus su šia valstybės institucija dialogais ir monologais pavertė dramaturgė Kristina Marija Kulinič.

Arno Ašmono kuriamam nusivylusiam mokesčių mokėtojui Tadui, ginkluotam durų rankena, užgrobus „Sodros“ būstinę, prasideda dalį žiūrovų klykti iš juoko skatinantis aiškinimasis, kas ta „Sodra“, kas ją valdo, kodėl nesuvaldo, kodėl joje galioja niekam nesuprantama tvarka, kodėl operatorės nieko nežino, kodėl, kad ir kaip skaičiuosi savo mokesčius, vis tiek suskaičiuosi ne taip,

ir ar tikrai dar reikėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), nes išmokos neišmoka „Sodra“.

gal kiek naivoką, bet mielą žmogišką veidą ir net skatina iš jos ne tik juoktis, bet gal net ir atjausti.

Besiaiškinant mokesčių ir juos reglamentuojančios tvarkos sandaros peripetijas, spektaklis išmaniai papildomas muzikiniais-choreografiniais intarpais (kompozitorius Jokūbas Tulaba), kai kurių „Sodros“ tvarkų absurdiškumas atskleidžiamas pokalbiu apie suknelę, o įstatymų rengimo peripetijos – mėginimu prisiminti, kaip vis dėlto žaidžiamas „Chaly chalo“ (gimusiems jau šiame amžiuje – toks XX a. vaikų kiemo žaidimas). Ko vertas vien Karolio Norvilo ir Robertos Sirgedaitės atliekamas su darbo santykiais susijusių mokesčių himnas!

Vis dėlto spektaklio režisierių ir dramaturgę ties posūkiu užneša senas geras teatras ir jo tradicijos. Visas spektaklio veiksmas atsiremia, koncentruojasi ir lieka ties frustracija, kylančia žmogui nesusikalbant su sistema. Spektaklyje, kuriame iš Raimondo Klezio lūpų nuolat skamba susidūrimų su socialinio draudimo sistema paradoksų gyvos, dokumentinės citatos, išgalvotos, paralelinius pasakojimus kuriančios sceninės „Sodros“ darbuotojų istorijos ir biografijos, pasakojamos su lengvais pasikapstymo savyje elementais ir imančios viršų bendrame spektaklio audinyje, atrodo perteklinės ir savitikslės. Tiesa, jos apsaugo spektaklio kūrėjus nuo sudėtingesnių ar nepatogių klausimų, kapstymosi ne paviršutiniškose, nors ir kurioziškose situacijose, o socialinio draudimo sistemoje, nuo samprotavimų apie jos ateitį ar vis grėsmingai prognozuojamą baigtį, ir leidžia užsimiršti santykių komedijos posūkiuose.

R.Sirgedaitės kuriama viską apie socia­ linį draudimą žinanti Snieguolė tampa „Sodros“ savotišku prototipu – labai pareiginga, bet nelaiminga pilietiška, patriotiška valstybės tarnautoja, būtį užpildanti nenešiojamomis suknelėmis ir meile be atsako nuotoliniu būdu. Taip „Sodra, Mon Amour“ sukuria sistemai

Scenografo Fabieno Lédé, kostiumų ir grimo dailininkės Annos Axer-Fijalkowskos ir vaizdo projekcijų autoriaus Mareko Kozakiewicziaus detaliai ir įtikinamai sukurtame futuristiniame, šaltame, tyrimams pritaikytame Soliario stoties pasaulyje pasirodantys ir drauge su savo autoriais veikiantys pagrindinių veikėjų avatarai, regis, patiria daugiau transformacijų ir atradimų nei juos sukūrusieji, užsimiršę savo pačių skausme ir negebėjime atleisti ir paleisti. Vienas iš svečių net pareiškia: „Kaip man nusibodo klausytis, kaip sunku būti žmogumi.“ Tad būtent svečiai spektaklyje atlieka vieną iš neįtikėčiausių žmogiškųjų aktų – pasiaukoja, susinaikina, kad jų kūrėjai – žmonės – pagaliau galėtų išsilaisvinti.

T.Śpiewako ir G.Jarzynos „Soliaris 4“ – ne tolima planeta, o vietoje pandemijos uždaryto teatro įkurta mokslinių tyrimų laboratorija, kurioje mokslininkai tiria patys save. Taigi „Soliario 4“ vandenynas – žmonija. Todėl jis yra ir tuo pat metu nėra tamsus ir nesuvokiamas, mat jis yra (ne)pažinus kaip žmonės.

Jie susiburia, formuoja viena per kitą besiritančias (ne tik pandemijos) bangas, jie formuoja naujus darinius, kurie čia pat išsiskirsto, jie nenustoja keistis ir keisti, skleisti garsus ir pulsuojančią energiją. Žmonija yra šio spektaklio atsakymas į visus soliaristikos klausimus.

Rekomenduojama mėgstantiems pasakas suaugusiesiems.

Nerekomenduojama aiškiai įsivaizduojantiems savo (ar atsimenantiems kieno kito) Soliarį.

Repertuarą sekite www.teatronas.lt

Andrejaus Vasilenko nuotr.

Šešias valandas trunkantis bendruomenės ir geresnio (ar bent ramesnio) pasaulio paieškų ir kūrimo procesas, įvardijamas kaip spektaklis, įtraukia ir aktorius, ir žiūrovus, vienų ir kitų mintis, atmintis ir asociacijas, visa tai užliedamas technoritmu, ir galiausiai virsta bendru reivu.

tiksliau, ekranizacijas (1972 m. Andrejaus Tarkovskio ir 2002 m. Steveno Soderbergho filmai), savąjį Soliarį pažymėjo numeriu 4, tarsi pratęsdami ankstesniuosius bandymus suvokti ir apmąstyti Soliarį ir paslaptingąjį jo vandenyną. Ir šis bandymas iš tiesų kitoks. Inscenizuodamas garsųjį romaną dramaturgas Tomaszas Śpiewakas apkeičia pagrindinės poros lytis, tad į tyrimų stotį vietoje psichologo Kriso, palikusi savo nuo priklausomybės kenčiančius pacientus, atvyksta Krista (aktorė Nelė Savičenko). Stotyje atsidūrusius žmones ima lankyti jų praeities kalčių ir nuoskaudų sukurti, nenužudomi, vis sugrįžtantys, pažįstamus veidus ir kūnus įgiję avatarai. Pasikeitus pagrindinės poros lytims, spektaklyje apsiverčia ir romane brėžti santykiai: romantišką Kriso ir Harės ryšį spektaklyje keičia kur kas sudėtingesni, destruktyvūs Kristos ir prieš kurį laiką nusižudžiusio jos vyro Hario (aktorius Martynas Nedzinskas) santykiai.

Be to, T.Śpiewakas sukuria avatarus ir kitiems stoties darbuotojams, kurie nei romane, nei ekranizacijose taip ir nepasirodo. Taigi spektaklyje akcentuojamos išties naujos, kartais šiuolaikinėje scenoje ir dramaturgijoje gal kiek per dažnai atsikartojančios, bet plačiau neišvystomos temos. Tačiau aiškus psichologizmo vektorius padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Rekomenduojama bent kartą ne itin maloniai susidūrusiems su „Sodra“.

Nerekomenduojama nepasitenkinantiems paviršutinėmis išvadomis.

Donato Ališausko nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

ANDRIUS MAMONTOVAS PALEISK

ADAS IR VILTĖ DĖL ŽALIO ŽOLYNO

Mono Stereo Įrašai

Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

Povilo Jakučio nuotr.

Andrius Mamontovas išleido naują albumą ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad sprendimas jo klausyti ar neklausyti priklauso nuo to, kiek jus sujaudino ši naujiena.

Jei taip, tai, be abejo, „Paleisk“ jums patiks, nes jame išgirsite visa, ko tikitės iš A.Mamontovo kūrybos. Jei ne, tai tikrai nepatiks, nes… jame išgirsite visa, ko tikitės iš A.Mamontovo kūrybos. Nei daugiau, nei mažiau, ir iš esmės mano misija čia galėtų būti baigta, nes „Perlų ir sakurų“ tęsinys (tik su gitaromis) yra viskas, dėl ko Andrių myli ir dėl ko Andriaus nekenčia. Paprastos melodijos, rimavimai –a su –e, dviejų trijų žodžių eilutės, bendri pafilosofavimai ir tą pat akimirką melancholija, atpažįstami išgyvenimai, subtilūs potėpiai – apie kurį A.Mamontovo darbą to negalima pasakyti? „Paleisk“ yra lygiai toks pats – nei pridėsi, nei atimsi ir, deja, bent aš užimu poziciją tų, kurie nesirenka jo vėlyvosios kūrybos. Nesu tas nostalgiškas klausytojas, kuris sakys, kad, oi, seniau buvo geriau, nes pats tuomet buvau jaunas ir to gerumo matui kaip ir užtenka, o tiesiog dėl to, kad „Paleisk“ yra albumas be prieskonių, be staigmenų, be draivo, kurį, kad ir kaip būtų keista, dabar galima rasti instrumentinėje-elektroninėje Andriaus kūryboje. Todėl ir įdomiausia „Paleisk“ dalimi tampa kūrybinė virtuvė – filmukas feisbuke apie tai, kaip Andriui sekėsi rašyti vieną dainų, dėlioti instrumentus, juos programuoti ir pan. Rezultatas šiuo atveju tampa neesminiu faktoriumi ir galbūt čia ir yra A.Mamontovo dabartinio etapo raktas.

Nekart minėjau, kad statusas leidžia Andriui daryti, ką nori, ir todėl „Paleisk“ iš esmės nieko nepakeis. Pakeisti gali jo žinios, kaip daryti tai, ką jis daro, ir dalijimasis tomis žiniomis. Ar aš ką tik pasiūliau A.Mamontovui dėstyti? Galbūt, bet jei ši mintis nepatinka, ją galima lengvai paleisti.

(„Spotify“, „iTunes“) 60

100

Man lietuviška liaudies muzika – gana klampi ir sekli pelkė. Rodos, kad daug kas ja naudojasi, bando ją įprasminti ir joje įprasminti save, bet neretai pakliūva į visiems vienodus spąstus, kai visa interpretacija apsiriboja sutartinėmis ir neskubiu ritmu (arba užstalės tralialiuškomis, bet šias Pikuolio pinkles palikime nuošalyje). Ir taip yra ne tik mūsų, pagonių, žemėje, šis receptas lydi visą pasaulio etninę muziką: moteriškas gilus balsas ir padeepintas beatas. Ar Adui Gecevičiui ir Viltei Ambrazaitytei pavyko išvengti šio prakeiksmo? Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, itin išsiskiria Ado elektronika: šiek tiek chaotiška, kartais beveik aiškios struktūros neturinti, minimalistiškai nuoga muzikinė faktūra įdomiai kryžiuojasi su pilnutiniu Viltės vokalu. Kartais jie puikiai jungiasi, kartais skamba gana atskirai, tačiau sėkmingomis akimirkomis kūriniai išvengia mano jau minėtų spąstų ir įgauna naują kokybę. Tuomet nebesvarbu, kas per liaudies daina ar koks fintas panaudotas, – atsiranda kažkas naujo. Tačiau ten, kur šio rezultato nepavyksta pasiekti, ausis ima kibti prie šiokių tokių klišių. Pirmiausia, akivaizdu, kad tai dešimties metų savotiškas bestų rinkinys, nes, be retų kūrinių, išgirsti ir liaudies šlagerių, kurie yra tiek pat hitai, kiek ir stereotipai. Deja, čia dėmesys dingsta, nes girdėta gausybę kartų, o ir perdaryta ne mažiau. Suprantu, kad galbūt norėta suderinti dainų žinomumą su savomis interpretacijomis, tačiau abejoju, ar tai buvo reikalinga su visokiomis „Dėl Žalio Žolyno“ ar „Eisva Mudu Abudu“. Jas žino visi ir gal joms jau laikas pailsėti. Bet net čia kokybinio mato duetui pavyksta neprarasti. Ar projektas turi tęstinumą, nežinau, nes bent man jis skamba kaip tam tikras kūrėjų darbo finalas. Pažiūrėsime, kas bus toliau, nes šis žolynas jau davė užtektinai žiedų.

(‚Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“) 73

GODO YORKE IN SILENCE, IN SIRENS

100

Self-released

FREE FINGA DĖMESIO

Autostrada

22 // © 37O

Pasakysiu taip: pagaliau susibrandino. Ne subrendo, nes Tomas Narkevičius turi tiek patirties, kiek retas iš mūsų turi, bet susibrandino. Albumas „Dėmesio“ yra pats sultingiausias, pats brandžiausias, pats, net sakyčiau, rimčiausias Free Finga LP, ir jį, net jei nesate ritmenbliuzo gerbėjas (ir aš jus suprantu), jums nuoširdžiai rekomenduoju išklausyti. Pirmiausia, dėl rimavimo gimnastikos. Jau seniai kas taip nuotaikingai ir išraiškingai išnaudojo lietuvių kalbos galimybes, nepatogų jos žodyną ir skiemenų nepaslankumą. Tekstai šiame albume – ne tik žodiniai, bet ir muzikiniai elementai, kurių dainingumą Tomas išnaudoja maksimaliai, todėl nebepraleidi jų pro ausis, o klausai, dėlioji kartu ir kaifuoji, nes ir turinys, ir ritmas pataiko į dešimtuką. Šis šuolis aukštyn stebina, džiugina ir įrodo, kad kurti gerus lietuviškus tekstus yra daugiau, nei įmanoma.

Kalbant apie muzikinę pusę, visgi labai priklauso nuo to, kokioje barikadų pusėje stovite, t.y. ar patinka jums šiuo metu madingos hiphopo atmainos, ar ne. Aš nesu jų gerbėjas, tačiau tokie kūriniai, kaip „Atlanta“ ar „Testosteronas“, savyje turintys užtektinai energijos ir įvairumo, kad patrauktų ir abejojančiojo dėmesį, puikiai reprezentuoja Free Fingos ėjimą į priekį, jo sugebėjimą mokytis ir tobulėti. Nors žanro taisyklės verčia kai kurias dainas skambėti monotoniškai, ne per daug išraiškingai, o ir trukmė vis sukasi apie tris minutes, Tomo ambicijos jas nugali ir leidžia kalbėti nebe apie žanrą, jo pristatymą ar diegimą mūsų klausytojams, o bandymą iš viso to išsiveržti ir pasiūlyti kažką unikalaus ir savito. Taip, „Dėmesio“ yra vertas jūsų dėmesio, todėl tikrai įsimeskite bent jau kelioms dainoms šį darbą. O jei jau esate Free Fingos gerbėjas, jis jūsų visą dėmesį jau seniai turi.

Prisipažinsiu, kad tikrai nesitikėjau, bet, rodos, kad Goda Sasnauskaitė tykiai tykiai, bet ne kukliai, nes į pagalbą pasitelktas visas Aurimo Vilkišiaus muzikinis, intelektinis ir instrumentinis bagažas, įrašė vieną turiningiausių metų albumų, kuris tikrai bus paminėtas tarp geriausių metų įrašų. Ir nors Goda dažniausiai atrodo bei skamba kukliai ir tyliai, būtent Aurimas, mano nuomone, tampa tuo ruporu, kuris lemia, kad kuklumas ir tylumas lekia lauk, o vietoj jo iš garsų jūros išplaukia įspūdingus plaučius demonstruojanti sirena. Pirmiausia, kas krinta į ausis, – kad „In Silence, In Sirens“ yra žiauriai turtingas, lyg kokia puslapių nešykštinti knyga, o kiekviena daina – lyg nauja novelė su savo herojais ir siužetiniais vingiais.

Ir, svarbiausia, gerą gabalą keičia geras gabalas, šį keičia geras gabalas, vėl keičia geras gabalas ir t.t., ir pan., kol nepastebimai albumas baigiasi, o tu stebiesi, kaip pirmines Godos idėjas Aurimas sugebėjo įvilkti į vis skirtingo žanro rūbus: nuo triphopo iki kokybiškos a la Whitney Houston popmuzikos. Ir tai tik ypatybės paminėjimas, nes beveik 50 minučių ilgagrojis siūlo vis naujų aranžuočių variacijų, vis naujų melodijų, vis naujų garsų palečių. Jis niekada nesustoja ir neatsibosta, ir, svarbiausia, jame nerasi nė lašo chaltūros, jokių fillerių, kūriniai yra vienodos vertės ir jų praba yra tikrai aukšta. Žinote, jeigu tokia popmuzika vyrautų Lietuvos scenoje ir pasiekiamiausiuose kanaluose, viskas su ta lietuviška popsūcha būtų net labai gerai. Todėl labai norėtųsi, kad šis albumas nuvarytų nuo scenos visas visokiuose TV šou išpopuliarėjusias pseudodainininkes, kad šios užsidarytų namie ir pagalvotų apie savo kūrybos kokybę. O mes darkart pasidžiaugtume šiuo superkokybišku darbu.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“) 92

ORKAITĖ HIGH TEMPERATURE Self-released

Ši muzika – toli gražu ne kiekvieno skoniui, bet jeigu šaltas metališkas prieskonis ant liežuvio galo jūsų netrikdo, o daužantis ritmas nekelia galvos skausmo, techno tinklalaidės „Orkaitė“ gimtadieninis rinkinys gali gerai pataškyti smegenis. Ir tai ne šiaip koks melodingas techno: tai kapojantis ir taškantis hard arba industrial techno, skirtas šalta veido išraiška žiūrėti į didžėjų, dėvėti tik juodus drabužius ir šiaip būti absoliučiai atsiribojusiam nuo pasaulio akimirkomis, kai viską aplink valdo tik „dešros“. Gal nelabai poetiška, bet tiesa. „High Temperature“ rinkinį sudaro vienuolika viena už kitą aštresnių kompozicijų, kurių nemažos dalies autorių vardus, tiesą sakant, išgirdau pirmąsyk. Aišku, Alexo Krello ar Jogailos pagrojimai girdėti, tačiau džiugu, kad, be kaukolės atidaužymo, rinkinio kūrėjai nusprendė paedukuoti ir plačiau paskleisti mažiau žinomus vardus. Ir, aišku, prieš nerdamas į šį rinkinį, vis dėlto turi žinoti, kur veliesi, nes negerbėjui garsų paletė gali priminti distopinės gamyklos kakofoniją, kurioje vyrauja vien hidrauliniai kūjai, plaktukai ir visa kita, kas muša, daužo, tranko. Tačiau net ir tokiu atveju, manau, svarbu žvelgti į detales: kokią lyg ir garsinę smulkmeną pasiūlo kiekvienas kūrėjas, kokia spalva nudažo iš esmės labai griežtas taisykles turintį žanrą, kuo galiausiai skiriasi vienas kūrinys nuo kito. Štai tuomet išgirsti techno harmoniją, monotonijos simfoniją ar dar kokią -oniją. „High Temperature“ yra įdomus žinioms gilinti rinkinys, o jei jau kabina (o tikrai labai daug ką kabina), gali nerti giliau.

(„Bandcamp“, „Soundcloud“) 100

74

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 80

0°

kisielius

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas