370 Nr. 108

2021 lapkritis #108

SANTYKIŲ PASIRINKIMO LAISVĖ APIE PASTABUMĄ IR KAITĄ SU „GARBANOTU“ ŽVILGSNIS IŠ ARČIAU: PAŽINTIS SU KAUNO BIENALĖS MENININKAIS ITA 101

???????????????????

#108 (IŠ)GYVENTI RUDENĮ

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

D

O dar tas laiko sukinėjimas, kuris gali džiuginti ne­ bent su besileidžiančia saule miegoti einančius ir dėl sunaudojamos elektros energijos išlaidų galvos nesu­ kančius vyturius (žinoma, čia ne apie paukščius kal­ bame) bei kitus skraiduolius (turime galvoje tautiečius, kurie su žąsimis išskrenda žiemoti į šiltuosius kraštus).

Kad lapkritis likusiųjų Lietuvoje nedžiugina net ir su dviem iš eilės papildomais laisvadieniais – per men­ kai pasakyta. Visi puikiai žinome, kad egzistuoja net­ gi tokia sezoninė depresija, kurią mes dažnai ir va­ diname rudenine.

Ką gi šiuo klausimu sako visagalis gūglas? Bingo – kad ji kur kas dažnesnė žmonėms, gyvenantiems to­ liau nuo pusiaujo ir yra susijusi su saulės šviesos kie­ kio pokyčiais, ir taip buvo galima nuspėti.

Gūgliname jos požymius: irzlumas, nuovargis, padi­ dėjęs apetitas (ypač norisi angliavandenių), bendra­ vimo su kitais žmonėmis problemos... Bingo! Tai štai kodėl pastaruoju metu ypač nesusišneka mūsų šalies galvos, skiepų šalininkai su antivakseriais, elitas su apačiomis – mums visiems rudeninė depresija! OK, juokaujame, kad ir su ašara akyje, kaip ir priklauso savižudybėmis garsėjančios ir saulę retai matančios šalies atstovams.

Nors statistika rodo, kad savižudybių skaičius Lietuvo­ je kasmet apskritai mažėja, tačiau vis tiek išlaikome lyderystę šioje srityje tiek Europoje, tiek pasaulyje.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais Lietuvoje užregistruo­ ti 607 nusižudę žmonės. Tai daugiau nei pusė Na­ cionalinio operos ir baleto teatro Didžiosios salės (ji talpina apie 1 000 žiūrovų)!

Beje, kiek teko domėtis, pandemija šios statistikos la­ bai nesugadino nei gerąja, nei blogąja prasme – ka­ rantininiai 2020 m. nebuvo išskirtiniai, palyginti kad ir su 2019 m. Tačiau specialistai pastebi, kad pan­ demija ypač veikia jaunus žmones.

GRETA SIRVIDAITĖ KOJŲ NEAPŠILUSI NAUJOKĖ

freepik.com iliustracija

augumai mūsų platumų gyventojų lapkritis nemėgstamiausias mėnuo buvo dar iki pandemijos. Kam gali patikti vis dažniau ir įkyriau merkiantis lietus, cepelininis dangus, iš ryškių spalvų į chaki persidažęs kraštovaizdis, peršalimo ligos ir panašūs vėlyvojo rudens atributai. Dar pridėkime koronaviruso pandemiją su ja susijusiais ribojimais, bauginančiais susirgimo atvejų ir mirčių skaičiais bei kitomis „gėrybėmis“.

GIEDRĖ SKAITĖ RAŠYTOJA SKAITYTOJAMS DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA IEVA ŠUKYTĖ DAILĖTYRININKĖ-SINEFILĖ

Pacituosime lrt.lt svetainės straipsnį: „Pernai „Planet Youth“ atliktas tyrimas, per kurį buvo apklausta dau­ giau nei 80 proc. Vilniaus miesto dešimtų klasių mo­ kinių, parodė, kad apie 40 proc. apklaustųjų yra galvoję apie savižudybę, o apie 20 proc. jų rimtai apie tokį poelgį svarsto.“ Sutikite, tai nenormalu net ir įvertinus pandemijos faktorių.

Esant tokiai situacijai, galime ir toliau kaltinti geogra­ finę padėtį, uždarą lietuvišką būdą, okupaciją, bet tai nepaneigia fakto, kad vis dar per mažai skiriame dėmesio savo psichikos sveikatai, nors kreiptis pagal­ bos tikrai yra į ką – emocine sveikata besirūpinančių organizacijų ir specialistų jau turime pakankamai.

Menas, ypač audiovizualinis, taip pat turi gydomų­ jų galių. Šiame numeryje kaip tik pristatome projektą „Projekcijos“ – pokalbių apie kiną ir emocinę sveika­ tą ciklą, kviečiantį pažiūrėti dėmesio vertų filmų ir ap­ tarti juos su psichikos sveikatos specialistais.

Apie psichikos sveikatos problemas užsimenama ir „Scanoramoje“ pristatytame filme „Bėgikės“ (vienas iš herojų – Vytas – serga bipoliniu sutrikimu), apie ku­ rį pasišnekėjome su jo autoriumi, režisieriumi Andriu­ mi Blaževičiumi. „Toks pasirinkimas man buvo pato­ giausias kalbėti apie kitas temas. Pats gyvenime esu su kažkuo panašaus susidūręs ir todėl galėjau supras­ ti, kas tai per velnias ir kaip tu keistai jautiesi. Tu pats nesi labai adekvatus. Tau tada gali vaidentis ir šu­ nys, ir kareiviai. Atkreipi dėmesį į dalykus, kurių kito­ mis aplinkybėmis nepamatytum“, – sako režisierius.

Taip pat šiame numeryje rasite pokalbius su grupės „Garbanotas“ nariais ir erotinio meno erdvės „Ga­ lerija 11“ įkūrėjais – Sauliumi Kreišmonu ir jo duk­ ra Gabriele.

Aptarėme ne tik naujausius muzikos albumus, kny­ gas ir spektaklius, bet ir filmus, pristatome naujausias parodas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gruodį!

Jūsų „370“

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #108, lapkritis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

Kino teatruose pasirodžius Andriaus Blaževičiaus vaidybiniam filmui „Šventasis“, kino profesionalai prabilo apie naująją režisierių kartą, kalbančią artimesnėmis, mums visiems aktualiomis temomis. Šiemet Karlovi Varų kino festivalio konkursinėje programoje įvyko šio režisieriaus antrojo filmo – „Bėgikė“ – premjera, o lapkritį jį išvys ir Lietuvos žiūrovai.

Vėl kartu su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis scenarijų kūręs A.Blaževičius grįžta prie meilės ir santykių temos, tik šįkart viskas vyksta energija pulsuojančiame Vilniuje, kur mergina beprotiškai lekia miesto gatvėmis ieškodama savo dingusio vaikino Vyto.

SANTYKIŲ PASIRINKIMO LAISVĖ 4 // © 37O

– Filme „Bėgikė“ Marius Repšys sugrįžta vėl kaip Vytas, Va­ lentinas Krulikovskis – kaip jo draugas Petras, o aktorė Indrė Patkauskaitė trumpam pasirodo kaip Jūratė. Tokie aktorių vardai buvo ir tavo pirmajame ilgametražiame filme „Šven­ tasis“. Ar šį filmą galime laikyti tam tikru tęsiniu?

– Nežinau. Nemanau, kad tai tęsinys. Tai labiau būtų galima laikyti paraleliniu pasauliu, kuriame tie veikėjai vėl gyvena: kas būtų, jeigu jie būtų gimę kitokiomis aplinkybėmis, kitoje vietoje. Gal jie kitaip gyventų. Toks būtų paprastas paaiškinimas.

– M.Repšys Vytą vaidina jau nuo tavo pirmojo trumpame­ tražio filmo. Ar, tavo manymu, per tiek metų Vytas kažkaip evoliucionavo? Ar jis kaip tam tikras tavo alter ego?

– Žiūrint, ką laikytume evo­ liu­ cio­ na­ vimu. Ta prasme, kad jis kažkaip keičiasi, tai taip. Jeigu kalbame apie evoliucionavimą, galvojame, kad žmogus turėtų tobulėti,

eiti geryn. Šia prasme nežinau ir ne man apie tai spręsti. O dėl alter ego – tikriausiai iki galo ir pats nežinau. Negalėčiau paaiškinti. Galbūt norėčiau įsivaizduoti, kad esu toks tvirtas kaip M.Repšys, bet taip nėra. Aš su juo susitapatinu, bet ar tai yra alter ego, negalėčiau pasakyti. Nesu šių dalykų įsivardijęs.

– Siužetą pasakoji per Mariją. Vytą per visą filmą sutinkame kelis kartus. Kodėl pasirinkai pasakoti per ją, o ne per vaiki­ ną, kuris dingsta prasidėjus manijos periodui?

– Todėl, kad man tai neįdomu. Kita pusė mane žymiai labiau traukia. Ligos mes apskritai nematome iki filmo pabaigos. Tik gale yra vienas epizodas. Filmas labiau apie tai, kaip žmogus gyvena šalia tos ligos. Ji, man regis, labai gerai pasitarnavo kalbant apie visas kitas temas, kurios filme paliečiamos. Ši dalis man yra kur kas įdomesnė. Bent jau tai, ką aš anksčiau matydavau arba skaitydavau, būdavo būtent iš ligonio perspektyvos, bet kodėl niekas nero-

Brigitos Beniušytės nuotr.

Rašė Ieva Šukytė

do tos kitos pusės? Kur yra liga, ganėtinai aišku. Bet ką patiri būdamas šalia, visos iškylančios dilemos, ar teisingai elgiesi norėdamas padėti, galbūt žmogus išties sako tiesą, kad jis nenori būti su tavimi, nėra taip lengva atsakyti.

Man šis filmas asmeniškai įdomus tuo, kad mes iki pat galo kvestionuojame pačią Mariją ir jos veiksmus.

– Scenarijų rašei su T. ir M.Kav­ta­ radzėmis, su kuriomis dirbai ir kur­ damas „Šventąjį“. Marijos pirmasis il­ gametražis filmas „Išgyventi vasarą“ pasakojo apie žmones, sergančius psi­ chikos ligomis. Vytas serga bipoliniu sutrikimu. Kodėl ši tema tau, o galbūt jums visiems, kaip bendraautoriams, yra svarbi?

– Aš negaliu šnekėti už Mariją, tačiau mano atveju ši liga tobulai tiko kalbėti apie laisvės ir kontrolės, aukojimosi, meilės temas, kur yra tam tikros ribos. Jeigu tai būtų vėžys, viskas aišku.

Visos fizinės ligos yra aiškios. Net ir alkoholizmas, narkotikai – viskas suprantamiau. O čia kiek kitaip. Tai tik dėl to. Toks pasirinkimas man buvo patogiausias kalbėti apie kitas temas.

Pats gyvenime esu su kažkuo panašaus susidūręs ir todėl galėjau suprasti, kas tai per velnias ir kaip tu keistai jautiesi. Tu pats nesi labai adekvatus. Tau tada gali vaidentis ir šunys, ir kareiviai.

Atkreipi dėmesį į dalykus, kurių kitomis aplinkybėmis nepamatytum.

– „Šventasis“ vyko ekonomikos kri­ zės metu, kur kalbėjai apie jos paveik­ tą Vytą ir jo šeimą. „Bėgikėje“ matome nemažai kariuomenės automobilių, ka­ rininkų, Ona pasako užsirašiusi į sava­ norius. Filme taip pat epizodiškai rodo­ mi ir keli ukrainiečiai. Man atrodo, kad filme atliepi tai, kas vyksta visuomenė­ je, pavyzdžiui, karo baimę.

– Taip. Tai yra mano problema. Kai galvoju apie tam tikrus elementus, iškart į juos bandau įtalpinti keletą prasmių.

Tuo metu, kai ši idėja atsirado, vėl buvo skelbiami šauktinių sąrašai. Jeigu neįstojai į universitetą, turėjai eiti į kariuomenę. Buvo labai keistas laikotarpis.

Gatvėje galėjai matyti vaikštančius uniformuotus kareivius. Per miestą važiuodavo karinės mašinos. Tuo metu dar turėjau televizorių ir matydavau įvairių reklamų. Viską, ką filme rodome autobusų monitoriuose, buvo realūs dalykai.

Tave kviečia eiti kariauti. Tu gini tėvynę, bet ten tave moko žudyti. Gal gerai. Man tai visada kėlė dviprasmiškų jausmų.

Kai pradėjome rašyti scenarijų su Kavtaradzėmis, Teklė sakė, kad nemato šio dalyko. Ir tą dieną, kai ji tai pasakė, mieste, skirtingose vietose, tris kartus matėme kareivius. O finalas buvo išvis įspūdingas. Mes išeiname į „Menų spaustuvės“ kiemą – ir ten sėdi kareivis.

Jis nebuvo koks nors aktorius, tiesiog atėjo aplankyti pažįstamo. Tačiau filme galima į tai žiūrėti ir kaip į Marijos karą, įtampos didinimą. Atrodo, kad tuoj kažkas sprogs. Ir finale sprogsta. Tik truputį kitaip.

Dabar tvyro dar didesnė įtampa su Baltarusija, Rusija. Ir tie kariai – aktualesni nei prieš penkerius metus, kai ši idėja gimė.

– O patį scenarijų pradėjai rašyti, kai buvo kuriamas „Šventasis“? Ar kai jau užbaigei?

– Kai užbaigiau. Turėjau parašytus gabalus, kurie pamažu susivėrė. Aš turiu kitą bėdą – vienu metu mano scenarijuje vyksta daug kitų istorijų, ir man

tai patinka. Visi nori, kad scenarijus būtų kuo labiau išgrynintas, o man – priešingai, kad visko kuo daugiau būtų. Tačiau vėliau viskas išsikristalizavo ir kitos istorijos liko šalia pagrindinės.

– Marija filme vis negali patekti pas gydytoją dėl nejudančių eilių ir, atro­ do, gana abejingų darbuotojų, kol ga­ liausiai nueina į privačią kliniką. Ar čia galima įžvelgti kritikos mūsų svei­ katos sistemai? Ar tokį sprendimą pa­ sirinkai būtent įtampai kurti?

– Ir taip, ir taip. Mano pagrindinė tema šiame filme buvo laisvė. Santykių laisvė, kokia ji yra ir kaip ji ribojama. Santykiai su tėvais, su telefonu, socialiniais tinklais, valstybinėmis įstaigomis. Marija yra tarsi suparalyžiuota. Darbinis filmo pavadinimas tuo metu dar buvo „Paralyžius“. Jos kūnas ją varžo ir po truputį dingsta, tirpsta ranka. Marija negali jos valdyti, o paskui dar pradeda šlubuoti. Ji yra visiškai suspausta.

Norėjosi šiek tiek atskleisti valstybinio aparato negebėjimą. Kai Marija pasijunta negerai, ji eina pas gydytojus. O dauguma esame patyrę, kaip sunku pas juos patekti.

– Tai pirmasis aktorės Žygimantės Elenos Jakštaitės vaidmuo kine. Taip pat tavo filme pirmą kartą vaidina ir Laima Akstinaitė, įkūnijanti Marijos draugę Oną. Ar „Bėgikei“ ieškojai nau­ jų veidų? Norėjai, kad pagrindinius vaidmenis išbandytų ir kiti aktoriai?

– Aš niekada neieškau naujų vardų.

Ieškau aktorių, kurie galėtų geriausiai suvaidinti tą vaidmenį, ir viskas.

Labai džiaugiuosi ir iki šiol nesigailiu, kad atsirado būtent jos. Organizavome labai didelę aktorių atranką ir jos abi pasirodė kaip tinkamiausi variantai. Aš pats kartais rengiu aktorių atrankas, tad, kai režisieriai nori nežinomų vardų, man atrodo nesąmonė.

Lietuva – ne ta šalis, kur galėtum surasti nežinomą profesionalą, ypač vyresnį. Iš jaunimo gali, bet iš vyresnių – be šansų.

– Kamera – visada šalia Marijos. Ope­ ratorius Narvydas Naujalis dažnai iš arti rodo merginos veidą, kuria netgi klaustrofobišką erdvę, nors dauguma veiksmo scenų vyksta atviroje erdvė­ je. Kaip dirbote su Ž.E.Jakštaite? Ar daug diskutavote apie jos veikėją? Ji filme patiria daug emocijų ir išeikvo­ ja nemažai jėgų.

– Nežinau, kiek yra daug. Aš niekada gyvenime nesu dalyvavęs kitų režisierių repeticijose, todėl nežinau, kiek yra daug. Kažkiek jų buvo. Man atrodo, kad pakankamai. Nebuvo taip, kad mes penkis mėnesius kiekvieną dieną susitikdavome ir šnekėdavome. Žygimantė paskaitydavo scenarijų. Susitikdavome, pašnekėdavome apie patį scenarijų, apie jos veikėją. Jis buvo gana aiškus. Jai, žinoma, irgi kilo visokių klausimų, į kuriuos, beje, iki šiol nesugebėjau atsakyti. Man atrodydavo, kad Žygimantei į juos atsakau, jai atrodydavo, kad ne. Jai buvo visiškai nesuprantama, kaip Marija gali taip bendrauti su žmonėmis, kurie jai padeda. O man tai buvo labai aišku. Žygimantei tai buvo sunku suprasti. Vėliau ji ruošėsi vaidmeniui, daug bėgiojo. Kaip kažkuriame interviu Žygimantė pati sakė, ji tikrai nėra bėgikė. Šiaip visi klausia apie aktorę, bet niekas nepagalvoja, kaip sun-

ku buvo operatoriui. Jis juk bėgo su 15 kg sveriančia kamera iš paskos. Jam buvo dar sunkiau.

– „Bėgikė“ labai skiriasi nuo tavo ankstesnės kūrybos. Veiks­ mas filme niekada nesibaigia. Ar tai buvo kažkas, ką norėjai išbandyti, ar ritmą padiktavo pačios istorijos idėja?

– Iš tikrųjų norėjau išbandyti, bet kartu ritmą padiktavo istorija. Bet klausimas, kas buvo pirmiau: ar tai, kad norėjau pabandyti, ar istorija nuvedė ta kryptimi. Norėjosi išeiti iš komforto zonos, tokio lėtesnio kino. Tai mane buvo pradėję erzinti. Keletą kartų iš tokių rimtų kritikų išgirdau, kad čia devintas vanduo nuo rumunų kino kisieliaus. Tad man kilo noras padaryti kitaip. Neslėpsiu, kad kino kritikų nuomonė man labai svarbi. Mane nuo šešiolikos metų tikriausiai labiau formavo Saulius Macaitis nei bet koks kino režisierius.

Iš kitos pusės, po visų mano trumpametražių ir ilgametražių filmų atrodė, kad mane spraudžia į kažkokius rėmus. Kartu ir pats tai dariau. Todėl specialiai norėjosi daryti kitaip. Gal kitas filmas bus komedija?

– Jeigu neklystu, tai pirmas kartais, kai dirbi su operatoriu­ mi N.Naujaliu. Anksčiau tavo filmus daugiausia filmavo Li­ nas Dabriška. Kaip vyko jūsų darbo procesas? Kaip spren­ dėte, kokia turėtų būti vizualinė kino kalba?

– Mums kažkiek yra tekę dirbti kartu studijų metais. Su „Bėgike“ daug dirbome. Vienu metu galvojau, kad gal vienaip reikia filmuoti. Gal nesileisiu į detales, nesakysiu, kokių ten buvo variantų. Galų gale nusprendėme, kad varia­ntas turi būti toks, nes jis geriausiai atliepia istoriją.

Iš pradžių turėjau daugiau pretenzingų pamąstymų, bet paskui žiūri sceną ir pats ja netiki. Tad bandymų metu nusprendi, kad to nereikia. Kamera filme visada yra tarsi arti, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji artėja ir kampas po truputį platėja, pasaulis darosi vis labiau deformuotas. Ne taip, kaip kokio Terry’io Gilliamo filmuose, bet po truputį viskas darosi keisčiau. Kai žiūrovas žiūri, jeigu ne jo sąmonę, tai pasąmonę tai turėtų veikti. Mano kodinė šio filmo frazė buvo: darbais, o ne žodžiais tėvynę mes mylime. Tą patį pritaikiau meilei. Kad meilė turi būti konkretus veiksmas, ją reikia parodyti būtent per veiksmą. Todėl ir atsirado toks kameros judėjimas lyg kokiame veiksmo filme.

KELETĄ KARTŲ IŠ TOKIŲ RIMTŲ KRITIKŲ IŠGIRDAU, KAD ČIA DEVINTAS VANDUO NUO RUMUNŲ KINO KISIELIAUS. TAD MAN KILO NORAS PADARYTI KITAIP. NESLĖPSIU, KAD KINO KRITIKŲ NUOMONĖ MAN LABAI SVARBI. – Ankstesniuose filmuose mėgai gar­ so takeliams naudoti lietuvišką po­ puliariąją muziką. „Šventajame“ net buvo išgalvota merginų grupė. „Bė­ gikėje“ girdime daugiau indie atlikė­ jų dainų: „Kablanook“, „Solo Ansam­ blio“, „Garbanoto“. O patį garso takelį kūrė čekų kompozitorius Jakubas Ra­ tajus. Ar muziką rinkaisi tokią, kuri derėtų su pačiais veikėjais? Ko jie pa­ tys klausytųsi?

– Taip. Koks veikėjas, tokia ir muzika.

Vieną dainą specialiai filmo šokių scenai sukūrė Domas Strupinskas. Garso takelio kompozitorius neturėjo patirties kine. Man čekų koprodiuseriai pasiūlė daug kompozitorių ir liepė rinktis. Ir išsirinkau tą, kuris kinui nebuvo nieko sukūręs. Bet man jo muzika labiausiai patiko ir atrodė, kad tiks mūsų filmui. Jakubui įkvėpimo šaltiniu garso takeliui tapo magnetinio rezonanso aparatas. Pagal jį ir širdies ritmą jis parašė muziką. Iš tiesų man su juo ir kitais čekais labai patiko dirbti.

– Tavo visuose filmuose kalbama apie meilę, santykius. Kodėl pasirenki kur­ ti būtent šia tema?

– Nežinau. Turbūt man svarbu. Aš labai norėčiau to nedaryti, tačiau natūraliai taip išeina. Negaliu to paaiškinti.

Tikriausiai reikėtų eiti pas psichoterapeutą, kad man papasakotų.

Kadrai iš filmo „Bėgikė“

>> AUKSCIAU ZEMES

APIE PASTABUMĄ IR KAI SU „GARBANOTU“ Rašė Toma Vidugirytė

Beno Ąžuolo Šarkos nuotr.

Psichodelinio roko grupė „Garbanotas“ – Šarūnas (Šarukas) Joneikis, Mantas Joneikis, Kipras Pugačiukas ir Mantas Augustaitis – vasaros pabaigoje pristatė savo naują singlą „Hey Love“. Tai pirmas kūrinys iš pasirodysiančio penktojo grupės leidinio. Kai susitinkame pasikalbėti, vyrukai užsimena, kad išgirsime dar vieną jų singlą, o ketvirtojo grupės albumo sulauksime šią žiemą. Nekantriai jo laukiame, bet... Šį kartą su Mantu, Šaruku ir Kipru kalbėjome apie gyvenimą nuspalvinančią muziką ir jos klausymą, pokalbius ir kasdien vykstančius pokyčius mumyse bei aplink.

– Šarukas su Mantu yra pasakoję, kaip muzika atsirado jų gyvenime. Dabar, Kiprai, atėjo tavo eilė apie tai papasa­ koti. Kada ir kaip prisijungei prie gru­ pės „Garbanotas“?

Kipras: Muzika atsirado dar darželyje, nuo parengiamųjų klasių ir Balio Dvariono muzikos mokyklos laikų. O „Garbanotas“ išsivystė iš Tilto gatvės komunos, kur sukomės visi kartu. Buvome visai didelis bičiulių būrys ir gražiai sutapo, kad grojau tuo instrumentu, kurio grupei tuo metu stigo. Buvusi vadybininkė pasiūlė pamėginti ir kažkaip ta kelionė tęsiasi.

6 // © 37O

– O ar atsimenate, ko pradžioje tikėjo­ tės? Kaip įsivaizdavote visą grupės kelią? Šarukas: Buvo toks Eduardas, kuris atveždavo įvairių muzikos įrašų, koncertų live‘ų. Atsimenu, žiūrėdavome „Led Zeppelin“ ar Franko Zappos koncertus ir jis sakydavo: „Čia kieti bičai. Jie daro, ką nori.“ Žiūrėdavau ir galvodavau: „Geras. Yra toks variantas – gyventi ir būti scenoje.“ Kažkokie keturi įgarsinti žmogeliukai, o jų klauso minios. Ir tada pagalvoji – oho, kas tai per dalykas, kad garsu gali kalbėtis su tūkstančiais žmonių! Mistika, kai gerai pagalvoji. Aišku, iš pradžių grodavome kažką sau Užupio mokykloje, visokias „Egle, mano sese...“ dainavome. Klasiokai, draugai, mokytojai palaikė ir skatino, o paskui pagrojome per Gatvės muzikos dieną. Mes ten užsimerkę grojome, atrodė, tiesiog smagu, tada atsisukome ir pamatėme, kad visai daug žmonių atėjo paklausyti. Dar labai gerai pamenu, kad toks pankas sėdėjo priekyje ir atėjęs įmetė 20 litų. Nustebino, kad vi-

Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotr.

ITĄ si kažkaip prisitraukdavo arčiau: ir pankai, ir mūsų klasiokai, kurie buvo labiau „Zaros“ ir „Coffe Inn“ kultūros atstovai.

Mantas: Mes pradžioje išvis nieko nesitikėjome. Pagrojome per Gatvės muzikos dieną, o pirmas mūsų koncertas buvo Kėdainiuose, pas draugus, kurie sakė: „Fainiai grojot per Gatvės muzikos dieną. Atvažiuokit.“ Mums buvo smagu tai daryti, bet studijavome arba ruošėmės studijuoti kitus dalykus. Vėliau tik pradėjo atrodyti: žmonėms patinka, tai važiuojam.

– O kaip atsirado pirmieji kūriniai? Šarukas: Pradėjom nuo koverių, bet labai seniai. Atrodo, kad jau Gatvės muzikos dienai turėjome vieną savo gabalą.

Buvo toks „Charlie, let‘s go to the Candy Mountain“.

Mantas: Gal pirmas buvo „My Jesus“... Šarukas: Ai, buvo toks labai gospeliškas kūrinys... Stovykloje radome kažkokį gospelo tekstą, Mantas grojo ir kažkaip išsirutuliojo kūrinys. Tada atsirado jų daugiau, o koveriai ėjo kartu, nes dar neturi programos, bet yra smagių kūrinių, kuriuos mėgsti, tai kodėl jų neperdarius?

Mantas: Mokaisi groti gitara kažkokius kūrinius ir, jei taip sutampa, kad visi nori atlikti tą patį kūrinį, žymiai smagiau kartu mokytis. Na, nes išgirsti, kad ir kaip kreivai, bet viską.

– Jūsų debiutinis EP „Venera“ pasirodė 2012 m., o albumas „About Us“ – 2015 m. Su kokiomis mintimis tada juos iš­ leidote?

Mantas: Iki pirmojo EP mes grojome gal ketverius metus. Kai „Venera“ pa-

sirodė, jau turėjome auditoriją ir net jautėme spaudimą jį išleisti. Visi klausdavo, kada įrašysime. Kažkada išvažiavome su didele kompanija į sodą Trakuose, smagiai leidome laiką ir įrašėme.

Jis, aišku, buvo kreivas. Patys suvedinėjome ir visa kita darėme, bet smagu, girdėti draugų balsai, Trakų sodas, kurio jau nebeturi... Pradžioje grojome kiek kitokią muziką. Tuo metu labai ant bangos buvo „Fleet Foxes“, „Mumford & Sons“... Kaip mūsų draugai juokaudami sako – popfolktralialia.

Kipras: Aš tuo metu priklausiau visai kitai scenai. Sklido gandas, kad yra jauna grupė su labai fainu vokalistu.

Man, kaip senam nihilistui, iš karto kilo pasipriešinimas: ai, čia nesąmonė. Tuo metu muzikoje jaučiausi stipresnis nei jie ir visiškai nekreipiau dėmesio, kol bendras pažįstamas Tautvydas nesupažindino su Mantu ir neprasidėjo kelionė su Tilto gatvės kompanija. Iš tikrųjų keista, kad muzika, kurios niekada daug neklausydavau, sugebėjo paliesti ir puikiai skambėjo. Tada ir susipažinau su jų kūryba. Nuoširdžiai sakant, ne visos dainos patiko, bet pati idėja, Šaro ir Manto sugebėjimas ją perteikti ant scenos man labai patiko, nors ir žiūrėjau gana skeptiškai. Šarukas: Kipras yra techniškas bosistas, tad jis nagrinėjo muziką būtent iš amato pusės, o mes tada buvome labiau mėgėjai.

Kipras: Taip, iš pradžių žvelgiau kaip į mėgėjus, kurie pamažu tapo draugais, ir viskas išsisuko iki to, kad pradėjau kitaip net ir muziką suprasti – ne tik techninę jos atlikimo dalį, bet kaip kažkokį gražų vienį. Ir tada supratau, kad tą vienį gali pasiekti tik su žmonėmis, kurie puikiai jaučiasi scenoje ir techniškas atlikimas nėra pats svarbiausias dalykas.

DETALĖS KURIA TĄ SAVITĄ GARSĄ, BET NUOLATINIS GARSŲ PAIEŠKŲ POREIKIS TURI EGZISTUOTI. JEIGU TU VISĄLAIK ĮSIKIBĘS, KAD INSTRUMENTAI TURI SKAMBĖTI TAIP, O NE KITAIP, TAI IR PAČIAM, IR KLAUSYTOJAMS NUOBODU DARYTŲSI, NES GRUPĖ 30 METŲ SKAMBĖTŲ VIENODAI, KAIP AC/DC.

– Kartais muzikantai nebemoka klau­ syti muzikos, jos neanalizuodami....

Kipras: Man atrodo, kad muzikantai yra sugedę klausytojai. Kitą kartą pats pagauni, kad muziką analizuoji pagal harmonijos, ritmo ar garso aspektus. Nežinau, kaip vyrukams pavyksta ir ar pavyksta, bet aš negaliu visiškai nuo to atsiriboti.

Mantas: Čia labai priklauso nuo to, kokio stiprumo žinia... Na, pavyzdžiui, trukdo, kai skaitai knygą ir joje yra klaidų, nes įsijauti į tekstą ir jo mintį, o tada tave išmeta, nes matai praleistą raidę, bet pačios žinios tai nekeičia. Jeigu žinia yra labai gera, tai vis tiek ji tave pasiekia.

Kipras: Taip. Čia, galbūt, net su siauru mąstymu susiję. Aš, pavyzdžiui, dabar svarstau, kad gal tas mano neigimas kartu rodė ir muzikinės brandos nebuvimą. Kai jautiesi jau kažką nuveikęs, o iš tikrųjų dabar gal netgi gėda, kad sugebi praleisti kažkokius svarbius dalykus. Šarukas: Mes netgi sukūrėme tokį terminą „džiazo policija“, t.y. muzikantai, kurie, klausydami muzikos, ją vertina kažkokiu vienu aspektu ir juo apsprendžia kūrinio vertę. Kai Mantas sakė apie žodžius, aš pagalvojau apie vaikus, kurie rašo laiškus Kalėdų Seneliui. Jie padaro labai daug klaidų, bet tau tai svarbu, nes matai jų vaizduotę, kažkokį tikslą, ir tau visiškai nesvarbu, kad jis nekonstruoja sakinio. Turiu omeny, kad matai visai kitokius dalykus ir vertini nuoširdų bandymą bendrauti. Supranti, kad esmė yra, jog idėjiškai žmogus kažką kuria, ir viskas. Aš klausau muzikos nevertindamas atlikimo technikos. Svarbu, ar jauti kažką, ar ne. Jeigu kažką jauti – vadinasi, veikia.

Kipras: Bet vėlgi, tai ateina su muzikine branda, arba, iš kitos pusės, su tavo nesugebėjimu pastebėti. Kai tu išmoksti gerai daryti kažkokį dalyką, darosi sunkiau.

Mantas: Ir tai natūralu. Dabar muzikos yra labai daug. Ji skamba visur, neišvengiamai atsiranda nuovargis ir nebeišeina klausyti. Skaičiau knygą tokio džiazisto, kurioje jis bando papasakoti, kuo jam patinka džiazas. Jis sako, kad visų pirma „klausyti muzikos yra atsakomybė“. Muzika yra pokalbis, todėl jai reikia skirti kažkiek dėmesio ir koncentracijos. Ne visada išeina, bet bent vadovautis tokia nuostata būtų gražu.

– O ką norėtumėte, kad jūsų kūryboje išgirstų klausytojas?

Kitaip tariant, ką nori pasakyti „Garbanotas“?

Šarukas: „Garbanotas“ – apie įvairų pokalbį ir kaitą. Pasakyti kažkokias mintis, apie ką yra muzika ir kuo gyveni, yra sunku, nes prieš dešimt metų kūrėme vienaip ir tai buvo apie vienus dalykus, dabar – kitaip, ir tos patirtys vis keičiasi. Viskas – apie savo kaitą ir pastabumą. Pastebėti, kaip tu keitiesi, kaip kiti keičiasi, kokių naujų minčių kyla... Būtent apie pastabumą – sau ar aplinkai.

Užtenka pastabumo, o tada, kaip tą pastebėjimą papasakojame, prasideda kiti dalykai.

Mantas: Žiūrėjau neseniai dar kartą dokumentinį filmą apie F.Zappą, tai jis ten labai gražiai sakė, kad dar jaunystėje pastebėjo, jog jeigu dalykas juokina arba daro pasaulį spalvingesnį, tai jam patinka ir jam reikia tai daryti. Aš manau, kad čia daug.

– Grupė jau ilgai kartu. Kaip pasikeitė­ te? Kaip kito „Garbanoto“ kūryba?

Mantas: Net nebūtinai per visą tą laiką. Šiemet esi jau kitoks nei pernai. Šiandien esi kitoks nei vakar. Kaita vyksta nuolat. Kol vyksta judėjimas, tol ir norisi kažką daryti, nes čia ir yra gyvybė. Šarukas: Kaip Mantas ir sako, keitiesi kiekvieną dieną. Kartais išgirsti kažkokią žmogaus mintį ir jau pasikeiti. Kol kartu būname ir vieni kitiems vis daugiau pasakome apie kažkokius ego dalykus, apie tai, kaip muziką girdime, kaip norime girdėti, kaip ją įsivaizduojame, tai tol ir keičiasi. „Above Us“ buvo toks suneštinis – jame labai skirtingi gabalai. „Room For You“ gal buvo vientisesnis. Jame daugiau Manto minčių apie jo išgyvenimus. „Paskutinėje saulėje“ buvo daugiau mano patirčių, bet jos susijungė su kitų žmonių mintimis. Atrodo, kad visada rotuojasi tie keturi žmonės: vienas pavargsta – kitas užsidega, kitas pavargsta – dar kitas užsidega... Albumai viskuo skiriasi – ir garsu, ir įrašymu, ir žmonėmis, ir temomis, ir technika... „Venera“, kurį minėjai, buvo mūsų hitų albumas, nes tuo metu buvo tokios muzikos laikas.

Tu išgirsti kažką ir galvoji, kaip gera, kaip gražu, darysiu labai panašiai, ir ieškai, kaip tu skambi, koks tas tavo garsas. Paradoksalu, kad mes keičiamės, atliekame kitą programą, o žmonės vis tiek skanduoja „Oh My Brother“, „It‘s Hard“ arba „Gėlėta suknia“.

Kažkaip juos po truputį išstumi, nes jau kitaip mąstai ir net nepavyksta pagroti taip, kaip jie galėtų skambėti.

Mantas: Tuo labiau kad keitėsi žmonės: „Venera“ – su vienais žmonėms, „Above Us“ – jau su Kipru, bet dar su Jonu... Yra muzikanto kitas priėjimas ir supranti, kad neišeina kažko pagroti ne dėl to, kad kažkas blogiau, bet kinta kažkokios mikrodetalės.

– O kada atradote tą savo skambesį?

Mantas: Niekada (šypsosi). Šarukas: Manau, „Grįžkit iš toli“, dabar bent jau klausant, sujungia tą seną dalyką, kas žavėjo „The Doors“, „Led Zeppelin“ ir „Pink Floyd“, kažką netgi iš pop aproach‘o, nes jau Kipras grojo bosu, ir jau yra fanko, o tai jis labai mėgsta, ir kažką iš lietuviškos estrados, nes „Grįžkit iš toli“ dalis teksto paimta iš lietuviškos estrados, ir supranti, kad čia yra tas mūsų miksas, o ne kažkieno imitacija. Nesakau, kad „Oh My Brother“ ar kiti senesni gabalai yra blogesni. Tai gera paieška, bet dabar jau matyti, kad kažkur kartoji Edvardą Sharpą ar „Fleet Foxes“, nes tau tai

labai gražu buvo. Buvo ir „Tame Impala“ laikas... Tik dabar tu nebe taip pamilsti tuos atlikėjus, nes esi vyresnis ir sąmoningesnis. Nėra, kad pamatai gatve einantį gražų žmogų ir sakai: apsirengsiu kaip jis. Ne. Tu imi detales ir jau galvoji arba net žinai, kaip padaryti dar geriau.

Mantas: Visada muzikoje vyko šis procesas – visi vieni iš kitų pasiimdavo kažką. Manau, vis tiek kuri muziką, nes klausei muzikos. Nesi tas pirmasis žmogus...

Kipras: Man dar tai, kad turi savo garsą, kažkiek asocijuojasi ir su stagnacija, nes tu nuolatos keitiesi ir kita stilistika pradeda patikti... Detalės kuria tą savitą garsą, bet nuolatinis garsų paieškų poreikis turi egzistuoti. Jeigu tu visąlaik įsikibęs, kad instrumentai turi skambėti taip, o ne kitaip, tai ir pačiam, ir klausytojams nuobodu darytųsi, nes grupė 30 metų skambėtų vienodai, kaip AC/DC. Gal ir romantika, bet man asmeniškai tai labai charakteringa ir darosi nuobodu. Gal smagiau, kai neužsisėdi ir ieškai. Šarukas: Kai kurie to nenori ir neturi tokio uždavinio. Čia daugiau asmeniniai dalykai, kad darai ir nekeli klausimo, ar kažką turi keisti. Gera kurti tokią muziką, tai argi blogai? Jei nusibosta kurti tokią muziką ir nori jaustis geriau, tai keiskis. Mums nuolat norisi ieškoti, kaip jaustis gerai ir kaip dabar padaryti, kad būtų įdomu.

– O kokie dabar jūsų planai? Po albu­ mo „Paskutinė saulė“ jau praėjo nema­ žai laiko...

Mantas: Šiaip nėra tiek daug. Albumas išėjo 2018-ųjų gruodžio 21 d. – praktiškai 2019-aisiais, o mes jau baigiame rengti naują darbą.

– Po „Paskutinės saulės“ pasirodė vienas naujas singlas „Hey Love“ an­ glų kalba. Koks bus kitas albumas?

Ką jam planuojate?

Mantas: Būsimo albumo dainos parašytos anglų kalba. Beveik visi tekstai – Šaruko, tai čia gal jo reikia paklausti... Šarukas: Čia toks pasaulinio lygio – todėl (šypsosi). Pasaulinio lygio, kad bus išgirstas, o kitas, jeigu atsiras, tai bus lietuviškas, kad pakeistų kažkas karalių Mamontovą (šypsosi). Juokauju. Nežinau, kodėl angliškai. Kai kuriuos dalykus geriau dainuoti angliškai, kai kuriuos – lietuviškai...

– Ką dar galite atskleisti apie būsimą albumą? Šarukas: Mes jau turime susivedę singlą ir galėtume gana greitai jį paleisti. Buvo daugiau klausimų dėl dainos klipo, bet neaišku, ar spės jį padaryti. Gal tada paleisime be jo?

Mantas: O albumas... Kadangi priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo daugiau žmonių, tai sunku pasakyti, kada išleisime. Gal žiemos pradžioje? Arba kaip tik jau 2022-aisiais, kad vėl nebūtų metų pati pabaiga, bet kažkokių naujienų vis po truputį tikrai bus. Gal net ir pora singlų.

– Ruošiatės koncertuoti? Šarukas: Čia labai neaišku. Daug žmonių serga.

Mantas: Albumo pristatymo koncertų norėtųsi, bet priklausys nuo situacijos. Jei neišeis žiemą, tuomet tikėkimės, kad pavyks pavasarį. Vasara buvo neįtikėtina – labai daug grojome, o dabar labai sunku kažką pasakyti.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

ITA 101 Rašė Giedrė Skaitė

„...c’est pas ma faute et quand je donne ma langue aux chats je vois les autres tout prêts à se jeter sur moi…“

– Oi, atsiprašau, nepamačiau jūsų.

Sėskit, prašom... Buvau įlindęs į nau­ ją radiją – dar neperpratau visų funk­ cijų. Nauja mašina, tai žinot... Per dvi savaites atradau tris būdus, kaip gali­ ma patildyti ir pagarsinti muziką, įsi­ vaizduojat? Tris skirtingus būdus vien muzikos garsumui reguliuoti!.. Techno­ logijų prikišta vi-so-kiau-sių... Supran­ tat prancūziškai?.. Čia Lolita dainuo­ ja, žinot? Mėgstat? Klausot? Ne? Aš irgi, labiau Nabokovo „Lolitą“ mėgs­ tu, bet ir šitos paklausau. Net ma­ šinai specialiai numerius ITA 101 užsisakiau. Pagaunat? Iš kito galo praktiškai „Lolita“ ir išeina, jei vietoj vienetų l raides įsivaizduosim... Ui, bet vis dėlto suradot mane, ką?.. Be lagaminų parskridot?

– Be, be. Darbo reikalais trumpam iš­ vykęs buvau, tai jokios mantos nesikro­ viau. Kojines, megztinį, ir gana.

– Supratau, supratau. Vadinasi, keliau­ jam. Man, matau, Daugėliškio gatvę rodo, teisingai? Ten ir vykstam? Norit pats kelią rodyti ar pasikliausim naviga­ cija? Iki šiol lyg ir gerai viską suuodė...

– Net nežinau, kaip čia dabar...

– Ar labai skubat?

– Kad ne... Tiksliau, dabar jau nebe. Į lėktuvą vos vos spėjau ir dar tie pan­ deminiai patikrinimai visi! Bet dabar ra­ mu, pagaliau namo. Galima atsipalai­ duoti.

8 //

– Na, tai tuomet ir atsipūskite. Važiuo­ jam su navigacija. Būna, ji ima kaž­ ką keistai rodyti, tai, jeigu ką, saky­ kit iš karto. Aš to nepriimu asmeniškai ir manęs visai neerzina, nesikuklinkite.

Kaip tik dar geriau man. Aš apskritai ne iš madingųjų – žmogumi pasikliau­ nu labiau nei technologijomis. Su tais prietaisais reikia atsargiai, nežinai, kas gali nutikti. Su žmonėmis, žinoma, taip pat. Visokių šmikių dabar po saule šmi­ rinėja... Muzika ne per garsiai?

© 37O

– Ne, ne, viskas gerai.

– Man labai patinka klausytis muzikos vairuojant. O dar jei vienas automo­ bilyje... Tada decibelų, taip sakant, netaupau. Visada sakiau ir sakysiu – garsiai klausoma mėgstama muzika ge­ riausiai atpalaiduoja žmogų.

– Aha, tikrai, pažįstu nemažai tokių žmonių... Nežinau, aš tai serialus žiū­ riu. Pavyzdžiui, visiems rekomenduoju „Dark“ ir „Mindhunterį“... Gal matėt?

Ne? Būtinai pažiūrėkit, pamatysit, tikrai patiks. Garantuoju. Labai labai geri...

– Sakot? Na, aš tokių nei matęs, nei girdėjęs. Kažkaip išvis nemėgstu nieko žiūrėti. Nei spektaklių, nei televizijos, nei filmų, nei serialų. Mieliau skaitau.

Tuo labiau kad skaityti garsi muzika ne­ trukdo, galima suderinti abi mėgstamas veiklas! Apskritai, gera literatūra, ma­ no kuklia nuomone, visuomet pranoks bet kokį filmą ar serialą. Pavyzdžiui, „Kvepalai“ – filmas gana neblogas, bet su knyga lyginti nė ranka nekiltų.

Nors „Krikštatėvio“ filmai, mano gal­ va, nurungia net knygas… O kadaise ir pats norėjau rašyti. Bet žinot, kaip sakau, – jei nesi Nabokovas, geriau vairuok uberį!

– Gal, gal... Čia turbūt skonio reika­ lai. Ir tas uberis, sakyčiau, skonio daly­ kas... Vieni važinėja tik su juo, kiti sėda tik į taksus ar boltus... Iš tikrųjų aš pirmą kartą uberiu važiuoju, tai dar nelabai ką žinau apie jį. Jūs seniai uberiaujat?

– Oi... Tiesą sakyti?.. Gal tik kokį mė­ nesį. Dar tik pradėjau.

– Mėnesį? Bet appsas rodo, kad pa­ darėt jau beveik 200 kelionių.

– Na, žinot. Kad jau ėmiausi, tai rim­ tai. Nors važinėju tik vakarais ir nakti­ mis, bet per dieną apie dešimt kelionių išeina. Tai visai neblogai. Sužadėtinei pažadėjau medaus mėnesį Tailande – turiu per kelis mėnesius sutaupyti pado­ rią sumelę. Arba, sakė, netekės. Juo­ kavo, aišku. Bet aš vis tiek taupysiu.

Atsarga gėdos nedaro.

– Aišku, aišku... Tai tik vakarais ir nakti­ mis važinėjat? Dienomis kitą darbą dir­ bat ar miegat po naktinės pamainos?

– Dirbu dar truputėlį ir, vadinkim, nor­ maliame darbe. Bet ten, žinot, atsibo­ dę jau – vis tas pats ir tas pats. Per gerklę lenda. Vakare, būna, nesinori eiti miegoti, nes žinau, kad ryte reikės keltis ir į fabriką kulniuoti. Taip ir gy­ veni, žmogus, laukdamas penktadie­ nių. Anksčiau išvis nuotaikos nebūda­ vo, nuo to amžino sėdėjimo ant kėdės kūnas visas suragėjęs, po darbo vos namo paršliauži. Kiti skundžiasi, kad per karantiną iš namų dirbti reikia, o aš taip jiems pavydėjau. Mieliau ir aš na­ muose jaukiai pasėdėjęs būčiau... Bet viskas pasikeitė, kai sugalvojau, kad noriu geros mašinos. Tokios, žinot, apie kurią nuo mažens svajoji. Nau­ jos, greitos, didelės. Buvo aišku, kad vien tik dirbdamas tą darbą lizingo ne­ patempsiu. Tuo labiau kad mano dar­ bui geras automobilis nelabai ir rei­ kalingas: iki įmonės pėsčiomis – 10 minučių. Bet nieko negalėjau padary­ ti – žiauriai norėjau geros, naujos ma­ šinytės... Panašiai kaip anksčiau – ra­ šyti... Na, ir po kurio laiko sumąsčiau,

kad sutaupyti įmokoms galėčiau va ši­ taip važinėdamas. Tai ir užsiregistra­ vau ubery... Čia gerai rodo, važiuo­ jam? Per Geležinį Vilką? Ar kaip nors kitaip greičiau?

– Ne, ne, viskas gerai, galima ir taip.

– Liuks tada... Tai va, kaip matot, visai netyčia ėmiau kiekvieną vakarą važinė­ tis su nepažįstamais žmonėmis ir taupy­ ti svajonių atostogoms.

– Tai, kaip suprantu, patinka?

– Oi, ką jūs – žinoma! Taigi svajonė išsipildė! Labai džiaugiuosi, kad išdrį­ sau ir nusipirkau. Savijauta, nuotaika pasitaisė. Labai patinka šita mašinytė.

– Atrodo tikrai labai gerai. Daug ryja?

– Apetitą turi didelį, tas tiesa. Mieste išeina apie dešimt. Bet vis tiek verta...

Tiesiog ji man labai daug reiškia. Drau­ gai juokiasi, kad net vardą jai daviau.

Bet čia gi daugiau nei daiktas, kad tik numerį turėtų... Nes man ji yra simbo­ lis, žinot, kaip koks priminimas, kad jei aš kažko panorėsiu, jei dėl to dirbsiu, tai viskas įmanoma.

– Oho! Tai, žodžiu, uberiaujate, kad galėtumėte išlaikyti naują mašiną, su kuria ir vežiojate žmones? Geras! Puiki mintis, niekada nepagalvojau...

freepik.com nuotr.

ties ar jau net ryto – mašinų nėra, pės­ tieji tokiu metu ir tokiais keliais nevaikš­ to, degalinės irgi niekur nematyti... Ir ką daryti? Reikia gi kažkaip išsisukti, nes kitaip ir klientas namų nepasieks, ir man maršruto sistema neįskaitys. Be na­ vigacijos, galvoju, šiais laikais vairuoto­ jas prapuolęs… Ne veltui tos technikos nemėgstu... Štai pirmą savaitę dar tokį užsienietį vežiau. Matau, kad sistemo­ je lyg įvestas oro uosto adresas, ir gir­ džiu, kad įlipęs ispanas ar italas tyliai, bet be sustojimo kartoja: fastfastfastfast.

Kaip kokį burtažodį. Nežinau, gal jis taip meldėsi, nė vienos pietiečių kalbos gerai nemoku, bet galvoju, reikia pasi­ aiškinti – maža ką, gal nutiko kas, gal ką skauda. No problem? – klausiu. Jis man į laikrodį baksnoja ir toliau paš­ nibždomis buria. Supratau, kad skuba žmogus, matyt. Tai nenoriu girtis, bet dar taip greitai iš senamiesčio į oro uostą nebuvau nudūmęs... Jūsų šita ga­ tvelė ar dar ne?

– Šita šita, namas pačiame gale.

– Na, galima sakyti ir taip... Žino­ ma, čia yra ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, anksčiau labai mėgau žaisti kompiute­ rinius žaidimus: „Warcraft“, GTA, „Call of Duty“ man buvo įdomiausias laisva­ laikio praleidimo būdas. Tai uberis ir­ gi kaip savotiškas geiminimas: kiekvie­ nas važiavimas – kaip misija, kurią turi įvykdyti ir už kurią renki visokius įvertini­ mus, premijas ir pan. Tarkim, po kelio­ nės pasižiūri į programėlę – gavai ko­ kį „Great Conversation“ ar „Cool Car“ nuo kliento! Atrodo, ne tik vairuotoju dirbi, bet ir taškus kaupi, gali netgi su kitais uberininkais pakonkuruoti. O kar­ tu ir šiaip tobulėji, padedi žmonėms, pabendrauji, miesto keisčiausias viete­ les imi pažinti, kokį naują maršrutą su­ žinai... Taip ir taisosi ta nuotaika!

– Oho, kiek pas jus įvertinimų! Geras, nežinojau... Ir dar matau, čia galima pamatyti, kiek žvaigždučių kas davė... Šitam žiede geriausia į dešinę sukti ir paskui iškart į kairę, nes ten paskui vienpusis bus – išvengsit apsisukimo.

– O, matot, dėkui! Taip ir darom tada, žiede į dešinę… Čia iškart į kairę...

– Aš buvau girdėjęs, kad uberio vai­ ruotojai, lyginant su eiliniais taksistais, dažniau pakalbina žmogų, kurį veža.

Ir kad šiaip pas jus skatinama labiau bendrauti su klientais. Taip ir yra?

– Taip, tikrai. Dėl to smagu, jei ir kli­ entas šneka, – įdomių dalykų gali su­ žinoti.

– Iš vairuotojų irgi nema...

– Sunkiausia su, kaip aš sakau, savait­ galiniais keliautojais ir keliautojomis.

Būna, pavyzdžiui, Vilniaus arba Islan­ dijos gatvėse jaunimas šiek tiek padau­ gina ir iki kito baro patingi pėsčiomis nueiti. O ten kelios dešimtys ar apskri­ tai keli vargani metrai kelio! Bet kam vargintis – kvieskime uberį! Aišku, jei šlapia, lyja ar sninga, labai pykti ne­ gali. Aš pats turbūt taip daryčiau. O kad ir padaugino, tai kas jau čia to­ kio? Kam nebūna? Negaila kad ir ke­ liasdešimt metrų pavežti – vis tiek yra minimalus paslaugos mokestis. Aš nie­ ko neprarandu.

– Taip, įsivaizduoju, visokių klientų bū­ na... O kokių nors išskirtinių nuotykių suspėjote per pirmą mėnesį patirti ar dar per maž...

– Čia jūs gerai pataikėte paklausti!

Kaip tik praėjusią savaitę turėjau nuotykį. Visiems pasakoju. Mes, žinot, su klientu dažniausiai nesiskambinam, komunikuojam per sistemą, telefone.

Virtualiai. Man parodo, kur jį paimti, o jam parodo, kokia mašina ir po kiek laiko atvažiuos. Na va, ir įsėda pas mane toks vyrukas. Nežinau, sakyčiau, maždaug jūsų metų. Aš pasisveikinu, paklausiu, ar pagal navigaciją važiuosim ir t.t. Jis man tik linksi.

Galvoju, gerai, gal nekalbadienis, ži­ not, kaip ten sako. Klientai irgi žmo­ nės, visokių pasitaiko, nebūtina gi su kiekvienu pliurpti be sustojimo. Bet mes vis važiuojam, o jis tyli. Nieko visai ne­ sako, nieko neklausia, nieko nekomen­ tuoja, į mano klausimus neatsako. Nė nekosteli. Dabar gi jau vėsu, daugu­ ma žmonių įlipę pakosčioja ar nosim sušnirpščia, na, žinot, kai pereini iš šal­ tos erdvės į šiltą... Žiūriu, mano navi­ gacija išsikrauna. Net laido nespėjau įkišti – pypt ir išsijungė. Galvoju, nieko tokio, gal bent kelią tas vyrukas man parodys, neprapulsim. Bet jis toliau ty­ li. Kaip vandens burnon prisisėmęs, ro­ dos, net nekvėpuoja. Aš prilėtinu, atsi­ suku į jį ir klausiu – jau garsiau, bet dar nepakėlęs balso, – kaip man toliau va­ žiuoti? O jis tik rankomis skėsčioja ir sumykia kažką... Mane jau pradeda imti pyktis ir tą sekundę aš staiga suvo­ kiu, kad jis – kurčnebylys. Na va, gal­ voju, čia tai papuoliau. Tarp artimųjų ar pažįstamų tokių neturiu, panašių is­ torijų negirdėjau, o uberis jokių moky­ mų nerengia, kaip panašioj situacijoj derėtų elgtis. Šaltas prakaitas išmušė – nelemto navigacijos krovimo laido nie­ kur nerandu. Sustoju kelkrašty ir galvo­ ju, ką gi man dabar daryti. Rodau į telefoną, o jis išsitraukia savo – išsi­ krovęs. Galvoju, viskas. Pirma – ma­ no navigacija, dabar – jo telefonas...

O aplink tamsu, gal kokia trečia nak­

– Žodžiu, užvežu aš tą užsienietį į viršų, kur oro uosto išvykimo salė. O sistema rodo, kad dar nepasiekiau tiks­ lo. Aš tą žmogelį išleidžiu, kad spėtų į lėktuvą, pats į apačią nuriedu – vis vien rodo, kad tikslas dar už kelių šimtų me­ trų. Pasirodo, kad jis suvedė ne Vilnius Airport, bet konkretų adresą, ir naviga­ cija nukreipė ne į oro uosto pastatą, o į nusileidimo tako vidurį! Tas užsienietis, matyt, iš interneto nusikopijavo adresą, o navigacija nesuvedė galų, kad čia tas pats, kas oro uostas. Gražiausia, galvoju. Kaip man dabar ten papulti?

Reikia kažkaip padaryti, kad sistema matytų, jog keleivis pristatytas ten, kur ir buvo užsakymas. Važinėjau aš per laukus, per aplinkui kažkaip – vis tiek tas galutinis taškas kaip buvo, taip ir li­ ko nepasiekiamas. Gi nevažiuosi ant pakilimo tako, prie lėktuvų nesiparkuo­ si... Kol susivokiau, kadgi pirštu naviga­ cijoje galiu paslinkti tą rodyklę, ir vis­ kas! Tiesiog nuvesti žymę ten, kur man reikia, – ne į nusileidimo tako vidurį, bet į oro uosto pastatą... Nesijuokit, ži­ not, viena pirmųjų kelionių buvo, maši­ na nauja – stresas išmušė visas žinias apie techniką, norėjau tik greičiau tą nelemtą maršrutą įveikti... Šitas namas?

– Aha, šitas. Čia galit prie vartų stabte­ lėti... O tai kaip ten su tuo kurčnebyliu?

– Ai, teisingai. Vieną istoriją pradėjau, kita pabaigiau. Būna taip man kartais, atleiskit… Tai tam kurčnebyliui tiesiog daviau savo telefoną, jis su kažkuo su­ sirašė ir man parodė adresą, kurį jam atsiuntė. O kol jis susirašinėjo, aš daik­ tadėžę kokį ketvirtą sykį peržiūrėjau ir – ką jūs manot – radau, aišku, savo navigacijos krovimo laidą! Vienu žo­ džiu, istorija baigėsi gerai, išgelbėjau žmogelį, kad neliktų vienas naktį plikuo­ se laukuose šalti. Pikta tik, kad tiek lai­ ko sugaišau, o jis net ačiū nepasakė.

– Na, jau, manau, kad tikrai įvertino jūsų pagalbą...

– Juokauju, jis gi kurčnebylys! Kaip jis pasakytų!.. Gero jums vakaro, pa­ ilsėkite. ...c’est pas ma faute à moi

Si j’entends tout autour de moi... ☆☆☆☆☆ „Great Conversation“

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Osamu Dazai

W.G.Sebald

Iš japonų kalbos vertė Saulė Budrytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2021

NETEKĘS TEISĖS BŪTI ŽMOGUMI Kartais susimąstome, kas per padaras yra žmonių visuomenė, kurios dalimi esa­ me. Sudėtingas, daugiafunkcis organiz­ mas? Taisyklių ir normų rinkinys? Laisvė ar diktatas? Japonų moderniosios litera­ tūros klasiko Osamu Dazai romano „Ne­ tekęs teisės būti žmogumi“ protagonistą Jodzo Obą vieną dieną aplanko nušvi­ timu pavadintinas įtarimas, „ar tik visuo­ menė nėra tas pats individas“ (p. 122)?

Jeigu visuomenė – tik neaiškių kontūrų vaizduotės fantomas, kuriuo kiekvienas atskiras narys vienoje ar kitoje situacijo­ je prisidengia, kodėl tuomet jos vaidmuo toks svarbus? O.Dazai knyga nuo pat pirmųjų puslapių dirgina, duria savo aš­ triais klausimais.

Jodzo, kurio į tris užrašų knygas telpan­ ti gyvenimo istorija papasakota iš neutra­ laus pasakotojo pozicijos, įkūnija antivi­ suomenę. Jau iš pažiūros nerūpestingoje vaikystėje Jodzo patiria, kokia „neper­ prantama žmonių kasdienybė“ (p. 13). Jis anksti ima suprasti, kad pasaulis (didžiulis vandenynas, iliuzija) kelia nesuvokiamą baimę ir su juo susitaikyti arba jį perpras­ ti yra neįveikiama užduotis. Jodzo asme­ nybė šarvuojasi: atsiranda įprotis meili­ kauti ir meluoti, visuomet viskam pritarti ir įtikti, nors tuo pat metu jauną, neapsis­ prendimų ir fobijų deformuojamą žmogų slegia aplinkinių primityvumas ir nenatū­ ralumas. Bręstantis Jodzo pasislepia po savotiška juokdario kauke („tikrasis mano veidas buvo šito neklaužados antipodas“ (p. 27), kuri tarsi palengvina vaidmenį

AUSTERLICAS

Kaip gerai, kad šito nepraleidau. Mintis, kuri vis šmėžavo skaitant visiškai negirdėto vokiečių rašytojo W.G.Sebaldo romaną „Austerlicas“. Panašus įspūdis, pamenu, lydėjo prieš kelerius metus, kai skaičiau tuomet dar nežinomų Johno Williamso „Stounerį“ ar Roberto Seethalerio „Visą gyvenimą“. Ypatingas paprastų, aplink veik nepastebimų žmonių istorijomis, ku­ rios ilgam nugulė į atmintį ir bičiuliams bei pažįstamiems rekomenduojamų kny­ gų sąrašus.

veidus nuolat mainančioje visuomenėje ir iš dalies padeda paslėpti savąjį susveti­ mėjimą.

Dailininko kelią pasirinkti trokštantis Jodzo ieško pabėgimo būdų („svaigalai, taba­ kas, prostitutės, visi šie dalykai yra itin puiki priemonė nors kuriam laikui išsklai­ dyti savo žmonijos baimę“ (p. 59), ta­ čiau „šiame iš žmonių sudurtame pasau­ lyje“ (p. 137) visi išėjimai yra iliuziniai.

Net jeigu tai būtų savižudybė, pasibaigu­ si nesėkme. Jodzo painiojasi priklausomy­ bių tinkluose, toliau gyvena „gėdos kupi­ ną gyvenimą“ (p. 13), kol galiausiai, po įvairių sukrėtimų, yra „diskvalifikuojamas“ iš visuomenės žaidimo ir, pripažintas pa­ mišėliu, netenka „teisės būti žmogumi“ (p.

174). Nors, kita vertus, Jodzo atveju, gal­ būt tai netgi laimėjimas.

Žakas Austerlicas – paslaptingas, melan­ choliškas, XX a. Europos istorijos trage­ dijų ir gilios vienatvės paliestas žmogus, ilgą laiką draudęs „sau tyrinėti savo to­ limąją praeitį“ (p. 335). Romano pasa­ kotojas atsitiktinai sutinka architektūra be­ sidomintį Austerlicą vienoje geležinkelio stotyje (stotys, beje, atlieka svarbų vaid­ menį visoje knygoje) ir taip prasideda il­ gus metus epizodiškai truksiantys jų susiti­ kimai bei pašnekesiai. Romane kalbama apie žmogiškosios tapatybės ir savasties trapumą, kaip greitai, baugiomis formo­ mis, šie dėmenys dar ankstyvame amžiu­ je gali būti užgožti, asmenybei net ne­ spėjus išsiskleisti ir geriau savęs suvokti („Nuo vaikystės ir jaunų dienų (…) aš ne­ žinojau, kas iš tikrųjų esu“ (p. 64). Arti­ nantis neišvengiamam Antrojo pasaulinio karo chaosui, vos kelerių metukų Austerli­ cas per specialią žydų vaikų gelbėjimo operaciją, vadinamąją Kindertransport, traukiniu iš Prahos pervežamas į Londo­ ną, kur, gavęs kitą vardą, apgyvendina­

mas naujoje šeimoje. Vis dėlto neįprastai suvokiamas laikas („kartais visas jo gyve­ nimas susitraukdavo į aklą tašką be tru­ kmės“ (p. 169), intuityvios, netgi mistiš­ kos nuojautos, netikėtai užklystos erdvės ar atrasti objektai pamažu, po gabalėlį, restauruoja užtamsintą Austerlico atmintį, kol galų gale praskleidžia širmą į drama­ tišką tikrosios, per karą išblaškytos šeimos praeitį. Siaura Žako egzistencinė erdvė, daugybę metų jį saugojusi lyg patikima gynybinė sistema, ilgainiui tampa pra­ laidi viskam, kas siejosi su jo „asmenine priešistore“, o per gyvenimą kaupta „pa­ kaitinė, kompensacinė atmintis“ (p. 202) ima nebeveikti. Taip Austerlicas leidžiasi į klaidų savojo prarasto laiko ir asmeni­ nės istorijos labirintų tinklą, gerai nežino­ damas, kur tai nuves.

Álvaro Enrigue

Jaan Kaplinski

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2021

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Kauko laiptai, 2021

STAIGI MIRTIS

prie B ir todėl turi prasmę“ (p. 238). O rašytojas tuo tarpu išskleidžia platų pa­ noraminį pasakojimą, kuris yra „blaškan­ tis pirmyn ir atgal, kaip žaidžiant teni­ są“ (p. 195).

10 // © 37O

„Rašydamas nežinojau, apie ką ši kny­ ga“, – pasigirsta užkulisinis autoriaus balsas 195-ame „Staigios mirties“ pus­ lapyje. Tačiau čia meksikiečių rašytojas Á.Enrigue kiek pasikuklina, nes iš tikrųjų jis parašė knygą apie Istoriją, paversda­ mas ją vienu svarbiausių šio kūrinio per­ sonažų. Istorija yra nuožmus, negailes­ tingas vaikas, nerūpestingai žaidžiantis milžiniškoje smėlio dėžėje, kurioje gims­ ta, klesti ir subyra žmonijos civilizacijos.

Ir bijokite: galiausiai vieną dieną pra­ dings „ištisi pasauliai, paskendę kraujo ir šūdo klanuose, kuriuos palieka Istorija, kai išprotėja“ (p 112). Ji – tai amžinas, varginantis teniso mačas, kuriam vykstant taisyklės gali nežymiai, tačiau lemtingai keistis. Iš tikrųjų mūsų „istorija yra para­ šyta taip, kad mes tikėtume, jog A veda

Šioje istorinių faktų ir pramanų kupinoje knygoje Á.Enrigue atidžiai tyrinėja sąsajas tarp kolonializmo, kontrreformacijos, me­ no, skirtingų kultūrų ir kalbos, kertinį Euro­ pos ir Naujojo pasaulio susidūrimą pade­ monstruodamas per spalvingus, šiurkščius ir nutrūktgalvius veikėjus, „kurie viską su­ dirba nė patys to nesuprasdami“ (p. 82).

Galima sakyti, kad Istorija yra nuolat da­ romos klaidos, aibė apsirikimų. Kita vertus, ji mielai užleidžia aikštelę ir suteikia gali­ mybę klysti net ir tokioms didingoms bei atkaklioms asmenybėms kaip actekų im­ peratorius Moktesuma ar ispanų konkista­ doras Hernanas Kortesas. Nes argi žmo­ nių sielos nuo pat pasaulio pradžios nėra geismo, godulio ir žiaurumo prikimšti me­ tafiziniai teniso kamuoliukai? Kol realiai fik­ tyviame teniso mače grumiasi pagiriotas italų dailininkas Karavadžas ir impulsyvu­ sis ispanų poetas Kevedas, o Mečuakano vyskupas Vaskas de Kiroga indėnų buity­ je praktiškai mėgina pritaikyti Tomo Mo­ ro „Utopiją“, Istorija smagiai švilpiniuoja ir sprendžia, koks bus kitas ėjimas. Ji ži­ no: „bet kokiame žaidime sukti nenaudė­ liai turi pranašumą, ir tai tiesiog nepaken­ čiama“ (p. 196). Laimi blogi vaikinai ir blogos merginos. Pabaigoje visos imperi­ jos krinta po jų kojomis.

BALTI DRUGIAI NAKTIES Šių metų literatūriniame festivalyje „Poeti­ nis Druskininkų ruduo“ knygą tamsiai mė­ lynais viršeliais mačiau ne vienose ranko­ se. Iš toli atrodė, kad ant viršelio nutūpęs stambus baltos spalvos rytietiškas hierogli­ fas arba... drugelis. Tačiau tokią (gal net neatsitiktinę?) iliuziją sukūrė estų poeto, fi­ losofo ir literatūros kritiko Jaano Kaplins­ kio vardo ir pavardės inicialai. Šiandien skaitome pomirtinį autoriaus eilėraščių rin­ kinį, nes „Balti drugiai nakties“ pas mus tyliai suplazdėjo praėjus vos keletui mė­ nesio nuo J.Kaplinskio iškeliavimo Amži­ nybėn. Jos nuorodų ir nuojautų, dvelktelė­ jimų ir kvėptelėjimų gausu ir šio santūraus, meditatyvaus, kalbos elegancija stebinan­ čio poeto tekstuose („ir išeidamas ten tu vėl sutinki begalinius pilkus savo vaikystės / šiokiadienius“ (p. 32).

Į budizmą, būties kontempliaciją linku­ sio J.Kaplinskio lyrinio subjekto dėme­ sys beveik visiškai nukreiptas į gamtos pasaulį ir savęs vietą jame. Tik žmo­ gaus vieta čia jau nuo pat gimimo pa­ žymėta neišvengiamo laikinumo simbo­ liu („Koks banalus šis pasaulis tik vargu ar mes čia amžinai / laikas bėga al­ suoja vasariška šutra ir ramybe“ (p. 56).

Vis dėlto ten, kur tarpsta nihilizmas ir neviltis, įmanoma ir nebūties paguoda, savęs ištirpdymas didžiulėje vienybėje, kuri pati yra niekuo nepagrįsta, iliuzi­ nė („Dangus ten aukštybėse ne dangus o tuštuma kaip iš pat pradžių“ (p. 59).

Kaip pastebi britų poetas, romanistas Adamas Thorpe’as, pragaras ir dangus J.Kaplinskio eilėraščiuose yra jaudinan­ čiai susipynę. Jo poezija – negailestin­ ga ir kartu kupina raminančios, perkei­ čiančios šviesos, o tekstuose sutelktas retas didelio intelekto ir žmogiško pa­ prastumo mišinys. J.Kaplinskio poezi­ ja apibūdinama kaip parašyta Europos humanisto, labai gerai perpratusio Rytų kultūras. Eilėraščiuose poetizuojami pa­ prasti kasdienybės dalykai ir reiškiniai, poezija rašoma šnekamąja kalba, be perviršinių, sudėtingų metaforų – pats J.Kaplinskis tai palygino su šamano ke­ lione. Mus supanti ir užpildanti tikrovė, anot poeto, yra „kaip kamuolys / žai­ džiantis su žaidėju“ (p. 68). O žaidimo pabaigoje ne taip ir svarbu, „ar dviem žodžiais pasakiau viską / ar visais žo­ džiais – ničnieko“ (p. 81).

>> BLIZGĖ

Rašė Greta Sirvidaitė Nuotraukos Vyto Nomado

Kiek daugiau nei prieš mėnesį Vilniaus centre, Jogailos g. 11, duris atvėrė nauja meno parodų erdvė „Galerija 11“. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė erotikos meno galerija Lietuvoje. Šiam neeiliniam įvykiui pažymėti ir truputį susijaudinti į galerijos atidarymo šventę buvo pakviesta dviejų nuogų modelių – vyro ir moters – pora. Efektingas jų performansas leido suprasti, kokios parodos vyks naujose patalpose. Šiuo metu čia eksponuojama galerijos savininko Sauliaus Kreišmono akto fotografijų paroda „Diena Niujorke“. Kaip jis pats sako, susidomėjo tokia fotografija ne iš karto, tačiau visada žinojo, kad nėra nieko gražesnio už žmogų, už jo kūno buveinę.

EROTINIS MENAS PAG IŠLĮSTI IŠ POGRINDŽIO Organizaciniai galerijos reikalai patikėti vyriausiai Sauliaus dukrai Gabrielei Kreišmonaitei. Ji rūpinasi galerijos įvaizdžio kūrimu, komunikacija; sprendžia ir ieško, ką eksponuoti nau­ jose galerijos erdvėse. Atitekęs atsakingas vaidmuo esą ne­ gąsdina, kaip ir tai, kad neseniai gatvėse reklaminiai stendai, vaizduojantys nuogus žmones, vandališkai buvo uždažyti. „Jeigu žmonės taip reaguoja, matyt, jie turi rimtų psichologi­ nių problemų, susijusių su menka saviverte. Tik negalintis sa­ vęs priimti žmogus, pamatęs nuogą kūną, gali juo baisėtis, bandyti jį kažkaip paslėpti, uždažyti, – samprotauja Gabrie­ lė. – Vis dėlto turime džiaugtis, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos drąsiau save išreikšti nei tose šalyse, kur beveik vi­ sos kūno dalys privalo būti pridengtos. Galime vilkėti, ką no­ rime, ir tai gali būti labai atvira. O jeigu kažkam tai nepa­ tinka, tuomet labai liūdna, kad yra tokių traumuotų žmonių.“

12 // © 37O

Visuomenės mentalitetas ir istorinės aplinkybės, priduria Ga­ brielė, matyt, yra pagrindinės priežastys, kodėl taip ilgai Lie­ tuvoje nebuvo nė vienos viešai veikiančios įstaigos erotikos tema. „Jei ne sovietmetis, tokia galerija būtų atsidariusi kur kas anksčiau. Bent jau tokių žinių neturime, kad kažkas pa­ našia tema veikė tuo laikotarpiu. Žinoma, pogrindyje gal­ būt ir buvo, tačiau mes nenorime jame likti“, – sako jauna moteris, ryžtingai nerianti į naują avantiūrą.

Ji čia pat supažindina su parodų erdvės „Galerija 11“ priešistore, tiksliau, su prieš šešerius metus įkurtu sambūriu „Trys dienos“. Tai tris dienas trunkantys aktų tapybos ple­ nerai, kurie vyksta keturis kartus per metus. Į juos susiren­ ka menininkai ir pozuotojai – vyrai ir moterys – iš visos Lietuvos. Ką šis sambūris nuveikia per vienus metus, gali­ ma pamatyti pavasarį, įprastai gegužę, rengiamoje ben­

droje parodoje. Pati pirmoji, kaip pri­ simena Gabrielė, buvo labai maža ir privati, skirta tik draugams ir pa­ žįstamiems. Antroji, trečioji ir kitos – jau viešos parodos, žymiai gauses­ nės, pritraukusios šimtus žmonių. Sam­ būrio plėtra ir augantis bendraminčių ratas buvo paskata atidaryti pirmuo­ sius šalyje erotinio meno namus.

IDENTITETO PAIEŠKOS Galerijos veiklą prižiūrinti Gabrielė atskleidžia, kad, atidarant naujas parodų erdves, sulaukė įvairių reakcijų. Iš jų buvo aišku, kad erotikos tema daugelį lietuvių vis dar glumina – žmonės sieja tai su pornografija, vulgarumu. Dėl tokių išvedžiojimų net ir galerijos savininkų tikėjimas naująja veikla buvo susvyravęs. „Pirmosiomis savaitėmis buvo nedrą­ su save įvardyti erotikos meno įstaiga.

Nebuvome tikri tuo, kas esame, ką da­ rome, galbūt veikė reakcingos žmonių nuomonės. Praėjus kelioms savaitėms po galerijos atidarymo apsilankiau PIRMOSIOAmsterdame. Nuėjau į ten veikiantį MIS SAVAIerotikos muziejų, taip pat sekso muzie­ jų ir į dar kelias panašias vietas. Abe­ TĖMIS BUVO NEDRĄSU SA- jonių neliko, kad identifikavome save teisingai, todėl įgijau drąsos ir pasitikė­ VE ĮVARDYjimo kalbėti be užuolankų, neprisiden­ TI EROTIKOS giant kažkuo, kuo nesame“, – pasa­ MENO ĮSTAIkoja moteris apie pirmąsias galerijos GA. NEBUVO- gyvavimo savaites.

ME TIKRI TUO, KAS ESAME, KĄ DAROME, GALBŪT VEIKĖ REAKCINGOS ŽMONIŲ NUOMONĖS.

LAUKIAMI NET IR VAIKAI Šiuo metu erotikos galerijoje veikiančioje parodoje laukiami visi, net ir vaikai.

Gabrielė įsitikinusi, kad jiems nuogas kūnas turėtų būti normalus dalykas.

Deja, dažnai dėl tam tikro įskiepyto tėvų požiūrio (arba kai prasideda brendimas) taip nėra. Pati moteris atvirauja, kad paauglystėje nudistų pliaže jausdavosi nejaukiai dėl besikeičiančių savo kūno formų, tačiau šį hormonų veikiamą laikotarpį greitai išaugo.

ALIAU TURI NAMUS „Vaikystėje manęs netrikdė nudistų pliažas, jame jausda­ vausi laisvai, tačiau brendimo laikotarpiu ten lankytis ne­ benorėjau. Niekas manęs nevertė ten būti ar nusirengti, bet turėjau išaugti paauglystę, įveikti gėdos jausmą, pri­ imti savo kūną, kad vėl galėčiau ten lankytis“, – asmeni­ ne patirtimi dalijasi moteris.

Vis dėlto, jei ateityje bus parodų, skirtų tik suaugusiesiems arba aštresnėmis suaugusiųjų seksualinio gyvenimo temomis, vaikai į jas negalės patekti. Bus galimybė išimti nuotraukas iš socialinių tinklų, jei lankytojas nenorės, kad juose būtų jo atvaizdas iš galerijoje organizuojamų renginių. „Pagarba ir privatumas mums yra labai svarbu. Mes gerbia­ me savo lankytojus ir, jeigu jie nenori, kad internete, mūsų parodų kontekste, būtų nuotraukos, kuriose jie yra atpažįsta­ mi, mes tas nuotraukas išimsime, – sako moteris ir priduria: – Kiekviena galerija ar kita vieša, renginius organizuojanti įs­ taiga turėtų atsižvelgti į privatumo reikalavimus ir gerbti savo svečius, save ir žmogiškąjį orumą.“ ĮKVĖPĖ NIUJORKO ERDVĖS Galerijos šeimininkas S.Kreišmonas pasakoja, kad nuo anks­ tyvos paauglystės nenutrūkstamai fotografuoja jau beveik ke­ turis dešimtmečius. Fiksavo viską, ką matė aplinkoje, kas pa­ traukdavo akį. Visai atsitiktinai, paprašytas pažįstamų, ėmė fotografuoti aktus. Nors iš pradžių buvo nedrąsu dirbti su modeliais, pamažu nuogas kūnas tapo pagrindiniu jo kū­ rybos objektu.

Vyras yra surengęs ne vieną fotografijos darbų parodą Lietu­ voje ir užsienyje. Sako, kad nuolat mokosi ir stebi kitų žymių fotografų kūrybą, kurie specializacija – aktų fotografija; tarp jų daugiausia – amerikiečių. Tačiau labai patinka mados

fotografo Helmuto Newtono darbai, taip pat senesnės kartos fotomenininkų žvilgsnis – ypač Romualdo Požerskio, latvio Gunaro Bindės.

S.Kreišmono parodos „Diena Niujor­ ke“ fotografijos buvo darytos prieš pandemiją. Vyro galvoje jau senokai kirbėjo mintis surengti fotosesiją, kuri kalbėtų apie erdvę plačiąja prasme, tad Niujorkas tam idealiai tiko. Rea­ lizuotos nuotraukos tiek idėjiškai, tiek vizualiai gražiai įsiliejo į naujas „Ga­ lerija 11“ parodų erdves. Vis dėlto su­ organizuoti fotosesiją sekėsi ne visai sklandžiai. Projektui įgyvendinti reikė­ jo trejų metų. „Pirmiausia nuvykęs į Niujorką tyrinėjau miestą ir ieškojau tinkamos vietos savo idėjai įgyvendinti. Mane domino pa­ noraminiai Manhatano vaizdai, toliai, todėl ieškojau pastato, ant kurio stogo galėčiau patekti kartu su modeliais. Kai jau tokį radau ir gavau leidimą rengti fotosesiją, buvo prastas oras, tolumoje nieko nesimatė. Pabandėme kitą die­ ną, tačiau merginos vėlavo pasirody­ ti, todėl ant stogo mūsų nebeleido. At­ vykau dar po metų su viena mergina iš Lietuvos ir kita iš Prancūzijos. Užtruko­ me apie savaitę, kol pagaliau pavyko surengti fotosesiją“, – užkulisiais dalija­ si S.Kreišmonas.

Parsivežti kadrai iš Niujorko patinka ir draugams, ir šeimos nariams. Ta­ čiau Lietuvoje dažnai sulaukia klausi­ mo, kaip jo sutuoktinė reaguoja į vy­ ro užsiėmimą fotografuoti aktus. Anot S.Kreišmono, žmona labai palaiko to­ kį jo pomėgį, o štai dukrai Gabrielei jo darbai dažnai netgi per švelnūs.

„Esame atviri visiems kūrėjams, kurie kuria erotinį meną. Tiesa, jį interpre­ tuoti galima labai įvairiai. Prie eroti­ kos reikėtų pridėti ir nuogą kūną, nes erotika gali būti ir apsirengusi, ir nu­ sirengusi, o nuogas kūnas gali būti ir erotiškas, ir neerotiškas“, – akcentus sudeda Gabrielė.

„Tėčio fotografijos, šiuo metu kaban­ čios mūsų galerijoje, gana švelnios.

Nematau ten daug erotikos; matau gra­ žius nuogus kūnus, dailias nuotraukas.

Galbūt kažkas kitas atėjęs ir pamatęs darbus gali jaustis truputį šokiruotas, kad kaip galima tiek daug nuogo kū­ no demonstruoti ir kaip čia viskas ero­ tiška. Manau, svarbu, prie ko esi pri­ pratęs. Vienas iš mūsų galerijos tikslų – nestigmatizuoti nuogo kūno, pripratinti žmones matyti įvairius nuogus kūnus, to­ dėl ateityje rengsime ne tokias švelnias parodas“, – sako moteris.

Lietuvoje nėra daug kūrėjų, kuriuos do­ mina vien tik erotinis menas, tačiau ši tema epizodiškai iškyla įvairių meninin­ kų kūryboje. S.Kreišmonas mano, kad, atsiradusios specialiai tokiam menui pri­ taikytos erdvės galbūt daugelį paska­ tins dažniau kurti šia tema.

VIETA MENININKAMS SKLEISTIS Neseniai duris atvėrusios parodų er­ dvės „Galerija 11“ šeimininkai sako, kad ateityje jiems priklausančiose pa­ talpose bus kviečiami rengti parodas įvairių medijų – fotografijos, tapybos, skulptūros, keramikos, videomeno, ins­ taliacijų – menininkai. Svarbiausias reikalavimas – kad darbai sietųsi su galerijos tema.

„Darome prielaidą, kad erdvių trūkumas galėjo būti priežastimi, kodėl nedaug menininkų kuria erotinį meną. Galbūt ir meno kolekcininkams labai trūko tokios, kaip mūsų, galerijos. Nepaisant to, ku­ riančių erotinį meną Lietuvoje tikrai yra.

Vien sambūryje „Trys dienos“ kiek yra menininkų, dalyvaujančių pleneruose. Ti­ kimės, kad mūsų veikla prisidės prie to, kad erotinis menas, nuogas kūnas Lietu­ voje nebūtų tabu“, – sako verslininkas.

Gabrielė antrina ir priduria, kad galeri­ jos patalpose vyks ne tik erotikos meno parodos, bet ir įvairūs renginiai, degus­ tacijos – visa tai, kas siesis su galeri­ jos tematika.

BIENALĖ

>> EITI AR NEITI

Rašė Monika Rasa Spruntulytė

Prasidėjusi 13-oji Kauno bienalė šiais metais lankytojus pasitinka kūrybos žanrų įvairove, plačia pripažintų menininkų geografija, globaliai jautriomis temomis ir netradicinėmis meno erdvėmis. Viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių net dešimt Lietuvos ir užsienio menininkų pristato naujus, specialiai bienalei sukurtus projektus, pasakojančius individų ir bendruomenės išgyvenimo istorijas. Tad iš arčiau susipažinkime su keliais Kauno bienalėje dalyvaujančiais menininkais: tais, kurie tik pradeda žengti savo pirmuosius žingsnius meno pasaulyje, ir tais, kurių kūryba jau pripažinta tarptautiniu mastu.

Aliona Mokhnach, „Behind the Doors“

Š

Augustas Sera

ŽVILGSNIS IŠ ARČIAU: PAŽINTIS SU KAUNO BIENALĖS MENININKAIS

iemet kanadietės Josée Drouin-Brisebois kuruojamoje parodoje „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ iš viso 23 atrinkti menininkai savo kūriniais pasakoja žmonių atsparumo, ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Bienalės vadovė Neringa Kulik teigia, kad parodos konceptas šiais metais fokusuojasi į mus bendrai siejančių istorijų pasakojimo meną, kuris, nepaisant tam tikrų skirtumų, leidžia užmegzti dialogą tarp kūrėjų ir lankytojų.

„Kurdama 13-osios Kauno bienalės koncepciją, kuratorė J.Drouin-Brisebois siekė pristatyti skirtingas istorijų pasakojimo formas. Kuratorei svarbu dalytis asmeninėmis ir bendruome­ ninėmis išgyvenimo istorijomis, sukuriant bendrumo ir artumo jausmą. Kartu su kuratore ieškojome ir kūrėme sąveikas tarp skirtingų patirčių ir pasaulių tam, kad parodytume istorijų pa­ našumus tarp Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kosovo, JAV, Ka­ nados ir Brazilijos“, – apie kūrybinį procesą pasakoja N.Kulik.

14 //

Prasidedant tris mėnesius trunkančiam šiuolaikinio meno ma­ ratonui, iš pirmų lūpų išgirskime apie penkis naujus Kauno bienalėje pristatomus Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinius, kurie įsilieja į atviras Kauno miesto vietas, muziejus ir kitas netradicines erdves.

© 37O Shary Boyle filmo „Silent Dedication“ kadrai

KULTŪRINIO PAVELDO PAIEŠKOS A.SERAPINO INSTALIACIJOJE Augustas Serapinas – vizualiojo meno kūrėjas, kurio braižas išsiskiria koncentracija į konkrečios vietos specifiką ir kuria­ mu ryšiu su toje erdvėje veikiančiais žmonėmis. 2019 m.

58-ojoje Venecijos bienalėje, būdamas jauniausiu dalyviu, menininkas pristatė instaliaciją „Vygintas, Kirilas ir Semiono­ vas“ bei kitus specialiai bienalei sukurtus kūrinius. 2014 m.

A.Serapinui buvo įteikta Lietuvos Respublikos kultūros minis­ terijos Metų debiuto premija.

Kauno bienalėje A.Serapinas, atkurdamas šimtametę iš Rūdninkų gyvenvietės atgabentą pirtį, nagrinėja medinę Lie­ tuvos kaimų, vienkiemių architektūrą ir su ja susijusią pa­ prastų žmonių gyvenimo reprezentaciją šiuolaikiniame Lie­ tuvos kultūros paveldo kontekste. Žiūrovų neįsprausdamas į interpretacijos rėmus, autorius kviečia apmąstyti teritorinio ir kultūrinio kismo procesus iš šių dienų perspektyvos. „Lietuvoje labai daug apleistų, nenaudojamų, senų medinių statinių, kurių amžius siekia 100–150 metų. Dažnai skelbi­ muose randu parduodamus senus rąstinius namus malkoms.

Jie galėtų būti įtraukti į paveldosaugos sąrašus, bet nėra, nes Lietuvoje tokių statinių daug. Bet kiekvienais metais jų mažė­ ja, o kai liks visai mažai, jie taps vertybe. Vienas iš mano kūrinio aspektų yra į tai atkreipti dėmesį. Jei šios pirties ne­ įsigyčiau, tikriausiai ji būtų sukūrenta arba tiesiog nugriau­ ta“, – pasakoja menininkas.

A.Serapino instaliacija įsikūrusi kūrinio idėją papildančio­ je istorinėje vietoje – greta Kauno pilies, Santakos parke.

JAUNŲJŲ BALTARUSIJOS MENININKŲ PROVERŽIS Kauno bienalėje dalyvauja ir specialus Artūro Railos kuruo­ jamas projektas su Europos humanitarinio universiteto studen­ tais (EHU), iš kurių daugelis žengia dar tik pirmuosius žings­ nius šiuolaikinio meno srityje.

Jaunosios menininkės Alionos Mokhnach fotografijų pro­ jektas „Behind the Doors“ tiria vis dar gają posovietinių valstybių visuomenės mentaliteto dalį – garažų kultūros fe­ nomeną. Garažų vartai kūrybinės analizės objektu tapo me­ nininkei besižavint jų fasadais, kurie šiais laikais gali atrody­

Darya Korolkova, „Šaknys“, 2021

pinas. Instaliacija. 2021

ti kaip abstraktūs menininkų paveikslai.

Vis dėlto į garažų kultūrą kūrėja žvel­ gia iš skirtingų perspektyvų. 100 gara­ žo vartų nuotraukų serija ir 100 istorijų rinkinys talpina ne tik garažų įvaizdžio analizę, bet ir tai, kas slypi už jų du­ rų, – asmeninius žmonių pasakojimus.

Nepastovumui tampant kasdieniu mūsų gyvenimo palydovu, dažnai nebesijau­ čiame kaip namie. Tokią problematiką tyrinėja kita specialaus projekto meni­ ninkė Darya Korolkova, pristatanti sa­ vo pirmąjį videoprojektą, įkvėptą EHU magistro programoje įgytų teorinių ži­ nių ir asmeninių išgyvenimų. Savo pro­ jektu „The Roots“ menininkė lankytojus kviečia apmąstyti, kas yra namai ir kur slypi mūsų tikrosios šaknys. Pasak auto­ rės, svarbiausias projekte nagrinėjamas konceptas yra įvairiaprasmis neįsišakni­ jimas, transformuojantis namų sampra­ tą, – namai gali tapti ir patogia, ir ne­ patogia vieta.

Kauno bienalėje dalyvaujančių EHU studentų darbai pristatomi Vytauto Di­ džiojo universiteto menų galerijoje „101“.

SUTRAMDYTI VELNIĄ.

S.BOYLE Skirtingas meno sritis įvaldžiusi kana­ dietė menininkė Shary Boyle garsėja drąsiais ir kūrybiškais darbais, kuriuo­ se vyrauja lyties, tapatybės ir galios te­ mos. Kūrėja su savo projektu „Music for Silence“ 2013 m. atstovavo Kanadai 55-ojoje Venecijos meno bienalėje, o jos darbai ir toliau keliauja po parodas Paryžiuje, Niujorke, Los Andžele, Pie­ tų Korėjoje. S.Boyle yra prestižinių Ka­ nados meno apdovanojimų „Hnatyshyn Foundation Award“ ir „Gershon Isko­ witz Prize“ laureatė.

„Pakui Hardware“, „Sutrikusi taksonomija“, 2021

Kauno bienalėje S.Boyle pristato nebylų 10 minučių trukmės filmą, papildantį vieną pirmųjų Velnių muzie­ jaus eksponatų – XVII a. medinę skulptūrą, vaizduojan­ čią šv.arkangelą Mykolą, trypiantį gulintį velnią. Savo videoprojekcija kūrėja siekia prisiliesti prie pilkųjų mū­ sų moralės zonų. Nagrinėjant eksponatų – archetipinių personažų santykį, atsiskleidžia jų įkūnijamas žmonijos dualumas, sąryšis tarp mūsų gerojo ir blogojo prado.

S.Boyle projekcijos Velnių muziejuje pristatymo me­ tu mistišką atmosferą kuria ir gyvai atliekamos liau­ dies dainos.

ATEITIES FOSILIJŲ EKSPOZICIJA PAGAL „PAKUI HARDWARE“ „Pakui Hardware“ pasivadino menininkų Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės duetas, ku­ riantis menines instaliacijas postmodernistinėmis te­ momis. Pagrindinis jų kūrybos leitmotyvas – technolo­ gijos, keičiančios pasaulio suvokimą, ekonomiką, fizinę tikrovę ir žmogaus kūną. Savo kūrybą Lietuvo­ je ir užsienyje pristatantis menininkų duetas 2014 m. yra tapęs „Iaspis Art Grant“, „The Swedish Arts Grants“ laureatais, o 2013 m. – „Henkel Art. Award“ nominantais.

Antrąkart Kauno bienalėje dalyvaujantys „Pakui Hardware“ šįkart pristato skulptūrų instaliaciją „Sutri­ kusi taksonomija“, įkvėptą Tado Ivanausko zoologi­ jos muziejaus kolekcijų. Pasak kūrėjų, muziejuje eks­ ponuojami širšių lizdai ir gintaro inkliuzai tapo ne tik skulptūrų dalimi, bet ir praeities bei ateities susilieji­ mo simboliu. Todėl kūrinys provokuoja apmąstyti atei­ tyje atsirasiančias naujas gyvybės formas ir kvestio­ nuoti įprastinį suvokimą apie mus supančią aplinką. „Kūrinio pavadinimas – nuoroda į mokslo siekį sistemin­ ti įvairovę, taip neretai ją dirbtinai redukuojant ir tarsi gryninant pasaulyje esantį mišrumą. Tad skulptūrose su­ silies gamtiški ir žmogiški elementai, kur iš pavienių da­ lių, lyg archeologijos ar zoologijos muziejuje sutinka­ mos fosilijos, susidėlios vientiso kūno siluetas. Tiesa, šis kūnas tikrai nebus pažįstamas, nes tai hibridinio, šian­ dien dar neegzistuojančio kūno siluetas“, – apie savo kūrinį pasakoja U.Gelguda ir N.Černiauskaitė.

Specialiai Kauno bienalei „Pakui Hardware“ sukurtą ekspoziciją galima išvysti Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ – nuo 2021 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. vasario 20 d.

>> EITI AR NEITI

Lauryno Skeisgielos nuotr.

PARODOS

Inos Budrytės kūrybos kelias prasidėjo nuo freskos studijų, tačiau po jų nuvin­ giavo kita kryptimi – menininkė ėmė lieti akvareles, tapyti, piešti. Naujau­ sioje parodoje dailininkė pristato dau­ giau kaip penkiolika tapybos kūrinių.

Visi jie ryškūs, spalvoti, talpinantys per­ sonažus, įgyvintus daiktus, matyt, as­ meniškas kūrėjai istorijas. Kai kurios jų, kaip rašo menininkė, išniro lengvai, o kai kurias su pastangomis reikėjo iškas­ ti. Pastangų prireiks ir žvelgiantiems į I.Budrytės tapybos kūrinius. Juose daug fragmentiškumo, reikšmių, įvairių nuo­ jautų. Unikalu, kad visa tai įvilkta į pa­ prastą, kasdienišką formą ir spalvą.

Darbuose nesunkiai atpažinsite plauki­ ką, sunkiaatletį, moterų figūras, egzo­ tiškus ir įprastus akiai peizažus. Tačiau tai tik atspirties taškai kiekvieno vaiz­ duotei austi naują pasakojimą.

PARODA „ANTANAS KAZAKAUSKAS: VISKAS UŽPROGRAMUOTA“ Paties menininko A.Kazakausko kar­ jeros kelias ir požiūris į gyvenimą parodos kontekste taip pat yra la­ bai svarbus. Jis kūrė nepaklusdamas sovietmečio ideologijai – paraštėse.

Tikėjo, kad viskas gyvenime yra už­ programuota ir nuo žmogaus nepri­ klauso.

Paroda veiks iki lapkričio 13 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

P.BURAKO PLAKATŲ PARODA Grafikos dizainerio Pijaus Burako kuria­ mi plakatai prikausto dėmesį ir stebina simbolių deriniais, vaizdingomis meta­ foromis. Naujausioje parodoje dailinin­ kas pristato ne tik naujai sukurtus plaka­ tus, bet ir niekada neafišuotus darbus.

Jų temas padiktavo užsakovai, su ku­ riais menininkas bendradarbiauja ilgą laiką. Tai Kirtimų kultūros centras, įvai­ rūs teatrai ir daugelis renginių organi­ zatorių Lietuvoje.

PARODA „DEIVĖS IR KARIAI: MARIJAI GIMBUTIENEI – 100“ Mariaus Žičiaus nuotr.

Prieš 100 metų gimė viena žymiau­ sių pasaulio archeologių iš Lietuvos – Marija Gimbutienė. Apie jos nuveiktus darbus, archeologinius radinius ir as­ menybę surengta išsami paroda. Į ją atkeliavo per 300 eks­ ponatų iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų. Didžiausią da­ lį parodoje sudaro mo­ terų skulptūrėlės, kai ku­ rioms jų – daugiau nei 6 000 metų! Remdama­ si jomis, mokslininkė iš­ kėlė hipotezę apie Se­ nosios Europos kultūrą, kurioje vyravo Deivės religija. Išskirtinis po­

16 // © 37O

Neįprastas menininkų duetas bendro­ je parodoje – ne vienintelis netikėtu­ mas. Besidomintys R.Katiliūtės kūryba

Paroda veiks iki lapkričio 13 d. galerijoje „Meno niša“ (J.Basanavičiaus g. 1, Vilnius)

Silvestro Samsono nuotr.

R.KATILIŪTĖS IR V.TARASOVO PARODA „KAŽKAS ATSITIKO...“ pastebės, kad dailininkės vizitine kor­ tele tapusias mėlynos spalvos drobes pakeitė kita spalvų paletė. Iš nau­ jausių kūrinių, gimusių pernai lapkri­ tį, išsiskiria bordiniai. Vėlyvą rudenį gamtoje šios spalvos yra bene dau­ giausia. O štai V.Tarasovo vaizdo ir garso paveiksluose atsiranda mėlyna, kuri ne mažiau išraiškinga melancho­ lišką rudenį. Tai meditatyvi, intelek­ tualiai praturtinanti ir naujų pojūčių skalę praplečianti paroda.

Vitos Opolskytės tapybos darbų pa­ roda – provokuojanti ir intymi. Meni­ ninkė tarsi įsileidžia į savo asmeninę namų erdvę ir pasakoja čia užklydu­ siems svečiams realias, išgalvotas ar susapnuotas istorijas – pačiam pa­ rodos žiūrovui paliekama nuspėti, ko­ kios jos. Dailininkės drobėse nutapyti interjerai prisotinti detalių ir kasdienės buities. Jų centre neretai – ir pati me­ nininkė. Parodoje žvilgsnis šokinės nuo sienų prie lubų, kur akį traukia ryškūs ir intriguojantys kūriniai.

Paroda veiks iki lapkričio 14 d. galerijoje „The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius)

Paroda veiks iki gruodžio 19 d.

Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)

Jeigu, sudarant parodų maršrutą, jums svarbūs garsūs vardai, į sąrašą būti­ nai įtraukite „Kažkas atsitiko...“ Šio­ je parodoje susitinka dviejų meno žvaigždžių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – tapyto­ jos Rūtos Katiliūtės ir muzikanto Vla­ dimiro Tarasovo – kūryba. Nors abu yra iš skirtingų meno sričių, jų abs­ traktus menas puikiai dera kartu – la­ biausiai dėl to, kad jiems svarbi švie­ sa ir gamta.

Paroda veiks iki gruodžio 22 d. „The Room“ galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius)

V.OPOLSKYTĖS PERSONALINĖ TAPYBOS PARODA „BITE ME“ „The Rooster Gallery“ archyvo nuotr.

Jei laikėte rankose knygų seriją „Drą­ siųjų keliai“ (1965–1971), matėte ir A.Kazakausko knygų apipavidalinimą.

Tai vienas labiausiai atpažįstamų grafi­ kos dizainerio darbų. Tačiau parodoje pristatomas gausus ir labai įvairus daili­ ninko kūrybos palikimas: nuo knygų ir žurnalų, kuriuos jis apipavidalino, iki plakatų, atvirukų ir plokštelių vokų, ku­ riems sukūrė dizainą. Modernūs, stilin­ gi, kartais ironiški jo grafikos darbai kvies iš naujo prisiminti ir pasigėrėti se­ no leidimo popierine spauda.

Vyto Nomado nuotr.

I.BUDRYTĖS TAPYBOS PARODA „IŠKASTI IR IŠNIRĘ“

Rašė Greta Sirvidaitė

žiūris ir vizionieriškos idėjos išgarsino M.Gimbutienę. Dar ir šiandien jos dar­ bai daugeliui yra įkvėpimo šaltinis ku­ riant meną, rašant prozą, skleidžiant fe­ minizmo idėjas.

Parodoje daug tekstų, kurie vienur pa­ pildo, o kitur tampa svarbiausia pa­ rodos dalimi, pasakojančia apie ar­ cheologės karjerą, šeimą, asmenybės bruožus. Čia išvysite išskirtinių fotogra­ fijų, vaizdo įrašų apie šią mokslininkę ir atkurtus iš molio drėbtus namelius, gra­ žiai įsiliejančius į „deivių“ ekspoziciją.

Paroda veiks iki 2022 m. kovo 13 d.

Istorijų namuose (T.Kosciuškos g. 3, Vilnius)

>> EITI AR NEITI

KINAS

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

BŪSIU SU TAVIM Tarptautinis dokumentinio kino festiva­ lis „Nepatogus kinas“ kino teatruose ir namų ekranuose pristatė išskirtinę ne­ komercinio ir nepatogaus, kartu itin ak­ tualaus turinio filmų programą. Tikras istorijas pasakojantys filmai leido gi­ liau pažinti šių dienų žmones ir juos labiausiai kamuojančias politines, so­ cialines ir psichologines problemas. O jos iš tiesų opios, reikalauja neatidėlio­ tinų mūsų mąstymo ir poelgių pokyčių.

Programoje – ir lietuviško dokumentinio kino premjeros, įkvėpusios ne plaukti pasroviui pandemijos ir rudens niūru­

mos tėkmėje, o kovoti su pasyvumą skatinančiais išankstiniais nusistatymais.

Noriu pasidalyti aštriausiais įspūdžiais iš šių filmų, kuriuos galima pamatyti ki­ no ekranuose ir festivaliui pasibaigus.

Savo neįtikėtina vilties ir optimizmo šviesa tokioje aplinkoje, kurioje, regis, jai neįmanoma egzistuoti, išsiskyrė reži­ sierės Virginijos Vareikytės ir Maximilie­ no Dejoie filmas „Būsiu su tavim“. Jame kalbama apie dviejų herojų moterų – psichologės Valijos Šap ir policijos pa­ reigūnės Gintarės Meškienės – iniciaty­ vą užkirsti kelią savižudybėms. Pradėju­ sios nuo gimtojo Kupiškio ir jo rajono, kuris anksčiau išsiskyrė didėjančiu sa­ vižudybių skaičiumi, pastebėjusios tei­ giamus savo darbo rezultatus, filmo vei­ kėjos šia idėja nori dalytis ir su kitais šalies miestais.

Kaipgi šioms moterims pavyko suma­ žinti savižudybių skaičių? Jos rūpinasi bendruomenės nariais, ypač tais, kurie patiria atskirtį, gyvena vieni arba anks­ čiau yra užsiminę apie savižudybę ar jau bandę žudytis. Lanko šiuos žmo­ nes, nuolat bendrauja su jais, palaiko ryšį ir tomis akimirkomis, kai žmogus in­

formuoja, kad tuoj pat nusižudys, net jei tai vyksta ir naktį. Jos įkūrė ir emoci­ nės pagalbos liniją, į kurią įtraukė sa­ vanorius, kurie nuolat komunikuoja su tais, kuriems reikia pagalbos. Kartais vienas trumpas skambutis per savaitę gali išgelbėti gyvybę. Atrodo, tik tiek.

Bet ne visada...

Iš kitos pusės, tai gana sudėtingas, kū­ rybiškumo ir netradicinio požiūrio reika­ laujantis darbas. Ne visada filmo vei­ kėjos potencialius savižudžius lanko kaip savo profesijų specialistės – jos tai daro ir tiesiog kaip bičiulės, nuo­ širdžiai dalijasi savo energija ir laiku. Žiūrint filmą vis kyla klausimas, iš kur jos semiasi, regis, niekada neišblėstan­ čios vidinės šilumos. Atrodo, kad stebė­ tum ne dokumentinį, o fantastinį filmą apie superherojus. Tik priešingai, nei nutinka tokiuose filmuose, Valija ir Gin­ tarė energijos įsikrauna ne kažkokioje kosminėje, atokioje, paprastiems mir­ tingiesiems nepasiekiamoje erdvėje, o toje pačioje paprastoje kasdienybėje, kurioje gyvena ir jų lankomi asmenys.

Filme trinama įsivaizduojama stereotipi­ nė riba, kuri mus verčia žmones skirs­ tyti į aukštesnę ir žemesnę kategorijas.

Herojės patiria tokius pat jausmus kaip ir kiti: myli, liūdi, nusivilia, linksminasi, dirba, siekia turėti darnią šeimą, būti sveikos ir t.t. Filmuotas ketverius metus, skirtingais metų laikais, filmas tuo ir iš­ siskiria, kad pagrindinės veikėjos ne at­ siriboja nuo savo darbo ir apie jį pa­ sakoja sėdėdamos priešais kamerą, o

Rekomenduojama: susiduriantiems su savo ar kitų vienišumo jausmu.

Nerekomenduojama: mėgstantiems kine pabėgti nuo realybės.

PASIENIO PAUKŠČIAI Dar vienas „Nepatogaus kino“ pristaty­ tas lietuvių dokumentinis filmas – režisie­ riaus Vytauto Puidoko „Pasienio paukš­ čiai“. Filmas intriguoja ne tik įdomiu objektu ir siužetu, bet ir filmavimo pro­ cesu. Dėmesio centre – Kuršių nerija ir čia paukščius stebintys bei žieduojantys ornitologai. Vienoje pusėje (Ventės ra­ ge) – lietuviai, kitoje (Rybačyje) – rusai.

Turiu prisipažinti, kad nuostabius šio iš­ skirtinio gamtovaizdžio vaizdus ir jame nardančius paukščius stebėjau su dide­ liu malonumu. Dar ir todėl, kad turiu or­ nitologą brolį, tad jau vaikystėje teko susipažinti su paukščių žiedavimo pro­ cesu, kuris visada atrodė kiek roman­ tiškai, nors pasigilinęs supranti, jog tai juodas, reikalaujantis didelio atsidavi­ mo ir fizinės ištvermės darbas. Vis dėl­ to filme svarbiausi yra ne paukščiai, o smėlynuose stūksanti siena, skirianti Lie­ tuvą ir Kaliningradą.

18 // © 37O

Kaliningradas turistiniu požiūriu nėra iš labai patrauklių vietovių jau vien todėl, kad ilgai užtrunka susitvarkyti dokumen­ tus. Dėl tos pačios priežasties ir šios teri­ torijos gyventojai retai lankosi Lietuvoje, nors dažniau nei lietuviai Kaliningrade.

Politinė situacija, biurokratiniai reikalavi­ mai kuria įtampą ir įvairių baimių. Filme klausiama: ar jos iš tiesų yra pagrįstos?

Kodėl vieni kitus stebime iš tolo ir bijo­ me artimesnio kontakto? Pats režisierius interviu yra užsiminęs, kad filmuoti filmą Londone ar Berlyne kur kas paprasčiau

nei Kaliningrade. Jam tai teko daryti ko­ ne slapta, labiau kaip turistui nei profesi­ onaliam kino kūrėjui. Vis dėlto, sugaišus daug laiko ir didelėmis pastangomis jam sėkmingai pavyko nufilmuoti ornitologus, dirbančius Rybačio ornitologijos stotyje.

Filme gali išvysti unikalių kadrų, kurių taip paprastai ir lengvai nepamatysi: pasivaikščioti kitame Kuršių nerijos ga­ le, pasigrožėti operatorės Kristinos Se­ reikaitės užfiksuotais gamtos vaizdais ir unikaliais paukščių žiedavimo momen­ tais. Ir, žinoma, susipažinti su čia dirban­ čiais vietiniais bei palyginti juos ir save.

Filmas taip ir montuojamas – Lietuvoje filmuoti vaizdai keičia filmuotus Kalinin­ grade. Matome tokią pačią nuostabią pajūrio gamtą, tuos pačius paukščius, tokius pat savo darbui atsidavusius, tokių pačių mokslinių interesų ornitologus. Net ir nemažai priemonių bei metodų yra to­ kie patys, pavyzdžiui, tinkluose pagauti paukščiai stotyje sužieduojami ir palei­ džiami į laisvę pro mažą langelį sieno­ je. Tad kas tuomet mus šitaip skiria?!

Filme skleidžiasi egzistuojantys mūsų ku­ riami stereotipai apie Rusiją ir atvirkš­ čiai. Kaip sako vienas Rybačio ornito­ logų, žiūrėdamas TV žinių reportažą, kuriame kalbama apie Lietuvos pasieny­ je statomą dygliuotos vielos tvorą, „už sienos verda mums visiškai nesupranta­ mas gyvenimas“. Tačiau tai daugiausia politikos, žiniasklaidos ir skaudžios pra­

eities kuriama realybė. Pernai pirmą kar­ tą po Lietuvos nepriklausomybės atga­ vimo šios dvi ornitologijos stotys ėmė bendrauti ir bendradarbiauti vykdyda­ mos bendrą projektą. „Pasienio paukščiai“ primena seną tie­ są, kad kai nebendrauji su žmogumi tie­ siogiai, o tik sprendi apie jį iš kitų nuo­ monių, gali prisigalvoti bet ko. Vienas kitą iš tolo stebinčių lietuvių ir rusų susiti­ kimas Ventės rage griauna juos 30 me­ tų skyrusią psichologinę sieną. Filmas sužadina norą labiau pažinti Kaliningra­ do srities gyventojus, sušvelninti priešiš­ ką nusistatymą. Ir galbūt paplanuoti va­ saros atostogų dalį praleisti būtent kitoje pasienio pusėje.

Rekomenduojama: norintiems sužinoti daugiau, koks gyvenimas verda per­ žengus pasienio ribą su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Nerekomenduojama: tikintiems egzistuojančių stereotipų teisingumu.

Nors kaimo aplinka, kurioje gyvena vieniši žmonės (net ir stebima kino ekra­ ne), žadina norą apsisukti ir sprukti, į ją stengiamasi pažvelgti kitu rakursu. Ir tiesiogine prasme – turiu omenyje ope­ ratoriaus M.Dejoie darbą. Vaizdo ka­ mera taip fiksuoja realybę, kad atrodo, jog pats gyvenimas yra filmas, mes vi­ si – vienodai svarbūs veikėjai, o ko­ kia bus šio filmo pabaiga, priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Kitaip ta­ riant, mes visi laisvai galime keisti sa­ ve ir kurti kitą vaidmenį, jeigu ankstes­ nis jau išsisėmė. Apie tai pagalvojus gyventi pasidaro kur kas įdomiau. Taip pat, pasirodo, gamtoje slypi tiek daug sužeistą sielą gydančių ir gyvenimą at­ rasti iš naujo skatinančių smulkmenų, kurių paprastai nepastebime. Kad ir ekrane kartkartėmis vis šmėkštelėjančių meilių kačių ir šunų snukučių.

Kad Lietuvoje kas savaitę įvyksta daug savižudybių, liudija ne tik statistika, bet turbūt ir dažno mūsų artima aplinka bei nuolat socialiniuose tinkluose pasiro­ dantys pranešimai apie kiekvieno mū­ sų mieste įvykusią savižudybę. Atimti sau gyvybę nusprendžia įvairaus am­ žiaus, išsilavinimo, socialinės padėties žmonės, tad manyti, kad tokiam žings­ niui dažniausiai ryžtasi vien ribinėse si­ tuacijose atsidūrę atitinkamos socialinės aplinkos asmenys, yra visiškai klaidin­ ga. „Būsiu su tavim“ leidžia tuo įsitikinti dar sykį. Paradoksalu, nors tai skaudi ir jautri tema, filmas nedvelkia depresyvia nuotaika – priešingai, verčia šypsotis.

Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Prieš metus startavęs ir didžiulio susidomėjimo sulaukęs nemokamų filmų peržiūrų ir aptarimų kartu su psichologais projektas „Projekcijos“ kviečia į likusius šių metų susitikimus „Zoom“ platformoje Kauno ir Panevėžio miestų gyventojus. Projektą įgyvendina daugiau nei dešimt metų veikiantis medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“, bendradarbiaudamas kartu su Lietuvos miestų savivaldybių visuomenės sveikatos biurais.

Kadras iš filmo „Staiga mano mintys nutrūksta“.

„PROJEKCIJOS“: POKALBIAI APIE KINĄ IR EMOCINĘ SVEIKATĄ Kuo ypatingas šis projektas? Projekto tikslas – skleis­ ti emocinį raštingumą ir padrąsinti kalbėtis daugelį kamuojamų psichologinių problemų temomis. Šalies miestų savivaldybių visuomenės sveikatos biurai pa­ deda identifikuoti konkrečiuose miestuose aktualiau­ sias egzistuojančias problemas ir po atitinkamai pa­ rinktų filmų peržiūrų apie tai kalbėtis. Prieš kiekvieną susitikimą su profesionaliu psichologu kviečiama pa­ sižiūrėti filmą. Likus savaitei iki susitikimo su psicholo­ gu, „Meno avilio“ svetainėje ir „Facebook“ paskyro­ je paskelbiama registracija. Užsiregistravusieji gauna specialų filmo peržiūros kodą. Prisijungimo prie virtu­ aliojo susitikimo „Zoom“ platformoje nuoroda atsiun­ čiama likus dienai iki susitikimo. Visos filmų peržiū­ ros yra nemokamos. „Ankstesniuose filmų aptarimuose dalyvavusieji ak­ centavo, kad mums pavyko sukurti erdvę, leidžiančią permąstyti kasdienybę, kad filmai paskatino galvoti apie savo gyvenimą ir sau įvardyti tam tikras proble­ mas. Susitikimai skirti psichologiniams sunkumams at­ pažinti: kada žinoti, kad kilo psichologinių sunkumų ir kad galbūt jau reikėtų kreiptis į specialistus. Žmo­ nės labai atvirai ir noriai dalijosi savo patirtimis ir nuomonėmis apie psichologinę sveikatą ir kreipimąsi pagalbos. Projekto poveikis vyksta dviem kryptimis – skatinamas kino ir emocinis raštingumas“, – patirtimi dalijosi projekto kuratorė Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Ko reikėtų tikėtis filmų aptarimuose? Į valandos laiko trukmės susitikimus su psichologais projekto įgyvendintojai ragina drąsiai jungtis visus. Filmus stebėti ir dalyvauti jų aptarimuose gali bet kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Nebūtina įsitrauk­ ti į diskusiją – galima pasirinkti stebėtojo vaidmenį.

Galima anonimiškai užduoti klausimą pasitelkiant pokalbio internetu funkciją.

Nereikėtų tikėtis, kad tai bus filmų kūrybinių sprendi­ mų aptarimas. Tai labiau bus filmų veikėjų psicholo­ gijos analizė, pereinant prie žiūrovų patirtų emocijų. Žiūrėti „Projekcijų“ filmus verta dėl kelių priežasčių. „Tai gali būti relaksacija, kai žiūrėdamas filmą ga­ li atsipalaiduoti, nes žiūrovo dėmesys nukreipiamas nuo kasdienių dalykų į filmo siužetą. Antra, pažiūrė­

jęs filmą, viduje pajunti palengvėjimą, išsilaisvinimą ir pasijunti geriau. Svar­ bu yra tapatinimasis ir empatija. Žiū­ rėdami filmus žmonės tapatinasi su jų veikėjais. Tai padeda geriau suprasti save ir kitus. Veikėjų emocijos skatina nagrinėti savo pačių patirtis ir motyvuo­ ja pokyčiams. Mokslininkai yra nusta­ tę, kad žiūrint filmą smegenys yra ak­ tyvios lygiai tiek pat, kaip ir patiriant kasdienius įvykius. Todėl manoma, kad filmo scenos sukelia tokių pačių emo­ cijų, kokias patiriame kasdien. Net jei sąmoningai suvokiame, kad filme vis­ kas tik suvaidinta, iš tiesų reaguojame kaip realybėje“, – mintimis dalijosi fil­ mų aptarimus moderuojantis psicholo­ gas Jokūbas Gužas.

Fimai yra parinkti taip, kad būtų orien­ tuoti į tam tikrą psichikos sutrikimą ar problemą. Pavyzdžiui, savižudybę,

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

tarsi slapta kamera stebi jų pačių kas­ dienybę. Joms tiesiog būnant savimi, ne tik dirbant, bet ir gyvenant savo pa­ čių asmeninį gyvenimą.

Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Jokūbas Gužas.

santykius, panikos atakas, valgymo sutrikimus, šizofreniją ir kt. Filmai lei­ džia pamatyti, kaip gyvena su šiais sunkumais susiduriantys žmonės, kaip jie jaučiasi ir elgiasi. Psichologai pa­ stebi, kad filmų aptarimuose dažnai susiduria su stereotipais pagrįstais įsi­ tikinimais. Tad, remdamiesi teorija ir praktika, jie siekia laužyti klaidingus įsitikinimus ir paskatinti žmones nebijo­ ti kalbėtis apie psichikos sveikatą bei išdrįsti kreiptis pagalbos.

Kauno žiūrovai kviečiami susitikti aptarti filmų lapkričio 11 d. ir gruodžio 9 d., Panevėžio – lapkričio 15, 22, 29 d. ir gruodžio 6 d.

Kaune lapkričio 11 d. 19 val. vyks filmo „Dar po vieną“ ap­ tarimas (apie priklausomybes ir vyrų emocinę sveikatą; susiti­ kimą moderuos psichologas Antanas Grižas), gruodžio 9 d.

19 val. – filmo „Prakaituok!“ aptarimas (apie narcizišką nuo­ monės formuotojų kultūrą).

Panevėžyje vyks šių filmų aptarimai: lapkričio 15 d.

19 val. – „Paveikta moteris“, lapkričio 22 d. 19 val. – „Staiga mano mintys nutrūksta“, lapkričio 29 d. 19 val. – „Kūnas“, gruodžio 6 d. 19 val. – „Meilė ir malonė“.

Aptarimus moderuos psichologas J.Gužas.

Registracija privaloma (informacija – „Meno avilio“ svetainėje: https://menoavilys.org ir „Facebook“ paskyroje).

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

SPĄSTAI

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt Kaskart Lietuvoje stebint Prancūzijo­ je gyvenančios ir kuriančios lėlių ir objektų teatro kūrėjos Jūratės Trimakai­ tės spektaklius kyla mintis, kad čia ji lankosi per retai. Kartu su nuolatine kū­ rybine komanda „Auksiniu scenos kry­ žiumi” apdovanota režisierė kuria vi­ sai kitokios, nei mums įprasta, estetikos spektaklius: subtilesnius ir drąsesnius.

Ir, pasirodo, kuria ne tik vaikams. Šiuo metu Vilniuje po pandeminės pertraukos vėl pradėtas rodyti jos dar 2019 m. drauge su gausia tarptautine komanda sukurtas spektaklis „Spąstai“, kuriame siūlomas netikėtas kontrastas: šį kartą kiek groteskiška objektų tea­ tro kalba čia nagrinėjama psichologi­ nė tema – pristatoma manipuliacijų ki­ tu problema.

Nenuostabu, kad spektaklio veiks­ mui pasirinkta darbo aplinka – biu­ ras. Scenoje dominuojančią raudoną spalvą pačios spektaklio kūrėjos sie­ ja su viena iš pasakos apie Raudon­ kepuraitę interpretacijų, tačiau ne ma­

žiau ryški čia ir sąsaja su anglų kalbos idioma „red tape“, reiškiančia biuro­ kratiją ir visa, kas su ja susiję. Mat scenoje raudonos popieriaus juostos fone (scenografė, dailininkė – Ceri­ se Guyon) veikia dvi raudonais kostiu­ mėliais vilkinčios (kostiumų dailininkė – Aldona Trimakienė), raudonai lakuo­ tais nagais, raudonais biuro reikmeni­ mis apsiginklavusios kontrastingo akto­ rių Kristinos Mauruševičiūtės ir Vilmos Raubaitės dueto kuriamos ypatos. Šiame objektų spektaklyje pasakojimą konstruoja kaukės, pagamintos iš su biuro kasdienybe susijusių objektų: segtuvų, kavos puodelių, cukraus pakelių, žirklių, lipniosios juostos ir kt.

Tad aktorėms tenka nemenkas iššūkis, mėginant kurti savo personažus, veikti scenoje ir rasti vienai kitą didžiąją laiko dalį nieko nematant (choreografė – Sigita Mikalauskaitė). Kartu tai suku­ ria sąlygas specifinei kūno kalbai ir jautrumui, kurie sudaro kitokio buvimo scenoje įspūdį, regis, skatina aktorių kūrybiškumą, mėginant prisitaikyti prie

Véronique Lespérat-Héquet nuotr.

>> EITI AR NEITI

į kasdienius objektus, savo spektaklio veikėjoms suteikdama gana netikėtų pavidalų.

Tačiau, regis, šį kartą priemonės pa­ ėmė viršų. Įdomu scenoje stebėti pa­ kitusią aktorių kūno kalbą, kūrybingas jų pastangas prisitaikyti, aktorių par­ tnerystės dinamiką, iš jų psichofizinių ir profesinių skirtumų gimstančius smulkius niuansus. Tačiau dramaturgine prasme spektaklio mintis kur kas seklesnė nei priemonių jai perteikti išradingumas.

Manipuliacijos kitu modelis čia kons­ tatuojamas ir atkartojamas, tačiau ne­ žengiama toliau nei siužetu, nei kuriant naujas prasmes. Tad išraiškos priemo­ nės ir jų kūrybingas panaudojimas tampa įdomesni už galutinį šio pasa­ kojimo apie komplikuotus žmonių ben­ dravimo mechanizmus tikslą.

Rekomenduojama nesusipažinu­ siems su manipuliavimo kitais mecha­ nizmais.

Nerekomenduojama nemėgstan­ tiems lėlių teatro.

ne itin patogių aplinkybių, tad raudo­ nos atspalviais užpildytoje scenoje atsiranda ir kitų, jau aktorių kuriamų spalvų. J.Trimakaitė išradingai žvelgia

JUODA–BALTA ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje) Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt „Juoda–balta“ – apie penkis dešim­ tmečius trukusį sovietinės okupacijos periodą ir Atgimimą. Į prisiminimų kelionę „Atviro rato“ aktoriai žiūrovus pakviečia vienas po kito, iš įvairiausių šiuo metu renesansą išgyvenančių audiokasečių magnetofonų leisdami 8–9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais populiarias dainas, taip sužadindami ne vieno sėdinčiojo salėje emocinę atmintį, primindami tokį tolimą, bet, kita vertus, regis, vis dar ranka pasiekiamą

laiką. Laiką, kai visko trūko, laiką, kai viskas buvo negalima, bet viskas labai aišku, laiką, kai nebuvo ne tik interneto, bet ir žodžio laisvės, laiką, kai gyvenimas ir žmonės jame atrodė pilki, tokį juodos ir baltos spalvų laiką.

Kaip ir pirmuosiuose biografinių impro­ vizacijų spektakliuose, taip ir šiame tik dabar jau skirtingų kartų „Atviro rato“ aktoriai daro tai, ką moka geriausiai: pasakoja apie žmones ir jų gyvenimus, tokius artimus, kupinus prieštaravimų, klaidų, laimės ir skausmo akimirkų. Žiū­

Dainiaus Putino nuotr.

Prieš metus pasirodęs aktoriaus ir re­ žisieriaus Aido Giniočio ir teatro la­ boratorijos „Atviras ratas“ spekta­ klis „Juoda–balta“ kartu su pirmuoju šios trupės spektakliu „Atviras ra­ tas“ (2004) ir prieš dešimtmetį su­ kurtu „Lietaus žemė“ (2011) sudaro (auto)biografinių improvizacijų trilogi­ ją. „Atviras ratas“ buvo skirtas ratu sėdinčiųjų, tuomet dar studentų, as­ meninėms vaikystės ir paauglystės is­ torijoms, „Lietaus žemė“ pasakoja apie vieną skaudžiausių mūsų isto­ rijos etapų – okupacijas ir tremtį, o

rovų rato apsupti, ant garso kolonė­ lių susėdę aktoriai minimaliomis prie­ monėmis atkuria realių, sau artimų ar nepažįstamų, sovietmečiu subrendusių žmonių gyvenimo scenas nuo smulkių vaikystės išdaigų iki esminių gyvenimo pasirinkimų, skaudžių netekčių ar pa­ siaukojimo Tėvynei. „Juoda–balta“ kūrėjams pavyksta iš­ vengti spektaklio pavadinime užkoduo­ to požiūrio, tad pasakojimas – apie sovietmetį, laiką, kai visi šalies gyven­ tojai buvo priversti susidurti su itin sun­ kiais moraliniais ir ideologiniais pasi­ rinkimais, formuojamais atskleidžiant įvairias pozicijas ir požiūrius, atsisa­ kant aiškių potėpių ar vertinimų, o iš­ laikant realią gyvenimišką įvairovę, net kai tai daryti gal būtų nepatogu.

20 // © 37O

„Juoda–balta“ – žmonių gyvenimų nuo­ trupų mozaika, kurioje po truputį, su kiekvienu nauju pasakojimu ryškėja šalies istorija. Spektaklio kūrėjams pa­ vyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp asme­ ninės ir istorinės perspektyvų: atsispy­ rus nuo nedidelės asmeninės situacijos, pakylant iki visą šalį apimančių įvykių ir vėl sugrįžtant prie kažko labai asme­ niško ir jautraus. Spektaklis atskleidžia, kaip kiekvieno iš mūsų istorija kartu su kitomis, panašiomis ar visiškai kitokio­ mis, formuoja istoriją ir kiek daug isto­ rijoje žmogiškų pasakojimų.

Rekomenduojama gimusiems po 1990 m. – pilietinei edukacijai, gimusiems iki to laiko – nostalgiškam vakarui teatre.

Nerekomenduojama skeptikams.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

AUDROS AKIS

Repertuarą sekite www.seikodancecompany.com Klaipėdos Šeiko šokio teatras vis daž­ niau bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais. Ne išimtis – ir naujausias šio teatro šokio spektaklis „Audros akis“, kurį drauge su šio tea­ tro šokėjų trupe sukūrė prancūzų cho­ reografas, Šajo (Chaillot) naciona­ linio šokio teatro vadovas Rachidas Ouramdane’as.

Pasak spektaklio kūrėjų, spektaklis „Audros akis“ tyrinėja universalius chaoso ir tvarkos dėsnius. Scenoje tai atskleidžiama nuolatiniu dalelių – šokėjų – judėjimu. „Audros akis“ su­ teikia mūsų šokio scenoje pastaruo­ ju metu retą galimybę stebėti nuolat drauge judančius aštuonis puikius šo­ kėjus. Didžiąją spektaklio dalį judesių sekos scenoje jungia visus atlikėjus ar formuoja atskiras jų jungtis, vėl perau­ gančias į ramų, tačiau nepaliaujamą bendrą judėjimą ir šokį. Šokį, kurio šiuolaikinio šokio scenoje vis mažiau.

Vienas iš išskirtinių „Audros akies“ bruožų yra tai, kad choreografas R.Ouramdane’as leidžia sau laiko ir er­ dvės prabangą: jis neskuba, daro pau­ zes, suteikia laiko įsižiūrėti į kiekvieną

šokėją, stebėti jų asmenines šokio dia­ gramas, pastebėti tarpusavio santykius ir subtilius jų skirtumus ar galiausiai ke­ lias akimirkas atsikvėpti žvelgiant tiesiog į tuščią erdvę. Atrodytų, atsitiktinius jun­ ginius ir įvairias judesių sekas sudaran­ tys ir atliekantys Šeiko šokio teatro šokė­ jai scenoje kuria gyvas, pulsuojančias, pavidalus keičiančias formas, leidžian­ čias žiūrovams nugrimzti į lengvą šokio meditaciją.

Šiuo aspektu „Audros akis“ bent iš dalies primena kitą šio teatro spektaklį – „Ordredesordreordredesordre“, kurį Klaipėdoje sukūrė taip pat kviestinė choreografė – Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Jos spektaklyje taip pat ieškoma jungčių ir skirtumų tarp chaoso ir tvarkos, ir atvirkščiai. Tik V.Pitrinaitės darbas, paremtas moksliniais ieškojimais biologinių sistemų srityje,

pulsavo jaunatviška energija ir azartu, o paradų, riaušių, demonstracijų ir skraidančių paukščių būrių įkvėptas R.Ouramdane’o spektaklis alsuoja įtrau­ kiančia ramybe.

Rekomenduojama išsiilgusiems šokio.

Nerekomenduojama nuobodžiau­ jantiems be veiksmo.

Luko Varanausko nuotr.

sukurtame ligoninės laukiamajame (sce­ nografė Simona Davlidovičiūtė). Čia netikėtai susitinka tėvas (aktorius An­ drius Bialobžeskis) ir dukra (aktorė Ag­ nieška Ravdo). Laukdami, kol baigsis buvusios žmonos ir mamos operacija, kelerius metus nesimatę, nutolę, nuos­ kaudomis ir kaltėmis persisunkę arti­ mieji mėgina (pasi)kalbėti apie tai, kas (ne)įvyko per pastaruosius metus /de­ šimtmetį/ gyvenimą. Dramaturginė schema juos atveda prie pokalbio apie tai, ką reiškia būti suaugusiu alkoholi­ ko vaiku. Tačiau iš jų pokalbio iškyla daug daugiau – istorinio laikmečio, po­ ros nesutarimų ir kt. – problemų, tad ši, regis, pagrindinė tema įsipina į įvairių aptariamų psichologinių niuansų ir pa­ siteisinimų pynę.

DETOKSIKACIJA OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje) Repertuarą sekite www.okt.lt Šiais laikais tapome nuo tiek daug ko priklausomi, kad žodis „detoksika­ cija“ tampa vis dažnesnis kasdienia­ me žodyne ir nebeasocijuoja vien su rimtų priklausomybių gydymu (gal net dažniau su dietomis?). Nors naujaja­ me OKT / Vilniaus miesto spektaklyje „Detoksikacija“ visų pirma retrospekty­ viai gvildenama priklausomybės nuo alkoholio tema, tačiau Birutės Kapus­ tinskaitės pjesėje ir Dariaus Gumaus­ ko režisuotame spektaklyje šmėkšteli

ir kitų šiuolaikinių, tiesa, ne tokių pa­ vojingų priklausomybių (nuo socialinių tinklų, cukraus ar serialų) motyvai. Tai­ gi laikais, kai visi nuo visko priklau­ some, gal verta pamėginti ir apsiva­ lyti teatre?

Spektaklio „Detoksikacija“ veiksmas vyksta pandemijos laikotarpiu (kai į gy­ dymo įstaigas patekti ne taip jau pa­ prasta) kiek egzotiškoje vietoje – mi­ nimaliomis priemonėmis OKT studijoje

Kontrastingas A.Bialobžeskio ir A.Ravdo duetas perteikia tipišką kar­ tų konfliktą gal kiek mažiau tipinėmis aplinkybėmis. Vytauto (A.Bialobžeskis) ramybė, neretai priedanga tampantis humoro jausmas ir nuolatinės pauzės kuria ne tik tėvo portretą, bet ir patir­ ties kontrastą dukters emociniam ban­ gavimui. Jo dukters (A.Ravdo) nervin­ gumas, nepastovumas ir ne visuomet aiškiai artikuliuojami motyvai padeda kurti jaunos moters su neišaugtais pa­ auglystės niuansais portretą.

Tikras šio spektaklio atradimas – Jus­ tina Nemanytė ir jos kuriama slaugy­ toja. Pasitikusi, rūpestingai susodinusi visus žiūrovus ir įsitaisiusi minimalisti­ niame slaugytojų poste ji tampa tarsi dar viena žiūrove. Tiesa, itin aktyvia.

Aktorė neįtikėtinai puikiai susitvarko su daugeliui sunkiai įveikiama užduotimi – nieko neveikti. Įtikinamam vaidmeniui sukurti jai užtenka laiku kilstelėti antakį ar tyliai kostelėti. Ji visą spektaklį stebi santykius besiaiškinantį tėvo ir dukters duetą pramaišiui su serialu kompiuterio

ekrane ir iš esmės atlieka realybės („re­ ality check“) vaidmenį, sugrąžindama tai vieną, tai kitą į realias aplinkybes, nuleisdama įsikarščiavusius ant žemės.

B.Kapustinskaitės pjesėms būdinga itin gyvenimiška kalba, dinamiški dialogai ir atpažįstamos situacijos, tačiau šį kar­ tą siužeto posūkiai įgyvendinami kiek schematiškai, regis, labiau iš poreikio nei dėl natūralios tėkmės. Gal todėl ak­ toriams ne visada pavyksta į juos sklan­ džiai pataikyti ir išlaikyti pusiausvyrą ki­ tose scenose. Čia pritrūksta ir drąsesnių režisūrinių sprendimų. „Detoksikacija“ – trečias puikaus akto­ riaus D.Gumausko režisūros darbas. Įdomu, kad jau pradeda ryškėti tam tikri režisūros dėsningumai. Režisierius leidžia sau turėti laiko, jis neskuba, lei­ džia buitinėms situacijoms užtrukti tiek, kiek jos realiai trunka gyvenime ir kar­ tu to laiko suteikia žiūrovams. Šiame spektaklyje, kurio veiksmas vyksta lau­ kimo metu, galimybė palaukti, kol vie­ nas ar kitas veikėjas atsineš kavos iš aparato, suteikia progą ne tik tą lauki­ mą patirti patiems, bet ir per šią pau­ zę susidėlioti savo taškus nelaukiant, kol jie bus sudėlioti kitoje scenoje ar spektaklio finale. O ir primygtinių išva­ dų režisierius neperša, nors jas gal ir mėgintų siūlyti pjesė. Laiko ir vidinės distancijos prabanga, artimos fizinės distancijos spektaklyje leidžia ne tik įsitraukti į scenoje vykstančias ryšio at­ kūrimo pastangas, bet ir suteikia gali­ mybių apsvarstyti savo asmeninės de­ toksikacijos (nebūtinai nuo maisto ar alkoholio) poreikį.

Rekomenduojama mėgstantiems šeimynines dramas.

Nerekomenduojama tiems, ku­ riems serialai įdomesni už teatrą ar gyvenimą.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

MONIKAZE WASTE OF SPACE

INGAJA SPACE

(Moshi Moshi Records)

Self-released

Pradėsiu nuo padėkos sau, nes ma­ nau, kad bent jau kruopelyte esu prisidėjęs prie to, kad Monikos Zenkevičiūtės muzika būtų plačiau žinoma tarp tautiečių.

Ir išsyk dėkoju Monikai už tai, kad ji niekada neklausė, nesigerino ir nepataikavo tokiems, kaip aš, norintiems pa­ sidžiaugti jos šlovės spinduliais, o dirbo savo darbą, ku­ rio rezultatu tapo šis LP (ne EP). „Waste Of Space“ – nevietinei rinkai skirtas darbas ir tikiuosi, kad vietinės rin­ kos žvejai Monikaze’s niekada nesužvejos. Intelektualiai nepatogios, žaismingai išmanios elektronikos albumas, sa­ vyje derinantis Arca lyrizmą, Jlinn lūžtančius kulnus, trip­ hopinę Bristolio praeitį ir savitai unikalią šilumą, bent jau man yra savotiškas lakmuso popierėlis: kiek suprantame, kiek reikia, kiek vertiname. Nes iš pradžių šis darbas ga­ li skambėti nepatogiai, nemelodingai, neįprastai, tačiau jeigu tik prie to liksite, patys save nubausite. „Waste Of Space“ yra privalu klausytis ne vieną kartą; tik tuomet ir įmanoma pajusti visą erdvę, kurią slepia šios kuklios kūrė­ jos muzikinis bagažas. Derindama nemažus užmojus su labai koncentruota idėja Monikaze sugeba įtraukti klau­ sytoją į aštuonių dainų dramą, kuri nerėkia apie visą pa­ saulį, o kalba apie tai, kas jautru pačiai muzikantei. Toks tą pat akimirką ir asmeniškai nuogas, ir universaliai priei­ namas ryšys su muzika ir klausytoju leidžia ne tik kalbėti apie tiesiog fainą klausyti darbą, bet ir apie tai, kas slypi už: įvairiapusiškumą, domėjimąsi, tobulėjimą ir koncentra­ ciją. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad būtent ją matau atida­ rančią duris į platųjį pasaulį ir pasiekiančią daugiau nei mūsų vietinės pseudožvaigždutės. Tai tiek – daugiau ką sakyti būtų paprasčiausias žodžių švaistymas, o Monika­ ze’i to tikrai nereikia.

Rūtos Jankauskaitės nuotr.

MĖNESIO ALBUMAI

93

100

EMENT METATONE PZ Records

22 //

Šalies technomuzikos scena šiuo metu išgyvena neprastą renesansą.

Netikite? Kauniečio Justo DžementoEment naujasis darbas, kurio jis nevadina albumu (nors tai yra albumas, ir nieko čia nepadarysi), yra geras to pavyzdys: kokybiškas, tikslus, aiškus ir, kaip reta, brandus. Mėgstate visas technomuzikos scenos klišes?

Puiku, nes jas rasite šiame nealbume-albume, ir tai nėra jokia kritika. Ement’o LP yra iš esmės viskas, ko gali geisti sunkesnės technomuzikos gerbėjas: matematiškai tiksliai susluoksniuotas ritmų pyragas, atšiauri atmosfera, šiek tiek varginanti energija ir hipnotizuojantis industriškumas, grąžinantis į 10-ojo dešimtmečio pradžią. „Metatone“ ne­ sigaili, nesismulkina ir nedaugžodžiauja, tačiau ir neliūliuo­ ja, nemigdo ir neverčia nuobodžiauti. J.Džementas randa būdą, kaip gana monotonišką ir daug manevruoti nelei­ džiančią technomuziką paversti kvapą gniaužiančiu mu­ zikiniu trileriu, kuriame ne siužeto posūkiai verčia krūpte­ lėti, bet vis intensyvėjantis lėkimas į kvapą gniaužiančią atomazgą. O ši kelionė tikrai verta dėmesio, nes Ement’o muzikiniai sprendimai niekaip nenusileidžia žanro lyderių kompozicijoms, ir vienintelė kliūtis, kuri gali užkirsti atlikė­ jui kelią, yra jo paties perdėtas kuklumas. Todėl kviečiu Ement’ui jį mesti lauk, įkvėpti drąsiai pilnus plaučius tech­ nomuzikos garų ir leistis į kelionę, kuri atlikėją gali nuvesti tikrai toli. O mums liepiu laikyti už jį kumščius ir visaip ki­ taip palaikyti, kad ir priglaudžiant „Metatone“ leidinį savo namuose. Arba užsisakyti remiksų rinkinį. Galų gale galėsi­ te būti tas, kuris pasakė, kad buvo su juo nuo pat pradžių.

© 37O

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“, „Soundcloud“) 87

0°

kisielius

A.Vilčiauskaitės pieš.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Roma irgi nebuvo pastatyta per die­ ną. Tokia pirma frazė šauna į galvą klausant naujo Ingajos EP, įrodan­ čio, kad rezultatas ir sėkmė yra du labai skirtingi fenome­ nai ir kad net ir ne toks didelis pirmasis yra daug geriau už atsitiktinę antrąją. „Space“ dar nėra tai, ką pavadin­ čiau finaline sėkme Ingajos kūryboje, bet tikrai EP galima įvardyti kaip ilgo, brandaus ir auginančio kūrėjo darbo rezultatą. Pirmiausia, Ingaja tolsta nuo popestetikos; jau anksčiau jos kūryba ėjo link ambientinės estetikos, akva­ relinių garsų ir laisvesnės struktūros. Dabar šis sprendimas jau priimamas beveik visa koja, nusprendus geriau krei­ viau ir eksperimentiškiau, negu, atrodytų, paprasčiau, bet nuobodžiau. Antra, bent man atrodo, kad muzikantė vis labiau atranda savo muzikinę kalbą, kuriai nedaro įtakos aplinka ar kažkieno suvokimas, kaip kažkas turėtų būti. Yra taip, kaip yra, o svarbiausia, kad būtų ingajiška. Kopijuo­ tojų yra begalė, originalų – vienetai, kodėl nesurizikavus ir nepabandžius. Tai, kad atlikėjos kūrinys iš šio EP skambė­ jo „BBC Music Introducing“ platformoje, įrodo, kad rizika pasiteisino. Ar tai sėkmė? Ne, rezultatas. Ir šiam rezulta­ tui nebereikia anksčiau girdėto sekimo formatu, bandymų tapti viena iš ar pasiūlyti produktą, kurį suvartotų kuo dau­ giau klausytojų. Gal „Space“ dar neįtikino manęs iki ga­ lo, gal dar trūksta kažkokios vienokios ar kitokios detalės, gal dar nesu užkabintas Ingajos kūrybos tiek, kad saky­ čiau „va, padaryta, ramu“, viskas rodo, kad atlikėja dir­ ba gerai, tinkamai ir kryptingai. O taip dirbant bus ir re­ zultatas – užtarnauta sėkmė.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „YouTube“, „Soundcloud“) 75

100

MIGLOKO ATGIMIMAS Self-released

Gerbiamieji, gal jau gana apsi­ metinėti ar ignoruoti, tylėti ar kal­ tai šypsotis. Pripažinkime visi, kad mes nevertiname to, ką turime, nes nežinau, ką dar pri­ valo padaryti Migloko, kad galų gale ją vadintume vie­ nu svarbiausių balsų Lietuvos scenoje. Albumai, singlai, EP – ir vis naivi, žavi, smagi, ir visos kitos nesąmonės. „Atgimimas“ turėtų tapti paskutine vinimi, kuri užkala to­ kių kalbų karstą, nes mes šnekame apie 100 proc. susi­ formavusią, net keletą kartų persiformavusią ir vis ką nors naujo sugebančią pasiūlyti kūrėją. Dabar, kaip sako pa­ ti atlikėja, ji šoka į 9-ąjį dešimtmetį, ir ne, tai ne „Stran­ ger Things“ estetikos įkvėptos banalybės. „Atgimimas“ pasiūlo vieną gražiausių ir svajingiausių darbų šiemet, kuriame 9-asis dešimtmetis, rodos, tik pretekstas, – kūrė­ ja sugeba nepaklysti ne tik neoninėse gatvėse, bet ir to­ limose prerijose, bangų mūšoje ar ambientiniuose ban­ dymuose. Eilinė transformacija, eilinės paieškos ir, kaip visada, eiliniai įdomūs rezultatai; galiu pripažinti, kad be galo malonu tiesiog sekti Migloko balsą, jos spren­ dimus ir nuolatinį norą ko nors išmokti. Todėl net susida­ ro įspūdis, kad „Atgimimą“ ji sukūrė tik dėl savęs, numo­ jusi ranka į kažkokius lūkesčius ar gerbėjų norus. Soulai ir džiazai pranyko horizonte, griežtos konstrukcijos ištir­ po, į pirmą vietą išstumdamos balso moduliacijas ir gar­ sovaizdžius, – tai tikrai ne tokia muzika, kuria Migloko dalydavosi anksčiau. Ir patikėkite, jums jos reikia, nes šaltais vakarais, neramiomis dienomis, kai, rodos, vis­ kas laikosi ant siūlo, bent lašelis „Atgimimo“ padės len­ gviau kvėpuoti.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ ) 94

100

VĖJOPATIS RITUALAI Dangus

Jau palyginti seniai etnoelektroniko­ je nardantis Nikolajus Polujanovas, žinomas šiaip labai gerai skamban­ čiu Vėjopačio pseudonimu, visados, atrodė turintis savo nišą dub techno užutėkyje, kuriame vyravo lašnojantys ritmai ir ramus tekėjimas. „Ritualai“ tai užbaigė. Vėjopatis pasileido plaukus ir atlikėjas suskambo naujais garsais, naujais sprendimais, kurie, mano nuomone, leis jam kvėpuoti laisviau. Aišku, tai nereiškia, kad viskas pasikeitė kardinaliai ir Nikolajaus muzika dabar tinka baliavoti. Ne, jis vis dar toks pat mąslus, tykus ir susikaupęs, tačiau lei­ džiantis sau laisviau žaisti muzikiniais žanrais, į savo dai­ nas įpinantis ir dramenbeiso, ir paprastesnės technomuzi­ kos, ir galiausiai atsisakantis labai konservatyvaus dubinio tempo. Todėl albumas skamba plačiau, gyviau ir atviriau nei prieš tai, toks įspūdis, žanro klasikos taisyklėms la­ biau paklusdavę įrašai. Galbūt dubo gerbėjai ir puristai supyks? Tebūnie, nes, mano manymu, Vėjopačio muzika dabar yra spalvingesnė, įmantresnė ir netgi vien dėl įvai­ rumo priimtinesnė didesniam klausytojų ratui. Atsiradęs sa­ votiškas mash-upas, rodos, išlaisvino kūrėjo galias, nuo­ rodas ir net priėjimo taškus. Kas toliau? Manau, kad taip pasikeitęs ir išsilaisvinęs projektas dabar gali daug pla­ čiau kelti sparnus, daug drąsiau žvelgti į visas tris puses ir netgi kartais už savęs bei nebesieti savęs su kuria nors konkrečia scena, kuri, man rodos, net ir netyčia šiek tiek Vėjopatį ribojo. Ritualas tarsi ir užbaigtas, pagarba paro­ dyta, dabar reikia žiūrėti, ką atneš ateitis.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“) 78

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

KNYGŲ NAUJIENOS Kazuo Ishiguro

Ann Patchett

2017-ųjų Nobelio literatūros premi­ jos laureato romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentišku­ mą, tikėjimą ir staigiai besikeičian­ tį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas: ką mums, žmonėms, reiš­ kia mylėti?

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, viliasi, kad ją pa­ galiau kas nors išsirinks. Bet, prieš iškeliaudama į žmonių namus, ji perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis ne­ verta. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vie­ natvės, Klara bando perprasti žmo­ gaus esmę.

Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.

Sirilas Konrojus nuperka Olandų namą, tačiau ši staigmena ima gniuždyti aske­ tiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tė­ vų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus.

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tė­ vui staiga mirus, brolis ir sesuo grįžta į vaikystės namus ir nirčiai narplioja savą­ ją Olandų namo istoriją. Tačiau atsida­ vusio brolio ir mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga le­ miantis simbolis ir vėl juodviem ant pe­ čių ima mesti šešėlį...

Iš anglų k. vertė Gabrielė GailiūtėBernotienė.

KLARA IR SAULĖ

OLANDŲ NAMAS

Ragnar Jónasson

AKINANTIS SNIEGAS

Claire Keegan

TOKIE SMULKŪS DALYKAI 1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Ar­ tėjant Kalėdoms, anglių ir malkų pir­ klys Bilas Ferlongas anglių sandėlyje aptinka užrakintą merginą – ji prisi­ pažįsta vienuolyne auginanti keturio­ likos savaičių kūdikį. Šis atradimas priverčia Bilą stoti akistaton su tyla, gaubiančia tai, kas vienuolyne nutin­ ka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

Tai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švel­ numą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes svarbias smulk­ menas, iš kurių ir susideda kiekvieno gyvenimas.

Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.

Camilla Grebe

NAMINIS GYVŪNAS Policijos psichologė Hanė LagerlindŠion ir jos partneris Pėteris Lindgre­ nas iškviečiami į mažą Urmbergo kai­ melį Švedijoje dirbti prie „cold case“ bylos: prieš aštuonerius metus miškų akmenyne rasti penkerių metų mer­ gaitės griaučiai. Dabar tyrimas at­ naujintas.

Tačiau, tyrimui vos prasidėjus, aptin­ kama atmintį praradusi basa Hanė.

Su ja paskutinįkart matytas Pėteris – dingęs. Tame pačiame miške aptin­ kamas neseniai nušautos ir sumuštos moters kūnas. Ar naujoji žmogžu­ dystė kaip nors susijusi su senąja?

Ir kaip sudėlioti paslapties dėlionę, kai jos dalys ima nykti tarsi silpnė­ janti atmintis?

Iš švedų k. vertė Alma Braškytė.

Jaunas policininkas Aris Touras priima patį pirmą darbo pasiūlymą ir, palikęs Reikjavike mylimą merginą, persikrausto į Siglufjordurą – idilišką Islandijos žvejų miestelį, apsuptą fjordų. Naujoje vietoje jis jaučiasi prislėgtas. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege kraujuo­ janti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.

Gyventojų paslaptys susipina su polici­ jos tyrimu, o išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo nusikaltimų aukos, tampa taip pat svar­ bu, kaip ir surasti žudiką.

Iš islandų k. vertė Vaida Jankūnaitė.

Claire Lombardo

MŪSŲ SMAGIAUSIOS DIENOS XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merili­ na ir Deividas įsimyli vienas kitą. Jie tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos.

Praėjus keturiasdešimčiai metų Soren­ sonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris. Šeimos gy­ venimo lūžio tašku tampa nelauktas pa­ auglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslap­ čių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepapras­ tų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupi­ ną šeimos istoriją.

Iš anglų k. vertė Gabrielė GailiūtėBernotienė.

www.baltoslankos.lt