370 Nr. 89

2020 balandis #89

KAI DANGUS GRIŪVA AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ: NUOBODULYS – TAI ABSOLIUTI MIRTIS APIE PRO LANGUS VISKĄ STEBINČIAS BOBUTES ERNESTAS NOREIKA: NETURIU SIEKIŲ VIRSTI FABRIKU KARANTINO GIDAS Vytautas Kumža. „Half empty, half full #7“

Starline / „Freepik“ iliustracija

#89 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

KAI DANGUS GRIŪVA

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

P

LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

amenate lietuvišką pasaką apie katiną, kuriam ant uodegos galo užkrito kopūsto lapas, o tas pagalvojo, kad dangus griūva? Lakstė po mišką, visus žvėris gąsdino, kol sutiko mešką, kuri paprotino, kad šiam viso labo ant uodegos kopūsto lapas užkrito ir bijoti nėra ko. Koronaviruso pandemija – ne kopūsto lapas, jos bijoti reikia. Tačiau ne per daug, kad nepradėtų dangus griūti ar stogas važiuoti.

Drąsą rodyti tikrai ne laikas. Nieko čia drąsaus vaikščioti viešose vietose be kaukių, pirštinių, neplauti rankų ar važiuoti pas babą švęsti Velykų. Drąsių nieks nežudo, dainavo Marijonas. Taip, jeigu tau vos 20, tu veikiausiai nė nepajusi, kad sergi, nes korona dažniausiai įveikia silpniausius, gyvenimo naštos ir sveikatos bėdų iškankintuosius. Štai tavo močiutė kitų švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų, gali ir nesulaukti. Šiais visuotinės beprotybės laikais svarbesnis protas, o ne drąsa. Gaila, kad kurį laiką drąsą reikėjo demonstruoti ir plikomis rankomis su virusu kovoti mūsų medikams, nes kažkam neužteko proto laiku nupirkti apsaugos priemonių. Rezultatus žinome – medikai gauna į kaulus nuo viruso, nors rungtyniauja namie – t.y. savo ligoninėse.

Na, o mes (ne visi, žinoma) džiaugiamės turį daugiau laiko sau ir savo artimiausiems žmonėms. Vieni mokosi gaminti gerų restoranų lygio patiekalus, kiti skaito knygas, žiūri filmus, klausosi muzikos. Kadangi apie maistą nerašome, tai receptų nerasite. Užtat paruošėme puikų gidą mėgstantiems skaityti, kokybiškų filmų ir serialų žiūrovams bei teatro išsiilgusiems skaitytojams, kuris pagelbės karantino metu. Tiesa, kiek jis tęsis, prognozuoti sunku. Bet ir jam pasibaigus, panašu, liks nemažai apribojimų, tad ir toliau didžiąją laiko dalį leisime tarp keturių sienų.

Pandemijai prasidėjus daugelis svajojo apie tai, kaip nusiraus ir pasileis plaukus vasaros festivaliuose. Nors ir nesinori būti liūdnais pranašais, vis dėlto spėjame, kad festivaliai bent šią vasarą nevyks. Tiesa, kol kas apie tai, kad atšaukia festivalį, išdrįso prisipažinti tik „Velnio akmens“ rengėjai, paprašydami gerbėjų kantrybės ir išreikšdami viltį, kad alternatyviosios muzikos mėgėjus į Anykščius suburiantis renginys vyks kitais metais. Simboliška, kad jie tai padarė praėjus vos kelioms dienoms po to, kai apie atšaukimą prabilo bene daugiausia muzikos gerbėjų suburiančio Roskildės festivalio Danijoje organizatoriai.

Tačiau dideli renginiai gali nevykti ir kitą vasarą. Štai Pasaulio sveikatos organizacijos vadovo Tedroso Adhanomo Ghebreyesuso patarėjas, garsus JAV medikas Ezekielis Emanuelis mano, kad didelius susibū-

IEVA ŠUKYTĖ KOJAS APŠILUSI NAUJOKĖ

rimus, sporto ar pramoginius renginius reikės drausti tol, kol nebus išrasta vakcina, t.y. maždaug iki kitų metų rudens.

Mes, žinoma, nemirsime be festivalių, bet ar festivaliai nemirs be mūsų? Labai liūdna apie tai kalbėti, bet kitų pragyvenimo šaltinių bent laikinai gali tekti ieškoti ne tik renginių organizatoriams, bet ir kai kuriems muzikantams, aktoriams, dailininkams, kitų meno sričių atstovams. Ne tik todėl, kad renginiai draudžiami – visi puikiai žinome, kad krizių metu menas ir kultūra visada atsiduria Pelenės vietoje. Kol kas iš valdžios girdime apie planus gelbėti verslą, tačiau apie pagalbą menininkams ir kultūrininkams beveik nieko negirdėti.

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

Viršelyje – fotografo Vytauto Kumžos darbas „Half empty, half full #7“

Reikia tikėtis, kad pasibaigus šiai pasaulinei krizei būsime turtingesni bent vidumi, o krauti kapitalą reikėtų pradėti jau dabar.

Apie savo ateities pasaulio viziją interviu kalbėjo ir vienas numerio herojų, poetas, reperis ir aukštalipis Ernestas Noreika: „Norėčiau pabusti pasaulyje, kuriame būtų mažiau pykčio ir pagiežos. Kad mažiau pavydėtume vieni kitiems buvimo, o jei vis tiek pavydėtume, tai, prieš pradėdami pavydėti, specialioje kabinoje prisijungtume prie konkrečių gyvenimų ir išgyventume viską, ką išgyveno tie, kuriems pavydime.

Norėčiau, kad žmonės daugiau atrastų poezijos, nebūtinai knygose. Gyvenime. Leistų sau ją išgyventi.

Norėčiau pabusti tokiame pasaulyje, kuriame neplėšytume vieni kitiems gerklių vien dėl to, kad ryte sugedo dušas ar šuo prišiko į batą. Kad išmoktume neišsilieti ant kitų dėl savo asmeninių nesėkmių ir nuopuolių.

Pasaulyje, kuriame būtų daugiau supratimo ir įsiklausymo. Suvokimo, kad stebuklas, jog mėginame susikalbėti, nors esame tokie skirtingi. Pasaulyje, kuriame žmonės daugiau kalbėtųsi iš tikrųjų, užuot interpretavę savo primetamas mintis kitiems. Nustotų galvoti už kitus. Liautųsi aiškinti, kas yra tiesa. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau meilės. Labiausiai norėčiau nubusti pasaulyje tarp žmonių.“ Šiame numeryje rasite interviu su rašytoja Akvile Kavaliauskaite, grafinių romanų autore Gerda Jord, režisieriumi Robertu Nevecka, fotografu Vytautu Kumža, knygų ir muzikos albumų apžvalgas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę.

Jūsų „37O“

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė „Polska Press Sp. z o.o."

Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #89, balandis, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Marijus Gailius

Ji ne tik turi solidžią 25 555 sekėjų auditoriją, bet yra pastebėta ir rimtų literatūros kritikų.

Ji anksčiau ne tik kūrė TV projektą „Radži ieško žmonos“, bet ir išleido novelių rinkinį „Kūnai“ – antrąją savo knygą. Rašytojos Akvilės Kavaliauskaitės gerbėjams knygos tiražą išgraibsčius dar per Vilniaus knygų mugę, literatą ir premijos už kritiką laureatą Marių Buroką šis rinkinys nustebino tik gerąja prasme.

4 // © 37O

Šarūno Buržos nuotr.

AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ: NUOBODULYS – TAI ABSOLIUTI MIRTIS

B

ūdama populiariai lengvabūdiško įvaizdžio, A.Kavaliauskaitė nėra lėkšta ir savo pozicija užima tarytum tarpinę būsena tarp instagraminių garsenybių ir „tyliųjų“ (pačios Akvilės epitetas) rašytojų. „Daugybė žmonių praleidžia siaubingai daug laiko galvodami, kuo nenorėtų būti, ir pamiršta, kuo jau yra“, – rašytoja skeptiškai vertina nusistovėjusias elitinės ir populiariosios kultūros sampratas. Kultūros lauko dėsniai ją stebina: „Kartais, būna, atsikeliu ryte ir pažiūrėjusi taip nuogai, be mitų, nuoširdžiai nebesuprantu pasaulio.“

– Vienas pirmųjų atsiliepimų „Goodreads“ apie tavo knygą: „Žinau, kad po kurio laiko net negalėsiu normaliai prisiminti, apie ką tos novelės“, vadinasi, nieko gero. Pralinksmino: skaitytoja kvestionuoja tavo noveles ar savo atmintį? Pats ir po kelių savaičių atsimenu istoriją apie draudimo agentą, kuris, stokodamas artumo su žmona, užmezga savitą ryšį su savo kliente, kol atsitinka nelaimė; atsimenu vilioklį baltu kostiumu, nudažantį fontaną raudonai, kad padarytų įspūdį damai; atsimenu istoriją apie vienos istorinės programėlės kūrėją, kuris kalnų viešbutyje personalui pasakojo niekada gyvenime nedirbęs; atsimenu filmą iš moterų kūnų kuriantį režisierių, kuris festivalyje papuola į nejaukią padėtį apgyvendintas su jauna kolege viename viešbučio kambaryje; atsimenu seną aktorių ir įtemptą pabaigos nuojautą; atsimenu istoriją apie vyrą, internete ieškojusį kažkokios medicinos paslaugos... Pamiršau, kokios.

– „Netikri prisilietimai“? Jis ieškojo informacijos apie reiškinį, kai atrodo, kad tave liečia, nors iš tikrųjų neliečia. Parestezija yra fiziologinė būsena, kai nervai veikia ne taip, kaip turėtų.

– Na, matai, kiek atsimenu. Pagalvojęs turbūt dar atsiminčiau. Kiek tau pačiai rūpi atmintis?

– Atmintis autoriui yra absoliutas. Pavyzdžiui, kartą su draugu keliaudama po Gruziją, naktį atsibudau ir prie savo lovos pamačiau vagį – svetimą žmogų. Pradėjau rėkti ir atrodė, kad širdis išlėks per burną. Baimę pajutau taip stipriai, kad gana gerai ją atsimenu iki pat šiandien: miegodama ne namuose su kambarioku ir nubudusi nuo jo ėjimo, pavyzdžiui, į tualetą, aš vėl pradėsiu rėkti – po vieno itin stipraus jausmo man iš karto išsivystė toks refleksas.

– Tavo manymu, kiek mes dar pajėgūs atsiminti, išlaikyti jausmus, kai visa pramogų ir laisvalaikio industrija vis siūlo pakaitalų – slopiklių ir dirgiklių: tai ir viruso keliama baimė, ir nuolatinis serialų žiūrėjimas, ir tradiciniai išpardavimai, prisigėrimas Vilniaus gatvėje penktadieniais (tiesa, ne karantino metu) arba tinderiniai ryšiai: susipažinau, pasidulkinau, pamiršau?

Kaip išlaikyti jausmus, kai tokia emocijų apykaita?

– Reikia tiesiog suprasti, kas vyksta.

Dažnai apsigauname dirgiklius priimdami kaip tikrus. Tiesa, suprasti dalykus nereiškia, kad būtina juos visus nuodugniai apmąstyti.

– O kaip atskirti, kuris tikras? Jeigu dirgiklių dabar patiriame ne vieną per parą, o tūkstantį?

– Koks skirtumas, vieną ar tūkstantį? Kuo skiriasi vienas mylimasis nuo tūkstančio? Niekuo. Mes dabar tiesiog greičiau gyvename, nes turime galimybių. Šitaip sau sukuriame žymiai daugiau turinio. Jeigu XVIII a. romantikai būtų galėję skraidyti lėk-

tuvais, turbūt ir jie būtų intensyviau aprašę savo patirtis.

Kai girdime sakant, kad per greitą tempą mes daug ką prarandame, niekas dar neparodė, ką konkrečiai. Pati nesijaučiu kažką pametusi, nors kartais erzina, kai taip pripratęs prie dirgiklių imi kaskart jų laukti. Jeigu pusdienį kas nors nepaskambina arba neparašo, išsigąstu: Dieve, negi mane pamiršo?

– Kiek galėtum išbūti be rutininio srauto?

– Ilgai. Tenerifėje be nieko, viena pati esu ištūnojusi ištisą mėnesį. Kartais nueidavau į barą, su kuo nors susipažindavau...

– Primena tavo debiutinio romano „Du gyvenimai per vieną vasarą“ veikėją, kuri irgi eidavo į barą.

– Taigi išbūti galiu, bet tada pasidaro nuobodu, todėl reikia adrenalino, emocinių svyravimų. Jeigu rašydama novelę pajuntu, kad netgi rašyti darosi nuobodu, man būtina tučtuojau ką nors kardinaliai pakeisti. Tuomet iškart perku rytojaus skrydžio bilietą. Patinka susitikti su tolimesniais draugais, nes su tais pačiais kartais atsibosta vis apie tą patį šnekėti.

rovo, vis dėlto kurti pramoginį turinį yra sudėtinga.

AŠ RAŠAU TRAGIŠKAI LĖTAI: PER DIENĄ, NUO RYTO IKI VAKARO, PARAŠYTI BENT VIENĄ PUSLAPĮ MAN YRA BEPROTIŠKAS REZULTATAS.

– Vadinasi, ne nuovargis, ne minčių stoka, o nuobodulys lemia rašymo pertrauką?

– Tik nuobodulys. Pajutusi nuobodulį privalau atsitraukti nuo teksto ir sugrįžti tik tada, kai pasidaro vėl įdomu. Nuobodulys – absoliuti mirtis. Aš rašau tragiškai lėtai: per dieną, nuo ryto iki vakaro, parašyti bent vieną puslapį man yra beprotiškas rezultatas.

– Turbūt todėl tavo novelių fabula intriguojanti. Nerasi jose kokio išsamaus aplinkos ar charakterio aprašymo.

– Noriu, kad žmonės patys pasidarytų išvadas iš veikėjų veiksmų. Juk veikėjo išvaizda ar apranga įprastai neturi reikšmės. Nenoriu tuščiai mėgautis detalėmis ir savimi – man patinka tiesiog aiškiai pasakyti skaitytojui. Ir dar pasakyti gražiai.

– Nelinkusi įsimylėti savo tekstų?

– Myliu pajutusi, kad juose yra tiek žodžių, kiek reikia, – ir nė sakinio daugiau.

NENORIU TUŠČIAI MĖGAUTIS DETALĖMIS IR SAVIMI – MAN PATINKA TIESIOG AIŠKIAI PASAKYTI SKAITYTOJUI. IR DAR PASAKYTI GRAŽIAI.

– Tavo pasakojimas apie vyrą baltu kostiumu, kuris trokšta moters dėmesio, raudonai nudažydamas fontaną, susisiejo su akcija, kai per Valentino dieną vaikinas pasipiršo merginai raudonais užrašais ant baltų „CityBee“ automobilių.

Abu atvejai – novelės Romoje ir Vilniaus tikrovėje, sakykime, konceptualūs ir tarsi iškelia formą, pranokdami turinį.

Ar pati esi sulaukusi žadą atimančio vyrų dėmesio?

– Visokių psichų pasitaikė. Bet kai myli ir gerbi, joks dėmesys neatrodo perspaustas. Apskritai svarbu ne dėmesio intensyvumas, o jo pobūdis.

Konceptualumas dažnai būna tuščias. Novelėje visi klausinėja to bičo, ką reiškia pagrindinio Romos simbolio nudažymas raudonai, o šis atsako, kad nieko. Dabar visi visko prisimokę ieško reikšmės, kur tik galima, bet dažnai paaiškėja, kad jos ten nėra. Apie savo knygą irgi galvojau konceptualiai, turėjau jungiančią ašį – tai jausmai ir jausmų atspalviai.

– Bet pirmiausia pasakoji istorijas?

– Kad jau pradėjome apie konceptualizmą, pagalvojau apie tuos, kurie nuolat susiranda priešų. Popatstovai nekenčia „tyliųjų“ menininkų, o šie duoda atgal, kino žmonės nemėgsta televizininkų, o šie širsta, kokie pasikėlę yra reklamos kūrėjai, ir taip toliau. Užuot pasimokę vieni iš kitų, bent pabandę pasigilinti į kitų daromus dalykus, jie visiškai nesidomi tuo, ką kritikuoja. Ne kiekvienas literatas dar sugalvos tokią istoriją, kokią kartais parodo per teliką, o televizininkai, nė karto neperskaitę rimtos knygos, keikia aukštąją literatūrą. Kadangi pati dirbu skirtingose disciplinose, man tokie skundai galvą išūžia.

Buvo pikta, kai žiūrėdama Igno Jonyno filmo „Nematoma“, kurioje vaizduojamas televizijos šokių projektas, pamačiau, kad režisierius nė velnio nemoka parodyti jį įdomiai. Pabandai tokį neva neskoningą reiškinį kaip inkliuzą įterpti į savo kino meną – išeina siaubinga parodija. Galbūt kai kurie televizijos projektai ir neturi intelektualaus žiū-

– Esu pastebėjęs, kad literatai neretai nesidomi teatralais, šie nežino, ką veikia dailininkai, ir taip toliau – menų gildijos atrodo uždaros. Kaip manai, kas tai lemia?

– Nesakau, kad esi neteisus, ir manau, kad uždarumas yra geras būdas pateisinti savo neišmanymą. Be to, niekinti tai, ką daro kitas, – ganėtinai lietuviškas bruožas. Įžiūriu pagarbos kitai profesijai trūkumą.

Daugybė žmonių praleidžia siaubingai daug laiko galvodami, kuo nenorėtų būti, ir pamiršta, kuo jau yra.

Turiu gerą pavyzdį iš knygų mugės.

Prie stendo priėjo moteris ir apie 10 minučių skaitė mano knygą. Tada paklausiau, gal ką nors papasakoti? Ji atsisuko su pašaipa: na, papasakok, papasakok! Atseit, ką tu čia papasakosi.

Pasakymų, kad tas ar anas yra šūdas, netrūksta.

– Bet šūdo, sutik, yra – tai kodėl jo neįvardyti?

– Yra, vis dėlto mes dar nelabai mokame elgtis su žodžio laisve. Daugmaž visi išmanome klasikinį etiketą: štai ir dabar sėdime prie stalo žiūrėdami vienas kitam į akis ir alų geriame iš stiklinių indų. Tačiau kai kurie nauji dalykai veikia, nepaisant etiketo ir normų, pavyzdžiui, interneto komentarai.

Juk sutikęs autorių, kažin ar rėžtum jam į akis, kad jo kūrinys šūdinas: turbūt išvardytum pastebėtus trūkumus, užduotum klausimų, norėtum padiskutuoti. Jaučiu savotišką santykį su bet kokia informacija, vertinančia kūrinį, – man tai vis dar yra vertintojo arba vertinamojo galvos tyrimų objektas.

Kadangi naujasis etiketas dar nesukurtas, aplink kyla daugybė dramų: ką galima sakyti, o ko ne? Tai įžeidimas ar dar ne?

– Tavo knygos pristatyme sušmėžavo Andrius Užkalnis, kuris savo kūrybinę biografiją formavo pagal specifinį etiketą.

– Jis ir pats žino, kad perlenkė. Iš pradžių buvusi smagi jo visuomenės kritika pasidarė šlykšti. Niekas nemyli šuns, kuris daug loja.

– Galų gale, kur yra riba tarp aukštosios ir populiariosios kultūros?

– Marijau, juokinga. Kaip kartais trūksta pasaulyje sveiko proto! Ne tų žmonių, kurie kuria prastą meną, yra bėda; tai save neva tikro meno mėgėjais apsiskelbusių žmonių bėda, kad jie į prastą meną išvis kreipia dėmesį. Charlesas Dickensas savo „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ yra parašęs: „Drugiai ir įvairūs bjaurūs padarai (...) plevena aplink uždegtą žvakę. Kuo žvakė galėtų padėti?" (M. G. vertimas).

Kai man žurnalistė uždavė klausimą, ar aš jaučiuosi verta savo parašytos knygos, kai dabar kiekvienas influenceris tai daro, sutrikau, ką atsakyti, – ar kad nevertà? Toks klausimas, tiesą sakant, žemina. Tarsi savo gyvenime nebūčiau įdėjusi daug darbo.

Tada prisiminiau: juk aš pirmiau, nei atėjo populiarumas, pradėjau rašyti. Visą gyvenimą rašiau – pirmą savo knygą sukūriau šešerių septynerių, o iš rašymo gyvenu nuo 16 metų. Anksčiau rašinius rašydavau mokytojai nudžiuginti ir man iki dabar patinka džiuginti žmones tekstais. Aš turiu sekėjų dėl to, kad rašau, o ne rašau todėl, kad turiu sekėjų.

Vaido Gembicko nuotr.

Rašė Jurga Tumasonytė

Su trijų grafinių romanų autore Gerda Jord gyvo interviu taip ir nesusitikome, nes tuo metu kaip tik paskelbė karantiną, tad miestas ir miesteliai ištuštėjo. Gyvenimas ėmė virti namuose – lyg žiemojančių skruzdėlių kolonijose.

Ta proga mes ir kalbamės apie tai, ką galima vadinti namais ir kokios asmeninės patirtys nuomojamuose daugiabučiuose lėmė neseniai pasirodžiusio Gerdos grafinio romano „Daugiabutis“ siužetų linijas.

APIE PRO LANGUS VISKĄ STEBINČIAS BOBUTES

6 // © 37O

– Esi užaugusi nuosavame name, kokios buvo pirmosios tavo gyvenimo daugiabutyje patirtys? Su kokiais iššūkiais įsikūrus viename Vilniaus mikrorajonų tau, iki tol gyvenusiai name su obelų sodu šalia, tada teko susidurti?

– Pamenu, kaip 2007 m., atsikraustant į Vilnių, Viršuliškes, mane iš Marijampolės atvežė nelabai daug vairavimo praktikos turėjusi mama. Laisvės prospekto daugiajuostis eismas tada sukėlė tokį stresą, kad, pagaliau atvažiavus, nesvarbu buvo, nei kaip tas butas atrodė, nei kas jame dar gyveno (o gyveno ne tik penkios man nepažįstamos merginos, bet ir tarakonų šeima). Tą kartą lengvąja mašina atsivežėme sofą. Vėliau dvylika metų nuomojantis įvairius būstus Vilniuje dar ne kartą teko važiuoti iš vieno rajono į kitą skirtingomis mašinomis, pradaryta bagažine ir iš jos styrančia tai sofa, tai spinta, tai skalbykle. Kartą teko vežtis šaldytuvą, nes bute, kurį išsinuomojome, jo nebuvo. Vežėmės iš Marijampolės, bet tuo pačiu reisu dar užsukome į Pociūnų aerodromą iššokti su parašiutais. Mašiną palikome aikštelėje prie kitų automobilių, apklijuotų visokia aeronautikos gerbėjų atributika. Na, iš mūsų bagažinės kyšojo šaldytuvas. Niekada nežinojai, kada kokiame bute trūks kažkokio labai svarbaus baldo ar buitinės technikos. Apskritai tas laikotarpis nuomo-

jantis butus daugiabučiuose pasižymėjo labai dažnu persikraustymu, todėl stengdavausi nekaupti daug asmeninių daiktų, nors knygų visada vis tiek tekdavo nešti per daug ar per sunkiai.

Senuosiuose daugiabučiuose pirmaisiais metais turbūt didžiausią įspūdį paliko atsikartojimai kiekviename bute: milžiniškos sovietinės sekcijos per visą sieną svetainėje, tas pats virtuvės baldų komplektas su žaliomis spintelėmis, toks pats kambarių išplanavimas, vienodos laiptinės ir jų aaaaaa aaaa kvapas. Labai didelį įspūdį paliko ir kaskart ieškant buto apžiūroje dalyvaujantys nekilnojamojo turto brokeriai, keliantys daugiau klausimų nei patys butai.

Dalis įvairių atsikartojančių patirčių gyvenamuosiuose rajonuose virto inspiracijomis komiksui „Daugiabutis“.

– Kas tau yra namai? Ar namai gali būti ta vieta, kurią nuomojiesi?

– Pirmiausia, man tai yra būsena. Ramybės taškas ir energijos įkrovos stotelė. Vieta, kur yra saugu ir yra patenkinami visi ramybei reikalingi poreikiai.

Turiu omenyje vidinę ramybę, kai žinai, kad nieko netrūksta, niekas neerzina, nereikia dėl nieko nereikalingai stengtis. Į tokią vietą eidama aš sakau „einu namo“. Tokių vietų mano gyvenime buvo nemažai, bet ne visos, kuriose ilgiau gyvenau, galėjo vadintis namais.

– Tavo grafiniame romane „Daugiabutis“ yra puikiai atskleista juokinga ir truputį graudi daugiabučio senjorų linija. Ar galima būtų įvardyti tokį tipinį daugiabučio senjoro portretą?

– Kiek save atsimenu, visada gyvenime būdavau ne tik bendraamžių, bet ir kur kas vyresnių žmonių apsuptyje ir nesivaržydavau pokalbių nė su viena amžiaus grupe. Daug laiko esu praleidusi su savo seneliais, kuriems kasmet per Kalėdas dovanodavome naują kraujospūdžio matavimo aparatą.

Turbūt vaikų esu sutikusi mažiau nei vyresnių žmonių, bet dabar jau pamažu ši svarstyklių pusė kyla į viršų. „Daugiabutyje“ natūraliai apgyvendinau įvairaus amžiaus personažus. Daugiabučio senjorų vaidmuo šiame pasakojime svarbus ir jie patys yra veiksmo centre. Tipinių jų portretų neskirsčiau ir nekūriau.

– „Daugiabutyje“ yra nemažai atpažįstamų gyventojų bruožų – šaržuoti ir išryškinti jie sukelia juoką. Manau, kad turi nedaugelio kūrėjų gebėjimą pastebėti tuos ryškiausius personažų bruožus ir geriausiai atskleisti jų detales, kurios yra ne tik juokingos, bet ir atpažįstamos. Kaip, pavyzdžiui, pro langus viską stebinti bobutė. Dabar gyveni mažame Merkinės miestelyje.

Ar ten taip pat galima išskirti tam tikrų tipažų grupes? Kokios jos būtų?

– Jeigu ką, aš ir esu pro langą viską stebinti bobutė. Tikrai tuo dažnai užsiimu, kai nežiūriu į ekraną arba į puslapį. Beje, tai viena iš priežasčių, kodėl atsidūriau Merkinėje, – vaizdai pro langus čia yra fantastiški, man tai gražiausia vieta Lietuvoje. Į šiuos interviu klausimus atsakinėju raštu kovo 15 d., nuo rytojaus įsigalios karantinas šalyje. Dar prieš kelias savaites niurzgėjau, kad jau noriu kuo greičiau grįžti į Vilnių

ir esu išsiilgusi judėjimo miesto centre, o šiandien galvoju, kad gal ir neblogai čia įstrigti karantino metu – miškų, upių, paukščių ir kalvų kurortinėje apsuptyje.

Na, o Merkinėje, kaip ir daugiabučiuose, tipažų neišskirsiu. Neabejoju, kad vėliau bus komiksas apie Merkinę, nes jau dabar jį rašausi. Merkinė man yra didžiulis įkvėpimo šaltinis, užhipnotizavęs ir įtraukęs. Sakyčiau, tai ne plokščia erdvė, tai tūrinis erdvėlaikis – su „Žiedų valdovo“ aplinkos grožio vaizdais, užpildytais reikšmingų istorinių sluoksnių. Pastaruosius nešiojuosi viduje, nes, iš šalies žiūrint, paprasta kasdienybė čia primena daugumos ištuštėjusių miestelių ir kaimų realybę. Čia pasakymas „skiriasi kaip diena ir naktis“ turi tikrąją savo reikšmę, nes dieną yra šviesu, o naktį niekur nedega šviesos (patikslinsiu, šiais metais atsirado naktinis apšvietimas pagrindinėje gatvėje, to nebuvo ankstesnius dvejus metus man čia gyvenant), viskas panyra į absoliučią tamsą ir ramybę. Čia atstumai tarp žmonių ir ne karantino metu yra natūralūs bent 100 m, nes žmonių sutiksi nedaug, nebent prie parduotuvės jų vienas kitas, ypač apie dešimtą ryto aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa ir pusę aštuonių vakare.

Kiekvienas vietinis vienas su kitu susijęs bent penkiais skirtingais būdais. Visi vieni kitus pažįsta arba būna girdėję vieni apie kitus, ir to neslepia. O man vis kartojasi tokia „Švilpiko diena“, kada kasdien tuo pačiu metu išeinu pasivaikščioti su kūdikiu nešynėje ir visada ten pat sutinku vieną vyresnio amžiaus merkiniškį. Jam artėjant aš mintyse pasakau tai, ką jis man pasakys, o mūsų keliams susikirtus, visada išgirstu tą patį: „Ot laikai atėjo, kad dabar vaikus šitaip nešioja! Mano laikais tokių dalykų nebuvo.“ Toliau valandą vaikščiodama po miestelį daugiau žmonių galiu ir nesutikti, jeigu neisiu pro centrą. Žodžiu, apie Merkinę galėčiau kalbėti labai daug, bet veikiausiai tai darysiu naujuose komiksuose. O dabar gal reikia grįžti prie daugiabučių?

– Kodėl „Daugiabutis“ nespalvotas?

– Todėl, kad kol kas ir ankstesni mano komiksai („Gertrūda“, „10 litų“ su Migle Anušauskaite) buvo nespalvoti.

Esu piešusi įvairiomis techniko-

mis ir fizinėmis bei kompiuterinėmis priemonėmis, bet man smagiausias yra klasikinis piešimas ant akvarelinio popieriaus juodu indišku tušu – tai manęs nevaržo. Nesu girdėjusi iš savo skaitytojų, kad nors vienas būtų pasigedęs spalvų. Namuose turiu sukaupusi nemažą įvairių komiksų, indie grafinių romanų kolekciją, ir tikrai žaviuosi ir tais darbais, kuriuose dominuoja įspūdingos spalvotos iliustracijos. Tačiau turiu ir daug nespalvotų komiksų, kuriuose nepasigendu spalvų, nes svarbu visuma, o ne konkreti atlikimo technika.

– Tavo grafiniame romane svarbus nekilnojamojo turto agento vaidmuo ir nepamirštama dalis, kur jis siūlo įvairiausius butų variantus nuomininkams. Kaip atsirado šis dirbtinai besišypsantis personažas?

– Nežinau. Niekas jo nekvietė. Tik norėjau sukurti komiksą apie daugiabučio gyvenimą, bet, kaip visada, kur buvęs, kur nebuvęs, prie kiekvieno buto prisistatė ir nekilnojamojo turto aaaaaa aaa aaaaaa aa agentas.

Ir niekaip aš jo paslaugų negaliu atsisakyti, jos tvyro vos ne kiekviename puslapyje.

– Kaip manai, ar mene gali būti kokios nors tabu temos, kurių jokiu būdu negalima liesti, nes netyčia gali įskaudinti kokią nors visuomenės grupę? Kodėl?

– Aš tikiu, kad menas yra galinga priemonė žmonių mąstymui, elgesiui kurti ir kuriantieji neturėtų nusimesti visos atsakomybės dėl to, kaip kūrinys veiks visuomenėje. Nesu ir už griežtą cenzūrą bei kūrybos laisvės suvaržymą. Manau, kiekvienas kuriantis viduje turėtų turėti savas ribas ir reikalavimus kūriniui, ir, prieš paleisdamas kūrinį į žmones, pamąstyti, kokį poveikį tai padarys. Bet taip pat nemanau ir kad kiekvienas visuomenės reagavimas į kūrinį yra neginčijamas verdiktas. Kažkam visada bus specifinių aktualijų, kurios skaudins kiekviename žingsnyje, taip pat ir mene; kažkas pasigaus madingą smerkimo ir atpirkimo ožio ieškojimo bangą internete ir dėl visų nutikusių blogybių apkaltins kūrinį, kuris iš esmės tik vos vos atitiks kaltinamojo apibrėžimą bei pan. Kiekvienas toks susikirtimas išliks gyva, kintančia diskusija ir aš negaliu nuteisti vienos ar kitos pusės ir pateikti vienintelę tiesą.

– Tavo grafiniame romane į daugiabučius žiūrima ir po 15 tūkst. metų perspektyvos.

O jeigu galvotume apie mažesnę laiko atkarpą, kaip manai, ar mūsų vaikų karta į daugiabučius žiūrės kitaip? Ar „Daugiabučio“ personažai dar būtų panašūs, jei veiksmas vyktų tame pačiame name, bet po 30 metų?

– Įsivaizduoti gyvenimą po 15 tūkst. metų yra smagu ir įdomu, o prognozuoti tai, kas bus po 10, 20 ar 30 metų, – sunku, baisu ir prašosi tikslumo. Žinau, kad sovietmečiu statyti daugiabučiai buvo projektuoti apie 50 metų eksploataciniam laikotarpiui. Ėmiau tuo domėtis, kai norėjau pirkti butą, ir kėliau klausimą, kaip tas butas atrodys dar po 10, 20 metų, kokia bus jo vertė. Tada sužinojau, kad prieš keletą metų Maskvoje jau buvo nugriauti keli daugiabučiai dėl avarinės jų būklės, o gyventojai iškeldinti. Įsivaizdavau, kaip perku butą kur nors Karoliniškėse, o po 20 metų, pagaliau išsimokėjusi paskolą, turiu tik ore kybantį buto tūrį, nes paties daugiabučio nebėra. Gal taip ir nebūtų, nes daugiabučiai renovuojami, jų eksploatacijos laikotarpis vis pratęsiamas. Bet ta baimė dabartinio nekilnojamojo turto burbulo akivaizdoje, kai visi beatodairiškai graibsto butus milžiniškomis kainomis, privertė pamąstyti, o ir padovanojo dar vieną siužetinę liniją „Daugiabučiui“.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Undinė Radzevičiūtė

Kęstutis Navakas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019

GROŽIO IR BLOGIO BIBLIOTEKA Naujausiame U.Radzevičiūtės romane ko nors lietuviško nėra nė skyriaus. Viskas tolima erdvėje (Vokietija), laike (tarpukaris) ir aplinkybėmis. Istorijoje vaizduojamas ne įprastas paprastų žmonių gyvenimas, o psichopatologinės manijos eiga. Jauni karo padarinius išgyvenę vokiečiai brolis ir sesuo apmąsto vertybių krizę, moralinį nuosmukį ir šiaip visuotinį dekadansą nereflektuodami, kad patys elgiasi nebūtinai tauriai (palikimu ir savimi susirūpinusi Lotta engia savo vaiką, o papezęs hipochondrikas ir sociopatas Walteris turi krypiškų fetišų).

U.Radzevičiūtės stilius ironiškas. Jos veikėjai bendrauja sarkastiškai lyg režisuojamos komedijos personažai. Pati pasakotoja kartais primena šeštąjį veikėją, kuris persiima bendrąja dekadentine pasakojimo dvasia. Galiausiai žmonės ima atrodyti ne kaip gyvos būtybės, o vektoriai, funkcijos. Teksto natūralumą

triuškina pats pasirinktasis objektas: tolimas laikmetis ir kraštas, egzotiška siaubo intriga ir dėmesys filosofinėms abstrakcijoms.

Daugelis giria vienos kvalifikuočiausių šalies rašytojų braižą – apgalvotą, taupų, parceliuotą sakinį. Šiame romane jis vėlgi toks pat, išdirbtas it žiurkėno kailiukas. Kiekvienas žodis motyvuotas ir nė skiemens į šalį.

Ir tai labai vargina. Literatūra, kurioje nelieka filologinio atsitiktinumo, primena instrukciją chirurgui (pats pasakojimas chirurgiškas – jame gausu pjaustymo). Skaitydamas U.Radzevičiūtės knygą nuolat jauti ne teksto grožį, o tikslumą. Todėl tokia literatūra primena dirbtinę odą.

Galiausiai dirbtinė kalba ir dirbtinis, su autorės patirtimi kažin ar ką bendro turintis turinys lemia semantinį trumpąjį sujungimą, sugriaunantį romano užmojį. Knygos anotacijoje klausiama: „Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?“ Klausimas pasirodo tuščias, nes aplinkybių, abstrakcijų ir stilistinių manevrų priešpriešoje ištemptas pasakojimas nei jį užduoda, nei į jį atsako. „Grožio ir blogio biblioteka“ yra iki kauliukų išlaižytas popsas. Šitaip iščiustytas pasakojimas rodosi netikroviškas, nors pramoginis turinys ir neprivalo būti tikroviškas.

POETAS PAMIRŠTA PAVARDE Poezijos ir gyvenimo vidurio puolėjas Kęstutis Navakas mirė vasario 16-ąją, it koks Jonas Basanavičius. Kol kas niekas neištarė, kad sulig netektimi baigėsi ištisa epocha. Epocha gal ir nesibaigė, bet klasikinė etanolinė bohema tai tikrai.

Kaip šios rinktinės įvadiniame straipsnyje rašo sudarytoja Virginija Cibarauskė, poetas buvo „estetas, miesto dykinėtojas, elegantiško, puošnaus stiliaus (tiek rašymo, tiek ir gyvenimo) etalonas, malonumų garbintojas“ (p. 13), pirmenybę teikęs „žaismui kaip grynosios estetikos ir grynojo, pakylėto, nuo pragmatizmo atsieto buvimo sąlygai“ (p. 11).

Rinktinę sudaro ne tik tekstai iš septynių poeto knygų, bet ir ekskliuzyvinis paties poeto įskaitytų 24 eilėraščių CD grojaraštis. Asmeniškai puoliau ieškoti, kiek sudarytoja įtraukė tekstų iš vienos juokingiausių lietuviškų knygų „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“. Tris – ir tuos bene pačius rimčiausius. Mažoka, bet kai manasis poetinių parodijų egzempliorius kažkur dingo, o likęs tiražas jau kadaise išparduotas, teks pasitenkinti ir šiais trimis.

Manęs nėra. Esu visų suma.

Strielkūno, Brodskio, Venclovos, Šekspyro,

Todėl debiutuojančios autorės pasakojimas tradiciškesnis. Nors jei atvirai – visiškai tradicinis. Romano pirmieji skyriai netgi prislėgė pasakojimo archajiškumu, lyg būtų nužengę iš neredaguotų Antano Vienuolio tekstų.

Vis dėlto, pasakojimui pamažu įsivažiuojant, imi istorija mėgautis. Tai nūnai itin populiaraus istorinio romano atmaina, atvejis. Šeimos istorija, tremties vargai.

Savo prigimtimi romanas susišaukia su Agnės Žagrakalytės knyga „Eigulio duktė: byla F 117“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija“.

8 // © 37O

„Vojaĝo“ – tai kelionė esperantiškai, tai mažasis didžiulės XX a. istorijos pasakojimas. Jau pats principas – meniniu būdu atidengti savo šeimos istoriją vertas pagarbos. Ir autorė tai atliko atsakingai.

Tiesa, skaitant justi dažnam debiutui įprastas pasakojimo brokas. Nors autorė vaizduoja sklandžiai ir vartoja meniš-

Vis dėlto, kad R.Audenienės knyga – tai literatūra, tapo aišku jau 10 p.: „Neturėjome kada šokti, nebent į kietą miegą.“ Į „Vojaĝo“ puslapius verta šokti tiems, kurie domisi karo ir pokario metų pasakojimais ir paslaptimis.

Bent tiek. Atsiminimui. Praėjusių puotos dienų.

2666

Kitos knygos, 2020 damas grožinės literatūros komponentų arsenalą: kalbos, vaizdavimo, charakterių plėtotės. Intriga dozuojama, todėl ne kiekviename puslapyje įvyksta svarbūs įvykiai – istorijos veikėjai, kaip ir kiekvienas iš mūsų, didžiąją dalį laiko leidžia užsiimdami kasdieniškais dalykais. Bet jau kai kas nors įvyksta, tai sukelia arba išgąstį, arba netikėtumą, arba juoką.

Aukso žuvys, 2020

kai nugludintą kalbą, istorija buksuoja paties pasakojimo plotmėje. Pavyzdžiui, užuot pasakotojui parodžius, kas atsitiko, jis dar vaizdavimo faktą įtvirtina nebūtinais, vaizdavimą prislopinančiais pastebėjimais: „Mačiau, kad vienas iš parkritusiųjų nebejuda, pastebėjau Kunigaikštuką iš skausmo suriečiant ranką“ (p. 278, kursyvas mano).

Gyvename, o poetas jau nebegyvena.

Išgerkim tad į mūsų sveikatą karantine ir užsikąskim izoliaciją šiąja rinktine.

Roberto Bolaño

Rugilė Audenienė VOJAĜO Debiutinį romaną paruošusios žurnalistės Rugilės Audenienės atskaitos taškas – visiškai priešingas negu „Grožio ir blogio bibliotekos“ autorės: U.Radzevičiūtė semia iš svetimos kultūros ir ne savo atminties, o R.Audenienė vadovaujasi tik lietuviškais šaltiniais ir vien savo šeimos atmintimi.

Geda kaip tėtė, Bložė kaip mama, o šiaip manęs nėra. Ne, ne kaip vyro, o kaip poeto – aibė dėmenų mane kasdien sudaro ir uždaro vienutėn jambo, kur ir gyvenu.

Ir gyvenau. Prieš karą ir po karo. (p. 145, „Sunkus atvejis“)

Literatūros gurmanams šis vertimas yra ilgai laukta dovana, karantino užkeikimas. Tas atvejis, kai žinai, kad šito gėrio, lyg prikauptų grikių, konservų ir WC popieriaus, užteks mėnesiams į priekį.

Pats knygos dar nebaigiau skaityti, nes būtų gaila per greitai baigti. Skubėti perskaityti tokią knygą tolygu priešlaikinei ejakuliacijai. Juolab kad mėgautis yra kuo – Almos Naujokaitienės išversto R.Bolaño teksto apimtis prilygsta trims silvareroms.

Nelengva trumpoje apžvalgoje atpasakoti, apie ką „2666“. Galima trumpai paminėti, ką rašė užsienio kritikai: tai yra „romano galimybių orientyras“, „niokojančios jėgos ir vienovės kūrinys“, siūlantis „viską, ką apskritai siūlo grožinė literatūra, ir dar daugiau“. „2666“ yra su dideliu atsidavimu sukurtas kompleksiškas pasakojimas. Autorius meistriškai kaitalioja nuoseklų dėstymą su netikėtumo efektu, atidžiai pasitelk-

Pirmajame skyriuje (kuris, pagal autoriaus sumanymą, turėjo būti pirmasis tomas iš penkių) plėtojama keturių fikcinio vokiečių rašytojo Arčimboldžio kūrybos tyrinėtojų santykių tema. Atskleisdamas literatūros kritikų pašaukimą, R.Bolaño negaili subtilios pašaipos ir ironijos – vaizduoja jų darbą kaip rutininį važinėjimą po tarptautines konferencijas, kuriose jie kalba vis apie tą patį. Ironiškas ir pats leitmotyvas, kad rašytojo kūrybos tyrinėtojai ne tik nemini, kas sudaro konkrečių Arčimboldžio kūrinių turinį ar meninę vertę, bet ir tai, kad niekas iš jų aplinkos paties garsiojo rašytojo nėra gyvo matęs. Kitaip sakant, veikėjai, literatūros kritikai, vis čiuopia neapčiuopiama, ridena Sizifo akmenį.

Tai tik viena iš romano siužetinių linijų. Kitose rasime ir siaubo, ir detektyvo žanro, ir, žinoma, žavių prozinių atsitiktinumų: „Atsitiktinumas nepasiduoda įstatymams, o jei ir paklūsta – jie mums nežinomi. Atsitiktinumas, jei leisite sugretinti, tai lyg kas sekundę mūsų planetoje apsireiškiantis Dievas. Nesuprantamas Dievas, darantis nesuprantamus judesius, kurie skirti jo nesuprantantiems tvariniams. Per šį uraganą, šioje kaulų griūtyje, atsiranda bendrystė“ (p. 97).

>> BLUNKANTI SOFA

Rašė Lina Simutytė

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šį kartą kalbuosi su poetu, rašytoju, reperiu BEETA, taip pat aukštalipiu Ernestu Noreika. 2019 m. išleistas trečiasis jo poezijos rinkinys „Apollo“ vasarį buvo pristatytas Vilniuje. Vilkėdamas sidabru žaižaruojantį kosmonauto kostiumą, Ernestas čia atvyko iš Pravieniškių – kaip pats įvardija, žymėdamas savotišką ribą tarp dviejų pasaulių – geležinių erškėčių miesto.

ERNESTAS NOREIKA: NETURIU SIEKIŲ VIRSTI FA K

albėjomės Lietuvoje baigiantis antrajai karantino savaitei, kai vieni džiaugėsi, kad dabar daugiau laiko galės skirti savo veikloms, kiti nerimavo dėl didėjančios socialinės atskirties, sakydami, kad vienatvė kenkia sveikatai kaip ir rūkymas.

10 // © 37O

– Koks tavo santykis su atskirtimi? Juk tada, kai nusprendei iš Vilniaus, kuriame gyvenai dešimt metų, grįžti į Pravieniškes, atskirtį sąmoningai padidinai pats? Ar nekilo nerimas, kad tapsi atskalūnu, būsi užmirštas?

– Vienatvė ir rūkymas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Dažnai jaučiuosi vienas iš labai giliai. Kartais bandau mesti rūkyti, kartais bandau mesti vienatvę, žiūriu, kaip rūksta nuorūka, nuo kurios dažniausiai prisidegu kitą – nau-

ją vienatvę iš savo apglamžyto vidaus pakelio. Nebijau atsitraukti, atsitraukiu tada, kai jaučiu, kad man to reikia. Šiuo metu, matyt, taip ir yra, gana gerai jaučiuosi pabėgęs nuo viso kultūrinio šurmulio, ištrūkęs iš didmiesčio. Per greitas ten gyvenimas, negaliu taip greitai vykti, nebemoku, tai stipriai išvargina.

Jei kada atsiras poreikis, sugrįšiu. Bandau labiau klausytis savęs, ko iš tikrųjų reikia šiuo metu, stengiuosi negyventi ir „nevykti“ vien iš inercijos. Rašymas

tuo ir yra komfortas, kad tau nebūtina šokti į sceną deklamuoti tekstų, jog tavęs nepamirštų. Eilėraštis yra intymus daikčiukas, skaitytojas gali su juo užsidaryti savo kambaryje ir veikti, ką tik nori, kai niekas nemato. Yra interneto platformų, kuriose galima skelbti naujus tekstus, turime nemažai kultūrinės spaudos, kurios vertės, deja, tetos ir dėdės, skirstantys finansavimą, nesupranta. Be to, išeina knygos, jei kažkas laukia, tai laukia, jei ne – tai ir scena nepadės, šokinėk ir rėkauk, kiek nori, būsi surastas tik dėl garso, bet ne dėl žodžių skambesio ir ne dėl to, kas skamba tarp žodžių. Kol kas neturiu siekių virsti Noreikos fabriku, tad taškytis kuo daugiau nėra prasmės. Be to, nesu toks atsiskyręs ir nusitrenkęs į tokį pasaulio užkaborį, kad iš jo iki kito miesto reikėtų dvi

savaites eiti pėsčiomis per kalnus, tris dienas keliauti šunų kinkiniais ir galiausiai sėsti į sraigtasparnį, kuris nuleistų virve į plaukiantį keltą reikiama kryptimi. Įdomu tai, kad gali sąmoningai pabėgti, izoliuotis, tačiau Lietuvoje nėra atstumų. Man įdomiuose renginiuose visada mielai dalyvauju. Tiek, kiek reikia, tiek, kiek jaučiu.

– Svetimumo, egzistencinių kontrastų ir jų sukuriamos tuštumos akivaizdoje tavo eilėraščių žmogus prabyla lyg iš kosminės distancijos. Tačiau stebinčiojo nuotolis atveria ne visatos ūku aptrauktą, bet gana universaliomis patirtimis išmatuotą visuomenės absurdą, pagal kurio taisykles veikia pasaulis: moteris čia galima parsisiųsti paštu „su įdiegtomis meilės progra-

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

mo, begalės tarpusavyje susikertančių tikrovių, jos ūžia savo dažniais, dažnai per garsiai, tad atsitraukęs labiau girdžiu, prasivalo klausa, atsigauna akys ir protas. Pristabdydamas akimirkas gali jas pavartyti iš visų pusių. Jos gali ne tik įvykti, bet ir būti apmąstytos. Man taip būna ramiau. Bent trumpam. Kažkas gal negirdi to triukšmo ar moka jį ignoruoti, praleisti pro ausis, o man nepavyksta, aš jį praleidžiu per save. Klausa – toks dalykas, kuris nesiilsi net miego metu, tad dažnai miegu su ausų kištukais. Vilniuje kažkas ant sienos grėbdavo lapus nuo senų tapetų, o čia senyvo amžiaus kaimynė visu garsu įjungia televizorių, kartais atrodo, kad ten ne televizorius, o jos bute vykstantis koncertas, kuriame suvažiavusios didžiausios Rusijos estrados žvaigždės. Galvoju, gal reikės per Kalėdas padovanoti ausines, jei neišprotėsiu iki to laiko. Arba įsigyti rimtesnius ausų kištukus. Stebuklingus.

Nuo viso nereikalingo išorinio triukšmo. Nuo pasaulio.

BRIKU momis/ arba už dyką duodamas demo versijas“, žmonės tuštumą maitina destrukcija: „jie mėgausis baseinais ir palmėmis/ gers išlaikytą viskį iki visiškos komos/ po to vems į paauksuotų klozetų kloakas“. Ar tiki, kad didesnė socialinė distancija gali sukurti alternatyvą pasaulio stebėjimui ir precizikai, reflektuojant jo reiškinius?

– Man tai padeda labiau įsiklausyti į save ir pamatyti, apgalvoti dalykus, kurie domina, rūpi. Visur labai daug triukš-

– Kūrybiškumo kontekste išgirdusi žodžius „turėti“, arba „reikia“ jaučiu norą priešintis – tikiu, kad kūrybos procesui išreikštas lūkestis (pirmiausia atrasti savitą balsą, o tada dar kažkaip jį ir perlaužti) kelia grėsmę spontaniškam ieškojimui ir nuostabai. Kaip tau svarbu nustebinti save patį? Kaip reaguoji į kitų lūkesčius? Tiek išorinius, tiek vidinius – jei pats keli juos sau?

– Save nustebinti ir yra svarbiausia. Ir sunkiausia. Malonu, kai kažkas įvyksta natūraliai, netikėtai, kai atrandi kažką, kai sugalvoji taip, kaip dar nebuvai sugalvojęs. Kai pamatai tam tikrus daiktus, reiškinius kitoje šviesoje, kitoje laiko juostoje, kitame matavime tarsi naujomis akimis. Jautiesi gyvas, jauti, kad gyveni, reikia iššūkių. Reikia atradimo džiaugsmo. Malonu, kai tai nustebina ir pradžiugina kitus, tačiau tie kitų lūkesčiai nėra joks rodiklis. Nesvarbu, ko kiti tikisi, gyveni savo gyvenimą ir ieškai to, kas tau svarbu, niekam neprivalai įtikti, ypač kūryboje. Neprivalai būti patogus, nes nesi krėslas ar sofa, neprivalai būti nepatogus, nes nesi spygliuota kėdė. Jei esi ieškotojas, gal esi tik tam tikras mažas savęs rezultatas viename iš savo gyvenimo etapų, jei gali iš viso būti. Būti jau yra daug. Kaip bus, matysim. Žinoma, norėtųsi judėti tiesiai ir aiškiai, tačiau, kai nežinai, ko ieškai, tiesaus kelio nėra. Privalai išmaišyti visas pakampes ir skersgatvius, surasti visus paslėptus sekretus. Tiek vaikystės juodžemyje, tiek dabarties migloje, tiek kitų planetų paviršiuose, užpustytuose kosminėmis dulkėmis.

– Poetas Fernando Pessoa psichologų yra tyrinėjamas kaip sudėtinio „aš“ ikona. Žodis „pessoa“ kildinamas iš lotyniško „persona“, kuris taip pat reiškia kaukę. Poetas, kurio savastis reiškėsi daugiau nei trisdešimtyje heteronimų, teigė, jog „Dievas nėra vientisas, kaip aš galėčiau toks būti?“ Esi ne tik trijų poezijos rinkinių autorius, bet ir repo muzikos kūrėjas, rašai prozą, eseistiką, socialinėje erdvėje dalijiesi sapnais, juos įvilkdamas į standžius metaforų džinsus. Kaip sutari su skirtingais kūrėjais, gyvenančiais viename – tavo – kūne, kuris taip pat nesibaido pasilypėti virš miesto ir žvelgia į jį iš pačios Soboro varpinės? Ar tiki, kad tik tapdami vientisi mes galime labiau suvokti save? Ar labiau pritartum

RAŠYMAS TUO IR YRA KOMFORTAS, KAD TAU NEBŪTINA ŠOKTI Į SCENĄ DEKLAMUOTI TEKSTŲ, KAD TAVĘS NEPAMIRŠTŲ.

F.Pessoa, teigiančiam: „Jei širdis pradėtų galvoti, ji paprasčiausiai sustotų“?

– Kažkaip sutaria. Dažniausiai nesipjauna. Jie tiesiog gyvena manyje mano-savo gyvenimus, ir tiek. Vienas rašo eilėraščius, kitas kuria repą, trečias rašo prozą, dar kažkas pasidalija sapnų nuolaužomis, mėgindamas jas surinkti į vieną vietą, kol visai neišbluko. Gal manyje – didelis rašomasis stalas, prie kurio daugybė kėdžių, sėda jie sau visi ir dirba. Kartais tikrai atrodo, kad savyje nesu vienas, o kartais suvokiu, kad tai esu tik aš, darantis tuos visus skirtingus dalykus, ir tiek. Ar išvis įmanoma tapti vientisam, abejočiau. Prisipažinsiu, kol kas nebandžiau medituoti kalnuose tarp skraidančių erelių pulko, bet net tavo paties praeitis iš dabartinio taško atrodo miglota ir kartais svetima, tarsi kito žmogaus, nes pats esi jau kitoks, bet bandai suvokti, kad vis dėlto tai tavo, tad kaip įjungti visa tai į save, tą vieną svarbiausių savęs dalių, jei tam tikri dalykai nebeturi emocinio pamušalo, jei likusi tik logika? Jausmas yra gyvybė. Jausmas yra mūsų šerdis. Jausmas yra egzistenciniai klijai. Jausmas yra epoksidinė derva, kuri užpila atskirus tavo gyvenimo gabaliukus ir viską sujungia į vienį, po to užpila dar kažką, kas įvyko, ir tai nuolat kartojasi iki finišo. Jei nejauti, tai nesi. Esame fragmentiški, net ir tie, kurie to nesuvokia.

– Giedrė Kazlauskaitė LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ dalijosi komentaru „30 Lietuvos laisvės metų geriausiai atspindi iš pirmo žvilgsnio nerūpestingi trisdešimtmečiai“. Ji teigia, kad dabartiniai trisdešimtmečiai „jaučiasi saugūs, todėl dažnai ištremia save į kuo pavojingesnes vietas ir pradeda nuo maksimalaus nesaugumo. Rizikuoti, žvelgti į platųjį pasaulį kaip į namus, suabejoti tėvų taip sunkiai kaupto kapitalo verte, išsiveržti iš jų kontrolės mechanizmo – tai jų jauname kraujyje“. Fizinės ir emocinės ištvermės reikalaujančius darbus dirbai ir Prancūzijoje, ir Islandijoje. Dabar tai tęsi Lietuvoje. Ar rizikingi pasirinkimai susiję su savęs ištrėmimu į ribines situacijas? Knygos pristatymo metu taip pat buvo keltas klausimas, kodėl nesirenki dirbti pagal specialybę. Kodėl vis dėlto artimesnis pramoninės aukštalipystės amatas?

– Mano atveju – ne. Tiesiog artėjo visiška šikna ir gavau iš bičiulio pasiūlymą vykti kartu padirbėti į užsienį, reikėjo greitai apsispręsti. Apsisprendžiau, nes tuo metu neturėjau jokių geresnių perspektyvų, o alkanas bedarbis poetas man kažkaip nebekėlė jokio žavesio.

Buvau juodai užsiknisęs ir nuo gyvenimo Vilniuje, ir viso jame vykstančio kultūrinio klegesio. Reikėjo pinigų ir ištrūkti. Šie du dalykai leido man save išmesti iš nekomfortiško komforto zonos ir nusileisti svečioje šalyje. O kur dar tas many gyvenantis ieškotojas ir žvalgytojas – plojo katutėm. Buvo visko. Ir sunku, ir liūdna. Ir džiugu, ir gera, ir niekaip, ir visaip vienu metu. Bet neblogai išsivaliau, truputį sau paaiškėjau. Dabar tas aiškumas dingsta, galvoju, būtų šaunu kuriam laikui iškeliauti, pasitikrinti save, ar dar galiu savimi pasitikėti. Tos kelionės, darbai svečiose šalyse atvėrė akis ir leido man save pa-

žinti truputį kitokį. Atgaivinti primirštą darbinę jėgą. Pagal specialybę niekada neketinau dirbti, nors galėčiau būti lietuvių kalbos mokytoju. Net pačioje pradžioje labiau traukė į kokią redakciją, laikraštį, žurnalą, tačiau kam reikia jauno žąsiuko be patirties. Be to, visos vietos iš tikrųjų yra užimtos. Ir tai normalu. Negi kažkas privalo išeiti iš savo darbo, nes čia toks jaunuolis atsiranda, kuris nori užimti kažkieno vietą. Yra tame pasaulyje ką veikti. Aš labai džiaugiuosi užsiimdamas pramoniniu alpinizmu. Senokai supratau, kad nesu skirtas biurams ir kėdžių trynimui.

Nesu skirtas nusėdėti vienoje vietoje. Kopinėjant pastatais, matai vis kitą vaizdą, fantastiškai gražių reginių yra patekę į atminties kolekciją. Be to, fizinis krūvis duoda vaisių smegenims ir organizmui.

– Ryškiausias, didžiausios apimties „Apollo“ rinkinio eilėraštis „hablas“ nurodo į Edwiną Powellą Hubble‘ą – amerikiečių astronomą, įrodžiusį vienos galaktikos tolimą nuo kitos. Skaitant šį eilėraštį, sunku išvaikyti bauginančios, erdvėje besiplečiančios tuš­tumos liudijimą: kartą su ja susidūręs, daugiau niekada negali „atmatyti“.

Eilėraščio „stebintysis“ norėtų „žinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų“, nesupranta „kur yra ta riba, kuri skiria tikroves“, „ant lovos krašto mojuodamas kojomis virš bauginančios košmarų bedugnės“, tačiau laukia, „kol pasitrauks mėnulis, suskambės žadintuvas ir pagaliau bus metas keltis“. Kokiame pasaulyje pats norėtum pabusti? Ypač šiandien – karantino, panikos, viruso, kuris net žudantis, drauge sujungia labiausiai nutolusias skirtingas realybes, akivaizdoje?

– Su norais reikia elgtis labai atsargiai, nes jie gali netyčia ir išsipildyti, kažkas kažkur sakė. Manau, kad yra tokių dalykų, kuriuos tam tikrais sunkiais gyvenimo momentais esu sau ir prisišaukęs, išplėšęs iš visatos juodosios skrynelės.

Tad net baisu čia ir svarstyti apie alternatyvų pasaulį, kuris man patiktų. Dar tik kuriu jį, nežinau, ar spalvotas trinkeles dėti Šv. Verslingumo gatvėje, ar skaptuoti akmenis iki gyvūnų formų ir jais išgrįsti kelią. Galvoju, ar jie turėtų riaumoti ir klykti, kai jais vaikščiosiu, ar tik turėti savo balso spalvą.

Viskas svarbu, viskas turi būti apgalvota. Gal aišku tik tiek, kad norėčiau pabusti pasaulyje, kuriame būtų mažiau pykčio ir pagiežos. Kad mažiau pavydėtume vieni kitiems buvimo, o jei vis tiek pavydėtume, tai, prieš pradėdami pavydėti, specialioje kabinoje prisijungtume prie konkrečių gyvenimų ir išgyventume viską, ką išgyveno tie, kuriems pavydime. Norėčiau, kad žmonės daugiau atrastų poezijos, nebūtinai knygose. Gyvenime. Leistų sau ją išgyventi. Norėčiau pabusti tokiame pasaulyje, kuriame neplėšytume vieni kitiems gerklių vien dėl to, kad ryte sugedo dušas ar šuo prišiko į batą. Kad išmoktume neišsilieti ant kitų dėl savo asmeninių nesėkmių ir nuopuolių. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau supratimo ir įsiklausymo. Suvokimo, kad stebuklas, jog mėginame susikalbėti, nors esame tokie skirtingi. Pasaulyje, kuriame žmonės daugiau kalbėtųsi iš tikrųjų, užuot interpretavę savo primetamas mintis kitiems. Nustotų galvoti už kitus. Liautųsi aiškinti, kas yra tiesa. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau meilės.

Labiausiai norėčiau nubusti pasaulyje tarp žmonių.

>> UŽ KADRO

Rašė Jorė Janavičiūtė

Tarp „Kino pavasario“ lietuviškų trumpametražių premjerų parodytas ir režisieriaus Roberto Neveckos animacinis filmas „Sniego pastogė“, puikiai tinkantis prie paties karantino įkarščio distopinių pojūčių – filme vaizduojamas Vilnius ir jo gyventojai po įsivaizduojamo karo.

Robertas piešia ir graudžiai šmaikščias iliustracijas iš kino aikštelės (taip pat ir tai, ką kiekvienos specialybės atstovai veikia karantino metu), kurios beprotišku greičiu populiarėja tarp viso pasaulio kino kūrėjų internete. Patikėkite, tikrai labai juokinga. Nusprendėme pačiupti Robertą pokalbio, kol dar įmanoma. Žinoma, saugiu būdu – virtualiai.

Giedrės Burokaitės nuotr.

rodyti savą miestą, kad ir nupieštą. Tai jį kažkiek užkonservuoja. Po premjeros vienas žiūrovas parašė, kad pamatė Profsąjungų rūmus fone. Jų jau nebėra, o filme liks. Vilniaus nepažįstantis žiūrovas, aišku, viską matys kiek kitaip, bet, tikiuosi, pajaus, kad tai ne abstrakti vieta, o sugriuvę kažkieno namai.

REŽISIERIAUS ROBERTO NEVECKOS PERSONAŽAI

12 // © 37O

– Kokia buvo „Sniego pastogės“ animacijos technika ir kūrimo procesas? Kiek užtruko? Ką animacijoje veikia aktoriai, operatorius, dailininkas, kostiumų dailininkė?

– Filmas sukurtas naudojant rotoskopijos techniką. Tai animacijos metodas, kai pakadriui piešiama ant filmuotos medžiagos. Norėjau, kad šio filmo stilistika būtų lyg paryškintai iškreipta realybė – pasaulis yra pieštas, animacinis, bet kartu ir nejaukiai artimas realiam, filmuotam vaizdui.

Gamybos pradžioje mes visą siužetą nufilmavome, dirbome keturiomis pamainomis „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje su aktoriais, kostiumais, šviesomis, dalinėmis dekoracijomis. Filmuodami daug eksperimentavome. Filme yra scena, kur pagrindinis veikėjas eina per pūgą. Ji buvo filmuojama aktoriui einant ant bėgimo takelio, į veidą pučiant vėją stipriu ventiliatoriumi. Filmuojant degančios spintos metimo pro langą epizodą, aktoriai medinį karkasą stūmė pro lango dekoraciją, o aplinkui lakstė šviesų operatoriai, mojuodami lempomis, imituojančiomis ugnies šviesą. Po to porą metų buvo paišomi aktorių judesiai, sugriuvusio miesto fonai, kuriamas filmo garsas, muzikinis takelis. Aišku, dirbome su pertraukomis.

– Tau padėjo animatoriai Pijus Balkaitis ir Pijus Čeikauskas. Ką režisierius veikia animacijoje?

– Taip, du animatoriai, abu bendravardžiai, abu iš Klaipėdos (šypsosi). Jų režisuoti per daug nereikėjo, nes svarbiausi sprendimai buvo priimti filmavimo ir montažo etapuose. Režisavo pati filmuota medžiaga. Aš atsakiau už bendrą stilistiką, personažų dizainą ir užsiėmiau visko sujungimu į bendrą visumą.

– Kodėl pasirinkai tokį distopinį siužetą?

– Scenarijų pradėjau galvoti 2014 m., per Maidano įvykius, Krymo aneksiją. Vyravo slogios nuotaikos. O kas, jei tai prasidės ir pas mus?.. Juk dar visai nesena okupacijos istorija, užaugome jausdami karo baimę. „Sniego pastogėje“ yra vienas grafitis, dedikuotas būtent tiems įvykiams (matomas veikėjui einant Literatų gatve). Bet filmas yra labiau ne apie distopines aplinkybes, o apie žmones tomis aplinkybėmis, apie lengvą jų sužvėrėjimą ir individualizmą. Apie tokius, kurie karantino laikotarpiu bando susipirkti visas prekes. Nesvarbu, kad kitiems neliks.

– Kodėl veiksmo vieta pasirinkai Vilniaus senamiestį ir tam tikras gerai atpažįstamas jo vietas? Ar tau buvo svarbu kaip nors reprezentuoti Vilnių?

– Realus miestas buvo panaudotas dėl jau minėto iškreiptos realybės jausmo.

Norėjau sau artimo miesto, tad rinkausi tarp Vilniaus (dabartinių namų) ir Klaipėdos (gimtinės). Vilnius laimėjo, nes nelabai sugalvojau, ką ten galima sugriauti Klaipėdoje. Man svarbu pa-

– Kaip priėjai prie animacijos? Juk dauguma kino mėgėjų tave atsimena dėl tavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) baigiamojo vaidybinio trumpametražio filmo „Džiunglės“. Kiek girdėjau, piešti pats išmokai?

– Animuoti pradėjau dar iki LMTA. Pats pramokau grubiai piešti, turėjau kelias paskaitas pas Ilją Bereznicką (legendinis Lietuvos animatorius – red. past.), dirbau animatoriumi kažkada egzistavusioje „MTV Baltic“. Tad, pabaigus studijas, natūraliai norėjosi debiutuoti animaciniu filmu.

– Kas tau svarbiausia animacijoje?

– Svarbu, kad animuotas pasaulis būtų gyvas. Objektai turėtų svorį, tūrį, vienas kitą stumtų, spaustų, transformuotų. Kad personažas būtų kvėpuojantis, gyvas, o ne tik pajudintas linijų ir spalvų kratinys.

– „Kino pavasaryje“ vyko ne tik tavo, bet ir tavo kursiokų Vytauto Katkaus, Kamilės Milašiūtės, Lauryno Bareišos filmų premjeros. Ką tau davė tai, kad jūsų kursas toks ryškus ir kartu produktyvus? Ar vis dar palaikote ryšį, dirbate kartu?

– Labai smagu, kad vyko ir kursiokų filmų premjeros. Jas būtinai dar surengsime ir kino salėje, kai kino teatrai vėl bus lankomi.

Taip, tas ryšys mums svarbus – vieni pas kitus dirbame filmavimuose, analizuojame vieni kitų scenarijus, važiuojame į festivalius, spardome kamuolį. Labai geras kursas.

– Kaip nusprendei piešti iliustracijas (kino aikštelės dienoraštį), kurios

„Kino komanda karantine"

sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose ir tarp Lietuvos, ir tarp užsienio kino kūrėjų? „Movie Set Memes“ (šimtus tūkstančių kino kūrėjų iš viso pasaulio jungianti pokštų apie filmų kūrimą grupė feisbuke – aut. past.) be tavęs jau tampa neįsivaizduojama. Matau, jau turi gerbėjų būrį, kurie fotografuojasi pagal tavo iliustracijas. Iš ko gauni įkvėpimo tokiems graudžiai tikriems veikėjams?

– Praeitą vasarą dirbau filmuojant naują Kristijono Vildžiūno filmą „Dainos lapei“. Filmavome vienkiemyje Širvintų rajone, pusantro mėnesio gyvenau namelyje ant ratų. Po pamainų nelabai būdavo ką veikti, didžioji dalis komandos išvažiuodavo, interneto ryšys buvo prastokas. Pradėjau vakarais piešti iliustracijas – tokį tos dienos pamainos dienoraštį. Dirbu kaip pirmas režisieriaus asistentas, tad tenka išgyventi įvairių departamentų skausmus, pamatyti jų darbo niuansus, intrigas. Tai ir nusėda į iliustracijas.

– Ar visos situacijos realios? Dažnai skiri konkrečias iliustracijas draugams ir kolegoms.

– Ne visos realios, daug kas prigalvota.

Bet yra ir labai realių. Stovime mes su režisieriumi V.Katkumi šalia klibančių kameros vežimėlio bėgių virš skardžio, lygiai tokių pat baisių kaip iliustracijoje. – Bijai, sakau, lipt ant jų? – Bijau, gal lipam kartu? Ir jau žinau, vakare po filmavimo tikrai tuos savižudiškus bėgius piešiu. Noriu kada nors nedidelį grafinį apsakymą apie filmavimus išleisti.

Gal pavyks.

– Su Jurga Šeduikyte kaip animacijos režisierius dirbi prie jos režisuojamo animacinio filmo „Mora Mora“. Kuo skiriasi darbo procesas nuo to, kai pats esi režisierius?

– Kaip animacijos režisierius, būnu tarpininku tarp Jurgos ir animatorių. Bendras užduotis smulkinu iki animacinių detalių. Tarkim, scenai reikia iš dangaus nukrentančio objekto. Tai daliju į skirtingus etapus: krenta, trenkiasi, atšoka, kaip atšoka, kur atšoka – skaičiuoju, kiek kadrų užtrunka.

– Ar ketini nupiešti ir pilnametražę animaciją, ar grįši ir prie vaidybinių filmų?..

– Noriu sukurti dar vieną animacinį trumpametražį ir tuomet grįžti prie vaidybinių. Pilnametražės animacijos kol kas neplanuoju, pas mus trūksta animatorių. Bet industrija kruta, pamažu jų daugėja, tad vilties yra.

Kadras iš filmo „Sniego pastogė“

>> BLIZGĖ

KOKIOS YRA FOTO Rašė Ieva Šukytė

Fotografija šiandien yra visur: socialiniuose tinkluose, ant stotelių stulpų, piniginėse, reklaminėse iškabose. Ar tai reiškia, kad tradicinė jos forma jau nebeaktuali?

Nyderlanduose gyvenantis ir kuriantis fotografas Vytautas Kumža sako, kad šiuo klausimu nuomonės išsiskiria. Kovo 12 d. „The Rooster Gallery“ atidaręs savo pirmą personalinę parodą Vilniuje „Half empty, half full“ (dabar ją galima pamatyti virtualiojoje erdvėje 3D formatu), autorius pats stengiasi išjudinti fotografiją ir į ją žvelgia performatyviai.

Carmen Gray nuotr.

masis ryšys su šiais žmonėmis kartais man būna daug svarbesnis nei su žymiais užsienio meno atstovais.

14 // © 37O

– Iš pradžių studijavai taikomąją fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje. Kiek atsimenu, kurį laiką dirbai komercinės fotografijos srityje. Kodėl nusprendei pakeisti kryptį ir išvažiavai į Nyderlandus?

– Išvažiavau dar studijuodamas Vilniaus dizaino kolegijoje, nes norėjau atlikti praktiką žymiausių šalies fotografų Anuschkos Blommers ir Nielso Schummo studijoje.

Jie daugiausia dirba komercinių projektų srityje, tačiau dažnai meta iššūkį pačiai fotografijos sampratai, ypač portretinėje ar mados fotografijoje. Sakyčiau, kad 10-ajame dešimtmetyje jų indėlis visai Europos fotografijai ypač didelis. Man atvėrė akis, kad fotografija gali būti visai kitokia tiek komercinėje, tiek meninėje srityje. Per juos susipažinau su Nyderlandų menininkų bendruomene, su kuria palaikau ryšį iki šiol. Būtent mano praktikos vadovai mane padrąsino stoti į Gerrito Rietveldo akademiją, kurioje patys studijavo ir vėliau dėstė. Pagalvojau, kad kūryboje būtų gerai išlaikyti pusiausvyrą ir turėti tiek techninį, tiek vaizduojamųjų menų bagažą. Manau, ši sintezė man visai pavyko. O pačios praktikos metu išmokau įvairių triukų: kaip sukurti ką nors, neturint nieko, kaip įsirengti studiją, pasirūpinti apšvietimu.

Vėliau mane sudomino fotografijos, kaip paties konstrukto, tema kūryboje.

– Jau septynerius metus gyveni ir dirbi Nyderlanduose. Kaip menininkas esi geriau žinomas šioje šalyje nei Lietuvoje. Kodėl nusprendei surengti savo asmeninę parodą Vilniuje? Norėjosi būti įtrauktam į gimtosios šalies meninį lauką?

– Jau seniai norėjau surengti parodą Lietuvoje, tačiau pačiam tai padaryti buvo per daug sudėtinga, o ir nebuvo iniciatyvos iš kitur. Džiaugiuosi, kad „The Rooster Gallery“ mane pakvietė surengti parodą. Jie užsiėmė tiek darbų transportavimu, tiek pačios parodos organizavimu. Tačiau pati jos idėja tikriausiai gimė kartu su Ugne Marija Makauskaite, su kuria dirbome prie vieno projekto.

Aš jau seniai norėjau įsitraukti į Lietuvos meno lauką, visada stebėjau, kas jame vyksta. Išvažiavęs studijuoti į užsienį, nuo visko atitrūkau, todėl įdomu sugrįžti ir į šalies kontekstą įtraukti savo kūrybą bei pamatyti, kaip jame skamba mano darbai.

Prieš parodos atidarymą pradėjau galvoti, kur labiau jaudinuosi – užsienyje ar Lietuvoje. Kitose šalyse išlaikau didesnį atstumą tarp savęs ir žiūrovo. Čia jaučiu artimesnį kontaktą su publika, ypač žmonėmis, kurie mane matė nuo pradžių. Grįžta-

MŪSŲ APLINKOJE FOTOGRAFIJA YRA ANT LIPDUKŲ, TELEFONŲ, MŪSŲ PINIGINĖSE, STOTELĖSE – JI TIESIOG BERIBĖ.

– Lietuvos muziejuose arba didžiosiose galerijose nuolat matome reprezentuojamus senosios kartos fotografus, kurie šalies fotografijos naratyve laikomi klasikais. Jaunesniajai kartai, atrodo, yra sudėtingiau prasimušti. Ar todėl ir pats nusprendei išvykti?

– Mane išvykti labiau pastūmėjo noras atitrūkti nuo Lietuvos meninės fotografijos mokyklos. Norėjau savo turimas žinias sujungti su šiuolaikinėmis Europos fotografijos tendencijomis ir jas toliau vystyti. Kalbant apie senosios kartos fotografų reprezentavimą Lietuvoje, tai yra didelė problema ir nežinau, kiek laiko tai turėtų tęstis. Mano nuomone, reikėtų išlaikyti pusiausvyrą. Kiek pakalbu su Nyderlandų kuratoriais arba institucijų darbuotojais, galerijų atstovais, jie visi stengiasi įtraukti jaunąją fotografijos kartą į senosios kontekstą, žiūrėti, kaip jų darbai atrodo šalia vienas kito, ko trūksta Lietuvoje. Įvairios institucijos bando tai padaryti, bet tai dažniausiai būna vienkartiniai arba vienadieniai projektai, kurie neturi tęstinumo. Nyderlanduose to netrūksta, jaunoji karta nuolat įtraukiama į meno vystymąsi, ją stengiamasi tolygiai integruoti kartu su senuoju fotografijos archyvu.

Tai yra labai svarbu meno kontekste – nevesti dviejų atskirų paralelių, bet sujungti jas į vieną.

– 2019 m. laimėjai „Sybren Hellinga“ prizą ir gavai Mondriaano fondo kylančių menininkų stipendiją. Kiek tau tokie įvertinimai yra svarbūs? Ar jie padeda jaunesniems menininkams siekti karjeros toliau?

– Pirmiausia gavau Mondriaano fondo kylančių menininkų stipendiją. Manau, ji iškart paspartino mano, kaip menininko, vystymosi procesą. Gauni metams pinigų, kuriuos gali pasiskirstyti, kaip nori, pagal savo reikmes. Tai leidžia susitelkti tik į savo kūrybą ir neužsiimti paralelinėmis veiklomis. Be stipendijos, mes dar gauname mentorių. Man paskyrė Gabrielių Lesterį, kuris yra dirbęs ir Lietuvoje su Venecijos meno bienalės projektais. Deja, dėl karantino bendradarbiavimą teko sustabdyti.

O „Sybren Hellinga“ prizas man buvo labai netikėtas. Jis yra teikiamas kas trejus metus Nyderlanduose meno studijas baigusiam menininkui. Šiemet buvo atrinkti penki skirtingų sričių menininkai, ir prizą gavau aš. Kitų kandidatų kūryba aš domiuosi, ne kartą jau dalyvavome kartu grupinėse parodose. Man labai patiko pati darbų eksponavimo erdvė. Tai buvo sena kepykla Nyderlanduose, kaip mėgstame sakyti, vidury niekur, ir mano kūriniai labai gerai suskambėjo tarp apgriuvusių sienų. Išryškėjo jų skulptūriškumas. Viena iš komi-

GRAFIJOS RIBOS? Mariaus Žičiaus nuotr.

– Pačią seriją kūriau apsiribodamas objektais, kuriuos jau turiu studijoje. Norėjau juos kažkaip perdaryti ir pernaudoti, todėl keliose fotografijose matomi tie patys objektai skirtingais pavidalais.

Pavyzdžiui, kartono lakštas buvo išpjautas ir tapo filtru, vėliau iš to padariau skulptūrą, todėl nesinorėjo tų darbų atskirti, nors galbūt juose nėra vientiso pasakojimo. Atėjęs į parodą žiūrovas gali pats sukurti kūrinių eiliškumą ar bandyti juos atsekti.

sijos narių buvo „Fluxus“ atstovė Louwrien Wijers. Jai teko imti interviu iš Josepho Beuyso, Andy Warholo, Jono Meko, todėl tarp mūsų atsirado kažkoks ryšys – galbūt dėl lietuviškų šaknų. Man svarbiau buvo sulaukti palaikymo iš įvairių kartų menininkų, kultūros atstovų nei piniginio prizo. Arba galbūt patvirtinimo, kad įnešu savo indėlį į meno lauką.

– Ar tai taip pat reiškia, kad labiau mėgsti kurti serijas nei pavienius kūrinius?

– Dabar stengiuosi taip nebeišsiplėsti. Naują kūrinių seriją sudarys keli eksponatai, kuriuose tilps po kelias fotografijas. Tarkim, vienas didelis rėmas, naudojamas kaip architektūrinis objektas.

– Apžiūrėjusi tavo ankstesnių parodų dokumentaciją pastebėjau, kad jose pamažu išryškėja tavo paties eksponavimo būdas, kuris tampa tarsi paties atpažinimo ženklu. Ar to ir sieki?

– Aš kartais žiūriu, kaip eksponuojami kiti kūriniai, ir stengiuosi to išvengti pats. Todėl iš tam tikrų paieškų atsiranda naujų būdų, kaip parodyti savo darbus. Kartais tai padiktuoja pati erdvė, o kartais – idėjiniai sprendimai. Tam tikrose erdvėse kūrinius aktyvuoti padeda žiūrovai.

– Tavo parodoje „Half empty, half full“ kūriniai neturi pavadinimų, tik numeraciją. Kodėl taip pasirinkai?

– Šiuo metu visame pasaulyje siūloma daug įvairių kultūrinių pramogų neišeinant iš namų. Kaip manai, ar tai pakeičia žiūrovo patirtis ir ar tai turės įtakos ateityje?

– Kažkaip šią tendenciją matau ilgą laiką arba girdžiu iš savo kolegų, kurie gyvena Londone ar kituose didesniuose miestuose, kur žmonės vis vangiau eina gyvai apžiūrėti parodų, jeigu žino, kad jos bus kaip nors dokumentuotos, paruoštos apžiūrėti virtualiojoje erdvėje. Kažkiek dėl to gaila, nes kaip menininkas ar kuratorius stengiesi žiūrovui suteikti erdvinės patirties. O tai ne visada lengva perteikti šiuolaikinėmis technologijomis.

Tačiau aš vis tiek skatinu žiūrovą fiziškai patirti matomą objektą, kadangi iš savo draugų ar menininkų, kurie žino mano kūrybą, vis išgirsdavau, kad jų dokumentacija neparodo viso kūrinio. Iš vienos pusės smagu, kad pasaulyje nebelieka ribų, tačiau tai neatstoja fizinio buvimo erdvėje.

Mariaus Žičiaus nuotr.

– Tavo fotografiją galima vadinti tarpdisciplinine. Jos eksponavimas yra lygiai tiek pat svarbus, kiek ir pats kūrinys. Kaip tau atrodo, kaip tu pats keiti fotografijos sampratą?

– Aš labai daug semiuosi iš įvairių meno disciplinų – tapybos, skulptūros, poezijos ar performanso. Prieš rengdamas parodą mėgstu tyrinėti erdvę, žiūrėti, kaip joje atrodys kūrinys. Patys darbai prasideda nuo fizinio pavidalo objektų paieškų, vėliau užpildau juos fotografija. Ieškau naujų būdų, kaip ją pristatyti ar plėsti. Mes esame įpratę fotografiją matyti trapią ant labai brangaus fotopopieriaus, ant jo aš ir pats spausdinu, kad išliktų archyvinis atspaudas. Tačiau muziejinis stiklas ar mediniai rėmai, man atrodo, ją labai apriboja. Mūsų aplinkoje fotografija yra ant lipdukų, telefonų, mūsų piniginėse, stotelėse – ji tiesiog yra beribė, o mes esame ją įpratę matyti balto kubo galerijose 2D formatu. Mes nesuvokiame, kad pati fotografija yra objektas kitų objektų kontekste.

– Tapytojas Davidas Hockney save laiko technologijų šalininku, tačiau, kalbėdamas apie fotografiją, ją vadina tik pagalbine priemone kūriniui įgyvendinti. Anot jo, ši meno šaka ilgai neišliks, nes ji yra priklausoma nuo technologijų. Kaip tu manai, ar progresuojančios technologijos skatina pačią fotografiją išeiti už jos ribų, pereiti į tarpdiscipliniškumą?

– Manau, kad šiuo klausimu išsišakoja du skirtingi keliai. Viena grupė žmonių ją stengiasi išjudinti, o kita – laikosi tradicinio kelio. Matau nemažai jaunosios kartos atstovų tiek Nyderlanduose, tiek kitose šalyse, besilaikančių tradicinės esė pasakojimo. Jie fotografuoja portretus ar peizažus, kurdami poetinį pasakojimą. Kiti menininkai daugiau eksperimentuoja su skirtingais naratyvais, pabrėžia fotografijos techninį ribotumą arba, atvirkščiai, stengiasi ją išplėsti, naudodami tam tikrus architektūrinius kūrinių eksponavimo sprendimus. Pavyzdžiui, man fotografija yra mano studijos dokumentacija.

Joje transformuoju objektus, konstruoju trimačius vaizdinius ar atlieku performatyvius veiksmus su draugais, po to lieka darbus dokumentuoti nuotraukų formatu. Taigi fotografija labiau yra atspirties taškas.

– Prieš pradėdamas fotografuoti objektus, jau iš anksto buvai numatęs visą parodos koncepciją ir kaip atrodys galutinis variantas?

– Manau, tai buvo performatyvi koncepcija, o galutinis rezultatas nebuvo suplanuotas. Pavyzdžiui, po vienos fotografijos likdavo koks objektas, kurį nuspręsdavau panaudoti kitai. Taip ir dėliojosi visas projektas. Nebuvau numatęs, kad seriją turėtų sudaryti tam tikras darbų skaičius. O pirmąkart juos eksponuojant, kadangi turėjau daug stiklų ir didelį lakštą, likusių nuo ankstesnės serijos, sugalvojau juos panaudoti aktyvinant erdvę. Tada pradėjau eksperimentuoti. Su silikonu užklijavau nuotraukas, taip pradėjo ryškėti kūrinių reprezentavimo būdas.

– Tavo parodos atidarymas „The Rooster Gallery“ įvyko kovo 12 d., kitą dieną paroda, kaip ir visi kultūros renginiai, buvo uždaryti dėl koronaviruso. Kokia tau tai buvo patirtis?

– Lietuvoje instaliuodamas parodą praleidau savaitę. Vėliau, kaip ir planavau, po parodos atidarymo grįžau į Amsterdamą. Aš džiaugiuosi, kad ją atidariau ir ji toliau egzistuoja. Šiuo metu parodą galima išvysti 3D formatu internete. Beje, ji vis tiek buvo dokumentuota, todėl, net ir uždaryta, išlieka.

Paroda po karantino toliau bus pratęsta. Man buvo labai svarbu fiziškai dalyvauti atidaryme.

ŽMONĖS VIS VANGIAU EINA GYVAI APŽIŪRĖTI PARODŲ, JEIGU ŽINO, KAD JOS BUS KAIP NORS DOKUMENTUOTOS, PARUOŠTOS APŽIŪRĖTI VIRTUALIOJOJE ERDVĖJE.

„Half empty, half full #4“, spauda ant archyvinio fotopopieriaus, stiklas, silikonas, 65x50, 2019 m.

>> KARANTINO GIDAS

KINAS IR TV

Rašė Jorė Janavičiūtė

Kai rašau šį tekstą, Lietuva vis dar gyvena karantine. Neaišku, kas bus toliau, todėl nusprendėme jus tam tikra prasme apdrausti ir siūlome dar dešimt naujų, geriausių legaliose interneto platformose randamų serialų ir filmų.

„Žudant Ievą“

SERIALŲ IR FILMŲ

REKOMENDACIJOS

„PALIKIMAS“ („SUCCESSION“, SERIALAS, 2 SEZONAS)

Šio amerikiečių serialo centre – švelniai tariant, disfunkcinė Rojų šeima, kuriems priklauso viena didžiausių žiniasklaidos ir pramogų korporacijų pasaulyje. Jos galva – valdingas tėvas, tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną sutrinka jo sveikata. Kas iš vaikų užims jo vietą? Tačiau ir pats tėvas trauktis nelabai nori. Tai intelektualus ir meistriškai parašytas daugybę apdovanojimų susišlavęs serialas. O jo garso takelis dar ilgai skambės galvoje. Įprasta, kad antrame sezone serialų dramaturgija, kad ir kokia tobula pirmame, dažnai suprastėja, tačiau tai toli gražu netinka kalbant apie „Palikimą“. Laukiame trečio sezono.

(„THE NEW POPE“, SERIALAS)

Tai italų režisieriaus Paolo Sorrentino sukurtas serialo „Jaunasis popiežius“ tęsinys. Čia veiksmas prasideda, kai popiežius Pijus XIII (Jude‘as Law) ištiktas komos. Anglas aristokratas seras Džonas Brenoksas (Johnas Malkovichius) įkalbamas užimti vietą ant sosto ir tampa Jonu Pauliumi III. Iš serialo galima tikėtis to paties išskirtinio P.Sorrentino vizualinio stiliaus, aukščiausios prabos subtilaus sarkazmo ir aštrių minčių apie Bažnyčią. Ši dalis itin sužavėjo tuo, kad jautriai, poetiškai ir grakščiai pažvelgiama į pagrindinio herojaus vidines žaizdas.

(„THE FAREWELL“, FILMAS, 2019 M.)

Tai pasiūlymas jautrių nepriklausomų filmų pasiilgusiems žiūrovams. „Atsisveikinimas“ pasakoja jaunos Niujorke gyvenančios rašytojos Bili šeimos istoriją. Visa šeima sugrįžta į Kiniją, į netikras pusbrolio vestuves, surengtas tam, kad visi turėtų pasiteisinimą dėl grįžimo ir atsisveikinti su nuo vėžio greitai mirsiančia močiute, kuri pati nežino, kad serga. Tai kartu ir nuoširdus, ir komiškas filmas, kalbantis apie šeimos santykius, gimtinę, emigraciją, prisiminimus ir tradicijas. Jį žiūrėdami greičiausiai išspausite ašarą, o po jo norėsis paskambinti savo močiutei.

Lietuvoje prieinamas „Amazon Prime“.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

„MIELAS BERNIUKAS“

(„ALLES IST GUT“, FILMAS, 2018 M.)

Vokiečių filmas jautriai, tačiau pasitelkdamas komizmo elementus kalba sudėtinga tema. Jauną stiprią ir intelektualią moterį po vakarėlio išprievartauja jos boso svainis. Moteris bando gyventi, lyg nieko nebūtų įvykę, bet įvykis nenustoja slėgęs jos proto ir kūno.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

Lietuvoje prieinamas HBO, „Telia“.

„NAUJASIS POPIEŽIUS“

„ATSISVEIKINIMAS“

draugę. Filme vaidina būrys garsių užsienio kino aktorių, tokių kaip Tilda Swinton, Paulas Dano, Jake‘as Gyllenhaalas.

„VISKAS GERAI“

„Atsisveikinimas“

(„HONEY BOY“, FILMAS 2019 M.)

Tai Izraelio režisierės Almos Harel sukurtas filmas pagal amerikiečių aktoriaus Shios LaBeoufo gyvenimo istoriją paremtą scenarijų (jis pats filme vaidina savo tėvą). Filme stebime du jauno aktoriaus Očio gyvenimo etapus – vaikystę su užgauliu alkoholiku tėvu ir jaunystę, kur aktorius išgyvena psichologines problemas. Nors filmo dramaturgijoje žiojasi skylės, vis tiek rekomenduojame pamatyti šį bendrą aktoriaus ir režisierės, žinomos iš savo dokumentinio filmo „Bombay Beach“ ir islandų grupei „Sigur Rós“ kurtų vaizdo klipų, darbą.

Lietuvoje prieinamas „Amazon Prime“.

„ŽUDANT IEVĄ“ („KILLING EVE“, SERIALAS, 2 SEZONAS)

Šį serialą itin siūlome tiems, kurie matė mūsų praeito mėnesio numeryje rekomenduotą serialą „Nepritampanti“ („Fleabag“). Tai taip pat britų aktorės ir scenarijaus autorės Phoebe Mary Waller-Bridge kūrinys. Saugumo darbuotoja Ieva Polastri gaudo savo srityje labai talentingą ir prabangą mėgstančią samdomą žudikę, save vadinančią Vilanele.

Tačiau, žaidžiant katės ir pelės žaidimą, tarp moterų netikėtai užsimezga obsesiška apipusė trauka... Tai kartu ir moteriškai gundantis, ir gaiviai sąmojingas serialas. Jo trečias sezonas turėtų startuoti balandžio viduryje.

„NEAPDOROTOS BRANGENYBĖS“ („UNCUT GEMS“, FILMAS, 2019 M.)

Naujas brolių Josho ir Benny Safdie („Geras laikas“, „Dangus žino kas“) darbas. Suktas juvelyras Hovardas (Adamas Sandleris), siekdamas išlaikyti savo verslą, šeimą, sumokėti skolas ir atsilaikyti prieš priešininkus, lipančius jam ant kulnų, užsuka didžiausias savo gyvenime lažybas. Jis rizikuoja viskuo, net ir savo gyvybe, bet tai gali būti ir didžiausias jo laimėjimas.

Lietuvoje prieinamas „Amazon Prime“.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

„ATLANTICS“

„GERIAU SKAMBINK SOLUI“

(FILMAS, 2019 M.)

(„BETTER CALL SAUL“, SERIALAS, 5 SEZONAS)

Tai maištingas prancūzų aktorės Mati Diop debiutinis filmas. Ji tapo pirmąja moterimi juodaode, kurios filmas varžėsi Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Filmo istorija sukasi apie Senegalo sostinėje Dakare gyvenančią Adą ir jos mylimąjį Souleimaną, kuris dingsta išplaukęs į jūrą, bandydamas su draugais pasiekti Ispaniją, kur ketino ieškoti šviesesnės ateities. Filme nagrinėjamos socialinės, lyčių nelygybės, seksualumo, migracijos, nusikalstamumo problemos ir galiausiai meilės, gyvenimo ir mirties temos. Tai daroma pasitelkiant galingus ir paslaptingus simbolius kaip vandenynas ir vaiduokliai.

Dar vienas serialas, kurio meistriška dramaturgija nė kiek nesvirduliuoja net ir penktame sezone. Šis serialas dažnai lyginamas su „Breaking Bad“, kurio priešistorė jis ir yra. Beje, jis ir vadinamas vienu geriausių priešistorių serialų istorijoje. „Geriau skambink Solui“ pagrindinis herojus – sąmojingas buvęs smulkus sukčius Džimis Makgeilas, kuris nusprendžia sekti savo brolio, įtakingo teisininko pėdomis, ir tampa advokatu. Penkių sezonų metu matome jo transformacijos procesą iš vos galą su galu suduriančio valstybinio advokatėlio į moralinių ribų nepaisantį nusikaltėlių advokatą Solą Gudmaną. Teigiama, kad bus ir šeštas sezonas, deja, paskutinis.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

Lietuvoje prieinamas „Go3“.

„OKJA“ (FILMAS, 2017 M.)

„Parazito“ režisieriaus Bong Joon-ho ankstesnis filmas, nominuotas Kanų „Auksinei palmės šakelei“. Dar kartą įsitikinsite, kad šis režisierius yra kino meistras ir tikrai jaučia, kas yra kino magija. Ši istorija tikrai magiška – ji pasakoja apie Pietų Korėjos miškuose gyvenančią mergaitę Miją ir jos gyvūnėlį – gebančią protauti ir jausti milžiniško dydžio kiaulytę ir begemotuką primenančią Okją. Okja yra genetiškai modifikuota ir galingos tarptautinės korporacijos sukurta superkiaulė, prieš dešimtmetį išdalyta ūkininkams visame pasaulyje. Vieną dieną Okja pagrobiama šios korporacijos. Mija leidžiasi į kelionę ir rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų geriausią savo

16 // © 37O „Okja“

„Naujasis popiežius“

„Atlantics“

„Geriau skambink Solui“

LITERATŪRA

>> KARANTINO GIDAS

KĄ SKAITYTI CHAOSO APSIAUSTYJE? Rašė Giedrė Steikūnaitė

Rodos, ir lietus kaupiasi, ir dangus griūva, ir pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo vos prieš trejetą pilnačių. Dabartinio chaoso apsiaustyje lengva pasimesti ir save įtikinti, kad ir mes, ir mūsų patirtys, ir šis istorinis laikas yra unikalūs. Tačiau gera literatūra turi galios priminti, kad toli gražu nesame tokie vieninteliai. Kartu tai reiškia, kad nesame vieni. Ką skaityti visuotinio karantino metu? Lietuvių kalba išleistų siūlomų knygų sąrašas sudarytas remiantis draugų rekomendacijomis ir yra atviras papildymams.

(SIAUBO) DOKUMENTIKA Įvairaus plauko krizės ir moraliniai, ekonominiai bei kitokie nuosmukiai literatūros kūrėjams suteikia daug peno – ir nelabai kas kvaršina galvą, kiek tuose kūriniuose faktų, o kiek pramano. Svarbiausia – ar gerai parašyta, ar įdomu, naudinga. Tokios literatūros tikslas būna užfiksuoti nemalonius įvykius ateities kartoms, kad šios nebekartotų anų klaidų (deja, dažnai šis kilnus tikslas nueina tiesiai šuniui ant uodegos kartu su kiekviena vėl kartojama klaida, bet tai jau ne literatūros kaltė); pamokyti, kaip elgtis krizės metu ir kaip ne; paliudyti žmogaus galimybių amplitudę, beribę gyvenimo vaizduotę. Priminti, kad gali būti – ir būna – visaip.

1947 m. išleistas Alžyro rašytojo Albert‘o Camus „Maras“ (pranc. „La Peste“) užduoda egzistencinius klausimus, kurie sušmėžuoja ir mūsų, uždarytų (ar užsidariusių) pandeminėje izoliacijoje, galvose. Ar mano moralinis kompasas toks tvirtas, kokį manausi jį esant? Kaip elgsiuosi, esant ribinei situacijai, kai regėsis, kad viskas aplink griūva? Kiek išties manyje savanaudiškumo? Ko verta viena gyvybė tūkstančių mirčių akivaizdoje? Kokia yra gyvenimo prasmė? Ir kt. „Maras“ yra pandeminės literatūros klasika, kurios pasauliniai pardavimai pastarosiomis savaitėmis gerina rekordus.

Tačiau maras „Mare“ gali būti suprantamas ne tik tiesiogiai – kaip žiurkių pernešama mirtina liga, – bet ir kaip politinė nieko neįtariančius gyventojus užklupusi nelaimė. A.Camus atveju maras yra ir 1940 m. nacių pradėtos Prancūzijos okupacijos (bei nacizmo plėtros apskritai) alegorija, ir sistemos įtakos mūsų gyvenimams metafora, kai nuasmenintos taisyklės mus, žmones, paverčia paprasčiausia dehumanizuota statistika. Arba, kaip perspėja romano veikėjas Tarrou, tikrasis maras – tai žmonijos gebėjimas racionalizuoti vienas kito žudymą pasiteisinant aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa ideologinėmis priežastimis ir ši maro bacila niekad nedingsta, tik kuriam laikui pasislepia laukdama kito savo apsireiškimo.

18 //

Gera žinia ta, kad epidemija „Mare“ vieną dieną staiga pasibaigia, karantinas nutraukiamas, miesto vartai atveriami, o šeimos, draugai ir mylimieji vėl gali vieni kitus apkabinti. O kuri maro prasmė šiandien tinka mums?

© 37O

Epidemiją prieš maždaug 300 metų aprašė ir „Robinzono Kruzo“ autorius Danielis Defoe. XVIII a. pradžioje išleistas jo kūrinys „A Journal of the Plague Year“ („Maro metų dienoraštis“, į lietuvių kalbą neišverstas), siužetui pasiskolinęs 1665 m. Londoną siaubusį buboninį marą, tyrinėja griūvančio-

je visuomenėje įsiviešpataujantį bandos mentalitetą ir baisius jo padarinius.

Apie tai, kaip staiga gali sugriūti tau pažįstamas pasaulis ir kaip greitai tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, gali tapti kasdiene realybe, romane „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (vok. „Die Welt von Gestern: Erinnerungen eines Europäers“) liudija du pasaulinius karus išgyvenęs austras Stefanas Zweigas. Ir nors autorius aprašo konkrečią geografinę vietovę konkrečiu istoriniu periodu, jo iliuzijų žlugimo kronika yra universali: ar, pasauliui pasibaigus, vienintelė mūsų kaltė bus ta, jog patikliai tikėjome, kad protas laiku užkirs kelią beprotybei?

Kas iš tiesų mūsų pasaulyje yra sveikieji, o kas bepročiai, svarsto rusų klasiko Antono Čechovo sukurtas veikėjas 1892 m. pasirodžiusiame apsakyme „Palata Nr. 6“. O štai apsakymų rinkinyje „Žmogus futliare“ prozininko personažai, anot XIX a. Rusijos literatūrą tyrinėjančios docentės Dagnės Beržaitės, „gyvena, tarsi braidžiotų po savo nuobodulį“, „apsėsti… gyvenimo rutinos“. Dar blogiau: jie „ne tik nesistengia nieko pakeisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės“. Tragedija kaip komedija, ir atvirkščiai. Bet ar jie – tai ne tie patys prieškarantininiai mes, klaidžiojantys po asmenines įvairaus masto dramas, visus reikalus tvarkantys prekybcentriuose, skęstantys paviršiuje, kovas už geresnį pasaulį iškeitę į netflixus, draugus – į programėles ir TV kaip foną vakaro nuoboduliui įgarsinti?

Tad galbūt dabar pats laikas, kaip 2004 m. išleistu romanu „Praregėjimas“ (port. „Ensaio sobre a Lucidez“) kviečia Portugalijos rašytojas José Saramago, atsipeikėti. Kūrinyje daug politikos ir ji čia, kaip ir mūsiškiame pasaulyje, yra tikra purvynė. Tačiau iš tiesų tai yra gilus filosofinis romanas apie valstybę ir jos galių ribas, puikiai tinkantis dabartinei mūsų – įkaitų savo pačių namuose savo pačių valia – situacijai. Praregėjimas žmogui yra sąmonės pasikeitimas, kai pagaliau suvokiamas tikrasis viešpataujančios ideologijos ir neva nemirtingos sistemos pobūdis. Tik ką daryti praregėjus? „Praregėjimas“ yra ankstesnio J.Saramago romano „Aklumas“ (port. „Ensaio sobre a cegueira“) tęsinys.

Pastarojo siužetas mums – tarsi iš cen-

bės rūšių išnykimą be jokios aaaaaa aaa aaaaaa galimybės sugrįžti. Šis kūrinys primena, koks trapus yra gyvenimas – ypač dabar, kai nutilus mašinoms ir nutūpus lėktuvams mieste geriau girdėti paukščiai.

zūruoto vakaro žinių reportažo: jis rutuliojasi aplink nepaaiškinamą masinę apakimo epidemiją ir jos padarinius, visišką socialinę dezintegraciją. Pasklidus žiniai apie plintančią keistą ligą ir visuomenėje kilus masinei panikai, apakusieji karantinuojami psichiatrijos ligoninėje, kur maisto trūkumas greit sugriauna naivias iliuzijas apie taiką, ramybę ir žmogiškumą. Ligoninę saugoti paskirti kareiviai nusitaiko į maisto davinio laukiančią minią. O už ligoninės ribų vyksta absoliuti suirutė. Neveikia niekas – nei mokyklos, nei kitos institucijos. Tai naujasis pasaulis, kurio pamatai yra smurtas, ligos ir neviltis. O aklumas, žinoma, nebūtinai turi būti suprantamas kaip fizinis aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa. Autorius rašo: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ Nes, įspėja J.Saramago, metaforinį aklumą gali sukelti baimė. Ir tik ją nugalėjus, kaip žinome, ateina laikas „Praregėjimui“.

Jei knygas renkamės ne pagal turinį, o pavadinimą, socialinės izoliacijos metu neapsieisime be literatūros grando iš Kolumbijos Gabrielio Garcíos Márquezo 1967 m. pasirodžiusio šedevro „Šimtas metų vienatvės“ (isp. „Cien años de soledad“). O jeigu karantinuodamiesi dar kaip tik esame įsimylėję, simboliškai teks griebtis to paties rašytojo 1985 m. išleisto romano „Meilė choleros metu“ (isp. „El amor en los tiempos de cólera“), kuriame cholera, beje, apgaulingai gali reikšti ir ligą, ir aistrą.

GRANDAI RAŠO GRANDUS Bet juk ne visi ir ne visada norime analizuoti (savo) politinę situaciją ar jaudintis dėl ateities. Kartais labai gera tiesiog kyštelėti nosį į kitų gyvenimus – juokingus, graudžius ar tiesiog visai kitokius nei mūsiškiai. Ypač tuos, kurie trunka ne vieną, o kelis šimtus puslapių. Vis tiek dabar draugai privengia viešai burtis, užleisdami laiką gerai, storai knygai.

O praregėjus gali tekti pripažinti, kad viskas yra blogiau, nei manei. JAV žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“ (angl. „The Sixth Extinction: An Unnatural History“), už kurią autorė buvo apdovanota Pulitzerio premija, pasakoja apie tai, kaip godus ir kvailas mūsų rūšies elgesys lėmė ir tebelemia tūkstančių kitų gyvy-

Čia puikiai pasitarnauja klasika. Pavyzdžiui, iki šiol ignoravusiems Fiodoro Dostojevskio kūrinius dabar puiki proga atsilyginti pasidarytą skaitymo žalą. Juolab kad kiekvienas jo kūrinys yra pats sau šedevras: „Nusikaltimas ir bausmė“ (apie 600 p.), „Demonai“ (virš 600 p.), „Idiotas“ (virš 700 p.), „Broliai Karamazovai“ (apie 850 p.). Prie rusų literatūros dar būtina paminėti Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“, kuria, priklausomai nuo leidimo, galima džiaugtis mažiausiai 700 puslapių, ir amžiną „Karą ir taiką“ – 1 200 puslapių.

Jei norime linksmiau, prašom: kartu su Miguelio de Cervanteso „Don Kichotu“ (isp. ‚El ingenioso hidalgo Don Quijote de la Mancha“) su vėjo malūnais lietuviškai kovosime maždaug 500 puslapių. Norime moderniau – kartu su vienu žymiausių šiuolaikinių Čilės rašytojų Roberto Bolaño jo epiniame kūrinyje „2666“ aiškinsimės aaaaaa aaa aaaaaaa aaaa aa žiaurias žmogžudystes Santa Teresos miestelyje; lietuviškai užtruksime 880 puslapių ir dar nežinia, ką išsiaiškinsime.

O kai žmogus jau visai nesugalvoji, ko griebtis sklandant nepatvirtintiems gandams apie apokalipsę, akivaizdi knygakandidatė yra gigantiškos apimties prancūzų rašytojo Marcelio Prousto kūrinys „Prarasto laiko beieškant“ (pranc. „À la recherche du temps perdu“), kurį sudaro septynios dalys arba keli tūkstančiai puslapių. Jau vien tam, kad laiko neieškotume ir neprarastume, o tiesiog, kol dar gyvi esame, gyventume.

PABĖGIMAS Arba galime tiesiog atsiriboti nuo visų karantinų, masinės panikos bei psichozės ir užsiimti prasminga, imuninę sistemą stiprinančia literatūrine veikla. Pavyzdžiui, maloniai nustebti skaitant vokiečio Peterio Wohllebeno mokslo populiarinimo veikalą „Paslaptingas medžių gyvenimas: ką jie jaučia, kaip bendrauja – neregimo pasaulio atradimai“.

Sunkumų metu itin svarbu išlaikyti (kažkam – įgyti) vidinę ramybę ir mentalinę bei emocinę pusiausvyrą. Tokiais atvejais ieškant savęs dažnai atsigręžiama ne tik į gamtą, bet ir į Rytus. O ten pasirinkimas nemažas. Pradėti galima pagal rekomendacijas nuo Roberto Wrighto „Kodėl budizmas yra pagrįstas: neuromokslai, šiuolaikinė psichologija ir meditacija“.

Sergii Mostovyi / 123rf.com nuotr.

LITERATŪRA KITOMIS FORMOMIS Vienas žymių šiuolaikinių Egipto rašytojų Youssefas Rakha savo tinklalapyje „The Sultan’s Seal“ (yrakha.com) anglų ir arabų kalbomis publikuoja „Karantino kronikas“. Kiekviename epizode į specialius klausimus atsako įvairūs rašytojai: kokia mintis ar idėja tave persekioja šiomis dienomis, ko labiausiai viliesi sau, žmonijai?

Literatūros yra ir kitais formatais. Sudano rašytoja Rania Mamoun yra neseniai į anglų kalbą išversto apsakymų rinkinio „Thirteen Months of Sunrise“ („Trylika saulėtekio mėnesių“) autorė. Apsakymuose, kuriuose atsispindi egzistencijos trapumas, yra daug muzikinių užuominų, kurios įgarsinamos specialiame knygai skirtame muzikiniame takelyje (angl. k., interneto paieškos sistemoje įvesti žodžius „literary playlist“ ir knygos pavadinimą).

Kitas garsinės literatūros formatas, be garso knygų, yra literatūrinės tinklalaidės. Lietuviškai reguliariai (nuo šių metų pradžios) turime Audriaus Ožalo ir Jūratės Čerškutės tinklalaidę apie knygas „Perskaitymai“, užsienietiškai pasirinkimas žymiai platesnis – nuo knygas aptarinėjančių ir rašytojus kal-

binančių „Book Fight“ ir „Literary Disco“ iki literatūros tinklalapio „Lit Hub“ tinklalaidės „fiction / non / fiction“, kurioje pasauliniai įvykiai analizuojami per literatūrinę prizmę.

Literatūra vyksta ir tviteryje. Paskyroje „Nights Bot“ (@the_small_hours), kurią kuruoja anglų-prancūzų–arabų kalbų vertėja Yasmine Seale, skelbiamos trumputės ištraukos iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Kiekviena jų, be gramatinių ženklų, yra tarsi atsitiktinis haiku: „gyvenome kartu be jokių minčių apie vyrus ar santuoką“, „mergaitė tapo vilku“, „kiti išbandymai kituose pragaruose“... Ši tradicija dar anksčiau pradėta tviterio paskyroje @MobyDickAtSea, kur atsitiktine tvarka publikuojamos eilutės iš JAV rašytojo Hermano Melville’io 1851 m. publikuoto romano „Mobis Dikas, arba Banginis“ (angl. „Moby Dick or The Whale“).

Kiti literatūros mėgėjai (tokie kaip „Lit Hub“ bendradarbė Jessie Gaynor) linksminasi perrašydami pirmąsias ir paskutines žymių kūrinių eilutes pagal dabartinę socialinio atsiskyrimo tvarką.

Taip skaitome, pavyzdžiui: „Ponia Dolovėj pasakė, kad gėles nupirks ji pati. Tada prisiminė, kad gėlių parduotuvė uždaryta. Ir vakarėlis atšauktas. Pagaliau atsirado laiko pailsėti ir apgalvoti savo santuokinius pasirinkimus.“ (Virginia Woolf, „Ponia Dolovėj“ / „Mrs. Dolloway“) „Tą dieną buvo visos galimybės išeiti pasivaikščioti, tik reikėjo laikytis šešių pėdų atstumo tarp mūsų ir kitų bevaikštančių.“ (Charlotte Brontë, „Džeinė Eir“ / „Jane Eyre“) „Keistoka. Niekad nebežiūrėk į instagramą. Jei pažiūrėsi, pradėsi visų ilgėtis.“ (Jerome‘as Davidas Salingeris, „Rugiuose prie bedugnės“ / „Catcher in the Rye“) EPILOGAS Ir vis dėlto šis sąrašas negali funkcionuoti be vieno pranašiškiausių XX a. veikalų. „Teleekranas išmušė keturioliktą. Po dešimties minučių jis turi išeiti. Keturioliktą trisdešimt jam reikia būti darbe.

Keista, bet toji išmušta valanda tartum suteikė jam naujo ryžto. Juk jis yra vienišas vaiduoklis, sakantis tiesą, kurios niekas niekada neišgirs. Bet kol jis ją sako, pasaulis išlieka nemiręs. Žmonijos palikimą išsaugai ne priversdamas išklausyti save, o tuo, kad išlieki sveiko proto.

Jis sugrįžo prie stalo, padažė plunksną ir parašė: Ateičiai arba praeičiai, tam laikui, kuriame mintis laisva, žmonės skiriasi vienas nuo kito ir gyvena ne vieniši – tam laikui, kur yra teisybė ir tai, kas buvo, negali dingti.

Sveikinu jus iš vienodų žmonių amžiaus, iš vienatvės amžiaus, Didžiojo Brolio amžiaus, dvejamintės amžiaus!“ (19 psl.)

DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE KARAS – TAI TAIKA LAISVĖ – TAI VERGIJA NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA George‘as Orwellas, „1984-ieji“

>> KARANTINO GIDAS

Viename socialiniame tinkle kažkada buvo grupė pavadinimu „I Don’t Believe in a Life Outside of Theatre“. Visiems, kurie supranta, kaip tokia grupė galėjo atsirasti, karantinas turėjo tapti (ir tikiu, kad didžiąja dalimi vis dėlto tapo) smūgiu ar bent jau sudėtingu išbandymu, mat teko apleisti teatrų scenas ir sales bei susipažinti su gana klaustrofobiška namų realybe. Gal todėl faktą, kad internete karantino nėra, net greičiau nei verslininkai suprato Lietuvos teatrai, trupės, šokėjai, aktoriai, režisieriai ir kiti kūrėjai. Jie greitai įsiliejo į namuose įkalintos planetos gyventojus iš įvairiausių ekranų užliejusios virtualybėn persikėlusios kultūros bangą.

N

epamokslausiu apie tai, kad kaip tik kultūra ir menas mums padės civilizuotai išgyventi šį netikėtą, gluminantį ir nerimą keliantį periodą bei atsigauti po jo, nes manau, kad tai ir taip bent jau daugeliui yra savaime suprantama. Jei tik turite laiko ir galimybių pasimėgauti atsivėrusiais virtualiaisiais muziejais, koncertų, spektaklių, kino transliacijomis ir įrašų archyvais, bibliotekų ir archyvų fondais, primygtinai rekomenduoju tai padaryti.

VIRTUALUSIS REPERTUARAS Virtualiuosius repertuarus netruko susidaryti Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Klaipėdos dramos teatras, OKT / Vilniaus miesto teatras, klaipėdiečių Šeiko šokio teatras, Kauno šokio teatras „Aura“, taip suteikdami progą ne tik savo miestų, bet visos šalies žiūrovams pamatyti jų spektaklius. Nacionalinis Kauno dramos teatras pradėjo nuo archyvų savo interneto svetainėje, o dabar apsiginklavęs šūkiu „Streamink“ teatrą, kol jaunas“ jau siūlo įvairią spektaklių ir pokalbių su aktoriais programą.

Spektaklių transliacijų atsisakęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovams siūlo paklausyti savo aktorių įskaitytų Williamo Shakespeare’o sonetų, tačiau nemažai šio teatro, kaip ir daugelio kitų, spektaklių įrašų galima rasti LRT mediatekoje.

Tai tik nedidelė dalis to, ką šiuo metu stebėti gyvai ar nuspaudus trumpalaikes nuorodas siūlo Lietuvos scenos kūrėjai. Plačiai atsivėrė ir įvairiausių užsienio dramos ir šokio teatrų, operų, filharmonijų naujų ir jau archyvinių kūrinių įrašų klodai. Užtenka tik paieškos laukelyje įvesti mėgstamo, kadaise girdėto ar legendinio teatro pavadinimą ar kūrėjo pavardę ir būtinai rasite tai, kas iki šiol buvo nepasiekiama.

20 // © 37O

TEATRŲ ARCHYVAI Šiuo metu rodomų spektaklių peržiūros ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse daugiausia trumpalaikės. Teatrai ir kūrėjai koncentruojasi į tiesiogines transliacijas, taip bent minimaliai atkurdami teatrui būdingo buvimo čia ir dabar, drauge su žiūrovų ir kūrėjų bendruomene jausmą (ar bent jau malonią jo iliuziją). Šis virtualusis repertuaras itin dinamiškas,

nuolat kintantis ir, turint omenyje virtualybės neaprėpiamumą kiekybės, kokybės ir geografijos prasme, begalinis.

Kadangi daugelis šiuo metu vykstančių premjerų ar repertuarinių spektaklių transliacijų, kaip jau minėta, – laikinos, norisi pristatyti archyvus, kurie išliks aktualūs net ir po karantino. Šiuo metu atvirai prieinamus jau neberodomų (bet ir ne tik) spektaklių įrašus galima rasti LRT mediatekoje, kurioje pateikiami keli šimtai įvairių laikotarpių ir žanrų Lietuvos teatrų dramos, muzikinio, lėlių teatro bei šokio spektaklių įrašai. Čia galime rasti visko: nuo sovietinės propagandos kūrinių iki naujausių pastatymų.

Menų spaustuvės interneto svetainės mediatekoje šiuo metu galima rasti devynis Eimunto Nekrošiaus spektaklių įrašus. OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklių įrašų reikėtų ieškoti toje pačioje LRT mediatekoje arba šio teatro paskyroje vimeo.com. Kaip jau minėta, virtualųjį archyvą savo puslapyje turi ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, o Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo, pavadinto „Aurarchyvu“, reikėtų ieškoti feisbuke. Daugelio kitų teatrų ir trupių spektaklių įrašai egzistuoja skirtingose platformose, tačiau mažai jų susisteminta. Tad čia pateikiamos kelios įvairių laikotarpių ir teatro kalbos pavyzdžiai iš Lietuvos, ir ne tik, kuriuos reikėtų būti mačius kiekvienam negalinčiam gyventi be teatro ir kurių pamatyti gyvai nebeįmanoma (arba tikimybė itin maža).

Teatro ir kino muziejaus nuotr.

SPEKTAKLIAI ONLINE TEATRO ARCHYVŲ MUST SEE

TEATRAS

Žiūrėjo ir rašė Goda Dapšytė

„KVADRATAS“ (1980) | EIMUNTAS NEKROŠIUS Valentinos Jelisejevos dokumentinės apysakos „O buvo taip...“ motyvais Valstybinis jaunimo teatras Tai legendinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis, ne tik įėjęs į Lietuvos teatro istoriją, bet, panašu, net ją pakeitęs.

Spektaklis sukurtas pagal mažai kam žinomą eilinę sovietinę apysaką scenoje tapo pasakojimu apie laikmetį, laiką ir žmones juose. Vienišos mokytojos ir kalinio pažinties ir meilės istorija scenoje virsta pasakojimu apie (ne)laisvę ir tikėjimą. Čia labai jautriai ir paprastai atskleidžiama, kaip nuolatinių apribojimų įkalintas žmogus gali nebesugebėti įkvėpti be komandos. Šiuo struktūros prasme gana minimalistiniu spektakliu, pasak teatro istorikų, Lietuvos scenoje buvo oficialiai įteisintas autorinis teatras, įrodyta, kad galima skaityti ne tik pjesę, bet ir teatrą. Tarsi iš nieko sukurtas „Kvadratas“, laikmečio, kai žodis buvo netekęs savo prasmės ir svarbos,

neverbalinėmis scenomis, tarp eilučių liekančiomis prasmėmis ir temomis išlaisvino ne tik aktorius, bet ir žiūrovų vaizduotę. Į visiškai kitą laiką, teatro estetiką, žmonių santykius ir apskritai kitą, po 1990 m. gimusiems beveik nepažinią realybę nukeliančio spektaklio įrašą vertą pasižiūrėti jau vien dėl legendinio meilės prisipažinimo cukraus gabaliukais. Šiame spektaklyje vaidmenis sukūrė aktoriai Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Remigijus Vilkaitis, Gerardas Žalėnas.

Spektaklio įrašas – lrt.lt mediatekoje, lengvai jį rasite pasinaudoję šiuo kodu:

ANTONO ČECHOVO „VYŠNIŲ SODAS“ (1990) | RIMAS TUMINAS

OKT / Vilniaus miesto teatras Tai vienas iš etapinių O.Koršunovo teatro spektaklių, aiškiai kalbantis apie savo laikmetį ir žmones jame. Po debiutinės oberiutų pastatymų serijos, kurioje kūrėsi esminiai OKT teatro principai, sekusi Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“ tapo kartos manifestu, mėginimu suvokti save kaip lūžio kartą ir suprasti savo misiją. Todėl spektaklyje buvo mėginama griauti įsigalėjusias konvencijas, itin kritiškai, gal net kiek chuliganiškai peržiūrėti iki tol dominavusius idealus. Tam pasitelkti trys kultūros istorijoje itin svarbūs motyvai – Abraomo ir Izaoko istorija, Oidipo mitas ir Hamleto tragedijos archetipai. Būtent per juos pasakojama apie politinių perversmų ir radikalių visuomeninių pokyčių epicentre atsidūrusį Andriaus Žebrausko kuriamą Jaunuolį-Sūnų-Mokinį-Izaoką, kuriam iš nosies „teka geltonas... žalias... raudonas snarglys“. Pačioje XX a. pa-

baigoje sukurtas spektaklis, tuomet itin papiktinęs daugumą vyresnės teatro publikos ir sukėlęs nemenką skandalą (tais laikais skandalai vis dar buvo retenybė), šiandienos kartai gali būti aktualus mėginimu atverti esamojo laiko herojaus, praradusio tikėjimą tėvų idealais ir ieškančio naujo tikėjimo, realybę. Pasak O.Koršunovo, būtent nuo šio spektaklio OKT teatras pradėjo apeliuoti į kasdienybės skausmus ir realijas.

Spektaklyje vaidmenis sukūrė: Dalia Michelevičiūtė, Andrius Žebrauskas, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys, Algirdas Dainavičius, Vaidotas Martinaitis, Saulius Mykolaitis, Vytautas Šapranauskas, Mindaugas Juščius.

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro nuotr.

Spektaklio įrašas – vimeo.com/8447035, lengvai jį rasite pasinaudoję šiuo kodu:

„IZABELĖS KAMBARYS“ (2004) | JANAS LAUWERSAS „Needcompany“ (Belgija) Įrašas anglų kalba Tai vienas garsiausių belgų teatro ir kino menininko, režisieriaus, choreografo, dramaturgo J.Lauwerso ir jo vadovaujamos „Needcompany“ spektaklis.

Jis kalba apie XX a. Jame devynetas aktorių atskleidžia vienos monumentaliausių šiuolaikinių Europos teatro aktorių Viviane De Muynck kuriamos Izabelės kambario paslaptis. Pasenusią ir aklą Izabelę čia supa ir jos istoriją padeda atskleisti visi tie, kurie buvo jos gyvenime, bet jau mirė. Žmonijos istorijos šimtmetis papasakojamas per vienos moters biografiją, aplink kurią nėra nė vieno laimingo likimo, žmonės tolydžio netenka vieni kitų, o visą jų būtį lydi ir gaubia melas. „Izabelės kambaryje“ (tai būdinga J.Lauwerso kūrybai) jungiami dramatiški ir atsainūs monologai, šokis, gyva muzika ir dainos.

Spektaklio premjera įvyko 2004 m.

Avinjono festivalyje ir nuo to laiko jis apkeliavo kone visus kontinentus, o dabar, visuotinio karantino proga, trupė jo įrašu pasidalijo su gerbėjais visame pasaulyje. Iš vizualiųjų menų į teatrą atėjęs J.Lauwersas teigia, tad tai jam leido teatrą keisti iš vidaus ir suteikė laisvės apie teatrą mąstyti naujai. Gal todėl tokie jo spektakliai kaip „Izabelės kambarys“ ar „Omarų krautuvė“ išlieka ne tik aktualūs, bet ir estetiškai pagavūs.

Spektaklyje vaidmenis kuria Viviane De Muynck, Anneke Bonnema, Benoît Gobas, Hansas Petteris Dahlas, Maartenas Seghersas, Julienas Faure, Sarah Lutz, Sung-Im Her, Misha Downey.

Spektaklio įrašas – vimeo.com/40971338, lengvai jį rasite pasinaudoję šiuo kodu:

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

SIGITAS PARULSKIS „P. S. BYLA O. K.“ (1997) | OSKARAS KORŠUNOVAS

Pagal paskutinę A.Čechovo pjesę (parašytą 1903 m.) istorinių perversmų laikotarpiu R.Tumino sukurtas spektaklis „Vyšnių sodas“ bene geriausiai įkūnija šio režisieriaus ir jo trupės, netrukus virtusios Vilniaus mažuoju teatru, kūrybą, jos atmosferą ir vertybes. Tai legendinis šio teatro spektaklis, atskira šio teatro ir jame bei juo gyvenančių žmonių istorijos dalis. Prietemoje skendinti scena pilna vėliau per daugelį šio režisieriaus spektaklių keliausiančių lagaminų, joje tvyro pokyčio ir netikrumo dėl ateities nejaukumas. XIX a. dvaras, jo likimas ir dvarininkai įstrigę savame laike, pusiaukelėje: jų balto žydinčio sodo nebėra, net ir prisiminimai apie jį blėsta, o sugrįžtama į jį tik tam, kad būtų galima atsisveikinti.

Spektaklio legendą sukūrė ir kelis dešimtmečius ją kurstė ne tik vienas įsimintiniausių aktorės Eglės Gabrėnaitės vaidmenų, bet ir šiame spektaklyje veikiantis ir unikaliai darniai kvėpuojantis aktorių ansamblis. Jaukus, žmogiškas, čechoviškas pasaulis jautriai, tačiau neprimestinai atliepia tuomečio pasaulio pokyčius ir suteikia galimybę

mėgautis išskirtiniais talentingų aktorių vaidmenimis, anuomečio teatro kalba.

Vaidmenis šiame spektaklyje sukūrė Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Šapranauskas, Rimantas Bagdzevičius, Sigitas Račkys, Larisa Kalpokaitė, Audris Mečislovas Chadaravičius, Arvydas Dapšys, Inga Burneikaitė, Jūratė Brogaitė, Mindaugas Capas, Eglė Čekuolytė, Almantas Šinkūnas.

Spektaklio įrašas – lrt.lt mediatekoje, lengvai jį rasite pasinaudoję šiuo kodu:

„(A)POLLONIA“ (2009) | KRZYSZTOFAS WARLIKOWSKIS Krzysztofo Warlikowskio, Piotro Gruszczyńskio, Jaceko Poniedziałeko adaptacija „Nowy Teatr“ (Lenkija) Įrašas lenkų kalba su titrais anglų kalba Tai išskirtinis vieno geriausiai tarptautiniu mastu žinomų režisierių K.Warlikowskio spektaklis, sukurtas jo „Nowy Teatr“ bendradarbiaujant su pagrindiniais tarptautiniais Europos teatro festivaliais ir scenomis. Pagal Aishilo, Euripido, Hannos Krall, Jonathano Littello, Johno Maxwello Coetzee, Rabidranatho Tagore’s ir kt. tekstus sukurtame spektaklyje antikinė Trojos karo mitologija gretinama su Antrojo pasaulinio karo ir holokausto dokumentine medžiaga. „(A)pollonia“ iš visų įmanomų pusių ir rakursų nagrinėja savanorišką ir priverstinį pasiaukojimą (savos gyvybės atidavimą dėl kitos) bei atsidavimą tėvynei. Kokia yra gyvybės kaina? Ir kieno gyvybė vertesnė? Egzekutorius čia ne mažiau svarbus už auką, o pasiaukojimas ne visuomet atneša gėrį. Per istorinę ir kultūrinę atmintį spektaklyje skaudžiai demaskuojama šiandiena.

Sudėtingame ir daugiasluoksniame

spektaklyje K.Warlikowskis pateikia klausimų, kadaise galėjusių būti grėsme gyvybei, o šiandien apeliuojančių į kolektyvinę pasąmonę ir kolektyvinę sąžinę. Pasakojimų apie pa(si)aukojimą koliažas kuriamas jungiant, regis, nesujungiamus tekstus ir veiksmus, derinant muziką su klyksmais, tylą su tamsa, vaizdo projekcijas su gyvai atliekamais zongais. Įvairių šalių teatro kritikai sutaria, kad K.Warlikowskio „(A)pollonia“ yra vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio teatro spektaklių.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Magdalena Cielecka, Maciejus Stuhras ir Magdalena Popławska.

Spektaklio įrašas – ninateka.pl, lengvai jį rasite pasinaudoję šiuo kodu: Stefano Okołowicziaus nuotr.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

WITHOUT LETTERS ABUNDANCE SUPREME REMIXES

BALTASIS KIRAS TEKANČIOM UPĖM Self-released

Partyzanai Pop Records

MĖNESIO ALBUMAI Nendrės Žilinskaitės nuotr.

Praėjusiais metais, mano nuomone, mūsų šventoje žemelėje niekas geriau už „Without Letters“ muzikinių LP, EP ir RIP sferoje nepadirbėjo. Jų albumas „Abundance Supreme“ buvo beprotiškai fantastiškai įdomus, neįprastas ir privertęs vėl atsisukti į hard techno stilių. O kaip remiksai? Dėl remiksų viskas irgi labai gerai. Tyčia jau kurį laiką neklausęs originalo, šį perdirbinių rinkinį perklausiau su didžiuliu malonumu. Remiksų kūrėjai išlaikė „Without Letters“ stilių, nesimėtė į šonus, o paprasčiausiai perinterpretavo jau žinomas dainas, net šiek tiek paaukodami savo pačių stilistiką. Ypač išskirčiau Teatre ir Danny Fade‘o remake‘us, kurie tikrai skambėjo kaip nuostabūs šokių aikštelių bangeriai ir kurie tik patvirtina, kad šokių aikštelės slepia labai daug talentų. Nors reikia pripažinti, kad ir žymesni vardai, tokie kaip Vaiperis, Alex Krell ar Shkema niekuo labai nenusileidžia, o tik užveda labai labai gerą, net šiek tiek snobišką diskoteką. O šiaip, kaip sako senolių išmintis, kam taisyti tai, kas nesugadinta. Geriau tai patobulinti ir papimpinti. Nors remiksuotojai neišrado dviračio ar tuo labiau kosminės raketos, jie puikiai papildė, mano nuomone, akivaizdžiai per skurdžią „Without Letters“ diskografiją labai svarbiu darbu. Taip, tai yra griežtas darbas, taip, kartais nuo garsaus grojimo gali skaudėti galvą, taip, tai nėra muzikėlė lėkti prie marių kaituoti ir kokteiliuką gurkšnoti. Tai yra daug geriau, ir labai tikiuosi, kad tuo keliu ir suks Lietuvos šokių muzika. Čia aš noriu matyti jos ateitį, o paskui – ir veidą. O jei jums nepatiks, tuomet, na...

Kas su jumis negerai?

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 83

100

BLACK WATER PAST PRESENT FUTURE

Grupei „Baltasis Kiras“ būti abejingam sunkiai gali pavykti: arba tau labai patinka, arba tu tiesiog pakęsti to gerumo ir saldumo negali. Prie pirmųjų savęs nepriskirčiau, nes tas sirupinis 8-ojo dešimtmečio lipšnumas stačiai kelia ausų alergiją. O apie dainas „Lūpytės“ ar „Saulė šviečia“ net pradėti nenoriu... Vis dėlto tekančiom upėm teka ne vien tik ausų siera. Iš esmės reikia pripažinti, kad grupė, atrodytų, viską daro gerai: melodijos įdomios, įvairios, ta pati 8-ojo dešimtmečio įtaka jau ne taip lenda per gerklę, lyg būtų sėkmingai perimta australų „Tame Impala“ patirtis. Akivaizdu, kad grupė paaugo ir jos sėkmė nebuvo tik vieno hito nesuopratis, o tikslinga veikla.

Tai puikiai atspindi antroji dainos „Lyja“ dalis. Nepretenzingas, bet svajingas sintezatorius sėkmingai hipnotizuoja taip, kad pats pradedi plaukti su grupe. Tačiau tuomet prisimeni, kad yra dainos „Lyja“ pirma dalis, ir tai – didžiausia problema. Aš suprantu, kad dabar populiaru rimuoti paprastai, bet „Baltasis kiras“ „paprastai“ nuleidžia į naują lygį. Ar rūsį. Nežinau... Be to, jų bandymai būti dar ir šiek tiek edgy skamba tiesiog liūdnai, pvz., „Mano draugai, jie laukia manęs mirties patale, Lietuvoje.“ Nereikia, čia ne koroniškas makabras, nes daina daug senesnė – čia tiesiog tingus bandymas pabūti aštresniems.

Todėl ir visas albumas – lyg pakabintas ant sūpuoklių: arba norisi ausis kimštis, arba klausytis, klausytis ir klausytis. Žinant, kad grupė yra tikrai populiari, neabejoju, kad ir „Tekančiom upėm“ bus didžiulė sėkmė ir patiks ypač tiems, kurie nori bent sekundę pabūti „prie meno“. Negali pykti, bet gali paprašyti. Prašau, daugiau jokių šaukštų po pietų. Pietūs atšalo, šaukštai išplauti, avelės paskerstos, tekam toliau.

55/100 („Spotify“, „Deezer“) 55

Parallel

SAULIUS PETREIKIS SEKMA RYTA Saulės Muzika

Į lietuvišką folką žiūriu atsargiai: dažnai tai būna vis tas pats per tą patį jau 30 metų, dar ir dirbtinai dvasinga, o galiausiai iš už kampo išlenda koks dainuojantis aktorius ar, dar blogiau, aktoriaujantis dainininkas.

Todėl ir į Sauliaus Petreikio projektus nenėriau žemyn galva – gal ir man, kaip vienam tūlam tautiečiui, netikėtai teks susidurti su ledu. Nesusidūriau, nes 20 „Sekma Ryta“ minučių yra viena šilčiausių muzikinių patirčių šiemet.

Kuklus, neįmantrus, švelnus darbas, kuris turi savo nišą ir į niekieno teritoriją nesiveržia. Būdamas visų egzistuojančių ir neegzistuojančių instrumentų meistru, S.Petreikis pirmiausia nusprendžia nerodyti savęs, o tai jau puiku, nes matome ne personalinį benefisą, o skirtingų elementų dermę. Antra, su juo kompanijoje yra Vytautė Pupšytė, kurios balsas visuomet lyg balzamas tepa ausis. Trečia, tai – išties skoninga ir subtili instrumentuotė bei tikrai neatsibodusios liaudies dainos. Iš viso to gauname saugų, malonų rinkinį dainų, kurias bus malonu klausytis prie židinio, jaukių švenčių metu ar tiesiog norint atsijungti nuo pasaulio.

Muzikinė revoliucija? Ji S.Petreikio nedomina, ne tam jis kuria ir ne tiems jo kūryba yra skirta. „Sekma Ryta“ yra paprastas, ausims, širdžiai ir sielai mielas albumas, kuris išties negalėtų nuskriausti net musės. Todėl galbūt ilgam jo neužteks ir nepaliks jis didelės žymės Lietuvos muzikos istorijoje, bet sunkiais laikais, kai visiems truputį baisu, šiek tiek nostalgiškos pasakos reikia. Ir jeigu jums nelengva, paklausius „Sekma ryta“ pasidarys ramiau. Man pasidarė. Tuomet aš pažvelgiau pro langą ir viskas sugrįžo į savas vietas. Bent tą akimirką.

22 //

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“) 73

© 37O

0°

kisielius

Nors vienas žinomiausių elektroninės muzikos duetų Lietuvoje „Black Water“ savąją muziką vadina romantišku techno, antrajame albume jie šio žanro ribas praplėtė, pasiūlydami ilgą, tačiau prasmingą kelionę per stilių žemėlapį. Būtent prasmingą, nes blaškymosi šiame albume yra mažiausiai. Savo darbe „Past Present Future“ blekvoteriai dirba kaip reta susikaupę ir neskubėdami: vos ne 3–4 pirmi kūriniai labiau dvelkia ambientu, kuris, beje, labai padeda susikaupti, nei šaltu techno. Aišku, kad ateina eilė ir jam, bet prieš tai kūrėjai pakankamai ilgai tave pamarinuoja kitam etapui. O kitame etape – jokių sprogimų ar maištų, nebent labai netikėtai pasigirstantis drum‘n‘bass‘as, tačiau ir jis neišmuša iš vėžių, o kaip tik puikiai papildo jau ir taip spalvingą (nors tie atspalviai – tamsoki) muzikinę puokštę. Smagu girdėti taip savimi pasitikinčią grupę – nežinau, ar iš patirties, ar dėl to, kad muzika vis dėlto yra tik dueto hobis, tačiau albume lengva pajusti nenorą niekuo sekti ir niekam vadovauti. Kai kam albumas gali pasirodyti šiek tiek ir per saugus, tačiau man perklausų metu vis į galvą šaudavo posakiai „Senas arklys vagos negadina“ arba „kam keisti tai, kas tobulai veikia“ (labai dažnai man šaunanti mintis). Iš esmės, „Past Present Future“ yra toks keistas meinstrymo ir andergraundo mišinys, kuris nei vienam, nei kitam netarnauja, todėl netgi jei nesate technomuzikos gerbėjas, „Black Water“ gali padėti juo tapti. Iš esmės dėl to duetą ir galima sveikinti: sukurti prieinamą, bet kokybišką produktą reikalauja nemažai meistriškumo.

85/100 („Spotify“, „Deezer“) 85

100

100

JOHN SHOWER‘S BAND SHAMPOO Self-released

Tiek muzikoje, tiek ir gyvenime nieko nėra smagiau negu suvaldytas chaosas. O chaosas, į kurį neria jaunas, alternatyvščikų jau žinomas, tačiau plačiosios visuomenės dar nepasiekęs ketvertukas „John Shower´s Band“, gali ne tik dušą sulaužyti, bet ir priversti suremontuoti visą vonios kambarį. Jungdami skirtingus stilius – repą, kuris čia jau artimesnis spoken word stilistikai, džiazą, fanką, ir išties pasileisdami plaukus plačiai ir betarpiškai grupės nariai sukūrė vieną gyvybingiausių metų darbų. Finišui pritrūko šiek tiek parako, tačiau tai galima pateisinti jaunatvišku maksimalizmu. Albumas pradedamas labai stipriai: fantastiškas, tarp tempų šokčiojantis „Tigran“, žaviai banguojantis „Soul“, retrofuturistiškas „11“ puoštų bet kurių avangardistų albumą. O dainoje „Highwayman“ vokalistas Simonas iš pasiutusio repo šuns virsta lietuviškąja Amy Winehouse. Tačiau, kaip minėjau, jėgų finalui vis dėlto pritrūko, nes antroji dalis akivaizdžiai silpnesnė ir mažiau įsirėžianti į atmintį. Deja, aplanko pirmųjų dainų deja vu, nes nejučiomis išgirsti lyg ir pasikartojančius motyvus, lyg ir jau panaudotus ėjimus, lyg ir jau sugrotas natas. Todėl net šauna mintis, kad gal EP išleisti būtų buvę naudingiau.

Vis dėlto „John Shower‘s Band“ yra labai verta išgirsti: tai talentinga kompanija, kuri jau turi savo veidą ir stilių, leidžiantį leistis dar giliau į vidinius ieškojimus ir tas chaoso džiungles, kurias grupės nariai taip ryžtingai šienauja.

Svarbiausia, kad jie patys savęs neapribotų ir nepasiduotų savo sėkmei. Jėga, kai gali išgirsti tiek daug gyvybės.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“) 76

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas