370 Nr. 92

Page 1

2020 liepa #92

PASAULIS MAMOS IR KŪRĖJOS AKIMIS ATVIRAI KALBANT? GALBŪT RAŠYTOJAS PATRIKAS SVENSSONAS: NORIME GAMTOS – PASIGALĄSKIME POJŪČIUS AR LIETUVAI REIKIA ŽANRINIO KINO? NEATVIRUKINIS IEVOS SAUDARGAITĖSDOUAIHI BEIRUTAS Justine Shirin, „Morning conversations“



#92 KUR MELUOTI (NE)DRAUDŽIAMA P risijungi prie feisbuko ar instagramo paskyros ir kaskart susinervini. Tavo draugai ar bičiuliai mėgaujasi skaniausiais patiekalais, užgerdami šampanu, nuolat skraido po visą pasaulį (nekantriausi vos atvėrus sienas puolė keliauti nepaisydami grėsmės užsikrėsti patysžinotkuo, kiti apsiriboja gimtinės ar Latvijos ir Estijos miestų bei miestelių svetingumo išbandymu ir ten nesidrovi demonstruoti savo piniginės turinio), o tu jautiesi nevykėliu, kuris neišgali išgerti prašmatnesnio kokteilio didžiule lauko kavine vasaros vakarais virstančiame Vilniuje, nes taupai mokslams, automobiliui ar buto remontui. O gal tiesiog nenori ištaškyti pinigų antraeiliams dalykams, nes rūpiniesi savo ateitimi. Pažįstamas jausmas, ar ne?

„Paaiškėjo, kad feisbukas tėra saldi iliuzija, kurioje plaukiojau vienuolika metų, tai yra beveik trečdalį savo gyvenimo. Aš netgi sužinojau (tai yra atsiminiau), kad mudu buvome draugai, pone Dieve šventas, su daktaru Aurelijumi Veryga. Tik pamanykite. Tik peržvelkite patys savo draugų sąrašą. Ne, nežvelkite, nepatariu. Trinkite geriau tuojau pat. Bet jeigu abejojate, tai sveiki atvykę į tikrovės dykumą: pabūsiu jūsų vedlys po niekį ir srautą, kurio patys nematote“, – savo straipsnyje „Pabėgimas iš Cukerbergistano“ (jį lengvai rasite mūsų svetainėje 370.diena.lt) rašė jis. Praėjus beveik metams prie šios temos grįžusi kita mūsų bendraautorė Tautė Bernotaitė pastebi, kad situacija keičiasi ir vis daugiau žmonių šioje magiškoje virtualiųjų tinklų realybėje darosi atviresni. „Socialinėje medijoje, kurios ištakos – pirmūnų lenta, pradėjo daugėti įrašų apie depresiją, emocinius sunkumus, valgymo sutrikimus, instagrame demaskuojami tobulų kadrų triukai. Kalbėjimą apie nepatogias gyvenimo puses vadinsime atvirumu. Nors galėtume veltis į diskusiją, kas yra atvirumas, kuo jis skiriasi nuo tiesos sakymo“, – savo straipsnio įžangoje rašo ji ir paskui cituoja žmones, kurie turi ką pasakyti šia tema, nes ir patys cukraus ant savo įrašų socialinėje medijoje nebarsto – grupės „The Roop“ lyderį Vaidotą Valiukevičių, fotografę, poezijos knygos „How to Swim Through Pain“ autorę Neringą Rekašiūtę, komiką, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėją Olegą Šu-

TAUTĖ BERNOTAITĖ RAŠYTI SMALSIAM SKAITYTOJUI – IR PAVOJINGIAUSIAS ŽARSTEKLIS, IR SALDŽIAUSIAS ZEFYRAS JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

Kaip iš tiesų gyvena tas tavo bičiulis, apie kurį manei, kad jam itin sekasi, tikėdamas feisbuke ar instagrame demonstruojamais idiliškais vaizdais, tu nežinai ir galbūt niekada nesužinosi. Visai gali būti, kad jis turi kokią nors priklausomybę (nuo alkoholio, lošimo ar sekso), jam rauna stogą nuo vienatvės, o po dirbtine šypsena nuotraukose jis slepia savo įsisenėjusią depresiją. Apie didžiausią socialinių tinklų trūkumą – saldų melą, į kurį sąmoningai ar nesąmoningai įsivyniojame tarsi į pūkinę antklodę šaltomis naktimis, „37O“ puslapiuose kalbėjome ne kartą. Tačiau bene daugiausia savo laiko šiai problemai nagrinėti skyrė vienas mūsų bendraautorių, rašytojas Marijus Gailius, prieš metus atlikęs platų pusiau sociologinį, pusiau satyrinį tyrimą ir peržiūrėjęs beveik visus savo feisbuko draugus – žmones, su kuriais jis, kaip manė, buvo draugas.

NUMERIO BENDRADARBIAI:

AUKSĖ PODOLSKYTĖ HOROSKOPAIS NETIKI, MELDŽIASI TEKSTŲ DIEVUI JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

„Camera Shooting Modes“ / flaticon.com iliustracija

rajevą, interneto rašytoją Mykolą Pleską, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorę Urtę Karalaitę ir praktiškai atvirumą taikančias specialistes – patiriamojo ugdymo, ugdomojo vadovavimo specialistę, lektorę Ievą Sližienę bei radikalaus atvirumo praktikę, somatinės psichoterapijos ir traumos terapijos specialistę Jūratę Glo. Taip pat šiame numeryje rasite interviu su švedų rašytoju Patriku Svenssonu, kurio knygą „Apie ungurius ir žmones“, regis, jau perskaitė arba dar ruošiasi tai padaryti knygoms neabejinga visuomenės dalis. Tęsiant knygų temą – jeigu ruošiatės atostogauti Neringoje, tai skubame pranešti, kad Nidoje duris atvėrė Vasaros knygynas, kurį skaitytojams pristato mūsų bendraautorė, rašytoja Jurga Tumasonytė. Taip jau sutapo, kad pakalbinome dvi buvusias architektes. Mūsų liepos numerį savo iliustracija aprengusi Justina Norkutė-Širin nesigaili architektūrą išmainiusi į piešimą, o Ieva Saudargaitė-Douaihi – į fotografiją. Mūsų sinefilė Jorė Janavičiūtė domėjosi, ar Lietuvoje egzistuoja žanrinis kinas, muzikos apžvalgininkas Jonas Braškys klausėsi lietuviškos muzikos scenos naujienų, o Marijus Gailius skaitė naujausias knygas, kad turėtų jums ką parekomenduoti kaip atostogų skaitinius. Geros likusios vasaros su mažiau feisbuko ar instagramo ir daugiau gamtos! Jūsų „37O“

Viršelyje – Justine Shirin (justineshirin.com) darbas „Morning conversations“

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #92, LIEPA, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi


RAŠYTOJAS PATRIKAS SVENSSONAS: NORIME GAMTOS – PASIGALĄSKIME POJŪČIUS

4 // © 37O

Daugelis negalėjo patikėti, kad ims skaityti toookią knygą, bet perskaitė ir liko sužavėti. Šią pagrindine Švedijoje literatūrine Augusto premija įvertintą mokslo populiarinimo eseistiką lietuvių skaitytojams iškart po karantino pristatė leidykla „Baltos lankos“. Apie ką knyga? Net ne visai padoru minėti: „Apie ungurius ir žmones“. Kodėl apie ungurius, turbūt suklusote. Tai gerai, apie juos ir nekalbėkime. Pakalbėkime su Malmėje gyvenančiu knygos autoriumi Patriku Svenssonu apie žmones. Ir pamatysime, kiek nedaug mes skiriamės nuo gličių ir paslaptingų, gyvates primenančių žuvų. Su rašytoju susisiekiau per zūmą įsitaisęs ant Merkio upės kranto, nes tokia aplinka kaip jokia kita tiko kalbant apie knygą, kurioje gausiai vaizduojama upė, vaikystės upė, atminties upė. Prieš pokalbį palijo, brandaus trapiojo gluosnio vainikas suveikė it skėtis.

Emilio Malmborgo nuotr.

Rašė Marijus Gailius


– Žinoma, miestiečiai su gamta nebeturi glaudaus sąlyčio. Gera pradžia miestiečiui – pradėti skaityti, o vėliau pravartu ir galąsti pojūčius. Kartą perskaitęs R.Carson knygą išėjau į lauką ir pirmiausia išgirdau giedančius paukščius: nors jie visuomet ten čiulba, kartais atšipus pojūčiams tiesiog apkursti. – Ar pojūčiai gamtoje susiję su subjektyvia laiko tėkme? Laiko sampratai nemažai skiriama vietos ir tavo knygoje. Norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas siūlo perkaitusio pasaulio sampratą – kaip ji veikia individualų laiką? – Laikas dabartinę visuomenę yra apsėdęs. Ir mano paties diena įrėminta laiko, visą laiką mano laikas yra itin dabartiškas. Tai todėl taip traukia vandenynas – jo gelmėje nėra nei dienos, nei nakties, vien nuolatinė tamsa ir vienoda temperatūra. Ten laikas nebetiksi ir mane traukia ši belaikiškumo idėja. Nenuostabu, kad gelmėje galima aptikti ilgaamžių, tarytum nesenstančių gyvūnų: Islandijos geldutė gali išgyventi daugiau kaip 500 metų, arktinis ryklys – 400. – Pasibaigus karantinui mano asmeninio laiko pojūtis vėl pasikeitė. Laiko subjektyvumą išgyvena ir, pavyzdžiui, sergantys depresija. Ar pats turi asmeninių laiko patirčių? – Turiu. Žinai nemigos pojūtį? Nemigos poveikis baisus tuo, kad laikas atrodo išvis sustojęs. Kita vertus, rašydamas knygą aš taip įsitraukiu į temą ir istoriją, kad visiškai pamirštu laiką – šešios valandos prabėga nė nepastebint. Manau, ne vienam rašytojui taip nutinka. Tai malonus patyrimas.

– Tikriausiai daugiau nei pusė knygos skaitytojų platformoje „Goodreads“ išreiškė nuostabą, kad turbūt niekada nebūtų skaitę knygos apie ungurius, bet štai perskaitė ir liko pakerėti! Todėl kol kas truputį palikime ungurius už skliaustų ir pakalbėkime apie vandenį: pats esi upės, ežero ar jūros tipo? – Esu gėlojo vandens tipo. Vis dėlto visuomet žavėjausi vandenynu. Mane traukia vandenyno tyrimai ir vandenynais keliavę pasaulio atradėjai, apie kuriuos nuolat skaitau. – O jeigu reikėtų rinktis tarp upės ir ežero? – Pasirinkčiau upę. Mano atsiminimai su tėvu žvejojant prie siauros upės įrašyti giliai atmintyje. – Vienas garsus lietuvių autorius Ričardas Gavelis rašo apie Vilniaus upę Nerį kaip pagrindinę istorinės atminties talpyk­lą. Ar tai neparadoksalu? Kaip atsiminti gali ta, kuri prateka? Esti ir kitų posakių, patarlių apie upes, kaip, pavyzdžiui: antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Tavo knygoje gausu įvairių simbolinių gijų, o kokį simbolinį arba metaforinį požymį priskirtum upei? – Man upė atspindi ryšį su visos gyvybės ištakomis. Evoliuciškai gyvybė kilo iš vandenynų, o upė gyvybę tarytum sujungia. Tai todėl ungurių kelionę vertinu simboliškai – jie atplaukia iš vandenyno gilumos į upes kur nors Švedijoje ar Lietuvoje, o paskui tiesiog turi sugrįžti atgalios, prie savo ištakų. – Vaikystėje skaitydami ar žiūrėdami pasakas mes susikuriame glaudų simbolinį santykį su gyvūnais. Mums drambliai, žirafos, krokodilai, karvės, šunys ar katės tokie pat svarbūs kaip žmonės. Kaip manai, kodėl vėliau šis santykis su antropogeniniais pasakų personažais prapuola? – Esu apie tai rimtai mąstęs. Mano paties rašymą ir ryšį su gamta be galo įkvėpė amerikiečių biologės Rachel Carson knygos. Savo knygelėje „Nuostabos pojūtis“ ji teigia, kad vaiką, susitikusį su gyvūnu arba augalu, užpildo nuostaba, tačiau užaugę mes šitą pojūtį prarandame. Anot autorės, ir suaugę turėtume išlaikyti nuostabą gamtoje ir jos nebijoti, nes ji kartu yra ne tik mokslinio pažinimo atspirtis, bet ir empatijos, kurios mums dabar labai reikia, pagrindas. Ekologinių grėsmių akivaizdoje kaip niekada mums reikia žinių apie gamtą, gamtai reikia mūsų jausmų . – Kažin ar ryšys su gamta dažniausiai neatkuriamas vartojimo pagrindais? Štai gaila gyvūnų – nevalgau mėsos, bet domėtis jais daugiau nebūtina.

UNGURIŲ KELIONĘ VERTINU SIMBOLIŠKAI – JIE ATPLAUKIA IŠ VANDENYNO GILUMOS Į UPES KUR NORS ŠVEDIJOJE AR LIETUVOJE, O PASKUI TIESIOG TURI SUGRĮŽTI ATGALIOS, PRIE SAVO IŠTAKŲ.

– „Apie ungurius ir žmones“ minima Elizabeth Kolbert dokumentinė knyga „Šeštasis išnykimas“. Mano akimis, jūsų atspirtis panaši, tik metodas kitas: kai E.Kolbert atlieka didelį tyrimą fiziškai, savo kojomis ir akimis, pats imiesi atminties tyrimo. – Sąmoningai nesirinkau žurnalistinio kelio. Skyrius apie mokslą ir tyrimus parašiau perskaitęs viską, ką tik galėjau rasti, apie ungurius, o dalis apie savo vaikystę plėtojau iš atminties. Pirmąją rašymo dieną, norėdamas įsijausti į ungurių žvejojimo kartu su savo tėvu patirtį, ėmiausi vaizduoti upės aplinką. Nors toje vietoje nesilankiau daugybę metų, įsivaizdavau ją labai detaliai: vienas pirmųjų atmintyje atsikūrusių dalykų buvo didelis senas medis – gluosnis. Parašęs fragmentą, toliau skaičiau apie ungurius ir staiga netikėtai sugrįžau prie gluosnio: mokslininkai ungurio lervų formą lygino būtent su gluosnio lapo pavidalu. – Tokio lapo? (Rodau per kompiuterio kamerą.) Dabar sėdžiu po gluosniu. – Oho! Fantastika. Dar vienas sutapimas, kuriuos rašytojai taip mėgsta. Vis dėlto atradęs šitą gluosnio sąsają ėmiau abejoti savo atmintimi, todėl siekdamas tiesos nuvažiavau prie vaikystės upės patikrinti, ar tikrai tenai auga gluosnis. Iš pradžių maniau: negi tai svarbu istorijai? Tada sau pripažinau: svarbu. Nuvykęs, tiesą sakant, nervinausi. Ir aš radau tą medį iš atminties. Pakėliau lapelį. Tai buvo gluosnis. – Vadinasi, vis dėlto atlikai nedidelį žurnalistinį tyrimą. Kiek toli tas gluosnis nuo Malmės?

– Daugmaž valanda kelio. Rinkdamas informaciją dar aplankiau Švedijos ungurių pakrantę, kurią aprašau ir knygoje. – Iš žvejojimo su tėvu pirmiausia prisimeni tylą, galiu pats tai patvirtinti šiapus Baltijos: žvejodami mes irgi beveik nekalbėdavome. Psichologijos tyrinėtojas Guy Corneau yra iškėlęs prielaidą, kad tėčiai vadovaujasi taisykle tylėti būdami su savo sūnumis dėl „konkurencijos kupinos vyriškų ego sąveikos“. Ką apie tai manai? – Aš prisimenu mudu prie anos upės vien tik tylinčius, ne kitaip. Kažin ar konkuravome, nes darėme tai kartu, išvien. Manau, upės aplinka leido pajusti pačią akimirką, todėl kalbėjimas buvo nebūtinas. Tiesa, mama paprieštaravo sakydama, kad tėtis buvo socialus žmogus, mėgo paplepėti ir pajuokauti. Žinoma, jis buvo savo kartos vyras, kuris, užuot išreiškęs jausmus, verčiau patylėdavo. – Tarp kitko, knygoje užčiuopi ir Švedijos visuomenės virsmą. Kaip vyrus keičia lygių galimybių politika? – Ji prasidėjo sulig mano tėvų karta, kai tėčiai ėmė likti namie ir prižiūrėti vaikus. Manau, tėvui patiko užsiimti su manimi ir mano seserimis. Tik aš nemanau, kad tokia politika kaip nors pakeitė vyrus – tai pakeitė ryšius tarp tėčių ir jų vaikų. – Malmėje gyvenantis garsusis rašytojas Karlas Ove Knausgardas pirmajame romano „Mano kova“ tome aprašo savo, kaip pasakotojo, santykius su tėvu, o antrajame – su vaikais, ir kaip kartais dėl to kenčia. Gal esate pažįstami? – Ne. Bet pro savo langą truputėlį matau namą, kuriame jis gyveno. Be abejo, savo kūryboje jis paliečia kai kurių vyrų išgyvenamą šizofreninę situaciją , kai iš jų, viena vertus, vis dar reikalaujama būti stipriems ir išlaikyti šeimą, kita vertus, raginama rūpintis namais ir vaikais. Tad, nors prasidėjęs su mano tėvų karta, lygių galimybių procesas tebevyksta. Kitaip negu K.O.Knausgardas, kurio knygomis mėgaujuosi, aš nesu linkęs taip knistis savo asmeninėje patirtyje – niekada nebūčiau rašęs apie save ir savo tėvą, jeigu nebūčiau atradęs bendresnio simbolinio modelio – ungurių mokslo ir istorijos. – Tiesą sakant, Patrikai, vienas sakinys knygoje „Apie ungurius ir žmones“ mane truputį prajuokino: „Tai, žinoma, yra mūsų viltis, kai tikime. Dievu ar unguriu.“ Iš pradžių suabejojęs, ar adekvatu Dievą palyginti su unguriu, paskui pagalvojau, kad tokia analogija sekuliarioje visuomenėje neturėtų stebinti. Pagal Dievo planą, žmogus yra visos gyvosios gamtos viršūnėje. Kaip sekuliarizmas padeda permąstyti žmogaus vietą Dievo plane? – Atsakant į klausimą, ungurių pavyzdys ir tinka. Kai kurie žvejai Švedijoje ir dabar pasakys, kad liovusis žvejoti ir valgyti ungurius, jie neteks vertės ir nebebus verti jokio dėmesio. Juk žmogaus santykis su gamta dažnai matuojami vien vertės žmogui kriterijumi. Esu įsitikinęs, kad visiems reikėtų suprasti ir pamatyti: žmonija yra lygiavertė visos ekosistemos dalis. Taip galime keisti senus įpročius. – Šita mintis siejasi su minėtosios E.Kolbert išplėtota antropoceno idėja. Žinoma, biologiškai esame vyraujanti rūšis, vis dėlto, ar galime savo padėtį reflektuoti filosofiškai? Ar galime bent kažkiek išsižadėti savo puikybės kitų rūšių atžvilgiu? – Abejoju. Per toli esame nuėję. Savo rūšies pakeisti negalime, todėl vienintelis mums kelias – prisiimti atsakomybę už kitas rūšis. Unguriai nyksta. Ir kieno gi kito, jei ne žmogaus, atsakomybė pabandyti juos išgelbėti. – Savo knygoje atradai daugybę simbolinių analogijų tarp ungurio elgsenos ir žmogiškosios egzistencijos. Vis dėlto vienas milžiniškas skirtumas, man regis, liko nepaminėtas. Niekas nėra matęs natūralioje aplinkoje besiporuojančio ungurio, bet štai žmogaus kopuliaciją galima stebėti bet kur internete atsidarius pornografinę svetainę. – Cha cha. Todėl unguriai tokie žavūs: jie palieka bent mažytę paslaptį. – Su savo vaikais ungurių nebežvejoji? Ar Malmė patogi gamtos potyriams? – Su savo sūnumis, dešimties ir trylikos, mes, tiesą sakant, žvejojame dažnai, nors ne ungurius. Atpažįstu ir tėvą savo ryšyje su sūnumis: žvejojame tyliai. Ryšys su tėte ar mama mezgasi užsiimant bendra veikla. Vieniems tai bus grybavimas, sportavimas, mums – žvejyba. Malmė įsikūrusi prie jūros, per miestą teka kanalas, kuriame labai švarus vanduo – daugiau ir nereikia.


PASAULIS MAMOS

„Area 51“

Rašė Daiva Juonytė

Justinos Norkutės-Širin archyvo nuotr.

11 metų mezgusi santykius su architektūra, vieną dieną Justina Norkutė-Širin nusprendė, kad nori daryti tai, apie ką visada svajojo, – piešti. Nuo tada su Justine Shirin vardu siejasi architektūriškos, subtilios ir estetiškos iliustracijos, apie kurias ir kitus svarbius gyvenimo dalykus ir susėdome pasikalbėti.

6 // © 37O

– Sakoma, kad dažniausiai paprašytas papasakoti apie save, žmogus pradeda vardyti savo pareigas, profesijas ar laimėjimus – tam tikras etiketes ar pavadinimus, su kuriais save konstruoja ir įprasmina visuomenėje. Kaip jūs atsakote į šį klausimą? – Nelengvas klausimas. Nors iki galo savęs dar taip neidentifikuoju ir visada, kai esu klausiama apie profesiją, sutrinku, tačiau esu iliustratorė. Prieš tai ilgą laiką bandžiau būti architekte ir architektūros atsisakiau tik 2016 m., pradėjusi rimtai piešti.

– Esate baigusi interjero dizaino, architektūros studijas VDA. Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas su iliustracija ir kodėl nutolote nuo studijų? – Aš ne tik baigiau architektūros studijas – ir dirbau architekte nuo 2005 m., kai dar studijavau, iki 2016 m. Nutolau turbūt todėl, kad, kaip dabar prisimenu, visada, net darbo metu, pagalvodavau, kaip smagu būtų piešti. Jeigu tik turėdavau pertraukėlę, išnaudodavau ją eskizams. Svajodavau, kad grįžusi po darbo, tikrai vizualizuosiu savo tądien sugalvotą idėją. Tačiau grįžusi namo, o architektūroje tos darbo valandos dar išsitempia, vos vilkdavau kojas. Asmeninei kūrybai daugiau laisvo laiko atsirado tada, kai laukiausi. Dažnai per motinystės atostogas moterys aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa atranda save iš naujo. 2016 m. sukūriau pirmą tokio stiliaus, kaip piešiu dabar, kūrinį ir ta kryptimi pradėjau piešti. Nuo architektūros nutolau dar ir todėl (ir čia nėra vienareikšmio atsaky-

mo), kad ji manęs nebedžiugino, o kadangi per motinystės atostogas turėjau galimybę truputį nuo visko atsitraukti ir įvertinti iš šalies, nenorėjau sugrįžti. Aš nespjaunu į tą pusę ir nesakau, kad niekada to nedarysiu, bet dabar nenorėčiau. Turbūt supratau, kad architektūrai neturiu labai didelio talento ir nebūsiu aaaaa aa aaaaaa pasaulinio masto specialistė. Studijuodami visi idealizuojame, žiūrime į pačius geriausius pasaulio architektus, o gyvenime susiduri su realybe, kur braižai plytas, rodai, kaip jos dėliojasi, ir visa tai kažkaip nuleidžia ant žemės (juokiasi). – Preciziškumas, estetika, tikslumas, neryškios spalvos – viskas taip architektūriška ir subtilu. Tai – jūsų pasaulėjautos įvaizdinimas? – Manau, kad taip. Iš tikrųjų vis tiek išlenda mano architektūrinis pagrindas, įdirbis, studijos ir daro įtaką mano kūriniams ir piešimui. Nuo savęs toli nepabėgau (šypsosi). – Koks jūsų santykis su pasauliu? – Aš nesu labai meniška siela. Man atrodo, kad esu pakankamai realistiška, ir tas mano pasaulio matymas, mano nuomone, yra gana standartinis. Esu mama, žmona, negaliu savęs identifikuoti tik kaip kūrėja. Net negaliu pasakyti, kad kūryba mano gyvenime užima labai didelę dalį: vis tiek pirmiausia yra šeima, o paskui – meninė saviraiška. Taigi tas pasaulio matymas yra dvilypis – per mamos ir menininkės prizmę. Aš netgi instagrame turiu dvi paskyras. Vienas yra kūrėjos, kitas – mamos, kurioje vien tik vaikų nuotraukos (šypsosi). – Ar tiesa, kad kūrybiškoms sieloms reikia tylos? O gal jums, atvirkščiai, reikia šurmulio ir triukšmo? – Man reikalinga tyla, susikaupimas. Tiksliau, reikėtų: ar aš tai turiu, jau kitas klausimas (juokiasi). Ypač karantino metu. Daugeliui menininkų, kurie neturi vaikų, gyvenimas


IR KŪRĖJOS AKIMIS šiuo laikotarpiu visai nepakito: ritmas, koks buvo, toks ir liko. Aš turiu du vaikus, kuriems vyko nuotolinis mokymas, ir nors atrodo, kad nieko daryti nereikia, aaaaaa aaaaaaa neišeina prabėgomis 5 min. papiešti ir vėl nubėgti aiškinti uždavinių. Dabar bandau dirbti triukšmingoje aplinkoje, bet būtų geriau, jei galėčiau girdėti savo mintis (juokiasi). Man patinka tyla ir ramybė, bet tenka dirbti visaip. – Apžiūrėjusi jūsų darbus negaliu nepastebėti, kad juose dažnai vaizduojama kokia nors transporto priemonė – automobilis, traktorius, kelio ženklai. Tai susiję su tam tikru pomėgiu ar apskritai mėgstate judėjimą? Kas jums yra judėjimas? – Taip, aš juos tikrai labai dažnai vaizduoju. Man labai patinka automobiliai. Piešinyje kaip kompozicinis elementas jis yra gana stambi spalvinė dėmė ir kartu tokia detalė, kuri sukuria nuotaiką, būna skirtingo dizaino, gali atspindėti laikotarpį, šalį. Per automobilį galima labai daug pasakyti. O iš judėjimo pusės – mūsų šeima labai mėgsta keliauti. Jeigu tik galime, keliaujame, ir nors tas judėjimas nėra ekstremalus, automobilis mums labai reikalingas. Viename piešinyje esu netgi nupiešusi mūsų mažą mašinytę, su kuria prieš porą metų su šeima važiavome į Barseloną. Šiuo laikotarpiu irgi judame – vykstame į atokius miškus, kuriuose nesutinkame žmonių ir galime kvėpuoti grynu oru.

AŠ NESU LABAI MENIŠKA SIELA. MAN ATRODO, KAD ESU PAKANKAMAI REALISTIŠKA, IR TAS MANO PASAULIO MATYMAS, MANO NUOMONE, YRA GANA STANDARTINIS.

– Kaip skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka veikia jus ir jūsų kūrybą? – Aplinka tikrai daro įtaką. Tačiau esu labai lėta kūrėja ir tikrai ilgai darau savo iliustracijas, todėl kartais prieš pradėdama pagalvoju, ar spėsiu kūrinį užbaigti iki tol, kol jis dar aktualus ir atspindi tam tikrą aplinkos problemą ar situaciją. Dabar irgi svarstau, ar karantino tema dar pradėti piešti, ar jau nebe (šypsosi). Mano vyras irgi yra kūrėjas ir mes dirbdami greta aaa aaaa labai daug kalbamės apie aplinkosaugos, ekologijos problemas, jos mums labai svarbios. Aš nežinau, kiek matyti iš mano darbų, bet visi jie gimsta iš mano išgyvenimų ir minčių.

vis gali būti? Ar gyvenimas mene ir šalia meno skiriasi? – Mano gyvenime viskas suplakta į viena. Nelaikau savęs labai rimta menininke, tačiau apie kūrybą galvoju visą laiką, tad kažkokios atskirties ar ribų nematau. Mūsų šeimoje to nėra: vaikai irgi mato, kad abu tėvai visą laiką piešia ir patys tai daro, neša savo piešinius, deda ant stalo, kur darbo pabaigoje stūkso visa krūva. Manau, kad net per šį pavyzdį matyti, jog kūryba mūsų gyvenime labai arti. – Šiandien tiek daug kalbama apie kūrybiškumą. Kartais atrodo, kad jis nejučia tampa viena tų savybių, kurias būtina įrašyti į savo CV šalia komunikabilumo ir smalsumo. Kas jums yra kūrybiškumas ir ką manote apie jo sureikšminimą gyvenime? – Patį kūrybiškumą aš vertinu teigiamai. Kitas dalykas, kai jis yra įrašomas į CV ir susidaro įspūdis, kad visi aplink yra labai kūrybiški. Aš, pavyzdžiui, nelaikau savęs itin kūrybiška ar talentinga: man atrodo, jog tam, kad kažką sukurčiau, turiu pasėdėti ir pasistengti. Kiti galbūt geriau save vertina. Gal kartais žmonės truputį be pagrindo labai gerai apie save galvoja ir gal tai sveikintinas dalykas – turbūt paprasčiau gyventi, kai savęs dėl visko neplaki ir vertini teigiamai (šypsosi).

– Kas jums mene svarbiausia? Kaip tai atsispindi jūsų kasdienybėje ir laisvalaikio pomėgiuose? – Nesu labai didelė intelektualaus, gilaus meno mėgėja ir nors gal norėčiau, bet negaliu pasigirti, kad mes dažnai einame į parodas ar muziejus. Tačiau man mene labiausiai patinka matyti gyvenimą, kitų žmonių būtį, bendras tendencijas arba užčiuopti smagią, šmaikščią žinutę. Labiau mėgstu šiuolaikinį meną, bet ne tą gilųjį, kurio aš net nelabai suprantu ir gal net nelabai noriu suprasti, nes jeigu žiūrint į kūrinį reikia labai sukti galvą ir nuo to ji įsiskausta, tai ne man. Man norisi truputėlį lengvesnių dalykų (šypsosi).

– Kokią svarbiausią ar stipriausią pamoką esate gavusi gyvenime? O gal – patarimą? – Kartais galvoju ir dėkoju Dievui, kad nedavė man gyvenimiškų, stiprių pamokų. Džiaugiuosi, kad vaikai yra sveiki ir visa kita yra gerai. Priešingu atveju tai tikrai būtų didžiulė ir sunki pamoka. Esu laiminga, kad jų nebuvo ir, tikiuosi, nebus. O šiaip manau, jog visos mano patirtys, iki šiol buvusios gyvenime, kažkokiu būdu daro įtaką ir kažkokių pamokėlių, kad ir nelabai didelių, būta. Aš visada save laikiau atsakingu, darbščiu žmogumi, tačiau iš šalies kartais tarp eilučių ateidavo patarimas arba mano pačios suvokimas, kad reikia stengtis labiau. Tai ir bandau sau nuolat priminti.

– Ar galima sakyti, kad tarp meno ir gyvenimo yra tam tikra riba? Ar ji iš-

„Flamingo“

„Watermellon“

– Kaip manote, ar mene gali būti vengtinų temų? Tokių, apie kurias nevalia, nejauku kalbėti? – Aš jokiais būdais nesmerkiu kūrėjų, kuriančių tokiomis temomis, bet žinau, kad ne man skirta kalbėti apie feminizmą per menstruacijas, plaukuotas kojas ir panašius dalykus. Man atrodo, kad kraujavimas kiekvieną mėnesį nėra joks moters nuopelnas. O mene man norisi estetikos: tiek vizualinės, tiek minties prasme. Suprantu, kad tomis temomis kuriantys menininkai žiūri iš kitos pusės ir galbūt jiems to reikia. Tačiau man – ne. Kartais su vyru pasikalbame, kad gal reikėtų kažką labiau šokiruojančio padaryti, gal tai patrauktų žmones, tačiau suprantu, kad negaliu perlipti per save aaa aaa aaaa a aaa. – Kaip suprantate, kad kūrinys yra baigtas? – Pabaigti kūrinį man nesunku. Aš kartais kaip tik save skatinu: nors atro-

do, kad darbas jau galėtų būti baigtas, dar pridedu keletą dalykų. Iš prigimties esu minimalistė ir man labai artima zen filosofija, kai kūrinys paliekamas neišbaigtas ir atsiranda vietos interpretacijai. Kurdama visada turiu labai aiškią mintį ar siužetą, žinau, kas ką reiškia. Būna, kad žmogus, gavęs dovanų ar pirkdamas mano printą, sako, kad mato taip ir taip. Tada aš galvoju: iš tikrųjų kūrinyje kalbama visai ne apie tai, bet labai smagu, kad žmogus džiaugiasi ir mato kitą mintį – juk iš tikrųjų gali būti ir taip. Man patinka neišbaigtumas aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa. Mano kūryboje beveik nėra veidų arba jie nelabai matosi. Kiek prisimenu, nuo vaikystės piešdama veidus labai dažnai jų vietoje palikdavau ovalą, kad kiekvienas galėtų įsivaizduoti, kas ten yra, ir pats pabaigtų kūrinį savo galvoje. – Kokios svarbiausios savybės, sąlygos menininkui kurti? – Svarbiausia yra labai norėti. Ir bent jau man reikėtų trupučio tylos ir ramybės (juokiasi). – Ypač šiuo metu. – Taip (juokiasi). Nors jei labai nori, tai gali prisitaikyti ir prie tokių sąlygų bei kurti bet kada. – Kokios kūrėjo, žmogaus savybės jus žavi? – Man labai patinka kūrėjai, kurie moka greitai dirbti. Aš pati to nesugebu, tad labai žaviuosi, kai menininkai kuria ir greitai, ir kokybiškai. Man tai yra siekiamybė.

– Iš kur ant popieriaus lapo nutupia idėjos? – Kai gaunu užsakymą, neturiu kitos išeities, kaip tik sėsti ir galvoti. Tada internete žiūriu tam tikras vietas, bandau prisiminti filmus, nes dažniausiai man kažkokios mintys ateina iš gyvenimo arba iš filmų. Gavus užsakymą turiu dirbtinai sukurti tokią atmosferą ir į ją įeiti. Turėdama laiko sau ir savo projektams, dirbtinai niekada neforsuoju, tad dažniausiai idėjos ateina tiesiog iš aplinkos. Pavyzdžiui, važiuojame automobiliu ir pamatome labai gražių spalvų, išpieštą ir nematytą senovinį autobusą. Arba mintis aplanko kelionės metu, atostogaujant pamačius kokį nors objektą ar iškabą. Tiesą sakant, man artimiausi ir labiausiai patinkantys kūriniai gimė iš kažkokių asmeninių išgyvenimų ar prisiminimų. Labai žavi filmai – nors niekada nebuvau Amerikoje, bet tą šalį aš labai dažnai vaizduoju būtent taip, kokį jos įvaizdį susikūriau iš kino juostų. – Apie ką šiuo metu svajojate? – Dabar visą laiką galvoju apie namelį kur nors miške (juokiasi). Noriu turėti kokią nors savo vietą gamtoje, kur su šeima galėtume ramiai pabūti, pabėgti nuo miesto. O kūrybinė svajonė – gal ne svajonė, bet labiau tikslas – atlikti užsakymą, kurį gavau ir turiu pabaigti, bei turėti galimybę kurti ir iš to išgyventi.


NEATVIRUKINIS IEVOS SAUDARGAITĖS-DOUAIHI BEIRUTAS Ievos Saudargaitės-Douaihi nuotr.

Ievos Saudargaitės-Douaihi autoportretas

>> SVETUR

architektūrą. Nuo tada pradėjo lankytis Beirute: „Universitetas įsikūręs ant kalvelės, taigi miesto gyvybės ir šurmulio ten nebuvo. Universitetas, tavo kambarėlis, ir viskas. Todėl Beirutą atrasti pradėjau, kai persikrausčiau į Biblosą.“ Fotografija Ieva susidomėjo per architektūros studijas, kai leisdavosi į miestą tyrinėti projektų lokacijų. Jas reikėdavo nufotografuoti. „Fotografuodama pajutau džiaugsmą“, – dalijasi ji. Taigi dar studijuodama pradėjo fiksuoti miestą, peizažus, lankytinas vietas žurnalams. Pabaigusi mokslus, įsidarbino architektų studijoje, tačiau darbas ir atmosfera nepatiko. Tad po metų menininkė užvėrė biuro duris ir leidosi į naujos darbovietės paieškas. Tuo metu ji fotografuodavo žinomo šalies architekto Bernardo Khoury, kurio biure buvo atlikusi praktiką, pastatus. Nuotraukas skelbdavo savo „Instagram“ paskyroje. Kai vieną dieną ji pasiteiravo, ar studijos architektai matė jos nuotraukas, šie pasiūlė jai atvykti į jų biurą. Pokalbis buvo sėkmingas ir menininkė gavo rimtą užduotį – fotografuoti architekto projektuotus pastatus būsimai jo knygai.

Rašė Auksė Podolskytė

Apie fotografę Ievą Saudargaitę-Douaihi sužinojau tada, kai pamačiau, kad ji savo darbus pristatys neformalių pokalbių apie fotografiją „Portfolio peržiūros“ susitikime. Neturistiniai Beiruto vaizdai patraukė akį. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra viena žinomiausių architektūros fotografių Libane.

I.Saudargaitė-Douaihi – diplomuota architektė, tapusi fotomenininke. Pastatų projektavimo meno ir mokslo įtaką nesunku pastebėti pažvelgus tiek į asmeninius, tiek į komercinius fotoprojektus. „Man visada labai svarbu tiesios linijos. Nemėgstu iškreiptos perspektyvos. Galbūt todėl pasirinkau architektūrą, kur viskas savo vietoje“, – sako ji.

8 // © 37O

Menininkė dalyvavo grupinėse parodose Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje, Beirute, kitur. 2018 m. jos kartu su keletu menininkų sukurtas projektas atstovavo Libanui Venecijos architektūros bienalėje. Pernai pasirodė jos fotografijų albumas „Beirut, Naked City“. Artimiausiu metu jos darbus galima išvysti virtualiojoje parodoje „Lebanon Then and Now: Photography from 2006–2020“, ją liepos mėnesį rengia Vašingtone įsikūręs Artimųjų Rytų institutas (MEI). Šilutė–Abu Dabis–Biblosas–Beirutas 1997 m., būdama devynerių, Ieva kartu su šeima išvyko iš Lietuvos. „Atsimenu momentą, kai palikau Lietuvą –

LIETUVIŠKOJE ŠVIESOJE Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais. I.Saudargaitės-Douaihi Beiruto paveikslas knygoje sudarytas iš 150 fotografijų. „Beirutas labai vizualus, jame visko pilna. Jei neturi laiko stovėti ir žiūrėti, daug ko nepamatysi. Daug statoma ir griaunama, todėl miestas labai greitai keičiasi. Noriu tai užfiksuoti, nes greitai gali nebelikti. Nėra žmonių, pasiryžusių dokumentuoti miestą ir jo pokyčius“, – teigia Ieva.

tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu. Turiu nuotrauką. Praskridome virš namų, tad galėjau atsisveikinti. Mačiau mišką, mūsų namą ir verkiau. Antras vaizdas, kurį pamenu, jau iš Libano, iš senelių kaimo – su pusbroliais ir pusseserėmis leidžiamės į aplinkos tyrinėjimus. Kalnas, labai gražus šlaitas... Atsimenu šviesą, augaliją“, – po prisiminimus naršo pašnekovė, gimusi Šilutėje.

Savo ryšį su Beirutu ji prilygina santykiams su mylimuoju – kartu ir myli, ir neapkenčia. Tai miestas su charakteriu. Ievos kadruose jis užfiksuotas įvairiais rakursais, tačiau šviesa juose tolygi. Kad tai pasiektų, fotografė į tą pačią vietą sugrįždavo keletą kartų. „Man prie širdies lietuviška šviesa, t.y., kai mažiau saulės. Nors tokios šviesos būdama Lietuvoje nelabai mėgstu, Libane man ji patinka.“

Lietuvės ir libaniečio šeimoje augusios Ievos naujais namais tapo Jungtinių Arabų Emyratų sostinė Abu Dabis, ten ji lankė mokyklą. 2007-aisiais persikėlė į tėvo tėvynę Libaną ir Libano Amerikos universitete, Bibloso padalinyje, pradėjo studijuoti

Po atokias miesto dalis vaikštinėjanti šviesiaplaukė su fotoaparatu rankose patraukdavo gyventojų dėmesį: „Dažniausiai žmonės mane palaiko turiste ar paprašo juos nufotografuoti. Kartais įžūliai paklausia, kodėl fotografuoju. Kai paaiškinu, nusirami-

na. Pasitaiko įtariančių, kad galbūt esu Izraelio šnipė.“ KATARO PAKELĖS IR NAMŲ TVARKYTOJOS Šiuo metu tebekuriamoje serijoje „Artifacts of Speed“ vaizduojami po avarijos nuo kelio patraukti automobiliai. Juos fiksuoti fotografė pradėjo 2016 m. lankydamasi Katare, kur gyvena jos mama. Iš jos Ieva ir sužinojo apie šalikelėse keletui dienų ar ilgiau paliekamus automobilius. „Vairavimo kultūra Katare agresyvi. Kadangi šioje kultūroje daug kas draudžiama, manau, kad vairavimas tampa veikla, kurioje vietiniai liaujasi save kontroliavę ir leidžia sau viską – didelį greitį, lenktynes“, – galimas avarijų priežastis spėja ji. Anot fotografės, šia serija ji nesikoncentruoja į sudaužytus ir paliktus automobilius. Lygiai tiek pat autorei svarbi įvykio vieta. Taip, jos manymu, ši serija dokumentuoja skirtingas Kataro vietoves per avarijas: „Nesirenku vaizdo, kurį noriu dokumentuoti, tiesiog fotografuoju ten, kur įvyko avarija.“ Fotografuodama prabangių namų interjerus I.Saudargaitė-Douaihi atkreipė dėmesį į tykiai tokiuose būstuose plušančias namų tvarkytojas, kurios į šiuos kraštus dirbti atvyksta iš Tolimųjų Rytų. 2015 m. padariusi pirmuosius kadrus pagalvojo, kad galbūt iš to galėtų išeiti kažkas įdomaus. Įspūdinguose interjeruose įamžintos dirbančios moterys virto fotografijų serija „Back of House“: „Stengiausi jas pagauti dirbančias, kadrų nerežisavau.“ APIE BENDRUOMENĘ IR JAI RŪPIMAS TEMAS Kadangi apie Ievą sužinojau per Vilniuje vykstančius fotografinius susitikimus, paklausiau, ar panašūs renginiai vyksta Beirute. „Tikriausiai, kaip ir Lietuvoje, menininkų bendruomenė uždara. Jei turi pažinčių, bus labai lengva. Fotografų bendruomenė burtis pradėjo visai neseniai. Metų pradžioje iš draugės gavau kvietimą atvykti į menininkų įsigytą namą kalnuose. Susirinko tik fotografai, susipažinome, prisistatėme. Dabar drauge ieškome bendro projekto. Susitikimai tęsiasi, tačiau esu Lietuvoje ir juose negaliu dalyvauti.“ Kokios temos įdomios vietiniams fotomenininkams? „Mūsų kūryba labiausiai susijusi su tuo, kas šiuo metu vyksta šalyje: kasdienybė, politiniai įvykiai (demonstracijos šalyje tęsiasi nuo praėjusių metų spalio – aut. past.), teritorijos klausimai, žmogaus ryšys su žeme. Kitos populiarios temos – moterys, queer bendruomenė, intymumas, kūnas. Pastarosios ypač aktualios toms šalims, kuriose šios temos yra tabu, t.y. kur visuomenė yra šiek tiek uždaresnė“, – paaiškina menininkė.



>> UŽ KADRO

Rašė Jorė Janavičiūtė

Praeitais metais Kanų kino festivalyje buvo ryški, pavadinkime, postmodernistinio žaidimo tendencija, kai daug arthouse režisierių kūrė žanrinius filmus ar naudojo jų elementus, pavyzdžiui, Jimas Jarmuschas ir jo „Mirusieji nemiršta“, Bong Joon-ho „Auksine palmės šakele“ apdovanotas ir vėliau „Oskarą“ pelnęs „Parazitas“, Corneliu Porumboiu „Švilpautojai“, Bertrand’o Bonello „Zombi vaikas“, netgi tam tikra prasme Mati Diop „Atlantės“ ir kt.

Kadras iš filmo „Šviesus rytojus“

AR LIETUVAI REIKIA ŽAN Daugybėje filmų žanrai pynėsi, maišėsi su autorine kino kalba. Pradėjau galvoti, ar Lietuvoje toks kinas yra. Pirmiausia į galvą atėjo komercinės komedijos. Nežinau, kaip jūs, bet aš, galvodama apie lietuviškus filmus, labai retai kada pagalvoju apie apskritai kokias nors žanrų kategorijas... Grįžtant prie kino konteksto apskritai, man anksčiau atrodė paprasta suskirstyti: tai, kas yra mainstream – žanrinis, tai, kas arthouse – nežanrinis kinas. Bet kaip tada J.Jarmuscho, o Lietuvos kontekste – Igno Jonyno filmai? Galiausiai nuėjau iki tokio lygio, kad, nusprendusi pažiūrėti neseniai išėjusios viena iš JAV indie kino vėliavnešių vadinamos Lynn Shelton filmus, susidūriau su mumblecore žanru, man kilo dar daugiau klausimų ir išvis susisuko galva. „Juk viskas yra žanras!“ – prisiminiau. Greičiausiai reikėjo šia tema rašyti magistro darbą… Na, bet jis jau parašytas, tad pamėginsiu prisiliesti prie šios temos bent jau straipsnio pavidalu.

10 // © 37O

KAS YRA ŽANRINIS KINAS? Festivalių „Scanorama“ ir „Pirmoji banga“ programų sudarytojas, kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis iškart pastebi, kad išsamus atsakymas į šį klausimą, ko gero, pareikalautų visos knygos. „Bendriausia prasme, sakyčiau, kad žanras – tam tikras tropų, formulių, pasakojimų strategijų rinkinys, kuris yra greitai atpažįstamas ir lengvai atkartojamas. Šiuo požiūriu, pavyzdžiui, komedija nėra žanras. Ši kategorija yra per plati ir labiausiai nurodo į atitinkamą – linksminantį – registrą. O romantinė komedija – jau žanras. Jis paklūsta labai aiškioms

taisyklėms, būtinai turi tam tikrus personažus, įprastą struktūrą, įprastus konfliktus ir – kas svarbu – aiškią komercinę kategoriją, su ja siejamą auditorijos segmentą, reklaminių kampanijų strategijas. Detektyvas, vesternas, slešeris, – kuo lengviau priskiriame filmui tokį apibūdinimą, tuo jis yra grynesnis žanro atstovas“, – sako jis.

Anot D.Gluščevskio, šia prasme žanrinis kinas dažniausiai – komercinis ir studijinis produktas. „Žanriniais vadinami filmai, priskiriami arba priskirtini vadinamosios žemosios kultūros kategorijai. Toks istoriškai buvo vesternas, nes pirmieji vesternai buvo laikomi B kategorijos filmais. Mokslinė fantastika, užėmusi gan svarbią vietą ankstyvajame kine, į žemojo žanro kategoriją nusileido maždaug XX a. 4–5 dešimtmečiais, kai vėlgi tapo B kategorijos filmų lauku. Taigi, žanras – labai plati sąvoka, apimanti kino politikos, pasakojimo struktūros, kino istorijos ir kino platinimo strategijų dimensijas“, – teigia festivalių programų sudarytojas. Siaubo ir kitų žanrų filmus, tokius kaip „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“, „Žmogus Vielabraukis“, „Užgesus šviesoms“, sukūręs ir šiuo metu su režisiere ir scenariste Marija Kavtaradze scenarijų savo debiutiniam pilnametražiam filmui – dramai su siaubo motyvais darbiniu pavadinimu „Velnio duobė“ rašantis režisierius Jonas Trukanas mano, kad, bėgant laikui (ir drauge su literatūros įtaka), ganėtinai organiškai susiformavo kiekvieno žanro skiriamieji bruožai. Ne tik temos, personažų archetipai, bet ir vizualinis pateikimas – visi šie bruožai ir suformuoja žanrą.

Kadras iš filmo „Aurora“

Kadras iš filmo „Vandens forma“

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“


Kadras iš filmo „Paskui mane“

Kadras iš filmo „Žmogus Vielabraukis“

RINIO KINO Pasak jo, žanrai yra ne tik kino istorijos, bet ir mūsų kultūrinės raidos dalis.

KODĖL DABAR? Kino prodiuserė ir aktorė Gabija Siurbytė iš kompanijos „Dansu“ taip pat dažnai dirba su žanriniais ar jų elementų turinčiais kūriniais. Pradėjusi nuo trumpametražio nuotykių filmo vaikams „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, kompanija vėliau prodiusavo jau minėtus J.Trukano filmus, o netrukus pristatys naują režisieriaus Ernesto Jankausko filmą darbiniu pavadinimu „Deguonis“ – dramą su fantastiniais elementais. Pasak jos, dabar žanrinis kinas prasiplėtė ir nebesilaiko griežtų taisyklių. „Siaubo drama gali būti nepriklausomas, autorinis kinas, turintis gilią potekstę“, – mano prodiuserė. „Yra skirtumas tarp dialogo, tam tikrų tropų pasiskolinimo (toks yra M.Diop filmas) ir žaidimo, nors ir neschematiško, gan gryno žanrinio kino aikštelėje (toks yra Roberto Eggerso „Švyturys“ arba prieš kelerius metus išėjęs Julios Ducournau filmas „Šviežiena“). Žaidimai su įvairiais tropais visada buvo kino dalimi, – pastebi D.Gluščevskis. – Kinas šiuo požiūriu – labai narciziškas menas, linkęs į autoreferenciją. O štai grynesnių žanrinio kino atstovų pasirodymas didžiuosiuose festivaliuose arba apdovanojimas „Oskarais“ (mano manymu, tai, kad JAV kino akademija prieš kelerius metus apdovanojo „Pradink“ ir „Vandens formą“, yra daug labiau istorinis įvykis nei „Parazito“ pergalė) – štai kur išties įdomi tendencija. Nes, skirtingai nuo šiaip citatų ir žaidimų su žanrinio kino elementais, čia tikrai galima kalbėti apie tendenciją.

Atrankos į didžiųjų festivalių programas, „Oskarai“ tokiose kategorijose kaip geriausias filmas ar geriausias scenarijus rodo, kad esama kažkokios naujos dinamikos ir slinkčių ten, kur išsiskiria aukštoji ir žemoji kultūra kine.“

PAGALIAU PRIEINAME PRIE LIETUVOS Pasak D.Gluščevskio, Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, kur yra komercinio kino laukas, yra ir žanrinis kinas. „Ir kuo toliau, tuo jo atsiranda daugiau. Tiesa, vieni žanrai yra populiaresni už kitus. Tarkime, siaubas ir fantastika pas mus, kiek matau, beveik nereprezentuoti, o jei ir kuriami, tai dažniau trumpametražių filmų forma. Tam yra krūvos priežasčių, bet pagrindinė, manau, – žanrinio, ypač naratyvinio, kino tradicijos nebuvimas. Mes vis dar labai sunkiai rašome aiškius linijinius, įsigalėjusias struktūras turinčius scenarijus su aiškiomis personažų arkomis. Negana to, nesugebame toms schemoms įkvėpti gyvybės. O tai yra neatsiejama žanrinio kino dalis“, – mano jis. Kino kritikė Živilė Pipinytė MO muziejaus projektui „Kultūros istorija“ parašytame tekste „Holivudinio kino atgarsiai lietuvių kine: žanro problema“ teigia, kad „7-ajame dešimtmetyje, formuojantis nacionaliniam lietuvių kinui, takoskyra buvo aiški: žanrinis ir autorinis kinas. „Žanrinis siejosi su Holivudu ir atvira komercija (nebūtinai amerikiečių), autorinis – su moderniomis srovėmis ir apskritai su naujuoju Europos kinu. Tačiau daugumai VGIK (Sąjunginio kinematografijos instituto) absolventų žanras atrodė atgyvena, „tėtušių kinas“, – rašo ji.

„Naujoji karta į žanrą žiūrėjo įtariai, nes turėjo ambicijų kurti menišką, poetinį, autorinį kiną. Platesnei auditorijai toks kinas atrodė pernelyg sudėtingas. Tačiau žanro požymių turėjo ir filmai, kurių režisieriai kūrė autorinį kiną. Jiems žanras buvo tik rėmai, į kuriuos jie bandė įtalpinti ir norus eksperimentuoti su kino kalba, kaip kad Almanto Grikevičiaus psichologinėje dramoje „Sadūto tūto“ (1978), – savo tekste toliau tęsia kino kritikė. – Kita vertus, žanro lyg ir gėdytasi, todėl žanrinis kinas netapo Lietuvoje dominuojantis, nors tai puiki profesinio meistriškumo mokykla. Prisidėjo ir tai, kad sovietų kine pernelyg tikslus žanrų konvencijų laikymasis neatitiko socialistinio realizmo principų. (...) Būta ir bandymų kurti gana tradicišką istorinį kiną. Bet Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas“ ir Raimondo Vabalo „Skrydyje per Atlantą“ gana akivaizdu, kad Lietuvos kino studija neturėjo pakankamai finansų kurti pastatyminius filmus.“ Kaip rašo Ž.Pipinytė, kelios žiūrovų kartos buvo nepatenkintos lietuvių kinu: „Matyt, iš dalies todėl, kad Lietuvos kino studija taip ir nesukūrė nė vieno žiūroviško filmo. Dabar jau atgaline data bandoma tokiu hitu vadinti Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“ (1978), tačiau iš tikrųjų iki šiol nesumuštas tik Raimondo Vabalo „Skrydžio per Atlantą“ žiūroviškumo rekordas (išleidimo metais buvo konstatuota, kad jį pasižiūrėjo kas penktas Lietuvos gyventojas).“ Režisieriui J.Trukanui šiuolaikiniame lietuvių kine žanrų požiūriu aiškiausiai išsiskiria Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos filmas „Aurora“, I.Jonyno trileriai, Emilio Vėlyvio filmai: „Man šių autorių kūryboje žanrinius bruožus pastebėti ganėtinai lengva. Reikia paminėti ir tai, kad didžiausius pinigus kino teatruose uždirba komedijos.“ Prodiuserė G.Siurbytė mano, kad Lietuvoje žanrinis kinas dabar vėl po truputį atgimsta. „Nesakyčiau, kad lietuvių kūrėjai jam turi alergiją, bet dažniausiai tiesiog yra gana brangu, jei nori viską atlikti kokybiškai. Norint konkuruoti su užsienio studijų kuriamu žanriniu kinu, reikia ir tam tikro kūrybinio, ir techninio išmanymo. Prieš tai, mano manymu, buvo laikotarpis, kai bandėme suprasti, kas yra lietuviškas kinas, koks jo identitetas, o dabar sau leidžiame praplėsti ribas, žaisti su taisyklėmis ir ribomis“, – svarsto ji. JAUNIEJI KŪRĖJAI IR ŽANRINIS KINAS Režisierius J.Trukanas, paklaustas, ar yra pastebėjęs tendenciją, kad daugiausia užsienyje, kaip jis pats, kino mokyklas baigę kūrėjai imasi žanrinio kino, su tokiu teiginiu iki galo sutikti negalėjo. „Vieno ar kito žanro bruožų tikrai yra ir jaunų Lietuvoje studijas baigusių kūrėjų filmuose. Žanrinio kino analizei universitete, kuriame mokiausi, buvo paskirta daug laiko. Tiek kino istorijos, tiek ir kino kalbai apskritai. Dėstytojai net savotiškai skatino ieškoti, bandyti ir tyrinėti įvairius žanrus. Turbūt taip buvo todėl, kad žanrai gali padėti visiškai pradedančiam kūrėjui įvertinti, kas jam yra artimiausia“, – mano jis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros magistro studentės Urtė Sabutytė ir Elena Kairytė, pradėjusios

studijuoti kartu su kitais kurso draugais gavo užduotį sukurti žanrinius trumpametražius filmus. „Man burtų keliu teko siaubo žanras, sukūriau trumpametražį filmą „Šviesus rytojus“. Įdomiausia buvo sužinoti, iš kur kino istorijos prasme atėjo šis žanras, jo elementai. Žinoma, šio žanro pradžia literatūroje, iš kur ir kilo šiam žanrui būdingas simbolizmas ir alegorijos. Bet kino kalbos prasme įdomiausia dalis buvo apie mistinės atmosferos kūrimą“, – pasakoja U.Sabutytė. E.Kairytė su komanda filmavo miuziklą „Paskui mane“. „Susidūrėme su daug keblumų, pavyzdžiui, buvo visiškai neaišku, kaip dainos metu įrašyti garsą aikštelėje, nes tai ne klipas – negali tiesiog leisti fonogramos. Ir daug panašių techninių dalykų. Bet patirtis buvo labai gera“, – kalbėjo E.Kairytė. Pasak jos, LMTA Kino katedra sudarė naują programą magistro studijoms. „Taip joje atsirado ir žanrų kryptis. Vyko seminarinio tipo mokymai, kuriuose dėstė režisierius E.Vėlyvis, vėliau – Vytautas Dambrauskas. Manau, kad studijose žanrų užduotis atsirado dėl to, kad Lietuvoje žanrinio kino ypač mažai, ir greičiausiai programos kūrėjai tikėjosi, kad po studijų kažkas iš režisierių norės tokį kiną kurti ir toliau“, – pasakoja LMTA studentė. U.Sabutytė mano, kad žanras žiūrovui sukuria tam tikrą aiškų lūkestį, ką jis pajus ir patirs, todėl studentui tai labai naudinga praktika – patikrinti, ar tas lūkestis pasiteisina. „Žanrinis kinas turi aiškius rėmus ir jei scena neveikia (pvz., nebūna baisu ar juokinga), vadinasi, ne tokias režisūros priemones panaudojai, negali pasiteisinti, kad tiesiog toks buvo meninis sprendimas“, – teigia ji. Jauna režisierė pripažįsta, kad ši užduotis ją įkvėpė ir toliau dirbti prie žanrų: „Mane traukia detektyvinės istorijos, tai turiu planų ateityje sujungti žanro specifiką su autorinėmis paieškomis.“ Jai pritaria ir E.Kairytė: „Man toliau norisi filmuoti dokumentinius filmus, bet būtų įdomu sujungti dokumentiką ir žanrinį kiną.“ AR MUMS REIKIA ŽANRŲ? „Kalbant apie kiną, man apskritai yra sunku operuoti tokiomis kategorijomis kaip „reikia / nereikia“, – mano D.Gluščevskis. – Būtų gerai, kad kinas nuolat vystytųsi ir, svarbiausia, mąstytų tam tikromis temomis. Ne taip svarbu, ar tai daroma naudojant žanrinio kino ar kitokį žodyną. Kita vertus, man atrodo, kad stiprus žanrinis kinas yra tam tikras nacionalinio kino brandos ženklas. Šia prasme tai, kad pas mus šioje srityje vis dar padaryta gan mažai, nurodo, kad mūsų kino industrija dar ieško stabilesnio pagrindo.“ G.Siurbytei aišku, kad kokybiško žanrinio kino reikia: „Įvairovė pritrauktų dar daugiau žiūrovų ir sustiprintų industriją. Aš visų pirma palaikau gerą istoriją. Forma man asmeniškai – antraeilis dalykas.“ „Manau, kad LMTA būtinai reikia palikti žanrų užduotį, nes studijų metu labai gerai filmuoti pagal aiškias taisykles. Ir tikrai norėtųsi, kad dėl to Lietuvoje atsirastų daugiau profesionalaus ir įdomaus žanrinio kino“, – mano E.Kairytė.


IR JŪRAI, IR UOSTUI Sakoma, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos. Tarp jūrų verslo profesionalų dažnai pajuokaujama, kad pirmasis jūrininkas buvo buriuotojas, o paskutinis bus IT specialistas. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM) siūlo šiemet stojantiesiems rinktis ir naują studijų programą – Laivybos ir logistikos informacijos sistemos – šalia kitų savo studijų programų: Jūrų laivavedybos, Laivų mechanikos, Laivų elektros mechanikos, Uosto ir laivybos valdymo, finansų ir logistikos.

IT JŪRŲ VERSLE Autonominiai laivai, automatiniai jūrų krovos ir sandėlių terminalai, uostai skaitmeniniuose debesyse visai ne fantastika – tai ketvirtosios pramonės revoliucijos, informatikos bei logistikos dabartis ir uždaviniai, kuriuos išspręs IT specialistai, tarptautinės logistikos informacijos sistemų žinovai. Todėl Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM) siūlo šiemet stojantiesiems rinktis naują studijų programą. Tarptautinės logistikos įmonėms reikalingi informatikos specialistai, išmanantys informacines sistemas, gebantys jas kurti, įdiegti, tobulinti, projektuoti, programuoti ir pritaikyti apdorojant ir analizuojant tarptautinės logistikos didžiuosius duomenis, taikant informatikos, informacinių sistemų, programavimo, kompiuterių, matematikos ir statistikos, tarptautinės logistikos, vadybos ir ekonomikos žinias. TARSI ŠIUOLAIKINIS LAIVAS LAJM vienintelė šalyje rengia tarptautinį standartą (Konvenciją) atitinkančius vadovaujančius laivų specialistus: laivavedžius, mechanikus-inžinierius, elektromechanikus. Joje šiuo metu rengiami ir uosto, ir laivybos valdymo, finansų, transporto logistikos specialistai. Ji vykdo ir karinio jūrų laivyno vadų (leitenantų) studijas. LAJM paruošiami jūrininkai gauna tarptautinį diplomą, kuris yra pripažįstamas bet kuriame pasaulio kampelyje. Dauguma studentų jau atlikdami praktiką patenka į tarptautinių kompanijų laivus ir čia pradeda savo karjerą. Net ir LAJM auditorijose būsimieji jūrininkai įgauna

pakankamai praktinių įgūdžių, nes mokykla turi realistiškus laivų simuliatorius ir kitą mokomąją įrangą. Šiose laboratorijose jie žengia pirmus žingsnius ir įgauna praktinių žinių pradmenis, kuriuos vėliau išbando tikruose laivuose. Iš viso LAJM yra įrengta keliolika modernių laboratorijų ir simuliatorių, kuriuose studentai ruošiasi valdyti laivus, remontuoti jų variklius, naviguoti painiausiuose uostuose ir esant sudėtingiausioms oro sąlygoms – ir visa tai jie daro saugioje aplinkoje. Anglų kalba yra ypač svarbi, nes tai tarptautinė jūrininkystės kalba. Kasmet išleidžiama apie 250 absolventų. Jų sutiksi didžiausiose pasaulio prekybos laivybos kompanijose, kruizinėse linijose, tanklaivių, dujovežių, lengvatinio apmokestinimo (energetikos) pramonės laivų ir jūrų krovos kompanijose. LAJM absolventus noriai į savo laivus priima ne tik Lietuvos ar Europos šalių laivybos kompanijos, bet ir tolimesnių kraštų bendrovės. Be to, šiandien jūrininkai nebūtinai turi išplaukti į jūrą – nemažai įmonių siūlo darbą krante, pavyzdžiui, laivų statyklose ar uostuose. Pavyzdžiui, laivų mechanikai ar elektromechanikai gali dirbti ir krante – jūroje neįmanoma pašalinti kai kurių rimtesnių laivų gedimų ar atlikti profilaktinių darbų. Todėl į jūrą plaukti nenorintys specialistai gali dirbti kaip ir dauguma dirbančiųjų – nuo 8 iki 17 val. O štai, pavyzdžiui, pabaigę Uosto ir laivybos valdymo, finansų ir logistikos studijas jaunuoliai tęsia karjerą uosto įmonėse.

12 // © 37O



>> IR ŠVIESA TELYDI

Lino Marcišausko nuotr.

ATVIRAI KALBANT? GALBŪT

V

is dėlto kažkas juda. Socialinėje medijoje, kurios ištakos – pirmūnų lenta, pradėjo daugėti įrašų apie depresiją, emocinius sunkumus, valgymo sutrikimus, instagrame demaskuojami tobulų kadrų triukai. Kalbėjimą apie nepatogias gyvenimo puses vadinsime atvirumu. Nors galėtume veltis į diskusiją, kas yra atvirumas, kuo jis skiriasi nuo tiesos sakymo. Padėti prisėda psichologas Jeremy Shermanas: atvirumas – gebėjimas tiksliai įvardyti savo jausmus ir nuomonę; tiesa – tikslus tikrovės atspindėjimas. „Kažkada mano instagramas atrodė kitaip. Buvau labai nelaiminga, įklimpusi į toksiškus santykius, o mano įrašai – priešingi. Nebandžiau apgauti kitų. Aš labai stengiausi apgauti save“, – sako Rasa Jusionytė, žurnalo ir platformos „What Do People Do?“ įkūrėja, instagrame dabar besidalijanti atvirais įrašais. Apie atvirumą socialinėse medijose pasikalbėjome su keliomis asmenybėmis, kurios ten dažniau ar rečiau dalijasi savo vidinio pasaulio šešėlinėmis pusėmis. Bandome atvirai?

Rašė Tautė Bernotaitė

Atvirumas taupo laiką. „Jei tiesa yra tai, kur galiausiai atsidursime, kodėl ten nepradėjus?“ – ragino muzikantė Rayya Elias. Bet ar išeina jums taip jau iškart ir atvirauti? Tai mandagumas, tai saviapgaulė, tai sėkmės ištrauką kitiems montuoji.

Rasa Jusionytė, žurnalo ir platformos „What Do People Do?“ įkūrėja

KĄ TAU REIŠKIA ATVIRAUTI? „Nebemeluoti. Medijos mėgsta laimingus žmones be problemų, pavyzdžius, kokiems neva įmanoma būti. Net ekstremalius. Mane gyvenimas parklupdė ant kelių, ieškojau pavyzdžių socialinėje erdvėje, kurie liudytų, kad iš to galima išlipti. O ten visi išimtinai laimingi. Tada supratau, kaip stipriai aaaaaaaaaa mums kasdien meluojama, ir nusprendžiau kažką keisti. Pradedant savo profiliu. Ten jau būrėsi nemažai žmonių. Pamaniau, jei lyginsitės, tebūnie su tikra, ne sintetine, neįmanoma mano versija.“ (R.Jusionytė, žur-

nalo ir platformos „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja)

„Man atvirumas – vieningumo ir laisvės išraiška. Visuomenė tampa vieningesnė ne per vienodumo, apgavystės kaukes. Atvirumas kartais parodo, kad mes skirtingi, bet tai irgi sujungia.“ (Vaidotas Valiukevičius, grupės „The Roop“

vokalistas, lyderis)

„Būti autentiškai savimi, nesislėpti už netiesos, kuri patogesnė kitiems, bet ne man. Būdama atvira gyvenu ramybėje su savimi ir aplinka.“ (Neringa Rekašiūtė, fotografė, poezijos

14 // © 37O

Neringos Rekašiūtės nuotr.

knygos „How to Swim Through Pain“ autorė)

„Nemanau, kad yra speciali būsena, kai tu atvirauji. Aš visąlaik gana atviras. Ilgą laiką mačiau, kad meluoti ir sakyti netiesą apsimoka. Bet po tam tikro darbo su savimi nusprendžiau nemeluoti aplinkai. Esu atviras ir ties nežinojimu, kvailyste, pykčiu. Atvirumas eina išvien su savirefleksija ir kritika, kai kritikos objektu tampa tavo vidiniai įsitikinimai ir nuostatos. Atvirumas tampa gera priemone, kai suvoki savo ribas, pripažįsti klaidas, analizuoji savo motyvus. Visi nori būti geri, kilnūs, sąžiningi, atviri ir teisingi, bet dažnai tai tiesiog iliuzija. Kai save interpretuoji, tam tikrus elgesio aspektus ignoruoji ir pamiršti, o iš geriausių savo pusių sukuri gyvenimo paveikslą, kurį ir pasikabini ant sienos. Tikras atvirumas yra kančia. Jis reikalauja kritinio žvilgsnio į save. Tai sunkus procesas, kuris neturi pabaigos.“ (Olegas Šuraje-

vas, komikas, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėjas)


„Tai aišku, kad baimę. Kad nuteis, išjuoks, apkaltins dėmesio stoka. Tačiau visada, kai rašiau itin atvirus tekstus, į priekį vedė tikslas padrąsinti kitus kalbėti apie savo išgyvenimus ir

Urtės Karalaitės asmeninio archyvo nuotr.

(Mykolas Pleskas, arba Kleck, interneto rašytojas)

„Seniau būdavo daug baisiau, bet pastebėjau, kad kuo baisiau man – tuo stipriau rezonuoja kitiems. Baimės dydis yra indikatorius, kad einu gera kryptimi. Ego visada nori apsaugoti status quo nuo vidinių ir išorinių pokyčių.“ (N.Rekašiūtė) „Neskirstau įrašų į apnuogintus ir ne. Suprantu klausimo esmę, bet nesutinku su formuluote. Kalbėjimas apie depresiją ir tam tikrus emocinius dalykus nereiškia galutinai apnuoginti save. Tu kalbi tik apie tam tikrus šios temos aspektus ir daug ką pasilieki. Apskritai viskas gyvenime gan asmeniška ir jautru, jei įsijauti į temą. Todėl bet koks pasidalijimas savo mintimis yra dalijimasis savimi, savo emocijomis.“ (O.Šurajevas) „Kai pagauna noras publikuoti, jis ateina iš vidaus, ir daug nemąstau, ką kiti pagalvos. Tada noriu tiesiog pasidalyti.“ (V.Valiukevičius)

Teodoro Biliūno / „Fotobanko“ nuotr.

„MANAU, TIKRAS ATVIRUMAS PRASIDEDA, KAI ESI PASIRUOŠĘS KENTĖTI IR KONFLIKTUOTI.“ OLEGAS ŠURAJEVAS

Olegas Šurajevas, komikas, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėjas

KIEK BŪTI ATVIRAM IŠ TIKRŲJŲ ĮMANOMA ŽINANT, KAD SKAITYS KITI? „Priklauso nuo tekstų tikslo. Jei išsilieti, išsikalbėti, galbūt jo norisi radikalaus. Mano įrašai labiau skirti klausimams kelti ir pažiūrėti į situacijas iš šalies. Save ten įtraukiu tik kaip suasmeninantį įrankį, todėl įrašai dažnai gana abstraktūs, per daug apsinuoginanti nesijaučiu. Tikriausiai atvirumo lygis priklauso ir nuo vidinio saugumo jausmo.“ (U.Karalaitė)

kitų akyse – atvirumas bus visapusis. Viskas priklauso nuo tikslo. Mano atveju vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie depresiją – o juo aš norėjau surinkti paramos „Jaunimo linijai“ ir paskatinti sergančius žmones ieškoti pagalbos. Tada nebegalvoji, kiek gali būti atviras – tiesiog pili viską, aaaaaaa aa kad tekstas įgautų nuoširdumo.“ (M.Pleskas)

„Rašydama savo poezijos knygai įvadą, gavau geriausią patarimą – visada įsivaizduoti, kad rašau vienam žmogui, kuris girdi, supranta, myli ir palaiko. Tuo ir vadovaujuosi, rašau su pamatine nuostata, kad atvirumas gydo ne tik mane, bet ir kitus. Todėl auditorijos faktas manęs negąsdina.“

„Visada atsižvelgi į viešuosius ryšius. Sakyti, kad visada esi nuoširdus ir atviras, yra gan nenuoširdu ir neatvira. Akivaizdu, kad čia žaidimas be galo. Man atrodo, bet koks tekstas, mintys yra vidinė autoriaus polemika. Negali mąstyti tezėmis ir galutinėmis nuostatomis, tu visada abejoji, esi tarp pasirinkimų – blogo ir mažiau blogo. Daugelis naudoja tą vadinamojo nuoširdumo stilių savo tikslams pasiekti, kartu ir pasijuokdami iš to. Man svarbu saviironija.“ (O.Šurajevas)

(N.Rekašiūtė)

„Jei neturi kompleksų dėl savo išgyvenimų ir situacijų, į kurias buvai patekęs, ir jei nebijai pasirodyti silpnas

Urtė Karalaitė, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė

KĄ TAU DAVĖ ATVIRI ĮRAŠAI SOCIALINĖJE MEDIJOJE? „Didžiausia grąža buvo, kad paskatinau žmones imtis veiksmų ir gelbėti save. Kai atvirai parašiau apie savo depresiją ir savižudiškus veiksmus paauglystėje, buvo nemažai kas padėkojo ir pažadėjo kreiptis į specialistus. Tai geriausia dovana teksto autoriui, nieko daugiau nereikia.“ (M.Pleskas) „Išsilaisvinimą iš gyvenimo, paremto kitų sugalvotomis vertybėmis. Kai pradėjau sau nebemeluoti, atradau moterį, kuri lindėjo mano viduje, – talentingą, gražią, laisvą, kuriančią. Ji nepatogi, pirma pasirūpina savimi. Spjoviau į įprastą geros mergaitės portretą! Mums kartoja, kad būsime laimingi, kai būsime tobulai gražūs ir sėkmingi. O imi – gauni visus dešimtukus, ir kaip buvai nelaimingas, taip lieki. Tada atsigręži į emocinę sveikatą, kuri šitaip stigmatizuojama, ir pajauti, kad laimė ir yra susijusi su atvirumu sau. Ji atsiranda, kai nebesistengi įtikti, pradedi gyventi autentišką gyvenimą, kurį žmonės bando nusipirkti

kelionėmis ar būstais. O jis čia pat, nemokamas, tik nebemokame jo matyti, nes bijome užmegzti ryšį su tikrąja savo versija.“ (R.Jusionytė) „Visi dalykai, kurie man ką nors davė, ir yra tam tikras atvirumas + sugebėjimai + laikas + vieta. Manau, pagrindinį vaidmenį atlieka sugebėjimai. Jei per stand up pasirodymą kalbu atvirai, niekas neklauso atvirumo dėl atvirumo. Kritinė dalis žmonių vertina gabumą sukurti iš to komediją. Jei sugebi užmegzti ir emocinį ryšį su publika, dar geriau. Bet nematau prasmės skleisti atvirumo. Nemėgstu vlogų, influencerių, pasidalijimų nuoširdžiais patarimais, kurie apmokėti, nekenčiu visos šitos nuoširdumo bangos, kai prekių ženklai ir garsenybės kalbasi su publika, lyg jie būtų geriausi draugai ir artimi žmonės. Tai aaa aaaa a veidmainystė. Visiškai nuoširdžiai to nekenčiu. Nors nebūtinai esu teisus.“ (O.Šurajevas) „Įrodymą, kad pažeidžiamumas nėra silpnybė. Jis – tiesus kelias į drąsų gyvenimą, kuriame nereikia meluoti.“

(N.Rekašiūtė)

„Man tai dar viena priemonė atidžiau peržiūrėti patiriamas situacijas iš šalies. Dar padeda suprasti, kad panašius procesus išgyvena ir kiti.“ (Urtė Karalaitė, tinklalaidės „Greito

gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė)

„Pirmiausia – laisvės pojūtį. Antra, atradau bendraminčių. Trečia, atradau žmonių, kurie papildė mano nuomonę ar net parodė esant priešingai. Ir tai privedė prie atradimų. Matau tik gerąsias puses.“ (V.Valiukevičius) Pauliaus Peleckio / „Fotobanko" nuotr.

Mykolas Pleskas, arba Kleck, interneto rašytojas

nebijoti kreiptis pagalbos. Nėra tobulų žmonių, kuriems viskas lengva, todėl nereikia bijoti savo netobulumo.“

Vaidotas Valiukevičius, grupės „The Roop“ vokalistas, lyderis

SUTINKI, KAD ATVIRUMO SOCIALINĖJE MEDIJOJE PADAUGĖJĘ? KAIP TU MANAI – KODĖL? „Aš stengiuosi nežiūrėti ir neskaityti. Man įdomiau sugebėjimai ir ką žmogus siūlo. Kaip, tarkim, kovoti su depresija, kas padeda, kas ne. Man atrodo, vienas iš raktų yra komedija ir ironija. Kodėl – čia labai įdomus klausimas, į kurį atsakymo neturiu. Kartais pasidalijimas padeda. Kartais atrodo, kad jei papasakojai, tai iškėlei kažkokią baimę, neurozę, problematiką, ir jau tuo padėjai. Kartais kalbėjimas yra gera iliuzija, kad problema sprendžiama. Kartais tai pagalbos šauksmas. Kartais atvirumas yra viešieji ryšiai. Konsultantai rekomenduoja savo kli-

Gretos Bernotaitės nuotr.

Viktorijos Einorės nuotr.

KOKIŲ JAUSMŲ PATIRI, KAI RAŠAI IR ŽINAI, KAD PUBLIKUOSI APNUOGINANTĮ VIDŲ ĮRAŠĄ?

Neringa Rekašiūtė, fotografė, poezijos knygos „How to Swim Through Pain“ autorė

entams, pavyzdžiui, politikams, ATRODYTI (čia esminis žodis) organiškai, būti nuoširdiems ir atviriems. 90 proc. reputacijos ir viešos pozos yra įvaizdis, o nuoširdumo įvaizdis parduoda labai gerai. Visada reikia žiūrėti į kontekstą. Kodėl aaaaaaa a taip elgiamasi. Drąsių žmonių, kurie priešinasi konjunktūrai, yra mažuma. Manau, tikrasis nuoširdumas prasideda ir baigiasi, kai esi pasiruošęs kentėti ir konfliktuoti. Tikėjimas, šeima, vaikai, tėvynė – viskas super, bet aš dažnai netikiu žmonėmis, kurie gan patogiai kovoja už vertybes, kurios sutampa su tuo, kas visuomenėje pozicionuojama kaip vertybės. Daugelio žmonių nuoširdumas – prisitaikymas. Bet tai kvestionuoti pavojingas žaidimas, kol apskritai nežinome, kaip veikia žmogaus smegenys. Tai aš nuoširdžiai nežinau, kaip čia kas.“ (O.Šurajevas) „Žinoma, padaugėję ir – pagaliau! Taip galima viešai paliesti ir jautresnes temas. Matyt, poreikis tam buvo visą laiką, tereikėjo tinkamos terpės, platformos, kuri atsirado lygiagrečiai su viešomis diskusijomis apie psichologinę sveikatą.“ (U.Karalaitė) „Sutinku. Dėl neuromokslų ir geresnio suvokimo, kaip šeima, visuomenė formuoja žmogų, kratomės ir kritikuojam tai, kas mus sužalojo.“ (N.Rekašiūtė) „Padaugėjo, nes vis tolstame nuo datos, kai buvome okupuoti. Tiek ilgai trunkanti laisvė atpalaiduoja mus iš esmės ir galime daugiau reikštis.“ (V.Valiukevičius) „Nes daug žmonių savo atvirumu rodo pavyzdį. Nes visuomenė vis mažiau taikstosi su pašaipomis, nukreiptomis į tuos, kurie atvirauja. Nes būti uždaram – vadinasi, bėgti nuo problemų, o pripažinti ir kalbėti apie svarbius, kad ir skaudžius dalykus – stipraus žmogaus bruožas.“ (M.Pleskas)


>> IR ŠVIESA TELYDI

Nerijaus Palucko nuotr.

„RAŠYKITE IŠ RANDO, NE IŠ ŽAIZDOS“, – NEBEĮSIVAIZDUOJU, KAM PRIKLAUSO ŠIOS IŠMINTIES AUTORYSTĖ, BET JI TINKA, KAI KALBAME APIE ATVIRUMO PLIŪPSNIUS SOCIALINĖJE MEDIJOJE. RODOS, BENDRUOMENEI SVEIKIAU SKAITYTI TEKSTĄ, KURĮ RAŠO SU TUO JAU ŠIOKĮ TOKĮ ATSTUMĄ TURINTIS ŽMOGUS. DVI SPECIALISTĖS, KURIOS PRAKTIŠKAI TAIKO ATVIRUMĄ, PASIDALIJO SAVO MINTIMIS.

16 //

Johanneso Riggelsseno nuotr.

Neringos Rekašiūtės nuotr.

IEVA SLIŽIENĖ, patiriamojo ugdymo, ugdo­ mojo vadovavimo specialistė, lektorė, psichoterapijos studentė, seniau – populiaraus feisbuko tinklaraščio „Penkiese viena kryptimi“ autorė, besidalijusi savo šeimos emocinėmis patirtimis keliaujant

ką panašaus: „Kai aš kalbėjau, mačiau, kad nusukai akis į šoną. Jaučiau skausmą krūtinėje ir įsivaizdavau, kad manęs nesiklausei. Pykstu ant tavęs, kad nusukai akis. Prisimenu, kad ir vakar taip darei, ir užvakar. Įsivaizduoju, kad manęs dažnai nesiklausai. Man liūdna ir aš pykstu. Noriu būti tau svarbi ir noriu, kad, kai kalbu, žiūrėtum man į akis. Ar galėtum?“ Ir lieki vienas su kitu iki galo, kol emocijos nurimsta ir mintys apie tai, kaip tu ar pasaulis privalo būti kitoks, netenka svarbos. Radikaliai atviras pokalbis vyksta apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp tavęs ir manęs. Toks būdas leidžia mums jausti ryšį, būti spontaniškiems, be baimių, nes žinome, kad vienas patyrimas keičia kitą ir kad ir ką pasakyčiau ar padaryčiau, išsiaiškinsime ir po to jausimės atsipalaidavę ir susiję.

JŪRATĖ GLO, Radikalaus atvirumo praktikė, somatinės psichoterapijos ir traumos terapijos specialistė

– Ką tau reiškia būti atvirai? – Reiškia, kad pastebiu, kas su manimi vyksta čia ir dabar, ir galiu apie tai prabilti arba pasilikti sau. Kai prabilsiu, galvoju, kad būsiu atvira. Jei pasiliksiu sau, galvoju kažką kita, pavyzdžiui, kad bijau.

© 37O

– Esi radikaliojo atvirumo atstovė. Kuo jis skiriasi nuo paprasto atvirumo? – Dauguma žmonių mano, kad būti atviram – vadinasi, sakyti, ką galvoji. Radikalusis atvirumas yra buvimas vienam su kitu, kai įvardiji viską, ką tuo metu pastebi mintyse, kūne ir aplinkoje. Radikalusis atvirumas reiškia gyventi pagal savo vidų ir, pirmiausia, pažinti savo pojūčius. Mintys – antrinio svarbumo. „Tu niekada manęs neklausai“ virsta į kaž-

– Ar įmanomas 100 proc. atvirumas su savimi? – Taip, nes tavo kūnas visada atviras. Širdis plaka, kraujas teka, tavo raumenys tave laiko ant kėdės. Tavo dėmesio kokybė apie tai, kas vyksta tavyje, nu-

– Ką žmogui duoda atvirumas? – Atvirumą sieju su žmogaus noru būti pamatytam. Man tai jungties paieškos. Jeigu jis kyla iš noro dalytis – duoda galimybę būti išgirstam, priimtam. Jeigu kyla iš noro demonstruoti – tada dažniausiai nusivylimą. Vidinio pasaulio išgyvenimai yra priemonė megztis ryšiui, kartais ir jam nutrūkti. Čia kaip nardymo kostiumas, gali užsidėti tik paviršinio nardymo vamzdelį, o gali giluminio nardymo kostiumą. Kai dalijuosi, didelė tikimybė, kad kitam rezonuos, pabus jausmai, jis atpažins sa-

lemia tavo buvimo atviram su savimi procentą. Tu gali sėdėti patogioje kėdėje, veikiant oro kondicionieriui, su puodeliu kvapnios kavos šalia, ir būti visiškai įsitempęs ir suprakaitavęs, nes visas tavo dėmesys nukreiptas į mintis apie tą vakarykštį pokalbį su viršininku. Tu galvoji, ką viršininkas apie tave galvoja ir ar nusipelnei didesnės algos, ar ne. Kai pastebi, kur yra tavo dėmesys (prote, kūne ar išorėje), ir gebi tai įvardyti, esi, galime vadinti, atviras. Dažnai mes ignoruojame kūno atvirumą ir nukreipiame dėmesį į mintis apie tai, kaip turėtume būti arba koks turėtų būti aplinkinis pasaulis. Tas ignoravimas – apsimetimas, kad yra kitaip, negu iš tiesų, yra melas. Su pastabumu – kaip su joga: vieni pasilenkę gali pasiekti savo pirštus, kiti tik kelius. Kiekvienas yra ten, kur yra, su savo geba pastebėti, ir viskas dėl to gerai. Būti atviram su savimi nėra maratonas. Tai ilgametė praktika – nukreipti dėmesį į fizinę realybę. – Ką žmogui duoda atvirumas? – Pirmiausia fizinį atsipalaidavimą ir lengvumo bei saugumo jausmą palaikant ryšį su kitais. Pradeda formuotis naujos tapatybės, pavyzdžiui, „galiu būti savimi“, „esu svarbus“, kyla savivertė. Tiesos sakymas padeda atskleisti praeities nuoskaudas ir pasipiktinimus. Išreiškus nuolankumą, meilę ir drąsiai parašant, ko norime, – dažnai gauname tai, ko manėme negalį gauti.

vas istorijas. Kita vertus, gali ir sužeisti, ir susižeisti. Atvirumas man ­– atspindžių ieškojimas. – Ar tikrai įmanomas 100 proc. atvirumas? – Sunku procentais matuoti. Juolab kad yra dalykų giliai viduje, kurie priklauso tik žmogui, kurie nebe žodžių lygio, tik jausmo. Iš ten transliuoti nebūtina. Dažnai net nėra kaip. Iš ten su kitais žmonėmis galima jungtis per muzikos, poezijos kūrybą. – Rašei tinklaraštį. Ką tau duodavo atvirumas su bendruomene, kurią nebūtinai pažįsti? – Pojūtį, kad dalijamės tuo, kas man labai brangu. Palaikymo jausmą. Keliaudami sulaukėme daug palaikymo iš skaitytojų. Suteikė ir pasitenkinimo, kad moku rašyti. – Ar pastebėjai, kad socialinėse medijose dabar padaugėję atvirumo. Kaip manai, kodėl? – Taip, atkreipiau dėmesį. Pagalvojau, kad žmonės turi vis daugiau galimybių pažinti save ir ima tuo dalytis. Socialinės medijos tampa atvirumo platforma. Kraštutinumas – kai tai tampa demonstratyviu įvaizdžiu. Kartais pastebiu emocinį ekshibicionizmą, kai žmogus išlieja visą susikaupusį emocinį krūvį į viešą eterį. Aš tai patiriu kaip perkrovą. Jeigu mano pačios vidus užgrūstas išgyvenimų, man dažniausiai sunku skaityti tokius tekstus. Atvirumu žmonės gelbėjasi nuo vienišumo. Nors paradoksalu, kad, socialinėse medijose augant atvirumui, gyvo kontakto mažėja. Dažnai jaučiuosi dviprasmiškai, kai prasilenkiu gatvėje su socialinėje erdvėje labai atviru žmogum, o realybėje mūsų žvilgsniai net nesusitinka.

Ilgainiui atsiranda nauji gilūs ryšiai su įdomiais pokalbiais, kurie gydo ir praturtina gyvenimą. Nervų sistema pradeda reguliuotis ir atsikratome daug baimių, ypač tų, kurios susijusios su įvaizdžiu ir atstūmimu. Man jis davė pasitikėjimo, kad ir kas nutiks – aš susitvarkysiu. – Ar pastebėjai, kad socialinėse medijose dabar padaugėję atvirumo. Kaip manai, kodėl? – Nepastebėjau. Lygiai, kaip nepastebiu, kad padaugėjo atvirumo mano gyvenime. Tiesiog esu atvira ir to noriu iš kitų. Neskaitau ir neseku tų, kuriuos vertinu kaip meluojančius. Donaldas Trumpas būtų pavyzdys. Spekuliuočiau, kad galbūt daugiau žmonių, kurie turi prieigą prie socialinių tinklų, neturi ko prarasti? Sakyti tiesą dažnai reiškia būti išstumtam iš žmonių grupės, kurią vienija bendras pasakojimas apie tai, koks turi būti pasaulis. Manau, kad tiesos sakymas, nors yra prigimtinis – įgimtas ir užmirštas dėl išgyvenimo, yra privilegija tiems, kurie žino, kad gali išgyventi pasakę, ką mano kitaip. JAV žmonės gali pasijuokti iš prezidento, o daugelyje šalių žurnalistai ar komikai būtų nubausti laisvės, o kai kur ir gyvybės, atėmimu. Manau, kad tiesos sakymas yra laisvos bendruomenės ženklas. Jei pastebėjote daugiau atvirumo socialiniuose tinkluose, spėju, galbūt ten žmonės jaučiasi laisvesni.



>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Michel Houellebecq

Grigorijus Čchartišvilis

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė Kitos knygos, 2020

Iš rusų k. Vertė Dalia Saukaitytė. Kitos knygos, 2020

SEROTONINAS Vieno įtakingiausių Europos rašytojų naujausiame romane atpažįstame panašų į ankstesnių kūrinių pasakotoją, netgi, sakytum, literatūrinį dvynį arba kloną – nelaimingą vidutinio amžiaus vyrą. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, šitam vyrui baigiasi blogai. Vis dėlto „Serotoninas“ maloniai nustebina – M.Houellebecqo braižas šįkart ypač nugludintas, dar aštresnis, meistriškas.

Prancūzų literatūros garsenybė romane kelia jam įprastus klausimus: kiek visuomenės sąlygos lemia paskirų individų būseną, ar žmogus laisvas išsivaduoti iš socialinės lemties? M.Houellebecqas fatalistas: kadangi visuomenės sankloda sušikta, tai ir joje gyvenantiems baigiasi šūdinai. Nebūtina tikėti tokia deterministine prieiga – juk mes vis dar turime laisvą valią, ar ne? – vis dėlto rašytojas savo pasakojimą kuria taip įtaigiai ir principingai, kol galiausiai nokautuoja. Romano pasakotojas, išgyvendamas įsisenėjusią patologinę būseną (depresiją) prisimena savo praėjusius metus, o pirmiausia – santykius su mylėtomis, tiksliau – pamylėtomis, moterimis. Kaip ir įprasta M.Houellebecqui, aprašydamas romantinius santykius jis nevartoja korektiškų ter-

minų, o apsiriboja sąvokomis „by*is“ ir „pi*ė“, tokios leksikos gausu. Atskleisdamas savo praėjusius metus ir nuolat blaškydamasis ne tik tarp moterų, bet ir gyvenamųjų vietų, pasakotojas įsivardija didžiausią gyvenime klaidą – mylimosios Kamilės išdavystę. Jis labai vėlai, per vėlai supranta, koks buvo mizoginiškas niekšas, todėl išsigelbėti per vėlu. Nors knyga liūdna, vietomis nepamainomas M.Houellebecqo sarkazmas gali prajuokinti iki ašarų – kaip tame hiperbolizuotame epizode, kai veikėjas aptinka paskutinės gyvenimo moters pornografinius įrašus, kuriuose ji išdarinėja šioje planetoje stačiai neįsivaizduojamus dalykus. „Serotonino“ autorius, man regis, iš tikrųjų yra didis mūsų laikmečio humanistas. Jeigu jo kūrybos neatstumi dėl ideologinių priežasčių (o grožinę literatūrą vertinti vien politiškai yra primityvu), ji neišvengiamai suveikia tarytum moralinis saugiklis: skaitytojams labiau žlugti negu M.Houellebecqo veikėjams kažin ar įmanoma, ir tai padeda. „Serotonino“ skaitymas palieka viltį, kad bent mums viskas klojasi gerai ir viskas bus gerai, o šitaip, kaip jo veikėjai, supūdyti savo sielą dar reikėtų žvėriškai pasistengti.

RAŠYTOJAS IR SAVIŽUDYBĖ Rašytojo siela ir psichika – intriguojanti teritorija, o savižudybės, kaip visi žinome, rimta socialinė problema. Šįkart autorius taikosi susiaurinti ir išryškinti objektą, išsamiai aprašydamas išskirtinai literatūrą kuriančių asmenų požiūrį į savižudybę ir nusižudančių rašytojų galimus motyvus. Prieiga verta dėmesio, bet kažin ar neperspausta? Nors knyga yra rimtos apimties ir kruopščiai parašyta, galiausiai G.Čchartišvilio eseistinis tyrimas ne kažin kur nuveda. Turbūt nelieka nepaminėtas nė vienas savo gyvenimą šioje planetoje nutraukęs autorius, bet išvadas turi pasidaryti pats skaitytojas. Kam reikalingas toks eseistiškai enciklopedinis sąvadas? Turbūt kad vienoje vietoje galėtum rasti, koks rašytojas (taip pat kada ir galbūt kodėl) nusižudė. Knygos autorius gausiai pasiūlo įžvalgų apie rašytojų būdą ir savižudybių priežastis, kurios daugmaž girdėtos. Iš dalies tai pastebi ir pats į klausimą giliai panėręs autorius: „mūsų skyriaus, skirto filosofiniam požiūriui į savižudybę rezultatai: nieko naujo, jokių netikėtumų“ (p. 82). Greičiausiai sociologas arba psichologas, rašy-

tojų savižudžių fenomeną patyrinėjęs pagal specifinį mokslinį metodą, iš tokios išsamios medžiagos būtų išspaudęs daugiau. Šiuo atveju tekstui elementariai pritrūko rimtos hipotezės. Pritrūko naujo vėjo. Kai kur jis savižudybių fenomeną nagrinėja pasitelkęs klasikinę psichoanalizę, o dviejų rašytojų biografijas, šaržuotai perrašytas pagal psichoanalitines klišes, laikyčiau labiausiai vykusia ir šmaikščiausia knygos dalimi. Vis dėlto šiuolaikinei psichikos sveikatos minčiai autorius bemaž neskiria dėmesio, nors galbūt šitoje sferoje kaip tik ir glūdi atsakymas į platųjį G.Čchartišvilio užmojį? Vietoje atsakymo aptinkame išvedžiojimų, kurie, mano akimis, labiau tinka XX a. ir ankstesniems, negu dabarčiai, o aptardamas rašytojos Karinos Boye savižudybę dėl nelaimingos homoseksualios meilės dviem moterims autorius jau ir pats tarsi patvirtina mąstąs anachronistiškai: „Argi ne keista, kad vieną giliausių įžvalgų apie meilę išsakė poetė, nemokėjusi mylėti taip, kaip sumanė gamta?“ (p. 225). Srsly?

Samanta Schweblin

PILNA BURNA PAUKŠČIŲ

Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė Sofoklis, 2019

Jurga Tumasonytė REMONTAS

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 Dviejų novelių rinkinių ir publicistinių miniatūrų knygos autorės pirmasis romanas „Remontas“ pirmiausia yra šeiminė istorija, išplečiama iki laiptinės, daugiabučio erdvės ir galiausiai – visos visuomenės pločio apibendrinimų. Tai pasakojimas apie jauną moterį, kuri, gilindamasi į savo praeitį, permąsto asmenines ribas ir patiria trauminių epizodų reikšmę, padarinius. Originalu tai, kad šis santykis su pačia savimi skleidžiamas ne tiek tradiciniame šeimos branduolyje, kiek išplėstinėje artimųjų aplinkoje – per ryšį su vaikystės draugėmis (kaimynėmis) ir jų tėvais.

18 // © 37O

Sakinio lygmeniu J.Tumasonytės braižas atidirbtas, vis dėlto romano apimtis tampa rimtu iššūkiu netgi patyrusiai rašytojai. Pati kūrinio idėja užčiuopti trisdešimtmečių kartos psichosocialinę būseną prasminga ir bemaž išpildyta. Pagrindinė knygos yda – pasakojimas atsitolinus dideliu (emociniu, laiko) atstumu nuo vaizduojamų įvykių, lyg tekstą būtų parašiusi kalinė (užrašų iš belangės formatas, beje, istorijai su pagrindiniu

dingusios moters motyvu netgi būtų labai tikęs). Tuomsyk „Remonto“ pasakotoja, kuri yra pagrindinė veikėja, iš tikrųjų ne pasakoja, o atpasakoja, ne vaizduoja, o bendrais bruožais apibūdina. Todėl dažnai vietoje konkretaus epizodo siūlomas apibendrinimas, ištisuose romano gabaluose lyg piktžolė įsismelkia būtasis dažninis laikas, slopinantis tempą, o dialogai atrodo tarsi įterpti iš reikalo. Taip pat nuvilia ištisos pastraipos, puslapiai tiesiog nerelevantiško teksto, vis įvedamų naujų veikėjų (pasakotojos kaimynų) štrichai, kurie iškart ir išblunka. Tiesa, kai kurie epizodai, atskleidžiami tariamąja nuosaka, kuriuose pasakotoja įsivaizduoja alternatyvią veikėjų ateitį, yra gaivūs ir energingi (p. 172, p. 224). Kartu su akiplėšišku Virginijos Kulvinskaitės tekstu „Kai aš buvau malalietka“, ironišku Vaivos Rykštaitės romanu „Lizos butas“, J.Tumasonytės „Remontas“ įsilieja į pastaruoju metu sužadintą XX a. paskutiniojo dešimtmečio atminties srovę, papildydamas ją būties drungnumu ir nykumu.

Kokias istorijas atskleidžia šis rinktinių autorės novelių leidimas? Nelengva atsakyti, o paskutiniame viršelyje pasakojimų palyginimas su Franzo Kafkos kūryba tikrai nepadeda – palyginimas kaip reta perspaustas. Taip, S.Schweblin novelėse apsčiai aptinkame mistikos, sukeistinimų, paranormalių situacijų ir tik pačių originaliausių, niekur kitur neregėtų personažų. Deja, jos apytuštės, tarsi savaiminės, netalpinančios potekstės. Titulinėje novelėje „Pilna burna paukščių“ vaizduojama mergaitė, jos tėvų siaubui perėjusi prie egzotiško raciono – vien gyvų paukštelių dietos. Negaudama savo kasdienės porcijos, dukra blogsta, o suvartojusi gyvos paukštienos išsyk atsigauna. Pasakojimo esmė vis dėlto slypi ne mergaitės elgesyje, o jos tėvų dramoje: mes pamažu patiriame ir suprantame, kad jie išsiskyrę ir sunkiai išgyvena sugriuvusią šeimą. Tuomet vaiko polinkį valgyti paukščiukus galima paaiškinti kaip skyrybų traumos alegoriją, bet galima suprasti ir bet kaip – sakykime, net kaip vegetarizmo kritiką ar panašiai. Panašios ir kitos istorijos, kurių potekstę gali

susimanyti pagal savo paties nuostatas ar pageidavimus. Todėl mane labiausiai įtikino ne tariamai kafkiškos, o kelios tradicinės novelės. Štai viename vaiko akimis vaizduojamame pasakojime mes vėl regime skyrybų dramą: vaiko namuose ruošiamasi švęsti Kalėdas; agresyvus vyras, jos tėvas, į šventę atsivedęs, suprask, savo naująją simpatiją; motina išgyvena gilų sielvartą; vidurnaktį į namus galiausiai įvirsta ir jos pačios meilužis, persirengęs Kalėdų Seneliu, suteikdamas džiaugsmo ne tik vaikui, bet ir nelaimingajai mamai, net jeigu netikėtas dviejų vyrų susidūrimas baigiasi buitiniu konfliktu. Reziumė vaiko akimis: Kalėdų Senelis lieka nakvoti namie, įsivyrauja santykinė ramybė ir šventinė nuotaika. Šitoje novelėje pasitelktas puikus atskaitos taškas – mažamečio matymas, padedantis tarp suaugusiųjų kurti specifinę intrigą ir įtampą, perfiltruotą per nekaltą sielą. S.Schweblin nešvebeldžiuoja, o rašo glaustu, nuosaikiu stiliumi, todėl skaityti paprasta, juolab kad dauguma istorijų telpa vos į kelis puslapius. Vis dėlto pageidaujantiems galingesnės novelistikos siūlyčiau verčiau atsiversti Lauren Groff rinkinį „Florida“ arba Akvilės Kavaliauskaitės knygą „Kūnai“.



>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

K SK Ą LI V A ET pe asa ITO UV rk ros PO OS am k „N P ia ny ILSI AJ su er us gy A Ū M d. ing U io no TO RYJ s „V arty Ma a: a N k ny id JA E N iln na rija rc go oj I Lin elė iau s M D hite s e

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotraukos Marijos Minkauskaitės

O pati pirmoji knygyno klientė atsirado dar tada, kai apie jo atidarymą niekur nebuvo skelbta. Skambina vieną rytą ponia Birutė ir klausia, ar būdama Vilniuje gali nupirkti dovanų kortelę Nidoje vasarą atostogausiantiems savo vaikams ir anūkams. Jie ja karantino metu labai rūpinosi, už tai dabar Birutė norėtų atsidėkoti. Apie knygyno idėją sužinojo paskambinusi į Neringos turizmo centrą, ten dirbantiems jau buvome pasakoję, kad atsidarysime. 20 // © 37O

Knygynas Nidoje kadaise veikė, tačiau prieš porą metų užsidarė. Dar pernai socialiniuose tinkluose pamatėme pažįstamos įrašą, kad kokia čia neteisybė, kad Nidoje tik „Maximoje“ kelios knygos į krūvą sumestos. Šiemet karantino metu galutinai paaiškėjo, kad knygyno Nidoje tikrai reikia, nes juk daug lietuvių būtent Baltijos pajūryje leis atostogas.

LA VA IŠ KN SA KA N Y R S ID G O IŠ O YN S JE O

„Vieną pirmųjų knygyno Nidoje dienų atėjo maloni pora. Aptarėme knygas, jie atėjo pasirinkti atostogoms skaitymo. Iškart pasičiupo „Apie ungurius ir žmones“, sako, tiek daug kalbama apie šią knygą, kad labai panoro skaityti. Apsuko dar kelis ratus ir grįžo su „Auksine šventykla“: „Pagalvojau, kad nei man tie unguriai – ar bendrai gyvūnai – įdomūs, nei aš noriu apie tai dabar skaityti, bet štai kokia reklamos galia. Gerai, kad sustojau ir pagalvojau, ką iš tiesų noriu skaityti.“

„T a It Ko s rū an rėm ktū r e m „A n, aga stini ai kus aitė os ,V gi Ki mž kur ki en ir iltė da ė, jų „F m Le iny gie Ži še M s“, b r d i v i i ė d ig „N ilė mi a“ ne s f a v on jo M nin ėž „N eri , H ytė r k m i d ia k a Lu am o ay o , a ilie i“, pr i“, „T cia ų t kny den D a n r na eli ė, St um Be var ga as e ša a „2 ph pa rlin kyto “, F He O i “ , w jo ern rre „G 66 ena lai en s gi an ra Un ro 6“, s H ko i s da do di žio Ro aw sto s nė i r P “ b i k j es , Ra r bl erto ing a“, so as dz og a B ol ev io iči bi añ ūtė bli o ot ek a“ ,

Šiais metais leidykla „Kitos knygos“ sumanė įkurti Nidoje Vasaros knygyną. Nors iš pradžių leidyklos bičiuliai į šį sumanymą žiūrėjo truputį skeptiškai, knygų išalkę poilsiautojai greitai įrodė, kad tokios vietos iš tiesų reikėjo. Šio straipsnio autorė knygyne, apie kurį pavydžiai kalba Vilniuje sutinkami knygininkai ir rašytojai, apsilankys, pristatys knygą bei išragaus toje pačioje vietoje veikiančio baro kokteilius tik liepą, kai šis straipsnis jau bus išėjęs, tad teko užduoti Vasaros knygyno komandai dešimtis įvairiausių klausimų. Savo atsakymus jie sudėjo į laišką (beveik iš butelio jūroje):

NORS NIDA PASTARAISIAIS METAIS KEIČIASI, TEN ATVYKSTA ĮVAIRI PUBLIKA, TAČIAU DIDŽIOJI DAUGUMA NERINGĄ RENKASI ILSĖTIS IR SEMTIS KULTŪROS. TAI LABAI JAUČIASI KNYGYNE IR IŠ TO, KĄ PERKA ŽMONĖS.

Štai tokie tie Neringos poilsiautojai. Knygyną Nidoje atidarius birželio 13 d., kasdien susiduriame su labai intelektualiais, smalsiais, knygas išmanančiais skaitytojais. Nors Nida pastaraisiais metais keičiasi, ten atvyksta įvairios publikos, tačiau didžioji dauguma Neringą renkasi ilsėtis ir semtis kultūros. Tai labai jaučiasi knygyne ir iš to, ką perka žmonės. Knygyną atidarėme su 1 700 egzempliorių 600 skirtingų pavadinimų knygų. Nors tikėjomės, kad žmonės skaitys geras knygas, bet pasidavėme ir stereotipams, kad prie jūros norisi lengvų meilės romanų ar detektyvų. Turime ir tokių, tačiau labai greitai jie atsidūrė kampinėje lentynoje, niekas jų neieško. Taigi Vasaros knygyne Nidoje poilsiautojai ir vietiniai perka kokybiškas knygas. Nustebino, kiek daug jau per

pirmąją savaitę pardavėme portugalų rašytojo Fernando Pessoa „Nerimo knygų“ ar skandinavų Kim Leine’s istorinio romano „Amžinybės fjordo pranašai“. Aktyviai vartomos – ir perkamos – knygos poezijos, filosofijos lentynose. Apskritai karaliauja knygos, „apie kurias girdėjau, bet neprisiruošiau perskaityti, tai va, dabar, per atostogas, pabandysiu“. Atostogos – toks metas, kai norisi sulėtinti tempą ir pasivyti gyvenimą. Nors knygyną inicijavo leidykla „Kitos knygos“, Vasaros knygyno lentynos nukrautos beveik visų Lietuvos leidyklų knygomis. Ir dar Vilniaus knygynas „Eureka!“ yra atrinkęs angliškų knygų, kurios Nidoje labai populiarios. Toks knygynas gali veikti tik kurorte kaip Nida, nes čia gali pajausti visos

Lietuvos pulsą. Pasikalbėti apie knygas ateina žmonės iš Biržų, Alytaus, Skuodo. Dažnas pasiguodžia, kad nebėra tikrų knygynų, kuriuose dirbtų literatūrą išmanantys žmonės, o knygos neskęstų kanceliarijos ir niekučių dovanoms jūroje. Vasaros knygyne negroja muzika, nėra čia nieko kito, išskyrus knygas. Vasaros knygynas įsikūręs viešbučio „Jūratė“ verandoje. Ši lokacija jau suteikia romantikos – ne tik todėl, kad pro langus matosi tyvuliuojančios marios. Viešbutis „Jūratė“ veikė jau prieš keletą šimtmečių kaip pašto užeiga, vėliau, maždaug nuo 1807 m., „Karalienės Luizos“ pavadinimu. Pasakojama, kad gelbėdamasi nuo prancūzų armijos persekiojimo vieną 1807 m. sausio naktį čia buvo apsistojusi Prūsijos karalienė Luiza. Išvargusi ir prislėgta dėl kraštą užgriuvusios nelaimės (Napoleono armija triuškino Prūsijos kariuomenę) karalienė užeigos namų langelyje paliko deimantiniu žiedu įrėžusi Johanno Wolfgango Goethe‘s eiles: „Tik tas Dangaus galią žinos, kas ašarom laistė duonelę.“ Žinoma, knygyne yra J.W.Goethe‘s kūrinių, ir Thomo Manno, kadaise vasarojusio Nidoje. Toje pačioje verandoje, šalia knygyno, yra įsikūręs ir Knygų baras. Čia vyną pilsto ir kavą verda poetas Mantas Balakauskas, o dažną vakarą vyksta literatūriniai renginiai. Į juos poilsiautojai noriai renkasi, ypač jei oras prastas.



>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

JURGA JURGA

EL CHICO FUENDRE BEATLAND, VOL. 1

M.P.3

Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“) 71

100

KAMANIŲ ŠILELIS 9 Self-released

KIENO MISHKE KANKOREZHIAI 1 Self-released

22 //

Šiauliečių vaikinų kompanija yra dar vienas aidas indie bangos, kuri, rodos, niekaip nebaigia plauti jaunosios Lietuvos scenos, priešingai, tik dar labiau įsišėlsta. Jeigu žiūrėsime į stereotipus, „kankorėžiai“ juos puikiai atspindi: jauni, neįmantrūs, gryni, todėl dar vienos gitarinės komandos EP su trupučiu pafilosofavimo nieko nenustebins. Tuo labiau kad ir tekstai didžiulio įspūdžio nesudaro, pvz., viename stulpelyje yra rimuojama „nori“, „noras“ ir „nenori“, kitur pasigirsta frazės „prišaukt balsu“ (lyg būtų įmanoma kažkaip kitaip ką nors prišaukti) ar „skraidyt norėčiau aš aukštai“ (lyg kas nors kada nors žemai būtų norėjęs). Taigi, iš visų tekstinių dalykų išradingiausiai skamba grupės pavadinimas. Tačiau, iš kitos pusės, kaip debiutas „1“ suskamba muzikine prasme, nes tos 17 minučių parodo, kad ketvertukas turi potencialo. Įdomios ir, svarbiausia, uždegančios ir įsimintinos melodijos gal ir neskamba itin naujai, tačiau jų pakanka, kad atkreiptum dėmesį į jauną grupę ir tikėtum, kad tai nebus tiesiog jaunatviški pabandymai, o tik startas didesniems, labiau sukauptiems ir daugiau sakantiems darbams. „1“ galima būtų įvardyti kaip pirmą blyną: jis nesudegė, bet vis dėlto tai blynas, dar ne visavertis patiekalas, dar ne tai, kuo šefas galėtų visus papirkti, todėl tolesni darbai parodys, ar tai tik etapas šių jaunų žmonių gyvenime, ar jie su tuo sieja ateitį. Jei užteks šito, na, bijau, kad nieko nebus, nes kolektyvą nupūs jaunesni, daugiau turintys ką pasakyti, tiesesni ar agresyvesni balsai. „Kieno mishke kankorezhiai“ potencialo turi, dabar laikas mokytis rimtai gaminti, nes, deja, kartais tik jaunatviško entuziazmo neužtenka.

© 37O

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

kisielius

Self-released

Trečias teatro menininkų dueto „Kamanių šilelis“ albumas atspindi nemažą lūžį grupės gyvenime ir, nors darbe galima išgirsti senųjų naiviai meniškų grupės akcentų, jame yra ir nemažai brandos. Todėl tai, kas seniau atrodė žavu ir jauku, dabar subrendo, sustiprėjo ir nebepasiduoda folkinėms grupės šaknims. Be abejo, elektronika padarė savo įtaką, tačiau dirbtiniai garsai neapribojo dueto gyvastingumo, o kaip tik suteikė jam naujų spalvų ir neleido užsimarinuoti savo folk / world sultyse. Ypač iš albumo išsiskiria kūrinys „Dulkės“, suteikiantis „Kamanių šileliui“ naujos kokybės, naujo balso ir pozicijos, išsakytos ne savo, o Donaldo Kajoko eilėmis. Aišku, tautiškų-archajiškų motyvų vis dar neatsisakoma, bet man asmeniškai atsisveikinimas su visais „tuto“ ir „leliumoj“ būtų tik sveikintinas – kartais praeitį yra visai gerai palikti praeičiai. Todėl „9“ man labai panašus į tai, ką daro „Solo Ansamblis“, t.y. bent jau aš vis labiau ir vis sėkmingiau pamirštu pirmąsias kūrėjų profesijas. Tiksliau, matau dvi paralelines kūrėjų karjeras, kurios man netgi tarpusavyje nesisieja. Ir tai yra gerai. Tekstai tampa vis labiau minimalistiniai, kartais, rodos, juose beveik nieko nėra pasakoma, tačiau tarp eilučių pasilieka daug, dingsta tautiškoji lyrika ir netgi savotiškas nekaltumas, o atsirandantis konkretumas neprašo vaizdingų epitetų, žodžių žaismų ar žongliravimo prasmėmis. Todėl dabartinis „Kamanių šilelis“ man yra gryniausias, koks tik buvo per visą karjerą. Ir drąsiausias, nes nariai dar niekad nebuvo tiek nuogi, nesislepiantys po meno grožiu ar kūrybiniu išsilavinimu. Net ir pavadinimas, rodos, daug nesako. Nors sako labai daug. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“) 83

100

Trijų LMTA kompozicijos studentų suburta ir vis dar neteisingai labai pogrindyje esanti grupė nusprendė imtis to, ko dabar imasi daugmaž visi elektronščikai, – leisti daug, bet po mažai, todėl, praėjus dviem mėnesiams nuo debiutinės „ritmų šalies“, jau atėjo ir EP itin sudėtingu pavadinimu, kurio nekartosime. Ar tai gerai? Taip, nes šie vaikinai yra panirę į visiškus eksperimentus, jie savęs neriboja, toks įspūdis, gal net ir daug negalvoja apie galutinį rezultatą, o tiesiog metasi į muziką, į ritmus, į improvizaciją, nesvarbu, pavyks jiems tai ar nepavyks, ir iš to mes gauname keistus, ne visada sėkmingus, bet įdomius rezultatus. Pirmiausia, šie du darbai yra velnioniškai skirtingi: „Beatland, Vol.1“, kaip atskleidžia pavadinimas, viskas paremta ritmu ir būgnais. Aišku, egzistuoja bosas, klepas ir visa kita, kas dalyvauja džiaze, tačiau iš esmės tas hiphopiškai nuogas skambesys, pilnas sample‘ų, palieka labai nuogo albumo įspūdį. Vyrai nepersistengia ir, nors tai įdomu, klausant vis daugiau, kyla apetitas, lyg kartotum: „Gerai, supratau. Tai kas toliau?“ Deja, toliau nenueinama, todėl albumas skamba neišbaigtai, jam trūksta mėsos, ypač kai kaulinė konstrukcija tokia įdomi. Tačiau su ilgo pavadinimo EP chebra šoka visiškai į kitą daržą (ir aš visom keturiom už tą daržą). Šis darbas yra įdomus, nuotaikingas ir akivaizdžiai per trumpas. Kartais jis skamba kaip drąsus durniavimas, bet niekada kaip kvailystė, ir dėl to EP yra labai kabinantis. „Go! Modulate Me To Heaven, Baby!“ yra apskritai abiejų įrašų highlightas, hitas, kuris gali atverti keletą reikalingų durų. Vienintelis patarimas – dar daugiau mėsos ant ritminių struktūrų ir tuomet nematau, kas galėtų „El Chico Fuendre“ stabdyti. Smagu girdėti tokias pradžias. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) 73 78

100

100

NORTAS TYGOS

Self-released

Luko Grinio, žinomo kaip Nortas, kūrybos perklausai daug nereikia: geriausiai tam tinka ilgas ir ramus kelias, tačiau jeigu norite iš muzikos kažko daugiau nei tik malonaus kompaniono vairuojant automobilį (ar atliekant bet kurią kitą veiklą), šio albumo gali ir neužtekti. „Tygos“ aš įvardyčiau kaip ne itin plataus spektro, bet gilaus pjūvio albumą, nes jame nelabai išgirsi taip dabar populiaraus stilių mišinio, kakofoniško chaoso, lyg bandant sumaišyti vandenį su alyva. Visas albumas – tikslus ir aiškus, minimalus ir melodingas house, kuris jums patiks, jei patinka pirmas bet kuris išgirstas albumo kūrinys, ir kuris gali, deja, neužkabinti, jei tas pirmąkart išgirstas kūrinys išsyk nelimpa. Nes vienas kūrinys puikiai atspindi šį melancholišką, stilingą ir pažįstamą darbą, kuris tikrai galėtų glostyti lietuvišką ausį. Tačiau tegul mano įvardytas šioks toks konservatyvumas jūsų negąsdina. Akivaizdu, kad tai skoningas darbas, kuris vertas sulaukti dėmesio ir skambėti, pvz., ne itin trankių, labiau chillout vakarėlių metu. Be to, Norto sukurtą muziką yra gana lengva priimti. Aišku, ji nėra komercinis greito vartojimo produktas, tačiau tai ir nėra nedideliam būreliui snobų skirtas ausų peilis. „Tygos“ įvardyčiau kaip albumą, kuriame susijungia nauda ir malonumas, tačiau kuriam šiek tiek pritrūko įvairovės. Kaip sakiau, pirmas išgirstas kūrinys taps jums lakmuso popierėliu... Tačiau aš pageidaučiau dar truputį daugiau, truputį spalvingiau, net ir truputį drąsiau, nes kol kas Nortas žengia jau išmintu takeliu, kuriuo žygiavo kiti lietuvių muzikantai. Todėl svarbu dabar neužsistovėti, nenurimti ir prie profesionalumo pridėti šiek tiek rizikos. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

69

MY FIRST MODULATOR / THE RACE

Monikos Penkutės nuotr.

Jurga goes public. Bent jau šiemet, nes apie ją, rodos, mes ėmėme žinoti viską. Nuo viešų (gerai, kad nepiktų) skyrybų su Vidu Bareikiu iki kasdienių įrašų feisbuke Jurga užpildė savimi socialinę erdvę, lyg bandydama tapti nuoširdumu, o ne prekių reklama gerbėjus gundančia influencere. Ar tai teisingas kelias, nežinau, nes, kaip sakoma, blogos reklamos nebūna (atvirkščiai, visokiems biezdariams influenceriams tai tik suneša daug pinigo). Viso to rezultatas – naujas, jau dešimtas, solo albumas, kuris, deja, išskyrus viešą sklaidą, niekaip kitaip neišsiskiria iš jos diskografijos. Tai yra ta pati Jurga su... viskuo, su kuo jūs siejate Jurgą: truputį mįslingi tekstai, vos eksperimentuojanti popmuzika, šiek tiek keistuoliška, bet nuoširdi poza. Susidaro įspūdis, kad šis albumas net iš dalies susiurbia viską, ką iki tol atlikėja sukūrė. Ne be reikalo jai padeda net penki prodiuseriai. Bet, iš kitos pusės, albumas vargiai atlaiko tokį svorį, nes jis nėra vientisas, nuoseklus ir šiek tiek primena I.Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį. Smagu, kad viskas sukurta „ne ant vieno“, bet toks blaškymasis neleidžia albumui plaukti, nepasiduoda vienai vizijai ir galiausiai tai tampa tiesiog kūrinių rinkiniu. Kokybiškų kūrinių, be abejo, yra, tačiau juos ima sieti tik pati Jurga ir jos balsas, o ne kažkokia idėja virš jų. Todėl galiausiai šį darbą lengviau pamiršti, o ir kelias link jo tampa įdomesnis nei pats rezultatas. Aišku, kad Jurgos gerbėjams patiks, bet naujų horizontų darbas nesiekia. Nors kas žino, kas šiais laikais yra nauja, kai kiekviena žinutė, kiekvienas įrašas po kelių sekundžių dingsta feisbuko sraute.

75

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas




Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.