370 Nr. 93

2020 rugpjūtis #93

BENAS ALEKSANDRAVIČIUS IR JO AUSINĖSE NETYLANTI MUZIKA POETAS RIČARDAS ŠILEIKA: MAN PATINKA NESUREIKŠMINTAI SUSIREIKŠMINTI GYVENIMAS / VASARA / MIRTIS / GYVENIMAS LIETUVIŠKOS ISTORIJOS SVETUR

Godos Zajauskaitės nuotr.

RUGSĖJO KINO FESTIVALIAI: KO TIKĖTIS?

#93 RASTI IR NEPASIKLYSTI

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

T

ai galėtų būti grybautojų šūkis. Nors ir beveik sezonas, bet mes šį kartą ne apie grybus – nei apie valgomus, nei apie nuodingus, nei apie tuos, kurie veža. Šį kartą norime pakalbėti apie žmones, kurie veža. Asmenybes, kurios vertinamos ne tik dėl savo kūrybos. Herojus, kurių veidus norisi matyti žurnalų viršeliuose.

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

Ričardo Šileikos nuotr.

tykiuose su gerbėjais, žurnalistais ir kitomis karjerą tik pradedančiomis grupėmis.

Retokai ant viršelio įkurdiname žmones (tiek žinomus, tiek nelabai), todėl turbūt derėtų pa(si)aiškinti, kodėl rugpjūčio numerį puošia (meskite akmenį tie, kurie mano, kad tik moterys gali puošti) grupės „ba.“ lyderio Beno Aleksandravičiaus nuotrauka. Negana to, vedamajam pavadinti įžūliai perfrazavome jo debiutinio albumo dainos ir albumo pavadinimą („Rasti / Pasiklysti“).

Prisipažinsime, kad mūsų nedidelėje virtualiojoje redakcijoje nėra tokių, kurie vaikšto į visus „ba.“ koncertus ir juose užsimerkę skanduoja „ba.“ p...da“.

Tačiau „ba.“ drąsiai galime vadinti lietuviškos scenos atradimu (žinoma, jis nėra pats naujausias), o B.Aleksandravičiaus lyrika (beje, lietuviška) dabartinę kartą jaudina turbūt ne mažiau nei X kartą kažkada įkvėpė Andriaus Mamontovo tekstai. „ba.“ veikiausiai niekada nesurinks Vingio parko kaip „Foje“ ir neturės sau skirto muziejaus (beje, šiuo metu „Foje“ muziejus laikinai neveikia ir ieško kavinės, kuri priglaustų po savo sparnu). Bent jau artimiausiu metu šiai grupei veikiausiai nepavyks užkimšti gerbėjais ir kurios nors iš didžiųjų arenų, kaip pavyksta Andriui Mamontovui, kuris kas kelerius metus vis patikrina savo populiarumą, surengdamas vieną ar kelis didelius koncertus. Vis dėlto smagu, kad jaunoji karta turi savo Mamontovą, nepaisant to, kad ir tikrasis atsisveikinimo / sugrįžimo koncertų kortos dar netraukia. Įdomu tai, kad Benas ir Andrius yra artimi bičiuliai, dažnai išreiškiantys vienas kitam palaikymą vienokiu ar kitokiu būdu. Nors jų muzikoje ir tekstuose panašumų ne tiek ir daug, tačiau yra kažkas bendro jų san-

A.Mamontovas savo laiku jaunoms grupėms padėjo prodiusuodamas jų kūrinius, kviesdamas kartu pasirodyti ir pan. „ba.“ lyderis atlieka švietėjišką misiją, radijo stoties eteryje supažindindamas klausytojus su naujais lietuviškos scenos perliukais. Taigi abu jie – savotiški švyturiai, padedantys jauniems muzikos kūrėjams rasti savo klausytoją, nepasiklystant ganėtinai sekliuose lietuviškos muzikos vandenyse. „Kiekvienais metais patys sau vis aukščiau keliame kartelę, bet kartu norime parodyti jaunesniems, ką galima pasiekti, jei labai stipriai tiki tuo, ką darai. Kviečiame kurti stiprią lietuviškos muzikos sceną kartu su mumis.

Nenoriu su kažkuo konkuruoti ir linkiu kitiems to paties, nes gyvename per mažoje šalyje su per maža rinka“, – taip savo misiją duodamas interviu „37O“ aiškino B.Aleksandravičius.

Su kitu žurnalo herojumi – rašytoju, poetu, kultūros apžvalgininku, fotografu ir fluksininku vadinamu menininku Ričardu Šileika – mūsų bendraautorė Lina Simutytė taip pat kalbėjo apie atradimus, tik kiek... žemiškesnius. Iki rugpjūčio 15 d. Vilniaus fotografijos galerijoje veiksiančios jo parodos „Autoriaus alibi, arba Kūrybinė tapatybė“ dalį eksponatų sudaro nuotraukos, kuriose užfiksuotos... surūdijusios geležėlės.

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – roko grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius.

Nuotraukos autorė – Goda Zajauskaitė

„Pastebiu tai, kas po kojomis, nes esu trumparegis ir toli nematau. Iš toli žmogaus galiu nepažinti, tačiau iš arti geležėlę ar pamestą auskarą, sagą, talonėlį – pažįstu. Mieste nepagrybausi ir nepauogausi, todėl lankstausi šiems minėtiems pamestinukams ir rastinukams. Kodėl jie mane vilioja? Nežinau. Įsidedu į kišenę, ir tiek, o kartais nešiojuosi tol, kol prisimenu“, – apie savo atradimus pasakoja R.Šileika.

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

Žinoma, šiame interviu, kuris yra literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ dalis, neišvengta klausimų ir nerimo tematika. „Mano galva, daugelis patiria perėjimus.

Dažnai nutinka taip, kad turtingas, pakankamas, patenkintas žmogus nekeis savo gyvenimo. Jis negalvos apie dvasinius ar nežemiškus dalykus (į kuriuos apskritai dažnai žiūrima gana įtariai). Vis dėlto turi įvykti kažkas neva blogo (mūsų leksikonu), kažkas skausmingo, kad imtum ir suklustum“, – pastebi jis.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #93, RUGPJŪTIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

Naujausiame žurnale pristatome Andrej Vasilenko fotografijų ciklą „Istorijos naratyvai“, artimiausias lietuviškų filmų premjeras ir kino renginius, festivalius „Naujojo cirko savaitgalis“ ir „Mados infekcija“. Žinoma, tradiciškai rasite knygų ir naujausių muzikos albumų apžvalgas. Gerų atostogų su „37O“ tiems, kurie ilsisi. Smagių kavos pertraukų tiems, kurie jau kibo į darbus. Iki pasimatymo rudenį!

Jūsų „37O“

BENAS ALEKSANDRAVI AUSINĖSE NETYLANTI Rašė Toma Vidugirytė

Alternatyvaus roko grupė „ba.“ gyvuoja vos septynerius metus, tačiau jau spėjo tapti kultine ir įkvėpti ne vieną jauną kūrėją žengti pirmuosius žingsnius scenoje. Grupei vasara gana intensyvi – nemažai koncertų, naujo EP įrašai. Laimei, tarp darbų pavyko pasikalbėti su grupės lyderiu Benu Aleksandravičiumi. Šnekėjome apie alternatyvą, rokenrolą, įkvėpimą jaunoms grupėms ir kitus įdomius dalykus. Nesuklysiu sakydama, kad daugeliui Benas asocijuojasi su drąsa kurti ir būti savimi. Pokalbyje rasite ir drąsos, ir įkvėpimo, ir dar daugiau. Tekste ir tarp eilučių.

– Atrodo, kad „ba.“ gyvena rokenrolinį gyvenimą – muzika, koncertai, turai, gerbėjos, alkoholis ir linksmybės… Kaip yra iš tikrųjų? Pats jautiesi rokstaru?

– Šiais laikais lengva sekti žmogų ir stebėti, ką jis veikia ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Nežinau. Jeigu taip atrodo, turbūt taip ir yra. Nevaidiname juk. Iš tiesų mes grupėje esame labai skirtingi. Mūsų chebroje yra ir ramių, bet yra aaaaaa aaa aaaaaa ir velnių. Gyvename gyvenimą, ir tiek. „ba.“ muzika skirta laisvam žmogui.

To per prievartą nesistengiame rodyti.

Mums tai išeina natūraliai. Aš kartais tikrai negalvoju galva, tiesiog elgiuosi taip, kaip man atrodo tuo metu teisinga. Jeigu iš šalies kažkam atrodau kaip rokstaras, tai tebūnie. Nesistengiu toks būti. Turbūt toks mano būdas. Kartais per daug sau leidžiu, bet tas manęs neparina. Labiau – kitus.

– A.Mamontovas tavo kūrybai ne kartą skyrė gerus žodžius. Pats ne kartą interviu esi sakęs, kad klausei jo kūrybos. Manai, „ba.“ neša jo ir „Foje“ iškeltą Lietuvos roko vėliavą?

– Neša ir neš.

4 //

– Kaip ir „Foje“, jūs tapote tikru kultu. Kaip manai, kas jums padėjo suformuoti tokį stiprų gerbėjų palaikymą?

– Viskas išėjo natūraliai. Per pastaruosius dvejus trejus metus viskas labai sustiprėjo. Tai įvyko staiga. Manau, žmonės mato, kiek mes įdedame pastangų, kad tai darome nuoširdžiai, ir tai, koks stiprus ryšys tarp grupės ir ją supančių žmonių – draugų ir komandos narių.

Aš visą vaikystę klausiau daug lietuviškos muzikos. Kai šiek tiek paaugau, laukiau roko grupės, su kuria galėčiau užaugti, stebėti jos klaidas ir sėkmę. Kadangi tokios nesulaukiau, aaa aaaaaa aa teko ją sukurti pačiam (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kad mūsų klausytojai auga kartu su mumis. Jie dalyvauja grupės augimo procese ir viską išgyvena kartu.

© 37O

– Ar „ba.“ – dar alternatyviosios scenos dalis? Galbūt jau labiau meinstrymas?

– Alternatyviosios muzikos scena yra tai, kuo norėtų būti meinstrymas. Tie-

NENORIU BŪTI VISIŠKAI NUOGAS PRIEŠ KLAUSYTOJĄ, BET KARTU STENGIUOSI BŪTI ATVIRAS. LABIAUSIAI, TURBŪT, ATVIRAS SAU.

siog alternatyvioje scenoje nėra tiek pinigų. Reperiai dabar nori būti rockstarais, o norintys būti rokstarais eina link „Power hit radio“ skambančios muzikos. O jeigu rimtai, kas nubrėžia ribą tarp alternatyvos ir meinstrymo? Atrodo, kad meinstrymu būti yra blogai, nors iš esmės aaaaaa aaa aaaaaa aa aataip nėra. Šitas terminas yra įgavęs neigiamą prasmę.

Kažkada jau yra tekę girdėti panašią diskusiją, kai tapome geriausia metų roko grupe tiek M.A.M.A., tiek T.Ė.T.Ė. apdovanojimuose. Galiu pasakyti labai paprastai – mes grojame alternatyvią muziką, alternatyvų roką ir esame vieni iš nedaugelio, iškėlę šį žanrą į meinstrymą ir į pagrindines scenas Lietuvoje.

Ir tai ne mano pasakyti žodžiai. Gerai tai ar blogai – ne man spręsti, o ir nelabai svarbu.

– Pats klausai daug muzikos savo malonumui ar vis dėlto Lietuvos muzikos naujienomis domiesi dėl savo darbo radijuje?

– Muzikos klausau visada. Per pastaruosius metus iš namų be ausinių buvau išėjęs kokius du kartus, ir tai netyčia. Mano klausoma muzika visada

keičiasi. Žinoma, prie to šiek tiek prisidėjo ir radijo laida. Prieš keletą metų vienai laidai pasiruošti užtrukdavo savaitę, o dabar galiu tą padaryti per dieną.

Kartais galiu vienos dainos klausyti visą dieną. Kartais dvi. Be perstojo.

Būna, kad kažkoks kūrinys taip pataiko į nuotaiką, kad nebereikia nieko kito. Atklausau iki negalėjimo ir, kai pradeda vimdyti, judu toliau. Kartais pagal nuotaiką muziką susikuriu ir pats. Tik sau. Turiu daug neišleistų kūrinių, kurių išleisti net ir neplanuoju, nes jie buvo skirti mano paties nuotaikos garso takeliui.

Mane įkvepia įvairovė ir vis kažko naujo atradimas. Stengiuosi neprisirišti prie vieno atlikėjo ar grupės ilgam, nes galbūt tada tai atsispindėtų mano kūryboje. Bijau aiškių įkvėpimo šaltinių savo muzikoje. Stengiuosi vis kažką keisti, ieškoti ir kuo daugiau domėtis. Muzikos paieškoms skiriu tikrai daug laiko, tik vasarą kiek mažiau.

Per pastaruosius du mėnesius jaučiuosi kiek atsilikęs nuo to, kas vyksta muzikoje, bet rudenį atsigriebsiu, kadangi prasidės dar vienas aaaaaa aaa aaaaaa aa aa laidos sezonas.

– Tu taip pat palaikai jaunas grupes – jau penktus metus vedi konkursą „Novus“, savo laidoje „Red Rose Radio“ supažindini su jaunaisiais atlikėjais, o ir interviu metu dažnai mini jaunas grupes. Kuo tau tai svarbu?

– Aš nesiekiu Lietuvoje būti vienintelis ir geriausias. Noriu, kad visa lietuviška scena augtų. Stengiuosi palaikyti visus ir padėti kuo galiu. Kažką patarti jaunesniam ar pradedančiam. Mes norime parodyti, kiek Lietuvoje gali nuveikti jauna grupė per septynerius koncertinius metus – ką galime sau leisti, kokius koncertus surengti, technines galimybes, profesionalią komandą.

Kiekvienais metais patys sau vis aukščiau keliame kartelę, bet kartu norime parodyti jaunesniems, ką galima pasiekti, jei labai stipriai tiki tuo, ką darai. Kviečiame kurti stiprią lietuviškos muzikos sceną kartu su mumis. Nenoriu su kažkuo konkuruoti ir linkiu kitiems to paties, nes gyvename per mažoje šalyje su per maža rinka.

– Pats muziką kurti pradėjai dar paauglystėje ir gana greitai atkreipei į save klausytojų dėmesį, tapai žinomas.

padeda nusiraminti ir išsikrauti. Palieku kažkokią istoriją ar būseną dainoje ir judu toliau.

Nenoriu būti visiškai nuogas prieš klausytoją, bet kartu stengiuosi būti atviras. Labiausiai, turbūt, atviras sau. Kam reikia, tas supranta mano tekstus ir apie ką juose kalbu, o kiti žmonės vienaip ar kitaip gali pritaikyti juos sau.

– Kokių taisyklių turi kaip kūrėjas?

– Rizikuoti.

Arno Mažylio nuotr.

– Esate išleidę du albumus – „Rasti / Pasiklysti“ ir „H8“. Kaip dabar, praėjus jau kuriam laikui, matai ir vertini juos? Kiek pasikeitė „ba.“ per tuos metus tarp šių albumų pasirodymo?

– Paklausius, kaip jie skamba, girdėti žymus skirtumas. Labai aaaaaaaaa aaaaa aa patobulėjome. Galbūt dabar mažiau eksperimentų ir daugiau dainų, daugiau tekstų, šiek tiek sunkesnis skambesys. „Rasti / Pasiklysti“ laikau geru debiutu, bet džiaugiuosi, kad neskubėjau įrašyti antro albumo. Jį išleisti užtruko ketverius metus ir man „H8“ nuo pirmojo skiriasi šviesmečiais. Į gerąją pusę.

Anksti, be ilgų klaidžiojimų, atradai savo kelią. Ką tai davė tau kaip asmenybei ir muzikantui? Žinomumas tave pakeitė?

– Dėmesys ir duoda, ir atima. Negaliu atsakyti, ar žinomumas mane pakeitė, nes nežinau, koks dabar būčiau, jeigu negročiau. Net jei ir negročiau, manau, kad per daugiau nei dešimt metų būčiau pasikeitęs. Vienaip ar aaaaaa aaa aaaaaa kitaip.

Muzika sustiprino mano asmenybę, parodė kelią į tokį mane, koks iš tikrųjų esu ir noriu būti. Būna įvairiai. Kartais atrodo, kad visi šie metai man užaugino storą odą, bet būna dienų, kai atrodo, kad susilpnino iki tos plėvelės, kuri susidaro per ilgai pieną šildant mikrobangų krosnelėje.

– Esi sakęs, kad dainose atsispindi tai, kaip tu jautiesi, bet stengiesi tai pateikti abstrakčiai, palieki daug vietos interpretacijai. Kokių jausmų tavo kūryboje daugiausia?

– Man nelabai pavyksta rašyti tekstus apie pozityvius dalykus. Dažnai mane įkvepia vienatvė ir sapnai. Man lengviau rašyti, kai grūzas ar kažkas negatyvaus atsitinka. Muzika man

– Kur planuojate su „ba.“ judėti toliau Lietuvoje ir užsienyje? Galbūt arenos Lietuvoje, ypatingi koncertiniai turai užsienyje, duetai ar kiti projektai?

– Su užsieniu susijusių planų neturiu. Jie ateina patys arba atsiranda padedant mūsų vadybai. Aš to nepušinu ir dar kurį laiką tikrai neplanuoju. Žinoma, kiekvienais metais grojame užsienyje. Daug pasaulio pamačiau vien dėl muzikos ir šios grupės. Norime surengti koncertus Londone ir Berlyne, o po to bus matyti.

Kažkada sakiau, kad „ba.“ solinis koncertas arenoje niekada neįvyks, nes mes nesame arenos grupė. Tai kaip ir prisikalbėjęs esu, bet didelius koncertus galima rengti ne tik arenose. Dėl bendradarbiavimo su kitais – gaunu tikrai daug pasiūlymų duetams, bet stengiuosi jų vengti. Jeigu būčiau sutikęs su visais, turbūt galėčiau dvigubą albumą vien iš featų išleisti. Kol kas nedegu noru.

Galvoje turiu idėjų ir kitokiems projektams, bet „ba.“ man atima daugiausia laiko ir norėčiau, kad taip ir liktų. Kol kas dėl kitų dalykų nesuku galvos.

– Ką įvardytum savo didžiausiu pasiekimu?

– Žmonės koncertuose, meilė ir draugai.

– Liepą ir rugpjūtį rengiate mini turus net su dviem savo programomis ir pristatote naują singlą „Trenk“… Spalį laukia turbūt didžiausias jūsų koncertas per visą karjerą „Compensoje“, kur veikiausiai pristatysite ir keletą naujų kūrinių – esi užsiminęs apie naują EP... Gal laukia dar kažkas?

– Taip, pagrosime naujų kūrinių. Dabar esame įrašę keletą. O naujo EP neužtenka?

Ne, ne, juokauju (šypsosi). Patys juk žinote, kad per kiekvieną koncertą padarome kažką naujo. Faktas, kad laukia. Vis dėlto didžiausias koncertas per karjerą. Reikia nepasišikt (juokiasi).

© Deimantė Jasiulevičiūtė

IČIUS IR JO MUZIKA

>> BLUNKANTI SOFA

Rašė Lina Simutytė

Mindaugo Česlikausko nuotr.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šįkart kalbuosi su rašytoju, poetu, kultūros apžvalgininku, fotografu ir fliuksininku vadinamu menininku Ričardu Šileika. Naujausia jo paroda „Autoriaus alibi, arba Kūrybinė tapatybė“ iki rugpjūčio 15 d. veiks Vilniaus fotografijos galerijoje.

POETAS RIČARDAS ŠILEIKA: MAN PATINKA NESUREIKŠMINTAI SUSIREIKŠMINTI 6 // © 37O Su kitais Nacionalinio kilnojamojo tupėjimo punkto nariais Dusetų galerijoje

– Kai pirmąkart susitikome, buvau magistrantūros studentė.

Tikėjau, kad tai, kas vyksta universitete, privalo būti akademiška ir rimta. Nustebau dėstytojai į paskaitą pakvietus būtent tave: vietoj literatūros teorijų iš krepšio traukei fasuoto smėlio maišelius, juos dovanojai, pasakodamas apie nuogirdas, netikėtus radinius Vilniaus gatvėse ir šypsojaisi. Visas rimtumas subliūško, o aš įtarinėjau, kad blefuoji, kad kažkas netrukus paaiškės: didžiulė prasminė tiesa ar reikšminė teorija. Nenutiko nieko panašaus. O gal priešingai: įvyko kažkas magiško, kad, nuo šios pažinties praėjus nemažai laiko, sumaniau su tavimi pasikalbėti dar kartą. Ar kada svarstei apie minėtąjį rimtumą, akademiškumą? O gal labiau pritari Alfonsui Nykai-Niliūnui, rašiusiam, kad rimtais darbais nieko rimto nenuveiksi?

– Kadangi mūsų tėvai, auklėtojai, mokytojai labai rimti, nuo mažumės esame mokomi pagal jų šablonus. Tu pamatei, ir aš pamačiau, kas iš to išeina. O išeina tai, kad valgai, skanauji, bet iš tiesų nei sotesnis tampi, nei skonį jauti. Visi reikia, nedaryk, nesielk, nekalbėk, nemąstyk, neverk paprasčiausiai nužudo patį gyvenimą. Kas mes esame? Visa sistema. Mėsa, kaulai, raumenys, organai, funkcionuojantys dėl mumyse tekančio gyvenimo. Kai tas gyvenimas sustabdomas taisyklių, paliepimų, nurodymų, mes nustėrstame. Aš taip pat kažkada taip svarbiai gyvenau, nes man buvo pasakyta, kad reikia, bet ėmiau ir pamiršau, o tada prisigyvenau iki... nieko. Iki gražaus, tuščio nieko.

– Ne kartą prašei į tave kreiptis tu. Tarsi visai įprasta, bet ne kartą ir vėl išsprūdo išmokta taisyklė į vyresnius kreiptis jūs. Tačiau tavo panaikinta amžiaus riba išlaisvino – suvokiau, kad nors anksčiau „Blunkančios sofos“ projektui rinkausi kalbinti savo kartos autorius, tu taip pat jai priklausai dėl nesukaustyto, absoliučiai laisvo požiūrio ir nenustygimo vietoje, vienoje srityje ar raiškos formoje. Tavo bėgūniška prigimtis provokuoja paklausti: ar gali įsivaizduoti, kas nutiktų sustojus?

– Sakai savo kartos, tačiau karta, kaip jūs, tu ir visi kiti įvardžiai, yra išgalvotas reikalas. Gerai, santykinai karta apibrėžia amžių. Tačiau amžius – taip pat išgalvotas dalykas, skirtas kūnui. Ir jei mes būtume tik vaikščiojantys padarai iš mėsos, mus galėtų skirstyti į kartas pagal amžių. Bet mėsa ir kaulai neparašys eilėraščio, todėl esame ne tik tai. Jei jaunas žmogus nerimą patiria, pensininkas – nebe? Visi viską patiria, jei tik sau leidžia. Net kai nuo šios būsenos nusisukame galvodami – ai, gal kavos dabar išgersiu, paplepėsiu, eisiu į kiną, nerimas niekur nedingsta. Taip jį tiesiog užspaudžiame. Nerimą nustumti sugeba visi nuo paauglėjančio iki pensininkėjančio vaiko. Išgyvendamas pastarąsias būsenas, nejaučiu bėgimo, kuris keltų įtampą. Gal ir man išoriškai atrodo, kad bėgu, bet tai nebetrikdo. Tas, kuris greitai važiuoja, daug dirba arba veikia ką nors labai didingai ir apsčiai, viduje gali būti tiek pat ramus, kiek ir neramus. Tačiau tai žino tik jis pats.

Ar tu, klausinėdama manęs, esi rami? O aš, atsakinėjantis? Išoriškai to neįmanoma pamatyti. Tarkime, tas kompiuteriu dirbantis vaikinas – ar jis iš tiesų paniręs į rašomą tekstą, ar taip tik pabėgęs nuo nerimo? Ar vaikiną žeistų mano žvilgsnis, jei imčiau jį stebėti? Išoriniai dalykai, kuriuos mes matome, iš tiesų reiškia tik tiek, kiek mes jais tikime. Jeigu tikime, kad žmogus labai daug pasiekęs, imame galvoti, kad ir mums reikia tiek pasiekti. Jei kas greitai bėga – nusprendžiame, kad ir mums reikia bėgti. Štai šis žmogus nuveikė daugybę prasmingų dalykų. Vadinasi, ir aš privalau nuveikti! Juk kitaip mano gyvenimas praeis veltui. Tačiau kas sakė, kad gyvenimas turėtų būti ne veltui? Ar Dievas, mums duodamas gyvenimą, pasakė, kokius planus turime įvykdyti, kiek knygų išleisti, vaikų užauginti ir medžių pasodinti? Jis nieko nesakė, lengva ranka mostelėjo ir davė gyvybę: ką nori, tą ir darai.

– Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuojama tavo paroda „Autoriaus alibi, arba Kūrybinė tapatybė“. Plačiąja prasme alibi – gynybos forma, kai kaltinamasis bando įrodyti, kad nusikaltimo įvykdymo metu jis buvo kitoje vietoje.

Parodos pavadinimas – metaforiškas ir šmaikštus, tačiau sakoma, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos. Jeigu taip, kuo kaltinamas jautiesi esąs, kad reiktų ieškoti alibi ir kur nusikaltimo metu iš tiesų buvai?

– Rytus pradedu bėgimu, o šįryt išbėgęs patyriau, kad aš nebesu čia, nes jau galvoju, tarkim, kaip su tavim susitiksiu, ką veiksiu vėliau ir panašiai. Tokiomis akimirkomis aš nebebūnu čia. Tai reiškia, kad nusikaltimo vietoje manęs nėra. Kai aš esu čia, o visos mintys – kitur, nebejaučiu: nematau tako, kuriuo bėgu, augalų ar ką tik nušienautos pievos. Kur aš esu?

Arba ateityje, arba gromuliuoju kažką iš praeities. Paradoksalu tai, kad tiek čia, tiek ten nieko nelieka, todėl bėgdamas aš visai ne bėgu ir mėgaujuosi bėgimu, o paprasčiausiai pabėgu. Toks ir alibi, kurio įrodinėti niekam nereikia, nes to, kad esi pabėgęs, paprasčiausiai niekas nežino. Tu nesi savo

Parodos eksponatas

„Mažosios galerijos“

Parodos eksponatas

„Mažosios galerijos“

kūne, kai tvarkaisi su tuo, kas įvyko ar dar tik vyks. Visi mes pirmiausia keliaujame mintimis.

vausi: kai man bloga, įsižeidžiu, tampu auka ir noriu, kad kas ateitų ir rastų mane užsirakinusį, o tada dar paglostytų. Tačiau viena gražiausių pasaulio tiesų yra ta, kad niekas nieko neprivalo: nei mylėti, nei išduoti. Šie dalykai paprasčiausiai vyksta ne iš teisių ir ne iš pareigų, o iš paties gyvenimo.

– Et, nežinau, ar iš tiesų žaloja. Galbūt kitiems tai svarbu. Tačiau žinome, kad kiekvienas svarbu yra svarbus tiek, kiek tikime. Jei tikiu, kad Dievas yra ir jį deklaruoju arba tikiu, kad yra baimė ir ji mane veikia, o bijodamas iškristi iš konteksto manau, kad privalau įvykdyti viską, ką kiti per gyvenimą sugalvojo įvykdyti, tai ir tampa reikšminga. Man patinka nesureikšmintai susireikšminti. Sykį bičiulis pasakė, kad subtiliai moku tai daryti. Taip, aš moku susireikšminti be arogancijos ar egoizmo. Tai gali būti pasiekiama labai paprastai – per draugystę, dalijimąsi, pasidžiaugimą. Kiekvienas pasiima tai, ko jam reikia, ir daro tai savomis priemonėmis – vieni įeina pro duris, kiti – pro vartelius. Treti lipa pro langus, nes taip smagiau.

– LRT laidoje „Ryto Allegro“ vedėja Austėja Kuskienė tave pavadino daikteliautoju, šį terminą pasiskolinusi iš Astridos Lindgren knygos „Pepė Ilgakojinė“. Veikėjai čia leidžiasi ieškoti pamestų daiktų, dalelių ir kiekvienam radiniui kuria istorijas. Pritarčiau Austėjai, tačiau tave matau ne tik kaip daikteliautoją, bet ir kaip Vabi Sabi estetikos filosofijos, kuriai svarbus paprastumas (net dužę indai nėra išmetami, bet sulipdomi ir suklijuojami aukso dulkėmis), atstovą. Viena tavo parodos dalis – surūdijusių geležėlių fotografijos. Šioms geležėlėms nusilenki, jas pakeli ir prikeli naujam gyvenimu.

Kuo šis aktas tave praturtina?

– Apie tai buvau pagalvojęs pragmatiškai. Pastebiu tai, kas po kojomis, nes esu trumparegis ir toli nematau. Iš toli žmogaus galiu nepažinti, tačiau iš arti geležėlę ar pamestą auskarą, sagą, talonėlį – pažįstu. Mieste nepagrybausi ir nepauogausi, todėl lankstausi šiems minėtiems pamestinukams ir rastinukams. Kodėl jie mane vilioja? Nežinau. Įsidedu į kišenę, ir tiek, o kartais nešiojuosi tol, kol prisimenu. Ir nemanau, kad pakelti jie tampa didingesni. Tai smulkmenos, detalės. Literatūroje naudojama sinekdocha, kai pasitelkiamas lašo įvaizdis, o galvoje turimas visas pasaulis. Ko gero, man šis detalių padidinimas pavyksta be pastangų: pastebiu, ką žmogus dėvi, kokius auskarus segi. Tai nereiškia, kad teisiu ar skirstau. Suprantu, kad kiekvienas modeliuoja save taip, kaip nori pristatyti pasauliui. Visai kaip prekės ženklas. Kiek jį reikia afišuoti – nesprendžiu. Ko gero, tiek, kiek kam norisi. Vieni tai daro arogantiškai, norėdami apie save pranešti, būti išgirsti ar pasijausti geriau, nes kitaip nemoka.

Nuo mažens renkame pažymius ar diplomus tarsi patvirtinimus, kad esame reikšmingi. Atrodo negana, kad būtume gyvi, juk gyvybė tampa svarbi tik tada, kai ją įvertina ordinais ar plojimais už nuveiktus darbus.

– Nerimas dažnai kyla neišpildžius lūkesčių, o lūkesčiai priklauso ego sričiai. Viename interviu pripažįsti, kad siųsdamas atvirlaiškį neturi primygtinio lūkesčio laukti grąžos. Lūkesčių atsisakymas – besąlyginės meilės apraiška: juk ir aš, grįžusi iš mamos, ne visada spėju padėkoti už jos atvirlaiškius: svogūnų laiškus, salotas ar žirnius, bet žinau, kad ji tai daro nelaukdama įvertinimo. Ar visada buvo lengva nesitikėti? Ką įgyji atsisakęs ego?

– Mano galva, daugelis patiria perėjimus. Dažnai nutinka taip, kad turtingas, pakankamas, patenkintas žmogus nekeis savo gyvenimo. Jis negalvos apie dvasinius ar nežemiškus dalykus (į kuriuos apskritai dažnai žiūrima gana įtariai). Vis dėlto turi įvykti kažkas neva blogo (mūsų leksikonu), kažkas skausmingo, kad imtum ir suklustum. Jokiu būdu ne taip, kaip nutinka tapus auka, pradėjus kaltinti Dievą: kodėl tu toks, kodėl man nepadedi, ar atsitvėrus vartais, pro kuriuos prie tavęs negalėtų priartėti nei draugai, nei artimieji, nei pats Dievas. Anksčiau ir pats taip elgda-

– Ko gero, ir šių lūžių, ir perėjimų nepaskubinsi ir nepagreitinsi, visai, kaip ir geležėlių radimo, apie kurias parodos aprašyme rašai: „Geležėlių niekada nerasi, kai užsigeisi, niekada neaptiksi, kurios tikėsiesi.“ Yra tekę skubinti įvykius, sukelti vienas ar kitas emocijas?

– Kažkada visi tai esame darę, tačiau tai nereiškia, kad taip visada bus. Tebūnie, nereikia nei planų vykdyti, nei rezultatų laukti, tačiau pirminė intencija gali būti visiškai paprasta, aiški. Pavyzdžiui, kėlimasis ryte. Daug lengviau tai daryti jau iš vakaro pagalvojus ne apie tai, ką reikėtų, bet ką norėtum veikti. Jeigu reikia – nuspausiu žadintuvą ir dar pusvalandį snausiu. Tačiau jei esu sumanęs, kad veiksiu kažką faino, tada kelsiuosi vos žadintuvui suskambus. Juk manęs laukia stebuklai, net jei tiksliai nežinau, kokie. Pakeliui viskas nutinka. Gėris tada, kai planų nėra, kai galutinis rezultatas – nežinomas, nes žinojimas yra pragmatiškų poelgių, apčiuopiamų minčių vaizdinys. Vidinės žinios nėra paaiškinamos, tačiau drauge aiškesnės už aiškias. Tokį žinojimą vadinu blaivumu, nes nemažai žmonių yra girti ambicijomis, egoizmu, nepaIŠORINIAI sitikėjimu. Aiškumas ir blaivumas yra DALYKAI, tarsi kavinės varteliai, pro kuriuos gali KURIUOS užsukti nebūtinai kavos atsigerti, o paMES MATOprasčiausiai pasėdėti ir vėl išeiti be joME, IŠ TIEkios sargybinio baimės, kurią taip pat SŲ REIŠKIA patys susikuriam, kaip ir patys sau keTIK TIEK, KIEK liame klausimus: kodėl taip ilgai miegojai?, vėl nieko neveiki?, tinginy, ką gyveMES JAIS nime pasieksi? ir taip toliau.

TIKIME.

– Esi Nacionalinio kilnojamojo tupėjimo punkto sumanytojas (NKTP). Pa­ rodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose esi įamžintas su draugais tupėdamas. Šalia ekrano, kuriame keičiasi šios fotografijos, galima rasti aprašymą, akcentuojantį tai, kad NKTP yra „būtent punktas, jokiu būdu ne centras, sąjunga ar įstaiga“. Kodėl norisi tai pažymėti, taip atsisakant įstaigoms būdingo oficialumo? Ar oficialumas gali daryti įtaką, žaloti kūrybinę tapatybę?

– Telpančios į delną, širdies dydžio „Mažosios galerijos“ – dar viena tavo parodos dalis. Jose degtukų dėžutėse eksponuoji įvairius daikčiukus, rastus Vilniaus gatvėse. Ištrūkusios sagos, papuošalų akutės, monetos, veidrodžio šukės, plunksnos ir daugybė kitų smulkmenų. Pirmą kartą tokią galeriją sukūrei keliaudamas aplankyti bičiulių dailininkų, norėdamas juos apdovanoti. Įsivaizduoju: ištiesi delną, o jame – širdis – degtukų dėžutė su radiniais. Kokie brangiausi akmenėliai ar daikčiukai tilptų tavo širdies dėžutėje? Vertybės, kurias suvoki kaip pamatines?

– Iš kur žinai, kokio dydžio širdis? Laikei rankoje (šypsosi)?

Ko gero, dabar neatsisakyčiau to, kas neatsisakoma: atvirumo, paprastumo, meilės.

– Interviu, publikuotame 2014-aisiais „Literatūroje ir mene“, teigi: „Dar iš įpročių – pats sau įtariu, liguistų – dažnai plaunu rankas. Gal ir gelbsti.“ Panašu, kad kai kuriuos dalykus puikiai taikei ir prieš karantiną (rankų plovimas, neskubinamas buvimas, naujų pasaulių tvėrimas netikėtose erdvėse). Ką naujo arba užslėpto seno sužinojai apie save karantino metu?

– Iš pradžių buvo sunku, nes patikėjau, kad taip turi būti. Vėliau patyriau totalų atradimą. Gyvename ką nors veikdami, pradedant nuo paprasčiausio sėdėjimo, televizoriaus žiūrėjimo, kavos gėrimo ir baigiant didesniais dalykais – keliavimu, darbu, vaikų auginimu. Visas veiklas mes vadiname gyvenimu. Staiga, išoriškai nebegalėdamas atlikti sau įprastų veiksmų, aš (kaip, tikiu, ir didžioji dalis žmonių) pasijutau klaikiai.

Tai tęsėsi tol, kol suvokiau, kad net neatlikdamas nieko, ničnieko nepadarydamas, vis tiek gyvenu. Išaiškėjo, kad gyvenimas – nebūtinai vien darbai, siekiai, jų įgyvendinimas. Tai buvo didžiulė dovana – suvokti, kad net ir nieko neveikdamas gyvenu: nė kiek ne menkiau, ne mažiau, ne žemiau nei tas, kuris padeda žmonijai ir tik dėl to jaučiasi gyvas. Gyvenimas – net ir ne mintys. Sėdi, pro langą žvelgi, kaip balandžiai danguje suka ratus, – tai ir yra gyvenimas. Kitą rytą balandžių gali nebūti, tačiau gyvenimas tęsis. Anoniminis kaimynas, kurio nepažįstu, už sienos rūko. Kai būdavo labai vieniša, mintyse dėkodavau: ačiū tau, nepažįstamasis, esu mažiau vienišas – aš užuodžiu tavo dūmą. Arba atokiau gyvenanti kaimynė vis kosėjo – užtekdavo vos tiek, kad suprasčiau, jog nesu vienas.

O tai yra labai daug.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Saulius Tomas Kondrotas

Viet Thanh Nguyen

Tyto alba, 2020

Tyto alba, 2020. Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė

KOLEKCIONIERIUS

Be abejonės, S.T.Kondrotas yra svarbus lietuvių prozos autorius. Be abejo, jo rašymas kokybiškas, tekstai geri, įdomūs. Žinoma, jo vieta lietuvių literatūros panteone pelnyta. Ir šioji novelių rinktinė pasirodo nei per anksti, nei per vėlai: kada, jeigu negu po trisdešimties metų verta prisiminti, kuo pasižymėjo staiga literatūros lauke sužibęs ir taip pat netikėtai lyg kometa padangėje išnykęs autorius? Ištisa skaitytojų karta užaugo per tą laiką, kuriuo S.T.Kondrotas buvo nutilęs (kaip žinome, Amerikoje jis užsiima pelningesne veikla negu literatūra, nors lygiai tokia pačia nepraktiška – brangakmeniais).

Nenuvertinant rašytojo indėlio į lietuvių literatūros proveržį sovietmečiu, vis dėlto nuo rinktinės pratarmėje autoriui pažertų rašytojos Danutės Kalinauskaitės ditirambų norisi šyptelėti per lūpos kraštelyje prišašusį herpesą. „Neginčijamai pasaulinio lygio rašytojas“ – neginčijamai? Nors autoriaus vaizduotė pramuša kanoninius kupolus, vis dėlto jo tekstai struktūriškai neatrodo nepriekaištingi. Pasaulinio lygio rašytojai garsė-

ŠALININKAS

letę veikėjo dvasinių išbandymų. Pabandžius „Šalininką“ su kuo nors palyginti, pirmiausia kilo analogija su galinga ir žiauria Richardo Flanagano knyga „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (apie australų kareivių išgyvenimą japonų nelaisvėje Antrojo pasaulinio karo metais), bet tada dingtelėjo, kad Viet Thang Nguyeno kūrybinis užmojis artimesnis Fiodorui Dostojevskiui ar bent Baliui Sruogai.

ja kur kas labiau nugludintomis novelėmis; pačios D.Kalinauskaitės tekstai nuoseklesni.

Pavyzdžiui, didelę intrigą žadantis baltų istorijos motyvais paremtas pseudomitologinis T.S.Kundroto pasakojimas „Kentauro herbo giminė“ stokoja vientisos linijos ir, vadinkime, moralo: jis sudurstytas tarytum iš dviejų dalių, kurias viso labo sieja tie patys veikėjai. S.T.Kundrotas puikiai vaizduoja ir įvykius, ir abstrakčias idėjas, tačiau kai kur užsiabstrahavęs, rodytųsi, tarytum kamšo istorijos skyles. Tada net pasidaro nebesvarbu, kuo istorija baigsis. Ir kai pasibaigia, pasakojimo atomazgoje tarytum lieka maža kas bendro su preliude pamėtėta pasakojimo užuomina, siūloma intriga.

Nepasiginčysi su autoriaus gebėjimu verbalizuoti abstrakcijas ir emocijas, vis dėlto S.T.Kondroto kalbinė raiška, kitaip tariant, stilius, man neatrodo pavyzdinis. Pavyzdžiui, ta pati D.Kalinauskaitė turi savitą braižą, kurio su nieku kitu nesupainiosi.

Prie minėtų trūkumų dar pridėkime savotišką rinktinės netikėtumo efektą, tai yra tą patį pratarmėje pagirtąjį „pasaulį be ribų“, ir tada išvis sunkiai rasime žodžių, apie ką „Kolekcionierius“. Teminė ir žanrinė tekstų įvairovė tarytum neišsitenka tokioje palyginti storoje knygoje: šalia realistinių ar magiškai realistinių novelių įsiterpia ir prozinės mankštelės, ir sunkiasvorės esė. Sutinku su pratarmės autore D.Kalinauskaite, kad S.T.Kondrotas yra išskirtinis, nepaprastas ir mįslingas, bet ar antlaikiškas? Bijau, kad originalūs rašytojo tekstai buvo svarbus stimulas lietuvių literatūrai prieš keturis dešimtmečius, bet ilgainiui jį aplenkė kiti – ir tai turbūt tik todėl, kad rašytojui pačiam neberūpėjo savęs aplenkti.

Dar vienas istorinis romanas, įvedantis į mažiau pažįstamą atminties kontekstą. „Šalininko“ autorius priartina lietuvių skaitytoją prie ryškaus Vietnamo karo palikimo. Iki šiol Vietnamo karo padarinius daugiausia pažinome iš amerikietiškos perspektyvos, o dabar galime patirti tarytum iš arčiau ir platesniu kampu (mat rašytojas yra Amerikos vietnamietis).

Knygos sąžiningumą ir amerikiečių kultūrai įprasto propagandinio patoso vengimą liudija pati veikėjo charakteristika: jis yra dvigubas agentas, dirbantis amerikiečiams, bet tikintis komunizmu ir priešui siunčiantis žvalgybinę informaciją. Toks kūrybiškas sprendimas pasirinktas ne sekant populiariais Džeimso Bondo triukais, o norint parodyti istorijos daugiabriauniškumą ir moralinių pasirinkimų karo sąlygomis keblumą.

Skaitydamas romaną patiri ne Holivudo filmams būdingą kvapą gniaužiančią atributiką ir morališkai palengvintą idėjinę prieštarą „už“ ir „prieš“, bet visą pa-

Kaip debiutuojančiam autoriui pavyko sukurti tokią įtaigą? Ne tik dėl to, kad jo paties tėvai buvo karo pabėgėliai, bet ir dėl įdėto darbo: knygos pabaigoje pateikiamas šaltinių sąrašas nepadarytų gėdos ir atsidavusiam mokslininkui. Todėl nors „Šalininkas“ yra fikcija, jis labai realistiškas. Be to, parašytas įstabiai ironišku stiliumi, kiek atskiedžiančiu pasakojimo fone vaizduojamas baisybes panašiai kaip „Dievų miške“.

Maža to, rašytojas karines scenas kuria vaizdingai, kaip sakoma, kinematografiškai, dar negailėdamas ir originalių meninių priemonių, metaforų ir aforizmų, kurie ryškiai krenta į akis, bet neužkliūva: „Skočas man patinka neskiestas, kaip ir tiesa“ (p. 115). „Šalininkas“ yra įspūdinga knyga apie žmogaus gyvenimą po karo, kaip sakoma, trauminę patirtį, kurią be užuolankų apibūdina vienas veikėjas, kuris bėgdamas iš komunistų apgulamo Saigono neteko žmonos ir sūnelio: „Dabar neturiu nieko. Buvau sūnus ir vyras, tėvas ir karys, o dabar esu niekas. Nesu vyras, o kai vyras nėra vyras, jis yra niekas. Ir vienintelis būdas tuo niekuo nebūti yra ką nors daryti. Taigi, galiu arba nusižudyti, arba ką nors nužudyti. Aišku?“ (p. 111)

Yōko Ogawa

BEGALINĖ LYGTIS

David Wallace-Wells

NEGYVENAMA ŽEMĖ. ATEITIES ISTORIJA Tyto alba, 2020. Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė Mokslo populiarinimo knyga kala konkrečiai – nuo pirmojo sakinio D.WallaceWellsas be išvedžiojimų susitelkia į kognityvinį šturmą aiškindamas: „viskas blogai, daug blogiau, nei tikėjotės“ (p.

11). Apimtas niūros nuotaikos ir švietėjiško entuziamo autorius užtvindo skaitytoją klimato faktų gausa, atrinkęs juos pagal temas ir kategorijas (pripažįsta net kolekcionavęs klimato kaitos įvairenybes).

Ar autorius – tas, kuris kelia aliarmą, o knyga gąsdinanti? Tikrai taip, todėl keltinas klausimas, kokį poveikį tekstas turi piliečiams.

8 // © 37O

Susipažinusiems su klimato kaitos mokslu knyga pasirodys perspausta – kai kurie mokslininkai Vakaruose ją jau įvertino skeptiškai; klimato skeptikus, ko gero, ji gali dar labiau atbaidyti negu naujienų sraute įprastos žinios apie baltųjų lokių populiaciją, kylantį jūrų ir vandenynų lygį, gaisrus Australijoje ir Kalifornijoje bei pan. Iš selektyviai atrinktų ir pačių šiurpiausių modelių sudaryta knyga tarytum sunki plyta pridauš nebent tuos, kurie yra susirūpinę klimato kaita, bet mažai ką išmano ir nori sužinoti daugiau.

D.Wallace-Wellso tekstas yra parankus pradžiamokslis žaliems (žaliems ne ekologine reikšme, o išsilavinimo).

Lietuviškasis vertimas pasirodo kaip tik tada, kai 2020 m. liepos 22 d. publikuota rimta mokslinė mokslinė studija susiaurino vadinamąsias klimato jautrumo ribas, patį katastrofiškiausią klimato scenarijų pripažindama kaip mažai tikėtiną (iki 10 proc.). Todėl tyčia sutirštintas autoriaus kalbėjimas atrodo dar nepatikimesnis.

Kita vertus, apie klimato kaitą kalbėti būtina, kad ir taip. Klausimo esmė iš esmės nesikeičia laipsniuojant tą patį prieveiksmį: bus blogai, blogiau ar blogiausia?

Akivaizdu, kad klimato padėtis eina blogyn. Tada turėtų eiti kitas klausimas: ką dėl to darome?

Baltos lankos, 2020. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė Pirmiausia iškylantis epitetas apibūdinant šį japonų autorės romaną – mielas, netgi mielaširdingas, toks mielas lyg „nedidelė balta katytė“, tik šitame pasakojime niekas nežūva. Tai pozityvistinės literatūros atvejis, nors Y.Ogawa nepasiduoda kojeliškajai „jetius, kaip gražu ir gilu“ čiurkšlei, išlaviruodama tarp būties ezoterikos ir egzistencializmo. Juk estetikos sferoje japonai pasikaustę, taip ir šis pasakojimas kalbinės raiškos požiūriu, taupus ir motyvuotas lyg pamatuoti potėpiai tušu. „Begalinė lygtis“ plėtoja senyvo matematikos profesoriaus, išsaugančio trumpalaikę atmintį tik 80 minučių, draugystę su nauja samdoma buities pagalbininke ir jos sūnumi. Trijulės ryšį kuria matematiniai žaidimai ir taikymasis prie profesoriaus negalios.

80 minučių trukmės atminties galiojimo intervalas atrodo mediciniškai nepagrįstas, tai tiesiog dar vienas skaičius, kurių pasakojime prisodinta lyg buhalterinėje ataskaitoje. Skaičiai, elementarios lygtys veikia kaip veikėjų susikalbėjimo būdas, tam tikra romantinė sąlyga. Laimė, kad kūrinys bent nenukrypsta į numerologiją, vis dėlto žaidimas tariamais būties skaitmenimis atrodo mokyklinis, net vaikiškas. Didelė dalis pasakojimo skiriama ne tik mokyklinei ma-

tematikai, bet ir veikėjams svarbioms beisbolo aktualijoms.

Tai yra vienodu tembru alsuojantis, į dramatiškus įvykius ir sudėtingas peripetijas neveliantis romanas, sąžiningai įsivardijus, veikiausiai tinkantis paauglių literatūros lentynai. Suaugusiesiems jis vargu ar užduos gilių būties klausimų, nebent skaitytojo interesas tebūtų pramoginis. Šiais metais abiturientams tragiškai pasižymėjus matematikos egzamine – neišlaikius net trečdaliui, „Begalinė lygtis“ galėtų sudominti mokyklinį jaunimą kaip matematikos populiarinimo, pratinimo prie sunkios skaičių tikrovės, priemonė.

>> BLIZGĖ

Vilniaus gynybinės sienos bastėja, tikroji bastėjos siena

Naujoji statyba ant Barbakano kalno ir Misionierių bažnyčia

Paupio ir Užupio tiltas

ANDREJ VASILENKO „ISTORIJOS NARATYVAI“ Andrej Vasilenko yra Vilniuje gyvenantis ir dirbantis fotografas, knygos „This is Vilnius“ autorius

„Istorijos naratyvų“ fotografijų serijoje keliami šiuo metu aktualūs klausimai: kaip kuriama istorinio miesto vizija ir kaip, neigiant XX a. modernizmo stilių bei kitų laikotarpių palikimą ir įtaką, atsiranda pseudoistorija, manipuliacija istoriškumu ir paveldo reiškiniu? Kaip miestą formuoja jo vizualinė reprezentacija? Fotografijomis siekiama Vilnių atskleisti ne kaip statišką darinį ar viziją, o kaip dinamišką ir nuolat besikeičiantį reiškinį, kurio architektūrinė įvairovė yra svarbi ir neatsiejama Vilniaus identiteto dalis nuo pat miesto įkūrimo.

Naujoji Paupio statyba „Tiems, kurie vertina istoriją“

10 //

Vaizdas nuo Barbakano kalno naujos statybos į miesto pusę, matome Šv. Dvasios cerkvę

© 37O

Visos fotografijos darytos 2019 m. rudenį. Autorius: Andrej Vasilenko. http://andrejvasilenko.lt Architektūros sluoksniai, Paupys

Fotografijos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis.

Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

darbe per pertraukas su bendradarbiais, kad žinotų visus povandeninius reikalus. Kepdavo skanius blynus, pagimdė du sūnus, vienas kurių vėliau tapo mano tėčiu. Kiekvieną savo vaikystės liepą leisdavau pas ją ir senelį sode. Ji mane išmokė nusilakuoti nagus ir gariūniškai puoštis, nesipykome, buvau geras vaikas.

Pedro Pardo / AFP / „Scanpix“ nuotr.

Mano močiutė su savo fotogeniška ševeliūra ir vidutiniška gyvenimo istorija, deja, neįaugs į „Reserved“ parduotuvės medžiaginius maišelius. Galbūt šiek tiek pasiliks mano šypsenoje ar juoke.

GYVENIMAS / VASARA / MIRTIS / GYVENIMAS Tiksliau sakant, Hayden Herreros „Fridos Kahlo biografija“. Viršelis itin dekoratyvus – duriantis jos žvilgsnis, trečioji akis, matanti mirtį, ir skalsiai raudonos lūpos, į kurias, tiesą pasakius, norisi įsisiurbti. O po viršeliu sugulę laiškai, ištraukos iš dienoraščių, istorijos su lietuvių kalbai nepasiduodančiais žodžiais ir žodelyčiais tiesiai iš Meksikos burnos – jie užburia savo mariači skambesiu, saulės nugairinta etimologija ir aštria poetika. Atsiverčiu šią knygą prieš miegą.

Biografijos, kaip ir muziejai, ramina, migdo ir net kartais kelia nuobodulį greičiausiai dėl to, kad jose saugomos šio pasaulio išnaros. Čia jas galima pamatyti, paliesti, pauostyti. Čia užtenka žinoti, kad viskas vyko iš tiesų. Net jeigu galbūt ir nevyko.

12 // © 37O

Na, o Frida. Nepalaužiamoji, savo žaizdas pavertusi į kultinę estetiką, moteris, mačiusi la muerte ir aistringai mylėjusi la vida, emancipacijos simbolis, įkvėpimas sergantiems kūnams, Kūrėja. Iškart atsiprašau už šį patosą. Aš ją myliu. Neįmanoma nemylėti.

Bet ir nebūtina. Frida jau seniai įaugusi į mūsų kolektyvinę pasąmonę ir jos vešlūs antakiai, ūseliai ar korsetai susisa-

pnuoja nors kartą gyvenime kiekvienam ar bent kiekvienai, ji įaugusi į medžiaginius maišelius, pardavinėjamus „Reserved“ parduotuvėje, į mokyklinių sąsiuvinių viršelius, visokius pakabučius ir į Salmos Hayek veidą. Frida, kaip ir daugelis kitų stiprių asmenybių, yra tapusi kauleliu, inkrustuotu į auksą, banalybe, mitu, kurį žino visi ir išties nežino niekas. Štai, kokia ta Frida.

Miela, Frida, tu man primeni el verano (liet. vasara), kai gyvybė pučiasi, putoja ir verčiasi per kraštus, kai mirtis, nepaisydama viso to žydėjimo, kvepėjimo ir čiulbėjimo, vis tiek ateina. Žinoma, kalbu apie lietuvišką vasarą.

Praeitą mėnesį mirė mano močiutė, o viršutiniams kaimynams gimė sūnus.

Močiutė sirgo plaučių obstrukcine liga, nėra ko slėpti, geriausia jos draugė buvo cigaretė, o mes nedraugaujame su viršutiniais kaimynais, kartais net nepasisveikiname prasilenkdami ankštoje laiptinėje, nes jie patologiškai nekenčia cigaretės dūmo smarvės – mano vyras kartais mėgsta parūkyti balkone.

Donato Bielkausko nuotr.

Pastaruoju metu naktinį stalelį puošia Fridos veidas.

Įsispiria į šlepetes ir pasako – „tuoj grįšiu“. Mano kraujyje sukyla kortizolis, o jo žandai godžiai įdumba.

Išties, dabar dažniausiai nusileidžia į kiemą. O kaimynai vis tiek nesisveikina.

Baudžia mus passive-agressive metodu.

Panašiai kaip liga nubaudė močiutę.

Ot juokčiausi, jeigu mano močiutės dūmelį mėgstanti siela ėmė ir atgimė sveikuolių kaimynų sūnaus kūne. Na, bet čia Lietuva. Čia reinkarnacijai nepalankus oras. Per šalta.

Per laidotuves, kai stovėjome prie duobės, iš dangaus pasipylė kruša. Krito ledukai ant pernakt perpus susitraukusio senelio, močiutės vyro, batų. Mačiau, kaip šis trumpam dirstelėjo viršun, suraukė savo fridiškus antakius. Panašiai dirstelėdavo į močiutę užsimanęs, kad ji patylėtų. Matyt, norėjo atsisveikinti žmogiškai, o ši, net ir mirusi, prisigalvojo cirkų.

Po laidotuvių žiūrėjome nuotraukas.

Močiutė visose be išimties šypsosi. Jai tiko Marilyn Monroe šukuosena. Kilusi iš Žemaitijos gūdumos, dešimties vaikų šeimos, devintoji. Jaunystėje, kai degindavosi su raudonu bikiniu Palangos pliaže, užmigdavo. Nudegusią odą tepdavo kefyru. Su seneliu susipažino šokiuose, o tai kur kitur?, kaip senelis pakomentavo. Rūkyti pradėjo

Miela močiute, gulėdama karste labai gražiai atrodei. Visi taip sakė – kaip gyva. Net vienu metu man pasivaideno, kad kvėpuoji. Prašau dar sugrįžti į mano sapnus, kad pasakyčiau tai, ko nespėjau.

Norėčiau, kad vasara tęstųsi amžinai, bet kam čia rūpi. Jau buvau nuvykusi prie jūros. Važiavome kartu su kita šeima. Vadinasi, pliaže negulėjau ir Baltijos jūros atspalvių nekontempliavau. Užtai pliaže stovėjau apsiginklavusi vaikišku kremu nuo saulės ir iš savo radaro nepaleidau trijų vaikiškų užpakalių – kad neprigertų, kad nesimėtytų akmenimis, kad nepribarstytų smėlio kokiai nors miegančiai poniai į akis, kad negautų saulės smūgio.

Vieną vakarą, kai vaikai sumigo, suaugėliai sugebėjo pažiūrėti pusę filmo. Tomo Fordo „A Single Man“. Istorija apie savo žuvusio mylimojo gedintį vidutinio amžiaus George‘ą aštuntojo dešimtmečio Los Andže­ le.

Ryškus makiažas, despotiški tėčiai, rokenrolas, gražūs automobiliai, ci­ ga­retės, limpačios prie lūpų, alkoholis liejasi laisvai, čeža grynieji pinigai.

Filmas pastatytas pagal Christopherio Isherwoodo romaną.

George‘as – patrauklus, pasiturintis anglų literatūros profesorius, iš pirmo žvilgsnio, nusisekęs vyras. Vidinė pagrindinio veikėjo drama tendencingai sukasi apie homoseksualią jo orientaciją. Žuvusio George‘o vaikino šeima uždraudžia jam dalyvauti laidotuvėse, geriausia jo draugė išsiduoda galvojanti, kad homoseksualūs santykiai nėra visaverčiai, šis paskaitų metu savo studentams netiesiogiai demonstruoja savo frustraciją dėl mažumų segregacijos, planuoja nusižudyti ir galiausiai miršta nuo širdies smūgio.

Vaizduojama situacija rodosi beviltiška, dramatiška. Net šiek tiek erzina snobiška buitis ir George‘o susireikšminimas, tačiau šio filmo kinematografija rėkte rėkia, kad gyvenimas, visų pirma, yra besąlygiškai gražus. Kone kiekvienas filmo kadras ar scena savo įsčiose slepia po atskirą istoriją – gražią, gyvą, seksualią, žaismingą, iki saldumo prisirpusią istoriją.

Toks režisieriaus pasirinkimas kančią nutapyti iki tobulumo preciziška estetika man šiek tiek primena Fridą, savo sužalotą kūną dengusią ryškiaspalvėmis įmantriomis Teuano suknelėmis, šiek tiek primena vasaros pradžioje žydint alyvoms išėjusią močiutę.

Norėčiau, kad vasara tęstųsi amžinai – kieme pasiutusiai žydi tai alyvos, tai kaštonai, tai liepos. Moterys dėvi sukneles, sijonus, palaidines. Vyrai

vaikšto labiau atsipalaidavę. Senjorai išsišiepę puoselėja pamažu bręstančius pomidorus savo šiltnamiuose.

Rugiuose ir pelkėse iš kiaušinių kalasi paukščiukai. Miškuose gimsta šernų jaunikliai. Pažastų prakaitas maišosi su saldžiais kvepalais. Aschenbachas, skambant Gustavo Mahlerio muzikai, Venecijoje įsimyli angeliškų bruožų berniuką ir nusidažo savo žilus plaukus juodai. Dangus maitina žemę, žemė maitina augalus, augalai maitina gyvūnus, o gyvūnai – angelus.

Stebėdama minią, visada išsirenku vieną žmogų. Išsirinkusi paprastai negaliu atitraukti nuo jo akių, nors galbūt aplinkui zuja daug fridų ir dali. Stebiu kiekvieną jo krustelėjimą ir judesį, kone susitapatinu. Lygiai taip pat elgiuosi patekusi į naują kolektyvą. Išsirenku vieną žmogų ir su juo susidraugauju.

Grožėdamasi ar bjaurėdamasi Šarūno Saukos paveikslu irgi išsirenku vieną personažą. Evoliucinės psichologijos žinovai tikriausiai galėtų paaiškinti šį reiškinį. Greičiausiai siekdama išlikti pasaulyje ieškau sau artimo kraujo, savo atspindžio, paprasčiausiai bandau įaugti ir pasilikti.

MADA

>> EITI AR NEITI

„MADOS INFEKCIJOS EKSPRESS“: NUO DALGIŲ IKI GRAŽUOLIŲ – TIK VIENAS TRAUKINYS! „Mados infekcija“ atspari bet kokio plauko virusams – po visuotinio sustojimo festivalio planai tik dar ambicingesni: nauja data + nauja vieta! 2020 m. spalio 16 ir 17 d. iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudės traukinys specialiu reisu: kryptis – Naujoji Vilnia, stotelė – „Dūmų fabrikas“.

N

ors karantino metu atrodė, kad treningų ir kaukių karnavalas įsigalėjo amžiams, visuotinė pauzė už uždarų durų tik pakurstė ambicijas nuveikti dar daugiau. „Pokario metu haute couture atgimimas tapo organišku atsaku į užsitęsusį asketizmo laikotarpį, o šiandien matome analogišką pakilimą, kai norisi eiti pilna koja, kol niekas vėl nesustabdė. O mada – tiesiog gyvenimas, kuris spėjo įrodyti saviizoliacijos teoremą: bet kokie kutiūrai netenka prasmės, kai negali nei pats pasirodyti, nei į kitus pasižiūrėti“, – sako festivalio idėjinė vadė Sandra Straukaitė ir labiausiai džiaugiasi, kad nė vienas dizaineris iš programos nenubyrėjo, nes, praretėjus Europos renginių grafikui, jiems „Mados infekcija“ liko vieninteliu podiumu. „MADOS INFEKCIJA“ VEŽA – VISKAS ĮSKAIČIUOTA Net jei festivaliui būtų buvę paprasčiau šiemet pasėdėti ant atsarginių suolo, skaičiai nemeluoja – 2020-ųjų festivalis vyks spalio 16 ir 17 d. Dviejų dienų mados įspūdžiams sustiprinti specialiu „Mados infekcijos ekspress“ traukiniu žiūrovai iš Vilniaus geležinkelio stoties bus teleportuojami į Naująją Vilnią ir atgal. „Retai sėdžiu keleivio vietoje, todėl galimybė į renginį važiuoti nesukant galvos nei dėl vairavimo, kilpinio eismo ar parkavimo yra gan prašmatni prabanga. Visus žiūrovus nuvešime traukiniu nuo durų iki durų. Puošeivos, balnokit aukštakulnius ir dienos šviesos nemačiusius brangakmenius, visu kitu už jus bus pasirūpinta“, – intriguoja S.Straukaitė ir tikina, kad prie vagono stovės pirmoji.

Paskutinį kartą į minią žvelgiau grįžusi nuo jūros. Stovėjau su savo trimečiu bambliu Žemaitės skvere ir žiūrėjau į šios ugningos prigimties moters paminklą. Neiškalbi močiutiška skarelė ir rūstokas žvilgsnis, įaugę į vieną litą, už kurį pirkdavau plombyrinių ledų. Vaizdavausi, kaip po kelerių metų aiškinsiu savo vaikui, kokia deganti buvo mūsų Žemaitė ir kokia deganti buvo Frida, kai Gedimino prospektą užliejo sambos ritmai ir užplūdo „Vilnius Pride 2020“ eitynių dalyviai. „Fui, čia šitie“ – pasakė šalia mūsų stovėjusi boba, kol jos anūkė džiaugsmingai plojo ir šoko. Minia šypsojosi. Išsirinkau merginą. Ji šoko ratu sukdama savo riešus, imitavo tradicinį indų šokį. Šoko taip, tarsi niekas į ją nežiūrėtų. „Šok taip, tarsi niekas į tave nežiūrėtų“ – šitokį patarimą gavau iš savo pirmosios šokių mokytojos ankstyvoje paauglystėje, antrasis patarimas buvo „Fui, užsičiaupk, matosi žarnos“. Užsičiaupiau ir pamačiau savo žarnas, įsivaizdavau jas, ir jos buvo gražios, bet daugiau niekada nebešokau taip, tarsi į mane niekas nežiūrėtų – visada užsičiaupusi, arba išvis nebešokau. Rodos, iš menko zvimbtelėjimo atsiradęs skaudulys, kurį vėliau pridengiau Teuano suknele.

Ištikimiausi žiūrovai, pavasarį įsigiję bilietus į „Mados infekciją“, juos galės išsikeisti į naujus. Iš stoties be bilieto nepajudėsi, todėl apsispręsti dėl spalio savaitgalio planų reikėtų greitai – dvejojančių traukinys nelauks, o vietų skaičius šiemet itin ribotas. Virusų saugotis būtina, bet „Mados infekcijos“ bacilai pasiduoti verta!

KITA STOTELĖ – „DŪMŲ FABRIKAS“ Vilniui intensyviai investuojant į grindis ir sienas, autentiškų erdvių kultūrai vis tiek nedaugėja. Kai centro dykumoje tampa ankšta ir nyku, „Mados infekcija“ kraustosi į pakraščius: kryptis – Naujoji Vilnia, stotelė – „Dūmų fabrikas“.

Miela Žemaite, deganti ugnie ir šniokščiantis vandenie, prižadu degti ir tekėti, tekėti ir degti, spjaudytis ugnimi ir kriokti kriokliais.

Iš pradžių norėjau atsiprašyti tų kaimynų. Nepatinka man pykčio pritvinkusios lubos. Bet kai jie pagrasino apipilti mano vyro galvą karštu vandeniu, persigalvojau. Tegul sukasi tas milžiniškas gyvybės ir mirties ratas, tegul baigiasi vasara ir išlieka tas, kuris turi išlikti.

Stipresnis.

Mieli kaimynai, gal pažiūrėkite į save.

Lina Laura Švedaitė, 2020

Tautvydo Stuko nuotr.

O mergina toliau indiškai suko savo riešus ir aš joje įaugau. Panašiai – iš kabiko ir žiūriko – susikūrė ir visa mūsų visata.

Po konversijos 2020 m. buvusio dalgių fabriko ceche įsikūrė moderni kraftinio alaus darykla ir unikali „Dūmų fabriko“ erdvė, kurios spalio mėnesį laukia „Mados Infekcijos“ invazija. Įdomi transformacija: dalgius keičia kronšteinai, darbininkus – ilgakojės gražuolės. C‘est La Vie – visos gyvenimo mados keičiasi! Šis spalio savaitgalis pelnytai bus vadinamas ilguoju mados savaitgaliu, nes spalio 18 d., sekmadienį, „Dūmų fabriko“ ceche podiumas bus skirtas konkurso „Injekcija“ finalininkams.

Rašė Agnė Vidugirytė

JUBILIEJINIS „NAUJOJO CIRKO SAVAITGALIS“ KVIEČIA NUGALĖTI RIBAS

Pirmajam ir didžiausiam Lietuvoje šiuolaikinio cirko festivaliui „Naujojo cirko savaitgalis“ 2020-ieji ypatingi ne tik dėl to, kad dėl pavasarį užklupusios COVID-19 pandemijos ant plauko pakibo organizatorių planai: šiemet, nepaisant globalių sunkumų, festivalis su žiūrovais sveikinsis jubiliejinį, penkioliktąjį, kartą. Rugsėjo 8–12 d. po skirtingas Menų spaustuvės ir Lukiškių kalėjimo erdves išsibarstysiantys „Naujojo cirko savaitgalio“ renginiai, kaip ir kasmet, Lietuvos publikai pristatys pasaulinio pripažinimo sulaukusius Europos kūrėjų darbus, taip pat pirmą kartą festivalio istorijoje rengiamą Lietuvos cirko kūrėjų eskizų programą.

Pasirodymo „Molio žmogus“ akimirka

Milano Szypuros nuotr.

CIRKAS

>> EITI AR NEITI

Festivalio pradžią rugsėjo 8 d. pažymės kūrėjų iš Prancūzijos „Cirque Inextremiste“ spektaklis „Kraštutinumai“. Patrakę prancūzai „Cirque Inextremiste“ praėjusiais metais jau užgniaužė kvapą Lietuvos publikai – gatvės teatro festivalio SPOT metu kompanija pristatė savo darbą „Exit“, kurio metu akrobatai atliko triukus virš Vingio parko kylančiame oro balione. Fizinių galimybių ir gamtos dėsnių ribas tyrinėja ir „Kraštutinumai“ – žiūrovų laukia įtemptas, tačiau labai nuotaikingas artistų balansavimas ant lentų ir dujų balionų, įrodantis, kad bendrystė ir pasitikėjimas vienas kitu gali įveikti net didžiausią riziką.

14 // © 37O

Motinystę supančius įsitikinimus ir stigmas savo drąsiu ir atviru darbu „Varnos“ mėgins išsklaidyti Berlyne kuriantis kolektyvas „Still hungry“. Trys cirko artistės, profesinį gyvenimą derinančios su vaikų auginimu, autentiškas patirtis perkelia į sceną ir interpretuoja pasitelkdamos akrobatinę meistrystę.

Nuginkluojančios tiesmukumu, charizmatiškos ir bebaimės „cirko mamos“ kviečia publiką kvestionuoti sustabarėjusius įsitikinimus apie dirbančias mamas, moteris ir cirko artistes.

Stereotipams iššūkį meta ir britų „Nikki & JD“ pasirodymas „Mazgas“, kurį festivalio žiūrovai rugsėjo 9 d. galės išvysti nemokamai: tai šiuolaikinių žmonių tarpusavio santykius nagrinėjantis cirko, teatro ir šokio derinys, kurio centre – heteroseksualios moters ir homoseksualaus vyro duetas. Didžiulio kritikų ir žiūrovų pripažinimo sulaukęs kūrinys seka dviejų žmonių kelionę per absurdą, džiaugsmą ir kasdienius bandymus išspręsti gyvenimo klausimus.

Pasirodymo „Varnos“ akimirka

Šiais metais dalis festivalio renginių persikels į neeilinę erdvę – Lukiškių kalėjimą. Ypatingoje kalėjimo cerkvės atmosferoje prancūzų kūrėjai „Le Jardin des Délices“ leisis į žmogiškosios prigimties šaknų paieškas. Monospektaklis „Molio žmogus“ – jausmingas ir skulptūriškas žonglieriaus pasirodymas molyje, kviečiantis atsigręžti į egzistencinius klausimus ir pirmapradį žmogų, slypintį kiekviename iš mūsų. Kita prancūzų cirko kompanija „Cie Aleas“ Lukiškių kalėjimo cerkvėje pristatys savo darbą „Meteoras“, kurio centrinė ašis – moters ir vyro kūnai bei kopėčios. Jausmingas ir intymus kūrinys tyrinėja žmogiškųjų santykių painiavą, klausdamas, ar kopėčių viršuje, kur vietos užtenka tik vienam, du žmonės gali susitikti tik kaip varžovai, ar turi pavirsti vienu.

Kiek kitokių, itin interaktyvių potyrių žada suomiai „Agit Cirk“, įsikursiantys vos keliasdešimt vietų talpinančioje kupolo formos palapinėje. Iš dviejų monospektaklių susidedantis bendras kompanijos darbas „Stipruolis / Lidija“ intymioje erdvėje susi-

būrusius žiūrovus pakvies tapti unikalių fizinių gebėjimų liudininkais: „Stipruolis“ šiuolaikiškai interpretuoja praėjusių epochų galiūnų pasirodymus, o „Lidija“ leidžia publikai iš arti stebėti artistės judėjimą medinėmis kupolo konstrukcijomis. „Naujojo cirko savaitgalis“ taip pat tęsia tradiciją rengti edukacijos dirbtuves ir seminarus Lietuvos scenos menų profesionalams, o šiais metais – iš arčiau pažinti šiuolaikinį cirką kviečia ne tik juos, bet ir visus besidominčius. Švedijoje kuriantis žonglierius Jay Gilliganas, praėjusiais metais festivalio metu su trupe „Kapsel“ pristatęs objektų manipuliacijos pasirodymą „Daiktų dėlionės“, Lukiškių kalėjimo erdvėse paskutinį festivalio vakarą publiką pakvies į nemokamą paskaitą „Žongliravimo evoliucija“. Norintiems susipažinti su šios visiems gerai pažįstamos disciplinos ištakomis ir pokyčiais tereikės užsiregistruoti elektroniniu paštu.

Daugiau informacijos: www.menuspaustuve.lt

Danielio Porsdorfo nuotr.

P

agrindinėje „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje – šeši itin skirtingi tarptautiniai šiuolaikinio cirko pasirodymai, atskleisiantys cirko disciplinų ir žanrų įvairovę. Simboliška, kad didžioji dalis kūrinių prabyla šiemet itin aktualiomis asmeninių, fizinių ir socialinių ribų klausimais: kaip vienas kitam galime padėti įveikti iššūkius ir kaip sugebėti išlipti iš sukausčiusių simbolinių ir kūniškų rėmų? Be užsienio trupių pasirodymų, „Naujojo cirko savaitgalio“ metu žiūrovai galės išvysti ir sparčiai augančio lietuviškojo šiuolaikinio cirko bandymus – rugsėjo 12 d. po Menų spaustuvės erdves išsibarstys šeši skirtingi lietuvių artistų darbai, šiuo metu esantys kūrimo procese.

RUGSĖJO KINO FEST žinovus Lietuvoje. Labai tikimės, kad tyrimų temos sudomins ir plačiąją mūsų festivalio lankytojų auditoriją“, – pasakoja jis.

Rašė Jorė Janavičiūtė

Rugsėjo mėnesį rudens sezoną atidarys netgi trys kino festivaliai, tapsiantys bene pirmaisiais didesniais renginiais kino teatruose pandemijos metu. Tai Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ (rugsėjo 9–13 d. Vilniuje), ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ (rugsėjo 17–20 d. Vilniuje, rugsėjo 25–27 d. Kaune) ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF, rugsėjo 24–spalio 4 d.

Vilniuje, spalio 2–4 d. Kaune ir spalio 9–11 d. Klaipėdoje). Susisiekėme su jų organizatoriais norėdami paklausti, ko jie tikisi, kokių pasikeitimų galime tikėtis mes, kaip pandemija veikia filmų pasiūlą ir galiausiai – kokius filmus jie rekomenduoja pasižiūrėti.

Anot Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengiamo festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojo ir organizatoriaus Alekso Gilaičio, visi organizatoriai nusiteikę pozityviai ir tikisi, kad situacija pernelyg nesikeis. „Kiekvienais metais mūsų festivalio lankytojų gretos auga – norėtųsi, kad ši tendencija tęstųsi ir šiemet, juolab kad minėsime kuklų penkerių metų jubiliejų. Baimė nėra geras dalykas, ji suvaržo, neleidžia pajudėti iš vietos. Vis dėlto esame atsargūs ir suprantame, kad ne viską galime kontroliuoti ar tiksliai prognozuoti. Kita vertus, šių metų aplinkybės į mūsų komandą įnešė daugiau disciplinos – žinodami, kad situacija gali keistis greitai ir netikėtai, viską darome anksčiau ir atsargiau. Šiandien, kai kalbamės, jau aišku, kad kino salėje veikiausiai turėsime dėvėti kaukes. Galbūt – riboti žiūrovų skaičių. O gal situacija dar keisis ir nereikės laikytis jokių apribojimų. Jau pripratome būti budrūs ir nepanikuoti dėl kiekvieno pasikeitimo“, – pasakoja jis.

16 // © 37O

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ vadovas Augustas Čičelis teigia, kad labiausiai kitoks šiais metais yra pats planavimas: „Buvome pristabdę aktyvų ruošimąsi festivaliui labiausiai neapibrėžtu – karantino – laikotarpiu, nes visai nežinojome, kas bus toliau. Dabar bandome pasivyti. Vis dėlto neužtikrintinumas, atsargumas ir toliau jaučiamas. Iki šiol nežinome, kiek iš to, ką planuojame, tikrai galėsime pristatyti. Dalį sumanymų (pavyzdžiui, teminę filmų retrospektyvą) teks atidėti kitiems metams. Dėl galimybės turėti svečių iš užsienio turbūt nebūsime tikri iki pat paskutinės akimirkos. Greičiausiai festivalis bus kompaktiškesnis, tačiau kertinės jo dalys turėtų likti.“ Pasak A.Čičelio, pandemija apsunkino bendravimą, užtęsė sprendimų priėmimą. Jo teigimu, ši situacija privertė

Augustas Čičelis

išbandyti kitokius organizavimo būdus, permąstyti programas, apsvarstyti alternatyvas.

monstruotus Lietuvoje ar net visame Baltijos regione. Nekeičiame tradicijos pusę programos dedikuoti nebyliam, o kitą pusę – garsiniam kinui.

Paprastai festivalyje ne tik rodome filmus, bet ir organizuojame renginius – meistriškumo dirbtuves, profesines diskusijas. Šiemet planuojame seminarą, kurio metu ankstyvojo bei archyvinio kino tyrėjai ir rodytojai pristatys savo pastaruoju metu gvildentas temas ir tyrimus. Kadangi dėl neprognozuojamos situacijos šiemet turėjome sumažinti užsienio svečių skaičių, atradome ne vieną ir ne du archyvinio kino

Viena VDFF organizatorių O.K.Di­ kavičiūtė teigia, kad nežinia dėl ateities ir antrosios bangos kėlė nerimą, tačiau kartu mobilizavo ir padėjo greitai priimti sprendimą įgyvendinti festivalį tiek gyvai, tiek internetinėje erdvėje – festivalio metu didžiąją dalį filmų bus galima pasižiūrėti ne tik kino teatre, bet ir virtualiojoje erdvėje, ypač pagrindinės programos filmus. Taip pat, pasak jos, karantinas leido daug laiko skirti filmų paieškai, peržiūrai ir atrankai.

A.Gilaitis cituoja mėgstamą festivalių organizatorių posakį: „Baigėsi festivalis, prasideda festivalis“ ir paaiškina, kad nemažai darbų vyksta paskutinį mėnesį, o kartais ir dar vėliau. „Šiemet viską pradėjome daug anksčiau, nes pamatėme, kad procesai vyksta lėčiau, nei įprastai. Įvairiose Europos šalyse paskelbus karantiną, mums aktualios institucijos nedirbo, žmonės pašto netikrino, atsakymai vėlavo. Viskas vyko kitaip“, – prisimena jis.

Kad ir kaip ten būtų, jis džiaugiasi, kad pavyko į programą įtraukti visus norimus filmus be jokių kompromisų programos atžvilgiu. Tačiau, kaip pastebi, užsienio svečių galime sulaukti mažiau, nei planuota, tačiau jų kažkiek bus – laimė, kol kas nepatenkame į rizikingų šalių sąrašą.

APIE FESTIVALIŲ PROGRAMAS Pasak A.Gilaičio, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ šiemet parodys vienuolika filmų. „Formuojant programą visuomet orientuojamės į kino istorijai ir raidai reikšmingus kino darbus, retai arba niekada nede-

Modesto Endriuškos nuotr.

Dar vienos iš šio festivalio programos sudarytojų Eglės Maceinaitės teigimu, dabar didžiausias lūkestis yra paprasčiausia galimybė parodyti filmų programą kino salėje. Pasak jos, prie apribojimų festivalis stengsis prisitaikyti ir rasti kuo įdomesnių sprendimų.

Festivalio „Kreivės“ akimirka

Eglė Maceinaitė Vismantės Ruzgaitės nuotr.

LŪKESČIAI IR PASIKEITIMAI Paklausta, kuo nuo ankstesnių gali skirtis šių metų festivalis, viena iš VDFF programų sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė teigia, kad dėl susidariusios situacijos teks atsisakyti didelės dalies gyvų susitikimų: „Vis dėlto kelių svečių iš užsienio sulauksime. Kiti susitikimai vyks online erdvėje, įtrauksime ir Lietuvoje gyvenančius bei kuriančius žmones.“

Pasak A.Čičelio, „Kreivių“ programą sudarys filmų peržiūros, vyks diskusijos, kreivos kūrybos skaitymai. „Išlieka mūsų trumpametražių filmų konkursinė programa, kurią pristatysime keliais seansais. Ji ypač aktuali šiais sudėtingais metais, nes daugiausia dėmesio skiriama jauniems ir mažai įsitvirtinusiems kūrėjams. Ateityje planuojame pradėti daugiau dirbti su LGBT+ archyvais, tai jau atsispindi šių metų filmų programoje. „Atminties“ programa jungia dokumentinius ir hibridinius filmus, išplaukiančius iš asmeninių ir kolektyvinių atsiminimų. Tai bandymai atkurti ir peržiūrėti praeitį, kai ką atkartojant, kai ką praleidžiant, kai ką modifikuojant“, – vardija festivalio organizatorius.

Laimos Stasiulionytės nuotr.

Organizatorių nuotr.

KINAS

>> EITI AR NEITI

Ona Kotryna Dikavičiūtė

Viena VDFF programos sudarytojų O.K.Dikavičiūtė teigia, kad šių metų programa labai įvairi: „Vyks stipriai politiška Peterio Watkinso retrospektyva, į anapusybę žvelgianti specialioji programa, o pagrindinės programos ašis – meilė, šiluma, žmogiškasis ryšys ir viltis. Šių metų filmai kalba apie didesnius ar mažesnius praradimus, susidūrimus su nežinia. Taip pat svarstome apie skirtingus neapibrėžtumo, naujų horizontų priėmimo arba aktyvaus kūrimo būdus. Naujovė, kurios labai laukiame, – virtualios realybės instaliacija, kuri taip pat yra ir specialiosios programos dalis. Kviesime žiūrovus į kino ir medijų erdvę „Planeta“ patirti Ajavaskos keliones ir sužinoti daugiau apie šamaniškas ceremonijas.“ VDFF programą kartu su E.Maceinaite ir O.K.Dikavičiūte rengia kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickai-

tė. P.Watkinso retrospektyvos programą rengia režisierė Lina Lužytė.

RYŠKIAUSI FILMAI Paklaustas, kokius filmus galėtų rekomenduoti, „Pirmosios bangos“ sumanytojas A.Gilaitis drąsiai tvirtina, kad rekomenduotų visą festivalio programą. Anot jo, nė vienas filmas į ją nepateko atsitiktinai. Tačiau išskirtų tuos filmus, kurie europiniame kontekste rodomi itin retai. „Džiaugiuosi, kad net ir sudėtingomis sąlygomis neapleidome ambicijos parodyti bent keletą visiškai pamirštų, nerestauruotų arba kultūrine prasme labai nuo mūsų nutolusių filmų. Vienas tokių – Europoje pirmą kartą rodomas JAV ir Australijos nebylusis filmas „Vyriškis iš Kengarū“ (The Man from Kangaroo, 1920), režisuotas Holivude kūrusio kanadiečio Wilfredo Lucaso. Tai vienintelis išlikęs šio režisieriaus filmas, nufilmuotas Australijoje. Filmui šiemet sukanka 100 metų – pagarbiai atšvęsime“, – teigia festivalio sumanytojas.

Taip pat jis rekomenduotų Gruzijos nebylių filmų diptiką – Kote Mikaberidzės kone siurrealistinį filmą „Mano močiutė“ (Chemi bebia, 1929) ir vienintelį Siko Palandišvilio „Žužunos kraitis“ (Jujunas mzitevi, 1934). Dėl galimybės rodyti S.Palandišvilio filmą A.Gilaitis nepaprastai džiaugiasi: „Visiškai pamirštas, nerestauruotas ir beveik niekur pasaulyje nerodomas. Net Sakartvelo kino archyvas filmo kopijos neturi. Seansą suksime iš šiais metais neįtikėtinai sunkiai gautos 35 mm juostos. Tai bus itin retas, vienetinis 35 mm juostos nebylusis seansas Lietuvoje.“ Tarp „Pirmosios bangos“ organizatoriaus rekomendacijų – ir dar vienas pamirštas ankstyvojo garsinio kino šedevras – „Dvi sekundės“ (Two Seconds, 1932, JAV, rež. Marvin LeRoy). Tai trumpa, bet įtampos kupina drama su žymiuoju film-noir aktoriumi Edwardu G.Robinsonu.

Aleksas Gilaitis

vinės medžiagos panaudojimo prizu.

Laukiu, kol galėsiu riestainėlį pažiūrėti kino teatre dėl netradicinių garsinių sprendimų ir, žinoma, ryškių, vasarą trumpam sugrąžinančių kadrų“, – sako programos sudarytoja.

Kita VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė siūlo pamatyti festivalio atidarymo filmą – Dariaus Žiūros „Gustoniai Gustoniuose“ apie tęstinį menininko projektą – nuo 2001-ųjų filmuojamus Gustonių kaimo gyventojus. Tai, anot programos sudarytojos, stipri patirtis apie laiką, be to, filmas atsiskleidžia ir menininko svarbą bendruomenėje. „Mano favoritas – Oeke´s Hoogendijk filmas – detektyvas „Mano Rembrantas“ apie meno istorikus ir kolekcininkus ir didžiulę jų meilę menui.

Režisierės meistriškumas tikrai įkvepia, o ir smagiai prajuokina. Vienas ypatingesnių filmų – Alexio Delgado Burdalo „Tai filmas apie mane“ – mįslingas ekscentriškos moters portretas. Ekrane tematai baltas sienas, jos veidą, žvilgsnį, girdi jos balsą, po truputį atsiskleidžia jos istorija. Būna tokių filmų, kuriuose

Modesto Endriuškos nuotr.

Vos išgirdusi klausimą, ką rekomenduotų, VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė iškart taip pat pabrėžia, kad visi programos filmai buvo atrinkti labai atidžiai, tačiau ji išskirtų kelis, kurie, jos nuomone, reikšmingi kaip esamojo laiko dokumentai. Tai Alejandro Salgado debiutinis filmas „Barzakh“, pasak jos, kviečiantis į mistifikuotą nakties pasaulį, kuriame atšiauriose uolose dega laužai, o aplink juos skamba pabėgėlių atsiminimai, svajonės. Taip pat Heidi Hassan ir Patricios Pérez Fernández susirašinėjimas vaizdo laiškais „Kuždantys laiškai“ – jautrus moteriškos draugystės liudijimas. „Primena apie draugystės, dažnai nustelbiamos romantinių ar šeimyninių santykių dramų, svarbą. Ir galiausiai – Nurios Gimenez „Mano meksikietiškas riestainis“, Tarptautiniame Roterdamo filmų festivalyje šiemet apdovanotas geriausiu archy-

Aldos Eikevičiūtės nuotr.

IVALIAI: KO TIKĖTIS?

kažkas gimsta iš nieko – šitas kaip tik toks“, – rekomenduoja ji. „Pirmiausia kviečiu į „Kreivių“ atidarymą „Patiltėje“ rugsėjo 9 d. 20 val. Džiaugiamės, kad šį kartą jis nėra apribotas kėdžių skaičiumi ir yra visiškai atviras, o tiltas apsaugos nuo galimo rugsėjo lietaus. Trumpa peržiūra sujungs tiek konkursinę, tiek „Atminties“ programas. Iš „Atminties“ programos dar išskirčiau Valescos Peters „Helmutas Bergeris, mano mama ir aš“ ir Posy Dixon „Klavišų fantazijos: Beverly Glenn-Copeland istorija“ – visiškai skirtingus ilgametražius filmus apie visiškai skirtingas asmenybes praeityje ir dabartyje. O užbaigti festivalį kviečiame į tradicinius kreivus skaitymus su tekstais, performansais ir nauju leidiniu. „Kreivės“ – labai kompaktiškas festivalis. Manome, kad tai didelis pranašumas, nes filmus ir renginius išsirinkti lengva“, – pasakoja Vilniaus queer festivalio organizatorius A.Čičelis.

ATSARGINIAI PLANAI „Kreivių“ organizatoriai atidarymą planuoja lauke. Taip pat jie pasirengę dalį kitų renginių kelti į lauką, jeigu bus toks poreikis. Tačiau A.Čičelis pastebi, kad esminė šio festivalio dalis yra socializacija, buvimas kartu ir tiesioginis bendravimas: „Todėl neplanuojame keltis į interneto erdvę. Jeigu galimybė susitikti bus apribota, planuotume organizuoti daugiau renginių mažoms grupėms.

Tam esame numatę erdves. Būsime vieni pirmųjų queer festivalių Europoje, startuojančių po pandemijos pradžios.“ Kaip pasakoja VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė, nuo pat ruošimosi pradžios jie nusprendė turėti galimybę VDFF programą žiūrėti ir kino salėje, ir virtualiai, todėl dar pavasarį pradėjo kurti „Skalvijos“ „Virtualią salę“. „Jei kino teatras veikti negalės, festivalis vis tiek įvyks virtualiai. Tai ir apsisaugojimas, bet yra ir kitų pranašumų – festivalis virtualiai galės vykti ne tik Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, filmai „Virtualioje salėje“ bus pasiekiami ilgesnį laiką“, – apie galimus festivalio planus B ir susiklosčiusios situacijos pranašumus pasakoja ji.

16-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio akimirka

„Pirmosios bangos“ organizatoriai kraustytis iš kino teatro nenusiteikę. Pasak A.Gilaičio, „Pirmoji banga“ rodo filmus ne kaip pasakojamas istorijas ar

Kadras iš filmo „Vyriškis iš Kengarū“

jų turinį, šio festivalio misija – aprėpti kiną kaip turtingą meno formą, susidedančią ne tik iš užfiksuotų kadrų, bet ir visos kino patirties. „Mūsų požiūriu, nebylūs filmai neišvengiamai reikalauja ekrano, tamsos, muzikos. Juostos reikalauja autentiškos kino rodymo technikos ir ją prižiūrinčio kino mechaniko. Faktas, kad šių metų įvykiai sukūrė didelę suirutę organizuojant festivalį ir ypač planuojant labai laukiamų užsienio svečių atvykimą. Tačiau kol kas tikimės geriausio ir jeigu kino salės galės priimti žiūrovus – festivalis ten ir vyks“, – užtikrintai teigia jis.

KOKS KINAS BUS PO PANDEMIJOS? Paklaustas, ar dabartinė situacija paveiks filmų pasiūlą ir kokybę, ar nepritrūks filmų šiais metais ar ateityje (kūrėjai arba delsia išleisti filmus, o kai kuriose šalyse jų filmavimo darbai yra sustoję ar bent jau sumažėję), „Kreivių“ organizatorius A.Čičelis sutinka, kad prieinamų kokybiškų filmų iš tiesų yra sumažėję. „Jaučiasi, kad festivaliai stipriau konkuruoja dėl jų. Kai kurių filmų premjeros nukeltos. Sudėtingiau vyksta bendravimas su platintojais ir archyvais. Sunku pasakyti dėl ateities, tačiau kitais metais mes esame numatę pristatyti daugiau queer kino klasikos. Apskritai mes mieliau renkamės poros metų senumo filmą nei naujausią, tačiau mažiau kokybišką ar mažiau atitinkantį kitus mūsų programos sudarymo poreikius. Mes dažnai ieškome alternatyvos alternatyvoje ir šis ieškojimas visada yra didelis iššūkis – per pandemiją ar ne per ją“, – teigia jis. „Pirmosios bangos“ festivalio organizatoriai teigia, kad kadangi jų festivalyje rodomas archyvinis, tam tikro laikotarpio kinas, nuo dabartinės kino industrijos jie nėra priklausomi.

VDFF programos sudar ytoja O.K.Dikavičiūtė svarsto, kad dokumentinis kinas atliepia mūsų kasdienes aktualijas, tad, ko gero, galima spėti, jog ateityje padaugės filmų, reflektuojančių izoliaciją, gyvenimą karantine, pandemijos žalą. „Kai ištinka tokio masto krizė, ji neišvengiamai paliečia visas mūsų visuomenės sritis. Kyla poreikis apie tai mąstyti, kartu ir noras ieškoti formų apie tai kalbėti“, – įsitikinusi ji.

KINAS

>> EITI AR NEITI

LIETUVIŠKOS ISTORIJOS SVETUR Rašė Jorė Janavičiūtė

Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje į Lietuvos kino teatrus ne tik po karantino, bet ir po vasaros sugrįžti pakvies dvi lietuviškos premjeros – Romo Zabarausko „Advokatas“ ir Linos Lužytės „Pilis“. Abi šias be galo skirtingas lietuvių kūrėjų pasakojamas istorijas jungia tai, kad jų veiksmas vyksta svetur – Serbijoje („Advokatas“) ir Airijoje („Pilis“). Klausiame kūrėjų apie filmų gimimo procesus.

18 //

ĮSPŪDŽIAI IŠ FILMAVIMŲ Paklausta, kaip ruošėsi vaidmeniui ir galbūt rėmėsi pavyzdžiais iš artimųjų gyvenimo, ji pasakoja, kad tarp artimųjų yra keletas emigravusių, tačiau jiems sekasi gerai, todėl nelabai galėjo remtis jų patirtimi ruošiantis vaidmeniui, tačiau repeticijų metu su režisiere Lina ir kitais aktoriais jie bendrai gilinosi į emigracijos temą: „Aiškinomės motyvacijas, bandžiau perprasti personažo charakterį, veiksmus, jausmus, nuotaikas. Iššūkių buvo nemažai: filmavome ir Lietuvoje, ir Airijoje, reikėjo išmokti kelias dainas skirtingomis kalbomis, buvo nemažai scenų anglų kalba, kelios scenos vandenyje, kurias reikėjo labai gerai surepetuoti ir nufilmuoti vienu dubliu, nes buvome priklausomi nuo potvynių ir atoslūgių.“

© 37O

„Įspūdžiai iš filmavimų patys geriausi.

Džiaugiuosi, kad Lina buvo tokia supratinga filmavimų metu. Daug kalbėdavome apie mano, ne kaip personažo, jausmus, būseną.

Prieš filmuojant kiekvieną sceną, detaliai ją aptardavome, prisimindavome repeticijas, todėl nuolat jaučiau jos palaikymą ir užnugarį. Gabija ir Jūratė buvo puikios partnerės aikštelėje.

Iš jų taip pat jaučiau palaikymą. Apskritai visa komanda buvo nuostabi: visi pasiruošę pagelbėti, bendradarbiaujantys, draugiški“, – pasakoja jaunoji aktorė.

NE PIRMAS VAIDMUO KINE Tai jau ne pirmas B.Bareikytės vaidmuo kine – praeitais metais ją galėjome pamatyti režisieriaus Tomo Vengrio filme „Gimtinė“, kur ji įkūnijo padūkusią paauglę Mariją. Paprašyta palyginti darbą šiuose skirtinguose kino projektuose, ji pripažįsta, kad „Pilyje“ tikrai buvo daugiau iššūkių: „Pirmiausia vien dėl to, kad šiame filme atlikau pagrindinį vaidmenį, buvo sunkiau psichologiškai, filmavome dviejose šalyse, mėnesį gyvenau Airijoje – svetima kalba, didelė atsakomybė. Tačiau labai džiaugiuosi ir vertinu patirtį filme „Gimtinė“, nes būtent ten prisiliečiau prie kino, įgijau patirties, pamačiau, kaip žmonės dirba, kas vyksta aikštelėje.“ Ji sako nuo mažens mėgdavusi būti matoma, rengdavo pasirodymus artimiesiems, šokdavo, dainuodavo. „Taip pat daug laiko leisdavau teatre su tėčiu, eidavau žiūrėti, kaip veda paskaitas seneliai (Barboros seneliai – aktoriai Danutė Kuodytė ir Saulius Bareikis – aut. past.). Visa tai man būdavo labai įdomu. Niekada nesusimąsčiau, kad ir pati turėsiu progų daryti kažką panašaus. Viskas įvyko labai netikėtai“, – teigia B.Bareikytė.

Luko Šalnos nuotr.

Ishmaelio Claxtono nuotr.

„Kai man buvo maždaug dešimt, mano tėtis (Barboros tėtis – žymus lietuvių aktorius Jokūbas Bareikis – aut. past.) važiavo į atranką. Galvojau, bus įdomu pažiūrėti, todėl nusprendžiau važiuoti kartu. Mus pasitikusi atrankos režisierė Kristina Kolytė-Jakučionė pasiūlė nusifotografuoti ir man. Taip mano nuotraukos atsirado duomenų bazėje. Netrukus buvau pakviesta į L.Lužytės filmo „Pilis“ bandymus. Jei atvirai, nelabai ko tikėjausi, nes ankstesnėse atrankose jausdavausi nejaukiai, trūkdavo drąsos. Tačiau Linos dėka jaučiausi gerai, pavyko atsiskleisti“, – kaip pradėjo filmuotis, prisimena B.Bareikytė.

Colmo Mulleno nuotr.

Kadras iš filmo Aktorė Barbora Bareikytė

Šalnos nuotr.

M

ūsų labai laukiama rudens kino premjera – antrasis režisierės L.Lužytės pilnametražis filmas „Pilis“. Ši istorija mus taip pat perkels už Lietuvos ribų – šį kartą į Airiją. Pasitelkdama socialinio realizmo žanrą ji pasakos mums sudėtingą iš Lietuvos į Airiją emigravusios šeimos istoriją – apie dainininkės karjerą svajojančią trylikametę Moniką (Barbora Bareikytė), žuvų fabrike dirbančią jos mamą Jolantą (Gabija Jaraminaitė) ir senatvine demencija sergančią Monikos močiutę (Jūratė Onaitytė). Vieną dieną Monika ir jos mama pakviečiamos groti „Pilyje“. Mama priešinasi šiam sumanymui – ji jau apleido savo svajones. Tačiau Monikos ryžtas nesustabdomas, tam, kad pasiektų svajonę, ji pasiryžusi bet kam. Apie filmo kūrimo procesą kalbiname pagrindinę heroję įkūnijusią dar tik penkiolikos sulaukusią, bet ryškiu talentu jau dabar pasižyminčią aktorę B.Bareikytę.

Filmas Lietuvos kino teatruose – nuo rugsėjo 11 d.

Luko

(REŽ. L.LUŽYTĖ)

Kadras iš filmo

„PILIS“

>> EITI AR NEITI

KINAS

laitė padėjo atrasti šį aktorių tarptautiniame atrankų portale: „Sulaukėme keliasdešimties vaizdo bandymų ir Dogacas pasirodė geriausiai. Vėliau atsiskraidinome jį filmavimo bandymams kartu su E.Kvoščiausku.

Viskas puikiai pavyko, tad pasilikau prie šio pasirinkimo.“ Naujasis R.Zabarausko filmas išsiskiria ne tik savo filmo vizualumu (operatorius Narvydas Naujalis), bet ir savitu aktorių vaidybos stiliumi, kiek primenančiu kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmus.

R.Zabarauskas pripažįsta, kad darbas su aktoriais jam visada buvo labai svarbus ir iš tiesų jis dar ieško savito stiliaus. Režisierius pasakoja, kad su aktoriais daug repetavo, drauge rašė veikėjų biografijas, motyvacijas. Po repeticijų jis tikslindavo scenarijų.

O filmavimo metu nemažai improvizuodavo. „Mano manymu, kinas stebuklingai atskleidžia aktorių mintis, todėl labai svarbu suprasti, ką vaidini, nepasiduoti inercijai. Aikštelėje esu ramus, padedu aktoriams prisiminti kiekvienos scenos aplinkybes, o jei nesiseka – jas tiesiog pakeičiu. Mano kine dominuoja stambus planas ir iš arti matomos aktorių emocijos, nes man pačiam tai tiesiog be galo įdomu“, – teigia režisierius.

AKTYVIZMAS GYVENIME IR KINE „Mūsų filmo žanras – romantinė drama su film noir elementais. Kurdamas atsiminiau ir peržiūrėjau būtent šių žanrų filmus“, – sako jis. Paklaustas apie tai, ar filmą priskirtų queer žanro kinui, jis pripažįsta, kad apie „Advokatą“ ir šį žanrą apskritai tikrai galima kalbėti iš teorinių bei istorinių perspektyvų, bet šį darbą paliksiu kino kritikams, istorikams ir teoretikams.

Kadrai iš filmo

„Mano filmai yra politiški, tačiau tiesioginiu aktyvizmu užsiimu tik už kadro. „Advokatas“ atskleidžia politinę realybę, bet jis nemėgina įteigti tiesmukos žinutės. Greičiau atvirkščiai – kuriame niuansų dramą.

Man buvo svarbu parodyti pagrindinius veikėjus ne kaip aukas ar herojus, o kaip ydingus ir netobulus žmones. Tikiuosi, tai padės prisijaukinti filme atskleistas sudėtingas aplinkybes“, – mano režisierius.

Vienoje pirmų scenų „Advokate“ Marius vakarieniauja su keletu kitų LGBT bendruomenės narių. Jie atvirai ir asmeniškai diskutuoja apie heteronormatyvius, monogamiškus ir nemonogamiškus bei pan. santykius.

Nusprendėme paklausti R.Zabarausko, kaip istoriškai ar sociologiškai susiklostė, kad LGBT bendruomenėje taip atvirai kalbama apie seksualumą ir jo spektrą. „Šis pokalbis tikrai labai įprastas mano aplinkoje, bet ar tikrai apie tai nekalba heteroseksualūs žmonės?

Juk panašias temas populiarina Beata Tiškevič, atsiranda vis daugiau skirtingų diskusijų viešumoje.

Išties man šis draugų pokalbis atskleidžia tam tikrą spektrą istorinių perspektyvų apie seksualumą, lyčių politiką, bet norėčiau palikti erdvės žiūrovų interpretacijai“, – sako režisierius.

„ADVOKATAS“ (REŽ. R.ZABARAUSKAS)

R

20 // © 37O

Filmas sukurtas bendradarbiaujant su Serbija, ten filmuota ir dalis filmo, mat pagrindinio herojaus meilės objektas Ali gyvena šioje šalyje esančioje pabėgėlių stovykloje. Pasak filmo režisieriaus R.Zabarausko, Serbija – tarsi stotelė tarp Sirijos ir Lietuvos, Rytų ir Vakarų, kur netikėtai susipina advokato Mariaus ir pabėgėlio Ali jausmų istorija. „Labiausiai mane nustebino, kad serbų prodiuserė Milena Dzambasovic sugebėjo gauti leidimą filmuoti Krnjačos pabėgėlių stovykloje. Leidimą gavome nemokamai, tik sumokėjome pabėgėliams, kurie nusifilmavo masuotėje. Tai buvo tikrai neįtikėtina patirtis – tikiuosi, kad ir žiūrovai įvertins šio epizodo autentiškumą“, – filmavimus Serbijoje prisimena R.Zabarauskas.

Jis buvo ne tik šio filmo režisierius, bet ir scenarijaus autorius bei prodiuseris. Nusprendėme paklausti jo, kaip pavyksta suderinti visas šias pozicijas: „Toks mano darbo metodas susiklostė dėl konkrečių aplinkybių, kurias nulėmė ne vien mano paties pasirinkimai. Kartais buvo sunku, bet dabar džiaugiuosi šia patirtimi. Paradoksalu, tačiau tai padeda nesiblaškyti – neieškau kitų darbų, tiesiog nuo pradžios iki galo dirbu prie savo paties filmų. Žinoma, filmų kūryba – komandinis darbas; tiek dėl scenarijaus, tiek dėl prodiusavimo turiu daug patyrusių bendradarbių ir patarėjų.“ DARBAS SU AKTORIAIS Paklaustas, kaip filme atsirado turkų aktorius D.Yildizas, jis pasakoja, kad atrankos režisierė Dalia Survi-

Arcanos Feminos nuotr.

ugpjūčio 28 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys naujas R.Zabarausko pilnametražis filmas „Advokatas“. Jo centre – lietuvis advokatas Marius (Eimutis Kvoščiauskas) ir jo pamiltas sirų pabėgėlis Ali (Doğaças Yildizas).

Režisierius Romas Zabarauskas

UŽSIENYJE IR LIETUVOJE Nepaisant to, kad Britų kino instituto „Flare“ festivalis Londone, skirtas LGBTQ+ filmams, buvo atšauktas (čia turėjo įvykti „Advokato“ pasaulinė premjera), R.Zabarauskas džiaugiasi teigiamais kritikų atsiliepimais, kurie jam tarsi išsaugojo premjeros patirtį. „Prancūzijos filmų agentūra „Wide“ filmą sėkmingai pardavė tarptautiniams platintojams – „Dekkoo“, „OUTtv“, „Pro-Fun Media“, „Optimale“ ir „Tongariro“; derinami kiti susitarimai. Rugpjūčio pabaigoje filmą pristatys 49 kartą Ukrainoje rengiamas „Molodist“ festivalis, rikiuojasi kiti kvietimai. Dėl koronaviruso filmas bus rodomas mažiau festivalių, negalėsiu jo pristatyti gyvai, tačiau skųstis tikrai negalime, nes filmas bus išplatintas kitais būdais. Man be galo džiugu, kad tokiais sudėtingais laikais vis tiek atrandame savo auditoriją užsienyje. Tačiau prašome suteikti Lietuvos žiūrovams mums šansą – čia palaikymas pats svarbiausias, nes nuo jo priklauso galimybės tęsti dar tik prasidedančią karjerą. Jei atvirai, tai tarsi du skirtingi filmai. Vieni žiūrovai galėtų „Advokatą“ pamatyti užsienio akimis – įžvelgti jame politines plotmes, kino istorijos ir aktualių temų nuorodas. Tačiau labai tikiuosi, kad Lietuvoje visų pirma tai taps žiūrovišku filmu, jaudinančiu savo romantine drama“, – teigia R.Zabarauskas.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

SHISHI MAFITISHEI

RUTA MUR LOVE STORY SHORT

The State51 Conspiracy Ltd.

Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

Igno Jakučio nuotr.

Iki šios akimirkos į „Shishi“ žvelgiau atlaidžiai, kaip į projektą, kuris tėra smagi šalutinė veikla trims merginoms, užimtoms įvairiose kitose grupėse. „Shishi“ man skambėjo kaip papildomas hobis, kurio niekas neriboja, bet niekas ir nepriima labai rimtai. „Mafitishei“ šią poziciją stipriai pakeitė, nes, nors trio požiūris ir iš esmės nepakito (vidumi, nes narių pasikeitimas vis dėlto įvyko), antrasis jų albumas primityvokui tyčia trashy skambesiui suteikė papildomos kokybės. Bent jau man „Mafitishei“ pasirodė daug išradingesnis, išdailintas, tiesiog daug įdomesnis ilgagrojis nei „Na x 80“ (kurio pavadinime matau keiksmažodį ir nieko su savim negaliu padaryti). Melodijos tapo tikslingesnės, platesnės, lyg ir pačios merginos, įrašydamos šį darbą, klausėsi daug daugiau ir įvairesnės muzikos.

Gal „Burbulas ir Burbulienė“ kietakaktišku paprastumu iš pradžių nervina, gal akivaizdžiai girdimas būgnų, boso ir gitaros trio šiek tiek erzina, bet, priėmęs taisykles, pradedi girdėti melodiją, o ne estetiką, o galiausiai pasiduodi tam kvailiojančiam žavesiui. Ir būtent tai aš šiame albume išgirdau – daugiau turinio, mažiau estetikos, daugiau muzikos, mažiau įvaizdžio. Ir tuomet jau nesvarbu nei blizgesys, nei grupės istorija, nei muzikos stilių kokteilis, kurį, tebūnie, įvardysiu kaip surf-punk-riotgrrrl-pop-skaičiuotė, nei galų gale tai, kad ją sudaro trys merginos. Tu girdi tik „Mafitishei“ ir esi priverstas pasakyti, kad taip, tai yra smagu. Kas nors daugiau nei smagu? Nežinau, bet jeigu yra smagu, ar dar ko nors tai akimirkai labai ir reikia. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

76

100

Pastarieji treji metai Rutai Mur buvo mažų mažiausiai darbingi: stengdamasi pagriebti akimirką žavingą ji sugebėjo išleisti du albumus bei vieną EP ir įtvirtino savo poziciją scenoje, kuri yra ir ypatinga, ir nedėkinga, nes Ruta, būdama per daug intelektuali popscenai, eksperimentiniams jaunatviškiems klejojimams irgi netinka. Savotiška pati sau konkurentė, dama, nužengusi iš 9-ojo dešimtmečio popmuzikos klipų, apsupta saldaus tų laikų blizgesio ir melancholiškos post punk romantikos. Ir šįkart tai šiek tiek kiša koją, nes „Love Story Short“ yra silpniausia (po „Famous“ ir „Pasakojimų apie...“) triptiko, jei galima taip vadinti, dalis. Rutos koziriai išliko, jie netgi itin vaiskiai šviečia, pvz., jos aidinčio vokalo ar neskubaus ir švelnaus tempo su niekuo nesupainiosi, tačiau žingsnio į priekį aš pasigedau, lyg kūrėja būtų nusprendusi tik tepti klausytojų ausis medumi. Tačiau kartais mūsų išlepintiems kūnams reikia ir pipirų, energijos, judėjimo, o to „Love Story Short“ tikrai pritrūksta. Juk kartais smagu šokių aikštelėse ne tik siūbuoti apsikabinus, ilsinant galvą ant krūtinės ar uodžiant plaukus (čia jau priklauso nuo ūgio), bet ir pajudinti tą savo melancholiškai aptingusį kūną. Dėl šios priežasties albume ryškiausiai šviečia „You‘re Just Like A Spring“, kuriame, regis, net pati kūrėja atsigauna, prabunda ir nušvinta kitomis spalvomis. „Love Story Short“ aš laikyčiau finaliniu tašku tokios Rutos Mur, kurią mes pažįstame jau penkerius metus, o atsižvelgiant į tai, kad ji ėmė bendradarbiauti su „Golden Parazyth“, ateitis gali pasiūlyti įdomių atradimų. O kol kas galima pasidžiaugti ir šiuo garso takeliu, kuris puikiai tiktų kad ir „Roadhouse“ Tvin Pykso miestelyje.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)

EGOMAŠINA SPĄSTAI

74

Self-released

DEEP SHOQ HYPNOSIS Svnset Waves

„Deep Shoq“ kūrybą nurašyti yra lengva, ir pripažinsiu, kad aš iš pradžių taip pat padariau. Kuriantis garage, 2-step teritorijoje ir bandantis šiuos jau senokai aikšteles valdžiusius stilius pritaikyti nūdienai, Donatas Rinkevičius gali atrodyti kaip užsispyrėlis, dievinantis dinozaurus. Suprask, kad tai neva jau neaktualu, ne up to date ir t.t. Na, toks Rosas iš „Draugų“. Tačiau pasigilinus šis kūrėjo užsispyrimas bandyti kelti šį jau ilgai tarnaujantį arklį ant kojų (arba žingsnių, kaip jums patogiau) turi savos racijos – Deep Shoq išties kuria nors ir gana nišinę, tačiau unikalią dabartiniame muzikos žemėlapyje (ypač kalbant apie populiariąją sceną) muziką. „Hypnosis“ – tai svajingesnis „Deep Shoq“ veidas. Jame nebėra prieš porą metų išleisto „Ferrum“ aštrumo, kuris taip siejosi su 2000-aisiais ir jungle įkvėpta estetika. Jį pakeitė naujieji ribiniai elektroninės muzikos stiliai ir postiliai, suteikiantys švelnumo ir nostalgiško svajingumo. Ypač EP yra juntamas vaporwave vėjelis, kuriam suteikus stepinį ritmą, ir išeina „Hypnosis“. Viskas šiame EP yra stilinga, lengva, net šiek tiek oriška, pati muzika turi erdvės, jos niekas nespaudžia.

Tačiau, iš kitos pusės, „Hypnosis“ pasirodė šiek tiek seklokas, vis bandantis persakyti vieną ir tą pačią mintį, lyg stilių jungimo procese buvo pamesta tai, kas norėta pasakyti. Todėl ilgainiui susidaro įspūdis, kad „Deep Shoq“ muzikinius motyvus jau esi girdėjęs. Galbūt toks ir buvo tikslas, tačiau galutinis rezultatas – tiesiog žmogiškai užsimanai ko nors naujo ir negirdėto. Vis dėlto stilingumo ir skoningumo „Hypnosis“ netrūksta, o kartais to svaigiam malonumui užtenka.

22 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad pagaliau lietuvių indie/roko scenoje įvyko proveržis. Ne toks stiprus, kad būtų galima brėžti ribą „iki–po“, bet pakankamas, kad teigčiau, jog papūtė naujas vėjas. Trio „Egomašinos“ antrasis albumas – kol kas svarbiausias tokio tipo muzikos darbas šiemet, kuriame vis dar skamba šiek tiek erzinančios lietuviškos klišės, tačiau kuriame sugebėta išsiveržti iš užburto „mes – berniukai fainuoliukai, turim gerą laiką“ rato. „Spąstai“ pirmiausia yra skambesys – purvinas, neiščiustytas, greitas, uždegantis, su pakankamu kiekiu gitarų ir geru prieskoniu elektronikos. Dėl to visas 35 minutes negali atsikvėpti, negali sustoti ir negali lyrizuoti, ką vis dar mėgsta tokios muzikos bendražygiai. Tiesą sakant, „Egomašina“ man šiek tiek priminė „ba.“, tačiau ten, kur pastaroji grupė šiek tiek stringa savo priešiškume, egomašinistams pavyksta išvengti... spąstų. Trejetas nežiūri į save taip rimtai, leidžia sau būti ironiškiems, bet ne kritiškiems, ir galiausiai dėl to tik linksmiau. Iš kitos pusės, tekstai, kaip tradicija lietuviškoje (o gal ir pasaulinėje) scenoje grupei kiša koją. Štai jie ir patenka į tradicijos spąstus – vėl truputį aplami, truputį apie nieką, truputį skurdūs, todėl aplinkybė, kad kartais jų ir nelabai girdi, virsta pranašumu. O ir vokalas kartais mano ausiai nuklajojo į stavariškas (kalbu apie legendinį alternatyviosios scenos veikėją Marių Stavarį) lankas, kurias arba mėgsti labai, arba visai nemėgsti. O dabar visai gerai – balsas nelenda į priekį ir netrukdo mėgautis muzika. Todėl, viską sudėjus, galiu ramiai pakartoti, kad „Egomašina“ išleido kol kas svarbiausią gitarinį albumą šiemet. Juos verta išgirsti ir jais verta sekti. Laukiu atsakomojo šūvio iš kolegų. („Spotify“, „Bandcamp“) 84

100

SINSTATION LIEPSNOS3

Creative Industries Rodos, Mykolas Katkus ir ko. pagaliau baigė klajoti takeliais, rado formą, kuri jiems labiausiai tinka, ir iš esmės sukūrė geriausią savo albumą. Aišku, teko nueiti ilgą kelią, kurio simboliu tapo sprendimas (daugmaž) pakeisti grupės pavadinimą, tačiau po ilgų ieškojimų šis naujas startas jau, mano manymu, tinkamas vadinti visaverčiu grupės gimimu, o ne tiesiog Mykolo Katkaus dream projectu. „Liepsnos3“ yra ryškiausias pavyzdys to, kas dabar spaudžia lyderio galvą ir širdį, apie ką jis nori kalbėti ir diskutuoti; tai technologijų sukeltas susvetimėjimas, šaltumas, negebėjimas bendrauti, na ir visa kita. Reikia pripažinti, kad tema yra toli gražu nei nauja, nei atverianti neatpažintus horizontus, tačiau ji sieja visus kūrinius, kuria koncepciją, sudaro pagrindą ir padeda matyti albumo vienovę (aišku, dar padeda ir „Happyendless“ nario Andriaus Kuklio prodiusavimas, bet čia jau tiesiog akivaizdus faktas). Aišku, albumas nėra tobulas; pati tema, kaip sakiau, jau analizuota daugybę kartų, muzika vėlei primena vėlyvuosius Trento Reznoro iš „Nine Inch Nails“ halo‘us, o ir tekstai kartais, rodos, balansuoja ant „seniau žmonės knygas skaitė, o dabar – tik tie komputeriai“ ribos, tačiau kai „Sinstation“ pavyksta pataikyti, jie pataiko labai gerai.

Sumažėjęs gitarų kiekis, dar drąsesni žingsniai link synthwave / industrial (bet be nereikalingo saldumo) stilių ir vis kylantis piktumas (dar ne pyktis, o būtent piktumas) atidarė šios grupės kūryboje naujų durų ir suteikė naujų spalvų. Akivaizdu, kad „Sinstation“ vystosi ir šis albumas dar nėra jų grand opus. Bet jau galima justi, kad prie to artėjama. Po truputį, bet drąsiais žingsniais. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

74

100

© 37O

75

0°

kisielius

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas