370 Nr. 95

2020 spalis #95

PERMAINŲ BELAUKIANT ANALIZUOJANTI FANTOMUS NERIJUS MILERIUS: TIKIME, KAD TRANSFORMACIJA YRA ĮMANOMA URTĖ KARALAITĖ: MANO TEKSTAI ESU AŠ LINA SIMUTYTĖ: RAŠYDAMA PAMIRŠTU SAVE

Živilė Žvėrūna, „I am a museum“, 2020 m.

#95 PERMAINŲ BELAUKIANT

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

R

uduo jau savaime yra permainų laikas, jeigu kalbame apie orą. Šis ruduo, panašu, permainų pateiks daugiau. Kažkam jos patiks, kažkam – nelabai.

Paprastai permainos patinka tiems, kurie prie jų bent šiek tiek prisidėjo (pavyzdžiui, nunešė savo užpakalį į rinkimus). Tie, kurie jų nenori, paprastai nieko ir nedaro, tikėdamiesi, kad viskas liks savo vietose ir be jų pastangų.

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

„Freepik“ nuotr.

apsakymų knygą „Miesto šventė“. Ją kalbino kitas mūsų bendraautoris, taip pat rašytojas Marijus Gailius. „Kiekvieną kartą rašau tarsi iš naujo ir vis turiu save įtikinti, kad pirmiausia teksto reikia man pačiai.

Esu linkusi į kalbines puošmenas, todėl rašyti sunku.

Man svarbios metaforos ir palyginimai, kurie būtų gerai apgalvoti, kartu rūpi istorijos plėtotė ir veikėjų gylis.

Rašant praleistas laikas yra turiningiausias, labiausiai praturtinantis“, – apie savo rašymo įpročius sakė ji.

Permainos rūpi nebūtinai tik jauniems žmonėms – visi mes pažįstame bent po keletą liberaliai mąstančių senjorų, kuriems nekliūna homoseksualių porų noras kurti santuokas, dviguba pilietybė ir pan. dalykai. Tačiau lygiai taip pat žinome (asmeniškai gal ir nepažįstame, nes gyvename skirtinguose socialiniuose burbuluose), kad Lietuvoje pilna jaunų žmonių, kuriems drąsiai galima kabinti homofobų, seksistų, ksenofobų ir pan. etiketes.

Kalbant apie rinkimuose dalyvavusius politikus, irgi nesinorėtų akcentuoti jų amžiaus – juk geras arklys vagos negadina. Tačiau, tęsiant arklių ir permainų temą, dar yra ir kitas posakis – „Nuvarytus arklius nušauna“.

Tikslų „nuvarytųjų“ skaičių žinosime po rinkimų, o tada galėsime daryti ir išvadas.

Permainų vėjai, likus dienai iki rinkimų, atpūtė ir į autorius vienijančią ir jiems atlygį renkančią asociaciją LATGA. Neseniai vykusio autorių susirinkimo metu buvo išrinkta nauja taryba (tai kažkas panašaus į UAB valdybą), į kurią pateko net penki populiariosios muzikos autoriai, tarp jų ir aštuonerius metus šios organizacijos tarybai vadovavusį prof. kompozitorių Teisutį Makačiną prezidento poste keičianti Raminta Naujanytė-Bjelle, vos prieš dešimt metų išgarsėjusi daina „Brolužis“. Tiesa, R.Naujanytė neabejinga ir rimtajai muzikai, pati dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, todėl tikėtina, kad jai pavyks tinkamai atstovauti tiek rimtojo, tiek populiariojo meno atstovų interesams. Ją būtinai pakalbinsime, kai apšils kojas eidama naujas pareigas, o kol kas pristatome šio numerio pašnekovus.

Negalėjome praleisti mūsų bendraautorės Linos Simutytės debiuto – ji ką tik pristatė savo pirmąją

Pati Lina pratęsė savo literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ pokalbių ciklą. Šį kartą ji kalbino Lietuvos rusų dramos teatro aktorę, teatrinių bei muzikinių performansų kūrėją ir atlikėją, debiutinės knygos – vizualinės novelės „Stigmos“ autorę Jevgeniją Karpikovą. „Man patinka pasijuokti iš savęs, iš savo negalių: stengiuosi aprašyti skaudžiausius įvykius taip, kad ir skaitytojas galėtų nusišypsoti. Neturėjau poreikio rašyti savipagalbos knygos, ir, nors novelės rašymą galėčiau įvardyti kaip psichoterapinę patirtį, tai – praeitas etapas, į kurį galiu žvelgti iš rašymui svarbios laiko distancijos“, – kalbėjo menininkė, prieš keletą metų patyrusi gyvybei pavojingą kojos traumą.

Negalėjome praleisti ir fakto, kad poezijos knygą išleido tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ įkūrėja, menininkus vienijančios iniciatyvos „Artists With Belarus“ autorė, žodžio, dialogo ir teksto žmogus Urtė Karalaitė. Apie naują knygą „Būčiau jeigu nebūčiau“ ir ne tik kalbėjosi mūsų bendraautorė Daiva Juonytė. „Aš esu visokia, tai atspindi ir mano veiklos, todėl niekaip negalėčiau savęs rasti kažkurioje veikloje labiau. Šiuo atveju tai skirtingi formatai: pokalbiai man patinka ilgi, platūs ir lėti – taip galima giliau pasikapstyti ir rasti netikėtų minčių, o mano tekstai visą gyvenimą buvo trumpi ir koncentruoti. Paauglystėje visi rašydavo esė, ilgus eilėraščius, o man niekaip nepavykdavo išeiti už trijų eilučių ribos. Tuomet jaučiau frustraciją, kad nemoku rašyti kaip kiti. Dabar jau suprantu, kad tai mano braižas ir nelabai čia ką pakeisi“, – duodama interviu mūsų leidiniui sakė U.Karalaitė.

Numeryje rasite ir interviu su smuikininke Lora Kmieliauskaite, rudenį pradėsiančia savo performanso „This Order Goes Wrong“ turą, ir su filosofu Nerijumi Mileriumi, kuriam teko užbaigti paskutinį Anapilin iškeliavusio režisieriaus Audriaus Mickevičiaus filmą „Pavyzdingas elgesys“. Dar siūlome pažintį su jaunų atlikėjų konkursus „Novus“ ir „Garažas“ laimėjusių grupių „Mėlyna“ ir „John‘s Shower Band“ nariais. Gero skaitymo ir iki susitikimo lapkritį!

Jūsų „370“

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – Živilės Žvėrūnos darbas „I am a museum“ (2020 m.).

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #95, SPALIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Daiva Juonytė

Tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ įkūrėja, menininkus vienijančios iniciatyvos „Artists With Belarus“ autorė, žodžio, dialogo ir teksto žmogus Urtė Karalaitė sako, kad naujoji jos poezijos knyga „Būčiau jeigu nebūčiau“ yra nauja jos ir skaitytojų jungtis per atvirus, saviironiškus, absurdiškus pamąstymus. „Toks ir mano tekstų tikslas – juokdamasi iš savęs, kviečiu ir skaitytoją juoktis iš manęs, tačiau kartais, jei norisi, slapta ten atpažinti ir save, ir taip pamažu prisijaukinti sveiką saviironiją“, – sako kūrėja, su kuria Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susitikome pakalbėti apie tekstus, jų atsiradimą, gyvenimo rimtumą, debiutinę knygą ir (ne) skaitomas knygas.

URTĖ KARALAITĖ: MANO TEKSTAI ESU

4 // © 37O

– Vos prieš kelias savaites gimė tavo poezijos knyga „Būčiau jeigu nebūčiau“. Sakai – gimė, nes kartais, kad pasijuoktume iš savęs, reikia, kad kitas tai padarytų pirmas. Dažnai sakoma, kad daugelį auditorijų lengviau pravirkdyti, nei prajuokinti. Kaip manai, kada ir kodėl nustojame juoktis?

– Juoktis iš kitų nenustojame, tai pada­ ryti žymiai lengviau, tačiau išmokti pa­ sijuokti iš savęs kartais ir viso gyvenimo nepakanka. Dažnai tam kliudo aukšti reikalavimai sau, tobulybės siekis, nuola­ tinis spaudimas, kad reikia veikti / atro­ dyti / būti kažkaip, kaip įsivaizduojame, kad reikėtų. Todėl iš esmės nepriimda­ mi savęs visokio, negalime pasijuokti, nes, vos mums peržengus savo nubrėž­ tą ribą, atrodo, kad pasielgėme labai blogai, nusikaltome ir graužiame sa­ ve. Aš noriu veikti priešingai: pažiūrė­ ti į viską, taip pat ir į save, lengviau, lais­ viau, žaismingiau. Tai nereiškia, kad nesistengiu, nesimokau iš klaidų ar ne­ bandau tobulinti tam tikrų dalykų – tie­ siog žiūriu į procesus kaip į žaidimą, ne­ kurdama sau ir aplinkai tiek įtampos ir reikalavimų. Toks požiūris man pade­ da atsipalaiduoti ir tada juoktis iš savęs pasidaro visai nesunku. Iš dalies turbūt žmogus neišmoksta pasijuokti iš savęs, jei per daug reikalauja ir jei per rimtai žiūri į viską. Tikrai yra profesijų, situaci­ jų, kur privaloma maksimali atsakomy­ bė, koncentracija ir ten reikia rimtesnio požiūrio, bet visa kita – kasdienybė, bui­ tis, bendravimas, santykiai, veiklos – tai yra žaidimai, kuriuose laviruojame, klys­ tame, mokomės, veikiame, ir tai galima atlikti su kuo mažiau spaudimo sau. Toks

ir mano tekstų tikslas – juokdamasi iš sa­ vęs, kviečiu ir skaitytoją juoktis iš manęs, tačiau kartais (aišku, jei norisi) slapta ten atpažinti ir save, taip pamažu prisijauki­ nant tą sveiką saviironiją.

– Kaip sako poetas Aidas Marčėnas, „Pasaulyje baisiai nerimtame / žmogus baisiai rimtai / Nugyvena baisiai nerimtą gyvenimą“. Kaip supranti, kad į viską pradedi žiūrėti per rimtai?

– Per rimtai žiūrėdavau tada, kai skau­ dindavau save kiekviename žingsnyje, nes vis netikdavau, suklysdavau, pada­ rydavau kažką ar atrodydavau ne taip.

Dabar to beveik nebebūna. Gal tik tos jautriausios temos – romantiniai santy­ kiai, šeima ir kažkokie su jais susiję iššū­ kiai – gali priversti mane surimtėti, bet taip yra todėl, kad tai jautriausi taškai: ryšys, saugumas. Vis dažniau ir ten pa­ vyksta pasijuokti.

– Kalbėdama apie išėjusią knygą, jos atsiradimą prilygini gimimui – nuo seno labai sakraliam, mistifikuotam procesui, kuris kartu yra ir labai žmogiškas bei natūralus. Gimdymas neišvengiamai keičia jame dalyvaujančiųjų gyvenimus.

Kaip knygos gimimas pakeitė tave?

– Kadangi tikro gimdymo dar nesu pa­ tyrusi, šis, deja, buvo tikrai nelabai sa­ kralus, o labiau racionalus ir techniškas: turėjau pasirūpinti ir suprasti įvairiau­ sius spaudos ir kitus techninius proce­ sus, priimti sprendimus, rizikas, tilpti į terminus. Taip pat labai skrupulingai ir kritiškai atrinkti tekstus ne pagal emo­ cinius, o objektyvesnius kriterijus, galvo­ jant ir apie auditoriją, ir apie visumą. Tai

man buvo labai įdomus ir naujas procesas, bet nelabai sakra­ lus. Knygos gimimas gal tik dabar pradės daryti įtaką man ir turbūt labiausiai mano ryšiui su skaitytoju, nes man tai visiškai nauja. „Būčiau jeigu nebūčiau“ yra mūsų nauja jungtis per tuos atvirus, saviironiškus, absurdiškus pamąstymus. O patį objek­ tą aš dar tik jaukinuosi, nors su tekstais esu suaugusi, jie yra aš.

Pats fizinis knygos kūnas pradžioje atrodė labai tolimas, nors man ir be galo gražus, tačiau tik dabar pradedu jausti suartėji­ mą, kad tai mano kūrinys, gimęs iš manęs.

– Regis, kad atsirastų toks eilėraštis, reikia būti labai atidžiam ir smalsiam. Kaip tai tau pavyksta?

– Kaip – neatsakysiu. Visuomet turėjau šį polinkį, paauglystėje mane tai net gąsdino, nes jaučiau, kad susiurbiu per daug įvai­ rios informacijos. Tai iš dalies yra tiesa, nes kartais dėl to jaučiu ir nuovargį – eidama gatve pastebiu žmones, namų apdailos de­ tales, neįprastus šviesos ruožus ir daugybę kitų mažybių. Žino­ ma, būna ir taip, kad pralekiu nieko nepastebėdama, bet daž­ niausiai tas pastabumas yra mano atsitraukimas nuo rutinos.

Kasdien galiu paskęsti tos pačios gatvės vis kitose detalėse, ku­ rios mane stebins, įtrauks ir sujudins. Tai man yra gyvybė ir tam nereikia keliauti po visą pasaulį: kasdien pro savo buto langą pamatau ką nors įdomaus. Taigi, jei išvažiuoju dviračiu iki sena­ miesčio, kiek visko įstabaus užfiksuoju! Nemanau, kad tai įgim­ ta, ir taškas, – esu tikra, kad smalsumą ir atidumą galima ugdy­ ti, žinoma, tam įdedant pastangų. O mano tekstuose būtent tų užfiksuotų minčių ar akimirkų ir atsiranda daug, nes tai mane be galo žavi. Atrodo, galvoje nuolat pilna minčių, bet mini dvi­ račiu nuo kalno ir staiga suskamba kokie penki aiškūs žodžiai, kurie tobulai žaidžia vienas su kitu, ir viskas, – jau turiu kabliu­ ką. Tik reikia spėti greitai užsirašyti. Visada tai bandau daryti.

– Man labai patiko tavo pasakyta frazė: „Vien tik būti jau yra ką veikti.“ O juk mes dar visuomet pridedame visokių jeigu, bet, tačiau…

– Na, vien tik būti daugeliui yra labai sunku. Man irgi. Bet tai sau priminti yra svarbu. Kartais daugiau ir nepavyksta, tik būti ir kvėpuoti. O tai yra labai daug. Kai pavyksta, da­ rau kažką daugiau. Bet ar reikia daryti labai daug? Nežinau.

Stengiuosi daryti tik tiek, kad liktų laiko, energijos pabūti

vienumoje ar kartu. Sąlyga jeigu išvis, man atrodo, yra žalinga, nes jei ja statai ateitį ir tik toje išsipildžiusioje ateity­ je jausiesi gerai ar laimingai, tai labai daug iš savęs atimi. Aš noriu ir iki tol jaustis gerai, be jokių sąlygų. Manau, kad tai sukelia daug kančios, ką jau kalbėti apie plakimą save už nesėkmes.

– Kaip tave veikia skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka?

– Seniai pastebėjau, kad jaučiu tam tikrą kiekybės fobiją. Net terminą tam turiu (šypsosi). Mane gąsdina, kai dalykų pa­ sidaro daug. Dėl to su kontekstais, pa­ sauliu, problemomis man yra sunku – visur visko labai daug, neįmanoma nė kruopele prie visko prisiliesti, apie viską bent išgirsti, susirūpinti... Anksčiau tai mane labai gąsdino, dabar atpalaiduo­ ju šitą savo fobiją, leisdama sau nežino­ ti, neaprėpti, nesirūpinti viskuo. Tai gali nuskambėti ir labai siaurai ar net sava­ naudiškai, bet stengiuosi fokusuotis į sa­ vo daržą ir ten kurti gera. Vis dėlto tikiu, kad mano puoselėjamas daržas, susijun­ gęs su kitu, tęsia tą gėrį toliau. Esu labai ribota ir negaliu išspręsti viso pasaulio problemų, bet galiu jas bandyti spręsti tame savo mažame laukelyje ir tuo siekti užkrėsti kitus. Čia galima kalbėti ir apie atjautą, empatiją, rūpinimąsi kitais ir gamta, rūšiavimą, vartojimo ribojimą…

– Kokią svarbiausią ar stipriausią pamoką esi gavusi gyvenime? O gal – patarimą?

– Jų tikriausiai labai daug, visos pamo­ kos man svarbios, nes be jų nebūčiau dabar tokia, kokia esu. Bet dauguma jų

turbūt yra apie santykį su kitu žmogu­ mi – kaip išgirsti kitą, nereikalauti, kad būtų toks pats kaip aš, kaip duoti kitam ir nereikalauti atgal. Už visas šitas pa­ mokas esu dėkinga visiems sutiktiems žmonėms keisčiausiose pasaulio vie­ tose, su skirtingiausiomis patirtimis ar net jų elgesiu, nes tie mainai ir pastebė­ jimai man daugiausia ir duoda. Ant ši­ to pagrindo – ir mano tinklalaidės po­ kalbiai – kito mintyse rasti atsakymą sau, kurį galbūt turėjai, bet dar nebu­ vai įžodinęs.

– Patarimų, ypač socialinėje erdvėje, šiandien dažnas gauna neprašytas.

Kaip manai, iš kur tas žmogaus noras mokyti kitą?

– Gal jis natūralus – mama ir tėtis moko vaiką valgyti, vaikščioti, nes patys jau moka. Taip pat ir kiti, manydami, kad kažką jau išmoko, nori pasidžiaugti, pasidalyti, patarti. Žinoma, čia ir ego truputį nori save paglostyti. Bėda ta, kad beveik visa kita nėra tiek universa­ lu kaip vaikščiojimas ir valgymas (šypsosi). Tai, kas suveikė tau, nebūtinai veiks kitam. Manau, kad dalyti patari­ mus, kai jų niekas neprašo, turėtų būti nelegalu. Galima dalytis tik savo patir­ timis ir jų nesiūlyti kitam kartoti. Deja, neretai susiduriu, kai žmonės nelabai supranta, kad siūlyti, piršti, patarti jie net nelabai turi teisės. Taip pat esu ga­ na kritiška įvairių saviugdos mokymų atžvilgiu: jie labiau veikia per lyderio asmenybės, saugumo, bendruomenės prizmę. Tai nebūtinai yra blogai, bet komercializuoti tokią veiklą jau nėra visai moralu.

– Savo tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ klausytojo ausį džiugini ilgais, lėtais pasakojimais. Knygoje – priešingai: dalijiesi trumpais, tiksliais tekstais, aštriomis įžvalgomis. Kur labiau esi savimi?

– Čia tik dvi iš daugybės mano stichi­ jų – aš esu visokia, tai atspindi ir ma­ no veiklos, todėl niekaip negalėčiau savęs rasti kažkurioje veikloje labiau. Šiuo atveju tai skirtingi formatai: po­ kalbiai man patinka ilgi, platūs ir lėti – taip galima giliau pasikapstyti ir rasti netikėtų minčių, o mano tekstai visą gyvenimą buvo trumpi ir koncentruo­ ti. Paauglystėje visi rašydavo esė, ilgus eilėraščius, o man niekaip nepavykda­ vo išeiti už trijų eilučių ribos. Tuomet jaučiau frustraciją, kad nemoku rašyti kaip kiti. Dabar jau suprantu, kad tai mano braižas ir nelabai čia ką pakei­ si. Tekstuose man kuo trumpiau, tuo skaniau. Žinoma, turiu tikslą į tuos ke­ lis žodžius sudėti visą svorį, kurio už­ teks ilgoms mintims. Kartais taikliau pavyksta, kartais ne taip taikliai.

– „Būčiau jeigu nebūčiau“ esi labai atvira ir tikra. Šioje filtrais ir kaukėmis pagražintoje tikrovėje tai gana drąsu.

Nebaisu dalytis?

– Kaip tik neseniai tinklalaidės socia­ linėse medijose dalijausi apie tai savo mintimis. Nebebaisu, nes priimu save visokią ir tai, kad kažkam save parody­ siu silpną ar apsikvailinusią, man ne­ sukelia jokios grėsmės. Žinau, kad man nieko negali nutikti, jokių baisių sce­ narijų nėra. Bet mano asmeninis tiks­ las kūryboje vis dėlto nėra atvirauti, nes tai galiu daryti žymiai giliau su artimais žmonėmis, psichoterapijoje, užrašuo­ se. Poezijoje ir kituose tekstuose apsi­ nuoginu, kad kurčiau artimesnį ryšį su skaitytoju, jis rastų ten save ir galėtų pa­ žiūrėti iš šalies. Skamba labai pragma­ tiškai, bet pagal tokį apibrėžimą atren­ ku tekstus. Taip pat reikia nepamiršti, kad poezija vis dėlto yra kūrybos for­ ma, kuri toli gražu nėra dokumentinė ir aš tikrai nebijau sutirštinti, perpiešti situacijų, naudoti metaforų ir jeigu vie­ name eilėraštyje numirsiu, tai nepulki­ te manęs laidoti. Asmeniškumai kūry­ boje yra apgaulingi, bet jeigu jie atrodo tikri, vadinasi, įtikina (šypsosi).

– Kada supratai, kad knyga įgaus tokią fizinę išraišką ir išvaizdą, kokia yra dabar?

– Tik tada, kai ji atkeliavo iš spaustu­ vės. Mūsų darbas su dizaineriu Vil­ mantu Žumbiu nebuvo visai lengvas – aš neįsivaizdavau, kaip ji fiziškai turi at­ rodyti, o jis nežinojo, į kurią pusę judė­ ti. Atsispyrėme nuo man aiškių taškų: knyga turėjo būti maža ir ryški. Taip pat norėjau įtraukti iliustracijas. Pama­ žu viskas ir pradėjo aiškėti. Už kai ku­

ESU LABAI RIBOTA IR NEGALIU IŠSPRĘSTI VISO PASAULIO PROBLEMŲ, BET GALIU JAS BANDYTI SPRĘSTI TAME SAVO MAŽAME LAUKELYJE IR TUO SIEKTI UŽKRĖSTI KITUS.

Marijos Mireckaitės nuotr.

Eglės Bazaraitės nuotr.

AŠ

– Grįžkime prie knygos. „Būčiau jeigu nebūčiau“ pristatymas-performansas vyko tamsoje: erdvėje, kur turbūt kiekvienas gali būti savimi, kur išnyksta kaukės ir visi gali būti lygūs. Ką tau reiškia tamsa? Ką joje norėtum paslėpti ar, priešingai, iš jos ištraukti į šviesą?

– Nors pirma knygos pristatymo vakaro idėja gimė sponta­ niškai, vėliau, pergalvodama tai, supratau, kad tamsa yra ta tarpinė būsena tarp kažko saugaus, jaukaus ir grėsmingo, gąsdinančio. Tai atliepia tekstus, kurie kartais yra skaudūs, kartais – juokingi. Ta simbolinė knygos pristatymo vakaro tamsa vis dėlto siekė sukurti saugią ir jaukią terpę pasižiū­ rėti į save tuose tekstuose, esamose emocijose, savo kūne, su kuriuo atėjai ir kurio neturi niekaip pateikti ar paruošti ki­ tiems. Žinau, kad yra žmonių, kurie vengia viešumo šviesos, ten jaučiasi nejaukiai, tad čia tam sukūrėme priešingybę. O man tamsa dar reiškia visokio savęs priėmimą – kartais, de­ ja, labai nefaino, skaudinančio kitus, save griaunančio, pyks­ tančio. Tą vakarą vyko tarsi jaukus pasimatymas su visokiu savimi, kurį reikia priimti ir ištraukti į tą šviesą.

rias idėjas reikėjo ir pakovoti: kadan­ gi tai labai riboto tiražo leidinys, buvo sudėtinga techniškai įgyvendinti, pa­ vyzdžiui, naudoti ryškaus audinio vir­ šelį, nes spaustuvės jį užsako dideliais ritiniais, o likučius siūlė tik tamsius. Ga­ liausiai įsiprašėme į spaustuvės sandė­ lius, karstėmės siaubingai dulkėtais ste­ lažais ir čiupinėjome nežinia kiek metų ten slepiamus audinius. Dabartinę taip ir radome – ji yra visiškai tokia, kokios ir norėjau. Knygos fizinis kūnas buvo nemažai kūrybinių kančių pareikala­ vęs, bet labai įdomus procesas mums abiem: tiek man, tiek dizaineriui.

– Kokios knygos įkvepia tave pačią?

– Čia pats blogiausias klausimas, kokį galima man užduoti, nes aš beveik ne­ skaitau (šypsosi). Dabar man jau nebe gėda to pripažinti, nes kurį laiką dėl to jaučiausi nevisavertė. Juk išsilavinu­ siems žmonėms tai privaloma, tiesa?

Anksčiau skaičiau be galo daug, o vėliau sekė įvairūs etapai. Buvo laikas, kai skai­ čiau tekstus, kuriuose ieškojau kažko­ kių atsakymų – psichologinę, filosofinę, saviugdos literatūrą. Juos radusi, ma­ tyt, nebeturiu poreikio nuolat ją skai­ tyti. Kitos knygos labai sunkiai mane įtraukia: neišlaikau dėmesio, nesudo­ mina ir nejaučiu poreikio savęs versti tai daryti. Dažniau skaitau internete – trumpesnius, koncentruotus tekstus.

Bet kartais ir iš bibliotekos parsitem­ piu įvairiausių knygų, bandau jas jau­ kintis – kartais pavyksta. Pastaruoju metu tai buvo poezija – Donaldo Kajo­ ko, A.Marčėno. Aš pati taip pat mėgau­ juosi tokia smūgine ir ironiška literatū­ ra, kokie būti bando ir mano tekstai.

Tačiau man turbūt labiausiai įsiminusi knyga yra visai priešinga – XIX a. pabai­ gos japonų autoriaus Natsume´s Soseki „Kusamakura“. Tai be galo poetiška, lė­ ta, jausminga ir atidi kelionė į kalnus.

LINA SIMUTYTĖ: RAŠYDAMA PAMIRŠTU SAVE Rašė Marijus Gailius Nuotraukos Dalios Mikonytės

Tirštų metaforų, užtat kruopščių ir sklandžių sakinių, o svarbiausia – gluminančių, sukrečiančių, netikėtų istorijų kūrėja Lina Simutytė pagaliau debiutuoja su savo rinkiniu „Miesto šventė“, įsirašydama į originalių jaunųjų novelisčių, kaip Akvilė Kavaliauskaitė ir Jurga Tumasonytė, gretas. Dar neseniai buvusi aktyvi kultūros lauke, o per karantiną persikėlusi į Kaišiadoris, prozininkė apie rašymą kalba kaip apie būties sąlygą. „Net norėdama užrašyti įspūdį palikusį sapną į telefoną, imu vynioti sudėtingus sakinius ir viskas išsiplečia. Tai erzina, bet ir labai patinka, nes tuomet pamirštu save – tiesiog rašau“, – sako autorė, „370“ auditorijai turbūt pažįstama iš pokalbių ciklo apie nerimą „Blunkanti sofa“.

– Vienos novelės pasakotojas pastebi: „Aš nenorėjau išsikalbėti, bet mane privertė.“ Tavo interviu cikle apie nerimą žmonės išsikalba atvirai. Ar šiame pokalbyje nejauti tos pačios pasakotojo problemos, kad žurnalistas gali versti tave išsikalbėti?

– Nejaučiu baimės, kad pasakysiu per daug ir mane štai demaskuos. Anksčiau buvau linkusi kurti savo paslaptį, tačiau prisitepus per daug pudros sluoksnių pasidaro sunkiau kvėpuoti. Per praėju­ sį „Open Books“ festivalį Audrius Oža­ las klausinėjo, kiek tekstuose aaaaaa aaa aaaaaa išpažinties, ar nebaisu at­ siverti. Tekstuose neįmanoma manęs identifikuoti, kaip nepagrįsta būtų ir tai, kad juose manęs visai nėra.

– Tai juk neatsakomas klausimas: dengdamasis už metaforos, alegorijos arba formos gali žymiai daugiau apie save atskleisti, negu viską pateikdamas tiesmukai. Vienoje tavo novelėje aptinku literatūrinės kaukės motyvą, kuris kartu ir vilioja, ir žlugdo: „Merginos žavėjosi mano sakinių struktūra. (...) Tačiau tai ir pavertė mane žmogumi be savybių.“ Kaip pati vertini aplink lauko literatus kartais kuriamą romantizavimo, idealizavimo aurą?

– Manau, paauglystėje gali būti pavo­ jinga įsimylėti literatūrinį persona­ žą, kaip man nutiko su Antanu Garšva aaa aaaaaa aa aaaa iš „Baltos drobulės“.

Jis tarsi formuoja tai, koks turėtų būti tavo romantinis objektas. Taip stipriai sukurtas veikėjas tarytum parodo, ko tau galbūt reikėtų, bet juk Garšva tu­ rėjo sadistinių polinkių ir išprievarta­ vo Jonę, ar ne?

– Ar tik pedagogiškai neperspaudi sakydama „formuoja“?

– Kad aš tuomet buvau panirusi į tam­ są. Gotė. Ieškau ir su amžiumi vis re­ čiau randu kūrinių, kurie taip įsispaus­ tų kaip Antano Škėmos romanas.

– Atsakydama persikėlei į tekstus ir personažus, bet mane domina tikrovės tipas, kuris naudojasi literatūra kaip priedanga. Kur jį atrandi?

– Tai kad aš galėjau parinkti bet kurį ki­ tą įvaizdį, tarkim, Quentino Tarantino personažą. Šiuo konkrečiu atveju teno­ rėjau parodyti ganėtinai ribinį atvejį, gilinausi į ribinių asmenybių patiria­ mą tuštumos pojūtį, savasties stoką.

– Daugumoje kitų tekstų irgi veikia ribinės asmenybės. Grįžtant prie autorės identifikavimo tekstuose, pirmą akivaizdžiai atpažįstamą biografinę nuorodą randu tik 45 puslapyje – mini-

6 // © 37O

mus Mažeikius, gimtinę. Bet tavo istorijose svarbi ne geografija, o branduolinės arba išplėstinės šeimos įvairios emocinės situacijos – nuo brolių ir seserų iki pusseserių ir pusbrolių. Iš dedikacijos akivaizdu, kad turi brolį.

– Turiu. Jis gyvena Amerikoje, kur yra sukūręs šeimą. Turiu 12 metų jaunes­ nę sesę. Tėvai dabar gyvena Druskinin­ kuose. Mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja, aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa kuriai esu dėkinga, kad never­ tė studijuoti filologijos (nors dalyvau­ ti rašymo ir skaitymo konkursuose ra­ gino). Tėtis, baigęs statybų inžineriją, yra struktūriškiausio mąstymo žmo­ gus šeimoje.

– Kai tai jau žinau, kitoje istorijoje atpažįstu biografinę detalę iš nelaime pasibaigusios kelionės: „Žemaitija– Dzūkija, maršrutas „Mažeikiai–Druskininkai“. Arba štai ne vienoje novelėje pasirodančios dovanos ir giminės iš Amerikos – brolio žymė?

– Taip, mes gaudavome aaaaaa aaa dovanų iš Amerikos. Ten gyvena ne tik brolis, bet ir trys pusbroliai.

– Kiek turi artimų pusbrolių ir pusseserių, su kuriomis Lina Simutytė bendravo vaikystėje?

– Ne daugiau kaip dešimt. Vis dėlto la­ biausiai atsimenu metais jaunesnį bro­ lį, kai labai anksti pradėjau maištauti ir aiškiai jam rodyti, kad esu vyresnė. Įvyko taip, kad aš sąmoningai atsitrau­ kiau ir ėmiau kurti savo pasaulėlį.

– Ir tame pasaulėlyje turbūt netrūko knygų?

– Tempiau jas iš bibliotekos dideliais kiekiais. Vėliau, paauglystėje, ėmiau į save gerti patirtis.

– O ar seneliai žiūrėjo televiziją?

– Aišku. Visų seneliai žiūri televiziją!

– Na, matai, ir iškodavome pagal knygos motyvus tavo biografiją. Tačiau tie motyvai – tik novelių griaučiai, sukabinantys tavo kuriamas istorijas. Kodėl daugelyje jų kalba vyriškos giminės pasakotojas?

– Iš pradžių, atsimenu, savo pirmuo­ sius tekstus keldama į svetainę „Rašyk. lt“ labai nenorėjau, kad išaiškėtų ma­ no tapatybė. Todėl rinkausi vyro pers­ pektyvą, dabar tai darau sąmoningiau.

Mano veikėjai vyrai aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa nėra alfa patinai – jie sužalo­ ti, pažeisti, be prasmės, nuolat jaučian­ tys stygių. Apskritai rašyti pradedu ne nuo personažo, o nuo spalvos, atmosfe­ ros, emocijos. Galiu pradėti išvis ne nuo

NUOLAT ESU TIES PERDOZAVIMO RIBA: MAN VISKO REIKIA. SIU­RBIU RENGINIUS, KŪRINIUS IR VIS TIEK JAUČIU NENUMALDOMĄ ALKĮ. TAI TUŠTUMOS UŽKAIŠYMAS.

vyro arba moters, o nuo prie būdos pri­ rakinto šuns.

– Viena pasakotojo mintis, man regis, tinka rinkinio sukeliamai nuotaikai apibendrinti: „Turbūt perdozavau pasaulio nuojautos.“ Vedžioji skaitytoją pagal jo nuojautą, o pati, kaip autorė, ar jos neperdozuoji?

– Nuolat esu ties perdozavimo riba: man visko reikia. Siurbiu renginius, kū­ rinius ir vis tiek jaučiu nenumaldomą alkį. Tai tuštumos užkaišymas.

– Kai įsitrauki į visokias veiklas, tiesiog įdarbini nerimą, ar ne? Pats taip mečiausi į Seimo rinkimus, kad nebeliko lopinėlio tuštumai. Už ką balsavai? Už Laisvės partiją?

– Taip. Kodėl taip manai?

– Atpažinau pažiūras iš novelėse paliekamos nuojautos. Tavo pasakotojui taip pat rūpi šiai partijai artimi socialiniai motyvai. Kuo skiriasi tuštuma nuo nerimo?

– Nerimas tave veria. Tuštuma – tai, kai nieko nejauti ir norėtum patirti bent nerimą.

– Rašytojas Vidas Morkūnas anotacijoje tavo rašymą įvardija kaip brandų.

Sutinku su juo. Regis, savo darbą atlikai žinodama, kad darai tai profesionaliai?

– Kad kaip tik kiekvieną kartą rašau tar­ si iš naujo ir vis turiu save įtikinti, kad pirmiausia teksto reikia man pačiai.

Esu linkusi į kalbines puošmenas, todėl rašyti sunku. Man svarbios metaforos ir palyginimai, kurie būtų gerai apgalvo­ ti, kartu rūpi istorijos plėtotė ir veikė­ jų gylis. Rašant praleistas laikas yra tu­ riningiausias, labiausiai praturtinantis.

Veikdama ką nors kita, aaaaaa aaa aa aaaa aa jaučiu...

– Seklumą?

– Nerašai, vadinasi, nedarai. Tau irgi taip būna?

– Būna. Kasdien. Kas tavo didžiausi mokytojai: lauko literatai, dramaturgijos ir intermedialios studijos ar?..

– Gyvenimiški patyrimai. Ir ypač nuo­ bodulys.

– Tai turbūt tas „banko pastato jausmas“? Ar dar rūpi, ką kiti skaitytojai apie „Miesto šventę“ pagalvos, kai anotacijoje pagyrė Mindaugas Nastaravičius, Marius Burokas, V.Morkūnas?

– Aišku, rūpi. Vis dėlto tai ne ta knyga, kuri taptų bestseleriu, ir nereikia. Tie­ siog dabar jaučiu išlieto, klampaus ir stingstančio betono jausmą.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Asta Padagaitė

John Fowles

Alma littera, 2020

Alma littera, 2020, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

DANIELIUS MARTINAS

SADISTAS

Kaži ko čia geresnio paskaičius iš lietuviškos faunos tarp metų sandūroje išleistų Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ ir kitų metų sandūroje pasirodysiančio Rimanto Kmitos „Remygos“? Literatūrinio deficito laikai: ko gero, karantinas bus pakenkęs ne tik scenos menams, bet ir lietuviškos prozos rašymui bei leidybai. Neskaitant, žinoma, poezijos – lietuvių poezija eina kaip ėjusi, nepaisant pandeminių metų. „370“ bendraautorės Linos Simutytės debiutas „Miesto šventė“ turbūt bus pagrindinė rudens naujiena. Kai taip striuka, tarytum proziniu talonu per literatūrinį badmetį lieka pasitenkinti A.Padagaitės „Sadistu“. „Sadistas“ yra analitinis meilės romanas apie karjeristę Viliją, įsiveliančią į mazochistinius santykius su agresyviu vyresniu vyru. Įdomu, kad veikėja pati to nesąmoningai nori ir siekia – kankintis. Psichologinė argumentacija kūrinyje regisi išplėtota ir pagrįsta, sudaranti sąlygas pažinti vidinį moters pasaulį, net jeigu sveika logika tokiam XXI a. moters paveikslui tarsi paprieštarautų.

Autorė kruopščiai iškloja pagrindinės veikėjos psichologinį portretą iš taip arti, kad nebematome antrojo plano, lyg bandytume apžiūrėti paveikslą prisiploję prie jo nosimi. Smulkiai su visais penkiasdešimt pilkų atspalvių sukramtyta jos charakteristika po kelių skyrių išgaruoja iš galvos, be to, yra prieštaringa. Kyla klausimas, kaip moteris, pasižyminti analitiniais gebėjimais suprasti kitus žmones, lieka akla susidūrusi su patologiniu smurtiniu tipu: „[v]ienintelis žmogus, kurio schemų ji neperprato akimirksniu“ (p. 127)? Negi gyvuliška aistra apakina?

Kone ketvirtadalį teksto paskyrus analitiniam Vili-

jos biografijos ir dvasinės medžiagos išdėstymui, ji tik tada imasi veikti. Tai pasakotojo problema, debiuto defektas (manau, autorė galėjo įtaigiau atskleisti istoriją, pasirinkdama pasakojimą ne trečiuoju asmeniu, o pirmuoju). Kartu tai – vaizdavimo problema. Kad ir kaip išsamiai skleistųsi personažas ar peizažas, jis liks sausas nepasitelkus pagrindinės literatūrinės kūrybos sąlygos – išmonės. Dar tai ir stiliaus problema: sadisto Kristoforo dialogai, prisodrinus keiksmažodžių, nors ir banalūs, ganėtinai gyvi ir motyvuoti, tačiau kitose atkarpose šnekamoji kalba lieka medinė. Konstatuojamoji semantika, konstruojamoji sintaksė nesužadina žodžio meno.

Bet, kaip dažnai ir nutinka, debiutas pamažu išjuda. Užuot dėsčiusi monolitines tiesas, pasakotoja kartais laisvai paleidžia savo veikėjus: ji su juo suartėja, užsimezga patologiniai santykiai, prasideda kriminalinio pobūdžio problemos. Aprašinėja A.Padagaitė ir lovos reikalus, bet, kaip neretai ir būna, sekso scenos, nepajutus vienas šalia kito einančių žodžių lipnumo ir jėgos, pasidaro ne tiek karštos, kiek šmaikštokos: „Vilija rietėsi pulsuodama aistros drėgme.“ (p. 82) Tai skaitytinas debiutas, kurį protarpiais ištraukia originalumas, visiems žinomas tiesas pateikiant netikėtu rakursu: ilgo penio apologija (p. 114) yra drąsi ir šmaikšti, o veikėjos kompulsija sudarinėjant valgytojų šlykštumo klasifikaciją – spalvinga ir netikėta: „Vilija sunkiai galėdavo ištverti su valgančiais žmonėmis. Ji girdėdavo, kaip burnos išskyros maišosi su dantimis smulkinamu maistu, kaip liežuvis glitų maisto ir seilių mišinį vartalioja burnoje, kol masė tampa paruošta nuryti.“ (p. 8)

Jeigu dar neskaitei kultinio J.Fowleso romano „Magas“, tai gera žinia: vadinasi, tavęs laukia milžiniškas ir magiškas literatūrinis nuotykis.

Neįmanoma adekvačiai viens du reziumuoti, kokios jėgos ir svarbos tai knyga, todėl agituoju apsilankyti bibliotekoje. Jo kriminalinį romaną „Kolekcionierius“ anotuoti paprasčiau: pamišęs vyras pagrobia ir rūsyje ilgam uždaro moterį, pasakojimas dėstomas iš abiejų veikėjų perspektyvos. Vėliau toks motyvas taps daugybės filmų kliše (ta pati tema originaliai pasitelkta psichologiniame fantastiniame trileryje „10-oji Kloverfyldo gatvė“, 2016). Prisiminus knygą „Prancūzų leitenanto moteris“ kone susmengi į fotelį nuo J.Fowleso genijaus: anot 2017 m. leidimo anotacijos, romane „detaliai atkuriama tramdomo seksualumo ir žiaurios veidmainystės kankinama karalienės Viktorijos epocha“, bet čia pat dera pridurti, kad tai ne istorinė, o labai šiuolaikiška knyga su postmodernaus mąstymo pasakotoju. Negali neprisiminti ir niuansuotosios apysakos apie meną ir aistrą „Juodmedžio bokštas“, kuri padarė nemažą įtaką lietuvių literatūros postmodernistui Sigitui Parulskiui.

Ką gi, ir vėl J.Fowlesas, šviežutėlis vertimas, pusaštunto šimto puslapių prozos. „Danielius Martinas“ yra vėliau už paminėtąsias parašyta knyga, užtat pati tradiciškiausia. Kūrinio pasakotojas, šokinėjantis nuo pirmojo asmens prie trečiojo, dar apsimetinėja postmodernistu, bet tai jau tik žaidimas. Masyviajame veikale autorius aprėpia ne tik vieno veikėjo gyvenimą, bet ir XX a. visuomenės moralės kaitą, ypač – anglų mentaliteto pokyčius.

Akivaizdu, kad tekstas ir autobiografiškas.

Kūrinio intrigos šaltinis – scenaristu ir dramaturgu dirbančio veikėjo pasirinkimas permiegoti su savo merginos seserimi. Visas jo gyvenimas tarytum atsiremia į šitą veiksmą jaunystėje. Paskui apgautoji mergina tampa jo žmona, jiedu susilaukia dukters, išsiskiria. Po daugybės metų miršta buvusios žmonos sesers, su kuria andai jis turėjęs vienos nakties nuotykį, sutuoktinis, jo studijų bičiulis, ir turbūt nenustebinsiu atskleisdamas, kad tuomet našlės ir jos sesers buvusio vyro jausmams suteikiamas antras šansas.

Su metraštininko smulkmeniškumu autorius suka, pina, lipina veiksmą apie šiuos romantinius santykius. Feisbuko epochoje tokie su visomis detalėmis romanai ne tik beveik nerašomi, bet ir turbūt neskaitomi. Labai lengva išpyškint knygelę be prijungiamųjų sakinių ir kruopštesnės charakterių plėtotės, tokį surogatą įsiūlant kaip šiuolaikinį romaną – tu pabandyk ne tik parašyti taip, kaip sukurtas „Danielius Martinas“, bet vien perskaityti pabandyk. Bus veiklos – lyg sienomis pakliūti į akmens pilį. „Danielius Martinas“ nėra meilės romanas, tai plieninė melodrama su moralinės studijos pamušalu apie žmones, kurie kamuojasi „įmesti į vieną ilgiausių, bet ir staigiausiai nutrūkusių kultūros tarpsnių žmonijos istorijoje“ (p. 106). „Danielius Martinas“ nėra geriausias J.Fowleso kūrinys, bet J.Fowlesas yra J.Fowlesas – skaitymo investicija atsiperka, nepaisant tiesmuko froidizmo ir alinančių dialogų.

Anders Hansen

NARŠYMO METAS

Balto leidybos namai, 2020, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis

Tomas S. Butkus EŽEROŽEMĖ Vario burnos, 2020

Vien atsiversti grafinę poemą „Ežerožemė“ – jau nemažas įspūdis. Faktas, kad ji rašyta 23 metus, irgi imponuoja. Knygoje randame ne tik solidų pluoštą eilėraščių, bet ir nuotraukų, iliustracijų.

8 //

Tačiau skaitai skaitai, vartai vartai ir suabejoji, kiek ten turinio kokybės anapus formos. Ką aš žinau, knygoje publikuotos nuotraukos atseit poetiškos, nors, mano akimis, blankokos, o iliustracijos – stačiai vaikiškos, tokių daugelis pripeckiodavo per nuobodžias pamokas sąsiuvinių paraštėse. Vis dėlto grafika – ne mano teritorija, pažvelkime į tekstus.

© 37O

Na, ir nedžiugina.

Galbūt solidus leidybinis projektas, per anksti pažadėjęs smūginės poetinės jėgos, tiesiog neišpildė lūkesčių? Var-

tai vartai, skaitai skaitai, bet tekstai ne atplėšia nuo tikrovės, smogdami stiprių impulsų per neuronines jungtis, o tarytum sukausto tarp eilučių uždusindami sunkiais viršeliais; trošku.

Man regis, „Ežerožemė“ pirmiausia yra knyga, skirta sau pačiam ir kitiems hermetiškiems poetams, tai itin subjektyvių polinkių klasifikacija, kurios bandymai išplėsti minties teritoriją krenta lyg išdžiūvusi sėkla į bevaisę žemę: ir krinta per šviesmečius niekur – į poeto vienatvę į piliečio kartėlį į eilėraštį ilgą ir lėtą į paraštes (...) nežinau tik jaučiu kaip eilėraštyje ima tvinkčioti kraujas kaip poeto kūnas virsta naktim (p. 215)

Metas pakalbėti apie naršymą psichinės higie­ nos požiūriu, kaip kad nuo vaikystės esame pratinami valytis dantis. Švedų psichiatras ir autorius priklausomybę nuo socia­ l inių tinklų nagrinėja iš biologinės perspektyvos, didžiąją dalį teksto skirdamas ne socialiniams fenomenams, o mūsų kūnų chemijai: „išmanieji užkabina iš karto kelis esminius pasitenkinimo centrus“ (p. 49).

Jo prieiga padeda suprasti, kokį iššūkį patiria žmogaus smegenys pavojingoje interneto teritorijoje.

Telefonas rankoje yra taurės alkoholio, kanapių suktinės arba kauliukų prie lošimo ruletės analogija: mes įklimpstame ir kenčiame. Bet kam tai rūpi? Kas, perskaitęs A.Hanseno knygą, atsisakys interneto plano, išsitrins feisbuką ir nebelandžios į jutubą? Ar Aurelijus Veryga uždraus naudotis internetu nuo 20 val. iki 10 val.? Neuždraus.

Prijungties problemą būtina spręsti, bet tai ateities darbotvarkės klausimas.

Kol kas su šia problema kovoja susivokę individai, saugantys savo sveikatą ir vaikus, be didesnės pagalbos iš šalies. „Naršymo metas“ galėtų būti protingas parankinis vadovas išplečiant rizikos suvaldymo priemones mokyklose valstybiniu mastu.

Vis dėlto vietoje šios mokslo populiarinimo knygos verčiau pažiūrėti „Netflix“ dokumentinį filmą „Socialinė dilema“. Perskaitę „Naršymo metą“ mes vis tiek greičiausiai pamiršime daugybę svarbių jos faktų ir toliau lengvu smiliumi nersime į tinklą, kai dalimi filme pažertų įsimintinų citatų turbūt paniš pasidalyti net feisbuke: „Jeigu tu nemoki už produktą, vadinasi, tu esi produktas“, „Tai rinka, kurioje išskirtinai prekiaujama žmonių ateitimis“, „Vieninteliai žmonės, vadinantys savo klientais vartotojais (users), yra narkotikų prekeiviai ir socia­linė medija“.

>> BLUNKANTI SOFA

Rašė Lina Simutytė Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Rugsėjui įpusėjus, apie naują sezoną ne tik teatre, bet apskritai gyvenime kalbuosi su Lietuvos rusų dramos teatro aktore, teatrinių bei muzikinių performansų kūrėja ir atlikėja, debiutinės knygos – vizualinės novelės „Stigmos“ autore Jevgenija Karpikova.

ANALIZUOJANTI FANTO

10 // © 37O

– Rudens sezoną aktoriai neretai įvardija kaip naują pradžią.

Nenuostabu – rugsėjį spektaklių pasiilgę žiūrovai gali pasimėgauti nauju teatro repertuaru. Šiais metais naujas sezonas tau prasidėjo ne tik Rusų dramos teatre, kurio trupėje vaidini jau aštuntus metus, bet ir asmeniniame gyvenime: išgyvenusi sudėtingą kojos traumą, parašei atvirą vizualinę novelę „Stigmos“. Turėdama nemenką aktorinę patirtį savo išgyvenimus nusprendei įkūnyti ne teatro scenoje ir ne pjesėje, bet prozos tekste. Kodėl literatūra?

– Seniai svajojau pradėti rašyti aaaaaa aaa aaaaaa aa, tačiau vis stigo pasitikėjimo savimi ir koncentracijos. Karantinas čia pasitarnavo: susidariau griežtą dienotvarkę, artimiau susipažinau su disciplina, skyriau daugiau laiko apmąsty­ mams ir tinkamai nukreipiau savo vidinę energiją. Mintis sukurti kažką, kas galėtų padėti tašką mano ligos istorijo­ je, gimė dar Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalio „Versmė 2019” dirbtuvių metu. Tuomet su mentore Simona Semenič užčiuopėme „Stigmų“ ašį: nusprendžiau rašyti ne apie tragišką įvykį, pakeitusį mano gyvenimą, bet jo pase­ kmes, todėl novelėje trauma lieka už teksto ribų. Kūrybinių dirbtuvių metu gimė idėja kurti monopjesę darbiniu pava­ dinimu „Bodypozityvi“, tačiau, prasidėjus intensyviam tea­ tro sezonui, šią idėją teko paslėpti stalčiuje. Visiškai nesigai­ liu, nes dabar žinau – tuomet dar nebuvau subrendusi šiam

ja“. Ar rašydama „Stigmas“ nebijojai, kad autobiografinė novelė gali tapti tik dar viena iš daugybės šiuo metu populiarių savipagalbos knygų?

– Nors novelėje apstu įvairių simbolių ir gal tik man suvokiamų interpreta­ cijų, tokiu būdu kviečiu skaitytoją su­ sipažinti su mano pasauliu ir pama­ tyti šią istoriją iš mano perspektyvos.

Knygoje kalbuosi ir su mirtimi, ir su Jimmy Morissonu, ir su kitais įdvasin­ tais dievukais. Tai šioje istorijoje itin svarbu, nes per mintyse susikurtus fan­ tomus renkuosi analizuoti nuo pat vai­ kystės mane lydintį vienatvės jausmą, kuris ilgą laiką trukdė save priimti. Ne­ manau, kad šis jausmas aaaaaa aaa aa aaaaa yra svetimas skaitytojui. Taip pat man patinka pasijuokti iš savęs, iš savo negalių: stengiuosi aprašyti skaudžiau­ sius įvykius taip, kad ir skaitytojas galė­ tų nusišypsoti. Neturėjau poreikio rašy­ ti savipagalbos knygos, ir, nors novelės rašymą galėčiau įvardyti kaip psichote­ rapinę patirtį, tai – praeitas etapas, į ku­ rį galiu žvelgti iš rašymui svarbios laiko distancijos.

MUS darbui. Sugrįžusi prie jo, karantino metu gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją knygai rašyti. Vis dar keti­ nu sukurti ir monopjesę. Tačiau vasa­ ros rezidencijos Babtyno dvare metu supratau, kad pjesė vis dėlto reikalau­ ja kurti personažą, specifines veiksmo aplinkybes, o aš siekiau maksimaliai atvirai ir dokumentiškai papasakoti savo pačios išgyvenimo istoriją.

– Išpažintinės poezijos kūrėja, eilėraščių rinkinio „Helsinkio sindromas“ autorė ir literatūrologė Lina Buividavičiūtė interviu su Jurga Tumasonyte (2017 m. publikuotas „Literatūroje ir mene“) prisipažino, kad jai išpažintinė poezija yra nesumeluotas rašymas, nors „kartais net baisu, atgrasu, apie ką rašai. Kitaip negali, tai atrodo taip tikra, taip autentiška. Kita vertus, visuomet graužia mintis, ar tie išpažintiniai tekstai bus įdomūs skaitytojui, ar tai nebus tiesiog savirefleksi-

– Po sudėtingos, gyvybei pavojingos kojos traumos, ne vienos operacijos ir daugiau nei pusantrų metų, praleistų ligoninėse arba reabilitacijos klinikose, gijimo procesą sugebėjai derinti ne tik su asmeniniu gyvenimu, bet ir darbu. Ar repeticijas teatre galėtum pavadinti gydančiomis, ar tai labiau susiję su šiuo metu psichologų vis dažniau minimu FOMO (angl. fear of missing out) efektu – baime ką nors praleisti ir būti pamirštam?

– Kai tik atsidūriau ligoninėje, dar iki ga­ lo nesuvokdama įvykių rimtumo, ban­ džiau viską neigti, nuo kolegų nuslėpti savo diagnozę ir vis kažką žadėjau, me­ lavau ne tik kitiems, bet ir sau, kad vis­ kas tuoj susitvarkys ir galėsiu vaidinti, filmuotis, dalyvauti skaitymuose. Pasi­ daviau tik tada, kai iš gydytojų išgirdau žodį „amputacija“. Viename teatro festi­ valyje Charkove anksčiau buvau sutiku­ si po avarijos paralyžiuotą aktorę Fun­ dą Mujde vežimėlyje, kuri pristatė savo monospektaklį. Pradėjau galvoti apie ją, apie tai, kad man teks susitaikyti su sa­ vo negalia ir priimti sprendimą: palik­ ti sceną ar ne. Kai koją pavyko išsaugo­ ti, sprendimas grįžimą į sceną derinti su reabilitacija pirmiausia buvo aptar­ tas su plastikos chirurgu. Jis paskatino daugiau judėti, skirti laiko kojos lanks­ tymui, o teatras tam – palankiausia vie­ ta. Kita vertus, norėjau kuo greičiau pra­ dėti vaidinti, nes tuo metu jau devynis mėnesius nebuvau teatre.

– Tavo vaidmenų sąraše – fatališkos moterys, aistringos nuotakos, gražuolės komjaunuolės, cirko artistės, charakteringos mamos, dukros ir net raganos. Ar šie vaidmenys artimi tavo asmenybei? Jei taip, ar suvokimas, kad po išgyventos traumos negrįžtamai pasikeitei ne tik pati, bet ir tavo kūnas, negąsdina? Ir apskritai, ar įsivaizduoji save, įsikūnijančią į kardinaliai skirtingus vaidmenis anksčiau sukurtiems?

– Manau, kad šiuolaikiniame teatre su­ vaidinti galima bet ką – juk dabar la­ bai svarbi režisūrinė koncepcija. Pa­ vyzdžiui, po visos ligoninės odisėjos gavau Pelenės vaidmenį miuzikle „Gi­ lyn į mišką“. Režisieriaus netrikdė nei mano kitoks kūnas, nei tamsus gymis, nei kiek stambesnis sudėjimas. Žino­ ma, vaidmuo, kuris labiausiai atspin­ di mano asmenybę (už kurį esu dėkin­ ga režisieriui Jonui Vaitkui), yra Marija

Magdalietė spektaklyje „Septyni fari­ ziejaus Sauliaus penktadieniai“. Ne­ seniai teatras paskelbė, kad spektaklis yra „nurašomas“. Man labai gaila, kad niekada daugiau neįkūnysiu tos Ma­ rijos. Kalbant apie randus – kurį lai­ ką išgyvenau asmeninę krizę, teko už­ sisakyti silikonines kojines randams slėpti, tačiau tai – taip pat praeityje. Ki­ tas mano žingsnis – visose atrankose nusifotografuoti nebeslepiant savo kū­ no. Taip ketinu užtikrinti skaidrumą: nebenoriu meluoti nei sau, nei reži­ sieriams, su kuriais ateityje teks dirbti.

– Teatras neretai siejamas ne tik su magiška scenos dėže, kurioje lieka vis mažiau neįmanomų realizuoti dalykų, bet ir su didžiule konkurencija, prasidedančia dar studijų metais. Sunkiai pakeliamas darbo krūvis, nepastovumas, finansinis neapibrėžtumas ir nuolatinė priklausomybė nuo kitų: tiek režisierių, tiek kolegų, kritikų ir žiūrovų, dažnai formuojančių aktorių požiūrį į save pačius, – kasdienybė. Ar galėtum teigti, kad teatre save visiškai realizuoji? Kaip savo vaidmenis matai pati, atsiejant nuo režisierių ar kritikų?

– Niekada nejaučiau didelės konkuren­ cijos. Galbūt todėl, kad esu ne tik atli­ kėja, bet ir savarankiška menininkė. Ne paslaptis, kad dauguma aktorių nėra linkę aaaaaa kurti autonomiškai, ypač kai patogiai įsitaiso kurio nors teatro trupėje ir gauna etatą. Dėl realizacijos galiu pasakyti tik tiek, kad teatrui ati­ duodu save maksimaliai: tiek, kiek jam manęs reikia. Stengiuosi sąžiningai at­ likti savo darbą ir praturtinti vaidmenis asmeniniais atradimais bei interpreta­ cijomis. Tačiau man vien teatro reper­ tuaro (kaip menininkei) neužtenka.

– Esi rusakalbė, tačiau vizualinę novelę „Stigmos“ parašei lietuvių kalba. Negana to, knygą nusprendei leisti be redaktoriaus pagalbos, siekdama išvengti „literatūrinio prieskonio“ ir išsaugoti „dokumentinę kalbos pusę“. Kodėl vis dėlto pasirinkai lietuvių, ne rusų kalbą ir ar nebijai sulaukti kritikos, kad autorinė redakcija nėra profesionalu?

– Profesionali rašytoja nesu ir to nenei­ giu. Rašydama galvojau apie tai, kad, šiaip ar taip, turėsiu sukurti performan­ są, o knygą galiausiai norėsiu insceni­ zuoti. Šiame projekte man svarbu išlikti savimi, svarbu, kad tekstas būtų mano.

Todėl atsisakiau redaktoriaus, nors ne­ neigiu, kad tai gali būti klaida. Klysda­ ma galiu mokytis. Lietuvių kalbą pasi­ rinkau todėl, kad nebegaliu kurti vien siauram rusų bendruomenės ratui. Pa­ vyzdžiui, esu performanso „Moters mo­ nologai“ autorė. Kūrinį rašiau rusų kal­ ba su džiazo perkusininku Arkadijumi Gotesmanu. Kūrinį dabar verčiame į lietuvių kalbą, nes originalios versijos jau nebeturime kur pristatyti. Labai džiaugiuosi, kad įveikiau kalbos bar­ jerą, nes esu kilusi iš Rygos, o lietuvių kalbą išmokau tik būdama vyresnių­ jų klasių moksleivė. Pagaliau galiu pri­ sistatyti kaip dvikalbė kūrėja.

– Julius Keleras savo esė „Who cares?

Ar menininkas ieško kančios?“, publikuotoje kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, nagrinėja daugybę metų keliamą klausimą apie kūrėjams būdingą kančios svarbą: „Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau

apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto.“ Koks tavo santykis su kančia? Ar galėtum teigti, kad tai neatsiejama kūrybos proceso dalis?

– Nuo destruktyvių jausmų save stengiuosi apsaugoti. Man svarbiau atrasti ir pasiekti ne aaa aaaaaa aa aaaa kraštutines būsenas, bet vidinę pusiausvyrą. Užsidaryti kambaryje rašy­ mui ar kūrybai teatro scenoje tam tikram laikui – vienas da­ lykas. Tačiau tikiu, kad kūrėjas turi būti pailsėjęs, pavalgęs ir sveikas. Tik tada jis bus kupinas jėgų. Turėjau galimybę „Sti­ gmas“ pradėti rašyti rezidencijoje Babtyno dvare. Atitrūki­ mas nuo buities, telefoninių skambučių ir socialinių tinklų labiausiai padėjo dėliojant galutinius kūrinio koncepcijos taškus ir leido pradėti rašyti, tačiau dirbtinai kuriamos kan­ čios nepalaikau.

– „Stigmas“ įvardiji kaip siekį atverti ligoninės ir reabilitacijos paslaptis, paneigti nusistovėjusius stereotipus ir padėti pakeisti požiūrį į įvairius kūno sužalojimus. Su kokiomis vyraujančiomis stigmomis esi susidūrusi dar prieš patirtą traumą ir kokie stereotipai atsivėrė po jos?

– Nuo vaikystės mane lydėjo keista simpatija „kitokiems“ žmonėms, todėl maniškis estetikos ir grožio suvokimas kiek skiriasi nuo aaaaaa aa aaaaaa aaaaaaa įprasto, „normalaus“.

Su stigmatizavimu susidūriau tik patyrusi kūno modifikaci­ jas. Girdėjau nuomonių, kad aktorė negali būti tokia: ran­ duota, be visos blauzdos, paralyžiuota pėda, tiesiogine pra­ sme prisiūtos prie blauzdos raumens. Negali, ir tiek. Grįžusi į teatrą sulaukiau pirmųjų kolegų klausimų: „Tai kada šalinsi randus?“, „Kaip dabar tokia vaidinsi?“ ir pan. Niekam nebu­ vo įdomu, kiek dar operacijų ir narkozių tektų išgyventi, kad medikai bent minimaliai galėtų restauruoti blauzdos kon­ tūrus. Prireiktų keturių operacijų, o gydymas užtruktų bent metus. Norėdama išvengti visų šių klausimų, pradėjau dėvė­ ti silikonines kojines. Koja nuolat prakaitavo, odą bėrė, kar­ tais kojinė smukdavo žemyn, o aš slapčiomis bėgiodavau į užkulisius ją pasitaisyti. Apie vaidybą tokiomis aplinkybė­ mis negali būti nė kalbos. Tačiau skaudžiausia akimirka bu­ vo reabilitacijos centro masažuotojos gailestis, kad visą gy­ venimą privalėsiu dėvėti kelnes, kad būčiau graži! Netekau žado, nes šis centras man visada buvo didžiausio palaikymo ir motyvacijos vieta. Psichoterapijos metu bandžiau sąžinin­ gai atsakyti į klausimą: ar tikrai negaliu būti tokia, kokia esu, ir nesulaukti kritikos, liautis kritikuoti save pati. Tada pasiry­ žau reabilitacijos periodui ir, nors kartais man skauda, sce­ noje esu pasiruošusi atlikti tai, ko manęs prašys režisierius.

Nėra nieko neįmanomo, o jei mano kūnas kažkam netinka – mums paprasčiausiai nepakeliui.

12 // © 37O

JAUNI IR PASTEBĖTI. KAS TOLIAU?

>> SCENA

Rašė

Toma Vidugirytė

Kasmet susikuria daug jaunų grupių ir didelė dalis jų savo pirmuosius didesnius žingsnius žengia muzikos inkubatoriaus „Novus“ arba jaunųjų grupių konkurso „Garažas“ scenose. Pasirodymai konkursuose pristato jų kūrybą platesniam muzikos gerbėjų ratui, o laimėti prizai padeda vystyti karjerą, tačiau kas toliau? Su šiemetiniais šių konkursų laureatais kalbame, kaip jie išnaudos šias pergales ateityje.

Š

iais metais konkursuose sužibėjo ir metų atradimu tapo jaunimo iš Šakių – Beatos Šiuikaitės, Domo Plančiūno, Saido Stikliaus ir Viliaus Matulaičio – suburtas post rock / shoegaze projektas „Mėlyna“. Grupė dalyvavo abiejuose minėtuose konkursuose – „Novus“ užėmė pirmą, o „Garaže“ – antrą vietą. Daugeliui dar vienu atradimu tapo hiphopą ir džiazą maišantis Jono Filmanavičiaus, Kazimiero Krulikovskio, Vainiaus Indriūno ir Simono Krukonio projektas „John‘s Shower Band“, kurie pernai „Novus“ užėmė antrą, o šių metų „Garažo“ konkurse – pirmą vietą. Dviejų jaunų ir talentingų grupių nariai pasakojo apie savo patirtis dalyvaujant konkursuose, ateities planus ir ruošiamus naujus albumus. Grupė „Mėlyna“ leis debiutinį, o „John‘s Shower Band“ jau antrąjį, nes vasario viduryje pasirodė jų pirmasis darbas „Shampoo“.

išgirdo daug jos dar neatradusių žmonių, bet konkursuose dalyvavome ir dėl patirties bei atsako. Mums buvo svarbu sužinoti, ką kiti žmonės mano apie grupę. Nuvykti į konkursą, kur tavęs klauso patyrę muzikos žinovai, – vien tai motyvavo dalyvauti.“

NEĮKAINOJAMA PATIRTIS Pirmą kartą šiuose jaunųjų grupių konkursuose savo jėgas išbandžiusios ir puikiai pasirodžiusios grupės „Mėlyna“ narė B.Šiuikaitė pasakoja, kad registravosi į konkursus ne tik norėdami pristatyti savo muziką platesnei auditorijai, bet ir įgyti patirties: „Mūsų kūrybą

Abiejų grupių nariai pasakoja, kad buvo svarbu išgirsti viską, ką komisija turėjo pasakyti ar patarti. „Jau pirmasis „Garažo“ pusfinalis tikrai motyvavo, nes komisijos nariai sakė, kad juos nustebinome ir buvome šių metų atradimas. Tokie geri atsiliepimai iš muzikos profesionalų mus tikrai džiugi-

Jaunųjų grupių konkursą „Garažas“ laimėjusios „John‘s Shower Band“ narys V.Indriūnas sako, kad konkursų patirtys labai geros, ir pastebi, kad konkursuose dalyvauja vis daugiau alternatyvią / eksperimentinę muziką atliekančių kūrėjų: „Kai pirmą kartą dalyvavome konkurse, mes tikrai išsiskyrėme, o šiais metais buvo daugiau stipriai džiazinių ir labai alternatyvią muziką grojančių grupių, pavyzdžiui, „Plié“, „Kozmik Pacany“, „Dargana“, „Chalat Jazz“... Smagu, kad kartu galime nusverti tą skalę ir matyti visiškai alternatyvias grupes „Tamsta“ klubo ar menų fabriko „Loftas“ scenoje.“

no“, – sako grupės „Mėlyna“ gitaristas D.Plančiūnas. Būgnininkas V.Matulaitis priduria: „Tačiau, esame jauna grupė ir geriausias dalykas, ką galime išgirsti, yra kritika. Svarbu žinoti, ką galime daryti geriau ir tobulėti, todėl vertinome visus gautus patarimus.“ Tam pritarė ir „John‘s Shower Band“ nariai. „Iš komisijos tarsi gavome patvirtinimą, kad vis dėlto viską darome gerai.

Mūsų muzika išsiskiria iš kitų panašaus stiliaus grupių ir kartais pagalvojame, kad gal mes ne taip gerai grojame ar kažką ne taip darome, bet kai komisija ir žmonės, į kuriuos lygiuojiesi, sako, kad viskas yra gerai, tai motyvuoja toliau dirbi ir groti“, – sakė „John‘s Shower Band“ narys J.Filmanavičius. Kartu grojantis K.Krulikovskis priduria, kad komisija ne tik pataria, bet ir supažindina su realybe: „Taip pat komisija sugrąžina į realybę, nes tikėtis, kad per metus išpopuliarėsi ir grosi didžiausiose Lietuvos scenose, yra nerealu. Tai sėkmės istorijos, kurias skaitome knygose, bet to nepasiekiama per metus ar dvejus.“ DĖMESYS – NE TIK IŠ GERBĖJŲ Žinoma, šie konkursai ir pasirodymai jų scenose ne tik padeda tobulėti ar atkreipti gerbėjų dėmesį. Juk juos stebi daug su muzikos industrija susiju-

Aistės Kančauskaitės nuotr.

sių žmonių. „Konkursai tikrai padeda atkreipti gerbėjų dėmesį – po pasirodymų scenoje stipriai išauga perklausų muzikos pasiklausymo platformose skaičiai, padaugėja ir sekėjų socialiniuose tinkluose“, – sako Kazimieras iš „John‘s Shower Band“. Grupės „Mėlyna“ narys D.Plančiūnas priduria, kad konkursų dalyviai sulaukia dėmesio ir iš muzikos industrijoje dirbančių žmonių: „Šią vasarą gavome daug pasiūlymų koncertuoti. Tikrai tiek nesitikėjome. Taip pat gavome keletą pasiūlymų dėl grupės vadybos, bet atsisakėme. Šiuo metu dar pavyksta susitvarkyti patiems. Žinoma, vadybos anksčiau ar vėliau reikės, bet manome, kad esame dar nepasiruošę. Esame jauna grupė ir mus lengva apgauti. Kaip neapsirikti?“ „John‘s Shower Band“ pasakoja, kad visais grupės reikalais taip pat rūpinasi patys, bet gera vadyba tikrai būtų naudinga: „Viską darome patys, įdedame daug darbo ir tikime tuo, ką darome. Žinoma, kartais norėtume atsisakyti tų vadybos darbų. Kai yra žmogus, kuris turi daugiau patirties ir padeda, – puiku, tačiau kaip rasti tinkamą žmogų? Iš kitos pusės, reikia parodyti ir tai, kad grupė pati kažką gali, kad tiki tuo, ką daro, ir jai svarbu eiti į priekį“, – svarsto „John‘s Shower Band“ narys S.Krukonis.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

„John‘s Shower Band“

Rašė Laura Kešytė

Smuikininkė, šiuolaikinės muzikos atlikėja Lora Kmieliauskaitė pasakoja, kad, nepaisant atšauktų spektaklių ir premjerų, šie metai jai buvo labai darbingi ir produktyvūs. Kalbėjomės ir apie kūrybines nuotaikas bei rudenį numatytą performanso „This Order Goes Wrong“ turą.

Su grupėmis pakalbėjome ir apie ateitį. Ne tik apie koncertus ar naują kūrybą, bet ir tai, kad dažnai, išvykus studijuoti į kitą miestą ar kitą šalį, atsiradus darbų ir kitų įsipareigojimų, jaunos grupės išsiskirsto. „Labai tikimės, kad išliksime kartu. Gali būti, kad mums vienus metus teks daryti pertraukėlę. Domas išvažiuos studijuoti ir turbūt negalėsime taip dažnai susitikti, todėl dabar stengiamės padaryti kiek galima daugiau. Nenorime vėliau savęs graužti, kad turėjome galimybę tiek visko daryti ir nepadarėme“, – sako grupės „Mėlyna“ narė B.Šiuikaitė. „John‘s Shower Band“ narys K.Krulikovskis pasakoja, kad vienas jo grupės narių šiuo metu studijuoja Nyderlanduose, todėl buvo šiek tiek sunkumų, bet viską galima išspręsti: „Visi keturi esame muzikantai.

Mes ne tik grojame kartu, bet esame ir labai geri draugai. Jau yra susibūręs bendras ratas ir iš jo būtų labai sunku išeiti. Žinoma, mes dar gana jauni ir tam tikros problemos mūsų dar nepalietė, bet sprendžiame tai, kas yra čia ir dabar, bei judame pirmyn.“ Grupių „Mėlyna“ ir „John‘s Shower Band“ nariai atskleidžia, kad jau dirba prie naujų kūrinių ir būsimų albumų. „Neseniai pasitarėme, kad norime išleisti visą albumą. Jau turime pusę įrašytų kūrinių bei dar keletą, kuriuos reikia pabaigti, tad planuojame pasidaryti laimėtus įrašus („Novus“ pagrindinis prizas – įrašai), dirbsime prie jų ir judėsime toliau“, – sako S.Stiklius iš grupės „Mėlyna“.

„Mėlyna“

LORA KMIELIAUSKAITĖ: ŠIE METAI NELEIDŽIA ATSIKVĖPTI

Panašius planus atskleidė ir S.Krukonis iš „John‘s Shower Band“: „Šiuo metu dirbsime prie naujo albumo įrašų.

Vienas iš prizų yra kitą vasarą groti „Summer Sound“ festivalyje Latvijoje, todėl galvojame pabandyti susiorganizuoti daugiau koncertų ten. Judame į priekį ir koncentruojamės į tai, kas artimiausia“. Grupei „Mėlyna“ tai bus debiutinis albumas, o „John‘s Shower Band“ įrašinės antrąjį, nes jų pirmasis darbas „Shampoo“ pasirodė vasarį.

Kadras iš performanso „This Order Goes Wrong“

– Lora, papasakokite, kokie jums 2020-ieji?

– Buvo nerimo, tačiau pradėti projektai nesustojo. Su broliu (Arnu Kmieliausku – red. past.) tobulinome „Twenty Fingers Duo“ naujo albumo skambesį, o orkestrinę medžiagą mokėmės kiekvienas savarankiškai nuotoliniu būdu.

Atėjus pavasariui mano aplinkoje muzikantai, kolegos, kūrėjai – visi menininkai stengėsi realizuoti savo sustingusius darbus ir, nors su apribojimais, bet organiza­ vo pristatymus vasaros metu. Turbūt nerimavo, kas bus, jei rudenį prasidės nauja viruso banga. Koncertų, festivalių, spektaklių – visko šią vasarą buvo labai daug. Šis ruduo taip pat darbingas. Tikiuosi, kad pagaliau pristatysime kartu su Domi­ nyku Digimu, Rimantu Ribačiausku ir Kristijonu Dirse kurtą medijų performansą „This Order Goes Wrong“, kurio turas pavasarį buvo atšauktas. Šiuo metu numa­ tyti du pasirodymai lapkričio mėnesį – Vilniuje ir Klaipėdoje.

>> SCENA

– Performanso metu grojate a capella ar su akompanimentu?

– Yra mano pačios atkuriamasis įrašas, kurį D.Digimas transformavo, todėl skamba jis kaip visai kitas audinys, tar­ si įgrotas ne smuiku, o elektroniniais instrumentais. Jame įrašyta ir daugiau kitų foninių garsų – gatvės triukšmo, žmonių balsų ir t.t.

– Kaip manote, kodėl kompozitorius, kurdamas akompanimentą, pasirinko efektuotą, gyvai įrašytą jūsų smuiko garsą, o ne, tarkime, viską programavo skaitmeniniu būdu?

– Elektronika gali transformuoti bet kokį garsą, tačiau be žmogiško įsitrau­ kimo joje gyvybės maža. Šiandien ko­ legos dažnai mane kviečiasi dėl įrašų į studijas, kur galėtų viską suprogra­ muoti kompiuteriais, bet jie nori gy­ vo garso. Jame atsiranda nesisteminis pokytis, klaida, gyvybės suvirpėjimas.

Kadras iš performanso „This Order Goes Wrong“

– Nerimas – žodis, kurį dažnai sutinkame šiandien. Štai ir jūs, kalbėdama su manimi, paminėjote jį jau du sykius.

Nerimas – ir jūsų medijų performanso tema. Ji jums artima?

– Apie nerimą pasirinkau kalbėti me­ no forma turbūt todėl, kad jo apčiuop­ ti negaliu iki šiol. Tai tema, kuri, tarsi gyvenimo leitmotyvas, vis atsikartoja, reikalauja būti apmąstoma. Manau, ne­ rimas yra vienintelis stabilus ir nekin­ tantis žmogaus gyvasties apsireiški­ mas. Nemanau, kad su juo kovojau ar kažkaip bandžiau išgyti. Ne, nieko pa­ našaus. Tiesiog žinojau, kad jis visą lai­ ką šalia. Kažkas, kas aukščiau manęs, valdo mano sąmonę.

Kurdami šį performansą į nerimą mėginome pažvelgti empiriškai.

Kartu su komanda dokumentavome kitų žmonių patirtis, rėmėmės psichoterapeutų įžvalgomis, Senekos, Cicerono tekstais. Toks tyrimas mums leido į nerimą pažvelgti iš arčiau, tartum pavartyti jį rankose lyg kokį daiktą ar objektą. Supratome, kad kie­ kvienas iš mūsų jį patiriame. Visas šis kūrybinis procesas man padėjo į neri­ mą pažvelgti ir priimti jį kaip natūra­ lų reiškinį.

14 //

– Galima sakyti, kad šis kūrybinis procesas turėjo gydomąjį poveikį?

– Ne, nesakyčiau, kad gydomąjį. La­ biau jį prilyginčiau apmąstymo te­ rapijai, kai kalbiesi su kitais ir vis geriau supranti, ką visi bendro pa­ tiriame. Tiesa, nerimas dėl to nesu­ mažėja. Jis justi ir mūsų performan­ se. Aš stoviu scenoje ir nerimauju.

Juk yra ir scenos baimė, kurią mes, menininkai, turime ir kai kurie ilgus metus su ja kovojame. Rodos, trokš­ ti groti, dalytis savo darbais, bet kar­ tu siaubingai bijai lipti ant scenos ir būti su tais žmonėmis (juokiasi).

Nuolat bijai kitų vertinimo, nesė­ kmės, klaidos. Kartais menininkai baigia savo karjerą, nes nebenori, nebegali to pakelti.

© 37O

– Ar nerimo būseną patiria ir performanso žiūrovai-klausytojai?

– Taip. Performanso pradžioje specia­ liai stoviu arti žmonių ir laukiu, kol jie

sueis į salę. Taip pratinuosi prie kiekvie­ no ateinančio. Nerimą ir jaučiu, ir noriu juo pasidalyti. Visą performanso laiką su publika būname kažkokios nera­ mios būsenos. Šio kūrinio forma yra paremta panikos atakos eiga. Perfor­ manso pabaigoje (bent mane) apima ramybės būsena.

– Pakalbėkime apie atlikimą ir muziką. Smuikas – patogus ar komplikuotas instrumentas šiuolaikinei, performatyviai D.Digimo muzikai perteikti?

– Net nežinau, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Smuikas iš esmės yra ne­ patogus instrumentas (juokiasi). Jeigu klaustumėte, ar jis geras, tinkamas, sa­ kyčiau, taip. Tačiau turbūt kiekvienas instrumentas turi daug skirtingų tech­ nikų, būdų artikuliuoti garsą, skleisti triukšmus ar formuoti naujus, galbūt netradicinius garsus.

Manau šiuolaikinėje muzikoje stebi­ na nebe instrumentas ir jo garsynas, ga­ limybės, o komponavimo ir kompozici­ jos inovatoriškumas, kūrybinės minties ir gyvo šiandienos pasaulio reflektavi­ mas. Pats instrumentas, jis nėra šiuolai­ kybės ženklas, net apkarstytas įvairiau­ siais segtukais, laidukais ir kitais naujais įrankiais, skirtais garsui prodiusuoti. Ne instrumentas, o forma yra nepatogi arba patogi. Tai ir yra aktualioji muzika, mes grojame ir klausomės to, kas dar nėra tradicija ir galbūt ja ir netaps. Sureikš­ miname tai, kas aktualu tik esamuoju momentu, kuriame susitinkame.

– Ar atlikimo technika artima vadinamajam klasikiniam pastatymui?

– Visi pagrindai, žinoma, tie patys, ta­ čiau yra technikų, kurių aš pasirenku nenaudoti. Pavyzdžiui, jeigu kalbame konkrečiai apie D.Digimo kūrinį, be­ veik visą jį atlieku be vibracijos. Beje, performanso pagrindas – flažoletai, bet tai būdingasis D.Digimo muzikos bruo­ žas. Taip pat yra daug įvairių smičiaus artikuliacijų, grojimo medine jo dali­ mi. Arba smičiaus braukimo per me­ talinę vielutę, išgaunant netolygų, čirš­ kiantį garsą. Bet šios artikuliacijos nėra sukurtos dabar, jos pasirodo jau XX a. muzikos istorijoje.

NUOSTABU, KAI GRUPĖ ŽMONIŲ GALI TAIP SUSĖSTI IR SUTARTI. KARTAIS APIMA JAUSMAS, KAD MES JAU DEVYNIS GYVENIMUS ESAME NUGYVENĘ KARTU. LABAI TIKIUOSI, KAD SU ŠIAIS ŽMONĖMIS GALĖSIU DIRBTI IKI GILIOS SENATVĖS.

– Teisingai suprantu, kad tarp jūsų ir kompozitoriaus vyko dialogas, bendra kūrybinė analizė? Kaip ruošėtės performansui?

– Taip, su Dominyku iki tol dirbome ne vieną sykį, ir šis kūrinys buvo parašy­ tas man. Tikrai daug laiko praleidome kalbėdamiesi, diskutuodami. Buvo net ir juokingų momentų, kai, likus trims dienoms iki premjeros, jis nusprendė vieną iš keturių kūrinio dalių iš viso išimti (juokiasi), nes jos dramaturgija nepasiteisino... Ir jis buvo teisus! Rado žymiai geresnį sprendimą. Taip dirbti galima tik turint abipusį ryšį, kai pro­ cese leidžiama žaisti ir klysti arba per­ sigalvoti.

– Performanso premjera įvyko 2018 m. rudenį. Gal pamenate, koks tai buvo jausmas? Ir ar jis kito bėgant laikui?

– Buvo nerealiai gera. Labai didžia­ vausi mūsų komanda ir tuo, kad šiuos žmones sutikau savo gyvenime. Mes niekad nesusipykome. Nebuvo vieno lyderio – visi dirbome kartu, vienas ki­ tą papildydami, be kažkokio autorite­ to įsikišimo. Nuostabu, kai grupė žmo­ nių gali taip susėsti ir sutarti. Kartais apima jausmas, kad mes jau devynis gyvenimus esame nugyvenę kartu. La­ bai tikiuosi, kad su šiais žmonėmis ga­ lėsiu dirbti iki gilios senatvės.

Na, o kalbant apie premjerą, kaip apie produktą, sunku pačiai vertin­ ti. Aišku, tada buvo klaidų, taisytinų vietų. Per šiuos dvejus metus perfor­ mansas dar kito, augo, jame padidė­ jo literatūros vaidmuo, pailgėjo ben­ dra trukmė. Pasikeitė ir mano pačios santykis su savo vaidmeniu. Dabar sce­ noje labiau jaučiuosi kaip personažas, kai anuomet stovėdavau kaip aš. Gal­ būt mažiau jaudinuosi, daugiau vaidi­ nu, geriau žinau, kas veikia, koks teks­ tas, intonacija.

– Koks šiame performanse yra jūsų vaidmuo? Kiek jis daugialypis, daugiadimensis?

– Tai pats sunkiausias klausimas. Ma­ no nuomone, aš esu tik elementas, ku­ ris audžia muzikinį tekstą. Lygiai taip, kaip vaidmenį atlieka K.Dirsės vizua­ lizacijos, vaizdo menininko darbas su šviesomis, ar sensorių programuotojo – su sensoriais, reaguojančiais į mano pulso dažnį. Viso labo tik stoviu sce­ noje su kostiumu ir esu tarsi drobė, ant kurios projektuojami skirtingų žmo­ nių tekstai, balsai, o man pačiai – tai tarsi nerimo aktas, kurio metu seku sa­ vo istoriją.

>> UŽ KADRO

NERIJUS MILERIUS: TIKIME, TRANSFORMACIJA YRA Rašė Jorė Janavičiūtė

Kino festivalio „Nepatogus kinas“ metu buvo galima išvysti paskutinį šviesaus atminimo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus filmą „Pavyzdingas elgesys“. Išgyvenęs brolio, kuris buvo nužudytas, netektį, režisierius A.Mickevičius įžengė į Lukiškių kalėjimą, kur susitiko su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. Gyvagalviais vadinami kaliniai gyveno, tarsi laikas būtų sustojęs, bet neprarado vilties pasikeisti ir kada nors išeiti į laisvę. Paties režisieriaus nuostatų kaita nuo pykčio link atleidimo tampa radikalia kelione, kurią 2017 m. pabaigoje nutraukė režisieriaus mirtina liga. Filmas nagrinėja nusikaltimo, atleidimo ir socialinio teisingumo temas. Jį režisuoti pabaigė filosofas Nerijus Milerius. Filmo premjera įvyko praeitais metais dokumentinio kino ir animacijos festivalyje „DOK Leipzig“, kur iškart susišlavė tris apdovanojimus. Tikimasi, kad filmą Lietuvos kino teatruose pavyks parodyti šių metų lapkričio pabaigoje, vėliau jis bus išleistas VOD platformose. Dabar apie neįprastą filmo kūrybinį procesą kalbamės su jo bendrarežisieriu N.Mileriumi.

16 //

– Kiek laiko filmas jau buvo kuriamas, kai prisijungėte?

– A.Mickevičius su šviesaus atminimo operatoriumi Audriumi Kemežiu nuėjo į pirmą, žvalgybinę, pamainą Lukiškių kalėjime 2014 m. pabaigoje, o pradėjo filmuoti 2015 m. sausį. Aš prisijungiau 2016 m. pabaigoje. Tada jis pakvietė mane tapti scenarijaus redaktoriumi.

Nuo tada kartu aa aaaa aaa a per­ rašinėjome scenarijų, prieš tai jis rašė jį su kolegomis iš Bulgarijos.

Audrius norėdavo parodyti, ką nufil­ mavo, ką sumontavo. Taip aš vis labiau įsitraukiau. Dar jam gyvam esant, daly­ vavau filmuojant Lukiškėse, susipažinau su herojais, todėl man vėliau buvo pa­ prasčiau įsitraukti, herojai nekėlė klau­ simų dėl filmo pratęsimo. Nebuvo taip, kad ėmė ir atėjo svetimas žmogus. Vie­ na, kas pasikeitė, – jie suprato, kadangi mirė autorius, matyt, čia reikšmingas įvykis, ir personažų elgesys prieš kame­ rą pasidarė kiek sureikšmintas. Audrius dvejus su puse metų vaikščiojo į Lukiš­ kes, nedaug ką leisdavo filmuoti, nebu­ vo daug pasirinkimo. Daug filmuotos medžiagos į galutinį montažą neįėjo.

© 37O

– Ar A.Mickevičius buvo palikęs scenarijų, nuorodų, kaip pabaigti filmą, ar reikėjo pačiam daug interpretuoti?

– Kadangi patys kartu ir redagavome scenarijų, tai aš jį tikrai gerai įsivaizda­

vau. Pagal paliktą planą dar trūko poros pamainų. Pirmą pa­ mainą su herojumi Rolandu nufilmavome aaaaaa aaa aaaaaa be problemų. Antrą filmuodami turėjome problemų, surinko­ me parašus – pradžioje kiti kaliniai sutiko kartu filmuotis dirb­ tuvėje, bet kai atėjome, nė vienas nebesutiko. Bandžiau viską perorganizuoti, tada pamatėme, kad jų elgesys nebe toks na­ tūralus ir aš nusprendžiau, kad reikia ieškoti kitų sprendimų.

Rimas Audriaus garbei buvo pradėjęs daryti automobilio maketą, tai nusprendžiau filmuoti tai. Galiausiai pradėjome montuoti, tada pamatėme visumą ir ko jai trūksta, kas veikia, kas ne. Tad, sumontavus pirminius planus, kurtus dar su Au­ driumi, visame filme mano išėjo gal koks 20 minučių. Tai ti­ krai nebuvo savitikslė kūryba, viskas natūraliai išsivystė.

Manęs ne vienas žmogus, pažiūrėjęs filmą, klausė: ar tu pri­ dėjai šviesaus atminimo filosofą Bernardą Stieglerį? Atsakau, kad tikrai ne aš, absoliučiai visi interviu filme yra filmuoti Au­ driaus. Mano iniciatyva nufilmuoti kadrai – grynai vaizdiniai.

Nes pradėję montuoti pamatėme, ko trūksta. Kalbėjome apie tai su kitu operatoriumi Valdu Jaručiu – jis mano, kad taip nu­ tiko, nes jie buvo labai smarkiai apriboti, ką galėjo filmuoti, ko – ne. Bet po Audriaus mirties kalėjimo administracija la­ bai mums padėjo, sudarė visas sąlygas filmuoti, nes jie buvo suinteresuoti, kad filmas būtų užbaigtas.

– Ar domėjotės kitais post-mortem kūriniais, kai režisierių kolegos užbaigė jų filmus po jų mirties, ir jų kūrybiniais procesais, pavyzdžiui, Michaelo Glawoggerio „Be pavadinimo“? Ar susidūrėte su problema, kaip išlikti ištikimam režisieriaus vizijai?

– Neteko domėtis atskirai, buvo labai aiškus moralinis klau­ simas. Feisbuke esu pasidalijęs man Audriaus paliktu laišku, kuriame jis prašo pabaigti filmą. Jau gulėdamas ligoninėje jis man paskambino ir paprašė pabaigti filmą. Negalvojau tada, kad viskas taip blogai, bet, galvojau, kad nesijaudintų,

pažadėsiu. Paskambino likus pusan­ tro mėnesio iki mirties, labai anksti.

Paskui jo žmona Irutė sakė, kad jis la­ bai anksti pradėjo ruoštis, o su mani­ mi pakalbėjęs ir išgavęs pažadą, kad fil­ mą pabaigsiu, apie jį išvis nebekalbėjo.

Paskui, po Audriaus mirties, ji pakvietė mane ir prodiuserę Rasą Miškinytę. Jis paliko du laiškus – man, kad prašo pa­ baigti, ir Rasai – priimti jo valią. Gal, jei nebūtų laiško, būčiau pagalvojęs – ma­ ne būtų žymiai daugiau moralinių dile­ mų kankinę... Kai jis surašė viską laiške, buvo labai aišku, kodėl ne kieno kito, o manęs prašė pabaigti. Ir ne tik pabaig­ ti montuoti, o tapti bendrarežisieriu.

Jis matė, kad yra dalykų, kuriuos rei­ kia užbaigti. Pradėjus dėlioti visumą, paaiškėjo problemos. Jis būtų nufil­ mavęs kelias pamainas ir pamatęs tas problemas pats. Kaip gyvas autorius, jis jas būtų galėjęs kūrybiškai spręsti.

Man nuolat reikėjo spręsti ne tik kūry­ binius, bet ir moralinius klausimus – ar aš galiu keisti jo sugalvotus dalykus, ar ne. Dėl įvairių priežasčių turėjome tęs­ ti filmavimo ir montavimo darbus lė­ čiau, nei planavome. Bet tas laikas pa­ dėjo, pamačiau, ko tikrai reikia filmui.

Jei būtų reikėję jį pabaigti per mėnesį, būtų buvę neįmanoma. Mes su prodiu­ sere Rasa sutarėme, kad reikia padary­ ti geriausią aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa įmanomą filmą.

– Kokios tos moralinės dilemos?

– Filme turėjo būti ir kalėjimo direk­ torius, gamybos skyriaus vadovas, ku­ nigas Arūnas Peškaitis, ne vien Mišios turėjo matytis. Aš iškart atsisakiau tų scenų su jais. Buvo aišku, kad nega­ li taip būti. Audrius norėjo, kad filmas būtų dviejų valandų trukmės ir jame būtų daug muzikos. Dėl muzikos bū­ čiau neprieštaravęs – jis anksčiau gro­ jo grupėje „Ženklas“, buvo muzikalus žmogus, o aš tikrai toks nesu. Man no­ rėjosi ne daug žodžių, interviu ir mu­ zikos, o vaizdo. Bet tai ne moraliniai

Kadrai iš filmo „Pavyzdingas elgesys“

Nerijus Milerius

klausimai, o kūrybiniai. Ir Audrius būtų pamatęs, kad visi norimi personažai į filmą netelpa. Buvo ir kitų vietų, kurios neveikė, tad reikėjo jas pakeisti. Moraliniai klausimai aaaaaa aaa aaaaaa aaaaaaa buvo kitur. Kai kurie Audriaus prašymai buvo labai konkretūs ir dėl to kai kurie moraliniai klausimai iškart išsisprendė. Jie yra išpildyti.

Galbūt vienas didžiausių kilusių klausimų – dėl paties Au­ driaus ir jo balso filme naudojimo. Pats Audrius nenorėjo bū­ ti matomas filme. Sprendimas dėl jo balso, užkadrinių teks­ tų atrodo ant lėkštutės padėtas, bet reikėjo laiko jam atrasti.

Audrius paliko apie 40 min. apmontuotos medžiagos, daug kas iš jos pasikeitė, tik keletas vietų išliko. Toje medžiago­ je nebuvo kadrų, kur jis pats būtų matomas. Tad supranta­ me, kad jis nesvarstė varianto tapti vizualine filmo dalimi

Audriaus Mickevičiaus nuotr.

, KAD ĮMANOMA

ar netgi herojumi. Bet jis paliko įrašy­ tus savo tekstus. Garso režisieriai sa­ kydavo, kad šiuos tekstus reikės per­ garsinti su kitu žmogumi, mat jie buvo buitiniu diktofonu įrašyti. Aš iškart pa­ sakiau, kad tikrai ne, – esmė, kad girdi­ me paties Audriaus balsą. Jis įrašė norė­ damas pasibandyti. Tekstus jis šlifavo, bandė skirtingomis emocijomis įskai­ tyti. Dar jam gyvam esant sakiau, kad įrašytų daugiau teksto. Pasiūliau, nes atrodė, kad pasimes tuo metu esami tekstai. Jis sutiko, nes nenorėjo, kad bū­ tų tik taip pakrapinta jo minčių. Čia ir buvo didžiausias moralinis klausimas – montuojant atrodė, kad jo tekstai ar­ ba pasimeta, arba yra visiškai nesude­ rinami su kalinių istorija. Iškart pava­ dinau sau – subjektyvioji – Audriaus filmo dalis ir objektyvioji – kalinių. At­ rodė, kad tai du skirtingi kūriniai. Bul­ garų montuotoja, pirmą kartą pažiū­ rėjusi, pasakė, kad čia tikrai nepaeis šis sprendimas. Tuomet man nušvito, kad reikia ieškoti medžiagos, kur matome Audrių. Pradėjome visą medžiagą per­ žiūrinėti iš naujo ir išrankiojome ka­ drus, kur yra Audrius. Tuomet sulipo balsas su vaizdu ir kiti sprendimai tar­ si patys pasisiūlė, tam tikros dalys nu­ stojo išmušinėti. Kai jau nuvykau į Bul­ gariją galutinio montažo, montuotoja Ema jau buvo prisipratinusi mintį, kad subjektyvioji ir objektyvioji linijos ga­ li derėti filme. Tiesą sakant, Ema labai daug prisidėjo, kad šios linijos galuti­ niame montažo variante derėtų kuo organiškiau.

Vienu metu atrodė, kad jei būtų vien kūrybinės problemos, tai lengviau ne­ būtų pabaigti šito filmo, bet kiek ga­ li keisti moraliniai klausimai, tai uch...

– Grįžtant į pradžią, kodėl būtent Rolandas ir Rimas tapo filmo personažais?

– Audrius su žmona buvo Bernar­ dinų bažnyčios Mišiose ir kunigas A.Peškaitis (jis anksčiau buvo nuteis­ tųjų iki gyvos galvos kapelionas Lukiš­ kėse) per pamokslą pasakojo apie nu­ teistuosius, kurie mezga. Tai Audriui paliko milžinišką įspūdį, kad žudikai mezga. Jis susitarė su kunigu, kad nu­ eis su jais susitikti. Jie, mezgėjai, kalbė­ josi su Audriumi, bet kategoriškai at­

sisakė filmuotis. Bet Lukiškių kalėjime buvo kitas žmogus, kurį A.Peškaitis globojo – kalinys Žygimantas, jis dvylika metų buvo nuteistas už nužudymą. Jis rašė dienoraštį, kurį vėliau išleido kaip knygą. Audrius jį pradėjo filmuoti. Tada kalėjimo direktorius Audriui pasakė, kad „yra tokie du bičai“, nuteistieji iki gyvos galvos, kurie laisvu laiku daro aaaa aa a aaaaaa a a motociklo maketą. Jie abu ilgai buvo užsidarę, ne iki galo bendradarbiavo. Vieną dieną Rolandas pasakė, kad tuoj bus vestuvės... Ir tada prasidėjo... Rimas ilgai atsisakė kalbėti apie savo nusikaltimą, po dvejų metų jį šiek tiek pramušė. Reikėjo dvejus su puse metų palaukti.

– Kokia buvo jų reakcija pamačius filmą? Kokia jūsų nuomonė, ar įmanoma kalinių transformacija?

– Filmas juos sutrikdė. Jie greičiausiai įsivaizdavo kitokį fil­ mą. Jie ilgą laiką nežinojo, kad Audriaus brolis buvo nužu­ dytas ir kad bus tokie Audriaus tekstai filme naudojami.

Audrius pats nepasakė. Mes jau po Audriaus mirties su jo žmona jiems pasakėme. Tai natūralu, kad jie įsivaizdavo ki­ tokį filmą. Jie tos subjektyviosios dalies niekaip negalėjo nu­ tuokti. Jie matė objektyviąją tikrovę. Pavyzdžiui, kad filme kartu su jais bus kalėjęs prancūzų filosofas, jie žinojo.

Būdavo kažkas iš mūsų bendrakūrėjų iš užsienio pražiop­ sodavo pradžią ir klausdavo: „Palaukit, čia Audriaus brolio žudikai?“ Nors tekste aiškiai pasakyta, kad sėdo tik vienas iš brolio žudikų ir kokiam laikui. Kolegos iš Bulgarijos klau­ sė: „O ką tu darysi, jei žmogus penkias minutes pavėluos į fil­ mą?“ Atsakiau, kad nieko nedarysiu, nes esmė – atleidimas.

Net jei ir galvosi, kad čia tie patys. Pati transformacija yra svarbiausia. Nužudytojo brolis atleidžia. Taip matoma ir ka­ linių transformacija. Audrius nebijojo, kad taip bus. Yra sa­ kęs, kad buvo du brolio žudikai, ir filme bus du. Paralelė bu­ vo kuriama tikslingai.

Jei netikėčiau, kad kalinių transformacija yra įmanoma, tai būčiau nedirbęs prie filmo. B.Stiegleris irgi yra transformacijos pavyzdys. Transformacija yra vienas iš esminių filmo elemen­ tų. B.Stiegleris, kaip ir pats prisipažįsta filme, kalėjo už tai, kad plėšė bankus. Jo istorija Prancūzijoje gana gerai žinoma: jis tu­ rėjo muzikos barą, ten kažką pagavo prekiaujant narkotikais, tada tą barą uždarė. Jis buvo paskolą pasiėmęs, tai ta paskola kapsi, baras uždarytas, pajamų nėra, tai jis maištaudamas pra­ dėjo plėšti bankus ir jį pagavo. Jis sėdėjo kalėjime, buvo garsių intelektualų vaikas, vienas filosofijos dėstytojas jam į kalėjimą pradėjo nešti knygas ir jis pats perėjo filosofijos universitetus.

Kai paleido, jis jau buvo žinomas Prancūzijos filosofijos grieti­ nėlei, filosofas Jaques Derrida pakvietė B.Stieglerį stoti pas jį į doktorantūrą… Jis yra transformacijos pavyzdys. Minėtas Žy­ gimantas parašė knygą. Rimas ir Rolandas meistrauja.

– Kaip gyvenime, o ne kine vyksta transformacija?

– Taip ir vyksta: plėšė bankus – tampa filosofu, Žygiman­ tas, kuris nebuvo įtrauktas į filmą, ne tik knygą parašė, bet ir tapo aukštalipiu. Audriaus atleidimas – irgi transformacija.

Buvo svarbu akcentuoti tai. Todėl ir įdėjau į filmą nužudyto brolio nuotrauką. Norėdamas suprasti, koks radikalus yra atleidimo veiksmas, tam, kad tai suprastum, turi matyti ir nusikaltimo radikalumą. Mes tikime, kad tai įmanoma. Mes su Rasa Rimui parašėme rekomendaciją (2019 m. balandį Lietuvoje įsigaliojus baudžiamojo įstatymo pakeitimams, bent 20 metų iškalėjęs nuteistasis iki gyvos galvos gali teikti prašymą dėl bausmės sušvelninimo – aut. past.). Rolandas dar negalėjo prašyti pagal įstatymą, kad galėtų būti paleis­ tas, bet mes jam parašytume irgi. Rimas po kelerių metų bus paleistas, po nutarimo dėl bausmės sušvelninimo dar pen­ kerius metus turi kalėti – tokia tvarka. Niekas negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų, bet mes tikime. a aaa aaaa aa aaaa Visi bendravimo faktai ir intuicija leidžia patikėti.

PARODOJE „PANDEMIJOS VAIZDUOTĖ“ – DIZAINO ARTEFAKTAI ATEIČIAI

„Christophe Gernigon Studio“ nuotr.

DIZAINAS

>> EITI AR NEITI

Rašė Justė Vyšniauskaitė

Pasaulį apėmusi pandemija privertė daugelį žmonių pakoreguoti savo kasdienius įpročius, miestus – persvarstyti dėl viešų erdvių, o verslą – ieškoti alternatyvių būdų teikti paslaugas. Šiandien, kaip niekad anksčiau, svarbu sparčiai spręsti kylančias problemas, pasitelkiant originalumą, inovatyvumą ir atsakingumą. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas „Kauno dizaino įvykis“ kviečia išsiaiškinti, kaip į sudėtingą situaciją žvelgia dizaino profesionalai. Pamatyti ir įvertinti dizaino galimybes nuo spalio 23 d. bus galima parodoje „Pandemijos vaizduotė“. „Kartais atrodo, kad gyvename laike iš ateities: vaikštome su kaukėmis,dėvime apsauginius skafandrus, kitaip dirbame, beveik nekeliaujame. Tad kyla klausimas: kaip ateityje keisis daiktai, aplinkos ir erdvių planavimas bei kokius naujus sprendimus jau šiandien siūlo dizainas? Apie ką svajoja ir ką kuria šiandienos inovatoriai? Kokie gimsta naujos daiktinės ir erdvinės aplinkos sprendimai? Ar esame tam pasiruošę? Paroda tarsi suteikia vizualią formą pagrindinei renginių temai, kalbančiai apie miestų dabartį ir ateitį“, – pasakojo renginių ciklo „Kauno dizaino įvykis“ ir programos „Dizainas laimei“ kuratorė Jūratė Tutlytė.

Dizaino artefaktų ir projektų parodos „Pandemijos vaizduotė“ eksponatai pasklis po viešas Kauno miesto erdves.

Toks parodos kūrinių išdėstymas pasirinktas dėl keleto priežasčių – norima aktualizuoti viešos erdvės problematiką visame renginių cikle, taip pat įvertinus tai, kad šiais laikais atviros erdvės tampa vienintele saugia susitikimų aplinka. „Taip paroda tampa be kliūčių prieinama daugumai. Organiškai įsiliejanti į kasdienybę, kasdienius miestiečių maršrutus ir ją papildanti“, – idėją aiškino J.Tutlytė.

Parodą sudaro įkvepiantys dizaino projektai ir objektai – nuo realiai įgyvendintų iki besivystančių ateities vizijų bei pandemijos metu gimusių meno kūrinių.

Lankytojai tarp eksponatų galės atrasti miesto pirtį, stiklinius gaubtus-burbulus, tinkančius kavinių lankytojų saugumui užtikrinti, prevencinius mados aksesuarus ir atstumus išlaikyti pade-

dantį grindinio ženklinimą. „Pandemijos vaizduotė“ supažindins su eksperimentiniais, šiuo metu testavimo fazėje esančiais projektais – naujoviškų vaikų žaidimų aikštelių bei interaktyvių šviečiančių membranų, padėsiančių viešose miesto erdvėse išlaikyti atstumą tarp žmonių, vizijomis. Bus galima išgirsti ir miesto muzikos kompozicijų, kurias pandemijos metu sukūrė Kauno menininkų namų rezidencijoje dalyvavę menininkai iš skirtingų pasaulio šalių. „Manau, kad paroda gali būti įdomi tiek specialistams: architektams, dizaineriams, miestų kūrėjams, tiek ir plačiajai auditorijai. Juk daiktinės ir erdvinės aplinkos formos veikia mus visus. Šia paroda norisi įkvėpti dizaino lauko

kūrėjus, verslo vystytojus ir bendruomenę permąstyti kasdienybės ritualus bei ieškoti originalių sprendimo formų naujiems iššūkiams įveikti“, – mintimis dalijosi „Kauno dizaino įvykio“ kuratorė. „Kauno dizaino įvykis“ – tai spalio 23– 31 d. vyksiantis renginių ciklas, siekiantis skatinti aktyvią diskusiją apie miestus, jų kaitą ir dizaino poziciją šiame procese. Renginiai sieks už miesto formavimą atsakingus politikos veikėjus, dizaino specialistus ir visuomenę supažindinti su pavyzdinėmis užsienio miestų praktikomis bei konkrečiais kokybiško dizaino pavyzdžiais. Renginių ciklas pakvies dizainą pažinti diskusijų, pristatymų, kūrybinių dirbtuvių ir paro­dų metu.

Renginio programa: http://dizainaskaune.lt.

FESTIVALIS

„TILTO NAMŲ“ FESTIVALIS PERSIKĖLĖ Į RADIJO ETERĮ

Į

Sukirtę rankas su nepriklausomu internetiniu bendruomenės radiju „Palanga Street Radio“ organizatoriai klausytojams Lietuvoje ir svetur dovanoja net 10 valandų gyvą transliaciją radijo bangomis. Toks muzikos maratonas – iššūkis ir radijo komandai. Nors ir transliavę gyvus koncertus, palangiškiai nėra susidūrę su tokios trukmės gyvo garso vyksmu.

domesnių garsų ieškotojus kartu praleisti lapkričio 15-ąją, sekmadienį, kviečia „Tilto namų“ radijo festivalis. Iki šiol trejus metus jungęs aktualią alternatyviąją lietuvišką muziką ir ją supančią klausytojų bendruomenę, festivalis dėl karantino apribojimų šią vasarą buvo atšauktas. Sulaukus rudens, kokybiška muzika savo publiką ketvirtą kartą pasieks saugiu, radijo, formatu.

© 37O

Tomo Tereko nuotr.

18 //

Radijo festivalyje nerasite hierarchijos tarp headlainerių ir apšildančių grupių ar muzikos žanrų, tačiau jame gros, ko gero, geriausia lietuviškos indie scenos rinktinė: „Garbanotas“, „Solo Ansamblis“, „Kabloonak“, „Kamanių šilelis“, „Vilniaus energija“, „Planeta Polar“, „shishi“, „Egomašina“, „Flash Voyage“, „Monikaze“. Festivalio komanda pasakoja, kad visi pasirodymai bus įrašyti, o vėliau iš atsirinktų kūrinių bus išleistas rinkinys, kurį bus galima rasti skaitmeninėse platformose „Spotify“, „Pakartot“ ir kt. „Ankstesniuose festivaliuose žiūrovams visuomet pateikdavome siurprizų – ant

scenos pasirodydavo ir programoje nepaskelbtas gerai žinomas atlikėjas, o festivalio teritorijoje galėdavai sutikti, pavyzdžiui, grojantį siurblį. Šiemet žadame stebinti ir radijo formatu. Tarp žinomų Lietuvos grupių ir atlikėjų pasirodymų skambės patyrusių, jaunų ar niekam negirdėtų Lietuvos kūrėjų muzikinė selekcija. Beje, jos dalimi raginame tapti visus kūrėjus, siųskite savo kūrinius mums!“ – sako festivalio organizatorė Gabrielė Tamutytė.

Dalyvauti ilgiausioje gyvo radijo patirtyje nieko nekainuoja, o formatas – labai patogus, nes festivalio pramogas ir lokaciją renkasi patys klausytojai. „Kviečiame apsitvarkyti kambarius arba įsikrauti telefonus – kad ir kur klajotumėte, sekmadienį, lapkričio 15-ąją, visą dieną jus lydės unikalus lietuviškas garso takelis. Viskas, ką reikia atsiminti: www.palanga.live. Pažadame, tikrai atrasite šį tą negirdėto“, – pasakoja Gabrielė. Tiesa, muzika skambės ne tik klausytojų namuose, bet ir daugybėje Lietuvos kavinių, barų, knygynų ir t.t. „Tilto namų“ festivalis paprastai vykdavo žaliose „Downtown Forest“ nakvynės namų pievose, Vilniuje, tačiau dažnas klausytojas galėjo pasijusti kaip Vudstoko viduryje. Festivalio scenose anksčiau yra groję tokie kūrėjai kaip Alina Orlova, „Fingalick“, Vladas Dieninis, Migloko, „Sheep Got Waxed“, Eglė Sirvydytė, „Ministry of Echology“, „Abudu“, „Arklio Galia“, „Without Letters“ ir kiti.

KĄ ŽIŪRĖTI „SKALVIJOS“ VIRTUALIOJOJE SALĖJE? Prieš keletą mėnesių Vilniuje įsikūręs „Skalvijos“ kino centras pristatė namų kino platformą – virtualiąją salę, kurios išskirtinumas – aukštos meninės vertės filmai. Naujosios platformos, kuri yra integruota į kino centro interneto puslapį skalvija.lt, programa sudaroma vadovaujantis kitais atrankos kriterijais nei kino salės repertuaro. Virtualiojoje salėje žiūrovai gali pasižiūrėti įsimintiniausius pastarojo dešimtmečio filmus ir ryškiausius režisierių debiutus, o iki spalio 24 d. ten dar demonstruojami ir kino centro organizuojamo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmai. Svarbu paminėti, kad pirmoji peržiūra virtualiojoje salėje nieko nekainuoja.

Kviečiame susipažinti su penkiais filmais, kuriuos rekomenduoja „Skalvijos“ kino centro programų sudarytoja Eglė Maceinaitė.

„MANO REMBRANTAS“ „My Rembrandt“, 2019

„NAMAI“ „Home“, 2008

Per ramų ir tuščią kraštovaizdį iki pat horizonto driekiasi tuščias greitkelis. Pradėtas statyti prieš keletą metų, jis vis dar nenaudojamas. Visai šalia žole užžėlusio asfalto, vos keli metrai nuo apsauginės tvorelės, stovi vienišas namas su nedideliu sodu. Jame gyvena šeima. Atėjus vasarai, greitkelio statybos darbai atnaujinami ir juo netrukus ima važinėti automobiliai. Nuo išmetamųjų dujų ir eismo triukšmo šeima netenka pusiausvyros ir pagrindo po kojomis. Namo gyventojai užsisklendžia savyje, nusisuka nuo pasaulio ir kone kraustosi iš proto…

Besivystantis greitkeliu atvažiuojančių ir nuvažiuojančių automobilių ritmu filmas „Namai“ nėra kelio filmas. Atvirkščiai – šeima gyvena ne kelyje, bet šalia jo, o kelionė vyksta jų mintyse.

„ŠOKOLADAS“

„PATVIRTINTA KOPIJA“

„Chocolate“, 1988

„Šokoladas“ vaizduoja jaunos moters Fransos sugrįžimą į gimtuosius namus Kamerūne, kur atgyja jos vaikystės prisiminimai iš gyvenimo Prancūzijos kolonijoje 6-ajame dešimtmetyje – draugystė tarp mergaitės ir šeimai patarnaujančio kamerūniečio Protė bei įsižiebusi aistra tarp jo ir Fransos motinos. Po „Šokolado“ pasirodė kitos dvi trilogijos dalys – „Nesvarbu mirtis“ ir „Aš nenoriu miego“, o rasės, kitoniškumo, geismo ir erotikos temos tapo pagrindiniu Claire Denis kūrybiniu fokusu. Autorės kino kalbą formavo japonų režisieriai Kenji Mizoguchi ir Yasujiro Ozu, kaip ir Jimas Jarmuschas ir Wimas Wendersas, su kuriais jai teko dirbti. „Šokoladas“ – autobiografiniais motyvais paremtas debiutinis C.Denis filmas, pelnęs režisierei tarptautinį pripažinimą.

Vieno lankomiausių neseniai vykusio VDFF filmų autorė Oeke Hoogendijk siūlo pažvelgti į Rembranto kūrybos kolekcininkų, restauratorių ir prekeivių pasaulio užkulisius. Pasirodo, čia verda aistros, artimos Williamo Shakespeare‘o dramoms. Filme Luvro ir Amsterdamo muziejai konkuruoja dėl teisės įsigyti porą meistro paveikslų. Vienas meno kūrinių prekeivis tiki atradęs iki tol nežinomą Rembranto paveikslą. Jei klysta, tai jam kainuos reputaciją. O didžiausią paveikslų kolekciją turintis turtuolis prisipažįsta bučiavęs Rembranto moters portretą į lūpas… Žiūrovams suteikiama proga pabūti itin arti: kartu jausti įtampą, nerimauti dėl atomazgos, grožėtis potėpiu ir galbūt net įsimylėti. Galiausiai – permąstyti žmogaus ir meno kūrinio santykį.

„Copie conforme“, 2010

„KŪNAS“ „Cialo“, 2015

20 // © 37O

Janušą šokiruoti sunku – teismo medicinos ekspertui nusikaltimų vietos yra kasdienybė. Jis dirba labai sunkiai ir kruopščiai, tačiau nepajėgia padėti anoreksikei dukrai Olgai, vis dar gedinčiai mirusios motinos. Baimindamasis, kad jauna mergina nusižudys, nuveža ją į psichiatrijos kliniką, kur dirba psichologė Ana. Prieš kelerius metus ji palaidojo ką tik gimusį kūdikį ir dabar gyvena ankštame bute su didžiuliu šunimi. Ana tiki, kad gali bendrauti su dvasiomis ir pasiūlo Olgai su Janušu išsikviesti mirusiąją.

Nevengdama komiškumo ir absurdo detalių, režisierė Malgorzata Szumowska subtiliai pasakoja apie netektį ir dideles pastangas ją išgyventi. Už šį filmą Berlyno kino festivalyje režisierė gavo „Sidabrinį lokį“, Europos kino akademijos apdovanojimuose „Kūnas“ buvo pripažintas geriausiu europietišku filmu.

Nedideliame Pietų Toskanos miestelyje, tarp viešbutukų, kavinukių ir vingiuojančių gatvelių, vyras sutinka moterį.

Jis – anglų rašytojas, atvykęs pristatyti savo knygos apie originalius meno kūrinius ir jų kopijas. Ji – prancūzų galerininkė. Ką tik susipažinę jie palaikomi pora ir tai jiems visai patinka – apsimeta taip gerai, lyg jau daug metų būtų kartu. Pirmasis Abbaso Kiarostami filmas ne gimtąja kalba – universali istorija, galinti nutikti bet kur ir bet kada. Prasidėjęs kaip pasakojimas apie netikėtą pažintį, greitai virsta kompleksiška mįsle apie autentiškumą ir mene, ir santykiuose.

Užuolaidų salonas

DIRBAME VISOJE LIETUVOJE JAU 22 METUS! Dirba profesionalūs tekstilės dizaineriai.

Didelis gaminių pasirinkimas: užuolaidos, romanetės, širmos, austriškosios užuolaidos, lovatiesės, pagalvėles, staltiesės, servetėlės, kėdžių apvalkalai, įvairūs namų tekstilės aksesuarai, montavimas, įvairūs bėgeliai, karnizai, mechanizmai, elektriniai karnizai ir t.t.

Savanorių pr. 214, LT–50001, Kaunas Tel. (8 37) 777 947, 8 698 48 901 E. paštas renversa@gmail.com Darbo laikas: I – V 10–19 val., VI 10–16 val.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

NAZCAMAN AT THE EDGE OF SILENCE

NOISSIER MOMENTUM Sincopat

Self-released

(„Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „iTunes“)

„Pakartot“,

„Bandcamp“, 81

100

VILNIAUS ENERGIJA WELCOME TO LITHUANIA Self-released

22 //

Vilniau, mes galime turėti bėdą. Tokia mintis šovė išgirdus paskutinį experimental-electro-rap-whatever trio LP, kuriam užtenka energijos, bet trūksta mano ilgažodėje lingvistinėje kliūrkoje paminėto eksperimento. Ir nesupraskite manęs klaidingai: kreivų ritmų ir žodinio primityvizmo su gilia žinute, nuo kurių dažnai gali raukytis kakta, pakanka, tačiau, jau išgirdęs pirmus akordus, imi nuspėti, kokius kelius rinksis kūrėjai, kur suks ir kur užsuks. Mesijus repuos apie kažką lyg ir labai paprasto, pvz., juodą BMW, bažnyčią ar pabėgėlius, tačiau čia slypės postironiška potekstė apie dabartinį Lietuvos ir lietuvio gyvenimą (seniau tai buvo dešimtasis dešimtmetis, paskui – ES, dabar – žemė Lietuvos), o Adas viską apipavidalins laužytais glitchiniais ritmais, vengdamas bet kokio melodingumo.

Ar tai girdėta? Taip, nes tokią kasdienybės komentatoriaus poziciją Mesijus užėmė dar nuo „#Uzgrotu“ laikų, o labai panašius muzikinius sprendimus buvo galima išgirsti metų pradžios Ado „Mikroritmikoje“. Tai nereiškia, kad „Welcome to Lithuania“ skamba blogai, tikrai ne, nes amato imasi labai protingi ir kūrybingi profesionalai, tačiau kai žinai jų potencialą ir intelektualumą, tokio albumo paprasčiausiai mažoka. Žinau, kad galbūt varau Dievą į medį (keistas pasakymas, lyg Dievas turėtų medžių fobiją), tačiau „Vilniaus Energija“ yra vienas įdomiausių ne tik muzikinių, bet ir meninių projektų, tad labiausiai nesinorėtų, kad jis nejudėtų į priekį. Todėl šį darbą aš vertinčiau kaip tam tikrą stotelę, tarpinį kūrinį, kuris ves link ko nors dar stipresnio, dar labiau stebinančio ir dar labiau „mes nežinojome, kad mums to reikia, bet dabar labai reikia“ rezultato. „Welcome to Lithuania“ yra gerai, bet iš jų „gerai“ man neužtenka. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) 79

© 37O

0°

kisielius

YOUR LOVE

MĖNESIO ALBUMAI

Einmusika Recordings

Ksenijos Vait nuotr.

Dar pavasarį pasirodžiusio, tačiau mano ausų išvengusio minimalios ambientinės muzikos stiliaus albumo „At the Edge of Silence“ kūrėjas Darius Žičkus, žinomas kaip Nazcaman, – itin įdomi ir be reikalo nedaug dėmesio sulaukianti muzikos asmenybė Lietuvos scenoje. Beveik nepriklausomybės atgavimo aušroje į Didžiąją Britaniją išvykęs, ten ne su vienu ryškiu muzikos pasaulio veikėju dirbęs ir, ką jau, ačiū Dievui, besidomintys muzika žino, prie trumpai, bet ryškiai spindėjusių grupės SH įrašų prisidėjęs muzikantas dabar – palangiškis. T.y. sūnus klajūnas grįžo namo, tačiau neatvežė lauktuvių mums britiškų popčartų banalybių. „At the Edge of Silence“ – itin brandžiai skambantis eksperimentinis darbas, kuris, galiu jus nuraminti, tikrai nedraskys ausų būgnelių ar nedezorientuos savo chaotiška aritmika. Priešingai, tai reto melodingumo, atsargaus minimalizmo ir tiesiog neskubios harmonijos muzika, kuri patiks Maxo Richterio, Olafuro Arnaldso ar net Ludovico Einaudi gerbėjams. Kai kam ji gali pasirodyti sentimentaloka, saldoka ar tiesiog mažai sofistikuota, lyg būtų garsinis screen saver atitikmuo, tačiau Nazcaman neužsižaidžia vien maloniais ausiai fortepijono sąskambiais ar akordais. Šalia egzistuojantis ambient potėpis padeda laikyti pusiausvyrą (nors, reikia pripažinti, jo norėtųsi ir sodresnio, kaip, pavyzdžiui, „Cloudscape (Finale)“). „At the Edge of Silence“ gal ir neatneša į mano minėtą muzikos žanrą daug naujovių, tačiau pagal savas žaidimo taisykles ir gal net dėl jų atsirandančiose ribose Nazcaman kompozicijos vis tiek skamba ne tik maloniai, bet ir jaukiai, suteikdamos taip reikalingo nusiraminimo šiais keistais laikais, kai, rodos, nieko siaubingai baisaus nevyksta (pripažinkime, koronavirusas – ne karas), bet mes jaučiamės taip, lyg bent kartelį tiesiog pasėdėti tyliai ir pasimėgauti akimirka yra arba neįmanoma, arba netoleruotina.

IJO OLDSCHOOL FRESH

(„Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“) („Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „iTunes“)

Self-released

Dar vienas karantininis barbis devyndarbis elektronikos lankose ir dar vienas įrašas, kuris, pageidautina, nedings bandcampo, soundcloudo ar kurios nors streaminimo platformos kuluaruose. Ijo, žinomo kaip Audrius Vaitiekūnas, paskutinis EP – grįžimas į pradžią, į žiaurius lietuviškus Laukinius Vakarus, kuriuose savo nedrąsų daigą kėlė elektroninė muzika, o vienu iš tų daigelių tapo jungle. Tikromis džiunglėmis Marijos žemėje jis nevirto, tačiau Ijo dėka nebuvo pamirštas. „Oldschool Fresh“ – labai tikslaus pavadinimo blast from the past, kurio net egzistavimas 2020-aisiais sukelia galvoje tam tikrą error: kaip čia taip, juk traukinys nuvažiavo, visai čia ne laiku ir ne vietoje. Vis dėlto savo sultingomis vintažinėmis konstrukcijomis Audrius sugeba sufokusuoti klausytojo dėmesį ir tiesiog atmesti šiuolaikiškumo problemą. Lyg laiko kapsulė iš praeities nepažeistu dangčiu, nepaliesta rūdžių, bet pilna tos akimirkos įspūdžių, „Oldschool Fresh“ suteikia galimybę šviežiai mėgautis žanru, kuris, atrodė, jau seniai – praeitis. Tuomet ir liquid melodijos, ir metališki ritmai, ir svajingas siūbavimas veikia lyg sentimentalus prisiminimas, kurio galbūt net nebuvo. Ir, kas įdomiausia, nuolatinis atpažįstamumas absoliučiai nevargina, nes, kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų, reikia pripažinti, kad bent jau šis EP nepasiduoda laiko taisyklėms ir neskamba senamadiškai. Žinau, kad banalu, žinau, kad šimtus kartų girdėta, tačiau ne be reikalo Ijo (beje, tai labai geras pseudonimas) yra vis pavadinamas lietuviškuoju Aphex Twinu. Jam šis palyginimas tikrai tinka. O jei patiks oldskūlinė šviežiena, būtinai panardykite po Ijo bandcampo tankumynus. Ten rasite dar gausybę užslėptų turtų. O dabar ačiū už dėmesį.

Manęs laukia kelionė atgal. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“) 84

Rodos, kad koronavirusas kai kuriems muzikantams, ypač elektroninės muzikos kūrėjams, įkvėpė papildomo kūrybiškumo, kai per kelis mėnesius yra išleidžiama net keletas įrašų, nusprendžiama reinkarnuotis, persivardyti ir naudotis tuo laiku, kai tau tenka būti tarp keturių sienų. Noissier yra tas pats variantas, nes po juo slypi progresyvaus hauso mohikanas Kastis Torrau. Naujas vardas ir trys iki dabar jau išleisti EP, iš kurių debiutinį „Beentouchedseries 48“, kaip patį trumpiausią, praleiskime, o susikaupkime prie „Momentum“ ir „Your Love“... Išvada gimsta paprastoka ir banaloka – jeigu mėgote K.Torrau, nematau priežasčių ignoruoti „Noissier“, nes naujasis vardas nepakeičia šio kūrėjo muzikinės kelionės krypties. Kokybiškas progresyvus / tech hausas ausies negadina, atvirkščiai, meistras atlieka savo darbą užtikrintai ir pasitikėdamas savimi, kartais užpjaudamas truputį aštriau ir griežčiau, kaip „Momentume“, o kartais ieškodamas lyriškesnių impulsų, kurdamas subtilesnę atmosferą ar griežtumą pakeisdamas gyliu, kaip kūrinyje „Your Love“. Tokia apgalvota muzika turi prabangos ir stilingumo, todėl tikrai matau, kad kai kurie vakarėliai be Noissier negalėtų / neturėtų išsiversti. Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad K.Torrau pasirinko saugų kelią, kurį jau pažįsta kaip savo penkis pirštus. Klausydamas jo nori nenori išgyveni deja vu jausmą, todėl tas truputėlį statiškas mindžikavimas nesukelia norimo efekto, t.y. hauso muzikos pagimdomos ekstazės. Bet naujas vardas turėtų reikšti ką nors nauja. Nekantriai laukiame.

100

71

100

73

100

TAKAIS RESISTANCE Self-released

Pagarsėjęs humoro nestokojančiu projektu „Fanera“ ir audiovizualika jutube, elektroninės muzikos kūrėjas Jonas Litvinas pagaliau subrendo savo pirmam visaverčiam darbui ir šiuo debiutu parodo, kad jo kojos ne itin dreba, pasitikėjimo yra, nors kartais pritrūksta savų spalvų. „Resistance“ yra rimtas pareiškimas „Takais“ pseudonimu pasivadinusio muzikanto karjeroje, todėl jeigu norite rimtesnės, bet ne inteligentiškesnės šokių muzikos, šis EP gali jus sudominti. Ypač tuomet, kai girdi jame taip mielai ausis glostančius grupėms „Kiasmos“, „Darkside“ ar atlikėjui Jonui Hopkinsui būdingus sąskambius. Šių kolektyvų vizitinę kortelę – minimalistinį melancholišką hausą – Jonas Litvinas naudoja meistriškai ir kartais ta meistrystė sudrebina debiutanto kelius, nes susidaro įspūdis, kad pats „Takais“ pabijo būti iki galo originalus, lyg jo kuriama muzika turėtų laikytis daugiau pasiekusių kolegų nustatytų dogmų.

Todėl net imi pasigesti debiutantams karštakošiško maksimalizmo. Dabar viskas padaryta taisyklingai, kaip iš rašto; o taip norėtųsi kur nors kokios nors ne tos natos. Vis dėlto dabartinės formos EP yra tikrai kokybiškas ir brandus, akivaizdžiai išdailintas, derintas ir preciziškai išdirbtas, todėl už tokį debiutą galima tik paploti. Įvyktų didžiulė klaida, jeigu vyresni ir įtakingesni kolegos nesusidomėtų šia kūryba. Noriu tikėti, kad susidomės, ir prognozuoti tik šviesią „Takais“ ateitį. Svarbiausia dabar nebijoti, niekam per daug nepasiduoti ir nemesti kelio dėl takelio (ovacijų nereikia, punas ir taip fantastiškas). („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „iTunes“) 80

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas