370 Nr. 96

2020 lapkritis #96

FOTOGRAFAS DENIS VĖJAS IR MAGIŠKASIS REALIZMAS DOKUMENTIKOJE IEVA NARKUTĖ: LYG AIDAS PO DAINOS ATEINA ARTUMAS KAS NUTINKA, KAI GATVĖJE RANDI DĖŽUTĘ KIAUŠINIŲ IR DUODI JĄ PALAIKYTI POLICININKUI?

SANDRA BERNOTAITĖ: DIALOGUOSE ĮVYKSTA GILIAUSIOS ŽMOGIŠKOSIOS DRAMOS

Denio Vėjo nuotr.

DIZAINERĖ GAILĖ PRANCKŪNAITĖ IR JOS ŠRIFTŲ PASAULIS

#96 KAI BAIMĖ ĮKVEPIA DRĄSAI A tiduodami žurnalo maketus spaustuvei jau žinojome, kad popierinio lapkričio numerio kelionė pas skaitytojus nebus lengva. Dauguma įprastų žurnalo platinimo vietų dėl karantino buvo priverstos užsidaryti mažiausiai trims savaitėms. Tik pačios drąsiausios ir atkakliausios kavinės šiuo metu siūlys maistą ir gėrimus išsinešti, taip gelbėdamos tinginčius ar nemokančius gaminti. Labai tikimės, kad jos drąsiai atvers duris ir mūsų žurnalo platintojams, tad kartu su mėgstamais patiekalais ar kava pas jus atkeliaus ir „370“. O jeigu taip nenutiks, žinoma, ieškosime kitų sklaidos galimybių.

savo nuotraukų paskolinęs Denis Vėjas važinėja po visą pasaulį ir dokumentuoja įdomias istorijas, nepaisydamas tykančių pavojų. „Kol fotografuoju, jaučiu ramybę, jaučiuosi, tarsi esu apsaugotas. Jeigu situacija pavojinga, baimės jausmą suvaldau būtent į rankas paėmęs fotoaparatą“, – mūsų žurnalui pasakojo jis.

„Freepik“ iliustracija

Kita mūsų numerio herojė, dizainerė Gailė Pranckūnaitė, susidomėjo tipografija ir pati kuria šriftus: „Mano studijos gal nebuvo labai sukoncentruotos į tipografiją, bet jų metu supratau, koks svarbus yra šriftas, jos man suteikė drąsos, kad neturi sukurti tobulo šrifto, bet, ieškodamas savo asmeninio santykio su dizainu, gali prie jo priartėti per šriftus.“

Ieškodami sprendimų, kaip gelbėtis iš tokios jokių garantijų ir terminų kol kas niekam nesuteikiančios situacijos, galbūt surasime naujų platinimo modelių, galbūt susitarsime dėl platinimo naujose ir neįprastose vietose, o kartu tapsime atradimu naujiems mūsų skaitytojams.

Juk nėra padėties be išeities, be to, negalima pasiduoti tai visuotinei baimės pandemijai. Tik mes čia ne apie paties viruso baimę postringaujame – jo saugotis reikia. Labai tikimės, kad mūsų skaitytojai tai ir daro, nes tiki mokslu, o ne sąmokslo teorijomis apie tai, kad virusas išgalvotas, siekiant visus mus sučipuoti.

Kalbame apie baimę veikti ir kurti planus ateičiai.

Kad ir kaip norėtųsi kaip toms meškoms užmigti žiemos miegu ir atsibusti, kai pandemijos neliks nė kvapo arba bus išrasta vakcina, negalime nustoti daryti tai, kas mus veža.

Neabejojame, kad visiems mums, bene labiausiai po turizmo dėl pandemijos kenčiančio kultūros sektoriaus atstovams, taip pat pavyks rasti išeitį iš padėties. Suprantama, norėdami išgyventi šį sunkų periodą, be valstybės pagalbos neišsiversime nė vienas – mūsų žurnalas taip pat. Tačiau niekas mums neliepia sėdėti rankas sudėjus, o ir kurti niekas neuždraudė. Užuot verkę kamputyje, išnaudokime savo kūrybinį poten­ cialą iki dugno, kad tuomet, kai jau be baimės leisime sau įkvėpti pilnus plaučius oro, būdami šalia vienas kito teatro, kino, parodų koncertų salėse ir kitur, galėtume vieni kitiems sušukti ir nuoširdų „Bravo!“, atsidėkodami už įkvepiančius piešinius, muziką, filmus, spektaklius, knygas ar straipsnius.

Ko jau ko, o būtent drąsos netrūksta daugeliui mūsų žurnalo herojų. Pavyzdžiui, lapkričio viršeliui vieną iš

Drąsiai apie jausmus savo dainose kalbanti dainininkė Ieva Narkutė sako, kad jai norisi prieš klausytoją koncerto metu pastatyti tarsi veidrodį, kurio rėmas yra iš dainos ir tos istorijos, kurią papasakoja prieš ar po dainos, bet veidrodyje vis tiek kiekvienas mato tik save patį. „Man didžiausias džiaugsmas, jei po koncerto priėjęs žmogus pasako, kad viskas taip ir yra, jam irgi taip buvo, ir taikliai atskleidžiau kažkokį niuansą, kurio jis nebuvo sau įvardijęs, nes gal buvo nedrąsu arba niekas nepadėjo įvardyti. Man labai patinka, kad dainos yra priemonė – raktas ar kodas, kurį žmonės atpažįsta. Jeigu jie neatpažintų to kodo, tada ir koncertai turėtų daug mažiau prasmės – jie būtų tik estetinis pabuvimas, akustinis patyrimas, bet man be proto svarbi ta psichologinė ir terapinė žinutė“, – teigia ji.

O neseniai eilėraščių knygą išleidęs Nojus Saulytis prisipažįsta dirbęs įvairiausių juodesnių darbų nei rašymas: įvairių restoranų virtuvėse, viešbutyje, skynęs vynuoges Prancūzijoje. „Vynuogynuose visai patiko.

Iš įdomesnių patirčių – yra tekę padirbėti mažoje vieno ūkininko avių fermoje Norvegijoje, kalnuose. Buvo ėriavimosi laikotarpis. Mums reikėjo prižiūrėti avis, jas stebėti, atitverti, kai reikėdavo, ganyti, šerti, padėti ėriuojantis. Kartais joms sunkiai sekėsi ir teko traukti avinukus už kojų iš gimdos. Retkarčiais, ypač tos avys, kurios ėriuojasi pirmąkart, atsisako savo jauniklių, tai juos reikėjo sušildyti, kad nenugaištų per pirmas valandas, o tada stengtis, kad ėriukus savo globon priimtų kitos avys. Tame kaime ant kalno gyveno gal penkiolika žmonių. Buvo nuostabu“, – duodamas interviu kalbėjo Nojus. Šiame numeryje ypač daug įdomių interviu, taip pat rasite temą apie lietuviškų vaizdo klipų transformaciją, naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgas.

Jeigu nesurasite popierinio žurnalo, elektroninės jo versijos ir straipsnių ieškokite 370.diena.lt. Iki pasimatymo gruodį!

Jūsų „370“

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – Denio Vėjo nuotrauka.

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #96, LAPKRITIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

matymas bei noras jį pažinti ir daro mane tuo, kuo esu. Man teko laimė studijuoti šį mokslą šešerius metus ir mokytis iš pačių geriausių, stipriausių ir didžiausių mokytojų Lietuvoje.

Nepaisant to, ar buvau studijų suole, ar esu scenoje, vis tiek mane žmogaus vidinė visata jaudina ir domina labiausiai. Užtat dainas rašau apie tai, užtat apie tai kalbu... Man atrodo, kad daug žmonių gyvena taip, tarsi ta psichologinė realybė neegzistuotų arba egzistuotų labai buitiniu, paviršiniu lygmeniu, ir tai nėra tiesa. Mes turime labai daug gelmės, aplink mus esantys žmonės turi ne vieną sluoksnį ir tas pažinimas yra daug sudėtingesnis, įdomesnis ir užtrunka ilgiau, nei mums atrodo.

Rašė Toma Vidugirytė

„Lyg aidas po dainos ateina artumas...“ – eilutė iš naujausios Ievos Narkutės dainos „Keista“, kurią ji įrašė kartu su Marijonu Mikutavičiumi. Ši eilutė puikiai tinka kalbant apie atlikėją, kuriai svarbus koncertuose įvykstantis vidinis dialogas su klausytoju ir per dainą atsirandantis artumas. Kartu su Ieva aptariame nelaimingos meilės temą, santykių sudėtines dalis ir jausmų spalvas, dainos teksto svarbą, pagarbą žodžiui, klausytojui ir nagrinėjame vidinio pasaulio atspindžius mūsų klausomuose kūriniuose.

4 // © 37O

– Savo kūryboje apdainuoji pasaulį ir nagrinėji juodą nelaimingos meilės koncepciją. Apie ką dar tavo kūryba?

– Pastaruoju metu man pradėjo kliūti pasakymas, kad apdainuoju nelaimingą meilę ir galvoju, kokią dainą reikėtų parašyti, kad žmonėms nebesinorėtų taip sakyti. Žmonių santykiuose matau ne vieną ir ne 141 skirtingą spalvą – taip ir meilė savyje turi labai daug pjūvių ir sudėtinių dalių. Įdomiausia ir yra niuansai bei skirtinga receptūra santykių, kurie mus ištinka su skirtingais žmonė-

mis. Dainuoju apie visas spalvas, o publika pajunta tuos niuansus, supranta sudėtingumą ir tą įvairovę išgyvena kasdien. Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau matau, kad jausmas niekada nebūna grynas. Jis tarsi susideda iš plytų, ir kiekvienam jos gali būti skirtingos, nors ir pasirenkame tą patį žodį tam jausmui įvardyti.

– Tuomet gal būtų tiksliau sakyti, kad dainuoji apie žmonių santykius ir jausmus?

– Turbūt. Apie grožį ir siaubą, kuris mus ištinka būnant arba nebūnant kartu (šypsosi).

– Studijavai psichologiją, kuri nagrinėja santykius, jausmus ir mūsų vidinį pasaulį. Kas daugiau išmokė apie gyvenimą ir save – psichologijos studijos ar muzika?

– Manau, kad esame įdomūs tiek, kiek savyje sujungiame dalykų derinius. Mano derinys yra psichologija ir muzika. Tas psichologinis pasaulio

Vilmanto Morkvėno nuotr.

LYG AIDAS PO DAI NOS ATEINA ARTUMAS

– Savo koncertuose pasakoji istorijas ir skatini vidinio pasaulio pažinimą. Ką dar tuo kuriamu potyriu tikiesi duoti klausytojui? Ką jis turėtų išsinešti iš koncerto?

– Man norisi prieš klausytoją koncerto metu pastatyti tarsi veidrodį, kurio rėmas yra iš dainos ir tos istorijos, kurią papasakojau prieš ar po dainos, bet veidrodyje vis tiek kiekvienas matome tik save patį. Man didžiausias džiaugsmas, jei po koncerto priėjęs žmogus pasako, kad viskas taip ir yra, jam irgi taip buvo, ir taikliai atskleidžiau kažkokį niuansą, kurio jis nebuvo sau įvardijęs, nes gal buvo nedrąsu arba niekas nepadėjo įvardyti. Man labai patinka, kad dainos yra priemonė – raktas ar kodas, kurį žmonės atpažįsta. Jeigu jie neatpažintų to kodo, tada ir koncertai turėtų daug mažiau prasmės – jie būtų tik estetinis pabuvimas, akustinis patyrimas, bet man be proto svarbi ta psichologinė ir terapinė žinutė. Vienas draugas yra labai gražiai pasakęs ir man patinka palyginimas, kad mano koncertai – tarsi emocinis masažas. Muzika yra saugi terpė susijaudinti. Tas kūrinys tarsi atitraukia dėmesį nuo mūsų pačių, bet jaudinamės mes juk dėl savęs ir tai vis tiek apie mus, tik klausant koncerto arba žiūrint filmą, skaitant knygą nubraukti ašarą yra truputį labiau pateisinama, nei tiesiog būnant vienam su savimi. Manau, kad nereikia bijoti ir labai didelis džiaugsmas, jei žmonės, sėdėdami mano koncerte ir klausydami mano dainų, leidžia sau pajausti, atsiverti, išsilieti...

– Daug atlikėjų scenoje kalba viena ar kita aktualia tema. Kokia tavo nuomonė apie žinutes, kurias atlikėjai transliuoja nuo scenos? Kokių temų geriau neliesti?

– Manau, kad absoliučiai visos temos yra įmanomos, jeigu po tuo slypi gera linkintis tikslas. Jei nesiekiama tiktai bukai provokuoti ar šokiruoti ir nėra paaiškinimo, kodėl tai daroma. Man gal dažniau rėžia ausį tekstai ir žodžiai, kurie parenkami. Aš jautri blogiems tekstams ir man atrodo, kad gal geriau nešnekėti, jei negali parašyti temos verto teksto. Šnekėti apie bet ką mes galime kasdien, bet lipant į sceną turėtume parinkti kalbėjimo būdą, gerbti klausytoją ir pasverti kiekvieną žodį. Kartais kai kurios temos pasirodo nevykusios, nes jos atsainiai ir nejautriai atskleidžiamos netinkamais žodžiais, bet tema nuo to juk neblogėja.

– Iš tavo kūrybos matyti, kad tekstas tau yra labai svarbi kūrinio dalis ir jam skiriama daug dėmesio. Tiesa, kad tekstas tau yra svarbiausia sudėtinė kūrinio dalis?

– Nepamenu, kas iš didžiųjų dainų autorių yra pasakęs, kad muzika pakviečia į dainą, o tekstas priverčia dainoje pasilikti. Man labai patinka ši mintis, nes aš noriu, kad žmogus pasiliktų dainoje. Nepaisant to, kad kuriu muziką, vis dėlto dainavimas man – būdas pasakyti žodžius, tai, kas yra už žodžių ir kas tarp jų. Esu pakantesnė banaliai melodijai nei prastam elgesiui su žodžiu ir nepagarba jam. Man atrodo, kad tai neatleistina.

– Ar yra tekstų, kurių tuo baltu pavydu pavydi ir norėtum būti pati parašiusi?

Kūrėjų, kuriais žaviesi?

– Tikrai yra ne vienas ir ne du puikiai žodį valdantys žmonės. Mes galime vieni iš kitų mokytis, semtis įkvėpimo ir yra labai daug džiaugsmo išgirsti kažką naujo, kas tave natūraliai sužavi. Kartais tos frazės kabo ore ir nepatikime, kad mums pirmiems pavyko ją nutverti ar pagauti. Tikrai tikiu ir tais kolektyvinės pasąmonės dalykais. Mes, kuriantys žmonės, ypač dažnai pagauname tai, kas tvyro ore, ir tik nuo turimų čiuptuvų jautrumo priklauso, kiek to pavyksta aptikti, įžodinti ar įveiksminti.

Tarp tų ypatingų tekstų būtų tikrai ne viena Nicko Cave‘o daina, kažkas iš Leonardo Coheno, kažkas iš „The National“, kuri yra viena mėgstamiausių mano grupių ir kuria dainas pagal tikrai puikius, išskirtinius tekstus. Žinoma, ir Lietuvos scenoje yra puikių tekstų autorių. Pavyzdžiui, Gabrielius Liaudanskas-Svaras ar Lilas ir Innomine labai daug atskleidžia. Yra daug puikių tekstų skirtingoms dienoms, laikui ir nuotaikoms.

– Paminėti kūrėjai – poetiški, o ir į sceną pirmus žingsnius žengei per dainuojamosios poezijos žanrą... Kuo skiriasi ir kuo panašūs dainos tekstai ir poezija? Tai iš esmės tas pats žodžių sudėliojimo menas, bet juk skiriasi...

– Į sceną atėjau per dainuojamosios poezijos duris, bet nemanau, kad yra teisinga mane priskirti tam žanrui, nes jau labai seniai nebesijaučiu esanti jame. Turbūt dainuojamoji poezija, kaip žanras, tarsi sako, kad paimi ei-

Martyno Vitėno nuotr.

– O koks yra tas geras dainos tekstas?

Kaip vis dėlto nuspręsti, ar tekstas kviečia pasilikti dainoje?

– Formulėje yra kelios sudėtinės dalys – problemos, apie kurią šnekame, atpažįstamumas ir galimybė tapatintis su situacija, kuri apdainuojama, todėl tekste turi būti pakankamai bendražmogiškų dalykų. Taip pat ta tema, problema ar patirtis turi būti įvilkta į konkrečius įvaizdžius, kurie galbūt nutinka tik vienam ar dviem iš 1 000, bet juos atpažins, jei pati problema atpažįstama 800 iš 1 000. Apie tai yra ir tyrimų padaryta. Šią formulę ne aš atradau, bet ja labai tikiu, nes nagrinėdama mylimų dainų autorių tekstus puikiai matau, kaip tai daroma ir kaip tai veikia.

Mus pakviečia panaši istorija, bet ne tokia pati, kokia nutiko mums. Juk su draugais daugiausia šnekame apie tai, ką visi esame patyrę vienu ar kitu kampu. Jeigu mums pasakoja kažką, su kuo nesame susidūrę, mes negalime nei lygiavertiškai diskutuoti, nei palaikyti pokalbio. Išklausome ir ieškome kitos temos, kurioje turėtume ką papasakoti. Man atrodo, kad dainos, kurios paliečia, ir yra tie geri pokalbiai tarp draugų – daina pasakoju, kaip nutiko man, o tu klausai ir atsimeni, kaip buvo tau.

Toks vidinis susitikimas ir yra magija.

MAN ATRODO, KAD DAUG ŽMONIŲ GYVENA TAIP, TARSI TA PSICHOLOGINĖ REALYBĖ NEEGZISTUOTŲ ARBA EGZISTUOTŲ LABAI BUITINIU, PAVIRŠINIU LYGMENIU, IR TAI NĖRA TIESA. MES TURIME LABAI DAUG GELMĖS, APLINK MUS ESANTYS ŽMONĖS TURI NE VIENĄ SLUOKSNĮ IR TAS PAŽINIMAS YRA DAUG SUDĖTINGESNIS, ĮDOMESNIS IR UŽTRUNKA ILGIAU, NEI MUMS ATRODO.

lėraštį, pritaikai melodiją, ir tai jau daina. Toks mano matymas, bėgant metams, visiškai dingo. Kaip tik atradau, kad daina yra visai kitas žvėris.

Yra eilėraščiai, kurie užkoduoti virsti dainomis, tačiau daina vis tiek turi savo struktūrą. Jei kalbame apie klasikinę struktūrą, negalime pražiūrėti priedainio diktatūros ir to, kad priedainis negali būti posmas. Jam galioja kiti dėsniai ir dažnai priešingi, negu galiotų posmui. Vien tai atitolina dainą nuo eilėraščio. Eilėraštyje labai išskirdami kažkurias dalis rizikuojame pamesti bendrą ritmą, rimą... Be to, aš viską rašau vienu kartu – rašau dainos tekstą ir iš karto turiu girdėti, kokią melodiją jis atneša. Apie tai, kaip žodžiai skambėtų, eilėraštį rašantis žmogus net negalvotų, o aš rašydama dainą ieškau akustinio pasigėrėjimo. Galų gale yra balsės, priebalsės, yra dvigarsiai, dvibalsiai... Juos dainuojame ir ateina labai daug niuansų, kurių nėra rašant eilėraštį, arba jie daro ne tokią stiprią įtaką.

– Esi dainavusi su išskirtiniais Lietuvos scenos vyrais – Mantu Jankavičiumi, Andriumi Mamontovu... Neseniai pasirodė kūriniai su G.Liaudansku-Svaru, M.Mikutavičiumi. Kuo išskirtiniai šie duetai?

– Dabar taip išvardijai ir galėčiau pripasakoti skirtingų dalykų (šypsosi). Rašau dainas ir atlieku jas viena, todėl bet koks dainavimas su kažkuo kitu man yra labai išskirtinis dalykas. Antra vertus, didelis džiaugsmas, kai kažkas dainuoja tavo parašytą kūrinį arba parašo kūrinį su tavimi. Pavyzdžiui, su Svaru rašydama „Liūdnas dainas“ patyriau daug kūrybinio džiaugsmo. Gera, kai matymas sutampa, kai susikalbi ne

šiaip prie puodelio kavos, bet kūryboje. Tai nėra savaime suprantama ir neprivalo būti netgi dviem kuriantiems žmonėms, kurie gerbia ir vertina vienas kito kūrybą. Tai yra vienas tų retų gryno džiaugsmo momentų ir supranti, kad gyvenimas tau davė kažką, ko vienas savo jėgomis nenusilipdai. Lygiai taip pat su Marijonu – kai parašiau „Keista“, buvo aišku, kad tai duetas. Kai pasiūliau Marijonui kartu sudainuoti, jis paklausė kūrinio, sutiko ir dar apipylė mane komplimentais. Tai buvo stebuklingas atpažinimo momentas.

Aš tokius dalykus priimu kaip dovanas, nes daug sudėtinių dalių ir tikrai nėra savaime suprantama, kad kitam žmogui gali surezonuoti tavo kūryba, ir dar žmogui, kurio kūryba tu pats daug metų žaviesi.

– Dar norėjau pakalbėti apie muzikos industriją ir jos tendencijas... Ar domiesi tomis tendencijomis ir kaip jos kito?

– Kai prieš dešimt metų atėjau į tą didesnę sceną, buvo mažiau įvairovės ir daugiau keleto krypčių ar žanrų diktatūros. Per šį dešimtmetį įvyko didelė žanrų plėtra, ir tai labai gerai, nes suteikia daugiau galimybių kuriantiems jauniems žmonėms. Tai reiškia ir didesnę saviraiškos laisvę. Pradedant muzikinę veiklą yra labai svarbu turėti, kur pasirodyti, todėl puiku, kad yra daugiau tokių vietų, kad yra bendruomenės. Tikrai nesu tose priešakinėse stebėjimo linijose, bet man smagu, kad yra ne vien televizijos realybės šou, kurie susprogdina tave per naktį, paskui pradangina irgi per naktį, tačiau yra daug būdų ir stabiliai, ramiai eiti muzikavimo ir kūrybos keliu.

– Galbūt kūrėjai drąsiau reiškė savo muzikines ambicijas ir kartu edukavo klausytoją?

– Atėjo karta, kuri be proto išprususi ir išsilavinusi, kuriai visos naujovės buvo po ranka, kada jos buvo naujovės, o ne vakarykštės naujovės. Tiesiog tie žmonės turėjo labai plačią prieigą prie pačios įvairiausios, geriausios, naujausios informacijos, žinių ir galimybių. Galų gale kai kurie jų pasimokė puikiose vietose užsienyje ir parsivežė įgūdžių ir kompetencijų iš ten. Augo ir užaugo žmonės, kurie gali gauti daugiau – ne vieną, ne dvi mokyklas, o daugiau įvairių žanrų ir įtakų. Visa tai negali praeiti be rezultato.

– Dabar išgirdome keletą tavo naujų kūrinių, vyko koncertai... Kokie tolesni planai? Pandemija ir karantinas turbūt juos kiek pakoregavo?

– Planų yra, tik jie dabar yra priversti būti kuriam laikui atidėti ar truputį pakoreguotas jų eiliškumas. Būčiau svajojusi jau šį rudenį pristatyti naują albumą, tačiau dėl pandemijos dar tik įpusėjome jo įrašus. Vis dėlto įrašai vyksta, dainų visada buvo ir, tikiuosi, visada bus. Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant to, kokie beprotiški šie metai, buvo labai gerų ir labai gražių koncertų, o naujos dainos per „YouTube“ ar „Spotify“ pasiekia žmones, jos skamba ir randa kelią į klausytojo širdį. Dabar artimiausiuose mano planuose yra pabaigti albumo įrašus – ramiai subrandinti, iki galo išdailinti albumą, o tada, kai šis pamišęs pasaulis leis, užlipti į sceną ir pristatyti jį žmonėms, grįžti į ritmą. Tik klausimas – kaip mes į jį grįšime ir kada, tačiau muzika nesibaigia. Nėra taip paprasta muziką nušluoti nuo žemės paviršiaus. Yra laikas, kai mes galime susitelkti, sumažinti savo poreikius, bet be šio džiaugsmo mes nelabai galime gyventi, kad ir kas vyktų už namų sienų.

KAS NUTINKA, KAI GAT KIAUŠINIŲ IR DUODI JĄ

6 // © 37O

Neprisimenu, kada sutikau Nojų Saulytį pirmą kartą, bet įsiminė vienas vakaras, kai drauge su dar keliomis literatėmis valgėme grikius, galbūt užsigerdami degtine aptrupėjusiame kambaryje netoli Vingio parko. Paskui ilgai jo nemačiau, tik iš trumpų šmėkštelėjimų feisbuke pamanydavau, kad gyvena spalvingą, įvairių patirčių lydimą gyvenimą. Nojaus poezija taip pat skambėjo kitaip, tarsi išpažintinis, kartais truputį naivus, kartais šokiruojantis pasakojimas, aiškiai išsiskiriantis iš kitų poetinių balsų. Šiais metais pasirodė jo pirmoji knyga „SMS gėlytė“ („Kitos knygos“, 2020), daugeliui skaitytojų jau tapusi maloniu ir netikėtu atradimu.

Gretos Ambrazaitės nuotr.

Rašė Jurga Tumasonytė

VĖJE RANDI DĖŽUTĘ PALAIKYTI POLICININKUI? – Tavo knygos pristatymas vyko ne literatų dvasia persisunkusioje Rašytojų sąjungoje, o neįprastoje vietoje – po tiltu.

Kodėl pasirinkai tokią vietą? Kokią reikšmę tiltai ir patiltės turi tavo gyvenime?

– O gal ta tavo minėta literatų dvasia ne visada tokia jau ir dvasinga? Bet kokiu atveju, norėjome, kad pristatymas vyktų lauke, kad daugiau žmonių galėtų jame dalyvauti dėl viruso aplinkybių. Taip pat reikėjo ne visai įprastos erdvės, nes tinka man, tinka knygai, kurioje nemažai urbanistinių įvaizdžių, pajautos. Prieš aštuonerius metus esu parašęs eilėraštį, kaip stoviu po tiltu ir man važiuoja stogas, o kitos ypatingos reikšmės patiltėms nesuteikiu.

Faina, kai lyja, gali pasislėpti. O jei kokioje kitoje vietoje – būčiau norėjęs rengti pristatymą ant spalvotų laiptų Reformatų parke. Tik ten nėra stogo, jeigu lytų. Nebėra ir laiptų, ir parko.

– Kiek metų brendo „SMS gėlytės“ tekstai? Ar esi iš tų, kurie daug redaguoja ir perrašinėja?

– Seniausi tekstai yra iš 2008 m., gal keturi. Dar yra keturi – iš 2009-ųjų. Tai brendo apie dešimt metų. Daugiausia tekstų iš, rodos, 2017-ųjų. Senesnius tekstus pradėjau rankioti ir redaguoti tik jau ruošdamas knygą. Mažai, beveik iš viso neredaguoju. Nors štai, pažiūrėjau neseniai į savo užrašus gal pastarųjų metų – ten tiek daug tekstų visokių! Jie renkasi ir renkasi, o aš neprižiūriu. Reikėtų dažniau prisėsti, susitvarkyti, pačiam būtų patogiau, prasijoti.

– Kokius su rašymu nesusijusius darbus tau yra tekę dirbti ir ką veiki šiuo metu?

– Esu dirbęs įvairiausių juodesnių darbų: virtuvėje, įvairiuose restoranuose, viešbutyje, skynęs vynuoges Prancūzijoje.

Vynuogynuose visai patiko. Iš įdomesnių patirčių – yra tekę padirbėti mažoje vieno ūkininko avių fermoje Norvegijoje, kalnuose. Buvo ėriavimosi laikotarpis. Mums reikėjo prižiūrėti avis, jas stebėti, atitverti, kai reikėdavo, ganyti, šerti, padėti ėriuojantis. Kartais joms sunkiai sekėsi ir teko traukti avinukus už kojų iš gimdos. Retkarčiais, ypač tos avys, kurios ėriuojasi pirmąkart, atsisako savo jauniklių, tai juos reikėjo sušildyti, kad nenugaištų per pirmas valandas, o tada stengtis, kad ėriukus savo globon priimtų kitos avys. Tame kaime ant kalno gyveno gal penkiolika žmonių. Buvo nuostabu. Dabar dirbu muziejuje, Nacionalinio muziejaus padalinyje „Buvusi areštinė“.

– Papasakok daugiau apie dabartinį darbą muziejuje, ar ten yra nutikę įsimintinų epizodų?

– Darbas muziejuje labai ramus, kolegos yra kultūringi žmonės, kuriems viskas yra įdomu.

– Pamenu tave iš vieno „Poetinio Druskininkų rudens“, kai naktiniuose skaitymuose pasirodei ne fiziniu, o vaizdo formatu. Ar virtualusis poetas Nojus skiriasi nuo gyvai savo poeziją skaitančio ir prie bokalo bendraujančio Nojaus?

– Žinoma, kad skiriasi. Viena mergaitė kažkada man smagiai priminė, kad žmogus negali savęs matyti 3D gyvame laike, nes mato save tik iš šono, veidrodyje, nuotraukoje ar vaizdo įraše, o tai jau yra visai kita dimensija. Galima sakyti, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje, kuris negali savęs matyti taip, kaip mato kiti. O Druskininkai... Tuo metu aš negalėjau fiziškai dalyvauti ir buvo labai smagu įrašinėti savo tekstus. Įrašymo momentu aš buvau savimi, bet tada, jau pasirodęs tenai... Kita vertus, kiekvieną kartą skaitydamas esi vis kitoks, priklauso nuo aplinkybių. Įsijautimas į tekstą kažkuria prasme lygiai tiek pat vertingas, kaip ir įsijautimas į aplinką, bendraujant paprastai.

– O kaip yra dėl tų įsimintinų epizodų?

– Čia mes vėl kažkaip netyčia imame grįžti prie to momentinio rašymo į feisbuko erdves. Nes aš, išties, esu viename savo įraše minėjęs, kaip į muziejų atėjo mergaitė iš Anykščių ir jos mama neturėjo pinigų, todėl ta mokyklinukė sumokėjo už du bilietus. O kitą dieną į muziejų atėjo Aidas Marčėnas ir, kai aš jam pasakiau, kad jo Rašytojų sąjungos pažymėjimas netinka įeiti nemokamai, jis klaikiai supyko ir išėjo trenkęs durimis. Dažnai į areštinę ateina žmonių, kuriems yra tekę ten pasėdėti. Jie ieško savo užrašų ant sienų ar šiaip sau, prisiminti, pavyzdžiui, kartą viena jauna porelė sėdėjo ant lovos vienoje iš kamerų galbūt valandą susikibę rankomis. O neseniai įskrido zylė į vidų ir užstrigo. Mes ilgokai visaip vertėmės iš koto mėgindami ją išleisti į laisvę. Pavyko – yra vaizdo įrašas.

– Kuo skiriasi poezijos publikavimas skaitmeninėje erdvėje ir knygoje?

– Interneto erdvėje eilėraščio publikavimas yra labiau momentinis, to momento, tos emocijos perteikimas būtent esamuoju laiku. Kartais tai yra labai reikalinga. Netgi labai. O mano knygoje esantys tekstai, na, dalis jų, taip pat buvo publikuojami viešojoje erdvėje (gal ten taip pat turėjo savo jėgą, savo akimirksnį), tačiau tie patys tekstai jau atsiradę knygoje – jų prasmės truputį kinta, nes kiekvienas tekstas turi kitą tekstą prieš save ir taip pat kitą tekstą dar po jo. Tai savaime kuria atmosferą ir naujas prasmes. Tekstai knygoje eina vieni tarp kitų, būtent jie nebėra tokie padriki, kaip, pvz., feisbuko įrašuose, kur dar įsivelia įvairios kitokios informacijos.

Taigi, eilėraščiai knygoje kartu yra ir šiek tiek vientisas kūrinys. Be to, jie yra sudėlioti ne chronologiškai, o labiau pagal tematiką. Tekstus rinkau pagal aktualumą, tiesiog kai kurios patirtys pasirodė svarbesnės. Itin svarbu buvo tai, kad man pačiam patiktų.

– Viename interviu esi minėjęs, kad įtaką tau darė Tomo Venclovos eilėraščiai. Kaip manai, ar tam, kad būtum geras poetas, reikia gerai išmanyti ir būti išbandžius eilėdaros rūšis, persismelkus kitų poetų kūryba?

– Galbūt pusiau. Na, kai esi labai jaunas ir rašai, jauti, kad turi kažkokią pajautą, bet vis tiek tikrai neturi suvokimo net apie tai, kas tau pačiam patinka ar kaip galima rašyti, tai tuo metu tikrai yra svarbu pažinti kuo daugiau įvairios poezijos, nes ji gali stipriai praplėsti akiratį. Tai padeda ieškant savo paties balso, tačiau nežinau, kiek tai kiekvienam yra būtina.

VIENA MERGAITĖ KAŽKADA MAN SMAGIAI PRIMINĖ, KAD ŽMOGUS NEGALI SAVĘS MATYTI 3D GYVAME LAIKE, NES MATO SAVE TIK IŠ ŠONO, VEIDRODYJE, NUOTRAUKOJE AR VAIZDO ĮRAŠE, O TAI JAU YRA VISAI KITA DIMENSIJA. GALIMA SAKYTI, KAD ESI VIENINTELIS ŽMOGUS VISAME PASAULYJE, KURIS NEGALI SAVĘS MATYTI TAIP, KAIP MATO KITI.

– Tau svarbu priklausyti literatų bendruomenei, bičiuliautis su kitais rašytojais? Kodėl?

– Tai čia turbūt yra du skirtingi dalykai: bičiuliautis ir priklausyti kažkam. Aš esu priklausęs vienai (krizena)... Man patinka bičiuliautis su kolegomis. Tai atveria daug skirtingų požiūrių į pasaulį, į rašymo svarbą (ar atvirkščiai), kelia klausimų, ieškome atsakymų, tu augi kartu. Nors apskritai nemanau, kad yra bent vienas pasaulyje žmogus, kuris iš tiesų kažkam priklauso. Niekas iki galo nežino, kas yra tiesa. Ir iki galo kažkam priklausyti yra žaidimas, o gal net melas sau.

– Kaip manai, kokius žmones galėtų sujaudinti „SMS gėlytė“?

– Na, sunku pasakyti (juokiasi). Veikiausiai, kad jaunesnius. Bet va, mano panelę buvo aplankiusi jos močiutė su savo irgi vyresne drauge, ir aš joms daviau pavartyti savo knygą, kad nereikėtų kalbėtis apie tai, kaip Kaune sunku važinėti automobiliu. Vienai iš jų labai patiko. Ji net nėjo miegoti porą valandų ir sėdėjo virtuvėje, kai mes jau visi miegojome, skaitė tą knygą šypsodamasi. Tai gal net ir vyresnius žmones jaudina (juokiasi). Bet šiaip labai sunku pasakyti. Dar pats nesuprantu savo santykio su knyga.

Aš ją dėliojau ir norėjau, kad ji būtų tokia. Kai jau išėjo visi tie tekstai vienoje vietoje, man net atrodo, kad jie pasidarė truputį kitokie. Man išties sunkoka apie knygą, kaip apie vieną dalyką kalbėti, nes kelias iki to buvo labai ilgas, visi tie metai, tie įrašai online ir draugai, ir patirtys… Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mano tekstas tikrai nejaudins kiekvieno skaitytojo, tai natūralu. Yra tekstų, kurie jaudins vieną, yra tekstų, kurie jaudins kitą, todėl reikia dėl to džiaugtis.

Aš nesu kažkoks reklamos kūrėjas, kad galėčiau dabar pasakyti vieną sakinį apie tai, kokie žmonės būtų tobuli „SMS gėlytė“ skaitytojai, kuriuos tikrai sujaudintų ir jie tuojau pat pultų pirkti knygą. Tegu lieka intriga ir į šitą klausimą bus anksčiau ar vėliau atsakyta.

– Kokių aplinkybių reikia, kad gimtų eilėraštis?

– Įvairių, kiekvienąkart skirtingų. Pavyzdžiui, būna kad sukirba visokie vidiniai klausimai, kurie neduoda ramybės ir norisi juos šiek tiek pasiaiškinti, tai imi rašyti apie tai mintyse ir užsikabini. Bet nebūtinai. Kartais tiesiog ateina į galvą kažkokia smagi idėja, mintis ar prisiminimas. Suteiki tam reikšmę, formą – gimsta eilėraštis. Arba būna, kad įvyksta kokia nesąmonė, pavyzdžiui, randi viduryje gatvės dėžutę nesudužusių kiaušinių ir duodi policininkams juos palaikyti rankose. O kartais lauki eilėraščio metų metus.

– Perskaičiusi tavo knygą pamaniau, kad lyrinis subjektas netelpa į jokius tvarkingos buities rėmus. Ar tavo gyvenime esama bohemos – naktinio miesto, vyno upių ir keistų rytų? Kuo tai padeda ar trukdo tau kaip poetui?

– Vyno upių ir rytų tebebūna retkarčiais, bet tikrai nebe tiek, kiek anksčiau. Tačiau tikrai nemaža dalis knygos parašyta, kai neturėjau nuolatinio darbo, net negyvenau vienoje šalyje. Ir tokioje buityje, kai atsiranda marios laiko, arba buityje, kuri keičiasi kasdien, galima leisti sau kažkiek daugiau pabūti, bet tuo pat metu ir stengtis pasisemti kuo įvairesnių patirčių. Galbūt jos ne visada pradžiugina, bet gali duoti kažką vertingo. Beje, man labiausiai patinkančius eilėraščius parašiau visiškai blaivus gražiais, rimtais savo gyvenimo laikotarpiais. Ir čia gal netiks, tačiau: man patinka prisiminti ir galvoti apie gyvenimą kaip apie dalyką, kuris yra toks, kurio tu pats niekaip negali numanyti į ateitį – tu negali pats jo sugalvoti, ir tai yra labai nuostabu.

– Ko palinkėtum savo pirmajai knygai?

– Savo asmeninę knygą, pirmąją, kurią gavau iš leidyklos, jau netyčia apipyliau vynu – nedaug, truputį. Nežinau, ar to jai linkėjau. Bet visai geras klausimas. Ko palinkėčiau savo pirmajai knygai? Turbūt linkėčiau pagyventi, pabūti, būti paskolintai, būti panešiotai krepšiuose, atsirasti kokio smalsaus paauglio rankose.

Rašė Jurga Tumasonytė

– Sandra, kuo tau pjesės rašymas skiriasi nuo romano rašymo?

– Kuriant pjesę mano galvoje ima kalbėtis personažai, tereikia tai užrašyti. Monopjesės atveju su savimi ar su balsais galvoje ima bendrauti vienas personažas, bet esmė ta pati – kalbėjimas. Romane žmonės nebūtinai tiek daug kalbasi ir nebūtinai dramos užsimezga ir išsiriša bekalbant.

Pats kūrybos procesas laike išsidėsto kitaip. Romanas man yra labai ilgas gyvenimo tarpsnis su tema ir veikėjais, ir galiausiai jau parašytu tekstu, kurį skaitau ir taisau tik aš, autorė. Pjesė yra tarsi natos, tai skirta aktoriams ir režisieriui, tai žaidimo schema, ir mes ją kartu išbandome, keisdami ar papildydami, ar atsisakydami kai ko. Romanas – išbaigta forma, čia autorė gali mėgautis kontrolės pojūčiu, tačiau ir atsakomybė, ir tikimybė likti nesuprastai ar net išvis neskaitomai didėja.

8 // © 37O

– Papasakok apie pjesės, o paskui ir spektaklio „Dabar aš esu“ atsiradimo ir sukūrimo užkulisius. Ar per tuos mėnesius, kol rodėte spektaklį, nutiko kokių nors įsimintinų žiūrovų arba jūsų kūrybinės komandos patirtų nutikimų?

– „Dabar aš esu“ buvo pradėta kurti kaip kitos pjesės, turinčios daug veikėjų, adaptacija diplominiam aktorių dueto spektakliui. Pritaikiau principą, kad veikėjai turi būti lietuviai, jų istorijos ir aplinka vietinė, atpažįstama. Žinoma, iš originalios pjesės nieko neliko, ji buvo geras atspirties taškas ir inspiracija.

Kai mano galvoje ėmė kalbėtis personažai, puikiai žinojau, kaip jie atrodo, kokie jų tipažai, nes rašiau konkretiems žmonėms. Mėgstu aktoriams pateikti iššūkius, tad rašiau atverdama kiek kitokius, kontrastingus tų tipažų kampus, švelniai keisdama bruožus, kad būtų ką veikti.

Taip atsitiko, kad man teko ir garbė režisuoti savo sukurtą pjesę. Iš pradžių bijojau, kad nepaliausiu taisyti teksto, būsiu labai savikritiška, bet atsitiko visai ne taip. Atsidūręs aktorių rankose, tekstas išties ėmė priklausyti ne man vienai, o mums trims. Aiškinomės jį ir keitėme taip, kaip jautėme ir supratome. Pjesės autorė bandė pati išsiaiškinti, ką gi ji čia sukūrė... Parodėme spektaklį jau daugiau nei dvidešimt kartų, nuo premjeros praėjo pusantrų metų, o man pačiai vis

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

DIALOGUOSE ĮVYKSTA GILIAUSIOS ŽMOGIŠKOSIOS DRAMOS

Svetlanos Baturos nuor.

Rašytoją Sandrą Bernotaitę kalbinu nebe pirmą kartą – anksčiau diskutuodavome apie prozą arba kūrybinį rašymą, o dabar, autorei pradėjus rašyti pjeses, kalbamės apie dramaturgijos situaciją Lietuvoje. Taip pat – apie pirmąjį S.Bernotaitės režisuotą spektaklį „Dabar aš esu“ ir žiūrovus, pasiilgusius suprantamų kūrinių.

dar įdomu tyrinėti, ką parašiau! Ten labai daug manęs. Dabar jau galiu pasakyti: mano praeities.

Pasisekė, kad vieną iš veikėjų vaidina aktorius, kuriam, regis, nieko vaidinti nereikia. Juokiamės, kad kuo sunkesnė jo būsena (nemiegojęs, nevalgęs, susirgęs), tuo geriau atitinka personažą. Tai, ką jis kalba, kai kur tampa ne tik gilu, bet ir šiurpina. Kitą veikėją vaidina mergina, kuriai taip pat aktualios ir situacijos, ir vidinės dramos. Netyčia pataikiau į bendrus dalykus. Kai taip atsitinka, spektaklis tampa labai tikras, jį ne tik vaidiname, bet ir išgyvename, judėdami kiekvienas savo likimo trajektorija.

Tikrumo ieškojome sąmoningai net ir formoje. Likome vaidinti toje patalpoje, kurioje repetavome, nes ji labai primena reabilitacijos centro priima-

mąjį. Nenaudojame teatrinio grimo, apšvietimo, garso. Net kuriame kvapus, kurie žiūrovus veiktų iki pasąmonės lygmens. Aktoriai vaidina labai arti, tai leidžia kalbėti ir veikti itin niuansuotai. Žiūrovų turi būti labai mažai, tai intymus bendras išgyvenimas.

Panašią natūralią patalpą vėliau radome ir Vilniaus Menų spaustuvėje, kur dirbsime šį sezoną. Kraustantis nepavyko pasiimti kampinės sofos, kuri tapo lyg ir trečiu spektaklio personažu. Ji gan savotiška ir nelabai praktiška, šiais laikais tokių ir negamina, ir neperka. Kaip pasisekė, kad po ilgų ieškojimų tokią sofą vis dėlto radome – net pakvietėme pardavėją į spektaklį, kad pamatytų, koks sofos vaidmuo.

– Taip pat esi parašiusi pjesę monospektakliui apie Virginią Woolf. Kuo

tave patraukė ši rašytoja ir kodėl sumanei rašyti būtent apie jos paskutiniąsias gyvenimo akimirkas?

– V.Woolf man svarbi dėl savo pozicijos ir minčių apie moteriškąjį rašymą, taip pat jos kūryba man yra modernistinės literatūros, kurią mielai tyrinėju ir pritaikau, pavyzdys. Tačiau už visa tai įdomesnė yra jos pačios gyvenimo linija ir pasirinkimas išeiti iš gyvenimo.

Kaip tik skaičiau jos biografiją (Lyndall Gordon „Virginia Woolf: A Writers Life“), kai gavau pasiūlymą bendradarbiauti su aktore, kuri jau seniai vis bando sukurti apie rašytoją monospektaklį.

Gan ilgai ieškojau rakto į šios asmenybės pasaulį – informacijos ir biografijų begalė, be to, britai turi prisikūrę savų rašytojos versijų, ir tai yra pavydu, nes mes apie savo garsias asmenybes ne tiek daug kuriame ir jos dar nė-

akademijoje, dirbtuvių irgi sulaukiame, tačiau man jų mažoka, ir dėstytojų taip pat trūksta. Turiu omenyje tokius dėstytojus, kurie ne tik patys būtų dramaturgai, bet ir nusimanytų edukacijos srityje, nes tai nėra vienas ir tas pats. Būtinai pridursiu, kad dar daugiau tikiuosi iš brandaus amžiaus rašančių žmonių, jiems irgi trūksta paskatos ir dėmesio. Mano manymu, geriausi ir labiausiai avangardiški spektakliai linkę rastis bendradarbiaujant su trupe, rašant ir taisant dramaturgiją jau bendros kūrybos procese. Čia kaip meilė: turi trenkti žaibas ir atitikti režisieriaus ir dramaturgo darbo metodai bei idėjų kryptis.

ŠIANDIEN NERETAI PASITAIKO, KAD ŽIŪROVUI SIŪLOMA, ATĖJUS Į SPEKTAKLĮ, JĮ PATIEMS SUSIKURTI IŠ SCENŲ IR FRAGMENTŲ KRATINIO. MAN TAI VISIŠKAI NEPRIIMTINA. CHAOSO PAKANKA GYVENIME, Į TEATRĄ ATEINAME PATIRTI IŠGYVENIMŲ DRAUGE, O TAI ĮMANOMA TAPATINANTIS IR ATJAUČIANT VEIKĖJUS.

ma, didžioji dalis bandė kalbėti apie savo santykius su tėvais ir smurtavimą draugų aplinkoje, bet tai lyg ir natūralu, manęs nenustebino. Susitelkiau į tuos, kurie, nepaisant savo jauno amžiaus, viduje jaučiasi visaverčiai ir suaugę, žiūri tiek į save, tiek į pasaulio santvarką rimtai. Su jais, manau, dar tikrai susitiksime bendruose projektuose.

Spektaklio „Dabar aš esu“ akimirkos

ra tapę personažais, kurie tikrai turėtų ką pasakyti. Įdomu, kad tik išsilaisvinus nuo minties apskritai bendradarbiauti su aktore (kurios vardo neminėsiu, bet esu jai labai dėkinga už idėją imtis tokios temos) mano vaizduotė išsilaisvino, karščiausi, mane labiausiai sujaudinę jos biografijos taškai susijungė į konsteliaciją. V.Woolf ėmė man tiesiog pasakoti savo gyvenimo istoriją ir rašyti buvo leng­va. Toks ekstatiškas ir kiek pamišėliškas kalbėjimas – jos atsisveikinimas su protu, vadinasi, ir savo gyvybe. Todėl pjesė baigiasi tada, kai rašytoja prieina upę, palto kišenėje turėdama akmenį.

– Kaip komisijos narė dalyvauji Kauno kamerinio teatro jaunųjų dramaturgų konkurse. Kokie įspūdžiai iš ten? Ko-

kios temos ir problemos rūpi jauniems žmonėms?

– Šis konkursas kvietė jaunus žmones rašyti apie dar jaunesnius už save žmones – pjesės turėjo būti skirtos paauglių auditorijai. Kadangi su jaunimu palaikau labai draugiškus ryšius, nuolat, galima sakyti, pasitinku naujas kartas, kai jos baigia mokyklą ir ateina studijuoti, žinau, kad tarp jų visada pasitaiko grynuolių, labai drąsių, išmintingų ir kūrybiškų asmenybių, su kuriomis bendraudamas pamiršti ir savo amžių, ir apskritai laiką. Tarp šio konkurso dalyvių, žinoma, pasitaikė tokių talentų, su kuriais buvo smagu dirbti.

Kai kurių pjesių eskizuose iškelti klausimai aktualūs ne tik jaunimui, bet ir visai žmonijai. Kalbama apie žmogiškąją būklę, moralines dilemas, ryšį su savo etninėmis šaknimis... Žino-

– Pakalbėkime apie dramaturgijos situaciją Lietuvoje. Ar lengva prasimušti jauniems dramaturgams ir sulaukti jų pjesės pastatymo, jeigu yra atėję ne iš teatro pasaulio? O gal vyksta pakankamai įvairiausių dirbtuvių ir tereikia talento bei ryžto?

– Manau, kad, visų pirma, verta tapti teatro pasaulio dalimi ir tik tada tikėtis dėmesio ar pjesės pastatymo. Jauniems kūrėjams būtinai siūlau išbandyti jėgas pabūnant ir aktoriumi, ir režisieriumi ar bent stebint spektaklio kūrimo procesą.

Teko dėstyti dramaturgiją aktorystės studentams ir pastebėjau, kad jie iškart supranta, ko reikia dramai, jiems nereikia daug aiškinti, kas yra vidinis veiksmas dialoge, pagaliau kiekvienas rašymo pratimas, kurį jie atlikdavo, būdavo beveik tik dialogai, net jei jų būtinybės nepabrėždavau ir neprašydavau.

Taip pat būtina skaityti pjeses ir lankytis teatre – jauni dramaturgijos kūrėjai ne visada turi ir tokios patirties, nežino, kaip atrodo tradicinės pjesės struktūra, netvarką laiko eksperimentu ar manosi esantys labai maištingi, jei prirašo dialoguose keiksmažodžių.

Dramaturgiją, laimei, jau galima studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro

– Kaip, tavo manymu, keitėsi dramaturgijos situacija Lietuvoje per pastaruosius keliasdešimt metų?

– Tai vingiuotas procesas. Apie 2000-uosius, pamenu, mūsų teatras puolė į šiuolaikinės užsienio dramaturgijos vertimus, gavome gerą injekciją iš „Life“ festivalio ir Atviros Lietuvos fondo organizuojamų seminarų, dirbtuvių, bendrų projektų. Tai buvo nuostabus renesansas formos prasme, bet turinio – ir iš jo išplaukiančios savotiškos, nenukopijuotos formos – tenka ieškoti patiems.

Man pasisekė, kad tie nauji vėjai tapo mano studijų proceso dalimi. Turėjau progos studijuoti ir užsienyje (Suomijoje, Danijoje), lankiau daug dirbtuvių ir seminarų. Amato pagrindus man davė rusų teatro tradicija kūrę dėstytojai ir režisieriai, tačiau būtent skandinavų ir britų metodai man labiausiai tinka ir jais vadovaujuosi ne tik kurdama, bet ir dėstydama. Pati, dar nedrįsdama rašyti, vis laukiau, kada atsigaus lietuvių dramaturgija, kada tai bus nebe chaotiško eksperimento laukas, o struktūrą gerai išmanančių žodžio meistrų užsiėmimas. Šiandien neretai pasitaiko, kad žiūrovui siūloma, atėjus į spektaklį, jį patiems susikurti iš scenų ir fragmentų kratinio. Man tai visiškai nepriimtina.

Chaoso pakanka gyvenime, į teatrą ateiname patirti išgyvenimų drauge, o tai įmanoma tapatinantis ir atjaučiant veikėjus – jei nesupranti, kas vyksta scenoje, įvyksta atsiribojimas, protas stengiasi susieti tai, ką mato akys ir girdi ausys, žiūrovas vargsta užsiimdamas ne tuo, ko atėjo. Žinoma, gali būti ir tokia koncepcija, ir kai kurie žiūrovai net mėgsta teatre tapti kūrėjais. Toks teatras jau seniai atėjo, įsitvirtino ir turbūt ilgai nedings.

Tačiau dalis žiūrovų (kiek pasikalbu, dauguma jų nutolo nuo teatro) pasiilgę pasakojimo, kuris yra visų pirma suprantamas, todėl ir išjaučiamas. Negaliu sau leisti, kad po mano spektaklio žmogus išeitų manydamas, jog kažko nesuprato, nes yra per mažai išprusęs, per daug atitolęs nuo teatro madų ar pan. Kiekvienas turi išeiti daugiau ar mažiau sukrėstas to, ką išgyveno teatrinėje kelionėje, į kurią nuvedė ir išvedė režisierius, tačiau viskas prasideda nuo stiprios dramaturgijos.

Tikiu, kad Lietuvos scenoje atsiranda daugiau suvokimo apie pačią dramos struktūrą, tai vertinama ir pamažu grįžtama prie vadinamojo tradicinio teatro, kuriame žodis yra svarbus, nes būtent dialoguose, o ne scenografijoje ar garso takelyje įvyksta giliausios žmogiškosios dramos.

Bet štai estafetės lazdelė perduodama aktoriams, kurie yra seniai atpratę kalbėti scenoje...

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Dovydas Pancerovas

Clarice Lispector

Alma littera, 2020

Baltos lankos, 2020, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis

ARTI LAUKINĖS ŠIRDIES

MEDŽIOJANT TĖVĄ Žinomo tiriamosios žurnalistikos autoriaus, karo korespondento grožinės literatūros debiutas turinio plotmėje artimas paties autoriaus gyvenimui: pasakojimo pagrindą sudaro narpliojamas žurnalistinis tyrimas (detektyvas), vaizduojamos detalės rodosi autobiografiškos – tai nuorodos į autoriaus gimtuosius kraštus, aidai iš viešai žinomos profesinės D.Pancerovo veiklos ir asmeninio gyvenimo. Žanriniu požiūriu „Medžiojant tėvą“ nėra grynas detektyvas. Rašytojas daug dėmesio skiria formos įmantrybei, aplinkos aprašymams, veikėjų motyvams paaiškinti. Jeigu neapsirikau skaičiuodamas, romane pasirodo keturveidis pasakotojas: vienas vaizduoja trijų žurnalistų tarpusavio santykius ir smulkmeniškus jų pokalbius su įvairiais asmenimis, kitas, konvertuotas į antrąjį asmenį (tu), atspindi pagrindinio veikėjo Tomo Urbono vidines realijas, trečiasis vėlgi reflektuoja šio veikėjo būseną, tačiau tik per santykį su teta, pas kurią gyvena, ketvirtasis byloja pagrindinio veikėjo tėvo balsu (pastarasis pasakotojas, pirmuoju asmeniu (aš) per interviu išpasakojantis savo gyvenimą, man pasirodė natūraliausias ir įdomiausias).

Keturkryptę naratyvinę konstrukciją autorius gausiai apkaišo filologinėmis girliandomis: erdvė romane vešėte veši, tekstas tirštas įvairių tropų (tarp kurių netrūksta ir tokių skambių: „Jaučiausi kaip per audrą pririštas prie laivapriekio“ (p. 146)), o jau leksika leksikėlė, lyg iš nacionalinio diktanto (nuo pat pirmojo skyriaus pasakojimas lyg avilys zvimbia literatūriniais veiksmažodžiais „mostaguoti“, „žlibinti“, „stybti“, „lementi“, „šlempinti“ ir t. t.).

Kitaip sakant, į romaną daug įdėta ir formos, ir kalbinių pastangų. Bet ar į vieną patiekalą sukišti visi šaldytuvo riebalai ir angliavandeniai sudera tarpusavyje, ar sukuria literatūrinę energiją? Abejoju. Šitaip perkrautas tekstas tik apsunkina skrandį: „Tomas Urbonas išsyk pagavo smarkų vėjo šuorą, kuris šniokštelėjo ausyje lyg švirkštu čiurškiama srovė, bet ūmiai nuščiuvo ir pavirto į tolimą lapuotų guobų šlamėjimą“ (p. 121). Šis D.Pancerovo stiliui būdingas sakinys iš pažiūros atrodo vaizdingas, tačiau atidžiau pažvelgus lieka... tiesiog netikras. Žodyno turtais apkrauti gamtos aprašymai dar būtų pusė bėdos, blogiau, kad konstrukcijomis tarsi iš literatūros vadovėlių byloja dauguma veikėjų. Įprastas ir šiuo atveju ydingas atvejis: dažnai veikėjas, užuot iškart ėjęs prie reikalo, imasi vaizdingai postringauti pašalines istorijas (spėju, jos yra iš autoriaus užrašinės pasiimti tikrovės artefaktai, kuriuos norėjosi žūtbūt sukišti į romaną). Filologinės apkrovos ir sentimentalūs nuokrypiai skaitymą apsunkina tiek, kad galų gale ir nebeįdomu, kur nuves ganėtinai mechaniškai plėtojamo detektyvo, politinės-finansinės aferos, intriga.

Manau, romane autentiška išmonė ir prozinė prasmė reiškiasi tik per Urbono vyresniojo pasakojimą, o visur kitur nuo egzaltacijos per sunku kvėpuoti. Ir kaip jauniems rašytojams čia tokia proga neprisiminus vyresniojo rašytojo ištarmės: „Darbas laikraštyje negali pakenkti jaunam rašytojui ir gali padėti, jei jis laiku iš spaudos išeis.“ (Ernestas Hemingway)

Nojus Saulytis SMS GĖLYTĖ Kitos knygos, 2020

Šios knygelės neįmanoma nemėgti. Ta prasme, nebūtina ją mėgti, žavėtis ja nebūtina, bet „SMS gėlytė“ niekuo nenusikalto, kad jos nemėgtum. N.Saulyčio lyrika (knygos įvardijimas poezija pernelyg įpareigotų) nei banali ar primityvi, nei labai sudėtinga ar intertekstuali. Ji nieko nereikalauja, nesikandžioja ir vis dėlto šį tą pasiūlo.

10 // © 37O

Tai pomokyklinė lyrika. Subjektas prisimena meiles ir tėvus, pamokas ir išgertuves, cigaretes ir... pavasarius. Finalinis eilėraštis apie pavasarį „ak“ juk tikrai mielas, labai mielas, tokį panelei skaitydamas gėdos nepasidarytum (p. 70–71).

Pasitaiko nuorodų į pamatines poezijos temas – egzistenciją, mirtį, religiją, bet, ak!

Netrukus lengvai praeina.

Ak, kai kurie tekstai krūti, yra krūtų (ir šiek tiek kitų organų) beigi keiksmažodžių kaip toje maldelėje su atitinkama leksika (p. 44).

Viename eilėraštyje įjungiamas atgalinis subjekto amžiaus skaičiavimas pamečiui –

taiklus, išradingas ir vėlgi... mielas (p. 50–51).

Gražus grafinis eilėraštis apie balionėlį (p. 18).

N.Saulyčio knygelę greičiausiai ne vienas sutiks skeptiškai ar ciniškai, o man regis, ji pirmiausia galėtų suveikti kaip skepsio ir cinizmo neutralizatorius. Tiems, pas kuriuos dar likę nekaltybės. Juk tai ne Baudžiamasis kodeksas, tai tik „SMS gėlytė“.

Ir dar vienas mielas, gražus, akimirkos trapumu trupučiuką prie Nijolės Miliauskaitės pritampantis N.Saulyčio lyrinis etiudas „nepilnametė 5 aukšto balkone“: nepilnametė / penkto aukšto balkone / rūko cigaretę / ir dairos į šalis / kad nepamatytų koks / kaimynas / ir tėvams nepasakytų // į šonus siūbuoja / naujai apkirpti plaukai / (kuriais rytoj / žavėsis klasiokai) // dabar yra jos akimirka / keletas ramybės minučių // žino – // uždariusi balkono duris / prieis prie stalo / ir paėmusi telefoną / pamatys / kad žybsi nauja / neperskaityta žinutė (p. 7).

Pasitaiko ir tokių knygų. Mane papirko anotacijoje mestelėta C.Lispector analogija su Jeanu-Pauliu Sartre‘u. Atseit XX a. perlas, verta būti pačių iškiliausiųjų panteone. Atseit brazilų literatūros fenomenas, sensacija, atseit iškiliausia žydų rašytoja po Franzo Kafkos.

nė kiek neartikuliuoji... Pusė knygos yra tokia – apie tai, kas vyksta „tarp“.

Galbūt ir taip. Ko gero, taip. „Arti laukinės širdies“ smelkiasi į veikėjos Žoanos patirtį dviem vektoriais – jos vaikystės akimis ir jau iš suaugusiosios perspektyvos, pakaitomis. Fragmentai, kuriuose veikia mergaitė Žoana, gaivūs ir išradingi, savaip šmaikštoki ir be sudėtingų poteksčių. Tačiau didysis smagumas prasideda, kai pasakotoja imasi pažindinti su suaugusiąja Žoana...

Rašytojos pasakojimas abstraktus, jutiminis.

Man regis, žodžiai šitoje knygoje yra itin arti jais nusakomų būsenų, tai yra atstumas tarp ženklo ir to, kas juo pažymima, minimaliai mažas. Bet ar dėl to būsena tampa suprantamesnė? Pavyzdžiui, štai kaip pasakotoja verbalizuoja laisvę, kuri „kildavo ne iš aiškių apmąstymų, bet iš būsenos, kurią nulemdavo suvokimas, pernelyg organiškas, kad jį sudėstytum į konkrečias mintis“ (p. 50). Aišku? Man ne. Sakinį suprantu, bet minties potekstės – ne. Ir kuo daugiau skaitau šitą sakinį, tuo mažiau jį suvokiu.

Atitinkamos pasakojimo dalys kai kurių vadinamos „sąmonės srautu“, bet man asmeniškai šita sąvoka bjauri, todėl vadinkime epizodus intensyvia introspekcija. Pasakotoja apmąsto ir verbalizuoja ne tiek savo mintis arba jausmus, kiek tai, kaip reiškiasi tos mintys ir jausmai. Tai sudėtingas, klampus ir abstraktus pasakojimo būdas, kuris gali paklaidinti. Aš vis pamesdavau dėmesį: pagaudavau save skaitantį nereginčiomis akimis ir kažkur jau nuklydęs mintimis. Manau, C.Lispector sugebėtų verbalizuoti ir tokią būseną, kai mintys nutrūksta, išsikeroja skirtingomis gijomis ir galvoje susivynioja į naujus pluoštus, kurių pats

Didžioji dalis romano tokia, išskyrus fragmentus, kuriuose tiesiog vaizduojamas gyvenimas, kur mezgami dialogai. Pasakotojos sąlytis su išorine tikrove, net ir būdamas autentiškas, vis dėlto palyginti klasikinis, užtat veikėjos būsenas įsivaizduoti jau tampa žvėriškai sudėtinga (romano tikrai neapkaltinsi kinematografiškumu). Esu tikras, kad kitiems skaitytojams lispektoriškasis pasakojimo būdas pasirodys artimas be didesnių pastangų gilinantis, nes, kaip sako vienas anotacijos autorių: „Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“ Šitas „jei“ šiuo atveju lemiamas.

Liu Cixin

TRIJŲ KŪNŲ PROBLEMA

Kitos knygos, 2020, iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas Kinų rašytojo trilogijos pirmojoje dalyje skaitytojai supažindinami su artėjančia ateivių invazija į Žemę, betgi visiškai kitokia, negu esame įpratę regėti klasikinėje mokslinėje fantastikoje arba holivudiniame ekrane. „Trijų kūnų problemoje“ piktavališki ateiviai labai arti, tačiau tik įsivaizduojami. Žmonių planetą užpulti ketinančios gyvybės formos egzistavimas atrandamas ir kontaktas mezgamas, hmm, vien fizikine kalba. Iš esmės kūrinyje fizika reiškiasi lyg atskiras, visa apimantis veikėjas. Iš principo netgi romano intrigą kuria veikiau ne ateivių užpuolimo grėsmė, o fizikos teorijų problemos.

Grožiniame tekste prikrauti tiek fundamentaliojo mokslo yra rimtas iššūkis, su kuriuo autorius galantiškai susitvarko. Tiesa, kai kur jis veikiausiai pritrūksta autorinės išmonės fiziką pavaizduoti paprasta „žmonių kalba“, tad tenka versti puslapį nieko nesupratus. Tačiau ten, kur L.Cixinas įdarbina savo išmonę, tai padaro visu pajėgumu. Ypač stulbina virtualiosios tikrovės, kurioje įvairūs mokslininkai, žaisdami tarytum nekaltą kompiuterinį žaidimą, bando išsiaiškinti svetimo pasaulio veikimo dėsnius – tai magiška pasaka suaugusiesiems, vaizduotės triumfas.

Maža to, autorius neapsiriboja fizikinėmis problemomis: jo žvilgsnis krypsta ne

tik į tolimas žvaigždes, bet ir į kultūrines šaknis. Kūrinio tikrovė ir veikėjų motyvacija plėtojasi iš XX a. vykusios Kinijos revoliucijos – tai itin vaisingas, solidumo mokslinei fantastikai suteikiantis matmuo. Beje, autorius kažkaip įsigudrina nekritikuodamas šiuolaikinio Kinijos režimo vis dėlto nevaizduoti jo teigiamai.

Ir išvis netikėta, kad rašytojo kuriamas fantastinis pasaulis su istoriniu pamušalu talpina filosofinę potekstę, nūnai galbūt kažkiek nuvalkiotą, vis dėlto pamatinę dabartiniame į save griūvančiame žmonių pasaulyje – tai rūšies negebėjimas susitvarkyti su savimi pačia, arba, kaip pasakytų vienas pamišęs ir ateivių invazijos trokštantis veikėjas: „Žmonija nebeįstengia pati išspręsti savo problemų, neturi jėgų atsikratyti beprotybės, todėl mes kviečiame Viešpatį ateiti į mūsų pasaulį ir prievarta jį pakeisti, sukurti naują, tobulą žmoniją“ (p. 227). Žinoma, kaip įprasta žanrinėje literatūroje, veikėjų dvasiniai reikalai romane apytikriai dviejų matmenų, kalba irgi paprasta (bet jokiu būdu neprimityvi). Dar lieka klausimas, kiek tekstas nukentėjo dėl vertimo į lietuvių kalbą, mat S.T.Kondrotas su konsultantais romaną vertė iš anglų kalbos, o ne iš originalo.

>> BLIZGĖ

DENIS VĖJAS IR MAGIŠKASIS

„(Ne)ragana“, Gana

Rašė Lina Laura Švedaitė Nuotraukos Denio Vėjo

12 // © 37O Denis Vėjas

– Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

– Fotografuoti pradėjau keliaudamas.

Iš pradžių keliaudavau praktiškai neturėdamas pinigų. Net sunku dabar paaiškinti, kaip tai vykdavo. Aišku, padėdavo geri žmonės. Ilgainiui kelionių tikslas vis labiau susisiedavo su fotografija. Pamačiau, kad nuotraukos atveria visas duris. Per tuos trylika kelionių metų pripratau, kad viskas aplinkui keičiasi, keičiasi vietos ir žmonės, keičiasi nuomonės, požiūriai ir įpročiai, o fotografija išlieka vienintele konstanta nuo pirmos kelionės.

– Ką savo fotografijomis bandai užfiksuoti?

– Fiksuoju istorijas. Mane domina įvairios bendruomenės – bendros jų istorijos ir pavieniai žmonės. O tarp eilučių gimsta ir kitokie projektai – meniniai darbai, portretai, akimirkos, kelionių dienoraščiai, gatvės ir peizažų fotografija. Vienaip ar kitaip, mano aistra – Donato Bielkausko nuotr.

Pauliaus Musteikio nuotr.

Fotografas Denis Vėjas, kaip tikras vėjas, keliaudamas po pasaulį patenka ten, kur „paprastieji“ keliautojai dažnai neįsileidžiami ar paprasčiausiai neužklysta. Čiabuvių bendruomenės, raganų stovyklos, vudu festivaliai, gatvės cirko artistai, hipių sąskrydžiai, įvairiausio plauko klajokliai ir t.t. Jam patikimos retai pasakojamos istorijos, nematyti žvilgsniai ir randai, o kartais galbūt net leidžiama vienu fotoaparato spragtelėjimu pasivogti ir sielą.

dokumentika, į kurią sudedu visą savo patirtį – tiek fotografinę, tiek gyvenimišką.

– Sakai, kad fiksuoji istorijas. Kokių istorijų ieškai?

– Nežinau, ar ieškau. Galbūt istorijos pačios mane suranda – tam tikros temos tarsi persekioja ir nuolat prie jų sugrįžtu. Pavyzdžiui, migracijos ir kitoniškumo tema, kuri ir man pačiam yra be galo jautri. Suvokiu, kad esu baltasis vyras su vakariečio pasu ir dėl to keliaudamas turiu nemažai privilegijų, dėl kurių dažnai jaučiu neteisybę. Ypač šalyse, kur, būdamas svečiu, tarsi turiu daugiau teisių ir galimybių nei vietiniai gyventojai. Taip pat raganos, arba, kitaip sakant, stiprios moterys, vadinančios save raganomis, turinčios garsų vidinį balsą ir jo klausančios, dar gatvės cirkas ir... žinoma, protestai. Mėgstu bet kokio dydžio ar formos protestus – kai žmonės išeina į gatves, kai susivienija dėl vienos idėjos, kai atmosfera užverda ir prisipil-

do įtampos ir nuojautos, kad tuoj kažkas keisis. Ši energija labai uždega.

– Kaip manai, istorijas fotografuoji labiau iš išorės ar iš vidaus?

– Viską apsprendžia laikas. Jeigu turiu pakankamai laiko, dažniausiai mane priima, ir tada jau fotografuoju iš vidaus. Kartais tiesiog reikia veikti greitai. Taip pat dažnai nutinka, kad istorija randasi netikėtai, jau žvelgiant į fotografijas. Dar būna, kad pats gan aktyviai įsitraukiu į istoriją ir fiksuoju savo dalyvavimą joje.

Ankstesni darbai, natūralu, atsirasdavo mažiau planuojant. Keliauji, užklysti kur nors, susipažįsti su kuo nors ir fotografuoji, kitaip sakant, fotografija išplaukdavo iš kelionės, iš gyvenimo. Šiandien aš jau daug daugiau planuoju ir mano kelionės tikslas dažniausiai būna fotografija, galvoju, ką ten ir ten galėčiau nuveikti iš fotografinės pusės.

Kita vertus, dokumentuodamas istorijas, visada išnaudoju pirmąjį impulsyvų įspūdį. Todėl, prieš važiuodamas į tam tikrą vietą, specialiai stengiuosi neprisiskaityt per daug informacijos apie istorijos objektą. Iš pradžių patiriu pats ir tik gerokai vėliau pradedu domėtis kontekstu ir kitais svarbiais momentais.

– Dokumentika yra meno rūšis, kuri tarsi mažiausiai perdirba realybę. Koks tavo santykis su realybe?

REALIZMAS DOKUMENTIKOJE – Man labai patinka Lotynų Amerikoje gimęs literatūros žanras – magiškasis realizmas. Tad ir savo nuotraukas vadinu magiška realybe. Na, nes realybė tokia ir yra. Viskas, ką matome aplinkui, mums kalba.

– O kiek toji realybė, pavyzdžiui, žmonės pasikeičia tau išsitraukus fotoaparatą?

– Labai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų, pirmos kelionės į Afriką metu, žmonės labai baidėsi fotoaparato, o jau prieš trejus metus, lankantis ten antrą kartą, situacija atrodė kardinaliai pasikeitusi – beveik visi turėjo išmaniuosius telefonus su kameromis, buvo dingęs fotografavimosi tabu ir žmonės tiesiog prašėsi į kadrą. Tačiau teko būti ir tokiose bendruomenėse, tarkim, Meksikoje, kur pamatę fotoaparatą žmonės kaipmat bėgdavo slėptis, nes tiki, kad nuotraukoje pasiliks jų siela.

Bet kokiu atveju aš gerbiu kiekvieno ribas ir jaučiu, kada fotoaparato geriau neišsitraukti. Galbūt todėl mane daug kas įsileidžia ir pasitiki.

– Panašiai, kaip tikima kai kurių genčių, Susan Sontag savo knygoje „Apie fotografiją“ yra išryškinusi grobuonišką fotografijos aspektą – fotografuodami mes tarsi pasisaviname fotografijos objektus. Ji net sulygino fotoaparatą su ginklu. Ką tu manai apie tokį požiūrio kampą?

– O anarchistas poetas Hakim Bey (tikrasis vardas Peteris Lambornas Wilsonas) turizmą yra pavadinęs didžiausia XXI a. terorizmo išraiška. Ir aš su juo visiškai sutinku – jau nėra paslaptis, kad organizuotas turizmas išnaudoja, vartoja ir daro didelę žalą žmonėms beveik visame pasaulyje. Pavyzdžiui, yra tekę lankytis Benino vudu festivalyje – čia kasmet susirenka įvairios vudu sektos, demonstruoja savo ritualus, švenčia ir bendrauja. Labai nekantravau užfiksuoti šio festivalio akimirkas, tačiau atvykęs išvydau krūvą autobusų su turistais iš Anglijos, Prancūzijos bei kitur ir supratau, kaip stipriai išnaudojama yra vietinė kultūra. Baltieji už tokią pramogą moka milžiniškus pinigus, kurie maitina milžinišką vakarietiško turizmo infrastruktūrą ir nepasiekia vietinių gyventojų. Tai, visų pirma, yra neetiška. Tad iš šios kelionės parsivežiau labai neblogą reportažą apie baltuosius vudu kontekste. Tos pačios kelionės metu gimė ir dar neįgyvendinta idėja sukurti foto seriją „Juodai-balta Afrika“, pasakojančią apie itin sudėtingus rasių santykius Afrikos žemyne.

O grįžtant prie tavo klausimo, manau, čia labai svarbu atsakyti į klausimus – kodėl tu keliauji ir kodėl fotografuoji?

Man šie klausimai iškilo, kai pastebėjau, kad keliaudamas patenku ten, kur kiti užsieniečiai neįsileidžiami. Supratau, kad negaliu vien imti, ir pagalvojau, kad fotografuodamas su didžiausia pagarba fotografuojamiems aš tarsi atiduodu kažką atgal, susimoku skolą.

– Greičiausiai didžiausia skola, kurią planuoji susimokėti, yra būsima fotografijų knyga. Papasakok daugiau apie ją.

– Tai yra fotoistorijų ir fotoesė iš Meksikos knyga pavadinimu „Rezidentai ir lankytojai“. Meksika yra didžiulis mikro- ir makrokultūrų baseinas, kuriame egzistuoja akivaizdi skirtis tarp čiabuvių bendruomenių ir ispanų kolonizacijos – du labai skirtingi Meksikos pasauliai. O ir aš pats daug kur esu tarsi ir savas, bet visada atėjūnas. Šis konfliktas mano knygoje ir yra nagrinėjamas. Ir manau, šiandien, kai išgyvename migracijos krizę, rezidentai ir lankytojai taps vis dažniau eskaluojama tema.

– O ar yra tokių istorijų, kurių nenori ar galbūt nesijauti turintis teisę viešinti?

– Kai pirmą kartą atsidūriau Ganoje, patekau į tokį kaimelį ir ten vyko karūnacija. Kaimo bendruomenė išsirinko dvi baltas merginas savo karalienėmis, kad šios padėtų jam vystytis.

Užsilikau ten ilgiau, nei buvau planavęs, ir viską dokumentavau. Tačiau iki šiol dar nepasidalinau šia istorija. Nežinau, kaip ją papasakoti. Trumpai tariant, tai istorija apie dvi baltaodes merginas, kurios, norėdamos padėti, mažame kaimelyje įkuria NVO ir, pačios šito nenorėdamos, tampa karalienėmis. Viskas vyksta kultūriniame kontekste, kur šviesi odos spalva yra a priori išaukštinama ir net sušventinama. Gana yra viena iš religingiausių pasaulio šalių (jei neklystu, tai dvylikta religingiausia šalis pasaulyje), o vienas iš stipriausių kolonizacijos padarinių šiuolaikinėje Afrikoje yra sušventintas balto žmogaus įvaizdis. Žvelgiant į tai iš šono, matai, kad taip yra dėl balto dievo, užvaldžiusio juodaodžių sąmonę.

Be galo jautri istorija, kurioje susimaišė žmogiški santykiai, religija ir mikropolitinis kaimelių gyvenimas.

Dar yra viena istorija apie raganų stovyklas Ganoje. Ten iki šiol moterį galima apkaltinti raganavimu ir atskirti nuo visuomenės. Vienoje iš stovyklų praleidau tik tris dienas ir, nors ir padariau nemažai portretų, prieš juos viešindamas, dar noriu sugrįžti į tą kaimą ir išplėsti šią istoriją. Nuotraukas papildyti garso įrašu su moterų istorijomis ir dar pafotografuoti. Ir, žinoma, praleisti ten daugiau laiko, geriau susipažinti su esama situacija.

Taip pat turiu skaudžios patirties, kai mano nuotraukos buvo pavogtos ir, tarkim, atsidūrė negerose rankose. Tad nuo to laiko nuotraukas viešinu atsakingiau ir rečiau – toli gražu ne viskuo dalinuosi socialiniuose tinkluose. Galų gale, patekusios į socialinę mediją, jos labai greitai būna tarsi nuplaunamos to nuolatinio informacijos srauto ir netenka magijos. Būtent dėl to ir noriu išleisti knygą ir dažnai spausdinu jas ant popieriaus.

– Esi sutikęs tikinčių, kad nuotraukose lieka jų sielos. O kaip manai, kiek tu fotografuodamas ir keliaudamas netekai savo įgimtos tapatybės?

– Gimiau ir užaugau Antakalnyje, tačiau stipraus emocinio ryšio su Lietuva niekada neturėjau. Kartais net atrodo, kad savo mentalitetu man artimesni Meksikos gyventojai. Bet aš neprisirišu prie vietos. Esu ten, kur esu. Ir labiau-

siai mėgstu keliauti vienas, kai esu atsakingas tik už save.

O kalbant apie tapatybę, keliaudamas ir fotografuodamas aš daugiau gaunu, nei netenku.

– Kelionėse neišvengiami ne tik malonūs nuotykiai, bet ir įvairūs pavojai. Ar nebijai, kad gali kas nutikti?

– Kol fotografuoju, jaučiu ramybę, jaučiuosi, tarsi esu apsaugotas. Jeigu situacija pavojinga, baimės jausmą suvaldau būtent į rankas paėmęs fotoaparatą.

– Šiandien pandemija, nori nenori, apkarpė keliautojams sparnus. Ar karantinas kaip nors prisidėjo prie tavo fotografijos?

– Be to, kad pradėjau fotografuoti Vilnių pandemijos atmosferoje, labiausiai džiaugiuosi, kad karantinas davė laiko pabūti su prikauptų nuotraukų archyvu, rašyti tekstus, organizuoti fotoserijas, kristalizuoti knygos idėją. Per pirmus uždarymo mėnesius padariau darbus, kuriems dėl nuolatinio judėjimo negalėjau atrasti laiko.

Vudu festivalis, Beninas

„Rainbow” sąskrydis, Gvatemala

KARTAIS NET ATRODO, KAD SAVO MENTALITETU MAN ARTIMESNI MEKSIKOS GYVENTOJAI. BET AŠ NEPRISIRIŠU PRIE VIETOS. ESU TEN, KUR ESU. IR LABIAUSIAI MĖGSTU KELIAUTI VIENAS, KAI ESU ATSAKINGAS TIK UŽ SAVE.

Šiaurės Karolina

DIZAINERĖ GAILĖ PRANCKŪNAITĖ IR JOS ŠRIFTŲ PASAULIS

>> BLIZGĖ

Rašė Daiva Juonytė Gailės Pranckūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dizainerė Gailė Pranckūnaitė – viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, kurianti šriftus. Lapkričio mėnesį riboto leidimo tiražu pasirodysiančioje savo knygoje „Fonts“ kūrėja atvirai dalijasi skirtingų šriftų formomis ir raidėmis bei kitokiu estetiniu požiūriu į juos. Apie šriftų kūrimą, plonytę ribą tarp skaitomumo ir neskaitomumo bei klimato šriftų, kurių dar niekas nepanaudojo pagal temą, seriją kalbamės su dizainere.

14 // © 37O

– Kaip susidomėjai šriftais?

– Amsterdame, Gerrito Rietveldo akademijoje, studijavau grafinį dizainą ir, tiesą pasakius, visiškai nesidomėjau šriftais – tipografija buvo pati nemėgstamiausia mano paskaita. Joje būdavo sunku, nes mūsų dėstytojas iš Čekijos labai kruopščiai į viską žiūrėjo, o aš norėjau turėti daugiau kūrybinės laisvės (šypsosi). Tačiau 2013 m. baigusi studijas aš pradėjau galvoti, kokį noriu kurti dizainą, kaip formuoti savo asmeninį braižą ir nejučia atsidūriau prie šriftų.

Man atrodo, kad iš tikrųjų tipografija yra bazinis viso grafinio dizaino sluoksnis, todėl eksperimentuodamas su šriftais gali pasiekti didžiausią efektą. Taip pradėjau galvoti, kokius šriftus ir kaip galėčiau kurti. Kurdama juos niekada nesiekiu didelio tobulumo, man kaip tik įdomiau, kai šriftas yra netobulas, o jame juntama žmogaus ranka.

Pirmąjį savo šriftą panaudojau 2016-aisiais: „Rupert“ rezidencijų centras organizavo tarptautines parodas, o tuo metu ten dirbusi kuratorė Maya Tounta nusprendė, kad vienas iš projekto galutinių išraiškos formų bus esė rinkinys „A Solid Injury to the Knees“ (liet. „Rimta žala keliams”). Gavusi užduotį ilgai diskutavau su kuratore, kaip knyga turi atrodyti. Galiausiai nusprendėme daryti pigaus romano (angl. „paperback“) formatą. Kadangi pasirinktas popierius buvo labai pigus, reikėjo kažką daryti su tipografija, kad ta knyga būtų įdomesnė. Taigi aš tiesiog pasiėmiau „Times“, kuris yra labai senas, šriftą ir visas jo raides šiek tiek pakeičiau – ant kai kurių raidžių kraštinių pridėjau nedidelius brūkšnelius, kad būtų sukurtas įspūdis, jog kažkas negerai su spauda. Norėjau, kad iš toli atrodytų, jog spauda netobula, bet iš arčiau pažiūrėjus matytųsi, kad iš tikrųjų kiekviena raidė turi tokį brūkšniuką ir efektas sukurtas specialiai. Žinoma, tuo metu daug eksperimentavome, tačiau galiausiai apsistojome ties viduti-

niu variantu, kuris nėra nei per didelis, nei per mažas: kai dar galima suprasti, kad tai nėra dizaino ar spaudos klaida, o tam tikra intencija. Taigi tai buvo pirmasis didesnis mano šrifto panaudojimas, kai aš jį pakoregavau. Vėliau sekė panašus projektas su kuratoriumi, rašytoju Valentinu Klimašausku, su kuriuo 2016 m. kūrėme filmą iš judančių paveikslėlių, kuriuos atsiuntė skirtingi menininkai. Projekto metu paėmiau esamą šriftą ir pradėjau jį modifikuoti pagal traukos dėsnius. Taigi taip viskas prasidėjo. O paskui kažkaip turbūt įsidrąsinau ir pradėjau piešti savo raides.

Pastaraisiais metais dirbdama prie didesnio projekto visada stengiuosi jam sukurti unikalų šriftą.

– Lietuvoje šriftų kūrimas nedažnas.

Kaip manai, kodėl?

– Turbūt tai yra susiję su Vilniaus dailės akademija. Pastebėjau, kad dažnai Lietuvoje dizaineriai, eksperimentuojantys su šriftais, labiau linksta į kaligrafiją, pavyzdžiui, Pijus Burakas arba Linas Spurga. Mano studijos gal nebuvo labai sukoncentruotos į tipografiją, bet jų metu supratau, koks svarbus yra šriftas, jos man suteikė drąsos, kad neturi sukurti tobulo šrifto, bet ieškodamas savo asmeninio santykio su dizainu gali prie jo priartėti per šriftus.

Anksčiau šiek tiek domėjausi, bet nelabai radau šriftų kūrėjų, kūrusių sovietmečiu ir dabar. Žinoma, anksčiau technologijos irgi buvo kitokios, turbūt todėl tų kūrėjų ir nebuvo bei nesusiformavo šriftų kūrimo tradicijos. Tačiau manau, kad tai keičiasi: dizaino įgyvendinimo technologijos paprastėja – juk dabar daug lengviau išleisti knygą negu prieš 20 metų, kai ir kompiuteriai lėtesni buvo, ir skaitmenizuotų šriftų nebuvo tiek daug (per 10-ąjį dešimtmetį palaipsniui skaitmenizavo visus sisteminius šriftus, kuriuos turime worde).

Taigi natūralu, kad su technologijomis ateina progresas, o žmonių kartelė di-

zainui irgi kinta: jie nori matyti eksperimentinį dizainą.

MAN ĮDOMI ŽMONIŲ REAKCIJA, KAI JIEMS PASIŪLAI KĄ NORS LABAI DAUGIASLUOKSNIŠKO. TIESĄ SAKANT, BŪNA LABAI ĮVAIRIAI, IR KARTAIS ŽMONĖMS SKAITOMUMAS TAMPA NESVARBUS. TAIGI VIENAS ASPEKTŲ YRA NUOBODULYS.

– Kaip atrodo šrifto kūrimo procesas?

– Tikriausiai kiekvienas dizaineris dirba skirtingai, tačiau aš paprastai sugalvoju kokią nors idėją, kuri kartais gali būti tarsi atmosferinis dalykas, kažkoks jausmas, kai aš įsivaizduoju, kad turimai temai tiktų kažkoks pojūtis. Pagal tai pradedu piešti atskiras raides ar formas, o vėliau – iš jų konstruoti abėcėlę.

Abėcėlės konstravime slypi visas proceso sudėtingumas, nes tik sujungęs simbolius į logišką seką supranti, ar ji veikia, ar ne. Kartais būna, kad dirbi visą savaitę ir pamatai, kad kažkas tam tikroje vietoje yra negerai (šypsosi). Kartais būna, kad po kurio laiko grįžtu prie šrifto, kuris anksčiau neveikė, ir matau, jog kitoje situacijoje jis turi kitokį poveikį ir galima jį panaudoti.

– Esi sukūrusi klimato šriftų seriją, kurie pasauliniame kontekste yra labai įdomūs ir aktualūs. Kaip gimsta tokie šriftai? Kaip jie atspindi tavo pasaulėžiūrą į šiandienos pasaulį ir visuomenę?

– Kurdama klimato šriftus, kurių yra aštuoni, norėjau sukurti šriftų seriją, kur, modifikuojant tam tikrus įsivaizduojamus parametrus, atsirastų kintamumo metodas. Klimato kaita man labai aktuali ir svarbi tema. Suprantu, kad nesu mokslininkė ir tiesiogiai nieko negaliu pakeisti, bet laikausi požiūrio, kad kiekvienas savo darbais gali bandyti gelbėti arba jais kalbėti apie šitą katastrofiškai realią situaciją planetoje. Mano darbas yra dizainas, taigi mėginu rasti būdų į tai, ką darau, įtraukti visiems svarbius dalykus, todėl naudodama klimato parametrus sukūriau klimato šriftų seriją. Pirmasis, bazinis, šriftas nėra nei aptirpęs, nei apšalęs. Kiti keturi šriftai turi skirtingų lygių tirpstamumą, kai raidės po truputį nulaša, deformuojasi. Galiau-

siai sukūriau tris ledo šriftus, kuriuos darydama įsivaizdavau, kas atsitiktų, jeigu užšaldytume raides – jos po truputį dekonstruojasi iš įvairių kampų.

Paskutinis šriftas jau visiškai suledėjęs, sutrūkinėjęs, o raidės pradeda lipti viena ant kitos. Aišku, čia tokia spekuliacija ir gal net truputį naivus bandymas. Tačiau aš šiuos šriftus daliju nemokamai ir jau matau, kad žmonės juos naudoja labai įdomiose situacijose (juokiasi).

mato šriftų seriją. Naujojoje mano knygoje taip pat galima rasti tris ar keturis nemokamus šriftus, kuriuos aš sukūriau specialiems projektams, bet jie nebebus naudojami ir man labai įdomu, kaip kiti žmonės juos panaudos. Elektroninė knyga jau yra viešai prieinama, o spausdinta turėtų pasirodyti lapkritį.

– Rašant apie klimato kaitą klimato šriftu turėtų būti gaunamas dvigubas efektas.

– Taip, bet kad kas nors rašydamas apie klimato temą panaudotų šiuos mano šriftus, dar nemačiau. (šypsosi).

– Užsiminei apie knygą. Papasakok, kaip ji atsirado ir ką į ją sudėjai?

– Knyga vadinasi „Fonts“ (liet. „Šriftai“). Kalbant apie turinį, norėjau sukurti edukacinę knygą, kurioje būtų atvirai parodomos skirtingų šriftų formos ir raidės, per daug nekalbant apie ten esantį tekstą. Kadangi mane visą laiką domino riba tarp skaitomumo ir neskaitomumo, tai taip pat norėjau su tuo paeksperimentuoti ir sukurti kažką labai laisvo. Ir šiaip jaučiau, kad prikaupiau nemažai šriftų, jie visi guli kažkur mano kompiuteryje, todėl pagalvojau, kad būtų smagu tam tikrą jų kolekciją sudėti į vieną leidinį, kur žmonės galėtų pamatyti mažą jų biblioteką. Nenorėjau, kad šriftai knygoje būtų tiesiog sudėti, todėl pasinaudojau klimato kaitos problema ir iš „Reddit“ forumo, kuriame žmonės diskutuoja, kiek reikia pasodinti medžių, kad iš Žemės būtų išvalytas visas CO2, paėmiau tokių pokalbių fragmentus ir užrašiau juos skirtingais šriftais. Nemažą knygos dalį sudaro praėjusiais metais vienam projektui Roterdame sukurti šriftai. Dizaino parodai apie „Non human knowledge“ – žinios, kurios yra nežmogiškosios – aš ir mano kolega Mislavas Žugajus sukūrėme seriją šriftų, kurie remiasi abėcėle, tačiau sukurti iš įvairių gyvūnų perspektyvų, pavyzdžiui, bakterijų ar skruzdėlių. Visas dizainas buvo paremtas tuo, kad visi tekstai galėtų būti verčiami į kitas kalbas. Tuo metu nepanaudojome visų šriftų, kuriuos sukūrėme, todėl šioje knygoje atsirado vietos formoms, gimusioms iš tų nežmoniškų raidžių. Iš viso į knygą sudėta 20 skirtingų šriftų. Iš pradžių galvojau leidinį leisti tik skaitmeniniu formatu, tačiau vėliau nusprendžiau ją atspausdinti risografu riboto leidimo tiražu. Labai dvejojau, ar dėl to verta gadinti popierių, tačiau pamačiusi rezultatą nesigailėjau – spauda jai pridėjo daugiau gyvybės.

Leidinys yra juodas, su trupučiu aukso spalvos, todėl spausdintos raidės įgauna labai smagų spaudos sluoksnį, pridedantį daug netobulumo. Taigi knyga bus gyvu objektu, išleistu 100 kopijų tiražu.

– Kaip paprastai sklinda tavo šriftai?

Ar jų galima kažkur įsigyti, ar jie platinami nemokamai?

– Šriftai nuguls į popierių ir knygą, kur, dažno manymu, jų ir vieta.

– Taip, gal visai ir logiška (šypsosi).

– Pavyzdžiui?

– Dabar šiek tiek dirbu su menininkais iš Amerikos – Adamu Khalilu and Zacku Khalilu, kurie yra iš genties Mičigane, vietiniai amerikiečiai, daug kuriantys apie savo poziciją Amerikoje. Jie filmuoja vaizdo įrašus, kuriuose kalba apie dekolonizacijos procesą, kur baltaodis aktorius pasakoja, kaip reikia pakeisti požiūrį į vietinius amerikiečius ir jų situaciją. Kartais mes dirbame kartu, aš sukuriu jiems dizainą, tačiau jie ir patys yra labai vizualios asmenybės. Visai neseniai Detroite, Mičigane, vyko jų paroda. Viename savo filme jie panaudojo vieną iš mano tirpstančių šriftų užrašui „Never settle“, kuris pažodžiui reiškia „Niekada neįsikurk“, bet kartu ir „Niekada nesutik su status quo“. Aš net nežinau, kodėl jie jam panaudojo mano šriftą, bet tas aptirpęs užrašas atrodo labai smagiai.

– Klimato šriftus galima rasti mano puslapyje ir jie yra nemokami. Jau kuris laikas galvoju, kad reikia sukurti tokią šriftų leidyklą, kur dalį šriftų būtų galima gauti nemokamai. Šriftų pardavinėjimas manęs nedomina, nes dažniausiai aš juos kuriu atskiriems projektams, turintiems savo temas.

Praėjus tam tikram laikui, jeigu matyčiau tame prasmę, atiduočiau šriftus žmonėms nemokamai. Jeigu ateityje įsteigčiau kažkokią leidyklą, tai manau, kad jie visi būtų nemokami. Dabar juos išleidžiu pavienius, kaip kli-

– Dažnai kalbėdami apie šriftus įsivaizduojame, kad juos sudaro tam tikros perskaitomos raidės. Pasakodama apie „Non human knowledge“ parodai kurtą šriftą sakei, kad jis remiasi abėcėle, sukurta iš gyvūnų perspektyvos. Kas tau yra šriftas?

– Man atrodo, kad tai tiesiog sistema ar tam tikrų elementų kolekcija. Mes, pavyzdžiui, naudojame lotynų abėcėlę ir skyrybos sistemą bei esame pripratę matyti tokią abėcėlę, kuri yra tam tikra elementų organizacija. Tačiau pakeitęs raides į kokias nors kitokias formas, gauni visiškai kitą sistemą. Aš suprantu, kad gal kažkam gali pasirodyti, kad tokiu atveju ženklai tampa vaizdu ar forma, bet nebe tekstu. Kai pradėjome dirbti prie projekto Roterdame, pirmieji raidžių-ženklų eskizai labiau priminė raides, tačiau mums reikėjo nuo to

nutolti, nes norėjome į jas pažvelgti iš kito intelekto perspektyvos. Suprantu, kad komunikacijos atžvilgiu žmonėms yra svarbu rasti ir kažkokius tekstus, ir raides, kurias galėtų perskaityti (juokiasi). Dažnai žmonės skundžiasi, kad plakatuose kažko neįskaito, nors kitiems tai labai patinka. Žinau tą problemą, kad kai kuriems žmonėms, kai jie iki galo ko nors nesupranta, iškart kyla panika (juokiasi).

– Kaip tada reikia nubrėžti tą ribą, kur yra tekstas, o kur – jau iliustracija?

– Manau, kad labai įvairiai. Kartais paklausi vieno, antro, trečio žmogaus ir gali susidaryti aiškesnį vaizdą, kaip jie mato. Kai žmonės kviečia mane kurti dizaino, jau žino, ko tikėtis, ir nebūna taip, kad kažkas juos labai šokiruoja.

Dėl skaitomumo norėčiau patikslinti, kad gal nereikia to vertinti kaip neįskaitomo. Manau, jog tokiais atvejais reikalingas didesnis žiūrovo įsitraukimas į vaizdą, jis turi labiau susitelkti, kad perskaitytų, ir labiau pasidomėti, kas plakate ar kažkokiame šrifte yra užšifruota. Žinau, kad dalis žmonių nenori to daryti ir piktinasi, bet man atrodo, kad yra labai smagu, kai dizainas pakviečia labiau įsižiūrėti ir pagalvoti.

– Ar todėl tapo įdomu tyrinėti ribą tarp skaitomumo ir neskaitomumo?

– Manau, kad tai daryti man tapo įdomu iš nuobodulio, susijusio su dizainu ir jo kūrimo procesu. Kaskart, gavus naują užduotį, laukia labai panašus procesas: kurdamas plakatą ar vizualinę kampaniją kaskart dirbi su labai panašiais elementais. Aš pradedu analizuoti ir mano vizualinė išraiška tampa daugiasluoksnė, dėl to ir atsiranda tas skaitomumo / neskaitomumo klausimas. Dažnai tenka tų sluoksnių skaičių sumažinti, tačiau kartais norėčiau

įdėti jų dar daugiau, maišyti skirtingus stilius, kitaip suvokti erdvę. Žinoma, mano kūryba yra 2D lygmenyje, tačiau įdomu, ar ją galima kažkaip kitaip pajausti, pamatyti kitokią perspektyvą, dydžių skirtumą. Visa tai daro įtaką skaitomumui. Todėl visas mano tyrinėjimas atsiranda iš praktikos, kai man tam tikri dalykai atrodo labai aiškūs ir skaitomi, o aplinkiniams – ne. Tada stengiuosi suprasti, kur yra ta riba, kokia informacija turi būti skaitoma.

Man įdomi žmonių reakcija, kai jiems pasiūlai ką nors labai daugiasluoksniš-

ko. Tiesą sakant, būna labai įvairiai, ir kartais žmonėms skaitomumas tampa nesvarbus. Taigi vienas aspektų yra nuobodulys. Dažnai sakoma, kad visas modernistinis dizainas jau yra labai daug kartų pacituotas, jo yra labai daug ir tokį dizainą kurti man visiškai neįdomu. Todėl aš remiuosi faktu, kad reikia kurti naudojant tas pačias raides ir stumti skaitomumo klausimą iki tokios ribos, kur dar būtų įskaitoma, bet vis tiek išliktų kažkoks daugiasluoksniškumas ar tipografijos netobulumas.

– Netobulumas kartais slepia ne tiek ir mažai.

– Taip, dėl to jis man taip ir patinka.

Viena mano bendramokslė iš Vokietijos, besimokiusi pagal mainų programą, sakė, kad tipografija turi būti netobula. Man taip patiko šis jos pasakymas, kad nuo tada galvoju lygiai taip pat: leidinyje, plakate ar kitame dizaino kūrinyje turi būti kažkas netobulo, kad tarp vaizdo ir žmogaus akių įvyktų sintezė.

– Ypač kai žmogaus regėjimas irgi netobulas.

– Taip, būtent. Manau, kad labai priklauso nuo situacijos – aš įsivaizduoju, kad valstybinėms įstaigoms toks šrifto netobulumas nepriimtinas: tai yra institucija ir vaizdas turi būti labai nežmogiškas. Juk jei žmogus gaus kvietimą į teismą, užrašytą labai netobulu šriftu, dokumentas žmogui sukels visai ne tokį jausmą, kokio reikia.

– Į ką paprastai atkreipi dėmesį kitų darbuose? Kokie kūrėjai tave įkvepia ir iš kurių mokaisi?

– Yra dvi studijos, abi labai skirtingos, bet vienodai labai mano mėgstamos.

Viena jų yra „Vier5“, pusiau vokiečiai, pusiau prancūzai, kurių kūryboje yra labai daug ranka rašytų šriftų, dominuoja labai ryškios spalvos. Man labai patinka, kad jie savo dizainą apibūdina kaip klasikinį, bet su šiuolaikine tipografija. Jų kurti ranka rašyti šriftai ne visada būna lengvai skaitomi, juos sudaro įvairių formų raidės, tačiau tekstai išdėlioti labai paprastai: jie eksperimentuoja su raidėmis, tačiau tekstų išdėstymas (layout) išlieka labai paprastas. Kita man labai patinkanti studija yra jau kelis dešimtmečius veikianti prancūzų „M/M (Paris)“, nuo 1992 m. daug dirbanti su mada ir garsiais mados namais. Vienas iš kūrėjų yra labai geras iliustratorius, todėl jų darbuose gausu piešinių. Visai neseniai jie atidarė retrospektyvinę savo parodą Šanchajuje, kur vyrauja daug spalvų, įvairių skirtingų formų, labai daug elegancijos ir lašelis netobulumo.

– Grįžkime prie knygos. Ką kiekvienas skaitytojas, net ir nesusijęs su dizainu, gali joje rasti?

– Knygoje nėra išsamių paaiškinimų, kas ten yra. Ji labai estetiška, todėl manau, kad žmonėms, besidomintiems tipografija, ji bus įdomi iš pirmo žvilgsnio. Tiems, kurie nesusiję su dizainu ar šriftais, knyga bus įdomi iš estetinės pusės: pati spauda suteikia daug žavesio. Tekstine prasme leidinys nėra kažkoks ypač informatyvus – jį nugali estetinė išraiška. Manau, kad knyga gali būti įdomi daugeliui, kur kiekvienas gali rasti kažkokių sau įdomių formų ar idėjų, net ir nedirbdamas su dizainu. Man labai patinka leidiniai, kurių funkcija nėra visiškai apibrėžta. Tikiuosi, kad ir kitiems taip pasirodys.

>> UŽ KADRO

VIS TOLIMESNI LIETUVIŠKŲ VAIZDO KLIPŲ KELIAI Rašė Jorė Janavičiūtė

Saulius Baradinskas

K

okie vaizdo klipai dabar? Kaip jie pasikeitė per šį laiką? Ar jau žino, kur juda? Klausiame vaizdo klipų kūrimo profesionalų – režisieriaus Sauliaus Baradinsko, gamybos kompanijos „Scuare“ įkūrėjo ir prodiuserio Lauryno Mataičio bei muzikos apžvalgininkės Emilijos Visockaitės.

Jono Žaliūno nuotr.

Justo Stonkaus nuotr.

Pauliaus Butkaus nuotr.

Apie lietuviškus vaizdo klipus rašėme prieš septynerius metus. Tuo metu juos buvo galima apibūdinti maždaug taip: „Langas su lietaus lašiukais, per jį braukianti ranka. Romantiškos mergaitės ant stogų, romantiškos mergaitės tarp medžių. Po miesto erdves klaidžiojančios romantikės ir roko grupių vokalistai. Ir visad iš nugaros. Apleisti pastatai, daug apleistų pastatų. Roko grupės, grojančios apleistuose namuose, roko grupės, grojančios tarp dūmų. (...) Prabangūs automobiliai (netgi limuzinai!), pas didžiakrūtes merginas į lietuviškai turkiško stiliaus orgiją vežantys neva pasiturinčius vyriškius su saulės akiniais. Vaizdiniai, einantys iš klipo į klipą, vakarietiškų arba rusiškų klipų kopijos. (...) Nuolat matome ne tik mašinas ar jomis kur nors vykstančius atlikėjus, bet ir traukinių stotis, oro uostų kilimo takus, lėktuvus, bet ir dainininkus, vaikštančius, klaidžiojančius po apibrėžtas ar ne erdves. Nuolat kur nors judame, bet ar žinome kur?“

Emilija Visockaitė

Kūrėjai nusiteikę optimistiškai.

S.Baradinskas dabartinę vaizdo klipų kultūrą vertina puikiai: „Prieš beveik dešimtmetį kalbėjome, kad muzikiniai klipai išgyvena savo renesansą, o dabar galiu drąsiai teigti, kad vaiz-

Laurynas Mataitis

do klipų kultūra dar labiau išplito. Klipų kasmet sukuriama vis daugiau, atsirado labai daug naujų talentingų režisierių, vis daugiau klipų patenka į festivalius, o svarbiausia – klipų biudžetai didėja.“

16 // © 37O „Garbanotas“ „Jie išskrido į kosmosą“

Negana to, mūsų kūrėjų vaizdo klipai jau pastebimi ir užsienyje. Štai „Solo Ansamblio“ klipas „Dansingas“ nominuotas garsiausio pasaulio operatorių kino festivalio „Camerimage“ Lenkijoje apdovanojimuose, kur vaizdo klipų konkurse varžysis tarp tokių atlikėjų kaip „Coldplay“, „The Weeknd“, Taylor Swift, Alicios Keys, Edo Sheerano ar Woodkid vaizdo klipų. Ar pavyks laimėti apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį.

Kompanijos „Scuare“, kūrusios dešimtis vaizdo klipų, tarp jų ir minėtąjį „Solo Ansamblio“ „Dansingą“, taip pat „Garbanoto“ „Liūdnas akis“, įkūrėjas ir prodiuseris, projekto „Scuared“ sumanytojas L.Mataitis dabartinę lietuviškų vaizdo klipų kultūrą taip pat vertina teigiamai. Jo nuomone, klipams atsirado daugiau rinkos, jų daugėja, nors, deja, ne visi jie itin kokybiški.

Jis mano, kad taip susiklostė todėl, kad, keliant dainą į „YouTube“, būtina sukurti kokį nors vizualą, nuotraukos jau nebeužtenka. „Taip atsiranda tam tikras vartotojiškumas. Dainai kuriamas vaizdo klipas, net jeigu ji ir nelabai verta klipo. Taip pradedami kepti prasti vaizdo klipai ir krenta bendra jų kokybė. Nebeaišku, kas yra vaizdo klipas, kas ne. Bet, kaip minėjau, kartu daugėja kokybiškų ir įdomių vaizdo klipų, kurie turi meninę vertę. Man žavu, kad Lietuvoje kūrėjai pradėjo eksperimentuoti – kuriami ne tik naratyviniai, bet ir itin konceptualūs vaizdo klipai. Pavyzdžiui, mane pakerėjo Ignės Narbutaitės sukurtas vaizdo klipas „Kabloonak“ dainai „Bruises on Her Legs“, – sako jis.

E.Visockaitę džiuginanti tendencija – augančios meninės ambicijos. „Klipai ilgėja ir sudėtingėja. Tarkim, „Beissoul & Einiaus“ ar „Solo Ansamblio“ klipai turi išplėtotus siužetus, režisūrą, metaforas.

Ne mažiau svarbi ir kitokia tendencija – daugėja paprastai, spontaniškai nufilmuotų, mėgėjiškų, bet labai savitų,

„Garbanotas“ „Liūdnos akys“

charakteringos stilistikos klipų (pavyzdžiui, IYE)“, – kalba muzikos apžvalgininkė. Pasak jos, ne vienas atlikėjas ar grupė randa galimybių nufilmuoti ir itin profesio­nalų klipą su gera kamera ir geru apšvietimu, tačiau jų iki galo neišnaudoja, klipams trūksta originalumo, tie vaizdo klipai dažnai būna tiesiog gražūs: „Todėl dažnai filmuojama oranžerijose, tuščiose salėse dideliais langais, miške ar prie jūros. Kartojasi sodrus mėlynas apšvietimas ar blizgios užuolaidos scenos gale. Gerų lietuviškų klipų nėra daug, o dar mažiau yra išskirtinių, originalių. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug vienodų klipų.“ Vis dėlto, E.Visockaitės nuomone, tos grupės ir atlikėjai, kurie yra unikalūs, ambicingi, žino, ką daro, klipus išleidžia gal ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet pristato tikrai aukštos kokybės meno kūrinius.

AR MUMS DAR REIKIA VAIZDO KLIPŲ?

L.Mataitis klipus skirsto į kelias kategorijas. Pirmiausia, į komercinius ir nekomercinius. Nekomerciniai – muzikantų ir vizualiųjų menų kūrėjų partnerystė.

Komerciniai – kai pas kūrėją ateina atlikėjai su savo idėja ir užsako klipą. „Taip pat būna pasirodymo stiliaus klipai, kai atlikėjai gyvai atlieka savo dainą. Šitame žanre irgi daug galima atrasti. Kurdami „Scuared“ stengiamės į šią video- rūšį pažiūrėti iš kitos perspektyvos – filmuojame vienu kadru, labai svarbi lokacija, lietuviškos grupės perdainuoja vieni kitų dainas. Kartais tokie vaizdo klipai savo koncepcija peržengia muzikinio klipo žanro ribas. Taip pat dar galima paminėti, kad būna animaciniai vaizdo klipai ar vizualai, kurie galėtų būti labiau siejami su konceptualiuoju menu, o ne su vaizdo klipais“, – vardija prodiuseris. „Vizualiosios kultūros reikšmė nuolat auga, tad net nėra klausimo, ar klipai reikalingi, ar jie ką nors duoda, – mano

E.Visockaitė. – Tikrai daug atvejų, kai būtent klipas užkabina, sudomina, tampa naujo atlikėjo vizitine kortele. Klipo peržiūros taip pat yra reikšmingas rodik­ lis. Pasitaiko, kad atrandu man menkai žinomą lietuvių atlikėją, turintį klipą, peržiūrėtą milijoną ar net kelis milijonus kartų. Vadinasi, jis funkcionuoja kitame socialiniame burbule. Pradžiugina ir tie atvejai, kai atsiranda nežinomas naujas atlikėjas be jokios reklamos, tiesiog žmonėms dalijantis geru darbu, „YouTube“ surenka kelias dešimtis tūkstančių peržiūrų – tarkim, mano

mėgstamiausia šių metų lietuviška daina – grupės „Katarsis“ „Vasarą galvoj minoras“. Jos klipas turi viską, ko reikia geram klipui: atmosferą, stilių, humorą, chaoso ir paprastumo, be to, nuostabiai dera prie dainos. Manau, pradedantys Lietuvos atlikėjai tokiu pavyzdžiu turėtų dažniau sekti.“ Muzikos apžvalgininkė pritaria, kad daug naudos muzikinei kultūrai duoda ir tokie vaizdo klipai, kokius kuria „Scuared“ ar „Sapiens Music“ projektai. Jos nuomone, ypač tada, kai šiame projekte dalyvaujantys kūrėjai pasirenka mažiau žinomą atli-

kėją, tarkim, Rūtą Mur ar „Homechestra“, ir padeda juos atrasti tiems, kurių jų muzika dar nepasiekė.

S.Baradinsko manymu, ne visi atlikėjai išgali kurti klipus, nes geri muzikiniai klipai daug kainuoja. „Muzikiniai klipai yra atlikėjų reklama, kuria jie pasiekia savo auditoriją, iškomunikuoja savo žinutes, vertybes ir atkreipia visuomenės dėmesį.

Daugelis dabar kuria klipus, bet tik keli atlikėjai leidžia sau gerus ir brangius klipus“, – teigia režisierius.

„Solo Ansamblis“ „Dansingas“

>> UŽ KADRO

Kaip gimė projektas „Sapiens Music“? „Sugalvojau jį būdamas tylos stovykloje. Medituodamas aš labai gerai prisiminiau, kaip man patinka dirbti su atlikėjais ir jų muzika. Tas jausmas mane įkvepia – man jautru ir žavu būti šalia atlikėjo, kai jis atveria savo širdį per muziką į kamerą. Tad supratau, kad reikia sukurti Lietuvoje kanalą, kuriame visi atlikėjai padėtų vieni kitiems rasti auditoriją ir platinti muziką. „Sapiens Music“ taip pat sprendžia muzikinių klipų problemą Lietuvoje. Labai daug atlikėjų man siūlo daryti muzikinius klipus, bet labai mažai iš jų turi biudžetus savo ambicijoms ir lūkesčiams. Esu labai dėkingas savo komandai ir visiems atlikėjams, kurie prisijungė“, – pasakoja Saulius.

Jis atskleidžia, kad „Sapiens Music“ planuose – didžiausias gyvos muzikos „YouTube“ kanalas Baltijos šalyse, bet iki to laukia labai daug darbo: „Esant pandemijos situacijai, mes maksimaliai dirbame su Lietuvos regionu, o paskui žadame plėstis. Tikiu ir žinau, kad šis projektas bus distribucijos platforma tiek lietuviams, tiek Šiaurės Europos atlikėjams.“ KAS YRA GERAS KLIPAS? E.Visockaitei viena svarbiausių užsienio klipų tendencijų atrodo klipai, virstantys filmais: „Tokie atlikėjai kaip Beyonce, Solange, Janelle Monáe ar Frankas Oceanas albumus išleidžia papildytus pusvalandžio ar valandos audiovizualiniais kūriniais – kartais abstrakčiais, kartais labai siužetiškais, bet vienaip ar kitaip išplečiančiais muzikinę liniją.

Tai savotiškas kinematografinis ambicingumas.“ S.Baradinskas tiki, kad geras klipas yra gera dainos vizualizacija, o kaip ji padaryta, jam nėra svarbu. „Man asmeniškai geriausi klipai yra tie, kurie turi nuostabias idėjas, ypatingas vizualizacijas ir stiprias emocijas. Kuriant muzikinius klipus mano didžiausias prioritetas yra tai, koks jausmas transliuojamas. Tai dažnai priklauso ir nuo dainos, bet man labai svarbu, kad pats vaizdo klipo turinys būtų itin paveikus, vizualus. Aš ne visada prisirišu prie istorijos, man daug svarbiau efektas ir jausmas, o jeigu dar ir istorija tai pade-

da pasiekti... Bet dauguma mano klipų yra ir be istorijos, tiesiog vizualizacijos.

Tai man irgi labai patinka, nes palieka daug laisvės pačiam žiūrovui. Man smagu, kai muzika eina išvien su muzikiniu klipu“, – sako režisierius.

Pasak L.Mataičio, atsiribojant nuo techninių niuansų, geras klipas yra tas, kuris papildo dainos prasmę ir suteikia jai daugiau gylio, atveria daugiau dainos pažinimo kampų. „Jeigu klipas turi meninę vertę, tai jis yra geras. Ar jis naratyvinis, ar konceptualus, ar visiškai abstraktus, ar animuotas, tai nėra labai svarbu. Jei klipas be dainos gali gyventi savo gyvenimą, jis turi vertę. Net jei tai tiesiog vizualas, į kurį gera žiūrėti taip pat kaip į puikų tapybos darbą“, – mano „Scuare“ prodiuseris.

Jo nuomone, klipai gali netgi suformuoti grupės identitetą: „Gal tik aš taip galvoju, bet puikus pavyzdys – S.Baradinsko kurtas „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipas „Į Venesuelą“.

Atrodo, kad grupės kostiumai ir stilius galutinai susiformavo po šio klipo.“ „Aš manau, kad Lietuvos ir užsienio vaizdo klipai labai nesiskiria. Gal anksčiau buvo didesnė atskirtis, kai atlikėjų, režisierių, operatorių ir prodiuserių nebuvo tiek daug. Taip pat dabar labai lengva atrasti įkvėpimą – pilnas internetas, kur tu gali susirasti, į ką norėtum referuoti ar kaip technologiškai norėtum įgyvendinti savo idėją“, – kalba L.Mataitis.

ILGAS KLIPŲ KELIAS Paklaustas apie „Solo Ansamblio“ vaizdo klipo „Dansingas“ kūrimą, prodiuseris pasakoja apie ilgą kelią, kurį teko nueiti kuriant šį klipą – su grupe jie susitiko bene prieš dvejus metus.

Jie jau buvo susipažinę dirbdami projekte „Scuared“ ir norėjo toliau bendradarbiauti. „Mes atėjome pas juos į studiją, jie mums šią dainą sugrojo gyvai, nes dar nebuvo įsirašę. Mums labai patiko ir sutikome dirbti kartu.

Taigi pradžioje reikėjo sulaukti, kol grupė įsirašys dainą, tuomet ieškojome režisieriaus. Kūrinys atrodė tamsus, tad pagalvojome, kad čia tiktų Tito Sūdžiaus stilistika (jau buvome dirbę su juo prie „Garbanoto“ „Liūdnų akių“). Daina buvo 7 min. trukmės,

grupė nieko nenorėjo atsisakyti, – pastebi L.Mataitis. – Tad, rašant scenarijų, buvo iššūkis – kaip padaryti klipą tokį, kad nesinorėtų prasukti. Taigi, supratome, kad tai bus kaip trumpametražis filmas. Kad tai bus labai brangu ir reikės įdėti daug darbo. Tačiau kartu žinojome, kad žūtbūt norime padaryti šį klipą, net jei reikės perlipti save.“ Paskui, pasak jo, reikėjo surinkti komandą ir suplanuoti filmavimą: „Jis turėjo vykti penkias šešias dienas. Kadangi klipas nekomercinis, visi dirbo neatlygintinai. O kad savaitei ištrauktum žmones iš jų darbų, reikia viską labai sklandžiai suderinti. Turėjome taikytis ne tik prie žmonių, bet ir oro sąlygų bei leidimų uždaryti gatves. Filmavimą teko nukelti keletą kartų. Bet galiausiai pavyko nufilmuoti. Už tai mes dėkingi nuostabiai komandai, kuri pasiryžo šiai avantiūrai. Visi departamentai buvo nuostabūs. Labai ilgai užtruko postprodukcija, nes irgi visi dirbo iš idėjos, turėdami kitų darbų ir negalėdami skirti viso savo laiko šitam projektui. Galiausiai prasidėjo COVID-19 pandemija, tad negalėjome organizuoti premjeros, sukviesti visos komandos ir padėkoti. Taip viskas ir užsitęsė beveik dvejus metus.“ S.Baradinskas ir L.Mataitis vieningai sutinka, kad visada sunkiausia rasti finansavimą ir reikiamų resursų idėjoms realizuoti. „Aišku, visada daug priklauso nuo atlikėjo įsitraukimo, ar jis iš tikro padeda komandai padaryti klipą ir stengiasi turėti tam biudžetą. Rimtai pasiruošę investuoti atlikėjai visada randa finansavimą ir galimybes. O mes su prodiuseriais visada randame sprendimus, kurie biudžeto eilutėje neatrodo tokie brangūs“, – sako režisierius S.Baradinskas. „Muzikinių klipų, kurie turi meninę svarbą, dažniausiai nori grupės, kurios nepriklauso mainstreamui. Jos neturi tiek pinigų, kurių reikia kokybiškam turiniui sukurti. Ypač jei scenarijus reikalauja sudėtingų dalykų. Mes įdedame ir savo pinigų, tačiau dažnai ir to neužtenka. Neturint pakankamo biudžeto ir resursų, arba aukojama klipo idėja, arba visi turi ja labai degti ir dirbti nemokamai, reikia prašyti daug paslaugų iš

AŠ MANAU, KAD LIETUVOS IR UŽSIENIO VAIZDO KLIPAI LABAI NESISKIRIA. GAL ANKSČIAU BUVO DIDESNĖ ATSKIRTIS, KAI ATLIKĖJŲ, REŽISIERIŲ, OPERATORIŲ IR PRODIUSERIŲ NEBUVO TIEK DAUG. TAIP PAT LABAI LENGVA ATRASTI ĮKVĖPIMĄ – PILNAS INTERNETAS, KUR TU GALI SUSIRASTI, Į KĄ TU NORĖTUM REFERUOTI AR KAIP TECHNOLOGIŠKAI NORĖTUM ĮGYVENDINTI SAVO IDĖJĄ.

įvairių žmonių. Iš valstybės, finansavimo pusės į klipą nežiūrima kaip į kino kūrinį ar apskritai kaip į didelės meninės vertės kūrinį. Nėra iš kur gauti finansavimo. Užburtas ratas. Arba produktas kenčia, arba komanda. Mes esame įrodę, kad galime klipą geriau nei trumpametražį filmą sukurti. Vaizdo klipai – tai mūsų meninės saviraiškos priemonė“, – teigia L.Mataitis.

COVID-19 IR VAIZDO KLIPAI Anot S.Baradinsko, pandemija smarkiai kirto kultūros sektoriui – tiek atlikėjams, tiek klipų kūrėjams: „Manau, kad reikės keleto metų, kol mes atsigausime finansiškai, kad galėtume kurti brangius muzikinius klipus. Nepaisant to, manau, kad visi žmonės vis tiek toliau kurs, nes be muzikos gyvenimo neįsivaizduoju.“ L.Mataičio nuomone, klipų rinką pandemija smarkiai paveikė, bet kol galėjo, tol visi filmavo. Jis sutinka, kad galbūt klipų sumažės, nes daug grupių negali koncertuoti, todėl mažiau uždirba ir tikriausiai neišlaidaus vaizdo klipams. „Kol kas dar sunku pasakyti, kaip viskas bus, tendencijos pasimatys šiek tiek vėliau. Bet galbūt vaizdo klipams tai atvers naujų galimybių, nes gali daryti bet ką, kad vizualizuotum dainą – pavyzdžiui, gali daryti animaciją, nebūtina filmuoti. Galima atrasti

18 // © 37O Erica Jennings „Leading Me Home“

„Kabloonak“ „Bruises on Her Legs“

„Deeper Upper“ „No Regrets“

būdų, kaip pasigaminti klipą neišeinant iš namų. Gal kūrėjai atras naujų formų ir nustebins mus“, – optimistiškai mąsto klipų prodiuseris.

KAIP UŽAUGINTI KLIPŲ KULTŪRĄ?

Muzikos apžvalgininkės E.Visockaitės nuomone, prie vaizdo klipų kultūros auginimo stipriai prisidėjo vaizdo klipų konkursai, rengti festivalio „Kino pavasaris“. „Kino festivalio suteikta galimybė geriausius lietuviškus klipus pamatyti didžiajame kino ekrane buvo nepaprastai įspūdinga ir vertinga. Rimta atrankos komisija taip pat užtikrino, kad rodomi klipai tikrai buvo pavyzdiniai, atskleidė vaizdo klipų įvairovę ir, manau, ne vieną įkvėpė. Tokiu pavyzdžiu tikrai galėtų sekti visokie vasaros kino teatrai po atviru dangumi – tikrai daug publikos susirinktų į atrinktų, senų ar naujų, lietuviškų klipų peržiūrą. Kaip DJ setą, tik dar ir su kinu. Labiausiai padėtų, žinoma, suteiktas televizinis eteris. Nacionalinis transliuotojas, juolab dabar neberodydamas reklamos, tikrai galėtų skirti laiko kokybiškiems vaizdo klipams, taip prisidėdamas ir prie visos muzikinės kultūros ugdymo“, – mano ji.

„Deeper Upper“ „Unity“

Vaizdo klipų kūrėjai S.Baradinskas ir L.Mataitis norėtų, kad prie vaizdo klipų kūrimo prisidėtų Lietuvos kultūros taryba (LKT) ir / ar Lietuvos kino centras (LKC). „Aš nuoširdžiai norėčiau, kad šios institucijos išskirtų finansavimo portfelį 5–10 muzikinių klipų kasmet. Jei valstybė remtų tiek muzikantus, tiek klipų kūrėjus, manau, kad bendra mūsų Lietuvos kaip kultūrinio regiono vertė padidėtų. Tikiu, kad net būtų įmanoma sukurti klipus, kurie būtų pripažinti visame pasaulyje.

Realybė tokia, kad resursai tiek klipo gamybai, tiek jo komunikacijai yra riboti. O tai kainuoja didžiulius pinigus“, – teigia S.Baradinskas.

L.Mataitis atkreipia dėmesį, kad Asociacija LATGA suteikia galimybę savo kūrybiniame fonde prašyti finansavimo vaizdo klipams, tačiau dažniausiai atlikėjai šiam fondui rašo paraiškas albumams įsirašyti, tad vaizdo klipai nustumiami į antrą planą. „Mums, kaip vizualiųjų menų kūrėjams, labiausiai tiktų eiti į LKC ir LKT. LKT galėtų finansuoti vaizdo klipus kaip tarpsritinio meno kūrinius. Būtų gerai, jei būtų aiškūs atskiri vertinimo kriterijai ir būtų akcentuojama, kad galima siųsti vaizdo klipų projektus, – dėsto jis. – Į vaizdo klipus žiūrima kaip į reklamą – komercinius kūrinius, bet juk ir teatras ar kinas būna komercinis ir nekomercinis...“

Moniqué „Virš vandens“

Prodiuserio pastebėjimu, dabar iš klipams skirtų renginių liko tik „Klipvid“. „Lietuvoje praktiškai nebėra kur rodyti klipų.

Siunčiame į įvairiausius užsienio festivalius, tokius kaip Tarptautinis Rygos kino festivalis, „Berlin Music Video Awards“ ir t.t. Jei ir gera daina, ir geras klipas – gali gerai keliauti po kino festivalius, vis daugiau jų turi vaizdo klipų konkursines programas ar seansus. Tas pats Sandansas turi seansą, į kurį gali pretenduoti. Šiame festivalyje komercinių projektų mažai. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje į klipus būtų žiūrima kaip į atskirą meno rūšį. Ir atlikėjams iš to yra naudos. Jei Lietuvoje atsirastų daugiau renginių, skirtų geriausiems metų klipams – manau, automatiškai jie sulauktų daugiau dėmesio“, – mano L.Mataitis.

Taigi panašu, kad lietuviškų vaizdo klipų kultūra nebeklaidžioja tamsoje kaip prieš septynerius metus. Ji keliauja vis tolyn, vedama idealistų kūrėjų, tik jiems reikia šiek tiek pagalbos.

„Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ „Į Venesuelą“

>> EITI AR NEITI

teatras taip pat turi kalbėti apie šiandienos žmones – net klasikų kūriniai, nepaisant aprašomo laikmečio aplinkybių, kalba šiandienos skaitytojams ir apie juos. „Žmogus visada bus teatro dėmesio centre. Man nuobodus iliuzijas kuriantis teatras. Jis tiesiog negali dirbti su melu, juk pats savo prigimtimi yra melas“, – akcentavo E.Senkovas.

Lygiai taip pat vyras tikino nemėgstantis politinio teatro ir atsargiai žiūrintis į karštas, reakcingas temas – jos kūrėją gali įtraukti į konjunktūros pinkles. „Tam tikros socialinės problemos tampa madingos. Režisierius lengvai gali tapti įvairių vertybių skelbėju, bet jam reikia išlikti laisvam. Svarbu jausti, kas yra gerai ir blogai, bet ne mokyti to.

Turime gerbti žiūrovą“, – apibendrino pašnekovas.

TEATRAS

Rašė Kristina Kučinskaitė

ĮVERTINTAS APDOVANOJIMU Su E.Senkovu susitinkame Klaipėdos dramos teatre – atvykęs festivalio „TheATRIUM“ kvietimu, jis liks uostamiestyje iki gruodžio 11 d. Režisierius stato spektaklį „Varovai“ pagal Davido Farro pjesę. Šioji buvo rašyta remiantis žymiu Thomo Vinterbergo ir Tobiaso Lindholmo filmu „Medžioklė“. Tai antras darbo vizitas Klaipėdoje – 2018 m.

E.Senkovas režisavo spektaklį „Mama drąsa“ pagal Bertoldo Brechto „Motušė Kuraž ir jos vaikai“. Už šį spektaklį jis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, už pagrindinio vaidmens atlikimą jį gavo aktorius Darius Meškauskas. „Smagu gauti apdovanojimus, bet su jais auga ir atsakomybės jausmas – žiūrovai iš tavęs laukia vis daugiau.

Latvijoje sunkiau būtent dėl šios atsakomybės. Dėl to atvažiuoju į Lietuvą – manęs niekas nepažįsta, ir tai gerai.

Statai „Mamą drąsą“ ir sau pačiam netikėtai gauni Auksinį scenos kryžių.

Dabar čia jaučiu tokią pat atsakomybę kaip ir Latvijoje“, – ironiškai apie savotišką pripažinimo svarbą kalbėjo režisierius.

20 // © 37O

Rygoje gimęs ir augęs E.Senkovas gūžteli pečiais svarstydamas, kas jį atvedė į teatrą. Pasakodamas apie save, gyvenimo atsitiktinumų ir pasirinkimų grandinėje jis neįskaito lemtingų ženklų: „Mano tėvai neturi jokio ryšio su menu: tėtis parduoda skalbykles, o mama dirba parduotuvėje. Nesijaučiu miestietis, jaučiuosi kaimo vaikas – augau vienas, neturėjau daug draugų, žaisdavau paties sufantazuotus žaidimus. Nebuvau ypatingas, vidutiniškai sekėsi mokslai, nebuvau triukšmingas.“ Teatras šio vaiko gyvenime atsirado dar mokykloje – choras netraukė dėl

Elmaras Senkovas

ELMARAS SENKOVAS: KOKIOS YRA VISUOTINĖS NEMEILĖS PASEKMĖS?

bartis mėgstančio mokytojo, o teatro mokytojas buvo kur kas malonesnis.

Net pirmosios studijos nebuvo susijusios su teatru – E.Senkovas rinkosi pedagogiką. Vėliau ją keitė mokslai Latvijos kultūros akademijoje pas legendinę latvių režisierę Marą Kimelę (Klaipėdos dramos teatre 2016 m. ji statė Augusto Strindbergo dramą „Tėvas“, o 2019 m. – spektaklį pagal Jeano Anouilho dramą „Antigonė“).

TEATRE NEMELUOJAMA Latvijoje E.Senkovas žinomas kaip nemažai dėmesio nacionalinės literatūros klasikams skiriantis režisierius – jau minėtas J.Rainis, šalia jo Rudolfas Blaumanis, Janis Ezerinis. „Mokykloje tikrai neskaičiau latvių klasikų, – juokėsi E.Senkovas. – Nežinau, kodėl mokyklinio amžiaus vaikai turėtų juos skaityti. Pavyzdžiui, R.Blaumanio personažas – tragiška meilės auka. Kodėl jis turėtų būti įdomus mažam vaikui.“ Jo nuomone, mokyklose skaityti kla-

APIE BAIMĖS DEMONUS Klaipėdoje šiuo metu statomas spektaklis „Varovai“ savo siužetu paliečia labai jautrią temą – mokytojas yra apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Bet vaiko kaltinimas yra melagingas. „Pamenu, kai pirmą kartą mačiau filmą – patyriau didelį emocinį šoką. Mane pribloškė supratimas, kaip lengva sunaikinti visiškai nekaltą žmogų. Manau, kad pasaulyje daug neteisingai apkaltintų žmonių vien dėl to, kad jie kažkam buvo nepatogūs, – pasakojo E.Senkovas. – Šis spektaklis bus rimtas pokalbis su žiūrovais. Noriu pabrėžti, kad šis spektaklis ne apie pedofiliją – jis apie tai, kad mums neužtenka meilės. Vengiame akistatos su savimi, nenorime sau pripažinti, kad kenčiame, – lengviau išsilieti ant kitų. Lengviau patikėti melu, nei sau pripažinti tiesą. Kokios yra visuotinės nemeilės pasekmės? Mes, kaip varovai medžioklėje, į kampą įgename mums nepatogius, nereikalingus žmones.“

sikus per anksti, prievarta verčiami skaityti vaikai išmokomi jausti atmetimo reakciją literatūrai, kuri brandžiam skaitytojui yra įdomi ir aktuali. „Man patinka latvių literatūra, tikiu, kad teatras padeda ją atverti naujai, aktualizuoti. Patiems režisieriams taip pat reikia pasiryžti į ją pasigilinti, atrasti“, – svarstė E.Senkovas.

Režisierius minėjo nemažai svarstantis apie žmogaus gebėjimą būti žiauriam – ypač tuomet, kai tas žiaurumas pasireiškia bendrų visuomenės susitarimų ribose. Interneto erdvėje anoniminis minios teismas vykdomas su pasimėgavimu, o jo aukų kaltumui patvirtinti pakanka nuogirdų ir emocijų, kai kuriais atvejais – net sufabrikuotų teiginių (bene garsiausias šių laikų pavyzdys – 2016 m. JAV rinkimų fone vykęs „Pizzagate“ skandalas“).

Režisierius pasakojo gyvenantis nuolatinėse formos ir raiškos paieškose. Net pavasario karantiną jis priėmė kaip galimybę – pagal Ivano Vyrypajevo pjesę pastatė spektaklį „Irano konferencija“ daugeliui prakeiksmu ar išsigelbėjimu tapusioje „Zoom“ bendravimo platformoje. „Teatras turi būti atviras, prieinamas visiems žmonėms. Jis turi būti socialus – kalbėti visuomenei.

Jis neturi būti didaktiškas ar moralizuojantis, bet būti kaip veidrodis, atspindintis ir atliepiantis mūsų vidines problemas“, – apie savo kuriamo teatro sampratą pasakojo režisierius. Jo nuomone,

Algirdo Kubaičio nuotr.

Pauliaus Sadausko nuotr.

Vienas žymiausių šiuolaikinių Latvijos teatro režisierių Elmaras Senkovas kuria santūraus, kiek nedrąsaus žmogaus įspūdį – jis kalba ramiai, leisdamas sau pagalvoti, dramatiškai nemojuoja rankomis, yra atidus ir mandagus. Šį įspūdį tik sutvirtina jo berniokiška, guy next door išvaizda ir laikysena. Pernai jo spektaklis pagal Janio Rainio pjesę „Pūsk, vėjeli!“ surinko daugiausia apdovanojimų Latvijos teatro apdovanojimuose „Spēlmaņu nakts“. Ir tai neišskirtinis įvykis – nors pats E.Senkovas apdovanojimus vertina santūriai: „Latvija nedidelė. Ką reiškia būti žinomu režisieriumi joje? Be to, aktoriai būna garsūs, režisieriai – ne taip.“

2018 m. Klaipėdos dramos teatre E.Senkovas režisavo spektaklį „Mama drąsa“

„XX a. teisė kertasi su emocijomis. Ar mes, žmonės, turime teisę ką nors nuteisti? Ar žinome, kas yra tiesa? Jei žmogus nužudo žudiką – ar jis tampa žudiku? Arba: ar gerai, kad 77 žmones pražudęs Andersas Breivikas sėdi patogiame kalėjime? Tai sunkūs, nejaukūs klausimai. Gal dėl to ir reikia spektaklio, kad galėtume juos kelti.

Nenoriu teikti atsakymų – tiesiog rodau problemą“, – sakė E.Senkovas. Jo teigimu, „Varovai“ taip pat kalbės apie šeimos ir nedidelio miestelio bendruomenės mikrokosmosą ir jame gimstančius baimės demonus. „Mažose bendruomenėse reikia laikytis kartu. Mūsų mažai, dėl to turime būti stiprūs, o stiprūs būsime tik būdami kartu – gal tai viena iš priežasčių, kodėl mažose šalyse toks gyvas nacionalizmas. Šia prasme pjesės pasaulis atliepia mūsų šalių – tiek Latvijos, tiek Lietuvos – mikropasaulį“, – svarstė E.Senkovas, paliesdamas dar vieną jautrią temą – mažų visuomenių iš anksto užimamą gynybinę padėtį, nuolatinę priešų paiešką tų, kuriuos laiko sau svetimais, gretose.

>> EITI AR NEITI

T

ęstinis tarptautinis šiuolaikinio meno projektas „Open Gallery“ – atvira lauko galerija, kuri, išeidama iš „balto kubo“ galerijos suvokimo ribų, paverčia posovietinį, buvusį labai uždarą industrinį kiemą unikalia ir atvira meno galerija.

krantine. Tiesa, dėl užklupusios pandemijos kol kas savo darbus pristato tik lietuvių menininkai.

Šiuo metu „Open Gallery“ puošia 41 kūrinys – Lietuvos ir užsienio menininkų, tokių kaip Sokar Uno (Vokietija), Telmo & Miel (Nyderlandai), Perkup, Davidas Leitneris (Austrija), Dirty Elmo (Švedija) ir kt.

Galerija atvira visiems ir visada, todėl net kai karantino pramogos šiuo metu apsiriboja namais, trumpam pasivaikščioti ir būti įkvėptam meno kviečia atvira lauko galerija.

Ligitos Galiauskaitės nuotr.

Šiais metais galeriją papildys dar dešimt naujų kūrinių įprastoje Naujamiesčio teritorijoje ir vienas – ties Neries

GALERIJA

„OPEN GALLERY“: ATVIRA VISIEMS IR VISADA

Agnė Stašinskaitė

„ŽVILGSNIS Į ROJŲ“

Ligitos Galiauskaitės nuotr.

Iliustracija įkvėpta Jono Meko žodžių, kad kiekvienas su savimi, net to nežinodami, kažkur giliai savyje, galbūt užslėptai, nešiojamės dalį Rojaus atvaizdo.

(Iš filmo „As I was moving ahead occasionally I saw brief glimpses of beauty“). „Interpretuojant šiuos žodžius nusprendžiau atgaivinti, prikelti naujam gyvenimui, persodinti ir „Rojaus“ medį, kurį Mekas buvo sodinęs Niujorke, Soho kvartale.

Tačiau jis buvo nukirstas. Medis čia tampa tiltu tarp Žemės ir Rojaus, atgimimo ir laisvos kūrybos simboliu.“

Linas Kaziulionis (kart7)

„INFORMACINIS BURBULAS“

„Kūrinyje labai aiškiai vaizduoju susidariusį žmogaus informacinį burbulą, t.y. moteris pučia muilo burbulus ir bepūsdama juos užsipučia sau ant galvos. Tai tampa filtru, kuris filtruoja ateinančią informaciją. Filtras dažnai neveikia, kaip turėtų, ir teisinga informacija nepasiekia vaizduojamos moters. Taip tarsi atspindi problemą, su kuria mes visi ir susiduriame.“

BE IŠVARDYTŲ AUTORIŲ KŪRINIŲ, „OPEN GALLERY“ PAPUOŠĖ ARBA NETRUKUS PAPUOŠ: Julios Panovos „Laikyk savo vėliavą“ Povilo Kupčinsko (Povas on Fire), „Varnų sąskrydis“ Evelinos Jaskelevičiūtės „Virsmas“

Martyno Ivinsko „Pilietis“ Agnės Juršytės „Būti savimi“ Pijaus Čeikausko (Pijino) „Dūminė“ Domo Veriko vizualinė instaliacija „Medžių mylėtojas“

Kęstučio Bidvos nuotr.

Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su didžiuliu informacijos srautu, todėl kiekvienam tampa be galo sudėtinga su juo susidoroti. Galime teigti, kad informacija yra labai geras ir naudingas dalykas, tačiau, pažvelgus kitu kampu, žmogus tarsi užsidaro savo informacijos burbule ir nebegali teisingai jos apdoroti ar rasti patikimos informacijos, kuri pastaruoju metu tampa labai didele problema šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje.

Kristina Asinavičiūtė (Kristina Asinus) „NAKTINĖS KELIONĖS“

„Vasaros naktys man asmeniškai yra neįtikėtino įkvėpimo ir visiškos laisvės šaltinis. Tai ilgai lauktas metas, kai pagaliau galima pasiklysti pasaulyje nebijant, kad nušalsi pirštus ar pasigausi nelemtą gripą. Atsiranda nuostabi proga pagaliau vėl laisvai stebėti žvaigždes, jausti, kaip šiltas vėjas švelniai glosto odą, sušiaušia plaukus ir svaigina protą svajonėmis. Tai neįtikėtinas džiaugsmas būti gyvam. Gyvam savo kukliame paprastume, be didingų planų, kuriais gyvename ir tikimės, kad tik jų įgyvendinimas atneš mums tiek lauktos laimės. Ne feraryje slypi laisvės esmė. Ne brangiuose kailiniuose. O paprastoje kasdienybėje – paprastoje kelionėje mylimu troleibusu naktimis, bandant išlaikyti pusiausvyrą jam skriejant ir nekantriai laukiant savo atgimimo stotelės.“

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

ŠARUKAS BODY WAS FOUND

JUSTĖ KRAUJELYTĖ THERAPY

Self-released

Self-released

Ant debiutinio vieno iš „garbanotų“ Šarūno Joneikio-Šaruko mini albumo viršelio – išplaukusi kūrėjo nuotrauka su katinuku, iš esmės puikiai nusakanti, kokių kompozicijų galima tikėtis iš šio muzikanto. Jeigu jūs, pamatę šią nuotrauką, iškart tariate: „Awww...“, tuomet jus užkabins ir tradiciškai geranoriškos, ir saldokai svaigios dainos. Kitiems šiame EP skambantys muzikiniai pasirinkimai didelės nuostabos nesukels, nes tai dar viena „garbanotos“ kūrybos reinkarnacija. „Body Was Found“ aš įvardyčiau kaip karantininį rinkinį, kai, atsiradus daugiau laiko ir ypač daugiau izoliacijos, vienas grupės narių nusprendžia pasoluoti, paindividualizuoti ir paeksperimentuoti, t.y. neleisti netikėtai atsiradusio laisvo laiko veltui. Deja, tie eksperimentai, išskyrus „Let‘s Change“, nelabai skiriasi nuo tradicinės Šaruko ir kompanijos kūrybos ir kartais skamba kaip savotiški b-side ar unreleased track, kuriais populiaru pamaloninti gerbėjus, perkančius deluxe edition albumus. Viskas kameriškiau, minimaliau, gal net ramiau, bet viskas – iš „Garbanoto“ aruodo, todėl „Body Was Found“ kūriniai skamba labiau kaip fonas, kurį net maloniau būtų klausyti gyvai, kur nors ant pievos su smilga dantyse ir puodyne pieno šalia. Tradicinis only good vibes. Ir taip būtų likę, jeigu šioje svajingoje fantazijoje nebūtų nuskambėjęs mano minėtasis „Let‘s Change“ – elektroninis svetimkūnis, kuriame netikėtai išgirsti net „Nine Inch Nails“ maršų ir kurį, be abejonės, pavadinčiau geriausiu EP kūriniu. Visiškai iškrentanti iš bendro konteksto daina atskleidžia naujas Šaruko spalvas ir gebėjimą išeiti iš saugios užuovėjos, kai atrandama kažkas naujo. Jeigu jis pabandys pasunkinti ar elektronizuoti savo muzikos skambesį, esu tikras, kad iš to laimės visi. O kol kas – va jums katinukas.

68

100

FC BASEBALL LÙNA 17 Earth Years

22 // © 37O

Izoliavęs kuriam laikui savo „Junior A“ pseudonimą (koks aktualus papokštavimas), Tautvydas Gaudiešius praplėtė savo muzikinę biografiją dar keistesniu anglišku pavadinimu, kuris tikriausiai nėra skirtas a.a. Kauno futbolo beisbolo klubui „FBK Kaunas“ pagerbti, ir įrašė neelektroninį lietuviškų dainų albumą, kurio pavadinimas yra... slovėniškas? Tai va, tokia multilingvistinė karantininė metamorfozė, bandant virsti kažkuo nauju. Deja, tas naujumas netyčia sukelia „jaunėlio“ ilgesį, o priežastis – paprasta: praradęs šokių muzikos formatą, kūrėjas suskambo beveik taip pat, kaip ir kiti jaunieji svajingi ir neįnoringi kolegos.

Taip, esu kritikavęs, kad „Junior A“ yra per daug produktyvus ir tai nepadeda dainų atrankai, tačiau šis naujasis projektas, deja, man skamba kaip žingsnis atgal – bandydamas virsti atlikėju ir dainų autoriumi, Tautvydas prarado savo išskirtinumą. Būdamas vienas su gitara (na, yra ir kitų instrumentų, bet jie nėra svarbiausi), man rodos, jis staiga susiliejo su ta pačia šimtąkart minėta „Garbanoto (dar) bosisto“ pakelta banga. Už viso to dar bailiai kyšo „Junior A“ ausys, tik be eksperimentinių sąskambių (na, tai ir yra tik kūrėjas su gitara, kuris pristato lygiai tą patį, ką kiti kūrėjai su gitara). Aišku, dainų konstrukcijos tinka popstilistikai, ypač kabinančiai nuskamba „Dalija“, tačiau kartais atrodo, kad jei šias dainas staiga imtų savo vardu atlikti koks „Baltasis kiras“, tau net ūsas nekrustelėtų. Džiugina tai, kad Tautvydas viską kuria nuoširdžiai, už viso to nematai jokios povyzos ar išskaičiavimo, todėl ir tas kritikavimas, pripažinsiu, daug džiaugsmo neteikia. Guodžia tai, kad jam, jei neklystu, dar tik 29-eri ir, esu įsitikinęs, po dešimties metų (nes jo karjera bus ilga) Tautvydas nekurs tokių dainų kaip vienas jo kolega.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“) 68

0°

kisielius

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Viršelio autoriai Julija Goyd ir Rimas Šablinskas

(„Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“)

MĖNESIO ALBUMAI

Kiekvienam vaisiui reikia subręsti.

Gausybėje projektų ir grupių muzikavusi Justė Kraujelytė pagaliau priaugo iki debiuto, kurį įvardyčiau kaip vieną svarbesnių šių metų atradimų. Populiariosios muzikos pasaulyje ji turėtų sulaukti savo žvaigždės valandos, nebent publika būtų per buka, nes lengvomis „unca unca“ tralialiuškomis kūrėja neužsiima. Tai intelektuali popmuzika su skoningomis melodijomis ir įvairiapusėmis instrumentuotėmis, kurios kiekvieną dainą leidžia atrasti iš naujo. Ir tos dainos gali būti hitai, nepaisant to, kad stilistiškai Justės muzika gal kam gali nuskambėti ir senamadiškai. Nereikia jaudintis, priaugsite. Tiesą sakant, net ir išskirti ką sunku; jau pati pirmoji „Stormy Waters“ patraukia savo lopšiniška atmosfera, kuri šiek tiek atliepia Kate Bush kūrybą, o ir kiti kūriniai primena tai Sade, tai dešimtojo dešimtmečio ritmenbliuzą, tai ankstyvąją Madonną. Be to, labai tinkamai yra parinkta albumo trukmė: trumpas darbas tokioms skirtingoms dainoms padeda sužibėti, o ir pats albumas netampa nereikalingai sunkus. Visą ši lengvą turinį jungianti old schoolinė nuotaika puikiai atskleidžia dainininkės muzikinį išsilavinimą bei bagažą ir, tiesą sakant, net tinka į seses kokybiškai vienišai Lietuvos scenoje Monikai Liu. Dabar jos jau dvi ir telieka ploti rankomis, kad sensacingų popklišių gaudymas ar paskutinių madų vaikymasis kūrėjos nesuviliojo. Dabar telieka tikėtis, kad šis stiprus ir kokybiškas solinis debiutas nebus nustumtas į paraštes daug nuobodesnių, bet labiau besisklaidančių kolegių, ir J.Kraujelytės vardą girdėsime dažniau. Beje, kaip gali kam nors neimponuoti žmogus, kuris mokėsi teisę ir, net supratęs, kad tai ne jam, vis tiek pasiryžo ją baigti? („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

PAULIUS KILBAUSKAS VANDUO

78

100

The State51 Conspiracy

Pradėsiu nuo elementarios tiesos, kurią, tikiuosi, žino kiekvienas muzikos klausytojas: kai savo muziką pasauliui siūlo Paulius Kilbauskas, mes tiesiog sėdime ir klausome. Pastaruoju metu kaip niekad produktyvus kūrėjas, vos prieš porą mėnesių išleidęs savo „Elements“ albumo live, adaptuotą Šv. Kotrynos bažnyčios patyrimui, dabar pristato kitą ambientinį opusą „Vanduo“, kurio esmę, sielą ir pagrindinį motyvą labai tiksliai atskleidžia albumo pavadinimas. Albumo pagrindu tapo Vilnelės tekėjimas, jį siejant su įvairiais eksperimentais „Garso kupole“ ir Julijos Goyd fotografijos kūriniais. Tokia meninių ir kūrybinių elementų sąjunga virto labai turtingu ir prasmingu ambientiniu darbu, kuris, nors ir nekelia jokių audrų, tačiau yra sėkmingai išbaigtas. Šį albumą būtų geriau traktuoti kaip patyrimą, kurio efektą galima sustiprinti nuėjus į kūrėjo jutubo kanalą (ten ir making off, ir Julijos Goyd darbai). Prasmingas savo atsiribojimu nuo kasdienybės atakų ir gilus žinojimu, kas svarbu ir kas ne, „Vanduo“ kuria „pasaulio vandens laše“ viziją, kurioje užtenka labai nedaug, kad pasakytum, pagrotum, realizuotum daug. Šio darbo natūralistinis minimalizmas žavi kviesdamas atsiriboti, pabėgti ir pasitikėti muzikantu, nepiktnaudžiaujančiu įvairiomis priemonėmis ar instrumentais, kuriuos yra įvaldęs, o kaip tik priešingai, atsargiai įpinančiu jų nedidelius elementus, subtiliai papuošdamas iš esmės pačią gražiausią gamtos muziką – vandens tekėjimą. Ir patikėkite, klausantis vėl ir vėl, nieko daugiau nesinori, nei mėgautis šia visagale stichija. Pasidarykite sau paslaugą ir pasiklausykite šio albumo – jis jums padės, ypač dabar. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „Youtube“) 88

100

INGAJA REVERIE

Self-released Klaipėdietė Ingaja nors ir nedideliais žingsniais, bet vis drąsiau kovoja už savo žemės lopinėlį muzikos pasaulyje ir debiutinis jos albumas „Reverie“ rodo, kad jos žingsniai yra vis labiau užtikrinti. Prieš porą metų išleistas mini albumas „Darkness“ klupo ant mergelės su gitarėle stereotipo, tačiau su „Reverie“ kūrėja pajudėjo į priekį, atsisakė tiesiog brazdinamos gitaros akordų ir nėrė į ambientinės muzikos bangas. Sveikintina, tačiau tos bangos šią klaipėdietę, atvirai tariant, ir truputį skandina, nes, klausantis šio ilgagrojo, galima netyčia ir užsnūsti. Gana ilgos, tačiau vis dėlto popmuzikai priskirtinos kompozicijos nėra itin išraiškingos, o paslaugos nedaro ir lėtai plaukiantis tempas ar minkštas vokalas. Po truputį visa tai ima supti tave savo glėbyje, viena daina ima jungtis su kita, imi jų neskirti ir galiausiai albumas baigiasi, o tu jau nebežinai, kiek jame buvo dainų ir kuo jos skyrėsi. Įvairumas ir yra didžiausias šio darbo kliuvinys, nes po kelių perklausų imi suvokti, kad, paklausęs trijų dainų, klausytojas iš esmės bus girdėjęs visą albumą. O juk čia ne vien eksperimentinė ambientinė muzika, čia juk, kaip minėjau, popmuzika, kurioje daina yra svarbiausia. Iš kitos pusės, jeigu klausytojas trokšta ramybės ir jam tinka bei patinka Ingajos kūryba, „Reverie“ tik sustiprins jo simpatijas: tai ne eilinis pramoginis rinkinukas, o aiškus kokybės ženklas ir, kaip minėjau, žingsnis į priekį, kūrėjai dar labiau išgryninant savo identitetą. Juk svarbu, kad Ingaja nesirenka lengviausio kelio, nenaudoja nugrotų melodijų, kuriomis kiti dažnai stengiasi įtikti masėms, ir ieško savęs. Esu tikras, kad kitas įrašas bus turiningesnis ir pilnesnis įvairesnių idėjų, kurios leis dainininkei jau nebekovoti dėl to žemės lopinėlio, o pasistatyti jame namuką ir vakarais su ausinėmis stebėti besileidžiančią saulę. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“) 68

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas