370 Nr 98

2021 sausis #98

HUMORISTAS HENRY MATCH: IEŠKOJIMAI YRA KAIP ŽAIDIMAI DAUG GROŽIO GALIOS, ARBA KIEK MANĘS MANYJE AKTORES E.LATĖNAITĘ IR M.NOREIKAITĘ KOMEDIJA LYDI NUO VAIKYSTĖS

PAILGINTOS RANKOS AUDŽIA LIETUVOS KULTŪROS TINKLĄ PASAULYJE

Denio Vėjo nuotr.

NUO MINUS IKI PLIUS BEGALYBĖS, ARBA KAIP IŠSAUGOTI SNIEGĄ

Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) iliustracija „Įtemptos karalystės“.

#98

JUOKAUTI NEGALIMA SURIMTĖTI

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

S

ausį mes visi sutartinai laikome svarbiu atskaitos tašku. Dažnas prisižada naujais metais mažiau arba visiškai nevartoti alkoholio (turbūt visi girdėjote apie Dry January iššūkį), mesti rūkyti, sportuoti, sveikai maitintis, skaityti daugiau knygų. Jeigu ne pandemija ir karantinas, sąrašą būtų galima papildyti tokiais punktais kaip dažnesnis koncertų, spektaklių ar parodų lankymas.

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

Juoktis iš savęs nebijo ir aktorė bei humoristė Elžbieta Latėnaitė: „Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs. Man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?“ Jai pritaria kolegė aktorė Milda Noreikaitė: „Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.“ O mes siūlome jums pasižadėti sau šiais metais tiesiog dažniau juoktis. Nuoširdžiai, iki ašarų. Žinoma, ne iš viruso, mūsų ar kitų šalių vyriausybių pastangų jį suvaldyti bei kitų su pandemija susijusių jautrių dalykų ar situacijų. Netiesa, kad juoktis galima iš visko. Net talentingiausi pasaulio humoristai turi savo ribas, kurių stengiasi neperžengti.

Greičiausiai visi girdėjote apie juoko jogą. Jai nereikia jokių išorinių dirgiklių (komedijų, pokštų) – pradedi kikenti nei iš šio, nei iš to, ir šį pratimą atlieki tol, kol turi jėgų kvatoti. Abejoti stebuklinga juoko galia sunku – puikiai žinome, kad gerai išsikikenus užplūsta geros emocijos, sumažėja nerimas ir stresas, pagerėja miegas ir t.t.

Jeigu juoktis iš nieko neišeina, visada galima pasitelkti visagalį internetą, kur tikrai surasite begales talentingų stand up meistrų pasirodymų, puikių komedijų ir humoro serialų. Suprantama, kalbame apie legalius šaltinius. „Į pirmą stand up‘ą ėjau galvodamas, kad nėra blogų temų – yra tik blogi sąmojai. Juokauti galima apie viską, jeigu tai yra juokinga. Siekiau žodžio laisvės, o galbūt tiesiog norėjau būti išgirstas, pastebėtas, todėl juokaudavau labai aštriomis, tamsiomis ir skaudžiomis temomis. Vėliau mano comedy voice transformavosi.

Pradėjau scenoje daugiau dalytis savimi, norėjau puoselėti žmonių nuoširdumą. Sukūriau tinklalaidę „Aš tave myliu“, kurioje nuoširdžiai kalbėjau apie savo gyvenimą, potyrius, emocijas, praeitį, narkotikus, seksą – viską visiškai atvirai. Suvokiau, kad atvirumas padeda ir kitiems, man dėl to buvo džiugu“, – savo komiko kelio pradžią prisimena vienas sausio numerio herojų humoristas Henry Match.

Humoro savo pasirodymuose nevengia ir šmaikštaus muzikinio projekto „Graži ir ta galinga“ merginos. Nesvarbu, kad priešingos lyties asmenims jis ne visada įkandamas. „Atsimenu, kai Nidoje koncerte-spektaklyje „Graži ir ta kita“ Vaiva ir Rugilė su žiūrovais žaidė žaidimą, kurį pradėjo klausimu „Ar salėje yra tikrų vyrų?“ Vienas vyras atsistojo ir sako: „Taip, yra, ir jie išeina.“ Jis buvo su žmona bei dukra, bet jos nėjo ir jis išėjo vienas. Mes nenorime nieko kiršinti, bet jei vyrą erzina tokie dalykai, gal jis truputėlį per siaurai mato moters vaidmenį? Žinoma, yra vyrų, kurie ateina ir jiems labai patinka“, – interviu „370“ pasakojo Marija Žemaitytė, viena iš penkių Klaipėdos jaunimo teatro aktorių, susibūrusių į šį smagų kolektyvą.

Humoro ir ironijos kupini ir mūsų viršeliui savo kūrinį paskolinusios dailininkės Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) darbai, kuriuos ji dažnai kuria... flomasteriais.

Kiek daugiau nei prieš metus iš emigracijos į tėvynę sugrįžusi menininkė savo gyvenimiškas ir kūrybines patirtis atvėrė projekto „Blunkanti sofa“ iniciatorei Linai Simutytei.

Numeris subalansuotas ir rimtų temų skaitytojams: Daiva Juonytė domėjosi menininkės Eglės Plytnikaitės suburta iniciatyva „Artists Saving Forests“, prie kurios prisijungė beveik 30 Lietuvos ir užsienio iliustruotojų bei fotografų; taip pat ji pakalbino projekto „ECHOtektūra“, sukurto bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomene ir leidžiančio neįprastu būdu pasivaikščioti bei patirti šešis svarbius Kauno pastatus, kūrėjus; Dovydas Kiauleikis kalbėjosi su dviejose labai skirtingose šalyse reziduojančiais kultūros atašė – Laura Gabrielaityte-Kazulėniene Italijoje ir Tomu Ivanausku Kinijoje. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarį.

Jūsų „370“

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ Viršelyje – Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) iliustracija „Įtemptos karalystės“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20 578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #98, SAUSIS, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Renata Karvelis

Kęstučio Meliausko nuotr.

Z kartos kūrėjai multitaskina. Jų kompetencija – ne tik tekstų rašymas, sceniniai gebėjimai, multimedijų įvaldymas, jie pretenduoja būti režisieriais, aktoriais, reklamų kūrėjais, žurnalistais, kritikais. Henry Match – komikas, atpažįstamas iš vaizdo projektų televizijoje, internete, o iš kitų Lietuvos komikų jis išsiskiria savo žiūros kampu.

HUMORISTAS HENRY M IEŠKOJIMAI YRA KAIP ŽAID H enry gimė baltarusės ir ruso šeimoje, gal todėl neretai juokauja apie sovietinę tikrovę, apie socialines šiuolaikinės visuomenės problemas, iškreiptai interpretuojant toleranciją kitokiam. Jis tai daro labai užtikrintai. Akcentas ir turinys rezonuoja su kuriamu personažu ant scenos. Lyginant su kitais lietuvių komikais, Henry aštrus. Kalbinu komiką apie ieškojimus kūryboje.

4 // © 37O

– Rengei stand up‘us, tinklalaides, kūrei dainų žodžius ir muziką, režisavai ir vaidinai savo paties trumpametražiame filme. Kūryboje esi Henry Match ir MC Endray, Mismi ir Catatak. Koks tavo sąlytis su kūrybiniais ieškojimais?

Kam tau tiek daug tapatybių?

– Mano gyvenime visada buvo daug ieškojimų. Galbūt tai pasąmonės įtaka, nes, kaip rusas, labai vėlai įsiliejau į lietuvių bendruomenę. Ieškojau savo vietos visuomenėje ir gyvenime, reikėjo būti naudingam, norėjosi būti išgirstam. Taip ieškodamas pakeičiau daug darbų.

Dirbau grafikos dizaineriu-animatoriumi, žaislų pardavėju-konsultantu, skambučių centro operatoriumi,

Nacionalinių egzaminų centro duomenų bazių operatoriumi, padavėju, fotografu, barmenu, administratoriumi, gaminau papuošalus iš molio, dirbau krovėju, taip pat filmavimuose, buvau aktorius, įsidarbinau virtuvėje, kur siurrealistiškai pasiekiau net šefo poziciją, dabar esu komikas, renginių vedėjas, esu netgi dirbęs ūkio darbus Malaizijoje, kinų šeimos vaisių ūkyje.

Tikriausiai visa tai persikelia į kūrybą, kurioje aš taip pat ieškau savo vietos, balso, vertybių. Nežinau, ar kada apsistosiu ties kažkuo viena. Kartais pagalvoju, kad mano tikslas šitame pasaulyje – nuolatinės paieškos.

Ieškojimai yra kaip žaidimas, kur gali pabūti truputį kitoks, nei esi iš tikrųjų, peržengti rėmus, įsikūnyti į kitą žmogų ar personažą. Ieškodamas gali eksperimentuoti ir išbandyti naujų dalykų, reikalingų ateities kūriniams.

Kartais visiems reikia pažiūrėti į save iš šono. Paprastai kalbant, palikti savo kūną, ego, lygiai kaip per meditaciją. Mano atveju – aš tiesiog medituoju kitaip. Taip eksperimentuodamas ne visada gaunu, ko noriu, ir dažniausiai padarau daug klaidų, bet per jas tik stipriau augu. Gyveni-

me yra du patys smagiausi dalykai: klysti ir būti naujoku. Tai ir darau.

– Nebijai klysti?

– Buvo daug klaidų. Kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau jas supranti, žaizdos užgyja, o patirtys lieka. Neseniai prisiminiau nutikimą iš mokyklos. Tada Algis Ramanauskas atvyko vesti pamokos apie teatrą, kaip nebijoti susifeilinti. Jis pasakojo, kad, kai susimauni, neturi ties tuo užstrigti, nereikia bijoti klysti ir pasirodyti kažkaip prastai. Suklydai – viskas gerai, judėk toliau. Nežinau, kiek Algis paveikė mano kūrybą, bet šiltus jausmus klaidoms tikrai jaučiu. Ačiū jam.

Noriu paraginti žmones klysti, dėl to „YouTube“ kanale laikau savo seniausius įrašus. Kai kuriems jau ketveri metai ir jie nelabai juokingi. Gal net neturi jokios vertės, bet aš juos vis tiek palieku matomus, kad žmonės suprastų, jog galima pradėti nuo bet ko. Neturi būti profesionalu, neturi būti gražu iškart. Tiesiog judėk link savo tikslo, o kelias ir sunkumai nušlifuos tave kaip brangakmenį.

– Tavo filmas „Tyla“, sukurtas 2020 m. pavasarinio karantino metu, „YouTu-

be“ platformoje peržiūrėtas 14 tūkst. kartų. „Kitokių pasikalbėjimų“ įrašas, kuriame tave kalbino Mantas Katleris, peržiūrėtas 410 tūkst. kartų. Šiuo metu esi įtakingesnis minties lyderis nei šiuolaikinis lietuvių poetas, kurio eilėraščių rinktinė išeina 500 vnt. egzempliorių tiražu.

– Noras būti žinomam buvo pradžioje. Kai turėjau 3 000 sekėjų, maniau, kad tokio skaičiaus man ir užtenka. Man svarbu, kad mane vertintų ne dėl to, kad esu žinomas, o dėl to, kad atpažįsta mano kūrybą. Žinomumas nėra tikslas pats savaime. Jis yra tik priemonė pasiekti tikslui, kad ir koks jis būtų.

Dažniausiai po didelių žingsnių man kaip kūrėjui, tokių kaip muzikinis debiutas, pirmas ir antras solinis pasirodymas arba po pasikalbėjimų šou, užuot jautęs laimę ir džiaugsmą, užsidarydavau savyje ir paskęsdavau savianalizėse. Mąstydavau, o kas dabar, kuo dabar nustebinti? Sparčiai keitėsi ir aplinkinių, draugų reakcijos. Reikėjo laiko priprasti ir suprasti, kas aš esu ir ko siekiu. Buvo sunku.

Žinau, kad man nenaudinga tiek daug analizuoti, nes kiekvieną kartą sau keliu vis aukštesnius reikalavimus.

Galų gale priprasdavau prie naujo gyvenimo ir grįždavau prie kūrybinio eksperimentavimo, kitų darbų. Svarbiausia kurti taip, kad tai kažką inspiruotų, pradžiugintų, priverstų susimąstyti arba siųstų kažkokią man svarbią žinią.

Pavyzdžiui, į pirmą stand up‘ą ėjau galvodamas, kad nėra blogų temų – yra tik blogi sąmojai. Juokauti galima apie viską, jeigu tai yra juokinga. Siekiau žodžio laisvės, o galbūt tiesiog norėjau būti išgirstas, pastebėtas, todėl juokaudavau labai aštriomis, tamsiomis ir skaudžiomis temomis. Vėliau mano comedy voice transformavosi. Pradėjau scenoje daugiau dalytis savimi, norėjau puoselėti žmonių nuoširdumą. Sukūriau tinklalaidę „Aš tave myliu“, kuriame nuoširdžiai kalbėjau apie savo gyvenimą, potyrius, emocijas, praeitį, narkotikus, seksą – viską visiškai atvirai. Suvokiau, kad atvirumas padeda ir kitiems, man dėl to buvo džiugu. Kiekvienas žmogus kurdamas, visų pirma, kuria dėl savęs ir tik paskui – žmonėms.

– Kaip ketini išnaudoti savo momentinį žinomumą?

– Stand up‘as – kaip teatras: nulipi nuo scenos ir viskas baigiasi. Ar tavęs, kaip kūrėjo, nekankina egzistenciniai klausimai – o kas bus toliau? Ar tave domina kažkokios veiklos, turinčios išliekamąją vertę?

– Tiesa, stand up‘as vis tiek turi būti aktualus, turi nuolat keistis. Nufilmuoti dvejų metų senumo pasirodymai gali būti visai nebejuokingi. Nebejuokingi, nes nepaliestos amžinos temos, o palietęs jas prarandi daug humoro ir tos ugnies, kurią gali sukurti tuo metu pasirodydamas salėje.

Tikrai norisi sukurti kažką, kas būtų amžina. Turiu svajonių sukurti ilgametražių, trumpametražių filmų. Viskam savas laikas. Dabar pradėjau kurti muziką, nes muzika išlieka – tai universali kalba. Galvoju apie vaizdo projektus, bet neketinu atsisakyti savo gyvų pasirodymų. Man jie yra gražūs ir svarbūs.

– Gal parašysi knygą? Nesi to dar bandęs?

– Nuo devyniolikos galvoju apie knygą.

Daug kartų bandžiau pradėti. Buvo autobiografinių, grožinės literatūros bandymų, eiles visada ir taip rašiau. Ketinu parašyti knygą, tačiau neskubu, nes dabar labiau norisi dirbti su vizualiaisiais ir gyvais projektais. Knygos – ateityje, kai nurimsiu, kai nebesinorės bėgioti ir ieškoti. Nors niekada nesakyk niekada, galbūt tai įvyks ir visai greitai.

– Olegas Šurajevas ir Henry Match – du komikai, priklausantys Lietuvos tautinėms mažumoms. Esi minėjęs, kad jūs kartu negalite būti – pernelyg panašūs.

Kaip galvoji, kuo jūs skiriatės?

– Man nelabai patinka lyginti ir lygintis su kitais žmonėmis. Tai turėtų labiau vertinti žiūrovas, nes jo matymas neutralus. Nestebiu Olego kūrybos pas-

– Stand up‘uose neretai kalbi apie sovietinę realybę, pvz., „Telikas užklotas – čia nuo radiacijos“ arba „Aš tarsi su tėvu kalbu – tas pats peregaras“. Ar esi pagalvojęs apie tai, kad tu ne tik juokini, bet ir vieniji lietuvius su rusais Lietuvoje?

– Aš nebuvau pagalvojęs apie tai, kad kažkaip vieniju. Smagu, jeigu taip atrodo. Nesakyčiau, kad turėjau tokį tikslą.

Pradžioje norėjau banaliai prajuokinti, nes tai pagrindinis stand up‘o tikslas, todėl į gilius pasvarstymus pasirodymo metu neįsitraukdavau. Nors visuomet būdavo kažkokia mintis. Nuoširdumas, lygios teisės ar kt.

Manau, kad lietuvių ir rusų auditorijos savaime susijungė. Tikrai nėra to diskriminacinio požiūrio į rusus, kuris galėjo vyrauti prieš kokius penkiolika metų. Vaikai labai gerai adaptuojasi, pats pasaulis atviresnis, o senesnio amžiaus rusų bendruomenė Lietuvoje priprato gyventi taip, kaip yra, tą patį jie darytų ir Rusijoje.

Kūryboje aš dalijuosi rusų kultūra.

Visų pirma, žmonėms, manau, įdomu išgirsti požiūrį į Lietuvą iš šalies kitos tautybės atstovo akimis. Galiu pastebėti tai, ko jie ilgai nematydavo, t.y. nustebinti. Nustebinti komedijoje – vadinasi, prajuokinti, o jeigu prajuokini, vadinasi, viską darai teisingai.

– Man pasirodė, kad tu reflektuoji sovietinę realybę, o ne rusišką kultūrą.

Kaip tau pačiam atrodo?

– Gali būti, tačiau šiuolaikinė rusiška kultūra yra influencinta sovietmečio.

Reflektuoju daugiau sovietinį laikotarpį, kartu kalbu apie rusišką kultūrą, nes kai kurie dalykai ten liko, kai kurie transformavosi.

Kuo aš save laikyčiau? Niekada į tai neatsakysiu. Kažkada svarsčiau, kad gal esu rusų kilmės Lietuvos baltarusis. Dabar sakyčiau, kad esu paprastas žmogus. Kūryboje aš stengiuosi save priimti ne kaip konkrečios tautos atstovą, o kaip kūrėją, kaip laidininką. Iš dalies daugiau laiko skiriu muzikai, ku-

– Ar tu išgyvenai tą sovietinę realybę, apie kurią juokauji?

– Ne. Tėvai išgyveno, o aš jaučiau jų emocijas. Kai man buvo treji–penkeri metai, tėvas dirbo viršvalandžius fiziškai ir protiškai sunkiame darbe – jis buvo lėktuvų technikas-inžinierius, o mama dirbo per du darbus ir naktimis už kapeikas siūdavo sijonus, kuriuos kitą dieną užsakovai turguje parduodavo už milžinišką kainą. Siūdavo ir verkdavo, nes patiems su tėvu maisto nelabai užtekdavo. Užtat mes su broliu galėjome augti sveiki. Esu labai dėkingas jiems, myliu juos ir manau, kad tik pasiekęs patį dugną žmogus gali išmokti būti žmogumi. Dėl to aš kartais galiu sustoti pakalbėti su benamiu ar alkoholiku.

Aš žinau, kad šitie žmonės tikri. Myliu ir tą tamsą, kuri tvyrojo sovietmečiu.

– Senoji komikų karta turėjo savus titulus, pvz., Raimundas Šilanskas vadinosi Anekdotų karaliumi. Dabar oficialių apdovanojimų, titulų, premijų komikams nėra. Kokia komikų hierarchija Lietuvoje šiuo metu?

– Mes gyvename tokiais laikais, kai gali internete iššauti per dvi dienas ir visus aplenkti. Lietuviškame „YouTube“ mažai turinio, iš kurio galėtum rinktis, todėl žmonės yra beveik priversti pasiklausyti tai, kas ten pasirodo.

Mūsų laikais karaliai ateina ir miršta tą pačią dieną. Spėju, kad R.Šilansko laikais komikų nebuvo daug, jie buvo visiems žinomi, todėl ir titulus gaudavo, o dabar tokius titulus būtų sunku išdalyti, nes komikai yra pernelyg skirtingi. Skiriasi jų intencijos ir tikslai, be to, ir informacijos srautas dabar yra milžiniškas.

Titulams Lietuvos komedija dar per jauna, nes stand up‘as dar nėra tapęs mainstreamu. Titulai atsiras su laiku, nes atsiranda daugiau komediantų, daugiau jaunimo ateina savęs išbandyti. Manau, reikia dar mažiausiai dvejų metų be karantino, kad būtent stand up komedija Lietuvoje pasiektų piką.

Galbūt tada atsiras pirmas klubas, sukurtas tokiai komedijai. Gal tai įvyks ir anksčiau. Dabar sunku vertinti, kaip mūsų pasaulis atrodys rytoj.

Henry Match iliustracija

ATCH: DIMAI

– Kalbėti tik tam, kad kalbėčiau, nejaučiu poreikio. Kol kas užtenka to, ką pasakau savo kūryba. Man atrodo, Albertas Einsteinas sakė, kad turi džiaugtis ne savo populiarumu, o tuo, kokias privilegijas tai suteikia. Tai prisimindavau, kai praleisdavau paskutinį traukinį ar autobusą, o žmonės, kurie atsiliepdavo į instagramo įrašą, veždavo mane per visą Lietuvą. Džiugu.

riu dainas pagal angliškus tekstus, kad tai būtų universalu. Kūryba yra universali, tai būdas bendrauti, kur kalba nėra svarbi.

Martyno Vitėno nuotr.

Nikolajaus Platovo nuotr.

Henry Match asmeninio archyvo nuotr.

taruoju metu. Nepaisant visų panašumų, tikrai esame skirtingi.

>> BLUNKANTI SOFA

NUO MINUS IKI PLIUS ARBA KAIP IŠSAUGOTI Rašė Lina Simutytė

Su jaunosios kartos dailininkės Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) darbais susipažinau 2017 m. Šiaulių dailės galerijoje vykusios grupinės parodos „Graphismai“ metu. Jos kūriniai išsiskyrė technika – flomasteriais pieštais, tačiau tapybiškais, psichologiniais personažų portretais ir forma: darbai buvo piešti ant popierinių lėkščių. Sužinojau, kad nemažai kūrinių menininkė prieš tai eksponavo kavinėje, kur tuo metu dirbo. Po dailės ir dizaino studijų Šiaulių universitete Jolita paliko Lietuvą ir ketverius metus vaikščiojo po dykumas. Apie magiškai blunkančias flomasterių spalvas, žmones-kėdes Liverpulyje, mėginimą išsaugoti vaikystės sniegą ir laikinumą, kurio akivaizdoje tampame sizifais, kalbuosi menininkei grįžus gyventi į Lietuvą.

Jolita Puleikytė

6 // © 37O „Drugelio mitai“

– Kaip flomasteriai ir popierinės lėkštės rado kelią į tavo kūrybinę erdvę?

– Baigusi dailės ir dizaino pedagogiką žinojau, kad mokytoja nedirbsiu. Neatitikau standartinio mokytojos įvaizdžio. Norėdama atlikti praktiką mokykloje sulaukdavau komentarų, kad atrodau nerimta. Dažnai jaučiausi tarsi filmo „Trumeno šou“ herojus. Studijas baigusi į diplomų įteikimo ceremoniją atėjau dėvėdama vienaragio kaukę: norėjau sau ir kitiems sukurti šventę.

Studijų laikotarpis buvo vienaragiškas, kupinas vaidybos. Praėjus keliems mėnesiams supratau, kad Lietuva vienaragių nenori. Prasidėjo vaikščiojimai po dykumas. Išvažiavau į Angliją, tada – į Daniją, trumpam grįžau į Lietuvą, paskui ir vėl išskridau į Angliją, ta-

BEGALYBĖS, SNIEGĄ da patraukiau į Vokietiją. Galop grįžau į Angliją. Ten pamačiau, kaip menininkai dirba žymikliais. Įprastai į rankas imdavau teptuką, tačiau gyvenau bute, kurio šeimininkai dėl menkiausios dėmelės ant sienų būtų gavę širdies smūgį. Nekurti negalėjau – taip atradau flomasterius, kuriais piešti lengva nebuvo, bet valiūkiškas mąstymo būdas padėjo juos prisijaukinti. Flomasteriai leido pereiti į švarų kūrybos etapą, nes tuo metu maniškiai tapybos darbai atrodė tarsi ištraukti iš balos. Flomasteriai tapo įdomiu žaidimo partneriu. Klajonių periodu trumpam grįžusi į Šiaulius dirbau kavinėje. Buvo nuostabu: sėdėdavau, piešdavau ant kasos kvitų, kol aptikau popierines lėkštes ir įsidrąsinau ant jų perkelti kūrinius. Piešdama retkarčiais nepastebėdavau, kaip nusidriekdavo eilės, nors įprastai žmonės būdavo kantrūs. Kavinėje kurtus darbus eksponuodavau bendrame jos stende. Lėkštės formatas įdomus: jos apvali forma keičia kompoziciją, suteikia nežinios ir netikėtumo įspūdį, priešingą įprastam stačiakampio formos lapui.

Lėkštės, kaip ir daugumos indų funkcija, man atrodo sakrali.

– Įdomu, kad flomasteriai primena vaikystę – juk būtent jais piešdavome pirmuosius savo šedevrus, keverzodavome spalvinimo knygelėse (kaip svarbu buvo spalvinant neperžengti linijos!).

Flomasteriai tavo darbams suteikia naivaus žavesio, kuriuo renkiesi vaizduoti ne visai naivius siužetus. Spėju, buvai vaikas, kuris ne tik nesistengė spalvinti neperžengdamas linijų, bet apskritai kūrė savo spalvinimo knygeles?

– Flomasteriai buvo nauja pradžia techniškai, tačiau man būdingos stilistikos nepakeitė. Ranka virš bet kurios materijos sudreba panašiai. Visada tapiau ekspresyviai, bendrabučio kambario sienos būdavo nutaškytos dažais. Žvelgiant retrospektyviai – gal ir gerai, kad flomasteriai atsirado. Laikui Anglijoje jie suteikė daugiau spalvų. Tačiau, pradėjusi dirbti flomasteriais, galvojau, kad visai nerimtai kuriu. Tada dar nebuvau mačiusi profesionalių menininkų darbų, kurtų flomasteriais. Flomasteriai – vaikų teptukai. Nuo jų vaikystėje pradėjau ir aš. Senelis flomasterių parveždavo iš miesto. Turėjau popierinių lėlių, joms piešdavau drabužėlius. Kaip ir dauguma vaikų, peržengdavau ribas ir kurdavau organiškai, primityviai. Lengva vaikiškų piešinių emocija įkvepia: saulė ir džiazas. Gaila, bet pati vaikystės piešinių neišsaugojau. Tačiau nepaisyti linijų nuo mažens leido laisva, nevaržoma prigimtis. Vėliau susidomėjau stoicizmu. Gyvenimas priverčia būti stoikais. Todėl flomasteriai tapo nuostabia priemone, leidusia išlaikyti pusiausvyrą tarp sudėtingų tikrovės siužetų ir įsivaizduojamos vilties. Piešdama ant popieriaus, mėgdavau palikti baltas dėmes, tarpus.

Liverpulyje surengtos parodos metu

vienas lankytojas pasidalijo įspūdžiu: būtent tuose tarpuose jis įžvelgė vilties prošvaisčių. Visada norisi, kad stebintysis patirtų tirštos, neretai – tamsios realybės ir viltingos šviesos samplaiką.

– Greitai blunkančios flomasterių spalvos vietoj aliejinių dažų, popierinės lėkštės ir vienkartiniai puodeliai ar net nuogas kūnas vietoj ilgaamžės drobės sukuria laikinumo įspūdį. Ar sąmoningai sieki išgauti šį efektą?

– Iš pradžių nežinojau, kad flomasteriai tokie jautrūs ultravioletiniams spinduliams. Paradoksalu: savo darbais noriu suteikti šviesos ir vilties, o patys darbai jautriai reaguoja į šviesą. Pamenu istoriją iš vaikystės. Prisnigo, o aš visą sniegą bandžiau sunešti į sandėliuką. Prinešiau tiek, kiek tilpo, o kitą dieną nuėjau pasižiūrėti savo turtų. Visas sniegas buvo ištirpęs. Namiškius pradėjau tardyti: kas pavogė mano sniegą? Buvo pliusinė temperatūra ir mano sizifiškas darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Su flomasteriais nutiko panašiai. Išbandžiau naują techniką – visą lapą subraižiau rožinėmis linijomis ir padėjau ant palangės.

Kitą dieną paėmiau lapą ir pamačiau, kad popieriaus dalys, kurių nebuvau uždengusi kitu lapu, išbluko. Nustebau, o vėliau ironiškai šyptelėjau pagalvojusi, kad būtent tai ir yra magija. Pasipylė minčių lietus. Jam lyjant prisiminiau ankstesnius darbus ir suvokiau jų laikinumą. Įdomu, ar galop nenutiks taip, kad visi flomasteriais kurti darbai taps minimalistiniais ir grįš į pradinę savo formą – paprastą baltą lapą? Juokinga, nes kaskart paėmusi tokį lapą piešti galvoju, kad keičiu pasaulį, kažin kokius stebuklus kuriu, o pats piešinys, nulemtas gamtos, tiesiog išnyksta. Beprasmybė ir prasmė gražiai keičiasi vaidmenimis.

Kūrinių laikinumas žavi. Jeigu jų nenufotografuočiau – išsitrintų iš atminties.

Savo praeities gerai nepamenu, ji labiau išliko nuotraukose ar draugų pasakojimuose. Prisimenu, kad tose situacijose dalyvavau, kad jos iš tiesų vyko, bet dažnai jaučiu, jog net vakarykštė Jolita nesusijusi su šiandiene. Taigi, flomasterių savybė blukti man byloja apie dabartinį laiką – online pasaulį. Savo darbais dalijuosi socialinėje erdvėje ir bandau nesitikėti, kad kūriniai bus amžini. Nes kūriniai – materialūs objektai, bet pats kūrybos procesas yra amžinas.

– Koks tavo santykis su nepastovumu ir kaip sekasi prisijaukinti mintį, kad nesame amžini? Galbūt savo darbais norėdama pratęsti būtį pradėjai kurti skaitmenines iliustracijas?

– Pastarieji metai žadino naujus potyrius. Dar ryškiau suvokiu laikinumą ir ne visada žinau, kaip į jį reaguoti. Vienu metu norisi ir bokso ringe kovoti, ir bažnyčioje apsilankyti. Pastovumas susijęs su saugumu, o mano gyvenimas iki šiol toks nebuvo. Tikriausiai tai klajojimo šalutinis poveikis: nebetikiu stabilumu.

„Žmonės yra linkę eiti į dykumas“

PASTARIEJI METAI ŽADINO NAUJUS POTYRIUS. DAR RYŠKIAU SUVOKIU LAIKINUMĄ IR NE VISADA ŽINAU, KAIP Į JĮ REAGUOTI. VIENU METU NORISI IR BOKSO RINGE KOVOTI, IR BAŽNYČIOJE APSILANKYTI.

„TV.Kafka“

„Thought you were moon light“

>> BLUNKANTI SOFA

Man atrodo, džiazo muzikantai neklysta improvizuodami. Gyvenime nebūna repeticijų, nors amerikietiški emocijų kalneliai mano psichikai nelabai patinka. Būtis juokinga, kiekvienas joje atranda savo žaislus. Vieni tampa kariais, kiti – žaidėjais, treti – svajotojais. Pati gyvenu dėl kūrybos, o taip gyventi ne visada patogu: aplinką jaučiu sujautrintai. Pasaulis arba kupinas poezijos ir prasmės, arba – stiprios, bet patrauklios beprasmybės. Kartais norėčiau išjungti skaitymo tarp eilučių funkciją. Fizikos pamokose įsimylėjau atskaitos taško sąvoką, matematikos – žymėjimą nuo minus iki plius begalybės.

Kraustydamasi iš vienos vietos į kitą apsikraudavau drobėmis, todėl skaitmeninė grafika buvo puikus atradimas ir praktiška, universali, raiškos galimybių turtinga priemonė. Tačiau svarbiausia išlieka tema, o ne technika, kuria ją atskleidžiu. Skaitmeninis formatas tikriausiai susijęs ir su vidiniu nuogąstavimu, kad darbai gali paprasčiausiai dingti. Skaitmenizuoti kūrinius – keisti jų likimą.

–

Ruošdamasi mūsų pokalbiui naršiau internete ir nustebau: informacijos apie tave nedaug. Ar nemanai, kad net talentingi kūrėjai pirmiausiai privalo sulaukti reikšmingų įvertinimų, premijų, laimėti konkursus ar išgarsėti kitose šalyse, kad galiausiai būtų pastebėti Lietuvoje? Kiek tau svarbus pripažinimas, kaip jo sieki?

– Visaip būna. Emigravau sakydama, kad savame krašte pranašu nebūsi, o grįžau galvodama priešingai. Tačiau yra kūrėjų, kurie pranašais taip ir netampa. Jiems apskritai pakanka kurti.

Sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų – menas labai subjektyvus. Istorijoje netrūksta atvejų, kai nepripažintas tapo pripažintas. Darbai yra

vertinami žmonių, turinčių specifinį skonį, pažiūras, yra skirtingai veikiami rinkodaros tendencijų. Neretai jaučiu, kad koją man kiša tai, kad kūrybą reikia įvardyti žodžiais: naudoti specifinį žodyną ar akademišką terminologiją. Jei jausčiau, kad leksiką valdau geriau nei vizualines priemones, galbūt būčiau tapusi rašytoja. Įdomu, kad poetų niekas neprašo po eilėraščiais parašyti pastabų ar paaiškinimų, atskleidžiančių kūrinių koncepciją. Pastebiu, kad dabar vien kurti nebeužtenka, dar reikia vaidentis socialinėje erdvėje, įvairiuose projektuose. Pamažu keičiuosi, bet anksčiau net į telefono skambutį atsiliepti reikėdavo pastangų. Žinoma, norėčiau būti atrasta, įvertinimai – svarbūs.

Nors man menas yra tinkamiausia saviraiškos forma, kuriančiam žmogui prireikia vis daugiau vadybos įgūdžių.

Kol kas ryžto turiu tik kūrybai.

– Grįžkime prie tavo vaikščiojimo po

dykumas metų. Papasakok, ką veikei, kokių patirčių pasisėmei?

– Anglija – santykinai patogi šalis, tačiau joje jaučiausi tarsi vakuume. Sutikti britai buvo lyg ne iš šios planetos. Priminė reklamas: nuolat šypsojosi ir buvo itin mandagūs, tačiau tai artimesnio ryšio užmegzti nepadėjo. Patirtys buvo įvairios. Dirbau nekvalifikuotus darbus fabrikuose, bakalėjose, rūšiavau bananus, kopūstus, tvarkiau namus, viriau kavą.

Kaskart siela tarsi palikdavo kūną, nes tos aplinkos nepriimdavo. Vienur esu šokinėjusi, kad bent kiek sušilčiau, kitur teko kęsti gašlius vyriškių juokelius ir į mane skriejančias briuselinių kopūstų galvas. Į degradavusią aplinką bandžiau žvelgti kaip į performansą, prisiminiau Astridą Lindgren, net trečią akį ant kaktos išsipiešiau, tikėdamasi, kad padės.

Dirbdama prie grilio alpdavau iš karščio,

NETIKIU, KAD YRA BENT VIENAS KŪRĖJAS, KURIS NEBŪTŲ SAVOTIŠKAS PATIRČIŲ FILTRAS. VAIZDUOJAMIEJI OBJEKTAI, NARATYVAI KIEKVIENAME MŪSŲ SUSIFORMUOJA UNIKALŪS TIK DĖL TO, KAD PIRMIAUSIA PATYS ESAME UNIKALŪS.

todėl prisigalvodavau avantiūrų, padėjusių ištverti. Tarkim, kūriau dainas šoninės juostelėms. Iššūkiai, ypač Bostone, kilo ir dėl mano anglų kalbos spragų.

Pradėjau ieškoti galerijų. Mieste, kuriame gyventojų kiek mažiau nei Panevėžyje, jų neradau. Iki šiol nesuprantu šio fenomeno. Gyvenau ir Liverpulyje. Vien dėl bitlų tikėjausi, kad tai bus kultūros, šviesių veidų miestas. Tačiau Liverpulyje – didelis nusikalstamumas. Per Kalėdas kavinėje, kurioje dirbau, lankytojai liepė atidaryti seifą. Ne iš karto supratusi, paprašiau pakartoti. Tada suvokiau, kad klientai nori ne kavos nusipirkti, bet pasiimti kalėdinę išmoką. Atidariusi seifą, atidaviau jo turinį. Su kolega iškvietėme policiją. Kalbėti teko man, nors atrodė, kad pamiršau anglų kalbą. Pavargusi nuo įtampos ją išties pamiršdavau.

Tačiau miestas turėjo ir žavesio. Centrinėje aikštėje visada kas nors koncertuodavo, draugė parodė barą, kuriame vyko gyvo džiazo vakarai; buvo gera pabėgti iš įprastos emigranto rutinos. Po trejų metų Liverpulyje pajutau, kad nustojau jausti. Nebejaudino reiškiniai, kurie jaudino iki tol. Kad daugiau jausmų sukelia bala asfalte nei saulėlydis. Žmonės pamažu tapo kėdėmis. Atrodė, kad klientai, kurie ateina užsisakyti kavos, yra vaikščiojančios kėdės. Tada supratau, kad laikas palikti šalį.

– Kokius esminius šalių skirtumus pastebėjai? Kaip jie prisidėjo atskleidžiant tavo meninę tapatybę?

– Grįžusi pasigendu britams būdingos tolerancijos. Anglijoje nebijojau klysti. Lietuvoje jaučiuosi įpareigota būti tobula.

Britai žino savo teises ir drąsiai jas gina, dažni protestai yra reikalingi demokratijai, o Lietuvoje pastebiu baimę priešintis. Žmonės nedrįsta kalbėti apie netinkamas darbo sąlygas, dirba nemokamus viršvalandžius. Lietuvoje yra siauri rėmai, į kuriuos turi save įtalpinti, o Anglijoje jie tokie, kokius pasirenki pats. Tačiau tik Lietuvoje sutinku žmonių, kurie geria gyvenimišką gaivalą, yra guvesni. Lietuviai žavi savo atkaklumu ir darbštumu, tikslų siekimu. Keliauti ir pagyventi svetur patariu visiems. Tai keičia pasaulėžiūrą, net jeigu ir nesieki jos keisti.

– Apie tave esu girdėjusi ir iš kitų menininkų. Kai kurie kalba apie tavo performansus, kiti prisimena didžiulį maišą flomasterių, kurį su savimi nešiodavaisi. Treti pasakojo apie sugadintą masyvų kūrinį, kurį turėjai pristatyti parodoje Anglijoje. Visi šie nugirsti pasakojimai tave paverčia personažu. Ar tiki, kad reikšmingi menininkų darbai pirmiausia susiję su asmeninėmis jų patirtimis?

– Kūrybiškumas – žavi savybė, visada atkreipiu dėmesį į kitoniškumą.

Man atrodo, kad ši savybė neatsiejama nuo laisvės pojūčio, o rimtumas asocijuojasi su žinojimu, kas bus. Žio-

vulys kyla klausantis pasakojimų, kurių pabaigas galiu nuspėti. Gyvenimas yra žaidimas, kurį svarbu žaisti taip, kaip pavyksta. Žaidimo nuotaikos įkvėpta leidžiuosi į avantiūras ir performansus. Nors buvo laikotarpis, kai ir pati kūriau rimto žmogaus įvaizdį. Flomasterius iš tiesų nešiodavausi su savimi. Juk negalėjau žinoti, kada blykstelės koks naujas siužetas, o eskizuoti nemėgstu. Tad flomasterių tekdavo nešiotis tiek, kiek turėjau: bet kurios spalvos galėjo prireikti. Tiesa, mano pirmąjį didelį darbą flomasteriais suniokojo. Ironiška, kad tai padarė ne saulės spinduliai, bet lietus. Kiekviename kūrinyje daug manęs – net jei tai ne portretas, bet peizažas. Dalijuosi savo patirtimis, nes tikiu, kad visi esame išgyvenę panašias būsenas. Netikiu, kad yra bent vienas kūrėjas, kuris nebūtų savotiškas patirčių filtras. Vaizduojamieji objektai, naratyvai kiekviename mūsų susiformuoja unikalūs tik dėl to, kad pirmiausia patys esame unikalūs.

– Kuri prisidengusi dviprasmišku Jolitos ONline slapyvardžiu. Vienu metu jis reiškia tiek „prisijungusią“ (simboliška dabarčiai, kai įprastas bendravimas įmanomas tik virtualybėje), tiek esančią „ant linijos“. Kaip atsirado šis slapyvardis ir kuo jis svarbus tavo kūrybos kontekste?

– Linijos plastika man svarbi. Tai yra riba, kurioje lyg ir norėčiau sustoti, tačiau kiekvieną liniją užpildau dėmėmis.

Galvodama apie slapyvardį, svarsčiau palikti tik ONline, bet dėl dviprasmybės pridėjau ir vardą. Tai – ir linija, ir būsena. Virtualiojoje erdvėje dažnai būnu online, tačiau realybėje būna tiek online, tiek offline dienų. Kalbiniai žaidimai man visada buvo įdomūs. Smalsu, kiek įvairių jausmų gali sukelti tie patys žodžiai, atskyrus jų dėmenis. Tarkim, išskaidę anglišką „nowhere“ (liet. „niekur“) gauname du atskirus žodžius „now“ ir „here“ – „čia“ ir „dabar“. Vadinasi, būdami čia ir dabar, iš tiesų nusikeliame į niekur.

– Iš Liverpulio grįžai praėjusį rudenį.

Laiku suspėjai – juk pavasarį prasidėjo pirmasis karantinas. Kokie kūrybiniai sumanymai tavo galvoje sukasi šiandien ir ką esi numačiusi artimiausiems mėnesiams?

– Draugai sakė, kad grįžau netinkamiausiu laiku. Tačiau manau, kad tinkamo laiko niekad ir nebūna. Anglijoje bijojau prarasti save, reikėjo naujo pabėgimo.

Pasiilgau žmonių, su kuriais galėčiau kalbėtis. Karantinas – keistas laikotarpis. Tačiau pavasarį už jį buvau dėkinga. Po daugybės metų darbo sustojau ir išgirdau save. Grįžusi ieškau formos, adaptuojuosi. Kaip tai sekasi daryti – nežinau, tačiau žinau, kad turiu išbūti.

Kurdama, apsupta nuostabių žmonių.

8 // © 37O

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis. „Atsargiai. Šlapios grindys“

>> AUKSCIAU ZEMES

Kristijono Dirsės nuotr.

Pokalbis su kompozitoriumi Dominyku Digimu

– Kokia klausoma muzika tave jaudina ar paliečia labiausiai?

– Turbūt tokia, kurioje yra išradingumo ir nuoširdaus muzikalumo. Klausydamas tokios muzikos nė sekundės nesuabejoji tuo, ką patiri, ir tik pasibaigus kūriniui bei praėjus jau kiek laiko gali kiek objektyviau įvertinti, kas tuo metu įvyko. Tokios muzikos tikrai yra daug ir ji labai skirtinga... Aišku, nemaža dalis tokios muzikos šiais laikais yra užgožiama pigios, greitai sukonstruojamos produkcijos.

– Pastaruoju metu mokslas itin tyrinėja įvairių menų gydomąsias galias. Ar kurdamas muziką galvoji apie šį – gydymo / gijimo aspektą?

– Sutinku, kad muzika gydo, tačiau niekada nesistengiau savo muzikoje to užprogramuoti, nors kai kurie kūriniai dėl savo sandaros tikrai turi tam tikrų terapijos elementų. Kita vertus, muzika gydo ne vien jos klausantįjį, bet ir ją kuriantįjį ar atliekantįjį.

KAI GARSAI NUKELIA KAŽKUR KITUR

Rašė Lina Laura Švedaitė

Kalbėtis apie muziką – ne visada paprasta. Ji kalba pati už save. Apie tai ir daugiau – pokalbis su žmogumi, kurio dėka gimsta muzika ... Jūsų dėmesiui – Dominykas Digimas, jaunosios kartos kompozitorius, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ bendraįkūrėjas, šiuolaikinės operos „Ledynai“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) muzikos autorius, įvairių tarpdisciplininių projektų dalyvis.

– Viename interviu kompozitorius Arvo Pärtas, kalbėdamas apie muziką, sako, kad jam pavyksta vos keletu natų išsakyti tai, ko nepavyksta pasakyti tūkstančiais sakinių. O ką tu išsakai natomis?

– Natomis bendrauju su atlikėjais, kurie jas įprasmina garsu, o pačiu garsu kažko konkrečiai pasakyti klausytojui nesiekiu. Tai labiau pasidalijimas tuo, kaip aš matau, girdžiu akimirką, kurioje tuo metu esu, gal tai pasirodys artima ir kitam. Aišku, kūriniai turi pavadinimus, pateikiančius muzikos klausytojui nuorodas, su kuo garsai, kuriuos jis girdi, gali būti susiję. Turbūt daugelio autorių kūryboje kūrinio skambėjimo trukmė, laikas tarp jo pradžios ir pabaigos, – kaip pravertos durys į to asmens mąstymą, pasaulio matymą, jutimą. Kiekvienas mūsų, nors ir esame labai panašūs, matome viską kiek kitaip. Tuo ir norisi pasidalyti.

– Sakai, kad kūrinių pavadinimai yra nuorodos. Būna ir tokių atvejų, kai jie tampa kone poezija. Kaip tu sugalvoji pavadinimus? Galbūt yra kokia įdomi istorija, susijusi su pavadinimo gimimu?

– Būna labai įvairiai. Kartais pavadinimas gimsta dar net nepradėjus užra-

šinėti kūrinio, turint tik labai miglotą jo vaizdinį, o kartais jis atsiranda natūraliai kiek vėliau. Pavadinimais stengiuosi užkoduoti ir kūrinio sandarą, keliais raktiniais žodžiais nusakyti kūrinio būseną. Kadangi muzika būna gana abstrakti, lėtai kintanti, turinti detalių, į kurias ne iškart atkreipi dėmesį, tai ir pavadinimai tampa abstrakčiais, poetiškais žodžių dariniais...

O pirma istorija, dabar šovusi į galvą, gal nėra tokia įspūdinga, bet labai ryškiai atsimenu momentą, kai gimė pavadinimas muzikos ir medijų performansui „This Order Goes Wrong“.

Prisimenu, važiavau troleibusu ir ties Pamėnkalnio stotele viskas susidėliojo į vietas – apie ką kūrinys, kokia jo vidinė struktūra, ką mes tuo norime pasakyti ir kaip jis turi vadintis.

– Edvardas Šumila, aptardamas tavo kūrybą, panaudojo tokius tris žodžius – melancholija, vienatvė, savianalizė. Ar tau šie žodžiai svarbūs? Kodėl? Ką jie tau reiškia?

– Rašant kūrinį tikrai negalvoju, kad jis turi atspindėti vieną iš šių sąvokų. Skambesys, kurį būtų galima sieti su šiais žodžiais, greičiau yra pasekmė to, kokiomis aplinkybėmis kūrinys yra užrašytas. Čia pabrėžčiau

vienatvę, tačiau ne kaip vienišumo jausmą, bet kaip pabuvimą kurį laiką vienam. Manau, kad to reikia kiekvienam, tai – laikas sau, savo mintims.

Tomis akimirkomis, kai mes būname vieni, mūsų vaizduotė yra visiškai laisva. Mintyse gali būti ir su kitais, ir visai kitoje vietoje, gali būti čia ir dabar, gali būti praėjusiame laike arba tame, kuris dar neįvyko. Kai rašau, dažniausiai būnu vienas, turbūt tai kažkokia forma atsispindi ir garse...

– Ką tau reiškia tyla?

– Nors pats žodis reiškia garso nebuvimą, man tai yra apie kažką labai tylaus, subtilaus. Apie klausymą to, ką retai tenka išgirsti.

– Kuri muziką spektakliams ir filmams.

Nuo ko dažniausiai atsispiri?

– Tai kolektyvinė kūryba, taigi atspirties taškų atsiranda labai daug. Visos komandos narių išsakytos mintys tarsi neša tave link galutinio sprendimo, vieną repeticiją paplauki į vieną pusę, kitą – jau matai, kad ta pačia vaga toli nebenuplauksi... Be abejo, didžiausiu atspirties tašku tampa medžiaga ir režisieriaus / ės vizija, kuriose plaukioji nuo dienos, kai perskaitei pjesę, iki pat premjeros.

SUTINKU, KAD MUZIKA GYDO, TAČIAU NIEKADA NESISTENGIAU SAVO MUZIKOJE TO UŽPROGRAMUOTI, NORS KAI KURIE KŪRINIAI DĖL SAVO SANDAROS TIKRAI TURI TAM TIKRŲ TERAPIJOS ELEMENTŲ.

– Galbūt prisimeni tą akimirką, kai prasidėjo tavo ir muzikos draugystė?

– Pirmos pažintys turbūt susijusios su namie buvusiomis tėvų kasetėmis, kompaktinėmis plokštelėmis ir senelio akordeonu (kuris man tuo metu atrodė labai didelis ir nepakeliamas daiktas, iš kurio išgauti garsą pačiam fiziškai buvo neįmanoma...).

Mama kažkada parnešė namo kompaktinę plokštelę, kurioje buvo Felixo Mendelssohno Koncertas smuikui e-moll... Pamenu, man labai patiko, daug klausydavau... Tik neatsimenu, kada tai buvo, – ar prieš, ar jau besimokant Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur ta draugystė su savo visais pranašumais ir trūkumais buvo neišvengiama.

– Paminėjai akordeoną. Galbūt yra instrumentas, kurio garsas – arčiausiai širdies?

– Nenorėčiau kažkurio instrumento išskirti, bet atkreipiu dėmesį, kad jei ansamblio, kuriam rašau kūrinį, sudėtyje yra violončelė, visada pradedu rašyti nuo jos, bet čia greičiausiai dėl to, kad šis instrumentas mano rankose jau nuo tada, kai man suėjo septyneri. O pastaruoju metu vis dažniau atrandu balsą – operoje „Ledynai“, kūrinyje „Oscillations“ ansambliui „Melos“. Labai kviečiu visus atkreipti dėmesį į šį merginų kolektyvą!

– Kas tave maitina kaip kūrėją?

– Tai absoliučiai viskas, kas mane supa, ir mano santykis su tuo. Tačiau šiuo metu mane labiausiai domina, kaip mes suvokiame tam tikrus garsinius procesus muzikoje, kaip kasdienės mūsų akustinės patirtys atsispindi suvokiant muziką. Nemažai idėjų gimsta tiesiog vaikštant ir klausant, kas vyksta aplink. Lauko garsų dinamika kupina įvairiausių, kompleksiškiausių garsinių sprendimų, kurie nugula partitūroje.

– Esi puikiai vertinamas ir sulaukęs ne vieno svarbaus apdovanojimo. Kaip manai, kokie elementai tavo kūryboje pavergia klausytojus?

– Na, nežinau, ar esu pavergęs klausytoją... O komentarų sulaukiu labai įvairių. Labai džiugina, kai klausytojai kūrinį priima labai asmeniškai, kai skambantys garsai tampa erdve kažką prisiminti, išgyventi, naujai patirti, kai garsai nukelia kažkur, kur šiuo metu negali būti...

Rašė Toma Vidugirytė

Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė ir Marija Žemaitytė – penkios Klaipėdos jaunimo teatro aktorės, kurios labai norėjo dainuoti ir šėlti kartu scenoje. Energijos ir humoro jausmo nestokojančios jaunos moterys savo pasirodymuose tarsi nardo tarp teatro ir muzikos. Daug dėmesio sulaukė prieš dvejus metus pasirodęs jų spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“, atkuriantis ryškiausių Lietuvos moterų portretus. Trys šio spektaklio-koncerto dainos jau turi savo vaizdo klipus, o neseniai penketukas pristatė ir vasarą nufilmuotą koncertą-muzikinį filmą „Graži ir ta galinga gyvai“, kurį pamatyti ir praskaidrinti sau nuotaiką klausytojai galės iki pat karantino pabaigos.

Pauliaus Butkaus nuotr.

>> AUKSCIAU ZEMES

DAUG GROŽIO GALIOS, ARBA KIEK MANĘS MANYJE

S 10 // © 37O

u gražiomis ir galingomis kalbėjome apie moteris, ironijos svarbą, ateities planus ir, žinoma, aptarėme jų projektus bei juose atskleidžiamas temas.

metai ir, jei gerai pamenu, Ievai pirmai kilo mintis šia proga apdainuoti Lietuvos moteris. Pradėjome gilintis į Lietuvos moterų kontekstą ir taip atsirado „Graži ir ta galinga“.

– Papasakokite trumpai jūsų susibūrimo istoriją. Kaip tapote grupe?

Rugilė: Baigusios studijas norėjome kažko mažiau dramatiško.

Sugalvojome pašėlti, todėl sukūrėme pirmąjį koncertą „Graži ir ta kita“. Tada buvome šešios, dabar – penkios.

Asta: Po pirmojo projekto „Graži ir ta kita“ viskas ėjosi sklandžiai, aaa aa a aaa aaaaaa žiūrovams patiko, todėl galvojome, ką kurti toliau. Kaip tik artėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimo

– O kodėl muzika? Juk galėjote kurti teatre...

Rugilė: Mūsų pagrindinė veikla ir yra teatras, bet norėjosi truputėlį atsipalaiduoti ir daryti tai, kas tikrai mūsų, įdomu ir aktualu, kad būtų smagu ne tik pačioms, bet ir žiūrovams. Muzika tam – labai tinkamas kelias. Be to, muzika labai svarbi ir teatre.

Marija: Man atrodo visai miela ir naivu, kad neturėdamos jokios, kaip muzikančių, patirties, išsikėlėme grandiozinį uždavinį – išmokti groti instrumentais,

kuriais niekada nesame grojusios. Kai pirmą kartą susitikome, tik Vaiva ir Rugilė jau buvo įvaldžiusios grojimo fortepijonu meną, o visos kitos ėmėmės tokių instrumentų kaip būgnai, bosas, kontrabosas, violončelė, su kuriais prieš tai neturėjome nieko bendro. Pradžioje susigalvojome programą maksimum, vėliau atsirado daugiau patirties ir realybės. Įgyvendindamos antrą projektą supratome, kad reikia mažinti instrumentų. Ir ne tik todėl, kad mums būtų lengviau, bet ir dėl garso inžinierių, kurie visada susiimdavo už galvos prieš mūsų pasirodymus.

– Kaip kilo mintis keistis instrumentais, vokalą įdainuoti vienai, kitai ar visoms?

Asta: Visos nori dainuoti (juokiasi).

Vaiva: Kadangi kuriame dainas atskirai, vokalistė yra ta, kuri sukuria, nes tai yra jos kurta daina, o mes visos bendrai tik padedame ją užbaigti. Ką sukūrei, tą ir dainuoji (šypsosi).

Rugilė: Mes norime, kad visos gerai varytų. Turbūt čia iš aktorinio pasaulio ateina, kad mes labai komandinis ansamblis-grupė.

Marija: Manau, tam daug įtakos turi ir mūsų dėstytojo Valentino Masalskio metodai. Buvome mokomi dirbti komandoje ir kad mūsų kolektyve neįvyktų taip, kad staiga viena taptų soliste. Pačios neleidžiame tam įvykti ir stengiamės, gal pasąmoningai, kad dėmesys pasiskirstytų po lygiai. Dalijamės erdve draugiškai ir niekada nėra

buvę, kad nepasidalytume mikrofonu, o tai penkių moterų komandoje tikrai galėtų įvykti.

– Studijavote aktorinį meistriškumą, esate Klaipėdos jaunimo teatro aktorės. Kiek projekte – teatro ir kiek muzikos?

Ieva: Manau, kad teatralams esame nepakankamai teatras, o muzikantams – nepakankamai grupė. Toks keistas paradoksas (šypsosi). Esame aktorės, ir tai yra mūsų stiprioji pusė, bet labai norėjome ir dainuoti. Manau, kad esame toks tarpinis žanras. Abiejų koncertų didžiąją dalį sudaro dainos, bet mes, kaip aktorės, truputį kitaip jas atliekame, nei atliktų profesionalūs muzikantai. Ta aktorinė raiška ir aaaaaa aaa aaaaaa performatyvumas yra mūsų kraujyje, todėl pasirodymuose atsiranda daugiau teatrališkumo.

Asta: Tačiau viskas prasideda nuo muzikos. Pirmiausia gimsta tekstas ar dainos idėja ir tik tada pasipildo teatriniais dalykais, nuo kurių, kaip Ieva sakė, nepabėgsi.

– Visi „Graži ir ta galinga“ kūriniai – apie stiprias moteris, jų portretai ir istorijos: Dalia, Marytė, Žemaitė, Teklė, Barbora, Bona, Šatrijos Ragana... Kaip atsirinkote asmenybes? Kaip gimsta dainos apie jas?

Marija: Mūsų pirmasis kūrybos etapas visada prasideda bibliotekoje.

Abu kartus vyko tas pats – ėjome ir daug skaitėme. Buvo daug moterų ir informacijos. Ne viską parodėme – mūsų viduje, apsiskaityme ir paieškose jų daugiau.

Marija: Padėjo ir tai, kad pasirodymui turėjome ribotą laiką. Buvo tikrai gaila, nes atrodo – nuostabi moteris ir puikiai tiktų, bet atmesdavome, nes jau yra kažkas panašaus. Man netgi žavu, kad labai atrinkome.

Asta: Taip atsirado ne tik moterų portretai, bet ir bendros moterų temos. Turime dainų, kurios nesisieja su jokia konkrečia moterimi, o atspindi temą ar laikotarpį, pavyzdžiui, daina „-ienės“ yra dedikuota visoms ištekėjusioms moterims.

Vaiva: Labai įdomu, kad sėdėjome ir rinkomės, bet nė viena nesutapo. Matyt, tas mūsų skirtingumas ir čia davė naudos. Labai skirtingas ir kiek panašias į save ėmėme. Buvo labai smagu, kad mes iš skirtingų pusių kiekviena suradome savo.

– Pagrindinė jūsų tema – moterys visuomenėje? Kokia projekto žinutė?

Ieva: Pradžioje pasirinkome kalbėti

apie įspūdingiausias šimtmečio arba Lietuvos istorijos moteris. Buvo sunku, nes nesame istorikės ir nesuprantame laikmečio peripetijų. Vienintelis būdas prisiliesti prie tų portretų buvo per save, todėl iškilo vienas iš esminių projekto klausimų – kiek savyje turiu tam tikros asmenybės savybių? Kiek manyje yra Radvilaitės? Bonos Sforcos? Močiutės? Iš to gimė įžanginis tekstas, kuris tapo tituline daina „Graži ir ta galinga“ ir skamba pačioje koncerto pradžioje. Ši daina ir jos žinutė ir yra klausimas – kiek manyje, šiuolaikinėje lietuvėje, yra visų moterų, kurios gyveno iki manęs, o koncertas po truputį bando atskleisti įvairias moters savybes. Mes kiekviena turime labai įvairių spalvų ir įdomu jas pamatyti vienoje vietoje bei išgirsti muzikine kalba.

– Kiek savyje atradote tų apdainuojamų moterų savybių?

Marija: Apie jas daug skaitėme ir supratome, kad dažnai tas moteris iš praeities matome kaip labai toli nuo mūsų esančias istorines figūras, kurios gyveno visiškai kitokiomis problemomis, jautė kitokius jausmus, bet, kai priartėjome prie jų, supratome, kad visos tos problemos, rūpesčiai ir savijautos eina per visas kartas, amžius ir laikus. Taip pat norėjome priminti, kad aplink mus esančios moterys lygiai tokios pačios gražios, galingos ir įkvepiančios. Čia pat yra ta išmintis, gyvenimo patirtis ir milijonai patarimų, todėl spektaklyje yra močiutė. Ir apie mamas kalbėjome... Sustiprėji, nes supranti, kad tos ypatingos moterys yra labai arti ir išgyveno panašius dalykus.

Tikrai daug radome jų savyje.

– Kūriniuose juntami folkloro ir sutartinių motyvai...

Ieva: Pasirinkus nagrinėti lietuvybės temą ir šnekant apie Lietuvos moteris negali atsiriboti nuo palikimo. Nuo vaidilučių iki laidotuvių raudų – visa tai yra bendras patyrimas, bendra mūsų istorija. Taip pat studijų metais buvome viename kurse ir didelę dalį muzikinio mokymo sudarė liaudiškų dainų dainavimas – remiantis tomis dainomis buvo kuriamos kitos aranžuotės. Pasiėmėme iš tos patirties geriausius dalykus ir panaudojome savo kūryboje. Dainose jaučiami liaudies motyvų prieskoniai ir net sutartinė (vienintelė koncerte) yra perkurta ir perdaryta, liko tik jos pėdsakai.

Marija: Man labai simboliškas momentas, kad mes visos kartu sudainuojame sutartinę, ką ir anksčiau tik moterys

Kadras iš „Graži ir ta galinga gyvai“.

galėjo daryti. Toje mizanscenoje visos penkios esame rate, nusisukusios, dainuojame lyg ir ne klausytojams, bet jie yra pakviesti būti tuo momentu. Ir mes pačios sukūrėme tą sutartinę... Svarbu nepamiršti, kad mes dabar taip pat kuriame folklorą ir turime lygiai tokią pačią teisę kurti liaudies dainas, kurios bus palikimas mūsų proanūkiams.

Asta: „Šventinis bankuchenas“ irgi tam pritartų (šypsosi).

– Paminėjote ironiškąjį „Šventinį bankucheną“... Jūsų dainose taip pat netrūksta ironijos. Kiek ji jums svarbi?

Asta: Yra temų, kuriomis net nesinori juokauti, bet yra momentų, kur smagu papokštauti. Mes tikrai to nevengiame. Manau, kad tai svarbus atokvėpis žiūrovui. Visai smagu matyti, kai sukuriame momentus, kurie mums atrodo juokingi ir ironiški, bet žiūrovai juos priima labai rimtai ar pasidalija į kelias dalis. Pavyzdžiui, kai kūrėme Barboros Radvilaitės dainą, ilgai diskutavome apie jos žanrą – ar tai turi būti griebianti už širdies dainuojamoji poezija, ar vis dėlto specialiai šiek tiek daugiau ir ją truputį pašiepti? Dabar vieni joje mato dainuojamosios poezijos pokštą, o kiti klausydami tos dainos verkia. Labai faina, kad dainoje atsiranda keli dugnai.

Marija: Mes daug galvojame apie žiūrovą ir yra temų, kurias iškart atmestume, jei jose nebūtų ironijos ar humoro. Kartais dedame kontra – rimtai pašnekame, bet tada būtinai apie tai pajuokaujame. Yra temų, ypač feminizmas, kurias labai atsargiai ir preciziškai bandome pateikti ir priminti žiūrovui, kad galima iš to ir pasijuokti.

Man Astos daina „Feministė“ yra mini šedevras ir matyti tuos moterų veidus, kai jos juokiasi ir tame tekste atpažįsta save, yra kažkas tokio... Mes kalbame apie feminizmą, bet kartu labai drąsiai stumiame ant moterų. Šitos sūpynės visada yra ir labai atsispiria nuo temų.

– Kaip auditorija priima jūsų kūrybą ir ar perskaito tas žinutes?

Asta: Nesiekiame, kad mūsų pasirodymai būtų skirti tik moterims. Priešingai. Dirbdamos nuolat prisimindavome tai, kad mums visomis išgalėmis reikia stengtis, kad jie tiktų visiems, nes apie tai daug ir kalbame – apie žmones, bendrumą ir lygybę tarp žmonių, o klausytojai išgirsta skirtingus dalykus. Ta pati daina „Feministė“ yra skirta pašiepti tiems, kuriems feminizmas – tik kelnių dėvėjimas ir trumpų plaukų šukuosenos. Tie, kurie supranta, kad mes aaaaaa aaa aaaaaa šiek tiek pašiepiame tokius žmones, – juokiasi, o tie, kurie supranta, kad čia apie juos – suklūsta.

Marija: Sulaukiame ir kontroversiškų ar net neigiamų nuomonių, bet labai gerai, kai žmogų paveikia. Atsimenu, kai Nidoje koncerte-spektaklyje „Graži ir ta kita“ Vaiva ir Rugilė su žiūrovais žaidė žaidimą, kurį pradėjo klausimu „Ar salėje yra tikrų vyrų?“ Vienas vyras atsistojo ir sako: „Taip, yra, ir jie išeina.“ Jis buvo su žmona bei dukra, bet jos nėjo ir jis išėjo vienas. Mes nenorime nieko kiršinti, bet jei vyrą erzina tokie dalykai, gal jis truputėlį per siaurai mato moters vaidmenį? Žinoma, yra vyrų, kurie ateina ir jiems labai patinka. Pora draugių pasakojo apie savo vaikinus, kurie neina į teatrą, bet jos buvo atsivedusios juos į koncertą ir jiems patiko.

Jei moterį suerzina, tai irgi gerai. Puiku, jei mes galime paliesti nemažai žmonių ir bet kokia forma juos paveikti. Tai

ir yra viena pagrindinių mūsų, kaip kūrėjų, misija.

Vaiva: Turbūt 90 proc. žiūrovų, išėję iš spektaklio, jaučiasi įkvėpti, aaa aaaaaa aaaa aa nori eiti šokti, dainuoti... Pajunta savo galią ir grožį (šypsosi). Man tai yra didžiausias įvertinimas.

YRA TEMŲ, KURIOMIS NET NESINORI JUOKAUTI, BET YRA MOMENTŲ, KUR SMAGU PAPOKŠTAUTI. MES TIKRAI TO NEVENGIAME. MANAU, KAD TAI SVARBUS ATOKVĖPIS ŽIŪROVUI.

– Prieš pat pandemiją vykote į turą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje, bet virusas jį pakoregavo...

Ieva P.: Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje turėjome praleisti porą savaičių ir aplankyti bendruomenes Niujorke, Toronte, Čikagoje ir Sinsinatyje.

Buvo įdomu šią programą pirmą kartą atlikti ne Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams. Išvykome, kai virusas siautėjo tik Kinijoje ir Italijoje. Įpusėjus turą, prasidėjo visuotinis karantinas Lietuvoje, aštrėjo situacija Amerikoje ir mūsų gastrolės buvo nutrauktos. Esame dėkingos lietuviams Čikagoje, kurie priėmė mus, kol vienu paskutinių skrydžių grįžome į Lietuvą. Nors labai laukėme ir džiaugėmės savo gastrolėmis, bet dar labiau apsidžiaugėme sugrįžusios į Lietuvą ir dviem savaitėms išsiskirsčiusios po saviizoliacijos vietas.

Marija: Didysis gastrolių praradimas buvo tai, kad negalėjome pasirodyti Sinsinatyje. Ten koncerte turėjo apsilankyti Dalia Grybauskaitė, o mes turime dainą apie ją. Tačiau labai įvertinome žmonių pagalbą ir mūsų komandinę dvasią. Tas skrydis atgal byloja, kad mūsų komanda – galinga, tad galime grįžti namo net ir tokioje kritinėje situacijoje.

– Tačiau ilgai ramiai nesėdėjote ir vasarą filmavote koncertą-muzikinį filmą „Graži ir ta galinga gyvai“. Kiek truko filmavimas ir kaip jis vyko?

Rugilė: Pasiruošimas truko mėnesį iki filmavimo ar truputį daugiau. Dirbome su komanda, kuri mums kūrė klipą „Žemaitė“. Filmavome dvi dienas nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.

Vėliau – garso ir medžiagos paruošimas bei montažas. Kol tęsis karantinas, darbo rezultatus galima pamatyti „Tiketos“ online renginių platformoje.

Asta: Kūrėme koncertą-muzikinį filmą ir pašalinome visus gyvame pasirodyme esančius teatrinius elementus, todėl jis kitoks nei tai, ką paprastai žiūrovai mato scenoje.

– Kaip rinkotės ir dėliojote šio koncerto kūrinių eiliškumą?

Vaiva: Čia mums padėjo mūsų dramaturgijos konsultantė Kristina Steiblytė. Koncerte rodome visą liniją nuo pat moters gimimo iki jos mirties. Kiekviena moteris su savo daina – tam tikras gyvenimo etapas: gimimas, paauglystė, jaunystė, menopauzė, o gale sudeginame visas raganas.

– O kas toliau?

Ieva: Šis koncertas-spektaklis mums labai artimas ir dar nenorime aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa su juo išsiskirti, bet jau pradedame galvoti apie naują programą. Tai dar nėra kažkas konkretaus ir nežinome, kada, bet pradėsime kurti ir labai tikiuosi, kad per šiuos metus naujas darbas išvys dienos šviesą.

Asta: Vienas iš planų buvo naujas muzikinis klipas kūriniui „Feministė“, kurį pristatėme sausio pradžioje.

Ieva: Taip pat norime išleisti vinilinę plokštelę ir tikimės, kad galėsime tai įgyvendinti, kai tik pandemija pasibaigs.

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Jorė Janavičiūtė

– Papasakokite, kaip atėjote ir pradėjote gyventi komedijos pasaulyje? Atskirai ir vėliau – abi kartu.

Elžbieta: Aš atradau vaidybą šešiolikos metų aaaaaa aaa aaaaaa a a, atėjusi į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Gana greitai išryškėjo polinkis į komiškus personažus, vaidmenis, improvizaciją. Vėliau, jau tapusi aktore, karjeros pradžioje gaudavau daug dramatiškų vaidmenų filmuose ir teatre, o komedija grįžo teatro komedijų, romantinės komedijos kino ekrane, vėliau – autorinės komedijos (stand up ir mano kūrybos vaizdo įrašų) pavidalais. Taigi galima sakyti, kad komedija visada buvo manyje, tik ne visais etapais reiškėsi kūryboje. Išties turbūt man svarbu profesijoje (ir gyvenime) pusiausvyra tarp dramos ir komedijos.

Milda: Labai norėjau vaidinti komedinius personažus tiek teatre, tiek kine, tačiau visada jaučiau jų trūkumą. Norėdama tą trūkumą kompensuoti, labai natūraliai pradėjau kurti pati. Man apskritai komedija asocijuojasi su lakia vaizduote, tai tarsi proto sudoku, kurį labai įdomu spręsti, ieškoti formų ir temų. Labai patinka, kad komedija labai artima mūsų kasdienybei, kartais net labiau nei kiti žanrai. Ji gali parodyti skaudamas vietas, bet svarbiausia – gali visus sujungti. Kartais man atrodo, kad tik humoru galima nugalėti pyktį ar išlaisvinti aplinkoje susikaupusią įtampą. Jis duoda laisvės būti savimi, kartu tai – požiūris į gyvenimą.

Komedija mane lydi visąlaik, kiek tik save prisimenu.

12 // © 37O

– Kaip kuriate pokštus? Ar tam reikia kažkokios ypatingos aplinkos, ar jie gimsta spontaniškai? Kiek jums svarbi improvizacija?

Elžbieta: Pokštai gimsta įvairiai, nes jie ir patys skirtingi. Parodija gali gimti labai spontaniškai, kažką pastebėjus ir pabandžius atkartoti. Stand up idėja gali gimti staigiai, bet pats juokelis – lėčiau, palaipsniui tikrinamas ir tobulinamas su gyva publika. Būna, kad videoįrašą sugalvoju, nufilmuoju ir sumontuoju iškart, o prie kitų įgyvendinimo tenka pavargti nemažai valandų ar net ne vieną dieną.

Milda: Labai smagu, kai idėjos ateina savaime, spontaniškai. Tada labai svarbu greitai įgyvendinti arba bent užsirašyti, kol neatšalo. Kartais sėdi prie

„Lumix team“ nuotr.

Ne vienas smalsesnis ir socialinėse medijose aktyvesnis mūsų skaitytojas greičiausiai jau pastebėjo aktorės ir komikės Mildos Noreikaitės vaizdo įrašą „Mantas (Stonkus) daro selfį“ arba „Video call‘ų tipai“ ar jos kolegės Elžbietos Latėnaitės „Kalėdos online“ bei „Nagli, pakelk ragelį“, o gal net ir jų kartu sukurtą automobilių apžvalgą „Awto eskortas“. O jei dar to nepadarėte, atsidarykite instagramą ir susiraskite. Juk kas belieka tamsiausią valandą – tik ieškoti šviesos. O humoras, sakyčiau, padeda tai padaryti gana smarkiai. Apie pokštų gimimą, humorą ar pasaulį apskritai kalbiname E.Latėnaitę ir M.Noreikaitę.

AKTORES ELŽBIETĄ LATĖNAITĘ darbo stalo su tikslu, kad dabar galvosi. Ilgai vargsti, bet galiausiai pavyksta išlaisvinti vaizduotę. O dėl improvizacijos, manau, kad ji būtina, kartais gali užtekti tik jos, o dar geriau, kai ji ateina po didelio pasiruošimo. Tiesa, stand up ir videoįrašų kūrybos procesai skiriasi.

– Kaip atrasti pokštų savyje?

Milda: Nežinau. Man atrodo, kad svarbu stebėti aplinką, žmones, tyrinėti santykius, kartais atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Man žiauriai patiko viena frazė iš vaikiškos knygos „Pypas ir jo nutikimai“: „Kai skruzdėlyno skruzdes stebi po vieną, yra kažkaip juokinga. Kai stebi visas – kažkaip rimta.“ Galima taikyti ir atvirkščiai. Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, – kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie aaaaaa aa aaaa aa nejuokingi kartais būtų.

Elžbieta: Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs, man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą.

Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir

bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?

– Kas jums svarbu jūsų komedijos kūryboje? Ar jums svarbu atspindėti tai, kas vyksta dabar, aktualijas?

Elžbieta: Kalbant apie stand up komediją, mane žavi aiškias vertybes ir šiuolaikišką požiūrį turintys komikai, nes manau, kad humoras yra puiki forma kalbėtis su publika apie įvairius dalykus, taip pat skaudžius ar jautrius. Man patinka, kai už juokelio aš matau žinutę. Aišku, kartais tai gali būti tiesiog smagus pokštas be gilių prasmių. Bet juk įvairovė – labai puikus dalykas ir humore.

Milda: Manau, kad visoje kūryboje svarbu atliepti tai, kas tau svarbu ir ką norisi atliepti. Kartais atrodo, kad naudinga elgtis vienaip, bet taip nelabai norisi. Svarbu tikėti savo paties skoniu, savo pastebėjimais. Kartais pavargsti nuo aktualijų ir jų visai nesinori liesti. Kiekvieno žmogaus savitas požiūris yra be galo įdomus ir tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Pamenu, bandydavau kurti savo dainas. Man jos taip nepatiko, vis kažkur girdėtos, kažkokios atpažįstamos, gal todėl, kad daug mokiausi muzikos, harmonijos, muzikos analizės ir buvau sustingdyta

savo žinojimo. Man atrodo, kad kartais originalumas gali gimti iš nežinojimo, iš laisvės. Mes mokomi kuo daugiau žinoti ir analizuoti, kad galėtume kažką sukurti. Kartais labai naudinga domėtis visai priešingais dalykais.

– Kokiais komikais žavitės? Ką siūlote pasižiūrėti mūsų skaitytojams?

Milda: Mano susižavėjimas nuolat keičiasi pagal poreikius, pagal tai, ko manau, kad man tuo metu trūksta. Svarbu nesekti kažko fanatiškai. Į nieką niekada nesilygiuodavau ar nenorėjau prilygti, nes suprasdavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Aš jokioje srityje neturėjau dievaičių. Būna, pradedu žiūrėti daug vieno komiko įrašų ir jau netyčia pasikeičia mano kalbėsena arba mąstymas. Nenoriu netyčia būti į kažką panaši. Noriu atrasti savo balsą, tad stengiuosi žiūrėti normuotai, bet plačiai. Labiausiai įsiminę – Wanda Sykes, Bo Burnhamas, Jimas Jefferies, Louisas C.K., Ellen DeGeneres, Ricky Gervais, Sarah Silverman, Russellas Petersas, Trevoras Noah.

Elžbieta: Oi, gerų komikų pasaulyje yra daugybė, be Mildos minėtų, dar pridėčiau Katherine Ryan, Taylor Tomlinson, Davidą Chapelle, Whitney Cummings, Tiffany Haddish, Michele Wolf, Mi-

chaelą MacIntyre‘ą, Nikki Glaser, Mae Martin, Ilizą Schlesinger, Amy Schumer, Daniel Sloss... Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Priklausomai nuo gyvenimo etapo ar nuotaikos, gali žiūrėti labai skirtingus šou. Ir smagu, kai komikas atradęs aaaaaa aaaa save, t.y. tai, kas jame juokingiausia. Manau, vertingiausia, ką turime, yra savastis, ir kai pavyksta ją atskleisti, laimingi tampame ir patys, ir kiti.

– Kaip jums stand up‘uose ar komedijoje apskritai padeda ar trukdo tai, kad jūsų profesija – aktorystė? Kaip susipina aktorystė ir komedija?

Elžbieta: Tam, ką aš darau (juokingi videofilmukai, parodijos, impersonifikacijos, personažų įvairovė ir pan.), aktorystės žinios ir patirtis yra labai svarbu, profesija suteikia man daug papildomų priemonių ir galimybių įgyvendinti savo idėjas. Apskritai turbūt komikui (kaip ir aktoriui) bet kokių įgūdžių išmanymas yra vertinga, nes suteikia temų ir būdų kalbėti.

Milda: Gal pastebėjau vieną trūkumą, kuris kartais tampa pranašumu. Jei tavo medžiagoje skambantis tekstas nėra toks stiprus, aktorinis meistriškumas padeda jį pagerinti. Kita vertus, komedija – ne tik žodžiai ir tekstas, bet ir energija bei perspektyva.

– Jūs abi labai staigiai išpopuliarėjote instagrame. Kaip manote, kodėl būtent dabar ir kaip tai nutiko?

Elžbieta: Aš kūriau savo juokingus videoįrašus nuo praeitų metų, sekė-

jų skaičius vis paaugdavo sukūrus kokį smagesnį filmuką. Nemažai sekėjų atsirado po to, kai pasirodė serialas „Mokytoja ieško vyro“, kurį kūrėme su Olegu Šurajevu. Tiesa, karantinas pristabdė jį.

Beje, iki šiol sulaukiu žmonių, klausiančių, kada išeis naujos „Mokytojos“ serijos, džiaugiuosi, kad jis daug kam patiko. Dalis auditorijos susirado mane pažiūrėję stand up pasirodymus. Man labai patinka mano sekėjai, nes jie tikri, protingi, pakvaišę ir nepirkti (juokiasi).

Milda: Manau, kad daug ką lemia tai, kas tavo pokštais pasidalija savo paskyroje. Vienas žinomas žmogus pasidalijo vienu mano vaizdo įrašu ir tuomet jis nuaidėjo... Turbūt panašiai nutinka daugeliu atvejų. Gal dar prisidėjo ir tai, kad aplink labai slogios nuotaikos ir žmonės nori prasiblaškyti, pasijuokti. Nežinau, kaip tie algoritmai veikia.

Tikiu, kad, jei darai, kas patinka, visada atsiras žmonių, kuriems tai bus įdomu.

– Koks, jūsų nuomone, komedianto vaidmuo socialiniuose tinkluose? Atrodo, kad dabar tarsi būtinai turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose ir kurti jiems turinį, jei nori funkcionuoti normaliame pasaulyje. Ką manote apie tai?

Elžbieta: Aš manau, kad nėra jokių taisyklių, kurių būtina laikytis visiems vienodai. Esame labai skirtingi, aktoriai ir komikai – ne išimtis. Kažkas labiau besireiškiantis, kažkas mažiau, kažkam lengva atvirauti, kažkas mieliau transliuoja profesinę savo pusę, kažkas socialiai-politiškai aktyvesnis, kažkas pasy-

vesnis. Kiekvienas renkamės ką, kada ir kodėl darome, kas mums prasminga ir kada jaučiamės gerai. Man nesunku bendrauti su sekėjais, įdomu pažinti juos per apklausas ar pan., svarbūs atsiliepimai ir nėra sunku būti atvirai, todėl man socialinė medija yra kaip tiltas susijungti su žiūrovais ir svarbus būdas skleisti kūrybą. Esu perėjusi susireikšminimo ir žvaigždžių ligų etapus, todėl dabar ramiai priimu tikrą dėmesį ir bendravimą ne tik gyvai, bet ir socialinėje erdvėje. Karantinų metu tai tapo itin aktualu.

– Noromis nenoromis vis tiek tampate nuomonės formuotojomis. Ar manote, kad populiarūs žmomės socialiniuose tinkluose turi laikytis tam tikrų etikos taisyklių? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Elžbieta: Netikiu kažkokiais visiems galiojančiais vienodais dėsniais, išskyrus gamtos (ironiškai šypsosi). Kaip aš galiu kalbėti, kas galioja visiems? Jei klausi mano nuomonės, tai aš manau, kad būdama viešojoje erdvėje turėčiau jausti atsakomybę, ką ir kaip kalbu. Ne kartą esu pašalinusi turinį, kai suvokiau, kad padariau nesąmonę. Kaip kitaip tobulėsiu, jei nesimokysiu iš savo aaaaaaaa aaaaaa aa aaaa klaidų? Aš turiu ir vis iš naujo brėžiu savo etines ribas, kurių laikausi ir stengiuosi neperžengti, bet visko pasitaiko, juk kūryba – gyvas procesas su rizika. Iš kitos pusės, dievinu tą jausmą, kai stebėdama stand up komediją pasijaučiu nepatogiai, nes komikė ar komikas pokšte balansuoja ant mo-

„Sandra Ap. Photography“ nuotr.

IR MILDĄ NOREIKAITĘ LYDINTI KOMEDIJA

ralės ribos. Taip galiu savo humoro ribas praplėsti (šypsosi).

Milda: Aš manau, kad visi mes turėtume siekti laikytis tam tikrų etikos taisyklių viešai, nebent tai yra kūrybinis sumanymas jų nesilaikyti sąmoningai.

Būtų idealu, jei visi žmonės siektų sąmoningumo – tiek sekamieji, tiek ir sekėjai.

– Kaip užsidirbti iš humoro? Ar sulaukiate pasiūlymų ką nors reklamuoti?

Yra „Patreon", bet realybė tokia, kad socialinių tinklų vartotojai priima humoristų kuriamą turinį kaip duotybę.

Elžbieta: Dėl uždarbio – tai vėlgi būna įvairiai. Deja, negaliu su jumis pasidalyti receptu, kaip uždirbti, nes dar neuždirbu daug. Reklama kol kas užsiimu ribotai, kai patinka prekės ženklas, produktas ar paslauga. Mano turinyje reklamos santykinai labai nedaug, o kaip bus toliau, aš nežinau.

Milda: Nežinau, kaip užsidirbti iš humoro. Jei sužinosite – būtinai praneškite (šypsosi). Bet labai sutinku dėl priimamo turinio kaip duotybės. Būna, žmonės rašo, kaip gerai, kad jūs nieko nereklamuojate. Na, suprantu, ką jie turi galvoje, bet juk tokiu būdu žmonės užsidirba, ir tai normalu. Galų gale juk ir kaip aktorė užsidirbu vaidindama reklamose. Manau, esminis klausimas yra, kokį tu turinį kuri. Jei vien reklaminį – tai viena, bet jeigu kuri įdomų turinį ir kažkiek uždirbi reklamuodamas, tai visai kas kita. Yra žmonių, kurie tarsi svetima reklama neužsiima, tačiau juk reklamuoja save – verslą ar kūrybą.

– Vienintelės komediantės moterys, kurias žinau Lietuvoje, esate jūs. Kaip manote, kodėl nėra daugiau merginų komikių (arba aš dar jų neatradau, arba galbūt jos neįvardija savęs komikėmis)? Ką patartumėte kitiems ir kitoms, kurie laiko save juokingais žmonėmis ir jaučia potencialą, kad galėtų linksminti kitus, bet nedrįsta?

Elžbieta: Lietuvoje stand up kultūra dar labai jauna, taigi ir moterų dar nedaug, bet esu tikra – jų tik daugės. Būtų keista mėgti komiką vien už tai, kad jis vaikinas, taip pat keista sureikšminti ir komikės lytį kalbant apie jos darbus.

Be abejo, man labai smagu, kai žmonės džiaugiasi, kad, be to, ką darau, dar esu moteris ar kad atsirado (daugėja) moterų komikių. Tik jei mes laukiame kuo daugiau moterų, užimančių fainas pozicijas gyvenime (pagal tradiciją labiau „apgyvendintas“ vyrų), tai svarbu jas matyti visų pirma kaip profes, o ne kaip moteris-profes. Deja, seksizmas nėra atgyvena – tikrai yra nemažai žmonių, manančių, kad moterys neturėtų, negali, nemoka būti juokingos... Bet čia jau tų pačių žmonių problema, be to, yra daug atvirų žmonių, mažiau kreipiančių dėmesį į lytį, o daugiau – į turinį ir asmenybę.

Milda: Aš manau, kad komediančių moterų yra, tiesiog gal aplinkybės aaaaaa aaa a a tokios, kad mes dar apie jas nežinome, bet tikrai sužinosime. Manau, reikia per daug nesureikšminti klausimo apie moteris komikes, o laukti daugiau naujų komikų apskritai. Kai laukiamasi vaiko, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė, bet tai yra mylimas vaikas. Kai laukiame naujų komikų, laukiame visų. O tai, kad žmonės nedrįsta, yra labai normalu. Linksminti kitus galima visaip, svarbu ne būti kažkuo (dainininku, stand up‘eriu, aktoriumi ar pan.), o siekti daryti tai, kas malonu, kas patinka, kas įdomu pačiam.

>> SVAJONIŲ DARBAS

PAILGINTOS RANKOS AUDŽIA LIETUVOS KULTŪROS TINKLĄ PASAULYJE Istoriškai kultūros atašė dažniausiai būdavo paskiriami rašytojai ir menininkai – darbas, manyta, lengvas, tai leis jiems gauti užtikrintas pajamas ir skirti laiko kūrybai. Šiandien romantika pasibaigusi – atašė dirba kultūros vadybos profesionalai. Jie turi ilgą sąrašą reikalavimų ir netgi tris vadovus – Kultūros ministeriją, vietinį ambasadorių ir Lietuvos kultūros institutą. Apie šio darbo niuansus kalbuosi su dviejose labai skirtingose šalyse reziduojančiais atašė – Laura Gabrielaityte-Kazulėniene Italijoje ir Tomu Ivanausku Kinijoje (jam dar priklauso ir Pietų Korėja).

Simos Šilingytės nuotr.

Rašė Dovydas Kiauleikis

SUDOMINTI LIETUVOS KŪRĖJAIS Pagrindinis atašė darbas – skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje.

Tai daroma per tarpinstitucinių ryšių kūrimą, menininkų ir jų darbų pristatymą visuomenei. Atašė dažniausiai patys neorganizuoja nei parodų, nei festivalių – kiek gali padaryti vienas žmogus tokiose milžiniškose šalyse kaip JAV ar Kinija? Jau nekalbant apie tam reikalingų finansinių resursų dydį. „Atašė darbas – tai galimybių ieškojimas pristatyti Lietuvos kultūrą, inicijuoti specialius Lietuvos fokusus svarbiausiose šalies organizacijose, festivaliuose. O didžiausias noras yra inicijuoti ilgalaikius dvišalius bendradarbiavimo projektus. Atašė darbas šiuo metu, kai daug sunkiau keliauti, susitikimai sunkiai suorganizuojami, pasidarė dar aktualesnis. Atašė gali būti ir pailgintos Lietuvos organizacijų rankos“, – sako Laura.

Taigi atašė bendrauja su, pavyzdžiui, nacionalinės šalies galerijos kuratoriais, papasakoja apie mūsų menininkus ir padeda užmegzti ryšius su Lietuvos galerijomis. O paskui jau tos galerijos pačios tariasi, ar įvyks kokia paroda.

Kuo galime sudominti milžiniškos kultūrinės pasiūlos šalių žmones mes? „Drąsiai galima teigti, kad italams Lietuva yra įdomi. Tai ilgo darbo vaisius. Didžiulis anksčiau dirbusių kolegių indėlis ir tarptautiniai lietuvių kūrėjų pasiekimai Italijoje yra matomi bei vertinami.

KINAI GALI PASIKVIESTI GERIAUSIUS MENININKUS, TODĖL IR MES TURIME PASIŪLYTI PAČIUS GERIAUSIUS.

Italijos meno žurnale „Artribune“ – išsami publikacija apie Lietuvos menininkus.

Italus žavi lietuvių jaunųjų menininkų profesionalumas, atkaklumas ir pristatomų idėjų aktualumas. Šalyje, kur tik perkopus tam tikrą amžiaus ribą gali tikėtis platesnio įvertinimo, žavimasi tuo, kad Lietuva suteikia galimybių jauniems kūrėjams būti matomiems pasaulyje ir tarp jų yra daug moterų menininkių“, – Laura dėsto lietuvių kultūros aktualumo taškus. „Italai taip pat žavisi mūsų noru dirbti su užsienio partneriais ir rodomomis ini-

ciatyvomis. Ne kartą esu girdėjusi, kad ir italai turėtų pradėti organizuoti analogiškus ekspertų vizitus į Italiją“, – pasakoja ji. Lietuvos kultūros institutas vykdo specialią programą, kurios metu organizuoja užsienio festivalių organizatorių, institucijų specialistų keliones į Lietuvą, kur jie iš arti gali susipažinti tiek su kūrėjais, tiek su kultūros vadybininkais. „Kinijos kultūra yra labai sena, tačiau laikai keičiasi. Dabartinės kartos, kuri turi milžinišką perkamąją galią ir ga-

14 // © 37O Fotografo Tado Kazakevičiaus parodos, kuri vyko „Jimei x Arles“ fotografijos festivalyje Siamene, atidarymo metu.

Tomas su parodos kuratore ir vienu iš festivalio organizatorių.

Dviratis – populiari susisiekimo priemonė Kinijoje.

li įsigyti beveik viską, ką nori, ta kultūra nebetenkina. Jie jau atitolę nuo klasikos, nuo tradicijų, jie nori būti pasaulietiški ir jiems reikia pasaulietiškos kultūros – modernaus teatro, šiuolaikinės muzikos, konceptualaus meno.

Kinai gyvena ekranuose, jie visi sulindę į telefonus, nes juose turi viską, ko reikia. Tam, kad jie iš jų išlįstų, reikia pasiūlyti kažką ypatingo. Jie gali pasikviesti geriausius režisierius, atsivežti geriausias parodas, todėl mes taip pat turime pasiūlyti pačius geriausius – Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą, Antaną Sutkų, Joną Meką, Jurgį Mačiūną ir kitus“, – apie tai, kas įdomu kinams, pasakoja Tomas. – O didžiausias iššūkis – Kinija yra labai didelė. Atskiri miestai yra tarsi atskiri pasauliai ir jei Pekine padarai kažką įdomaus, tai nebūtinai apie tai išgirs Šanchajuje ar Guandžou. Taip pat yra didžiulė konkurencija, begalė renginių.

Tam, kad tave išgirstų, turi labai garsiai šaukti.“ IŠŠŪKIAI TOLIMUOSIUOSE RYTUOSE 2019 m. vasaros pabaigoje atašė tapęs Tomas atsakingas ne tik už Kiniją, bet ir už Pietų Korėją. „Nors šios šalys yra šalia viena kitos, bet iš tiesų labai skiriasi. Teisybę pasakius, aš dar nelabai pažinau Pietų Korėją, nes buvau nuvykęs tik porą kartų, todėl apie skirtumus ar panašumus nedrįsčiau kalbėti.

Kai atsirado koronavirusas, viskas už-

NEUŽTENKA VIEN TURĖTI NUOSTABIŲ MENININKŲ IR ĮDOMIŲ PROJEKTŲ.

JUOS REIKIA IR PATRAUKLIAI PRISTATYTI.

Šiais metais svarbiame Italijos kultūros žurnale „Artribune“ buvo pristatyta išsami Lietuvos vizualiųjų menų apžvalga šiek tiek užčiuopiant architektūros ir teatro lauką. Šis žurnalas – tarsi meno industrijos biblija, jį skaito ir prenumeruoja visų muziejų, festivalių kuratoriai, todėl tie atvartai apie Lietuvą tikrai buvo pastebėti svarbių žmonių.

„Kinai, kaip ir daugelis kitų šalių, turi tam tikras savo taisykles ir normalu, kad važiuodamas į svečius tu laikaisi šeimininkų taisyklių, o ne primeti savas. Jei jiems nepriimtina, kad scenoje būtų rodomas nuogas kūnas, tai jie taip ir pasako. Aišku, atvirai ir neigiamai kalbėti apie jų vykdomą politiką, kritikuoti valdžią yra draudžiama. Tačiau geras menas juk nieko atvirai nerodo. Viskas yra tarp eilučių, pustoniuose ir kinų žiūrovai tai labai greitai perpranta. Yra daug kritiškai mąstančių žmonių, yra daug pačių kinų menininkų, kurie atvirai juokiasi iš dabartinės situacijos, politikos, vartotojiškumo ir pan. Pažiūrėkite jų ciniškojo realizmo atstovų darbus, kurie labai atvirai, su puikiai išreikšta ironija demonstruoja savo požiūrį – Yue Minjun, Fang Lijun, Zhang Xiaogang. Jie yra vieni brangiausių menininkų pasaulyje, gyvena Kinijoje ir toliau aktyviai kuria.

Metų pabaigoje kartu su Romos radijo stotimi „Radio Rock“, kurią galima išgirsti visoje šalyje, pristatėme naują formatą – radijo festivalį. Kiekvieną antradienį aštuonias savaites bus transliuojama radijo laida, skirta Lietuvos kultūros temoms, kur ekspertai pristatys įvairias meno sritis: kiną, teatrą, vizualiuosius menus ir t.t. Pavyko inicijuoti vaizdo siužetų ciklą apie Vilniaus Gaoną RAI (Italijos nacionalinis transliuotojas) laidose“, – ryškiausius darbus vardija Laura.

Tikrai nėra taip, kad valdžia viską nusprendžia. Taip, nacionalinės institucijos yra prižiūrimos, tačiau privačios galerijos, meno centrai neturi derinti savo veiklų su valdžia. Tarkim, neseniai viename garsiausių Pekino meno centrų „The Red Brick“ buvo didžiulė Sarah Lucas paroda. Jei žinote jos kūrybą, tikriausiai labai nustebsite, kaip ji galėjo būti čia eksponuojama? Paroda buvo labai sėkminga ir lankoma. Ir tokių parodų yra daug“, – pasakoja Tomas.

„Labai svarbu vykdyti projektus, kurie išeina už Italijos ir Lietuvos ribų. Italijoje įsikūrė daug tarptautinės kultūrinės žiniasklaidos, tad žinutė Italijoje tampa žinute plačioje tarptautinėje erdvėje. Iš šios pusės svarbios Venecijos bienalės, kurios vyksta Italijoje, bet tai yra visiškai tarptautiniai renginiai.

Darbas su tokio pobūdžio organizacijomis turi didelę pridėtinę vertę“, – dalijasi Laura.

Tomą toliau provokuoju. Ar ne verčiau būtų orientuotis ne į Kiniją, o Japoniją – Lietuvai artimesnę šalį savo vertybėmis ir politine kultūra, kur Lietuva ir šiek tiek žinomesnė? „Šis klausimas ne man skirtas. Tai yra tam tikri politiniai sprendimai, kuriuos ne aš priimu, bet manau, kad reikia orientuotis ir į Kiniją, ir į Japoniją. Man irgi keista, kodėl neturime kultūros atašė Japonijoje. Beje, mus su Kinija, būtent dėka Japonijos daug kas vienija. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonijos ambasadorius Lietuvoje Chiune Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, išduodamas jiems vizas į Japoniją. Didžioji dauguma šių žydų per Japoniją atsidūrė Šanchajuje ir ilgam ten pasiliko. Šanchajuje yra įkurtas žydų pabėgėlių muziejus, kuriame galima rasti šios neįtikėtinos istorijos liudytojų – dokumentų, fotografijų. Kinijos mieste Harbine yra buvusi nemaža Lietuvos žydų bei lietuvių bendruomenė, ten patekusi per Rusiją.

Garsioji Harbino dešra, kurią žino visa Kinija, yra pradėta gaminti mūsų tautiečių. Tokių įdomybių yra ir daugiau, tačiau ši istorijos dalis dar menkai tyrinėta. Labai tikiuosi, kad kas nors ja susidomės. O jei niekas nesusidomės, aš pats mielai ją patyrinėsiu“, – pasakoja Tomas.

DARBAI DARBELIAI Tad kaip sekasi Tomui ir Laurai Kinijoje ir Italijoje megzti ryšius, kokie jų pasiekimai? 2019 m. opera „Saulė ir jūra“ laimėjo Venecijos meno bienalę – tai, ko gero, vienas didžiausių pastarųjų metų pasiekimų ne tik Italijoje, bet ir pasaulio meno rinkoje. „Auksinis liūtas“ – tikrai ne mano sėkmė. Tai ilgo ir nuoseklaus darbo bei investicijų į vizualųjį meną pasekmė. Venecijos „Auksinio liūto“ laimėjimas tapo tarsi oficialiu antspaudu, kad Lietuva turi įdomų ir aktualų kultūros lauką. Tai buvo žinoma ir anksčiau, buvo domimasi lietuvių kūrėjais, bet po šio laimėjimo tai tapo akivaizdu“, – sako Laura. „Mano pačios inicijuoti projektai turėjo prasidėti 2020 m., kai situacija kultūros lauke tapo, švelniai tariant, sudėtinga.

Visos šios sėkmės Italijoje per pandeminius metus susijusios su tuo, kad dar vasarį Laura suvokė, jog be gyvų renginių, pristatymų ir susitikimų šalia online, į kurį visi metėsi ir toliau orientuojasi, dar yra ir spauda, radijas, televizija.

Tomo kadencija Kinijoje ir Pietų Korėjoje prasidėjo 2019 m. rugpjūtį. Dirbti per patį pandemijos įkarštį karantine (o Kinijoje juk viskas ir prasidėjo anksčiau nei visur kitur) – nemažas iššūkis.

Tačiau Tomas – optimistas: „Kinija užsidarė nuo viso pasaulio ir tikriausiai dar negreitai atsidarys, todėl gali būti, kad visą kadenciją teks dirbti tokiomis sąlygomis. Tai nelabai džiugina, tačiau šiuo metu labiausiai džiaugiuosi tuo, kad tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje pavyko pajudėti su mūsų literatūros pristatymu. Kitais metais bus išleistos keturios lietuviškos knygos. Kinijoje bus išleistos Mikalojaus Vilučio „Tortas“ ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, o tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje pasirodys Ramunės Marcinkevičiūtės bei Ramunės Balevičiūtės „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“. Taip pat į korėjiečių kalbą yra verčiamos Rasos Aškinytės „Glesum“ ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, tačiau šioms knygoms dar reikia rasti leidyklas, o tai padaryti per atstumą yra labai sunku. Todėl atsivėrus sienoms pirmiausia vyksiu į Seulą susitikti su kelių leidyklų atstovais. Panašų leidybos skaičių – trys keturios knygos per metus – norėčiau išlaikyti ir toliau.

Labai džiaugiuosi, kad knygos verčiamos tiesiai iš lietuvių kalbos, nes pavyko surasti vertėjus, kurie šį darbą atlieka labai noriai ir profesionaliai.“

Filmo „Išgyventi vasarą“ pristatymas „Casa del Cinema“ Borgezių vilos parke Romoje. Šis renginys anonsavo planuojamą 2021 m. lietuvių kino savaitgalį Romoje, kuris perkeltas iš 2020 m.

Laura menininkės Laisvydės Šalčiūtės parodos atidaryme „Palazzo Ducale“ Mantujoje.

„Taip pat labai laukiu 2022 m., kai švęsime Jono Meko 100-metį. Jau dabar esu sutaręs su svarbiomis Kinijos meno institucijomis dėl renginių šia proga. Jei viskas pavyks, kaip aš norėčiau, tai bus labai puiki mūsų šalies ir mūsų kultūros reprezentacija. Mano planas, kad apie J.Meką, o kartu ir apie Lietuvą, kalbėtų tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje, todėl planuojamos kelios didelės parodos, J.Meko filmų retrospektyvos filmų festivaliuose, seminarai apie jo kūrybą menų akademijose, eilėraščių vertimas į kinų kalbą ir panašiai“, – planais dalijasi Tomas.

SVAJONIŲ DARBAS? Jei iki čia perskaitėte, galima būtų pagalvoti, kad kultūros atašė – svajonių darbas bet kuriam ekstravertui: tik bendrauji ir mezgi ryšius parodų atidarymuose. O kokia yra nematoma virtuvė?

Ką pašnekovai pakeistų savo darbe? „Dažnai kultūros sektoriuje mes užsisukame savo nuolatiniame bėgime ir norime, kad būtų kuo daugiau renginių, kuo daugiau pristatymų, tačiau tai neturėtų būti siekiamybė. Norėtųsi daugiau laiko skirti strateginiam planavimui, esant projektui, jį įgyvendinti įsigilinant, neskubant toliau vykdyti kitą, koncentruotis būtent į jo planavimą, aiškią komunikaciją ir rezultatų įvertinimą, ar įdėtas laikas bei finansavimas

davė norimą rezultatą. Pati stengiuosi dirbti prie didesnių projektų, koncentruotis ne į jų kiekį, bet kokybę“, – apie darbo principus pasakoja Laura.

Ji pateikia pavyzdį savo minčiai patvirtinti: „Nuo pat savo kadencijos pradžios lankiausi visuose Nacionalinės šiuolaikinio meno galerijos (Galleria Nazionale d'Arte Moderna e Contemporanea) Romoje renginiuose, keletą kartų susitikau su muziejaus vadove ir įkalbinėjau, kad čia būtų surengta su Lietuva susijusi paroda. Pusantrų metų trukęs procesas duos gerų rezultatų – jau sukirtome rankomis, kad 2021 m. rudenį čia vyks litvakės menininkės Antonietos Raphael Mafai paroda.“ Norint dirbti atašė jums reikės ne tik magistro diplomo. „Pirmiausia turi labai gerai pažinti savo šalies kultūrą, domėtis įvairiomis kultūros sritimis, sekti aktualijas. Antra – turi pažinti šalies, kurioje norėtum dirbti, kultūrą, jos papročius ir įpročius, specifiką, kultūrinius poreikius bei galimybes. Visos šalys, kuriose turime kultūros atašė, yra labai skirtingos. Vienose puikiai priimamas mūsų teatras, kitose – literatūra, trečiose – šiuolaikinis šokis ar klasikinė muzika. Taigi, sakyčiau, kad pagrindinis atašė uždavinys – surasti tas plonas gijas, siejančias mūsų kultūrą su kitų šalių kultūromis ir iš tų gijų austi gražų tarptautinį kultūrinį audeklą“, – taip užbaigia mūsų pokalbį Tomas.

LIETUVA TURI 12 ATAŠĖ, DALIS JŲ ATSTOVAUJA ŠALIES INTERESAMS KELIOSE ŠALYSE: Europos Sąjunga Rusijos Federacija Jungtinė Karalystė Švedija, Danija ir Suomija Prancūzija Italija

Kinija ir Pietų Korėja Lenkija Ukraina Vokietija Izraelis JAV

Tomo Kazulėno nuotr.

Kinija – komunizmo diktatūros šalis.

Nors pastaraisiais metais nemažai lietuvių ten gastroliavo, vis girdėdavosi, kad dalis kūrinių buvo cenzūruota. Kitas aspektas – Kinija dirba pagal užsakymą: kiek ir ko valdžia nusprendžia atvežti, tokio meno ir atsiveža.

Tad klausiu Tomo, kaip tokioje situacijoje jam sekasi dirbti.

Simos Šilingytės nuotr.

Tad labai džiaugiuosi, kad nuo pat pirmųjų savo kadencijos dienų (Laura Italijoje pradėjo dirbti 2019 m. vasarį – aut. past.) nemažai dėmesio skyriau bendravimui su žurnalistais ir komunikacijai. Šiuo metu tai tapo visų sėkmingiausių projektų pagrindu.

sidarė, o dabar, norint ten nuvykti, reikėtų keturiolika dienų praleisti karantine Pietų Korėjoje ir paskui tiek pat grįžus į Kiniją. Tačiau abiejose šalyse sutikau daugybę nuostabių žmonių ir stengiuosi ieškoti to, kas mus visus vienija, o ne skiria.“

>> IR ŠVIESA TELYDI

Rašė Daiva Juonytė

Dažnas mūsų architektūrą suvokia labai vizualiai. Tačiau architektė Rasa Chmieliauskaitė, garso menininkas Arnas Mikalkėnas ir menotyrininkas Justinas Kalinauskas primena, kad egzistuoja ir kiti, ne mažiau svarbūs, pojūčiai bei praplečia mūsų visų pasaulio (ir suvokimo) ribas. Visai neseniai kūrėjų komanda, bendradarbiaudama su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomene, pristatė projektą „ECHOtektūra“, kurios galutinis rezultatas – nemokamas ir viešai prieinamas garso albumas, leidžiantis neįprastu būdu pasivaikščioti bei patirti šešis svarbius Kauno pastatus (penki pastatai Kaune ir vienas sukurtas projektui – konceptualus darbas) ne tik neregiams ir silpnai matantiems, bet ir visiems, norintiems architektūrą pažinti kitokia forma.

Projekto „ECHOtektūra“ komanda: menotyrininkas Justinas Kalinauskas, architektė Rasa Chmieliauskaitė ir garso menininkas Arnas Mikalkėnas.

A

pie projekto įgyvendinimą, garsinį pažinimą, architektūros objektų pasirinkimą ir meno prieinamumą visoms visuomenės grupėms kalbamės su projekto kuratore Rasa Chmieliauskaite (R.Ch.) ir dalyviu-testuotoju, programų inžinerijos studentu Pauliumi Lėveriu (P.L.).

16 // © 37O

– Prieš pradedant kalbėti apie projektą „ECHOtektūra“, tikriausiai reikėtų prisiminti 2019 m. vykusį projektą „(NE)matoma architektūra“, kuriame buvo orientuojamasi į naujų architektūros edukacijos metodų, skirtų taktiliniam architektūros pažinimui, paieškas bei novatoriškos ir egalitarinės integracijos į visavertį neregių dalyvavimą kultūros lauke siekį. Kaip apskritai kilo mintis imtis, regis, nelengvos užduoties ir mėginti atverti architektūrą neregiams ir silpnai matantiems – labai svarbiai, bet dažnai, ypač kalbant apie vizualiojo meno prieinamumą, deja, vis dar užmirštamai mūsų visuomenės grupei?

R.Ch.: Apie architektūros raiškas ir jos skaitymo būdus pradėjau galvoti po studijų Belgijoje ir Japonijoje grįžusi į Lietuvą. Architektūra yra daugiasluoksnė sritis, tačiau galutinis vartotojas iš jos dažniausiai pasiima tik vizualinę informaciją – esame tiek paskendę ir pavargę nuo tokios informacijos gau-

sos, supančios mus tiek fiziškai, tiek virtualiojoje aplinkoje, kad tampame jai mažiau jautrūs, smegenys tarsi saugosi ir neanalizuoja viso pertekliaus.

Architektūra – tai ne tik vaizdas ir jo spalvos, bet kartu ir erdvė, medžiagos, jų tekstūros, faktūros, temperatūra, garsas, akustika, oro judėjimas, taip pat loginiai ir kompoziciniai ryšiai, idėjinis kontekstas ir architekto pasirinkimų motyvai, technologijos ir atlikimo kokybė. Todėl, net ir nevertinant viso vaizdo, lieka daugybė estetinių ir kokybinių architektūros faktorių, kuriuos būtų galima pažinti ir dėl to pajusti malonumą.

Tačiau kaip tai pasiekti? Kaip pažinimo džiaugsmu pasidalyti su miesto gyventojais? Būtent čia man į pagalbą atėjo neregių bendruomenė – žmonės, kurie kiekvieną dieną patiria aplinką gyvendami joje be vaizdų ir kurie, deja, labiau pažįsta architektūrą kaip utilitarius objektus, kurie yra patogūs arba ne naudotis, bet mažai yra susipažinę su architektūra kaip meno sritimi.

Taigi bendradarbiavimas su neregiais projektuose „(NE)matoma architektūra“ ir „ECHOtektūra“ buvo graži partnerystė, kurioje abi pusės daug ko išmoko ir pasiėmė vieni iš kitų: mes su komanda sukūrėme priemones ir metodus, kaip galima nevizualiai pažinti ir suprasti architektūros meną, o neregių bendruomenė mokė mus klausytis, lytėti ir įdarbinti savo fantaziją.

– „(NE)matoma architektūra“ buvo skirta taktiliniam architektūros pažinimui, „ECHOtektūroje“ visas dėmesys skiria-

mas garsui. Kaip jau ir sakėte, dažnam reginčiajam atrodo, kad architektūra yra labai vizuali meno forma. Kada ir kaip nusprendėte, kad architektūra gali ar turi būti prieinama garsine išraiška?

R.Ch.: Visa mūsų kultūra yra labai vizuali, todėl užsimerkti ir atsipalaiduoti yra labai sunku, neretai tai kelia nerimą ar net paniką. Įgyvendindami projektą „(NE)matoma architektūra“ architektūros objektus tyrinėjome tandemais-poromis: neregys ir regintysis, ir, nors visą dėmesį kreipėme į architektūros stiliaus, atlikimo, nuotaikos pažinimą per detales, medžiagas, faktūras ir istorinį kontekstą, greitai pastebėjome, kad garsinė informacija yra labai svarbus pažinimo kanalas. Išmokus klausytis, garsinę informaciją galima suvokti kaip erdvinę ir „matyti“ erdvės ar objekto gylį, aukštį, formą, medžiagas ir pan.

Garsą galima skleisti ir patiems, taip kontroliuojant dominančios erdvės pažinimą. Ir, žinoma, garsinis pažinimas išlaisvina ir praplečia „matomą“ erdvę, nes lytėti galime tik ištiestos rankos atstumu, o girdėti – toli. Taip garsas ir lytėjimas (ir konteksto žinojimas) papildo vienas kitą ir patiriančiajam suteikia progą mėgautis architektūros kūriniu.

– Kalbame apie „ECHOtektūrą“, tačiau ši sąvoka pažįstama turbūt ne kiekvienam. Papasakokite apie ją šiek tiek daugiau.

R.Ch.: Projekto pavadinimas kilo iš dviejų sąvokų jungties: echolokacija ir architektūra. Žodis „echolokacija“ nusako kai kurių gyvūnų (tarp jų – ir žmonių) gebėjimą per garsą vizualiai pažinti juos supančią aplinką. Visi žmonės pasąmoningai naudojasi echolokacija, tačiau neregiai tuo pasikliauja dažniau. Nors didžioji dalis neregių bendruomenės pasitiki pasyvia echolokacija (kai klausomasi erdvės ar joje, nepriklausomai nuo klausytojo, sklindančių garsų), tačiau kai kurie yra įvaldę aktyvią echolokaciją: kai pats klausytojas sąmoningai lazdele, pirštais ar liežuviu skleidžia garsus ir klausosi jų atsispindėjimo, taip mintyse sukurdamas vaizdą apie jį supančią aplinką. „ECHOtektūroje“ rėmėmės šiuo principu ir siekėme erdvinį suvokimą perkelti į garso kūrinį-simuliaciją. Projekto rezultatas yra šeši audialinės architektūros kūriniai, kurie buvo sukurti šešiems skirtingiems architektūros objektams reprezentuoti. Kiekvienas objektas atskleidžiamas per garsines-erdvines simuliacijas, kurios buvo sukurtos remiantis informacija, surinkta lankantis pačiuose objektuose, įrašant binaurinį garsą ir remiantis echolokacijos principais, medžiagų bei formų garsinėmis savybėmis. Atsižvelgiant į estetines architektūros raiškas, tam tikri meniniai sprendimai buvo priimami ir darant įrašus.

Pradėdami ruoštis „ECHOtektūrai“, į komandą pakvietėme kompozitorių,

Justino Stonkaus nuotr.

„ECHOTEKTŪRA“: ARCHITEK

Gerdos Žemaitytės ir Ernesto Lylaus nuotr.

Justino Stonkaus nuotr.

TŪROS PAŽINIMAS GARSU

dus – galbūt dėl to, kad per mažai ja domėjausi ir savo gyvenime jai neteikiau ypatingos svarbos. Šie du projektai gana smarkiai pagilino mano turimas žinias apie architektūrą ir jos stilius, išmokau ją pažinti skirtingais būdais, pastebiu, kaip vis dažniau atkreipiu dėmesį į tai, prie kokių pastatų esu. „ECHOtektūros“ metu ypač išmokau atkreipti dėmesį į garsus, sklindančius aplink mane, ir tai tam tikra prasme suteikia man didesnį pasitikėjimą savimi ir pagerina orientaciją, kai, pavyzdžiui, esu nelabai gerai pažįstamoje aplinkoje.

Projekto dalyvis Paulius Lėveris (kairėje).

atlikėją, dėstytoją, garso menininką Arną Mikalkėną ir kartu su menotyrininku Justinu Kalinausku pasidalijome projekto „(NE)matoma architektūra“ metu pastebėtomis įžvalgomis.

– Pauliau, buvote šio projekto dalyvis-testuotojas. Kokiomis aplinkybėmis prie jo prisijungėte?

P.L.: Jau buvau dalyvavęs projekte „(NE)matoma architektūra“, kurio esmė ir tikslas buvo lietimu pažinti architektūrinius objektus taip, kaip juos matantys mato akimis. Tas projektas man pasirodė įdomus ir išskirtinis, todėl išgirdęs apie „ECHOtektūrą“ ir sužinojęs, kad jos tikslas yra pažinti meną garsu, nedvejodamas sutikau prisijungti.

– Koks jūsų paties santykis su architektūra? Kaip jis kito iki projektų ir jų metu?

P.L.: Iki „(NE)matomos architektūros“ ir „ECHOtektūros“ mano santykis su architektūra nebuvo labai glau-

– Viso projekto „ECHOtektūra“ vystymo metu vyko glaudus bendradarbiavimas su aklųjų ir silpnaregių bendruomene. Kaip vyko kūrybos procesas? Kas buvo sunkiausia, įdomiausia?

R.Ch.: Su šia bendruomene jau buvo glaudūs santykiai ir kontaktai nuo „(NE)matomos architektūros“, tad net ir užklupęs karantinas darbų nesustabdė. Kaip jau minėjau, neregiai projektuose nėra tik gavėjai: jie mūsų partneriai, be kurių įsitraukimo, dalyvavimo ir nuolatinių konsultacijų sukurti kokybiško turinio nebūtų įmanoma. Žinoma, neregių bendruomenė yra didelė ir įvairi, todėl esu labai dėkinga Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sajungos kultūros projektų vadovei Linai Puodžiūnienei, kuri mums į komandą visada deleguoja pačius drąsiausius ir kūrybiškiausius dalyvius. Darbo procese sunkiausia užduotis buvo rasti universalius sprendinius, kurie apeliuotų plačiausiai auditorijai, nes kiekvienas dalyvis atsineša savo patirčių, gebėjimų, nuomonę, tačiau dažniausiai problemos yra išsprendžiamos kalbantis, klausiant ir klausantis vieni kitų.

P.L.: Nepasakyčiau, kad projekto metu buvo sunku. Sakyčiau kitaip – buvo įdomu. Klausyti, analizuoti, gilintis, įsivaizduoti... Mano misija projekte buvo klausyti garsų, išgaunamų iš įvairių architektūros objektų, ir jų klausant bandyti įsivaizduoti, ką norima tais garsais pasakyti, kokį objektą vieni ar kiti garsai perteikia. Buvo labai įdomu klausyti ir tuo pačiu metu stebėti savo mintis ir vaizduotę. Supratau, kad mintimis gar-

sai gali nunešti labai toli, kartais – net už įsivaizduojamos tikrovės ribų.

– „ECHOtektūros“ rezultatas – šeši kūriniai. Kaip vyko architektūros objektų pasirinkimas?

R.Ch.: Projektu „(NE)matoma architektūra“ siekėme pristatyti svarbiausius Lietuvos architektūros raidos stilius, o projekte „ECHOtektūra“ lankytoją supažindiname su konkrečiais pastatais – architektūros kūriniais. Pasitarę su komanda ir partneriais nusprendėme, kad būtų prasminga tęsti užmegztą edukacinę giją ir pasirinkti pastatus, kurie atstovauja pirmajame projekte nagrinėtiems architektūros stiliams. O patys pastatai turėjo atitikti šiuos kriterijus – prieinamumas, vieša funkcija, architektūrinio stiliaus raiška, tekstualumas (skaitomumas), populiarumas / žinomumas, veiklų tęstinumo ir bendradarbiavimo galimybės.

– Kodėl buvo pasirinkti architektūriniai statiniai, esantys Kaune? Ar turite planų su projektu keliauti ir į kitus Lietuvos miestus?

R.Ch.: Kaune turime labai daug puikiai kriterijus atitinkančių architektūros kūrinių! Praėjusiais metais užklupusi pandemija ir negalėjimas prognozuoti situacijos taip pat vertė greitai priimti sprendimus, kurie leistų komandai dirbti įvairiomis sąlygomis. Kaune reziduoja didžioji dalis komandos ir yra stipri neregių bendruomenė, o projekto sukurtas turinys yra pasiekiamas iš bet kurio Lietuvos ar pasaulio kampelio. Todėl miesto pasirinkimas tik užtikrino, kad galėsime pasiekti planuotą rezultatą. Vis dėlto šiemet su edukacine programa tikimės aplankyti ir regionų neregių bendruomenes.

– Kokių atsiliepimų, projekto įvertinimų girdėjote iš aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narių?

R.Ch.: Turbūt būtų geriausia klausti jų pačių (šypsosi). Tačiau bendradarbiaudama matau, kad tokie projektai reika-

lingi. Apskritai neregių bendruomenė džiaugiasi meno prieinamumo projektais, skirtais meno pažinimo riboms plėsti ne išskirtinai jų bendruomenėje, o meno prieinamumui apskritai, kad neįgaliųjų bendruomenių integracija taptų inkliuzija visuomenėje ir tais pačiais produktais, kūriniais, paslaugomis galėtų naudotis visi jos nariai.

Projekte intensyviai dalyvavę neregiai-testuotojai vertina sukurtą priemonę kaip garsinės-erdvinės vaizduotės lavinimo priemonę ir teigia ėmę aktyviau domėtis architektūrinėmis erdvėmis jas klausydami ir analizuodami.

P.L.: Aš projektą vertinu kaip puikiai pavykusį. Aišku, gal ir ne visi planuoti lūkesčiai pasiekti, bet nuveikta tikrai daug. „ECHOtektūros“ rezultatas yra viešas ir pasiekiamas kiekvienam, o tai, mano manymu, tik dar labiau didina susidomėjimą nuveiktu darbu.

– Dažnai suprasti tam tikrų sunkumų, kurie pačiam nepažįstami, turinčius žmones labai sunku, o kartais tai padaryti iki galo turbūt ir neįmanoma.

Ką jums patiems, projekto kūrėjams ir organizatoriams, davė „ECHOtektūra“? Ką ji suteikė dalyviams?

R.Ch.: Panašiai, kaip dirbant su kitų sričių kūrėjais ar žengiant žingsnį į naują lauką, yra nedrąsu ar net šiek tiek baisu, nes sunku iš anksto numatyti rezultatą ar tvirtai kontroliuoti procesą. Tačiau, ne pirmą kartą bendradarbiaudama, matau, kad svarbiausia yra partnerių dialogas ir pasitikėjimas vieni kitais.

Tie procese atrandami interesų persidengimai veda į kūrybinius nuotykius ir atradimus bei stipriai atperka pirminę nežinią.

P.L.: Svarbiausia patirtis, kurią gavau iš šio projekto, – tai gebėjimas labiau pajusti ir išgirsti įvairius garsus. Tai, žinoma, turėjo didelės įtakos mano asmeniniam geresniam architektūrų stilių suvokimui ir pažinimui.

– Kaip „ECHOtektūra“ gali praplėsti gerai matančiųjų architektūros suvokimą? Ar ji gali paskatinti geresnį kitų bendruomenių supratimą?

R.Ch.: Manau „ECHOtektūra“ matantiesiems suteikia galimybę iš naujo sąmoningai pamatyti juos supančią aplinką. Vizualinis triukšmas vargina ir atbukina šią juslę. Žinoma, kasdienis garsinis triukšmas daro tą patį, tačiau rega dominuoja, ir mes nesame pratę sąmoningai nuskaityti garsinę informaciją. Tad „ECHOtektūra“ yra tiek pažinimo malonumo, tiek edukacinė priemonė.

– Ne kartą pokalbio metu minėjome, kad mūsų pasaulis yra labai vizualus.

Tačiau tokie projektai labai gerai padeda neužmiršti, kad egzistuoja ir kiti, ne mažiau svarbūs, pojūčiai. Kaip manote, ar ateityje gausės projektų ir iniciatyvų, skirtų menui pažinti per klausą, lytėjimą, skonį ar uoslę?

R.Ch.: Neabejoju, kad gausės. Skirtingus pojūčius jau dabar siekia žadinti, pavyzdžiui, teatras ar net dailė. Atsigręždami į visuomenės grupes, patiriančias kokių nors ribojimų, sukuriame pridėtinę vertę ir visoms kitoms visuomenės grupėms.

>> IR ŠVIESA TELYDI

PROJEKTAS „ARTISTS SAVING

TINKAMIAUSIAS LAIKAS SA GAMTĄ YRA DABAR Rašė Daiva Juonytė

Žmonėms vis dažniau atsigręžiant į mišką kaip į emocinės sveikatos, poilsio, santykio su savastimi, energijos ar, priešingai, ramybės šaltinį, gausėja ir jo priežiūrą bei išteklių saugojimą skatinančių projektų. Vienas jų – menininkės Eglės Plytnikaitės suburta iniciatyva „Artists Saving Forests“, prie kurios prisijungė beveik 30 Lietuvos ir užsienio iliustruotojų bei fotografų.

Menininkų sukurtų kūrinių skaitmeninių kopijų galima įsigyti skaitmeninėje platformoje https://www.artistssavingforests.com, o visi surinkti pinigai bus skiriami Sengirės fondui, siekiančiam atkurti natūralaus ir saugomo miško teritorijas Lietuvoje.

Mintimis apie projektą, santykį su gamta, valstybės ir visuomenės požiūrį į miškus, meną kaip pokyčius inicijuojančią išraišką pasidalijo projekto organizatorė E.Plytnikaitė ir keli prie projekto prisijungę menininkai: fotografas Denis Vejas bei iliustruotojai Lina Vyšniauskaitė-Disciplina, Teklė Ūla Pužauskaitė ir Martynas Auž.

K

aip sako E.Plytnikaitė, projekto idėja kilo iš noro, kad prie Sengirės fondo prisijungtų kuo daugiau žmonių. „Pati šio fondo veiklą mačiau nuo pat pradžių ir kiek užtrukau, kol atradau būdą prisijungti. Jaučiau, kad aplink mane yra labai daug kūrėjų, kuriems senųjų miškų išsaugojimas Lietuvoje labai svarbus, tačiau jie taip pat nežino, kaip prisijungti prie fondo veiklos, – prisimena menininkė. – Taip kilo idėja sukurti platformą, kurioje menininkai galėtų aukoti skaitmenines savo darbų kopijas, o žmonės galėtų jų įsigyti už simbolinį mokestį, visas surinktas lėšas skiriant Sengirės fondui.“

Martynas Auž

18 // © 37O Martyno Auž projektui „Artists Saving Forests“ sukurtas darbas.

Menininkus pradėjusiai kviesti lapkritį, iniciatyvos autorei platformą pavyko paleisti jau gruodžio pradžioje. „Sunkiausia buvo sugalvoti, kaip viską aiškiai ir paprastai pateikti. Buvo dalykų, dėl kurių aiškumo teko atsisakyti, tačiau didžiausias iššūkis buvo nuspėti, kur gali kilti sunkumų. Tokią platformą kūriau pirmą kartą ir nežinojau panašių analogų, tad nelabai buvo su kuo konsultuotis ir daug dalykų sprendžiau tiesiog juos darydama, bet juk tik kažką veikdamas ir išmoksti“, – neslepia menininkė, kurios meile aplinkai negali abejoti. „Žinoma, niekas nekovoja dėl dalykų, kurie jiems nesvarbūs. Tvirtas mano santykis su miškais ir šiaurietiška Lietuvos gamta pradėjo megztis dar vaikystėje, mat užaugau Varėnoje ir pasivaikščiojimai miške ten buvo kasdienybė, – sako kūrėja. – Šis ryšys nenutrūko ir užaugus, o susipažinus su įvairiais Lietuvos gamtą tyrinėjančiais mokslininkais ir filmo „Sengirė“ režisieriumi Mindaugu Survila – tik sustiprė-

jo. Mindaugas jau ilgą laiką dalijosi savo svajone įkurti Sengirės fondą ir mėginti apsaugoti senuosius Lietuvos miškus. Jo dėka meilė miškams pasipildė ir vertinga moksline informacija bei statistika ir įžiebė ugnį padaryti viską, ką galiu, kad būtų išsaugoti kuo didesni senųjų miškų plotai bei būtų sukurta galimybė atsirasti didesnėms saugomų miškų teritorijoms, kurios turėtų potencialą virsti sengirėmis.“ Paradoksalu, bet, kaip dažnai nutinka, per visus platformos kūrimo ir menininkų kuravimo darbus pati iliustruotoja sunkiai rado laiko kurti, tačiau projektas neliko be jos kūrinių, kurių svarbiausiu ji įvardija tirpstančią lapę, atspindinčią tai, kaip kertant miškus dingsta ir daugybė juose įsikūrusių gyventojų.

Tačiau projekto organizatorė neslepia, kad jaučia, jog visuomenė sparčiai sąmoningėja bei ima vis stipriau rūpintis aplinkosauga, ir tai labai ją džiugina. O valdžios sprendimai kiek atsilieka ir dažnai yra orientuoti į trumpalaikę ekonomiką, o ne ilgalaikę Lietuvos viziją. „Tai labai skaudu ir klimato kaitos kontekste. Labai viliuosi, kad artimiausiu metu pokyčiai įvyks ir valstybės vizijoje, ir Lietuvą pradėsime matyti kaip saugomos laukinės gamtos ir bioįvairovės lopšį, o ne medienos eksporto pirmūnę“, – tikisi E.Plytnikaitė. Menininkės manymu, tam gali padėti menas, visais laikais buvęs vienu pagrindinių edukacijos, pokyčių ir revoliucijų impulsų: „Stipri kūryba sugeba pataikyti žmonėms tiesiai į širdį, to dažnai nedaro sausi faktai. Per kūrybą informacija pateikiama giliau, suprantamiau ir jautriau, tad manau, kad aplinkosauginis menas yra labai svarbus tiek gamtosaugos edukacijoje, tiek skatinant pokyčius.“ IŠTIRPDO SKIRTUMUS TARP ŽMONIŲ „Kai į mane kreipėsi viena projekto organizatorių E.Plytnikaitė ir pakvietė dalyvauti projekte – iš karto sutikau“, – prisimena fotografas D.Vejas. „Esu keliautojas, kelionėse praleidęs daugiau nei trylika metų, iš kurių didžiąją laiko dalį rinkausi būti gamtoje ir mažuose miesteliuose. Manau, tai ir yra mano santykio su gamta pagrindas: labai

vertinu ir branginu ne vien Lietuvos, bet ir viso pasaulio gamtos įvairovę, – sako menininkas, kuriam buvimas gamtoje – neatsiejamas nuo laiko, kurį skiria sau, tad ir gamtos naikinimą fotografas priima labai asmeniškai. – Esu gyvenęs miškuose, dykumose, kalnuose ir džiunglėse – tai yra patirtys, po kurių tiesiog negali nemylėti gamtos. Dabar pasaulyje vyksta besaikis natūralių resursų naudojimas ir man tiesiog sunku patikėti, kad tie, kurie tai daro, nesupranta, jog iš tiesų naikina savo namus“.

Paklaustas, kaip vertina dabartinį visuomenės, valstybės ir atskirų individų požiūrį į esamą miškų situaciją, fotografas sako, jog nori tikėti, kad sąmoningumas gamtos atžvilgiu visuomenėje gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet vis dėlto auga. „Tikrus pokyčius matysime ta-

FORESTS“:

UGOTI

Denis Vejas

da, kai šiuo klausimu turėsime susiformavusią kritinę masę, o tokie projektai kaip „Artists Saving Forests“ yra labai svarbūs tai masei formuoti“, – įsitikinęs jis.

Fotografas neabejoja, kad vizualusis menas šiandien gali padėti inicijuoti pokyčius, edukaciją gamtosaugos ir klimato kaitos klausimais. „Manau, kad menas yra labai stipri jėga, galinti atkreipti dėmesį į klimato kaitos klausimus ir pateikti susiklosčiusią situaciją taip, kad ji paliestų ne vien žmonių racionalumą, bet ir emocines plotmes. Visą kovą su klimato kaita matau kaip skirtingų frontų susivienijimą tam, kad įvyktų pokyčiai, o menininkai šioje kovoje yra tas frontas, kuris padeda problemą vizualizuoti ir išjausti“, – sako jis.

Fotografas projektui pateikė nuotrauką, kuri yra viena iš nedaugelio miš-

ko fotografijų, padarytų Lietuvoje: „Ši nuotrauka buvo padaryta 2017 m., kai mano paties gyvenime buvo daug sutrikimo, ir raudonai apšviestas miškas tuo metu man simbolizavo dalykus, kurie dėjosi mano viduje, – atskleidžia menininkas. – Naršydamas po nuotraukų archyvą šį darbą atradau iš naujo ir pagalvojau, kad jis labai tinka Lietuvos miškų situacijai pavaizduoti.“ ŽINUTĖ, PERTEIKTA VAIZDU „Vis dažniau svarstydama, ar imtis naujo projekto, vadovaujuosi intuicija ir klausiu savęs, ar jis man bus prasmingas“, – neslepia iliustruotoja L.Vyšniauskaitė-Disciplina. „Kai E.Plytnikaitė papasakojo apie Sengirės paramos menininkų iniciatyvos idėją, intuicija neužtruko nė sekundės – iškart panorau prisijungti.

Denio Vejo asmeninio archyvo nuotr.

Denio Vejo nuotrauka projektui.

>> IR ŠVIESA TELYDI

Turėti vietą, kurioje flora ir fauna galėtų reikštis be žmogaus kontrolės, yra labai svarbu ir Lietuvai, ir kiekvienam asmeniškai. Man džiugu tai, kad galiu savo darbu prisidėti prie judėjimo ta linkme“, – tvirtina menininkė.

Paprastai tokie projektai neatsiranda iš niekur – dažnai juose dalyvaujantys žmonės patys turi tvirtą santykį su remiamu objektu. Koks pačios Linos santykis su gamta ir miškais? „Nuėjusi į mišką sėkmingai paklaidinu atkaklias mintis ir dažnai sugrybauju šviežesnių“, – sako kūrėja ir neslepia, kad jai kelia nerimą ne be žmonių pagalbos nykstantys miškai. „Valstybės požiūrio nežinau, tad galiu tik spekuliuoti tuo, ką matau važiuodama pro miškus – jie stipriai kertami ir tai labai liūdina. Rodos, gyvūnams migruoti ir sukti guolius lieka vis mažiau pasirinkimo. Aš gyvenu socialiniame burbule, kur žmonės yra linkę labiau saugoti, nei naikinti, o atkurti, gerbti, nesisavinti – man šis požiūris yra artimas“, – atskleidžia iliustruotoja.

20 // © 37O

Eglės Plytnikaitės asmeninio archyvo nuotr.

O kaip, anot Linos, vizualusis menas gali padėti inicijuoti pokyčius, edukaciją gamtosaugos, klimato kaitos klausimais? „Iliustracija ir menas apskritai

Lina Vyšniauskaitė-Disciplina

yra žinutė, perteikta vaizdu. Tokia ji yra pagavesnė ir intymesnė, nes kurdamas menininkas informaciją perleidžia per savo akis, ranką ir galvą“, – pasakoja ji. „Socialinės medijos skirtos sau aktualiai informacijai, savo požiūriui ir regai skleisti, o per tokias platformas transliuojamas turinys gamtosaugos klausimais gali rezonuoti su sekėjais ir sėkmingai plisti toliau ar skleisti žinią, pakabintas ant sienos. Kuo daugiau šnekama svarbiomis temomis, tuo jos tampa artimesnės ir aktualesnės, vyksta sveikintinas dialogas, o tai jau yra pokyčio pradžia“, – įsitikinusi menininkė.

Piešdama iliustraciją „Artists Saving Forests“ platformai kūrėja galvojo apie žmogaus, o iš tiesų – savo santykį su tuo, kas nekontroliuojama ir iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiška ir iracionalu. „Atrodo keista, kad miręs, nuvirtęs senas medis gali būti naujos gyvybės pradžia, grybų maisto šaltinis ar patogus guolis miegapelėms. Miškas žino geriau, ko jam reikia, nei žmogus gali nuspėti. Piešinyje žmogų vaizduoju kaip žiūrovą, kuris stebi miško chaosą ir harmoniją tuo pačiu metu“, – sako L.Vyšniauskaitė-Disciplina, savo ir kūriniu, ir lūpomis norinti visiems priminti

Eglė Plytnikaitė

MIŠKAS – NE TIK ŽALIAVA „Aplink vyksta daug įvairių ir gražių iniciatyvų. Su kai kuriomis susitapatinu, o su kai kuriomis – ne, – kalba iliustruotojas Martynas Auž, paklaustas, kaip nusprendė prisijungti prie šios gražios iniciatyvos. – Šį kartą labai palietė iniciatyvos pagrindinis tikslas ir galimybė išsaugoti sengires, prisidedant savo kūryba arba įsigyjant kitų autorių kūrinius.“ Tauragėje augęs menininkas gyveno greta didžiulio miško, kurio buvimas tuo metu atrodė savaime suprantamas. „Po mokyklos persikėlęs į didmiestį, miško labiausiai ir pasigedau, – prisipažįsta iliustruotojas. – Taip pat supratau, kokia tai didelė prabanga. Žinoma, sostinėje yra ir parkų, ir miškelių, tačiau ten niekados nebūsi vienas, o paėjęs keletą kilometrų dažnu atveju susidursi su ženklais „Privati valda“, tvoromis ar namais. Tad tiesiog tenka važiuoti toliau už miesto, į mažiau apgyvendintas miškingas vietoves.

li ne tik siųsti svarbią žinutę, bet ir papuošti namus.“ GAMTOJE JAUČIASI LAISVIAUSIA „Kai kolegė ir šio projekto organizatorė Eglė mane pakvietė prisijungti prie šios iniciatyvos, man net nekilo klausimų, kodėl neturėčiau to daryti“, – neslepia iliustruotoja T.Ū.Pužauskaitė. – Man gamta yra viskas. Gamta yra žmogaus dalis, deja, mes per daug amžių pamiršome, kaip nuo jos esame priklausomi. Ir nors esu vilnietė, gerokai pavargusi nuo miesto. Turiu tokią labai slaptą svajonę: išsikraustyti iš Vilniaus arčiau gamtos arba bent jau turėti vietą, kur būtų galima nuvykti atsigauti. Miškas, gamta man yra atgaiva sielai.“ Apie laisvumą kalba ir jos projektui skirtas kūrinys: „Raudonas vilkas – vienas iš mano kūrybos charakterių, gimęs skaitant knygą „Bėgančios su vilkais“, moters vidinės laisvės ir jėgos atspindys. Tiesiog šįkart norėjau jį pavaizduoti laisvą miške, nes aš pati gamtoje jaučiuosi laisviausia, pabėgusi nuo visų rūpesčių ir įsipareigojimų bei galinti tiesiog kvėpuoti.“ Nors pati sako, kad nežino visų situacijų ir niuansų, susijusių su dabartiniu visuomenės ar valstybės požiūriu į miškus, iliustruotoją bene daugiausia pasiekė miškų skandalai, susiję su di-

„Miškas“

Dabar, skirtingai nei vaikystėje, tai tapo ne kasdienybe, o savaitgalio malonumu“, – prisipažįsta jis.

„Lapė“

Stebint iš šono, kūrėjui dažnai susidaro įspūdis, kad šiandien į mišką dažnai žiūrima tik kaip į žaliavą, o sprendimai dažnai priimami ekonominiu, bet ne ekologiniu pagrindu, todėl siekiant išlaikyti pusiausvyrą be galo svarbios ne tik tokios iniciatyvos, bet ir pavienių žmonių įsitraukimas. Iliustruotojas mano, kad tam gali pasitarnauti ir vizualusis menas: „Vizualieji menai – tai unikalus ir labai stiprus būdas atkreipti dėmesį į norimą temą ar pradėti pokytį bei diskusijas apie keliamą problemą.

Arba kaip tik padėti priminti pozityvius dalykus, kuriuos jau turime ir kuriuos belieka saugoti bei vertinti“, – įsitikinęs M.Auž, savo kūriniu, kurį galima rasti „Artists Saving Forests“, išreiškiantis didelį norą, kad kuo daugiau žmonių miškus matytų ne tik kaip žaliavą, bet ir kaip lokaciją, kur galima fiziškai pailsėti ir dvasiškai įsikrauti: „Tai padeda suvokti miškų išsaugojimo prasmę.

Visa tai bandžiau pavaizduoti pozityviai, galvodamas, kad šis kūrinys ga-

Teklė Ūla Pužauskaitė

džiausia baldų gamintoja pasaulyje – „Ikea“. „Turiu savo nuomonę, kad prekyba yra prekyba, ir kol žmonės norės pirkti, kol bus paklausa, tol pardavėjai suteiks ir pasiūlą. Tiesiog visur ir visada reikia pradėti nuo savęs.

Tačiau smagu, kad pastebiu vis daugiau žmonių Lietuvoje, kurie, užuot pirkę naujus baldus, stengiasi atnaujinti jau turimus“, – džiaugiasi menininkė.

Paklausta, kaip vizualusis menas gali padėti inicijuoti pokyčius šioje srityje, Teklė sako, kad žmogui psichologiškai yra lengviau suprasti vaizdą nei tekstą, ypač šiais laikais, kai jam sudominti ar paveikti turimos vos kelios sekundės.

Todėl vizualusis menas, ypač toks, kuris sukrato pasąmonę, gali puikiai padėti švietimo srityje svarbiais klausimais. Su tuo susijusi ir Teklės žinutė visiems, palaikantiems projektą: „Reikia nepamiršti savo šaknų, prisiminti, kad mes esame gamtos dalis, o ne kažkas aukščiau jos. Turime elgtis pagarbiai ir atsakingai. Gyvenime reikia imti tik tiek, kiek reikia, o paėmus – sugebėti grąžinti skolą. Nepamirškime, kad mes be gamtos gyventi negalime, tačiau gamta be mūsų išsiverstų puikiai.“

Teklės Ūlos Pužauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Sengirė“

Nerijaus Kuzmicko nuotr.

apie tai, kad ilgoje perspektyvoje gražūs ir svarbūs dalykai nutinka tada, kai apmaldai norą kontroliuoti. „Įdomu, kad kuo miškas mažiau žmogaus kontroliuojamas, tuo jis gyvesnis ir guvesnis. Manau, taip ir su žmogumi: abu augs sau palankia kryptimi ir laisviau“, – tikisi menininkė.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Margaret Atwood

Kaspar Colling Nielsen

Baltos lankos, 2020

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

LIUDIJIMAI

„Liudijimai“ lietuvių kalba pasirodė per vėlai. Su goduliu nužiūrinėjau į kitų kraštų kalbas išversto romano viršelius knygynų vitrinose skrosdamas Europą autobusu dar užpernai rugsėjį. Užpernai spalį autorė su kita rašytoja pasidalijo Bookerio premiją. Tai rašytoja Bernardine Evaristo, kurios romaną „Mergaitė, moteris, kita“ prieš kelis mėnesius išleido „Alma littera“, lietuvių auditorijos sutinkama itin palankiai.

M.Atwood „Liudijimus“ – jau kultinio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinį – ne visi rašytojos gerbėjai priėmė besąlygiškai. Tarp anglakalbių skaitytojų vis pasigirsdavo argumentas su nusivylimo gaidele – kam reikėjo rašyti tokios puikios knygos tęsinį? Reikėjo, nes į procesą iš dalies įsijungė televizija – romanas buvo sinchronizuojamas su serialo „Tarnaitės pasakojimas“ sezonais.

EUROPOS PAVASARIS rų likimus. Nors vyrauja trilerinis klodas, iš M.Atwood neatimsi gebėjimo įtikinamai vaizduoti antiutopinę visuomenę, tokioje santvarkoje gyvenančių individų rūpesčius ir santykių niuansus.

Ir vis dėlto knyga Lietuvoje pasirodė pačiu laiku. Daugelis pirmųjų Nijolės Reginos Chijenienės išverstų „Liudijimų“ skaitytojų galėjo tikrovėje stebėti, kaip sukuriamos prielaidos engėjiškai visuomenei tarsi iš fantastinio romano rastis – tai yra sukrečiantis Jungtinių Valstijų Kapitolijaus užėmimas. Tie pulkai siaurakakčių, purvinais batais įsiveržusių į demokratijos širdį, žino tik vieną pasaulėžiūrą – savo, kiti jiems nerūpi.

Tad mes dar laimingai šioje tikrovėje išsisukome nuo galimo Gileido.

Ir pati plėtojama istorija iš tiesų skleidžiasi lyg ekrane: daug veiksmo, įtampos.

Struktūra sukurta tarsi paliekant intrigą kitai televizijos serijai. Vis dėlto paslapties intriga neatlaiko struktūros svorio: skaitytojui kiek per anksti paaiškėja, kur šuo pakastas.

Tokiame įaudrintame politiniame kontekste, kai visiškai šalia Vilniaus represinė valdžia jau kelintą mėnesį smaugia savo tautą, o demokratijos lopšyje kyla pavojinga suirutės kibirkštis, nieko nėra puikiau, kaip skaityti apie šiuolaikinį pilietinį karą, ar ne? Turbūt ne. Kad ir kaip būtų – štai pasakojimas, kuriame laikmečio įtampa netgi tokiame civilizuotame krašte kaip Danija perauga į grėsmingus neramumus.

Kaip ir M.Atwood savo kūryboje, K.C.Nielsenas rašo tikrovišką socialinę fantastiką. Tokios knygos iš principo yra politinis komentaras meno pavidalu: tai ekonominės ir politinės sanklodos, ksenofobijos ir kitų sočiųjų Vakarų ydų kritika per veikėjų portretus. O „Europos pavasario“ veikėjų poelgiai, kaip ir galima numanyti, nėra labai malonūs ar padorūs. Dėl tokio dvasiškai pagedusio tipažo K.C.Nielseną kritikai entuziastingai lygina su prancūzų prozos nepraustaburniu Micheliu Houellebecqu.

Vis dėlto įžūlusis danas truputį atsilieka nuo garsenybės prancūzo – pirmiausia literatūrinės kalbos ir struktūros baruose.

K.C.Nielseno pasakojime akis bado ne tik fragmentiškumas, protarpiais jis pilsto iš tuščio į kiaurą. Autorius vartoja nepretenzingą kalbą, todėl kartais pernelyg patikėjęs savo srautu paverčia istoriją monotoniško, konstatuojamojo stiliaus, knygos vertėjai poetei Ievai Toleikytei šis

Istorija pakaitomis dėstoma iš trijų moterų perspektyvos – pabaisos tetos Lidijos iš „Tarnaitės pasakojimo“, kuri šioje dalyje pasirodo kaip ganėtinai žmogiška, ir dviejų merginų – totalitaristinio Gileido auklėtinės ir paauglės iš laisvosios Kanados. Rašytoja pamažu suveda trijų mote-

darbas kažin ar buvo sudėtingas profesinis iššūkis. Užtat netrukus pasakojimo lėkštumą pakeičia virtuoziškos satyros intarpai. Gėrėtis grynosios pornografijos aprašymais pats esu jau per senas, tegu lieka jie paauglių džiaugsmui. Nors savo vaizduotėje kaip reikiant pasiautėja, apskritai K.C.Nielsenas neaprašo nieko tokio, ko mes ir taip apie save nežinotume.

Rašytojas yra ištaręs, kad kai žmonės pasijunta negalintys lemti pokyčių, jie atsigręžia į nacionalizmą. Solidarizuojuosi su autoriumi pridurdamas, kad grožinė literatūra ir apskritai menas – vieninteliai likę prevencijos būdai nuo trampizmo šioje mūsų takiojoje modernybėje.

Barack Obama

PAŽADĖTOJI ŽEMĖ Alma littera, 2020

Michael C.Reichert

KAIP UŽAUGINTI SŪNŲ Sofoklis, 2020

Kartais mums ir šiaip turbūt kyla klausimas, kodėl padūkęs jaunuolis neblaivus sėda į BMW ir taranuoja troleibusų stotelę. Tai keista lietuviška tradicija. Bet ir ją galima paaiškinti nebūtinai ieškant lietuviško charakterio archetipų, o vien perskaičius M.C.Reicherto knygą. Autorius daro išvadą, kad ribines būsenas pasiekę vyrai „buvo paveikti darviniškojo kodo, žlugdančio žmogaus raidą, dorą ir gerovę“ (p. 9).

Kaip užauginti sūnų? Neretas turbūt pagalvos – tereikia būti normaliu tėvu ir mama. Beje, ar nėra šitas klausimas kiek selektyvus – kodėl tik sūnų? Kodėl apie dukras niekas nekalba? Negi mergaites lengviau auginti nei berniukus?

Knygos autorius, psichologijos daktaras, tai ir teigia – vyriškos lyties individams šioje žmonių planetoje užaugti sunkiau.

Ir kas įdomiausia, kad jis ne tik užduoda tokius klausimus, kodėl jiems sunkiau, bet ir pateikia atsakymus. Atsakymus mokslininkai jau seniai parengę, tik jie dar nepasklidę tarp žmonių, šeimoje ir mokykloje.

Tai labai rimta moralinė išvada. Kada žmogaus pasaulis nebuvo darviniškas?

Ar dabartyje vyraujantis neoliberalizmas lygiai taip pat nesukelia pasekmių žmogaus raidai, dorai ir gerovei, kaip ankstesnės santvarkos, pavyzdžiui, viduramžiškas feodalizmas? Viskas panašiai, tik pakuotė gražesnė.

Nukrypdamas į plačius socialinius apibendrinimus autorius, manyčiau, persistengia. Tačiau mokslininko prielaidos nepadaro knygos blogos ar klaidinančios – nemažai patarimų turbūt tiks ne tik berniukų tėvams, bet ir dukrų. Juolab kad autorius netgi sunkius psichologinius atvejus atpasakoja profesionaliai ir nedramatizuodamas, tad rami pozicija gal ne taip įžeistų komplikuotus tėčius, pavyzdžiui, Kapitolijaus šturmo dalyvius. Šaunus pedagoginis vadovas, kaip ir daugybė kitų. Tik kad perskaitytų jį tie, kuriems labiausiai reikia.

Donaldas Trumpas įkūnijo ne tik daugumą žmogiškųjų ydų ir pakenkė liberalios demokratijos kokybei visame pasaulyje, bet ir savotiškai reprezentavo antiutopinį personažą, koks galimai atveda iki tokios santvarkos kaip M.Atwood „Liudijimuose“. Kokia laimė, kad tikrovė vis dar teisingesnė nei grožinė literatūra, kad šios sferos prasilenkia.

Nueinant nuo arenos šitam politiniam išsigimėliui (niekada nesuprasiu, kodėl jį palaikė ne tik tiek pakvaišusių piliečių, sutrikusių respublikonų, o netgi solidi dalis lietuvių), geriau supranti, kokiame politiniame pasaulyje iki D.Trumpo gyvenai. Kai B.Obama prezidentavo, politika atrodė hipsteriškas reikalas, ant bangos. Jis niekam netrukdė, nes žmogus buvo savo vietoje.

„Pažadėtoji žemė“ veikia tarytum vadovas „kaip būti sėkmės lydimam“, tik toks normalus. Nors ne visai normalus – memuarai sudaro per 700 puslapių, ir tai tik pirmasis tomas! Tokios apimties knyga B.Obama ne tiek pasakoja apie konkrečius įvykius ir veikėjus, o daugiau apie save – kaip pats dalyvavo, kaip jautėsi. Mes sužinome ne tik tai, kas atsitiko, bet ir kokiais vidiniais motyvais rėmėsi atsitikimai ir sprendimai. Toks pasakojimo būdas įtraukia.

Sužinome, kad nenorėjo jis būti prezidentu, ir tiek. Patikėjote? Jeigu žmogus į prezidentus ėjo ne visai savo valia, tai gal jis koks slaptas demokratų ir lobistų projektas? Juokauju. Man regis, JAV prezidento žmogiškas liudijimas aiškiai parodo, kad prezidentu nepasirinksi būti – iki prezidento turėsi užaugti. Ir tai ne likimas, tai savotiška individo elgesio ir sociumo susitarimo išdava. Svarbu ir atsitiktinumai. Ši puiki biografija parodo, kad prezidentu gali būti kiekvienas, tik nereikia to ypatingai norėti. Tiesa, kandidatui dar reikėtų žmonos, kuri pasakytų, kad už tave nebalsuos. Seniai įtariau, kad geriausi yra tie lyderiai, kurių šeimose nėra vieno aiškaus lyderio.

Ko dar reikia norint būti prezidentu? Reikia būti geru žmogumi, truputį neadekvačiam ir nebijoti susitikti su savo baimėmis.

Vis dėlto „Pažadėtąją žemę“ pirmiausia verta paskaityti ne ieškant joje patarimų ar pragmatinių žinių, o kad netiesiogiai susitiktum su puikiu žmogumi.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

HOLLY CHILDS & GEDIMINAS ŽYGUS HYDRANGEA

KASTETAS ŽĖRUČIO GATVĖS BYLA Self-released

Subtext/Multiverse LTD

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“) 77

100

UNDER BLACK HELMET IT EMERGED FROM NOTHING KR/LF Records

22 // © 37O

Šis debiutinis lietuvių technokūrėjo albumas pasirodė seniai – bene prieš metus ir žinau, kad gal nereikia čia dėl savo žioplumo taip stipriai žvalgytis atgal, tačiau tebūnie ši apžvalga – reveransas laike įstrigusiems metams. O ir albumo kokybė – tikrai ne pati blogiausia. Berlyne įsikūręs Julius Laurašonis yra tikrai ryškus kūrėjas, kuris, deja, Lietuvoje nėra labai žinomas. Virš 1 mln. perklausų spotifajuje, virš 3 mln. peržiūrų jutube – štai tokie lietuvio pasiekimai ir tam jam nereikia kurti verksmingo hiphopo (kaip nelietuviška). O jei rimtai, savo griežtu industriniu techno, kartais peraugančiu į šaltą reivą, J.Laurašonis nusipelno tik pagarbos. „It Emerged From Nothing“ (gana tikslus pavadinimas bent man) yra vienas svarbiausių lietuviškų 2020-ųjų darbų, kuris, mano manymu, turėtų būti minimas metų geriausių dešimtukuose ar bent jau dvidešimtukuose. Sukauptas skambesys, tikslios intencijos ir aiškus žinojimas, kaip ir kodėl, sudaro savimi pasitikinčio kūrėjo, kuris rado savo išraiškos priemonę, įvaizdį. Aišku, tai ir reiškia, kad jokių didelių siurprizų tikėtis negalima, tačiau „Under Black Helmet“ atveju jų nelabai ir norisi. Čia – kaip virtuvės šefas gamina savo firminį patiekalą ar lenktynininkas vairuoja savo bolidą – profesionalas daro tai, ką moka. Daugiau nereikia. Todėl ir pagal savo žanro taisykles kūriniai skamba gana laisvai, įvairiai ir to gana, kad tavo, kaip klausytojo, dėmesys būtų sukauptas ties albumu. Dabar telieka nerti į ankstesnę jo diskografiją ir suprasti, kad durys lietuviams vis dėlto yra atidarytos. Nėra ko daugiau ir pridurti, o tik palinkėti, kad „Under Black Helmet“ taptų pranašu ir savo šalyje arba bent jau puikiu ambasadoriumi technoritmu gyvenančioms šalims. O mes dar užaugsime ir įvertinsime. Tuo irgi tikiu.

MĖNESIO ALBUMAI

„Kablio“ nuotr.

Koncepcija visada yra įdomu (geniali frazė), todėl bendros idėjos kupina muzika visada patraukia daugiau dėmesio negu eilinis kūrinių popuri, kuriame iš esmės nieko bendro nėra. „Hydrangea“ koncepcija tiesiog pulsuoja: sukurtas dviejų menininkų, australės Holly Childs ir lietuvio Gedimino Žygaus, kurį seniau buvo galima pažinti, kaip J.G.Biberkopf, projektas, kuriame susipina ambientas, gabberis, skaitomas tekstas ir dar velniai žino kas, kalba apie realybės naratyvo nestabilumą ir to nestabilumo asmeninį patyrimą. Konceptualu?

Taip, tačiau klausimas, ar šitas žodžių kratinys apskritai suvokiamas, suprantamas, suvalgomas ir sugeriamas, galiausiai – suklausomas, o gal tai tiesiog mianas, kurio paprastoms žemės dulkėms nelemta suprasti. „Hydrangea“, pirmiausia, klausytis yra malonu. Ji turi savyje gelmės ir oro, kuris leidžia mėgautis darbu, o ne vien tik laužyti sau galvą, svarstant, ką gi norėjo kūrėjai pasakyti. Tačiau čia ir imama klupti, nes staiga konceptualumas netikėtai pasiplauna ir albumas virsta savotišku straight forward menu: aplami tekstai su aplama muzika. Perklausos metu tu staiga pamiršti virš-idėją ir tuomet kyla pavojus, kad albumas taps puikiu taikiniu konceptualizmo kritikų strėlėms. Ir, deja, „Hydrangeai“ tų strėlių išvengti nepavyksta, todėl perklausa tampa nors ir maloni, bet nuspėjama, t.y. šiek tiek mianas. Iš kitos pusės, tas nuspėjamumas tikrai nedaro žalos muzikos kokybei, kuri yra įdomi, pagauli ir jos tiesiog smagu klausytis. Aišku, nors konkretumo norisi daugiau, viskas priklauso nuo jūsų pačių priėjimo: gal jums netyčinis atsiribojimas nuo postmodernistinių kūrybinių strategijų, geopolitinių dirbtinių tikrovių ir viso kito, apie ką yra šis darbas, net padės. Man padėjo, nes iš pradžių bandydamas rakinti, versti ir tiesiog krauti į savo galvą informaciją, aš pamiršau pirminę užduotį – tiesiog klausytis. O klausytis tikrai yra ko. Tačiau baigdamas galiu pasakyti, kad taip, koncepcija čia yra, ir ji tiesiog pulsuoja (nors būtų gerai apie ją sužinoti ne iš papildomų šaltinių, o užtektų muzikos). Ar ji jums yra svarbi, ar ne, spręskite patys.

„G&G Sindikatas“ virsta lietuvišku „Wu Tang Clan“. Svaras tapo vienu iš retų nuomonės formuotojų, kurio veikla duoda naudos (taip, aš sakau, kad beveik visi nuomonės formuotojai yra šūdmaliai), Kastetas ėmėsi literatūros, Donciavas prodiusuoja, o Mamania... Nežinau, ką jis veikia, bet tikrai kažką veikia. Bet apie ką mes? Ai, Kastetą. Be literatūros rašymo, Kastetas ypač per karantiną šoko į solo kūrybą, išleido per metus du albumus, ir, jei jo „nouvellės“ nelabai man lipo, kriminalinė rimuota istorija apie paštyrintą Leną iš Lazdynų yra visai kitas reikalas. „Žėručio gatvės byla“ yra smagus talentingo rimų žonglieriaus eksperimentas, suderinęs du Kasteto pomėgius: literatūrą (ir „Drąsiųjų kelius“?) bei repą, pasakojantis lyg ir niekuo neypatingą žmogžudystės istoriją su noirišku komisaru, marga liaudimi, gangsteriais, narkotikais, kastetais ir Pilaitės kebabais. Tiesiog paprasta istorija iš Vilniaus, tačiau sukurta talentingai, maloniai ir be nereikalingos įtampos. O, svarbiausia, naujai, nes lyg koks tautinis Ghostface Killah, Kastetas imasi reto Lietuvoje (o gal ir nenaudoto) concept hiphopo albumo žanro, kuriame pasakojama istorija nuo pradžios iki pabaigos. Jokių beprasmių popuri, jokių verkimų, jokių pamokymų – tiesiog, kaip tiksliai sako pavadinimas, Žėručio gatvės byla, kurią jungia ne tik pasakojimas, bet ir džiazinės aranžuotės, kurių taip trūko lietuviško hiphopo scenoje. Ar šis albumas sukels revoliuciją?

Tikrai ne, nes per daug pas mus vidutinybių, kad vienas lauke virstų kariu, tačiau nedideliam skaičiui žmonių, ypač tų, kurie paskaito knygų, šis darbas taps smagiu, neįpareigojančiu atradimu, pavyzdžiui, ilgos kelionės metu vietoje audiobooko. O linksmiausia, kad Kastetas šitą projektą pirmiausia sukūrė sau, taip, kaip norėjo, taip, kaip jam skambėjosi. Jokio lindimo į subines. O toks ir turi būti hiphopas.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)

ANTIDOTE COMMUNITY RE-XMAS

75

su manimi nepasiginčys. Dėl vienų kvailių baimingo neryžtingumo, kai reikėjo būti ryžtingiems, ypač vasarą ir rudenį, ar kitų kvailių bebaimio ryžtingumo, kai reikėjo būti neryžtingiems, ypač prieššventiniu laikotarpiu (jūs žinote, kas esate, ir, tikiuosi, jūsų bobutė iš jūsų gavo puodelį, o ne virusą), tai, kas turėtų jungti, mus visus išskyrė. Artimo kontakto vengimas, kitaip social distancingas, virto normalybe, o šiai normalybei reikia ir atitinkamos muzikos, nes, būkim teisingi, „Last Christmas“ skambėjo mažiausiai apokaliptiškai, o „Jingle Bells“ kažkaip asocijavosi su greituškės sirena. Būtent todėl „Re-Xmas“ yra tobulas: septynios ryškiausių elektronščikų kalėdinių dainų interpretacijos, kuriose remiamasi principu, kad tarp pagrindinės melodijos natų visada turėtų būti dvi tokio pat ilgumo kaip ir nata pauzės, suprask, 2 m atstumas. Sudėtinga? Ne, jei nesate kvaili, o jūs nesate ir be reikalo po žmonių sangrūdas nenardėte. Būtent jums yra šis išties nuostabus darbas, kurį pradeda aukščiausia kokybe Fume su savo „Stille Nacht“ interpretacija (malonu, kad originalo kalba) ir toliau tęsiasi gal ne taip neįtikėtinai, bet vis dėlto nuostabiai. Ir nekliūva net tai, kad kartais tų originalių melodijų net ir neišgirsti, nes jos yra taip stipriai pakeistos. Priežastis yra paprasta: muzikantai įjungė visą savo fantaziją kalbėti apie tai, kas ir kaip mes esame dabar. Nuo griežtų ritmų, kuriuos siūlo „Artfcl“, Alex Krell ar grad_U iki atmosferiškų Roe Deers ar „Lakeside Culture“ ritmų, jau nekalbant apie psichodelinę Monikazės (viską, ką ji daro, yra fantastika) eksperimentiką, visas rinkinys yra būtent tai, ko man reikėjo tą akimirką ir tikrai manau, kad reikės toliau.

Džiugu, kad šiais priverstinai alternatyviais laikais, kai jau neįmanomai norisi kažko įprastinio, atsiranda iniciatyva, sėkmingai atspindinti taip tiksliai tavo realybę. Ačiū ir linkiu, kad šis laikas kuo greičiau baigtųsi. Todėl sėdėkite namie, daugiau tikėkite mokslininkais ir mažiau tikėkite debilais. O jūs, debilai, tikrai žinote, kas esate.

( „Spotify“, „Soundcloud“, „YouTube“)

100

FIVE RITUALS V RITUALS

Ledotmat Musique

Šiuo metu, o šis metas taip užsitęsė, kad, jau galima sakyti, šiais laikais be gyvų pasirodymų likę muzikantai verčiasi per galvą, kaip gali. Kas suintensyvina produktyvumą, kas imasi namudinių live’ų, o kas sukuria naujas grupes ir žengia žingsnį link šiuolaikinio meno. Tokiu keliu žengė ir du elektronščikai Jaroška ir Auren, pažvelgę į elektroninę ir šokių muziką plačiau ir sukūrę projektą „Five Rituals“. To rezultatus, jungusius šiuolaikinį šokį, vaizdo projekcijas ir muziką, jau buvo galima pamatyti „Lofto“ gyvoje transliacijoje, tačiau čia mes kalbėsime tik apie muziką. Pirmiausia, ji nėra paprasta ar komercinė; tai nišinė elektronika, pilna ambiento elementų, triphopinių ritmų ir konceptualumo. Tiesą sakant, ji ne tiek lanksčiai ausiai gali net pasirodyti nepatogi, vis dėlto albumas netrumpas, o pačios kompozicijos nuo bendros stilistikos nelabai nutolsta. Ar tai gerai? Na, nors dueto muzika yra tikrai įdomi, po kelių perklausų aš „Five Rituals“ daugiau gerbiau už tai, kaip jie daro ir ko siekia, negu tiesiog mėgavausi jų kompozicijomis. Vis dėlto man tai labiau daugiadisciplinis meno projektas, kuriam tik muzikos nepakanka. Neabejoju, kad „Lofte“ vykusį šou aš su malonumu pasižiūrėčiau ir gyvai, ten grupės muzika skamba integraliai ir provokuojančiai, lyg bendromis pastangomis būtų kuriama paralelinė erdvė. Vien tik muzika, deja, truputį savyje užsižaidžia, lyg, iš vienos pusės, albume nemaža chaoso ir netolygumo, tačiau kartu pritrūksta įvairovės, kuri leistų pasakyti, kuo koks kūrinys skiriasi nuo kito. Todėl galiausiai ir priėjau išvadą, kad mėgavimasis ir įdomumas gali nelabai sutapti, o „V Rituals“ niekam nerekomenduočiau numesti ar į jį visai nekreipti dėmesio. Tikrai paklausykite: gal jums jis atvers daugiau nei man, o gal susipažinsite su nauju, originaliu skambesiu. Ir kai mums visiems atsivers durys į renginius, būtinai nueikite į jų pasirodymą. Ten sutiksite ir mane.

100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)

75 90

0°

kisielius

100

100

70

kefyras

100

Antidote Community Tai buvo šūdinos Kalėdos ir niekas

absentas

100

spiritas