370 Nr 99

2021 vasaris #99

KIENO DARBAS (NE)RIMČIAUSIAS? BORIS KULENOVIC: VILNIUJE MYLIU, ŠĄLU IR GROJU IŠLAIKYTI PUSIAUSVYRĄ KINO AIKŠTELĖJE GAL GERIAU NEGU NIEKO KAS GIMSTA SUJUNGUS KLUBINĘ KULTŪRĄ, ŠOKĮ IR VIZUALIUOSIUS MENUS? Eglės Narbutaitės piešinys „Laisvė“

#99 KIENO DARBAS (NE)RIMČIAUSIAS?

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

K

arantinas daugelį ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje privertė išeiti iš savo komforto zonos – atsiprašome, kad naudojame šią nuvalkiotą frazę, bet ji bene geriausiai apibūdina jausmus, kylančius dėl ribojimų ir suvaržymų, kuriais valstybės siekia suvaldyti pandemiją. Žinoma, kiekvienas komfortą supranta skirtingai. Vieni išgyvena dėl to, kad negali nuvažiuoti į kurortą, kiti – kad negali dirbti mėgstamo darbo ir todėl nebesuduria galo su galu.

Pastarųjų grupė vis didėja – santaupos tirpsta, o iš valstybės gaunamų 260 eurų vos užtenka maistui. Iš tokios sumos per mėnesį kažkokiu būdu išgyventi ir dar sutaupyti sugeba nebent visko per gyvenimą matę senjorai. Jauniems ar vidutinio amžiaus žmonėms tai sunkiai įveikiama užduotis.

Tarp pirmos (dirbančių) ir antros (nedirbančių) grupių atskirtis vis didėja, nes, kaip žinome, sotus alkano neužjaučia. Ypač tai savo kailiu patiria laisvai samdomi menininkai ir kultūrininkai. Kai tik didesnė ar mažesnė žvaigždė viešai prasitaria apie sunkią finansinę būklę (dažnas kalba ne tik už save, bet ir už visus savo kolegas), tuoj pat užsipuola piktas pavyduolių choras: „Užteks daineles dainuoti / knygeles rašyti / filmukus sukti / piešinukus piešti – eik dirbti rimto darbo!“ Suprask – griovių kasti, mūryti, vežioti siuntas, aptarnauti pirkėjus kasoje ar pan. Šie pasiūlymai gimsta ne iš niekur. Didelei visuomenės daliai atrodo, kad sukurti muzikos kūrinį, išmokti valdyti balsą, muzikos instrumentą, teptuką ar žodžio meną – juokų darbas. Vis dar atsiranda ir konservatyvių tėvų, kurie savo vaikams pataria rinktis atseit rimtas specialybes, o ne aktorystę, režisūrą ar tapybą. Kitaip tariant, vis dar gajus stereotipas, kad menas turi būti tik hobis, laisvalaikio užsiėmimas. Meno ir kultūros nereikia remti (ypač valstybės pinigais!), bet jie turi būti nemokami (ypač – internete) kaip sovietiniais laikais, kai menas priklausė liaudžiai.

O gal paskaičiuokime, kiek gimtų ne tik mūsų, bet ir tarptautiniu mastu dėmesio vertų kultūros produktų, kokio lygio būtų mūsų atlikėjai, jei-

LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ gu visi menais užsiimtų tik po sunkios dienos vadinamame rimtame darbe ir savaitgaliais?

Gal tuomet pradėsime vertinti ir gerbti tuos, kurie garsina mus pasaulyje, tuos, kurių kūryboje randame paguodą, nusiraminimą, viltį ir visokių kitokių nuostabių dalykų, pripildančių mūsų gyvenimus prasmės.

O mums leiskite tęsti savo darbą – pristatyti jaunus ir perspektyvius menininkus, kurie laužo šiuos stereotipus ir tiesiog dega kūryba, net jeigu iš jos ir sunku pragyventi. Tokia yra ir Eglė Narbutaitė, iliustruotoja, sienų meno kūrėja, savo gerbėjus žavinti ne tik įdomiais, kasdienybę reflektuojančiais piešiniais, įspūdinga sienų tapyba, bet ir šmaikščiais, ironiškais tekstais. Kol planavome interviu, Eglės biografijoje atsirado dar vienas visuomenėje įsikontekstinti padedantis epitetas – dainų autorė.

Kitas mūsų šio numerio herojus – Laurynas Bareiša – vienas talentingiausių ir labiausiai sėkmės lydimų jaunosios kartos Lietuvos kino režisierių. Jo trumpametražiai filmai „Kaukazas“, „Pirtis“, „Atkūrimas“ buvo rodomi Venecijos, Berlyno, Lokarno, o šį mėnesį – ir žymiausiame Klermono-Ferano trumpųjų filmų festivalyje. Laurynas ne tik režisuoja, bet ir rašo filmų scenarijus, pats dirba su kamera ir montuoja filmus.

Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjas, didžėjus Deividas Jaroška dirba net prie kelių solinių projektų. Šalia jų – įrašų leidyklos startas, debiutas kompozitoriaus amplua ir duetas „Five Rituals“ su kolega, elektroninės muzikos kompozitoriumi, didžėjumi Andriumi Ginevskiu.

Taip pat šiame numeryje kalbame apie šiuolaikinį šokį, elektronines operas, tradiciškai pristatome naujus muzikos albumus. Gero skaitymo ir iki susitikimo pavasarį!

Jūsų „370“

Viršelyje – Eglės Narbutaitės piešinys „Laisvė“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #99, VASARIS, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Daiva Juonytė

– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

– Dainų ir muzikinių bandymų mano gyvenime buvo jau labai seniai. Dar studijuodama universitete kurdavau garso takelius įvairiems savo projektams. Man tai labai patiko, dažnai atsibusdavau jau žinodama vieną ar kitą melodiją. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad nesu aa aaaaa pakankamai muzikaliai raštinga. Todėl, kai gimdavo kokia nors daina, aš ją tiesiog užsirašydavau. Ir vieną dieną mano gyvenime atsirado mano bičiuliai, profesionalūs muzikantai J. ir D.Veršuliai, kurie, dar prieš išgirsdami mano dainas, sutiko man padėti. Taip ėmiau ne tik drąsiau kurti, bet ir galvoti. Praėjo keleri metai, aš mintyse pradėjau nedrąsiai dėlioti, kaip viskas galėtų būti, ir galiausiai pajutau, kad tas laikas atėjo. O paraleliai aš visada piešiau ir per daug nesisielojau, kad nemuzikuoju.

– Ir taip gimė „Bliuvė“. Kas ji?

– Kai jau buvo sukurtos pirmos dainos, tik po kurio laiko aš supratau, kad jos yra komiškos, bet nė velnio nejuokingos. Pradėjau galvoti apie bendrą dainų realizavimą, žinodama, kad tai nebus koncertas, nes esu labiau linkusi į teatrą, performanso meną. Bliuvė – daugialypis, savyje daug prasmių talpinantis žodis. Pirmiausia jis apibūdina verksmingumą ir turi gana neigiamą atspalvį, net, sakyčiau, tam tikrą patyčių svorį. Šis žodis yra labai stiprus tuo, kad dažniausiai vartojamas tarp vaikų, o šiuo atveju kalbama apie suaugusįjį.

Galima į jį pažvelgti labai skirtingai: ar tu silpnumo akimirką išgyveni kaip mažas vaikas ir tau tiesiog norisi verkti, ar tuo pat metu neleidi sau to daryti, nes nenori būti bliuve.

4 // © 37O

– Manau, kad populiaresnis antrasis variantas – juk tam tikrose aplinkose į verkiantį vaiką (jau nekalbu apie suaugusįjį) būtent taip ir reaguojama: „Ko čia bliauni?“ – Taip. Juk vaikai, kurie verkia dėl įvairių dalykų, dažnai šiek tiek erzina. Bet gal taip yra todėl, kad turime per mažai kantrybės ir sūpračiaus. O žmogus toks jau yra: jam kyla emocijos ir jis taip jas išreiškia. Kadangi aš labiau gilinuosi į vidinę suaugusio žmogaus emocinę sveikatą, tai man žodis „bliuvė“ labai tiko.

– Pirmiausia „Bliuvė“ įvyko performanso pavidalu Šiauliuose, likus ke-

APIE KĄ BLIAUNA EGLĖS NARBUTAITĖS „BLIUVĖ“? liems mėnesiams iki pandemijos. Kaip karantinas pakoregavo „Bliuvės“ planus: ar iš karto tavo planuose buvo išleisti albumą, skaitmenizuoti pasirodymą, ar viskas gimė tiesiog savaime?

– Viskas išėjo labai natūraliai. Šis pasirodymas išmokė keleto pamokų. Žinojau, kad sukūrėme pasirodymą, kuris yra aktualus, muzikalus, trumpas ir gana lengvas žiūrėti. Norėjau su juo keliauti į festivalius, parodyti kituose miestuose. Bet a a aaaaa nutiko taip, kaip nutiko. Planuodama pasirodymą net nepagalvojau apie albumą. Tačiau po premjeros Šiauliuose sulaukiau labai daug klausimų, kur bū-

tų galima pasiklausyti dainų. Taigi viena pamoka buvo ta, kad vieni žmonės iš „Bliuvės“ išsinešė vieną dainą, kiti – kitą ir norėjo ją dar kartą išgirsti po pasirodymo. Kita pamoka buvo apie girdėjimą – visose dainose yra nemažai teksto bei istorijos ir žiūrovai, sėdėję gale, galbūt visko neišgirdo. Kartais su dainomis taip būna: klausaisi, klausaisi ir tik iš kokio trečio karto išgirsti tekstą.

Taigi po pasirodymo supratau, jog noriu išleisti albumą, kad žmonės į pasirodymą galėtų ateiti jau kažką girdėję, galbūt turėtų ko laukti arba žinotų apie visa tai, nes visas pasirodymas yra praktiškai tekstinis. Man buvo truputį

baisu, kad žiūrovas pavargs tiek teksto besiklausydamas, tačiau dainos ir muzikiniai intarpai labai gerai viską subalansavo.

– Dainose kalbi apie emocinius šiuolaikinio žmogaus sunkumus. Pastaraisiais metais vis daugiau ir garsiau apie tai prabylama. Kaip manai, ar pakankamai ir ar užtenka tų formų, kokiomis tai daroma?

– Kai pradėjau kurti „Bliuvę“, apie tai dar visiškai niekas nekalbėjo. Aš mačiau, kad visiems apie mane rauna stogą, įskaitant ir mane pačią, bet mes visi gyvename kažkokiame Balio, kursų

Vaivos Zemkauskaitės nuotr.

Pakalbinti menininkę Eglę Narbutaitę norėjau jau seniai – iliustruotoja, sienų meno kūrėja savo gerbėjus žavi ne tik įdomiais, kasdienybę reflektuojančiais piešiniais, įspūdinga sienų tapyba, bet ir šmaikščiais, ironiškais tekstais. Kol planavau mūsų susitikimą, Eglės biografijoje atsirado dar vienas visuomenėje įsikontekstinti padedantis epitetas – dainų autorė. Apie menininkės sukurtą ir kartu su Julija ir Dainiumi Veršuliais įgyvendintą projektą „Bliuvė“, kalbantį apie emocinius šiuolaikinio žmogaus sunkumus, ir susitikome pakalbėti.

ir saviugdos pasaulyje. Pirmiausia apie tai pradėjo kalbėti žymūs aktoriai, o tada daug kas pradėjo atsiverti ir dalytis savo patirtimi. Neslėpsiu, mane buvo apnikusi baimė, kad gal nebereikia, jau užtenka tų, kurie tai daro. Ir tada supratau, kad tiek aš, tiek kiti kūrėjai apie tai kalba ne dėl to, kad dabar madinga tai daryti. Visi kalba, nes visiems skauda. Kiek to skausmo yra, tiek apie jį ir bus kalbama. Suprantu, kad sveikam žmogui visa tai stebint iš šalies gali kilti klausimas, kaip taip gali būti, kad dabar visiems depresija? Tačiau toks mąstymas labai klaidingas. Žmonėms, kurie su tuo kovoja, apskritai labai sunku pripažinti sutrikimą ir kreiptis pagalbos. Dabar sukuriama tokia nuomonė, kad daugelis tarsi užsikrėtė depresija, nes ši tema yra per daug eskaluojama. Tai gal čia toks šalutinis kalbėjimo poveikis, nes visuomenėje, ypač tarp vyresnių žmonių, vis dar labai daug stigmų ir tabu. Tačiau savižudybių skaičius Lietuvoje akivaizdžiai liudija problemą – nėra taip, kad kažkas tuos skaičius išsigalvoja.

O dėl kalbėjimo formų – manau, kad jos labai įvairios ir viskas su tuo yra gerai, nes kiekviena forma turi savo auditoriją. Mano požiūris šiuo klausimu yra toks: whatever works.

O aš, kaip kūrėja, tikrai nesivaikau jokių trendų. Toks projektas atsirado iš aplinkos stebėjimo ir mano pačios patirties. Kažkaip niekas nesiskundžia, kad jau daugybę metų pilna dainų apie meilę. Kiek galima apie ją dainuoti: myli, susitinka, palieka, išsiskiria. Bet niekas dėl to nesiskundžia, nors žmonės greičiausiai įsimyli ne dėl to, kad priviso dainų apie meilę (juokiasi). Kalbant rimtai, tai, stebint muziką, žiūrint filmus, kasdienį gyvenimą, labai gerai matyti, kad žmonių skausmas veržiasi pro visus kraštus. Aš iš savo pusės galiu pasiūlyti humorą ar kažkokią melodiją, bet šiame projekte tikrai nėra kažkokių sprendimų ar pamokymų, ką reikėtų daryti. Nesijaučiu galinti kažkuo padėti. Galiu pasidalyti savo patirtimi su kitais ir pakviesti juos šiek tiek pasijuokti – kaip koks muzikinis memas.

– Apie nerimą, panikos atakas, verksmą anksčiau buvo kalbama pašnibždomis. Panašu, kad mūsų ir jaunesnės kartos apie tai kalba drąsiau ir ateityje tai išvis nebus tabu. Bet ar nėra taip, kad dalį tų dirgiklių mes patys ir susikuriame?

– Kažkuria prasme mes esame savo spąstuose. Jie intensyvėja, vis daugiau įvyksta vaikų savižudybių, nes vis jau-

nesnė auditorija ateina į socialinius tinklus. Faktas tas, kad žmogus – labai jautrus. Taip, dabar tokie laikai: technologijos, didesnės galimybės reikštis socialinėje erdvėje – tai neišvengiama. Tačiau, mano manymu, tai turėtų būti tėvų ir švietimo atsakomybė. Emocinį intelektą jauniems žmonėms reikėtų ugdyti dar mokykloje. Galiausiai visada veikia ta pati formulė: kažkas demonstruoja tam tikrą gerovę, kurios visi nori, pavydi ir bando sukurti savo. Man atrodo, taip buvo visada, dar iki socialinių tinklų, skyrėsi tik išraiškos formos – anksčiau gerovė buvo a a aaaaaa demonstruojama statomomis pilimis, pagyromis apie vaikus. Visada norėjosi tą kaimyną pralenkti, konkuruoti su juo naujausiu automobilio modeliu ir panašiais būdais. Gal tai tiesiog natūrali žmogaus būties formulė, kuri, atėjus technologijoms, nevaldomai suvešėjo. Neabejoju, kad ir seniau žmonės turėjo emocinių sunkumų, tam tikrų sutrikimų, patirdavo panikos atakas, tačiau greičiausiai nesuprasdavo, kas su jais vyksta. Tai natūralu. Nenoriu pykti ant socialinių medijų, nes jos yra tik priemonė ir jų bus vis daugiau. Gal atsitiks taip, kad sukursime kažkokią linksmą priemonę, kuri galiausiai mus visus sužlugdys. Bet ar nėra taip, kad taip sukurta visa civilizacija? Mes evoliucionuojame ir kartu naikiname save. Kuriame ir naikinamės.

ŠIAIP ESU LABAI EMPATIŠKAS ŽMOGUS, NEMĖGSTU IR NESIEKIU NIEKO ĮŽEISTI. BET KARTAIS KOKS ABSURDIŠKAS ELGESYS MAN SUKELIA KAŽKOKĮ PYKTĮ.

TUOMET MAN PATINKA TĄ ABSURDĄ IŠRYŠKINTI PER IRONIJĄ IR HUMORĄ, VA TADA GALIU IR ĮKĄSTI.

– Dainoje „Eik ir pralinksmėk“ dalijami patarimai, kaip atsigauti: reikia pasivaikščioti, pralinksmėti, medituoti, mesti cukrų, gerti mačią, netingėti – juk visos ligos kyla iš tinginystės, pagirti save, kartoti, kad esi pats savo laimės kalvis ir pan. Yra dvi kategorijos žmonių: vieni sako, kad viskas yra tavo galvoje ir problemas išsigalvoji, kiti tikina, jog viskas įmanoma, tereikia nenuleisti galvos ir mokėti save pagirti net už mažiausią žingsnį. Kaip manai, kurių patarimai mažiau pavojingi?

– Šios dainos tikslas buvo surinkti juos visus: nuo močiutės kaime iki populiariausio nuomonės formuotojo, knygos rašytojo ar „TED Talks“ pranešėjo. Labai sunku pasakyti, kurių patarimai mažiau žalingi. Viskas priklauso nuo žmogaus. Pažįstu žmonių, kuriems labai padeda pozityvus mąstymas, teigiamos energijos propagavimas ir panašūs dalykai. Jeigu kažkam tai padeda, kodėl juos turėtume už tai smerkti? Tačiau dažniausiai žmogus gauna visą dozę tokių patarimų, kurie sukelia nebūtinai teigiamas emocijas. Ir nors tas klausimas „Ar pagyrei save šį rytą?“ skamba šiek tiek absurdiškai, tikiu, kad jame yra tiesos. Nors manau, kad tik labai stiprus žmogus gali taip save kas rytą pagirti. Daina „Eik ir pralinksmėk“ norėjau parodyti, kad iš tikrųjų visi nori gero.

Kiekvienas bando patarti taip, kaip supranta, vyksta kažkoks nesusišnekėjimas, bet galiausiai vis tiek gauni meilės. Ar kažkuris patarimas geresnis už kitą? Manau, ne. Skirtingiems žmonėms padeda skirtingi dalykai.

Aš kreipiuosi į tuos, kuriems nepadeda niekas (juokiasi).

– Jau keletą metų seku tave instagrame.

Pastebėjau, kad tavo tekstai šmaikštūs, šiek tiek ironiški, dažnai reflektuojantys šių laikų žmonių įpročius ir elgesį. „Bliuvėje“ tu taip pat juokauji, bet nesijuoki iš sunkių išgyvenimų. Kaip surasti tą siaurą ribą?

– Nežinau, neįsivaizduoju. Šiaip esu labai empatiškas žmogus, nemėgstu ir nesiekiu nieko įžeisti. Bet kartais koks absurdiškas elgesys man sukelia kažkokį pyktį. Tuomet man patinka tą absurdą išryškinti per ironiją ir humorą, va tada galiu ir įkąsti. Aš daug ko ir neįkeliu. Kartais parašau ir pagalvoju, ar tai ne per stipru.

– Nėra taip, kad dalijiesi impulsyviai – apgalvoji prieš paskelbdama įrašą.

– Apgalvoju, žinoma. Iš tikrųjų tai aš visada labiausiai juokiuosi iš savęs, nes manau, kad esu standartinis žmogus, kuris atidėlioja, tempia iki paskutinės minutės, labai daug tinginiauja, persivalgo, padaro vieną darbą ir tada visą dieną nieko neveikia, daro daug klaidų ir nesukuria kažkokių šedevrų. Gal todėl taip matant pasaulį man norisi pašiepti tas tobulumo paieškas. Mes visi bent šiek tiek esame panašūs. Tuo pasižymi ir „Bliuvė“. Aš galiu atstovauti tik sau, eiti per savo patirtis ir niekam nieko neprimesti.

– Galbūt tai labiausiai ir traukia – tam tikras atpažinimo momentas.

– Taip. Yra dar ir kitas aspektas: aš atstovauju labai siauram žmonių ratui.

Manome, kad esame kažkokie standartiniai interneto vartotojai, bet iš tikrųjų mes visiškai nestandartiniai – esame tik savo socialinio burbulo, tam tikrų vertybių ir pomėgių socialinio burbulo standartiniai interneto vartotojai. Socialiniai tinklai suburia žmones į grupes. Be to, ką reiškia būti standartiniam, kai standartų tiek daug?

– Kiek „Bliuvėje“ yra tavęs? Kiek į ją sudėjai savo patirtų išgyvenimų ir kiek pasisėmei iš aplinkos?

– Man atrodo, kad nėra dainos, kurios nebūčiau išgyvenusi ar patyrusi. Taip, kartais jai ieškojau pastiprinimo, gražesnio drabužėlio, bet bent kelios eilutės yra apie mane. Pavyzdžiui, daina „Aš savo pačios motina“ – gana žiauri, nes motina taip su savo vaikais nesielgia, tačiau ji kilo iš mano patirties.

Kas tavimi pasirūpins, jeigu ne tu pats?

Vadinasi, tam tikra prasme tu esi savo paties motina arba tėvas. Ar, būdama motina, taip elgtumeisi su savimi? Nors nesi nei girtuoklis, nei a a aaaa a a žiaurus žmogus, visiškai negaili savęs, nori hiperbolizuoti. Savo dainose ren-

Kadrai iš klipo „Atostogos“

kuosi simptomų apsiaustą. Ir jose manęs nemažai, kitaip nebūtų ir „Bliuvės“.

– Kokiais būdais tau pačiai pavyksta ir ar pavyksta išvengti pervargimo ir perdegimo?

– Aš manau, kad manęs dar laukia ilgas kelias. Žinoma, po truputį atsiranda tam tikrų saugiklių. Vienu metu gėriau vaistus, jau beveik pusantrų metų lankau terapiją, tačiau dar neturiu to mechanizmo, žinančio, ką daryti ir kaip nusiraminti. Vienintelis būdas, kaip galiu apsisaugoti, tai neprisiimti daug darbų vienu metu, nes būtent jie dažniausiai mane labiausiai išvargina ir iš naujo nudrasko vidines žaizdas. O šiaip, jeigu man kažkas užeina, aš nedarau nieko, išskyrus elementarią, profesionalią pagalbą, – tuo metu įsijungia „Eik ir pralinksmėk“ režimas (šypsosi). Šiek tiek pasiramstau pagaliais ir stengiuosi tą būseną išbūti, nes žinau, kad praeis. Taip pat padeda pertraukos. Vieni žmonės gali dirbti ir nesustoti ilgiau, kiti – mažiau, o mes dažniausiai lygiuojamės į tuos, kurie gali labai daug.

– Kaip kūryba gali padėti sušvelninti tokias būsenas?

– Kūryba padeda išsilieti – man tai įvyksta piešiant arba rašant. „Bliuvė“ irgi gimė iš tokių iškrovų. Tačiau aš lygiai taip pat galiu kurti ir būdama geros nuotaikos: būdama blogos nuotaikos dažniausiai nieko nesukuriu, tik išsikraunu abstrakčiais piešiniais, raštais, fiziškai, pasąmoningai piešdama. Konstruktyviai kūrybai man reikalingas nusiraminimas, tikėjimas, kad viskas bus gražu.

Kai būsena niūri, tokių minčių dažniausiai neatsiranda. Kūryba gali būti ir kaip iškrova, ir kaip rezultatas.

– Kokia ateitis laukia „Bliuvės“?

– Kai išleidome „Bliuvę“, supratau, kad esu visiška nevizionierė. Mes ją įrašėme, skaitmenizavome ir tik vėliau suvokiau, kad kažkas viso to klausys. Todėl „Bliuvei“ aš neturiu absoliučiai jokios vizijos, išskyrus tai, kad planuoju surengti keletą pasirodymų. Tiesa, vasarį planuojame nufilmuoti pasirodymą ir „Bliuvę“ bus galima pamatyti internetu – gal ne kiekvieną dieną, tačiau tam tikru sutartu laiku tam tikrose platformose norintys galės ją išgirsti. Tad tikriausiai „Bliuvės“ ateitis tokia, kad ji – tiek albumas, tiek pasirodymas – bus prieinama. O kai pasaulis atsigaus ir situacija Lietuvoje pasitaisys, bus galima ateiti į gyvą pasirodymą. Taigi mano planas labai elementarus ir pragmatiškas – tikrai ne „Eurovizija“ ir ne arenos (juokiasi).

IŠLAIKYTI PUSIAUSVY visada gali suprasti režisieriaus mintis.

Todėl manau, kad režisieriams kartais trūksta vaizdo suvokimo. O režisuoti pats natūraliai irgi neišmoksi. Bent jau man tai buvo labai sunku. Važiavau į „Wajda“ studijos ir mokyklos tarptautinę mokymų programą „Ekran+“. Savo magistro darbui kūriau „Kupranugarį“. Tai man labai sunkiai sekėsi, reikėjo aaaaaa aaa aaaa išmokti dirbti su aktoriais, nes to mokantis operatoriaus meno niekas nemoko. Bet man pasisekė, kad bendradarbiavau su režisierėmis Marija Kavtaradze ir Kamile Milašiūte. Jos man labai daug padėjo ir papasakojo. Gal todėl esu linkęs manyti, kad vis dėlto yra priešingai – tai režisieriams trūksta vaizdo pradmenų. Kai pradedi dirbti su operatoriumi, kartais gali tapti jo įkaitu. Tik per jį gali kalbėti vaizdu. Todėl režisieriams patiems būtų patogiau išmokti filmuoti ir tada susirasti operatorius, kurie gali jiems padėti. Tokiu atveju tarp jų atsirastų daug natūralesnis ryšys ir būtų mažiau konfliktų.

Laurynas Bareiša – vienas talentingiausių ir labiausiai sėkmės lydimų jaunosios kartos Lietuvos kino režisierių. Jo trumpametražiai filmai „Kaukazas“, „Pirtis“, „Atkūrimas“ buvo rodomi Venecijos, Berlyno, Lokarno, o šį mėnesį – ir žymiausiame Klermono-Ferano trumpųjų filmų festivalyje. Laurynas ne tik režisuoja, bet ir rašo filmų scenarijus, pats dirba su kamera ir montuoja filmus. Apie balansavimą tarp kino srities profesijų, darbą su kitais režisieriais ir kūrybą kalbamės su kino kūrėju.

– Baigei kino operatoriaus ir režisieriaus studijas. Aktyviai dirbi ir operatoriumi, ir režisieriumi. Kuo pats save pirmiau laikai – režisieriumi, operatoriumi ar tiesiog kino kūrėju?

– Tikriausiai kino kūrėju.

6 // © 37O

– Dažnai diskutuojama, kad tiek teat­ ro, tiek kino režisūros rekomenduojama mokytis ne iškart po mokyklos.

Pats į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) įstojai jau po matematikos bakalauro. Kiek tau tai padėjo kino studijoms?

– Tiesiog atsirado kitokių temų, pasikeitė pats požiūris į gyvenimą. Tik baigus mokyklą – vienokia patirtis. Vėliau, kai pradedi studijuoti ar dirbti, prasiplečia mąstymas ir temos.

– Iš pradžių baigei operatoriaus studijas. Kaip kilo noras režisuoti? Ar prie to

kiek nors prisidėjo bendradarbiavimas su režisieriais?

– Ne, daugiausia tai kilo iš praktinės pusės. Jeigu dirbi operatoriumi, didžiąją laiko dalį turi laukti projekto, o jeigu dirbi režisieriumi, gali juos pats inicijuoti ir kurti. Manau, taip natūraliai atsitiko. Laukimas ir supratimas, kad ne viskas nuo tavęs priklauso, mane labai gąsdina vykstant kūrybiniam procesui.

Esu labiau linkęs pats prisiimti atsakomybę ir žiūrėti, kaip man sekasi kurti.

– Kalbant apie atsakomybę, pats savo filmams rašai scenarijus, filmuoji ir montuoji. Ar taip elgiesi dėl to, kad bijai prarasti kūrybinę kontrolę?

– Taip elgiuosi dėl to, kad norisi vientiso rezultato, kad iš estetinės pusės kūrinys būtų nuoseklus nuo scenarijaus iki montažo, nebūtų kažkokių konfliktų procese. Aš ne visus filmus pats fil-

muoju, kartais tai daro kino operatorius Narvydas Naujalis. Jis dirbo prie mano pirmojo ilgametražio filmo, kurį filmavome vasarą. Jis gerai supranta, ko aš noriu, todėl man nesunku perduoti savo idėjas. Kai Narvydas filmuoja mano kūrinį, jaučiuosi užtikrintai.

– Tiek tu, tiek Vytautas Katkus į režisūrą atėjote iš operatoriaus specialybės ir abu sėkmingai kuriate filmus. Ar operatoriaus darbas padeda geriau suprasti kino kūrimo procesą?

– Greičiau priešingai. Studijuodamas operatoriaus specialybę labiau jauti vaizdą, ir tada, perėjęs į režisūrą, gali nuosekliai vystyti idėjas, nes vis tiek galutinis filmo rezultatas yra vaizdas su garsu. Manau, kad režisieriai tam tikru dėstymo metodu neįgauna praktinių filmavimo žinių ir tada operatorius lieka tarpininko pozicijoje, o jis ne

Rapolo Jagofarovo nuotr.

Rašė Ieva Šukytė

– Dirbai su M.Kavtaradze, K.Milašiūte, filmavai Tito Lauciaus filmus. Kaip renkiesi režisierius, su kuriais dirbsi?

– Visi režisieriai, kurie su manimi dirba, yra atėję iš akademijos (LMTA – red. past.) laikų. Operatoriui labai svarbu būti talentingam ir filmuoti gražius, įspūdingus vaizdus, bet vienas svarbiausių dalykų yra rasti režisierių arba kelis, kurie dirbs su tavimi. Jeigu būsi geras operatorius be režisieriaus, negalėsi daryti savo pagrindinių darbų.

Man labai pasisekė, kad Marija su manimi dirba, Titas man vėliau pasiūlė ir su juo toliau tęsiame bendradarbiavimą, o su Kamile daugiau dirbau kaip montažo režisierius ir ji man padėdavo vykdyti aktorių atrankas. Aš montavau gal tris jos filmus.

– Kaip pradėjai montuoti filmus?

– Mes su Marija daug bendradarbiaudavome kurdami pirmuosius filmus akademijoje – „Pasakyk, kad neskaudės“, „Man dvim keli“ ir kartu juos montuodavome. Tuo metu LMTA nebuvo montažo režisieriaus specialybės, todėl režisieriai turėdavo patys to išmokti. Man tai irgi patiko daryti, todėl prisidėdavau prie jų. Su Titu taip pat panašiai kartu montavome jo filmą „Gyvatė“. Taip ir išmokau. Vėliau Kamilė savo filmui ieškojo montuotojo ir aš pabandžiau. Tada Vytautas nufilmavo „Kolektyvinius sodus“. Jis turėjo tą medžiagą, aš jį pasikviečiau, mes ją peržiūrėjome ir aš pasisiūliau. Dažniausiai aš pats režisieriams pasisiūlau. Man tai aaaaaa aaa aaaaaa patinka ir šiuo metu gan neblogai sekasi. Kartu tai padeda labai gerai suprasti vaizdą. Tu jauti laiką, ritmą. Kartais net gali nujausti, kas gali būti naudojama montuojant, o kas – ne. Gal kartais tai ir nėra labai gerai. Bet vis tiek turiu rasti pusiausvyrą. Kartais bandau nuspėti, ką kitas darys, nes vis tiek ne aš montuosiu. Mes dabar su Marija filmuojame jos naują filmą. Filmuodamas aš kaip ir bandau padėti montuotojui, tačiau tai nėra tiesioginė mano užduotis, todėl reikia nepersistengti.

RĄ KINO AIKŠTELĖJE – Kalbant apie galios dinamiką kino aikštelėje, režisierius joje užima aukščiausią vietą. Ar kartais nėra sudėtinga pereiti iš režisieriaus į operatoriaus poziciją? Nesinori kištis į režisieriaus darbą?

– Labiau norėjau įsikišti galbūt pirmais arba antrais studijų metais, kai dar pats nerežisavau. Bet kai jau pradėjau kurti savo filmus, supratau, kad nieko nepadėsi. Tiesiog reikia išlaikyti geras komunikacijos linijas: režisierius bendrauja su aktoriais, operatorius – su režisieriumi ir niekas neturėtų bandyti kažkur įsitraukti ar leptelėti, nes bus tik blogiau. Aš visada bandau išlaikyti aiškias linijas, kad aktoriams, operatoriui arba režisieriui, su kuriuo dirbu, būtų aišku. Tai yra hierarchijos klausimas, bet kartu netrukdai kitam žmogui dirbti savo darbo ir tada tau netrukdo. Čia kaip, pavyzdžiui, režisierius nešneka su apšvietėju. Jis kalba su operatoriumi, šis su gaferiu, o jis – su apšvietėjais. Todėl svarbu išlaikyti nuoseklumą. Jeigu operatorius pradės kalbėti su aktoriais, tada jie sutriks ir rezultatas bus blogesnis. Jei turi kokių komentarų, juos adresuoti turi tiesiai režisieriui. Beje, turi pagalvoti, ar nuo to, kad kažką pasakysi, kas nors pasikeis. Reikia pasitikėti režisieriumi. Jie turi savo viziją. Aš dažnai, filmuodamas Marijos filmus, stebiu judesius, raktines frazes, kurioms skambant reikia judėti ar keisti kameros rakursą. O bendrą aktoriaus vaidybą labai sunku susekti, todėl tam ir yra atskiras žmogus – režisierius.

– Pereinant prie tavo paties kino kalbos, man ji gražiai koreliuoja su scenarijais. Dažnai tavo filmuose yra nemažai nutylėjimų, kuriuos labai subtiliai atskleidžia kamera. Kartu ji nėra labai akivaizdi ir neužgožia paties kūrinio, kaip kartais galime pastebėti kitų kūrėjų darbuose, kai daugiau žaidžiama techniniais pasiekimais.

– Rašant scenarijų labai svarbu suprasti, kaip viskas bus išdėliojama, bet, aišku, per repeticijas daug kas apmažėja. Tarkim, patys dialogai ar veiksmai būna ilgesni, kuriuos pačioje erdvėje sutrumpinu ir tuomet bandau pagauti tik tai, ką naudosiu. Pavyzdžiui, „Atkūrimo“ pirmoje scenoje užrašyta, kad autobusiukas atvažiuoja, užstringa, užvažiuoja į kalną, tačiau būdamas aikštelėje matau, kad šis veiksmas per ilgai užtrunka. Jeigu filmuočiau labiau klasikine maniera, montuodamas galėčiau viską sukarpyti, bet kadangi mano kadrai yra gan ilgi, nepertraukiami, tokius sprendimus reikia priimti aikštelėje. Jau rašydamas turiu omenyje, kaip maždaug bandysiu viską sustatyti. O OPERATORIUI filmuodamas bandau paimti tik tai, ką LABAI SVARvėliau tikrai naudosiu. Ištisinį kadrą ga- BU BŪTI TALENli nebent nukirpti iš priekio arba iš ga- TINGAM IR FILlo. Jeigu perkirpsi per vidurį, negalėsi MUOTI GRAsumontuoti. Todėl labai svarbu sudėlioti scenos akcentus, kad jie vienas po ŽIUS, ĮSPŪkito nuosekliai išlaikytų ritmą ir mon- DINGUS VAIZtuojant nereikėtų perkirpti kadro bei DUS, BET VIEpriimti drastišką sprendimą. Jeigu man NAS SVARviskas gerai pavyksta, normalų monta- BIAUSIŲ DALYžą turiu jau dieną po filmavimo. O jeigu KŲ YRA RASTI ne, reikia sėdėti ir kažką spręsti, vadinaREŽISIERIŲ ARsi, aikštelėje nepadariau visų darbų. Bet tai iš tiesų labai riboja. Aš dabar bandau BA KELIS, KURIE rašyti scenarijų, tarsi jo pats nefilmuo- DIRBS SU TAVIsiu. Manau, man taip bus įdomiau. Ži- MI. JEIGU BŪSI nodamas, kaip filmuosi, tarsi užbėgi GERAS OPERAįvykiams už akių ir atsisakai labai įdoTORIUS BE REmių dalykų. Todėl dabar bandau pakeisŽISIERIAUS, NEti rašymo metodą.

– Tavo filmuose, nors ir netiesiogiai, bet nemažai kalbama apie smurtą. „Atkūrime“ pagrindinis veikėjas nusikaltimo veiksmus atkartoja ant lėlės, „Pirtyje“ tik iš suplėšytų džinsų numanome, kad paauglę išprievartavo vakarėlio metu. Sprendžiant iš būsimo filmo „Piligrimai“ aprašymo, jame irgi kalbėsi apie kraupų nusikaltimą. Kuo tave traukia šios temos?

GALĖSI DARYTI SAVO PAGRINDINIŲ DARBŲ.

Kadras iš filmo „Atkūrimas“

Kadras iš filmo „Kaukazas“

– Man smurtas įdomus kaip radikaliausia žmogaus elgsenos forma. Vienoje spektro pusėje yra meilė, kitoje – smurtas. Kartu bandau ieškoti, kaip smurtą perteikti per atidėjimą ir taip sustiprinti jo poveikį. Pavyzdžiui, „Atkūrime“ jis tarsi ir rodomas, bet iš tiesų nerodomas. Mane domina, kaip pavaizduoti smurtą jo nevaizduojant.

Naujausiame filme veikėjai keliauja per vietas, susijusias su smurtiniu nusikaltimu, tačiau jose realiai nieko neįvyksta. Tačiau vis tiek perduodi kažkokį siaubo jausmą, sukuri atmosferą, kurioje jaučiama įtampa. Mūsų gyvenimuose irgi dažnai nieko drastiško neįvyksta, bet jaučiame įvairiausius jausmus. Tai mane dominantis tyrimų laukas. Iš vienos pusės – didelis smurto intensyvumas, iš kitos – jo sumažinimas. O tada kalbėjimas, kaip tai vis tiek veikia mūsų gyvenimus. Mes nuolat gauname smurtinės informacijos per žinias, per filmus.

– Kurdamas trumpametražius filmus gali aprėpti kūrybinį procesą, tik galbūt juose pats nevaidinsi ir apšvietėju nebūsi. Tačiau kokia buvo patirtis filmuojant debiutinį ilgametražį filmą „Piligrimai“? Tai didesnės apimties kūrinys, kuriame visko pats nepadarysi.

– Filmą montavau pats, tiesiog operatorius buvo Narvydas. Buvo daug naktinių scenų, kuriose jau būtų per daug apšviesti naktinius eksterjerus, o tada juos dar ir filmuoti. Tuomet prisijun-

gė Narvydas, kurio parama man buvo svarbi. Išsiplėtė ir pats filmavimo laikas.

Priešpaskutinį filmą „Atkūrimas“ nufilmavome per pusantros pamainos, o „Piligrimus“ – per septyniolika. Tai beveik visas mėnuo. Labai pasiseka, kai turi gerus kolegas.

– N.Naujalis šiuo metu yra gan populiarus operatorius tarp Lietuvos režisierių. Pastaraisiais metais pasirodė du jo filmuoti darbai – „Izaokas“ ir „Advokatas“. Kino teatruose kažkada pasirodys naujausias Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ ir tavo kūrinys.

– Narvydas po truputį tapo vienu talentingiausių Lietuvos operatorių. Net negali jo laikyti jaunuoju, beje, ir ilgametražių filmų jau yra nemažai prifilmavęs. Vienas svarbiausių jo pranašumų yra sugebėjimas keistis, klausytis, ko nori režisierius. Pavyzdžiui, „Izaokas“ ir „Advokatas“ yra savaip vizualūs, nėra operatoriaus štampo, kaip kai kurie turi, o tai nėra gerai. Operatorius turi dirbti filmui. Narvydas labai įsiklauso ir keičiasi bei yra techniškai labai stiprus. „Izaoke“ jis viename kadre vaikščiodavo po 20 minučių, galutiniame filme tiek nebepamatome.

– Tavo filmai „Kaukazas“, „Pirtis“, „Atkūrimas“ buvo rodomi Berlyno, Venecijos, Klermono­Ferano ir kituose festivaliuose. Ar po tokių sėkmingų pasirodymų jauti spaudimą kilti dar aukščiau?

– Gal ir naiviai nuskambės, bet man visai pavyksta nuo to atsiriboti. Labai džiaugiuosi, kad nesu vienas lauke. Yra Vytautas, Kamilė jau anksčiau Klermone rodė savo filmą „Motinos diena“. Ji ir Marija dar su savo studentiškais filmais keliavo į San Sebastiano kino festivalį. Smagu, kad nesu vienas, tuomet ir spaudimas pasiskirsto. Gal anksčiau būdavo, kad koks vienas režisierius baigia, jį iškelia ir jis jaučia didžiulį psichologinį spaudimą. O dabar aaa aaa aaa aaaaaa mūsų yra daug ir mes gana skirtingi, todėl nereikia stengtis visur patekti. Tiesiog gali dirbti savo darbą. Ši režisierių karta tai labai palengvina. Priklausymas nuo vieno didžiojo kūrėjo darbo yra tam tikras provincialumo ženklas. Dažniausiai jis užspaudžia visą likusį kūrybinį lauką.

Kuo ilgiau išlaikysime įvairių režisierių lauką, tuo ilgiau industrija bus gyvybingesnė. Tačiau tai priklauso ir nuo Lietuvos kino centro, ir nuo prodiuserių bei kitų aplinkybių, kiek ilgai išlaikysime masiškumą, o ne koncentruosimės ties keliais talentais. Nežinau, ar nacionalinės kino mokyklos interesas būtų turėti vieną didį režisierių. Svarbiau yra režisierių pasiskirstymas, kurie turi skirtingas nuomones ir gali atstovauti skirtingoms žmonių grupėms.

Kartu daugėtų kūrinių už Vilniaus ribų, galinčių atstovauti visos šalies kontekstui. Kaip žinome, autoriniai režisieriai dažnai susisiaurina savo interesų lauką.

>> AUKSCIAU ZEMES

KAS GIMSTA SUJUNGUS KLUBINĘ KULTŪRĄ, ŠOKĮ IR VIZUALIUOSIUS MENUS? Rašė Toma Vidugirytė

Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjas, didžėjus Deividas Jaroška dirba net prie kelių solinių projektų. Šalia jų – įrašų leidyklos startas, debiutas kompozitoriaus amplua ir duetas „Five Rituals“ su kolega, elektroninės muzikos kompozitoriumi, didžėjumi Andriumi Ginevskiu. Dueto debiutinis albumas „V Rituals“ fiziniu formatu pasirodys kovą, tačiau karantininis albumo pristatymo koncertas jau įvyko. Scenoje skambėjo ir muzika, buvo ir šokis, ir tapybos darbų, ir vaizdo instaliacijų. Su Deividu kalbėjome apie jo solinę karjerą, įrašų leidyklą, negalėjau nepaklausti apie tarpdisciplininį „Five Rituals“ albumo pristatymą, aplinkai draugišką jo fizinį formatą.

– Papasakok, kaip susidomėjai didžėjavimu, šokių muzika ir pradėjai kurti.

– Nuo labai mažų dienų augau su muzika. Muzikos klausymasis labai padėjo susidoroti su visokiomis vaikystės aktualijomis. Labai anksti susidomėjau pankroko scena. Žaisdamas kompiuterinius žaidimus atradau Niujorko, Bostono emo-hardcore‘ą. Skambėjo kaip soundtrack‘as, pasidarė įdomu ir taip visa paauglystė bildinosi su gitaros muzika – nuo indie rock iki ekstremalios. Elektronikos buvo tiek, kiek girdėjau per radiją, ir prisimindavau kūrinius, kurie patikdavo. Tuo metu kūriau grupes, koncertuodavome rūsiuose – „Muzikos rūsyje“, „Skylėje“ ir t.t., bet niekaip nejaučiau visiško pasitenkinimo muzika, kurią kūriau. Tuo metu įvardijau, kad problema yra grupė.

Norėjau viską daryti vienas. Pradėjau mokytis kurti, o vėliau tokie festivaliai kaip „Sūpynės“ sukėlė norą didžėjauti ir būti tos scenos dalimi.

© 37O

Virginijos Vaičiulytės nuotr.

8 //

– Elektronika patraukė, nes norėjai kurti vienas?

– Tuo metu, turbūt, nemokėjau komunikuoti ir vadovauti ar surasti tinkamų žmonių. Reikėjo pribręsti, bet tuomet maniau, kad vienam viską daryti bus lengviau. Taip pradžioje ir buvo – vienas darai viską, kaip nori, pats gali tą viziją ir istoriją papasakoti, savo kūrybiškumą ir asmenybę išreikšti. Kiekvienam menininkui svarbu gebėti teisingai komunikuoti tai, ką nori pasakyti, ir yra be galo sunku sukurti geras, sėkmės lydimas grupes, kurių visi nariai išreiškia save.

– Klausei vienokios muzikos, dabar kuri visai kitokią... Kiek tau svarbu muzikos stilius? Skirstai muziką į stilius?

– Man anksčiau patiko viską generalizuoti ir sudėti į dėžutes, bet tai buvo ak-

– Per 2020­uosius spėjai nemažai nuveikti ir kūrybos netrūko – pasirodymai, albumai, prie kurių prisilietei, kompozitoriaus vaidmuo... Trumpai papasakok, nes visko daug.

– Čia, turbūt, man natūralu labai daug kuo apsikrauti ir viską bandyti įgyvendinti, aukojant miegą, santykius, draugus... Gal visko pagrindas yra įrašų leidykla, su kuria startavau bandcamp puslapyje pavadinimu „Ledotmat Musique“.

Pagrindinė mintis buvo sau ir kitiems nepriklausomiems atlikėjams sukurti platformą atskleisti savo muzikai taip, kaip jie nori.

Seniau „Druskomanijos“ festivalis buvo pakvietęs mane kaip didžėjų, o 2019 m. pradėjome kalbėti, kad norėčiau pabandyti dirbti su labai mažu, trijų keturių žmonių, kolektyvu / orkestru ir sujungti elektroninę bei neoklasikinę muziką ir jie man leido tai pabandyti. Festivalis buvo atidėtas dėl karantino apribojimų ir data nukelta iš pavasario į rugpjūtį, bet vis dėlto įvyko mano, kaip kompozitoriaus, debiutas su Lora Kmieliauskaite, Simonu Šipavičiumi iš „Sheep got Waxed“, Donatu Butkevičiumi... Subūrėme šį kolektyvą ir sukūrėme „Night in the Dream-York“ kompoziciją-koncertą. Pasirodymą rengėme Lietuvos kompozitorių sąjungos salėje, ji buvo sausakimša. Po „Ledotmat Musique“ bus iš koncerto įrašų surinkta kolekcija, kurią išleisime vinilinio albumo formatu labai mažu tiražu. Jei viskas bus gerai dėl leidybos, vasario 18 d. pradėsime siųsti plokšteles. Ne taip seniai pasirodė Andriaus solo albumas ir dar metų pradžioje buvo kovido kompiliacija, kuriai subūrėme nemažą Vilniaus prodiuserių ir atlikėjų būrį. Kaip „V Rituals“, remiksavome „Ministry of Ecology“ ir kitų kūrėjų kūrinius. Viskas padaryta Kultūros tarybos dėka, nes ji finansavo „V Rituals“ projektą, o teikiamos stipendijos padėjo išlikti kūrybingam ir galėjau kurti toliau.

– Kaip tau kompozitoriaus vaidmuo ir darbas su mažu muzikantų kolektyvu? Panašu, kad patiko ir nersi ten gilyn...

– Bėda ta, kad kompozitorių pasaulis turi tokią karčią elitizmo kartelę. Kai vadinu save kompozitoriumi, galiu įžeisti labai daug žmonių, kurie viso to mokėsi ilgus metus, yra pripažinti, o aš – vaikis iš gatvės, kuris internete išmoko rašyti natas ir pradėjo kurti muziką savaip. Kai dirbome su ansambliu, Lora ateina ir sako: „Žinok, mano pirštai taip neišgros. Čia neįmanoma.“ Taigi žinių trūksta, bet man tai labai įdomu. Norėčiau, kai vėl galėsime, surengti „Night in the Dream-York“ koncertą truputį didesnėje salėje ir jau patobulinau kompoziciją. Susirinksime vėl su ansambliu, parepetuosime, atnaujinsime vizualinę dalį ir bus įdomu pamatyti, kaip žmonės reaguos. Labai įdomu kurti, nes išeina tarsi garso filmas. Kai turi galimybę dirbti su orkestru, atsiveria durys išreikšti stiprias emocijas labai tvirtai, o šokių muzikoje labai dažnai turi atlikti tam tikrą funkciją ir ten daug emocijų sunku išreikšti. Gal todėl, kad Lietuvoje šokių muzika dar labai jauna ir tikimasi, kad emocijos bus labai geros, visiems bus smagu, linksma, o tų kitų emocijų, kurių irgi reikia, neišreikši.

– Pats dirbi prie daug projektų... Kaip suvaldai ir paskirstai savo laiką?

– Disciplina – svarbiausia. Tai nuolatinis darbas su savimi ir laiko valdymo elementai. Mokausi to kiekvieną dieną. Dabar išmokau pasakyti „ne“, nes labai daug visko prisiimdavau ir nepavykdavo visko įgyvendinti, buvo sunkiau kažką viešai parodyti. Vis dėlto per šiuos dvejus trejus metus atsirinkau, kam pasakyti „taip“, kam – „ne“, ir stengiuosi dirbti iš visų jėgų. Komanda, bendradarbiavimas ir platforma visiems reikštis irgi yra svarbu. Tikiu, kad vadinamoji specialistų era po truputį baigiasi. Dabar, kalbant apie mūsų ir dar jaunesnę kartą, yra tendencija, kad išlieka aktualūs ir deliverina tie, kurie moka, kaip sakoma, užsidėti daug kepurių – padaryti daug dalykų ir suvaldyti daug projektų. Tai gal gimiau pačiu laiku būti toks, koks esu.

– Esi pasakojęs, kad naujausias projektas „Five Rituals“ prasidėjo 2018 m. išgirdus Andriaus setą „Yaga“ festivalyje. Tada iškart pasakei, kad kursi kažką su juo... Kas vyko toliau?

– Mes su Andriumi labai suclickinom ir jaučiame vienas kitam begalinę pagarbą, mokame dirbti kartu, bet pradžioje mums taip dažnai susitikti nepavykdavo. Dabar turime sa-

vo studiją, tad matomės kiekvieną dieną. Net juokaujame, kad daugiau praleidžiame kartu laiko nei su savo antrosiomis pusėmis, bet anksčiau taip nebuvo. Ieškojome savęs ir susitikdavome dėl bendrų projektų, pradžioje tai buvo remiksai „Partyzanai POP“ atlikėjams. Vėliau buvo „Without Letters“ – „Abundance Supreme“, ir ne už kalnų išeisiantis „Wasted Gaze“. Dar esame remiksavę „Ministry of Ecology“ kompiliacijoje „Warmest Support Alliance“ ir pagalvojome, kad laikas daryti ir kažką savo. Rengėme pasirodymus, bet jie buvo labiau orientuoti į „4 x 4“ muziką, kuri yra tvirto, tolygaus pulso, o „V Rituals“ – labiau laužyto pulso ir skambesio albumas.

Sukūrėme kažką panašaus į garso filmą, tai mums labai patiko ir taip gimė dabartinis skambesys, o minčių sukurti šokio spektaklį ir audiovizualinį gyvą pasirodymą buvo jau seniai.

2019 m. jau turėjome šią idėją ir net komandą, bet ji iširo be galimybės pasirodyti. Vėliau atsirado Matthew Livingston ir Martyna Meškauskaitė, kurie atsakingi už choreografiją, šokį ir laisvą improvizaciją. Taip pat komandoje – vizualiojo meno atstovas Valentinas Aguazzi iš Argentinos. Būtų puiku ir šį koncertą surengti normaliu formatu, ne tik per „Loftas TV“, kur filmavomės tuščioje salėje, o žiūrovais buvo meno kūriniai / paveikslai. Kai kūrėme albumą, įsivaizdavome, kaip ta muzika skamba gyvai ir susilieja su šokiu ir vizualizacijomis. Su Andriumi planuojame tą temą plėtoti. Bus didžiulis iššūkis, kai reikės kurti antrą albumą ir padaryti viską dar geriau ir įdomiau.

– Per „Loftas TV“ matėme, kad įtraukėte kitas meno formas ir jums buvo svarbus tas tarpdiscipliniškumas. Kodėl?

– Taip, projektas yra tarpdisciplininis, bet jo centras yra muzika. Kurdami galvojome, kad ji turėtų būti laužoma tarpdisciplininiais dalykais ir tai mums buvo labai svarbu. Norime įkvėpti kitus kūrėjus daryti kažką naujo, ypač kalbant apie klubų kultūrą. Pradėjome rašyti naują projektą, kurio idėja yra naktinį klubą paversti erdve,

bino. Užsidarę ir įsigilinę į tai, kas mes esame, suradome tokį skambesį, kuris galbūt įkvėps kitus atlikėjus kurti kažką panašaus arba ne, ir tai irgi yra gerai.

KAI TURI GALIMYBĘ DIRBTI SU ORKESTRU, ATSIVERIA DURYS IŠREIKŠTI STIPRIAS EMOCIJAS LABAI TVIRTAI, O ŠOKIŲ MUZIKOJE LABAI DAŽNAI TURI ATLIKTI TAM TIKRĄ FUNKCIJĄ IR TEN DAUG EMOCIJŲ SUNKU IŠREIKŠTI.

Deividas Jaroška ir Andrius Ginevskis įkūrė projektą „Five Rituals“.

Martynos Meškauskaitės nuotr.

tualu prieš interneto atsiradimą arba pirmosiomis jo atsiradimo dienomis. Kiekvienas miestas, kiekviena scena turėjo savo skambesį ir tą istoriją stebėjau. Galėčiau įvardyti tikrai daug žanrų, su daug kuo pasiginčyti, nes nuomonių šimtas, bet dabar galime imti kokią norime muziką, kad ir dabartinę Ugandos, klausyti ir inspiruoti bei pritaikyti tai savo muzikai.

Dabar tų žanrų, stilių linijų, ypač elektroninėje muzikoje, beveik nebeliko. Viskas yra susipynę. Dabar manau, kad stilius / žanras neturi reikšmės, nes kiekvienas gali sukurti naują tų visų stilių ir inspiracijų mišinį.

kur šokėjai tampa šokio spektaklio žiūrovais ir dalyviais.

Bus įdomu pabandyti tai įgyvendinti.

– Su Andriumi esate ir solo kūrėjai, ir duetas „Five Rituals“...

Kuo dueto muzika skiriasi nuo jūsų solo kūrybos?

– Ir Auren (Andriaus sceninis pseudonimas – aut. past.) stilius turi savo skambesį, kuris yra neatsiejamas nuo jo, ir aš turiu savo. Manau, kad „Five Rituals“ yra simbiozė – mūsų asmeninių stilių susijungimas į vieną visumą. Andriaus psichodelinė gaidelė, mano melodingi sintezatoriai – viskas susijungia į viena. Bėda ta, kad kurdami albumą „V Rituals“ daug dalykų sujungėme, išmokome vienas iš kito, o dabar, kai tęsiame savo solo karjeras, atsinešėme ir į savo kūrybą.

Iš kitos pusės žiūrint, gal tai – dovana? Žinau, kad Andrius dabar labiau linkęs kurti intelektualią – proto šokio muziką, o aš kuriu labiau kūnui skirtą muziką. „Five Rituals“ – projektas, kuriame galbūt nebijoma aaa aaa pabėgti nuo elektroninės muzikos stigmų ir to, kas yra Lietuvoje. Mūsų asmenines karjeras, bent pačioje pradžioje, labai išplėtė ir paskatino Vilniaus naktinio gyvenimo skambesys ir tokie naktiniai klubai, kaip „Kablys“ ir „Opium“, kurie diktuoja savo madas. Sukūrę „V Rituals“ albumą, nesame girdėję, kad kažką panašaus chebra kurtų, ir tai mus maloniai nuste-

– Pasakojai, kad elektroniką rinkaisi, nes norėjai kurti vienas, o čia pasirinkai duetą ir kuri su kitu žmogumi...

Kas padeda susikalbėti ir jungia? Kuo papildote vienas kitą?

– Žinai, laikas davė patirties. Subrendau. Taip pat Andrius yra toks žmogus, koks yra, ir mūsų santykis yra truputį kitoks. Mes vienas kitą suprantame ir papildome stipriąsias puses bei panaikiname silpnybes. Andrius labiau linkęs į detales įsivelti ir didelį dėmesį skirti joms, o aš labiau didesnio paveikslo žmogus ir dažnai pamirštu susitvarkyti su kai kuriomis detalėmis. Yra pagarba ir bendravimo simbiozė, nes dirbant mums nereikia daug komunikuoti žodžiais. Mes žinome, ko vienas iš kito norime ir abu turime tą patį tikslą. Tai sunkiai suvokiamas dalykas, bet jis egzistuoja ir leidžia padaryti dalykus, kurių po vieną nepadarytume.

– „V Rituals“ vinilinio albumo formatu ir pasiklausymo platformose pasirodys kovo 5 d. Minite, kad vinilas bus draugiškas aplinkai, o tai gana nauja tendencija muzikos pasaulyje. Pristatykite plačiau, kuo jis ypatingas ir kaip sekėsi vinilinio albumo gamyba?

– Norėjome išleisti vasarį, bet procesas užtruko. Visas vinilinis albumas yra gaminamas iš perdirbtų medžiagų – plastiko, popieriaus, visiškai neutralus aplinkai. Žvelgiant iš ekonominės pusės, tai nenaudinga, nes leidyba žymiai brangiau kainuoja ir daugelis įrašų kompanijų renkasi nerodyti ekologiško pavyzdžio.

Tokias paslaugas teikia tik keli gamintojai rinkoje, todėl susidaro eilės.

Taip pat datą reikėjo nukelti truputį toliau, kad turėtume galimybę patekti į kelis užsienio žurnalus, nes data, kai kreipiesi, yra svarbi. Nors daug albumų tą dieną bus išleista, bet tikime, kad savo auditoriją pasieksime.

– Kodėl buvo svarbu išleisti albumą ekologišku fiziniu formatu?

– Mums su Andriumi rūpi aplinka, gamta ir bandome sugalvoti, kaip galime prisidėti sprendžiant klausimus, kurie globaliu mastu, kaip sakoma, metami po kilimu. Nenorėjome tylėti ir taip išreiškėme savo poziciją. Tai maži dalykai, bet jei visi taip darytų, tai būtų didelis gėris.

– Kaip toliau vystysite „Five Ritulals“ projektą ir kokius savo karjeros žingsnius planuoji?

– Matysime pagal situaciją, bet labai norime įgyvendinti „Five Rituals“ projektą. Labai tikiu tuo, Andrius irgi tiki, o visi kiti dalykai gali palaukti. Aš pasiryžęs prioritetą teikti „Five Rituals“.

– Kokie artimiausi planai?

– Neseniai pasirodė Dream-York albumas labai mažu tiražu. Kovą išeis albumas „V Rituals“. Vėliau žiūrėsime, kaip klostysis pandeminė situacija ir bandysime organizuoti koncertus. Jei dar negalėsime koncertuoti, prodiusuosime muziką. Dar turėtų pasirodyti mano asmeninis albumas ir „Five Rituals“ epizodai užsienio leidybinėse kompanijose. Planuose turime tiek ir dar truputį daugiau, bet nenoriu pažadėti to, dėl ko nesame tikri.

>> AUKSCIAU ZEMES

Ramūnas Zilnys kalbina XYZ ir „e-Carmen“ kūrėjus

KAIP GIMSTA ELEKTRONIN ĖS OPEROS

Po MO muziejaus parodos „Iš tos operos“, pristačiusios neeilinį „Vilnius City Opera“ (VCO) dešimtmetį, vyko pokalbių serija. Vienas labiausiai intriguojančių – originalaus elektroninės operos žanro kūrėjų susitikimas. Muzikinis romanas, prieš dešimtmetį simboliškai prasidėjęs apleistame „Lietuvos“ kino teatre XYZ projektu, vėliau įgavo pilnametražės operos „e-Carmen“ pavidalą. Prisiminti netikėtus projektus susitiko muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys (R.Z.), nuo pirmųjų XYZ su VCO eksperimentavę Marijus Adomaitis (M.A.) ir Leonas Somovas (L.S.), bei išskirtinę e-Carmen sukūrusi solistė Justina Gringytė (J.G.).

R.Z.: Kas kam pirmas paskambino: ar režisierė Dalia Ibelhauptaitė, ar elektroninės muzikos kūrėjai atėjo pas Dalią ir sakė: „Labas, klausyk, gal galime kažką tokio padaryti?“...

L.S.: Dalia inicijavo ir pakvietė mus dirbti prie šio projekto. Tai labai įdomi patirtis. Man pažintis su operos žanru buvo naujas dalykas. Pradžioje buvo labai nedrąsu, ne visi operos muzikiniai terminai man buvo gerai žinomi ir darbas su solistais buvo kitoks, nei aš buvau pratęs.

M.A.: Aš mokyklos laikais su opera buvau susipažinęs, bet, jei paklaustumėte, kada buvau Operos ir baleto teatre, tai – niekada. Kartą senais laikais ten grojome, kai turėjome fagotyną (fagotų ansamblis „Vilniaus fagotynas“ – aut. past.) (juokiasi).

R.Z.: Kokia buvo tavo pirma reakcija į patį pasiūlymą?

M.A.: Mus labai sudomino, ypač mane, nes aš klasikos terminus praėjęs. Tai man buvo toks labai cool grįžimas atgal. Mūsų užduotis buvo išgauti pusiausvyrą tarp seno operos pasaulio ir šiandienos – elektroninio.

L.S.: Dar galėčiau pridurti, kas yra bendro, – tai preciziškumas ir tobulas skambesys. Jie būdingi ir klasikinei, ir elektroninei muzikai.

R.Z.: Tad sutikote dalyvauti ir kas toliau? Kūrinius rinkotės patys?

L.S.: Kartu. Kiek pamenu, turėjome kūrinių sąrašą ir rinkomės pagal tai, kas kurio labiau norėjo.

R.Z.: Padarėte aranžuotes, o tada atėjo solistas ir sako: „Kaip tai dainuoti?“ L.S.: Panašiai (juokiasi). Tai buvo iššūkis ir man, ir solistams.

Buvo ir linksmų situacijų: „Fin ch‘han dal vino“ kūrinio taktus scenoje solistai žingsniais skaičiuodavo. Atsimenu, stovi scenoje: 1, 2, 3, 4... 8 žingsniai – ir tada prasideda vokalinė partija (juokiasi).

M.A.: Kartą palindau po scena ir pradėjau rodyti, kada solistams pradėti dainuoti, kad publika nepastebėtų. Tai tikrai buvo komplikuoti ritmai ir niuansai. Žmonės įpratę dainuoti

© 37O Marijus Adomaitis

Gedmanto Kropio nuotr.

10 // Leonas Somovas

taip, kaip įpratę: vokalistams lengviau išmokti naują partitūrą, negu šiek tiek girdėtą, kur tos kelios natos, adaptuotos kitoje harmonijoje, yra labai svarbios.

J.G.: Ir dirigentas, kuris vis tiek parodo, kada pradėti, nes būna ir jaudulio, ir kitų niuansų, mums yra visada prieš akis.

L.S.: Dirigentas kontroliuoja tempą, kuris elektroninėje muzikoje dažniausiai būna fiksuotas, eina kaip laikrodis. Technine prasme tempo pakeitimas man gal ir buvo vienas didesnių iššūkių. Yra daug įvairių niuansų, ypač elektroninėje muzikoje: keičiasi tempai, efektų parametrai, atsiranda visokių nepageidaujamų garso triukšmų.

Bet atradome sprendimus, ir tie kūriniai gimė labai saviti.

R.Z.: Ir tuomet prasidėjo pasiruošimas koncertinei daliai. Atėjote į „Lietuvos“ kino salę, o ten, kaip pasakojama, buvo pilna šlamšto (22 t statybinių šiukšlių!), kurį visi: ir savanoriai, ir VCO darbuotojai, ir atlikėjai – iš ten rankomis vilko. Ar taip viskas ir atrodė?

L.S.: Pradžioje, kai pamatėme tą salę, aš tikrai netikėjau, kad surengsime čia koncertą, nes viskas atrodė sugriuvę. Bet Dalia turėjo viziją, ji matė, tikėjo, kad viską galima sutvarkyti. Ir sutvarkėme labai greitai, nes dirbome kaip komanda.

M.A.: Atsimeni, buvo rūsys apačioje, į kurį mes bijodavome eiti, nes atrodė, kad ten dar gyveno kažkas. Sienose buvo skylės ir žiemą rūsyje gyvendavo benamiai. Iš ten girdėdavome garsus, baisu buvo nusileisti (juokiasi). Nepamiršiu...

L.S.: Taip, ir salėje visai nebuvo šildymo, todėl stovėdavo atvežti dideli aparatai ir pūsdavo karštą orą. Tokia didelė patalpa įšildavo tik antroje dienos pusėje, todėl repetuodavome su striukėmis.

R.Z.: Viena yra aranžuotės, muzika, pasiruošimas koncertui, bet ki-

tas labai svarbus dalykas yra tai, kad D.Ibelhauptaitė visada turi originalių režisūrinių sprendimų. Išleistoje XYZ kompaktinėje plokštelėje kiekvienas iš dalyvių parašė po ryškų prisiminimą. Štai puikus Few Nolder atsiminimas: „Su Asmik Grigorian „Habaneros“ arijos iš operos „Carmen“ pabaigoje mes pasibučiuojame – teatras, ir tiek. Bet sykį tas bučinys užtruko ilgiau, nei planuota, ir visiškai užtrumpino mano smegenis. Asmik vokalas su visais elektroniniais efektais nuaidėjo velniai žino kur, o aš iš susijaudinimo dar ir kitos dainos garsus iš kompiuterio paleidau.“ M.A.: (Juokiasi) Atsimenu tą sceną... Aš irgi bučiavausi – su Lauryna Bendžiūnaite.

R.Z.: O su kuo bučiavosi L.Somovas?

L.S.: Su kompiuteriu... (Juokiasi) R.Z.: Atsimenu, kad tai nebuvo panašu į tipišką operą.

L.S.: Viskas buvo labai modernu: drąsūs sprendimai, drabužiai ypatingi.

M.A.: Mes kaip ateiviai atrodėme...

L.S.: Aš turėjau tokį ypatingą kostiumą, kad net stengiausi gerti kuo mažiau skysčių jį vilkėdamas, nes tiesiog buvo neįmanoma nueiti į tualetą (juokiasi).

R.Z.: Kuris iš jūsų buvo egiptiečių dievas?

L.S.: Taip pat aš – su tokia didele šuns Anubio galva. Net bijodavau pasisukti, kad kažko neužkliudyčiau, nenuversčiau. Pirmuose koncertuose buvo daug streso ir labai nedrąsu.

M.A.: Visiems buvo taip pat ir visi prisiėmė atsakomybę. Pirmąkart scenoje su operos dainininkais, apsirengę kažkokiais faraonais, ateiviais, ir dar reikia muzikantams rodyti, kada pradėti groti, nes juk nėra dirigento...

R.Z.: Ar buvo pykčių po pirmo pasi­ rodymo?

Asmik Grigorian projekte XYZ

M.A.: Pas Dalią niekas nesipyksta, visi draugaujame.

L.S.: Per visą koncertų laiką labai susigyvenome. Dabar prisimenu tą momentą po paskutinio koncerto, kai aplankė toks tuštumos jausmas, kad viskas baigėsi. Norėjosi, kad tai truktų ilgiau.

R.Z.: Ruošdamasis pokalbiui aš vėl pasiklausiau XYZ įrašo ir, neslėpkime, elektroninė muzika gana greitai evoliucionuoja ir viskas labai keičiasi, praranda aktualumą, o čia viskas skamba aktualiai, kaip šiandien.

L.S.: Aš turiu tam paaiškinimą. Taip yra dėl to, kad dainuoja aukščiausio lygio tarptautinio masto solistai. Tai yra labai svarbu ir dar labiau viską sustiprina. Ne tik skambesys, bet pats atlikimas daug suteikia kūrinio vertei.

R.Z.: Ar projektas pakeitė jūsų požiūrį į operą?

L.S.: Mano – taip: nauja pažintis, nauji atradimai, patirtis, nors jaunystėje dvejus metus mokiausi kontraboso specialybės. Tai, ką atradau ir ką tuomet kartu sukūrėme, manyje iki šiol gyvena ir kelia geriausius, gražiausius prisiminimus.

Vykstant procesui buvo daug savianalizės: klausiausi skirtingų įrašų, galvojau aranžuotes, bandžiau geriau suvokti ir pažinti klasikinę muziką, kad galėčiau ją geriau perteikti savo supratimu.

R.Z.: D.Ibelhauptaitė sakė, kad iš viso šiam projektui buvo sukurti net 36 kūriniai. Vadinasi, kad kažkieno hard‘uose guli aranžuočių, kurios nepateko į kompaktinę plokštelę...

M.A.: Aš nuo 2001 m. turiu viską išsaugojęs. Tuomet panaudojome tik geriausius kūrinius.

R.Z.: Praėjo dešimt metų, o akivaizdu, kad žmones šis projektas vis dar do-

Justina Gringytė operoje „e-Carmen“

mina. Jeigu rytoj paskambintų Dalia ir sakytų: „Žiūrėk, „XYZ 2“. Padarykime kažką tokio dar sykį“, sutiktumėte dalyvauti tokioje avantiūroje?

L.S.: Aš – taip. Be abejo, antras leidimas būtų faina, bet labiausiai pasiilgstu gyvų koncertų, buvimo ant scenos ir darbo, kūrybos nuo pat pradžių dirbant prie kūrinio, galvojant apie atlikimą.

R.Z.: Justina XYZ projekte nedalyvavo.

Kai Dalia pasiūlė „e­Carmen“, ar nekilo noras bėgti tolyn ir sakyti: ką jie čia pridarė?

J.G.: Ne. Mane labai domina balso skambesys kitame žanre. Atsimenu, man sunkiausia ir buvo tarsi priešintis, nes muzika norėtų įnešti tokios popsinės spalvos į klasikinį vokalą, bet tu tarsi sau to neleidi, nes būtent taip veikia ši sintezė. Elektroninė muzika eina savo vaga ir tas plaukimas kartu man labai įdomus. Manau, tai yra, kaip Leonas sakė, profesionalumas, – kai kiekvienas išlaiko savo aukščiausią kartelę, ir tada įvyksta magiškas momentas.

R.Z.: XYZ projektas turėjo labai įdomių atgarsių. Netgi per Europos krepšinio čempionato atidarymą skambėjo vienas jo kūrinys, kaip ir įvairiose kitose ceremonijose. Ką jums davė dalyvavimas XYZ? Juk vien susipažinti su žmonėmis iš kitokių pasaulių, kur ir darbo etika kitokia, yra naudinga. Pavyzdžiui, elektroninės muzikos renginiai prasideda 23 val., groji iki 2 val. nakties ir grįžti namo 5 val. ryto, o paskui reikia eiti repetuoti ir dirbti su operos solistais...

M.A.: 10 arba 7 val. ryto. Dalyte, ačiū (juokiasi).

L.S.: Be abejo, yra skirtumas, kai dirbi su didesne komanda žmonių ir scenoje esi ne vienas, tada atsakomybės jausmas daug didesnis. Turi išmokti prisitaikyti ir gerbti kitus, negali vėluoti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Man labai patinka būti kūrybos procese. Su Marijumi labai ilgai dirbome, kad suprastume, ką daryti. Tai buvo labai įdomu. Myliu tą muziką, klausausi, ir ji yra tiesiog graži. Mes kalbėjome, kad reikėtų albumo su atskirais kūriniais, kad iš tikrųjų galėtum klausytis.

Yra viena muštynių scena, kurios muzikos aš klausyčiau be sustojimo, – ten toks ritmas, kad gali bėgioti, šokti ar indus plauti. Tiesiog kaifas.

R.Z.: Su kuo sudėtingiau dirbti: su operos scenos ar Lietuvos popžvaigždėmis?

M.A.: Tokie žmonės, kaip Justina ar Asmik, dainuoja, to mokosi nuo mažų dienų, o popžvaigždės dažniausiai yra prieš dvejus metus pradėję tai daryti vokalistai – tai labai didelis skirtumas. Praktika ateina su metais.

R.Z.: Kas yra „e­Carmen“?

M.A.: „e-Carmen“ yra mūsų su Dalia vizija. Susitikome 2015 m. pas mane studijoje ir šešias valandas nesustodami šnekėjomės: nuo labai subtilių niuansų iki platesnių spektrų. Ir ji pasakė: „Žinai, Marijau, aš turiu svajonę. Labai norėčiau su tavimi pastatyti „Karmen“ (Georges Bizet opera – aut. past.).

Kaip tik tuo metu turėjau laisvo laiko ir pagalvojau, kad būtų tikrai įdomu, – būtų iššūkis man pačiam. Paspaudėme rankas, o kitą dieną galvoju: „Bus reikalų...“, nes tai G.Bizet, ne estradinė muzika, ne popsas. Ne kiekvienas žmogus gali tai suprasti. Tai labai sudėtinga muzika ir projektas, iš kurio labai daug gavau. Jeigu ne „e- Carmen“, mano išleistas albumas „Queen“ tokiomis spalvomis neskambėtų. Ilgai analizavau kompozitoriaus originalų kūrinį, jo muzikinius sprendimus, harmonines slinktis, dermes ir t.t. Labai daug atradau ir daug gavau – susipažinau su nuostabiu kolektyvu, su Justina. Labai džiaugiuosi, kad ji atliko Karmen partiją.

J.G.: Aš jau daug kartų buvau atlikusi Karmen vaidmenį Londone, Škotijoje ir kitur. Iš esmės pati esu klasikė, buvau pianistė, improvizuoti nemoku (juokiasi). Viskas dainuojant „e-Carmen“ buvo taip keista, netikėta, baisu ir įdomu, kad net nespėjau jaudintis (juokiasi).

Mano vokalinės linijos muzikoje išliko panašios, bet yra tokių vietų, kur jos labai skiriasi. Tiek, kad galiausiai pamiršti G.Bizet. Kai po pirmo „e-Carmen“ spektaklio sulaukiau netikėto skambučio ir man reikėjo skristi į Lisaboną dainuoti originalią „Karmen“, pirmame spektaklyje nusidainavau (juokiasi).

M.A.: Ji pradėjo dainuoti mano partiją.

J.G.: Taip, sudainavau Marijaus sukurtą kompoziciją ir galvojau: „O Dieve, aš nebegaliu grįžti.“ Tai tikrai buvo sunkus ir gigantiškas iššūkis.

Kitas sudėtingas niuansas buvo mikrofonai. Aš visą laiką dainuoju gyvai, be įgarsinimo ir be ausinių, tiesiai tau transliuojančių muziką. Tas stebuklingas ir naujas jausmas man įstrigo ilgam, kai tu dainuoji partiją harmonijos viduje, ne, kaip įprasta, ant scenos, kur orkestras ir muzika yra priešais tave. Čia jautiesi lyg pačiame orkestro duobės viduryje. Tas iš visų pusių supantis garsas man, kaip muzikantei, buvo didžiulis žingsnis į priekį, suteikęs naują harmonijos suvokimą.

R.Z.: Operos pasaulyje galėjo atsirasti žmonių, kurie bandymą perrašyti G.Bizet operą galėjo palaikyti šventvagyste. Ar jautėte dėl to nerimą?

M.A.: Ne. Aš tiek savęs įdėjau, kad kitaip negalėjau.

J.G.: Aš tiesiog neatsimenu. Gal daug saugiklių aplink save turėjau ir nebekreipiau dėmesio. Vienintelis galvos skausmas ir variklis buvo pačiai gerai atlikti. Visada pasitikiu Dalia – jei ji imasi projekto, žinau, kad tai bus aukščiausia kokybė, ir man klausimų nelieka. Neleidžiu sau dvejoti. Finale sulaukiau tikrai labai daug komplimentų.

Atėjo ir daug jaunesniosios kartos žmonių, kurie net nesuprato, kur papuolė, bet jiems patiko. Didžiausias džiaugsmas buvo tuomet, kai vyresnioji karta, gerai žinanti tikrąjį G.Bizet, sakė, kad juos nuo tos muzikos apėmė transas.

R.Z.: Bet jaudulį per premjerą vis tiek jautėte?

M.A.: Žinoma. Ypač per trečią spektaklį, kai dingo elektra – nusprogo garso aparatūra.

R.Z.: Papasakokite plačiau!

J.G.: Iš pradžių nesupratau, kas vyksta.

Buvo scena su tenoru, kurioje jis mane veda į kalėjimą, o aš, jį suviliojusi, pabėgu. Kai dainuoji, ne visada girdi, kas vyksta aplinkui, ir tik kažkuriuo metu staiga supratau, kad niekas nieko negirdi ir iš tiesų salėje yra mirtina tyla (juokiasi). Scenos partneris Giancarlo (Čilės tenoras Giancarlo Monsalve – red. past.) sutrikęs, o aš jam sakau: „Vaidink toliau sceną, kuri turi būti.“ Supratau, kad turime išeiti. Todėl suvaidinome, kaip jis mane iš to kalėjimo išveda.

Svarbiausia – nesutrikome ir ramiai išėjome iš scenos.

M.A.: Tada buvo 20 minučių pertraukėlė, ir toliau viskas buvo gerai.

J.G.: Bet kaip publika plojo! Tokiais momentais supranti, kas gali nutikti elektronikai, nes orkestras praktiškai niekada nenutyla.

R.Z.: Pasirodymas buvo iš tiesų įspūdingas. Tos grotos, tamsus industrinis vaizdelis...

M.A.: Eugenijaus Sabaliausko šviesos...

Visa koncepcija.

R.Z.: Atrodo, pasaulyje yra tiek smalsių melomanų: Berlynas, Niujorkas, Londonas, Paryžius, bet mes negirdime, kad kažkas tokio būtų daroma ten.

Kaip jums atrodo, kodėl?

J.G.: Ne kiekvienam tai šauna į galvą.

D.Ibelhauptaitė turi tokių minčių, idėjų, kurios gana unikalios ir drąsios. Nėra daug tokių žmonių, kurie gali taip sugalvoti, apsiimti ir pasiryžti – tai labai didelis darbas ir rizika. Jei Dalia patiki – tikrai padaro.

Manau, kad šie elektroninės muzikos projektai turėtų būti parodyti tarptautiniu mastu. Arba galėtų vykti stadione – kur daug žmonių galėtų susirinkti vasarą ir visai kitaip tai žiūrėti, pamiršti, kad opera yra labai rimta.

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Lina Laura Švedaitė

Prancūzų bosistas ir kompozitorius Boris Kulenovic – neseniai Viktoro Diawaros įkurtos grupės „Afrodelic“ narys, įvairių muzikinių projektų ir iniciatyvų dalyvis, Prancūzijoje įspūdingą karjerą padaręs atlikėjas – šiandien ilgisi scenos ir prakaito kvapo po koncerto. Pagalvojau – puiki proga jį pakalbinti.

– Jau apie trisdešimt metų kuri ir atlieki muziką, stebi jos kismą visame pasaulyje. Kas muzika tau yra šiandien?

– Mokydamasis Liono muzikos konservatorijoje labai anksti supratau, kad visada atsiras geriau už mane grojančių, žymiai geriau. Laimei, ne visai malonus suvokimas į paviršių iškėlė būtent šį klausimą – kas yra muzika? Kas man yra muzika? Šitaip atsirado kūryba. Tačiau to genialaus atsakymo ieškau iki šiol. Gyvendamas muzikoje.

– Iš ko gimsta tavoji muzika?

– Kūrybinį drakoną reikia nuolat maitinti naujienomis, knygomis, pasivaikščiojimais, jau sukurta muzika, istorijomis, pokalbiais, miesto garsais.

Jis ėda praktiškai viską. Ir maistą, žinoma. (Šypsosi.) Nauja daina gali aplankyti naktį, prausiantis duše ar vaikščiojant – kartais eidamas pajuntu tam tikrą ritmą ir tereikia jo neužmiršti.

Kurdamas naujus kūrinius stengiuosi negalvoti, ar tai jau girdėta. Man svarbiausia, kad kūrinys būtų nuoširdus ir tikras. Ir jeigu atsitinka taip, kad jis – dar ir originalus ar prakalbina kitų širdis, tuomet aš – laimingas.

12 // © 37O

– Šiandien savo muzika dalytis labai lengva. Įkeli į kokią interneto platformą ir tave girdi visas pasaulis. Kaip nepaskęsti?

– Taip, internetas absoliučiai ištaškė tuometinį muzikos pasaulį. Anksčiau, kad įrašytum savo muziką, reikėdavo patekti į studiją, turėti pinigų, prodiuserį, procesas užtrukdavo gerokai ilgiau ir žmonės pirkdavo tuos įrašus. Šiandien, kad būtum išgirstas, išties nereikia ir iš namų išeiti – sėdint ant sofos galima sukurti gan aukštos kokybės muzikos. Absoliuti demokratija.

KITA VERTUS, PASAULIS MAIŠOSI. IR, PANAŠU, NEŽADA SUSTOTI. AŠ PATS TURIU ITALŲ, BOSNIŲ IR BALA ŽINO DAR KOKIO KRAUJO. IR MAN BE GALO GRAŽU, KAI VIENA KULTŪRA PRATURTINA KITĄ.

Ir čia aš nieko naujo nepasakysiu – tie tikrieji talentai nepaskęsta, gera muzika neskęsta. Be to, yra dar viena konstanta – scena. Galima prikepti daug gražių vaizdo klipų virtuvėje ar balkone, bet valdyti sceną gali anaiptol ne kiekvienas. Kurti ryšį su publika, žiūrėti žmonėms į akis, atiduoti jiems viską. Tad summa summarum – manau, ar vakar, ar šiandien į paviršių išplaukia tie, kurie turi išplaukti. Su keletu išimčių, žinoma. Reklama taip pat dirba savo darbą.

– Kalbant apie gyvus koncertus, kuris labiausiai įstrigęs į atmintį?

– Brazilija, karnavalas, muzika ir prakaito prisotintas oras, laimingi žmonės, geras įgarsinimas… Tęsti? (Juokiasi) – Prancūzijoje garsėji kaip pasaulio muzikos atstovas, mėgstantis bendradarbiauti su atlikėjais iš skirtingų kultūrų. Papasakok, kaip tai nutiko.

– Iš pradžių sukinėjausi alternatyviosios muzikos scenoje. Ir kai apšilau kojas, atėjo mano aukso amžius (juokiasi).

Su bendraminčiais įkūrėme grupę „Mei Tei Sho“, kurios muziką iki šiol labai sunku apibūdinti. Tai buvo alchemija.

Kadangi grupės nariai – iš skirtingų kultūrų, natūralu, leidome joms skleistis visu grožiu. Ši patirtis – viena didžiausių mano gyvenimo dovanų. Tai buvo antra mokykla po konservatorijos. Kurdamas ir grodamas „Mei Tei Sho“, galima sakyti, žengiau į pasaulio muzikos sceną. Tuomet kiti atlikėjai, prodiuseriai pradėjo kviesti į kitus projektus. Užsisuko karuselė. Beliko visur suspėti.

– Edwardas Saidas veikale „Orientalizmas“ vienas pirmųjų sukritikuoja Rytų kultūrų romantizavimą, taip pat iškelia kolonializmo problematiką. Prisi-

Aistės Pilkauskaitės nuotr.

BORIS KULENOVIC: VILNIUJE MYLIU, ŠĄLU IR GROJU liesdami prie svetimos kultūros visada rizikuojame ją supaprastinti, iškreipti.

Ar tau aktualus šis klausimas?

– Dirbdamas su skirtingų tautybių muzikantais patyriau, kad šis klausimas išties gali būti jautrus. Daug kas purtosi nuo kičo. Be to, čia reikia pripažinti, kad kiekvienas gimstame su tam tikromis duotybėmis ar dovanomis, ir kai kurios jų yra kultūriškai užkoduotos.

Pavyzdžiui, afrikiečių grūvo pojūtis ar lietuviškasis ilgesys (šypsosi).

Kita vertus, pasaulis maišosi. Ir, panašu, nežada sustoti. Aš pats turiu italų, bosnių ir bala žino dar kokio kraujo.

Ir man be galo gražu, kai viena kultūra praturtina kitą. Juk jeigu pasiskolini kažką iš svetimos kultūros su pagarba ir įdedi daug darbo, gali gimti dar negirdėtų, unikalių kūrinių. Tarkim, lietuvis greičiausiai niekada negrotų afrikietiškais būgnais taip, kaip jais groja afrikietis. Galbūt atsirastų daugiau lyrikos ar kito afrikietiškai tradicijai nebūdingo skambesio. Kaip tai įdomu!

– Prisistatai kaip prancūzas, tačiau ką tik išsidavei, kad turi italų ir bosnių kraujo. Ar domiesi savo šaknimis? Kaip jos praturtina tavo muzikinį pasaulį?

– Vaikystės vasaras leisdavau pas močiutę Kaną Bosnijoje ir Hercegovinoje. Rytais gamindama pusryčius, ji klausydavosi radijo, iš kurio plyšaudavo akordeonas. Anuomet mano prancūziškam skoniui tokia muzika pasirodė itin provinciali (juokiasi).

Vėliau, kai suaugau, prisimenu, su indų dainininke Susheela Raman koncertavome Niujorke. Prie manęs priėjo žurnalistė, kažkas iš mūsų komandos pristatė mane kaip prancūzą-bosnį, ir ji kad užsidegė: „Prašau, papasakokit man apie sevdalinką!“ Tąkart kažką

numykiau, buvo gėda prisipažinti, kad nežinojau, kas ta sevdalinka.

Grįžęs į viešbutį paguglinau apie šią įstabaus grožio tradicinę bosnių muziką ir manyje prakalbo Balkanai. Neabejoju, kad kartais jie prasprūsta ir į mano kūrybą.

– Jau ketvirti metai gyveni Lietuvoje. Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Vilnių?

– Vilnius šiek tiek priminė vaizdus iš vaikystės Bosnijos ir Hercegovinos.

Kioskai, troleibusai, pilki pastatai. Prisimenu, pirmą kartą čia atsidūriau gegužės mėnesį. Miestas žydėjo, žmonės šypsojosi, jaučiausi atradęs subtilų, senove dvelkiantį kampelį... Kaipmat atsirado bendraminčių, su kuriais bendradarbiauju iki šiol. Itin sužavėjo Vilniaus dydis ir magiška atmosfera – čia pagalvojęs apie kokį pažįstamą, netrukus gali jį sutikti. Paryžiuje apie tai galėdavau tik pasvajoti.

– Vienas tavo pirmųjų kūrybinių projektų Lietuvoje buvo poezijos skaitymai su muzika. Papasakok, kaip sekėsi kurti muziką žodžiams, kurių reikšmių nesupratai.

– Čia pasitarnavo mano patirtis dirbant su įvairiakalbiais dainininkais. Įsiklausai į svetimos kalbos ritmą, melodiją, kitus niuansus. Žodžių prasmė ten ir glūdi.

Galbūt nesupranti, bet pajauti. Galų gale, poezija irgi yra muzika.

– Papasakok, ką šiuo metu veiki.

– Myliu, šąlu, muzikuoju naujame V.Diawaros projekte „Afrodelic“, bendradarbiauju su Gediminu Mačiulskiu, Adu Gecevičiumi. Taip pat kuriu muziką, persmelktą gūdžios, sodrios Vilniaus atmosferos.

WWW.BALTOSLANKOS.LT Kristina Sabaliauskaitė

Hanya Yanagihara

Imperatorė Jekaterina I – valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė.

Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – privers ją susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn jai nusvirs Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

„Mažas gyvenimas“ – viena labiausiai pribloškiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos. Tai giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI a., pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija.

Iš anglų k. vertė Marius Burokas.

PETRO IMPERATORĖ II

Karl Ove Knausgård

MANO KOVA. ŠOKIS TAMSOJE Ketvirtoje autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knygoje autorius pasakoja apie klaustrofobišką, bet grožio kupiną jauno žmogaus pasaulį, apie plačius, bet naivius jo užmojus, paties išprovokuojamas žeminančias situacijas, nuoširdumą ir brandos stoką, egzistencinio ir seksualinio išsilaisvinimo troškimą, lydimus nesibaigiančios arktinės žiemos.

Iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė.

Mažvydas Jastramskis

MUMS REIKIA VADO? PREZIDENTO INSTITUCIJA NUO LANDSBERGIO IKI NAUSĖDOS Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų.

Haruki Murakami

KOMANDORO NUŽUDYMAS II Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja. Tačiau ši vieta netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Šiame romane autorius ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė.

Margaret Atwood LIUDIJIMAI

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, jau ryškėja pirmieji teokratinio Gileado respublikos režimo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų moterų likimai. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujajai tvarkai. Jų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė.

MAŽAS GYVENIMAS

Jane Harper

GAMTOS GALIA Penkios įmonės darbuotojos leidžiasi į išbandymo žygį Australijos Giralengo kalnagūbriu. Po trijų dienų vidurdienį jos turi pasiekti finišą kaip tvirta moterų, pasitikinčių viena kita, komanda. Tačiau, atėjus metui, į sutartą vietą grįžta tik keturios. Penktoji, Alisa Rasel, dingo. Bylą tiriantį federalinį agentą Aroną ima kankinti bjauri nuojauta. Gamta negailestinga, – bet ar dingimas galėjo būti tik nelaimingas atsitikimas?

Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius.

Max Seeck

RAGANŲ MEDŽIOKLĖ Randama negyva garsaus rašytojo žmona. Elegantiška juoda suknelė, aukštakulniai, formaliai vakarienei padengtas stalas ir... gerokai per plati sustingusi juokdario šypsena. Į nusikaltimo vietą atvykusi vyriausioji inspektorė įtaria pavienio pamišėlio darbą, tačiau radus ir antrą auką ima aiškėti, jog sutapimai neatsitiktiniai. Kažkas labai kruopščiai mėgina atkurti pirmosios nužudytosios vyro romane „Raganų medžioklė“ vaizduojamas viduramžių kankinimus primenančias scenas...

Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė.

>> TEBŪNIE ŠVIESA

Rašė Dovydas Kiauleikis

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šiuolaikinio šokio institucijos švenčia skambius jubiliejus. Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ ir Lietuvos šokio informacijos centras skaičiuoja 25 metus. Institucijos užveda komunikacijos mašiną ir šiuolaikinio šokio, panašu, bus visus metus. Vis dėlto kuria ne institucijos, o žmonės.

CONTEMPORARY?

K

as tas šiuolaikinis šokis? Viena laisviausių meno formų, neturinti aiškių apibrėžimų, priimanti ir cirką, ir dramą, ir teatrą, ir gatvės, ir vizualiuosius menus. Institucijoms palikime aiškinti išsamiau, o mes sugrįžkime į 2013 m., kai trys kūrėjai pristatė (ne)spektaklį „Contemporary?“. Jie ironiškai pažvelgė į šiuolaikinio šokio klišes (juoda scena, nuogas kūnas, minimalūs judesiai) ir kėlė klausimą – kas tas šokis. Tai buvo šviežias oro gurkšnis, sulaukęs sėkmės ne tik Lietuvoje (nuo pilnų salių iki Auksinio scenos kryžiaus), bet ir užsienyje. Ką dabar veikia Agnė Ramanauskaitė (A.R.), Paulius Tamolė (P.T.) ir Mantas Stabačinskas (M.S.), 2019 m. atsisveikinę su „Contemporary?“? Kokia šiuolaikybės ir šokio būsena šiandien? Į penkis klausimus atsako visa trijulė.

14 // © 37O

– Kiek ir kokio šiuolaikinio šokio šiandien yra Lietuvoje?

M.S.: Manau, kad Lietuvos kūrėjai savo kūryba, praktikomis ir domėjimosi kryptimis atstovauja ir pristato labai įvairų šiuolaikinį šokį. Labai daug įtakos jo įvairovei turi bendruomenės mobilumas: dalis baigė mokslus užsienyje, kita dalis į kūrybines komandas kviečia kitų sričių kūrėjus tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio, nuosekliai važinėja po tarptautinius seminarus, gilinasi į įvairias praktikas aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa a a ir informaciją, pasiekiamą skaitmeniniais formatais bei pan.

P.T.: Džiaugiuosi matydamas augančius, kuriančius ir stiprėjančius Lietuvos šiuolaikinio šokio kolegas.

Atsiranda ir stiprių, drąsių darbų, ir saviironijos apraiškų spektakliuose, o tai

reiškia, kad viskas juda į priekį. Negaliu nepasidžiaugti kolegų darbais, skirtais mažiesiems žiūrovams, jie itin populiarūs ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Taigi šiuolaikinis šokis randa savo žiūrovą ir save pasiūlo plačiai auditorijai.

A.R.: Šiandien Lietuvoje šiuolaikinio šokio tikrai daugiau nei prieš 25 metus.

Toks jausmas, kad jis visur persekioja mane aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa. Bet kartu jis labai kokybiškas, mano akimis žiūrint (nors nelabai ką mačiau pastaruoju metu gyvai, bet turiu gerą nuojautą ir feisbuką).

– Kokią vietą Lietuvos kultūros lauke užima šiuolaikinis šokis?

M.S.: Turiu nuojautą, kad su kiekvienais metais vis didesnę. Natūraliai augant ir stiprėjant šiuolaikinio šokio šokėjams, choreografams, ši sritis per skirtingas medijas ir geografiją pasiekia vis daugiau žiūrovų aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaa. Pavyzdžiui, pernai vykusios Šiuolaikinio šokio asociacijos rezidencijos regionuose ar šokio filmų programa tikrai pasiekė ir prisiviliojo ne vieną naują žiūrovą.

P.T.: Manau, kad šiuolaikinis šokis jau yra atradęs savo vietą Lietuvos kultūros lauke ir mes jį irgi atradę. Lietuvos žiūrovui tikrai nereikia pasakoti, kas yra šiuolaikinis šokis. Galime drąsiai sakyti, kad būtent šiuolaikinis šokis tampa raiškos formų arba meninių sumanymų novatoriumi. Čia norėtųsi išskirti karantino metu pristatytus

šiuolaikinio šokio filmus, šokio ir architektūros simbiozę. Reikia pripažinti aaaaaa aaa aaaaaaa, kad pirmieji spektaklius kūdikiams pristatė irgi šokio atstovai.

A.R.: Šiuo metu turbūt daugiau žmonių žino, kas yra šiuolaikinis šokis, nei nežino. Prieš kokius dešimt metų buvo atvirkščiai, tai įsivaizduokite, kas buvo prieš 25 metus. Buvome šokėjai, išlindę iš pogrindžio, keisti ir nelabai patikimi žiūrovui. Dabar žiūrovas, kuris eina į šiuolaikinio šokio spektaklį, tikrai žino, kas tai yra. O su žinojimu kyla šiuolaikinio šokio kartelė, žiūrovas daugiau tikisi, nori matyti tik gerą ir kokybišką pastatymą.

– Kaip buvo, kaip yra ir kaip bus? Kaip jūs matote šios meno rūšies evoliuciją?

M.S.: Pradžioje buvau tik šokėjas, įgavęs vis daugiau praktikos, dažnai tapdavau bendrakūrėju, o dabar daugiausia laiko skiriu padėdamas atrasti šokio

ŠOKIO ŠVENTĖ grožį svarbiausiems – vaikams ir turintiems negalią. Kuo toliau, tuo labiau šiuolaikinis šokis įsismelks į kitas teritorijas ir suteiks daugiau galimybių reikšti savo kūrybines idėjas ar taps pagrindu susikalbėti visai visuomenei, o labiausiai tiems, kurių balsai dabar mažiausiai girdimi.

P.T.: Buvo tai, kas davė pradžią tam, kas vyksta dabar. Viskas yra gerai. Žinoma, norėtųsi palinkėti, kad Vilniuje atsirastų tokia pat stipri šokio trupė, kokia yra „Aura“ Kaune. Tai paskatintų evoliuciją.

Kuo mes turėsime daugiau laisvai mąstančių ir stipraus kritinio mąstymo žiūrovų, tuo ir šokis bus stipresnis.

A.R.: Buvo, kaip buvo, yra, kaip yra, ir bus, kaip bus (juokiasi). Esu už tai, kad kalbėtume tik apie tai, kas yra, nes kas buvo – jau pražuvo, o kas bus – niekas nežino. O dabar yra taip, ko aš visada bijojau, nemėgau ir nesupratau: viskas persikėlė į internetą. Iš vienos pusės, kaip ir gerai, nes, pavyzdžiui, aš, negyvendama Lietuvoje, galiu dalyvauti ir pamatyti lietuvių kūrėjų premjeras, stebėti, kas vyksta šiuolaikinio šokio lauke. Bet, iš kitos pusės, man spektaklius, aaaaaa aa aaaaaa aaaaaaa nesvarbu – šokio ar teatro, norisi stebėti gyvai. Kaip žiūrovė, aš noriu jausti, užuosti, gal ir pa-

a aaaaa aaa aaaaaa aa aa a a a aaaaa aaa a aaaa aaa aaaaaa aaa

liesti artistą. Kaip artistė, aš noriu to paties. O dabar viskas yra kinas, kuriam kol kas aš neturiu laiko, tik kvailiems serialams.

– Koks smagiausias prisiminimas iš „Contemporary?“ eros?

M.S.: Komandos gastrolės po pasaulį ir visos repeticijos kartu. Tai buvo atskiras spektaklis!

P.T.: Smagu prisiminti, kad mums pavyko, ir pavyko sukurti tai, kas liko žiūrovų atmintyje. Tai yra malonus prisiminimas, kuris užima labai svarbią vietą tiek mano karjeroje, tiek mano gyvenime. Buvo gera keliauti po pasaulį ir pristatyti Lietuvos kultūrą. Tikrai jautėmės su šiuo darbu lygiaverčiai menininkai tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje.

Aš šį spektaklį laikau ne savo nuopelnu.

Prie jo prisidėjo visi kolegos, mokytojai, pedagogai, visi, kurie dirbo su mumis, tikėjo mumis. Tai yra tam tikras grįžtamasis ryšys.

A.R.: Oi… buvo labai labai daug visko smagaus ir juokingo, net sunku kažką išskirti. Bet pirma, ką dabar prisimenu, yra spektakliai kita kalba gastrolių metu. Kalbant konkrečiau, tai rusų kalba. Mums buvo tikras iššūkis spektaklio metu kalbėti rusiškai, kas, be abejo, sukėlė daug juokingų situacijų. Kai

tu spektaklio metu negali susilaikyti ir juokiesi pats, iš tikrųjų, nes tavo scenos partneris kalbėdamas rusiškai taip laužo liežuvį, kad, atrodo, jis nori kalbėti suomiškai, bet skamba lyg ir rusiškai.

Va, ir dabar ima juokas prisiminus!

Bet labiausiai pasiilgstu repeticijų prieš spektaklius, vadinamųjų perbėgų. Kad ir kaip žinojome spektaklį, kiekvieną kartą būdavo perbėga, kurios metu juokas liedavosi laisvai. Nes mėgome pašiepti vienas kitą, gal kartais ir nesėkmingai, kartais sėkmingiau, bet tikrai nebuvo liūdna. O ir spektaklio metu bet kada galėjai sulaukti siurprizo aaaaaa aaa aaaaaa aaaaaaaa iš Manto arba Pauliaus.

– Ką dabar veiki? Koks šiandien tavo santykis su šiuolaikiniu šokiu?

M.S.: Dabar gilinuosi į įvairias praktikas ir metodus, skirtus dirbti ir

užsiimti aaa aaa aaa aaa kūrybinėmis praktikomis su negalią turinčiais žmonėmis. Matau labai daug potencialo ir prasmės šioje veikloje. Esu sukaupęs didžiulės patirties ir noriu ja dalytis su kitais. Aktyviai stebiu viską, ką veikia mano kolegos, stengiuosi pažiūrėti visus naujus spektaklius. Santykis kaip niekada stiprus ir taip daugiau nei 20 metų.

P.T.: Kuriu. O šiuolaikinį šokį dažniausiai tenka stebėti kaip kultūros vartotojui.

A.R.: Kaip čia dabar atsakyti, ką aš veikiu, – labiau buitiškai ar meniškai?

Dabar gyvenu Liuksemburge, auginu dukrytę Aną, esu pilateso instruktorė, galėčiau būti žindymo specialistė nuo informacijos kiekio, kurią apie tai susirinkau (šypsosi). Kartais kovoju su Lietuvos, Vilniaus, artimųjų ir draugų ilgesiu, dažnai skrolinu telefoną, nes kažkam kitam neturiu jėgų. Ir labai po truputį bandau atgaivinti savo santykius su šiuolaikiniu šokiu (kol kas tik galvoje ir popieriuje). Bet birželį turėtų įvykti mano monospektaklio „The second beginning“ work in progress Liuksemburge, o vėliau gal ir pats spektaklis.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

JUDU DRUNGNAS

GARDENS OF GOD SOUNDTRACK FOR THE END

Self-released

Sodai

MĖNESIO ALBUMAI

Lunaria Wonderland nuotr.

Kuo toliau, tuo maloniau darosi klausyti Lietuvos aktorių darbų, kuo toliau, tuo lengviau jie nusimeta dainuojamosios poezijos pančius, kuo toliau, tuo geriau... Aktorių Šarūno Zenkevičiaus ir Domanto Storuko duetas puikiai iliustruoja šiuos teiginius: jų nuoširdus ir drąsus debiutinis EP atverčia dar vienus aktorių muzikos neliestus žanrus: shoegaze, dreampop ir visa kita, kas atėjo iš kompanijos 4AD. Turiu pripažinti, kad duetui pasisekė tikrai gerai: šiek tiek namudiškai naivus darbas leidžia sakyti, kad chebrai tik reikia daugiau techninės ir finansinės pagalbos. Idėjos – įdomios, muzikinės kompozicijos – turiningos, vokalas – kaip į taikinį. Toks įspūdis, kad visiškai pasileisti plaukus ir atsiduoti kūrybiniam polėkiui sutrukdė tik galimybės, ir, nors kaip debiutiniam pareiškimui šis EP tinka puikiai, išsyk norisi daugiau. Tiesiog girdi, kad „judu“ neišnaudoja nė pusės galimo potencialo, ypač muzikinėje sferoje, kurioje tikrai daug stiprių konkurentų jiems atrasti sunku. Juk muzikinis išsilavinimas, įtakos ir norai tiesiog po pirmo klausymo girdėti. Nuoširdžiai tikiu, kad kol mus dar namuose kausto pandemija, „judu“ vaikinai galės kurti, kurti, kurti ir jie dar nustebins ne vieną bei atvers be reikalo pamirštus alternatyvius žanrus jaunajai kartai. Vienintelis trūkumas bent man yra grupės pavadinimas: kai visi hipsteriai eina iš proto dėl „abudu“ ir „jauti“, „judu“ sukelia nereikalingų sąsajų, bendrų kontekstų ir šiaip, man jie geresni už abi minėtąsias grupes. Nors jei jau toks pavadinimas prilipo, tai prilipo. O klausytojams – nuoširdi rekomendacija paklausyti. Kad ir kokia „judu“ muzika, bet tikrai ne drungna.

(„Spotify“, „Youtube“) 76

100

PALIEKANT ŽEMĘ PERDEGIMAS

Lietuvių tamsaus hauso ir technomuzikos kūrėjo Mindaugo Lapinskio debiutinis ilgametražis darbas yra, lengvai tariant, įdomus, ir įdomus jis dvejopai: iš vienos pusės, sunku rasti tiesioginį tęstinumą su ankstesniais, daugiau ritmo pagrindu kurtais muzikanto darbais, iš kitos pusės, tiek kūrėjo pseudonimas, tiek albumo pavadinimas puikiai atspindi LP turinį. „Gardens Of God“ žengė drąsų žingsnį: seniau jo kūrybą būčiau galėjęs priskirti prie lietuviams gerai eksportuoti besisekančio stilingo ir taupaus tamsių atspalvių techno, o naujas jo darbas įbrido į garso takelių daržą, kuris, kaip žinome, nėra jokia naujiena pačiam Mindaugui, tačiau bent seniau atrodė, kad su soline Mindaugo kūryba neturi daug bendro. Dabar jos susijungė ir „Soundtrack For The End“ virto keistu mash-up, kuris gal kartais skamba per daug padrikai ir defragmentuotai, bet iš esmės sėkmingai kuria liūdno pasibuvimo po medžiais pasauliui baigiantis atmosferą. Žinau, skamba keistai ir „gardensų“ gerbėjams neįprastai, bet toks apima jausmas. Folkas, ambientas, popsas ir IDM jungiasi, kartais įterpiant ir sakytinį žodį, į vieną švelnų, beveik aksominį audinį, kuris tai apglėbia tave ir ramina, tai verčia kelti antakį ir klausti, kas gi vyksta. Drąsu tai drąsu, bet ar tik tai nesuveiks kaip per šaltas dušas ar šuolis į eketę nepasirengusiam pseudoruoniui?.. Šito aš nuspėti negaliu, nors antakiai perklausų metu kilnojosi ne kartą ir ne du. Vis dėlto reikėtų tikėtis, kad gerbėjai nuo jo nenusisuks (užsienio gerbėjai, nes „Gardens Of God“ kūryba atspindi posakį, kad savo šaly pranašu nebūsi) ir priims daug sukauptesnį, labiau gyvenimo patyrimo prikaupusį ir savaip retrospektyvinį skambesį. Jis gali iš pradžių skambėti keistai, bet duokite jam laiko. Vis tiek gyvendami dabartinėje apokalipsėje neturite daugiau ką veikti.

75

Self-released

DAUJOTAS MAJOW PLASTMASSIS Self-released

16 //

Antrą albumą praėjusių metų pabaigoje pristatęs Marius Daujotas skamba lyg nuo grandinės nutrūkęs šuo, kuris staiga pajuto laisvę, tačiau į tą laisvę žiūri atsipalaidavęs, nestresuodamas, chillindamas. Jeigu visi taip žiūrėtų į laisvę, būtų neblogai. O jei rimtai, „Majow Plastmassis“ yra visų Daujoto muzikinių patirčių popuri, kur vietos randa ir hipsteriškas indie, ir elektronika, ir ambientas, ir dar velniai žino kas, tačiau stojiška kūrėjo pozicija leidžia išlaikyti pusiausvyrą. Ačiū Dievui, albumas netampa „one man band“ gatvės kakofonija, o gana minimalizuotu, nors ir primityvoku opusu, kuriam gal ir trūksta koherencijos, bet tikrai netrūksta ambicijos. Už tai Daujotą labiausiai ir norisi girti: jis sugeba išlaikyti (nors kartais ir sunkiai) pusiausvyrą tarp visų šių stilių ir pateikti tai, ką, spėju, jis ir norėjo pateikti. Niekas nerėžia ausies, niekas neiškrenta iš bendro konteksto ir sudaro beveik suvaldytos meniškos netvarkos įspūdį, pvz., paskutinė kompozicija „Tides“ puikiai tiktų kokiam garso takeliui, su Umiko Kotori įrašytas „Hole In The Bag“ sklando tarp alternatyvaus pop- ir soulo, o romantiško pavadinimo „Vamzdynas“ – tarp desert ir post rokų. Bardakas? Taip, tikriausiai, bet net ir po vieną šie kūriniai leidžiasi klausomi. Galbūt norėtųsi, kad ateityje Daujoto kūryba nebūtų tiek defragmentuota, tačiau, jeigu kūrėjo laisvei to reikia, tebūnie. Dabar svarbiausia, kad Daujotas nebebūtų tik daugelio grupių narys, kad jį pastebėtų kaip solo kūrėją. O tada jau bus galima ir taip beprotiškai nesiblaškyti.

(„Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Bandcamp“, „Pakartot“) © 37O

75

0°

kisielius

Tykiai, tykiai, mažais žingsneliais, bet pagaliau į Lietuvą atcreapina tamsi muzika (išties tamsi, o ne paremtoji profaniškai surimuotais, bet labai populiariais pabliūvavimais). „Solo Ansamblis“ pramušė kamštį, o tada parėjo: „Akli“, „Palmės Žiedas“ (ironija irgi gali būti tamsi) ir t.t . „Paliekant Žemę“ aš priskirčiau tam pačiam floodui, kuris ypač gerbtinas, nes kiekviena iš šio šaltinio besiveržianti grupė vis dar turi savo braižą. Praėjusių metų gale pasirodęs vos keturių dainų „Perdegimas“ šį braižą įbrėžia giliai į odą. Akivaizdu, kad tai tikrai stiprus grupės pareiškimas būti. Debiutinis, dar kovą išleistas trio darbas lyg ir liko nepastebėtas, tačiau šį EP praleisti būtų didelė klaida. Visi keturi kūriniai prikausto dėmesį: folko ir gotikos šaknis turintis dark wave‘as prikausto dėmesį ne tik įdomia ir turininga muzikine puse, tačiau ir tekstais, kurie ne tik kad netrukdo (o dažnai ir to užtenka), bet papildo bendrą atmosferą, iš esmės klausytojo vaizduotėje nutapydami piešinį-istoriją. Jie nėra vien abstraktūs, neva būsenas, o dažnai tiesiog grafomaniškas pretenzijas reprezentuojantys žodžių rinkiniai – tai maži pasakojimai, kurie paliečia ne tik klausą, bet ir regą. „Puota“ yra šiuolaikiškas dance macabre tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme, žemiečiams skamba lyg nukankintųjų manifestas ir t.t. O visa tai papuošia įtaigus raganiškas vokalas, kuris, rodos, skamba tai iš žemės gelmių, tai iš miško glūdumų, tai iš tavo paties pasąmonės. Labai stebinantis darbas, kuris kelia tiek vilčių, kad baisoka, jog tai nebūtų grupės maksimumas. Jei jūs jį praleisite, bus tikrai blogai.

Neįvertinome pernai, nepalikime ir vertinkime šiemet. Talentingi žmonės turi ne perdegti, o degti, mes privalome juos ne nusodinti, o išgirsti.

(„Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Bandcamp“, „Pakartot“, „iTunes“) 81

TELECOM 2.0 – エントロピー (ENTROPIJA) Self-released

Rokas Taraškevičius yra pagarbos vertas bičas. Jau vien tai, kad juokingai skurdžioje šalies hiphopo scenoje jis, pasislėpęs po Micro One slapyvardžiu, palaiko kokybę ir stengiasi į žanrą žvelgti išties rimčiau, nusipelno plojimų, tačiau tai nėra vienintelis jo pasiekimas.

Roko šalutinis projektas „Telecom 2.0“ yra dar keistesnis produktas. Nuo ko pradėti? Gal nuo to, kad šiuo projektu kūrėjas vis dar palaiko letarge esančio mikrožanro vaporwave pulsą. Kai kas šį stilių jau senokai palaidojo, bet štai sausio pabaigoje „Telecom 2.0“ pristatė savo LP, pilną aidų iš 10-ojo dešimtmečio beskonybės, kupiną pamėkliškai lynchiškos romantikos, lėto ritmo ir (net keista, kaip natūraliai šis žodis nuskamba) mirties. „Entropija“ (vadinsiu albumą tiesiog taip) nėra darbas, skirtas tiesiog klausyti.

Tai meninė keistenybė, kuriai linkėčiau dar atrasti vaizdą ir pristatyti kokioje nors galerijoje. Taip, tai vaporwave’as su visomis savo ironijomis ir klišėmis, tačiau, ypač žinant šio žanro drugelišką gyvenimo ilgumą, saldžiai makabriškas LP skambesys prideda muzikai dugno. Juk toks likimas ištinka ar ištiks visus mikrožanrus: nightcore, witch house, cloud rap ar hyperpop (R.I.P. Sophie), kurie tampa savo pačių didžiausiais priešais, nes, ironizuodami masinę kultūrą, tampa jos dalimis. Todėl ir šiais postulatais paremta „Entropija” skamba įdomiai, lyg ženklas, kad vis dėlto populiarumas pas mus nėra svarbiausias. Tikiuosi, kad tokia žinutė ir toliau Micro One’ui bus svarbi, o pasiekęs tam tikrą populiarumą, jis bus drąsus vieną ar kitą projektą tiesiog užbaigti. Juk nieko nėra amžino.

100

(„Youtube“, „Soundcloud“)

100

78

70

kefyras

100

absentas

100

100

spiritas

Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė menų fabriko „Loftas“ renginyje „Bičių sąskrydis“.

„LOFTAS“ LIETUVOS ŠOKĖJAMS IR AKTORIAMS SIŪLO IŠBANDYTI JĖGAS KETVERIŲ METŲ TRUKMĖS TARPTAUTINIAME PROJEKTE

M

enų fabrikas „Loftas“ tapo vienu iš keturiolikos partnerių Europos Komisijos finansuojamame tarptautiniame šokio ir teatro projekte „People Power Partnership“ (liet. „Žmonių partnerystės galia“), kurį organizuoja Vokietijoje esantis „Pan.Optikum“ teatras. Net keturiolika partnerių iš vienuolikos Europos šalių 2021–2024 m. bendromis jėgomis kurs scenos menus ir tarptautiškumą puoselėjantį projektą, kurio finale 2024-aisiais numatyta parodyti net 26 spektaklius, organizuojamas visų projekto dalyvių bendras turas po Europą.

Projekto metu šokėjai ir aktoriai bus skatinami tobulėti, Europos šalys – bendradarbiauti kuriant scenos menų turinį o, svarbiausia, jauniesiems talentams atsiras galimybė išgarsėti tarptautiniu lygiu. Lietuvai šiame projekte atstovaus netgi du miestai – Vilnius ir Alytus. Projekto partneris Alytuje – Alytaus miesto teatras. Lietuvai tai itin svarbu, siekiant šokėjų ir aktorių tarptautiškumo. „Tai yra didžiulė galimybė jauniems, tobulėti norintiems mūsų šalies šokėjams ir aktoriams. Kadangi projektas tęsis net ketverius metus, bus proga ne tik užmegzti naujų pažinčių ar pakeliauti, tačiau ir tvirtai įsilieti į tarptautinę šokio bei teatro bendruomenę, – sako „Lofto“ strategijos vadovė Živilė Diawara. – Mes, kaip kultūros centras, pradedame skirti vis daugiau dėmesio ne tik muzikai, bet ir visiems kitiems scenos menams, tad džiaugiamės galėdami įsitraukti į tokio lygio projektą ir, bendradarbiaudami su profesionalais, tapti jo atstovais Vilniuje.“ 2021 m. sausio pabaigoje „Loftas“ socialiniuose tinkluose paskelbė dalyvių registracijos pradžią, kuri tęsėsi iki vasario

Įtraukiant užsienio ekspertus – socialinio švietimo darbuotojus – bus vykdomos kūrybinės dirbtuvės, diskusijos, pasirenkant to miesto spektaklio temą. Spektakliu norima paskatinti diskusijas, atkreipti dėmesį į tam tikras socialines problemas, būdingas konkrečiai miesto erdvei ir joje gyvenantiems žmonėms, todėl šokėjai ir aktoriai bus aktyviai įtraukiami į kūrybinį procesą, siekiant kuo geriau įsigilinti į jų aplinkai aktualias socialines problemas.

Projektui vadovauja tarptautiniai kultūros profesionalai: Vokietijos „Pan. Optikum“ teatro įkūrėjas, vokiečių kultūros vadybininkas ir pagrindinis PPP projekto iniciatorius Matthiasas Rettneridas bei projekto meno dalies vadovė Sigrun Fritsch, turintys aukštą kvalifikaciją ir ilgametę tarptautinių projektų vykdymo patirtį. Projekte dirba didelė skirtingų sričių profesionalų komanda, užtikrinanti kokybiško produkto sukūrimą. Net aštuoni anksčiau vykusio projekto dalyviai dabar dirba naujo projekto kūrybinėje komandoje. Daug dėmesio skiriama auditorijos ugdymo strategijoms: užsienio ekspertai asmeniškai ne tik kuruoja patį projektą, bet ir veda kūrybines dirbtuves, seminarus, mokymus jauniems šokėjams, taip pat prisideda ir prie partnerių-organizacijų kūrybinių profesinių įgūdžių ir kompetencijų kėlimo.

Be Lietuvos, projekte taip pat dalyvauja ir Portugalijos sostinė Lisabona, Čekijos – Praha, kaimyninė Ryga, Turinas (Italija), trys universitetiniai miestai – Sibiu (Rumunija), Žirona (Ispanija), Freiburgas (Vokietija), taip pat penki miestai, turintys įvairių turizmo ir postindustrinių iššūkių bei skirtingą

Vystant šį projektą siekiama ilgalaikio poveikio – užmegzti ryšius ir bendrą kalbą tarp skirtingų kultūrų, bendruomenių ir žmonių, skatinti supratimą ir sąveiką. Propaguojamos

vidurio, kai yra numatytos ir pirmosios atrankos, į kurias atvyks užsienio ekspertai, kurie atrinks aštuonių šokėjų komandą iš Vilniaus. Atrinkti dalyviai kartu su profesionalia kūrybine komanda, meno vadovu, scenografijos, apšvietimo, kostiumų dizaino specialistais ir šokėjų grupe iš Kroatijos vasaros pabaigoje kurs spektaklį, kuris bus dar šiais metais rugsėjo 10–12 d. viešai pristatytas „Loftas Fest“ metu. Po pristatymo šokėjų grupė vyks į Freiburgo miestą Vokietijoje, kur kartu repetuos, treniruosis, keisis idėjomis ir vystys projektą toliau.

europinės vertybės, įvairovė, solidarumas, pagarba, smalsumas kitokiems ir tolerancija. Projektas taip pat leis jauniems dalyviams ir partneriams rasti naujų būdų patirti ir iš naujo apibrėžti, kas yra europietiška.

Paskutiniais projekto metais bus kuriamas visų partnerių bendras šokio spektaklis ir 2024-aisiais vykdomas jo turas net po vienuolika Europos šalių.

Turui bus ruošiamas išskirtinis pasirodymas: sujungiamos visų partnerių jėgos, pasitelkiami įspūdingi scenografijos, garso, šviesų režisūros sprendimai. Finalinio spektaklio metu susijungs visų projekto partnerių šokėjai ir aktoriai, tad ant scenos išvysime virš 100 unikalių šokėjų ir jų sukurtą bendrą pasirodymą. Visi projekto metu sukurti pasirodymai yra nemokami ir prieinami visoms socialinėms grupėms, tokiu būdu skatinant kuo platesnės auditorijos kultūrinį švietimą ir meninę sampratą bei pačių šokėjų ir aktorių žinomumą tarptautiniu lygiu.

Daugiau informacijos rasite menų fabriko „Loftas“ feisbuke ir instagrame. Dalyvių registracija: Tarptautinio šokio ir teatro PPP projekto dalyvių registracija.

Išsamiau su projektu, partneriais ir pirmaisiais atrinktais dalyviais galite susipažinti projekto „People Power Partnership“ interneto puslapyje: www.people-power-partnership.eu.

Projektą rengia:

Menų fabriko „Loftas“ bendraįkūrėja Živilė Diawara.

Deivido Podvolskio nuotr.

Didelės geografinės aprėpties projektas į tarptautinį bendradarbiavimą įtrauks kultūros profesionalus – partnerių organizacijas, jų meno vadovus ir profesionalią kūrybinę komandą, kurią sudarys patyrusių choreografų, režisierių komanda ir daugiau nei 100 skirtingo išsilavinimo bei pomėgių jauni žmonės, kurie mėgsta judesį, įvairias miesto šokio formas, kurios šiandien yra populiarios tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų.

gyventojų struktūros sudėtį – Helsingioras (Danija), Lolė (Portugalija), Varaždinas (Kroatija), Grimsbis (Anglija).

Andrey Motorichevo nuotr.

Donato Petkevičiaus nuotr.

„World of Dance“ renginys menų fabrike „Loftas“.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

GAL GERIAU NEGU NIEKO Rašė Giedrė Skaitė

Kodėl aš negaliu išeiti anksčiau? Kodėl niekada neatsikeliu normaliai? Kad kaip normalus žmogus lėtai papusryčiaučiau...

O, geras – čiaučiau! Papusry-čiau-čiau! Ha! Kad ramiai paskaityčiau ką nors, neskubėdama apsirengčiau... Taaaip nervina!

Toujours visur skuodi ir visur vėluoji. Ir kas iš to, kad ilgiau pamiegojau? Nieko! Tik turėjau vėl skubėdama valgyt, dažytis ir bėgt bėgt bėgt. O dabar sėdžiu traukiny visa šlapia: nei man smagu, nei nenorintiems prie manęs sėsti keleiviams. Ai, gal ir gerai, daugiau vietos turėsiu. Čiau-čiau, kaimynai!



Kur jie visi važiuoja tokią dieną? Aš suprantu, kad Klaipėdoj faina ir gražu gal, ten jūra, bet tai ne kovo mėnesį! Kas dabar ten gero ir įdomaus? Miręs miestas, gatvės tuščios, nieko nevyksta... Ai, koks man skirtumas, tegu varo kas kur nori. Gal jie ten, pavyzdžiui, dirba. Koks man skirtumas.

Vis dar nieko. Nei skambučio, nei žinutės. Nu ir gerai, tegul pyksta. Bet aš nekaltas, kad netikėtai į darbą iškvietė.

Mūsų metinės. Nu tai didelio daikto, taigi grįšiu vakare.

Bet kaip supyko! Jaučiu, kokią staigmeną sau nuo manęs – kaip visada – sumąsčius ir aš kaltas, kad minčių neperskaičiau. Ką aš žinau! Kaip galėjau atspėti? Jo, taip ir bus. Bėda, kad mes, vyrai, neturim tų telepatinių galių, bėda... Ką aš čia nusišneku – bėda, kad moterys mano, kad vyrai turi tokių galių. Niekas šito nesakė, pačios ir prisigalvojo. Lai pačios ir pyksta. Ant savęs. Mes čia prie ko?!



Šiaip, aišku, gerai, kad iš viso spėjau. Už bilietą reikės daugiau mokėti, bet tai ne daugiau už pinigus, kaip mama sako. Nieko, kaip nors. Kitą kartą kelsiuosi bent pusvalandžiu anksčiau. Ir jokių vakarėlių iš vakaro, kai kitą dieną konferencija. Je le promis.

Bon, kur mano ausinėlės... Reikia Piaf, kad pakeltų ūpą. Ji – išmintinga moteris. Kas dar, be šitos puikios nelaimingos moters, man pasakys, kad je ne regrette rien. Kas? Kažkas man čia smirdi.



Bet ir mane tie pykčiai erzina... Gerai, kad traukiny nėr besimeilikaujančių porų, negaliu pakęst, kai prieini prie jų, o jie, kojom rankom viens kitą apsimuturiavę, nieko daugiau pasauly šiam nemato. Elgiasi visiškai taip, lyg aš jiems neegzistuočiau. Liežuviais skaičiuodami vienas kito dantis vos ne vos paduoda bilietus, kad pažymėčiau, o paskui – aš vėl šešėlis. Kiekvienas darbas vienodai gerbtinas, kuo jie geresni už mane?! Kad sėdi, o aš stoviu? Užtat man bilieto niekad pirkt nereikia!



18 // © 37O

O tai aš savo pranešimo neįsidėjau? Ta prasme, jūs gal juokaujat?! Ai, ne, pfiu, viskas yra. Très bien. „Laba diena.

Esu... Bla bla bla... Vertimu užsiimu dar tik porą metų ir šį kartą kalbėsiu tik apie vertimą iš prancūzų kalbos į lietuvių, nes versti į prancūzų kalbą man vis dar sunku...“ Ai, gal šito ir nesakysiu. O gal sakyti?.. Ne, gal užteks, kad „pagal išsilavinimą esu lietuvių filologė, prancūzų išmokau vėliau, savarankiškai, studijuodama Paryžiuje“. Taip, šitą būtinai reikės pasakyti.



Anksčiau buvo geriau. Priėjai, griežtu žvilgsniu pervėrei – išsigandęs keleivis ištiesė šiek tiek drebantį bilietėlį ar telefo-

ną. Dabar gi buvome raštiškai įspėti, kad būtume malonūs, mandagūs ir pakantūs keleiviams. Aišku, galėtume neklausyt – kas mums čia paaiškins! Bet prigąsdino, kad kiekvienam traukiny gali būti netikrų keleivių, kurie iš tikrųjų niekur nevažiuoja, o tik žiūri, ar pakankamai išsišiepęs vaikštai.

Ei, šitų apsimetėlių laisvai gali būt kaip tik šitame reise – koks normalus žmogus sningantlyjantšlapdribuojant važiuos į Klaipėdą?! Ko? Brrrr... Jo, reikia su šitais nutrūktgalviais būt labai mandagiam.



O kodėl studijavote lietuvių filologiją? Kaip jūs suprantate, kas yra filologas ir koks yra ar galėtų būti jo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje? Kur dar, be vertimo, įžvelgiate lietuvių filologijos studijų naudą?

Pourqoui pourqoui... Jei bus bent vienas toks panašus klausimas, kaip praėjusį kartą, iš karto atsistoju ir išeinu. Prisiekiu, reikia taip ir padaryt. Čia panašiai kaip dar studijų laikais visi sakydavo, kad būsiu mokytoja. Nes studijuoju lietuvių filologiją.



Nieko. Net jokio snapo neatsiuntė. Tai tikrai, matyt, giliai įsižeidė. Ai, gal nieko baisaus, reikia grįžtant nepamiršt gėlių nupirkt. Kažin kur pigiausios? O dirbs kas nors po šešių?

Ai, močiučių prie stoties gal bus. Kažin, nešalta joms? Ai, pala, jos gal viduj dabar sėdi?



O gal verčiau sugalvoti kokį atsakymą, kad vieną kartą jie atsikabintų? Bet kaip paaiškinti, kad tokios studijos praverčia kiekvieną dieną. Kai skaitau straipsnius, knygas, žiūriu filmus, mokausi skirtingų kalbų. Filologinės žinios gelbsti tvarkantis įvairius biurokratinius reikalus, išklausant draugus ir norint jiems padėti, galų gale kalbos sistemos suvokimas padeda ir mąstant apie gyvenimą ar apie savo pačios tikslus ir paskirtį jame. Juk viską patiriame, suprantame ir perteikiame per kalbą, per žodžius!



Ta nauja profesija – netikras klientas – išvis mane erzina! Čia kažkokia šių laikų mada. Gerai dar, kad pas mus nėra tų nesąmonių su rimtesniais apsimetėliais keleiviais. Jei čia pas mane pradėtų rodytis tie, kur dabar oro uostus atakuoja, turbūt rimtai išprotėčiau, kito darbo reikėtų ieškot. Jei nerasčiau aš tų narkotikų ar bombų detalių pas juos? Iš karto ragai! O jie paslepia ir žiūri, ar darbuotojas pakankamai geras ir suras! Kiekvieną įtarinėji ir kasdien į kelnes pridėjęs vaikštai, kad kažką praleidai ir kad vakare būsi atleistas, nes va anas su fake petardom pro tave praslydo kaip niekur nieko… Neee, nenorėčiau taip, geriau jau čiuku čiuku traukiny pasišypsot, pasisveikint keturis kartus per savaitę ir laimingam namo

varyt pas draugę. Mhm, pas draugę... Kažin, aš dar ją turiu? Reik FB jos statusą patikrint...



Rimtai smirdi kažkas. Reikia pasidėt plaukus po nosim.

Ei, žmonės! Traukiny ūsuota moteris! Bonjour messieurs!

Je suis une femme avec moustache! Comment-alez vous?

Cha! Nu jo, niekas čia į mane nežiūri. Niekam čia neįdomu. Net ūsuota filologė nepritraukia aplinkinių dėmesio. Tai tada tikrai niekas filologui nepadės ir nepagelbės.

Bet smirdi tai tikrai visiems. Nemenkai. Oi, su plaukais daug geriau. Geras šitas plaukų aliejukas, man patinka.

Bet jau lyg baigiasi. Gal reikės kokios parduotuvės Klaipėdoj paieškot, lauktuvių parsivežčiau...



Įdomu, koks aš čia laimingas šiandien vakare namie būsiu.

Ne, bus viskas gerai, neturėtų gi ji labai ilgai pykti. Atsileis vis tiek. Reik nusiųst kokį veidelį. Gal geriau negu nieko. Dar žvaigždučių porą pridėsiu ir visi pykčiai pasimirš.



Bet gal pabandyti kaip nors rimtai paaiškinti žmonėms, kokia nauda iš to filologo? Kokia nauda, finansinė, dvasinė ir visokia kitokia pačiam juo būti? Gal rimtai pavyktų? Čiagi ne semiotika, gal bent kas nors suprastų?



Bet dar prieš namo varant reikia į servisą užsukt. Netikiu, kad ten rimtai kažkas varikliui labai rimto būtų.

Reik Valdeliui paskambint, paklaust, gal jis apžiūrėtų.

Aišku, nieko nepadarysi, jei reikės elektrą visą tvarkyt, tai teks, niekur nedingsiu. Velnias, labai brangu bus.

Kažin, nėr kur pigiau? Gal susitvarkyt ir jau parduot tą citroeną? O tai brangiau už vaiką mums tas citras. Kitą geresnį kokį nusipirktume. Bus matyt, gal pirma tegul meistrai apžiūri. Bet vis tiek turbūt reikia pradėt pinigus kitai mašinai taupyt.



Gal. Bet tada sakytų – o kodėl vertėja dirbi, jei čia tiek galimybių?.. Kažin, aš įdėjau Žemaitei šlapio ėdalo? Lyg ir, bet, o jei ne... Va taip ir būna, kai skubi: apleidi ne tik save, bet ir savo gyvūnus. Vargšė katė... Ai, gal nieko, nenumirs... Bet ryt lėksiu ankstesniu traukiniu namo. Maža ką.



Įdomu, kiek tie netikri teroristai ir narkotikų skraidintojai gauna už tokį darbą? Gal reikia pereit į kitą pusę?

Tapti tuo, kuris tikrina, kaip gerai apsauginiai atlieka savo pareigas? O tada gal visai neblogą mašiną nusipirkčiau! Gal net kokiam BMW susitaupyčiau... Gaila, kad panašių skelbimų niekur nemačiau. O feisbuke gi irgi neužsirašysi ant sienos: „Nebrangiai apsimetu, kad gabenu bombas ir narkotikus į užsienio šalis. Kam reikia, kad apsimesčiau, kad vežu narkotikus – like, kas su bombikėm dirba – share.“ Kvailystė... Dėmesį tai turbūt visai stipriai atkreipčiau, bet greičiausiai ne tų, kurių ieškočiau, o tų iš priešingos srities. Ne, geriau jau šiek tiek pasišypsot per prievartą, bet dirbti ramų darbelį. Dar balandį kažkokį priedą prie algos žadėjo, gal visai neblogai bus.



Norėtųsi kad tuos vargšus filologus labiau vertintų, kad būtume reikalingi žmonėms. Ne tik išversti ką nors – šitą šiandien jau kompiuteriai visai gerai daro! O tuoj ir visai ištobulės. Būtų gera, kad būtume taip iš tikrųjų reikalingi, kaip kokie daktarai ar batsiuviai. Kaip teisininkai ar kokie santechnikai. Kad gyvenime būtų panašiai kaip filme Arrival. Nu gerai, ne taip pompastiškai, bet kad kartkartėm prisireiktų žmonėms mūsų ir kokią eilinę dieną...

Freepik.com nuotr.



O, parašė mano meila! Pagaliau! Sakiau, kad atsileis...

Bet pala pala... Nieko nesuprantu... Džyz, kiek kablelių...

Kas čia per žodžiai?... Pala pala, čia dabar man džiaugtis ar čia tipo mes skiriamės?.. Kas čia per sakinių konstrukcija?! Būna tokių aplinkybių??? Išplėstinė, ne tas žodis!..

Oho, kiek šalutinių sakinių! Eik tu sau, kokio ilgio žinutė!

Ne žinutė, čia laiškas!.. Tai kažin – vis dar apsimoka man po darbo gėlių ieškot ar geriau buto ir kitos panos pasidairyt? Gal tinderį parsisiųst iškart?.. Ne, visai nebejuokinga. Eina sau, ką daryt... Ką atrašyt??? Aaaa!!! Žmonės, žmonės! Gelbėkit, padėkit! Ar yra traukiny filologas?

Gelbėkit, keleiviai, ar girdit? Gal yra traukiny filologas?..

Kvieskite filologą!!!