370 nr 73

2018 gruodis #73

MONIKA PLENTAUSKAITĖ: TAPYTOJOS AUTOPORTRETAS MAŽI DIDELI DALYKAI KNYGĄ „TURNĖ“ IŠLEIDĘS KASTYTIS SARNICKASKASTETAS: RAŠYMAS PADĖJO SUSIDOROTI SU NERIMU GRAFIKĖ PERMAIŠĖ „VILNIAUS POKERIO“ KORTAS Monika Plentauskaitė. „Ji svajojo apie namus“

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

PER DAUG TRIUKŠMO V ieną vakarą gana vėlai grįžau iš biuro ir tradiciškai įsijungiau televizorių. Tiesiog kaip vakarienės foną. „O kam Lietuvoje dabar lengva gyventi, sakykit?“ – klausimu į klausimą atrėžė per „Panoramą“ kalbintas vienas mūsų lenkų tautybės politikų, kai žurnalistė su juo pradėjo gvildenti streikuojančių mokytojų temą.

Tas retorinis klausimas „O kam Lietuvoje dabar lengva gyventi?“ akimirksniu sugrąžino į realybės šou, kuris vadinasi „Išlikimas Lietuvoje“, ir iš kurio kelioms dienoms buvau pabėgusi į Amžinąjį miestą – Romą. Trumpų atostogų metu su bičiulėmis taip gerai išvėdinome galvas (pabandykite ir jūs visą dieną praleisti muziejuje, o ne feisbuke!), kad Lietuva su visomis savo problemomis nuo mūsų nutolo ne porą tūkstančių kilometrų, o porą šviesmečių.

Norėdamos sudėlioti kuo daugiau varnelių lankytinų objektų sąraše, turėjom visur bėgte bėgti. Greiti pusryčiai – muziejus – dar vienas muziejus arba kitoks lankytinas objektas – kokia nors parduotuvė – vakarienė restorane – baras arba nuostabi mūsų nuomojamo buto terasa (joje radome XVII a. fontaną!) netoli Koliziejaus. Žodžiu, įtemptoje mūsų dienotvarkėje nebuvo vietos nei feisbukams, nei portalams, nei kitiems laiko rijikams.

Nenuostabu, kad grįžus ištiko ne tik kultūrinis (apsieisiu be palyginimų, nes galiu apsiverkti), temperatūrų skirtumo (nuo +17 iki –1), bet ir probleminis (ar kaip jį pavadinti?) šokas: pasirodo, per tą laiką, kol mes kultūrinomės ir linksminomės svečioje šalyje, Ukraina paskelbė karinę padėtį, o Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) virto pigiu hosteliu streikuojantiems mokytojams, dėl to nulėkė trijų ministrų galvos (vienu šūviu – net trys zuikiai!). Į taip jau nemenką informacinį triukšmą netrukus įsiliejo šalies garsenybės, kurios pamėgino nuo linčo teismo išgelbėti vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimų iniciatorius, paprastais žodžiais paaiškindami paprastiems mirtingiesiems, kad vaikų galima... tiesiog nemušti ir tuomet nereikės jokių apibrėžimų, kas JAU smurtas, o kas DAR ne. Juos iš karto internetuose it skėriai apspito supermamytės ir supertėveliai, tikintys stebuklingu beržinės košės poveikiu.

Iš pradžių viskas atrodė labai įdomu ir visaip mėginau už prarastą ne Lietuvoje (iš tiesų atrastą) laiką atsigriebti / nusibausti – skaičiau straipsnius, dalijau patiktukus feisbuke, kelis kartus net pakomentavau. O paskui mane pradėjo imti zlastis, kaip mėgsta sakyti mano baba iš Telšių, neseniai atšventusi 94-ąjį gimtadienį. (Ją labiausiai zlastis ima tada, kai kas nors pradeda skųstis, kad Lietuvoje dabar blogai gyventi – per mažos pensijos, pašalpos ir t.t. Kas jau kas, o mano baba, kuriai teko išgyventi ir ankstyvą mamos netektį, ir karo baisumus, tikrai žino, kas yra blogai gyventi.)

Pasidarė ne tiek pikta, kiek graudu, kad, užuot nuveikę kažką gražaus, jautraus ir prasmingo prieš Kalėdas (pastatę namelį benamėms katėms, aplankę savo močiutę, numezgę kojines mamai ar draugui, perskaitę gerą knygą arba bent jau laiku pasirūpinę Kalėdų dovanomis),

mes gaištame laiką ginčydamiesi ir mėgindami pasirodyti teisesni vieni už kitus, bandydami perrėkti vienas kitą tame informaciniame triukšme, kuris darosi nebepakeliamas net ir patiems stipriausiems.

Ir netgi tada, kai tą SAVO tiesą pavyksta išrėkti garsiau, laimingesni juk nepasijuntame, tik dar labiau nutolstame vieni nuo kitų. Vienus nesėkmės ar nepritekliai verčia susivienyti, o mus, lietuvius, jos įspeičia į kampą ir paverčia kanukais – paralelinėmis žmogiškomis būtybėmis iš Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“.

Vienos mūsų šio numerio herojų, didelės šio romano gerbėjos ir jo įkvėptą darbų ciklą sukūrusios grafikės Gretos Liekytės-Alice akimis, kanukai yra „viskuo nepatenkinti ir dėl visko nelaimingi“. Tiksliau, didžiosios mūsų visuomenės dalies, gyvenančios kažkokiame pačių susikurtame paraleliniame pasaulyje, kur vaikų mušimas siejamas su auklėjimu, o gyvūnai tiesiog išmetami į gatvę (sako, prieglaudos jau nebesutalpina visų nelaimėlių), nuotaikų neapibūdinsi.

Kita mūsų pašnekovė, žurnalo viršeliui vieną iš savo darbų paskolinusi menininkė, Jaunojo tapytojo prizo laimėtoja Monika Plentauskaitė atkreipė dėmesį į kitą problemą. Ji neslepia, kad savo konkursiniu darbu „Tapytoja (autoportretas)“ siekė „reaguoti į šiuo metu atrandamas moteris menininkes: „Tai yra atsakas į menką moters statusą meno istorijoje ir visuomenėje apskritai.“ Negaliu nesutikti ir su kitos mūsų šio numerio pašnekovės – dokumentinio filmo „Laukiniai giminaičiai“, rodyto Tarptautiniame Kauno kino festivalyje ir pasakojančio apie senųjų sėklų išgelbėjimą nuo karo, kūrėjos, palestiniečių menininkės Jumanos Mannos mintimis. „Visa meninė kūryba yra politinė – toks dalykas, kaip menas dėl meno, neegzistuoja. Visi meno darbai kuriami iš tam tikros politinės ideologijos, jos kontekste. Tad menininkai turi tokią pačią atsakomybę kelti svarbius klausimus kaip ir bet kuris kitas pilietis – nei daugiau, nei mažiau“, – sako ji.

Pamenate, šių metų pradžioje tokios atsakomybės ėmėsi ir savo požiūrį į valdančiųjų vykdomą politiką muzikos apdovanojimų metu labai aiškiai ir vizualiai išreiškė viena populiariausių šalies grupių „G&G Sindikatas“. Vis dėlto šiame numeryje kalbindama kitame meno fronte jėgas išbandžiusį šios grupės narį Kastytį Sarnicką-Kastetą sąmoningai vengiau kalbų apie politiką.

Beje, neseniai išleistą jo knygą „Turnė“ apie išgalvotos grupės „Alkūninis Velenas“ nuotykius gastrolių Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje metu rekomenduoju prieš Kalėdas vietoj vitamino D – verksite iš juoko, juoksitės verkdami.

O dabar siūlau išjungti internetą, televizorių ir paskaityti naują „37O“ numerį, kuriame, kaip jau supratote jį pačiupinėję, visko yra ganėtinai nemažai. Tačiau ne viską galima pačiupinėti, ar ne? Pavyzdžiui, tų pozityvių minčių, kurias jums siunčiame kartu su pašnekovais. Kultūringų jums 2019-ųjų! Iki susitikimo kitąmet!

#73 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS TOMAS IVANAUSKAS MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA Viršelyje – Monikos Plentauskaitės tapybos darbas „Ji svajojo apie namus“ (aliejus, drobė, 2018 m.)

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8,10, 12, 14, 16, 17, 18, 20, 21, 22, 24, 26, 27, 28, 30 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #73, GRUODIS, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

KNYGĄ „TURNĖ“ IŠLEIDĘS KAS RAŠYMAS PADĖJO SUSIDOROTI Kalbino Jurgita Kviliūnaitė

Neseniai prekyboje pasirodžiusi „G&G Sindikato“ nario Kastyčio Sarnicko-Kasteto knyga „Turnė“ – lyg kalėdinis meduolis mano, t.y. dabartinei keturiasdešimtmečių, kartai.

Medų knygoje atstoja gera humoro doze pagardinti muzikantų nuotykiai dešimties dienų turo po lietuvių emigrantų pamėgtus miestus Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje metu. Na, o aštrių prieskonių, be kurių meduoliai tebūtų neišraiškingi saldėsiai, skonį pajus tie, kurie moka skaityti tarp eilučių. Apie išgalvotus ir tikrus knygos herojus, simbolius ir rokenroliško gyvenimo kainą kalbame su „Turnė“ autoriumi K.Sarnicku-Kastetu.

– Kaip gimė mintis rašyti knygą? Ar lengva buvo savyje numarinti tą vidinį kritiką, kuris dažnai pristabdo mus imtis dar neišbandytų veiklų?

– Labai sunku atsukti laiką atgal ir prisiminti būseną, kai prisėdau prie kompiuterio ir parašiau pirmuosius sakinius. Viskas vyko spontaniškai ir netikėtai sau pačiam lengvai. Svarbiausia buvo įtikinti save, kad neužsiimu niekais, ir visko nemesti. Su „Sindikatu“ mes kaip tik tuomet ruošėmės savo koncertams arenose, galvoje tvyrojo šiokia tokia įtampa, stresas, tai aš rašymą pasitelkiau kaip priemonę susidoroti su tuo nerimu. Prisėsdavau prie kompiuterio, pradėdavau kurti ir taip atsipalaiduodavau. Neturėjau pirminio tikslo žūtbūt parašyti ir išleisti knygą, tiesiog dariau tuo metu tai, kas man pačiam buvo malonu ir įdomu.

– Prisipažinai, kad „Turnė“ labai greit parašei. Kaip pavyko taip suimti save į rankas – juolab kad ką tik buvai išėjęs iš darbo ir, užuot rašęs, galėjai tiesiog dinderį mušti. Pagavo įkvėpimas?

– Didžioji dalis „Turnė“ parašyta dar tuo metu, kai dirbau.

Galvojau, kai išeisiu iš darbo, užsiimsiu knygos leidybos ir platinimo darbais, tad veiklos bus per akis. Netikėtai susiklostė taip, kad sudominau leidėjus, jie padarė visą darbą už mane, tad dinderį mušti laiko tikrai užteko. Ir kelionei su žmona į Pietų Ameriką, ir pasivažinėjimui po Vilnių dviračiais su sūnumi per jo vasaros atostogas. Net buvau supykęs ant savęs: va, išėjau iš darbo, kad kalnus nuversčiau, o nieko nedarau.

4 // © 37O

– Ko gero, būtų kvaila klausti, kodėl tavo knygoje veikia muzikantai. Ką jau ką, o šitą pasaulį tu gerai pažįsti, nes muzikuoji daugiau nei 20 metų. Tačiau tikrai ne visi mūsų skaitytojai ir „G&G Sindikato“ gerbėjai žino apie tavo muzikinės karjeros pradžią, kuri buvo toli nuo hiphopo. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo.

– Aš stebiu savo sūnų ir matydamas, kaip jis dabar su savo aštuonmečiais draugais kuria įsivaizduojamas grupes, prisimenu save. Tikriausiai būnant tokio paties amžiaus atsirado pirmosios iliuzijos, kaip kada nors stovėsiu scenoje su gitara. Ir jos neapleidžia iki šios dienos. Gal nuskambės juokingai, bet vis dar tikiuosi, kad vieną dieną užlipsiu ir pavarysiu kažką, laikydamas rankose gitarą. Buvo neseniai keli tokie atvejai, kur man draugai suteikė galimybę pusę dainos pagroti. Buvau laimingas. Mes su Donciavu esame iš vieno kiemo ir, jei gerai pamenu, nuo kokių keturiolikos metų kartu grojame tai vienoje, tai kitoje grupėje. Turėjome savo įrašų studiją – praėjusio amžiaus pabaigoje (kaip juokingai skamba) joje įsirašinėjo visos pagrindinės Vilniaus pogrindžio grupės – „Verslo Rizikos Rezervas“, „Tai Ką?“, „Lipnūs Macharadžos Pirštai“, „Dr. Green“, „Sportas“. Didžiausia mūsų su Donciavu bėda buvo, kad mes galėjome groti bet kokiu instrumentu, bet nė vienas nemokėjome dainuoti. Aš apskritai neturiu klausos. Bet kažką kurti norėjome, taip netikėtai po bandymų pankroko, alternatyviojo roko ir metalo žanruose atradome repą. Kūrėme kažkokias neaiškias repo ir pankroko samplaikos kompozicijas. Turbūt tik vieną kartą pasirodžiau gyvai su tomis dainomis – konkurse „Mama, aš dainuosiu“, kuris vyko tuomet labai populiariame Vilniaus klube „Muzikinis angaras“.

Kiek pamenu, netgi įveikėme atranką, patekome tarp laureatų. Bet vėliau kažkaip subyrėjome. Tuo metu kaip tik studijoje pradėjo lankytis Svaras, mes padėjome jam kurti pirmąjį „G&G“ albumą. Gerdavome daug kavos degalinėse, diskutuodami apie repą. Kažkaip diskutuodami supratome, kad turime bandyti dirbti išvien, pakvietėme prisijungti Mamanią.

Taip per paskutines praėjusio tūkstantmečio dienas susibė-

gome jau į „G&G Sindikatą“ ir, padedami „GURU records“, išleidome pirmąjį albumą.

MES NEBAN­ DOME REKLA­ MUOTI TAI KAIP KAŽKO­ KIOS SKAN­ DALINGAS KNYGOS, KURIOJE ŠAI­ POMASI IŠ KAŽKO.

– Grupės, kuriose grojai pačioje muzikinės karjeros pradžioje, tikrai negalėjo pasigirti tokiu populiarumu kaip tavo išgalvotas „Alkūninis Velenas“, bet gal būtent anų laikų patirtis aprašei knygoje? Juolab kad „G&G Sindikatas“ niekada labai ir nepasižymėjo kažkokiomis skandalingomis istorijomis – nepamenu, kad būtumėte scenoje pasirodę girti. Be to, bent man visada atrodė, kad roko muzikantų ir hiphopo atlikėjų gyvenimo būdas radikaliai skiriasi. Bet gal aš klystu?

– Manęs dabar nuolat klausinėja, kiek knygoje yra „G&G Sindikato“. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad tai knyga apie mus, tik su pakeistais vardais.

Ne, taip nėra. Žinoma, tam tikri įvykiai, kurie aprašyti knygoje, yra mums nutikę, – pavyzdžiui, mes tikrai keliavome į panašų turą, tikrai nakvojome panašiuose viešbučiuose ir grojome tose koncertinėse salėse, kurias aš aprašau. Bet tai tiek. „Alkūninis Velenas“ yra mano fantazijos vaisius iš paralelinio pasaulio: kas būtų nutikę, jei mes niekada nebūtume susitikę, jei kažkada man Verbaitis nebūtų davęs kasetės su „Beastie Boys“ įrašais ar Svaras nebūtų manęs užkalbinęs įrašų parduotuvėje. Galbūt dabar aš gročiau grupėje „Alkūninis Velenas“ bosu, kurtume smagias dainas ir gal kartkartėmis išgertume kokio viskio. Manau, kad ilgainiui visų gyvenimo būdas pasidaro vienodas – ir roko muzikantų, ir hiphoperių – namie prie televizoriaus, su šeima ir panašiai (šypsosi). Bet aš tikiu, kad dar yra tokių pašėlusių vyrukų, kurie bas-

tosi po pasaulį, šokinėja nuo scenos, laužo būgnus ir jaučiasi laimingi. Kai kada gulėdamas ant sofos ir žiūrėdamas televizorių aš su nostalgija apie tai pagalvoju. Iš čia gal ir tokia knyga.

– Knygos anotacijoje tavo bičiulis Svaras sako, kad visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs. Taigi skaitydama ėmiau galvoti: kiek joje tiesos, kiek tavo fantazijos? Gal tik artimiausi draugai gali atpažinti, kas tikra, o kas išgalvota?

– Artimiausi gal ir gali. Nors šiaip, mes kai kada pasiginčijam dėl tam tikrų knygos epizodų. Dvidešimt metų – ilgas laikotarpis, vienokių ar kitokių istorijų yra nutikę. Būna, man jie sako: „O, žiūrėk, mes jau buvom pamiršę, kad taip buvo.“ Sakau: ne taip nebuvo, čia aš sugalvojau. Juokiasi ir kartoja, kad ne, ne, buvo tikrai, bet kada, kur ir su kuo, nebelabai gali prisiminti. Nežinau, ką Svaras turėjo omenyje, kad veikėjai tikri ir įvykiai realūs. Galbūt jis turėjo omenyje, kad viskas atrodo kaip realybė ir skaitydamas tiki, kad kartu su grupe keliauji ir lipi su jais į sceną.

– O kiek Guolyje – lyriniame herojuje, kuris pasakoja apie „Alkūninio Veleno“ turnė, yra tavęs paties?

– Kažkuri dalis manęs tikrai yra. Aš gana uždaras, vengiantis bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kai kuriais atvejais laikau save pedantu, nors iš tikrųjų į viską žiūriu atsainiai. Tačiau tiek „Alkūninis Velenas“, tiek Guolis veikia erdvėje ir patenka į situacijas, kurios man yra iš dalies svetimos. Tai yra grožinės literatūros kūrinys – kad

STYTIS SARNICKAS-KASTETAS: SU NERIMU

Roberto Daškevičiaus nuotr.

– „Alkūninis Velenas“ – labai jau juokingas grupės pavadinimas. Gal tave inspiravo kokia nors reali grupė, kurios pavadinimas tau visąlaik buvo labai juokingas?

– Aš to niekada niekam nesakau. Laukiu, gal žmonės patys atras. Knygoje yra daugiau tam tikrų užkoduotų simbolių, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip, kurie gali būti svarbūs mūsų, dabartinių keturiasdešimtmečių, kartai. Knygą galima skaityti paviršutiniškai kaip juokingą istoriją, bet galima pasikapstyti ir giliau. Aš suprantu, niekam gal tai neįdomu, žmonės stengiasi suskaičiuoti, kiek kas butelių išgėrė, niekas nesigilina, o gal net nėra girdėjęs, apie ką ir kodėl dainuoja Neilas Youngas, kurio daina sukasi Guolio ausinėse. Ir kodėl man tai buvo svarbu. Aš džiaugiuosi, kad knyga išėjo gana vizuali, norėjau, kad žmonės skaitydami ne tik užuostų, bet ir matytų, taip ir įsivaizduotų Pigį, lyg nespalvotame Jimo Jarmuscho filme soluojantį gitara.

jį sukurčiau, man reikėjo sukurti tokius personažus, kokių reikia knygai.

Charakteriai turi būti išgryninti, reikia konflikto, todėl jokiu būdu negalima manyti, kad skaitote apie žmones, kurie realybėje turi konkrečius prototipus. Galbūt tam tikruose epizoduose tam tikros charakterio savybės gali kažką atspindėti. Bet bandyti galvoti, kad aš čia šneku apie kažką konkrečiai, nes parašau, kad „Vėdaras visada sėdi telefone“, neverta. Na, surask tu man žmogų, kuris šiais laikais nesėdi telefone? Aš lygiai taip pat sėkmingai galėjau parašyti knygą apie kokį nors baidarių žygį.

Galbūt tuomet žmonės kitaip reaguotų, nesistengtų ieškoti sąsajų (šypsosi).

– Gal aš klystu, bet man atrodo, kad dabar tiesiog tvarkingai dirbate savo darbą ir uždirbate pinigus, tad jūsų gyvenimo būdas nėra toks rokenroliškas kaip „Alkūninio Veleno“ (mergos, alkoholis ir t.t.)?

– Čia provokacinis klausimas? Tikriausiai norėtum, kad aš sakyčiau „ne, ne, mes rokenrolo žmonės“. Bet iš tiesų gal tu ir teisi. Stengiamės, kiek įmanoma, į viską žiūrėti profesionaliau. Svarbiausia – nenuvilti savo draugų, žmonių, kurie atėjo mūsų paklausyti, žmonių, kurie kartu lipa ant scenos, kurie dirba šalia jos. Nulipę nuo scenos galime sau

– Kitaip tariant, norėjai knygoje atskleisti ne tik lietuviškos scenos užkulisius, kuriuose, deja, neapsieinama be alkoholio (kartais ir narkotikų), bet ir kartu papasakoti, kaip užaugo mūsų, vadinamoji X, karta, – ko klausėsi, kokius filmus žiūrėjo ir t.t. Kitaip tariant, nori kalbėti ir apie tai, kas formavo mūsų vertybes, kur mes ieškojome (o gal dar ir ieškome) gyvenimo prasmės.

– Pradžioje tiesiog norėjau parašyti linksmą knygą, savotišką anekdotų rinkinį apie muzikantus, kurie išvažiuoja į koncertinį turą. Vėliau rašydamas supratau, kad taip neišeis, kad ne viskas taip paprasta. Kad šalia kiekvienos linksmos istorijos yra kažkas daugiau. Mes užaugome kalbėdami apie Kurtą Cobainą, Janis Joplin, vėliau – Amy Winehause ir apie tą vaikinuką iš „Linkin Park“ (red. past. – vokalistą Chesterį Benningtoną). Mes su juo netgi gimėme tais pačiais metais, man regis. Visi jie pasitraukė iš gyvenimo pasiekę šlovės zenitą, kai atrodė, kad pasiekė savo gyvenimo viršūnę – mūsų, kažkada pradėjusių groti garažuose gitaromis, svajonę.

Aš pats savyje bandžiau pasikapstyti, kodėl taip yra. Kodėl žmonės susinaikina. Žinoma, galbūt knygoje apie tai rašau nedaug, bet tam tikros nuotaikos ir užuominų yra.

– Kodėl knygoje mini ir realias grupes, jeigu išgalvoji – tai kodėl ne viską? Arba galėjai bent jau paslėpti realius atlikėjus ir grupes po kitais pavadinimais, kad būtų paslaptingiau, kaip tai savo knygoje darė Nėrius Pečiūra?

– Nežinau, niekada apie tai negalvojau. Esminis dalykas – aš nesiekiau šia knyga iš kažko konkrečiai šaipytis. Tikiuosi, tai matyti tiek iš mano asmeninės, tiek iš leidyklos ko-

munikacijos. Mes nebandome reklamuoti tai kaip kažkokios skandalingas knygos, kurioje šaipomasi iš kažko. Žinoma, žiniasklaidai svarbu generuoti skambias antraštes, bet su manimi tai neturi nieko bendro, manau, ir su knyga. Kiek pamenu, gana atsakingai rinkausi tas vietas, galbūt pašiepdamas vieną ar kitą kolegą, bet daugiau – dėl jų veiklos, kuri neturėtų būti kažkoks tabu. Aš norėjau sukurti tokią knygą, kurią skaitydami žmonės patikėtų. Todėl visus herojus perkėliau į kitą šalį, kur jie galėtų keliauti, koncertuoti ir blevyzgoti apie kolegas be jokio realaus kontakto su jais. Aišku, kai kada pats gana skausmingai sureaguoju į kažkokias pašaipas. Bet kuo toliau, tuo lengviau man jas priimti. Juk ilgainiui suvoki, kad dažnai gauni tai, ko nusipelnei. Žinoma, nešneku apie dar vieną paralelinį pasaulį, kuriuo nelabai domiuosi, t.y. komentarus po straipsniais internete ir pan.

– Na, esu tos pačios keturiasdešimtmečių kartos, esu pati grojusi grupėje, tad puikiai prisimenu tavo knygoje minimus alternatyviosios scenos atlikėjus, repeticijas šaltuose garažuose ar rūsiuose ir t.t. Ir tai mane ir kitus mano kartos žmones, pažįstančius lietuviškos muzikos scenos (tiek pop­ muzikos, tiek alternatyviosios) nefasadinę pusę, tavo knygoje, ko gero, labiausiai ir užkabina. Bet, ko gero, ne į šią auditoriją orientavaisi rašydamas knygą? Kaip manai, ar ji yra suprantama Y ar Z kartoms?

– Aš nekūriau knygos specialiai kažkam.

Aš rašiau apie tai, kas man įdomu. Jaučiu didelę nostalgiją visam tam paskutiniam praėjusio amžiaus dešimt­mečiui, pankroko fanzinams, koncertams pustuštėse salėse. Nežinau, kiek tai yra nostalgija jaunystei, kiek muzikai ir tam kultūriniam judėjimui. Vėliau mes su leidėja svarstėme, į ką ši knyga orientuota.

Aš iškart sakiau, kad tai nėra knyga šiuolaikiniams hipsteriams, nors tikiu, kad ir jiems turėtų patikti. Aš rašiau ją tokiems

patiems kaip aš – pirmųjų nepriklausomybės dienų maištininkams, kurie nesuvokė, prieš ką maištauti ir dėl ko. Mes tikėjome, kad jei labai norėsime, galėsime pakeisti pasaulį. O galų gale likome visi tos pačios sistemos sraigteliais.

– Girdėjau, kad pirmasis kritikas buvo tavo žmona Jurgita. Ką ji pasakė perskaičiusi?

– Situacija buvo tokia: kai prasitariau, kad planuoju parašyti knygą, ji sakė: imk, varyk. Kai pradėjau rašyti, vis norėjosi su kažkuo pasidalyti, kad paskaitytų, pasakytų nuomonę, ar verta toliau tęsti. Vis bandydavau kažkaip pakišti, kad paskaitytų. Bet žmona sakė, kad paskaitys, kai baigsiu. Taip ir kenčiau vienumoje kokius tris mėnesius, kol jau turėjau pagrindinius knygos griaučius. Įrašiau į elektroninę knygą ir padėjau, kad paskaitytų. Šiek tiek buvo pikta, kai mačiau, kad dienos eina, o pirmojo skaitytojo rankos neprieina iki knygos.

Bet vieną vakarą išgirdau, kaip kažkas kitame kambaryje kikena. Supratau, kad viskas bus gerai. Žmona perskaičius pasakė konkrečiai: „Ne Umberto Eco, bet knyga bus.“ Man to užteko.

– Iš bičiulių sulaukei pagyrų ir padrąsinimų rašyti toliau. O kažkokios konstruktyvios kritikos teko girdėti apie knygą ne iš žmonos, iš kažkur kitur?

– Žinoma. Dar neišleidus knygos, buvo bandomieji skaitymai ir panašiai.

Man tik džiugu, kad leidyklos neišgąsdino, „ar čia be gėrimo dar kas nors bus“, ir panašūs komentarai bei kritika. Bet į visa tai reaguoju labai sveikai.

Aš labai puikiai suvokiu, ką parašiau.

Manęs tikrai nežeidžia ir neužgauna. Čia panašiai kaip kalbant apie muziką. Aš lygiai taip pat tam tikrus muzikos kūrinius perjungiu išklausęs 15 sek., ir niekada nebegrįžtu atgal. Bet suvokiu, kad jų autorius turi teisę tokią muziką kurti, o jo klausytojai – tokios muzikos klausyti. Kad ir ką sakytų kritikai, širdyje aš žinau, kad parašiau žiauriai gerą knygą (šypsosi).

Roberto Daškevičiaus nuotr.

leisti atsipalaiduoti. Tik tuomet jau gal ir noro nebebūna, norisi ramybės ir poilsio. Aišku, nesinori atrodyti davatka – turime dar parako ir jei driokstelime, tai po to tarp rokenrolistų iš lūpų į lūpas legendos sklinda (šypsosi).

Herojės nuotrauka ir tekstas Tomo Ivanausko

Apie jaunosios kartos tapytoją Moniką Plentauskaitę pastaruoju metu ošia visas Lietuvos meno miškas. Jos paveikslas „Tapytoja (autoportretas)“ laimėjo Jaunojo tapytojo prizą, keletą darbų įsigijo MO muziejus, jos darbus pamatė meno mugių Berlyne ir Veronoje lankytojai, galerijoje „Meno niša“ buvo surengta asmeninė paroda „Butaforijų parkas“ ir viena pusiau asmeninė – kartu su bendravarde Monika Furmana.

MONIKA PLENTAUSKAITĖ: TAPYTOJOS AUTOPORTRETAS T

ai tapytoja, su kuria labai smagu bendrauti ir kalbėtis ne tik apie jos kūrinius, bet ir apie meną apskritai, apie Lietuvos meno situaciją. Beje, jei važiuosite 4-ojo maršruto troleibusu, atkreipkite dėmesį į jo išorę, nes būtent ten atrasite tapytojos kūrinį „Nemiga“. Paklausykime Monikos pasakojimo apie jos gyvenimo ir kūrybos etapus, o pabaigoje perskaitykite, kaip gimė paveikslas „Tapytoja (autoportretas)“.

PRADŽIA Tapyba ir piešimas atsirado dar vaikystėje, natūraliai – tėvai namuose turėjo keramikos dirbtuves, kur visada rasdavau ką veikti – lipdyti, lieti glazūras ir įvairius dažus. Paaugusi, penktoje klasėje, savo iniciatyva įstojau į Kauno dailės gimnaziją, kuri suteikė sąlygas toliau eiti šiuo keliu.

Vėliau reikėjo rinktis, ką studijuoti. Galėjau stoti daug kur, kadangi mokslai sekėsi puikiai, tačiau kirbėjo noras toliau mokytis tapybos. Įstojau į Glazgo menų mokyklą, bet visos aplinkybės nuvedė mane į Vilnių, Vilniaus dailės akademiją, studijuoti tapybos, kur baigiau bakalauro, o šiemet – ir magistro studijas.

6 // © 37O

TAPYBA Tapyba tapo priimtiniausia raiškos priemone ne tik dėl savo techninių savybių, bet ir dėl jos fiktyvumo. Tapybos plokštuma yra lyg langas į kitą pasaulį, kurį gali regėti, bet negali į jį patekti fiziškai. Kitaip nei, pavyzdžiui, skulptūra, kuri egzistuoja mūsų erdvėje, ar fotografija, kuri visuomet tariasi esanti istorijos liudininke. Pats tapybos medijos pobūdis yra archajiškas, autentiškas, suteikiantis galimybę kontroliuoti paviršių, paliekant erdvės atsitiktinumui, nepataikymui. Tapyba turi nenusakomo metafiziškumo – čia negalioja realaus pasaulio taisyklės, o joje atsiduriantys simboliai kalba

netiesiogine, daugialype kalba. Ši kalbos forma man tapo priimtiniausia, nes ja galima pasakyti labai daug.

PAIEŠKOS IR ĮTAKOS Meno įstaigos, turinčios gilias tapybos tradicijas, palieka savo pėdsaką, net jei to ir nesinori. Kol mokiausi tapyti, man buvo svarbu išmokti amato, meistrystės, o tik vėliau pradėjau ieškoti savo individualios kalbos ir tapybinio identiteto. Jo, be abejonės, vis dar nenustojau ieškoti, nes šios paieškos yra be galo įdomios.

Besimokant įtaką darė šiuolaikinė belgų ir lietuvių tapyba. Visuomet aktualus buvo Eduard‘as Manet – ne tik dėl to, kad yra moderniosios dailės pradininkas, bet ir dėl savo lūžio, pereinamumo iš klasikinės dailės.

Vėliau įtakos keitėsi ir pradėjau ieškoti savasties, asmeninės raiškos tapatybės, – viskas ateina palaipsniui, pasluoksniui su mąstymo kryptimi.

TEATRAS, KINAS IR KITI ĮKVĖPIMO ŠALTINIAI Mano tapyba yra itin teatrališka – paveikslo motyvai, gimstantys iš asmeninių fotografijų, virsta butaforijomis ir tampa scenografija naujam spektakliui, tik jis vyksta ne tikroje scenoje, o drobės paviršiuje. Teatrališkumo vaidmuo man svarbus tuo, kad tai sukuria tarpinę būseną – tarp realybės ir netikrumo, mistikos. Tai lyg tranzitinė erdvė, kuri talpina ir tikrus, egzistuojančius personažus, įvykius, ir tai, kas nepriklauso realiam pasauliui. Su teatru mano tapybą taip pat sieja pasakojimo strategija – beveik viskas čia yra surežisuota.

Kinas, darydamas įtaką šiam laikui, paliečia ir mane, o kartais – ir kūrybą. Alejandro Jodorowsky, Roy Anderssonas, Wesas Andersonas, Andrejus Tarkovskis, Janas Švankmajeris – tai tik keletas kino režisierių pavardžių, kurių darbus seku nuo paauglystės. Šiuo metu sunku išvengti intermedialumo, o filmai, teatras, literatūra man aktualu tiek, kiek papildo arba praplečia tapybos mediją ir suvokimą. Šiuolaikiniame mene medijų ribos yra gerokai prasiplėtusios, susipynusios. Šiemet Jaunojo tapytojo prizui teiktame paveiksle „Tapytoja (autoportretas)“ mano tema pakrypsta į socialinę problemą: savo paveikslu reaguoju į šiuo metu atrandamas moteris menininkes, kadangi dailės istorijoje visuomet dominavo vyriškos pavardės. Tai yra atsakas į menką moters statusą meno istorijoje ir visuomenėje apskritai.

KRITIKA Jaučiuosi gana apsikausčiusi šarvais, todėl į kritiką reaguoju gana šaltai, racionaliai. Vis dėlto šešeri metai akademijoje pripratino prie kritikos: nuolatinės peržiūros, meno bendruomenės nuomonės ar tiesiog savikritika. Tapyboje (ir apskritai, meno pasaulyje) kritika dažnai yra subjektyvi. Žvilgsnis iš šono, distancijos, žinoma, yra įdomus ir reikalingas, bet tai nebūtinai daro įtaką kūrybiniam procesui. Visuomet vertinu konstruktyvią kritiką, tačiau jos Lietuvoje itin trūksta.

SOCIALINIAI TINKLAI Nors socialiniai tinklai konservatyvių pažiūrų menotyrininkų yra kritikuojami, tačiau mano atveju jie turėjo nemažai įtakos. Lygiai prieš metus į vieną socialinį tinklalapį įkėliau keletą savo paveikslų fotografijų ir iškart po to gavau pasiūlymą surengti personalinę parodą vienoje geriausių Lietuvos galerijų bei dalyvauti tarptautinėse meno mugėse. Dar studijuodama supratau, kad šioje srityje yra daug neužtikrintumo ir nesaugumo, tad dėmesys iš šalies buvo lyg tyro deguonies gūsis. Socialiniais tinklais naudojuosi iki šiol – tai kaip platforma dalytis ne tik kūrybiniu procesu, paveikslų motyvais, bet ir kasdienybės fragmentais, kuriais gyvenu. Taip pat tai puiki komunikacijos priemonė, kur vienu paspaudimu gali matyti didžiausių muziejų ir parodų tiesioginius atidarymus ir ekspozicijų fotografijas. Niekur neišeidamas gali pasijusti pasaulio dalimi.

„Nemiga“ (diptikas, aliejus, drobė, 2018 m.)

dui reikalingos nuolatinės investicijos į priemones (drobės, dažai, teptukai, skiedikliai ir t.t.). Pinigai kartais suteikia laisvę naudoti tinkamas priemones konkrečiai temai. Niekam ne paslaptis, kad menininkų gyvenimas niekuomet nebuvo lengvas, o sudėtingai besiverčiančio menininko įvaizdis seniai tapo tam tikru stereotipu visuomenėje. Šis požiūris, mano nuomone, turi keistis ir išjudinti visuomenės įsitikinimų status quo. Menininkai negali ir netu-

KULTŪROS SITUACIJA Lietuva turi labai daug talentingų žmonių, kultūra pas mus kokybiška, tačiau nėra kultūros politikos (nors deklaruojama atvirkščiai), o toks reiškinys, kaip vietinė meno rinka, kartais panašus į miražą kažkur tolumoje.

DARBAS AR POILSIS? Kūryba yra darbas, kuris neturi apibrėžtų valandų, tačiau atitrūkti yra labai svarbu. Distancijos patyrimas leidžia sugrįžti prie kūrybinių darbų žvelgiant naujomis akimis. Atitrūkti padeda gamta, natūra, atsiribojimas nuo didelio tempo.

Tapyba prasideda nuo aplinkos stebėjimo ir mintyse. Tada ateina metas materializavimo procesui – gimsta eskizai ir piešiniai, ieškau atitinkamų fotografijų savo asmeniniame archyve ar nusifotografuoju ką nors sumanymui reikalaujant. Po to vyksta tapybos procesas studijoje, kurioje pradedu režisuoti savo paveikslus. Paprastai dirbu maždaug nuo 14 val. iki 23 val., kad paveikslą išvysčiau ne tik natūraliai apšviestą, bet ir prie lempos šviesos vakarais (kadangi paveikslai paprastai galerijose, parodose būna apšviesti lempų, tad reikia patikrinti spalvas ir jų santykius).

ri badauti, kad būtų menininkai, tai iš esmės nėra teisinga.

O pagal užsakymus dar nesu tapiusi, bet jei tai būtų aktualus ir prasmingas darbas man pačiai – būtų įdomu tuo užsiimti. Daugybė tapytojų tapė būtent pagal užsakymus – užsakovai taip remdavo jų kūrybą.

PAVEIKSLO „TAPYTOJA (AUTOPORTRETAS)“ RECEPTAS Nors paveikslas negali turėti recepto, nes kiekvieno iš jų procesas yra individualus ir nenuspėjamas, tačiau šis turi savo sukūrimo istorijos sluoksnius ir konkrečias intencijas.

Paveikslą pradėjau dar prieš trejus metus, kai pirmajame jo sluoksnyje įsikūrė Kražių koplytėlė. Tai buvo paveikslas iš ciklo „Zakristija“ – jame tapyba kvestionavau „šventus“ radinius ir šių paveikslų serija kūriau melodraminį miestelio siužetą. Po kelerių metų ši melodrama užsimiršo, o paveikslo formatas siūlėsi naujam pasakojimui.

„Prieš pasirodymą. Vorkuta“ (aliejus, drobė, 2018 m.)

„Nakties sargyba“ (aliejus, drobė, 2017 m.)

Pats paveikslas (arba apskritai meno kūrinys), prasidėjęs autoriaus mintyse, niekada neturi savo pabaigos, kadangi jį nuolat pratęsia žiūrovas savo suvokimu, interpretacija ir įžvalgomis.

Kūrybinės krizės, be abejonės, ištinka, tačiau tai yra normalus reiškinys, skirtas apmąstymams ir pokyčiams, kurie kartais gali virsti savotiškais vitaminais kūrybiniam procesui.

MENAS IR PINIGAI Be pinigų negalėtum nusipirkti net pieštuko. Aišku, galima kurti ir be jo, tačiau mano pasirinktam raiškos bū-

DAR STUDI­ JUODAMA SU­ PRATAU, KAD ŠIOJE SRITY­ JE YRA DAUG NEUŽTIKRIN­ TUMO IR NE­ SAUGUMO, TAD DĖMESYS IŠ ŠALIES BU­ VO LYG TYRO DEGUONIES GŪSIS.

„Laimės kambarys“ (aliejus, drobė, 2018 m.)

„Svajonių degustacija“ (aliejus, drobė, 2018 m.)

Antras paveikslo sluoksnis prasidėjo šiuo autoportretu. Jis turėjo tamsios, sodrios raudonos spalvos užuolaidas fone, kiek dramatiškai sufleruojantis apie vaizduojamosios (ir autorės) poziciją.

Vėliau šis fonas drastiškai sušvelnėjo – atsirado nugesintas rausvumas, ironizuojantis stereotipinę (mergaitišką) spalvą. Tai buvo trečiasis, galutinis dažų sluoksnis, kuris išgrynino paveikslo formą ir nuotaiką.

Paveikslo tikslas – kvestionuoti lyčių identitetą ir atkreipti dėmesį į menką moterų menininkių (ir moterų apskritai) statusą meno pasaulyje ir visuomenėje. Tai atsiskleidžia per autoportretą ir jo detales. Pozuotoja, tvirtai sėdinti ant dvikojo fotelio, tapyta iš asmeninės fotografijos, paveiksle virto tiesiogine refleksija apie ambivalentišką šių tapatybės paieškų būseną. Per ironiją ir pakilią nuotaiką kalbama apie įsisenėjusią moterų statuso problematiką, o po rausva teatrališka užuolaida slepiasi tikroji melodrama, sugrįžusi iš po pirmojo paveikslo sluoksnio.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Laura Sintija Černiauskaitė

KVĖPAVIMAS Į MARMURĄ „Alma littera“, 2018

Antrą kartą perleistą L.S.Černiauskaitės romaną leidėjai derino prie šiais metais pasirodžiusios Giedrės Beinoriūtės ekranizacijos pagal šią knygą. Vis dėlto tekstas pataikė ir į kitą aplinkybę – naują vaikų teisių standartą, staiga vėl padalijusį visuomenę į dvi Lietuvas.

Knygoje nužudomas vienturtis Izabelės ir Liudo sūnus Gailius. Jį mirtinai peiliu subado berniukas iš globos namų Ilja. Ūmusis vaikas kurį laiką gyveno šioje šeimoje, bet jie, negalėdami susidoroti su nevaldomu globotinio būdu, grąžino jį valstybinei įstaigai. Vėliau Ilja grįžo ir išliejo nuoskaudą nužudydamas poros biologinį vaiką.

Nors už žmogžudystę yra atsakingas jaunasis nusikaltėlis, rašytoja nukreipia žvilgsnį į poros santykius ir atskleidžia, kokios yra tokios nelaimės sąlygos ir aplinkybės.

Sutuoktiniai yra susvetimėję žmonės. Liudas užmezga romaną su savo žmonos vaikystės drauge, kuri yra ir globos namų vaikų vadovė. Ši moteris, Beatričė, tampa tarytum dviejų nelaimių tarpininke – neištikimybės ir žmogžudystės.

Alan Lightman

ATSITIKTINĖ VISATA: PASAULIS, KURĮ MANEISI PAŽĮSTĄS Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė „Sofoklis“, 2018

tyvos. Pavyzdžiui, A.Lightmanas išskleidžia paradoksą apie žmogaus troškimą likti nemirtingam, kai „visi gamtos faktai tam prieštarauja“ (p. 51). Jis argumentuoja, kad žmogui kliautis visiškai nepažįstama substancija (Dievu, rojumi ar pan.) yra tiesiog beprasmiška. Knyga tikrai netiks tikintiesiems.

Pamažu ima aiškėti, kaip, vedami egoistinių paskatų (Liudo atveju) arba kentėdami nuo tamsių impulsų (Izabelės atveju), suaugėliai ne tik nesukuria tvarkingos šeimos, bet ją išvis sugriauna.

Simboliniu arba mitologiniu lygiu „Kvėpavimas į marmurą“ yra labai lietuviška istorija. Vadovaudamasi menine intuicija ir įžvalgia psichologija, rašytoja įsismelkia į pakrikusios šeimos šerdį, pateikdama universalų, tarytum archetipinį lietuvių šeimos modelį.

Jos meistriška proza pasiūlo kitą rakursą įvertinti, kodėl kyla pasipriešinimas ir baimė pradėjus taikyti modernias vaiko teisių priemones. Mes bijome pirmiausia ne dėl savo vaikų, o nejaukumą sukeliančios nuojautos, kad vaiko teisių standartai taikosi sureguliuoti mūsų pačių dvasios barometrą, kurį iš kartos į kartą sukalibravo valstietiško patriarchalizmo ir sovietinio režimo smurtinė tradicija.

Po dvylikos metų perleistas „Kvėpavimas į marmurą“ yra sukrečianti knyga, nustebinanti autorės įžvalgumu dabar turbūt dar labiau negu tada. Šiais metais pasirodė ir naujas L.S.Černiauskaitės kūrinys „Šulinys“, vėlgi paliudijantis, kaip talentingai autorė narsto šeimines temas.

Lapkritį vykusiose tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ svečio, amerikiečių fiziko ir eseisto tekstų rinkinys – vertas dėmesio fizikos pradžiamokslis tiems, kuriems nuo kvantų ir kvarkų, multivisatos arba stygų teorijos sulėtėja kraujotaka, medžiagų apykaita ir neuronų veikla. Autorius suprantamai dėsto svarbiausius fundamentaliosios fizikos pasiekimus, nepanaudodamas nė vienos formulės. Eseisto kalbėjimas suprantamas, bet ne lėkštas, nes mokslinę informaciją jis perteikia per subjektyvų filtrą, suminkštindamas sunkius faktus gyvenimiškomis įžvalgomis.

Savo tekstuose autorius šalia mokslinės informacijos ieško egzistencinės perspek-

Atskleisdamas fizinio pasaulio paslaptis žmogiška kalba, jis prieina ir prie įdomių kultūrinių įžvalgų: pastebi, kad „daugeliui menininkų ir humanitarų klausimas yra svarbesnis už atsakymą“ (p. 66), ir svarsto, kad estetinis „pasigėrėjimas gimsta kažkur tarp nuobodžio ir susipainiojimo“ (p. 105). Galbūt tokie pastebėjimai ir nesiekia filosofinės minties aukštikalnių, užtat įžemintas, griežtai gamtamoksliškai grįstas pasakojimas sukuria įdomią perspektyvą, vertą kiekvieno istorija, literatūra ar menais besidominčio skaitytojo dėmesio.

Viena naujausių savo esė „Bekūnė visata“ autorius neria ir į virtualios realybės lauką.

Jis retoriškai užsimena, kad pastaruosius šimtmečius sukauptos žinios apie neregimą pasaulį galėjo mus atvesti į „bekūnius mūsų gyvenimus šių dienų pasaulyje“ (p.

175). Nenuostabu, kad mokslininkas sykiu žvilgteli ir į ateities tunelį, kuriame mūsų rūšį mato kaip pusiau žmones, pusiau mašinas. Tiesą sakant, sunku būtų jo spėlionėms prieštarauti.

Haruki Murakami

AKLAS GLUOSNIS, MIEGANTI MOTERIS

Nerijus Milerius

ŽIŪRĖTI Į ŽIŪRINTĮJĮ: KINAS IR PRIEVARTA „Jonas ir Jokūbas“, 2018

Pasaulyje egzistuoja gausi bendruomenė, kuri kiekvieną rudenį tikisi stebuklo – literatūrinės Nobelio premijos vienam garsiam japonų autoriui. Šią bendruomenę pavadinkime bendru sutartiniu žodžiu – murakamininkai.

Iš karto susitarkime: tai nėra knyga vien apie kiną ar prievartą kine. Vilniaus universiteto tyrėjas Nerijus Milerius, vienas ryškiausių šiuolaikinių šalies mąstytojų, aprėpia kur kas daugiau – nuo dailės ir fotografijos funkcijų iki karo ir smurto fenomenų kasdienybėje.

Nors tai filosofinė knyga, kurios žanras – monografija, ją įdomu skaityti vien kaip studiją apie šiuolaikinę kultūrą. Mokslininko analitiškas pasakojimas paprastiems skaitytojams suteikia grynai praktinių žinių: kaip vertinti reportažus iš karo, kokią iš tikrųjų vertę kuria mūsų pačių nuotraukos instagrame arba ko verta visa mados industrija: „Mados sukurta ir mados fotografo išryškinta galimybė būti savimi ir tapti kitam pasirodo besanti iliuzija ir saviapgaulė, nes įvelia į rutininį ritmą net ir ten, kur tariamai buvo žadėta beatodairiška žaismės laisvė“ (p. 88).

8 // © 37O

Tarp kitko, kultūrinei kritikai dar XX a. viduryje suvokus, kad „niekas nėra vertas išskirtinio dėmesio“, kai atsirado galimybė vaizduoti viską, dar makabriškiau atrodo dabartinė mūsų asmeniniais telefonais kuriama ir socialiniuose tinkluose kaupiama vaizdų perprodukcija. Turbūt kiekvieno į vartojimą paleidžiamo vizualaus kūrinio (paveikslo, nuotraukos, filmo) vertė santykinai kaskart tik mažesnė ir mažesnė, nemanote?

N.Milerių vadinčiau dūmų sklaidytoju, iliuzijų triuškintoju. Pasiremdamas žymiausiais

Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė „Baltos lankos“, 2018

Murakamininkų lietuviakalbiam divizionui leidykla padovanojo dar vieną dovaną – naują apsakymų rinkinį lietuviškai. Anksčiau leidyklos šį bestselerių autorių versdavo iš anglų kalbos, dabar jau nusistovėjo praktika parengti vertimą iš originalo – šįkart pasidarbavo net dvi vertėjos.

pasaulio postmodernizmo mąstytojais, iškiliausiais XX a. rašytojais ir kino kūrėjais, jis kuria intriguojančią mąstymo perspektyvą, milerišką diskursą. Štai mes visi mėgstame kalbėti apie matytus filmus. Pabandykite juos įvertinti VU docento akimis – atsivers netikėtų įžvalgų.

N.Milerius yra griežtas, bet korektiškas ir santūrus šiuolaikybės kritikas. Jo naujausia knyga užtikrina intelektualinį malonumą ir visiškai pagrįstai palieka dvejonę, ar gali kinematografinis vaizdas, po galais, iš tikro nužudyti.

Skaitydami pasakojimą po pasakojimo murakamininkai patirs, kad knygoje ataidi jau kituose H.Murakami knygose pastebėti motyvai, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos struktūros: minkšto kasdienybės siurrealizmo situacijos, tarp stebuklo

ir psichoanalizės įstrigę veikėjai, nepaaiškinami sutapimai, netektys.

Garsiajam japonų autoriui būdinga nepamainoma vaizdavimo kompetencija. Gebėjimas vaizduoti yra turbūt svarbiausia sąlyga grožinei literatūrai kurti (patirtis, idėjos, stilius, kt. – jau antriniai dalykai).

Tačiau nardant po H.Murakami pasaulius kyla klausimas, ar užtenka vien vaizdavimo. Jo istorijos žavios, bet dažnai tarytum tuščiavidurės, čia pat, vos užvertus knygą, susprogstančios lyg į orą išpūsti muilo burbulai.

Kita vertus, H.Murakami istorijos yra kaip pats gyvenimas. Jas verta skaityti vien dėl paties skaitymo malonumo, kaip gyventi gyvenimą – vien dėl paties gyvenimo, neklausinėjant kiekviename žingsnyje savęs, kokia viso to prasmė. Nebūtina juk griežtai ieškoti prasmės, kai vasaros vakarą žvelgi į sodą, lengvai nuo vėjo plaikstantis lango užuolaidai.

Naujausia H.Murakami knyga lietuviškai labiausiai turėtų patikti tiems, kurie dar nėra susipažinę su šiuo autoriumi. Murakamininkams gi vertėtų nepadauginti ir perskaityti po vieną istoriją, pavyzdžiui, kas dvi savaites. Kadangi rinkinyje apsakymų yra 24, šitaip simboliškai būtų galima murakamiškai apskliausti visus metus. Tuomet galbūt visi metai bus keistesni, truputį sumurakamėję, arba, dienas perkošus per savotiškus autoriaus pasakojimus lyg per švelnų dieninės užuolaidos filtrą, pats pasaulis pasidarys maloniai keistesnis.

Yaa Gyasi

„AUKSINĖS ŠAKNYS“

Elizabeth Kolbert

„ŠEŠTASIS IŠNYKIMAS: NE VIEN GAMTOS ISTORIJA“ Knygos autorė E.Kolbert – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji jos knyga „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „The Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penkių rūšių masiniai išnykimai. Mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį – kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk dėl šios nelaimės kalti mes – homo sapiens. Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Herman Koch

„GRIOVYS“ Tarptautinį pripažinimą pelniusių romanų „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“ autoriaus naujausia knyga, kurioje pasakojama klaidinanti ir nerimą kelianti istorija.

Populiarusis Amsterdamo meras Robertas Valteris įsitikinęs, kad žmona Silvija jį apgaudinėja su puritonišku pavaduotoju. Vėliau jo 94 metų tėvas praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Tėvai nenori apsunkinti sūnaus vis prastėjančia sveikata, tad kodėl gi jiems nepabaigus savo gyvenimo, kai tam toks tinkamas laikas? Iš pažiūros tvirtai ant žemės stovintis Robertas palengva įsipainioja į savo paties baimes, įtarinėjimus ir vis stiprėjančią paranoją. O gal iš tiesų jis iš pirmo žvilgsnio geba pamatyti visa ko esmę?

Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė.

Liz Nugent

„IŠNARPLIOTI OLIVERĮ“ Charizmatiško, savimi pasitikinčio, patrauklaus Oliverio dienos slenka prabangiame rajone kartu su paklusnia, juo besižavinčia žmona Elis. Viskas atrodo tobula. Kol vieną vakarą ilgus metus kruopščiai kurtas gyvenimas subyra į gabalus. Viską pakeičia vienas smūgis žmonai į veidą. Kodėl jis tai padarė? Oliveris priverstas mintimis grįžti į praeitį. Užgniaužti prisiminimai ir buvusių draugų liudijimai atkuria jo gyvenimo istoriją, ir į paviršių ima kilti giliai tūnoję demonai ir paslaptys. O netikėti atradimai nustebina net patį Oliverį. Ar jis tikrai toks monstras, kokiu jį visi laiko?

Tai knyga ne tik apie neatleistinus poelgius, bet ir apie tai, kaip jie nutinka, kaip noras būti priimtam ir mylimam kovoja su baime ir išsikerojusiu nusivylimu. Apie tai, kaip vieno žmogaus poelgiai paveikia kiekvieną, sutinkamą kelyje.

Iš anglų k. vertė Marija Bogušytė.

Ann Patchett

„NUOSTABA“ „Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus.

Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.

Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.

Ganos–JAV rašytojos debiutinis romanas, susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų – pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų. Tai itin intymus pasakojimas apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas pilyje, o jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Emma Donoghue „STEBUKLAS“

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Vienuolikmetė Ana O’Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko nematomos jėgos. Slaugė Libė Rait gauna užduotį – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą. Ji tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau? „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

„ĮSIVAIZDUOTI LIETUVĄ.

100 METŲ, 100 VIZIJŲ.

1918–2018“,

sud. Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą.

Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą: matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės pavyzdžiai įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Rachel Joyce

„MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN“ 1988-ieji. Apgriuvusiame miesto skersgatvyje įsikūrusios šešios nedidelės krautuvėlės. Viena jų – muzikos parduotuvė, iki lubų prigrūsta plokštelių. Jos savininkas Frankas dieną naktį padeda savo lankytojams ne tik išsirinkti reikiamą plokštelę, bet ir numalšinti kankinančias mintis, išgydyti skaudamą širdį. Frankas tiesiog jaučia, ko reikia atėjusiam.

Tačiau vieną dieną, ilgai žiūrėjusi pro langą, prie jo durų nualpsta paslaptinga mergina žaliu paltu. Ilzė Brauchman. Ji nieko nesupranta apie muziką, o Frankas pirmą kartą gyvenime nežino, kurią plokštelę jai pasiūlyti. Po kelių susitikimų Ilzė paprašo Franko išmokyti ją suprasti muziką. Ilgi jų susitikimai ne tik atskleidžia paslaptingą Ilzės istoriją, bet ir atveria skaudžias Franko praeities žaizdas, grasinančias sugriauti trapų besimezgantį jų ryšį.

Iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė.

>> IR ŠVIESA TELYDI

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Dariaus Petrulio

Dar ankstyvą pavasarį Kauno Šančių bendruomenė kvietė šančiškius ir jų draugus tapti unikalaus ir Lietuvoje lig šiol nebuvusio kultūrinio reiškinio – bendruomenės operos – kūrimo dalimi. Beveik visus metus trukusių darbų rezultatą bus galima pamatyti gruodžio pabaigoje, tradicinės Šančių šventės – Balzaminės Kalėdų tuopos – metu. Apie bendruomenėje gimusį projektą pasakoja idėjos autoriai – menininkai Vita Gelūnienė ir Edas Carrollas.

APIE KĄ DAINUOJAMA ŠANČIŲ OPEROS ARIJOSE? – Kaip kilo mintis sukurti operą?

– Opera mus žavi savo tarpdiscipliniškumu, ji sukuria galimybę žmonėms su skirtingais gebėjimais ir pomėgiais veikti kartu. Tai žanras, kuriame gali atsiskleisti ir aktoriai, ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir dailininkai, ir vadybininkai, ir bilietukų plėšytojai – kiekvienas gali rasti savo vietą. Kitas aspektas – Šančių bendruomenė turi savo viešą erdvę – Kopūstų lauką, kurioje periodiškai rengia šventes ir meno projektus. Patirtis mums parodė, kad ši erdvė gali tapti didesnio įvykio scena, nes ji yra itin scenografiška. Be to, praėjusiais metais suorganizavę Šančių paradą, pamatėme, kokie kūrybingi ir gabūs yra Šančių žmonės, patyrėme profesionalų, tokių kaip kompozitorius Vidmantas Bartulis, choreografė Lina Puodžiukaitė, potenciją dirbti su neprofesionalais ir prisidėti prie bendruomenės kultūros kūrimo. Taigi viskas jungėsi į vieną rutulį. Matėme žmonių gebėjimą kurti.

Kultūra nėra elitinis reikalas, ir visi turime tai pripažinti.

Mes, profesionalai menininkai, tiesiog sukuriame terpę, kurioje žmonės galėtų kurti ir būti matomi bei naudotis savo pačių kultūros vaisiais. Siekiame, kad kultūra, tokia, kokia yra, praktikuojama mūsų bendruomenės žmonių, įgytų aukštos kokybės meninę formą. Džiaugsmas savo kuriamos kultūros vaisiais ir pasirodymas viešoje erdvėje didina pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi, skatina socialumą, bendravimą, praturtina dvasią.

– Kodėl buvo pasirinktas toks sudėtingas scenos kūrinys?

– Mums atrodo, kad Šančiams reikia operos dėl jos rimtumo. Ji žadina fantaziją, patraukia žmonių dėmesį.

Rimtumas pažadina ambicijas ir pakelia kartelę: žodžiai turi savo svorį, ir tai labai veikia. Žmonėms atrodo rimtas reikalas dalyvauti operoje. Šiaip didelio skirtumo, ar opera, ar operetė, ar miuziklas, nėra. Tiesiog mes pasirinkome taip, kad gerai skambėtų (juokiasi).

– Apie ką ji bus?

– Opera yra skirta Šančių istorijai ir Kopūstų laukui. Joje per asmeninius pasakojimus kuriama istorija, pasakojanti apie meilę, pavydą, karą, taiką, susitaikymą ir bendrystę. Kaimynystė ir skirtingų žmonių sugyvenimas bendruomenėje yra pagrindinė operos „Kopūstų laukas“ tema.

10 // © 37O

– Šančių opera yra unikali tuo, kad ją kūrė bendruomenės nariai, padedami profesionalų. Kaip vyko kūrybinis procesas?

– Tai kompleksiškas reiškinys ir mes, tiesą sakant, jo neskubiname, nes manome, kad pats procesas yra nuostabus meno kūrinys ir didelė vertybė.

Pradėjome pavasarį nuo libreto rašy-

SIEKIAME, KAD KUL­ TŪRA, TO­ KIA, KOKIA YRA, PRAK­ TIKUOJAMA MŪSŲ BEN­ DRUOMENĖS ŽMONIŲ, ĮGYTŲ AUKŠ­ TOS KOKY­ BĖS MENINĘ FORMĄ.

mo. Po jo kūrėme operos mokyklą, kurioje dalyvavo 25 mokiniai. Jai vadovavo penki profesionalai. Visi kartu dirbo penkias dienas. Mokykloje buvo skleidžiamos teorinės ir praktinės žinios.

Tačiau svarbiausia, kad jos metu susibūrė grupė žmonių, kurie susibendravo, pradėjo kurti kartu ir patikėjo, kad opera yra įmanoma.

Rugsėjo mėnesį buvo sukurti keli muzikiniai operos kūriniai, o tada sprendėme, kaip juos išdainuoti, kaip įrašyti, kaip pateikti bendruomenei, kad jie būtų išgirsti ir išmokti. Kai tai buvo padaryta, ėmėme ieškoti vietinių muzikuojančių kolektyvų, choro vadovų ir choreografų, kurie padėtų bendruomenei išmokti dainas ir judesius. Visą savaitę mūsų bendruomenės autobusas stovėjo pagrindinėje Šančių gatvėje ir jame vyko viešos repeticijos, kurių metu mokėmės operos dainų ir judesio.

Kai rugsėjį, per Šančines, bendruomenė susirinko į Kopūstų lauką, didžioji dalis žmonių jau mokėjo dainas,

nes buvo jas repetavę. Kiti gavo natas ir dainavo mokydamiesi vietoje.

Mes siekiame, kad žmonės, ateinantys į operą, taptų jos dalyviais. Operos kūrimo procesas baigsis tada, kai visi šančiškiai mokės operos dainas ir judesius (juokiasi). Tai ilgas procesas. Kartais atrodo, kad operos niekada nebaigsime, visada norėsis, jog joje dalyvautų dar daugiau žmonių, kad ir vienas, ir kitas joje rastų savo vaidmenį.

– Prakalbome apie profesionalus. Kiek jų dalyvavo operos kūrimo procese?

– Dirbdami bendruomenėje, mes visada kviečiame profesionalius ir neprofesionalius menininkus ir jie dirba kartu, vienodai prisiimdami atsakomybę.

Bendraudami su žmonėmis neklausiame, ar jie profesionalai, ar ne. Svarbiausia, ar jie turi žinių, gebėjimų ir noro.

Svarbiausia – energija. Profesionalas ir neprofesionalas turi bendradarbiauti, tada galima sukurti gerų dalykų.

– Sunku suvaldyti visą operos kūrimo mechanizmą?

– Tai darbas, kuris panašus į maratoną.

Norime nespausti siekdami rezultato – stengiamės propaguoti procesą kaip vertybę, kuri įgalina žmonių bendravimą, bendrystę, dalijimąsi. Rezultatas taip pat labai svarbus, nes jis sukuria šventę. Bet iki jos turi padaryti tiek, kad kartu su kitu žmogumi pajustum laimėjimo skonį. Turi įvykti pokyčiai žmonių santykiuose, kurie atsiranda dėl mokymosi ir kūrybos kartu, žinojimo, kad sukūrei kažką naujo, ko pats vienas nebūtum padaręs.

Operą kuriame tokiais žingsniais, kokiais galime eiti, – nebandome peršokti duobės, procesą susmulkiname į mažesnius etapus. Nors, viena vertus, sakome, kad opera yra ambicingas užmojis, kita vertus, niekam neturime jokių įsipareigojimų, todėl dirbame tiek, kiek galime ir norime. Tai duoda labai daug laisvės ir pašalina sunkumo jausmą.

– Šančių bendruomenė – labai aktyvi, kūrybinga ir įdomi. Jūs labai prie to prisidėjote. Kaip jums pavyko pažadinti žmones ir kurti kažką savo mikrorajono, miesto labui?

– Dažnai girdime, kad Šančiai yra ypatingi. Taip, tai tiesa, bet kartu tai – šioks toks mitas. Kiekviena bendruomenė turi savo potencialą. Bendruomenė yra subjektas, ne objektas. Savo rajone turėjome problemų, kurias reikėjo spręsti ir su grupe bendraminčių ėmėme tai daryti. Kadangi esame menininkai, pradėjome spręsti savo – meno – kalba. Žmonės pamatė, kad galime rasti išeitį savais būdais. Jeigu aš galiu kasti – tai kasiu, jei galiu dainuoti – tai dainuosiu. Žmonės susiburia aplink idėją. Iš tikrųjų mes neburiame bendruomenės, o tik turime idėją, kuri yra labai paprasta: atrasti mūsų visuomenėje atsvarą centralizuotai valdžiai ir valdžios institucijoms. Ieškome būdų, kaip atsverti dominuojančią galios poziciją kita – bendruomenių savivalda. Nieko naujo neišradome, tai elementarūs miesto gyvenimo principai. Žmonės buriasi į bendruomenes tam, kad įgytų galios ir lygiateisiškai kalbėtų su stipresnėmis už juos struktūromis, kad patys mokytųsi atsakomybės už savo veiksmus ir savo aplinką.

>> SVETUR

MAŽI DIDELI DALYKAI Rašė Giedrė Steikūnaitė

Vos už 1 300 km nuo Šiaurės ašigalio, Svalbardo salyne, akmenyje stūkso žmogaus statyta keturkampė uola. Jos vartai dengia šiauriuosius tunelius, šie veda į Pasaulinę sėklų saugyklą už sniegu apkaustytų durų. Čia, Platåbergeto kalne išskaptuotoje sandarioje patalpoje, saugoma mūsų ateitis – jei kartais netyčia savo grobuoniškais veiksmais prisišauktume pasaulio pabaigą.

Straipsnis iliustruotas kadrais iš filmo „Laukiniai giminaičiai“

Norvegija saugyklą įrengė prieš dešimt metų, joje šiuo metu saugoma apie 1 mln. augalų rūšių sėklų – o telpa 4,5 mln.

Saugykla suprojektuota atlaikyti stichines, klimato ir žmogaus mėtomų bombų nelaimes. Joje esančios sėklos, laikomos –18 °C temperatūroje, daigumą išlaikys dar bent 100 metų. Čia – atsarginis suolelis, kur ant vienos lentynos lygiomis teisėmis guli, pvz., dėžės iš politinių priešų JAV ir Šiaurės Korėjos. Čia – žemdirbystės istorija, kartu su ja – ir pastarųjų 12 tūkst. metų žmogaus ir mūsų auginamo maisto tarpusavio sąveikos patirtys.

Kam priklauso šis gyvybės archyvas, ateities garantas?

Svalbarde saugomi sėklų dublikatai išlieka jas pateikusiųjų nuosavybe; ant dėžių užrašyti jų savininkai. Vienas tokių – Sirijos Alepo mieste įkurtas Tarptautinis žemdirbystės tyrimų sausuosiuose regionuose centras (ICARDA / International Center for Agriculture Research in Dry Areas; sausieji regionai dengia maždaug trečdalį Žemės paviršiaus), užsiimantis genetiniu augalų gerinimu. ICARDA deklaruoja tris tikslus: maisto saugumas, skurdo mažinimas ir kova su klimato kaita. Pasinaudodamas žemdirbių surinktu įvairių augalų rūšių ir porūšių genetiniu lobiu, centras kuria ir į rinką paleidžia naujai išvestas, sausroms bei kenkėjams atsparias sėklas, atnešančias didesnį derlių. Valstybės sertifikuoja dalį jų, atsirinkdamos pagal savo klimato sąlygas ir reikmes. Visa kita, kas nėra auginama, lieka archyvuose. Tačiau ar tokio kilnių tikslų vedamo sistemiško ribojimo padarinys nėra biologinės įvairovės nykimas? /// 12 // © 37O

Biologinės įvairovės nykimas yra lėtaeigė krizė, kurios padariniai gali būti – neperdedant – pražūtingi. Kiek jau esame praradę? „Nežinome, – pripažįsta Cary Fowleris, Svalbardo sėklų saugyklos įkūrėjas. – Nes nežinojome, kiek turėjome. Tačiau kasdien kažką prarandame. Žmonės žino apie rūšių išnykimą, bet ne apie rūšių įvairovės praradimą. Kodėl jis vyksta? Taip, naikinamos natūralios buveinės (habitat), bet be to rūšys dar ir praranda sugebėjimą evoliucionuoti

ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Žemdirbystės išsaugojimas yra mūsų rankose.“ Todėl Svalbardo saugykla savo misiją supranta kaip pastangas išsaugoti žmogaus prijaukintų augalų ir jų laukinių giminaičių genetinę įvairovę pasauliniu mastu. Tai ji, teigiama, suteiks mums galimybę pritaikyti maistui naudojamus augalus kintančiam natūraliam kontekstui. /// 2015 m. rugsėjį pirmąkart istorijoje buvo paprašyta sėklas grąžinti. ICARDA, Svalbarde laikiusi 116 484 javų, daržovių, vaisių sėklų kopijas, dėl karo Sirijoje persikėlė į gero dirvožemio turtingą kaimyninio Libano Bekaa slėnį. Jau po metų dalis naujojo derliaus sėklų grįžo į Svalbardą. Sako, prireiks dar bent dešimtmečio, kad būtų sudubliuotas visas prieškario archyvas.

(Karas su žmonėmis yra ir karas su sėklomis: prasidėjus sąjungininkų atakų sukeltam chaosui Afganistano sėklų banką išplėšė talibai, o Irako Abu Graibo (taip, to paties) sėklų banką sunaikino invazinės bombos ir raketos; gerai, kad JAV okupuojant šalį Bagdado mokslininkai dar spėjo išsiųsti juodąją dėžę su Irako / Mesopotamijos žemdirbystės paveldu – senovinių javų, avinžirnių, lęšių, vaisių sėklomis – į tuo metu nuo karo dar laisvą Alepą. Pagal šiuo metu turimus archeologinius duomenis, prieš 12 tūkst. metų žemdirbystė prasidėjo būtent čia, Derlingajame pusmėnulyje, – dabartinėse Irako, Sirijos, Libano, Palestinos teritorijose.)

Bėgdami nuo karo iš Sirijos į Libaną persikėlė tūkstančiai žmonių. Vieni jų, ICARDA mokslininkai, tęsia savo darbus; kiti, paprasti žmonės, juos dirba. O Bekaa slėnio ūkininkai sako, kad išgyventi iš žemdirbystės jiems nebeįmanoma ir kad dabar žymiai pelningesnis užsiėmimas yra savo žemę ne dirbti, o nuomoti karo pabėgėliams, kurie joje įsikuria laukdami, kol galės grįžti namo. ///

Jeruzalėje gimusi, Berlyne gyvenanti palestinietė menininkė Jumana Manna ruošiasi parodai Norvegijoje. Be skulptūros instaliacijų, ten bus rodomas ir jos filmas „Laukiniai giminaičiai“ („Wild Relatives“ / 66 min., 2018 m.), kurį Lietuvoje galėjome pamatyti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. Kinematografinėje esė susitinka vietovės ir žmonės, tiesiogiai dalyvaujantys pasaulio (ne)pabaigos scenarijaus repeticijoje. Apie tai ir kalbamės su kūrėja.

– Jumana, kodėl jautei poreikį sukurti šį filmą?

– Filmą kūriau daugiau vedama smalsumo, ne dėl poreikio. Filmus paprastai todėl ir kuriu, nes noriu geriau suprasti tam tikrus dalykus. ICARDA istoriją pamačiau per žinias, tuomet ją transliavo visi TV kanalai. Joje atradau daug dalykų, kuriuos nagrinėjau ankstesniuose savo darbuose, konkrečiai – kultūrinių objektų archyvavimo praktikas, kurios tuo pat metu dalyvauja ir tų objektų ištrynimo, naikinimo procese. O čia turime gyvą archyvą! Mane tas vienu metu vykstantis išsaugojimo ir išnaikinimo procesas labai sudomino. Be to, jaučiau, kad šiuo atveju dar yra ką pasakyti ir kad tos senųjų sėklų išgelbėjimą nuo karo skelbiančios antraštės galbūt neatskleidė viso šio dalyko sudėtingumo.

Kam apskritai naudojami sėklų bankai? Kas gauna tiesioginės naudos iš tokių institucijų? Juk iš tų perkeltų sėklų išauginti augalai buvo skirti ne maistui, o tyrimams.

Pradinis mano filmo koncepcijos taškas buvo dvi, regis, nieko bendra tarpusavyje neturinčios mažytės vietovės – Svalbardas Norvegijoje ir Bekaa slėnis Libane, kurias sujungia sėklų perkėlimas. Tuo pat metu daromos sėklų kopijos ir visame procese sąveikauja įvairios sudėtingos hierarchijos.

Tad filmas prasideda siekiant suprasti, per kieno rankas keliauja iš pasaulinės saugyklos į Libano laukus perkeliamos ir po metų grįžtančios sėklos.

– Filmas prasideda šiauriųjų tunelių vaizdais, pašaliniai į juos gali patekti vos kartą per metus. Bekaa slėnyje itin kruopštų, atsakingą ir menkai apmokamą augalų apdulkinimo ir sėklų rinkimo darbą dirba jaunos sirės, ten esančios todėl, kad tėvynėje – karas. Kaip žmonės priėmė tave, atvykusią su kamera?

– Iš patirties galiu pasakyti, kad jei praleidi su žmonėmis daugiau laiko ir parodai, kad tavo motyvacija gilesnė nei vienadienis reportažas, kad tau išties rūpi tų žmonių gyvenimai ir su jais artimai susijusi tema, tuomet žmonės atsiveria, atidaro savo namų duris, noriai pasakoja.

– Kas šioje daugiasluoksnėje istorijoje kėlė didžiausią iššūkį?

– Turbūt sunkiausia buvo suprasti, kuo iš tiesų užsiima ICARDA kaip žemdirbystės tyrimų institutas, kokie buvo jį įsteigusiųjų tikslai ir kokią įtaką jis turi regione ir už jo ribų sėjamoms sėkloms bei žemės ūkiui apskritai. Apie tai nėra daug informacijos. Ir nors daugelis filmo veikėjų tiesiogiai su ICARDA nesusiję, man buvo svarbu suvokti jos kontekstą.

Pradėjusi tyrinėti supratau, kad ICARDA istorija neatsiejama nuo Žaliosios revoliucijos – XX a. vid. pradėtos žemės ūkio industrializacijos kuriant hibridines, didesnį derlių duodančias sėklas ir su tuo susijusius chemikalus, trąšas. Dėl Žaliosios revoliucijos poveikio aršiai ginčijamasi iki šiol: vieni tiki, kad jos deklaruojami tikslai panaikinti skurdą pasaulyje buvo patys kilniausi, bet yra ir stiprių kritiškų balsų, teigiančių, kad tai buvo tik būdas centralizuoti žemės ūkio galią kelių korporacijų ir organizacijų rankose, o rezultatas – tradicinių sėklų, taigi ir augalų, jų rūšių įvairovės išnykimas. Suvokti ICARDA vietą XX a. žemės ūkio istorijoje buvo gana sudėtinga, nes iš vienos pusės turi patį blogiausią scenarijų – tokias tarptautines korporacijas kaip „Monsanto“, o iš kitos – smulkius ūkius ir juose ekologiškai ūkininkaujančius žmones.

– Kokie buvo „Laukiniuose giminaičiuose“ rodomų žmonių atsiliepimai apie filmą?

– Vienas pagrindinių Libane sutiktų filmo herojų tiki paprastų ūkininkų naudojamais tradiciniais būdais išsaugoti

sėklų įvairovę, nepritaria tokių didelių centrų kaip ICARDA veiklai ir yra kritiškai nusiteikęs bet ko, kas pereina per centralizuotą valdžios sistemą, atžvilgiu. Nusiunčiau jam interneto nuorodą, jis filmą rodė savo kieme per projektorių, seansą filmavo ir mobiliuoju telefonu transliavo artimiesiems ir draugams Sirijoje. Jis ir jo kolegos uždavė daug klausimų, ypač domėjosi pasauline sėklų saugykla – didžiule iniciatyva, palyginti su jų ūkeliais, kur sėklos laikomos stiklainiuose. O dėl ICARDA – parodžiau filmą keletui darbuotojų, su kuriais daugiau bendravome filmavimo metu. Sakė, kad patiko, bet dėl politinių niuansų kaip institucija jie nusprendė filmo nereklamuoti.

Dėl to džiaugiuosi, nes mano tikslas ir nebuvo sukurti jiems reklamą! Žiūrint „Laukinius giminaičius“ apima toks jausmas, regis, ataidi iš paties prado. Taip, pasaulyje turime tiek daug ką sutvarkyti, sustabdyti, nugriauti ir sukurti iš naujo, tik geriau.

Bet sėklos – tai juk pati žmogaus egzistavimo Žemėje esybė: nėra sėklų, nebus ir mūsų. Tačiau apie jas nei kalbame, nei galvojame...

Suvokti sėklų suverenumo ir rūšių įvairovių išsaugojimo klausimo padarinius mūsų ateičiai šioje Žemėje (jei ją turime), suvokti viso to rimtumą ir svarbą yra absoliučiai pribloškiantis patyrimas. Tačiau pradėjusi daugiau tuo domėtis pamačiau, kad vis dėlto žmonės vis labiau žino, kas vyksta. Tad situacijai vis blogėjant kartu turime ir daug priešinimosi centralizuotoms sėklų sistemoms, sėklų patentavimui ir ki-

tiems panašiems siaubingiems pasaulyje vykstantiems dalykams pavyzdžių.

FILMĄ KŪRIAU DAUGIAU VE­ DAMA SMAL­ SUMO, NE DĖL POREIKIO. FIL­ MUS PAPRAS­ TAI TODĖL IR KURIU, NES NORIU GE­ RIAU SUPRAS­ TI TAM TIKRUS DALYKUS.

– Koks tavo pačios santykis su gamta?

– Ir mama, ir tėtis užaugo kaime Palestinos šiaurėje, atvažiavę studijuoti į Jeruzalę, ten pasiliko. Valstiečių šeimose gimę mano tėvai paliko kaimą, tad kuriant filmą vienas man nuolat kilusių klausimų buvo: kodėl jie, kaip ir daugelis kitų, priėmė tokį sprendimą? Kodėl į gyvenimą kaime žiūrima iš aukšto, kaip į nepelningą variantą? Šis filmas – vienas pirmųjų mano meninių projektų, kuriuose tiesiogiai reflektuoju apie savo pačios ryšį su tradicijomis ir kaip esu nuo jų nutolusi: pati neūkininkauju ir mažai apie tai išmanau.

– Lietuvoje ravėti daržus ir pomidorus raškyti išmokstama vasarą pas močiutę… Pokalbio pradžioje paminėjai žodį smalsumas. Ar būtent jis yra pagrindinė tavo kaip menininkės varomoji jėga? O kaip dėl meno ir jo kūrėjų atsakomybės kelti svarbius politinius, socialinius klausimus?

– Smalsumas kartu su rūpesčiu ir, žinoma, tam tikras pyktis dėl to, kas vyksta. Tad tai ne paprastas, o labai kryp-

tingas smalsumas. Mane veda ir trauka vietų, žmonių ir temų, kurios man rūpi ir kažką reiškia. Tai, kas mane sujaudina, ką jaučiu esant ir mano gyvenimo dalimi.

Yra atotrūkis tarp to, kaip menininkai mato save ir kaip yra matomi iš išorės. Nemanau, kad kuriu politinį meną, bet mano darbai yra politiniai. Apskritai visa meninė kūryba yra politinė – toks dalykas, kaip menas dėl meno, neegzistuoja. Visi meno darbai kuriami iš tam tikros politinės ideologijos, jos kontekste. Tad menininkai turi tokią pačią atsakomybę kelti svarbius klausimus, kaip ir bet kuris kitas pilietis, – nei daugiau, nei mažiau.

– Filmo pabaiga suteikia vilties. Ar toks buvo tavo tikslas?

– Ne, mano tikslas nebuvo suteikti vilties, o tiesiog pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi. Kad reikia gyventi toliau, ieškoti sprendimų ir tęsti pasipriešinimą – nepaisant to, kad kartais stumiesi prieš stiprią srovę ir neatrodo, kad pavyks.

Tad aš primygtinai teigiu gyvenimą ir išgyvenimą, ne viltį.

/// Trečiajame tūkstantmetyje pr. m. e. Eblos Karalystė buvo vienas pagrindinių Derlingojo pusmėnulio prekybos centrų. Prieš keliasdešimt metų archeologai šioje vietovėje atrado deginto molio lentelių. Šios atskleidė, kad Ebloje buvo auginama ne mažiau kaip 17 kviečių rūšių; auginama tiek, kad užtektų pamaitinti 18 mln. žmonių.

Ebla buvo maždaug 50 km į pietvakarius nuo šiandienio Alepo. /// „Sėklos yra magija: atrodo negyvos, o suteikia gyvybę. Tūkstančius metų jos buvo ta dovana, iš kurios mes gauname – ir atgauname – galią ir politinį suverenumą“, – sako Vivien Sansour, savo gimtojoje Palestinoje įkūrusi Paveldo sėklų biblioteką. Iš jos ūkininkai gali pasiskolinti nuo seno šiose žemėse augintų įvairių augalų rūšių sėklų, kurias per keliasdešimt Žaliosios revoliucijos metų išstūmė agresyvios hibridinių bei GMO sėklų ir nuo jų neatsiejamų cheminių trąšų invazijos. Nurinkę derlių ūkininkai pasiskolintas sėklas su kaupu grąžina bibliotekai.

V.Sansour sako, kad taip saugoma mūsų kultūrinio paveldo DNR, biologinė įvairovė ir tradicinės ūkininkavimo praktikos. /// „O kodėl mums nesukėlus sambrūzdžio? Pasipriešinant patogiam pasiteisinimui „jau vis tiek per vėlu“, sambrūzdžio gyventi kitaip, gyventi už besikartojančio ciklo sunaikinti – išsaugoti – sunaikinti, gyventi su daugiau dovanų ir mažiau nuodų.“ Jumana Manna, „Mažas didelis dalykas“ („A Small / Big Thing“), Sharjah bienalė, 2017 m.

>> USAI

GRAFIKĖ PERMAIŠĖ „VILNIAUS POKERIO“ KORTAS

roje“ net išgirdo vyresnių žmonių kaltinimų dėl anuomet, kai dar pati menininkė ir gimusi nebuvo, rašytojo sukurtų bjaurysčių ir šlykštybių. „Vilniaus pokerį“, pirmą kartą išleistą 50 tūkst. egzempliorių tiražu ir netrukus vėl pakartotą, atranda nauji jauni skaitytojai. Ir siūlo savąją interpretaciją. „Knyga yra be pradžios ir pabaigos. Kiekvieną kartą skaitydama atrandi vis kitų dalykų ir supranti, kad niekada jos vizualiai neatskleisi. Ji negali pabosti, nes jos iki galo net neįmanoma suvokti. Savo pirmajame „Vilniaus pokeryje“, norėdama pasibraukti rūpimus sakinius, subraukiau visą knygą“, – prajuokina Greta.

Vilniaus dailės akademijoje kažkas tokį primargintą egzempliorių įvertino atitinkamai – iš jos pavogė.

Daugybė skaitytojų „Vilniaus pokerį“ perskaito kaip politinį arba pornografinį tekstą: „Vadinasi jį galima skaityti įvairiai.“ POKERIO FILTRAS R.Gavelio romaną iliustratorė pirmą kartą atrado dar gyvendama Klaipėdoje. Atvykusi studijuoti į Vilnių, pamatė sostinę tokią, kokią rado ir romane. „Kai atsikrausčiau į Karoliniškes, viskas atrodė labai gaveliška. Ten per tiek metų ir purvas nepakitęs, nes jo neužgožia lemputės“, – ji aiškina nematanti tų pastatų, kurie šviečia ryškiomis afišomis ir šviesomis, jai prabyla vien natūralūs pastatai. R.Gaveliui Vilnius irgi buvo prieštaringas: „Vilnius – išvirkščias miestas.

Kiti miestai gimdo savo šiukšlynus, o šis sąvartynas slapčia gimdo patį Vilnių.“ Gyvenimas miegamajame rajone ypatingas tuo, kad jame, kitaip nei centre, lieka galimybė matyti žmones natūralius, kas rytą išeinančius iš savo namų: „Rajone regi visą realybę, tikrą procesą. Dabar gyvenu Viršuliškėse, prie Spaudos rūmų, kur išėjusi į kiemą galiu jaustis gyvenanti bet kuriuo laikotarpiu, nepaisant automobilių markių. Pati nelabai mėgstu vaikščioti miesto centre.“ Šiam iliustratorės pastebėjimui tinka ir R.Gavelio pasakotojo įvardijimas apie realybės subtilius niuansus: „Nėra sunku įprasti prie akivaizdžių, apčiuopiamų pakitimų. Kur kas sunkiau, kai niekas lyg ir nepakitę, bet reiškia visai ką kita.“ Tiesa, pačiame „Vilniaus pokeryje“ rajonas vaizduojamas niūresnis, negu jį perskaito Greta: „Neliko Vilniaus veido, visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių, eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų. Žiūriu, plačiai pravėręs akis, bet nieko daugiau negaliu įžvelgti. Jokių slaptų ženklų, jokios gilesnės prasmės, tėra vienodas begalinis sapnas, kurį esi priverstas sapnuoti prieš savo valią.“ RYŠKU PRIEŠ PILKĄ Išėję pasivaikščioti pagal romano topografiją, pasiekėme R.Gaveliui skirtą bareljefą Literatų gatvėje.

Ji sako: „Labai pilkas.“

Rašė Marijus Gailius Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ričardo Gavelio romanui „Vilniaus pokeris“ grafikė Greta Liekytė-Alice sukūrė naują formą – savaip interpretavusi knygos pasaulėvaizdį, pristatė iliustracijų pokeriškais motyvais parodą. Kol su menininke vėsią lapkričio pavakarę vaikščiojome Vytauto Vargalio iš „Vilniaus pokerio“ keliais, ji surūkė bemaž dešimt cigarečių.

Apėjome tik dalį senamiesčio – „Vilniaus pokerio“ Vilnius yra kur platesnis, klaidesnis ir niūresnis. Vis dėlto jos pasaulis turi ne vieną tiesioginę sąsają su 1989 m. pirmą kartą išleisto romano topografija. Vienu metu gyvendama Karoliniškėse pro savo namų langus regėjo buvusį R.Gavelio butą. Su kolege pasistengė, kad tuose namuose ant sienos atsirastų ir vienas jos pačios kūrinys.

16 // © 37O

Daugybės skaitytojų nesuprastas ir, anot filosofo Leonido Donskio, oficialios Lietuvos nepripažintas kūrinys pačiai Gretai yra stalo knyga, kurią ji perskaitė aštuonis kartus ir kaskart atsivertusi pažvelgdavo į tekstą naujai. „Galėčiau parengti visą kolekciją atsiliepimų, kaip aš skaitydama romaną atseit save traumuoju“, – sako autorė.

Per parodos atidarymą Užupio „Gale-

„Atsiprašau, o „Vilniaus pokeris“ ar nėra pilkas?“ – pasitikslinu. „Ne, ten nė vienos pilkos spalvos nėra. Man jis labai ryškus.“ Tiesa, pačiame romane yra ne viena tiesioginė nuoroda į miesto pilkumą, pavyzdžiui: „Pilkšvi namai tyliai murma užkeikimus, bažnyčios šnabždasi tarpusavy lotyniškai, kad niekas nesuprastų.“

Greta patikslina, kad jai pilkumas nenurodo spalvos. „Pavyzdžiui, dabar oras nėra pilkas. Man jis atrodo slogus. O pilka spalva man neslogi.“ Negaliu patikėti jos žodžiais: diena tobulai rudeniška, jau temsta, kitaip sakant, vien tik pilkuma aplink. Pamatau Literatų gatvės bareljefus apžiūrinėjantį turistą ir norėdamas nešališkos nuomonės pasiteirauju, kokios spalvos jam atrodo ši pavakarė. Atsako: „Grey.“ Dar padiskutuojame kartu su vokiečiu apie vakaro spalvas.

Pašnekovė laikosi savo: šitoks oras spalvingas, tik tos spalvos – tamsios.

Pagalvoju, kad Gretai tinka citata iš Jeanui-Pauliui Sartre’ui skirto bareljefo – paslaptingo kaleidoskopo su žinute viduje: „Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau.“ Anot jos, menininkui apskritai neverta kažką daryti, jeigu jis sustoja ieškojęs ir pataikauja: „Tu negali pajausti tikrovės, jeigu visada tik ir galvoji, kaip turi būti.“ TARP SAPNO IR TIKROVĖS Kulniuodami Pilies gatve, viena iš romano topografijos erdvių, išgirstame du pilkumos sargybinius. Vienas jų sušunka: „Čia mano gatvė, nx!“ „Žiūrėk, pokerio personažai“, – sakau. Kartu prisimename, kaip trijulės tokių personažų ji sulaukė ir per savo parodos atidarymą Užupyje: „Jie gėrė vyną ir skundėsi, kad jis tik septynių laipsnių stiprumo!“ „Vilniaus pokerį“ menininkė vadina filosofiškiausia knyga pasaulyje: „Joje yra absoliučiai viskas. Jo rašymo maniera atitinka mano minčių srautą, kaip pereinama nuo išorinio vaizdo į vidų, nuo kito žmogaus į save. Toks įspūdis, kad kitas parašė knygą už mane.“ Dailininkė savo įsitraukimą į knygą iš dalies aiškina jai pačiai nustatytais derealizacijos ir depersonalizacijos sutrikimais. „Tai yra būsena, kai žvelgi į pasaulį ir nesuvoki, kad jis yra tikras. Kai nesupranti, kas dabar vyksta: sapnas ar realybė. Kita būsena yra tada, kai nejauti savo kūniškumo: pavyzdžiui, tu šneki, bet tau pačiai tie žodžiai skamba keistai. Pavyzdžiui, pakartojus žodį „sriuba“ jis pasidaro keistas.

Todėl, turint šį sutrikimą, tiesiog reikia nekartoti žodžių“, – atskleidžia savo sąmonės ypatybes Greta Alice ir čia pat priduria, kad tobulas tokių psichologinių sutrikimų įsikūnijimas yra vaikų numylėtoji knygų herojė Alisa.

Ir, žinoma, toks yra pagrindinis „Vilniaus pokerio“ veikėjas Vytautas Vargalys, tobulai neatskiriantis realybės nuo sapno.

Siūlau dailininkei savo „Vilniaus pokerio“ interpretaciją: būdamas be galo nelaimingas kūrinio pasakotojas įgyja gebėjimą įžvelgti, kokie nelaimingi yra ir kiti. „Skaitydama knygą nuosekliai, aš nejuntu to tamsumo ir depresyvumo. Bet pastraipom skaitomas „Vilniaus pokeris“ iš tikrųjų gali pasirodyti šlykštus, sukelti pasibjaurėjimą“, – pastebi ji.

Kas, jos akimis, yra tie kanukai – paralelinės žmogiškosios būtybės romane? Ar tai savo rutinoje įsisukę ir nieko naujo gyvenime nebesitikintys individai? Ar tai yra represinės sistemos sugniuždyti kraštiečiai? „Jie yra viskuo nepatenkinti ir dėl visko nelaimingi. Man tas neigiamas požiūris, tas nesibai-

NĖRA SUNKU ĮPRASTI PRIE AKIVAIZDŽIŲ, APČIUOPIA­ MŲ PAKITI­ MŲ. KUR KAS SUNKIAU, KAI NIEKAS LYG IR NEPAKITĘ, BET REIŠKIA VISAI KĄ KITA.

giantis susikaustymas yra juokingas“, – apibendrina menininkė.

Greta Alice gimė jau po sovietmečio, 1992-aisiais. Todėl „Vilniaus pokerio“ nevertina kaip homo sovieticus pasaulėjautos tyrimo.

KODĖL TAMPAMA KANUKAIS? Pastebiu, kad, mums užsukus į Vilniaus universiteto ansamblį, pasitinka vien varnos – pokeriškų balandžių nė burktelėjimo.

Iliustratorė užsimena nerandanti atsakymo, kodėl Vilniuje žmonės beveik nebendrauja betarpiškai. „Klaipėdoje jaučiau, kad jeigu tu matai žmogų, tai jis mato tave: įvyksta kontaktas. Bendraujant juk gyventi saugiau.

O čia bendravimas šaltas. Kai įstojau į akademiją, pastebėjau, kad menininkai tiesiog kuria ir džiaugiasi savo mažais nuostabiais pasaulėliais, ir nieko daugiau“, – mąsto Greta.

Ilgai dar diskutuojame apie sovietmečiu prarastą ir sunkiai atkuriamą lietuvio gebėjimą burtis į draugijas, bendruomenes, nepasitikėjimą vieni kitais ir nepavykstančias diskusijas apie neoliberalios ekonomikos įtaką žmonių ryšiams. „Man bendravimas Vilniuje primena romaną. Jeigu kam nors prasitari apie Juos, tuomet tave nužudo. Vadinasi, tu su nieko negali atvirai pasikalbėti. Tai atitinka knygą: žmonės dažnai negali bendrauti, nes tarsi bijo, kad kažkas negero atsitiks. Labai keista“, – svarsto menininkė.

Galiausiai Greta pripažįsta nuleidusi rankas ir pamažu prisitaikanti prie individualistų kultūros: „Pamačiau, kad pasauliui to bendravimo tiesiog nereikia.

Jeigu tai tavęs nebejaudina, vadinasi, tu susitaikei. Taip ir nugyveni gyvenimą nieko nepakeitęs.“ Ar taip gimsta kanukas? Tas, kurio niekas nebejaudina ir kuris nieko nebegali pakeisti? Pats pasakotojas romane įspėja: „Įsižiūrėkit, pirmiausia įsižiūrėkit į tuos paklaikusius spoksotojus, žmonių pavidalo kanukus, gal pagaliau pajusit nerimą.

Patys pasekit juos ir galbūt praregėsit.

Galbūt suvoksit pavojų. Kurio neįmanoma pervertinti, galbūt pajėgsit net priešintis. Galbūt pajėgsit bent šauktis pagalbos. Galbūt dar nebus per vėlu.“ Gretos Alice parodą Vilniuje pamatyti per vėlu, bet ekspozicija keliaus į kitus miestus.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

Flow Music / Despotin Fam Lietuvoje hiphopo flagmanais visada laikiau dvi grupes – „G&G Sindikatą“ ir despotinus, kurie aktyviai neršdami pogrindyje vis atnešdavo šviežio maisto ant dažnai jau pravėsusio, palyginti su pasaulinėmis tendencijomis, tautinio hiphopo stalo. Ir dabar galiu sakyti, kad „Despotin Fam“ yra Lietuvos lyderių pozicijoje, nes „Toli Gražu“ yra bene brandžiausias ir kartu neįtikėtinai lengvas bei vaiskus albumas. Atrodytų, užgimę iš lietuviško hiphopo tradicijos filosofuoti „Despotin Fam“ pasiekė aukštumas, išfiltruodami metaforiškumą iki paprastumo ir galiausiai pasakydami nepaprastai paprastus dalykus. Ar tai būtų marihuana, ar visuomenės kritika, ar tiesiog šiuolaikinio miesto atributai – dar niekad visa tai neskambėjo taip aiškiai rimuotų išvedžiojimų fone. Paprastai tariant, nėra rimo vien dėl rimo. O muzikinis apipavidalinimas su kiekviena perklausa skamba vis stipriau ir užtikrinčiau, be jokių pretenzijų, turi aiškią minimalistinę struktūrą, kurioje yra nemažai trepo priemaišų, tačiau jos nėra tiesiog šio stiliaus kopijos, veikiau, priemonės rasti savą muzikinę kalbą. Todėl net ir pokyčiai, skambantys „Toli Gražu“, yra lyg despotinų muzikinės evoliucijos dalis. Net ir grupės trūkumai, tokie kaip, tarkime, netobulas Liezhuvio dainavimas, virsta tyčinės nepretenzingos formos atributais, padedančiais sukurti lengvą, neįpareigojančią atmosferą, dvelkiančią Vilniaus „Peronu“ ar „Kabliu“ ir Berlyno „Panke“. Prisipažinsiu, kad su kiekviena perklausa „Toli Gražu“ tampa vis malonesnis ir malonesnis; tai darbas žmonių, kurie naršo dabartinėje urban kultūroje, kuriems tai įdomu ir aktualu, ir kurie labai tiki savo klausytoju ir duoda jam ne tai, ko jis nori, o tai, ko jam reikia. Todėl vietoj ironiško „toli gražu“ norisi sakyti „toli, gražu“. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 89

100

MONIQUE VIRŠ VANDENS

Vilnius Arts Viena iš retų pavyzdžių, kai televizinio šou nugalėtojai susikuria ateitį (arba jiems ji sukuriama), Monique toliau sėkmingai virsta lietuviškąja Katy Perry, Ariana Grande ar panašia masine atlikėja, kuriai daug kas suteikiama dėl greito populiarumo ir matomumo. Iš aprangos stiliaus akivaizdu, kad ji labiau norėtų būti kokia Lady Gaga (perkūrinys su Justinu Jaručiu tai patvirtina), tačiau, skirtingai nei minėtai dainininkei, Monique trūksta originalumo. Atrodo, kad jos yra visur, tačiau po šiuo visą reklamą pasiimančiu fasadu lieka tik paprasta ir labai naivi muzika su dar naivesniais tekstais (jau pirmas rimas yra „kartu / tu“). Iš vienos pusės, nesinori kabinėtis, nes atlikėjai vos 21-i, tačiau su ja dirba didelė komanda, maitinanti neįnoringą publiką šlageriais, kurie iš esmės neturi nieko vertingo. Seksualiai šiltas balsas albumo „Virš vandens“ nepakelia, o banalokas turinys visą ilgagrojį tik skandina. Tačiau ir tikėtis kažko ypatingesnio būtų naivu: Monique yra TV produktas, projektas, kurio pagrindinė taisyklė – „svarbiausia daug triukšmo“. O kažkas jau vertinama vien pinigais, skaičiais, statistikomis. Iš esmės liūdna, nes „Virš vandens“ yra muzika tiems, kuriems ji yra tiesiog fonas, taisyklingai sustyguota, kad būtų greitai įsimenanti ir jokių dugnų nesiekianti. Toks ėjimas paviršiumi (ironiška, kad pavadinimas staiga įgauna kitą prasmę), kai meilė yra tik šūkis, stereotipiškai kabinamas prie kiekvienos temos, pamirštant jos turinį, komplikuotumą, virtęs tiesiog patogia antrašte. Kalbant aštriau, tai paprasčiausia popsūcha, kurią su gerais prodiuseriais galėtų kurti bet kokia atlikėja ar atlikėjas, dabar populiariai publikai prisistatyti naudojantis savo vardą (durkit vardą, rasit atlikėją). Nenoriu būti blogu pranašu, be šiam projektui išsilaikyti ant vandens bus kuo toliau, tuo sunkiau.

Bet nieko, bus kitas TV projektas, bus kiti vardai. Svarbiausia, kad mašina veikia.

18 //

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

MĖNESIO ALBUMAI

IEVA NARKUTĖ KAI MUZIKA BAIGIAS

Manto Headshooter nuotr.

DESPOTIN FAM TOLI GRAŽU

SHEEP EFFECT SAXUAL HARASSMENT

Tilto namai Vieno inovatyviausių Lietuvos kolektyvų „Sheep Got Waxed“ nariai lyg barbės devyndarbės veda Lietuvos muziką į priekį ne tik komandoje, bet ir po vieną. Kol Adas Gecevičius šėlsta teatro salėse ar kartu su Mesijumi, saksofonininkas Simonas Šipavičius parodo, kad yra vertas lietuviškojo Colino Stetsono vardo. „Saxual Harassment“ – tai energingas, „sheepsų“ tradicijas tęsiantis albumas, kuriame Simonas pasileidžia plaukus ir linksma beprotyste užkrečia taip, kad su didžiausiu malonumu išsyk perklausai šį trumpą, bet labai gyvastingą darbą. Jau nuo pirmojo (išskyrus prologą), balkaniškų prieskonių turinčio kūrinio „Bazaar“ atlikėjas įsileidžia pakankamai prieinamą, nors ir eksperimentišką avangardą, kuris užkrečia ir išsyk verčia šokti. Taip, tai džiazas, bet tai yra džiazas klubams, tūsams ir vakarėliams. Man, kaip itin nemėgstančiam saksofono skambesio (ačiū, Kenny G), būtent savotiškai neteisingas grojimas šiuo instrumentu, kai pirmą vietą užima, rodos, padriki, nors išties apgalvoti klyksmai, ir sukelia žavesį šiuo suvaldytu chaosu. Kankinamą saksofoną Simas įvelka į elektroniką, kurioje yra ir drum‘n‘basso, ir techno, ir minimal, ir netgi IDM apraiškų. Todėl netikėtai šis nedidelis darbas nejučia virsta vienu įdomiausių šių metų albumų, kuriame neperspaudžiama su eksperimentais, tačiau ir nesupaprastinama iki tiek, kad būtų įtikta kuo gausesniam klausytojų ratui. Susidaro įspūdis, kad muzikantas tiksliai žinojo, ko nori, ko siekia ir ką ketina pasiūlyti – apgalvota, kartais labai paprasta, bet velnioniškai kabina. Telieka paploti katučių, kad ir po vieną sheepsai yra neįtikėtini, ir laukti, į kokias beprotybes nuneš kiti jų darbai. Ir, žinoma, tikėtis, kad avių efektas paveiktų kuo daugiau žmonių. Jie to verti. („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

90

100

Promostar „Raudoni vakarai“ talentingai atlikėjai Ievai Narkutei tapo ir vizitine kortele, ir prakeiksmu: įsirėžusi atmintin daina persekioja, vos tik prisiminus dainininkės vardą, tačiau Ieva yra toli gražu ne one hit wonder. Viena svarbiausių iki tol santykinai dainuojamosios poezijos atlikėjų albumu „Kai muzika baigias“ pristato optimistiškesnę nei įprasta kūrybą, kurios patrauklumas slypi paprastume. Rodos, daugeliui nepavyktų parduoti to, ką pristato Ieva, – skambėtų banaliai ir saldžiai, tačiau būtent jos lūpose ir tekstuose kartais sentimentalios temos virsta jausmingomis ir itin tinkamomis laukti Kalėdų. Šalia savęs turėdama Marijoną Mikutavičių (geriausia albumo daina „Siaubas, kaip gražu“ turi bendrą aidą su viena populiaria šventine daina) ir Vytautą Bikų, kuriam siūlyčiau daugiau Ievų ir mažiau Monikų, atlikėja sugeba rasti tam tikrą vidurį tarp prieinamumo ir nuoširdumo. Ir nors kartais norėtųsi, kad albumas būtų arba dar nuogesnis, arba sudėtingesnis, plačiajai publikai tokios I.Narkutės turėtų pakakti. Aišku, jeigu žodžiai būtų buki, albumas būtų daug mažiau vertas, tačiau, akivaizdu, kad krislas poezijos juose yra. Tai ne šiaip sudėliotas rimavimas, iškart įsimenantis, bet taip nieko ir nepasakantis. Viskas, kaip visada, yra apie santykius, tačiau jei jau ir pradedama balansuoti ant klišių ribos, I.Narkutės talentas įmesti tinkamą žodį tinkamu metu šį karavaną išvairuoja. Iš esmės, keistas jausmas apima klausantis „Kai muzika baigias“ – lyg ir nieko naujo, lyg ir viskas girdėta, tačiau talentingų žmonių komanda sugeba aiškiai pažįstamą trafaretą paversti individualiu darbu, puikiai atspindinčiu dabartinę I.Narkutės kūrybos ir asmeninio gyvenimo fazę. Dviratis neišrastas, bet ir senasis, prižiūrėtas ir nublizgintas, puikiai važiuoja. („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“) 78

GARBANOTAS PASKUTINĖ SAULĖ

Tilto namai Naują albumą išleidęs „Garbanotas“ liko be „bosisto“, tačiau savo skambesio niekaip nepakeitė: jei jums jie patiko, patiks ir toliau, tačiau, jeigu jų saldus optimizmas erzino, „Paskutinė saulė“ nuomonės tikrai nepakeis. Šį darbą galima būtų įvardyti kaip tam tikro stabilumo ženklą: jie vis dar tokie pat psichodeliškai svajingi, hipių maniera dainuojantys apie saulę ir bangas, ir nieko negatyvaus aplinkui nematantys. Vis dėlto šiuo metu, kai, rodos, hipių atgimimas, taip staigiai sprogęs, vėl nueina šešėlin, kyla noras, kad grupė ne tik keistų pavadinimą, bet ir savo skambesį. Kaip patys teigia, EP buvo sudėtos dainos, kurias grupė yra sukūrusi kelerių metų laikotarpiu, todėl jeigu ieškote staigmenų, beldžiate ne į tas duris. Vis dar tokie pat pakilę virš žemės, tačiau daug turinio netransliuojantys tekstai, išplaukusios gitaros ir vasariška gėlių vaikų nuotaika. Tačiau, nors visa jau daug kartų girdėta, profesionalumo neatimsi – „Garbanotas“ ką moka, tai moka. Melodijos nėra banalios, kai kurios netgi ypač kabina („Nukrito saulė“, „Bijau“), deja, išskyrus aplinkybę, kad visos dainos yra lietuviškos, visa kita yra tiesiog tradicinis repertuaras.

O iš lietuviškos alternatyvos frontrunnerių nori nenori, bet vis tiek reikalauji daug. Todėl visos spalvos ima blukti, visi akordai ir temos kartotis, kol susidaro įspūdis, kad „Garbanotas“ tiesiog mažina savo sukauptą bagažą, nenorėdami nežinomybei palikti to, ką kažkada sukūrė. Ir nors „Paskutinės saulės“ dainos puikiai tiks jų koncertuose pasiūbuoti ar festivaliuose pagulinėti, linkėčiau, kad grupei pavadinimas būtų šiek tiek pranašiškas, o kitas darbas jau vestų į naujas teritorijas. Juk ne be reikalo visą psichodelinę košę užvirę „Tame Impala“ nutolo nuo to, nuo ko pradėjo. O kas yra geriau, nei sekti geriausius? („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“) 72

38

© 37O

0°

kisielius

100

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

>> SCENA

Rašė Toma Vidugirytė

Vido Černiausko nuotr.

Vokalą, elektroninę muziką ir beatboxą (vokalinę perkusiją) sujungusi grupė „MaNNazz“ – dainininkės Kamilės Kielaitės-Sienkievič (Kami) ir beatboxerio (beatbox atlikėjo) Bogdano Sienkievičiaus (Bogio) duetas. 2015 m. projektas prasidėjo kaip dviejų vienas kito nepažinojusių muzikantų eksperimentas kurti kažką savito. Vėliau tai vedė į santuoką ir tapo, kaip patys sako, gyvenimo projektu. 2017 m. vasarą „MaNNazz“ pristatė debiutinį albumą „Hopes“ ir leidosi į avantiūrą – pradėjo pačių suorganizuotą turą per Europą ir Balkanų pusiasalį, o rugsėjo pabaigoje albumą „Hopes“ išgirdo ir gerbėjai Lietuvoje. Prabėgus truputį daugiau nei metams, grupė, duodama interviu „37O“, užsimena apie dar vieną avantiūrą ir pažada daugiau naujienų 2019-aisiais.

20 // © 37O

– Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?

BOGIS: Muzika visada buvo širdyje, tik nebuvau radęs būdo ją išreikšti. Bandžiau groti gitara, tačiau supratau, kad tai ne mano instrumentas ir padėjau į šoną. Galiausiai, dar besimokant mokykloje, mano gyvenime atsirado beatboxas. Bendraklasis parodė paprastą ritmuką, pabandžiau, ir iš karto pavyko. Pradėjau jutube ieškoti pamokų, kaip viskas daroma, ir štai jau dešimt metų tuo domiuosi. Žinoma, praleidau nemažai laiko užsidaręs kambaryje, kol tai pradėjo skambėti tikrai kokybiškai. Pradėjau ieškoti draugų, bendraminčių. Vėliau, kai pajaučiau, kad kažką sugebu, norėjosi tai parodyti. Lietuvoje vyksta beatboxo čempionatai, kur pirmą kartą nusprendžiau dalyvauti 2012 m. Pasirodžiau neblo-

gai, atsiliepimai iš kolegų, dabartinių draugų, taip pat buvo neblogi. Įsisukau į visa tai ir vis ieškojau, kaip šį savo sugebėjimą galėčiau pateikti žmonėms.

Dabar techninės galimybės yra labai plačios ir gali pateikti labai profesionaliai, bet vis dėlto vienas beatboxeris scenoje turi turėti charizmos ir daryti stand up pasirodymus, kad įtrauktų žiūrovus. Aš tai labiau įsivaizdavau ir įsivaizduoju iki šiol kaip instrumentą.

Mūsų pažintis su Kamile man atvėrė labai daug galimybių, kur galiu panaudoti šitą savo gebėjimą, tad pradėjome dirbti kartu prie projekto.

KAMILĖ: Mano istorija truputį ilgesnė ir sudėtingesnė. Joje daug etapų ir muzikos grupių, tačiau visada norėjau daryti kažką savotiško ir įdomaus. Kaip atlikė-

– Kaip ieškojote savito skambesio ir kaip atrodo kūrybinis procesas?

BOGIS: Mes nežinome, ką pasakyti, kai mūsų klausia, kokio stiliaus muziką grojame. Pirmame albume daug skirtingų kūrinių. Turbūt vis dar ieškome savo skambesio ir stengiamės neapsiriboti vienu stiliumi.

Vido Černiausko nuotr.

MODERNI „MANNAZZ“ ELEKTRONIKA IR DRĄSIOS AVANTIŪROS

ja, aš augau visai kitokioje terpėje. Mes su grupe atlikdavome popmuzikos kūrinius ir apšildydavome maestro Stasį Povilaitį, grupę „Mango“, Rytį Ciciną, kitus. Tuo metu kažkam tai buvo wow, tačiau aš buvau nepatenkinta savo gyvenimu ir muzikine veikla. Pradėjau visą tą veiklą iš idėjos, kūriau savo muziką. Kai pradėjau dirbti popmuzikos pasaulyje, man visada sakydavo, kad nepragyvensiu dirbdama iš idėjos. Labai daug metų važiuodavau į vakarėlius ir perdainuodavau kitų atlikėjų kūrinius. Vėliau penkerius metus gyvenau Londone. Ten dirbau padavėja, nešiojau lėkštes ir klausiausi klientų priekaištų. Buvo kažkokia vidinė degradacija. Tuomet dvejus metus galvojau, kad visiškai nebedainuosiu ir netgi nebemoku dainuoti. Po dvejų metų nusprendžiau, kad reikia kažką daryti ir surinkau komandą Londone. Surengėme pirmą koncertą, kuriame grojome koverius. Po to koncerto suvokiau, kad jei ko nors noriu, turiu kažką daryti ir siekti pati.

Taip grįžau į Lietuvą ir 2012 m. nuėjau į „Eurovizijos“ atranką. Tada pradėjau dirbti su Gerai Ggerai (Viliumi Tamošaičiu).

Kai išsiskirstėme, žinojau, kad kursiu naują duetą. Tik nežinojau, kad sėdėsiu su prodiuseriu studijoje ir pati kursiu muziką.

– Kaip ir kuo sudomino elektronikos stilius? Kokios muzikos dar klausote?

KAMILĖ: Domėjausi gana įvairaus stiliaus muzika, o pirmąkart susipažinau su elektronika klausydamasi grupės „Radiohead“. Jie pradėjo nuo roko muzikos, o „Kid A“ buvo albumas, kuris nustebino pasikeitusiu skambesiu.

Aš taip pat pradėjau nuo roko muzikos, nes tėtė jos klausydavo. Jis buvo pirmas žmogus, kuris padėjo ugdyti mano muzikinį skonį. Vėliau pati jį formavau, todėl nuo 20-ies pradėjau klausyti elektronikos, techno ir kitokios muzikos.

BOGIS: Žinoma, feisbuko grupėje draugai, bendraminčiai dalijasi užsienio beatboxerių vaizdo įrašais ir aš seku šias naujienas. Tačiau pats visada klausydavau elektronikos, hiphopo ir niekada neapsiribojau kažkokiu vienu žanru. Dažnai tai priklauso nuo nuotaikos.

– Kaip atsirado „Hopes“ – albumas, kuris subrendo po dvejų metų nuo grupės susikūrimo?

KAMILĖ: Norėjome išvažiuoti į turą po Europą ir būtų buvę labai keista rengti juos neturint albumo. Pasiskaičiavome, kiek turime dainų, įrašėme naujų... Norėjosi, kad tai būtų gražus ir profesionalus albumas, o žmonės noriai jį įsigytų kaip pagarbos, paramos ženklą. Vėliau jis pasirodė ir vinilinės plokštelės formatu.

– Vis daugiau grupių savo muziką pristato vinilinių plokštelių pavidalu...

BOGIS: Taip. Tai labai smagu, nes vinilas visai kitaip klausosi nei kompaktas.

Kompaktinė plokštelė buvo perklausyta daugybę kartų, tačiau kai gavome vinilą ir pirmą kartą užsidėjome paklausyti, buvo kažkas ypatinga. Iš karto pakėlė skambesio kokybės kartelę.

– Kaip nusprendėte iš pradžių apkeliauti Europą ir ten pristatyti albumą?

Juk tik vėliau, rugsėjį, vyko koncertai čia, Lietuvoje?

KAMILĖ: Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Straipsniai apie tai, kad planavome įsigyti butą, bet nusprendėme išvažiuoti į kelionę, yra tiesa. Vieną rytą atsibudau ir pasakiau Bogiui, kad nieko mes nepirksime, o važiuosime į turą. Mano nuostabai, jis sutiko.

BOGIS: Tada buvo šalta žiema ir susiviliojau (šypsosi).

KAMILĖ: Dar prieš Naujuosius pradėjau siuntinėti laiškus ir ieškoti vie-

TUO TAVO MUZIKA IR IŠ­ SISKIRIA, KAD PATS JĄ KURI, O NE ATSIDA­ RĘS MUZIKOS GARSŲ BIBLIO­ TEKĄ PATI­ KUSIUS AR DERĖJUSIUS SAMPLE‘US SUMAIŠAI.

Manto Sadausko nuotr.

KAMILĖ: Už kūrybinę dalį esu atsakinga aš. Strategiškai neplanuojame, kokio kūrinio reikėtų ir specialiai per prievartą jų nekuriame. Tiesiog dirbame ir žiūrime, kas iš to išeina. Nesinori, kad prasidėtų gamyba, komercija ar atsirastų prodiuserių įtaka ir komentarai apie tai, kas populiaru.

Stebėdama „Euroviziją“ dažnai galvoju: „Kodėl tu pasiėmei šitą sample‘ą? Juk jis yra jau daug kartų girdėtas ir tiek dainų su juo sukurta.“ Mes sample‘ų nenaudojame, kuriame viską patys. Tuo tavo muzika ir išsiskiria, kad pats ją kuri, o ne atsidaręs muzikos garsų biblioteką patikusius ar derėjusius sample‘us sumaišai. Man atrodo, kad muzika yra labai nuoširdus dalykas. Jei tai nieko naujo nesako, o yra tik copy-paste, tada kam tai skirta?

Kuo toliau, tuo labiau į muziką yra žiūrima kaip į prekę. Žinoma, smagu, kai tai finansiškai atsiperka, bet taip norisi išlaikyti tikrąją muzikos vertę ir savo stilių.

tų. Per šią kelionę užmezgėme daug gerų kontaktų ir gražių draugysčių. Tikrai dar kartą tai pakartočiau.

– Įspūdžiai, draugystės, kontaktai... Turbūt buvo ir naujų patirčių vadybos srityje bei sprendžiant organizacinius reikalus? Juk patiems siūlyti save organizatoriams svečiose šalyse ir planuoti turą yra sudėtinga...

KAMILĖ: Tikrai taip. Kartais atrodė, kad net neįmanoma. Nesuprantu, kodėl, – mes juk neprašėme honorarų, o tik vietos ir apgyvendinti. Suprantama, kad klubams rizikinga priimti koncertuoti nežinomą grupę iš kitos šalies. Juk nežinia, kiek žmonių pritrauks. Galbūt todėl, kad Europoje visko labai daug, buvo taip sudėtinga. Vis dėlto rengti koncertus Balkanuose buvo daug paprasčiau. Nusprendėme važiuoti į Albaniją tik todėl, kad neradome tinkamos vietos koncertui Austrijoje. Kadangi Albanijoje vienas klubas atrašė ir sutiko, paklausiau Bogio, ar būtų labai blogai, jei mes truputį toliau pavažiuotume. Tada įvyko dar pora koncertų Balkanuose – labai smagu, kad ten patraukėme (šypsosi).

BOGIS: Nuotykių buvo daug. Niekada nekeliavau mikroautobusu ir dar su penkiais žmonėmis jame. Vien tai buvo nuotykis. Pirmą kartą reikėjo susigyventi su penkiomis asmenybėmis. Buvo karšta, gal 40 0C, o važiavome mikroautobusiuku be kondicionieriaus...

KAMILĖ: Nuotykių tikrai buvo, pilnos kišenės įspūdžių iki dabar. Kai pagalvoji, tai čia beprotybė. Būna, po 10 valandų važiuoji, pamiegi kokias 5 valandas, tada kitą dieną – jau koncertas, po jo – dar vienas. Pailsėjome per turą tik Italijoje, nes ten praleidome tris dienas.

– Kur buvo lengviausia suorganizuoti koncertus? Kurioje šalyje geriausiai priimama elektroninė muzika?

BOGIS: Lenkijoje, nes buvo šiltas žmonių priėmimas ir paprasčiau surinkti žiūrovus. Ten palyginti didelė rinka, kuri mėgsta elektroniką, čia vyksta visi didieji mūsų regiono festivaliai.

KAMILĖ: Matėme, kad padarėme Lenkijos publikai įspūdį, nors koncertai buvo labai minimalistiniai. Lenkija yra tikrai gera erdvė. Be to, ten tikrai perka kompaktus ir jiems tai yra svarbu. Žinoma, negaliu sakyti, kad Lietuvoje neperka, bet gal kiek trūksta to suvokimo, kad atėjęs į grupės koncertą gali paremti ją nusipirkdamas CD. Kai pradėjau dirbti, buvo natūralu, kad atėjęs į koncertą turi mokėti už įėjimą. Vėliau kažkuriuo metu atsirado daug nemokamų koncertų. Nebeliko pusiausvyros. Tai pačių muzikantų klaida, kad, bandydami pritraukti žiūrovus, save atiduoda nemokamai. Aš nemanau, kad tai gerai. Mes nerengiame nemokamų koncertų. Tai leidžia užtikrinti pasirodymo kokybę.

Muzika turi kažką kalbėti. Manau, kad klausytojas tikisi, jog koncertas kažką jo viduje pakeis bent tą akimirką. Mano pagrindinis tikslas nėra tiesiog padainuoti – noriu, kad tai būtų toks koncertas, po kurio žmogaus gyvenime kažkas pasikeistų.

– Visą turą ir kelionę organizavote bei planavote patys. Kodėl neperduodate dalies tos atsakomybės koncertų organizatoriams ar vadybininkui? Pavyzdžiui, rūpintis renginio reklama?

KAMILĖ: Į mūsų koncertus ateina žiūrovai gal nuo 25 metų iki 70-ies. Vyresnius sunkiau pasiekti ir jie ne taip noriai dalijasi informacija socialiniuose tinkluose ar kitur kaip jaunoji auditorija. Vadybininkui ar organizatoriui pritraukti žmones į renginį, jei atlikėjai nėra žinomi, labai sunku, o ir finansinės naudos mažai. Faktas, kad norėčiau atsikratyti šių darbų, nes per daug pavargstu tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kartais išeinu į sceną ir nebežinau, ką duoti, bet kažkaip tenka susidoroti ir su tuo. Žiūrėsime, kaip bus kitais metais po mūsų avantiūros (šypsosi)...

– Panašu, kad vėl rezgate kažką įdomaus. Gal savo ateities planais pasidalysite su mūsų skaitytojais?

BOGIS: Toliau judėsime į priekį, įrašinėsime... Nežinau, ar kitais metais išleisime albumą, bet tikrai dirbsime. Ieškosime savo skambesio.

KAMILĖ: O apie avantiūrą trumpai galime pasakyti tik tiek, kad nusiuntėme savo kūrinį į „Eurovizijos“ atranką. Dar nežinome, ar būsime atrinkti, bet tikimės, kad pavyks. Apie tai dar šiais metais arba kitų pradžioje sužinosime ir mes, ir jūs (šypsosi).

Daugiau nei prieš pusmetį sukūrėme naują dainą. Tuo metu, kai ją įrašinėjome, supratome, kad šiais metais reikia dalyvauti „Eurovizijoje“. Kūrinys buvo neblogas, tačiau jį išgirdęs kolega pasakė, kad viskas gerai, bet nežinia, ar su juo laimėsime. Aš jam nepritariau ir prasidėjo ieškojimai. Galiausiai, po labai ilgų valandų studijoje, atsirado visai nauja tema ir skambesys. Rezultatas – turime du naujus kūrinius.

Eurovizinė daina – apie gamtos išsaugojimą, apie vertę, apie susimąstymą, kaip jai padėti, kaip statyti, o ne naikinti. Pastaruoju metu tai labai jautri tema, nes pradedame jausti ir matyti daugelio metų neteisingų sprendimų rezultatus. Aš taip pat netausoju, dar labai smarkiai teks pasistengti, kad tai pasikeistų, bet reikia pradėti nuo savęs, tada ir kiti aplink keisis. Vien kalbėti neužtenka. Dainos tekstas yra tarsi prašymas Dievui, kad man padėtų keistis.

Kol kas nieko nesitikiu. Daug laiko praleidome studijoje, bet dar liko kitų darbų. Labiausiai baiminuosi, kad po ilgos pertraukos neatsirastų bereikalingas jaudulys, nes norisi, kad kūrinys skambėtų labai organiškai.

>> UŽ KADRO

REŽISIERIUS TITAS SŪDŽIUS: VAIZDO KLIPAI TURI KELTI KLAUSIMŲ Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos Gyčio Vidžiūno

Neseniai internete pasirodė ir daug dėmesio sulaukė grupės „Garbanotas“ (taip nuo šiol vadinasi grupė „Garbanotas Bosistas“ vaizdo klipas „Liūdnos akys“. Tai pirmasis singlas iš ką tik išleisto naujo grupės albumo „Paskutinė saulė“. Ta proga nusprendėme pasikalbėti su šio klipo režisieriumi Titu Sūdžiumi, kurio sukurtas vaizdo klipas „MTJunker“ dainai „AcidPizza“ šių metų „Kino pavasaryje“ pelnė žiūri prizą už unikalią lietuviško muzikinio vaizdo klipo viziją, jį geriausiu išrinko ir žiūrovai.

– Pradėkime nuo naujausio tavo kūrinio – vaizdo klipo „Liūdnos akys“. Kiek grupė nurodė, ko nori, kiek kūrei pats, kaip apskritai vyko bendradarbiavimas?

– Per pirmąjį susitikimą su „Garbanotu“ išsiaiškinome lūkesčius – esminis grupės noras buvo, kad klipas būtų kiek keistas. O toliau jie man skyrė nemažai kūrybinės laisvės.

Daina pasirodė labai nuoširdi ir jausminga, dėl to nusprendžiau pasukti lengvai ironišku keliu, norėjau, kad vaizdas derėtų prie muzikos, tačiau vis tiek išliktų netikėtas, subtiliai kontrastuotų muzikai savo tonu. Norėjosi iliustruoti kintančią perspektyvą į liūdesį, tai stengiausi išreikšti gana abstrakčiai, neužverdamas galimybių žiūrovui pačiam susikurti savo potekstę. Taigi klausant dainos keliasdešimtą kartą iš eilės vienu metu akyse sušmėžavo ikoniškoji scena iš Luiso Bunuelio filmo „Andalūzijos šuo“, kurioje vyras perpjauna moters akį. Tai buvo pradinis atspirties taškas, nuo kurio pradėjau rašyti scenarijų.

– Kaip tu rašai scenarijus?

– Galvodamas idėją muzikiniam klipui pirmiausia klausau dainos daug kartų iš eilės, vaikštau iš kampo į kampą, kart-

kartėmis užsimerkiu ir nieko per daug nesitikėdamas ir nereikalaudamas leidžiu vaizduotei pažerti vaizdinių. Tada nuimu derlių – pradedu kritiškiau vertinti tai, ką pasiūlė vaizduotė. Jei per anksti įsiveliu į apmąstymus dėl klipo idėjos, kūrybiškumas kartais užsiblokuoja.

je netrūksta. Man patinka muzika, kurios neperpranti pirmą kartą ją išgirdęs, tas pats galioja ir klipams – mane žavi keistesni vaizdai, kurie labiau provokuoja žiūrovo vaizduotę. Nors klipas ir turi tarnauti kaip tam tikras muzikos pažinimo vedlys, jis turi kelti daugiau klausimų, nei duoti aiškių atsakymų. Man slidžiausias atrodo grynai naratyvinis žanras – kartais žiūri tokį klipą ir supranti, kad dainos buvimas ar nebuvimas čia mažai ką pakeistų.

– Kiek žinau, patiems teko investuoti ne tik daug laiko, jėgų, bet ir pinigų? Kaip pavyko surinkti tokią ryžtingą komandą?

– Viršijome numatytą biudžetą, bet kai visi tiki projektu, tas viršijimas neatrodo toks skaudus. Tiek grupė, tiek jų vadybos agentūra „Tilto namai“, tiek gamybos kompanija „Scuare“, tiek aš pats buvome motyvuoti siekti geriausio rezultato, todėl veltis į kompromisus drastiškai taupant biudžetą atrodė netgi neįmanoma. Man buvo svarbu šį klipą įgyvendinti taip, kad rezultatas tenkintų mane patį. Porą metų mano kūrybinė gyvenimo pusė buvo gan pasyvi, tad šiuo klipu sau prisižadėjau pradėti tam tikrą naują, produktyvesnį, etapą. Labai džiaugiuosi, kad daug talentingų žmonių patikėjo projektu ir prisijungė prie komandos. Operatorius Julius Sičiūnas, dailininkas Martynas Duškinas, kostiumų dailininkė Emilija Knyzelytė-Jočionė įnešė didelį indėlį į galutinį rezultatą, viso proceso metu pavyko su jais išlaikyti kūrybiškai vaisingą dialogą. Esu dėkingas visiems kitiems prisidėjusiems, kiekvienas komandos narys buvo labai svarbus.

– Kaip nusprendi, kokį klipą kurti?

– Muzika padiktuoja. Kadangi vieno teisingo kelio nėra, dažnai pasikliauju jausmais ir intuicija. Dalykai, į kuriuos aš racionaliai atsižvelgiu, yra grupės klausytojai ir muzikos sukuriama estetika.

22 // © 37O

– Klipų yra įvairiausių rūšių – performatyviniai, kur pasirodo grupė, naratyviniai (kur vystoma istorija) ir eksperimentiniai. Panašu, kad tau labiausiai patinka naratyviniai / eksperimentiniai. Kaip manai, ką kiekviena šių rūšių suteikia klipui?

– Aiškios muzikos ir klipų jiems, kaip ir greitojo maisto įstaigų, pasauly-

– Dažnai vaizdo klipais laikomi live video ir BTS video. Tai ar jie yra klipai? Kas apskritai, tavo nuomone, yra vaizdo klipas?

– Aš laikausi gana liberalios pozicijos, kad klipu gali būti bet kas. Tarkim, nemanau, kad undergroundiniam low-fi skambesio atlikėjui yra reikalingas itin išlaižytas ir brangiai atrodantis klipas. Muzikinio klipo formatas man atrodo itin beribis, dėl to pats norėčiau ateityje daugiau paeksperimentuoti su animacija ar nuotraukomis kaip kūrybinėmis priemonėmis.

– Kam apskritai grupėms reikalingi klipai?

– Muzikinio klipo formatas gimė kaip reklama muzikai ir ši funkcija nepasikeitė iki šių dienų. Žinoma, kaip ir minėjau, muzikinis klipas taip pat gali padėti atskleisti dainą, tarnauti kaip jos pažinimo gidas. Kartais pasitaiko, kad muzikinis klipas su daina veikia kartu ir tampa neatskiriami. Tokiu atveju klipas greičiausiai atsirado dėl labiau meninių nei reklaminių užmojų.

– Kokie tave labiausiai įkvėpę vaizdo klipai, kuriuos rekomenduotum pažiūrėti?

– „Justice“ „Stress“, „Yeah Yeah Yeahs“ „Y control“, El Guincho „Bombay“ ir Davido Bowie „Ashes to Ashes“ buvo tie klipai, kuriuos pamatęs paauglystėje užsinorėjau juos kurti. Iš mažo biudžeto klipų turbūt labiausiai yra įkvėpęs Toddo Terje „Inspector Norse“.

– Ko trūksta lietuviškiems vaizdo klipams?

– Lietuvoje pastaruoju metu yra sukuriama nemažai klipų, daugelis iš jų kokybiški. Gaila, kad beveik visi tie klipai yra saugūs, juose mažai provokacijų, protesto ar aštrių ir kontroversiškų idėjų bei sprendimų. Paprastai kalbant, viskas per daug normalu. Šią kritiką taikau ir savo kūrybai, bet ateityje bandysiu pasitaisyti.

>> SVECIUOSE

SUOMIŲ MENININKAS LIETUVOJE TYRĖ ATMINTIES KLAIDAS Rašė Daiva Juonytė

Iliustracijos Evangelo Androutsopoulo

Suomijoje gimęs menininkas Evangelas Androutsopoulas visą savo vaikystę leido keliaudamas tarp Skandinavijos ir Graikijos. Šiuo metu Londone ir Helsinkyje gyvenantis kūrėjas sako, jog stengiasi, kad aplinkos poveikis jo darbams būtų minimalus, o savo kūriniuose kritiškai tyrinėja atminties klaidas, drąsiai abejodamas jos patikimumu.

– Man patinka ši tema, nes ji kalba apie mūsų pagrindą. Taip pat buvau įkvėptas Arto Spiegelmano knygos „Maus“ – kūrinyje buvo vieta, kur jo tėvas neprisiminė kažkokio dalyko, bet žinojo, kad toks egzistavo. Man pasirodė, kad įdomu apie tai kalbėti, ir būtent komikso žanru. Neįtikėtina, kad yra tokių atminties neatitikimų tarp to, ką žmonės sako ir ką prisimena.

– Kas jums yra menas?

– Menas man yra galimybė parodyti ką nors įdomaus iš menininko perspektyvos, atskleisti žmonėms savo požiūrį į tam tikrus dalykus ar problemas.

– Papasakokite, kaip pradėjote piešti?

– Pirmiausia susidomėjau komiksais.

Ne tik todėl, kad pats mėgau juos skaityti – mano draugai taip pat jais žavėjosi. Būdamas dvylikos ar trylikos metų pradėjau bandyti piešti bei kurti istorijas, lankyti piešimo pamokas. Supratau, kad atradau tai, ką noriu daryti. Išmokau piešti ir grįžau prie komiksų (juokiasi).

– Su kokiais projektais dirbote pastaruoju metu? Kurie iš jų pareikalavo daugiausia jėgų?

– Kol kas didžiausias iššūkis yra knyga, kurios vis dar nebaigiau. Kiekvienas naujas projektas yra šiek tiek rizikingas ir reikalauja nemažai pastangų. Bet kuo sudėtingiau, tuo smagiau (šypsosi).

– Girdėjau, kad jus domina komiksų pasakojimo galimybės, taip pat vaizdų suvokimas smegenyse.

– Man patinka, kad komiksai apima labai daug skirtingų dalykų. Kurdamas komiksą pieši ir rašai vienu metu. Piešiniai susijungia ir sudaro tam tikrą prasmę. Labai mėgstu juos papildyti ranka rašytu tekstu. Keista, nes turėdamas tokį tekstą jo neidentifikuoji vien tik kaip teksto, o pradedi matyti kaip vaizdą.

„Autoportretas“

– Viskas ateina iš to, ką girdžiu ir matau, ką perskaitau knygose. Iš to, ką tuo metu mokausi ir bandau suprasti.

– Viešėdamas Lietuvoje nusprendėte sukurti pasakojimų seriją pastatų atminties tema, tyrėte miesto pokyčius, kurie atsiranda bėgant laikui. Kodėl svarbu kelti tokius klausimus?

– Šia tema kuriu ne pirmą kartą, nes ji įprasmina gyvenimą, kismą. Šįkart norėjau sukurti siužetą be žmonių ir ieškojau minčių, kaip tai padaryti. Atvykęs čia turėjau vos vieną mėnesį kam nors sukurti. Turėjau dirbti greitai ir man kilo mintis sukurti pasakojimą apie Kaune esančius pastatus. Nežinojau, kas iš to išeis ir kaip tai atrodys.

Vaikštinėdamas gatvėmis susipažinau su tarpukario modernizmo architektūra, apie kurią iš pradžių nieko nežinojau. Galiausiai istorija išėjo kitokia, negu aš maniau. Gaila, bet jutau, kad man trūksta istorinių žinių sukurti tikrai gerą pasakojimą. O faktų išradinėti nenorėjau (juokiasi).

– Jūsų knyga „Eviction“ („Iškeldinimas“) – tai neįprasta istorija apie įsivaizduojamą tuščią jūros dalį. Atrodo, kad jums patinka filosofinės, gilios temos.

24 //

– Kuo Kaunas įdomus?

– Savo žmonėmis ir architektūra. Sutikau daug kuriančių žmonių. Jūsų architektūra labai įvairi – čia daug senųjų pastatų, šalia kurių kuriasi nauji. Daugelis miestų to neturi.

© 37O „Mergina“

– Būdamas Kaune surengėte viešas dirbtuves, kurių pagrindinė tema – žmogaus atminties nepatikimumas.

Kodėl svarbu analizuoti atmintį ir kuo atminties tema svarbi jums ?

– Šiuo metu gyvenate tarp Jungtinės Karalystės ir Suomijos. Ar gyvenamoji vieta daro įtaką jūsų darbams?

– Taip, bet labai stengiuosi apie tai negalvoti ir to nesureikšminti. Kai kas pasireiškia ne iš karto, bet atsispindi vėlesniuose kūriniuose.

– Kokie menininkai jus žavi ir įkvepia?

– Daugelis Suomijos kūrėjų, tokių kaip Tommi Musturi. Kai pradėjau piešti, labai žavėjausi 8-ojo dešimtmečio menininkais.

– Kur mėgstate ieškoti įkvėpimo?

– Muziejuose ir bibliotekose. Mėgstu vartyti knygas, žiūrėti iliustracijas. Patinka lankytis tapybos galerijose.

– Kokiais ateities planais galite pasidalyti?

– Planuoju studijuoti magistrantūroje ir baigti knygą. Kol kas tiek (šypsosi).

>> SVECIUOSE Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Ievos Martinaitis Ferreira

Su lietuvių kilmės brazilų fotografe Ieva Martinaitis Ferreira susipažinau rudenį vykusio fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ metu, kur mergina pristatė parodą „11 000 km“. Prieš keletą metų pamačiusi, kad lietuvių išeivių bendruomenė Brazilijoje sparčiai mažėja, ji ėmėsi svarbios ir prasmingos užduoties: fiksuoti lietuvių bendruomenės akimirkas ir taip jas išsaugoti ateities kartoms, mylinčioms Lietuvą, nors ir niekada jos nemačiusioms.

FOTOGRAFĖ IEVA MARTINAITIS FERREIRA IR 12 JOS ISTORIJŲ Apie San Paulą ir lietuviškas šaknis „Gyvenu San Paule, ten ir gimiau. Tai labai įdomus miestas, ypač dėl žmonių, nes ten jų labai daug (juokiasi).

Mano mamos šeima yra iš Lietuvos.

Abu seneliai atvyko į Braziliją, kur susipažino ir susituokė. Po kurio laiko gimė mano mama.“ Apie parodą „11 000 km“ ir meną Brazilijos metro

„Fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ skelbė atvirą konkursą. Nusiunčiau savo nuotraukas, jie jas pamatė ir pakvietė atvykti. Šią fotografijų seriją apie Brazilijos lietuvius nusprendžiau kurti tada, kai pamačiau, kad bendruomenės žmonės sensta ir tas procesas vyksta labai greitai. Fotografija – būdas išsaugoti atmintyje tai, kas buvo, ir parodyti žmonėms, kaip yra dabar. Juk aš buvau ir esu tos bendruomenės dalis. Šią parodą, Lietuvos konsulato siūlymu, pristačiau ir Brazilijoje. San Paulo metro stotelėse yra vietos, kur galima eksponuoti savo darbus. Paroda truko tris mėnesius. Jos tikslas – parodyti brazilams lietuvius, gyvenančius San Paule.

Buvo labai įdomu pristatyti lietuviškus dalykus. Per tuos tris mėnesius gavau labai daug elektroninių laiškų. Kai kurie žmonės atpažino save. Keleto seneliai buvo lietuviai, bet jie nežinojo apie bendruomenę, nes ne visi buvo jos dalis. Pažįstu žmonių, kurie pabėgo iš Lietuvos ir daugiau nieko nenorėjo apie ją girdėti, nes išvykimas buvo per daug dramatiškas ir skausmingas. Visą projektą sudaro 68 nuotraukos.

Metro parodą sudarė 39, Kaune parodžiau 15 fotografijų.“ Apie pirmą apsilankymą Lietuvoje ir lietuvišką pavardę „Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš vienuolika metų kaip Dainų šventės dalyvė (tuo metu šokau ansamblyje). Man tai buvo labai ypatingas įvykis: aš – pirmoji išeivių karta, kuri grįžo į gimtinę. Mano senelė negrįžo, mama niekada nebuvo čia atvykusi, tad apsilankymas buvo labai emocionalus. Juk aš užaugau klausydama kalbų apie Lietuvą! Dažnai įsivaizduodavau, kaip ji atrodo, kokie žmonės čia gyvena.

Būnant čia man nutiko labai svarbus dalykas – kažkas pasakė, kad manęs ieško moteris. Paaiškėjo, kad ji – mano mamos pusseserė iš senelio pusės. Žinojau, kad visa mano senelės šeima atvyko į Braziliją. Mano senelis buvo vienas, visi giminaičiai liko Lietuvoje ir jis visą laiką bijojo, kad jo arba jo šeimos kas nors ieškos, taigi per daug su giminaičiais nebendravo. Po 1993 m. – jis mirė vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę – mano senelė pradėjo ieškoti jo giminių. O čia visiškai netikėtai ta pusseserė rado mano vardą Dainų šventės dalyvių sąraše (šypsosi). Buvo netikėta ir labai smagu sutikti moterį, apie kurią nieko nežinojau. Susipažinau su jos šeima. Džiaugiuosi, kad Brazilijoje gali turėti dvi pavardes, pasirinkti tą, kuri tau svarbi, – taip aš turiu ir tėvo, ir motinos pavardes, ir žmonės gali mane rasti.

Kai atvykau, man buvo 20 metų – buvau jaunesnė, naivesnė, viskas buvo nauja. Žiūrėjau į žmones ir galvojau, kad visi atrodo pažįstami, veidai atrodė tokie matyti ir įprasti.

Pirmas kartas man buvo tikrai ypatingas – sutikau nepažinotus šeimos narius, aplankiau vietas, apie kurias tiek daug buvau girdėjusi.“

26 //

Apie lietuviškas tradicijas ir patiekalus „Iš visų trijų – aš turiu du brolius – lietuviškos tradicijos man rūpi labiausiai. Vaikystėje visi važiuodavome į bendruomenės organizuojamas vasaros stovyklas, bet paauglystėje mano broliai tuo ėmė domėtis vis mažiau. Jie mėgsta lietuviškus patiekalus, bet gaminu aš (juokiasi). Didžiąsias šventes švenčiame tradiciškai. Turiu du sūnėnus, jie dar labai maži, vienam – treji, kitam – vieni, jiems šiemet marginome margučius. Tokie dalykai, nors ir maži, man labai svarbūs, nes aš juos atsinešiau iš vaikystės, iš senelių.“

© 37O

Apie nostalgiją ir amišus „Senoji karta, atvykusi į Braziliją, Lietuvą prisimena tokią pačią, kokią paliko, ir tokį jos vaizdinį perduoda vaikams.

Jie kaip amišai. Bet Lietuva nėra tokia pati. Ir tai gerai, nes niekas nestovi vietoje. Senoliai labai nostalgiški, kartais net

Nešiojausi fotoaparatą visur. Bet aš labai bijojau būti fotografe, neturėti darbo, taigi baigusi mokyklą įstojau mokytis inžinerijos. Tikriausiai ta baimė atsirado todėl, kad turėjau tapytoją tetą, kuri visada neturėjo pinigų ir visi turėdavo jai padėti. Nors buvo tikrai labai talentinga, kaip ir daugelis menininkų, ji nemokėjo su tuo tvarkytis.

Matydama tokį pavyzdį bijojau, kad ir man taip neatsitiktų. Taigi studijavau inžineriją dvejus metus, kol supratau, kad tai tikrai ne man. Galiausiai studijas mečiau ir 2010 m. pradėjau studijuoti fotografiją.“ Apie žmones, popiežiaus vizitą ir pomėgį stebėti „Mėgstu fotografuoti žmones: mieste, gatvėse, keliaujančius į darbą arba į namus, ką nors švenčiančius. Man patinka stebėti žmones, kai jie būna savimi.

Aš nenoriu su jais kalbėtis. Mėgstu įsivaizduoti, ką jie galvoja, kokius gyvenimus gyvena, ir noriu tai parodyti.

Fotografavau žmones popiežiaus vizito metu Kaune. Kai kurie pažįstami manęs prašė, kad padaryčiau popiežiaus nuotraukų. Sakiau jiems, kad to nedarysiu. Kiekvienas gali rasti popiežiaus nuotrauką gugle! Niekam nereikia dar vienos! (juokiasi). Man daug įdomesni žmonės, kurie atvyko su juo susitikti. Juk jie kėlėsi labai anksti, kad užsiimtų vietą minioje, stovėjo lauke siaučiant darganai. Buvo labai įdomu juos stebėti. Man tokie renginiai – kaip žaidimų aikštelė. Aš nekomunikuoju su žmonėmis, bet man patinka žiūrėti, kaip jie gyvena.“

per daug. Kai pirmą kartą važiavau į Lietuvą, sutikau moterį, kuri sakė: „Lietuva – kaip muzikos dėžutė. Labai magiška čia atvykti.“ Ir tada iš tikrųjų buvo nepaprasta, nes Lietuva labai skyrėsi nuo to, ką mes kasdien matome Brazilijoje. Dabar tokio didelio skirtumo nebėra. Atvykti į Lietuvą yra nuostabu, bet atvykimas nesukelia tokių didelių jausmų. Viskas keičiasi, ir tai normalu. Labai gera judėti į priekį. Negalima užstrigti praeityje.“ Apie Lotynų Amerikos lietuvių bendruomenes ir Jonines „Bendraujame su Argentinos ir Urugvajaus lietuviais. Brazilijoje lietuvių bendruomenė turbūt yra didžiausia, mes stengiamės susitikti kartą per metus. Tokie susitikimai mums labai ypatingi, žmonės, kurie susirenka, yra labai šilti ir draugiški. Urugvajuje bendruomenė yra labai labai maža, ją sudaro vos keletas žmonių. Argentinoje lietuvių bendruomenės yra dvi – viena Buenos Airėse, kita – Rosarijuje.

Visi Lotynų Amerikos lietuviai gyvena panašiai, stengiasi išlaikyti lietuvišką kultūrą. Brazilijos lietuviai labiau susiję per bažnyčią. Man tai šiek tiek kelia sunkumų, bet tai tam tikras būdas išlaikyti visus kartu – juk tai trečia arba ketvirta lietuvių išeivių karta, taigi gana sunku tai padaryti. Mūsų bendruomenė sparčiai mažėja. Ypač nelengva sudominti paauglius. Per pastaruosius dešimt metų gana nemažai jaunimo buvo atvykę į vasaros stovyklas Lietuvoje mokytis lietuvių kalbos. Argentinoje yra labai įdomus lietuvių klubas, kuriame vyksta žaidimai, vakarėliai. Ta vieta labai įdomi ir man ji labai patinka. Priešingai nei Brazilijoje, Argentinoje yra daug vietų, kur galima būti kartu. Mes turime sąjungą, kurioje minime svarbiausias šventes, tokias kaip Motinos diena, svarbius jubiliejus. Argentinoje viskas vyksta kitaip, nes ten yra klubas, tu gali išeiti pasėdėti su savo šeima, ten sutikti lietuvių, žaisti futbolą.

Brazilijoje ir Argentinoje lietuviams didžiausia šventė yra Vasario 16-oji, Urugvajuje – Joninės. Neįsivaizduoju, kodėl būtent jos.“ Apie užkonservuotą kalbą ir lietuviškas naujienas „Prisiekiu, aš bandžiau išmokti lietuvių kalbą, bet ji labai sunki (juokiasi). (Ieva kalba angliškai, bet kartkartėmis pavartoja vieną kitą lietuvišką žodį, ypač kalbėdama apie maistą ir šventes – aut. past.) Brazilijoje mažai ja kalbančių.

Tiesą sakant, daugelis moka lietuviškus žodžius, kurie yra labai seni. Tai labai keista. Jei pažįsti ką nors, kas tiria kalbą, gali jiems apie mus papasakoti (juokiasi). Šiaip natūraliai kalba kinta visą laiką, atsiranda naujų žodžių, naujų struktūrų, bet ne išeivijoje. Mes užstrigę daugelyje dalykų. Lietuvių konsulatas bando organizuoti nedideles lietuvių kalbos pamokas, bet to per mažai. Bandžiau mokytis, tačiau kursai vyko vos vieną valandą kartą per savaitę, aš išmokau daug žodžių, bet taip ir nesugebu sujungti jų į vieną sakinį (juokiasi). Kai nuolat nekalbi ta kalba, sunku ją išsaugoti.

Gyvendama Brazilijoje bandau sekti, kas vyksta Lietuvoje.

Skaitau naujienas socialiniame tinkle „Facebook“ – ten turime grupę, girdžiu ekonomines, politines ir kitas aktualias

Apie 2018-ųjų Lietuvą ir namų pojūtį „Lietuva prieš vienuolika metų labai skyrėsi nuo dabartinės. Dabar viskas labai pasikeitę, sumodernėję. Aš praktiškai visur galiu susikalbėti. Aišku, ne Kražiuose (juokiasi). Bet paaugliai ir ten kalba angliškai. Jaučiu, kad į Lietuvą reikėtų atvykti dažniau. Labai keista, bet jaučiuosi čia kaip namuose.“

naujienas – tokias kaip popiežiaus vizitas, nauji prezidento rinkimai, pasikeitę įstatymai. Kita vertus, būdama Lietuvoje matau, kad ne viskas, ką ten girdime, yra tiesa. Kaip ir kiekviena šalis, Lietuva turi ir gerų, ir blogų dalykų.“ Apie Kražius, obuolius ir žiemą „Mindaugas Kavaliauskas pasiūlė man fotografuoti Kražius. Iš pradžių nežinojau, kad prieš daugiau nei dešimtmetį jis išleido fotografijų knygą „Kražių portretas“. Man atrodo, kad tai nėra Mindaugo darbo tęsinys, nes aš esu visiškai kitas žmogus, gyvenu kitoje šalyje – negaliu matyti taip pat. Kražiai nėra tokie patys, kokie buvo anuomet, juose gyvena kiti žmonės. Mindaugas turėjo daugiau laiko fotografuoti, galėjo susikalbėti su vietiniais. Man sunku su jais bendrauti. Kas įdomu man, nėra įdomu jiems. Kita vertus, kražiečiai labai draugiški. Jie rūpinosi manimi – padėjo, kaip galėjo, daug ko išmokė. Šiemet Kražiuose pilni sodai obuolių, taigi vietiniai mane tiesiog jais apipildavo – aš dar kurį laiką nenorėsiu net žiūrėti į šiuos vaisius (juokiasi). Man, gyvenančiai Brazilijoje, buvo įdomu stebėti, kaip žmonės ruošiasi žiemai, nes mes ten tokios problemos neturime (juokiasi). Labai daug apie ją sužinojau – pasirodo, pasiruošti jai – labai daug darbo! Vaikai buvo nusiminę, nes atėjus žiemai jie negali būti lauke ir žaisti futbolo. Džiaugiuosi turėjusi galimybę pamatyti realybę. Jūsų žiema yra tikra žiema, ne tokia kaip mūsų (juokiasi).“ Apie fotografiją, baimes ir trumpą inžinierės karjerą „Fotografavau visą savo gyvenimą. Mėgstu sakyti, kad ne aš pasirinkau fotografiją, o ji pasirinko mane. Mano senelis turėjo labai daug nuotraukų iš Lietuvos, taip pat daug fotografavo Brazilijoje. Puikiai prisimenu, kad tos nuotraukos buvo labai gražios. Tačiau jis mirė, kai aš buvau vos ketverių.

Pirmąsias savo nuotraukas padariau būdama devynerių.

Apie įkvėpimus ir būsimus projektus „Mėgstu žiūrėti filmus, tirti aplinką, lankyti parodas. Man patinka muzika, bet ji nėra įkvėpimo šaltinis, taip pat kaip ir knygos – mėgstu skaityti, bet mane įkvepia vaizdai. Dar man patinka lankytis bažnyčiose, bet ne todėl, kad esu tikinti, – man įdomu žiūrėti, kaip skiriasi stacijos. Nors Jėzaus istorija ta pati, bet vaizdiniai visiškai skiriasi. Kartais tai tapyba, kartais skulptūra, kartais – stiklas. Tai labai įdomu: skirtingais būdais parodomas tas pats dalykas. Daug įkvėpimo kyla mieste. Man patinka fotografijos, ypač dokumentinės. Peržiūriu daug nuotraukų, bet turiu prastą atmintį ir paprastai neprisimenu jų autorių vardų (juokiasi).

Grįžusi į Braziliją dalyvausiu atviruose konkursuose. Man patinka tas laukimas, kai išsiunti paraišką ir lauki atsakymo. Gyvenime žmogus visą laiką laukia, jis neturi pasirinkimo. Šiandien turiu daugybę idėjų, taigi sunku susikoncentruoti ties viena (juokiasi). Kai kurie draugai man sako, kad turėčiau susiimti ir pradėti. Bet žinau, kad man pavyks, nes šįkart aš labiau pasitikiu savimi.“ „Galbūt grįši gyventi į Lietuvą?“ – provokuoju Ievą pokalbio pabaigoje. „Ne“, – purto galvą ir juokiasi. „Man patinka Brazilija, man reikia saulės.

Bet Lietuva – man ypatinga vieta ir planuoju grįžti kitąmet, kai bus pristatomos mano nuotraukos apie Kražius. Šįsyk norėčiau atvažiuoti ne viena – ketinu atsivežti savo mamą. Juk ji niekada čia nebuvo“, – šypteli.

>> EITI AR NEITI

THIS ORDER GOES WRONG Žiūrėkite Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Menas, reflektuojantis žmonijos patirčių ir kasdienybės kismą, tampa visuomenės politinių, ekonominių ar socialinių problemų indikatoriumi. Tuo, kad technologijos vis labiau skverbiasi į mūsų kasdienybę ir lemia mūsų socialinį bei kognityvinį funkcionavimą, niekas neabejoja, ypač šiandien. Nuo įvairių formų ir sudėtingumo nerimo sutrikimų kenčia apie 13 proc. pasaulio gyventojų, ir tai verčia susimąstyti.

Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, 2015 m. debiutavusi Šarūno Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“, kitam debiutui renkasi teatro sceną ir, subūrusi kūrėjų komandą, Menų spaustuvėje pristato muzikos ir medijų monoperformansą „This Order Goes Wrong“. Kompozitoriaus Dominyko Digimo muzikine partitūra, Kristijono Dirsės ir Kornelijaus Jaroševičiaus vaizdo projekcijomis bei Rimanto Ribačiausko tekstu yra brėžiama emocinės evoliucijos trajektorija, kurią scenoje, apsiginklavusi smuiku, atlieka ir, pasitelkiant technologijas, valdo L.Kmieliauskaitė.

Tekstas konstruojamas iš filosofų Cicerono ir Senekos raštų fragmentų bei žmonių, patyrusių panikos atakas ar nerimo sutrikimus, autentiškų liudijimų. Žodžiai yra paraleliai projektuojami ekrane arba sakomi atlikėjos. Kūrėjai siūlo galimybę pažvelgti į šiuolaikinių technologijų pa-

„Glasses'n Beard Photography“ nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Kamilė Žičkytė

veiktą jauno ir emociškai jautraus žmogaus kasdienybę.

Konvulsiški, bet labai konkretūs ir vis pasikartojantys judesiai, efektingi mostai smičiumi, nuoseklus tekstu ir vaizdais išreiškiamų minčių šokinėjimas liudija sukurto sceninio organizmo nervų sistemos pažeidimus.

Visų pastarųjų menų ir priemonių sintezė turėtų veikti ir žiūrovą. Šis įvykis teatre – vienas iš tų pavyzdžių, kai įdomiau yra ne stebėti veiksmą scenoje, o klausytis kūrybinės komandos ir publikos diskusijų jau pasibaigus spektakliui. Jei sutik-

MARTI

XX a. pradžia buvo intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros laikas visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje, o lietuviams – dar ir tautinės kultūros bei savos valstybės formavimosi metas. Amžiaus pradžioje kūrėsi moterų sąjungos, draugijos, vyko visuotiniai moterų suvažiavimai. Pirmosiomis Lietuvos feministėmis yra laikomos Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė, publicistiniuose veikaluose ir visuomenėje aktualizavusios moters situaciją. Šiemet švenčiant moterų balsavimo teisės Lietuvoje įtvirtinimo šimtmetį, džiugina šalyje vis didėjantis moterų politinių ir kūrybinių iniciatyvų skaičius.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Žiūrėkite Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22, Vilnius) Repertuarą sekite www.vmt.lt

Režisierė Gabrielė Tuminaitė trisdešimtojo Vilniaus mažojo teatro sezono pradžiai renkasi iš mokyklinio vadovėlio pažįstamą, bet daugelio jau ir pamirštą Žemaitės apsakymą „Marti“ (dramaturgė – Paulina Pukytė). Spektaklyje, vaiz­duojant dviejų šeimų – Vingių (aktoriai Eglė Gabrėnaitė ir Gediminas Girdvainis) ir Driežų (aktoriai Rasa Jakučionytė ir Tomas Stirna) – gyvenimus, eliminuojamos lietuvių tautos patriarchalinės rakštys. Juk alkoholizmas, smurtas, moterų diskriminacija, socialinė atskirtis, nedarbas ir apsileidimas – ne tik praeito šimtmečio, bet ir šiuolaikinės mūsų visuomenės problemos.

sime, kad ne visada galvosūkis, kurį sumąsto kūrėjo protas, sudomina žiūrovą, tai tik pastarasis ir turi galimybę pasirinkti. Galima užkibti ant kūrėjų mesto kabliuko arba išvengus dialogo, apsisukti ir nerti kitur.

Rekomenduojama šiuolaikinio meno entuziastams.

Nerekomenduojama bijantiems naujovių ir eksperimentų scenoje.

Katrę, kurią vaidina Indrė Patkauskaitė, tėvams išleidus už tinginio Vingių Jono (aktorius – Tomas Kliukas), merginos gyvenimas tampa pragaru. Juk visiems tuomet buvo įprasta, kad moteris, būdama tik motina ar darbininkė, neegzistavo kaip žmogus, o jos priklausomybė nuo vyrų buvo suvokiama kaip prigimtinė ir amžina. Apie sunkią kasdienybę pradėjus skųstis šeimai, apsiginkluojama liaudies išmintimi.

Katrę šeima bando nuraminti patarlėmis, kurios dabar skamba žiauriau nei kada anksčiau: lyg susitaikymas su netenkinančia padėtimi ir nuolankumas vyrui būtų tapę mūsų tautos tradicija, o vienintelė išsivadavimo iš šios katorgiškos lemties galimybė – mirtis.

Pagrindiniu scenografijos elementu tapusi vištidės lakta (scenografas – Vytautas Narbutas) geriau įsižiūrėjus primena vis dar Vilniuje nepastatytą nacionalinį stadioną ir liudija, kad lietuvių tautosakoje šaknis yra įleidęs ne tik moteris žeminantis grūdas, bet ir utopinių pažadų dalybos, vis atgimstančios artėjant rinkimams.

Rekomenduojama feministinių idėjų šalininkams.

Nerekomenduojama moterų diskriminacijai pritariantiems tamsuoliams.

RIEŠUTŲ DUONA

Žiūrėkite Keistuolių teatre (Laisvės pr. 60, Vilnius) Repertuarą sekite www.keistuoliai.lt

28 // © 37O

Spektaklio „Riešutų duona“ premjera šį rudenį įvyko Keistuolių teatre. Aktoriaus, režisieriaus ir vieno iš teatro įkūrėjų Aido Giniočio spektaklyje vaidina ne tik iš ankstesnių teatro spektaklių gerai pažįstami aktoriai Dalius Skamarakas, Vaidotas Žitkus, Judita Urnikytė, Vesta Šumilovaitė, Jurgis Marčėnas ir Justina Smieliauskaitė. Liuką Kaminskaitę spektaklyje vaidina Aistė Šeštokaitė arba Jovita Jankelaitytė, o Andrių Šatą – Lukas Auksoraitis ir Aurimas Bačinskas. Mano žiūrėtame spektaklyje vaidino iki tol teatro scenoje nematyti A.Giniočio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovaujamo trečio vaidybos kurso auklėtiniai A.Šeštokaitė, L.Auksoraitis ir Džiugas Širvys.

Scenografė Ramunė Skrebūnaitė ir režisierius erdvei kurti naudoja tik juodas kėdes ir ant ratukų važinėjančius juodus ir baltus kaimo gyvenimo elementus – trobą, seną radiją, kiaulę, karvę ir t.t., o personažus apvelka juodais arba baltais kostiumais ir taip spektaklį paverčia tarsi nespalvotų vaikystės nuotraukų ir prisiminimų koliažu. Kadangi pjesės veiksmas vyksta sovietmečiu, sentimentaliai žvelgiame ne į savo, o greičiau į tėvų vaikystę ir spektaklyje atpažįstame jų kasdienybės tendencijas. Praeities akimirkos romantizuojamos jas iliustruojant „The Beatles“ dainų ištraukomis.

Lietuviškoje provincijoje gaišta karvės, dega trobos, skyla dantys, iš nosies pilasi kraujas, blėsta ir vėl atgimsta meilė, miršta seneliai, tačiau laiko perspektyva lemia ir ironišką santykį su praeitimi, o sentimentalus žvilgsnis į praeitį tarsi išstumia visus negatyvius prisiminimus. Dramatiški, bet žaismingai pateikti įvykiai, šaržuoti personažai ir naivūs jų poelgiai sukelia žiūrovų juoką. Tačiau per trisdešimt teatro gyvavimo metų susiformavo ne tik žiūrovų ratas, bet ir „keistuoliški“ štampai, tad darosi vis sunkiau susižavėti pasikartojančiais kūrybinės komandos triukais.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Tuomet dar nė trisdešimties neturėjęs, o dabar žymus prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis 1972-aisiais parašė apysaką „Riešutų duona“. Po kelerių metų pasirodė režisieriaus Arūno Žebriūno filmas, paremtas istorija apie jauno žmogaus gyvenimo pradžią, pirmąją meilę ir išsiskyrimą, įsimylėjėlių šeimų nesantaiką, tapęs tikru jaunimo hitu, lietuviška ir sava, dramatiškai pasibaigusia Andriaus ir Liukos, o ne Romeo ir Džuljetos meilės istorija.

Rekomenduojama su teatro menu susipažįstantiems paaugliams.

Nerekomenduojama nejaučiantiems sentimentų „Keistuoliams“.

S

kubėti nemadinga, tad palengvinti kalėdinę karštinę nutarė „Uptown Christmas: Paskutinės minutės mugės“ organizatoriai, už jus išspręsdami visus rebusus, su kuriais susiduriate ieškodami dovanų draugui, sesei, tėčiui ar kaimynei iš trečio aukšto. Šiemet jaukiausia kalėdinė mugė Vilniuje vyks tris dienas prieš pat šventes, gruodžio 21–23 d., buvusioje radijo imtuvų gamykloje įsikūrusiame menų fabrike „Loftas“ per du erdvius ir vintažinėmis lemputėmis papuoštus aukštus.

Jau tradicinės mugės organizatoriai diktuoja naujas Kalėdų dovanų paieškos taisykles, teigdami, kad visas dovanas galima ramiai surasti paskutinį savaitgalį prieš pat šventes, o po eglute galima padėti ne tradicinį šokoladinį besmegenį ar vilnones kojines, bet dovanas, kurios yra skoningos ir šiuolaikiškos.

Tad apie kokias pagrindines šių metų dovanų tendencijas turi žinoti kiekvienas šiuolaikiškas Kalėdų Senelis?

GURMANIŠKAM GYVENIMUI TIKRIEMS SVEIKUOLIAMS Daug kas tiki, kad ką valgai, tuo ir tampi. Žmonės, kurie nuosekliai rūpinasi savo mitybos racionu, ras platų sveikuolišką pasirinkimą nuo originaliai supakuotų „Detox“ arbatų iki gilių kavos, tikro kaimiško medaus ar ypač organizmui vertingo kanapių aliejaus.

NEPATAISOMIEMS NUSIDĖJĖLIAMS Nuo prabangaus sidro iki sausainių, naminių uogienių ir pieniškos rankų darbo karamelės. „Natūrali pieniška karamelė puikiai tinka mirkyti vaisių skilteles, prie sūrio, ledų, o labiausiai tiesiog kabinti ją šaukštu!“ – sako tikra saldumynų mėgėja ir kūrėja Greta.

ĮKVĖPS BŪTI ATSAKINGESNIUS Ką dovanoti močiutei, mamai arba draugui, kurie mėgsta augalus? Vazonų, stiklinių terariumų ir stilingų laistytuvų bei kitų sodininkystės įrankių pasiūlys mugėje įsikursianti parduotuvė, skirta mėgstantiems auginti ir tai daryti stilingai.

O jeigu propaguojate aplinkai nekenkiantį gyvenimo būdą ir norite įkvėpti savo artimuosius, Kalėdų mugėje rasite plastiko alternatyvų – ilgaamžių šiaudelių, išskirtinio dizaino daugkartinių puodelių, medinių dantų šepetėlių ir stilingų drobinių maišelių, skirtų namams ir keliaujant mieste.

Pasisakote už rūšiavimą ir mėgstate prasmingas dovanas? Organizatoriai neužmiršo ir jūsų, tad šiemet siūlo atkreipti dėmesį į augančius pieštukus.

Kai pieštukas tampa per trumpas rašyti, jį galima pasodinti ir iš jo išauga bazilikas, levanda, čiobrelis ar kitas augaliukas.

Mugėje dalyvaus ir kietosios kosmetikos kūrėjai. „Kietoji kosmetika pagaminta be vandens ir nenaudojant plastikinių pakuočių. Aplinkai nekenkiančioms priemonėms gaminti naudojamos aukščiausios kokybės medžiagos, kurios papildytos odai naudingais aliejais, augalų ekstraktais ir eteriniais aliejais“, – sako prekės ženklo kūrėja Vaiva.

Tie, kurie iš namų neišeina nepasipuošę kokiais nors aksesuarais, pasiskirstę į dvi stovyklas.

MINIMALIZMAS Minimalizmo gerbėjai ir subtilumo šalininkai „Uptown Christmas“ mugėje ras dizainerių dirbinių, kurie tiks tiems, kurie nemėgsta provokuojančių stiliaus detalių, o balsuoja už įvaizdžio rafinuotumą. Minimalistai kreips dėmesį į tauriuosius metalus, smulkius akmenukus ir atsižvelgs į kokybę.

KUO DAUGIAU – TUO GERIAU Drąsius ir mėgstančius išskirtines stiliaus detales kalėdinėje mugėje vilios visas būrys kūrėjų, kurie pasiūlys platų pasirinkimo spektrą – nuo odinių apyrankių iki žiedų su didžiuliais dirbtiniais brangakmeniais, keraminių auskarų ir pakabukų, dailintų aukso glaistu. Šmaikštuolių norai taip pat bus patenkinti, nes mugėje įsikurs net du visų pamėgtų įsegamų ženkliukų kūrėjai. „Argi nesmagu savo mintis ir poziciją išsakyti be žodžių su ženkliuku, įsegtu į apykaklę? Tai pati smagiausia smulki ir nebrangi Kalėdų dovana“, – sako ženkliukų kūrėja Goda.

HYGGE GYVENIMO BŪDUI Šaltus žiemos vakarus mėgstančių leisti namuose „Uptown Christmas“ mugėje lauks net du išskirtinių žvakių kūrėjai. Vieni siūlys šmaikštų pakuotės dizainą, kiti ypač natūralią sudėtį ir ypatingus kvapų derinius. „Turėsime ir specialiai Kalėdoms kurtų žvakių“, – žada kūrėjai.

Karštą kakavą gerti siūlysime iš rankų darbo keramikos dirbinių, kurie sukurti šiuolaikiniam žmogui, vertinančiam autentiškumą ir vienetinius daiktus. „Uptown Christmas“ įsikursiančių dizainerių keramikoje dominuoja netobulos formos. „Tačiau netobulumas yra tobulas savo jaukumu ir išraiškingumu“, – teigia menininkė Ramunė.

Kad vakarus nebūtų šalta leisti namuose, interjero salonas, jungiantis lietuvių ir užsienio dizainerių kūrinius, skirtus namams, Kalėdų mugėje siūlys išskirtines interjero detales, architektūros knygas, namų kvapus ir rankų darbo žvakes.

MYLĖTI SAVE Viena smagiausių dovanų tendencijų – tai dėmesys ir sau pačiam, o didžiąsias šventes svarbu sutikti atsinaujinus ir su išskirtiniu garderobu. Šia proga jūsų lauks didžiulis aprangos dizainerių darbų pasirinkimas – nuo šventiškų suknelių iki šiltų išskirtinių paltų. Nuo puošnių delninių – iki kasdieniškų ilgaamžių kuprinių.

Vertinantiems autentiškumą siūlysime pasirankioti idėjų tarp vinilinių plokštelių, ieškantiems unikalumo – nišinių kvepalų, mėgstantiems keliauti – nutrinamų žemėlapių.

Visa tai ir dar daugiau rasite „Uptown Christmas: Paskutinės minutės mugėje“. Tai bus ne tik dovanų mugė, o ir šventė akims, ausims ir gomuriui, tad ir šiais metais Kalėdų dvasią mugėje kurstys muzikiniai koncertai, didžėjų pasirodymai ir smagios staigmenos visiems, kurie šventes nori pasitikti jaukioje atmosferoje.

„Uptown Christmas: Paskutinės minutės mugė“ šiemet vyks gruodžio 21–23 d. menų fabrike „Loftas“ (Švitrigailos g.

29, Vilnius). Penktadienį nuo 11 val. iki 21 val., šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 val. iki 19 val. Renginys nemokamas.

MUGĖ

APIE KOKIAS ŠIŲ METŲ DOVANŲ TENDENCIJAS TURI ŽINOTI KIEKVIENAS ŠIUOLAIKIŠKAS KALĖDŲ SENELIS?

AKSESUARAI ASMENYBEI

Rašė Sandra Kliukaitė

Kalėdos. Žodis gyvūnams. Tegu kalba jie, o mes patylėsime. Trumpai pašnibždant, tai lentyną valdo 3D spausdintuvais atspausdintas zoologijos sodo departamentas, gyvūnai hipsteriai, šunų grožio priemonių arsenalas, angliškai kalbantis tigras, kosminis supermaistas, vertas Marso kanjonų, ir dėmių atsikratantis dalmatinų veislės šuo.

Jei skamba kaip George'o Orwello „Gyvulių ūkis“, tai tegul skamba – paklausykite.

INTERJERO DETALIŲ KOLEKCIJA „FAUX TAXIDERMY“ LIETUVA Diz. „Pliustrys“ www.pliustrys.com

JBLM nuotr.

BAN-as medžiotojų trofėjams ir gyvūnų iškamšoms – klaipėdiečių dizainerių komanda „Pliustrys“ atspausdino realaus dydžio gyvūnus pačių susikonstruotais 3D spausdintuvais. Dabar zoologijos sodą ant savo sienų galite pasidaryti išsaugodami gyvūnų gyvybes. Apsigyvenkite kartu su šviečiančia meška, raganosio biustu, dvigubai didesne nei realybėje avino kaukole ar baltojo liūto kopija iš Čikagos meno instituto.

DŽEMPERIAI JBLM DIDŽIOJI BRITANIJA | LIETUVA Diz. Jonas Bara FB: www.facebook.com/jblittlemonsters kostiumu, kirviu apsiginklavęs triušis, misteris Arklys džiunglėse, gudragalvis misteris Lapinas, avis su ledais, Korgis tenisininkas ir kiti landskeipų herojai, su kuriais gali susidraugauti iš esmės.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Skaitmeninio meno dizaineris iš Londono, pseudonimu „Jblittlemonsters“, kuria džemperių dizainą su gyvūnais hipsteriais. Asmenukę besidaranti panda, vienaragis su rožiniais kailiniais, gorila su

KOMIKSŲ KNYGA „TROPICAL WILDCHILDS“ LIETUVA Diz. Akvilė Magicdust www.akvilemagicdust.com

ŠAMPŪNAS ŠUNIMS IR ŠEIMININKAMS „SHOO“ LIETUVA Diz. Gediminas Šiaulys, Arūnas Matačius www.shoonatural.com

Kaip išbalinti dalmatiną? Tikrai su „Ace“ neišeis. Nestandartinis atvirukas Kalėdoms ir kitiems festivaliams, o labiausiai tinka sustiprinant ryšį su bendradarbiais po to, kai ištariamas kodas DONE. Tada mūsų kūnuose gaminasi dopaminas – laimės hormonas, tereikia rasti, kur išsilieti. Būtent todėl ši trijulė sugalvojo išleisti motyvaciją didinančius atvirukus su nutrinamais objektais ir mūsų mėgstamiausiu – balinamu dalmatinu.

© 37O

Prieš 60 metų žmonės į orbitą paleido Laiką – pirmąjį šunį kosmonautą. Dabar Elonas Muskas bildina kosminį laivą žmonėms į Marsą, o „Rocketo“ žengia dar toliau ir pristato ketogenine dieta paremto supermaisto šunims užsakymą visoje Europoje, JAV, Australijoje ir Marse! „Rocketo“ sudėtyje – vien ekologiški ingredientai: nuo laisvai besiganiusios mėsytės iki kokosų, saulėgrąžų, kanapių, linų ir net juodųjų kuminų sėklų, taip pat cukinijų, moliūgų ir morkų trio, Viduržemio jūros žolių mišinio, meilės ir kosmoso dulkių. Jei ateityje antroji Laika bus paleista į Raudonąją planetą, tikrai turės ką ėsti.

Tomo Brazinsko nuotr.

KOSMINIS MAISTAS „ROCKETO“ LIETUVA | DIDŽIOJI BRITANIJA Diz. Arūnas Matačius, Agota Jakutytė, Gediminas Šiaulys www.gorocketo.com

„One is Five“ nuotr.

30 //

O dabar šuniški grožio reikalai – „vaš end šuo“. Daugiau nesiprauskite benzinu ir langų plovikliu, kurių pilna įprastuose šunų šampūnuose. „Shoo“ – natūralus, be jokių dirbtinių ingredientų ir hipsteriško dizaino pakuotėse. Renkiesi pagal savo skonį ir kailio laipsnį: su eukaliptais, kedrais ar laukiniais apelsinais. Beje, pasaulyje yra 200 mln. naminių šunų, ir visi jie potencialūs „Shoo“ klientai. Nuo Vilniaus iki Trinidado ir Tobago nukeliavę lietuviški šampūnai tinka visų veislių šunims, tinka ir žmonėms, ar tinka katinams – paslaptis.

Akvilės Magicdust nuotr.

Cveti Zabiela nuotr.

Egzotiškiausias gyvūnas lentynoje – angliškai kalbantis tigras iš „Tropical Wildchilds“ – 64 psl. komikso apie Lucy ir Tigrą, kurie keliauja į Amazonės džiungles, gyvena su vietiniais hipiais, sutinka keistų gyvūnų ir dvasių. Paraleliai jų draugas ateivis grįžta į savo tolimą planetą „Kepler 187“, kur kovoja su vienatve, pasinerdamas į giliausias interneto gelmes. Skirtingose planetose vykstančios istorijos po truputį susilieja į vieną spalvotą visatą… Toliau nespaminsime.

TRINAMI ATVIRUKAI „JOB DONE“ LIETUVA Diz. Žygimantas Kudirka, Martynas Kazimierėnas, Lukas Avėnas www.march.lt

32 //

© 37O