370 nr 76

2019 kovas #76

ROLANDAS KAZLAS: TIKROJI ŽMOGAUS KALBA YRA POETINĖ AISTĖ AMBRAZEVIČIŪTĖ: ARCHITEKTĖ, AUGINANTI SKAITMENINĮ HERBARIUMĄ PAUKŠČIAI TARP ŽMONIŲ REALYBIŲ BERLINALES_ KONSPEKTAS. DOCX TEGYVUOJA TEATRAS! Aistės Ambrazevičiūtės kūrinys „Fantazija Nr.4“

#76 Rašė Goda Dapšytė

TEGYVUOJA TEATRAS!

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

„Visas pasaulis – scena, o visi vyrai ir moterys jame – aktoriai“, – tai bene labiausiai nuvalkiota bene garsiausio pasaulio dramaturgo citata. Tačiau šį rinkimų pavasarį, kai politinis teatras Lietuvoje nori nenori ima nustelbti dramas scenoje, o socialiniai burbulai ir juose klestinti posttiesa su alternatyviaisiais faktais – jau vakarykštės naujienos, ji ir vėl atrodo kaip niekad tinkama (tiesmukąja prasme).

Kovas – ne tik rinkimų (dėkuidie, jau vieni praėjo), moterų teisių (damos, pirmyn!), Nepriklausomybės atkūrimo (ačiū už laisvę!), bet ir teatro mėnuo. Dar 1961 m. Tarptautinis teatro institutas (ITI) nutarė kovo 27-ąją paskelbti Tarptautine teatro diena ir nuo to laiko visame pasaulyje kviečiama švęsti šį meną. Jau daugiau nei 15 metų šią dieną Lietuvoje Auksiniais scenos kryžiais buvo pagerbiami labiausiai nusipelnę ir sublizgėję teatro kūrėjai. Šiemet ceremonijai nusikėlus porą dienų (jei kam tikrai įdomu, tai į kovo 29 d.) ir atsitraukus nuo pačios šventės, atsirado galimybė ne skaičiuoti praėjusių metų rezultatus bei džiaugtis ar liūdėti dėl (ne)apdovanotųjų, bet švęsti teatro šventę ir ta proga jį apmąstyti. Nes kam gi jo šiandien reikia? Pramogai? Gal ir jai. Bet visų pirma jis suteikia unikalų erdvėlaikį (toks talpus ir slidus teoretikų terminas) suvokti, aptarti ir įsivaizduoti. … SUVOKTI PRAEITĮ…

Teatras leidžia apmąstyti ir suvokti praėjusį laiką. Prikelti istoriją, įkvėpti jai gyvybės ir apžiūrėti iš visų pusių esamojo laiko žvilgsniu. Tokiu būdu teatras leidžia gyvai patirti, kas buvo ir iš kur ateiname tam, kad galėtume diskutuoti, kur ir kaip eisime toliau. Tiesa, diskusijos mūsų visuomenėje vis mažiau madingos. Dialogą kasdienybėje vis dažniau keičia nesibaigiantys monologai, o apsikeitimą nuomonėmis – reikalavimas žūtbūt pasirinkti kurią nors pusę. Ir čia į reikalavimų menui, tad ir teatrui, sąrašą ir vėl mėgina sugrįžti tarpukario tautininkų nurodymų, kaip „teisingai“ vaizduoti istoriją, aidas (taip, čia ir vėl apie Ivaškevičių, bet ne tik apie jį). Tai ar vis dar galime teatre kalbėti apie istoriją? Manau, privalome. Visų pirma dėl to, kad viešojoje erdvėje, ribojamoje kasdienybės normų ir besiformuojančių naujų vienakrypčio kalbėjimo įpročių, tai darome vis atsargiau (o kai neapsižiūrime, ima grėsti sankcijomis). Teatre, pasitelkdami vaizduotės laisvę ir žmonių scenoje bei salėje akistatą, galime spręsti istorijos mįsles ir sąžiningai konstatuoti klaidas, bent jau pasižadėdami iš jų pasimokyti. Kaip prieš metus Tarptautinės teatro dienos proga rašė libanietė teatro režisierė, atlikėja ir rašytoja Maya Zbib: „Per istorijų pasakojimo ir vaizduotės galią teatras suteikia mums naujų būdų matyti pasaulį ir vienas kitą.“ … APTARTI DABARTĮ…

Tačiau ar pamatę vienas kitą gebame suvokti mūsų bendrą esamąjį laiką? Pasak britų aktoriaus, režisieriaus ir rašytojo Simono McBurnry, teatras egzistuoja tik dabartyje: „Teatro objektas, tema visuomet yra dabartinė akimirka. Jos reikšmės konstruojamos bendru veiksmu tarp atlikėjo ir publikos.“ Taigi įvairios meditacijos

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

praktikos yra nukreiptos ta pačia linkme kaip ir teatras: į čia ir dabar, į buvimą ir suvokimą savęs ir aplinkos esamuoju momentu, kartu su tam vakarui susiformavusios bendruomenės, dar vadinamos publika, bendrapiliečiais. O spektaklis gali tapti savotiška grupine meditacija, kontempliacija, bendruomeniniu buvimu dabar.

Tačiau kam teatro kūrėjams reikalinga ta mūsų (juos stebinčių) koncentracija esamuoju momentu? Kad pasidalytų savo vizijomis, svajomis, skauduliais, atjauta, nerimu ir abejonėmis. Kitaip tariant, sceniniai pasakojimai, ypač kai jie iš tiesų pavyksta, kviečia permąstyti mūsų pasirinkimus ir persvarstyti tikslus. … ĮSIVAIZDUOTI ATEITĮ…

O suvokę, kas ir kur esame, galime įsivaizduoti, kur norėtume atsidurti. Kas gali būti geriau už svajones? Dar vaikystėje pradėję nuo pasakų, fantazijų ir svajonių, vėliau jas verčiame planais, perspektyvomis ir vizijomis (ir asmeninėmis, ir biurokratinėmis). Vaizduotės galia, be jokios abejonės, viena varomųjų teatro jėgų. Na taip, ir kitų menų, tačiau tik teatre fantazuojame ir svajojame per akistatą vienas su kitu, gyvai, čia ir dabar, kartu.

Meksikiečių rašytoja, žurnalistė ir dramaturgė Sabina Berman teigia, kad teatro dieną visuose pasaulio teatruose švenčiame šlovingąjį žmogaus gebėjimą sukurti spektaklį: „Pavaizduoti ir taip užfiksuoti mūsų praeitį – ir gebėjimą išrasti galimas ateitis, kurios atneš genčiai daugiau laisvės ir laimės.“ Ateitis juk visada atrodo šviesesnė, nes ją visada galime susikurti. Na, pavyzdžiui, frazę „ne už tokią Lietuvą kovojome“ pakeisti kartu iš naujo įsivaizduota „tokia“ Lietuva (nors, pasak aktoriaus Ainio Storpirščio, mes negalėjome įgyvendinti visų tų 3 mln. svajonių…)

Tad tegyvuoja teatras! Seniausia 3D pramoga ir grupinė meditacijos forma kartu. Net ir tuomet, kai visas pasaulis pavirtęs scena, sukuriančia galimybes autentiškam buvimui drauge. Nes ir XXI a., ir Z, ir alfa, ir po jų ateinančioms kartoms vis dar reikės pasakojimų, sekamų susibūrus draugėn, padedančių suvokti save ir suprasti kitą, aptarti praėjusį laiką ir įsivaizduoti būsimąjį. Šiame numeryje taip pat nemažai teatro – ir ne tik recenzijų pavidalu. Rolandas Kazlas, neseniai po ilgos pertraukos nusifilmavęs net dviejuose filmuose ir teatro sceną dažnai išmainantis į muzikinius pasirodymus, suprantama, neišvengė ir klausimų apie teatrą. Pakalbinome ir į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atvyksiančią choreografę ir šokėją Satchie Noro bei pristatome Lietuvos nacionalinio teatro Jaunųjų kūrėjų programą. Negana to, skaitytojų laukia įdomios pažintys su skaitmeninį herbariumą kuriančia architekte Aiste Ambrazevičiūte ir filmo „Rūgštus miškas“ režisiere Rugile Barzdžiukaite, knygų ir muzikos albumų apžvalgos, „Kino pavasario“ rekomendacijos. Gero skaitymo ir šilto pavasario!

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ

KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Viršelyje – Aistės Ambrazevičiūtės kūrinys „Fantazija Nr.4“

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8,10, 12, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #76, KOVAS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Butauto Barausko

Šio interviu herojus aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas daug kuria ir dirba teatre. Jis savo darbais skatina pažvelgti giliau, patraukia dėmesį ir įtraukia žiūrovą. Be jau kurį laiką matomų spektaklių, šį sezoną Klaipėdos dramos teatre pradėtas rodyti spektaklis „Kas prieš mus“, o visai neseniai įvyko „Daktaro Glaso“ premjera „Lėlės“ teatre. Negana to, aktorius po 10 metų pertraukos filmavosi kine – vaidino šią žiemą pasirodžiusiuose filmuose „Širdys“ ir „Tumo kodeksas“. Žinomą aktorių ir režisierių pakviečiau pasikalbėti ne tik apie darbus teatre ar kine, bet ir apie muziką bei neseniai pasirodžiusi antrąjį „Rolando Kazlo ir Pakeleivių“ albumą.

ROLANDAS KAZLAS: TIKROJI ŽMOGAUS KALBA YRA POETINĖ – Papasakokite daugiau apie „Pakeleivių“ nueitą kelią – juk jau daugiau nei penkeri metai kartu...

– Pirmiausia pradėjome muzikuoti su Jaunimo teatro aktore Jone Dambrauskaite ir dar dviem muzikantais. Debiutavome „Akacijų alėjoje“ prieš didžiulę auditoriją ir televizijos kameras. Dabar iš senųjų „Pakeleivių“ liko tik J.Dambrauskaitė, bet prisijungė tokie profesionalai kaip Andrius Daugirdas (bosinė gitara), Audrius Piragis (gitara), kurie ne tik puikiai atlieka, bet ir kuria muziką. Tai puikūs muzikantai ir man džiugu, kad jie kartu su manimi realizuoja savo, kaip kompozitorių, ambicijas, aranžuoja dainas.

Mūsų pirmasis albumas „TOKS“ gimė, nes per daugelį metų prisikaupė tekstų – eiliavimų, kuriuos geriausia buvo paversti dainomis. Vėliau, kuriant albumą ir koncertuojant, budo noras įrašyti dar vieną albumą – dedikaciją lietuvių poetams.

Taip išleidome albumą „Poetai ateina“ ir netrukus vyks koncertai, kuriuose tą albumą pristatysime. Vis dėlto, kai rašau ir vėliau skaitau tikrų poetų eiles, jaučiu, kad niekaip negaliu prilygti, ir kartais stebiuosi, kodėl mes taip bijome gerų eilių. Juk Lietuva turi tikrai gerų poetų. Geras dainos tekstas yra labai daug, o jeigu jis dar dera su muzika, tai yra puiku.

4 // © 37O

– Pirmas albumas buvo labai asmeniškas, antras – dedikacija poetams, galbūt kažkada bus ir trečias? Juk, kaip minėjote, tikrai yra daug gražių eilių...

– Muzikantai, kurie gyvena muzika ir iš jos, turėtų leisti albumą po albumo, o toks atlikėjas ir galbūt autorius kaip aš, kuris yra teatro žmogus... Manau, užtektų dviejų albumų.

Kaip aš sakau, pirmas albumas – kaip rūbas kasdieninis, o antras – jau šventinis.

Nenoriu užimti kažkieno vietos. Labai džiaugiuosi patirtimi dirbant kartu su muzikantais. Vien to koncertinio gyvenimo pamatymas ir drąsus žingsnis eiti į areną... Vis dėlto man poezija asocijuojasi su labai t yliu, asmenišku atlikimu.

Norėtųsi koncertuoti 50–100 žiūrovų, bet gerų, tokių, kurie mėgsta poeziją ir akustinį koncertą.

Nesinori kepti albumų kaip riestainių vien todėl, kad pirktų. Nežinau, gyvenimas parodys, bet, manau, reikia daryti

tik tai, kas būtina. Man tai buvo vidinė būtinybė, o dabar gyvenu mintimis apie naujus spektaklius. Tai aš sugebu geriausiai ir kol kas norisi savo veiklą organizuoti būtent taip.

– Kodėl naująjį albumą „Poetai ateina“ vadinate išeiginiu rūbu?

– Poezija yra žmogaus kalbos švarraštis. Yra buitinė, instinktų kalba, bet manau, kad gražiausiai žmogus save išreiškia eilėmis. Taigi tikroji žmogaus kalba yra poetinė. „Poetai ateina ir ilgesį girdi, bet laukia kaip meilės pirmų pumpurų...“ – tai eilutės iš Antano Kalanavičiaus eilėraščio. Jos ir atsirado albumo pavadinime. Buvo ir kitų variantų – netgi „Svetimas“. Manau, poeto būsenai šiame pasaulyje apibūdinti toks pavadinimas irgi tiktų. Dauguma jų miršta jauni. „Dievų numylėtiniai miršta jauni“, – čia poeto Alvydo Valentos žodžiai. Džiaugiuosi, kad teko laimė pažinoti keletą poetų, kurių eilės yra albume: tai ir Jurgis Kunčinas, Valdas Gedgaudas (teatro kritikas ir poetas), Rita Dambrauskaitė, kuri visai netikėtai atsidūrė albume. Pažinojau ir Robertą Danį, kurio eilių albume nėra, bet koncerte būtinai jas atliksiu.

Prie poezijos ilgokai nedrįsau prisiliesti. Kol neatradau Vlado Šimkaus kūrybos. Pagal jo eiles „Lėlės“ teatre sukūriau spektaklį „Geležis ir Sidabras“, vėliau – koncertines programas „Nusileisk, dangau, ant žemės“ ir „Pu-

– Poezijos jūsų kūryboje labai daug ir ji jums labai svarbi. Galbūt tai vienas iš jūsų įkvėpimo šaltinių?

– Turbūt... Gera proza – taip pat poezija. Savo mylimiausių rašytojų, kurie rašo ne eiles, o prozą, kūrybą skaitau kaip poeziją. Kiekvienas sakinys skamba kaip eilėraštis – ar tai Vladimiras Nabokovas, ar Gabrielis García Márquezas, ar Marcelis Proustas, kiti didieji rašytojai – tai vis dėlto yra poezija. Matyt, poezija yra dvasios būsena, o poetas yra dvasios kategorija – išrinktasis. Bet kokia gera kūryba turi turėti daug poezijos, daug erdvės, turi skambėti ir viską kilstelėti nors šiek tiek virš žemės.

– Esate minėjęs, kad klausote daug muzikos ir labai įvairios, o savo kūrybos klausote?

– Patikėkite manimi, būnu atsiklausęs į valias, įrašius dainos tampa klausytojų nuosavybe ir tada man įdomi jų nuomonė. Nemėgstu atsigręžti į tai, kas padaryta. Mane visą laiką domina būsimas darbas. Mintis apie būsimą spektaklį, albumą ar koncertinę programą šildo.

Daug muzikos klausau, nes visiems spektakliams muziką parenku pats.

Niekada neteko dirbti su kompozitoriumi. Man spektaklio režisūra eina kartu su muzika. Visada galvoju – koks muzikinis atitikmuo, kokia ten muzika skambėtų, todėl daug laiko praleidžiu klausydamas muzikos ir iškart rašausi, kokiai medžiagai tai tiktų. Pirmiausia yra muzika, o tada – personažai, tekstas, mintys, mano pastebėjimai, režisūriniai sprendimai.

– Domitės Lietuvos muzikos scena ir atlikėjais?

– Taip, domiuosi ir joje matau didžiulį proveržį. Yra labai puikių jaunų atlikėjų ir grupių. Pavyzdžiui, „Jauti“, „Garbanotas“, „ba.“ ar „Solo ansamblis“ – tokio tipo muzika domiuosi ir žaviuosi. Man atrodo, jie turi didelę perspektyvą.

Puikūs tekstai, įdomūs balsai, stilius – ir aš tikrai nesirengiu su jais varžytis.

Jie turi diktuoti madas.

siaukelė“. Paskui atsirado Dante, Donelaitis – poezijos mano gyvenime vis daugėjo ir daugėjo. Tai tarsi patvirtina albumas „Poetai ateina“. Nesaldindamas ir nepudruodamas savo albumo ar koncertų, noriu pasakyti, kad pirmiausia jis yra skirtas poezijos mėgėjams, tų konkrečių poetų kūrybos gerbėjams, o jeigu kam patinka mano kartu su „Pakeleiviais“ sukurtos dainos, tai irgi savotiškai malonu.

– Pasirodėte ne viename festivalyje, įvyko nemažai koncertų ir, atrodo, „Pakeleivių“ kūryba gerbėjų jau turi...

– Turbūt ji nėra skirta masiniam vartojimui. Manau, kad tave savaime susiranda tai, ko esi vertas. Tai, ką tu klausai, žiūri, yra tavo autoportretas. Netgi žmogaus komentaras yra jo autoportretas. Mano tikrasis veidas – mano sukurti spektakliai, koncertai, mano paties laisvi kūrybiniai pasirinkimai.

Padariau taip, kaip aš tuo metu mokėjau, norėjau, iš visos širdies. Man tai yra brangiausia – kurti savaip ir nenuspėjamai. Netgi sau pačiam...

– Kokią emociją ar žinutę su „Pakeleiviais“ skleidžiate? Pirmame ir antrame albume jos skiriasi...

– Albumas TOKS yra mano autoportretas, o „Poetai ateina“ yra poeto portretas, jo pozicija ar būsena šiame pasaulyje. Per šias dainas ir skirtingų autorių eiles norisi perteikti poeto pasaulį ir kaip jis jaučiasi jame. Juk poetas yra ir maištas, ir lyrika, ir vynas, taip pat –

– Koks, jūsų nuomone, būtų tikro muzikanto portretas?

– Kai žiūriu į „Garbanotas“ solistą... Tikras muzikantas yra laisvas, maištaujantis, nepataikaujantis, per daug nesigražinantis ir scenoje būnantis savimi, negalvojantis per daug apie pardavimus, perklausų kiekį, laikus, arenas ar pasirodymus televizijoje. Kai kūrėjas pats yra įdomus, originalus, tikra asmenybė, tada visa vadyba atsiduria antrame plane. O juk dabar dažnai būna ir atvirkščiai. Geriausia vadyba yra pati kūryba.

svaigulys, pakylėjimas, atsidavimas. Tai skirtingi albumai ir skirtingi koncertai. Manau, kad koncertai „Poetai ateina“ bus labiau panašūs į spektaklį. Norėtųsi, kad kažkur iš tamsos, iš anapus, pasirodytų poetas ir papasakotų, kaip sunkiai jis kovėsi su tuo baltu popieriaus lapu. Mano pirmas įvaizdis buvo, kad į baltą popieriaus lapą teškiasi žmogus ir lieka kruvina dėmė, nes tai yra dramatiška kova. Kova su gyvenimu, su sterilumu, su beprasmybe. Paimkite bet kurį poetą iš pačių geriausių – kiekvieno jų likimas tragiškas ir labai dramatiškas. Nežinau gero poeto, kuris būtų ramiai, patogiai, sočiai ir saugiai gyvenęs. Kūryba yra labai žiauri...

– Ir turi savo kainą...

– Taip. Ji degina kūrėją, bet ir uždega kažkokią liepsnelę, kuri niekaip neužpučiama. Galbūt mes – scenos žmonės, aktoriai turime daugiau galimybių patenkinti savo egoizmą, o jų auditorija yra labai nedidelė. Galbūt jie rašė be vilties, kad kažkas tai skaitys, kai kurių knygos pasirodė tik po mirties.

Turbūt todėl tos eilės taip ir jaudina. Jose yra kažkas labai asmeniško ir tikro.

– Dar apie teatrą ir kiną... Neseniai kino teatruose pasirodė drama „Širdys“. Prisidėjote prie šio filmo scenarijaus ir atlikote mokytojo / auklėtojo Andriaus vaidmenį. Vaidinote su jaunaisiais aktoriais Roberta Sirgedaite ir Motiejumi Ivanausku, kuriems turbūt buvote autoritetas ir jie jus matė kaip mokytoją...

– Džiaugiuosi nusifilmavęs filme „Širdys“. Žiūrimumo rekordų jis nepagerino, bet jį mačiusieji atsiliepė gerai.

Nežinau, ar buvau autoritetas. 10 metų nesifilmavau kine, todėl nerimavau taip pat kaip ir jaunieji aktoriai. Pirmiausia norėjau, kad kolegos nejustų įtampos šalia manęs. Jeigu jiems buvo malonu su manimi dirbti, tuomet man tai didelis komplimentas, o man buvo labai gera susipažinti su jaunais ir kūrybos alkanais žmonėmis. Džiaugiuosi susipažinęs su labai puikia aktore In-

dre Patkauskaite ir tuo, kad pagaliau vaidinau su Algirdu Gradausku, kurį pažįstu, bet iki šiol neteko susitikti jokiame bendrame darbe. Malonu, kad po kurio laiko dirbome su puikiu kolega Liubomiru Laucevičiumi. Mus sieja spektaklis „Palata“, kurį jau vaidinome beveik 300 kartų, ir filmas „Džiazas“. Ir, aišku, dėkoju filmo režisieriui Justinui Krisiūnui, kuris ryžosi tokiam rizikingam žingsniui kurti filmą savo iniciatyva. Filmavome puikioje Lietuvos vietoje – ežero saloje įsikūrusiose Salose (miestelis Rokiškio r. – red. past.), vasarą. Tas filmas man dabar ir asocijuojasi su vasara, jaunyste.

– Kiek mažiau visuomenė girdėjo apie filmą „Tumo kodeksas“...

– Taip jau būna gyvenime – arba 10 metų nieko, arba du filmai per vienus metus (šypsosi). Premjeras skiria vos mėnuo ar du. Taip jau sutapo. Šiuo atveju mane sudomino pats žanras – meninė dokumentika arba dokumentika su meniniais intarpais. Buvo įdomus gerbiamos Liudvikos Pociūnienės scenarijus ir tas pasikeitimas, kai pagal scenarijų mes su Ramūnu Cicėnu kaip aktoriai, kaip žmonės, domimės Vaižganto biografija bei likimu ir staiga tampame herojais: Ramūnas – Vaižgantu, o aš – Petru Klimu. Susipažinau ir su perspektyviu bei dar galbūt savo darbais jaunu režisieriumi Eimantu Belicku. Aš jį pažinojau kaip puikų muzikantą ir videoklipus kuriantį montažo meistrą, bet pamačiau, kad jis gali imtis gerų ir rimtų darbų kine. Puikus, subtilus, pasiruošęs režisierius.

– Jūs, kaip aktorius bei režisierius, pristatėte ir atsisveikinote su daug spektaklių. Koks yra tas pasiruošimas?

Kaip aktoriai teatre ar kine įsijaučia į personažą?

– Yra tas posakis – išleido džiną iš butelio. Galbūt aktorius yra tas indas, į kurį įleidžiamas džinas. Jis į tave įeina ir daro su tavimi stebuklus – malonius ar nemalonius, bet ateina metas, kai tu turi išleisti tą džiną iš savęs ir prieš pakviečiant naują – išsivalyti. Jeigu aktorius ar režisierius, sukūręs vieną spektaklį ar įsimintiną vaidmenį, visą gyvenimą vaikščios su juo, vadinasi, jis neišleido to iš savęs, o taip neturėtų būti. Aktoriui labai svarbu rūpintis savimi kaip indu, kad nebūtum įtrūkęs, užterštas, kad kiekvieną personažą pakviestum su pagarba. Juk laukdami svečių apsitvarkome, išsiplauname grindis, pasipuošiame – taip ir aktorius turėtų laukti. Dabar prisiminiau vieno herojaus iš italų romano žodžius, kai, netikėtai atsidarius durims ir įėjus svečiui, jis jam sako: „Atleiskite, kad aš taip neapsigerbęs.“ Kai personažas pas tave ateina, tu turi būti jau apsigerbęs arba jau tada geriau neatidaryti durų...

– Kaip aktoriai atsisveikina su personažu, kai nusprendžiama daugiau spektaklio neberodyti?

– Su daug vaidmenų jau atsisveikinta ir, žinote, nė dėl vieno kažkaip nesėdi kamputyje ir neverki. Tiesiog maloniai prisimeni. Galbūt čia tiktų G.G.Marquezo žodžiai: „Neverk, kad tai baigėsi, – geriau nusišypsok, jog tai įvyko.“ Kartais malonu mintyse grįžti į tuos laikus ar momentus scenoje, tačiau manau, kad nereikia ieškoti vakarykštės dienos, geriau pasidžiaugti, jog aplinkybės lėmė ir tai buvo įkūnyta.

AISTĖ AMBRAZEVIČIŪTĖ: AUGINANTI SKAITMENINĮ Rašė Daiva Juonytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Architektė Aistė Ambrazevičiūtė kelerius pastaruosius metus praleido gilindama savo žinias skirtingose Europos šalyse. Praėjusiais metais Austrijoje Jaunųjų architektų premija apdovanota mergina sako, kad jai svarbus kontekstas ir savų idėjų realizavimas. Taigi nuo rudens Aistė mina savo gimtojo Kauno gatves, kur, kaip pati sako, yra be galo daug galimybių, ir instagramo plantasia_lab paskyroje augina savo nuostabių augalų herbariumą.

„Fantazija Nr.6“

pė ir aš nežinau, kiek dar metų gyvensiu su idėjomis ir įkvėpimu, kuriuos ten gavau. Kontekstas, žmonės, tai, kuo jie domisi ir kuo jie užsiima, – tokių Lietuvoje nebuvau sutikusi. Viskas, kuo aš šiandien gyvenu, yra įkvėpta austriškos architektūros mokyklos.

Eksperimentinės architektūros atstovų pasaulio mastu nėra daug, todėl iki šiol stengiuosi palaikyti ryšį.

– Kaip tavo gyvenime atsirado architektūra?

– Aš šešerius metus mokiausi dailės mokykloje, kurioje man labai patiko, ten jaučiausi radusi savo vietą. Renkantis specialybę nebuvo kito varianto: architektūra atrodė vienintelė tinkama profesija tiems, kuriems gerai sekasi ir menai, ir kiti mokomieji dalykai. Tuo metu galvojau, kad architektūra apima labai daug kitų meno sričių, tai, mano supratimu, reiškė, jog baigus studijas bus galima būti ne tik architektu, bet ir dizaineriu ar fotografu. Žinoma, Lietuvoje tuo metu tai buvo labai populiari specialybė, tačiau tikro suvokimo apie ją visiškai nebuvo.

6 // © 37O

– Po kelerių metų išvykai į Austriją.

Kokiomis aplinkybėmis ten atsidūrei?

– Ilga istorija (juokiasi). Baigiau studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tuo metu buvo labai madinga važiuoti į užsienį dirbti, ypač Olandija buvo ant bangos. Taigi iškart po studijų pradėjau darbuotis Olandijoje kartu su kita gausia lietuvių komanda – tuo metu toje šalyje kiekviename biure buvo bent vienas lietuvis. Po metų atrodė, kad supratau, kaip ten viskas vyksta, ir

– Kas tau kūryboje yra svarbiausia?

Kokiais principais vadovaujiesi?

– Šiuo metu man svarbiausia mano pačios kūrybinė išraiška ir asmeninio braižo vystymosi procesas. Kitaip sakant, asmeniškumas ir asmeninis kontekstas, gebėjimas kuo geriau išreikšti savo potencialą. Tai priklauso nuo labai daug ko: nuo to, su kuo tu dirbi, kur dirbi ir ką dirbi. Nors viskas atrodo labai paprasta, iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Nelengva rasti tokią vietą, kurioje galėtum atsiskleisti. Dažniausiai reikia, kad labai pasisektų atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.

panorau grįžti namo. Jaučiau, kad pasiilgau Lietuvos, jos konteksto, buvo įdomu sužinoti, kaip čia viskas veikia, kokia darbo specifika architektūros biure Lietuvoje. Taigi grįžau ir pradėjau dirbti čia. Atrodo, kad dirbdama Lietuvoje įgijau daug daugiau patirties nei Olandijoje. Lietuvoje retas biuras turi didelį biudžetą, todėl pagrindiniai darbai yra susiję su realizacija, viskas vyksta čia ir dabar. Net ir idėjiniams konkursams ne visi nori skirti laiko. Dirbdama Lietuvoje labai daug išmokau, bet kartu supratau, kad jeigu dabar nepratęsiu savo studijų magistrantūroje, vėliau nebeprisiversiu. Vienintelė tinkama šalis mano studijoms buvo Austrija.

Tai lėmė ir asmeninės priežastys, ir tai, kad moku vokiškai. Nuvažiavusi ten pamačiau, kad tai labai keista vieta. Supratau, kad tokių studijų, tokios architektūros nesu mačiusi, apie ją visiškai nieko nesuprantu ir nežinau, ar man patiks. Visiškai rizikavau, bet mane labai intrigavo. Taigi įstojau ir praleidau ten pastaruosius penkerius metus.

– Džiaugeisi studijomis?

– Labai. Visiškai netikėtai atsidūriau savo vietoje. Viena mane be galo įkvė-

– Regis, tau iki šiol pavykdavo.

– Magistro studijų metu daugiau nieko ir nedariau (šypsosi). Dar ir dabar, praėjus akademiniam etapui, bandau susikurti panašų scenarijų. Tai reikalauja iššūkių. Kiekvieną dieną dirbu tam, kad galėčiau kuo geriau išreikšti savo idėjas.

– Tavo kūriniuose galima pastebėti nacionalinio identiteto išraiškų ir apraiškų. Kodėl tau tai svarbu?

– Man labai svarbus kontekstas. Šiandien aš dėl to ir esu Kaune, nes supratau, kad man labai svarbu, kur aš esu ir kam aš kuriu, iš kur kyla idėjos. Lietuva užima labai didelę mano širdies dalį. Aš labai emocionaliai reaguoju į savo gimtąją vietą ir stengiuosi tai išreikšti kūryboje.

– Tai buvo viena priežasčių, kodėl grįžai?

– Tai turbūt yra tai, dėl ko vieni žmonės grįžta, kiti – ne. Aš labai sentimentali vietos atžvilgiu. Lietuvoje matau neįtikėtinai daug potencialo – čia galima maudytis idėjose (juokiasi). Rinka yra neužpildyta ir norint galima atrasti nemažai nišų, kur gali tikėtis sėkmės.

„Fantazija Nr.3“

– Turi galvoje tik architektūrą ar apskritai?

– Apskritai. Labai jaučiamas mažas mastelis. Yra palyginti nedaug žmonių, kurie užsiima panašiais dalykais arba nori kažką daryti. Pagyvenęs čia keletą mėnesių supranti, kas ką veikia ir su kuo reikia kontaktuoti. Bent jau dabar man taip atrodo. Tai kuria bendruomeniškumo jausmą, kurio buvau pasiilgusi. Po didelių miestų tai didelis kontrastas ir tas mažo miesto bendruomenės jausmas yra labai unikalus. Dėl to čia norisi būti.

Grįžusi į Lietuvą supratau ir tai, kad savo darbo vietą turiu kurti pati, nes to, prie ko norėčiau prisijungti, dar nėra. Ir su tuo susiduria daugelis. Daug kas sako, kad Lietuvoje visi dirba sau, yra labai savarankiški, bet tai nėra mados dalykas. Taip atsitinka dėl to, kad turime tokią profesinę situaciją. Daugelis dirba savarankiškai iš poreikio, o ne dėl to, kad yra susireikšminę.

– Ką manai apie šiuolaikinę architektūrą?

– Baigusi studijas, kur buvo privaloma kiekvieną dieną tuo domėtis, supratau, kad savo gebėjimus galiu realizuoti ne tik architektūros srityje. To, kas buvo diegiama šiuolaikinės architektūros studentui, praktikoje rasti sudėtinga. Šiuolaikinė architektūra yra nutolusi nuo tų vertybių, kurias įgijau ir dėl kurių žaviuosi šia specialybe. Aš jų beveik nerandu šiuolaikinėje realizuojamoje architektūroje. Randu tai kitose medijose, tokiose kaip skaitmeninė architektūra, skaitmeninis menas, visame taIŠ TO PRAme, kas yra kitos dienos architektūra, visame tame, kas akademiniu, eksGYVENTI GAL NĖRA TAIP PA- perimentiniu lygiu yra architektūra, kas turėtų ja būti. Žinoma, priklauPRASTA KAIP so nuo to, kuriame kontekste tu gyIŠ PRAKTINIO veni. Manau, kad pasaulyje yra proDARBO, BET tingų miestų, kuriuose galima jausti ATEITIS ŠVIESI. naujausias tendencijas, eiti į parodas, juose vyksta įvairūs renginiai, kur gaLABAI ĮDOMU li susipažinti su šiuolaikinėmis krypPRAMINTI PĖtimis ir pritaikomomis technologijoDAS, IEŠKOTI mis, jausti šių dienų pulsą, patirti, ką NAUJO KELIO mokslas ir technologijos gali sukurti, PAČIAM. kaip architektūra gali atrodyti šiandien. Manau, kad statyti nebūtina.

– Gyvenai Austrijoje, Vengrijoje, Olandijoje, dabar – Lietuvoje. Labai skiriasi architektūros suvokimas šiose šalyse?

– Tam labai didelę įtaką daro kontekstas ir ta aplinka, kurioje esi. Kuo daugiau keliauji, kuo daugiau esi gyvenęs įvairiose vietose, tuo labiau skiriesi ir savo požiūriu. Žinoma, Austrijoje buvo kitoks, labai kontrastingas kontekstas, kuris labiausiai mane suformavo, arba, tiksliau sakant, išmokė būti arčiau tikrojo aš.

ARCHITEKTĖ, HERBARIUMĄ

„Fantazija Nr.1“

– Aną pavasarį POST galerijoje buvo surengta tavo ir tavo kolegos Jurgio Gečio paroda „Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos“, kuri atskleidžia visai kitokį požiūrį į architektūrą. Šiuo metu dirbi prie „Plantasia Lab“ projekto, kuriame kuri skaitmeninį herbariumą. Kaip gimė šie projektai?

– Po parodos mes su Jurgiu supratome, kad tos pačios idėjos labai aktualios ir suprantamos ne tik architektams ir kad auditorija gali būti labai labai įvairi. Tas suvokimas mane labai įkvėpė dirbti ne tik su architektūra, bet ir prie kitų meno formų, su viskuo, kas yra suprantama, artima net ir paprastam žmogui. Kūrinys gali būti tiesiog vizualus. Galima pasirinkti, kad darbas tiesiog paaiškintų idėją vaizdu. Tai labai sunku architektūroje. Architektūriniame darbe yra žymiai daugiau sluoksnių. Pavyzdžiui, man labiau patinka vaizdinis kontaktas su žiūrovu, todėl nusprendžiau paeksperimentuoti ir išreikšti idėjas vizualiai.

Gamtos kontekstas man labai svarbus, nes mane be galo žavi ir traukia gamtos formų įvairovė, ornamentalumas ir medžiagiškumas. Sakoma, kad žmogus, gyvendamas Žemėje, apie povandeninius paviršius, miško žemę žino mažiau negu apie mėnulio. Man atrodo, kad tai yra visiškai neatrastos terpės, kas yra ypač susiję su architektūra, gyvomis struktūromis, su augančia, gyva architektūra.

– Kokia technika kuri savo kūrinius?

– 3D programomis, nes studijų metais įgijau puikių įgūdžių, kuriuos dabar galiu labai gerai išnaudoti ir mokytis toliau. Ateityje norėčiau, kad mano iliustracijos taptų kintančia, judančia, gyva architektūros erdve.

– Iš kur semiesi idėjų?

– Iš gamtininkų, menininkų, mokslininkų iliustracijų, taip pat eksperimentinės architektūros fanatikų ir mokyklų, kurie dirba panašiais principais. Tai žinodama tęsiu savo paieškas.

– Tokiame kontekste turbūt galima sakyti, kad architektūra tampa daugiadisciplinė.

– Taip, visiškai. Aš manau, kad taip ir turi būti, tai skatina ir universitetas,

tik rinka kol kas negeba to realizuoti. Iš to pragyventi gal nėra taip paprasta kaip iš praktinio darbo, bet ateitis šviesi. Labai įdomu praminti pėdas, ieškoti naujo kelio pačiam. Aš labai laukiu, kas bus rytoj. Man labai patinka, kad su šiandienos socialinėmis medijomis galima rasti labai panašius žmones, kurie panašiai gyvena, daro panašius darbus.

Labai svarbu žinoti, kad jie egzistuoja. Gyvendama Austrijoje, Vengrijoje ar Olandijoje visada jutau bendraminčių stoką. Taip jau yra, kad mes visi esame kažkuo unikalūs. O kūryboje be galo svarbu rasti klausytoją, žiūrovą arba panašiai mąstantį. Šiandien socialiniai tinklai leidžia tai padaryti labai paprastai ir tai, man atrodo, yra neįtikėtina. Gali susikurti savo žaidimų lauką.

– Kiek užima laiko sukurti tokį kūrinį?

– Aš šiuo metu žaidžiu žaidimą ir per dieną sukuriu vieną kūrinį, kurį įdedu į socialinį tinklą. Tokia yra mano strategija – tam tikra prasme sportuoti ir lavinti savo kūrybinį raumenį. Rezultatai greitai matosi, kai, žinodamas savo tikslą, iš tikrųjų susikoncentruoji į tą kūrybinę rutiną. Tai labai svarbu. Aš matau, kad kiekvieną dieną mano idėjos evoliucionuoja teigiamai. Viskas labai auga ir aš augu kartu.

Matyti tą pokytį kasdien man yra labai naujas pojūtis, todėl laukiu kiekvienos dienos.

– Esi šių kūrinių pradininkė – kol kas neteko matyti nieko panašaus.

– Aš irgi nesu daug tokių mačiusi (juokiasi). Taip atsitinka tada, kai pats esi išradėjas. Nežinai, mokaisi ir pats bandai susikurti darbo priemonę, asmeniškai – aistiškai. Toks darbo procesas man suteikia labai daug pasitenkinimo, geros energijos, nes kūryba vyksta čia ir dabar, tai pati tikriausia akimirkos refleksija. Įdomu, kaip tai evoliucionuos, nes virtualioje erdvėje skatinamas paprastumas, o mano kūryba yra apie kompleksiškumą.

– Koks tavo tikslas?

– Mano tikslas arba noras – skatinti taikomųjų menų sintezę architektūroje. Aš noriu toliau lavinti savo skaitmenines žinias ir ateityje išbandyti animaciją, norėčiau sukurti kintančias erdvines projekcijas. Taip pat mane domina fizinių formų kūryba, skulptūrinė išraiška ir naujų kūrybos formų išradinėjimas, pritaikant tarpdisciplinines žinias.

– Ko sau palinkėtum?

– Man labai svarbus bendraminčių srautas. Taip buvo visada – mes su Jurgiu ir parodą rengėme dėl to, kad susirastume panašiai mąstančių žmonių. Taip pat norėčiau ne tik pati rasti įkvėpimo, bet ir įkvėpti kitus. Tai skatina dirbti kūrybiškai ir tai yra pats didžiausias ir geriausias atlygis už darbą.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Nora Ikstena

Daina Opolskaitė

Tyto alba, 2019

Tyto alba, 2019

MOTINOS PIENAS Noros Ikstenos romanas byloja apie sovietišką prigimties inžineriją. Nors tekstas vienalyčio tono, skaityti nelengva, mat dažnas paragrafas ar puslapis prikelia asmeninį atsiminimą arba pojūčio atšvaitą iš sovietinės vaikystės. Girdėjau ne vieną atsiliepimą, kad knyga sukrečia ir tuos, kurie sovietmetį pažįsta tik iš vaizdo įrašų ir tėvų pasakojimų.

Knygos ašį sudaro individo laisvės problema mums pažįstamo raudonojo totalitarizmo sąlygomis, tačiau knygos potekstė yra universali. Romano pasakotoja užduoda kiekvienoje visuomenėje ir visais laikais svarbų klausimą: kaip nuo gniuždančios aplinkos poveikio, sunaikinančio tavo esybę, apsaugoti bent vaikus?

DIENŲ PIRAMIDĖS – nekaltą maistinę substanciją kaip totalitarizmo simbolį: „Ašaros ir snargliai susimaišė su pienu, o aš jį rijau, kad šią kovą laimėčiau. Nebuvo, kas ateitų pagalbon, – tik aš ir pienas“ (p. 63).

Rašytojos susitikimuose su skaitytojais „Motinos pienas“ veikia kaip terapijos priemonė. Jeigu ir tu atsimeni sovietmetį arba atpažįsti jo reliktus nepriklausomoje šalyje, ši knyga persmelks ir nutvilkys kaip ant nuogo šlapio kūno pūstelėjęs žvarbus vėjas.

Aštuoniolika metų, Edmundai! Tai tiek laiko praėjo, kol kas nors pasiryžo išleisti antrąjį Dainos Opolskaitės novelių rinkinį. Kaži kodėl tiek reikėjo laukti?

Galimas dalykas, niekas nesugebėjo įvertinti genialių autorės tekstų. Antai jamaikiečių rašytojo Marlono Jameso pirmąjį romaną leidėjai atmetė net 78 kartus, kol pagaliau išspausdino ir... jis dar pelnė Bukerio premiją! Vis dėlto Lietuvos leidėjai greičiausiai atmetė D.Opolskaitės rankraštį motyvuodami, kad niekas novelių neskaito. Ypač kai jos tokios... jokios?

Kažin ar skaitytojai taip kratytųsi novelių, jeigu jos nebūtų nuobodžios, sukurptos ant to paties kanoninio kurpalio. Harukio Murakamio trumpuosius tekstus kažkodėl leidžia – ir ne po vieną tūkstantį egzempliorių.

Šioje istorijoje skaitytojas patirs dvišakį siužetą, pakaitomis plėtojamą iš motinos ir dukters perspektyvų. Iš pradžių bus neįprasta, nes dviejų veikėjų balsai atrodys kaip vienos pasakotojos. Pamažu registrai atsiskirs stebint, kaip moteris augintoja patiria gyvenimo pralaimėjimą, o moteris auginamoji sugeba nepalūžti ir išsiveržia į laisvę.

Pagrindinė menko susidomėjimo lietuviška novele priežastis turbūt tokia – ji liko daugmaž tokia pati, kokią pasaulyje rašė prieš 100 metų. Ir šis rinkinys – ne išimtis. Labai keista, kad net keturiose knygos reverso anotacijose tiesiai taip ir nepasakoma, kas sudaro autorės istorijas, kokie vyrauja siužetai ir personažai.

N.Ikstena dramatiškumą kuria ne iš lyrinės prozos tradicijai būdingų literatūrinių sutirštinimų – jis kyla iš pačios pasakotojos balso gelmės. Romano nuotaika – lyg sulaikyto ir giliai užgniaužto klyksmo.

Ir tas pienas, visur – pienas. Rašytoja įveda šį netikėtą ir labai ryškų leitmotyvą

Ir aš neatskleisiu, kokie. Tarsiu tik tiek, kad autorė geba kurti intrigą, kondensuoti raišką, kaip ir reikalauja pats žanras. Kai kurie tekstai netgi dramatiški. Ta-

Marius Povilas Elijas Martynenko

Lina Laura Švedaitė

Tyto alba, 2019

BALTO leidybos namai, 2018

PRAEIS

nio. M.P.E.M. kiekvienas tekstas kelia šiokią tokią audrelę dėl jaunojo žmogaus vietos gyvenime, kintančių socialinių normų, naujoviškos raiškos būtinybės liudijant savo individualybę.

Prieš dešimt metų „Google“ apskaičiavo, kad pasaulyje yra 130 mln. pavadinimų knygų. Jeigu perskaitysite tik vieną – naujausią M.P.E.M. trumpų esė rinkinį „Praeis“, statistikos gal ir nepagerinsite, bet gyvybiniams poreikiams palaikyti jos gali ir užtekti. Šioje, kaip ir pernai išėjusiame poezijos rinkinyje „Be penkių pasaulio pradžia“, autorius liudija ir lieja išskirtinį balsą milenijeliškoje lietuvių literatūroje – tokį tarytum lengvesniam vartojimui adaptuotą Nietzsche’s nihilizmo ir Camus absurdo hibridą.

8 // © 37O

Žvelgdamas į pro langą lekiančius ir pušis šiaušiančius debesis, ką tik išgūglinau, kad pajūryje per 1999–2006 m. užfiksuoti net trys stipresnio nei 30 m/s vėjo atvejai, anksčiau uraganinis vėjas kildavo rečiau. Taip ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vis daugiau randasi uraganinio teksto – organinio ir chuligani-

Dar išsiaiškinau, kad rekordinio greičio vėjas Lietuvoje lėkė 40 m/s, kai ilgiausias pimpalas pasaulyje sieka 34 cm.

Tokį birkagalį tabaluoja Jonahas Falconas, tiksliau, tokio ilgio organas jam styro, nes rekordas pasiekiamas tik uraganinės erekcijos metu. M.P.E.M. tekstus irgi riša bybiniai įvaizdžiai – falo simbolis sudaro sąlygas greičiau ir aštriau įdurt į skaitytojo mintį. Autoriaus gūglaanalogijos ir genitalizacijos metodas veikia, bet iki tam tikros ribos: labai greitai persisotini ir vis tiek lieki alkanas lyg per suneštinį pikniką. Knyga ir parengta suneštiniu pagrindu (sudaryta iš tinklaraščio įrašų).

Giedra Radvilavičiūtė yra ištarusi, kad M.P.E.M. talentas ateina iš Dievo. Dar pridėję įspūdingą jo biografiją, kaip kandaus ir tiršto atvirumo pagrindą, ir išskirtinę, maištingą vietą kultūros lauke galėtume tarti, kad jis pats yra Dievas.

Na, bent jau jaunimo dievaitis, sėkmingai išpildęs Šventojo, Kankinio ir Mesijo vaidmenis ir savo autentiška laikysena įgarsinantis užslopintas, nutylėtas, paslėptas būties formas. Vis dėlto poezijoje sėkmingai išbandytas metodas, dabar panaudotas ir eseistikoje, ima pabosti, todėl labiausiai linkiu, kad užsitęsusio debiuto etapas autoriui praeis, ir labai laukiu, kokia bus nauja jo literatūrinio pasaulio pradžia.

čiau veikėjų psichologija ir motyvai kai kur atrodo persūdyti, netikroviški.

Knygą pirmiausia verta atsiversti tiems, kurie pripratę prie tvarkingo XX a. novelės standarto (tiesa, koks nors Jerome‘as Davidas Salingeris netgi tarp amžininkų išsiskyrė apsakymų autentiškumu), kurie vertina tvarkingai (na, ir nuspėjamai) organizuojamą kalbą ir iš veikėjų tikisi nuspėjamų poelgių, kad ir kaip jie patys savo intencijomis ir charakteristikomis bandytų pademonstruoti ką nors netikėto ir kitoniško. Žodžiu, gražu, granauskiška. Ir kažkur girdėta.

LAIŠKAI HIPOKAMPUI Marius Povilas Elijas Martynenko savo eseistines miniatūras meistrauja iš bent išoriškai išradingų komponentų – atvirumo, apsiskaitymo ir atsitiktinių sugretinimų, o iš kokios medžiagos savo įvairiažanrį rinkinį sulipdė debiutuojanti autorė Lina Laura Švedaitė?

Pirma mintis – gal iš kokio „Alchemiko“, tai yra kojeliškos filosofijos pagrindu?

Mat „Laiškai hipokamui“ yra egzistencinio pozityvizmo variacija, nelyg gyvenimo džiaugsmą liudijančios kosmopolitaninės psichologijos beletristinė atmaina.

Būtų kaip ir nieko, lūkesčiai literatūroje priklauso nuo skonio ir kitų individualių preferencijų. Deja, didžioji dalis tekstų šioje knygoje yra banalybės. „Kažkur skaičiau, o gal žiūrėdama filmą nugirdau, kad siela plonyčiu siūleliu prisitvirtinusi prie širdies. Plonyčiu siūleliu“

(p. 19), – kartoja autorė vieną ryškiausių knygos motyvų. Ė, seniuk, na ir kas iš to? Suprask, čia trapu, jautru taip apie sielą kalbėt – kaip apie Knysliuko balionėlį? Ir kas iš to, seniuk, kad pasakotoja apie sielos siūlelį perskaitė kažkur ar aptiko filme?

Negalėjo pati sugalvoti?

Kaip ir kolega jaunasis maištininkas M.P.E.M., taip ir L.L.Švedaitė savo prozinių miniatiūrų prasmę sunkia iš atsitiktinio sugretinimo principo, pavyzdžiui, vizualumo pagrindu: kadangi jūrų arkliukas yra panašus į hipokampą, atsakingą už atmintį, tai reiškia ką nors neva ypatingo (beje, lygiai toks pat liaukos-gyvūno motyvas buvo pasirodęs ir Deivido Preišegalavičiaus prozinių miniatiūrų rinkinyje „Dulkių spalvos žuvelės“). Juk tai literatūrinė bižuterija, prozinė ezoterika.

Mane nuoširdžiai gąsdina ir neramina infantilus jaunosios kūrybos tonas, atsitiktinė ir nebestruktūruojama prasmėkūra, sykiu knygos dizaino kičą deklaruojant kaip meninę pretenziją (būtų „Laiškai hipokampui“ išleisti santūresniu formatu – ne taip kristų į akis). Neramina ir gąsdina dėl to, kad jauni autoriai nuoširdžiai ieško savo balso ir vietos, bet bėda – neturi ką pasakyti.

Vietomis, užčiupusi šeiminių vaikystės patirčių, autorė sužadindavo literatūros viltį, bet čia pat ją nutraukdavo – lyg tą sielos siūlelį. Paguodos prizas: ištrūkti iš egzistencinės ezoterikos pavyks tada, kai siūlelio gija nuves ten, kur tikra.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

Self-released

„Makchu Pikchu“ yra vienas keisčiausių muzikinių projektų Lietuvoje. Sakytum, bene labiausiai pageidaujami roko muzikantai Lietuvoje susirinko ir subūrė supergrupę, tačiau, kaip ir kalbant apie dažną supergrupę Vakaruose, galutinis rezultatas yra mažų mažiausiai nuviliantis. „Milky Lasers“, „Soul Moustache“, „ReedNoBrass“ – tokie vardai už jų nugarų, tačiau rezultatas – lietuviškas „Maroon 5“ (kurie šiuo metu yra naujieji „Nickleback“). „Home“ yra labai profesionalus, tačiau visiškai neįkvepiantis darbas, kuris skamba itin nešiuolaikiškai ir itin nuobodžiai. Ir tai iš esmės be proto pykdo, nes komandą sudaro vieni savo amato MVP. Jau pirmasis albumo kūrinys ima skambinti tokiais pavojaus varpais, kad nuo jo skambesio imi gūžtis: bliuzinančiai pavargusi ir nuskurdusi „Welcome To The Jungle“ interpretacija su pirmaisiais žodžiais „Hey sister, what‘s your name/ Hey, mister, play a game“ iškart kelia klausimą, kodėl šie nuostabūs muzikantai yra tiek išsikvėpę. Dar vienas naujas vokalistas nepakelia muzikos nuo neįdomaus pagrindo, kuriame išgirsti „Bon Jovi“, Stingą ir lengvesnį 9-ojo dešimtmečio hair metal. „Home“ – tiesiog tėtukų muzika, skirta neįpareigojamai pasiūbuoti, palinkčioti galvą ar pasileisti lizinginiame džipe pakeliui į biurą. Iš vienos pusės, lyg ir nėra ko pykti, muzikantai groja, kas jiems patinka, ypač žinant tai, kad jie visad buvo ir bus visiems reikalingi, tačiau, iš kitos pusės, pažiūrėjus į jų biografijas, tiesiog nevalingai rėki prašydamas, net ne prašydamas, o reikalaudamas daugiau. O kol kas mes gauname „Home“ – darbą, kuris, deja, neturės jokios įtakos Lietuvos scenai. O dar tas liežuvį verčiantis nusilaužti grupės pavadinimas...

MĖNESIO ALBUMAI

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“) 35

100

VITALIJUS ŠPOKAITIS Geras žmogus Self-released

Ricardo Bracos nuotr.

MAKCHU PIKCHU Home

Dominykas Vaitiekūnas drąsiai stoja į aktorių, kurie nusimeta dainuojamosios poezijos pančius, gretas.

Jo pasirinkimas – elektroninė šokių muzika, kuri, mano manymu, turi labai svarbią socialinę žinutę, kuri, deja, kartais pasimeta dėl ne tiek ryškių muzikinių ir tekstinių linijų.

Iš esmės D.Vaitiekūnas yra bene pirmasis Lietuvoje, drąsiai spjovęs į lietuviškąjį Talibaną ir prisipažinęs, kad priklauso LGBT bendruomenei. Šis drąsus ir labai reikalingas pareiškimas leido atlikėjui sukurti intelektualiai atvirą albumą, kuriame kartais nesmerkiančia, nedrebiančia tiesos į akis, tačiau gana aiškia kalba ir nedidaktiškai pristatomi dabartinės visuomenės iššūkiai. Akivaizdu, kad Dominykas (ar Vitalijus) šias problemas išgyvena pats, tačiau nekiša savo nuomonės, o tiesiog konstatuoja, visas mintis įvilkdamas į kokybišką ritmą. Vis dėlto bent man geros žinutės nepakanka, nes supratęs, ką nori pasakyti atlikėjas, galų gale imi norėti daugiau: daugiau spalvų, garsų ir galiausiai pagaulių kūrinių, pvz., tokių kaip gana giliai įsirėžęs „Aš“. Dabar „Gero žmogaus“ žinutė tampa svarbesnė už patį „Gerą žmogų“. Kartais koją kiša ilga, tačiau neišnaudota kūrinio trukmė, kartais – minimalistiniai tekstai, kuriems dar „Liūdnus slibinus“ menantis humoras nesuteikia pakankamai vertės. Bent man „Geras žmogus“ yra kartais per geras: norisi pykčio, pagiežos, protesto, nes dabar jo estetika yra tokia balta, kad net šiek tiek bespalvė. Suprantu, kad kūrėjas nenorėjo nešti kokios nors neigiamos žinios, tačiau dabar šis konstatavimas kartais skamba ribotai, tai, kiek suprantu, yra atvirkščiai proporcinga norimai skelbti žiniai. Todėl kitą kartą linkėčiau šiam geram žmogui paprasčiausiai supykti. („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „Soundcloud“)

PHIL VON Made Underclouds

69

100

ant-zen/Zona Records

ANNA POLUKORD Negaliu užmigti Self-released

Talentingos gitaristės Annos Polukord debiutinis darbas puikiai atspindi pirmojo atlikėjos darbo pasiekimus ir trūkumus: tai nuoširdus albumas, nors jam ir pritrūksta svorio ir galimybių, kurias suteikia patikima komanda. Pirmiausia, Annos darbas nėra dabartinių muzikinių srovių atspindys; jis labiau priklauso praėjusio šimtmečio pabaigai, todėl nenustebau, kad jos akorduose ir tekstiniuose sprendimuose vis išgirsdavau 10-ojo dešimtmečio pabaigoje labai populiarios Zemfiros atspindžius.

Džiugu, kad kūrėja aklai neseka madų, tačiau kartu šis paprastumas kiša koją – šiais post-post-post laikais norisi girdėti virsmus, o ne gryną žanrą, kuris dažnai būna labai seklus. Dainuojamosios poezijos pagrindu kuriama muzika jau nueina į antrą planą ir apima gana siaurą atlikėjų ir gerbėjų ratą. Sudėtingesnėms kompozicijoms pritrūksta įvairumo, todėl net ir arčiausiai hito esanti daina „Migruojančios katės“ nenumalšina noro trokšti šio to daugiau.

Kaip ir minėjau, „Negaliu užmigti“ pasižymi debiuto trapumu, tačiau stipresniam žingsniui pritrūksta ryžtingumo, todėl Annai kyla didelė grėsmė tiesiog neprasiveržti. Ji šiame darbe yra daugiau katė ar pačios apdainuota avis, kuri ateina atvira širdimi, tačiau ne tokiu stipriu žingsniu, kaip norėtųsi ar ji pati galėtų. Ir nors, kaip sakiau, gitarinės kompozicijos pasižymi išraiškingesniais tempo ritmais ar melodiniais vinguriavimais, tai pranyksta paslaugos nedarančiame paprastume. Reikia pripažinti, kad šiuo metu „Negaliu užmigti“ priklauso labai mažai muzikinės bibliotekos sekcijai, kurioje randami jauni, gitaromis grojantys aktoriai ar festivalyje „Tai aš“ pasirodantys atlikėjai.

Tikiu, kad kuo toliau, tuo bus drąsiau.

Lietuvoje dėl meilės reikalų atsidūręs žymus alternatyvios scenos atstovas Philas Vonas leidžia savo kūryba bent trumpam pabėgti nuo masinės produkcijos ir pasinerti į meditatyvų „debesų piemenavimą“. „Made Underclouds“ – per pastaruosius kelerius metus Philo sukurtų garso takelių gatvės teatro / cirko pasirodymams rinkinys, kuris nors ir negali paveikti taip, kaip paveiktų, jei būtų sujungtas su vaizdu (ir tai yra jaučiama), puikiai išlaisvina fantaziją ir nors ir šiek tiek chaotiškai, bet kryptingai kuria nerimo ir paslapties atmosferą. Industriniais garsais aštrinama, tyki, nors ir nerimastinga elektroninė muzika leidžia bent jau teoriškai paspėlioti, kokiam teatriniam kūnui buvo parengtas šis rūbas. Aišku, minėtoji soundtrackinė aplinkybė turi ir savo kainą, nes kartais „Made Underclouds“ praranda savo pastovumą ir kryptingumą. Kai kurios populiarių melodijų modifikacijos lyg ir neįsipaišo į bendrą kontekstą ir skamba lyg keisti eksperimentai, kurie, neabejoju, spektaklio metu turėjo ir prasmę, ir tikslą. Vis dėlto net ir tokioje kartais kakofoniškoje aplinkoje P.Vonas sugeba nepaleisti vadžių – metamorfozes išgyvenančios kompozicijos sukuria antiutopines jausenas, „Made Underclouds“ perklausa tampa įdomi, bet jokiu būdu nepatogi, ir net tuomet, kai kūrėjas jau ketina suteikti klausytojui šiek tiek šilumos, po tuo slypi keistas industrinis svetimumo jausmas. Iš šių elementų junginio fantazija ima kurti tokius fantasmagoriškus vaizdinius, kad išties kyla noras pamatyti, ką P.Vonas daro gyvai. Tikiu, kad toks būsiu ne vienas, nes būtent tokie kūriniai leidžia pabėgti nuo masinės prastybės ir vėl primena, kad pasaulyje yra labai daug kūrybingų žmonių. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 80

100

BEISSOUL & EINIUS White Crow Self-released

„Beissoul & Einius“ man kelia dviprasmiškų minčių: iš vienos pusės, šis elektroninis popduetas visados atrodo išraiškingai, spalvingai, įdomiai, futuristiškai, scenoje pristatydamas tokius drabužių dizaino ir stiliaus sprendimus, kad imi abejoti, ar kas dar Lietuvoje taip rūpinasi savo įvaizdžiu. Iš kitos pusės, nepamirškime, kad tai yra muzikos grupė, kurios pagrindinė žinia turėtų slypėti natose, melodijose ir akorduose. Ir čia aš susiduriu su bėda, kuri man ausis rėžė ir anksčiau, – deja, ir trečiojo dueto albumo „White Crow“ muzika, deja, nėra niekuo išskirtinė (ypač lyginant su ją lydinčiu vaizdu). Tokio pobūdžio tvarkingos, šiek tiek melancholiškos, šiek tiek svajingos elektronikos mes jau turime (patys galite paspėlioti, kas tiktų į šios grupės pusbrolius), todėl visas akis sprogdinantis karnavalas tampa santykinai beprasmis. „White Crow“ yra „Laiko Paiko“, „#secretcontract“ tęsinys, kuriame neradau nei naujų sprendimų, nei labai ryškių posūkių, tik jau Lietuvos scenoje taip įsigyvenusį tingų ir saugų supimą, leidžiantį publikai šokti nė kiek nesuprakaituojant ir nesugadinant savo šukuosenų ar baltų marškinių. Tiesą sakant, šįkart darbas dar lėtesnis už ankstesnius, tai klausytojui dabar užtenka tik judinti pečius. Neneigsiu, kad savo žymę palieka specifinis Beissoul vokalas, tačiau net ir jis jau nieko nestebina. Ir tai šiek tiek pykdo, nes vizualiai jie visad įdomūs – klipai, kaukės, kostiumai, šukuosenos traukia akį, intriguoja ir skatina norėti daugiau. Bet tiesiog paspaudus „play“ ir atsiribojus nuo vaizdo, skambesys tiesiog nesiekia suformuotų lūkesčių. Taip, kai esi atsimerkęs, šis duetas atrodo kaip balta varna, bet kai užsimerki, jis skamba kaip dar vienas eilinis sodo paukštis.

10 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, )

(„pakartot.lt“, „Bandcamp“) 69

60

100

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

GERA DIRBTI DARBĄ, KURIS TEIKIA NAUDĄ KITIEMS „Eglės sanatorija“ – puiki vieta augti ir tobulėti jaunam specialistui, įsitikinę jos darbuotojai. Šiandien čia vyksta įvairūs pokyčiai, įmonė tampa vis inovatyvesnė, nuolat investuoja į sanatorijos svečių komfortą ir gerą savijautą. Nenuostabu, kad šios įstaigos pranašumus pastebėjo ir kiti – „Eglės sanatorija“ Birštone šiais metais pelnė Sėkmingiausio 2018 metų sveikatos turizmo paslaugų teikėjo apdovanojimą. Tad ir dirbti šioje įmonėje ne tik įdomu, bet ir prasminga – čia tvyranti puiki atmosfera tiesiog užburia.

MODERNUS DARBDAVYS „Eglės sanatorija“ – viena didžiausių tokio tipo įstaigų Europoje. Sveikatinimo ir sveikatingumo sektoriuje ji skaičiuoja jau 47-uosius metus, tad yra sukaupusi ilgametę darbo praktiką, užtikrinančią darbo stabilumą ir karjeros galimybes įvairiose srityse. „Dinamiška ir konkurencinga aplinka, inovatyvūs darbo organizavimo principai, „egliečių“ bendruomenės koncepcija, darbo sąlygos. Pasirūpiname darbuotojų apgyvendinimu, kompensuojame kelionės išlaidas, turime ambicingą vadovų komandą – tai itin patrauklūs faktoriai, kurie lemia specialistų sprendimą dirbti būtent pas mus. O mes renkamės kompetenciją ir įsitraukimą – būdami sveikatingumo sektoriaus lyderiais, privalome investuoti į specialistus, kad tokie ir išliktume“, – abipusį suinteresuotumą aiškina „Eglės sanatorijos“ personalo vadovė Vilma Baltrušienė.

Investuojama čia ir į šiuolaikines technologijas. „Šiandien drąsiai galime sakyti, kad esame moderni įstaiga, kuri nuolat progresuoja“, – sako generalinis sanatorijos direktorius Artūras Salda.

GALIMYBĖ TOBULĖTI – NEATSIEJAMA ĮMONĖS VEIKLOS DALIS Komunikacijos projektų vadovė Guoda Stašaitytė pastebi, kad žinant bendrą tikslą natūraliai išeina įgyvendinti kiekvienai įmonei svarbią užduotį – dirbti kolegiškai. Kaip ir kiekviena organizacija, kuriai svarbi darbuotojo gerovė, sanatorija investuoja į jų motyvacijos kėlimą ir nuolatinį palaikymą. „Sanatorija daug dėmesio skiria darbuotojų mokymams, aš džiaugiuosi turėdama galimybę tobulintis, kartu savo naujomis arba gilesnėmis žiniomis prisidėti prie įmonės dabarties ir ateities“, – mintimis dalijasi pašnekovė. Anot sanatorijos vadovo A.Saldos, per metus pristatomos bent šešios naujos procedūros, tad ruošiantis darbui su nematyta įranga ar atliekant procedūras reikalingi tam tikri specialistų apmokymai. „Būtent mokymai, darbas su modernia įranga tampa mūsų pranašumu pritraukiant ir jaunus medicinos specialistus“, – teigė A.Salda. Žavesio prideda ir specialiai darbuotojams skirti motyvaciniai renginiai, sanatorijoje nuolat organizuojami sveikatingumo mėnesiai, darbuotojų vasaros, žiemos šventės. „Norime, kad darbuotojai pas mus jaustųsi gerai. To siekiame ir neformaliais būdais: turime socialinę paskyrą feisbuke, kuri skirta dalijimuisi informacija, kuo gyvename, kaip mums sekasi“, – apie kuriamą glaudų „egliečių“ bendruomenės ryšį pasakoja V.Baltrušienė. „EGLIEČIŲ“ BENDRUOMENĖ Tokių sveikatingumo paslaugas teikiančių įstaigų kaip „Eglės sanatorija“ Birštone ir visoje Lietuvoje tikrai ne viena, tačiau nuo kitų ši skiriasi ne tik deklaruojamu, bet ir praktiškai pasireiškiančiu požiūriu į darbuotoją. „Mums rūpi darbuotojas ir jo gerovė, – akcentuoja V.Baltrušienė. – Save vadiname „egliečių“ bendruomene. Tai žinutė, kad dirbdami vadovaujamės aiškiai apibrėžtais, vienodais principais.“ Skirtingos veiklos sritys yra puiki galimybė daryti horizontalią karjerą bendrovėje, tam skiriamas didelis dėmesys. „Dirbdama kambarine darbuotoja gali įgyti, pavyzdžiui, masažuotojos ar slaugyto-

jos-padėjėjos kvalifikaciją, atlikti praktiką bendrovėje ir pereiti dirbti į medicinos padalinį“, – apie darbo galimybes pasakoja V.Baltrušienė. Tokios sistemos pranašumus jaučia ir darbuotojai, kurie pabrėžia, kad sanatorijoje kuriamos darbo sąlygos motyvuoja ne tik išbandyti jėgas naujose, specifinėse srityse, bet ir užsibūti kelerius ar net keliolika metų šioje darbo vietoje. „Sanatorija yra didžiausias šio sektoriaus specialistas, tad natūralu, kad joje – begalė galimybių, tiek medicinos srityje, tiek kitose pozicijose“, – teigia rinkodaros vadove jau trejus metus dirbanti Aistė Povilauskaitė.

A.Povilauskaitė „Eglės sanatoriją“ atrado tada, kai pagalbos labiausiai reikėjo jai pačiai. „Buvau nustebinta sanatorijos darbuotojų rūpesčiu ir parodyta šiluma, džiaugiausi matydama, kad iš čia žmonės išvažiuoja pasveikę ne tik fiziškai, bet ir emociškai“, – teigia ji. Prieš tai dirbusi žiniasklaidoje, pasiūlymo dirbti rinkodaros srityje ji ilgai nesvarstė. O šiandien sako besidžiaugianti galimybe prisidėti prie misijos formuoti sanatorinio gydymo įvaizdį Lietuvoje: „Čia tiek daug galima nuveikti – juk tokios skirtingos auditorijos, o ir produktas geras – jį galima pritaikyti tiek sergančiam, tiek sveikam – kone kiekvienam. Tai ne tik didelis iššūkis, bet ir garbė.“ DIRBA NE TIK VIETINIAI „Eglės sanatorija“, įsikūrusi dviejuose Lietuvos kurortuose – Birštone ir Druskininkuose, dirbti pritraukia tikrai ne tik vietinius gyventojus. „Gyvenant Kaune Birštonas – ranka pasiekiamas“, – juokauja „Eglės sanatorijoje“ komunikacijos specialiste dirbanti kaunietė Rūta Daunoravičiūtė. „Man atrodo, kad svarbiausia rasti mėgstamą darbą, tada ir kelias iki jo neprailgsta, o žiūrint iš finansinės pusės – piniginė taip pat per daug nenukenčia, nes „Eglės sanatorija“ kompensuoja dalį kelionės išlaidų. Taigi gyventi Kaune, o dirbti Birštone problemos tikrai nematau. Tokių kaip aš – važinėjančių „egliečių“ – tikrai ne vienas“, – džiugiai užbaigia mergina. „Tas laikas, kurį praleidžiu važiuodama į darbą „Eglės sanatorijoje“, man ne tik neprailgsta, man jis būtinas: apmąstau ir susidėlioju dienos darbus, o važiuodama namo atsipalaiduoju klausydama muzikos“, – savo patirtimi dalijasi FMR gydytoja Indrė Nebijonė. Žmonės, dirbantys Kaune įprastomis darbo valandomis – 8–17 val., užtrunka lygiai tiek pat laiko stovėdami spūstyse, o vairavimas nuolat skubančiame mieste dažnai kelia įtampą, įsitikinusios kaunietės. „Eglės sanatorijos“ B2B vadybininkas Evgeni Brish į sanatoriją dirbti atvažiavo iš Kauno, porą metų dirbo tarp dviejų miestų, o šiemet jau su visa šeima įsikūrė Druskininkuose. Jis sakė, kad sprendimas atvykti į „Eglės sanatoriją“ buvo grynai pragmatinis – negalėjo savęs realizuoti turizmo rinkoje Kaune. „Net nesitikėjau, kad Druskininkuose tiek daug galimybių bendrauti su užsieniečiais, – tikina E.Brish, kurio darbas – bendradarbiauti su kelionių agentūromis ir atvesti į „Eglės sanatoriją“ sveikatingumo paslaugas išbandyti norinčius turistus. – Man tenka daug keliauti – tai viena svarbiausių motyvacinių priemonių. Tačiau svarbu ir tai, kad kartą per metus mes galime pasinaudoti sanatorijos teikiamomis procedūromis, kurios padeda palaikyti sveikatą.“

Ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Ar­tū­ras

Ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Rūta

Par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kė Dovilė

FMR gy­dy­to­ja Indrė

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Gabrielė

Ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­jek­tų va­do­vė Guoda

Rin­ko­da­ros va­do­vė Aistė ir per­so­na­lo va­do­vė Vilma

Dažnai manoma, kad, persikėlus iš mažesnių miestų į didžiuosius, ten liekama visam laikui, tačiau gryname ore užaugę birštoniečiai linkę sugrįžti į gimtąjį miestą: „Didesniame mieste gimę ir augę žmonės gali mūsų ir nesuprasti“, – sako tikra birštonietė, „Eglės sanatorijos“ pardavimų vadybininkė Dovilė Zinkienė. Moteris kartu su šeima kurį laiką gyveno Kaune, tačiau gimus vaikams nusprendė, kad juos auginti norėtų ne triukšmingame mieste, o ramybės oazėje – Birštone: „Nenorėjau iš savo vaikų atimti to laisvės pojūčio, kurį jutau vaikystėje augdama Birštone. Čia saugu, galiu būti visiškai rami, kai vaikai žaidžia lauke, išeina pasivaikščioti. Eismas nėra intensyvus, žmonės draugiški, man darbas, vaikams mokykla pasiekiama pėsčiomis.“ Ne tik galimybė dirbti įdomų darbą skatina specialistus įsilieti į „Eglės sanatorijos“ kolektyvą. „Aš džiaugiuosi, kad greta kuriamos naudos įmonės akcininkams, darbuotojams, mes visgi dirbame dėl kilnaus tikslo, – sako A.Salda. – Kad ir kokios srities specialistai dirbtų sanatorijoje, mūsų visų misija yra viena – padėti žmonėms susigrąžinti, išsaugoti ir palaikyti gerą sveikatą.“

>> UŽ KADRO

BERLINALES_ KONSPEKTAS.DOCX Rašė Auksė Podolskytė

P

rieš tai norisi paminėti vieną dalyką. 69-asis festivalis išskirtinis tuo, kad nuo šių metų birželio keičiasi festivalio direktorius. Tai nėra naujiena iš giedro dangaus, o lauktas momentas – norėdami pokyčių prieš dvejus metus Vokietijos kino kūrėjai netgi pasirašė peticiją. Taigi šis festivalis buvo Dieterio Kosslicko atsisveikinimas. Po aštuoniolikos metų jis savo postą užleidžia Lokarno kino festivalio direktoriui Carlui Chatrianui ir „German Films“ vadovei Mariette Rissenbeek. Tad bus įdomu stebėti pokyčius, kurie, kaip žinoma, greit nevyksta, bet, manau, laukti verta.

PIRMA DIENA. Tądien iš matyto filmų trejetuko labiausiai įsiminė iš Gvatemalos kilusio režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Jayro Bustamante‘s darbas „Drebulys“ („Tremors“).

Jame pasakojama istorija apie žmoną ir du vaikus turintį keturiasdešimtmetį Pablo, kuris myli savo vaikystės draugą Francisko. Kiek laiko tai tęsiasi, nežinoma. Jo ultrareligingai šeimai, kuri yra šalies visuomenės atspindys, tai yra tikra tragedija – geriau būtų miręs. Vyras blaškosi kankinamas dvejonių, ar homoseksualumas yra blogis („Dievas nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlius“, – nuskamba filme), ar atvirkščiai – šeima ir visuomenė jo nesupranta. Sprendimą labiausiai sunkinanti aplinkybė yra mylimi vaikai, kurių jis nebepamatytų.

ANTRA DIENA. Ir vėl trys filmai. Austrų autorės Marie Kreutzer darbe „Žemė po mano kojomis“ („The Ground Beneath My Feet“) pagrindinė veikėja Lola yra visą savo dėmesį sutelkusi į karjeros laiptelius. Verslo konsultantės darbas klostosi gerai, kol vieną dieną jos šizofrenija serganti sesuo Koni, apie kurią Lola niekam nepasakoja, pabando nusižudyti. Netrukus Lolą ji pradeda atakuoti skambučiais. Įdomiausia, kad ligoninėje Koni neturi galimybės paskam-

Kadras iš filmo „Ačiū Dievui“. Jeanas-Claude'as Moireau

© 37O

„SBS Films“

12 // Kadras iš filmo „Sinonimai“. Guy'us Ferrandisas.

Kadras iš filmo „Auksinė pirštinė“

binti... Šie mistiniai motyvai seserų santykių dramą papildo ir kaipmat išskiria iš šio žanro filmų. Nors filme daugiausia kalbama apie tai, kaip psichikos liga keičia gyvenimą ir santykius, tačiau yra ir kita tema. Spaudos konferencijoje autorė pasakojo, kaip siekė atkartoti verslo konsultantų gyvenimą – jau į pensiją išėjusiems (nes tebedirbantys tam neturi laiko) buvo duotas skaityti scenarijus, koreguoti dialogai, įterpiant ir žargoną. Atskleisdama specialistų kasdienybę autorė skatina mąstyti apie šiandien aktualų persidirbimą.

Filmas vertas dėmesio, o įtikinamas ir daugiabriaunes personažes sukūrusios aktorės – komplimentų.

Fatiho Akino „Auksinė pirštinė“ („The Golden Glove“) tapo tuo filmu, kuris man įstrigo giliausiai. Tikriausiai dėl smurto ir šleikštulio, kurį sukėlė. Garsus turkų kilmės Vokietijos režisierius pasakoja istoriją apie 8-ajame dešimtmetyje Frankfurte siautėjusį serijinį žudiką Fritzą Honką. Savo aukas, kurios dažniausiai būdavo nuo alkoholio priklausomos vyresnio amžiaus prostitutės, atstumiančios išvaizdos žudikas žvejodavo bare „Auksinė pirštinė“. Čia rinkdavosi marginali publika. F.Akinas sako, kad šiuo filmu jis siekia apmąstyti Antrojo pasaulinio karo traumas. Autoriaus manymu, tai padaryti pavyko tik kultūriniam elitui.

Kadangi žemesnė klasė iki šiandien neturėjo galimybės to padaryti, traumas ji skandina alkoholyje.

TREČIA DIENA. Įsivažiuoju ir didinu apsukas – nulėkiau į keturis, bet, deja, įspūdžio nepaliko nė vienas. Makedonų režisierės Teonos Strugar Mitevskos satyriškas filmas „Dievas egzistuoja, jos vardas Petrunija“ („God Exists, Her Name is Petrunya“) sudomino, tačiau neilgam. Petrunija, rodos, smagi personažė – 32-ejų, bedarbė, bet išsilavinusi (universitete studijavo istoriją), gyvena su tėvais. Eidama iš eilinio darbo pokalbio su manekenu pažastyje ji visai nepagalvojusi puola į vandenį gaudyti kryžiaus ir taip sulaužo ilgametę kryžiaus gaudymo vandenyje tradiciją.

Bėda ta, kad ceremonijoje dalyvauti

gali tik vyrai. Tačiau antroje filmo dalyje, veiksmui vykstant uždaroje erdvėje, dėmesį išlaikyti darosi sunku.

KETVIRTA DIENA. Paskutinę dieną stengiausi išnaudoti maksimaliai.

Pasižiūriu „10 deš. vid.“ („Mid90s“), „Šnipė“ („The Operative“), „Ponas Jonesas“ („Mr. Jones“), „Nykstančios dienos“ („Vanishing Days“) ir „Trys seserys“ („A Tale of Three Sisters“). „Ponas Jonesas“ – tai tikrais faktais paremta istorija, kurią festivalio konkursinėje programoje pristatė garsi lenkų kino veteranė Agniezska Holland. Žurnalistas iš Velso Garethas Jonesas yra jaunas idealistas, kuriam entuziazmo nestinga. Kartą paėmęs interviu iš Hitlerio, jis mėgina aiškintis, kodėl kalbama apie augančią Sovietų Sąjungos ekonomiką, kai skaičiai to nerodo.

Jam tai pavyksta – 1933 m. aplinkybės susiklosto taip, kad jis atsiduria Ukrainoje ir savomis akimis pamato bado kankinamą šalį. Filme paliečiamos šiandien labai svarbios temos – žiniasklaidos vaidmuo ir jos laisvė, tvirta moralė – tačiau galbūt ne pačiu tinkamiausiu būdu.

LOKIAI IR PLOJIMAI Pagrindinį prizą – „Auksinį lokį“ – pelnė žydų kilmės režisieriaus Nadavo Lapido filmas „Sinonimai“ („Synonymes“) apie Joavą, jauną imigrantą iš Izraelio, kuris atvykęs į Paryžių mėgina nutraukti ryšius su savo gimtine, kultūra ir artimaisiais. „Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą atiteko Angelai Schanelec. Apie jos filmą „Aš buvau namie, bet“ („I Was at Home, But“) papasakoti sudėtinga, nes tai yra fragmentiškas, į atskirus gabalus suskaidytas kūrinys, kuriame paliečiama daug temų. Tačiau viskas prasideda nuo to, kad trylikametis pabėga iš namų ir lygiai taip pat netikėtai sugrįžta. Šis įvykis ir taip neurotišką jo mamą išveda iš pusiausvyros.

Didysis žiuri prizas skirtas režisieriui chameleonui François Ozonui, prista-

čiusiam vaidybinį filmą „Ačiū Dievui“ („By The Grace of God“), kuris sukurtas pagal tikrą istoriją apie kunigą, Lione išnaudojusį berniukus.

Alfredo Bauerio prizą, teikiamą už naujų perspektyvų kine atvėrimą, gavo vokietė Nora Fingscheidt už darbą „Sistemos laužytoja“ („System Crasher“).

Geriausiu aktoriumi ir geriausia aktore tapo kinų režisieriaus Wango Xiaoshuai filme „Sudie, mano sūnau“ („Di jiu tian chang“) porą suvaidinę Wang Jingchunas ir Yong Mei. Geriausio scenarijaus apdovanojimą pelnė filmas „Piranijos“(„Piranhas“).

Filmo „Vogti arklius“ („Out Stealing Horses“) operatorius Rasmusas Videbækas pelnė „Sidabrinį lokį“ už indėlį į kino meną.

KĄ IŠVYSIME LIETUVOJE? Dalį šių metų Berlinalėje pristatytų filmų Lietuvoje pamatysime jau greitai. „Kino pavasaryje“ bus rodoma anksčiau minėta drama „Žemė po mano kojomis“, taip pat garsios britų kino kūrėjos Kim Longinotto dokumentinis filmas „Medžiojant mafiją“ („Shooting The Mafia“) apie charizmatišką italų fotografę Leatizią Battaglią, „Antroji aš“ („Who You Think I am“) su pagrindinį vaidmenį sukūrusia prancūze Juliette Binoche, kanadiečių režisieriaus Deniso Côté vaidybinis filmas „Vaiduoklių miesto antologija“ („Ghost Town Anthology“) su siaubo ir mistikos prieskoniu ir Brado Pitto prodiusuotas filmas „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“). Pastarajame išvysite aktorių Timothée Chalametą, atlikusį pagrindinį vaidmenį filme „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“).

Ir tai dar ne viskas. F.Ozono „Ačiū Dievui“, F.Akino „Auksinė pirštinė“, Agnès Vardos „Agnès apie Vardą“ („Varda by Agnès“), Claudio Giovannesi „Piranijos“, Hanso Petterio Molando „Vogti arklius“ ir Guy Nattivo „Oda“ („Skin“) – šie Berlinalėje parodyti filmai Lietuvos kino teatrus turėtų pasiekti šiemet.

„Bombero International“ / „Warner Bros. Entertainment“ nuotr.

„Paruostuke_Berlinalei.docx“ – buvo mano nelabai pavyzdingų namų darbų failo pavadinimas, vėliau virtęs į trumpą Berlyno kino festivalio konspektą. Dalijuosi pagražinta jo versija.

>> UŽ KADRO

PAUKŠČIAI TARP ŽMONIŲ Andrejaus Vasilenkos nuotr.

„Neon Realism“ nuotr.

Pokalbis su filmo „Rūgštus miškas“ režisiere Rugile Barzdžiukaite

Rašė Jorė Janavičiūtė

Teatro ir kino režisierei Rugilei Barzdžiukaitei šie metai itin aktyvūs. Jos šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“, sukurta su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte, vyks į Venecijos meno bienalę. O jau visai netrukus į kino teatrus iškeliaus bendradarbiaujant su Dovydu Korba sukurtas filmas „Rūgštus miškas“, vaizduojantis žmonių ir Kuršių nerijoje įsikūrusių kormoranų konfliktą. Filmo premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kur jis pelnė „First Feature Swatch Art Peace Hotel“ apdovanojimą.

D

abar filmas sėkmingai keliauja ir skina prizus kituose festivaliuose, tokiuose kaip Zinebi (vyksta Bilbao), Los Andželo AFI FEST, Suomijos ir Estijos „Doc Point“, Reikjaviko, Rygos, Tbilisio, Salonikų ir daugybėje kitų. Lietuvos žiūrovai jau netrukus galės jį pamatyti „Kino pavasaryje“ kaip uždarymo filmą, o kino teatruose jis bus rodomas nuo balandžio 5 d.

– Kaip prasidėjo „Rūgštus miškas“?

– Pirmiausia sudomino pati tema. Kiekvieną pavasarį Lietuvoje labai garsiai kalbama apie kormoranų baidymo fejerverkais akciją. Mane suintrigavo pats vaizdinys – fejerverkai ir masiškai pasibaidantys paukščiai. Fejerverkai paprastai asocijuojasi su Naujaisiais metais, šventėmis, o čia – priešingai. Paukščiai baidomi nuo kiaušinių, kad neišsiperėtų nauja karta. Šis vaizdinys man buvo pirminė inspiracija. Tada su filmo bendrakūrėju D.Korba nuvykome į vieną didžiausių Europos kormoranų kolonijų, įsikūrusią prie Juodkrantės.

Noriu pastebėti, kad mus mažiausiai domino gamtos dokumentikos žanras. Istorija – kaip ir apie gamtą, bet mums įdomios paralelės su kitomis realybėmis. Nuvykome ten ir stebėjome aplinką. Pamatėme masiškai atvykstančius turistus, apžvalgos aikštelėje jie aptarinėjo paukščius ir išvystą vaizdą. Palaipsniui išsiplėtojo idėja, kad istoriją galima papasakoti būtent per turistus.

rius metus. Filmas truko 17 min. Iškart jaučiau, kad galima papasakoti platesnį istorijų ratą. Struktūra liko panaši, bet atsirado paraleliniai naratyvai.

Po magistro studijų vykome į pitchingus, ieškojome finansavimo ir tęsėme filmavimus. Filmavimo periodas yra tik pusantro mėnesio pavasarį, o dokumentikoje medžiagos negali prognozuoti, neaišku, kas pavyks, o kas – ne. Montuojant pajutus, kad kažko trūksta, turėdavome laukti visus metus tam, kad dar ką nors papildomai nufilmuotume. Aš kuriu ir kita raiška – teatre, dar vyko visokios gastrolės, kelionės. Tad filmo montavimas vyko su atsitraukimais, visas kūrybinis procesas užsitęsė. Tačiau, manau, kitaip sukurti šito filmo net ir nebuvo įmanoma – tie atsitraukimai buvo naudingi.

14 // © 37O

– Savo kūryboje apskritai bandai nagrinėti skirtingų realybių klausimą. Kokios tai realybės? Kodėl tau tai įdomu?

– Kalbant apie „Rūgštų mišką“, yra tarsi objektyvi tikrovė, bet visi į apžvalgos aikštelę atvykstantys žmonės projektuoja labai skirtingus dalykus, remdamiesi savo patirtimis. Filme vienam vaizdas primena Alfredą Hitchcocką, kitas iškart kalba apie geopolitinę situaciją, kuri tarsi su filme nagrinėjamu ekologiniu trikampiu neturi nieko bendra, bet iš tikrųjų turi. Atrodo, kad žmonėms dabar išties lengviau migruoti negu paukščiams. Žmonės filme kalba įvairiausiomis kalbomis, atskrenda iš Japonijos, Los Andželo ir t.t., o paukščių kelius yra bandoma riboti, jie vejami iš vienos, kitos šalies. Mane šioje istorijoje domino ir rasizmo, fašizmo tema.

Lankytojai kalba, kad paukščiai juodi, negražūs, atsiranda estetinės kategorijos. Taigi istorija pasakojama per skirtingas to paties reiškinio interpretacijas.

– Kaip gimė idėja žiūrėti į žmones iš paukščių taško?

– Visų pirma nusprendžiau, kad kamerą reikia atgręžti į atvykstančius turistus. Jei kamera juos stebėtų nuo žemės – tai būtų žmogaus rakursas, bet nelabai aišku, ką tas žvilgsnis reikštų.

Atrodė, kad turėtų būti kažkoks kitas kampas, iš kurio turėtume sekti istoriją. Paukščio rakursas natūraliai tarsi pats pasisiūlė. Kai ateini į apžvalgos aikštelę, kur yra tūkstančiai paukščių, mirę medžiai, tu stebi, komentuoji, bet tos refleksijos, kad į tave iš aukštai irgi žiūri, greičiausiai nevykdai. Nepagalvojame apie tai, bet jie stebi. Taip ir gimė idėja. Bandėme stebėti ne iš vieno rakurso, iš kelių, nes ten lizdų yra labai daug. Paukščiai stebi turistus. Bet rakursai mainosi, kamera įsikūnija ir į turistų regos lauką.

– Kiek laiko truko „Rūgštaus miško“ filmavimas?

– Prasidėjo, kai aš dar studijavau kino dokumentikos magistrą Londono universiteto Goldsmiths koledže – startavau trumpametražiu magistro darbu. Tai buvo prieš penke-

– Kaip vyko bendradarbiavimas su Dovydu? Kaip pasidalijote darbus? Tu – filmo režisierė, operatorė, montažo režisierė, Dovydas – prodiuseris, pirma-

sis režisierės asistentas, garso režisierius, alpinistas, drono operatorius...

– Mes kiekvienas turime savo pagrindinius interesus. Aš atnešiau koncepciją ir istoriją, krypties nustatymą – režisūrą, operatorinis darbas ir montažas – taip pat mano. Dovydui įdomu garsas, jis įgijęs ir prodiuserio, ir menininko specialybes, tai galbūt gali pasirodyti labai neįprasta. Taip ir pasidalijome sferomis. Specialiai dėl šio filmo jis įvaldė laipiojimą po medžius – manau, jis tapo šios srities profesionalu (šypsosi). Jo dėka ir pavyko įgyvendinti stebėjimo iš paukščio perspektyvos sumanymą, apie kurį ką tik kalbėjome. Tam reikėjo nemažai drąsos ir tikėjimo sumanymu, nes medžiai, į kuriuos buvo keliamos kameros, nebetvirti, kai kuriuos jau būdavo palikę patys kormoranai. Be Dovydo būtų buvę neįmanoma sukurti šio filmo.

– Jis mokėsi kopti specialiai dėl šio filmo? Atrodo, kad menininkas – devyndarbis žmogus, viską išmoksta, jei reikia...

– Yra tokia Wernerio Herzogo frazė: „Filmmaking is not about aesthetics, but about aetlethics“ („Kuriant filmus svarbu ne estetika, o atletika“).

– Kokia tavo nuomonė apie aktyvizmą? Filme šiek tiek justi jo atspalvių. Koks, tavo nuomone, turėtų būti menininko vaidmuo – jis turėtų būti socialiai aktyvus ar labiau objektyvus?

– Kūriniai, kuriuose tiesiogiai išreiškiamos aktyvistinės pozicijos, neretai neturi nieko bendro su menu, nes juose pristatoma viena teisinga pozicija. Nesakau, kad tokių filmų nereikia, jie turi savo funkciją – informuoti ir įkvėpti veiksmui. Mes irgi jaučiame empatiją tiek paukščiams, tiek medžiams, mūsų pozicija, vystantis filmo siužetui, manau, tampa aiški, bet man buvo labai svarbu išlaikyti intrigą, nepristatyti vienos pusės, o kaip tik – kuo daugiau pusių, palikti galimybę juoktis, verkti ir rinktis, kuo tikėti, patiems žiūrovams. Pagrindinis noras buvo pažiūrėti į žmones susiklosčius šiai situacijai. Žmones gamtoje, žmonių projekcijas į gamtą.

– Baigei operatoriaus ir teatro režisūros specialybes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to studijavai dokumentikos režisūrą, šiemet dalyvausi, ko gero, svarbiausiame šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje su šiuolaikine opera „Saulė ir jūra“. Kaip nutiko, kad tavo kelias toks įvairus?

– Norėjau iškart stoti į režisūrą, bet tais metais kaip tik nerinko kurso. Man artima buvo fotografija, todėl norėjau

– Kaip sujungi raiškas ir kaip išsirenki, kuria raiška kursi vieną ar kitą kūrinį?

– Raiškos, kuriomis kuriu, yra gana grynos, jos tarpusavyje nesusiplaka. Dažnai turinys atsiranda jau žinant, kokia forma bus dirbama. Teatre turime puikią komandą su V.Grainyte ir L.Lapelyte. Pirmąjį savo bendrą darbą – šiuolaikinę operą „Geros dienos!“ – sukūrėme maždaug prieš šešerius metus ir tai buvo įkvepiantis bendradarbiavimas. Šiuolaikinė opera – toks keistas žanras, aš viena nesugalvočiau jame eksperimentuoti. Apskritai nesu lengvai nerianti į bendradarbiavimą, bet mūsų trijų atveju tai pasiteisina. Po penkerių metų pertraukos, kurią sunku vadinti pertrauka, nes daug gastroliavome su pirmu darbu, gimė antras mūsų trio kūrinys. Šiuolaikinę operą „Saulė ir jūra“ žiūrovai stebi iš viršaus, tikriausiai tai inspiravo paukščio rakursas iš „Rūgštaus miško“. Ieškodamos idėjos tiksliai žinojome, kokio žanro kūrinys tai bus, bet apie ką – nežinojome. Esu kūrusi ir grynos instaliacijos srityje, ir fotografijos...

– Kaip su V.Grainyte ir L.Lapelyte jūs dalijatės darbo sferomis?

– Kiekviena turime savo vaidmenį, bet ir veikiame viena kitos sritis. Mes kartu formuojame kūrinio koncepciją. Kažkuri viena pasiūlo kertinę idėją, bet toliau dramaturgiją plėtojame kartu, diskutuojame dėl kiekvienos kūrinio grandies.

– Visur filmą įvardiji kaip kūrybinę dokumentiką. Kuo ji skiriasi nuo įprastos dokumentikos?

– Kalbant apie „Rūgštų mišką“, man labiausiai patiko vieno Lokarno kino festivalio programos sudarytojo apibūdinimas, kad jis sulieja gamtos dokumentikos, trilerio, komedijos ir siaubo filmo žanrus. Iš tiesų kiekviena scena filme turi kitą nuotaiką, žanrą. Kūrybinė dokumentika, kino esė – tų definicijų daug, labiausiai norėjau pabrėžti, kad tai nėra televizinė dokumentika, gamtinis filmas.

– Gal galvoji kurti hibridinius filmus – juk iš dalies esi tarp fikcijos ir dokumentikos?

– Nebuvo minties kurti tiesiogiai hibridinį filmą. Verta pastebėti, kad ir dokumentikoje yra stiprus fikcijos elementas – vien dėl to, kad konstruoji filmą, jis tampa fikcija. Bet tiesiogiai jungti vaidybinį su dokumentikos žanru dar neatėjo mintis. Nemanau, kad priešinčiausi jai, jeigu ateis.

– Lietuvos dokumentikos tradicijoje įsivyravusi stebimoji, poetinė dokumentika. Tačiau jos priėjimas prie temų dažnai labai tiesioginis. Kadangi tavo stilius šiek tiek kitoks, filmas smarkiai išsiskiria bendrame Lietuvos dokumentikos kontekste, jis konceptualesnis, artimesnis videomenui. Kaip manai, kuo ir kodėl tavo priėjimas prie temos kitoks?

– Mane domina šiuolaikinio meno kontekstas. Domina skirtingos raiškos. Daug keliaujame po festivalius ir programų sudarytojai patys brėžia atskirtį tarp skirtingų filmų – yra labiau tradicinės dokumentikos, ir yra kitokių filmų – turinčių ryškų santykį su šiuolaikiniu menu. Man patiko vieno AFI FEST programos sudarytojo įžvalga, kad mūsų filmas yra originalus savo forma, gal netgi turi tam tikrų eksperimentiniam kinui būdingų savybių, bet kartu – ir aiškų naratyvą. Tai jį padaro prieinamą daug platesniam žiūrovų būriui. Norėjau, kad filmas būtų užpildytas prasmingu turiniu. Videomene dažnai nėra aiškių naratyvų ar aiškiai keliamų klausimų, bet tai nėra nei gerai, nei blogai. Filmas „Rūgštus miškas“ žiūroviškas dėl naratyvo, bet aktualus ir šiuolaikinio meno gerbėjams.

„MY VANITY SHOP“

Deimantės Dubauskaitės nuotr.

Pavasario įkvėpimas – dizaino mugėje „Uptown Spring Market“

Pasitikti pavasarį naujai įkvėptu stiliumi šiemet padės kasmetinė pavasarinė mugė „Uptown Spring Market“.

Dviejų dienų dizaino fiesta vyks kovo 30–31 d., menų fabrike „Loftas“. „Nors oras kovo pabaigoje dažnai būna dar pilkas ir niūrus, tačiau mintyse jau dėliojame pavasarinį savo garderobą ir svajojame apie naują ryškią suknelę, madingus akinius ar išskirtinį aksesuarą, kuriuo pasipuošime vos saulei nušvitus. Todėl šiemet „Uptown Spring Market“ bus viena pirmųjų mugių šį pavasarį!“ – sako mugės organizatorė Živilė Diawara.

Kaip ir kiekvienais metais, daug susidomėjimo sulaukianti mugė kvies lankytojus atgaivinti savo įvaizdį, pakeisti garderobą ar net atnaujinti muzikinę kolekciją. Pavasarinėje dizaino šventėje rasite naujų meninių detalių savo namams, sodui, ir ne tik.

Mugės organizatoriai džiaugiasi, kad kasmet atsiranda naujų dizainerių ir kūrėjų, kurie stebina savo produktų pasiūla. „Ką apsirengsi, kai nusirengsi, – keblus klausimas, tačiau šį pavasarį pavyks išnarplio-

ti nelengvą mįslę, kur kiekvienas ras kuo aprengti ne tik save, bet ir savo sielą ar mintis“, – sako Ž.Diawara.

Kasmetinėje „Uptown Spring Market“ stiliaus ir gyvenimo būdo mugėje įkvėpimo gūsių atras madingos moterys, praktiški vyrai, padaužos vaikai, mėgstantys unisex stilių žmonės, namų interjero detalių medžiotojai, keliautojai, miesto gyvenimo būdo aistruoliai, gamtą tausojantys, knygų mylėtojai, įvaizdį norintys pakeisti bei tikri maisto gurmanai ir dar daugiau. „Uptown Spring Market“ – daugiau nei mugė. Jaukioje atmosferoje jūsų lauks ne tik daugybė išskirtinių Lietuvos dizainerių, bet ir gyva muzika, skanus maistas, grožio salonas ir daugybė kitų pramogų mažiems ir dideliems.

Organizatorių inf.

THSMN

Gretos Kuliušaitės nuotr.

mokytis operatoriaus darbo. Intensyviai filmavau kitų režisierių filmus, bet pati turėjau labai daug savo sumanymų. Norėjosi tiesiog su jais dirbti. Tada lygiagrečiai atsirado teatro režisūra – buvau trečiame operatorių kurse ir pirmame teatro režisūros.

Dar eidavau į paskaitas kitose aukštosiose mokyklose: filosofijos, meno istorijos, psichologijos ir kitas. Tos kitų sričių žinios labai inspiravo. Kai baigiau operatorinį ir teatro režisūrą, kas irgi atrodo sunkiai suderinama, į dokumentinį kiną pasukau galbūt todėl, kad buvau persisotinusi fikcijos. Kūriau savo diplominį spektaklį „Hipokampą“, jis mane nuvedė į keistą būseną – buvo per daug fikcijos ir norėjosi toliau eiti, atsispiriant nuo tikrovės. Dokumentinio kino studijos buvo labai sąmoningas sprendimas, ilgai domėjausi įvairių kino mokyklų programomis, ieškojau, kurios geriausiai atitiktų mano norus.

Pasirinkau Goldsmiths koledžą ir tikrai nesigailiu, kad ten studijavau, nes tai tikrai puiki programa. Ten daugiausia teorinių paskaitų, jų čia, Lietuvoje, trūko, buvo daug kino teorijos, daug rašėme. Aš išsitęsiau studijas į dvejus metus, vėlgi vaikščiojau į kitas paskaitas, pavyzdžiui, vizualinės antropologijos – nuostabios paskaitos. Tai buvo intensyvūs ir pilni metai. Ir dabar ką nors mielai studijuočiau (juokiasi).

MUGĖ

REALYBIŲ

KĄ APSIRENGSI, KAI NUSIRENGSI?

>> EITI AR NEITI

>> EITI AR NEITI pasaulį. Intelektualūs vakarėliai, tiršti cigarečių dūmai, romantika ir nesibaigiančios diskusijos apie meną, filosofiją bei politiką. Tačiau ilgainiui idealizmą keičia liūdesys, egzistencinis nerimas ir jauniems žmonėms būdingas klausimas – ką veikti su gyvenimu?

KINAS

„GRAŽUS SŪNUS“ (REŽ. FELIXAS VAN GROENINGENAS, JAV, 2018, 120 MIN.) Naujasis F.van Groeningeno filmas, paremtas bestseleriu tapusiais tėvo ir sūnaus Davido ir Nico Scheffų memuarais, pasakoja daugelį metų trukusią vienos šeimos istoriją kovojant su sūnaus priklausomybe, pasikartojantį išgyvenimo, atkryčio ir išgijimo ciklą. Filme pamatysime nemažai klišių ir perdėto romantizavimo, nuspalvinant priklausomybę popkultūros elementais ir garso takeliu, tačiau filmas vis tiek jaudina ir greičiausiai filmo eisime pažiūrėti dėl narkomaną sūnų čia įkūnijančio Timothée Chalamet. Sugebantį vis iš naujo atleisti ir galiausiai susitaikyti, kad nieko nebeįmanoma padaryti, kad ir kaip mylėtum, žurnalistą tėvą čia vaidina Steve’as Carellis.

„NEMALONUMAI KIEKVIENĄ DIENĄ“ (REŽ. CLAIRE DENIS, PRANCŪZIJA, VOKIETIJA, JAPONIJA, 2001, 101 MIN.)

Rašė Jorė Janavičiūtė

Vėl „Kino pavasaris“, vėl mūsų rekomendacijos. Žinoma, atrinkti buvo beprotiškai sunku, bet vis dėlto siūlome jums dešimt filmų (nors patys norime pamatyti daug daugiau ir daugybė filmų verti vietos šiame puslapyje). Stengėmės čia įtraukti ir tuos, kurių tiesiog negalima nepaminėti ir kuriuos galbūt ir patys jau norite pamatyti, ir tuos, kuriuos programoje atrasti kiek sunkiau.

Taigi leidžiamės į kino salių tamsą!

„KINO PAVASARIO 2019“

REKOMENDACIJOS „IŠGYVENTI VASARĄ“

„VAGILIAUTOJAI“

(REŽ. MARIJA KAVTARADZĖ, LIETUVA, 2018, 91 MIN.)

(REŽ. HIROKAZU KORE-EDA, JAPONIJA, 2018, 121 MIN.)

Filmas, kurio labiausiai laukiame visi, – M.Kavtaradzės debiutinis pilnametražis filmas „Išgyventi vasarą“, savo kelionę po festivalius pradėjęs Toronte, o Taline pelnęs geriausio Baltijos šalių filmo titulą. Filmo centre – trys herojai: ambicinga jauna psichologė Indrė, turinti nuvežti du pacientus – bipolinio sutrikimo manijos fazę išgyvenantį Paulių ir užsisklendusią, neseniai bandžiusią nusižudyti Justę į kliniką pajūryje. Kelionės metu besigalynėdami su savo vidiniais demonais jie po truputį atranda tarpusavio ryšį. Už lango vasara – viskas atrodo įmanoma, netgi pasveikti. Filmas komiškas, tačiau kartu – ir skausmingas. Kupinas meilės žmogui ir kinui. Kalbantis sudėtinga tema, padedantis apie psichikos problemas kalbėti atviriau ir pasijausti nebe tokiam vienišam – pajusti galimybę vėl būti kupinam šviesos.

Filmas beveik iškart po „Kino pavasario“ – balandžio 19 d. pasirodys kino teatrų repertuare. Jei dar netyčia lietuviškam kinui vis dar taikote kategorijas „kaip lietuviškas, tai neblogai“ ar einate į lietuviškus filmus paheitinti, po šio filmo jūsų mąstymas neabejotinai pasikeis.

Tai Kanų kino festivalyje „Auksinę palmės šakelę“ laimėjęs filmas. Šiltas ir jaukus, nostalgiškas filmas apie šeimą, kuri šiaip ne taip verčiasi vagiliaudama. Nors gyvenimas sunkus, jie atrodo laimingi. Vieną kartą grįždami po įprastinės vagystės jie suranda iš šalčio sustirusią mažą mergaitę. Ant jos kūno – smurto žymės. Jie nesutaria, ar ją pasilikti, tačiau galiausiai sutinka jai padėti. Netrukus ima aiškėti mergaitės paslaptis, kuri sudrumsčia įprastą jaukų jų gyvenimą. Patiks tiems, kuriems patiko „Floridos projektas“ ir „Laimingasis Ladzaras“.

„MAJA“

16 // © 37O

(REŽ. MIA HANSEN-LØVE, PRANCŪZIJA, 2018, 107 MIN.) Naujas „Ateities“ režisierės M.Hansen-Løve darbas. Dėl Artimųjų Rytų pamišęs 30-metis karo žurnalistas Gabrielis, grįžęs iš Sirijos, kur buvo laikytas įkaitu, vyksta pas savo krikštatėvį į Indiją, kur tikisi pagyti nuo potrauminio streso. Čia sutinka krikštatėvio dukrą Mają, su kuria, nepaisant juos skiriančio dešimtmečio, užsimezga jausminga draugystė. Kai Gabrielis ima apsiprasti su Indijos saugumu ir visuomene, palengva grįždamas į normalų gyvenimą jis prisimena ir savo tikrąjį pašaukimą. Romantiškas ir jausmingas filmas tarsi kvėpuoja Indijos gamta, kuri taip pat tampa dar vienu filmo herojumi.

„PER VĖLU MIRTI JAUNAM“ (REŽ. DOMINGA SOTOMAYOR, ČILĖ, BRAZILIJA, ARGENTINA, NYDERLANDAI, 2018, 110 MIN.) Filmo režisierė už šį filmą Lokarno kino festivalyje apdovanota už geriausią režisūrą. Jos veikėjai – gyvi ir natūralūs, o filmo pasaulis tyvuliuoja spalvomis lyg prisiminimas. Nenuostabu, kad filmas paremtas autorės biografija.

Jo centre – nedidelės komunos Andų kalnuose gyventojai.

Suaugusieji ruošiasi Naujųjų metų šventei, o vaikai laksto po miškus. Iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį pereinantį režisierės alter ego Sofija išgyvena pirmąją meilę. Filmą prodiusavo juostos „Vadink mane savo vardu“ prodiuseriai.

„PARYŽIETIŠKAS AUKLĖJIMAS“ REŽ. JEANAS PAULIS CIVEYRACAS, PRANCŪZIJA, 2018, 137 MIN.) Praeitais metais Berlyno kino festivalyje pirmą kartą parodytas melancholiškas, labai paryžietiškas, nespalvotas ir meile kinui švelniai alsuojantis filmas. Jo centre – Etienas, kuris atvyksta į Paryžių studijuoti kino. Vaikinas sutinka paslaptingą naują draugą Matijasą ir patenka į bohemos

Nevertėtų praleisti ir prancūzų režisierės C.Denis retrospektyvos. Tai tikrai išskirtinė proga pamatyti jos filmus. Kai kurie jų itin taikliai artimi kiekvienam žmogui, kiti – be galo filosofiški, dar vieni – beprotiškai keisti. Vienas tokių – „Nemalonumai kiekvieną dieną“, pasakojantis apie žmogėdrų porelę. Mokslininkas Šeinas Braunas ir jo naujoji žmona skrenda į Paryžių medaus mėnesio. Ši šalis pasirinkta neatsitiktinai – Šeinas nori surasti moterį, vardu Korė, su kuria jį sieja į kanibalizmą perauganti milžiniška aistra. Tačiau Korės vyras, senas Šeino kolega daktaras Semeno, ją laiko uždarytą namuose lyg kalėjime, tačiau ji vis tiek sugeba rasti, ką suėsti…

„MUZIEJUS“ (REŽ. ALONSO RUIZPALACIOSAS, MEKSIKA, 2018, 128 MIN.) Šiame filme nuotykiai dėstosi beveik kaip kokiame „Penktadienio filme“, vaikystėje rodytame per TV3, tik jį žiūrėti dabar ne gėda, o labai juokinga ir galima mąstyti apie draugystę, šeimą, grožio ir istorijos reikšmę. Negana to, juostos priešakyje – dar ir aktorius Gaelis García Bernalis... Kalėdų vakarą du geriausi draugai Chuanas ir Vilsonas įsilaužia į Meksikos nacionalinį antropologijos muziejų ir pavagia apie 150 majų artefaktų. Spėjama, kad šią Meksikos visuomenę sukrėtusią vagystę įvykdė patyrusi nusikaltėlių grupuotė. Nors pirmas kartas vaikinams sėkmingas – neįkainojami turtai jų rankose, tačiau laukia begalė nenumatytų nuotykių. Už geriausią scenarijų filmas praėjusiais metais Berlyno kino festivalyje įvertintas „Sidabriniu lokiu“.

„PASAULIO ŠERDIS“ (REŽ. NATALIJA MEŠČIANINOVA, RUSIJA, LIETUVA, 124 MIN.) Lietuvės Dagnės Vildžiūnaitės koprodiusuotas jaudinantis, prestižiniuose užsienio kino festivaliuose rodytas ir pelnęs apdovanojimų rusų režisierės N.Meščianinovos (ji yra praėjusiais metais festivalyje rodyto filmo „Aritmija“ scenarijaus bendraautorė) filmas pasakoja apie 25-erių veterinarą Egorį, gyvenantį atokiame ūkyje, kuriame, pasitelkus prijaukintas lapes, dresuojami medžiokliniai šunys.

Jis gyvena nedideliame namelyje, šalia šeimininko, gydo šunis, valo jų būdas, bendrauja su klientais ir jų šunimis.

Jis kilęs iš sudėtingos šeimos, su gyvūnais sutaria kur kas geriau nei su žmonėmis. Egoris sutinka su visais darbais norėdamas neįmanomo – tapti šeimininko šeimos dalimi.

Vieną dieną jo pasaulį sutrikdo gyvūnų teisių aktyvistai.

„KAFARNAUMAS“ (REŽ. NADINE LABAKI, LIBANAS, PRANCŪZIJA, JUNGTINĖS VALSTIJOS, 2018, 120 MIN.) „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas nominuotas jautrus, emocingas „Kafarnaumas“ pasakoja apie dvylikametį berniuką, kuris paduoda savo tėvus į teismą už aplaidumą. Teisėjas klausia Zaino: „Kuo kaltini savo tėvus?“ „Tuo, kad suteikė man gyvybę“, – atsako šis. Filme susipina mitas ir realybė, šalia žiaurumo filmo realybėje ryškios spalvos, lengvas humoras, jis spindi vidine šiluma ir įkvepiančiu žmogiškumu.

Maciej Nowak nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Maciej Gąsiu Gośniowski

Rašė Toma Vidugirytė

JAUNIEJI TEATRO KŪRĖJAI PAVASARĮ OKUPUOS NACIONALINĘ SCENĄ

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) jau antrus metus vykdo Jaunųjų kūrėjų programą, kurios metu pradedantys menininkai savo pirmuosius darbus pristato nacionalinėje scenoje. komandos profesionalumą bei patirtį ir projekto sąmatos pagrįstumą. Trys projektai geriausiai atitiko pateiktus kriterijus ir buvo išradingesni, drąsesni, atviresni eksperimentui, nepatogesnėms temoms ir naujų formų paieškoms.

Iš dalyvių buvo tikimasi naujų, įdomių ir išskirtinių sprendimų. Konkursas sulaukė beveik 40 idėjų / paraiškų, išsiskyrusių žanrų įvairove. Skirtingi kūrėjai iš Kubos, JAV, Belgijos, Italijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Kazachstano, Indijos, Čekijos, Graikijos, Norvegijos, Suomijos ir, žinoma, Lietuvos siuntė idėjas tarpdisciplininiams pastatymams.

DISKRIMINACIJAI – NE Konkursą laimėjo laisvai dirbantys menininkai Romualdas Kręźelis ir Monica Duncan, pristatę projektą „Shell-Ter“, kuriame nagrinėjama namų sąvoka šiandien. Daug keliaujantys menininkai remiasi ir savo patirtimi bei klausia, ar vis dar yra vieta, kurią galime vadinti namais? Nuolat keičiantis aplinkybėms, gal ir namai keliauja kartu?

Ar kaskart keliaudami mes bandome pasiimti bent dalelę namų, nesvarbu, kad ir kur atsidursime? Šio kosmopolitiško spektaklio premjera Mažojoje salėje vyks gegužės 24 d.

Gruodį iš visų dalyvių komisija išrinko tris laimėtojus, kurie jau šį pavasarį įgyvendins savo sumanymus scenoje ir juos pristatys žiūrovams. Konkurso komisiją sudarė prodiuserė Ana Ablamonova, teatrologė Elona Bajorinienė, filosofas Kristupas Sabolius, LNDT Meno skyriaus vadybininkė Kamilė Žičkytė ir šio skyriaus vadovė Kristina Savickienė. Kūrėjų idėjos buvo vertinamos atsižvelgiant į temos atitikimą, idėjos originalumą, inovatyvumą, kūrybinės

Kitas konkurso laimėtojas – Maciejaus Gośniowskio-Gąsiu performansas „Borderline Queen. Kerštas“.

M.Gośniowskis – vienas garsiausių queer kultūros atstovų Lenkijoje, taip pat modelis, aktorius ir šokėjas. Lietuvos žiūrovus jis pakvies ne į įprastą teatrinę erdvę, o į visiems atvirą drag vakarėlį-pasirodymą, kuriuo kūrėjai sakys NE rasizmui, seksizmui, homofobijai, transfobijai, ksenofobijai, ableizmui, diskriminacijai dėl amžiaus, socialinės

© 37O

„PatMic“ nuotr.

18 // Monica Duncan ir Romualdas Kręźelis

Julijos Kulevičiūtės nuotr.

TAPO TARPTAUTINIS Praėjusiais metais konkursas tapo tarptautinis, jame galėjo dalyvauti įvairių sričių menininkai iki 35-erių metų. Jaunieji kūrėjai buvo kviečiami teikti savo sumanymus namų, migracijos ir bendruomenės temomis: apie priklausymą bendruomenei ir iš to kylantį saugumą ir / ar izoliaciją, apie namus ir jų stygių, apie santykį su namiškiais ir apie tai, kas mums jie yra, bei apie atsiskyrėliškumą.

Naubertas Jasinskas

padėties, kūno sudėjimo. Performansą kurs queer scenos atstovai iš Lenkijos ir atranką laimėję Lietuvos menininkai. Į ekscentrišką vakarėlį žiūrovai kviečiami birželio 5, 6 d.

ORFĖJO IR EURIDIKĖS ISTORIJA NAUJAI Balandžio 25 d. pirmasis savo projektą pristatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūrą magistrantūroje pas Yaną Ross studijuojantis Naubertas Jasinskas, kuris taip pat tapo konkurso laureatu. Jaunas vyras komisijai pristatė projektą „Orfeo. Miesto šviesos“ – šiuolaikinę seniausio ir labiausiai romantizuoto graikų mito apie Orfėjo ir Euridikės meilę interpretaciją.

Menininkas savo spektaklyje klasikinį Orfėjo ir Euridikės mitą atskleis pasitelkęs dabartinius pasaulio įvykius, jaunimui artimus įvaizdžius ir temas, pavyzdžiui, tragišką Švedijos didžėjaus Avicii istoriją. Režisierius drauge su pjesę rašančia Dovile Zavedskaite daugiausia dėmesio skiria neveiksnumo temai. „Orfeo. Miesto šviesos“ bus spektaklis apie santykius, kurie nesibaigia, apie nepalankumą sau ir stovėjimą vietoje, nes bijoma savęs, pasekmių – kaip tai paveiks kitus. Klasikinis mitas papildomas šiandieninio žmogaus fobijomis, savidestrukcija, nerimu.

Režisierius jau subūrė komandą ir pradėjo repeticijas. „Dabar pati pradžia, visi turi idėjų, jas gryniname. Smagu, kad pavyko surinkti didelę komandą – dirba keturi aktoriai ir septyni menininkai“, – pirmaisiais repeticijų įspūdžiais dalijasi N.Jasinskas.

Paklaustas apie pačią spektaklio idėją menininkas pasakoja: „Patį mitą galvoje nešiojuosi nuo pat paauglystės ir kiekvienais metais į jį žiūriu vis kitaip.

Dabar aplinkui matau daug liūdesio, vienatvės, ir mitas pasirodė itin aktualus, atsirado vidinis noras apie tai pakalbėti. O Avicii įvaizdis atsirado, kai bandžiau įvardyti, kas yra tas šiuolaikinis dainius. Aš jo kaip atlikėjo nežinojau, bet jo dainos puikiai atpažįstamos, nors įrašuose dalyvauja skirtingi vokalistai, prodiuseriai. Tas atpažįstamumas man leido suvokti, kad jis ir yra tai, ko ieškojau, tas šiuolaikinis dainius. Negana to, jis priklauso „Klubui 27“ – kartu su Kurtu Cobainu, Amy Winehouse ir kitais žinomais atlikėjais dėl vienokių ar kitokių priežasčių šį pasaulį palikusių 27-erių metų amžiaus.

Rašant paraišką, neseniai įvykusi savižudybė tarsi padėjo sujungti taškus, tapo atspirtimi. Gal spektaklyje Avicii linija išreikšta netiesiogiai, tik detalėmis, bet jis yra atspirties taškas.“

Recenzavo Kamilė Žičkytė

GRAŽI IR TA GALINGA „Kultūros fabrikas“ (Bangų g. 5A, Klaipėda) Repertuarą sekite www.kjt.lt Pernai šventėme rinkimų teisės moterims suteikimo šimtmetį, o visai neseniai minėjome Nacionalinę emancipacijos dieną ir Kovo 8-ąją džiaugėmės ne tulpių žiedais, o žygiavome Moterų solidarumo eitynėse. Praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos jaunimo teatro aktorės pristatė koncertą-spektaklį „Graži ir ta galinga“. Nenuostabu, kad merginos, turėdamos progą, šį teatralizuotą koncertą pristato ir Vilniaus publikai. Šįkart „Menų spaustuvės“ scena nuklota šienu, o jį trypia visai ne kokios kaimietės, o grakščios, muzikalios ir lyg rožės raudonos aktorės ir idėjos autorės Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė, Marija Žemaitytė. Skamba dainos apie nelengvą moters dalią, tekstiniuose intarpuose ironiškai pašiepiami visuomenėje vyraujantys stereotipai, kad jos vieta tarp puodų, o klubai skirti tik kūdikiams į šį pasau-

lį palydėti. Nuolat merginoms stojant vis prie kito instrumento ir išdainuojant visus gražius ir nelabai atradimus apie žymių moterų padėtį Lietuvoje šiandien ir kažkada, prisimeni šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalyje „Sirenos“ pasirodžiusias ukrainietes „Dakh Daughters“ ir Lietuvos rusų dramos teatre atlikusias programą „Roses“.

Pamenate, Klaipėdos jaunimo teatro aktorės turėjo, o gal vis dar turi ir kitą spektaklį-koncertą „Graži ir ta kita“. Abi iniciatyvos kaip ir apie tą patį, apie gražią ir tą ne visai. Tačiau „Graži ir ta galinga“ iš tiesų galinga.

Ne muzikinę ar kūrybinę renginio pusę turiu minty, nes šios partitūros gana primityvios, tad ir dainos ilgainiui suvienodėja. Čia skamba gyvo anūkės ir močiutės dialogo įrašas, lyg kaspinas apjuosiantis jaunų merginų politinį prieskonį turinčią idėją. Močiutė

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

prunkšteli išgirdusi klausimą, kuo norėjo tapti vaikystėje. Juk tuomet daug svajonių sudaužė karas, tėvų valia.

Paskui močiutė uždainuoja savo jau dabar ir pamirštą mėgstamą dainą apie mergelę, bernelį ir pilį. Merginų kvintetas, susėdęs prie elektroninio

pia­nino, sudainuoja močiutės užmirštą jaunystės dainą. Juk iš kartos į kartą perduodamos tradicijos yra ir mūsų stiprybė, ir mūsų peilis. Džiugu, kad tokių rožių turime ir Lietuvoje, bei norisi viltis, kad pamažu stiprės ir moterų figūros ne tik scenoje, bet ir didžiajame mūsų sociumo paveiksle.

Rekomenduojama neabejingiems socialiniams pokyčiams.

Nerekomenduojama vis dar galvojantiems, kad moters vieta virtuvėje.

HAMLETMACHINE

Kultūros baras „Kablys“ (Kauno g. 5, Vilnius) Repertuarą sekite www.areimosteatras.lt

Lauros Vansevičienės nuotr.

Pjesę „Die Hamletmaschine“ vokiečių dramaturgas ir režisierius Heineris Mülleris parašė 1977 m., lyg atsaką tuomet kaip tik paties verčiamam garsiajam Williamo Shakespeare’o „Hamletui“. Hamleto beprotybė tampa dramaturgo apsėdimu. Iš atskirų scenų sudėliotas tekstas, telpantis vos į šešis puslapius, vieniems yra apie kritiką teatrui ar pasyviai revoliucijai, kitiems –

feminizmą ar ekologiją. „Teatras – socialinės vaizduotės laboratorija“ – teigia dramaturgas, tad dekonstruodamas W.Shakespeare‘ą, susitelkdamas į tuometę politinę Vokietijos situaciją, H.Mülleris nagrinėja ir bando suprasti civilizacijos dezintegraciją. Politinis šios pjesės aspektas autoriui atrodė labai svarbus.

Artūras Areima nėra pasyvaus teatro kūrėjas, tad nenuostabu, kad režisierių sudomino šis H.Müllerio tekstas. A.Areimos „Hamletmachine“ premjera įvyko Vilniaus galerijoje „Tsekh“, paskui spektaklio autoriams plojo Pietų Korėjos žiūrovai ir galiausiai spektaklis nusėdo vienoje kultūros klubo „Kablys“ salių. A.Areima ir aktoriai Petras Šimonis bei Monika Poderytė sukūrė šizofrenišką jauno žmogaus minčių instaliaciją.

Juodomis žemėmis ir baltomis chrizantemomis nuklotoje scenoje iš tiesų nelabai kas ir įvyksta: muziką ir spektaklio tempą valdo prie pulto stovinti

M.Poderytė, o P.Šimonis – Hamletas, nuo veido braukdamas žemes, sako monologus bei kartkartėmis scenoje sutinka ir Ofeliją, lyg kokią kitą susidvejinusios asmenybės pusę. Tekstus anglų kalba žiūrovams beriančių aktorių tarpusavio ryšys formalus, duetui ir gyvybei įsikvėpti trukdo ir nuolat rankas bei judesius varžantys mikrofonai, o veiksmai primena iš anksto suplanuotas trajektorijas, intonacijas, o ne motyvuotus pasirinkimus ar reakcijas.

Norėdamas susekti istoriją, nori nenori turi dalyti dėmesį ir sekti titrus scenos gilumoje. Sumaištis scenoje pamažu pasidaro tokia triukšminga ir klaiki, bet kartu abejinga ir nesuprantama, kad iš patetiškos virsta patologiška. Spektaklis tėra ambicinga suicidinių intencijų skalėje pasiklydusio nesubrendusio individo minčių reprezentacija. O juk dažnai žudo ne cheminis disbalansas, o semiotika, perdėta patirties, jutimų, ženklų ir vidinių baimių analizė. Tik ką čia veikti žiūrovui?

Rekomenduojama E.Wurtzel knygos „Prozako karta“ gerbėjams.

Nerekomenduojama nepatikliems, teatrinėms provokacijoms nepasiduodantiems žiūrovams.

Kauno šokio teatras „Aura“ (M.Daukšos g. 30 A, Kaunas) Repertuarą sekite: www.aura.lt

20 //

Kiek yra skaitytojų, tiek variantų turi pasakojimas. Nebent ta istorija tokia teisingai formali, kad interpretacijoms nebelieka erdvės. Viena naujausių Kauno šokio teatro „Aura“ premjerų „Sprendimas“ – apie bendražmogišką norą keistis ir keisti: atsikratyti stereotipų, išlaisvinti kūrybiškumą ir išsaugoti identitetą. Spektaklio pagrindinę žinutę gali rasti ir renginio aprašyme, tad ką gali gauti pamatęs choreografės Birutės Letukaitės šiuolaikinio šokio spektaklį „Sprendimas“?

© 37O

Pirmiausia spektaklį galima išgirsti: gyvai kuriama ir komponuojama Antano Jasenkos muzika ir aksominis Iljos Gun vokalas nuo pirmų minučių

užburia melancholija. Skulptūriškais tamsių atspalvių dailininkės Gudos Koster (Nyderlandai) kostiumais apsišarvavusio šokėjų ansamblio kaustyti judesiai minutė po minutės tampa vis plastiškesni, šokėjai po truputį stengiasi išsinerti iš kostiumo, o vidinius virsmus liudija ir vis gyvėjanti muzika bei spektaklio finalo link vis ryškesnėmis spalvomis sceną marginanti ir vis mažiau kūno dengianti apranga bei Vladimiro Šerstabojevo sukurta šviesų partitūra. Aukšta šokio technika, sinchronu ir bendryste alsuojantis įvairių tautų ir kultūrų artistų ansamblis galiausiai sceną paverčia lyg kokio naktinio reivo vieta. O šiame gyvenimiško džiaugsmo rituale gali dalyvau-

ti visi, išdrįsę išsinerti iš savo ar aplinkos primestų socialinių rėmų.

Minimaliomis priemonėmis iš maksimalios idėjos šokėjai Blake‘as Seidelas (JAV), Chiara Corbetta (Italija), Clara Giambino (Prancūzija), Erikas Zarcone (Italija), Jevgenijus Kalačiovas (Rusija), Jasperas Narvaezas (Filipinai), Julija Mintautė (Lietuva), Matthew Livingstonas (JAV), Marine Fernandez (Prancūzija), Mei Chen (Kinija) laisvės poreikį aktualizuoja ne tik lokaliame, dar sovietmetį menančiame lietuviškame kontekste, bet lyg kokie Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmo „Babelis“ pasekėjai šoka apie laisvę universaliai ir bendražmogiškai. Kūrėjai neprovokuoja, nesijuokia iš stereotipų ar klišių, laisvei nesuteikdami nei laiko, nei konkrečios erdvės, nei tapatybės. Spektaklis išlaisvina ne iš įsisenėjusių idėjų, bet iš tvarkos hipnozės.

Svetlanos Baturos nuotr.

SPRENDIMAS

Rekomenduojama kokybiško ir estetiško turinio ieškotojams.

Nerekomenduojama verbalinių meno formų mėgėjams.

VIENOS MIŠKO PASAKOS

Valstybinio jaunimo teatro premjera įvyko „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Bet ne tragiškas dramaturgo likimas įsiminė spektaklio kūrėjams, o pjesės tema. Sceninės adaptacijos autoriai Mindaugas Nastaravičius su Yana Ross keičia personažus, jų vardus, sukuria ir naujus veikėjus, o patį veiksmą perkelia į Lietuvos provinciją. Scenografijos dailininkė Justyna Elminowska (Lenkija) scenoje įkuria daugiafunkcę salę, menančią ir vestuves, ir laidotuves, sporto varžybas ir kitus bendruomenės susibūri-

mus, kuri per apšvietimą kartais virsta tikra landyne, liguistos vaizduotės haliucinacija. Taip, šis pasakojimas ir bus apie bendruomenę ir apie svarbiausią visuomenės vienetą – šeimą. Paradoksalu, bet vienu metu artimiausi žmonės gali būti ir gyvybės konstruktais, ir destruktais, nes turbūt kitaip tiesiog būtų nuobodu.

Aktorių ansamblis žavi netikėtais, nematytais ir beveik iki pat esmės ištobulintais vaidmenimis. Spektaklyje vaidinantys aktoriai kuria visą santykių tinklą: Matas Dirginčius, Sergejus Ivanovas, Irmantas Jankaitis, Aleksas Kazanavičius, Janina Matekonytė, Dalia Morozovaitė, Vidas Petkevičius, Aušra Pukelytė, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė myli, išduoda, aukojasi ir kenčia. Jų kuriami personažai – įvairių kartų lietuviai, Lietuvos rusai ar kitataučiai, likimui sudėliojus, priversti gyventi ir sugyventi kartu.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Po sėkmingų pastatymų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ilgai ir kantriai laukėme kitų režisierės Yanos Ross spektaklių Lietuvoje. Debiutui Valstybiniame jaunimo teatre ji renkasi mažai kam žinomo austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę „Vienos miško pasakos“. Iki šiol gūžčioti pečiais verčia sužinojus apie staigią fašizmą kritikavusio rašytojo mirtį – Eliziejaus laukuose per audrą lūžusi medžio šaka užmušė tik 36-uosius įpusėjusį kūrėją.

Spektaklis, prasidėjęs laidotuvėmis, toli gražu neprimena pasakos: greitai įsuka žiūrovą į priemiesčio kasdienybę, kad net pameti skaičių, kiek mirčių, kiek vestuvių įvyko, kiek žmonių buvo išlydėta užsienin, kiek iš jų sugrįžo, o kiek gimė. Tarsi prieš akis matytum tikrą melo-

dramą, kurią kartkartėmis veria aštriai ir spengiančiai sulėtinti psichologinės prievartos ir seksualinio nepasisotinimo mirksniai. Tiksliai, lyg koks plastikos profesionalas, režisierė atveria ir drasko mūsų sociumo žaizdas. Juk jei nematai, nereiškia, kad aplink to nėra.

Rekomenduojama sekantiems šiuolaikinio teatro tendencijas.

Nerekomenduojama į kasdienybę žiūrintiems pro rožinius akinius.

Karine de Barbarin nuotr.

IŠLANKSTYTAS MIESTO ORIGAMIS Rašė Dovydas Kiauleikis

Š

Laurent Philippe nuotr.

imtmečius skaičiuojančiam popieriaus lankstymo menui – origamiui – Prancūzijoje gimusi choreografė ir šokėja Satchie Noro suteikė šiuolaikinį kvėpavimą. Ji tradicinį popierių ir jo lankstymą keičia sunkiu metalu ir jo karpymu – taip 40 pėdų krovininis konteineris virsta pasirodymo erdve. „Origamis“, šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymas po atviru dangumi, balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje apkeliaus didžiuosius Lietuvos miestus festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu. Nemokami pasirodymai vyks Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Ryškiai raudonas milžiniškas konteineris pamažu iš stačiakampės dėžės išsilanksto į trikampį ir kvadratą. Tarp metalo lakštų ore nardo trapus Satchie kūnas. Šis kontrastas kuria industrinę romantiką ir transformuoja miesto, kuriame atliekamas pasirodymas, kraštovaizdį. Mašinos ir žmogaus šokio duetą papildo architektūrą atliepiantis garso takelis ir žiūrovų minia, kuri praktiškai tampa pasirodymo dalimi. Apie šį neįprastą reginį kalbamės su pasirodymo sumanytoja ir atlikėja S.Noro.

– Didžiausias „Origamio“ džiaugsmas – bendra žiūrėjimo ir dalyvavimo patirtis. Nuo 2015 m., kai įvyko premjera, apkeliavote bemaž visus pasaulio žemynus, pasirodėte daugybėje skirtingų vietų. Kaip kiekviena vieta paveikia patį pasirodymą?

– „Origamis“ yra klajokliškas objektas, visą savo kelionių patirtį besivežantis kartu. Tai kaip prisiminimų dėžutė, kuri kaskart atsiveria sugerti naują kraštovaizdį, architektūrą, spalvas, žmones, atmosferą.

Turiu stiprių prisiminimų, kai vidury pasirodymo užeidavo begalinis noras tiesiog sustoti, sustingti kelioms minutėms ir sugerti nuostabią aplinką. Judesys pasirodyme yra gana lėtas, sumąstytas taip, kad žiūrovui leistų įsijausti į aplinką, pamatyti naujų kampų gerai pažįstamoje erdvėje. Galų gale, stebint didįjį konteinerį dekonstruojantis, subalansuoji ir savo paties mintis bei kūną.

Kiekvienas pasirodymas kitame mieste ir man, kaip šokėjai, suteikia kitą jausmą. Šokti šalia XII a. Sen Deni bazilikos, kur palaidoti Prancūzijos karaliai, didžiulės plieno gamyklos šešėlyje Ostravoje, Čekijoje, ir dykumoje Čilėje yra visiškai kitokios patirtys. Kaskart atsiveria vis kitas istorijos ir teritorijos rakursas.

– Kokių reakcijų įvairiose šalyse sulaukia „Origamis“?

– Žmonėms dažnai įspūdį daro pats objektas ir šokis aplink jį kelių metrų aukštyje. Kadangi konteineris yra netikėtai atsiradęs objektas žiūrovams įprastoje (pavyzdžiui, miesto aikštėje) arba itin kontrastuojančioje aplinkoje (pavyzdžiui, dykumoje), žiūrovus greitai pagauna šokio ir poetiškumo jausmas. Apskritai reakcijos visur yra panašios, nes tai bendražmogiški dalykai.

– Esate Prancūzijos pilietė, tačiau vaikystę praleidote savo tėvo japono – aikido meistro dojo (japoniška mokymosi erdvė – red. past). Vėliau studijavote klasikinį šokį, paskui pasidavėte Berlyno andergraundo traukai. Kaip visos šios patirtys atsispindi jūsų kūryboje?

REPETICIJOSE LAUKE ŽIEMĄ UŽSIGRŪDINAU ŠOKTI BET KOKIOMIS ORO SĄLYGOMIS.

– Japonų kultūra yra dalis mano judesio, tai stipri mano identiteto dalis. Užaugau su japonišku ritmu. Šalia to – europietiškas kontekstas. „Origamis“ puikiai atspindi manąją kultūrinę sanklodą.

– Papasakokite daugiau apie patį pasirodymą. Tai didelės rizikos pasirodymas lauke, kurio metu gali ir lyti, ir šalti.

Kartais šaltuosiuose kraštuose šokate net su keliais drabužių sluoksniais. Kiek treniruočių prireikė, kol galutinai nušlifavote pasirodymą?

– Su Silvainu, mano kūrybos partneriu, kuris ir supjaustė didįjį konteinerį į origamio gabalus, repeticijas lauke pradėjome žiemą, buvo labai šalta. Buvo labai skausminga, tačiau repeticijose užsigrūdinau šokti bet kokiomis oro sąlygomis. „Origamis“ suplaka šokio ir cirko elementus. Oro cirku pati susižavėjau daugiau nei prieš penkiolika metų. Tiek šokis, tiek akrobatika yra susijusi su judesiu, čia irgi ne tik šoku ant plokštumų, bet ir atlieku triukus ant lynų. Visa pasirodymo choreografija yra itin kruopščiai apmąstyta, kad žiūrovai pajustų kuo daugiau lengvumo, netikėtumo ir harmonijos.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šiandien pas mus ant lentynos, atrodo, sprogo dažų bomba, o gal ir vaivorykštė. Triname pilkus atspalvius, švenčiame spalvas tarp atrakcionų ir džiunglių, pristatome spalvingas lietuvių dizainerių ir legendinių prekės ženklų partnerystes, tarp kurių iškyla net Ispanijos vėliava, rodome (ne)padorius gestus ir gatvės stiliaus ikonų piešimo iššūkį, apgyvendintą instagrame.

DŽEMPERIAI-BOMBERIAI „BONBOZ“ LIETUVA Diz. Jovita Večkytė („nōir Diva“), Eglė Jezepčikaitė www.bonboz.com

ŽVAKĖS „CANDLEHAND“ LIETUVA Diz. Laurynas Gerika, Regina Stonytė www.candlehand.com

Viliaus Kurkino nuotr.

„Bonboz“ kuria ne kolekcijas, o trumpametražį filmą, gaubiantį daugybę vaidmenų slepiančių kadrų. Apsirengi pagal kokį nori vaidmenį ir vaidini savo pjesę. Įvairios spalvos ir reljefai pagal tavo skonį kiek primena legendinius spalvotus saldainius – bombonkes „Bon Pari“. Čia rasi visko: nuo reljefinių bomberių iki džemperių su „Polaroid“ juosta ar Mergele Marija.

Šiais laikais žvakes prisimename tik dingus elektrai arba užsiplieskus romantiškiems jausmams, bet šias žvakes prisiminsite dar ilgai, ir net neuždegtas. 100 proc. rankų darbas, nes kiekviena žvakė išlieta pagal tikrą žmogaus ranką, rodant realaus dydžio gestą.

Matyti kiekviena raukšlė, odos tekstūra, gyvenimo linijos ilgis. Chiromantai net galėtų burti iš delno, oi, t.y. iš žvakės. 5 spalvos, 5 kvapai, 7 skirtingi gestai nuo špygos iki f*ck’o. Ką nori, tą rodai pagal nuotaiką ir aplinkybes.

„CandleHand“ nuotr.

INTERJERO DIZAINO KOLEKCIJA „JUNGLA“ ISPANIJA | LIETUVA Diz. Eglė Žvirblytė, „Estudio Sancal“ www.eglezvirblyte.com Londone gyvenanti iliustratorė Eglė Žvirblytė kuria vienam įspūdingiausių Senojo žemyno interjero dizaino ženklų – SANCAL iš Ispanijos, kuris šiaip jau 40 metų kalba mažiau ispanų, daugiau spalvų kalba. Lietuvė čia kuria iliustracijas ir interjero aksesuarus su gera doze ironijos. Pristatome naujausią jų bendrą laukinę kolekciją – „Jungla“. Tai safaris, kurio metu pasirodo Eglės „banana guys“ pledai, mėlyni plėšrūnai ant pagalvių ir vazų bei mokslininkų dar neatrasta nauja rūšis – „homo urbanus“.

„Zefyro“ nuotr.

PIEŠIMO IŠŠŪKIS „CITY LADS“ LIETUVA Diz. Artur Shirin („SHI RIN“) www.behance.net/arturshirin Nuo to laiko, kai kažkoks tipas užsipylė ledinio vandens kibirą ant galvos, iššūkiai varinėja influencerių ir jų sekėjų kraują socialiniuose tinkluose. O čia – įspūdingas grafikos dizainerio SHI RIN piešimo iššūkis. 30 dienų kasdien, valandą prieš miegą, jis piešė gatvės stiliaus herojus ultraspalvinga geimų stilistika ir dėjo į paskyrą instagrame. Rentonas iš „Traukinių žymėjimo“, reperis Ninja iš „Die Antwoord“, ukrainiečių reperė Alyona Alyona, merginos su bekono ir „Cheetah“ raštų paltais, įkliuvo net Orijus Gasanovas.

„Zefyro“ kolonizacija neopreno džiunglėse tęsiasi – paleista dar viena spalvų bomba, ir šį kartą ji skirta vyrams. Įdomus faktas: sintetinis neoprenas, mokslininkų išrastas dar 1930 m. „DuPont“ laboratorijoje Amerikoje, iš pradžių buvo naudojamas guminėms žarnoms ir narų kostiumams, o dabar okupavo mados pasaulį. Džiunglių žmogaus bombonešis sukurtas iš neopreno atraižų, likučių, taigi, čia susiduriame su tvaria mada, kurios kūrėjams ir gerbėjams rūpi Žemės išteklių saugojimas.

„Sancal“ nuotr.

ŠVARKAS-BOMBERIS „JUNGLE MAN“ LIETUVA Diz. Viktorija Bugajenko www.zefyras.com

© 37O

„OKTO“ nuotr.

22 //

Dizainerė Liucija akadėje finišavo gerai įsiminusia kolekcija „Kelionė. 83’ – 13’“, už kurią užsidirbo Jaunojo dizainerio prizą. Nepraėjus nė penkmečiui, Liucija pristatė bendrą kolekciją su legendiniais išeiginių treningų (ir ne tik) audėjais iš Kauno.

Liucija sako, kad tai kolekcija apie žmogų, kuris myli gyvenimą, ir dar, aišku, savo raudoną striukę, kelnes „Lego“ ir suknelę „Noemi“...

„SHI RIN“ nuotr.

KOLEKCIJA „CELEBRATE COLOURS“ LIETUVA Diz. Liucija Kvašytė x AUDIMAS www.liucijakvasyte.weebly.com

>> BLIZGÄ–