Durys 2017 01 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 SAUSIS / Nr. 1(37)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 sausis / Nr. 1(37) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TARPDURYJE

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Klaipėdos – 2017-ųjų Lietuvos kultūros sostinės – atidarymo renginio akimirka. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Kristina SADAUSKIENĖ. N.Lendraitis: paklojome pamatą ateities pokyčiams

Kristina KUČINSKAITĖ. Žvilgsnis į Klaipėdą iš toliau

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Pašaliniams draudžiama“: pamąstyti yra apie ką

MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Muzikinė žiema

Danutė PETRAUSKAITĖ. Menų akademijoje – studentai iš Prancūzijos

KINAS Aivaras DOČKUS. Nenaujų svajų skrodimas nubudusios galios fragmentuose

DAILĖ Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Lengvas kaip burė paveikslo paviršius

LANGAS Sujungė medalių paroda

INICIATYVA Rūta PETNIŪNAITĖ, Daina PUPKEVIČIŪTĖ. Projektas „Per negalią galintiems“: tolerancijos injekcija šiuolaikinio meno formomis

I.SIMONAITYTĖS METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Bibliotekoje – rašytojos atminimas

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Nuo ko mirė K.? Jį pribaigė knygos

Dėmesio! Jaunųjų kūrybos konkursas

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

Benas TARKERIS. Smuikininkas

Jimas CRACE’AS. Vaizdas nuo Sidabro Kalno

ISTORIJOS PUSLAPIAI Viktorija KARALIENĖ. Klaipėdos gaisrinė: nuo įsikūrimo iki 1945-ųjų

60 3

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

N.Lendraitis: paklojome pamatą ateities pokyčiams Prieš penkerius metus, 2012-aisiais, Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju tapo Nidoje gimęs, augęs ir daug metų ten dirbęs Narūnas Lendraitis. Šių metų sausį Klaipėda pasitiko prisiimdama garbingą ir įpareigojantį Lietuvos kultūros sostinės titulą. Tuo pačiu metu kartu su Kaunu varžomasi dėl Europos kultūros sostinės titulo 2022-aisiais. Tai akivaizdžiausi pasiekimai, kuriuos mato kiekvienas, taip pat įrodymas, kad judama teisinga linkme ir kad prieš penkmetį naujam Kultūros skyriaus vedėjui iškelta užduotis – padėti įgyvendinti kultūros proveržį – yra vykdoma su kaupu. N.Lendraitis pasakojo apie nuveiktus darbus ir viltis, su kuriomis žengiama į naujų iššūkių metus. 4

Kristina SADAUSKIENĖ

Inicijuoti dideli darbai – Pradedate penktuosius metus savo poste. Tokia proga neišvengiamai kviečia atsigręžti į nueitą kelią. Kaip vertinate tą penkmetį, koks jis jums buvo? – Gimiau ir augau mažoje, kompaktiškoje bendruomenėje, buvimas joje suformavo mano nuostatas, požiūrį į žmones, bendruomenę, bendravimą. Kodėl pradedu iš taip toli? Kad suprastumėte, iš kokios terpės ir į kokią atėjau. Klaipėda man visada atrodė kaip aktyvią kultūrinę erdvę turintis miestas, garsus savo reprezentaciniais festivaliais, didele ir įvairia kūrėjų bendruomene. Pasiūlymas dirbti šiame mieste buvo netikėtas, nesijaučiau labai drąsiai. Vyko ilgos diskusijos su įvairiais kultūros lauko žmonėmis, miesto valdžios atstovais, norėjau pajusti Klaipėdos gyvenimo pulsą, suvokti, ko jai trūksta. Tiesa, jau pačioje pradžioje man buvo pasakyta, ko iš manęs tikimasi, nurodytos probleminės sritys, kurios stokojo dėmesio tiek viešojo administravimo, tiek finansavimo, tiek kultūros infrastruktūros pertvarkos ir modernizavimo klausimais. Trumpai tariant, supratau, kad iš manęs tikimasi, jog padėsiu įgyvendinti kultūrinį proveržį. Iš šalies miestas atrodė gražiai, bet, prisipažinsiu, pamatęs veiklos mastą ir

apleistas, silpnas jos puses, šiek tiek pasimečiau. Pradžia buvo sunki, tačiau vėliau sekė įtempto darbo metai, per kuriuos nuveikėme tikrai daug. – Gal galite išvardyti, ką laikote svarbiausiais šio penkmečio darbais? – Pirmiausia siekiau aplink save suburti gerų kultūros vadybininkų komandą, ėmėmės peržiūrėti visus mums svarbius dokumentus, sudarėme darbo grupę ir pradėjome rengti pagrindinį kultūros politikos dokumentą – kultūros kaitos gaires. Jos buvo patvirtintos tik 2015 m. Ties jomis dirbome apie pusantrų metų, nesamdėme jokių įmonių, jokių išorinių ekspertų, patys gryninome pagrindines kryptis, susitikinėjome su tikslinėmis grupėmis ir t. t. Patvirtinus kultūros kaitos gaires, sekė kitas etapas – kiek nedrąsiai, bet vis ryžtingiau ėmėme kalbėti su politikais apie tai, kad būtina didinti finansavimą kultūrai. Palyginti su Vilniumi ar Kaunu, mūsų mieste jai buvo skiriama neadekvačiai mažai. Poreikį aiškiai iliustravo ir tai, kad buvo pateikiama daugybė paraiškų ir tik apie trečdalis jų galėjo gauti finansinę paramą. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad uostamiestyje didelis kultūrinis potencialas. Pasiekėme savo – tai vėl ir gera žinia, ir didžiulis iššūkis. Tuo viskas nesibaigė, mums buvo svarbu išjudinti, dar labiau aktyvinti kultūros ir meno lauką, atrasti naujų talentų, sulaukti naujų ambicingų projektų. Patyrinėję pamatėme, kad Lietuvos kultūros ministerijos skelbiamas Lietuvos kultūros sostinės projektas yra puikus instrumentas mūsų siekiams įgyvendinti. ►

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

Vytauto Petriko nuotr. 5

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

◄ Jau turėjome didelį įdirbį, tad Lietuvos kultūros sostinės projektą parengėme greitai, bene per tris mėnesius. Laimėjome. Startuojame. Ir tai dar ne pabaiga – kolegos iš Kultūros ministerijos pasiūlė nesustoti ir išbandyti jėgas varžantis dėl Europos kultūros sostinės titulo. Ir vėl – sutelkėme jėgas, rengėme paraišką, sunku net suskaičiuoti, kiek miesto kultūros ir meno atstovų kartais dalyvaudavo diskusijose. Buvo siekiama rasti bendrus vardiklius, kryptį, požiūrį – manau, kad tai pavyko padaryti. Vėliausiai kovą žinosime, kaip mums pasisekė. Bet, nepaisant to, ar turėsime Europos kultūros sostinės karūną, galėsime džiaugtis didžiuliu įdirbiu tyrinėjant ir išsigryninant miesto kultūros lauko probleminius taškus bei siekius. Dar pridursiu, kad šiuo metu verčiamės per galvą, rengiame kultūros strategiją iki 2030 m. Joje daug dėmesio miesto ir uosto santykiui, kalbama apie naujų teritorijų konversiją, jų pritaikymą kultūrai, taip pat apie didesnę urbanistikos ir kultūros sinergiją, kultūros invaziją į pietinę miesto dalį ir apie talentų pritraukimą, tarptau-

tinio bendradarbiavimo proveržį bei kita. Turime aiškią viziją, ko norime ateityje ir ką darysime per kitą dešimtmetį. Nežinau, ar kas kitas iš didžiųjų Lietuvos miestų yra tiek nuveikęs, kiek Klaipėda dabar.

Kryptingas judėjimas pirmyn – Apibendrinant, kuo labiausiai džiaugiatės? – Turbūt tuo, kad per visus tuos penkerius metus ėjome sistemingai, struktūrizuotai: nuo kultūros kaitos gairių iki finansavimo didinimo, nuo Lietuvos kultūros sostinės iki Europos kultūros sostinės, iki strategijos rengimo kitam dešimtmečiui. Nebuvo chaotiško blaškymosi. Šie didžiuliai darbai mobilizavo ne tik savivaldos atstovus, bet ir nevyriausybinį sektorių. Jame prasidėjo įvairūs tektoniniai judėjimai, pamatyta, kad miestas dabar

Klaipėdos – 2017-ųjų Lietuvos kultūros sostinės – atidarymo renginio akimirkos. 6

turi daugiau galimybių, ambicijų keistis, gali įlieti į kultūros lauką daugiau finansų. Garsiai nuskambėjusios kultūros atstovų diskusijos yra dalis to sujudimo. Džiaugiuosi ir tuo, kad, rengiant miesto ekonominio proveržio strategiją, jau yra skiriamas dėmesys ir kultūrai – kalbame apie kūrybines industrijas, naujų viešųjų erdvių sukūrimą bei įveiklinimą, tų pačių talentų pritraukimą. Pripažįstame, kad Kultūros fabrikas nepatenkino visų kūrėjų poreikių, sustota tam tikroje stadijoje, nėra vystymosi. Nėra aiškios sinergijos tarp pramonės, aukštojo mokslo, meno. Esame užstrigę ir norime pokyčio, aiškių jungčių. Esu komandos žmogus, manau, kad mūsų komanda per šiuos penkerius metus padarė labai daug. Rašyčiau mums

Narūnas Lendraitis: Norime ne blizgučių ir fejerverkų, bet pokyčių sąmonėje ir širdyje.

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

aštuonetą ar net septynetą, nes matau, kad galime dar daugiau, yra rezervų tobulėti. Dabar paklojome pamatą ateityje vyksiantiems dideliems pokyčiams.

Diskusijos indikavo problemas – Paminėjote didelio rezonanso sulaukusias kultūros lauko atstovų diskusijas. Jų metu buvo išsakyta daug skaudulių, paliesta nemažai problemų. Ar šių diskusijų turinį kažkaip struktūravote ir išskyrėte problemas, į kurias reaguosite? Jei taip, kas yra prioritetai? – Aišku, kad reagavome, ir reagavome labai rimai. Džiaugėmės padidintu finansavimu kultūrai, o diskusijos parodė silpnąsias mūsų vietas, dabar galiojančių tvarkų netobulumus. Pirmosios diskusijos buvo labai sunkios tiek emociškai, tiek psichologiškai visiems mums, kas atstovavome „kitai“ stovyklai.

Pripažinsiu, grįžus namo atrodė, kad čia jau viskas, kad tiesiog negali būti išeities iš tokios pritvinkusios situacijos. Bet po truputį pradėjo megztis dialogas, bendros problemų sprendimo paieškos. Vadovybė taip pat reagavo adekvačiai – buvo pavesta peržiūrėti esamas paraiškų vertinimo, finansų skyrimo tvarkas. Ateityje į procesą įtrauksime teisės, finansų specialistus ir kultūros lauko veikėjus, sieksime didžiausio įmanomo skaidrumo, kad nebekiltų klausimų dėl projektų finansavimo. Bėda, kad šiuo metu patys skęstame procedūrų labirintuose, stringame. Skelbiame septynis įvairius konkursus – visus juos reikia administruoti. Atsirado papildomas žmogus skyriuje, bet turbūt ir to dar nepakaks. Mums svarbu, kad kiltų kuo mažiau abejonių dėl finansų skirstymo, kad žmonės būtų laiku informuojami apie priimamus sprendimus. Kita vertus, tvarkos yra tik taisyklės, pagal kurias bendruomenė sutaria gyventi. Jos nieko neišspręs, jei nebus vidinių imperatyvų. Kalbu apie interesų konfliktus, neskaidrumą. Mes, valstybės tarnautojai, esame ramūs ir neturime ko

slėpti, bet klausimas, ar tokie yra visi lėšų skirstyme dalyvaujantys Kultūros ir meno tarybos nariai. Atrodė, kad saugiklių pakanka – juk yra nusišalinimo procedūros ir t. t., bet jei bendruomenei kyla abejonių – turime siekti dar aukštesnių standartų. Bėda, kad Klaipėdoje kultūros ir meno kūrėjų bendruomenė nėra didelė – jie yra tie, kas teikia paraiškas ir tie, kas dalyvauja jas vertinant. Nieko nepasieksime įtvirtinę nuostatą, kad dalyvaujantieji paraiškų vertinime negali užsiimti kūrybine veikla. Čia tinka paminėti, kad vienas iš mūsų ilgalaikių siekių – didinti kritinę meno ir kultūros žmonių masę. Tai numatyta ir Europos kultūros sostinės paraiškoje, ir dabar formuojamoje strategijoje. Norime Klaipėdoje kurti geriausias sąlygas kūrėjams, visą paslaugų paketą – nuo būsto klausimų sprendimo iki stipendijų, rezidencijos programų. Tikimės pritraukti kūrėjų iš Lietuvos, užsienio, tegul atvažiuoja bent trumpam, pabūna čia, ką gali žinoti – gal apsistos ir ilgesniam laikui. Daugiau kūrėjų reikš mažesnę trintį, bus mažiau konfliktų. Tai jau galėtų tapti realybe 2018–2019 m. ►

Vytauto Petriko nuotr. 7

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

◄ Jau vykusios diskusijos parodė mūsų silpnąsias vietas ir stengsimės jas sutvirtinti. Kitas dalykas – diskusijų iniciatorius įtraukėme į Europos kultūros sostinės paraiškos antrojo etapo ir miesto kultūros strategijos rengimą. Mums iš tiesų svarbu konstruktyvus dialogas.

– Diskusijų metu ryškėjo ne tik kultūros lauko atstovų ir savivaldybės komunikacijos problemos, bet ir pačių kūrėjų tarpusavio komunikacijos nepakankamumas, žinios apie save sklaidos trūkumas. Tai koreliuoja su pačiu pirmuoju kultūros kaitos gairių punktu, kuris taip pat kalba apie komunikaciją plačiąja šio žodžio prasme. Ar įžvelgiate galimybių taisyti esamą padėtį? – Rengdami įvairius projektus, meno kūrėjai ir organizacijos turi galvoti, kaip save pristatys ir „parduos“. Savivaldybė gali sukurti tam prielaidas, skirti finansavimą ir reikalauti tam tikros sinergijos, klasterizacijos. Aktualus ir resursų taupymo klausimas – juk keli kultūros ir meno projektų rengėjai gali kooperuotis ir ieškoti bendrų kelių, jei toliau gyvensime izoliuotose asmeninėse dėžutėse, nieko nebus. Turime mokytis derinti savo veiksmus, komunikaciją, gal net kooperuotis. Pavyzdžiui, kodėl teatrai save viešina atskirai, juk būtų galima sėsti prie atskiro stalo – yra pinigai rinkodarai, gal galima kurti vieningą komunikaciją? Tas pats ir kitose srityse. Atrodo, kad tarp pačių kūrėjų ir organizacijų kartais nėra aiškaus suvokimo, kas su kuo gali susikabinti, o kartais gal to ir nenorima. – Kultūros ir meno lauko atstovų diskusijos pirmiausia atkreipė dėmesį į finansų skirstymo problemas. Kokius dar probleminius taškus įvardytumėte? – Ypač didelį dėmesį pastaruosius kelerius metus skyrėme teatro menui, net Vilnius neturi tokių galimybių. Bet jau gauname pasiūlymų iš muzikų, reikia rengti muzikines programas. Pavyzdžiui, yra susikūręs šaunus džiazo orkestras, taip pat su mumis kalbama apie vaikų simfoninio orkestro formavimo poreikį – turime į tai reaguoti. Vizualieji menai kol kas finansuojami per projektinę veiklą. Kur suku? Miestas turi išsigryninti pagrindines sritis arba finansuoti taip, kad nebūtų disproporcijų. Tai vėl bus didelis iššūkis – reikės susitarti, ką ir dėl ko darome. 8

Svarstome kurti tvarką, kuri leistų didesnį finansavimą skirti ne tik scenos menams, bet ir vizualiesiems, muzikiniams. Klausimas, ar pakankamai dėmesio skiriama ir tam, kas turėtų būti viena iš mūsų vėliavų, t. y. jūrinei kultūrai. Biudžetinės miesto įstaigos atlieka savo darbą, jos turi savo nišą, auditoriją. Pavyzdžiui, Koncertų salė yra tikras lyderis – atlieka filharmonijos funkciją. Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka reiškiasi kaip labai stiprus sociokultūrinis centras, integruoja socialiai pažeidžiamas gyventojų grupes. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus modernizuoja, atnaujina ekspozicijas. Labai stiprus, plačią veiklų

vėduoklę išskleidęs ir Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras. Aktyvus ir Tautinių kultūrų centras. Vis dar skaudus, iki šiol neišspręstas Žvejų rūmų klausimas – jų atliekamas darbas yra tikrai svarbus. Paminėtina, kad dauguma miesto kultūros įstaigų nėra užsidarę tik Klaipėdoje – stipriai dirbama regione. Bet... Nepakanka kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų dirbti tarptautinio bendradarbiavimo srityje, o tai yra nepaprastai svarbu, jei norime rimtesnių pokyčių, tarptautinių projektų, svečių iš užsienio, jei norime būti lygiaverčiai veikėjai tarptautinėje erdvėje. Tai būtina, be to neišsiversime.

KLAIPĖDA – LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ

Laukia teatrų, kino festivaliai, gatvės meno renginiai. Numatomas didžiulis, naujas, pasaulinio lygio žvaigždėmis šviečiantis violončelės festivalis, Kultūrų komunikacijų centras pristatys kinų meno projektą, prie vadinamosios „Vydūnkės“ įsikurs menų zona, miesto muziejai vykdys projektą „Mūzė veža“, vyks didžiulė tautų mugė, daugybė socialinių akcijų, tęstiniai projektai. Įvairūs vyksmai persikels ir į pietinę miesto dalį. Sunku viską išvardyti, bet kažką veiks visi. Įdomu, kad bus visiškai naujų festivalių. Labai tikimės, kad bent pusė tų naujų dalykų taps tęstiniai. Jau minėjau, kad praėjusių penkerių metų darbai vystėsi laipsniškai, norisi to ir toliau. Šiemet prasideda daug naujų renginių, projektų, jei tapsime Europos kultūros sostine, jie gali stipriai augti, įgyti tarptautinę dimensiją. – Kur miesto gyventojai ir svečiai galės rasti informacijos apie Kultūros sostinės renginius? – Šiemet startuoja nauja kultūros rinkodaros programa. Jau dabar vilniečiai sako, kad savo stendais uzurpavome jų erdves. Yra skirtingos vartotojų grupės su skirtingais poreikiais, tad žinią apie Kultūros sostinės programą skleisime įvairiomis priemonėmis. Naudosime stendus, radijo ir televizijos klipus, skelbsimės spaudoje. Puslapyje www.Kulturosuostas.lt jau yra patalpinta visa bazinė informacija.

Tikimasi pokyčių bendruomenėje – Kokia žinia apie uostamiestį bus skleidžiama jam būnant Lietuvos kultūros sostine? T. y., ar bus keičiama kas nors pasakojime apie Klaipėdą kaip vandens, vėjo, laisvės ir džiazo miestą? – Geras klausimas. Ateidamas dirbti į Klaipėdą, ją įsivaizdavau tokią. Tokią ir radau. Ar reikia naujos žinutės miestui? Nežinau. Jūra tebėra, vėjas tebėra. Iki šios dienos tai yra liberalų valdomas miestas,

džiazo miesto apibūdinimas taip pat yra labai giliai prigijęs. Kitaip apie Klaipėdą kalbėti būtų net ir sunku. Tokius mus mato ir visos likusios Lietuvos žmonės – kaip laisvesnius, labiau atsipalaidavusius. Štai ir Lietuvos kultūros sostinės simboliu pasirinkome bangolaužį, įrenginį, kuris laužo bangas, tai yra suardo nusistovėjusią tvarką, standartus. – Gal galite bent bendrais bruožais paminėti, kas vyks Klaipėdoje 2017-aisiais? – Bus visko daug. 140 renginių, 26 „švyturiniai“ renginiai. Manau, kad tai įspūdingi skaičiai.

– Atsižvelgiant į kitų Lietuvos kultūros sostinių patirtį, kokia liekamoji tokių didelio masto projektų vertė? Kas, tikimasi, liks Klaipėdoje praėjus šiems metams? – Manome, kad didžiausia vertė bus, jei pavyks paveikti miesto bendruomenę – jei pavyks praplėsti kultūros vartotojų ir kūrėjų ratą, jei miesto gyventojai daugiau sužinos apie kūrėjus ir institucijas, taps smalsesni, iniciatyvesni. Dėl to ir kiekviename vyksiančiame projekte numatyta skirti dėmesio naujų auditorijų paieškoms, socialiniam įtraukimui. Norime ne blizgučių ir fejerverkų, bet pokyčių sąmonėje ir širdyje. – Kiek miestui kainuos buvimas Kultūros sostine? – Apie milijoną eurų. 490 tūkst. – 19-ai konkursų būdu finansuojamų projektų. 300 tūkst. – biudžetinių kultūros įstaigų specialiai rengiamiems projektams. 200 tūkst. – kultūros ir meno rinkodaros programai. 9

TARPDURYJE

Žvilgsnis į Klai Sausio viduryje Klaipėda oficialiai pradėjo savo kaip Lietuvos kultūros sostinės metus. Ruošiantis šiam įvykiui, buvo galima pastebėti, kad suintensyvėjo savistabos procesai – dažniau ir daugiau kalbėta apie uostamiestį, jo pagrindinius bruožus ir pageidaujamą kultūrinės raidos trajektoriją. Kalbėta apie miestą. Kalbėta labai daug. Konstantomis yra tapę pasakymai, kad Klaipėda yra plačiąja tų žodžių prasme džiazuojantis, laisvės ir erdvės miestas. Kartu galima pastebėti ir su šiomis konstantomis kontrastuojančių pasakymų apie Klaipėdos ir jos gyventojų kitoniškumą, savitumą, kuris ne visada perprantamas kitų miestų atstovams. Pavyzdžiui, jei svečias iš kito miesto sukritikuos ką nors uostamiestyje, jis rizikuoja sulaukti atkirčio, kad tiesiog nesuprato apie ką kalbama, nes Klaipėdoje viskas yra kitaip. Klausimas – kaip gali laisvės ir erdvės miestas būti atviras tik „savo kiemo“ žaidėjams ar tiems, kurie perima jų savybes? O kokią Klaipėdą mato tie, kurie yra nutildomi kaip ne „savi“ ir nieko neišmanantys? Kaip iš viso Klaipėdoje jaučiasi jos svečiai?

Kristina KUČINSKAITĖ

Pasidalyti mintimis apie miestą prie jūros prisiviliojau tris skirtingus žmones – grynakrauję vilnietę, menotyrininkę, knygos „Menas ir pinigai“ bendraautorę Aistę Pauliną Virbickaitę, Klaipėdoje gimusį ir augusį, bet dar praėjusį tūkstantmetį (paties žodžiais tariant) ją palikusį filosofą, Vilniaus universiteto Filosofijos ir Komunikacijos fakultetų dėstytoją Kęstutį Kirtiklį bei prieš kelerius metus pajūryje įsikūrusią vilnietę gydytoją rezidentę, tinklaraščio „Kava mieste“ autorę Barborą Jarašūnę. Tikslingai ieškota skirtingai nuo Klaipėdos nutolusių pašnekovų ir tikslingai ieškota pašnekovų, kurie apie Klaipėdą kalbėtų bei jos paveikslą sau dėliotųsi atvirai.

Kultūrinis klimatas B.Jarašūnė pasakojo, kad iki pažinties su būsimu vyru Klaipėda jai, kaip ir daugeliui 10

lietuvių, asocijavosi su Anikės skulptūra Teatro aikštėje, keltu ir Lietuvos jūrų muziejumi. Sprendimas iš sostinės kraustytis į uostamiestį nebuvo lengvas, bet apsisprendusi šeima nesidairo atgal ir džiaugiasi susikurtais namais pajūryje. „Pagal rezidentūros programą tenka nuolat keisti darbo vietą, todėl nuo rudens jau spėjau padirbėti trijose Klaipėdos ligoninėse ir dar viena laukia pavasarį. Dabar dirbu vaikų ligoninėje, – apie savo dabartinį ryšį su uostamiesčiu pasakojo gydytoja rezidentė. – Gyvenu beveik vienkiemyje, tolėliau nuo Klaipėdos – tarp Kretingos ir Palangos. Suktis tokiame miestų „tripolyje“ labai įdomu. Klaipėdoje – darbas, draugai, renginiai, Kretingoje – turgus, paštas, maisto prekės, o Palangoje – poliklinika, parkas, jūra, kirpykla. Tiesą sakant, visi šie miestai man tarsi susilieja į vieną darinį – telieka sėsti į automobilį (ar ant dviračio, kai šilta) ir pasirinkti kryptį.“ Lietuva nėra didelė, bet net už 300 kilometrų pasitiko kitoks ne tik gamtinis, bet ir kultūrinis klimatas. „Buvo keista, kad šiame krašte daug dažniau „tujinama“, neatsižvelgiant į pašnekovo amžių. Tai labiau

būdinga Kretingai ir Palangai. Parduotuvėje, kavinėje, poliklinikoje – bet kur gali išgirsti klausimą „Kuom nori?“ Pavyzdžiui, skambina žoliapjovės meistrai ir sako: „Pataisėm toun tavo žoliapjov.“ Iš pradžių atrodė, kad žmonės nemandagūs, bet ilgainiui nusprendžiau, jog turbūt čia toks žemaitiškas bruožas“, – B.Jarašūnė prisiminė, kad pratinosi ne tik prie gerokai stipresnių vėjų, bet ir prie buitinių dalykų, kad ir tokių kaip mažesnis prekių pasirinkimas nei sostinėje. Vienas iš gydytojai rezidentei labiausiai įstrigusių ir neįprastų dalykų buvo susijęs su Klaipėdos miestovaizdžiu: „Tik pradėjusi čia gyventi supratau, kad Klaipėdoje, palyginti su Vilniumi ar Kaunu, yra labai mažai bažnyčių. Lankiau gimnaziją Vilniaus senamiestyje ir, žingsniuodama į ją, kasdien praeidavau ne vieną veikiančią, uždarytą, muziejumi ar koncertų sale paverstą bažnyčią; jose vykdavo mokslo metų pradžios ar diplomų teikimo šventės, koncertai, kabėjo mėgstami paveikslai, sklido svaiginantys kvapai (mėgstu cerkvių smilkalus). Kol neatvykau į šį kraštą, bažnyčios man buvo labai įprasta miesto dalis.“

TARPDURYJE

ipėdą iš toliau Jūros prieangis Kaip ir daugeliui miesto svečių, A.P.Virbickaitei Klaipėda ilgai buvo tam tikras jūros prieangis. Tik jame ji lankydavosi ne tik dėl jūros, bet ir dėl meno parodų. „Ką galima pasakyti apie prieangį? Jis neišvengiamas. Gerai, jei nelabai šaltas ir pavyksta gauti kavos bei kažkokio maisto. Dar geriau, jei apsilankymas čia nesutampa su Jūros švente. Kartais tarp manęs ir jūros Klaipėdoje įsiterpia parodos, maždaug viena ar dvi per metus. Pastarąjį sykį tai buvo Algio Griškevičiaus, dar prieš tai – puiki Remigijaus Treigio paroda, dėl kurios neabejodama leidausi į kelionę ir nė kiek nesigailėjau.“ Menotyrininkei Klaipėdą atrakinti ir prisijaukinti padėjo istorija. Miestas pirmą kartą nušvito išgirdus apie karalienės Luizės vargus XIX a. pradžioje: „Netikėtai ryškiai pamačiau margas rūmų damų sukneles ir šilkinius batelius, klimpstančius negrįstos gatvės purvyne, ir vietinių gyventojų nuostabos bei užuojautos kupinus žvilgsnius. Jaunos karalienės žvilgsnį pro langą į žibintų netrukdomą tamsą, jos pastangas neverkti ir laikytis oriai. Suprantu, kad tai nėra reprezentacinė miesto istorija, tačiau būtent ji mane įtikino, kad šis miestas turi istoriją, kurioje galima rasti žavingų momentų.“ Lemiamas Klaipėdos prisipratinimo žingsnis A.P.Virbickaitei buvo pažintis su T.S.Butkaus ir bendraautorių monografija: „Negaliu pasakyti, kad man Klaipėda labai patinka. Kita vertus, suprantu, kad labai jau lengva mėgti Romą, Berlyną ar Niujorką. Dideli miestai visada nesunkiai ras, kuo tave pralinksminti, ką papasakoti ir kaip sužavėti. Visai kitaip viskas vyksta mažesniuose miestuose, kur turi stengtis pats, tik tada, jei dar ir truputį pasiseks, bus įdomu. Mano pastangos suprasti Klaipėdą prasidėjo nuo tavo, Kristina,

rekomenduotos knygos „Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990“. Netikėtai šią rimtą, visai nepramoginę knygą perskaičiau kaip poeziją arba keistoką, truputį liūdną istoriją apie miestą, kuriam, regis, vis pritrūkdavo meilės. Po šios knygos į anksčiau erzinusius Klaipėdos architektūrinius kontrastus pradėjau žiūrėti smalsiai, kaip į miesto istoriją pasakojantį raštą.“

Suvokti uostą Menotyrininkė pasakojo, kad susidomėjusi miestu nutarė su juo susipažinti artimiau. „Per vieną savaitę Klaipėdoje atradau daugybę dalykų. Visų pirma – uostą. Viena yra žinoti, kad Lietuva turi uostą, ir visai kas kita – bent iš toli pamatyti jo tikrąjį dydį, pajusti jėgą ir nesustojantį veiksmą. Įdomus pasirodė ir šalia uosto esantis senas žvejų rajonas, į kurį dar planuoju grįžti. Iš mažesnių, tačiau malonių atradimų – žavus botanikos sodas, apie kurį nieko nebuvau girdėjusi, dar – šalia jo esantis fantastiškas devintojo–dešimtojo dešimtmečių statybos privačių namų kvartalas, stulbinantis vaizduotės viražais posovietinio postmodernizmo perlas, kurį jau dabar reikėtų pradėti saugoti kaip architektūrinį paminklą. Sakau tai be ironijos“, – A.P.Virbickaitė pripažino, kad uostamiestis jai atsivėrė įvairesnis ir kitoks, nei tikėjosi. Į Klaipėdą dabar kaip svečias grįžtantis K.Kirtiklis pasakojo, kad vaikystės mieste likę mažai traukos vietų. „Vos ne juokingai banalu – kaskart grįžęs turiu nueiti iki Kruizinių laivų terminalo, – prisipažino jis. – Nebūnu ilgai, bet gerai ten jaučiuosi. Kodėl? Kai augau, ta vieta vis dar buvo uždara uosto teritorija, ji buvo už tvoros, o visi tie kranai stipriai veikdavo mano vaizduotę, buvo smalsu ten patekti. Tam tikra vaikystės svajonė. ►

Aistė Paulina Virbickaitė: Iš Klaipėdos kaip iš Lietuvos kultūros sostinės nesitikiu nieko įdomaus, nes tikroji kultūra neatsiranda iš pompastiškų reprezentacinių projektų. 11

TARPDURYJE

◄ Pamenu, kažkada su bičiuliu Klaipėdoje esame fantazavę, kad priėjimas prie vandens mieste yra labai svarbu. Pavyzdžiu ėmėme Kopenhagą, kuri tikrai yra miestas ant vandens. Ir Klaipėdoje vaikščiodamas kaskart galvoju, kaip galima revitalizuoti erdves prie vandens, atverti jas žmonėms.“ Anot filosofo, uostamiestis dar tikrai nėra išnaudojęs savo kaip vandens miesto potencialo.

Erdvių trūkumas „Augau pietinėje miesto dalyje, toli nuo upės, centro, ten vaikščioti nelabai yra kur ir dėl ko. Miegamieji rajonai atitinka savo pavadinimą – atrodo, kad žmonės ten važiuoja tik miegoti. Bet Klaipėda nėra išimtis, čia ilgai gyvenusio Rimanto Kmitos Šiaulių pietinis ne ką gyvesnis. Jau net nekalbu apie Panevėžį ar Alytų, – K.Kirtiklis atkreipė dėmesį, kad Klaipėdoje

jos svečiams kartais sunku rasti tai, ko paprastai tikimasi iš miesto. – Keistas dalykas – viešosios vietos. Kai išvažiavau iš Klaipėdos, atrodė, kad Vilniuje ir Kaune yra vietų, kur nuėjus visada sutiksi žmonių, namie to trūkdavo. Savikritiškai maniau, kad turbūt tampu snobu, bet prie to pastebėjimo grąžino pokalbis su pažįstama, kuri metams buvo nublokšta į Klaipėdą. Ji stebėjosi, kad šiame mieste labai trūksta viešų socializacijos vietų. Žmonės susitinka, bendrauja, bet yra linkę tai daryti ne mieste, o rinktis vieni pas kitus namuose.“ Filosofas apibendrindamas svarstė, kad Klaipėda yra ne tiek nepriimantis, bet gana uždaras, smulkių erdvių miestas: „Galima kalbėti apie uždarą klubą, saugią teritoriją – tai nusistovėjusios tradicijos, dėl kurių vietiniai nelabai jaučia poreikį išeiti į miestą. O jame vietos juk yra – tereikia ją užpildyti žmonėmis. Būdavo, kad vaikščiodamas po senamiestį nesutikdavau nė vieno žmogaus. Džiaugiausi ir stebėjausi, jog šiemet Kalėdų laikotarpiu jis nebuvo tuščias, tikiuosi, kad tai ne atsitiktinis atvejis.“

O kur žmonės? Patys klaipėdiečiai pernelyg nebesistebi senamiesčio tuštumu, bet atvykstantieji į miestą jį pastebi iškart. B.Jarašūnė

Kęstutis Kirtiklis: Tegul keli, keliolika ar keliasdešimt kultūros lauko žmonių pasidaro sau šventę, savo kultūros sostinę, metus. Man atrodo svarbiau, kad patiems būtų gera. uostamiestyje pasigedo ne tik bažnyčių smailių, bet ir didesnio žmonių srauto. Apie tai ji nemažai yra rašiusi ir savo tinklaraštyje, kuriame miesto žemėlapį sudarinėja žymėdama kavos vietas. Kalbiesi su draugais apie savaitgalio planus Klaipėdoje, – „Nėra ko eiti į miestą, ten juk nėra žmonių.“ O kas mes tokie? 12

Pavianai? Mes ir esam TIE žmonės!“ – stebėjosi ji viename iš savo tekstų, kai negalėjo patikėti, kad į profesionalo vedamas pinhole dirbtuves dideliame mieste, Klaipėdoje, užsiregistravo tik keturi asmenys. „Pasigendu didesnės žmonių įvairovės, dalyvavimo, judrumo, jų energijos, kuri veda miestą į priekį“, – vardijo B. Jarašūnė. Gydytoja rezidentė laisvalaikiu stengiasi dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime, apsilankyti įvairiuose renginiuose ar kūrybinėse dirbtuvėse, bet pripažįsta, kad tai ne visada atitinka lūkesčius. „Gaila, tačiau kokybiškų renginių pasiūla gana nedidelė. Per tuos pustrečių metų ne kartą yra aplankęs svetimos gėdos ar nuostabos jausmas (pvz., kai į puikų koncertą susirenka vos keliolika žmonių...). Po pirmojo apsilankymo Klaipėdos dramos teatro spektaklyje supratau, kad iki tol Vilniuje mačiau tik stiprius kūrinius, nors anksčiau taip negalvojau. Bet be galo džiaugiuosi Klaipėdos lėlių teatru – tie žmonės kuria ypatingą aurą. Be to, labai žavi Etnokultūros centro veikla – be įvairių renginių ir susitikimų, jis organizuoja lopšinių ir žaidinimų „būrelį“ mamoms su kūdikiais. Tik ten išmokau daug liaudiškų dainų ir žaidinimų, kuriuos iki šiol kasdien naudoju“, – pasakojo B.Jarašūnė. Kalbėdama apie Klaipėdos meno lauką, A.P.Virbickaitė pripažino, kad kol kas jo nemato kaip visumos – tam reikėtų praleisti daugiau laiko mieste. Bet ji patikino, kad uostamiestis tikrai turi kuo didžiuotis. „Matau atskirus menininkus, atskiras čia rengiamas parodas. Nebūsiu originali, bet kažkas tikrai išskirtinio yra Benas Šarka. Jei, tarkime, puikus fotografas R.Treigys galėtų gyventi bet kur, tai Benas man atrodo labai klaipėdietiškas. Klaipėdos miestas jam turėtų siųsti iškilmingus sveikinimus ir padėkas visų švenčių proga bei skirti solidžią stipendiją iki gyvos galvos“, – buvo įsitikinusi meno kritikė.

Kitoniškumo spąstai K.Kirtiklis dar prieš gerą dešimtmetį rašė apie Klaipėdos mitą. Jo nuomone, plačiai deklaruojamų laisvės ir džiazo čia nėra tiek jau daug: „Jei ne Vilnius, Klaipėdos mitas turbūt būtų subliūškęs seniai.

TARPDURYJE

Nupiešiu karikatūrišką paveikslą: Vilnius yra sostinė, atvažiavusieji į jį gyventi labai greitai prisiima vilniečių vardą, tai nieko blogo, bet kartu prisiimami ir įvairūs stereotipai. Pavyzdžiui, Kaunui tenka paniekinto miesto vieta, bet, jei yra nemėgstamas miestas, reikia ir miesto draugo, į kurį remdamasis gali tvirčiau teigti, kad visa, kas liko, yra provincija. Kas gali būti tuo draugu? Šiauliai, Panevėžys? Tikrai ne. Alytus, Mažeikiai? Niekas nežino, kur jie yra. Lieka Klaipėda. Klaipėdoje labai gerai – daug vandens. Nežinau, ar klaipėdiečiai žino, bet labai daug žmonių Vilniuje yra labai geros nuomonės apie jų miestą, jie tiki, kad Klaipėda yra liberalus, laisvas, džiazo (plačiąja to žodžio prasme) miestas. Taigi tebėra gajos etiketės, kurias, kurdama miesto mitą, jo valdžia eksploatavo dar prieš gerą dešimtmetį.“ Vis trys pašnekovai pastebėjo ir tai, kad Klaipėdos gyventojai stipriai jaučia savo klaipėdietiškumą. Anot B.Jarašūnės, kitų didžiųjų miestų gyventojai, ypač jaunoji karta, rečiau kelia klausimą, kodėl gyvena tame mieste ir ko iš jo tikisi, o Klaipėdoje apie tai kalbama daug ir įvairiuose kontekstuose. „Susidariau įspūdį, kad Klaipėda jauniems yra vieta, į kurią grįžtama po studiją arba atvykstama kurti naujo gyvenimo. Mano pačios profesijos atstovams Klaipėda patraukli savo galimybėmis – trečias pagal dydį miestas, moderni įranga ir visos galimybės įgyvendinti tai, ko mokeisi daugiau nei dešimt metų“, – sakė gydytoja rezidentė. K.Kirtiklis svarstė, kad Klaipėda gal kol kas ir neauga taip sparčiai, kaip to norėtų miesto valdžios atstovai, bet tai miestas, kuris traukia, į kurį kaip ir į Vilnių, migruojama. Kalbėdamas apie miesto aurą, filosofas žodžius rinko atsargiai. „Miestas lėtas, su daug nepanaudotų galimybių. Jis turi savo cinkelį. Kita vertus, nelabai tikiu jo vietos genijumi. Klaipėdiečiai daug kalba, kad yra kitokie, bet ir alytiškiai kitokie, tad nežinau, ar reikėtų Klaipėdą supriešinti su visa likusia Lietuva, – pastebėjo filosofas ir pridūrė, kad jam keistai atrodo kai kurie dalykai, kuriais didžiuojasi klaipėdiečiai. – Gal skubėjimo ir lakstymo Vilniuje iš tiesų kiek per daug, bet skelbtis, kad snūduriuojama ir dar tuo didžiuotis taip pat nėra geriausia strategija.“

A.P.Virbickaitė taip pat akcentavo, kad kiekvienas miestas ir miestelis yra kitoks, kaip kitokie yra ir jų gyventojai. „Tik štai Romos gyventojas tau niekada nepradės pasakoti, kokia kitokia yra Roma ir jos gyventojai. Vietoje to jis šyptelėjęs pasakys tau, ką būtinai turėtumei pamatyti kur nors visai netoliese. Trumpai tariant, kalbas apie kitoniškumą vertinu kaip provincialumo apraišką. Čia turbūt reikia pridurti, kad provincialumą laikau visai mielu bruožu. Žinoma, tol, kol jis nesikiša į mano gyvenimą“, – apibendrino menotyrininkė.

Iš miesto tikisi daug Dalydamiesi savo mintimis apie prasidedančius Lietuvos kultūros sostinės metus Klaipėdoje, tiek K.Kirtiklis, tiek A.P.Virbickaitė laikėsi nuomonės, jog tokio masto dalykai yra kvestionuotini.

Barbora Jarašūnė: Pasigendu didesnės žmonių įvairovės, dalyvavimo, judrumo, jų energijos, kuri veda miestą į priekį. „Lietuvoje nuolat darome proveržį – mene, aukštajame moksle ir taip toliau... Manau, kad svarbiau daryti tai, kas įdomu pačiam. Tada yra tikimybė, kad dar kažkam atrodys įdomu. Ištarmė, kad dirbama miestui ar šaliai, yra kiek juokinga. Visas tas mąstymas, kad daroma tai, kas turės nelygstamos vertės, yra vežimo statymas prieš arklį“, – mano filosofas. Iš Kultūros sostinės metų jam atrodo geriau tikėtis ne didžiulių visą miestą transformuojančių procesų, kurie gerai atrodo projektų paraiškose, bet yra sunkiai įgyvendinami tikrovėje, o mažesnio mastelio vyksmų. „Tegul keli, keliolika ar keliasdešimt kultūros lauko žmonių pasidaro sau šventę, savo kultūros sostinę, metus. Nereikia sukti galvos, ką padaryti, kad visas Rietavas atvažiuotų. Man atrodo svarbiau, kad patiems būtų gera. Gausite infrastruktūros pinigų – pasidarykite

sau šventę. Realizuojant save bus daugiau prasmės, nei atliekant kažkokius programinius proginius veiksmus. Ar svarbu, kad tai pasklistų plačiau? Dabar svarstau, ar ką nors daugiau žinau apie kurią nors Lietuvos kultūros sostinę. Nelabai. Ir nesakyčiau, kad nesidomiu kultūra, kaip ir nemanau, kad ankstesnės Lietuvos kultūros sostinės buvo nesėkmingos“, – kalbėjo K.Kirtiklis. „Iš Klaipėdos 2017-aisiais tikiuosi daug, nes planuoju būtinai čia praleisti savaitę ar porą ir viliuosi atrasti dar daug įdomių dalykų ir žmonių. Iš Klaipėdos kaip iš Lietuvos kultūros sostinės nesitikiu nieko įdomaus, nes tikroji kultūra neatsiranda iš pompastiškų reprezentacinių projektų. Na, tikėtis galima būtų nebent to, kad projektų rašymai ir pinigų dalybos nesupykdys tarpusavyje visų Klaipėdos kultūrininkų“, – blaiviai į Kultūros sostinės metus pajūryje žiūrėjo ir A.P.Virbickaitė. 13

TEATRAS

Scenos iš naujausio Klaipėdos dramos teatro spektaklio – G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama” (rež. O.Koršunovas).

„Pašaliniams dra pamąstyti yra ap Taip jau susiklostė aplinkybės, kad apie naujausią Klaipėdos dramos premjerą „Pašaliniams draudžiama“, kurią režisavo vienas garsiausių Lietuvos režisierių Oskaras Koršunovas, tenka rašyti po ilgokos, beveik mėnesio pertraukos. Pirmieji įspūdžiai tarsi spalvos akvarelėje jau išbluko ir išsiliejo, nepalikdami aiškių kontūrų. Tačiau išliko esminiai akcentai ir ryškiausi epizodai, kurie vis iškyla prieš akis, persekioja, neduoda ramybės, verčia mąstyti ir permąstyti kai kuriuos dalykus vis iš naujo.

TEATRAS

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

audžiama“: apie ką Jūratė GRIGAITIENĖ

Palietė visus Recenziją rašant sausio 13-osios išvakarėse, spektaklio mintys pynėsi su kruvinais įvykiais lygiai prieš 26 me-

tus, kai buvo apginta Lietuvos laisvė, pareikalavusi žmonių aukų. Klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesė „Pašaliniams draudžiama“ prasideda būtent pirmaisiais metais po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje, kalba apie prarastąją kartą, kuri gimė ir subrendo sovietiniais metais, vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio judėjime ir mitinguose, tikėdama šviesesniu rytojumi. Istorinis

lūžis atnešė ne tik ilgai lauktą laisvę, bet ir nemažai pokyčių politiniame, socialiniame, ekonominiame bei kultūriniame šalies gyvenime. Ne visi spėjo ir sugebėjo taip greitai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Spektaklio režisierius O.Koršunovas viename interviu sakė, kad po Dainuojančios revoliucijos buvo daug lūkesčių ir vilties, kad štai visuomenė taps dvasingesnė. ► 15

TEATRAS

◄ Bet įvyko priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris išvirto į vartotojišką visuomenę, kultūrą, kurioje dabar gyvename. Būtent tada jautresni, dvasingesni žmonės, humanitarai, netapę reketininkais, tapo pašaliniais. Pašaline tapo ir kultūra, tokia ji išliko iki dabar. Sistema 16

palietė visus – kai kas prisitaikė, kai kas palūžęs prasigėrė ir degradavo, kai kas tyliai pasitraukė į pogrindį ir tapo pašaliniais žmonėmis. Bene geriausiai pašalinio žmogauskūrėjo įvaizdį spektaklyje įprasmino Fotografas (akt. Mikalojus Urbonas). Apie

jo beveik pogrindinę fotolaboratoriją žino net ne visi redakcijos, kurioje vyksta veiksmas, darbuotojai. Ryškia raudona šviesa apšviesta nedidelė patalpa tampa žmogiškumo oaze, kurioje dvasinę ramybę atranda laukinio kapitalizmo žaidimo taisyklių laiku nesupratę, nepritapę, pašaliniai žmonės, dažniausiai menininkai ir / ar kiti vieniši keistuoliai. Svarbu ir tai, kad dramaturgo, o ir manosios kartos žmonės pažinojo realų tragiško likimo Fotografą iš didžiosios raidės, tikrą klaipėdietį Raimundą Urboną. Ar ne jo prototipą spektaklyje įkūnijo fotomenininko sūnus Mikalojus? Tai jaudina, nepalieka abejingų... Tiesa, tik tuo atveju, kai žinai kontekstą. Kitiems žiūrovams tai tiesiog išgalvotas personažas su kolegomis paslapčia išmaukiantis po nedidelį šlakelį „fiksatoriaus“ iš simbolinės taurelės užsimiršimui. Fotolaboratorija – kartu ir metafizinė erdvė, kurioje išgėrus stebuklingai veikiančio skysčio prasideda keisti, beveik paranormalūs reiškiniai: veikėjai netikėtai griūna ant grindų, raitosi tarsi epilepsijos traukulių tampomi, mato įvairius regėjimus, košmarus ar ateities vizijas.

TEATRAS

Trapi distancija Pašaliniu žmogumi jaučiasi ir spektaklio protagonistas Poetas, kurio vaidmenį sukūrė jaunas ir labai perspektyvus Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas. Simbolinė Poeto figūra ir (galima spėti) dramaturgo Gintaro Grajausko alter ego keliauja laiku per gerai atpažįstamas situacijas, susiduria su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, mėgindami suprasti savo paskirtį pasaulyje. Puikiai suvokdamas savo egzistencijos tragikomiškumą, Poetas siekia būti autentiškas ir labai originalus, tačiau, atrodo, pamažu ima prisitaikyti prie sistemos ir virsta vienu iš personažų, patirdamas smūgį po smūgio. Poeto palyda padidintomis galvomismuliažais, apsirengusi tai raudonais, tai geltonais, tai žaliais kombinezonais, į sceną įvažiuoja vaikiška mašinėle ir primena vaikų pamėgto animacinio filmo „Teletabiai“ herojus (akt. Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius). Galbūt tai – išsigimusios visuomenės simboliai, Poeto vidinės šmėklos, košmaras ar sapnas, iš kurio norisi greičiau pabusti.

Pritarčiau oponentams, kad Poeto siužetinė linija galėtų būti stipresnė. Labiausiai trūksta pagrindinio spektaklio herojaus priešistorijos. Viena gauta neapibrėžto solidumo premija dar nėra įtikinantis įrodymas, jog būtent jis ir yra itin talentingas, bet visuomenės nesuprastas menininkas. Galbūt per-

nelyg maža ir trapi distancija, skirianti autorių ir jo kuriamą personažą. Gerai, kad jaunojo Poeto liniją sustiprina ir gražiai papildo kone mistiškas Bitininkas (akt. Darius Meškauskas), praeityje buvęs poetas. Emocionaliai stipriai nuskamba Bitininko vokalinis solo numeris. ►

TEATRAS

◄ Panašu, kad tai Poeto ateities projekcija / įsivaizdavimas, kuo taps kūrėjas, senatvėje jau nurimęs, užgniaužęs savo menines ambicijas ir žmogiškąjį ego bei atradęs visus atsakymus į jaunystėje kamavusius egzistencinius klausimus. Bitininkas tarsi angelas sargas ar šviesioji Poeto sielos pusė, sudėtingais gyvenimo momentais padedanti sutramdyti įsišėlusias aistras ir suteikianti šviesos bei vilties gyventi ir kurti toliau. Per Poeto personažą įprasminama daugelio kūrėjų dvasinė krizė, prasidėjusi po 1990 metų, kai kardinaliai pasikeitė žmonių mąstymas, prioritetai, vertybės. Kai kam pjesė atrodo ne itin išbaigta, o kai kurių personažų charakteriai neišrašyti / nubrėžti punktyrine linija. Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Tačiau man brangi asmeninė autoriaus patirtis, jaudina iki skausmo pažįstamos bei atpažįstamos uostamiesčio vietos ir atmosfera, jūra ir molas Melnragėje, roko grupės „Kontrabanda“ muzika ir kiti išskirtinai klaipėdietiški motyvai.

Su meile ir aistra Senokai mačiau su tokia meile, aistra ir atsidavimu scenoje veikiančius aktorius. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas viename interviu pripažino, kad šiandien moderniai rekonstruotame Klaipėdos dramos teatre šeimininkauja nauja, labai įdomi ir išskirtinai darbšti aktorių karta. Net ir nedideliuose epizoduose pasirodantys aktoriai dirba entuziastingai, užsidegę, negailėdami jėgų. Pavyzdžiui, kokie spalvingi scenoje atrodo valdžia ir gyvenimu nusivylę įvairių socialinių sluoksnių atstovai – darbo biržos lankytojai, laukiantys eilėje ne darbo, o dar vienos pašalpos. Trumpučius aktorinius skečus, žaižaruojančius ironija ir humoru, atliko aktoriai Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys ir Lina Krušnaitė. Smagiai nuteikė redakcijos skelbimų skyriaus darbuotojų Marytės (akt. Sigutė Gaudušytė) ir Onutės (akt. Renata Idzelytė) duetas, kai jos vienbalsiai, įsijautusios iki ašarų aptarinėja naujausią muilo operos seriją. Ryški, temperamentinga, dalykiška ir kartu gundanti Valdininkė, kurią sukūrė aktorė Eglė Jackaitė. Šiame spektaklyje matome tiesiog neatpažįsta18

mai pasikeitusią dramatinio plano aktorę Eglę Barauskaitę. Jos sukurta griežta, disciplinuota redaktoriaus Pavaduotoja, kurios bijo visi, įstengia viešai nusimauti kelnaites, kad tik išsaugotų savo kėdę ir įtiktų naujajai redakcijos valdžiai. Sulaukusi malonės iš aukščiau, ji vėl meistriškai žongliruoja aštriu pieštuku (žurnalisto plunksna) tarsi šaltuoju ginklu ir nurodinėja pavaldiniams naujas aktualias laikraščio temas bei antraštes, kuriose būtinai turi dominuoti smurtas, šiuolaikinių žvaigždžių gyvenimo aktualijos (ką valgo,

su kuo miega, kaip rengiasi) ir pramogos. Pavaduotojai puikiai tiko karnavalinė margaspalvėmis plunksnomis papuošta indėnų kaukė, labai primenanti kitą G.Grajausko pjesę „Rezervatas“. Nežinia, ar tai atsitiktinai, ar sąmoningai parinkta detalė, tačiau daug pasakanti ir papildanti pagrindinę temą. Įdomiai atskleistas sovietinio kirpimo laikraščio Redaktoriaus tipažas (akt. Rimantas Pelakauskas), kuris, naiviai patikėjęs naujosios kartos viešųjų ryšių specialistų saldžiais pažadais, nukirto šaką, ant kurios pats daug metų sėdėjo.

TEATRAS

Poetą (o gal tik jo kūrybą?) beviltiškai įsimylėjusi ir taurinančia meno galia įtikėjusi Valytoja neatlaiko gyvenimo jai siunčiamų išbandymų ir nusižudo ant Klaipėdos simboliu ir spektaklio scenografijos vaizdiniu (scenografė Giedrė Bra-

Kulminacinius taškus sustiprina ir dar daugiau unikalaus autentiškumo į bendrą spektaklio audinį įneša „čia ir dabar” grojanti uostamiesčio roko grupė „Kontrabanda“, kompozitoriaus Antano Jasenkos specialiai sukurta muzika bei aktorių „gyvai“ atliekamos dainos.

Dramatizmo gaidelės Scenos labai dinamiškos ir komiškos, tačiau šiame spektaklio ir kartu gyvenimo karnavale juntama nemažai dramatizmo gaidelių. Anokia čia laisvė ir demokratija, jei kiekvieną dieną reikia šokti (kone striptizą) pagal naujosios kartos visagalio Vadybininko, išradingai manipuliuojančio pinigais, retorika ir žmonių likimais, dūdelę. Energingasis Vadybininkas (akt. Arnoldas Eisimantas) pašokdina ne tik

savo pavaldinius scenoje, bet ir žiūrovus salėje. Po smagios karnavalinės nakties redakcijos darbuotojai atsibudo pasikeitę. Sukrėtimas nuplėšė kaukes ir atskleidė tikruosius žmonių veidus. Dar savo vietos neatrado ir šiek tiek bendrame spektaklio kontekste disonuoja Valytoja / mylimoji / atstumtoji (akt. Justina Vanžodytė). Šis personažas tarsi įstrigęs tarpinėje būsenoje tarp realaus ir iracionalaus pasaulių. Redakcijos patalpas valanti jauna daili mergina kartu yra simbolinė figūra, švarinanti žmonių sielas.

zytė) tapusio molo Melnragėje. Personažas dramaturginiu požiūriu įdomus, tačiau neišbaigtas. Kulminacinius taškus sustiprina ir dar daugiau unikalaus autentiškumo į bendrą spektaklio audinį įneša „čia ir dabar“ grojanti uostamiesčio roko grupė „Kontrabanda“, kompozitoriaus Antano Jasenkos specialiai sukurta muzika bei aktorių „gyvai“ atliekamos dainos. Po premjeros išgirdau vieno žiūrovo kandžią repliką, esą spektaklis primena agitbrigados pasirodymą. Tuomet pagalvojau – ar mūsų gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai, kova už išlikimą kiekvieną mielą dieną šiandien neprimena paviršutiniško karnavalo, tragikomiškos TV laidos, šou su epizodais, kurių pavadinimai galėtų skambėti taip: privatizacija – prichvatizacija, žiniasklaidos striptizas, Seimo narių cirkas?.. Atmintyje išliko spektaklio vaizdinys – videoprojekcijoje matyti Teatro aikštė, Anikės skulptūra po stikliniu gaubtu, krenta sniegas, šviečia užrašas KLAIPĖDA... Ir Vadybininko reakcija, pamačius šį vaizdą: kas čia per... pypt, pypt, pypt... Viską nuimti... (akimirką pagalvojęs), o sniegą... sniegą – palikti! Pamąstyti yra apie ką... 19

Muzikinė muzika

Dar tik ketvirtoji 2017-ųjų savaitė, o muzikinis gyvenimas, vos kelioms pirmosioms naujųjų metų dienoms stabtelėjęs, kaip ir dera Kultūros sostinei, įsibėgėja. Kartu dar nepasimiršo ir šventinės klasikos sklidinas gruodis – Kultūros sostinės muzikinė preliudija. Laima SUGINTIENĖ

Namie ir svetur Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus) jau spėjo sudėlioti dėlionę – trečią kartą kolektyvo nariai muzikuoja įvairios sudėties kameriniais ansambliais. Puikus sumanymas. O šįkart dar ir perkeltas į salės fojė, įgavo taip trūkusį artumo, namų jaukumo kvapą. Taip, žinoma, būtent taip! Juk kamerinis muzikavimas ir gimė iš muzikavimo namie, šeimoje. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) drauge su choru „Polifonija“ Laisvės gynėjų dienai skyrė didingąjį J.Brahmso „Vokiškąjį requiem“. Dirigavo naujai paskirtasis teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Puikiai dirigavo. Nepalyginsi su tų pačių atlikėjų (išskyrus dirigentą) prieš porą metų ne itin vykusia interpretacija tuomet kur kas tinkamesnėje – teatro – erdvėje. Šaltis, gaudžianti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios akustika nesutrukdė atskleisti viso šio įspūdingo kūrinio grožį. Dar kartą 20

talentingą mūsiškį dirigentą prisiminiau sausio pradžioje, klausydamasi G.Puccini „Bohemos“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, diriguojant Gianluca Marciano (Italija). Ir palyginimas vėl klaipėdiečio, vasaros pabaigoje gelbėjusio šį teatro premjerinį spektaklį, naudai: sostinės (ne kultūros) „Bohema“ buvo negyva, veristinėje operoje nebuvo... verizmo. Ir jau europinio masto įvykis – gimtajame J.Brahmso mieste Hamburge sausio 12 d. po beveik dešimtmetį trukusių skandalingų statybų virš seno uosto sandėlio, dalyvaujant pačiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, iškilmingai atidarytas brangiausiai kainavęs (sąmata nuo 100 mln. eurų išaugo iki 800 mln. eurų, o statybos vietoj planuotų trejų metų užtruko visą dešimtmetį) statinys – Elbės filharmonija, skirta 2 750 klausytojų. Šveicaro J.Herzogo projektuotas modernios architektūros pastatas jau šiandien vadinamas pasaulio architektūros ikona, Elbės „svajonių laivu“. Turėjome unikalią

galimybę stebėti šio nepaprasto įvykio tiesioginę transliaciją iš naujosios kultūros šventovės. Ne tik klausytis atidarymo kalbų (vienas aspektų: kaip į klasikinės muzikos koncertus pritraukti jaunimą) ir fantastiško koncerto, bet ir, vedžiodami kompiuterio pelę, virtualiai „vaikščioti“ po įspūdingos modernios architektūros amfiteatrinę, vadinamuoju „vynuogyno“ principu suprojektuotą salę (http://www. zeit.de/kultur/musik/2017-01/elbphilharmonie-eroeffnung-livestream). Klausimas: jei jau vokiečiams taip nutiko, tai kiek iš tikrųjų truks ir kiek kainuos naujojo KVMT statybos?

„Salve Musica“ pasiūla Tradiciškai gruodis – muzikaliausias metų mėnuo. Su kalėdinėmis girliandomis konkuravo viena už kitą spalvingesnės afišos, viliojančios nematerialių dovanų

„Taip arti, taip toli”: pianistai P.Geniušas ir F.Pavri.

žiema ieškančius į įvairiausius renginius. Klaipėdos koncertų salė (KKS) naujais šviečiančiais reklaminiais skydais klausytojus kvietė į tradicinį šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“. Festivalio programos sudarymas – visada iššūkis. Lūkesčius didina išskirtinis laikas – senųjų metų pabaiga, šv. Kalėdos, Naujieji metai... Taigi šventinis „meniu“. Rengėjai suka galvas, kiek mažesniu masteliu jas suka ir atlikėjai. Ko nors tooookio, nekasdieniško. Ir kad publikai patiktų, komercinė sėkmė kad lydėtų ir kad meninė sąžinė nelabai graužtų. Ir kad žanrų įvairovė būtų. Ir kad... Atrodo, nuo pernai „Salve Musica“ yra atnaujinto formato. Festivalis jau antrą kartą trunka visą mėnesį, be tradicinių kalėdinio ir naujamečio Klaipėdos kariliono koncertų, Klaipėdos choro „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) koncerto Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje, klausytojus dabar pakviečia daugiau kartų, šiemet – net į 11 koncertų. Visą paskutinį metų mėnesį trukęs, per pirmąsias savaites po 1–2 koncertus siūlęs, vėliau, įgavęs pagreitį, festivalis paskutinę savaitę spurtavo net keturiais renginiais. Regis, nusistovi ir koncertų „tinklelis“:

muzika

„Händel–Jazz–Bach“: Klaipėdos kamerinis orkestras, „ArtJazz Ensemble“, smuikininkas A.Mustonenas.

be nuolatinių dalyvių, saviškio KKO, paprastai parengiančio po dvi programas, nuolatinio svečio – Lietuvos kamerinio orkestro (LKO, meno vadovas ir solistas Sergejus Krylovas, smuikas, Italija), dažno šio festivalio svečio Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo kamerinio

orkestro, kelių kamerinių instrumentinių ansamblių (šiemet dueto ir trio), į nuolatinių dalyvių pozicijas pretenduoja ir antrąkart paeiliui kviečiami Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO, meno vadovas ir dirigentas Gediminas Gelgotas) ir pianistas Gintaras Januševičius. ► 21

muzika

◄ Stabilią poziciją užima ir simfoninės muzikos koncertas. Šiemet – ne kartą patikrintas „tandemas“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) bei klaipėdiečių itin mėgstamas, čia jau antrą dešimtį pasirodymų skaičiuojantis pianistas virtuozas iš JAV Alexanderis Paley. Vokalinei muzikai šįsyk atstovavo šešių vyrų vokalinis a cappella ansamblis „The Queen‘s Six“ (Jungtinė Karalystė). Žanrų paletę papildė dažnas svečias Klaipėdoje Andresas Mustonenas, atvykęs kartu su savo džiazo ansambliu „ArtJazz Ensemble“ (Estija). Ir dar kas nors egzotiško. Šįkart Glass Duo – „stiklo arfa“, kitaip „angelų vargonai“ (Lenkija) ir Fali Pavri (fortepijonas, Indija – Jungtinė Karalystė) su egzotiškais „atvirukais“ iš tolimosios Kalkutos.

Be jokių „E“ priedų Koncertų programos, kaip ir jų formatai, buvo kuo įvairiausi. Vieni koncertai – „švarūs“ ir „teisingi“, be jokių išorinių blizgučių, atributikos, be įspūdžio

„Amerikos muzikos puota”: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, pianistas A.Paley, dirigentas

„stipriklių“, be jokių „E“ priedų. Tokiu ir prasidėjo festivalis. Fortepijoninis trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Povilas Jacunskas) pristatė programą „Metų laikai mėnulio šviesoje“. Meistriškas atlikimas, aukščiausio lygio profesionalumas. Net vos ne privalomu šventiniu laikotarpiu tampantis A.Piazzolla skambėjo giliai ir

„Žiemos stebuklų šalyje”: vokalinė grupė „The Queen‘s Six“. 22

prasmingai. Bravo! Koncertas būtų dar daugiau išlošęs, jei būtų vykęs fojė – ten šiam žanrui aplinka kur kas tinkamesnė. Į kompaniją tiko ir „The Queen‘s Six“ su stilistiškai marga, visą plačią ansamblio repertuaro skalę apimančia programa „Žiemos stebuklų šalyje“. Meistriškas balsų valdymas, susiklausymas (skelbiama, kad dainininkai ne tik kasdien gieda, bet

muzika

G.Rinkevičius.

ir gyvena kartu), muzikalumas būtų šio vyrų šešetuko stipriosios pusės. Tačiau, nepaisant programos stilistinės aprėpties, vyravo panašios nuotaikos kūriniai, tad koncertas buvo kiek monotoniškas. Dar vienas šios grupės perliukas – LKO su programa „Žėrintis virtuoziškumas“. Kūrybinio pakilimo laikotarpį išgyvenančio orkestro programa tradiciškai labiausiai atitiko festivalio pavadinimą – šventinė klasika. Vadovas kaip visada meistriškai ir įkvepiančiai griežė genialiojo Vienos klasiko kūrinį, W.A.Mozarto Koncertą Nr. 4 D – dur smuikui ir orkestrui, žavėjo orkestro ir solisto vienovė, bendrystė. O tarpušvenčio pasirodymą vilniečiai užbaigė tradiciškai – užpūsdami žvakes J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfonijoje. Netradiciška – šiuolaikinės muzikos kompozicija tokiame koncerte. Skambėjęs Loretos Narvilaitės kūrinys „Į krantą jūra krenta“ suteikė vakaro programai netikėtą, gaivų poskonį. Puotauti su Amerikos muzika kvietė G.Rinkevičiaus vadovaujamas LVSO su nuolatiniu kūrybiniu pakeleiviu pianistu A.Paley. Programoje „Amerikos muzikos puota“ orkestras gardžiai „patiekė“ L.Bernsteino „Simfoninius šokius“ ir G.Gershwino simfoninį paveikslą iš operos „Porgis ir Besė“. Spalvingai ir efektingai atliekama muzika užliejo klausytojų jusles. O A.Paley, kaip jam būdinga, itin ugningai ir temperamentingai atliko to paties kompozitoriaus Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Žydroji rapsodija“. Beje, įdomi

Rinktis tikrai buvo iš ko. Ar rinkosi? Vangiai. Bene mažiausiai publikos pritraukė patys profesionaliausi atlikėjai. istorija susijusi su tuo, kaip šis kūrinys atsirado šio vieno dažniausiai Klaipėdoje besilankančio, stulbinama muzikine (ne tik) atmintimi garsėjančio pianisto repertuare: prireikus pakeisti kitą solistą ir sulaukęs klausimo, ar turi savo repertuare šį kūrinį, jis atsakė: „taip“. Po paros jau turėjo. Galbūt, jei nežinočiau privačiame pokalbyje išsakyto pianisto santykio su džiazo muzika („galiu be jos gyventi“), būčiau tąvakar girdėjusi kitaip. Nepaisant visų interpretacijos privalumų, perfrazuojant patį pianistą, – negaliu gyventi be jo atliekamo Bacho, Mozarto, Chopino... O be jo Gershwino – galiu.

Mono ir 3 D Mono (gr., liet. vienas, vienintelis). Taip pavadinčiau naujausią G.Januševičiaus programos „Advento kalendorius: 24 bisai“ formatą. Programa aprėpė viską, ką atlikėjas seniai norėjo pagroti, bet vis nerasdavo progos arba manė, kad yra dar nepasirengęs. „Kada, jei ne dabar?” –

iškėlė pats sau iššūkį pianistas. „Bisų“ programa buvo įslaptinta, taip sukuriant šioje salėje dar neregėtą intrigą. Paslaptis buvo atskleista pamažu „atidengiant“ po kalendoriaus langelį. O ten, regis, niekaip nesusiejamų kompozitorių opusai: F.Lisztas ir D.Kabalevskis, N.Galiamova (pianisto mama) ir L.Beethovenas, ir t. t. Pagaliau – net paties, tuomet 18-mečio, atlikėjo aranžuota B.Dvariono „Žvaigždutė“ ir J.Brahmsas – padėka specialybės mokytojui, šviesaus atminimo J.Bialobževskiui. Meistriškai valdantis ne tik fortepijoną, 24 kartus „persikūnijęs“ vis į kitą kontrastingą vaidmenį stilistikos, charakterio, faktūros ir kitais požiūriais, meistriškai valdydamas ir žodį („Juk turiu pailsėti tarp kūrinių“, – šmaikštavo pianistas.), jis sujungė, atrodo, nieko bendra neturinčius kūrinius į neišardomą visumą. Visiškas kontrastas minėtam koncertui, savotiškas „3 D“ – „NIKO – šviesos“. Orkestras jau turi susiformavusį ir lengvai atpažįstamą braižą, stilių. Muzikavimo džiaugsmą jungdami su neįtikėtina energetika, populiariąją muziką – su klasika, o garsą – su šviesa ir judesiu, visus kūrinius atlikdami mintinai, muzikai kaskart sulaukia entuziastingo publikos palaikymo. Ypač tų klausytojų, kurie tokio koncerto klausosi pirmą kartą. O šįkart tai buvo minimalizmo guru T.Ryle „In C“, šiuo metų laiku itin paklausūs A.Vivaldi „Metų laikai“ (M.Richterio rekompozicija) ir, kaip įprasta, paties vadovo kompozicija. Visi šie koncertai – išskirtinės muzikinės kokybės ir profesionalumo. Premium segmentas.

Pasitelkė net stiklo arfą Pokyčiams atviras ir eksperimentuoti mėgstantis A.Mustonenas ( smuikas, Estija) – vienas seniausių KKO bičiulių. Drauge jie yra surengę ne vieną išskirtinį koncertą. Festivalinio „Händel–Jazz–Bach“ prie tokių nepriskirčiau. Ir tikrai ne vien dėl techninių nesklandumų – ne(be)buvo nei baroko, anei džiazo. Iki festivalinio rango taip pat nepakilo Petro Geniušo ir F.Pavri programa „Taip arti, taip toli“. Nelygiaverčiai partneriai, skambindami keturiomis rankomis, silpnokai, ypač svečias iš egzotiškosios Indijos, pasirodė ir kaip solistai. ► 23

muzika

◄ Galingą televizijos jėgą (nors daugelis

teigia nežiūrintys to televizoriaus) galėjome išmatuoti publikos kiekiu Šv. Kristoforo kamerinio orkestro su D.Katkumi bei svečiais iš Lenkijos Glass Duo koncerte „Stiklo arfa – tarp dangaus ir žemės“. Egzotiškas instrumentas įdomus tik pirmą kartą jį matantiems, o orkestro pasirodymas buvo blankus, kaip ir atsitiktinė koncerto programa. „Salve Musica“ fejerverkas – „Mūzos įkvėpti“. Taip vadinosi paskutinis fetivalio ir visų 2016 m. KKS koncertas, kuriame tradiciškai griežė KKO. Šįkart, jau ne pirmą kartą, jis scena dalijosi su pianiste Mūza Rubackyte. Šventinį vakarą gėrėjomės ne tik subtiliu orkestro „asistavimu damai“, bet ir išskirtiniu jos talentu bei moterišku žavesiu, elegancija. Drauge ir atskirai, puslapį po puslapio paskutinį

metų vakarą muzikai vertė L.Beethoveno ir J.S.Bacho, W.A.Mozarto ir J.A.Hasses partitūras. Su tikrai šventine klasika vis arčiau ir arčiau neužšąlantis kultūros uostas.

Paklausa ir vedėjai Taigi rinktis tikrai buvo iš ko. Ar rinkosi? Vangiai. Bene mažiausiai publikos pritraukė patys profesionaliausi atlikėjai. Pustuštėje salėje grojo „FortVio“, LKO. Plika akimi matuojant, D.Katkaus orkestras sulaukė didžiausio pasisekimo, beveik anšlago. Ar reikia koncertų vedėjų? Nuolat tenka girdėti nuomonių, o gal labiau priekaištų apie koncertų vedėjus. Teisingiau, apie

dažną jų nebuvimą. Ir aš manau, kad tokio, būtent šventinio formato koncertuose, kai didelė dalis publikos, eidama į juos, veržiasi... ne į tas duris, ploja net tuomet, kai atlikėjai visa kūno kalba rodo, kad to nedarytų, o salėje jaučiasi tarsi didžiosiose arenose (filmuoja, fotografuoja), jų reikėtų. Tradiciniu požiūriu koncertų vedėją turėjo tik paskutinysis koncertas. Kiek jų, gruodžio 31-ųjų pamenu, Marijus Žiedas buvo pats geriausias pasirinkimas. Pradedant prasmingu, subtiliai muzikologiniais „prieskoniais“ pagardintu tekstu ir baigiant puikia scenine kultūra, maloniu balso tembru bei sceninės poros (tegu ir per atstumą) įvaizdžiu su vakaro ir viso festivalio žvaigžde – soliste M.Rubackyte. Daugelį koncertų vedė, pranešinėjo kūrinius ar šiaip linksmino publiką patys

„Stiklo arfa – tarp dangaus ir žemės”: „Glass duo”, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas D.Katkus. 24

muzika

atlikėjai. Vienas jų – prof. D.Katkus. Puikiai suprasdamas žaidimo taisykles ir ko konkrečiai iš jo tikimasi, smagiai besijaučiantis juokdario, pokštininko kailyje, jis ir šįkart publikos buvo itin laukiamas. Tačiau pasirodymo pradžioje vykusiai papolitikavęs aktualijų temomis, jo pabaigoje jis atrodė išsisėmęs. G.Januševičius – iškirtinai talentingas, aštraus proto oratorius. Jo komentarai, kaip ir koncertų programos, itin apmąstyti, su reikiama doze rimties ir sąmojo, subjektyvumo, intymumo ir abstrakcijos. Publikai imponuoja nuolatinis jos gyrimas. Netradicinis elgesys (buvimas bendrose erdvėse su klausytojais, bendravimas su jais prieš koncertą ir pertraukos metu), pasiūlymas palikti savo e.pašto adresus ir pažadas į visus laiškus atsakyti – visa tai subtili, neįkyri savireklama, mums naujoviškos vadybos elementai. Beje, jau duodantys dividendų: pianistas pats vienas tikrai neblogai „renka“ salę, jau turi savo klausytojų ratą, iš kurių, žinoma, nemažą dalį sudaro jo buvusios mokyklos, E.Balsio menų gimnazijos, bendruomenė su direktoriumi priešakyje. O atlikėjas niekada neužmiršta padėkoti savo pedagogams. Patraukliai, su subtiliu anglišku humoru, originaliai, visi šeši pakaitomis kalbėję prisistatė ir „The Queen‘s Six“ ansamblio nariai.

Festivalio erdvės Be koncertų pačiose jaukiose, skoningai stilizuota eglute dekoruotose KKS patalpose su svarbiausią festivalio vakarą

„Mūzos įkvėpti”: pianistė M.Rubackytė, Klaipėdos kamerinis orkestras.

įspūdingo dydžio dekoracijomis papuošta scena, publika buvo laukiama Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje ir Liepų gatvėje prie senojo pašto. Ten gana gausiai susirinkusių klausytojų laukė staigmena: naujametę naktį varpai suskambo lydimi fonogramos. Taip karilionininkas Stanislovas Žilevičius įgyvendino seniai brandintą idėją. Vidurnaktį miestiečiai

Vytauto Petriko nuotr.

rinkosi skambant iškilmingam maršui iš G.F.Händelio „Judo Makabėjaus“, svajingai klausėsi kalėdinių giesmių, smagiai lingavo ir suko ratelius, skambant populiariajai ABBA „Happy New Year“ ir „šovė šampaną” aidint užstalės dainai iš G.Verdi „Traviatos“. Paskutinis varpo dūžis sutapo su pirmuoju jau Lietuvos kultūros sostinėje. 25

MUZIKA

Menų akademijoje – stu

Studentas iš Prancūzijos A.Laloge, doc. J.Neniškytė, jos studentė M.Vitartaitė ir Muzikos katedros vedėja doc. J.Karosaitė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje.

Į Klaipėdos universitetą kiekvienais metais pagal „Erasmus“ mainų programą atvyksta pulkas studentų iš užsienio. Kai kurie jų pasirenka muzikos dalykų studijas Menų akademijoje. Būta studentų iš įvairių šalių – Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Švedijos, Turkijos, taip pat iš Prancūzijos. Tačiau pastarąjį semestrą besimokę du jaunuoliai iš Puatjė universiteto (Vakarų Prancūzija, Puatu-Šarantos regionas) – Arthuras Laloge ir Corrado Boscarino – išsiskyrė iš visų kitų ne tik uoliu darbu, noru kuo daugiau sužinoti, bet ir nemažu dėmesiu lietuvių istorijai bei kultūrai. Danutė PETRAUSKAITĖ

Akademinių mainų pradžia Užmegzti ryšius su dauguma Europos universitetų nėra labai sudėtinga – užtenka abipusio geranoriškumo ir sutarčių pasirašymo. Tačiau tos sutartys dar negarantuoja vaisingo bendradarbiavimo. Jį paprastai įkvepia asmeniniai kontaktai bei susidomėjimas kultūriniais reiškiniais ar pedagoginio darbo metodais. Kažin, 26

ar tarp Klaipėdos Menų akademijos ir Puatjė universiteto būtų užsimezgusi nuoširdi draugystė, jei prieš kelerius metus magistrantas Guillaume’as Avocat (šiuo metu jis jau doktorantas) nebūtų atradęs M.K.Čiurlionio ir nepanoręs apie jį daugiau sužinoti. Šio studento iniciatyva Puatjė universitete buvo surengta Čiurliono dailės reprodukcijų paroda ir įvyko chorinės bei simfoninės muzikos koncertai, kuriuose skambėjo XX a. pradžios lietuvių kompozitorių kūriniai. Prie šio projekto nemažai prisidėjo ir keli profesoriai – Isabelle His bei Chantal Pelhâte, taip pat Klaipėdos universiteto dėstytojai – doc. Jūratė Karosaitė ir šių eilučių autorė.

Šiais renginiais pažintis su Čiurlioniu bei Lietuvos kultūra nesibaigė – Puatjė universiteto choras, kuriame dainuoja muzikologijos programos studentai, nutarė apsilankyti Klaipėdoje. Suorganizuoti kelionę daugiau nei trims dešimtims žmonių ir šiam tikslui gauti finansavimą nebuvo lengva, tačiau prancūzai įveikė visus sunkumus. Ir gegužės pabaigoje choras, vadovaujamas Ch.Pelhâte, Menų akademijoje surengė prancūziškos ir lietuviškos muzikos koncertą. Tuomet svečiai dar apsilankė Palangoje, koncertavo Kaune ir Vilniuje. Tačiau keliems chore dainavusiems studentams įsiminė ne vien gintarinis pajūris, nacionalinis M.K.Čiurlionio

MUZIKA

udentai iš Prancūzijos muziejus Kaune ar Vilniaus architektūra. Jiems ypač įstrigo ryškus pianistės J.Karosaitės, atlikusios fortepijono partiją M.K.Čiurlionio kantatoje „De profundis“, pasirodymas. Ji atkreipė į save dėmesį jau koncertuodama Puatjė 2015 m. pavasarį, o po metų matant ją Menų akademijos Koncertų salės scenoje, prancūzams tas įspūdis dar labiau sustiprėjo. Ir A.Laloge bei C.Boscarino šovė mintis – o kodėl gi neatvykus į Klaipėdą ilgesniam laikui ir čia nepasimokius? Sumanymas atrodė gundantis, o laiko ilgesniems svarstymams nebeliko, nes paraiškų padavimo terminas universitetų tarptautinių ryšių skyriuose jau ėjo į pabaigą. Tad teko priimti greitą bei ryžtingą sprendimą – Rugsėjo 1-osios šventę švęsti Klaipėdos universitete ir jame tęsti muzikologijos studijas iki 2017 m.

M.Vitartaitė ir A.Laloge po koncerto Klaipėdoje.

Studijų panašumai bei skirtumai Jau pabuvojus Puatjė universitete pasidarė aišku, kad muzikologijos studijos Prancūzijoje ir Lietuvoje skiriasi iš esmės. Jei pas mus šią specialybę studijuoja vidurinį muzikos mokslą, t. y. konservatorijas ar meno mokyklas baigę abiturientai, kurie neblogai skambina fortepijonu, yra susipažinę su muzikos kalba bei istorija, tai Vakarų šalyse (tai teko pastebėti ir Šveicarijoje) muzikos teorija yra atskirta nuo praktikos. Taigi jei nori išmokti groti kokiu nors instrumentu, turi stoti į konservatoriją, jei nori gilintis į muzikologiją, daugiausia grįstą teoriniais dalykais, turi pasirinkti universitetą. Neįprasta, kad ten gali studijuoti ir tie jaunuoliai, kurie su muzika anksčiau niekada nebuvo susidūrę. Taigi tarp jų į universitetus patenka ir menkai natas pažįstantys ar jokiu instrumentu negrojantys studentai. Arthuras ir Corrado nebuvo iš pastarųjų. Jų abiejų šeimose yra muzikuojama, tad muzikos garsai juos supo nuo mažens. Arthuras jau vaikystėje pradėjo skambinti pianinu, tiesa, vėliau šio savo pomėgio atsisakė ir, baigęs vidurinę mokyklą, nuėjo mamos pėdomis – pasirinko teisės studijas, tačiau ištvėrė tik dvejus metus. Jos jam

C.Boscarino po fortepijono egzamino.

atrodė itin nuobodžios, tad vėl nutarė grįžti prie muzikos ir pasekti tėvo, profesionalaus atlikėjo (klarnetininko) pavyzdžiu. Jis įstojo į Puatjė universiteto muzikologijos skyrių, o fortepijono klasę pradėjo lankyti lygiagrečiai konservatorijoje, savo ateitį

siedamas su fortepijono mokytojo profesija. Corrado mėgstamas instrumentas yra gitara, todėl studijuodamas Klaipėdoje jis jai skyrė nemažai dėmesio, nors dar pasirinko fortepijono užsiėmimus, taip pat Lietuvos muzikos istoriją ► 27

MUZIKA

◄ bei etnokultūrą, kadangi apie šią šalį prieš čia atvykdamas turėjo labai mažai informacijos. Be to, dar lankė ir folklorinį ansamblį – šoko, dainavo ir nustebo sužinojęs, kad Lietuva turi tokias senas tautines tradicijas. Kas gi buvo netikėta ir nauja prancūzams Klaipėdoje? Ogi glaudus teorinių ir praktinių dalykų ryšys. Sakykime, Puatjė studijuodami harmoniją, jie niekada neprisiliesdavo prie klaviatūros ir užduotis atlikdavo tik popieriuje. Taigi kelių akordų sujungimas, sekvencijų grojimas jiems buvo terra incognita, kaip ir gamų, pianistinės technikos lavinimui skirtų

Kas gi buvo netikėta ir nauja prancūzams Klaipėdoje? Ogi glaudus teorinių ir praktinių dalykų ryšys. pratimų taikymas fortepijono pamokose. Labiausiai vaikinams patiko tai, kad Menų akademijoje galima muzikuoti iki vėlyvo vakaro ir savaitgaliais, kai Puatjė universitetas uždaromas 20 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais išvis nedirba. Ypač juos sužavėjo nuoširdus studentų ir dėstytojų ryšys. Jie prisipažino, kad studijuodami Klaipėdoje jautėsi laisvai, su visais pedagogais santykiai buvo šilti, galėjo su jais kalbėtis įvairiomis temomis ir drąsiai klausti to, ko nežino. Mat Puatjė universitete studentų grupės, priešingai nei čia, yra didelės, todėl dėstytojams nelieka laiko individualiam bendravimui.

Arthuras ypač gyrė Muzikos katedros vedėją J.Karosaitę ir pavadino ją amazing teacher, t. y. nuostabia mokytoja. Pasak šio studento, jos dėka sustiprėjo jo techniniai įgūdžiai, atsirado kitoks požiūris į kūrinio dramaturgiją ir jis per trumpą laiką sugebėjo paruošti sudėtingą koncertinę programą. Tik apgailestavo, kad keturi studijų mėnesiai prabėgo labai greitai, o būtų norėjęs studijuoti Klaipėdoje iki mokslo metų pabaigos. Studentai turėjo galimybę pakeliauti po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, susirasti draugų tarp „Erasmus“ programos studentų. Šiek tiek nusivylė, kai nepavyko prakalbinti savo bendraamžių lietuvių, kurie jiems atrodė gana uždari ir nenorintys bendrauti. Išskyrus doc. Janinos Neniškytės studentę Mildą Vitartaitę, su kuria Arthuras lankė fortepijoninio ansamblio klasę. Arthurui imponavo šios pedagogės stilistinis braižas, ypač išryškėjęs atliekant F.Chopino kūrinius, įrašytus į kompaktinę plokštelę, kurios jis turėjo galimybę pasiklausyti Klaipėdoje. Milda prisipažino, kad su Arthuru jai buvo fantastiška muzikuoti. Jis pasirodė kaip lankstus pianistas, nesibaidantis naujų interpretacinių idėjų ir besistengiantis atrasti sau bei savo partnerei labiausiai tinkamą meninį sprendimą.

Didžiausias atpildas – publikos aplodismentai Prancūzams savo pasiekimus atlikėjiško meno srityje teko pademonstruoti scenoje. Gruodžio 7 d. Skuodo meno mokykloje buvo surengtas džiazo ir

populiariosios muzikos programos studentų, susibūrusių į ansamblį, vadovaujamą doc. Algio Kilio, koncertas. Ansamblyje grojo ir C.Boscarino, prisipažinęs, kad ši patirtis jam buvo itin vertinga – išmoko daugiau akordinių junginių, laisviau pradėjo valdyti gitarą ir išmoko girdėti ne tik save, bet ir kitus, šalia muzikuojančius. O labiausiai įstrigo šiltos sutiktuvės Skuode, kai mokiniai ansamblio narius pasitiko kaip kokias džiazo žvaigždes ir nepagailėjo aplodismentų. Gruodžio 15 d. Gintaro muziejuje Palangoje ir 19 d. Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje įvyko A.Laloge ir M.Vitartaitės fortepijoninės muzikos koncertas. Jame skambėjo prancūzų kompozitorių G.Faure, M.Ravelio, O.Messiaeno, taip pat F.Chopino, F.Liszto ir M.K.Čiurlionio kūriniai. Arthuras pasirodė kaip muzikali asmenybė ir ateityje daug žadantis pianistas, tik atsiskleisti visiems jo gebėjimams sutrukdė stiprus peršalimas. O Milda, komentavusi abu koncertus, tapo tikru publikos atradimu. Ji skambino jautriai bei įtikinamai, scenoje labai natūraliai sujungė žodį ir muzikinį garsą. Koncerto Klaipėdoje vaizdo įrašas Vladimiro Kondratjevo dėka buvo įkeltas į Youtube svetainę ir dar iki Arthuro sugrįžimo į namus peržiūrėtas daugiau nei pusantro šimto kartų. Tai yra autentiškas liudijimas, kad jo kolegos, artimieji ir draugai domisi studijų Menų akademijoje rezultatais ir ne tik iš studentų pasakojimų, bet ir iš darbų gali įsitikinti, kad mokytis Klaipėdos universitete yra įdomu bei naudinga.

Koncertas Skuodo meno mokykloje. Iš dešinės pirmas – studentas iš Prancūzijos C.Boscarino, ketvirtas – ansamblio vadovas doc. A.Kilis. Asmeninio archyvo nuotr. 28

KINAS

Nenaujų svajų

skrodimas nubudusios galios fragmentuose Pasibaigiančių ir prasidedančių metų sandūra kinomanams Taip užsisvajojęs įsitaisiau „Kalifornijos svajų“ peržiūroje, prieš tai pagalvojęs, gal pažėrė ilgai lauktų premjerų. Vienos jų pradėjo dėlioti į kartais kas yra išleidęs komplimentų ir lentynas prestižiškiausių apdovanojimų nominacijas, kitos – ditirambų vadovėlį, jeigu kartais pristigtų, nes mano kolegos išnaudojo beveik visus pabaigė pildyti pajamų lenteles, o man jos tapo visus praėsavo palankiausiose ir nuolankiaujusių kino metų niuansus tvirtai surišančiu mazgu, įgavusiu resursus siose recenzijose. klaustuko formą – ar artėjančios prizų dalybos neišsisems vos ties kelių filmų pavadinimais? O tai, ką pavyko peržiūDainuojantys miuziklų rėti per mėnesį, labiausiai primena aukštyn konstrukcijodekoracijose mis apvirtusius amerikietiškuosius kalnelius – aukščiausių lūkesčių taškai bloškė žemyn, iš anksto planuotos žemumos Jau pirmojoje D.Chazelle kino miuziklo scenokrestelėjo į viršų. je pradėjau pabusti iš kitų žiūrovų ir vertintojų

Aivaras DOČKUS

„Auksiniais gaubliais“ apkaišytas šedevro šešėlis Režisieriaus ir scenaristo Damieno Chazelle kino miuziklas „Kalifornijos svajos“ („La La Land“) pasirengęs tapti grojančiu apdovanojimų aparatu, išpildančiu tiek kinomanųrijikų tiek probėgšmiais filmus „vartojančių“ žiūrovų pageidavimus. Profesionalūs kino ekspertai baigia sulaužyti plunksnas ir pirštų antspaudais nuvaškuoti kompiuterių klaviatūras, ieškodami išraiškingų ir dar išraiškingesnių epitetų „Kalifornijos svajų“ žavesio fontanams apdainuoti. Beveik visuose metų dešimtukuose ši juosta tvirtai užkariavusi pirmosios vietos sceną. Konkurentams belieka tik padirbėti laisvai samdomais apšvietėjais ir nugriebti sau vieną kitą iš pagyrų

šampano purslais nutaškyto D.Chazelle projekto netyčia nusprūdusių šlovės spindulių. Septyni „Auksinių gaublių“ apdovanojimai (šių statulėlių visų laikų rekordas), aštuoni filmų kritikų asociacijos apdovanojimai, susižavėjimo šūksniai ir skambios liaupsių pliauškynės. Likus pusdieniui iki „Kalifornijos svajų“ premjerinio seanso Lietuvoje, lyg banaliausiame kino anonse kvapą užrakino šimtai stebuklingų euforijos spynų. Pagaliau išsipildys visų kino ir muzikos gerbėjų svajonė – ekrane puotaus tobuliausias kino istorijoje miuziklas, užčiaupsiantis net didžiausius šio šventiško žanro nekentėjus. Pagaliau išsipildys ir „Oskarų“ dalytojų svajonė – paprastoji publika apkabins išrankiausius kino kritikus, o apdovanojimų reitingai pakils iš paskutiniųjų metų bauginančių žemumų. Vieni metai pasibaigs, o kiti prasidės nepaneigiama švente, kurioje nebus pralaimėtojų. O į serialus emigravę kino scenaristai-pabėgėliai grįš prie didžiojo ekrano darbų su ašaromis akyse.

bei mano paties lūkesčių sukelto sapnų dulkių debesies. Automobiliai – spūstyje, dainininkai ir šokėjai atlieka įžangos numerį. Atlieka. Tvarkingai. Nublizgintai. Miuzikliškai. Būtent taip, kaip ir galėjai tikėtis šiuolaikiniame miuzikle su meilės žinutėmis „Dainuojantiems lietuje“ ar „Muzikos garsams“. Ir viskas. Daugiau nieko. Choreografija nenustebina išmone, filmavimas ir režisūra nė per kadrą nėra pranašesni už vidutinio lygio vaizdo klipų pramonės gaminius. Visose filmo situacijose nesunkiai nuspėjama, kada „Kalifornijos svajų“ herojai ims dainuoti ir kokie bus jų dainų tekstai. Ir palyginimas D.Chazelle filmo nenaudai peršasi ne su holivudiniais kino miuziklais „Mulen Ružas“ ar „Čikaga“, o kažkodėl su Valerijaus Todorovskio „Stileivomis“, kur daugybė netikėtų sprendimų, lyg iš niekur atsirandančių šokių ir dainų, realistiškai įsikomponuojančių į scenarijaus visumą. „Stileivose“ taip pat daug nostalgiškos komedijos elementų, susijusių su laikmečio detalėmis, tačiau, skirtingai nuo „Kalifornijos svajų“, kiekvienas muzikinis numeris – su daugybe iš anksto suplanuotų improvizacijų, leidžiančių mėgautis tuo, kas vyksta antrajame ar trečiajame plane. ► 29

KINAS

◄ „Stileivos“ stilingai nutrūksta nuo perkramtytų miuziklų grandinės ir gravituoja susikurtoje orbitoje, kartu laikydamos šokančių kojų padus ant žanro paplotėlio ir sukdamos jį kaip naują plokštelę. „Kalifornijos svajoms“ troškinančiai stinga idėjų gaivos. Tam tikru požiūriu ši juosta kino miuziklų istorijoje užima tą pačią vietą kaip „Galia nubunda“ „Žvaigždžių karų“ sagoje. Tai nėra vienas naujas filmas-miuziklas. Tai – daug senų filmų-miuziklų viename. Visa tai matėme ir ne kartą: romantišką pasivaikščiojimą dainuojant atsirėmus į stulpą,

Tai nėra vienas naujas filmas-miuziklas. Tai – daug senų filmų-miuziklų viename. Visa tai matėme ir ne kartą. feno pūstelėjimą į plaukus, skrydį žvaigždžių link. Tiksliausiai „Kalifornijos svajas“ įvardija „Oskaro“ laureato J.K.Simmonso herojus: „Aš matau dekoracijas.“ Aš D.Chazelle juostoje išvydau daug dekoracijų. Vaidinančių, šokančių, dainuojančių. Bet tai tik dekoracijos, stokojančios įkvėpimo. Arba, kaip metalo muzikos kūrėjai ir garbintojai sako apie metalą dėl komercinės sėkmės kopijuojančius muzikantus ir mados klyksmui parsidavusius jų gerbėjus, – „pozuotojai“. „Kalifornijos svajos“ primena gražią ir patrauklią pozuotojų šventę abiejose ekrano pusėse. Tiesa, šiame kino miuzikle yra gana pavykusių juokelių, stipriai traukiančių į komiškąją žanro prigimties pusę. Dar yra gausybė visiškai negirdėtų dainų – tai originalus, specialiai filmui parašytas miuziklas, kuris neatkeliavo iš Brodvėjaus salių. Todėl nelabai galima prisikabinti, kad iš visų kūrinių įsimena tik pagrindinė „Kalifornijos svajų“ tema. O štai aktorius iš neliečiamųjų sąrašų išbrauksiu nepaisydamas to, kad Ryanas Goslingas ir Emma Stone dominuoja kino trofėjų medžioklės sezono nominuotųjų

ir net jau apdovanotųjų gretose. Tai trečiasis jų filmas kartu, bet magnetiškas nematomų ląstelių susijungimas neįvyko. Ir jei Emmos pastangos užburti charakterio melodijų pasikeitimais nelieka nepastebėtos, Ryanas nuo starto iki finišo skamba kaip ilgas, nuoseklus, nuobodus, vienodas hitas. Neprastas, bet tūkstančius kartų girdėtas. Keistoka, kad originalumu neišsiskiriančias ir siužeto banalumu kankinančias „Kalifornijos svajas“ sukūrė galingais scenarijaus ir režisūros kirčiais sukrėtusios dramos „Atkirtis“ autorius D.Chazelle. Keisčiau, kad filmas nekvestionuojamai vadinamas šedevru. Dar keisčiau – „Auksiniai gaubliai“ už scenarijų, režisūrą ir abu pagrindinius vaidmenis. „Auksinių gaublių“ apdovanojimus išsamiau apžvelgsiu kito mėnesio „Duryse“ – „Oskarų“ tarpdurio šviesoje. Dabar apsiribosiu „Kalifornijos svajų“ dvikova vienas prieš vieną su kitu (nieko nepešusiu) kelių „komedijos / miuziklo“ kategorijų filmu-nominantu „Florence“. Pažiūrėkite, palyginkite ir užsiauginkite savo nuomonę. Nieko neperšu, tai tik mano „subjektyvus negatyvas“. R.Goslingas prieš Hugh Grantą geriausio „komedijos / miuziklo“ aktoriaus kategorijoje. Laimi Ryanas. Balsuočiau už Hugh. E.Stone – prieš Meryl Streep geriausios „komedijos / miuziklo“ aktorės kategorijoje. Triumfuoja Emma. Vienareikšmiškai renkuosi Meryl. Geriausias miuziklas ar komedija – nugali „Kalifornijos svajos“. Aš tvirtai ir demonstratyviai esu „Florence“ ir kitų trijų pralaimėjusių juostų pusėje. „Deadpool“, „Sing street“ ir „20 amžiaus moterys“ – lygiaverčiai laimėtojai. Tik ne „Kalifornijos svajos“. Keisčiau nei keista tokį šedevrą kritikuoti.

Ekskursija po Jungtines Trumpo Valstijas Dar – apie keistenybes. Vienas keisčiausių iš neseniai matytų kino kūrinių – praėjusių metų Kanų kino festivalio žiuri prizą ir keturis britų nepriklausomo kino apdovanojimus

laimėjusi režisierės ir scenaristės Andrea Arnold kelio drama „Amerikos numylėtiniai“ („American Honey“), pasakojanti apie pusiau nelegaliai „kitokiose Valstijose“ uždarbiaujančius paauglius, skiedžiančius naiviems pinigų aukotojams vėjiškiausius melus apie amerikietiškąsias svajones, kurioms būtina pradinė parama. Beveik trys epinės valandos su pagrindine heroje pravarde Žvaigždė, kurią įsimenančiai įkūnijo aktorė Sasha Lane, ir jos meilės subjektu – Džeiku, į kurį vidinius ir išorinius virsmus investavo Shia LaBeoufas, jau kurį laiką bėgantis kiek tik kojos neša nuo „Transformerių berniuko“ įvaizdžio. Jokių radikalių lūžių, dramatiškų konfliktų, charakterių išsinėrimo iš odos. Visas filmas – viena lyguma. Su nedidukais krestelėjimais. Akivaizdi „Amerikos numylėtinių“ vertybė – pažintinė ir ne pramoginė kelionė po tamsiąją ir skurdžiąją JAV pusę, kuri balsavo už būsimąjį savo šalies prezidentą. Prieš mus – Donaldo Trumpo rinkėjų Valstijos, ir nėra ko lieti pagiežos ant jam balsą atidavusiųjų, nes jie kovojo ne už tokią Ameriką, jie nusipelnė gyventi geriau ir jie tiki, kad tvarka bus... bent jau kažkur toli toli galaktikoje...

Mūšio lauke nubudusi galia O kažkur tolimoje galaktikoje netikėtai reikalai ėmė taisytis. Šalutinis „Žvaigždžių karų“ projektas „Šelmis 1: žvaigždžių karų istorija“ tapo tuo, kuo atsisakė būti septintoji kosminės sagos dalis „Galia nubunda“, sustingusi nerezultatyviame „manekenų iššūkyje“ ir hibridiškai suklijavusi ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį epizodus į plastikinį kino žaislą drebančiose pinigų ištroškusių „Disney“ kompanijos magnatų rankose. Atsargiai drebindamas jų rankas, talentingasis kino kūrėjas J.J.Abramsas nudrėbė epopėjos gerbėjams jų prisiminimų filmuką, sulipdytą iš sentimentų, pasikartojimų ir perkramsnojimų. Gavę solidžias pajamas, „Disney“ turtuoliai kiek aprimo, įsitikinę, jog už 4 milijardus dolerių iš

Kadrai iš filmų „Kalifornijos svajos“, „Florence“, „Amerikos numylėtiniai“, „Šelmis 1“, „Skrodimas“, „Naktiniai gyvuliai“ ir „Žemės drebėjimas“. 30

KINAS

George’o Lucaso įsigyta imperija nevirs „Mirties žvaigžde“ ir nesunaikins jų investicijų. Tad šalutinis projektas kiek laisviau buvo patikėtas filmų „Monstrai“ ir „Godzila“ režisieriui, valų kilmės anglui Garethui Edwardsui ir keturių patyrusių scenaristų komandai. Jiems pavyko sukurti „judantį“ siužetą, komandinių charakterių kariauną, kurioje kiekvienas sulaukia asmeninio pasirodymo, įtampos ir nenuspėjamumo – kas žus, o kas gyvens atmosferą ir įtaigų šiuolaikinio tikroviško karo, o ne komiško pasišaudymo lazeriniais spinduliais pojūtį su visais „džiordža lukiškai berniukiškais“ kosminių mūšių euforijos elementais. „Šelmis 1“ – geriausias praėjusių metų karinis filmas. Tiksliausias žanro apibūdinimas – karinė fantastika. Ne fasadinė, kaip juostoje „Galia nubunda“, o realiai karinė. Be abejo, įsigilinę į G.Edwardso filmo siužetą, suprasite, kad jo pagrindu tapo dešimtys senų gerų veiksmo filmų-vesternų-samurajinių epų-karinių istorinių dramų apie būrį narsuolių, siunčiamų į pražūtingą misiją, kurios esmė – poetiškai ir patriotiškai padėti galvas ginant gėrio vertybes. Tačiau užduotis įgyvendinama tobulai, ištempiant siužeto kraštus į nedidelių kraštutinių intrigų ir kosmoso operėlių planetas, o pabaigoje sutelkiant visas pajėgas efektingam pusvalandžio trukmės finaliniam mūšiui. Pagaliau sulaukiame triuškinančio atomazgos smūgio, o ne nupiepusio pamosavimo išsielektrinusiais kardais su pastaraisiais metais įprastu epilogu tapusia užuomina – tikrasis karas įvyks kitoje dalyje, ačiū, kad kantriai jos laukdami sėdėjote dvi valandas, susitiksime po metų. Po „Šelmio 1“ peržiūros užplūdo pamirštas kino sotumo ir pilnatvės jausmas. Yra ir „bonusas“ – Darto Veiderio skerdykla kultiniu „Terminatoriaus“ stiliumi.

Skrodimas – kaip mirties priežastis Dar vienas malonus netikėtumas – norvegų režisieriaus Andre Ovredalio (kraupiai smagaus „Trolių medžiotojo“ autoriaus) ir

scenaristų Iano Goldbergo bei Richardo Naingo kino tvarinys „Skrodimas“. Šiurpulingai tviskantis absoliutaus minimalizmo pavyzdys – siaubo detektyvas su dviem pagrindiniais herojais ir kūnu. Morgas, negyva mergina, tėvas ir sūnus, lenta su skrodimo atradimų aprašymais, šiek tiek garso ir šviesos efektų, gąsdinančio grimo ir tiesia linija atomazgos link mįslingai pėdinantis siužetas, pakeliui renkantis detales galutinei galvosūkio dėlionei. Valanda ir dvidešimt minučių gryno spėlionių adrenalino be tampomos gumos svilėsių. Galbūt kažkam pasivaidens, kad į klausimus bus atsakyta pernelyg paprastai ir tiesmukai, vienu sakiniu. Tačiau man šis paprastas atsakymas ne tik įtiko, bet ir sukėlė pasalūniškai ironišką „visada kažkur šalia buvusios, bet taip ir išsprūdusios nuojautos“ šypseną. „Skrodimo“ scenarijaus autoriai pritaikė „atvirkštinių pasekmių“ efektą, išlaisvindami savo istoriją iš „žaidimo dėl žaidimo“ narvo ir suformuluodami naują, mistiškai logišką bažnyčios kovos su raganavimu padarinių teoriją. Ir tam tikru požiūriu tai – užslėptas keršto filmas.

Kerštas – kaip meno objektas Žaisti savotišką protmūšį tenka ir žiūrint amerikiečių dizainerio Tomo Fordo, į kino elitą įsiveržusio drama „Vienišas vyras“, antrąjį darbą „Naktiniai gyvuliai“, sukurtą pagal rašytojo Austino Wrighto romaną „Tonis ir Siuzana“. Trims „Auksiniams gaubliams“ nominuotas ir vienu įvertintas psichologinis trileris – taip pat užslėptas keršto filmas. Bet, skirtingai nuo „Skrodimo“, šios istorijos finišui pristinga argumentų, kad vertėjo atlaikyti stilingą bėgimą su barjerais ir nedideles dėmesio išbarstymo traumas dėl ne itin svaraus apdovanojimo. Paties proceso būta įtraukiančio ir kurstančio smalsumą, nors panašius

vidinius ir išorinius pagrindinio herojaus silpnumo klausimus nagrinėja nemaža saujelė į kino istoriją įsirėžusių juostų, kad ir Hanekės „Smagūs žaidimėliai“. „Auksinio gaublio“ ir „Oskaro“ nominacijų man atrodo nusipelnę ne režisierius ir romano pritaikytojas ekranui T.Fordas ar prestižinį prizą iškovojęs aktorius Aaronas TaylorasJohnsonas, o policijos detektyvą suvaidinęs Michaelas Shannonas ir kompozitorius Abelis Korzeniowskis. Na, o neskubrios atmosferinės režisūros stilistikoje nesunku įžvelgti Davido Lyncho, brolių Coenų ir Davido Fincherio trigalvį įtakų slibiną. Jis kai kuriose filmo vietose išsineria iš odos, kad meniškai prarytų save.

Rusiško kino smegduobė Pabaigoje – šykštus žvilgtelėjimas į didžiosios kaimynės kiną – gal netyčia vėl išniro koks „Leviatanas“? Rusijos „blokbasterius“ kuriančio armėno Sariko Andreasiano katastrofų drama „Žemės drebėjimas“ – klišiniais poetizmais dekoruota ašarų spaudyklė, kuri nepakelia filme vaizduojamų tikrų tragiškų įvykių naštos ir sulinksta per kelius taip, jog virsta kažkokia beforme mase vos po penkiolikos pirmųjų minučių. Toliau tiesiog graudu stebėti bergždžias kūrybinės grupės pastangas sumodeliuoti kažką panašaus į katalonų režisieriaus J.A.Bayonos darbą „Pragaras rojuje“. Rezultatas – klaikūs siužeto griuvėsių griaučiai, sudėlioti iš pakrikusių ir nesusijungiančių scenų. Tokie filmai priverčia jausti nepagrįstą beširdiškumo kaltę, nes žinai, kad rodoma siaubinga tragedija, bet, kai ašaras bandoma laužte išlaužti laužtuvais, lyg tyčia suakmenėji. Galėtų dar vyrukus su beisbolo lazdomis per kino salę paleisti, kad visiems neverkiantiems „ištiesintų“ nugaras iki apsiašarojimo. Štai kodėl reikia mėgti Holivudą net su nenaujomis jo svajomis.

DAILĖ

Lengvas kaip burė Atrodo, kad sausį dar gyvename šventine nuotaika ir įspūdžiais, nors mintis jau okupuoja nauji metų uždaviniai, tikslai ir lūkesčiai. Norisi atsiriboti nuo pompastiško švenčių triukšmo ir ieškoti įsimintino jaukumo – artimo, kartu kažkuo taip puikiai visiems pažįstamo. Tokį jaukumą netikėtai pavyko atrasti klaipėdiečio Ernesto Žvaigždino tapybos darbų parodoje, kurią autorius surengė Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Įvairiose bibliotekos erdvėse gruodžio 15 – sausio 30 dienomis pristatoma jo jubiliejinė paroda, kurioje žiūrovai gali mėgautis ekspresyviais potėpiais, ryškiomis spalvomis ir mįslingomis abstrakcijomis, suteikiančiomis paveikslams lengvumo jausmą. ► 32

E.Žvaigždino paveikslai iš jubiliejinės tapytojo darbų p

DAILĖ

paveikslo paviršius

parodos, veikiančios Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. 33

DAILĖ

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Impulsyvus tapytojas ◄ Klaipėdietis tapytojas E.Žvaigždinas gerai žinomas savo gimtajame mieste. Parodose dalyvauja nuo 1982-ųjų. Savo kūrinius yra pristatęs įvairiausiuose Lietuvos miestuose, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Danijoje ir Rusijoje. Nors E.Žvaigždinas nėra baigęs dailės studijų, bet galbūt autoriaus platus požiūris į aplinką leido susiformuoti aiškiai kūrybos strategijai, laviruojančiai tarp plastikos ir figūratyvumo, tarp mįslingos abstrakcijos ir fikcijos. „Nesu linkęs klasifikuoti veiklos ar kurti gražius lūkesčius, bet kūrybinis nusiteikimas reiškia gyventi be susireikšminimo. Paveikslas kinta, o kokybė nulemia tik tą vertę, kurią mes patys jai suteikiame. Man kūryba yra ne matymas, bet patikėjimas tuo, ko negalime matyti, ir tas procesas yra belaikis ir beribis. Paveiksle yra ir turi būti daug klausimų ir daug atsakymų, tai įvairovių pasaulis, tai nuotaikų ir emocijų verpalai – kūrinio iki galo neapibūdinsi. Parodą kiekvienas priima savaip, ir tai yra tikroji tiesa“, – anksčiau yra samprotavęs autorius. Tapytojo tikslas – žiūrovams parodyti savo meninio pasaulio atvertį, išryškinti emocijas, jas iliustruoti paveikslais. E.Žvaigždinas linkęs į improvizaciją, kuri žadintų žiūrovų sąmonę ir priverstų juos mąstyti. Paveiksluose susipina realybė ir fantazija, parodančios abstrakčių figūrų vietą ir reikšmę. Ryškiomis spalvomis, aiškia

kompozicija ir ekspresyvumu, pereinančiu į meditatyvumą, autorius kuria magišką erdvę. Būtent ji ir įtraukia, leidžia klaidžioti po paslaptingą meno pasaulį ir narplioti mįsles, kurių E.Žvaigždinas parodoje nemažai pateikia. Žvilgsnis atpažįsta esmingiausius autoriaus kūrybos bruožus, bet parodoje jie vienas kitą papildo ir pratęsia. Iš tikrųjų įdėmiai atrinkti darbai įrodė, jog ekspozicija aktuali ne todėl, kad jubiliejinė. Svarbiausia, kad parodos autorius tapybą suvokia kaip neįkainojamą savęs pažinimą, komunikaciją su žiūrovais. Taip jo nutapytas uostamiestis, laivai ir burės, angelai ir moters aktai atskleidžia įsimintiną E.Žvaigždino kūrybos branduolį, jį pabrėžia.

Pajūrio miesto peizažas Ryškiausiai tapytojo kūryboje dominuoja abstraktaus pajūrio vaizdai, kurie spinduliuoja paslaptingumu ir įtraukia spalvų žaismingumu. Be abejonės, laivai, ypač burės, ir nameliai žymi subjekto laisvą dvasią, kurios negali pažaboti net gamta. E.Žvaigždinas susikoncentravęs į centrinę darbo kompoziciją, kurioje įvaizdžiai ir jų kontūrai grakščiai skleidžiasi paveikslo plokštumoje, taip autorius ieško harmonijos apibrėžčių. Jis renkasi minimalias spalvas, kurių atspalvius drobėse išryškina impresionistiškais ir šiurkščiais potėpiais. Šuo atveju darbuose akcentuojama ne tiek visuma, kiek susikoncentruojama į pilką, geltoną, melsvą koloritą, kuris E.Žvaigždino kūryboje svarbiausias. Taip perteikiami skirtingi emociniai krūviai, laviruojantys tarp idiliškos ramybės ir dis-

harmonijos. Tapytojas paveiksluose siekia išlaikyti šviesos ir tamsos, ryškių ir tamsių spalvų balansą. Būtent kontrasto principas pabrėžia menininko mintį ir padeda ją įkūnyti. Viena vertus, parodoje galima atpažinti miesto abstrakcijas, kita vertus, daugelis darbų perteikia iliuzijos jausmą. Tapytojui svarbu kurti sunkiai žiūrovo mintyse apibrėžiamą vaizdą, kurio interpretacija būtų laisva ir neįpareigota paties autoriaus. Darbai linkę ne į dekoratyvumą, bet į stiprią emociją, kurios pagrindą sudaro gamtos stichija ir žmogaus egzistenciniai išgyvenimai. Pavyzdžiui, pilka spalva ir jos atspalviais kuriamas paveikus rūko įvaizdis, o įkomponuojamos figūros savotiškai traukia viena kitą: laiveliai – namą ir atvirkščiai. Taip parodomi sausumos ir vandens, žmogaus ir gamtos įtempti ryšiai. Tapytojo E.Žvaigždino paveikslai nejučia apgaubia mįslinga migla, kurioje angelo ir moters įvaizdžiai įgauna stiprų emocinį krūvį.

Angelas – kaip sergėtojas Vėlesnėje E.Žvaigždino kūryboje miesto abstrakcijas, laivus ir bures keičia angelo įvaizdis ir jo variacijos. Šiuo atveju angelas suvokiamas kaip tapatus miestui, jį saugantis. Todėl paveikslų koloritas skiriasi, jis – prislopintas, linkęs į tamsą. Taip angelas menininko traktuojamas kaip šviesos šaltinis. Ir šiuose darbuose krypstama į harmonijos išsaugojimą, atrodo, kad E.Žvaigždinas neperkrauna erdvės, aiškiai įkomponuoja angelo įvaizdžius. Autoriaus paveiksluose angelas nevaizduojamas kaip dangiška

langas

būtybė, jis sužmoginamas, priklauso žmonių pasauliui. A.Žvaigždino angelas groja saksofonu ar sklando virš miesto stogų kaip paukštis ar sapnas geltonos, raudonos, žalios spalvų apsuptyje. Vis dėlto E.Žvaigždinas savo angelus priskiria miesto arba gamtos kultūroms, parodančioms skirtingus individo išgyvenimus. Juk miestas siejamas su destrukcija, o gamta – su harmonija. Įdomu, kad belytis angelas tampa įvaizdžiu, atspindinčiu autoriaus meno pasaulį. Apskritai E.Žvaigždino darbuose, kuriuose dominuoja angelų įvaizdis, akcentuojama harmonijos paieškos ir siekiamybė. Angelas suvokiamas kaip individo „kitas“, leidžiantis jam suvaldyti chaosą ir atrasti harmoniją. Nors pasirenkamas įvairus koloritas (žalias, šviesiai mėlynas, raudonas, gelsvas) ir jo atspalviai, žaidžiama su šešėliais ir spalvomis, bet šiame cikle pirmoje vietoje išlieka angelai. Tapytojo E.Žvaigždino paveiksluose jie lengvai „sklendžia“ paviršiumi ar tiesiog žvelgia į žiūrovus, juos intriguoja. Išlaikoma pusiausvyra tarp dangaus ir žemės sferų, tarp kurių ir tapytojo kūryboje sklendžia šios būtybės. E.Žvaigždinas sąmoningai sukuria dviprasmišką minčių ir emocijų lauką, kuriame sudėtinga nubrėžti ribą, kur realybė, o kur – fikcija. Šiuo atveju angelo įvaizdis suvokiamas ne kaip dekoras, bet kaip lygiavertis personažas.

Moters ir vyro ryšys Taip pat tapytojo paveiksluose atpažįstame moters aktus. Autorius teigia, kad nuogos moters įvaizdis atsirado savaime,

aiškios datos nefiksavo. Toks pasirinkimas lemia kitą E.Žvaigždino kūrybos pusę, kuri priešinga uostamiesčio ir angelų temoms. Tapytojo paveiksluose moteris yra iliuzija, erotiška ir koketiška. Menininkas į moterį žvelgia ypač daugiaprasmiškai ir įvairiai. Su ja siekia megzti dialogą drobėje, kurti intymų ryšį, nors suvokia, kad tai fikcija. E.Žvaigždino paveiksluose moteris pateikiama kaip ypač laisva ir siekianti ramybės, tapati vyro kategorijai. Tapytojas įdomiai ir patraukliai konstruoja pasakojimą: viena vertus, akcentuoja moterį, kita vertus, stengiasi jos chaotišką vidinę energiją suvaldyti. Pabrėžia stiprų moters ir vyro ryšį. Šiuo atveju akcentuojamos erdvinės nuorodos šiapus ir anapus paveikslo, tikrovės ir fikcijos, spalvos ir figūros. E.Žvaigždinas kuria ypač ryškią tikrovę, kurioje aiškią vietą randa įvairūs įvaizdžiai. Tapytojas nesiekė surengti ypač pompastiškos jubiliejinės parodos. Tiesiog atrinko tuos darbus, iš kurių meno lauke puikiai atpažįstamas. Jaukios bibliotekos erdvės parodai suteikia išskirtinumo, leidžia atidžiai tyrinėti kiekvieną paveikslą, mėgautis jaukiu tapytojo meno pasauliu. Tokia autoriaus strategija palieka įspūdį ilgam. „Aš nesu pasiekęs tokio tobulumo, kad netapyčiau, be to, taip gyvendamas aš iškuopiu savo protą, galiu vėl ir vėl iš naujo pažinti save ir keistis, galiu išmokti skirti dėmesio savo tapybai ir kitų kūrybai“, – teigė autorius. Jubiliejinėje parodoje E.Žvaigždinas įrodė, kad harmonija egzistuoja ir ji slypi tapybos darbuose.

Sujungė medalių paroda

R.Inčirausko medalis.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre Vilniuje nuo gruodžio 20 iki vasario 22 d. veikia tarptautinė medalių paroda, skirta Boriso Schatzo atminimui. Tuo pačiu metu identiškos medalių parodos pristatomos Sofijoje (Bulgarija) ir Jeruzalėje (Izraelis), o parodų dalyvius trijose šalyse sujungė tarptautinis teletiltas. Trijų valstybių menininkų draugystė užsimezgė dar B.Schatzui esant gyvam. Ten jis ne tik gyveno, mokėsi ir kūrė, bet ir skleidė savo idėjas, tikėjimą auklėjamąja meno galia, kūrė meno bendruomenes, akademijas. B.Schatzas gimė 1866 m. Varniuose, Vilniuje studijavo tapybą ir skulptūrą. Vėliau gavo Bulgarijos princo Ferdinando kvietimą ir tapo valdovo dvaro skulptoriumi bei įkūrė Karališkąja menų akademiją. 1903 m. jis sutiko Teodorą Herzlį, kurio sionistinės idėjos stipriai paveikė menininką. Jau po dvejų metų Sionistinio kongreso metu jis iškėlė mintį įkurti žydų amatų ir meno mokyklą, šį savo projektą iš dalies įgyvendino 1906 m. įsteigęs pirmąjį meno centrą Jeruzalėje, vėliau pavadintą „Bezalel“. Parodos atidaryme, teletilto metu buvo paskelbti jos konkurso nugalėtojai. Tarptautinė žiuri (27 komisijos nariai – po 9 iš kiekvienos šalies) geriausiu parodos medaliu išrinko VDA Telšių fakulteto profesoriaus Romualdo Inčirausko medalį „Baruchas Zalmanas Schatzas“ (bronza, 2015). Skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus (Izraelis) medalio plokščių kompoziciją „Schatz“ (bronza, 2015 m.) geriausiu konkurso kūriniu pripažino tarptautinio meninio medalio projekto dalyviai. Šiame projekte dalyvavo keli LDS Klaipėdos skyriaus nariai, medalių kūrėjai: Saulius Bertulis, 2015 m. pabuvojęs kūrybinėje stovykloje Izraelyje, Petras Baronas, pelnęs šios parodos žiuri diplomą, taip pat Danius Drulys, Albinas Jukumas, R.Inčirauskas, Petras Gintalas, Adomas Skiezgelas.

▪

INICIATYVA

Projektas „Per negal

tolerancijos

šiuolaikinio meno f o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmų inicijuoto projekto „Per negalią galintiems“ atspirties tašku tapo noras bendrai veiklai suvienyti dvi dažniausiai vis dar prasilenkiančias socialines grupes – neįgaliuosius ir negalios neturinčius asmenis. Projekto kūrybinė veikla skatino šiuolaikinio meno pažinimą per juslinį žmogaus pasaulį, santykio su savimi ir supančia aplinka paieškas, nepanaudotų kūrybinių galių atpažinimą.

Rūta PETNIŪNAITĖ

Trina ribas Projekto „Per negalią galintiems“, vykusio 2016-ųjų lapkritį, epicentru tapo socialinių grupių atskirtys. Neįgaliųjų socialinė inte36

gracija – dažnai mūsų visuomenėje aptariama tema, tačiau integralumo priemonės neretai tampa tik formaliu deklaravimo veiksmu. Tad iki šiol vis dar lieka daug erdvės trinti ribas tarp sąvokų „sveikasis“ ir „neįgalusis“, iš naujo apibrėžti „galios“ sampratą mene, stiprinti toleranciją ir empatiškumą, visuomenės neabejingumą, ugdyti jos socialinį sąmoningumą, mažinti diskriminaciją. Projektas „Per negalią galintiems“, skirtas neįgaliųjų ir negalios neturinčių jaunuolių ir suaugusiųjų bendrai meninei veiklai, – tai skatinimas atsisakyti stereotipų: kurdami kartu, vienas šalia kito, neįgalieji ir sveikieji turėjo galimybę įgyti naujų patirčių, žinių ir per kūrybos procesą patirti bendrystės jausmą. Šis projektas – tai subtili visuomenės provokacija ir aktyvios bendruomenės katalizatorius. Nors vertinti ir suvokti šiuolaikinį meną bei jame naudojamas meninės raiškos priemones yra nelengvas iššūkis bet kuriai socialinei ar amžiaus grupei nepriklausomai nuo asmens išsilavinimo ar padėties visuomenėje, projekto tikslams įgyvendinti buvo pasitelktos dvi būtent šiuolaikinio meno rūšys – performansas ir žemės menas. Šios meno rūšys dėl savo neverbalinės kalbos lankstumo, prasmių ir plačios emocinio spektro gradacijos bei ekstensyvių priemonių naudojimo galimybių yra alternatyvi kūrybinė forma meninės savirealizacijos srityje. Projekto veikla jo dalyviams tapo ir meno terapijos priemone.

Kūrybinės dirbtuvės Meno rūšį projekto dalyviai rinkosi pagal savo pomėgius ir fizines galimybes. Kūrybinėms dirbtuvėms vadovavo ir teorinių bei praktinių žinių jiems suteikė lektorės Saulė Želnytė (žemės menas), Daina Pupkevičiūtė (performansas), Jurgita Valiulienė (meno terapija). Pagrindinė žemės meno idėja – kurti naudojant natūralias medžiagas: dirvožemį, uolienas, akmenis, rąstus, šakas, lapus, vandenį ir pan., t. y. medžiagas, kurias galima ne tik pamatyti, bet ir liesti, užuosti, išgirsti. Kūrybinių dirbtuvių metu dalyviai sukūrė tris laiko, gamtos ir socialinei erozijai pavaldžius meno objektus bei eksponavo juos trijose Klaipėdos senamiesčio erdvėse: KKKC Parodų rūmų kiemelyje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bei Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazijos teritorijose. Performanso (iš anksto apgalvoto, konceptualaus veiksmo) pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas. Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo organizuota grupė asmenų iš neįgaliųjų dienos centro „Klaipėdos lakštutė“. Performansui buvo pasirinktos jos gebėjimus atitinkančios priemonės – atmetus koncepciją, buvo labiau akcentuojamas pats pažintinis veiksmas, kuriamas santykis su laiku, erdve ir erdvėje esančiais objektais. Kūrybinės dirbtuvės vyko neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“, o galutinis produktas pristatytas ir dokumentuotas (videosiužetą sukūrė Donatas Bielkauskas) KKKC Parodų rūmuose.

lią galintiems“:

INICIATYVA

injekcija

ormomis Daina PUPKEVIČIŪTĖ

Visi gali Kiekvieną kartą, kai tenka ruoštis projektams, visų pirma keliu sau klausimus, kuo galiu pasidalyti, ką galiu perduoti ir kas iš viso to, ką galbūt pasakyti galėčiau, yra iš tiesų svarbu. Kai sutikau dalyvauti šiame projekte, visų pirma apsibrėžiau, kad turėsiu rasti kitą žodį vietoj „neįgalusis“, ir paklausiau savęs, ką dar žinau apie performansą. Žodis „neįgalusis“ man užkliuvo dėl to, kad jis suponuoja „negalią“ esant pagrindiniu asmens atributu ir tarsi padalija asmenis į „neįgalius“ ir „galinčiuosius“, pastaruosius paprastai vadinant „sveikaisiais“. Man regis, kad visuomenėje, kurioje yra tokio masto socialinė atskirtis ir vis dar gajus stigmatizavimas dėl kitoniškumo, tokia leksika tik prisideda prie atskirties stiprinimo. Greta šių minčių, skaitydama ir tardamasi su kolege menininke iš Islandijos, atradau neuroqueer, naują judėjimą ir galimą terminą, kuris nedalyvauja binarinėje „vienokių“ ir „kitokių“, „sveikų“ ir „neįgalių“ opozicijoje. Tad kūrybinių dirbtuvių metu vienas iš mano tikslų, be pasidalijimo performanso prieigomis, buvo įsteigti santykį, kuriame nebūtų vietos tai binarinei „galinčiojo“ ir „negalinčiojo“ dinamikai, arba, jeigu ji randasi, sudaryti sąlygas ją apversti. ► 37

INICIATYVA

◄ Mano principinė pozicija, ruošiantis dirbtuvėms neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“, buvo tokia: nėra galinčių ir negalinčių, visi gali, tik kiekvienas – savitai.

Atskirties patirtys Prieš imdamasi dėlioti galimą kūrybinių dirbtuvių struktūrą, domėjausi užsienio performanso meno ir gyvo meno (live art) praktika, kurioje būtų keliami tie patys klausimai. Vienas didžiausių resursų šiuo atveju man buvo britų „Live Art Development Agency“ (LADA) biblioteka ir ypač LADA 2011 m. inicijuotas projektas „Access All Areas“ bei jo publikacijoje surinkti dalyvavusių menininkų tekstai. Jie rašo apie tai, kad kitoniškumas marginalizuojamas, ir jie, kaip turintys vienokią ar kitokią negalią, visuomet kliūna erdvėje, kurioje viskas pritaikyta „sveikiesiems“ – dauguma informacijos yra regimoji, dauguma pastatų ginkluojasi slenksčiais ir laiptais, o žmogaus elgsena apibrėžiama „normalumo“ ir „nenormalumo“ sąvokomis, kurios išryškina žmogaus su psichinėmis kliautimis kitoniškumą, neatitikimą normalumui. Būtent atskirties – lingvistinės, fizinės, mentalinės – patirtys neretai tampa medžiaga šių menininkų performansams, kvestionuojantiems „prieinamumą“ (accessibility). Juk neretai jis vis dar regimybė (kaip vidurinė mokykla, pastačiusi pandusą įvažiuoti į ją, tačiau neįrengusi keltuvo pakilti į antrąjį aukštą) arba siekis. Kiekviena kasdienybės akimirka gali būti tinkama medžiaga performanso vystymui. Martinas O’Brienas, sergantis cistine fibroze, į savo darbus inkorporuoja sveikatos tyrimų rutinas; Aaronas Williamsas atitveria milžiniškus šaligatvius intensyviose didelių miestų gatvėse, priversdamas pėsčiųjų eismą keisti kryptį, prisitaikyti ir vėlgi primindamas pasiekiamumo, prieinamumo iliuziją; cerebrinio paralyžiaus kamuojama Katherine Araniello keliauja po „Tate Modern“ galeriją per vieną iš renginių, lankytojų klausinėdama, ar jie nepasiklydę, ar nereikia pagalbos, ar netyčia neatsiskyrė nuo savo palydovo; Bobby Baker apsivelka baltais gydytojo drabužiais ir imasi svarstyti psichinių sutrikimų reikšmę asmenybei savo performanse „Susiimk“ (Pull Yourself Together); Sean Burn performanso žiūrovus pakviečia ► 38

Performanso dirbtuvių metu kūrybiniai susitikimai surengti neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“. Ten kiek bei raiškos galimybėmis, vyko paruošiamoji kūrybinė veikla kuriant performanso kompozicijas. Galutinis

INICIATYVA

kvienas užsiėmimas prasidėdavo apšilimo pratimais, dalyviai buvo supažindinti su performanso, kaip meno rūšies, pagrindiniais principais, priemonėmis performansas buvo atliktas KKKC Parodų rūmų parodinėje erdvėje. Rūtos Petniūnaitės nuotr. 39

INICIATYVA

Žemės meno dirbtuvės vyko KKKC. Dalyviai išklausė teorinę dalį bei įgyvendino kūrybinius sumanymus, naudodami organines, gamtoje suyrančias medžiagas rūmų kiemelyje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus erdvėje ir Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazijos prieigose. 40

INICIATYVA

◄ į žaidimą riešutais (nut; nutcase išvertus iš angl. k. – riešutas; kvanktelėjęs). Tačiau itin svarbu ir tai, kad šie darbai yra ne tik sociopolitiniai svarstymai integracijos ir žmogaus teisių klausimais. Šie ir begalė kitų puikių darbų visų pirma yra puikūs šiuolaikinio meno kūriniai.

Medžiagos galia Šis projektas – tai subtili visuomenės provokacija ir aktyvios bendruomenės katalizatorius.

– pjuvenas, samanas, medžių šakeles. Jų sukurtos kompozicijos buvo eksponuojamos KKKC Parodų Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Grįžtant prie kūrybinių dirbtuvių su neįgaliųjų dienos centro „Klaipėdos lakštutė“ bendruomenės nariais, be jau minėto vieno iš tikslų – apversti galimus galios santykius, pagrindiniai tikslai buvo rasti tinkamą prieigą kalbėti apie performanso meną kaip konceptualiojo meno žanrą auditorijai, kuri su juo nėra susidūrusi, bei būdą perduoti tam tikrus performanso darbo principus, apeinant lingvistinės komunikacijos keliamas kliūtis. Mūsų darbas vyko kasdienių susitikimų metu, ieškant sąmoningo santykio su laiku, erdve ir žmonėmis, kurie čia ir dabar ta pačia erdve ir laiku dalijasi. Man pačiai tai buvo ypač įdomi patirtis, nes turėjau apversti man įprastą prieigą – pati savo performanse darbą pradedu nuo koncepcijos ir tik tuomet ieškau tinkamų raiškos formų. Šiuo atveju ėmiausi kartu su grupe eiti nuo pratimų ir darbo su medžiagomis santykio ir kompozicijos kūrimo link. Čia veikiausiai galėčiau taikyti vokiečių performanso menininko ir edukatoriaus Jürgeno Fritzo mintį, kad „skulptūrinės plastikos požiūriu performansas yra medžiagos tyrinėjimas“, siekiant suvokti, kaip medžiagos, objektai, žmonės ir erdvė koreliuoja tarpusavyje. Tai, ką mačiau užsiėmimų pabaigoje vykusio bendro dirbtuvių dalyvių performanso metu, buvo veikiausiai ta transformacinė medžiagos galia ir per medžiagiškumą atrastas naujas santykis su pačiais savimi ir kitais bendruomenės nariais. Stebėdama dalyvių performansą, KKKC erdvėje trukusį maždaug valandą, aiškiai mačiau kompozicines, ritmines, spalvines struktūras, jų vystymąsi ir kismą, tačiau nemanau, kad rezultatą galėčiau apibendrinti vertinamaisiais būdvardžiais. Tai veikiau sėkmingai progresuojantis projektas, kurį bendruomenė galbūt galės tęsti, perimdama ir savaip pritaikydama kai kuriuos metodus. 41

I.SIMONAITYTĖS METAI

J.Šikšnelis įsitikinęs, kad I.Simonaitytės kūrybos negalima palikti dulkėti lentynose, vertybė yra ne tik jos kūriniai, bet ir visa archyvinė su rašytoja susijusi medžiaga. Vytauto Petriko nuotr. 42

I.SIMONAITYTĖS METAI

Bibliotekoje – rašytojos atminimas Ievos Simonaitytės (1897–1978) vardas šiemet bus minimas dažniau ir su didesnėmis pagarbos šiai Klaipėdos krašto rašytojai apraiškomis, mat šie metai paskelbti šios kūrėjos metais. Klaipėdiečiai jau įprato prie fakto, jog Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos vardas siejamas su iškilia rašytoja. Bibliotekos vadovas rašytojas Juozas Šikšnelis didžiuojasi sukauptu ir dar vis pildomu I.Simonaitytės archyvu. Daiva JANAUSKAITĖ

Pradėjo nuo vardo – Jūsų vadovaujama biblioteka pavadinta I.Simonaitytės vardu. Ką tai reiškia bibliotekai? – Klausimas primena seną anekdotą. Atvyksta į Tiflisą Aleksandras Diuma. Knygyno savininkas, rengdamasis susitikimui, užpildo lentynas vien A.Diuma knygomis. Rašytojas dairosi ir klausia: o kur kitų autorių knygos? Kitų... – sutrinka knygyno savininkas. – Parduotos. Taigi, biblioteka kaupia ne vien I.Simonaitytės kūrinius. Reikia priminti, jog rašytojos vardas bibliotekai suteiktas po jos mirties, 1978 m. Vardą lydėjo raštas, pasirašytas aukščiausių tuometės partinės ir vykdomosios valdžios pareigūnų. Ir nieko daugiau: nei archyvų,

nei asmeninės bibliotekos. Rašytojos rašytinis palikimas jau buvo išdalytas atminties institucijoms bei Nacionalinei bibliotekai. Mums nieko nekliuvo. Bet neilgai trukus, 1984 m., paveldinį bibliotekos pastatą papuošė dailininko Andriaus Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“. Po metų įsigijome tapytojo Edvardo Malinausko paveikslą „I.Simonaitytė tarp savo personažų“. Dar turime skulptoriaus Justo Mickevičiaus sukurtą rašytojos gipsinį bareljefą. 2007 m. biblioteka pasipuošė kauniečio menininko Zenono Vaičekonio stiklo pano. Tai specialiai šiai erdvei skirtas didelio formato stiklo meno darbas. Centrinėje dalyje įkomponuotas rašytojos portretas, fono plokštumoje – I.Simonaitytės kūrinio faksimilė. – Kas sudaro I.Simonaitytės archyvą? – Turime nemažai archyvinės medžiagos. Paminėtinas Bernardo Aleknavičiaus archyvas. Kraštotyrininkas, žurnalistas bei fotografas sukaupė gausią I.Simonaitytės nuotraukų, negatyvų, knygų, rankraščių

kolekciją. B.Aleknavičius kelerius metus bendravo su I.Simonaityte ir nuolat ją fotografavo, dažniausiai tuomet, kai ji būdavo savo vasarnamyje Priekulėje. Šios nuotraukos ir negatyvai jau suskaitmeninti bei viešinami portale www.epaveldas.lt. Bernardas mums atidavė ir jam pačiam I.Simonaitytės rašytus laiškus bei rašytojos laiškus Jonui Kybrancui, kuris rūpinosi namelio Priekulėje statyba. Laiškuose rašytoja guodėsi dėl vis iškylančių statybos problemų, kurias spręsti padėjo greta esantys žmonės. Archyve yra ir trys J.Kybranco laiškai rašytojai. B.Aleknavičiaus archyve saugomas I.Simonaitytės laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. Jame ji skundėsi vietos valdininkų savivale, netikėtai išaugusiomis namelio statybos sąnaudomis... Dabar tame vasarnamyje veikia I.Simonaitytės muziejus.

– Kokie dokumentai sudaro kitą archyvo dalį? – 2013 m. žurnalistas ir kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis (1937–2016) bibliotekai padovanojo savo sukauptą su I.Simonaityte susijusį archyvą. Jame yra rašytojos rankraščių bei mašinraščių – laiškų, raštų, sveikinimų įvairiomis progomis bei atvirlaiškių. Gausiausią dalį sudaro laiškai, įvairiais laikotarpiais rašyti V.Kalteniui, tuomet dirbusiam Klaipėdos vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje. ► 43

I.SIMONAITYTĖS METAI

◄ Perduotame archyve – I.Simonaitytės

susirašinėjimas su įvairiomis organizacijoms, oficialių asmenų (Justo Paleckio, A.Sniečkaus ir kitų) sveikinimai, seseriai Marytei rašyti laiškai, pluoštas straipsnių, šlovinančių tarybų valdžią, Spalio revoliuciją, tarybinį žmogų. Yra ir pavienių rankraščių ar juodraščių, kuriuose dėstomos mintys įvairiomis temomis: Motinos dienos, Amerikos gražuolių rinkimų, vokiečių okupacijos, Hitlerio politikos, taikos ir kitomis. Pas mus saugomi kai kurių I.Simonaitytės kūrinių rankraščiai, juodraščiai bei mašinraščiai, 1967–1969 m. kurto dokumentinio filmo „Ieva Simonaitytė“ (rež. Robertas Verba) scenarijus, susirašinėjimas bei kiti dokumentai. Taip pat čia galima rasti I.Simonaitytės autobiografijas, rašytas 1950, 1953, 1956, 1966 m., kūrinių leidimo sutartis, rašytojos prašymus suteikti pašalpą gydytis užsienyje, raštus dėl honorarų ir kitų.

– Teko girdėti, kad klaipėdietė Erika Grubert yra perdavusi bibliotekai nuotraukų, kuriose užfiksuota rašytoja. Ar ši medžiaga vertinga? Jei taip, kokia jos vertė? – Perduotos medžiagos vertė – neįkainojama, nes ji niekur neskelbta. E.Grubert 2016ųjų lapkritį bibliotekai padovanojo 35 nuotraukas, kuriose užfiksuoti I.Simonaitytės giminaičiai, daugiausia iš motinos pusės: Grubert, Skrabs, Mickų, Urbaičių, Skėrių, Skrandies šeimos. Yra kelios nuotraukos, kuriose įamžinta pati I.Simonaitytė – Kaune 1956, 1957 m., Druskininkuose 1959 m. Vienoje unikalioje nuotraukoje užfiksuoti I.Simonaitytės mamos ir patėvio kapai Vilniuje, vėliau, statant Santuokų rūmus, jie buvo sunaikinti (dabar ten stovi Santuokų rūmai). E.Grubert nuotraukas surinko iš savo pusseserių, gyvenančių Vokietijoje, ir padovanojo bibliotekai, vienintelis šios moters prašymas buvo sutvarkyti Stragnų kapines, kur palaidoti I.Simonaitytės giminaičiai. Bibliotekos bendruomenė, sulaukusi pavasario, noriai imsis šio darbo.

Vertingiausi – autorės įrašai – Ar pastaruoju metu su bibliotekininkais bendrauja daugiau žmonių, norinčių pasidalyti sukauptais prisiminimais ar nuotraukomis, susijusiomis su rašytoja? 44

– Tikriausiai visi, kurie turėjo kuo pasidalyti, tai jau padarė. Nuolatos susitinkame su B.Aleknavičiumi. Jis yra neišsenkanti prisiminimų versmė. Darome jo prisiminimų garso ir vaizdo įrašus. Filmuojame I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatus. Noriu pabrėžti, jog biblioteka nėra I.Simonaitytės memorialinis muziejus. Tai universalaus profilio apskrities biblioteka su savo specialiomis funkcijomis, jų yra daugiau nei dvi dešimtys. Tarp jų tik viena orientuota į rašytoją: kaupiame dokumentų fondą, susijusį su I.Simonaityte, kurios vardas suteiktas bibliotekai. – Ar jūsų vadovaujama biblioteka gali nustebinti skaitytojus I.Simonaitytės knygų kiekiu? – Tikėtis aptikti kažką netikėto sunku, nes, kaip buvo minėta, asmeninė biblioteka bei rankraščių archyvas turi savo šeimininkus. Tikrai nieko nenustebinsime rašytojos kūrinių kiekiu, nes turime tik tiek knygų, kiek ji parašė, o leidyklos išleido. Susidaro nemažai įvairių leidimų įvairiomis kalbomis. Užtat turime perliukų – leidinių su I.Simonaitytės autografais: „Aukštujų Šimonių likimą“ latvių kalba, 1938 m. leidimą su įrašu I.Simonaitytės ranka bei 1939-aisiais išleistą „Vilių Karalių“. Abu įrašai daryti Telšiuose. Iš retesnių leidimų paminėtinas pirmasis „Aukštujų Šimonių likimas“ 1935 m. arba tas pats romanas, išleistas 1937 m. ir atspausdintas pseudogotišku šriftu. – Dar neseniai vidurinėse mokyklose per lietuvių literatūros pamokas bandyta atsisakyti I.Simonaitytės kūrybos. Kaip manote, ar pelnytai? – Į mokyklines programas grąžintas „Aukštujų Šimonių likimas“, ačiū Dievui, atsipeikėjo mūsų mentaliteto susintojai. Visiems tiems „išminčiams“, kurie braukė iš mokyklinių programų lietuvių klasiką, reikėtų nagus nukapoti (ginkdie, neskatinu smurto, siūlau perkeltine to žodžio prasme), nes jie mažiausiai vienai kartai išmušė pagrindą iš po kojų. O su tuo susiję visos mus ištikusios bėdos – girtavimas, emigracija, nusikalstamumas. Ką savo laidomis gali skatinti telešoumenas, dergiantis Žemaitę ar Simonaitytę? Ar jis / jie turi dvasinį užtaisą? Antru galu pradeda, tuo pačiu ir užbaigia. Visas menas, visa dvasia. O tie švietimo reformų konstruktoriai niekuo nuo telešoumenų nesiskiria: toks pats žiūros taškas – žemiau bambos, toks pats

supratimas. Prezidentės vietoj Vyriausybės narius klausinėčiau ne užsienio kalbų žinojimo, bet ar skaitė lietuvių klasiką. Garantuoju, priimami sprendimai būtų daugiau paremti sveiku protu nei dabar.

Išleis naują kalendorių – Ar jūsų vadovaujama biblioteka planuoja kokių nors renginių, skirtų I.Simonaitytės metams? – 2017-aisiais kuriamas puslapis, skirtas I.Simonaitytės įamžinimui bibliotekoje bei už jos ribų. Šiame puslapyje bus viešinamos B.Aleknavičiaus nuotraukos, I.Simonaitytės laiškai bei rankraščiai saugomi bibliotekoje. Taip pat kuriama virtuali paroda „Ievos Simonaitytės premijos laureatai“, kurioje bus vaizdinės medžiagos apie I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatus bei jų kūrybą. Netrukus išleisime kalendorių su retomis rašytojos nuotraukomis – Ką šioje srityje jau esate nuveikę? – 2008-aisiais biblioteka parengė ir išleido informacinį leidinį „Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatai“. 2010-aisiais bibliotekos iniciatyva ir pastangomis, bendradarbiaujant su VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“, buvo išleista kompaktinė plokštelė „Ak, buvo visko... Dedikacija Ievai Simonaitytei“, kurioje aktorė Virginija Kochanskytė skaito rašytojos kūrinių ištraukas, prisiminimus. Aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje kultūros atašė Rasos Rimickaitės iniciatyvos Unguroje, dabar Vengoževas (buv. Angerburgas), įrengti atminimo lentas I.Simonaitytei. Kaip žinome, vaikystėje rašytoja ten gydėsi. – Ar biblioteka turi kokių nors tradicijų, susijusių su šia rašytoja? – Mūsų bibliotekoje tradiciškai švenčiamas rašytojos gimtadienis, sausio 23-iąją kasmet įteikiama literatūrinė I.Simonaitytės premija. Prieš kelerius metus biblioteka į savo rankas perėmė rūpinimąsi šios nuo 1987 m. teikiamos literatūrinės premijos reikalais. Nedaug trūko, kad dešimtmečius gyvuojanti tradicija būtų nutrūkusi, nes, panaikinus apskričių administracijas, nebeliko premijos steigėjo bei finansuotojo. 2011 m. aš ir bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas, kultūros mecenatas

I.SIMONAITYTĖS METAI

Rimantas Cibauskas pasirašėme penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį, kuri 2016 m. pratęsta dar penkeriems metams, padidinant premijos piniginę išraišką. Ilgai rengdavome I.Simonaitytės skaitymus. Įvyko dešimt jų, perskaityta kelios dešimtys pranešimų Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorijos temomis.

Garsėjo išpaikintu būdu

Juozas Šikšnelis: Gera literatūra skiriasi nuo prastos tuo, kad kaskart skaitydamas joje atrandi kažką naujo. Tokia yra šios rašytojos kūryba.

I.Simonaitytė viešbutyje Klaipėdoje J.Žemaitės g. (dabar J.Zembrickio) 1977 m.

– Ar jums pačiam teko asmeniškai pažinoti rašytoją? Kokie jūsų įspūdžiai? Pasakojimai apie jos keistą būdą jau seniai yra tapę savotiškais anekdotais. – Asmeniškai rašytojos nepažinojau, bet lemtis mane vedė prie jos: mokykloje per baigiamuosius egzaminus rašiau temą iš jos kūrybos, universitete per stojamuosius irgi ją pasirinkau. Nežinia kodėl. Esu įsitikinęs, kad nebūčiau jai įtikęs, nes nemoku įsiteikti, o rašytoja nuolatos buvo apsupta gerbėjų, todėl dažnai elgėsi kaip išpaikinta dama (tokią nuomonę susidariau iš ją artimai pažinojusiųjų paliudijimų). Buvo įnoringa, bet niekam nekenkė ir nepakenkė, atvirkščiai, stengėsi daugeliui padėti. – Apie I.Simonaitytę yra daug parašyta. Kaip manote, ar šiais laikais dar įmanoma atrasti kažką naujo šia tema? – Apie I.Simonaitytę rašyti yra literatūros mokslininkų ar besiveržiančiųjų jais tapti priedermė, o mes sutverti ją skaityti. Gera literatūra skiriasi nuo prastos tuo, kad kaskart skaitydamas joje atrandi kažką naujo. Tokia yra šios rašytojos kūryba. Banalu kartoti, jog I.Simonaitytė – Klaipėdos krašto metraštininkė. Tad skaitykime ją, rasime savo šaknis, tada gal nevilios saldesnis kąsnis užsieniuose, gal suvoksime, kas esantys ir kur mūsų vieta. – Kaip manote, kokia prasmė buvo paskelbti I.Simonaitytės metus? Ar taip siekiama atkreipti jaunų žmonių dėmesį į jos kūrybą? – Metų paskyrimas asmenybei turi prasmę, nes tada visi sujuda, sukruta, minimo asmens vardas šmėkščioja viešojoje erdvėje. Bet būtų kur kas prasmingiau, kad judėtų ne tik apačios, bet ir viršūnės – kad Vyriausybė numatytų finansavimą projektams ir programoms, skirtoms tiems metams.

I.Simonaitytė su poetu Pauliumi Dreviniu.

I.Simonaitytė su pusbroliu Albinu Stubra Klaipėdoje 1977 m.

I.Simonaitytė su Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu jos bute Vilniuje Klaipėdos garbės pilietės vardo suteikimo proga 1977 m. Bernardo Aleknavičiaus / I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr. 45

GINTARO LAŠAI

Nuo ko mirė K.? Jį pribaigė knygos Kęstutis Navakas. Vyno kopija. Romanas. Tyto alba, Vilnius, 2016, 198 p. Dainius VANAGAS

Įsivaizduokite planetą, kurios gyventojai svaiginasi knygomis. Kartais jie svaiginasi vienui vieni lovose prie naktinio stalelio arba krėsluose prie praviro lango. Jie verčia lapus, siurbia raides, kol galiausiai nusminga visiškai apkvaitę. Rytą jie keliasi kamuojami žiaurių pagirių, niekas, o niekas jų gyvenime neprimena to grožio, jėgos ir laisvės, apie kurią skaitė. Galvoje spragsi ir degina, nesinori niekur eiti, nieko daryti, tik gulėti lovoje ir dar šiek tiek paskaityti. Nuo to ir pavadinimas – daugiadieniai skaitymai. O kartais jie susiburia draugėn – gimtadieniai, penktadieniai, panašiadieniai. Ir skaito. Iš tribūnos, ratu ar susiskirstę į grupes. Mat, sako, jei skaitai sau vienas, tai jau nieko gero. Knygų būna įvairaus stiprumo. Vieniems patinka lengvesnės: jų per vakarą gali gerą krūvelę išvartyti ir nieko, rytą lakstai žvalus kaip kumeliukas, tik pirštų pagalvėlės išdžiūvusios. Kiti gi mėgsta sunkesnes, kuriomis ir lengviau, ir greičiau prisitvoti. Verslo partneriai vieni kitiems dovanoja prabangias antikvarines knygas, kurių be šilkinių pirštinių nedrąsu net liesti. Vyrai mylimosioms irgi perka knygas, taip tikėdamiesi užantspauduoti jų širdis. Savo ruožtu moterys palieka vyrus, jei jų knygų kolekcijos yra per mažos arba niekuo neišsiskiriančios. Jeigu tenka eiti pas gydytoją ar dalyvauti viešame konkurse, irgi reikia neštis knygą. Kitaip nepasiseks. Jeigu dirbi iki išnaktų, jei esi piktas, suirzęs ir praradęs gyvenimo džiaugsmą, draugai sako: tau reikia gerai paskaityti. Net vyrai į žve46

jybą vežasi knygų. O paskui skeryčiojasi ir siunta ant pareigūnų, sustabdžiusių juos kelyje ir patikrinusių blaivumą. Ne vienas aukštą postą užimantis asmuo sužlugdė savo karjerą per skaitymą. Šioje planetoje net elgetos prašinėja centų knygoms. O paskui, žiū, skaito išsiviepę gatvių pakampėse. Kartais tiek prisiskaito, kad žiemos rytais jų kūnus randa kietus tarsi knygos viršeliai. Savaime aišku, asmenims iki aštuoniolikos metų įstatymas skaityti draudžia. Jei paauglys vėlai parsibeldžia namo, mama budi prie durų. Vėl skaitei? Ne. Bet mamos neapgausi – pavandenijusios, svajingos akys išduoda, – ir ji eina skųstis tėvui. O ką tėvas? Parėks, pagąsdins ir tiek. Ne pirmas kartas. Pats dar atsimena, kaip vaikystėje po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi, rydavo iš tėvų kambario nugvelbtas knygas. Į knygynus ir bibliotekas įleidžiami tik dvidešimt vienerių sulaukę asmenys. Ir ne dokumentą reikia pateikti, o akies vyzdį parodyti. Nepagudrausi. Prieš kiekvienus rinkimus politikai žada šį amžiaus cenzą padidinti, o prieigą prie knygų dar labiau apriboti. Nes skaitymas yra mūsų laikų rykštė. Jis atitraukia nuo darbų ar kitos pragmatinės veiklos, prikiša į galvą paikų minčių, o tai didina savižudybių ir susirgimų depresija skaičių, sukelia šeiminius konfliktus (nes buitinė meilė neatitinka knyginių standartų), be to, knygos vis dažniau pakeičia gyvą, nuoširdų bendravimą su žmonėmis. Galų gale skaitymas turi itin neigiamą poveikį fizinei asmens sveikatai: kuo žmogus daugiau skaito, tuo mažiau juda. O kai žmogus neaktyvus, prasideda visokio plauko ligos. Jaunuolių, įnikusių į knygas, kūnai glemba ir

tunka, jie nebeturi jėgų niekam, išskyrus puslapių vartymui. Su skaitančiais vaikais apskritai neįmanoma susikalbėti. Jie mat pradeda auklėti tėvus. Kadangi knygos sparčiai brangsta, visur, ypač provincijoje, daugėja vietų, kuriose nelegaliai platinamos kontrabandinės knygos. Tie, kam priklauso šie prekybos taškai, yra kriminalinis elitas. Jie patys, aišku, nieko neskaito – per daug gerai žino, prie ko tai priveda. Bet savo klientus jie lepina – veža knygas iš viso pasaulio, šimtatūkstantiniais tiražais, įvairiausiomis kalbomis. Viskas išgraibstoma, nespėji net apsidairyti. O tada išeini savaitgalį į gatvę ir matai – visur šlaistosi nuo skaitymo apkvaitę piliečiai. Apsunkusiais liežuviais jie cituoja knygų ištraukas, mušasi, jei kas įžeidžia jų mėgstamą autorių, arba verkia iš laimės, jei kas pagiria. Kartais naktys be galo sunkios, puslapiai nesibaigia, vis tęsiasi, vis gulasi į akis. Tuomet rytą net sunku atsiminti vakarykščius skaitinius. Tenka skambinti draugams, kad primintų. Blaivybės šalininkai negailėdami jėgų ir laiko kovoja su šia yda. Jie įtikinėja, kad skaityti neverta. Kad yra ir kitų būdų jaustis laimingam ir atsipalaidavusiam. Kad skaitymas griauna šeimas, bendruomenes ir kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Jie rengia seminarus, keičia mokymosi programas, jei reikia, griauna mokyklas, užpuldinėja leidyklų savininkus, prievartauja knygynų darbuotojus. Bet viskas veltui, nes žmogui apsvaigusi sąmonė daug mielesnė nei blaiva. Todėl blaivininkams belieka tvarkyti nuskaitytus miestus ir valyti grafičių išterliotas sienas. O ant sienų – ne kokios mažos keverzonės, o ilgos kūrinių citatos. Kartais ištisi puslapiai ar skyriai, nusitęsiantys per visus gatvėje ar kvartale

GINTARO LAŠAI

Dėmesio! Jaunųjų kūrybos konkursas esančius pastatus. Todėl nieko keista, jei pakeliui į parduotuvę nori nenori perskaitai kad ir tokią Charleso Baudelaire’o citatą: „Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės. Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ Ir tuomet grįžti namo ne tik su pirkinių krepšeliu, bet ir su apsvaigusia galva. Tokiame įsivaizduojamame pasaulyje Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“ taptų kultinis. Jį skaitytų visi: nuo plevėsos iki profesoriaus. Net niekada neskaitančios davatkos – ir tos viršelį paglostytų. O paskui vemtų aštriomis metaforomis, išdailintais sakiniais ir nežinia nuo ko mirusio knygos personažo K. nuotykiais. Tada vėl skaitytų. Ir vėl vemtų. Nes verta. Nes taip kala į galvą, kad susirieti trilinkas. Tačiau mes gyvename Žemėje. O joje šį romaną skaitys tik K.Navakas ir jo kopijos.

Kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ tęsia ilgametę tradiciją ir skelbia 2017-ųjų jaunųjų kūrybos konkursą. Literatūrinių „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas savo pradžią skaičiuoja nuo 2006-ųjų. Jau 11 metų jaunieji rašytojai iš visos Lietuvos siunčia jam savo tekstus. Konkursas susilaukė net patiems organizatoriams kiek netikėto populiarumo, nuo tol redakciją pasiekė beveik septyni šimtai jaunųjų kūrėjų rankraščių. Konkurso dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Ir šiemet laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki lapkričio 15osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks apdovanojimai. Kūrybą kviečiame siųsti „Durų“ žurnalo literatūrinės dalies sudarytojui rašytojui Gintarui Grajauskui elektroniniu paštu – grajauskas@gmail. com. Įkvėpimo ir kūrybinės sėkmės!

Algirdo Darongausko nuotr. 47

GINTARO LAŠAI

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Kai paukščiai sulesa giles Ankstyvą rudenio rytmetį Miesto parke po ąžuolais Būriai juodų sparnuočių Geležiniais snapais rakinėja žolę, Po laiko medžiais. Šis kelias, į vasaros estradą – Nužymėtas paminkliniais akmenimis: Su vardais ir pavardėmis, Su žodžiais ir raidėmis. Skiemenuojant kas kartą Lapų šlamėjimą ir almėjimą... Tik paukščiai baugštūs, Nedrąsūs, alkani, Rudeniškoje žalumoje, Mašinų ūžesio labirintuose. Triukšmingi vėjai – kryžkelėje.

Neperskaitytas eilėraštis Kristijonui Būk pasveikintas, Kristijonai, šį vėlyvą rytmetį. Saulelė nepakyla aukštai. Šerkšnoti mūsų žvilgsniai Atsimuša į tavo veidą ir subyra ledo šukėmis. Kieno akyje palieka krislas, o širdyje ledas? Kam daugiau atseikės, kiek ir ko duos? Varvekliai nutįsę nuo gatvės šviestuvų. Sklidinos kontroversiškų pamąstymų ir mintys. Rūsčiomis atminomis sustingsta sniegas, Tarsi eitum per marias slidžiu ledu, Į kitą krantą, kitą gyvenimo pusę. Santūriai ieškant kažin ko neatrasto ir Nesuprasto, tarsi tos meilės, kuri žydi tik Tris mėnesius arba visą likusį gyvenimą. Ir po jo. Šypsausi sakydama: Iš jaunystės žydinčių pievų ir laukų... Ten, prie iškirsto miško, Kur pirkioj gyvena Būrai Emilija ir Petras Pilinkos, Kur nužydėję sodo obelys neužmezga vaisių, Pakrypęs svirnas ir žemėn sminganti praeities Atomazga, nykstanti kas kartą Su iškeliaujančiu pašalu. Aidint Liudviko van Bethoveno „Likimo simfonijai“, O gal „Mėnesienos sonatai“ pripildant namus: 48

– Aš skambinu šį kūrinį fortepijonu, – Pasakoja man ji, moteris, kurios nepažįstu, Bet žinau, kad jos žodžiai Atsiskleidžia įvairiais talentais Ir spalvomis pripildo mano tuščią, Nusižudžiusių svajonių erdvę. Negaliu patikėti, kad klausomės Klasikinės muzikos, Susėdę svetainėje ant sofutės. Į mus žvelgia Kristijonas ir Bethovenas. Eliza, prigludusi prie peties, Karštai bučiuoja į lūpas. Ką dabar pasakytum? Būk pasveikintas. Būk. *** Skaitau jo knygą, tarsi apie save: Šokančią ir dainuojančią iliuziniuose teatruose. Antikiniuose gobelenuose įprasminta, Ant aukštų koturnų vaikštau ir beldžiu Į medinį grindinį garsiai kalbėdama Eilėraščius ir poterius, paprastus žodžius, Surankiotus iš senų, mokyklinių sąsiuvinių, Užrašų knygelių. Kreivos raidės ištirpsta Moliniame puodelyje, kai į šerdį pritraukiu Kavos vietoj mėlyno rašalo ir Tuščiame lange, stiklo atspindžiuose, Regiu veidą pavasariniame sprogime. Greit sugrįš sparnuoti prisiminimai, kad Palesinčiau juos apkalbų trupiniais... Kas kartą gerdama kavą vakarų pusėje Ganau ilgus beržų šešėlius anapus gatvės, Prie tuberkuliozės ligoninės, Prie kelio, Vedančio į jūrą...

Sutuoktuvės du žiedai žiemos vidury ant palangės ciklamenas du žiedai žiemos vidury ant palangės sidabras

GINTARO LAŠAI

*** Regiu meilų katiną. Apdainuotą Visų pasaulio poetų, Nutapytą Žymiausių pasaulio dailininkų. Kilmingi ir nekilmingi katinai – Ne laike, o realybėje. Kai skamba Eilutės iš pasakos: Buvo katinėlis molio... Kai visi vaikai, bičiuliai atsisuka Ir šaipydamiesi rodo pirštais. Katinėlis molio, jo akutės molio Ir jis visas molio... Jaučiu tos knygos kvapą. Taip kvepia leidiniai, Daugybę metų prabuvę archyvuose, Senose knygų lentynose, užmiršti, Tik kartais, labai retai atverčiami. Juose galima surasti paslėptų Pinigų, sudžiovintų žolių Ir medžio lapų. Galima surasti Meilės raštelių: Tu mano katytė. Galima ir nieko nerasti, Nieko neperskaityti,

Tik klausytis, Kaip už durų kniaukia braižydamiesi, Kaip garsiai klykia žymiausi Pasaulio katinai ne iš molio. Ne.

Poetė Ji nėrėsi iš savęs, iš savo žvynų. Jos oda luposi nuo pečių ir rankų. Kūno paviršius buvo nusėtas Raudonomis dėmėmis Ir tamsiomis strazdanomis. Pažiūrėjau į kojas. Pamačiau anties plėvę. Senose suaižėjusiose kurpaitėse Slėpėsi smirdinčios kojos. Norėjau paimti saują rupios druskos Ir nušveisti jos kūno paviršių čia pat, Kiemelyje, tarp žmonių. Nulupti suaižėjusias žieves, Kad nušvistų, kad sumojuotų pelekais Ir nusiirtų tolyn, prieš srovę. Televizijos ekrane mačiau jos veidą. Du didelius dantis, atkištus į priekį. Du kandžius.

eFoto nuotr. 49

Smuikinink GINTARO LAŠAI

Benas TARKERIS

Drąsiai galiu teigti, kad tikrovėje nepažinodamas pagrindinio veikėjo ir nesupratęs jo išgyvenimų vargu ar būčiau susidomėjęs jo istorija. Kita vertus, jei smuikininko pasakojimas būtų išklausytas kitomis ausimis, kitomis aplinkybėmis, kas žino, gal būtų išaugęs į dailesnį pavidalą arba tiesiog abejingai numestas tarp kasdienių minčių. Belieka tik spėlioti, nors viena žinau tikrai: istorija, kurioje suvaidinau tik epizodinį klausytojo vaidmenį, iš dalies paaiškina ir mano gyvenimo poelgius. Būdamas keturiasdešimties išsiskyriau su žmona ir, vaikystės draugo kviečiamas, išvykau gyventi į Italiją. Pradžioje dvejus metus darbavausi pas stambų ūkininką. Net nežinojau, kad turiu tiek fizinės jėgos ir ištvermės. Be to, bendraudamas su vietiniais, neblogai pramokau kalbą. Įsidrąsinęs išsiuntinėjau internetu savo gyvenimo aprašymą. Kadangi ieškojau darbo rankoms ir kojoms, palikau aprašyme tik du faktus: mokykla ir komunalinio ūkio operatorius. Jokių aukštųjų mokslų, kvalifikacijos kėlimo kursų, seminarų ir darbo kontorose. Gana greitai gavau kvietimą į pokalbį dėl darbo kruiziniame laive. Buvau priimtas dirbti indų plovėju su karjeros galimybėmis. Šis darbas atrodė kaip lengvas pasivaikščiojimas, atostogos ūkininko užaugintiems raumenims. Likdavo nemažai laisvo laiko, nuovargio nespaudžiamas galėjau rašyti ir skaityti, o laivui išmetus inkarą paslampinėti po nežinomus man miestus. Stovėjau su prijuoste rūkymui skirtoje vietoje ir ruošiausi prisidegti cigaretę, kai jis netikėtai prie manęs priėjo ir ištiesė ranką. – Antonijus. Kalbi itališkai? – paklausė įdėmiai žiūrėdamas man į akis. – Taip, bet norėčiau išmokti geriau, – 50

atsakiau purtydamas jo ranką. – Benas. – Žinau tavo vardą, – plačiai nusišypsojo. Labai nustebau, kad iš daugiau nei trisdešimties naujų žmonių, pristatytų personalo vadovo, jis sugebėjo įsiminti mano vardą. Tiesa, buvau vienintelis lietuvis, ir gal pastebėjo mane dėl šviesaus gymio. Mačiau jį restorane ir anksčiau. Antonijus grojo smuiku. Iš kitų muzikantų išsiskyrė ūgiu, buvo tvirtai sudėtas. Suraukti antakiai, juodose akyse spindėjo aistra, bet kartu jos atrodė vaikiškai naivios. Didelė burna, atsikišęs, kampuotas smakras su ryškia duobute... Bendras vaizdas buvo kiek bauginantis. Kai Antonijus, vaikščiodamas tarp staliukų, virtuoziškai grieždavo smuiku, silpnesnės moterys išsigąsdavo jo veriančio žvilgsnio ir, tarytum netikėtai po kojomis atsivėrus prarajai, apsvaigusios griebdavo savo partneriams už rankų. Pradėjus su juo bendrauti, pikto žmogaus įvaizdis akimirksniu dingdavo. Antonijus buvo draugiškas, turėjo gerą humoro jausmą, o man rodė ypatingą dėmesį. Pertraukėlėmis tarp pasirodymų jis dažnai kviesdavosi mane parūkyti. Sakė, kad yra buvęs Lietuvoje, bet paklaustas, ką ten veikė, išsisuko nuo tiesaus atsakymo. Minėjo merginų grožį ir darbo reikalus. Daugiau nebeklausiau, o pats apie tai nebeužsiminė. Klausinėjo apie mano buvusią šeimą, darbą, draugus, moteris, politiką ir šiaip, kas šaudavo į galvą. Man bepasakojant, įterpdavo pastabų ar pateikdavo pavyzdį iš savo patirties. Jei užvirdavo aštresnis ginčas, tai būdavo tik jausmingas apsikeitimas nuomonėmis, ir pabaigoje nurimęs jis kiek ciniškai, glaustai apibendrindavo mudviejų mintis, savo išmintį atskiesdamas sarkazmu. Kartais mūsų pasikalbėjimas virsdavo istorijos pamokėle apie Romos imperiją ar žymaus futbolininko biografijos apybraiža. Antonijus taip įsijausdavo, kad užmiršdavo, apie ką norėjo pasakyti. Su kiekvienu sakiniu jis leisdavosi į istorijos priešistorę, tarytum liptų laiptais į rūsį, o pasiklydęs

tamsoje prašydavo manęs, likusio viršuje, paspausti šviesos jungiklį – priminti istorijos pradžią. Jis taip įdomiai pasakodavo, kad tais laiptais žemyn kartais nusivesdavo ir mane. Supratęs padėties komiškumą, supratęs, kad ir aš nepamenu, nuo ko prasidėjo pasakojimas, smagiai kvatodavo. Taip nuoširdžiai bendrauti pradžioje buvo šiek tiek drovu, bet išlaisvėjęs jaučiausi smagiai. Aišku, mano italų kalba nebuvo – ir nėra – labai turtinga. Toli gražu. Bet, kad ir kaip būtų keista, kalbėdamas užsienio kalba pasakau daugiau nei kalbėdamas gimtąja: išsireiškiu trumpiau, aiškiau ir svarbiausios mintys nepasislepia po išvedžiojimais. Perpasakodamas šią istoriją gimtąja kalba, grįžtu prie gražbylysčių, bet viliuosi, kad ši forma nesugadins turinio. Kartą Antonijus paklausė, kodėl pabėgau ir kodėl esu čia. Atsakiau, kad nesu toks protingas, kokiu stengiausi atrodyti, todėl nuolat susimaudavau. Prieš klientus, kuriuos gyniau teismuose, – ne. Beveik visas bylas laimėdavau, klientų buvau mėgstamas, sugebėdavau įsijausti į kiekvieną svetimą istoriją. Bet aš kankinausi. Neapleisdavo keistas jausmas, kad visa tai yra ne mano, kad esu nusižiūrėjęs svetimą vaidmenį ir stengiuosi jį kaip galima geriau atlikti. Gal todėl po laimėtos bylos asmeniniuose reikaluose darydavausi nevaldomas. Lyg perlų medžiotojas, pernelyg ilgai užsibuvęs po vandeniu ir pagaliau išniręs į paviršių, ilgai gaudydavau orą – pirkdavau brangias mašinas, po to jas pusvelčiui parduodavau arba dovanodavau meilužėms. Skolinau menkai pažįstamiems žmonėms pinigus ir dažniausiai skolas nurašydavau. Buvau geidžiamiausias taikinys kiekvienam apsukresniam pardavėjui, sugebėjusiam drauge pasvajoti, kaip pasikeis mano gyvenimas, įsigijus vasarnamį vidury nepravažiuojamo miško, namą ant vandens, investavus į niekam neišbandytą kurmių auginimo verslą, išvykus poilsio į egzotiškiausią šalį. Man vis kažko trūko.

kas

Gyvenau trūkume, bet kad niekas to nematytų, tarsi įgudęs magas mikliai iš tuščios kepurės traukdavau už ausų zuikį ar gyvą balandį. Tie triukai, kaip ir viskas, ką vaizdavau, buvo melas. Įkišdavau į skrybėlę trūkumą, kad vėliau iš jos ištraukčiau irgi trūkumą, tik su judančiomis ausimis ar sparnais. Trūkumas įkištas į trūkumą tik didino trūkumą. Trūkumas didėjo, tačiau aš negalėjau sustoti – turėjau gi kažkuo užsiimti. Tikriausiai jaučiau, kad sustojęs kažką suprasiu, o supratęs neišdrįsiu nieko keisti. Bet kartą... Antonijus žiūrėjo į mane prasižiojęs ir atrodė, kad po kiekvieno mano sakinio juda jo Adomo obuolys, lyg gertų ar valgytų kažką. Buvau pasiruošęs jam papasakoti, kaip kartą ėjau pro smirdantį elgetą. Gulėjo ant grindinio, šalia savęs pametęs kepurę aukoms. Iš jo akių riedėjo ašaros. Stabtelėjau. Pasilenkiau, norėdamas įmesti kelis centus, ir pamačiau kepurės dugne popieriaus skiautę. Ant jos vaiko ranka buvo nupiešta širdelė. Mane lyg perliejo kibiru ledinio vandens. Toje purvinoje kepurėje pamačiau savo pralaimėjimą prieš tą vaiko keverzonę. Stovėjau sustingęs nuo šalčio. Dingtelėjo mintis, kad norėčiau apsikeisti su elgeta vietomis ir užsimaukšlinti jo kepurę, užsitraukti stipriai ant akių. Aišku, tas jausmas staiga užplūdo, staiga ir praėjo, bet mintis niekur nedingo. Nuo tol, eidamas pro elgetą ar sutikęs benamį, išsigąsdavau tos apsikeitimo galimybės. Šlykštėjausi. Ir kaskart viduje sukildavo maištas. Tačiau šito nepasakiau. Pats nesuprantu, iš kur man staiga atėjo į galvą vaizdas apie pievoje sulipusias sraiges. Greičiausiai atidus Antonijaus klausymasis išprovokavo mane visiškai kitam pasakojimo tęsiniui. Supratimas mane visada įtraukia. – Ar esi matęs, kaip mylisi sraigės? – paklausiau. Jis neatsakė, tik lėtai papurtė galvą ir išplėtęs akis žiūrėjo į mane.

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

– Jei kada gyvenime man tektų rinkti sraiges, niekada neišdrįsčiau paimti besimylinčių. Net jeigu jos būtų man skaniausias patiekalas, o aš būčiau nevalgęs tris paras. Neišdrįsčiau. Kad suprastum, jog jos mylisi, nereikia jokių specialių žinių ar biologinio išsilavinimo. Jos taip švyti, tarytum pievoje paliktos auksinės kurpaitės su prisiūtais dekoratyviniais ūseliais. Jie irgi auksiniai. Kurpaitės viena ant kitos, viena į kitą ir beveik nejuda. Bent jau plika akimi nepamatysi. Jos stovi lyg ryškiai apšviestoje parduotuvės vitrinoje ir niekur nejuda. Juda tik ūseliai. Jie liečiasi it plotų vienas kitam. Iš lėto. Lėtai lėtai. Galima stebėti visą dieną – sraigės niekur neskuba – bet pavargsti, stebėjimas vargina. Norisi pačiam ploti. Ir dar... Nepamenu, ar tąkart mačiau sraigių kiautus. Tikrai. Tada apie tai nepagalvojau ir tik po kažkurio laiko, prisiminęs tą įvykį – susimąsčiau. Gal

tuo metu jos palieka namus, jaučiasi labai saugiai ir nieko nebijo? Kalbėjome ir apie tikėjimą. Antonijus – katalikas, ir jo religija yra kaip mama ar tėvas, kurių nepasirinksi. Nekvaršinu sau dėl to galvos, sakė Antonijus. Legenda apie Jėzų yra tokia naivi, tokia vaikiška pasaka, kad, nepamilus jos lopšyje, vėliau sunku patikėti. Bažnyčios varpo sukeltas garsas gali pramušti loginio mąstymo skylę tik užklupus ligai ar senatvėje. Visais kitais atvejais tėra atgailos jausmo vaidinimas, o ir nusižeminimas žmogui nėra vaistas nuo puikybės. Priešingai – kuo tikroviškiau susikursi save mažą prieš Kristų, tuo būsi didesnis prieš paprastą žmogų. Su Dievu nuoširdžiai kalbuosi tik tada, kai skaudu sieloje. Pasakiau, kad tokiais momentais noriu pabūti vienas ir surūkyti cigaretę. Medituoju. Dar norisi alkoholio. Apsvaigęs į daug ką žiūriu paprasčiau. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Protas tampa nuolankesnis ir leidžiasi užliejamas emocijų. Kaip lietaus pagirdytoje pievoje manyje lengviau veši kilnesni jausmai, išstumdami nerimą. Kartais pagalvoju, kad tokia manoji būsena yra tikroji. Tik ji labai neveiksni ir nepraktiška. Kartais atrodo, kad alkoholis su cigarete ir yra manoji religija. Būdamas čia, plaudamas kasdieną indus, nebejaučiu įtampos, o manosios religijos reikia vis mažiau. Paskutinis sezono kruizas jau ėjo į pabaigą, ir mes plaukėme į savo gimtąjį uostą, kai netikėtai pakilo stiprus vėjas. Nors laivą siūbavo nežymiai, tas nuolatinis pojūtis, kad esi pakibęs ir niekaip negali atsistoti ant tvirto pagrindo, galų gale pereina į supratimą, kad esi pažeidžiamas labiau nei laivo denyje stovintis medinis gultas. Spėju, jog kas antras kruizinio lainerio keleivis, kildamas trapu, pagalvoja apie garsųjį „Titaniką“: dairydamasis po denį, akimis susiranda savo gelbėjimo valtį ir mintimis pasižymi kelią nuo jos iki savosios kajutės. Viduržemio jūroje nėra ledkalnių, tačiau, atviruose vandenyse užklupus audrai, administracijos dažniau klausiama apie gelbėjimo valčių technines savybes ir jų skaičių. Restorane daugiau išgeriama alkoholio, nulaužiama daugiau moteriškų kulniukų. Antonijus tą vakarą buvo kaip ne savas. Man pasigirdo, kad smuiko garsas buvo graudesnis ir kelis kartus ausis pagavo nežymias klaideles. Pertraukų metu Antonijus nė karto nepakvietė manęs rūkyti, o pasibaigus programai išėjo neatsisveikinęs, tai buvo visiškai neįprasta. Baigiau darbą ir ėjau į savo kajutę poilsio. Netikėtai ant denio išgirdau šūktelėjimą: – Benai! Pasukau galvą ir pamačiau Antonijų sėdintį svečiams skirtame krėsle. Priėjau arčiau. Apsimuturiavęs pledu, jis laikė rankoje taurę, o ant staliuko stovėjo gerokai nugertas butelis viskio. – Ar labai pavargęs? – Ne. Kas atsitiko, Antonijau? – Aš tavęs laukiau. Jo akys buvo paraudusios, paakiai patinę. Sėdėjo sukritęs krėsle, kojas ištiesęs į priekį. Tokio jo nebuvau matęs. – Gal gali palaikyti man kompaniją? Tik neturiu taurės. Ar nesunku būtų ją tau atsinešti? Linktelėjau ir nuėjau į virtuvę pasiimti stiklo. Kai grįžau, jis nerangiai pasilenkė prie staliuko, šliūkštelėjo gėrimo ir palaukė, kol paragausiu. Tada ištarė: 52

– Šiandien gavau žinutę. Lietuvoje mirė mano vaikystės draugas. – Kaip? – nustebau. – Tu man nepasakojai, kad turi Lietuvoje draugą. – Na, net nežinau, kaip paaiškinti, – jis žiūrėjo kažkur į tolį. – Mudu mokėmės Milano konservatorijoje pas tą patį profesorių. Ir, beje, esame gimę beveik tuo pačiu metu – jam gruodžio mėnesį turėjo sueiti keturiasdešimt aštuoneri. Robertas buvo tikras atlapaširdis ir sakydavo, ką galvoja, tačiau nesu iš jo girdėjęs nė vieno blogo žodžio. Mokykloje mes gerai sutarėme, dažnai kartu ėjome namo, kalbėjomės ir svajojome. Jis buvo susižavėjęs mano griežimu. Toks jausmas, kad už durų klausėsi kiekvienos mano pamokos, o po jos sakydavo įmantriausius komplimentus. Pats grojo šiaip sau ir tai puikiai žinojo. Muzikantai nemėgsta silpniau grojančių kolegų ir visada ras progą pasityčioti. Kliūdavo ir jam, nors ir nestipriai. Robertas buvo iš tų, kurie nebijo patys save pašiepti ir pasidžiaugti kitų sėkme, todėl matydami, kad jis visai nepyksta, pamažu visai nustojome iš jo šaipytis. Vėliau besimokydamas jis įkūrė kažkokią prodiuserinę kompaniją, subūrė ansamblį ir pradėjo kviesti mūsiškius groti. Jam gerai sekėsi, neblogai uždirbdavo, gyrėsi pažintimis su garsenybėmis ir moterimis, tačiau vis rečiau jį matydavau mokykloje. Nors mokytojai Robertą mėgo, dėl blogo pažangumo pašalino po trečio kurso. Jis dar kurį laiką užeidavo ir aplankydavo mus, būtinai susirasdavo mane. Po to visai nebesimatėme, tik kartais pasikalbėdavome telefonu. Paskambindavo man dažniausiai kone naktį, būdavo išgėręs, pasakodavo anekdotus, sakydavo, kad myli ir laiko geriausiu draugu. Mane tai erzindavo, nes tuo metu jaučiausi sumautai, būdavau pavargęs ir negalėjau atsakyti jam tuo pačiu. Ilgai tylėdavau, nejausdavau jokios meilės, ir ilgainiui jis nustojo skambinti. Pirmais mokslo metais, kai profesorius nežymiai pataisė mano riešo pastatymą, sunkiai ir daug dirbau, bet vis kažko trūko garsui atsiskleisti ir išlaisvėti. Vis perspausdavau, klibėjo technika, buvo apėmusi neviltis, ir net mokytojas pradėjo manimi abejoti. Atėjo vasaros atostogos. Nors per vasarą turėjau palaikyti formą, tėvai pasiūlė kartu pakeliauti po Ameriką, ir apsisprendžiau smuiko į kelionę neimti. Pagalvojau – neturiu ką prarasti. Smagiai pailsėjau, visiškai pamiršau savo kančias, o

kai po atostogų pirmą kartą klasėje užgrojau, negaliu apsakyti to jausmo, kurį patyriau. Viskas ėjosi taip lengvai, taip paprastai, kad negalėjau tuo patikėti. Kažkoks stebuklas: grojau aš, bet tarsi negalėjau savęs pažinti, tarsi tikrasis aš stebėjo mano talentą iš šalies. Robertas mane išgirdo pirmas ir apipylė negirdėtais ditirambais. Kalbėjo, kad prieš mane yra niekingas padarėlis, bandantis smuiko kantrybę, kad jo vieta yra šliaužioti prie mano kojų ir geriausiu atveju padavinėti man nosinaites prakaitui nusivalyti, kurį, man leidus, jis džiovintų ir jo dulkes barstytų vietoj gardžiausių prieskonių. Juokiausi iš jo išvedžiojimų, aišku, nepriėmiau rimtai, tačiau širdyje plazdeno drugeliai. Išgirdę mano grojimą, pradėjo stebėtis ir vyresni bendramoksliai, o profesorius su pasitenkinimu gudriai šypsojosi, lyg iš anksto būtų žinojęs laimingus loterijos skaičius ir tik formaliai laukęs rezultatų paskelbimo. Jis pradėjo mane ruošti konkursams ir papildomai su manimi užsiiminėti. Laimėdavau savo amžiaus grupėje pirmas vietas beveik visur, kur tik dalyvaudavau, piešiau savo ateitį – ant scenos, su pilnomis žiūrovų salėmis, nutrūkusiomis Paganinio stygomis, gerbėjų būriais, neduodančiais praeiti gatvėje, ryškiausiomis afišomis. Supranti, aš taip aistringai pamilau savo paties garsą, griežimą ir taip įsijausdavau į grojimą, jog atrodė širdis nebetelpa krūtinėje. Pašiurpdavau ir jaučiau, kaip manoji siela liečia odą iš išorės, tampo pagal muzikos ritmą kiekvieną kūno plaukelį. Jausdavausi tarsi pakilęs ir įsuktas į savo atliekamą melodiją. Ji nešdavo, pakeldavo į neregėtą aukštį, švelniai nuleisdavo arba supykusi skraidindavo mane nežmonišku greičiu, kol – su paskutiniu smičiaus prisilietimu prie stygų – tėkšdavo į kažką juodo ir baisaus. Antonijus giliai atsiduso ir kurį laiką sėdėjo susimąstęs. – Gal tai sutapimas, bet kai Robertas išėjo, paskutiniame kurse pradėjo nebesisekti, lyg būčiau netekęs savotiško talismano. Pas profesorių atvyko paviešėti draugas – žymus smuikininkas. Jis nepasididžiavo ir, mokytojo paprašytas, sutiko duoti man meistriškumo pamoką. Paklausęs pagyrė ir pasakė kelias pastabas. Jo manymu, aš per daug ir per anksti susijaudinu. Emocija turi eiti kartu su garsu, o ne prieš garsą. Prieš grojimą neturi galvoti, kaip melodija sužavės žmones salėje ir juolab kūno traukuliais

GINTARO LAŠAI

primesti jiems savo muzikos suvokimą, kalbėjo maestro. Ar būtų pačiam juokinga, jei komikas savuoju juoku nurodinėtų publikai juokingas istorijos vietas? Tu lyg emocinis vampyras išsiurbi iš garso dalį energijos ir maitini savo jaudulį. Jau dabar kai kuriose vietose girdžiu prislopusį ir kiek uždarą garsą, nes tavo riešas tampydamasis reaguoja į jausmus. Išlik ramesnis – svarbiausia galutinis rezultatas, o klausytojams visiškai nesvarbu, kaip tu jautiesi. Be to, taip įsiaudrinęs vieną dieną, atlikdamas sudėtingą pasažą, gali privelti klaidų. Grok, kaip moki, ir nesistenk niekam patikti, o ypač – sau. Siūlau padirbėti prie veidrodžio. Jis turėtų tave atvėsinti. Atsisveikindamas lyg juokais pridūrė: niekada nesureikšmink savęs, esi tik Dievo muzikos ir klausytojų tarpininkas. Pradėjau užsiiminėti prie veidrodžio ir save atidžiai stebėti. Nebegalėjau užsimerkti ir įsijausti, kaip buvau įpratęs, nebelingavau tarsi vėjo lankstomas jaunas medis. Atrodė, kad savojo garso klausausi ne aš, kad klausytojas yra veidrodis. Girdėjau garsą, bet jis manęs visiškai nebejaudino. Ilgai taip neištvėriau, spjovęs į pamokymus grįžau prie senų įpročių ir vėl pajutau, kaip širdį užlieja aistra. Taip ir repetuodavau – veidrodis, veidrodis ir po to seni įpročiai. Bet... Po kiek laiko pradėjau keistai jaustis, lyg būčiau lagaminas dvigubu dugnu, kuriame turiu slėpti savas emocijas. Vieną dieną, grįžęs prie sau įprastos manieros, nesupratau, kodėl pirštai, anksčiau lakstę per stygas kaip patrakę, tapo ne tokie jautrūs, o reikiamu metu nespėjo ir slydo. Susinervinau. Kartojau dar kartą, ir vėl tas pats. Tada pagalvojau, kad taip atsitiko, nes nebuvau kantrus prie veidrodžio. Bet tai nepadėjo. Išsigandau. Namuose repetuojant būdavo viskas gerai – grojau užtikrintai, bet mokykloje, žinodamas, kad gali išgirsti kas nors iš kolegų, persistengdavau ir klysdavau. Per atsiskaitymus ar koncertus, pamatęs žiūrovų kritiškai veriančius žvilgsnius, galvojau apie savo atvaizdą veidrodyje, dar labiau susijaudindavau, riešas įsitempdavo, pirštai sustingdavo ir drebėdami klampiai judėdavo, lipdavo prie stygų, lyg ištepti derva. Anksčiau, išeidamas į sceną, sugebėdavau suvaldyti jaudulį. Būdavau šiek tiek aukščiau klausytojų, aukščiau savo emocijų ir nebijojau suklysti. Ne. Tiesiog apie tai negalvodavau. Dabar gi iš anksto laukdavau savo klaidos. Aš tik tarpininkas ir perduodu klausytojams

Dievo paskirtą man klaidą – ironizuodavau maestro pamokymą. Baimės sukaustytas jutau kiekvieną savo žingsnį, neteisingai pastatytą koją, rankos mostą ir nevykusiai surištą kaklaraiščio mazgą. Nuo manęs, nesupratęs mano nuopuolio priežasties, nusisuko profesorius. Kaltino mane tarsi savo paties noru nepagydomai susirgusį ligonį, kurio mirtis neleis jam atsiimti laimėjimo. Pasijutau visiškai sugniuždytas, pykau ant viso pasaulio. Ko tik nedariau – dirbau dvigubai, medituodavau, ėjau pas psichologus, į bažnyčią – nepadėjo niekas. Gal nebuvau iki galo atviras, kažką tokio nuslėpti norėjosi ne nuo psichologo ar kunigo – nuo savęs. Prisipažinti sau, kad iš prigimties esi bailys, savanaudis ar pilnas puikybės, yra sunkiausia, nes prisipažinęs kartu pripažįsti, kad to niekada negalėsi pakeisti, o susitaikyti su tuo irgi neįmanoma dėl tų pačių būdo savybių. Jau vėliau nežinantiems mano problemos sakydavau, kad studijuodamas paskutiniame kurse susilaužiau pirštą ir dabar sunkiai jį valdau. Štai dėl ko melas man atrodo teisingesnis už tiesą. Juo galima labiau pasikliauti sunkiu metu. Melo nereikia įrodinėti. Be to, atviraudamas užkrauni kitam gailesčio naštą, kurios žmogus nebuvo pasiruošęs nešti ir, jausdamas dėl to kaltę, kitą kartą tave aplenks iš tolo. Nors... Tai vienintelis tiesos privalumas. Jis prisidegė cigaretę ir, užvertęs galvą į viršų, išpūtė pirmą dūmą. – Šiaip ne taip baigiau konservatoriją, tačiau į simfoninį orkestrą manęs nepaėmė – nepraėjau konkurso. Pasiliko mane kaip atsarginį variantą ir pasiūlė groti didžiuoju būgnu, kol atsiras laisva smuikininko vieta. Aš sutikau. Tada atrodė, kad neturiu kito pasirinkimo. Tai buvo mano įsikūnijusių svajonių orkestras, ir tikriausiai tada būčiau sutikęs eiti net pagalbinio darbininko pareigas. – Bet, Antonijau, tu taip meistriškai groji, – bandžiau prieštarauti ir piktintis, tačiau jis tuo metu buvo užsilenkęs taurę ir gal net negirdėjo. Lyg niekur nieko tęsė pasakojimą: – Kartą, maždaug prieš dešimt metų, gastroliavome po Rytų Europą ir užsukome į Lietuvą. Po generalinės repeticijos grupelėmis pabirome po Vilnių. Slėpdamiesi nuo netikėtai užklupusios smarkios liūties, klegėdami subėgome į kažkokią kavinukę. Kratėme nuo savęs lietaus lašus, moterys taisėsi sumirkusias šukuosenas.

Susitvarkę ir šiek tiek aprimę, akimis ieškojome vietos, kur atsisėsti. Mano žvilgsnis užkliuvo už simpatiškos moters. Ji sėdėjo ne viena. Jos pašnekovas kažką garsiai kalbėjo, mojuodamas pakabintu šakute kąsniu. Man jo manieros pasirodė kažkur matytos, nors dar nebuvau tuo tikras ir tikrai nebūčiau drįsęs jo užkalbinti. Mūsų akys netikėtai susitiko. „Palauk, palauk, – jis itališkai užriaumojo ant visos salės ir, vis dar kažką kramtydamas, atsistojo. – Tai tu, Antonijau, velnio išpera?“ Stovėjau šiek tiek susigėdęs nuo netikėtai viešai man parodyto dėmesio ir laukiau, įsmeigęs į jį žvilgsnį. Jau buvau tikras, kad tai Robertas, bet, dievaži, jį atpažinti buvo labai sunku. Nesimatėme maždaug penkiolika metų, anuomet jis buvo lieknas vaikinukas. Dabar manęs link ryžtingai nusiteikęs judėjo nedidelio ūgio, labai apkūnus vyras. Kruopščiai nuskusta plika galva ėjo pirma jo, tarsi pasiruošusi suvalgyti bet kokią kliūtį. Riebus pagurklis judėjo į šonus, užvesdamas likusią kūno masę kažkokiam chaotiškam drebėjimui. Blizgantys marškiniai kabojo palaidi ir dengė didžiulį pilvą, o kelnės, aptempusios jo storas kojas, einant trynėsi viena klešne į kitą ir skleidė ritmingą, dejuojantį garsą. „Antonijau, tai tu, senas niekšeli?“ – dar kartą, lyg netikėdamas tuo, ką mato, žemu balsu užriaumojo jis. „Taip, – sugebėjau išspausti. – Robertai?“ – naiviai paklausiau ir pajutau, kaip mano liesas kūnas įkrito į jo minkštą glėbį. „Tai bent netikėtumas, tai bent siurprizas, – šaukė jis ant visos salės. – Kiek metų nesimatėme, brolau? Matau, laikas tavęs visiškai nesužalojo. Pažiūrėk į mane!“ Jis man neleido prasižioti, nors kažin, ar tuo metu norėjau ir galėjau kažką pasakyti. Atsiprašęs mano kolegų už tai, kad pavogs mane iš kompanijos, apkabino per petį ir nusivedė prie savo staliuko. „Marija, susipažink, tai mano vaikystės draugas, mano bendrakursis“, – vis dar nepaleisdamas ir kratydamas mane lyg kokį daiktą, pristatė savo draugei. Ji buvo visiška jo priešingybė. Labai graži, jauna mergina. Smulkutė, ilgais šviesiais plaukais, skaisčiai žydrų ir didelių akių, švelnių veido bruožų. Marija atsistojo pasisveikinti ir, droviai ištiesusi man ranką, nuleido savo dideles akis, tarsi atsiprašydama už draugo storžieviškumą. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Atsisėdęs šiek tiek nusiraminau ir trumpai papasakojau, kad atvykome čia su simfoniniu orkestru gastrolių. Vakare koncertuosime didžiojoje filharmonijos salėje. Pakviečiau juos apsilankyti, nors, tiesą pasakius, velniškai nenorėjau, kad jis ateitų, pasakiau tai iš mandagumo. Man tada atrodė, kad jis kone vienintelis vis dar galvoja, jog esu geras smuikininkas. „Ech, Antonijau, kokie metai buvo, – iškėlęs rankas į viršų, kalbėjo. – Marija, tu neįsivaizduoji, kas prieš tave sėdi. Tai vienas iš genijų, paties Aukščiausiojo apdovanotas ypatingu talentu, – patogiai atsilošęs, jis imitavo smičiaus braukimą. – Jo smuiko garsą išgirsdavau iš toli ir ne dėl to, kad grodavo garsiai. Ne. Jo garsas – dieviškas ir pasiekdavo mano širdies tolimiausią ir tamsiausią lopinėlį. Mokykloje klausydavausi jo ir negalėjau nesižavėti. Dabar štai gastroliuoja po pasaulį, griežia stulbinamas melodijas ir džiugina žmonių širdis.“ Jis kalbėjo kramtydamas maistą ir nedavė progos net pasakyti, kad orkestre groju didžiuoju būgnu, o reikalui esant ir trikampiu. Pokalbis ilgai neužtruko, nes Robertas pamatė įėjusį pro duris pažįstamą ir pašaukė jį prie mūsų staliuko. Pristatė mane kaip garsų smuikininką, priversdamas kelintą kartą paraudonuoti ir, nedavęs pasiteisinti, be paliovos tauškėjo ir savo riebiomis rankomis braižė ore visokias figūras, lietė pašnekovus. Atsiprašiau, kad turiu bėgti, o jis pavymui šūktelėjo, kad būtinai dar pasimatysime. Tu nepatikėsi, bet kai Robertas po tiek metų pakartojo, kad esu Dievo apdovanotas ypatingu talentu, ėjau labiau pasitikėdamas savimi; mane apėmė keistas ir saldus jausmas – atrodė, lyg būčiau išgirdęs seniai slėptą nuo manęs tiesą. Su kiekvienu žingsniu tas jausmas stiprėjo, kol vienu metu nebejaučiau kojų, grindinio, pajutau šypseną ir akių kampučiuose besikaupiančias ašaras. Norėjosi čia pat griebti smuiką ir pravirkdyti jį kažkada visus žavėjusia mano griežiama melodija. Eidamas svajojau apie galimybę pradėti viską iš naujo. Ne, negalvok. Svajonėse mačiau save nuo pirmo kurso, sunkiai vargstantį, ir tik vienintelio dalyko niekaip negalėjau suprasti – ką reikėtų daryti kitaip, atėjus sėkmei. Į salę jis įėjo tuo metu, kai dirigentas batuta nežymiai parodė ženklą orkestrui atsistoti. Ant rankų laikė mažą šviesia54

plaukę mergytę, o iš paskos, kiek atsilikusi, nedrąsiai tipeno Marija. Braudamasis į savo vietą, Robertas vietine kalba sveikinosi su žiūrovais, mėtė sąmojus, ir gerai mačiau, kaip visa salė jam geranoriškai šypsosi, o kai kurie net ir tyliai kikena. „Kur mano Antonijus – dieviškasis smuiko virtuozas?“ – numetė repliką italų kalba. Tai turėjo išgirsti visi muzikantai. Mintyse keikiau jį ir tuo metu nekenčiau jo turbūt labiau už visą sumautą savo gyvenimą. Buvau pamėlynavęs iš pykčio ir mielai būčiau paleidęs ką nors aštraus, kad jo išsipūtęs kūnas kaip balionas sprogtų ir išsitaškytų po salę arba bent jau išleistų pašvinkusį orą. Su didžiausiu pasimėgavimu būčiau trinktelėjęs rankoje laikytu mušekliu į jo riebų, viską žinantį, suprantantį ir savimi pasitikintį veidą. Bet orkestras užgrojo ir, deja, reikėjo mušti ne jį, o būgną. Padėtį šiek tiek lengvino tai, kad mane beveik visą buvo užstojęs kontrabosininkas ir iš jo sėdimos vietos nelabai turėjau būti matomas. Aš mačiau gerai – jis dairėsi ir akimis ieškojo manęs pirmoje orkestro eilėje. Paskutinis atliekamas kūrinys buvo komiškas šokis, ir vienoje vietoje, kai dirigentas orkestrą beveik visiškai nutildydavo, turėdavau demonstratyviai pašokti iš vietos, keliais žingsniais vikriai pranerti tarp orkestrantų, iškelti virš galvos trikampį ir, nutaisęs juokingą veido išraišką, dukart paskambinti. Tai buvo vienintelė solo partija, kuria didžiavausi ir su kutenančiu nerimu jos laukdavau. Dabar gi laukiau tos vietos lyg kaltinamasis, įvykdęs sunkiausią nusikaltimą prieš žmoniją. Atrodė, kad visa salė yra teismo liudininkai, prisiekusieji, prokurorai, o aš uždarytas narve, atsisakęs advokato paslaugų, paskutinio atgailos žodžio, mušu į ritmą ir jaučiu nenumaldomą laiko tiksėjimą. Štai – murmėjau sau nebyliai. Štai, jau žingsniuoja mano budelis ir nusives mane prie didžiausio pasaulyje gėdos stulpo. O gal taip man ir reikia? Tegul juokiasi. Juk ar ne juokingiausi dalykai yra žmonių nesėkmės? Ir kodėl gi tu, Antonijau, klausiau savęs, kažkada taip mielai, su tokia begaline meile priėmei Dievo dovaną – ypatingus gebėjimus ir, šiukštu, nedrįsai ginčytis, kad tai asmeninis nuopelnas. Priešingai – mažiausiai progai pasitaikius, nutaisęs kuklią miną, tu visą laiką bandei subtiliai įtikinti kitus, kad esi tik įrankis Dievo rankose.

O dabar? Dabar tu su tokia neapykanta nusisuki nuo savo nesėkmių ir nepripažįsti jose Jo, Aukščiausiojo, buvimo. Kodėl dabar prisiimi kaltę sau ir taip sureikšmini savąją nesėkmę? Gal tada, priimdamas dovaną, buvai nenuoširdus? Ar tik slapčia nesisavinai talento, ar nesisavinai Dievo paskirto tau prigimtinio užsispyrimo ir aukojimosi dėl tikslo? Ar savo švytėjimo laiku niekada piktdžiugiškai nesigailėjai prarastos vaikystės, lygindamas save su mažiau gabiais bendraamžiais, kiauras dienas spardančiais kamuolį? Bet kas gi sugalvojo tokią kvailystę, tokį scenarijų? Visiška nesąmonė ir atrodo visai nejuokinga suaugusiam žmogui šokinėti su trikampiu. Žmonės į koncertą ateina pasiklausyti rimtos muzikos, o ne žiūrėti cirko vaidinimo. Vienu metu grojama linksma orkestro muzika suskambo lyg laidotuvių giesmė. Jau greit, tuoj turėsiu pasirodyti visu puikumu. Dieve, pagalvojau, jeigu jis manęs nepastebėtų, galėčiau pasakyti, kad tiesiog apsirgau, o gal nereikėtų nė to daryti. Tiesiog pabėgčiau po koncerto ir nesirodyčiau. Po galais, gal galima sumušti tą velnio trikampį nešokinėjant iš vietos? Bet atėjo laikas, išlindau iš už kontraboso, stryktelėjau atsispyręs medinėmis kojomis į priekį, nutaisiau kvailą snukį ir nepriekaištingai paskambinau. Pamačiau dirigento nežymų pritariamą linktelėjimą, iškreiptą šypsenėlės, ir grįžau į vietą. Salėje girdėjau pašaipų juoką. Po koncerto buvau šlapias nuo prakaito ir norėjosi prasmegti, kad niekas nerastų. Bet ir tai nepavyko. Robertas mane susirado užkulisiuose. Drąsiai įžengė į persirengimo kambarį. Ko tu nori iš manęs? – mintyse paklausiau. Palik mane ramybėje dėl Dievo meilės. Palauk, o gal tu nori, kad aš garsiai prie visų muzikantų prisipažinčiau, kad esu kažkada sužalotas tavojo pataikavimo? O gal nori, kad pasakyčiau, jog pavydžiu kiekvienam orkestro smuikininkui? Tikriausiai būčiau dar sugalvojęs begalę bjauriausių dalykų, bet nespėjau. Robertas kaip visada geranoriškai ir su jam būdingu susižavėjimu pažvelgė į mane, be žodžių priėjo, apkabino ir į ausį pasakė, kad buvo gražu. Norėjau prieštarauti, buvau pradėjęs muistytis, bet jis mane stipriai suspaudė ir laikė savo glėbyje. Buvau surakintas ir negalėjau net krustelėti, o netrukus pajutau bejėgiškumą ir nebe-

GINTARO LAŠAI

sipriešinau. Spaudimas vis stiprėjo, bet nebuvo nemalonaus pojūčio. Jutau, kaip kūnas lenda į minkštą jo pilvą ir kaip nugarą glosto jo ranka. Jis kiek atleisdavo ir vėl suspausdavo, ir be paliovos glostė nugarą. Mes stovėjome visą amžinybę, pro šalį zujo muzikantai, kažkas kažko klausinėjo, o jis visą tą laiką man glostė nugarą. Glostė ir glostė. Antonijus vienu mauku ištuštino savo taurę, rankove perbraukė lūpas, negrabiais judesiais išsitraukė cigaretę ir prisidegė. – Benai, žinai, ko norėjosi tuo metu? – Galiu tik spėti... Tarstelėjau ir nutilau, nes pamačiau Antonijaus akis, pilnas ašarų. Virpančia ranka jis prie lūpų laikė smilkstančią cigaretę. – Taip, atspėjai. Mes abu nutilome. Jis pakilo, nuėjo prie laivo borto, kiek pastovėjo žiūrėdamas žemyn ir išmetė į jūrą nuorūką. Grįžo svyruodamas. – Tikrai. Velniškai norėjosi bliauti. Robertas tyliai pasakė, kad labai nori su manim pasikalbėti, savo draugę su dukra palydėjo į taksi. Orkestras turėjo vykti į oro uostą – iki reiso buvo likę visai nedaug laiko. Robertas pasisiūlė nuvežti mane savo mašina. Važiuojant buvo neįprastai rimtas ir beveik visą kelią tylėjo, tik kartais tyliai atsidusdavo ir paklausdavo apie kokį nors nereikšmingą dalyką. Bandė juokauti, kad vieną dieną sprogs persivalgęs. Kai atvažiavome, pasiūlė nueiti išgerti bent kavos. Paklausiau, ką jis veikia čia, Lietuvoje. Pasakė, kad prodiusuoja, sėdi televizijos šou vertinimo komisijose, turi nuosavą restoraną ir retkarčiais jame pats gamina maistą: „Nieko rimto...“ Paklausė, kaip mano sūnus ir dukra, kaip žmona. Buvau nustebęs, kad jis žino ne tik tai, kad jie apskritai egzistuoja, bet ir kiek vaikams metų. Atsisveikinant prašė, kad perduočiau šeimai linkėjimų nuo vaikystės draugo, ir, išsitraukęs iš kišenės vizitinę kortelę, kitoje pusėje užrašė kažkokio žmogaus vardą ir telefono numerį: „Paskambink jam, kai grįši. Tas ansamblis groja prašmatniame kruiziniame laineryje, garsiuose restoranuose ir tave priims išskėstomis rankomis, jie tavęs seniai laukia. Vadovą būsiu perspėjęs, tik pasakyk vieną žodį: Antonijus.“ Paskutinį kartą apsikabinome ir atsisveikinome. Prisimenu, kaip netikėtai kilo mintis pirštų galiukais paliesti jo švariai nuskustą galvą. Aišku,

neišdrįsau. Kada nors, kitą kartą, pagalvojau. Mačiau, kaip salėje jis dar palaukė, kol praeisiu patikrą. Atsiėmiau savo kelnių diržą, bagažą ir atsisukau. Robertas iškėlė ranką ir sušuko: „Viskas bus gerai! Pažadėk, kad grįžęs paskambinsi!“ Pažadu, suvapėjau ir nusisukau eiti. „Ir linkėjimai nuo vaikystės draugo!“ Išgirdau praplaukiančio laivo signalą. Atsakydamas į pasisveikinimą, užriaumojo mūsiškis. Pastebėjau, kaip Antonijus krūptelėjo. Po to truputį kilstelėjo savo krėslą ir šiek tiek pasuko jį į laivo borto pusę. Abu žiūrėjome į tolstančias laivo šviesas. Garsas kelis kartus pasikartojo vis tyliau, mirksinčios šviesos nyko, ryškesnės, įsimaišiusios tarp žvaigždžių, dar kurį laiką mus klaidino, kol suvis užgeso. – Klausyk, Antonijau, tau neatrodo, kad jis žinojo ne tik apie tavo vaikus ir žmoną, bet ir apie tave? Jis žinojo, kad tu orkestre muši būgną. Esu tuo tikras. – Ir aš taip manau. Jis žinojo viską. Mes turėjome bendrų draugų ir jis manimi domėjosi. O aš gyvenau visą tą laiką tarsi subinėj ir nežinojau, nei kur jis, nei ką veikia, nieko, ir jei nebūtumėm tada susitikę, šią naktį miegočiau ramiai, o rytą lyg niekur nieko eičiau į repeticiją ir toliau muščiau sau būgną. Gal kada nors, netikėtai sužinojęs, kad jo nebėra gyvo, nustebęs pasakyčiau, kad dar galėjo gyventi. Tikriausiai pridurčiau, kad toks jau tas gyvenimas, tokia Dievo valia. Kažką dar pagalvočiau... Bet tikrai ne apie tai, ar jam labai skaudėjo, kai trūko akloji žarna, ar bijojo mirties, ar išėjo susitaikęs su visais, ar atsisveikino... Antonijus kalbėjo pakeltu tonu, o nutilęs sumaigė peleninėje pusiau surūkytą cigaretę ir supilstė likusį viskį į stiklus. – Mane seniai neramina vienas klausimas, kurio taip ir neuždaviau jam, nors po to bendraudavome telefonu: kodėl jis tada apsimetinėjo ir ėjo į tą nelemtą koncertą? – Manau, jis norėjo, kad tu būtum čia – niekur kitur – ir griežtum savo aistringas melodijas. Tikriausiai tai atsitiktinumas, kad jūs susitikote anomis aplinkybėmis, bet antraip jis vargu ar būtų sugebėjęs tai pasiekti. – Grįžęs, nieko nelaukdamas, parašiau prašymą dėl atleidimo iš darbo. Dirigentas dar siūlė pagalvoti, kalbėjo apie mano artistiškus sugebėjimus, apie gerą ritmo pojūtį, galų gale užsiminė apie greitai būsiančią laisvą smuikininko vietą. Buvau

kategoriškas. Paskambinau Roberto duotuoju telefono numeriu ir nuvažiavau į pokalbį. Ten tikrai manęs laukė – panašiai kaip Robertas, džiaugėsi manimi, sakė, kad jų ansamblis nepretenduoja į aukštą meninį lygį, jie groja improvizuodami ir labiau savo malonumui. Antonijus pažiūrėjo į mane, lyg būtų atskleidęs paslaptį, po to delnu pasirėmė galvą, alkūne įsirėmė į kelį. Kiek patylėjo, paskui, lėtai linguodamas galva, ištarė taip reikšmingai, tarsi tai būtų šios istorijos esmė: – Bet linkėjimų savo šeimai tada taip ir neperdaviau. Pasakiau jam, kad ir aš juos perduoti dažniausiai pamirštu, o kartais nematau reikalo. Dar pakalbėjome apie Robertą, sumušėme taurėmis už jo sielą. Antonijus pasakė, kad Robertas vis dėlto nepataikavo jam, o nuoširdžiai kalbėjo, ką jaučia tuo metu. Pataikavimas nėra kažkoks blogis, samprotavau. Jei žmogus nuoširdžiai sako: man smagu su tavimi, negaliu atsigėrėti tavo akimis, balsu, nenustoji manęs jaudinti, tavo kotletai skaniausi pasaulyje arba kaip stulbinamai skamba tavoji melodija – tai reiškia, kad veržiasi pataikavimas iš ten, kur nesiekia mūsų protas ir neturima jokių kėslų... Nebent sugundyti. Antonijus paprieštaravo, kad gundymas yra velnio įrankis. Atsikirtau, kad gundymas yra menas, duotas mums gamtos, o velnio tai jau tikrai nėra. Bizūnas ir saldainis, viskis ir cigaretė yra vienose rankose. Tavojo Dievo rankos prikaltos prie kryžiaus, manojo galbūt laisvos ir aš dar ieškau jų apkabinimo. Žinai, jaučiu, kad manajam Dievui labiau turėtų patikti klystantys, meluojantys, pasimetę ir nesuprantantys, ko iš jų nori gyvenimas. Antonijus palingavo galvą, pasimuistė, lyg ieškodamas patogesnės padėties, ir nieko nebeatsakė. Dar buvau sugalvojęs kažkokią mintį apie tikėjimą, bet persigalvojau ir nutilau. Tai pasirodė nereikšminga. Abu tylėjome. Pajutau nuovargį. Viskas aplink pradėjo plėstis, didėti ir jungtis į vieną daiktą, ir kartu nykti migloje. Pažadino žuvėdros klyksmas – krantas jau arti. Jau švinta. Tik mes vis dar sėdime nuleidę galvas prie tuščio butelio, pilnos nuorūkų peleninės.

GINTARO LAŠAI

Vaizdas nuo Sid Iš romano „Kontinentas“ Jimas CRACE’AS

Tas kompanijos agentas – neturintis draugų, nevedęs, toli nuo namų – daugiausia dienų praleisdavo vienas trobelėje prie Ibela hoy, Kalno be Skrybėlės. Jo darbas buvo paprastas. Aprūpintas elementariomis minerologijos žiniomis, pasižymintis gražia, triūslia rašysena ir sugebėjimu tvarkyti sąskaitų knygas, jis buvo pasiųstas į aukštumas, kad nustatytų, jog ten yra vertingų metalų, brangakmenių, rūdų – jie (visi sakė) buvo čia palaidoti. Štai kaip jis gyveno: budrus auštant – budrus visą dieną – budrus visą naktį. Terminas – Fanatiška Nemiga. Tačiau ten nebuvo jokių draugų ar gydytojų, kad nustatytų diagnozę. Tas agentas tiesiog – kaip tritonas, ryklys – galėjo visai nemiegoti. Jis judėjo visą laiką. Nesumerkė akių. Naktį, auštant, per patį dienos karštį jis žvelgė į tą žemę ir, stebėdamas, kaip šešėliai bei spalvos didina greitį, nusivyniodami nuo kalno ir jo slėnio, sumanė sau šeimą ir gyvenimą, jį – mažiau vienišą už tą, kurį buvo priverstas gyventi. Jis rijo tabletes. Išgerdavo tiek spirito, kiek tik kiekvieną mėnesį jam patiekdavo su maisto atsargomis. Išsekindavo save ilgais betiksliais žygiais tarp riedulių išdžiūvusių upių vagose – tas pats. Kartais jis sukniubdavo prie darbo: nosis tarp žvyrų priplota prie stalo, popieriai sudrėkę nuo seilių, liežuvis iškištas, glebus. Bet neužmigdavo, net neužsimerkdavo, nors jį vis tiek kamuodavo fantazijos, vaizdai svajojant; jie silpnindavo susikaupimą ir (kadangi jis išlikdavo sąmoningas) atrodydavo kur kas realesni, nuoseklesni už sapnus miegant. Kaip vyrai, kalbėdamiesi vieni su kitais, jau buvo pastebėję, matydami tuos nuovargio maišus, uždribusius jam ant skruostų, ir klausydamiesi jo kalbų, atrodė, jog tą kompanijos agentą arba valdė karštinė, arba velnias pakeitė jo galvos turinį, pripildamas ten pjuvenų vietoj smegenų. 56

Keliskart per savaitę gyvenamuoju autofurgonu atvykdavo vienas iš topografinės tarnybos būrių; vyrai palikdavo spiralinių grąžtų šerdžių mėginius iš uolų ir smiltainių, pemzos bei skalūnų, aprūpindami kompanijos agentą profiliu pasaulio dvidešimt metrų žemiau jo pėdų. Jis rūšiuodavo molžemius, kartais tokius pieniškus kaip riešuto minkštimas, ir kiaušinio formos akmenis, išdūlėjusius ir taip nugludintus visokių orų, kaip šventojo rožinis. Viską sudėdavo į pavyzdžių krepšius. Kiekvieną uolą, kiekvieną dėmę grunte pripažindavo netinkama. Nieko. Nieko. Nieko. Alavo pėdsakas. Nieko. Kartą, kai agentas gyveno prie Ibela hoy dar tik kelias savaites, vienas iš topografinės tarnybos būrių pasiūlė, kad nuveš jį žemyn, iki miško ruošos stoties, kur miško darbininkai buvo pastatę gerą spirito varyklą ir puikiai sutarė su keliomis vietinėmis moterimis. Jis sėdėjo to autofurgono gręžimo bokštelio kabinoje ir kalbėjo nesustodamas. Tai yra pati nuošaliausia vieta, pasakė jiems, kai autofurgonas leidosi nuo trobelės. Čia net vaiduoklių nesama. Taip pat jis kalbėjo apie žmoną ir vaikus, mėgstančių kompaniją gyvenimą, kokį išgalvojo savo fantazijose. Kaip jis norėjo turėti namuose fotoaparatą, prisipažino vyrams. Tada būtų galėjęs parodyti jiems savo šeimos fotografijas, savo sodo mieste, automobilio, vestuvių dienos. Vyrai nuolaidžiavo jam. Vis dar buvo svetimas, samprotavo jie, ir stokojo draugijos, ilgėjosi namų. Nurims, gavęs stiklą gėrimo. Tačiau jie klydo. Sulig kiekvienu gurkšniu darėsi vis rėklesnis. Kalbėjo tokiu balsu, kuris tiesiog nuvarė moteris į namus, kuris vyrus anksti pasiuntė į lovas. Tas balsas skelbė: „Mano liūdesys yra stipresnis už jūsų gėrimą. Niekas negali sumažinti jo. Niekas. Alavo pėdsakas. Niekas.“ Jis įsivaizdavo: gyvenimo laikotarpis nieko nerandant. Svajojo: jis žvalgo naktinį dangų ir nustato deimantų planetos vietą ir senos, atvėsusios saulės iš gryno aukso. Tačiau tada

kompanijai nereikėjo nei deimantų, nei aukso. Surask mums smėlio, jie davė nurodymą. Surask mums rudojo šlamo. Atsiųsk mums pilną saują kalnų krištolo. Jis fantazavo dar – šįkart sukurdamas žemės ir akmens mišinį, pasižymintį naujomis spalvomis: kreminės nugos klodas dervos piltuvėlyje. Jo vizija pristatė tą piltuvėlį į kompanijos kontoras. Netrukus sekretorės pirmą kartą atspausdino: „Ibela hoy“ – tas pavadinimas buvo suteiktas naujam metalui, kurį jis atkasė. Tada jo svaja perkėlė draugus ir šeimą į Ibela hoy. Jie žingsniavo už jo, kai jis susiruošė pažymėti žemėlapyje kreminį klodą. Kartu jie nubraižė tokį rajoną, šungrybio kontūrų. Naujausio pasaulyje mineralo šungrybis. Jo vaizduotė parūpino telefoną ir stulpų liniją. Tuoj pat paskambino kompanijai, pranešdamas gerą naujieną. Jie paminėjo jį Agentūrai, o paskui Ministerijai. Jo telefono skambučiai buvo šokdinami ir siuntinėjami tarp komutatorių ir operatorių, istorija perpasakota tuziną kartų – tik nebuvo rasta nieko gana autoritetingo, kad priimtų tokią reikšmingą informaciją arba nulemtų jo sugrįžimą namo, miegoti. Atsiųsk man sapną, garsiai ištarė jis, kuriame mano žmona ir mano vaikai yra atvežti į trobelę. Kai aš būdrauju, jie būna čia. Kai miegu, jie lieka čia. Mes sėdime prie vieno stalo. Du berniukai vartosi kūliais ant lovos. Mažylis stovi man ant šlaunų, jo kojos primena pusmėnulį; paskui tampo man nosį, pešioja plaukus. Mes su žmona sėdime drauge, pjaustome griežinėliais vaisius ant stalo... Bet kai jis baigė kalbėti, iš plyšių tarp uolų nepasigirdo atsakymo, jokių pažadų. Jis vėl prakalbo, dabar pašnibždomis. Pasigailėk, ištarė. Kartais, išskėtęs rankas, jis prieidavo prie didelių akmenų, įšilusių prieš saulę, ir apkabindavo juos. Mano žmona, sakydavo. Bučiuodavo tuos riedulius. Dabar vyrai laikėsi atokiau nuo jo. Jie buvo mandagūs, bet jau ne kilniaširdiški. Daugiau jis nesulaukė kvietimų aplankyti miško

GINTARO LAŠAI

dabro Kalno

Rudolpho Dieselio / eFoto nuotr.

ruošos stotį – jie net tapdavo atsargūs tada, kai atnešdavo į trobelę grąžtų šerdis. Ar tas vyras išmano savo dalyką, svarstydavo tarp savęs. Ar galima juo pasitikėti, kai reikia atpažinti, kur mergelis, o kur – marmuras? Jie nerangiai laukdavo prie durų arba stovėdavo prie lango, kai agentas dėliodavo ant suolo jų žemių voles, rūšiuodavo jas, kai plaudavo ir sijodavo gruntą, trankydavo ir knežindavo akmenis, o neįprastus plonus uolų gabaliukus lygindavo su pavyzdžiais mineralų padėkluose. Jo sunki užduotis – antrojo laipsnio – stiprino susikaupimą. Dirbo labai įsigilinęs. Palenkdavo galvą ir uostydavo gruntą. Apvaliausius kalnų krištolo paplokštainius net pačiulpdavo. Akmenis patrindavo į kelnių

klešnes ant šlaunų ir palaikydavo prieš šviesą. Ne, nieko, sakydavo jiems. Bet, sėdėdami savo stovyklose ir vėlai naktį žiūrėdami iš slėnio aukštyn, jie matydavo vis dar degančią šviesą agento trobelėje, o iš arčiau būtų galėję stebėti, kaip anas laiko pakėlęs jų akmenis prie savo aliejinės liepsnelės ir nusilpusiu, pavargusiu balsu kalba su jų gruntu. Pradžioje išrūšiuotos bevertės volės kiekvieną dieną buvo sumetamos į netvarkingą krūvą prie trobelės šono. Molžemiai iš slėnio bendravo su vulkaninėmis dirvomis nuo Ibela hoy. Titnagai stumdė smiltainius, dirbamos dirvos sluoksniai laisvai biro tarp luistų, užapvalinti paplokštainiai iš upės dugno leido burbulus dykynės skalūnuose. Jis buvo sukrėstas, kaip – pakeltas ir sukiojamas

dienos šviesoj – kiekvienas akmuo tapdavo gamtovaizdžiu. Štai planeta, rutulys su kontinentais, pilkais ir pusiasaliais; žymiausios jūros, šaltos ir glotnios palietus. O čia kranto linija, vienas brūkšnelis – tas jūros pakraštys, keturi – stati pajūrio uola, ir žalumos upokšnis, kur vaikai ir asilai galėjo nusileisti. O čia, iškraipyti ir priglodinti topografinės tarnybos grąžto, driekėsi mauruoti upių krantai, ten gulėjo medžių žievės, sumodeliuotos ir netekusios deguonies gelminėje, primenančioje irisinį saldainį žemėje. Tačiau krūvoje jų pavidalai ir spalvos nederėjo, atrodė kažkokie nepritinkami. Jis prisiminė, kaip – tada buvo dar vaikas – laidojo tėvą. Kai nuvežė kūną, duobę rado iškastą. Molžemis ir kieta žemė supilti į krūvas ant žalios žolės. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Tėvo kapo dugne jau stovi vanduo. Duobkasio kastuvas atskyrė akmenis. Jie sakė, jog labai senais laikais, kai visa žmonija dar vaikščiojo nuoga, laužė šakeles, ieškodama termitų, ir valgė žalią mėsą, mirusiuosius palikdavo ten, kur jie krisdavo. Ko nesuėsdavo žvėrys, susigerdavo į viršutinį dirvos sluoksnį, priemolį. Kompanijos agentas troško šito: susapnuoti savo tėvą, išsilaisvinusį iš kapo ir išsitiesusį ant neįdirbtos žemės, tokį ramų, be gyvybės žymių, kaip speigas. Kadangi jis negalėjo žiūrėti į tą atvirą kapo duobę, tuos sužeistus titnagus, be ašarų. Negalėjo žiūrėti ir į vykdomus kelio darbus. Arba į suartą lauką. Ar suskilinėjusią sieną. O kada tik įsistebeilydavo į tą vieną tarytum šnairuojantį savo kambario kampą, kur lubų tinkas jau buvo nubyrėjęs ir sulūžusios stogo lotos sulindo į vidų, jo krūtinė (kaip tas posakis?) drebėdavo kaip gruzdintas žirnis, ir jis neišdrįsdavo užmigti. „Ne lubos praleidžia vandenį, – sakė jo motina. – Tai tu praleidi – ne jos.“ Dabar jis raudodavo žengdamas pro tą išbrokuotą krūvą, kai naktį jį patraukdavo nueiti prie jos su lempa: pašaukdavo išgelbėti vieną vienišą akmenį – sau į kišenę arba pasidėsiu ant stalo! Kartais atrodydavo, jog ta krūva – tai atvira žaizda arba akmenų skerdykla. Bet kuo ilgiau jis stovėdavo, tuo stipriau įsitikindavo, kad prie jo trobelės šono buvo ne vietoj padėtas ir paliktas gabalėlis pasaulio... Tada jis paėmė kastuvą ir už tos išbrokuotos krūvos iškasė duobę. Iš pradžių surinko aplūžinėjusius geltonus akmenis, kurie gulėjo paviršiuje, ir sudėjo juos į kibirą. Paskui pašalino ploną dirvos plutą ir tvarkingai supylė ją į krūvelę ant brezento. Iškasdamas kiekvieną savitą sluoksnį, pylė žemes į atskiras krūvas, kol duobė pasidarė gylio iki pečių. Išbrokuotos sąvartos kontinentus ir planetas, gamtovaizdžius ir kranto linijas supylė kastuvu į duobę, ir vienas po kito, iš eilės, Ibela hoy klodai buvo sugrąžinti į vietą. O tada ant pūpsančios žemės išbarstė tuos aplaužytus geltonus akmenis. Būriai, pristatantys jam grąžtų šerdis, pastebėjo, kad išbrokuotoji krūva dingo. „Aš palaidojau ją, – pasakė jis. – Sugrąžinau atgal.“ Parodė jiems, kur slūgo išsipūtusi žemė. „Gerai, – kalbėjo jie, – dabar labai švaru ir tvarkinga.“ Arba: „Ar už tokį darbą tau moka, kvailiojimą su kastuvais?“ Atsakymai neturėjo jiems jokios prasmės. Ir toliau su juo šnekėjo šiurkščiai arba stengėsi pataikyti, geraširdiškai pajuokaudami. Ką galėtume 58

padaryti dėl jo, klausė vienas kito, – nuvežti jį atgal ant žemės? Gal turėtume parašyti, svarstė, jo žmonai, vaikams arba bosui? Ar leidžiame čia būti – tepraeina ta liga? Kai kurie iš švelnesnių, senesnių vyrų ateidavo pakalbėti su juo, pasiūlyti pagalbos, persimesti keliais žodžiais apie tuos pavyzdžius ant suolo. Vis dėlto agentas atrodė abejingas ir atėjusiesiems, ir tiems žemių bei akmenų piltuvėliams, kurie galėjo visiems sukrauti turtus. Tai buvo boksito geltonis ar cinoberio rožinė, ar opalo ugnies mėlis? Neatrodė, kad kompanijos agentas būtų dalijęsis jų susižavėjimu ar domesiu. Bet kai pagaliau jie paliko jį ramybėje, sugrįžo prie pavyzdžių ant suolo ir rūšiavo juos su santūriu atidumu. Obuolio žalumo akmenį atidėjo į šoną ir nusileido su juo į slėnį, kur oloje augo tokios pat spalvos kerpės. Saują stambiagrūdžio smiltainio pasėjo ant žolės taip, kad krintant jam tarp lapų bamblių buvo girdėti kruša. Apvalų akmenį jis padėjo atgal į upės dugną, prie kitų apvalių akmenų. Pilką gamtovaizdį colyje granito pastatė pilkiausios uolos šešėlyje. Uranito atplaiša vėl buvo sujungta su juoda dirva... Vieną kartą per mėnesį, kai maisto atsargas jam pristatydavo kartu su laiškais iš namų, kompanijos agentas pateikdavo raportą ir pasiųsdavo į miestą kokių nors mineralų ar brangakmenių, kurie atrodydavo verti dėmesio. Kartą jis rado platinos nuotrupą pavyzdyje iš plynaukštės už kalno. Kartu su būriu mėnesį laukė kompanijos atsakymo. Žemos kokybės platina, parašė jie. Mums – jokios naudos. O kartą jis atpažino grafitą tarp paprastos anglies. Bet vėl – kompanijai jokio įspūdžio. Dabar jis suvyniojo drėgno molio gabalėlį ir įdėjo į pavyzdžių krepšį. Jo spalvos buvo tokios kaip granato odelių. Kvepėjo kaip bulvė. Jis užantspaudavo krepšį ir pasiuntė jį kompanijai. Skubus, parašė etiketėje. Pauostykite jį! O kitą mėnesį agentas pasiuntė jiems kubelį smiltainio parašydamas: „Pažiūrėkite į gamtovaizdį, jūros pakraštį, tą taką tarp uolų.“ Šiek tiek vėliau jie gavo saują žvirgždo, kurio pageidavo jo godoje. Nuskambėjo pavojaus signalai. Sekretorės pateikė agento bylą kompanijos bosams. Jie ištyrė pažymėjimus, diplomus, liudijimus – gal paaiškės kokia nors kriminalinė praeitis. Ar jis buvo radikalas? Kurį laiką sirgo? Ką jie turėjo daryti su tuo moliu, smiltainiu, žvirgždu? Iškvietė į kontorą jo motiną ir apklausė ją. Ji ištraukė kasmėnesinius savo sūnaus laiškus ir parodė pirštu tas vietas, kur jis rašė apie nemigą, akmenų skerdyklą ir šeimą, kurios niekada neturėjo. Jis ilgisi

namų, pasakė ji. Kodėl pavyzdžių krepšiuose jis atsiuntė beverčių dirvų ir užrašė sunkiai suvokiamas pastabas? Ji negalėjo atsakyti, tik tvirtino, kad jis visada buvo geras žmogus, lengvai apsiašarodavo. Jeigu tik būtų vedęs – suradęs merginą, kad mylėtų ją – galbūt turėtų vaikų... tada... kas gali pasakyti, kaip viskas susiklostytų? Bet niekam nevertą dirvą? Iki šiol ji negali suvokti... Kompanijos džipu, aprūpintu kondicionuotu oru, bosai pasiuntė savo žmogų į Ibela hoy, kad išaiškintų, kas ten darosi, ir parvežtų agentą namo. Tas bosų parankinis praleido naktį Poilsio Namuose, iš kurių regėjo slėnio žalumas kylant iki nenumaldomo vakarinio kalnų vienspalviškumo. Anksti rytą jis išvažiavo rieduliais nusėtu keliu išilgai slėnio. Kalnas be Skrybėlės tolumoje siūbavo skersai priekinį langą. Pasiekus keteros viršūnę, kelias praplatėjo, piramidės iš akmenų ženklino trasą žemyn į Lekadebo slėnį, o paskui vėl aukštyn, Ibela hoy link. Jis sustojo, pakėlė prie akių žiūronus ir ieškojo kompanijos agento trobelės kalvos įduboje. Pamatė kompanijos gyvenamąjį autofurgoną, stovintį prie durų, ir groteskiškas pozas vyrų, kurie atrodė apsvaiginti kažkokio gėrimo arba pralinksminti negražių pokštų. Topografinės tarnybos būrys sugrįžo nuo tolimųjų slėnio skardžių keliomis dienomis anksčiau, nei buvo numatyta grafike, ir atskubėjo į agento trobelę. Vyrai elgėsi kaip laukiniai. Jie rado sidabro. Atpažino nedideles nuotrupas savo grąžtų šerdyse ir pakasinėjo tame rajone – turi būti daugiau! Sudėjo pusę tuzino dantytų pavyzdžių ant kompanijos agento suolo. Tik pasakyk mums, kad čia ne sidabras, metė iššūkį jie. Jis pažvelgė į vieną sidabro gabalėlį, tokios formos kaip imbiero sudėtinis vaisius, bet metalinės pilkos spalvos, su baltomis kaip pienas kvarco balutėmis. Tai, ką pamatė, buvo plika uolos viršūnėlė atokaitoje. Bet sniegas jos įtrūkimuose per daug sušalo, kad pradėtų tirpti. – Aš atliksiu kelis bandymus, – tarė jis. Vyrai susėdo nuošaliau, savo gręžimo furgone, ir laukė jo patvirtinimo, kad pagaliau jų darbas nenuėjo veltui – jie pateikė didelės vertės naudingų iškasenų. Pretendavo į premijas, kalbėjo, kaip jie praturės, švęs, ką stipriai suspaus glėbyje apkabinę, apie siautulingus susirinkimus – vėl visi kartu; žmonos ir vaikai – ir kaip viską pagreitinti. Kompanijos agentas pasukiojo rankoje tą snieguotą uolos viršūnėlę ir stengėsi atspėti jos ateitį. Ir praeitį. Kompanijos kontorose ištarus žodį Sidabras, čia, prie Ibela hoy,

GINTARO LAŠAI

galima tikėtis tik sumaišties: atvyks kasybos inžinieriai, išdygs darbo stovyklos, kaimelis, nuties kelius, pastatys barus su gėrimais, atsiųs kareivių. Buldozeriai nustums dirvos sluoksnį, ir sidabro šaknys bus iškasinėtos, kaip trumai iš žemės. Dinamitas, bergždžioji uoliena, sudarkytas peizažas. O jis, kompanijos agentas, žmogus, kuris išplepėjo paslaptį, neturės laiko sutaikinti tuos akmenis, sapnus, šeimą, tą varginantį darbą, tą nemigą, kuri jau buvo pasiekusi baigiamąją stadiją. Ir ta maišatis jau prasidėjo! Jis išgirdo lygų kompanijos džipo variklio garsą, kai jis lėtai stūmėsi pirmyn paskutiniu pakilimu prieš trobelę. Pamatė, kaip tas parankinis išlipa iš džipo – su aplanku, apsirengęs kostiumą – ir stabteli pakalbėti su vyrais, kurie laukė furgono kabinoje. Vyrai sumojavo rankomis, rodė pirštais – tų skardžių link, kur lūkuriavo jų sidabras... – Aš sulaikysiu visa tai, – pasakė jis. Per tą laiką, kol parankinis įėjo į trobelę su vėriniu dirbtinių nuraminančių pasveikinimų ant lūpų, kompanijos agentas susigrūdo tą pusę tuzino sidabro gabalų į kišenes ir išsmuko nepastebėtas į uolas už trobelės. Užlipo taip aukštai, kaip tik buvo įmanoma po priedanga, ir susigūžė vienoje gilioje prograužoje. Žaidė čia su akmenimis, kurie gulėjo paviršiuje, sukiodamas juos ant delnų, ir laukė nakties. Pamatė: parankinis skuodžia iš trobelės – topografinės tarnybos būrys strykt strakt iš savo furgono ir pradeda visur aplink ieškoti jo. Stebėjo: keli rodo parankiniui tą vietą, kur jis palaidojo išbrokuotą krūvą, tą ne vietoj padėtą ir paliktą pasaulėlį. Sekė: visas būrys atsineša kaplių ir semtuvėlių ir (abejingi viršutiniams dirvos sluoksniams ir aplūžinėjusiems geltoniems akmenims) kasa toje skerdykloje. Jis dar stebėjo, kaip bosų parankinis pasilenkė ir taip stovėjo, kratydamas galvą, nes tuo metu peržiūrinėjo uolų nuolaužas – gal ras aukso, agatų, topazų, kurie, kaip patikino tie vyrai, buvo čia palaidoti – paslėpti. Čia jau, sakė jie, toks reikalas, kad padės tik durnynas arba milicija. Jie sekė tą agentą mėnesį ar du. Jis laikė stipriai apkabinęs riedulius. Jis išslapstė brangiausius akmenis – jų brangakmenius, kompanijos brangakmenius – po visą slėnį. Matydavo jį – vaikšto, vis pasilenkia – kaip kaišioja brangiuosius akmenis uolų paunksnėse, į urvų skyles, po lapais. Sapnavo. Vieta – plika uolos viršūnė atokaitoje. Matė įtrūkimus su neiškrapštytu sniegu ir akytų kerpių takelius. Jis nuogas. Ten nebuvo drabužių. Žemai pritūpęs

daužė kietas vietas, titnagus. Kažkas pagavo kiškį – tik niekas dar nežinojo, kaip užkurti ugnį, taigi nupjaustė ar nuplėšė mėsą ir ją suvalgė žalią. Nuplovė su sniegu. Griaučiai nukrito – tegul ten sau guli. Du berniukai žaidė su vytelėmis. Mažylis stovėjo, išlenkęs kojas pusmėnulio forma, ir tampė žolę. Jiedu su moterimi kasinėjo minkštesnėje žemėje, ieškodami šaknų valgiui, ir rado sidabro, žaislą sūnums. Savo sapne jis nepaprastai lengvai padarė pasaulį, kuriame tos uolos buvo karštos ir judančios, kur drebėjimai ir ugnikalniai pavertė molio skalūnus į juoduosius skalūnus, granitą į gneisą, kalkakmenį į marmurą, smiltainį į kvarcą, kur kontinentai slūgo ir kilo kaip laminarijos per potvynį. Kai tik išaušo, jis išsivyniojo iš riedulio glėbio (ten praleido naktį) ir pradėjo žygiuoti, norėdamas perkirsti slėnį tokia kryptimi, kad pasiektų aukštumas ir uolas, kur sniegas išliko gyvas, nors gulėjo prieš saulę. Jo betikslis žygis sustiprino kojas, protas dėl nemigos sukeltos karštinės sklandė aukštai ore. Ėjo ir kalbėjo – liežuvis kaip gidas vedė pėdas tarp uolų – vardydamas tai, kas liko apačioje. Susilydę silikatai, tarstelėjo trumpai, kai jo kojos metė šokčiojančius šešėlius ant kanapėtų uolų. Pemza, pasakė įduboms. Žolė. Per dvi valandas kompanijos agentas pasiekė keterą, kur vėjai niurkčiojo, smigo į žemę, laikėsi įsikibę jos. Pasisukęs į pietų pusę ir žvelgdamas žemyn į slėnį, prie savo trobelės matė vyrus ir sunkvežimius, ir pynutę dūmų, nes jie ruošė pusryčius. Pristatykite man žmoną ir vaikus, pasakė jis. Ir vienas vyras, stovintis prie namelio (karštas gėrimas – ant to džipo su kondicionuotu oru variklio gaubto), pamatė jį, lyg šaukiantį ten, sumojavo rankomis. Leiskis žemyn, ištarė jis. Grįžk. Bet kompanijos agentas žengė toliau, kol pajuto, kad žemė tapo slidi, nes paviršiuje laikėsi ledukas, oras aplinkui – baltas kaip popierius. Paieškojo žvilgsniu pilkų uolų, metalinio pilkumo, ir rado jas savo kelio viršūnėje, pasimatymo vietoje. Takas nebuvo lengvas: rieduliai aukšti, siekė pečius; jis buvo priverstas išsigręžti prakaitą ir kopti. Pirštai užčiuopdavo siaurus plyšius – sniegas giliau suakmenėjęs – ir netrukus jis atsistojo virš viso gamtovaizdžio, kurio ieškojo: žvilgančio, mirkčiojančio pilkai, su baltomis kaip pienas kvarco balutėmis. Jis išsitraukė iš kišenės tuos šešis dantytus pavyzdžius. Aš stoviu čia, tarė jis, rodydamas pirštu į unciją sidabro. Paėmė gabalėlius ir padėjo juos į sniego tarpsluoksnį, kur jų spalvos tiko prie

uolos ir kur, nutolus jam per du žingsnius, jie pradingo visam laikui. Po pietų stebėjo pirmąjį sraigtasparnį, kai tas laviravo aplink kalnus; jo korpusas svogūno formos galu atrodė kaip plaukiantis kaulas. O paskui visai netoli išgirdo džeržgiantį džipo variklį, nes jie rado kelią tarp uolų ir įklimpo. Dar išgirdo balsus, o truputį vėliau kažką, šaukiantį jį vardu. Ar tai buvo jo sūnus? Jis priėjo prie savo pilkos platformos pakraščio ir pažiūrėjo žemyn. Galvos: bosų parankinio, kareivio ir dviejų iš topografinio būrio. – Leiskis žemyn! – siūlė jie. – Mes nuvešime tave namo. Gausi atostogų... – Aš turiu atlikti darbą, – atsakė jis. – Taip, – sutiko jie, – mes visi turime atlikti savo darbus. Suprantame tave. Bet čia viršuje šalta, o tu jau turėtum būti pavargęs ir išalkęs. Leiskis žemyn, ir mes nuvešime tave atgal į miestą. Ir jokių tau problemų. Jokių keblių klausimų. Tavo motina laukia. Tik parodyk mums, ką paslėpei, ir galėsi gyventi su savo šeima... – Pristatykite mano šeimą čia, – reikalavo jis. – Atvežkite čia mano žmoną ir vaikus! Vyrai persimetė žvilgsniais, ir tada prakalbo vienas iš topografinio būrio. – Tu neturi nei žmonos, nei vaikų, – nukirto jis. – Tu melavai! Kompanijos agentas pakėlė didžiausią akmenį ir paleido į vyrus. Jis nukrito ant džipo variklio gaubto – aidas metališkas, kaip gryno sidabro, kaip pilkojo kalno... – Palikime jį čia, – pasakė kažkas iš jų. – Išalks ir nulips. Tą naktį virš Ibela hoy buvo šalta. Bet čia šiluma sklido didelėmis bangomis. Kompanijos agentas su žmona apsupo savo vaikus, abu kvėpavo į rato vidų, tai vienas, tai kitas atsukdavo nugarą mėnuliui... O rytą, kai pakilo saulė ir kalno bei slėnio spalvų kitimas paspartėjo – nuo pilkos ir rudos iki raudonos ir žalios – iki baltos! – parinko savo šeimai akmenų, ir jie pusryčiavo ant sniego. Iš anglų k. išvertė Jeronimas BRAZAITIS Septintas Žemės planetos kontinentas (mokykloje visi sužinojome, kiek jų yra) mus pakviečia santūriai, bet ilgam sulaiko savyje – vienodai įdomu visose septyniose jo, tolimojo pasaulio, vietose – o išaušęs Sidabro Kalno rytas dar kartą apšviečia į mus panašius žmones, besiskinančius savo gyvenimo kelią... Vertėjas 59

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Klaipėdos gaisrinė: nuo 2016-aisiais sukako 160 metų, kai 1856-aisiais buvo įkurta profesionalių gaisrininkų tarnyba ir atidaryta Klaipėdos gaisrinė. Iki šiol lietuvių kalba nebuvo parengta jokios apžvalgos apie Klaipėdos gaisrinės veiklą nuo įsikūrimo. Skubame užpildyti šią istorijos spragą.

Klaipėdos gaisrinė pokariu. 60

KLAVB Bernardo Aleknavičiaus rankraščių fondo nuotr.

ISTORIJOS PUSLAPIAI

o įsikūrimo iki 1945-ųjų Viktorija KARALIENĖ

Apie tai galima rasti tik keletą apžvalginių straipsnių Lietuvos ugniagesių profesinėje tarpukario laikotarpio periodikoje (leidiniuose „Lietuvos gaisrininkas“ ir „Ugniagesys“). 1931 m. Klaipėdos dienraštyje „Memeler Dampfboot“, minint gaisrinės veiklos 75-metį, vokiečių kalba buvo publikuotas nemažas, papildytas fotografijomis straipsnis. Šiek tiek pačių ugniagesių atsiminimų galima rasti pokariniame „Memeler Dampfboot“, leistame jau Vokietijoje. 1906 m. atskiru leidiniu išėjo J.Zembrickio Klaipėdos gaisrinės istorija, skirta veiklos 50-mečiui. 1854 m. didysis gaisras tapo pagrindine profesionalių ugniagesių atsiradimo priežastimi. Po šio gaisro susirūpinta priešgaisrine apsauga, jis turėjo įtakos ir miesto infrastruktūrai. 1856 m. įkurta pirmoji Klaipėdos gaisrinė, kurioje dirbo profesionalūs gaisrininkai, o ne savanoriai. Tuometė Klaipėdos ugniagesių veikla šiandien gali atrodyti gana neįprasta – gaisrininkai ne tik vežiojo ligonius ir areštuotuosius, bet ir sukiojo tiltus bei turėjo miesto radinių biurą.

Ugnis mieste 1252 m. įkūrus Klaipėdos pilį, šalia pradėjo kurtis ir miestas. Nors jam buvo suteiktos Liubeko miesto teisės, jame buvo bažnyčių, vis dėlto tai buvo nedidelė gyvenvietė, kuri vargu ar būtų egzistavusi be pilies. Būdamas forpostu, miestas turėjo nemažai atlaikyti, o jo gyventojai ramiu gyvenimu pasigirti negalėjo. 1323 m. kovo 14 d. Lietuvos kunigaikščiui Gediminui įsiveržus į Livoniją, vieno iš žygių metu buvo visiškai sunaikintas Klaipėdos miestas. Tai aprašoma vyskupo Eberhardo ir kronikininko Dusburgiečio citatose J.Zembrickio knygoje: „tie lietuviai su ginklu rankose užpuolė

Klaipėdos miestą ir jį su jo priemiesčiais – išskyrus tik mūru apjuostą pilį, kurioje vokiečių Ordino broliai gyveno, – užėmė, sudegino ir iki pamatų sugriovė“, „jie pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikštų pilis, daug kogų bei kitokių laivų ir visa, kas degė, išskyrus pačią pilį“1. 1379 m. gegužės pabaigoje vėl buvo visiškai sunaikinti ir miestas, ir pilis: „lietuviai ir rusai išžygiavo, Klaipėdos miestą ir pilį Sekminių dieną užpuolė ir iki pamatų sudegino“2. Vėliau žemaičiai miestą ir pilies bokštus degino 1393 m. spalį, 1402 m. gegužę ir 1409 m. gegužės pabaigoje kunigaikščio Vytauto sukurstyto žemaičių sukilimo metu. Taip pat praėjus penkeriems metams – 1414-aisiais Vytauto kariai vėl sudegino miestą ir užėmė pilį. Trylikos metų karo laikotarpiu (1454–1466 m.) Klaipėda taip pat ne kartą nukentėjo, per vieną antpuolį 1457 m. buvo sudeginta pilies bastėja. 1520 m. Sekminių rytą Gdansko laivų antpuolio metu kilęs gaisras sunaikino pusę tuomečio miesto. Po šio antpuolio atsigavusį miestą vėl nusiaubė gaisras: „1540 metais, keturios savaitės po Šv. Martyno, Klaipėda sudegė, išliko tik 6 namai“3. Po šio gaisro Prūsijos kunigaikštis įsakė savo namus klaipėdiečiams atstatyti pagal nuo 1539 m. mieste įsikūrusio olando Hermano von Bommelio namo pavyzdį – tokios pačios formos, aukščio ir pavidalo4. (Nuo šio dvarininko pavardės ir kilo Bomelsvitės pavadinimas). Miestas vėl bandė atsigauti – vystėsi prekyba, augo gyventojų skaičius ir pati miesto teritorija – 1595 m. prie miesto buvo prijungtas būsimas Krūmamiestis (vėliau pavadintas Naujamiesčiu). Maždaug 1594–1595 m. dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių kampe iš akmenų ir plytų imta statyti nauja rotušė. Tai buvo daroma neturint leidimų ir nepaisant draudimų, pagal kuriuos dėl saugumo mieste buvo leidžiama statyti tik medinius statinius. Po šio gaisro miesto gyventojai, nors ir pažeisdami taisykles, tačiau siekdami apsisaugoti nuo panašių nuostolių ateityje, naujai statomuose namuose pradėjo mūryti aklasienes.

Nukentėjo ir rotušė XVII a. pirmoje pusėje, vykstant Švedijos ir Lenkijos karui, buvo nutarta sustiprinti ir Klaipėdą. Nors miestą apjuosė pylimai, už jų ribos priemiesčiuose likę namai griaunami nebuvo, juose ir toliau buvo gyvenama. Tačiau, prasidėjus priešo puolimui, šių pastatų gyventojai turėjo per šešias valandas pasitraukti, o palikdami namus, juos padegti. Mieste gyvenę žmonės, be pusmečio maisto atsargų, turėjo namuose laikyti odinius kibirus, priešgaisrinius kablius ir rankines pompas – priešgaisrine sauga reikėjo rūpintis kiekvienam. Vėliau, kaip gaisrų prevencija, atsirado draudimas miesto viduryje statyti sandėlius – juos imta perkelti prie Danės; miesto teritorijoje esančiuose tvartuose leista turėti pašarų atsargų tik vienai dienai, o namuose uždrausta laikyti didesnes lengvai užsidegančių medžiagų atsargas5. Kurį laiką, iki XVII a. pabaigos, Klaipėdos miestą aplenkdavo didesnės nelaimės – epidemijos ar gaisrai, tik 1623 m. Odų gatvė smarkiai nukentėjo nuo ugnies. Vėliau, 1660 ir 1669 m. nuo jos nukentėjo tvirtovė, o 1667 m. degė priemiestis bei alaus darykla ir kepykla. Deja, ramybė baigėsi 1678 m. lapkričio 19 d., kai Klaipėdą užpuolė švedai. Klaipėdos tvirtovės gubernatorius, vykdydamas prieš 50 metų paskelbtus nurodymus, įsakė padegti namus Krūmamiestyje ir Vitėje. Tačiau dėl stipraus vėjo ugnis persimetė ir į miestą, tam nesutrukdė net Danė. Visa Klaipėda, išskyrus kelis pastatus, sudegė. Bet galbūt liepsnojantis miestas sukėlė sunkumų puolantiesiems ir padėjo atsilaikyti tvirtovei, kuri nenukentėjo, o švedai nužygiavo toliau į pietus. Šio gaisro metu nukentėjo ir prieš beveik šimtmetį statyta rotušė, kuriai nepadėjo net tai, kad ji buvo mūrinė. Nors norėta rotušę, kaip svarbų reprezentacinį pastatą, atstatyti toje pačioje vietoje, tačiau dėl lėšų trūkumo buvo įsigytas toliau esantis ne itin tinkamas sklypas. ► 61

ISTORIJOS PUSLAPIAI

◄ Miestiečiai tuo metu rotušės statyboms skyrė mažai dėmesio, nes atstatinėjo sudegusias bažnyčias, o miesto reformatų bendruomenė, kurios pamaldos iki tol vykdavo privačiame name, pradėjo statyti savo pirmuosius maldos namus. Ši reformatų bažnyčia buvo pirmoji, pastatyta po gaisro6.

Norint tapti miestiečiu Nuo 1713 m. Prūsiją pradėjęs valdyti karalius Friedrichas Wilhelmas I įvykdė nemažai pertvarkymų. Nuo 1729 m. du kartus per metus specialus valdininkas – vietos komisaras – turėjo rūpintis ir priešgaisrine sauga. Jam, be kitų pareigų, buvo pavesta tikrinti kaminus bei gaisro gesinimo įrangą. Be to, buvo sudaryta keturių asmenų „Ugnies kolegija“, kuri keturis kartus per metus, dalyvaujant mūrininkui, dailidei, kaminkrėčiui ir puskarininkiui, turėjo apžiūrėti visas miesto ugniavietes. Kitais potvarkiais buvo numatyta, jog miesto burmistras ir iždininkas baudžiami pinigine bauda, jeigu neturima nuolat parengtų gaisro gesinimo įrankių, o kaminai

Gaisrininkai ne tik vežiojo ligonius ir areštuotuosius, bet ir sukiojo tiltus bei turėjo miesto radinių biurą.

tūrėjo būti tik mūriniai, stogai dengiami čerpėmis7. Viduramžiais gyvenimas mieste dar nereiškė buvimo miestiečiu, o norint juo tapti, reikėjo įgyti miestiečio teises, taip pat turėti nuosavą šautuvą ar špagą, kuriais apsiginklavus buvo duodama priesaika. Be to, kiekvienas, norintis tapti miestiečiu, privalėjo turėti du priešgaisrinius kibirus – tapimas miestiečiu suteikdavo ne tik privilegijų, tai ir įpareigodavo, šiuo atveju – rūpintis priešgaisrine apsauga. Tuo metu beveik 80 metų, iki Septynerių metų karo (1756–1763 m.) miestas vėl gyveno gana ramiai. 1757 m. viduryje, prasidėjus rusų kariuomenės puolimui, buvo pasielgta kaip įprasta tuo laikotarpiu – miesto valdžios įsakymu buvo sudeginti beveik visi priemiesčiuose buvę pastatai. Liepos 1 d. miestas ir tvirtovė buvo pradėti atakuoti tiek iš sausumos, tiek iš mariose esančių laivų, taip pat ir padegamaisiais sviediniais.

Gesino pagal taisykles XIX a. pradžioje maždaug aštuonerius metus Klaipėda priklausė Gumbinės vyriausybinės apygardos lietuviškajai gaisrų draugijų sąjungai. Joje nuo gaisro buvo apdrausti 1 272 mieste esantys pastatai. Tačiau dėl didelių įmokų iš draugijos buvo išstota ir nuspręsta draustis privačiose draudimo kompanijose. Maždaug tuo pačiu metu dėl priešgaisrinės apsaugos stiprinimo magistratas norėjo ant rotušės

pastatyti bokštą gaisrininkų varpui. Šį pasiūlymą atmetė miesto deputatai, teigdami, jog skambinti galima ir bažnyčios varpais. Taigi priešgaisrinė apsauga kentėjo dėl lėšų trūkumo ar perdėtų bandymų sutaupyti. 1801 m. mieste buvo viena siurblinė, 1807 m. pastatyta kita Naujamiestyje, 1809 m. – dar viena Senamiestyje, o 1828 m. – Friedricho mieste (dab. Senojo turgaus rajonas). 1828 m. sausio 14 d. magistratas laikraštyje „Memeler Wochenblatt“ paskelbė taisykles, pavadintas „Publicandum“. Jose nurodoma, jog kilus gaisrui visi miestiečiai (tačiau ne miesto gyventojai) turi padėti gesinti gaisrus savo turima įranga – kibirais ir kabliais. Kol miestiečiai gesindavo, šalia gaisro vietos įsikūrę gyventojai jiems turėdavo tiekti vandenį, taip pat miestiečiai ir miesto gyventojai, laikantys kinkomų arklių, juos turėjo skirti su gaisro gesinimu susijusiems darbams – atgabenti vandeniui ar gesinimo įrankiams. Prie gesinimo turėjo prisidėti mūrininkai, staliai ir kaminkrėčiai, vykdami į vietą su nuosavais gesinimui reikalingais įrankiais. Šalia gaisro vietos ir tų gatvių, kuriomis turėjo būti atgabenta gaisro gesinimo įranga, pirmųjų aukštų langai turėjo būti apšviesti. Esant dideliam šalčiui aplinkiniai kepėjai, salyklo gamintojai ir panašių profesijų atstovai, kurie galėjo pasirūpinti dideliu kiekiu karšto vandens, privalėjo jį tiekti į gaisravietę gaisrinių švirkštų apsaugai nuo užšalimo. Šių 1828 m. parengtų taisyklių pagrindu 1849 m. buvo išspausdintos pirmosios 36 punktų gaisro gesinimo taisyklės. (Tęsinys – kitame numeryje)

J.Zembrickis. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. I tomas. Klaipėda, 2002, p. 46-47. 2 Ten pat, p. 53. 3 Ten pat, p. 78. 4 J.Žukas. Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII–XVI amžiais. Ūkinė raida ikiindustrinėje epochoje. Klaipėda, 2015, p. 94. 5 J.Zembrickis. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. I tomas. Klaipėda, 2002, p. 113. 6 Ten pat, p. 137-138. 7 Ten pat, p. 164-165. 1

Maždaug 1770 m. plano fragmentas, kuriame miesto rotušė pažymėta dabartinėje Tiltų gatvėje. AdM archyvo nuotr. 62

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8