Durys 2016 01

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 SAUSIS / Nr. 1(25)

2

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 sausis / Nr. 1(25) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „EIP Kaunas“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – G.Gabrano parodoje „Mutantų atranka“ KKKC Parodų rūmuose.

Nerijaus Jankausko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys TEATRAS Rita BOČIULYTĖ. „Karalienės Luizės“ labirintu

4

MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Muzikinėje šiaurės pašvaistėje – 19-mečio dirigento triumfas Daiva KŠANIENĖ. Tobula, meistriška, žavinga!

8 11

JULIAUS JUZELIŪNO METAI Remigijus ŠILEIKA. Mokytojas – likimo dovana

13

KINAS Kęstutis MEŠKYS. Naujoji kino banga. Nida

16

Aivaras DOČKUS. Tikros ir netikros metų pabaigos ir pradžios kino legendos

20

SVEČIAS Irma STASIULIENĖ. G.Gabranas: menas yra genetinė mutacija, keičianti kultūrą

24

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. 10 patarimų, kaip tapti stiliaus ikona

30

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Nuotraukos, kuriose nelieka vietos atsitiktinumui

34

Danguolė RUŠKIENĖ. „Fotofobija“ – ne tik apie šviesos baimę

38

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Ką parduoda rašytojas?

42

Alma RIEBŽDAITĖ. Išdaužyto emalio romantika

43

Sondra SIMANAITIENĖ. Literatūrinis nuotykis – „Baltija“

45

Artūras VALIONIS. Sociologijos įvadas

48

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

53

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Viktorija IVANOVA. Išvakarių laiškai

50

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Radvilų palikuonys Klaipėdoje

60 3

TEATRAS

„Karalienės Luiz Specialiai Klaipėdos dramos teatrui parašytos Arvydo Juozaičio istorinės dramos „Karalienė Luizė“ nacionalinė premjera po aštuonerių metų klajonių į gimtuosius teatro namus sugrąžino ne tik trupę, bet ir žiūrovus.

Rita BOČIULYTĖ

Istorinis jaukas Pirmasis spektaklis, atvėręs plačiajai publikai duris į rekonstruotą Klaipėdos dramos teatrą, pasirodė šventinį gruodį, tarsi pretenduodamas tapti ypatinga kalėdine dovana klaipėdiečiams, turbūt aistringiausiems šio teatro gerbėjams. Suveikė ir jiems mestas romantinis-istorinis – karališko miesto ir jo karalienės – jaukas. Juk senoji Klaipėda, anuomet vadinta Mėmeliu, vienus metus – nuo 1807 m. sausio 8 d. iki 1808 m. sausio 15 d. – buvo tapusi laikinąja Prūsijos sostine, bėgdama nuo Napoleono Bonaparto čia rezidavo karališkoji pora – karalius Friedrichas Wilhelmas III su karaliene Luize, vaikais bei visu savo dvaru. Tas karališkasis Klaipėdos laikmetis ir atsispindi A.Juozaičio pjesėje, kurią į sceną atvedė režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, kompozitorius Gintaras Kizevičius ir choreografė Agnija Šeiko su daugiau nei 40 aktorių – šio teatro ir kviestinių, bet, kaip pabrėžė režisierius, klaipėdiečių.

Apskritai Klaipėdos tema yra viena iš kertinių ir pjesėje, tarsi dar vienas nuolat egzistuojantis, bet nematomas, tačiau puikiai įsivaizduojamas veikėjas. Ir jis, menkiausios užuominos apie jį spektaklyje išties rezonuo4

Ko gero, šioje afekto būsenoje visai nesvarbu, kokia premjera pirmąsyk pakvies užeiti.

Scenos iš A.Juozaičio istorinės dramos „Karalienė Luizė“ (rež. G.Padegimas) premjeros Klaipėdos dramos teatre. Karalienė Luizė – I.Jankauskaitė.

Vytauto Petriko nuotr.

ja jaudinamai. Gal kad suveikia atpažinimo efektas. O gal todėl, kad retas kitas „Karalienės Luizės“ veikėjas geba taip paveikti.

Nebent dar vienas nebylus pjesės įvykių liudininkas ir kaltininkas – karas, kurio atmosfera pamėkliškai ir grėsmingai tvyro viso spektaklio metu, nuolat primindama, koks trapus, tik sąlygiškai ramus yra ir mūsų gyvenimas.

Vis dėlto pjesės ir spektaklio dėmesys sukoncentruotas į karalienę Luizę – amžininkų vadintą šviesiausiuoju angelu, šventąja, žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona. Jos įvaizdis buvo kaip reta

turtingas: ji ir dievinama širdžių karalienė, ir mylinti žmona bei aštuonių vaikų motina, graži ir labai protinga, įžvalgi valdovė, įtaigi karaliaus Friedricho Wilhelmo III pagalbininkė ir patarėja. Istorijos šaltiniai nutyli, kas iš tikrųjų valdė Prūsiją – karalius ar karalienė... Bet tuo metu, kai jie rezidavo Mėmelyje – toje, anot pjesės personažų, „ledinėje pėdoje“, „paskutiniame karalystės mieste“, „palaimintame karalystės kampe“, „užkampyje, kurį valdo bepročiai kunigai“, „šioje paskutinėje pėdoje, tame prakeiktame jūsų Mėmelyje“, „susmirdusiame Mėmelyje“, kurio „net paimti neverta“, ►

zės“ labirintu

TEATRAS

5

TEATRAS

◄ „paskutiniame savo žemės lope“, kur

„net teatro padoraus nėra“, – būtent karalienė Luizė subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną, šiame užmirštame pasienio miestelyje buvo pradėtos ekonominės ir socialinės reformos, pasirašytas ediktas apie baudžiavos Prūsijoje panaikinimą.

Tiršta ir klampu

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III – A.Eisimantas, karalienė Luizė – I.Jankauskaitė, Napoleono pasiuntinys generolas Bertranas – Rimantas Nedzveckas.

Konsentijaus namų tarnas Jerichas – Č.Judeikis, Friedrichas Wilhelmas III – A.Eisimantas, karalienė Luizė – I.Jankauskaitė, Rusijos imperatorius Aleksandras I – D.Stončius.

6

Pjesėje Luizės paveikslas papildytas dar kitomis spalvomis: ji ir valdinga, ryžtinga, šaltakraujiška, sumani politikė, ir aikštinga, trapi, ligota, nuolat alpstanti moteris, erotiška koketė. Spektaklyje Luizę vaidinanti aktorė Inga Jankauskaitė, atrodo, tiksliai atliko visas dramaturgo ir režisieriaus užduotis, ir jos raiški sceninė kalba tiesiog pasigėrėtina. Bet jos personažas ir pjesėje, ir scenoje – kaip didinga paminklinė skulptūra, kurios deklaratyvios patetikos nesugriauna net isteriškos intonacijos. Šiek tiek užkabina rečitatyvinis aktorės dainavimas, apeliuojantis į vidinę karalienės dramą, kuriai, deja, vystytis nėra kur. Pjesės tekstas tokios galimybės nesuteikia. Jis labiau orientuotas į istorijos faktus ir aplinkybes nei veikėjus ir jų charakterius. Jie kažkokie chrestomatiniai, negyvi, kalbantys lyg ne savais žodžiais.

Iš tikrųjų tokią dramą pakaktų paskaityti, kad susipažintum su autoriaus interpretacija. Meninė tiesa čia lyg ir stipriai nesikerta su istorine. Ir tos istorijos, jos personažų pjesėje gal ir gali būti tiek, kiek autorius nori, tačiau spektaklyje su visais tampa per daug tiršta ir klampu. Ypač neišmanantiems istorijos peripetijų, kurias scenoje, kaip pjesėje, bandoma kuo plačiau apglėbti per keturias valandas. Tam pasitelkiama ne tik karališkoji pora, Prūsijos ministrai ir generolai, Anglijos pasiuntiniai, Mėmelio aukštuomenė, tarnai ir kunigai, Rusijos imperatorius Aleksandras I, bet ir jo brolis Konstantinas, Rusijos armijos vadai Benigsenas ir Bagrationas, net rusų kazokų atamanas Platovas. Tiek daug gretutinių linijų, istorijų arba užuominų apie jas, lyg ir kiekviena turi savo prasmę ir tikslą, tačiau informacijos perkrova blaško ir slopina dėmesį, trukdo susikoncentruoti į pagrindinius veikėjus – karalių ir karalienę, nors lyg ir turėtų padėti suvokti jų elgesio motyvus. Tiesą sakant, ką čia suvokti, – istorijos faktai seniai jau žinomi, ir pjesės autorius bei spektaklio kūrėjai jų laikosi

TEATRAS

įsikibę lyg šiaudo. Kita vertus, gaila būtų kai kurių personažų netekti – tos akimirkos, kai scenoje pasirodo aktoriai Dovydas Stončius (Aleksandras I) ir Liudas Vyšniauskas (Platovas), spektakliui suteikia tikros gyvasties, žaismės ir žavesio. Akivaizdu – jie ir aktorius Darius Meškauskas (Prūsijos reformų ministras Štainas) žaidžia pagal kitokio teatro taisykles. Jų ir balso intonacijos kitos nei „mėmeliečių“…

Pabadė pirštu „Na, žinoma, jeigu rusas – tai būtinai girtas“, – pagalvoji žiūrėdamas į aktoriaus Donato Žilinsko uoliai „girtą“ kunigaikštį Konstantiną, bet negali jam priekaištauti dėl pabodusio štampo – toks autoriaus sumanymas. Pjesėje ir spektaklyje geria ne tik rusai, bet ir prūsai, tik pastarieji dėl to neatrodo juokingi. O L.Vyšniauskas iš to sugebėjo padaryti šmaikštų šaržą. Nebūtų klounas. Dėl dikcijos, artikuliacijos ar balso tembro savybių, bet tikrai ne dėl talento stokos, spektaklyje išbluko aktorių Nijolės Sabulytės (vyriausioji karalienės Luizės freilina Sofija) ir Česlovo Judeikio (Konsentijaus namų tarnas Jerichas) vaidmenys. Vieninteliam prastuomenės atstovui Jerichui dramaturgas suteikė daugiau prasminių galių, nei aktorius sugebėjo jomis pasinaudoti. O štai Arnoldo Eisimanto Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III spektaklyje liko I.Jankauskaitės karalienės Luizės šešėlyje. Nors pjesėje personažo situacija analogiška, bet šis aktorius spektaklyje gali daugiau. Keista, kad režisierius to nepastebėjo. Nedidelis Piktupėnų klebono Hasenštaino vaidmuo, tekęs Rimantui Pelakauskui, žavus savo paprastumu ir tikrumu, o Sigutės Gaudušytės pirklio Argelanderio žmona Dorotėja patraukia naiviu nuoširdumu. Įtikina ir Kęstučio Macijausko Prūsijos vyriausybės vyriausiasis ministras Hardenbergas, ir Edvardo Brazio Rusijos armijos vadas Bagrationas.

Neįtikina Eglės Jackaitės bežodis personažas – viena iš trijų Mėmelio panelių, nuolat bandanti į save visaip atkreipti dėmesį ir iškrintanti iš konteksto.

Bet iš konteksto neiškrenta styginių kvartetas „Musica Libera“, gyvai muzikuojantis spektaklio metu. Dar vienas įdomus režisieriaus sumanymas – žuvę, begalviai kariai, pagal gyvą fleitos ir būgnelio muziką

marširuojantys tarp dramos paveikslų. Jie daro įspūdį antrindami karo temai ir tampa jungiamąja spektaklio grandimi. Kaip scenos grindys, kurios nuolat keičia savo pavidalą – tai kyla, tai leidžiasi, virsdamos laiptais, padalydamos sceną į kelis lygmenis, paruošdamos vis naujam paveikslui. Tai spektakliui suteikia dinamikos, kurios taip stinga pačioje pjesėje, ir žiūrint neprailgsta, kai pagauni ritmą. Įspūdinga didžiulio Kūčių stalo dengimo scena finale, bet stingsta širdis pagalvojus, kad tas scenos „eskalatorius“ gali įtraukti ne tik staltiesę... Nieko neįtraukė. Vis dėlto pirmuosiuose spektakliuose buvo juntama didžiulė įtampa, premjera virto tikru naujų scenos galimybių išbandymu. Ji pabadė pirštu, kad modernią garso architektūrą dar reikia išmokti įsisavinti – ne visuomet salėje gerai girdėti, ką vieni ar kiti aktoriai šneka scenoje.

Bet svarbu ne tik ką, bet ir kaip šneka, kaip suvokia savo vaidmenis, kokiomis individualiomis spalvomis juos nuspalvina. Šiuosyk spektakliui ruoštasi visapusiškai: kad pasikrautų kūrybai, vaidmenims, kūrybinė grupė klausėsi istorikų paskaitų, skaitė istorijos knygas, gilinosi į personažus, važiavo į ekskursijas po istorines vietas – Piktupėnus, Tauralaukį, kur lankėsi karalienė Luizė. Tačiau, ar/kaip tokia edukacija padėjo kuriant spektaklį, iš premjeros sunku pasakyti. Bet ar kas tikėjosi stebuklingo nušvitimo?.. Nebent publika, kuriai vis tiek, kokiomis aplinkybėmis gimsta scenos darbai, – jai paduok rezultatą! Reikia pripažinti, stebuklo neįvyko. Ir dėl to teatras vėl nesugrius.

Pralaimi... grindims Dar prieš premjerą buvo kalbama, kad tai bus brangiausias spektaklis Klaipėdos dramos teatro istorijoje. Ir žadėta, kad bent jau bus į ką pažiūrėti tiems, kuriems ilgu sceninės estetikos. „Karalienėje Luizėje“ pasinaudota turbūt visais įmanomais vaizdo ir garso efektais, kuriuos gali pasiūlyti moderni scenos įranga. Spektaklio metu demonstruojami videovaizdai, sceną įrėmina didžiulių aptrupėjusių kolonų fotografijos, atspausdintos ant fotodrobės juostų, o viršuje lyg Damoklo kardas kabo iliuminacija – švytinti labirinto instaliacija, suponuojanti mintį apie kritišką, painią ir klaidžią situaciją, iš kurios sunku rasti

išeitį Prūsijos karalystei pralaimint karą su Napoleonu. Viskas sąlygiška ir simboliška.

Nelabai dera su istorinės dramos žanru bei spektaklio struktūra, bet jo idėjas iliustruoja. Bėda, kad atrodo pigiai. Žiūrint istorinę dramą, norėtųsi turtingesnės, vaizdingesnės scenografijos. Dekoracijų minimalizmas, o antrajame veiksme ir eklektika (čia vietoj senovinių kėdžių atsiranda kažkokios futuristinės kėdės-stalai) neatsveria jų mobilumo, kuris pralaimi nuolat judančioms ir bet kokiu baldu galinčioms virsti scenos grindims. Vienas iš spektaklio atributų – dviveidė neva Venecijos kaukė su pavaizduotais Aleksandro I ir Napoleono Bonaparto veidais – spektaklyje prireikus turi šviesti, bet gali ir neįsižiebti viena ar kita jos pusė, ir visas simbolistinis sumanymas – perniek.

Keista toji kaukė – kaip kunstkameros eksponatas, ir keistas sumanymas priversti ją šviesti lyg lempą...

Sceninės estetikos būtų galima tikėtis iš kostiumų. Bet ir vėl nusivylimas – dauguma jų ne istoriniai, o tik siluetais ir detalėmis primenantys tuos laikus, gerokai stilizuoti, suabstraktinti, ryškūs ir nelabai vargta parenkant jiems audinius bei siuvant. Taigi kostiuminės dramos kaip ir nėra, nors karalienė Luizė per spektaklį pakeičia net kelias sukneles. Pirmosios įspūdį pavagia kareiviškas maskuojamasis užtiesalas, į kurį suvyniota ji įnešama į sceną. Neva brokatas labai panašus į plastiką.

Keistas simbolis... Kaip ir neva Napoleono tortas, kuris pyragaičių pavidalu spektaklio pabaigoje dalijamas publikai.

Jau parodyta kone dešimt spektaklių, ir vis dar anšlagai, bilietų beveik neįmanoma gauti. Įdomu, ar toks teatras patinka klaipėdiečiams, ar smalsiau pamatyti jo prašmatnius rūmus? Norisi tikėti, kad aštuonerius metus šio įvykio laukė ne tik trupė, bet ir kiti uostamiesčio gyventojai, kuriems miestas neįsivaizduojamas be šio teatro. Visiems – tai lyg sugrįžimas po ilgų klajonių į brangius namus. Tuos pačius ir kartu tarsi naujus, švytinčius, pilnus legendų ir paslapčių, daug žadančius. Ko gero, šioje afekto būsenoje visai nesvarbu, kokia premjera pirmąsyk pakvies į juos užeiti. Svarbus pats traukos, sugrįžimo faktas, buvimo drauge džiaugsmas. Bet jam atslūgus ir kilimams pablukus... Ar šis teatras suras jėgų garbingai tęsti savo legendą? Duokime jam truputį laiko atsipeikėti, susivokti, ko iš jo laukiama ir tikimasi. Bet laikrodis jau tiksi...

7

MUZIKA

Muzikinėje šiaurės 19-mečio dirigento Įsimintiną 2015 m. gruodžio 21-osios vakarą, išsiilgę iškilios, tembrų įvairove ir galingu skambesiu žavinčios muzikos, klaipėdiečiai itin gausiai susirinko Klaipėdos koncertų salėje klausytis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) surengto koncerto „Muzikinė šiaurės pašvaistė“, skirto suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus (1865–1957) gimimo 150-mečiui. Ne vieną intrigavo ir programos dirigentas, kylanti tikra Lietuvos muzikos žvaigždė – 19-metis Hamburgo muzikos ir teatro akademijos studentas Martynas Stakionis bei jaunoji smuikininkė Justina Auškelytė, studijuojanti prestižinėje Niujorko Džuliardo mokykloje.

Koncertas „Muzikinė šiaurės pašvaistė“ Klaipėdos koncertų salėje: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, smuikininkė J.Auškelytė, dirigentas M.Stakionis.

Vytauto Petriko nuotr.

8

pašvaistėje – triumfas Daiva KŠANIENĖ

Minėjo visas pasaulis Koncerte skambėjo iškilaus, Lietuvai artimos Baltijos šalies kompozitoriaus simfonisto, tapusio savo krašto nacionaliniu pasididžiavimu, padėjusio pamatus tautos nacionalinei profesionaliajai muzikai, suomio J.Sibeliaus kūriniai.

J.Sibeliaus jubiliejų minėjo visas pasaulis. Žiniasklaida mini šimtus šio kūrėjo garbei surengtų koncertų visuose žemynuose. O pačioje Suomijoje kompozitoriaus gimimo dieną, gruodžio 8-ąją, koncertai skambėjo visuose šalies miestuose, radijas ir televizija visą parą transliavo J.Sibeliaus ir kitų suomių kompozitorių muziką. Per vieną dieną buvo atliktos visos septynios J.Sibeliaus simfonijos. Pagerbiant genijų, per jo gimtadienį visoje šalyje buvo iškeltos Suomijos vėliavos.

Tad didžiulę pagarbą reikia atiduoti Klaipėdos koncertų salei, kuri savo festivalio „Salve Musica“ kontekste rado vietos didžiojo Suomijos kompozitoriaus pagerbimui. (Jei ne šis koncertas, Klaipėda dar kartą būtų „iškritusi“ iš svarbių pasaulinių kultūros įvykių visumos.)

Didžiąją J.Sibeliaus kūrybos dalį sudaro gimtosios Suomijos grožį, jos legendas, padavimus atspindintys kūriniai, kuriems peno ir fantazijos menininkas sėmėsi iš nemirtingojo tautos epo „Kalevala“.

J.Sibelių, kaip ir daugumą Europos pavergtųjų šalių (1809–1917 m. Suomija įėjo į Rusijos imperijos sudėtį) kompozitorių, suformavo, įkvėpimą ir impulsą teikė siekis įtvirtinti savosios tautos identitetą, kultūrą.

Visą XIX a. negausi, bet narsi suomių tauta kovojo už savo nacionalines teises, kalbą, autonomišką kultūrą, tautines vertybes. Kilusio išsivaduojamojo sąjūdžio priekyje, kaip visur

MUZIKA

ir visada, žengė menininkai, intelektualai.

Vienas įspūdingiausių audringajame laikotarpyje gimusių šedevrų, ištisus šimtmečius besiformavusios liaudies kūrybos viršūnė – suomių nacionalinis epas „Kalevala“. (Beje, ne tiek daug šalių turi savo epus. Labiausiai žinomi: šumerų „Gilgamešas“ (XIV–XI a. pr. m. e.), vokiečių „Nybelungų giesmė“ (VIII a.), prancūzų „Rolando giesmė“ (XI a.), gruzinų „Karžygys tigro kailyje“, sukurtas poeto Šotos Rustavelio XII a., rusų „Sakmė apie Igorio žygį“ (XIII a.), amerikiečių „Hiavatos giesmė“ (1855 m.) ir kt. Net latviai turi savo epą „Lačplėsis“, kurį, remdamasis tautos legendomis ir padavimais, 1888 m. sukūrė rašytojas Andrėjas Pumpuras.)

Įkvėptas „Kalevalos“ Vieną gražiausių liaudies žodinės ir muzikinės kūrybos paminklų – šiaurės krašto daugelio žmonių sukurtą iškilų suomių epą paskelbė kuklus kaimo gydytojas, poezijos ir liaudies meno gerbėjas Elias Lonnrotas 1836 m. Keletą metų sudarytojas lankėsi tolimiausiuose Suomijos kampeliuose, rinkdamas poetinę ir muzikinę liaudies kūrybą (daugiausia Karelijos teritorijoje), ir sudarė garsųjį epą „Kalevala“. Jame yra 50 runų (siekiančių net XII a.), maždaug 23 tūkst. poetinių eilučių. Kai kuriuos tekstus sukūrė pats E.Lonnrotas. Įkvėptas „Kalevalos“ pasakojimų, giesmių, kompozitorius J.Sibelius parašė ne vieną veikalą. Epas jam buvo ne tik literatūrinis šaltinis, bet ir kūrinys, artimas savo siužetais, tematika, poetiniais vaizdais, herojų žygiais, runų melodika, kurios kompozitorius necitavo. Iš tikrųjų jis kūrė temas, artimas senovinėms suomių dainoms, jų intonacijoms, ritmikai: simfoninės poemos „Saga“, „Suomija“, simfonija „Kulervo“ („Kalevalos“ personažas), siuita „Karelija“, net visos septynios jo neprograminės simfonijos ir kt. ► 9

MUZIKA

◄ Visi savo prigimtimi epiniai, romantizmo dvasia dvelkiantys J.Sibeliaus kūriniai alsuoja didingumu, monumentalumu, neskubrumu.

Gal tai lėmė ir ramus šiaurės krašto tautos charakteris, nuostabūs Suomijos peizažai.

Tarp kūrinių, susietų su „Kalevalos“ vaizdais ir tematika, vienas ryškiausių yra keturių simfoninių poemų (keturių legendų) ciklas „Leminkeineno siuita“ („Lemminkäissarja“) op. 22, sukurtas 1895 m., įspūdingai suskambėjęs koncerte Klaipėdoje.

Leminkeinenas – vienas iš pagrindinių epo mitologinių herojų, narsus, bebaimis karžygys, visada nugalintis priešus. Kartu jis ir žemiškas žmogus – jaunas, išvaizdus, „raudonais banguotais plaukais“, lengvai pasiduodantis meilės vyliams, pavojingiems nuotykiams. Kai kas jį lygina su kompozitoriaus Richardo Strausso sukurtu Don Žuano paveikslu to paties pavadinimo simfoninėje poemoje.

Buvo ką veikti Toks Leminkeinenas atsiskleidžia pirmojoje legendoje „Leminkeinenas ir Sario mergelės“ (Saris – sala). Net aukšto profesinio lygio Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, turinčiam didžiulę sudėtingiausių kūrinių atlikimo patirtį, čia buvo ką veikti. Nes J.Sibeliaus muzika nėra iš lengvųjų: gana sudėtinga faktūra, nemažai solo intarpų, tonacinė įvairovė, chromatiniai sąskambiai, savita dramaturgija ir kt.

Didžiulę simfoninę partitūrą orkestras, užtikrintai vedamas jaunojo M.Stakionio, pagrojo nepriekaištingai, sugebėdamas talentingai perteikti ir spalvingus atskirus skirtingų nuotaikų epizodus (paslaptingą, elegišką pradžią, šokio pobūdžio liaudišką pagrindinę partiją, niūroką, ekspresyvią šalutinę ir kt.), ir bendrą legendos dramaturginę visumą – ilgai besitęsiančią kulminaciją – laipsnišką crescendo.

Trečioji legenda „Leminkeinenas Tuoneloje“ (koncerte sukeista vietomis su antrąja) – Mirties karalystėje. Leminkeinenas čia atsidūrė vedamas žmogiškų jausmų ir aistros; jaunuolis niūrios ir piktos karalystės valdovės nori prašyti jos dukters rankos. Klastinga ir negailestinga požemių karalienė liepia drąsuoliui atlikti tris žygdarbius. Pavojingiausias iš jų – nužudyti juodosios Tuonelos upės gulbę. Deja, kovoje žūsta pats karžygys, o jo kūnas, su10

kapotas dalimis, nuskandinamas juoduose upės vandenyse. Išgelbėti Leminkeineną gali tik motinos meilė. Sužinojusi apie sūnaus žūtį, Leminkeineno motina leidžiasi į kelionę. Po ilgų klajonių ji atranda Tuonelą ir, radusi sūnaus kūno dalis, užkeikimais bei begaline meile grąžina jį gyvenimui.

Nors ši legenda muzikiniu požiūriu yra kiek ištęsta bei schematiška, gal net stokojanti dramatizmo, dirigentas M.Stakionis sugebėjo išgauti iš orkestro daug spalvų, kontrastingų epizodų logiškos kaitos, sulydyti formos padalas į vientisą vyksmą. Itin jaudinamai skambėjo vidurinės dalies styginių epizodas, primenantis liūdną lopšinę.

Tarsi vienu atsikvėpimu Turbūt įspūdingiausia, poetiškiausia ir talentingiausia (bei trumpiausia) – antroji lėto tempo legenda „Tuonelos gulbė“.

Tuonela – mirusiųjų buveinė, aplink kurią teka upė, o jos juodais vandenimis plaukia mirties gulbė ir vilioja visus į savo šalį. Šios legendos muzika labai skiriasi nuo kitų dalių, nes, siekiant sukurti tamsią, niūrią nuotaiką, perteikti savotišką mirties ir vandens simboliką, ji parašyta neįprastai orkestro sudėčiai. Kompozitorius čia atsisakė šviesesnio kolorito instrumentų (fleitų, klarnetų, trimitų); dominuoja tamsesni tembrai – anglų rago, bas-klarneto, fagotų, taip pat variniai pučiamieji – keturios valtornos, trys trombonai, mušamieji – timpanai ir didysis būgnas. Svarbiausia, kad vyraujantieji styginiai ne tik groja prislopintai (su surdinomis), bet ir suskirstyti į partijas (divisi). Reikšmingas arfos tembras, papildantis šį savitą orkestrą.

Dirigentas ir orkestras nesunkiai persiorientavo į visiškai kitokią, paslapties ir liūdesio kupiną šios legendos muziką.

Ji nuskambėjo tarsi vienu atsikvėpimu, dirigentui surandant įvairovę vienoje varijuojant vystomoje pradinėje kantileniškoje anglų rago temoje – graudžioje Tuonelos gulbės dainoje – raudoje.

Ketvirtoji legenda „Leminkeineno sugrįžimas“ – gyvybingas, veržlus finalas (net Allegro con fuoco). Po kelionių, kovų, neįtikėtinų nuotykių narsusis karžygys grįžta į Tėvynę, kurioje randa daugybę vietų, primenančių vaikystę.

Finale orkestras sužėrėjo visomis galimomis, ryškiausiomis spalvomis (sudėtis

papildyta įvairiais mušamaisiais instrumentais – trikampiu, būgneliu, varpeliais, lėkštėmis ir kt.). Dirigentas ir orkestras uždegė žėrinčiu, šviesiu, gyvenimo džiaugsmo kupinu koloritu, herojizmu, neįtikėtinu dinaminiu – motyviniu vystymu. Ši legenda išties stebina tematikos turtingumu, išradingu variaciniu plėtojimu.

Dirigentas apgalvotai ir logiškai muzikos vyksmą privedė prie džiaugsmingos himno kodos, teigiančios gyvenimo pergalę.

Su spontanišku polėkiu J.Sibeliaus sukurtos narsiojo Leminkeineno istorijos skambėjo antrojoje koncerto dalyje, o pirmojoje publika užgniaužusi kvapą klausėsi dar vieno žymiojo suomių kompozitoriaus šedevro, alsuojančio šiaurietiškomis nuotaikomis, plačiomis, ilgesingomis melodijomis – Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47, sukurto 1905 m. Nelengva būtų pasaulyje atrasti koncertuojantį smuikininką, kurio repertuare šalia žymiausių L. van Beethoveno, F.Mendelssohno-Bartoldy, J.Brahmso, P.Čaikovskio ir kitų analogiško žanro kūrinių nebūtų ir J.Sibeliaus Koncerto. Šį kartą puikųjį Koncertą atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir jaunoji, JAV studijuojanti smuikininkė J.Auškelytė, diriguojant M.Stakioniui, kurio, drįstu pranašauti, laukia puiki ateitis.

Visi atlikėjai giliai ir įsijautę perteikė romantiško trijų dalių (I – Allegro moderato, II – Adagio di molto, III – Allegro ma non tanto) opuso muzikinę poetinę esmę, kurioje nestinga nei jautrios lyrikos, nei heroizmo, patetikos, šmaikštumo, šokių ritmų (polonezo, čardašo atgarsių finale) ir kt.

Nepakartojamo grožio klasikinės sandaros, romantinio polėkio kupiname Koncerte minėti atlikėjai įstabiai suderino tikslų, autentišką autoriaus sumanymą su nepakartojamai savita bei individualiai suvokta interpretacija bei solo smuiko virtuoziškumą su sodriu simfonizmu.

J.Sibeliaus Koncerte solistas ir orkestras yra absoliučiai lygiaverčiai partneriai.

Solistė J.Auškelytė bei orkestras pagal savo specifines atlikimo galimybes pasirodė nestokojantys spontaniško polėkio. Smuiko partija Koncerte yra itin sudėtinga, gausu virtuozinių efektų – laužytų oktavų, arpeggio, dvigubų natų, flažoletų, melodinių šuolių,

MUZIKA

plačių pasažų ir kt. Nemažai ir virtuozinių solo kadencijų. Visa tai iš atlikėjo reikalauja meninės brandos, gerai įvaldytos technikos, bendro muzikos dramaturgijos pojūčio.

J.Auškelytė savo partiją griežė išoriškai santūriai, tvarkingai, tiksliai išgrodama visą sudėtingą partijos liniją, vidujai suvokdama atliekamos muzikos gelmę. Smuikininkei pavyko suderinti virtuoziškumą su nuosekliu minčių plėtojimu ir turiningumu. Visi šie privalumai liudija smuikininkės talentą ir neabejotinai sėkmingą meninę ateitį. Be to, kad pagirtinas atlikėjos dėmesys autoriaus sumanymui, vis dėlto norisi jai palinkėti rasti laisvesnę, savitesnę interpretaciją, atskleisti įvairesnius smuiko tembrus.

Tobula, meistriška, žavinga!

Nedažna šventė Klaipėdoje Nepaprastą dovaną Klaipėdos rimtosios muzikos gurmaM.Stakioniui teko ne ką menkesnė užduotis, nes šis virtuoziškas ir jausmingas Koncertas iš dirigento ir orkestro reikalauja kur kas daugiau nei tik akompanuoti solistui. M.Stakionis (turbūt pirmą kartą teko matyti tokį jauną dirigentą, interpretuojantį sudėtingus simfoninius kūrinius) imponavo santūria, aiškia, muzikos giluminę prasmę perteikiančia dirigavimo maniera, visiškai nedemonstruodamas savęs, nesiblaškydamas. Dirigento susitelkimas į muziką buvo akivaizdus „prasmingose“ rankose, aiškioje jų funkcijoje. Aišku, jaunajam talentui dar teks daug ir ilgai mokytis, pažinti beribę pasaulio simfoninės muzikos jūrą. Tačiau didžiulę meninę potenciją turintis jaunasis dirigentas neabejotinai tvirtai eis savo keliu.

P.S. Simfoninių orkestrų koncertai Klaipėdoje – visada didelė šventė. Paradoksas, ir dėl to labai liūdna, kad šios šventės būna nedažnai. O Klaipėda nenusipelnė tokių retų simfoninės muzikos koncertų.

Jie turėtų būti nekvestionuojama miesto savastis. Juk europinės kultūros miestuose (tokiu daugelį šimtmečių buvo ir Klaipėda; tad negi dabar nebėra?) simfoniniai koncertai yra įprasti, dažni, reguliarūs, būtini... Deja, neturi mūsų miestas savo simfoninio orkestro (kaip ir daug ko muzikinėje kultūroje), tuo atsilikdamas ne tik nuo Europos miestų, sostinės Vilniaus, bet ir nuo Kauno, Alytaus ir kitų. Tačiau tai atskirų diskusijų klausimas, miesto valdžios požiūrio į kultūrą, jos atstovų supratimo ir susivokimo problema.

nams gruodžio 29-ąją padovanojo Klaipėdos koncertų salė, į festivalio „Salve Musica“ programą įtraukusi nepaprastą koncertą, taikliai ir teisingai jį pavadinusi „Tobula, meistriška, žavinga“. Sunku būtų tiksliau įvardyti elitinio Lietuvos kamerinio orkestro ir smuikininko Sergejaus Krylovo (meno vadovas, dirigentas ir solistas) pasirodymą – tikrą didžiosios muzikos puotą. ►

S.Krylovas – vienas iš geriausių šių laikų pasaulio smuikininkų. Vytauto Petriko / KKS archyvo nuotr.

11

MUZIKA

Koncertas „Tobula, meistriška, žavinga“ Klaipėdos koncertų salėje: Lietuvos kamerinis orkestras, smuikininkas S.Krylovas.

Vytauto Petriko / KKS archyvo nuotr.

Daiva KŠANIENĖ

Stilingai, subtiliai ◄ S.Krylovas (maskvietis, nuo 1989 m. gyvenantis Italijoje) koncerte ne tik žavėjo įstabiu, virtuozišku smuikavimu, bet pasirodė ir talentingo dirigento amplua.

Stilingai, preciziškai, subtiliai jausdamas tikrąją mocartišką dvasią, orkestras atliko nemirtingojo austrų kompozitoriaus klasiko W.A.Mozarto (1756–1791) Simfoniją F-dur, K75. Visas keturių dalių (Allegro, Menuetto, Andante, Allegro) sonatinis-simfoninis ciklas nuskambėjo tarsi vienu atsikvėpimu, harmoningai, grakščiai perteikiant ir skirtumus tarp kontrastingų dalių, ir jas siejančią bendrą koncepciją. Pažindamas turbūt visą pasaulinę instrumentinę muziką, dirigentas S.Krylovas laisvai ir užtikrintai dirigavo puikiai įvairių stilių gelmėse nardančiam kameriniam orkestrui.

Nuo 2008 m. Lietuvos kameriniam orkestrui vadovaujantis S.Krylovas vertina jį kaip vieną geriausių pasaulyje, sakydamas: „Iš orkestro noriu to, ko siekiu ir pats: instrumentinės, techninės atlikimo kokybės, nuolatinių interpreta12

cinių paieškų, kurioms peno teikia visą gyvenimą trunkantys tyrinėjimai. Tikiu, kad tai įmanoma pasiekti, nes mūsų kolektyvas vertas būti Europos kamerinių orkestrų dešimtuke“ (iš koncerto programėlės).

Italų muzikos genijaus Antonio Vivaldi (1678–1741) Koncertas smuikui ir orkestrui Es-dur, op. 8, nr. 5, RV 253 „La Tempesta di Mare“ („Audra jūroje“) – vienas

Nepakartojamame koncerte žavėjo meistriškai, tobulai grojantis orkestras, tačiau ypatingą dvasios euforiją kėlė smuikininko S.Krylovo dieviškas muzikavimas.

iš geriausių šio baroko epochos kompozitoriaus instrumentinio žanro veikalų (o jų jis sukūrė maždaug 500). Publiką iš karto pakerėjo charizmatiškojo solisto S.Krylovo griežimas, jo išgaunamo smuiko tembro grožis, glaudžiausias susiklausymas su orkestru visose trijose dalyse

– greitoje, virtuoziškoje Presto, dainingoje, melodingoje Largo bei energingoje, žvalioje finalinėje Presto.

Vertas instrumento S.Krylovo genijus vertas instrumento, kuriuo groja. Tai garsiojo italų styginių instrumentų meistro Antonio Stradivarijaus 1734 m. pagamintas smuikas „Škotijos universitetas“ (per savo gyvenimą A.Stradivarijus pagamino maždaug 1100 styginių instrumentų. Iki šių dienų išliko apie 650, iš jų – bene 500 smuikų. Kai kurie meistro instrumentai turėjo pavadinimus: „Bets“, „Viotti“, „Alard“, „Mesia“, „Lady Tennant“, „Ledi Blunt“ ir kt.).

Garsusis violončelininkas M.Rostropovičius S.Krylovą įvardijo kaip vieną iš penkių geriausių šių laikų pasaulio smuikininkų.

Pirmosios dalies pabaigoje iš senųjų šimtmečių kilniosios muzikos tėkmės sklandžiai pereita į XX a. Tačiau atlikta ne šiai epochai būdinga moderni, aštri, konstruktyvi, o lyriška JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio (1910–1981) kompozicija – Adagio styginiams, op. 11a. Jautriai orkestrui diriguojant S.Krylovui, skambėjo kupina susikau-

JULIAUS JUZELIŪNO METAI

pimo, rimties, susimąstymo muzika. Ji tarsi perteikė metų sandūros laikotarpiu žmonėms iš pasąmonės kylančias mintis, dvasią persmelkiančius prisiminimus, net religinius apmąstymus.

Džiugus kontrastas Netikėtu ir džiugiu kontrastu tapo antroji koncerto dalis, pašvęsta aistringai ispaniškai muzikai. Publiką įelektrino jau pirmasis kūrinys – ispanų kompozitoriaus Manuelio de Falla (1876–1946) šešių dalių „Ispaniška siuita“, fantastiškai solo grojant S.Krylovui. Kontrastingos dalys – „El Paño Moruno“, „Nana“, „Canción“, „Polo“, „Asturiana“, „Jota“– praskriejo kaip žavintis ispaniškų ritmų ir melodijų šuoras. Juk M. de Falla kūrybos ištakos – ispanų liaudies šokiai bei dainos (daugiausia andalūziškos), jų nepakartojama ritmika, uždegančios intonacijos.

Ne mažiau klausytojus žavėjo ispanų kompozitoriaus Pablo de Sarasate`s (1844–1908) miniatiūros smuikui ir orkestrui, taip pat pagrįstos ispanų liaudies muzikos motyvais, – jausmingas dainingas, lėtokas „Andalūziškas romansas“, skirtingų nuotaikų (kantileniška bei ugninga, pašėlusio tempo) „Introducija ir tarantela“, tipiškų rytietiškų melodinių vingių prisodrintos „Čigoniškos melodijos“.

Nepakartojamame koncerte žavėjo meistriškai, tobulai grojantis orkestras, tačiau ypatingą dvasios euforiją kėlė smuikininko S.Krylovo dieviškas muzikavimas. Sunku surasti epitetų, kuriais naujai būtų galima įvardyti ir įvertinti šio virtuozo grojimą. Daugelis kritikų pabrėžia jo gracingą, plasnojančią atlikimo manierą, fenomenaliai greitą, paganinišką grojimo tempą, spindulingas kūrinių interpretacijas, stulbinamą muzikos pojūtį. Sunku ką ir bepridurti.

Klausytojai ilgai nenorėjo iš scenos paleisti solisto ir orkestro. Bisui jie atliko virtuozišką Dinicu-Heifetzo-Kustovny pjesę „Hora staccato“, prie kurios sukūrimo prisidėjo net trys kompozitoriai.

Mokytojas – likimo dovana Šiemet vasarį bus minimos žymaus kompozitoriaus, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Juliaus Juzeliūno 100-osios gimimo metinės. Atkreipdamas visuomenės dėmesį į ypatingą J.Juzeliūno indėlį puoselėjant Lietuvos kultūrą ir valstybingumą, Seimas 2016-uosius paskelbė Juliaus Juzeliūno metais. Vyriausybė pritarė jų veiklos programai, kurioje suplanuotos konferencijos, numatyta išleisti pašto ženklą, sukurti specialią internetinę svetainę. Renginiai, skirti J.Juzeliūno 100-osioms gimimo metinėms, vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose.

J.Juzeliūnas (1916–2001) – kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, mokslininkas – humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras. Jo kompozicijos klasę nuo 1952 iki 2000 m. baigė daugiau nei 40 kompozitorių. Klaipėdoje kurį laiką gyveno ir dirbo buvę prof.

J.Juzeliūno mokiniai – kompozitoriai Putinas Fledžinskas, Onutė Narbutaitė, šiuo metu uostamiestyje gyvena ir kuria buvę jo klasės studentai Laima Jedenkutė, Loreta Narvilaitė, Jonas Paulikas ir Remigijus Šileika, kuris pasidalijo prisiminimais apie savo mokytoją.

Remigijus ŠILEIKA

Kvietė įsiklausyti į save Kompoziciją studijuoti pradėjau 1976-aisiais, man tuomet buvo 26-eri. Įstojau į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją

(dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Atvykęs rugsėjo mėnesį, sužinojau, kad esu paskirtas į prof. J.Juzeliūno kompozicijos klasę. Tuo laiku J.Juzeliūnas jau buvo garsus, autoritetingas, plačiai žinomas kompozitorius. Šią garbę jam pelnė Antroji simfonija, baletas „Ant marių kranto“, opera „Sukilėliai“, „Afrikietiški eskizai“ simfoniniam orkestrui, Koncertas vargonams, „Melika“ balsui ir vargonams. ► 13

JULIAUS JUZELIŪNO METAI

◄ Šie ir kiti kūriniai buvo labai gerai vertinami profesionalių kritikų, taip pat ir daugumos klausytojų, atliekami Lietuvoje ir už jos ribų. Todėl pirmojo užsiėmimo laukiau kiek nerimaudamas – kaip atrodysiu su savo kukliais kūrybiniais bandymais? Tačiau greitai tapo aišku, kad tai malonus, nuolat besišypsantis, supratingas žmogus, viską gyvenime pasiekęs atkakliu darbu ir, žinoma, dideliu talentu.

Jau nuo pirmųjų užsiėmimų profesorius ragino „susitvarkyti savąjį ūkį“, kurti savąją tvarką. Jis neprimesdavo, kokia toji tvarka turi būti: tokia, kaip išdėstyta jo knygoje „Akordo sandaros klausimu“, tokia, kaip Olivier Messiaeno traktate „Mano muzikinės kalbos technika“ ar Paulo Hindemitho „Kompozicijos vadove“. Ne, atvirkščiai, – jis nuolat kvietė įsiklausyti į save, išgirsti savąją muziką, kalbėti sava muzikine kalba.

Ir, žinoma, nuolat plėtė akiratį, patardamas – užuot „baksnojęs“ – formuoti veidrodines harmonijas, naudoti temos retrogradavimą, apvertimus, stambinimą, smulkinimą ir kitas kompozicijos priemones.

Pirmieji dveji metai buvo ypač sunkūs – specialūs harmonijos, polifonijos, muzikos istorijos ir kiti kursai, įvairių užduočių sprendimas suėsdavo visą laiką, kūrybai jo beveik nelikdavo. Gelbėjo tai, kad pirmas kursas buvo skiriamas smulkioms formoms ir pakako sukurti keletą nestambių kūrinių.

Padėjo... išsikepti blynai Antrajame kurse pagal programą reikėjo sukurti variacijas. Sakau, kursiu violončelei ir fortepijonui. Gerai, sako Šefas (taip profesorių vadino jau ankstesni jo mokiniai, mes tai perėmėme), pradžioje sukurkime temą variacijoms. Nešu vieną, antrą, trečią – vis netinka. Ketvirtą, penktą – irgi ne. Šeštą – „galėtų būti“, bet reikia dar pataisyti, paieškoti vienos kitos specifiškesnės intonacijos, dar kokio nors ritminio „sumėtymo“. Kad tema būtų įsimenama, „grūdinga“, kad iš tų grūdų išaugtų turtingas intonacinis laukas. Rugsėjis, spalis, jau lapkritis... Galvoju, negi nebeparašysiu?

Profesorius ramina, sako, aš visus taip siekiu išmokyti formuoti ryškų tematizmą.

Girdi, ir jį Juozas Gruodis taip „treniravo“.

Kas padėjo? Ogi, sako, vieną dieną padėjau temos paieškas į šoną ir nutariau ramiai išsikepti miltinių blynų. Prisikepiau, sočiai 14

J.Juzeliūnas.

privalgiau. Tada sėdau ir sukūriau temą variacijoms. Tiko!

Ką gi, galvoju, pamėginsiu ir aš. Tada gyvenau Žvaigždžių gatvėje Karoliniškėse, kur nuomojau kambarį. Grįžęs troleibusu, ėmiausi plakti, kepti, tada ir valgyti... Pakankamai prisivalgęs, sėdau prie pianino ir pirmiausia peržiūrėjau visas sukurtas temas. Apsistojau prie pirmosios: pataisiau vieną kitą melodinį vingį, įvedžiau porą naujų segmentų, dar kažką... Nunešiau į pamoką, ir tąsyk jau gavau Šefo leidimą pradėti varijuoti. Padėjo!

Trečiame kurse reikėjo įvaldyti sonatos formą. Atsimenu, rašiau Sonatą klarnetui ir fortepijonui. Kažkodėl profesorius manęs nebestabdė, nuo pirmų užsiėmimų leido pačiam grumtis su šia sudėtingiausia, filosofiškiausia laikoma forma.

Dėl atonalumo ekspansijos sonata XX a. patyrė didelių išmėginimų, pokyčių. Labai sustiprėjo tendencija ieškoti individualių sprendimų kiekvienam kūriniui. Atsitraukdamas kiek į nuošalę, profesorius skatino savo mokinius patiems rasti sprendimus, taip mus grūdindamas, ruošdamas tai dienai, kai liksime vieni ir patys turėsime atsakyti už savo kūrinį.

Arūno Baltėno / MIC nuotr.

Ketvirtame kurse – styginių kvartetas. Čia pirmą kartą išbandžiau dodekafonijos teikiamas galimybes. Profesorius tai labai sveikino. Be to, pabandžiau formuoti kūrinio harmoninį reljefą, vis didindamas akustinį intensyvumą, disonansiškumą, artėjant prie kulminacijos, ir atvirkščiai. Apie tuos dalykus J.Juzeliūnas kalbėdavo jau nuo pirmo kurso, tačiau, matyt, prireikė laiko, kad tai išgirsčiau, rimčiau susidomėčiau, išbandyčiau.

Nuolat atgydavo atmintyje Penktajame kurse – diplominis darbas.

Pagal programą buvo reikalaujama sukurti nestambų kūrinį simfoniniam orkestrui.

Aš sukūriau 13-os minučių dviejų dalių Pirmąją simfoniją, mano bendramoksliai Arūnas Navakas ir Jonas Klimas (tiesa, jie abu mokėsi prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje) pateikė panašios trukmės partitūras. 1981 m. birželio mėnesį visus šiuos tris kūrinius atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Jonas Aleksa. Baigiamąjį valstybinį kompozicijos

JULIAUS JUZELIŪNO METAI

egzaminą visi išlaikėme sėkmingai ir kartu su savo profesoriais smagiai šventėme tai restorane „Palanga“.

Baigus mokslus, prof. J.Juzeliūno pamokymai, palyginimai, įvairios patarlės ir pan. nuolat atgydavo atmintyje. „Skleiskite sparnus, sakydavo Juzeliūnas, – verskitės per galvą!“ Tai reiškė – būkite įdomūs! „Mes patys turime susirasti sau maisto!“ Tai reiškė – kompozitorius nuolat privalo turėti naujų sumanymų, sugebėti juos įgyvendinti.

Ypač didelį dėmesį Šefas skirdavo formai. „Nėra formos – nėra kūrinio“, – sakydavo.

Jam forma – ne kokia nors sustabarėjusi schema, bet gyvas organizmas, kontrastų principu koordinuotas laikas. Jei kūrinys – vokalinis, su konkrečiu tekstu, ragindavo pirmiausia koncentruotis į platesnius muzikinės formos, dramaturgijos dalykus, o ne naiviai iliustruoti tą ar kitą žodį, sakinį. „Nebūkite teksto išlaikytiniai, – sakydavo J.Juzeliūnas. – Netūpčiokite vietoje – tai varo nuobodulį klausytojams! Muzika turi vesti klausytojus į priekį, tarytum nežymiai traukti juos už rankos.“ Apie studentų kūrinius, jų problemas mąstydavo ir namuose – susitikus po kelių dienų, išsakydavo savo sugalvotus naujus patarimus, pastabas.

Visa savo kūryba, moksline veikla jis kvietė gilintis į savo tautos muzikinį palikimą, juo remtis, pats rodydamas pavyzdį.

Prof. J.Juzeliūnas buvo Azijos, Afrikos tautų muzikos žinovas, didelis šios srities autoritetas. Jis ne kartą lankėsi įvairiose šių žemynų šalyse. Ten viešėdamas, jis pamatė ir išgirdo bandymus jungti tų šalių muzikinę kultūrą su europietiškąja. Tuo nesidžiaugė: laikė tai „žalingais hibridais“.

Visa savo kūryba, moksline veikla jis kvietė gilintis į savo tautos muzikinį palikimą, juo remtis, pats rodydamas pavyzdį. „Tai labiau garbinga“, – sakydavo. „Tik po dešimties metų po studijų aš pasakysiu, bus iš tavęs kompozitorius ar ne“, – sakydavo visiems savo mokiniams.

Suprask – tai bus matyti iš tavo savarankiškai sukurtų kūrinių. Tačiau ir patį kūrėją ragino reikliai sverti savo kūrinio

proporcijas. Sakydavo: „Kompozitorius, kol jaunas, arba prišneka per daug, arba kažko svarbaus nepasako. Kai patys matysite, ko yra per daug, išmoksite trumpinti, – tada jau būsite kompozitoriai“. O ką daryti, jei sukūrei kūrinį, bet abejoji – geras jis ar blogas? „Pirmiausia turi tikėti pats, tada ir kitas patikės. Jei abejoji – dar gludink, taisyk.“

Paprastai ir aiškiai Su profesoriumi užsiėmimų metu buvo galima pasikalbėti įvairiausiomis temomis.

Prisimenu, kartą pasiguodžiau, jog pjauna ilgesys, klausiu, gal laikas jau būtų man vesti. „Aš vedžiau 35-erių, o ką, nespėjau?

Viską spėjau – ir disertacijas parašiau, ir tris vaikus užauginau (...), spėsi ir tu!“ Arba, klausiu: Profesoriau, ar lietuviai nenusileidžia muzikiniais gabumais kitoms tautoms? Atsakė: „Mes, lietuviai, dažnai einam į lankas ir prarandam daug brangaus laiko“. Eiti į lankas – reiškia, nedaug tepasidarbavus, tuščiai svajoti, vangiai grįžtant prie „varstoto“, t. y. gana alinančio kūrybinio darbo.

J.Juzeliūnas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, užsiėmimų metu kalbėdavo paprastai, aiškiai. Suprantama, be specifinių polifonijos, harmonijos ir kitų terminų neapsieidavo. Tačiau, būda-

mas sveikos valstietiškos prigimties, noriai vartojo ir tokius žodžius, kaip „amatas“, „varstotas“ („na, ką šiandien turi, dėk ant varstoto!“), „plautai“ ir kt. „Gultis ant plautų“ – reiškia pateikti savo naują kūrinį perklausai, koncertui, egzaminui ar panašiai, kur būsi visų vertinamas, nelyg plakamas vanta pirtyje ant plautų, tačiau po to – labiau visiems aiškus, tarsi švaresnis.

Su Sąjūdžiu J.Juzeliūnas naujai atgimė.

Jis – vienas pirmųjų jo kūrėjų, buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimo tarybą. Tapęs viena ryškiausių Atgimimo laikotarpio asmenybių, buvo išrinktas Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininku (nuo 1991 m. – Represijų Lietuvoje tyrimo centras).

1991 m. jam buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Maždaug tuo laikotarpiu lankiausi Vilniuje. Iš anksto paskambinęs, suderinęs susitikimo laiką, užėjau pasikonsultuoti kūrybiniais reikalais pas buvusį savo profesorių. Išsiaiškinau man rūpimus dalykus, dar šnekučiavomės, ir įsidrąsinęs paklausiau: „Profesoriau, ar jums negaila to aukojamo laiko, kurį galėtumėte skirti kūrybai?“ Jis atsakė: „Lietuva – mūsų namai. Į namus grįžtame kas vakarą. Jei ten betvarkė – kokia tada kūryba? Todėl pirmiausia turime susitvarkyti namus“.

Su šia tauria asmenybe, iškiliu kompozicijos meistru J.Juzeliūnu turėjau laimę bendrauti penkerius metus. Tai vertinu kaip likimo dovaną.

Prie anuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos po diplomų įteikimo. Iš dešinės – R.Šileika su žmona Irena Ravaityte-Šileikiene, įgijusia akordeono ir dirigavimo specialybes, ir prof. J.Juzeliūnu. Vilnius, 1981 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

15

KINAS

Naujoji kino ba

Klaipėdietės E.Povilanskaitės-Rivière „Kolekcionierius“ Los Andželo tarptautiniame studentų kino festivalyje pernai pripažintas geriausiu moksleivių filmų kategorijoje.

Panašu, kad Nida, kadaise garsėjusi kaip dailininkų kolonija, dabar vis labiau tampa jaunųjų kino kūrėjų savotiška oaze. Kas vasarą čia vyksta kino stovyklos, pritraukiančios ir jaunus kūrėjus, ir kino profesionalus iš viso pasaulio. Rugpjūtį ją užlieja „Baltijos banga“ – Baltijos šalių kino festivalis. O štai dar neįsibėgėjus 2016-iesiems, antrąją naujųjų metų dieną, Nida kvietė į „Festivalių festivalį“ – jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų trumpametražių filmų, patekusių į įvairių tarptautinių festivalių programas, peržiūras.

16

Kęstutis MEŠKYS

Trumpo metražo forma Buvo rodomi keli Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino specialybės absolventų, studijuojančių ar jau baigusių mokslus ir net dar tik besiruošiančių studijuoti jaunų menininkų filmai: „After Rave“ (rež. Kamilė Milašiūtė, 20 min., 2014 m.) „Polar party“ (rež. Domas Petronis, 19 min., 2015 m.), „Miškas“ (rež. Ignas Meilūnas, 12 min., 2015 m.), „Kolekcionierius“ (rež. Emilija

anga. Nida Povilanskaitė-Rivière, 6 min., 2015 m.) ir žurnalisto, jau sukūrusio keletą dokumentinių filmų Karolio Kaupinio pirmasis vaidybinis filmas „Triukšmadarys“ (15 min., 2013 m.), pristatytas prestižiniame Locarno filmų festivalyje Šveicarijoje ir 2013 m. jau laimėjęs „Europen Short Pitch“ apdovanojimą.

Trumpo metražo kino forma, kuri kai kurių kino teoretikų įvardijama ir kaip atskiras kino žanras, yra gana apgaulinga. Čia būtų galima rasti sąsajų ir su literatūra, kurioje novelė – tarsi kūrėjo meistriškumo, jo „aukšto pilotažo“ testas.

Tačiau kinas – brangus dalykas, tad šioje trumpo filmo ir gana mažai finansų reikalaujančioje srityje reiškiasi daugiausia pradedantieji kino kūrėjai, įvairių kino mokyklų auklėtiniai, o ne jau vardą turintys profesionalai. Bet reikalavimai tokiam kinui neretai žymiai aukštesni nei pilnametražiam filmui. Kino pasakojimo trukmė nuo keliasdešimties sekundžių iki kelių dešimčių minučių kelia padidintus reikalavimus tiek scenarijui, tiek pačiai kino kalbai, kai visi tie sėkmingo kino kūrinio komponentai turi suveikti tarsi ceitnoto sąlygomis. Tai iš kino kūrėjų reikalauja ir talento, ir patirties. O jos stoka daugeliu atvejų kaip tik ir pakiša koją.

Apžvelgiant tikrai sveikintino kino renginio filmus ir įvertinant juos kino praktiko ir kultūrologo žvilgsniu, iškilo gana sudėtingas uždavinys – ar vertinti juos kaip profesionalų darbus, ar ieškoti šiems gana skirtingiems filmams kitų, bendresnių vertinimo kriterijų. Manau, kad kino kūrimo technikos dalykus filmų autoriai jau ne kartą turėjo progą aptarti su kino profesionalais – savo dėstytojais. Čia tik verta paminėti, kad daugelio kino praktikų požiūriu kino kūrinio kokybę dažniausiai lemia mizanscenos kūrybinis įvaldymas, geras kadravimas, kino išraiškos technika, montažas. Kai kurie iš jų net nurodo tikslią statistiką, kuri lydi filmo sėkmę: emocionalumas – iki 50 proc., gera istorija – maždauge 30 proc., ritmas –10 proc. garsas ir kiti veiksniai – iki 10 proc. Belieka sutikti ar nesutikti su tais skaičiais arba nukreipti savo žvilgsnį į kiek platesnį – kultūros vertybių lauką, kontekstą, kuriame kūrybiškai mąsto ir veikia mūsų jaunieji kino kūrėjai, bandyti išsiaiškinti, į kokią vertybių ir problemų erdvę krypsta jų kūrybiniai žvilgsniai.

Sakyčiau, tai daugeliu atvejų leidžia objektyviau įvertinti, kas svarbiausia, – tą kūrybinį potencialą, kuris, įgijus patirties,

KINAS

leis iki galo atsiskleisti kūrėjų talentui, o žiūrovus pradžiugins vertingais kino meno kūriniais.

Kas pakišo koją Pasaulis, ypač šiandieninis, – tai kaitos, tapsmo pasaulis. Ir savo prigimtimi – probleminis. Identifikuoti tas problemas, jo skaudulius, suvokti, pajusti tą kaitą, tapsmą – bene svarbiausia menininkų užduotis. Žymus filosofas G.Deleuze’as tvirtino, kad kino kūrėjas, režisierius – ne tik vienas iš menininkų, bet tai ir mąstytojas, filosofas.

Ir tai susiję su kino prigimtimi, nes kino bei jo veikimo mechanizmas yra analogiškas proto darbo mechanizmui. Sudėtinga kino kūrėjo užduotis – sumodeliuoti sąmonės veiklą iš esmės nejudančiu fiksuotu vaizdu – fotografija, pagauti kaitą, tapsmą, patį laiką. Žymaus režisieriaus A.Tarkovskio žodžiais, pavaizduoti laiką, sukurti prisotintą prasmių ir reikšmių emocinę realybę.

Tokį bandymą sustabdyti laiką, sukurti emocinį jo vaizdinį kaip naują realybę, galima įžvelgti panašios tematikos dviejuose jaunųjų kūrėjų – K.Milašiūtės „After Rave“ ir D.Petronio „Polar party“ filmuose. ►

Kadras iš filmo „Polar party“ (2015, rež. D.Petronis).

17

KINAS

Juose jaunų kino herojų siekis atsikratyti erdvės, kūno ir materijos potraukio, pasiduoti laiko tėkmei, svaiginančiai nesvarumo būklei veda juos į visišką aklavietę.

Tai savo koordinačių, vietos po saule praradimas, kai tose filosofų įvardytose „ne–vietose“, tarsi oro uostų laukimo salėse, neįmanoma jokia asmenybės savikūra, savasties ir net genderinės priklausomybės suvokimas („Polar party“). Ir kai net mirtis tampa bereikšmiu faktu prasmes ir vertybes išplovusio laiko tėkmėje („After Rave“). Tai miražų ir simuliakrų erdvės, kai meilę keičia seksas, asmenybės laisvę – cigarečių dūmų svaigulys, kūrybą – besaikio alkoholio inspiruoti pasimaivymai ir klubinės „tusovkės“. Visi šie naujos Y liberalios kartos ženklai ir elgesio kodai slepia tų amžinų taip jos nemėgstamų konservatyvių vertybių praradimą ir nesuvokiamą, tikro ryšio, meilės ir žmogaus atsakomybės kitam žmogui ilgesį. Savo vietos, tikrų namų ilgesį. Tačiau šie daug kartų matyti tos kartos ženklai ir elgesio kodai, kurių apstu minėtų dviejų filmų audiniuose, ir pakiša koją jų kūrėjams – žiūrovai laukia gilesnio ir kūrybiškesnio žvilgsnio, įžvalgų, emocionalesnio naratyvo virsmo. Ir net feliniškos ir antonioniškos filmų stilistikos intonacijos – tai tik kai kur nors ir sėkmingai panaudoti, bet jau konvenciniai kino kalbos dalykai, nekeliantys estetinių emocijų. Tad žiūrovų nepalieka jausmas, kad jie žiūri, nors talentingų, gana stropių, bet vis dėlto mokinių kino dalykų praktinius darbus. Tame kontekste, kaip vertą dėmesio, reikėtų paminėti neblogą kino operatoriaus Vytauto Katkaus ir visos „After Rave“ filmo įgarsintojų komandos darbą.

◄

humoristinių detalių ir scenų, bylojančių apie socialines mūsų šalies problemas – ištuštėjusius miestelius, dėl darbo netekties besisielojančius senstelėjusius ir motyvaciją praradusius mokytojus, iš kurių dauguma – moterys, neefektyviai panaudojamas kažkieno apsukriai „įsisavinamas“ europines lėšas. Filme nerasime

Svarbiausia – kūrybinis potencialas, kuris, įgijus patirties, leis iki galo atsiskleisti kūrėjų talentui. kokių nors rafinuotų kino kalbos elementų, kino pasakojimas plėtojamas natūraliai ir kartais net nuobodokai. Filme jaučiama režisieriaus duonos kino dokumentikoje jau ragavusio, bet vis dėlto žurnalisto – filmo kūrėjo ranka. Kiek tiesmuką kino kalbą ir filmą profesionalumo link pakylėja puiki, organiška režisieriaus ir patyrusio aktoriaus Valentino Masalskio vaidyba, verčianti patikėti kiek absurdiška istorija

ir jos situacijomis. Ir čia nejučiomis tenka prisiminti tuos vykusiai subalansuoto trumpo kino kūrinio komponentus – gerai kino istorijai ir vieno pagrindinio herojaus kino naratyvui pritrūksta emocionalumo, kuris priverstų žiūrovus įsitraukti į kino žaidimą. Neužmieštas jausmais filmas sudaro tik žurnalistinio sąmojo pilno kino teksto, skirto socialinėms problemoms, įspūdį. Kita vertus, gal filmo autorius ir kėlė sau tokį uždavinį, su kuriuo, akivaizdu, sėkmingai ir susidorojo.

Bene profesionaliausiu kino kalbos ir technikos požiūriu filmu norisi vadinti dar vieną jaunųjų kūrėjų darbą – I.Meilūno filmą „Miškas“. Režisierius yra dirbęs garso dizaineriu ir videoprojekcijų operatoriumi su Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno teatrų trupėmis, o pastaruoju metu daug dirba ir su kompiuterine animacija bei 3D technologijomis. Matyt, toji patirtis I.Meilūnui leido sukurti pakankamai profesionalų, šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstą kino pasakojimą. Tai pavyzdys, kai visi sėkmingo filmo, kaip vaizdinių meno, komponentai veikia subalansuotai ir kryp-

Subalansuotai ir kryptingai Visai kitus uždavinius sau kėlė kitas peržiūros filmas – režisieriaus K.Kaupinio „Triukšmadarys“. Jis turi vieną svarbiausių gero trumpo metražo filmo privalumų – stipriai suręstą istoriją, atskiestą dar ir geru humoru. Į provincijos mokyklą delegacija turi atvežti naują, gautą iš Europos Sąjungos fondų lėšų garsinį pamokų signalą.

Bijodamas sulaukti liūdno daugelio ištuštėjusių miestelių mokyklų likimo – jų uždarymo, mokyklos direktorius bando inscenizuoti mokinių perpildytos mokyklos vaizdą. Filmo pasakojime daug tikslių 18

Filmų plakatai kvietė Nidoje pamatyti Lietuvos jaunųjų kino režisierių darbus, kurie buvo rodomi vienos

KINAS

tingai. Nesudėtinga, bet pamokanti beveik ekologinė istorija apie nevykusį kolekcionierių pasakojama vien vaizdu, nufilmuotu kokybiškai, saikingai panaudojus specialius kompiuterinius efektus. Filmas užburia gamtos, miško grožiu. Jame nėra teksto, bet žiūrovai jo ir nepasigenda, jie visą filmą įtraukti į paslaptingą fantastinį miško gyvenimą, jo vaizdų magiją.

Savotiškas atradimas Penktasis „Festivalių festivalio“ filmas – jauniausios režisierės E.PovilanskaitėsRivière „Kolekcionierius“ – šių eilučių autoriui tapo savotišku atradimu. Ir ne tik todėl, kad pirmo savo vaidybinio filmo kūrėja yra klaipėdietė, ką tik palikusi gimnazijos suolą, o už jos pečių – dar tik Niujorko universiteto Kūrybinių ir vaizduojamųjų menų vasaros mokykla (School of Creative and Performing Arts – SOCAPA), kurioje ji 2012 m. baigė scenaristų, o 2013 m. – kino režisierių kursus. Gal

suveikė ir savotiška pirmųjų naujųjų metų Nidos žiemos saulėlydžių, kino renginio atmosferos ir paties filmo sinergija, bet „Kolekcionierius“ maloniai nustebino. Filmo literatūrinis pagrindas – JAV gyvenančio rašytojo S.T.Kondroto viena iš novelių.

Pasakojimas apie tai, kaip viena iš herojų, jauna nuobodžiaujanti mergina, laikraštyje perskaito skelbimą apie parduodamą saulėlydžių kolekciją ir nutaria ją įsigyti. Pati istorija nesudėtinga, bet pilna pozityvaus ir emocinio, ir filosofinio užtaiso. Jauna moteris – prancūzė (akt. Clotilde Rigaud) parduoda neseniai mirusio savo tėvo skardinių su įvairių šalių saulėlydžiais kolekciją, kuri filme tampa tarsi orios senatvės ir mirties metafora. Mirties, kuri atveria ir neša gyviesiems gyvenimo ir būties šiame saulėlydžių pasaulyje įprasminimą ir viltį.

Ir finale, kai filmo herojė (akt. Gerda Jašinskaitė) mėgaujasi pajūryje įsigytu vienu iš kolekcijos egzempliorių, akimirksniu iš trumpo vos šešių minučių filmo apie saulėlydžius virsta filmu apie spalvingą viltį nešantį saulėtekį. Šis stebuklingas virsmas neabejotinai įvyksta dėl jauno-

sios režisierės meninės įžvalgos ir talento.

Filmas pasižymi ir stipriu scenarijaus pagrindu, ir režisūrinių priemonių saikingumu, ir neprasta aktorių vaidyba. Kiek daugiau priekaištų gal galima būtų išsakyti filmuotai medžiagai, bet ji tokia, matyt, dėl ribotų techninių galimybių. Nepaisant to, filmas tarsi užlieja šilta, kiek pamiršta, kino romantizmu alsuojančia banga. Ne veltui „Kolekcionierius“ 2015 m. Los Andželo (JAV) tarptautiniame studentų kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu filmu moksleivių filmų kategorijoje ir įtrauktas į kitų tarptautinių festivalių programas.

Penki nauji kino kūrėjų vardai, penki filmai, aplankę ne vieno tarptautinio festivalio ekranus... Dar pamename netolimus laikus, kai netildavo diskusijos apie lietuviško kino mirtį, o šiandien džiaugiamės vienu didžiausių visoje ES kiną kuriančių jaunųjų režisierių būriu. Ir tai, ką teko pamatyti Nidos „Festivalių festivalio“ metu, teikia vilčių. Belieka palinkėti, kad talentingų jaunųjų kūrėjų filmai užkariautų ne tik prestižinių festivalių ekranus, bet džiugintų ir plačiąją publiką.

dienos „Festivalių festivalyje“.

19

KINAS

Tikros ir netikros ir pradžios kino le 2015-ųjų pabaiga ir 2016-ųjų pradžia kinomanams neleido įsitvėrus į šventinius stalus bukomis akimis braukti per patiekalų gausybę, nenukreipiant tiriamo žvilgsnio į premjeromis blyksinčius didžiuosius ekranus. Net taupiausi tinginiai, įprastai piratiškai spaudžiantys parsisiuntimo nuorodą, skubėjo į kino teatrus, kad kartu su milijonais gerbėjų ir smalsuolių įvertintų naujuosius „Žvaigždžių karus“.

Aivaras DOČKUS Kadrai iš filmų „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ (2015, rež. J.J.Abramsas), „Krampus“ (2015, rež.

(2014, rež. B.Pohladas), „Šnipų tiltas“ (2015, rež. S.Spielbergas).

Prisitaikėliškas galios snūduriavimas Dėl „Žvaigždžių karų“ septintosios dalies visi tiesiog išsikraustė toli toli į galaktiką.

Tik neapleidžia jausmas, kad šie kosminiai toliai troliškai susiję su apgaulingosios kino pramonės verslo ūkais. Premjeros dieną, gruodžio 18-ąją, Holivudas staiga nubudo antrajame savo aukso amžiuje. Vienas po kito ėmė byrėti rekordai, drebėti kultinių filmų pasiekimai, o kritikai ir garsenybės Čiubakos balsu staugė apie legendinės epopėjos atgimimą. JAV kino industrija metus baigė lazerinėmis – 11 milijardų dolerių 20

pajamomis, o viso pasaulio kino teatrai kaip kalėdinės eglutės sužėrėjo 40-ies milijardų dolerių girliandomis. Didžiąją dalį šių turtų į kūrėjų ir kompanijų skrynias sukrovė galingiausieji „blokbasteriai“: „Juros periodo pasaulis“, „Greiti ir įsiutę 7“, „Keršytojai 2: Altrono amžius“, „Pakalikai“ ir laukiamiausia praėjusių metų premjera „Žvaigždžių karai: galia nubunda“, sukėlusi neišmatuojamai milžinišką euforijos cunamį.

Ar tikrai George’o Lucaso įpėdiniu tapusio ir šio grandiozinio kino erdvėlaivio vairą perėmusio J.J.Abramso naujausias kūrinys skrenda tiesiai į šviesiąją nuotykių klasikos planetą, meistriškai išvengdamas tamsos zonų?

Ko gero, visa tiesa slypi viename šio režisieriaus ir scenaristo interviu, kuriame pripažintas senosios kino stilistikos reanimuotojas paatviravo, kad per pristatomąjį juostos „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ seansą be vaizdo efektų, skirtą „The Walt Disney“ kompanijos bosams, jo keliai drebėjo iš baimės, o jaudulys nugarą pavertė vandens atrakcionų parku. Ar gali būti kitaip, kai tavo darbą vertina verslo žyniai, teises į „Žvaigždžių karų“ projektą įsigiję už keturis milijardus dolerių ir privertę į šešėlį pasitraukti patį epinės sagos kūrėją G.Lucasą?! Spaudimas traiško idėjų slankstelius, nes nuo starto sėkmės priklauso prekės ženklo ateitis. Holivudo filmų

metų pabaigos egendos

KINAS

M.Daugherty), „Jaunystė“ (2015, rež. P.Sorrentino), „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014, rež. R.Anderssonas), „Meilė ir gailestis“

kalykloje kaitinama geležis iš karto dviem trilogijoms, viena jų dedikuota Hano Solo kosminiams žygiams.

Suprasdamas, jog statymai monstriškai dideli ir lūkesčiai bet kokiu atveju pranoks rezultatą, J.J.Abramsas pakluso saugumo instinktui ir nusprendė nepalikti komforto zonos. Prieš 15 metų ši klaida G.Lucasui kainavo brangiai: pirmoji antrosios „Žvaigždžių trilogijos“ dalis „Pavojaus šešėlis“ buvo perpildyta pasakiškomis istorijomis, spalvingais personažais ir egzotiškais kraštovaizdžiais, tačiau gerbėjai ir kritikai tapo vieninga imperija, kuri negailestingai puolė ir sunaikino kruopščiai dailintą daugiasluoksnę maestro kino drobę.

Pasitelkęs šedevro „Imperija puola“ scenaristą Lawrence‘ą Kasdaną, apdairusis J.J.Abramsas pasirinko atsargiausią ir patogiausią kelią: iš 1977–1983 m. trilogijos išgliaudė esminius momentus, suteikusius epui šlovę ir nemirtingumą, „įmetė“ į siužetą kelis naujus personažus, sugrąžino kelis gerbėjų ekstazę sukeliančius herojus, švystelėjo kelis kokybiškus kosminius mūšius, apvertė tėvo ir sūnaus liniją, pamojavo tikroviškai šniokščiančiais lazeriniais kardais – ir štai jums modernus legendos sugrįžimas.

Išskirkite nors vieną vičvienaitę revoliucinę sceną... Nors vienas įspūdingas kautynes. Vieną epizodą, kuris įsirėžtų galvoje kaip originalus filmo simbolis.

J.J.Abramsas įgyvendino savo atsargiąją misiją: svarbiausia – nesugadinti ir nesukurti nieko, kas galėtų ištrūkti iš žanro rėmų ir sugriauti „deja vu“ atmosferą.

Po filmo „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ peržiūros nelieka net tos magiškos sugrįžimo atmosferos, tik nemalonus gražiai nugrimuotos apgaulės pojūtis. Kai kurios scenos plagiatiškai primena „Žiedų valdovo“ pasaulio vaizdinius, perkeltus į kosmines erdves. Septintosios dalies siužeto inžinieriai šaltakraujiškai ir be jokio kūrybiškumo kaip sprogmenis sudėliojo nuorodas į motininius 4-5-6 epizodus ir iš tolo zigzagais apėjo 1-2-3 epizodų vaikiškas fantazijas. Driokst-driokst-driokst. ► 21

KINAS

◄ Apkurtinti „Žvaigždžių karų“ gerbėjai naiviai tiki neegzistuojančiais stebuklais ir neįkūnytais personažais (charakterių vystymas išbrauktas iš meniu), kurie visi stulbinamai – sutartinai pusėtini. Trafaretiškai schematiški ir pedantiškai negyvoki.

Išskyrus Domnhallo Gleesono generolą Huxą – žymaus aktoriaus Brendano Gleesono sūnus maksimaliai pasinaudojo menkiausia galimybe atsidurti kino kritikų užrašuose.

Tarp septintųjų „Žvaigždžių karų“ pavykusių triukų – taikliai į futbolo gerbėjų minią smūgiuojantis droidas BB-8, įtaigios dvikovos lazeriniais kardais, porelė naujų kosminių pabaisų ir… viskas. O jeigu prieš pat naujojo filmo premjerą peržiūrėsite „Naują viltį“, gali išblėsti ir paskutinieji įspūdžių likučiai. Nei charakterių, nei siužeto, nei įtampos, nei išgyvenimo dėl herojų likimo. Pramogos taip pat negausiai pabarstyta. Nepelnytai nulinčiuota antroji G.Lucaso trilogija – daug išradingesnė ir kūrybingesnė.

Keistai skaudu, kad aklai įtikėję naująja bedvase matrica, tūkstančiai „Žvaigždžių karų“ gerbėjų pamiršta, kas iš tiesų sukūrė džedajų ir lazerinių kovų pasaulį.

Koncepciją, struktūrą, mitologiją. Jums nepatiko „Pavojaus šešėlio“, „Klonų atakos“ ir „Sitų keršto“ idėjos? Tačiau, skirtingai nuo „Nubudusios galios“, tai buvo idėjos. Ne tuščia erdvėlaivio forma. Dar buvo skaitmeninio kino gimimas, žinutės diktatūromis virstančioms demokratijoms, valdžios ištroškusiems politikams ir akimirksniu užhipnotizuojamoms žmonių minioms. Toms pačioms, kurios šlovina septintąją dalį. Ir koneveikia tikrąjį galaktikos kūrėją. O juk jis sukūrė ją tokią, kad J.J.Abramsui paprasčiausiai nieko naujo kurti ir nebereikėjo.

Šiurpulinga ir smagi kalėdinė dovana Liaupsių ir milijonų prikimštų „Žvaigždžių karų“ pašonėje netikėtu atradimu tapo 15-os milijonų dolerių biudžeto kalėdinė siaubo pasaka su komedijos elementais „Krampus“, žaismingai ir žavingai sujungusi „Gremlinų“, „Žemės virpesių“, „Svetimo“, „Piktų numirėlių“ ir „Siaubo baubo“ šiurpiausias ir sma22

Kadrai iš filmų „Sicario: narkotikų karas“ (2015, rež. D.Villeneuve‘as), „Hju Glaso legenda“ ( 2015,

giausias savybes. Kultinio heloviniškų novelių rinkinio „Pokštas arba saldainis“ autoriaus Michaelo Daugherty filmas spinduliuoja ta senųjų filmų magija, kurią pagyrūniškai skalambija transliuojanti J.J.Abramso juosta „Žvaigždžių karai: galia nubunda“. Išmonės ir vaizduotės grynuoliais ima snigti jau pirmuosiuose „Krampus“ kadruose, kuriuose kandžiai šaipomasi iš kalėdinės karštligės tuštybės, kai dovanų pirkimo manija sudrasko į skutelius nuoširdų šventės laukimą. Toliau mums pristatoma egoizmo pritvinkusi šeima, kurios narių tarpusavio rietenos išprovokuoja piktojo senovinio demono pasirodymą.

Galbūt monstro prisišaukimo scenai pritrūksta efektingesnių formų, tačiau tai, kas dedasi po to, atlygina visas „Žvaigždžių karų“ septintosios dalies žalas. Siaubo ir nežinomybės persunkta atmosfera, stogais šokinėjantis raguotas padaras, mažų ir didelių pragaro padarų įsilaužimo puota, kraupiausių garsų koncertas, žmones ryjančios sniegduobės, plačiai atsivėrę pabaisų nasrai ir ekstremalių situacijų gniaužtuose kintantys personažų charakteriai smarkiai trinkteli ne tik į akių raineles, bet ir į pakaušį, kuriame užverda demoniška nuogąstavimų, kad viskas nesibaigs geruoju, derva.

Ir, po paraliais, „Krampus“ – siaubingai įtraukianti pramoga! Laimė, grėsmingoje „nubudusios galios“ akivaizdoje M.Daugherty filmui pavyko kinuose nustverti beveik 60 milijonų dolerių, taip pat patekti į „siaubomanams“ būtinų pamatyti 2015 metų juostų sąrašus šalia keistuoliškai stingdančio, retro dvasiomis ir „vintažinės“ elektroninės muzikos spyruoklėmis odą šiurpuliais draskančio mistinio trilerio „Jis tave seka“.

„Oskarų“ medžioklės sezonas atidarytas „Žvaigždžių karų: galia nubunda“ triuškinanti sėkmė virto skausmingu kamščiu į „Oskarus“ pretenduojantiems „rimčiausiems“ metų kino darbams. Daugelis prodiuserių filmų premjeras atšaukinėja ir stumdo į palankesnes datas, kai išsivadės J.JAbramso sukeltos žvaigždžių dulkės.

Piratai trina rankas, o kino akademikų teismui paruoštos kopijos žaibo greičiu „nuteka“ interneto vandenynuose, atimdamos iš juostų kūrėjų ir kino teatrų ne vieną saują dolerių.

O Europos kino akademija ir Holivudo užsienio spaudos asociacija neskuba laukti. Vieni Berlyne įvertina europietiškus filmus, kiti Los Andžele įteikia „Auksinių gaublių“ apdovanojimus. Atsiveria įdomi spraga: geriausia Senojo žemyno juosta pripažįstama Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“, o „Auksinių gaublių“ teikėjai neįtraukia šio kino kūrinio į atrinktąjį geriausių užsienio filmų penketuką, atlikdami šiokį tokį reveransą nominacijomis geriausio antraplanio moters vaidmens ir geriausios dainos kategorijose. Mano subjektyviu manymu, „Jaunystė“, kaip ir Europos metų komedija išrinkta švedų eksperimentatoriaus Roy’aus Andersseno teatrališkai statiškas tragikomiškų žmonių būsenų rinkinys „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ – smarkiai pervertinti darbai, kurių forma nusveria turinį.

Iš „Auksinių gaublių“ nominantų jau pavyko pažiūrėti žinomo prodiuserio Billo Pohlado režisuotą muzikinę biografinę dramą „Meilė ir gailestis“, kurioje sumaniai varijuojama dviem legendinės grupės „The Beach Boys“ lyderio Briano Wilsono gyve-

KINAS

rež. A.G.Inarritu), „Krydas: gimęs kovoti“ (2015, rež. R.Coogleris).

nimo tarpsniais. Nepriekaištingai nutapytas genialaus muzikanto portretas, tipiško biografinio filmo klišes sulaužanti dviguba istorija, kurioje susipina romantinės dramos ir kriminalinio trilerio elementai, melomanišką smalsumą kurstantys vieno reikšmingiausių visų laikų muzikos albumo „Pet Sounds“ kūrybos ir įrašų epizodai.

Jaunąjį Wilsoną suvaidinęs Paulas Dano – rimčiausias šių metų „Auksinio gaublio“ laureato Sylvesterio Stallones varžovas kovoje dėl antraplanio aktoriaus „Oskaro“.

Keista, kad tarp Holivudo užsienio spaudos asociacijos atrinktųjų nominantų nepateko „Meilės ir gailesčio“ scenaristai, suraizgę tvirtą dvigubo siužeto mazgą.

Dramatiškas istorinis šaltojo karo laikų trileris „Šnipų tiltas“ iki kaulų smegenų dvelkia Steveno Spielbergo konservatyvia režisūra. Jai būdingos dvi medalio pusės – vadovėlinės struktūros, tiesios siužetinės linijos ir vienodos žiūrovų dėmesio kreivės išlaikymas bei jokio šalutinio emocinio krestelėjimo nebuvimas. Tvarkingai geras darbas, ne daugiau. Ir ne mažiau.

Tikrasis legendos sugrįžimas nėra „Žvaigždžių karai: galia nubunda“. Tikroji legenda sugrįžta filme „Krydas: gimęs kovoti“.

Dvi skirtingas epochas vaizduojantys filmai, numylėti daugumos kino kritikų – kanadiečio Deniso Villeneuve’o veiksmo trileris „Sicario: narkotikų karas“ ir trimis „Auksiniais gaubliais“ apdovanotas meksikiečio Alejandro Gonzalezo Inarritu

išgyvenimo epas „Hju Glaso legenda“ paliko identišką ištemptumo, neišbaigtumo ir kinomaniško „nesotumo“ jausmą.

Abi juostos brutaliai ir realistiškai vedžioja po tamsiausias žmogaus prigimties gelmes.

Abu pasakojimus vienija keršto ištroškę herojai ir tikroviškumo grimasomis, klampia atmosfera, aktorių persikūnijimo virsmais bei pačiu filmavimo procesu besimėgaujantys režisieriai, kiekvieną kadrą apnuoginantys iki šokiruojančių griaučių. Benicio del Toro ir jau trečiąjį savo „Auksinį gaublį“ (gal šiemet pagaliau jo neišduos dėdulė „Oskaras“?) iškovojusio Leonardo DiCaprio vaidmenys sukurti remiantis žudikiškais aktoriniais instinktais ir neleidžia krustelėti iš vietos. Bet filmų finalai neatsveria prie ekrano praleisto laiko, ir įkyriai peršasi mintis, kad stebėjai žaidimą dėl žaidimo.

Visiška priešingybė – pagal paprastą, dar 1976-ųjų „Rokio“ formulę sudėliota sportinė drama „Krydas: gimęs kovoti“, kurioje talentingas jaunas režisierius ir scenaristas Ryanas Coogleris (prieš porą metų nustebinęs jautria drama pagal tikrus įvykius „Fruitveilo stotis“) demonstruoja pavojingą dvikovą prieš galimas siužeto banalybes ir visur čempioniškai laimi.

Pergalės paslaptys tūno preciziškai kuriamuose sudėtinguose veikėjų charakteriuose, beveik tobuloje nepriklausomo kino ir Holivudo „hitų“ santuokoje ir kiekvienoje scenoje ieškomose nedidelėse detalėse, formuojančiose teisingą tempą, dramatiškumą ir humorą. Filmas primena lengvo svorio kategorijos boksininką, išdrįsusį mesti iššūkį geriausiam sunkiasvorių kovotojui ir sugebėjusį išsilaikyti ant kojų visus 12 raundų. Krydą suvaidinęs Michaelis B.Jordanas (atvykęs kartu su Coogleriu iš „Fruitveilo stoties“) – neabejotinai vie-

nas ryškiausių metų atradimų, o 70-metį vasarą švęsiantis S.Stallone jau viena ranka laiko „Oskaro“ statulėlę, kita lyg svarmenį kilnodamas naujutėlaitį „Auksinį gaublį“.

JAV kino meno ir mokslo akademijos teikiamo prestižiškiausio trofėjaus laimėjimas būtų daugiau nei logiškas ir simboliškas: prieš 29 metus jo originalus sumanymas – „Rokis“, perkeltas į ekranus vos už milijoną dolerių, pelnė tris „Oskarus“, tačiau scenarijaus autorius ir pagrindinis aktorius liko be apdovanojimų.

Kaip ten ir nutiktų su tomis auksu tviskančiomis statulėlėmis, aišku viena – bent jau man tikrasis legendos sugrįžimas nėra „Žvaigždžių karai: galia nubunda“. Tikroji legenda sugrįžta filme „Krydas: gimęs kovoti“.

Lietuviški akordai ir rekordai Pabaigoje – trumpos lietuviškos aktualijos. Dar viena nacionalinė komedija „Tarp mūsų, berniukų“ viršija lankomumo rekordus, o kai kurie vietiniai kritikai, pavyzdingai pamynę profesinę etiką, šį rusiškos komedijos „Apie ką kalba vyrai?“ mutantą tituluoja lietuviško kino šedevru.

Labiau šiai juostai, kaip ir visai iš svetimų idėjų spaudžiančiai greitus ir lengvus eurus nacionalinio kino pramonei, tiktų tas pats praėjusio sakinio paskutinysis žodis, tik pirmąją jo „e“ turėtų pakeisti raidė „ū“. Kad ir kaip nesinorėtų to sakyti (prieš kokius penkerius metus skambėjo atvirkščiai – eikite ir remkite lietuvišką kiną) – neikite į lietuviškas premjeras ir neremkite tų, kurių tikslas – išpurtyti jūsų pinigines, mainais pasiūlius naujai supakuotą importinį pusgaminį, kurio galiojimo laikas seniai pasibaigęs.

23

G.Ga

SVEČIAS

Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

menas y keičianti

24

Pirmą kartą su menininku Gintu Gabranu (Gints Gabrans, Latvija) susitikome, kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmų salės dar priminė laboratoriją – visur buvo pilna kartoninių dėžių, iki viršaus prikrautų neaiškios paskirties liejinių, popieriaus lakštų su schemomis, lentelėmis, planais. Po kelių dienų tos pačios salės virto prieblandos zona su prožektorių šviesų spindulių iš tamsos išplėšiamais, atrodytų, pagal muzikos ritmą vibruojančiais, pulsuojančiais, sklandančiais nežemiškais objektais. Procesas įvyko – G.Gabrano paroda „Mutantų atranka“ („Mutant selection“) laukia lankytojų. Šlovės vengiantis menininkas į bet kokį asmeninį klausimą atsakė kuklia šypsena. Bet jo akys sušvito ėmus kalbėtis apie kūrybą.

abranas:

SVEČIAS

yra genetinė mutacija, i kultūrą Irma STASIULIENĖ

Skulptūros evoliucionuoja – Kokį klausimą sau kėlėte rengdamas šią parodą?

– Pradedate nuo sudėtingiausio klausimo (juokiasi). Bus neaišku, jei dabar pasakysiu. Esminis klausimas – kas sukūrė evoliuciją... Bet reikėtų pradėti ne nuo to.

– O nuo ko reikėtų pradėti?

– Kas atsitinka menui, kai kūrybai pasitelkiami ir sistemingai naudojami tie patys evoliucijos veikimo principai, algoritmai, tik paspartinus šį procesą?

Panašūs procesai vyksta šiltnamiuose, kai kultūriniai augalai paveikiami radiacijos, kad kuo greičiau įgytų įvairių rūšių genetinių mutacijų. Iš šių augalų atsirenkami daugiausia naudingųjų savybių turintys individai, skirti tolesnei selekcijai.

– Dėl augalų viskas aišku. Bet koks ryšys tarp selekcijos ir jūsų kuriamų objektų?

– Parodos skulptūros sukurtos išlydytą plastiką supylus į šaltą vandenį, kur plastikas stingdamas saviorganizuojasi ir įgyja savitas formas ir struktūrą.

Saviorganizacijos principas parodoje – esminis, kertinis. Iš tokiu būdu gautų iš plastiko išlietų skulptūrų aš atrenku gražiausius, įdomiausius objektus ir juos

„sukryžminu“, iš dalies sulydydamas taip, kad išliktų pagrindinės jų formos.

Rezultatas – iš kiekvienos naujos kartos skulptūrų gimsta vis sudėtingesnių formų ir ornamentų struktūros. Tokias skulptūras kuriu nuo 2009-ųjų, šioje parodoje eksponuojami jau šeštos kartos objektai. Kiekviena paroda labai svarbi kaip priežastis išprovokuoti žengti kitą mutacijos žingsnį.

– Jūsų parodoje į kūrybos procesą įtraukiami ir lankytojai...

– Taip, žiūrovai gali dalyvauti šiame darbe – palikti plačiąja šio žodžio prasme savąją liniją sienoje su šešėliais ir piešiniais. Todėl jie turi visišką teisę į savo kūrybinę biografiją įsirašyti ir šią parodą.

Matomos iš vidaus – Jūsų skulptūrų kūrimo metodas primena senuosius lietuvių burtus, kai norint sužinoti ateitį į šaltą vandenį buvo pilamas ištirpintas vaškas.

– Tikrai? Lietuviai pila vašką? Aš šį principą irgi nusižiūrėjau iš senųjų latvių tradicijų – jie per apeiginius naujamečius burtus, norėdami numatyti ateitį, į šaltą vandenį pildavo lydytą šviną. Arba alavą...

– Jūsų skulptūros išoriškai labai vizualios, bet parodoje, pasitelkus šiuolaikines technologijas, jas galima apžiūrėti ir iš vidaus.

– Taip, parodą lydi ir 3D videomedžiaga, kurioje užfiksuotos skulptūros, skenuotos kompiuteriniu tomografu. Pasinaudojus rentgeno spinduliais, videofilme galima pamatyti skulptūras iš vidaus. Šiuolaikinės technologijos sudaro galimybę žengti kitą žingsnį ir fizinę skulptūrų būklę perkelti į virtualią aplinką, kurioje galima dar labiau paspartinti saviorganizacijos procesą.

– Turbūt tuo neapsiribosite? Kas toliau?

– To kol kas nedariau, bet ateityje planuoju išbandyti atvirkštinį procesą – iš virtualios būklės 3D spausdintuvu jas vėl paversti fiziniais objektais. Kompiuteris labai tinka šioms idėjoms įgyvendinti, nes daugelį procesų: tai, ką gamta darė evoliucijai tris milijardus metų, mūsų dienomis galima pagreitinti šiuolaikinėmis technologijomis.

Evoliucijos modelį galima padaryti labai greitai. Būtent tai ir daroma pasitelkus dirbtinį intelektą – rašomas koks nors algoritmas ir kryžminamos smegenys, pats kompiuteris toliau nusprendžia, kaip objektas turėtų evoliucionuoti.

– O kaip evoliucionuoja jūsų skulptūros?

– Pateiksiu vieną pavyzdį. Pernai mano skulptūrų paroda, kaip ištisa ekspozicija, vienu metu veikė trijose parodinėse erdvėse Rygoje, Paryžiuje ir Briuselyje. Po to objektus iš šios ekspozicijos sujungiau, ir atsitiko taip, kad kai kurių gerų darbų iš šių parodų nebėra, nes jie susijungė su kitais ir tapo naujais objektais. Videomedžiagoje galima rasti informacijos apie skulptūras, kurių jau nebėra, kurios susilydė su kitomis skulptūromis. ► 25

SVEČIAS

Išlieka stipriausias? ◄ – Turbūt neišvengiate nesėkmių?

– Ne visada šios mutacijos evoliucionuoja... Eksperimentai, pagrįsti spontaniškumu ir chaosu, gali ir nenusisekti. Nemažai mano objektų būna pasmerkti išlydyti.

Gamtoje šis mechanizmas veikia kaip natūrali atranka – išgyvena stipriausias.

Bet šiuolaikiniame pasaulyje evoliucija panaudojama kitaip.

– Kaip?

– Kultūra – visa tai, ką viena karta palieka kitai. Yra ir tokia definicija, kad tai, kas perduodama ne genetiniu būdu, yra kultūra. O mūsų laikais kultūra tampa ir pati genetika, nes su ja galima eksperimentuoti, ją keisti, todėl ir ši definicija virsta atgyvena. Pats menas yra genetinė mutacija, kuri keičia kultūrą.

– Kalbant apie genetiką – parodoje eksponuojamas jūsų projekto „Foood“ fragmentas pretenduoja į rimtus mokslinius tyrimus.

– Šį eksperimentą kartu su savo draugu mikrobiologu Janiu Liepiniu atlikau, kad vizualiai pavaizduočiau evoliucijos jėgą. Jo tikslas buvo genetiškai modifikuoti virškinamojo trakto bakterijas. Šioms bakterijoms genetinės mutacijos suteikė naujų savybių – galimybę sintetinti fermentą, kuris gali suskaidyti celiuliozę, t. y. virškinti celiuliozę – popierių, medieną. Grynos celiuliozės žmogus virškinti negali, bet visame augalinės kilmės maiste ji užima didelę dalį. Šios bakterijos buvo modifikuotos ne žmogaus organizme, tačiau tai tarsi žmogaus organizmo parengimas ateičiai, jei tektų persikelti gyventi į kitas planetas. Žinoma, tokių bakterijų žmogaus organizme kol kas nėra, bet jei ir ten būtų ir 100 procentų veiktų, tada iš popieriaus ar medienos būtų galima gauti daugiau kalorijų nei iš duonos.

Parodoje pateikti į keramiką perkelti šio projekto skaičiavimai, grafikai ir, žinoma, eksponuojamos pačios bakterijos.

– Norite įrodyti, kad menas išgelbės pasaulį ne tik perkeltine šio žodžio prasme?

– Evoliucijos tema mene nėra nauja. Žmogus keičia gamtą 40–50 tūkst. metų – prisijaukindamas gyvūnus, keisdamas jų elgesį sau palankia linkme ir t. t. Aš evoliuciją pasitelkiu kaip kūrybos principą. ► 26

G.Gabrano parodos „Mutantų atranka“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai ir vernisažo akimirkos.

SVEČIAS

Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

Eksperimentai, pagrįsti spontaniškumu ir chaosu, gali ir nenusisekti.

Nemažai mano objektų būna pasmerkti išlydyti.

27

SVEČIAS

Stiprus eiti vienas

◄ Latvijos dienraščio „Diena“ meno

kritikas Vilnis VEJIS: G.Gabraną ir jo kūrybą galima pavadinti Latvijos meno reiškiniu, nes jis nepasiduoda jokioms vyraujančioms tendencijoms, aplink jį nesiburia grupės ar bendraminčiai. Jis savo kūryba toks stiprus, kad kūrybiniu keliu eina vienas – su savo fantazija ir mintimis. Viena vertus, jo darbai vizualiai labai išraiškingi, kita vertus, jie labai konceptualūs, pagrįsti mąstymu. Jo minčių eiga visada labai įdomi ir netikėta. Ne veltui G.Gabrano projektas „Paramirrors“ 2007 m. atstovavo Latvijai Venecijos meno bienalėje. Jo parodos Rygoje visada sulaukia didelio žiūrovų susidomėjimo.

Menininko kūryba daugiabriaunė. Pradinė jo veiklos sfera buvo scenografija, ir iki šiol paraleliai jis tuo užsiima, keletą kartų buvo įvertintas prizais už geriausią scenografiją. Ir šioje srityje jis sugeba sulaužyti tradicinius žanro rėmus – jo sukurtos scenografijos virsta spektaklio ir instaliacijos hibridais. Gintas – tai ištisas kosmosas (juokiasi). Norint galima rasti panašumų, bet kartais net nereikia ieš-

koti, nes tai, ką matome jo projekcijose, veikia tarsi trumpasis jungimas, niekas kitas to sugalvoti negali.

Ginto kūrybos lūžis įvyko po to, kai jis 2005 m. gavo „Hansabank Art Award“ prizą. Tai labai reikšmingas Baltijos ir Skandinavijos šalių prizas. Iki tol jis labiau domėjosi socialiniais projektais, kuriuose susipindavo realybė ir fikcija. Vėliau atsigręžė į tą nematomą pasaulį, kurį jis daro matomą iki šiol. Ir daro tai, mano manymu, tiesiog pritrenkiamai.

Beje, minėtą prizą G.Gabranas gavo už ketverius metus kurtą performansą „Starix“. Mano nuomone, šis projektas buvo pats geriausias visoje Latvijos performanso meno istorijoje. Jo esmė – iš benamio padaryti žiniasklaidos žvaigždę. Menininkas benamį maitino, rengė, lankydavosi su juo įvairiose viešose vietose, televizijoje ir kūrė jo kaip medijų žvaigždės įvaizdį.

Tai buvo ironiška medijų kritika – jis atskleidė, kaip iš nieko padaroma žvaigždė. Visą procesą menininkas filmavo. Projektui artėjant prie pabaigos, Gintas gavo prizą už geriausią metų scenografiją. Jis tuo metu buvo mažai kam pažįstamas, ir atsiimti prizo vietoj savęs nusiuntė filmo herojų. Ir žinote, buvo iki ašarų juokinga, nes žmonės, teikę prizą, bei didžioji dalis publikos nežinojo, kaip atrodo Gintas.

Benamis, aprengtas baltu kostiumu, iškilmingai atsiėmė prizą, ceremoniją filmavo televizija, visi plojo, ir tik artimieji žinojo, kad tai ne pats menininkas, o jo performanso herojus. Tai parodo Ginto santykį

G.Gabrano kūryboje žiūrovai gali dalyvauti – palikti savąją liniją sienoje su šešėliais ir piešiniais.

28

su jo kūryba. Viena vertus, jis ironiškai atskleidė vartotojiškos visuomenės tuštumą, kita vertus, tai parodo jo požiūrį į šlovę. Menininkas nėjo lankstytis už prizą, vietoj savęs pasiuntė kitą žmogų, kad pats tuo metu galėtų kurti tai, kas jam svarbiausia, – savo meną.

Meno ir mokslo paribyje

Menotyrininkė Laima KREIVYTĖ: G.Gabrano paroda – apie mutuojantį mūsų pasaulį, apie tuos daiktus, kurie nuolat keičia formą. Juk mes naudojame daug visokio plastiko, o jis – ne iri, iš principo šiukšlinė medžiaga. Gabranas ima ją ir iš tiesų visiškai transformuoja daugybę kartų – lydo, leidžia į vandenį, ir tada ji įgyja netikėtų formų. Per visą šį procesą jis parodo, kaip toji mūsų sukurta antrinė natūra, tas plastikas, įgauna į gamtą, į organiką panašias formas. Ir jo sukurti objektai, ir iš jų paskui padaromos kompiuterinės vizualizacijos atrodo kaip medūzų pasaulis, kaip visiškai kito laiko, kitos erdvės, galbūt kažkokie kosminiai gyvūnai. Įdomu, kad menininkas ne tik žaidžia su medžiaga ar kuria estetiką. Jam svarbi ir pati evoliucijos idėja – kaip evoliucionuojame, kur link mes evoliucionuojame, gal mes žygiuojame tiesiai į pražūtį, ir ką reikėtų daryti. Vienas iš jo eksperimentų perša mintį, gal mums reikėtų sugebėti graužti medį, valgyti medieną, celiuliozę.

Ir jis sintetino bakterijas, žiūrėjo, ar galima būtų taip modifikuoti mūsų organizmą, kad galėtume kokią tabletę išgėrę medžiais pasisotinti. Įdomus tas momentas, kad jo kūryba veikia meno ir mokslo paribyje. Iš tiesų tai nėra grynasis mokslas, labiau mokslinė fantastika, bet manau, kad žiūrovams turėtų būti įdomu ne tik pamatyti neregėtų dalykų, ne tik interaktyviai įsijungti, bet ir pagalvoti apie mūsų kaip žmonių rūšies, kaip tam tikrų plikųjų žmogbeždžionių ateities galimybes – kur mes judame evoliucijos kelyje.

SVEČIAS

G.Gabrano kūriniai parodoje „Mutantų atranka“.

Tarsi ateities pranašystė

Menotyrininkė Agnė NARUŠYTĖ: Man labai įdomu, kad G.Gabranas taip rimtai ir autoironiškai žiūri į meninę kūrybą – kaip bendros evoliucijos, visos žemės, visos kūrinijos dalyvę ir kartu į pačią evoliuciją – kaip nukrypimų istoriją. Nukrypimų nuo tobulos formos, kuri kažkada galbūt buvo sukurta, ir mes jos negalime pamatyti, negalime žinoti, kas tai buvo, tik savo vizijose turime tą idėją, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Čia ne evoliucijos, čia kūrimo teorija, o evoliucijos teorija aiškina, kad vyksta kažkokios mutacijos, gamta atsirenka tai, kas labiausiai tinka, labiausiai prisitaiko. Mane evoliucijos teorijoje labiausiai intriguoja, kad genai yra savanaudžiai ir visada siekia išlikti. Visa tai vyksta ne dėl kažkokio absoliutaus gėrio, bet dėl to, kad kai kurie genai siekia išlikti ir išlieka.

Man susidaro įspūdis, kad G.Gabranas tai paverčia ekologinės katastrofos pranašu ir į tai įvelia žmogų – per plastiko panaudojimą, per tas putas, kurias matome filme, per žmogaus įsikišimą. Ir tas žmogus kuria – kaip Dievas, kaip gamtos dalis, bet kartu tai yra dirbtinės, nuodingos medžiagos ir tie gyviai, kuriuos sukuria, jei juos pamatytum ne galerijoje, o atsietai, gali kelti siaubą: tie mutantai – tai kažkas tokio, kas naikina šią planetą arba rodo, į ką viskas išsigims.

Šis kūrinys – tarsi ateities pranašas. Mane suintrigavo faktas, kad parodoje eksponuojami jau šeštos kartos objektai. Mes galime įsivaizduoti, kokios buvo tos kitos kartos ir koks buvo tas pirmavaizdis. Man patiko ir rimtumas, ir žvilgsnis į ekologiją, į žmogaus, kūrėjo vietą tame procese (nes ir menininkas kuria iškraipydamas pirmavaizdžius), ir perspėjimas, ir pasišaipymas iš paties savęs kaip tokių formų kūrėjo.

Veikia žmonių fantaziją

Menininkė Aurelija MAKNYTĖ: Atvykau į parodą todėl, kad esu gana sena autoriaus gerbėja dar nuo tų laikų, kai pirmą sykį pamačiau jo darbus Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir vėliau Venecijos bienalėje. Iš tiesų labai įdomus autorius.

Dabar dar labiau suintrigavo tai, kad tema yra artima moksliniam kontekstui, kas man visąlaik buvo įdomu, nes aš pati kaip menininkė savo kūrybinį kelią esu pradėjusi nuo biologijos, buvau gamtinių pasaulių tyrinėtoja – nuo genetikos iki drugelių ir varlių. Todėl visąlaik susidomėjusi stebiu tuos kūrybinius projektus, kurie susiję su tarpdisciplininiais dalykais, tuo ši paroda ir suintrigavo.

Pastebiu, kad pastaruoju metu nemažai autorių dirba su tokiais dalykais – len-

Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

da į genetiką, ekologiją. Dėl globalinio susirūpinimo žmonijos ir gamtos ateitimi tos temos kaip katalizatorius veikia menininkus ir jie kartais net anksčiau nei mokslininkai užčiuopia, pastebi kažkokius daigelius, kurie iš pradžių atrodo kaip fantazijos dariniai, bet vėliau jų atsiranda ir mokslo lauke. Taigi šioje parodoje šiuo požiūriu kažko naujo kaip ir nėra, bet man įdomu, kad menininkas kalba apie mutaciją, apie genetiką ir apie mutacijos reikšmę evoliucijai, kas yra ar buvo viena pagrindinių evoliucijos teorijos tiesų. Šiais laikais yra labai įvairių teorijų – ir apie sustojusią evoliuciją, ir apie daugybę kitokių dalykų, kurių nėra ko tikėtis čia pamatyti – menininkas nėra mokslininkas, kuris turi prieš tai sausai enciklopediją išsistudijuoti. Aš žvelgiu į tą iš biologinio ar genetinio lauko į parodų salę perkeltą šabloną ar formulę, kaip ji tarsi fantazijos generatorius veikia žmones, šiuo atveju – žiūrovus, ir augina mutacinius darinius jų galvose – žmonės su malonumu paišo, kuria, prisijungia prie autorystės, autorius galbūt ateityje kažką su tuo darys. Iš pirmo žvilgsnio – tai savitikslė mutacija dėl fantazijos.

Sakoma, kad evoliucijos procese išlieka stipriausieji, bet autorius yra minėjęs, kad tinkamą evoliucijai, išlikimui medžiagą gamina būtent mutacijos. Mes jas dažniausiai suvokiame kaip neigiamus dalykus, bet parodos žiūrovai mato tuos dalykus kitaip. Toji ekspozicijos dalis, kurioje kalbama apie maistą, – sausesnė, bet aktualesnė. Visiškai sausa ateities maisto tema mokslininkams bei daug kam labai svarbi ir įdomi. Bet aš vis dėlto pasilieku mutantų salėje.

29

DAILĖ

10 patarimų, kaip Leisiu sau nenurodyti svetainės, duodančios tokius puikus patarimus, internetinio adreso.

Jei pasiseks užtikti – jūsų laimė. Gaila, kad jau nebegalima pasinaudoti vaizdiniais dailininkų „patarimais“, nes paroda „Stiliaus ikona“ „Klaipėdos galerijoje“ veikė iki sausio 14-osios.

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Nutolę.

30

DAILĖ

tapti stiliaus ikona

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Stiliaus ikona? I, II, III.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Provokuojanti tema Gal kam ir netikėta, kad grafikė Danutė Žalnieriūtė ėmėsi kuruoti parodą tokiu madingu pavadinimu. Bet peržvelgus jos kuruotų parodų sąrašą zalnieriute. lt, viskas stoja į savo vietas. Per pastarąjį dešimtmetį tai jau 10-oji dailininkės kuruota paroda, o buvusiųjų tematika byloja apie siekius skatinti menininkus į kartais gana tradiciškai skambančią temą pažvelgti kitaip. Šiuokart ir pasiūlyta tema netradiciška, provokuojanti. Antra vertus, smagu, kad vyresnės kartos kūrėjai kelia problemas ir siūlo temas, kurios, standartiškai mąstant, turėtų kilti jaunų ir nestandartiškų kūrėjų galvose. Žodis „ikona“ neaprėpiamose interneto platybėse tikriausiai yra tarp populiariausių, tačiau toli gražu nevienareikšmiškas. Šiuolaikinė taip vartojamo žodžio prasmė

D.Žalnieriūtė. Mis batomanija.

gerokai nutolusi nuo pirminės, juk ikona (eikōn graik. vaizdas) – senas bažnytinis terminas, apibūdinantis specifinį rytų krikščionių (stačiatikių) religinį paveikslą.

Šiandien žodžių junginys „stiliaus ikona“, paprastai taikomas mados sričiai, apibūdina asmenį arba daiktą, žinomą, populiarų, sektiną ir geistiną, nes tiesiog yra stilingas. ► 31

DAILĖ

G.Oškinytė-Eimanavičienė. Baltas drabužis.

G.Oškinytė-Eimanavičienė. Juodas drabužis.

J.Vosylius. Stiliaus ikona, kas danguje? ◄ „Ikona“ šiame junginyje suvokiama kaip nuoroda į apibendrinimą, simbolį.

Ivesas Saint Laurentas kažkada teigė, kad „mada ateina ir praeina, o stilius yra amžinas“. Bet puikiausias asmeninis stilius negarantuoja, kad individas taps ikona, jei nebus viešai žinomas. Tuomet ir įsijungia viešinimas, reklama ir žiniasklaida.

Pagarbiau ar ironiškai

J.Vosyliūtė. Stiliaus ikonos.

32

O buvo taip. Praėjusių metų gruodžio 17-ąją į parodos „Stiliaus ikona“ atidarymą „Klaipėdos galerijoje“ rinkosi miesto dailės ikonos ir ikonai. Negalima taip sakyti? Kodėl? Juk masinės informacijos priemonės ikonomis mirgėte mirga – mados, kino, stiliaus, popmuzikos ir t. t. Jos ir jie žvalgosi nuo blizgių žurnalų viršelių, iš televizijos ekranų sklinda viena už kitą atviresnės išpažintys. Kerinčios pozos, neegzistuojančios charizmos, degtuko istorijos – vyksta tobulas įvaizdžio ir tikrovės susipynimas, kai viskas tampa įvaizdžiu, o realybė išnyksta jame. Iš realaus gyvenimo taip lengva persikelti į televizijos ir spaudos kuriamą tikrovės pakaitalą, tapti subkultūros ir kolektyvinio įvaizdžio įkaitu.

Parodos „Stiliaus ikona“ kuratorė, teigdama, kad „kiekvienas kultūros raidai svarbus laikotarpis turėjo savo stilių ar grožio suvokimą“, ir iškėlusi klausimą, „o kokia yra šių dienų stiliaus ikona?“, gana konkrečiai suformulavo parodos tikslą: „menine kalba ironiškai ar pagarbiai perteikti socialinį šio reiškinio aspektą“. Į gana konkretų kvietimą

DAILĖ

J.Vosylius. Stiliaus ikona, kas šešėlyje?

parodos dalyviai, 10 dailininkų iš Klaipėdos, Palangos, Vilniaus, taip ir atsiliepė, – kas pagarbiau, o kas ironiškai analizuodami ikoniškumo aspektą, susietą su stiliumi, mada ir, žinoma, vartotojiškumu. Pastarąjį atspindėjo D.Žalnieriūtės „Mis batomanija“, Agnės Kišonaitės „Fashionista“. Dekoratyvumu XX a. pirmosios pusės madų žurnalų viršelius priminė Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės triptikas „Stiliaus ikona?“ ir Violetos Jusionienės kompozicija „Aksesuaras“.

Gražumo masalas Smagiai, kaip pratęs, šmaikštavo Juozas Vosylius – ne mažųjų šuniukų, tik jų šeimininkų atžvilgiu („Stiliaus ikona, kas danguje?“), kitoje kompozicijoje išryškindamas noro rodytis ne tuo, kas esi, tuštumą, tokį apgailėtiną iš šalies („Stiliaus ikona, kas šešėlyje?“). Ištapyti paveikslų rėmai, jau kaip ir tapę dailininko prekės ženklu (juk negalima rašyti – brendu), šiuo atveju ypač gerai tiko. Dėmesį traukė Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės ir Julijos Vosyliūtės „žaidimai“ su tekstile ir popieriumi. Dvi Gražinos kompozicijos „Baltas drabužis“ ir „Juodas drabužis“ priminė, kad vertingiausi dalykai slypi ne kraštutinumuose, o pusiausvyroje; Julijos „Stiliaus ikonos“ labiau bylojo apie moters natūros įvairialypiškumą, būsenas, kurias atliepė subtilūs medžiagų paviršiai, siūlų linijos ir dygsniai.

Kažin, ar kuris nors parodos lankytojas sau tyliai nepagailėjo: „Ir kodėl tas Klimavičius tokį gražų paveikslą sugadino,

pelėkautų prisagstė?“ Romo Klimavičiaus darbas, ko gero, buvo labiausiai provokuojantis, kaip masalą metęs miesčionišką kičinio gražumo jauką. Ir pagaliau dar vienas L.Gedvilaitės-Sakalauskienės kūrinys, keturių dalių diptikas „Nutolę“, atliktas lino raižinio technika ir papildytas akrilu. Nei senutė iš kaimo madinga, nei dryžuota lietuvių liaudies tekstile nenustebinsi, bet autorė per tradicinį motyvą paprastai ir neprikišamai pasakojo apie dar nesuskaldytos į daugybę įvaizdžio šukių būties prasmę, apie bendrųjų, pamatinių vertybių svarbą. Diptiko poveikį sustiprino ir originalus jo eksponavimo būdas.

Atidarant parodą buvo apgailestaujama, kad ji tokia nedidelė, tiesiog parodėlė. Bet verta paminėti atidarymo metu užsimezgusią diskusiją, gal tiksliau – viešą pasikeitimą nuomonėmis, ir tai patvirtina, kokia

R.Klimavičius. Pelėkautai.

A.Kišonaitė. Fashionista.

10 dailininkų, kas pagarbiau, o kas ironiškai parodoje analizavo ikoniškumo aspektą, susietą su stiliumi, mada ir, žinoma, vartotojiškumu. aktuali parodos tema, o idėjų ir interpretacijų variantai – beribiai. Tad tikėtina, kad po metų kitų dar išgirsime apie „Stiliaus ikonos“ tęsinį.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

33

FOTOGRAFIJA

V.Trublenkovo fotografijoje Klaipėdos molo luitai – gigantiškos betono konstrukcijos, užpildančios visą fotografijos plokštumą tiek vizualiai, tiek pagal prasmę.

Nuotraukos, kuriose nelieka vietos atsitiktinumui Nuo spalio pabaigos iki sausio vidurio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vyko Viktoro Trublenkovo paroda „Fotografijos“. Jau daug metų Vilniuje gyvenančio buvusio klaipėdiečio fotomenininko personalinėje parodoje – archyviniai kadrai, užfiksuoti XX a. 8–9 dešimtmečiais dar sovietinėje Klaipėdoje. Parodą organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Metų pradžioje LFS Klaipėdos skyrius planuoja išleisti šio autoriaus fotografijų albumą „Viktoras Trublenkovas. Fotografijos“ (sudarytojas D.Vaičekauskas, įvadinio straipsnio autorius dr. Tomas Pabedinskas).

34

FOTOGRAFIJA

Objektai tampa plokštumomis, ant kurių ryškėjančios faktūros konstruoja savas reikšmes.

Danguolė RUŠKIENĖ

Iš fotomenininko archyvo Tai – jau trečiasis LFS Klaipėdos skyriaus inicijuotas projektas, kurio metu organizuojamas klaipėdiečių fotomenininkų fotografijos archyvų pristatymas.

2013 m. buvo surengta Arvydo Stubros autorinė paroda „Kasdienybės šviesa“ ir išleistas jo fotografijų albumas tuo pačiu pavadinimu.

2014 m. vyko Artūro Šeštoko prieš 20–30 metų sukurtų fotografijų paroda ir fotoalbumo „Nutylėtos istorijos“ pristatymas.

Kaip teigė šių projektų vadovas D.Vaičekauskas, ir ateityje planuojama organizuoti fotografijos istorijai svarbių, bet primirštų klaipėdiečių fotomenininkų archyvinių darbų pristatymus.

2016-aisiais numatyta surengti Juozo Meškio (1955–2005) fotografinio palikimo retrospektyvą. ►

Nuo gyvybės apvalyti gamybinių pastatų fragmentai – sustingusio laiko liudininkai.

Viktoro Trublenkovo nuotr.

35

FOTOGRAFIJA

fotografų parodose. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad daugiausia šis fotomenininkas savo darbus rodė užsienyje vykusiose lietuvių parodose, kuriose jo fotografijos pelnė daugybę reikšmingų įvertinimų ir apdovanojimų. Paskutinė V.Trublenkovo fotografijų paroda vyko prieš penkerius metus Vilniuje, kur jis (drauge su A.Maldučiu) ir vėl eksponavo archyvinius darbus. „Fotografijos“ – viena iš nedaugelio jo personalinių parodų, Klaipėdoje surengta po daugelio metų.

Tuštumos liudininkė

Rūkas, migla ar prieblanda tampa pageidaujama priemone, sukuriančia vaizdo neapibrėžtumo įspūdį.

◄ V.Trublenkovo parodoje „Fotografijos“ eksponuota 60 nespalvotų ir tonuotų sidabro želatininių atspaudų, autoriaus atspaustų anuomet, jo paties įsirengtoje fotolaboratorijoje. Šie V.Trublenkovo darbai sovietmečiu apkeliavo daugelį buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, kartu su kitų lietuvių fotomenininkų (Remigijaus Pačėsos, Vytauto Balčyčio, Algirdo Šeškaus, Algimanto Maldučio ir kitų) kūriniais, reprezentuodami naująją kryptį Lietuvos fotografijoje. V.Trublenkovui, kaip ir kitiems jo bendražygiams, reikšminga tapo 1982 m. Vilniuje surengta IV respublikinė jaunųjų fotografų paroda.

Ji žymi ne tik joje dalyvavusių autorių debiutą ar įsitvirtinimą meninės fotografijos lauke, bet ir naujo stiliaus pri36

V.Trublenkovas nuo pat pradžių fotografijoje ieškojo to, kas buvo neįprasta ir net netoleruojama. pažinimą. Netrukus po šio įvykio, 1984 m. Klaipėdoje V.Trublenkovas surengė bendrą parodą su kitu buvusiu klaipėdiečiu fotomenininku A.Maldučiu. Ši paroda 1988 m. buvo eksponuota ir Vilniuje. 1986 m. dėl asmeninių priežasčių V.Trublenkovas išvyko gyventi į sostinę, kur kelerius metus (1986–1990) dirbo komercinės fotografijos srityje. Tuo metu jis ir toliau dalyvavo jungtinėse

Pasirenkamos temos, neįprasti raiškos būdai, drąsūs vizualiniai sprendimai anuomet V.Trublenkovo kūrybą (1976–1990) priartino prie jo kartos, vadinamųjų jaunųjų fotografų, kūrybos filosofijos ir raiškos, kuri galutinai susiformavo tik devintojo dešimtmečio pradžioje. Šios fotografijos pagrindas – kasdienybės atplaišos, utilitarios paskirties daiktai, nudėvėti laiko ir sociumo.

Kur buities detalės, pastatų fragmentai ar tuščios erdvės tampa svarbesnės už žmogų ar aktyvų veiksmą. Fotografija virsta tuštumos, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasmėmis, liudininke. Retais atvejais, kai žmogus lieka kadre, jo figūra sustingsta arba ištįsta, tapdama nykstančiu siluetu ir užleisdama vietą iš pažiūros nereikšmingiems objektams. Tai, kas lig tol nesulaukdavo fotografų dėmesio, tapo jaunųjų dėmesio centru.

V.Trublenkovo nedomino ne tik Lietuvos fotografijoje vyravusios socrealistinės temos ir jų vaizdavimo manieros. Jam nebuvo artima ir Lietuvos fotografijos įžymybių Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko ir kitų humanistinė pasaulėžiūra. Nuolatinis jų gręžiojimasis atgal, ieškant tautos praeities liekanų kaip tikro gyvenimo įrodymų, neatrodė tai, kuo jis turėtų sekti. Kaip teigė autorius, jis nuo pat pradžių fotografijoje ieškojo to, kas buvo neįprasta ir net netoleruojama. Idėjų inspiracijos šaltiniu tuo metu buvo negausi periodika, gaunama iš Čekijos ir Lenkijos. Žurnalai, kuriuos parūpindavo Lietuvos fotografijos meno draugija (dabar – LFS) ir palyginti gana

FOTOGRAFIJA

dažnos pačių fotografų diskusijos, kurių metu jie aptarinėdavo savo naujausius kūrinius, kolegų parodas.

Naujoji fotografų karta neišvengė sovietinės santvarkos kritikos, bet, paneigdama kanonizuotus fotografijos kūrimo ir raiškos principus, ji ieškojo alternatyvų, naujų ir gaivių idėjų savo kūrybai. Kita vertus, tai buvo laikas, kai pradėjo formuotis individualistų karta.

Nors jiems ir rūpėjo bendras sociumo paveikslas, jie labiau koncentravosi į save, į savo asmenines patirtis, santykį su aplinka bei visuomene. Taip fotografija laipsniškai įgavo itin intymų atspalvį. Ne tiesiogiai, bet užuominomis, konstruojamomis iš daiktų, erdvių ar jų fragmentų.

Tai, kad tokia fotografija ne iš karto buvo priimta kolegų ir meno vertintojų, lėmė tik dar didesnį menininkų susidomėjimą ir siekį eksperimentuoti. Anuomet akibrokštu tapęs reiškinys Lietuvos fotografijoje dabar dažniausiai sujungiamas vienu terminu – nuobodulio estetika (Agnė Narušytė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008), kuris, įvardydamas bendrus naujo fotografijos stiliaus bruožus, pasižymėjo ir gana skirtingu autoriniu braižu.

lakoniška kalba ir saikingu fotografinės raiškos priemonių rinkiniu. Panašios paieškos būdingos ne tik V.Trublenkovo kūrybai. Šioji fotografų karta drąsiai eksperimentavo visuose įmanomuose fotografijos kūrimo sluoksniuose. Tiek fiksuodama vaizdą fotojuostoje, tiek atspausdama jį ant popieriaus.

Skirtingai nuo kitų, V.Trublenkovui turinys nebuvo svarbiausias. Pats fotografinis atvaizdas jo kūryboje tarsi tampa nefunkcionalus. Vien dėl tos priežasties, kad jis suteikia informacijos apie nieko nevykimą. Tam tikru požiūriu tapdamas nesvarbus ir neinformatyvus, nes neinformuoja apie nieką svarbaus. Tačiau tokia fotografija neatrodo neįdomi. Nieko neteigdama ji nieko ir neneigia. Ji fiksuoja ne faktą, bet galimy-

bę. Informuoja apie tokį miestą, kurio realybėje nebuvo, bet kuris egzistavo žmonių sąmonėje, o dabar egzistuoja jų atmintyje. Tokia fotografija yra daugialypė. Nors ir nekopijuoja tikrovės tiesmukai, ji ją liudija. Nes toks miestas buvo, buvo tokios erdvės ir buvo tokie žmonės, kurie labiau panašūs į šešėlius nei į asmenybes. Fotografija šiuo atveju tampa tarsi vizualia nostalgijos išraiška. Po tiek metų ji vis dar veikia, bet veikia jau kiek kitaip. Ne provokuoja, ne trikdo, ne informuoja, bet gana tiksliai apibūdina XX a. 8–9 dešimtmečiais subrendusios kartos nuotaikas.

Tarsi nostalgijos išraiška Preciziškas techninis atlikimas, subtilus tonavimas liudija V.Trublenkovą esant estetu, atsakingai žiūrinčiu į kūrybą ir sumaniai varijuojančiu jos elementais.

Akivaizdu, kad šį autorių pirmiausia domino pati vaizdo sąranga kadre. Jis prisipažino, kad net ir tais atvejais, kai reginys buvo įdomus, bet jame įsiterpdavo nereikalinga detalė, jis iš viso atsisakydavo jį užfiksuoti. Kompozicija, formų santykis, šviesos ir šešėlių žaismas – viskas turėjo būti nepriekaištinga. Ne tik kadre, bet ir atspaustame fotolakšte, kuriame privalėjo išlikti visi pustoniai, o faktūros įtikinti taip, kad norėtųsi jas paliesti. V.Trublenkovas nei tada, nei dabar neskirsto savo fotografijų į serijas, jų neįvardija ir nedatuoja. Fotomenininkas kiekvieną savo darbą vertina kaip savarankišką kūrinį, kuriam, anot jo, datos ir pavadinimai nėra svarbūs. Taip formavosi nauja estetika su išgryninta,

Nors tiesiogiai žmogus nefiksuojamas, kadre užsilieka jo egzistenciją įrodantys daiktai.

Viktoro Trublenkovo nuotr.

37

FOTOGRAFIJA

„Fotofobija“ – ne tik

J.Kalnius. Iš parodos „Menamieji atvaizdai“, 2015.

E.Urmanas. Iš parodos „Nereikalingos fotografijos“, 2015.

Nuo gruodžio 18 d. iki sausio 17 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vyko trečioji Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus projekto „Fotofobija“ (projekto vadovas – Juozapas Kalnius) paroda „Baimės geometrija“. Pirmoji šio projekto paroda „Menamieji atvaizdai“ buvo surengta pernai vasaros pabaigoje Klaipėdoje ir Nidoje. Antroji, „Nereikalingos fotografijos“, eksponuota taip pat KKKC Parodų rūmuose spalio mėnesį. Organizatoriai žada, kad šiemet bus išleistas zinas „Fotofobija“ ir organizuotos dar dvi projekto parodos. Paroda „Baimės valdymo teorija“ ir parodos „Nereikalingos fotografijos“ antroji dalis planuojamos uostamiestyje.

Danguolė RUŠKIENĖ

Fotofobija – šviesos baimė, jos netoleravimas. Kaip nurodoma įvairiuose šaltiniuose, ji gali būti liguista, gali atsirasti dėl fizinių akies pažeidimų ar ligos. Tokiu atveju akių kontaktas su šviesa sukelia skausmą ir dėl to atsiranda baimė.

Projektui „Fotofobija“ šis terminas buvo pasirinktas nusakyti baimę, kuri gali atsirasti dirbant su fotografija. Tiek teorinia38

me, tiek praktiniame lygmenyse. Skirtingai nei medicinos terminologijoje, ne dėl fizinio skausmo, o dėl psichologinių įtampų. Šiuo projektu buvo gilinamasi į fotografijos kūrimo procesus, kurių metu menininkai patiria panašius į fobijas jausmus, tiesiogiai susijusius su fotografijos kadro užfiksavimo ar fotografinio vaizdo atspaudimo momentu. Analizuotos ir tos baimės, kurias patiria teoretikai, tiriantys fotografiją. Kaip teigiama projekto pristatyme, čia buvo „galima kalbėti apie baimę fotografuoti, baimę suklysti analoginės ir skaitmeninės

fotografijos procesuose, baimę „įleisti“ per daug ar per mažai šviesos, autoriaus baimę nesulaukti palankaus savo kūrybos įvertinimo, baimę kuruoti, baimę rašyti apie fotografiją, baimę jos nesuprasti, baimę būti fotografuojamam, baimę fotografijoje atrodyti „ne savimi“ ir taip be galo“.

Menamieji atvaizdai Pirmoje projekto parodoje „Menamieji atvaizdai“ buvo gilinamasi į veiksnius, lemiančius subjektyvų vizualinį suvokimą.

Parodoje dalyvavo du autoriai, klaipėdietis fotomenininkas J.Kalnius ir kaunietė menininkė Agnė Jonkutė, savo kūryboje naudojanti įvairias raiškos formas. Abu autoriai analizavo realaus atvaizdo fikciją, siekdami įrodyti jo egzistavimo neįmanomybę. Kūrybiniam procesui jie pasirinko veidrodines kameras dėl jų techninių ypatybių. Fotoaparato užrakto nuspaudimo momentu šiose kamerose vaizdo ieškiklyje nėra matomas tas pats vaizdas, kuris užfiksuojamas. Tą trumpą akimirką fotografas mato tamsą. J.Kalniaus teigimu, dėl to „galima sakyti, kad ta tamsi akimirka nubrėžia aiškią ribą tarp fotografo įsivaizduojamybės ir tikrovės. Ji tampa momentiniu užtemimu, kuris fotografuojančiajam palieka tik aklinai juodą ekraną, į kurį jis tegali projektuoti savo sapną“.

FOTOGRAFIJA

apie šviesos baimę

M.Janušaitis. Iš parodos „Nereikalingos fotografijos“, 2015.

Todėl atvaizdas, kurį jis (už)fiksuoja yra tariamas, arba kitaip – menamas. Būtent šiuos momentus savo kūriniuose analizuoja J.Kalnius. Kita aplinkybė, lemianti vaizdų efemeriškumą, yra skaitmeninės technologijos, kuriomis vaizdo fiksavimo procesas supaprastinamas iki tokio lygio, jog fotografuojami vaizdai dažniausiai tampa pertekliniai. T. y. norint įamžinti atvaizdą, fiksuojamos kelios ar keliolika jo versijų, iš kurių ateityje geriausiu atveju pasilieka viena. Kadangi dauguma šių atvaizdų niekada nebūna atspausti ir neįgauna materialaus pavidalo, jie taip pat papuola į menamųjų kategoriją. Gilindamasis į šią aplinkybę, autorius eksponavo tuščią drobę, ant kurios – pilna užfiksuotų kadrų fotoaparato atminties kortelė, iš kurios nebus atspausdintas nė vienas.

A.Jonkutė pasirinko kitokį sprendimą. Ji fiksavo besikeičiančią natūralią šviesą, kuri kinta nuo sąmoningų žmogaus veiksmų. „Į langus žiūriu keliaudama po muziejus, galerijas, kur šviesa uždengiama, skaidoma, kitaip sakant – prigesinama. Uždengtos vietos, keičiantis apšvietimui, tampa „gyvais“, anonimiškais arba viešais kūriniais, tai juos ir stebiu“, – teigė autorė.

Gilindamiesi į menamų atvaizdų prigimtį, autoriai siekė aktualizuoti nematomą fotografijos pusę, – kaip teigė projekto sumanytojas J.Kalnius, pabandyti suprasti „kas padaro fotografiją fotografija ne tik techniniu, bet ir kultūriniu požiūriu“. ►

J.Kalnius. Iš parodos „Nereikalingos fotografijos“, 2015.

39

FOTOGRAFIJA

Nereikalingos fotografijos ◄ Projekto dalyje „Nereikalingos fotografijos“ buvo kvestionuojama fotografijos kaip materialaus atvaizdo vertė. Autoriai: Mindaugas Janušaitis, J.Kalnius, Darius Vaičekauskas, Erlandas Urmanas ir Vasilijus Sčiogolevas tyrinėjo, kada fotografinis atspaudas tampa vertingu (saugomu) ir kada beverčiu (sunaikinamu). Buvo gilinamasi ne tik į fotografinių atvaizdų atranką, jų klasifikavimą ar vertinimą. Kartu paliesti ir fotografijos archyvavimo, sklaidos bei saugojimo klausimai.

Fotografinių vaizdų archyvai keičia ar naujai konstruoja žmogaus atmintį, t. y. atmintis kai kuriais atvejais remiasi ne patirtais, tikrovės vaizdais, bet vaizdais iš fotografijų.

Parodos kuratorius J.Kalnius, pasirinkdamas šią temą, rėmėsi mnemotechnikos teorija, kurioje „<...> mnemotechninis atminties ir atvaizdo santykis grindžiamas ne detalia atmintimi, o įsiminimu pagal išdėstymą ir tam tikrą tvarką“. Pasitelkiamos kultūrologo, filosofo, kino tyrėjo Michailo Jampolskio straipsnio „Retro ir atminties konstravimas“ įžvalgos, kuriomis teigiama, jog smegenys lengviau įsimena informaciją per vizualinį objektų išsidėstymą, o įsivaizdavimas, kaip tie objektai yra naikinami, padeda išvalyti atmintį naujiems vaizdams.

Tokiu būdu vaizdų galerija atmintyje bėgant laikui įgauna galimybę atsinaujinti.

Bet kas atsitinka su atmintimi, kai atsiranda fotografija, kuri palieka praeito gyvenimo įrodymus, o laikas jos praktiškai neveikia? Kadangi ši fiksacija ir vaizdo išsaugojimas vyksta ne žmogaus sąmonėje, o dirbtinėse fotografijos talpyklose, fotografija, nors ir išsaugo vaizdą jį užfiksuodama, negali būti siejama su žmogaus atmintimi.

Taip teigiama minėtame straipsnyje. Kita vertus, jau kuris laikas kalbama apie tai, kad būtent fotografinių vaizdų archyvai keičia ar naujai konstruoja žmogaus atmintį, t. y. atmintis kai kuriais atvejais remiasi ne patirtais, tikrovės vaizdais, bet

J.Kalnius ir R.Šilinas. Iš parodos „Baimės geometrija“, 2015.

40

vaizdais iš fotografijų. Būtent į šias temas buvo gilintasi antrojoje „Fotofobijos“ parodoje „Nereikalingos fotografijos“.

Dauguma čia dalyvavusių autorių (E.Urmanas, V.Sčiogolevas, J.Kalnius) eksponavo ekranuose besikeičiančius užfiksuotus vaizdus. Nenutrūkstamas ciklas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, pasiūlė fotografijos kaip atminties simbolio suvokimą. Naujas vaizdas gali atsirasti tik su ta sąlyga, kad bus pašalintas prieš tai buvęs. Tai, anot autorių, egzistuoja ne tik virtualiame, bet ir realiame gyvenime.

Kaip atminties vaizdai, taip ir fotografiniai gali atsirasti tik ištrynus prieš tai buvusįjį. „Tai nepaliaujamas laiko poveikis, kuris tiek naikinantis, tiek kuriantis“, – teigė J.Kalnius. Šis autorius pristatė ir dar vieną darbą, kuriame konstravo nuorodas į kasdien turistų vykdomą „vandalizmo aktą“. Kaip muziejinius eksponatus jis išdėstė žiebtuvėlius su žymiausių pasaulio miestų pavadinimais. Tai veikiau suveikė kaip mįslė, nei kaip nuoroda į autoriaus mintį, „<...> jog vieno mygtuko paspaudimu galima sudeginti Romą ar bet kurį kitą kultūros megapolį, kaip tai kasdien daro tūkstančiai turistų, savo fotoaparatais „pleškindami“ kultūros vertybes“.

D.Vaičekauskas. Iš parodos „Baimės geometrija“, 2015.

FOTOGRAFIJA

M.Janušaitis šioje parodoje eksponavo unikatus (fotografuota tiesiai į popieriaus lakštą), kuriuose, gretindamas dvi to paties ar panašaus vaizdo versijas, iškėlė fotografijos reprodukavimo ir poveikio klausimus. Autoriaus naudojami chemikalai jo darbuose palieka į rūdis ar patiną panašius pėdsakus, tokiu būdu suklastodami autentiško laiko pojūtį. O D.Vaičekauskas ir šįkart pasitelkė destrukciją kaip naujo kūrinio sukūrimo priemonę. Naikinimo aktas, kaip ir anksčiau, čia pateiktas kaip naujo kūrinio atsiradimo sąlyga. Ir nors parodos autorių konstruojamas dialogas tarp žmogaus atminties ir fotografijos laiko akistatoje dar neišsirutuliojo iki atomazgos, verbaliniame lygmenyje argumentų pakako, kad įtikėtum šių reiškinių bendrybėmis, kartu aiškiai suvokdamas jų unikalumą.

Baimės geometrija Kaip „Baimės geometrijos“ idėją pristatė jos kuratorius J.Kalnius, šiame projekto etape autoriai (Žaneta Jasaitytė, Redas Šilinas, Edvardas Šeputis, D.Vaičekauskas

E.Šeputis. Iš parodos „Baimės geometrija“, 2015.

ir Valdemaras Manomaitis) buvo pakviesti savo kūrinių inspiracijų šaltiniu ir priemone pasitelkti konkrečią medžiagą – vidutinio formato fotografijos juostos apsauginį popierių (backpaper – anglų k.). Šis popierius nuo juostos pašalinamas tik prasidėjus kūrybiniam procesui. „Baimės geometrija apibrėžia teritoriją, kurią valdo savotiškos „kelių eismo taisyklės“.

Norėdamas išvengti broko, fotografas turi mokėti tinkamai parinkti kadruotę, atsižvelgti į juostelės rūšį bei kadrų skaičių bei sugebėti teisingai naudotis geometrine optika, tiriančia šviesos spindulių sklidimą. Šia optine įranga neverta pasitikėti, kai fotografavimo aplinka yra nevienalytė ir/arba pasireiškia šviesos bangų savybės – tuomet rezultatas gali būti šviesos sužalotos fotografijos“, – aiškinama parodos anotacijoje. „Baimės geometrija“ – apie baimę, kurią patiria fotografas. Nuo baimės apšviesti fotojuostą iki baimės neprisiminti, neteisingai priimti ant apsauginės juostos gamintojo pateiktą informaciją, galop – baimę suklysti ir sugadinti fotografiją.

Parodoje dalyvavę skirtingų meno sričių atstovai rinkosi įvairias raiškas. Grafikė Ž.Jasaitytė, naudodamasi jai artima

„kalba“, ant iš apsauginių juostų sudaryto pagrindo atspaudė žmogaus organų piešinius (smegenis, širdį ir kt.), kuriuose fiziologiškai formuojasi baimės jausmas.

Kita vertus, tokiu būdu galėtų būti mezgamos asociacijos jau su kitomis, mirties ar irimo baimėmis. D.Vaičekauskas iš šių juostų sudėliojo dekoratyvią geometrinę kompoziciją „Baimės mandala“. Panašiai elgėsi ir E.Šeputis, iš apsauginių juostų koliažiniu principu sudėliodamas realistiškas kompozicijas, kurios sąmoningai ar nesąmoningai tapo savotiškomis konstruktyvizmo citatomis. Gana literatūrišką sprendimą pasiūlė ir J.Kalnius su R.Šilinu, eksponuodami bendrus kūrinius, portretus, kuriuose žmogaus akis dengia tos pačios apsauginės juostos. Galbūt dėl tos priežasties, kad autoriai rėmėsi ne tik bendra idėja, bet ir savo darbams pagrindine naudojo tą pačią medžiagą, parodos kūriniai padvelkė formalizmu, o ekspozicija įgavo pernelyg dekoratyvų atspalvį. Problematika šįkart liko kažkur, ko gero – žymiai giliau.

Ž.Jasaitytė. Iš parodos „Baimės geometrija“, 2015.

41

GINTARO LAŠAI

Ką parduoda rašy Saulius Šaltenis. Žydų karalaitės dienoraštis. Romanas. Tyto alba, Vilnius, 2015, 150 p.

Dainius VANAGAS

Gyvename labai ramiais laikais. Aplink nieko nevyksta: jokių dramų, tragedijų, sukrėtimų, nėra jokių pavojų, niekas nevairuoja išgėręs, niekas nežudo vaikų, niekas nebėga nuo karo, niekas nesisprogdina, niekas skaudžiai neišgyvena šių naujųjų laikų. Esant tokiam štiliui vienintelė patraukli tema, kuria verta rašyti, yra istoriniai epizodai iš praeities.

Saulius Šaltenis taip ir padarė: naujausiame jo romane „Žydų karalaitės dienoraštis“ – Antrasis pasaulinis karas ir žydų drama.

Tema, švelniai tariant... Nors nieko švelnaus čia neištarsi. Taip, nenusiplausime, neišpirksime, neištrinsime. Žydų žudynės, skirtingų kariuomenių, bet vienodai nuniokotas kraštas, trėmimai ir naikinimai, kad intelektualinis ir ekonominis šalies kapitalas būtų sulygintas su žeme... Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metu Lietuvoje nutiko baisiausia, ką tik galima įsivaizduoti. Ir net tai, ko negalima. Ši tema gausiai eksplikuojama tiek istorikų, tiek rašytojų, tiek meno kūrėjų, galų gale šlifuojama mokyklinėse programose, tikrinama brandos egzaminuose, prisimenama įvairiuose minėjimuose – kitaip tariant, jos daug ir visur.

Tačiau dėl išskirtinio temos jautrumo, intensyvumo ir atpažįstamumo ji tampa dideliu iššūkiu bet kuriam kūrėjui. Juk nekartosi, kas jau pasakyta (taip, taip, kartojimas – žinojimo motina. Bet ne mene): tenka ieškoti detalės, formos, rakurso, stiliaus ar kito transformuojančio elemento, galinčio suteikti temai naujo gylio ir pridėtinės vertės. Bėda, kad kai duobė jau giliai iškasta, dėl dar vieno kastuvo žemių tenka ne juokais paprakaituoti.

Ar prakaitavo S.Šaltenis? Nepanašu.

Nesunku (techniniu požiūriu) rašyti apie 42

Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje – nesunku, jei nori rašyti, kad tik rašytum. Kodėl? Šis laikmetis jau tapęs chrestomatiniu, yra nusistovėjęs kanonas, kurio laikantis visuomet pasiekiamas daugiau ar mažiau padorus, atpažįstamas rezultatas. Ko reikia? Ogi prikišti standartinių, daugybėje filmų ir knygų sutinkamų scenų: troškios, dvokiančios žydų slėptuvės po žeme, virš galvų bėga rusų kojos, vokiečių kojos, vėl rusų, žiaurus kareivių elgesys su moterimis, mirties sklidini vagonai, artimųjų ir tolimųjų netektys, gatvėse išmėtyti partizanų kūnai, luošinantys tardymai, dvigubas ar trigubas gyvenimas, kyšiai, derybos ir galų gale žmonės, išdrįstantys mylėti ir padėti vienas kitam, nes laukti nėra ko – juk jokio kito gyvenimo jie negyvens. Ar autorius prieš rašydamas tyrinėjo kokią nors istorinę medžiagą, ieškojo unikalių, specifinių šaltinių? Galbūt, tačiau tokiu atveju jo darbo vaisių nematyti. Kitas klausimas – ar S.Šaltenis apskritai ketino pridėti šiai temai bent kruopelytę šviežumo, gyvybiškumo, ar tik pompastiškai priminti – žiū,

ponios ir ponai, nepamirškite, yra čia tokia žaizda! Jeigu antrasis variantas, tai kam tas romanas. Būtų užtekę ir lankstinuko.

Pagrindinis aspektas, į kurį susitelkė S.Šaltenis, yra šviesos linija – kokios negandos beištiktų, visuomet galima rasti krislelį džiaugsmo. Tiksliau – ne tik galima, bet visuomet ir randama. Nes istorija niekada nenužudo visų. Bent jau ne iškart. „Žydų karalaitės dienoraštyje“ pasakojama apie jausmingus įsimylėjėlius Vladą ir Mildą, švenčiančius gyvenimą nepaisant juos supančio teroro, ir tokiu būdu, suprask, besipriešinančius nužmogėjusiai okupantų tvarkai. Savo vestuvių naktį jie randa žydų mergaitę Esterą, išvengusią žudančių kulkų mirties duobėse. Pora priglaudžia mergaitę ir augina kaip savo – sukuria naują tapatybę ir rūpinasi kaip karalaite.

Paskui rūsyje netikėtai apsigyvena kita žydų šeima ir kasdien darosi vis įdomiau...

Romane perdėtai eksponuojama pozityvumo, šviesos dozė skaitant kiek glumina, nes įkūnyta nenatūraliai, forsuotai. Susidaro įspūdis, kad S.Šaltenis tiesiog nusprendė – noriu tokio teksto, kuriame visi reikalai eitų velniop, tačiau pagrindiniai personažai vis tiek nepalūžtų ir triumfuotų.

Kaip padaryti, kad tai būtų įtikinama ir paveiku, autorius nesusimąstė. Svarbiausia – daug blogio, kurio apsuptyje gėris dar ryškiau žibėtų. Mintis puiki, drąsinanti, iš šios minties visa žmonija ir visa, kas joje geriausia, yra išsiliejusi. Tačiau, kad ji suskambėtų, svarbus dėstymo nuoseklumas, kūrinio vidinio pasaulio rišlumas.

Savo ruožtu šiame romane veikėjai atrodo guminiai, jų tarpusavio bendravimas negyvas, neadekvatus, jie tiesiog atlieka autoriaus primestą šviesos funkciją, tačiau žmonių funkcijos – ne. Vieninteliame skyriuje „Gimnazija“ (p. 129) užsimezga gyvesnis, mėsingesnis pokalbis tarp mokytojo Vlado ir gimnazijos direktorės. Jame atsiranda ir subtilumo, ir nuovokos, ir net lengvo sąmojo (kiek jis apskritai įmanomas gyvenant tokiomis aplinkybėmis) –

GINTARO LAŠAI

tojas? Išdaužyto visur kitur tėra iškilmingos deklaracijos ir herojiškos pastangos būti laimingiems bet kokia kaina.

Romane skaitytojai taip pat atras daug teksto kamšalų: plaukia vienokios formos debesys, paskui kitokios, tada apsiverčia, skrenda įžambiai, saulė šviečia ryškiai, paskui pablunka, paskui vėl šviečia, tas pats su mėnuliu. Medžių ir krūmų lapeliai ir visokiausios jų transformacijos, rezonuojančios su veikėjų savijauta ir ne. Dargi varno plazdėjimas, šunelis, šlubuojantis keliu (kaipgi be šuniuko – nebūna pasakojimo be šuniukų!), dargi nesugaunama lapė, aplinkos, daiktų aprašymai, iškalbingi ir nelabai. Dar keli skurdūs žydaitės dienoraščio įrašai – nesgi romano pavadinimas toks, reikėjo įterpti. Žodžiu, visokio balasto, kad šiaip ne taip pritempus romano ilgį iki tokio, kurį galima išleisti.

Ar autorius svarstė, kodėl kas nors turėtų už šią knygą sumokėti 5-6 eurus? Kai perki batus, moki už tai, kad kojos nenušaltų. Kai perki duoną – kad alkio nejaustum. Kai perki bilietą į kino teatrą – kad atrastum, ko nematęs. Na, ar, bala nematė, – kad smagu, įdomu būtų. Kai perki knygą – dievaži, irgi visų priežasčių neišvardysi. Tad vis dėlto ką parduoda S.Šaltenis? Literatūrinius koldūnus, pusfabrikatį – pašildai žodžius akimis, nugurgi ir tiek žinių: nei sotumo, nei skonio, nei malonumo, nei naudos. Ką dar parduoda? Pavardę.

Bet ką jau ten, čiagi menas, čia istorija, čia vertybės, čia ohoho kokie dalykai – pinigais neįkainojami. O reikėtų įkainoti.

Nes ne kiekvienas, kuris parašo – žydas, tragedija, karas, partizanai, pasiaukojimas, pagalba ir t. t. – turi būti sutinkamas ovacijomis. Duoklės Lietuvos istorijai neužtenka – dar reikia ir kokybiško teksto, nes laikai, kai svarbus tik ideologinis kūrinio lygmuo, jau praeity.

emalio romantika Alma RIEBŽDAITĖ *** daugybę metų braidžiojau po nebūties tyrus ir nepajutau, kaip atsidūriau kambaryje ir išėjau pasivaikščioti, kaip sugrįžau į gyvenimą mieguistomis dienomis visos valandų lentynos – iššluotos.

Kaip skaudžiai pradedu būti: būna du kartus per dieną.

*** kas galėjo pagalvoti, jog žiedas susiklostys taip šaižiai, o turėjo gražiai nuvysti tarp pokalbių, apsilankymų, dovanų senutėliame vesterne su trupučiu iš mados išėjusio mustango parodomųjų pasispardymų išmokau nemirti iš bado *** viskas turėjo būti netikra, kol netikėtai iš filmo į salę

purptelėjo paukštelis, kaip kirto uždraustą peržengti sieną, ir jis neteko gyvenimo pojūčio paukštis turėjo kantriai plasnoti filme iki pabaigos. artimieji ilgai grūdo paukštį atgal į filmą traiškė jį paukštis giedojo savo ant realybių susikirtimo ribos neteisią giesmę nėra paprasta ištrūkus iš siaubo filmo patekti į nuostabią tikrovę *** tobulėju kiekviename žingsnyje, tobulėju žvelgdama į tavo žvilgsnį, figūrą, judesius, balso tembrą, tavo drabužių klostės man primena Gilles Deleuze filosofiją kaip greitai aš bėgu, kalbu greitai, daug ir iš esmės, iki uždusimo siekiu rezultato ir kaip lėtai tu judi, rami ir besimėgaujanti kiekviena akimirka pasitikinti savimi ir apsunkusi lyg būtumei riebi išpuoselėta veislinė katė, o aš vis tobulėju ir tobulėju ► 43

GINTARO LAŠAI

◄

*** atvažiuoti kviečia sako, duosianti bulvių

vienoje iš jų pavaizduotas rojaus obuolys kitoje – išdžiūvusio kraujo dėmė mėgstu minimalizmą ir gerai suprantu, kad mane mylėjo,

***

tik manyje

kai pabudau, vanduo emaliuotame kibire buvo apsitraukęs plona ledo plutele

niekas tuo netiki

ir taip kiekvieną rytą – rytas, apsitraukęs plona ledo plutele, ostija, perregima ir šalta ta išdaužyto emalio romantika gėlėti arbatiniai, primenantys nuostabios vaikystės šiltus sutemų opusus su tirštu debesimi uodų, besimaudančių karštuose garuose arbatos *** mano apartamentai prabangūs įrengti keli kambariai vienatvės, o dienos tuščios kaip drobės

*** o buvo laikas, kai troškau tų bulvių, bet vis labiau tas tuščias vėjas įsisuka kupinoje dienoje, besilaikančioje Polio Brego dietos,

ir nepasiekiamas, o aš visa pasimetusi: būdas atsargiai priartėti prie vienintelio to savęs nežinančio sužeisto švelniausio pasaulyje demono ačiū tau už tai, kad nesi mano kompasas kaip nuorūką užgesinau tuštumą į tave,

dar pomidorų, pupelių troškau

dar liko man pažaboti paskutinę audrą, pavadintą Kortizolio vardu

atėjo laikas ir skalpeliu iš simbolių pašalino prasmę

niekada nemačiau kvėpuojančių dviejų mylinčių skulptūrų iš molio, iš dulkių, iš ašarų

***

ir tu – nieko naujo, tik mano tikrovės išsipildymas

man patinka, kai tu tyli, kai nekalbi apie savo jausmus man patinka, kad tu – toli

po truputį pradedu nujausti žodžio „preferencijos“ reikšmę

Artūro Valionio nuotr.

44

Literatūrinis nuotykis – „Baltija“ Sondra SIMANAITIENĖ

Imant į rankas ir skaitant Klaipėdos literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“, apima dvejopas jausmas. Viena vertus, atrodo, kad laikai rankose laike įstrigusį leidinį, nes jo koncepcija turbūt nesikeičia tiek metų, kiek jis yra leidžiamas – 31 metus. Įsivaizduodama jūsų nustebusias akis, pasitaisysiu – keičiasi, šiek tiek.

Kita vertus, kai almanachą perskaitai, supranti, kiek daug skirtingų emocijų, nuomonių, inspiracijų yra sutalpinta šio leidinio puslapiuose.

Pernai metų pabaigoje pasirodžiusioje 2015-ųjų „Baltijoje“ smagiai nuteikia rašytojo, jau daug metų kuriančio vaikams, mėgusio, o gal ir tebemėgstančio skaityti J.L.Borgesą, Sigito Poškaus įžanginė emocija, kupina nuostabos, kad pasaulis yra nuolat pildoma žodžių skrynia, bet tie žodžiai įgauna savastį tik tuomet, kai žmogus su jais susiliečia, kad viskas aplinkui yra kalba, tik reikia ją suprasti, ir tai yra nenutrūkstamas procesas. Kalba yra niekada neužbaigta, nes žmogus ją nuolat atnaujina savo patirtimi. Pasikrovusi hermeneutinio kuro apie kalbą, leidžiuosi į nuotykį vardu „Baltija“.

O tam, kad pratęsčiau nuotykio nuotaiką, iškart peršoku prie filosofo, diplomato, rašytojo Arvydo Juozaičio teksto – įžvalgos „Kodėl Mažoji Lietuva?“. Iš pradžių nustebina įžvalgos žanras, kuriam priskiriamas šis tekstas, nes įžvalgai yra būdinga kons-

truktyvi kalbinė raiška, o A.Juozaičio tekstas – tai literatūriškai įsodrinta karštligiško kraštotyrininko ir kaminkrėčio diskusija.

Savo įžvalgą A.Juozaitis pradeda pristatydamas du pavadinimus kaip konkurentus – Mažoji Lietuva ir Prūsų Lietuva.

Teksto veikėjas, jausmingas istorinių šaltinių tyrinėtojas neberanda sau ramybės galvodamas, kad „Mažosios Lietuvos vardas yra tik XX a. vaisius“ (102 p.). Jis priblokštas, kad „senieji lietuvininkai yra tapę sekta, o naujieji mažlietuviai yra žemaičiai, dzūkai ir aukštaičiai“ (104 p.), kurie „idiotizmą paskelbė protu“ (106 p.), ir šaudo ne tik į kitą Nemuno pusę, bet ir į įžvalgos veikėjo (autoriaus alter ego) palėpės liuką. Bet tyrėjas neišsigąsta skriejančių kulkų ir ieško Mažosios Lietuvos pėdsakų senovėje, garsiai aiškindamas, kad valstybės kultūros atributai Rytprūsiuose jau seniai egzistavo: lietuviškai išleisti „Katekizmas“ ir Šventasis Raštas, pirmoji lietuviškos kalbos gramatika, literatūros šedevras „Metai“, įkurta pirmoji Lietuvių mokslo draugija, suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis. Tik nebuvo pačios valstybės. O „charizmatiškasis mistifikatorius“ J.Vanagaitis sukurpė Tilžės aktą, kuris, anot šiuolaikinių akademinių istorikų, nėra istorinis šaltinis, nes egzistuoja tik plakatuose ir prisiminimuose. Straipsnio veikėjas dramatiškai konstatuoja, kad „Mažosios Lietuvos tema Lietuvoje užraugta dar keliems dešimtmečiams“ (123 p.), o „Seimas darys viską, kad Klaipėdos krašto nebūtų“ (125 p.), nors tiesa yra ši – „Lietuvos žemės yra Prūsijos dalis“.

GINTARO LAŠAI

A.Juozaitis smagiai aprašė dabartinių lietuvininkų, akademinių istorikų, valdžios institucijų ir Klaipėdos senamiesčio gyventojų bei kaminkrėčių (kas žino, kiek jų laipioja Klaipėdos stogais?) santykius. Rašytojas, būdamas Klaipėdoje žmogumi iš šalies, sau leido žaismingos žurnalistikos būdu pasakyti, ką galvoja.

O tokia prabanga mūsų miestelyje yra, viena vertus, įprasta („Kovų keliais“ vis dar keliaujame), kita vertus, nušviesti situaciją ne piktai suraukus antakius, o aistringai šmaikštaujant, – visai neblogas būdas pristatyti problemą platesnei auditorijai. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ (Tik „Baltijos“ auditorija nėra gausi, ir 2015-ųjų „Baltijos“ sudarytoja Irma Antanaitytė bei projekto vadovas Juozas Šikšnelis galėtų rimčiau užsiimti leidinio rinkodara bei reklama.)

Lietuvininkų temą tęsia filologė, kraštotyrininkė Jovita Saulėnienė, analizuodama rašytojo Roko Flicko romanų trilogiją. 2014 m. R.Flickas apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

Lygindama jo ir I.Simonaitytės kūrybą, autorė įžvelgia panašumų – abu rašytojai savo romanuose gausiai pateikia etnografinės medžiagos apie Rytprūsių kraštą. Remdamasi šiuo straipsniu, galiu pamatyti dar vieną panašumą: abu rašytojai paryškina lietuvininkų nepasitenkinimą vokiečių valdžia. Nors, jei sugrįžtume prie A.Juozaičio straipsnio, jis rašo, kad prūsų lietuviai buvo lojalūs vokiečių valdžiai: „Lietuvininkams „po vokiečiu“ buvo gerai, jie priprato ir prisitaikė. Jie buvo išdidūs evangelikai, kurie nė galvot negalvojo kada nors glaustis prie Rusijos lietuvių katalikų. (...) Rytprūsiai stovėjo ant aukštesnio civilizacijos laiptelio“ (114–115 p.).

R.Flicko romanuose išsakytas požiūris ir A.Juozaičio nuomonė nesutampa lietuvininkų lojalumo prūsų valdžiai klausimu. Iš A.Juozaičio straipsnio aišku, kad prūsų lietuviai palaikė Prūsijos valdžią ir jos sprendimus, o R.Flickas, tęsdamas I.Simonaitytės poziciją, priešina lietuvius ir vokiečius, vadindamas lietuvininkus tikraisiais Prūsų Lietuvos gyventojais. „Baltija“ parodo, kad Rytprūsių klausimas šiandien tebėra aktualus. Šioje diskusinėje erdvėje galime prisiminti, kad 2017 m. sausio 23 d. turėsime progą paminėti rašytojos I.Simonaitytės 120ąsias gimimo metines, naujai pažvelgti į prūsų lietuvių ir vokiečių santykius, jų tautinės tapatybės savivoką, ką šiandien galėtume aktualinti, atstatinėdami Klaipėdos pilies sienas ir muziejindami lietuvininkų kultūrinį palikimą.

Etnografinės medžiagos katalogizavimą 2015-ųjų „Baltijoje“ pratęsė Aušra Kavaliauskienė straipsnyje „Lietuvininkų apranga XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje pagal Ievą Simonaitytę“. Autorė sugrupavo I.Simonaitytės romanuose pateiktą informaciją apie lietuvininkių aprangą – moterų galvos danga, aksesuarai, marškiniai, apavas, – išskirdama surinkimo kiemo 46

drabužių bei kasdienių ir šventinių rūbų nešiojimo ypatumus. Literatūrinis I.Simonaitytės tekstas analizuojamas sistemiškai, juo pasitikint kaip istoriniu šaltiniu, ir kartu įterpiant platesnes pristatomo laikmečio drabužių nešiojimo aplinkybes. Straipsnis išlaiko mokslinio tikslumo (pateikiamos faktų ir nuotraukų nuorodos) reikalavimus, sudomina tema, o romano ištraukos suteikia vaizdo / erdvės dimensiją. Mokslinio ir literatūrinio lauko tekstinė simbiozė nėra dažna. Galvoju, kieno dar tekstai būtų įdomūs etnografo tyrinėjimui? – M.Valančiaus „Palangos Juzė“, Žemaitės apsakymai, K.Borutos „Baltaragio malūnas“... – jų nėra daug.

Egidijaus Bacevičiaus straipsnis almanache išsamiai pristato kurėnų vėtrungių raidą nuo jų atsiradimo iki šių laikų suvenyrinio formato. Pateikiamas tikslus istorinių vėtrungių sąvadas. Įdomu, kad vėtrungių atitikmenimis galima laikyti, pvz., net Pabaikalės šamanų vėliavas ar Kinijos apeigines vėliavėles.

Menotyrininkas Petras Šmitas „Baltijoje“ rašo apie skulptorės Violetos Skirgailaitės gyvenimo ir kūrybos kelią. Man pritrūko skulptorės kūrinių nuotraukų (kaip atrodė kalinėtos vario plokštės, degtos akmens masės „Karaliai“, dekoratyvinės pano?..). Pateiktos trys skulptorės darbų nuotraukos nėra išsamus autorės pristatymas, kokio, kaip suprantu pagal straipsnio struktūrą, buvo siekta. Remiamasi tarybinių metų spaudos pranešimais ir to meto kultūros srityje dirbusių ir valdžią turėjusių žmonių nuomonėmis, pvz., cituojama skulptoriaus prof. K.Bogdano nuomonė, nors ką galima suprasti iš tokio K.Bogdano pasakymo: „jos darbams būdinga vidinė šiluma ir jautrus plastinis kompozicijų bei formų sprendimas.

Skulptorė mėgsta dekoratyvinį žanrą“?

(137 p.) Tai bendro pobūdžio apibūdinimai, būdingi tarybinio meto retorikai ir tinkantys visiems. Norėčiau manyti, kad P.Šmito straipsnis yra tik įžanga, nes platesnio V.Skirgailaitės kūrybos lauko tyrinėjimo užmojis tekste suformuotas. Būtų prasminga paskatinti jaunus menotyrininkus pasidomėti skulptorės asmeniniu archyvu, kuris ateityje taptų Klaipėdos dailininkų istorijos pasakotoju. V.Skirgailaitė – išties išskirtinė asmenybė. Ji išlaikė puikų humoro jausmą,

kartais priartėjantį prie juodojo. Stebina jos užsidegimas kalti granitą pačiai, nors jau tuomet egzistavo kita praktika – originalą iškaldavo akmens meistras pagal skulptoriaus sukurtą modelį.

Klaipėdos šiuolaikinių menininkų kūrybos kaupimas, saugojimas, katalogizavimas yra miesto problema, kurią reikėtų nedelsiant spręsti, tai yra pradėti rinkti ir sisteminti menininkų darbus.

Kartos keičiasi, darbai išsivaikšto, atmintis išsitrina. O juk mūsų miesto atmintis turi ypatingą savybę būti ištrinta.

Po atminties sodus, tik jau savo asmeninės darbo patirties, leidžiasi vedžiojamas kapitonas Sigitas Šileris (tekstas „Atmintis“). Jis prisimena pirmą reisą į jūrą, kai įgula prigaudė tiek žuvų, kad tuomet gautas pirmasis uždarbis buvo vienintelis tokio dydžio per visą jo ilgą jūrininko gyvenimą. Perskaičius S.Šilerio tekstą, susidėlioja vyro, grįžusio iš jūros, vidinis peizažas, jo laukiniškumas, kai išlipus iš laivo „ir kapitonas, ir budintys šturmanai, ir mechanikai pirmą dieną krante pamiršta atsakomybę. Jie tampa patinais“ (153 p.). Bandai įsivaizduoti nuolatinę, pusės metų jūreivio įtampą, sūpuojantis nuo aukščiausios bangos iki bedugnės, ir tuomet pradedi priimti jūreivio instinktų triumfą krante ne kaip vulgarumo apraiškas, bet kaip pusiausvyros atkūrimo mechanizmą. Net ir jūrininkų žmonos pradeda atrodyti kaip rezervuarai, kaupiantys gyvybiškas galias, kurias turės atiduoti per kelias savaites ir vėl likti tušti. „Baltijoje“ keliais žodžiais prisimenamas 2010-aisiais miręs poetas ir jūreivis Vytautas Brencius. Spausdinami du jo eilėraščiai, kurie papildo S.Šilerio jūreivio portretą ilgesio, amžinojo moteriškumo (o gal draugo žmonos) siekimo nuotaika. „Ji galėjo būti mano žmona, / jeigu sakralinėje vienatvėje / nebūtų persipjovusi venų“ (163 p.). „Randus ant lūpų vėl palieka žodžiai“, sako jūreivis, trokštantis sugrįžti pieno puta, bet širdis kraujuoja pasiekus susitikimo su mylimąja vietą. Ir kartais jūreivio gyvenimas krante yra skausmingas sugrįžimas į vietą, kur realiai jo nėra. Reali tėra jūra.

Almanacho sudarytoja I.Antanaitytė užduoda penkis klausimus keturiems rašytojams jubiliatams – Elenai Skaudvilaitei, Jonui Kantautui, J.Šikšneliui ir Algiui Kukliui. Įsimena A.Kuklio tiesa

GINTARO LAŠAI

apie T.Sakalauską, kad „jis nėra joks menotyrininkas“ (18 p.), o ir pats klausimo formulavimas nelogiškas, pastebi E.Skaudvilaitė, nes V.Mačernio pavyzdys, kaip geriausias savo eiles parašiusiojo jaunystėje, netinka, – V.Mačernis žuvo būdamas 23-ejų ir nežinia, kokias eiles dar būtų parašęs, jei būtų gyvenęs ilgiau.

Po kiekvieno klausimų ir atsakymų bloko pateikiamas jubiliatą reprezentuojantis tekstas. A.Kuklio šeimynos dramos vaizdelis „Duobė“ primena kraupią filmo „Leviatanas“ (rež. A.Zviagincevas) nuotaiką, kai šeiminiai santykiai yra juodas voratinklis, kuriame neaišku, kas yra musė-auka, o kas voras-žudikas. J.Šikšnelio misterijai (stilizuotas sakralinis paslaptingumas, žvelgiant į veidrodį, kuriame išsitrynę žmogiškieji veido bruožai) būdingas dvinaris mąstymas – išorė ir vidus. Jis profesionaliai žaidžia žodžiais, konstruodamas tiltus tarp vidinės ir išorinės būsenų, ir tai yra jo tekstų stiprioji pusė, jei leidiesi vedžiojamas rašytojo kuriamais ir čia pat sunaikinamais tiltais.

J.Kantauto prisistatyme juntamas rezistencinis kartėlis: „...siekiau – nepasiekiau – / vien žaizdas turiu... / be partinių skėčių / iš dangaus buriu –“ (12 p.). O E.Skaudvilaitės dviposmyje nusivylimo būsena – „Kur žmogaus namai, kur jo tėvynė? / To nesitikėjau, ką jaučiu...“ (9 p.) – perteikia žmogaus rezignaciją, kai svarbu išsakyti ir nebesvarbu, kas ką pagalvos, nes nesupratimo, vienumos šaltis yra veik nepakeliamas.

Apibendrindama garbingų jubiliatų tekstus „Baltijoje“ sakyčiau, kad nuotaikos nėra pakilios, labiau liūdnos ir šiek tiek mistiškos, neįžvelgiant pozityvių ateities galimybių, kurias vis dėlto atranda rašytojas S.Šaltenis, sausio 9-ąją Lietuvos radijo „Kultūros savaitėje“ pasakęs, kad su metais šviesos tik daugėja.

Tad šviesos, mielieji jubiliatai!

2015-ųjų almanacho literatūrinė orientacija – vaikai. S.Poškus publikuoja pjesę „Šokanti karvė“, kurios interpretacija galėtų būti įdomi ne tik vaikams.

Panaudojamas graikų teatro efektas, kai į sceną nusileidžia dievas ir pakeičia užstrigusią situaciją. Taip atsitiko ir karvei, kai vidury nakties ant jos rago nukrito žvaigždė. Karvė pradėjo šokti ir jau niekada nebesustojo. Šokanti karvė – me-

nininko portretas, perfrazuotas posakis: jei gali netapyti – netapyk. Karvė ir visi kiti menininkai negali sustoti, nes jie yra karvės su žvaigždėmis. Tai išties linksma pjesė, kuri gali būti įdomi jubiliatams, vaikams ir sliekams.

Rašytojas Tomas Dirgėla baigė Palangos senąją gimnaziją, gyvena Vilniuje, neseniai debiutavo knyga „O tempora!“, o 2014 m. išleido pirmą knygą vaikams „Apie raganą Šiokiątokią“. „Baltijoje“ publikuojama ištrauka turbūt iš būsimos T.Dirgėlos knygos „Lapanga“ (tai yra Palanga). Autorius nuosekliai pasakoja istoriją, kuri iškart įtraukia, kad žiū – jau vaikštinėju Palangos pajūriu su ledų porcija, mat ir mano vaikystės vasaros skaičiavo Palangos senojo tilto išpuvusius polius. Tomo istorija, manau, būtų įdomi 9–13 metų vaikams. Pasakojama apie dvi nepilnas šeimas, vienoje nėra mamos, kitoje tėčio, bet vienoje – auga berniukas, kitoje – mergaitė. Aprašomas laikmetis galėtų būti dabartinis, bet lygiai taip pat ir vėlyvasis sovietmetis.

T.Dirgėla interviu yra sakęs, kad jam patinka nonsenso stilistika. Nonsensui būdinga absurdo situacija, kai žaidžiama tarsi nieko nereiškiančiais vaizdais, kurie, būdami skirtingi, sudaro netikėtą kombinaciją, žodžių sąskambį. Ištraukos pavadinimas „Lapanga“ skambėtų nonsensiškai, tačiau pats pasakojimas yra rišlus, psichologinė motyvacija įtikinanti ir jokio absurdiško virsmo toje neilgoje „Baltijoje“ spausdintoje ištraukoje dar nėra. Nebent tai, kad vaikų tėvai elgiasi žaismingai, dažnai prajuokindami savo vaikus. Meškerė užmesta, lauksime knygos.

Klaipėdiečių rašytojų Nijolės Kepenienės ir Daivos Molytės-Lukauskienės spausdinamos pasakėlės labai skirtingos.

Nijolės laumelės pasižymi vaizduotės išmone, netikėtumais, ironiškais pasišaipymais iš nerašytų mokyklos taisyklių, pvz.: „Naujokes klasė priėmė draugiškai: penkis kartus apskundė ir trisdešimt kartų išjuokė – tokios mat buvo klasės tradicijos. Pagal senuosius mokyklos papročius kiekvienas naujokas penkias dienas turėjo skęsti ašarose“ (65 p.). O D.Molytės-Lukauskienės pasakėlės yra labiau edukacinio pobūdžio, skaitytojai supažindinami su gintaro atsiradimo istorija, jo gaudymo įrankiais, nepamirštant įpinti meilės ir draugystės linijų.

„Baltijos“ nuotykį pabaigsiu keliaudama eilėraščių vaikams eilutėmis.

Ona Jautakė rašyti pradėjo būdama arti penkiasdešimties ir jau išleido bene 14 knygų. Anot jos, viskas paprasta, – ji tiesiog leidžia kalbėti vaikystei. Jos eilėraščiai išsiskiria lakonišku žodžiu ir aiškiai fokusuotu vaizdiniu – ugnelės paglostytas pirštukas, sulytos protingos mintys, į pietus tuoj tuoj išskrisiančios varnos, dulkės palovy... Alfonso Jono Navicko eilėraščių vaikams vaizdinys, atvirkščiai nei O.Jautakės, nukrenta kaip spalvos lašas į vandenį, plečiasi, auga, kol ištvinsta ir susilieja su kalbančiojo euforine būsena. Poetės, dailininkės Violetos Židonytės rimuotų eilėraščių nuotaika išsiskiria ramaus gyvenimo gamtoje idilės vaizdavimu, nevengiama pamokančio tono, kas, aišku, sukuria distanciją tarp skaitančiojo ir poeto.

Apžvelgdama vaikų literatūros pavyzdžius „Baltijoje“, galiu padaryti išvadas, kad vieni rašytojai yra mokytojai, išlaikantys distanciją su skaitytoju, o kiti rašytojai – atvirkščiai, pavirsta vaikais ir leidžiasi nuotykių kalneliais taip smagiai, kad kartais bandai susigaudyti, kas yra vaikas – rašytojas ar skaitytojas. Mažo ir didelio atskirties sunykimą perteikia ir almanache pristatoma jauna Klaipėdos dailininkė, knygų iliustratorė, lėlių teatro scenografė bei komiksų piešėja Viktorija Dambrauskaitė, kitaip – Viktorija Ežiukas. Jos piešiniai turėtų būti spalvoti. Gaila, kad „Baltija“ negali sau leisti spalvų, nes tai padidintų leidinio vertę, leistų įdomiau pristatyti Klaipėdos dailę ir fotografiją.

Baigdama „Baltijos“ nuotykį, noriu atsisveikinti su 2015 m. Poezijos pavasario metu mirusia poete Ona Dovidavičiūte-Pučenia. Asmeniškai poetės nepažinojau. J.Šikšnelis „In Memoriam“ cituoja jos mintį: „Jūra mane išmokė nuostabiausio jausmo – ilgesio“ (primena S.Parulskio „Iš ilgesio visa tai“).

Kai ilgėsiuosi purslotų ir spalvingų tekstų Klaipėdos literatūriniame-kultūriniame almanache, šis jausmas galbūt pavirs nuostabiausiu, jei tik „Baltija“ kartais įplauks į jūrą.

47

GINTARO LAŠAI

Sociologijos įvad Artūras VALIONIS

Geltonoji spauda Po rimto baliaus, norėdami prasijudint, dievai žaidė kamuoliu, panašiu į rutulį. O jūs: žemės drebėjimas, žemės drebėjimas.

tad baigiau gamtos pažinimą ties ereliu žuvininku, jis, kiek pamenu, sparnus išskleidžia daugiau nei pusantro metro, laisvai susispraustų keli šimtai žiogų, su alkūnėmis ar be jų

Švarraštis ar aš jums nesakiau:

Perspektyva aš atleidau iš darbo savo batus ir batai atleido raištelius aš sumokėjau išeitinę savo švarkui ir švarkas išėjo aš vienašališkai nutraukiau sutartį su savo kelnėmis ir kelnės nepadavė manęs į teismą akiniai nuo saulės patys atsisakė tarnauti rado geriau guli atokaitoje saulė plieskia mums vienmarškiniams man ir pasauliui į veidus ir mes su pasauliu markstomės

šlubuojanti mano kalba ieško vietos prisėst: sėdint šlubuoti sunkiau

Optimistiškai

Paukščių neprijungsi prie melo detektoriaus.

Iš susijaudinimo jiems nedrėksta delnai.

Ir šiaip – paukščiai delnų neturi. Čiulba sau ir vienas kitam, ir tiek.

Bet esmės tai nekeičia.

Kiti mokslininkai viešai paskelbė: alkanų žvirblių dainos liūdnesnės.

Meilė ir jiems vienodai rodė ką rodė laikrodžiai

dzingt šukės laimę atneš džiaugsmo šūkis

Kapituliacija

taurės kraujas lašt kraują išneša šukėm

užsnūdau tavo vietoj o naktis alsavo man į tavo skruostą

Klausimas

Recenzija

jei žinočiau, kad žiogai turi alkūnes, parašyčiau dailiai: tarp mūs atstumas traukias iki žiogo alkūnės trumpio

Pokalbyje netikėtai iškilo klausimas, ar paukščiai prakaituoja.

Keista, iki tol nė vienas nebuvom apie tai susimąstę.

iš pirmo žvilgsnio, vos brūkštelta

bet visokia smulkmė mokyklos laikais, vabalai ir žiogai, atrodė smulkmė be prasmės, ateities ir naudos, plačių ir didingų mostų

Patikrinau. Mokslininkai sutartinai teigia, kad ne, visi tie su sparnais neturi prakaito liaukų.

MetrologiniSonetas

48

o žodžiai, švininiai tarsi plunksnos lengvam lyg plyta sakiny

GINTARO LAŠAI

das Motyvacija – brendu per juodą girios tankmę ir man kely jokios kliūties...

– turėk drąsos bijoti iki galo.

Profilaktika Iškviesta miškininkų brigada pentimis mėgino atskirti gėrį nuo blogio. Planinis kamieno nužievinimas, pertraukėlių metu pranešdavo smalsuoliams.

Dunkstelėję į miško paklotę atplaišos pašokdavo kelis centimetrus aukštyn. Per vaiko sprindį. Prieš nuguldamos į samanas ilgesniam laikui.

Įžeminimas artėja derliaus tikrinimo metas bet jau dabar aišku buvo šilta ir sausa žemių užderėjo pakankamai kaip senais gerais laikais žmonės nuraškys prinokusius grumstus mėtysis trupins juoksis iki pirmųjų šalnų

Artūro Valionio nuotr.

Bevažiuojant per įžiemintą Lietuvą – ar ką ypatingo matai?

– nelabai, nes antai visa grožis užgožęs.

Beveik

Gruodis. Katedros aikštė iš lėto iš dviejų siluetas per traškančias balų plutas atspindžiais į stotelę naktinę deguonim iki dugno užsipildęs krūtinę skaičiuojantis oda jos pirštus delne pašnibždom – Aš galėčiau numirt dėl – Ne.

Raudoni elektriniai debesys stovėjo virš miesto. Skersgatviai prisipildė pagarbaus šnabždesio. Bet nematoma ranka nuosekliai vis mažino liumenų skaičių. Nuotraukoms tapo per tamsu. Ir žmonės grįžo prie savo televizorių.

49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Dienraščio „Klaipėda“ kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ tęsia ilgametę tradiciją ir skelbia 2016-ųjų jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų.

Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks prizai.

Kūrybą galite siųsti „Durų“ žurnalo literatūrinės dalies sudarytojui rašytojui Gintarui Grajauskui elektroniniu paštu grajauskas@gmail.com.

Kūrybinės sėkmės!

Viktorija IVANOVA

Niekad tavęs nepasiilgstu, mam. Pasiilgstu namų, draugų, mylimųjų. Pasiilgstu ir moters su pavargusiu šlapio asfalto spalvos manikiūru darbo biržoj. Vienaakių lėlių, besisūpuojančių medžiuose Balstogės gatvėj, pasiilgstu šiukšlių konteinerių, kurie taip toli nuo namų, kad nors taksi kviesk.

Kelininkų, per radiją atsiprašančių vairuotojų – iki rytojaus tikrai turi užsibaigti dariuj-ir-girėne.

O tavęs nepasiilgstu. Tu, šiaip ar taip, visad čia.

Tarkim, šiandien: gyveni už lango raudonu rėmu. Tavo šviesūs šlapi plaukai džiūsta ispaniško gruodžio saulėj, šildančioj ir per stiklą. Gretimoj stogo terasoj vietinė vandeniu plauna medines grindis ir aptaško rūkančius turistus. Niekas nepyksta, nes nuo baltų sienų taip ryškiai akina šviesa, kad neįmanoma nebūt išsišiepus. Skaitai mano seniai atsiųstus laiškus, naujų neplėši.

Taupai. Akiniams. Ir kol galėsi įžiūrėt 50

Išvakari raides. Lig tol – vartai senus, kurių skaityt nebereikia – mintinai moki.

Po tavo lango rėmu ant akmeninės sienos kabo akmeninis Kristus, akmeninės jo pėdos akmeniniais vinim pradurtos ir kraujuoja raudonais dažais. O ispanams – siesta. Ir ilsis jie po tom pėdom, akis prieš saulę užmerkę. Žiema. Neatmerktų akių nors ir iki pavasario, bet leidžia sau net ir siestą susukčiaut. Ypač, kai ateina ta keista turistė, Jėzusmarija gatvėj užklupta vietinio atidarinėjant vietinį vyną.

Dar drėgnus plaukus surišus į kuodą eini pradėti ruoštis rytojui: šiandien šventės išvakarės. Šventė – skirta išvakarėms. Ryt jie švęs Dievo pasirinkimą Marijai tapt Jėzaus, o Ievai – visų motina. O aš kasdien švenčiu, kad mano dienų išvakarės – tu. Kaip švenčiu?

Prisigalvoju įdomybių: be pradžios, vidurio ar pabaigos, pusryčiai pramiegami, jokio moralo, priežasčių ar efektų, o tikslas – pietauti.

Mam, atvežiau savo vidinį Zorbą į El Greco miestą. Gal todėl čia ir nepasiklystu.

Klaidžioju, bet visad esu ten, kur ir turiu būt – paprasta nepaklyst, kai neturi tikslo. Kai savo mieste dar vis pasiklysti, o svetimam vis grįžti į tas pačias, ką tik praeitas gatves.

Kaip tam Madrido Nacionalinio labirinte, kur nėra neteisingo kelio, nes įėjimas – vienas. Ir išėjimas – vienas. Tik pasivaikščiojimo trajektorijos nuo pasirinkimų skiriasi.

Nebuvau graiko muziejuj, nepasižavėjau jo tapyba. Visad pavydėjus – ir pavydinti – mokantiems piešt, šiandien, mam, tave į ispaniškus natiurmortus įpaišau: šiandien tu gyveni už tų durų, greta kurių – skardinis kibirėlis su vandeny mirkstančiais teptukais. Turi porą drobių, bet jų nelieti.

Vis sumaišai spalvas, renkies tinkamiausią, o po to išplauni teptukus ir vėl uždengi molbertą audeklu. Tapysi tik tada, kai tiksliai žinosi, ką ir kokiom spalvom. Pirma renkies pastarąsias. O klyst nenori, nes brangios tos drobės. Turi dvi, abi dovanotas. Abi drobės tuščios. Šalia tavo šiandieninių namų – laiptai.

Ant kas trečio laiptelio – plytelės su žydiškais simboliais, Chanukos žvakę atpažįsti, kitų – ne. Nesigilini, ką jie reiškia, bet tau gražu. Turistai fotografuoja atsiminimui, o tu ir be nuotraukų nepamiršti. Ir nejučiom juos paišai ant drobės pirštų galiukais it repetuodama. Kasdienes tavo repeticijas arbatą gerdamas pro savo verandos langus

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ių laiškai Artūro Valionio nuotr.

stebi tavo kaimynas, kuris niekad neskaito knygų. Sako, nėra laiko išgalvotoms istorijoms. O visos jos išgalvotos. Tikros – tik tikrų žmonių tikriems žmonėms apie tikrus žmones papasakotos. Netikroms jis laiko neturi. Jis pernelyg užsiėmęs. Nuo ryto iki pietų – kartu su kitais miesto seniokais susitinka eilėje prie „Loteria Lola“, sako, negali praleist nė dienos, nes, o kas, jei lemtingąją jis, nežinodamas, kad tai – lemtingoji, nieko nelaimės? O ir visos tikros istorijos jam papasakojamos būtent ten.

Po pietų lig vakaro jis sėdi verandoj su arbatos puodeliu. Be galo užsiėmęs.

Paklaustas, kuo jis toks užimtas, ramiai atsako, laukiąs laiškų ir atrašinėjantis į juos.

Tik rašyt jis nemoka. Ir laiškų jam niekas nesiunčia. O jis kasdien iki vakaro sėdi ir gerdamas arbatą įsivaizduoja, kas būtų parašyta laiške, kurį jis gautų, ir ką jis į tai atrašytų.

Ir nutarei sykį jam parašyt. Ketinai laiške sudėt tikrą istoriją – atpasakot, ką mačius Nacionalinio muziejaus ekspozicijoje Madride. Užteko vienos nuotraukos: iš vidinio kiemo balkonų pilki žemyn žiūrinčių žmonių veidai, plakami vėjo kartu su

ant virvių visuose aukštuose išdžiaustytais baltais skalbiniais. Moteris antrame aukšte stengiasi panaudoti pamokas prieš veidrodį ir pasisukti prieš objektyvą savo fotogeniškąja puse, kad ir kaip tai nepatogu. Vyras iš pirmo aukšto balkono juokias, galvodamas, kas būtų, jei dabar nusispjautų. Aišku, jis to nedarys, bet vien nuo minties pačiam taip smagu – koks jis geras: pakiaulint gali, o va nepakiaulins. Iš trečio aukšto kojas žemyn nuleidęs vaikis abejoja, ar iš apačios matosi jo po balkonu pakabintas snarglys. Mergaitė ketvirtam aukšte kovoja su vėjo plaikstoma paklode – abi mėgina patekt į kadrą.

Kaimynas, gavęs laišką, dvi dienas nesirodė verandoj. Nutarusi jį aplankyti, radai keturpėsčią, ieškantį akinių po lova.

Sako, rodos, tikrai turėjęs, bet dabar niekur neranda. O gavo laišką! Ir negali perskaityt.

Buvo išvirta arbata, buvai pasodinta verandoj ir paliepta perskaityt jam tekstą balsu.

Juokinga matyti tave apsimetinėjančią, kad neįskaitai savo rašto. Tau perskaičius, senukas padėkojo ir paprašė išeiti – jam reikia susikaupt.

Kitą dieną jo vėl nebuvo verandoj.

Vakare matei jį grįžtantį. Senukas pradėjo

kasdien kažkur važinėti. Jo ėmė teirautis ir bendražygiai nuo „Loteria Lola“. Vienąsyk pasikvietė jis tave arbatos ir paprašė atrašyt į aną laišką už jį. Dar neradęs, matai, akinių. Pasakojo važinėjęs į Madridą, vaikščiojęs po galerijas ir muziejus – ieškojęs tos nuotraukos. Pamatė daug gražių ir daug abejotino grožio eksponatų.

Rado ir tą nuotrauką. Bet ji visai ne tokia, kaip aprašyta laiške. Visų pirma, vyras pirmam aukšte – tai moteris ir jai tikrai nekiltų mintis ką apspjaut – tokia dora jos veido išraiška. Berniūkštis kojas nukaręs ne trečiam, o ketvirtam aukšte, o šiame nėra jokios mergaitės, kovojančios su paklode.

Bet nuotrauka graži.

Paklausei, ar ilgai jos ieškojo. Sakė, ne, antrą dieną radęs Nacionaliniam. Bet po to toliau važinėjo. Nutarė, taip daugiau išlošiąs nei „Loloj“. Savo laiške-atsakyme padiktavo „ačiū“. Ir žvilgtelėjęs į raštą, palingavo galvą, papuoštą vyro-iš-pirmo-aukštobalkono­šypsena. Ir pasiuntė tave. Į paštą?

Sakė, žinosi adresą, kur siųst. Lošėjams prie „Lolos“ kažkada dar bandei pasakyt, kad kaimynas į Madridą, į galerijas važinėja.

Greit buvai užčiaupta. Sakė, po jokias galerijas jis nebevažinėja – jau viską pamatė.

Dabar kažkokio snarglio po kažkokiu balkonu visoj Ispanijoj ieško. *** Nedidukėj aikštėj anapus gatvės šukuojasi ant suolelio prisėdus kuprota močiutė, apsitaisius elektrinės spalvos suknute. Po to lėtai-lėtai renka savo plaukus iš šepečio, susuka juos į rutuliuką ir meta po kojom. Žiūri, kaip paukštis jį bando sulesti. Ilgai netrukus nueina. Rankose nešdama permatomą plastikinį maišą, jame – šepetys ir raktai. Mojuoja tuo maišu vidury gatvelės prieš saulę besiilsinčiam vyrui invalido vėžimėlyje. Po vėžimėliu miega šuo, o močiulytė moja juos nuo kelio.

Matai visą šitą vaizdą nedidukame Bordeiro mieste Portugalijoj, pro savo langą geltonu apvadu baltam name, lankstydama iš mano užsienių tavo prašymu tau parvežtas nosines. Prisimeni, kaip vaikystėj tokias, iškvepintas alyvomis, vogdavai iš močiutės ir darei iš jų patalus lėlėms. O aš atsimenu lėlę, kurią ir mums išsaugojai, – gan pobaisę Lilianą trumpais violetiniais plaukais. Sesei pareiškus, kad lėlė ne mūsų, o jos, – nupaišiau ant to plastikinio veido ūsus. Tiek paišyt mokėjau. Likusius piešinius visus dvylika mokyklos metų už mane piešdavai tu. ► 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Dar ir dabar turi tarp savo vaikystės piešinių ant pageltusio popieriaus kelis akivaizdžiai naujesnius lapus su mano mokyklos užduotimis. Ne tik piešinius išsaugojus tu, ten ir visokie rašteliai, nugvelbti nuo mano vaikystės rašomojo stalo. Viename iš jų besibaiginėjančiu tušinuku prikeverzoti mano tuometiniai planai: „I. Padaryt chemijos namų darbus II. Išsitaisyt dvejetą iš matiekos.

III. Išsinešt indus iš kambario IV. Parašyti knygą V. Gauti Nobelio (taikos?) premiją“.

Ir visi punktai vienodai svarbūs. Ir vienodai nesvarbūs. Į popierius suvyniotas ten slepiasi ir laikrodis, priklausęs tavo tėčiui, mūsų seneliui. Sidabrinis, su lakštingala, importinis.

Pirma padovanojai jį sesei, o po to, pasimiršus – man. Ir eilinįsyk mudvi su ja susipykusios kieno-laikrodis, buvom palieptos pasidalyt tarpusavy, mes gi sesytės. Sesyčių dalybos truko daugiau nei dešimtmetį. Aš slėpiau laikrodį nuo sesės, o ji, radus jį, slėpė nuo manęs. Nerasdavus savo slėptuvėj, puldavau ieškot ir vėl slėpt nuo jos. Šitos dalybos prasidėjo mums gyvenant tavo namuose, o po to tęsėsi net išsivažinėjus į skirtingus miestus ir šalis. Kol vienai iš mūsų – tu net nebepameni kuriai – tavęs paprašius, pati tą laikrodį nuo mūsų paslėpei. O mes su sese, vis dar viena kitą lankydamos, ieškom jo. Juk jei aš neturiu, ji tikrai turi. Kaip sakė vienas puikus žmogus, kad tik įdomu mums būtų šitoj vargo vakarienėj. Tai ir prisigalvojam tų įdomybių: be pradžios, vidurio ar pabaigos, pusryčiai pramiegami, jokio moralo, priežasčių ar efektų, o tikslas – pietauti.

Mam, per tave jau kelinta diena negrįžtu namo, nes tau laišką rašau. Traukiu tas ištraukas iš praeities, dabarties, ateities ir nebūties. Iš tekstų. Iš laiškų. Ir panoramos.

Kažkiek ir pati padiktuoji. Ir visur – tu: pakelės senučių akyse, kuriose pravažiuoju dviračiu, visuose pakalnių posūkiuose, kuriuose šypsaus riedėdama į nuokalnę ir murmu kildama į kalną, visuose draugės kepamuose kotletuose ir vyno taurėse, prie kurių prisimenu, kaip būdama dar mažametė slėpiau nuo tavęs tranzuojanti po užsienius, o tu slėpei tai žinanti. Tu visuose voratinkliuose su visais laimę nešančiais vorais, visose į medžius atremtose kopėčiose ir visuose laiškuose, kurių tau neišsiunčiau, ir visuose, kurių dar neparašiau, nors tu jau ir skaitei.

52

Kur eini? Ar tikrai reikia, – klausei. Tikrai reikia. Išėjau tau laiško rašyt, išsiuntus grįšiu.

Ir kol aš vaikštau Pietų takais į rytus, vakarus, dienas ir naktis, tu sėdi rašyt laišką savo išvakarėms. Rašai didelėm raidėm, kad močiutė įskaitytų. Tavo raidės apvalios, įskaitomos, nuo penktos klasės mokėjau padirbt tavo parašą. O išvakarės tavo – inteligentiškos. Mokslus baigė trejų, pas tėvų piemenį: „Būsi, ponia?“ – klausė jis, stikliuką pildydamas; „būsiu ponia“ atsakė be pagalbos sunkiai ant kėdės beužsiropščianti būsima ponia. Ir naktį šuns būdoj maža (dar ne) močiutė praleidus išmoko saiko. Jei sesės šoka į dervą, ji – tik mažąjį pirštelį: įsitikint, ar nebus bėdos. Įsitikindavo, bus – bet ne jai, ji savo išmoko. Išmoko ir nebūt poniška. Nebuvo: nors ir vadino ją elegantiškiausia žvejų miestelio šlavėja.

Rašai jai laišką prisimindama Švento Jono naktį Švento Jono gatvėj Porto, su šluota šokančią Šventą Janę – senučiukę, pagal „Queen“ besilinksminančią turistų ir vietinių apsupty. Pati sau ponia, pati sau šventė. Prisimeni ir metų nepamenančią savo mamą, išvažiavusią anūkės į užjūrį lankyt: sakė, svarbu atsimint judėjimo kryptį, o ne metus. Laiko juostoms kintant, valandose susipainiojus, o liko tik dabar. Ir grįžtant užkandai sesers nupirktų kebabų prie oro uosto: močiutei per aštrus, bet neišmetė. Paslapčiom suvyniojus į servetėlę parvežė atgal į namo, grįžus trobon išrakinėjo ir mėsą šuniui atidavė. Nuo mažens abi mokėt, kad negalima nesuvalgyt maisto, juoba jo išmest. Paliktas kąsnis reiškė – rytoj lis. O lietaus mes nemėgstam. Nors lyja daug. Vadinasi, kiti kažko nesuvalgė. Močiutė visad tau, o po to ir man sakydavo: „Ne tam gėda, kas daug ėda, o tam, kas prisideda ir nesuvalgo“. Jos pamokyta ir kaimynė grįžus iš sostinės, kur lankė anūką, kebabo neišmetė. Autobuse prie žmonių gėda buvo valgyt, o grįžus – pamiršo. Prisiminė kitą dieną. Šuns neturėjo, tai, sudėjus egzotiško patiekalo vidurius į puodą, išvirė kebabienę.

Berašant be akinių, žiūri, lape be linijų tavo raidės dygsniuojas nelygiai. Galvoji, ar perrašyt laišką, ant popieriaus liniuote ir pieštuku linijas nusipaišius, ar toliau eskizuot prisiminimus. Nagu ant popieriaus įrėži linijų punktyrus, kad bent kažkiek lygiau. Prisimeni, kaip su liniuote pieštuku brėždavai ant kartoninio popieriaus lygias linijas ir duodavai man neštis į darželį. Ten ant tų linijų mokytojos nupiešdavo nedidelius juodus bumbuliukus ir padėdavo karto-

no lapą po stygomis kanklėse. Įduodavo iš plastikinio kibirėlio, kuriame parduodama žuvies filė, padarytą brauktuką ir mokydavo muzikos. Sykį, po vienos iš repeticijų atėjo Moteris iš Muzikos Mokyklos tikrinti mūsų klausos. Kokia man buvo laimė sužinoti, kad turiu-gerą-klausą. Ir klausė, ar norėčiau išmokt ne tik kanklėm, bet ir Fortepijonu (!) grot. Aišku, norėjau. Ir dar kaip norėjau. Tau atėjus manęs pasitikti, iškart šokau sakydama, kad lankysiu Muzikos Mokyklą ir grosiu Fortepijonu. Gerai, sakei, bet kažkaip labai liūdnai atsidusai. Paklausta, kas yra, tarsi nenorom, bet vis dėlto išdavei, kad gaila dabar tau manęs. Visų pirma, kur aš rasiu tokio dydžio kuprinę, į kurią tilptų fortepijonas, o po to, kaip man sunku bus kiekvieną dieną ją tokią didelę tokiai mažai nešiotis.

Gal protingiau būtų palaukt, kol pati būsiu didesnė? Buvau maža, bet protinga. Laukiau, kol būsiu didesnė. O tada jau pradėjau lankyt muzikos mokyklą.

Kažkas pabeldžia į langą. Tai žiemą dar žalių medžių viršūnės, linguojančios už portugališko lango. Prisimeni, kaip vaikystėj lipdama į medį slystelėjai ir vos nenukritai, bet kelnių petnešos užsivyniojo už šakos ir likai kybot. Tavo sesė tuo tarpu bėgo namo, šaukdama, kad pasikorei. Kol karojai, močiutei vos ne infarktas. Vos ne infarktas ir kitai močiutei, pro šalį ėjusiai Neringoj, kur tu su kažkelintą mėnesį pūpsančiu besilaukiančios pilvu sėdi medy. Labai norėjai man parodyt iš viršaus viską. O dabar aš tau noriu parodyt. Tai susitaupyk tiems akiniams, mam. Kad pamatytum. Viską ir mane visur: pakelės senučių akyse, kuriose pravažiuoju dviračiu, visuose pakalnių posūkiuose, kuriuose šypsaus riedėdama į nuokalnę ir murmu kildama į kalną, visuose draugės kepamuose kotletuose ir vyno taurėse, prie kurių prisimenu, kaip būdama dar mažametė slėpiau nuo tavęs tranzuojanti po užsienius, o tu slėpei tai žinanti.

Mam, klausinėjot manęs mažos, kas būsiu užaugus. Sakiau, nuo valytojos iki prezidentės, kad tik laiminga. O užaugau, manrods, šventadieniu – savo išvakares švenčiančia diena. Švenčianti visuose voratinkliuose su visais laimę nešančiais vorais, visose į medžius atremtose kopėčiose ir visuose laiškuose, kurių tau neišsiunčiau, ir visuose, kurių dar neparašiau, nors tu jau ir skaitei. O visą šventę laiške, kurio išsiųst nepažadu, pažadu surašyt. Kaip tavo diktuojamam diktante. Tik gal su klaidom.

2015 gruodis, Ispanija–Portugalija

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

Galtono byla Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Šešioliktas skyrius Aš dar ilgai sėdėjau savo viešbučio kambaryje žymėdamasis pastabas apie Džono Brauno istoriją. Tik akivaizdus jo atvirumas darė ją patikimą; tai ir dar faktas, jog ją lengvai galima patikrinti. Vienu momentu, vykstant tai apklausai, kirtau pats su savim moralinių lažybų, kad Džonas Braunas kalba teisybę. Tai yra Džonas Galtonas...

Rytą išsiunčiau tas pastabas į savo kontorą Holivude. Tada padariau vizitą į policijos poskyrį. Prie Mangeno stalo sėdėjo apsikirpęs ežiuku jaunas šerifo pavaduotojas.

– Taip, sere.

– Gal kur nors aplinkui yra šerifas Mangenas?

– Gaila, bet jam laisva diena. Jeigu jūs esate ponas Arčeris, paliko jums žinią.

Išėmė iš stalčiaus ilgą voką ir padavė skersai tos paaukštintos pertvaros man.

Voke radau skubiai parašytą ant geltono bloknoto lapo raštelį: R.S. man telegrafavo sl. inf. apie Fredą Nelsoną. Įrašai nuo 3-io dešimtmečio S.F. dokuose. Tyčinis grasinimas smurtu, tyrimas nutrauktas. Nuo 1928 Lempio

gaujos gorila. Suimtas įtar. žmogž. 1930, paleistas nesurinkus kaltės įrodymų1. Suimtas didž. vagystė 1932, bausmė „Kv“.

1933 bandė pabėgti, bausmės pratęsimas. Pabėgo 1936 gruodį, nesurastas.

Mangenas Perėjau skersai gatvę į viešbutį ir paskambinau į Rojaus Lembergo viešbutį „Sasekso herbas“. Atsiliepė registratorius.

– „Sasekso herbas“. Kalba Fernsvortas.

– Čia Arčeris. Ar Lembergas yra?

– Kas, jūs sakėt, čia kalba?

– Arčeris. Vakar daviau jums dešimt dolerių. Ar Lembergas yra? ►

...tyrimas nutrauktas... paleistas nesurinkus kaltės įrodymų. – Šias išvadas „truputį studijavęs teisę“ Mangenas užrašė anglizuotais lotyniškų teisinių terminų (nolle prosequi ir habeas corpus) atitikmenimis: nolle-prossed ir habeas-corpused.

1

53

GINTARO LAŠAI

◄ – Ponas ir ponia Lembergai abu išvažiavo.

– Kada?

– Vakar popiet, tuoj po jūsų išėjimo.

– Kodėl nemačiau išeinant?

– Gal todėl, kad išėjo per užpakalinį.

Nepaliko nė persiuntimo adreso. Bet Lembergas skambino tarpmiestiniu prieš išeidamas. Į Reno.

– Kam ten skambino į Reno?

– Mašinų pardavėjui, vadino – Dosnus Džo. Lembergas kažkada dirbo jam, atrodo...

– Ir tai jau viskas?

– Viskas, – pakartojo Fernsvortas. – Tikiuosi, to jums ir reikėjo. * Nuvažiavau užmiesčio keliais į Tarptautinį oro uostą, grąžinau išsinuomotą automobilį ir pagavau lėktuvą į Reno.

Vidurdienį jau sustabdžiau kitą išsinuomotą autą priešais Dosnaus Džo sklypą, kuriame buvo išstatyti automobiliai, skirti pardavimui.

Didžiulėje skelbimų lentoje pavaizduotas besišypsantis Kalėdų Senio tipo vyras, barstantis sidabrinius dolerius. Viename sklypo kampe – kioskas, o priekyje – paskutinio modelio automobilių eilė, užstojanti gal pusę akro senų apdaužytų trandaletų. Gilumoje stovėjo didelis gofruoto metalo angaras su skydu „Mašinų dažymas“ ant šono.

Jaunas stropuolis su žaliaminės odos kaklaryšiu iššoko lengvu šuoliu iš kiosko man dar nespėjus sustabdyti. Patapšnojo ir paglostė sparną: – Gražus. Labai gražus. Puiki būklė, švarus ir čia, ir viduj. Priklausomai nuo apmokestinimo – galite pakeisti kitu ir dar gauti grynųjų.

– Pasodintų mane į cypę. Ką tik išsinuomojau tą kledarą.

Suvaldė jaudulį – mintyse atliko salto atgal – puikiai prisižeminęs ant kojų: – Tiktai kam mokėt nuomą? Mūsų geros sąlygos – dar už mažiau galite turėti autą!

– Ar jūs ne Dosnus Džo?

– Ponas Kàlotis yra ten, – mostelėjo į gilumą. – Jūs norite pakalbėti su juo?

Pasakiau, kad noriu. Parodė į angarą ir klyktelėjo: – Ei! Ponas Kaloti, klientas! Į lauką išėjo žilaplaukis vyras, vaizdas – pigaus iškilmingumo, kreminių valgomųjų ledų spalvos kostiumu. Veidas tamsaus gymio ir raupuotas kaip Epšteino bronzos 54

dirbinys, ir abi jo pusės nelabai tiko viena prie kitos. Priėjęs arčiau jo, pamačiau, kad viena iš jo rusvų akių stiklinė. Atrodė jis kaip nuolatos išgąsdintas.

– Ponas Kalotis?

– Tai aš, – nusišypsojo tokia „pinigine“ šypsena. – Kuo galiu pasitarnauti jums?

– Viduržemio jūros tarsena, kai kuriems žodžiams pridedanti moteriškus užbaigimus.

– Vakar jums skambino vyras, pavarde Lembergas.

– Kažkada dirbo pas mane, norėjo grįžti į seną darbą... Niek’s. – Jo išskėstapirštės rankos gestas nušlavė Lembergą į šiukšlių dėžę.

– Ar jis dabar Reno? Bandau jį surasti...

Kalotis pasikrapštė nosį nutaisydamas protingą miną, žinoma, ta savo išgąsdinto žmogaus maniera. Plačiai nusišypsojo ir tėviškai apkabino per nugarą.

– Įeikite, mes pas’kalbėsim.

Jis lengvai stumtelėjo mane durų link.

Iš angaro sklido šnypščiantys garsai ir saldus anestezinis purškiamų dažų kvapas.

Kalotis atidarė duris ir žengtelėjo į šoną.

Vyras su apsauginiais akiniais ir dažymo pistoletu rankoje pasisuko į mus nuo mėlyno automobilio, kur jis dirbo.

Pabandžiau prisiminti, kur aš mačiau jį, kai Kaločio petys smogė kaip sunkvežimio bamperis man į kryžmenį. Nustrapaliojau akiniuoto vyro link. Dažymo pistoletas sušnypštė jo rankoje.

Mėlynas debesis nudilgė mano akis.

Deginančioje melsvuojančioje tamsoje prisiminiau, kad tas registratorius Fernsvortas nepriminė man, kad žadėjau jam daugiau pinigų. Paskui pajutau minkštą smūgį, atrodo, kuoka į pakaušį. Pradėjau slysti mėlynais skausmo šlaitais į duobę, kuri staiga prasivėrė priimdama visą mane.

Vėliau klausiausi pokalbio.

– Geriau nuplauk jam akis, – pasakė pirmasis duobkasys. – Juk nenorim, kad apaktų.

– Tegul apanka, – pasakė antrasis duobkasys. – Bus jam pamoka. Aš tai gavau kabliu į akį...

– Ir buvo tau pamoka, Akliau? Daryk, kaip sakau.

Girdėjau, kad Kalotis švokščia kaip įerzintas bulius. Nusispjovė, bet nieko neatsakė. Jaučiau, kad mano rankos surištos už nugaros. Veidas glaudėsi prie betono.

Bandžiau sumirksėti. Akių vokai stipriai susiklijavę...

Apakimo baimė yra pati blogiausia iš visų baimių. Užropojo man ant veido, įlindo į burną. Norėjau prašyti jų, kad išgelbėtų akis. Užsispyrusi ryški dėmelė kažkur už akių, galvos gilumoje, suglumino mane spoksodama, privertė susigėsti ir tylėti.

Skardinėje sukliuksėjo skystis.

– Tik ne su benzinu, Makarone!

– Nevadink manęs taip.

– Kodėl ne? Esi pusaklis Makaronas, mėsos gabalas, kuris buvo stipruolis. – Tas balsas buvo nestiprus ir neišraiškingas, be jokio jausmo, beveik be reikšmės. – Turi kiek nors alyvų aliejaus?

– Namuose daug.

– Eik ir atnešk. Aš prižiūrėsiu krautuvę.

Sąmonė turėjo būti kažkur atsimetus nuo manęs. Kai atgavau, aliejus tekėjo veidu kaip ašaros. Pagalvojau apie vieną draugą, vardu Andželo, jis spaudė savo aliejų: iš alyvų, kurias augino Slėnyje, kalno šlaite. Mafija nužudė jo tėvą.

Sudėmėtame matymo lauke pasirodė veidas, Kaločio veidas; jis kalbėjo, atvipintaburnis, virš manęs. Pasisukau nuo šono ant nugaros ir abiem kojomis spyriau į jį.

Vienas kulnas pataikė į pasmakrę – susileido vietoj... Kažkas nukrito ant grindų, nuriedėjo. Paskui virš manęs iškilo jis, vienaakis, kraujas teka iš burnos. Koja – mostas, ir aš vėl įspaustas atgal, į žemiškąją tamsą.

Tai buvo nesėkminga popietė. Staiga ji virto nesėkmingu vakaru. Kažkas pažadino mane savo knarkimu. Valandėlę klausiausi to knarkimo. Sulaikau kvėpavimą – jis nutyla, išleidžiu orą – vėl knarkia. Ilgą laiką nesupratau, ką tai reiškia...

Atsirado per daug visokių įdomių dalykų – padaryti arba apgalvoti. Ta gluminanti dėmelė vėl grįžo, dabar – į patį smegenų centrą. Pajudėjo, ir kartu judėjo mano rankos. Čiupinėjo veidą. Nusibodo.

Griuvėsiai visad man pabosdavo.

Aš gulėjau kambaryje. Tas kambarys turėjo sienas. Vienoje iš sienų buvo langas.

Už jo kilo sniegakepuriai kalnai geltono dangaus fone; dangus patamsėjo – žalias, paskui mėlynas. Kaip mėlynas dūmas kambaryje kabojo prietema.

Atsisėdau, ir po manim girgžtelėjo spyruoklės. Anksčiau nepastebėtas vyras atsistūmė nuo sienos, į kurią atsirėmęs stovėjo. Nuleidau kojas ant grindų ir pasisukau veidu į jį, lėtai ir atsargiai, kad neprarasčiau pusiausvyros.

GINTARO LAŠAI

Jis buvo stambus jaunas vyras juodomis blizgančiomis garbanomis, išsidraikiusiomis ant kaktos. Viena ranka įkišta į paraištę. Kitoje – ginklas, pačiame gale.

Karštos akys ir šalta ginklo akis žymėjo trikampius mano krūtinkauly – vyko tokia trianguliacija. „Sveikas, Tomi“, pabandžiau ištarti.

Pasigirdo tik: – Šuhha, Donni.

Mano burnoje – vien kraujo virvės.

Pabandžiau jas išspjauti. Tai sukėlė grandininę reakciją, kuri nusviedė mane atgal ant lovos, žiaukčiojantį ir krenkščiantį. Tomis Lembergas stovėjo ir žiūrėjo į mane.

Jis pasakė, kai nurimau: – Ponas Švarcas laukia – pakalbėt su tavim. Nori kiek nors apsivalyti?

– Huh ah hafu fą?

– Koridoriaus gale yra vonia. Manau, galėsi nueiti?

– Hafėdiu.

Tačiau turėjau vis atsiremt į sienas, kad nueičiau. Tomis Lembergas stovėjo ir stebėjo, kaip aš plaunu veidą, gargaliuoju.

Stengiausi nežiūrėti į veidrodį virš kriauklės. Bet galų gale pažiūrėjau, kai šluosčiau nosį. Prieky nėra vieno danties – išlaužtas.

Nosis panaši į virtą bulvę.

Visa tai supykdė mane. Puoliau ant Tomio. Jis – žengt atgal į koridorių. Aš slystu – dunkt ant kelių... Žnekt! – revolverio vamzdis man į sprandą. Skausmas – toks didelis ir bukas – perbėgo visą mane, net išgąsdino. Pamažu atsistojau, pasilaikydamas už kriauklės.

Tomis šiepėsi, labai susijaudinęs.

– Tu nedaryk tokių dalykų. Nenoriu tavęs sužeisti...

– I’ Kaligeno nenorėjai – laž’nuosi, – dabar kalbėjau geriau, bet akys kaip reikiant nesifokusavo.

– Kaligeno? Kas jis? Aš niekad negirdėjau apie jokį Kaligeną.

– I’ tu niekad nefuvai Santa Tehezoj?

– Kur tai yra?

Jis nuvedė mane iki koridoriaus galo, o paskui vieną maršą laiptais žemyn į didelį blausų kambarį. Dideliuose panoraminiuose languose dabar ryškėjo juodi kalnai tamsėjančio dangaus fone. Aš pažinau kalnus į vakarus nuo Reno. Tomis įjungė šviesą ir taip užtrynė juos. Vaikščiojo po kambarį, lyg čia būtų jo namai.

Darau prielaidą, jog čia Oto Švarco namų svetainė, nors ji buvo labiau panaši į viešbučio vestibiulį arba kokios nors

institucijos poilsio kambarį. Baldai stovėjo aplinkui nuasmenintose grupuotėse, uždengti polietileno plėvele, kad niekas jiems nepakenktų. Senovinis baras ir butelių siena užėmė visą vieną galą. Muzikos automatas, elektrinė pianola, ruletės komplektas ir keli žaidimų automatai buvo išstatyti prie galinės sienos.

– Gali atsisėst, – pasakė Tomis mostelėdamas ginklu į vieną kėdę.

Atsisėdau ir užmerkiau akis, kuriomis vis dar mačiau neaiškiai. Viskas, į ką tik žvelgiau, turėjo dvigubus kontūrus.

Bijojau, ar tik nebus smegenų sukrėtimas.

Bijojau daug ko...

Tomis įjungė pianolą. Ta pradėjo skimbčioti kažkokią dainelę apie nedidelį Ispanijos miestelį. Jos ritmu Tomis padarė keletą šokio žingsnių, visą laiką veidu į mane ir laikydamas rankoje ginklą. Taip atrodė, jog nežinojo, ką su savim daryti.

Aš sukaupiau mintis siųsdamas jam savo norą, kad padėtų tą ginklą kur nors į šoną ir suteiktų man nors menką šansą šokt ant jo. Bet nė karto nepadėjo. Tiesiog labai mėgo laikyti rankoj ginklą. O laikė jį pačiais įvairiausiais būdais, pozuodamas prieš savo atspindį lange. Pradėjau mintyse kurti laiško metmenis savo kongreso nariui: jie propagavo išleisti įstatymą, draudžiantį nešioti ginklą visur, išskyrus kariuomenę.

Tuo momentu į kambarį įėjo misteris Dž.Edgaras Huveris. Jis tikriausiai sugebėjo skaityti mintis, nes pareiškė, kad palaiko mano planą ir ruošiasi pristatyti jį Prezidentui. Pasičiupinėjau kaktą. Buvo karšta ir sausa kaip įšilimo padėklas elektrinėje krosnelėje. Misteris Huveris pamažu išnyko. Pianola toliau kalė man į galvą tą pačią melodiją – muziką paklaikimui.

Vyras, kuris įėjo vėliau, iš žalių ledinių akių spinduliavo šaltį. Tokia žiaurumą rodanti nosis, o po ja – lūpos, kurios šypsojosi išsitempdamos visos horizontaliai.

Turėjo būti netoli šešiasdešimt, bet veide švietė geras ilgalaikis įdegis, o liesas kūnas judėjo gyvai. Vilkėjo lietpaltį ir šviesią minkštą fetrinę skrybėlę.

Taip pat buvo apsirengęs tas vyras, kuris ėjo gal vienas žingsnis už jo, galva iškilusi apie pusę pėdos virš pirmojo. Jis turėjo lėkštas, nepasiduodančias jokiai įtakai akis ir apdaužytą veidą; jame – patologiškas seno modelio vesternų žudikų šaltakraujiškumas.

Kai jo bosas stabtelėjo prieš mane, jis, budrus kaip šuniukas, atsistojo šone. Tomis priėjo prie jo kaip meistro mokinys.

– Atrodai visai sumaltas... – Švarco balsas irgi buvo šaltas ir labai tylus: savininkas įpratęs, kad jo atidžiai klausytųsi. – Aš ‘su Oto Švarcas, jeigu dar nežinai. Neturiu laiko nevertiems nė sudilusio skatiko privatiems sekliams. Galvoj man – kiti dalykai.

– Kokie jau toj galvoj dalykai? Žmogžudystė?

Sustingo. Tuoj trenks, perbėgo mintis.

Bet vietoj to – trukt skrybėlę nuo galvos, švyst ją Tomiui. Galva – visiškai plika.

Susikišo rankas į lietpalčio kišenes, loštelėjo ant kulnų atgal ir, šnairuodamas pro nosies galą, nužiūrėjo mane.

– Tau pateisinti turiu pasakyti, kad nežinojai, ką darai, kai čia atlindai. O kas bus, jeigu ir toliau įkyrėsi, plepėsi apie žmogžudystę ir visokius beprotiškus niekus, ar žinai? – rimtai palingavo galvą į šonus. – Tahou ežeras yra labai gilus. Galėtum nerti ilgai ir be akvalango, tik su betono bloku prie kojų...

– O tu gali atsisėst į elektros kėdę, ir be pagalvėlės, tik su elektrodais prie plikos galvos.

Tas didelis vyras padarė žingsnį mano pusėn, stebėdamas Švarcą šuniškomis akimis, ir pasukiojo iš pečių abi rankas. O Švarcas nustebino mane nusijuokdamas, gana metališkai...

– Tu esi drąsus jaunuolis. Patinki man.

Noriu, kad išeitum nenuskriaustas. Ką siūlai? Truputį pinigų, ir viskas?

– Truputį žmogžudystės. Išžudyk visus!

Tada pats būsi didelis bosas ant viso pasaulio.

– Aš jau esu bosas – nesirūpink tuo, – jo lūpos staiga susičiaupė, kažkaip juokingai: dabar atrodė panašios į seną susiraukšlėjusią žaizdą. – Niekas neįžeidinės manęs! Ir niekas iš manęs nevogs!

– Ar Kaligenas vogė iš tavęs? Kam tada įsakei jį nužudyti? Švarcas dar kartą įsižiūrėjo į mane. Tamsavo jo akių centrai. Pagalvojau apie Tahou gelmę ir vargšą paskandintą Arčerį su betono bloku prie kojų. Mane buvo apėmusi tokia imli įspūdžiams nuotaika, stengiausi ją nugalėti. Prakalbo Tomis Lembergas: – Ar galiu aš pasakyti, pone Švarcai?

Aš nepatvarkiau to bičo. Farai ne taip suprato. Turėjo pats nugriūt ant to peilio ir nusidurt. ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ – Taip! Debilas! – Švarcas išliejo susikaupusį pyktį ant Tomio. – Eik ir pasakyk tą farams. Tik nevelk manęs į visą šitą, teikis.

– Jie nepatikės manim, – suinkštė nesuprastas Tomis. – Viską suvers ant manęs, ir tik dėl to, kad aš bandžiau gintis. Jisai pataikė į mane – kulka užgriebė! Iškart atstatė fūzę.

– Užsičiaupk! Užsičiaupk! – Švarcas užsimetė praskėstapirštę plaštaką ant pakaušio, capt-trukt, capt-trukt įsivaizduojamus plaukus. – Nejau šitam pasauly jau nėra protingų žmonių?

Vieni debilai!

– Protingi žmonės nesiliestų prie tavo purvinų reikalų net su dvylikos pėdų kartimis.

– Gana. Prisiklausiau tavęs.

Krypt galvą į to didelio vyro pusę – anas pradėjo nusivilkinėti lietpaltį.

– Norite, kad jį apdirbčiau, ponas Švarcai?

Tas pats nestiprus ir bereikšmis balsas, toks kaip tada, kai jis ginčijosi su Kaločiu.

Balsas kilstelėjo mane iš kėdės. Kadangi po ranka stovėjo Švarcas, trenkiau jam į pilvą. Susilenkė kaip didelis lenktinis peilis ir žiobčiodamas krito ant grindų. Nedaug man reikia, kad būčiau laimingas, ir tai man teikė laimės jausmą pirmas tris ar keturias minutes to talžymo, kurį man išskyrė...

Vėliau didžiojo vyro veidas rodėsi man tik trumpais raudonų blyksnių momentais.

Kai šviesa kambaryje visiškai dingo, ta ryški gluminanti dėmelė galvoje vėl užvaldė situaciją. Švarco balsas vis kartojo trumpus metodiškus juokelius: – Tik prižadėk pamiršti tai, ir viskas bus gerai.

– Viskas, ko man iš tavęs reikia, tik duok žodį. Aš visada laikausi žodžio, ir tu, žinau, taip pat.

– Grįžk į L.A. – tai viskas, ką turi padaryti. Neklausinėsi jokių klausimų – tau nieko blogo nebus.

Ta ryški dėmelė stovėjo kaip vinis mano smegenyse. Neleido man išeiti iš kambario. Visaip keikiau ją, bet vis tiek nedingo. Ji rašė trumpas šviečiančias pastabas ant raudono tuksinčio tamsumo: „Tai yra paskutinis žodis. Užsiimk poziciją“.

Paskui ji pavirto šviesa, plaukiančia tolyn nuo manęs kaip laivo šviesa. Aš nuplaukiau į ją, bet ji pakilo aukštyn ir pakibo tamsiame danguje ramiai kaip žvaigždė. Leidausi eiti iš tuksinčio kambario ir pakilau iš jo aukštyn, ir nuskridau virš tamsiųjų kalnų.

Septynioliktas skyrius Atsipeikėjau anksti rytojaus rytą traumatologinėj Reno ligoninės palatoje. Kai jau išmokau kalbėti su užkimšta nosimi ir viela sukabintu žandikauliu, pora detekty-

eFoto nuotr.

56

GINTARO LAŠAI

vų apklausė mane, norėdami sužinoti, kas pavogė mano piniginę. Aš nepasivarginau paneigti jų prielaidos, kad tapau apiplėšimo auka.

Ką tik būčiau beištaręs apie Švarcą, viskas taptų tuščiai pasakytais žodžiais. Be to, Švarcas buvo reikalingas man. Mintys apie jį padėjo ištverti pirmąsias sunkias dienas, kai kartkartėmis suabejodavau, ar galėsiu aktyviai veikti ateityje. Visus daiktus dar mačiau neryškiai. Labai išvargino neryškios sesutės ir užsidegę jauni neryškūs gydytojai, vis klausinėjantys, kaip jaučiu galvą.

Bet ketvirtąją dieną pradėjau matyti gana aiškiai, kad galėčiau paskaitinėti kelis vakarykščius laikraščius, kuriuos savanoriški padėjėjai buvo atnešę palatos pacientams. Jie rašė, kad danguje kaupiama ginkluotė, o žemėje vyrauja nesantarvė. Specialus pranešimas paskutiniuose puslapiuose pasakojo, kaip realaus gyvenimo pasaka pasiekė laimingą pabaigą, kai seniai pradingęs Džonas Galtonas sugrįžęs prisiglaudė prie savo močiutės, geležinkelio ir naftos magnato našlės, krūtinės.

Lydinčioje nuotraukoje patsai Džonas vilkėjo naujai atrodantį sportinį švarką ir rodė džiaugsmą „visas pasaulis man po kojų“ šypsena.

Tai man buvo paskata. Pirmosios savaitės pabaigoje pradėjau po truputį vaikščioti palatoje. Vieną rytą, sutaršęs savo košelę „Rinktinė iš kviečių“, dar sugebėjau kažkaip įslinkti į seselių kambarį-postą ir užsakyti pasikalbėjimą abonento iš Santa Terezos sąskaita. Kol vyriausioji seselė sugavo mane ir nuvedė atgal į palatą, užteko laiko pranešti Gordonui Seiblui, kur esu.

Seiblas atvažiavo, kai valgiau „Gerberio kūdikių maistelio“ pietus. Iškart pamojavo, kur reikia, čekių knygele. Kol suvokiau tai, jau gulėjau atskiroj palatoj su buteliu „Old Forester“, kurį Seiblas atvežė man. Sėdėjau su juo iki vėlumos, per stiklinį vamzdelį tuštindamas aukštas taures viskio su soda ir ledu ir košdamas pro likusius dantis žodžius – kaip koks gangsteris iš pačių pirmųjų garsinių filmų.

– Tau reikės užsidėti karūnėlę ant šito danties, – raminamai kalbėjo Seiblas. – Taip pat leist pasidarbuot su nosimi plastikos chirurgui. Ar turi kokį nors ligoninės draudimą?

– Ne.

– Aš bijau, kad tuo negalėsiu apmokestinti ponios Galton... – Tada dar kartą pažvelgė į mane ir jo manieros sušvelnėjo: – Gerai, taip, manau, kad galiu. Atrodo, jog galėsiu įtikinti ją, kad parašu patvirtintų tas išlaidas, nors ir viršijai instrukcijas...

– Tai labai kilnu iš tavo ir iš jos pusės.

– Bet tie žodžiai nuskambėjo ironiškai.

Praėjo aštuonios sunkios dienos. – Ar jai visiškai nerūpi, kas nužudė jos sūnų?! O kaip su Kaligenu?

– Policija tiria abi bylas, tu nesirūpink.

– Tai viena byla. Farai sėdi pabrukę uodegas. Švarcas juos papirko.

Seiblas papurtė galvą.

– Tu seki netikrais pėdsakais, Lū.

– Nė velnio. Tomis Lembergas – jo berniukas. Ar jie suėmė Tomį?

– Jis dingo iš akių. Bet tu nereaguok. Tu – pilnas geros valios, bet negali prisiimti atsakomybės už visas bėdas pasaulyje. Šiaip ar taip, ne tokios būsenos kaip dabar.

– Kitą savaitę jau būsiu ant kojų. Dar greičiau. – Viskio lygis butelyje krito kaip barometras. Aš buvau pilnas audringo optimizmo. – Duok man dar savaitę po tos, ir aš prasilaušiu – suvesiu visus galus.

– Tikiuosi, jog taip, Lū. Tačiau neprisiimk per daug sau. Tave stipriai sumušė, ir natūralu, kad jausmai išpūsti...

Sėdėjo po pat šviestuvu, bet jo veido bruožai jau darėsi neryškūs. Persilenkiau per lovos kraštą ir čiupau jį už peties.

– Paklausyk, Seiblai, dar negaliu įrodyt, bet jaučiu tai. Tas Galtono berniukas – apsimetėlis, tik didelio sąmokslo dalis – už to stovi Organizacija!

– Aš manau, tu klysti. Valandų valandas svarsčiau tą jo istoriją. Viskas tinka. Ir ponia Galton visiškai laiminga, pirmą kartą po daugelio metų...

– Aš – ne.

Jis pakilo ir švelniai pastūmė mane atgal ant pagalvių. Vis dar buvau silpnas kaip kačiukas.

– Kaip vienam vakarui prikalbėjai labai daug. Tegul susiguli, ir niekuo nesirūpin’, ką? Ponia Galton padengs visas išlaidas, o jeigu nenorės – priversiu. Užsitarnavai jos padėkos. Visiems mums labai gaila, kad taip atsitiko.

Paspaudė man ranką ir žengė durų link.

– Skrendi atgal šiąnakt? – paklausiau.

– Turiu. Žmonos būklė bloga. O tu dabar nusiramink, greitai susisieksiu. Ir paliksiu priėmime tau šiek tiek pinigų.

Aštuonioliktas skyrius Po trijų dienų staiga iššokau iš ligoninės ir surinkau save į krūvą lėktuve į San Franciską. Tarptautiniame oro uoste sėdau į taksi iki „Sasekso herbo“ viešbučio.

Tas registratorius Fernsvortas sėdėjo už stalo blausaus nedidelio viešbučio gilumoje ir atrodė taip, lyg iš ten nebūtų niekur pajudėjęs visas dvi savaites. Skaitė kultūristikos žurnalą ir nepakėlė akių, kol neatsiradau taip arti, kad jau mačiau pageltusius jo akių baltymus. Net ir tada iškart manęs nepažino – veido bintai buvo efektyviausia kaukė.

– Jūs norėtumėt kambario, sere?

– Ne. Atėjau tavęs aplankyti.

– Manęs? – Antakiai šoktelėjo aukštyn, paskui nusileido jam nutaisius susikaupimo miną.

– Kažką tau esu skolingas...

Kokios ten buvo spalvos – visos paliko jo veidą.

– Ne. Ne, jūs neskolingas. Viskas gerai.

– Kitą dešimkę ir premijinius. Iš viso penkiolika – mano skola. Atsiprašau už vėlavimą. Mane užlaikė...

– Tai negerai. – Pasuko kaklą ir pažiūrėjo už savęs. Tačiau ten nieko nebuvo, tik telefonų komutatorius su kištukų lizdais, ir jis atrodė kaip siena tuščių akučių.

– Tik tu dėl to nesirūpink, Fernsvortai.

Tai nebuvo tavo kaltė... Ar buvo?

– Ne, – kelis kartus nurijo seiles. – Tai nebuvo mano kaltė.

Aš stovėjau ir matomomis veido dalimis šypsojausi jam.

– O kas atsitiko? – paklausė po minutėlės.

– Tai ilga liūdna istorija. Tau būtų neįdomu...

Išsitraukiau iš užpakalinės kišenės girgždančią naują piniginę ir netrukus paklojau penkinę su dešimke ant stalo tarp mūsų. Jis sėdėjo toliau ir žiūrėjo į pinigus.

– Prašau, paimk, – tariau.

Jis nejudėjo.

– Pirmyn, nebūk toks nedrąsus. Tie pinigai – tavo.

– Gerai. Dėkoju.

Lėtai ir lyg nenoriai tiesė ranką į banknotus. Aš tik – capt! jo riešą kaire ranka ir laikau. Truktelėjo konvulsyviai, siektelėjo po stalu ir grįžo su ginklu kairėje rankoje. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ – Paleisk mane.

– Jokių šansų.

– Aš šausiu! – Bet ginklas tik šokčiojo ore.

Capt! – jo kitą riešą, to ginklo; pasukau, ir ginklas nukrito ant skiriančio mus stalo. Tai buvo 32-o kalibro revolveris, nedidelis nikeliuotas žaisliukas savižudžiams. Paleidau abi Fernsvorto rankas, paėmiau revolverį ir nutaikiau į jo kaklaryšio mazgą. Nė kiek nepajudėjęs, jis, rodos, tolo nuo ginklo. Jo akys priartėjo viena prie kitos.

– Prašau. Nieko negalėjau padaryti...

– Kodėl negalėjai?

– Man liepė pasakyti tą kontaktą Reno.

– Kas tau liepė?

– Rojus Lembergas. Ne mano kaltė...

– Lembergas niekam neįsakinėja. Jis tiktai vykdo įsakymus.

– Aišku, jis man perdavė, tą turėjau omeny.

– Kas jam liepė?

– Vienas aferistas – lošėjas iš Nevados, pavardė – Švarcas, – Fernsvortas susivilgė liežuviu rausvai violetines lūpas. – Klausykit, juk nenorit manęs sužlugdyti. Dar truputį registruoju lažybas, maža dalelė nuo didelių lažybų. Jeigu nedaryčiau taip, kaip liepia tie pinigingi vyrukai, būčiau išmestas iš to biznio. Taigi turėkite jūs širdį, pone...

– Turėsiu, jei būsi atviras. Ar Lembergas dirba Švarcui?

– Jo brolis dirba. Ne jis.

– Kur dabar Lembergai?

– Aš nieko nežinau apie brolį. Rojus išvažiavo, kaip sakiau, kartu su žmona, abu.

Padėkite ginklą, pone. Jėz’! Mano pilvo nervai nesveiki.

– Nusipelnysi perforuotos opos, jeigu nekalbėsi. Kur Lembergai nuvažiavo?

– Los Andželą, atrodo.

– Kur Los Andžele?

– Ah než’nau, – išskėtė rankas. Per jas bėgo drebulys, kaip sausos šakelės dreba vėjy. – Prisiekiu.

– Žinai ką, Fernsvortai, – pagrasinau pro sukąstus dantis nauju griežtu tonu, – duodu tau penkias sekundes – atsakyk!

Jis vėl pažiūrėjo atgal į telefonų komutatorių, lyg jis būtų egzekucijos instrumentas, ir garsiai nurijo seiles.

– Gerai, aš pasakysiu jums. Jie – motelyje Bei pakrantėj, prie Mofet Fyldo.

58

Pavadinimas – „Tritonas“. Bent jau sakė, kad ten važiuoja... O dabar, ar jūs padėsite ginklą, pone?

Kol įtemptas jo baimės ritmas nenuslūgo, dar paklausiau.

– Ar žinai vyrą, pavarde Piteris Kaligenas?

– Ta-ai’. Buvo čia apsistojęs kurį laiką, daugiau nei prieš metus.

– Kaip jis užsidirbdavo pragyvenimui?

– Lošdavo arklių lenktynėse.

– Ir iš to gyveno?

– Atrodo, dar važinėjo taksi. Tik padėkite ginklą, ką? Aš pasakiau viską, ką jūs norėjot žinoti.

– Kur Kaligenas nuvažiavo iš čia?

– Girdėjau, gavo darbą Reno.

– Pas Švarcą?

– Gali būti. Jis pasakojo man kartą, kad anksčiau priklausė gaujai. Įleidau ginklą į savo švarko kišenę.

– Ei... – tarstelėjo. – Tai mano ginklas.

Pats jį nusipirkau.

– Tau bus geriau, jeigu neturėsi jo. Žvilgtelėjęs nuo durų atgal, pamačiau, kad Fernsvortas jau pusiaukelėje iki telefonų komutatoriaus.

Iškart sustingo. Grįžau pas jį per vestibiulį.

– Jeigu paaiškės, kad melavai arba perspėsi Lembergus, tai aš čia dar grįšiu.

Tau aišku?

Nuo juosmens aukštyn iki žuviapilvio baltumo veido jo kūnu perbėgo toks lyg ir moralinis traukulys: – Ta-ai’. Aišku. Gerai. Šį kartą neatsigręžiau. Nuėjau į Jungen aikštę ir rezervavau bilietą popietiniam reisui į L.A. Paskui išsinuomojau automobilį ir nuvažiavau Bei pakrante į pietus, palikdamas šone oro uostą. * Mofet Fyldo angarai stūksojo smoge kaip pilki leviatanai. „Tritono“ motelis stovėjo tuščiame plote tarp būdelių, prie krašto tos juostos, kurioje šablonu buvo pažymėta pakilimo kryptis. Pastatas – išblukusios gelsvai rausvos spalvos. Vienintelė matoma pritraukimo priemonė buvo ženklas „$3.00 dvivietis“. Reaktyviniai zyzė danguje kaip musės.

Pastačiau automobilį ant kedrinio įvažiavimo keliuko šalia mažutės kaip viščiukų narvelis kontoros. Moteris, kuri ją valdė, segėjo dirbtinių perlų vėrinį, susitepusį nuo kaklo nešvarumų. Pasakė man, kad ponas ir ponia Lembergai čia neužsiregistravę.

– Gal jie užsirašė ponios mergautine pavarde... – apibūdinau juos.

– Skamba kaip ta mergina iš septinto.

Gal. Sakė, kad jos netrukdyčiau, tai yra dieną...

– Ji neprieštaraus. Neturiu jokių užmačių.

Pasišiaušė: – Kas sakė, kad turit?! Kas čia per vieta, vis dėlto – kaip manot?

Klausimas buvo per kietas, kad atsakyčiau. Todėl paklausiau: – Kokia pavarde ji užsiregistravusi?

– Jūs – iš farų? Nenoriu jokių nemalonumų su farais.

– Aš patekau į avariją. Ji gali man padėti surasti vairuotoją.

– Tai kas kita. – Moteris tikriausiai nepatikėjo manimi, bet pasirinko elgtis taip, lyg tikėtų. – Jie užsiregistravo Hamburgų pavarde. Ponas ir ponia Reksas Hamburgas.

– Ar jos vyras su ja?

– Ne, išvažiavo prieš savaitę. Gal ir geriau... – paslaptingai pridūrė.

Aš pabeldžiau į paveiktas orų duris po aprūdijusia metaline septyniuke.

Paklausiau dėstančių per kambarį žingsnių. Atsidarė durys – Freni Lemberg sumirksėjo prieš šviesą. Akys patinusios.

Plaukai prie šaknų tamsesni. Jos chalatas – jau aptrauktas nešvarumų patina.

Kai pažino mane, nustojo mirksėti.

– Eikit iš čia.

– Užėjau tik minutėlei. Juk jūs nenorite užsitraukti nemalonumų.

Pažiūrėjo už manęs – aš pasekiau jos žvilgsnį. Moteris su nešvariais perlais stebėjo mus pro kontoros langą.

– Gerai, įeikite.

Praleido mane įeiti ir užtrenkė duris prieš dienos šviesą.

Kambario kvapas – vyno ir dūmų, moters miego ir kvepalų, kurių negalėjau atpažinti, galbūt „Prigimtinės nuodėmės“.

Kai akys prisitaikė prie naktinės tamsumos, pamačiau netvarką ant grindų ir baldų: drabužių dalys ir kojinių kilpos, ir batai, ir tušti buteliai, pelenai ir papiliotės, sudžiūvę mėsainių ir keptų bulvyčių likučiai.

Ji atsisėdo gynybinėje pozicijoje ant nepaklotos lovos krašto.

– Kas jums atsitiko? – paklausė.

– Turėjau tokį trumpą susitikimą su kai kuriais Tomio draugeliais. Suorganizavo jūsų vyras...

GINTARO LAŠAI

– Rojus su?..

– Nemaustykit manęs – tada buvot su juo. Aš maniau, sąžiningas bičas, bando padėt savo broliui, bet pasirodo – dar vienas gangsterių pasiuntinys.

– Ne. Jis nėra.

– Nes taip jums pasakė?

– Gyvenau su juo beveik dešimt metų, tai turiu žinoti. Kažkada dirbo pas vieną suktą naudotų automobilių prekeivį Nevadoj. Bet kai Rojus sužinojo, kokias suktybes jie daro, metė. Toks jau jis yra.

– Jeigu turite omeny Dosnų Džo, tai Rojų sunku būtų pavadinti berniukuskautu.

– Aš nesakau, kad jis – skautas.

Tiesiog toks vyras, kuris nori kažkaip išgyventi.

– Kai kurie apsunkina gyvenimą kitiems...

– Jūs negalite kaltinti Rojaus už tai, kad jis stengiasi apsisaugoti. Jo ieško už bendrininkavimą nužudant. Tačiau tai neteisinga. Negalima jo kaltinti už tai, ką padarė Tomis.

– Jūs – ištikima žmona, – padariau išvadą. – Bet kur ta ištikimybė jus nuves?

– Kas sako, kad aš noriu būti nuvesta kur nors?

– Yra geresnių vietų negu šita...

– Ir jūs sakote man. Gyvenau keliose tokiose.

– Kiek laiko Rojus išvykęs?

– Netoli dviejų savaičių, atrodo. Neseku laiko. Tada greičiau praeina.

– Feni, kiek jums metų?

– Ne jūsų reikalas. – Po trumpos pauzės pridūrė: – Šimtas dvidešimt aštuoni!

– Ar Rojus sugrįš?

– Sakė, kad grįš. Bet jis visada sunkiomis valandomis stoja brolio pusėn. – Jaudulys užtvindė jos akis, bet greitai vėl nuplaukė sau. – Turbūt negaliu kaltinti jo. Šį kartą momentas tikrai sunkus.

– Tomis yra Nevadoje, – pasakiau stengdamasis įvaryti nors tokį pleištą į jos uždarumo žievę.

– Tomis ‘ra Nevadoj?

– Mačiau jį ten. Švarcas jį priglaudė.

Taip pat ir Rojų, tikriausiai.

– Aš netikiu jumis. Rojus sakė, kad išvažiuoja iš šalies.

– Iš valstijos, galbūt. Ar ne taip jis pasakė, kad jie išvažiuoja iš Kalifornijos?

– Iš šalies, – atkakliai pakartojo. – Dėl to manęs negalėjo paimti.

– Jie priskiedė jums. Tiesiog nenorėjo kelionėj moters. Taigi sėdite čia tame aplūžusiame namely Bei pakrantėj. Parsiduodat už mėsainius, kai tie vyrukai linksmai puikiai, nesiskaitydami su išlaidomis, gyvena Nevadoj.

– Tu meluoji! – suriko. – Jie – Kanadoj!

– Neleiskite taip savęs mulkinti.

– Rojus tuoj iškvies mane, kai tik reikalai pagerės.

– Tai jūs gavote iš jo žinią.

– Taip, aš gavau! – Jos atsipalaidavusios lūpos susičiaupė, bet per vėlai, kad sulaikytų tuos žodžius. – Gerai, ištraukėt iš manęs. Tačiau tai viskas, ką jums pavyko išpešt! – Susidėjo rankas skersai pusiau nuogų krūtų ir niūriai dėbtelėjo į mane. – Kodėl nedingstat iš čia? Neturit nieko prieš mane ir niekad neturėsit.

– Kai tik parodysit man Rojaus laišką, eisiu...

– Nėra jokio laiško. Gavau žinią žodžiu.

– Kas perdavė?

– Vienas vyrukas.

– Koks vyrukas?

– Vyrukas, ir viskas. Rojus paprašė, kad surastų mane.

– Atsiuntė tikriausiai iš Nevados.

– Ne. Tas vyrukas atvažiavo iš Detroito.

Jis kalbėjosi su Rojum Detroite.

– Ar Rojus su Tomiu ten perėjo sieną?

– Manau, kad ten.

– Į kur patraukė?

– Aš nežinau, o jeigu ir žinočiau, nesakyčiau.

Atsisėdau ant lovos šalia jos.

– Paklausyk manęs, Fren. Tu nori, kad tavo vyras sugrįžtų, ar ne?

– Tik ne aprengtas kalinio kostiumu arba ant lentos.

– Nebūtinai taip turi įvykti. Tomis – vienintelis, kurio mums reikia. Jeigu Rojus atiduos jį į mūsų rankas, tikrai pabėgs nuo nemalonumų. Gali tą žinią perduoti Rojui nuo manęs?

– Galbūt, jeigu jis paskambins man arba kaip nors kitaip susisieks. Viskas, ką turiu daryti, – tik laukti.

– Bet tu gali kaip nors susiorientuoti, kur jie nuvažiavo...

– Ta-ai’, jie pasakė kažką apie tokį miestą Ontaryje, netoli Vindzoro. Tomis žinojo apie jį.

– Kaip vadinasi ta vieta?

– Jie nepasakė.

– Ar Tomis buvo Kanadoj kada nors anksčiau?

– Ne, bet Pitas Kaligenas...

Plekšt! – čiupo į saują visą apatinę veido dalį, laiko ją uždengus ir žiūri pro delno viršų į mane. Baimė ir kančia sustingdė jos akis, bet neilgam. Jausmai buvo per daug išsklaidyti, kad galėtų toliau laikytis kartu.

Aš padėjau jai kalbėti: – Tada – Tomis pažinojo Kaligeną?

Ji linktelėjo galvą.

– Ar jis turėjo asmeninių priežasčių užmušti Kaligeną?

– Ne, kiek žinau. Jie su Pitu buvo geri draugai.

– Kada tu matei juos kartu?

– Praeitą žiemą Friske. Tomis ruošėsi pasprukti iš po lygtinio paleidimo, o Rojus atkalbinėjo. Ir tada Pitas pasakė jiems apie tą vietą Kanadoj. Tokia likimo ironija, kad po Pito nušovimo ten slepiasi Tomis.

– Ar Tomis prisipažino tau, kad jis nušovė Kaligeną?

– Ne, reikėjo tik paklausyti, kaip jis prisiekinėjo, kad yra toks nekaltas kaip dar negimęs kūdikis. Rojus net patikėjo...

– Bet tu – ne?

– Jau antrą mūsų pažinties dieną prisiekiau, kad niekada netikėsiu juo. Bet palikim tą temą...

– Kur yra ta slėptuvė Kanadoj?

– Aš nežinau. – Jos balsas jau užgriebė isterijos ribą. – Kodėl jūs neišeinat ir nepaliekat manęs ramybėj?

– Ar jūs pranešite man, jeigu jie atsiųs kokią žinią?

– Gal taip, gal ne...

– Kaip jums su pinigais?

– Baisiai piniginga! – atšovė. – Kaip tu manai? Sėdžiu įsitaisius toj dėžutėj dėl to, kad man patinka namų atmosfera.

Išeidamas paleidau nukristi jai į sterblę dešimkę. Kol mano lėktuvas pakilo skristi į Los Andželą, dar turėjau laiko paskambinti šerifui Traskui. Pateikiau jam naujų duomenų, ypač akcentuodamas galimus Kaligeno ryšius su Švarcu. Racionalioje dienos šviesoje aš nepanorau pasilikti Švarco išskirtinai sau.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Radvil Atėję naujieji metai vėl atvėrė duris gyvenimui. Koks jis bus? Kūrybingas? Šviesus? Priklauso nuo mūsų pačių. Mylėkime supantį mus pasaulį, žmones, žinoma, ir save. Ir laimė aplankys mus. Juk net Klaipėdos kūrėjai pilies ir miesto statybą pradėjo nuo gražaus nusilenkimo. Sutartis „Dėl Klaipėdos pilies ir miesto statybos“ prasidėjo linkėjimu visiems „laimės ir išganymo“. Šis pirmasis klaipėdietiškas linkėjimas paskatino prisiminti iškilias miesto asmenybes ir pamėginti nupiešti žmogaus portretą miesto paveiksle.

Jovita SAULĖNIENĖ

Be abejonės, lengviau rašyti apie miesto statinius, gatves ar kitus panašius objektus.

Apie žmones kalbėti itin subjektyvu ir sudėtinga. Čia daug atvirų klausimų. Sakysime, galima suabejoti pateiktomis miesto mitinėmis ar mistifikuotomis istorinėmis figūromis. Ar reikia jomis didžiuotis? O kaip vertinti tuos, kurie nepranoko savo epochos ir liko kaip tam tikro laiko istorinė iliustracija? Pagaliau, ar neapkaltins šablonų kūrimu, kai pasakojimas suksis apie tai, kaip mylėta, kentėta, prisikelta ir pan.? Nesinori piešti statiškų ar monumentalių figūrų. Medžiagos nedaug. Autorė pasiryžusi atviram dialogui.

Pradėsime nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) gyvavimo. Pernai minėtas LDK didiko Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų gimimo metinių jubiliejus patvirtino, kokia pamokanti Oginskių gyvenimo ir veiklos istorija, o jų darbai ir žygiai – svarbus ir nūdienos kultūros paveldas.

Su Klaipėda susiję ne tik Oginskių, bet ir Radvilų bei Tiškevičių dinastijų palikuonys. Šįkart paieškokime didikų Radvilų pėdsakų mieste.

Didikų giminės metrika Radvilos (Radziwillowie) – LDK didikų giminė, iškilusi XV a. Radvilų herbą „Trimitai“ gavo 1413 m. Horodlėje, kaip ir 46 kitos lietuvių didikų šeimos. Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulas suteiktas 1547 m. Radvilų giminė iki 60

pat XVII a. antrosios pusės išliko viena įtakingiausių dinastijų: net 166 metus jos atstovai užėmė vieną svarbiausių – Vilniaus vaivados postą. Iš jų giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai, trys vyskupai, kardinolas ir karalienė bei daugybė kitų žemesnių pareigūnų.

Radvilos buvo ir viena turtingiausių Europos giminių: jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Be abejonės, jie visiškai įgyvendino Radvilų giminės devizą: „Dėl Dievo, Tėvynės ir giminės“.

Su Klaipėda susiję XVII a., XIX a. ir XX a. Radvilų dinastijos atstovai. Tai iš Biržų ir Dubingių šakos kilęs Boguslavas Radvila ir Nesvyžiaus bei Olykos linijos palikuonis Antanas Henrikas Radziwillas su žmona princese Friederike Dorotėja Luize (toliau – princesė Luizė) bei Heinzas Radziwillas.

Iš Dievo malonės B.Radvila gimė 1620 m. Dancige. Augo savo dėdės Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos šeimoje ir gavo gerą išsilavinimą.

Mirė Karaliaučiuje 1669 m. ir buvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje, ant kurios sienų kabėjo Onai Marijai ir Boguslavui Radviloms skirta paminklinė lenta, kuriai sunykus, 2009 m. ji buvo atkurta lenkų.

B.Radvila – vienas žinomų XVII a. visuomenės veikėjų. Jis 1638–1646 m. buvo LDK vėliavininkas, 1646 m. – žirgininkas, o 1657–1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatorius.

B.Radvilos gyvenimas ir veikla atsispindi H.Senkevičiaus „Tvane“. Pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo režisieriaus Jerzy’o Hoffmano filmas.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje esančiame Prūsijos oficialiųjų raštų rinkinyje įdomus 1658 m. spalio 12 d. dokumentas, prasidedantis šiais žodžiais: „Iš Dievo malonės Boguslavas Radvila, Biržų, Dubingių, Slucko ir Kopyliovo kunigaikštis, Šv. Romos imperijos kunigaikštis“.

Formuluotė „iš Dievo malonės“ reiškia nuo visų žemiškų valdžių nepriklausomą kunigaikščio valdžią. Tad B.Radvilos naudojimasis šia formuluote reikštų labai didelę jo įtaką. Šiuo dokumentu pranešama apie taikos susitarimą tarp Brandenburgo kurfiursto ir Lenkijos karalystės.

B.Radvila daug dėmesio skyrė kultūrai.

Jis turėjo vertingą knygų kolekciją, kurią po mirties paliko Karaliaučiaus pilies bibliotekininkui S.M.Grabei. Plačiau apie minėtą, turinčią istorinę ir kultūrinę vertę knygų kolekciją sužinome iš L.Vladimirovo „Knygos istorijos“ (1979).

B.Radvilos bibliotekoje buvo ir XV a. sukurtas Radvilų giminės, dar kitaip vadinamas Karaliaučiaus metraštis, kurį B.Radvila testamentu paliko Prūsijos kunigaikščiui Friedrichui Wilhelmui, su kuriuo buvo ne tik susigiminiavęs, bet ir susidraugavęs. Per Septynerių metų karą Radvilų metraštis pateko į Rusiją.

B.Radvila atvežė į Karaliaučių ir didžiulę Biržų Radviloms priklaususių 968 paveikslų kolekciją, kurios paveikslai, pasak dailėtyrininkės M.Matušakaitės, „galėjo būti paimti iš kelių dvarų (ir iš Vilniaus); kai kurie jų kadaise neabejotinai priklausė pusbroliui bei uošviui LDK etmonui Jonušui, labai dažnai vaizduojamam rinkinio portretuose“. 1671 m. Karaliaučiuje buvo sudarytas šios dailės kūrinių, daugiausia portretų, kolekcijos inventorius. Tai vienas seniausių mus pasiekusių dailės kūrinių aprašų. B.Radvila testamentu kolekciją

KULTŪROS ISTORIJA

lų palikuonys Klaipėdoje

Kunigaikštis B.Radvila.

Kunigaikštis A.H.Radziwillas.

paliko savo dukrai Liudvikai Karolinai (1667–1695), 1681 m. ištekėjusiai už Brandenburgo elektoriaus Friedricho III brolio markgrafo Liudviko.

Lankėsi kelis kartus B.Radvila rūpinosi protestantiškais raštais, buvo J.Bretkūno „Biblijos“ vertimo į lietuvių kalbą globėjas. Žinoma, jo prasmingų darbų sąrašas daug ilgesnis, nei yra galimybių čia jį pratęsti. Bet mums rūpi B.Radvilos darbų pėdsakai, reikšmingi Klaipėdai.

B.Radvila kelis kartus lankėsi Klaipėdoje. Bene labiausiai žinomas jo 1663 m. vizitas, kurio metu į jį buvo kreiptasi raštu su prašymu Odų gatvę sujungti su miestu.

Tuo metu kurfiursto valdai priklausančios Odų gatvės gyventojai turėjo miestiečių teisių daugiau nei kiti Klaipėdos priemiesčių gyventojai. Odų gatvės reikšmė miestui didėjo, todėl nuspręsta ją prijungti prie miesto ir todėl B.Radvilai buvo įteiktas toks prašymas. J.Zembrickis knygos „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijos“ pirmajame tome cituoja minėtą prašymą su B.Radvilos pastaba: „Kadangi dabar valdymo teisėje dėl to dideli neaiškumai ir trukdymai matomi, tepanori Jo kunigaikštiškoji šviesybė aukščiausiąja krašto valdovo galia ir valdžia maloningai teiktis tą gatvę visiškai perduoti miesto jurisdikcijon. Šioje gatvėje yra 12 gyvenamųjų namų, kurie testamentu užrašyti Bažnyčiai, tačiau jų valdymas dėl

Princesė L.Radziwill.

činšo ir kitko tarybai užkrautas. Kadangi tai tarybai dažnai sudaro didelių sunkumų, tepanori Jo aukštoji kunigaikštiškoji šviesybė maloningai leisti tuos 12 namų taip pat miesto jurisdikcijon perduoti geresniam valdymui, dalyvaujant Bažnyčiai“. Į tai atsakyta vietininko pastaba paraštėje: „Dėl jurisdikcijos negali būti niekas keičiama, turi likti kaip buvę. Klaipėda, 1663 12 14. B.Radvila“. Taigi B.Radvila nepatenkino klaipėdiečių prašymo, tam tikru požiūriu taip pristabdydamas miesto plėtrą.

Odų gatvės gyventojai 1678 ir 1679 m. dar pakartojo prašymą prisijungti prie miesto. Ir tik 1692 m. jiems buvo suteiktos miestiečių teisės ir patvirtintas šios valdos – Friedricho miesto – pavadinimas. 1707 m. Friedricho miestas jau turėjo savo herbą vėliavai: vienoje pusėje ąžuolo lapais vainikuotas laukinis vyras, dešine ranka atsirėmęs į inkarą, kitoje pavaizduoti po karūna susipynę inicialai FR (Friedrichas karalius). Svajūno Jurkaus skulptūra „Laukinis vyras“ prie Friedricho pasažo ir pasakoja tą istoriją.

Politikas ir menininkas Kitų Radvilų giminės atstovų susitikimas su Klaipėda įvyko napoleonmečiu, kai Prūsijos karališkasis dvaras po 1806 m. įvykusių nesėkmingų Prūsijai mūšių ties Jena ir Auerštadtu apsistojo 1807 m. Napoleono armijos neužimtame mūsų mieste. Tarp karališkąją Prūsijos porą lydinčių žmonių buvo ir A.H.Radziwillas (gimė

Princesė E.Radziwill.

1775 m. Vilniuje – 1833 m. mirė Berlyne) su sutuoktine princese Luize (1770–1836).

A.H.Radziwillas 1815 m. po taikos kongreso tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju ir vieninteliu autonominės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu-vietininku. Nors tai buvo daugiau reprezentacinės pareigos, bet iš pradžių jis buvo įtakingas politikas, kuriam net patikėta perduoti Prūsijos karaliaus linkėjimus Rusijos imperatoriui Aleksandrui I. Vėliau A.H.Radziwillo valdžia buvo apribota.

A.H.Radziwillas buvo žinomas menininkas. Anot grafaitės Sofijos Tyzenhauzaitės, tai buvo „labai gražus, talentingas, puikus violončelininkas, galintis groti duetu su Rombergu“, taip pat garsėjęs kaip puikus gitaristas, dainininkas, kompozitorius, sukūręs instrumentinių pjesių, parašęs muziką J.W.Goethe’s „Faustui“.

A.H.Radziwillas artimai bendravo su amžininkais L.Beethovenu, J.W.Goethe, pripažintu Europoje kompozitoriumi A.J.Rombergu, smuikininku virtuozu N.Paganini ir kitais. Žinomas jis ir kaip akvarelės meistras, palikęs aristokratijos atstovų portretų. Itin gerai piešė portretus pieštuku. Berlyne Radziwillų rūmai jo laikais buvo muzikos, teatro, literatūros šventovė. Čia buvodavo ir karališkoji pora Friedrichas wilhelmas III su karaliene Luize. Radziwillai taip pat ne kartą svečiavosi karališkajame dvare Berlyne įvairių iškilmių metu. O 1789 m. vienos ypatingos šventės metu karalienė Luizė su A.H.Radziwillu šoko polonezą… ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

H.Radziwillas.

Antano Stanevičiaus nuotr.

Su karališkąja šeima ◄ A.H.Radziwillo sutuoktinė – princesė Luizė – buvo Prūsijos karaliaus Friedricho Didžiojo jauniausiojo brolio Ferdinando duktė, princo Liudviko, nukauto Jenos mūšyje, sesuo. Pasak grafaitės S.Tyzenhauzaitės, Radvilų santuoka „nebuvo morganatinė, nes ji nešiojo Radvilų pavardę“. Kitaip tariant, tai nebuvo skirtingų luomų asmenų santuoka, nesuteikianti paveldėjimo teisės žemesniojo luomo sutuoktiniui ir vaikams. Pasirodo, šis aspektas buvo lemtingas Radziwillams. Bet apie tai vėliau. Princesė Luizė energingai palaikė savo vyro kūrybinius polėkius, pati artimai draugavo su Wilhelmu Humboltu, ministrais Augustu Gneisenau, Karlu von Klauzevitcu, Heinrichu Friedrichu von Steinu ir kitais garsiais menininkais ar žinomais visuomenės veikėjais. Princesės Luizės dėka Radvilų rūmai Berlyne tapo ne tik meno, bet ir mokslo židiniu. Beje, šiuose rūmuose 1875 m. įsikūrė Reicho kanceliarija. Juose gyveno Bismarckas, Hitleris.

Klaipėdoje A.H.Radziwillas aktyviai dalyvavo napoleonmečiu sprendžiant Prūsijos išlikimo klausimus. Pas karalienę Luizę kartu su generolu Korfu, princu Schoenbergu, karininku Garde de Corpsu ir kitais svarstydavo susidariusią situaciją, su užduotimis vyko į Karaliaučių. Šiltai bendravo su karališkąja šeima.

Kartu su Friedrichu Wilhelmu III ir karaliene Luize jis vykdavo į Tauralaukį pasigėrėti gražia gamta. O ir karališkoji pora ne kartą vakarais gėrė arbatą pas Radziwillus. Visa tai byloja apie šiltus ir 62

Paminklo S.Dacho Taravos Anikei atidengimo akimirka. 1989 m.

artimus tarpusavio Radziwillų ir karališkosios poros santykius.

Klaipėdoje princesė Luizė palaikė Prūsijos karalienės Luizės dvasią sunkiu metu.

Apie tai ne kartą užsiminė pati karalienė Luizė savo laiškuose, rašytuose Klaipėdoje.

Kartu su karaliene Luize ji lankėsi anglų laivuose, iškylaudavo Tauralaukyje, kur gėrėjosi ūksmingais ąžuolais, kukliai paminėdavo artimų žmonių asmenines šventes, ragavo šerbeto tuomet garsioje Klaipėdos „Linden“ kavinėje, gėrėjosi miesto panorama nuo švyturio…

Didžioji wilhelmo I meilė Tolesnius Hohencolernų ir Radziwillų giminių ryšius pratęsė jų atžalos. Kol kas negalime pasakyti, ar penkerių metukų dukrą Elisą Radziwillai atsivežė 1807–1808 m. į Klaipėdą. O karalienės Luizės sūnaus Fritzo Wilhelmo buvimas Klaipėdoje įsimintinas, daugybės su juo buvusių liudininkų įamžintas.

Radvilų giminės moterys meilės ženklu pažymėtos. Užtenka vien prisiminti Barborą Radvilaitę... Princesės Elisos ir princo F.Wilhelmo draugystė užsimezgė Berlyne.

Princas F.Wilhelmas (1797–1888), būsimasis pirmasis Vokietijos kaizeris, tada 18-metis, pamilo 12-metę princesę Elisą (1803–1834).

Elisa – didžioji Wilhelmo meilė, jo „angelas“, „baltoji rožė“, „amžinoji“... Amžiams išliko poetinių pasakojimų apie taurų princo Wilhelmo ir E.Radziwill meilės jausmą, jų šokius aukštuomenės puotose, draugystę ir dramatišką išsiskyrimą. Net buvo tartasi su karaliumi dėl vedybų, anot grafaitės

Sauliaus Jokužio nuotr.

S.Tyzenhauzaitės, „su sąlyga, kad jaunąją princesę įvaikins kas nors iš karališkosios šeimos“. Tėvas A.H.Radziwillas pasipriešino, nesutikdamas, jog dukra atsisakytų Radvilų pavardės. Vedybos neįvyko ir dėl politinių sumetimų, dėl Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Friedricho wilhelmo III nusistatymo dėl Elisos „nekilmingo kraujo“ („das Blut nicht veraendere“}.

Jaunųjų įsimylėjėlių keliai buvo išskirti.

Kaizeris Wilhelmas I vedė Augustą von Sachsen iš Veimaro. E.Radziwill ištekėjo už kunigaikščio Friedricho von Schwarzebergo.

Tačiau jaunuolių jausmai neišblėso. Kaizeris wilhelmas I iki pat mirties savo rūmuose saugojo Elisos portretą.

1831 m. Elisa susirgo tuberkulioze, o po trejų metų, kaip liudija jos amžininkai, mirė nuo išsekimo.

Apie jų nemarią meilę 1938 m. susuktas filmas „Prūsijos meilės istorija“.

Miesto garbės pilietis Trečiasis Radvilų dinastijos ainis, susijęs su Klaipėda, yra H.Radziwillas, kurio iniciatyva 1989 m. uostamiesčio Teatro aikštėje buvo atstatytas paminklas Simono Dacho Taravos Anikei.

Apie H.Radziwillą ir paminklo atkūrimą įdomiai pasakoja Antanas Stanevičius savo knygoje „Taravos Anikės mįslė“ (2009). Autorius artimai bendravo su H.Radziwillu ir svariai prisidėjo prie paminklo sugrįžimo į Teatro aikštę.

H.Radziwillui 1991-aisiais, metams praėjus po jo mirties, suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8