Durys 2017 02

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 VASARIS / Nr. 2(38)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 vasaris / Nr. 2(38) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

Turinys PILIAKALNIŲ METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Piliakalniai – didingos praeities liudininkai

4

TEATRAS Kristina SADAUSKIENĖ. Pirmoji Klaipėdos muzikinio teatro karta laukia pamainos

12

ŽIŪROVO ĮSPŪDIS Sondra SIMANA. Kaip pereiti ŽINDUOLIŲ PERĖJĄ, nenuskendus sielvarto upėje?

18

MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Smuiko aistra: V.Čepinskis su Klaipėdos kameriniu orkestru

20

KINAS Aivaras DOČKUS. Ozonas pakeliui tarp Afflecko ir Shyamalano

24

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

KITU KAMPU

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Danguolė RUŠKIENĖ. Pro – ne tik judėjimui ar kaitai pažymėti

32

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Figūros ir spalvos dermė A.Skačkausko piešiniuose

36

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Trečiojo Klaipėdos šviesų festivalio akimirka. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Irma STASIULIENĖ. Kuba Klaipėdoje, arba Iš kur atsiranda mitai

40

ŽURNALĄ REMIA

Dainius VANAGAS. Puikus naujas pasaulis

46

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

47

Adomas ZUBĖ. D.Kanclerytė: turėjau patikėti, kad esu mylima besąlygiškai, tokia, kokia esu

PARODŲ SALĖSE

GINTARO LAŠAI

Tadas ŽVIRINSKIS. 563

Olena HERASYMIUK. Kalėjimo daina Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2017 m. SRTRF skyrė 30 tūkst. eurų finansinę paramą

28

50 54

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Laima TAMOŠIŪNAITĖ. Aklavietėse

57

ISTORIJOS PUSLAPIAI Viktorija KARALIENĖ. Klaipėdos gaisrinė: nuo įsikūrimo iki 1945-ųjų

60 3

PILIAKALNIŲ METAI

Piliakalniai – didingos praeities liudininkai Lietuvos žmonės piliakalnių nėra užmiršę, bet dėmesio jiems nebus pernelyg daug. Siekiama, kad Piliakalnių metais Lietuvos gyventojai ne tik tvarkytų garbingos praeities liudininkus, bet ir prisimintų senąją istoriją, kad kiekvienos vietovės, gyvenvietės žmonės jaustų pasididžiavimą, turėdami savo teritorijoje piliakalnių, juos prižiūrėtų, išlaikytų savo atmintyje su jais susijusias legendas. Juk dažnai piliakalniai vieninteliai reprezentuoja buvusią garbingą tos vietos praeitį.

Klaipėdiečiams gerai pažįstamas pietiniame miesto pakraštyje esantis Žardės piliakalnis. Teigiama, kad šalia plytėjo didelis kuršių miestas.

4

PILIAKALNIŲ METAI

Birutės kalnas dabarties žmonėms asocijuojasi tik su subtilaus grožio koplyčia. Mažai kas žino, kad senų senovėje tai buvo įtvirtinta pilis, čia rasta ir alko pėdsakų.

Daiva JANAUSKAITĖ

Nemato žvaigždžių, bet pastebi šukę 2018-aisiais švęsime moderniosios nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-metį.

2017-uosius paskelbti Piliakalnių metais, mokslininkų įsitikinimu, yra labai išmintingas sprendimas.

Piliakalniai turi priminti mūsų senąją valstybę, juk ji prasidėjo ne 1918 metais,

Senoji Įpiltis – įspūdingas, legendomis apipintas piliakalnis, tyrinėtas dar prieškariu.

Daivos Janauskaitės nuotr.

kaip tai buvo Latvijos ir Estijos atveju. Šie metai bus tarsi įžanga į mūsų modernios valstybės solidaus jubiliejaus šventimą. „Archeologai pasaulį mato kiek kitaip nei visi kiti žmonės. Gal mes nematome žvaigždžių, bet pastebime pilką šukę po kojomis, – juokavo akademikas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Istorijos ir archeologijos katedros profesorius, habilituotas daktaras Vladas Žulkus. – Neprižiūrimi, nelankomi žmonių piliakalniai nyksta. Šiemet svarbu padaryti kuo daugiau jų prieinamus žmonėms, kartu juos išsaugoti.“

Pernai pajūryje visiškai atsitiktinai vilniečio archeologo aptikto Kukuliškių piliakalnio pavyzdys rodo, kad Lietuvoje dar yra neatrastų piliakalnių, o jų sąrašą papildys ne vienas naujas vardas. „Piliakalnių metai dar tik prasidėjo, bet jau matyti, kad šia tema visuomenė labai domisi. Rūpinamasi jų apsauga, tvarkymu, naujų objektų paieška, vyksta šios temos populiarinimo renginiai. Svarbiausia, kad šis susidomėjimas kyla ne pagal kažkokį paliepimą iš sostinės. Visa tai rūpi daugybei žmonių ir labai įvairiais kontekstais. Tai verčia tikėtis, kad susidomėjimas piliakalniais ► 5

PILIAKALNIŲ METAI

Neseniai sutvarkytas Kartenos piliakalnis tapo puikia vieta renginiams, primenantiems žilos senovės papročius. ◄ nesibaigs su šiais metais. O šiai progai skirti renginiai sustiprins visuomenės susidomėjimą ir supratimą apie piliakalnius, dalis žmonių juos tiesiog atras patys sau“, – išreiškė viltį archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Zabiela.

Turime beveik 1 000 piliakalnių Lietuvos archeologijos pradininku kartais vadinamas Petras Tarasenka maždaug prieš 100 metų įvardijo, kad Lietuvoje yra maždaug 1 000 piliakalnių. Veikiausiai jis turėjo omenyje Lietuvos teritoriją su dalimi, dabar priklausančia Baltarusijai.

Dabartinėje Lietuvoje archeologams yra žinomi 900 piliakalnių.

Mokslininkų manymu, jei skaičiuotume visus baltiškus piliakalnius, prie mūsiškių pridėdami latviškus, prūsiškus dabartiniame Kaliningrado krašte, Baltarusijoje ir Rusijoje esančius tokius objektus, galbūt pavyktų sąrašą išplėsti iki 3 000. Tačiau tikslų skaičių pasakyti būtų nepaprastai sunku, nes kultūros labai susimaišiusios, visus juos aplankyti ir atskirti, kuris kokiai kultūrai priklauso, sudėtinga. „Vakarų Europoje yra sričių, kur esama labai daug vėlyvųjų piliakalnių, vadinamų motais. Kai kuriose vietose jų tankumas net didesnis nei Lietuvoje. Bet jeigu imame visą 6

valstybės palikimą, piliakalnių tankumas pas mus du, o kai kuriose vietose ir tris kartus didesnis nei aplinkinėse šalyse. Tokia yra senojo baltų palikimo specifika. Mūsų piliakalniai yra ilgalaikiai, jie gyvavo apie du su puse tūkstančio metų. Jie keitėsi nuo senųjų gyvenviečių įtvirtinimų iki stambių medinių pilių“, – dėstė G.Zabiela.

Pasak mokslininko, toks didžiulis piliakalnių skaičius iliustruoja, kad esame itin stabili tauta, šioje vietoje gyvenome nuo labai senų laikų. Mūsų žemė nėra tokia, kur tautos viena kitą keitė. Įtvirtinimai rengiami gynybai. Žmonės ginasi tik ten, kur ilgai gyvena ir neketina iš tos žemės iškeliauti. Visa tai rodo, kad čia gyvenome nuo seno, nekeitėme gyvenimo būdo, buvome žemdirbiai, naudojome medieną, todėl mūrinių pastatų nėra daug.

Tikėtina, jei į latvių gyvenamą pajūrį nebūtų atžygiavęs vokiečių ordinas, baltiškoji latvių dalis būtų patekusi į Lietuvos valstybės įtaką. Juk Lietuvos valstybė XII a. pabaigoje – XIII a. pirmojoje pusėje jungė baltų gentis.

Savanoriams – formalumų užkardai Lietuvos pajūris – Klaipėdos, Palangos apylinkės, Kretingos bei Skuodo rajonas yra senosios kuršių žemės. Ši gentis

išsiskyrė nelabai gausiais, bet gana gerai įtvirtintais piliakalniais, kurie buvo ne vien pilių, kartu ir gyvenviečių, vadinamų protomiestais, vietos. Tai yra Vakarų Lietuvos, pajūrio piliakalnių išskirtinumas.

Vikingų laikotarpio (IX–XII a.) kuršių piliakalniai išsiskiria labai galingais, kelių metrų aukščio pylimais. Tai kitoje Lietuvos dalyje ne visada galima pamatyti. Toks yra Eketės piliakalnis šalia Klaipėdos, jis apjuostas maždaug septynių ar aštuonių metrų aukščio pylimais.

Ne mažiau galingi kuršių piliakalniai, esantys kiek toliau nuo jūros: Apuolės piliakalnis Skuodo rajone, dar prieš karą tyrinėtas Impilties piliakalnis Kretingos rajone, kol kas netyrinėtas galingu pylimu apjuostas Nagarbos piliakalnis taip pat Kretingos rajone, netoli Rūdaičių, Skomantų piliakalnis Klaipėdos rajone.

Nemažai piliakalnių plačiai nėra žinomi, nes stūkso miškuose, apaugę medžiais, todėl vasarą juos sunkoka pamatyti. Tik maža dalis jų yra išryškinti, pritaikyti lankyti ir grožėtis.

Kartenos ir Imbarės piliakalniai, pašalinus nuo jų krūmus ir medžius, tapo nuostabiais kraštovaizdžio akcentais, leidžiančiais suvokti, kur žmonių gyventa prieš persikeliant į vėliau įsikūrusius miestelius Karteną ir Salantus.

PILIAKALNIŲ METAI

Gintauto Zabielos ir Salantų regioninio parko archyvo nuotr.

Gintautas Zabiela: Piliakalnio dar niekam nepasisekė sufalsifikuoti.

Archeologai pastebėjo, kad regioninių parkų teritorijose piliakalniai prižiūrimi geriau nei kiti. „Viena pagrindinių Lietuvos bėdų, kad daugelis piliakalnių yra valstybinėje žemėje, bet jie neturi suformuotų žemės sklypų, jiems nepriskirti juridiniai asmenys, kurie bent minimaliai privalėtų jais rūpintis. Manau, kad šiais metais turėtų būti susirūpinta bent jau deramai įteisinti piliakalnių priklausomybę. Didysis nesusipratimas, kad visoje Lietuvoje esama entuziastų, kurie prašo leisti nukapoti nuo piliakalnių krūmus. Tačiau jie to negali padaryti, pasirodo, Lietuvoje net ir krūmai yra apskaitomi. Galbūt tai susiję su biokuro gamyba. Nesutvarkius tam tiktų formalumų, negavus leidimų, žmonės rizikuoja patekti į nemalonias situacijas, nes niekas negali pasakyti, kieno tai nuosavybė. Tokie formalūs dalykai stabdo teigiamas iniciatyvas.

Formalumai gali trukti ir dešimtmečius.

Daugelyje vietų nereikia daug pastangų, užtektų vienos talkos, kad būtų pagerintas piliakalnio vaizdas, o ir žmonės susipažintų su savo apylinkių vertybėmis“, – svarstė G.Zabiela. ►

Interneto nuotr.

7

PILIAKALNIŲ METAI

Po Gintaro muziejumi – senovės gyvenvietė ◄ Arčiausiai jūros, prie Klaipėdos ir Palangos esantys piliakalniai nėra įspūdingo dydžio, tačiau juos tyrinėję mokslininkai tikina, kad juose ir šalia jų yra aptikę itin įdomių radinių.

Lietuvoje arčiausiai jūros, tiesiog ant jūros kranto yra Palangos Birutės kalnu vadinamas piliakalnis, ant jo romėniškuoju laikotarpiu yra buvusi nedidelė pilaitė. Šį paminklą daugiausia tyrinėjęs V.Žulkus pasakojo, kad čia yra buvę smėlio pylimai, matyt, sutvirtinti kažkokiomis užtvaromis, bet jų pėdsakų tyrinėtojai nerado, per šimtmečius jie nunyko, ypač piliakalnis pasikeitė jo viršuje statant koplyčią.

Pietinėje papėdės pusėje yra buvusi nedidelė to paties laikotarpio gyvenvietė.

Ją gynė gana galinga karkasinės konstrukcijos tvora, kurią statant naudoti rąstai ir kuolai. Manoma, kad šie įtvirtinimai egzistavo dar ir tada, kai ordinas bandė nukariauti Palangą. Greičiausiai tokių kovų metu XIII a. antrojoje pusėje šie įtvirtinimai buvo sudeginti.

Vikingų laikais gyventa ne tik kalno papėdėje, bet ir į šiaurę nuo jo – ant tos kalvos, kur dabar Tiškevičių rūmai su Gintaro muziejaus ekspozicija. Šioje gyvenvietėje aptikti X–XI a. radiniai. Gyvenvietės būta ir šalia Birutės kalno, ten, kur dabar yra vadinamasis Žemaičių kalnelis.

XVI–XVII a. čia atsirado kapų. Dar viena senoji gyvenvietė buvo aptikta už senojo Palangos–Klaipėdos plento, dabartinio stadiono vietoje.

minėtas piliakalnis leis iš naujo įvertinti kuršių istoriją.

Visi kiti piliakalniai stūkso kiek atokiau nuo jūros.

V.Žulkus yra žvalgęs Šventosios upės pakrantes, – maždaug už poros kilometrų nuo Būtingės aptikti savotiški upelio juosiamo kyšulio įtvirtinimai. Šioje vietoje rasti radiniai mena vidurinį geležies amžių, o tai yra iki 900 metų po Kristaus.

Tiesa, kategoriškai teigti, kad ten būta žmonių padarytų įtvirtinimų, archeologas dar nesiima. Daugiau piliakalnių pajūryje

šiauriau Palangos mokslininkams nėra žinoma. Tikėtina, kad pajūrio piliakalniai atliko ir žvejų orientavimo funkciją.

Sunaikino kasdami žvyrą „Aplink Klaipėdą turime tris visiškai sunaikintus piliakalnius, – pribloškė žinia G.Zabiela. – Kai kurie jų nukasti kasant žvyrą dar XIX a. – XX a. pradžioje.“

Sengirėje rado piliakalnį Pernai arčiau Klaipėdos, nuo jūros kranto nutolusį gal pusę kilometro, vilnietis Darius Stončius atrado Kukuliškių piliakalnį. Jis dar nėra nei pažymėtas, nei tyrinėtas. Pajūrio regioninio parko įrengtas stendas žymi sengirę, o ne piliakalnį.

G.Zabiela iš toje vietoje rastų keramikos šukių spėja, kad šalia piliakalnio būta gyvenvietės, o pats piliakalnis gali būti vėlyvojo geležies amžiaus. Istoriko teigimu, šis rašytiniuose šaltiniuose nepa8

Imbarės piliakalnis neseniai sutvarkytas lankyti žmonėms, dabar jis iš tolo traukia akį ir vilioja keliautojus.

PILIAKALNIŲ METAI

Iš aprašų, žemėlapių žinoma, kad vienas tokių piliakalnių yra buvęs Gibišiuose, o tai yra netoli Žardės ir Laistų piliakalnių.

Gibišių piliakalnį sunaikino geležinkelis, ten dabar gausybė bėgių, kuriais traukiniai juda tarptautinės perkėlos link.

Kitas tik prisiminimus apie save palikęs – Jogučių arba Spirkių piliakalnis, Kukūdra vadinamoje vietovėje,

nukastas. Neliko jokio piliakalnio pėdsako. Apie jį užsimenama XX a. pradžios literatūroje. Nemažas kuršių kaimas Slengiai turėjo ir kapinyną, bet

apie piliakalnį prie jo žinių nesama. „Čia piliakalnių buvę ir daugiau, bet ne visi išliko iki mūsų dienų“, – apgailestavo mokslininkas. ►

Vladas Žulkus: Aptikome čia ir keistų žmonių palaidojimų. Matyt, tai buvo jūros į krantą išmesti skenduoliai. netoli Kretingalės. Dar XIX a. ten buvo kasamas žvyras, dabar ten – golfo laukai.

Trečiasis, apie kurį turima mažiausiai duomenų, kaip spėjama, buvo Klaipėdos teritorijoje – Kalniškių piliakalnis. Ten yra buvęs dvaras, akivaizdu, kad buvęs molio kyšulys buvo

Vytauto Liaudanskio nuotr.

9

PILIAKALNIŲ METAI

Šalia Jakų – vikingų įtvirtinimas ◄ Dar vienas įdomus, mažai kam žinomas objektas yra šalia Jakų. Visiškai lygioje šlapioje vietoje išlikęs žiedinis įtvirtinimas – pylimas iš akmenų ir žemių. Galima ir jį vadinti piliakalniu. Šis objektas nebūdingas lietuviškiems piliakalniams ir labiau primena skandinavišką įtvirtinimą.

Jis yra ariamoje žemėje už gyvenvietės oro uosto link. Per šimtmečius jis buvo taip sunaikintas, kad pylimų likę tik apie metras aukščio. Kai vasarą veša žaluma, šių pylimų neįmanoma įžiūrėti. Jie labiau pastebimi rudenį arba žiemą. G.Zabiela atviravo apie ketinimus netrukus šį objektą tyrinėti. Kadangi jis neprimena kuršiškų įtvirtinimų, bandoma spėti, kad skandinavų kolonistai galėjo čia bandyti įsitvirtinti.

Kol kas gyvenvietės pėdsakų šioje vietoje nepastebėta, tik įtvirtinimas.

XX a. pradžioje vokiškuose planuose ši vieta vadinama senaisiais įtvirtinimais. „Piliakalnio dar niekam nepasisekė sufalsifikuoti. Mes turime savų būdų datuoti ir atpažinti senuosius objektus“, – atrėmė skeptišką pasvarstymą apie sovietmečio melioracijos laikų akmenų sangrūdą archeologas.

Viena didžiausių iki šiol archeologų kraują kaitinanti mįslė yra Pois pilis, minima čia atvykusių ir Klaipėdos pilį pasistačiusių vokiečių. Akivaizdu, kad ji turėjo būti Klaipėdos apylinkėse. Galbūt tai – tie patys Kalniškiai, nukasti daugiau nei prieš 100 metų. Mokslininkų įsitikinimu, menamas šios pilies rajonas turėtų būti labai panašus. Tačiau kol kas tam trūksta aiškių archeologinių įrodymų. Tai yra Danės senslėnis. Klaipėdietis archeologas Klaidas Perminas įžiūri šioje vietoje žmonių iškastus griovius.

Kitų archeologų įsitikinimu, tai būtų ne piliakalnis, o tik piliavietės vieta. Tai yra žemesnė už apylinkes vieta, visiškai nedaug teiškilusi virš vandens.

tyrinėjęs šį kalną profesorius V.Žulkus jokių kalno sutvirtinimo liekanų neaptiko. Kalno aikštelėje nuo XI a. laidoti žmonės. „Aptikome čia ir keistų žmonių palaidojimų. Matyt, tai buvo jūros į krantą išmesti skenduoliai. Vietos žmonėms nebuvo aiški nei jų kilmė, nei religija. Tokių žmonių įprastai gyvenviečių kapinėse nelaidodavo. Jiems buvo parenkama kita vieta. Beje, kelis tokius kapus radome ir Birutės kalno papėdėje. Vienas vyro kapas buvo itin įdomus – žmogus palaidotas ne karste, kūnas tiesiog įmestas į duobę, jam buvo nukirsta galva. Taip XIV šimtmetyje ir vėliau buvo laidojami piratai. Apie tai esama rašytinių žinių“, – atskleidė V.Žulkus.

Bandyta aiškintis, ar Olando Kepurė nėra piliakalnis, tačiau tyrimai „nuvainikavo“ ir jį. Žemaitijoje yra tokia objektų grupė, kurią vietos žmonės vadina pilalėmis.

Jos kartais yra labai nedidelės, vos poros ar trijų metrų aukščio. Manoma, kad tokios pilalės gali būti susijusios su senojo kulto apeigų vietomis, bet tai labai sunku įrodyti. Mes nežinome, kokios tos kulto liekanos galėjo būti paliktos žemėje.

Tokia pilalė yra ir Lapių piliakalniu vadinama kalva. Kai kurios kalvos XX a. pavadintos piliakalniais, nes kažkam taip pasirodė, tačiau tai yra klaida.

Pavyzdžiui, Lapiuose žmogaus rankų neprisiliesta, tyrimų metu neaptikta jokių įtvirtinimų, jokių radinių. Gausybė akmenų čia buvo atnešta ledyno, būtent jie neleido upeliui visiškai nuplauti šios kalvos. Tai tėra aukštumos kyšulio dalis, likusi nenuplauta jį juosiančio upelio. Ji gali tik priminti piliakalnį. Ši kalva tebėra nuo senų laikų piliakalnių sąrašuose kaip saugotinas objektas. „Joniškės kapinynas yra, tad ten galėjo būti ir piliakalnis. Atlikome žvalgybą, bet piliakalnio neradome, galbūt jis galėjo būti dabartinių kapinių vietoje, nes šalia yra buvusi gyvenvietė, – spėliojo V.Žulkus. – Slengiuose yra vikingų laikų kapinynas su gana turtingais kapais, bet ilgai nežinota, kur buvo tų žmonių gyvenvietė. Neseniai jauni kolegos aptiko tą vietą, tikėtina, kad kažkur ten turėtų būti piliakalnis. Mistinės Pois pilies bandėme dairytis aplink Kalniškių kalvas, kur dabar yra Valstybinė kolegija.

Galbūt jis sunaikintas statant pastatus.

Tauralaukyje, Danės pakrantėse šaltiniai mini net du piliakalnius, bet kur tiksliai jie galėjo būti, nežinia.“

Palaidojo nukirsta galva Po tyrinėjimų paaiškėjo, kad Palangoje esantis Naglio kalnas, ilgai laikytas piliakalniu, toks nėra. Gana plačiai 10

Naujausias atradimas pajūryje – iki šiol nepastebėtas Kukuliškių piliakalnis.

PILIAKALNIŲ METAI

Akimirksniu perduodavo žinią

piliakalniais, bet ir aukštomis kalvomis, kurios dabar piliakalniais nelaikomos.

metu aptikta ordino laikų keramikos ir radinių.

Labai daug įspūdingų piliakalnių yra palei Minijos upę, kadangi šalia upės vingiuoja ir keliai, žmonės gali susidaryti įdomius maršrutus ir aplankyti visą jų virtinę: nuo Kretingos iki Klaipėdos rajono galima apžiūrėti ne mažiau kaip dešimt įspūdingų objektų. Bėda, kad ne visus juos lengva pamatyti, pavyzdžiui, įspūdingas Antkalnio piliakalnis yra visiškai pasislėpęs augmenijoje. Panašiai atrodo ir Gribždinių piliakalnis. Žemaitijoje yra daug piliakalnių. Eksperimentais patvirtinta, kad ordino puldinėjimo metu jie galėjo tikti ir perduodant skubią žinią. Profesorius Adomas Butrimas dar 1987 m. Žemaičių kalvyno centrinėje dalyje, Telšių, Šilalės rajonuose, dar tada, kai nebuvo mobiliojo ryšio telefonų ir buvo sunku koordinuoti veiksmus, atliko eksperimentą ir įrodė, kad kelių dešimčių kilometrų šviesų grandinę galima sukurti per kelias minutes. Taip buvo perduodama žinia apie artėjantį priešą, todėl kraštas retai kada buvo užklumpamas nepasiruošęs. Naktį pavojaus signalui perduoti naudota ugnis, dieną – dūmai. Tam, matyt, naudotasi ne tik

Kryžiuočiai perėmė kuršių pilį

Patikrino, kaip veikia observatorija

„Esu žvalgęs Žardės ir Laistų gyvenvietes.

Aplink Žardę yra net keturios žinomos senovinės gyvenvietės, gyvavusios skirtingais laikotarpiais. Sprendžiant iš to, kad šalia Žardės gana plačiai buvo rasta romėniško laikotarpio (I–IV a.) ir truputį vėlesnių laikų žmonių gyvenimo pėdsakų, spėjama, kad piliakalnis galėjo būti naudojamas nuo labai senų laikų“, – apie bene labiausiai žinomą Klaipėdos piliakalnį pasakojo V.Žulkus.

Laistų piliakalnis įdomus tuo, kad jis neabejotinai įtvirtintas vietinių kuršių, tačiau ordino laikais, profesoriaus nuomone, buvo šiek tiek modernizuotas ir pritaikytas saugoti ordino Klaipėdą. Tai galėjo būti XIII ir net XIV a. V.Žulkus taip spėja todėl, kad piliakalnis išsiskiria labai taisyklinga forma, žmonės labai daug ir sunkiai triūsė, supildami labai taisyklingą apskritimo pavidalo pylimą.

Tai vienas bruožų, būdingų medinėms ordino pilaitėms. Žvalgymų papėdėje

Dar vienas Klaipėdos pašonėje esantis Purmalių piliakalnis yra dešiniajame Purmalio upelio krante. Dabar jis jau gerokai upelio apardytas. Pats piliakalnis buvo nedidelis, bet turėjo taisyklingus pylimus.

V.Žulkui teko tyrinėti ir gyvenvietę, ir šalia jos buvusią Purmalio alkvietę, kur ir dabar galima pamatyti jos akmenų.

Neabejojama, kad piliakalniuką supylė kuršiai. Tai tebuvo vietinės reikšmės centras, valdęs kelis kaimus. Gyvenvietės pakraštyje rasta akmenų sistema, liudijanti apie alką, kuriame sukurta sistema leido stebėti tekančios saulės padėtį. Archeologai juos išmatavo ir išbandė šios savotiškos observatorijos veikimą, – paaiškėjo, kad ji veikia neklystamai.

Ordino laikais šią pilaitę naudojo kryžiuočiai, kad apsaugotų Klaipėdą iš šiaurės pusės. Tam buvo supiltas dar ir gynybinis pylimas, kuris matomas ir šiandien. Tai buvo viena pilaičių, XIV a. minima ordino dokumentuose, puolant žemaičiams ji buvo sunaikinta.

Eketės piliakalnis iki ordino atsikraustymo yra buvęs svarbiausias Pilsoto žemės administracinis centras. Tai – piliakalnis su milžiniškais pylimais, tuo metu tvenkinio, kurį dabar matome, nebuvo.

Piliakalnį juosė upelis, galbūt ten būta ir pelkės. Šį paminklą tyrinėję archeologai aptiko amatininkystės – geležies bei spalvotųjų metalų apdirbimo – pėdsakų.

Aplinkui piliakalnį buvo išaugusi gana didelė gyvenvietė. Ją tyrinėję mokslininkai georadarais nustatė, kad ji turėjo pagrindinį kelią, abipus jo yra buvę pastatų. Įdomu, kad rytiniame gyvenvietės pakraštyje yra išlikęs pusapskritimio formos iškyšulys, jis yra ant dabartinio tvenkinio kranto. Archeologai spėja, kad būtent ten yra buvusi alkvietė – šventa vieta. „Mano supratimu, iš marių Eketė buvo pasiekiama laivais Danės upe. Aukštyn laivai vargu ar beplaukė, bet iki šios vietos buvo plaukiama neabejotinai. Vikingų laikais tai buvo ne tik administracinis ir amatų, bet ir prekybos centras“, – pasakojo V.Žulkus.

Gargždų piliakalnį žmonės pamėgo todėl, kad nuo jo atsiveria nuostabūs apylinkių vaizdai.

Gintauto Zabielos ir Daivos Janauskaitės nuotr.

11

TEATRAS

Pirmoji Klaipė teatro karta lauk 30 metų žmogui yra viena iš gyvenimo kryžkelių. Dar lyg ir jaunystė, bet jau su patirties nuosėdomis, su įgūdžiais ir tam tikra išmintimi. Šiais metais didžiausia uostamiesčio biudžetinė įstaiga – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – mini savo 30ųjų veiklos metų jubiliejų. Ką teatrui reiškia tie trys dešimtmečiai, daug tai ar mažai, ir kokius pėdsakus jie palieka – apie tai kalbėta su trimis šio teatro šeimos nariais, kurie su juo buvo nuo pat pirmųjų dienų.

Tai – pirmasis teatro direktorius ir ilgametis solistas Šarūnas Juškevičius, kompozitorius, dirigentas ir vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas bei orkestro koncertmeisterė Audronė Jurkonytė. ►

A.Jurkonytė, Š.Juškevičius ir V.Konstantinovas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirba nuo pat 12

TEATRAS

dos muzikinio kia pamainos

pirmųjų jo įsteigimo dienų.

Vytauto Petriko nuotr.

13

TEATRAS

Kristina SADAUSKIENĖ

Pradžia – pagal instrukciją ◄ Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras įsikūrė 1987 m. Jis formavosi buvusios Liaudies operos pagrindu. Bandydamas glaustai nupasakoti pradžią, pirmasis teatro direktorius Š.Juškevičius juokavo, kad visai istorijai prireiktų knygos, bet knyga jau yra. „Tiems, kam įdomu, patarčiau pavartyti profesorės Daivos Kšanienės knygą „Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) raida 1945–1986 metais“. Joje viskas išvardyta – aprašyta Liaudies operos svarba mūsų teatro atsiradimui, – pasakojo solistas. – Paskutiniaisiais gyvavimo metais Liaudies opera iš tikrųjų jau vykdė profesionalaus teatro veiklą. Tai – didelis Liaudies operos vadovo profesoriaus Kazio Kšano nuopelnas, žinoma, ir visų saviveiklininkų, kurių dalis negaudavo jokio atlyginimo.“ Anot Š.Juškevičiaus, dar 1985 m. buvo pradėta ieškoti žmogaus, kuris paruoštų 14

visus reikalingus dokumentus Muzikinio teatro kūrimui: „Pamenu, kad kai man buvo pasiūlyta direktoriaus tvarkytojo vieta, pasitariau su savo tėvu, kuris 30 metų vadovavo Klaipėdos dramos teatrui. Jis kiek pasvarstęs paragino: „Na, pabandyk.“ Tai ir ėmiausi – pabandyti.

Visus 1986 m. buvau Liaudies operos

Vladimiras Konstantinovas: Buvome apimti euforijos, su sparnais, supratome, kiek daug galime, koks didelis mūsų potencialas. direktorius tvarkytojas – važinėjau į ministeriją Vilniuje, į Muzikinį teatrą Kaune – ruošiau kalnus dokumentų, iki šiol pamenu, kad buvo didžiulė instrukcijų knyga, pagal ją formuoti visi muzikiniai teatrai, tad ir Klaipėdoje viską reikėjo daryti pagal ją.“ Muzikinio teatro kolektyvas tuomet buvo mažesnis nei dabartinis – 1987 m. jame dirbo iš

viso 164 darbuotojai. Tiesa, vadovo darbas Š.Juškevičiui nebuvo savas. „Sėdžiu apsivertęs popieriais, rašau, skaičiuoju, planuoju, o tuo metu teatre vyksta repeticijos, kolegos dainuoja... Prašiausi, kad mane paleistų, dalyvavau konkurse ir buvau priimtas į solistus, bet į kabinetą susirinkę valdžios atstovai pasakė, kad kol kas niekur nepabėgsiu. Paleido tik 1989 m. – man tai buvo didžiulė šventė.

Susikviečiau visus solistus į svečius – nerimom visą naktį“, – prisimindamas šypsojosi artistas.

Pirmieji metai – ruošimuisi V.Konstantinovui taip pat teko dirbti Liaudies operoje. Chormeisteris akcentavo, kad kolektyvo formavimas buvo sunki užduotis, o pirmaisiais Muzikinio teatro metais nebuvo veržiamasi į viešumą: „Man teko suburti chorą, jau turėjau jo pagrindą, žmones, dirbusius Liaudies operos chore, – jie buvo muzikos mokslus baigę jauni profesionalai ir, skirtingai nei kiti operos choro nariai, gaudavo atlyginimą. Bet tokių žmonių buvo tik

TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

keliolika, o reikėjo viso komplekto pagal to meto modelį, t. y. 50 žmonių. Kažkada buvome tai pasiekę. Vyko intensyvios repeticijos. Tik pasiekę tam tikrą lygį galėjome pradėti rimčiau koncertuoti.

Sąjūdžio epocha buvo labai daininga, man atrodo, kad, jei neklystu, mes su choru pirmieji Lietuvoje atlikome „Tautišką giesmę“. Lūžio metais, 1987–1989 m., valdžia dar atsargiai žiūrėjo į tokius dalykus.“ A.Jurkonytė į Klaipėdą atvyko po studijų tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Jos teigimu, tuomet nebuvo didelio pasirinkimo: „Veikė paskyrimų sistema, o man nelabai norėjosi grįžti į Kauną, kuriame gyveno mano tėvai. Be to, po penkerių savarankiško gyvenimo metų norėjau kažko sau ir savo. Pakvietimas į Klaipėdą atrodė kaip puiki alternatyva.“ Moteris prisiminė, kad uostamiestis tuomet skambėjo kaip egzotiškas pasirinkimas: „Čia lankiausi tik keletą kartų, tai buvo kitoks kraštas. O ir žinia apie kuriamą profesionalų muzikinį teatrą viliojo, atrodė, kad čia vyks rimti dalykai. Net ir į baigiamąjį mūsų specialybės egzaminą konservatorijoje atvyko vyriausiasis dirigentas iš Klaipėdos. Šis egzaminas

ir buvo įskaitytas kaip konkursinė perklausa į teatro orkestrą.“ Orkestro koncertmeisterė pripažino, kad didelis entuziazmas ir euforija atvykus į pajūrį pirmaisiais metais gana greitai priblėso: „Viskas tik kūrėsi, tikėjomės ne to. Įpratus prie Vilniaus ritmo, atrodė, kad nėra ką veikti, tad griebėmės visų įmanomų veiklų. Esu dėkinga tuomečiam vyriausiajam dirigentui – jis mums leido laisvai reikštis, įgyvendinti įvairiausius sumanymus – galėjome groti solo su orkestru, kvartetu, pačios įvairiausios sudėties ansambliuose. Kai pagalvoju, Vilniuje būtų reikėję labai pasistengti, kad gautum tokią galimybę.“ Š.Juškevičius apibendrino kolegas patvirtindamas, kad pirmaisiais Muzikinio teatro metais didesnis dėmesys teko buičiai: „Ieškojome darbuotojų, turėjome daug ūkinės veiklos. Spektaklių nerodėme iki 1988-ųjų pavasario – tuomet pristatėme pirmąją premjerą – A.Žigaitytės operą „Mažvydas“. Tai nereiškia, kad visai nieko nedarėme iki tol – buvo koncertinės grupės, vykdavo koncertai, dalyvaudavome miesto renginiuose, važiuodavome į šalia esančius miestus ir, kaip buvo madinga, į kolūkius.“

Žadėjo naują pastatą „Visi atėjome į didelę gražią svajonę, – pasakojo pirmasis Muzikinio teatro direktorius. – Turėjome pasirūpinti patalpų remontu ir po to mums buvo žadamas naujas teatro pastatas – prie Danės, su tilteliu į Jono kalnelį.“ Anot Š.Juškevičiaus, viskas atrodė ranka pasiekiama, 1964 m. statytas pastatas, įkūrus Muzikinį teatrą, jau buvo atgyvenęs. „Dėl inžinerinės ar statybininkų klaidos niekada neveikė ventiliacijos sistema, jau nė nekalbu apie pasenusią elektros instaliaciją, vamzdyną“, – vardijo teatro senbuvis. Jei tuomet būtų žinota, kad naujo pastato reikės laukti ne penkerius, bet visus 30 metų...

Naujų teatro namų planus nušlavė šalyje vykusios permainos. „Pasiekus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų teatras ėmė byrėti – buvo sunkūs laikai, suprantama, kad tuo metu prioritetiniai buvo kiti dalykai“, – prisiminė Š.Juškevičius.

Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo teatras išgyveno gana chaotišką nežinios laikotarpį, nemotyvavo ir ištuštėjusios salės – naujos gyvenimo aplinkybės palietė visus. ► 15

TEATRAS

◄ „Šis teatras patyrė daug permainų,

nepriteklių, kritinių momentų, bet visada išgyvendavome, atsilaikydavome“, – sakė A.Jurkonytė, atkreipdama dėmesį į tai, kad ir artėjanti rekonstrukcija teatro šeimai yra didelis išbandymas, kurio laukiama ne tik su nekantrumu, bet ir su dideliu nerimu.

Salę pildė operetės Paprašyti įvardyti, jų nuomone, svarbesnius spektaklius, kuriuos galima laikyti teatro augimo etapų žymenimis, pašnekovai kalbėjo, kad kiekvienas pastatymas yra paskata augti ir tobulėti. „Kad ir antrasis spektaklis šiame teatre, 1988 m. pastatyta G.Rossini opera „Italė Alžyre“, mano nuomone, yra svarbus – europinių veikalų pastatymais mes patys ėjome į Europą, supratome savo potencialą“, – teigė A.Jurkonytė.

Audronė Jurkonytė: Trūksta jaunų, profesionalių žmonių. Dėl jų nebuvimo kenčia meninė kokybė.

Visi trys pašnekovai vieningai sutiko, kad žymaus dirigento Dantės Anzolini statyta G.Verdi opera „Traviata“ (1994 m.) buvo vienas iš ryškiausių epizodų Muzikinio teatro istorijoje. „Operą statėme nelabai tinkamu metu, pamenu, kad mums trūko muzikantų. Bet tai buvo nepaprasta patirtis – mes užgrojome kaip dievai, – pasakojo V.Konstantinovas.

– Šis pastatymas prisimenamas iki šiol, apie jį tebekalba tiek miestiečiai, tiek mes patys jo negalime pamiršti. Buvome apimti euforijos, su sparnais, supratome, kiek daug galime, koks didelis mūsų potencialas.“ Niujorko „Metropolitan“ operoje, Nacionaliniame Vašingtono operos teatre ir kituose garsiuose pasaulio operos teatruose dirbusio dirigento vizitas buvo reikalingas sukrėtimas Muzikinio teatro šeimai. „Prieš mus atsivėrė platus horizontas, matėme galimybę būti ne 16

tik Klaipėdos, bet ir europiniu teatru“, – chormeisteris pripažino, kad tokį didelį kūrybos džiaugsmą ir darnumą pavyksta pasiekti anaiptol ne visada. „Paminėčiau 1993 m. F.Leháro operetę „Grafas Liuksemburgas“, tai buvo viena pirmųjų pažinčių su operete, o ir man labai patiko joje kurtas vaidmuo, – savo kandidatą į išskirtinių pastatymų gretas siūlė Š.Juškevičius. – Jau minėjome, kad pirmieji nepriklausomybės metai buvo sunkūs, trūko žiūrovų. Jų netraukė vienaveiksmės operos. Operetė buvo mums naujas žanras. Stasys Domarkas statė labai paprastai, bet linksmai. Operetėje reikia siausti, būti žaismingiems – tai nebuvo sunku – mes buvome jauni, išsiilgę darbo, mums buvo pabodę tuščios salės. Gal tai tik sutapimas, bet kartu su operetėmis į teatrą grįžo žiūrovai.“ Kaip atskiro paminėjimo vertus pašnekovai vardijo G.C.Menotti operą „Mediumas“ (1991 m.) ir I.Stravinskio oratoriją „Edipas Karalius“ (1997 m.), brechtiškos scenos kalbos išmokiusią K.Weillio „Trijų grašių operą“ (2001 m.), visus kolektyvo narius ant scenos surinkusį legendinį J.Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ (2000 m.), išskirtinės estetikos ir sklandumo F.Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“ (2016 m.) ir t. t.

Kalbėdami apie ryškesnius Muzikinio teatro istorijos momentus, visi trys muzikai išskyrė periodą, kai teatrui vadovavo S.Domarkas. „Jis viską sustatė į vietas, turėjo labai aiškią teatro viziją ir kryptingai siekė jos įgyvendinimo. Kartais net kiek despotiškomis, autokratiškomis priemonėmis“, – prisiminė Š.Juškevičius ir pridūrė, kad išskirtinis to laikotarpio pasiekimas – ne tik sklandžiai veikiantis vidinis teatro mechanizmas, bet ir inicijuotas bei suburtas Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras.

Nuo pradžios – modernus „Muzikiniam teatrui jo gyvenimo pradžioje vadovavęs režisierius Gintas Žilys tikėjo, kad reikia stoti į teatrines vėžes.

Tai yra didelis šio vadovo palikimas, – kalbėdamas apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro išskirtinumą pabrėžė

V.Konstantinovas. – Seniau, pavyzdžiui, opera buvo tiesiog kostiumuotas koncertas su simboliniais teatriniais elementais. Bet ar galima įsivaizduoti tokį pastatymą muzikiniame teatre šiandien? G.Žilys toliaregiškai numatė, ko mums reikia. Pamenu, kad ir to meto spauda mus išskirdavo kaip stiprius savo modernumu, sceniniu profesionalumu, režisūriniais sprendimais, aktoriniu meistriškumu. Mes nuo pat pradžių labai aiškiai suvokėme, kad scenoje negalima išsižioti, jei nesupranti, dėl ko tai darai.

Anoje epochoje dainininkai išsižiodavo dėl gražaus balso. Kaip matote, pataikėme į laiko traukinį.“ A.Jurkonytė kolegą papildė pridurdama, kad vienas ryškiausių Klaipėdos muzikinio teatro bruožų yra ir jo įvairiapusiškumas: „Šis teatras, kaip joks kitas Lietuvoje, atlieka tiek daug žanrų kūrinių.

Galime groti džiazą, roką, barokinę operą ir t. t. bei tai daryti įvairiomis sudėtimis.

Pavyzdžiui, kai kuriuose spektakliuose groja vos keli muzikantai. Tai taip pat išskirtinis mūsų bruožas. Paminėtinas ir mūsų atvirumas – niekas kitas nėra toks atviras pačioms įvairiausioms idėjoms.

Ne veltui esame įsikūrę Klaipėdoje – Lietuvos vakaruose.“ Šiemet minimas Muzikinio teatro veiklos 30-metis, jį matuojant žmogaus gyvenimo metais, atrodo gana rimtas.

V.Konstantinovas atkreipė dėmesį, kad teatrui tiek metų nėra daug: „Mums 30 metų gal ir daug, teatrui tai – tik pradžia. Aišku, galima pastebėti tam tikrų brandos bruožų – turime įdirbį, publiką, mūsų salės pilnos, bilietai išperkami. Meninės brandos požiūriu, kaip tai jau pastebėjo Audronė, mūsų kelias nebuvo lygus – jame buvo ir pakilimų ir nuopuolių, triumfo ir nesėkmės akimirkų.“ Referuodamas praėjusį laiką, Š.Juškevičius džiaugėsi, kad per visus tuos metus susilipdė stiprus meninis kolektyvas, kuris gali imtis bet kokių projektų, bet taip pat atkreipė dėmesį, kad pribrendo laikas, kai kolektyvas turėtų iš esmės atsinaujinti: „Mes čia atėjome būdami 25–30 metų. Nuėjome ilgą kūrybinį kelią ir mus jau turi pakeisti kita karta, kuri darbuosis tiek, kiek mes.

Tai natūralus dalykas. Taigi, mano nuomone, 30-metis yra vienas iš etapų, kurį turėtų keisti kitas. Bėda, kad kolektyvas

TEATRAS

nepakankamai atsinaujina. Džiaugiuosi, kad į solistų gretas pastaruoju metu yra atėję jaunų, talentingų, balsingų žmonių.

Norisi to ir daugiau.“

Jauno kraujo trūkumas „Žinau, kad tai universali bėda, bet tokia ji jau yra – trūksta jaunų atlikėjų, – Š.Juškevičiui antrino A.Jurkonytė. – Orkestras teatre yra partitūros pamatas. Ant šio pamato statoma visa kita. Scena negali blizgėti, jei pagrindas yra netvirtas. Teatras yra „komandinis“ darbas. Ne veltui opera ir operetė laikomi pačiais sudėtingiausiais komandinio darbo žanrais. Šiuo metu turime labai stiprų, brandų kolektyvą, bet jis neatsinaujina. Trūksta jaunų, profesionalių žmonių. Dėl jų nebuvimo kenčia meninė kokybė. Padėtis turi keistis, ypač, kai grįšime į naują pastatą. Kol kas jauniems žmonėms žadamas juokingas atlyginimas, už tokį jie negali išsilaikyti, dėl to ir renkasi kitus kelius gyvenime.“ Lygiai tą pačią problemą išskyrė ir choro vadovas. „Turime labai stiprių dainininkų – jie gali eiti dainuoti solo. Džiaugiuosi brandžiu kolektyvu, gražiais santykiais, pasitikėjimu, žinojimu, kad neapvils, kad galime imtis bet kokio sudėtingumo programos, bet mums trūksta jaunų žmonių. Norėčiau papildyti choro gretas – šiuo metu turime tik pusę to, ko mums reikėtų, bet Kultūros ministerija net neina į kalbas. Kai grįšime į naują pastatą, reikės bent 60 žmonių chore – tai yra, beveik dvigubai daugiau, nei turime dabar. Ir tai ne iš dangaus paimtas skaičius – toks yra standartas“, – vardijo V.Konstantinovas.

Nepaisant jaunus kūrėjus viliojančios galimybės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre būti laisviems įgyvendinant savo sumanymus, juos daugiausia stabdo mažas atlygis. „Nepakanka rekonstrukcijos, lygiagrečiai turi būti sprendžiamas ir atlyginimo klausimas. Dabar atlygis yra juokingas, ir tai negali neveikti žmogaus.

Kaip galima džiaugtis savo darbu, atiduoti visą save jam, jei atlyginimo nepakanka pragyvenimui? – retoriškai klausė Š.Juškevičius. – Tai tęsiasi metų metus ir turėtų pagaliau pasikeisti. Tiesiog nesuprantu valstybės kultūros politikos – kaip galima taip elgtis?“

Galimybė realizuoti save Visus 30 metų kartu su Muzikiniu teatru buvę pašnekovai tikino, kad, nepaisant pasitaikančių sunkumų, savęs neįsivaizduoja niekur kitur. „Sakoma, kad žmogus turi keisti darbo vietą, užsiėmimą. Nelabai tuo tikiu, niekada nejutau tokio poreikio – teatras nuolat keičiasi, išgyvena permainas, kartu su juo keičiuosi ir aš, – linksmai kalbėjo V.Konstantinovas. – Esu dėkingas teatrui už galimybę gyventi iš muzikos. Tai labai reta šiais laikais. Teko susidurti su daug įdomių partitūrų, tiek klasikos, tiek moderniomis, begalėmis oratorijų, rekviem.

Tai privedė prie to, kad ir pats sukūriau rekviem – netradicinį simfoninės ir roko muzikos samplaikos „Requiem reborn“, kūriau vaikiškus spektaklius. Labai pavykusiu laikau ir šiuolaikinį multimedijos projektą „CzechoBalt“. Jį, bendraudami internetu, per dvejus metus sukūrėme su ansambliu iš Prahos „Clarinet Factory“, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro styginių grupe ir elektroninės muzikos kūrėju DJ Geniu.

Chormeisteris pasakojo, kad teatre teko patirti daug įdomių nutikimų. „Gastrolių po Italiją išvakarėse S.Domarką teatre ištiko stiprus infarktas. Apsiėmiau jį pakeisti, tad diriguoti tris dideles koncertines programas ruošiausi kelionėje“, – prisiminė V.Konstantinovas. Anot jo, gastrolių metu buvo apkeliauta visa Italija, o iššūkis leido patikrinti save.

A.Jurkonytė akcentavo, kad periferijos teatruose gyvenimas yra laisvesnis nei sostinėje: „Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre labai stipri konkurencija, tvyro nuolatinė įtampa, kad jei suklupsi, būsi pakeistas kitu. Nesakau, kad čia galima dirbti aplaidžiai, bet nėra tokios aštrios konkurencijos. Be to, mane traukia jau minėta galimybė šiame teatre groti visų žanrų muziką – tai svarbu savo, kaip muzikantės, potencialo pažinimui, profesinei brandai.“ Piktos konkurencijos nebuvimą ir draugišką, palaikančią atmosferą kolektyve kaip vieną didžiausių pliusų įvardijo ir Š.Juškevičius: „Mes esame draugiški, po premjeros neišsivaikštome – turime labai seną tradiciją susitikę pabūti kartu, pabendrauti, pašvęsti.“ Solistas minėjo, kad būdamas scenoje jis įprasmina save: „O ką dau-

giau galėčiau daryti? Aišku, yra pedagoginė veikla, bet scenoje jaučiuosi geriausiai. Gera dirbti ten, kur jauti savo darbo prasmę.“

Nesustoti per rekonstrukciją Žvelgdami į ateinančius rekonstrukcijos metus, pašnekovai vylėsi, kad jie bus sklandūs ir Muzikinis teatras neįstrigs benamystės laikotarpyje. „Visa, kas buvo sulipdyta per šiuos 30 metų, gali pakrikti.

Labai svarbu, kad išliktų pastovumas, labai daug priklauso nuo sklandaus darbo orga-

Šarūnas Juškevičius: Kaip galima džiaugtis savo darbu, atiduoti visą save jam, jei atlyginimo nepakanka pragyvenimui? nizavimo, finansavimo tolygumo. Juk šiais laikais, jei nėra didelių kliūčių, viską galima įgyvendinti gana greitai. Tikiuosi, kad taip ir pavyks, kad neteks taip ilgai būti be namų, kaip Klaipėdos dramos teatrui“, – nuogąstavimais dalijosi Š.Juškevičius.

Jam pritarė ir V.Konstantinovas: „Esame pasiekę pozityvų automatizmą darbe, jau minėjau, kad nebėra nepasitikėjimo.

Dabar svarbu žinoti, ką darysime, ir turėti ką veikti. Bijau sąstingio. Man svarbu, kad darbas išliktų pastovus, sistemingas ir kad jis vyktų sklandžiai, kad turėtume tinkamą erdvę repeticijoms. Puiku, jog pagaliau keisime gyvenamąją vietą, bet natūralu ir tai, kad jaudina nežinia.“ Kolegų mintis apibendrindama A.Jurkonytė pridūrė, kad ateinančiais metais norisi ne tik buities, bet ir vidinio stabilumo: „Teatras yra ne tik pastatas, buitis.

Labai svarbu jo meninis kiautas, t. y. visas vidinis meninis stuburas – pradedant meno vadovu ir piramide žemyn nueinančiais jam pavaldžiais teatro segmentais. Jei kliba nors viena grandis – byra ir visa struktūra. Šio kiauto tvirtumas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Viena svarbiausių, mano nuomone, ir tai jau visi trys minėjome, – jaunų profesionalių žmonių integracija teatre.“ 17

TEATRAS / ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

Kaip pereiti ŽINDUOL nenuskendus sielvarto Klaipėdos Apeirono teatras atnaujino prieš metus sukurtą spektaklį „Žinduolių perėja“. Anot spektaklio dramaturgės, režisierės ir aktorės Gretos Kazlauskaitės, tai du skirtingi spektakliai – tada ir dabar, nes pasikeitė aktorių sudėtis: vietoj Erikos Kubiliūtės vaidina Vilma Raubaitė, vietoj Kęstučio Bručkaus – Ričardas Bartašius.

Samanta Pinaitytė dubliuoja G.Kazlauskaitę.

Sondra SIMANA

Sociumo rezonansas Apeirono teatro maža trupė, todėl natūralu, kad naujas aktorius keičia tarpusavio komunikaciją ir perdėlioja prasminius kirčius. Šis spektaklis, kaip ir visi „apeironiečių“ spektakliai, negimė „graužiant morką“, anot režisierės Gretos. Kiekvienas jų spektaklis yra manifestas – programinio pobūdžio kreipimasis į sociumo subjektą ir kartu sociumo rezonansas.

Rašymo apie „Žinduolių perėją“ išeities klausimu renkuosi ašaras. Ašaras, kurios po spektaklio teka ir pildo sielvarto upę.

Ar jos nuplauna žinduolių perėją, t. y. tą vietą, kurioje gimsta žmogus? Norėčiau tikėti, kad nors truputį taip, nes Apeirono teatras drastiška teatrine retorika prabyla apie kasdien klinikose žudomus kūdikius ir tam pasiryžusias motinas, paskatindamas žiūrovus susimąstyti – ar abortas yra ramybės atgavimas, ar kaip tik priešingai – labai sunkios kaltės išgyvenimas visą likusį gyvenimą.

18

Spektaklis „Žinduolių perėja“ – moters jausenų galerija po to, kai ji pasirašo sutikimą abortui, bet dar gali kalbėtis su savo įsčių vaisiumi, po to, kai ji sąmoningai jį sunaikina, po to, kai miręs kūdikis ramina motiną, o ji eina į kapus ir kasa palaikus taip įnirtingai, tarsi užkasinėtų savo atmintį. Spektaklis pastatytas remiantis moterų po abortų trauminėmis patirtimis.

Susidaro įspūdis, kad kiekvienas šio teatro pastatymas paremtas dokumentika, mokslo duomenimis ir asmenine analize.

Mažiau paslapties Naujajame spektaklio variante sapno / hipnozės būsenos prigesintos, labiau išryškėja socialinė realybė – vieniša motina, abortas, ji geria, kenčia, sapnuose kalbasi su negimusiu kūdikiu... bet deus ex machina graikų teatro principu padeda išspręsti situaciją, – tai yra nusiraminti, mat yra toks dalykas kaip reinkarnacija, – dabar negimei, gimsi vėliau, poete, palauk dar šimtą metų.

Deus ex machina, t. y. reinkarnacija nuleidžia spektaklio geluonį kanalizacijos vamzdžiais. Lieka neišpirktas skausmas, ku-

ris gyvena motinų, seserų, brolių pasąmoninėje plotmėje. Negimęs kūdikis, galėjęs būti poetu. Jį fantastiškai suvaidina R.Bartašius.

Su juo labiausiai įmanoma tapatintis, nes jis vienintelis yra žmogiškas. Paradoksas – labiausiai žmogiškas žmogus yra negimęs žmogus. Todėl ašaros nesustoja tekėję į Siksto upę.

Kad nenuskęsčiau savo pačios priverktoje sielvarto upėje, norėčiau (cha, cha), kad spektaklis aborto problemą užaugintų iki visuotinio sąmoningumo, kad tai nebūtų tik moters asmeninis nuosprendis savo vaikui.

Spektaklis veda prie sąmoningumo, tačiau vienu momentu sustoja ir palieka vienišą moterį, kaip ugnikalnis palieka išdegintą kaimą.

Dabartiniame spektaklio pastatyme mažiau paslapties. Jei pirmajame variante dvi baro ryžos (Kristina Švenčionytė ir E.Kubiliūtė) galėjo būti bet kas – moiros, raganos, motinos, pribuvėjos, aborto klinikos darbuotojos, draugės, šmėklos – jos žaidė šiais įvaizdžiais, ir tai teikė spektakliui tragikomiškumo, tai naujajame variante dvi moiros (K.Švenčionytė ir V.Raubaitė) yra šaltos negailestingos inkvizitorės, pripildančios sklidiną nuodų taurę moteriai, kuri žudo savo vaiką. Moteris išgyvena totalią vienatvę. Dabartinė

TEATRAS / ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

OLIŲ PERĖJĄ, upėje?

Trokštu pažado, kad tai tik sapnas, šiek tiek žaidimas, kuris tuoj pasibaigs, ir žmogus pereis gatvę – Poetas gims. spektaklio versija yra tragedija, pagardinta reinkarnacijos padažu, – ir tai, mano galva, yra atsitraukimas nuo aborto problemos, o ne bandymas ją giliau permąstyti.

Du požiūriai Vis tiek teigiu, kad „Žinduolių perėja“ – stiprus spektaklis, nes turi galimybę transformuotis. Režisierė siekia suaktualinti biblinę Abraomo ir Izaoko istoriją.

Kaip gyventi tėvui, kuris yra žudikas, nes savo širdyje jis jau buvo paklusęs Dievui, – paaukojęs vienintelį sūnų Izaoką. Režisierė klausia, o kaip jautėsi Izaokas, kuris turėjo būti nužudytas tėvo?

Kita istorija: motinai padarytas vaisiaus išvalymas, bet kūdikis pasislėpė tarp gimdos

Scenos iš Apeirono teatro spektaklio „Žinduolių perėja“ (rež. G.Kazlauskaitė).

Domo Rimeikos / Apeirono teatro archyvo nuotr.

klosčių ir toliau augo. Motina pagimdė ir augino vaiką, kurį jau buvo nužudžiusi. Kaip ji jausis, žiūrėdama jam į akis? O kaip klostysis šio vaiko likimas? Šias versijas režisierė įtikinamai perteikia, panaudodama stiklines dėžes, kuriose tūno susipakavę žmonių sielos. (Įtariu, kad šis vaizdinys į spektaklį yra atkeliavęs iš traumą išgyvenusių žmonių sapnų.)

Girdžiu, ką sako objektyvusis balsas: kai kurie žinduoliai krinta neperėję perėjos.

Ponai, juk jie tik žinduoliai. Supraskite, mirtis yra natūrali gamtos dalis.

Spektaklis kalba apie du požiūrius į mirtį: kaip į gamtiško ciklo grandį (čia tinka reinkarnacijos idėja) ir kaip į vienetinį nepakartojamą aktą. Aš esu už nepakartojamą vienkartinį ir todėl trokštu pažado, kad tai tik sapnas, šiek tiek žaidimas, kuris tuoj pasibaigs, ir žmogus pereis gatvę – Poetas gims – niekas nenuskęs sielvarto upėje.

Objektyvusis balsas: naivu, bet juk niekas negali uždrausti tau tikėtis ko nors iš tokio efemeriško dalyko kaip spektaklis.

19

MUZIKA

Smuiko aistra: V.Č su Klaipėdos kame Po gana ilgos pertraukos šiemet vasario 10-ąją sulaukėme klaipėdiečių mėgstamo ir vertinamo smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio, prieš gerą dešimtmetį vadovavusio plačiai tuo metu pagarsėjusiam kameriniam orkestrui „Camerata Klaipėda“. Klausytojus viliojo ir įdomi, patraukli bei netikėta programa „Smuiko aistra“, parengta kartu su vis didesnes menines aukštumas įveikiančiu Klaipėdos kameriniu orkestru.

Daiva KŠANIENĖ

Visapusiškai kūrybingas Pilnutėlė uostamiesčio Koncertų salė liudijo, kaip charizmatiškasis smuikininkas čia laukiamas. Ilgesys, atrodo, buvo abipusis, nes atlikėjas, pats labai nuoširdžiai vedęs koncertą, itin jautriai, net nostalgiškai kalbėjo apie mūsų mieste praleistą kūrybinį laiką, atvirai prisipažindamas iki šiol jaučiąs daug sentimentų šiai puikiai salei, klaipėdiečiams, kolegoms.

20

Koncertas „Smuiko aistra“ Klaipėdos koncertų salėje: smuikininkas V.Čepinskis, Klaipėdos kamerinis

Publikai buvo itin malonu klausytis pelnytų garsiojo maestro pagyrimų mūsų miesto kameriniam orkestrui, pavadinant jį „elitiniu Lietuvos kolektyvu“, bei jo talentingajam vadovui violončelininkui Mindaugui Bačkui. Šį kartą V.Čepinskis, pasirodydamas keliuose amplua – smuikininko solisto, dirigento bei kompozitoriaus, atsiskleidė kaip renesansinio užmojo asmenybė

– kaip menininkas, turintis visapusiškų kūrybinių galių, begalinės muzikos meno įvairovės bei jo raiškos įvaldymo žinių.

Tuo publika įsitikino jau koncerto pradžioje, klausydamasi V.Čepinskio kūrinio „Hommage a Bach“ styginių orkestrui (hommage – pagarba), diriguojamo autoriaus. Originali, neilga, logiškai sukomponuota, pasižyminti štrichų įvairove, daugiabalsė, su aiškia aliuzija į baroko genijaus

MUZIKA

Čepinskis eriniu orkestru

orkestras.

Johanno Sebastiano Bacho muziką fuga skambėjo sodriai, sukauptai, užpildydama visą salės garsinę erdvę.

Gimęs diriguoti Susidomėjusi publika klausėsi XIX a. vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssoh-

Vytauto Petriko nuotr.

no-Bartholdy (1809–1847) Styginių okteto Es-dur op. 20 orkestrinės versijos, transkribuotos paties dirigento V.Čepinskio. Ne vieną intrigavo žinia, jog šį sudėtingą, keturių dalių, išplėtotą veikalą kompozitorius sukūrė būdamas tik 16-os metų. Tačiau tai nebestebina, žinant, jog gyvenęs vos 38 metus, parašęs neįtikėtiną daugybę įvairiausių žanrų veikalų, F.MendelssohnasBartholdy kurti muziką pradėjo 11-os

metų, o 12-os jau buvo parašęs net šešias simfonijas styginių orkestrui ir nemažai kitų kompozicijų. Tad koncerte skambėjęs Oktetas, galima sakyti, buvo sukurtas jau gana brandaus menininko.

Kaip ir kituose šio kompozitoriaus kūriniuose, Oktete (I. Allegro moderato con fuoco, II. Andante, III. Scherzo. Allegro leggierissimo, IV. Presto) akivaizdžią gimstančio romantizmo bei nueinančio ► 21

MUZIKA

Koncerte „Smuiko aistra“ V.Čepinskis pasirodė ir kompozitoriaus bei dirigento amplua. ◄ klasicizmo samplaiką (pasigirsda-

vo mocartiškų, saljeriškų intonacijų), pasireiškiančią melodingumu, nuotaikų, ritmų kontrastais, faktūros skaidrumu, stilingai perteikė V.Čepinskio diriguojamas kamerinis orkestras: lyrinės, lėtos padalos skambėjo jautriai, jaudinamai, paruošdamos virtuozinius, bravūriškus muzikos tėkmės šuorus. Pirmą kartą grodamas šį visais atlikimo atžvilgiais (technika, ansamblis, interpretacija ir kt.) sudėtingą, daugiabalsį veikalą, orkestras pademonstravo aukštą meistriškumo pilotažą, nelengvai įveikiamą net garsiems kolektyvams.

Dažnam atlikėjui, kuris imasi dirigavimo (tokių pavyzdžių – ne vienas), ne iš karto pavyksta įgyti savą dirigavimo manierą, išvengti trafaretų ar surasti glaudų sąlytį su orkestru. O V.Čepinskis, atrodo, yra gimęs diriguoti. Be pozos ar ypatingų (matomų) pastangų jis visiškai susilieja su jo vedama muzika; dirigavimo stilius itin muzikalus, plastiškas, santūrus bei vidujai sukauptas; nerėžianti, kilni sceninė laikysena.

22

Įkvėpti tango Antrąją koncerto dalį atlikėjai paskyrė maestro V.Čepinskio ypač pamėgto, seniai jo propaguojamo bei klausytojus žavinčio italų kilmės Argentinos kompozitoriaus Ástoro Piazzollos (1921–1992) muzikai.

Visas pasaulis šį kompozitorių žino kaip įstabaus šokio prigimties žanro – tango muzikos kūrėją.

Kaip kadaise lenkų kompozitorius F.Chopinas Europoje paplitusį valsą, liaudies šokius – mazurką, polonezą iškėlė į koncertų scenas, taip A.Piazzolla aistringąjį Lotynų Amerikos šokį ištobulino iki novatoriškų, įspūdingų koncertinių kūrinių, „naujojo tango“ (Nuevo tango). „Tai šokis ne kojoms, o širdžiai“, – priminė V.Čepinskis. Visuose savo beveik 250-yje tango A.Piazzolla, genialiai sujungdamas klasikos, džiazo, roko, net moderniojo akademizmo elementus, išsaugojo prigimtinę šios muzikos aistrą.

Toks buvo įkvėptai V.Čepinskio smuiku su orkestru griežiamas „Meditango“,

populiarusis, pamėgtasis „Libertango“ su nuostabiais smuiko solo.

Tarp stambesnių A.Piazzolos kūrinių išsiskiria keturių dalių „Metų laikai“, atlikti šia seka: „Vasara“ (Buenos Aires Summer), „Ruduo“ (Buenos Aires Autumn), „Žiema“ (Buenos Aires Winter), „Pavasaris“ (Buenos Aires Spring). Visos dalys, grojant V.Čepinskiui smuiku solo su orkestru, skambėjo labai sklandžiai,

Solistui nenusileido orkestras, patraukęs gyvu, autentišku, įkvėptu bei ekspresyviu muzikavimu. prasmingai išryškinant kontrastus ne tik tarp dalių, bet ir jose, taikliai perteikiant ritmų, tempų kaitą, įkūnijant muzikoje išreikštą sustingusį liūdesį, jaudinamą, intymią lyriką, energingus, žvalius, judrius epizodus.

MUZIKA

Neatskiriama visuma Artistiškas V.Čepinskio grojimas, kaip visada, žavėjo meistriškumu, dinamiškumu, nuostabia štrichų įvairove. Apie techniką nereikia net užsiminti. Ji nepriekaištinga.

Smuikininkas ir jo smuikas buvo neatskiriama visuma.

Solistui nenusileido orkestras, patraukęs

gyvu, autentišku, įkvėptu bei ekspresyviu muzikavimu.

Visus koncerte skambėjusius, įvairioms atlikėjų sudėtims sukurtus A.Piazzollos kūrinius, solo smuikui ir kameriniam orkestrui aranžavo V.Čepinskis.

Energijos, veržlumo gūsiais padvelkė papildomai, nei buvo numatyta programoje, atliktas A.Chačaturjano „Šokis su kardais“ iš baleto „Gajanė“, kurį taip

pat išradingai, kūrybiškai kameriniam orkestrui ir solo smuikui irgi perdirbo pats maestro.

Koncertą užbaigė švelni, nostalgiška A.Piazzollos kompozicija, aranžuota V.Čepinskio, „Prieš daugelį metų“ arba „Ave Maria“, pasirinkta, kaip prasitarė smuikininkas, Klaipėdoje praleistoms dienoms prieš daugelį metų prisiminti.

23

KINAS

Ozonas pakeli tarp Afflecko ir Shyamalano Šis „Durų“ numeris pasirodys likus porai dienų iki „Oskarų“ nakties ir šio straipsnio autorius atsidurs apdovanojimų tarpduryje – tarp „Auksinių gaublių“ ir ką tik minėto Auksinio dėdulės, kuriame aukso ne taip jau daug. Kaip ir objektyvios visapusiškos tiesos JAV akademikams ir užsienio žurnalistams skirstant prizus. Įsliūkinęs į tarpdurį galiu tik prakišti kritikos tarką ir patrinti ją į nedėkingų prognozių nosį. Dar galiu trinktelėti lokalinį kelių aštrokų sakinių antausį „Auksinių gaublių“ keistuoliams. Trink netrynęs, trankykis nesitrankęs, „Kalifornijos svajos“ susižers liūto dalį statulėlių. Sėkmės Holivudui, šlovinančiam Holivudą. Laimė, apdovanojimai negali užrišti akių ir „suzombinti“ žvilgsnio į alternatyvius individualius pasirinkimus. Beje, vienas jų buvo išgirstas ir prizų dalybose. Kitas nusipelnė žiūrovų simpatijų masinio ėjimo į kino teatrus festivalyje.

Pradėsiu nuo to, kuris laimėjo „Auksinį gaublį“ ir buvo nominuotas šešiems „Oskarams“.

24

Aivaras DOČKUS

Neišsakyto skausmo skaistykla Jūros šiame tylėti priverčiančiame amerikiečių scenaristo ir režisieriaus Kennetho Lonergano filme ne per daugiausia. Vizualiai jos yra nemažai, bet ji paskęsta vidiniuose herojų gaisruose ir kapstymuose po žioruojančius pelenus. „Mančesteryje prie jūros“ labai daug ugnies. Vizualiai jos esama tik poroje epizodų, bet nematomoje veiksmų ir žodžių apgaubtyje – vien tik ugnies liežuviai. Jie plaka ir šneka, o jų sunaikinti žmonės tyli. Šlamena pelenais. K.Lonergano dramoje jos herojai dažniausiai neturi ką pasakyti. Todėl verkia, juokiasi, tyrinėja lubas ir grindis, nežiūri vienas kitam į akis ir šlitinėja pakirsti praeities randų.

Pagrindinis „Mančesterio prie jūros“ personažas – visokiausių darbų besigriebiantis pilkas auksarankis kaimo gilumos vyrukas Ly Chandleris primena milijonus tokių pačių, bet kokį gedimą galinčių sutaisyti pilkaveidžių auksarankių kaimo gilumos vyrukų. Labai tamsios gilumos. Galinčių sutaisyti net pačią sulūžimo sąvoką. Tik

KINAS

iui skirtingai nuo jų, Chandleris negali ištaisyti esminio praeities lūžio. Niekaip. Dabar jis – vaikštantis vaiduoklis, gyvenantis tik dėl to, jog prieš brolį būtų kažkaip nepadoru mirti. Brolis miršta. Dabar Chandleris turi gyventi, kad jį palaidotų. Vargais negalais šį išbandymą jis ištvers vaiduokliškai mechaniškai atlikdamas brolio pareigą. Bet kaip išstenėti paguodos žodžius brolio sūnui, kurį Ly įpareigotas globoti?

Chandlerį įkūnijantis Casey Affleckas įpratęs prie slogių vaidmenų nepriklausomo sukirpimo juostose. Nežinia, ar juos pasirenka pats aktorius, ar jo agentas, tačiau Casey dėsningai ir nuosekliai įklimpsta juodžiausiose kino istorijose. Vienas pastebimiausių ir mano mėgstamiausių aktorių, neketinantis slapstytis „blokbasterių“ efektuose. Kaip teisingai jis kuria Ly Chandlerio charakterį, išryškėja filmo viduryje. Ryškėja pamažu, kaip specialiu aparatu blykstelėta nuotrauka.

Tai gali būti stebuklingas, beveik superherojinis atvejis, kai „Oskarą“ laimės aktorius, nevaidinantis fizinės negalios sukaustyto, mirtina liga sergančio ar tragiškai žvėries išdarkyto asmens. Ne karo didvyris. Ne politinis ar istorinis kankinys. Paprastas auksarankis santechnikas – moralinis luošys. Į svetimą lovą kreivai sugriuvusių aplinkybių auka. C.Affleckas sulaužytą savo herojaus vidų tvarsto subtiliais sluoksniais. ►

Kadrai iš filmų „Mančesteris prie jūros“, „Skilimas“, „Pakeleiviai“.

25

KINAS

◄ Pražuvėlis nebūtinai turi trankyti galvą

į sieną. Jis gali atrišti kumščius ir pagaląsti juos į vėplius bare. C.Afflecko Chandleris atsiveria retai ir ne iki galo. Tuo jam skaudžiau. Vieni gelbėjasi atsiversdami į tikėjimą, kiti pratrūksta emocijomis, o jis vaikšto skęsdamas vidiniame pragare. Casey kruopščiai ir vos įžvelgiamai perteikia mažyčius personažo virpesių ridenimus nepakeliamo skausmo kamuoliukais. Neabejotinai „Oskaro“ vertas vaidmuo. „Oskaro“ vertas ir „Mančesterio prie jūros“ scenarijus, nestokojantis ironijos per kruvinai sukąstus dantis. Tragikomiškas dūzgesys nutyla tik suskambus iki

Tapatybių mugėje jis – apsukriausias pardavėjas, o jo skeletų spintoje – niekšas, ligonis, žvėris, vidutinybė ir nuskriaustasis. skausmo pažįstamiems klasikinės muzikos kūriniams. Iki skausmo. Gal šis režisūrinis sprendimas dvelktelės klišėmis, bet jis pasitvirtina, nes aktoriams nereikia „perlenkinėti lazdos“, pumpuojant iš kančios gręžinių dirbtinių išgyvenimų naštą.

Filme viskas apdairu ir realistiška. Nenorite – neliūdėkite. Nenorite – nesišypsokite. C.Afflecko Chandleris nenori nieko norėti. Tik viename epizode tvyksteli atvira šypsena. Ir vaiduoklių gyvenime pasitaiko gyvų akimirkų. Michelle Williams ir Lucas Hedges nominuoti antraplanių vaidmenų „Oskarams“. Bet C.Affleckas per ryškus, kad juos įvertintum daugiau nei nuostabiai natūraliai esančius šalia.

Nepalaužiamos įskaudintųjų galios

Kadrai iš filmų „Francas“, „Ji“, „Visą kelią“.

26

Jei siaubo trileris „Viešnagė“ buvo scenaristo ir režisieriaus M.Nighto Shyamalano „formos atgavimas“, tai naujausias šio siužeto posūkių manipuliatoriaus darbas „Skilimas“ gali būti įvardytas „turinio įgavimu“. Tai nebus „pagrobimo filmas“ žanro marškinėliuose su užrašu „ištrūks – neištrūks“ ir jis nepasiūlys pigių išeičių slėpynėmis-gaudynėmis.

KINAS

M.N.Shyamalanas pagaliau suprato, kad jo supergalia – matematiniai gebėjimai taip sudėlioti scenarijaus įlenkimus ir išlenkimus, kad juostos pabaigoje ją galima išvynioti kaip siūlų kamuolį, kurio raizgalynės galai nutiesti į nematomus spąstus. Spąstai užsidaro, trakšt, spąstai atsidaro ir jūs vėl išleidžiami parbėgti tomis pačiomis gijomis atgal ir patikrinti, ar visa ši dėlionė buvo logiška ir niekur neprasilenkė su tikrovės dėsniais. Bet kartu jūs stebėdamiesi regite, kad tie įlenkimai ir išlenkimai pasikeitę, o gal jie visada buvo tokie, tik tas siūlų vyniojimas apgaulingai projektavo jūsų dėmesį kitur.

Tipiškas savo pirmųjų trijų filmų – „Šeštojo pojūčio“, „Nepalaužiamojo“ ir „Kaimo“ Shyamalanas. Nors ne, ūgtelėjęs konstruojamų paralelinių gelmių požiūriu Shyamalanas, atkeršijęs „Viešnage“ naivuoliams, kurie tikėjosi antgamtinės atomazgos, „Skilime“ patiekia antrąją istoriją – kaip dominuojantį pagrindinės linijos priedą.

Tad išoriškai mes sekėme vieno herojaus transformacijas, o matematiškai – dviejų.

Vietoj žadėtų 24-ių tapatybių buvome apdovanoti perpus mažesniu jų skaičiumi, bet kam tai įdomu, kai įsimintiniausią vaidmenį karjeroje atliekantis Jamesas McAvoy’us per dešimtį sekundžių veide sutalpina devynis skirtingus personažus.

Drabužių keisti nereikia, pakanka vidinio persirenginėjimo. Rūbus jis, žinoma, kaitalioja visą filmą, kad padėtų suprasti, kur ponia, kur smarkuolis, kur vaikas. Tapatybių mugėje jis – apsukriausias pardavėjas, o jo skeletų spintoje – niekšas, ligonis, žvėris, vidutinybė ir nuskriaustasis.

Gaila, kad nepataikė į šių metų „Oskaro“ nominacijų laiko koordinates, o prieš kitametes premijas jo pasirodymas jau bus pamirštas. „Skilimo“ finišo tiesėje galvą apsivijo hamletiškas klausimas – Shyamalanas bandys banaliai ištiesinti matematiškai taisyklingai deformuotą siužetą ar ne?

Atsakymą nujaučiate. Techniškai paviršius bus įlenktas. Shyamalaniškai. Kad išlįstų dvi naujos tapatybės. Ir kad padarytume kone revoliucinį atradimą. Apdovanotieji supergaliomis yra arčiau nei įsivaizdavome. O kas jeigu tai – psichinių sutrikimų kamuojami žmonės?

Prasilenkimą su „Oskarais“ „Skilimo“ kūrėjams ir atlikėjams kompensuos gana netikėta sėkmė kino teatruose – 9 mln.

JAV dolerių biudžeto psichologinis trileris

pretenduoja tapti vienu didžiausių metų hitų. Žodis „hitas“ bus didžiausia „Skilimo“ klišė.

Pakeliui paklydę „Pakeleiviai“ Norvegų režisieriaus Morteno Tyldumo mokslinės fantastikos drama „Pakeleiviai“ pagal septynerius metus „juodajame siužetų sąraše“ prakiurksojusį niujorkiečio Jono Spaihtso scenarijų turi nemažai šansų pasigalynėti dėl „Oskaro“ už geriausią gamybos dizainą. Kosminio laivo interjero projektuotojai Guy Hendrix Dyas ir Gene Serdena preciziškai sumodeliavo veiksmo vietą, kuri virsta trečiuoju pagrindiniu filmo veikėju, provokuojančiu ekstremalias situacijas nestandartinėse erdvėse, tai klaustrofobiškai siaurose, tai prabangiai dailiose ir dvelkiančiose steriliu vienatvės šalčiu.

Du trečdaliai „Pakeleivių“ scenarijaus tampa intelektualiu ir intuityviu žmogiškosios prigimties, troškimų ir egoizmo tyrimu.

Netrukdo net šlubuojančiai vidutiniška akivaizdžiai stereotipinių herojų „persivalgiusio“ Chriso Pratto vaidyba, kurią visomis išgalėmis stengiasi subalansuoti Jennifer Lawrence, žingsnis po žingsnio grįžtanti iš nuobodžios įspūdingų reginių teritorijos į jai labiausiai tinkančią „aktorinio kino“ filmavimo aikštelę. „Pakeleivių“ įdomumo kreivės krytis įvyksta ekrane pasirodžius Lawrence’ui Fishburne’ui ir tikrai ne dėl šio aktoriaus kaltės. Tiesiog – išdygus jo personažui, įtaigi ir prikaustanti psichologinė drama, pagrįsta dviejų žmogiškų būtybių santykių svyravimais, virsta daugybę sykių matytu fantastiniu veiksmo filmu. Potencialas bergždžiai iššvaistomas kosminių dulkių spiečiumi. „Pakeleivių“ kūrėjai nusprendė pateisinti masinio kino gerbėjų lūkesčius.

Europietiškieji nusivylimai Nuo „Oskarų“ – prie prancūziškųjų „Cezarių“. 11-ai apdovanojimų nominuotas, kritikų liaupsėmis nukedentas, iš nespalvoto į spalvotą kiną šokčiojantis Francois Ozono „Francas“ stilingai ir pretenzingai apsimetinėja kažkuo ypatingu, nors niekaip neišsivaduoja iš banalybių gniaužtų, kuriuos

daugelis palaiko nematytais atradimų krantais. Siužetas taip ir lieka neišsivysčiusio embriono kiaute, o jo neįvykusias virsmų stadijas Ozonas užpildo atmosferomis, nuojautomis ir lokacijų perstumdymais.

Užtat herojų jausenos – nė krust. Galbūt toks sumanymas, bet aš į jį „neįkritau“. Visą filmą pratykojau abejingai stebėtojiškame užribyje, kartais nusistebėdamas tolesnių įvykių nuspėjamumu. Filmo pabaigoje belieka paklausti – o kas realiai įvyko? Ozoniškai interpretuota estų karinės dramos „1944“ viena siužetinė linija. Neaktyvuotas ozonas.

Nuo „Cezarių“ – atgal į „Auksinius gaublius“. „Toniui Erdmanui“ nelaimėjus šio apdovanojimo, neišvengiama patikra filmo, kuris iškovojo Holivudo užsienio spaudos asociacijos trofėjų. Kinomaniško asmeninio tyrimo rezultatas – šokiruojantis. Ko gero, žymiausio olandų režisieriaus Paulo Verhoeveno komiška drama „Ji“ – absoliučiai nežiūrimas reikalas. Jovalas, kuriame gracingai murkdosi „Auksinį gaublį“ laimėjusi ir į „Oskarą“ pretenduojanti Isabelle Hupert. Aktorės pastangos pagirtinos ir vaisingos, tačiau praėjęs kino sezonas nestokojo svaresnių, gilesnių ir įdomesnių vaidmenų. Tokią Hupert jau esu matęs ir ši ankstesnių savęs kopija perversmo neįvykdo. „Auksinių gaublių“ teikėjai smarkiai susimovė televizijos filmų ir mini atšakos geriausių vyrų vaidmenų kategorijoje.

Statulėlės atiteko „bondiškojo“ šešių dalių projekto „Nakties valdytojas“ žvaigždėms – Tomui Hiddlestonui ir Hughui Laurie, nors jų sukurti charakteriai nublanksta prieš Bryano Cranstono (JAV prezidentas Lyndonas B.Džonsonas) ir Johno Lithgow (Jungtinės Karalystės premjeras Vinstonas Čerčilis) persikūnijimo į ryškias istorines asmenybes šedevrus televizijos filme „Visą kelią“ ir seriale „Karūna“. Šias nuoga akimi regimas klaidas suskubo ištaisyti Ekrano aktorių gildija, Bryanui ir Johnui paskyrusi savo organizacijos apdovanojimus.

Sąžiningiausias elgesys lietuviško kino atžvilgiu – porelė nerišlių eilučių straipsnio pabaigoje. „Zero 3“ laisvai galėjo vadintis „13-oji kėdė“, nes juosta, kurią vadinti filmu neprisiverčiu, vienu laipsniu padoresnė už „12 kėdžių“. Kita vertus, kas gali būti blogiau už lietuviškas „12 kėdžių“?

O štai „Amžinai kartu“ pasiuntė vieną kitą signalą. Tiesa, silpnoką. Bet signalą.

Pasiuntė. Tik ką su juo daryti? Į kino teatrą eini filmų, o ne signalų.

27

KITU KAMPU

D.Kanclerytė: turėjau patikėti, kad esu mylima besąlygiškai, tokia, kokia esu Tikėjimo ir dvasingumo tema niekada netampa neaktuali. Nors slepiasi nuo viešumos. Tai tema, visada esanti šiek tiek kita, trečia, bet kartu ir pagrindinė. Klaipėdietė dokumentinio kino režisierė Dalia Kanclerytė nevengia kalbėti itin skaudžiomis ir sunkiomis temomis. Ji yra sukūrusi bene 12 filmų, daugelyje iš jų aktuali tikėjimo tema.

28

Adomas ZUBĖ

Tai padėjo gyventi – Vienas žymiausių jūsų filmų „Pakūta, mano meilė“ – būtent tikėjimo tema. Kaip pasirinkote šią temą ir kodėl filmą kūrėte būtent Pakutuvėnuose?

– 2004-aisiais brolis Gediminas mane pakvietė gyventi į Pakutuvėnus. Prieš tai penkerius metus kiekvieną sekmadienį važinėjau ten, nes atradau Viešpatį.

Tai man padėjo gyventi, kurti, išlikti ir neišeiti iš šio pasaulio, sutvirtėti ir veikti.

Aš turėjau didelę svajonę: labai norėjau gyventi Pakutuvėnuose. Bet tuo metu slaugiau savo mamą ir jokių šansų ten

papulti nebuvo. Tačiau Viešpats tvarko gyvenimus taip, kaip jis nori. Taigi 2004-ųjų rudenį brolis Gediminas man paskambino ir sako: „Kraukis lagaminą, atvažiuok į Pakutuvėnus gyventi.“ Aš pradėjau juoktis. O jis sako: „Tu nesijuok, imk lagaminą ir pirmyn. Atvažiavo sesės, mes išvažiuojame į Ameriką ir nebūsime apie pusantro mėnesio. Tu kartu su sesėmis gyvensi su priklausomais žmonėmis, nes juos pažįsti, jie tavo draugai.

Ir pašaukimo savo paieškosi.“ Tai buvo pats keisčiausias dalykas, kurį aš išgirdau iš jo. Kokio galima ieškoti pašaukimo, kai esi netoli 50 metų? Koks dar pašaukimas? Juk viskas aišku: esu dėstytoja, renginių, televizijos režisierė – kas nori.

Koks dar pašaukimas?

Taigi, pagyvenau ten labai neilgai, gal pusę metų. Kartą sėdžiu, rašau projektą, kad pratęsčiau savo laidas „Nuskaidrinti šviesa“ ►

Vytauto Liaudanskio nuotr.

KITU KAMPU

29

KITU KAMPU

ir jas sukurčiau apie daugelį gražių žmonių, kurie tuo metu buvo Klaipėdoje. Staiga įeina brolis Gediminas ir sako: „Ką tu čia darai?“ Sakau: „Projektą rašau“. O jis: „O tau įdomu? Ar tu nori?“ Toks klausimas. Ar tu nori, mieste gyvendamas neklausi. Tiesiog darai, nes reikia išgyventi. Vienaip, kitaip – reikia maitinti savo kūną, turi pareigų, augini vaikus – jeigu jaunystėje nenuėjai ta kryptimi, apie kurią svajojai, negali ◄

Tai labai sunkus uždavinys. Viso gyvenimo uždavinys – būti žmogumi.

Ne žmogumi būti yra lengviau. sau leisti, ko nori. Tada aš labai ramiai pagalvojau, ar iš tikrųjų noriu. Nes buvau laisva nuo pareigų. Mano mamytė iškeliavo pas Viešpatį, tad buvau viena.

Galėjau daryti, ką noriu. Galėjau keisti savo gyvenimą. Televizijoje portretų sukūriau jau labai daug. Dirbau ir „Balticum“, ir „TV3“. Tai nebūtų nauja. Tiesiog buvo likę dar keli žmonės, apie kuriuos labai norėjau parengti reportažus. Kad ir šviesaus atminimo režisierius Balys Juškevičius, apie kurį taip niekas nieko ir nebesukūrė. Žodžiu, mąsčiau apie daug ką. Tačiau paskui, dar pagalvojusi, supratau, kad nenoriu. Taip, giliai širdyje iš tikrųjų nenoriu. Nes visada etapai prasideda ir baigiasi. Labai sunku, kai baigiasi, nuspręsti, kad baigiasi. Vis dar norisi tęsti, nes moki, žinai, ir atrodo, kažką dar padarysi. Tada ir supratau: gal tikrai nebereikia.

Po kokio mėnesio brolis Gediminas man sako: „O gal tu norėtum sukurti

dokumentinį filmą?“ Tai buvo mano tyli svajonė. Aš žinau, kiek kainuoja kino kūrimas. Kai dirbdavau televizijoje, mano laidose visada būdavo daug vaizdų.

Ieškodavau jų, ilgai sėdėdavau, mąstydavau, kaip sumontuoti, kad vaizdas bylotų.

Kartais pavykdavo taip, kad būdavo labai daug vaizdų. Tada aš taip džiaugdavausi. „Kažkas panašaus į filmą“, – sakydavau.

Taigi broliui Gediminui atsakiau, kad noriu. Išdrįsau sakyti, ko aš noriu. Išmokau, nebebijau. „Gerai, – sako jis, – važiuojam pas operatorių.“ Ir mes nuvažiavome pas operatorių. Papasakojau idėją, sako: „Darom!“ Ir aš nesuvokiau, kas vyksta.

Taip gyvenime nebūna.

– Tyli svajonė tapo garsi.

– Tapo realybe! Ir žmonės sako: „Darom!

Norim! Tai yra verta.“ Taip staigiai per savaitę viskas buvo išspręsta. Taigi reikia parašyti scenarijų. Parodau provincijolui, broliui Gediminui – gerai, sako, dirbam. Žiema, šaltis, minus 12 laipsnių, ir mes pradedame filmuoti. Nežinau, kodėl, bet man atrodė, kad Pakūta yra kitokia žiemą. Kai mažai žmonių, kai gyvena tik mažytė bendruomenė ir kai tikra, šalta, niekur nepabėgsi, niekur neišeisi.

Taip ir gimė „Pakūta, mano meilė“. O jei trumpai, tai yra liudijimų filmas, kaip tikėjimas pakeičia žmogaus gyvenimą.

Kaip, įsikabinęs į Dievo ranką, gali būti ištrauktas iš mėšlo duobės. Ir tas mėšlas virsta gėlėmis.

Tuo pačiu keliu – Ar būtent dokumentinis kinas tai užfiksuoja? Kas jums yra dokumentinis filmas?

Kadrai iš režisierės D.Kanclerytės filmo „Pakūta, mano meilė“ (2006).

30

– Kuriant filmą, labai svarbi atmosfera, vaizdai. Juk galima pasakyti, kas yra baltas sniegas. Tai šviesa. Tai, kas tikra. Tai, kas amžina. Tai, kas gražu. Tai, kas yra gėris. Tai, kas yra tiesa. Ir visa aplinka, kuriant žiemą, byloja apie tai. Yra gėris.

Yra grožis. Ir tokie mes galime būti. Tai labai sunkus uždavinys. Viso gyvenimo uždavinys – būti žmogumi. Ne žmogumi būti yra lengviau.

– Yra toks pasakymas, kad tikėjimo žmogui prireikia tik antroje gyvenimo pusėje arba kai jis yra palaužtas. Ką jūs apie tai manote? Kaip buvo jums?

– Žinote, kai pasižiūriu į Pakutuvėnuose vykstančių šeimų stovyklų dalyvius, kai atvažiuoja tikinčios šeimos ir kai pamatau vaikus, galvoju: „Kokie vaikai!..“ Plačiomis, atvertomis akytėmis, laimingi, užtikrinti. Jie mylimi ir tėčio, ir mamos. Išeina į gyvenimą žinodami, kad yra mylimi. O dabar pasižiūrėkime į kitas šeimas. Kaip trūksta visiems meilės.

O nemeilė tampa pykčiu, kerštu. Kodėl tiek daug smurto mokyklose? Todėl, kad smurtauja vaikai, kurie yra nemylėti. Jie nemoka prieiti ir apsikabinti. Apkabinkite tokį vaiką, jis susitrauks, atstums.

Jis nepakenčia prisilietimo. O kas yra meilė? Kaip ją išreikšti? Prisilietimu, apkabinimu, žodžiu, šypsena. Tikėjimas yra reikalingas ne tada, kai tu duobėje, o tada, kai pradedi gyventi. O tikinčių šeimų tikslas užauginti vaikus, nes jie kiekviename vaike mato Jėzų; neapleisti jų, džiaugtis, auklėti ir rūpintis. Jie sugeba auklėti ir griežtumu, ir meile.

Tai štai kam tikėjimas reikalingas. Kad į gyvenimą išeitų sveikas žmogus, o ne jau vaikystėje sulaužytas, sunaikintas, nemylimas, atstumtas. Visur taip yra.

Bet jūs už mane geriau žinote, kaip yra mokyklose.

KITU KAMPU

– Žinom.

– Mes, vyresni žmonės, net įsivaizduoti negalime. Tik todėl, kad mane kviečia į įvairius susitikimus kaip kuriančią dokumentinius filmus, skaitančią poeziją, aš susiduriu su mokykla. Matau vaikų akis. Nereikia daug būti mokykloje, kad suprastum, kaip jie jaučiasi. Žinote, tikėjimas pagal žodžio etimologiją yra tik ėjimas. Mes keliaujame visi kartu: susikibę už rankų, atsukę nugaras, susipykę, vėl susitaikę – keliaujame tuo pačiu keliu. Bet kad šalia manęs yra žmonių, su kuriais mes stengiamės gyventi tikėjime, ne tik kalbėtis, aš žinau.

Teko ieškoti išeities – Kiek jums asmeniškai pasirinkta religija turėjo įtakos kelyje?

– 41 metus gyvenau be tikėjimo. Aš žinau, ką reiškia gyventi be tikėjimo. Ką reiškia vadovautis savo protu, priimti savo sprendimus ir vadovauti bei kontroliuoti pačiai. Negaliu pasakyti, kad mano gyvenimas buvo visiškai nesėkmingas: buvau universiteto dėstytoja, dirbau televizijoje. Karjeros požiūriu pasiekiau viską, ką galima pasiekti tokiame mieste kaip Klaipėda. Režisuoti renginius delfinariume su didžiaisiais šou verslo atstovais irgi buvo didžiulis malonumas. Bet kai atsitiko nelaimė mano gyvenime, teko ieškoti prasmės.

Kai mano 19-metis sūnus žuvo autoavarijoje, teko atsakyti į klausimą, kodėl aš gyvenu. Nes sudarytas mano gyvenimo modelis negalėjo manęs prikelti gyvenimui. Aš nežinojau, nesupratau tada.

Iš manęs atėmė tik vieną komponentą – nebėra prasmės: aš nežinau, kodėl gyvenu, kodėl man reikia į darbą, dirbti su studentais, kokia tame prasmė, kodėl turiu rengti tuos šou. Tereikia uždirbti pinigų ir išlaikyti save – tai yra normalus tikslas. O daugiau? Aš galiu be to gyventi? Ir ramiai sau atsakiau, kad galiu. Aš galiu be to gyventi. Taigi man teko ieškoti išeities. Žinau, kad liksiu čia, nieko nepadarysiu su savo gyvenimu, nes turėjau tėvus, juos irgi sukrėtė ši nelaimė, reikėjo išgyventi. Kaip? Jeigu aš jūsų paklausčiau, kaip gyventi toliau,

kai tau yra 42 metai, pati kūrybinė branda, ir iš tavęs atimamas sūnus.

– Tiesiog per sunku atsakyti, įsivaizduoti arba bent jau empatiškai įsijausti.

– Vadinasi, nė vienas žmogus į šį klausimą man negalėjo atsakyti.

– Turėjo atsakyti ne žmogus?

– Taip, reikėjo ieškoti, kaip išeiti, kaip išmokti gyventi su nelaime. Ir to dar yra per maža. Reikia iš naujo išmokti džiaugtis gyvenimu, kurti, matyti pasaulį, girdėti. Be tikėjimo niekada iš ten nebūčiau išlipusi.

– Jums tikėjimas buvo pagrindinė sąlyga?

– Be abejo. Aš galėjau atsiremti. Turėjau patikėti viena man pačia sunkiausia teze, kad aš mylima besąlygiškai. Tokia, kokia esu. Šitai gyvenime nešiausi. Mes, žmonės, negalime mylėti vienas kito besąlygiškai. Tiesiog nemokam. Tai – jau ne šio gyvenimo galimybė. Tai yra antgamtinio pasaulio prerogatyva.

– O motinos meilė šiek tiek panaši į tai?

– Taip, ji yra panaši, bet jei meilė tampa išties besąlygiška, ji žudo vaiką. Tada jis nueina visai kitais keliais.

Matyti sielą – Jūs sakote, kad reikia iš naujo išmokti matyti?

– Aš jus matau, jūs mane matote. Bet kas yra jūsų viduje – matyti sielą. O ką reiškia matyti sielą? Aš žinau, kad jumyse gyvena Jėzus. O jei jumyse gyvena Jėzus, tai ir dieviškoji pusė. Ir mano santykis išsyk pasikeičia. Aš turiu žiūrėti į jus pagarbiai. Man sunkiai sekasi, aš supykstu ir susierzinu, bet po to, grįžusi namo, pergalvoju, ar buvau teisi, ar galiu šitaip elgtis. O kai gyvenau sau vadovaudama, negalvodavau: normalu kažką apšaukti, aprėkti, įžeisti, „įkąsti“ ir apie tai daugiau negalvoti. Nesakau, kad dabar esu ideali, supykstu ir susierzinu – tai yra žmogiška ir normalu. Bet vakare, kai melsdamasi pagalvoju, kaip praėjo diena, tada ir suvokiu, ką ne taip padariau. Yra šansas nueiti, atsiprašy-

ti. Yra šansas pasistengti daugiau taip nebedaryti – vadinasi, keisti požiūrį į žmogų. Štai ką reiškia matyti.

– O kaip jūs žiūrite į skirtingos religijos žmones?

– Aš džiaugiuosi, kad žmogus tiki. Ir kad jis pasirinko tikėjimą. Tiesiog džiaugiuosi tuo.

– Teko kalbėtis su lietuviu zen budistų vienuoliu ir jo paklausti, kodėl jis pasirinko būtent tokią neįprastą religiją. O jis atsakė, kad nesvarbu, kokia religija – meilė yra religija.

– Labai gražus ir išmintingas pasakymas. Juk tik šiame gyvenime susikuri kažkokį savo gyvenimėlį: namus, darbą ir visa kita. Nežinai, kur išeisi.

Aš žinau, kur išeisiu. Aš žinau, kad esu nemirtinga siela. Štai prieš jus sėdi Dalia Kanclerytė, turinti nemirtingą sielą, Dievo įdėtą dvasią. Ir po mirties ji iškeliaus į tikrus namus. Įsivaizduojate, kaip mano gyvenimas pasikeičia, jis tampa viltingas, kad ir kas atsitiktų toje situacijoje. Tada nesusiimu už galvos ir nepradedu šaukti: „O, kaip čia atsitiko?!“ Taip atsitiko. Ir ateina ramybė, tikėjimas, kad aš būsiu išvesta iš šios situacijos.

– O gal galėtumėte pasakyti kokį palinkėjimą visiems?

– Na, linkėti visada yra labai sudėtinga, bet linkėčiau vilties. Vilties gyventi, vilties mylėti, vilties džiaugtis.

Aš geriau jums perskaitysiu eilėraštį.

Tai būtų geriau nei visi tie žodžiai. Justinas Marcinkevičius yra parašęs puikų eilėraštį, kuriame visa esmė: Koks baltumas, neapsakomas baltumas!

Kur dangus, kur žemė – neatskirsi.

Krinta sniegas – baltas nerūpestingumas.

Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.

Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne, tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę – tegu prikrenta į širdį to baltumo, to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.

31

PARODŲ SALĖSE

G.Survila. Į šviesų rytojų... Mažoji Lietuva. 1998.

Dažnam menininkui ateina laikas, kai, artėjant jau nebe pirmam brandžiam jubiliejui, norisi apžvelgti tai, kas nuveikta. Kas buvo sumąstyta ir realizuota, jau užėmė saugią ir pagarbią vietą asmeninės kūrybos lentynoje. O kas taip ir liko tik mintyse, lyg vizija, kuri lauktų kito laiko ir kitos galimybės. Būtent tokia, apmąstanti nuveiktus ir nenuveiktus darbus, sukurtus ir tik eskizuose ar mintyse likusius sumanymus, yra fotomenininko, dailininko, architekto Gintauto Survilos jubiliejinė paroda „Pro“. ►

Perkeitimas. Vilnius. 1996.

Pralekiančios dienos. Nida. 2015.

Klebonijoje. Paberžė. 2010.

Pro – ne tik judėjimu 32

PARODŲ SALĖSE

Vėjo laikrodžiai II. Parnidis. 2004.

Medis žydi žaizdomis. 1998.

Pranciškaus prieteliai. Giruliai. 1992.

ui ar kaitai pažymėti 33

PARODŲ SALĖSE

„Pro“ – daugiau nei 90 darbų, kurių absoliuti dauguma – fotografijos. Tai – kelis autoriaus kūrybos dešimtmečius apimanti ekspozicija, įdėmiam ir neskubriam žvilgsniui pasiūlanti sekti jo kūrybiniais vingiais, atpažinti reikšmingiausius etapus, priimti tai, kas jau pateikta vertinti laikui.

Sąvokos interpretacijos

G.Survilos dailės ir fotografijos parodos „Pro“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose fragmentas. Priekyje – „Girdėjimas tyloje“ (iš ciklo „Kontempliacija“). Medis, h 97cm. 1996.

Vytauto Petriko nuotr.

Brandus ir įžvalgus

Ecce Homo. Popierius, pieštukas. 1991.

Danguolė RUŠKIENĖ

◄ Šią parodą autorius sausio 20-ąją pristatė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Praeitų metų pabaigoje nemaža dalis jos kūrinių buvo eksponuoti Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Uostamiesčio žiūrovai naujai suformuotą ir gerokai papildytą G.Survilos dailės ir fotografijos parodą „Pro“ Klaipėdoje galėjo aplankyti iki vasario 19-osios. Planuojama, kad ši paroda vėliau iškeliaus į Nidą.

34

G.Survila į Klaipėdą gyventi atvyko daugiau nei prieš 15 metų. Gimęs ir užaugęs Kaune, jis gana anksti pradėjo pažintį su meno pasauliu. Vaikystėje mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, būdamas 14-os studijavo meninį medžio apdirbimą Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o dar vėliau – architektūrą ir vaizduojamuosius menus Vilniaus dailės akademijoje.

Atvykęs į Klaipėdą, jis kurį laiką dirbo Kuršių nerijos nacionalinio parko vyriausiuoju architektu, Klaipėdos universitete studentams dėstė architektūrinę grafiką, kompoziciją ir kraštotvarkinį projektavimą. Šiuo metu G.Survila yra Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Parodinę veiklą šis autorius pradėjo 1992 m. Nuo tol jis surengė daugiau nei dvi dešimtis autorinių parodų, dalyvavo 40-yje jungtinių, iš jų – 11-oje tarptautinių parodų. G.Survilos sukurtos skulptūros yra saugomos JAV, Vokietijoje ir Šveicarijoje.

Maždaug prieš 30 metų savo kūrybinius sumanymus pradėjęs realizuoti fotografijoje, G.Survila šioje meno srityje ilgainiui atsiskleidė kaip brandus ir įžvalgus kūrėjas, ypatingą dėmesį skiriantis detalėms, puikiai pažįstantis žmogaus prigimtį ir gebantis ją perteikti fotografinėmis priemonėmis. Retrospektyvinėje parodoje

Sąvoka pro turi kelias reikšmes, kurios beveik visos žymi judesį ir kaitą: judėjimą greta kokio nors stovinčio daikto ar objekto, judėjimą kiaurai, per tarpą ir pan.

G.Survila sąvoką pro pasitelkia nusakyti savo gyvenimo ir kūrybos momentą, kai pasiekiama visokeriopa branda. Kai ne taip energingai veržiamasi į priekį, kiek gręžiojamasi atgal, siekiant įvertinti tai, kas jau buvo. Kartu neatsisakant galimybės apsvarstyti visų įmanomų buvusio ir galėjusio įvykti gyvenimo bei kūrybos versijų.

Tai – ne tik pro 50 (toks dabar autoriaus amžius), bet ir pro meną, sąmoningai atsisakant menininko kaip aktyvaus dalyvio pozicijos ir pasirenkant žvilgsnį iš šalies. Čia įsiterpia dar keletas pro interpretacijų: profesionalumas ir profesija. Jos apibendrina ne tik kūrybines menininko paieškas, išreiškia jo išmintingą pagarbą amatui, bet ir liudija sukauptas patirtis, žinias ir atsakomybę, plėtojant profesinę veiklą. Tai – neatskiriama jo dalis, faktoriai, turėję stiprų poveikį jo kūrybai, subrandinę jį kaip asmenybę ir žmogų.

Pro memoria – savotiškas apibendrinimas visko, kas buvo pasakyta ir padaryta, kas buvo suplanuota ir nuveikta, kas buvo surinkta, ar išbarstyta. Visi šie išvardyti pro sudaro autoriaus visumą. Menininko, kurio kūryba šiandien atrodo būtent taip, o kalbant apie ją, vartojami būtent tokie žodžiai.

Kūrybos paslaptis Skirtingos G.Survilos meninės patirtys ir naudojamos kūrybinės raiškos nulemia itin talpias vizualines sąvokas, aprėpiančias ne tik spalvų, kontrastų ar formų derinius, bet ir savyje kaupiančias didelį emocinį bei prasminį krūvį. Jo kūrybos paslaptis – kalbėti paprastai, visiems suprantama ir aiškia kalba. Įkyriai nebaksnojant pirštu.

PARODŲ SALĖSE

mus ir nukreipianti į gilius apmąstymus.

Taip ne tik atrandamos naujos patirtys ar sugrįžtama prie seniai pamirštų, kadais brangintų dalykų. Tai gali tapti akstinu pažvelgti į save iš šalies dabar, įvertinant savo ir nūdienės realybės santykį.

Kas supa kasdien Fotografuodamas G.Survila sąmoningai atsisako išskirtinių siužetų, sensacingų įvykių ar režisuotų vaizdų. Jis koncentruojasi į kiekvieną dieną, kiekvieną daiktą, esantį šalia, į žmones ir objektus, kurie mus supa kasdien.

Kita vertus, jis kruopščiai dirba prie kiekvieno kadro, pasveria ir pamatuoja kiekvieną akimirką ir tik įvertinęs ją, radęs jos atitikmenį savo pajautų rezervuaruose, nuspaudžia fotoaparato mygtuką. Akivaizdu, kad jo fotografija prasideda dar prieš įvykstant žvilgsnio kontaktui su tikrove.

Kažkur giliai, sąmonėje. O užsibaigia toli už jos ribų.

Tai liudija, kad autoriui svarbus ne tik regimasis paviršius. Jo kūriniai, taip pat ir fotografija noriai mezga sąsajas su sunkiai nusakomu ir mįslingu žmogaus dvasiniu pasauliu. Ir nebūtinai tiesiogiai. Taip susiformuoja tarsi atsitiktiniai sutapimai, prasminės paralelės ar sunkiai nuspėjamos vaizdinių jungtys.

Rex. Medjugorje+Jeruzalė. 1999–2009.

Darna ir harmonija Visa spinta istorijų. Sesuo Nijolė Sadūnaitė visada turi ką papasakoti... 2003.

Neprimetant kūrėjo diktato. Visuomet paliekant teisę abejoti, taigi ir klysti.

Autoriaus kūrinių inspiracijų šaltiniai labai įvairūs, bet visi jie yra susiję su juo pačiu. Jį gali įkvėpti bet kas, kas atsiranda jo kelyje, akiratyje ir duoda peno mintims.

Netikėtas įspūdis, giliai išgyventas jausmas ar naujai įgyta patirtis jo kūriniuose išsiskleidžia užuominomis, metaforomis ir simboliais. Kartais šie sprendimai labiau tradiciniai, kartais peraugantys į apibendrintas, abstrakčias formas ir filosofinius apmąstymus, noriau siejamus su anapusybe nei su gyvenimu čia.

Visai G.Survilos kūrybai būdingas meditatyvus santykis su aplinka, gilūs ir toli

gražu ne visuomet optimistiški samprotavimai apie žmogaus prigimtį ir laiką.

Jo fotografija, kaip ir tapyba ar skulptūra,

Jo fotografija, kaip ir tapyba ar skulptūra, neišsitenka akimirkoje ir niekada netampa absoliučiu teiginiu. neišsitenka akimirkoje ir niekada netampa absoliučiu teiginiu. Ji veikia kaip nuoroda, įjautrinanti vaizduotę, sužadinanti jaus-

Kontempliatyvi ne tik G.Survilos kūrinių tematika, bet ir jų išraiška. Jie visuomet turi aiškią architektūrinę sąrangą, išlaiko detalių darną ir estetizuotą formą.

Plastiškai turtingos formos iš skulptūros keliauja į piešinius, iš pastarųjų – į fotografijas. Darna ir harmonija užpildo tiek fizinius, tiek prasminius kūrinių sluoksnius. Čia pernelyg netuščiažodžiaujama, visuomet paliekama vietos tylai ir rimčiai.

Autorius yra labai arti savo kūrybos. Jo kūriniai fiksuoja kiekvieną jo mintį, įspūdį, būseną. Jie labai asmeniški ir kartu – bendražmogiški. Gebantys nugramzdinti į tamsą vien tam, kad po to visa savo esybe galėtum ne tik suvokti šviesą, bet ir patikėti jos egzistavimu.

35

PARODŲ SALĖSE

Figūros ir spa A.Skačkausko Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerija šiemet mini veiklos 25-metį ir parodomis siekia atspindėti platų savo veiklos spektrą – supažindinti publiką su šių dienų meno tendencijomis, pristatydama tiek žinomiausius Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno atstovus, tiek pradedančiuosius jaunuosius kūrėjus, kartu priminti ir naujai pažvelgti į Lietuvos kūrybos praeitį, tęsdama daugiametį parodų ciklą „XX a. klasikai“. Jubiliejinio sezono atidarymui galerija pasirinko parodą iš šio ciklo ir sausio 27–vasario 22 dienomis eksponavo vieno garsiausių XX a. antrosios pusės lietuvių neoekspresionistų Algio Skačkausko (1955–2009) piešinius.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Kita kūrybos pusė Tapytojas A.Skačkauskas puikiai žinomas.

Jo paveikslai traukia mėgautis mįslingu tapybos pasauliu, kuriame puikiai dera fantastiniai siužetai, sąmonės konstruktai ir neatsiejami kičo elementai. 2016 m. spalio 14 – gruodžio 31 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje buvo surengtas pirmas išsamus dailininko kūrybos pristatymas po jo mirties. Parodos kuratorei Mildai Žvirblytei pavyko nuosekliai pateikti A.Skačkausko piešinius ir tapybos darbus, kurie plačiai pasklidę po šeimos, institucijų bei privačių asmenų kolekcijas. „Fantastiniai siužetai, keisti ritualiniai veiksmai, paslaptingos ženklų ir gestų sugestijos, egzotika, butaforija, 36

seksualinės kanotacijos, erotinės fantazijos A.Skačkausko paveiksluose iki šiol elektrina kūrinių suvokėjų vaizduotę, o tapyba keri savo laukiniu, drastišku koloritu, potėpio šėlsmu, spalvų orgija“, – teigė kuratorė. Parodos ekspoziciją taip pat papildė tapytojo eilėraščiai, tiksliau – tekstiniai intarpai, kurie parodė ir kitą autoriaus kūrybos pusę. Iš tikrųjų A.Skačkausko kūrybą sudėtinga įsprausti į vienus rėmus ar priskirti kuriai nors srovei, judėjimui.

Baroti galerija neatsitiktinai pasirinko eksponuoti A.Skačkausko piešinius, iš kurių galima vertinti tapytoją įvairiai ir atpažinti skirtingus jo kūrybos bruožus, nes autoriaus tapyba ir grafika gana skiriasi.

Būtent piešiniai – tai savotiškas žvilgsnis pro rakto skylutę į neoekspresionisto gausų kūrybos palikimą, pirmas žingsnis į A.Skačkausko meno labirintą. Buvo galima susipažinti su tapytojo piešiniais iš privačių kolekcijų. 26 darbais pristatytas dailininkas, kuriam didelės įtakos turėjo Markas

alvos dermė o piešiniuose

PARODŲ SALĖSE

Shagalas, Maxas Beckmannas, Edwardas Munchas ir kiti meno korifėjai. Pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, A.Skačkausko piešiniai – „etiudiški ir kameriški“. Jeigu paveikslai – ypač siužetiški, juose susipina skirtingos istorijos, įvaizdžiai ir simboliai, tai piešiniai labiau akcentuoja mikropasaulius, kuriuose pirmoje vietoje yra ekspresyvi figūra ir įsimintinas koloritas. A.Skačkausko kūrybos – tapybos ir grafikos – strategiją sudaro tapybiškumas, emocija ir siužetas. Vis dėlto joje išlieka laisvumo pojūtis, ekspresija ir paslaptis, nes darbuose nėra nuorodų į konkretų laiką, į aktualius istorinius ir politinius įvykius, kultūros realijas. Nei žiūrovai, nei autorius neįkalinti specifiniame meno lauke, kurio nebūtų galima peržengti. Toks savitas A.Skačkausko požiūris į tikrovę ir atmintį, kuri neklaidina ir neišduoda.

Virpančios figūros Tapytojo A.Skačkausko neoekspresyvumui būdingas ypač ryškus figūratyvumas, kuris tiesiog žavi. Autorių inspiravo lietuviškas kaimas, bibliniai siužetai, sunkiai identifikuojamas žmogus ir jo kasdienybė, Vakarų Europos menas. Atrodo, kad A.Skačkauskui piešinyje buvo aktualu susikoncentruoti į figūrą, foną traktuoti kaip vakuumą, kuris konstruoja įvaizdžio virpėjimą, o save suvokti per simbolių semantiką. Įdomu, kad ekspozicijoje nebuvo įvardyti darbų pavadinimai, tai parodos lankytojams leido laisvai interpretuoti, galbūt per akistatą su piešiniais kurti individualias istorijas. Tokios figūros – kaip raudonas jautis, kūdikėlis ar tvora – nukelia į kaimo erdvę, kuri A.Skačkausko piešiniuose gana iškreipta ir nevientisa. ► 37

PARODŲ SALĖSE

◄ Iš pirmo žvilgsnio autorius sukūrė labai artimą aplinką, kuri intriguoja, bet tai tik iliuzija, siurrealybė, kai kinta įvaizdžių reikšmės. Kūdikėlis traktuojamas kaip tapytojo vaikystės prisiminimas, o galbūt tai – pats autorius. Sudėtinga aiškiai įvardyti, nes piešinio plokštumoje įvaizdžiai nėra statiški, jie žiūrovo sąmonėje nejučia virpa. Todėl ir kyla abejonių: ar kūdikėlis guli lopšyje ar prakartėlėje, ar tai realybė ar fikcija.

Taip pat akį patraukė darbas, kuriame žmogus maunasi batą. Piešinys simbolizuoja žmogaus dvilypumą, nes figūra sudaryta iš dviejų subjektų, o batas – abiem per mažas. Iš piešinio galima įsitikinti, koks talentingas linijos meistras buvo autorius. Kai per ekspresyvų mostą kuriama emocija, galima pastebėti žmogaus išsilaisvinimą iš mąstymo pančių. A.Skačkausko piešiniuose esama labai įvairių figūrų – paukščių, moters, motinos ar laukinių gyvūnų. Sudėtinga išskirti kurią nors vieną, dominavusią ekspozicijoje. Per įvaizdžius parodyti labai įvairūs autoriaus išgyvenimai, kurie kelia daugiau klausimų nei į juos randi atsakymų. Iš pirmo žvilgsnio esi pasirengęs išsiaiškinti, kokią reikšmę turi mįslingos moters, papūgos ar bato simboliai, bet tai sudėtinga, nes A.Skačkausko piešinių pasaulis palieka daug mįslių, kurioms įminti reikia laiko.

Be abejonės, autorius sukūrė įtaigų pasa-

38

kojimą, kuriame sujungiamos lietuviško kaimo ir Vakarų Europos ar antikinės ir šiuolaikinės kultūrų sampratos. Tai kaip meno žaidimas, intriguojantis ir autorių, ir publiką. Taip ir norisi prisiminti vieną iš A.Skačkausko eilėraščių „Pažaiskim!“: „Žaidžiam meilę, – bet tikrą, / Žaidžiam karą, – bet tikrą, / Žaidžiam tikrą ligoninės valgyklą, / Apsiaukim ortopediniais batais, – / Rausvais paryčiais, / Kad būtų sunkiau išsiskirti.“ Kuriamas intertekstualus tinklas, pereinantis iš vienos plokštumos į kitą, t. y. iš eilėraščio – į piešinį.

Poetinis tekstas papildo jį naujomis reikšmėmis, jas pabrėžia ir parodo, kad siužetas piešinyje išlieka pirmoje vietoje.

Emocija – siužeto pagrindas Žvelgdamas į A.Skačkausko piešinius ne tik juos tyrinėji, bet atsargiai sąmonėje bandai „skaityti“. Iš pirmo žvilgsnio skaidrus baltas fonas gali atrodyti kaip gaivus oro gurkšnis ir gyvybė, kurios reikia vaizduojamoms figūroms. Būtent per baltą spalvą, kai piešiniai neperkraunami nei spalvomis, nei įvaizdžiais, kuriama stipri emocija. Iš pažiūros A.Skačkausko meno pasaulis gali atrodyti ypač chaotiškas, bet tai tik dar viena iliuzija. Daugelyje piešinių juntama idiliška nuotaika.

Pavyzdžiui, ekspozicijoje išsiskyrė

PARODŲ SALĖSE

A.Skačkausko piešiniai iš parodos Baroti galerijoje uostamiestyje.

piešinys, kuriame motina veda vaiką už rankos. Darbe svarbus judėjimas, kurį žymi vaga, bet taip pat reikšmingas dviejų žmonių artumas, vienas kitą laikančios rankos. Taip parodomas stiprus – vaiko ir motinos – ryšys. Autorius akcentavo ne tik šį ryšį, kartu apeliuodamas į lietuvių kaimo realijas. Jis bandė pabrėžti kartų, kurios skirtingai suvokia vertybes, konfliktą.

Konfliktas A.Skačkausko piešiniuose dominuoja, bet jis turi teigiamą konotaciją. Žmogaus koją laikanti ryškiaspalvė papūga ar giltinė piešiniams suteikia žaismės, suponuodama mintį apie ironišką autoriaus požiūrį į aplinką. Taip mezgamas dialogas su žiūrovais, tarsi tikrinamas jų suvokimas apie praeitį ir požiūris į dabartį. Suprantama, kad piešiniuose nėra nurodytas aiškus laikas ir vieta, visa tai gali būti numanoma arba pritaikoma individualiai. Vienuose darbuose galima aiškiai atpažinti įvaizdžius ir simbolius,

Piešiniai – tai savotiškas žvilgsnis pro rakto skylutę į neoekspresionisto gausų kūrybos palikimą, pirmas žingsnis į A.Skačkausko meno labirintą.

kituose reikia labiau sutelkti dėmesį.

Vis dėlto toks daugialypiškumas parodo A.Skačkausko išskirtinumą.

Kaip intelektuali mįslė Minimalistinė A.Skačkausko piešinių paroda, kurią sudarė 26 darbai, nuosekliai pristatė autorių. Parodė jo ryškiausius kūrybos bruožus, kurie taip pat aktualūs jo tapyboje ir poezijoje. Menotyrininkas Antanas Andrijauskas yra pastebėjęs, kad A.Skačkausko „kūryboje pilkas kasdienybės pasaulis susipina su belaikiu mitiniu poetiniu pasaulio suvokimu“. Būtent intriguoja pažinti ir atskirti tai, kas neapibrėžta, siurrealu ir mįslinga.

Suprantama, kad A.Skačkausko kūryba išlieka aktuali net ir po autoriaus mirties. Žvelgiant į piešinius, kurių menininkas paliko iš tikrųjų daug, laisvai galima kurti siužetus ir interpretacijas, bet vis tiek išlieka jausmas, kad dailininkas tave vedžioja už nosies, kuria intelektualias mįsles. Simboliška, bet ši piešinių ekspozicija Baroti galerijoje leido koncentruotai susipažinti su A.Skačkausko kūryba, į ją pažvelgti tarsi pro rakto skylutę, bet laikui bėgant suvokti, kad vėliau bus galima plačiai praverti duris į autoriaus paslaptingą meno pasaulį. Tereikia kantrybės.

39

PARODŲ SALĖSE

Kuba Klaipėdoje, Iš kur atsiranda

Du menininkai iš Jekaterinburgo – S.Rožinas ir S.Poteriajevas šiemet rezidavo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro tarptautinėje meno rezidentūroje ir čia tęsė savo projektą, kurį pristatė KKKC Parodų rūmuose.

Nerijaus Jankausko nuotr.

40

arba mitai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose nuo sausio 19-osios mėnesį eksponuota Sergejaus Poteriajevo, Sergejaus Rožino (Jekaterinburgas, Rusija) ir Dariaus Vaičekausko (Klaipėda) paroda „Cuba de Lituania“ buvo KKKC tarptautinės meno rezidentūros dalyvių S.Poteriajevo ir S.Rožino tęstinis projektas. Apie jį su menininkais pasikalbėti susitikome tuo metu, kai rezidentūra buvo tik įpusėjusi.

Irma STASIULIENĖ

Tuo metu Klaipėdą buvo sustingdęs sausio speigas. Paklausus, ar nesušalo, nes Jekaterinburge turbūt švelnesnis klimatas, vaikinai pritariamai palinksėjo galvomis ir nudžiugo: „Na, pagaliau nors vienas žmogus Klaipėdoje žino, kad Uralas – tai ne Sibiras.“ Pokalbiui menininkai pasiūlė rinktis vietą, kurioje bus eksponuojamas jų projektas. Įžengus į fachverkinę Parodų rūmų salę, jie neslėpdami džiaugsmo ją nužvelgė ir tuoj pat ėmė keisti: iš kuprinės išsitraukė ir pakabino pirmąjį parodos

PARODŲ SALĖSE

eksponatą – pačių nupieštą Kubos vėliavą.

Po to susirūpino, kad salėje nėra nė vienos kėdės – kurgi sėdėsime? Pasiūlymas negaišti laiko kėdžių paieškoms ir sėsti ant medinių grindų iš pradžių sukėlė nuostabą, netrukus ją pakeitė entuziazmas. Kaip vaikystėje jaukiai įsitaisėme salės kampe ir pradėjome smagų pokalbį, dažnai pertraukiamą juoko.

Žalioji Kubos sala Rusijoje – „Kuba“ – tęstinis jūsų projektas. Papasakokite apie jo pradžią.

S.Poteriajevas: Jekaterinburgo (anksčiau – Sverdlovsko – aut. past.) pakraštyje yra toks rajonas, vietinių vadinamas „Kuba“.

Tai skamba keistai – iš kur buvusiame Sverdlovske gali būti Kuba? O ten veikė Kuibyševo elektrinė, ir vietiniai gyventojai šnekamojoje kalboje jos pavadinimą sutrumpino iki „Kubos“. Rajono žemėlapyje šis rajonas atrodo tarsi žalia sala. Į tą teritoriją net nevažiuoja autobusai, vienintelis viešasis transportas, kuriuo galima ten nuvažiuoti, – tai viena tramvajaus linija.

Mes nusprendėme pažaisti šiuo pavadinimu ir sugalvojome legendą, kad Karibų krizės metu dalis tikrosios Kubos gyventojų persikėlė į Sverdlovską. Juos apgyvendino šiame rajone, šalia ten buvusio miesto tvenkinio, arčiau vandens, lyg savo gimtinėje. Per 50 metų jie pamiršo savo šaknis, ir mes su Sergejumi nusprendėme per viešojo meno objektų intervenciją pabandyti atgaivinti jų atmintį. Nuo 2013ųjų dvejus metus mes važiuodavome į tą rajoną ir kūrėme įvairius viešojo meno objektus.

– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?

S.Poteriajevas: Pavyzdžiui, pakabinome ten Kubos vėliavą, įvairiose salos vietose įkurdinome penkis ar šešis nupieštus paukščius tukanus. Jie vietiniams gyventojams taip patiko, kad netrukus liko tik vienas, kiti dingo. Bet tai net šaunu – juk kūrėme viešąjį meną, ir po to, kai sukuriamas, jis jau priklauso ne mums, o tai vietovei. Radome ten rąstą ir užrašėme žodį „Laisvė“.

S.Rožinas: Bet tas rąstas irgi greitai dingo.

S.Poteriajevas: Taip, rąstas ten gulėjo daugybę metų, bet kai užrašėme tą žodį, po poros mėnesių jį išvežė. Vienintelėje rajono sporto aikštelėje padarėme tarsi Kubos sporto čempionų garbės lentą.

S.Rožinas: Dar padarėme baraką Obamą.

– Atsiprašau, o kaip jis daromas?

S.Rožinas: Toje teritorijoje mes suradome seną baraką ir ant jo nuotraukos fotošopu nupaišėme Baraką Obamą – išėjo žodžių žaismas „barakas Obama“.

S.Poteriajevas: Taip, sugalvojome šiek tiek pajuokauti, kurdami medijų meną. Per lengvą humorą, atsispirdami nuo išgalvotos vietinės mitologijos, mes atkreipėme dėmesį į šį apleistą rajoną, kuris administracijai visiškai nerūpėjo, ten laikas buvo tarsi įstrigęs septintajame dešimtmetyje. Humoras – labai svarbi projekto dalis. Iš esmės mene labai mažai gero humoro. Yra sarkastiško, geliančio, pikto humoro, o gero, švelnaus humoro – mažai. Su juo labai sunku, nes lengva nukrypti į banalybes. Bet mes stengiamės išlaikyti pseudodokumentikos, humoro ir saviraiškos laisvės balansą. Štai tokia projekto esmė.

– Bet ne tik juokai jums rūpėjo kuriant projektą?

S.Poteriajevas: Projektas turi kelis sluoksnius. Pirmasis – tai bandymas per viešąjį meną atgaivinti apleistą teritoriją, atkreipti į ją visuomenės dėmesį. Tai iš esmės ir pavyko, nes mūsų projektą filmavo ir parodė keli TV kanalai, apie jį rašė spauda.

Antrasis sluoksnis – saviraiškos laisvė. Aš daugiau dirbu kaip dokumentikos fotografas, Sergejus užsiima įvairiomis meno sritimis, į savo projektą įtraukėme tapytoją iš Jekaterinburgo, ir galėjome kurti įvairių žanrų viešąjį meną. Šis laisvos kūrybos procesas irgi labai svarbus.

– Projektą pristatėte Jekaterinburge. Kaip jį priėmė vietos gyventojai, menininkai?

S.Poteriajevas: Taip, projektas tapo trečiosios tarptautinės Uralo šiuolaikinio meno bienalės paralelinės programos dalimi.

Parodoje „Cuba de Rusia“ pristatėme videodarbus, drobes, savosios „Kubos“ nuotraukas, internete rastus tikrosios Kubos vaizdus ir kita. Atėję žiūrovai kokias dešimt minučių nesuprasdavo, tikra tai istorija ar išgalvota. ► 41

PARODŲ SALĖSE

◄ Tuo metu Jekaterinburge lankėsi Olandijos šiuolaikinio meno bienalės kuratorė, mes ją pasikvietėme ir ji tose fotografijose rado savo pažįstamų. Jai labai patiko. Tai dar vienas sluoksnis – tikroji Kuba susijungė su netikrąja (juokiasi).

S.Rožinas: Buvo dar vienas sluoksnis: vienas kubietis, gyvenantis Jekaterinburge, užėjęs į mūsų parodą, negalėjo atskirti kubietiškų nuotraukų nuo nuotraukų to pusiasalio, kuriame mes dirbome. Viskas atrodė taip tikra, kad teko jam paaiškinti, kas ten nufotografuota.

Kuba Lietuvoje, arba Kas atplaukė garlaiviu – Kaip kilo idėja tęsti projektą Klaipėdoje?

S.Poteriajevas: Ėmėme svarstyti, kaip atrodytų šis projektas, perkeltas į kitas erdves, į visiškai kitokį pasaulį. Projekto branduolys įkurdintas Jekaterinburge, Kubos rajone. Bet mes galime šį projektą tarsi apauginti kitomis istorijomis.

Kurdami naujus mitus, mes sutvirtiname senuosius. Tai jau filosofiniai dalykai: mitas, atsiradęs vietinio mito pagrindu, interpretuotas menininkų, transformuojasi į naujus kūrinius ir jau pats tampa mitu bei reprezentuoja tą erdvę, kurioje sukurtas. Jis perauga į kitą formą ir pats tampa dideliu mitu. Pavyzdžiui, rusų rašytojas Pavelas Bažovas savo knygose panaudojo Uralo mitologiją ir dabar visi Uralo mitus žino iš jo knygų. Mes savo projekte per susikurtus mitus pristatome Uralo tikrovę.

– Kokius mitus sukūrėte Klaipėdai?

S.Poteriajevas: Klaipėdoje mes sugalvojome tokią istoriją: kubiečiai, vykę į Sverdlovską, atplaukė garlaiviu į Klaipėdą.

Pirmasis jų susitikimas su Sovietų Sąjunga buvo čia. Sukūrėme seriją šių kubiečių portretų, parodoje pristatysime ir kai kuriuos objektus, kurie kaip pavojingi daiktai neva buvo atimti iš tų žmonių: tai cigarų peilis ir panašūs dalykai.

– Dar ieškote tų daiktų?

S.Poteriajevas: Ne, mes juos jau radome.

Jau minėjau cigarų peilį, dar bus knyga.

42

PARODŲ SALĖSE

– Knyga?

S.Poteriajevas: Taip, tai nuostabi istorija.

Mes norėjome padaryti knygą-slėptuvę, kurioje kažkas kelionės metu buvo slepiama – gal doleriai, gal brangenybės.

Vaikščiojome po Klaipėdos turgus ir ieškojome knygos ispanų kalba – juk kubiečiai kalbėjo ispaniškai. Ir suradome Homero „Iliadą“ ispaniškai! Geriau būti negalėjo – rasti knygą apie keliones, apie judėjimą, ir tik už tris eurus! Mūsų parodos stilistika – kad daiktai atrodytų seni ir tarsi surasti gatvėje, todėl stengiamės naudoti toje aplinkoje, kur dirbame, rastus daiktus ar medžiagas, bet pateikti juos estetiškai.

– Prašau patikslinti, kada kubiečiai atplaukė į Klaipėdą?

S.Poteriajevas: Šito mums kol kas nepavyko sužinoti. Dar rausiamės archyvuose, bet kol kas nieko neradome (juokiasi). Šią istoriją mes galime pasakoti pamažu.

Jekaterinburge buvo pristatyta pati istorija.

Klaipėdoje mes šią istoriją po truputį konkretizuojame ir bandome pateikti, kaip tie žmonės atrodė, todėl Sergejus kuria jų portretus.

Sergejus Poteriajevas: Mes stengiamės išlaikyti pseudodokumentikos, humoro ir saviraiškos laisvės balansą.

– Parodos plakatas skelbia tris projekto autorių pavardes. Kokia čia istorija?

S.Poteriajevas: Nors šis projektas yra mūsų, kiekviename mieste kartu dirbti įtraukiame vietinį menininką. Tai labai svarbu, nes projektas byloja apie bendradarbiavimą ir laisvę. Norime pasakyti, kad, nepaisant dabartinės pasaulio politikos, paprasti žmonės gali bendrauti ir kartu kurti. Jekaterinburge mes įtraukėme savo draugą tapytoją Kirilą Borodiną, Klaipėdoje prie mūsų prisijungė fotomenininkas D.Vaičekauskas. Taigi projekto „Cuba de Lituania“ lygiateisiai autoriai trys: Sergejus, aš ir Darius.

S.Rožinas: Ir dar laisvos Kubos liaudis!

S.Poteriajevas: Taip, taip, ir ji. ► 43

PARODŲ SALĖSE

◄ – Kaip jums sekėsi Klaipėdoje ieškoti

Kubos pėdsakų?

S.Poteriajevas: Pagrindinė projekto tema Klaipėdoje – jūra ir uostas, kadangi kubiečiai atplaukė jūra. Todėl mes Klaipėdoje pasirinkome Smiltynę. Ten kuriame du viešojo meno objektus – pakabinsime Kubos vėliavą ir padarysime švyturį. Vėliavą bus galima pamatyti parodoje, nes mes ją nufotografuosime ir parsivešime, o švyturį paliksime žybsėti, kol elementai išseks.

– O ką reiškia tas švyturys?

S.Poteriajevas: Švyturio reikia, kad mūsų kubiečiai žinotų, kur plaukti. Jį pastatysime krantinėje, tiksliau, panaudosime ten rastą lazdą. Žinoma, jį nufilmuosime ir rodysime parodoje.

Sergejus Rožinas: Pirmasis žingsnis buvo labai sėkmingas ir turėjo teigiamos įtakos net tiems žmonėms, kurie nemėgsta meno.

– Jūsų parodose skamba ir garsas?

S.Poteriajevas: Mes siekiame, kad iš vienos parodos eksponatai „pereitų“ į kitą, stengiamės išsaugoti bendrą liniją. Įrašėme įgarsintą Kubos konstituciją. Padarėme pseudoradijo aparatą, lyg patys kubiečiai jį būtų sukūrę, ir per jį skamba Kubos konstitucija rusų kalba. Norėjome ją transliuoti lietuviškai, bet kalbos nemokame ir nežinome, ar gerai išvertė Google vertėjas. Įtariame, kad prastai, nes skaičių kažkodėl iš rusų kalbos net neišvertė, todėl nusprendėme nerizikuoti (juokiasi).

Apie laisvę ir ateities planus

S.Poteriajevo, S.Rožino ir D.Vaičekausko parodos „Cuba de Lituania“ KKKC Parodų rūmuose fragmentai.

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

44

– Minėjote, kad kuriate kubiečių portretus. Turbūt neišsiversite be politinių veikėjų?

S.Poteriajevas: Stengiamės kuo mažiau kištis į politiką. Dabar, kai mirė Fidelis Kastras, daugelis kalba apie jį kaip apie didvyrį, bet kiek jis suluošino žmonių

PARODŲ SALĖSE

Klaipėdietis menininkas D.Vaičekauskas projektą papildė sava legenda: esą Klaipėdoje išsilaipinę kubiečiai čia įrengė revoliucijos vado Če Gevaros koplyčią.

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

likimų, apie tai beveik nekalbama. Mes stengiamės kuo mažiau liesti šią temą, nors keli jo jaunystės portretai parodoje yra.

S.Rožinas: Taip, yra ir jauno Vladimiro Putino portretas...

S.Poteriajevas: Mūsų portretų galerijoje yra ne tik kubiečių portretų – yra ir rusų, ir net mūsų pačių portretai... Mūsų projekto istorija – apie tai, kad tie atkeliavę ir kito gyvenimo ieškoję kubiečiai iš esmės esame mes patys. Visi mes keliaujame ir ieškome laisvės – vidinės ar išorinės... Savo portretais norime pasakyti, kad galbūt ir mes esame tie kubiečiai.

– O kaip sekasi laisvės paieškos? Ar jau suradote?

S.Rožinas: Ji visur šiek tiek skiriasi.

S.Poteriajevas: Laisvė – sudėtinga tema.

Skirtingose šalyse ji suprantama skirtingai.

Atvažiuoji į Amsterdamą ir jauti, kad ten yra laisvė, ją žmonės jau pasiekė. Atvažiuoji į, pavyzdžiui, Berlyno Kreuzbergo

rajoną, kur daug eksperimentinio meno, ir supranti, kad ten irgi daug laisvės. Nueini į Gegužės 1-osios demonstraciją ir suvoki, ką reiškia žmonėms kova už laisvę. Tai skirtingos sąvokos. Čia irgi mūsų niekas nesekiojo ir nenurodinėjo, ką ir kaip mes turime kurti.

– Pabaigai – banalus klausimas: kas toliau?

S.Rožinas: Ateityje labiau susitelksime ties projekto giluminiu sluoksniu, todėl tie sluoksniai auga laipsniškai. Šiuo metu projekto užduotis – surinkti kuo daugiau informacijos, sukurti kuo daugiau legendų, kad istorija būtų labiau pagrįsta. Ir tai, kas dabar vyksta, – jau antrasis žingsnis.

Pirmasis žingsnis, žengtas Jekaterinburge, buvo labai sėkmingas ir turėjo teigiamos įtakos net tiems žmonėms, kurie nemėgsta meno. Jiems patiko mūsų humoras ir buvo suprantamas kontekstas.

S.Poteriajevas: Gegužės mėnesį planuojame parodą Maskvoje, kultūros

centre ZIL. Mums pasiūlė atvežti darbus, sukurtus Jekaterinburge ir Klaipėdoje, dar pridėsime mažą istoriją, susijusią su ZIL-u. Kitais metais rengsime parodą Vokietijoje, Leipcige, ir ten bus istorija apie tai, kad vienas kubietis dailininkas, atplaukęs į Klaipėdą, nenorėjo vykti į Sverdlovską. Jis iškeliavo į VDR, į Leipcigą, mokytis dailės. Mes su Sergejumi atsitiktinai blusų turguje rasime jo darbų ir surengsime to kubiečio Cherchio Ruso parodą. Tai jau bus tarytum asmeninė istorija. Pamažu šis mūsų susigalvotas pasaulis apaugs naujomis legendomis, o idealu būtų surengti didelę parodą apie visus mūsų kubiečius ir pačią Kubą. Tiesa, mums norėtųsi žodį „Kuba“ rašyti mažąja raide, nes tai – ne tikroji Kubos sala, o mūsiškė išgalvotoji kuba.

45

GINTARO LAŠAI

Puikus naujas pasa Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. Esė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2016, 243 p.

Dainius VANAGAS

Mūsų kieme auga medis. Kiek tik pamenu, tiek auga. Ir tėvai, ir seneliai, ir net jų seneliai kartodavo tą patį. Vadinasi, senas medis, o gal ir ne – juk laikas jam skaičiuojamas kitaip nei žmogui.

Tas medis buvo mūsų krašto įžymybė, sakytum, traukos taškas – po jo tankiomis šakomis kaimynai rinkdavosi spręsti komunalinių reikalų, vaikai – žaisti ir karstytis.

Kartais atvykdavo pilni autobusai turistų, jie fotografuodavosi apglėbę storą kamieną ir juokdavosi klausydamiesi gido pasakojimų.

Prie medžio vykdavo ir visos didžiausios šventės bei minėjimai. Poetai skaitydavo naujausias eiles, vykdavo koncertai, visi džiūgavo turį tokį puikų medį, aplink kurį gali burtis.

Aišku, daug ko trūko, daug ko nebuvo, bet galbūt dėl to visko ir užteko.

Sunkiausia būdavo žiemomis. Plikos suledėjusios šakos ir tik kažkur giliai šaknyse spurdanti gyvybė. Tačiau kuo gilesnė žiema, tuo gražesnis pavasaris. Sprogstančio žiedo garsas prilygdavo kurtinančiam perkūno trenksmui, ir pasaulis atrodydavo prisodrintas šviesos ir to, kas gera ir niekada nesibaigia.

Kartais medį apstatydavo tvoromis. Jauni vyrai kariškomis uniformomis sakydavo, kad jis jau senas ir pavojingas, gali užvirsti ir ką nors sužeisti. Moterys, sūpuojančios kūdikius ant rankų, nerimastingai klausdavo – jei jau toks pavojingas, tai gal visai nupjauti? Nėra dar tokio pjūklo, kuris tokį medį nupjautų.

Kai išrasim, tada ir nupjausim, – atsakydavo jie. Bet vis nespėdavo – žiū, papučia nauji vėjai, ir draudimą artintis prie medžio atšaukia.

Taip ir gyvenome.

Atsimenu, vėlyvą rudenį keldavome inkilus. Kad paukščiai dangų raižytų ir žmonėms pavyzdį rodytų. Susirinkdavo pilnas kiemas žmonių – ir tų, kurių kalbą mokėjau, ir tų, kurių nemokėjau. Pačiam sukalti inkilą buvo garbės reikalas, todėl kaip kas buvo mokytas, taip ir kalė. Paskui drąsiausi ir vikriausi lipdavo į medį ir tvirtindavo įvairių dydžių, 46

formų ir pagal skirtingas tradicijas sumeistrautus inkilus. Ar nebus per daug vienam medžiui? – klausdavo nepatiklieji. Tokiam medžiui? Ponai, pakelkite galvas – kai sėdi ant vienos šakos, kitos tolumoje neprisimerkęs neįžiūrėsi! Šitoks didumas, čia tik melstis, kad per mažai nebūtų, – juokdavosi prityrę.

Paskui mes užaugome – kaip ir viskas aplink. Kiemas tapo mažesnis, ir medis kažkaip susitraukė. Ir vis tiek tai buvo puiki vieta. Tik jau ne visiems.

Vaikai liovėsi žaisti po medžiu – žaidė namuose, vieni arba su kažkuo, ko plika akimi nepamatysi. Ir šventės tapo lyg nuskalbti drabužiai, peršviečiamos, išblukusios – apsirengi ir suplyšta. Poetai vis dar skaitydavo, bet jau tik savo draugams. O jei koks turistų autobusas ir atvykdavo, tai tik iš užsienio.

O kartą atvyko inspektoriai. Įdomus medis, sako jie. Ir gražus, priduria jie. Vaikštinėja aplink, kažką žymisi užrašų knygose, patrina pirštais lapus, uosto. Kvepia, sako jie. Tikras geras medis, priduria jie.

Bet yra problema, sako jie. Medis labai didelis, šakos išsikerojusios, ir vasarą, kai suveši augalija, aplink stovintiems namams užstoja saulės šviesą. Gyventojai priversti naudotis dirbtiniu apšvietimu, o tai – papildomos išlaidos. Reikia apgenėti šakas.

Kieme sujudimas – kas čia tie kaimynai,

kurie pasiskundė? Niekas neprisipažino. Tačiau įstatymai tam, kad žmogui būtų geriau.

Po kurio laiko inspektoriai grįžo. Gražus medis, sako jie. Ir širdžiai brangus, mes ir patys po juo ne vienerius metus praleidę, priduria jie.

Bet yra problema, sako jie. Vis tie paukščiai.

Jie čirškia per naktis, varnos karksi, varnėnai švilpauja, zylės čirpauja, o žmonės nemiega. Ypač kūdikiai, jie pabunda ir ima klykti dar garsiau už paukščius. Ir dar – paukščiai priteršia ant šaligatvio ir suoliukų, valytojos skundžiasi, o valymas kainuoja, ir dar ta smarvė – neatitinka tarptautinių įsipareigojimų.

Reikia nuimti inkilus ir išardyti lizdus.

Be paukščių medis atrodė lyg miręs, vien vėjas judino jo šakas. Jokio čiulbėjimo, jokios priežastis pakelti akis į dangų ir jo skliautus.

Po kurio laiko inspektoriai vėl grįžo. Kokia istorinė vieta, sako jie. Tikras kultūrinis branduolys, priduria jie.

Bet yra problema, sako jie. Tos šaknys.

Jos raizgosi po šaligatviu ir stumia plyteles į viršų. Tamsiu paros metu lengva užkliūti, batus susiplėšyti ar net susižeisti parkritus.

O kur dar estetinė išvaizda, visas kiemas lyg kurmių išraustas, o jei medis ir toliau augs, ką gali žinoti – gal ir pastatų pamatus išjudins.

Nesaugu, neatitinka reikalavimų. Reikia išrauti.

Kai inspektoriai atvyko su medkirčių brigada, keli entuziastai ir aš tarp jų apjuosėme medį rankomis. Kaimynai smalsiai stebėjo pro langus. Nieko sau, sako inspektoriai. Geras medis, priduria jie. Bet mes ne sprendžiame, o vykdome. Galite skųstis.

Ir skundėmės. Mūsų prašė išdėstyti racionalius argumentus, kodėl šis medis toks svarbus. Turėjome išmatuoti jo per metus išskiriamą deguonies ir sugeriamą anglies dvideginio kiekį. Mes rašėme – šis medis per sezoną pagamina tiek deguonies, kiek 10 žmonių suvartoja per metus. Nemažai. Mes skaičiavome saulėtas vasaros dienas, kada galima maloniai atsipūsti medžio šešėlyje.

Mes suskaičiavome visus renginius, kurie čia vyko, visus didžius kūrėjus, kurie čia stovėjo.

Jie patys, žinoma, ne. Tačiau jų mokiniai iš-

aulis skaptavo kamiene jų inicialus. Pvz., „čia buvo MKČ“ arba tiesiog paprastai – „ČM“. Bet greitai mūsų racionalūs argumentai peraugo į neracionalius, taigi ir sunkiai pasveriamus.

Ministerija mūsų daugiau nei dvidešimties puslapių dokumentą nuodugniai išstudijavo.

Labai maloniai su mumis bendravo, tikino puikiai suprantanti mūsų susirūpinimą, ir jei tik galėtų, būtinai padėtų. Bet yra problema, sako jie. Ir toliau mes nebesiklausome.

Dabar aš ateinu ir kartais pastoviniuoju ant naujo grindinio, kur seniau augo medis. Vis dėlto patenkintų yra daugiau nei nepatenkintų – tai ir yra gėrio ekonomika. Ir iš tiesų nelabai yra kuo skųstis: erdvesnis kiemas – daugiau vietos automobiliams. Vaikams krepšinio aikštelę padarė, bumsi nuo ryto iki vakaro, tačiau šis triukšmas ausiai mielesnis.

Ir turistai nebevažinėja – ką ten žinai, ko tie svetimtaučiai iš mūsų nori. Ir tikrai, kažkaip saugiau be medžio – dar koks žaibas, paskui gaisras, nė nepamatysi, o kiemo nebėr.

Mindaugas Kvietkauskas esė rinkinyje „Uosto fuga“ rašo apie kultūrą, išnykstančią drauge su ją kūrusių ir puoselėjusių žmonių likimais. Jis nejučia rašo ir apie elitinio požiūrio, kuriuo remiasi analizuodamas kultūros reiškinius, marginalizaciją. Autoriaus tekstuose – per daug dramos ir per mažai ironijos.

Per mažai ne dėl to, kad laikyti save ciniku (nors per nago juodymą) šiandien yra gero tono ženklas, o dėl akademinių sumetimų: ironija padeda išlaikyti tyrėjui taip reikalingą distanciją gyvenamo laikmečio atžvilgiu ir tiksliau įvertinti žmonijos, jos poreikių ir motyvų raidą. Šiandienis rezultatas turi priežastis – nereikia jų mitologizuoti, o ypač – ignoruoti. Savo ruožtu M.Kvietkauskas dėmesį linkęs sutelkti į pasekmes ir į reminiscencijas.

Būsimi žmonės išgyvens ir be to, kas buvo.

Tie žmonės greičiausiai nelabai mums patiks – kaip ir mes jiems nelabai patiksime. Sako, tarakonas be galvos gali išgyventi savaitę. Įspūdinga. Tačiau žmogus be galvos gali išgyventi dešimtmečius. Jokia kita gyvybės forma šioje planetoje nemoka taip gerai prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Ir šios savybės per ateinantį šimtmetį mums reikės gerokai labiau nei per kelis praėjusius tūkstantmečius.

GINTARO LAŠAI

Jurgis RAUDYS

Tvirtėjantis Dinn Plienas nelygu plienui

Dinn Dinn šoka iš vietos į tolį plieno įraudusios ašaros trumpam apšviesdamos tirpstantį veidą Dinn

tim tirim tim tim rankos kišenėse

istorija ant durklų suverta

pim pirim pim pim šiaudas tarp lūpų

Dinn

bim birim bim bim

ant skydų guli nukirstos ilgabarzdės kunigaikščių galvos

šen bei ten

ir paskutinis šio vakaro

tik

Dinn –

Dinn

geležinis kalvio antausis man dvidešimt pirmo amžiaus robotžmogiui

įsikerta tarp tim pirim bim pim ir jau aišku kur link kuo artyn tuo storyn tvirtyn šaltyn tas Dinn įrėmintas laikas Dinn jau geležies ir anglies tvaikas Dinn pasitinka dūmai iš viduramžių mūšių Dinn Dinn artėja siluetas judantis sunkiai kaip sieninio laikrodžio švytuoklė

pagerbiant spaudos draudimo dieną: smulkaus paukščiuko greitakalbės litanijos šifruotės nuotrupos Kyrie Kyrie Kyrie girią plačią apglėbk sukrėsk šį baltą paltą keliu žongliruojantį ► 47

GINTARO LAŠAI

◄

svieto gyvą baldą už mus už mus užmušk už mus mumyse ir juose kas ne taip ir vėl ir m ir mu ir mus ir juos nuo musmirių chameleoniškų apsaugok atkelk prikelk sukelk įskelk žiežirbą šakotą gerkloj ir plunksnoj rašaluotoj atsiųsk atpūsk į vienkiemių basas ambasadas atvirlaiškių sklypus su malonės rakštingom plytom nusmaigstytus rašto apdangstytus

Kaip su sūnum Adomu į Karmelio kalną kopėm kalnas viskas niekas 48

kas yra kalnas kalnas yra viskas o viskas yra niekas ir niekas yra kalnas nes iš tiesų kalnas yra kalnas viskas yra viskas o niekas yra niekas štai ir viskas

Procesas I

kailiu į mano veido atspindį ant priekinio mašinos lango

II vasara nepasibaigia net sausio vidury žiedinių sankryžų koliziejuose balto sniego griuvėsiuose žydi rožės lelijos puokštės perrištuose juodais kaspinėliais

III

mažas rudas

mirusiųjų miestelyje

jaunas greitas

vaikštinėja gyvieji

mirties angelas

medinė valtis siūbuoja

apsigaubęs voveriuko

siauroje

GINTARO LAŠAI

liepų alėjoje

sargas užrakina

VI

spaudžia nešėjų pečius

tuščiam kambarėlyje

ir ima vertis

ąžuolo karstas pakaustytas geležinėm pušų šakelėm nešėjas susižeidžia plaštaką raitosi tarp pirštų mažas kraujo kirminėlis o randas lieka delne

V Viešpatie ta ranka kuri ant akmens išgraviravo šį haiku

amžių sandūros skrynia kada žiūriu į savo blankų atspindį ant drėgno antkapio paviršiaus

tegul niekada nenuvysta

tik tam kad atmintį amžinai maustų

IV nei vėjo nei vėlių tik juodas procesijų vėliavas kapinių

Ričardo Šileikos nuotr.

49

563 GINTARO LAŠAI

Tadas ŽVIRINSKIS

„Laikyk draugus arti, o priešus – dar arčiau.“ Alfonsas Kaponis Diena nežadėjo jokių staigmenų. Įprastas dulkinas liepos pabaigos antradienis.

Savaitgalio linksmybės beveik pamirštos, pirmadienio lakstymo – it akis išdegus – beprotybė jau atslūgusi, mobilizuotos jėgos trečiadienio šturmui, apie būsimą savaitgalį nė nesvajojama. Tie nelaimėliai, kurie dar liko mieste, vairuoja savo mašinas sustingusiais veidais, kartais persimesdami kokiu riebesniu žodelyčiu, bet nešokantys lauk aiškintis dėl jauno / seno avigalvio ar durnos bobos pavojingo manevro. Antradienis – tikra festina lente diena. Mėgstu antradieniais perpiet susitvarkyti smulkius reikalus, kuriems tikrai neaukočiau trečiadienio ar ketvirtadienio pietų pertraukos. Ne išimtis – ir šis antradienis. Šiandien nutariau įvykdyti vaikų prašymą. Savo stiklainio banke jie sukaupė keletą saujų variokų, kuriuos įpareigojo mane iškeisti į popierinius banknotus.

Perpyliau kapitalą į plastikinį „grip“ maišelį ir įsimečiau į krepšį, iškilmingai pažadėdamas vakare parnešti ne tik „karvės šokolado“, bet ir šlamančiųjų. Monetų skaičiavimo aparatai stovėjo Valstybės banko kasose. O tai – ne per toliausiai nuo mano darbovietės. Sėdu į automobilį ir pajudu banko link.

Išvažiuodamas iš stovėjimo aikštelės pamačiau pilkąją varną, atidžiai stebinčią mano judėjimą. Akimirką net pasidignojo, kad tai – ne tikras paukštis, o kažkoks Holivude pagamintas maketukas-robotukas.

50

Abejones išsklaidė staigus varnos nėrimas į šiukšlių konteinerį ir staigus išnėrimas su suglamžytu McDonald’s maišeliu snape.

Kiemsargis nemėgo varnų. Anot jo, tos parazitės ištampo šiukšles po visą kiemą.

Kai pasiūlydavau uždengti konteinerį, kiemsargis mįslingai prisimerkdavo, o jau po akimirkos nužvelgdavo mane su tokia nepikta atjauta ir vos pastebimu pasidygėjimu – lyg tėvas žiūrėtų į išsimurzinusį sūnų su milžinišku žaliu snargliu panosėje.

Gi aš varnas mėgstu. Nors jos ir ištampo šiukšles po visą kiemą.

Taip, diena nežadėjo jokių staigmenų.

Arba jos pažadų neįskaičiau. Važiuodamas klausiausi radijo stoties, transliuojančios vairuotojams. „Plento radijas“ garsėja komiškais šaukiniais ir prasta muzika. Tačiau informacija apie kelių policijos postus, transporto spūstis, remontuojamas kelio atkarpas ir avarijas yra verta dėmesio. „Ar tu pasiruošei žiemai?!“ – spigiai reikalauja atsakymo moteriškas reklaminis balsas. „Kokiai dar bl... žiemai, kai lauke plius trisdešimt?“ – pagalvoju. „Ar tu myyyyli automobyyylį?“ – toliau kamantinėja klykuolė iš radijo. Į šį klausimą atsakiau liepiamosios nuosakos ir prieveiksmio kombinacija ir išjungiau radiją.

Laukiant žalio šviesoforo signalo, pravartu apsidairyti. Tipinis antradienio vaizdelis. Aplinkui – mediniai veidai. Pinokiai, kuriems tėtė Karlas dar neįpūtė gyvybės.

Nutariau pasižiūrėti ir į savo atvaizdą. Na, ką? Viskas vietoje, tik skustis laikas, nes ūsai lenda į burną. Žinoma, juos galima nukramtyti, bet žmogui su aukštuoju išsilavinimu šiuo pomėgiu piktnaudžiauti nederėtų. Spūstys jau išsisklaidę, šis – toks rudimentinis, per klaidą užsilikęs. Skurdukas, sakyčiau. Paspaudžiau akceleratorių ir po kelių minučių pasiekiau kelionės tikslą.

Automobilių stovėjimas gatvėje šalia banko kasų yra draudžiamas. Neracionalu kaip ir viskas, kas susiję su biudžetinėmis įstaigomis. Tenka palikti automobilį atokiau – prie nedidelės parduotuvės „Atia“.

Ten radau laisvą vietą. „Atia, jaunyste!“ – pamaniau išlipęs iš auto ir užverčiau galvą dangun. Turiu tokį įprotį, kurį mano pati indentifikavo kaip tipinį kometofobijos pasireiškimą. Nesiginčiju su ja, nes, kaip sakoma, iš šalies geriau matyti. Mano kuklia nuomone, daug blogio šiais laikais užderėjo vien dėl to, kad žmogus nebepakelia akių nuo žemės. Nyksta dvasingumas, mąžta. Norom nenorom prisimeni Šventojo Tėvo pamokymą apie pinigus, kurie, anot jo, yra velnio mėšlas. Matyt, ne veltui variokus subėriau į sandarų maišelį.

Stiprus ganytojiškas žodis, galinga jo įtaka!

Dar kartą pažvelgiu į dangų. Saulė verčia prisimerkti, ir iškart prisiminiau egiptiečių garbinamą skarabėjų. Anot Nacionalinės egzorcistų asociacijos, tai – Belzebubo (Liuciferio) simbolis, okultikoje naudojamas prakeikimams. Viešpatie Dieve, kas per velniava? O dar tas karštis...

Banko pastatą juosia originalaus architektūrinio sprendimo metalinė tvora. Joje gausu styrančių metalinių strypų. Tokia tvora puikiai tiktų koncentracijos stovyklai arba steroidais šeriamų koridos bulių aptvarui. Bandau įsivaizduoti, kaip banko kasas šturmuoja tankai, šarvuoti traukiniai ir milžiniški sunkvežimiai BelAZ. Tačiau fantaziją nutraukia nepalaužiamos geležinės logikos išdava-klausimas: „O kurių velnių?“ Vogti e. kanalais šiais laikais žymiai parankiau. Įėjimas į banko teritoriją – siauri varteliai, kurių masyvios durys atvertos į išorę. Praleidau išeinančią damą, žengiau žingsnį ir... man aptemo akyse.

Atsitokėjau pritūpęs ant žemės. Kaktoje pulsavo bukas skausmas. Per veidą sroveno kraujas. Prisiminiau, kad skalpe – daug kraujagyslių, todėl kraujavimas dažniausiai būna gausus. Šalia pasilenkęs vyras teiraujasi, kaip jaučiuosi. Jo veido išraiška labai primena kiemsargį po klausimo apie konteinerio sandarumą. Man aiškiau nei aišku, kad mano „konteineris“ – nesandarus. Užspaudžiau žaizdą ranka ir atsargiai pažvelgiau į viršų. Maždaug pusmetrio ilgio horizontaliai virš įėjimo styrantis strypas išdidžiai moja kuokštu mano kraujuotų plaukų. Esu iš dalies skalpuotas

GINTARO LAŠAI

„kaubojus“. Nuveju šalin žioplius standartiniu „man viskas gerai“ ir nusvirduliuoju prie automobilio. Viską filmuoja banko sekimo kameros. Geras filmas turėtų išeiti.

Banko apsaugininkai nepasirodė. Paslapčiomis džiaugiuosi, kad nesutikau nė vieno praeivio. Droviuosi savo kraujo lašų pėdsakų.

Niekada neapsiriksite, jei benzino kolonėlių kavinėse kaskart pasiimsite pluoštą popierinių servetėlių. Jos tinka ne tik riebaluotoms lūpoms valyti, bet ir puikiai sugeria kraują. Be to, niekada neprašausite, jei pamėgsite vairuoti viena ranka. Šie du dalykai itin pravertė, važiuojant namo perskelta makaule. Skausmas kiek aprimo, bet iš prakirstos kaktos kraujas liejosi laisvai.

Mano žiloje ševeliūroje atsirado rausvas apskritimas. Išryškėjo japoniški būties motyvai...

Laimė, namai tušti. Šeimą šokiruosiu vėliau. Šaltu vandeniu nusiploviau žaizdą, ją

dezinfekavau ir patepiau ypatingu gijimą skatinančiu geliu. Įvertinau savo darbą ir išdūmiau į darbą. Ten ištįsę bendradarbių veidai manęs klausia: „Kaip čia atsitiko?!“, bet nesulaukiu nė vieno klausimo, kaip jaučiuosi, arba: „Gal reikėtų kokios pagalbos?“ Prisimenu, kad deklaruojame esą socialiai atsakinga įmonė. Suima nervingas juokas. Kiek pakrizenęs bandau dirbti, bet iš žaizdos nepaliaujamai sunkiasi kraujas.

Nusivalau. Kiek pasvarstęs nusprendžiu paskambinti į banko kasas ir informuoti apie nemalonų incidentą.

– Laba diena, banko kasa, klausom jūsų, – atsiliepia moteriškas balsas.

– Aš gal iškart prie reikalo, nes man šita diena – nelaba.

– Kaip sakot?

– Sakau, kad susižalojau pas jus eidamas variokų išsikeisti į banknotus. Trenkiausi galva į strypą virš įėjimo, palaisčiau krauju jūsų teritoriją.

– Aaaa...

– Duokite man atsakingo asmens telefono numerį.

Kasininkė pagaliau susipranta, kad nepokštauju, ir padiktuoja man kitą numerį.

Skambinu.

– Alio? – vėl atsiliepia moteris.

– Aš norėjau informuoti, kad pas jus nesaugu patekti. Susižalojau galvą į strypą virš įėjimo.

– Aaaa... ačiū, kad informavote!

– Cha cha, „ačiū“ neatsipirksite. Šiaip viskas nufilmuota jūsų pačių stebėjimo kameromis, mane labiausiai įsiutino, kad nė vienas banko darbuotojas neišėjo suteikti elementarios pirmosios pagalbos. Į ką kreiptis dėl žalos atlyginimo?

– Eeee... aaaa... jūs parašykite pareiškimą ir atsiųskite e. paštu, adresu: info-etabankas-taškas-eltė.

– Būtinai! –pažadu jai ir padedu ragelį. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

51

GINTARO LAŠAI

◄ Kraujas vėl sunkiasi ir teka per veidą... Neapsikentęs nutariu vykti į Greitosios pagalbos ligoninę.

Ačiū Dievui, visiems angelams ir šventiesiems, kad buvo sugalvota laisvų rankų įranga mobiliajam telefonui! Ja pasinaudojęs, važiuodamas į ligoninę, susiskambinau su pažįstamu daktarėliu ir jis man detaliai paaiškino, kur turėčiau kreiptis. Ogi tiesiai – į priėmimo skyrių! Vienas mano bičiulis, perdozavęs etanolio, buvo susilaužęs koją. Jis irgi kreipėsi į tą patį priėmimo skyrių.

Priėmė jį nesvetingai... Laukiančių nelaimėlių aimanos, dantų griežimas ir personalo cinizmas paskatino jį tą skyrių praminti „Siaubų užkaboriu“. Įdomu, kaip priims mane? „Siaubų užkaboryje“ pamatau apie tuziną brolių ir seserų Kristuje, kuriems pagalbos reikia labiau nei man. Viena moteris verkia, kita blaškosi piktai keiksnodama, įmitęs žaliūkas dejuoja susirietęs ir susiėmęs sau už pilvo, užsienio turistas, prilaikomas žmonos, klibinkščiuoja palei sieną. Apsidairau ieškodamas registracijos langelio. Prie jo stovi nedidelė eilė. Stoju į galą ir įsispoksau į registratūroje kabantį kalendorių. Šleikščiai geltonos spalvos popiergalis reklamuoja vietinės reikšmės picerijų tinklą. Reklaminis šūkis – tikrai vertas dėmesio. „Naujiena – skani pica!“ – skelbia jis. „Vis dėlto dauguma reklamos turinio kūrėjų yra idiotai... Tačiau pakankamai sumanūs, jei geba iš to idiotizmo prasimanyti pinigų“, – pamanau. Verslus kvailys yra mūsų epochos simbolis. Puikiai tiktų ir man.

Kiek nustembu, sužinojęs, kad priėmimo skyriuje veikia banko klientų aptarnavimo sistema. Tiesa, čia bilietų automato nėra, bet kiekvieną nukentėjusįjį, atėjus jo eilei, balsu pakviečia aukšta sanitarė ir išsiveda už kodine spyna rakinamų durų. Kuo ne Letos valtininkė? Atsisėdu prie lango ir laukiu, kol pakvies ir išsives mane. Laikas čia slenka lėtai. Tačiau nuobodžiauti netenka. Du policininkai atsiveda jauną vyruką, kurio rankos ir kojos sukaustytos grandine. „Šaukštą kalėjime prarijo!“ – pasiekia mane informacija. Iš sukaustyto vyruko povyzos net nepagalvotum. Ko gero, jis virškinimu tikrai nesiskundžia. Po jo už išganingųjų durų dingsta jaunas čigonas, atlydėtas viso būrio čigonių. Akimirką matau jo basas pėdas ir nekirptus, 52

grybeliu apėjusius nagus. Taiiip, šiemet grybų gausa skųstis netenka. Dar po kelių minučių ant vienos kojos įšokuoja paauglys. Jo senelė vos spėja iš paskos.

Jauniklio koja ištinusi ir pamėlynavusi...

Per gerą pusvalandį prisižiūriu pakankamai. Verčiau pasitikrinsiu paštą telefone. Kyšteliu ranką į kišenę, siekdamas telefono, bet kaip tik tuo metu aukštoji sanitarė pasikviečia mane.

Durys atsidaro, įeiname į tylos ir švaros šventovę. Mane nuveda apžiūrai pas traumatologą. Daktarėlis, ko gero, mano amžiaus, nes pradeda pokalbį itin familiariai: – Tai ką, pokemonus medžiojam?

Atsispiriu pagundai pasiųsti jį ten pat, kur pasiunčiau radijo reklamą. Maloniai nusišypsau ir suburkuoju: – Visko gyvenime pasitaiko, bet va iki pokemonų dar nepriaugau...

– O su degtinėle ar padraugaujam?

– Žinoma, bet tai yra atsitiktiniai santykiai, o šiandien – kaip tyčia – mūsų keliai nesusidūrė!

– Tai kaip ir apmaudu, a? – ir įsistebeilija į mane pro akinių viršų. „Хуй на!” – pagalvoju, bet mandagiai tęsiu: – Labai man malonu kolegiškai bendrauti su tokiu inteligentišku žmogumi, bet gal pereikime prie apžiūros?

Išgirdęs žodį „kolegiškai“, akiniuotis bemat surimtėja ir imasi darbo.

– Teks siūti! – gana greitai reziumuoja.

– Teks tai teks, – neprieštarauju.

Procedūrinėje manęs jau laukia dvi seselės. Viena apvalaina, kita – kiek mažiau. Plačiai joms šypsausi, nusiaunu batus ir gulu ant operacinės lovos. Veidą man uždengia švaria servetėle. Kaip kanarėlės narvą – kad tylėčiau. Bet aš netyliu, noriai su jomis bendrauju.

– Žinokit, gali skaudėti! – ne be piktdžiugos pareiškia liesesnė.

– Žinosiu. Bet dar žinau, kad kančia taurina sielą.

Seselės nusijuokia. Suprantu, kad kankins mane švelniai. Po skiepo nuo stabligės pereita prie skalpo siuvimo. Kaip čia neprisiminsi mokyklos patirties, kai per darbų pamokas buvo mokoma ir „moteriškų darbų“. Ypač patiko siuvinėjimas.

Esu prisiuvinėjęs visokiausių ornamentų, sunkaus roko grupių logotipų ir batalinių scenų. Pastarosios ypač patraukdavo darbų mokytojos dėmesį. Kiek vėliau

sužinojau, kad įspūdžiais ji dalydavosi su savo tetule, dirbančia mokyklos rūbininke. Netyčia nugirdau jų pokalbį, kurio viso čia tikrai necituosiu, bet pabaiga tikrai turėjo įtakos mano ateities formavimuisi. Taigi tetulytė reziumavo: – Regis, toks protingas vaikas, rimtas toks, jau maniau, kad kuniguos jam tiktų eit, o, pasirodo, visokiu šūdu užsiima...

Taip ir nenuėjau kuniguos.

Keli „kubikai“ anestetiko, sušvirkšti tiesiai į galvą, nuteikia pakiliai. Net imu stebėtis, kodėl manęs taip dažnai klausia: „Ar neskauda?“ Neskauda man, neskauda, jaučiu, kad badot mano skalpą, yra kažkokie dilgčiojimo pojūčiai, bet jaučiuosi gerai! Naujas svaiginimosi būdas atrastas! Deja, viskas, kas yra labai gerai, trunka neilgai. Keturios siūlės puošia mano išskutinėtą viršugalvį. Laikas aplankyti neurologą.

Ir vėl ta bankinė sistema! Mano bilietuko numeris 563. Ką gi, neblogas konvejeris šioje klipatų priimtuvėje, o diena dar net nesibaigė! Sėdžiu, bukai spoksodamas į švieslentę. Šalia verda skausmingas gyvenimas. Apsidairau.

Kardiogramos padarymo laukia keletas įvairiausio plauko nabagų. Pirmoji eilėje – senučiukė neįgaliųjų rateliuose. Ją lydi anūkė, kurios makiažas man asocijuojasi tik su viena profesija. Ta, seniausia pasaulyje. Kiek suprantu, senučiukė paprašo anūkėlės, kad nuvežtų ją iki tualeto. Kyla tikra audra. Net akivaizdžiai kenčiantieji didelį skausmą trumpam pamiršta savo kančią ir su nuostaba įsispokso į ryškiąją anūkėlę, skeliančią prakalbą ryškia suvalkietiška tarme: – Ale tu mane užknisai, aš čie visą dieną nevalgius tampausi, net pamiegot prieš darbą nespiesiu pier tave. Sėdiek tik – tuoj tavo eilie bus!

Senučiukė bando kažką nedrąsiai vapėti, bet tai tik dar labiau įaudrina išbadėjusią giminaitę: – Nu, bliet, patyliesi tu ar ne? Nu, kiek galima?!

Ko gero, kartais pravartu savo anūkų nepamatyti, pamanau. Suskamba signalas, švieslentėje įsižiebia mano numeriukas, užeinu į neurologo kabinetą. Neurologas – apkūnus geraširdis alkoholikas.

Nenuostabu, kad pirmas klausimas yra būtent apie alkoholį. Daktaras nejaukiai kuičiasi savo kėdėje.

GINTARO LAŠAI

– Atleiskit, bet turiu to paklausti: ar traumos metu nebuvot apsvaigęs nuo alkoholio?

– Atleiskit ir jūs man, jei nuvilsiu, bet ne. Beje, juk tai nesunku nustatyti.

Sutinku duoti kraujo tyrimui! – kilniai mestelėju.

Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Gavau lapelį su atmintine patyrusiam galvos traumą, išrašą ir gerą pamoką: gailestingumas ir atjauta – ne ligoninei.

Jei ligoninėje pasigendama atjautos ir gailestingumo, tai banke jų nė nesitikima. „Su banku tartis – kaip su velniu riešutauti“, – teigė vienas mano pažįstamas, gyvenantis gyvenimą išsimokėtinai.

Tikrojo žinovo nuomonė – nepasiginčysi! Nei riešutauti, nei draskyti akių aš nesiruošiau. E. paštu atėjo žinutė, kad su manimi bus susisiekta. Išties skambučio ilgai laukti neteko.

– Alio, iš banko trukdom, čia dėl to incidento prie kasų...

– Klausau jūsų.

– Ale, kiek mes čia problemų turėjom dėl jūsų! – pradeda klerkas, bet aš jį gana šiurkščiai nutraukiu.

– Ach, tai jūs turėjot problemų! Ar jums neatrodo, kad viskas buvo kiek kitaip?!

– Ale, žinokit niekas per dešimt metų ten neužkliuvo...

– Tikrai? Tai padėkokite man, kad užkliuvau, nesukeldamas jums dar didesnių problemų!

Klerkas nutyla.

– O jei žmogus mirtinai susižalotų?

Ar tada irgi vapėtumėt, kad tai – pirmas lavonas per dešimtmetį?

Klerkas tebetyli, staiga suvokiu, kad mūsų pokalbio klausosi trečias asmuo.

– Perduokit ragelį atsakingam asmeniui, – tariu griežtu seržanto balsu.

– Laba diena.

– Man – nelaba. Manau, pakaks tuščių kalbų. Pereikim prie reikalo.

– Gerai, ar jums būtų patogu atvykti į mūsų centrinę būstinę rytoj? Aptartume žalos atlyginimą.

– Galėčiau 13:00.

– Puiku, lauksime atvykstant.

1:0, mano naudai. Bet laimėtas mūšis dar nėra laimėtas karas. Reikia pasitarti su advokatu.

Advokatas pataria reikalauti piniginės kompensacijos, kuri prilygsta mano dienos uždarbiui, plius patirtos išlaidos gydymui. Tik kad ne pinigai man svar-

biausia. Esu iš baigiančios išnykti idealistų kartos. Pikčiausia, kad prie valstybinės įstaigos eilinis valstybės pilietis gali sėkmingai susižaloti, filmuojant apsaugos kameroms, ir nesulaukti jokios pagalbos.

Kažkaip itin „Brisiaus galą“ primena. Noriu, kad to strypo virš vartelių nebeliktų, noriu, kad žmogus žmogui būtų žmogus! „Panorėk – ir praeis!“ – prisimenu seną gerą patarimą. Ne, nepraeis... Žaizda gili, kad ir susiūta, bet juokiantis skauda.

Atimti iš žmogaus galimybę juoktis – to tai jau tikrai per daug!

Darbe jaučiu sunkiai maskuojamą smalsumą. Keli kolegos ragina „kaip reikiant nugręžti“ banką. Nesunku susivokti, kad ši finansinė organizacija jiems – ne prie širdies. Mano menkas pasipriešinimas milžiniškai pinigų valdymo mašinai jiems kelia piktdžiugišką azartą. Juk taip smagu svetimomis rankomis pažarstyti žarijas! Suprantu, kad nieks mano pergale netiki, bet bent jau turės ką aptarinėti artimiausias dvi savaites... Žodžiu, nieko naujo po ofiso saule. Važiuoju į miesto centrą stebėtinai ramus. Kažkokia vidinė nuojauta kužda, kad pokalbis man bus sėkmingas. Parkuojuosi požeminėje aikštelėje, mano bilieto numeris...

563! O sutapimais aš netikiu. Veikiau koduotais signalais. Ir ką gi reiškia šių skaičių kombinacija numerologijoje?

Išsitraukiu telefoną, „pagooglinu“ ir skaitau: „Number 563 is sending you a message saying that even if things may not have gone as planned, continue to have hope that it shall all be alright.

Do not worry. Do not be anxious. Do not be afraid. Just have hope. And always surround yourself with those who have hope and belief as you do.“ Labai įdomu, tiesą sakant, darosi vis įdomiau. Laikas kurti viltingųjų sektą, ne kitaip.

Viltingai praveriu banko duris, manęs jau laukia fojė.

– Sveiki, sveiki, aš – Lukas Ciperis, esu atsakingas už saugą mūsų organizacijoje.

– Aš...

– Žinau, kas jūs, mes jumis pasidomėjom! – gana stačiokiškai nutraukia mane „saugumietis“ ir sparčiai nukulniuoja koridoriais.

Belieka sekti įkandin. Banko interjeras – prabangus, bet nemielas.

Vietomis net kažkuo primenantis

antroposofų Goetheanum centro interjerą Šveicarijoje, tik čia nematau karsto formos šviestuvų. Eidami nieko nesutinkame. Pagaliau sustojame prieš masyvias medines duris, Lukas Ciperis jas atidaro ir rankos mostu pakviečia užeiti. Prieškambaryje yra sekretorės darbo vieta, bet pačios sekretorės nematyti. Užeiname į darbo kabinetą. Jo dydžio negali užmaskuoti net milžiniški juodmedžio baldai, apmušti raudona oda. Ilgas stalas statmenai atsiremia į darbo stalą. Suskaičiuoju trylika kėdžių. Tryliktąją – kabineto šeimininko – derėtų vadinti foteliu. Mes atsisėdame neutralioje teritorijoje – kampe ant minkštasuolių. Intuityviai pajuntu, kad šis ponas protu lenkia visus su manimi iki šiol bendravusius banko darbuotojus n+1 karto. Jam viešieji ryšiai – ne pirmiena, nors ir tituluojamas atsakingu už saugą.

– Gal norėtumėte kavos ar arbatos? – pasiūlo.

– Ačiū, ne.

– Tada, jums leidus, pradėkime...

Pokalbio turinio tiksliai nebeprisimenu. Stoviu lauke, bukai spoksau į grindinį, mintys – padrikos. Galvoje išliko tik atskiros pokalbio nuotrupos, kurios atrodo kaip citatos iš nevykusios šūdino dramaturgo pjesės. Kažkokie Luko Ciperio pezalai apie dešimtmečio laukimą, iniciaciją, sutvirtinimą krauju ir prašymas pasirašyti ant mano neseniai išleisto fotografijų albumo apie benamių gyvenimą. Atrodo, kad parkerio rašalas buvo kažkoks raudonai rusvas... Ir kad vėliau atsiradusi sekretorė atrodė kaip iš akies lupta liesesnė seselė iš priėmimo skyriaus... Brrr...

Velniškai užsimanau karštos kaip pragaras kavos. Kitoje gatvės pusėje matau kavinukę, į kurią ir patraukiu.

Užsisakau dvigubą espreso. Atidaręs piniginę kiek nustembu, nes ten – tikrai daugiau pinigų nei turėjau. O rytą, jei neklystu, buvo šimtas trys eurai.

Perskaičiuoju: šeši šimtai šešiasdešimt šeši eurai.

Aha, tai vis dėlto „nutręšiau banką“!

53

GINTARO LAŠAI

Olena HERASYMIUK (Ukraina)

kala vaikui per ranką kam graužia panagę brudną skaičiuoja vandens butelius duonos plytas prie sienos prispiria čiužinį

Kalėjimo daina

kruopų užteks trims dienoms druskos keturioms arbatos penkioms obuolių kaip mėšlo

jis ilgai žiūri į mane ir sako: „svarbiausia – meilė“ ___ atveriu langą ir vidun įsiveržia ugnis einu per aikštę miestą lendu į kurmiarausius jo kiekvienam praeivy – ugnis visi ką sutinku – ugnis užsimerkiu – ugnis ___ „svarbiausia kad nebūtų karo“ sako ji ant sienos kabindama vado tų kur mieste portretą „svarbiausia kad nebūtų karo“

54

„eik pažaisti laukan jei šaudys – lįsk į bombiaką“ ir skaičiuoja toliau konservai saldainiai bulvės daržovės vaistai švarūs apatiniai švariam atminties lapely užsirašo skaičius kiekvieną kruopščiai susikaupus iš naujo staiga virpteli lyg kas netyčia pravėręs duris užklupo ją nuogą virpteli vien akių vokais «руки подними! сдавайся! кожа губы глаза – лицо твое триколор и когда ты выйдешь во двор

GINTARO LAŠAI

увидишь сама: мир чист как душа услышишь лепечущий звон калаша горы костей укрывают пески сдохнуть от пули бы, не от тоски в город красивый на танке - бурят лопает звонко спелый снаряд рожу к земле посильнее прижми и не будет войны и не будет войны» kairiosios akies kamputy diktorius paeiliui apnuogina dvidešimt keturias iltis dešiniosios kamputy – kur sunku atvaryti vyzdį kaip tiesią liniją nubrėžt lape kaip liesti mylimosios kūną sulaikant ranką nuo stiprių ir deginančių judesių vyzdį sunku atvaryti neužmerkiant akių raibuliuojanti lyg TV ekrane mergaitė lėtai durų rankenos siekia purvini pirštukai garbanų voratinklėliai kelis jau ant aukštos pakopos siluetas ištįsęs ir užlietas gryna kaip oras šviesa ji atplėšia duris vidun veržias ugnis užsimerkia – ugnis ugnis

___ atėjo visi: bendraklasiai bachūrai iš grupuočių kovos draugai bobulkos su plakatais Volodia su baneriais Dima su megafonu Žeka su fajeriais Andrejus su kolonkėm mergina bičiuliai giminės savaime aišku maišas ant galvos nieko nematyt užuodžiu pelėsį stovintį vandenį visas durų staktas kai veda jaučiu smėlėtus žingsnių garsus suolą sienos šaltį ateina pirmasis mentas ir sako: duok cigaretę man tai pirkt o tau dar atneš tokiems visada atneša cigarečių arbatos dildę kepale juokiasi ateina antrasis mentas ir sako: skaityk še paskaityk ką tu užmušei baksnoja byla į krūtinę pyksta o rankų neatriša ►

Ričardo Šileikos nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

◄

ateina trečiasis mentas ir sako: padjom! veda mane devyniais durų ratais užlaužtom rankom liūdnas mechaninis Hermis žino galiu atsisukt ir bemat viskas baigsis tad laiko sugriebęs už sprando lyg prieš egzekuciją oda jaučiu kiek dar eiti pasirinkimo nebebus žinau lieka kelios dešimtys žingsnių ir štai mes bėgam užšokam ant paskutinės pakopos įneriam pro sunkias metalines duris užplūsta triukšmas mygtukų spragsėjimas atriša rankas man įsako lyg kokiam paralitikui dabar kelkis ir eik ir nesidairyk kovinę stovėseną priimu lygsvarą stengiuos laikyt kairiąja pridengiu galvą dešine nusitraukiu maišą per petį permetu tarsi apsiaustą minią matau priešais narvą apmirusią ___ «Ноги на ширине плеч! Раздвинуть ягодицы! присесть!» pasiunčiau nachui gavau į snukį ir atgal į kamerą dviem atvažiavusiems iš Ukrainos manęs Kolymon aplankyt pasakė «отказался от свидания» sūnus po to man pusmetį nerašė ___ „įsiveržė į trobą veidu į grindis motiną veidu į sieną mylimosios nebuvo namie o tėvukas tai jau tūkstantmečio pradžioj numiręs „maidanietis?“ apžiūrinėdamas vėliavą iškošė vyresnysis „savanoris?“ apuostė karinius antsiuvus užsirūkė nusispjovė „banditas!” pradžioj dokumentus išnešė sudegino po to peilius peilių nevalia dovanot tik mūšy gerą ginklą karys iškovoja tada – mylimos papuošalus 56

laiptais riedėjo tuščiaviduriai žiedai į plyšius išsišliaužiojo grandinėlės geldelėse užsiskliautė auskarai mane išvedė paskutinį šaukiausi žmonių surišo burną užkimšo voronokan įmetė dar ilgai voronokas stovėjo kieme girdėjau išsivaikšto žmonės ir suskrenda paukščiai juokias vaikai šurmuliuoja karščio išvargintas miestas paskui nebegirdėjau nieko iškepė oras sunkiai pakilo mano varinis jautis pajudėjo lėtai liūliuodamas mane savo skrandy“ „netikim jumis“ pasakė vienas ir išjungė kamerą kiti tylėjo ryškiai netiki tiki tais kas su ginklu ___ atveriu langus ir girdžiu ugnį atsimerkiu ir matau ugnį aikštėn ateinu ir matau ugnį lydosi turniketai vagonai išvežioja ugnį iš kavinių ne muzika skamba ugnis žmones sutinku bet ugnį matau univerų ir kalėjimų dūmai teismų ir soborų degėsiai griuvėsiai kapinių parlamento rankoj – stiklas putplastis skuduras benzinas ugnis galva skaidri tarsi stiklas ugnis ir širdy ugnis iš kapų į mūšį pakyla šimtinė ugnis iš kapų legionas rikiuojasi karui tik ugnį dabar vadiname laisve pažvelk – jos veidas nežemiškas dūmuos laikykis grandinėj tvirtai! ženk pirmyn! iš tūkstančių vardų nepamirški nė vieno – atkeršyk už juos! kalavijas mano ir skydas žemė ir motina – ugnis girdi šitą griausmą – purvina agonija priešo tikėjimą sukandęs laikyk – mums eiti jo link Iš ukrainiečių kalbos išvertė Artūras VALIONIS

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Aklavietėse

Gabrielės Venckutės akvarelė

Laima TAMOŠIŪNAITĖ

– Aš manau... – burbteli senis, siausdamasis šiurkščiu nailoniniu audiniu, ir atsidusęs nutyla.

Tokios godos, kaip dabar, dar nėra jo kamavusios: pamena visą savo gyvenimą kaip niekad aiškiai, nesulyginsi nė su ryškiu sapnu, dar neužmiršo savo buvusiųjų žmonų krikšto vardų, gatvės, kurioje gyveno lankydamas pradinę mokyklą, pavadinimo, tačiau savo atsiminimų kertelėse niekur negalėjo rasti įrodymų, jog visa tai įmanoma. Buvo tikras, kad tai visai nepriimtina ir visai neatitinka jam žinomų fizikos, gyvenimo dėsnių, tačiau tai jau nebebuvo svarbu – šiame pasaulyje nebeliko nė vieno intelektualo, net tiksliųjų mokslų studijų programos atstovo, galinčio patvirtinti jo svarstymus.

Nebeliko nieko.

Jau keturias dienas jį supo tik akmeniniai Vydaro gniaužtai ir tuščios senamiesčio gatvės, kurių grindinio neglostė net šilkinės žiurkių letenėlės. Išsiilgo ir jų. Vėjo gūsių supamos medinės sūpynės daugiabučio kieme, jų tariamas vienišumas kėlė jam pyktį.

Taip, jis niršo – dabar, būdamas aštuoniasdešimties, jis prarado teisę girdimai ištarti paskutinius savo žodžius. O svajojo pasaulį palikti taip, kaip Sokratas, – ryžtingai, nepraradęs humoro jausmo, palikęs ryškiai matomą žymę kieno nors mintyse. Palikęs pakankamai medžiagos citatoms.

Nesvarbu.

Jis priverčia save pakilti ir eiti tolyn nuo lovos šlubuojančiu žingsniu. Lakoniškais rankų judesiais išsivirti kavos ir atsisėdus ant lakuoto suoliuko virtuvės kampe įsijungti seną, nespalvotą televizorių. Žmonės ten juokiasi, diskutuoja apie naujus produktus, šoka pramoginius šokius – ar sau, ar visai žmonių kultūrai bando

įrodyti, jog tai ne darbas – tai pramoga, visiškai nieko bendro neturinti su... kaip ten... ak, taip, pinigais. Gyvenimas televizoriuje tęsiasi, tėvai ryto laidose ir toliau ginčijasi dėl jų vaikams provokatyvių šio gyvenimo aspektų, visados vienodi paaugliai šlovina naujus, pagal bestselerius pastatytus filmus. Šie fantomai, žmonių rasės šešėliai išliko visas šias dienas ir nežadėjo pasaulio palikti, tarsi neinformuoti dėl savo egzistencijos nebuvimo, atėjusios apokalipsės.

Senis galvoja apie tai – kokia gi čia apokalipsė, jos ateina netikėtai, su griausmu ir visados niekam nežinomam mokslininkui mėgėjui suteikia galimybę teigti: ,,Juk sakiau prieš trejus metus...“ O dabar viskas tiesiog išnyko kaip sniegas saulėtą pavasario dieną ir ,,polo“ dabar išgirs nebent tik iš išniekintosios Echo.

Nerašyta šio pasaulio taisyklė: neegzistuojantys dalykai yra beerdviai, lengvi, neapčiuopiami. Ir vis dėlto jis negali suprasti, kodėl taip sunku. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Viskas romantiška, ką galima parodyti per televiziją, – jis galvoja sėdėdamas ant sūpynių.

Aš visai ne romantiškas.

Senis susiraukia. Skauda kelius. Nepaiso – jau įpratęs, o dabar aktuali tik filosofija, jo vidiniai Pano labirintai. Neverta būti tokiam delikačiam, kai tavo pašnekovai išnykę ūkuose lyg šiaurės pašvaistės. Tėra vienas. Su savimi. Fragmentai, asmeninė patirtis tampa svariausiu argumentu – juk kitaip tavęs neišklausys... AK TAIP, taip.

Dairosi aplink – sūpynės, traukinio bėgiai, maisto prekių parduotuvė, kaimyniniai namai, šuns pasaitėlis šlapioje žolėje.

Viskas taip harmoninga, lyg modernaus fotografo parodoje. Ir žiūrovas tik jis vienas – visados manė esąs reikalingas tik sau, galbūt dar Dievui (tokia jo profesija – mylėti visus, atleisti), taigi jau du, o daugiau niekam... tačiau šios mintys ilgai neužsibūdavo, išsivadėdavo.

Dabar jis tikras, iš tiesų tokia jau jo ir vertė, – paliko. Pabėgo visi, pabėgo į pažadėtąjį Rytojų ir paliko tokį nespalvotą, neįdomų senį kartu su šiukšlėmis, vis brendantį giliau ir giliau į savąją realybę, pamiršusį, kad būna ir kitaip.

Kodėl?

Supasi ir vis gręžiojasi atgal. Ir ko čia bijoti, pagalvotum.

Šešta diena, vakaras: jis stojasi ant kojų, nerangiai liečia žemę savo odiniais batais.

Jau apsisprendė – taps jaunas. Tai kas, kad veidas raukšlėtas – čia tik išoriniai bruožai, kalėjimas, kuriame esi priverstas tupėti visą žemiškąjį savo gyvenimą.

Jam jau viskas velniop... ir į Žemę visa tai nebepanašu. Tad bus jaunas – jam vienam priklausys anarchija, o galbūt... Ir vis dėlto, ką jauni žmonės veikia?

Senis lėtai eina parduotuvės link.

Svarsto, ar sudėtinga neatsiversti nė vienos knygos, nebent ji apie vampyrus ar su paveiksliukais, rūkyti, gerti ir... ir. Tikriausiai ne, juk stebėjo tai kiekvieną dieną – šią trečiosios šalies kultūrą. Pakeliui spyriu nuverčia šiukšlių kibirą ir porą kartų nusispjauna. Vieną kartą nepasiseka ir burnos skysčiai susigeria į jo marškinius – nusprendžia to daugiau nebekartoti.

Ir vis tiek jaučiasi taip, lyg darytų kažką ne taip. Kažką praleido pro akis, pamiršo.

Galva ne Saliamono.

Durys neužrakintos – jis įeina ir trumpam sustoja, kad pailsėtų. Visos lempos 58

neveikia, išskyrus vieną, tad to, ko nori, jam tenka ieškoti prieblandoje. Atranda greitai, vis dėlto parduotuvė nėra didelė – įrengta daugiabučio pirmame aukšte, dviejų kambarių bute, ir gausus prekių pasirinkimas ne viena iš jos funkcijų.

Sustoja prie kasos aparato ir iš kišenės išsitraukia suglamžytus pinigus. Norėtų susimokėti, bet nežino kaip – lūkuriuoja prie prekystalio šitaip viltingai ir tikisi, kad kas nors prieis, pamatys, kas jo rankoje, bei žvilgtelėjęs smerkiančiu žvilgsniu paklaus – nejaugi? Tačiau niekas nekinta. Suvokia, jog nebeliko net laiko – jam, vienam šios planetos individui, jo ir nereikia, visai. Tad visai neskuba apeidamas pardavėjos staliuką ir atidarydamas kasos stalčiuką. Deda pinigus nusisukęs – vis tiek nereikia, visai.

Visai.

Atsidūsta ir numeta savo pirkinį į tamsą.

Vis tiek nieko nebūtų išėję, jis juk taip ilgai nebendravo su ne savo amžiaus žmogumi.

Gyveno jie kaip dvi atskiros rasės, ir senis į juos žiūrėdavo lyg į žvėris zoologijos sode – kiek pašiepiamai, su susidomėjimu, tik dar nemesdavo maisto į jų pusę. Vis dėlto tikriausiai sumaišė zoologijos sodą su Edenu, tad dabar reikia kentėti tą užsilikusį kartų jausmą, pilkus atsiminimus.

Kaip stovi prie personos lyg prie žaislo krautuvėje, lyg autoservise šalia automobilių rūšių gausybės ir susimąstęs renkasi: jis man dvasiškai priimtinas ar ne, kuris jo bruožas atitiks mano stereotipų sistemą, tiks ar netiks... kas gi to vertas.

Ne jie.

Gal reikėtų baigti sakyti „jie“.

Ir išėjęs iš pastato jis jaučiasi visiškai kitaip.

Prireiktų čia kokio Ariadnės siūlo.

Labai.

Senį supa gili, klampi migla, rudens drėgnumo rūkas, o jis sužvarbęs žiūri į tolį. Kadaise ten matydavo horizontą, dabar – pabaigą. Ir tokią, kad kiekvieną kartą žvilgtelėjęs į jos pusę turėdavo prisimerkti, lyg bandydamas kažką išvysti, tačiau iš tiesų jam tiesiog skaudėjo akis, kurios negalėjo tverti šio vaizdo. Ir kvapų. Tokių antikvariato kvapų. Visur.

Jeigu dabar eitų tiesiai taku šalimais pilkų daugiabučių, prieitų begalybę. Bet ne dabar.

Veidrodyje senis mato save, pusnuogį.

Juokiasi.

Kiek čia visko, kas gąsdina, kas neegzistuoja! Tik baimė, baimė, tiek baimės.

Raukšlės, senatvės žymės, apgamai...

Baimė. Tiek daug.

Jis žiūri į save, įkypomis akimis tyrinėja kūną, jo atspindį veidrodyje ir iš tiesų jaučiasi palaimingai. Likęs vienas, įstrigęs savo vonios kambaryje jis pradėjo elgtis taip, kaip anksčiau nebūtų išdrįsęs – jis pamilo save ir vėl. Nebeliko jo gyvenimo cinikų, neprofesionalių kritikų (bet jų nuomonės išlikdavo ilgiausiai), tik jis pats – savo likimo šeimininkas.

Apkabina save išbalusiomis rankomis ir linguoja lyg mažas vaikas ritmingai.

Skauda kojas, ypač kairę, tą arčiau širdies, tačiau ir vėl malšina realybės skausmą savo prisiminimais ir fantazijomis.

Pamena mamos omletus, savo juodą šunį, dvi žmonas, dvi atkaklias, pretenzingas ir nuostabias moteris, tačiau iš tiesų mylėjo tik vieną, dabar supranta. Galbūt dėl to abi santuokos ir žlugo – viena iš meilės, kita iš ne...

Ir vėl toli toli nuklysta vis gilyn į tamsą savo praeities, toks vetušas žmogutis.

Kaipgi ten juoda.

Net nežinau, ar egzistuoju, kai aplink tik fantomai ir jau nieko nebėr, kas siektų sužinoti, iš ko susikūrė Pradžia. Be jos nėra ir Pabaigos, tad ko man bijoti, – jis murma prieš miegą, priglaudęs galvą prie baltų savo patalų, lyg madona kūdikį ant rankų.

Ir kokios čia madonos. Ir ko gi jam bijoti.

Neįtikėtina, kažkas beldžiasi.

Senukas negali patikėti tuo, ką girdi, todėl ilgai abejoja, atverti duris ar ne. Per dešimt dienų jau įprato, jog garsai priklauso tik jam vienam ir gamtos stichijai, daugiau niekam. Beldimas suardo šią beviltišką idilę, jis nustebęs.

Tačiau nepaisant to, duris atidaro. Laiptinėje stovi mergina (aukšta, tiesia nugara ir komercine šypsena, lyg iš reklamos), už jos vaikinas (merginos ūgio, nesišypso, atrodo, lyg atėjęs čia ne savo noru). Stoviniuoja, nužiūrinėja dviese ir nieko nesako, o senis veik susigėsta savo išvaizdos, tokios neparuoštos svečiams.

Ji prabyla pirma: laba diena, laba diena, – aukštu balsu, kiek per garsiai ji pasako, – mano vardas Panelė Isis, mes iš pelno nesiekiančios organizacijos, savanoriai studentai, norėtume...

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Senis pertraukia ją, klausia, iš kur jie.

– Jau sakiau, – entuziastingai atsako Isis, mes iš pelno nesiekiančios organizacijos, norėtume jums padėti, ar tur...

– Ne, ne, ne, iš kokio pasaulio esate?

Ji juokiasi – nieko nesupranta, toliau kartoja savo tarsi išmoktą kalbą, nebeleidžia niekam įsiterpti ir, įsiveržusi į senio butą, pradeda šeimininkauti, lyg būtų čia buvusi jau daug kartų. Jis nenoromis supranta, jog jokio kito atsakymo iš jos nesulauks, ir tykiai atsisėdęs virtuvėje prie stalo stebi merginos veiksmus. Vaikinas padaro tą patį.

– Na ir koks čia vardas – Isis? – burba buto šeimininkas.

Ji kiek susiraukia, sako, kad bent jau turinti tokį, to paties negalinti pasakyti apie senį, ar bent jau žinąs, kiek ilgai jiems teko ieškoti jo gyvenamosios vietos – kelis kartus net pasiklydo!

– O tu kuo vardu? – pamatęs, jog visi pokalbiai su Panele veda į aklavietę, senis pasirenka kitą auką – tylųjį vaikiną.

– Na, tau jau tikrai nebesvarbu, koks mano vardas, – jis atžagariai prabyla. – Ne su manimi tau reikia susipažinti, su ja, aš nesvarbus.

O ji jau sėdasi šalia jų, ant paskutinės lygaus medžio taburetės, dalija arbatos puodelius, sklidinus karščio ir garų. Kiekvienam po vieną – jam ir jam, sau. Trina smiliumi molinę rankenėlę ir šypsosi, lyg kažką prisiminusi.

– O mes... Aš ir jis... – mergina pradeda kalbėti, bet sustoja.

Senio akys klausia, jis susidomėjęs kiekvienu jų žodžiu, jam taip keista ir neregėta po tiek laiko jausti žmonių artumą, būti šalia, jausti, jog juos vienija šie arbatos puodelio ritualai. Na? – Jis, jis visada man siunčia dovanas, o aš niekada jam negrąžinu! Aš taip gražiai jas priimu, glostau savo rankomis, liūliuoju, bet niekas niekad nedėkoja!..

Pyksta. Trypia kojomis. Nenurimsta iki tol, kol ateina metas išeiti, – pažada, jog aplankys ir rytoj, ir poryt, tik mergina, vaikinas vėl tylus, neatsisveikina, bet išeidamas pro duris seniui į ausį sušnabžda: nepasitikėk ja, ji viduj tokia juoda juoda, vien tik baimė, ir daugiau nieko apie ją nesužinosi.

Pasilikęs vienas jis darinėja spintelių duris.

Ieško. Nežino ko.

Kitą dieną tą pačią valandą jie trise eina į spektaklį. Senis tikisi išvysti dar daugiau žmonių, nenustygsta vietoje, jaučiasi neįtikėtinai gyvybingai, galvoja, jog dabar galėtų prilygti net ir Matūzaliui, amžiną atilsį jam.

Tad kaip nusivilia, kai, įžengęs į mažos, senoviškos salės gelmes, supranta, kad jį supa tik šešėliai ir nieko daugiau, bet kiek ji vargo, kol susitarė su teatro trupe, jis turėtų džiaugtis, tikrai.

Senis stengiasi. Jam veik pavyksta. Šviesos užgęsta.

Mato Kali, mato Dievą, mato Alachą, Šyvą, Dzeusą, Izanagi ir Izanami... Visi jie pasislėpę už kaukių šoka elegantiškais judesiais, tolsta, artėja, deklamuoja begalinius haiku apie gyvenimą, jo baigtį, apie egzistenciją, pasaulio nesuprantamą būvį. Senis žavisi šiuo pasirodymu – ploja po kiekvieno veiksmo, pamiršta, jog yra ne vienas, ir trokšta, kad visa tai nesiliautų, o deja... Ir pabaiga jam jau nebepatinka: klampi, purvina masė aktorių atsisuka į jį ir rėkia, badosi kaulėtais pirštais, šaukia, kad pasirinktų, o jis nežino ką, ir taip ilgai, kol susipranta. Tyla. Verpetas beveidžių veidų įtraukia jį, nebando net priešintis, susitaiko, bet nesirenka, ne, nepriversite.

Kaip vėsu jam darosi, susigūžia kėdėje, iš karto tampa toks mažytis seneliukas ir net sugrįžus šviesoms nesijudina iš vietos.

– Ir kaip tau, negi nepatiko? – Isis klausia, palinksta šalia, tikrai susidomėjusi.

– Patiko, man labai patiko, tikra komedija, – jis juokiasi, – gaila, kad baigėsi – taip greitai kaip mano gyvenimas kada nors.

Ir juokiasi.

Vaikinas ir mergina nustebę, šito jau nesitikėjo, koks blogas humoro jausmas!

Susižvalgo, Isis bando paaiškinti: juk senyviems žmonėms taip būna – vis juokauja apie tą savo mirtį, nes bijo jos, kažkodėl vis mano, kad tokie juokai gali nuslėpti paranoją ir isteriją. Taip ir būna, kai bijai.

Ir vis pasakoja anekdotus. Ak, ak.

Senis nesiklauso, kažkodėl praleidžia žodžius, galbūt nenori išgirsti kažko, bet stebisi – pirmą kartą mato juos kalbančius tarpusavyje, dabar supranta kodėl.

O vėliau Isis ateina tik viena. Dar vieną dieną ir dar vieną.

Skaito jam knygas, vis įkalbinėja išeiti kur nors, bet jis guli savo lovoje ir net nebesistengia jai atsakyti. Susimąstęs tyso, tik kartais prabyla:

– O jeigu...

Nesuprasi, kodėl mergina taip desperatiškai stengiasi, pyksta, kai jis purto galvą, neleidžia jam žiūrėti pro langą, neparodo nė vieno žmogaus ir niekada nesako „viso gero“.

Jau trylikta diena, kai viskas išnyko, juodas penktadienis, dabar žino, kad ir Panelė netikra, čia jos nėra, dėl to vis nusuka nugarą, stebi tik sieną – tokią baltą baltą – kaip jam trūksta šios spalvos...

O ji nesitraukia, kaip tik dabar klausia, ar nori, kad paskaitytų poezijos; yra toks rašytojas Henrikas Heinė, tikrai geras, kažkada asmeniškai pažinojusi. Pasakyk taip.

– Ne, ne, ne, – senis kartoja, o ji neatlyžta: – ar žinąs, koks didis čia autorius, tai buvo vienintelė Natašos Kampuš knyga ir ji nesiskundė, visai, o tu guli paslikas nedėkingas senis, čia mano dovana TAU. Taigi, skaito: Aš matau, kad žmonės kvaili, kai skundžiasi didelėmis kančiomis. Skausmas ne toks jau didelis, tik štai krūtinė, kurioje jis turi tilpti, paprastai per ankšta.

– Tai negi čia poezija? – klausia jis.

Pagaliau susidomi, atsisėda lovoje, nugarą atrėmęs į kojūgalį, išsitiesia ir regi jau ne baltą savo sieną, o baltas Panelės rankas, nori patikėti, kad ji čia, ir leidžia sau tai, na, ir koks dabar skirtumas – pabaiga jau atėjo. Žino, kodėl tik jis vienas, kodėl paliko: netikėjo, tai dėl to, o dabar pasiruošęs, tik dar truputėlį pasiklausys... Ir ji tai jaučia, to ir norėjo, šypsena jos lūpose.

– Na, ne, tik maniau, kad tau patiks.

Norėsi tai išgirsti.

– Gerai, gerai, skaityk toliau…

Nesuviliosit rojaus guoliu, Aš jums labai rimtai sakau: Danguj nebus tokių gražuolių, Kurias aš žemėj...

Penkiolikta diena.

– Isis, ir kodėl tu čia ateini? – jis klausia rytą pramerkęs akis ir pamatęs ją, sėdinčią šalia lovos ant kietos taburetės, vartančią seną žodyną.

– Nežinau, – sako susimąsčiusi, galbūt nenorėjau, kad būtumėte vienišas, bet ir pati... Nesvarbu, gal norite eiti pasivaikščioti?

Senis žino – ji meluoja. Ir vis tiek sutinka: – Jei tik palydėsite.

59

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Klaipėdos gaisrinė: nuo Prieš 160 metų – 1856-aisiais – buvo įkurta profesionalių gaisrininkų tarnyba ir atidaryta Klaipėdos gaisrinė. Jos atsiradimo priežastimi tapo miestą nusiaubęs Didysis gaisras.

Viktorija KARALIENĖ Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2017 sausis, Nr. 1(37)

Didysis gaisras

Tiltų tarnybos darbuotojai ant pasukto Biržos tilto.

60

AdM archyvo nuotr.

1854 m., prasidėjus Krymo karui ir Rusijos uostų blokadai, kaip vienas iš rusų eksporto ir importo kelių buvo pasirinkta Klaipėda. Tai miestui buvo itin palanku – suintensyvėjo prekybiniai ryšiai, laivyba, susisiekimas, taip pat pajamos.

Nesisekė tik medienos pirkliams, kurie, tikėdamiesi augsiančios prekybos, buvo užsipirkę miško. Tačiau dėl anglų ir prancūzų lygiai taip pat užsipirktų miško atsargų prekyba mediena stojo.

Viena iš tokio didelio gaisro priežasčių ir buvo itin degiomis prekėmis – mediena, linais, kanapėmis – perpildytos visos įmanomos saugojimo vietos.

W.Muttray’ui priklausiusiame sandėlyje, kuriame, skirtingų šaltinių teigimu, saugota arba mediena, arba kanapės ir lajus (ir viena, ir kita – lengvai užsidegančios medžiagos), 1854 m. spalio 4 d. vakare kilo gaisras, kuris sunaikino ne tik sandėliuotą medienos perteklių, bet ir beveik visą miestą.

Tą dieną tvyrojo rūkas, pūtė ugniai labai palankus stiprus šiaurės vakarų vėjas. Sandėlis stovėjo netoli Senosios balasto aikštės, brandinspektoriai atvyko tik po 15 minučių. Ugnis sparčiai plėtėsi, persimetė į šalia buvusią medienos sankrovos aikštę, vėliau plito į toliau buvusius pirklių sandėlius, dėl vėjo krypties nesunkiai persimetė į kitą upės pusę.

Vos ne vos pavyko išsaugoti rotušę, tačiau kitomis kryptimis ugnis plito, degindama medinius ir mūrinius gyvenamuosius namus bei sandėlius.

Pietiniame Danės krante sudegė beveik visi prie upės stovėję sandėliai, ištisos senamiesčio gatvės ir svarbūs pastatai – bažnyčios, muitinė, miesto svarstyklės, teatras ir mokyklos.

ISTORIJOS PUSLAPIAI

o įsikūrimo iki 1945-ųjų Žinutė „Lietuvos gaisrininke“ 1923 m. Nr. 5–7.

Liko be namų Vėliau inicijuotas teismo tyrimas gaisro priežastims nustatyti, tačiau, jeigu tai ir buvo padegimas, jį sukėlęs asmuo nebuvo nustatytas.

Gaisras buvo užgesintas kitos dienos rytą, mieste 516 šeimų (2 785 asmenys) liko be namų. Vitės priemiestyje sudegė 100 namų, maždaug 2 000 asmenų liko be namų. Kaip teigė J.Zembrickis, žmonių aukų užfiksuotos tik trys.

Pasinaudodami proga, nesąžiningi gyventojai vogė iš apgriautų sandėlių ir pastatų. Dar ilgai buvo ieškoma gaisro metu pasisavintų daiktų, daromos kratos.

Degančiose bažnyčiose dingo miestiečių sunešti pinigai ir brangūs daiktai. Apskrities teisme sudegė bylos, aktai, palikimo, santuokos ir globos sudarymo dokumentai, hipotekos aktai. Teatras sudegė visiškai – ugnis sunaikino jo biblioteką, kostiumus, dekoracijas ir visą įrangą.

Visų gaisro nuostolių draudimas nepadengė, dėl įvairių priežasčių vis stengdamasis sumažinti išmokas.

Tiesioginė gaisro pasekmė buvo nuskurdę ir benamiais tapę gyventojai ir itin išaugusios maisto kainos, kurių kilimą turėjo stabdyti magistratas. Spalio 6-ąją atsakingi miesto asmenys surašė pagalbos prašymą.

Gaisrinė ir ugniagesiai XIX a. devintajame dešimtmetyje.

Iš „ Memeler Dampfboot“, 1931 m. gegužės 3 d.

Aukojo miestui Tarp aukotojų sudegusiam miestui buvo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV, princai bei princesės, Vokietijos miestų pirklių organizacijos, taip pat gaisro išvengę klaipėdiečiai. ►

1854 m. gaisro planas.

Iš „Illustriertes Familienjournal: eine Wochenschrift zur Unterhaltung u. Belehrung“, 1854 m. spalio 21 d.

61

ISTORIJOS PUSLAPIAI

◄ 1000 talerių paaukojo Rusijos impera-

torienė, karalienės Luizės duktė princesė Šarlotė (Aleksandra Fiodorovna).

Tiek Prūsijos karalius, tiek Rusijos imperatorienė XIX a. pradžioje, dar būdami vaikai, buvo gyvenę Klaipėdoje. Visa surinkta parama buvo išdalyta vargšams maisto produktais ir rūbais, dalis – piniginėms pašalpoms bei beprocentėms paskoloms bei pastatyta našlių prieglauda, kur apsigyveno gaisro metu turtą praradusios 32 našlės su vaikais. Nors ši prieglauda, dar vadinta našlynu, nestovėjo ilgai, tačiau nuo jos kilo šalia ėjusios gatvės pavadinimas – Našlyno g. (vok. Witwenstiftestr). Šis gatvėvardis išsilaikė iki 1948 m., kai gatvė buvo pervadinta į Gegužės.

Po Didžiojo gaisro, kaip ir kiekvieną kartą miestui nukentėjus nuo ugnies, prasidėjo intensyvios statybos, o Turgaus gatvė vėl buvo apsodinta liepomis.

Pirmoji po gaisro per maždaug metus buvo atstatyta lietuvių bažnyčia, kuri pašventinta 1855 m. gruodžio 23 d. Ilgiau truko Šv. Jono bažnyčios statyba. Nors bažnyčia buvo pašventinta 1857 m., ga-

1854 m. spalio 11 d. „Keleivyje iš Karaliaučiaus“ išspausdintas paramos prašymas su klaidinga data.

epaveldas.lt nuotr.

62

lutinai užbaigta tik 1863 m., kai iš pirklio Juliaus Ludwigo Wienerio palikimo buvo pastatytas bokštas. Reformatų bažnyčios atstatymas užtruko ilgiausiai – ji pašventinta tik 1861 m.8

Smarkiai prasiskolino Miestas smarkiai prasiskolino – lėšų reikėjo atstatyti pastatus. Nors nuostoliams kompensuoti buvo skirta beveik

Klaipėdos miestas tapo vienu iš pirmųjų Prūsijoje ir Europoje, turinčiu nuolatinę profesionalią gaisrininkų tarnybą – iki tol tokia veikė tik Berlyne.

32 tūkst. talerių, tačiau vien gaisrinės įrengimas atsiėjo per 25 tūkst. Įrankiai, žibintai, siurbliai ir griuvėsių valymas kainavo dar 11 tūkst. Į šią sumą įėjo itin svarbus vyriausybės parengtas atstatymo planas, kuriam priešinosi miestas. Šiame plane buvo numatyta sureguliuoti gatvių linijas, palikti laisvus plotus apie Šv. Jono bažnyčią, nutiesti plačią gatvę (Malkų gatvė, iki 1945 m. buvusi viena pagrindinių; dab. metu beveik išnykusi Uosto g.) tarp Karlo tilto ir Žiemos uosto. Tam reikėjo išpirkti sklypus, kas dar labiau išaugino miesto skolas. J.Zembrickio teigimu, 1860 m. pradžioje miestas turėjo beveik 164 tūkst. talerių atstatymo skolos9.

Taip pat teigiama, jog šis gaisras, smarkiai nusiaubęs miestą, prisidėjo prie pirklio Heinricho Schliemanno, kartais vadinamo Trojos atradėju, praturtėjimo.

Kadangi laivas su jo kroviniais atplaukė vėluodamas, prekės nebetilpo į esančius sandėlius ir buvo sukrautos atskiroje pašiūrėje, kurios ugnis nepalietė. Vėliau savo prekes jis galėjo parduoti gerokai brangiau.

1856 m. rugsėjo 12 d. panašus gaisras kilo Smeltėje, kur, be medienos krovinių, sudegė 80 namų, žuvo keli žmonės bei daug gyvulių. Vėliau, 1892 m. kovo 7 d., gaisras sunaikino didesnę dali medinės ir

fachverkinės turgaus halės, pastatytos 1860 m. Jos statyboms pinigus buvo skyręs jau minėtas pirklys J.L.Wieneris.

Kaip Berlyne Iki 1854 m. gaisrų gesinimas mieste vyko labai primityviai. Siurbliai buvo siurblių saugyklose Senamiestyje, Friedricho mieste ir Naujamiestyje, o arklius jiems pristatydavo ir gaisrus gesindavo patys miestiečiai. Ilgai užtrukdavo ir pranešimas apie gaisrą. Tada įvairiose vietose gyvenantys komandos nariai su arkliais rinkdavosi prie artimiausios siurblinės ir iš ten jau vykdavo gesinti gaisro. Jiems atvykus ugnis jau būdavo išplitusi, nebuvo įmanoma nustatyti gaisro priežasčių, todėl viskas pasibaigdavo tik ugnies užgesinimu ir gaisravietės apžiūra.

Po 1854 m. gaisro praėjus tik mėnesiui, magistrato pavedimu miesto iždininkas ir ugniagesių inspektorius išvyko į Berlyną, pagal kurio patirtį nuspręsta kurti Klaipėdos gaisrinę. Tuometis Berlyno ugniagesių vadovas Scabellis parengė Klaipėdos ugniagesybos pertvarkos planą. 1855 m. gruodį eiti naujas – policijos ir gaisrų inspektoriaus – pareigas paskirtas Berlyno ugniagesys D.F.Helmas.

Dar nepradėjus būsimo gaisrinės pastato statybos, pradėta pirkti gesinimo įranga – žarna, švirkštai ir cisterna, mechaninės ir paprastos kopėčios, gesinimo kibirai.

O 1855 m. rugsėjį šalia rotušės prasidėjo sparčios gaisrinės pastato statybos – dar tais pačiais metais spėta uždengti stogą. 1856 m. sausį išspausdintos naujos priešgaisrinės taisyklės, surinkta gaisrinės komanda.

Po Didžiojo gaisro praėjus pusantrų metų, 1856 m. gegužės 4 d. buvo iškilmingai atidaryta Klaipėdos gaisrinė.

Miestas tapo vienu iš pirmųjų Prūsijoje ir Europoje, turinčiu nuolatinę profesionalią gaisrininkų tarnybą – iki tol tokia veikė tik Berlyne. Vėliau kiti Prūsijos miestai naudodavosi Klaipėdos ugniagesių patirtimi, organizuodami savo darbą.

(Tęsinys – kitame numeryje) J.Zembrickis. Klaipėda XIX amžiuje. Klaipėdos istorija. II tomas. Klaipėda, 2004, p. 110 9 Ten pat, p. 66 8

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8