Durys 2016 02

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 VASARIS / Nr. 2(26)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 vasaris / Nr. 2(26) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Turinys INICIATYVA Kristina SADAUSKIENĖ. E.Jokužytė: siekiu prisidėti prie naujos, socialiai atsakingos kartos augimo

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Gražiausia knyga – tapybos albumas

Daiva KŠANIENĖ. Alto fiesta L.Kuraitienei

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

KINAS

SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – scena iš šokio teatro „Padi Dapi Fish“ projekto „Dior in Moscow” Klaipėdos kultūros fabrike. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

8

MUZIKA

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“

4

12

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „...Kafka“ ir „Dior...“: paveikūs, konceptualūs, skirtingi

Aivaras DOČKUS. OSKARAI 88: banalaus siužeto sąmokslai

16

21

DAILĖ Rūta JAKŠTONIENĖ. Dairantis kūrybos, įpareigojančios mąstyti

25

Daiva JANAUSKAITĖ. Tapyba – džiaugsmingas būdas kalbėti be žodžių

28

SVEČIAS Eglė DELTUVAITĖ. A.Rebetez: kuriu meną, kad provokuočiau svajones ir įkvėpimą

34

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Laikas, kuriame save suvokiu

38

KITU KAMPU Sondra SIMANAITIENĖ. Apie žiūrą per fotoaparato ir žmogaus sielos akį

41

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Ką daro D.Kalinauskaitė?

47

Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

48

Algis KUKLYS. Paskui savo šešėlį

49

Dainora KANIAVIENĖ. Pokalbiai su savimi

51

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

54

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Saulius VASILIAUSKAS. Eilėraščiai

52

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Bachmano dvaro gyventojai

60 3

INICIATYVA

E.Jokužytė:

siekiu prisidėti prie naujos, socialiai atsakingos kartos augimo kilusi leidėja Eglė Jokužytė, viešosios Vasario „Durų“ išleidimo įstaigos „Verslas ar menas“ steigėja ir data sutampa su šiemetės direktorė, o atspausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė, uostamiestyje gyvuoVilniaus knygų mugės pirjanti ketvirtį amžiaus. mąja diena. Renginių pleJau penkerius metus sostinėje gyvenanti jadoje vasario 25-ąją – ir E.Jokužytė džiaugėsi dėmesiu knygai, patvirtinusiu, kad jos iniciatyva per leidybą gražiausios metų knygos jungti reginčių ir nereginčių žmonių benapdovanojimai. Galima druomenę randa atgarsį, bei pasakojo apie šio siekio ištakas ir pastangas jį verčiant didžiuotis, kad jau nuo realybe.

1997-ųjų organizuojamą knygos meno konkursą, kurį rengia Kultūros ministeriPokyčių troškimas ja, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga „Sparnuotosios raidės“ yra antroji ir Vilniaus dailės akademija, –„Verslas ar menas“ išleista knyga (pirmoji šiemet laimėjo knyga, turinti „Eglė žalčių karalienė“) ir iškart apdovanota garbingu metų knygos apdovanojišaknis uostamiestyje.

Kristina SADAUSKIENĖ

Pagrindinė metų premija buvo skirta dailininkui Vilmui Narečioniui už knygą „Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“, kurią sudarė ir išleido iš Klaipėdos 4

mu. Kaip jaučiatės ir ką jums reiškia šis įvertinimas?

– Sužinojusi vos tramdžiau emocijas – buvau labai laiminga. Šis įvertinimas patvirtino, kad einu teisinga linkme. „Sparnuotosios raidės“ – visai kitokia nei „Eglė žalčių karalienė“, o per tą laikotarpį kol jos abi buvo išleistos, teko sulaukti įvairių reakcijų, pavyzdžiui, kad tai, ką darau, yra gražu, bet neverslu.

Buvo nemažai tokių pastabų. Kartais ir pati svarstydavau, ar mano pasirinkimas yra geras. Nors pasikonsultavus su širdimi, pastaroji visada patvirtindavo,

kad, taip, būtent tai ir turiu daryti. Laimėtas konkursas atsakė į visus vidinius klausimus ir dvejones. Buvo verta patirti visus išbandymus. Esu dėkinga tiems, kas mane palaikė ir buvo šalia – jų parama ir tikėjimas padėjo nesuklupti. Šios knygos nėra vien mano darbas – tai bendros pastangos.

– Atstovaujate viešajai įstaigai „Verslas ar menas“. Gal galite papasakoti, kokios jos įkūrimo paskatos, kodėl pasirinkote tokią kryptį – susikoncentruoti į neregių ir regėjimo negalią turinčių žmonių problemas?

– „Verslas ar menas“ leidžia leidinius, tinkamus regintiems ir neregintiems žmonėms. Kita veiklos sritis – į socialinės atskirties mažinimą nukreipti projektai vaikams, į kuriuos įtraukiu reginčiuosius ir neregius.

Savo veiklą pradėjau prieš penkerius metus, norėjau kurti socialinį verslą, o tuomet vien pasivadinimas socialiniu verslininku sulaukdavo labai keistų reakcijų.

Klausdavo, kuo čia pasivadinau ir ko prisigalvojau. Mano tikslas buvo ne materialus gėris, bet pokytis visuomenėje. Augau spaustuvėje, tad visas įgytas poligrafines žinias laikiau dovana, kurią, žinojau, galiu panaudoti geram.

Viskas prasidėjo, kai studijavau universitete. Gavau užduotį sukurti ir įgyvendinti realų projektą. Pamaniau, kad būtų įdomu išleisti kalendorių, iliustruotą neregių kūriniais. ►

INICIATYVA

„Pamaniau, kad reikia leidinių, suprantamų ne tik akimis, bet ir lytėjimu. Ir tai juk įdomu visiems. Nebūtinai turi būti neregys“, – įsitikino E.Jokužytė, išleidusi jau antrąją knygą, skaitomą skirtingais pojūčiais.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

5

INICIATYVA

Tai – lašelis į gėrio auginimo pastangų srautą.

◄ Pradėjau vaikščioti pas neregius.

Pirmomis dienomis stebint juos viduje buvo didelis sąmyšis. Pasijunti esanti kitokiame pasaulyje, jis nepažįstamas, net baugus. Supratau, kad neregiams vaikams nėra galimybių skaityti regintiesiems įprastų knygų. Juk leidžiame tik tai, kas suprantama akimis. Tyrinėjau situaciją, bendravau su mokslininkais, vaikščiojau po bibliotekas, suvokiau, kad ši bendruomenė patiria gana didelę atskirtį. Pavyzdžiui, 2013 m. inicijavau tyrimą „Aklųjų ir silpnaregių pilnaverčio dalyvavimo kūrybiniame ir kultūriniame gyvenime kliūtys ir galimybės“, kuriuo siekta išsiaiškinti, kodėl neregiai nevaikšto į kultūrinius renginius.

Pamaniau, kad reikia leidinių, suprantamų ne tik akimis, bet ir lytėjimu. Ir tai juk įdomu visiems. Nebūtinai turi būti neregys. „Sparnuotosios raidės“ – skaitoma skirtingais pojūčiais – lytėjimu, rega, klausa – knyga. Ja tobulinamas lytėjimo pojūtis, per lytėjimą lavinama už intelektinį vystymąsi atsakinga smegenų pusrutulio dalis.

Kitas dalykas – regintys vaikai, liesdami Brailio taškelius, geriau supranta, kad yra visokių žmonių, užmerkę akis, pirštais braukdami per puslapius, jie atsiduria neregimame pasaulyje. Tai – proga diskutuoti apie tą pasaulį, priimti jį, proga kalbėti apie socialines vertybes ir žmonių įvairovę.

Per knygų leidybą siekiu prisidėti prie naujos, socialiai atsakingos kartos augimo.

Paukščiai ir angelai

Už knygą „Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“ jos dailininkui V.Narečioniui skirtas pagrindinis Lietuvos gražiausios metų knygos apdovanojimas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

6

– Papasakokite apie „Sparnuotąsias raides“ – kokia knygos atsiradimo istorija, kaip susipažinote su L. da Vinci pasakomis, kodėl būtent jas pasirinkote ir kuo vadovaudamasi atrinkote konkrečius kūrinius.

– Kaip leidėja nuolat ieškau kažko gražaus ir naujo. Norint atrasti autorių, tam reikia

INICIATYVA

skirti nemažai laiko ir dėmesio. Ruošdamasi pirmai knygai pasirinkau populiarią lietuvių laiudies pasaką, kurios herojės vardas, kaip ir mano, buvo Eglė. Galvodama apie antrąją knygą, jau norėjau, kad ji būtų įdomi visam pasauliui, svarsčiau, iš kur iškasti kažką, kas būtų toks įdomus kaip Haris Poteris. L. da Vinci mano akiratyje atsirado labai netikėtai. Kalbėjausi su kolegomis, kurie pasakojo apie dar sovietiniais laikais išleistą knygelę su iš rusų kalbos verstomis L. da Vinci pasakomis. Iškart suklusau, prieš tai nebuvau girdėjusi, kad šis genijus kūrė ir pasakas.

Radau jas, ėmiau skaityti – labai įtraukė savo gelme.

Užsidegiau šiomis pasakomis, iškart žinojau, kad noriu, jog mano knygoje jos būtų verstos iš originalo kalbos. Pradėjau ieškoti jų Italijos bibliotekose, galiausiai radau jas būtent tokias, kokios buvo parašytos. Prieš pradėdama atranką turėjau apie šimtą pasakų – labai patiko viena apie paukščius, po to – kita. Pamaniau, kad tai ir gali būti atrankos kriterijus – be to, paukščiai – sparnuotos būtybės, man kažkuo primena angelus. Šios pasakos yra gilios, jose kviečiama susimąstyti apie universalias vertybes: darbuotojų ir darbdavių santykius, lojalumą, beribę tėvų meilę vaikams. Man pačiai labiausiai patinka pasaka apie pelikaną. Joje tėvas už savo vaikus paaukoja gyvybę.

Stulbina, kai supranti, kad tos pasakos gimė prieš 500 metų.

– Knygą iliustravusiam V.Narečioniui tai buvo pirmoji jo apipavidalinta knyga vaikams. Kodėl pasikvietėte būtent šį kūrėją, o ne ką nors kitą iš gausaus ir talentingo vaikų knygas apipavidalinančių dailininkų būrio?

– Iliustratoriaus paieškos truko apie pusmetį. Galiu paminėti du svarbiausius kriterijus – pirmas: kas gali geriausiai iliustruoti L. da Vinci, antras: iliustracijos turi tikti perteikimui iškiliuoju būdu.

Viskas susiklostė gana natūraliai. Neabejojau, kad L. da Vinci turi iliustruoti savitas kūrėjas. Su V.Narečioniu jau esame turėję reikalų, stebėjau jo darbus.

Mums susitikus jis susidomėjo, bet ir dvejojo. Kartu važiavome į aklųjų ir silpnaregių bibliotekas. Ir savo asmeninėje bibliotekoje turiu nemažai knygelių akliesiems.

Manau, kad V. Narečioniui sekėsi puikiai.

Kai leidome knygą, pirmiausia parengėme bandomąjį egzempliorių, subūrėme neregių komandą – joje buvo vaikas, studentas, valstybės tarnautojas, sportininkas. Šie žmonės lietė knygą, diskutavo, kas tinka, kas nelabai – atsižvelgdami į jų pastabas, kai ką pakoregavome.

Išleidę knygą vykdome edukacinę programą – bibliotekose, mokyklose, socialiai atsakingų įmonių darbuotojų vaikams. Jos metu regintys vaikai kviečiami „Sparnuotųjų raidžių“ iliustracijas skaityti užrištomis akimis – įdomu, kad jie labai greitai supranta, kas vaizduojama. Pirmų iliustracijų atpažinimas trunka kiek ilgiau, bet trečiąją atspėja greitai.

– Kaip jums pačiai atrodo, kuo ypatingos knygą puošiančios iliustracijos, kur slypi jų žavesys?

– Manau, kad čia svarbu visuma.

Paėmę šią knygą į rankas žmonės pirmiausia mato nuostabias iliustracijas, bet palietus jas atsiveria kita piešinio dimensija.

Mes, regintieji, dažnai pamirštame kitus pojūčius. Daug ką vertiname remdamiesi vien rega – gražu ar negražu.

Tai nėra pamatas supratimui. Dėl to ir sakau, kad mano išleistos knygos yra skaitomos skirtingais pojūčiais, tai – naujas požiūris knygų leidyboje. Kai skaitome „Sparnuotąsias raides“, prie trijų jau minėtų pojūčių galima pridėti ir šeštąjį pojūtį – kai liečiame iliustracijas, kažkas paliečia ir mūsų širdį, susimąstome apie vertybes. Tai – lašelis į gėrio auginimo pastangų srautą.

Suvienijanti knyga – Kalbėdama apie knygą kol kas daugiau akcentavote reginčius skaitytojus ir kuo juos praturtina tokia skaitymo patirtis. O kaip yra su nereginčia auditorijos dalimi?

Ko galima pasimokyti vieniems iš kitų skaitant „Sparnuotąsias raides“?

– Pradėsiu nuo to, kad mano misija – dovanoti knygas tiems, kam jų reikia.

Perkantieji knygas prisideda prie to, kad vėliau galiu padovanoti daugiau knygų tiems, kam jų labai reikia.

Vaikų namuose lankau neregę mergaitę. Padovanojau jai „Sparnuotąsias raides“. Kai apsilankiau kitą kartą, ji džiaugėsi, kad ši knyga yra populiariausia visuose vaikų namuose, esą jos regintys draugai atbėgę kalbėjo, kad ims ir išmoks Brailio raštą. Vaikai juokauja. Kita vertus, toje situacijoje neregė mergaitė pasijuto pranašesnė nei regintieji. Paprastai juk ji būna ta, kuri jaučia diskomfortą. Regintys vaikai, žiūrėdami, kaip ji skaito Brailio raštą, tai stebi susižavėję, įvertindami jos gebėjimą kaip ypatingą.

Tai mane motyvuoja, per leidinį galiu neregintiems ar regėjimo negalią turintiems vaikams suteikti džiaugsmo, leisti pasijusti labai gabiems ir ypatingiems.

Tai, kad knyga yra skirta tiek regintiesiems, tiek neregiams, suvienija juos. Tai – knyga, kuria galima dalytis. Stebi, kaip nereginti mama skaito kartu su reginčiu vaiku, neregys berniukas – su savo broliu.

Neregys tampa lygiaverčiu skaitytoju reginčiajam. Mano svajonė, kad neregintis žmogus, užėjęs į bet kurį knygyną, galėtų visada rasti knygų sau. Jau dabar planuoju dvi naujas knygas. Viena jų bus skirta Klaipėdos kraštui.

Tarp kitko, kai kalbama apie knygų ateitį, dažnai svarstoma, kad laikui einant dėl audioknygų gausos neregiams tikrai nebereikės popierinių knygų.

Pasirodo, nieko panašaus. Moksliškai įrodyta, kad jei neregiai vaikai nesimoko Brailio rašto, neskaito juo – jų intelektinė raida gali sulėtėti. Jau minėjau, kad skaitymas Brailio raštu lavina intelekto vystymąsi.

– Ir pirmoji jūsų leista knyga „Eglė žalčių karalienė“, taip pat atspausdinta reginčiųjų ir Brailio raštu 2014-aisiais, buvo sutikta labai palankiai. Įdomu ar ją išleidusi vėliau įžvelgėte galimybių kažką daryti kitaip, ar buvo kažkokių pamokų, kuriomis pasinaudojote rengdama „Sparnuotąsias raides“?

– Kai žvelgiu atgal, atrodo, kad pirmą knygą sunku pavadinti knyga. Ir, tiesa, nuo jos išleidimo nemažai patobulėta. Ilgai analizavau meno kūrinių perteikimą iškiliuoju būdu – daug išmokau toje srityje.

Iliustracijos yra sukurtos reginčiųjų, ir pagrindinis siekis kuriant „Sparnuotąsias raides“ buvo rasti kompromisą – knyga turėjo būti suprantama tiek reginčiajam, tiek neregiui. ► 7

INICIATYVA

◄ Kitas dalykas – pats Brailio raštas – čia taip pat buvo daug niuansų. Labai stengėmės, kad knyga būtų tobula.

Taip pat norėjome įrodyti, kad ir mūsų taikoma nauja spaudos technologija yra pranašesnė nei naudota iki tol. Tai buvo sudėtinga.

Naujoviška spauda – Gal galite ir apie pačią technologiją papasakoti, kuo ji ypatinga?

– Iki tol, kol pradėjau ją naudoti, ši technologija anksčiau nebuvo taikoma nei Lietuvoje, nei užsienyje. Seniau mūsų šalyje spausdinta išmušamuoju būdu, reljefiškai iškeliant popieriaus taškelius. Jie būdavo gana trapūs. Naujoji technologija yra pranašesnė – taškeliai ilgaamžiai ir nesideformuoja po kelių skaitymų. Be to, iki šiol Brailio raštu spausdintos knygos buvo skirtos tik neregiams.

Tai – nauja technologija ir, kaip dažnai būna su naujovėmis, ji sulaukė ir nepasitikėjimo, reikėjo įrodyti, kad tai – patikima, svarbu ir naudinga. Ilgainiui aplink būrėsi bendraminčiai, neregių bendruomenė.

– Ar šia nauja technologija, taip pat idėja spausdinti tiek regintiems, tiek neregintiems skaitytojams jau susidomėjo kiti leidėjai?

– Esu atsakinga už leidinius, pritaikytus neregiams, dirbu su muziejais. Padėjau įgyvendinti Nacionalinės dailės galerijos leidybinį projektą, kurio metu buvo išleistas Lietuvos dailės muziejuje esančių meno darbų atvirukų rinkinys, o jame dailės kūriniai perteikti iškiliuoju būdu. Biržų krašto muziejui „Sėla“ padėjau išleisti atvirukus su audinių raštais.

Yra ir daugiau leidinių. Manau, kad ši galimybė turėtų būti aktuali ir socialiai atsakingo verslo atstovams.

Noriu „Sparnuotąsias raides“ kartu su unikalia technologija pristatyti ir užsienio auditorijai. Kovo mėnesį važiuosime į Bolonijos knygų mugę, 2017 m. „Sparnuotas raides“ nuvešime į Leipcigo knygų mugę. Tikiuosi, ten knygą pristatysiu jau anglų kalba.

8

Gražiausia knyga – tapybos albumas Visą mėnesį visuomenė galėjo balsuoti už populiariausią 2015-aisiais Klaipėdoje išleistą knygą, o specialiai suburta ekspertų komisija išrinko metų gražiausiąją. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos surengtame jau 10-ajame konkurse dalyvavo 19 knygų, kurias pristatė 11 uostamiesčio leidėjų.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisijai šiemet vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys, Šiaulių universiteto Piešimo katedros docentas, menininkas, fotografas, dizaineris Vilmantas Dambrauskas. Komisijos darbe dalyvavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dekanas, profesorius, dizaineris Alvydas Klimas, Klaipėdos universiteto leidyklos spaudos dizaineris, dailininkas Vilhelmas Giedraitis, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) narys, knygos dailininkas, dizaineris Arūnas Juozapaitis, LDS bei Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė, grafikė ir rašto menininkė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, fotomeni-

ninkas Remigijus Treigys, LGDA narys, dizaineris Ernestas Šimkūnas.

Anot jų, tikslas buvęs ne kritikuoti, ne peikti, o įvardyti klaidas, kurias komisija pastebėjo visose 19-oje konkursui pateiktų knygų, ir galiausiai išrinkti pačią gražiausią.

Dar neprasidėjus svarstymui komisijos pirmininkui kilo abejonių dėl pačios nominacijos formuluotės. Kokia knyga yra gražiausia? Kas gali tai įvertinti? Grožis niekada nebūna objektyvus. Tad vieningai buvo nutarta, kad bus analizuojamas ne grožis, o profesionalumas, kurį galima įvertinti objektyviai.

Komisija, kaip ir kasmet, atrinkusi leidinius, kurie, jos nuomone, negali pretenduoti į gražiausios metų knygos titulą, plačiau kalbėjo apie vertingiausius. Tačiau komisijos pirmininkas apžvelgė ir trumpai įvertino visų leidinių vizualumą.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Konkurso „Klaipėdos knyga 2015“ finaliniame renginyje gražiausios Klaipėdos metų knygos apdovanojimą už albumą „Jonas Švažas“ atsiėmė jo dizainerė J.Bizauskienė, šios knygos leidėjo Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijos savininkas Isroildžonas Barotis ir galerijos direktorė Andželika Baroti.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Gražiausios Klaipėdos knygos ekspertų komisijai šiemet vadovavo Šiaulių universiteto Piešimo katedros docentas, menininkas, fotografas, dizaineris V.Dambrauskas.

Neįtiko viršeliai Štai trys „Eglės“ leidyklos knygos. Jono Malinaičio „Lietuvos ekskliuzyvinė istorija.

Liapsusai“ (knygos dizaineris nenurodytas, spausdino UAB „Spaudos praktika“) – eklektiško dizaino, neteisingas maketo tinklelis (gridas), pretenzingas viršelis: prabangi M.K.Čiurlionio iliustracija ir aktyvus, retai naudojamas itin įmantrus šriftas.

Jovitos Saulėnienės ir Rasos Tarik knygos „Nugrimzdusi Klaipėda“ (dizainerė Sigita Česnauskienė, spausdino UAB „BALTO print“) netinkamas viršelio dizainas, eklektiškas, neskoningas „aukso“

naudojimas jame, chaotiškas maketo tinklelis, klaidingai panaudoti du serifiniai šriftai tekste ir antraštėse.

Algirdo Stankevičiaus knygos „5000 valandų po vandeniu“ (dizainerė S.Česnauskienė, fotonegatyvus nuskenavo Edmundas Sakalis, spausdino UAB „BALTO print“) mėgėjiškai sukurtas viršelis, ir vėl chaotiškas maketas: prastas atskirų skyrių grafinis sprendimas, jokios loginės funkcijos neatliekantis kerningas – tarpai tarp eilučių, žodžių, raidžių.

Klaipėdos universiteto leidyklos knygos „Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948–1955)“ (maketavo Danguolė Stepukonienė, dailininkas V.Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas“) eklektiškas viršelio dizainas, neadekvatus grafinio sprendimo (šešėlių po nuotraukomis ar tekstinėmis išnašomis naudojimas) ir turinio santykis. Nereikalingas kiekviename puslapyje pasikartojantis aksesuaras – pabangavimas po skyriaus nuoroda.

Pasirinkta viršelio spalva, nuotraukų kontūrų suapvalinimas nedaro rimtos lektūros įspūdžio, nors knygos turinys – dviejų garbių Lietuvos mokslo vyrų susirašinėjimo istorija.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus konkursui pateikė Zitos Genienės knygą „Lietuvos jūrinės kultūros raida: 1925–2014 m. Jūros šventės“ (dizainerė Lina Ličkienė) ir leidinį „Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai XIV a. – XIX a. vidurys“ (dizaineriai / dailininkai Jolanta

Mažeikaitė, Liolė Rutkaitienė). Abi spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Pirmosios, anot ekspertų, nuobodus maketas, neteisingas maketo tinklelis, optiškai sunkesnės fotografijos sudėtos puslapio viršuje, o turėtų būti apačioje, per ilga tekstinė eilutė (daugiau kaip 100 spaudos ženklų), nereikalingas aksesuaras – foninis puslapių bangavimas. Kaip pastebėjo komisijos pirmininkas, bangavimas, matyt, klaipėdiečiams tikrai yra „įaugęs į kraują“.

Bangos, pabangavimo motyvas pasikartoja ne viename konkursinės knygos makete.

Knygos „Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai XIV a. – XIX a. vidurys“ – mėgėjiškas viršelis. Akį rėžia vietos taupymas.

Tekste greta esančiuose puslapiuose (p.

15–17 ir p.18–21) neatitinka tarpai tarp eilučių. Eklektiškai pateiktos iliustracijos – nevienodas nuotraukų foninis pilkumas. Vienos nuotraukos iškirptos iš fono, kitos – ne. Naudojamas dirbtinis foninis perdėjimas, nereikalingas nuotraukų šešėliavimas.

Forma ir turinys Spaustuvės „Druka“ išleista ir atspausdinta A.Juozaičio drama „Karalienė Luizė teatre“ (iliustracijų autorė Birutė Ukrinaitė, knygos ir viršelio dailininkė Sigita Raudienė) komisijos dėmesį atkreipė pavykusiu maketu, jaučiama formos ir turinio vienove. ► 9

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Gražiai pateiktas tekstas ir iliustracijos, sumanymas labai tinkamas dramaturgijos žanrui. Abejonių sukėlė tik viršelio atvartas ir piešinys.

Vytauto Jokubausko, Jono Vaičeninio, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus mokslo monografijai „Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos“ (dizainerė Ingrida Ramanauskienė, išleido ir spausdino „Druka“), komisijos nuomone, klaidingai parinkta viršelio stilistika: kertasi pavadinimo turinys ir popkultūrinės spalvos schemose, kurias tikriausiai padiktavo 1935-ųjų plakato panaudojimas viršelio iliustracijai. Knygoje per mažos, sunkiai įžiūrimos nuotraukos. Tekstinė dalis – be priekaištų.

Bernardo Aleknavičiaus fotografijų knygos „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ (dizainerė Aida Zybartė, išleido ir spausdino „Druka“) – formalus dizainas, per didelis šriftas, puslapio makete akivaizdus vietos trūkumas, ypač po puslapių numeravimo.

Komisijai ši knyga priminė „blokadinį“ leidinį, bet, anot jos narių, veikiausiai toks ir buvo sumanymas: albume publikuojamos nuotraukos būtent iš 1988–1993 m. Vakarų Lietuvos kultūrinio, religinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo.

S.Jokužio leidyklos-spaustuvės „Spaudos madoje“ (dizainas, maketavimas ir paruošimas spaudai Gedvido Dobiliausko), komisijos nuomone, puikiai pateiktos poligrafijos galimybės, deja, su knyga neturinčios nieko bendro.

Vlado Stūrio romano „Nomus: Oriono gatvės karta“ (viršelio autorė Aneta Žilinskaitė, dizainerė-maketuotoja Lina Ličkienė) neaiškus viršelis, gadžeto imitavimas – naivokas. O knygos tekstinė dalis ir puslapių numeravimas pateikti teisingai.

Leono Dykovo romano „Gyvatės vėmalai“ (dizainerė Kristina Jurkienė, viršelio dailininkė Kristina Čebatavičiūtė) geras maketas. Kartu pastebėta, kad 2015 m. klaipėdiečių leidiniuose besikartojanti mada – viršelio atvartas ir šiuosyk nereikalingas, neatlieka jokios funkcijos.

Ir pastarąsias dvi knygas išleido bei atspausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Meno kūrėjų sąjungos išleistos Dariaus Vaičekausko „Dekonstrukcijos“ (leidinys neturi metrikos), ekspertų teigimu, – ne knyga, o atvirukų rinkinys. Žinantiesiems apie fotomenininko D.Vaičekausko pomėgį rekonstruoti toks leidinio formos 10

Klaipėdos metų knygos konkursą jau 10 metų remia bendrovė „Mūsų laikas“ ir jos valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas, o rinkimus organizuoja uostamiesčio biblioteka, vadovaujama Bronislavos Lauciuvienės.

pasirinkimas atrodo logiškas. Tačiau tokia leidinio konstrukcija yra nepatvari, o sprendimas – ne ergonomiškas. Vos mėnesį (tiek, kiek vyko konkursas) pavartytas leidinys jau dekonstravosi.

Sentimentai nesuklaidino Leidyklos „Libra Memelensis“ konkursui pateiktas „Kretinga: XXI amžiaus pradžios vaizdų albumas“ (dailininkė J.Mažeikaitė, spausdino „Spindulio spaustuvė“) – nuobodokas, formalus, neaiški leidinio funkcija, menkas dėmesys nuotraukų atrankai: nepajaustas jų svarbumas ir atraktyvumas.

Tos pačios leidyklos savininko Kęstučio Demerecko „Klaipėdos vaizdų albumą“ (dailininkė J.Mažeikaitė, spausdino „Standartų spaustuvė“) vertinti komisijos nariams klaipėdiečiams buvo nelengva, – leidinio turinys užhipnotizuoja, nėra jokio noro ieškoti klaidų, o jų vis dėlto yra. Vertinant būtent šį leidinį, labai pasitvirtino komisijos pirmininko nešališkumas. Jis – ne klaipėdietis, tad sentimentai knygos turiniui jo neklaidino. Vertinimai buvo tikslūs ir objektyvūs. Komisijos verdiktas: labai geras turinys, bet nėra vieningo maketo tinklelio – panaudoti turbūt visi įmanomi gridai, dailininkė taip ir neapsisprendė, kurį modulį geriau pasirinkti. Kai kuriuose puslapiuose –

aiškios maketavimo klaidos. Per daug aktyvus puslapių numeravimas. Dekoro elementas prie numerių visai nereikalingas. Abejonių komisijai kėlė nuotraukų aprašų pateikimas. Pagalbiniai tekstai ne tik sumažinti, neretai „nušokę“ žemyn, bet ir išskirti spalva. Nepaisant visų šių pastabų, visi komisijos nariai puikiai suvokė, kad suvaldyti tokį didelį kiekį informacijos – titaniškas darbas. Svarbu, kad jis atliktas. Klaipėdiečiai turi kapitalinį leidinį ir gali tuo didžiuotis.

Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ išleistos Venanto Butkaus knygos „Burėse – Baltijos vėjas“ išvaizda – mėgėjiška, eklektiškas knygos dizainas, neprofesionalūs titrai (šešėlių naudojimas). Knygoje nėra metrikos.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) leidinį „Remake: meno terminalas“ (dizaineris Darius Petreikis, kūrybinė grupė „Mamaika“, spausdino „Spaudos praktika“) gražiausios knygos komisija įvertino kaip puikiai tinkamą parodos katalogui, tačiau iki knygos „nepriaugintą“.

Tokį gavęs parodoje tikrai mielai pasiimtum. Be abejonės, kitų leidinių kontekste šis išsiskiria ypatingu dizainu, novatoriškumu. Tačiau komisijos nariai vieningai nutarė, kad panašių leidinių, kurių leidėjas yra KKKC, o maketuotojas „Mamaika“, jau yra matę. Tai racionalus, logiškas kompiuterinis sprendimas, tačiau „bekraujis“, pasigesta emocijos.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Bangavimas, matyt, klaipėdiečiams tikrai yra „įaugęs į kraują“. Bangos, pabangavimo motyvas pasikartoja ne viename konkursinės knygos makete.

Populiariausia Klaipėdos metų knyga tapusios knygos „5000 valandų po vandeniu“ autorius A.Stankevičius ir jos leidėjas – leidyklos „Eglė“ savininkas Antanas Stanevičius.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Varžėsi dėl titulo Viešosios įstaigos „Verslas ar menas“ išleistos „Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“ (dailininkas ir iliustruotojas Vilmas Narečionis, spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė) – įspūdingas ir brangus leidinys, Lietuvos knygos meno konkurse pelnęs gražiausios 2015 metų knygos titulą. Apie šį leidinį Klaipėdos gražiausios metų knygos komisija diskutavo ilgiausiai, tačiau jo laimėjimas neturėjo įtakos vertinant leidinio dizainą. Visiems atrodė labai gražios dizainerio V.Narečionio sukurtos kompiuterinės iliustracijos. Kaip pastebėjo V.Giedraitis, tokių iliustracijų galimybės neišsemiamos. Tačiau tų pačių foninių piešinių naudojimas (klonavimas) menkina projekto originalumą bei išskirtinumą. Neišvengta ir fotošopinių pluginų (ruošiniai – įvairių kompiuterinių operacijų rinkinys, siekiant tam tikro efekto).

Išvengti to, dirbant „Photoshop“ programa, sunku, – neslėpė V.Dambrauskas.

Komisijos nuomone, leidinys šiek tiek popsinis. Labiausiai užkliuvo socialinis knygos aspektas – atsiverianti praraja tarp matančiajam ir neregiui pateiktos informacijos. Tiek piešinių detalizacija, tiek informatyvumu. Nekyla abejonių, kad neregiui ar silpnaregiui paprasčiau būtų suvokiamos aiškios, minimalistinės for-

mos. Šiuo atveju taktiliškai pateikiama tik maža iliustracijos dalis, vadinasi, galima teigti, kad suvokimas nėra lygiavertis. Bet tikslas buvo kitas – tai edukacinis leidinys, kuris padės visiems vaikams skirtingais pojūčiais skaityti tą pačią knygą bei pažinti kitokius pasaulius.

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos išleistas albumas „Jonas Švažas“ (dizainerė Jūratė Bizauskienė, spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė) – leidinys, nurungęs kitus savo svarba, solidumu ir profesionalumu. Ypač profesionalus dizainas, tekstinės dalies kerningas dėsningas ir motyvuotas. Nėra nė vienos eilutės, kurioje būtų daugiau kaip 100 ženklų. Albume daug erdvės – tai ypatinga prabanga leidiniui. Puiki poligrafija. Labai logiškai atskirta pagrindinė albumo informacija nuo bibliografijos dalies. Profesionalus sprendimas. Visame albume dominuoja būtent tapytojas J.Švažas (1925–1976), o ne knygą kūręs dizaineris. Anot komisijos, toks ir turėtų būti profesionalaus knygos kūrėjo darbas. Buvo atsižvelgta ir į albumo kultūrinį svorį bei išliekamąją vertę. Graži detalė – J.Švažo autografo įspaudas lininiame knygos viršelyje. Beje, ši prabangi detalė jau buvo panaudota 1985 m. išleistame Irenos Kostkevičiūtės sudarytame J.Švažo albume. Dar vienas gražus akcentas – puslapis, kuriame nurodyti leidinio rėmėjai. Tai tiesiog šedevras, kaip teigė V.Dambrauskas,

lakoniška, skoninga. Albumas sukurtas su pagarba klasikui tapytojui J.Švažui.

Jame išskleista daugiau nei 200 šio vieno iškiliausių XX a. antros pusės Lietuvos tapytojų darbų fotoreprodukcijų. Vienintelė pastaba – sunkiai suvokiamas originalių darbų mastelis. Reikia turėti gerą erdvinę vaizduotę, kad pagal nurodytą mastelį įsivaizduotum, koks iš tiesų yra kūrinys.

Todėl albumo gale galėtų būti darbų aprašas, bet tai jau – tik vyšnaitė ant torto. Kai yra gerai, norisi dar geriau. Ši knyga vienbalsiai išrinkta gražiausiu 2015 metų Klaipėdos leidiniu. Pirmą kartą per 10 konkurso metų komisija balsavo vienbalsiai.

Abu leidinius, kurie varžėsi dėl gražiausios knygos titulo, – albumą „Jonas Švažas“ ir L. da Vinci pasakų knygą „Sparnuotosios raidės“ – išspausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė. Galime tik didžiuotis, kad uostamiestyje turime tokią.

Populiariausią knygą rinko skaitytojai, balsuodami internetu bibliotekos tinklalapyje arba „gyvai“, atiduodami balsus tik pasinaudoję galimybe susipažinti su leidiniais.

Populiariausios knygos rinkimai sulaukė per 2000 balsų. Du trečdaliai jų – ne internetiniai. Šiuosyk, kaip niekada anksčiau, žmonės labai domėjosi konkurso knygomis. Biblioteka sulaukė interesantų ne tik iš Kretingos, Šilutės, Gargždų, bet ir iš Vilniaus bei Kauno.

Aštuonių balsų persvara klaipėdiečių biblija vadinamas „Klaipėdos vaizdų albumas“ (leidykla „Libra Memelensis“) kapituliavo prieš A.Stankevičiaus knygą „5000 valandų po vandeniu“ (leidykla „Eglė“), tapusią skaitomiausia. Trečioji populiariausia knyga – „Sparnuotosios raidės“.

11

MUZIKA

Jai dedikuotame koncerte griežusi altininkė L.Kuraitienė 1992-aisiais įkūrė Klaipėdos kamerinį orkestrą, buvo jo organizatorė, įkvėpėja, ilgametė meno vadovė bei orkestrantė.

Alto fi

Begaliniu koncertinių sumanymų išradingumu, programų įvairove pastaraisiais metais džiuginantis ir stebinantis Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas talentingo muziko Mindaugo Bačkaus, sausio 27-ąją pakvietė klaipėdiečius į įspūdingą, meile bei šiluma dvelkusį koncertą „Alto fiesta“. Tai dedikacija Liudai Kuraitienei, parodant didelę pagarbą ir išreiškiant padėką šio orkestro steigėjai, ilgametei jo meno vadovei, altininkei ir pedagogei.

Klaipėdos kamerinis orkestras su visais koncerte dalyvavusiais altininkais finale pagrojo R.Giedraičio „Alto fiestą Liudai“.

12

MUZIKA

fiesta L.Kuraitienei Daiva KŠANIENĖ

Individualybės garsas Koncerto pavadinimas itin taiklus, atitikęs jo vyksmo metu vyravusią atmosferą. Juk ispaniškas žodis fiesta turi be galo plačią prasmių amplitudę: tai iškilmės, liaudies šventė, festivalis, net religinė šventė. Beveik visų šių prasmių atgarsiai sklandė kupiname jaukios meninės dvasios koncerte. Jame pagerbtas ir nuostabus styginis muzikos instrumentas – altas, šiaip dažnokai, nors ir nepelnytai gožiamas smuikų ar violončelių, laikomas daugiau orkestriniu, o ne soliniu.

Pasaulinėje muzikos literatūroje originalios muzikos altui solo taip pat negausu.

Klaipėdos koncertų salė dar niekada nematė tiek daug vienu metu susibūrusių geriausių Lietuvos altininkų: Ūla Ulijona Žebriūnaitė, atvykusi net iš Italijos, vilniečiai Arūnas Statkus, Girdutis Jakaitis, Artūras Šilalė, Gediminas Dačinskas, Jurgis Juozapaitis, Dovilė Juozapaitienė, klaipė-

diečiai Edvinas Kaziukaitis, Auksė Kaziukaitienė, Gilvydas Bendoraitis ir, aišku, pati L.Kuraitienė. Dauguma jų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, baigę profesoriaus Petro Radzevičiaus klasę, kuris, specialiai atvykęs iš Vilniaus, susijaudinęs ir laimingas stebėjo išskirtinį koncertą bei savo buvusiai studentei L.Kuraitienei surengtą šventę.

Tie, kurie mėgsta alto muziką, šį instrumentą apibūdina pačiais gražiausiais žodžiais: alto tembras – tamsus, matinis, mistinis ir demoniškas, turi keistų magnetinių galių; alto garsas yra individualybės garsas ir reikia meistriško virtuozo, kad jis atsivertų; sodrus, aksominis alto tembras primena žmogaus balsą; savitas skambesys, pasteliniai tembro atspalviai altą išskiria iš visos styginių grupės ir t. t. Koncerte dirigavęs Vilniaus šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, taip pat altininkas, prof.

Donatas Katkus alto garbei surado dar poetiškesnių įvaizdžių, pasitelkdamas gamtos ir žmogaus santykio vienovę bei savo nepakartojamą humoro jausmą.

Visiems šiems apibūdinimams publika neabejotinai pritarė, audringais aplodismentais dėkodama už kiekvieną kūrinį.

Itin malonu, kad koncerte skambėjo XVIII, XX bei XXI a. muzika, kompozitorių sukurta būtent altui, o ne perdirbiniai.

Nuotaikingai, spalvingai

Vytauto Petriko nuotr.

Koncertas prasidėjo baroko kamerinės muzikos karaliaus, iškiliojo Johanno Sebastiano Bacho (1685–1750) trijų dalių Brandenburgo koncertu dviem altams, dviem violoms da gamba, violončelei, violonei ir klavesinui Nr. 6, BWV 1051.

Solo altu griežė virtuozės Dovilė Juozapaitienė (Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisterė) ir Ū.U.Žebriūnaitė (Italijos radijo ir televizijos orkestro altų grupės vadovė). Retai girdimos įdomios dalyvių sudėties kūrinys skambėjo itin meistriškai, stilingai.

Nepaprastai jautriai ir kilniai, išgaunant subtiliausius instrumento niuansus, Ben-

jamino Britteno (1913–1976) „Lacrimae“ altui ir styginių orkestrui op. 48a pagriežė buvęs klaipėdietis, L.Kuraitienės mokinys, dabar Vilniaus orkestrų ir ansamblių pažiba A.Statkus.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje publikos laukė orkestro ir jo vadovo M.Bačkaus parengtas subtilus visus klausytojus, ypač L.Kuraitienę, nustebinęs siurprizas. Orkestrui užgrojus visiems pažįstamą kūrinį, į sceną išėjo du puikūs, jauni, išvaizdūs muzikantai, pūtikai Petras ir Juozas Kuraičiai.

Savo pakiliu grojimu jie dėkojo mamai, atvedusiai juos į muzikos kelią. Akimirka buvo išties labai jautri; mama apie sūnų atvykimą bei pasirodymą nieko nežinojo. Ne vienas nubraukė ištryškusią gėrio ašarą.

Nuotaikingai, spalvingai, jaučiant barokinę dvasią altininkai G.Dačinskas (Vilniaus M.K.Čiurlionio kvarteto artistas) ir J.Juozapaitis (Lietuvos kamerinio orkestro altų grupės koncertmeisteris, styginių kvartetų dalyvis) su orkestru atliko Georgo Philippo Telemanno (1681–1767) keturių dalių Koncertą dviem violettoms (mažasis altas), styginiams ir basso continuo, TWV 52:G3.

Po vokiečių ir britų kompozitorių muzikos šviežiai nuskambėjo didžiojo italų baroko genijaus Antonio Vivaldi (1678–1741) trijų dalių Koncertas dviem altams, styginiams ir basso continuo gmoll, RV531. Solo altais griežė G.Jakaitis ir A.Šilalė (abu – Vilniaus kvarteto artistai).

Ir štai scenoje – koncerto herojė, puiki altininkė L.Kuraitienė bei dabartinis Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, violončelininkas M.Bačkus. Klausytojai sulaikę kvapą, su nuoširdžiomis šypsenomis klausėsi įstabaus jųdviejų dueto su orkestru atliekant melodingą, aistringą Roberto Molinelli (g. 1963) kūrinį „Milonga para Astor“ (dedikacija tango meistrui kompozitoriui Astorui Piazzollai).

Lietuvių kompozitoriaus Fausto Latėno (g. 1956) „Pasadoblį“ iš kino filmo „Miesčioniškas gyvenimas“ (kuris, kaip paaiškino dirigentas D.Katkus, nebuvo pastatytas) keturiems altams ir styginiams atliko Klaipėdos kamerinio orkestro artistai G.Bendoraitis, L.Kuraitienė bei jos mokiniai E.Kaziukaitis ir A.Kaziukaitienė. ► 13

MUZIKA

„Alto fiesta“ su Klaipėdos kameriniu orkestru Klaipėdos koncertų salėje. D.Juozapaitienė ir Ū.U.Žebriūnaitė, A.Statkus.

Vakaro pabaigoje publika tiesiog pašėlo, kai visi koncerte dalyvavę altininkai ir orkestras žaismingai, uždegančiai pagrojo klaipėdiečio muziko, instrumentuočių meistro Rimanto Giedraičio kompoziciją „Alto fiesta Liudai“ altams ir styginių orkestrui, kurioje panaudotos temos iš J.Offenbacho operos „Hofmano pasakos“. Koncertą pagyvino šmaikštūs D.Katkaus ir M.Bačkaus pajuokavimai, ne kartą sukėlę publikos juoko šuorus.

Jie abu, kaip žinome, žodžio kišenėje neieško.

◄

Įkūrė ir vedė orkestrą Taip gražiai, kilniai ir jautriai buvo pagerbta talentinga ir darbšti muzikos atlikėja, energinga organizatorė, daug nusipelniusi mūsų miesto muzikinei kultūrai L.Kuraitienė. Jau 43 metus gyvenanti Klaipėdoje, dar iki jos kamerinio orkestro gimimo ji buvo viena aktyviausių miesto muzikinio gyvenimo dalyvių. Vertinant altininkės darbus, drąsiai galima sakyti, kad muzika yra pirmutinis ir tikrasis jos pašaukimas.

G.Jakaitis ir A.Šilalė.

14

Jei šiandien Klaipėda didžiuojasi turėdama nuolat tobulėjantį profesionaliausią miesto muzikinį kolektyvą – Koncertų salės kamerinį orkestrą, tai yra tik L.Kuraitienės nuopelnas. Juk būtent L.Kuraitienė 1992 m. subūrė šį Klaipėdą puošiantį, intensyviai mieste, šalyje ir svetur koncertuojantį kolektyvą. Ji yra orkestro įkūrėja, organizatorė, įkvėpėja, ilgametė jo meno vadovė bei orkestrantė.

Be šio orkestro jau nebegalime įsivaizduoti miesto muzikinio gyvenimo.

Visus 17 metų (iki 2009-ųjų) L.Kuraitienės vadovaujamas kamerinis orkestras daug koncertavo, rengė vis naujas ir naujas programas, sudarytas iš įvairių epochų bei stilių kūrinių – nuo senovinės iki šiuolaikinės. (Vien per pirmąjį gyvavimo penkmetį 1992–1997 m. įvyko 130 koncertų, tuo metu repertuare buvo maždaug 200 kūrinių.) Sunku prisiminti patį pirmąjį ką tik gimusio kamerinio orkestro koncertą, tačiau jame tvyrojusios bendros atmosferos įspūdžiai atmintyje dar neišblėso. Tai buvo 1992 m. gruodžio 22 d. Tuomet jaudinosi visi – ir atlikėjai, paliesdami savo instrumentų stygas, ir klausytojai, nekantriai laukdami

L.Kuraitienė ir M.Bačkus.

pirmųjų akordų. O ką sakyti apie meno vadovę! Orkestras egzaminą išlaikė. Visus apėmė pakili nuotaika, net nuostaba – negi Klaipėda vėl turi savo kamerinį orkestrą? (Dar daug kas prisiminė sovietiniais metais veikusius šviesaus atminimo violončelininko Juozo Klimo muzikos mokyklos, Liaudies operos teatro suburtus kamerinius orkestrus.) Daug kam galvoje kirbėjo ir neramios mintys: ar tai nebus tik trumpalaikis blykstelėjimas, ar ištvers atlikėjai kasdienio įtempto darbo valandas; galų gale, ar sulauks valdžios palaikymo? Išties orkestro kelyje būta daug sunkumų, išbandymų, nuolat pasiryžimą gesinančio nuolatinio pinigų trūkumo ir pan. Pirmiesiems kamerinio orkestro koncertams, L.Kuraitienės kviečiami, dirigavo Dimitrijus Zlotnikas,

Vertinant altininkės L.Kuraitienės darbus, drąsiai galima sakyti, kad muzika yra pirmutinis ir tikrasis jos pašaukimas.

MUZIKA

Petras ir Juozas Kuraičiai.

vėliau – įvairūs kviestiniai dirigentai, tarp jų – ir šviesaus atminimo Saulius Sondeckis. Nemažai prie orkestro sėkmės prisidėjo žymus Lietuvos dirigentas Robertas Šervenikas (dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas).

Paradoksas, bet buvo metas, kai Klaipėdos valdžia užuot sustiprinusi, parėmusi, pasirūpinusi savojo miesto orkestru, sudariusi jam palankesnes veiklos sąlygas, suteikdama didesnį finansavimą, įspūdingas pinigų sumas kelerius metus nuo 2004ųjų nusprendė skirti analogiškam vilniečių orkestrui. Pastarasis, pasivadinęs „Camerata Klaipėda“, vadovaujamas Lietuvos smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio, kaip viešoji įstaiga buvo registruotas Vilniuje; jame grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai; orkestras repetavo taip pat sostinėje. Į Klaipėdą koncertuoti jis atvykdavo tik retkarčiais, kaip ir į bet kurį kitą miestą. Kultūros žmonių, muzikų aiškinimai, įtikinėjimai, net protestai, reikalaujantys miesto pinigus skirti Klaipėdos kameriniam orkestrui ir nepasiduoti finansinei vilniečių invazijai (nejaugi ir taip gerokai turtingesnę Vilniaus muzikinę

Koncertą dirigavo D.Katkus. Vytauto Petriko nuotr.

G.Dačinskas ir J.Juozapaitis.

kultūrą turėjo remti Klaipėdos savivaldybė?) nepadėjo; valdžią tarsi užbūrė orkestro pavadinimas. Atseit, jis garsins pasaulyje Klaipėdos vardą. Tačiau žinoma, kad minėtu pavadinimu orkestras pasirodydavo Lietuvoje, o užsienyje likdavo tik „Camerata“. Netrukus „Camerata Klaipėda“ išnyko iš Klaipėdos padangės kaip dūmas, taip nieko gero ir nedavęs miesto muzikinei kultūrai.

Atsiskleidė pačiai netikėtai Klaipėdos kamerinis, nors ir nuskriaustas, pažemintas, išgyveno. L.Kuraitienė ugdė, augino savąjį orkestrą, ieškojo jam repertuaro ir tikrai nelengvomis sąlygomis išvedė jį į plačius kūrybinius vandenis.

Augant orkestro lygiui, jis būdavo kviečiamas koncertuoti svarbiausiuose miesto renginiuose, prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose „Marių klavyrai“, „Kopa“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Skambanti banga“ ir kituose, Šiaulių religinės muzikos festivalyje, Palangos „Nakties serenadų“ cikluose. Pasirodyta ir užsienyje – Vokietijoje, Lenkijoje bei kitur.

Dar prieš 18 metų (1998) kalbantis su L.Kuraitiene, ji, nuoširdžiai stebėdamasi pati savimi, sakė, kad nuo ankstyvos jaunystės grojusi įvairiuose orkestruose ir niekada net neįtarusi turinti orkestro vadovo sugebėjimų, kurie štai taip, jai pačiai netikėtai, atsiskleidė. Būdama mokinė ji grojo M.K.Čiurlionio menų gimnazijos orkestre; studijuojančią pirmame Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) kurse talentingą jaunąją altininkę pastebėjo Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro (dabar Lietuvos nacionalinis

simfoninis orkestras) dirigentas prof.

Juozas Domarkas ir pakvietė groti šiame reprezentaciniame kolektyve. Kaip sakė muzikė, šis orkestras jai tapo antrąja muzikos akademija, nes griežė jame net septynerius metus.

Gal taip Vilniuje ir toliau būtų tęsusis altininkės karjera, tačiau Klaipėdos miestui likimas buvo palankus. Sukūrusi šeimą, 1973 m. L.Kuraitienė apsigyveno Klaipėdoje, praturtindama ją savo talentu.

Nė vienas uostamiestyje gyvavęs orkestras negalėjo apsieiti be L.Kuraitienės alto. Ji grojo šviesaus atminimo J.Klimo vadovaujamame kameriniame orkestre, Liaudies operos simfoniniame, įvairių sudėčių kameriniuose ansambliuose, taip pat solo.

Na, o netrukus paniro į savojo orkestro rūpesčius...

Nusprendusi palikti meno vadovės pareigas, L.Kuraitienė aktyviai ieškojo pamainos, reikliai rinkosi. Bet kam atiduoti savo išauginto kūdikio ji nenorėjo ir negalėjo.

Pasisekė labiau nei buvo galima tikėtis. Štai jau septynerius metus orkestrui vadovauja talentingas muzikas, violončelininkas M.Bačkus. O L.Kuraitienė, iki pastarųjų metų liko groti orkestre; buvo altų grupės koncertmeisterė. Štai toks artistės kelias. Neatsitiktinai koncerto anonse buvo rašoma: „Renginio esmė – filosofiškiausiu instrumentu grojančių atlikėjų sambūris ir nuoširdi padėka L.Kuraitienei už jos ištikimybę orkestrui ir altui“. Padėką L.Kuraitienei reiškė kolegos, mokiniai, jos sūnūs, klausytojai, paskandinę muzikę gėlių jūroje.

Miesto meras Vytautas Grubliauskas, taip pat išsakęs daug gražių žodžių bei linkėjimų, perskaitė Lietuvos kultūros ministro įsakymą, kuriuo L.Kuraitienė pelnytai apdovanojama garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

15

ŠOKIS

„...Kafka“ ir

paveikūs, konceptu Kokie pančiai riboja mus? Kokios laisvės bijome? Į šiuos ir panašius – tapatumo, mentaliteto, indentiteto – klausimus bandyta atsakyti jaunojo choreografo Taurūno Baužo šokio spektaklyje „O pradžioje buvo Kafka“ bei naujajame šokio teatro „Padi Dapi Fish“ performanse „Dior in Moscow“, neseniai pristatytuose Klaipėdos kultūros fabrike.

Scenos iš šokio spektaklio „O pradžioje buvo Kafka” (choreog. T.Baužas).

16

„Dior...“:

ŠOKIS

tualūs, skirtingi Violeta MILVYDIENĖ

Naujas variantas

Vytauto Petriko nuotr.

Kaip informacinėje erdvėje „pasakojo“ pats idėjos autorius ir choreografas (režisierė – Kristina Jasiukonytė), spektaklį „O pradžioje buvo Kafka“ įkvėpė austrų rašytojo-filosofo Franzo Kafkos (1883–1924), vieno žymiausių XX a. „katastrofinės literatūros“ atstovų, dar vadinamo genialiu paranojiku, kūrinys „Laiškas tėvui“. Apie 80-ties puslapių sūnaus „išpažinties“, kuri adresato niekada taip ir nepasiekė, koncepcijoje – bandymas atsakyti į dar vieną klausimą: „Kodėl aš sakau, kad Tavęs bijau?“ Be „nagrinėjamos“ tapatybės paieškos, dalijamasi patirtais asmeninės dramos – liguisto bendravimu su tėvu, nesėkmingų, nutrūkusių santykių su moterimis– išgyvenimais. Ne mažiau svarbi potemė – laisvės siekis. Anot F.Kafkos, „dažnai geriau likti su pančiais nei būti laisvam“...

Vėl Kultūros fabrike parodyto sausio 29-ąją (premjera įvyko ten pat dar 2015-ųjų gegužės 29-ąją) spektaklio dinamika išlikusi tokia pat gaji – veiksmo epizodai nuo pat pradžios rutuliojasi gana aktyviai. Tačiau visuma šįkart atrodė labiau išgryninta, pa(iš) tobulėjusi, kartu suteikė aštresnių potyrių.

Savo struktūra spektaklis remiasi solo ir duetais, kuriais tarytum apsisukama ne vienu ratu – Kafka, Kafka ir Tėvas, Kafka su Draugu, Kafka su Sužadėtine ir vėl – Kafka, Kafka ir Tėvas... Kaip jau įprasta regėti T.Baužo kompozicijose, ir šioje išlaikytas kūrybinis choreografo braižas – siejami modernaus baleto, džiazinio ir šiuolaikinio šokio judesiai, jų elementai bei deriniai. ► 17

ŠOKIS

Scenos iš „Dior in Moscow” (choreog. A.Šeiko).

◄ Galbūt tik gausiau sukinių ir šuolių – klasikinių allegro, išreikštų džiazinio šokio stiliumi.

Jei choreografija kardinaliai ir nepakitusi (palyginti su pradiniu variantu), tai akivaizdžiai stipresnė – kūniškieji „tekstai“ ryškesni, iškalbingesni savitomis emocijomis, įvairiais jausminiais proveržiais.

Veikiausiai nebuvo beatodairiškai eksperimentuojama, kaip teko pastebėti anksčiau; dabartiniame variante jaučiamas didesnis veikėjų tarpusavio pasitikėjimas, pabrėžtinas individualumas.

Veikėjų trajektorijomis Kafka – Simonas Laukaitis, jau žinomas vaidmenimis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (toliau – KVMT). Princas 18

„Pelenėje“, Gintas „Divizijoje“ ir kiti jo sukurti personažai – itin skirtingi. Kresno, sportiško sudėjimo, atletiškos kūno konstitucijos, išraiškingo pilvo preso ir stiprių kojų raumenų savininkas šiuokart stebino dar ir „geležiniais“ pirštais, ne kartą visu svoriu ant jų atsistodamas. Tačiau ne vien fiziniai duomenys čia svarbūs – gana paveiki ir nutrūktgalviškai nevaržoma emocinė iškrova.

Pradžioje jo Kafka sudaro uždaro, izoliuoto, bet mėgstančio fantazuoti jaunuolio įspūdį, paskui – suaugusio vyro, patiriančio iracionalią ar nepagrįstą baimę bei kaltę. Dar vėliau jis – susiformavęs kūrėjas, maištaujantis, nuolat konfliktuojantis su savo autoritetu – valdinguoju tėvu, protestuojantis prieš jo valdžią. Juk dažniausiai tėvas sūnui – pasididžiavimas, apsauga, siekis būti panašiam, neapvilti jo. O jei bet koks sūnaus poelgis sukelia atvirkšti-

nę reakciją – nuolatinį tėvo niekinimą ir laikymą nevykėliu?..

Manto Černecko Tėvo plastika, pažįstama iš KVMT spektaklių „Altorių šešėly“, „Spragtuko“ ir kitų, šiuosyk labiau rafinuota, santūri, minimalistinė. Matyt, vaidmuo įpareigoja – valdingumas ir atšiaurumas sūnaus atžvilgiu, tai „teigia“ ir jo kostiumas su įspūdinga drakono skiautere ant nugaros. Beje, visi kostiumai ir atlikėjų grimas – itin stilingi (kostiumų dailininkė – Ugnė Tamuliūnaitė, grimo dailininkė – Rima Gaiduk).

Sūnaus skausmą apmalšina susitikimai su Draugu. Šiame amplua – įvairiaspalvė atlikėja, taip pat KVMT baleto trupės solistė Aušra Krasauskaitė – rimta, tvirta, įnoringa asmenybė. Toks ar panašus įvaizdis (pvz., matytas „Spalio tylėjime“, taip pat T.Baužo kūrybiniame darbe) jai ypač tinka. Tik šįkart ji – lyg antrasis Kafkos

ŠOKIS

Jei aktoriai, be dainavimo, muzikavimo, skandavimo, dar ir šoka, tai jų atliekamas kūrinys savaime juk netampa šokio spektakliu?

Vytauto Petriko nuotr.

„aš“ – pozityvioji asmenybės pusė, suteikianti herojui veržlumo, vidinės stiprybės bei pasitikėjimo.

Ana Buchovskaja-Zamulskienė, įkūnijusi Franco sužadėtinę (o gal net visas buvusias keturias?), pradžioje blaškosi sumaištyje, kiek vėliau tik retsykiais sušmėžuoja arba sėdi giliai susimąsčiusi. Trumpučiuose jos pasirodymuose gausu greitų susmulkintų tours (šokant solo), marionetiškų judesių, pavyzdžiui, staigių laužytų atsilenkimų atgal, pasilenkimų pirmyn (duete su Kafka), simbolizuojančių nepasitenkinimo kančią.

Visi keturių veikėjų entrée (XVII a. rūmų baleto terminas, verčiant iš prancūzų kalbos – įėjimai) – energingi ir impulsyvūs, nors judėjimo trajektorija – pasirodymas iš dešiniojo užkulisio – dažnai vienoda (tai diktuoja scenos išsidėstymas ar taip – specialiai – pavaizduotas neišvengiamų susitikimų gyvenime kelias?).

Lankstus tuščiaviduris ir nuolat besikeičiantis kubas atlieka daugialypę funkciją (anot paties F.Kafkos: „Mano kalėjimo vienutė – mano tvirtovė“), trumpesnis ir ne visai aiškus kitos konstrukcijos panaudojimas (dekoracijų dailininkės – Ugnė Tamuliūnaitė ir Ieva Stasevičiūtė, šviesų dailininkas – Nerijus Gedminas, labiau žinomas kaip režisierius).

Nepaisant fakto, jog muzikiniam spektaklio fonui pasitelkti žinomos praeitame amžiuje anglų progresyvaus psichodelinio avangardinio roko grupės „Pink Floyd“ kūriniai – itin stiprūs ir galingi, reikėtų konstatuoti – choreografijos energetika nė kiek ne silpnesnė. Beje, muzikalumas – viena pozityviausių jaunojo menininko T.Baužo kūrybos ypatybių – ir čia vykusiai išreikštas. Manau, šis ambicingas, fanatiškas nepriklausomas kūrėjas (šiuo metu dar studijuojantis magistrantūroje

KU Menų akademijos Šokio katedroje), jau įrodęs apčiuopiamus veiklos rezultatus, artimiausiu metu pateiks naujų staigmenų, tuo pateisindamas realius savo draugų / gerbėjų (atrodo, jų vis daugėja) lūkesčius.

Nustebino pradžia Dar daugiau – gausybę klaustukų galvoje sukėlė 50-ies minučių trukmės spektaklis-performansas „Dior in Moscow“, uostamiesčio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ pristatytas vasario 3 ir 4 dienomis ten pat, Kultūros fabrike. Žiūrovų skaičius čia ribotas – vos 30 keliomis eilėmis pakylos principu sudėliotų kėdžių, už kurių palikta tuštutėlė erdvė (vėliau bus aišku, kodėl). ► 19

ŠOKIS

◄ Kadangi į salę įleidžiama tik po porą žmonių, prie durų nusidriekusią laukiančiųjų eilę akylai „prižiūri“ trys „modeliai“ – pagal vis tą pačią žymią lyriškąją prancūzo Joe Dassino dainą „Et si tu n’existais pas“ („Ir jei tavęs nebūtų“) vaikščiojančios, sėdinčios ir pozuojančios manekenės, minėtojo teatro narės – Laura Geraščenko, Aušra Krasauskaitė ir Eiva Dobilaitė.

Kokia impozantiška „uvertiūra“!

Maždaug po 15 min. pasiekus pagrindinę spektaklio vietą, t. y. įėjus pro durų „apsaugą“, buvau pastverta už rankos ir nuvesta prie kėdės, ant kurios padėtame stiklelyje įžvelgiau bespalvį skystį (tik nurijus tapo aišku – deginantis...). Po įsakmaus nurodymo susidaužti ir išgerti pasąmonėje spontaniškai kilo klausimas: „O užkandos bus?“. Bereikalingai išreiškiau jį garsiai... Momentaliai gavau atkirtį (tiesa, tuomet jis nuskambėjo ne tik kaip iš anksto paruoštas atsakymas, bet ir aršus perteklinis veiksmas): „Ar tamsta užsimokėjote?“. Knietėjo atsakyti: „Jei tik būčiau įtarusi tokią klastą...“, bet mano „sugėrovė“ nulėkė atsivesti kito „kompaniono“.

Tokia netikėta „avantiūra“.

Ar šį dviejų jaunų moterų kūrėjųasmenybių (choreografė Agnija Šeiko, dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė), kartu ir atlikėjų kūrinį galima vadinti šokio spektakliu? Juk čia stipriausia ne kūniškoji, o verbalinė raiška, labiau papildoma vaizdine instaliacija (videomenininkė – Albena Baeva iš Bulgarijos) nei choreografiniu judesiu. Tekstas persmelktas šmaikščiomis, skeptiškomis ar sarkastiškomis frazėmis, į jį fragmentiškai įpinami keli šiuolaikinio šokio deriniai, atliekami pavieniui ar duetu. Foną suteikia neryškus muzikinis akompanimentas (kompozitorius – Antanas Jasenka), funkcionali scenografija (scenografė – Sigita Šimkūnaitė), besikeičiantis apšvietimas (šviesų dizaineris – Povilas Laurinaitis).

„Skaudžiomis“ temomis Pati „Dior in Moscow“ idėja pateikiama nenuosekliai – ji suskaidyta į keletą „skaudžių“ temų, nevienodai subalansuotų, gvildenamų epizodiškai, tačiau gana aktyviai kintančių.

Viena pirmųjų įsimintiniausių scenelių, sumodeliuota interviu principu, primena 20

skandalingų TV šou laidų formatą, kai pakviestajam (neretai sistemos nepageidaujamam asmeniui) tiesiog neleidžiama pasisakyti. Taip ir čia – „žurnalistė“ (I.Gerbutavičiūtė) į savo pateiktą klausimą (apie moters tarnystę vyrui, šeiminius, seksualinius santykius, kt.) atsakymo lyg ir nelaukia... Be to, „respondentė“ (A.Šeiko) nuolat skubinama – po kito klausimo akimirksniu nuskamba trečias („ar buvote ištikima savo vyrui?“), ketvirtas („ar / kiek abortų turėjote?“) ir t. t., ir pan. Šiek tiek erzina pauzės, kurių metu moteris muistosi, kažko ieško, kaskart gurkšteli iš butelio.

Toks bukas užkompleksuotumas (?)...

Karčios ironijos gaidelėmis su lengvu sarkazmo mišiniu persunkti Mamos (A.Šeiko, beje, demonstruojančios gerą iškalbos potencialą) prisiminimai apie kelionę, pasirengimą jai, „komfortą“ mašinoje, dėl kurio iš penkių vaikų net trys neva palikti namie... Per žiūrovų rankas siunčiant pasą su atversta nuotrauka, įtikinėjama apie vidinio moters grožio reikšmę, jo atspindžio akyse prasmę, primygtinai, tarytum „reikalaujant“ pripažinti jų viršenybę prieš kūniškąjį grožį. Pagyvėjusi reakcija (ypač moteriškosios, kaip dažniausiai – ir gausiausios, ir empatiškiausios publikos dalies) sukeliama atkreipiant dėmesį į kūno proporcijų dailinimo, probleminių vietų tobulinimo pastangas. Žmogiškumo, šilumos stoka akcentuojama sėdant ant vieno žiūrovo kelių ir, pačiupus jo ranką, stipriai apkabinant, braukiant per kaklą, atsainiai nueinant prie kitos „aukos“. Tokia – įdomi – „savirealizacija“...

Kitoje scenelėje vaizduojamas „bobulės“ virsmas lyg ir į „Pirčiupio motiną“ (kažkiek panašu?..), toliau ramiai demonstruojami skaros-skarelės užsirišimo variantai, regis, pamėgti daugelio moterų ir jų plačiai reklamuojami socialiniuose tinkluose. Tokia – madinga – transformacija. Su interpretacijomis.

Trumpai „paliečiamas“ politikos aspektas – kalbama apie respublikonus ir demokratus (nors nė vienų Lietuvoje nėra). Tuo metu videoprojekcija rodo keturias moteris, iš kurių savo manieromis ryškiausia – buvusi Seimo narė, konservatorė, signatarė Nijolė Oželytė. Vėlyvesniame fragmente kažkokias nerišlias arba pernelyg nugludintas „filosofines tiesas“ kompiuteriniais balsais pakaitomis transliuoja keturi vyrukai. Tokia sąmonės manipuliacija (?).

Nejučia kažkur nukrypusį dėmesį atgal sugrąžina jauna moteris (I.Gerbutavičiūtė, irgi kalba neužsikirsdama, ypač sklandžiai). Pasakodama savo istoriją (o gal sapną?), ji vaikšto ilgu stalu-podiumu, vilkėdama naktinius satininius močiutės laikų marškinėlius ir nešina žirklėmis. Po kiek užsitęsusio monologo stebinčiųjų prašydama juos pakirpti, iškirpti skiautes, apkarpyti detales, „dėstydama“ apie alkoholio įtaką šeimos gyvenimui. Apnuoginusi dvasią, net fiziškai likusi pusnuogė dar ilgokai, bet intensyvindama tempą, ji griuvinėja, krenta ant kelių (kita padeda atsikelti), vėl griūva aukštielninka, keliasi, griūva, keliasi... Baigusi nueina vos atgaudama kvapą, tačiau oriai ir išdidžiai. Tokia – savotiška – „mutacija“.

Paskutiniajame epizode žiūrovai (vėl po vieną) kviečiami stotis, suporuojami, nuvedami tuščios erdvės (apie ją užsiminta pradžioje) link. Toliau, improvizuojant valso žingsneliais, pačių žiūrovų laisvai „sukomponuojama“ šokių aikštelė. Tokia štai – natūrali – „apoteozė“.

Grįžtant į pradžią Netraktuočiau šio moderniai pateikto performanso (prodiuserė – Goda Giedraitytė) kaip šokio spektaklio (teatleidžia mano sovietmečiu įgytai kompetencijai šiuolaikinio šokio „asai“, konceptualaus meno propaguotojai ar kiti pažangūs specialistaikosmopolitai).

Siūlyčiau pažvelgti „kitu kampu“ ir susivokti – judesio kuo toliau, tuo labiau pakanka ir muzikinio, ir dramos teatro spektakliuose... Jei aktoriai, be dainavimo, muzikavimo, skandavimo, dar ir šoka (kartais galima – sąlyginai – taip įvardyti kažkokį šokėjišką judėjimą, pvz., Klaipėdos jaunimo teatro pastatymuose), tai jų atliekamas kūrinys savaime juk netampa šokio spektakliu?

Ir dar – diskusijų objektu galėtų tapti koncepcijos parinktis. Galbūt skelbiamoji pranešime spaudai kategoriškai neprieštarauja pamatytam vaizdiniui, betgi mažų mažiausiai neatitinka jame teigiamų tiesų… Kaip, beje, ir juolab – įmantrus spektaklio pavadinimas.

Sau šį performansą pavadinau paprastai ir aiškiai – manifestu moterims.

KINAS

OSKARAI 88: banalaus siužeto sąmokslai

88-ąją „Oskarų“ apdovanojimų ceremoniją ves juodaodis komikas Ch.Rockas.

Vasario 28-ąją įvyksiančiai 88-ajai „Oskarų“ įteikimo ceremonijai labai tiktų vaizdinis apipavidalinimas iš Quentino Tarantino 4-ojo filmo „Nužudyti Bilą 1“: jakudzų gauja „The Crazy 88“ apsupa nuotaką iš visų pusių, bet kažkur giliai širdies šulinyje mes jaučiame, kad herojė priešus kažkokiu mistiniu būdu ištaškys. Prestižiškiausia kino pasaulyje „Oskaro“ statulėlė liko viena prieš 7 tūkst. balsuotojų, kurių reputaciją temdo sąmokslo teorijos, visuomenės nepasitikėjimas ir baimė susimauti prieš tokius pat įtakingus draugus ir kolegas. Gildijos, tarybos, asociacijos... Visi nuo visų priklausomi ir beveik kiekvienas yra buvęs kitoje – nominantų ar nepatekusiųjų į laimingųjų sąrašus pusėje. Ar tikrai šiųmetiniai „Oskarai“ dvelkia rasine diskriminacija ir neobjektyviais vertinimais?

Aivaras DOČKUS

Statistika ir emocijos Socialinių tinklų kampanija #OscarsSoWhite krito akmeniu į Holivudo vandenis iš karto po šiemečių nominacijų „Oskarams“ paskelbimo. Ratilai pasipylė kino žvaigždžių pasisakymais ir skilimu į dvi priešingas stovyklas, vieni ketina boikotuoti 88uosius apdovanojimus, kiti gina JAV kino meno ir mokslo akademijos pasirinkimus.

Pažongliruokime faktais. Jau dvejus metus iš eilės tarp dvidešimties „Oskarams“ nominuotų aktorių (pagrindinio ir antraplanio vaidmens kategorijose) nepatenka spalvingesnio gymio vaidmenų kūrėjai. ► 21

KINAS

„Grėsmingasis aštuonetas“ – Q.Tarantino dialogų ir šūvių šedevras. ◄ Nors mažesnio prestižo apdovanojimuose per tą patį laikotarpį kitos odos spalvos aktoriai ne tik įrašyti tarp nominantų, bet ir pripažinti geriausiais iš geriausių.

Jei pažvelgtume tiesiai į veidą istorijai, pamatytume, kad nuo pat pirmųjų „auksinio dėdulės“ apdovanojimų iki „balčiausios dabarties“ aktoriams skiriamus „Oskarus“ laimėjo 14 juodaodžių,

penki lotynų amerikiečiai, trys azijiečiai ir vienas indėnas. Tad lyg ir jokio skandalo, pagaliau, kaip sako į laimingųjų aktorių penketuką pakliuvusi Charlotte Rampling, „gal tiesiog nebuvo „Oskaro“ vertų vaidmenų arba nominuotieji stipriai geresni už tuos, kurie liko už borto“.

Praėjus kelioms valandoms po nominacijų paviešinimo, pasirodė smar-

O gal pretenduojant į „Oskarus“ Q.Tarantinui pakišo koją žygiavimas protesto prieš žudikišką policijos savivalę eisenoje?..

22

kiai JAV kino akademikus pliekiantis straipsnis, kurio autoriai kritikuoja prizų dalintojus ne tik dėl „baltosios“ politikos, bet ir dėl vyresnių moterų – aktorių diskriminacijos. Išskyrus minėtą Ch.Rampling, dėl statulėlės kausis gana jaunos konkurentės, nors buvo mažiausiai trys solidaus amžiaus ponių vaidmenys, verti pagrindinių ir antraplanių vaidmenų penketuko. Ir čia pateikiama nuginkluojanti statistika: iš 7 tūkst. JAV kino meno ir mokslo akademijos narių 94 proc. – baltaodžiai, 77 proc. – vyrai. Šią nejaukią situaciją smagiai komentuoja prisistatyti nepanoręs kino kritikas: „Holivudas primena kalnus – kuo aukščiau, tuo balčiau“. Jau dabar galime drąsiai teigti, jog 88-oji „Oskarų“ ceremonija paliks skandalingai purviną įspaudą baltame sniege. Aktorių pora Willas ir Jada Pinkett Smithai, režisieriai Spike’as Lee ir Michaelas Moore’as apdovanojimus boikotuos. Vienas nominantų – aktorius Markas Ruffalo vis dar draskomas abejonių, kaip pasielgti: išreikšti pasipiktinimą nedalyvaujant ar nekorektiškai ką nors reikšmingo leptelėti į kameras per milijonų stebimą renginį. Realiausias kandidatas geriausio antraplanio aktoriaus titului Sylvesteris Stallone dalyvaus apdovanojimuose

KINAS

tik paragintas „Krydo“ režisieriaus Ryano Cooglerio ir aktoriaus Michaelo B.Jordano. „Rokio“ autorius įsitikinęs, kad jo kolegų vietas nominantų sąraše nepelnytai užėmė kiti.

Vienos nemalonios tiesos nuslėpti nepavyks – „Oskarų“ žiūrimumo reitingai krenta ir jeigu šiemet prie šio nuosmukio prisidės solidari tamsiaodžių auditorija, Holivude pakvips rimtos krizės svilėsiais.

Akademikai paknopstomis gelbstisi strateginiu ėjimu – apdovanojimų ceremoniją ves juodaodis komikas Chrisas Rockas.

Rizikinga erzinti diedukus Atsitraukime nuo žmogiškųjų aistrų ir pabandykime šaltakraujiškai pažvelgti į nemeluojančius apgaulingojo kino meno ekranus. Ar iš tiesų šių metų „Oskarų“ nominacijas juodais pelenais paverčia „baltasis“ kino akademijos kukluksklanas?

Manyčiau, kad problema truputėlį kitokia. JAV kino akademija jau ne pirmi metai serga nepagydoma konservatizmo liga, kuri pasireiškia siaubingo nuobodulio ir nuspėjamumo dalijant „Oskarus“ simptomais. Akademikai, iš vienos pusės, paiso visuomenės nuomonės ir neskuba nominuoti filmų, kuriuos dėl sudėtingų temų gali ignoruoti publika.

Iš kitos pusės, jie bando išvalyti nominacijas nuo filmų, kurie nemaloniai sudrebina pamatines amerikietiškasias vertybes. Jei juostų galia tokia stipri, kad jų neįtraukimas į sąrašus sukeltų įtarimų, (pvz., „Foxcatcher“ arba „Ponas Trumbo“), tada nenominuoti neįmanoma, tačiau šie kino kūriniai tikrai nieko nelaimės. Nepagalvokite nieko blogo – jokios korupcijos. Graži auklėjamoji politkorekcija.

Kitas momentas: JAV kino akademija neabejotinai myli save ir plačiai šypsodamasi įteikia „Oskarus“ filmui apie profesinę kino ir teatro meistrystę „Žmogus – paukštis“. Prie nieko čia neprikibsi, viskas sterilu, tyliai pasiginčysi ir tiek.

Iki šių metų „Oskarų“ nominacijos buvo dalijamos pakenčiamai objektyviai.

Bet šiemet ribos peržengtos. Ir ne dėl akinamo „baltumo“. Dėl virimo savose sultyse. Net ne virimo, o sveiko proto išgaravimo. Dar suprantama (nors juo-

W.Smitas sukūrė įsimintiną daktaro Benneto vaidmenį P.Landesmano dramoje „Sukrėtimas“.

kingai pikta), kai Lietuvėlėje „M.A.M.A“ apdovanojimus sau, draugams ir savo prodiusuojamiems ar proteguojamiems atlikėjams išskirsto septynių asmenų taryba (plius trys dešimtys pritariančiųjų, kurie ir yra tie prizus gaunantys draugai, augintiniai ir auklėtiniai), tačiau, kai septyni tūkstančiai neginčijamų profesionalų nesugeba sudaryti padoriai objektyvaus geriausių metų filmų dešimtuko... Tada metas užmesti akį į dar vieną iškalbingą skaičių: vidutinis „Oskaro“ balsuotojų amžius – 63 metai, o 86 proc. jų yra vyresni nei 50-ies. Rizikinga erzinti diedukus?

Išrinktieji ir atstumtieji Dar gerokai prieš nominacijų paskelbimą anoniminis šaltinis nuliejo informaciją, jog įtakingasis Stevenas Spielbergas spaudžia kolegas akademikus, kad geriausių antraplanių aktorių penketuke trūks plyš atsidurtų jo istorinio trilerio „Šnipų tiltas“ komandos narys Markas Rylance’as. Dabar jis, naujausiais prognozuotojų duomenimis, pretendentas laimėti numeris 2. Po aiškaus lyderio S.Stallone’s. O kur, leiskite paklausti, Paulas Dano, sukūręs sudėtingą „The Beach Boys“ lyderio Briano Wilsono charakterį muzikinėje dramoje „Meilė ir gailestis“? Patekti į pagrindinio vai-

dmens atlikėjų penketuką jam sutrukdė perpus su Johnu Cusacku padalytas laikas ekrane, bet ištremti Paulą į ryškiausių antraplanių užribį – įžūli gėda.

Nei M.Rylance‘as, nei dar keistesniu būdu tarp nominantų įsiterpęs Tomas Hardy nepalieka tokio daugiasluoksnio ir įvairiapusio įspūdžio.

Kitos senamadiškai absurdiško JAV kino akademijos požiūrio aukos: F.Gary Gray biografinė juosta apie gangsta repo flagmanus NWA – „Tiesiai iš Komptono“, Q.Tarantino dialogų ir šūvių šedevras „Grėsmingasis aštuonetas“ ir iš senojo „Rokio“ naują prakaitą išsunkusi Ryano Cooglerio sporto drama „Krydas: gimęs kovoti“ (kuriai daug dėmesio skirta kino recenzijoje sausio „Durų“ numeryje). Visa ši atstumtoji trijulė turėjo šauti tiesiai į geriausio filmo ir režisieriaus nominacijas. Ir jeigu režisierių kvotos apribotos penkiomis prizinėmis vietomis, filmų sąrašo papildyti apdovanojimų taisyklės nedraudžia.

Konservatyviesiems akademikams nepakilo ranka balsuoti už Q.Tarantino kūrinį geriausio originalaus scenarijaus kategorijoje, taip pat akiplėšiškai liko nepastebėtas šerifą Chrisą Mannixą suvaidinusio Waltono Gogginso aktorinis šou. Belieka sukelti griausmingas ovacijas už „Oskaro“ nominacijas aktorei Jennifer Jason Leigh, operatoriui Robertui Richardsonui ir kompozitoriui Ennio Morricone. ► 23

KINAS

◄ Tikėtina, kad 87-erių legendinis italas savo titulų kolekciją pagaliau papildys „Oskaru“ už muziką konkrečiam filmui (2007aisiais jam šis trofėjų trofėjus įteiktas už gyvenimo nuopelnus kuriant kompozicijas kinui). Su juosta „Tiesiai iš Komptono“ atsiteista skurdžiau – vičvienaitė nominacija už geriausią originalų scenarijų. Operatoriaus Matthew Libatique subtilūs kamerų viražai buvo pastebėti kinomanų, bet liko nematomi nominacijas skirstantiems ekspertams. Galime prognozuoti, kad vadovaudamiesi senais metodais, JAV kino meno ir mokslo akademijos nariai atsiskaitys su „Grėsminguoju aštuonetu“ ir „Krydu“ kilniadvasiškai įteikdami po vieną auksinį „dėdulę“. Filmo „Tiesiai iš Komptono“ scenaristų triumfas būtų kažkas iš mokslinės fantastikos srities, o realybe jį paversti gali balsuotojų baimė, jog tamsiaodžiai reperiai po apdovanojimų ceremonijos ims rimuoti „F... the Academy“.

Kodėl išskirtinis forma ir turiniu „Grėsmingasis aštuonetas“ už Atlanto sutiktas gana abejingai? Nuo pirmos iki paskutinės scenos neleidžianti atsikvėpti, iš teatro į kiną ir atvirkščiai vaikštanti Q.Tarantino juosta nustelbia visus „Oska-

rų“ pretendentus juvelyriškais dialogais ir charakteriais, daugiaveide emocijų skale nuo juoko iki siaubo, netikėtais pasakotojo įterptukais ir staigiais siužeto ištiktukais. Viskas šviežia, energinga ir galinga.

Kas neįtiko akademikams? Keli saikingi ir stilingi kibirai kraujo, pamokslavimo nebuvimas, idealų nešlovinimas ir personažų nesuherojinimas? O gal Quentinui pakišo koją žygiavimas protesto prieš žudikišką policijos savivalę eisenoje?

Iki šių metų „Oskarų“ nominacijos buvo dalijamos pakenčiamai objektyviai. Bet šiemet ribos peržengtos.

Aukšti pareigūnai atvirai agitavo visus JAV policininkus boikotuoti „Grėsmingojo aštuoneto“ premjerą.

Persistengiantiems įstatymų sergėtojams kliūva ir F.Gary Gray filme „Tiesiai iš Komptono“, kuris originaliai pasakoja ne tiek kultinės grupės NWA susikūrimo, kiek išsiskyrimo istoriją, praskleisdamas

Kadras iš F.Gary Gray biografinės juostos „Tiesiai iš Komptono”.

24

plėšraus muzikos pasaulio uždangą, kur verslas ir šlovės troškimas iš įkvėpimo ir idėjų palieka žalią dolerių, o kartais net raudoną kraujo balą. Skirtingai nuo kritikų perliaupsintų kitų kino projektų, „Tiesiai iš Komptono“ pasėja ne vieną gigabaitą vertingų pamintijimų.

Be jokios nepagarbos šešėlio Mattui Damonui ir jokių abejonių siluetų jo puikiam pasirodymui „Marsietyje“, tarp geriausių penkių aktorių net nemirktelėjęs įrašyčiau Willą Smitą – už daktaro Benneto vaidmenį žurnalisto ir scenaristo Peterio Landesmano dramoje „Sukrėtimas“. Spėju, jog lemiamą įtaką čia turėjo ne Willo ir jo herojaus odos spalva, o NFL (Nacionalinę futbolo lygą) kompromituojanti filmo tema. Amerikietiškasis futbolas, net atėmęs daugybę gyvybių, yra nacionalinė vertybė ir milijardus dolerių sukraunantis verslas. Bet tai tik dar viena iš „Oskaro“ statulėlę gaubiančių sąmokslo teorijų. „Oskaras“ išgyvens kaip nuotaka iš Q.Tarantino filmo. Kinas kuriamas ne dėl apdovanojimų.

DAILĖ

R.Klimavičiaus darbai autorinėje parodoje „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“ Baroti galerijoje.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Dairantis kūrybos, įpareigojančios mąstyti Vasarį buvo įdomu pasižvalgyti po Klaipėdos meno galerijas. Matytos ekspozicijos inspiravo nevienareikšmius įspūdžius. ►

25

DAILĖ

Rūta JAKŠTONIENĖ

Klaidūs dvasių namai ◄ Klaipėdoje, Baroti galerijoje, nuo

sausio 22-osios iki vasario 29-osios vyksta Romo Klimavičiaus darbų paroda „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“. Šioje parodoje klaipėdietis grafikas siekė analizuoti semantiškai talpias, nuolat menininkų kūryboje atsispindinčias praeities, laiko, tapatybės, atminties temas. Ant galerijos sienų eksponuojami seni išardytos krosnies kokliai, kuriuos menininkas „inkrustavo“ įvairiomis skirtingų formų ir dydžių metalinėmis, laiko patina pažymėtomis, inkarą, jūrų arkliuką ir kt. vaizduojančiomis detalėmis. Suskilinėję kokliai, kai kurie parodos autoriaus dekoruoti reprodukcinės grafikos atspaudais, turėtų byloti apie namus, kuriuos kadaise šildė iš jų sumūryta krosnis, kuriuose, žymėdamos visas žmogaus judėjimo laiku smulkmenas, tekėjo gyvenimo valandos.

Senas namo numeris, metalinis durų vyris, kažkieno gyvenimą įamžinusi fotografija, simboliais išmarginta pageltusio pergamento skiautė – materialūs buvusios egzistencijos liudininkai galerijos erdvėje privalėtų vesti žiūrovus per skirtingas epochas, pasakoti skirtingas istorijas.

Gal ir įdomu būtų leistis į kelionę tų tikrų ir išgalvotų istorijų labirintais, jei ne keistas parodos autoriaus noras tuos laiko kuriamus pasakojimus brutaliai „pertraukti“. Galerijos erdvėje, visiškai neatliepdami bendros parodos koncepcijos, eksponuojami dekoratyvūs mažosios plastikos objektai, nedidelės akmeninės skulptūros, masyvus

„Actekų kalendorinis akmuo“. Įsiveržę į bandytą kurti meditatyvų praeities pasakojimą, perpildę ekspozicinę erdvę, „nesusikalbėdami“ tarpusavyje ir konfrontuodami su pačia parodos idėja, paskiri eksponatai kuria ne vientisos ekspozicijos, bet meno dirbinių parduotuvės įvaizdį. Parodoje „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“ eksponuojamų darbų negali įvardyti kitaip nei dekoratyvūs, visiems nesunkiai suvokiamus grožio standartus atitinkantys, interjero dekorui skirti elementai. Jei ne detalūs Baroti galerijos darbuotojo komentarai, šioje parodoje žiūrovams būtų nelengva susigaudyti, kuris eksponatas „groja“ pirmu smuiku, o kuris – tik pritariamasis balsas.

O juk paroda turėtų būti darnus „orkestras“, kuriame vienas kitą privalo (!) girdėti autorius ir parodos kuratorius. Būtent nuo šių žmonių susiklausymo, darnaus bendradarbiavimo kuriant ir pristatant visuomenei vizualų įvykį, priklauso ne tik pastarojo reprezentavimo, bet ir jo suvokimo kokybė. Šiuo atveju, panašu, nebuvo susikalbėta tarpusavyje, dėl to nukentėjo pati parodos idėja, ekspozicija, tikriausiai ir lankytojai.

Tapyta pleneruose Uostamiesčio Rūtų galerijoje sausio 15ąją atidaryta ir iki vasario 10-osios veikė Klaipėdos dailininko Valdo Pumpučio personalinė tapybos darbų paroda „Mano spalvos“. Kelių darbų ekspoziciją sunku ir pastebėti tarp daugybės namų dekoravimui įsigyti siūlomų paveikslų, paveiksliukų, skulptūrėlių, puodukų, etc.

Nedidelio formato margaspalvėse tapytojo V.Pumpučio drobėse – gamtos ir bažnyt-

V.Pumpučio paveikslai iš autoriaus tapybos parodos „Mano spalvos“ Rūtų galerijoje.

26

Kodėl menininkai renkasi neįprastus, netikėtus „kalbėjimo“ būdus?

Gal todėl, kad šiandien, norint būt išgirstam, reikia „kalbėti kita kalba“ arba itin savitu dialektu. kaimių peizažai, abstrakčios kompozicijos.

Darbai – poros metų senumo, pavadinimai užsimena, jog tapyta pleneruose – „graži neįpareigojanti tapyba“, kaip rašoma šios parodos anotacijoje. Taigi, kurie vertina kūrybą ne tik kaip uždarą savireflektyvų pasaulį, bet kaip „įpareigojantį“ mąstyti procesą bei menininkų darbuose ieško būties, žmogaus prigimties analizės fragmentų, ilgėliau Rūtų galerijoje nemanau, kad užsibūtų. Na, nebent galerijos darbuotoja, gana profesionaliai pristatanti eksponuojamus kūrinius, pasiūlytų puodelį arbatos. Kitu atveju šioje galerijoje greitai pasidarys nuobodu.

Kita juvelyrikos kalba „Klaipėdos galerijos“ filiale centrinėje uostamiesčio gatvėje nuo sausio 29-osios iki vasario 16-osios veikė tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Akis 2016“.

Juvelyriką pas mus suvokiama gana stereotipiškai – sagės, kaklo papuošalai, auskarai, žiedai – dažniausiai skirti moterims puoštis menininkų sukurti dirbiniai. Šiandieną kuriantys menininkai juvelyrai tokią nuomonę neigia, savo kūriniuose prioritetą teikdami idėjai, dažnai vi-

DAILĖ

Tarptautinėje juvelyrikos parodoje „Akis 2016“ „Klaipėdos galerijoje“. R.Jundaitė-Misevičienė. Upė.

A.Šimkevičienė. Koplytėlės.

M.Šimkevičius. Stotelės.

K.Vaitekūnaitė. Ragai.

O.Podfilipskos-Krysinskos instaliacijos fragmentas.

sai „užmiršdami“ papuošalų taikomąją funkciją.

Parodos „Akis“ autoriams, nepriklausomai papuošalus ar juvelyrikos objektus jie kuria, taip pat artima konceptuali kūrinių raiška.

Parodos dalyviai, vieni daugiau kiti mažiau,

kūryboje atsiriboja nuo įprastų juvelyrinio kūrinio formų, tuo siekdami ne tiek sužadinti smalsumą, kiek paskatinti lankytojus, net ir stebint, pavyzdžiui, kaklo papuošalus (K.Vaitekūnaitės „Ragai“, M.Wallstrom „Telšių miesto medis“), aktyviai intelektualinei veiklai. Įdomu, jog parodos menininkai naudoja neįprastas juvelyrikoje medžiagas: medį, duoną, lavą, stiklą, vabzdžius, tekstilę, akrilą. M.Šimkevičius kūrinyje istorine tema „Stotelės“ naudoja paprastos juodos duonos kasdieninės riekę, duonos minkštimą.

A.Šimkevičienė savo kurtose sagėse „Koplytėlės“ subtiliai, originaliai derina sidabrą ir cementą. Įprastų juvelyrikoje brangiųjų medžiagų atsisakymas yra sąmoningas parodos autorių žingsnis tikrosios originalaus kūrinio vertės link. Kai pastaroji „matuojama“ idėjos ir meno kūrinio reikšme apskritai.

Aktyvios komunikacijos su žiūrovais reikalauja ir įdomesni nei įprastai parodos autorių kūrinių eksponavimo būdai.

R.Jundaitė-Misevičienė savo sukurtas sages, pavadintas „Upė“, sudeda nedideles šviesdėžes, kuriose esantis šviesos šaltinis išryškina įvairiaspalviais perlamutro atspalviais mirgančias sages, suteikia joms beformio objekto takios substancijos paviršiumi, įvaizdį. Originalus, savitas ir įdomus O.Podfilipskos-Krysinskos juvelyrinis objektas-instaliacija. Autorė, pasitelkusi šviesos šaltinį, radikaliai dekonstravo stereotipinį sagės įvaizdį.

Paroda „Akis“, kurios, kaip rašoma anotacijoje, pagrindinę eksponatų grupę sudaro 2015 m. rugsėjį VDA Telšių fakultete vykusio tarptautinio juvelyrikos simpoziumo dalyvių kūriniai, užduoda klausimą – kodėl menininkai renkasi neįprastus, netikėtus „kalbėjimo“ būdus? Gal todėl, kad šiandien, norint būt išgirstam, reikia „kalbėti kita kalba“ arba itin savitu dialektu. „Akies“ autoriams, manau, tai pavyksta.

27

DAILĖ

Tapyba – džiaug būdas kalbėti be

D.Čistovaitė „prigijo“ Klaipėdoje, jūros bei pajūrio tema jai tapo sava. Dailininkė dažnai vienu metu kuria kelis darbus, viena mėgstamiausių jos technikų – 28

gsmingas e žodžių

Dailininkė Dalia Čistovaitė, prieš kelerius metus persikėlusi gyventi į Klaipėdą, čia kuria bei dirba su mokiniais.

Jūra, uostamiestis, naujas gyvenimo etapas atnešė į tapytojos kūrybą naujų išraiškos priemonių. Dabar jos darbų paroda veikia gimtajame Kaune. Tai naujojo menininkės kūrybinio veido pristatymas kolegoms, meno vertintojams bei žiūrovams.

DAILĖ

Apie raudonąją arbatą 2. 2012. Šilko tapyba, filcas, autorinis rėmas, 28x28 cm.

Perlo rausvumo 2. 2013. Šilko tapyba, matintas veidrodis, autorinis rėmas.

Daiva JANAUSKAITĖ

tapyba ant šilko.

Vytauto Petriko nuotr.

Į gimtąjį miestą

Geltonoji arbata oranžinį vakarą. 2012. Šilko tapyba, matintas veidrodis, autorinis rėmas, 28x28 cm.

– Kur eksponuojama paroda ir kokius jūsų darbus gali pamatyti kauniečiai?

– Pernai Klaipėdoje, Baroti galerijoje, buvo rodoma didžioji dalis darbų, kuriuos nuvežiau į Kauną. Tai nedidelių, kamerinių tapybos ant medžio darbų paroda. Jie nuo vasario 4-osios iki kovo 1-osios eksponuojami senamiestyje, Vilniaus gatvėje esančioje „Parko galerijoje“. Beje, tai toji galerija, kuri ilgokai gyvavo Klaipėdoje, Turgaus gatvėje. Jos savininkė Jolanta Gutauskienė persikėlė į laikinąją sostinę ir ten įkūrė galeriją tuo pačiu pavadinimu. ►

Mėlyni geltonosios arbatos burtai. 2011. Šilko tapyba, filcas, autorinis rėmas, 28x28 cm.

29

DAILĖ

◄ Ji atvėrė duris maždaug prieš metus. Įdomu, kad ši vieta yra gausiai lankoma, ją jau pamėgo ir dailininkai, iškart susidarė eilė norinčiųjų čia surengti parodas.

– Kokie keliai jus suvedė su šia meno vertintoja?

– Susisiekti su J.Gutauskiene mane paragino Andželika Baroti. Pasibaigus mano paveikslų ant medžio parodai Baroti galerijoje, nenorėjau tų darbų tuojau pat parduoti ar tiesiog pasidėti savo studijoje. Andželikai kilo mintis parodyti juos Kaune, ji ir papasakojo man apie „Parko galeriją“. Mūsų pažintis su J.Gutauskiene įvyko prieš metus. Jau tada buvo sudaryta parodų eilė metams. Tapytojui metai greitai pralekia realizuojant savo idėjas, kuriant užsakymus, dirbant su mokiniais.

– Ar iškart žinojote, kuriuos darbus vešite į Kauną?

– Su galerijos šeimininke sutarėme, kad pagrindą sudarys Klaipėdoje rodyta paroda, vis dėlto J.Gutauskienė paprašė ją papildyti keliais naujais „mediniais“ darbais. Tai yra labai gerai, net jei visų darbų neeksponuoji, užtat yra iš ko pasirinkti.

Tad toliau plėtoju tą pačią pajūrio labirintų temą. Tai pajūrio peizažai su žmogaus buvimo pėdsakais.

– Kaip į jūsų kūrybą atėjo jūra ir medis, kaip medžiaga, ant kurios tapote?

– 2010-aisiais Palangoje kartu su 14 kitų menininkų dalyvavau Dailininkų sąjungos surengtame simpoziume. Iš anksto žinojome tik temą – „Ieškokime pakrantės“. Kad sukurtume originalius darbus, visi gavome po uosinę lentą. Taip ėmėmės savos pakrantės paieškų.

Laukė su virpuliu – Ar jūsų darbai simpoziume netapo panašūs?

– Jokiu būdu ne. Dalis kūrėjų dirbo bendrose dirbtuvėse. Kiti, kurie improvizavo mažesnėmis formomis arba jų dažai ne taip aitriai kvepėjo, tapė savo kambariuose.

Tarp tokių buvau ir aš. Dirbant man reikia vienumos, laiko pamedituoti. Dar prieš paimdama teptuką vaikščiojau pajūriu, gaudžiau nuotaiką, laukiau impulso. Kai 30

ieškau savosios kūrinio išraiškos, geriau nebūti šalia kitų menininkų. Jeigu vidiniai išgyvenimai liejasi, kuo daugiau meninių formų esi įvaldęs, tuo paprasčiau paskui pasirinkti tinkamą savo idėjai įgyvendinti.

– Ar gali būti, kad pažįstantys jus iš kaunietiškojo laikotarpio žmonės pamatys sunkiai atpažįstamą D.Čistovaitę?

– „Mediniai“ darbai yra visiškai kitokie nei ankstesnė mano tapyba. Jau esu girdėjusi studijoje apsilankiusių ir įvairių mano darbų pamačiusių žmonių nuomonę – neva galima pamanyti, kad tai skirtingų autorių darbai. Tapymas ant medžio lentos simpoziumo metu mane taip stipriai paveikė, atvėrė naujas galimybes, kad norėjosi tai tęsti ir toliau. Tiesa, jaučiu, kad baigiu išsemti šį poreikį. Dabar vienu metu galiu tapyti kelis visiškai skirtingos stilistikos darbus.

– Ar baiminatės, kaip gimtajame mieste bus įvertinta jūsų paroda, naujoji tapybos stilistika ir anksčiau buvusi neįprasta tema? Ar kuriančiam žmogui yra svarbi kitų nuomonė?

– Jeigu tai būtų visiškai nesvarbu, tai nesinorėtų rodyti savo darbų ir juo labiau skirtingose vietose. Meluočiau sakydama, kad man kitų nuomonė nėra svarbi. Žinoma, įdomu išgirsti atsiliepimus, komentarus. Man pačiai patinka tai, ką darau, bet mes visi esame labai skirtingi ir kiekvienam įtikti neįmanoma.

Labai svarbu, kas kalba: meno bendruomenė ar žmonės, kurie nėra menininkai, bet ateina pajausti, pamatyti, nors profesionaliai nėra išstudijavę meno istorijos. Man norisi žinoti, ką mano būtent tie neprofesionalūs žiūrovai, nes jų suvokimas ir pajautimas yra nuoširdus, tikras. Jie nebando autoriui sakyti kažko gudraus – kalba, kaip jaučia. Mano galutinis tikslas, kad paveikslai gyventų pasaulyje, o ne būtų kažkur sukrauti. Laukdama vernisažo Kaune jaučiau virpuliuką, kaip ir prieš kiekvienos parodos atidarymą. Tai filosofinis dalykas, kas yra dailininko ego, kodėl jam svarbu būti įvertintam. Paprastai kalbant, labai svarbu rodyti tai, ką darau. Galiausiai tai yra ne tik kūryba, bet ir amatas. Jaučiu džiaugsmą kurdama, bet kartu noriu, kad darbas iškeliautų, rastų savo namus, noriu, kad jį nupirktų. Paroda yra viešas pasirodymas menininkų, kolekcininkų, žmonių, kurie gali įsigyti meno kūrinį ar tiesiog grožėtis, visuomenei. Man svarbu, ar tai, ką dariau iš didžiulio vidinio poreikio, yra reikalinga ir kitiems.

Moteriškas braižas – Kaip gimsta nauja technika, kita tema?

Ir ar jau jaučiate, kad subrendote naujai srovei savo kūryboje?

– Prisimenu, kaip prasidėjo tapybos ant šilko stiklo fone laikotarpis. Manęs paprašė paveikslų, tapytų ant šilko. Iš karto žinojau, kad nenoriu jų traukti ant rėmo, taip šilkas netektų savo lengvumo, skaidrumo, judėjimo. Gerdama arbatą iš gražių puodelių, žiūrėdama į juos iš viršaus, pamačiau vaizdą, kurį sumaniau perkelti ant šilko. Taip gimė ciklas „Arbatos gėrimo ceremonija“.

Tai buvo visai kas kita nei ankstesni erdviniai kabantys šilkai. Eksponavimo plokštumoje sprendimai vertė ieškoti fono – medinio, drobinio, matinto veidrodžio, – ant kurio galėčiau tvirtinti ištapytus šilko apskritimus. Be impresionistinio, tapybinio pasišvaistymo ant drobės man pačiai labai patiko tas ornamentinis, dekoratyvus pradas. Nusprendžiau, jei jau toks stilius veržiasi, jo netramdysiu. Pajutau, kad ir žiūrovams tai priimtina. Tuo stiliumi kūriau tol, kol jis iš manęs liejosi. Kalbant apie naujų paveikslų sumanymus – jaučiu, kaip vidinėje erdvėje kaupiasi, plevena nauji švelnūs, debesiški, tapybiški pavidalai, kuriuos žodžiais įvardyti sunku, o ir nereikia.

– Bet jūsų visa kūryba yra švelni, labai moteriška. Manau, net nežinodami nieko apie autorių, žiūrovai neapsirikę pasakytų, kad tai moters darbai.

– Dažnai taip pasakoma – moteriška maniera ar braižas. O kodėl jis turėtų būti kitoks, jei autorė moteris? Senais laikais moterims nebuvo sąlygų tapti dailininkėmis, iškildavo tik vienetai. Dabar moterų kūrėjų yra labai daug, bet kažkodėl pasakymas „moteriška kūryba“ vis dar skamba su savotiška pašaipėle ar globėjiškai atlaidžiu tonu, ypač kai taip sako vyrai kritikai ar tapytojai. Bet juk Pierre’as Bonnardas, Williamas Turneris, Claude’as Monet tapė labai švelnia maniera. Todėl noriu pasakyti, kad viskas yra individualu, nepaisant vyras ar moteris yra autorius.

– Kas tampa tuo svarbiausiu postūmiu imtis teptuko ir kurti?

– Viskas, ką išgyvenu, veikia, lydosi, kristalizuojasi, kuria mane – tai yra giluminė

DAILĖ

inspiracija kurti. Dvasines patirtis, stiprius išgyvenimus norisi ištapyti, bet ne primityviai, ne tiesmukais simboliais. Dažnai vizuali paveikslo forma neturi tiesioginio ryšio su ta konkrečia kelione, patirtais įspūdžiais, pamatytais visiškai kitokios kultūros meno ar amato kūriniais. Esu ne kartą lankiusis Indijoje. Tai, ką ten pamačiau, dar labiau patvirtino mano požiūrį, kad galima visiškai eklektiškus dalykus suderinti ir jie turės savo unikalią estetiką, neįprastą emocinį krūvį. Ir tai yra dar vienas kelias, praturtinantis vakarietišką rafinuotumą ar skandinavišką minimalizmą.

Indijoje patyriau, kad šimtmečių senumo dalykai – medinės konstrukcijos, drožiniai, molio ar terakotos dirbinai įdomiai dera su šių laikų spalvotais audiniais ar net kiču dvelkiančiais kasdieniais dalykais – tokiais kaip plastikinės gėlės, glazūruotų plytelių skeveldros ar ryški smilkalų spalva. Viskas yra be galo tapybiška, nesvarbu, kad tarp derinamų daiktų yra kelių šimtmečių skirtumas. Indai neribojami vakarietiškų estetinių rėmų ir nebijo derinti mūsų akimis nesuderinamų dalykų. Mes pernelyg sureikšminame daugelį dalykų, paisome estetinių normų, padiktuotų

Tikiuosi, kad mano darbai sujudina gerąsias žmonių gelmes. žmonių, kurie mano galintys kurti tas tendencijas. O kiti seka jais. Jeigu pataikysi į tašką, kuris jiems atrodys tinkamas, tada jie girs ir liaupsins. Jei nenori taikytis prie jų kuriamų standartų, esi truputį atsiskyrėlis, vienišius, individualistas. Tada viena iš dviejų – tave pastebi arba ne.

– Ar įmanoma kurti negalvojant apie išgyvenimą?

– XX amžiuje stiliai „sprogo“, atsirado ryškios individualybės. Kai kurios iš jų tapo meno pasaulio stabais. Tai iš dalies dėl siekio prasimušti. O juk viskas paprasta.

Kam reikia prasimušti? Kad išgarsėtum, užsidirbtum, kad gerai gyventum kurdamas, darydamas tai, ką gali geriausia.

Iš esmės, kam to reikia? Menininkui?

Visuomenei? Tai ir yra sunkiausia – rasti balansą tarp kūrybos, darymo to, kas pačiam kūrėjui patinka ir to, kas reikalinga meno vartotojams. Man būtų liūdna, jeigu

visi mano nutapyti darbai atsidurtų kažkokiame sandėlyje. Jei apsistatai savo darbais, nebėra erdvės naujoms formoms.

Nemažas iššūkis – Kaip autorius įvertina pinigine išraiška savo darbus?

– Už kiek drįsi parduoti darbus, kokia pinigų suma juos įvertinsi, yra labai reliatyvus dalykas. Tai labai priklauso nuo to, kiek darai tikėdamas tuo, ką darai. Daugelyje galerijų galima pamatyti to paties autoriaus tiražuotų darbų. Todėl geros galerijos yra labai vertinamos. Man Klaipėdoje tokia aukšto lygio yra Baroti galerija. Joje yra ir šiuolaikinių autorių, bet yra ir lietuvių klasikų kūrinių. Šioje galerijoje net pardavimo salėje galima mėgautis darbais, vertais meno saugyklų. Ten galima pamatyti tokių, kurių nespėjo išgraibstyti kolekcininkai.

Meno kūrinių vertė dar priklauso ir nuo to, ką ir kas apie juos kalba, rašo.

– Ar tiesa, kad kūrėjai tarytum turėtų būti aukščiau komercijos?

– Iš tarybinių laikų atėjusi nuostata, kad kūrėjui negarbė pačiam propaguoti savo darbų. Tai darė meno kritikai, recenzentai, bet ne pats autorius. Sovietmečiu menininkų kasta buvo labai ypatinga.

Tai pasakytina ne tik apie dailininkus, bet ir apie rašytojus, aktorius. Daugelis jų gaudavo valdžios užsakymų. Kūrėjui tai geras būvis, gaudamas gausų atlygį jis galėjo kurti ir kitus, sau pačiam mielus dalykus. Paskutiniais dešimtmečiais dailininko, apskritai kūrėjo situacija pakito – jis turi pats konkuruoti su kitais ir suvokti, kad ir pas mus veikia meno rinkos dėsniai. Kad ir kaip tai nemalonu būtų. Dažnai kūrėjui į pagalbą ateina kuratoriai, meno kritikai, meno vadybininkai. Jaunieji tai supranta.

Kartais sakoma, kad užsakyti darbai menkesnės meninės vertės, nes tenka taikytis prie užsakovo skonio. Būna ir taip. Tačiau čia labai daug kas priklauso nuo dailininko profesionalo savigarbos – kaip jis traktuos užsakymo idėją ir išraišką, kaip jis sugebės ugdyti užsakovo estetinį supratimą, apginti savo meninį sprendimą. Juk didieji meno genijai daugelį savo kūrinių kūrė užsakovams – valdovams, didikams, bažnyčiai.

– Ar pati jaučiate atsakomybę kolegoms ir meno vertintojams, kai pradedate kurti tokio simpoziumo metu, kaip buvo Palangoje?

– Dailininkai yra gana kritiški ir griežtai vertinantys vieni kitų darbus. Gal todėl, kad išmano amato, technologijų bei kūrybos subtilybes. Kalbant apie Palangą, tai buvo nemažas iššūkis, nes iš anksto mes nežinojome nei ant ko, nei kaip tapysime. Prieš mėnesį gavome tik temą.

Pati medžiaga – medis – padiktavo darbo formą. Juk medį buvo galima uždažyti, gruntuoti, kad neliktų jo faktūros, ir tapyti kaip ant drobės. Taip pati sau atradau medžio grožį, nustebau, kiek daug kompozicinių dalykų – sprendimų jis gali padiktuoti. Man norėjosi medžio lentos faktūras palikti kuo mažiau paliestas. Dažnai pati nustembu, kaip medžio rievės atitinka jūros bangas, supustyto smėlio reljefą.

– Per savo kūrybinę biografiją pakeitėte ne vieną techniką, ne vieną temą išsėmėte iki dugno. Ar kartais nekyla noras dar kartą grįžti?

– Siužetai, stiliai kito, tačiau pagrindinė tema ir motyvas lieka tie patys – šviesa – pasaulio ir žmogaus sielos. Jei koks žmogus susidomėtų kažkuriuo mano kūrybos etapu iš praeities ir užsakytų kažką panašaus, aš su džiaugsmu pasinerčiau ir vėl į praėjusį laiką. Jau seniai dėl poveikio sveikatai nebegaliu tapyti aliejiniais dažais. Man labai norisi pasimėgauti impresionistine aliejine tapyba, ilgiuosi paties proceso. Šiuo požiūriu jaučiuosi kažkiek apribota. Retkarčiais vasarą kur nors lauke, draugų sodyboje leidžiu sau patapyti aliejumi. Taip atsigauna mano siela. Neseniai sužinojau, kad yra aliejinių dažų, skiedžiamų vandeniu, nereikia naudoti aitraus kvapo skiediklių ar lakų.

Bus įdomu išbandyti.

Į sielą nelenda – Ar visada autoriaus ir žiūrovo idėja sutampa?

– Įdomu, kad kartais žiūrovai suranda meno kūriniuose kur kas daugiau gelmių ar prasmių nei autorius įsivaizdavo kurdamas. ► 31

DAILĖ

D.Čistovaitė. Pasimetęs I. 2015. Akrilas, medis, 30x60 cm. ◄ Juk kuriantis žmogus gali ieškoti kompoziciškai labiau tinkamos formos, o žiūrovas gali tą formą šifruoti naudodamas savo gyvenimišką patirtį. Ko gero, darbo esmė yra ne detalėse, o kažkokiame meditatyviniame aspekte. Lankydamasis Indijoje supratau, kodėl jiems taip svarbu medituoti, atsiskirti, pabūti vienam. Nes Rytuose yra be galo daug žmonių, jie nuolat gyvena begalinėje spūstyje. Buvimo drauge, vienas kitu rūpinimosi yra visur ir visada, todėl jie ieško vienumos. O mums, gyvenantiems Vakaruose, daugiau reikia bendravimo, bendruomeniškumo, vieniems kitų šilumos.

Pas mus žmones skiria gana dideli atstumai, nori nenori esame palikti meditavimui palankioje aplinkoje. Todėl mes taip vertiname bendruomeniškumą, žmogišką šilumą. Juk po vieną ir taip būname labai daug laiko.

Visa tai vėl vedu prie minties, kad ne visada

svarbu, ką dailininkas pasakė, svarbu, kiek kiekvienas žiūrovas pamatė pats. Galbūt man paprasčiausiai gražu buvo gamtos formos kriauklelių, akmenėlių pavidalu, o kažkas tame pamatys jam reikšmingus simbolius.

– O ar jums nekyla noras kalbėti apie tai, kokia buvo jūsų idėja, kodėl ir ką norėjote pavaizduoti?

– Kai į studiją ateina svečių ar pirkėjų žiūrėti, jeigu užsimezga kalba, jei jie ko klausia ar tiesiog išsako savo įspūdį, tada noriai bendrauju. Bet jei žmonės nekalba, tyliai apžiūrinėja, puiku. Kam tie žodžiai. Pati žinau, kaip nemalonu, kai parduotuvėse darbuotojos įkyri su pasiūlymais. Todėl pirma nesistengiu užmegzti kontakto. Kalbėti galima apie tai, kas sudomino žiūrovą, kokie jam kilo jausmai, kodėl taip skiriasi įvairių etapų paveikslai, ką jaučiu, juos tapydama,

Tūkstantis ir vienas. 2012. Šilko tapyba, 68x68 cm.

32

Būrimas iš kavos tirščių. 2012. Šilko tapyba,

kodėl svarbi viena ar kita tema, simbolis, stilistika. Yra buvę, kai brandūs žmonės mano kūrinio idėją nusakydavo beveik tais pačiais žodžiais, kaip mąsčiau kurdama ar pasakyčiau pati. Kai suprantu, kad bent dalis žmonių suvokia ir panašiai jaučia, žiūrėdami į mano paveikslus, būna džiugu, kad pavyko pasirinkti idėjai tinkamą formą ar pavidalus ir kad ne visai nukrypau į lankas.

– Ar pavadinimas visada nusako kūrinio esmę?

– Kartais pavadinimas gali užvesti ant kelio bandant suprasti, ką norėjau išreikšti.

Kartais jis yra išgryninta kūrinio esmė, bet kartu nesinori, kad jis įrėmintų žmogus pajautimą, tad parenku juos apibendrintus.

Norisi, kad žiūrovai ieškotų savų minčių. Paveikslas nėra tik tas objektas, kurį nutapiau, o pavadinimas nėra pasakymas,

Rudeninis. 2015. Akrilas, medis, 25x50 cm.

DAILĖ

, medis. Fragmentas.

Nekaltas II. 2015. Akrilas, medis, 30x60 cm.

ką turi jausti tas, kuris į jį žiūri. Svarbiausia, kad darbas sujudintų žmogaus vidų, ir tai gali sukelti visiškai su paveikslo siužetu nesusijusius asmeninius išgyvenimus, prisiminimus ar naujus potyrius. Gyvas žiūrovo ir tapytojo kontaktas įvyksta ne tik tada, kai bandoma aiškintis, suprato ar nesuprato, ką autorius norėjo pasakyti. Tai įvyksta tada, kai žiūrėdamas į meno kūrinį žmogus pajaučia, kaip jo viduje kažkas sujudėjo, pabudo reakcijos. Tai gali būti net ir negatyvūs išgyvenimai. Tikiuosi, kad mano darbai sujudina gerąsias žmonių gelmes.

Aš nesiekiu drastiško tragizmo ar kažkokių provokuojamų formų vien tam, kad būčiau pastebėta ar susikurčiau kažkokį vardą. Man yra svarbiausia tikėti tuo, ką darau. Negaliu dirbti vien dėl pinigų. Aš įsitikinusi, kad ne meno kritikai, o paprastų žiūrovų reakcijos parodo, kas yra aktualu, kas jiems priimtina.

Dažnai paveikslus jie supranta ne intelektu, jie juos jaučia širdimi, intuityviai.

– Ar galite kurti būdama bet kokios emocinės būsenos?

– Kai jaučiuosi blogai fiziškai ar esu prislėgtos nuotaikos, tapyti nesiimu. Žinau, kad tai persiduoda kūriniui. Kodėl turėčiau taip veikti žmones? Kūrėjas gali būti šiaip emociškai susijaudinęs, bet tik ne neigiamai. Iš pykčio gali gimti kažkokios ypatingos formos, bet neigiamos emocijos, sklindančios iš kūrinio, veikia žiūrovus.

Pasaulyje yra sukurta daugybė kūrinių, gimusių po audringos išgertuvių nakties ar apsvaigus nuo narkotikų. Viskas gali būti suręsta profesionaliai, nes autorius išmano savo amatą, bet gėrėtis kūriniu neišeina.

– Ar teko patirti kūrybinių kančių?

– Tai yra ne kančios galvojant, ką nutapyti, o kūrybinis nerimas, ieškant formos idėjai realizuoti. Kažkur pasąmonėje yra idealusis vaizdas, bet vaizduotė nėra plokščia. Įsivaizduojamas vaizdas būna išaustas iš pojūčių, kvapų, emocijų, vaizduotės. Ir visa tai reikia pabandyti sudėti į plokščią, dvimatę paveikslo erdvę. Vidinį nerimą sukuria abejonė, ar pavyks realiai padaryti taip, kaip įsivaizduoju. Kartą susapnavau vaizdą, kurį realizuoti gyvenime net neturėjau iliuzijų. Tik po trejų metų nutapiau paveikslą, kurio link einant tarsi atsitiktinai atsirado rožių, lotosų, krentančių akmenėlių motyvai. Ir vis dėlto tai tėra blankus ir plokščias atvaizdas to regėto ir patirto idealaus vaizdo. Variklis kurti toliau viena ar kita tema ir yra tas negalėjimas vienu darbu išsakyti visos daugiaplanės idėjos, o vidinės patirtys padeda jam nesustoti.

Pasąmoningas. 2016. Akrilas, medis, 60x90 cm.

33

SVEČIAS

A.Rebetez:

kuriu meną, kad provokuočiau svajones ir įkvėpimą Klaipėdos fotografijos galerijoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki kovo 20-osios veikia jauno šveicarų menininko Augustino Rebetez (g.

1986) paroda „arrière-tête (mécanismes)“ / „Fabrikas už tavo smegenų“, surengta Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus. Ta proga – pokalbis su Šveicarijos kaime užaugusia fotografijos žvaigžde.

Eglė DELTUVAITĖ

Galimybių – begalės – Turbūt galima išskirti dvi šiuolaikinio meno vertintojų grupes. Vienų nuomone, šiuolaikinio meno neįmanoma suprasti be išsamaus paaiškinimo ir daugybės tekstų, 34

tad jis – vis mažiau patrauklus plačiajai visuomenei ir išgyvena krizę. Kitų nuomone, šiuolaikinio meno supratimui būtinas išsilavinimas ir žinios, kaip ir bet kuriai kultūros, mokslo ar kitai sričiai. Ar jūs sutinkate, kad mums būtinas specialus pasiruošimas, kad galėtume mėgautis šiuolaikiniu menu? Jei taip, kokia būtų instrukcija norint suprasti jūsų darbus?

– Viskas priklauso nuo to, koks tai menas.

Man atrodo, aš kuriu kažką tokio, kas primena poeziją. Mes neprivalome iki galo suprasti poezijos, mes turime ją pajusti. O jeigu nieko nepajaučiame, galime skaityti kitas eiles arba eiti žiūrėti kito menininko darbų. Žinoma, kad mėgautumėmės poezija, mums reikia mokėti skaityti, bet vizualiųjų menų atveju mums reikia tik žiūrėti. Jei niekas neįvyksta – tai neįvyksta. O jeigu kyla jausmas, jei atsiranda smalsumas, susidomėjimas, tai puiku. Aš taip pat tikiu populiariuoju menu, kuriuo džiaugiasi vaikai bei suaugusieji.

Kalbant apie instrukciją žiūrint į mano darbus, manau, kad reikia vadovautis savo jausmais. Kuriu meną, kad provokuočiau svajones ir įkvėpimą. Negaliu kontroliuoti, kaip reaguos žmonės, tačiau stengiuosi sukurti meno visatą, kuri būtų suprantama.

– Esate pripažintas fotografijos srityje: Arlio fotografijos festivalyje laimėjote „Photo Folio“, gavote Veyvey apdovanojimą. Ar laikote save fotografu?

– Aš – menininkas. Daugiausia naudoju fotografiją ir video-, bet vis dažniau kuriu instaliacijas, skulptūras ir kita. Kūrybai nėra ribų. Neseniai padariau parodą teatrui, šiandien kuriu skulptūras. Aš tiesiog jaučiuosi menininku, nesvarbu, kad baigiau fotografijos mokslus. Man neįdomus kategorizavimas – galiu kurti fotografijos parodas ar piešinių instaliacijas. Galimybių – begalės.

Variklis yra nuoširdumas – Kokia jūsų nuomonė apie fotografiją?

Ar jos žinios pakanka šiais laikais, kai visas pasaulis nukariautas vaizdų? Juk jūs taip pat naudojate įvairias raiškos priemones savo projektuose.

– Be abejo, vaizdai mus valgo... Stengiuosi kurti itin originalias fotografijas, bet, žinoma, viskas prapuola internete ir vaizdų gausybėje. O parodose mes galime sau leisti praleisti daugiau laiko ir pasinerti į siūlomą pasaulį. Kaip minėjau, studijavau fotografiją, bet kuriu naudodamas ir kitas raiškos priemones, ir tai susiklostė natūraliai. Kai kuri mažus pasaulius, tau reikia namų, žmonių, draugų, partnerysčių, metalinių įrankių, akrobatų, seno medžio lentų, makiažo priemonių ir sekti savo širdimi.

SVEČIAS

Vizitinė kortelė Nuo 2009 m. parodose dalyvaujantis menininkas A.Rebetez baigė prestižinę Veyvey fotografijos mokyklą Šveicarijoje.

2010 m. laimėjo Arlio tarptautinio fotografijos festivalio „Photo Folio“ apdovanojimą.

2012 m. tapo EWZ – Šveicarijos fotografijos apdovanojimų bei Kiefer Hablitzel prizo laimėtoju.

2013 m., įveikęs 800 konkurentų, gavo tarptautinį Veyvey prizą.

Per mažiau nei šešerius metus jo kūryba pristatyta įvairiose galerijose bei muziejuose daugiau nei 20 pasaulio šalių.

Išleido penkias knygas.

jausmais bei piešiniais, kuriuos nešiojuosi savyje, tačiau galų gale menas sukuriamas mano rankomis. Ir kai manęs paklausia, kokia programa aš dirbu su videomedžiaga, atsakau – savo sumautomis rankomis.

Duoti, o ne pasiimti

Parodos „Fabrikas už tavo smegenų“ kūriniais A.Rebetez tvirtino siekiąs atskleisti tai, kas slypi jo galvoje ir kaip veikia mūsų galvose esantys mechanizmai.

– Koks jūsų ir visuomenės santykis?

Ar jūs pasyvus stebėtojas, ar aktyvus žaidėjas?

– Skaitau laikraščius internete, kalbuosi su žmonėmis savo kaimelyje bei draugais, kurie visur išsibarstę. Dirbu savo darbą ir, matyt, dalyvauju tam tikrame Šveicarijos kultūriniame gyvenime. Bet visuomenėje nesu prisiėmęs aktyvaus vaidmens. Tiesiog kartais įdarbinu draugus, darau geras parodas ir dažnai dėl to žmonės šypsosi arba gauna kažką daugiau.

– Sakote, kad niekada tiksliai nežinote, kaip ir kuo baigsis jūsų kūrybiniai sumanymai. Kada ir kaip atsiranda galutiniai sprendimai?

– Niekada nepriimu galutinių sprendimų.

Dažniausiai viskas vyksta instinktyviai. Žinoma, aš mąstau, redaguoju, rūpinuosi visais elementais, bet tai – natūraliai vykstantis procesas. Aš privalau būti patenkintas tuo, ką sukuriu, tad dirbu tol, kol pajuntu, kad taip ir turi būti. Nuoširdumas – mano variklis. Kitaip tariant, aš kuriu savo širdimi,

– Lietuvoje vis dar gaji menininko individualisto samprata. O jūs dažniausiai dirbate ne vienas. Kokių privalumų, o gal trūkumų esama kokūryboje? Ar, jūsų nuomone, kokūryba yra išskirtinis jaunosios menininkų kartos bruožas?

– Dirbu kartu su daugybe draugų ir kitų žmonių. Bendradarbiauju su architektais, dailidėmis, menininkais, muzikantais, elektrotechnikos specialistais, (už)šaldymo inžinieriais, dekoratoriais, aksesuarų specialistais ir kitais. Viskas priklauso nuo projekto, biudžeto ir termino. Bet kuo daugiau mūsų yra – tuo daugiau galimybių sukurti kažką gero, pasitelkiant kitų žmonių žinias. Žinoma, kartais piešiu ir kuriu skulptūras vienas, bet rezultatas dažniausiai būna geresnis, kai turiu komandą.

Ar tai išskirtinis jaunosios kartos bruožas? Nežinau, yra daug kuriančių porų, bet manau, kad taip kurti visą gyvenimą – sunku. Aš nenoriu vesti savo partnerio visam gyvenimui, nesvarbu koks artimas jis ar ji man būtų. Kita vertus, visais laikais žmonės dirbo kartu su kitais. Dirbti su draugais, kurti padedant kitiems žmonėms – puiku.

Tiesą sakant, savo kūrybos partneriais aš laikau ir modelius, ir asistentus. ► 35

SVEČIAS

Kai kuri mažus pasaulius, tau reikia namų, žmonių, draugų, partnerysčių, metalinių įrankių, akrobatų, seno medžio lentų, makiažo priemonių ir sekti savo širdimi. ◄ Jie yra žmonės, išmanantys tai, ko nežinau aš. Jie visi turi ką pasakyti ir išreikšti, taigi mano tikslas – kurti kartu su kitais, nes taip – geriau.

– Girdėjau, kad esate Šveicarijos ūkininkų grupės „Cowboy Noir“, kuriančios filmus ir nuotykius, narys. Turėtumėte sutikti, kad skamba gana neįprastai. Gal galite papasakoti apie šią grupę ir jos veiklą?

– Su grupe draugų prieš dvejus ar trejus metus nuvykome į Nigeriją kurti meninio filmo. Visai mėgėjiško stiliaus. Tai buvo nuostabus nuotykis, bet blogas filmas.

Filmo pavadinimas tapo ir mūsų kolektyvo 36

A.Rebetez kūrybai būdinga mistika, pasąmonės vizualizacijos, jo fotografijos gali būti žiaurios, juokingos,

pavadinimu. Šiuo metu nevykdome jokio projekto, bet gal netrukus važiuosime į Abchaziją...

Mėgstu keliauti, atsidurti kituose pamirštuose kraštuose ar dideliuose mies-

tuose ir visada randu ką nors ar kažką, kas praturtina mano kūrybą ir mane. Abchazijoje vyks kūrybinės dirbtuvės, ir sumanymas šiuo atveju yra duoti, o ne pasiimti iš karą išgyvenusios šalies.

SVEČIAS

jautrios, kaip ir pats gyvenimas.

– Keliaujate po visą pasaulį ir tikriausiai jus sutikti lengviau Japonijoje nei jūsų gimtajame kaimelyje. Kas atsitiko, kad parodą surengėte Klaipėdoje, Lietuvoje?

– Susitikome su Dariumi Vaičekausku

(LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku) Arlio fotografijos festivalyje prieš kelerius metus. Jis susisiekė su manimi ir aš sutikau. Aš nepaprastai laimingas turėdamas galimybę atrasti naują šalį, eksponuoti

savo darbus puikioje galerijoje ir susitikti naujų žmonių, pristatyti savo kūrybą kitoje kultūroje ir, žinoma, smagiai praleisti laiką. Ką nors sukurti taip pat būtų puiku.

Pamatysim!

37

FOTOGRAFIJA

Laikas, kuriame Vasario 19-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta šiaulietės fotomenininkės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentės Reginos Šulskytės fotografijų paroda „Mano laikas“ (2011–2013). Jau daugiau nei 20 metų personalines parodas rengiančios menininkės kūriniuose – nuosekli asmeninio santykio su būtimi analizė.

Danguolė RUŠKIENĖ

Lyg antra oda Laikas priklauso tiems reiškiniams, kuriuos dera analizuoti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip laiką, kuriame be jokių valios pastangų atsiduri pats, kontaktuodamas su išoriniu pasauliu. Kuriame gimsti ir jau randi

kažkieno paliktus praeities pėdsakus. Su jais augi, vėliau dalį jų prisiimdamas kaip savo, kita dalis taip ir lieka liudyti anuometinį gyvenimą. Per tą laiką atsiranda ir asmeninis laikas, kuris auga, mainosi kartu su tavimi. Tačiau jis pasilieka ir tau išnykus, tapdamas praeities pėdsaku kitoms kartoms.

Jį teks prisiimti naujai gimusiesiems, arba palikti kaip dar vieną praeities įrodymą.

Tai – ciklas, į kurį įtraukiamas kiekvienas, be atrankos. Viena vertus, tas laikas vyksta nepriklausomai nuo tavęs, kita vertus, esi

R.Šulskytė. Pirmoji Komunija. Iš ciklo „Mano laikas“, 2011–2013.

Elena. Vaikystės kiemas. Iš ciklo „Mano laikas“, 2011–2013.

38

vienas iš tų, kurie jį veikia, formuoja ir palieka būtent tokį. Laikas – lyg antra oda.

Gaubiantis tol, kol iš jos išsineri. Kaip oras, kuris priklauso tiems, kurie kvėpuoja.

R.Šulskytė fotografijų cikle „Mano laikas“ gilinasi būtent į šias laiko sąvokos apibrėžtis.

Kaip ir lig tol, autorė savo kūrinį konstruoja iš kelių atskirų kadrų, tačiau jų sujungimo linijos šįkart maskuojamos žymiai dažniau nei ankstesniuose jos fotografijų cikluose.

Tokia raiška būdinga ne tik Reginos kūrybai, tačiau ji buvo viena pirmųjų, kuri savo

save suvokiu

FOTOGRAFIJA

Įtrūkusi diena. Iiš ciklo „Mano laikas“, 2011–2013.

Sausio 3-ioji. Iš ciklo „Mano laikas“, 2011–2013.

fotografinius pasakojimus dėliojo būtent tokiu principu. Autorės kūriniai lukštenami sluoksnis po sluoksnio, vaizdas po vaizdo, skverbiantis vis gilyn, kol priimamas visas pateiktos informacijos rinkinys. Čia yra kelios erdvės, realybėje tiesiogiai nesusiję, tačiau jos kūriniuose tampančios neatsiejamomis. Yra žmonės, kurie ne visada pažįsta vieni kitus. Yra įprastos, kasdienės situacijos ir yra simuliuojamos būsenos ar suvaidintos pozos, kurių paprastai gyvenime nesutiksi.

Išlieka ir buities detalės, asmeniniai daiktai, kurie šįkart, nors ir pasitraukdami į antrą planą, išsaugo savo funkciją – iliustruoja laiką ir pasakoja apie individo buvimą. Laiko nuorodos gana aiškios. Čia – šiandiena, čia – praeitis, iš/būtas laikas. O čia – laikas, kurį prisiminti galima tik iš nuotraukų. Nauja tai, kad autorė savo vizualiniams pasakojimams šiuosyk pasitelkė archyvines šeimos

nuotraukas. Tai tapo medžiaga ne tik jos prisiminimams stimuliuoti. Jose užfiksuoti vaizdai – priemonė pasakojimui praplėsti, naujiems kontekstams ir prasmėms rastis.

Tokiu principu formuojamas pasakojimas atsiduria tarp trijų laikų: buvusio prieš daugybę metų, kartais net neatmenamo, buvusio visai neseniai ir dabartinio, kurio metu dėliojamos praėjusio gyvenimo atkarpos ir formuojama koncentruoto, asmeninio laiko vizualinė išraiška.

Įmanoma viskas Istorijos, kurios vaizduojamos Reginos darbuose, niekada neįvyko. Bent jau neįvyko realybėje taip, kaip yra pavaizduotos. Tačiau sėkmingai gali rutuliotis žmonių pasąmonėje

vaizdinių ar nuojautų pavidalais. Viename kūrinyje, viename laike sutalpinant visa tai, kas vyko lig šiol, kas vyksta dabar ir kas galbūt galėtų įvykti ateityje. Čia vienu metu plėtojamos kelios tikrovės, todėl viskas tampa įmanoma. Galima sutikti tuos, kurių nebėra, ar sutikti tokius, kokių jau seniai nebėra. Galima patogiai įsitaisyti šalia mamos-mergaitės, stebėti tėvus jų vestuvių dieną ar prisėsti greta prie savęs jauno. Įmanoma viskas.

Reginos fotografijose – jos draugai, tėvai ar artimieji, kartais – atsitiktinai sutikti ir iš tolo stebimi praeiviai. Čia vaizduojama aplinka, su kuria ji vienaip ar kitaip yra susijusi. Tiesiogiai arba per šeimos istoriją. Ne tik išbūtu, bet ir paveldėtu laiku. Tarp meistriškai sugretintų fotografinės realybės iškarpų kartais įsiterpia „išvalyti“ intarpai – spengiančios tylos akimirkos, savotiškos pauzės fotografijos audinyje ir menininkės asmeniniame laike. ► 39

FOTOGRAFIJA

◄ Paraleliai vystomos kelios istorijos,

kurios ne tik papildo viena kitą, kartais ir susipina tarpusavyje. Tai netrikdo. Įspūdis toks, kad viskas taip ir turi vykti tobulai surežisuotame autorės vizualiame pasakojime. Keli laiko etapai, skirtingos erdvės, skirtingi žmonės ir skirtingos situacijos. R.Šulskytė ir pati noriai dalyvauja pasakojamose istorijose. Ji – kaip jungtis, atskaitos taškas, nuo kurio prasideda ir baigiasi jos pasakojimas.

Autorė, nors ir neatlapodama šiandienio asmeninio gyvenimo durų, noriai supažindina su savo šeima ir jos praeitimi. Ji viename kūrinyje sujungia savo tėvų dabartį ir praeitį, pakeisdama (ar įterpdama) papildomų detalių, išbalansuojančių fotografijos dokumentalumo įspūdį ir kartu suteikiančių jai tokias vizualines sąvokas, kuriomis ji taikliausiai galėtų išreikšti savo mintis. Jau ne apie tėvus, jos pačios praeitą ar dabartinį gyvenimą, bet apie jausmus, būsenas ir išgyvenimus, kuriuos su šiuo išbūtu laiku jai teko patirti.

Tai, ką patyrė Kūrybos pradžioje R.Šulskytės fotografija įprastai buvo priskiriama fotografijos tradicijai, kurioje individo bruožai, pasaulėjauta formuojami pasitelkiant jo asmenines erdves, aplinkos detales bei kasdienio vartojimo daiktus. Tokia fotografija atskira srove Lietuvoje pradėjo vystytis devintajame dešimtmetyje. Vėliau menotyrininkės dr. A.Narušytės ji buvo apibrėžta nuobodulio estetikos sąvoka. Nors ir anksčiau R.Šulskytės fotografiją šiai tradicijai buvo galima priskirti tik iš dalies, dabar autorė nuo jos dar labiau nutolsta. Fotografijų cikle „Mano laikas“ lieka žmogus, lieka jo žvilgsnis, jo emocijos. Lieka ženklai, tiesiogiai jį charakterizuojantys ir aiškiai nusakantys jo santykį su aplinka. Nors erdvės, daiktai ir toliau prisideda prie jo charakterizavimo, bet praranda ankstesnę svarbą. Čia žymiai aktualesnės tampa tarp atskirų kadrų besimezgančios jungtys, kurios formuoja pranešimus visai apie kitus dalykus.

Dvi dienos. Iš „Mano laikas“, 2011–2013.

Birželio pradžia. Iš ciklo „Mano laikas“, 2011–2013.

40

Ne apie regimą, bet apie prisimenamą ir suvokiamą. Šių naujų vizualinių konstrukcijų pasekmė – jausenos, kurios reflektuoja asmenines autorės patirtis. Būtent tai, ką ji patyrė praeityje, ją suformavo ir lėmė tai, ką ir kaip ji jaučia šiandien.

Erdvė ir laikas ir toliau lieka išeitiniai R.Šulskytės kūrybos taškai, iš kurių ji rutulioja savo būsenas, konstruoja įtikinamus išgyvenimų ir pajautų paveikslus. Akivaizdu, kad autorei labai svarbu suprantamai ir įtikinamai transliuoti savo žinutę. Tačiau ji nesielgia įsakmiai. Regina palieka keletą variantų, iš kurių galima susidėlioti individualią jos kūrinių (ar savęs atpažinimo) versiją. Galima sutikti su autore arba ne, bet ignoruoti jos vizualinių pranešimų veikiausiai nepavyks.

Praėjusią vasarą svarbi šios autorės fotografinės kūrybos dalis (taip pat ir visas ciklas „Mano laikas“) buvo pristatyta Minsko šiuolaikinio meno centre (Baltarusija).

Dar anksčiau, 2014-aisiais, ciklas „Mano laikas“ buvo eksponuotas Kaune. KKKC R.Šulskytės paroda veiks iki kovo 20-osios.

KITU KAMPU

Apie žiūrą per fotoaparato ir žmogaus sielos akį

Sondros Simanaitienės nuotr.

Pokalbį su vienuoliu, kunigu Gediminu Numgaudžiu inspiravo jo fotografijų paroda „Pakeliui“, pristatyta Klaipėdos „M-art“ galerijoje per praėjusių metų Kalėdas. Energinga galerijos savininkė Virginija Martusevičienė pasiūlė broliui Gediminui surengti parodą iš kelionių įspūdžių, o pranciškonai šiai idėjai įgyvendinti skyrė lėšų. Taip keliasdešimt vaizdų paliko kompiuterį ir iškeliavo į pasaulį laimės ieškoti, o gal – ją dovanoti. ► 41

KITU KAMPU

Sondra SIMANAITIENĖ

Kai atsiveria grožis ◄ – Filosofė S.Sontag rašė, kad, atsiradus

fotoaparatams, pasaulyje radosi ir ypatinga heroizmo rūšis – regėjimo heroizmas.

Fotografija atvėrė naują nepriklausomos veiklos rūšį. Ar būtų teisinga sakyti, kad fotografavimas jums yra nepriklausomybės išgyvenimo galimybė ar vis dėlto labiau pasaulio fiksavimo ir pažinimo įrankis?

– Nedrįstu savęs vadinti menininku, nors vaikystėje tokių norų būta. Norėčiau būti bent padorus amatininkas, gerai atliekantis savo darbą. Fotografija man yra priemonė užfiksuoti akimirką, kai pamatau grožį. Norėčiau dalytis tuo grožiu, kurį pastebiu Dievo kūryboje. Viskas, aišku, yra gera, kas Jo sukurta, bet yra akimirkos, kai netikėtai Tai atsiveria, ir tas išgyvenimas dovanojamas ne kiekvienam.

Man įstrigę priklausomybės ligomis sergančiųjų liudijimai, kai jie po pusės metų

42

Izraelis.

blaivybės pamato pavasarį, kurio nematė daugybę metų. Jie jau buvo pamiršę, kaip kvepia sprogstantys pumpurai, skleidžiasi žiedai, blaivėjančiam žmogui pasaulis atsiveria tarsi iš naujo. Fotografija man yra tokia priemonė, kuri sutelkia mano dėmesį bendrame plane ieškoti, įsižiūrėti, įžvelgti detalę, per kurią atsiskleistų išmintis.

Turiu tokią pretenziją – norėčiau išmokti žiūrėti Dievo akimis į Jėzaus apšviestą pasaulį, jeigu priimame tiesą, kad Jėzus yra pasaulio šviesa. Fotografija yra šviesos piešinys. Norėčiau užfiksuoti, ką Jėzus paišo mano akyse, kaip nuo jo apšviestų daiktų (akmenų, žmonių...) atsispindi šviesa, kurią aš ir siekiu nu-

KITU KAMPU

Fotografija yra šviesos piešinys. Norėčiau užfiksuoti, ką Jėzus paišo mano akyse. fotografuoti. Nedrįstu sakyti, kad man gerai sekasi, bet tokią pretenziją turiu.

Padarau labai daug kadrų, paskui ilgai rūšiuoju. Man sunku atrinkti geriausius.

Kiekviena fotografija turi to, kas man joje yra brangu: dokumentinės informacijos sentimentas ar kažkas universalaus, ką fiksuoja daugelis. Kai girdžiu žmones, laisvai aptarinėjančius mano darbus, nepastebint manęs, tai yra man geriausias įvertinimas. Kai giria į akis, sunkiau patikėti, nes tam įtakos gali turėti mano asmuo.

Aš ir pats bijau įskaudinti žmogų, kuris bando kurti. Bet kartais pasakau, kas man nepriimtina ar nepatinka. Nors gal tai mano problema. Gal kitas mato, o man neduota matyti. Yra žmonių, kuriems duoda matyti. Kartais jiems pavydžiu. Bet dėkoju, kad jie yra. ►

Kristaus kapo raktininkas.

43

KITU KAMPU

◄ Kartais apima mintys, ar verta man ką nors daryti, jei jau tiek gerų dalykų sukurta? Tik spėk viską sužiūrėti. Bet vis pirštai niežti ir norisi tą „guziką“ spausti, kai matau šalia kažką atsiskleidžiančio.

Ypač kai yra žmonių susibūrimai, veidai...

Bet labai sunku pagauti veidus. Meno pašaukimas – pagauti sielos virpulį, labai trumpą momentėlį.

Aistra nuo vaikystės – Užkabinote daug temų. Norėčiau sustoti prie šios, kuri ir mane jaudina. Ar iš tiesų galima kurti, kai yra tiek daug sukurta?

Gal ta vertė yra pats kuriantis žmogus?

Kaip nusakyti sau pačiam priežastį, dėl kurios spaudai mygtukus, tapai, rašai? O jeigu niekas nevertintų, ar turėtų prasmės mūsų bandymai?

– Fotografija turi daug užduočių. Ne vien tik gėrėtis šiandiena. Galbūt šiandien tau

Profilis.

44

atrodys banalu, įprasta. Bet fotografija yra atspindys, nuvedantis į praeitį. Man patinka tyrinėti senas nuotraukas, užfiksuotą buitį, detales, kaip kažkada gyventa. Ir tapyba suteikia šią galimybę.

Kretingos bažnyčioje per šv. Mišias, kai buvau vaikas, nesupratau, kas vyksta prie altoriaus, bet paveikslai, drožiniai mane traukdavo. Svajodavau, kaip užaugęs išdrošiu klostę.

– Jus domino būtent detalės?

– Nardydavau po klostes, po rankas, po bruožus. Stebėjau šviesą ir įsivaizdavau, kaip aš tai kažkada darysiu. Aistrą fotografuoti turėjau nuo vaikystės.

– O kelerių metų įsigijote fotoaparatą?

– Pradėjau su „Smena“. Paskui mama sutaupė ir nupirko „Zenitą“. 16-os būdamas turėjau plačiajuostį. Mama užleido palėpę, kur įsirengiau fotolaboratoriją. Pats ryškindavau skaidres, dariau nuotraukas.

Brolis Karlas.

– Ar turite savo asmeninį archyvą, sukauptą per daugelį fotografavimo metų?

– Nemoku saugoti nuotraukų. Išdaliju. Kas nors paprašo ir atiduodu. Per kraustymusis iš vieno namo į kitą dingo visi negatyvai, kuriuose buvo daug Kretingos parapijos gyvenimo vaizdų.

– Gaila, kad dingo, nes, pavyzdžiui, Jonas Mekas fotografuodavo, filmuodavo ir padėdavo medžiagą į lentyną. Po 30 metų sumontuodavo filmą, kuriame išryškėdavo laiko ženklai. O kada jūsų gyvenime atsirado meninis fotografavimas ir parodos?

– Parodos išprovokuotos draugų. Tai ne mano nuopelnas. Pakutuvėnuose ne vieną surengiau. Jei ne draugai, parodų nebūtų.

– Ar fotografuodamas jaučiate įtampą?

– Įtampos vis mažiau. Technika tobulėja ir suteikia daugiau galimybių pasiekti norimą rezultatą.

KITU KAMPU

– Tai esate stiprus interpretatorius, nes visada žinote, ko norėtumėte pasiekti?

– Aš ieškau. Iš dalies džiaugiuosi nuotraukų tapybiškumo įspūdžiu.

Turi mėgstamą suolelį – Paskutinėje jūsų parodoje buvo galima pastebėti, kad nemažai nuotraukų arti tapybos. Abstrahuojanti fotografija, linkstanti į tapybiškumą. Kartais reikia pastangos, kad galėtum pagauti fotografinį žvilgsnį, nes atrodo, kad matai paveikslą. Ar specialiai siekiate tapybinio efekto?

Ar techniškai daug dirbate su vaizdu?

– Dirbu su „Laitrumo“ programa. Fotolaboratorijoje šiek tiek kontrastinu, koreguoju šešėlių balansą, bet nuotraukos iš Šventosios Žemės nedaug tvarkytos. Senose šventovėse labai tapybiškas apšvietimas. Turiu mėgstamą suolelį prie Kristaus

Izraelis.

kapo. Atsisėdu ir stebiu suolelį priešais, ant kurio dažniausiai sėdi Kristaus kapo raktų savininkas, pagyvenęs arabas. Jį ne kartą fotografavau. Tas suolelis – mano mėgstama vieta stebėti šventovėje judančius žmones ir retkarčiais paspausti „guziką“.

– Ar fotografuojami žmonės jus mato?

S.Sontag rašė, kad kiekvienas fotografavimas turi agresijos elementą. Ar jums reikia pastangų nugalėti vaizdo situacijos pasipriešinimą, ar darote tai lengvai, be įtampos? Ir ar fotografuodamas patiriate etinių prieštaravimų?

– Aš įpratęs, kad bažnyčioje yra fotografuojama: per krikštą, vestuves, liturgiją. Man tai gražu. Esu pats daug fotografavęs šv. Mišių metu. Mėgstu teleskopinį objektyvą, kad galėčiau fotografuoti iš toliau. Viena vertus, šventovės yra viešos vietos. Kita vertus, tie žmonės nematys mano nuotraukų. Jiems nėra reikalo išgyventi, kaip jie atrodys.

Aišku, įtampa visada yra. Kai fotografuoju

pažįstamus, atsiklausiu, ar galiu nuotrauką rodyti parodoje. Broliai pranciškonai įpratę ir susitaikę, kad nuotrauka su jų atvaizdu gali kažkur pasirodyti. Be to, šiais laikais aplink mus daug kamerų, todėl darosi įprasta nekreipti dėmesio. Turiu mažą fotoaparatą, kuris be garso dirba, netrikdo kitų dėmesio. Ir tai svarbu fotografuojant žmones, nes prieš objektyvą jie pradeda pozuoti.

– Kodėl nuolat grįžtate į Šventąją Žemę?

– Aš lydžiu piligrimus. Pernai buvau trijose kelionėse: į Armėniją, Turkiją ir Jeruzalę.

Kelionių metu vedu rekolekcijas, skaitau Šventąjį Raštą tose vietose, kur maždaug tie žodžiai buvo ištarti prieš du tūkstančius metų.

Tuomet Dievo žodis tampa aktualus, kitaip veikia. Dažnai neturiu laiko susitelkti į fotoaparato langelį. Tas vienintelis suolelis prie Kristaus kapo, kur belaukdamas grupės stebiu praeinantį margą pasaulį... O visos kitos nuotraukos padarytos beeinant. Nėra kada ieškoti kompozicijos, reikiamo kampo. ►

Gedimino Numgaudžio nuotr.

45

KITU KAMPU

◄ Kartais nusivaręs nuo kojų tik spaudyti „guziką“ sugebu. Padarau labai daug nuotraukų. Paskui rūšiuoju, ilgai atrinkinėju. Ir išdaliju piligrimams prisiminimui.

– Ar jums svarbu, kad fotografavimo technika būtų kuo geresnė? Domitės techninių galimybių panaudojimu?

– Man visada rūpėjo technika. Svarbi fotoaparato optika, valdymas, svoris. Daug keliauju, o lėktuvuose ribotas svoris, todėl renkuosi lengvesnius aparatus. Mano nuotraukos beveik visos darytos ne Lietuvoje.

Fotografija man svarbi ir tuo, kad grožį galiu pasiimti su savimi, vėliau kada panorėjęs atsiversti ir apmąstyti. Man patinka įsižiūrėti į nuotraukas.

Kai nėra laiko ir erdvės – Drauge su režisieriumi Audriumi Stoniu sukūrėte dokumentinį filmą „Avinėlio vartai“ (2014). Esate filmo autorius ir prodiuseris. Sakėte, kad filmą kūrėte dėl to, kad kiekvienas pagalvotų, ką jam asmeniškai reiškia krikštas. Man iš filmo įsiminė epizodas, kai berniukas automobiliu vežamas krikštyti į Pakutuvėnus, jis išmintingai vaikiškai postringauja ir žaidžia su mašinėle, kai pro langus slenka dykumos kalnuotas peizažas, tie kalnai atrodo šalti ir negyvi, o berniukas važiuoja prie gyvybės šaltinio. Aišku, kad tai montažas, kurio dokumentiniame kine tarsi neturėtų būti. Kai rudenį Klaipėdos kultūros fabrike rodė šį filmą ir fotografas Darius Vaičekauskas po filmo pasakė pastabą režisieriui dėl ekrane nenatūraliai skraidančių pienių pūkų, A.Stonys pradėjo teisintis, kad tokių „siūlių“ žiūrovai turėtų nematyti, ir apskritai, kad profesionalai galėtų filmus žiūrėti atskirai. Mane tai nustebino, nes daugelis žiūrovų fiksavo tas vadinamąsias filmo „siūles“, bet priėmė kaip poetinio vaizdo audinį, o ne susiuvimo broką. Ar esate patenkintas filmu ir tuo pranešimu, kurį jis pasiuntė pasauliui?

– Galima sakyti taip, patenkintas. Kurdamas „Avinėlio vartus“ pradėjau kitaip žiūrėti kiną, kitaip suprasti jo pašaukimą.

Pažinau poetinį kiną kaip skirtingą, nekasdienišką žanrą. Kaip ir poezija daugeliui nėra kasdieniškas dalykas. Kinas panai46

kina laiko ir erdvės ribas, žiūrovai tampa dalimi to, kas vyksta pasaulyje. Dokumentika ir poetinis kinas – toks derinukas man patiko. Daug laisvės žiūrovams interpretuoti, aiškintis. Kaip sapnas, pasąmoninis mąstymas, kai nėra laiko ir erdvės.

– O jums pačiam ar atsivėrė naujai krikšto paslaptis?

– Jau vien renkant literatūrą, klausantis paskaitų, besiruošiant filmavimui, daug naujų dalykų supratau.

– Bet juk esate sukūręs ne vieną filmą su režisiere Dalia Kancleryte.

– Tai visai kas kita. Kitas režisierius, kitas supratimas, kitas matymas, kita mokykla, kitos tradicijos. Dalia yra labiau televizijos žmogus.

Televizinės laidos braižas šiek tiek matyti jos filmuose, nors vis tiek ji sulaukia priekaištų, kad ne viskas iki galo paaiškinta, kad kartais galima kadrą suprasti nevienareikšmiškai. Žmonės šiandien nori paaiškinimų.

Kai Jėzaus klausia, kodėl Jis kalba palyginimais, Jis atsako, kas turi ausis, teklauso, kas turi akis, temato.

Svarbu, kam tarnauti – Kaip vertinate karo fotografus? Karo vaizdų fiksavimą ir kaupimą. Kaip žmogus gali suderinti beprotybės fiksavimo nuostatą su savo žmogiškuoju pašaukimu būti gyvybės nešėju? Štai S.Parulskio romane holokausto tema „Tamsa ir partneriai“ pagrindinis veikėjas Vincentas yra fotografas, kuris samdomas fotografuoti žydų žudymo scenas.

– Yra keli momentai. Svarbu, kaip fotografas nufotografuos, bet svarbu ir kaip toji jo nuotrauka bus pateikta viešumoje. Vieno seminaro metu komunikacijų specialistas pateikė trijų televizijos kanalų tą patį naudotą kadrą, bet skirtingai apkirptą.

Viename kadre rodoma, kaip amerikiečių kareiviai laiko paimtą į nelaisvę musulmonų kareivį: galva atversta, prie jo arti atstatytas šautuvo vamzdis. Kitas variantas atspindi visą fotografiją tokią, kaip ji buvo padaryta: stovi amerikietis kareivis su automatu, kabančiu ant peties, kitas kareivis atsilošusiam musulmonui duoda gerti.

Trečioje šio kadro interpretacijoje stovi amerikiečių kareivis ir duoda gerti mu-

sulmonui, šautuvas nukirptas. Trys vieno kadro versijos. Trys tiesos. Ar tiesos?

Aš nenorėčiau, kad mano nuotraukos būtų naudojamos propagandai. Turiu vieną nuotrauką, kurią padariau, kai jordaniečiui senukui prie Alyvų kalno padaviau dolerį, – jis dolerį siūlo asilui, o pats juokiasi, kad asilas neėda dolerio. Tarsi galėtų būti antiamerikietiškas siužetas. O man buvo gražu, kaip tas senukas linksminasi.

Gaila, kad karo žurnalistikoje nuotraukos dažnai pateikiamos tendencingai, tačiau jos reikalingos. Pirmosios fotografijos apie karą buvo padarytos R.Fentono 1855 m. Krymo kare. Tos fotografijos pakeitė pasaulio supratimą apie karą, nes visi girdėdavo kalbas, bet netikėjo.

Visuomenė buvo šokiruota, kai pamatė lavonus ir sviediniais nusėtą mūšio lauką.

Tai sujudino visuomenės sąmonę. Svarbu žinoti, ką tu nori kitam papasakoti ir ką nori pats matyti. Nors nesi apsaugotas nuo suklaidinimo, gali pasiduoti emocijai.

– Kaip susigaudote šiandieninėje vaizdų fikcijoje? Ar tikite tuo, ką matote?

– Neskubu tikėti. Pastaruoju metu nepasitikiu internetu, ten daug manipuliacijų.

Pasižiūriu kartais rusų propagandines laidas ir bandau atskirti vaizdą nuo garso takelio, suprasti, kas vyksta iš tiesų. Tai mane nuteikia maldai už Rusijos ir jos žmonių išgelbėjimą.

Aš ir pats bijau pasiduoti pagundai keisti vaizdus, pavyzdžiui, juos pagražinti. Technika kartais padeda tam tikrus dalykus išryškinti, akcentuoti. Aš noriu tarnauti grožio ir gėrio pojūčio atskleidimui, kad žmogus patirtų atgaivą. Smurto, prievartos, mirties ženklus fotografuoti man nebūtų miela, nebent atgailos dvasioje ir dėl atminties išsaugojimo. Bet tai daryčiau automatiškai, o paskui galvočiau, ką aš čia padariau, ar rodyti kitiems, ar ne.

Tiesiog bijau, kaip tuo gali sužaisti kaltintojas. Nesinori būti piktojo įrankiu, nors kartais gyvenime to sunku išvengti.

Net nežinant, nesuprantant, tiesiog pajuokaujant.

– Ar planuojate ateityje kurti kiną drauge su režisieriumi A.Stoniu?

– Turime minčių tęsti – padaryti filmo „Avinėlio vartai“ televizinį variantą, panaudoti medžiagą, kuri nepakliuvo į filmą.

Jos labai daug. Audrius norėtų sukti filmą apie atgailą. Matysime.

GINTARO LAŠAI

Ką daro D.Kalinauskaitė?

Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai. Novelės. Tyto alba, Vilnius, 2015, 173 p.

Dainius VANAGAS

Yra daugybė būdų pasakyti svarbius dalykus: pasitelkiant įmantrius žodžius arba pačius paprasčiausius, tiesiai arba aplinkui, remiantis pavyzdžiais arba abstrahuotai, detaliai arba fragmentiškai, primityviai arba komplikuotai, monotoniškai arba netikėtai, rišliai arba neaiškiai, vangiai arba energingai, su paslapties šydu arba grubiai išsirengiant, gundant arba atstumiant, apgraibomis arba atidžiai, sergstint arba griaunant, tylint arba rėkiant, pasitikint arba meluojant.

Arba galima tiesiog pasakyti, kaip pasisako. O pasisako taip: naujoji prozininkės Danutės Kalinauskaitės novelių knyga „Skersvėjų namai“ yra gera. Labai gera. Ir viskas. Toliau galite nebeskaityti – pastraipos žemiau tebus šio tiesmuko ir kategoriško teiginio variacijos. Ir, be kita ko, labai paprastos, be jokių didelių užmojų variacijos – nes kiekgi galima apsimetinėti, kad dviejuose kukliuose puslapiuose įmanoma aptarti ir įvertinti tai, ką rašytojas ar rašytoja rašė ilgus metus.

Aišku, nereikia romantizuoti – drungną, kiaurą kūrinį galima aptarti nors ir dviem sakiniais, o paskui vis tiek nejausti jokių moralinių kančių. Tačiau su geru kūriniu yra kitaip – norisi į jį pažvelgti iš tos pačios aukštumos, kurioje jis parašytas, bet staiga supranti, kad negali, nepajėgi. Todėl ir kvieti recenzijos skaitytoją kuo greičiau tapti knygos skaitytoju.

Ką daro D.Kalinauskaitė? Kolekcionuoja žodžius – renka juos it vabalėlius pievoje, renka švariomis, iki tviskesio nuplautomis rankomis, paskui tyrinėja, ieško savybių, kodėl kiekvienas iš jų toks ypatingas: jei ne grožiu, tai bent forma. Jei ne forma, tai gal spalva. Jei ne spalva, tai galbūt čirpimu. Jei ne čirpimu, tai gal kiauto tvirtumu. Galų gale, jei netinka nė viena priežastis, visuomet, visuomet galima žavėtis tikrumu – didžiausia iš didžiųjų D.Kalinauskaitės vertybių.

Ką D.Kalinauskaitė veikia su žodžiais?

Apkaišo juos žmonėmis, kad nesušaltų,

kad neišsibarstytų, kad susirištų. Tie žmonės – ne šiaip sau išgalvoti, kaip rašytojai mėgsta daryti: dvi savybės, dvi situacijos, op op, žinau apie žmogų tiek, kiek apie jį parašiau. D.Kalinauskaitė apie savo personažus novelėse parašė šiek tiek. Tačiau apie juos neparašė ir nutylėjo gerokai daugiau.

Autorės kuriami personažai panašūs į dangoraižius su tūkstančiais langų ir durų, greitaeigiais liftais, apdulkėjusiomis laiptinėmis, apšnerkštais rūsiais, apdujusiais ir apsvaigusiais biurų darbuotojais, valytojomis, kurios nori nenori sutvarko visą širdžiai mielą betvarkę, įsimylėjėlių porelėmis, kurios visą laiką paslapčia bučiuojasi, gausybe iškabų, lentelių, nuorodų, etikečių, vaidmenų, užduočių, tikslų, nesėkmių, prarajų. Šie žmonės tokie sunkūs, kad vien apie juos skaitant ima skaudėti rankas.

Ką D.Kalinauskaitė daro su dangoraižiais? Verčia juos aukštyn kojomis. Verčia palengva, perdėdama daiktą po daikto – štai nukrito knyga, štai apvirto stalas, štai išsimėtė aplankai, bylos, kažkas, ko niekas niekada neskaitė ir neskaitys, štai plytelėmis čiuožia šeimos nuotrauka, štai ridenasi buhalteris... Viskas apverčiama aukštyn kojomis, bet ramiai, nieko nesužeidžiant,

neužgaunant. Stop. O gal čia tas atvejis, kai pasaulis yra vartomas tokiu didžiuliu greičiu, kad žmogaus akis tiesiog nesugeba to tinkamai užfiksuoti? Ir todėl tiek akiai, tiek žmogui atrodo, kad šis vartymas – pasiutusiai lėtas? Hm, gali būti.

Kaip D.Kalinauskaitė elgiasi su tokiomis spekuliacijomis? Leidžia joms išsikeroti, tarsi sakydama – plauk, plauk, sakiny, kol turi peleką. Tuomet kas, esant tokioms aplinkybėms, yra tikra, o kas ne? Tai – klausimas plėšikas, nes jį uždavus netenkama kažko esmingai svarbaus. Tokia dichotomija rašytojos novelėse neįsivaizduojama. Viskas, ypač abejonės, spėliojimai ir nuojautos, novelėse yra priimama už gryną pinigą; tai valiuta, kuria galima užsimokėti bet kurioje kasoje. Novelių pasaulis net nebando būti vientisas, rišlus, motyvuotas, priešingai – jis skaidosi iki begalybės, o kiekviena skaidula trokšta įvesti savo tvarką.

Ar gali pasidaryti nuobodu skaitant „Skersvėjų namus“? Gali, dar ir kaip. Juk mažai dialogų, daug aprašymų, detalių, beveik nėra įvykių, kartais net neaišku, kas stumia pasakojimą į priekį. Taip, skaityti „Skersvėjų namus“ gali būti labai nuobodu, mat pirmas įspūdis – varge, vėl tipiška šiuolaikinė lietuvių proza. Ne populiarioji, ne, ne, o ta, kurią skaito vos tūkstantis kitas ir kuriai, reikia pridurti, visai nusispjauti į naujo skaitytojo – to pirmykščio žvėries – medžioklę ar, mažų mažiausiai, prisijaukinimą.

Tačiau jau po pirmųjų puslapių tampa aišku: prieš akis – visai kito kalibro tekstas.

Dialogų mažai, nes žmonės kalbasi ne tik verbaliniu būdu. Tiksliau – žodžiais jie kalbasi rečiausiai. Aprašymų, detalių daug, nes jos pagaliau šį tą reiškia, o ne tik akinantį popieriaus baltumą pritemdo. O įvykių stoka... Jos nėra. Pagrindiniai novelių įvykiai (o jų nors laivu plukdyk) yra reakcijos į įvykius, kitaip tariant – veikėjų gebėjimas, o kartais tiesiog neišvengiamybė rasti savo koordinates siaučiant pasaulio audrai. „Skersvėjų namai“ – tai savo amatą meistriškai įvaldžiusio, giliai būties niuansus jaučiančio ir juos šviežiai, gaiviai reflektuojančio žmogaus kūrinys.

47

GINTARO LAŠAI

Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ

2.

Buitiniai egzistenciniai

paskubomis rengtis beveik pakniubstom išlėkti iš namų gaudyti autobusus, troleibusus, o jei prireiks, ir taksi iššokt bene iš važiuojančio, kad galėtum atsisėst iki penkių, o po to, žiūri, jau rengtis, kūliais išvirst pro duris, gaudyti autobusus, troleibusus, o jei prireiks, ir taksi visa tai, kad galėtum pagaliau užmigti

1. kažkas negerai su tavimi visai jau negerai negerai negerai daryk gal ką nors – atsistok ant galvos arba atlik salto mortale įrašyk kur nors savo vardą atsakyk sau į gyvenimo klausimus arba nugyvenk taip, kaip iš tavęs tikimasi, o gal tiesiog pradėk visus linksminti, nes esi tik šešėlis pametantis savo žmogų

3. „kaip parašyti gerą CV, kad net Dievui patiktų?“ pasimetu, jei dabar reiktų prisistatyti, ar sumeluočiau, pavyzdžiui, gimimo metus? neva dar neskubėkim taip – juk dar daug man liko

ar įrašyčiau, kad baigiau vidurinę, universitetą bet taip ir neišėjau gyvenimo mokyklos praleisčiau tą dalį „šeimyninė padėtis“, o gal vis dėlto pridėčiau „išsiskyrusi“ su savimi, vyrais ir moterimis prisipažinčiau? mažai dirbau ir išties daug keiksnojau ar išdrįsčiau parašyti labiau buvau negu ne 4. nešioju ant dešinės nors teko matyti kaip kas ir ant kairės net po kelis, senelių, tetų dovanotus, o šitame atsispindi tūkstantis mažų kambarėlių, kuriuose mes gyvename, įsirėžęs į putlų pirštą kartais nusiėmus matai išdegusį lauką, sakė

Algirdo Darongausko nuotr.

48

GINTARO LAŠAI

su juo ir žemę purent ir vaikų užpakalius valyt gali, pamatysi, paskui visai nejausi, kad jis yra – toks meilės pažadas 5. reikia jau pabandyti nemažai laiko praėjo sakai įžengti į stebuklingus miestus pasiversti karaliais sutverti viską per penkias, o po to taip gyventi – lyg niekur nieko pagalvok, gal šį kartą tikrai pavyks išburti iš šonkaulio, molio ir dulkių, įpūsti šiaurės vėjo, sumaišyt su bičių vašku, o po to matysim, kas gausis, o gal ir nieko tik netobula viens kito kopija

Nepatogūs atsakymai į jaukius klausimus ...meilė iš pirmo žvilgsnio?

Pirma pagiri odą, plaukus, akis būtinai, o po to, kai visai triumfuoji, patyliukais, nieko daugiau nepasakius, išeini ...tikrasis pasiaukojimas?

Kai moterys grįžta iš karo ...tai neįmanoma? lūpomis suskaičiuoti visų strazdanų nuo mylimos kūno ...tobulas meno kūrinys?

Pirštų pagalvėlėse išraižytos formos ...didžiausia klaida?

Būti labai aiškiu pačiam sau

Paskui savo šešėlį Algis KUKLYS

Pagaliau Steponui atsirado daugiau laiko.

Tai buvo kaip dovana, su kuria neišmanė, ką veikti. Tiesiog surukęs vyras sulaukė pensijos, bet ja nesidžiaugė, nes pragyvenimui reikėjo daugiau pinigėlių, o iš kur jų gausi. Net sargo vieta staiga tapo deficitinė.

Tai iš pradžių jis „šlifavo“ šaligatvius: nulinguodavo kreivomis kojomis iki buvusios darbovietės, ten pusvalandį pasiklausydavo visokių gandų, paskui pasukdavo parduotuvės link nusipirkti juodos duonos ir sviesto, kuriuos labai mėgo, arba aplankydavo seną bičiulį. Tačiau kas antrą mėnesį užsiregistruodavo sveikatos centre, nes anksčiau, kai sportavo, susigadino širdį, o gal tokią paveldėjo iš savo motinos, kurią ankstyvą rytą pribaigė infarktas. Galbūt ir manęs laukia tokia lemtis, bet velnią čia žinosi... Po šitos netekties pirmą kartą pajuto žmogaus trapumą, todėl į krūtinę giliai įsismelkė beprasmiškumo jausmas, kurio niekas nepajėgė numalšinti.

Steponui gėlė širdį, kad jis motinai buvęs atšiaurus, niekada jai nesurasdavo gero žodžio. Tuo metu, kai vaikščiojo iškėlęs nosį, niekas nepasakė, kad viso labo yra tik menka infuzorija didžiuliame pasaulyje, o tėvas neiškaršė kailio. Tik po motinos laidotuvių susimąstė apie tai, ką blogo jai buvo padaręs. Dabar jautėsi nepatogiai, tarsi nuogas būtų išėjęs į miestą. Net sapnuose jis regėdavo motiną, kuri tylėdavo žvelgdama į sūnų neapsakomo liūdesio kupinomis akimis, tarsi norėtų pravirkti. Nepadėjo ir tai, kad jis davė pinigų kunigui, jog už ją užpirktų mišias. Dvasiškis nieko neklausinėjęs pasiteiravo, koks velionės vardas.

---------------------------Jis kaip vaikas dairėsi į pašalius, o galvoje, lyg bomba, tiksėjo žodžiai, kad viskas yra beprasmiška. Tik žemei ir visokiems

gyviams nerūpėjo nei mirtis, nei pinigai.

Jų buvimas buvo kitoks nei žmonių, kurie neretai elgėsi kaip bepročiai ar maniakai.

Todėl vėlyvą vakarą į rankas paėmė Bibliją, kurią kažkada padovanojo sesuo, kai jam sukako trisdešimt metų. Tačiau tuomet jam rūpėjo ne Biblija, bet apkūnios merginos, nes liesas vadino „dviračiais“.

Kartą, kai tokiai Rimai juokaudamas porino, kad norėtų su ja atsigulti ant kvepiančio šieno po žvaigždėtu vasaros dangumi, ji susijaudinusi pasidomėjo, ar jis nerašo eilėraščių? Tuomet Steponas sutriko ir kažką jai pažadėjo, nors žinojo, kad jie niekada neatsiguls ant šieno, nes žodžiai ir bus tik žodžiai. Ši naivoka mergina dažnai ėmė skambinti, rūpintis jo sveikata. Steponui tas įvykis buvo savotiška pamoka – nereikia žadėti, ko negali ištesėti. O kiek pažadų jis pažėrė kitiems? Ir kaip jis gudraudavo, kai kas nors prašydavo pagalbos? Bet apie tai nenorėjo sukti galvos, nes tokios mintys degino krūtinę.

Vis dėlto nepastebimai nuplaukusios dienos jam nedavė ramybės, jų labai gailėjo, lyg būtų palaidojęs artimus žmones.

Todėl ši nostalgija dar labiau paryškino beviltiškumo nuotaikas, kurios slankiojo iš paskos kaip šešėliai. Nejaugi ir anksčiau, prieš šimtą metų, žmonėms rūpėjo tokie dalykai, kartą suabejojo, kai žvelgė į vakarinius debesis, pro kuriuos skverbėsi saulės spinduliai.

Kai Stepono galvoje sukosi „gauruotos“ mintys, viskas atrodė paprasta ir aišku, o dabar... Lyg būtų patekęs į neišbrendamas pelkes, kuriose baisu ir beviltiška. Ir kam apie tai pasakysi? Žmona eidavo į bažnyčią, todėl jos ramus veidas ir tylūs žodžiai bylojo, kad Stepono gyvenime kažko trūko itin svarbaus.

Kai ji pasiūlė nueiti į pamaldas, nes artėjo šventos Kalėdos, jis akimirką sutriko, bet paskui nusileido, girdi, kas bus, tas bus. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ O ten, kai laukė prasidedant mišių, žmona sukuždėjo į ausį, kad reikėtų pasimelsti už sūnų, kuris prieš porą metų išmovė į užsienį uždarbiauti. Steponas pritardamas linktelėjo galvą. Kadangi jis augo apsuptas raudonų tarybinių vėliavų, krikščionybė atrodė svetima, o tai, kas dabar vyko bažnyčioje, buvo savotiškas teatras, kuriame vaidino kunigas. Steponas tikėjo tuo, ką laikydavo rankose ir ką regėdavo akys. Visa kita buvo tik iliuzijos ir pasakos suaugusiesiems. Jis pažinojo komunistų partijos komiteto instruktorių, kuris, kai pasikeitė laikai, staiga tapo Naujosios bažnyčios vadovu ir visiems kartojo, kad staiga praregėjo, nes jo ankstesnis gyvenimas buvęs neteisingas. O kodėl jis anksčiau „nepraregėjo“, šaipėsi žmonės iš atsivertėlio.

Galop, išvažiavęs su žmona atostogauti, norėjo kankinantį beprasmiškumo jausmą paskandinti degtinės taurelėje, bet ir tai nepadėjo, nes kitą dieną žmona piktai bambėdavo arba visiškai su juo nesikalbėdavo. Kodėl tu manęs nesupranti,

šaukdavo Steponas, o paskui vėl gerdavo, kol neliko pinigų ir teko abiem išvykti iš kurorto. Aš išeisiu iš namų, nes tu apsėstas nelabojo, rimtai įspėjo žmona. Šie žodžiai jo nenustebino, nes jau seniai jie miegodavo atskirai, tarsi būtų bajorai. Tačiau kažkurią naktį ji, išgirdusi vyro verksmą, po to žaibiškai suvokė, kad apie jį mažai ką išmananti. Ji pasiryžo vėl nusivesti Steponą į pamaldas. Gal man pavyktų įkalbėti, kad atliktų išpažintį už visą gyvenimą, svarstė stebėdama vyro veidą, bet veidas buvo apsiniaukęs kaip miglotas rudens dangus.

-------------------Steponas žvelgė į degančią žvakę. Žvelgė ilgai, tarsi pirmą sykį regėtų virpančią liepsnelę, kurią norėjo paliesti pirštais, lyg auksinį vabalą. Kambario langą monotoniškai plovė lietus, kuris atrodė niekada nesibaigs. Jis mėgo lietų, nes tuomet būdavo jauku prie žvakės ir plataus stalo.

Kažkada čia sėdėjo ne vienas, o dabar jautė, kad rymos neilgai, nes jau sapnavo mirusią nuo senatvės sulinkusią motiną. O

sapnų pasaulis visuomet buvo miglotas.

Vis dėlto jį stebino jaunystė, kuri nuskubėdavo gatvėmis, tarsi vytųsi nematomą tikslą. Tačiau vargu ar jaunuoliai išmanė, kas yra tikslas, nes tik raukšlės ir iškritę dantys pagaliau atskleisdavo gyvenimo paslaptis. Bet ir jis anksčiau klaidžiojo iliuzijų koridoriais.

Tąsyk, pliaupiant lietui, prisiminė tėvų balsus ir jų veidus. Prisiminė tai, ką seniai užmiršo, tačiau tokį vakarą jis nieko nenorėjo, tik stebėti virpančią liepsnelę – amžiną gamtos stebuklą. Todėl į žvakę žvelgė liūdnai, kol pavargo akys, nes suprato, kad ji palydės į paskutinę kelionę... O gal ši kelionė niekada nesibaigs, ji tęsis kalnais ir slėniais arba pasuks į giliausius urvus? Juk visos tautos apie tai kalba nuo neatmenamų laikų. - - - - - - - - - - - - - - Į langus barbeno lietus, kambaryje tvyrojo tamsa, tarsi jame nieko nebūtų. O tolumoje gaudė miestas, kurio gatvėmis lėkė mašinos, ir tas aidesys senam ištuštėjusiam namui atrodė baugus ir nesuvokiamas.

Algirdo Darongausko nuotr.

50

GINTARO LAŠAI

Pokalbiai su savimi Mikalojus Vilutis. Sriuba. Esė. Tyto alba, Vilnius, 2014, 128 p.

Dainora KANIAVIENĖ

Šmurkšt nosį į „Sriubą“ ir užspringau nuo aromatų, skonių, spalvų, emocijų. Toks jausmas, lyg būtų pradėję ruošti kopūstynę, o išėjo bemaž saldi sriuba. Taip nebūna? Būna nepatyrusioms šeimininkėms, tikrai būna. Būtent tą nepatyrimą literatūrinėje virtuvėje pajutau ir skaitydama Mikalojaus Vilučio esė rinkinį „Sriuba“.

Mano galva, iš dalies teisus literatūrologas Ramūnas Čičelis sakydamas, kad knyga pavojingai svyruoja ant grafomanijos sūpuoklių ir veikiau primena draugiškas kalbas tarp šeimos narių, kurios ir turėtų likti tarp tųjų, kur ir gimė, nei švarraščio vertus žodžius: „Lietuvoje, panašiai kaip ir Skandinavijoje, pastarąjį dešimtmetį rašo beveik visi, kas tik surezga sakinį. Masinis publikavimas ir tiražavimas(is) (jei ne išleidžiant knygą, tai bent socialiniuose tinkluose) nieko nestebina. Mūsų rašytojai, priešingai nei šiauriečiai, terapiją beveik visada nori atlikti viešai: kai nėra sveikai funkcionuojančios visuomenės, autoriai nebando megzti santykio su draugu, kaimynu, šiaip smalsiu žmogumi per raštą. Išleidžiamos knygos arba pačių skelbiami tekstai mūsų socialinį audinį paverčia ekshibicionistiniu. Santykį „aš ir tu“ pakeičia bendravimas „aš“ ir „jūs, daugelis“. Keistas kai kurių mūsų rašytojų polinkis atsisakyti bendravimo intymumo, kuris skleistųsi tuomet, jei tekstus skaitytų tik šeimos nariai, giminės, draugai. Lietuviai serga masiškumo liga, kuri, kaip ir kiekvienas sutrikimas, turi pozityviąją pusę: publikuojami tekstai atskleidžia masinę žmonių sąmonę, socialumo problemas“ (http://iq.lt/ kultura/kai-knygas-raso-visi). Bet kai kalba VARDAS, o Vilutis lietuviškoje kultūroje yra vardas, jokia čia paslaptis, asmenybė.

Tad jo knyga pritraukia vien autoryste kur kas labiau nei turiniu, o tokie pokalbiai su savimi smalsuoliams tampa grafiko vidinio pasaulio sumaišties atskleidimu, chaoso išvilkimu į dienos šviesą ar tiesiog patirčių liudijimais. Tiesa, jei tokiu principu savo kasdienybę aprašytų Jadzė iš Balborniškio,

kažin kažin kaip čia eitųsi skaityti. Matyt, tai ir turėjo galvoje literatūrologas.

Akis labiausiai bado logikos klaidos tekste.

Sunku skaityti, kaip apsiverčia kardinaliai žinojimas, suvokimas – nereikia nė dviejų lapų perversti, ir iš seno autorius virsta į labai jauną žmogų bei vėlgi atvirkščiai. Esu jaunas, įtikina mus Vilutis, po lapo, kito – esu senas, senas, senas, pakartoja. Ir suprask, kad nori. Tikra sriuba tos Vilučio esė mintys.

Arba, terminais kalbant, plika basa literatūroje itin populiari teta dekonstrukcija. Jos čia itin daug. Ją būtų galima traktuoti kaip maištą, nes įprastai dekonstrukcija neigia grynumo egzistenciją bei absoliučių tiesų sąvoką ir teigia, jog nuo tos akimirkos, kai atsiranda prasmė, mes nematome nieko, išskyrus ženklus, o žodžiai turi prasmę tik dėl kontrasto poveikio su kitais žodžiais. Jei tai nebūtų sena kaip pasaulis, na, gerai gerai, jei tų tiesų netaikytų nuo Derrida, o po jo ir ištisos literatūrinės mokyklos, filosofijos šakos, gal galėtume tai laikyti maištu, mėginimu iškonstruoti kasdienybę ir patikrinti metafizines tiesas per patyriminę plotmę.

Tačiau senų dalykų liežuvis nesiverčia vadinti maištu. Ką iškonstruoja Vilutis savose esė?

Nieko ypatingo. Ir tai puikiai atskleidžia esė pavadinimai, pavyzdžiui, „Meilė“, „Višta“, „Genesis“ ir t. t. Jis klibina senas klišines sąvokas, apsiausdamas jas reliatyvumo skraiste,

taip tikrindamas moralinių vertybių arba metafizikos dėsnių patvarumą. Nieko čia blogo, bet ir naujo – nieko.

Knygoje itin gausu intertekstualios išminties, gana tuščia savų suvokimų, o pasakotojas nuolat sūpuojasi tarp svetimų tiesų, svetimo pasaulio, vis prisiliesdamas, paliesdamas, atrodo, jau apčiuopdamas, bet nieko iki galo neišgyvendamas. Prabėga paviršiais. O lyg ir nederėtų senam žmogui? (Įvardiju senam, nes ne vienoje esė autorius identifikuojamas su šia amžiaus kategorija, aišku, kartais sau paprieštaraudamas, bet juk čia dekonstrukcinis tekstas, tat tai norma.) Tačiau galbūt to ir siekta šia knyga – parodyti vienatinės tiesos absurdą? Greta koreliuojančios skirtingų religijų tiesos prieštarauja viena kitai.

Esme. Prasme. Bet ar dabar vartotojiškoje visuomenėje kas nors į tai besigilina? Mūsų gyvenimai – sriuba tiesų, žinojimų, verčių.

Ir tik nuo šeimininkės priklauso skonis. Tai ir Vilutis sako vienoje esė. Produktai visoms vienodi, o štai sriuba vis kitokia išeina kiekvienai šeimininkei (p. 15). Vilučio „Sriuba“ – balansuojanti tarp ekscentriškos ir vartotojiškai įprastos, sumišusios, plaukiojančios opozicinės informacijos jūroje. Bala žino, kodėl taip išeina. Gal iš neapsisprendimo? Gal iš pasimetimo? Gal dėl plaukimo pasroviui?

Bet visada išlenda AŠ, kuris yra svarbiausias visoje visatoje. Aplink „aš“ sukasi galaktika, „aš“ yra visa ko priežastis ir pasekmė. Ir taip visus penkiolika kartų iš penkiolikos galimų.

Vėlgi šis esė AŠ gimsta dekonstrukcijos principu ir tampa opozicija sociumui. Klasikinė tiesa. O jei reikėtų klasikinio apibrėžimo, skambėtų maždaug taip: individualizmas – moralinė laikysena, socialinis požiūris, filosofija, pabrėžianti individo nepriklausomybę, kai jo asmeninės ambicijos, siekiai, vertybės iškeliamos aukščiau kitų vertybių, norų, normų. Kad ir, pavyzdžiui, valstybės gerovė, atsakomybė už ją yra žemiau grindjuostės už individo asmeninį norą. Individualizmo filosofiją išpažįstantis asmuo visą pasaulį matuoja pagal save, savo požiūrį, vertybes.

Vienas tampa aukščiau visų. Iš čia turbūt ir dekonstrukcinis esė pamatas – įprastų prasmių iškonstravimas pagal asmeninius įgeidžius. Tariamas maištas. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Patiktų, jei knygoje būtų mažiau skolintos išminties. Suprantu, kai autorius skolinasi žanro kanoną, teksto struktūrą, tačiau sudėtinga skaityti, nes atmintyje vis sušmėžuoja autorystė. Teoriškai taip literatūroje galima, beje, apie tai ir autorius jau pirmame tekste įspėja: „Mintys, kurios ne mano, bet man nesvetimos, rašinėliuose kursyvu atspausdintos. Nenurodau, iš kur jos, nes pats ne visada žinau“ (p. 5). Tačiau nieko unikalaus nuolat neaptikti liūdina: vis kratiniai tiesų. Na, nebent esė apie laisvę paženklinta išskirtiniais unikaliais, šviesiais momentais. O šiaip tikrai svarbu, iš esmės svarbu, kad autorius giminiuojasi su Aldona Liobyte, jei nesigiminiuotų... Žinoma, ironizuoju, bet ironija kyla iš nusivylimo, kaip ir turbūt dažnas grotesko proveržis Vilučio knygoje. Ypač toje esė, kur jis, o Mikalojus, o Vilutis, kalbasi su Dievu ir, o, kažko nežino (p. 7–11). Tas jo nežinojimo akcentavimas dažnai nuskamba ne kaip nuolankumo topas, menantis antikinę graikų dvasią, bet kažkaip taip, lyg lauktų pagyrimo.

Na, nesitiki iš teksto dėliojimo technikos, stilistikos, kad pasakotojas būtų nuolankus, veikiau gana ekscentriška asmenybė, susitelkusi į savąjį AŠ. O nuolankumas su egoizmu kertasi. Tiesa, jo pokalbiai su Dievu gal ir būtų šmaikščiai įdomūs, jei nebūtų prikaišioti intertekstualios išminties. Na, kodėl, kodėl vis persekiojo: „Kur aš tai dar skaičiau?

Tikrai skaičiau!“ Skolinta išmintis, sako žmonės, kad yra vienas iš postmodernizmo postulatų. Visa jau sukurta, anie priduria.

Bet jeigu taip būtų galvojęs, pavyzdžiui, Steve’as Jobsas? O jei grįžtume prie pokalbių su Dievu, tai, bemaž klasikinė tema, kai bandoma atrasti atsakymus į egzistencinius klausimus. Mat žinojimas, žmonės sako, leistų gyventi kitaip. Bet jo nėra, tad nelieka nieko kito, kaip tik pačiam leistis į savęs ir pasaulio pažinimo kelionę: ieškant atramų religiniuose tekstuose, filosofijoje, po kruopą išgirsti išmintingą žodį žmonių lūpose bei tikrinti jį savo širdimi ir protu, bandant surasti atsakymą ir iš visų detalių surinkti vientisą paveikslą. Apie tai ir yra M.Vilučio knyga. Su kiekviena nauja patirtimi, naujai atėjusiu suvokimu, vaizduojamo pasaulio ribos plečiasi, kartu – ir susikurtos sąvokos.

Autorius dėlioja pasaulėvaizdį nuo pradžių pradžios. Sugriauna žinojimą, išklibina tam, kad patikrintų jo tvirtumą.

Atverti duris ir užklysti į M.Vilučio erdvę nors trumpam verta, jei neerzins dekonstrukcinis, griaunamojo pamato tekstas bei bambekliškumas.

52

Saulius Vasiliauskas

Mūšis dėl Jeruzalės kai laikrodis rodė devynias trys geriausi bičiuliai trys vaikystės draugai išsiruošė lemiamam žygiui – nežinia ar dėl alkoholio o gal dėl žodžio „Jeruzalė“ šie puolę karaliai (be aukso) išleidę eurus dovanoms stovėjo po balkonu didingo Jeruzalės pastato (pasak taksisto prasčiausios Vilniaus skylės) ir laukė kol į guolį priims trys nepažįstamos moterys pro langus bičiuliai regėjo stambius moterų kūnus ėmė dvejoti ar verta dovanas nešti ar verta dalintis brangiom minutėmis girto buvimo (siluetai balkono moterų uždengė pastato rūbą) vienam iš trijų puolus teisintis esą feisbuke nuotraukos daug gražesnės viliojančios už durų jau laukė įkaušusi vietinių kuopa ir ruošės sutikti puolėjus Jeruzalės išspyrę laukines duris jauni drąsūs kvaiši karaliukai jau buvo pas jas kambary kai užuodė pasalą smarkią kai įkvėpė kvapą jų paskutinės vilties sumišusį su cigarečių ir kepamų bulvių kvapais priešų kuopos nariai be šarvų su treningais ir keliomis lazdomis pasirodę įnešė šurmulio (nors ir tikėto) ir trys bičiuliai trys keliauninkai draugai suprato jų niūrų likimą vienas iššoko pro langą (jam labiausiai pasisekė)

kitas puolė po kojom merginos kurios karviškumas pranyko staiga trečias tuo tarpu butelį kėlė į dangų it nakties talismaną nebylų ir šaukė pasigailėjimo raudą gynėjai nesuprato raudos tad atsimušęs į šviesą lempos stalinės sužibo karaliaus Artūro visai neauksinis dantis (greitoji atvyko lėčiau nei pavyko išsaugoti dviejų misionierių gyvybes) trečiasis toldamas nuo didingo Jeruzalės rūmo anot taksisto praščiausios Vilniaus skylės svarstė ar ankstų pirmadienio rytą šitaip pagėręs šitaip pašventęs spės laiku į pirmąjį savo naujosios istorijos egzą

Introspekcija I. Stebėjau musę nutūpusią man ant pilvo.

Ilgai trynė rankomis vėliau ėmė maivytis.

II. Stebėjau musę nutūpusią man ant pilvo.

Ilgai trynė rankomis ar musės turi rankas?

III. Stebėjau musę nutūpusią man ant pilvo.

Daugiau nieko šiandien nenorėjau stebėti.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Odontologo konsultacija regis, ponas, jūs turit skylių konstatuoja dantistas Šteinhamas štai čia nesunkiai pastebima susidariusi iš rusų literatūros ta vieta kairėj turėtų būti jautresnė nuo lietuvių lyrikos apnašų kitame dantyje tarp klientų populiari postmoderniosios lektūros skylutė šis kliba nuo skaitymo tik viena kalba o šio matyt nepasiekiate haiku šepetėliu ir leiskit paklausti ar reguliariai valote tarpdančius juose užsilikę dar romantizmo epochos trupinių būtina valyti būtina užpildyti ertmes už atitinkamą kainą sudėčiau plombas ar kanoninius Petrarkos dantis jeigu tik norite, ponas, visas spindėsit tikrai

Poetai ir ežiukas Trys poetai susitikę nūnai nutarė poezijos vardan įkurti poetų draugiją pavadino ją „Jambu“ (antras variantas buvo „Strofà“) ir užstatę kukliuosius turtus savo ir savo draugų ėmėsi veikti: pirmiausia įsigijo kostiumus su spalvotais kaklaraiščiais tuomet parašė trejetą sonetų kelis reikšmingus projektus ir patenkinti septintąją dieną sukvietė visus šventei kurioj užsilipę ant scenos leidosi būti savim: vienas sukosi lyg partnerę tango mėgindamas rasti

kitas – stambesnis – švilpė ir judino pėdą trečias, rodos, jų pirmininkas nusimetęs dalį drabužių į šalį atvėręs savo poetišką glėbį nutarė dainą dainuoti: „Dabar tai jau bus! dabar tai globosim jaunus senus moteris vyrus suteiksim namus pirksim rūbus publikuosime darbus dabar tai jau bus!“ dar ilgai nesiskirstė minia kilnojosi taurės krūtinės poezijos knygos gatve atpupsėjo ežiukas šventę išvydęs poetų nuspūdino savo keliais ►

Algirdo Darongausko nuotr.

53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Tinklas tinklas yra plėvė dengianti mūsų kepenis šis tiesiogiai susipynęs su prekybos tinklu, žadančiu alkoholio kainų mažėjimą pasitaiko dar tinklas žuvims arba tinklas, skirtas žaisti tinklinį o žmonėms būdinga turėti nervų bei gyslų tinklą tik vyrai ir jų prostatos turi tankius kraujagyslių ir limfagyslių tinklus naršyklėje įvedus tinklas moterims atsiveria Lietuvos verslo moterų tinklas ir šio tinklo vadovės žinutė: „Mūsų moterys pernelyg kuklios“ jei esate moteris, veikiausiai girdėjote ir apie tik moterims skirtą socialinį tinklą „Women.com“, kurio narės gali laisvai kalbėtis be jokio vyrų trukdymo na, pereikime prie profesijų antai mūsų žemdirbiams ir ūkininkams turėtų rūpėti taisyklingas daržovių šaknelių tinklas susidaręs dirvožemyje arba ypač atsparus korozijai dirvožemį iš esmės sutvirtinantis apsauginis tvoros tinklas kurio naudojimo būdai kaip skelbiama beveik neturi ribų nenuostabu, kad mūsų elektrikai pragyvena dėl elektros tinklo egzistavimo ir jo techninės priežiūros savaime suprantama, kad mūsų kelininkai puoselėja gatvių ir gatvelių tinklyną, o mūsų audėjai iš siūlų neria tinklus užuolaidoms ir mažiems permatomiems patiesaliukams

54

akivaizdu, kad mūsų politikai rezga įvairius partijų tinklus dargi vadinamus koalicijomis (paprastai skirtus mus valdyti) tačiau ko norėti iš politikų kai net vorai mūsų virtuvėje daugiau nieko neveikia tik kruopščiai audžia tinklus kurių nepastebi pavargusi musių akių tinklainė betgi ko norėti iš musių akių tinklainės kuomet internete rezgasi visokie tinklai pavyzdžiui: mados tinklas grožio salonų ar knygynų tinklas Socialinis Vystomojo bendradarbiavimo tinklas švietimo portalas www.tinklas.lt Apgaulingas Filologijos karjeros tinklas Aktorių modelių tinklas Biuro sprendimų tinklas Kavinė pavadinimu Tinklas Svajonių tinklas Žalias tinklas Prūdelio tinklas Bubių tinklas Bevardis tinklas tinklas tinklas tink las tink las klas tin gas tin klas tin kas tau tin klas tin ka tau tin ka ka ta nenustebčiau net radęs tave kažkur tarp tankios tinklų raizgalynės nuo galvos iki kojų įtinklintą niekaip nepajėgiantį išsprūsti žuvim

Galt Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Devynioliktas skyrius Rytą, po apsilankymo pas dantų gydytoją, atidariau savo kontorą Sanseto bulvare.

Pašto dėžutę radau prigrūstą vokų, juose – daugiausia sąskaitos ir prospektai. Du laiškai, pastarosiomis dienomis išsiųsti iš Santa Terezos.

Pirmame iš jų radau čekį vienam tūkstančiui dolerių ir trumpą laišką iš Gordono Seiblo, atspausdintą mašinėle ant firminio blanko. Nors Entonio Galtono mirties patvirtinimas, rašė Seiblas, yra liūdnas faktas, jo klientė ir jis – abu – laiko, kad suminis tyrimo rezultatas pralenkė jų drąsiausias viltis. Jis laukė ir tikėjosi, kad jau esu grįžęs prie kasdieninio darbo ir nė kiek nenukentėjęs dėl to, ką reikėjo patirti, ir prašė, kad atsiųsčiau savo medicinines sąskaitas, kai tik jas gausiu.

Antrame buvo rūpestingai ranka rašytas laiškas iš Džono Galtono: Brangus pone Arčeri, Rašau trumpą laišką, kad padėkočiau Jums už Jūsų darbus, kuriuos padarėte mano labui. Mano tėvo mirtis mums visiems čia yra skaudus smūgis. Visa ta situacija yra persunkta tragizmo, su kuriuo turiu mokytis susitaikyti. Bet joje taip pat yra galimybė man. Aš tikiuosi, kad pasirodysiu vertas savo palikimo.

Ponas Seiblas papasakojo man, kaip Jūs „įpuolėte į niekšų urvą“. Tikiuosi, kad Jūs vėl esate sveikas, o mano Močiutė prisideda, linkėdama to paties. Spręskite, teisybė ar ne, bet aš įtikinau Močiutę, kad išsiųstų Jums papildomą čekį, kaip pripažinimo ženklą.

Aš pats labai norėčiau pakalbėti su Jumis.

Su pagarba Džonas Galtonas

tono byla

GINTARO LAŠAI

Algirdo Darongausko nuotr.

Tekstas atrodė man kaip grynas dėkingumas, neatmieštas jokiu išskaičiavimu, kol neprisiminiau, jog jis skiria sau nuopelnų už tą čekį, kurį man atsiuntė Seiblas.

Jo laiškas pažadino tuos įtarimus, kurie snaudė mano galvoje nuo to laiko, kai kalbėjau su Seiblu ligoninėje. Kas Džonas bebūtų iš tikrųjų, jaunuolis turėjo proto ir veikė greitai. Pradėjau svarstyti, ko jam reikėtų iš manęs.

Peržiūrėjęs likusį paštą, paskambinau į savo atsakančiąją agentūrą. Panelė prie telefonų komutatoriaus išreiškė nuostabą,

kad vis dar esu gyvųjų žemėje, ir pasakė, kad kažkoks daktaras Hauvelas bandė susisiekti su manim. Aš paskambinau Santa Terezos numeriu, kurį jis paliko.

Atsakė mergaitiškas balsas: – Daktaro Hauvelo rezidencija...

– Čia – Lū Arčeris. Panelė Hauvel? – Ta laikina karūnėlė, kurią man uždėjo šį rytą, rėmėsi į viršutinę lūpą, ir dėl to šveplavau.

– Taip, pone Arčeri.

– Jūsų tėvas bandė susisiekti su manim...

– A-a. Jis kaip tik ruošiasi į ligoninę.

Pažiūrėsiu – gal pavyks dar pagaut.

Po trumpos pauzės ragelyje pasigirdo tikslus Hauvelo balsas: – Malonu, kad skambinat, Arčeri.

Tikriausiai prisimenat mūsų trumpą susitikimą ponios Galton namuose. Norėčiau pavaišinti jus priešpiečiais...

– Priešpiečiai – labai puiku. Kokiu laiku?

Kurią vietą turit omeny?

– Laikas... koks jums patogus. Kuo greičiau, tuo geriau. Man geriausia vieta – Santa Terezos Užmiesčio klubas.

– Kad spėčiau priešpiečiams, man truputį per toli... ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ – Turėjau omeny kai ką daugiau nei priešpiečius. – Pritylino balsą, lyg būtų įtaręs, kad klausosi kokie „atlėpausiai“. – Norėčiau kreiptis dėl detektyvinių paslaugų, jei dabar esate laisvas.

– Ką padaryti?

– Aš teikčiau pirmenybę asmeniškam pokalbiui... Ar šiandien galėtumėt?

– Taip. Būsiu Užmiesčio klube pirmą.

– Žmogau, per tris valandas neatvažiuosit.

– Sėsiu į dvylikinį lėktuvą.

– Och, tai gerai.

Išgirdau klakt – jis padėjo ragelį, o paskui dar kitą klakt. Kažkas klausėsi lygiagrečiu aparatu. * Sužinojau, kas ten buvo, kai Santa Terezoje išlipau iš lėktuvo. Prie barjero manęs laukė jauna panelė stirnaitės akimis ir medaus spalvos plaukais.

– Prisimenat mane? Aš – Šeila Hauvel.

Pagalvojau – paimsiu jus iš oro uosto.

– Puiki mintis...

– Nevisiškai. Turėjau ir užslėptą motyvą...

Ji žavingai nusišypsojo. Nusekiau iš paskos per užlietą saulės aikštelę prie jos automobilio. Tas buvo nudengiamo tipo, stogas nuleistas. Įslydusi už vairo, Šeila pasisuko į mane: – Apie tą dalyką turiu kalbėti atvirai. Pasiklausiau jūsų pokalbio ir noriu pakalbėti su jumis apie Džoną, kol tėvelis dar nepradėjo. Tėvelis, aišku, nori tik gero, bet jis jau dešimt metų našlys, taigi atsirado kai kurių silpnų vietų... Jis nesupranta šiuolaikinio pasaulio.

– O tu, žinoma, supranti?

Ji nežymiai paraudo, kaip persikiukas prieš saulę.

– Suprantu jį geriau už tėvelį. Aš studijuoju sociologiją universitete. Dabar žmonės nevaikšto vieni pas kitus ir neaiškina, kas kuo turi domėtis. Negyvas reikalas – kaip tas priežodis apie šuns penktą koją.

Dar negyvesnis... – Linktelėjo mažą galvutę, vienąkart, akcentuodama.

– Pirmas sociologijos kursas?

Jos skruostų spalva patamsėjo. Akys liko atviros, dangaus spalvos.

– Iš kur jūs žinot? Vis tiek – perėjus į antrą. – Paaiškino taip, lyg tai būtų visas skirtumas tarp paauglystės ir brandos.

– Aš moku skaityti kitų mintis. Jūs domitės Džonu Galtonu.

Jos grynas žvilgsnis neapsiblausė.

– Aš myliu Džoną. Aš manau, kad jis taip pat mane myli.

56

– Ir tai jūs norėjote pasakyti man?

– Ne. – Staiga susijaudino. – Norėjau ką kitka. Tačiau tai yra teisybė. – Jos akys patamsėjo. – Tik tai, ką prisigalvojo tėvelis – netiesa. Jis – tipiškas patriarchalinės sistemos atstovas, pilnas išankstinio nusistatymo prieš vaikiną, kuris patinka man. Tiki pačiais bjauriausiais dalykais, kokius tik galima išgalvoti prieš Džoną, arba apsimeta...

– Kokie dalykai, Šeila?

– Aš negaliu net pakartoti jų – štai kokie. Šiaip ar taip, išgirsite iš jo. Žinau, ką tėvelis nori, kad jūs padarytumėt. Nejučia išsikalbėjo vakar vakare...

– Ką jis nori, kad aš padaryčiau?

– Prašau, – purkštelėjo ji, – nekalbėkit su manim taip, lyg dar būčiau vaikas.

Gerai pažįstu tą toną, ir taip jis mane privarginęs. Tėvelis visą laiką taip kalba su manim. Jis nesuvokia, kad aš praktiškai jau suaugusi. Man greitai sukaks devyniolika.

– Matai, kiek... – švelniai ištariau.

– Gerai gerai, kalbėkit toliau – globokit mane. Gal ir nesu visiškai subrendus. Bet užtektinai, kad atskirčiau gerus žmones nuo blogų.

– Visi mes darome klaidų, spręsdami apie žmones, nesvarbu, kokie bebūtume senoliai.

– Bet aš negaliu klysti dėl Džono. Jis – pats mieliausias vaikinas iš visų, kuriuos tik sutikau savo gyvenime.

Pasakiau: – Man jis irgi patinka.

– Labai džiaugiuosi. – Jos ranka palietė mano petį, lyg paukštelis būtų pritūpęs ir vėl pakiltų į padangę. – Džonui jūs taip pat patinkat – kitaip aš nebūčiau pasikliovus jumis apie mūsų paslaptis.

– Jūs dar neplanavote, kada susituoksit?

– Dar ne dabar... – atsakė ji tokiu tonu, lyg mano klausimas reikštų labai konservatyvias pažiūras. – Džonas yra numatęs daugybę dalykų, kuriuos nori padaryti pirmiausia, o aš, žinoma, negaliu prieštarauti tėvo valiai.

– Kokius dalykus nori padaryti Džonas?

Ji atsakė miglotai: – Jis kažką nori pats padaryti. Jis – labai ambicingas. Ir, aišku, tas vienas didelis reikalas jo gyvenime – surasti, kas nužudė jo tėvą. Galvoja apie tai visą laiką...

– Ar jau nuveikė ką nors tam reikale?

– Dar ne, bet žinau – turi planų. Visko nepasakoja man, kas jo galvoj. Vis tiek aš tikriausiai nesusigaudyčiau... Jis daug protingesnis už mane.

– Džiugu, kad atskleidėte šitą. Labai naudinga, kai nepamiršti...

– Ką jūs turit minty? – paklausė silpnu balsu. Bet suprato, ką norėjau pasakyti. – Tai – netiesa, ką tvirtina tėvas – kad Džonas yra apgavikas. Negali būti tiesa.

– Iš kur toks tavo įsitikinimas?

– Žinau iš čia. – Uždėjo ranką sau ant širdies, lengvu judesiu. – Jis negalėtų man meluot. Ir Keisi sako, kad jis – grynas savo tėvo atvaizdas. Ir teta Marija...

– Ar Džonas kada nors pasakojo tau apie savo praeitį?

Nužiūrėjo mane su didėjančiu nepasitikėjimu.

– Dabar jūs vėl kalbat mano tėvo tonu.

Neturėtumėt manęs klausinėt apie Džoną.

Tai būtų neteisinga jo atžvilgiu.

– O jūs pagalvokit truputį ir apie save, – patariau. – Žinau, kad tai neatrodo įtikėtina, bet jeigu jis yra apgavikas, jūsų laukia daug skausmo ir rūpesčių.

– Man nerūpi, ar jis yra, ar ne! – šūktelėjo ji ir pratrūko ašaromis. * Jaunas vyras oro transporto bendrovės darbo drabužiais išėjo iš oro uosto ir rūsčiai įsižiūrėjo į mane. Aš priverčiau gražią panelę verkti, ir tai turėtų būti laikoma įstatymų pažeidimu. Nutaisiau labai atitinkančią teisės normas išraišką. Jis vėl grįžo vidun.

Su riaumojimu startavo mano lėktuvas. Riaumojimas pamažu tilo ir perėjo į cikados zirzimą šiauriniame danguje. Šeilos ašaros pasibaigė kaip vasaros liūtis. Ji užvedė variklį ir nuvežė mane į miestą, labai kvalifikuotai, kaip samdytas vairuotojas, kuris dar buvo ir kurčnebylis.

Dvidešimtas skyrius Prieš palikdama mane pagrindiniame klubo poilsio kambaryje, Šeila atsiprašė manęs už savo emocinį prasiveržimą, kaip ji pavadino tai, ir pamurmėjo kažką neaiškiai apie tai, kad nesakyčiau tėveliui. Aš pasakiau, kad nereikia jokių atsiprašymų ir kad nesakysiu.

Poilsio kambario langai atsivėrė į golfo laukus. Žaidėjai juose atrodė kaip spalvoti klajojantys konfeti ant vejų ir takų. Stebėjau juos, kol penkios minutės po pirmos įėjo Hauvelas.

GINTARO LAŠAI

Energingai paspaudė man ranką.

– Malonu jus matyti, Arčeri. Tikiuosi, neprieštarausit, jeigu iš karto eisime valgyt. Tuo’ po antros turiu komiteto susirinkimą.

Nuvedė mane į didžiulį valgomąjį.

Dauguma stalų buvo atskirti virvėmis ir tušti. Pasirinkome vieną šalia lango, išeinančio į atitverto mūrine siena baseino šoną; vandenyje plaukiojo ir taškėsi keletas jaunuolių.

Padavėjas priėmė Hauvelą taip, lyg jis būtų klubo valdymo komiteto narys.

Kadangi nieko nežinojau apie tą žmogų, paklausiau jo pirmo man atėjusio į galvą dalyko: – Kokio komiteto susirinkime jūs turite dalyvauti?

– Ar tie visi komitetai ne vienodi? Jie praleidžia valandų valandas bandydami išgalvoti savo kolektyviniu protu, kaip kažką daryti, kai kiekvienas iš jų dažnai gali išspręsti klausimą pats vienas. Aš ruošiuosi įkurti komitetą komitetų panaikinimui. – Jo šypsnys – staigus blyksnis. – Iš tikrųjų, šitas susirinkimas – Širdies draugijos komiteto. Sudarinėjame planą, kaip pravesti visuomeninę Draugijos fondo kūrimo kampaniją, o taip jau atsitiko, kad aš esu pirmininkas. Ko nors išgersite? Aš ruošiuosi išgerti „Gibsono“.

– Man irgi to paties.

Tuoj pat užsakė du „Gibsono“, nes aplinkui sukinėjosi padavėjas.

– Kaip medikas, jaučiu, kad mano pareiga – išsaugoti amžinai tas mažąsias išganingas ydas. Tikriausiai saugiau yra persigerti negu persivalgyti. Ką norėtumėt suvalgyti?

Peržvelgiau meniu.

– Jeigu jūs mėgstat jūros maistą, – įsakmiai padėjo man, – tas Niubergo omaras – lengvai kramtomas. Gordonas Seiblas papasakojo man apie jūsų nesėkmingą susidūrimą su tais... Kaip žandikaulis?

– Gyja, dėkoju.

– Koks tiksliai nemalonus dalykas ten įvyko, jeigu galima paklausti?

– Tai ilga istorija, kurią galima sutrumpintai atpasakoti maždaug taip: tada Entonį Galtoną dėl pinigų užmušė kriminalinis nusikaltėlis, pavarde Nelsonas, kuris buvo neseniai pabėgęs iš kalėjimo. Taigi jūsų pradinis spėjimas buvo labai arti tiesos.

Tačiau tuo byla nesibaigia. Esu tikras, kad tie nužudymai – Entonio Galtono ir Pito Kaligeno – yra susiję...

Hauvelas palinko skersai stalo, jo trumpi žili plaukai pasišiaušę.

– Kaip susiję?

– Kaip tik tą problemą bandžiau išspręsti tada, kai man sulaužė žandikaulį... Leiskite paklausti jūsų kito klausimo, daktare.

Koks jūsų įspūdis apie Džoną Galtoną?

– Aš norėjau paklausti jūsų to paties klausimo. Kadangi jūs paklausėte pirmas, aš pirmas atsakau. Jaunuolis atrodo atviras ir sąžiningas. Jis – neabejotinai protingas ir numanau, kad simpatiškas, jeigu kam patinka tas akivaizdus žavumas. Jo moč... ponia Galton atrodo tiesiog užburta jo.

– Ji neabejoja dėl jo tapatybės?

– Nė kiek, nieko neklausinėjo iš pat pradžių. Marijai tas jaunuolis praktiškai yra jos sūnaus Tonio persikūnijimas. Jos kompanionei panelei Hildret – lygiai toks pat įspūdis. Aš pats turiu pripažinti, jog panašumas – tiesiog sukrečiamas. Tačiau tokie dalykai gali būti sutvarkomi, kai reikalas siejasi su dideliais pinigais. Aš darau prielaidą, kad nėra nė vieno gyvo žmogaus, neturinčio kažkur pasaulyje dublerio.

– Jūs norite įteigti mintį, kad jo ieškojo, o paskui pasamdė?

– Ar tokia galimybė jums neatėjo į galvą?

– Taip, atėjo. Manau, jog tai turėtų būti ištirta.

– Džiaugiuosi girdėdamas, kad tai sakote jūs. Būsiu atviras. Man atėjo į galvą, kai jaunuolis pasirodė čia, kad jūs galėtumėte būti sąmokslo dalis. Tačiau Gordonas Seiblas absoliučiai laiduoja už jus, be to, aš padariau ir kitų užklausimų... – Jo pilkos akys tyrė manąsias. – Ir dar – jūs turite veide sąžiningumo žymes.

– Nelengva jomis įrodyti, kad esi sąžiningas...

Hauvelas lengvai šyptelėjo, žvelgdamas baseino pusėn. Prie jo šono pasirodė daktaro duktė Šeila, apsirengusi maudymosi kostiumu. Buvo puikiai sudėta, bet tas faktas, rodos, neteikė jai malonumo.

Prisėdo pati viena, išblyškusi ir užsidarius savyje, išgyvenanti augančius moterystės skausmus. Hauvelo žvilgsnis trumpai stabtelėjo ant jos ir keistas medinis stingulys sukaustė jo veidą.

Padavėjas atnešė gėrimus; mes užsakėme priešpiečius. Kai padavėjas nutolo tiek, kad negalėjo išgirsti, ką kalbam, Hauvelas pasakė: – Labiausiai man kelia nerimą to jaunuolio istorija. Kaip suprantu, jūs pirmasis ją išgirdote... Ką manot apie ją?

– Mudu su Seiblu labai nuodugniai išklausinėjom jį. Nesusimėtė – jo istorija atlaikė. Tą patį vakarą viską surašiau. Pakalbėjęs šį rytą su jumis telefonu, peržiūrėjau užrašus ir neradau juose jokių vidinių prieštaravimų.

– Ta istorija gali būti rūpestingai paruošta. Prisiminkime, kad statoma suma labai didelė. Gal įdomu bus sužinoti, kad Marija planuoja pakeisti testamentą jo naudai.

– Jau? – Jau. Gal jau ir pakeitė. Gordonas nesutiko, tai ji iškvietė kitą advokatą, kad pakeistų testamentą. Marija dabar – pusiau pamišus. Ji taip ilgai tramdė savo kilniaširdiškus jausmus, kad pagaliau apsinuodijo jais, nesivaldo.

– Nejaugi tapus neveiksni?

– Jokiu būdu, – paskubėjo ištarti. – Tik nenoriu išpūsti to reikalo. Ir pripažįstu, kad turi visišką teisę daryti su savo pinigais ką tik nori. Antra vertus, mes negalime leisti, kad nukentėtų nuo kokio... apgaviko.

– Kokia pinigų suma įtraukta?

Pakėlė žvilgsnį man virš galvos, lyg norėdamas pamatyti aukso kalno viršūnę tolumoje.

– Aš negalėčiau apibrėžti. Maždaug tokia, kiek yra įsiskolinusi vidutinio dydžio Europos valstybė. Žinau tik – Henris paliko visą naftos gręžinių pramonę, kurios savaitinis pelnas – tūkstančiai dolerių. O ji dar turi šimtus tūkstančių vertybiniais popieriais.

– Kam atiteks visi tie pinigai, jei negaus vaikinas?

Hauvelas bedžiaugsmiai nusišypsojo.

– Manoma, kad negalėčiau net spėti.

Tačiau taip atsitiko, kad žinau, bet tikrai niekam negaliu sakyti.

– Jūs su manim – atviras, – pasakiau.

– Būsiu atviras ir aš. Šiuo metu svarstau, ar tik jūs neturite savų interesų to dvaro dalybose...

Hauvelas pasikrapštė žandikaulį – gana smarkiai, – bet neparodė jokių kitų sutrikimo ženklų.

– Turiu – taip, ir keliomis prasmėmis.

Savo pradiniame testamente ponia Galton paskyrė mane testamento vykdytoju. Bet užtikrinu jus, kad asmeniniai sumetimai tikrai nedaro įtakos mano nuomonei.

Manau, jog užtektinai gerai žinau savo motyvus, kad galėčiau pasakyti tai. „Laimingas tas žmogus, kuris gali“, pagalvojau. Ir tariau: ► 57

GINTARO LAŠAI

atsimušiau kaip į kokią akmenų sieną...

– Bijau, kad nelabai suprantu jus. Kaip pasakoja Džonas, jis gyveno prieglaudoje, kol, sulaukęs šešiolikos, pabėgo. Iš Kristal Springso Namų Ohaje...

– Susisiekiau su vienu vyru, kurį pažinojau Klivlande... biču, su kuriuo mokiausi

medicinos mokykloj. Tie Kristal Springso Namai sudegė iki pamatų prieš trejus metus...

– Tai dar nereiškia, kad Džonas – melagis. Jis sako, kad paliko juos prieš penkerius su puse metų.

– Taip, nereiškia. Bet jeigu meluoja, mums nepaliktas joks būdas įrodyti tai.

Namų archyvą visiškai sunaikino ugnis.

Personalas išsibarstė po pasaulį...

– Bet direktorių gal pavyktų rasti...

Kokia jo pavardė... Meriveteris?

– Meriveteris numirė per gaisrą – gavo širdies smūgį. Visa tai teikia mums galimybę... pasakyčiau – tikimybę... kad Džonas apsirūpino ta savo istorija ex post facto.

Arba jam parūpino... Jis arba jo rėmėjai pasidairę sugebėjo rasti paprastą ir galimą priskirti jam istoriją... tokią, kurios neįmanoma patikrinti. Ji – tai Kristal Springso Namai, didelė įstaiga, kuri daugiau nebeegzistuoja, kurios archyvai neišliko. Kas žino, ar Džonas Braunas ten praleido nors vieną dieną?

– Turėjote nemažai svarstyti apie tai...

– Turėjau, ir aš dar nepasakiau visko.

Dar kyla, pavyzdžiui, klausimas dėl jo tarsenos. Jis pristato save kaip amerikietį, gimusį ir išugdytą Jungtinėse Valstijose...

– Juk nenorit pasakyti, kad jis užsienietis?

– Deja, noriu. Mane visada domino tautiniai anglų kalbos tarsenos skirtumai, ir taip susiklostė, kad kurį laiką gyvenau centrinėj Kanadoj. Ar jūs kada nors girdėjote, kaip kanadiečiai taria žodį „about“?

– Jei ir girdėjau, neatkreipiau dėmesio. „About“?

Jūs tariate [ 'baut], maždaug. Kanadietis taria tą žodį šitaip – [ 'b cut]. Taip jį taria ir Džonas Braunas.

– Ar esate tikras?

– Žinoma, aš esu tikras.

– Dėl tos teorijos, turiu galvoj?

– Tai ne teorija. Tai ‘ra faktas. Aptariau tą dalyką su kalbos specialistais.

– Per praėjusias dvi savaites?

– Per praėjusias dvi dienas, – atšovė.

– Nesiruošiau apie tai kalbėti, bet mano duktė Šeila yra... hm... susidomėjusi tuo vaikinu. Jeigu jis, kaip įtariu, pasirodys esąs nusikaltėlis... – Hauvelas nutraukė, beveik užspringęs tais žodžiais.

Mudviejų žvilgsniai nukeliavo prie baseino. Šeila vis dar buvo viena, sėdėjo ant krašto pliuškendama kojomis. Per tą valandėlę, kol stebėjau ją, dukart suktelėjo galvą ir pažiūrėjo įėjimo pusėn. Mačiau, e

Algirdo Darongausko nuotr.

58

e

◄ – O be tos pinigų sumos, kuri yra įtraukta, – kas tiksliai jus neramina?

– To jaunuolio istorija. Kaip jis pasakoja, ji tikrai neprasideda anksčiau nei nuo šešiolikos metų. Nėra jokio būdo patikrinti jo ankstesnio gyvenimo ir kilmės, kokie šie bebūtų. Bandžiau ir

GINTARO LAŠAI

kad jos kaklas ir kūnas sustingę – taip kažko laukė.

Padavėjas atnešė mūsų patiekalus, ir kelias minutes valgėme tylėdami. Į mūsų valgomojo galą pamažu rinkosi žmonės, apsirengę sportiškai. Aplink skambėjo žodžiai „suktas“ ir „smėlduobė“ – kaip nustatyti įėjimo slaptažodžiai. Daktaras Hauvelas vis mesdavo trumpą žvilgsnį į šonus ir atgal, lyg norėdamas, kad golfo žaidėjai suprastų, jog jis piktinasi dėl įsiveržimo į privatų gyvenimą.

– Ką jūs ruošiatės daryti, daktare?

– Aš siūlau pradėti dirbti man. Kaip suprantu, Gordonas sustabdė jūsų paslaugas...

– Kiek žinau, taip. Ar aptarėte tai su juo?

– Suprantamas dalykas. Irgi siekia taip pat, kaip ir aš, kad tyrimas turi būti tęsiamas. Gaila, bet Marija nieko nenori girdėt apie tai, ir Gordonas, kaip jos advokatas, negali to imtis asmeniškai. O aš – galiu.

– Ar aptarėte tai su ponia Galton?

– Bandžiau. – Hauvelas padarė grimasą.

– Negalima pasakyti jai nė žodžio prieš tą šventąjį jaunuolį. Jautiesi, švelniai sakant, stipriai suvaržytas, bet galiu suprasti, dėl ko jinai taip tiki juo. Jos sūnaus Entonio mirties faktas buvo jai didelis sukrėtimas.

Turėjo rasti kažkokią atramą, ir ja tapo Entonio menamas sūnus, kuris buvo pasiruošęs – to ir telaukė. Galbūt visą reikalą taip ir suplanavo... Kad ir kaip būtų, laikosi dabar įsitvėrus to berniuko, lyg nuo jo priklausytų jos gyvenimas.

– Kokių reikėtų laukti pasekmių, jeigu įrodytume, kad jis yra apgavikas?

– Savaime suprantama, pasodintume jį į kalėjimą, kur jam ir vieta.

– Turėjau omeny pasekmes ponios Galton sveikatai. Pats man sakėte, kad bet koks didelis šokas gali ją nužudyti.

– Teisybė, aš sakiau.

– Ar nesat susirūpinęs dėl to?

Jo veidas lėtai paraudo, išpylė jį dėmėmis.

– Žinoma, labai neramina. Bet gyvenime reikia laikytis etinių prioritetų. Negalime ramiai sėdėti stebėdami nusikalstamą bendrininkavimą vien dėl to, kad auka – sergantis žmogus. Ir kuo ilgiau leisime vystytis sąmokslui, tuo blogiau gali būti Marijai.

– Tikriausiai esate teisus. Šiaip ar taip, jūs atsakote už jos sveikatos būklę. Noriai imsiuos tyrimo. Kada turiu pradėti?

– Dabar.

– Tikriausiai turėsiu nuvažiuot į Mičiganą, pradžiai. Kainuos pinigų...

– Aš suprantu. Kiek?

– Penkis šimtus.

Hauvelas nė nemirktelėjo. Išsitraukė čekių knygelę ir parkerį. Išrašydamas čekį, pasakė: – Gerai būtų, jeigu jūs iš pradžių pakalbėtumėt su jaunuoliu. Tai yra jeigu sugebėsite tai padaryti nesukeldamas įtarimo...

– Aš manau, sugebėsiu. Šį rytą gavau iš jo kvietimą.

– Kvietimą?

– Rašytinį kvietimą apsilankyti Galtonų namuose.

– Laisvai jis elgiasi su ponios Galton nuosavybe. Gal turite su savim tą jo raštą?

Padaviau jam Džono laišką. Jam skaitant, rodėsi augančio susijaudinimo ženklai.

– Buvau teisus, kaip Dievą myliu!

– Dėl ko?

– Tas bjaurus menkas šventuolis yra kanadietis. Pažiūrėkite čia. – Padėjo laišką tarp mūsų ant stalo ir dūrė kaip ietim į jį pirštu. – Jis rašo žodį „labor“ taip: l, a, b, o, u, r1. Tai yra britiška rašyba, lig šiol vartojama ir Kanadoj. Jis – net ne amerikietis. Apgavikas!

– Reikia dar kažko daugiau, kad šitą įrodytume.

– Gerai suvokiu. Imkis darbo, žmogau!

– Jeigu jūs nieko prieš, pirma baigsiu priešpiečius.

Hauvelas negirdėjo manęs. Vėl žiūrėjo per langą, pusiau pakilęs iš kėdės.

Prie baseino krašto, kalbėdamasis su Šeila, stovėjo tamsiaplaukis jaunuolis gelsvai rudais sportiniais marškiniais.

Truputį pasuko galvą. Aš pažinau Džoną Galtoną. Kaip artimas pažįstamas jis patapšnojo Šeilos maudymosi chalato petį. Ji tiesiog užsiliejo spinduliuojančia šypsena.

Trakšt! – lengva Hauvelo kėdė parvirto atgal. Tiesiau ranką sulaikyti jį – jau lauke!

Priėjęs paradines klubo duris, tik stebėjau – dėsto didžiuliais žingsniais per žalią veją tiesiai į baseino įėjimą. Įėjime susikabinę už rankų pasirodė Džonas ir Šeila. Buvo taip užsiėmę savimi, kad nepamatė Hauvelo, kol tasai beveik neįsirėžė į juos. Šoko tarp jų, griebė vyruką už peties ir pradėjo tampyti į šonus. O skvarbus balsas negailestingai plėšė ką tik čia viešpatavusią ramybę: ...l, a, b, o, u, r – frazėje ...to thank you for you labours... – „...kad padėkočiau Jums už Jūsų darbus...“.

1

– Dink iš čia greičiau, girdi?! Tu nesi klubo narys!

Džonas išsilaisvino ir stovėjo žiūrėdamas tiesiai į jį, išbalęs ir sustingęs.

– Šeila mane pakvietė...

– O aš tave iškviečiu! – Hauvelo sprandas švietė kaip didžiulis raudonas granatas. Šeila palietė tėvo petį.

– Prašau, tėveli, nedaryk scenų. Nieko tuo nelaimėsi.

Jos žodžiai padrąsino Džoną.

– Daktare, mano močiutei nepatiks, kai sužinos...

– Patiks, kai sužinos faktus, – atšovė Hauvelas, bet tyliau, nes „močiutė“ tikriausiai atrišo pykčio maišus.

– Prašau, – pakartojo Šeila. – Džonas niekam nedaro jokios žalos.

– Ar tu nesupranti, Šeila – aš stengiuos apsaugoti tave?

– Nuo ko?

– Nuo apgaulės.

– Tai neprotinga, tėveli. Girdėti tave taip kalbant – manai, kad Džonas yra nusikaltėlis.

Jaunuolis staiga linktelėjo galvą, lyg tas žodis būtų užgavęs kokį nervą jo kakle.

– Nesiginčyk su juo, Šeila. Nereikėjo man čia eiti...

Pasisuko ant kulno ir nuėjo nuleidęs galvą automobilių stovėjimo aikštelės link. Šeila pasuko į priešingą pusę. Aptemptai susuptas į maudymosi chalatą, jos kūnas įgavo masyvumo ir paslapties, ko anksčiau jame neįžiūrėjau. Tėvas stovėjo ir sekė ją, kol įėjo į baseino teritoriją. Mergina atrodė lėtai ir lemtingai išeinanti iš jo kontrolės.

Aš grįžau į valgomąjį – Hauvelas suras mane senoj vietoj. Atėjo išblyškęs, suglebusiu veidu, lyg būtų praradęs nemažai kraujo. Jo dukra dabar buvo baseine – plaukiojo per visą ilgį ten ir atgal, skrosdama vandenį lėtais stipriais grybšniais.

Palikdama už savęs vienodą baltą pėdų suplaktą srautą...

Vis dar plaukiojo, kai mes ėjom iš klubo.

Hauvelas pavežė mane iki teismo rūmų.

Rūsčiai pažiūrėjo į grotuotus apygardos kalėjimo langus: – Pasodinkit jį už grotų – tai viskas, ko prašau.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Bach Klaipėdoje ir aplink ją anuomet būta daug dvarų ir dvarelių. Didingų – ne.

Apie senosios Klaipėdos dvarus rašė J.Zembrickis, išleista ir knyga „Klaipėdos dvarai“ (2005), tačiau apie dvarininkų gyvenimą ir jų darbus žinome mažokai. Juk įdomu, kokias žymes miesto politiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime paliko Klaipėdos dvarininkai, kokie jų nuveikti darbai, koks gyvenimo būdas, kokie pomėgiai? Tai norėdami išsiaiškinti užsukime į Bachmano žemę.

Prie Danės upės vingio buvo Bachmano dvaras, tapęs dainiaus S.Dacho tėvonija.

Jovita SAULĖNIENĖ 1778 m. pastatytas ponų namas.

Apie Bachmano žemę daugiausia faktų paliko J.Zembrickis, taip pat jų rasime istorikės J.Valančiūtės straipsnyje „Bachmano dvaro sodyba“. Vertingos medžiagos yra sukaupusi Paupiuose gyvenanti bibliotekininkė Daiva Nakrošienė.

Praverkime Bachmano dvaro duris ir pasmalsaukime, kuo svarbūs mūsų miestui ar tiesiog įdomūs Bachmano žemės ir dvaro gyventojai. Tiesa, būkime pasiruošę ir netikėtumams. Čia užrašytos sakmės primena, jog vakarais galima sutikti vaiduoklių. Prūsijos dvaruose būta gerų ir piktų vaiduoklių, bet su jais mokėta gyventi. Ne išimtis ir prūsiškasis Bachmano dvaras.

60

Istorinė metrika Bachmano žemės radiniai iš akmens amžiaus, iš 12–8 tūkstantmečio prieš m.e. saugomi Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne. Praeitais metais čia surastas XVII a. archeologinis lobis. Rašytiniuose šaltiniuose apie Bachmano žemę pirmą kartą užsiminta 1434 m. XV–XVI a. tai buvo Prūsijos valdovui priklausęs prie Danės nusidriekęs iki Karališkių ir Baukštininkų valdų kompleksas, didumu prilygęs Tauralaukio ir Rotterio dvarų valdoms. Vietovė buvo tankiai apgyvendinta.

Anot J.Valančiūtės, pašaukus komtūrui,

gyventojai privalėjo eiti karo tarnybą su ilgosiomis ietimis, o du iš jų laikyti nuolat parengtus arklius. Karai lėmė Bachmano žemės valdos gyventojų didelę kaitą.

XVI a. šiame valdų komplekse pradėjo formuotis nedideli dvareliai. Jų savininkais tapo pilies, valsčiaus pareigūnai, kunigai, kariškiai, kurių mokesčiai plaukė pilies išlaikymui. Iš tų laikų tikriausiai ir gimė pasakojimas apie požeminį tunelį, vedantį iš Bachmano žemės iki pilies... XVII a. susiformavo ir Bachmano dvaras. Šalies valdovas tuo laiku perleido miestui teisę disponuoti Bachmano žeme ir gautas pajamas skirti nebe kompensacijai už prarastą turtą, nebe piliai, bet bažnyčioms

KULTŪROS ISTORIJA

hmano dvaro gyventojai jų vietos, vandens telkiniai, kelių tinklas, parko fragmentai.

O dabar išvyniokime tris skirtingas įvairių laikų Bachmano dvaro žmonių gyvenimo istorijas. Pasidomėkime, kuo jos iškalbingos.

Paminklo poetui S.Dachui projektas buvusiame Bachmano parke. Autorius – Žeraras Turskis.

Išlikęs 1889 m. atidengtas obeliskas dvarininkei S.U. von Goes, paaukojusiai savo turtą prieglaudos vaikams statybai.

Išlikusi vėtrungė ant buvusios prieglaudos pastato.

„visiems laikams“. Bachmano dvarininkai rėmė bažnyčią ir dovanomis. Štai, kaip rašė J.Zembrickis, 1747 m. šio dvaro dvarininkė von Borcke Klaipėdos reformatų bažnyčiai padovanojo sidabrinius krikšto vonelę ir ąsotį.

Bachmano dvarininkų sąrašas labai ilgas. Tačiau nei apie juos, nei apie buvusio dvaro vidaus interjerą nedaug ką galime pasakyti. Per Antrąjį pasaulinį karą dvarvietė beveik nenukentėjo. XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios sklypo inventoriniame plane užfiksuota nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio nepakitusi istorinės dvarvietės apstatymo situacija. XX a. antrojoje

pusėje nugriauta dalis pastatų, nemažai jų perstatyti ar netinkamai suremontuoti.

Ypač sudarkytas gražusis parkas.

1992 m. UAB „Klaipėdos projektas“ sudarė šio architektūros paminklo teritorijos planą. 2004 m. buvo parengtos Bachmano dvaro komplekso „Sąlygos nekilnojamosios kultūros vertybės tvarkymo darbams (laikinasis reglamentas)“ (architektė M.Ramanauskienė, istorikė J.Valančiūtė).

2004 m. sausio 13 d. ši žemė su Paupio dvaro sodybomis, dar vadinamomis Bachmano dvaru, įrašyta į Kultūros vertybių registrą ir saugoti nurodyta 14 kompleksinių dalių. Vertingais pripažinti dvaro statiniai,

S.Dacho tėvonija Manoma, jog vietovė pavadinta pagal čia gyvenusio Bachmano pavardę.

Matyt, tai būta garbingo žmogaus, jei net šešis šimtmečius laikas išsaugojo jo vardą. Apie jį žinome tik tiek, jog 1434 m. Bachmanas mokėjo 25 markes činšo, 5 markėmis mažiau už Smeltės smuklės savininką.

Istorikas D.Elertas yra pateikęs dvi legendines istorijas apie Bachmaną. Vienoje jų pasakojama, jog viduramžiais lietuviai buvę pagrobę vokietį tokia pavarde ir reikalavę išpirkos. Kitoje bylojama apie „Bachmaną“ (vok. „Bach“ – upelis, „Mann“ – vyras), siejamą su specifine XIV–XV a. vandens nešėjo profesija.

Tai ir literatūrinė žemė. Vienas prieglaudos mokytojų 1847–1854 m. buvo poetas Ludwigas Kuhlsas. Čia mokytojavo filologas iš Karaliaučiaus Benno Gerssas.

Bachmano dvaras – ir žymaus Prūsijos dainiaus, pirmojo Klaipėdos poeto S.Dacho gimtinė.

Dvare gyveno trys S.Dachų kartos.

Pirmasis įsikūrė lietuviškos kilmės Benediktas Dochas, 1533 m. sausio 8 d. už gerą tarnybą iš kunigaikščio Albrechto gavęs sau ir jo vyriškosios lyties paveldėtojams Bachmano žemėje tuščią ūkį Kulmo teise. Anot Scharlottės Bartsch, B.Dochas sėkmingai čia ūkininkavęs. Jo ūkyje buvę 10 arklių, 2 jaučiai, 14 karvių, 4 veršeliai, 9 avys, 4 ožkos ir 14 kiaulių.

B.Dochas išaugino dukrą ir du sūnus: Sebastianą ir Hansą, kurie vežiojo arkliais hercogo paštą į Vilnių, Varšuvą, Kuršą ir net laivu jį plukdė į Gotlando salą. Po B.Docho mirties Bachmano dvarą 1556 m. perėmė jo sūnus Sebastianas Dachas, kuris iš pirmosios santuokos susilaukė sūnų Friedricho ir Danieliaus. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

1881 m. pastatyti prieglaudos namai (Jaunystės g. 12) 1950 m. buvo rekonstruoti. ◄ Iš antrosios – Simono, Martino, Annos, ir dar vieno (vardas neišlikęs). Simonas, gimęs 1580 m. Bachmano dvare, buvo būsimasis poeto tėvas, kuris nuo 1602 m. tarnavo Klaipėdos pilyje vertėju iš kuršių, lietuvių kalbų į vokiečių ir atvirkščiai.

J.Zembrickio pastebėjimu, Šv. Jono bažnyčios knygose jis apibūdintas kaip „gerbiamas ir kilnus“ žmogus. 1628 m. gegužės 18 d. jam suteikta karčemos privilegija.

S.Dachas buvo vedęs Klaipėdos miesto mero dukterį Anną Lepler, su kuria susilaukė dukters Annos, ištekėjusios 1621 m. už batsiuvio Christupo Rielio ir 1605 m. liepos 29 d. gimusio sūnaus, būsimo dainiaus S.Dacho, kuris, mirus motinai, 1619 m. išvyko mokytis į Karaliaučių. Bachmano dvaro nuosavybę jis prarado dėl susiklosčiusių aplinkybių. Po pirmosios žmonos mirties tėvas 1622 m. vedė Dorothėją. Likusi našle Dorothėja ištekėjo už vėliavininko Antoniaus Schrioterio ir apsigyveno Tauralaukio dvare. Į Bachmano dvarą pretenduoti ji negalėjo. O būsimasis poetas buvo per jaunas, kad pareikštų savo teises. Dvaras buvo sugrąžintas valdovui.

Pinklės dvarininkei Ši istorija nutiko po dvarininko Wilhelmo Gerhardo von Koschkullo mirties, kai jo antroji 59-erių žmona Sophie Ursula 1785 m. trečią kartą ištekėjo už 15 metų jaunesnio našlio su penkiais vaikais – Lenkijos karalystės Piltenės apskrities viršininko Peterio Johanno Ernsto von Goesės. Likusi vėl našle, ponia S.U.Goes 1791 m. dvaro reikalams tvarkyti pasamdė išsilavinusį, platųjį pasaulį mačiusį savo giminaitį 62

Buvusio Bachmano dvaro gražaus parko fragmentas.

Asmeninio Daivos Nakrošienės archyvo nuotr.

Wilhelmą Andreasą Rhenių (1752–1833) su 300 talerių alga. W.A.Rhenius buvo herehuterių draugijos narys ir aktyvus šios Klaipėdos evangelikų misionierių brolijos rėmėjas. Bachmano dvare jis sumanė įkurti paauglių auklėjimo prieglaudą pagal herehuterių idėjas ir įkalbėjo ponią S.U.Goes prisidėti prie šio sumanymo. Patikėjusi S.U.Goes 1778 m. vasario 25 d. ir 1795 m. birželio 14 d. testamentais savo turtą užrašė neturtingų berniukų auklėjimo įstaigai.

1798 m. vasario 5 d. našlės sprendimą patvirtino karalius, nurodęs krašto valdžiai prižiūrėti įstaigos veiklą.

W.A.Rhenius laikytas prieglaudos įkūrėju, nors jos ir nepastatė. Prieglauda, pavadinta Von Goes-Bachmanno fondu, 1847 m. kovo 25 d. atvėrė duris vyriausybės rūpesčiu. Namui apgriuvus, 1881 m. ant tų pačių pamatų iškilo naujas pastatas.

Iki XX a. trečiojo dešimtmečio veikusi prieglauda jau vadinosi Von Goes-Bachmano auklėjimo (ugdymo) institutu. Čia buvo ir liaudies mokykla.

S.U.Goes savo testamente W.A.Rhenių, kaip „garbingą ir sąžiningą žmogų“, įpareigojo rūpintis jos „ramybe ir gerove“ ir kasmet mokėti jai po 1500 talerių ir dar 100 talerių išimtinę. Tačiau jis nemokėjo.

Pasak J.Zembrickio, dvarininkė gyvenusi ištaigingai. Jai patarnavę kambarinė, šeimininkė, valytoja, virėja, vežikas. Turėjusi pomėgį dovanoti brangias dovanas.

Nebepakako dvarininkei pinigų, todėl nusprendė jų gauti iš miško, kurio nebuvo įtraukusi į testamentą. Toliau liudija J.Zembrickis: „W.A.Rhenius nepasigėdijo 1799 m. kreiptis į Įsrūčio rūmų teismą ir siūlyti už „dvaro miško naikinimą“ pripažinti ją silpnaprote ir skirti jai globą. Šitokio smūgio senutė neatlaikė“. Mirė

ponia Goes 1799 m. gegužės 13 d. „...Kadangi senąją tetą norėjo nuteikti kitokiems poelgiams ir testamento sunaikinimui, ir ji jų paklausė, todėl Aukščiausiasis pašaukė ją iš šio pasaulio, kol jie nepasiekė savo tikslo“, – taip W.A.Rhenius reagavo į savo giminaitės mirtį.

Kaip elgėsi W.A.Rhenius, testamentui įsiteisėjus? Jis už dvarininkės pinigus namų, ūkinių ir kitų pastatų statybomis plėtė Bachmano dvarą. 1778 m. pastatė ponų namą, kuriame pats įsikūrė, nors turėjo gerai įrengtą butą. Beje, šiame ponų name 1807 m. sausio 29 d. dvaro valdytojas W.A.Rhenius priėmė iškylaujančius rogėmis Prūsijos karaliaus F.Wilhelmo III vaikus su jų auklėtoju W.Delbriuku.

Jie susižavėjo dvaro interjeru, papuoštu senoviškais šeimos portretais. „Gyvenamajam kambariui senovišką išvaizdą suteikė šeimos paveikslai ir daugybė siluetų. Tarp paveikslų buvo ir Magdeburgo komendanto pareigas ėjusio, 1767 m. mirusio Johano Dietricho von Huelseno portretas. Jis buvo amtmonienės Rhenius dėdė“, – rašė W.Delbriukas. Tačiau Rhenius Delbriukui paliko nekokį įspūdį. Abu buvo kilę iš Magdeburgo.

Vietoje išvados Turtuolis be dosnumo – medis be vaisių.

Dosniajai poniai S.U.Goes, visą savo turtą dovanojusiai prieglaudai, iki šiol Bachmano dvaro žemėje stovi paminklas.

Nekalbėsime apie W.A.Rheniaus sąžinę, kuriai prireiktų tūkstančių liudijimų. Juk tie turtingi, kurie moka džiaugtis dangumi ir žeme.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8