Durys 2016 03 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 KOVAS / Nr. 3(27)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 kovas / Nr. 3(27) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda

Turinys TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. P.Gaidys: svarbiausia teatre – aktorius

Jūratė GRIGAITIENĖ. Festivalio „Jaunatis“ iššūkiai

MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Muzikinis tarpušventis

NEFORMALAI Kęstutis ŠAPOKA. MeKuSa. Klaipėdos avangardas

KINAS Aivaras DOČKUS. Apdovanojimų sezono pabaiga

REKLAMOS SKYRIUS

SUGRĮŽIMAI

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Danutė PETRAUSKAITĖ. Mecenatės dovana universitetui

DAILĖ

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Daugiasluoksnė K.Petrulio tapyba: nuo kolorito iki daiktiškos erdvės

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Vienos kartos

SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“

Juozas VOSYLIUS. Virtuoziškas piešėjas

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

GINTARO LAŠAI Sondra SIMANAITIENĖ. Katė, kuri rašo

Dainius VANAGAS. Nueinanti proza

Ugnė BARAUSKAITĖ. Vieno žmogaus bohema

Edmundas UNTULIS. Eilėraščiai

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – eFoto nuotr.

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ŽURNALĄ REMIA

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Laima TAMOŠIŪNAITĖ. Gyvis

Kristina SADAUSKIENĖ. Knygų mugės prisiminimų eskizai

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Iš karališkosios atminties saugyklos (1)

60 3

TEATRAS

P.Gaidys: svarbiaus

Vytauto Petriko nuotr.

Daugiau nei pusšimtis metų, atiduotų teatrui. Politinės pervartos, besikeičiančios žmonių kartos, cenzūros atakos ir atsitraukimai, naujos meno tendencijos, stiliai, žanrai, skoniai ir t. t. Visa tai sunkiai aprėpiama ir visa tai – režisieriaus Povilo Gaidžio kūrybiniame kraityje.

TEATRAS

sia teatre – aktorius Valentina ŽIGIENĖ

Prieš 53 metus vos dvidešimt šešerių P.Gaidys tapo vyriausiuoju Klaipėdos dramos teatro režisieriumi. Tada jis buvo ką tik baigęs studijas Maskvos valstybiniame teatro meno institute (GITIS), buvo jauniausias teatralas Lietuvoje, gavęs tokias pareigas ir ėmęs kurti savąjį teatrą. Debiutavo V.Višnevskio „Optimistine tragedija“, bėgant metams išgarsino Klaipėdos dramos teatrą, jame ir kituose šalies teatruose pastatė per 80 spektaklių, režisavo 10 radijo pjesių, 17 vaidmenų sukūrė kino ir televizijos filmuose, išugdė kelias kartas garsių aktorių. Šiomis dienomis P.Gaidys pakvietė į premjerinį spektaklį – Eduardo de Filippo lyrinę komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“. Dar vykstant pastatymo procesui susėdome su maestro pasikalbėti apie premjerą ir ne vien apie ją.

Komedija su rimtu finalu – Apie kūrybinį procesą lengviau kalbėti po premjeros, o mes jos laukiame. Tačiau vis dėlto įdomu, kodėl pasirinkote šią pjesę? – Pjesę turiu seniai. Teatrui siūliau irgi seniai, bet vis buvo atidėliojama. Tą veikalą buvau skaitęs dar studijų metais. Žinoma, viskas pasimiršo, o dabar E. de Filippo sau atvėriau iš naujo. Jis man atrodo labai šiuolaikiškas. Šis autorius kažkada buvo itin populiarus visame pasaulyje, o dabar primirštas, bet, man regis, jo kūryba aktuali ir šiandien. Pavyzdžiui, pjesė „Filomena Morturano“ ir kitos, kuriose plėtojamos gilios mintys. Na, o aš vėl grįžau prie komedijos žanro, pasirinkdamas „Kalėdas Kupjelų namuose“. Parašytas šis veikalas meistriškai. Dialogai, komiškos situacijos, itališkas temperamentas ir humoras. O jis kartais

naivus, kartais net ir grubokas. Charakteriai aštrūs, ryškūs, puikiai išrašyti. Iškart į mintis ateina ir režisierius Federico Fellinis su savo groteskiniais personažais, kuriems tipažus asistentai rinkdavo važinėdami po visą Italiją. Jie juk buvo draugai – F.Fellinis ir E. de Filippo. Tai viena kompanija, viena epocha. Taigi, grįžtant prie pjesės „Kalėdos Kupjelų namuose“, ji – protinga ir labai žmogiška, tiesa, galbūt ir liūdna pabaigoje. Kitąkart būna šmaikščiai parašytos, bet lėkštos komedijos. O ši – priešingai ir su rimtu finalu. Pagrindinė mintis ir būtų tokia: kaip svarbu žmoguje išlaikyti tyrumą, vaikystę, svajonę, naivumą, vaikišką tikėjimą, kuris dažniausiai būna užgožiamas prakticizmo, materializmo. Pagrindinis personažas Lukas Kupjelas su savo svajone, vaikišku protu taip ir pasiliko visą gyvenimą, nesuvokdamas, nematydamas, kas bjauraus ir negero vyksta jo aplinkoje. Man regis, čia pratęsta donkichotiška linija. Tokie keistuoliai, kvanktelėję, kaip Lukas, būtent jie savo vidiniu grožiu ir svajonėmis veda pasaulį į priekį. Tai mane labiausiai jaudino ir pjesėje. O statydamas spektaklį suvokiau, kad ši pjesė – ir apie mane patį. Ta prakartėlė – tai tas pats Klaipėdos dramos teatras, kurį kūriau, tikėjau, galbūt ir naiviai, o galiausiai viskas kaip kortų namelis gali subyrėti...

Teko vis lipdyti – Maestro, juk jūs ir sukūrėte šį teatrą. Profesorė Irena Aleksaitė yra pasakiusi, kad produktyviausi jūsų darbo metai sudaro antrą reikšmingą Klaipėdos dramos teatro etapą. Pirmąjį profesorė priskiria prieškario režisieriui Romualdui Juknevičiui. Taigi jūsų metai vadinami Klaipėdos dramos teatro aukso amžiumi. – Kaip čia dabar pačiam girtis? Nei šis nei tas. Klaipėdos dramos teatras buvo, tačiau kažkoks etapas, kai šis teatras tikrai garsėjo ir visas kolektyvas buvo stiprus,

– kažkiek ir mano nuopelnas. Bet čia jau per daug giriuosi. – Jūs į teatrą atėjote būdamas dvidešimt šešerių ir buvote vienas jauniausių Lietuvoje, pradėjusių nuo vyriausiojo režisieriaus pareigų. Ar galėtumėte palyginti, koks teatras buvo tada ir dabar? – Bėgo metai, keitėsi epochos, santvarkos. Keitėsi aktorių kartos, ateidamos su visiškai kitokiu požiūriu į teatrą, pagaliau į pasaulį. Kaskart vis naujai teko lipdyti tą teatrą. – Jums kaip meno žmogui turbūt sudėtingiausia buvo sovietmečiu? Tuolaik ne kartą esate kviestas „ant kilimėlio“. Pavyzdžiui, A.Kopkovo „Dramblys“, pašiepiantis kolūkinę sistemą, buvo tiesiog uždraustas. – Taip, tai tiesa. Pradėjau dirbti lyg ir tokio chruščiovinio atšilimo periodu, o paskui staiga su visomis savo nesąmonėmis užgriuvo brežnevinis laikotarpis. Po jo irgi nebuvo ramu. Tada dar mūsų lietuviška „revoliucija“, irgi su savo tam tikrais perlenkimais. Sudėtingi, bet, sakyčiau, kad ir įdomūs buvo tie skirtingi tarpsniai.

Buvo priversti gudrauti – O per visas tas pervartas savo susikurtus principus, reikalavimus ar išsaugojote? Ar pats turėjote stipriai keistis? – Gal kažką išsaugojau, kažkiek ir keičiausi. Apie save kalbėti sunku. Kokios nors programos, kurią būčiau užsibrėžęs vykdyti, nerašiau. Nes tokiu atveju būčiau tapęs schema. Gyvenimas verčia susimąstyti, su kai kuo sutikti arba nesutikti, daryti klaidas ir išvadas. Jeigu paklaustumėte, koks mano kredo, neatsakyčiau. Nežinau. – Manyčiau, kad sovietmečiu jūs elgdavotės drąsiai, gudraudavote, spektaklius pavadindavote kitaip, nei būdavo originalus pjesės pavadinimas, ir taip apgaudavote cenzorius. ► 5

TEATRAS

◄ – Buvome jauni, todėl ir drąsūs. Nelabai galvojome apie pasekmes. Gudrauti reikėjo, tai kaip negudrausi. Pavyzdžiui, mano kolega Jonas Jurašas ėjo stačiai, lyg kakta į sieną, ir teko emigruoti. O ir emigravimas, nežinia, ar jam suteikė laimės. Manyčiau, kad jeigu būtų likęs Lietuvoje, būtų padaręs kur kas daugiau. Ir pats kviečiau jį į mūsų teatrą, būčiau priėmęs. Čia sudėtingi dalykai...

– Ar kiekvieną pastatymą reikėjo derinti ir su kuo? – Su Kultūros ministerija, bet ši visiškai priklausė nuo Maskvos ir savotiškai prieš ją drebėjo. Atvažiuodavo į kiekvieną peržiūrą, žiūrėdavo – praleisti premjerą ar nepraleisti. Visko būdavo, ir nepraleisdavo. Cenzūra buvo griežta, tačiau tai priklausė nuo Maskvai tarnavusių žmonių. Pasitaikė tokių, kurie pataikavo, kaip įmanydami stengėsi įtikti aukščiausiajai valdžiai, o buvo ir supratingų, įžvalgių bei drąsių, leisdavusių pasirinkti prasmingą dramaturgiją.

Išgyventa ir „pirtis“ – Pakalbėkime apie jūsų sukurtus spektaklius. Jų daug, ir kaip tėvui vaikai turbūt visi brangūs, tačiau peržvelgiant tuos 53 kūrybinius metus galbūt kažkurie ypač svarbūs? – Pirmiausia išskirčiau marcinkevičiadą, jeigu galima taip išsireikšti. Pagal Justino Marcinkevičiaus veikalus pastačiau penkis spektaklius – „Čičinską“, „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“ ir poetinį spektaklį „Krintančios žvaigždės“. Ne kartą esu sakęs, kad geriausias mano spektaklis ne iš tų komedinių, iš rimtųjų – tai „Mindaugas“. Ir vėliau nemažai buvo man brangių spektaklių – ir A.Kopkovo „Dramblys“, ir V.Merežko „Proletarinis laimės malūnas“, ir K.Sajos „Abstinentas. Poliglotas“, ir V.Majakovskio „Pirtis“... – ...Už kurią išties „išpėrė“, buvote apkaltintas, kad iškraipėte tekstą, tačiau nesutrikote ir pasiūlėte perskaityti pačią pjesę bei įsitikinti, kad visas tekstas skrupulingai tikslus. – Už visus tuos spektaklius gavau „pirties“... 6

– O grįžtant prie J.Marcinkevičiaus veikalų, kas juose jums buvo svarbiausia – poetinis žodis, patriotizmas? – Svarbiausia buvo mintis. Todėl kartais ir nusižengdavome autoriui, nesilaikėme tikslaus poetinio teksto. Kai kur sulaužydavome ir eilėdarą, kad išsakytume mintį. Aš išties nesuprantu, kodėl dabar puolamas J.Marcinkevičius? – Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė pastebėjo, kad jūs ypač daug dėmesio skyrėte scenografijai, eksperimentavote, kvietėte įvairių sričių dailininkus. O lėlininku vadinamas Vitalijus Mazūras pripažino, kad geriausi jo scenografijos darbai – būtent jūsų spektakliuose ir būtent Klaipėdos dramos teatre. Kokius spektaklius pirmiausia išskirtumėte? – „Dramblį“, „Proletarinį laimės malūną“, H. fon Kleisto „Sukultą ąsotį“. V.Mazūro scenografija visada padėdavo realizuoti sumanymus.

Nenorėjo štampų – Teatro kritikai sutartinai tikina, kad kai tik jums imdavo „piršti“ komedijos meistro vardą, jūs tuoj pat griebdavotės kitokio žanro. Taip nutiko ir pasirinkus statyti „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“ bei nemažai kitų kūrinių. – Taip. Tiesa. Toks lyg ir vaikiškas kaprizas atsirasdavo. Nesinorėjo, kad uždėtų „štampą“, įstatytų į rėmus. – Jūsų pedagogė Maskvoje buvo garsi profesorė, režisierė ir aktorė Marija Knebel. Ji buvo viena ryškiausių Konstantino Stanislavskio mokinių, dirbo ir jo asistente. M.Knebel yra vaidinusi A.Čechovo „Vyšnių sode“, ji jums įskiepijo meilę Antono Čechovo kūriniams, tačiau nė vieno spektaklio pagal jo kūrybą taip ir nepastatėte, nors čechoviška atmosfera jūsų spektakliuose juntama. Kodėl? – Aš Čechovo apsakymą pasirinkau stojamiesiems egzaminams į aktoriaus specialybę tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Puikiai pasisekė, ir apskritai Čechovo daug skaičiau koncertuose, įvairiuose lite-

ratūriniuose renginiuose. Labiausiai prie širdies man „Dėdė Vania“, „Trys seserys“. Galvojau, vis galvojau statyti, tačiau savo trupėje nemačiau toms pjesėms reikalingo aktorių ansamblio. Kad ir dabar, statant „Kalėdas Kupjelų namuose“, pagrindiniams vaidmenims pasirinkau jaunesnės kartos aktorius. Jie gal ir per jauni dramaturgo aprašytiems personažams, tačiau sudaro tą reikalingą ansamblį. Dar visą reikalą sugadino ir tai, kad A.Čechovas tapo „masiniu“, „plataus vartojimo“, kiekvienam reikia pastatyti ir kiekvienam kažkaip kitaip, kažkuo nustebinti. Šitaip „supurvina“ Čechovą, ir man baisu „supurvinti“. Ši baimė sugadinti iki šiol neleido to imtis. Prie Čechovo negalima liestis purvinomis rankomis.

Vizitinė kortelė Povilas Gaidys – Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius, aktorius. Gimė 1937 m. gegužės 24 d. Subačiaus miestelyje Kupiškio rajone. 1954 m. baigė Vilniaus 7-ają vidurinę mokyklą. 1958 m. įgijo aktoriaus diplomą tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1963 m. baigė Lunačiarskio teatro meno instituto Režisūros fakultetą Maskvoje. Nuo 1963 m. dirba Klaipėdos dramos teatre. 1964 m. paskirtas vyriausiuoju režisieriumi, juo buvo iki 1998 m. 1998– 2001 m. – teatro vadovas, nuo 2001 m. teatro meno vadovas. Nuo 1969 m. kine sukūrė 17 vaidmenų. Nuo 1971 m. – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų (dabar – Klaipėdos universiteto Menų akademija) Menų fakulteto dėstytojas, nuo 1995 m. – docentas. Tarp jo mokinių – aktoriai Nelė Savičenko, Valentinas Klimas, Liubomiras Laucevičius, Kęstutis Macijauskas, Jolanta Puodėnaitė, Edvardas Brazys, Eglė Jackaitė ir kiti. Klaipėdos dramos teatre ir kituose šalies teatruose pastatė per 80 spektaklių. Režisavo 10 radijo pjesių. Apdovanojimai: 1979 m. – Lietuvos valstybinė premija, 2002 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius, 2005 m. – Klaipėdos kultūros magistras, 2010 m. – Klaipėdos „Padėkos kaukė“ už nuopelnus teatro menui, 2014 m. – Auksinis scenos kryžius už kūrybos indėlį į teatro meną ir viso gyvenimo nuopelnus. Žmona – šviesaus atminimo aktorė Elena Gaigalaitė (1933–2015), sūnus Žilvinas – pianistas, pedagogas.

TEATRAS

Turi turėti savo veidą – Maestro, įdomu būtų sužinoti apie jūsų darbo metodiką, kuriant aktorinį teatrą. – Mane taip mokė, kad svarbiausia teatre yra aktorius, žmogus. Ne kas kitas, tik aktorius įkūnija autoriaus mintis. Jeigu per savo individualybę, meistriškumą neatskleis personažo, tuomet blizgučiai, režisieriaus fantazijos negelbės. Spektaklis nejaudins žiūrovų; jis gali būti įdomus, bet šaltas. Ir dabar galvoju, kad repertuarinis teatras yra geras teatras. Teatras turi turėti savo veidą, o kai ištisai samdomi aktoriai, samdomi režisieriai, tuomet visi teatrai tampa vienodi, ar tai Lietuvos nacionalinis, ar

Kauno, ar Klaipėdos, ar Šiaulių, ar Panevėžio. Gaila, kad taip viskas susiniveliavo.

ir skonio reikalas. Vienam aktoriui galima leisti, o kitam gal ir nereikia.

– Ar visada leidžiate aktoriams improvizuoti? Iš naujausio jūsų spektaklio galima nujausti, kad aktoriai tai geba daryti. – Taip. Improvizacija – vienas pagrindinių dalykų, bet ir pavojingas, nes ne kiekvienas moka, ne kiekvienas nori, pagaliau čia

– Ar improvizacijos reikia mokyti? – Mano dėstytojai perteikė K.Stanislavskio metodiką. Jo buvo toks savotiškas repeticijų metodas – veiksmo analizė. O esmė tokia: nereikia ilgai sėdėti prie stalo nagrinėjant pjesę. Svarbiausia išsiaiškinti pagrindinius akcentus ir eiti repetuoti. O dabar neretai susėdama, ilgiausiai aiškinamasi, narstoma po kaulelį, filosofuojama. Veiksminės analizės metodo principas toks: perskaitome pjesę, išsiaiškiname, koks yra įvykis ir ką kiekvienas aktorius turi veikti. Viskas. Einame į sceną kurti etiudų. Tada ir pasimato, ar teisingai išsiaiškinta pjesė. Čia ir yra improvizacija. Šis metodas yra sunkesnis, ir ne visi aktoriai jį mėgsta.

Improvizacija – vienas pagrindinių dalykų, bet ir pavojingas... Vienam aktoriui galima leisti, o kitam gal ir nereikia.

Finalinė scena iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio – E. de Filippo lyrinės komedijos „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. P.Gaidys). Remigijaus Treigio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr. 7

TEATRAS

Festivalio „Jaunat

„Kas apsakys tas dzūkų linksmybes?“ (rež. V.Mockevičiūtė ir N.Varnelytė, „Teatro klubas“).

„Išeik į kiemą“ (rež. E.Kižaitė, Jaunimo miuziklo teatras).

Praėjusiais metais nauju, gražiu, prasmingu lietuvišku vardu „Jaunatis“ pasivadinęs uostamiesčio Žvejų rūmų rengiamas šalies teatrų festivalis vaikams ir jaunimui teikė daug vilčių. Atrodė, kad, įgavęs antrąjį kvėpavimą, jis kilstelėjo į aukštesnį, solidesnį lygmenį. Tačiau vien pavadinimo pakeitimas dar nereiškia tikrojo atsinaujinimo, nes šiemet vykęs devintasis renginys praėjo tykiai, kone nepastebimai, be ryškesnės festivalinės dvasios. Jūratė GRIGAITIENĖ

Nepajėgė įpirkti? Liko neaišku, ar per metus Lietuvoje nebūta naujų, įdomių spektaklių vaikams ir jaunimui, ar tiesiog festivalio biudžetas nepajėgė įpirkti brandžiausius darbus sukūrusių teatrų. Didžiausias šiemečio festivalio pliusas, kad klaipėdiečiai turėjo galimybę susipažinti su naujausiomis teatro trupėmis. Dalyvavo net trys neseniai Kaune ir Vilniuje susikūrę teatrai: „Teatro klubas“, „Teatronas“ bei Jaunimo miuziklo teatras. 8

Visi spektakliai vyko mažojoje Žvejų rūmų teatro salėje, bet net ir nedidelę jaunosios publikos auditoriją pritraukti, pasak pačių organizatorių, šiemet nebuvo lengva. Panašu, kad potencialius žiūrovus nuviliojo neseniai duris atvėrusi gerokai patrauklesnė Klaipėdos dramos teatro erdvė. Antra vertus, festivalis tarsi praranda aiškius kontūrus ir savo veidą, kai išsitęsia laike. Nors ir trumpiausio metų vasario mėnesio keturis savaitgalius rodomi spektakliai savaime iškrenta iš vieningai suveržto festivalio formato rėmų (susitikimai, diskusijos, aptarimai ir kt.), tapdami ne įvykiu mieste, o tiesiog Žvejų rūmų bendrojo repertuaro dalimi. Po paskutinių spektaklių žiūrovai jau yra gerokai primiršę ir praradę ryšį su pirmaisiais pasirodymais. Vienintelė graži festivalio

jungiamoji grandis ir jo priminimas buvo pantomimos teatro „A“, vadovaujamo Alekso Mažono, aktorių žaismingi pasirodymai-mini konkursai fojė prieš kiekvieną mažiesiems skirtą spektaklį. Pažiūrėjus aštuonis spektaklius, galima išskirti keletą tendencijų, kurios dominuoja teatro darbuose vaikams ir jaunimui jau kelerius pastaruosius metus. Dažnos mobilios mini trupės, kurias sudaro 2–3 aktoriai, paprastai atliekantys ne vieną, bet keletą skirtingų vaidmenų. Be to, ryškėja epinio arba pasakojamojo teatro kryptis, kai atsisakoma tradicinio sceninio veiksmo ir pereinama prie naratyvinės leksikos. Populiarūs interaktyvūs vaikiški spektakliai-žaidimai, kuriuose visiškai panaikinama riba tarp scenos ir žiūro-

TEATRAS

is“ iššūkiai

Vytauto Liaudanskio ir Vytauto Petriko nuotr.

„Persikūnijimai“ (rež. V.V.Landsbergis, Keistuolių teatras).

vų salės. Kartais interaktyvus žaidimas pasitvirtina, tačiau neretai peržengia ribas, virsdamas ne spektakliu, o pramoginiu renginiu-pasilinksminimu. Taip, mano galva, atsitiko su „Labaiteatro“ iš Vilniaus pasirodymu „Aplink pasaulį 2“. Aktoriai Agnė Sunklodaitė ir Vytautas Rašimas nė akimirkai neleido mažiesiems ramiai pasėdėti ir suvokti, kas vyksta scenoje. Aktorių duetas greitakalbe kone primygtinai ragino žiūrovus aktyviai fiziškai dalyvauti kelionėje-žai-

„Marti“ (rež. G.Aleksa, „Teatronas“).

dime aplink pasaulį. Vaikai be perstojo turėjo ritmingai linguoti, skanduoti, dainuoti, mojuoti ir pan. Į ramiau savo vietose sėdinčius žiūrovus tuoj krypo nepatenkintų aktorių akys, ragindamos „tinginius“ tuoj pat įsijungti į kolektyvinį žaidimą. Pradžioje visi smagiai žaidė, bet vėliau net patys aktyviausi žiūrovai pavargo, nebesutelkė dėmesio, ėmė šurmuliuoti. Kai kurios mamos žvalgėsi į savo susigūžusias atžalas, nerimaudamos, kodėl jų mažyliai nėra tokie akty-

vūs kaip greta sėdintieji. Kilnus kūrėjų tikslas skatinti smalsumą geografijai, supažindinant vaikus su kitų pasaulio šalių tradicijomis ir papročiais, vargu ar pasiekė adresatą, nes viskas vyko tokiu pašėlusiu tempu, kad ką nors suvokti ne tik vaikams, bet ir tėvams buvo sudėtinga. Šiandienos gyvenimo pulsas toks įtemptas ir greitas, kad teatras turėtų ne pagreitinti, bet sustabdyti laiką, skatindamas susimąstyti ir įsigilinti į esmę. Neretai kūryboje mažiau yra daugiau. ► 9

TEATRAS

„Aplink pasaulį 2“ (rež. A.Sunklodaitė, „Labaiteatras“).

Kitoks žaidimas ◄ Kiek kitokio teatrinio žaidimo sampratą pristatė prieš metus susikūręs Jaunimo miuziklo teatras iš Vilniaus. Edukaciniame miuzikle „Išeik į kiemą“ (rež. Eglė Kižaitė) pagal V.V.Landsbergio pasaką „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ – daug judesio ir smagių dainelių (kompozitorius Artūras Novikas), jaunatviškos energijos ir žaismės, saikingo žiūrovų įtraukimo į veiksmą ir švelnios didaktikos. Miuziklas žaisminga forma supažindina vaikus su ekologijos problemomis, ugdo asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, nes kiekvienas esame atsakingi už savo kiemą ir aplinką, kurioje gyvename ir žaidžiame. Todėl aktorių kvietimas surinkti po salę pabirusias šiukšles natūraliai išplaukė iš konteksto, buvo tinkamai panaudotas ir pasitvirtino. Tiesa, libretas kiek schematiškas ir lengvai nuspėjamas, tačiau mažos didaktikos dozės vaikams reikalingos, o atsiradusius punktyrinės linijos tarpelius vaikai užpildo savo lakios vaizduotės galia. Maloniai nustebino Keistuolių teatras, nepabijojęs sukurti kitokio nei jam įprasta meninio braižo eksperimentinį spektaklį „Persikūnijimai“. Pasak režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Vytauto V.Landsbergio, 10

„Vieš Pats Sau“ (rež. ir akt. B.Šarka, Gliukų teatras).

spektaklis gimė iš noro suvokti nuolat pasąmonėje iškylančius painius pasąmonės signalus-dirgiklius, kurie žmogų persekioja sapnų, eilėraščių, vaizdinių, nuojautų pavidalu. Aktorius Justas Tertelis epinio teatro principu įtaigiai papasakoja devynias istorijas, persikūnydamas į įvairius personažus, atpažįstamus gyvenimus, įsivaizduojamas situacijas, siužetus ir epochas. Kiekvieną istoriją vainikuoja netikėta personažo mirtis, simbolizuojanti ne visa ko pabaigą, o tik naujo gyvenimo pradžią. Spektaklis „Persikūnijimai“ pritaikytas regos negalią turintiems žmonėms, todėl dominavo verbalinė raiška, apipinta skaidriais akustiniais ornamentais ir minimaliais vizualiniais efektais. Pabaigoje scenoje atsiveria akvariumas su plaukiojančiomis žuvytėmis bei jauki molinė trobelė su šviečiančiais langeliais ir rūkstančiu iš kamino tikru dūmeliu... Festivalio debiutantai „Teatro klubas“ taip pat epinio pasakojimo maniera pristatė spektaklį „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“, sukurtą pagal tautosakininkų P.Zalanso, R.Sabaliauskienės ir kitų autorių užrašytas istorijas. Dvi aktorės profesionalės, dzūkės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė, tarmiškai pasakojo dzūkiškas sakmes ir legendas. Puikūs liaudiško humoro persmelkti aktorių improvizaciniai perliukai, sujungti

gyvai atliekamais muzikiniais intarpais ir dainomis, leido pajusti giluminius tautosakos klodus, pasisemti liaudies išminties. Gaila, kad šmaikštų, temperamentingą, komišką ir kartu pamokantį spektaklį stebėjo daugiau senjorų (gal dzūkai gyvenantys Klaipėdoje?) nei vaikų ar jaunimo. Iš bendro festivalio konteksto iškrito „Teatrono“ vaidinimas „Marti“ (rež. Gildas Aleksa). Kūrėjai siekė kalbėti apie lietuvių identiteto krizę, pasiremdami Žemaitės kūryba, tačiau gerokai perlenkė lazdą. Scenoje vyravo vulgarumas ir vaidybos natūralizmas blogąja ta žodžio prasme. Pagrindinis veikėjas Jonas visą vaidinimą maklinėjo po sceną raudonomis trumpikėmis (matyt, norint pabrėžti šiuolaikiškumą), o merginų grožybes vos vos dengė trumpi naktinukai-chalatėliai. Spektaklyje daug nepagrįsto rėkimo, agresijos, atvirų ir neskoningų erotinių scenų, kurias pabaigoje „nustelbia“ išsamus ir vaizdingas instruktažas, kaip mediniu vėzdu prilupti vyrui neįtikusią moteriškę. Spektaklis priminė TV socialines laidas „Farai“ ar „24 valandos“, tačiau ar nuogos kasdienybės transliavimas be jokios atrankos ir apibendrinimų yra teatro tikslas? Tiesą sakant, senokai scenoje teko matyti tokią chaotišką eklektiką ir vaidyboje, ir režisūroje, ir scenografijoje, ir parenkant muziką.

TEATRAS

Papuošė premjeros Džiugu, kad festivalį sustiprino ir gražiai papuošė net trys uostamiesčio teatrų premjeros, kurias pristatė Gliukų teatras, šeimos teatras „Lino lėlės“ ir pantomimos teatras „A“. Kaip visada originalus, nenuspėjamas, stereotipus ir laiką teatre trupinantis Benas Šarka intrigavo žiūrovus edukaciniu pamokslu jaunimui „Vieš Pats Sau“. Benas, žaisdamas su daiktais ir objektais „pats sau“, pastaruoju metu tampa savotišku teatralu-sanitaru, besirūpinančiu jaunų piliečių dvasios higiena. Dažnai savo pasirodymuose įvairiais būdais siekia pravalyti, prapūsti, praplėsti užsi-

Linas Zubė) paskutinę festivalio dieną parodė teatras „Lino lėlės“. Dailininkė Renata Valčik sukūrė estetiškai švarią, subtilią, malonią akiai scenografiją ir lėles su dominuojančiu šiaudo bei natūralaus medžio spalviniu koloritu. Spektaklis lietuviškų pasakų motyvais pasakoja apie mergaitę Alesiutę, kuri neturi jėgos atsispirti gražiai įpakuotoms, bet tuščioms šiuolaikinio pasaulio pagundoms. Pagundas arba blogį įprasmina tradicinis vilko personažas, netikėtai išnyrantis scenoje iš kartoninių dėžių vis kitu pavidalu. Tarsi chameleonas keičia savo veidą ir kostiumus, pridėdamas vis daugiau netikrų blizgučių, kuriems jauna mergaitė negali atsispirti ir todėl vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus.

Norėtųsi, kad kaskart mergaitei aukojant vis kitą avelę vilkui tempo ritmas kartu su personažo emocine kreive augtų, keisdamas situaciją. Dabar visi avelių-dorybių praradimai tampa šiek tiek vienodi, todėl dingsta dramatizmas, atsiranda monotonija. Manyčiau, kad, premjeriniam jauduliui nuslūgus, turėsime dar vieną įdomų bei pamokantį spektaklį vaikams ir visai šeimai. Panašu, kad šiemetė „Jaunatis“ organizatoriams buvo tikras iššūkis, ieškant naujų talentų bei konkuruojant su rekonstruotu Dramos teatru, kuris Klaipėdos teatrų festivalį „Namai“ šiemet paskyrė taip pat vaikams ir jaunimui. Todėl ateityje reikėtų gerokai pasukti galvą, kad „Jaunatis“ išliktų gerai matoma.

Didžiausias šiemečio festivalio pliusas, kad klaipėdiečiai turėjo galimybę susipažinti su naujausiomis teatro trupėmis. kimšusius vamzdžius, kanalus, žarneles ir kitas ertmes. Ne išimtis ir naujasis pastatymas „Vieš Pats Sau“. Klasikinė Hamleto ir Ofelijos tragiškos meilės parafrazė tampa pagrindiniu pasirodymo leitmotyvu. Svarbus garsas, akustiniai efektai. Pavyzdžiui, Hamletas, virtęs mediniu pagaliu su įtempta viena styga, vibruoja monologą „būti ar nebūti“ vyrišku tembru, o Ofelijos-lentos gimda (stiklinis indas, sklidinas vandens) skleidžia skaidrius moteriškus garsus. Labiausiai akcentuojamas skylių ir skylučių gausinimas. Jas personažas mitologizuoja ir (pa)naudoja netikėčiausiais pavidalais: didina, daugina, pravalo, prapučia ir pan. Skylėta plyta virsta koturnais ir patefonu, laikas teka savadarbiu smėlio laikrodžiu pro visatos skylę ir kt. Tačiau įspūdingiausias etiudas, – kai personažas žiūrovų akivaizdoje pramuša vyno butelių dugnus ir rizikingai juos suveria ant ilgos karties, o vėliau šį aštrų ir pavojingą „turtą“ susikiša į tamprias kelnes. Skylučių motyvas sukelia keisčiausių asociacijų, todėl kiekvienas pamato ir supranta tai, ką nori. Šviesų, viltingą su gražia idėja lėlių spektaklį „Alesiutė“ (rež. ir aktorius

„Muzikinė kelionė“ (rež. A.Mažonas, pantomimos teatras „A“).

„Alesiutė“ (rež. ir akt. L.Zubė, teatras „Lino lėlės“). Vytauto Liaudanskio ir Vytauto Petriko nuotr. 11

MUZIKA

Muzikinis tarpušventis Laima SUGINTIENĖ

Nuo pasiūlos net akys raibo

Klaipėdos jungtinio jaunimo simfoninio orkestro koncertas Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje, dirigentas T.Ambrozaitis. Vytauto Liaudanskio nuotr. 12

Paskutinis žiemos mėnuo ir kovo pradžia, įrėminti dviem kiekvienam lietuviui svarbiausiomis šventėmis, uostamiestyje siūlė pasiklausyti muzikos patiems įvairiausiems skoniams pačiose įvairiausiose erdvėse: Klaipėdos koncertų (KKS) ar Klaipėdos universiteto Menų akademijos (KU MA) salėse, „Švyturio“ arenoje, „Forum Cinemas“ ar Dramos teatre.

Labai įvairūs jie buvo. Įvairūs pirmiausia atlikėjų sudėtimi, pradedant solistų rečitaliais, įvairių sudėčių kameriniais ansambliais ir baigiant chorais, orkestrais – kameriniais, pučiamaisiais ar simfoniniais. Įvairūs jie ir atlikėjų ar kolektyvų gyvavimo amžiumi. Štai simfoniniai: nuo tik pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje žengiančio jaunimo jungtinio iki nacionalinio, aštuntąjį dešimtmetį skaičiuojančio; pučiamieji – nuo per 60 metų laiko patikrinto „Trimito“ iki televizinėse „Vario audrose“ išgarsinto Stasio Šimkaus konservatorijos. Ir nuo tokio garsaus, kai vardas jau tarsi pats groja (Mūza Rubackytė (fortepijonas, Lietuva–Prancūzija–Šveicarija), iki tokio lygio dar tik siekiančiųjų. O jau programų įvairovė – belieka tik stebėtis atlikėjų išmone ir išradingumu. Seniai praeityje tas laikas, kai skambėjo atsitiktiniai, dažnai viename koncerte ne itin derantys kūriniai. Aptariamo laikotarpio koncertų programos turi vieną bendrą bruožą – visas, na, beveik visas jas vienija kokia nors idėja ar koncepcija: jubiliejinės datos („Julius Juzeliūnas ir pasaulis“ kompozitoriaus gimimo 100-mečiui ar „Apie meilę ir muziką“ W.Shakespeare’o 400-osioms mirties metinėms), operos („Karmen, Otelas, Faustas ir užburtoji fleita atgyja“), kompozitoriaus (–ių) asmenybės pusės („Dvilypumas“) ar net itin originali idėja – orkestro asmenybės („Dėlionė orkestrui II“).

MUZIKA

„Nubusk pasikeitęs“ Klaipėdos dramos teatre: chorai „Bel Canto“ ir „Cantare“, Klaipėdos kamerinis orkestras, vokalistės L.Dambrauskaitė ir M.Baronaitė, elektroninės muzikos atlikėjas A.Bulota, dirigentas A.Dambrauskas. Vytauto Petriko nuotr.

Ne mažesnė ir koncertinių programų kūrinių įvairovė, pradedant populiariais istorijos patikrintais ir jau šimtmečius skaičiuojančiais (F.Schuberto „Forelių kvintetas“, R.Schumanno „Karnavalas“ ir kt.), baigiant šiuolaikiniais, moderniais (pastarųjų buvo itin gausu), Klaipėdoje pirmąkart atliekamais opusais (didžioji „Banginių dainų“, „Nubusk pasikeitęs“ ar „Apie meilę ir muziką“ programų dalis) ar net premjeromis (N.Sinkevičiūtės „Vitražai“). Seniai neteko girdėti tiek daug žydiškos ir nepelnytai užmirštos ar dar neatrastos rusiškos muzikos: stalininio laikotarpio S.Prokofjevo, D.Šostakovičiaus, D.Kabalevskio kompozicijų bei nūdienos N.Kapustino darbų.

Su režisūra ir be jos Programos sudėliojimas – tai jau tam tikra režisūra. Tačiau buvo koncertų, kuriuose tos režisūros buvo daugiau. Argi ne režisūra yra M.Rubackytės kūno kalba, išraiškingi rankų mostai, „kūniškai“ efektingos kūrinių ar jų dalių pabaigos, kad nė vienam klausytojui nė į galvą neateina mintis ploti tarp ciklo dalių? O kas, jei ne režisūra buvo „Dėlionėje II“ – na, tokia „atbula“ J.Haydno „Atsisveikinimo simfonija“, kai orkestrantai ne išsiskirsto, o atvirkščiai, pamažu susirenka?

O arenoje vykusiame koncerte „Šaukiu aš tautą“ (vasario 16 d.) režisūra buvo būtina tiesiogine žodžio prasme. Kai kurie sprendimai sukėlė abejonių. Šlubavo ne tik „techninė“ renginio pusė (daugybė nepagrįstų pauzių tarp kūrinių, beprasmiškas dainininkų vaikščiojimas), bet ir dramaturginė. Nelabai suprantamas sprendimas ne tik atliekamais kūriniais, bet ir kostiumais spalvingą, efektingą „Trimito“ defiliadą rodyti prieš juodai apsirengusius, scenos gilumoje patamsyje įkurdintus, prastai įgarsintus „šimkiukus“? Graži detalė – balionų lietus – ištraukė šventinį koncertą iš emocinės duobės. Bet pasidžiaukime tuo, kad išmokome valstybines šventes švęsti, o ne virkauti. Štai itin pakili šventinė atmosfera tvyrojo kovo 11 d. Dramos teatre. Į labdaros koncertą „Nubusk pasikeitęs“ publika gausiai rinkosi ne vien tik dviejų mišrių chorų – Vilniaus mokytojų namų „Bel Canto“ ir uostamiesčio Žvejų rūmų choro „Cantare“ (abiejų chorų vadovas Artūras Dambrauskas) bei Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) parengtos programos paklausyti, bet ir prisidėti prie gražios, kilnios idėjos – aukomis paremti naują klaipėdietišką „laukiančio bilieto“ idėją. Socialiai jautriu projektu, kuris suteiks galimybę jauniesiems Klaipėdos regiono gyventojams lankytis repertuariniuose Klaipėdos dramos teatro ir KKS renginiuose, ją pavadino

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Šio koncerto kulminacija tapo originalios norvegų kompozitoriaus O.Gjeilo „Sunrise Mass“ („Saulėtekio mišios“). Kai kurie koncertai turėjo vedėjus. Ar apskritai jų reikia, ar juos atstoja švieslentė – yra įvairių nuomonių. „Švari“, klasikinė scena be švieslenčių ir man patrauklesnė (M.Rubackytės atvejis). Pianistės koncerte nebuvo vedėjo, nekomentavo programos ir pati atlikėja. Tąvakar to ir nereikėjo: atlikėja „istorijas“ kaip niekad įtaigiai pasakojo muzikos garsais. O ir klausytojai susirinko išprusę: tarp publikos buvo matyti daug profesionalų, tai bylojo ir „teisingi“ plojimai. ► 13

MUZIKA

Ką daryti, kad publika ateitų?

mažumės. Gal dar būčiau pridėjusi: pamėginti (žinau, kad mėginama) aktyviau įtraukti ne tik muzikos mokyklas, bet ir šeimas. O gal būčiau siūliusi taikyti ir lankstesnę bilietų sistemą? Ne kartą teko girdėti besipiktinančius senjorus, kad koncerto dieną jie negali įsigyti lengvatinių bilietų. O gal šeimoms, kaip prekybos centruose, taikyti kokias nuolaidas, pvz., 2+1: mama ir tėtis, o vaikas – nemokamai. O gal apskritai bilietai per brangūs? Štai Kauno valstybinėje filharmonijoje 10-ies ir daugiau asmenų grupėms – 20–50 proc. nuolaidos, pas mus – 20-iai žmonių, o procentų – tik 10. Matyt, ne tik kaina lemia. Štai į daugybės šalių kino teatruose rodomų jubiliejinių 10-ųjų Niujorko „Metropoliteno“ operų transliacijas „Forum Cinemas“ susirenka vis daugiau klaipėdiečių, nors bilietas kainuoja 15 eurų. G.Puccini „Manon Lesko“ (kovo 5 d.) su fatališkos viliokės vaidmenį puikiai sukūrusia Latvijos dainininke Kristine Opolais (sopranas) pasiklausyti panorusieji klaipėdiečiai užpildė jau daugiau nei pusę salės. Beje, neužmirškite pasidžiaugti brolių latvių sėkme balandžio 16 d. G.Donizetti operoje „Robertas Devere“, kurioje prie paminėtos solistės prisijungs dar viena jos tautietė – Elīna Garanča (mecosopranas). Antra vertus gal po du vienarūšius koncertus per savaitę – gera dozė ne tik mėgėjams? O gal Klaipėdoje tiesiog nebėra „kritinės masės“ klausytojų? Gal... Matyt,

Taigi pasiūla – net galva sukasi. Vis dėlto kai ko pritrūko. Daugelyje koncertų, ypač kamerinių, pritrūko tokio labai svarbaus elemento kaip p u b l i k a. Atsitokėję po naujametinio koncertinio maratono, Klaipėdos muzikos klausytojai pamažu – labai jau pamažu – grįžta į koncertų sales. Jei vasario 16 d. „Švyturio“ arena buvo artipilnė (gal tai lėmė patriotiniai jausmai, gal vieno euro kaina, gal TV projekte „Vario audros“ išsukta pučiamųjų orkestrų reklama, o gal visa tai kartu), kovo 11 d. Dramos teatras buvo pilnas, tai trys puikūs kameriniai koncertai KKS vasario 17, 19 ir kovo 3 dienomis liko be deramo publikos dėmesio. Vieno jų metu M.Bačkus net prašė salės pagalbos, retoriškai klausdamas: „Ką daryti, kad klausytojai ateitų?” KKO kompaktinę plokštelę (toks buvo įsteigtas prizas) laimėjo klausytoja, pasiūliusi pradėti ugdyti melomanus nuo

„Dėlionė orkestrui II“ Klaipėdos koncertų salėje: Klaipė

„Dvilypumas“ Klaipėdos koncertų salėje: pianistė M.Rubackytė. ◄ Kas kita – proginis, šventinis atvejis („Šaukiu aš tautą“, „Nubusk pasikeitęs“, „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“) – čia vedėjo reikia. Pastarąjį koncertą vedė iš LTV muzikinės laidos „Visu garsu“ pažįstami Gerūta Griniūtė ir Mantas Vilimas. Džiugu išvysti naujus, jaunus veidus, tačiau energiškai „vėsoki“, istorinių faktų perkrautus tekstus skaitantys vedėjai nekilstelėjo koncerto „temperatūros“, šįsyk nutiko veikiau atvirkščiai. Patyręs, ne, anaiptol ne „vėsus“, net priešingai, kiek agresyvokas Vytautas Anužis (vasario 16 d.) davė šventei pakilų toną. Kaip įprasta, jam būdinga „klasikine“ maniera su publika bendravo vedėjų „asas“ Šarūnas Juškevičius (kovo 11 d.). Tradiciškai savus koncertus paimprovizuodamas komentavo Mindaugas Bačkus, „Dėlionėje II“ pasirodęs tik kalbėtojo vaidmenyje. Iškalbos ir sąmojo nestokojantis muzikas improvizuoja, ir tuo sužavi publiką, sukuria intrigą. Rizikingas kelias, niekada nežinai, kur jis nuves. 14

MUZIKA

tai yra kompleksinės priežastys. Bet kol jaunieji melomanai užaugs, puiki muzika, deja, skambėjo pustuštėse salėse...

Jėgas suvienijo dvi mokyklos Dvi gražios išimtys. Pirmoji – kovo 8 d. įvykęs debiutinis Jungtinio jaunimo simfoninio orkestro (JJSO) koncertas KU MA koncertų salėje! Tai buvo nepaprasta diena, nes svajonė turėti Klaipėdoje savą simfoninį orkestrą sklando beveik 100 metų, nuo pat S.Šimkaus konservatorijos įkūrimo laikų. Daug kas mėgino ją realizuoti. 1923 m. įkūrus konservatoriją, jau 1925 m. gegužės 25 d. atlikėjai buvo suburti į pirmąjį simfoninio orkestro,

Gimnazija, garsėjanti stipria styginių mokykla, ir pučiamųjų kalve vadinama konservatorija sujungė savo pajėgas bendram tikslui. Ir koks sutapimas – kaip ir pirmajame orkestre, ir šiame groja 42 mokiniai.

kuriame grojo 42 mokiniai ir 18 dėstytojų, koncertą. Miestiečiai buvo pakviesti į tuometę Šaulių salę, kuri, nors joje tilpo net 800 klausytojų, buvo sausakimša, kiti net liko stovėti... Scenarijus pasikartojo – kaip ir beveik prieš šimtmetį, kita salė – KU MA buvo sausakimša, o tarp publikos buvo matyti gausios delegacijos iš visų grandžių Klaipėdos muzikinio ugdymo įstaigų. Drauge su JJSO nariais scenoje jie sudarė vientisą Klaipėdos muzikinės bendruomenės organizmą. Tarp orkestrantų regėjome nemažai iš jaunųjų Klaipėdos talentų pasirodymų su simfoniniu orkestru pažįstamų veidų. Kovo 8-ąją jungtiniame orkestre grojo ne vienas buvęs šio festivalio dalyvis – solistas, tik dabar jau kaip simfoninio orkestro narys. Jaunimo orkestrą suburti pavyko tik darniai bendradarbiaujant dviem Klaipėdos mokykloms: E.Balsio menų gimnazijai ir konservatorijai. Galima tik įsivaizduoti, kaip tai turėjo būti sudėtinga. Juk reikėjo ne tik suderinti dviejų mokyklų ugdymo planus, tvarkaraščius, bet ir rasti mokiniams įkandamą repertuarą. Istorijos ratas apsisuko: gimnazija, garsėjanti stipria styginių mokykla, ir pučiamųjų kalve vadinama konservatorija sujungė savo pajėgas bendram tikslui. Ir koks sutapimas – kaip ir pirmajame orkestre, ir šiame groja 42 mokiniai, tik „balsiukų“ šįkart daugiau! Tikėkimės, kad skirtingai nuo S.Šimkaus laikų, kritikai jų debiute neįžvelgs „nepribrendusios žaliavos požymių“.

Antroji išimtis – po savaitės. Paklausyti programos „Karmen, Otelas, Faustas ir užburtoji fleita atgyja“, sudarytos iš virtuoziškų fantazijų žymiausių operų temomis, ir palaikyti buvusių auklėtinių, klasės draugių – smuikininkės Linos Marijos Domarkaitės ir pianistės Aušros Vaitkutės – vieningai sugužėjo, regis, visa E.Balsio menų gimnazija. Tiesiog mokyklos evakuacija! L.M.Domarkaitė – viena ryškiausių šios styginių mokyklos atžalų, o abiejų bendraklasių pirmieji reikšmingi žingsniai profesionalioje scenoje susiję su jaunųjų Klaipėdos talentų pasirodymu su simfoniniu orkestru. Norintieji gėlės žiedu pasveikinti jaunąsias atlikėjas turėjo kantriai laukti eilėje, kol jos, nunešusios vieną glėbį, grįždavo prie išsirikiavusios vorelės... Bisui temperamentingai sugrotas J.Brahmso „Vengrų šokis“ vainikavo efektingą draugių pasirodymą. Tarp klausytojų buvo matyti ir gražus būrys mažųjų „kačinskiukų“. Turbūt teisi ta klausytoja iš salės: gal užaugs?..

Nuo „Banginių dainų“ iki... O publikos nesulaukę koncertai buvo išskirtiniai. KKO plečiant draugų ratą, tos draugystės vaisiais – „Banginių dainomis“ – buvo galimybė pasidžiaugti ir mums. ►

ėdos kamerinis orkestras, smuikininkė I.Rupaitė, violončelininkas P.Jacunskas, pianistė I.Baikštytė. 15

MUZIKA

„Julius Juzeliūnas ir pasaulis“ Klaipėdos koncertų salėje: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, violončelininkas M.Bačkus, smuikininkė R.Mataitytė, dirigentas M.Barkauskas. Vytauto Petriko nuotr. ◄ Kelerius metus besitęsianti draugystė su šveicarų fleitininku, dirigentu, „Murten Classics“ festivalio meno vadovu, kamerinių ansamblių dalyviu Kasparu Zehnderiu ne tik praplėtė orkestro gastrolių geografiją, bet ir buvo impulsas susiburti naujam kameriniam ansambliui. Jame, be violončelininko M.Bačkaus, grojo pirmąkart Klaipėdoje viešėjęs čekų pianistas Karelas Kosarekas. Šį koncertą išskirčiau ir dėl išradingos, „nenugrotos“, stilistiškai daugiasluoksnės programos, pradedant vėlyvuoju klasicizmu (J.N.Hummelis) ir baigiant avangardizmu (B.Martinas, H.Villa-Lobosas, N.Kapustinas, G.Crumbas), ir dėl retokos galimybės 16

Klaipėdoje paklausyti pučiamųjų instrumentų, ir dėl aukštos atlikimo kokybės. Tokie tarptautiniai ansambliai neturi galimybės daug repetuoti, tad džiugino atlikėjų meninių siekių darna. Ypač žavėjo pianisto universalumas. Kaip žuvis vandenyje jis jautėsi atlikdamas praeityje gana žinomo O.Lundstremo orkestro džiazo pianisto N.Kapustino kompozicijas. Visi „virto žuvimis“, kaldami koncerto „vinį“ – JAV avangardisto G.Crumbo „Banginių dainas“, kurias atliekant buvo pasitelkti net sceniniai efektai – užtemdyta žiūrovų salė, mėlynai apšviesta scena, atlikėjai – su kaukėmis... Pamaniau, kad efektingai toks kūrinys skambėtų „Delfinariume“.

Jau po poros dienų KKO kvietė į kamerinės muzikos meistriškumo kursų baigiamąjį koncertą – tai dar viena iniciatyvaus orkestro meno vadovo M.Bačkaus idėja. Baigiamajame koncerte „Dėlionė orkestrui II“ (I girdėjome pernai) visi kolektyvo nariai daugiau ar mažiau sėkmingai muzikavo įvairiuose – nuo dueto iki okteto – kameriniuose ansambliuose. Daugumai orkestro narių tai buvo rimtas iššūkis. Šiemet kursus vedę vilniečių fortepijoninio trio „FortVio“ nariai Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas) tapo itin svarbiomis „dėlionės“ detalėmis. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme pirmu smuiku griežė I.Rupaitė,

MUZIKA

kompozitoriaus J.Bardanašvili „Odė Sarai“, bisui pagiedota žydų malda skleidė egzotišką Rytų aromatą. Šios dainininkės pasirodymas Klaipėdoje – vienas žaviausių tarpušvenčio muzikinių akcentų. Prie netradicinių interpretacijų priskirčiau ir choro „Bel Canto“ M.Ravelio „Bolero“ a cappella atlikimą (aranžavo Vladimiras Konstantinovas). Pagirtinos pastangos, tačiau rezultatas netenkino. Manau, turi būti Mustonenu ar Rubackyte, kad galėtum imtis tokio lygio revoliucijos. („Quod licet Jovi, non licet bovi“ (lot.) – kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui.)

Sklido muzikavimo džiaugsmas savo entuziazmu užkrėsdama ir kitus dalyvius. Originali ir gražiai įgyvendinta idėja – G.Bacevič Kvarteto kiekvieną dalį atliko vis kita sudėtis, išliekant tam pačiam primarijui. O grojant F.Schuberto Kvinteto populiariąją ketvirtąją dalį, nepriekaištingai veikiančiu „varikliu“ tapo I.Baikštytė.

Klasikinio ir netradicinio formato Du rečitaliai – „Dvilypumas“ ir „Apie meilę ir muziką“ – buvo klasikinio formato. Išskirtinė inteligencija bei elegancija, visų koncerto detalių, pradedant programa ir baigiant rūbu, kūno kalba, subtilus apmąstymas – tai skiriamieji M.Rubackytės stiliaus bruožai. Kūrinių interpretacija buvo itin savita, „mūziška“. Šįsyk žavingoji atlikėja „pasakojo“ istorijas. Netikėtais rubato ir fermatomis pabrėždama savo pasakojamų istorijų viziją, meistriškai „žaisdama“ faktūromis, kai kur lyg sulyrindama („Karnavalo“ kraštinės dalys, S.Prokofjevas), kai kur netikėtai dramatizuodama (valsai „Karnavale“), ji buvo įtikinama ir nepakartojama. Poetišką, pasakojamąjį toną visam koncertui davė jo pradžioje paskambinta R.Schumanno „Arabeska“ C – dur, op.18, be to, atlikėja pasidalijo jos meninei prigimčiai, regis, labai artimo prancūzo L.Vierne dviem preliudais iš vieno naujausių jos albumų.

Dar vienas „klasikinio“ formato koncertas – Tado Girininko (bosas) ir Justo Šerveniko (fortepijonas) „Apie meilę ir muziką“. Jis pirmiausia patraukė galimybe išgirsti retai atliekamą muziką: panašaus laikmečio, penkis XX a. rusų, britų ir austrų vokalinius ciklus pagal W.Shakespeare’o tekstus. Puikus ansamblis profesionaliai „perskaitė“ anglų poetą, vien muzikinėmis išraiškos priemonėmis sukurdamas nostalgišką nuotaiką. Ypač artimi dainininko vidui atrodė antroje dalyje skambėję E.Korngoldo „Songs of the Clown“ op. 29, R.Quilterio „Trys Šekspyro dainos“, op. 6 ir „Penkios Šekspyro dainos“, op. 23 bei G.Finzi ciklas „Let us Garlands Bring“ op. 18. Vokalisto balsas skambėjo sodriai, lygiai, nors gal kiek įtemptai aukštame registre. Pakerėjo nuostabi kantilena atliekant D.Kabalevskio „Dešimt Šekspyro sonetų“ op. 52. O štai „Aistringas ilgesys“, kuriame KKO muzikavo su senu bičiuliu, nenuspėjamu dirigentu ir solistu Andresu Mustonenu (smuikas, Estija) ir pirmąkart Klaipėdoje viešėjusia charizmatiška Keren Hadar (sopranas, Izraelis), buvo su siurprizais, net, sakyčiau, chuliganiškais. Pirmiausia, be abejo, turiu omenyje labai jau netradicinę J.S.Bacho interpretaciją. Girdėjome baroką, pagardintą džiazu, country, folk ar dar kokios muzikos prieskoniais. Neįprasta ir Á.Piazzollos versija. Kaip ir neįprastas, netikėtas, egzotiškas, užburiantis K.Hadar vokalas. Keturios ladino dainos, gruzinų kilmės Izraelio

Keletas koncertų ar jų epizodų skleidė ypatingą muzikavimo džiaugsmą, kuris kaipmat persiduoda publikai, užsimezga tas taip visų geidžiamas abipusis ryšys. Tuo muzikavimo džiaugsmu paprastai pasižymi mėgėjai. Taip ir nutiko chorams „Bel Canto“ ir „Cantare“, ypač jiems atliekant O.Gjeilo „Sunrise Mass“. Rečiau, tačiau nutinka ir tiems, „kas muziką už darbą pasirinko“. Tokios „šventinio formato“ buvo koncerto „Dėlionė orkestrui II“ dalių pabaigos, kurias pakiliai ir džiaugsmingai vainikavo efektingos W.Kilaro ir M.Michalakakos kompozicijos. Tokie užkrečiantys buvo koncerto „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“ (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas) epizodai. Vienas ryškiausių – M.Bačkaus atliktas amerikiečio S.Barberio Koncertas violončelei ir orkestrui a-moll, op. 22. Atlikėjas ir autorius rado vienas kitą! Sudėtingas kūrinys derėjo su violončelininko natūra ir temperamentu, buvo pagriežtas vienu ypu, meistriškai „lukštenant“ partitūroje užkoduotas prasmes, buvo juntamas svarus orkestro palaikymas. Džiaugsmingo muzikavimo kulminacija – populiariausias argentiniečio A.Ginasteros kūrinys. Girdėjome tiesiog triuškinamai atliktą jo ketvirtąją dalį „Danza final (Malambo)“ iš siuitos „Estancia“. Malambo – tai šokis, kuriame laimi tas, kuris paskutinis lieka stovėti. Laimėjome visi! Likome ilgam stovėti. „Dangaus palaimą pelno tas, kas muziką už darbą pasirinko“ (M.Liuteris). 17

NEFORMALAI

MeKuSa. Klaipė Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje nuo vasario 19-osios ir iki balandžio 10-osios eksponuojamas Klaipėdos neformalios meno scenos lyderių (ne) retrospektyvinis projektas „MeKuSa. Analai IX“. Parodoje apžvelgiama bei pristatoma Meno kūrėjų sąjungos (MeKuSa) 2008–2015 m. apimanti (kontr)kultūrinė, (ne)meninė, muzikinė ir kitokia veikla.

Kęstutis ŠAPOKA

Su paroda – knyga Parodoje pristatoma įvairių (kontr) kultūrinių veiksmų dokumentacija, performatyvių intervencijų fotografijos, meninių 18

procesų videodokumentacijos, sąjungos narių autoriniai videodarbai, filmai („Žmogus su videokamera“, „John OFF“, „Filmas be pavadinimo, be pradžios ir pabaigos“), objektai – daugiausia buvusių meninių veiklų artefaktai, garso instaliacijos, brėžiniai, eskizai, dokumentų archyvas, grindcore ir jam artimų sunkiosios muzikos žanrų festivalio „Ont GRIND’ų“ dokumentacija bei kita. Bene paslaptingiausia Lietuvos uostamiesčio kūrėjų bendruomenė – MeKuSa veikia jau gana ilgai, ji iki šiol tebeerzina daugelį niekaip nesugebančiųjų kažkaip klasifikuoti sąjungos veiklos. Ir iš tiesų – kas jie? Provokatoriai? Apsimetėliai? Pokštininkai? Rimti šiuolaikinio meno atstovai?.. „Tai unikali proga Vilniaus menininkams pasimokyti, kaip kuriamas avangardas ir kaip turi veikti avangardinė menininkų grupė. Esant poreikiui – o jis neabejotinai bus – parodos metu MeKuSos nariai už simbolinį mokestį teiks kolektyvines ir asmenines konsultacijas specialiai Vilniaus menininkams ir menininkėms, kaip tapti menininkais avangardistais. Konsultacijos bus teikiamos Klaipėdoje arba Gargžduose“, – šypsojosi vienas iš parodos kuratorių, MeKuSos lyderis fotomenininkas Darius Vaičekauskas. Iš tikrųjų Klaipėdos avangardistų grupės parodą jau aplankė nemažas būrys Vilniaus intelektualų, kultūros veikėjų, meni-

ninkų, kultūrinių institucijų vadovų ir kitų susidomėjusiųjų. Per vernisažą MeKuSa rodė savo filmą „Žmogus su videokamera“, gyvai buvo atliekama jam sukurta muzika. Kartu pristatyta ką tik išleista knyga „MeKuSa. Analai“ apie šios Meno kūrėjų sąjungos veiklą.

Priešistoriniai laikai MeKuSos priešistorės, ko gero, reikėtų ieškoti maždaug 2003 ar 2004 m., kai į Klaipėdą sugrįžo keli menininkai (pirmiausia paminėtini D.Vaičekauskas, Vladas Balsys ir kiti), menotyrininkai, daugiausia po studijų Vilniuje, ir, kaip sakoma, pradėjo drumsti vandenį... Įsidarbinę kuratoriais tuomečiuose Klaipėdos parodų rūmuose, sujaukė ramų ir provincialų miesto (meninį) gyvenimą kitokio meno parodomis. Parodų rūmai, iki tol gyvenę ramiu amatų ir periodiško marinistinio meno reprezentacijos režimu, tarsi buvo pažadinti iš gilaus miego. Tai labai nepatiko tuomečiam jų direktoriui, kadangi naujas jaunas ir energingas parodų kuratorius D.Vaičekauskas vis ko nors pridirbdavo. Garantavęs direktoriui, jog atveža žymaus dailininko iš Varšuvos Jano Zagorskio kūrybą, atvežė (direktoriaus nuomone) akivaizdų šarlataną Joną Zagorską, kuris, beje, iš tiesų tuo

NEFORMALAI

dos avangardas metu gyveno Varšuvoje... Tas Zagorskas, vietiniame prekybos centre nuspirkęs didžiulius popierinius kartonus, ant jų užpurškė užrašus Kažkaip nežinau, Fajnie fajnie fajnie ir juos išeksponavo parodų salėse... Direktorius daužė kumščiu į stalą, kvietėsi „na kavior“ kuratorių, barė, po to gėrė valerijonų... Išplatinęs po miestą plakatus apie parodą „Nostalgie“ su Julio Iglesias atvaizdu, Vaičekauskas vėl sukėlė direktoriaus įsiūčio priepuolį, nes į Parodų rūmus pradėjo masiškai skambinti žmonės, klausdami, kada gi tiksliai atvyks koncertuoti garsusis ispanų dainininkas. Ir vėl griežimas dantimis, daužymas kumščiu į stalą, kuratoriaus kvietimasis į kabinetą, pamokslai, grasinimai... Griaunami (liaudies) meno pamatai! Į Parodų rūmus ir Klaipėdą akivaizdžiai įsimetė destruktyvios jėgos!

Ankstyvasis renesansas Prasidėjo nuolatiniai konfliktai ir, ko gero, tai buvo metas, kai Klaipėdos (ne)formalus meninis gyvenimas, susijęs su šiuolaikiniu menu ir įvairiomis akcinėmis taktikomis, įgavo naują pagreitį. Vis dėlto noras atsinaujinti nugalėjo, ir liaudies dirbinius propagavęs direktorius galų gale paliko šitą blogio irštvą. Naujam Klaipėdos menui legaliai atsivėrė galimybės. ►

Klaipėdos neformalios meno scenos lyderių parodos „MeKuSa. Analai IX“ J.Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje fragmentai ir vernisažo akimirkos. MeKuSa archyvo nuotr. 19

NEFORMALAI

◄ Tai, žinoma, susiję ne tik su Parodų rūmų „atrūgimu“, tačiau su tam tikros „kritinės masės“ susidarymu, kuri „užrūgo“ (kai pavieniai veikėjai pradėjo burtis į grupę ar grupes) ir pavirto reiškiniu. Dar prieš 2003/2004 m. Klaipėdos gėda, teršiantis „tikro teatro“ vardą buvo Benas Šarka su vieno žmogaus trupės teatru (tas vienas žmogus buvo jis pats), paprastai tariant, „teatro trupu“. Nedorėliai jaunieji menininkai ir kuratoriai, žinoma, susimetė ir su šiuo neaiškiu tipeliu. Pajutęs kraujo kvapą, iš gotikinės tamsos iš karto išniro ir paslaptingasis rašytojas ir vertėjas Clandestinus. Prisijungė minėtas menininkas V.Balsys, tada Edmundas Lukminas, Karolis Šumskas, Liudas Andrikis ir kiti jaunieji meno chuliganai... Taigi Klaipėdos avangardas, parazitų gauja, pradėjo didėti ir stiprėti, įvairiomis akcijomis plėsdamasi ir į regionus – Gargždus, Kuršių neriją, Šiaulius, Alytų ir t. t. Dar vienas rimtas postūmis formuotis tai „kritinei masei“ buvo 2005 m. Alytuje startavusi „Alytaus meno streiko bienalė“ (vėliau periodiškai rengta 2007, 2009 m.) ir konkrečiai Redo Diržio, beje, artimai pažįstamo su Klaipėdos avangardo spiritus movens Benu Šarka, ardomoji, aktyvistinė, propagandinė veikla. Jau maždaug 2007 m. Klaipėdoje buvo susiformavusios AMG (Anoniminė menininkų grupė), MIG (Meninių iniciatyvų grupė), LNO (Lietuvos nekūrėjų organizacija), „KontraKVAS“ (Kontrakultūrinės veiklos atstovų santarvė), muzikinis eksperimentinio-krikščioniško roko susivienijimas GxDxKxLxN (Gimiau dėl kančių, laimės netrokštu), GTT (Gliukų teatro trupai), įkurtas „Neloftas“ (kaip atsakas į Vilniuje populiarėjančią loftų smulkiaburžuazinę neva „kūrybišką“ kultūrą), aktyviai reiškėsi menininkai „iš užsienio“ Palolas Sensibilė, Kriptonimas Miazma bei Tirsas Monodrama, sukūrę didžiulio gabarito skulptūras-objektus Klaipėdos skulptūrų parke. Beje, du itin įspūdingi skulptūriniai objektai įgyvendinti šalia Klaipėdos uosto Melnragėje – pastatyti du dangoraižiai. Tai, kad formuojasi stipri avangardinė kultūra, tampanti rimtu traukos centru, liudija ir faktas, jog vienas žymiausių Lietuvos liaudiško hiphopo dainininkų Andrius Rimiškis, 2008 m. iš pradžių ketinęs įsikurti Šventojoje 150 kv. m rezidencijoje, galop pasirinko Klaipėdą – kaip kunkuliuojan20

Meno kūrėjų sąjunga įspėja: pasivadindami menininku, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. čią kūrybine dvasia terpę. Net kiek vėliau bandė į Klaipėdą nelegaliai pervežti vieną draugą automobilio bagažinėje, bet buvo sulaikytas policijos, o draugas grąžintas į provinciją. Rimiškis teigė: „Čia (Klaipėdoje) yra labai nebloga pogrindinė ir liaudies meno kultūra, be galo daug gerų menininkų, todėl norėčiau įsikurti būtent čionai, Klaipėdoje (...) labai patinka Dambrausko daina „aš paukštis rudeninis“. Taip pat D.Vaičekausko, V.Balsio, E.Lukmino, L.Andrikio kūryba, klausau žemaitiško metalo... Kartais einu pasižiūrėti B.Šarkos spektaklių... Vasarą einu ant molo stebėti kirų, taip pat pasimaudyti į jūrą... Įbrendu į vandenį iki pusiaujo, virš bambos... ir riebiai paperdžiu. Žiūriu, kaip burbulai kyla, kyla, kyla... Tada pasklinda kvapas (troškintų kopūstų būnu pavalgęs...). Tada tyliai uždainuoju – mes vyyyraaaaai...“ (www.klubas88. lt Popžvaigždžių būstai: vieni džiaugiasi, kiti lyg ir nerimauja. 2008 m. gruodžio 4 d.). Taigi maždaug 2008 m. atsirado poreikis avangardinę „kritinę masę“ paversti tikra jėga, įteisinti juridiškai, paprastai tariant, sukurti vietinę meno kūrėjų sąjungą. Su MeKuSos atsiradimu Klaipėdoje, galima sakyti, prasidėjo Klaipėdos avangardo klestėjimo, taip pat neformalios ir oficialios miesto kultūros fermentacija, gryninimas ir atsiskyrimas. Kurį laiką leistas žurnalas „Migazine“ (kuruotas D.Vaičekausko) dėl kai kurių tekstų vis dažniau atsidurdavo Klaipėdos kultūros skyriaus akiratyje ir tapdavo skyriaus atstov(i)ų įtūžio objektu, kol galų gale parama žurnalui buvo nutraukta. Iš dalies tai natūralu, nes MeKuSos veikla vis labiau koncentravosi ties neformaliais renginiais, akcijomis, taip pat simuliacijų, parazitine, ardomąja, pranksteriška, neformalia muzikine (grindcore, noise ir metalo open air festivalis „Ont GRIND‘ų“ nuo 2008 m. rengiamas Rietavo rajone, Labardžių kaime) ir t. t. veikla, kuri pradėjo kirstis su Klaipėdos oficialios kultūros puoselėjimo biurokratų „vizijomis“ ir vis labiau neišsiteko Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse,

„parodiniuose“ formatuose (V.Balsys ne kartą oficialiai kreipėsi į Parodų rūmų vadovybę su meniniu projektu-pasiūlymu kuriam laikui uždaryti Parodų rūmus). Įvairiais laikotarpiais sąjungos nariais buvo Arvydas Žičkus, Eugenijus Diglys, Vytautas Tenkutis-Tankas ir tebėra D.Vaičekauskas, V.Balsys, E.Lukminas, K.Šumskas, L.Andrikis, Paulius Sadauskas, B.Šarka, K.Šapoka, Clandestinus, Laimonas Viluckas, Germanas Kopytkovas. Tačiau bėda, kad šių eilučių autorius vilnietis, su Klaipėdos meniniu gyvenimu turėjęs šiokių tokių ryšių maždaug nuo 2004 iki 2008 m., kai įstojo į MeKuSą, kaip tik tada ir nutolo nuo sąjungos veiklos, ją labiau stebėdamas iš šalies... Todėl ir (pa) rašyti nuodugnią MeKuSos istoriją vargu ar būtų pajėgus. Buvo surašyta tiek kiek žinoma, stebint iš toli, iš Vilniaus.

Vietoje epilogo Ir nors iki šiol tikras Klaipėdos avangardinio meno vėliavnešys lieka žymus mūsų šalyje ir Baltarusijoje tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas, faktas, jog MeKuSa visada šmėžavo ir šmėžuoja Klaipėdos (ir ne tik) neformalaus meninio gyvenimo priešakinėse linijose, liudija, jog tai tikrai

NEFORMALAI

gerai užrūgęs reiškinys, gyvybingesnis už daugelį Vilniaus pseudoavangardinių praktikų. MeKuSa – Vilniuje ir J.Meko vizualiųjų menų centre – manau, dėsninga, nes galime kalbėti ir apie dalines FLUXUS tradicijas šiuo atveju. Kita vertus, kodėl gi Klaipėdos (ne)formalams neįsikūrus kuriam laikui oficialioje Vilniaus galerijoje ir neparodžius Vilniui, kaip veikia avangardas ir kaip linksminasi grupė bendraminčių. Būtent todėl, manau, ši MeKuSos paroda liks nepastebėta. Tai irgi yra dėsninga ir yra gerai, nes, vadinasi, MeKuSa eina teisingu keliu. Galvojant apie MeKuSos veiklą, iš galvos neišeina vienas epizodas iš vieno sąjungos videožurnalų. Tai videoreportažas, kuris vadinasi „Gaisras“. Kažkur (galbūt, sakykime, maždaug apytikriai, ko gero) šalia Klaipėdos, kaimiško ar priemiestinio peizažo fone atvira liepsna dega kažkoks pastatas, o gaisro fone, dar kiek arčiau, jau „truktelėję“ bachūrai stebi reginį ir pradeda aiškintis santykius – kyla muštynės, įsiterpia policija, vyksta razborkės. O horizonte siautėja liepsnos liežuviai. Toks graudžiai apokaliptinis vaizdelis. Sakytume, lietuviškos „černuchos“ pavyzdys, tačiau kartu vienas gražiausių kadrų lietuvių (neoficialioje) dokumentikoje, su kuriuo vargu ar galėtų lygintis kokie sto-

niai, mateliai ar kita mūsų dokumentikos konjunktūra. Tačiau svarbiausia, kad egzistuoja ir dar vienas lygmuo, kurio mes tarsi nefiksuojame – filmuojančiojo pozicija. Kaimiško peizažo fone liepsnoja pastatas, kiek arčiau jo fone vyksta razborkės, o artimiausiame plane viską „nesuinteresuotai“ fiksuoja kameros akis. Jos tarsi nėra, tačiau ji kartu tarsi parazitas – smalsi, landi, ironiška ir kritiška. Štai toji „akis“, nepastebimai parodanti (ar net sukurianti) visą situacijos (tragi)komiškumą, ir yra MeKuSa.

Koks dar H.Bergsonas? Akivaizdu, kad prancūzų filosofas Henris Bergsonas (1859–1941) nejučia priartėjo prie froidiškai ir net lakaniškai psichoanalizei artimų teritorijų, teigdamas, jog vidinis psichinis pasaulis ar net long durée gali būti išreikštas kalba ir simboliais, kurie yra glaudžiai susiję su intuicijos ir institucijos sfera. Taigi (meta)psichologinis laikas ir kalba teorinėje bergsoniškoje sistemoje tampa savarankišką (meta)psichinį pasaulį konstituojančiais, tvarkančiais, įbūtinančiais pirminiais elementais, t.y MeKuSa. Vadinasi, laikas skleidžiasi sąmonėje, sąmonės procesai nuolat kuria ir varinė-

ja tarsi venomis kraują, laiką psichinės visatos erdvėlaikyje. Šis H.Bergsono intuityvistinis (meta)psichologinis dinamizmas, daugiausia perimtas iš Arthuro Schopenhauerio, praplėtė ir praturtino tiek neklasikinės filosofijos keliamų klausimų spektrą, nagrinėjamos problematikos specifiką, tiek, kas buvo ypač svarbu šiame straipsnyje nagrinėjamos problematikos apibrėžtyje, originaliai įsiliejo į labiau specifinio – Klaipėdos (krašto) (ne)formalų meninį gyvenimą. Bergsoniško intuityvizmo koncepcijos ir sąvokos, sąveikaudamos ir polemizuodamos su pagrindinėmis asmenybės psichologijos, psichoanalizės, egzistencinės psichiatrijos kategorijomis, formavo bendrą modernistinio pasaulėvaizdžio pavidalą, subjekto mentalinio savivaizdžio konstituciją ir kartu jau klojo pamatus paradoksaliam postmoderniam mąstymui ir filosofavimui – buvo ypač svarbios vėlesnei prancūziškai XX a. antrosios pusės filosofinei ir psichoanalitinei teorinei tradicijai. H.Bergsono trukmės koncepcija taip pat iškyla naujais aktualiais pavidalais ir kompiuterinių medijų, informacinės visuomenės, apskritai dabartinės kultūros polemikoje. O MeKuSa savo ruožtu iškyla kaip gaivališka jėga, įsiterpianti į rimtosios kultūros statymo ir griovimo procesus. 21

KINAS

Apdovanojimų Kovo mėnuo panašus į tiltą, sujungiantį apdovanojimų sezono pabaigą ir festivalių sezono pradžią. Taip, Berlynas jau už nugaros, o Kanai dar tolokai priekyje, už kokių dešimties lietuviškų filmų premjerų. Tačiau „Kino pavasaris“ jau pasiekiamas be nuotolinio valdymo pulto. Prasideda naujas kino sezonas, o pasibaigusiojo rezultatai nelygiomis vertinimo amplitudėmis nugula įspūdžių stalčiuose. Kaip studentas paskutinę naktį praryju ištisą vėrinį besitraukiančiojo sezono vaizdų, kad galėčiau sudėlioti pliusus ir minusus, nubrėžti linijas, išrikiuoti rodykles ir ženklus, parinkti jaustukus, klaustukus, nusivylimo daugtaškius ir pasigėrėjimo šauktukus. Aivaras DOČKUS

Atvirai įrėmintas ratas Nepajudinamasis „BAFTA“, „Auksinių gaublių“ ir „Oskarų“ trejetas šiemet uždarė kino pasaulio gaminius griežtai apibrėžta-

me išrinktųjų filmų slėnyje – „Kambarys“, „Kerol“, „Bruklinas“, „Hju Glaso legenda“, „Sensacija“, „Šnipų tiltas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Džoja“, „Styvas Džobsas“, „Didžioji skola“, „Danų mergina“, „Grėsmingasis aštuonetas“, „45 metai“, „Ponas Trumbo“, „Ex Machina“, „Sicario: narkotikų karas“, „Krydas: gimęs kovoti“, „Tiesiai iš Komptono“. Visi šie pavadinimai dominavo ir mažesnėse nepriklausomų

asociacijų, ir net labai priklausomų gildijų prizų dalybose. Keitėsi tik nominacijos ir statulėlių kraitis. Tad jeigu peržiūrėjote šią kino eksponatų galeriją, drąsiai galite rengti diskusijų vakarėlius. Beje, vienas JAV kino kritikas išdavė viešą paslaptį, jog daugelis jo pažįstamų aktorių, pasibaigus nominacijų ir apdovanojimų maratonui, lengviau atsikvėpė ir vėl atsidėjo mėgstamam darbui – vaidmenų kūrimui filmavimo aikštelė-

Kadrai iš kino apdovanojimų dalybose šiemet dominavusių filmų „Grėsmingasis aštuonetas“ (rež. Q.Tarantino), „Kambarys“ (rež. L.Abrahamsonas), „Kerol“ (rež. T.Haynesas), „Didžioji skola“ (rež. A.McKay), „Danų mergina“ (rež. T.Hooperis). 22

KINAS

sezono pabaiga se. Nes porą mėnesių trunkanti „Oskarų“ karštligė kažkiek primena „Eurovizijos“ beprotybę: nominantams neišvengiamai tenka pozuoti fotografams, girtis persikūnijimais ir siurbčioti laipsniuotus gėrimus begalėje specialių vakarėlių. Nesireklamuosi – nelaimėsi. Leonardo DiCaprio taip troško „Oskaro“, jog dalyvavo visose žiūrimiausiose pokalbių ir diskusijų laidose. Brie Larson apsigyveno lėktuve: keturi skrydžiai iš Havajų, du iš Vietnamo ir du iš Australijos – į Los Andželą. Misija – papietauti, pavakarieniauti ir pašokti su tais, kurie skirsto apdovanojimus, nuolatos šypsotis televizijos šou vedėjams, ir kantriai atsakinėti į tuos pačius klausimus. Vienintelis atsisakęs paklusti Holivudo dėsniams – Markas Rylance’as. Tiesiog per daug užimtas Brodvėjaus scenoje, be to, nelabai tikintis savo šansais. Ir jis laimėjo, priversdamas didįjį pretendentą Sylvesterį Stallonę suakmenėti ir po kelių sekundės dalių spartietiškai nusišypsoti. Kitas dalykas – ar jo

vaidmuo pagrįstai geriausias? Į vaidmenų kategoriją netrukus grįšime, o subjektyvų apdovanojimų sezono skrodimą pradėsime nuo sunkiasvorio geriausio filmo titulo.

Filmai ir režisieriai „Auksiniai gaubliai“ ir „BAFTA“ pateko į kinematografiškai vaizdingus „Hju Glaso legendos“ spąstus. Rusų grafinio dizaino meistras Miša Petrikas begėdiškai paskelbė akis rėžiančius Alejandro G.Innaritu filmavimo stiliaus ir atskirų planų panašumus į kultinius legendinio Andrejaus Tarkovskio darbus. Viename interviu meksikietis režisierius prisipažino sėmęsis įkvėpimo iš Kurosawos, Herzogo, Tarkovskio šedevrų, taip pat iš „Šių dienų apokalipsės“. „Oskarų“ generolai, persisotinę skandalų ir kaltinimų, pasielgė tikslingiau, geriausio filmo statulėlę įteikdami išties reikšmingai,

nutylėtus visuomenės skaudulius atveriančiai dramai „Sensacija“, pasakojančiai apie Bostono žurnalistų laimėtą karą prieš visagalę Bažnyčią, nešvariais pinigais dangstančią pedofilus dvasininkus. Priešingai nei epiniais peizažais kinomanų pasąmonę užkalbanti „Hju Glaso legenda“, ši Tomo McCarthy kabinetinio – kambarinio – archyvinio tyrimo istorija dokumentaliai kapstosi po individualios sąžinės ir kolektyvinės sistemos užkaborius. Kadangi tai tikra istorija apie sulaužytus likimus, ir joje figūruoja realūs herojai, „Sensacija“ sukurta žurnalistiniu stiliumi „žingsnis po žingsnio“. Skrupulingai atkurti pagrindiniai veikėjai, aktorių komanda „susigrojusi“ be klaidingų natų. Vienintelis trūkumus, kurį diktuoja realūs įvykiai – atsargumas, paridenantis kitą filmo silpnąją vietą – nuspėjamumą. Jei kartais pagooglinsite visą šią istoriją iki filmo peržiūros, jokios sensacijos nebeliks. O jei dar matėte dokumentinę juostą „Apsaugok mus nuo pikto“, intriga gali sumažėti perpus. ►

„Sensacija“ (rež. T.McCarthy), „Bruklinas“ (rež. J.Crowley), „Džoja“ (rež. D.O.Russellas), „Styvas Džobsas“ (rež. D.Boyle’as),

KINAS

◄ Mano pasirinkimai geriausio filmo ka-

tegorijoje du – Quentino Tarantino „Grėsmingasis aštuonetas“ ir Adamo McKay „Didžioji skola“. Skirtingi laikmečiai, bet lygiai toks pat gurmaniškas ekscentriškų personažų, ironiškų dialogų ir ekstremalių siužeto linijų malonumas. Net aktorių ir personažų skaičius nepaprastai panašus. Tarantino manevruoja netikėtų mirčių taktika. McKay statymas – „discovery“ dokumentikos intarpai ir „Kortų namelio“ tipo herojų tiesioginis kreipimasis į žiūrovus. Quentinas sulėtina tempą iki teatrališkos įtampos, Adamas atakuoja absurdiškomis vaizdo klipų montažo atkarpomis. Abu filmai originaliai pasprunka iš žanro drabužių, veidmainiškai kaitaliodami komedijos, dramos ir trilerio kaukes.

Porą mėnesių trunkanti „Oskarų“ karštligė kažkiek primena „Eurovizijos“ beprotybę. Dėl režisūros „BAFTA“, „Auksinių gaublių“ ir „Oskarų“ teikėjai žiovuliškai vieningi – Innaritu. Pagiežingai jiems prieštaraudamas renkuosi minėtą savo dvejetą – Tarantino&McKay. Šios lygiosios, perfrazuojant Lietuvos futbolo komentatorius, – šiek tiek Quentino naudai. Bet kokiu atveju, kino tenise tai būtų čempioniškas duetas. „Grėsmingasis aštuonetas“ ir „Didžioji skola“ didmeistriškai leido mėgautis kiekviena scena.

Dvi scenarijaus kategorijos „Auksiniai gaubliai“ neskirsto siužetų į autorines idėjas ir veikalų ekranizacijas. Holivudo užsienio spaudos asociacija siaubingai susimauna. Apdovanojimas atitenka nepakeliamai nejudriam, Brodvėjaus scenai labiau tinkančiam „Styvo Džobso“ scenarijui. Britai baftininkai konservatoriškai blaivesni ir įžvalgesni. „Sensacija“ laimi originalaus, o „Didžioji skola“ – adaptuoto siužeto kategorijoje. JAV kino akademikai dirsteli į kolegas iš Britanijos ir atlieka „copy-paste“. Dėl „Didžiosios skolos“ keliu abu nykščius į viršų. Dėl originalaus scenarijaus drįstu oponuoti: „Grėsmingasis aštuonetas“. Taip pat pažymiu antrąsias vietas – iš 24

įtempto įkaitų trilerio į skaudžią tapatybės ieškojimo dramą pereinantis „Kambarys“ ir repo grupės N.W.A. iškilimo bei išsiskirstymo kino albumas „Tiesiai iš Komptono“.

Geriausi aktoriai Jei prieš „Oskarų“ ceremoniją lažybų bendrovės pateikė statymų dėl geriausio filmo pasiūlymą, pagrindinių aktorių nominacijose kokių nors kitų koeficientų, išskyrus šimtaprocentinę L.DiCaprio ir B.Larson (Džojos Niusom vaidmuo „Kambaryje“) pergalę, negalėjo gimti net kraštutiniausių kino radikalų slapčiausiose teorijose. Vis dėlto pasiginčyčiau su visomis trimis apdovanojimų institucijomis. Mano argumentas – Tomo Hooperio biografinės dramos „Danų mergina“ nuostabi aktorių pora Eddie Redmayne’as ir Alicia Vikander. Pernykščio „Oskaro“ laimėtojo sukurtas translytis personažas Einaras/Lili – absoliučiai lygiavertis konkurentas Leo aktoriniam darbui „Hju Glaso legendoje“. Suabejojusio vyriškumu dailininko žmoną suvaidinusi švedė A.Vikander pelnė antraplanės aktorės „Oskarą“, nors pagal laiką ir įtaigą ekrane ji privalėjo patekti į pagrindinių vaidmenų penketuką. O čia, mano nuomone, ji pranašesnė už visas kitas, ir net už favorites Cate Blanchett ir B.Larson. Aišku, Aliciai toks toliaregiškai korektiškas kino akademikų perkėlimas atnešė gana lengvą „Oskarą“ be aukso dulkės konkurencijos. Tarp pagrindinių ją įrašę Holivudo užsieniečiai rašeivos, britų kino akademikai talentingąją švedę paliko tuščiomis. „BAFTA“ išvis pasielgė negarbingai, antraplanės karūną uždėdama tautietei Kate’i Winslet už asistavimą Michaeliui Fassbenderiui „Styve Džobse“. Kad ir kaip ten būtų, praėjusiais metais moterų vaidmenyse – nedidelis badmetis. Ryškių charakterių trūkumas, kurio pasekmė – įsimintinų moteriškų personažų stoka. Tiesą pasakius, „pagrindinių vyrų“ taip pat gausiai neužderėjo. Eddie ir Leo atitrūkę nuo kitų be konkurencijos. Su visa pagarba „marsiečiui“ Mattui Damonui – jis dramatiškuose penketuose atrodo lyg ateivis iš kitos planetos. Kiti nominuotieji (jų vaidmenys) vertesni vietos ant atsarginių suolelio, o ne startiniame penketuke. O štai antraplanių – perteklius, visi įsimintinesni vienas už kitą. Belieka rink-

tis: Christianas Bale’as, Markas Ruffalo, S.Stallone, Benicio Del Toro, Tomas Hardy, Paulas Dano. Kažkodėl blankiausiai man šiame kontekste blykčioja M.Rylance’as. Britų ir amerikiečių kino akademijos išrinko būtent jį. „Auksinis gaublys“ atiteko S.Stallonei. Mano verdiktas. Geriausias aktorius – Redmayne’as arba DiCaprio, aktorė – A.Vikander. Antraplanis – Stallone, antraplanė – Jennifer Jason Leigh „Grėsmingame aštuonete“. Kitose prestižinių apdovanojimų kategorijose viskas buvo gana nuspėjama. Tad pabaigos desertui atidėjau keistenybes ir pokštus.

Keistenybės ir pokštai Labiausiai nevykęs pokštas – „Oskaras“ ir „Auksinis gaublys“ Sam Sparro ir Jimmy Napes kūriniui „Writings on the wall“. Geriausios dainos vardas... blogiausiai visų laikų Džeimso Bondo titrų kompozicijai! Didžiausios keistenybės – tarp nominuotųjų patekę nuobodulį keliantys ir nebūtais kinomaniško išskirtinumo mitais apaugę filmai „Kerol“, „Styvas Džobsas“, „45 metai“ ir „Ex Machina“. „Džoja“ – smarkiai perlenkiantis sarkazmo lazdą eksperimentas, tačiau bent jau gyvas ir pulsuojantis savo neprigijusioje pasakojimo formoje. Tačiau gal jūs man pasakysite – kaip „Oskarų“ geriausių filmų aštuonetuke atsidūrė ties banalumo riba balansuojantis „Bruklinas“, kai neliko vietos „Grėsmingam aštuonetui“? Jau rašiau, bet įžūlokai pasikartosiu: „Šnipų tiltas“ – kaip senas nutrintas kostiumas, o „Hju Glaso legenda“ – įspūdinga operatoriaus ir aktorių kelionė į niekur.

Išrinktųjų penketukas Tiesiai šviesiai – tiems, kas paklaus, o koks tas jūsų, aštriaplunksni kritike, apdovanojimų sezono išrinktųjų filmų penketukas. Štai toks: 1. „Grėsmingasis aštuonetas“. 2. „Didžioji skola“. 3. „Sensacija“. 4. „Kambarys“. 5. „Tiesiai iš Komptono“. O koks jūsų?

sugrįžimai

Mecenatės dovana universitetui

Dailininkė M.B.Stankūnė prie savo paveikslų.

Išeivijos dailininkė Magdalena Birutė Stankūnė, pernai sulaukusi 90-ojo gimtadienio, yra gerai žinoma visoje Lietuvoje. Ji nemažai savo paveikslų padovanojo įvairioms švietimo, kultūros bei medicinos įstaigoms, todėl jai prigijo mecenatės bei filantropės vardas. Paveikslais ji nutarė pradžiuginti ir Klaipėdos universiteto biblioteką, gruodį pasiuntusi jai šešis savo darbus iš ciklo „Žemynos skliautai“. Vasarį ji padovanojo keturis paveikslus iš ciklo „Žemynos žiedai“, o netrukus biblioteką turi pasiekti dar vienas dailės darbų siuntinys. Danutė PETRAUSKAITĖ

Menininkės kelias M.B.Stankūnę teko sutikti Čikagoje jau 1991 m., tačiau artimi kontaktai su šia menininke užsimezgė tik 2015-aisiais.

Tuomet iš jos pačios ir sužinojau apie nenumaldomą jos mecenatystės aistrą ir norą meno kūriniais pagražinti atokiausius Lietuvos kampelius. Dailininkė gimė Oželių kaime Šunskų valsčiuje Vilkaviškio apskrityje. 1944 m. 19-metė mergina pasitraukė į Vokietiją, kur išvietintų asmenų stovykloje prabėgo treji vargani jos gyvenimo metai. 1947 m. jai pavyko apsigyventi Londone. Ten ir

prasidėjo jos kaip menininkės kelias. Magdalena baigė Mayfair Mannequino akademiją, kelerius metus studijavo Šv. Martyno dailės akademijoje, o 1960 m., persikėlusi į JAV, įsikūrė Čikagoje, kur gyvena iki šiol. Amerikoje ji toliau tęsė dailės studijas Čikagos meno instituto mokykloje, garsaus lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus dailės studijoje, Bogan City koledže, 1973 m. baigė Čikagos dailės akademiją. ► 25

sugrįžimai

◄ Dar studijuodama pradėjo reng-

ti personalines parodas. Pirmoji jų įvyko 1968 m. Čikagoje (čia jos toliau buvo rengiamos kas keleri metai), vėliau – Klivlande, Los Andžele, Ročesteryje, Kanadoje (Toronte), Vokietijoje (Miunchene), Australijoje (Melburne, Sidnėjuje). Pirmą kartą Lietuvoje dailininkės darbai buvo eksponuoti 1985 m. Vilniuje, 1987 m. – Klaipėdoje. Nuo tada parodos imtos rengti ir kituose miestuose, ypač praėjusiais metais, pažymint garbingą M.B.Stankūnės jubiliejų. Jos kūriniai buvo eksponuoti Marijampolės kraštotyros muziejuje, Kauno paveikslų

galerijoje, V.K.Jonyno galerijoje Druskininkuose, taip pat Lietuvių dailės muziejuje Lemonte.

Spalvų valdovė Dailininkės kūrybą sudaro įvairaus pobūdžio darbai – medžio raižiniai ant japoniško ryžių popieriaus, grafika, tapyba, tekstilė. Šiandien būtų sunku suskaičiuoti, kiek iš viso jų sukurta ir apdovanota įvairiomis premijomis. M.B.Stankūnė mėgsta kurti ciklais. Jų yra net kelios dešimtys. Tai „Metų

laikai“, „Lietuvos kaimo moters darbai“, „Gėlės“, „Erdvėje“, „Motinos“, „Flora“, „Mitai“, „Motina gamta“, „Motina žemė“, „Terra incognita“, „Žemė žydi“ bei daugelis kitų. Kaip byloja pavadinimai, paveikslų tematika susijusi su gamta, kaimo motyvais, mitologiniais siužetais. Pasak menotyrininkų, dailininkės kūrybos ištakos – tai gimtosios žemės versmės su gyvai alsuojančiais vaikystės prisiminimais, kuriuos ji išsaugojo per daugelį išeivijoje nugyventų metų. „Tai tarsi širdim išlietas paminklas laiko tolybėse paliktam gyvenimui“, – rašė poetas Kazys Bradūnas. Pati M.B.Stankūnė pasakojo, kad augo apsupta tėvų meilės, senelio Motiejaus pasakų ir nuostabios gamtos: „Vaikystėje visko turėjau, ko tik vaiko širdelė gali norėti. Buvo visokių gyvulėlių, paukščių, o aplinka – nepaprastai graži. Prie namų žydėjo darželiai, ošė aukšti medžiai, kiemas tvarkingai aptvertas – tvorelių statiniai nudažyti žaliai, o jų viršūnės – baltos. Prie pat namų gurgėjo Žvirgždės upelė, netoliese telkšojo nedidelis Oželių ežeras... Ir

Tai tarsi širdim išlietas paminklas laiko tolybėse paliktam gyvenimui.

M.B.Stankūnės paveikslai puošia Klaipėdos universiteto Dr. Kazio Pemkaus biblioteką-archyvą. 26

sugrįžimai

viskas vaiko akimis atrodė gyva, sudvasinta, paslaptinga – medžiai, žolynai, vandenys“. Visuose dailininkės darbuose, ypač tapyboje, dominuoja sodrūs, ryškūs tonai, koloristinis ritmas. Ji mėgsta derinti skirtingas, net kontrastingas spalvas, kurios traukte traukia akį savo grynumu ir veržlumu. Atrodo, kad M.B.Stankūnei paklūsta bet kokie spalvų deriniai – apie tai byloja jos ciklai „Spalvų simfonija“, „Spalvų versmė“, „Spalvų sūkurys“, „Spalvų žara“. Jų linijos formuoja aptakias figūras, kuriose galima įžvelgti mistinių būtybių ir augmenijos siluetus arba raibuliuojančius įvairiomis varsomis labirintus, vedančius į archajinį pasaulį. Tai lyg žmogaus ir gamtos harmonija, įkūnyta spalvose bei mistiniuose regėjimuose.

Dosni filantropė Jau nuo pat mažens Magdalena mėgo šelpti varguolius. Kaip ji pati pasakojo, dar būdama jauna mergaitė per atlaidus apdalydavo smulkiais pinigėliais šventoriuje sėdinčius ubagėlius. Ir pajusdavo didžiulį pasitenkinimą ne imdama, o duodama. Jos mama prieš mirtį tarė savo dukrai: „Kaip yra viena motina, taip yra ir viena tėvynė. Lankyk Lietuvą!“ Dailininkės kelionės prasidėjo dar sovietmečiu, bet tuomet, pabuvojus ne vienoje pasaulio šalyje, tėvynė pasirodė liūdna ir pilka. Tai dar labiau sustiprino norą padėti vargstančiam kraštui, ir M.B.Stankūnė beveik kasmet atkeliaudavo jo aplankyti. Glaudžiausi ryšiai užsimezgė su gimtine – Suvalkijos regionu. Įvairioms Marijampolės ir Vilkaviškio įstaigoms ji padovanojo ne vieną savo paveikslų ciklą; paaukojusi 100 tūkst. litų savo asmeninių lėšų, tik ką įsteigtame Marijampolės kultūros centre 2006 m. atidarė dailės galeriją, kurioje šiandien eksponuojami po visą pasaulį išsiblaškiusių suvalkiečių menininkų darbai. Dailininkės dėka į Marijampolę atkeliavo turtinga žymaus lietuvių politiko bei visuomenės veikėjo Prano Povilaičio kolekcija. M.B.Stankūnei paaukojus 50 tūkst. JAV dolerių, buvo atliktas kapitalinis Vilkaviškio kraštotyros muziejaus remontas. Šiam muziejui ji perdavė daugiau nei 15 tūkst. eksponatų – ver-

Prof. dr. D.Petrauskaitė paruošė paveikslus eksponavimui.

tingų meno, fotodokumentikos, savo asmeninių daiktų ir šeimos relikvijų. Savo paveikslus dailininkė yra dovanojusi Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, M.K.Čiurlionio muziejui, viešosioms bibliotekoms, universitetams, gimnazijoms, ligoninėms. Ji prisiminė ne tik savo gimtinę, Lietuvos didmiesčius, bet ir mažesnius miestelius – Kudirkos Naumiestį, Plungę, Rietavą, Skuodą, Molėtus, Biržus, juose palikdama savo kūrybos darbų. M.B.Stankūnės vardas lyginamas su garsiomis Lietuvos mecenatų pavardėmis, tokiomis kaip Tiškevičiai ar Oginskiai. Kaip dosni rėmėja ji yra žinoma ir JAV. Jos šeima aukojo Bostono enciklopedijos leidybai, Čikagos lietuvių operai, Lietuvių fondui, Lietuvos ambasadai Vašingtone, steigė premijas menininkams, savo namuose iki šiol dailininkė mielai priima mokslininkus ir meno žmones. Už filantropinę veiklą ji yra apdovanota JAV lietuvių bendruomenės dailės premija, LGK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, jai suteiktas Vilkaviškio ir Marijampolės miestų garbės piliečio vardas.

Neužmiršo M.B.Stankūnė ir Klaipėdos. Atrinkusi šešis kūrinius iš naujausio savo ciklo „Žemynos skliautai“, pernai lapkritį juos pasiuntė Klaipėdos universiteto bibliotekai. Ant drobės nutapyti paveikslai buvo kruopščiai supakuoti, todėl nepažeisti pasiekė uostamiestį. Tiesa, nuo šalčio jie buvo sustirę ir susisukę, tad dailininkės patarimu prieš kabinant ant sienos juos teko išlyginti lygintuvu. Paveikslai, dedikuoti žymiems lietuvių dainininkams – S.Barui, P.Bičkienei, A.Braziui, D.Stankaitytei, J.Vazneliui, A.Voketaičiui, kurių balsais dailininkė žavėjosi, yra eksponuojami Dr. Kazio Pemkaus bibliotekos-archyvo patalpose, virtusiose mažąja Čikaga. Tad belieka tik priminti klaipėdiečiams, besilankantiems šioje bibliotekoje, kad atidžiau apsižvalgytų ir pasigrožėtų M.B.Stankūnės spalvų gamomis, o pačiai dailininkei padėkoti už vertingą dovaną bei palinkėti kūrybinės sėkmės.

DAILĖ

Daugiasluoksnė K.Pe nuo kolorito iki daikti Kas tapyboje atkreipia žiūrovų dėmesį, priverčia susimąstyti? Pavadinimas, idėja, spalvos, o gal visuma, kurią mato prieš savo akis parodų erdvėse. Neretai esame linkę susikoncentruoti ne į detales, o į bendrą vaizdą, kai būtent detalėse slypi tapybos darbo reikšmė ir idėja, kai po gausiais dažų sluoksniais užkoduojami simboliai. Tai buvo aktualu ir šviesaus atminimo vilniečiui tapytojui Klaudijui Petruliui (1951–2014), kuris susikoncentruodavo į koloritą ir paveikslo erdvę. Per keletą grunto sluoksnių jis siekė reflektuoti individo daiktišką tikrovę, su kuria klaipėdiečiai kovo 4–30 dienomis galėjo susipažinti Baroti galerijoje.

K.Petrulis. Skalbiniai (2010).

Loto (1995). 28

Spragtukas (1996).

DAILĖ

etrulio tapyba: iškos erdvės Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Tai nebuvo retrospektyvinė paroda, veikiausiai – siekis parodyti skirtingo laikotarpio darbus (pvz., tapybą ir kelis laikrodžius), kurie anksčiau uostamiestyje nebuvo eksponuoti. Pasirinkta daugiasluoksnė kaip gruntas K.Petrulio tapyba, kuri įrodo, koks talentingas buvo menininkas ir koks aktualus jis yra šiandien.

Aiškus konstruktyvistas K.Petrulis – koloristas, susikoncentruojantis į paveikslo plokštumą, kurią žiūrovams atveria arba, pasirinkdamas netikėtus simbolius, užveria. Savotiškai intriguoja ir tuo, kad retai parodą lydi pavadinimas. Kita vertus K.Petrulio darbų pavadinimai, kuriuos sugalvodavo žmona tapytoja Jūratė Mykolaitytė, tėra tik nuoroda, kaip suvokti intriguojantį ir paslaptingą tapybos pasaulį, jį geriau pažinti. Nebūtina vadovautis aiškiu darbo pavadinimu, svarbiau, kokią nuotaiką, įtampą perteikia pats kūrinys. K.Petrulis nekūrė nuoseklaus pasakojimo tapybos plokštumoje. Jo pasirinkimas – aktualizuoti akimirkos momentą. Centre dominuoja menininkas ir jo prisiminimai ar gyvenimiški momentai, kurie yra universalūs. Būtent universalumas leidžia per spalvos semantiką išskirti paveikslo erdvės, kurioje talpinami skirtingi simboliai ir aktualizuojamos įvairios nuotaikos, reikšmę. Erdvę, ypač paveikslo erdviškumą K.Petrulis suvokė gana įvairiai. Erdvė padėjo menininkui pabrėžti vaizduojamą daiktą arba jį dekonstruoti. Šiuo atveju svarbus harmoningas ir destruktyvus santykis tarp spalvos ir erdvės, formos ir faktūros, kuri suteikia ne tik gylį, bet ir minties tėkmę, srovenančią tapybos dar-

buose. Spalva, jos vieta, forma ir faktūros – svarbiausi K.Petrulio kūrybos požymiai. Vadovaujamasi tuo, kad aiškiai neįvardytas pasakojimo tikslas, leidžiama jį pasirinkti patiems žiūrovams. Atsisakoma minties ribotumo, skatinamas dialogiškas santykis, t. y. konstruojamas dialogas tarp tapybos darbo ir žiūrovo, tarp menininko ir publikos, tarp savęs ir kito. K.Petrulio tapyba suvokiama kaip daugiasluoksnė ir technikos požiūriu, ir simbolių pasirinkimais. Atidumas paveikslo paviršiui pabrėžia minties gelmę ir aiškią nuotaiką, kurią menininkas pasirinko kurti, galbūt net turėdamas tikslą paveikti žiūrovus.

Intriguoja daiktiškumas Įdomu, kad kiekvieną K.Petrulio tapybos darbo pavadinimą sudaro daiktavardžio kategorija, pvz., „Skraidyklė“ (2014), „Skalbiniai“ (2010), „Cirko moteris“ (2006) ar „Spragtukas“ (1996). Individas savo būtį, ypač išgyvenimus sieja su daiktiškumu, kelia klausimą, kas aš esu. Daiktas traktuojamas kaip žmogų trikdantis, bet kartu jam ir padedantis geriau pažinti save. Suvokiama, kad tai priemonė, kuri atspindi žmogaus vidinį pasaulį. Kita vertus tapybos darbas yra taip pat žmogaus išgyvenimų atspindys. Jame objektai – daiktai – įgauną kitą reikšmę nei jie turi. Tai galima atpažinti paveiksle „Loto“ (1995), kuriame laiptų vaizdinys konstruoja dvimatę erdvę – šiapus ir anapus – nurodo ir į paveikslo gylį, ir taip pat – į abstrakčią erdvę. Paveikslas suvokiamas kaip savotiškas simbolių ir reikšmių labirintas, kuris aktualus ne tik menininkui, bet ir žiūrovams. Atrodo, trys fundamentalios spalvos kuria darbo nuotaiką ir pasakojimo kryptį. Paveikslui būdinga mįslinga nuotaika, sudėtinga atkoduoti, ar tai reali abstrakcija, ar fikcija. K.Petrulis taip siekė intriguoti ir parodyti, kad tai galbūt ne menininko vaizduojamas, o pačių žiūrovų pasaulis. ►

Laikrodžiai (2009). 29

DAILĖ

Menininkui buvo svarbu parodyti paveikslų daugiasluoksniškumą ir kartu minties, kuri neturi apribojimų, laisvę. ◄ Tapytojas nenubrėžė aiškios linijos, kuri skirtų kasdienybę nuo asmeniškumo. Akcentavo ne tik dialogišką santykį, taip pat jį perteikė per universalius simbolius ir jų reikšmes. Tapybos darbe „Skalbiniai“ dominuoja puikiai individui atpažįstami daiktai, kurie yra prigludę prie mūsų kūno. K.Petrulis skalbinius pavaizdavo švarius, per koloritą perteikdamas gana vasarišką nuotaiką. Bet tai tik pirminis reikšmės sluoksnis, kurį žiūrovai gali atverti. Būtent skalbiniai koduoja ironiją, galbūt Lietuvos situaciją šiandien (raudonomis raidėmis įtapytas žodis „Lietuva“ fragmentuojamas, centre vaizduojamos ES žvaigždutės). Tai parodo taip pat žmogaus dvilypumą ir norą keistis. Galima teigti, jog K.Petrulis pasirinko daiktiškumą, kad reprezentuotų ne tik formą ar erdvę, bet taip pat ir ironiją, pabrėžiančią universalią mintį.

Tapybos gylis

Cirko moteris (2006). 30

Atkreipia dėmesį ne tik K.Petrulio technika, kai naudojami keli grunto sluoksniai. Taip susikoncentruota į tapybos plokštumą, grublėtą paviršių. Svarbu, kur patalpintas daiktas ir kokią reikšmę jis įgaus visumoje, t. y. kūrinyje. Atrodo, kad tapytojas dėjo kuo daugiau grunto ar dažų sluoksnių, siekdamas ne tik sukurti aiškią faktūrą, varijuojančią nuo švelnumo iki grubumo. Galbūt norėta pasislėpti nuo savęs ir aplinkos, kuri gali slėgti. Taip savotiškai pabrėžta tai, kas slepiama už grunto, ir tai, kas vaizduojama plokštumoje. Tapybos darbai iš tikrųjų daugiasluoksniai, reikšmės pinasi viena su kita ar skirtingai veikia. Šiuo atveju spalva gali paveikti erdvę ir atvirkščiai. Menininkui buvo svarbu parodyti paveikslų daugiasluoksniškumą ir kartu minties, kuri neturi apribojimų, laisvę. „Skerspjūvis IV“ (1998) išsiskiria aiškių abstrakcijų panaudojimu. Kūriniui artima kubizmo estetika ir nuotaika. K.Petrulis dažnai akcentavo, kad darbo pabaiga iš tiesų nėra baigtinis reiškinys, jis tęsiasi žiūrovų sąmonėje. Neretai palikdavo patiems žiūro-

vams vertinti kūrinį ir siekti jį pažinti. Žavi tai, kad kiekvieno tapybos darbo paviršius yra ypač faktūriškas, grublėtas, bet kartu parodantis individo švelniąją pusę, t. y. nuoširdumą. Tapyboje per griežtas formas ieškoma ne destrukcijos, bet siekiama harmonijos. Darbe „Skerspjūvis IV“ akcentuojamos geometrinės figūros ir plokštumos, bet taip pat pravartu įsižiūrėti, kaip paviršiuje brėžiamos linijos ir į ką jos nuveda (kyla klausimas – ar turi nuvesti?). Viena vertus, geometrinėmis figūromis atskirtos įvairios paveikslo vietos, kita vertus, jos įrėmintos tapyboje. Taip susiduria dvi skirtingos kategorijos – faktūra ir potėpis. Jos viena kitą veikia ar bando veikti.

Pažinti ir atminti Faktūra ir potėpis leidžia išryškinti laiko svarbą K.Petrulio kūryboje. Menininkas ieškojo ne tik skirtingų idėjų, bet ir formų. Jis jungė laiką ir tapybą. Parodoje Klaipėdoje eksponuoti jo ištapyti laikrodžiai rado tinkamą vietą ekspozicijoje, ją papildė. K.Petruliui buvo įdomi laiko reikšmė tapyboje, ar mes laiką tinkamai panaudojame. Galėtume menininko intenciją sieti su šiandienos realijomis, kai nuolatos kažkur skubame ir kažko nepadarome. Todėl kai kurie tapybos darbai nurodo autoriaus išgyvenimus. Paveiksluose „Tėvui I“ (2006) ir „Stabas“ (2011) galima atpažinti ryškiausias laiko išraiškas ir pojūčius. Parodomas ne tik asmeniškumas, taip pat akcentuojama pagarba tėvui tapytojui Algirdui Petruliui. Uostamiestyje veikusi K.Petrulio paroda nebuvo retrospektyvinė, bet nuosekliai pristatė menininko kūrybą, rado vietą Klaipėdos meno kontekste. Tai būtinas priminimas apie virtuozišką menininką, kurio kūrybos pamatas – koloritas, erdviškumas ir faktūra. Tapytojas sakydavo, kad 10 grunto sluoksnių jam būdavo negana. Sluoksnių kiekis parodydavo minties ar idėjos daugiasluoksniškumą, kartu pabrėždavo individo santykį su laiku. Atrodo, kad jis sluoksniavo išgyvenimus ir asmenines būsenas. Taip pat ekspozicija parodė, kad į K.Petrulio kūrybą nereikėtų žiūrėti su išankstinėmis nuostatomis ar tapytoją priskirti meno srovėms. Paprasčiausiai reikėtų suvokti, kad koloristas ir abstrakčiojo meno sekėjas K.Petrulis yra, buvo ir bus visada toks, kokį mes atpažįstame iš jo tapybos darbų. Tereikia pažinti ir atminti.

DAILĖ

Vienos kartos Du vienos kartos dailininkai, gimę tame pačiame miestelyje. Vidas Pinkevičius (1949–2012) ir Zita Inčirauskienė (g. 1951). Jų kūrinių parodos Klaipėdoje pavasariop vyko viena po kitos, suteikdamos galimybę iš naujo pažvelgti į autorių kūrybą, atverti naujus jos klodus.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Tapytojas, kuris sakė, kad jo biografija neįdomi

V.Pinkevičius. Rūpintojėlis (1989).

V.Pinkevičius. Laužai bokštuose (1999).

Tai tiesa, V.Pinkevičiaus biografija neįdomi, tiksliau – standartinė, kaip ir bet kurio jo kartos menininko, gimusio ir augusio sovietiniais laikais. Gimė mažame Gruzdžių miestelyje, 1968–1973 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute, 1973 m. atvyko į Klaipėdą, iki mirties dėstė tapybą Adomo Brako dailės mokykloje, tapė ir piešė, per savo gyvenimą surengė daugiau nei 40 personalinių parodų. Biografijoje nėra įspūdingų kelionių po Europos muziejus (tuomet tai būdavo išimtis, patvirtinanti taisyklę), studijų ar stažuočių pas tapybos korifėjus, projektų, tarptautinių parodų ir viso to, kuo marguoja jo amžininkų į vakarus nuo Lietuvos gyvenimo keliai arba visai jaunų menininkų CV. Ar jam to būtų reikėję? Juk po 1990 m. bent jau galimybių keliauti atsirado. Ar kūrybos kelio pradžioje, turėdamas laisvo judėjimo ir lavinimosi ne savame krašte galimybę, būtų ja pasinaudojęs? Ar tai būtų praturtinę jo kūrybos lauką? Tai veikiau retoriniai klausimai. Tam tikrą atsakymą randame tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus mintyje: „Šis tapybos piligrimas lyg keliavo Kristaus keliais...“. O realybėje turime menininko aliejinius paveikslus, piešinius, eskizus – kūrybos palikimą, kurio visumos dėl darbų kiekio (atrodo, kad tikslaus skaičiaus niekas negali pasakyti) ir kūrybos metodo iki šiol galbūt dar iki galo nesuvokiame. Keistas, bet prasmingas sutapimas – pirmąją vasario savaitę, nederinant ir nesitariant, Klaipėdoje buvo atidarytos dvi V.Pinkevičiaus parodos: tapybos – Prano Domšaičio galerijoje, piešinių – Meno bibliotekoje. Gaila, abi jau baigėsi. Tie, kurie pirmą kartą pamatė V.Pinkevičiaus darbus, ir tie, kurie jau kelis dešimtmečius jo kūryba domisi, tikiuosi, patyrė tokią pat netikėtumo būseną. ► 31

DAILĖ

◄ Atidarant abi parodas Klaipėdoje, kiti V.Pinkevičiaus darbai dar nebuvo grįžę iš parodos Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Dailininko draugų ir artimųjų – našlės grafikės Felicijos Kačenauskaitės-Pinkevičienės, sūnaus, talentingo ir garsaus vargonininko Vido Pinkevičiaus, tapytojo Juozo Vosyliaus – pastangomis jo kūryba pastaraisiais nuolat pristatoma parodose visoje šalyje, išleistas ir pirmas – nedidelis, bet informatyvus – katalogas. Kol šis darbas bus tęsiamas, tol darbščiausio-produktyviausio Klaipėdos (o gal ir Lietuvos?) tapytojo atminimas bus gaivinamas, o jo kūryba atsivers vis naujais klodais.

Piešinių ir paveikslų ypatingas ryšys V.Pinkevičiaus piešiniai visada buvo rodomi rečiau nei tapyba. Pastarąjį kartą jie eksponuoti bene 1997-aisiais P.Domšaičio galerijoje. O juk piešiniai yra tapę legenda tarp kolegų menininkų (vėlgi reikėtų pabrėžti – jo kartos). Todėl po daugelio metų pertraukos parodoje „Žydinti pieva“ (veikė vasario 2–29 dienomis) Klaipėdos meno bibliotekoje parodyti nors ir nedidelę piešinių ir eskizų dalelę buvo labai geras sumanymas. Eksponuodamas parodą, J.Vosylius smagiai improvizavo. Sąmoningai „netvarkingas“,

Ekspresyvi, net drastiška formų ir spalvų derinių požiūriu V.Pinkevičiaus tapyba visada byloja apie žmogaus būtį. tirštas piešinių eksponavimas leido pažvelgti į juos ne tiek kaip į pavienius objektus, bet kūrė įspūdingą erdvę, kurioje greta itin smulkiai pasakojamų bulviakasių ir kitų kaimiškų darbų istorijų prasmingai išryškėjo „tylos salos“ – didelio formato piešiniai su vienu stambiu motyvu ir švaria erdve aplink jį. Tarp tapytojo piešinių ir paveikslų visada egzistavo ypatingas ryšys. Pats autorius yra sakęs, kad vaizdai ir įspūdžiai, prieš atrasdami formą drobėje, varijuojami popieriaus lakštuose: „Kol atrandu norimą kompoziciją, prisiminimai gula į dešimtis piešinių. ► 32

V.Pinkevičiaus piešiniai vasarį buvo klote nukloję Klaipėdos meno bibliotekos galerijos sienas.

DAILĖ

Virtuoziškas piešėjas Vido Pinkevičiaus piešinių parodoje „Žydinti pieva“ eksponuota per 120 dailininko piešinių. Suklijuoti ant rusvo pakavimo popieriaus, ilgomis ištisinėmis juostomis jie driekėsi nuo lubų iki pat grindų.

Juozas VOSYLIUS

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Trumpai aprašyti kolegos tapytojo piešinius, kurių mažytė dalelė buvo parodyta Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, – „misija neįmanoma“, nes keturis dešimtmečius nė dienos nepraleidęs nepiešdamas Vidas sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę įvairiausio formato, skirtingos stilistikos, technikos ir tematikos, tobulos plastikos ir gilaus turinio darbų. Matant tragiškai sumenkusį kitų dailininkų dėmesį piešiniui – šiam kasdieniam itin vertingam kūrybos „dienoraščiui“, juo labiau šis mažai žinomas V.Pinkevičiaus kūrybos lobis, kaip tikrai lygiavertė jo puikiai tapybai kūrybos dalis, vertas stipresnės nei ši plunksnos ir išsamesnės analizės. Prisimenu Vidą su pieštuku rankose, žemai palinkusį prie popieriaus lapo, toli nuo viso pasaulio, atrodo, visą panirusį į piešimą ir užstrigusį piešinyje, kaip šventovėje atnašaujantį magišką sakralų ritualą... Kasdien nepaliaujamai nekantrios kūrybai, magančios piešiniu kalbėti, byloti, sekti įstabią nematyto pasaulio sakmę apie spindulingą būties slėpinį, kurio pilnas oras, dangus ir žemė, Vido rankos guldė ir guldė ant popieriaus begalinę daugybę vaizdų. Išskirtinai atsakingas, sakralus V.Pinkevičiaus požiūris į piešinį – kaip būtiną kasdienę dailininko meninės raiškos dalį – subrandino puikius kūrybos

vaisius. Su nuostaba stebime, kaip profesionaliai Vidas sukomponavo vaizdą, kaip subtiliai ir unikaliai užpildė lapą, kur tuščias plotas skamba kaip pauzė muzikoje, prasmingai sustiprindamas nupiešto vaizdo įtaigą. Kas vedžiojo jo ranką kuriant ypatingus, kiek deformuotus personažus, objektus ar gamtos motyvus, kurie sustingę keistame judesyje arba kilmingoje pozoje? Paprastomis, atrodo, tikrai ribotų galimybių priemonėmis – įvairaus kietumo pieštukais ir skystu tušu ar net flomasteriu nupiešti, dėl dailininko kūrybinės karštinės, idėjų gausos ir nepalenkiamo darbštumo šie kūriniai tapo reikšmingais, unikaliais jo būties ženklais. Ypatingą Vido meistrystę liudija nepakartojama tonų ir linijų gradacija – nuo kieto pieštuko vos įžiūrimų linijų raizginio iki siautulingo maksimaliai juodu štrichu padengto ploto. Taip sukurti pasigėrėtini, gyvybe pulsuojantys plastiniai vaizdai. V.Pinkevičiaus piešinių parodoje jautiesi lyg prie gaivalingos kalnų upės, maitinamos iš sniegingų viršūnių, tirpstančių dangaus mėlyje. Kad rimtai ir atsakingai Vidas vertino savo piešinius, liudija ir dažnai pasikartojantis jų aprėminimas dekoratyviniu rėmeliu, gracingas ir jautrus pavadinimo bei sukūrimo datos įkomponavimas. Žinant, kad ne viena jo tapyta drobė liko be parašo ir pavadinimo, galima nujausti, kad autorius savo piešinius laikė svarbia savo kūrybinio palikimo dalimi. Branginkime tai. 33

DAILĖ

Z.Inčirauskienė. Iš ciklo „Lietuvos rašytojai“ (2000–2009).

Mano testamentas (2012).

Fosilija I, II, III (2015–2016). ◄ Improvizacijos pastelėmis bei mišria technika sudaro nemažą mano kūrybos dalį. Siekiu, kad piešiniai būtų kaip atskiri kūriniai“. Maždaug 2009 m. viename interviu dailininkas užsiminė: „Menotyrininkai, kurie labai mėgsta viską sudėlioti į stalčiukus, priskiria mane ekspresionistams. Galbūt, bet yra šiek tiek siurrealizmo. Man labai patinka Nyderlandų siurrealistai, Boschas. Ir iš gyvenimo pajautų tai ateina. Nesu visa apmąstantis, labiau pasineriu į neišvengiamą būseną“. P.Domšaičio galerijoje vasario 4 – kovo 26 dienomis vykusioje parodoje „Dvidešimtajam amžiui baigiantis“ buvo eksponuoti V.Pinkevičiaus paveikslai, nutapyti paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Šis laikotarpis dažnai vadinamas geriausiu tapytojo kūrybos periodu. Paprastai dailininkas rinkdavosi didesnio formato drobes, kuriose plėtojo sudėtingas, daugiafigūres kompozicijas. „Neretai atsitinka, kad 34

pradėjęs tapyti įstringu, matau, jog kažko trūksta paveikslui, bet nežinau – ko. Tada jį palieku neužbaigtą. Praėjus laikui pamatau, kaip galima pataisyti, o kartais – ant viršaus užtepu kitą vaizdą. Mano paveikslų stirtose nemažai tokių, po kurių viršutiniu sluoksniu slepiasi dar po tris variantus. Kartais ir gailiuosi užtepęs geresnę kompoziciją“, – yra pasakojęs V.Pinkevičius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma paveiksluose išnarplioti tų tankiai „suaustų“ potėpių raizginių, pamatyti ir išjausti paslėptųjų „apmatų“ ir „ataudų“ sluoksnių, atsekti, kas yra po jais ir juose. Ekspresyvi, net drastiška formų ir spalvų derinių požiūriu V.Pinkevičiaus tapyba – paveikslai bibliniais motyvais, kasdienio gyvenimo vaizdai, kraštovaizdžiai – visada byloja apie žmogaus būtį. Bibliniai motyvai gana dažni lietuvių XX a. paskutiniųjų dešimtmečių tapyboje. V.Pinkevičiaus kūryba šiame kontekste išsiskiria nuosekliu jų plėtojimu

ir santykiu. Atspirties taškai – Senasis ir Naujasis Testamentas (kažkuriame interviu F.Kačenauskaitė-Pinkevičienė su nustebimu konstatavo, kad vyras buvo juos perskaitęs), tradicinė lietuvių liaudies medinė skulptūra, kurios meninė vertė buvo suvokta dar tarpukario lietuvių tapyboje, ir žemaitiškoji dailininko vaikystės aplinka. Pasak tapytojo A.Stasiulevičiaus, „Kristaus kančios istoriją, daug kartų vaizduotą ir praeities menininkų, Pinkevičius savo drobėse įprasmino XX a. plastine kalba. Žinomi siužetai sukrečia nepaprasta menine jėga – tarsi šiandien nuplakamas Kristaus kūnas, tarsi dabar sruvena Jo kraujas, rauda Dievo Motina po kryžiumi. Mes tampame nebe žiūrovais, o liudininkais. Evangelinė tiesa jo paveiksluose tapo menine tiesa“.

Kaligrafė, kuri moka lyginti Taip pat Gruzdžiuose gimusi Z.Inčirauskienė 1983 m. baigė tuometį Vilniaus dailės institutą, dirba Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, profesorė. Dailininkės kūrinių paroda „Tekstilė. Kaligrafija“ veikė vasario 12 – kovo 9 dienomis „Klaipėdos galerijoje“. Z.Inčirauskienės kūryba yra itin susijusi su realybe. Kurdama ji remiasi tuo, kas egzistavo kadaise bei kas egzistuoja čia ir dabar. Darbuose ir per juos autorė kalba apie giliausius ir visų pirma jai pačiai svarbius dalykus. Praeitį, palikimo motyvą gvildena

DAILĖ

Metų laikai (2014).

Klošaro sapnas (2009).

Tekstilė ir kaligrafija Z.Inčirauskienės kūryboje nekovoja tarpusavyje. Abi sritys, teikiančios plačius raiškos būdus, koegzistuoja kaip natūrali kūrėjos savastis. per asmeninę patirtį, kurioje labai svarbi šeimos istorija. Kažkuriuo momentu šie asmeniniai išgyvenimai tampa daug platesnio konteksto dalimi. Istorijos pasakojamos per subjektyvius potyrius ir medžiagiškuosius praeities (nebūtinai labai senos) liudininkus. Juose atpažįstame ir save, savo istorijas, taigi randame daugiau ar mažiau sąlyčio taškų, nelygu kokios kartos akimis žvelgiama. Antra vertus nemanykime, kad su realybe susijusių Z.Inčirauskienės kūrinių forma tikroviška. Anaiptol, ji asociatyvi. Parodoje kabo jūreiviški švarkai, guli tikri, bet negailestingai supjaustyti emaliuoti puodai, tobulomis krūvelėmis kyla autorės puikiai išlyginti autentiški senelio išeiginiai marškiniai, tik dėk tiesiai į spintą... Ant kūrinių ir juose yra kaligrafiškai išsiuvinėti ar užrašyti žodžiai, dedikacijos, sentencijos. Bet atpažįstamumo, perskaitymo momentas gana apgaulingas. Ir kaligrafiškai užrašyti tekstai, ir vienas su kitu susiję intarpai, vaizdai, motyvai, įvairių medžiagų, technikų ir technologijų deriniai per verbalines prasmes, įprastų daiktų ir medžiagų transformacijas kuria naujus įvaizdžius, pavidalus. Tekstilė ir kaligrafija nekovoja tarpusavyje, kuri pirmesnė, ir visai nesvarbu, ar tai dera vadinti

Kontrabanda, 1864–1904 (2005).

tekstiline kaligrafija, ar kaligrafine tekstile. Abi sritys, teikiančios plačius raiškos būdus, koegzistuoja kaip natūrali kūrėjos savastis. Parodoje buvo rodomi pastarojo dešimtmečio darbai. Vėl turėjome progą pamatyti 2000–2009 m. datuojamą kompoziciją iš ciklo „Lietuvos rašytojai: Salomėja, Donelaitis, Vaižgantas, Biliūnas, Vydūnas, Žemaitė“, dailininkės etapinį darbą „Kontrabanda, 1864–1904“ (2005), skirtą knygnešių atminimui. Abu jie žymi kertinius kūrybos momentus. Pirmojo vertikaliose tekstilinėse juostose dėliojami įprasti, kalbant apie šią lietuvių literatūros klasikų plejadą, atpažįstami ženklai. Kartu dailininkė surado daugybę originalių vaizdinių. Sąsajos su literatūra, tekstu ir jo interpretacija

Z.Inčirauskienės kūryboje itin svarbios. „Kontrabanda, 1864–1904“ yra lakoniškų ir santūrių formų. Vos kelios minimalistinės detalės sukuria labai išraiškingą pilkos kareiviškos milinės įvaizdį. Veik bravūriška, „iš kišenių“ kyšančių spaudinių drąsa apie knygnešių kasdienybę pasako daugiau nei ilgi išvedžiojimai. Dailininkė geba savo kūryboje subtiliai pateikti šiandienos reiškinius, įvesdama kičo elementus (blizgesio, aukso, dailumo efektas „Klošaro sapne“ (2009) ar negailestingai, kaip retas, bet atgyvenusias senienas „supresuodama“ įvairius objektus į „Fosilijų“ ciklo (2015–2016) kubus. Gal perspėja, kad tarp jų gali būti vertingų dalykų, kurių nebematome ar nesugebame įvertinti? 35

Vytauto Petriko nuotr.

GINTARO LAĹ AI

GINTARO LAŠAI

Katė, kuri rašo Kovo pradžioje Klaipėdoje lankėsi Australijoje gyvenanti rašytoja, internetinio tinklaraščio „Grafomanija“ įkūrėja Sandra Bernotaitė. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje ji skaitė paskaitą apie rašymą ir pristatė savo knygą „Laisvojo rašymo elementai“.

Sondra SIMANAITIENĖ

Rašyti galima išmokti – Prieš aštuonerius metus pasivadinti grafomane ir vystyti šią platformą buvo gana rizikinga. Juk rašytojas, pavadintas grafomanu, supranta, kad yra visai net ne rašytojas, o tik rašymo manijos apsėstas ligonis. Kaip kilo mintis „remti“ grafomanus, savotiškai reabilituoti grafomano sąvoką lietuviškoje aplinkoje? – Taip, grafomanija yra ligos pavadinimas, tačiau rašytojas, pavadintas grafomanu, įsižeidžia dėl kitko: taip jam pasakoma, kad jo rašliavos nevertingos, įdomios tik jam pačiam ir gal net besaikės. Idėja pasivadinti grafomane kilo peržiūrėjus lietuvių rašytojų sąrašą – man atrodė, kad kuris ne kuris iš to sąrašo tikrai galėtų būti apkaltintas grafomanija. Tačiau puslapio redakcija pabrėžė, kad į savo gretas nepri-

Vizitinė kortelė Rašytoja Sandra Bernotaitė kilusi iš Šiaulių (g. 1975), studijavo aktorystę, 12 metų gyveno Vilniuje, devinti metai reziduoja Melburne Australijoje. Išleido novelių rinkinį „Gaisras“ (knyga pripažinta geriausia 2010 m. Pirmosios knygos konkurse, laimėjo Augustino Griciaus premiją), romanus „Katė, kurios reikėjo“ (2013) ir „Dioniso barzda“ (2015) bei knygą apie rašytojo virtuvę „Laisvojo rašymo elementai“ (2016). Prieš aštuonerius metus įkūrė internetinį puslapį http://grafomanija.com.

ima grafomanų (būtent tą žodį ir pavartojo). Tai mane pralinksmino. Kita istorija: vienas žmogus mane pačią pavadino grafomane, gal iš meilės, o gal norėdamas kiek pažeminti, mat pats savęs tokiu nelaikė – ir teisingai darė, aš iš jo daug gerų dalykų išmokau jam nežinant. Norėjau pasijuokti iš tokio prasivardžiavimo. Galvojau taip: jeigu ir esu grafomanė, tai puiku, bet reikia daryti ką nors, o ne verkti. Nutariau mokytis rašymo ir dalytis savo atradimais su tinklaraščio skaitytojais, kurių nesitikėjau daug. Bet pamažu auditorija padidėjo, ir dabar jaučiuosi gana žinoma tam tikruose sluoksniuose... Taip va ir „gydomės“ visi drauge po truputį. Visai nebijojau pasirinkti negatyvaus pavadinimo: tai daug labiau patraukia akį tarp visokių reklaminių pagyrų ir šūkalojimų – žiūrėkit į mane, koks aš vertingas! Kai kas, žinoma, bandė prikabinti man šį vardą negatyviąja to žodžio prasme. Bet abejoju, ar perskaičius mano knygas dar apsiverstų liežuvis taip sakyti... – Lietuvoje rašytojai skeptiškai žiūri į kūrybinio rašymo seminarus, parodijuoja Laimos Vincės Sruoginis rašymo vadovėlį „Rašyti gali kiekvienas“. Kanadoje gyvenantis lietuvių kilmės rašytojas, neseniai atrastas Lietuvoje, kūrybinio rašymo mokytojas Antanas Šileika stebisi požiūriu, kad piešti, dainuoti galima išmokyti, o rašyti – ne. Kaip manote, ar galima išmokyti parašyti gerą literatūros kūrinį, kaip G.Flauberto „Ponia Bovari“ arba V.Woolf „Orlandas“? – Gal prieš dešimtmetį Lietuvoje į literatūros meno mokymus buvo žiūrima skeptiškai, bet šiandien tokių skeptikų tik mažuma, ir tegul sau galvoja, ką nori.

Senų neperauklėsi, bet jaunimui sunkiai suvokiama, kodėl nereikėtų mokytis rašyti, jeigu visų kitų meno sričių meistrai dalijasi patirtimi ir patarimais. Renesanso dailininkai pasodindavo studentą priešais savo genialiai nutapytą drobę ir liepdavo kopijuoti... Šiandien tai anachronizmas. Bet savo metodų kitam primesti nevalia. Jei kam nors artimesnis būdas yra „gerti degtinę ir skaityti“, kaip esu girdėjusi iš vieno rašytojo, tai kodėl gi ne. Gal kai kas ir tokiu patarimu pasinaudojęs kažką atras. Man jis tiesiog netinka. Kad parašytum gerą literatūros kūrinį, turi daug dirbti. Skaitant – matyti, kaip tai padaryta, o ne tik interpretuoti ar bandyti suprasti, ką norėjo pasakyti autorius. Virginia Woolf – vienas ryškiausių modernizmo vardų – rašė sąmonės srauto technika, be to, buvo užaugusi stiprios angliškos literatūros aplinkoje. Gustavas Flaubertas – dar vienos stiprios kultūros atstovas, prancūzas, pasižymėjo nepaprastu kruopštumu ir ilgai dailindavo kiekvieną sakinį, jo romano „Ponia Bovari“ struktūra labai tvirtai sudėliota, net, galima būtų sakyti, „sausa“. Tai labai techniškas rašytojas – už tai anuomet kai kurie kritikai jį net pašiepdavo, nekalbant jau apie temas, kurios atrodė kontroversiškos. Pasidomėjus kūrinių atsiradimo istorijomis, nebegali atrodyti, kad romanistų ranką vedžioja mūzos, o jiems tereikia atsiduoti aukštesnių jėgų valiai. Išliekamąją vertę turi visų pirmiausia meistrų darbai, o meistriškumas, kitaip tariant, amatas, skiriasi nuo talento. Galima turėti didį talentą ir nieko gero neparašyti. Galima neturėti talento ir parašyti visai neblogų dalykų. Naudingiau negalvoti apie talentą, o tiesiog dirbti tol, kol liksi patenkintas rezultatu pats. ► 37

GINTARO LAŠAI

◄ O kaip jau tavo darbus priims aplinka – labai priklauso nuo sėkmės, kuri yra nenuspėjama, geriau tuo pernelyg nesirūpinti. Du dalykai, kurie manęs nedomina kuriant, – sėkmė ir originalumas. Tai yra rašymo stabdžiai.

Norėjo pabrėžti laisvę – Jūsų naujausia knyga „Laisvojo rašymo elementai“ labai smagiai pagyvinta piešinėliais, kurie iš pirmo žvilgsnio nekrenta į akis, bet vėliau atrandi, kad dailininkė Miglė Anušauskaitė komunikuoja su tekstu ir jo autore, o ne iliustruoja, ir tai padaro knygą gyva pašnekove. Kodėl savo naujausios knygos pavadinime vietoj žodžių „kūrybinis rašymas“ vartojate „laisvasis rašymas“? Ar jums svarbiau pabrėžti nepriklausomybės momentą kūrybos procese nei patį kūrybinį aktą? – Labai malonu, kad pastebėjote dailininkės indėlį į šią knygą. Kadangi man pačiai labai patinka ne iliustracijos, o savarankiški, greta gyvuojantys piešiniai, sutarėme, kad Miglė laisvai interpretuos knygos temas. Per tuos aštuonerius metus, kai pildžiau tinklaraštį „Grafomanija“, Miglė išaugo iš pradedančiosios į patyrusią ir sėkmingą komiksų dailininkę – mes keliavome kiekviena savo vaga, bet jos eina į tą pačią pusę. Abi mokomės – ir iš kitų, ir viena iš kitos. Pavadinimui parinkau žodį „laisvasis“ visų pirma todėl, kad man nepatinka žodžio „kūrybiškasis“ skambesys – pavadinime kiekviena smulkmena svarbi. Abiejų žodžių reikšmė panaši, bet norėjau pabrėžti laisvę. Tai ypač svarbu dėl to, kad skeptikai bijo, jog rėmai ir taisyklės atims kūrybos laisvę. Užrašiau tai net ant knygos nugarėlės: rėmai ir taisyklės apibrėžia erdvę, kurioje galime būti laisvi, o laisvė – kūrybos pagrindas. Ne sykį esu patyrusi, kaip sunku kurti neturint rėmų. Pirmą sykį suvokiau tai vieno filmavimo metu, kai režisierius nusprendė dirbti be scenarijaus: „Suteikiu tau visišką laisvę, vaidink, ką tik nori,“ – pasakė jis man. Ir nieko nepaaiškino – išties pats nežinojo, ko nori. Žinoma, filmas buvo visiškas fiasco, pats režisierius tai suprato, net vengė rodyti rezultatą. O man ši situacija gyvenime padėjo: išsinešiau tvirtą įsitikinimą, kad be rėmų dirbti laisvai tiesiog neįmanoma. 38

Panevėžyje savo paskaitos metu bandžiau tai įrodyti auditorijai šitaip: kiekvienas turėjo po nosimi tuščią popieriaus lapą ir rašiklį, todėl pasiūliau pradėti kurti romaną – čia ir dabar, visiškai laisvai, apie bet ką. Žinoma, visų veidai sustingo iš nuostabos ir niekas negalėjo pradėti ką nors rašyti. Tuomet pateikiau rėmus: dėl apimties – tebūnie tai ne romanas, o novelė, penki puslapiai; dėl temos – jūsų mamos nuotrauka, kurioje ji gražiausia; dėl pasakojimo laiko – istorija vyksta tą dieną, kai mama eina fotografuotis... Visi iškart ėmė šypsotis, įsivaizduoti, kai kas net pažadėjo parašyti savo istoriją. Auditorijoje buvo paauglių, buvo mano amžiaus ir daug vyresnių žmonių. Vyriausiam klausytojui – aštuoniasdešimt šešeri. Įsivaizduojate, sakau, kokios skirtingos ir kokios įdomios būtų mūsų novelės? Vieno mama kur nors prie jūros fotografuotųsi „muiline“, kito – pasipuošusi draugės suknele eitų į fotoateljė, kur fotografas sakytų: „O dabar, panele, šypsokitės ir nejudėkit – iš objektyvo išskris paukščiukas!“ Aš norėčiau perskaityti tokią novelių knygą!

Atsispirdama nuo savęs – Kaip gimė jūsų parašytos knygos – novelių rinkinys „Gaisras“, romanai „Dioniso barzda“ ir „Katė, kurios reikėjo“? Kokios šių knygų spalvos, galbūt pagrindinės temos? Nes juk rašytojas rašo apie savo laikmetį ir jis tiek didis, kiek sugeba jį aplenkti. Įdomu, ar pradėdama rašyti jau turite galvoje pabaigą ir žinote tai, ką norite pasakyti, ar klaidžiojate tamsoje su žibintuvėliu ir matote penkis metrus į priekį? – Pradedu kurti, atsispirdama nuo savęs, nuo to, kas mane jaudina šiandien, čia ir dabar. Vartau savo dienoraščius. Atsimenu dalykus ir ieškau praeityje istorijos užuomazgos. Pradedu rašyti nuo smulkmenų ar apybraižų, nieko labai rišlaus. Taigi galima sakyti, kad klaidžioju su žibintuvėliu, nematydama toliau spindulio. Bet pradžiai to visai pakanka. Svarbiausia parašyti pirmąjį eskizą, o rašant jį nesijaudinti, kad nežinai, ką nori pasakyti, nenumanai, apie ką bus kūrinys. Reikia tiesiog žaisti, traukti iš pasąmonės vis naujas detales, personažus, aplinką. Vėlesniuose eskizuose užsiimu kūrinio koncepcijos kūrimu,

Du dalykai, kurie manęs nedomina kuriant, – sėkmė ir originalumas. Tai yra rašymo stabdžiai. ieškau pagrindinės minties, vystau idėjas ir atrenku svarbiausias temas – man nepatinka kūriniai apie tai, „koks skausmingas yra gyvenimas“, – ieškau konkrečios minties linijos ar konkretaus veikėjo situacijos, dramos, ir iš to randasi savitas siužetas. Pirmoji mano knyga – novelių rinkinys – gimė po truputį, kiekviena istorija buvo atskiras įkvėpimo pliūpsnis ir išgyvenimas. Žaidžiau su žanrais – rasite knygoje ir mistikos, ir detektyvo, ir net veiksmo trilerio požymių. Bet ypač daug – poezijos. Mano manymu, geras romanistas yra ir poetas. Todėl visai nenustebau, kai knygų mugėje Valdas Papievis prisipažino, jog pirmuosius savo romano „Odilė“ sakinius kūrė girdėdamas lagamino ratukų dardėjimą – jis privalėjo parašyti tekstą, kad galvoje nutiltų tas ratukų ritmas. Ritmas ar net rimas (prozoje nevengiu net jo) – iš poezijos. Mano pirmasis romanas „Katė, kurios reikėjo“ kai kuriose vietose įgauna jambo ritmiką. Neišvengiau panašaus ritmo vietų ir „Dioniso barzdoje“, nors šiame romane įterpiau eseistinių ir net mokslinio teksto fragmentų, o tai jau dalykinis, mokslinis stilius. Vis dėlto kai kalba pasisuka apie meilę ar šėlsmą naktiniuose klubuose, mane apsėda muzika, ritmas, poezija, ir net nebandau priešintis. Visos mano knygos yra apie dabartinį laikmetį, tik apie skirtingus jo sluoksnius. Galima pastebėti, kad abiejų romanų veiksmas vyksta Vilniuje beveik tuo pačiu metu, tačiau jų personažų takai nesusikerta, jie tarsi gyvena paraleliniuose pasauliuose. „Katės...“ veikėja Virga yra posovietinė moteris, pasimetusi bibliotekininkė, kuriai katė padeda suprasti ir atverti savyje esminius išgyvenimo instinktus. „Dioniso barzdos“ veikėjai – jaunų žmonių trijulė, kuri išgyvena meilę ir savotiškai aiškinasi, kaip veikia pasaulis. Pirmasis romanas skirtas platesnei auditorijai, antrasis – gana siaurai, specifinei. Kol kas žinau tik tiek, kad šis romanas pats turi rasti kelią į skaitytojų širdis, o jo kelionė tik prasidėjo. Pati mėgstu šokinėti iš vieno „paralelinio pasaulio“ į kitą. Kokioje tik aplinkoje nesu

GINTARO LAŠAI

buvusi... Vieną dieną sėdėdama ant suoliuko kalbuosi su elgeta, darbovietėje draugauju su pagyvenusiomis moteriškėmis, klausau valytojų ir budėtojų istorijų, seniau mėgdavau šokti naktiniuose klubuose... Kitą dieną, žiūrėk, atsiduriu tarp politikų, valdžios vyrų ir moterų, ar net spaudžiu ranką prezidentui... Tai mano patirtis ir gyvenimo būdas, todėl mano kūriniai labai įvairūs. Patariu skaitytojams atsižvelgti į anotaciją knygos gale ir pasirinkti, kokios patirties jiems norisi šiuo momentu. Vienodų romanų rašyti nepažadu.

Vertina autentišką balsą – Kokias pastebite tendencijas pasaulio literatūroje? Kas jums patinka ir kas ne? Gal reikėtų daugiau orientuotis į žanrinę literatūrą (detektyvus, istorines monografijas, meilės, erotikos...), įvaldyti žanro taisykles ir tiesiog rašyti gerą skaitalą, o ne kurti elitinę literatūrą penkiems skaitytojams? – Pasaulinė literatūra įvairi, nereikėtų į ją žiūrėti kaip į vientisą miško juostą: tame miške auga ir ąžuolai, ir drebulės, ir lazdyno krūmai, ir samanos su grybais... Kai išgirstu žodį „literatūra“, klausiu, kokį žanrą turite omenyje. Kokį miško sluoksnį? Galbūt klausiate apie elitinę literatūrą, skirtą penkiems tūkstančiams smagurių (čia per visą planetą)? Tuomet nelogiškas klausimas apie tai, ar verta rašyti gerą skaitalą miniai. Jei norite kurti pramogą, o ir neblogai iš to uždirbti, tikrai rekomenduoju įvaldyti mėgstamo žanro taisykles. Geros žanrinės literatūros Lietuvoje trūksta, ir aš jos labai laukiu, nes mėgstu ir pailsėti su knyga. Tačiau dar labiau mėgstu su knyga dirbti, mokytis, mąstyti ir žaisti drauge su autoriumi. Knygą vertinu kaip išgyvenimą. Ir juo labiau vertinu, kuo kūrinys stipresnis ar man neįprastesnis, kuo meistriškiau autorius mane įveda į savo pasaulį, o pabaigoje išveda, iš dalies likdamas manyje, – įsėsdamas į vidų taip stipriai, kad niekam neatiduodu tos knygos, žadu prie jos sugrįžti, skaityti dar kartą. Elitinė literatūra, man regis, tampa vis suprantamesnė ir plačiajai auditorijai. Šiuolaikiniai autoriai rašo taip, kaip kalba (nors tikrai ne visi). Vertinamas autentiškas balsas, nepaprastas atvirumas, tikru-

mas, meninė tiesa. Na, tai visais laikais buvo vertinama, nieko naujo. Naujas yra tik žmogaus tipas, autoriaus lankstumas, pasirinktos atvirumo ribos. Riba tarp pramano ir tiesos nusitrynė (nors vis dėlto sutinku su mintimi, kad visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija). Eseistika įsipynė į romaną, romanas – į eseistiką. Žanrinės literatūros bruožai taip pat laisvai panaudojami. Eksperimentinė literatūra eina savo keliu tolyn, ir nereikia stebėtis, kad pasiekia aklavietę – kartais tampa jau visai nesuprantama. Avangardas, literatūros žvalgų gretos visuomet eina ten, kur rizikuoja būti nesuprasti. Nereikėtų nurašyti kreivų medžių. Jei kažkas nerizikuos, literatūra ims stagnuoti, kartoti pati save, taps nuobodi. Jei esate įsitikinęs, kad Tolstojus rašė geriausiai, negaiškite laiko dejuodami, kodėl šiais laikais taip niekas neberašo, – tiesiog atsiverskite Tolstojų ir skaitykite, kas jau parašyta. Tos knygos nedingo, toji literatūra sukurta ir nemirtinga. Šiuolaikiniai autoriai gyvena savo laike ir kuria apie savo laiką, ieško savo balso. Ką gali žinoti, gal mes būsime suprasti tik po mirties? Šiandien mums svarbiausia tik kalbėti, net jei nebūsime išgirsti.

Trūksta meistriškų kūrėjų – Kas iš lietuvių autorių šiuo metu jums labiausiai imponuoja ir kodėl? – Rašytojui sunku įtikti, ypač jei jis turi stiprų įsitikinimą, kaip turi atrodyti literatūros kūrinys – tuomet jo paties kūriniai labiausiai atitinka tą viziją... Todėl atsakysiu kaip profesionali skaitytoja. Lietuvių literatūros kūrėjų turime palyginti nedaug, todėl kartais mylime autorių vien už tai, kad jis rašo ir leidžia knygas. Išties reikia labai daug laimingų (ar nelaimingų) sutapimų, kad intelektualus, jautrus, mėgstantis žodį žmogus atsidėtų vien rašymui, profesijai, kuri retai kada leidžia gyventi iš jos, o kartais net nelepina skaitytojų dėmesiu, ir taip buvo visais laikais. Kitąsyk, kad lietuvių rašytojas taptų man įdomus, trūksta milimetro. Bet paskutinis milimetras – sunkiausias. Štai Kristina Sabaliauskaitė man labai imponuoja kaip menotyrininkė, darbšti ir intelektuali autorė, tačiau bijau, kad ji įstrigo vienoje schemoje, kol kas ir jos romanų kokybė

manęs nežavi. Trūksta milimetro, o ar tas milimetras bus įveiktas, gali priklausyti nuo to, kur Sabaliauskaitė „segės savo širdį“. Viename interviu ji pareiškė, esą „nesinešiojanti širdies prisisegusi ant rankovės“ – yra angliškas posakis „to wear my heart on my sleeve“, tik jis paprastai sakomas norint pagirti žmogaus jautrumą. Niekas nesididžiuoja tuo, kad išorėje atrodo jautrus, bet viduje kietas. Neįsivaizduoju, kad galėčiau pamėgti tokį rašytoją. Bet netikiu, kad Sabaliauskaitė nėra jautri. Gal dar atsivers. O štai mano vis labiau mėgstamas, nepaprastai jautrus „žvėrelis“ yra Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis. Labai džiaugiuosi, kad vis dažniau sulaukiame jo subtilių, nuostabia kalba parašytų romanų. Jo knygos man vis dėlto yra labiau pramoga nei stiprus išgyvenimas, tačiau vertinu jį visą – kaip tikrą, nuoširdų žmogų, nemeluojantį rašytoją, kuris išgyvena savo kelionę ir dalijasi ja su skaitytojais. Viena akimi seku dar keletą autorių. Lietuvoje yra nemažai talentingų romanistų ir poetų, tačiau meistriškų kūrėjų dar trūksta. Techniškai netvarkingas kūrinys man atrodo nesuprantamas, neišbaigtas ir nevertas, kad atsidurtų tarp viršelių. Deja, pas mus dažniau apdovanojamos temos, asmenybės, geros pastangos, o ne kūrinių kokybė. Net pati kūrybiškumo sąvoka iškreipta ir tuo pažeminta. (Tai dar viena priežastis, dėl kurios vengiu žodį „kūrybiškas“ dėti ant knygos viršelio.) – Ir pabaigai: ar Klaipėda jums įdomi? Jei taip, tai kuo? Gal kyla spontaniška vizija, viskas, kas ateina į galvą su žodžiu „Klaipėda“? – Jūros šventė studijų laikais, nemiegotos naktys... Senamiesčio grindinys, fachverkinė architektūra, gyvas alus. Mieste – gražios, įdegusios, laukinės – ar reikėtų sakyti jūrinės – moterys, kurios mane visuomet stebindavo. Jūreivių kažkaip nematydavau, tik įsivaizduodavau, kad tos moterys jų laukia. Dar į galvą ateina žodis „jūrinikė“ – neseniai pamėgau tokią dryžuotą palaidinę. Beje, būtent Klaipėdoje įvyko su madų demonstravimu susijęs pirmasis scenos patyrimas: demonstravau avangardinį kostiumą ir pajutau, kad auditorija vienu energijos smūgiu gali išmesti į kosmosą. Po to labai norėjau vaidinti scenoje ir studijavau aktorystę... Žodžiu, Klaipėda sukelia man sentimentus, ir tai yra nuostabi vieta, kurioje norėčiau gyventi. Gal kada nors taip ir atsitiks? 39

GINTARO LAŠAI

Nueinanti proza Vladas Kalvaitis. Balandis ir bandonija. Novelės. Kauko laiptai, Vilnius, 2015, 160 p. Dainius VANAGAS

Kai rašytojas rašo apie tai, ką yra patyręs, matęs, girdėjęs, – pusė darbo, galima sakyti, jau yra padaryta. Mat nebereikia verstis kūliais, kad situacijos neatrodytų dirbtinės, kad dialogai neskambėtų it mediniai, kad siužetas netaptų vien savitiksliu vingių žaismu. Gyvenimas pateikia medžiagą – o gyvenimu skaitytojas dažniausiai linkęs tikėti. Žinoma, pažodžiui neužrašysi – kartais gyvenimo dramos neatitinka meno dramos kanonų. Tenka šį tą pakeisti, perkomponuoti, pastumdyti, pridėti. Tačiau kai pamatai tvirti, prastą namą pastatyti yra gerokai sunkiau. Susidaro įspūdis, kad poetas ir prozininkas Vladas Kalvaitis naujausioje novelių knygoje „Balandis ir bandonija“ pasakoja savo, savo draugų, bendražygių, kolegų, priešų ir likimo brolių istorijas. Tremties iššūkiai, kaltės svoris, sovietinio gyvenimo taisyklės, monotoniškas, atokvėpio nepažįstantis provincijos gyvenimas – autoriaus personažai nelenda ten, kur pats autorius nėra kojos įkišęs. Toks autoriaus kūrybinis apsisprendimas, iš vienos pusės, nepalieka vietos netikėtumui, vaizduotės miražams (išskyrus keletą nedrąsių mistifikuotų pasažų). Kita vertus, tokiu būdu užtikrinamas vidinis kūrinio rišlumas, išbaigtumas. Autorius novelėse nesistengia sukurti bendro istorinio laikotarpio vaizdo – bendrame vaizde žmonės negyvena. Personažų buvimas primena siaurą, viso labo dviejų pėdų platumo taką (darbas, atsakomybė, ryšiai su artimaisiais, bausmės), viena situacija eina po kitos, anaiptol ne visos iškart ir juo labiau ne vienoje vietoje. Istorijos dramos vyksta jas apmąstančių žmonių galvose, knygose, filmuose. Savo ruožtu gyvenantys jų epicentre aprėpia tik tiek, kiek asmeniškai susiduria. Juk kartais būna nepakeliamai sunku savo vieno gyvenimą nugyventi – ką ten dar kitų, 40

šimtų tūkstančių, gyvenimus nugyvensi. Galbūt todėl V.Kalvaičio novelių struktūra pasižymi viena dominuojančia linija, o štai šalutinėms vietos dažniausiai nebelieka. Novelių personažai – geri žmonės. Kad ir ką tai reikštų. Jie myli savo artimą, stengiasi padėti, gyvenamoje aplinkoje dažniausiai pristatomi kaip sektini pavyzdžiai, dori, darbštūs, o jų ydos mažos ir aprašomos vien tam, kad atrodytų panašesni į žmones. Pavyzdžiui: „Abu darbui sutverti, abu pirmūnai, visos premijos jų. Remigijus viršvalandžių nesikratė. Tai patiko

susivienijimo valdžiai ir todėl užmerkdavo akis, jei jų pirmūnas kitu keliu pasukdavo su žvyro mašina, nuveždavo draugui ar pusbroliui šimtą kitą plytų, kelias dešimtis šiferio lapų. Teresė tirpo iš laimės. Gyvenimas aiškiai atsisuko į juos savo paradine puse“ („Ką pasakys Remigijus?“, p. 96). Tačiau šių gerų žmonių gyvenimai klostosi dramatiškai, kartais – tragiškai. Taip ir iškyla prieš akis ištrauka iš Koheleto knygos: „Savo trumpalaikiame gyvenime mačiau šiuos du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo

nedorumo. Neperdėk būdamas teisus ir neperdėk būdamas išmintingas“. Buvimas geru žmogumi nieko negarantuoja. Bus, kaip bus. Ir V.Kalvaitis, drauge su šimtais kitų tremtinių, šią paradigmą išgyveno pažodžiui. Apskritai V.Kalvaičio tekstuose dominuoja įkalinimo, nepraeinančios praeities motyvai – nuoskaudos, nerealizuotos svajonės ir lūkesčiai, skurdas, kaltės jausmas, ilgesys. Novelėje „Pėščiomis į... Gotlandą“ senis skundžiasi žmonai, kad per ją jis atsisakė žvejybos amato ir jūros, prarado draugų, bendražygių pagarbą ir tapo „turgaus boba“: „Ridikėlius į puokšteles dėlioju, svogūnų laiškus skaičiuoju, kad per daug nebūtų... Bulves ant prekystalio piramidėmis sustatau... Dėl viso to – pusė velnio! Neturiu kur akių dėti tada, kai tu atvelki tą savo šlamštą: tamponus, kelnaites, naktinukus, papinyčias... Daržovės – tik priedanga tiems visiems vogtiems daiktams“ (p. 118). Novelėje „Aštuonioliktasis“ medkirtys Vasilijus gyvena kankinamas minties, jog sykį neatsargiai lageryje pasielgęs pražudė šešis savo bičiulius. Novelės „Trys laipteliai“ personažas vis nedrįsta pasikalbėti su sena pažįstama, kuri, bala žino: arba jį išdavė, ar pasiaukodama išgelbėjo. Novelėje „Pažaliavę variokai“ Pilypas visą gyvenimą jaučia nuoskaudą, esą kadaise grabdirbys Lapinskas jį baisiai apgavo, didelį turtą atėmė. Galiausiai Pilypas atkeršija skriaudėjui, tik jokios naudos, jokio palengvėjimo iš to negauna. Taigi visų novelių personažų gyvenimuose – randai. Šie žmonės nebegyvena į priekį, į tolį – jie vėl ir vėl atgaivina atmintyje akimirką, kai buvo sužeisti, kai tapo tokie, kokie yra dabar. Tai – jautrūs, jokių kapitalistinio pasaulio gudrybių, kurios amortizuotų traumines patirtis, nesimokę individai. Jie gedi su visam. O galėtų juk tik trumpam. Silpnuoliai, pasakytų šių dienų dvasinis vadovas. Tekstų kalba lengva, skaidri. Autorius, per savo ilgą amžių girdėjęs įvairiausių kalbos mutacijų, variacijų ir samplaikų,

GINTARO LAŠAI

Algirdo Darongausko nuotr.

jaučia aprašomo laikotarpio ritmą, varinėja kalbas lengvai ir įtaigiai, vis rasdamas įdomesnį, skambesnį, kas be ko, iš kaimiškos pasaulėjautos kilusį žodį. Apskritai V.Kalvaičio tekstai yra tvarkingai sudėti, pasižymintys gana patrauklia įvykių vystymo linija ir struktūra. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad jokių literatūrinių stebuklų tikėtis čia neverta. „Balandis ir bandonija“ – tai tradicinė proza, šiek tiek girgždanti, cypianti, per siūles plyštanti. Ši knyga parašyta amžininkams ir bendrininkams – juk menininkai labai dažnai kuria panašiems į save. Kad ir kaip būtų, tokios tradicinės, sakytum, sakytinės prozos pavyzdžių mūsų lėtai besikeičiančioje literatūros padangėje pasirodo vis rečiau – ji, baigdama galutinai išsikalbėti, palengva nueina ten, kur anksčiau ar vėliau atsiduria visos praėjusios epochos. Bet kol dar kalba, reikia išklausyti iki galo. Ir įvertinti. Jei ir ne už literatūrinius privalumus, tai bent jau už sociokultūrinius.

Vieno žmogaus bohema

Iš knygos, pasirodysiančios balandį (Tyto Alba, Vilnius) Ugnė BARAUSKAITĖ

1931 metų birželio 8 dieną seniai pamirštas Čes. ant atviruko rašė: „Brangi Zosyte! Siunčiu Tau daug labų dienų iš Palangos. Labai esu patenkintas. Šeštadienį buvau girtas nuo konjako. Sekmadienį nuo vyno“. Dokumentuota knygoje „Senoji Palanga“.

Palangoje buvodavau nuo trejų. Mėnesį su tėvais, mėnesį su seneliais. Su seneliais man patikdavo labiau. Mama iš tekstilės fabriko „Kaspinas“, kuriame dirbo piešinių kopijuotoja, gaudavo kambariuką Kastyčio gatvės gale. Ten ir vaikų būdavo. Bildėdavom laiptais aukštyn žemyn, miške mėtydavom „šiškas“, plastikiniais šaukšteliais kabindavom šviežią medų. Medus man šiaip sau, tačiau labai norėdavau „bačkutės“ ir šaukštelio... ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ Kartą vienas berniukas valgė žalią bulvę. Kaip obuolį! Labai nustebau. Mama paplūdimyje visad nerdavo ir atostogoms baigiantis jau turėdavo naują suknelę. O tėtis buvo linksmas vaikas ir liurlino smėlio pilis. Su seneliais buvo kitaip. Gyvenome Senosios vaistinės name, didžiajame kambaryje su veranda. Dažniausiai būdavau viena. Jeigu seneliai per mažutį televizoriuką žiūrėdavo nespalvotą futbolą, manęs neišleisdavo į lauką. Teta liepdavo sočiai valgyti. O kartą iš turgaus parnešė vyšnių pintinėlėje. Vyšnias surijome, o pintinėlę dar turiu. Smulkiems daiktams ir siūlams susidėti, su violetiniais nuo vyšnių šonais. Labiausiai mėgdavau šluoti verandą. Tiksliai, metodiškai ir meditatyviai. Sakydavau, kad užaugusi būsiu šlavėja. Tiesiog labai mėgau tą verandą, suprantate? Su drožinėtom arkom, apskritu stalu. Kai savaitgaliais atidumdavo tėtis (o jis tikrai dumdavo autostrados greičiu be jokios autostrados!), prie to stalo prasidėdavo baliai festivaliai, šampanas moterims, degtinė vyrams ir būtinai rūkytas ungurys. Paskui tėtis nakvodavo verandoje. Seneliai pykdavo. Kaip koks laukinis, praktiškai kieme! Dabar suprantu, kad tą vaikišką laisvės troškimą paveldėjau iš jo. Norą žaisti smėliu pajūryje, juoktis prie stalo su draugais. Jei baliavot, tai baliavot. Šlapti vasaros lietuje ir iš lėkštės pasičiupti skaniausią kąsnelį. Mama turėdavo viziją. Tėtis pasiduodavo impulsui. Kartą ji norėjo šventinį stalą dekoruoti paparčių lapais ir išsiuntė mus jų parvežti. Jokių paparčių mes neradome, priskynėme kažkokių pūkučių. Tokių mažų pilkų peliukų. Mums buvo taip gražu! Tačiau mama truputį užvertė akis. O kitą kartą tėtis ant arbūzo šaukšteliu išskaptavo dureles, langus ir žodžius: sveikinu su gimtadieniu, dukra! Dar dabar matau, kaip tas arbūzas kėpso lėkštėje ant balto šaldytuvo. O aš tokia maža mažutė žiūriu į jį iš apačios. Tėtis mėgo arbūzus. Ir trešnes! Važiuodami į Krymą, trešnių pirkdavom kibirais. O Palangoj šveisdavom riebiai rūkytus ungurius su duona ir sviestu. Nes gyvenimas vienas, ir džiaugtis juo reikia sočiai. Kai toks žmogus miršta, kiti apie jį sako: skubėjo gyventi, ko gero, jautė, kad jaunas mirs. Taip ir buvo. Visiškai taip. Rieškučiom, rieškučiom. Kampais, kampais – ir į 42

„damkes“. Buvo keturiasdešimt penkerių. <...> Taigi džinsai. Tais metais kūrėsi „Ramybė“: lauke surikiuoti plastikiniai baldeliai, gruzdintos bulvės ir tobulai juoda kava. Ištekliai minimalūs, mandrumas užtat begalinis. Būtinai ateidavau ten gerti kavos ir parūkyt. Oriai taip, atseit nepriklausomai. Kartą toks ilgšis su šortais, jau ne vieną dieną mane stebėjęs, galiausiai paklausė: – Sakykit, kas gi jums vakar nutiko? – O kas? – Taigi jūs išgėrėt kavos, bet neparūkėt, kaip įprastai. – Bulvės virė, – prisipažinau, – aš gi čia per kiemą gyvenu... Taip mes susipažinome su Arvydu Samuku. Tikriausiai tada negalvojau nieko, tik išraudau baisiausiai, bet metams bėgant vis labiau įsivaizduodavau, kad tuo momentu mano sąmonę turėjo aiškiai nutvieksti suvokimas, jog Arvydas – tai žmogus, be kurio nėra nei „Ramybės“, nei Palangos. Tiesa, po daugybės šitos ištikimybės metų supratau, kad iš tiesų esmė yra Gaiva, pilkojo megztinio kardinolas, pilnų indaujų fėja, – bet iki to dar buvo labai toli. Ėjo 1994-ieji. Buvau smarki, bet naivi mergiotė, kuri netgi – o viešpatie! – netgi nebuvo sutikusi savo ilgosios meilės, kuri buvo tokia tąsi ir kankinama, kad net neįmanoma įsivaizduoti jos kada nors nebuvus. Gerai pagalvojus, visą gyvenimą draskiausi per daug. Kartą jis, tasai meilė, man pasakė: „Tu, Barauskaite, niekada nieko iš tikrųjų nemylėjai“. Tuomet įsižeidžiau: juk mylėjau tiek daug ir taip dažnai, kad kartais net po du iš karto. Deja, jis buvo teisus. Aš nemylėjau, tik draskiau sau širdį. O paskui pavargau. Visos mano meilės pamažu dingo. Išbluko jausmai, nusitrynė per radiją transliuojamų dainų emocijos – liko tik lengva gėda, kad tai aš buvau ta mergina, kuri meilės galia tikėjo labiau nei protu. Bet tada dar nežinojau, kad daugybės klaidų galėčiau tiesiog nepadaryti. Dar nežinojau, kad paskui man jokio vyro jau netrūks per smarkiai. Nei teatre, nei kelionėje, nei prie vyno butelio. Kad mano gyvenimas toks ir bus: vieno žmogaus bohema. <…>

Geoffas Dyeris rašo, kad mylėti ką nors – tai mylėti jo daiktus. Įdomi mintis. Aš niekada nemylėjau kito žmogaus daiktų. Tiksliau, niekada nemylėjau daiktų dėl to, kad jie priklauso kitam žmogui. Kitas žmogus – tai vyras, o vyrų daiktai dažniausiai bjaurūs. Net jų knygos būna apšiurusios ir nedailios, o spintos pilnos laidų, vinių ir plaktukų. Kai buvau maža, skaičiau pasaką apie daiktus, kurie tau už nugaros veikia ką tinkami, bet vos atsisuki, jie vėl klusniai vaizduoja spintą ar žadintuvą su dzinguliukais. Vadinasi, daiktai – jau ne vien daiktai. Man skauda širdį, kai jie laužomi ar mėtomi. Gaila numintos šliurės, ant šlapių vonios grindų pamesto chalato, kuprinėje sučiurintos knygos. Gaila daiktų, kuriuos kažkas iš pat pradžių pagamino bjaurius ir pasmerkė vyriškio draugijai. Gaila ir tų, kuriuos išmeta į sendaikčių turgų. Įsivaizduokit: ištisos plantacijos purvinų elektros lizdų ir kištukų, vinių ir dušo vamzdžių, visokiausių vielų, radijų ir akumuliatorių! Begaliniai garažų, rūsių ir sandėliukų turtai. Moterys savo praeitį krauna palėpėse – arčiau romantikos, arčiau dangaus. Seni plastikiniai karoliai, medinės apyrankės, fajansinės meškos, išklaipyti lakiniai bateliai ar net sidabruoti šaukšteliai, surišti po šešis. Mažos mergaitės didelis lobis. Buvusios didybės likučiai – lyg sena raukšlėta moteris ryškiai rožiniais skruostais ir mėlynais šešėlių pusmėnuliais. Graudu. Ko vyrai eina į sendaikčių turgų? Ieškoti kokio nors seno kledaro detalės – grynas praktiškumas. Moterys ten ieško ko kito: dvasios. Įspūdžio. Prarasto prisiminimo. Išdužusių lėkščių, iš kurių valgyta vaikystėje. Lempos gaubto, žadintuvo, šukų. Štai mane nepaprastai pradžiugina kaliošai. Taip ir matau: parlekiu namo, o prie durų milžiniški dieduko kaliošai ir kiek mažesni, delikatūs mamulės kaliošėliai. O virtuvėje kvepia virtomis bulvėmis su krapais. Pavalgau prie didelio apskrito stalo – ir vėl lekiu į galą daržo. Taip mes sakydavom: galas daržo. Ten buvo dieduko pašiūrė lentoms ir daiktams, kurių kada nors prireiks. Tik per vidurį buvo toks lyg ir suoliukas, užtiestas senu mamulės chalatu, ir mes ten abu sėdėdavom. Prieš akis – visas daržas su bulvių vagomis, lysvelėmis, pamazgų duobe, mediniu tualetu, komposto dėže, paskui kiemas su varstotu, skalbinių virvėmis, sūpynėmis, žiguliuku

GINTARO LAŠAI

– iki pat mūriuko, ant kurio tupi teta ir papsi. Mūriukas buvo jos teritorija. Galas daržo priklausė diedukui. O aš lakstydavau visu greičiu tarp vieno ir kito. Man patiko dieduko pašiūrė. Patiko jos ateities vizija: kokią puikią pavėsinę su staliuku čia įrengčiau išmetus visą tą vyrišką šlamštą. Kiek paaugusi tą patį galvodavau apie rūsį po tėvo garažu. Apie vyriškąją turgaus dalį ir svetimus butus – taip pat. Kai matau, jog daiktas guli ne vietoje ir kankinasi, aš kankinuosi sykiu. Manau, kad žmogus daiktui tam ir reikalingas – kad padėtų nusigauti kur nors kitur. Bet kartais tas žmogus nusprendžia, kad jo daiktai turėtų nusigauti į mano butą. Ir patalai pirmiau susitepa ne mano pusėje, tarp knygų guli replės ir laidai, o kojinės po lova pešasi su lėkštėmis. Žmonės skiriasi ne todėl, kad nemyli vienas kito. Jie skiriasi, nes vienas kito nepakenčia jų daiktai. <…> Šitas vyras niekada nesupras mano dvasinio pasaulio, rašo horoskopas. O kas yra tas mano „dvasinis pasaulis“? Būti rašytoju – pirmiausia, stebėti. Matyti detales, įžodinti kvapus, sujungti liūtus ir naktinius traukinius į Lisaboną. Prisimatuoti kito gyvenimą, taip pat ir savo, tarsi jis būtų kito. Persiimti nesamais jausmais. Kokia tu jautri, sako jis man. Būk paprasta. Aš ir esu paprasta. Tiesiog aš jautriai matau. Daiktus – ir reiškinius. Matau kitaip. Mano realybė daugiasluoksnė. Yra fizinis paviršius. Yra emocijos ir geismai. Praeities gijos, darbiniai modeliai, senųjų santykių traumos ir kita psichoanalitika. Kai kam ir to jau per daug! Bet kai visa šita daugmaž logika nebegroja, neriu į savo mistikas ir energetikas. Pastaba: vyrai iš esmės raganomis netiki. Bet bijo. Todėl jokių nužiūrėjimų nėra ir būt negali. Pasaulio sluoksnis yra vienas! Ir viskas jame aišku kaip dieną! Tvirta, konkretu ir apčiuopiama. Štai mano kotas, ir aš jį matau! O mes, moterys, jaučiam savo esmę nematydamos. Pasiduodam Mėnulio ritmams, verkiam tamsoje, sapnuojam ateitį ir mylimuosius, ieškom slaptųjų prasmių mažaraščiuose jų laiškuose. Kai vyras padeda tašką, mes jį apraizgom prasmių labirintais. Ir taškas jau nebe taškas, o meno kūrinys.

Ko gero, mes visad iš vyrų tikimės per daug. Grožio, meilės ir aistros. O juk daug tikėtis reikia iš savęs: tą aistrą palaiko tik mūsų fantazijos ir pačių nepagrįsti lūkesčiai. Guli sau naktį ir galvoji, kaip jis paskambins, parašys laišką, o gal net lips per balkoną su gėlėmis? Nupirks fantastišką kelionę į užsienį. Arba sakys: žinai, susituokime su džinsais! Taip ir mylim juos, tuos prigalvotuosius. Kurie nei rašo, nei per balkoną lipa. Bet negali sakyt, kad tai fantazijos. Ne, tai – paralelinis pasaulis. Ne kitas, o būtent paralelinis. Visai šalia esantis. Na ir kas, kad šiame pasaulyje jis per balkoną nelipa? Bet tikim, kad galėtų! Štai kas mus patraukia vyruose: įžiūrėtos galimybės. <…> Manei, tai meilė... O pasirodo, kad skausmingai trūko tik savęs. Na, ir iš tiesų: apie ką judu galėjote kalbėti? Jis apie stintas, tu – apie Orhaną Pamuką? Kas tas Pamukas, sako jis. O tu savom kojom išvaikščiojai Stambulą, tik užsimerk – ir jau stojas prieš akis vaizdai it gyvi, lyg čia pat ir dabar juos regėtum: Galata tilto melsvos tvorelės ir jas užtūpę žvejai – tankus meškerių miškelis; ūbaujantys laivai, simitų pardavėjai, klykaujančios žuvėdros. – Išsirink vieną ir sek ją akim. Tik tą vieną žuvėdrą, – sako mano piskopat Metinas. Nes jis tikrai piskopat. Psichas. Iš ryto, kai išgeria tabletę nuo dėmesio deficito sindromo, Metinas susikaupia. Dirba kaip arklys. Išlaiko dvi didžiules firmas. Bet į vakarą sukvailioja ir jo mintys ima dūzginėti it mašalai aplink žibinto rutulį. Šiuo atveju rutulys esu aš. Moteris, liūdna kaip Ninos Simone daina. Jis taip man sako. Ir kai man kelią pastoja įkyrus, bet mielas bernėkas, kurio darbas – pastoti kelią ir kviesti vidun, kažkodėl sutinku, užsisakau kavos ir klaikiai sužvarbusi nuo tilto stebiu tą vieną žuvėdrą. Mintys nuščiūva, vaizdai išplaukia. Lieku tik aš – ir ta viena žuvėdra virš Bosforo vandens. Ir visiškai kitokia meditacija – Kapalı Çarşı, didysis turgus. Prieskonių stirtos, riešutai ir saldumynai, žėrinčios lempų mozaikos, metrais suvertos aukso apyrankės, staltiesės ir pagalvėlės – bet nereikia ieškoti, nereikia nieko rinktis, užtenka

plaukti ir užsimiršti. Nereikia atsiliepti, nereikia atsiprašinėti, kad nepirksi. Į žmones – apverstom akim, tarsi prieš save sustingusiu žvilgsniu. Bet visais kitais regėjimais – akim, ausim, kupra – įsileisti grožį vidun. Persismelkti taip, kad liūdną ir pilką lietuvišką rytą užtektų užsimerkti – ir vėl būtum ten. Su kavos puodeliu rankoje, prie mažo staliuko, po šimtamečiais Kapalı Çarşı skliautais. O stintos, žinoma, irgi gerai. Stintas aš mėgstu. Tik kalba apie jas trumpa: arba jų dar nėra, arba jau yra, arba jau nebėra. Ir sudiev iki kito sezono! Tai apie ką mes kalbėdavom?.. Ak taip, apie gyvenimą. Mažule, ką tu?.. <...> Kelionėse supurto įvairiausi dalykai. Viduržemio putotos jūros bangos Libane, kai vos nepaskendau. Ir supratau, kad viskas baigta, užbrėžtas brūkšnys; nes iki tol truputį dar tikėjau kaligrafijos galia. Tačiau tada jau supratau galutinai – kad patirtis tikrai nebus dalijama pusiau. Galėjo būti... bet nebus. Didingasis Stambulas. Aya Sofya ir Sultanahmet camii, ir ta aikštė tarp jų – su gėlėmis, fontanais, šunimis; erdvė, garsai, kvapai! „Eime iš čia, – aš sukrėsta prašiau Emre, – eime iš čia, kur truputėlį negražiau!“ Ir Palestinos Negyvoji jūra – tą naktį, paslapčia, tik man. Pūkiniai druskos patalai – su žvaigždėmis juodam danguj, su žiburiais kitam – Jordanijos! – krante. Ir Nabluso geltonų gatvių raizginiai... Jeruzalė – kaip monumentas, kaip istorijos galia. Kalandijos gardai, kareiviai, nausėdijos, automatai ant pečių. Išniekintų alyvmedžių bejėgiai strampai. Ir dar Betliejus – iš tikrųjų miestas! Su šaldytuvais, butais, parduotuvėmis, taksi. Ten žmonės pusryčiauja, džiausto skalbinius, užsiima seksu. Betliejuj! Beje, į miestą autobusais atvežtos ekskursijos dažniausiai net nežino, kad tai Palestina. Jiems sako, kad tiesiog šventoji žemė – Holly Land. Whatever! Svarbu, kad jie sustoja eilėmis ir alpsta (nuo smilkalų, nuo karščio, prakaito kvapų), kol galiausiai ištrepsi tą kelią į Kristaus Gimimo bazilikos rūsį – kur žvaigžde pažymėta jų viešpaties gimimo vieta. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ – Mergaitės, galiu įvesti be eilės, – prisigretina bazilikos darbuotojas, – tik penkiasdešimt šekelių, labai pigu! – Tai kad mes, brolau, nereligingos, – sakom jam. – Na, bet vis tiek – labai pigu! Penkiasdešimt šekelių. Už kontrabandinį kelią į menamo viešpaties gimimo menamą tašką? Whatever! Bet mes ketinam išlaidauti Hebrone. Kuriam, kaip sako betliejiečiai, visiškai ramu – vaikėzai mėto akmenis ir tiek. „Argi tai riaušės? – numoja ranka. – Vat mūsų laikais tai būdavo riaušės!“ Rūksta deginamos padangos. Kartais šaudo kareiviai. Ant grindinio mėtosi jau tuščios ašarinių dujų skardinės ir kulkų guminiai paltukai. Rubber coated bullets. „Aš net norėjau, kad tu paragautum dujų“, – truputį nusivylusi sako Gabytė ir išsitraukia fotoaparatą. Lenda į priekines linijas. „Bet jeigu bėgs visi, tai bėk ir tu!“ – dar rikteli nulįsdama. Greitosios pagalbos automobilio vairuotojas parodo nuotraukas telefone. Jis paėmė tuos naktį nužudytus vyriškius. „Ar nebijosite, neišsigąsite? Tikrai?“ – paklausia net kelis kartus. Vienas nušautas – daugybė skylių. Kitas ir apdegęs. Berniūkščiai karstosi stogais, mėto akmenis. Pavargęs vienas sėdasi ant kraigo ir narsiai valgo obuolį, ištrauktą iš nutįsusios kišenės. Paauglystės bravūra! Kartais ugnies liniją kerta taksi automobiliai. Arba moterys su vaikiškais vežimėliais. Nes moterų čia automatais nepagąsdinsi (be to, daržovės pačios juk iš turgaus nepareis). O vyrai tuo metu būriais – prižiūri situaciją iš gretimos gatvelės. Minioje vaikštinėja kavos pardavėjas su dideliu virduliu. Prekeiviai paslaugiai išstumia sulčių vežimėlius. Aš fotografuoju juos, o jie – mane. Kai ima šaudyti, mes skutame visi kartu – tie vyrai, vežimėliai, virdulys ir aš. Minia kaip sraigė – ji įtraukia ragelius. Nutilus šūviams vėl sugrįžta virduliai ir žmonės. Į tas pačias stebėjimo vietas.

Bet kartu Palestina visai kitokia. Sodri, saulėta ir svetinga. Smulkiu kryželiu siuvinėtos juodos suknios ir pagalvėlės. Kava su kardamonu ir obuolinio tabako kaljanas. Prieskonių stirtos, alyvuo44

gių aliejus. Falafelių maišeliai gatvėje – ir dieviškas maqloube po medžiu. Maqloube, kurį Majd mama virė, kepė ir troškino penkias valandas – specialiai mums, iš neaiškios šalies atsibeldusioms vienplaukėms moteriškėms! Sėdime karštyje po medžiu, Gabytė alpsta. Be to, ji bijo kačių – o užuodusios vištieną ima rinktis kiemo rainės ir juodės. Pradžioje viena ir dvi. Paskui trys ir keturios. Galiausiai net vienuolika – ir dvyliktasis kiemo patriarchas be akies! Gabytė traukia kojas po stalu, o aš, kadangi visada lendu, dar gaunu per nagus, nes vištos duodu per mažai. Manau, kad mane ištiko personalinis rojus. Smulkiai gėlėta balta staltiesė, rasotas vandens ąsotis, taurės mėlynais koteliais, juoda kava, paskutiniais žiedais apsipylusi rožinė bugenvilija – tos kvapą gniaužiančios detalės, sklidinos laisvai klajojančios jėgos, kaip rašė Gintaras Grajauskas, tas visa ko prasmės mirguliavimas! Ir kas tave tenai taip traukia, klausia žmonės, ką ten pametei? Nežinau, ar pamečiau tenai – bet ten randu. Tie kraštai – Palestina, Libanas, galiausiai, Turkija – tai raktas į mane pačią. Ką išbarsčiau namie, tenai randu. Ir dabar jau visai kitaip suprantu Rolando Rastausko žodžius: keliaujame išvysti kito savęs, nusinerti įsikalbėtų įpročių odos; ir traukia mus „kaip neišnagrinėtos biografijos mazgai, kaip sapne pamiršti fragmentai, kaip dalys, be kurių neįsivaizduojama visuma“ – tas Atėnų halių kvapas, tos Sicilijos antikvariatų lentynos, Betliejaus ar Beiruto gatvių raizginiai, Stambulo tiltai, minaretai ir hamamai. Nei aš, nei kas kitas už jus šito kelio nueiti negali, Jūs privalote nueiti jį pats. Kelias tasai netoli, jis čia pat, Galbūt prieš užgimdami čia buvote, tik nežinojote to. Galbūt šitas kelias visur – ant vandens ir ant žemės. To paties jausmo ištiktas rašė Waltas Whitmanas.

Edmundas UNTULIS

Vėdoržėimis Vakar spīriau lakštingalā tėise i snapa Ė jouda maliava ėštepliuojau balta varna. Ruopštiaus par kėtū galvas link vėršūnės, I apatė nospėrdamas gerašėrdius lēbedas. Vakar, klausīdamuos Štrausa valsa, Skobiejau bešuokont tau pakėštė kuojė... Kumet valuojēs pakrėtės ont parketa, Joukiaus, ka nieks nepaded atsėkeltė. Vakar bovau kap apėbuovīts vāks laimings, Nes tava nauji truoba degė lėipsna atvėra. Šuokau pelkie, gomėnēs batās apsėavės, Žėnuojau, ka doubkasē tau golta kluo. Vakar ėš saldiuos laimės šėrdės alpiejė, Kāp alpie nōgara masažistės ėškasīta... Tėkiejau, kad eso baisē dėdėlis ė galings, Ta stūmiau kėtus kou tuoliau nu savėi. Šėndėin staigē, neparspiejosi ėš onksta, Pu kuojuom garsē sotratiejė žemės ašės. Vuo ont pakaušė ožtėška žvėrblė šūds. Pajotau, kap pradedo keistėis i gerojė posė.

GINTARO LAŠAI

Atsėkratīms

Noskaidriejėms

Pakīriejė pėlkas, niaurės mintīs Pakīriejė nespalvuotė sapnā... Nosėtvieriau pėrštū galās Baltū jūras porslū vierini... –

Ėš kalnū aukštībiu šaltū i šėltus slienius besėveizont, Širdi apjem žuodēs nenopaišuoms noskaidriejėms. Tarp dongaus ė žemės posiaukelie akimirksni stabteliejės, Nosėgūsti sopratės, kad kāp sėratelė sava kūnė pasėjonti.

Kažkor žaliuo gelmie sodejava Žėlvėna apleista Baltėjės laumė. Vėituo gintara i pavėršio kielies Tomse žalė dumbla garbanas.

Ligi šiuolėi netartė žuodē banguom nu lėižovė jiemė slīstė Ė, glausdamuos vėins pri kėta kāp žemougės ont siūla, Dūšės gelmies saulieleidė gaivė ognė soplazdiejė. Aš anus, da niekor negėrdietus, pramėniau eilieraštio.

Vies, papūtės stuorus žondus, Stūmė tėršta mėgla tėisē i akis. Aitvars, nu oudėguos notrūkės, Noskīnė dūšelė dongaus vėdorie.

Spordiejė tas eileiraštis, kap blezdingelė saujuo sogniaužta, Ė taikies ėšsprūtė tėisē i dausas – pas mona pruotievius, Ka nonešto ėšejosėms žėnelė, kāp baisē mon anū trūkst. Tas nešolīs pavėrta kūlio ė atsėdūrė ašarū pakalnie. Amėn.

Svetėma bieda skausma nesokielė, Ėšsėnieriau ėš panėžosė kailė... Pasėgavės skeltoudegė blezdinga, Noliekiau ėiškuotė vakarīkštė medaus. Ėr neblėka gelsvuo smėltiū kninguo Īrontītu mona piedū paslaptingu žėnklū... Saulė rītuo, rėsdamuos par gaivi dongo, Džiaugsės, nebmatīdama mona ševeliūras. Kažkas naus pareis i mona apleista vėita Ėr draugaus so saulė ligi tuos dėinuos, Pakol viel rītuojos praras sava gera kaina.

Ramībės palėnkiejėms Nebijuok nesproksio, vėrsdams ėš truobuos i lauka, Kumet bedontė Gėltėnė pagluostīs nosvėrosė tava ronka... Stuoviesio kėitā ėsėkėbės i tuos bestėjės dalgė ašminis Ė kāp pasalkonda šou kousio i anuos kaulieta kuojė... Net jegu kėimė pradietom trūbītė Jerikuona trūbā, Nostelbčiau anus, dainioudams daina aple do balondius... Ta raminkės, kol būsio šalėp, pri tavės dausū kanceliarėjė Neprėarties nie par žingsni, nuors ė nuorietom baisē... ►

eFoto nuotr. 45

GINTARO LAŠAI

◄

Do akėmėrksne... Šėrdės, strakaliuodama ėš džiaugsma, praded stuotė, Kumet ākis saulie atrond pakavuota žvaigždies varda. Tou akimirksni žaibo dūšė nošvėit omžėnuoji švėisa Ėr gīvėnėma keliuonie staigē neblėikt paskotėnė taška. Ruoduos, onkstiau nikumet nebova joudū, sunkiū dėinū, Ėr neplaudava merkous lītos ėš pu kuoju kėituos žemės, Neklaidindava pasalūnės naktėis šmieklas, einont nomėi, Ėr mienulis par pėlnati dongou neėšdrīsdava ožtemtė. Ritiniejės palei žemė nesogaunams dongaus tekinielis, Tēp ė truopėj šėlmis, kap ėsprūstė tėisē monėi i ronkas, Kad, sospaudės delnū sparnūs, palinkiečiau anam gēra kelė Ėr prašīčiaus novedams baisē tuolėj, kor pasėbėng žemė. Verpeto ėtrauk i ognėis gelmės sokūringa saulės vietra, Neblėikt laika net ikvieptė i plautius gaivė uora gorkšnė, Tamė sostuojosiamė akėmėrksnie žavingamė pajunto, Kāp soverts eso so saulelė ont vėina ė tuo patėis siūla. Kėts akėmėrksnis bova negailestings it bodelė kėrvis, Atsiuntė debesi, tas apsėpotuojės prarėjė skaistė saulė. Viel pu kuojuoms stuojuos žemės plota pasėšiaušusi... Ėš dongaus aukštībiu prasmegau i ašarū pakalnė...

Šešielis Slenko tau ėš paskuos kap pėkta dvasė, nutrūkusi nu sėita, Ėš pasalū pagavės ont miediū šakū kvarkliuojo tava mintis. To nieka nejunti, net nenujauti, kas ož nogaras dedas... Ėsėvaizdouni, kad kuri laisva erdviū paukštiaus vaidmini. I mėgluos skiautės ėsėsiautės apsėmeto sapnū šmiekla, Kad nesoprastumi, kor teisībė, o kor pramans nematīts. Mon tas ėliuzėju žaidėms – kap angelou paleidėms i laisvė... Be tava gīvastėis, kap veidruodis i šėpolius sosėkolčiau. Bet par daug nesėpūsk – ė to be monės būtumi tošti vėita. Kas palėikt be palīdas, tam korizonta erdvės ožsėdāra, Ė dongaus varpū gaudesīs nebėpasėik ausū būgnieliu. Tad sosėtaikīk so monėm, kāp so neėšvėngamo lėkėmo.

Perlos Spardė, kuojuom trīpė, daužė tretiūji bruoli – mėzerėjė... Sriutū doubie skondėna, lėižuviū īluoms baksnuojė, Ont šakiū, kap kriupi, pamuovėi nešiuojė miesta gatviem... Mūčėjė tėik, kėik svekatas toriejė, pakol novargėi ožmėga... Atsėbodė, pašuonie perla atrada ė brongē pardavė torgou.

eFoto nuotr. 46

GINTARO LAŠAI

Žėimuos peizažos

Naktėis paukštis

Par snėiga līgomas noslīda mielėns vākara lėižovis, Pamėškie prėglodosiuo truobalie ožsėdegė žėborielis, Dongou mienolė pjautovs pradiejė šėinautė žvaigždės. Sostuojės krīžkelie, nebžėnuojau, katrou kieli rinktėis... Šalėp nie gīvuos dvasės, – tik vėlks ont kalna staugė... Žegnuojaus ožsėmerkės ė gailiejaus dėinuos vakarīkštės. Par laukus link monėi šuolēs skobėnuos Kaliedas... Tīliejau ožsėtaupės, nes žuodius jau bovau ėšbarstės. Tad smarkē nesopīkėt, kad lėkuot nepasveikintė... Ka tik sorasio kieli atgal, tujaus pat pasveikinso...

Dėdėlė laimė būtė bebalsio naktėis paukštio, Nieks tomsie neėveiz tava sparnū ėšmieras. Neėveiz, ta ė netrompėn sau gīvenėma ėš pavīda. Gīven atsėpalaidavėi, ė tau lakiuotė netrokda.

Teisībė Negi sakīsi, kad šelmiaus viejė špuosu nepažīsti Ė negėrdiejē, kāp žiuogelē smoikoudamė daugėnas?.. Net jegu dongaus bėtiū nektara lašelio to apsėmestomi, Kasdėinė douna, goliedama ont stala, saldesnė nepalėktom. Vėsū švėntūju pieduom sekiuojont paklīdusi laimės paukšti, Savuosės piedas omžems pragaišini dīkumū smėltīnūs... Kas pasakīs, kou berēk staigē kaltė pri žalė medė krīžiaus, Ka bemaklėniejontėjē pu tīrlaukius palėktom ėlgā kontėnė? Pagoudas žuodė nesolauksi, nes ons ožstrėga gerklies galė... Greitiau ėšgėrsi vėdoržėimė dongou Perkūna garsē bėldont, Negu vargšelė dūšė ėšdrīs pagluostītė apėpešiuota kūna – Tuoki neskani teisībė golas ont šėrdėis, žadiedama inparkta.

Sala Vėsė bėjė net netīčiuoms ožklīstė i mona sala, Emigrantā, žvejē plauk pruo šali neatsėsokdamė, – Kas – i rītus, kas – i šiaurė, kas – i vakarus, kas atbols... Net žoviedras neožlek paveizietė, kap aš gīveno. Ėr nelauko svetiū nekvėistūju apsėlonkont, Pakrontie ont gelžėnė soula vėins pats siedo, Nogara i sausa pošėis šaka pasėkasīdams... Net Perkūnou gailo žaiba mon pažadintė. Neskaud šėrdės, kad švitorīs ožvakar novėrta, Nakti taka i lūšnalė apšvėit mienulis skaistos, Rītmetie pažadėn sėlkiū saldebalsiū kuors, Jūratė nepalėikt be darba – gintarus i luova atneš. Je tuos saluos mon kas nuors be ožtūras pavīd, Tegu ožplauk pas muni i svetius nedvejoudams, Dousio pėitams palaižītė jūras biesa oudėga, Leisio pagalaoustė dontis i akmėnėni bundeli. Je lig vakara okata vėišietė svetiou nepraēs, Paskondinsio anou karto so saulieleidio.

Nekal lėižovēs tavės pri jouduos giedas lėntuos, Neskaičioun, kėik lēsala sokėši i besuoti skilvi. Leid nardītė pu svetėmus spalvuotus sapnus, Ė nedraud soktė pastuogies paslaptingū lėzdū. Nenosėgousk, je pru pat ausis it strielė prašvėlpės Šalts viejė gūsis atsėdauš i neoždarīta longa riema Ė klīkdams nokrės žemīn – tėisē valkatā pu kuoju. Če bus mōna sparnū duovėna nomīlietam prieteliou... Ėš rīta, saulelē patekiejos, prarīs muni rīški švėisa, Laikruodē gruobsės tėkslē mieroutė tėkruovės ašaras... Reklamuom spjaudīsės sopermarketu belongē lagerē, Ėš pruota kraustītėis pavadins mondrėjē telepuonā. Kas girdiejė nakti šilkini mona sparnū šlamėsi, Tas neparžūs ė dėinuos veidruodiu karalīstie... Net nepajos, kāp saulė dongou spiejė apsoktė rāta Ė viel nuories atspietė, kas nakti dongou laksta...

Siekla Ožbierė anou žemiem nu pradiuos ligi pat gāla, Kraus beveizont pasėvertė i sospaustas dolkės. Prasėvierė gemala skrabėnelė i dvė līgės dalis – Ėš vėinuos šuokuos daigielis orbintėis i švėisa... Ontra gemala posė kėbuos i dėrvuožemi, Šaknū čioptovelēs skverbies linkou cėntra, Kor bepruotėškuos gėlībies ognėis sorakinta Plost ikaitusi gelžėnė saulės palīduovės šėrdės. Tēp sodīgst nenobeicouta žmogaus dūšės siekla... Ėr prasėded pėrmuoji omžėna gīvenėma stuotelė.

Atspėndīs Neveiziekės ėlgā i veidruodi, Nes ėšgousdins svetėmas akīs, Atklīdosės ėš ontruosės posės, Kor net nakti omžėna švėisa švėit... Ėr nelauk ėš sapna gražė maluonės, Nuors so aniuolās tėn būtumi lakiuojės. Juk ne tam ruojaus suodnos ožveists, Kad anamė ėš naujė karaliautom žaltīs... ► 47

GINTARO LAŠAI

◄

Aukuojėms Nieka nesakiau, nuors žuodē sunkē burnuo tėlpa... Ož lėižovė anus ožspaudės, be juokė gailestė dosėnau. Lai tėi mėzerėjės nu mona pėktuos ožgaidas tepražūst, Nego, ėšsprūdėi laukuon, doudas šarkū ėšnešiuojamė... Nuors ne vėina nutīlieta tėisa – kap rietis kaktuo – Dūšiuo pavėrta gėlē irontītās praradėmū znuokās, Karalėškas liousībės ėr vaikėška švėntoma spindolė Nieks nepavuoš pu stuora puodėška tomsībės tėrštuos... Diel šiuo atgaivuos lašelė gal posė gīvenėma paaukuotė, Je tas gīvenėms jau īr ož nogaras senē tau palėkės...

Īspūdis Lītos nopluovė Vītauta doubieta gatvė. Saulė nošloustė anou žvėlgontio abrūso. Akis prėmerkės, veiziejaus i pėitu posė. Skoudė staigē nošvėta Parīžiaus dongos. Sera Jurgis nosėleida līg cīroliaus plunksnelė Ėš televėzėjės – „Eipelė“ buokšta aukštomū, Eidams linkou cėntra, paspaudė ronka Ėš Maksimas ėštrūkosem Sezanou Pauliou.

Robežios Šioupos tau skėrta robežiaus stuoviek tīkē – Tik toukart būsi saugos kap mažos lelioks, Prėglausts pri šėltuos krūtėnės māmas, Ė nieks ėš pasalū nesėkiesins ožveržtė Šėkšnuos kėlpas ont tava nekalta tėva kakla... Ė nedrīsk dūsautė kāp veršielis pjaunams, Je žiuovulīs jims laužītė žondėkaulius Ė seiladrīkiaus nebvaliuosi sostabītė... Juk pėlka rutina tau smarkē praėlgėn omžio, Atėtuolėndama keliuonė i ruojaus pėivas. Bet jegu ožsėmėslīsi kėštė smaila nuosi tėn, Kor nieks neleid līstė be atsėkra leidėma, – Papulsi skaudē duorėsėms pėkčems i nagus... Somīniuos anėi tavi, sotrīps i porva kuošė Ėr nokrīžious pagriuovie pri platė vėiškelė. Kap kuoki nokelnieta biesvaiki tavi ruodīs Niekam tėkosė, begiedėška pavīzdė vėituo Vėsėms neklaužaduoms ė griešninkams... Vuo to veiziesīs atgal ož paržėngta robežiaus Ė spieliuosi, ož kou tavės nieks nebnuor mīlietė.

Lašielis

Pri latviu bažnitelės šuona prėsėglaudės Van Guogs Vėncė gluostė sauliegroužu žėidus, Vuo mietsa parkė ont žuolies besėvaluodams, Monė Kluods so plėka merga pruovėjė posrītius...

Šelmis vakarėnė lītaus lašielis palaižė kākta, Novėngoriavės par nuosi, pagluostė lūpas. Neklausiau mažiaus ėš kuokė dėbesėis atklīda, Žėnuojau, ėš tuo patėis, kor vakar sosėtėkuov...

Tou pati akimirksni atsėvierė dongaus vartā, Tarpovartie ėšnėrės, 4D formato Mėkaluojos Paruodė mums sapnūs ėšausta Karāliu pāsaka, Vuo Konstantins pagrajėjė simpuonėjė aple jūra.

Lašeliou ėš paskuos atskobiejė nepasakītė žuodē. Apsėdžiaugiau, kad anus tegėrd žovelės Bartovuo, Kiniėška granita brukis, prėgolės Bėrotas gatvie, Ė plastikėnės kvietkas, ėšdīgosės pri Mūra krīžiaus.

Kor svėido ciekauni sāva žvėlgsni, tėn pantazėjė Presoun i spalvuota krūva naujus īspūdius. Vuos spiejo vėsus sosliegtė pu dūšės preso... Je dīvu šiū nepastėbi to, tebėsi neėšmėiguojės.

Nelaukiau, kol atslinks paniorės negonduos šešoulietis, Oužoula vėršūnie padėigiau balta golbės plunksna... Gal rītuo kas ont dongaus auksa raidiem parašīs laiškieli, Katrou ožmėrštėjē galietom priš mėiga paskaitītė. Laiškė sožėnuosi, kou galvuo zīlelė, belsdamuos i longa, Dėlkuo saulė šīpsuos, gluostīdama žmuoniū mintis, Kou reišk varvekliaus i tava delna ėšlašiets gīvenėms, Kas notėks, jegu laikruodis ožmėrš skaičioutė valondas...

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Gyvis Laima TAMOŠIŪNAITĖ

Praėjus kelioms dienoms po to, kai Mažajai sukako septyneri, ji ir jos brolis pastebėjo kelis didelius pirštus, apglėbusius jų kaimynų balkoną. Mažiausias pirštas buvo Mažylės tėčio dydžio, visi kiti – dar didesni. Gal kieno nors kito tėčių dydžio. Iš pradžių vaikai manė, jog tai keista dekoracija – jų kaimynai pasižymėjo snobišku interjero skoniu. Tačiau tokiu atveju ponia iš 33 buto jau būtų pasiskundusi tuo, kaip blogai šie žmonės paskirsto savo finansus. Ir išvis – niekas apie tuos pirštus nė neužsiminė. Net tėtis, kuris taip mėgo šnekėti, nors tuo kaltino mamą.

Vėliau, išvydusi gelsvas samanas panagėse ir ant krumplių, Mažylė bandė tuos pirštus palaistyti. Mama neleido – sakė, dabar ir vanduo kainuoja, nėra ko pilstyti per balkoną. Brolis pasiūlė ką nors mesti į tą keistą ranką (na, juk tai turėjo būti ranka), o kodėl – taip ir neargumentavo. Mama ir jam neleido įgyvendinti savo plano. Tik pyko ne taip, kaip ant Mažosios. Kai viskas jau buvo išbandyta, vaikai nusprendė pasisveikinti. Su tais pirštais ir padaru, kuriam jie priklausė. Jis atsakė iš karto. Mandagiai – laba diena. Balsas sklido iš labai žemai. Žemiau nei ten, kur ilsėjosi jų namo pamatai. Aidėdamas gaubė tylinčią gatvę ir ilgai nenyko. Tada berniukas paklausė balso, kodėl prašneko tik dabar.

Artūro Valionio nuotr.

– Bijojau pasirodyti nemandagus, – prisipažino. Mažoji jautėsi nusivylusi – tai tebuvo žmogus. Aišku, kiek didesnis ir galingesnis, bet vis tiek – žmogus. Jai jau bloga buvo nuo žmonių: visur tik jie ir jie, ir dar kartą jie. Geriau jau būtų šuo. Jie bent nemėto lėkščių, nesako tiek daug „ne“ ir šiaip yra pūkuoti. O dar geriau, jeigu tai būtų pasakų būtybė. – Aš esu ne tik žmogus, bet ir vėžlys, ir dievas, ir pasaulis, – jai paaiškino balsas. Mažylė nieko nesuprato, tačiau ji vėl pradėjo domėtis šiuo reiškiniu. Po to kiekvieną dieną po pietų, grįžusi namo, ji kalbėdavosi su šiuo padaru. Jis niekur nesitraukė, klausėsi jos ir tapo visai geru bičiuliu. Šitaip atrodė mergaitei. ► 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Ji taip pat ne vieną kartą bandė išbėgti į lauką ir pasidomėti, kieno gi ta ranka. Nieko įdomaus nepamatydavo – tik dar didesnį riešą, kuris, susitapatinęs su šalia namo stovinčiu juodalksniu, smigo žemyn į dirvą. Mažoji bandė atkasti likusį padaro kūną, tačiau greitai pavargo. Na ir tebūnie. Geriau jau paruoš namų darbus.

Mažylės brolis taip pat šnekėdavosi su aidinčiu balsu. Tik maždaug kas antrą dieną ir kiek kitaip – jam reikėdavo ne išsipasakoti, o papasakoti. Jis greitai, beveik neįkvėpdamas ir nedarydamas pauzių tarp žodžių, papasakodavo būtybei savo dienos pasiekimus, laimėjimus, įspūdžius. Tada sukryžiavęs kojas ant senos sofos balkone laukdavo pagyrimo. Sulaukęs nusijuokdavo ir išbėgdavo savais reikalais. Kartais nebūdavo ką pasakoti, tai ir į balkoną jis neidavo. Tuomet išeidavo į kiemą stebėti pravažiuojančių mašinų. Kol kas berniukas jas atskyrė tik pagal spalvas, ne markes, tačiau buvo pažadėjęs tėvui, kad iki kito gimtadienio mokės jas visas. Abejojo tuo. Spalvos jam buvo įdomesnės. Bet tėvo skaudinti nenorėjo. Ir kodėl Mažylei taip pasisekė, galvodavo. Tėvai stebėjo vaikus. Mama kontroliavo Mažosios ir jos brolio veiksmus griežtai. Išgirdusi apie padarą ji nebepaleido savo vaikų iš akiračio ir kiekvieno ginčo gale pridurdavo: „Noriu būti gera mama, tokia, kokia anksčiau nebuvau“. Tėtis taip pat mėgo subarti, tačiau tai darė vien dėl įvaizdžio. – Atrodo, šiandien sutikau undinę, – pradėjo pasakojimą Mažoji. Ji buvo neseniai grįžusi iš mokyklos (pradėjo ją lankyti šiemet) ir nusviedė kuprinę į kitą balkono kampą. Ši nebuvo užsegta, todėl visos joje buvusios brangenybės išsibarstė lyg strazdanos. Dabar vaikas sėdėjo spalvotų kreidelių liūne. – Mhm, – paragino tęsti padaras. – Taigi sutikau undinę. Man taip atrodo. Ji turėjo žalsvus plaukus, todėl ir turėjo būti undinė, taip? Taip. Pasisveikinau, bet ji nieko neatsakė. Tik žiūrėdama man į akis išsitraukė cigaretę iš kišenės. Užsirūkė. Pagalvojau, kaip keista – juk tabakas po vandeniu turėtų sušlapti. Galbūt dėl to 50

ir sutikau ją ne vandenyje, o ant sausumos. Ji tylėjo dar kelias sekundes, tada tyliai (manau, ne man) pasakė: „O man ir dainuoti nebereikia. Jie šoka į vandenį patys“. Kaip keista, tiesa? Mergaitė išgirdo, kaip būtybė nusižiovavo: žemė šiek tiek sukrutėjo ir nuo mamos orchidėjos nukrito vienas žiedas. – Tai tikriausiai buvo sirena. – Sirena?.. – pakartojo mergytė. – Kokia keista sirena. Tą pačią dieną savo istoriją padarui papasakojo ir brolis. Dienoms tampant amžinybe, berniukas vis rečiau apsilankydavo padaro balso paunksnėje. O kai ateidavo, nebešnekėdavo taip gyvai ir greitai kaip anksčiau. Nebesididžiavo į vartus įmuštais įvarčiais, savo šmaikščiais žodžiais ir mažais pasiekimais mokykloje. Kažkodėl jautėsi kiek tuštokas. Nežinojo kodėl, todėl susigalvojo ligą. Peršalimas be įprastinių simptomų. Su kitais simptomais. Vis dėlto kai atidarydavo balkono duris, pasakodavo jau visai kitokias istorijas – jam artimesnes, įvairesnes. Šį kartą jis naudodamas sesers balkone paliktas kreideles piešė ant grindų ir lakoniškai pasakojo padarui tai, kas jam nutiko mokykloje: – Šiandien per dailės pamoką pasirinkau rožinį popierių savo karpiniui. Mano draugas pasakė, kad tokias spalvas renkasi tik pydarai. Paklausiau jo, ką reiškia šitas žodis, o jis atsakė, kad nežino, bet jo tėvai šį žodį vartoja. Pasakiau, kad jis kvailas. Ir... Jis nutilo ir raudona spalva nuspalvino saulę savo piešinyje. Tada tęsė kiek lėčiau: – Tada mokytoja man pasiūlė pakeisti popieriaus spalvą. Norėjau verkti, todėl trenkiau savo draugui. Trenkė, nes šitaip daro tikri vyrai. Padaras nieko neatsakė – tik atsiduso, bet berniukas ir nenorėjo nieko girdėti. Pabaigęs piešinį jis atsistojo ir pažvelgė pro balkono langus. Saulės spinduliuose spindėjo dulksnos lašeliai. – Beje, koks tavo vardas? – paklausė. – Mane vadina daugeliu skirtingų vardų. Labiausiai man patinka Ao. – A. Mažoji norėjo džinsų. Visos jos bendraklasės jau turėjo tokius – naujoviškus,

šaltos melsvos spalvos, su užtrauktukais, prisiūtais ant kišenių. Mama nesutiko ir kelnių nepirko, liepė mautis pėdkelnes. – Bet aš nenoriu pėdkelnių! – verkė septynmetė, apsikabinusi stalo koją. – Nutilk. Juk nenori atrodyti negraži, kaip berniukas, – ramino mama. Šeštadieniais mama jausdavosi geriau, todėl kartu su vaikais išeidavo pasivaikščioti. Tėčiui tai buvo vienintelė diena, kai jis galėdavo pailsėti, tad likdavo namie. Mažoji kartu su broliu bėgo nupilkėjusiu šaligatvio grindiniu ir pirštų pagalvėlėmis lietė vitrinų stiklus. Mama murmtelėjo, jog tas pačias vitrinas liečia ir narkomanai. Mažoji nustėro ir kiek pagalvojusi apkabino stiklą. Motina nusisuko nuo vaikų ir pradėjo stebėti gatve plaukiančius automobilius. Stebėjo, vairuotojus. Tiek gyvenimų. Praplaukia tolyn nuo jos. Galėtų ir pasilikti. Nors arbatos. – Žinai ką, – ji nusišypsojo savo sūnui ir paglostė galvą, – kažkada ir aš daug dirbau, o dabar tą pareigą atlieka jūsų tėtis. Man geriau. Jis tikras didvyris, tavo tėtis. Noriu, kad ir tu toks būtum. Noriu, jog tau pasisektų dar labiau nei man ir tėčiui. Sakė ir kažkaip pati netikėjo. Berniuką šie žodžiai nudžiugino, jis pasistiebė ir apkabinęs mamą pranešė: – Aš noriu būti dailininkas! Mama kimiai nusijuokė ir dar labiau sutaršė jam plaukus. – Juk tai tik hobis. Jeigu šeštadieniai praeidavo gerai, kitą dieną mama nueidavo į bažnyčią. Kai melsdavosi, galvodavo tik apie tai, kaip greitai žmonės auga. Retai Mažoji ir brolis su padaru kalbėdavosi trise. Dažniausiai tai būdavo pasakų metas – padaras jiems kalbėdavo apie savo praeitį, pasakojo senovės ir dabarties legendas. Jo pirštai kvepėjo dulkėmis. Tą dieną jis jiems papasakojo trumpą legendą: – Seniau visi žmonės turėjo keturias kojas ir rankas, dvi galvas. Jie buvo laimingi, todėl ir galingi. Bijodamas šios didybės

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

dievų vyresnysis padalijo šiuos žmones į dvi dalis. Jie tapo pasmerktaisiais – nuteisti visą gyvenimą ieškoti savo antrosios dalies ir neturėti laiko palaimai. Nežinoti, jog ieško visai ne ten. – Taip atsirado vyrai ir žmonos? – Ne. Žmonės. Motina susipyko su sūnumi. Nesugebėdamos sugerti visų tų žodžių, berniuko akys pradėjo ašaroti. Tada mama atlyžo: – Na, neverkšlenk, aš tenoriu tau gero. – Ar tikrai? – paklausė vaikas ir išbėgo iš kambario. Klausimas aidėjo moters ausyse. Jei iš tiesų, nežinojo, kokio gyvenimo norėjo savo vaikams. Nežinojo nė kokio gyvenimo norėjo pati. Laimingo? Tėtis pasikvietė savo sūnų. Vaikas retai užsukdavo į tėčio darbo kambarį – dirbdamas jis mėgdavo ramybę ir tylą, todėl vaikai ir žmona stengdavosi užmiršti, jog šis kambarys egzistuoja. Keldavo triukšmą ir švaistydavo savo gyvenimus kitur. Todėl dabar įžygiavęs pro kambario duris berniukas jautėsi išdidžiai. – Ateik arčiau, – nusijuokė tėtis pamatęs, kaip ambicingai atrodė jo sūnus, – dabar esi jau didelis, galiu kai ką parodyti. Vyras pasisodino vaiką šalia savęs ir pirštu nurodė kompiuterio ekraną, tačiau Mažosios brolį labiau sudomino ant stalo pabirę balti popieriaus lapai. Vieno jų kamputį puošė karūnėlės formos kavos dėmė. Pakreipęs galvą jis perskaitė kelis žodžius ir suvokęs jų prasmę tarsi apkurto. Atrodo, tai buvo pasaka. Parašyta mamos. Tėtis kažką aiškino. Vaiko tyla jam reiškė susidomėjimą. O jis graužė savo nagus taip, kaip darydavo dar darželyje. Apžiojęs pirštą stipriai įsikibo į jį dantimis, kol pasirodė kraujas. Atsistojo. Berniukui išeinant tėvo atvaizdas susiliejo. Prasidėjus žiemai pirmosios snaigės pabiro ant padaro pirštų. Samanota, akmeninio reljefo ranka pranyko po sniegu. Ir vaikai pabiro kaip snaigės, pamiršo pokalbius su būtybe, laisvas valandas leido lauke. Atrodė laimingi. Stebėdama juos pro balkono langą, mama atsidusdavo; jiems esant lauke, jai

nereikėjo slėpti įtampa apipelijusio buto kvapo. Pati nesuprato, ar tai ir yra ta mitinė laisvė, ar ne. O jei iškeliautų? Viena – abejotų, ar teisingai pasielgė, ilgėtųsi savo gėlių, galvotų, ar be jos griežtumo vaikai neišmoks keiktis. Su jais – na, juk tai vis tiek neįmanoma... Ak, juokinga. Ji perlipo balkono pertvarą ir atsisėdo ant jos ištiesusi savo kojas į tuščią erdvę. – Pamenu, kai buvau dar visai maža, tėvai leido kartu su jais pažiūrėti dokumentinį filmą apie „Apollo“ nusileidimą Mėnulyje. Buvo praėję nedaug metų po tikrojo įvykio, todėl žmonės dar nebuvo patikėję savo pačių pasiekimais. Žiūrėjome šį filmą, lyg tai būtų pasaka. Iš televizoriaus pasigirdo gilus, trūkčiojantis Armstrongo balsas: „Tai yra mažas žingsnis žmogui, tačiau didelis šuolis žmonijai“, – ir aš supykau. Galvojau, kodėl šis man nepažįstamas vyras žino, kur ir dėl ko aš šuoliuoju. Nenorėjau, jog jis pavogtų mano žingsnius, todėl nusprendžiau visą laiką eiti atgal. Atrodo, pavyko... Moteris dar kartą nusijuokė ir nuščiuvo prisidengusi burną. Suprato, jog šią istoriją pasakoja ne tik dėl to, tačiau žodžių nebeliko. Ją girdėjęs padaras dalijosi tyla su viešnia. Darnus moters kvėpavimas nutirpdė sniegą nuo pirštų ir jis nusprendė pajudėti. Jis lėtai atpalaidavo ranką ir ištiesė savo pirštus į ant balkono turėklų įsitaisiusią figūrą. – Ką čia darai? Persišaldysi. Grįžk į vidų, – suirzusiu balsu mamai pasakė į patalpą įžengęs tėtis. Viskas dužo. – Taip, – tarstelėjo moteris ir nusišypsojo. Sugriebusi savo vyro ranką ji įsliuogė atgal į buto šilumą. Vėliau ji vaikė miegą viena. Neužčiuopė šalia jokio kūno ir neprisiminė savų vaikų. Nes nebebuvo šešėlių miegui paslėpti. Buvo ar nebuvo? Tik tak. O kartą įžengusi į virtuvę Mažoji pamatė savo mamą, grandančią kažką nuo sienų. Atsiminė, jog dar vakar padėjo mamai išvalyti visą butą, nustebo.

– Mamyte? Jokio atsakymo. Mergaitei pasirodė, jog mamos akys ašarotos. Nežinodama, ką daryti, Mažoji grįžo į savo kambarį ir pasiėmusi užrašų knygelę nuėjo aplankyti padaro. Manė, jog parašys trumpą istoriją. Tik dar nežinojo, apie ką. – Įžymybė? – Ne, – atsakė padaras. – Televizija? – Ne. Įėjo brolis. Nesakydamas nieko atsisėdo ant grindų ir susigūžė kaip paukščiukas. Girdėjo sesers žodžius ir purtė galvą – ji neras atsakymo, galiausiai nuspręs parašyti apie žmogų, kuris yra atsakingas. Suaugusiesiems patinka vaikai, kurie trokšta būti atsakingi. Kaip jie. Taip pat jiems patinka, kai elgiesi taip, lyg nesupranti. Užaugsi ir galėsi nebemeluoti, jog nesupranti. – Tėtis ir mama? Būtybė nieko neatsakė. Mažoji susimąstė – galbūt geriau atliks šią užduotį vėliau. – Ao, – prakalbo berniukas, – kodėl viskas turi pasikeisti? – Jau ilgai stebiu žmoniją. Jaudinausi, kai pamačiau pirmą suvažinėtą katę. Žmonės visada buvo prietaringi, bijojo juodų kačių, perbėgančių kelią. Dabar jie gali tiesiog pervažiuoti jas. Ignoruoti. Tylėti, nusisukti, kai mato jų lavonus ant greitkelio. Kitą rytą, kai ant kelio nieko nebeliks, jie neatsimins, kad kažkas iš viso įvyko. Nekalbės apie tai. Niekas nepasikeitė. Jie vis dar bijo juodų kačių, perbėgančių kelią. Kitos tik aplinkybės. Kodėl tau atrodo, jog kažkas gali tiesiog pasikeisti? O vėliau visi keturi susėdo prie stalo. Mama pirštais barbeno į stalo paviršių. Tėtis šnekėjo taip, kaip orkestras atlieka savo simfoniją – išdidžiai, tada ramiai ir tyliai, vėl išdidžiai ir griausmingai, galiausiai raminamai. Tada mama nusprendė viską nutraukti. Atsistojusi ji užsikimšo savo ausų būgnelius smailais pirštais ir pradėjo rėkti. Įskaudo galvą. Vaikai tylėjo. Kitą vėlyvą rudenį į balkoną atėjo tik mama. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Paakiai buvo aptemę indigu, ji žiūrėjo į tolį ir nieko nesakė. Taip stovėdama atrodė kaip vieniša skulptūra, aplipusi dulkėmis, pelėsiais, dumbliais, voratinkliais... paakiuose. Kartais nusijuokianti. Mechaniškai. – Kaži, ar jie tave dar pamatytų... – tyliai prabilo. Ir nusikosėjo. – Bet tu dabar... – prabilo padaras, tačiau nespėjus užbaigti sakinio, jį pertraukė moteris. – Na, tylėk tu, gyveni visiškoje tamsoje. Aš taip pat. Esam vienas ir tas pats purvas. Nėra skirtumo tarp manęs vienos ir daugybės tavęs. Tylėk. Nieko naujo nepasakysi. Ji piktai sučiaupė savo lūpas ir pradėjo galvoti. Apie tai, kas buvo, ko nebuvo. Kas iš jų buvo tikras, kas sugalvota. Žino – tikras buvo tik tas gyvis. Ne ji, ne vaikai, vyras, juoda katė, praeiviai gatvėje ir seni bendraklasiai. Ir šmaikštu, jo čia neturėjo būti, o dabar jis toks tikras, net apsivemti verčia. Kas dar netikra? Jos vardai. Mažoji, motina, moteris... Šiuo aspektu ji ir buvo panašiausia į padarą. Turėjo tiek vardų, tiek veidų, bet pati nežinojo, kas ji yra. Kažkada tikėjosi, jog jos mama jai padiktuos, kokiai reikia būti. Tada darė tą patį ir savo vaikams. Vėliau liko kažkas ir nieko. – Ar esi laiminga? – šnekėjo su moterimi būtybė, tvirtai laikanti jos namą. – Nežinau. Ką tik buvau. Dabar? Nė nežinau. Tiesa ta, kad pabodo meluoti sau. Todėl ir aš pati nesu visa. Todėl kai skauda galvą, sakau, kad kaltas yra spaudimas. Ir kai naktimis neužmiegu – skola bibliotekai. Neleidžiu sau surinkti numerių, kuriuos moku atmintinai, liesti neleidžiu. Bijau. Aš suknistai bijau, labiau nei ko nors, bijau. Tad geriau jau po truputį priprasiu prie to, ką dabar turiu. Jau beveik pripratau – liūdžiu tik kartą per savaitę. Ir. Gerai.

Pirmasis sniegas baltai nudažė kalnelį šalia šeimos namo. Du pasakos herojai susikibę rankomis pasiekė jo viršūnę ir paragino mamą atsisukti. Padaras jiems mojavo.

Galtono byla Rossas MACDONALDAS (Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Dvidešimt pirmas skyrius Šerifą Traską radau jo kabinete. Darbo vietos sienos buvo nukabinėtos sveikinamaisiais raštais iš miesto organizacijų ir aptarnavimo sferos klubų, naujoko liudijimais iš armijos, Karinio jūrų laivyno ir Karinių oro pajėgų, ir paties šerifo nuotraukomis kartu su valstijos gubernatoriumi ir kitais garsiais žmonėmis. Tačiau dabartinis Trasko veidas buvo ne toks linksmas kaip tose fotografijose. – Rūpesčiai? – tarstelėjau. – Sėskitės. Tas rūpestis – jūs. Iš pradžių sukeliat audrą, o paskui dingstat iš akių. Visas rūpestis su jumis, privatūs tyrėjai, – kad esate neatsakingi. – Tai per daug šiurkštus žodis, šerife. – Paliečiau pirštų galais sulaužytą kaulą savo veide, užsigalvojęs, rūpestingai. – Ta-aip, žinau, jus sumušė, – užjaučiu. Bet ką aš galiu padaryt dėl to? Oto Švarcas – ne mano jurisdikcijoj... – Tiriat žmogžudystę, valstijų sienos – ne kliūtis, arba jūs negirdėjot... – Ta-aip, ir dar tada girdėjau, kad negalima atlikti ekstradicijos, jei neužvesta byla. Be kokių nors įrodymų aš negaliu nuvykt pas Švarcą apklausti jį. Ir jūs norit žinoti, dėl ko aš neturiu įrodymų? – Leiskit spėti. Per mane – vėl. – Tai nejuokinga, Arčeri. Pasiklioviau jumis, kad būsite diskretiškas. Dėl ko turėjot nuvažiuot ir išpilti viską Rojui

Lembergui? Išbaidyt liudininkus visai iš tos suknistos šalies? – Tapau per daug stropus ir padariau klaidą. Bet ne aš vienas... – Ką tai turėtų reikšti? – Jūs man pasakėte, kad pavogė Lembergo autą... – Registracijos numerių pakeitimas paprastai tą ir reiškia. – Traskas pasėdėjo ir, iškišęs apatinę lūpą, pamąstė valandėlę. – Okei. Mes padarėme klaidų... Aš tik žiobt keistai – tu varai žodelius-persikėlius. Taigi už tai tave primušė. Bet nesėdėsim čia ir neverksim. Ką dabar darysim? – Tai jūsų byla, šerife... Aš – tiktai kantrus padėjėjas. Palinko į mane, platūs pečiai, pats rimtas. – Tikrai nori man padėti? Ar turi kokį nors slaptą motyvą? – Noriu padėti – tai vienintelis mano motyvas. – Pažiūrėsim. Ar vis dar dirbi Seiblui... tai yra poniai Galton? – Šiuo metu – ne. – Kas tave finansuoja – daktaras Hauvelas? – Naujienos greitai skraido... – Velnią ten naujiena – žinojau tą dar prieš patį. Hauvelas buvo atėjęs su prašymu patikrinti tavo kartoteką Los Andžele. Atrodo, kad turi keletą gerų draugų ten, pietuose. Jeigu kada ir apmovei kokias nors senas ledi, niekad nesileidai pagaunamas... – Jaunos ledi – mano labiau mėgstamas dalykas. Nekantriu gestu Traskas nubaidė tą draugišką juoką į šoną. – Aš manau, kad jus pasamdė ištirti to vaikino praeitį. Hauvelas norėjo, kad ištirčiau aš. Savaime suprantama, pasakiau

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

jam, jog negaliu pradėti neturėdamas jokių įrodymų, kad buvo pažeisti įstatymai. Jūs turite tokių įrodymų? – Dar ne. – Nei aš. Kalbėjausi su vaikinu, ir nieko neturiu jam prikišti. Jis net nepareiškia jokių apibrėžtų pretenzijų. Paprasčiausiai sako, jog žmonės kalba jam, kad jis – savo tėvo sūnus, ir taip tikriausiai yra. – Ar jūs manote, šerife, kad jį kas nors primokė, valdo? – Aš nežinau. Gali žaisti ir vienas... Kai atėjo čia susitikti su manimi, tas reikalas iš pažiūros neturėjo nieko bendra su jo tapatybės nustatymu. Jis norėjo tik informacijos apie jo tėvo nužudymą, jeigu šitas Džonas Braunas buvo jo tėvas... – Nebuvo tai įrodyta? – Tiek, kiek buvo įmanoma. Mano nuomone, toje byloje dar yra abejotinų

vietų. Bet ką aš pradėjau pasakot – jis atėjo čia pasakyti man, ką turiu padaryti. Norėjo, kad skirtume daugiau veiksmų anam senam nužudymui. Pasakiau jam, kad byla – San Matėjo valdžios žmonių valdose, tai žinote, ką tada padarė? Nuvažiavo ten ir apkaltino tinginiavimu San Matėjo šerifą! – Matyt, sunkiai įmanoma, kad jis būtų rimtas... – Arba tai, arba yra geras psichologas. Toks elgesys nesiderina su nusikalstama sąmone. – Sindikatas samdo gerus teisininkus... Traskas apsvarstė tai įtraukęs akis po antakių iškyšomis. – Jūs manot – čia veikia Sindikatas? Didelis susimokymas? – Ir didelis atsiskaitymas... milijoninis. Hauvelas pasakė man, kad ponia Galton keičia testamentą – viską užrašo jaunuo-

liui. Man rodos, jau reikia pradėti stebėti jos namą. – Sakyk – tu tikrai galvoji, kad jie bandys pašalint ją? – Jie užmuša žmones visai dėl niekų. Ar nepadarytų to, norėdami užvaldyti tą Galtonų dvarą? – Nesileiski, kad tave skraidintų vaizduotė. To negali atsitikti, tik ne Santa Terezoj. – Tai prasidėjo prieš dvi savaites, kai patvarkė Kaligeną. Tas nužudymas turėjo visus gaujų „tvarkymosi“ požymius, ir viskas – tavo teritorijoj... – Tik nekalk man to į galvą. Pagaliau – byla dar neužbaigta... – Tai ‘ra ta pati byla, – paskelbiau. – Tas Brauno nužudymas ir Kaligeno nužudymas, ir apsimetimas ponios Galton anūku – jeigu toks yra – viskas susiję. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ – Lengva pasakyti. Bet kaip mes įrodysim? – Per tą vaikiną. Šiandien vakare skrendu į Mičiganą. Hauvelas mano, kad jis kalba su vidurio Kanados akcentu. Tai susieja jį su Lembergais. Panašu, kad jie pabuvo Detroite, iš ten kirto Kanados sieną ir nuvažiavo tuo adresu, kurį jiems davė Kaligenas. Jeigu būtų galima atsekti Kaligeno praeitį iki to laiko... – Mes dirbam ta kryptimi... – gana rūsčiai nusišypsojo Traskas. – Tas tavo perduotas Reno pėdsakas buvo tikras, Arčeri. Vakar pakalbėjau tarpmiestiniu su vienu draugu Reno mieste, detektyvų kapitonu. Šiandien prieš pat pietus jis atskambino man. Maždaug prieš metus Kaligenas dirbo pas Švarcą. – Ką darė? – Buvo jo kazino patarėjas. Dar vienas įdomus dalykas – prieš penkerius šešerius metus Kaligeną suėmė Detroite. FTB turi jį savo kartotekoj – bloga reputacija. – Dėl ko įsirašė? – Kažkokia sena vagystė, kaltinamasis. Atrodo, kad norėdamas išvengti bausmės pabėgo iš Kanados, jį sučiupo, kai tik pasirodė Amerikos žemėj, ir praleido porą kitų metų Pietų Mičigano kalėjime. – Kokia tiksli arešto Detroite data? – Tiksliai neprisimenu. Maždaug prieš penkerius su puse metų. Galėčiau pažiūrėt, jeigu svarbu... – Svarbu. – Ką prisiminei? – Džonas Galtonas pasirodė An Arbore prieš penkerius su puse metų. Praktiškai tas An Arboras yra Detroito priemiestis. Aš klausiu pats savęs, ar tik jis nekirto Kanados sienos kartu su Kaligenu. Traskas tyliai sušvilpė ir spragtelėjo savo vidaus telefono jungiklį: – Kongeri, atnešk man Kaligeno kartoteką. Tei, aš pas save. Prisiminiau griežtą įdegusį Kongerio veidą. Iš karto jis manęs nepažino, pažiūrėjo dar kartą: – Ilgai nesimatėm... Paleidau nelabai įtikinamą šmaikštybę: – Kaip tas antrankių biznis? – Taukši. Traskas šiugždino popierius, kuriuos atnešė Kongeris, ir nekantriai raukėsi. Kai pagaliau pakėlė galvą, jo akys tiesiog spirgėjo. – Truputį daugiau nei pusšeštų metų. Kaligeną suėmė Detroite sausio 7 dieną. Ar sutinka su paties data? 54

– Dar aiškiai nenustačiau, bet žinosiu. Pakilau eiti. Atsisveikindamas Traskas šiltai paspaudė ranką. – Jeigu tik ką nors užtiksi, skambink mano sąskaita – dieną ar naktį. Ir daugiau nepakišk nosies po kokiu nors kapokliu. – Pasistengsiu. – Tarp kitko, tavo autas – apygardos garaže. Galiu dabar atiduot, jeigu nori. – Palaikyk dar. Ir pasirūpinkit visi senąja ledi, ką? Man dar nepasiekus durų, šerifas jau davė Kongeriui atitinkamus nurodymus dėl ponios Galton.

Dvidešimt antras skyrius Gavau pinigus pagal Hauvelo čekį jo banke, prieš pat jų darbo laiko pabaigą trečią valandą. Kasininkas nupasakojo, kaip rasti kelionių agentūrą, ir ten rezervavau lėktuvo bilietą iš Los Andželo į Detroitą. Jungiamasis lėktuvas iš Santa Terezos – beveik už trijų valandų. Nužingsniavau kelis kvartalus į Seiblo kontorą. Jų privatus liftas pakėlė mane į ąžuolo panelių laukiamąjį. Panelė Heins atsitraukė minutėlei nuo savo darbo ir pakėlė ranką, kad susiglostytų dažytus šviesiai rudus plaukus. Sutiko mane pilnu motiniško nerimo balsu: – Nagi, pone Arčeri, taip skaudžiai nukentėjot... Ponas Seiblas papasakojo man, kad jus sumušė, bet aš nemaniau... – Prašau nustoti. Galiu net pradėti savęs gailėtis. – O kas čia bloga – gailėtis savęs? Aš visą laiką gailiuosi... Tai mane atgaivina... smarkiai. – Jūs esate moteris... Linktelėjo savo šviesią galvą, lyg būčiau pasakęs jai komplimentą. – O koks gi skirtumas? – Atrodo, jūs nenorėtumėt, kad išsamiai išdėstyčiau... Ji sukikeno, nepasakyčiau, kad nemaloniai, ir bandė parausti, bet jos patyręs veidas kategoriškai atmetė pastangas. – Gal kitą kartą... O dabar – kuo galiu jums padėti? – Yra ponas Seiblas? – Gaila, bet po pietų negrįžo... – Jau pusė keturių...

– Žinau. Šiandien nesitikiu jo sugrįžtant. Jis gailėsis, kad neradot jo. Vargšas žmogus, visas jo grafikas žlunga nuo tų rūpesčių namuose. – Turite omeny tą nužudymą? – Tą ir dar kitus dalykus... Jo žmona nesveikuoja. – Girdėjau tą. Gordonas sakė, kad jai – nervinis išsekimas. – Och, pasakė jums? Bet kam tiek daug nepasakoja... Baisiai jausmingai priima tą dalyką. – Padarė reiškiantį slaptumą ženklą, priglausdama vertikalų raudonų pirštų galiukų delną šalia burnos. – Tik tarp mūsų – tai ne pirmas kartas, kai turi su ja rūpesčių. – Kada buvo pirmas kartas? – Kartai... daug jų... Kovo mėnesį, vieną vakarą, kai skaičiavome pajamų mokesčius, jinai atėjo ir apkaltino mane, kad bandau pavogti iš jos vyrą. Būčiau pasakius tik jai skirtų porą teisingų dalykų, bet negalėjau nė žodžio ištarti prie pono Seiblo. Aš pasakysiu jums, jis – gyvenantis tarp mūsų šventasis, kiek prisikentėjo nuo tos moters, bet vis tiek rūpinasi ja. – Ką jam padarė? Prie jos skruostikaulių prisilietė raudonis. Lengvai apgirto nuo... pagiežos. – Pakankamai daug. Praeitą vasarą staiga išėjo iš namų ir siautėjo po visą šalį, švaistydama jo sąžiningai uždirbtus pinigus. Dar leisdama juos kitiems vyrams, jūs galite įsivaizduoti? Pagaliau aptiko ją Reno, kur ji gyveno su kitu vyru! – Reno? – Reno, – abejingai pakartojo. – Ji tikriausiai norėjo skirtis su juo ar kažko kitko, bet vėliau atsisakė tos minties. Būtų padarius jam tik paslaugą, jeigu norite žinoti. Bet vargšas vyras įkalbėjo, kad grįžtų su juo. Atrodo, kad yra pakvaišęs dėl jos. – Panelės Heins balsas prisipildė liūdesio. Valandėlę pagalvojusi, ji tarė: – Neturėjau jums šito pasakoti. Ar reikėjo? – Aš žinojau, kad ji turėjo virtinę nemalonumų. Gordonas pats man sakė, kad teko ją nuvežti į slaugos ligoninę. – Teisingai, jis tikriausiai dabar ten pas ją. Paprastai eina į ligoninę, ten kartu pietauja, o dažniausiai praleidžia ir likusią dienos dalį. Nereikalingas atsidavimas, vadinu aš visa tai. Jeigu norite žinoti, ta santuoka pasmerkta žlugti. Tikrinau pagal horoskopą, ir žvaigždėse dar nebuvau mačiusi taip labai netinkančių vienas kitam žmonių. Ne tik žvaigždėse. – Kur yra tie slaugos namai, panele Heins?

GINTARO LAŠAI

– Jie – daktaro Trenčardo, Lait gatvėje. Bet aš neičiau ten, jeigu apie tai galvojate. Ponui Seiblui nepatinka, kad jį kas nors trukdo, kai jis lanko ponią Seibl. – Aš surizikuosiu. Ir net neužsiminsiu, kad buvau čia. Okei? – Gal ir taip, – abejojančiai sutiko. – Tai vakarinėj pusėj, Lait gatvė 235. Nuvažiavau ten taksi, skersai miesto. Vairuotojas lydėjo mane smalsiu žvilgsniu, kai lipau iš automobilio. Tikriausiai bandė atspėti, ar esu pacientas, ar tiktai lankytojas. – Jūs norit, kad palaukčiau? – Manau, taip. O jeigu neišeisiu, žinosite, ką tai reiškia... Palikau jį dar valdomą uždelstos reakcijos į tuos žodžius. Tie „namai“ buvo ilgas aptinkuotas pastatas, stovintis toli nuo gatvės, atskirame sklype. Niekas nerodė specialios ligoninės paskirties, išskyrus aukštą vielų tvorą, supančią patijų. Už tvoros ant mėlynų drobinių sūpuoklių sėdėjo vyras ir moteris. Abu nugara į mane, bet pažinau baltą Seiblo galvą. Šviesi moters galva ilsėjosi jam ant peties. Vos sulaikiau staigų impulsą šūktelėti jiems. Užkopiau į ilgą verandą, nematomą iš patijaus, ir paspaudžiau skambučio mygtuką prie paradinių durų. Trakšt – atrakino ir atidarė sesutė baltu chalatu, be kepuraitės. Buvo netikėtai jauna ir graži. – Taip, pone? – Norėčiau pakalbėti su ponu Seiblu. – Ir kas, turėčiau pasakyti, kviečia? – Lū Arčeris. Paliko mane svetainėje ar laukiamajame kambaryje, kur visi baldai buvo apdengti baltu kartūnu. Dvi senos ledi, apsisupusios šaliais, žiūrėjo per televizorių beisbolo rungtynes. Jaunuolis su barzda, pritūpęs ant batų kulnų kampe, stebėjo priešingą lubų kampą. Jo lūpos visą laiką judėjo. Vienas iš pusiau užtrauktų langų išėjo į patijų. Mačiau, kaip jaunoji sesutė prieina prie mėlynų sūpynių, kaip, tarsi iš miego, bunda Seiblo veidas. Jis pasitraukė nuo žmonos. Jos kūnas suglebo ir liko nepatogioje padėtyje. Melsvame sūpynių stogelio šešėlyje veidas atrodė toks tuščias kaip išplėstaakės lėlės. Seiblas tempė savo šešėlį skersai imituotų šaligatvio plytų. Atrodė nedidelis, keistai sumažintas po dangaus mėlio aukštybe. Tas įspūdis dar nebuvo išblėsęs, kai jis įėjo į laukiamąjį kambarį. Metų našta spaudė jį žemyn. Laiku neapsikirpęs, kaklaraiščio mazgas nuslinkęs į šoną. Į mane žvelgė paraudusios akys; balsas – silpnas:

– Kokiais vėjais tu čia? – Norėjau pasimatyt su tavim. Neturiu čia daug laiko – skrisiu. – Gerai. Dabar matai mane. – Pakėlė pečius aukštyn, palaikė taip ir nuleido. Senosios ledi, kurios sveikino jį šypsenomis ir galvų linktelėjimais, sureagavo į jo kandumą kaip išgąsdinti vaikai. Viena užsivyniojo šaliką aukštai aplink kaklą ir išsėlino iš kambario. Antroji ištiesė ranką Seiblo pusėn, lyg norėdama jį nuraminti. Liko sustingusi toje pozoje ir toliau taip žiūrėjo rungtynes. Barzdotasis vyras stebėjo tą patį lubų kampą. – Kaip ponia Seibl? – Negerai. – Susiraukė ir išsivedė mane į koridorių. – Faktiškai gydoma nuo melancholijos. Gydytojas Trenčardas sako, kad sirgo panašia liga ir anksčiau... prieš ištekėdama už manęs. Tas šokas, kurį patyrė prieš dvi savaites, pabudino seną ligą. Dieve mano, ar tai atsitiko tik prieš dvi savaites? Surizikavau paklausti: – Kokia jos praeitis, aplinka? – Alisa buvo modeliu Čikagoje, buvo jau kartą ištekėjusi. Neteko vaiko, o tas vyras blogai elgėsi su ja. Bandžiau kažkaip išlyginti... Bet velniškai nedaug pasisekė... Jo balsas silpo, pagavau nevilties gaidas. – Aš supratau, kad jinai gydoma... – Žinoma. Gydytojas Trenčardas yra vienas geriausių psichiatrų visoje pakrantėje. Jeigu jai pablogės, jis ruošiasi pabandyti šoko terapiją. – Atsirėmė į sieną ir žiūrėjo kažkur žemyn, į nieką konkrečiai. Rodės, kad jo raudonos akys dega. – Turi eit namo ir kiek nors pamiegot. – Pastaruoju metu miegu nedaug. Lengva pasakyti – pamiegot. Bet negaliu prisiversti. Be to, esu reikalingas Alisai. Ji daug ramesnė, kai aš šalia. – Kažkodėl nusipurtė ir išsitiesino. – Bet atėjai čia ne tam, kad kartu aptarinėtume mano bėdas... – Teisybė, ne tam. Atėjau padėkoti už čekį ir paklausti kelių klausimų... – Uždirbai tuos pinigus. O į klausimus atsakysiu, jei galėsiu. – Daktaras Hauvelas pasamdė mane, kad ištirčiau Džono Galtono praeitį. Kadangi tu mane įvedei į tą bylą, man svarbu turėti ir tavo pritarimą – tik pirmyn. – Savaime suprantama, aš palaikau, kiek tai liečia mane. Bet negaliu kalbėti už ponią Galton...

– Suprantu. Hauvelas sako, kad ji labai žavisi tuo jaunuoliu. Pats Hauvelas yra įsitikinęs, kad jis – apgavikas. – Mes kalbėjome apie tai. Atrodo, kad ten prasidėjo romantiškas epizodas – tarp Džono ir Hauvelo dukters. – Ar Hauvelas turi kokių nors kitų ypatingų motyvų? – Daryti ką? – Tirti Džono praeitį, bandant sutrukdyti poniai Galton pakeisti testamentą. Seiblas – žvilgt į mane, žvilgsny – ganėtinai jo seno aštrumo. – Geras klausimas. Esamas testamentas Hauvelui yra naudingas keliais atžvilgiais. Jis pats yra testamento vykdytojas ir paveldi žymią sumą. Tikrai negaliu pasakyti kokią. Jo duktė Šeila – kitą žymią sumą, net labai žymią. Įvykdžius pažadus įvairiems kitiems paveldėtojams, diduma paveldimo turto tenka įvairioms labdaros organizacijoms, viena iš jų – Širdies draugija. Henris Galtonas mirė nuo širdies ir kraujagyslių ligos. Hauvelas yra Širdies draugijos pareigūnas. Visa tai lemia, kad jis – labai susidomėjusi pusė... – Ir labai įdomus. Ar tas testamentas jau perrašytas? – Negaliu pasakyti, nes nežinau. Aš sakiau poniai Galton, kad tokiomis aplinkybėmis negaliu ramia sąžine sudaryti jai naują testamentą. Ji atsakė, kad suras kurią nors kitą. Ar ji rado, ar ne, negaliu pasakyti... – Tada – ir tu nesi tikras dėl to jaunuolio? – Aš buvau. O dabar jau nežinau, ką galvoti. Jeigu atvirai – daug nesvarsčiau apie tai. – Nekantriai sujudėjo ir, padaręs vienon pusėn klaidingą žingsnį, atsitrenkė pečiu į sieną. – Jeigu neprieštarausi, manau, grįšiu pas žmoną. Jaunoji sesutė išleido mane. Pažiūrėjau atgal per vielų tvorą. Ponia Seibl sėdėjo toj pačioj pozoj ant sūpuoklių. Jos vyras atsisėdo šalia mėlyname šešėlyje. Pakėlė jos atsipalaidavusią ranką ir pamažu pakišo po ja savo petį. Jie sėdėjo ten kaip labai sena sutuoktinių pora, laukianti, kol popiečio šešėliai pailgės ir įsilies į sutemas. (Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 55

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Knygų mugės prisi

17-oji Vilniaus knygų mugė šurmuliavo keturias dienas, sutraukdama dar daugiau lankytojų nei pernai.

Vilniaus knygų mugės archyvo nuotr.

17-oji Vilniaus knygų mugė Surengta 2016 m. vasario 25–28 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Vilniuje. Tai pagrindinė leidėjų, autorių ir skaitytojų susitikimų ir bendravimo vieta, reikšmingas kultūros renginys Lietuvoje, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse. Per keturias dienas mugėje apsilankė 67 820 žmonių (pernai – 66 320). Bendras mugės plotas su renginių erdvėmis – 14 600 kv. m. Dalyvių – 330 iš 8 šalių (Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Šveicarijos, Vokietijos, Omano Sultonato, Japonijos). Dalyvavo 35 svečiai iš 13 užsienio šalių (Lenkijos, Estijos, Slovėnijos, Ukrainos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Čekijos, Rusijos, Prancūzijos, Austrijos, Portugalijos, Norvegijos, JAV). Vyko 400 kultūrinių renginių. Pristatyta 13 meno parodų. Muzikos salės scenoje surengta 40 pasirodymų. Mugės naujiena – antikvarinių leidinių aukcionas, kuriame pristatyti 726 lotai. Brangiausiai aukcione parduotas lotas – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (1713 m.), įkainotas 8 000 Eur. 56

KULTŪROS MARŠRUTAIS

iminimų eskizai

Mugės Muzikos salėje uostamiesčiui atstovavo Klaipėdos pilies džiazo festivalio komanda, parengusi jungtinį uostamiesčio muzikos stendą „Aš myliu Klaipėdą“, kuriame apsilankė ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Eglės Sabaliauskaitės ir Lauryno Butkevičiaus / Klaipėdos pilies džiazo festivalio archyvo nuotr.

Praėjusiais metais Vilniaus knygų mugės akcentas buvo detektyvinė literatūra. Detektyvo nuotaika sklandė ir šiemet. Kristina SADAUSKIENĖ

Fantastinis detektyvas „Personažas ieško autoriaus“ – skelbė mugės tema. Tokia temos formuluotė labiau krypsta fantastikos srities link – sunku įsivaizduoti be autoriaus įsikišimo savarankiškai gimstantį personažą. Trumpiau tariant, ne kiekviena nedidelė balta katytė yra personažas. Dar trumpiau – be tėvų nebus ir vaikų. Bet tyrinėti galima net fantastinėmis galimybėmis dvelkiančius teiginius, juolab kad atsidėjus svarstymams, kas yra personažas ir kas yra autorius, matyti, jog kai kurie rašytojai ilgainiui tampa savo vardo ir kūrybos

įkaitais – jų tekstus dievinančių skaitytojų vystomo šlovės pasakojimo personažais. Žvelgiant iš šios perspektyvos, atrodo teisėtas mugės rengėjų keliamas klausimas apie autoriaus ir personažo santykį, kas ką kuria ir kas ko ieško. Tiesiai šviesiai šiam klausimui ir mugės temos problematikai net buvo skirta gerai pažįstamų literatūros lauko (beveik) personažų diskusija LRT studijoje-forume. Rolandas Rastauskas, Danutė Kalinauskaitė, Rimantas Kmita ir jų pokalbį kursčiusi bei vedusi Jūratė Čerškutė ieškojo personažų gimties aplinkybių, aptarė autoriaus strategijas. Diskusijoje nuskambėjus

D.Kalinauskaitės žodžiams apie kūrybą, „kaip lūžtant realybės spinduliams atsiranda estetika“, jie tapo vienu iš raktų aptariant personažo ir autoriaus santykių vingrybes. Atsakymas į visus klausimus – realybės spindulių lūžio kampas. Pavyzdžiui, nuo jo priklauso, ar pajūrio ir visos Lietuvos skaitytojų mylimo R.Rastausko įvairiuose Europos baruose ar „pabuose“ sutikti žmonės suguls į eseistikos tekstus kaip jų personažai. Nuo to lūžio kampo priklauso ir ar pats R.Rastauskas netaps personažu savo paties audžiamame vaizdingame pasakojime apie susitikimą su tais žmonėmis. ►

Rašytojas R.Rastauskas mugėje pristatė savo esė bei kitų tekstų rinktinę „Trečias tomas“. 57

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Knygų šalies kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą” Lietuvos jūrų muziejaus edukatoriai kvietė dalyvauti kuriant bestiariumą, vėjaknygę ir mazgaknygę. ◄ Galiausiai mugės tema iššifruojama kaip kvietimas atmerkti akis ir savo aplinkoje pamatyti pasakojimo galimybę.

Išgyvenimo mokykla Tiek kasmet ištikimai vykstantys į mugę, tiek tie, kas joje paskutinį kartą buvo prieš gerą dešimtmetį, ryškiausių jos bruožų ieško sklaidydami mugės fizinės erdvės ypatybes. Tradicija tampančios raudos audžiamos dėl apdumblėjusios ir pergrūstos automobilių stovėjimo aikštelės (kas gali būti baisiau ir liūdniau, nei ponia koketišku tinkleliu puošta skrybėlaite, sidabro siūlais ataustu švarkeliu ir moliu aplipusiais batelių kulnais?), tūkstančių lankytojų kvapu tvinkstančių per ankštų mugės salių, kilometrinių eilių prie maitinimo taškų, triukšmo. Knygų mugė šiuo atveju pasiskolina išmėginimų arenos ar tiesos veidrodžio vaidmenį. Kiek ištveria paprastas ar nepaprastas žmogus ir koks jo tikrasis veidas? Kai kurie atsiskleidžiantys dalykai glumina ir kelia nemažai klausimų. Pavyzdžiui, kodėl apsilankiusiuosius mugėje užpuola toks beviltiškas alkis, kad net valanda tvankioje eilėje prie kavinės durų atrodo visai nebaisi? Kiti pastebėjimai nurodo nepastovumą. Pavyzdžiui, žmonių gausa besiskundžiantiems mugės lankytojams iš uostamiesčio galima prikišti, kad būdami savo gimtajame mieste jie lygai taip pat skundžiasi žmonių trūkumu. Atskirą 58

lankytojų dalį sudaro principingi individualistai, mugę smerkiantys kaip veidmainišką tuštybės šventę, kurioje visi puikuojasi prieš visus. Tiesa, sunku suprasti, kuo jie skiriasi nuo smerkiamų tuštuolių, mat patys lygiai kaip ir jie vaikšto po sales, renka autografus, bendrauja su mugės dalyviais. Tebekalbant apie praktinę plotmę, galima pastebėti, kad kasmet lankantis knygų mugėje susiformuoja tam tikras žinių ir įgūdžių rinkinys – dėvėti plonus rūbus, nesigrumti su žmonių srove ankštuose koridoriuose, nesivarginti su tam tikros fiksuotos sumos pirkiniams nustatymu, vengti šeštadienio ir t. t. Fiksuojant mugės konstantas, galima paminėti, kad kasmečiams lankytojams nėra sunku nepasimesti tūkstantinės minios užplūstose salėse – mugės planas einant laikui menkai varijuoja – bibliotekos ten pat, vaikų literatūra taip pat, LRT studija-forumas, didžiųjų leidyklų stendai... Tiesa, galima džiaugtis į atskirą salę išsikėlusiais bukinistais – vizitas jų naujuose „namuose“ leido pasijusti kiek ramesniu tempu gyvenančioje oazėje, pailsėti nuo didžiųjų salių šurmulio.

Mugės privalumai Nepaisant visų nepatogumų, kurių, kaip bebambėtų lankytojai, kartais negalima išvengti vien dėl „Litexpo“ erdvių specifikos, mugė, be jokios abejonės, yra didžiausia šventė knygų mėgėjams Lietuvoje. Čia galima rasti didelių ir mažų leidyklų produk-

ciją vienoje vietoje, pabendrauti su leidėjais ir autoriais, apsilankyti paties įvairiausio pobūdžio renginiuose. Svarbu atkreipti dėmesį, kad mugė yra gerokai daugiau nei vien erdvė, kurioje kartą per metus susirenkama pirkti ir parduoti knygų. Ilgainiui ji tapo masiniu, didžiulio viešumo sulaukiančiu skaitymą populiarinančiu, pačius skaitytojus ugdančiu renginiu. Kaip svarbiausias mugės funkcijas galima rikiuoti švietimą ar skaitymo skatinimą. Neatsitiktinai kasmet stiprėja ir mugės renginių frontas. Lankytojai savo laiką planuoja ne tik pirkiniams ar apsilankymui kavinėje, bet ir dalyvavimui viename ar keliuose renginiuose. Apžvelgiant jų programą galima pastebėti, kad šiais metais itin daug renginių buvo skirta aktualioms politinėms, istorinėms temoms, pavyzdžiui, didžiulio susidomėjimo sulaukė diskusija „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“. Dėmesio pelnė migrantų, konfliktų Artimuosiuose Rytuose ir Ukrainoje temos. Knygų pristatymuose dalyvaujant tos srities ekspertams, akademikams, tie pristatymai natūraliai tampa mini paskaitomis, erdve žinių praplėtimui, mat kalbama ne tiek apie pristatomą knygą, kiek apie joje nagrinėjamą temą. Spėti į visus rūpimus renginius mugės metu neįmanoma fiziškai, tad galima džiaugtis LRT iniciatyva savo mediatekoje pateikti bent LRT studijoje-forume vykusius pokalbius: pakanka turėti interneto prieigą ir jau po mugės galima virtualiai apsilankyti bet kokiame pasirinktame renginyje.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Austėjos Snarskytės / Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.

Nepakanka vien minties gelmės – viešinant knygas būtini rinkodaros triukai, garsūs vardai ir veidai, kostiumai ir intriga. Kalbant apie knygų mugės privalumus, kaip vieną jų galima išskirti ir tai, kad tai vieta, kurioje pamatoma utopinė literatūrinio gyvenimo galimybė – knygų pristatymai su perpildytomis salėmis, gerbėjų apgulti rašytojai. Tiesa, besidairant po tą utopinį skaitančiųjų kraštovaizdį suprantama, kad ir čia nepakanka vien minties gelmės – viešinant knygas būtini rinkodaros triukai, garsūs vardai ir veidai, kostiumai ir intriga. Tie, kas jau pažįstami iš kasdienių masinės žiniasklaidos antraščių, nemažą auditorijos dėmesį savo knygoms mugėje turės avansu.

Klaipėdietiškos stotelės Mugės programoje dažnai šmėžavo Vilniaus vardas – pristatyta daugiau nei dešimt įvairių knygų apie sostinę. Klaipėdos vardas mugės žemėlapyje taip pat rado vietą sau keliais, bet svariais leidiniais. Lietuvos jūrų muziejus įtraukė teatralizuotu Bruno le Coutre knygos „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai“ antrojo lei-

dimo pristatymu, kuriame grojo, dainavo ir pasažus iš nostalgiškų mokyklos tarėjo prisiminimų skaitė Jaunimo teatro aktoriai. Mažai tyrinėtas Klaipėdos istorijos puslapis atverstas preciziškai ir estetiškai išleista Tomo S.Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio monografija „Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990“. Iš šių autorių trijulės du pirmieji – glaudžiai susiję su uostamiesčiu. Jie abu knygų mugėje pristatė ir po asmeninę knygą: uostamiestyje augęs ir dirbantis istorikas V.Safronovas parašė monografiją „Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriniame regione: Prūsijos Lietuvos atvejis“, o Klaipėdoje augęs, bet šiuo metu iš jos išvykęs T.S.Butkus pratęsė 2012 m. mažiesiems skaitytojams prisistačiusio Bumbos Dumbos nuotykius knyga „Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje“. Didelio smalsuolių būrio sulaukė į kaimyninės Nidos istoriją leidžiančios žvilgtelėti knygos „Nidos mokyklos kronika“ pristatymas, kurį vedė kronikos leidimą inicijavęs, retas knygas kolekcionuojantis ekonomistas Gitanas Nausėda. Sunkiasvorę (ir tiesiogine to žodžio prasme) knygą apie Praną Domšaitį – „Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė“ – parengusi dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė šio albumo-katalogo pristatyme kolegų buvo giriama kaip nepaprastai preciziško, kartu ir įtraukiančio, daug netikėtų garsiojo tapytojo gyvenimo aspektų atskleidžiančio kūrinio autorė. Mugės triukšme neištirpo Lietuvoje reto intelektualinės autobiografijos žanro knygos

„Vartai į abi puses“ pristatymas. Šioje knygoje garsiausią šiandienę mūsų šalies humanitarinių mokslų atstovę Viktoriją Daujotytę kalbino jos pirmasis doktorantas, šiuo metu Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas. Mugėje pristatyta ir R.Rastausko esė bei kitų tekstų rinktinė „Trečias tomas“, užbaigianti knygomis „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“ pradėtą trilogiją. Pagrindinę premiją iliustratoriui Vilmui Narečioniui Lietuvos gražiausios metų knygos apdovanojimuose pelniusi Eglės Jokužytės sumanyta ir parengta Leonardo da Vinci pasakų apie paukščius rinktinė reginčiųjų ir Brailio raštu „Sparnuotosios raidės“ pirmą mugės dieną įvertinta apdovanojimų ceremonijoje, vėliau vyko atskiras knygos pristatymas. Metų gražiausios knygos konkurso premiją grožinės literatūros ir eseistikos kategorijoje gavo Ramunės Januševičiūtės apipavidalinta knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“, tarp kurios sudarytojų – palangiškė muziejininkė Loreta Birutė Turauskaitė. Mugės bibliotekų erdvėje šalia kitų savo vietą turėjo ir Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešoji biblioteka, kaip ir pernai pažindinusi su bibliotekoje gimusiu virtualiu „Krašto paveldo gidu“ bei kvietusi žaisti įvairius interaktyvius žaidimus. Vienas ryškiausių Klaipėdos ženklų buvo vaikų salės gale įsikūrę Lietuvos jūrų muziejaus edukatoriai. Jie kvietė vaikus ir ne tik juos mokytis rišti jūreiviškus mazgus, štampais kurti jūrinių gyvių bestiariumus ar gaminti vėjaknyges. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Iš karališkosios atminties saugyklos (1) Sakoma, gyvenimas – ne tai, kas praeina, o tai, ką prisimename. Tik atmintis ne visada reikalingiausia gyvenimo gėrybė. Teisus Charlesas Dickensas, sakęs, jog nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai. Kokios senosios Klaipėdos praeities atsiminimų gijos reikalingos nūdienos žmogui? Kokiai atminties saugyklai praverti duris? Šįkart susitelkime ties Prūsijos karališkąja šeima napoleonmečiu Klaipėdoje, kurioje tiek išminties, širdies dosnumo ji parodė ir didingų žygių nuveikė. Juolab kad yra proga. Šių metų kovo 10-ąją minėtos karalienės Luizės 240-osios gimimo metinės. Jovita SAULĖNIENĖ

Susituokė iš meilės Pirmiausia pasidomėkime karališkosios šeimos laimės siekiu. Juk ir išrinktiesiems nesvetimas asmeninės laimės troškimas. Kaip Meklenburgo-Štrelico hercogo duktė princesė Luizė tapo karaliene? Istorija prasidėjo 1793 m. kovo 13 d. Tą vakarą Frankfurto teatre jaunutę ir žavią Meklenburgo-Štrelico hercogo Karlo dukterį princesę Luizę pastebėjo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas II. Po trijų dienų princesė Luizė ir jos sesuo Friederikė jau susitiko su kronprincu Friedrichu Wilhelmu ir jo broliu Liudwiku svečių namuose „Baltoji gulbė“. Po šešių dienų princesei Luizei atskriejo karaliaus laiškas su žinia, jog kronprincas F.Wilhelmas ją įsimylėjo. Laiškus princesei Luizei ėmė rašyti ir kronprincas. Viename iš pirmųjų F.Wilhelmas prisipažino, jog jį pavergė natūralus jos asmenybės žavesys, dvasingumas, kalba, žodžiai, kituose džiaugėsi jos geru charakteriu. Šios princesės Luizės savybės sujudino ir karaliaus dvarą. Iškilioji grafienė M.S.Voss energingai pritarė 60

Prūsijos karalius F.Wilhelmas III ir karalienė Luizė 1798 m. Meno Haas raižinys pagal Heinricho Ploetzo ir Christiano Hermanno piešinį. Kopija iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

vedyboms. Netrukus kronprincas pasipiršo princesei. Vestuvės įvyko 1793 m. gruodžio 24 d. Berlyne, kur iškilmingą jaunųjų įvykį sutiko džiūgaujančių miestiečių minia – valdovų santuoka iš meilės retenybė. Karaliene Luizė tapo po ketverių metų, kai Karaliaučiuje 1797 m. buvo karūnuotas F.Wilhelmas III, valdęs iki 1840-ųjų. Daug fizinių ir dvasinių jėgų pareikalavusi karūna tik stiprino jausmus.

1808 m. balandį karalienės Luizė laiške tėvui rašė apie savo vyrą karalių: „...Jis – mano pasididžiavimas, mano džiaugsmas ir laimė turėti geriausio vyro meilę ir pasitenkinimą. Kadangi vėl myliu jį iš visos širdies ir esame tokioje vienybėje, kai vieno noras kartu yra ir kito noras, man bus lengva išlaikyti tokį laimingą sutarimą, kuris metams bėgant tampa dar labiau širdingesnis. (...) Dar vakar jis man ištarė

KULTŪROS ISTORIJA

Suaugę jie daug nuveikė dėl karalienės Luizės atminimo įamžinimo, taip pat stengėsi, jog ir Klaipėdoje nebūtų pamirštas jos vardas.

Kaip ruošė sūnų

Karalienė Luizė ir karalius F.Wilhelmas III su kronprincu F.Wilhelmu jo įšventinimo į karininkus dieną 1805 m. J.F.Krethlowo piešinys pagal H.A.Daehlingą.

paprastai ir kukliai, žvelgdamas ištikimomis akimis: „Tu, mieloji Luize! Nelaimėje tapai man dar brangesnė ir mielesnė. Dabar iš patirties žinau, ką tavo asmenyje turiu. Nors aplink siaučia audros, mūsų santuokoje viešpatauja ramybė“ (...)“.

Vadinta Prūsijos madona Prūsijos karališkos šeimos buvo gausios. Reikėjo įpėdinių, todėl karalienių priedermė buvo gimdyti vaikus. Susilaukdavo net 17-os ir daugiau vaikų. Karališkoje F.Wilhelmo III ir Luizės šeimoje gimė 10 vaikų. Iš aštuonių augusių du sūnūs tapo šalies valdovais, dukra Šarlotė – Rusijos caro Nikolajaus I sutuoktine Aleksandra. Karalienė Luizė buvo vadinama Prūsijos madona. Bene svarbiausia priežastis – jos požiūris į savo vaikus ir jų auklėjimą. Jaunoji karalienė juos apgaubė motinos meile, jos žodžiais tariant, „kasdien prašė Dievo, minėdama juos maldose, kad laimintų juos ir nepatrauktų nuo jų gerosios dvasios“. Karo draskomoje Prūsijoje motinai buvo neramu dėl savo vaikų išlikimo. „Jei Dievas juos išsaugos, galėsime būti ramūs

dėl savo didžiausio turto, kurio niekas, išskyrus jį, negali atimti. Teateinie viskas, kam lemta, bet sąjungoje su mūsų geraisiais vaikais būsime laimingi“, – rašė Luizė laiške savo tėvui. Ji visa širdimi troško, kad vaikai daugiau „niekada nepažintų skausmo, slegiančio jo tėvų širdis dabartinę liūdną ir nykią akimirką“, išgyveno, jog vaikams Klaipėdoje 1807–1808 m. negali suteikti tinkamo išsilavinimo. Nuolatinis karalienės motinos rūpestis buvo, kad vaikai išaugtų dorais, gerais ir tarnautų žmonėms. Ji pripažino, jog jie, „kaip visi žmonių vaikai, turi neigiamų bruožų“ ir tikėjo, kad „jie nyksta bėgant laikui, vaikams augant ir tampant supratingesniems“. Karalienė Luizė manė, kad aplinkybės ir gyvenimo sąlygos auklėja. Ji buvo įsitikinusi, jog jos vaikams senojoje Klaipėdoje „išeis į gera tai, kad sudėtingąją gyvenimo pusę pajuto dar ankstyvoje vaikystėje. Jei būtų augę prabangos ir patogumo glėbyje, įsivaizduotų, jog taip ir privalo būti. Kad gali būti ir kitaip, jie mato rimtame tėvo veide ir dažnose motinos ašarose“. Vaikai taip pat buvo prisirišę prie savo motinos. Jie šiltai reiškė savo jausmus karalienės gimtadienio proga, rašydami jai nuoširdžius laiškus, ruošdami dovanėles.

Ypač artimi dvasiniai ryšiai siejo motiną ir kronprincą, būsimą Prūsijos karalių Wilhelmą IV. Karalienė Luizė laiške tėvui rašė: „Kronprincas itin prisirišęs prie motinos; joks vaikas negalėtų būti tyresnis nei jis. Labai jį myliu ir dažnai kalbuosi apie tai, kaip viskas bus, kai jis taps karaliumi“. Motinos akimis, kronprincas buvo gyvo temperamento, dvasingas ir talentingas, „nuoširdus visais veiksmais ir žodžiais“. „Su didžiausiu pasisekimu mokosi istorijos. Didingi ir geri darbai žavi jo idealistinę vaizduotę. Sąmojui turi puikiausią uoslę, ir komiškos, netikėtos jo įžvalgos maloniai mus pralinksmina“, – džiaugėsi karalienė. Užaugęs jis domėjosi architektūra, menu, literatūra, Prūsijos kultūra. Luizė manė, kad sunkumai, patirti napoleonmečiu, ir karališkų tėvų skausmas dėl Prūsijos likimo itin teigiamai atsilieps kronprincui, kaip būsimajam Prūsijos karaliui, nes jis „sunkumus pažino būdamas dar vaikas. Taip jis labiau vertins ir rūpestingai puoselės laimę, kai, aš tikiuosi, ateis geresni laikai“. Karalienė Luizė Klaipėdoje rašytame laiške kronprincui jo 12-ojo gimtadienio proga pabrėžė, jog valdovas visų pirma turi būti „geras žmogus“ ir atsiduoti „šventam pasiryžimui“, kad „pasitarnautų valstybei“. Kronprincą ji skatino rodyti „pavyzdį kitiems savo paklusnumu, nes tik griežtu paklusnumu galima pasiekti didingų laimėjimų“. Ji ragino sūnų mokytis anglų kalbos, kad galėtų skaityti originalus. Daug dėmesio auklėjant vaikus skirta krašto pažinimui. Klaipėdoje princai susipažino su Juodkrantės, Smiltynės, Nemirsetos, Kretingos ir kitomis vietovėmis. Jie vyko į neriją susipažinti su leibgvardijos kariškių elitiniu būriu, lankėsi Bachmano, Sendvario, Berbomo ir kituose dvaruose. Princai pratinosi imtis darbo: mokėsi gintaro apdirbimo meno, pirklio Argelanderio sode sodino šparagus ir t. t. 1807 m. spalio 16 d. karalienė Luizė laiške kronprincui Friedrichui Wilhelmui rašė: „...Neteko dar švęsti gimtadienio liūdnesnėmis aplinkybėmis. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Karalienė Luizė 1800 m. Portreto dailininkas – F.L.Schroederis. Šį portretą mėgo karalienės sūnus karalius Wilhelmas IV.

◄ Prūsijos didybė išblėso, Tavo tėvas didžiai nelaimingas dėl to vargo, kurį liaudžiai tenka iškęsti be jo kaltės, valstybė išdraskyta ir nuskurdusi. Daug, be galo daug kainuos jėgų, proto, valios, tvirtybės ir visokeriopo pasiaukojimo, kad galėtume atstatyti tai, ką sunaikino dešimt karo mėnesių. Argi neturėtų kiekvieno gero žmogaus krūtinėje pabusti natūralus noras sukaupti visas jėgas, kad pasitarnautų valstybei, ir jai pagelbėti? Visi, kurie jaučiasi esą stiprūs, nukreipkite ir panaudokite savo jėgas kilniam tikslui, o tie, kurie gali savyje tų jėgų pasisemti, teugdo jas su visomis pastangomis ir stropumu. Tai – šventas pasiryžimas, kurio aš, žinoma, tikiuosi iš tavęs, mielasis Fricai. Būdamas švelniu sūnumi, tu dvigubai smarkiau stengsiesi, kad taptum tikrai geru, puikiu žmogumi ir paremtum darbais bei meile savo gerąjį tėvą, kai jam to prireiks, kad rodytum pavyzdį kitiems savo paklusnumu, nes tik griežtu paklusnumu galima pasiekti didingų laimėjimų. Jei pirmieji valstybės asmenys nusilenks griežto paklusnumo reikalavimui, kiti neturės teisės skųstis, ir taip tu daug nuveiksi tėvynės ir karaliaus labui (...)“.

Sosto įpėdiniai – Klaipėdai

Karalienė Luizė su kronprincu F.Wilhelmu ir princu Wilhelmu. Pagal F.Martino piešinį. Kopijos iš knygos „Koenigin Luise. Ein Lebensbild von Paul Bailleu“, 1908 m., Berlynas / Leipcigas 62

Kronprincas F.Wilhelmas Prūsijos karaliumi Wilhelmu IV karūnuotas Karaliaučiuje 1840 m. ir valdė iki 1861 m. 1858 m. patyrė insulto priepuolį, po kurio buvo paralyžiuotas ir tapo protiškai neįgalus. Vaikų nesusilaukė, todėl jo brolis princas Wilhelmas kaip regentas ėmė valdyti Prūsiją. 1861 m. jis Karaliaučiuje buvo karūnuotas karaliumi Wilhelmu I, o 1871 m. tapo Vokietijos imperatoriumi. Sosto įpėdiniams Klaipėdos žemė buvo šventa. Jie visą gyvenimą jautė dėkingumą už tai, kad napoleonmečiu miestas priglaudė karališkąją šeimą. Itin daug dėmesio Klaipėdai skyrė Wilhelmas IV, pabuvojęs mieste mažiausiai keturis kartus. Viešnagės metu bendraudavo su klaipėdiečiais, aplankydavo vaikystėje pamėgtas vietas. Kaip kronprincas atvykęs 1818 m. rugpjūčio

9 d. ir apsistojęs pas pirklį Eliją Ruppelį, pirmąją viešnagės dieną jis pabuvojo Šv. Jono bažnyčioje, apsilankė laive uoste. Kitą dieną jis priėmė paradą Friedricho turguje, paskui dalyvavo Šv. Jono bažnyčioje krikštijant kapitono Schrioderio sūnų, surengė kviestinius pietus daugybei žmonių, aplankė Tauralaukį. 1834 m. birželio 20–21 d. Klaipėdoje jis viešėjo su sutuoktine princese Elisabetha Liudowika von Bayern ir apsistojo vėl pas pirklį E.Ruppelį. Sutuoktinė neturtingiesiems išdalijo 150 talerių. Pirmosios kilmingąją porą sutiko 60 lietuvaičių ant žirgų. Merginos padainavo vokiškai ir lietuviškai „Pagarbiai kreipiamės, valdovo dukra į tave“, o prie Sendvario 84 raitos lietuvaitės pasveikino lietuviška daina, palydėjo iki pirklio E.Ruppelio namų Liepojos gatvėje ir karališkajai porai padovanojo gėlių vainiką, numegztų pirštinių, kaspinų. Mieste, kaip ir per ankstesnį vizitą, tvyrojo džiugi šventinė nuotaika. 1842 m. liepos 18 d. apsilankiusiam mieste jau kaip Prūsijos karaliui Wilhelmui IV buvo išsakytas tuo metu Klaipėdai aktualus poreikis plentu sujungti Tilžę su Klaipėda. Karalius atsiliepė į miestiečių prašymą ir 1843 m. įsakė pradėti plento tiesimo darbus, kurie 1853 m. buvo užbaigti. Po 1854 m. spalio 4 d. didžiojo gaisro sureagavo karalienės Luizės vaikai. O karalius Wilhelmas IV 1854 m. spalio 16 d. išleido įsaką, kuriame teigė: „Baisios nelaimės nusiaubtas Klaipėdos miestas su savo priemiesčiais tuo labiau vertas mano užuojautos, kad jame aš praleidau dalį savo jaunystės, ir tai įpareigoja mane pasiųsti jam tūkstantį talerių...“ Jis globojo Šv. Jono bažnyčios atstatymą, pats į brėžinius savo ranka įrašė pastabą, kad trimis metrais būtų paaukštintos bažnyčios sienos, ir t. t. Karalius Wilhelmas IV rūpinosi, kad būtų įamžintas istorinis Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimas 1802 m. Klaipėdoje. Wilhelmas I mieste pabuvojo tris kartus. Ypač iškilmingai jis, kaip Vokietijos imperatorius, buvo sutiktas 1887 m. Miestas buvo taip išdabintas, kad net imperatorius burmistrui padėkojo „už tokį visuotinį ir tokį skoningą papuošimą“. Tikriausiai tais metais Wilhelmo I garbei Smiltynėje buvo pasodintas ąžuolas, tebeošiantis iki šiol. 1896 m. Liepų gatvės pradžioje iškilo paminklas Wilhelmui I.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8