Durys 2017 03

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 KOVAS / Nr. 3(39)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 kovas / Nr. 3(39) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Birutė SKAISGIRIENĖ. Gražiausia knyga – atsiminimų

4

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Pavasaris – pirmieji muzikiniai įspūdžiai Daiva KŠANIENĖ. Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (1)

8 13

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Jaunatis“: ieškant naujo ir nepatirto

16

Virginija RIMKAITĖ. Beribystės link. Apeirono teatro naujausių spektaklių „Nekrozė“, „Žinduolių perėja“ ir „Psiche“ pėdomis

20

KINAS Aivaras DOČKUS. „Oskarai 2017“: prarastos tiesos beieškant

26

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Matytas nematytas dailininkas P.Domšaitis

30

Arvydas PIEPALIUS. Ilgai laukta paroda. Komplimentarinės, beveik jubiliejinės pastabos iš filosofinio kampo

35

Danguolė RUŠKIENĖ. Ženklai, sintezuojantys rašytojo ir jo veikalo esybę

38

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

GINTARO LAŠAI

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – eFoto nuotr.

Kristina SADAUSKIENĖ. Pasaulis mažas ir visi žino apie vieni kitus. Japonija V.Dumčiaus akimis

42

Dainius VANAGAS. Apie neperskaitytą knygą

46

Erika JONG. Eilėraščiai

47

Romualdas SKUNČIKAS. B.Radzevičiaus novelė: balsas iš vaikystės

52

Ramūnas ČIČELIS. Iš novelių romano „Kūlverstis“

56

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Julija DAVIDAVIČIŪTĖ. Liusia

58

ISTORIJOS PUSLAPIAI Viktorija KARALIENĖ. Klaipėdos gaisrinė: nuo įsikūrimo iki 1945-ųjų

60 3

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Gražiausia knyga Skaitomiausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos rinkimai šiemet jau 11-ąjį kartą subūrė knygų autorius, leidėjus, dailininkus ir jas skaitančią bendruomenę.

Daugiau nei mėnesį vykusiame Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos surengtame konkurse „Klaipėdos knyga – 2016“ dalyvavo 10 uostamiesčio leidėjų. Dėl populiariausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos titulų varžėsi 14 jų leidinių.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Diskusijų nusipelnė vos kelios

Gražiausios Klaipėdos 2016 m. knygos titulas – Lietuvos jūrų muziejaus leidiniui, kurį sudarė istorikas D.Elertas.

Populiariausią uostamiestyje pernai išleistą knygą išrinko skaitytojai. Laurus garbingai, didele balsų persvara pelnė „Eglės“ leidyklos išleista žurnalistės Gražinos Juodytės istorinių apybraižų knygų serijos „Klaipėdos akvarelės“ ketvirtoji dalis. O gražiausia Klaipėdos metų knyga autoritetinga komisija, vadovaujama buvusio klaipėdiečio, dabar vilniečio dizainerio, knygų dailininko, fotografo Gyčio Skudžinsko, paskelbė Lietuvos jūrų muziejaus išleistą

Salio Šemerio atsiminimų knygą „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“.

Konkursinių leidinių meninę ir poligrafinę išvaizdą vertino dizaineris Arūnas Juozapaitis, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojai – fotomenininkas Remigijus Treigys ir grafikė, rašto menininkė Lidija Kuklienė, taip pat „Intergrafikos“ vadovas, dizaineris Ernestas Šimkūnas.

4

Gražiausios knygos ekspertų komisijos pirmininkas G.Skudžinskas pastebėjo, kad Klaipėdos konkurse vyrauja panašios tendencijos kaip ir respublikiniame „Papyrus“ knygos meno konkurse. Iš visų pateiktų knygų aptarimo ir diskusijų buvo vertos vos kelios. Kitose vyrauja kasmet pasikartojančios maketų klaidos: šriftų pasirinkimo, jų gausos viename puslapyje, teksto lygiavimo, puslapių žymėjimo, nuotraukų

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

a – atsiminimų Poeto akimis

Gražiausios knygos komisijai šiemet vadovavo dizaineris, knygų dailininkas, fotografas G.Skudžinskas, S.Šemerio atsiminimų knygos „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ išvaizdą įvardijęs kaip meistrystės etaloną.

komponavimo. Klaidos kartojasi principiniuose dalykuose, pasigendama privalomo supratimo apie tipografiją. „Elementarus maketavimo abėcėlės nemokėjimas ar jos nepaisymas“, – konstatavo G.Skudžinskas.

Vertino ne tik viršelius „Klaipėdos – išskirtinis regionas. Jis turi kitokią, savitą tematiką, čia leidžiamos originalios knygos, tokių kitur Lietuvoje nėra. Ir tuo reikėtų pasinaudoti kaip privalumu. Todėl labai gaila, kad daugeliu atvejų visos kūrybinės idėjos sudedamos į viršelį, o pačios knygos modeliui tvarkingai užbaigti pritrūksta parako. Neturiu jokių priekaištų nei knygų tematikai, nei Klaipėdos spaustuvėms. „Druka“ ir Sauliaus Jokužio spaustuvė tikrai yra aukšto lygio, žinomos ir vertinamos Lietuvoje.

Klaipėda gali tik didžiuotis, kad turi tokias savo mieste. Beje, apie viršelius. Jei tai būtų knygų viršelių konkursas, gražiausių

Lietuvos jūrų muziejaus išleista lietuvių poeto avangardisto, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvio, pedagogo, buriuotojo, vieno šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje Salio Šemerio (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) atsiminimų knyga „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ suteikia galimybę į XX a. pr. – XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvos istorinius įvykius pažvelgti poeto amžininko akimis. Unikaliame leidinyje, sudarytame Dainiaus Elerto, pirmą kartą publikuojami poeto avangardisto, keturvėjininko S.Šemerio prisiminimai, kurie buvo saugomi Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės ir Lietuvos jūrų muziejaus archyvuose. Atsiminimai, pastabos, apmąstymai supažindina su Vilkaviškio gyvenimu iki Pirmojo pasaulinio karo.

Pasakoja apie lietuvių karo pabėgėlių literatūrinę veiklą ir rūpesčius Voroneže.

Skaitytojas vedžiojamas avangardinės literatūros bohemos vieškeliais tarpukario Kaune. Sužinome apie Klaipėdos krašto ir uostamiesčio mokytojo kasdienybę. Daug dėmesio skiriama buriavimui Baltijos jūroje. Aprašytos lankytos vietos, šalys, linksmi ir liūdni nutikimai. S.Šemerys – pirmasis lietuvių buriuotojas, užfiksavęs ir plačiausiai perteikęs kartais romantiškus, kartais dramatiškus liudijimus.

tikrai būtų daugiau. Įdomus ir savitas Klaipėdos apskrities žurnalistų ir verslininkų klubo išleistos Vlado Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ viršelis (dizainerė Monika Endriulaitytė).

Originalus Klaipėdos universiteto leidyklos albumo „Mokslas ir menas Klaipėdos universitete 25+“ viršelis (dailininkas Vilhelmas Giedraitis). Bet knyga – ne tik viršelis, vertinti reikia visumą“, – teigė komisijos pirmininkas. ► 5

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Į gražiausios 2016-ųjų knygos titulą, ekspertų nuomone, realiai pretendavo du leidiniai – Klaipėdos miesto savivaldybės ir „Drukos“ bendras produktas „Klaipėda – neužšąlantis kultūros uostas“ (dizainerė Jūratė Bizauskienė) ir Lietuvos jūrų muziejaus išleista S.Šemerio atsiminimų knyga „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ (dizaineris Gedas Čiuželis).

Būtent šios dvi knygos įžiebė didžiausias komisijos narių diskusijas. Vertinant visada iškyla žmogiškasis faktorius, pasveriama, kiek darbo ir pastangų įdėjo dizaineris, kurdamas knygą.

„Klaipėda – neužšąlantis kultūros uostas“ Ekspertų nuomone, dizainerė J.Bizauskienė nuveikė titanišką darbą, suvaldyti tokį kiekį informacijos – nelengva užduotis. Ir vis dėlto reikia vertinti galutinį rezultatą.

O rezultatas yra toks, kad ši knyga labiau panaši į reklaminį lankstuką, kuriame visko – teksto, nuotraukų, spalvų – per daug.

Todėl grupavimas išėjo chaotiškas. Kai kur nuotraukos tiesiog sulietos į vieną bloką, o

Gytis Skudžinskas: Daugeliu atvejų visos kūrybinės idėjos sudedamos į viršelį, o pačios knygos modeliui tvarkingai užbaigti pritrūksta parako. tai labai apsunkina žiūrėjimą. Tekstas taip pat nelengvai skaitomas, sudėtinga suvokti, kur prasideda nauja pastraipa, nes ji nėra atitraukta nuo krašto ar kitaip akcentuota, tiesiog įsilieja į bendrą teksto skiltį.

Tokį sprendimą veikiausiai pasufleravo informacijos gausa, bet visada verta ieškoti geriausio sprendimo.

Savaime suprantama, kad viršelis yra neatskiriama knygos dalis. Šiuo atveju pasirinktas labai intensyvios spalvos viršelis, kuris neturi jokios jungties su knygoje perteikta medžiaga. Viršelio medžiagos pasirinkimas irgi keistokas. Lininis viršelis jau pats savaime yra nuoroda į klasikinę tradiciją. Šiuo atveju jis nekoreliuoja su 6

Populiariausią uostamiestyje 2016 m. knygą parašė žurnalistė G.Juodytė, o išleido Antano Stanevičiaus

turiniu. Užkliuvo ir smulkus, sunkiai skaitomas viršelio šriftas. Anot R.Treigio, tarsi japoniška Morzės abėcėlė. Kilo diskusijų dėl viršeliui pasirinktos ryškios oranžinės spalvos, komisija bandė atspėti, kaip tai susiję su jūriniu miestu, bet įžvelgė nebent politinį aspektą (duoklę Liberalų partijai).

VDA dėstytoja L.Kuklienė labai palaikė šį leidinį, palankiai vertino dizainerės darbą ir pasigedo nebent vieno nedidelio akcento – gal net ne superviršelio, o kokios nors juostelės, kažkokios detalės, kuri praturtintų knygos išvaizdą, suteiktų jai solidumo. Jos žodžiais, dabar ji – lyg išrengta. „Reklamos, lankstukų gamintojai kartais imasi knygos maketų, taikydami tuos pačius arba panašius maketavimo principus, dėl to turime tokią knygos struktūrą“, – reziumavo komisijos pirmininkas G.Skudžinskas.

Dar vienas priekaištas šiai knygai. Šį kartą – jos sumanytojams ir sudarytojams.

Nors gražiausią knygą renkanti komisija turėtų kalbėti tik apie knygos poligrafinę kokybę, tačiau neišvengta priekaištų ir turiniui. Apmaudu, kad, leidinyje kalbant apie Klaipėdos kultūrines įstaigas, nė žodžiu nepaminėtos uostamiesčio kūrybinės sąjungos (Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, Lietuvos dailininkų, fotomenininkų sąjungų Klaipėdos skyriai), nė žodžiu neužsiminta apie žymiąsias uostamiesčio galerijas, vykdančias kultūrinę veiklą. Kad ir Baroti galeriją, kuri Klaipėdoje veikia ir kūrybingai dirba jau 25 metus. Argi ji

nenusipelno būti įtraukta į uostamiesčio kultūros įstaigas reprezentuojantį leidinį?

Retorinis klausimas. „O gal mes jau ne kultūra?‘‘– garsiai mąstė R.Treigys.

„Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ Taigi, „nulinčiavus“ „Neužšąlantį kultūros uostą“, liko tik viena pretendentė – Lietuvos jūrų muziejaus išleista S.Šemerio atsiminimų knyga „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“.

Vertinant šios knygos išvaizdos kokybę, komisijos nariams buvo sudėtinga išspausti kokią nors rimtą pastabą. 2016-ųjų konkurse tai vienintelė knyga, kurioje panaudoti visi privalomi konstruktyviniai elementai. Komisija nerado jokios klaidos knygos makete. G.Skudžinskas šį leidinį įvardijo kaip meistrystės etaloną.

Vis dėlto kilo diskusijų, ar galima rinkti jį gražiausiu. Jis beveik nesiskiria nuo 2014 metų gražiausios knygos titulą pelniusios irgi Lietuvos jūrų muziejaus išleistos Bruno le Coutre knygos „Mano miestas Klaipėda, 1900–1939 metai“. Bet, anot G.Skudžinsko, gal maketas yra tik panašus: „Taip nutinka ir vertinant respublikinių gražiausios knygos konkursų knygas. Neretai kolegos piktinasi, kad vos ne kasmet laurus susišluoja Jokūbas Jacovskis ir neva jis viską daro pagal tą patį šabloną. Vis dėlto, kai pasigilini, kiekvienas jo maketas yra

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

leidykla „Eglė“.

savitas. Taip ir čia. Nemanau, kad maketai yra identiški, jie tik panašūs. Tad nėra jokio pagrindo „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ neapdovanoti.

Paprašytas išvardyti šios knygos privalumus, G.Skudžinskas negailėjo gerų žodžių: „Maloniai akį glosto sodriai pilkas priešlapio koloritas. Jis skoningai koreliuoja su kaptalu (juostele knygoje). Puikiai ir saikingai panaudotos dvispalvės spaudos galimybės. Santūriai atrodo ir skoningai dera du skirtingi profesionalūs šriftai.

Tai meistrystė. Neužtenka vien pasirinkti tinkamą šriftą, svarbiau – mokėti juo naudotis. Šios knygos šriftas tobulai pritaikytas skaitymui. Gerai parinktas popierius, kontrastas tarp šrifto ir popieriaus „nepjauna“ akių. Oranžiniai priešlapiai tarp skyrių – skoningas knygos akcentas.

Knyga visiškai atitinka pamatinius knygai keliamus reikalavimus.“ Ir tikrai nėra prie ko prikibti, ją tiesiog malonu laikyti rankose. „Trūkumai“, kuriuos įvardijo komisija, yra tik du: knygą make-

tavo ne klaipėdiečiai, o vilnietis dizaineris G.Čiuželis, ir ją spausdino ne Klaipėdos, o Vilniaus spaustuvė – UAB „Balto print“.

Miesto specifika ir formato ypatumai Na, o kitų konkurse dalyvavusių knygų klaidų tiesiog nenagrinėkime. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos rengiamame konkurse nėra diferencijuotos atrankos, visi leidiniai pateikiami abiem nominacijoms – ir gražiausios, ir populiariausios knygos. Dalis jų tikrai nepretenduoja į gražiausias, nes gali būti vertinamos tik už turinį. Tad gal ir nereikia taršyti jų išvaizdos.

Pabaigoje – komisijos pastebėjimas vyraujančiai klaipėdietiškų knygų formai: čionykščiai leidėjai labai noriai renkasi horizontaliai ištęstą knygos formatą. Ypač kurdami albumus. L.Kuklienė samprotavo, kad veikiausiai tokį pasirinkimą lemia miesto specifika: „Klaipėda – ilgo horizonto miestas, mūsų knygos – irgi ilgos.“ Horizontalaus formato knygoje lengviau sudėti informaciją ir nuotraukas, bet vartyti tokį albumą sudėtinga, nepatogu laikyti rankose, belieka nusiteikti ilgam žiūrėjimui prie stalo.

Konkurso „Klaipėdos knyga – 2016“ finalinis renginys, vykęs Meno bibliotekoje, sulaukė didelio susidomėjimo.

Vytauto Petriko nuotr.

7

MUZIKA

Kiekvieną mėnesį, planuodama laisvalaikį, akimis kaskart permetu Klaipėdos koncertų salės repertuarą, pasižiūriu į jį tarsi pasitikrindama, numatydama sau įdomesnius, patrauklesnius renginius.

Taip buvo anksčiau, tik ne šįkart. Keli pirmieji pavasariniai koncertai, iš pirmo žvilgsnio paprasti, jeigu tik taip galima apie juos nesumenkinant pasakyti, man atiteko kaip netikėta, nenumatyta galimybė.

Prasminga ir vertinga.

Pavasaris – pirmieji muzikiniai įspūdžiai

„Subtilūs skambesiai“: gitaristas I.Petricevichius ir violončelininkas G.Pyšniakas.

8

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ

Sujungė tematinės arkos Klausydamasi savaime pradėjau ieškoti bendrumų, skirtumų, juos lyginti. Sakykime, kiekvienas turėjo savo vidinę dramaturgiją, buvo suręstas tarsi didžiulė kompozicija su savomis lyrinėmis ir dramatinėmis kulminacijomis, spalvingais žanriniais epizodais. O programiniai koncertų pavadinimai – „Eliziejaus kronikos“ (kovo 8-ąją), „Subtilūs skambesiai“ (kovo 3-iąją), „Dedikacija 81/2“ (kovo 1-ąją), „Tu man graži kaip vasaros diena“ (kovo 10-ąją) – nuteikė tam tikroms asociacijoms, žadino prisiminimus, dalį publikos tuo gal net į juos ir pritraukė. Tikra tiesa, kad šių laikų menininkams nebeužtenka būti savo srities profesionalais, jie turi mokėti savo meną parduoti (skamba baisiai), pajusti klausytojus, jų poreikius, mokėti ne tik groti, bet ir su publika pabendrauti. To šiuose vakaruose irgi netrūko. Kristina Žebrauskaitė „Eliziejaus kronikoms“ net sukūrė ištisą istoriją apie moterį, vienatvę, Paryžių...

Pasakojime vietos atsirado ir argentiniečių kompozitoriui Ástorui Piazzollai.

Kelios bendros mintys, kaip tematinės arkos, šiuos nesusijusius renginius nepastebimai jungė vieną su kitu: ispaniškoji

„Eliziejaus kronikos“: ansamblis „4 Tango“ ir solistė vokalistė I.Prudnikovaitė.

muzika – pirmuosiuose, argentinietiškas tango – antrajame ir trečiajame. Tokia temperamentinga ir aistringa muzika mums, pavargusiems nuo lietuviškos žiemos, jos šalčių, drėgmės ir pilkumos, atrodo, tą pavasario ir šilumos troškulį kažkiek turėjo kompensuoti.

Tik Vaclovo Augustino autorinis vakaras „Tu man graži kaip vasaros diena“ šioje muzikinių įspūdžių sekoje iškilo kaip monolitas, kaip atskira, su niekuo nepalyginama vertybė, nuspalvinta kitokiomis – lietuvių liaudies dainų ir religinėmis – spalvomis.

Subtilūs ir aistringi atsivėrimai Išgirdau daug įdomių interpretacijų. Ne visos, savaime aišku, lygiavertės. Dalis kompozicijų buvo skirtos labiau pramogai, dalis – sudėtingos, daugiaplanės drobės, iš muzikantų pareikalavusios ypač didelio susikaupimo ir meistriškumo. Iš pastarųjų didžiausią įspūdį paliko Franzo Schuberto sonata „Arpeggione“, suskambėjusi koncerte „Subtilūs skambesiai“, atliekama Ivano Petricevichiaus (gitara, Kroatija) ► 9

MUZIKA

„Tu man graži kaip vasaros diena“: vakaro vedėjas muzikologas V.Gerulaitis, Klaipėdos kamerinio orkes meno vadovas ir dirigentas A.Vildžiūnas, kompozitorius ir dirigentas V.Augustinas.

šešias stygas bei dalmenis. Jo vardu vėliau sonata ir buvo pavadinta. Instrumentas sukonstruotas XIX a. pirmoje pusėje ir populiarus buvo vos kelis dešimtmečius.

Temperamento, subtilių momentų netrūko ir kituose tą vakarą skambėjusiuose Manuelio de Fallos, Efraino Silvos (gitarai solo) kompozicijose, nostalgiškame Á.Piazzollos „Cafe 1930“ bei jausmingame to paties autoriaus „Night club 1960“ (abu – iš ciklo „Tango istorija“).

...bei svajingo Paryžiaus kvapas ◄ ir Glebo Pyšniako (violončelė). Kūrinys kupinas aistringų, lyrinių išraiškų, virtuoziškų prasiveržimų. Įsiminė nuostabi violončelės kantilena antroje jo dalyje.

Tokia šubertiškai paprasta ir geniali.

Pažymėtina, kad originali šio opuso versija skirta strykiniam styginiam instrumentui arpeggione (su fortepijono pritarimu) – tai toks tarpinis variantas tarp violončelės ir gitaros, kaip ir gitara jis turi 10

Panašia ilgesinga gaida prasidėjo ir koncertas „Eliziejaus kronikos“, piešiantis Paryžiaus, nuspalvinto įvairiomis garsų, išgyvenimų, gal net ir kvapų spalvomis, vaizdą. Prislopintas apšvietimas... Akordeonas... Mintyse įsivaizdavau sau jaukų vakarą kur nors Senos pakrantėje ar lėtą ir ramų kavos gurkšnojimą Monmartro kavinukėje. Nors žinau, kad dabar Paryžius yra kitoks, ne toks romantiškas ir dina-

miškesnis, bet lengvai pasidaviau šioms iliuzijoms, regimybių šablonams.

Vėliau nuotaikos kaleidoskopiškai keitė viena kitą, mainėsi stiliai, vardai, žinomi ir nežinomi, vienaip ar kitaip susiję su Prancūzijos sostine ir ne tik su akademine jos muzikos puse: Leopoldo Federico, Danielis Binelli, Reynaldo Hahnas, Gabrielis Fauré, Darius Milhaudas, Serge’as Lama, Barbara. Šio vakaro atlikėjų ansamblio „4 Tango“ (K.Žebrauskaitė – akordeonas, Birutė Bagdonienė – altas, Indrė Baikštytė – fortepijonas, Donatas Bagurskas – kontrabosas) meistriškumas ypač atsiskleidė paskutiniame kūrinyje – siautulingame Camille’o Saint-Saënso „Danse macabre“ („Mirties šokis“), piešiančiame rateliu šokančių griaučių vaizdą. Kaip sakoma, net ir apie mirtį prancūzai moka pakalbėti ne niūriai, o kažkaip gyvai, su ironija, net elegantiškai.

Ne mažiau efektingai suskambo ir koncerte atliktos keturios Á.Piazzollos kompozicijos – „Concert d’aujourd’hui“ (papildžiusi anksčiau minėto koncerto ciklą „Tango istorija“), „Oblivion“, „Adios nonino“, „Revolucionario“ – keturios per tango žanrą

MUZIKA

stro styginių kvartetas, Klaipėdos choras „Aukuras“, Vytauto Petriko nuotr.

išreikštos skirtingos būsenos. Melancholiškai, aistringai, gal net šiurkščiai, kai muzika pasakoma tai, ko žodžiais neišsakysi.

Ypatingo žavesio šiam renginiui suteikė dainininkės Ievos Prudnikovaitės (mecosopranas) dalyvavimas. Klaipėdiečiai šią solistę labiau žino kaip rimtų vaidmenų operos spektakliuose ar kantatų, oratorijų interpretatorę. Dabar gi kitoks amplua, labiau susijęs su šansonu. Ir tai, sakyčiau, net daugiau nei pavyko. Sukasi kelios mintys: jautru, tikra, nuoširdu.

N.Rota – mažai žinoma kita spalva Vakaro „Dedikacija 81/2“ savotiška misija tapo muzikantų (Vytenis Gurstis – fleita, Justina Auškelytė – smuikas, Akvilė Šileikaitė – fortepijonas) noras supažindinti Klaipėdos publiką su italų kompozitoriaus Nino Rotos mažai žinoma akademine kūrybos sritimi. Šio menininko vardas dažniausiai siejamas su muzika kino filmams ir spektakliams, su žymiais XX

V.Augustino autorinis vakaras šioje muzikinių įspūdžių sekoje iškilo kaip monolitas, kaip atskira, su niekuo nepalyginama vertybė. a. režisieriais – F.Fellini, F.F.Coppola, L.Visconti, F.Zeffirelli. Ir pamirštama, kad N.Rotos plunksnai priklauso ir tokie sudėtingi muzikos žanrai kaip opera, baletas, simfonija, jų jis parašė ne vieną, taip pat ir daug įvairioms atlikėjų sudėtims skirtos kamerinės muzikos.

Koncerte atlikta daug žavios, Klaipėdoje dar negirdėtos muzikos. Labiau įsiminė pastarojo autoriaus virtuoziškai dramatiškas „Improviso re minore“ smuikui ir fortepijonui bei prancūzų XX a. pirmosios pusės fleitininko ir kompozitoriaus Philippe's Gauberto „Medailles Antiques“ fleitai, smuikui ir fortepijonui – gražu ir žaisminga, daug mirgančių, spalvingų faktūrų. Bet sudėtingoje Maurice’o Ravelio sonatoje smuikui ir fortepijonui Nr. 2 solistei pritrūko, manyčiau, net ne techninių grojimo įgūdžių, o gilesnės išraiškos, didesnio atliekamos muzikos pajautimo.

Kiti skambėję kūriniai – Mike’o Mowero „Sonata Latino“ fleitai ir fortepijonui, N.Rotos „Trio“ fleitai, smuikui ir fortepijonui bei penkios pjesės fleitai ir fortepijonui – paprastos, elegantiškos miniatiūros, bet didesnio įspūdžio nepadarė. Manau, kad vakaras būtų šiltesnis ir įdomesnis, jei jame būtų atsiradę vietos bent vienam populiaresniam šio žymaus menininko opusui.

V.Augustino autorinis vakaras su „Aukuru“ Kiekvienas šių kelių savaičių muzikinis patyrimas savaip buvo vertingas ir prasmingas, bet svarbiausiu savo garsine patirtimi vis dėlto laikyčiau koncertą „Tu man graži kaip vasaros diena“, skirtą V.Augustino kūrybai. ► 11

MUZIKA

◄ Dar ir dėl tos priežasties, kad tokie renginiai tiesiog yra didelė retenybė, o jų metu vis dėlto geriau galima suprasti, kuo tas menininkas gyvena, pamatyti įvairias jo veiklos puses.

Pats būdamas chorvedys ir gerai šį „instrumentą“ jausdamas, būtent chorui V.Augustinas yra adresavęs didžiausią savo kūrybos dalį. Buvo miela klausytis, kaip elegantiškai kompozitorius sujungia, pina daugiasluoksnes faktūras – jos tarsi pulsuoja, plečiasi ar traukiasi; kaip derina skirtingo plano tematizmą, kuris tarsi iš niekur išnyra ir vėl grakščiai bendrame fone nutyla. Šioje šiuolaikinėje muzikoje disonansiniai sąskambiai yra ne tik aštrūs, dramatiški, bet ir minkšti, subtilūs, gražūs.

Net kalba ir žodžiai, lietuvių, anglų ar lotynų, čia, veikiausiai, traktuojami ne tik kaip prasminiai, bet ir kaip muzikiniai elementai – kitaip kodėl gi „Put such a madness away far from me, o Lord“ (tekstas šv.

Augustino) ar „Priesakus sūnui“, parašytus Mykolo Kleopo Oginskio tekstu, reikėjo pateikti anglų kalba.

Nors vakaro pavadinimas kilo nuo dainos, parašytos pagal W.Shakespeare’o aštuonioliktąjį sonetą, didžiąją jo dalį sudarė išplėtotos lietuvių liaudies dainos bei religinės tematikos kūriniai. Nei temperamento, nei gilių dvasinių išgyvenimų šio koncerto programoje tikrai netrūko. Ir sunku būtų kurią nors vieną kompoziciją labiau išskirti, visos jos ypatingos. Nors tuokart gal asmeniškai artimesnės buvo „Anima Christi“ (Ignaco Lojolos maldos tekstas) – tarsi malda ir dramatiškoji, sukaupta „Jerusalem, surge“. Pagirti galima ir mūsų chorą „Aukurą“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), didžiąją dalį programos šauniai atlikusį a cappella būdu.

Kiti dalyviai: Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas (Rimantė Agintaitė – pirmasis smuikas, Kristina Kupšienė – antrasis smuikas, Auksė Kaziukaitienė – altas, Jurgis Karbauskas – violončelė), pats kompozitorius V.Augustinas (dirigentas, fortepijonas). Ne visos šio renginio vedėjo muzikologo Viktoro Gerulaičio išsakytos mintys man čia pritiko, bet jo dalyvavimas koncertui suteikė tam tikro nepakartojamo žavesio. Asmenybė vis dėlto yra asmenybė.

„Dedikacija 81/2“: smuikininkė J.Auškelytė, pianistė A.Šileikaitė, fleitininkas V.Gurstis.

12

muzika

Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (1) Neseniai pasirodžiusi klaipėdietės muzikologės Daivos Kšanienės knyga „Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) raida 1945–1986 metais ir jo priešaušris XIX a. – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje (istorinių, ideologinių, politinių, socialinių ir kultūrinių lūžių kontekstas“ gaivina kultūrinę atmintį ir atskleidžia ilgą, sudėtingą Klaipėdos miesto muzikinio teatro kelią per beveik 200 metų – vokiškąjį bei lietuviškąjį laikotarpius. Pagal knygą autorė parengė straipsnių ciklą, vildamasi, kad daugeliui tai padės geriau pažinti šio miesto ir krašto istoriją, pažvelgti į ją nuodugniau.

Daiva KŠANIENĖ

Savitu keliu Į žmonių sąmonę ir protus pamažu sugrįžta tikroji, ilgai buvusi iškraipyta, ideologiškai angažuotai traktuota Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos, Rytų Prūsijos) istorija. Galų gale susivokta, kad Klaipėda ir jos kraštas nuėjo ypač savitą, visais požiūriais kitokį nei Didžioji Lietuva politinės sanklodos, kultūrinio, meninio vyksmo, religinės (protestantiškosios) raiškos ir kt. kelią. Juk visą sovietinės okupacijos laikotarpį Klaipėda ir jos kraštas buvo niveliuojamas, trinama jo savastis; net pati Mažosios Lietuvos sąvoka buvo itin nepageidaujama. Ilgus metus iš istorinio, kultūrinio konteksto ištraukiami vieni ar kiti pavieniai faktai ir įvykiai suformavo klaidingus Klaipėdos krašto raidos suvokimo stereotipus. Tokį mūsų praeities, nedalyvaujančios dabartyje, suvokimą filosofas Leonidas Donskis taikliai pavadino suvenyrine istorine atmintimi. ►

Klaipėdos teatras XIX a. iki 1857 m. didžiojo gaisro.

13

MUZIKA

Kompozitorius ir dirigentas R.Wagneris 1849 m.

Klaipėdos miesto teatro žiūrovų salė.

◄ Grąžinant tikrąją šio krašto isto-

riją, kultūrinį palikimą, gaivinant jo dvasinę atmintį (minimas Reformacijos 500 m. jubiliejus), argumentuotai (dokumentiškai) paneigiant daugelio svarbių, ribinių istorinių įvykių mitines traktuotes ir keičiant jas tikrąja tiesa, svarbu suprasti ir autentiškąjį Klaipėdos muzikinio gyvenimo kelią.

Norėtųsi, kad Klaipėda neliktų miestu be kultūrinės atminties, kuris toliau rinktųsi užmarštį.

Vienas iš ilgaamžių miesto muzikos meno forpostų – Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) taip pat turi ilgą, sudėtingą, įdomią ir garbingą istoriją.

Daugiau kaip 120 metų Klaipėdoje dominavęs gana aukšto meninio lygio vokiečių Muzikinis teatras (Opera), XX a.

3–4 dešimtmečiais rodė įkvepiantį profesinį pavyzdį čia gyvenusiems lietuviams, įžiebdamas jiems begalinį troškimą turėti savą, lietuvišką Operą, simfoninį orkestrą ir kt. Per beveik 200 gyvavimo metų vokiškasis (1820–1944) ir lietuviškasis (1922 – 2017) muzikiniai teatrai nuėjo sudėtingą kelią, kuriame būta aukštų meninių proveržių bei nuosmukių, didelių sėkmių ir neveiklumo periodų. Ne kartą Klaipėdos operos teatrai (ir vokiečių, ir lietuvių) keitė pavadinimus, repertuarines nuostatas; patyrė ne tik meninio lygio svyravimų, finansinį nepastovumą, bet ir istorinius, politinius virsmus, drastiš14

ką santvarkų keitimąsi, sociokultūrinių traumų, miesto bei jo gyventojų tapatybės kitimo laikotarpius ir pan.

Vokiečių opera Pirmasis stacionarus Klaipėdos teatras turtingų, išsilavinusių pirklių dėka Klaipėdoje įsteigtas 1785 m. Beveik 25 metus, dažnai keičiantis savininkams bei teatro pavadinimams („Komedijų namas“ („Komödienhaus“), „Vokiečių operos ir dramos artistų draugija“ („Deutsche Opern- und Schauspieler Gesellschaft“), „Vaidinimų namas“ („Schauspielhaus“) ir kt.), trupė kėlėsi iš vieno pastato į kitą, tačiau visi jie buvo nepritaikyti teatro reikmėms. Ilgai buvo rodomi tik dramos spektakliai, nors dažnai su muzikiniais intarpais. Pagaliau kultūra besirūpinančių vietinių pirklių iniciatyva įsisteigusi akcinė teatro statybos bendrovė 1819 m. pastatė Klaipėdoje naują, mūrinį, klasicizmo stiliaus pastatą teatrui (iki šiol veikiančio, po didžiojo 1857 m. gaisro atstatyto dabartinio Dramos teatro vietoje).

Teatro atidarymas įvyko 1820 m. sausio 1 d., parodant Billerbrecko keturių veikslų dramą su prologu „Tėvo širdis“.

Nuo tų pačių 1820-ųjų prasidėjo ir profesionalaus vokiečių muzikinio teatro (Operos) era (lygiagrečiai su drama).

Greitai susiformavo pajėgi operos trupė

(solistai, choras, orkestras) ir netrukus klaipėdiečiai jau klausėsi W.A.Mozarto operų „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš Seralio“, skambėjo D.F.E.Aubero „Fra Diavolo“, G.Rossini „Tankredas“, G.Paisiello „Puikioji malūnininkė“, C.M.von Weberio „Laisvasis šaulys“ ir kitos. Klaipėdos opera gastroliuodavo ir kituose Pamario krašto miestuose; tris kartus (1820, 1823, 1824) pabuvojo ilgalaikėse gastrolėse Vilniuje. Dar labiau teatras suklestėjo ėmus jį globoti bei finansiškai remti vokiečių kultūrinei organizacijai „Concordia“ (įsikūrė 1826 m.).

Be abejo, buvo statomi ir lengvesnio pobūdžio muzikiniai spektakliai – vodeviliai, operetės. „Concordia“ kvietimu 1836 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais Klaipėdos teatre gastroliavo meniškai labai pajėgi Karaliaučiaus opera. Su ja atvyko ir antrasis teatro kapelmeisteris, būsimasis garsus kompozitorius, tuomet 23-ejų jaunuolis, Richardas Wagneris, savo dirigavimu sužavėjęs Klaipėdos publiką.

Repertuaro vingiai Repertuaro kryptis labiausiai priklausydavo nuo teatro vadovų. 1841 m., ėmus vadovauti kapelmeisteriui, režisieriui bei aktoriui F.Morohnui, teatras ryžtingai pasuko grynojo operos žanro link. Imtos

MUZIKA

statyti sudėtingos operos: W.A.Mozarto „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, G.Rossini „Vilius Telis“, F von Flotowo „Marta“, G.Donizetti „Pulko duktė“ ir kitos.

Po didžiojo 1857 m. gaisro, nors teatras greitai buvo atstatytas, jo veikla kurį laiką buvo vangoka. Mirus F.Morohnui, ėmus vadovauti kitiems direktoriams, prasidėjo repertuarinis blaškymasis; neretai rampos šviesą išvysdavo menkavertės dramos pjesės ar lėkšti vodeviliai. Postūmiu atgimti miesto Operai tapo Karaliaučiaus operos teatro gastrolės 1862-ųjų birželį.

Spektakliai buvo rodomi visą mėnesį penkias dienas per savaitę. Tarp jų ir itin sudėtingos operos: R.Wagnerio „Tanhoizeris“, G.Meyerberio „Robertas velnias“, Ch.Gounod „Faustas“, C.M.von Weberio „Oberonas“.

Nors ir sunkiai finansiškai vertęsis, vėl ėjęs iš rankų į rankas, Klaipėdos teatras, rodydamas dramos ir muzikinius spektaklius, vis dėlto gyvavo. 1893 m., teatrą

Tuomet operos poreikis tarp Klaipėdos gyventojų buvo didelis.

vėl įsigijus miestui, pastatas buvo restauruotas pagal neoklasicistinį stilių; jis tapo puošnesnis, didingesnis, skirtas apie 800 žiūrovų. (Tokie teatro rūmai išliko iki 1989 m. restauracijos.)

Visokeriopai palaikomas Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teatras trumpam buvo uždarytas, tačiau 1915 m. spalio mėnesį vėl atvėrė duris.

Produktyvūs vokiečių teatrui buvo 1919–1923 m., kai politinis Klaipėdos krašto likimas dar buvo neaiškus. Vokietija, nenorėdama apleisti pozicijų bei prarasti įtakos, daug jėgų skyrė Klaipėdos vokiškajai kultūrai stiprinti. Miesto teatru itin rūpinosi 1919 m. įkurtos Vokietijos liaudies švietimo draugijos (Volksbildungsverein) Teatro padalinys, skirdamas solidžią finansinę paramą (iš Vokietijos atvyko nemažai profesionalių solistų, instrumentalistų). Negana to, 1921 m. vokiečiai prie muzikinio teatro įkūrė dar vieną, atskirą 25 muzikantų simfoninį orkestrą, atlikdavusį gana sudėtingus klasikinius bei romantinius

veikalus. Klaipėdos vokiečių muzikos, meno intencijas, teatrą, orkestrą, kultūrines draugijas materialiai rėmė ir 1923 m. Vokietijoje įkurta turtinga Kultūros sąjunga (Kulturbund).

Visokeriopai palaikomas Klaipėdos teatras buvo labai pajėgus. Rampos šviesą išvydo tokios sudėtingos operos kaip J.Offenbacho „Hofmano pasakos“, R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“, P.Mascagni „Kaimo garbė“, R.Leoncavallo „Pajacai“ ir kitos.

Tuomet operos poreikis tarp Klaipėdos gyventojų buvo didelis. Jį tenkindavo ir 3–4 dešimtmečiais dažnai rengiamos Vokietijos teatrų – Tilžės, Karaliaučiaus ir kitų – gastrolės.

Nepaisant to, kad Klaipėdos kraštas jau buvo Lietuvos valstybės dalis, 1927 m.

Miunchene įkurta Klaipėdos teatro bičiulių draugija (Gesellschaft der Freunde der Memeler Schauschpielhauses), kuri didelėmis pinigų sumomis rėmė teatrą, kvietė rinkti lėšas ir šelpti jį kaip „svarbų kultūros židinį tolimoje šiaurėje“. Draugijos narių ir aukojusiųjų pavardės net būdavo įrašomos į „Klaipėdos miesto aukso knygą“ („Goldenes Buch der Stadt Memel“).

(Bus daugiau)

Turgaus diena prie teatro.

15

„Jaunatis“: TEATRAS

ieškant naujo ir nepatirto Tradiciškai vasario mėnesį Žvejų kultūros rūmai tampa vaikų ir jaunimo traukos centru, nes tuomet vyksta teatrų festivalis „Jaunatis“. Tiesa, šiemet organizatoriai atsisakė žodžio „festivalis“ pavadinime ir apsiribojo spektaklių vaikams ir jaunimui ciklu, kuris mažiau pretenzingas ir ne toks įpareigojantis. Iš dalies teisingas pasirinkimas, nes ir anksčiau renginys stokojo grynai festivalinių akcentų (susitikimai, diskusijos, vieši spektaklių aptarimai ir kt.). Per keturis vasario mėnesio savaitgalius šiemet buvo parodyti penki spektakliai vaikams ir trys jaunimui. Kuo išsiskyrė 10-oji „Jaunatis“?

16

Jūratė GRIGAITIENĖ

Įdomus ir gyvas Iki šiol nesutariama, koks turėtų būti idealus spektaklis vaikams. Uždaras tradicinis, nuoseklia seka papasakojantis įdomią ir pamokančią istoriją? Ar atviras, interaktyvus žaidybinis, įtraukiantis publiką į veiksmą, kai aktoriai scenoje veikia be „ketvirtosios sienos“? O gal edukacinis, patrauklia teatro forma mokantis naujų dalykų? Turbūt svarbiausias kriterijus, – kad vaidinimas būtų įdomus ir gyvas. Šiemet buvo galima matyti visų trijų tipų spektaklių vaikams apraiškas.

Keistuolių teatras jau daug metų ištikimas savo kūrybiniam braižui, kuris išsiskiria itin artimu ryšiu su mažaisiais žiūrovais. Jis atviras, interaktyvus, žaidybinis improvizacinis, neretai modeliuojantis ir pritaikantis scenoje tikrus vaikų žaidimus. Spektaklis „Pyp pyp!“ pagal D.Bisseto pasakaites (rež. Aidas Giniotis) – dinamiškas, muzikalus, žaismingas. Esu mačiusi ankstesnius pastatymus pagal tą pačią medžiagą – „Kitą kartą“ ir „Aukštyn kojom“. Naujausias vaidinimas gerokai modernesnis, pritaikytas šiuolaikinių vaikų poreikiams. Kaip visada, įtraukiami žiūrovai – jie skanduoja, dainuoja,

mėgdžioja įvairių gyvūnų garsus, pučia, imituodami vėją, daro mankštelę ir kt.

Vienu žodžiu, savo aktyviu dalyvavimu padeda aktoriams kurti sceninį veiksmą.

Jaunųjų aktorių laisvai improvizuojami etiudai pagal D.Bisseto pasakaites (vabaliukas Viljamas, skruzdėlytė Marta, žąsinėlis Vilis ir kt.) linksmi, spontaniški, nuotaikingi. Vienintelis trūkumas – beveik nėra tempo-ritmo kaitos arba susimąstymo akimirkų, todėl antroje spektaklio pusėje vaikai jaučiasi pavargę nuo įspūdžių ir įvykių gausos. Atrodo, jog aktoriai nepasitiki publika ir bijo net minutėlei sulėtinti sceninį veiksmą, padarydami „stop“ kadrą / pauzę. Visada atrodė, kad pagrindinė teatro misija – sustabdyti laiką, o ne dar labiau pagreitinti ir taip jau dinamišką gyvenimo tempą.

Gerai, kad spektaklyje daug muzikinių intarpų, kurie ne tik paryškina kulminacinius taškus, bet ir turi tam tikrą terapinį efektą. Muzika tampa dar vienu ir kone svarbiausiu spektaklio personažu, siekiant nuraminti įsiaudrinusią publiką ir sutelkti jos dėmesį.

Jautriai, be patoso „Teatriukas“ iš Vilniaus parodė spektaklį „Žalia gyva“. Tai jau kitokio edukacinio pobūdžio vaidinimas 5–10 metų vaikams

TEATRAS

netoli Aušros vartų ir kt. Net suaugusieji sužinojo naujų dalykų. Pavyzdžiui, berniukas valgantis batą, buvo žymus prancūzų rašytojas Romenas Gari, gimęs ir vaikystę praleidęs Vilniuje. Jo skulptūra stovi sostinės J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje. Atmosferą spektaklyje padeda kurti scenografijos akcentai, vaizduojantys istorines Vilniaus vietas: Aušros vartus, senąjį Vilniaus universitetą, Gedimino pilį ir kt. Žiūrovų įtraukimas buvo neįkyrus ir gana prasmingas, pavyzdžiui, jie turėjo iškelti gyvą ir žalią lapelį svarbiais Lietuvai momentais arba drauge su aktoriais padainuoti patriotinės dainos posmą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Peržengė ribas

Scenos iš teatrų šventės vaikams ir jaunimui „Jaunatis“ spektaklių „Pyp pyp!”, „Spiečius” (Keistuolių teatras).

pagal tikras Vilniaus vaikų istorijas, pastatytas aktorės ir režisierės Agnės Sunklodaitės. Netikėta ir intriguojanti pradžia. Aktoriai prieš spektaklį mažiesiems žiūrovams padalijo po gležną žalią burokėlio lapelį, kuris spektaklio metu atliko gana svarbią funkciją. Aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas žaidimo forma pristatė žiūrovams Vilniaus miesto istoriją nuo Gedimino sapno iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Teatralizuota istorijos pamokėlė, kurioje sudėtingi istorijos momentai (karai, marai, okupacija ir kt.) kūrėjų įprasminami velniavos įvaizdžiu.

Vaizdumo dėlei nesimpatiška grėsminga

būtybė su ragais kaskart nupiešiama ir vėl nutrinama ant interaktyvios lentos.

Spektaklis pasižymėjo gerai subalansuota ritmų kaita. Itin subtiliais momentais, kai aktoriai kalbėjo beveik pašnibždomis, net ir patys mažiausi vaikai klausėsi labai įdėmiai. Vadinasi, galima pasitikėti vaikų mąstymu ir vaizduote, o rimtus dalykus išsakyti tyliai ir be patoso. Įsiminė reali istorija apie berniuką, kuris suvalgė batą, norėdamas įrodyti meilę mergaitei. Arba istorija apie vokiečių berniuką, einantį bėgiais ir ieškantį Rusijoje pradingusių savo tėvelių. Arba pasakojimas apie mergaitę su ožkele – vienintele šeimos maitintoja, paslėpta namo palėpėje

Kiek daugiau problemų galima įžvelgti Panevėžio teatro „Menas“ spektaklyje „Raudonkepuraitė“ pagal Ch.Perrault pasaką (rež. Julius Dautartas). Laisva improvizacija žinomos pasakos motyvais šį kartą prarado ribas. Pirmiausia nelabai aiškus adresatas – vaikams ar suaugusiesiems jis yra skirtas? Suprantu, kad dramos aktoriams vaidinti vaikams ne pats maloniausias užsiėmimas, todėl tikėtina, kad režisierius sukūrė tokias komiškas situacijas, kuriose vaidinti būtų įdomu ir smagu jiems patiems. Bet iškyla didelis klausimas, ar tai naudinga ir patrauklu vaikams. Visiems žinoma Raudonkepuraitės istorija transformavosi į Vilko istoriją. Taip irgi galėtų būti. Tačiau peržengiamos ribos, kai Vilkas scenoje pradeda gundyti gana erotiškai apsirengusią ir meilės išsiilgusią Lapę. Kokį vaizdinį pasąmonėje susikuria vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, matydami vaizdelį, kai Lapė atvira kūno kalba koketuoja, kilnoja kojas, o vilkas tuo metu godžiai ryja ją akimis? Svarbiausia tampa nebe Raudonkepuraitės, o Vilko ir Lapės meilės (aistros?) istorija, jų vestuvės ir komplikuota „jaunavedžių“ gyvenimo pradžia. Net ir paaugliams ar tėvams kyla dviprasmiškų minčių, o ką tuomet sakyti apie salėje sėdinčius 5–7 metų vaikus.

Nors aktoriai scenoje tikrai nemažai improvizuoja, išdykauja ir visaip kitaip bando pralinksminti publiką, tačiau iškyla etinių ir psichologinių problemų. ► 17

TEATRAS

Todėl būtų idealu, adresuojant spektaklį vaikams, pasikonsultuoti su pedagogais ir psichologais, kad nebūtų pažeista imli ir jautri vaiko psichika. Scenografija ir kostiumai taip pat šiek tiek eklektiški, prasilenkiantys su saiku ir skoniu.

◄

Išsiskyrė aktualumu Jaunimui skirti spektakliai išsiskyrė temų aktualumu. Keistuolių teatro spektaklis „Spiečius“ (rež. Eglė Kižaitė)

pagal N.Payne’o vieno veiksmo pjesę kalba apie kardinalius jaunos merginos gyvenimo pokyčius ir išgyvenimus sužinojus, jog ji serga sunkia liga. Įdomi pjesės ir spektaklio struktūra, kai tas pats įvykis aktorių atkuriamas vis kitaip pagal principą, kas būtų, jei būtų. Spektaklyje bandoma pritaikyti ir sugretinti fizikos mokslo ir žmogaus gyvenimo dėsnius. Ir scenos apipavidalinimas, ir apšvietimas byloja apie artimą žmogaus ryšį su kosmosu ir mus supančia galaktika. Keistuolių teatro aktoriai Benita Vasauskaitė ir Edgaras

Žemaitis išskirtinai verbaline raiška analizuoja itin jautrius ir intymius kuriamų personažų tarpusavio santykius, paženklintus meile ir išdavystėmis, atvirumu ir melu, džiaugsmu ir kančia.

Pabrėžtinai išoriškai statiškas spektaklis (aktoriai tuščioje scenoje tiesiog stovi ir kalba), išsiskyrė dinamišku ir emociškai įtaigiu aktorių vidiniu sceniniu veiksmu. Kūrėjai teigia, kad šis spektaklis kviečia žiūrovus prisiliesti prie egzistencinių klausimų, panirti į „déjà vu“ jausmą bei susimąstyti, ar tikrai esama vienintelės, galutinės ir išbaigtos gyvenimo versijos. Gilus, jautrus ir šiek tiek neįprasto formato spektaklis apie dviejų jaunų žmonių meilę nepaliko žiūrovų abejingų.

Pilnutėlės žiūrovų salės – puikiausias įrodymas, kad tokio pobūdžio vaidinimų jaunoji karta išsiilgusi ir kasmet nekantriai laukia.

„Žalia gyva” (teatras vaikams „Teatriukas).

„W(M)ater“ (lėlių teatro trupė „459”).

18

Klaipėdiečių lėlių teatro trupės „459“ kūrybinė grupė (Rūta Jankevičiūtė, Gintarė Damanskytė, Naubartas Skara, Daliukas) spektaklyje „W(M) ater“ siekė kalbėti apie žmogaus vidinį išsivalymą per kančią ir maldą. Spektaklyje veikia dvi aktorės – viena kuria plastinį piešinį scenoje, o kita įgarsina aktorės ir lėlės nebylų judesio dialogą.

Pastangos ir darbas matyti, tačiau iki išbaigto spektaklio dar toloka. Meninių priemonių arsenalas gana seklus, o ir struktūra ne iki galo subalansuota. Ilga ir ištęsta pradžia, kai aktorė beveik 15 minučių žaidžia ir pernelyg užsižaidžia su smėliu. Jis barstomas, pilamas, semiamas ir visaip kitaip smėliu manipuliuojama, kol „išsemiama“ publikos kantrybė. Pats pavadinimas „W(M)ater“ (nežinia kodėl angliškas – mada ar tikslinga orientacija į užsienio publiką?) artikuliuoja mintį, kad smėlis turėtų būti vandens pakaitalas. Tačiau smėlis ir vanduo kardinaliai skirtingos materijos. Jei vanduo – atsinaujinimas, apsivalymas, gyvybė, gyvenimas, tai smėlis – atvirkščiai – troškulys, dykuma, mirtis. Neaišku, nuo ko spektaklyje

TEATRAS

(ne)išsivaduojama – vidinių demonų, nevisavertiškumo, užstrigusio motinos ir vaiko ryšio (Mater?). Kompoziciniu požiūriu pradžia per ilga, o pabaigoje veikėjos veiksmai nemotyvuoti ir supaprastinti iki banalumo: demonstratyviai nusimeta kūną ir / ar sielą varžančius rūbus / objektus, užsivelka ryškiai

raudoną suknelę ir laiminga scenoje ima šokti / šokinėti. Tiesa, techniškai viskas atliekama tiksliai ir preciziškai.

Sakyčiau, net rizikingai, nes smėlis byra per aktorės veidą, akis, kūną ir kelia pavojų sveikatai. Tačiau demonstruoja aktorės maksimalų atsidavimą ir meilę teatrui.

Tai, ko trūksta „Jaunaties“ renginių ciklą gražiai vainikavo Panevėžio teatras „Menas“, parodęs spektaklį jaunimui „Ida iš šešėlių sodo“, kurį režisavo šios pjesės autorė ir režisierė Kristina Gudonytė. Tradicine leksika sukurto spektaklio pagrindiniai privalumai – įdomi istorija ir motyvuota psichologinė aktorių vaidyba. Spektaklyje sprendžiamos šeimos, patyčių, tolerancijos problemos, kurios aktualios nūdienos dvasingumą ir meilę artimui prarandančioje vartotojiškoje visuomenėje. Iš žiūrovų reakcijos buvo galima spręsti, kad tokių paprastų, tačiau nebanalių gyvenimiškų istorijų labai trūksta šiuolaikiniame teatre.

Apibendrinant galima sakyti, kad šiemetis renginių ciklas vaikams ir jaunimui „Jaunatis“ atliepė įvairaus amžiaus ir skonio žiūrovų lūkesčius, nes kiekvienas galėjo atrasti sau kažką naujo ir nepatirto. Pilnutėlės žiūrovų salės – puikiausias įrodymas, kad tokio pobūdžio vaidinimų jaunoji karta išsiilgusi ir kasmet nekantriai laukia. Ne paskutinėje vietoje, žinoma, ir nuoseklus, ilgametis organizatorių įdirbis bei prieinama bilieto kaina.

„Raudonkepuraitė” ir „Ida iš šešėlių sodo” (Panevėžio teatras „Menas”).

19

teatras

Beribystės link

Apeirono teatro naujausių spektaklių „Nekrozė“, „Žinduolių perėja“ ir „Psiche“ pėdomis Klaipėda, pamažu bundanti iš ilgus metus dėl Dramos teatro rekonstrukcijos užsitęsusio teatrinio sąstingio, vis dar yra gana konservatyvi ir linkusi į tradicinio (draminio) teatro tradiciją. Be jokios abejonės, į draminio teatro poaibį niekaip netelpa Beno Šarkos, Klaipėdos jaunimo teatro judesio-ritmo spektakliai, pantomimos teatras A ir dar keli, deja, sporadiški pasirodymai, taip ir nevirtę nuosekliu, tęstiniu procesu kitokio teatro link.

Tenka pripažinti, kad vyrauja dramaturginiam tekstui ištikimi pastatymai, neretai patekę į savotiškus draminio teksto rėmus, teatrinę kalbą ir iškalbą maskuojantys primityvoku iliustravimu. Šiame kontekste įdomiai, intriguojamai ir viltingai atrodo Apeirono teatro spektakliai.

20

Virginija RIMKAITĖ

Filosofinis diskursas Vienas gerbiamas Klaipėdos universiteto dėstytojas kadaise yra sakęs, kad jeigu norime suprasti ar bent priartėti prie daikto esmės, pirmiausia turime išsiaiškinti jo pavadinimo etimologiją.

Senovės graikų žodis ἄπειρον [apeirōn] reiškia begalybę; Anaksimandro filosofijoje tai – beribis, begalinis, neapibrėžtas pradas. Mano nuomone, beribystė žmogui sunkiai įsivaizduojama ir suprantama; be to, nenorėdama būti apkaltinta naivia egzaltacija ar tuščia patetika, Apeirono teatrą būčiau linkusi įvardyti kaip ribas stumiantį arba ribas plečiantį.

Apeironas priklausytų tai pačiai draminio teatro kategorijai: nepaisant vadinamosios kolektyvinės dramaturgijos, kuriamos pačių režisierių bei aktorių ir artimesnės postdraminio teatro tradicijai, spektakliai išlaiko draminiam teatrui būdingą siužetą, daugiau ar mažiau logika grįstus priežasties-pasekmės ryšius, charakterius ir kt. Dėl šios priežasties ilgai galvojau, kodėl Apeirono spektaklius suprasti ir apie juos rašyti nėra lengva, mat paprastai draminiame teatre suvokėjo interpretacija iš dalies apribota draminio teksto. Kalbant apie Apeirono teatro spektaklius, teigti, jog kurį nors iš jų įmanoma permanyti maksimaliai, tampa kone neįmanomybe. Visų pirma, dėl pačios dramaturgijos, prisotintos interteksto, filosofinių konceptų, aliuzijų ir metaforų: tai savaime atveria platų interpretacijos lauką.

Tiek „Žinduolių perėjoje“ (rež. ir pjesės autorė – Greta Kazlauskaitė), tiek „Psicheje“ (rež. G.Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė), tiek „Nekrozėje“ (rež.

G.Kazlauskaitė ir G.Kazickaitė) kūrėjai spektaklius būtent taip ir pradeda: nuo filosofinio diskurso, tiesiogiai provokatyviai kreipdamiesi į žiūrovus („Psicheje“) arba kalbėdami tarpusavyje („Žinduolių perėja“, „Nekrozė“).

Neretai tokiu būdu pereinama prie sistemą, visuomenę, mases, apolitiškumą, konformizmą kritikuojančių postulatų, kai kur stabdančių ir slopinančių spektaklio dinamiką („Nekrozė“), kai kur suskambančių pernelyg dogmatiškai, kartais deklaratyvokai, kitąsyk kontroversiškai: ar pačių spektaklių raiškoje nėra kritikuojamo pasaulio destruktyvizmo, nihilizmo, agresijos, antihumanizmo? Ar personažų žodžiuose, smerkiančiuose analinę visuomenę, analinę erą („Psiche“), imituojamose sekso scenose prisidengus antikinių skulptūrų kaukėmis („Nekrozė“) ir kt. nekuriamas toks pats destruktyvus postmodernistinis nihilizmas? Tokiais atvejais spektaklių metu vis netyčia pasijunti patekęs į užburtą ratą: „Mes kritikuojame pasaulį, kuriame daug smurto. – O kodėl jūsų spektakliuose daug smurto? – Nes toks yra pasaulis.“ Galbūt autoriai siekia tokiu būdu atverti žiūrovams akis (pagal principą – „jei nepažinai tamsos, nesuprasi šviesos“), o galbūt nūdienos vertybių krizė su visomis dekonstrukcijomis, destrukcijomis, decentracijomis ir kitomis akcijomis yra taip giliai mumyse, kad kirviu neiškaposi: kritikuodami postmoderną, dar neturime post<...>postmoderno kalbos, kuri kritiką paverstų tikrai iškalbinga ir nekasančia sau pačiai duobės?

teatras

Scenos iš Apeirono teatro spektaklio „Žinduolių perėja“ (rež. ir pjesės autorė – G.Kazlauskaitė).

Dramaturginis ėjimas Turbūt tai kiekvieno šiuolaikinio menininko sopulys / siekiamybė: kaip kritikuojant dogmas pačiam netapti tuo pačiu kritikuojamu dogmatiku. Kai kuriose spektaklių vietose net norėtųsi teksto kiek nuimti arba bent jį apvalyti, kad bendrame sraute kertinė, spektaklio siužetui svarbi informacija nepasimestų. Galbūt vis dėlto būtų galima paieškoti būdų, kaip išsakyti savo idėjas ir poziciją be ilgų ir teisingų monologų, kritikuojančių šiuolaikinę visuomenę. Kartais didžiausios ir giliausios filosofinės tiesos atsiveria ne tada, kai ci-

tuojamas Dekartas ar Ciceronas, o kalbant apie paprastus, žemiškus dalykus, kasdienius rūpestėlius, realijas ir aktualijas. Gal galima tai atrasti tarp veikėjų santykių arba per veiksmą. Pavyzdžiui, natūraliai ir organiškai sukritikuota žmonių veidmainystė spektaklyje „Nekrozė“, kai veikėjai, daug kalbėję apie tai, kaip nemėgsta giluminių vandenų, patys tuos vandenis ir drumstė, kurdami ir kurstydami intrigas intrigėles vienas kitam už akių.

Kita vertus, būtent toks kalbėjimas (turiu omenyje tuos ilgus filosofinius apibendrinimus bei daugiabriaunį intertekstą, žaidžiant kultūros istorijos citatomis, parafrazėmis ir simboliais), toks dramatur-

Domo Rimeikos nuotr.

ginis ėjimas yra Apeirono teatro skirtybė: nebebūti objektyvia duotybe, nepataikauti, konformistiškai nepatiekti jau sukramtyto ir suvirškinto teksto, o savotiškai provokuoti kritiškai mąstyti.

Kalbant apie pačią dramaturgiją ir jos teatrinę raišką, įdomūs kūrėjų eksperimentavimai su kalba, lingvistiniai žaidimai, natūralių ir įprastų intonacijų deformacija (ko gero, vienas ryškiausių pavyzdžių matomas spektaklyje „Psiche“ – tai G.Kazlauskaitės „skambučiai“, vykdant tyrimą). Šiam teatrui būdingas žanrų maišymas, tradicinių formų neigimas, daugelis dramos struktūrinių pokyčių: vyrauja fragmentiškumas, veiksmą keičia statika ► 21

teatras

Scenos iš Apeirono teatro spektaklio „Nekrozė“ (rež. G.Kazlauskaitė ir G.Kazickaitė). ◄ arba pasakojimas, charakterius keičia tipažai (geriausias pavyzdys – spektaklyje „Nekrozė“, kur veikia pseudomenininkė, politikė, švietėjas (akt. Kristina Švenčionytė, G.Kazlauskaitė, Ričardas Bartašius); spektaklių žmonės – dažnai liguistos, labai apribotos, dogmose įkalintos asmenybės). Čia neretai monologai išstumia dialogą, vengiama vienprasmiškumo, laiko, veiksmo nuoseklumo – vyrauja koliažo principas ir kt. Visi šie aspektai yra didžiulis atitolimas nuo aristoteliškos, klasikinės, dramos tradicijos.

22

Dešifravimo žaidimas Apeirono teatras visuose aptariamuose spektakliuose erzinančiai flirtuoja ir koketuoja su žiūrovais, keldamas klausimus, kurie arba turi atsakymus, arba ne, veikiausiai ne, veikiausiai tie klausimai užduoda tik kitus klausimus. Žiūrovų sąmonė savo ruožtu iškelia dar keletą klausimų, ir čia prasidėtų rizika publiką negrįžtamai prarasti. Tačiau Apeirono teatras gudrus: jis vis susigrąžina žiū-

rovus, dažniausiai tikslingai sudėdamas loginius kirčius, kurie kuria gana nuoseklų, pagrįstą ar logišką naratyvą / siužetą. Siužeto požiūriu sudėtingiausia, ko gero, yra „Žinduolių perėja“. Įprastas tradicinis veiksminis naratyvas keičiamas simboliu, metafora. Metaforinis diskursas suponuoja kitos realybės (sapno / vizijos / haliucinacijos) estetiką ir logiką. Esminiai siužetiniai taškai leidžia suprasti besilaukiančios ir abortą pasidaryti pasiryžusios moters istoriją ir jos simbolišką kelią išsivadavimo link. Prie ko einama? Prie

teatras

metaforos jau savaime, kaip signifikantai, neretai turi signifikacijos perteklių, ypač jei jie nutolę nuo įprastų, nusistovėjusių reikšmių. Dėl šios priežasties daugelis spektaklio scenų atrodo kaip savotiška kodų sistema, kuri prašyte prašosi, kvieste kviečia suvokėjus žaisti dešifravimo žaidimą. O tai įdomu.

Pagal savas taisykles

Apeirono teatro archyvo nuotr.

atsakymo, kad gyvybė (esatis) yra visada.

Spektaklio metu neretai sukuriamos tokios aplinkybės, kurios verčia žiūrovus svyruoti tarp kasdienybės normų bei taisyklių ir meno; tarp etinio, moralinio ir estetinio vertinimo: „Skandinsim ar pjausim?“ – būsimos, esamos, buvusios motinos klausia raudonplaukė su pjautuvu (akt. Vilma Raubaitė). Ir koks skausmingai gražus, makabriškai lyriškas po nuosprendžio sekąs skandinimo aktas.

Skausmingas dėl to, kad amoralus, kad toks brutalus, kad toks gniuždantis, kad

toks desperatiškas, kad toks kankinamai šlykštus – nes gyvybė, nes nekaltas, nes gražus, nes niekas nieko iš tikrųjų neskandina, bet režisūrinis sprendimas ir aktorinis atlikimas fikciją padaro tokią iškalbingą, tokią įtikinamą. Belieka tik likti susidraskiusiam į dvi dalis: žavėtis meniniu sprendimu ir baisėtis gyvenimo realybe. „Jei nori kažką iš tiesų suprasti, turi išmokti skaityti simbolius“, – akcentuojama spektaklio metu. Apeirono spektakliuose naudojami simboliai ir

Įdomu ir tai, kad visų spektaklių kiek neurotišką, slogią, nesaugią ar nejaukią atmosferą kuria ir pasirinktos uždaros, keistos, izoliuotos veiksmo erdvės: tai ir kažkoks keistas baras-ligoninė-landynė-nežinia kas „Žinduolių perėjoje“, ir tardymo kambarys spektaklyje „Psiche“, ir gimtadienio šventės kambarys su apvaliu stalu ir skyle per vidurį (zuikio ola) „Nekrozėje“. Peržengę slenkstį ir patekę į veiksmo vietą, veikėjai patenka ir į tos vietos mikro(makro)kosmosą ir tampa negrįžtamai, nepermaldaujamai, neišvengiamai pasmerkti, nebetenka jokios galimybės grįžti atgal. Dėl šios priežasties tùri paklusti tos vietos, to pasaulio žaidimo taisyklėms: ar tai būtų „Žinduolių perėjos“ mergina, kuri atėjo pasirašyti nuosprendžio dėl aborto, ar tai tardymo kambaryje įkalintas didžiagalvis ir pačios tardytojos, ar tai gimtadienį susirinkę švęsti kolegos, galiausiai įtraukti į žaidimą, – kiekviena erdvė turi kažkokį keistą, klampų, nepaaiškinamą izoliuotumą ir uždarumą.

Veikėjai, atrodo, tiesiog nebetenka laisvės rinktis, todėl jų pasirinkimų ar elgesio motyvacija tampa sąlygota ne gyvenimiškosios logikos, o fikcijos, t. y. spektaklio kūrėjų sumodeliuoto pasaulio logikos, ir padaro juos iš esmės pralaimėjusius.

Kalbant apie kompoziciją, iš visų trijų spektaklių „Psiche“ yra matematiškai tiksliausias, švariausias, apgalvotas nuo pradžios iki pabaigos, nuo pirmų istorijos sakinių elipsės iki tolesnės jų plėtotės: iš medžio (kuris spektaklyje tampa visavertės egzistencijos simboliu) išdrožtas pieštukas yra [piešimo] priemonė; konkrečiu spektaklio atveju pieštukas tampa žudymo įrankiu, paraleliai ir žmogus gali tapti tokiu pačiu žudymo įrankiu, žudančiu kitą žmogų: „Žmogus, žudantis žudiką, yra žudikas ar herojus?“ – klausiama spektaklio metu. ► 23

teatras

◄ Pradėję nuo naivoko, paprasto klau-

simo „Kuo čia dėtas pieštukas?“ kūrėjai spektaklį išrutulioja iki kulminacinės nužudymo scenos, kai „teisingumo vykdytojos“ Rita (akt. G.Kazlauskaitė) ir Ilona Pociūtė (akt. K.Švenčionytė) visą spektaklį iš medinio rąsto išsijuosusios kirviais kapoja nebylaus didžiagalvio vyro kūną.

Daugybė temų telpa šiame spektaklyje: ir simuliakrinės visuomenės, ir kritikuotina neobjektyvi žiniasklaida, ir politikos, ir, svarbiausia, skirtingais eros amžiais vis kitur apgyvendinamos esamos / nesamos sielos tema. Stiprios koncepcijos ir dar stipresnio įgyvendinimo / išsipildymo spektaklis. Jei teisingai lenkdama pirštus suskaičiavau, bendra spektaklio linija kuriama iš keturių siužetų: detektyvo, vykstančio čia ir dabar; vizualių praeities intarpų, kurių metu publika susipažįsta su kitais su istorija esmingai susijusiais veikėjais; „teisingumo vykdytojų“ tardymo ateityje bei „Hamleto“ linijos. Pastarieji „Hamleto“ linijos fragmentai – tiesa, modifikuojantys, šaržuojantys, absurdiški (du duobkasiai čia tampa dviem klounais, dieviškojo trikampio fone kasančiais duobę kažkokiame vazone ir randantys šuns kaukolę) – išskirtinai patrauklūs ir įtraukiantys. Savotiška visų siužetų rišamoji jungtis – E.Kazickaitės nuostabaus balso tembro ir dikcijos „žinių“ pranešimai.

nežodinius intarpus kalbėti ne ką lengviau nei apie tekstu grįstas spektaklių dalis.

Mūsų kalbinėje kultūroje žmogus siekia verbalizuoti kiekvieną reiškinį ar pojūtį; vokiečių filosofas H.G.Gadameris teigia, jog apskritai kiekvienas mūsų suvokimas skleidžiasi kalba – ji esanti supratimo prielaida ir sąlyga. Todėl, analizuodami minėtus intarpus, su didžiausiais sunkumais susiduriame tada, kai bandome juos įžodinti – kitaip nei draminiuose spektakliuose, kuriuose semantinius laukus padeda atskleisti patys teksto žodžiai ar loginė struktūra, pastarieji nebylūs elementai yra labiau orientuoti sužadinti empirinį, o ne racionalų vertinimą. Arba

tai tampa tokiais teatriniais simboliais ar metaforomis, kurie yra tiesiog neišverčiami, nes turi naują prasmę, kurią galima tik parafrazuoti. Tačiau jokia parafrazė neišsems visos naujos reikšmės ir nebus galutinė. Vizualieji spektaklių intarpai išsprūsta iš tradicinio teatro estetinių teorijų rėmų ir atkakliai priešinasi hermeneutinės estetikos, siekiančios permanyti ir paaiškinti kūrinį, pretenzijai. Taip Apeirono teatro spektaklių ribos dar šiek tiek prasiplečia.

Tad vėl grįžtant prie beribystės arba Apeirono, kaip ribas stumiančio ar laužiančio teatro: šiuolaikiniame teatre vis labiau siekiama paneigti žiūrovų, kaip pasyvių stebėtojų, nesikišančių į

Apeirono teatro stiprybė, kad jo spektaklius galima / patartina žiūrėti ne vieną kartą – jie bus kitokie, o tai didelis privalumas.

Atviras interpretacijoms Pagaliau Klaipėdoje atsirado teatras, kuris suprato, jog spektaklio vizualumą galima kurti ne tik pasitelkus „Microsoft“ paketo programas ir kad rodyti „Power point“ ir „Word“ prezentacijas scenos gilumoje XXI a. žiūrovams kaip ir nelabai padoru, ypač jei tai pretenzija į profesionalų, o ne mokyklinį teatrą. Pastaroji medijų tradicija vis dar gaji (deja) Klaipėdos teatruose. Be to, be kelių išimčių, pastebėtina, jog medijas įprasta naudoti tik siekiant vizualizuoti kokį nors aspektą, iš esmės nelemiant teatro koncepcijos. Apeirono teatro spektakliuose, ypač „Psicheje“, medijos, vaizdo projekcijos (vaizdo projekcijas kūrė Vidas Valinčius) tampa esminėmis teatro formomis, neretai turinčiomis tokią pačią reikšmę kaip ir kiti komponentai. Tai vėlgi priartina teatrą prie postdraminio teatro estetikos. Vis dėlto apie vaizdinius, 24

Scenos iš Apeirono teatro spektaklio „Psiche“ (rež. G.Kazlauskaitė ir E.Kazickaitė).

teatras

spektaklį, vaidmenį – aktualus tampa jų įtraukimas į patį kūrimo procesą.

Apeirono teatras, kaip ir kiti panašaus pobūdžio teatrai, ne tik siekia provokuoti skirtingas žiūrovų reakcijas, bet ir išlieka atviras įvairioms interpretacijoms.

Atviras interpretacijos laukas – kur jis baigiasi ir ar baigiasi? Daugelis hermeneutikos šalininkų tvirtintų, jog absoliučiai viskas, kas mus supa, yra suvokiama tik dėl nuolatinės mūsų interpretacijos: pasaulis pažinus tiek, kiek mes gebame jį interpretuoti; kitaip tariant, aiškinant arba interpretuojant, individualios reiškinio suvokimo ribos sutampa su interpretacijos ribomis. Taip publika pradedama

suvokti kaip spektaklio bendraautorė: dėl kūrybiškumo, gebėjimo interpretuoti, jungti pavienius fragmentus ir juose atrasti sąsajų kiekvieno žiūrovo sąmonėje gimsta vienas vienintelis ir individualus spektaklis. Ir teatras tampa suvokiamas kaip komunikacijos sistema. Paprasčiausias šios sąvokos apibrėžimas būtų „keitimasis informacija tarp scenos ir žiūrovų salės“ (R.Marcinkevičiūtė. 2003. Teatras kaip komunikacijos sistema. Menotyra.

Nr. 4(33), p. 34). Vakarų Europos teatro teoretikas, nagrinėjantis komunikacijos problemą teatre, Ch.Balme sudarė komunikacijos modelį, kuriame yra trys pagrindiniai teatrinės komunikacijos

Monikos Penkutės nuotr.

elementai: žiūrovas, erdvė ir atlikėjas.

Būtent čia, manyčiau, derėtų garbingiesiems skaitytojams suklusti.

Kitoks teatras Spektaklių metu vis neapleido nuojauta, kad kažko trūksta, kad kažkas yra per daug neįprasta, kažkas labai kitaip. Ir tik galiausiai Apvaizda pasufleravo atsakymą – mažai publikos. Septyniolika – būtent tiek žiūrovų sėdėjo ir žiūrėjo spektaklį „Psiche“. Savam krašte pranašu nebūsi, sakė vienas toks išmintingas žmogus. Ir tiesą sakė, nes turbūt visi žino, kuo jam baigėsi. Patys klaipėdiečiai gali imti ir netyčia nukryžiuoti teatrą savo abejingumu ir šaltumu. Viena pagrindinių „Žinduolių perėjos“ minčių, – jog gyvybė yra visada; poetas irgi nemiršta – jis gyvena savo kūriniuose, jis, kaip žmogus, gyvena kiekviename buvusiame žmoguje; jis, kaip žmogus, gyvena kiekviename būsimame žmoguje. O spektaklis? Gimęs tik čia ir dabar, ar gali gyvuoti be publikos?

Tiesą sakant, pabaigoje jau visai subjektyviai pasakysiu – „Psiche“ yra tas spektaklis, kurio įrašą norisi turėti asmeniniame archyve.

Tad koks yra Apeirono teatras? Aštrus, provokuojantis, reflektyvus, veržlus, kai kur klystantis, bet toliau atkakliai ieškantis naujų teatrinių raiškos formų, laužantis ribas, eksperimentuojantis.

Tiek jo draminiame tekste, tiek teatrinėje kalboje daug interteksto, daug kontekstų, sąsajų su filosofinėmis koncepcijomis, citatomis (tautosaka / tautosakos modifikacijomis), poezija. Tekstas nėra hermetiškas ir vienaplanis, jis neuždaro ir neįkalina, dėl to atsiveria interpretacijos laisvė suvokėjams. Manau, kad teatro kitoniškumas slypi jo ambivalentiškume – specifinėje dramaturgijoje ir vizualinėje bei garsinėje raiškoje. Teatro stiprybė, kad jo spektaklius galima / patartina žiūrėti ne vieną kartą – jie bus kitokie, o tai didelis privalumas.

O pačiam Apeirono teatrui iš visos širdies linkėčiau išbandyti postdraminio teatro estetiką ir etiką. Tai savanaudiška, sutinku, bet šventai tikiu, jog šis teatras yra įgalus tai padaryti ir įgalus tai padaryti gerai. Verta pabandyti, kad dar toliau pažengtų beribystės link.

25

KINAS

„Oskarai 2017“: prarastos tiesos beieškant Paskutinioji „Oskarų“ apdovanojimų scena. Holivudo Boni ir Klaidas – legendiniai aktoriai Warrenas Beaty ir Faye Dunaway atplėšia „Geriausio filmo“ voką sutrikusiomis veido išraiškomis, lyg kirptų kūdikio virkštelę, ir sutrikusiais balsais prieš savo valią apiplėšia dviejų filmų prodiuserius. „Mėnesienos“ – trims minutėms. „Kalifornijos svajų“ – kokioms trims ceremonijoms.

Kitą sykį pakilę į sceną atsiimti apdovanojimo jie vaiduokliškai dairysis per petį, ar neatskuba „Hobito“ personažą primenantis žmogeliukas su ausinėmis ir mikrofonu, kad paskelbtų, jog įvyko siaubingas nesusipratimas ir laimėjo ne tie.

Kadrai iš filmų „Mėnesiena“, „Mančesteris prie jūros“, „Tvoros“, „Žaklina“.

26

Aivaras DOČKUS

Sutrikę iš esmės Sutrikusios po prezidento rinkimų šalies būsena veidrodiniu atspindžiu įsispaudė šių metų JAV kino meno ir mokslo apdovanojimuose. Sutrikusios Amerikos sutrikę „Oskarai“. Ir net ne dėl to finalinio sąmyšio, kuriame galima įžvelgti nedidukę sąmokslo teoriją nesulaikomai smunkantiems ceremonijos žiūrimumo reitingams pakelti. Sutrikę iš esmės. Visiškai.

Pagaliau – koks skirtumas, kuris filmas laimėjo, jei tai vis tiek ne tas filmas?

Sutrikusių „Oskarų“ nuojauta mane persekiojo nuo tos akimirkos, kai baigėsi 14-ai

KINAS

statulėlių nominuotų „Kalifornijos svajų“ peržiūra. Nepamenu, ar kokiam filmui mintyse dar būčiau suteikęs tiek antrųjų ar trečiųjų šansų. Smegenyse jį prasukinėjau pirmyn ir atgal, stabtelėdamas prie atskirų epizodų ir lyg koks auksinių monetų ieškotojas laužydamas tauriuosius metalus pritraukiančius magnetus – gal kas vertingo prilips? Kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad, jeigu „Kalifornijos svajas“ būčiau pamatęs be jokių išankstinių nominacijų, vieninteliai į galvą įsibrovę apdovanojimai, atitinkantys šią juostą, būtų... „Auksinės avietės“ , skiriamos blogiausiems kino sezono darbams. „Oskarai“ niekada neišvengdavo trikdžių. Politinės korekcijos, persireikšminęs humanizmas, kompensacijos už praeities skriaudas, duoklės karjeros nuopelnams, socialinių reiškinių įtakos. Visa ši tirada paaiškinama žmogiškaisiais faktoriais ir istoriniais procesais. Kitas dalykas – kino, kaip ir bet kokio kito meno, kūrinių vertinimas yra slidus ir subjektyvus reikalas.

Tačiau kaip jums patinka objektyvus masinis 6687-ių kino akademijos narių nusišnekėjimas?

Susidaro įspūdis, kad šiemet „Oskarų“ skirstytojai, išgąsdinti praėjusių metų protestų dėl „skaisčiai išbalintų“ apdovanojimų, paprasčiausiai nusprendė išpirkti kaltes ir ištaisyti klaidas. Primityviausiu metodu. Kaip kartą yra pasakęs vienas futbolo teisėjas, klaidos ištaisymas klaida virsta ne skolos grąžinimu nuskriaustiesiems, o antra klaida, kuri gali išprovokuoti nebegrįžtamą totalinį žlugimą.

Nebeslėpsiu aštrių kritikos nasrų rankovėse. Mano akyse „Oskarai 2017“ triuškinamai susimovė ir sutrikdė tūkstančius kino gerbėjų. Kodėl taip nutiko? Akademikams buvo patogiausia gausiausiai apdovanoti

niekuo nešokiruojantį ir nieko neįžeidžiantį muzikinį filmą ir pelnyti kino teatrų lankytojų palankumą „Oskarais“ įvertinant juostą, salėse surinkusią 400 milijonų JAV dolerių. Ekspertai suartėja su žiūrovais.

Miega vienoje lovoje per vienos dainos atstumą. Genialus planas įgyvendintas.

Antrasis susitaikymo žingsnis – auksinės statulėlės pernai atstumtiems juodaodžiams kūrėjams ir aktoriams. Koks skirtumas, kad gal ir ne visai tiems. Svarbiausia – juoda varnelė baltame pasiektų tikslų langelyje.

Sutvinkčiojo nerimastingas signalas – o kas, jei šis kino sezonas buvo beviltiškai skurdus ir beveik septyni tūkstančiai rinkėjų sutriko, neturėdami už ką balsuoti?

Ačiū Dievui ir filmų kūrėjams – pasirinkimų tikrai netrūko. Rinkėjams pritrūko drąsos. Valstijoms tai nėra sensacinga naujiena. Žodis „rinkimai“ ten jau kiek anksčiau tapo keiksmažodžiu.

Ką jums galiu pasiūlyti aš? Alternatyvius „Oskarų“ rinkimus svarbiausiose kategorijose: JAV kino akademijos pasirinkimas, trumpas komentaras, mano pasirinkimas.

Kitaip tariant – kaip balsuočiau, būdamas vienas iš 6687-ių. Paaugliškai smagus įsivaizduojamai turimos galios žaidimas.

Geriausias filmas „Oskaras“ įteiktas režisieriaus ir scenaristo Barry Jenkinso dramai „Mėnesiena“.

Ideali sutrikusių apdovanojimų kulminacija: reikšmingiausias prizas atitenka juodaodžio kino kūrėjo juostai, pasakojančiai apie sutrikusį juodaodį, kovojantį su vidiniais demonais ir smurtaujančiais „normalaus“ pasaulio vidutiniokais. Savęs paieškų kelyje

berniukui-vaikinui-vyrui Chironui pasitaiko artimos keistuoliškos sielos, kurios, norėdamos padėti jam apsispręsti, tik dar labiau vargšelį supainioja. Subtili režisūra, įtaigūs charakteriai, klampi atmosfera, bet siužete tiek tuščio laukimo duobių, jog „Mėnesiena“ pamažu ima virškinti pati save ir pastūmėja į sopulingą nuobodulio transą.

Visas filmas – kaip vienas neišsprendžiamas neapsisprendimas. Pabaigoje apima neišsipildymo akcijos jausmas, tapatus Francois Ozono juostos „Francas“ poskoniui.

Mano pasirinkimas – dramaturgo, scenaristo ir režisieriaus Kennetho Lonergano drama „Mančesteris prie jūros“. „Duryse“ šiam filmui jau anksčiau atseikėjau drakonišką trečdalį straipsnio, tad dabar būsiu lakoniškas – kaip visuma tai stipriausias kino projektas, įtraukiantis į vidines veikėjų gelmes ir ištraukiantis iš jų turtingiausias emocijas ir būsenas, lygiai tiek pat persmelktas humoro, kiek ir skausmingų gyvenimo patirčių. Neperspaustas ir kartu išbaigtas. Kalbantis apie amžiną žmonijos bėdą – nesusikalbėjimą.

Jei kaip sporto varžybose reikėtų rinkti nugalėtojų trejetą, antrąją vietą skirčiau trečiajam aktoriaus Denzelio Washingtono režisūriniam darbui „Tvoros“ pagal to paties pavadinimo Augusto Wilsono pjesę, o trečiąją – režisieriaus iš Čilės Pablo Larraino dramai „Žaklina“, kuriai scenarijų parašė Noah Oppenheimas.

Geriausias režisierius „Oskaro“ laimėtojas – „Kalifornijos svajų“ autorius Damienas Chazelle. Pasibaisėtini kino akademikų kliedesiai. ►

27

KINAS

◄ Šis miuziklas pergrūstas negyvo dirbtinumo, o perregimai skystas scenarijus gelbstimas tuščiai spalvingais vaizdais, primenančiais pasivaikščiojimą po naftalinu iškvėpintą kino muziejų.

Mano pasirinkimas: „Tvorų“ režisierius D.Washingtonas. Vienintelis klausimas – kaip jam tai pavyko? Vienu metu lyderiauti abiejose kamerų pusėse – nedėkingai rizikingas iššūkis, gresiantis scenų susiskaldymu arba herojaus portreto suaižėjimu. Dviejų „Oskarų“ (už aktorystę) laureatas, dar iš ekranų liejantis titrų fonui, į žiūrovų ausis įtrina

Ačiū Dievui ir filmų kūrėjams – pasirinkimų tikrai netrūko. Rinkėjams pritrūko drąsos. šiukšliavežio vairuotojų kasdienę girgždančio plieno muziką. Išorinio pasaulio tiek ir tebus. D.Washingtonas veiksmą užsklęs vienų namų sienose, kieme ir jį juosiančioje gatvėje. Personažai bus aptverti matomomis ir nematomomis tvoromis. Kinas lankysis teatre, o teatras svečiuosis kine. Denzelis įjungs taupųjį režimą, kuris visą filmą transliuos aktorių ir jų herojų diapazonu. Tik aktorius, tapęs režisieriumi, gali taip mylėti aktorius. Tarp jų – ir save patį. Kiekvienas planas – tiesiai į charakterio virpesius. „Tarantiniškai“ tekstų gausūs dialogai ir monologai tampa smagurišku kąsniu, kuriame atsiskleidžia netikėčiausi leitmotyvai. Santykių lūžio epizodas

priverčia žvalgytis deguonies kaukės.

D.Washingtonas nepateko tarp penkių nominuotųjų už geriausią režisūrą.

Geriausi scenarijai Geriausio originalaus scenarijaus „Oskarą“ iškovojo „Mančesteris prie jūros“.

Jokių prieštaravimų – absoliučiai sutinku. Šiame scenarijuje telpa didžiuliai mažų žmonių pasauliai. Sugriuvę, nebesulopomi, susipinantys, atsitrenkiantys vienas į kitą ir paliekantys neužgyjančius įbrėžimus.

Antroji vieta: N.Oppenheimo „Žaklina“. „Mėnesienos“ scenarijus padalytas į tris standartines horizontalias linijas. „Žaklinos“ scenarijaus autorius siužetą suguldė trimis vertikaliomis linijomis. Interviu.

Tragedija. Baltieji rūmai. Jokių klišinių biografijų ir geografijų. Tik čia ir dabar. Trys Džekės. Kiekvienoje jų – atskiri mikrokosmosai. Žudantys. Praryjantys žiūrovus kaip „Mirties žvaigždė“. „Žaklinos“ scenarijus „Oskaro“ nominacijos nesulaukė.

Geriausias adaptuotas scenarijus, JAV kino akademijos sprendimu: Barry Jenkinso ir Tarello Alvino McCraney „Mėnesienos“. Kaip jau minėjau, siužetas nepakelia užsikrautos idėjos naštos ir neša ją su tarpiniais atsikvėpimais, kartais krovinį padėdamas ant braškančių konstruojamos istorijos grindų.

Mano pasirinkimas: Augusto Wilsono (šis dramaturgas mirė 2005-aisiais, spėjęs pabaigti scenarijų pagal savo pjesę, kuri laimėjo Pulicerio premiją) „Tvoros“.

Ištaigingi personažai, išraiškingi dialogai, aiškios takoskyros tarp gėrio ir blogio

Kadrai iš filmų „Kalifornijos svajos“, „Komivojažierius“, „Tonis Erdmanas“, „Gyveno kartą Uvė“.

28

atsisakymas, daugybė publikai paliktų laisvų erdvių prasmių landoms susikurti.

Vienos šeimos sąstingio siaurame laike ir plote istorija, perteikta skirtingais herojų skambesiais. O kur dar tas moralinių vertybių seisminis smūgis jaukių naminių tauškalų oazėje...

Geriausi aktoriai Geriausio aktoriaus „Oskaras“ atiteko Casey Affleckui. Jis ir turėjo būti jo.

C.Afflecko įkūnytas Ly Čandleris „Mančesteryje prie jūros“ išsiskiria savo... neišskirtinumu. Kartais jis įsimintinai tyli arba įstabiai giliai būna toks, koks būtų palaužtas dėl nesėkmių ir nelaimių paprastas Čandleris iš milijonų kitų psichologiškai suluošintų Čandlerių. Kartu jis spragsi ta viena unikalia to vieno unikalaus Čandlerio vidinės skiedros liepsna.

Kažkur visai šalia C.Afflecko aktorinio triumfo – ir D.Washingtono šuolis į Trojaus Maksono odą „Tvorose“. Jo herojus – taip pat juodadarbis, bet charakterio savybėmis – priešingybė Čandleriui: plepys, moralizuotojas ir filosofas. Dar vienas universalios Denzelio aktorystės deimantas. „Oskaro“ laureate geriausios aktorės kategorijoje tapo muzikinėje dramoje „Kalifornijos svajos“ į kino žvaigždes prasimušinėjančią Miją suvaidinusi Emma Stone. Vienas keisčiausių šių apdovanojimų sutrikimų. Vaidmuo kaip vaidmuo.

Nei daugiau, nei mažiau. Nei blogiau, nei geriau. Nustebau, kai jis pateko tarp nominuotųjų. Kai jis suspindo „Oskaru“, visai sutrikau. Vis dar esu sutrikęs.

KINAS

Nes viduriai sukinėjasi jūreiviškais mazgais dėl troškimo staugti operos primadonos gerkle, kad platus pasaulis išgirstų ir pamatytų didžiąją „Oskarų“ neteisybę – apdovanojimą savo gležnose rankose privalėjo laikyti Natalie Portman! „Žaklina“ – jos filmas. Džekė Kenedi – jos vaidmuo. Išdavikiškoji paauksuota statulėlė – jos „Oskaras“.

Ji priaugusi prie kameros. Mažiausias jos krustelėjimas surakino mano venų žemėlapį. Smulkiausia veido išraiška, sudėliota iš tūkstančių gedulo krislų, privertė mane surinkti visus planuotus judesius ir užsidaryti žiūrovo kėdės formos narve. Bijojau pakeisti net milimetrą savo monumentalioje pozoje. Oras aplinkui tapo betonine siena, o bet kuris jo įtraukimas – tarsi smūgis kirviu į nepramušamą tuštumą.

N.Portman tobulai įgyvendino režisieriaus P.Larraino ir scenarijaus autoriaus N.Oppenheimo užmojį – užuot sukurpęs tūkstantis pirmą biografinę pasaką, scenaristas ryžosi iškirpti iš Džekės gyvenimo istorijos tragiškiausios patirties paras ir kaip mirštantį žvėrį palikti merdėti prieš publikos akis.

Antroji vieta – Meryl Streep magnetiški viražai komiškoje muzikinėje dramoje „Florence Foster Jenkins“. Kino akademikai pavargo ją beveik kasmet nominuoti.

Geriausi antrajame plane Dėl geriausios antrojo plano aktorės mano ir „Oskarų“ teikėjų balsai šįkart nedalomai sutampa: Viola Davis už Rozos vaidmenį „Tvorose“. Jos ir D.Washingtono duetas

kolegiškai rungtyniauja dėl įspūdingesnių solo partijų. Viola pateikia visiškai sukomplektuotą „buvimo charakteryje“ vadovėlį – nuo euforijos iki nevilties. Įelektrina kiekvienas kreivės šoktelėjimas arba krytis.

Geriausiu antrojo plano aktoriumi ir „Oskaro“ savininku tapo Mahershala Ali, „Mėnesienoje“ sukūręs dviejų dimensijų vyriškio – Chuano portretą. Geraširdžio prekeivio narkotikais dvilypumas tapo lemiamu kriterijumi, į rinkikų rankas įdėjusiu šio aktoriaus pavardę. Man to pasirodė maža.

Labiau prisijaukinau Michaelo Shannono detektyvą Bobį „Naktiniuose gyvuliuose“ ir Jovano Adepo įvairiapusiškai perteiktą, tėvo diktatūros prislėgtą Korį „Tvorose“. Beje, nominacijos „Oskarui“ Jovanas nenusipelnė.

Geriausia kinematografija Vos pradėjęs žiūrėti „Mėnesieną“, puoliau tikrinti, kas rikiavo kameras. Jamesas Laxtonas. Ankstesni darbai nesako nieko.

Bet „Mėnesienos“ planų ir kadrų stilistika tampa filmo varikliu, kuris nykiai raibuliuojančius herojus verčia irtis per melancholiškai plūduriuojantį siužetą.

Laxtonas nesistengia užgožti personažų.

Jis juos aplipdo meniškais vaizdo potėpiais ir padaro judrius, žaisdamas su kadrų gelmėmis. „Oskarą“ laimėjo „Kalifornijos svajų“ operatorius Linusas Sandgrenas. Jūs žinote, ką manau apie šį filmą. Nieko asmeniško prieš Linusą. Tvarkingas darbas.

Geriausias užsieninis Septynių tūkstančių ekspertų geriausio užsienio filmo pasirinkimas: Irano režisieriaus Asgharo Farhadi drama „Komivojažierius“. „Oskaras“ šiam filmui – „trumpiškai“ tiesmukas ir trumparegiškas protestas prieš Trumpo vykdomą migrantų ir kitatikių valymo politiką. „Komivojažierius“ – dar viena istorija apie apsisprendimą – dvejones, kerštą – atgailą, poelgį – pasekmes. Su teatrališka šonine linija buitiniame tautinių elementų fone.

Neįtraukė ir neištraukė poodinių viesulų.

Nušnarėjo ir pradingo.

Manoji „Oskaro“ versija: vokietės scenaristės ir režisierės Marenos Ade tragikomedija „Tonis Erdmanas“. Aštri, šmaikšti, jautri tėvo ir dukters santykių kelionė, stebinanti realistiškais atradimų stebuklais ir žavinti magišku kasdienių situacijų paprastumu.

Nustebina ten, kur, regis, nuostabos nėra kuo pamaitinti. Nežinia, kodėl, išskyrus Europos kino apdovanojimus, visose prestižiškiausiose prizų dalybų šventėse su „Toniu Erdmanu“ demonstratyviai buvo susidorota. „Auksinis gaublys“ atiteko juostai „Ji“, „Oskaras“ – „Komivojažieriui“, britų BAFTA pavėluotai atsigręžė į „Sauliaus sūnų“, prancūziškasis „Cezaris“ pamalonino filmą „Aš, Danielis Bleikas“. Net plika akimi pastebimas visų noras kažkaip išvengti „Tonio Erdmano“. Nesuprantama sąmokslo mįslė.

Antroji vieta: švediškam „Foresto Gampo“, „Apie Šmitą“ ir daugybės kino kūrinių apie naujam gyvenimui prisikėlusį niurzglį dieduką mišiniui su skandinaviško humoro papildais – Hanneso Holmo komiškai dramai „Gyveno kartą Uvė“ .

29

DAILĖ

Matytas nematytas dailininkas P.Dom

P.Domšaitis. Ežeras kalnuose. XX a. 4 deš. Popierius, pastelė. LDM

Autoportretas. 1927. Popierius, pastelė. LDM 30

Sodyba ant kalvos. 1928. Popierius, akvarelė. LDM

Besimaudančios. Apie 1923–1925. Popierius, akvarelė. LDM

DAILĖ

mšaitis

Prano Domšaičio galerijoje iki balandžio 23-iosios veikiančioje parodoje „Pranas Domšaitis (1880–1965). Nematyti kūriniai“ pirmą kartą eksponuojamos 39 pastelės ir akvarelės iš Lietuvos dailės muziejuje (LDM) saugomo dailininko kūrybos rinkinio.

Tai ankstyvieji XX a. 3–4 dešimtmečiais tapytojo sukurti gimtojo krašto peizažai, kelionių vaizdai, portretai ir kompozicijos.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Iš muziejaus saugyklų Iš Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kilęs dailininkas P.Domšaitis yra vienas žymiausių lietuvių išeivijos tapybos atstovų, pasak tapytojo Viktoro Vizgirdos, „ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Valstiečių sūnaus, Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinio, augusio ir brendusio dviejų kultūrų – vokiečių ir lietuvių – aplinkoje, kūryba formavosi veikiama

Laivai uoste. 1925. Popierius, pastelė. LDM

XX a. pr. Europos moderniosios dailės tendencijų, jam bendraujant ir dalyvaujant parodose su daugeliu garsių dailininkų, o kūrybinių kelionių maršrutai driekėsi per svarbius Vakarų Europos meno centrus.

Jo kūryba į Vokietijos meno kritikos, spaudos ir visuomenės akiratį pateko XX a. pradžioje, o pripažinimo sulaukė po Pirmojo pasaulinio karo. Nuo XX a.

5-ojo dešimtmečio iki šiol tapytojo vardas minimas tarp labiausiai šiuolaikinei Pietų Afrikos Respublikos dailei nusipelniusių kūrėjų. Ilgo ir permainingo gyvenimo verpetuose P.Domšaitis nepamiršo lietuviškos kilmės, nuolat deklaravo ją, išdidžiai pabrėždamas, kad „lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai yra tikrai lietuviški“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiantis Lietuvių fondas 1989–2006 m. Lietuvai padovanojo ir LDM perdavė P.Domšaičio 665 kūrinių rinkinį. Kūrinius Lietuvių fondas buvo įsigijęs 1980-aisiais iš dailininko našlės Adelheidės Armhold-Domšaitienės (1901–1992). Jau 16 metų LDM padalinyje Klaipėdoje veikia nuolatinė P.Domšaičio kūrybos ekspozicija, 2004 m. galerija pavadinta dailininko vardu. Tapytojo ekspresionisto kūryba, kuri dėl XX a. viduryje Lietuvoje įvykusių geopolitinių pokyčių buvo beveik nežinoma platesnei visuomenei per tuos metus sulaukė ir meno specialistų, ir tiesiog menui atvirų žmonių įvertinimo.

Nuolatinėje P.Domšaičio kūrybos ekspozicijoje pristatoma tik pusė Lietuvių fondo dovanotų kūrinių. Nors dauguma saugyklose saugomų darbų buvo eksponuoti dailininko kūrybos parodose Diuseldorfe (2004), Šilutėje (2006, 2016), Vilniuje (2007, 2016), Kaune (2007), Klaipėdoje (2008, 2012), Šiauliuose (2009), didžiulėje dailininko kolekcijoje yra kūrinių, niekada nerodytų uostamiestyje.

Akvarelės 1910 m. baigęs tapybos studijas Karaliaučiaus dailės akademijoje, P.Domšaitis persikėlė į Berlyną. Jis tobulinosi pas tapytoją Lovisą Corinthą, pradėjo dalyvauti bendrose parodose Karaliaučiuje, Berlyne, kituose Vokietijos miestuose. Dinamiškas sostinės meno gyvenimas įtraukė jį, atsirado naujų pažinčių, bendraminčių. 1914 m.

P.Domšaitis tapo naujos grupės „Laisvasis secesionas“ (Freie Secession) nariu ir dalyvavo pirmoje jos parodoje. Tuo metu dailininkas studijų tikslais daug keliavo po didžiausių Europos miestų muziejus, o Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Norvegijoje susitiko su Edwardu Munchu, vienu iš ekspresionizmo pradininkų.

P.Domšaičio kūryboje pamažu ryškėjo ekspresionizmo bruožai, kiek vėliau ją praturtino naujojo daiktiškumo (Neue Sachlichkeit) įtakos. ► 31

DAILĖ

◄ Muziejų lobiai, senųjų tapybos meistrų

darbai, bet dar labiau įvairių kraštų gamta, paprasti žmonės ir jų gyvenimas buvo svarbiausias dailininko įkvėpimo šaltinis ir studijų objektas.

1919 m. Berlyne ir Breslau, 1921 m.

Esene surengtos personalinės jo parodos buvo palankiai sutiktos, meno kritikai vienu balsu sveikino P.Domšaitį, „naują meno viltį“, peizažų ir religinių kompozicijų kūrėją. XX a. 3-iajame dešimtmetyje dailininkui plačiai atsivėrė prestižinių parodų, dailės salonų, muziejų, meno kolekcininkų ir meno apžvalgininkų durys. Besiskleidžianti kūrybos pilnatvė sutapo su Veimaro Respublikos laikotarpiu (1918–1933), kuris pasižymėjo ypatingu kultūros ir meno pakilimu.

Bet kokiam motyvui jis gebėjo suteikti giluminės prasmės, tarsi pakylėti jį į kitą, aukštesnę dimensiją, spalvomis ir formomis atskleisti tai, kas slypi už gražios natūros.

P.Domšaitis. Autoportretas. 1930. Drobė, aliejus. LDM

1919 m. P.Domšaitis buvo pakviestas į Ferdinando Möllerio galerijoje Berlyne rengiamą šiuolaikinių akvarelių parodą – tuo metu jis jau garsėjo kaip akvarelistas.

Parodos recenzijose dailininkas vadintas „jaunu ir talentingu“, tarp dalyvių gausos neliko nepastebėti jo „technikos požiūriu patrauklūs, labai laisvai nulieti kūriniai“.

Akvarelę, kaip tapybos techniką, tinkamą ne tik parengiamiesiems etiudams, bet ir savarankiškiems darbams, XX a. pr. atrado ir įtvirtino vokiečių ekspresionizmo atstovai, grupės „Mėlynasis raitelis“ (Der Blaue Reiter) ir jiems artimi dailininkai. Buvo įvertintas skaidrus akvarelės lengvumas, grynos ir persišviečiančios, viena kitą dengiančios spalvos, spontaniškas liejimo procesas.

Iki Antrojo pasaulinio karo P.Domšaitis akvarele liejo peizažus ir gėlių natiurmortus su našlaitėmis, aguonomis, piliarožėmis. Praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečiais jis ne kartą lankėsi Šiaurės Fryzijoje (Šlėzvigo-Holšteino žemė, Vokietija). ► 32

Ežeras, kalnai ir dang

Gatvė Konstantinopolyje su vežimu. Maždaug 1925–1927. Popierius, pastelė. LDM

V

DAILĖ

Aguonos. 1928. Popierius, akvarelė. LDM

gus. XX a. 4 deš. LDM

Vyro portretas. 1925. Popierius, pastelė. LDM

Dvi nuogos moterys miške. 1925–1930. Popierius, akvarelė. LDM 33

DAILĖ

◄ Akvarelės, kuriose vaizduojamos raudonos ilgos trobos sunkiais švendrių stogais ar pievose tingiai besiganančios karvės, perteikia įspūdingo krašto atmosferą ir kasdienybę.

Kelias nedidelio formato akvarelines kompozicijas įkvėpė ekspresionistų pamėgtas moters akto natūralioje gamtoje motyvas. Šios akvarelės, savo dvasia artimos grupės „Tiltas“ („Die Brücke“) lyriku vadinto Otto Muellerio akvarelėms, atskleidžia kiek mažiau žinomą P.Domšaičio kūrybos pusę.

Juk taip ilgai buvo palaikoma legenda apie dailininku tapusį paprastą kaimietuką. Gal klaidingai buvo suprastas dailininko gebėjimas išsaugoti savyje natūralų vaikystės naivumą, nesustojant stebėti ir stebėtis, žvelgti į gamtą ir tapybos priemonėmis atskleisti vidines, svarbias prasmes. O vokiečių meno kritikas Karlas Scheffleris dar 1919 m. P.Domšaičio darbuose taikliai pastebėjo „vaiką vyro pavidale“. Kitokį nei drovaus provincialo vaizdą piešia ir paties dailininko prisiminimai, kad ir ironiškas sakinys apie tapybos studijų Karaliaučiuje baigtį: „Kada aš nutapiau paveikslą – vieną moterį prie jūros – jie (profesoriai), matyt, bijodami, kad nepadaryčiau jiems (akademijai) gėdos, norėjo greičiau manimi nusikratyti, išdavė diplomą ir išleido.“ Amžininkų ir draugų liudijimai atskleidžia P.Domšaitį buvus tikru eruditu, tik savo žinojimo, apsiskaitymo, vertinimų nebrukusio kitiems; geru pašnekovu, gyvai ir įdomiai kalbančiu apie meną; ramiu, filosofiškai nusiteikusiu, švelnaus bendravimo būdo asmeniu.

Pastelės P.Domšaitis buvo nenustygstantis vietoje, naujų įspūdžių ir vaizdų ieškantis kūrėjas, o ir likimas jam nuolat pametėdavo naujų iššūkių. Bet tai, kaip lengvai kaskart pakildavo į kelią, kaip iš vienos kelionės sugrįžęs jau galvodavo apie kitą, leidžia manyti, kad dailininkas buvo keliautojas iš prigimties. XX a. 3-iajame dešimtmetyje jo kelionių maršrutai per Vengriją, Rumuniją, Bulgariją nusitęsė iki Bosforo sąsiaurio ir Turkijos, per Šveicariją, Pietų Prancūziją, Italiją, Korsikos salą pasiekė Šiaurės Afriką, Tunisą.

Iki Balkanų kelioniniame dailininko krepšyje visada būdavo akvarelinių dažų.

Nuo tol jis pamėgo pastelės techniką, su 34

kuria susipažino dar 1907–1910 m. Karaliaučiaus dailės akademijoje, mokydamasis iš profesoriaus Ludwigo Dettmanno pastele atliktų parengiamųjų etiudų aliejinėms kompozicijoms. Tačiau tik dabar deramai įvertino greitą piešimo procesą, tinkantį gamtoje, etiudams iš natūros, portretų studijoms, taip pat galimybę derinti piešinį ir tapybą, linijas ir spalvines dėmes, trinant pirštais sujungti jas ir išgauti naujus atspalvius. Subtilūs ir sodrūs tonai, viena kitą dengiančios spalvos, matinis vaizdo paviršius, efemeriška kreidelių materija (spalvotų pigmentų dulkės piešiant trupa, byra) ir vaizdo lengvumas buvo labai patrauklūs.

P.Domšaitis greitai perprato technikos subtilybes. Daugelis jo sukurtų pastelinių kompozicijų nenusileidžia aliejinės tapybos paveikslams, o pastele piešti portretai dažnai juos pralenkia meniškumu.

Kelionių po Balkanų pusiasalį ir Turkiją metu sukurtas pasteles dailininkas pristatė 1925 m. gruodį Stambule surengtoje parodoje. „Domscheito, žmogaus iš liaudies, natūra yra paprasta, be kaukės, jausmams svetimas sentimentalumas ir saldumas [...] Pilkomis dulkėmis apneštai kasdienybei jis suteikia spalvų ir prasmės“, – kalbėjo pranešėjas per parodos Stambule atidarymą, o aptaręs kelis eksponuojamus darbus, įvertino subtilius spalvinius derinius ir dailininko gebėjimą paprastų žmonių veiduose įžvelgti taurumą bei inteligenciją. Tie paprasti žmonės buvo užfiksuoti keliuose iki mūsų dienų išlikusiuose įspūdinguose portretuose, kurie eksponuojami parodoje, – iš jų dvelkia jėga ir susikaupimas. Galbūt Stambule, o gal iš jo grįžęs į Berlyną, P.Domšaitis panašia maniera sukūrė pastelinį savo autoportretą. Jis rodomas nuolatinėje ekspozicijoje, prie jo verta sugrįžti vien todėl, kad tyliai sau palygintume su visai gerai nutapytu, bet oficialiu aliejinės tapybos „Autoportretu“.

Kelionių metu sukurtas pasteles P.Domšaitis Berlyne eksponavo 1926 m.

Jos buvo gerai įvertintos ir Vokietijos sostinėje. To meto spauda rašė: „Franzo Domscheito pastelės, Rytų miestų prekyviečių ir gatvių, Bosforo peizažų, čigonų gyvenimo vaizdai, didelės ir ryškios galvos prasmingais žvilgsniais, išskirtiniai tamsiaodžių vyrų portretai. Sunkias, sodriai švytinčias spalvas jis kloja turtingos struktūros, ekspresyviais štrichais.“ Pastelės,

sukurtos keliaujant po Pietų Prancūziją ir Korsikos salą, nuo 1927 m. buvo eksponuojamos bendrose parodose Berlyne.

Manoma, kad Bavarijos Alpėse P.Domšaitis pirmą kartą apsilankė po Pirmojo pasaulinio karo, ieškodamas ramybės ir dvasinės pusiausvyros. Tuomet kiek ilgėliau buvo apsistojęs Mitenvalde, kaimelyje prie Austrijos sienos. Iš lygumų krašto kilusiam menininkui kalnai padarė didžiulį įspūdį. Kartą atradęs Alpes, P.Domšaitis buvojo jose beveik tris dešimtmečius, iki Antrojo pasaulinio karo sukūrė ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos Alpių, jų viršukalnių, atsispindinčių skaidriuose kalnų ežerų veidrodžiuose, priekalnių ir žaliuojančių slėnių vaizdų. Kalnus tapė aliejiniais dažais, bet daugiausia, net kelias dešimtis peizažų sukūrė pastele. Bėda, kad nė ant vieno kalnų vaizdo dailininkas neužrašė, kur ir kada jis buvo sukurtas, tad šiandien lieka tik spėlioti, kokia tai vieta, kuri kalnų grandinė ir kuris iš gausių kalnų ežerų pavaizduotas šiose nemažo formato pastelėse.

Kalnų, kaip ir jūros, tapymas – gana slidus reikalas. Matydamas išskirtinius vaizdus, gali gauti išskirtinį saldų rezultatą. P.Domšaičio meninė klausa turėjo prigimtinį saugiklį – bet kokiam motyvui jis gebėjo suteikti giluminės prasmės, tarsi pakylėti jį į kitą, aukštesnę dimensiją, spalvomis ir formomis atskleisti tai, kas slypi už gražios natūros. Prisiminkime tų paprastų, niekuo neišsiskiriančių, kartais net suvargusių vyrų ir moterų portretus – iš jų sklinda nuoširdžiai išdidus savo vertės pajautimas ir kūrėjo pagarba žmogui.

Apžiūrėjus parodą, tikrai verta dar ir dar kartą užsukti į nuolatinės P.Domšaičio kūrybos ekspozicijos pirmąjį aukštą, kuriame eksponuojami to paties laikotarpio, kaip ir parodoje, kūriniai, pavartyti neseniai išleistą dailininko kūrybos monografiją su visu kūrinių katalogu „Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė“. Padaryti tai palyginimui, apmąstymams, gal net dažnai girdimos nuomonės paneigimui („Ai, ankstyvieji Domšaičio darbai neprilygsta Afrikoje sukurtiems...“). Tarp kitko, taip manė ir kai kurie dailininko amžininkai.

Ar jie tikrai neklydo?

DAILĖ

Ilgai laukta paroda

Komplimentarinės, beveik jubiliejinės pastabos iš filosofinio kampo Klaipėdietis dailininkas, juvelyras ir skulptorius, virtuoziškas piešėjas ir akvarelių kūrėjas Aurimas Anusas, šventęs savo 50-metį dar pernai, pradžiugino visus savo talento gerbėjus: šiemet kovo 23-iąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaryta ilgai laukta jo pastaraisiais metais sukurtų darbų paroda, apimanti visas galimas įvairiapusio šio menininko talento ir kūrybos sritis, paroda-ataskaita, parodanti, kas jo daryta ir galiausiai padaryta.

Arvydas PIEPALIUS

Savojo miesto naratyvas A.Anusas gimė 1966 m. Klaipėdoje. 1985 m. baigė tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą, kur siekė atskleisti auksakalystės paslaptis, vedamas prof. Romualdo Inčirausko. 1993 m. Talino dailės universitete įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Grįžęs į gimtąją Klaipėdą, jau trečią dešimtmetį dirba pedagoginį darbą E.Balsio menų gimnazijoje. Kaip laisvas nepriklausomas menininkas, kuriantis juvelyrikos ir kamerinės skulptūros srityse,

A.Anusas. Širdis. 2017.

aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, o pastarąjį dešimtmetį pradėjo įsisavinti naujas jam technikas ir sritis – akvarelę, grafiką.

Aurimas yra kilęs iš pajūrio kuršininkų, kurių jau daug kartų gyvena šiame krašte.

Iš savo kuršiškų protėvių jis paveldėjo tvirtą būdą – reiklumą sau ir kitiems, atsparumą aplinkybėms, kruopštumą, sugebėjimą eiti iki pačios pabaigos, nerti iki pačios gilumos, mokėjimą ramiai stebėti ir daug pamatyti bei analizuoti. ► 35

DAILĖ

◄ Reikia manyti, kad jei nebūtų tapęs

A.Anusas. 1944. 2017.

Crescendo. 2017.

Donelaičio kaulas. 2014.

36

dailininku, Aurimas būtų galėjęs atnešti daug naudos kokiam nors mokslui, pvz., kalbotyrai ar archeologijai. Kontempliatyvus, giluminis autoriaus požiūris į tikrovę ir yra tas tikrasis jo kūrybos akstinas, leidžiantis pasiekti savo veiklos, savo meninio pašaukimo rezultatų ir laimėjimų.

Didžioji A.Anuso darbų dalis ir tematiškai, ir konceptualiai yra susijusi su Klaipėdos miestu, Klaipėdos kraštu ir Mažąja Lietuva, t. y. ta lietuviškai kalbančia vokiečių žemių dalimi, istorijos ir likimo galiausiai iš dalies padovanota Lietuvai ir lietuviams. Pažįstantis Aurimą gali paliudyti, kad jo domėjimasis savo kraštu seniai įveikė mėgėjiškumo ribą: kraštas jo išvažinėtas visomis galimomis kryptimis, perskaitytos visos knygos apie jį, aptartos visos galimos problemos ir istorinės šio krašto peripetijos.

Klaipėdos miesto (plačiau – viso krašto) naratyvas labai platus ir įvairiapusis, turi savas tradicijas ir pagrindinius pasakotojus. Savo svarų žodį apie KlaipėdąMėmelį seniai tarė istorikai, rašytojai, iki šiol tyrinėjantys, reflektuojantys miestą.

Klaipėdoje ir aplink ją visada gyveno daug talentingų dailininkų ir jų kūryboje miestas bei jo istorija užfiksuoti visais galimais būdais geresniu ar blogesniu pavidalu. Bet ir šioje autorių margybėje A.Anusas išsiskiria ypatingu sugebėjimu matyti ir interpretuoti savąjį miestą, jo istoriją ir toje istorijoje išlikusių žmonių likimus. Jo kūryboje miestas atsiveria dar iki šiol nematytomis originaliomis formomis, kurių mene niekada nėra ir nebus per daug.

Magiškasis realistas Apibrėžiant dailininko A.Anuso meninės kūrybos metodą, labiausiai turbūt tiktų „magiškojo realizmo“ terminas.

Pas mus paprastai žinomas kaip dalies Lotynų Amerikos rašytojų pamėgtas kalbėjimo būdas, „magiškasis realizmas“ turi savo ankstesnę istoriją, prasidedančią postekspresionistiniais ieškojimais vaizduojamuosiuose menuose dar 20-aisiais XX a. metais, pasibaigusiais „naujojo daiktiškumo“ atsiradimu ir iš jo išsirutuliojusių metafizinių mokyklų bei

DAILĖ

krypčių gausumu. „Magiškojo realizmo“ pradininku lietuvių dailėje būtų galima laikyti M.K.Čiurlionį, o poezijoje – H.Radauską. Kiek svarbi „magiškojo realizmo“ paradigma šiuolaikinei lietuvių dailei, liudija ir tas faktas, kad 1997 m.

Besikartojanti nuskendusio miesto metafora yra tas chirurginis instrumentas, kuriuo dailininkas, perrėždamas apmirusius mūsų kultūrinės atminties sluoksnius, atveria gyvą istorijos nervą.

39-ųjų ekspresas. 2015.

didelė Lietuvos dailės paroda Sankt Peterburgo manieže buvo pristatyta būtent tokiu pavadinimu. „Magiškasis realizmas“ išeina iš prielaidos, kad banalioje tikrovėje esama sakralios, magiškos dimensijos, kuri atsiveria tik „plačiai užmerktoms akims“, kontempliuojančiai meninei sielai, kuri sugeba savo refleksijas perteikti savo pasirinktai medžiagai. Toks sudvejintas pasaulis prašyte prašosi menininko įsikišimo. Keisdamas įprastas mums perspektyvas, iškreipdamas erdvinį panašumą į realybę, autorius padaro taip, kad jo paveikslų tikrovė prisipildo magiško turinio. Šalia pirminės, matomos tikrovės atsiveria antrinė, paslaptinga ir sunkiai paaiškinama, paslėpta nuo naivaus žvilgsnio tikrovės pusė, kuri prieinama tik metaforiniam mąstymui ir kurią Aurimas moka aptikti bei realiai pavaizduoti savo paveiksluose. Jis stebuklingu, tik jam vienam prieinamu būdu sugeba naujai sujungti į vieną meninę visumą šias beišsiskiriančias į skirtingas puses pasaulio ir žmogaus dalis, įkvėpti naują prasmę ir kartu sukurti naują žmogaus, jo istorinės bei gamtinės aplinkos tarpusavio santykių modelį.

Pergalės diena. 2011.

Kuria naują mitą Jo paveiksluose besikartojanti nuskendusio miesto metafora yra tas chirurginis instrumentas, kuriuo dailininkas, perrėždamas apmirusius mūsų kultūrinės atminties sluoksnius, atveria gyvą istorijos nervą. ►

Raudonas. 2015.

37

DAILĖ

◄ Nuskendusio miesto mite paprastai pasakojama, kad tyliais vasaros vakarais galima girdėti paskendusio miesto bažnyčių varpų gausmą ir miestiečių dainavimą, tiesa, tai prieinama tik tyroms ir nekaltoms sieloms. Paskendusio miesto įvaizdis labai atitinka Klaipėdos miesto istoriją ir yra teisėta bei priimtina jo praeities vaizdavimo priemonė. A.Anusas turi sugebėjimą atskirti tuos garsus nuo kasdienybės triukšmo ir paversti magiška savo paveikslų tikrove. Dailininkas kuria naują mitą, kuriame istorinis Mėmelis ir šiuolaikinė Klaipėda įgyja vientisos ir nedalomos struktūros pobūdį. Mitas, pasak K.G.Jungo, yra kolektyvinės pasąmonės projekcija, ir magiškoji tikrovė yra svarbi tos projekcijos dalis, kuri padeda per meną atskleisti užšifruotas žmogaus ir pasaulio santykio galimybes. Meno kalba gali būti gretinama su mitine erdve, kurios būdinga savybė – modeliuoti kitokius, ne erdvinius (semantinius, vertybinius ir t. t.) santykius.

Nesulaikomai veržliame savo meninės prigimties ir aistros paroksizme Aurimo menininkiškas solipsizmas savavališkai perstato, rekonstruoja jį supančią miesto ir krašto istorinę tikrovę, atsiliepiančią įvairiabalse daugiakalbe, ir pasakoja čia gyvenusių žmonių meilės ir neapykantos istoriją, prabyla apie jų skausmus bei netektis, sugeba pamatyti laiką ir tikrovę ypatingu kampu. Net skaudžius istorinius išgyvenimus, susijusius su tremtimi ir svetimos kultūros ekspansija į senas prūsiškas žemes, autorius sugeba pateikti gana estetiškai, nenusirisdamas į lėkštą politikavimą. Net čia žiūrovai yra kviečiami į svajų pasaulį, sapno atmosferą, kur realybė ir fantazija susidurdamos lydosi ir pagimdo grožį.

Verčia mąstyti, ieškoti Neretai A.Anuso liudijimai įgauna paradoksalų charakterį. Dailininko manymu, didžioji istorijos dalis ir pats laikas kalba su šiuolaikiniu žmogumi per iš pirmo žvilgsnio nesvarbias praeities smulkmenas. Tai gali būti kanalizacijos dangtis, senas vokiškas užrašas ar senas atvirukas. Dailininkas nuosekliai traukia iš istorijos sąvartyno suglamžytus praeities liudijimus, juos tiesina, lygina ir pateikia mūsų teismui, o mūsų krašto 38

istorija iškyla kaip pamesta, suplėšyta ir prikeverzota knyga, tik per stebuklą išvengusi gaisro ir vandens. Aurimas paliečia skaudžius mūsų netolimos praeities sopulius, bet padaro tai neįkyriai ir taktiškai, kaip dera tikram menininkui.

Kiek kitokio pobūdžio yra A.Anuso pristatomi skulptūros darbai. Visi jie turi aiškų ir ryškų provokatyvų charakterį.

Konceptualiajai skulptūrai, skirtingai nei monumentaliajai, neprivalus siužetas, bet ji reikalauja bent kiek aiškios, apibrėžtos autoriaus pozicijos, suformuluoto požiūrio į tam tikrus dalykus ir reiškinius.

Todėl Donelaičio žandikaulis Aurimui tampa tuo išeities tašku (kaip kažkada Donelaičio palaikai tapo tokiu tašku archeologui Vytautui Urbanavičiui, atkūrusiam poeto antropologinį pavidalą), per kurį analizuojama ir apibendrinama jo kūryba bei gyvenimo įvykiai. A.Anuso eksponuojami skulptūros darbai verčia mąstyti, ieškoti. Jie pilni įvairių istorinių bei literatūrinių prasmių ir egzistuoja kaip ezoterinė sunkiai pasiekiamų ženklų visuma. Be estetinio suvokimo, Aurimo skulptūriniai darbai reikalauja ir intelektualinio pasirengimo, mokėjimo skaityti įvairias istorines bei literatūrines nuorodas.

A.Anusas, jo žodžiais tariant, „pasaulyje, kuriame įsigali trumpalaikiai daiktai, santykiai ir televizinė išmintis ir kurį valdo laikini žmonės, vedami laikinų tikslų“, siekia apginti savo kaip žmogaus ir menininko suverenumą, išsaugoti savo istorinės erdvės ir laiko vientisumą bei sukurti tokius meninius objektus, kurie ilgam išlaikytų savo vertę ir įveiktų laikinumo prakeiksmą.

Parodoje pateikti paveikslai bei objektai visa apimtimi parodo pastarojo dešimtmečio A.Anuso kuriamų darbų įvairovę, stebina savo profesionalumu ir atlikimo kokybe. Belieka autoriui palinkėti ilgo kūrybinio gyvenimo, neišsenkančios fantazijos, tvirtos rankos ir aiškaus matymo bei ryžto įgyvendinti visus savo sumanymus ir kartu džiuginti jam ištikimos publikos dalį (tebūnie ji plati, brandi), taip pat visus menui neabejingus žmones.

Paroda veiks iki balandžio 15 d.

Ženklai rašytoj

Kiekvienas turime savo santykį su knyga. Vienų gyvenime ji atsiranda labai anksti ir išlieka iki pat jo pabaigos. Kiti prisijungia vėliau, mokykloje ir, pirmai progai pasitaikius, pradeda ją ignoruoti. Bet kuriuo atveju tas kontaktas įvyksta ir iškyla tik pora klausimų: kaip giliai jis paliečia ir kiek ilgai užsitęsia? Kovo 2-ąją Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ atidaryta Agnės Matulionytės autorinė paroda „Homines Litterarum“ (lot. Raidžių žmonės) tiesiogiai susijusi su rašytojais ir jų parašytais kūriniais, knygomis. Perskaitytomis, planuojamomis perskaityti ir tomis, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių niekada neskaitysime. Šią parodą Agnė surengė bibliotekos kvietimu. Joje – 28 naujausi autorės darbai, eksponuojami pirmą kartą. Klaipėdoje juos galima pamatyti iki balandžio 2-osios. Po to A.Matulionytės parodą „Homines Litterarum“ planuojama pristatyti kitose šalies bibliotekose.

DAILĖ

ai, sintezuojantys jo ir jo veikalo esybę Danguolė RUŠKIENĖ

Idėjos ir raiškos dermė A.Matulionytė – grafikos dizainerė, gimusi Klaipėdoje, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Kretingos rajone, atokiame vienkiemyje.

Vaikystėje Agnė mokėsi Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, bakalauro studijas baigė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nors tai tik trečioji autorės asmeninė paroda, jungtiniuose meno projektuose ji dalyvauja daugiau nei dešimtmetį. Jauna dizainerė yra sukūrusi iliustracijų vaikiškoms knygoms „Kiškis drąsuolis“ ir „Emilio laiškai“, keli jos kūriniai publikuoti knygelėje „Gėrio sapnai“. ►

A.Matulionytės parodos „Homines Litterarum“ atidarymo akimirkos Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

39

DAILĖ

◄ Agnės kūryba jau sulaukė įvertinimų, ji yra pelniusi kelis diplomus. Drąsiai eksperimentuojanti skirtingose meno srityse, perspektyvi menininkė kūrybai renkasi tiek klasikinius, tiek novatoriškus raiškos būdus. Tiesa, pastariesiems dabar ji skiria žymiai daugiau dėmesio. Profesionaliai derinant įvairias technikas tarpusavyje, Agnei sekasi aptikti netikėtų sprendimų, sukonstruoti originalių vaizdinių asociacijų. Tačiau, kad ir ką autorė rinktųsi, jos darbuose visuomet išlieka gaji idėjos ir raiškos dermė, išduodanti gryną ir švarų dizainerišką mąstymą.

Akivaizdu, kad sąmoningai peržengdama materialumo ribas, persikeldama į mažiau jai pažįstamą meno sritį – literatūrą, ji ir čia geba formuoti savarankiškus, lakoniškus, bet prasmės požiūriu talpius ir vizualiai išraiškingus pasaulius. Jau ankstesniuose kūrybos etapuose prisijaukinta sapnų bei vizijų erdvė (ciklai „Gamtos portretai“, „Sapnai“) šiai menininkei nekelia diskomforto. Anaiptol, ji čia jaučiasi jaukiai ir užtikrintai. Lig šiol Agnės kūryboje jos asmeninė tikrovė buvo sulydoma su pasąmonės vaizdiniais, tokiu būdu išgaunant neįprastą ir žymiai filosofiškesnį požiūrį į supančius reiškinius. Dabar ji, maitindama savo vaizduotę ir mintis kažkada parašytais tekstais, nusikėlė į rašytojų teritoriją. Ir, pasinerdama į jų vizijų bei fantazijų erdvę, pabandė sukonstruoti būdingiausius dėmenis autorių literatūrinių kūrinių užšifravimui.

A.Matulionytė. T. 2017 (Levas Tolstojus. Anna Karenina).

O. 2017 (George’as Orwellas. 1984-ieji).

H. 2017 (Aldousas Huxley. Suvokimo durys).

A. 2017 (Kōbō Abe. Žmogus dėžė).

Veda vizualiniai kodai A.Matulionytės grafikos kūrinių serija „Homines Litterarum“ – savotiška jos kūrybinių sumanymų, pradėtų realizuoti maždaug prieš trejus metus, kai ji pateikė kelis panašios tematikos ir sprendimų darbus 5-ajai tarptautinei Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodai, tąsa. Toje parodoje autorė, inspiruota trijų žinomų lietuvių rašytojų – K.Donelaičio, S.Nėries ir J.Biliūno – literatūrinio palikimo, originaliai suformavo vizualinius ir prasminius kodus, jungiančius rašytojo pavardės pirmąją raidę ir vieną iš jo parašytų tekstų. Plėtodama šį sumanymą toliau, A.Matulionytė šįkart pristato žymių autorių (J.Irvingo, K.Abės, V.Woolf, L.Tolstojaus ir kitų) vizualinius kodus, suformuotus analogišku principu.

40

Homines Litterarum. 2017.

Taip jos sprendimuose į nedalomą visumą susilydo rašto ženklas – pirmoji autoriaus pavardės raidė ir originali vieno iš jo parašytų literatūros kūrinių vaizdinė, jau pačios dizainerės, interpretacija.

Literatūros kūrinio identifikavimas ir jo autoriaus atpažinimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu tas kūrinys yra skaitytas ar bent jau žinoma apie jį. Tačiau vien to gali nepakakti. Žaidimas čia tik pradedamas, toliau vedant į vis klaidesnius skaitymo

labirintus. Mezgama intriga suvokėją priverčia mąstyti, prisiminti literatūros kūrinio herojus, atpažinti nuotaikas, charakterius, etc. Tik tokiu atveju sukurtas Agnės darbas jį nuves prie tam tikro autoriaus ir jo literatūrinio veikalo. Painiavos gali šiek tiek įnešti tai, kad, pasirinkdama rašytojų pavardes (ir pirmąsias jų raides), Agnė jas rinkosi anglų kalba. Tai – autoriai iš viso pasaulio, parinkti pagal beveik visą lotynų kalbos abėcėlę (27 raides), o

DAILĖ

V. 2017 (Kurtas Vonnegutas. Katės lopšys).

N. 2017 (Vladimiras Nabokovas. Lolita).

kasdien plūsta srautai spalvotų, ekspresyvių vaizdų. Dažnas grafikos ar tapybos meistras savo kūriniuose transliuoja vaizdinį daugžodžiavimą, motyvų fantasmagoriją, suveltą minčių srautą. Galbūt įgyta dizainerės profesija lėmė, kad Agnė geba labai santūriomis, grynomis formomis daryti įtaigų poveikį žiūrovų protui, svarbiausia – ir jausmams. „Less is more“ (angl. Daugiau yra mažiau; poeto Roberto Browningo frazė iš jo eilėraščio „Andrea del Sarto“ – aut. past.) – viena iš dizainerių mėgstamų sparnuotų frazių. Rodydamas mažiau, pasieki daugiau. Kalbant semantikos kalba, – ženklas iš ikonos, indekso lygmens pereina

„Homines Litterarum“ grafikos kūrinių seriją galėjo sukurti autorė, turinti solidų kultūrinį bagažą, platų akiratį, puikiai valdanti grafines formas ir mąstanti ne tik logiškai, bet ir originaliai.

C. 2017 (Julio Cortázaras. Žaidžiame klases).

su jų pavardėmis siejami vaizdai – ryškiausias jų literatūrinis palikimas, vieni iš garsiausių kada nors parašytų kūrinių.

Pateikdama tik vizualinius kodus, Agnė žiūrovus skatina savarankiškai jų analizei – iššifruoti pavaizduotos raidės pavardės savininką (rašytoją) ir atpažinti kūrinį, kuris galėtų reprezentuoti jo kūrybą.

Pristigusiems kantrybės, ji palieka suflerį. Visą parodos kūrinių sąrašą su jau įvardytais rašytojais ir jų kūriniais galima

P. 2017 (Chuckas Palahniukas. Kovos klubas).

atsisiųsti į mobilųjį įrenginį, nuskaičius QR kodą, kuris pateiktas prie menininkės parodos anotacijos.

Komponentų visuma Kaip teigė buvusi A.Matulionytės grafinio dizaino dėstytoja doc. Lidija Kuklienė, „iš skaitmeninės erdvės į mūsų akiplotį

į simbolio kategoriją“. Tai, anot L.Kuklienės, ir pagrindinis A.Matulionytės kūrybos principas. Jos grafinius rebusus, kaip teigė dėstytoja, „reikėtų spręsti pasinėrus į introspekciją, meditatyvią būseną – tokią, kokios reikia tikros popierinės knygos skaitymui ir kuri darosi vis didesnė prabanga mūsų gyvenime. „Homines Litterarum“ grafikos kūrinių seriją galėjo sukurti autorė, turinti solidų kultūrinį bagažą, platų akiratį, puikiai valdanti grafines formas ir mąstanti ne tik logiškai, bet ir originaliai“.

Akivaizdu, kad ir šįkart Agnė neapsiribojo vien plastine formų raiška, jos kūriniuose nulemiančia darnią kompoziciją. Jai lygiai taip pat svarbus prasminis kiekvieno literatūros kūrinio sluoksnis – išlaikant rašytojo kūrinio atmosferą, perteikti esmę ir išryškinti pagrindinius jo autoriaus kūrybos principus. Dizainerė suvokia, kad tik visų šių komponentų visuma gali užtikrinti kūrinio estetinių ir prasminių sprendimų išbaigtumą. Saikinga raiškos priemonių skalė ir nevaržomas minčių bei jausmų diapazonas – pagrindiniai A.Matulionytės kūrinių bruožai ir jos veiklos esmė, kurioje galima sutalpinti visą ligšiolinę jaunos autorės kūrybą.

41

GINTARO LAŠAI

Pasaulis mažas apie vieni kitus Japonija V.Dumčiaus akimis

Vytauto Liaudanskio nuotr.

42

ir visi žino Praėjusių metų pabaigoje klaipėdiečiui vertėjui, aistringam japonų kultūros gerbėjui Vytautui Dumčiui buvo įteiktas garbingas apdovanojimas – Tekančios Saulės ordinas su aukso ir sidabro spinduliais. Ordiną jam skyrė Japonijos imperatorius už nuopelnus, skleidžiant japonų kalbą Lietuvoje, plėtojant studijas apie Japoniją bei skatinant tarpusavio supratimą tarp šių dviejų šalių.

Kristina SADAUSKIENĖ

V.Dumčius Klaipėdos universiteto Orientalistikos centre beveik du dešimtmečius dėstė japonų kalbą, 2000 m. išleido konferencijos pranešimą apie tai, kaip neiškraipant japonų kalbos žodžių tarimo juos užrašyti lietuviškai ir taip prisidėjo prie japonų kalbos sisteminės rašybos lietuvių kalba kūrimo bei japonų kalbos sklaidos Lietuvoje. Be to, prisidėjo leidžiant žurnalą „Kaligrafijos sąsiuviniai“, iš japonų kalbos į lietuvių išvertė klasikinės japonų poezijos rinkinį „Šimto japonų poetų eilės“, daugybę kitų šios šalies lyrikos pavyzdžių, tokių kaip tanka ir haiku. V.Dumčiaus dėmesys Japonijos kultūrai per ilgus metus pasireiškė ne tik tekstais, bet ir pagalba rengiant įvairius renginius, parodas, konkursus, skaitomais pranešimais ir kt.

V.Dumčius pasakojo apie ilgametį domėjimąsi tolima ir iš pažiūros visai kitokia nei mūsiškė šalimi, to dėmėjimosi priežastis, apie savo įspūdžius iš Japonijos, jos rašto subtilybes ir daugybę sunkiai perkandamų paslapčių.

Pasakos ir karatė – Esate sakęs, kad Japonija susidomėjote vaikystėje. Kuo būtent patraukė ši šalis, juk pasaulio pasakų lentyna

GINTARO LAŠAI

Vizitinė kortelė Vytautas Dumčius – vertėjas, Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius.

Gimė 1963 m. gruodžio 1 d. Kumpupių kaime Šakių rajone.

Išsilavinimas: 1986 m. baigė tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

Darbas: dirbo Girdžių vidurinėje mokykloje, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Klaipėdos miesto savivaldybės Užsienio reikalų skyriuje, 1995–2014 m. Klaipėdos universiteto Orientalistikos centre asistentu, Klaipėdos Vydūno vidurinėje mokykloje, nuo 1999 m. – Klaipėdos M.Mažvydo progimnazijos direktorius. 2000 m. kovą – 2007 m. spalį buvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.

Organizacijos: nuo 1996 m. yra Lietuvos ir Japonijos draugystės asociacijos narys, nuo 2012 m. lapkričio yra studijavusių Japonijoje Alumni asociacijos narys.

Kūryba: yra parengęs ir išleidęs vertimų iš japonų kalbos: japonų pasakų knygą (1999), haiku rinkinį „Drugelis sniege“ (1999), japonų trieilių leidinį „Paparčio šventi ženklai“ (2007), knygą „Šimto japonų poetų eilės“ (2012); įvairių Japonijos kultūrą pristatančių straipsnių autorius.

2008 m. birželį gavo Lietuvos rašytojų sąjungos „Poezijos pavasario” prizą už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą.

Kelionės į Japoniją: 1993 m. spalį – 1994 m. lapkritį atliko praktiką Japonijos Kudžio miesto savivaldybėje; 1997 m. liepos 24–27 d. ir 2014 m. rugsėjo 17–22 d. lankėsi Japonijoje kartu su Klaipėdos miesto savivaldybės delegacija.

gana plati ir joje netrūksta egzotiškų kraštų?

– Manau, įtariu, kad pirmasis susidomėjimas kilo vaikystėje perskaičius japoniškų pasakų rinkinį. Jame buvo viena pasaka, kurios siužetas iki šiol išlikęs mano vaizduotėje – šalies valdovas keliauja po savo kraštą apžiūrinėdamas valdas, ir kai tik iš palankino iškiša kokią kūno dalį, ją suteršia praskrendantis paukštis. Tada tarnai tą vietą pakeičia. Taip pirmiausia buvo pakeisti rūbai, o po to ir kojos, rankos, galiausiai galva. Bet valdovas nenumirė ir laimingai apkeliavo savo valdas. Žvelgdamas iš šių dienų pozicijų galvoju, juk japonai šioje pasakoje kalbėjo apie šiandieninius medicinos mokslo pasiekimus, kai sąnarių ar dirbtinės širdies pakeitimai yra kasdienybė.

Traukė visi kultūriniai dalykai – jaunystėje domėjausi ir samurajais, ir karatė, vėliau – istorijomis apie garsiausius karvedžius, ikebana, kaligrafija.

Dabar domiuosi Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Japonijoje.

Prieštaringas vaizdas

– Papasakokite šiek tiek apie pažinties su Japonija augimą ir gilėjimą. Kokios buvo pirmosios pamokos?

– Tai būtų požiūris į žmogų. Kadangi iki šiol Japonijoje yra išlikusi rangų sistema, tai labai aiškiai matyti žmonių santykis su žemesnio ar aukštesnio rango žmonėmis. Su aukštesnio lyg ir viskas aišku. Bet žemesniam rangui dėmesys ir pagarba yra didžiulė, įspūdis toks, kad japonai stengiasi pasirūpinti kito žmogaus komfortu visur ir visada. Tai rodo ir kalba.

– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su Japonija – gal pamenate, kokį šalies, jos kultūros, žmonių vaizdą buvote susikūręs ir kokią tikrovę išvydote?

– Tai buvo knygų ir kino filmų suformuotas įvaizdis. Realiai pamatyti šį pasaulį tarybiniais metais prilygo viso gyvenimo svajonei, kuri, tada galvojome, niekada nebus įgyvendinta.

Važiuodamas ten lyg ir žinojau, ko tikėtis, bet didžiulį įspūdį paliko žmonių gausa. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ Milžiniškos minios oro uoste, geležinkelio stotyje. Akį traukė ir tų žmonių išvaizda – klerkai su kostiumais ir šalia jų – paprasti žmonės, nešini ryšuliais, tokių gatvėje pas mus nepamatysi, surišti iš skarų. Tie patys žmonės, ypač moterys, su kasdieniais kimono. Ir šalia viso to – ryškios neoninės iškabos, kartais užimančios visą namo fasadą.

Pirmasis Japonijos vaizdas gyvas iki šiol – vėlus vakaras, lietus ir tos ryškios neoninės šviesos lietuje. Atvykau ten iš pilkesnio pasaulio, tad buvau paveiktas.

– Kaip Japonijos vaizdas keitėsi su kiekvienu vizitu?

– Keitėsi laikmetis. Bet kartu, einant laikui, šalies pasikeitimai ne tokie ryškūs, pakinta smulkūs dalykai, kuriuos ne visada pastebi. Pamatau, jei pasikeitė pastatai, atsirado naujų gatvių, jei einu pažįstama gatve ir regiu, kad joje buvusią mažą parduotuvėlę pakeitė biurų pastatas.

Atkreipčiau dėmesį, kad japonai kiek kitaip žiūri į savo miestus. Mes stengiamės išsaugoti seną, apgriuvusį istorinį pastatą, o jie, jei jis atitarnavo, griauna ir stato naują, šiuolaikinį. Senovė lieka tradiciniuose parkuose, šalia šventyklų ir pan. Tai erdvės, kuriose galima pailsėti nuo miesto šurmulio.

Noriu pabrėžti, kad dažnai matome tai, ką norime matyti, ir jei nuolat negyveni toje vietoje, sunku pamatyti visą jos vaizdą.

Japonijoje gyvenantys užsieniečiai sako, kad reikėtų joje pagyventi bent 10–15 metų, kad galėtum kažkaip vertinti. O aš gyvenau trumpai ir nuvažiuoju tik retkarčiais – tikrai nematau visumos, tik paviršių.

– Kaip manote, ar galėtumėte gyventi Japonijoje? Prie ko būtų sunkiausia prisitaikyti ir kas jums kaip tik labai patinka?

– Kadangi gyvenau ir nepatyriau jokio diskomforto, tai manau, kad galėčiau ir toliau gyventi be problemų. Lietuviui būtų sunku visur ir visada laikytis draudimo „ne“.

Labiausiai patinka maistas. Jie net europietišką virtuvę paverčia tokia, kad ją priimi kaip japonišką.

Meistriški adaptuotojai – Kokia japonų savybė jums atrodo savičiausia ir sunkiausiai suprantama?

44

– Priimti viską iš šalies, iš kitur, perkurti ir pateikti kaip savo. Svarbiausia, kad visi tai priima už gryną pinigą.

– Įdomus pastebėjimas, gal galėtumėte jį paaiškinti plačiau?

– Tai pripažįsta ir patys japonai. Įdomi jų tautos vystymosi istorija. Jie sako, kad neturėjo nieko savo, net iškasenų. Viskas įvežta iš Kinijos, Korėjos VIII–XII amžiais.

Bet japonai viską sugebėjo taip adaptuoti, perkurti, kad nei kinai, nei korėjiečiai tų dalykų nebeatpažįsta kaip savų. Tai apima viską – nuo architektūros iki maisto ruošimo tradicijų.

Japonai nebijo keistis, jie nuolat ieško naujų idėjų, kurias pasigavę vysto pagal savo supratimą. Vėliau pasaulis stebi ir stebisi rezultatais.

– Japonai visada pristatomi kaip labai pažengę, bet problemų yra visur – ką iš to, kiek stebite šalį, įvardytumėte kaip ryškiausias bėdas, su kuriomis susiduria japonai?

– Senstančios visuomenės ir nedarbo problemos. Tai pat smarkus gyventojų mažėjimas provincijose dėl jaunimo migracijos į didmiesčius. Na, ir jaunimo pataikavimas amerikietiškam gyvenimo būdui.

Kalbos labirintas – Japonų rašmenys atrodo esantys visai kito pasaulio dalis. Kokie didžiausi japonų ir mūsiškės kalbos skirtumai? Ir, jei sutiksime, kad mūsų pasauliui formą suteikia mūsų kalba (pvz., mėnulis – vyras), kuo per kalbą japoniškas pasaulis skiriasi nuo mūsiškio?

– Rašmenys yra tik priemonė kalbai užrašyti. Pati japonų kalba turi septynis mandagumo stilius, iš kurių kasdienėje kalboje vartojami pirmieji trys keturi. Koks kalbos stilius vartojamas, lemia priklausomybė socialiniam rangui. Kartu su skirtingais stiliais dar vartojama vyrų ir moterų kalba, t. y., jeigu grupėje yra vien tik vyrai, jie vartos vienokius žodžius, o jeigu tik moterys, – tai kitokius žodžius tai pačiai sąvokai įvardyti (pvz., „aš“ – bendrasis žodis yra „vataši“. Vyrai sakys „boku“, o moterys „va“). Kitas skirtumas tas, kad įvedant hieroglifų rašto sistemą, iš Kinijos buvo įvežta

ne tik hieroglifų forma, bet ir jų tarimas.

Dėl to atsirado antroji japonų kalba. Dabar kiekvienas hieroglifas skaitomas dvejopai (pvz., žodis „akis“ – „moku“ ir „me“). Dar viena ypatybė – hieroglifus galima užrašyti dviejų tipų skiemeninės abėcėlės ženklais.

Jų yra 90, o hieroglifų – 1945. Ir visi vartojami viename rašte. Nepaminėjau, kad rašte nėra tarpų tarp žodžių.

Galite įsivaizduoti, kad šioje rašmenų raizgalynėje slepiasi gana įdomus pasaulio paveikslas.

– Gal tai tik su Japonijos mitu susijęs įsivaizdavimas, bet Japonijoje pats rašymo aktas gali būti prilyginamas menui, meditacijos formai. Kokią vietą kaligrafija užima tos šalies kultūroje?

– Labai svarbią. Tai neatsiejama kultūros dalis, kuri gyva ir reikšminga, nes hieroglifas yra kasdienio gyvenimo atributas.

Yra 12 hieroglifų rašymo stilių, kuriuos gali matyti gatvėje reklamų stenduose, laikraščiuose ir žurnaluose, ant produktų pakuočių ir t. t. Juos reikia mokėti atpažinti. Todėl mokyklose vyksta kaligrafijos pamokos, apstu privačių mokytojų, kasmet rengiama nesuskaičiuojama daugybė parodų, pirmosiomis Naujųjų metų dienomis organizuojami visuotiniai pirmojo hieroglifo rašymo užsiėmimai. Užrašyti hieroglifą – tai nuraminti save viduje ir vienu ekspresyviu judesiu išreikšti savo nuotaiką. To išmokti – sunkus ir ilgas procesas.

– Suintrigavote, kas yra visuotiniai pirmojo hieroglifo rašymo užsiėmimai?

– Tai labai sena tradicija. Vaikai mokyklose ar darbuotojai įstaigose, visi renkasi į bendras patalpas, kurių grindys nuklojamos popieriaus lakštais, ir visi rašo Japonijos kaligrafų asociacijos paskelbtą hieroglifą. Jis dažniausiai parenkamas toks, kuris atspindi bendražmogiškas vertybes: „taika“, saulė“, „džiaugsmas“.

Per šį užsiėmimą išlaikomas tradicijos tęstinumas, palaikomas bendruomeniškumas, primenama, kad su aplinkiniais ne tik dirbama ar mokomasi kartu, bet ir kad šie žmonės turi vieną kultūrinį pradą.

– Apskritai, kas japonui yra kaligrafija – dailus rašymas ar kažkas daugiau?

– Tai minties ir rankos lavinimas. Užrašyto hieroglifo nepataisysi. Suklydus reikia rašyti iš naujo, todėl ypač ugdoma(si) kantrybė.

GINTARO LAŠAI

Kintanti, gyva, laisva – Kada pradėjote versti iš japonų kalbos?

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais teko susidurti ir kaip juos peržengėte? Tarkime, ar haiku vertimas yra pažodinis?

– Versti pradėjau dar gyvendamas Japonijoje. Bet tie vertimai buvo daugiau epizodiniai, be sistemos, praktiniai (instrukcijos, įvairių pažymėjimų ir dokumentų vertimai). Tam reikėjo specialaus pasiruošimo, specialių žodynų (medicinos, techninių, transporto). Sunkiausia versti šiuolaikinius prozininkus, nes yra daug naujadarų, kurių dar nerandi žodynuose, ir žargoninės kalbos, slengo. Poezijoje tokių sunkumų mažiau, nes visi klasikiniai poetiniai tekstai yra lydimi komentarų, išaiškinimų. Kalbant apie haiku tekstus, situacijų būna įvairių. Kartais išverti pažodžiui ir išeina puikus poetinis tekstas, o kartais pažodinis vertimas yra tiesiog elementari buitinė frazė, kurioje jokia poezija net nekvepia. Tada būtina versti poetiškai.

– Užsiminėte apie naujadarus – japonų kalba taip greitai keičiasi?

– Taip, gana greitai. Ir tas kitimas mums, vakariečiams, nelabai ir suprantamas.

Japonai daro net ne žodžių, o hieroglifų santrumpas. Į vartoseną įtraukia daug tarptautinių žodžių, anglicizmų, juos adaptuoja pagal savo poreikį. Atsiranda ir prapuola naujos reikšmės, tai gyvas ir laisvas procesas, nėra griežtos kalbos inspekcijos.

Pavyzdžiui, jaunimas kalba savo kalba, kuri ne visada bus perprantama mano amžiaus japonui. Toje kalboje bus įvairių naujadarų, žargono, nieko konkretaus nereiškiančių, tiesiog emocijas perteikiančių pasakymų. Ji susidės ir iš įvairių neverbalinių niuansų – žvilgsnių, gestų, nutylėjimų.

Reikia pabūti toje bendruomenėje, kad tai suprastum. Tad skaitant šiuolaikinį romaną apie jaunimą galima ir suglumti. Belieka konsultuotis, klausti, įsigilinti į kontekstą.

Kūryba padeda versti – Esate sakęs, kad „versti pačiam nerašant yra daug sunkiau“. Kaip paaiškintumėte tokią ištarą?

– Kad būtų lengviau versti poetiškai, kartais bandau pats parašyti haiku tomis temomis, koks yra verčiamas kūrinys.

Tai padeda geriau įsivaizduoti, suvokti giluminius teksto ryšius, nuotaikas, surasti tinkamiausius vertimo variantus. Tai tarsi juodraštis, kurio niekam nerodai, bet kuriame gali užsifiksuoti netikėti sprendimai. Nebūtinai panaudoti šiandien, gal jie tiesiog laukia savo eilės.

– Jūsų nuomone, kiek vertimas yra subjektyvus – ar įmanoma iš tiesų išversti?

– Verčiant galima tik priartėti prie originalo – daugiau ar mažiau. Tai priklauso nuo vertėjo, jo kalbos jausmo, nuojautos, kiek perprastos yra vidinės originalo struktūros, jų dermės. Žodžių bagažas abiejose kalbose paprastai būna labai didelis ir parinkti tokią pat skirtingų kalbų ritmiką, frazių melodiką, sąskambius dažnai būna gana sunku. Kad kuo geriau tai pavyktų, reikia gyventi toje kalbinėje aplinkoje arba nuolat ją atnaujinti.

– Japonų poezija skaitančiam lietuviui jau maždaug pažįstama, vienu metu haiku buvo net labai populiarūs. Bet nesinori redukuoti visos literatūros lauko – ką dar įdomaus rašė ir rašo japonai? Kas būdinga jų literatūrai? Gal galite pasidalyti ir kokiais nors atradimais?

– Literatūros pasirinkimas yra labai platus ir įvairus. Išskirčiau tai, kad labai mėgstama siaubo literatūra, kriminaliniai romanai, esė žanro kūriniai. Iš dalies tai sekimas tradicija, iš dalies – bėgimas nuo rutininės kasdienybės. Tokie kūriniai supurto iš vidaus, sužadina vaizduotę, įprasmina vidinį protestą prieš išorinę aplinką.

Japonai – skaitanti tauta – Ką manote apie toje šalyje itin populiarius komiksus?

– Mes komiksus įsivaizduojame kaip neilgus, dažnai linksmai iliustruotus, nelabai rimtus pasakojimus. Tokia grupė komiksų yra. Tačiau yra ir kita grupė, kurioje komiksai paremti dokumentine medžiaga, kur vaizduojami realūs įvykiai, kurie tarsi atkartoja filmo epizodus.

Pačiam teko vartyti seriją, kurioje pasakojama apie Antrąjį pasaulinį karą ir japonų žvalgus Vokietijoje. Vienoje komiksų knygelėje – 500 puslapių, o visoje serijoje – penkios knygos.

Dar išskirčiau spalvotus komiksus, kurie yra ypač brangūs ir labai puošnūs. Tokių geležinkelio stočių šiukšlinėse niekada nerasite.

Pagrindiniai komiksų skaitytojai yra traukinių keleiviai, kuriems negaila perskaitytos pigios knygelės palikti ant pasostės.

– Ar, jūsų nuomone, japonai – skaitanti tauta? Kas yra jų klasikai ir kiek japonai domisi Vakarų literatūra?

– Kiek pastebėjau, tai labai skaitanti tauta.

Skaito vienodai gerai tiek klasikus, tiek šiuolaikinius autorius. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad populiarieji klasikai yra autoriai, gyvenę ir kūrę nuo XIX a. vidurio. Populiariausi ir garsiausi yra Riunoske Akutagava, Mori Ogai, Nacume Soseki ir daugelis kitų, kurių kūryba išversta į kitų tautų kalbas. Šiuolaikinių autorių populiarumas irgi yra didelis. Tai Jukio Mišima, Banana Jošimoto, Kobo Abe, Haruki Murakami. Vakariečių literatūra japonams daugiau pažįstama per prancūzų, anglų, skandinavų, JAV rašytojų kūrybą.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga pradėjo leisti žurnalą „Hieronymus“. Visą pusmetį sudarinėjau jam japonų autorių, kurių kūrinius reikėtų išversti į lietuvių kalbą sąrašą. Yra nemažai japonų kalbą studijavusių žmonių, bet versti iš japonų kalbos sunku – reikia gerai mokėti abi kalbas.

Netikėti bendrumai – Apie Japoniją lietuviai žino, bet ar Japonija žino apie Lietuvą?

– Taip, japonai žino Lietuvą. Pirmasis Japonijos konsulas Chiune Sugihara yra labai gerbiamas žmogus, jo nuopelnai dideli.

Tai vienintelis japonas, pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio vardu. Sugiharos namai Kaune gausiai lankomi iki šiol. Šiuolaikinis pasaulis yra mažas ir visi žino apie vieni kitus. Japonams labai patinka Lietuvos gamta, lietuvių požiūris į ją, tradiciniai amatai. Galima atrasti ir netikėtų sąsajų. Pavyzdžiui, per Velykas namuose merksime ir papuošime sulapojusias beržų ar alksnių šakeles. Panašiu metu japonai pumpurais sprogstančias medžių šakeles apkabinės minkštais ryžių paplotėliais, taip minės pavasario ciklo pradžią.

Kitas pavyzdys. Žiūri į japonų šventyklą – tikra žemaitiška klėtis.

45

GINTARO LAŠAI

Apie neperskaitytą Umberto Eco. Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos. Esė. Tyto alba, Vilnius, 2017, 454 p.

Dainius VANAGAS

Žinojimo greitis yra savybė, rodanti apdorojamos informacijos kiekį. Kuo greitis didesnis, tuo įveikta pažinimo distancija ilgesnė. Ši savybė yra didis talentas, nes: leidžia mums diskutuoti vieniems su kitais, remiantis vien naujienų antraštėmis (straipsnių turinys vis tiek maždaug žinomas). Vagysčių, žmogžudysčių, avarijų, kyšių yra buvę anksčiau. Karų irgi.

Sporto turnyrai, čempionatai, olimpiados kartojasi kasmet, skiriasi tik nugalėtojai.

Kartojasi ir festivaliai, datų minėjimai, įstatymų pataisos. Galų gale pavasarį oras šyla, o rudenį vėsta. Mūsų socialinės patirtys ir įgūdžiai paverčia pasaulį savęs paties kopija. tam, kad susidarytume įspūdį apie naują knygą, filmą ar muzikos kūrinį, mums nereikia jo skaityti, žiūrėti ar klausytis.

Užtenka pasidomėti komentarais ar tiesiog susirašyti su draugais. Visa kita nesunku įsivaizduoti. galime balsuoti už partijas, nesigilindami į jų programas. Mes galvojame: jos visos vienodos. Net jei ir skiriasi, galvojame: visi politikai vienodi. Net jei skirtųsi tiek programos, tiek politikai, mes vis tiek neskaitytume, nes viskas ir taip aišku. mums užtenka poros straipsnių, kad žinotume, kas kaltas dėl karo Sirijoje. Mums užtenka poros minučių, kad susidarytume įspūdį apie tik ką sutiktą žmogų. Mums užtenka vieno nemalonaus incidento, kad iškeiktume visą sistemą. Mums užtenka poros akimirkų, kad pasidarytume išvadas apie bet ką.

Todėl labai dažnai mes kalbame apie dalykus, kurių nesuprantame. Ir ne tik todėl, kad supratimui reikia laiko, o laiko nėra. Ne, reikalas kitas – supratimas paprasčiausiai nepateisina jam keliamų lūkesčių. Jis daug reikalauja, tačiau mainais nieko neduoda. Todėl supratimą kuo 46

puikiausiai pakeičia įpročiai, nuojauta, įsivaizdavimas ir nuogirdos. To visiškai užtenka, kad gaudytumėmės situacijoje.

Nes mes ne kvaili.

Informaciją vartojame ne (tik) dėl jos išskirtinių savybių, bet ir dėl to, kad informacijos žinojimas įgalina visavertį funkcionavimą socialinėje erdvėje. Juk ir žmonės dažnai eina į darbą ne todėl, kad laiko jį svarbiu ir prasmingu, o tam, kad užsidirbtų pinigų ir galėtų gyventi.

Kitaip tariant, daug gilintis nebūtina.

Užtenka įsivaizduoti ir nuspėti, kas, apie ką ir kaip. Lygiai kaip besimokant šokti – svarbiausia jausti ritmą, o žingsneliai ateis savaime.

Dažnai girdime, kad kritika, pavyzdžiui, literatūros kritika, šiais laikais yra nebeaktuali. Kam jos reikia, kas ją skaito?

Visi. Ateiname į knygyną, o ten – populiariausių knygų dešimtukas. Tai – literatūros kritika su rinkodaros prologu. Metų knygų penketukas, kūrybingiausių knygų dvyliktukas – taip, tai viso labo penkių ar dvylikos eilučių eilėraščiai. Tačiau šie eilėraščiai yra išplėstinės kritikos santrumpa. Kritika įgauna lakonišką – reitingų – pavidalą.

Mes sekame savo favoritus socialiniuose tinkluose, atsižvelgiame į jų požiūrį, kartais net tapatinamės su juo, nes taip padidiname reiškinių, apie kuriuos turime nuomonę, skaičių. Kritika nėra tik ilgos teksto paklodės žurnaluose, kurių niekas neskaito. Kritika yra net tokia trumpa išraiška kaip „3/10“. Jei žmogus, kurį gerbiame ir vertiname, davė kam nors „3/10“, mes rankų ten nebekišime. Ir draugams nerekomenduosime. Girdėjome, kad nieko gero.

Kai norime pažiūrėti filmą, internete pasitikriname, ar verta. Septynios žvaigždutės iš dešimties – jau galima žiūrėti.

Keturios žvaigždutės – ieškome toliau.

Net vietą pavalgyti mes renkamės pagal kruopščiai ištobulintą reitingų sistemą. Įvertinimas ir rekomendacija

yra vieninteliai kelio ženklai, kuriais galime vadovautis. Kitu atveju vairuojame užsimerkę.

XXI a. daugybės žmonių darbas yra filtruoti medžiagą, ją apibendrinti ir sureitinguoti. Tačiau net šie žmonės nėra pirminis šaltinis. Jie jau remiasi kitų paruoštais filtrais ir reitingais. Pirminis šaltinis, tas pirmojo reitingo autorius (tikėtina, nuodugniai susipažinęs su reitinguojama informacija) labiau panašus į mitinę nei į iš tiesų egzistuojančią būtybę.

Mes kasdien turime nukirtinėti kampus, kad spėtume viską aprėpti. Skaityti penkių šimtų puslapių knygą neįmanoma ne todėl, kad trūksta laiko. Tiesiog mes esame tikri (ir turbūt teisūs), kad šiame pasaulyje nebeliko tokios prasmės, kuriai išreikšti reikėtų penkių šimtų puslapių.

Bet reitingai ir įvairūs filtrai mums padeda ne tik atsirinkti, ką ir kaip vartoti.

Jie taip pat yra ir baigtinė informacija, kurios, dažnu atveju, visiškai pakanka, kad galėtume dalyvauti pokalbyje.

Viename iš straipsnių Umberto Eco rašo apie Pierre’o Bayardo knygą „Kaip

knygą kalbėti apie knygą jos neskaičius“. Labai paprasta: užtenka žinoti šį bei tą. Na, ir dar jausti bendrą kultūrinį ritmą, turėti nuovoką (neprivaloma): „Pažinti knygos sąsajas su kitomis knygomis neretai reiškia žinoti apie ją daugiau nei perskaičius pačią knygą“ (p. 339).

Yra ir kita priežastis, kodėl neverta persistengti su knygų skaitymu. Esminga, kad „iš perskaitytų knygų didžiulį procentą užmirštame, maža to, iš jų sudedame tam tikrą virtualų atvaizdą, kurį sudaro ne tiek tai, apie ką jose kalbėta, o tai, kokių minčių jos sukėlė“ (p. 339). Skaitydami knygą mes bet kokiu atveju perkuriame ją pagal savo mąstymo modelį ir sukauptą patirtį.

Vadinasi, knygą galime perkurti (ar net sukurti) ir visai jos neskaitę.

Yra daug naudingų įrankių, padedančių išgyventi ir orientuotis šiais informacijos tvano laikais. Tačiau šis išgyvenimas turi kainą, kurios savo paskutinėje knygoje U.Eco užsispyręs nenori mokėti. Padidėjęs žinojimo greitis yra stulbinanti žmogaus proto adaptacija, deja, neturinti kompiuteriams būdingo nuoseklumo. Šis greitis padeda nenuskęsti, tačiau neleidžia laisvai įkvėpti. Kiekvieną dieną mes sprendžiame tą pačią problemą – kaip teisingai pasirinkti. Ir ne taip jau svarbu, ar tai renginys, į kurį einame, ar drabužis, kurį rengiamės, ar žmogus, su kuriuo gyvename, ar knyga, kurią skaitome. Negalime klysti. Nėra kada pasitaisyti. Mes susipažįstame su pasauliu pro greitai skriejančio traukinio langus.

O štai U.Eco rašo apie lėtą žinojimą.

Kitaip tariant – apie prabangą. Skaityti šią knygą yra tarsi skraidyti asmeniniu lėktuvu ir turėti vilą Kanarų salose. „Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikas“ man rekomendavo draugai.

Sako, gera. Aš pats jos, aišku, neskaičiau (kaip ir mano draugai), bet maždaug įsivaizduoju, apie ką ten rašoma.

GINTARO LAŠAI

Erica Jong (gim. 1942) – amerikietė prozininkė ir poetė, vadinamojo „antrosios bangos“ feminizmo įkvėpėja, pasaulinę šlovę pelniusi romanu „Skrydžio baimė“ (1973; Lietuvoje – 2008, „Versus Aureus“), pasklidusiu daugiau nei 20 mln. bendru tiražu visame pasaulyje. Išleidusi septynis eilėraščių rinkinius. Šių metų kovo 26 d. jai sukako 75-eri.

E.Jong 1977 m.

Miltono H.Greene‘o nuotr.

Erica JONG (JAV)

Skyrybos Kiaušiniai verda puode.

Klaksi tartum kastanjetės.

Dedu aš vieną į taurelę ir nupjaunu viršų.

Tarp liulančių kiaušinio baltymų mano pirmasis vyras.

Išties nedaug jis tepaaugo nuo to laiko kada mačiau jį paskutinį kartą! „Praryk mane“, pritariamai jis sako.

Aš droviuos, po to atkandu.

Riebus trynys nubėga mano šlaunimis.

Imu kiaušinį kitą ir nupjaunu viršų.

Viduj mano antrasis vyras. Šis daugiau pasiekęs.

„Tu mėgai baltymus“, sakau, „aš mėgstu trynį“.

Jis nekalba bet niūriai žiūri tartum sakytų: „Aš visuomet suvalgomas paskiausiai.“ Aš pakramtau bet tuoj išspjaunu jo juodą kaip degutas plauką, dantų karūnėles iš porceliano, plombas, sąsagas rankogalių jo akinius. ...

Gurkšnoju kavą Ir skaitau sau Times.

Kiaušinis kitas verda puode. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄

Septyniolika perspėjimų norint parašyti feministinį eilėraštį Aaronui Asheriui 1 Saugokis vyro niekinančio ambicijas; pirštinėse jam niežti pirštai.

2 Saugokis vyro pro sukąstus dantis smerkiančio priešiškumą.

14 Saugokis vyro kuris tau atrodo padorus žmogus; jis tave nustebins.

15 Saugokis vyro kuriam išskyrus knygas niekas nerūpi; jis ištekės kaip rašalo srovelė.

16 Saugokis vyro rašančio įmantrius meilės laiškus; jis ruošiasi metams tylos.

17 Saugokis vyro garbstančio nepriklausomas moteris; jis ketina mesti šį užsiėmimą.

3 Saugokis vyro smerkiančio rašytojas moteris; jo miniatiūrinis penis ir jis negali postringaut.

4 Saugokis vyro kuris nori tave apsaugot; jis apsaugos tave nuo visko išskyrus jį patį.

5 Saugokis vyro kuris mėgsta gaminti valgį; jis užgriozdins tavo virtuvę priskretusiais puodais.

6 Saugokis vyro mylinčio tavo sielą; jis yra šūdmalys.

7 Saugokis vyro smerkiančio savo motiną; jis yra kalės vaikas.

8 Saugokis vyro kuris žodžius „kalės vaikas“ rašo kaip vieną; jis yra rašeiva.

9 Saugokis vyro kuris pernelyg myli mirtį; jis išsiėmė draudimą.

10 Saugokis vyro kuris pernelyg myli gyvenimą; jis yra kvailys.

Metinės Kiekvieną naktį penkerius metus jis ją atrajojo kol jos pirštai netapo raudoni ir šiurkštūs kol ant jos kojų neiššoko mėlynos venos kol tartum kengūriukai neiškrito vaikai iš jautrių aviečių spalvos sterblių jos pilve.

Dabar ji jau buvo patyrusi viską.

Kartą ji buvo moteris.

Kartą pasipurškė kvepalais iki pat skilinėjančių savo plaukų galiukų.

Kartą paliko sidabrinį suknelės blizgučių pėdsaką mėnesienoj ir sklandė tarp debesų.

Kartą mokykloj ji čiulpė rašaluotus pirštus juodu tušu nusipiešusi tobulą vyrą.

Kartą ji meldėsi kino žvaigždėms ir poetams.

Kartą ji verkė prie atverstų Rubajatų.

Kartą džiazo klube nulenkė galvą prieš gėrimų šiaudelius svajojo apie nepriekaištingus dantis turintį vyrą ir apie vestuves išskaptuotam iš ledo tuščiaviduriam kube.

11 Saugokis vyro smerkiančio psichiatrus; jis bijo.

12 Saugokis vyro tikinčio psichiatrais; jis įklimpo į skolas.

13 Saugokis vyro kuris išrenka tau sukneles; jis nori jas dėvėti.

48

Mafiozų žmonos Mintys perimti galią juodo kostiumo su švino pamušalu vyro pilna platinos burna ir žalvariniais sąnariais pirštų kulkos spindinčios tartum Ferrari.

GINTARO LAŠAI

Mafijos žmonos tupi namie košdamos Chianti skaidrų kaip kraujas.

Jos vąšeliu neria vorus baldams papuošti.

Jos eina išpažinties.

Jos kemša ausis kunigams mozzarella ir nugos saldainiais.

Mes irgi sėdim namie svajodamos apie galią.

Mes aukojame pusžalio kepsnio kraują indaplovei.

Mes nešame dovaną skaisčią vandens kambarinėms gėlėms.

Mes kalbam maldas prieš atvaizdus kūdikėlio.

Mes svajojam apie kulkų rijimą Ir poravimąsi su pinigais.

Mes svajojame apie vaiskius šarvus.

Mes įsivaizduojam kad norim taikos.

Mes įsivaizduojam kad esam kitokios nei mafiozų žmonos.

Popierius Bobui Phillipsui Nesibaigiantis gyvenimų ir daiktų pasikartojimas...

Theodore Roethke Aš žinojau sekretorių imperinę galią, keliantį pagarbą registratorių abejingumą, aš buvau įbauginta rašomojo stalo ir spausdinimo mašinėlės, sidabrinių vielasiūlės žiočių, augalinių klijų ištvirkusio bučinio ir gumos cemento lipnumo prieš jam sustingstant.

Aš bijojau telefonų ragelių aitriu tabaku kvėpuojančių į mano burną, aš buvau sukrėsta jų teroro – šaižios vidurnakčio muzikos ir jų netikėtos tamsos net jeigu prieš tai jie buvo balti. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

◄ Aš bijojau atlasinio trosų dūzgesio liftuose, šilkinio kondicionierių šnaresio ir sraigtasparniškų ventiliatorių ašmenų.

Aš regėjau laiką užmuštą nedeklaruotame ofisų džiunglių kare.

Mano baimė įsėlino į popieriaus giljotiną ir apkeliavo vandens šaldiklio Šiaurės Poliarinį Ratą.

Mano baimė sekė paskui mane į užrakinamą moterų tualetą, ir priešgaisriniais laiptais leidos žemyn iki pašto svarstyklių.

Aš mačiau siuntų skyriaus moteris tartum prarastus laiškus nušiurusiais pakraščiais.

Mačiau kopijavimo salės darbuotojus įeinančius ir išeinančius slystančius vienas pro kitą kaip kortos identiškose kaladėse.

Aš atėjau pasakyti kad aš išgyvenau.

Vietoj smaragdų aš tau nešu grandinėlę iš sąvaržėlių.

Aš nešu tau loterijos bilietus vietoj eilėraščių.

Aš nešu tau augalinius klijus vietoj meilės.

Aš paguldau savo kūną priešais tave ant rašomojo stalo.

Antspaudų labirinte aš paskleidžiu savo plaukus.

SKUBUS PRISTATYMAS. NELANKSTYTI. Aš atvira – ar tu palaižysi mane kaip voką?

Aš kraujuoju – ar tu pabučiuosi mano pirštus supjaustytus popierium.

Kodėl Aš Miriau Ji yra moteris paskui kurią aš seku.

Kad ir kada beįeičiau į kambarį ji yra ten – jos plaukai kvepia liūtais ir tigrais, jos suknelė juodesnė už aštuonkojo rašalą, jos bateliai juda vikriai tartum driežai banguojančiame kviečių lauke.

Kartais aš galvoju apie ją kaip apie savo motiną, bet ji žuvo nuo savo pačios rankos dar prieš man gimstant.

Ji nuskendo savo pačios plaukų bangose.

Ji pasismaugė Isadoros šaliku.

50

Ji žindė savo krūtim nuodingąsias gyvates kaip Kleopatra ar Ieva.

Ji ne madona ir ne skaistuolė.

Jos akių vokai purpuriniai.

Ji miega su kuo papuola.

Kur aš beeičiau aš sutinku jos meilužius.

Kur aš beeičiau girdžiu juos pasakojant.

Kur aš beeičiau jie liudija man skirtingas jos savižudybės istorijas.

Aš miegu su jais iš dėkingumo.

Aš miegu su jais kad priversčiau juos pasakot.

Aš miegu su jais kaip bausmė arba atlygis.

Ji yra moteris paskui kurią aš seku.

Aš dėviu jos išmestas drapanas.

Ji yra mano motina, mano dukra.

Ji rašo šį pomirtinį raštelį.

Vyrai (perskaičius Nicanor Parra eilėraštį „Moterys“) Neįtikėtinas vyras Vyras su ebonitiniu dešimties pėdų ilgio peniu Vyras iš Pentelikono marmuro Vyras kuris stovi sutrikęs prisidengęs gyslotu bronziniu figos lapu Vyras kuris bijo pastoti Vyras kuris dulkinasi mūvėdamas kojines Vyras kuris dulkinasi nenusiimdamas akinių Vyras kuris dulkinasi su akiniais nuo saulės Vyras kuris tuokias nekaltas Vyras kuris tuokiasi su nekaltybe Vyras vystantis nuo kaltės Vyras kuris dievina savo motiną Vyras darantis tai su vaisiais* Vedęs vyras neturintis laiko Vedęs vyras kuris pripažįsta jėgos pirmenybę Poetas teikiantis pirmenybę berniukams Dirigentas mylintis savo lazdelę Komentatorius kuris rašo ,,eilėraščius“ Visi šie Adoniai Visi šie verti pagarbos džentelmenai Tie nusileidę ir nenusileidę nuraus man stogą anksčiau ar vėliau ________________________ *Angl. fruit – vaisius, (sleng.) homoseksualistas.

GINTARO LAŠAI

Alkestidė poetinėje grandinėje (In Memoriam Marina Tsvetayeva, Anna Wickham, Sylvia Plath, Shakespeare’s Sister, etc., etc.)

Gero vergo nereikia plakti.

Ji plaka pati save.

Ne odiniu botagu, rykštėmis ar lazdomis, ne džeko vėzdu arba bilio kuoka, bet su smagia rykštele savo pačios liežuvio, savo pačios protu gudriai plakančiu savo protą.

Ar kas bent pusę tiek mokėtų jos nekęst kaip ji savęs nekenčia?

Ir kas galėtų jai prilygt saviplakos meistriškumu?

Ilgi pratybų metai tam būtini.

Dvidešimt metų sau gudriai nuolaidžiaujant, savęs išsižadant; pakol subjektas nepasijunta karaliene ir dar elgeta – abiem vienu metu.

Ji viskuo turi abejot savy išskyrus meilę.

Ji turi pasirinkt aistringai ir blogai.

Ji turi jaustis kaip paklydęs šuo be savo šeimininko.

Ji turi spręst visus moralės klausimus su veidrodžiu.

Ji turi įsimylėt kazoką ar poetą.

Jai nevalia palikt namus jei nepasislėpė po grimo sluoksniu.

Ji turi avėti per ankštus batus, tokiu būdu ji visada atsimena savo vergovę.

Ji turi niekad nepamiršti, kad yra prikaustyta prie žemės.

Nors ji greita mokytis ir, reikia pripažint, protinga, jos įprastos dvejonės savimi padaro ją tokia silpna,

kad ji prašmatniai taškos pustuziny talentų ir šitaip papuošia tačiau nepakeičia mūsų gyvenimo.

Jeigu ji menininkė ir priartėja prie genialumo, pats faktas jos dovanos turi sukelt jai tokį skausmą, kad ji pasirinks savo pačios gyvenimą mieliau nei nugalės mus.

Po jos mirties mes verksim ir paskelbsim ją šventąja.

Kopimas į tave Aš noriu suprasti tą keistą užsispyrusį padarą ropojantį kopėčiomis į tavo gerklę.

Aš negaliu tavęs perprast ar būt tau reikšminga.

Visur, kur bepažvelgčiau, esi tu – milžiniškas kraštovaizdžio orientyras, vulkanas galva kiaurai pervėręs debesis, Liliputijoje išsidrėbęs Guliveris.

Aš kopiu į tavo akis, tikėdamasi.

Vyzdžiai geologinio aukšto juodos spalvos telkiniai.

Jie kaip ir buto langai gali būti su nuleistom naktinėm užuolaidom.

Aš uždegu šviesą vaivorykštinėj tavo akių rainelėj.

Tavo smegenys tiksi kaip bomba.

Atsainiai, pašaipiai kaip tau įprasta Pasikvietei mane į pačią savo gilumą.

Viduj: miglos apsupta dėmė pozuojanti tavo širdis.

Aš privalau eiti į vidų su deglu arba su karšto vandens buteliais ir atitirpdyt ją pačiu paprasčiausiu būdu kaip atitirpinamas vos veikiantis šaldytuvas.

Ji virpčios ir dūsaus (ledo dėžė kamuojama nemigos).

Ak tarp mūsų nėr nieko nors kiek panašaus į meilę.

Tu esi kalnas, aš kopiu į tave.

Jei aš nukrisiu, tu būsi visai nekaltas, bet galbūt lauksi metus iki naujos pasmerktos ekspedicijos.

Iš anglų k. išvertė Aidas MOSĖNAS 51

GINTARO LAŠAI

Nuo 1967-ųjų balandžio 2-ąją (H.Ch.Anderseno gimimo diena) pasaulyje minima Tarptautinė vaikų knygos diena. Lietuvoje ji švenčiama atgavus nepriklausomybę – nuo 1993 m. Tądien susirinkę vaikų literatūros kūrėjai, tyrinėtojai išrenka meniškiausią metų knygą, karūnuoja jos autorių, skelbia kitas literatūros nominacijas. Tokį pripažinimą yra pelniusi ir klaipėdietė rašytoja N.Kepenienė; geriausios knygos mažiesiems skaitytojams laureatais yra tapę rašytojai S.Poškus, R.Černiauskas. Tačiau ir suaugusiųjų literatūroje vaikystės vaizdavimas dažnai tampa vienu iš pamatinių. Prisiminkime kad ir J.Biliūno, J.Apučio, B.Vilimaitės, V.Juknaitės prozą; ne išimtis ir B.Radzevičiaus novelistika.

B.Radzevičius.

52

Asmeninio archyvo nuotr.

GINTARO LAŠAI

B.Radzevičiaus novelė: balsas iš vaikystės Romualdas SKUNČIKAS Jau toli nuėjau nuo gimtojo kaimo. Taip toli tas vaikystės pasaulis. Kiekviena diena, net ne diena, kiekviena akimirka, rodos, nešė ir neša vis tolyn nuo vaikystės. Šis mažas Broniaus Radzevičiaus novelės „Balsai iš vaikystės“ fragmentas iš esmės taikliai nusako rašytojo kūrybos struktūrinį pamatą: daugelyje novelių rinkinio „Link Debesijos“ pasakotojas skaudžiai išgyvena egzistencinį tolimą nuo agrarinės kultūros, gimtojo kaimo, vaikystės pasaulio ir drauge neapsakomą trauką į jį sugrįžti. Tai pirmas ir bene ryškiausias toks „aš“ atsivėrimas XX a. antrosios pusės lietuvių prozoje, išaugęs iš dramatiškų buities ir būties sąsajų, nostalgiško namų jausmo ir biliūniškos skriaudos potėpių, skaudžios ir gilios autorefleksijų pynės. Šios dramatiškos įtampos B.Radzevičiaus kūryboje pavaizduotos taip pagaviai, jog, atrodo, prieš skaitytojus vertųsi jo paties išgyventi vaikystės atspindžiai.

Tad tarp faktografinių detalių pabandykime išgirsti ir paties rašytojo balsą bei žodį, autentiškai atsispindėjusį jo kūryboje.

Rašytojo gyvenimo pėdsakais B.Radzevičiaus (gimė 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje, mirė 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje) vaikystė, prabėgusi nuo karo pradžios iki 1960 m. (tada jis baigė vidurinę mokyklą) Vyžuonų vienkiemyje (Utenos

raj.), buvo nepavydėtinai sunki, gal net dramatiška. 1944 m. tėvas išėjo į frontą, buvo sužeistas, po metų grįžęs namo rado palaidotą žmoną, o du našlaičius – Birutę ir Bronių – priglaustus giminių. Tėvas vedė dar du kartus, nes antroji žmona, pagimdžiusi sūnų Saulių, po metų mirė nuo džiovos. Tėvas vedė trečią kartą, gimė dar du vaikai – Rima ir Alvydas. Nepatyręs motiniškos šilumos, Bronius pajuto pamotės šaltumą, jos piktą ir dažnai įskaudinantį žodį: „Jis augo be motinos, o pamotės ir tėvo auklėjimas buvo tarsi jo valios griovimas. Pamotės pyktis, barniai su tėvu, žinoma, nepalaužė jo valios, nesunaikino asmenybės, bet išugdė kaži kokį nepasitikėjimą savimi ir kitais. <...> Pakėlęs daug negandų ir stresų, Bronius visad buvo pasiruošęs ištiesti ranką daugeliui. Reiklus sau ir kitiems, jis buvo be galo kuklus.

Niekad nesibrovė į priekį, savęs neeksponavo. Vengdavo aplinkos, kur dažnos būdavo smulkmeniškos šnekos, apkalbėjimai, banalybės, bereikšmis plepėjimas.“ Nuo vaikystės jis bandė užsisklęsti savyje, ieškodamas paguodos Vyžuonų upelio, vėliau Dusinių ežero pakrantėse. Vienatvė – esmingiausia jo būsena. Patraukli nedidelio Aukštaitijos Vyžuonų miestelio, apsupto banguojančiomis kalvomis, miškais ir ežerais, gamta buvo B.Radzevičiaus paguodos ir apmąstymų šaltinis. Iš jo ir slaptingų sielos gelmių jis ugdė savyje žmogiškumo ir tiesos sampratą, kuri vėliau netikėtomis formomis atsivėrė jo kūryboje. „Jis dažnai prisimindavo vaikystę, pasakodavo ir kalbėdavo, kad to, ką žmogus vaikystėje įkvėpė iš tų laikų, to oro, jau nebeišsklaidysi. Ne vieną kartą yra sakęs:

nepaisant daugelio skaudžių dalykų, kuriuos kasdien girdėjo mano ausys, nepaisant pažeminimų, kuriuos patyriau, jaunystėje aš tikėjau, kad vis dėlto viskas ims eiti geryn.

Net iš skurdo ir vienatvės, kurioje ilgai klaidžiojau suniokota siela, aš vis žvelgiau į anuos vaikystėje man švietusius žvaigždynus ir tikėjau, kad visi sunkumai laikini mano gyvenimo ir kūrybos kelyje.“ Deja, tie sunkumai „gyvenimo ir kūrybos kelyje“ B.Radzevičių bandė dar ne kartą. 1958 m. rudenį netekęs tėvo jis tapo visiškas našlaitis, todėl vidurinę mokyklą buvo priverstas baigti internate.

Noras išsiveržti iš šios slogios aplinkos, noras tobulėti, nuolatinis poreikis ar net alkis gilesnių žmogaus išgyvenimų skatino B.Radzevičių studijuoti, siekti aukštojo mokslo. Tačiau, netekus tėvo, iš gausios pamotės šeimos sulaukti paramos nebuvo galima. Todėl B.Radzevičius kurį laiką dirbo statybose, gamyklose, įgijo net tekintojo specialybę. Tik vėliau – iš antro karto – pasirinko lituanistines studijas Vilniaus universitete. Studijų metais B.Radzevičius, skaitydamas M.Montenio, B.Paskalio, A.Kamiu, M.Prusto, V.Folknerio, H.Hesės, F.Dostojevskio veikalus bei kitas filosofijos, psichologijos, estetikos knygas rusų, vokiečių kalbomis, tarsi siekė prasibrauti prie kažko visuotinesnio, įtemptai ir sąžiningai ruošdamasis kūrybiniam darbui: „Noriu ne turtus krauti, – kalbėjo jis, – o užimti savo vietą šiame pasaulyje ir nelikti nenaudingu likimo žaislu. Labai anksti aš suvokiau, kam esu sutvertas ir ką turiu daryti. <...> Vieną kūrinį jau seniai sugalvojau. ► 53

GINTARO LAŠAI

Tai bus psichologinis romanas, didžiulis gyvenimo paveikslas.“ Baigęs studijas B.Radzevičius dirbo įvairiose redakcijose, o ilgiausiai – nuo 1973 m. iki mirties – Kultūros ministerijos Metodinio centro redaktoriumi. Pasak jo žmonos, šis darbas jam nebuvo įdomus: jį erzino tas šurmulys, įvairios intrigos ir apkalbos, kurių darbe negalėjo išvengti. Jis visa esybe siekė autonomiškumo, asmens laisvės ir visiško atsidavimo kūrybai.

◄

Kūrybinio kelio kontūrai Sunku dabar būtų įsivaizduoti mūsų literatūrą be įtaigių B.Radzevičiaus novelių ir be psichologinio, egzistencialistinio romano „Priešaušrio vieškeliai“. Tarp jų rastume ir daug ką bendro – atskirų kūrinių motyvai, fragmentai susipina ir romane, ir novelėse. Be to, juose veriasi „klasikos harmonijos siekimas ir disharmoniška žmogaus savijauta [...], pusiausvyros tarp pasaulio ir paskiro žmogaus, tarp beribės visatos ir žemiško žmogaus horizonto, tarp amžinybės ir trumpos akimirkos“ paieškos (V.Daujotytė).

1967 m. literatūrinėje spaudoje pasirodė pirmosios novelės „Šiąnakt bus šalna“, „Po karo“, „Tėve, – pasakys...“, įėjusios į pirmąjį rinkinį „Balsai iš tylos“ (1970). B.Radzevičius prisiminė: „Buvo spalio pradžia, mokytojavau tada Ignalinos rajone. Saulėtą, šiltą bobų vasaros dieną, kai su mokiniais kasėme bulves, laiškanešys atnešė „Literatūrą ir meną“.

Patyliukais atsiverčiau ir, pasižiūrėdamas į piešinėlį, paskaitydamas vieną kitą sakinį, patraukiau laukais. Kai jau niekas manęs nebegalėjo matyti, apsidariau – laukais bėgo šešėliai, tyvuliavo ežeras, driekės nė sudulkinti nedrįstantis kelių baltumas. Novelikė buvo apie šiltą ir šviesų bulviakasį, ir jo grožis, kurio, aišku, nepajėgiau perteikti, rodės, viešpatavo Ignalinos šilelių bulvienojų ir ražienų ramybėj.“ Tiesa, ne visi literatūros kritikai, žurnalų redaktoriai iš karto priėmė B.Radzevičiaus kūrybą.

Jo skausmingas pasakojimas, autentiškas atvirumas, nuoširdumas, galima sakyti, poetinis atsivėrimas ne visai atitiko to laiko prozos sampratą, laužė nusistovėjusius standartus. Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, „Pergalės“ (dabar – „Metai“) žurnalo 54

vyriausiasis redaktorius vieno iš žaviausių B.Radzevičiaus apsakymų „Žmogus sniege“ paantraštėje parašė: „Čia ne literatūra“.

Iš tikrųjų kūrybai B.Radzevičius ruošėsi rimtai ir atsakingai. Nuo vaikystės linkęs į savianalizę, autorefleksiją, jis atidžiai stebėjo ir tyrinėjo visa, kas jį supo. Noras suvokti save, aplinką, kurioje jam vėrėsi žmogiškos būties paslaptingumas, ir skatino gilintis į knygas, aitriai ir gyvastingai nertis į kūrybos slėpinius: „Mano sukurtas pasaulis – tai mano paties vidinė tiesa. Juk didžiausias mano gyvenimo siekis buvo būti menininku. Ir aš labai didelę reikšmę teikiu kūrybai.“ Visa rašytojo kūryba beveik sutelpa į tris knygų tomus – romanas „Priešaušrio vieškeliai“ (I d. – 1979, II d. – 1985) bei apsakymų rinktinė „Link Debesijos“ (1984).

Tiesa, 1994 m. pasirodė dar viena knyga – „Žolė po šerkšnu“ (apysaka ir novelės), o 1996 m. geriausių novelių rinktinė „Vakaro saulė“. Kiekybiškuoju požiūriu tai būtų ir viskas...

B.Radzevičiaus kūryboje atsiskleidžia savitas asmenybės atsivėrimas egzistencijos paslapčiai įspėti. Tai neabejotinai paliudija romanas „Priešaušrio vieškeliai“, kuriame vyrauja „itin aukšta dvasinė įtampa“. Toks pasakojimas reikalauja aktyvesnių, jautresnių, galima sakyti, netradiciškų skaitytojų. „Jie neskubomis turėtų gilintis į radzevičiškai painų minčių, jausmų ir nuotaikų karkasą, herojaus dvasios istorijai būdingą pasakojimo fragmentiškumą (poetinės prozos raiška), atidžiai sekti rašytojo pulsuojantį ir kvaitulingą ėjimą tiesos link, būti nuolatos įsitempę, tarsi kiekvienas herojaus žingsnis yra lemtingas, be sąžinės kompromisų“ (S.Žukas). Tai romane akivaizdžiai deklaruoja ir pats autorius, jau pirmuosiuose kūrinio puslapiuose formuluodamas savitą estetinę programą: „Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime. Daug kas čia nesugaunama kaip saulės mirgėjimas vandenyje ar lapuose, daug kas čia ateis prie mūsų lyg vaikas, prisimerkęs nuo šviesos, ir nesuprasi kenčia ar džiaugiasi.“ Šiame romane, kaip ir apskritai B.Radzevičiaus kūryboje, stipriai išreikštas gyvastingumas, autentiška žmogaus sielos atvertis, jo egzistencinis ryšys su savuoju laiku, erdve; rašytojas giliai atskleidė XX a. pabaigos žmogaus būties tragizmą, jo sąmoningą siekimą apčiuopti didžiosios

esybės bei visuotinumo prasmę. Kaip dažnai jo knygų veikėjams, taip ir pačiam autoriui ši siekiamybė buvo lemtinga ir drauge tragiška. Kvaitulingai dirbdamas po dvylika valandų per parą bei parašydamas daugiau kaip po dvidešimt puslapių, 1980 m. rugsėjį B.Radzevičius užbaigė antrąją romano „Priešaušrio vieškeliai“ dalį atsidusdamas: „Pavargau, nežmoniškai pavargau.“ Gyvenimo grimasos bei kūrybinė įtampa jį išsekino: „Ir iš anksčiau aš suvokiau, kad po didelio darbo gali atsirasti tuštuma, duobė, bet kad taip mane įsuks ir be jokios atvangos trauks vis gilyn ir pradės kamuoti net išėjimo problema, apie tai negalvojau... Nors patys gražiausi kūriniai yra apie meilę ir mirtį.“

Vaikystės refleksija novelistikoje 1980 m. spalio 10-ąją B.Radzevičius tragiškai išėjo... Liko tik kūriniuose gyvybingai spinduliuojanti jo sukurtų veikėjų likimų šviesa. Neretai toji šviesa rašytojo novelėse nuspalvinta nostalgiškų vaikystės prisiminimų. Galbūt nesuklysiu pasakęs, jog patys gražiausi novelių rinkinio „Link Debesijos“ puslapiai – vaikystės, namų aplinkos vaizdai, atplaukiantys iš praeities ir persmelkiantys novelės įvykius autentiškų išgyvenimų paslaptingumu („Tėve, – pasakys“, „Paslaptingasis pasaulis“, „Balsai iš vaikystės“, „Šiąnakt bus šalna“, „Link Debesijos“ ir kt.). Reikėtų atkreipti dėmesį į du momentus, būdingus B.Radzevičiaus novelėms. Viena, tai vaiko dvasios, vaikystės paveikslas, į kurį rašytojas žvelgė jau iš nuotolio, kai nemaža patirta, todėl ne vienoje novelėje susipynė džiaugsmo ir liūdesio intonacijos bei neišsipildžiusių vizijų kartėlis. Antra, šiuose kūriniuose ypač gilus gyvenimo tiesos jutimas bei egzistencinis jos išsakymas; juose akivaizdžiai atskleistas ne tik empirinis pasaulis, gyvenimiškosios buities atspindžiai, bet ir vaiko akimis stebimos realios akimirkos novelėse įgauna visuotinumo, būtiškosios paslapties prasmę. Štai kad ir trumputė novelė „Tėve, – pasakys“. Šis kūrinys, kaip ir daugelis kitų B.Radzevičiaus novelių, remiasi minimalia fabula, lokalia situacija, vaizduojama besitęsiančio laiko erdvėje. Novelės pamatas – iš pirmo žvilgsnio elementarus vaikystės

GINTARO LAŠAI

vaizdelis. Rudens pavakariu tėvas ir sūnus gano karves. Bet sūnui labiau rūpi skaitoma knyga apie Graikiją. Jis nori pergudrauti tėvą, uogomis išsitepdamas rankas, tarsi rodydamas jam, kad uogavęs, o ne skaitęs. Už šio elementaraus epizodo slypi sudėtingi, išplėtoto laiko ir besikeičiančios erdvės ženklais nužymėti tėvo ir sūnaus santykiai. Novelėje daugiareikšmiškai susipina dabarties, praeities ir ateities laikas.

Vaikas skaito ant piliakalnio apie senovės Graikiją, o virš jo galvos <...> plaukia ir plaukia debesys, plaukia Akropolio pusėn.

Tėvas samprotauja realistiškai, jis dabarties ir kasdienybės pusėje: Tegu dabar ir jis eina karvių saugoti, užteks tų mokslų, vis tiek iš tų knygų duonos nevalgys. Tačiau berniukas – knygos pasaulyje, jis virš dabarties laiko ir šios kasdieniškos erdvės: man laikas brangus, aš turiu skaityti, nes yra kažkas, ko negaliu pasakyti žodžiais, ir niekas to nesupranta, nors tas kažkas turi būti svarbiau už viską (išskirta – R.S.). Tėvas galbūt pasąmoningai suvokia vaiko sieloje bundančias kūrybines galias; novelėje jaučiame tarsi nebylų tėvo ir sūnaus sutarimą, nors sūnaus aistra skaityti nėra iki galo jam suprantama. Kūrinyje skleidžiasi skaudus laikinumo, praeinančios akimirkos grožis dabarties laike, erdviškai skiriantis sūnaus ir tėvo likimus: Kai vaikas nueina, kai jis leidžiasi į pakalnę, tėvas žiūri jam įkandin, žiūri, kaip jis tolsta... Į tą pačią erdvę („tik kalnas jau bus tuščias“ – tėvo nėra) sūnus sugrįš „po daugelio metų“ (ateities laikas) ir ištars jam brangų žodį „Tėve“, kuriame – tylus liūdesys, kad viskas praeina, kad šio kreipinio negirdi tas, į ką kreipiamasi.

Vaikas (o po daugelio metų „jis“) kūrinyje įprasmina tėvo, o gal ir apskritai gyvenimo vyksmo tęsėją, ieškantį kažko, kas turi būti svarbiau už viską. Taip konkrečia jusline detale įforminta laikinumo ir amžinumo, autentiškos būties paieška.

Jau iš aptarto kūrinio ryškėja, kad B.Radzevičius novelėse nemažai dėmesio skyrė tėvo ir sūnaus santykiams, nes jam, anksti netekusiam motinos, pasak rašytojo, tėvas kurį laiką buvo vienintelis, su kuriuo jis galėjo pasikalbėti, vienintelė jo atspirtis.

Novelėje „Paslaptingas pasaulis“ regime mažo berniuko troškimą būti šalia tėvo, dalyvauti paslaptingame vyrų pokalbyje, jo vaikišką siekimą kuo greičiau pačiam „pereiti“ į suaugusiųjų pasaulį. Kūrinyje, viena vertus, punktyriškai nubrėžti vidiniai vaiko išgyvenimai: berniuko vienatvės

akimirkos, jo meilė tėvui, troškimas „priklausyti“ paslaptingam jo pasauliui; antra vertus, autorius subtiliai atskleidžia ne tiek jausminį, kiek jutiminį vaiko ir tėvo ryšį.

Vaiko dėkingumas tėvui išsakomas iškalbingomis ir daugiaprasmėmis detalėmis: Kad niekas nepastebėtų, jis nuleido galvą ir uždėjo basą koją ant šalto ir drėgno tėvo bato. <...> Berniukas dar žemiau nuleido galvą ir maža ranka paglostė odinį tėvo bato aulą.

B.Radzevičiaus novelistikoje per vaikystės pasaulio vaizdavimą daugiaprasmiškai piešiamas motinos (pamotės) paveikslas.

Motiną rašytojas pavaizdavo kaip gerumo, jaukumo, saugumo simbolį. Novelėje „Motinos apsilankymas“ pasakojama apie motinos ir sūnaus susitikimą po ilgo laiko.

Sūnus slepia nuo motinos, jog jam miestas svetimas, slogus. Motina tai nujaučia, ji irgi slepia nebylų priekaištą visam miestui, kuris pasiglemžė jos sūnų. Motinos ir sūnaus artumas, tarpusavio supratimas neišsakomas žodžiais – jis nuspėjamas, nutylimas, nujaučiamas: Nenuryjamas kąsnis sustojo gerklėj, ir mano galva nusviro jai ant peties...

– Valgyk, – pakartojo, bet dabar aš jau visai negalėjau nuryti gerklėj sustojusio kąsnio, ir nežinia, ar kada nurysiu.

Kaip kontrastas motinai – pamotės paveikslas. Novelėje „Link Debesijos“ pagrindinis veikėjas prisimena skriaudų kupiną vaikystę, kur jis augo ujamas pamotės: ...jeigu įlėkusi iš tvarto ar klojimo į trobą pamatydavo jį prie knygos, čiupdavo ją ir sviesdavo kur į kampą ar krosnį, tvodavo jam per galvą skuduru, aprėkdavo, išvadindavo visokiais žodžiais – stuobriu, nevėkšla, išglebėliu“... Tačiau vaikas nepalūžo, atsvarą rado vienatvės apmąstymuose, išgalvotoje Debesijoje, į kurią jis dažnai eidavo savo vaizduotėje ir iki kurios jis niekad nenuėjo (įžvelgtume analogiją su P.Cvirkos „Cukriniais avinėliais“). Vaiko vaizduotės sukurta (o gal reali?) Debesija apsaugojo jį nuo šiurkščios tikrovės poveikio, leido jam išsaugoti savyje vaikystės pasaulio autentiškumą.

Kontrastinga skaudžios tikrovės ir paslaptingosios Debesijos sandūra novelėje – tai tarsi dvi žmogiškosios būties pasaulio pusės, kurios vienu ar kitu pavidalu atsivėrė vaiko sąmonėje. Tačiau vaiko širdis natūraliai linko Debesijos link: Mielas buvo jo kelias į Debesiją, apgaubtą dulsvo švytėjimo, perkoštą vakaro spinduliu, žadi-

nančią tolimą varpų gausmą, atmušančią šviesą, kaip ją atmuša akinantis sniego kalnų baltumas...

Vaikystės vertę rašytojas nuolat akcentavo, gretindamas vaiko pasaulį su suaugusiųjų pasaulio kasdienybe. Suaugusiųjų pasaulis – dabarties laikas – dažnai kūriniuose kontrastuoja su vaikystės pasauliu – praeities (ateities) laiku. Dabartis dažnai vaizduojama kaip iliuzijų žlugimo laikas.

Vaiko pasaulis yra atviras, jis nėra susikoncentravęs realiuose įvykiuose ar daiktuose, vaikas visa esybe jaučia ir išgyvena paslaptingąsias gyvenimo versmes. Binarinė struktūra, opozicinis veikėjų, situacijų ar net visos novelės komponavimas – būdingas B.Radzevičiaus kūrybos bruožas. Žodžiu, dažna novelė struktūruojama asociacijų, gretinimų, giluminių ryšių pagrindu.

Rašytojas yra minėjęs, jog jį visad jaudino gyvenimo ir mirties, kūrybos ir griovimo, akimirkos ir amžinybės klausimai. Žmogiškumo problema – kūrinių šerdis, apie kurią sukasi pasakojimas: skaitytojus pavergia skaudūs žmonių likimai, jų gyvenimo vingiai; novelėse ryškėja atidumas ir noras įsigilinti, suprasti vaikystės pasaulio esmę, pajusti jo vertę. Vaizduodamas vaikystę, B.Radzevičius autentiškai apmąstė savąjį laikmetį ir patį gyvenimą, nušviestą biliūniškai skaudžios, nostalgiškos praeities šviesos, spinduliuojantį būtiškąją egzistenciją skaidria dvasios sklaida, ateinančia iš vaikystės prisiminimų: Gal todėl jo vaizduotėje – ta trapi tolimos vaikystės akimirka, kai buvo ne taip, kaip dabar, kai visi (net arklys) saugojo jį nuo pavojų, kai visi žinojo, kad šiąnakt bus šalna, ir žinojo, ką tada reikia daryti.

Post scriptum.

Mokytojas 1967 m. B.Radzevičių likimas „nutrėmė“ į nuošalią Ožionių kaimo aštuonmetę mokyklą Ignalinos rajone, kur metus jis dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.

Rašytojo žmona Genė prisiminimuose rašė: „Prigimties apdovanotam mąsliu protu ir jautria širdimi jam patiko vaikai, jų mąstymas, patiko stebėti, kaip jie nori ką nors suprasti, kaip sutinka gyvenimo kliūtis. Džiugu, pasakojo jis man, kai gali vaikui padėti susigaudyti, miela pažadinti jo geruosius pradus.“ ► 55

GINTARO LAŠAI

...Atmintyje veriasi keistas ir savitas Mokytojo paveikslas. Nesupainiosi jo su kitais, nes jis netipiškas. Įeidavo jis į klasę ramiu, lėtu žingsniu, dažniausiai apsivilkęs pilkai padėvėtą kostiumą, pasirišęs kaklaraištį. Suners, būdavo, rankas už nugaros, atsirems į klasės krosnelę, pakels galvą į lubas, užmerks akis ir taip stovės kelias minutes mąstydamas ir tarsi laukdamas kažko stebuklingo... Mes, padaužos šeštokėliai, žiūrime į savo Mokytoją pakerėti ir su juo drauge tarsi kažko laukiame. Tik po kelių minučių jis ištars kurio nors mūsų pavardę ir lieps garsiai skaityti kokio nors kūrinio ištrauką. Nors mėgo tvarką ir mokinių susikaupimą, tačiau neretai pats Mokytojas vėluodavo į pirmąją pamoką. Tarsi norėdami paironizuoti, aštuntokai, kurių auklėtojas ir buvo Radzevičius, atrodo, sovietinės armijos dienos proga jam padovanojo žadintuvą. Mokytojas, gavęs šią netikėtą dovaną, šiek tiek sutriko, keistai šyptelėjo ir trumpai tarė: „Dėkoju. Supratau.“ Tačiau, kiek prisimenu, jis ir po to dar ne kartą nesuspėdavo laiku į pamoką, nors iki mokyklos eiti jam reikėdavo apie penkias minutes. Niekada neteko girdėti Mokytojo šaukiančio ar kalbančio pakeltu tonu. Tas jo ramumas, neskuba, keistokas tylėjimas pamokos metu mus savaip traukė. Mokytojo savitumo paslaptį mes įminėme šiek tiek vėliau, kai kartą pertraukos metu ant jo stalo pamatėme žurnalą, kuriame buvo išspausdintas jo kūrinys. „Mūsų Mokytojas dar ir rašytojas?!“ – stebėjomės mes.

Literatūrinę Mokytojo „pamoką“ teko patirti ir man. Kartą rašėme rašinėlį apie našlaitį stirniuką, kurį žiemą buvo priglaudę vaikai, o pavasarį paleido į laisvę. Po pamokos Mokytojas pasiliko mane, atvertė sąsiuvinį ir parodė į žodį „nubėgo“. Aš nustebęs, šiek tiek išsigandęs ir nesuprasdamas žvelgiau į Mokytoją. Po kurio laiko jis emocingai man aiškino: „Ar gali paleistas į laisvę stirniukas „bėgti“?! Koks nevykęs ir bespalvis žodis! Gal jis – „nulėkė“, „nudūmė“, „nuskriejo“, „nuskuodė“, „nurūko“ miško link“, – tikino mane, tąkart nesuprantantį šeštokėlį, Mokytojas. Tik vėliau, galbūt dešimtoje klasėje, jau skaitydamas B.Radzevičiaus pirmąjį novelių rinkinį „Balsai iš tylos“, suvokiau ir pirmosios literatūrinės pamokos (to daugiau vidurinėje mokykloje neteko patirti) prasmę...

◄

56

Iš novelių romano „Kūlverstis“ Ramūnas ČIČELIS

Ženkliukas Po stalu – nepadorūs dalykai. Tai amoralu, bjauru. Motina neištikima tėvui.

Protestas prieš pasaulį. Ne pirmas ir ne paskutinis. Vidinė kova: motinos ar tėvo pusėje? Jis dar nežinojo, kad nužudys savo tėvą. Dievas Tėvas mirė. Berniukas krinta nuo laiptų. Miegu savo tėvų miegamajame. Man vos treji metukai. Už lango siūbuoja beržas, vėjas judina šakeles. Geštaltas visam gyvenimui. Tada atsisakiau augti. Pradėjau linguoti kaip beržas. Iki šiol tai darau, vos tik užgroja muzika. Transcendentalinė meditacija kaip protestas prieš visą suaugusiųjų tikrovę. Kai tai darau, grįžtu į kūdikystę. Groja Fredis. Jis grojo dar tada, kai buvau kūdikis. Sovietinė tikrovė ir vaiko įprotis siūbuoti lyg medžiui. Ne, tai niekaip nesusiję su alkoholine beržo poezija. Beržus nupjovė, o aš tebelinguoju.

Jis spiegia, langai dūžta. Žaidimas ir kartu labai rimtas iššūkis aplinkiniams.

Dancigo langai krenta vienas po kito.

Tėvai bijo vaiko galių. Motina ir vėl neištikima. Požiūris keičiasi. Mano tėvas geria nuo mano gimimo iki dabar. Nesustodamas. Mano spiegimas yra muzika „dugnais“. Langai vos laikosi. Vidiniai langai dūžta greičiau už stiklinius.

Reikia nužudyti tėvą nacistą, galvoja jis. Kaip tai padaryti, štai kur klausimas.

Dabar svarbu ne būti ar nebūti, o nužudyti tėvą ar palikti jį gyvą. Nacio ženkliukas maiste. Tėvas springsta, gargaliuoja, apsiputoja, krinta. Traukuliai ir saldi mirtis. Žvilgsnis, kupinas abejingumo.

Sėdu į traukinį, vykstantį į Varšuvą. Iš ten – į Krokuvą. Viešbučio kambarys. Jame klausausi rusiškos muzikos ir svarstau, ką daryti su tėvu. Beldimas į duris. Atidarau, stovi moteris juodais drabužiais. Ji taip apsirengė, nes siūlo man Velnią, siūlosi su ja miegoti. Išgeriam degtinės, ji kviečia šokti. Nenoriu. Ji sako, gal pasibučiuojam. Sakau, tik prancūziškai. Ji net nesupranta, ką tai reiškia. Niekinga moteris, palyginti su mano kūdikišku supimusi prieš jai ateinant. Ji sako, kad turės mane pamiršti. Sakau jai, kad ji viską sužinos apie mane, bet ne iš manęs. Ją tai sužavi.

Sakau, gal likime draugais, kažkuo per vidurį tarp motinos ir mylimosios. Bet mes juk ne vidutiniai žmonės, prieštarauja ji. Kita siūlosi daryti su ja ką tik noriu. Į nieką žiūrėt nenoriu, niekas manęs nedomina, išskyrus kerštą tėvui. Gyvenu jau bute, kas vakarą kalu degtinę. Prisigeriu iki žemės graibymo, kad pajusčiau tai, ką jis jaučia visą gyvenimą. Tuomet pasisupu, išsiblaivau ir einu miegoti. Biure pasakau viršininkui, kad arba tu mane atleisi, arba aš sudeginsiu tave kartu su šiuo pastatu. Kitą dieną aš – bedarbis.

Traukia į Dancigą, dabartinį Gdanską.

Noriu rasti to stiklo, kuris saugo nuo tikrovės, šukes. Nepavyksta – iš Dancigo nėra kelto į Lietuvą. Važiuoju į tėvynę,

GINTARO LAŠAI

Gabrielė Venckutė. Seni užrašai vėjyje. Akvarelė.

nes ji miela, nors ir urodliva. Grįžtu namo, saulė nusileidžia. Tėvas guli girtas ir šlykščiai knarkia. Rytoj įsivaizduos turįs misiją mane gelbėti. Rezgu planą, kaip jį nužudyti: spaliuko ženkliuku, kurį vaikystėje buvau pamiršęs namuose, todėl negalėjau dalyvauti spaliukų sueigoje. Tokia buvo dėdės Lenino bausmė.

Jo galva buvo ant to ženkliuko. Išskirtas ir atskirtas nuo draugų bėgau namo, kad tik spėčiau grįžti ir stoti į sovietinių vaikų gretas. Nespėjau, bet turiu progą atsigriebti. Už atimtą vaikystę. Nužudyti Leniną ir tėvą. Ne vien išoriškai, bet ir savyje. Ak, blyneliai su spirgučiais. Gardžiai atrodo. Tarp blynų įspraudžiu ženkliuką su aštria adata. Tėvas kanda, springsta, raudonuoja, o po to išbąla. Negaliu į tai žiūrėti. Tas, kas nužudė Leniną ir tėvą, nužudė ir Dievą.

Skardinis būgnelis tarp mūsų. Mes beprotnamyje. Durnamyje, kitaip sakant. Tas iš „Skardinio būgnelio“ ir aš.

Mums nei liūdna, nei linksma. Virtome istorijų pasakotojais. Jo išklauso sanitaras, manęs – popieriaus lapas.

Jis čia – iki gyvenimo pabaigos, o aš – penkiasdešimt dienų. Nepakaltinamas, nes mano realybėje nužudyti tėvą nėra nusikaltimas. Nuo tada gyvenu savo realybėje, kurioje absoliuti dauguma turinio yra muzika. Stebiu gyvenimą per langą ir nė kiek ne gaila, kad jis, brudas, eina pro šalį. Jaučiuosi atsiskaitęs su šiuo pasauliu. Kitame atsiskaitys su manimi. Bet man nebesvarbu. Medžiai linguoja, vėjas pučia, aš medituoju. Į sveikatą, Deividai!

Malholando kelias Tamsa už lango. Lempos vos peršviečia stiklą. Kelias vingiuotas ir ilgas.

Jos plaukai šviesūs. Keleiviai, visi mes esame keleiviai. Kažkas žuvo. Ji slepiasi svetimuose namuose. Pasaulio svetimumas ir įmestumas į jį. Nesaugu. Nuolatos nesaugu ir šalta. Vyrai ir moterys. Įeina ir išeina. Išeinu pro jos duris. Ji mane perspėjo: neik, nevažiuok, tamsu šalta.

Sustos pirmoji mašina, užteks pakelti pirštą, sakiau jai. Ji žinojo apie šią naktį iš anksto. Ji – burtininkė. Žinojo ir tai, kad išgyvensiu iki rytojaus – nežūsiu.

Vis dėlto norėjo perspėti. Jai burtai – įspėjimas, man burtai – pasmerktumas.

Stoviu ant kelio, pirštas kyla pats. Jau matau limuziną. Jie mato mane. Keliu pirštą. Jie stabdo, džiaugsmas užlieja krūtinę, galva lengvai apsvaigsta. Įsėdu ir matau, kad nereikėjo. Visas priekinis panelis šviečia lemputėmis. Jie skusti, agresyvūs ir pikti. Taip galvoju iš pradžių. Pradedam šnekučiuotis. Baimė kausto judesius. Jie manęs nebijo, jie mane pratina prie mirties. Ji jau arti, sako jų veidai. Ką jūs, šiandien mano gimimo diena, sakau jiems. Mintyse galvoju: juk aš dar nieko nemylėjau, todėl negaliu šiąnakt mirti. Jie mieli, malonūs, net saldūs. Jų veidai vaškuoti, jie – mirties angelai. Jų drabužiai juodi, jie – gangsteriai. Jie tiesia bilietą troleibuso kelionei. Po vidurnakčio troleibusai nevažinėja, sumojau tik vėliau. Mano

piniginė dešinėje kišenėje. Vienas iš jų tai matė. Štai mes įvažiuojam į Kauną. Kur tau reikia, klausia vairuotojas.

Sakau, į Šilainius. Nuvešim į Partizanus, iš ten keliausi pats, sako vairuotojas.

Sutinku. Stebiuosi, kad pakeliui nepasukom į tamsų mišką. Ką jie man padarys mieste, kurio nepažįstu. Šviesos baigiasi, įvažiuojame į tamsų akligatvį. Mašina sustoja. Dabar pjaus, galvoju ir drebu.

Iš baimės ir noro gyventi – Lust for Life.

O, kad dabar grotų šią dainą. Išlipame ir einame. Dviese. Šviesos ruožas visai arti.

Vaškinis veidas lydi mane į šviesą. Svarstau, ar amžinąją, ar tik gatvės. Nejaugi pasprukau nuo Likimo, imu džiūgauti.

Mėlyna dėžutė jos rankose, ji neprisimena, ką darė, matė ir galvojo prieš momentą.

Jungiklis. Tarp šviesos ir tamsos. Riba, kurioje slypi absoliutus žinojimas. Minčių skaitymas. Kai kurie iš jų geba pagauti ribą.

Ji negeba ir kankinasi. Kankinuosi ir aš.

Staiga – peilis po gerkle. Trauk pinigus, iškošia vaškuotasis. Įkišu ranką į kišenę ir metu velniui iššūkį: ištrauksiu dvidešimt, o ne penkiasdešimt litų. Kuris banknotas labiau apsitrynęs, tikrinu dešine ranka. Ką čia darai, pyksta vaškuotasis. Trauk ranką – ištraukiu dvidešimt. Rėksi, klausia jis. Ne, atsakau. Tada eik. Riboje tarp tamsos ir šviesos buvo Dievo pirštas. Jis leido man išgyventi šiąnakt. Šilainių saulė raudona. Pirmasis gyvenimo rytas. Malholando kelias baigiasi momente prieš aušrą. Pirmajame spindulyje. Gyvybė ir visažinystė. Akrobatika ir dėžutės galia. Dieną neprisimenu, kas buvo naktį, naktį neprisimenu, kas buvo dieną. Tai – šizo, tai – dėžutė.

57

Liusia GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Gintaro Grajausko nuotr.

Julija DAVIDAVIČIŪTĖ

Nusilupusios tinko sienos Liusiai priminė prieš dvi dešimtis metų pabaigtos vidurinės mokyklos tualetus, į kuriuos ji kartais užsukdavo su savo bendramokslėmis, kad prisidegtų iš tėvuko nušvilptą cigaretę.

Dažniausiai dalydavosi tabako suktine trise, prisitraukdavo pilnus žandus dūmų ir, stebėdamos, kaip išpūsti jie lipa viršun aptrupusiomis sienomis mažo langelio 58

link, keiksnodavosi. Keikdavo visa aplink, bet tokiu būdu viso labo tik išreikšdavo savo pavydą tam nelemtam dūmui, per kelias akimirkas gebančiam dingti iš to vadinamojo kalėjimo.

Liusia ir dabar norėtų pavirsti dūmu, taip apšiurusiomis sienomis užsiropšti ant palangės ir būti nupūsta vėjo. Pastarajam erzinančiai švilpiant už praviro lango, ji nudelbė žvilgsnį į savo nagus, tokius pat nusilupusius kaip šis mūras. O juk dabar ji turėtų sėdėti Susanos salone, kur moteriškė dvigubu pagurkliu gremžtų tą

sutrupėjusį laką ir pasakotų pikantiškas stoties istorijas. Kaip, tarkime, Jarkutis parkrito ant parduotuvės laiptų ir už tai iš administracijos gavo pilną butelį baltosios ir dar bandelę. Arba Simukas, kuris sutiko pavėžėti išsičiustijusią miesto moterytę, kuri, pasirodo, buvo vagilė iš Joniškio ir apšvarino visą automobilį, paskui dingo kaip į vandenį. O kad Liusia galėtų dabar taip imti ir dingti. Ji vos neapsiverkė žiūrėdama į apgailėtiną savo nagų būklę ir suvokdama, kad šiame kalėjime niekas jai neleis tų nagų susitvarkyti. Na, gerai, ne

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

kalėjime ji, o areštinėje. Bet viduje Liusia jautėsi ne tik patekusi į belangę, o veikiau jau parklupdyta ant kelių viešam galvos nukirsdinimui miesto aikštėje.

– Niekas jūsų nesodins į kalėjimą, nusiraminkite! – kiek praradęs savitvardą sušvokštė pareigūnas. Jis nusiėmė savo kepurę ir dešinės rankos nykščiu bei rodomuoju pirštu pradėjo vedžioti po jos kietą, kiek lenktą snapelio kraštą – pirmyn atgal, pirmyn atgal... Liusiai, iš padilbų stebinčiai tą judesį, viduje vis labiau kilo įniršis.

Turbūt dėl to, kad visa ši situacija buvo, švelniai tariant, užsukta kaip tas monotoniškas pareigūno judesys.

– Kas man dabar bus, pareigūne? – atitraukusi žvilgsnį nuo plokščiaveidžio kepurės, paklausė Liusia. Jos kūnas jau kurį laiką priminė subliūškusį beformį balionėlį, praradusį bet kokią viltį pakilti.

Pareigūno veidas sutrūkčiojo it priliestas atvira elektros srove pulsuojančiu laidu.

Tuomet turbūt pirmą kartą per šią valandą jis pasižiūrėjo į prieš jį sėdinčią moterį.

Taip, ji iš tiesų buvo šviežiena, dar nesugadinta. Apie tai bylojo ant jos kaklo pakabintas rudas lapės kailis su dviem skylėm vietoj akių, lengvas rožinis tik pūkuotis pradėjęs švarkelis gilia iškirpte, stambius sėdmenis stangriai apgaubusios leopardo rašto tamprės, paklusniai sulindusios į rudus sutrūkinėjusios dirbtinės odos aukštakulnius. Jos veidas, įsižiūrėjus, irgi jau buvo pradėjęs kai kur trūkinėti, ypač apie akis ir lūpas. Akys mažiukės, vos vos didesnės už tas tuščias skyles ant kaklo, užtai tokias lūpas galima būtų pamatyti nebent ant kokio užsienietiško mados žurnalo. Na, tik pirma jas reikėtų išlyginti, nes dabar ar iš sumišimo, ar iš gėdos jos buvo susisukusios ir labiau priminė miške augančias voveraites, o ne botokso injekcijos reklamą populiariame leidinyje. Lygiai tokiam, kokį ji ketino nusipirkti prieš porą valandų, kad turėtų ką veikti grožio salone belaukdama savo eilės.

Iki apsilankymo Susanos salone buvo likęs dar geras pusvalandis. Pavasario saulė, tiek mėnesių buvusi šykšti kaip be priežasties užsirūstinusi žmona, pagaliau atsileido ir savo spinduliais malonino praeivius. Liusia net prasisegė švarką. Ant jos kaklo duobutės sutvisko kryželis. Moteriškė nusprendė saulės malone pasimėgauti visavertiškai – su cigarete. Už kioskelių eilės ji pamatė kadaise buvusį žalsvą suoliuką, mėtantį savo dažų atplaišas kaip kokias pleiskanas. Liusia priėjo, perbraukė

porą kartų per suolą vienkartine nosinaite ir atsisėdo. Suolas, atrodo, suaimanavo.

– Laisvà? – aimaną pertraukė nežinia iš kur atsiradusio vyriškio balsas. Jis stovėjo tiesiai prieš Liusią, savo pusplikiu pakaušiu užstodamas saulę.

– Na, taip, láisva... – patvirtino Liusia ir apsidairė, ar ji tikrai sėdi ant suolelio viena. Vis dėlto ji pasitraukė arčiau dešiniojo krašto, kad padarytų vietos šiam nepažįstamajam.

– Kiek? – nė neketindamas sėstid tęsė vyriškis.

– Na... dvi, – mestelėjusi akis į ant stoties bokšto kabantį laikrodį atsakė Liusia.

– Po dešimt? Dvi po dešimt?

– Be dešimties, taip... – atsakė ji.

Vyrukas pradėjo mindžikuoti vietoje. Ar suerzintas saulės spindulių, ar gal Liusios pučiamų cigaretės dūmų, jis pats sau netikėtai smarkiai nusičiaudėjo, taip nubaidydamas šalia asfaltą tyrinėjančių balandžių šutvę. Nusivalęs rankove veidą ir nužvelgęs Liusią, jis vėl kapotai jos pasiteiravo: – Kur? – Va gi, štai ten, – šį kartą jau kiek susierzinusi atsakė Liusia, o norėdama vyruku kuo greičiau atsikratyti, dar ir mostelėjo ranka stoties laikrodžio, kyšančio iš už seno praeitą amžių menančio namo, kryptimi, kad vyriškis pats savo akimis galėtų pasižiūrėti, kiekgi tų valandų.

Vyriškis taip ir padarė. Jis pakreipė galvą Liusios rodoma kryptimi ir garsiai taręs „gerai“ nuėjo jo link kartais vis atsigręždamas ir pažiūrėdamas į likusią ant suolo moteriškę. Po kelių akimirkų pusplikiui keistuoliui dingus daugiabučio kiemo brome, Liusia kiek lengviau atsikvėpė ir pasitaisiusi lapę įtraukė į save dar vieną dūmą. Liusios ramybės akimirka baigėsi vos tik prasidėjusi, mat jos akis patraukė bene už penkiolikos žingsnių ant asfalto gulinti ruda piniginė. Užuot išpūtusi plaučiuose užsilikusį dūmą, Liusia išpūtė savo mažiukes akis, taip tikėdamasi permatyti piniginės turinį ir suskaičiuoti visas joje gulinčias kupiūras. Ji atsistojo ir lėtai priėjo prie radinio. Piniginė buvo odinė, nesunki, užtat dičkė, per visą delną. Ji atidarė ją ir pirmas dalykas, ką pamatė, tai to vyriškio nuotrauka. „Kvailys“, – pamanė Liusia ir aukštakulnio nosimi sumaigė cigaretę kaip savo viltį staigiai praturtėti.

Laikydama radinį, ji sučiaupė lūpas ir pasižiūrėjo bromo, kuriame pradingo vyrukas, link. Atsidususi ryžtingai nukulniavo ten.

– Taip, taip, ir tada jis jus užpuolė, – klausydamasis tos pačios istorijos jau trečią kartą, pertraukė Liusią pareigūnas.

– Tikrai taip, pareigūne, jis prirėmė mane prie sienos ir kišo rankas man į tarpkojį!

– Ir jūs jam atsegėte klyną.

– Jis pats atsisegė tą klyną, pareigūne!

– Gerai, pats. Atsisegė klyną. Ir jūs jam tada įkandote.

– Būtent, pareigūne!

– Ir tada kulnu užlipote jam ant kojos, ir jis pradėjo, kaip jūs sakote, staugti.

– Visiška tiesa, pareigūne, ir tada atbėgote jūs! Aš taip apsidžiaugiau jus pamačiusi, pareigūne...

– Taip apsidžiaugėte, kad pradėjote bėgti net nespėjusi susirinkti savo daiktų?

– Na, supraskite mane, pone, aš buvau labai išsigandusi. Juk manęs vos neišprievartavo tarpuvartėje!

– Teisingai, teisingai... – pareigūnas atsiduso ir akimirką žiūrėjo į vieną tašką.

Nieko naujo tame taške neįskaitęs, jis nukreipė žvilgsnį į savo kolegą, sėdintį prie kito stalo ir kruopščiai viską užrašinėjantį į protokolą. Jo veidą puošė kreiva, vos matoma šypsena.

– Na ką, ponia Liudmila. Atsargumo jums reikia, vis dėlto žinote, koks tas stoties rajonas, – įsitikinęs, kad jo kolega teisingai užrašė visą Liusios pasakojimą, reziumavo pareigūnas. – Aišku, jūsų ryžtas grąžinti ponui piniginę labai pilietiškas...

Bet kitą kartą tą piniginę ar kitą radinį geriau atneškite tiesiai mums į policiją.

Saugiau bus.

Tą vakarą Liusia nagų taip ir nesusitvarkė. Ji grįžo į savo nuomojamą kambarėlį naujamiesčio pakraštyje ir laukė beldimo.

Po valandėlės kitos sulaukė.

– Na ką, Liusia, atsiskaitom? – vos jai pravėrus duris ištarė vyriškis.

– Atsiskaitom, – atsiduso Liusia, mintyse galvodama, kodėl gi jis atėjo ne uniformuotas.

– Manau, šį kartą kiek persistengei su ta istorija... Tad būk gera, bent lovoje iš manęs kvailio nedaryk.

Tą vakarą Liusia apsidžiaugė, kad jos lapės apykaklė buvo išluptomis akimis.

Nemalonu būtų buvę, jei kas išvystų ją ir pareigūną lovoje.

59

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Klaipėdos gaisrinė: nuo

Klaipėdos ugniagesiai.

Prieš 160 metų – 1856aisiais – buvo įkurta profesionalių gaisrininkų tarnyba ir atidaryta Klaipėdos gaisrinė. Tai įvyko po Didžiojo gaisro praėjus pusantrų metų.

Tuomet Klaipėdos miestas tapo vienu iš pirmųjų Prūsijoje ir Europoje, turinčiu nuolatinę profesionalią gaisrininkų tarnybą – iki tol tokia veikė tik Berlyne.

60

AdM archyvo nuotr.

Viktorija KARALIENĖ

Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2017 sausis, Nr. 1(37)

Laikrodis su varpu Naujame gaisrinės pastate, be saugyklos siurbliams bei gesinimo įrankiams ir tvarto (ugniagesių vežimai buvo tempiami arklių, vienintelės transporto priemonės – juk automobilių dar nebuvo), buvo įrengti tarnybiniai butai (iki apytiksliai 1935 m. juose gyveno 7–10 ugniagesių, 1942 m. – ugniagesių vadovybė). Pastatas buvo visiškai užbaigtas rugsėjo 22 d.,

tada jame galutinai įsikūrė gaisrininkai.

Per kelerius vėlesnius metus vakarinėje pastato pusėje buvo pristatyta laiptinė, skirta darbo su kablinėmis kopėčiomis įgūdžiams tobulinti, nupirkti deglai.

1856 m. rugsėjo 11 d. gaisrinės bokšte įrengtas laikrodis (dabar jis eksponuojamas Laikrodžių muziejuje), kurio varpas vėliau buvo sujungtas su gaisrinės postu.

Nuo tada apie gaisrą perspėdavo nebe bažnyčių varpų skambėjimas, o gaisrinės laikrodžio ir Locų bokštų varpai. Kitais metais, 1857-aisiais, mieste pradėti įrenginėti hidrantai. Už 50 talerių mokestį miestas taip pat perėmė Bomelsvitės priešgaisrinę apsaugą (tuo metu Bomelsvitė dar nepriklausė miestui ir buvo tik šalia jo esantis kaimas).

Nuo 1867 m. gaisrinę telegrafo linija pradėta jungti su postais mieste –

ISTORIJOS PUSLAPIAI

įsikūrimo iki 1945-ųjų iš pradžių keturi punktai buvo įrengti miesto dalyje į pietus nuo Danės, 1875 m. penktoji telegrafo linija nutiesta išilgai Danės iki fabriko „Union“, kita – iki geležinkelio stoties. Po trejų metų, 1878-aisiais, jau buvo prijungta 31 stotis, o gaisrinės budėtojai elektriniais skambučiais buvo sujungti su gaisrinės viršininkų ir gaisrininkų butais.

1881 m. iškilmingai minėtas gaisrinės 25-mečio jubiliejus. Šventei pasirinkta vasario 1-oji, kadangi būtent tą dieną 1856 m. naujame pastate iš dalies pradėjo kurtis ugniagesiai ir tą dieną pirmą kartą buvo išbandoma įspėjimo apie gaisrus sistema. Po oficialių sveikinimo kalbų išpuošto gaisrinės pastato kieme iškilminga kolona per miestą žygiavo į Šaulių namus, kuriuose vyko pokylis. Po jo naktį kolona grįžo atgal prie gaisrinės. Taip pat 25-mečio proga buvo įsteigtas gaisre nuketėjusių ugniagesių rėmimo fondas. ►

Gaisrinės postas ir technika 1931 m. Iš „Memeler Dampfboot“, 1931 m. gegužės 3 d.

61

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Dviračiu – greičiausiai ◄ 1895 m. buvo atskirtos policijos ir gaisrų inspektoriaus pareigybės. 1898 m., be kitos technikos, įsigytas ir pirmasis kvėpavimo aparatas. 1900 m. pabaigoje buvo įsigytos „Magirus“ firmos triratės mechaninės arklių traukiamos kopėčios, kurių bendras ilgis buvo 18 metrų. Šios kopėčios buvo naudojamos ilgai, tačiau turėjo didelį trūkumą – skubant į gaisrą ar jau grįžtant iš jo, pasibaidžius arkliams, iškart apvirsdavo (1931 m. „Memeler Dampfboot“ straipsnyje, skirtame gaisrinės 75-mečiui, minima, jog šios kopėčios vis dar naudojamos, tačiau apibūdinamos kaip gaisrinės „skaudulys“).

Po metų, 1901-aisiais, buvo nupirktas garinis siurblys, kurio pajėgumas – 1 000 litrų per minutę.

Be gaisrų gesinimo, ugniagesiams dar buvo priskirta atlikti įvairius gelbėjimo darbus, gabenti areštuotus asmenis.

Nuo 1902 m. miesto valdžios sprendimu gaisrinė įsigijo du dviračius. Vienas jų buvo skirtas naudojimui, kitas – nemokančių juo važiuoti gaisrininkų apmokymui.

Tai buvo greičiausia transporto priemonė, kuria į gaisro vietą nuvykdavo pirmasis ugniagesys. Kol atvažiuodavo visa komanda ir technika, jis jau būdavo įvertinęs gaisro mastą ir galėjo greičiau pradėti organizuoti gesinimą.

1902 m. iš Karaliaučiaus atvykęs tenykštis ugniagesių direktorius revizavo Klaipėdos gaisrinę – buvo skaičiuojamas pirmojo gaisrininko bei visos gurguolės atvykimo į gaisravietę laikas.

1917 m. gaisrinėje buvo įrengta nauja perspėjimo sistema, veikusi iki 1945 m.

Greičiausiai būtent šiuos gaisrininkų iškvietimo pultelius savo atsiminimuose „Gyvenimas Malkų gatvėje“ mini R.Bėkšta: „Tai raudonai dažytos maždaug trisdešimties centimetrų skersmens ir dešimties centimetrų storio špižinės (ketaus) dėžutės, pritvirtintos prie mūrinio pastato sienos suaugusio 62

žmogaus akių lygyje. Dėžutės dangtelio viduryje – stiklinis langelis. Už stiklo matyti vokiškai surašyta instrukcija, kaip elgtis gaisro metu, ir didelis juodas mygtukas. [...] gaisrininkams iškviesti reikia išmušti stiklą ir nuspausti iki galo mygtuką [...]“10.

Neapsiėjo be arklių 1919 m. Klaipėdos ugniagesių komandoje buvo 20 žmonių, visi turėjo papildomas profesijas. Kai nebūdavo gaisrų, jie dirbdavo kitus miestui reikalingus darbus – pvz., staliai gamindavo naujus baldus, račiai – naujus vežimus.

Tuo metu gaisrinė dar nebuvo motorizuota, todėl į gaisro vietą būdavo vykstama arkliais ir vežimais. Iš miesto vežiminės kasdien būdavo skiriami šeši arkliai ir vežikas gaisrinei aptarnauti, o kinkinys keisdavosi kasdien. 1919–1920 m. ugniagesių technika buvo atnaujinta.

Be įvairios technikos, jai priklausė gaisrininkų vežimas.

1922 m. buvo įsigytas pirmasis motorizuotas „Daimler“ firmos siurblys (tris kartus galingesnis, nei arklių traukiami rankiniai siurbliai) ir magistratui priklausęs lengvasis automobilinis. Šis automobilis naudotas ne tik gaisrinės reikmėms, juo dažnai naudojosi ir vyriausiasis burmistras (ypač kai prireikdavo pavyti traukinį, į kurį būdavo pavėlavęs). 1934 m. gaisrinę baigta motorizuoti, tačiau arkliai vis dar buvo naudojami neįsijungiant mašinų varikliams ar prireikus kopėčių.

1924 m. Smeltėje susikūrė ugniagesių savanorių komanda. Iki tol gaisrus Smeltėje gesindavo iš Klaipėdos atvykę ugniagesiai.

Augant miestui 1923 m. liepos mėnesį Klaipėdos miesto ugniagesių valdyba gavo po 10 egzempliorių neseniai pradėto leisti mėnesinio laikraščio „Lietuvos gaisrininkas“ 1-ojo ir 2-ojo numerių, skirtų išdalyti ugniagesiams. Nuo 5–7 numerių šiame leidinyje prie gaisrų kronikos buvo išspausdintos žinios ir apie Klaipėdos

gaisrus. Nuo 1924 m. 4-ojo numerio „Lietuvos gaisrininke“ atsirado išskirta rubrika „Iš Klaipėdos krašto“, kur skelbta iš „Klaipėdos žinių“ paimta gaisrų kronika.

Tais pačiais metais gegužės mėnesį Kaune organizuotame ugniagesių draugijų ir komandų suvažiavime dalyvavo ir Klaipėdos ugniagesių komandos atstovas p. Dobslavas. Savo pranešime jis teigė, kad nors mieste priešgaisrine sauga rūpinamasi gerai, tačiau kaimuose tam dėmesio neskiriama. Deja, Klaipėdos krašto ugniagesių sąjunga atsisakė jungtis prie Lietuvos sąjungos, todėl suvažiavime dalyvavęs Klaipėdos krašto atstovas laikytas išstojusiu iš sąjungos tarybos11.

1931 m. leidinyje „Lietuvos gaisrininkas“ išspausdintas Ugniagesiu pasivadinusio autoriaus straipsnis „Klaipėdos miesto ugniagesių komanda“, kuriame išsamiai aprašyta gaisrinės veikla. Tuo metu gaisrinėje dirbo 33 darbuotojai – vienas brandmeisteris (ugniagesių viršininkas), trys vyresnieji ugniagesiai, 21 eilinis ir aštuoni pagalbiniai. Darbdavys buvo Klaipėdos miesto magistratas. Komandai priklausė du automobiliai, vienas didelis ir du kilnojami siurbliai. 1930 m. buvo įsigytas siurblys, skirtas pumpuoti vandenį (iš rūsių ir pan.). Gaisrų skaičius tada kasmet augo, tačiau, kaip teigė autorius, nereikia tuo stebėtis, – augo miestas, daugėjo gyventojų bei įmonių.

Klaipėdos ugniagesiai padėdavo gesinti gaisrus ir aplinkinėse vietovėse – Kretingoje, Gargžduose, Darbėnuose.

Be gaisrų gesinimo, ugniagesiams dar buvo priskirta atlikti įvairius gelbėjimo darbus, gabenti areštuotus asmenis.

Taip pat jiems priklausė sanitarinis automobilis – „greitoji pagelba“ ir penki savivaldybės sunkieji automobiliai.

Ugniagesiai jais turėjo teisę naudotis ir gaisro atveju.

(Pabaiga – kitame numeryje) ____________________ R.Bėkšta. Gyvenimas Malkų gatvėje. Atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą. Vilnius, 2015, p. 125 11 Lietuvos gaisrininkas, 1924, Nr. 8(16), p. 87 10

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8