Durys 2016 04

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 BALANDIS / Nr. 4(28)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 balandis / Nr. 4(28) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

MUZIKA

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Daiva KŠANIENĖ. Viltingas Klaipėdos jaunimo simfoninio orkestro koncertas ir istorinė tiesa

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Danguolė VILIDAITĖ. Pavasarinis šėlsmas, orkestrai, festivalis

4 10

TEATRAS Salomėja BURNEIKAITĖ. Porcelianinė meilės istorija lėlių teatre

14

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. „Alka“ – brandos sulaukusi šeima

17

SVEČIAS Kęstutis MEŠKYS. M.Grzegorzekas: reikia žinoti kino taisykles, kad jas galėtum laužyti

22

KINAS Dainius VANAGAS. „Kino pavasaris 2016“: prisimenant Irako karą

26

Aivaras DOČKUS. Modernaus karo dilemos

28

DAILĖ Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Kelionė po Š.Saukos pasaulį

32

GINTARO LAŠAI

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 2 psl. – Šarūnas Sauka. Laiptai.

Fragmentas. 1989 4 psl. – Vytauto Petriko nuotr.

Kristina SADAUSKIENĖ. E.Gudonytė: rašau dėl savęs, bet ne sau

38

Eglė GUDONYTĖ. Mano kalendorius

42

Liudas PRANCIŠKUS. Eilėraščiai

45

ŽURNALĄ REMIA

Monika ŠULCAITĖ. Atminties dirigento užrašai

48

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

52

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2016 m.

SRTRF skyrė 31 tūkst. eurų finansinę paramą

Monika BERTAŠIŪTĖ. Eilėraščiai

50

KULTŪROS ISTORIJA Carlas ZIMMERIS. Šventinio vakaro valandos pas H.Šojų

58

Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Iš karališkosios atminties saugyklos (2)

60 3

MUZIKA

Pavasarinis šėls orkestrai, festiva Kasmetis, jau 41-asis akademinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ jau įpusėjo, tad pirmieji patirti įspūdžiai tiesiog prašyte prašosi balto popieriaus lapo, kad ir nedidelio apibendrinimo.

Danguolė VILIDAITĖ

Įdomiausi ir geriausi Vienas jų – ir šiais metais festivalio struktūra nedaug kuo pasikeitė. Trukmė – mėnuo, koncertai – aštuoni, vyraujanti muzika – orkestrinė. Pasirodymams festivalį rengiančioje Klaipėdos koncertų salėje pakviesti geriausi mūsų krašto sim-

foniniai ir kameriniai orkestrai, žymusis „Baltic Sea Philharmonic“ (su vieninteliu koncertu Lietuvoje). Atlikimui pasirinkti įdomiausi ir geriausi, jau laiko išbandyti, skirtingų žanrų, stilių ir epochų muzikos pavyzdžiai, įdėtos kelios kompozicinės intrigos – bent jau man asmeniškai įdomu buvo išgirsti Ericho Wolfgango Korngoldo, Pietro Antonio Locatelli’o, Gedimino Gelgoto kūrinius, atliekamus „gyvai“, ne „YouTube“ variantą.

Programoje dėmesį vėl traukia įvairių solistų gausa, žinomi ar Klaipėdos

„Baltijos jūros peizažai“: Baltijos šalių jaunimo simfoninis orkestras „Baltic Sea Philharmonic“, solistas A.Toradze (fortepijonas), dirigentas K.Järvi’s.

4

MUZIKA

smas, alis klausytojams dar negirdėti vardai, tokie kaip Audrius Puskunigis (obojus, meilės obojus), Robertas Lozinskis (fortepijonas), Dmitrijus Sinkovskis (kontratenoras, barokinis smuikas), Eglė Šidlauskaitė (mecosopranas, mūsų Muzikinio teatro Karmen), Viktorija Miškūnaitė (sopranas, už Manon Lesko vaidmenį šiemet įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi), Klaipėdos koncertų salės erdvėje suskambo net vargonai (Karolina Juodelytė).

Visi renginiai – išskirtiniai, gaila bent vieną praleisti.

Muzikos pagauti Šioje muzikinių įvykių ir nuotykių gausoje ypatinga patirtimi, stipria kulminacija tapo Baltijos šalių jaunimo simfoninio orkestro „Baltic Sea Philharmonic“ pasirodymas „Baltijos jūros peizažai“ (balandžio

15 d.). Ne tik dėl to, kad šie jauni žmonės (orkestrą sudaro 18–28 metų muzikai iš dešimties Baltijos regiono šalių) preciziškai pagrojo sudėtingiausią programą, bet daugiau dėl to entuziazmo, vidinio džiaugsmo, kuriuo spinduliavo kiekvienas orkestro narys ir ypač jų vadovas, charizmatiškasis Kristjanas Järvi’s. ►

Vytauto Petriko nuotr.

5

MUZIKA

„Lygumų giesmės“: Lietuvos kamerinis orkestras, choras „Liepaitės“, dirigentė A.Čepaitė, solistai – K.Juodelytė (vargonai), Dž.Bidva (smuikas).

6

MUZIKA

◄ Stebino šio dirigento energija, jo gebėjimas uždegti, „sureguliuoti“, išgauti norimą rezultatą, aistringa meilė muzikai.

Ir plastiškumas – juk beveik kiekvienam didesniam muzikos charakterio pasikeitimui buvo atrandamas jį atitinkantis judesys, nedirigentiškas, bet kad tik atlikėjams būtų aiškiau.

Orkestro išraiškų diapazonas gana platus tiek charakterio, tiek tempo ar dinamikos požiūriu. Koncerte skambėjo Jeano Sibelijaus „Karelijos siuita“ op. 11, Arvo Pärto „Gulbės giesmė“, G.Gelgoto „Kalnai. Vandenys. (Laisvė)“ – atlikti labai įtaigiai. Bet labiausiai įsiminė žymių XX a. rusų kompozitorių interpretacija: Igorio Stravinskio simfoninė siuita iš baleto „Ugnies paukštė“, mirganti įvairiausiomis faktūromis, pučiamųjų instrumentų virtuoziškais pasažais; Sergejaus Prokofjevo

Šių metų Klaipėdos muzikos pavasario išskirtinis bruožas – jaunų lietuvių menininkų, sėkmingai siekiančių karjeros aukštumų užsienyje, pasirodymai. koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3, C dur, op. 26 (solistas – Alexanderis Toradze, Gruzija, JAV) – vitališkas, energingas, su lyriškais, melodingais solo epizodais.

O bisui – kaip iš gausybės rago, ne viena ir ne dvi kompozicijos (toks altruistiškas, retai bepasitaikantis savęs dovanojimas), atvedusios publiką iki siautulingų aplodismentų.

K.Järvi’s kilęs iš Estijoje žymios dirigentų dinastijos. Šiai profesijai savo gyvenimus paskyrė jo tėvas (šiemet balandžio 1 d. su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru pasirodęs Vilniuje, „Baltijos orkestrų festivalyje“), dėdė, brolis. Vaikystėje šeima emigravo į JAV, tad pagrindiniai muzikiniai mokslai siejami su šia šalimi. Šiuo metu K.Järvi’s laikomas vienu iš ryškiausių savo kartos atstovų pasaulyje, o dėl įvairiapusės veiklos dažnai dar tituluojamas muziku be sienų. Įdomus faktas – pirmasis Kristjano kūdikystėje ištartas žodis buvo „Mozartas“ (ir ko gi čia tada stebėtis).

Reveransas tradicijai Antras svarbus festivalio akcentas – dramatinis. Tai vakaras „Lygumų giesmės“ (balandžio 13 d.), skirtas 100-osioms kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno gimimo metinėms (Seimas, įvertindamas šio kūrėjo nuopelnus mūsų kultūrai ir valstybingumui, šiuos metus paskelbė Juliaus Juzeliūno metais). Koncerto dalyviai: Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas), merginų choras „Liepaitės“ (vadovė Jolita Vaitkevičienė), Džeraldas Bidva (smuikas), K.Juodelytė (vargonai) ir dirigentė Adrija Čepaitė.

Pagal savo programą šis renginys man labiau artimas šiuolaikinės muzikos festivalio „Permainų muzika“ koncepcijai. Bet ir festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“, manyčiau, gili jo išraiška pritiko. Be to, didesnis dėmesys lietuvių muzikos klasikai visada pagirtinas. Nustebtume pamatę, kiek pasaulinio lygio darbų esame užmiršę, gal ir kultūrinių kompleksų tada mažiau beliktų – vis dar pernelyg dažnai save menkiname, nemokame vertinti to, ką jau turime.

Ypač įtaigiai buvo atliktas pirmasis kūrinys – J.Juzeliūno koncertas vargonams, smuikui ir styginiams, parašytas stilistinio lūžio, ieškojimo metais (nors smuiko solo partijoje (Dž.

Bidva) kiek pritrūko garso jėgos). Tuo periodu, TSRS prasidėjus kultūriniam „atšilimui“, kompozitorius jau galėjo naudoti modernesnes kompozicines priemones.

Galingesnio garso reikėjo ir kulminacinėse simfonijos Nr. 5 „Lygumų giesmės“ vaikų chorui ir styginiams vietose (atlikta antroje koncerto dalyje). Ši simfonija – tai vienas, turbūt neapsiriksiu, iš populiariausių autoriaus darbų.

Joje gerai atsispindi pagrindiniai, nauji J.Juzeliūno kūrybos principai, šiuolaikinių išraiškų derinimas su liaudies muzikos elementais.

Dar šiame vakare skambėjo vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ ir šių dienų žymiausio chorinės muzikos meistro esto A.Pärto „Estiška lopšinė“ moterų chorui ir styginiams. Nesudėtingi, spalvingi, interpretuoti meistriškai. ► 7

MUZIKA

„Jaunystės vėjas“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistas R.Lozinskis (fortepijonas), dirigentė G.Šlekytė.

Intriguoja sugrįžimais ◄ Šių metų Klaipėdos muzikos pavasario išskirtinis bruožas – jaunų lietuvių menininkų, sėkmingai siekiančių karjeros aukštumų užsienyje, pasirodymai. Kiekvie8

nas šis susitikimas buvo savotiška intriga ir atradimas, o mintyse sau pirmąją festivalio dalį pavadinau sugrįžimais (kaip žinomą tarptautinį Vilniaus festivalį, kuriam jaučiu didelį palankumą).

Jų pasiekimai stebinantys. A.Čepaitė, jau minėto koncerto dirigentė, Graco mu-

zikos ir vaizduojamųjų menų universitete (Austrija) įgijo net tris magistro diplomus: chorinio ir orkestrinio dirigavimo, bažnytinės muzikos su grigališkojo choralo specializacija.

Giedrė Šlekytė tos pačios specialybės žinių irgi siekė Grace, vėliau

MUZIKA

Leipcigo muzikos ir teatro bei Ciuricho menų akademijose. Ji sėkmingai dalyvauja įvairiuose prestižiniuose konkursuose, dirigavo ne vienam Europos simfoniniam orkestrui, jai pranašaujama Mirgos Gražinytės ateitis. Šios muzikės meistriškumą galėjome įvertinti koncerte „Jaunystės vėjas“ (balandžio 1 d.).

Pianistas R.Lozinskis studijuoja Škotijos karališkojoje konservatorijoje.

Praėjusiais metais nuskynė laurus tarptautiniame M.K.Čiurlionio konkurse (pirmoji premija ir specialus prizas už M.K.Čiurlionio kūrinį), buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos pianistu studentu (taip pat tapo publikos numylėtiniu, gavo specialų prizą). Jo rankose Wolfgango Amadeuso Mozarto koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll (kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru, dirigentė – G.Šlekytė) suspindo tik šiam kompozitoriui būdinga garso šviesa ir lengvumu, nors muzikinio teksto tikslumo kiek pritrūko.

Koncerte „Garsų tėkmėje“ (balandžio 7 d.) išgirdome pučiamojo instrumento virtuozą A.Puskunigį. Menininkas aukso medaliu baigė Meco (Prancūzija) konservatoriją (aukštoji mokykla), vėliau studijas tęsė Sarbriukene (Vokietija). Šiuo metu pedagoginį darbą dirba Prancūzijoje.

Atlikti baroko meistrų Georgo Philippo Telemanno ir Johanno Sebastiano Bacho koncertai obojui (meilės obojui) ir orkestrui ne vieną klausytoją tuokart, manyčiau, sužavėjo subtilių melodijų grožiu, grakščiais, vingriais pasažais. Deja, orkestras solistui ne

visada spėjo tiksliai pritarti (Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, meno vadovas – Donatas Katkus). Taip jau kartais nutinka, kai nėra dirigento. Ir dėl to labai gaila, nes vakaras savo žavesio dalį, kad ir labai mažą, prarado.

„Garsų tėkmėje“: Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, solistas A.Puskunigis (obojus, meilės obojus), dalyvavo Celine Scibetta-Puskunigis (klavesinas).

9

MUZIKA

Viltingas Klaipėdos j orkestro koncertas ir Nusistovėjusį Klaipėdos akademinės muzikinės kultūros gyvenimą, lyg ir nebesitikint naujų ryškesnių klaipėdietiškų proveržių, netikėtai sujudino kovo 8-ąją Klaipėdos universiteto Menų akademijos (KU MA) koncertų salėje įvykęs be galo džiuginantis neseniai susibūrusio Klaipėdos jaunimo (moksleivių) simfoninio orkestro pirmasis koncertas. Puoselėjant viltis, kad šios iniciatyvos laukia puiki ateitis, kartu norėtųsi priminti simfoninio orkestro Klaipėdoje istorinę raidą.

Klaipėdos jungtinio jaunimo simfoninio orkestro koncerto, kurį dirigavo T.Ambrozaitis, KU MA salėje akimirka.

10

Vytauto Liaudanskio nuotr.

MUZIKA

aunimo simfoninio istorinė tiesa Daiva KŠANIENĖ

Lauktas įvykis Klaipėdos jungtinio jaunimo simfoninio orkestro idėja gimė Stasio Šimkaus konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, kurią įkvėpė jungtinio konservatorijos moksleivių, pedagogų bei absolventų simfoninio koncerto (deja, vienkartinio) sėkmė, 2014 m. pradžioje minint konservatorijos 90-metį. Dabartinis orkestras gimė sujungus Eduardo Balsio menų gimnazijos bei S.Šimkaus konservatorijos moksleivių muzikines pajėgas, daug pastangų įdėjus direktoriams Gintautui Misiukevičiui, L.Jonavičienei, taip pat Klaipėdos kamerinio orkestro vadovui doc. Mindaugui Bačkui bei KU MA dekanui prof. Vytautui Tetenskui, svarbiausia – talentingiems Klaipėdos jaunuoliams, jų pedagogams (koncertmeisteriai: A.Strimaitis (styginiai instrumentai), S.Petrulis, V.Lenkšaitė, P.Dovydaitis (pučiamieji ir mušamieji instrumentai). Tai miesto inteligentijos be galo lauktas įvykis. Visada buvo sunku suprasti, kuo Klaipėdos muzikos mokyklos prastesnės už Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kuri jau seniai turi savo pajėgų simfoninį orkestrą. Ir štai – atėjo momentas...

Diriguojant Tomui Ambrozaičiui, jaunieji orkestrantai pasirodė puikiai. Džiugu buvo scenoje matyti lygiai 50 atlikėjų.

Tarp jų: 27 E.Balsio menų gimnazijos moksleiviai, 18 S.Šimkaus konservatorijos studentų bei penki mokytojai. Pajėgią, profesionalią styginių instrumentų grupę sudarė daugiausia „balsiukai“, kurie yra įgiję gerus orkestrinio muzikavimo įgūdžius, grieždami puikiame savo gimnazijos kameriniame orkestre (jį įkūrė ir 2001–2008 m. vadovavo Saulutė Domar-

kienė, nuo 2008 m. – T.Ambrozaitis). Žinoma, kad stipriausia Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų mokykla nuo seno yra S.Šimkaus konservatorija, tad jos mokiniai ir sudarė orkestro pučiamųjų grupės pagrindą, tačiau joje netrūko ir „balsiukų“ – jų buvo net aštuoni. Taip pat „balsiukų“ buvo ir tarp grojančiųjų mušamaisiais.

Jungtinio dviejų Klaipėdos muzikos mokyklų moksleivių simfoninio orkestro koncertas suteikė vilties: galgi jaunojo kolektyvo pasirodymas nebus vienkartinis ir veikla tęsis.

Simfoninis orkestras koncertą nuotaikingai pradėjo G.Bizet operos „Karmen“ uvertiūra. Gerai žinomo, kiekvieno klausytojo atmintyje gyvo kūrinio skambesys nenuvylė: jaunieji atlikėjai grojo jausdami veikalo dvasią bei nuotaiką, ritmiškai tiksliai, švytinčiais veidais (tai itin žavėjo).

Brandesnės interpretacijos pristigo taip pat dažnai atliekamai F.Schuberto Simfonijos h-moll Nr. 8 („Nebaigtosios“) I daliai Allegro moderato. Moksleiviai grojo susikaupę, susitelkę, atiduodami visas savo menines jėgas, tačiau kūrinys nuskambėjo blankokai, truputį padrikai, nebuvo išryškinti formos dramaturginiai akcentai, kulminacijos, šiek tiek kai kuriose vietose šlubavo ir intonacija.

Labai maloniai nuteikė šiuolaikinės kompozicijos atlikimas – kompozitorės N.Sinkevičiūtės specialiai šiam pasirodymui sukurto „Vitražo“ dvi dalys: „Lopšinė“ ir „Plaukia pylelė“. Santūriai modernus, polifoniškas, nelengvas, susišaukiantis su lietuvių liaudies muzikos motyvais, papuoštas dainavimo elementais kūrinys nuskambėjo labai gaiviai, subtiliai ir patraukliai.

Klausytojus sužavėjo simfoninio orkestro atliktas R.Paulo „Veidrodžių“ valsas iš miuziklo „Sesuo Kerė“, puikiai aranžuotas klaipėdiečio R.Giedraičio.

Pabaigoje publiką įaudrino J.Strausso (vyresniojo) energingas, ritmiškas Radeckio maršas (čekų didiko, Austrijos armijos generolo, didvyrio Jozefo Radeckio garbei). Kaip ir prieš 150 m. Austrijoje, ir dabar, atliekant šį maršą, klausytojai entuziastingai plojo į taktą.

Ar galime svajoti?

Didelį darbą nuveikė dirigentas T.Ambrozaitis, kuriam teko svarbiausia užduotis – vadovauti ką tik susibūrusiam, neįgudusiam, pirmą kartą koncertuojančiam orkestrui. Tai nebuvo lengva. Kaip sakė iškilusis lietuvių dirigentas J.Aleksa, sunkiausia dirbti ne su mediniais ar variniais instrumentais, o su gyvais žmonėmis. Šį kartą tie gyvi žmonės buvo ne patyrę meistrai ar iškilūs virtuozai, o moksleiviai, dar visai vaikai, tad juos uždegti, vesti muzikos vyksmo labirintais sudėtinga. Juk dirigentui labai svarbu pažinti orkestrą, o muzikantams – dirigentą. Vargu ar šį kartą toji abipusė pažintis iki galo įvyko; tam nebuvo ir pakankamai laiko. Tad, nepaisant visų pastangų, kai kuriuose epizoduose „nesusikalbėjimas“ tarp orkestro ir dirigento buvo juntamas. Atrodo, kad ir natos pagrotos, ir klaidų nedaug, o emocijai kažko trūksta. Tačiau tai pataisoma.

Dirigento darbas (jausminis, dvasinis, meninis, fizinis) sunkus, tačiau „visus šios profesijos sunkumus iki galo suprasite, kai jums sukaks 70 metų“, kaip sakė genialusis vokiečių kompozitorius ir dirigentas R.Straussas. Tad gabus, entuziastingas dirigentas T.Ambrozaitis turi dar labai daug laiko, jam viskas prieš akis.

Pačioje koncerto pradžioje, prieš orkestro pasirodymą, girdėjome čekų kompozitoriaus romantiko A.Dvořáko Amerikietiškojo styginių kvarteto F-dur, op. 96 IV dalį Vivace ma non troppo. ► 11

MUZIKA

◄ Ją pagriežė naujai susibūręs žinomų uostamiesčio atlikėjų – Klaipėdos kamerinio orkestro artistų kvartetas: A.Strimaitis (I smuikas), K.Kupšienė (II smuikas), A.Kaziukaitienė (altas), G.Bajorūnienė (violončelė). Per pastaruosius mėnesius matome jau antrąjį (kitos sudėties) klaipėdiečių styginių kvartetą. Tai turėtų džiuginti; seniai Klaipėda verta savo profesionalaus styginių kvarteto. Tačiau džiugesys išnyksta, kai kartą ar du sužibėję ansambliai savo veiklą nutraukia. Tik viena kita proga susibūrę jie niekada nepasieks nei tikro profesionalumo, nei ugdys šio žanro pomėgį. Liko nelabai aišku, kodėl šiaip muzikaliai, išraiškingai, talentingų muzikų atliktas minėtas kvartetas buvo įtrauktas į koncerto programą; jis tarsi „iškrito“ iš viso vakaro konteksto.

Jungtinis dviejų muzikos institucijų moksleivių simfoninis orkestras nuteikė labai viltingai. Pamatėme, išgirdome, net nustebome – kiek daug ir kokių puikių jaunų instrumentininkų turi mūsų miestas. Tik ar galime svajoti, kad šis orkestras taps nuolatiniu miesto jaunųjų orkestrantų ugdymo meniniu bastionu, tikėdami, kad jie augs, tobulės, o svarbiausia – norės (!) ir toliau groti orkestruose, solo, ansambliuose. Jei taip, kyla klausimas – kur? Be abejo, dauguma jų rinksis muzikos atlikėjų kelią; daug pasaulyje yra jaunimo laukiančių orkestrų.

O kaip gimtasis miestas? Ar jam reikia šių talentingų jaunuolių? Apie tai pagalvojus, kažkodėl apima pesimistinė, liūdna nuojauta, kad jie (gal ne visi) veikiausiai atsisveikins su Klaipėda, papildys kitus Lietuvos ir Europos miestų orkestrus, pelnys šlovę ir, nors ilgėdamiesi gimtinės, visavertiškai bei oriai gyvens kitur.

Gal kas nors iš valdžios žmonių galėtų pasakyti, ar kada nors, be terminalų, atliekų deginimo gamyklų, arenų, stiklinių dangoraižių, planuojamų tiltų ir panašių dalykų, ateis laikas Klaipėdoje įkurti savarankišką miesto simfoninį orkestrą – neįkainojamą dvasinės, muzikinės kultūros reiškinį?

Daug vilčių teikiantis E.Balsio ir S.Šimkaus muzikos mokyklų moksleivių koncertas paskatino prisiminti istoriją.

Jau chrestomatiška Klaipėdos lietuviško simfoninio orkestro pradžią sieti su S.Šimkaus vardu. (1923 m. jo įkurtos 12

Klaipėdos konservatorijos ir jos mokinių bei mokytojų simfoninio orkestro veikla truko penkerius metus.) Nuo S.Šimkaus pradedama aiškinti visa miesto muzikinės kultūros raida. Tai teisinga, bet tik vienu – lietuviškosios muzikos sklaidos – aspektu. Paprastai neminimi nei ankstesnių, nei vėlesnių metų Klaipėdos simfoninio orkestro raidos etapai.

Vertėtų žinoti, jog Klaipėdos simfoninio orkestro kelias yra žymiai turtingesnis bei savitesnis, atspindintis nepaprastai sudėtingą, ilgaamžę miesto istorinių, politinių, tautinių, taip pat kultūrinių virsmų istoriją, kokios neturėjo ir negalėjo turėti joks kitas Lietuvos miestas.

Nevalia iš jo ištrinti ištisų dešimtmečių (iki S.Šimkaus ir po S.Šimkaus) veiklos.

Tai, deja, sąmoningai ar nesąmoningai nuolat daroma.

Iki S.Šimkaus Įdomu, ar kam nors kilo klausimas, kodėl S.Šimkus konservatorijos ir orkestro nekūrė Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščiuose ar dar kur nors kitur Lietuvoje. Aišku, tai daugiau retorinis klausimas. Bet vis dėlto. Juk jis, Didžiosios Lietuvos žmogus, muziką studijavęs Vilniuje, Varšuvoje, Peterburge, dirbęs Kaune, JAV ir kitur, savo gabumus, užmojus ir siekius sėkmingai galėjo realizuoti bet kuriame mieste.

Juk 1918 m. iš carinės Rusijos ištrūkusiai ir nepriklausomybę iškovojusiai Lietuvai gyvybiškai reikėjo gaivinti savąją kultūrą. Suprantama, reikia džiaugtis, kad laikmečio politinė situacija šiuo požiūriu pasitarnavo būtent Klaipėdai. Į vokiškąją Klaipėdą, net 700 metų buvusią Prūsijos ir Vokietijos imperijos sudėtyje, o 1923 m. prijungtą prie Didžiosios Lietuvos (vokiečių tuomet čia gyveno daugiau nei lietuvių), prasidėjus aktyviam lituanizacijos procesui, iš Didžiosios Lietuvos atvyko daug įvairių sričių darbuotojų, tarnautojų, specialistų, menininkų.

Tarp jų buvo ir energingasis, impulsyvusis, iššūkių ir pažangos ištroškęs muzikas S.Šimkus.

Ką S.Šimkus bei kiti atvykę muzikai čia rado ir pamatė? Ogi turtingą, sugėrusią daugelio šimtmečių iškilią vokiškąją muzikinę kultūrą, įvairiapusę jos raišką. XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje Klaipėdos

vokiečių operos teatras buvo itin sustiprėjęs; jo simfoninis orkestras nuolat pasipildydavo profesionaliais Europos muzikos mokymo įstaigas baigusiais instrumentininkais. 1921 m. vokiečiai prie teatro orkestro dar įsteigė 25 muzikantų atskirą simfoninį orkestrą. Tarpukariu Klaipėdos vokiečių operos teatras statė sudėtingiausius sceninius veikalus: J.Offenbacho operą „Hofmano pasakas“, R.Wagnerio „Skrajojantį olandą“, P.Mascagni „Kaimo garbę“, R.Leoncavallo „Pajacus“ ir kitus; sėkmingai reguliariai koncertavo Klaipėdos vokiečių simfoninis orkestras, atlikdavęs L. van Beethoveno, W.A.Mozarto, F.Schuberto, F.Mendelsohno-Bartholdy, J.Brahmso, R.Schumanno ir kitų veikalus. Klaipėdoje veikė keli įvairių sudėčių vokiečių kameriniai instrumentiniai ansambliai: styginių kvartetas, kvintetas ir kt., gausūs chorai (daugiausia vyrų); gyvavo turtingos, muzikos meną remiančios draugijos („Collegium musicum“).

Operoje, simfoniniame orkestre, ansambliuose grojo talentingi vokiečių atlikėjai, dirigavo europinio garso dirigentai.

Atvykusiems iš buvusios carinės Lietuvos muzikams tai darė didžiulį įspūdį.

Netenka abejoti, kad būtent ryškus vokiečių muzikos gyvenimas įžiebė ir čia apsigyvenusių lietuvių muzikų ambicijas, siekį nenusileisti kaimynams ir kurti lietuviškos muzikos forpostą naujajame Lietuvos valstybės mieste – Klaipėdoje. Lietuvos vyriausybei supratus, kad Klaipėdos lietuvinimo procese didžiulį vaidmenį atlieka kultūra, imtasi kurti lietuviškas jos institucijas. Štai tokioje atmosferoje S.Šimkus ir ėmėsi titaniško darbo – steigti lietuvišką Klaipėdos konservatoriją, simfoninį orkestrą bei planuoti operos teatro atsiradimą. Daug ką S.Šimkus įgyvendino. 1925 m. gegužės 25 d. jo vadovaujamas Klaipėdos konservatorijos simfoninis orkestras (60 dalyvių) Šaulių salėje surengė pirmąjį koncertą, kuriame skambėjo L. van Beethoveno Pirmoji simfonija C-dur, M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūra ir kt.

Orkestre su 42 mokiniais grojo 18 mokytojų. Tarp jų virtuozai – S.Šimkaus pakviesti dėstyti čekų muzikai iš Prahos, sudarę nonetą.

Taigi vokiškosios kultūros dėmens niekaip negalime eliminuoti iš Klaipėdos muzikinės raidos (taip pat simfoninio or-

MUZIKA

kestro) istorijos bei iš miesto lietuviškojo profesionaliojo muzikinio gyvenimo pradžios. Tad apmaudu, kad net 2014 m. viename interneto tinklalapyje perskaičiau tekstą, kurio autorius, kalbėdamas apie Klaipėdos konservatorijos ir simfoninio orkestro įkūrimą 1923 m., teigė: „Šiame regione (...) vyko tik dvaro muzikavimas: Plungėje (argi Plungė priklauso Klaipėdos kraštui? – D.K.) tą organizavo Oginskiai, vietiniai vokiečiai bandė kviesti kažką iš Europos. O apie simfoninį orkestrą ten niekas nesvajojo“.

Po S.Šimkaus Klaipėdos lietuviškojo simfoninio orkestro kelias nepasibaigė 1930 m. uždarius S.Šimkaus įkurtą konservatoriją bei nelikus jos orkestro. (Beje, vokiečių simfoninis orkestras mieste veikė iki pat 1944 m.) Ir tikrai ne 90 metų miestui reikėjo jo laukti. Kalbant apie Klaipėdos simfoninio orkestro kelią, nevalia iš jo ištrinti ne tik vokiečių laikmečio, bet ir nepriklausomos Klaipėdos XX a. ketvirtojo dešimtmečio bei okupacinių sovietinių pokario metų.

Nors sunkiai, sudėtingomis sąlygomis (su pertrūkiais) Klaipėdos lietuviško simfoninio orkestro veikla visą tą laiką vystėsi: ir kaip savarankiško kolektyvo, ir veikiant muzikinių teatrų sudėtyse. Teiginys, jog nutrūkus S.Šimkaus vadovaujamo simfoninio orkestro veiklai, šio žanro koncertai Klaipėdoje atgimė tik 1993 m. (taigi po 63 m.) dirigentui S.Domarkui įsteigus Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, yra netikslus bei iškraipąs tikrąją istoriją. (Pastaba dėl Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro: reikėtų nebekartoti klaidinančio fakto ir galų gale išaiškinti, kad šis orkestras yra ne kas kita, o Muzikinio teatro orkestras (grojantis operose, operetėse), o ne koks nors naujas, savarankiškas, atskiras kolektyvas.

Paprasčiausiai šis orkestras, atlikdamas simfonines programas, pasivadindavo šiuo vardu. Bet juk ir kitų operos teatrų orkestrai rengia simfonines programas, „išlipa“ iš duobės ant scenos, tačiau tikrai „nepersikrikštija“.)

Nutrūkus S.Šimkaus simfoninio orkestro veiklai, po kelerių metų, 1933-iaisiais, žymaus kompozitoriaus ir dirigento Je-

ronimo Kačinsko dėka mieste simfoninis orkestras (jaunimo) vėl atgimė (veikė iki 1935 m.). Jame grojo Klaipėdos privačios muzikos mokyklos mokiniai, mokytojai, kavinių, karinių orkestrų muzikantai (45 dalyviai). 1933 m. birželio 22 d. Šaulių namuose suskambėjo L. van Beethoveno, F.Chopino, F.Liszto ir kiti kūriniai, vėliau – P.Čaikovskio, R.Schumanno opusai, sudėtingos lietuvių modernisto V.Bacevičiaus kompozicijos. Skaudžiai vystęsi Klaipėdos ir visos Lietuvos politiniai, istoriniai įvykiai (hitlerizmo grėsmė, Klaipėdos krašto aneksija, Antrasis pasaulinis karas, sovietų okupacija) koregavo ir muzikinio gyvenimo situacijas. Tačiau simfoninio orkestro idėja mieste visada buvo gyva, neužmiršta, gaivinama bei nuolat lengviau ar sunkiau realizuojama.

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje įsteigtam Muzikinės komedijos

Simfoninio orkestro idėja Klaipėdoje visada buvo gyva, neužmiršta, gaivinama bei nuolat lengviau ar sunkiau realizuojama. teatrui (veikė 1945–1949 m.) vadovavęs dirigentas Klemensas Griauzdė, be operečių, operų pastatymų, taip pat surengė ne vieną simfoninės muzikos koncertą.

Beje, šį orkestrą taip pat reikia vadinti būtent jaunimo orkestru, nes jame grojo Klaipėdos muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai. Koncertuose skambėjo L. van Beethoveno, F.Schuberto, A.Račiūno, P.Čaikovskio, A.Chačaturiano ir kitų veikalai. 1949 m. Muzikinės komedijos teatro simfoniniame orkestre grojo 52 instrumentininkai. Net uždarius teatrą, K.Griauzdė nenuleido rankų ir su muzikos mokyklos moksleiviais toliau (iki pat 1954 m.) rengė simfoninius koncertus. Beje, nors orkestrą sudarė muzikos mokyklos mokiniai, neoficialiai jis buvo vadinamas miesto simfoniniu orkestru.

Niekada neprisimenamas ir XX a. septintojo dešimtmečio S.Šimkaus konservatorijos (tuomet – Muzikos technikumas) periodas, kai šviesaus atminimo smuikininkas, pedagogas Romualdas Žaldokas

subūrė mokyklos simfoninį orkestrą ir keletą metų jam vadovavo. Puikiai atsimenu jo talentingai interpretuotą F.Schuberto Nebaigtąją simfoniją, L. van Beethoveno Romansą, W.A.Mozarto simfonijų fragmentus ir kt.

Tendencingai neminimas ir 30 metų (1956–1986) gyvavusios Klaipėdos liaudies operos teatro simfoninis orkestras.

Pirmieji dar retoki, savarankiški teatro simfoniniai koncertai pradėti rengti 1961–1963 m. (dirigentas Robertas Varnas). O 1966–1986 m., be operų, operečių pastatymų, Liaudies operos teatro simfoninis orkestras surengė daugybę koncertų, kuriems dirigavo Kazys Kšanas ir Algis Jonas Lukoševičius. Juose skambėjo L. van Beethoveno, W.A.Mozarto, G.Bizet, F.Schuberto, G.Verdi, G.Sviridovo, J.Strausso, P.Mascagni, G.Rossini, J.Haydno, V.Bacevičiaus, P.Fledžinsko, A.Remesos, A.Skultės, H.Ellerio, V.Klovos ir daugelio kitų kompozitorių kūriniai. Šio simfoninio orkestro dalyvių skaičius svyravo nuo 45 iki 55 muzikantų.

1987 m., pakeitus Liaudies operos statusą, pradėjo veikti Klaipėdos muzikinis teatras.

Tokia tad glausta Klaipėdos simfoninio orkestro istorija. Turėtume ja didžiuotis, skelbti, garsinti ją, o ne menkinti, laidoti po užmaršties dulkėmis. ...Nuaidėjus paskutiniams Klaipėdos jungtinio jaunimo simfoninio orkestro garsams, sukrebždėjo nedrąsi viltis, kad galbūt daugelį žmonių kartų džiuginusių Klaipėdos vokiečių bei lietuvių simfoninių orkestrų (1820– 1944 (vokiečių), 1925–1930 (lietuvių, S.Šimkus), 1933– 1935 (J.Kačinskas), 1945–1949, 1950–1954 (K.Griauzdė), 1961–1963 (R.Varnas), 1966–1986 (K.Kšanas, A.J.Lukoševičius), 1987–2016 (A.J.Lukoševičius, E.Kiviloo, S.Domarkas ir kiti) padėto tvirto pamato fone mieste gimsta naujas, savarankiškas, būtent mūsų dienų simfoninis orkestras, kuriame groja kita, XXI a. pradžios jaunuolių karta. Ji ateina su savo mąstymu, savu muzikos suvokimu, vizija, galbūt atsinešdama turtingesnę ir įvairesnę savojo miesto muzikos istorijos sampratą.

13

TEATRAS

Porcelianinė meilės istorija lėlių teatre klausimus: „Tai triušis gyvas?“, „Ar tu Porcelianas labai trapus ir su juo elgtis reikia atsargiai. tikrai myli?“ arba „Mama, o kodėl Meilė – taip pat trapi ir gali bet kada sudužti. Vienas neat- mane tu verki?“ sargus judesys, žodis, ir dzingt... liko iš jos tik kelios šukelės. Ši istorija tokia tikra, kad pirmą kartą žiūrėdama spekJaukus ir kamerinis taklį „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ Klaipėdos lėlių teatre, visai netikėtai finale pajutau skruostu riedančią Lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilatikrą, nuosavą ašarą. O tai lėlių teatre nutinka retai. Ypač vičiūtė retai eina lengviausiu keliu. Šį tiems, kurie jaučiasi „žinovais“ ir daugelį metų regėjo nekartą pasirinkusi įkūnyti Kate diCamilo „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“, mažai labai įvairaus lėlių teatro...

Salomėja BURNEIKAITĖ

Emocinis padrąsinimas Porcelianas šiuo atveju turi ne tik simbolinę, bet ir tiesioginę daiktišką prasmę. Juk mažosios Abilenos ir jos mylimo triušio Edvardo istorijoje veikia ir tikros porcelianinės lėlės. Be abejo, joms tenka „gyventi“ visai neporcelianiniame pasaulyje, tarp kitų, daug šiurkštesnių gyvenimo tikrumą atspindinčių faktūrų.

Lėlių teatro menas iš tiesų yra kerintis, nuolat atsinaujinantis ir budinantis mūsų širdis labai asmeniškai plačia ir nenuspėjama raiškos priemonių įvairove. Pastarąjį dešimtmetį lėlių teatro meninė kalba atgimsta prabildama į mus daiktų ar objektų 14

teatro raiškos būdais, drąsindama naujai pažvelgti į save daiktų pasaulyje. Tokia ir yra toji „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Ji įtraukia, kviesdama susimąstyti.

Argi ne todėl sudaiktėjimo laikmečio kontekste kilusios problemos, susvetimėjimo grimasos, dažno iš mūsų vidinis pažeidžiamumas, tikros giliausios žmogiškos meilės neišsakytas (ar nuslėptas) alkis prabyla net tragedijomis mūsų kasdienybėje?..

O štai lėlių teatre atrandame trapiai ir jautriai praskleidžiamą nuoširdų gėrio ilgesį, gimusį dar mažose širdelėse, prabylantį kiekvienam kitaip, ataidintį iš savos autentiškos vaikystės. Ir nesvarbu, kad kai kurie iš mūsų pasijuntame šiek tiek sutrikę. Juk vedami savo atžalėlių išeiname iš šio lėlių spektaklio jau padrąsinti emociškai, nors kai kurie mažyliai po „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“ ir uždavinėja tėveliams keistus

ji kartu su bendražygiais nuėjo nelengvą, bet įdomų ieškojimų etapą ir prabilo į mus nepaprastai įtaigia lėlių teatro kalba, suprantama ne tik vaikams, bet ypatingu būdu atliepiančia ir suaugusiųjų širdyse.

Tenka prisiminti, kad visi buvome vaikai... Nors spektaklis orientuotas į žiūrovus nuo ketverių metų, gera literatūra visada yra daugiaplanė, kaip ir nemirtingasis „Mažasis Princas“, „Skudurinės Onutės pasakėlės“ ar kuri nors Anderseno pasaka.

Beje, galėtų būti įdomu, jei teatras ryžtųsi šį spektaklį rodyti ne tik šeimoms, vaikams, bet atskirai – ir suaugusiųjų publikai.

Teatro salė – mažutė. Vaidinimas – jaukus ir kamerinis. Kalbėjimo būdas – intymus ir asmeniškas. Beje, spektaklyje nėra teksto, tariamo įprastais, pažįstamais žodžiais. Aktoriai kalbasi pačių susikurta „garsiakalbe“, kuri išreiškia emocijų kaitą, nuotaikų įvairovę, leidžia jausti veiksmo tempo ritmą, įvykių prasmę. Toks kalbėjimo būdas suprantamas ir įvairiakalbei publikai.

Puikiai spektaklyje veikia lėlių teatro profesionalė, pelnytai žvaigžde jau titu-

TEATRAS

Scena iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. G.Radvilavičiūtė).

luojama aktorė Renata Kutaitė. Ne veltui „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ jai lėmė šiemet būti įvertinta Klaipėdos „Padėkos kauke“ už vaidmenį būtent šiame spektaklyje. Jos scenos partneris Vytautas Kairys dėmesingai talkina Renatai, manipuliuodamas lėliškais pavidalais ir atsakingai iš jos mokydamasis lėlės valdymo paslapčių.

Su „išaugtais“ žaislais Mažos mergaitės Abilenos mylimas žaislinis triušis vardu Edvardas Tiuleinas šių aktorių dėka kartu su žiūrovais išgyvena tikrą meilės kelionę – nuo nerūpestingo,

nieko nemylinčio išpaikinto išdaigininko, kuris patiria nuotykių, netekčių, patyčių, skausmo, baimės, puola į neviltį, iki grįžimo namo, daugybės išmėginimų, meilės, dūžtančios porceliano širdies ir galų gale – tikro prisikėlimo, kaip stebuklo lėlių teatre. Tuo ir yra ypatingas archajiškasis, nuostabusis lėlių teatro menas…

Kiekvienas geras spektaklis prasideda nuo idėjos. Tikrai ne be reikalo režisierę G.Radvilavičiūtę sužavėjo tarsi atsitiktinai į jos rankas patekusi knyga apie nepaprasto triušio, kuris tampa ypatingu mažos mergaitės Abilenos mylimuoju, istorija ir jos subtili gelmė. Tačiau kaip tą trapų siužetą su tyliais minties vingiais perteikti lėlių teatro žiūrovams? Vaizduotėje gimė sumanymas spektakliui panaudoti tarsi

Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

„išaugtus“ ir nebereikalingus vaikams žaislus. Jais buvo žaista, mokytasi gyventi, kurti. Tie meškučiai, lėlės, juokdariai, įvairios mašinos, delfinai, tigras, drakonas, riedlentininkas, lėlių kambarėlio miniatiūriniai baldai, įvairiausi barškučiai, krepšeliai ir kitokie žaislai tikriausiai buvo kam nors dovanoti, kieno nors mėgti, branginti.

Režisierė nusprendė tuose „atmylėtuose“ žaisluose bandyti budinti ir gaivinti išlikusį vaikystės pojūtį.

Teatras prisiėmė iššūkį tos žaislinės „įrangos“ kaip nors gauti. Skelbė miesto laikraščiuose, kreipėsi į Klaipėdos lėlių teatro lankytojus, draugus, bičiulius su prašymu atnešti nebereikalingų žaislų, paminėdamas, kad jie bus naudojami kuriamame spektaklyje. ► 15

TEATRAS

◄ Iš didžiulės daiktų daugybės spektaklio kūrėjai atsirinko tik tuos, kurie galėjo atgyti, tinkamai derėdami vizualiniame „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“ sprendime. Be to, dailininkei ir režisierei G.Radvilavičiūtei teko aplankyti nemažai pigių rūbų ir labai brangių antikvarinių parduotuvių, nes porcelianinis Edvardo Tiuleino pasaulis buvo aristokratiškai išrankus. Iš sukauptos tikrų žaislų visumos spektaklyje panaudota gal tik koks ketvirtis surinkto turto. Nepatikėsite, bet

kai kurie aukotojai smalsaudami ateina pamatyti, kaip ir kur „apsigyveno“ jų mylimukai.

Kol mylėti yra kam Kūrybinė „Tiuleino“ komanda – tik iš kelių žmonių. Ir veikė jie tik jiems vieniems suprantamu būdu. Be abejo, G.Radvilavičiūtė yra scenarijaus autorė, režisierė ir dailinin-

kė, bet kūrybinis ieškojimų procesas vyko išbandant surinktas lėles, kitokią atributiką, improvizuojant ir „prijaukinant“ kartu su aktoriais. Tiesa, V.Kairys prisijungė vėliau, kai abi kartu – su ilgamete Gintarės bendražyge, nuosekliai ištikima Klaipėdos lėlių teatrui Renata – pajuto, kad būtinai reikalingas scenos partneris vyras. Buvo svarbu, kad lėliškoji Tiuleino erdvė turėtų abu pasaulio polius ir galėtų vykti spalvingi, guodžiantys, mįslingi, nebylūs, svarbūs, įdomūs, konkretūs personažų dialogai. Renata džiaugėsi, kad tinkama vieta atsirado ir jos vaikystės lėlei, kurios gyvenimas stebuklingai atgimė, liečiant ją tikrosios šeimininkės rankoms.

Muzikiniu spektaklio audiniu atsakingai rūpinosi Donatas Bielkauskas. Jo indėlis toks, kad garsų pasaulis darniai įsiaudžia į meninę visumą ir lieka beveik nepastebimas. Šviesų dailininkas Gediminas Babelis subtiliai ir tiksliai paryškina tai, kas svarbiausia.

Galėtų būti įdomu, jei teatras ryžtųsi šį spektaklį rodyti ne tik šeimoms, vaikams, bet atskirai – ir suaugusiųjų publikai.

Jau daugiau kaip metai prasisuko nuo „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“ premjeros dienos Klaipėdos lėlių teatre (pirmąsyk spektaklis parodytas 2015 m. vasario 28 d.). Sceniškoji Tiuleino kelionė plečiasi, spektaklis auga, įgauna naujų spalvų. Įdomu jį žiūrėti dar kartą, su kita publika. Nebylusis Tiuleinas išlieka ir jaunas, ir brandus. Pagaliau spektaklis tampa įdomus ne tik Klaipėdos publikai, sulaukia kitakalbių žiūrovų pripažinimo, šiek tiek jau pakeliavo ir po Lietuvą. Ne kartą rodytas Vilniuje, Menų spaustuvėje, buvo nukeliavęs į Kauno valstybinį lėlių teatrą, XXI tarptautinį lėlių teatrų festivalį. Norisi palinkėti spektakliui naujų kelionių į žiūrovų širdis. Tebūna jis laukiamas ir suprantamas visiems, kurie dar mokosi mylėti. Teprimena tikrosios meilės skonį tiems, kurie ją išgyveno ir tebebrangina. Ir tegul porcelianinė meilės istorija kartojasi, būna pasakojama vis naujai, vis kitiems, kol mylėti žemėje dar yra kam.

16

„Alka“ –

ETNOKULTŪRA

brandos sulaukusi šeima

Scena iš Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“ spektaklio „Už stalelio sėdau“ (rež. D.Kiseliūnaitė).

35-erius metus gyvuojantis klaipėdiečių folkloro ansamblis „Alka“ yra savitas ir seniai pamėgtas uostamiesčio žmonių. Minėdami įkūrimo sukaktį „alkiečiai“ pakvietė žiūrovus į karčemą. Pernai pastatytas spektaklis taip ir vadinasi – „Už stalelio sėdau“. ► 17

ETNOKULTŪRA

Daiva JANAUSKAITĖ

Pažadėjo, kad neišsiskirstys

Vyrai spektaklio metu daugiau dainavo nei kilnojo bokalus – visai taip pat, kaip senais laikais.

Instrumentinės grupės vadovė I.Žmijauskienė (pirmoji iš dešinės) yra tikra šios srities profesionalė.

Moterys karčemoje dažniausiai vaišindavosi kafija ir pyragais.

18

◄ „Alką“ subūrė Irena Nakienė. Ji – lyg šaknis, išleidusi daugybę kamienų – folkloro ansamblių. Vieniems jų buvo lemta sunykti, o kiti, kaip „Kuršių ainiai“ bei „Alka“, gyvuoja ir šiandien.

Vida Morkūnienė „Alkai“ vadovavo 18 metų, nuo 1986-ųjų, kai ansamblis perėjo Bandomosios laivų remonto įmonės žiniai.

Iki šiol ansamblyje išliko apie pusė narių. „Tai buvo šeimų ansamblis, vėliau atėjo jų vaikai, žmonės, kurių širdyje buvo tautiškumo idėja, kuriems kaip oro reikėjo folkloro. Tas laikas buvo labai įdomus ir sudėtingas. Apie 1991–1992 m. Nijolė Sliužinskienė, kuri ir dabar vadovauja Klaipėdos etnokultūros centrui, suformavo nuostatą, kad mes turime reprezentuoti Mažąją Lietuvą. Iki tol visada buvo minimi tik keturi regionai. Ieškojome autentiškų dainų, o paskui pradėjome domėtis, kaip turėtų atrodyti mūsų rūbai. Pradėjome bendrauti su Lietuvininkų draugija. Su Dalia Kiseliūnaite ėmėmės liuteroniškų giesmių. Choreografai šio krašto šokių ieškojo vokiškose knygose, kitoje literatūroje“, – prisiminimais dalijosi V.Morkūnienė.

Su kiekviena vadove ansamblis augo ir įgavo naujų bruožų. Jeigu V.Morkūnienė siekė dainų ir šokių autentiškumo, tai D.Kiseliūnaitė stengėsi akcentuoti šio krašto kalbą, tekstų prasmę. „Dalyvavimas ansamblyje mums visiems nebuvo nei darbas, nei sunki pareiga. Buvome tiesiog šeima. Mūsų ryšiai nenutrūko iki šiol, su visais vis dar bendrauju“, – kalbėjo V.Morkūnienė, atėjusi pasveikinti „alkiečių“ su sukaktimi.

Vėliau kelerius metus „Alkos“ vadove buvo Rita Šukienė.

Po jos buvo trumpas laikas, kai ansamblis liko be vado, tačiau „Alkos“ senbuviai įtikino Etnokultūros centro direktorę N.Sliužinskienę, kad dėl to neišsilakstys ir rinksis repetuoti.

2013-aisiais pakviesta atkurti prieš dešimtmetį didžiulį pasisekimą turėjusio spektaklio „Jau saulelė“ D.Kiseliūnaitė tapo ansamblio vadove. Ji pažino ansambliečius 2003-aisiais, kai režisierė su šiuo

ETNOKULTŪRA

ansambliu pirmą kartą ėmėsi K.Donelaičio kūrybos. Tada D.Kiseliūnaitė tik režisavo pastatymą.

K.Donelaičio dvasios teko mokytis „Sovietmečiu būti folkloro ansamblio nariu buvo įdomiau, mes jautėmės ypatingi, prisiliečiantys prie kažko tikro, truputį neleistino, – apie savo atėjimą į folklorą dar studijų metais, kai tapo ansamblio „Vorusnė“ nare, pasakojo D.Kiseliūnaitė. – „Vorusniečiai“ ėmė kreipti didesnį dėmesį į Mažąją Lietuvą, kai pradėjome išvažiuoti į ekspedicijas, kalbėtis su vietos žmonėmis, o ir į ansamblį atėjo keli žmonės iš šio krašto. Taip margumyne atsirado ir Mažosios Lietuvos folkloras. Nebuvo lengva prisibelsti į vietos žmonių širdis. Jie pasitikėjo ne kiekvienu ekspedicijų dalyviu. Bet kam pavykdavo, tas gaudavo labai įdomios medžiagos. Kai prasidėjo atgimimas, žmonės ėmė labiau kalbėti, tuo metu susidraugavome ir su bažnyčios atstovais. Vėliau buvau priimta į Lietuvininkų draugiją, taip tapau savu mažlietuviams žmogumi.“

Baigusi studijas D.Kiseliūnaitė vadovavo vaikų ansambliui „Vorusnėlė“, kuris gyvuoja ir dabar, daugelis pirmųjų ansambliečių atvedė į jį savo vaikus.

Būdama mokslininkė, tirdama šio regiono kalbą, D.Kiseliūnaitė ypač domėjosi Mažosios Lietuvos dalykais, tad tapusi „Alkos“ vadove žinojo, iš kur semtis medžiagos kuriamoms programoms.

Statydama spektaklį K.Donelaičio tema, D.Kiseliūnaitė sujungė „Alkos“ suaugusiuosius ir „Vorusnėlės“ vaikus, nes vaidinime reikėjo parodyti visų kartų atstovus – nuo mažylių iki senolių.

D.Kiseliūnaitė atviravo, kad reprezentuoti Mažąją Lietuvą nėra labai lengva, nes tikrų klaipėdiškių čia nesama, nėra tokių, iš kurių būtų galima paveldėti vietos žmonių esmę. Todėl paveldą, kurį norima išsaugoti ir perteikti žiūrovams, tenka pasiimti kitais keliais – daug ir nuoširdžiai dirbant. „Statant pirmąjį spektaklį, daugeliui šio krašto dvasią teko pamažu kimšti. Manau, kad bent jau išorinį vaizdą mums pavyko sukurti. Man visų svarbiausi žiūrovai ir griežčiausi vertintojai yra lietuvininkai.

Amžiną atilsį Rūta Mačiūnienė visada rasdavo prie ko prikibti. Bet jei jau jai patiko,

Didžąją dalį mažlietuvių šokių teko atkurti iš aprašymų vokiškose knygose.

vadinasi, mes pataikėme padaryti taip, kaip lietuvininkai tai jaučia ir įsivaizduoja. Antrąjį kartą K.Donelaitį statydami 2013-aisiais buvome kur kas gudresni. Iš esmės tai buvo ta pati programa, bet ją atnaujinome, nes vaidino daug kitų žmonių. „Alkietės“, kurios pirmojoje programoje vaidino merginas, ir vyrukai – pabroliai tapo brandžiais žmonėmis, juos teko pakeisti kitais. Vaikai tapo jaunuoliais“, – prisiminė ansamblio vadovė.

Tapo lyg viena darni šeima „Alka“, pasak visų jos narius pažįstančių žmonių, yra išskirtinis ansamblis todėl, kad susibūręs kaip sutuoktinių grupė po daugelio gyvavimo metų tapo viena šeima.

Laikas pakoregavo ne vieno gyvenimus, kai kurios poros pasuko skirtingais keliais, kiti neišvengė našlystės, buvo ir tokių, kurie tiesiog paliko ansamblį. Tie, kas liko, tebėra nuoširdūs bičiuliai, jiems buvimas ansamblyje tapo gyvenimo dalimi. „Alkos“ tikraisiais nariais dabar vadinami maždaug 25 žmonės. ►

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

19

ETNOKULTŪRA

Anuomet Mažojoje Lietuvoje karčemos buvo vieta, kur paskleidžiamos naujienos, susitariama dėl samdos, grąžinamos skolos, susipažįstama...

20

ETNOKULTŪRA

◄ Minėdama šį skaičių, D.Kiseliūnaitė paaiškino – kažkuris žmogus išvyksta ir šiek tiek laiko nesirodo repeticijose, bet paskui ir vėl atsiranda. „Jiems būti ansamblyje visiškai neapsimoka pinigine išraiška. Bet jeigu žmonėms nepatiktų, jų niekas net varu neatvarytų.

Galbūt draugystę stiprina bendros išvykos.

Nepriklausomybės pradžioje kelionės buvo vienas būdų pamatyti pasaulį. Kita vertus, žmonėms labai patinka reprezentuoti savo kraštą. Be to, išvykos į festivalius yra galimybė pamatyti kitus, – atviravo D.Kiseliūnaitė. – Mums labai malonu susiėjus tiesiog padainuoti ir mes tai dažnai padarome be scenos, švęsdami savo šventes. Gyvename kaip šeima, o gyvendami dainuojame. Labai gerbiu tuos, kurie nelipa į sceną, mano svajonė yra dainuoti savo malonumui. Tai yra tikrasis gyvenimas ir tikroji folkloro paskirtis.

Bet jeigu mes nepasirodytume, kas tada prikeltų folklorą? Tokia yra dabartinių ansamblių misija – grąžinimas tautai to, ką tėvai ir seneliai darė kasdien. Gyvenimas labai greitai keičiasi, tų sąlygų nebėra ir nebebus, natūraliai niekas nebedainuos, užgrojus šokiui nebežinos, kaip jis šokamas. Dabar folkloras gyvena miestuose, ir turime džiaugtis, kai jis grąžinamas į papročius. Negalima sakyti, kad tauta nesidomi tokiais dalykais. Kai vadinamuoju Gariūnų laikotarpiu atsidarė sienos ir jaunuomenei atrodė, kad viskas, kas gali būti vertingo, yra tik užsienyje, lietuviai puolė griebti viską, kas nemūsiška, – nuo maisto iki kultūros. Laikui bėgant atsikandome, supratome, kad mūsų maistas geresnis, o ir ištirpę svetimoje terpėje netekome savos esmės. Reikėjo nemažai pastangų, kol žmonės suvokė, kad turime savų vertybių.“

Panaudoja mokslo žinias D.Kiseliūnaitė repeticijoms ruošiasi lyg paskaitoms. Ji įsitikinusi, kad neiššifravęs, nesupratęs dainos teksto negali imtis ją dainuoti. Prieš pradėdama mokyti dainos, vadovė perskaito nemažai literatūros, pasakoja, koks yra istorinis tos dainos kontekstas. Juk dažnai dainose minimi konkretūs kaimai, vietovės, prūsų kaizerio kariuomenė, įterpti vokiški žodeliai. Reikia paaiškinti, kodėl toks yra dainavimo

stilius. Veikiausiai būtent tai „alkiečius“ traukia bendraujant su šia vadove; žmonės plečia savo akiratį, o gautos žinios juos dar labiau pakylėja ir suartina. „Mano uždavinys – ne tik išmokyti teisingai padainuoti dainą, bet kad ansambliečiai pajustų visa širdimi ir kūnu, kodėl ir ką norėjo pasakyti tas dainas dainavę žmonės.

Atėjau į ansamblį su visomis savo Mažosios Lietuvos žiniomis. Kai atrenku medžiagą, kiekvienas sakinys yra tikras, neperdarytas su teisinga leksika ir potekste“, – pasakojo apie savo darbą „Alkos“ vadovė.

Dar viena D.Kiseliūnaitės ypatybė, kad jos rengiami pasirodymai yra tikri spektakliai. „Lietuvininkų vestuves“ pastatė Jonas Kavaliauskas, kitus du spektaklius – „Jau saulelė“ ir „Už stalelio sėdau“ – režisavo D.Kiseliūnaitė. Ne tik dainuoti ar šokti, bet ir atlikti vaidmenį ansambliečiams teko pirmą kartą.

Dalia Kiseliūnaitė: gyvename kaip šeima, o gyvendami dainuojame. „Alka“, kaip ir kitas Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“, atstovauja Mažajai Lietuvai, tad abiem grupėms tenka kurti savo programas iš tos pačios medžiagos, tačiau ją interpretuoja kiekviena savaip. Šių ansamblių vadovus galima būtų palyginti su dviem režisieriais, statančiais tą patį „Hamletą“ – jei konkurencija tarp jų ir yra, tai tik kūrybinė.

Statyti folkloro spektaklius vadovų niekas neverčia ir net neragina. Ši mada gimė savaime, galbūt ši tendencija užgimė uostamiestyje. Apibūdindama „Alkos“ vadovę, N.Sliužinskienė gyrė ją už didžiules ambicijas, begalinį kūrybiškumą ir norą kaskart nustebinti bei pradžiuginti.

Instrumentinės grupės vadovė Ingrida Žmijauskienė, pasak N.Sliužinskienės, yra labai talentinga muzikantė ir tikras ramstis D.Kiseliūnaitei. „Labai nelengva rasti vadovą, kuris imasi dirbti su ansambliais. Darbas su mėgėjais reikalauja ne tik didelio profesionalumo, bet ir psichologinio pasikaustymo bei kantrybės. Už tokius pinigus, kokius gauna vadovai, įmanoma rasti daug

lengvesnį darbą“, – įsitikinusi Etnokultūros centro vadovė.

Apie karčemą – be didaktikos Paskutinė „Alkos“ programa – labai smagi, jos tema – kas vykdavo karčemoje. Nepaisant išorinio lengvumo, vadovė atviravo, kad šis spektaklis gimė ne lengviau nei „Jau saulelė“.

Sukurta prieš metus programa šiemet balandžio pradžioje dar kartą parodyta klaipėdiečiams Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

Salė buvo pilna. Atėjo ne tik „Alkos“ gerbėjai, šeimų nariai, norėję pasveikinti saviškius su ansamblio 35-mečiu, bet ir žmonės, kurie tikėjosi pamatyti smagų spektaklį. Tarp žiūrovų buvo nemažai garbaus amžiaus žmonių; nuoširdi reakcija vaidinimo metu bylojo apie tai, kad jiems pastatymas patiko.

Kurdama spektaklį D.Kiseliūnaitė siekė parodyti linksmąją mažlietuvių gyvenimo pusę – vaišes. Dar vienas svarbus uždavinys – paaiškinti, kad karčemos nebuvo vien pasilinksminimo ar girtavimo vieta.

Jose vyko visas viešasis gyvenimas, būdavo aptariami reikalai. Tai buvo vieta, kur paskleidžiamos naujienos, kažkas skaitė laikraštį, kažkas skelbė karaliaus paliepimus, o kažkas šių žinių klausėsi. Čia buvo susitariama dėl samdos, grąžinamos skolos, susipažįstama ar pirmą kartą pabendraujama su simpatiją pelniusiu asmeniu.

Neretai užsukę į karčemą žmonės neišgerdavo nė lašo alkoholio. Ypač moterys.

Jos pasivaišindavo kafija, paskanaudavo stukelį pyrago, bendraudavo su kaimynėmis ar giminaitėmis.

Spektaklis taip sukomponuotas, kad jį žiūrint laikas prabėga nepaprastai greitai – atrodo, tik įsijautei žiūrėti, o jis jau ir baigėsi.

Pasirodymą nuspalvina visų karčemos lankytojų požiūris į kiek padauginusį herojų. Būtent tada atsiranda dramatizmas, moteris dainuodama guodžiasi sunkia dalia ištekėjus už girtuoklio, tuo metu visi scenoje esantys vyrai nuleidžia galvas, jiems gėda.

Spektaklyje oriai ir smagiai dainomis, šokiais bei kalbomis prabylama apie tai, kas atrodo žinoma, bet iš tiesų yra apgaubta daugybės paslapčių.

21

Žyginto Jurevičiaus nuotr.

SVEČIAS

22

SVEČIAS

M.Grzegorzekas: reikia žinoti kino taisykles, kad jas galėtum laužyti Kovo viduryje Klaipėdoje viešėjo Lodzės (Lenkija) aukštosios kino, televizijos ir teatro mokyklos rektorius, televizijos, kino ir teatro režisierius, scenaristas prof. Mariuszas Grzegorzekas ir kino prodiuserė Barbara Grzegorzek. Svečius lydėjo Lenkijos instituto direktorius Marcinas Łapczyńskis bei projektų koordinatorė Justina Seferovic. Savo trumpo vizito, kurį organizavo Lenkijos institutas, metu svečiai ne tik spėjo pabendrauti su miesto studentija, akademine bendruomene, apžiūrėti Klaipėdos senamiestį, bet ir Kultūros fabrike reziduojančiame kino klube „8.1/2“ pristatyti ką tik įkurtą Lenkų kino klubą ir M.Grzegorzeko naują filmą „Dainuojanti servetėlė“, padiskutuoti su žiūrovais.

Kęstutis MEŠKYS

Šis originalus filmas, kurį režisierius sukūrė kartu su aktorystę studijuojančiais baigiamojo kurso studentais, jau sulaukė daugelio tarptautinių festivalių dėmesio, aplankė ne vieno Europos kino teatro ekranus. Beje, M.Grzegorzekas yra daugybės tarptautinių ir Lenkijos kino bei teatro apdovanojimų laureatas.

Lodzės kino mokykla, kuriai vadovauja svečias, – viena seniausių Europoje, o JAV vieno kino leidinio nuomone, ji tarp pasaulio kino mokyklų – antroji pagal reitingą po Londono. Čia kino meną studijavo pasaulinio garso režisieriai, tokie kaip Romanas Polanskis, Andrzejus Wajda, Zbigniewas Rybczyńskis, Krzysztofas Kieślowskis – neformalaus „Oskarų“ laureatų klubo nariai. Mokykloje paskaitas skaitė žymiausi Europos ir JAV kino veikėjai. Ir nenuostabu, kad dabar lenkų kinas išgyvena naują pakilimo bangą, stebindamas naujais vardais ir inovatyviais filmais.

Tad buvo malonu su gerbiamu svečiu M.Grzegorzeku padiskutuoti apie kino

situaciją platesniu – kino edukacijos, filmų kūrybos ir naujų kinematografijos tendencijų – aspektu.

Sapno pojūtis – Jūs studijavote Krokuvos Jogailos universitete meno istoriją, po to – režisūrą Lodzės nacionalinėje kino mokykloje, kurioje nuo 1989-ųjų ėmėte pats dėstyti.

Esate žinomas ir kaip režisierius, scenaristas, grafikas, pagaliau – profesorius, o nuo 2012-ųjų esate Lodzės nacionalinės kino mokyklos rektorius. Kuri iš šių veiklų jums labiausiai prie širdies?

– Mano meno istorijos studijos senajame Jogailos universitete buvo tik savotiškas etapas. Nes jaučiau, kad po abitūros dar nesu pribrendęs studijuoti ir tapti režisieriumi, kūrėju, kad man dar reikia gyvenimo patirties. Šiandien visos šios veiklos man padeda realizuoti mano kūrybinius sumanymus. Tai yra svarbiausia.

– Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas – pradėti studijas nuo meno istorijos?

– Nors tai nebuvo visai sąmoningai planuotas žingsnis, bet mane visada domino kūryba, menai ir ypač šiuolaikinio meno istorija, kuri vėliau man atrodė visiškas nesusipratimas. Ir tai ne todėl, kad meno istorija bloga ar neverta dėmesio. Bet mano tikėjimas, ką aš gausiu iš tų studijų, buvo visai kitoks.

– Kaip iš meno istorijos studijų atėjote į kiną?

– Nuolat nuo mažens vaikščiojau į kiną ir nuolat galvojau, kaip susieti save su kino pasauliu. Man buvo tik 8–9 metai, ir tai nebuvo kažkokie planai – tik nuojauta, kad mane kažkas jungia su tuo, kas vyksta ekrane. Suvokiau, kad nesu tik jautrus žiūrovas, emocingai reaguojantis į tai. Bet jutau, kad mano mąstymas yra kiek kitoks, kad mėgstu mąstyti vaizdais. Mane labai traukė ekrano magnetizmas, stebuklingo sapno pojūtis.

– Beje, daugelis režisieriaus A.Tarkovskio filmų buvo pagrįsti jo paties sapnais.

– Tikrai. O I.Bergmano visas filmas „Šnabždesiai ir klyksmai“ iš esmės buvo jo sapnas. Tas vizijas iš sapnų jis perkėlė į tą filmą. ► 23

SVEČIAS

◄ Tad grynai dokumentinis Lumière’o

kinas mane domina mažiau. Traukia toji būsena tarp fantazijos, sapno ir realybės.

– Neseniai šį pasaulį palikęs didysis Europos intelektualas U.Eco sakė: „Kas neskaito knygų, tas gyvena tik vieną gyvenimą“.

Man regis, šis teiginys dar labiau tiktų kinui. O kas yra kinas jums?

– Sunku ginčytis su U.Eco. Bet aš daugiau gyvenu kinu nei literatūra. Tačiau literatūra man buvo svarbi dirbant teatre, režisuojant spektaklius, bendraujant su žmonėmis. Teatre aš galėjau geriau pajusti savo tikrąjį pašaukimą. Literatūra man padėjo atrasti save, savo vietą kūryboje, bet tikrasis mano pašaukimas – kino, scenos menai. Jie padeda man gyventi ir nugyventi daugybę gyvenimų. Tai ir yra man kinas.

Individualiu keliu – Dabar daug kalbama apie tarpdiscipliniškumą – kaip svarbią dabarties pažinimo priemonę. Čia raktiniu atrodo žodis „tarp“. Tarp – kaip ribinė būsena tarp „taip“ ir „ne“, kuri ir formuoja įtampą, generuojančią mintis, idėjas, dvasines būsenas. Ar kinas, grįstas tarpkadrine, nejudančių fotografijų priešprieša, nėra toks totalinis prasmės, reikšmių generatorius?

– Tai, man atrodo, būdinga visam menui, nes jis yra įvairių plokštumų sandūra, kuri iškelia klausimus ir užveda kūrybos „variklį“, išjudinantį minčių ir emocijų lauką.

– Filosofas ir kino teoretikas G.Deleuze’as teigė, kad kino veikimo mechanizmas yra analogiškas intelekto veikimo mechanizmui. O kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai net kalba, jog tradicinę filosofiją šiandien turi pakeisti medijų ir iš esmės kino filosofija. Ar tai nebyloja, kad į visas universiteto programas dabar reikėtų įtraukti kino teorijos ir filosofijos dalykus?

– Tai labai įdomi mintis, kuri turi didelį potencialą ateityje plėtotis kaip tam tikra praktika. Bet šiandien matome, kad vis daugiau ekranų užkariauja popcorno kinas.

Tikro kino, kuris praturtina intelektą ir dvasią, žiūrovus reikia išugdyti. Panašiai, 24

kaip daro jūsų kino klubas „8.1/2“. Gyvenau mažame miestelyje, bet jame irgi buvo kino klubas, kuriame rinkosi žmonės, neabejingi kinui, kur daug diskutuodavome, aptardavome filmus. Taip praturtindavome savo žinias ne tik apie kiną, jo kalbą, bet ir patys augome kaip asmenybės.

Tačiau lenkų mokyklose vis mažiau tokių pamokų. Tos likusios retos iniciatyvos ugdyti visuomenėje ir tarp jaunimo kino supratimą ne visada patrauklios, įdomios.

Be to, pasikeitė ir laikai – visi skuba, neturi laiko susimąstyti, įvykius seka internete ir dažnai tik skaitydami antraštes. Ryšys tarp autorių, menininkų ir žiūrovų vis silpnėja, tampa paviršutiniškas.

– Dėstydamas studentams apie kino dalykus, kartais susiduriu su tokiu reiškiniu: nenori kai kurie studijuoti meno, kino literatūros, kitų darbų, analizuoti juos, argumentuodami, kad visa tai galima rasti internete. Bet jau pirmame kurse jie drąsiai ima kino kamerą, bando kurti net vaidybinius filmus. Ir kai kada jiems visai neblogai tai sekasi. Tai gal teisus kino teoretikas A.Bazenas, sakydamas, kad, matyt, reikia kuo mažiau žinoti apie kiną, kad sukurtum gerą filmą?

– Yra daug kūrybos teorijų. Bet aš save laikau intuicijos žmogumi. Ir man atrodo, kad, neturint nuojautos, pajautimo ir patirties, negali kažką vertingo sukurti.

Bet aš gerbiu įvairias nuomones ir tuos

Mažas biudžetas, nedaug pinigų suteikia kūrėjui žymiai daugiau kūrybinės laisvės. žmones, kurie randa savo unikalų kelią į kūrybą, sugeba kažką vertingo sukurti.

Mes kino mokykloje studentus visų pirma mokome amato, gebėjimo kūrybiškai panaudoti kino priemones, susipažinti su įvairiomis jo kryptimis ir brandinti savo kūrybos viziją, eiti individualiu keliu į meną, suvokti save kaip kūrėją.

Jauno žmogaus asmenyje susikerta daug norų, polėkių, energijų, bet jis dar nemoka jų valdyti, nukreipti tinkama kūrybine linkme. Žinoma, yra ir tokių jaunų žmonių, kurie iš karto atranda save, sugeba dalytis talentu su kitais, bet tokių vienetai.

Todėl reikia įdėti daug darbo, kad taptum kino menininku. Pasaulis sparčiai keičiasi, keičiasi ir kinas, tad svarbu jame rasti savo deramą vietą. Manau, reikia išmokti profesionaliai naudotis kino priemonėmis, žinoti kino kryptis ir taisykles vien dėl to, kad jas galėtum po to protingai laužyti.

Sėkmės garantija – Kuo, jūsų manymu, skiriasi teatro ir kino režisūra?

– Manau, kad tai absoliučiai skirtingos režisūrinės patirtys. Prieš pradedant režisuoti filmus, man visiškai kitaip atrodė tas darbas. Tai, ką sukūrei galvoje, sumanei savo vaizduotėje, visiškai kitaip atrodo filmo scenoje, kino realybėje.

Kai kuriu filmą, tiesiog patiriu didelį spaudimą, nemažai įdedu pastangų, kad tas vaizdas atitiktų tą, kurį įsivaizduoju.

Reikia labai daug dirbti, kad tie vaizdai atitiktų ne tik tuos, kuriuos sumaniau vaizduotėje, bet ir kad jie perteiktų scenos idėjinį sumanymą, perduotų tą žinią, kurią noriu paskleisti. Kine ir teatre pasirenkamos labai skirtingos tos žinios perdavimo formos, priemonės, kiti ženklai ir kodai. Taigi daug saugesnis jaučiuosi kurdamas teatro spektaklį – turiu pasirinkęs literatūrinį tekstą, su kuriuo dirbu, kuris man patinka, ir nežinau, kas iš jo išsirutulios. Kartu bendraudami su aktoriais, kūrybine grupe, mes prieiname prie bendro vardiklio, kuris ir išauga į spektaklį.

Kinas yra kaip skulptūros iš marmuro kūrimas. Tai didžiulis akmuo, į kurį nusitaikau iš anksto žinodamas, ką noriu sukurti. Kiekvienas smūgis plaktuku yra labai reikšmingas, nes jei ne ten pataikysi, sugriausi visą kūrinį. O teatras – tai tiesiog patogus minkštas molis, kurį gali minkyti kaip nori, pataisyti ir net iš naujo lipdyti, t. y. daryti tai, ką nori būtent tą akimirką.

Bet abiem šioms kūrybinės veiklos sritims bendras vienas dalykas, kuris garantuoja sėkmę, – gera, originali idėja.

Ne pinigai, kaip mano daugelis. Tai ypač pasakytina apie kiną. Didelis kino biudžetas būdingas kooprodukcijos filmams, kai dirba kelios kūrybinės grupės, keli prodiuseriai. Arba tas pats atsitinka su valstybės

SVEČIAS

Susitikimas su studentais ir dėstytojais Klaipėdos universitete. J.Seferovic, M.Grzegorzekas, B.Grzegorzek.

finansuojamais filmais, kai tos kūrybinės grupės ne visada racionaliai išsipučia – atsiranda daugybė ekspertų, patarėjų, konsultantų, administratorių, kurie savo veiksmais gali paskandinti bet kurį talentingą kūrėją, režisierių, jo sumanymą.

Ir priešingai – mažas biudžetas, nedaug pinigų suteikia kūrėjui žymiai daugiau kūrybinės laisvės, jo neslegia pareiga „atidirbti“, įsipareigojimai daugeliui žmonių, institucijų. Tada ir gimsta saviti, verti dėmesio kino kūriniai, autorinis kinas.

Dvi kryptys – Lenkų kinas turi gana senas tradicijas. Ir iki karo buvo kuriama nemažai filmų. Tačiau, nors ir keista, lenkų kinas ypač suklestėjo komunistiniais laikais.

Tokie vardai kaip A.Wajda, R.Polanskis, K.Kieslowskis, K.Zanussis plačiai skambėjo Europos kino padangėje. Buvo kalbama net apie lenkų kino mokyklą.

Kokia šiandieninė lenkų kino situacija?

Ar galima kalbėti apie kažkokią savitą lenkų kino kryptį, apie jo atgimimą? Kuo stiprus dabartinis lenkų kinas?

– Man regis, kad baigėsi tas laikotarpis, kai buvo, veikė kūrėjų grupės, mokyklos, iš kurių išeidavo, susiformuodavo tam tikra

Filmo „Dainuojanti servetėlė“ seansas vyko kino klube „8.1/2“. Lenkų institutą ir režisierių M.Grzegorzeką klaipėdiečiams pristatė šio instituto direktorius M.Łapczyńskis. Žyginto Jurevičiaus nuotr.

kūrybinė mada, stilius, kryptis. Į kiną atėjo daug jaunų žmonių, kurie skirtingai mąsto, kuria skirtingus filmus ir savo ypatingą stilių. Bet jie jau nebesijungia į grupes, kurios laikytųsi vienos krypties. Tai duoda neblogų rezultatų. Tokios sėkmingai pastaruoju metu susiklosčiusių aplinkybių lenkų kine pasekmės. Iki tol jaunimui buvo sunku gauti finansavimą pilnametražiam filmui. Bet situacija pasikeitė, valstybė ėmė daugiau finansuoti, ir tokie jauni kūrėjai, kaip Wojtekas Smarzowskis, Malgorzata Szumowska; toks filmas kaip „Šokių aikštelės dukros“, sukurtas Agnieszkos Smoczyńskos, arba Pawelo Pawlikowskio „Ida“, sulaukė ne tik žiūrovų susidomėjimo, bet ir pelnė aukščiausius apdovanojimus, tarp jų – „Oskarą“. Kalbu apie P.Pawlikowskį, kuris gyveno Londone ir ten kūrė. Po to, kai sugrįžo į Lenkiją, galėjo nauju, šviežiu žvilgsniu pažvelgti į mūsų šalies realijas ir visiškai kitaip imtis skausmingos lenkams žydų holokausto temos. Visi tie filmai skirtingi, bet juos vienija drąsus, savitas požiūris į kūrybą, bylojantis apie didelį šių dienų lenkų kino potencialą.

– Šiandien kalbama apie popostmodernistinį, savotiškai eklektinį, nesigėdijantį atviro plagijavimo ir žanrų maišalynės kiną. Turbūt sekate kino tendencijas ir turite savo nuomonę apie jas? Koks jums atrodo šių dienų kinas?

– Jau minėjau, koks dinamiškas yra kino menas. Prisimenu laikus, kai kino mokykloje egzistavo griežtos montažo, kadravimo taisyklės, nurodančios, kaip derinti filmavimo planus, kiek turi trukti kadras ir t. t. O šiandien atsirado visiška laisvė, tam tikras chaosas.

Tai atsispindi ir filmų įvairovėje, jų stilistikoje ir gal net jos nebuvime. Bet tie filmai pastebimi kino profesionalų, gauna apdovanojimus festivaliuose. Šiame kontekste vis sunkiau vertinti, kas kine gerai, o kas ne. Galiu pasakyti tik savo asmeninę, kaip kūrėjo, nuomonę ir nesiimu pateikti plačių akademinių apibendrinančių vertinimų.

Manau, kad susiformavo dvi pagrindinės kryptys. Viena – kinas, kuriame vyrauja vaizdas ir įvairios istorijos, per tą vaizdą jas pristatančios. Kaip pavyzdį nurodyčiau Leo Carax filmą „Šventieji motorai“. Tam kinui būdingos madingos postmodernistinės priemonės, koliažas, vaizdo ir pasakojimo fragmentavimas. Bet yra ir kitokių, švarių tarsi pirmykščio kino pavyzdžių. Kad ir Carloso Reygado „Tyli šviesa“. Tai tas mums daugeliui mielas ir suprantamas klasikinis kinas, be šių dienų paranojos, susilaukiantis ne mažesnio žiūrovų dėmesio. Manau, kad tos dvi kūrybos paradigmos dar ilgai vyraus kino pasaulyje.

25

KINAS

Kadrai iš filmo „Namai“ (2015, rež. A.Fahdelis).

„Kino pavasaris 2016“: Balandį Lietuvos kino ekranuose, kaip jau įprasta, karaliauja „Kino pavasaris“. Šis festivalis kino gerbėjams visuomet pasiūlo aukštos kokybės meninių filmų iš viso pasaulio, o pastaraisiais metais vis dažniau pradžiugina žiūrovus ir išskirtine dokumentika. 21-ojo festivalio neabejotina pažiba – irakiečio Abbaso Fahdelio juosta „Namai“ („Homeland.

Iraq year zero“, 2015 m.).

Dainius VANAGAS

Prieš žlugimą Dokumentinį filmą sudaro dvi dalys – pirmoji, pavadinta „Namai. Prieš žlugimą“ (160 min.), vaizduoja gyvenimą Irake 2002–2003 m., kai iki amerikiečių invazijos buvo likusios vos kelios savaitės; antrojoje dalyje, pavadintoje „Namai. II dalis. Po mūšio“ (174 min.), rodomas Irakas, kuriame jau šeimininkauja JAV. Pirmojoje filmo dalyje A.Fahdelis daugiausia fiksavo savo šeimos, gyvenančios Hito mieste, kasdienybę. Gimtųjų namų 26

aplinka suteikė režisieriui saugų užnugarį, kadangi filmavimas viešojoje erdvėje neturint leidimo (kurio neįmanoma gauti) ir atsižvelgiant į griežtą Saddamo Husseino režimą buvo tolygus sušaudymui prie sienos. Kaip tik todėl filmuojant viešose vietose režisieriui tekdavo kartu vestis savo gerą kolegą ir kartu įžymų Irako aktorių, taip sukuriant iliuziją, kad filmuojama vietinė garsenybė, tad, vadinasi, viskas čia gerai. „Prieš žlugimą“ atskleidžia absoliučios diktatūros kultą – niekas nedrįsta atvirai kalbėtis, televizijoje be perstojo skamba S.Husseiną aukštinančios dainos, mokiniai rašo privalomus sveikinimo laiškus diktatoriaus gimtadienio proga. Karo nuojauta sklando ore, tačiau paties karo niekas pernelyg nesibaimina – ne pirmas kartas. Ir ne antras. Karai, trumpesni ar ilgesni, Irake kartojasi nuolat. Žmonės pasiruošę – saugodamiesi sprogimų, apklijuoja langus lipnia juosta, kad šukės nesužeistų viduje besislepiančiųjų. Kasasi šulinius arba kitais būdais apsirūpina vandeniu, nes prasidėjus karui jo tiekimas nutrūksta. Ruošia maisto, vaistų atsargas. Tačiau ruošimasis karui, kuris nežinia kada prasidės (jei apskritai prasidės), yra būrimas iš kavos tirščių. Taigi tuo pačiu metu gyvenimas vyksta toliau – šventės, darbas, savaitgalinės išvykos pas giminaičius, mokykla, universitetas. Keli jaunuoliai pusiau juokais, pusiau rimtai skundžiasi vienas kitam dėl George'o Busho, tuomečio JAV prezidento, kuris delsia pradėti karą.

Mat jie tikėjosi, kad karas prasidės dar prieš egzaminus, todėl nusprendė, kad neverta jiems ruoštis – vis tiek neįvyks. Tačiau karas vėlavo, egzaminai įvyko, o jaunuoliai jų neišlaikė. Filmo autorius teigia, kad apie 80 proc. irakiečių nepalaikė S.Husseino diktatūros ir laukė JAV invazijos. Gyventojams atrodė, kad blogiau vis tiek nebus. Būtent

todėl Irako okupacija, bent jau pirminė jos stadija, JAV kariams nebuvo sudėtinga – daugelis miestų, įskaitant Bagdadą, pasidavė be kovos, nes norinčiųjų kovoti su S.Husseino vėliava buvo nedaug.

Po mūšio Antrojoje filmo dalyje – Irakas be S.Husseino. Žmonės pradeda kalbėti, atsiveria, tačiau tai bene vienintelis teigiamas amerikiečių invazijos požymis. Vis dėlto režisierius atsisakė šališko amerikiečių vaizdavimo, vengė kurti priešo / okupanto / išnaudotojo kultą. A.Fahdelis juostoje įamžino invazijos pasekmes kasdieniam Irako žmonių gyvenimui. Pirmieji tik ką atvykusių amerikiečių tikslai Irake buvo išformuoti Irako armiją ir pašalinti iš valstybinių postų visus buvusius S.Husseino partijos „Baath“ narius. Savo darbo neteko ir 40 tūkst. mokytojų, kurie irgi priklausė šiai partijai, mat priešingu atveju negalėjo dirbti švietimo srityje. JAV didžiausią dėmesį skyrė tariamų Irako masinio naikinimo ginklų paieškoms, todėl, išformavus vietines saugumo institucijas, neliko kam prižiūrėti viešosios tvarkos: nebuvo nei kariuomenės, nei policijos, nei sausumos ar oro pajėgų. Žmonės buvo priversti ginkluotis patys, kad apsisaugotų nuo gausybės nekontroliuojamų nusikalstamų grupuočių, kurios plėšė, vogė ir naikino viską, kas pasitaikė po ranka. Visi ginklai – nuo lengvosios iki sunkiosios amunicijos – buvo lengvai prieinami visiems: ginklų įsigyti tiesiog gatvėje galėjo net vaikai. Užpuolimai, vagystės, pagrobimai, susišaudymai ir kasdienės mirtys tapo Irako kasdienybe. Švietimo, sveikatos priežiūros ir kitos

KINAS

prisimenant Irako karą gyvybiškai svarbios sistemos paralyžiuotos, valstybės biudžetas – tuščias. Irakiečiai vylėsi, kad atvykę amerikiečiai padės išspręsti elektros problemą, tačiau ši tapo tik dar opesnė. Daugelis Irako žmonių savo įtūžį dėl daug metų juos kankinusio režimo liejo niokodami nesaugomus valstybinius pastatus, ministerijas, griaudami paminklus, degindami valstybinius dokumentus – šių paprasčiausiai nebebuvo kam saugoti.

Taip kerštas režimui nejučia išsirutuliojo į naikinimą to, kas galėjo svariai prisidėti prie naujojo Irako kūrimo. Būtent toks chaotiškas pasaulis yra užfiksuotas antrojoje dokumentinio filmo dalyje.

Galios pozicija 2014 m. padėtis Irake dar labiau pablogėjo, nes dalį šalies teritorijos, įskaitant ir Hito miestą, užėmė „Islamo valstybės“ kovotojai. Režisieriaus nuomone, tai – tiesioginė amerikiečių invazijos pasekmė. Irakiečiai laukė amerikiečių, jie tikėjosi, kad, nuvertus diktatūrą, įsivyraus demokratija, tačiau ši išsigimė vos prasidėjus jos procesams. Iki JAV invazijos radikalių skirtumų tarp šiitų ir sunitų Irake nebuvo, tačiau amerikiečiai paprastesnio valdymo sumetimais įdiegė religinę skirtį, o tai lėmė augančią įtampą tarp skirtingų socialinių grupių. 2005-aisiais vyko pirmieji laisvi Irako rinkimai, tačiau juose nebuvo jokių dešiniųjų ar kairiųjų partijų. Buvo galima rinktis tik iš politinių / religinių darinių – šiitų, sunitų ir kurdų.

Tokiu būdu religinė pozicija tapo ir galios pozicija. Šalis susiskaldė, nusilpo ir gyveno nuolatinėmis pilietinio karo sąlygomis. Šis valstybinis chaosas ir socialinis, religinis susiskaldymas tapo puikia terpe įsikurti

„Islamo valstybei“ ir kitoms teroristinėms organizacijoms. Pavyzdžiui, Mosulo miestą, iš Irako pasitraukus amerikiečiams, valdė šiitų bendruomenė, tačiau dauguma miesto gyventojų buvo sunitai. Pastarųjų tokia padėtis netenkino, todėl 2014 m. liepos 10 d.

30 tūkst. karių armija be kovos pasidavė keliems šimtams „Islamo valstybės“ karių, kartu atiduodama ir didžiąją dalį amerikiečių jiems paliktų ginklų bei karinės technikos.

Tai buvo sunitų kerštas šiitams. Savo ruožtu šiitai, pasitaikius progai, keršijo sunitams už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“. Ir taip be pabaigos.

Apskritai miestų, kuriuos užima „Islamo valstybė“, beveik neįmanoma atsiimti jų nesunaikinant. „Islamo valstybės“ kovotojai visiškai infiltruojasi į gyventojų minią – oro antskrydžiai neturi jokių aiškių taikinių, tik pačius miestus. Būtent tokiu būdu buvo „išlaisvintas“ Sinjaras.

Didelė dalis iš 100 tūkst. miesto gyventojų buvo išžudyta „Islamo valstybės“ kovotojų, kitiems pavyko pabėgti. Teroristai degino miestiečių namus, plėšė parduotuves ir sprogdino šventyklas. Viską, kas liko, sunaikino amerikiečių oro antskrydžiai.

Kitaip tariant – miestas išlaisvintas.

Gyvenimas tarp kulkų Beveik šešias valandas trunkanti kino juosta yra svarbiausias 2015 m. dokumentinis filmas. Režisierius detaliai pavaizdavo Irako žmonių kasdienybę, tačiau išvengė sentimentalumo. Jo šeimos nariai ir kiti Hito gyventojai dalijasi būtimi – savo darbu, laisvalaikiu, šventėmis, baime ir pykčiu, viltimi ir laukimu, galų gale mintimis apie juos supantį pasaulį. Visa tai – gyvenimas

tarp kulkų, tarp nuolatinių sprogimų ir mirties. Kartu tai – vienintelis gyvenimas, kurį jie turi. Ir kurį bet kada visiškai be priežasties gali prarasti.

Visa tai – gyvenimas tarp kulkų, tarp nuolatinių sprogimų ir mirties.

Kartu tai – vienintelis gyvenimas, kurį jie turi.

Ši juosta, kurioje iš esmės vengta brutalaus smurto demonstravimo, vis dėlto baigiasi mirtimi: A.Fahdelis atsitiktinai užfiksavo, kaip apšaudžius automobilį žūsta jo dvylikametis sūnėnas Haidaras, filme atliekantis, jei taip galima pavadinti, vieną iš pagrindinių vaidmenų. Būtent ši skaudi netektis lėmė, kad režisierius, filmavęs 2002– 2003 m., pirmą kartą surinktą medžiagą pasiryžo peržiūrėti tik 2013-aisiais, minint 10-ąsias amerikiečių invazijos metines.

Filmo pasirodymas šių metų „Kino pavasaryje“ yra simboliškas. Režisierius A.Fahdelis balandžio 2-ąją svečiavosi Vilniuje, pristatė filmą ir pasakojo apie Hito miestą, kuriame likusi jo šeima ir kurį yra užėmusi „Islamo valstybė“. Tačiau praėjus vos šešioms dienoms, balandžio 8-ąją, šis miestas buvo sėkmingai išlaisvintas Irako pajėgų.

Tokio svorio ir autentiškumo dokumentika turi didžiulį poveikį. A.Fahdelio filme matomi žmonės, o ir pats Irakas tampa artimesni – jokios straipsnių antraštės ar žinių pranešimai tokio artumo sukurti negali. Šiais metais „Kino pavasaris“ pasiūlė puikių dokumentinių filmų, tačiau „Namai“ lygių sau neturėjo.

27

KINAS

Modernaus kar

Karinis kinas niekuomet nepraranda aktualumo. Kinta tik jo formos. Priklauso nuo istorijos posūkių ir įvykių.

Nuo ginkluotės tobulėjimo, šalių politinių žaidimų, imperijų kėslų, strateginių rokiruočių, operacijų, misijų, tragedijų ir katastrofų. Gyvename kariaujančiame pasaulyje, kurį skaldo religijos, valdžios troškimas, svetimų žemių geismas, egocentriškų asmenybių apetitas. Tamsioji žmogaus prigimtis dažnai ima viršų, o nepasotinamas keršto troškimas braukia pasikartojančius smurto ratus skaudžiais bumerangais. Akis už akį. Viskas kaip gilioje senovėje. Tik moderniais metodais. Tuo pačiu šaltakraujiškai žiauriu stiliumi.

Balandį Lietuvos kino teat- Kadrai iš filmo „Plona raudona linija” (rež. T.Malickas). ruose pasirodė du šiuolaiki- Aivaras DOČKUS surinko patriotinis–realistinis Spielbergo darbas, revoliuciniu filmavimo ir pasakonio karinio kino pavyzdžiai. jimo stiliumi laimėjęs penkis „Oskarus“, o Festivalis „Kino pavasaris“ pasaulio kinuose surinkęs beveik 500 mln. pristatė „Oskarui“ nomiJAV dolerių. Tačiau buvo ir tokių, kuriems Plonytė linija didesniu šedevru tapo poetiškas Malicko nuotą danų dramą tiesmuku filmas, skelbiantis karą... karui. „Plonos pavadinimu „Karas“. Beveik Su filosofiška šypsena šokteliu į praėraudonos linijos“ idėja ryškėja jau nuo pirjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį: mųjų kadrų: karas yra absoliuti beprasmylygiagrečiai šalies ekranuose 1998-aisiais vienas po kito filmų gerbėjus o mirti dėl kažkieno beprotiškų interestartavo britų trileris „Padan- užgriuvo du grandioziniai karo epai. Ste- bė, sų ar dėl žemės lopinėlio – žiauriai kvaila. gių akis“. Abi juostos – emo- veno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Oskaruose“ ši juosta liko tuščiomis, nors cingas ir logiškas karinės šių Terrence’o Malicko „Plona raudona linija“. ir buvo paženklinta septyniomis nominacijomis. Kino teatruose nepavyko surinkti Įsiplieskė tokios diskusijos, kad tarp šių dienų apokalipsės atspindys. juostų reikėjo rašyti žodelį „prieš“. Be net 100 mln. dolerių. Tačiau bėgant laikui jokios abejonės, žymiai daugiau gerbėjų

28

„Plona raudona linija“ įgijo kultinio kari-

aro dilemos nio filmo statusą. Ir savo emocijų bei idėjų svoriu niekuo nenusileidžia juostai „Gelbstint eilinį Rajaną“. Neakivaizdžiame šių dviejų epų kare tuomet vilkėjau „Plonos raudonos linijos“ uniformą. Dabar būčiau neutralus, nes Spielbergo filmas – taip pat nuostabus, kinomaniškas, įtraukiantis ne tik didelėmis, bet ir mažomis meistriškomis scenomis. Taigi – šiandien esu neutralus, bet vis tiek labiau – „Plonos raudonos linijos“ pusėje. Kariniame kine kiekvienas turi teisę pasirinkti ginamus idealus ir mėgstamus filmus.

Kiekviena karta – jaunesnė ar vyresnė – taip pat turėjo galimybę išvysti savąją „plonytę raudoną liniją“: kino pasakojimą, kuris neidealizuoja karo didvyrių, kičinės meilės Tėvynei, romantizuotų herojų ar supergaliomis apdovanotų pusiau komiksinių personažų, viename kadre be sąžinės priekaištų guldančių tuzinus niekšų. Aštuntajame dešimtmetyje – Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsė“, devintajame dešimtmetyje – Oliverio Stone’o „Būrys“, pirmajame XXI a. dešimtmetyje – Kathryn Bigelow „Išminuotojų būrys“. Ir čia tik pačios garsiausios juostos, kuriose karas atsiduria pačiame siužeto centre. O kur dar gausybė filmų, naudojančių karą kaip esminį elementą, atskleidžiantį tautų ir žmonių santykius bei charakterius, pvz., Daniso Tanovičiaus „Niekieno žemė“ ar Zazos Urušadzės „Mandarinai“? Juose taip pat ryški „plonytė raudona linija“, skirianti žmogų nuo žvėries ir vedanti žiūrovus į apmąstymų labirintus, kurių išėjime užplūs šventas bejėgiškumo jausmas: karas yra bevertis šlamštas. Nors kai kam tai – gyvenimo būdas.

Eastwoodo „Amerikiečių snaiperis“, kur žudikas prilyginamas didvyriui. Vienas įdomiausių – gana tylokai praslinkusi brito Paulo Katis drama „Kajaki“, tikra istorija apie minų lauko spąstuose atsidūrusius karius. Šokiruojamai koncentruotas vienoje erdvėje siužetas, įkalinantis karo profesionalus nematomame, bet aiškiais kontūrais apibrėžtame mirties narve, kur galioja loterijos taisyklės. Šiame kraują stingdančiame kino statinyje atsiranda

KINAS

vietos ir komiškiems momentams, tačiau esminis, virš visos situacijos tvyrantis klausimas – ar verta aukoti gyvybę? Atsakymas paprastas – verta dėl jos kovoti.

Verta kovoti dėl draugų. Bet žūti dėl karo idėjos? Dėl biurokratų, kuriems tai – gyva negyvų kūnų priedanga vykdyti pinigų plovimo operacijas?..

Naujausias karinio kino madas diktuoja terorizmo ir antiterorizmo temos. Tačiau čia tonas laipsniškai keičiasi. ►

Naujos mados Naujausiuose kariniuose filmuose šaudyte šaudo tendencija – karas tai profesija. Čia kaip sporto varžybose: vieni profesionalai laimi, kiti – pralaimi. Pergalės ar pralaimėjimo kaina – gyvybė. Vienas šlykščiausių naujojo karinio kino pavyzdžių – Clinto

Kadrai iš filmo „Kajaki” (rež. P.Katis).

29

KINAS

◄ Jei tos pačios Bigelow „Taikinyje #1“

dar juntami amerikietiškojo karinio optimizmo „kai gėris nieko neveikia, blogis trina rankas“ likučiai, tai kita negirdimai lyg bepilotis prazvimbusi juosta „Gera žmogžudystė“ atlieka drono piloto sąžinės skrodimą.

Jei kai kurių karo puoselėtojams nemalonių filmų galima sąmoningai nepastebėti, 50 apdovanojimų per penkis sezonus surinkęs serialas „Tėvynė“ patenka į skaudžiausius radarų plotus. Kiekvienas sezonas – vis tamsesnis, žiauresnis ir vis

Kadrai iš filmo „Padangių akis“ (rež. G.Hoodas).

30

garsiau sprogdinantis melo burbulus akivaizdžiu teiginiu: kare tiesos nėra.

Didvyris – nusikaltėlis Danų scenaristas ir režisierius Tobiasas Lindholmas – pripažintas moralės dramų konstruotojas ir narpliotojas. Dramatiškas politinis serialas „Borgen“, sukrečiančios ir provokuojančios istorijos „Submarinas“, „Užgrobimas“, „R“ ir „Medžioklė“ laimėjo

daugybę Skandinavijos kino apdovanojimų ir pelnė „Oskaro“ bei „Auksinio gaublio“ nominacijas. Vienur Tobiasas ne tik rašė scenarijus, bet ir vadovavo filmavimo procesui, kitur savo sumanytus siužetus jis patikėjo garsiam danų reži-

Naujausiuose kariniuose filmuose šaudyte šaudo tendencija – karas tai profesija.

KINAS

sieriui Thomasui Vinterbergui. Išskirtinis Lindholmo braižas – griežtai holivudinį, į matematiškus pasakojimo išdėstymo rėmus suspaustą stilių jis elegantiškai sujungia su laisvesnėmis europietiško kino proporcijomis.

Laiko požiūriu karinėje dramoje „Karas“ jis pabėgo nuo standartinės įvykių pusiausvyros ir pagrindinę juostos idėją pateikė tik antroje filmo pusėje. Pirmąją veiksmo valandą dažnai spėlioji, ar čia tik nebus daniškas bandymas susigrumti su amerikietiškaisiais kariniais filmais? Siužetas ir herojai tarsi ne vieną kartą matyti.

Afganistanas. Kova su talibais. Minos. Žūtys. Rūškani karių veidai, žaibiškus ir skausmingus sprendimus priimantis jų vadas. Kas tai – daniška filmo „Vienintelis išlikęs gyvas“ versija? Abejones pagilina banaloki šokčiojimai į misijos vado Klauso šeimos gyvenimą, virstantys blankia ir neoriginalia nuobodybe. Nuspėjamas ir kitas scenarijaus ėjimas – išžudyta vietos gyventojo šeima ir į pasalą patekę danų kariai. Štai čia ir įvyksta didysis žaidimo pasikeitimas. Reaguodamas į ekstremalią situaciją ir gelbėdamas savo būrį, Klausas duoda komandą, kuri išgelbėja karius, tačiau vadą paverčia nusikaltėliu. Tad „Karas“ iš esmės yra vieno sprendimo ir jo pasekmių istorija. Kare nėra nugalėtojų ir pralaimėtojų, tik žuvusieji ir suluošintieji.

Nesutinku su daugelio kritikų nuomone, kad T.Lindholmas yra niekieno pusėje. Jis aiškiai Klauso pusėje, todėl man „Karas“ lieka neišsemtų galimybių filmu, kur akistata su morale apsiriboja trumpais pagrindinio herojaus padūmojimais ir sūnaus klausimu „ar tikrai dėl tavęs žuvo daug vaikų?“. „Karui“ akivaizdžiai pritrūko gelmės ir daugiasluoksniškumo.

Drone, bombarduok mane Taip pavadinta ekscentriškojo muzikanto ANOHNI daina, kartu su vaizdo klipu pasirodžiusi prieš pat britų trilerio „Padangių akis“ premjerą. Jos autorius neslepia pozicijos, jog šiuolaikinis dronų karas yra šimtus nekaltų žmonių gyvybių nusinešanti pragaro mašina. „Padangių akyje“ galingųjų valstybių galvos skausmu tampa vienos mergaitės gyvybė. Čia ir tam tikra žinutė filmui „Gelbstint eilinį Rajaną“, kuris kėlė naiviai idealistišką

Kadrai iš filmo „Karas“ (rež. T.Lindholmas).

mintį: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėsi visą pasaulį“.

Jei „Karas“ – filmas apie vieną žaibišką sprendimą, tai „Padangių akis“ – juosta apie vieną lėtą sprendimą, kuris susideda iš dešimčių mikrosituacijų. „Padangių akis“: filmas – sprendimas. Šiam režisieriaus iš Pietų Afrikos Gavino Hoodo darbui būdingi geriausi nepriklausomo kino elementai, apvilkti holivudiniu „gero susižiūrėjimo“ skafandru. Pusantros valandos juosta pralekia prieš akis kaip dviejų minučių reklaminis filmukas, atverdama galvoje magnetišką apmąstymų plyšį. Scenarijaus autorius Guy Hibbertas išnaudoja visus klasikinio triuko „išeities ir vienareikšmiškai teisingo sprendimo nėra“ parametrus ir niuansus, sumaniai keisdamas jėgų santykius, griaudamas

išankstines nuostatas ir neleisdamas herojams bei žiūrovams nė sekundės atsikvėpti.

Esminis – tęstinis klausimas: kas bus toliau? Ir jei manote, kad blogiau būti negali, klystate. Neatskleidinėsiu nuolatos iš odos išsineriančio siužeto. Patirkite įtampos malonumą su puikiais Helen Mirren, Aarono Paulo ir šviesaus atminimo Alano Rickmano vaidmenimis. Beje, pagrindiniu herojumi – dronų misijos vadovu pradiniame scenarijaus variante buvo numatytas vyras ir tik po ilgų diskusijų nuspręsta, jog moters charakteris suteiks daugiau erdvės psichologiniams manevrams. Rokiruotė pasitvirtino. Šiemet kino teatrus pasieks dar ne vienas karinis filmas. Ir beveik visi jie – apie šiuolaikinį karą. Dronų, bombų, naikintuvų karą. Karą, kuriame žūsta žmonės.

31

DAILĖ

Kelionė po Š.Sa

Š.Sauka. Autoportretas Nr. 4 (1985).

Sąmyšis (1986).

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie tapytoją Šarūną Sauką – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą (1989), pelniusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną (1998), Baltijos Asamblėjos medalį (2013), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių (2016). Vilniuje, kur gimė, parodą jis buvo surengęs prieš 18 metų, o šiemet Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) pateikė savo kūrybos retrospektyvą intriguojančiu pavadinimu „Žmogus su Saukos veidu“ (kuratorė Monika Saukaitė, architektas Justinas Dūdėnas). Paroda sostinėje sulaukė itin didelio lankytojų antplūdžio, kurio nei menininkas, nei jo šeima ar galerija tikrai nesitikėjo ir specialiai to nesiekė. Jau dabar ji tapo bene įsimintiniausiu metų reiškiniu Lietuvos kontekste. Balandžio 3–gegužės 8 dienomis paroda „Žmogus su Saukos veidu“ persikėlė į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmus, kur kviečiama įžengti į tapytojo Š.Saukos pasaulį arba susipažinti su jo darbais pirmą kartą. Ir vėl – susidomėjimas didžiulis!

32

DAILĖ

aukos pasaulį

Pasimatymas (1992).

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Mėgaujantis periferija Kultūrologas Jurijus Lotmanas teigė, kad būtent periferijoje, t. y. kultūros pakraštyje, vyksta įdomiausi ir drastiškiausi reiškiniai ar eksperimentai. Šiuo atveju ir pats Š.Sauka saugiai jaučiasi būdamas nuošalyje, kai gali susikoncentruoti į kūrybą. Bet kažkodėl būtent menotyrininkai, parodų lankytojai ar recenzentai nori, kad menininkas būtų centre ir visų apsuptas. Toks visuomenės dėmesys nebūtinas kukliam autoriui, kuris mieliau būtų paliktas ramybėje. Š.Sauka yra sakęs, kad dėl sulaukia-

mo dėmesio kartais jaučiasi kaip koks „šūdas auksiniame unitaze“. Įdomu, kad autorius darbų neeskizuoja, apie įkvėpimą nekalba, nes to nesureikšmina. Turi aiškią laikyseną meno atžvilgiu ir nevengia ironijos. Nekomentuoja paveikslų, tai palieka žiūrovams, jų mąstymui.

Kuria ypač daugiasluoksnius, gilius ir intertekstualius pasakojimus, pereinančius iš vieno paveikslo į kitą („Biografija“ (2003), „Įkyrus sapnas“ (2005) ar „Žmogus, turintis problemų“ (1992). Sukuria nuoseklų naratyvą, kuriame intertekstai veikia vienas kitą (žmogus su Š.Saukos veidu – rašytoją Sigitą Parulskį ar Moną Lizą). Š.Saukos paroda Klaipėdoje skiriasi nuo buvusios Vilniuje: pasakojimas tas pats, bet nuotaika perteikiama skirtingai. Jei NDG erdvės priminė fantasmagorinį labi-

rintą, meno kelią, kuris privertė lankytojus judėti, analizuoti paveikslus, o pritemdytos šviesos suteikė mįslingumo, tai KKKC Parodų rūmuose pasirinkta balta moderni erdvė leidžia pozityviai žvelgti į Š.Saukos kūrybos visumą, šiuo atveju pagrįstą vertikale ir savotišku kilimu laiptais, ryškiu apšvietimu. Eksponuojama daugiau kaip 60 tapybos darbų, sukurtų 1978–2015 m. Iš jų trijų – „Bažnyčios“ (2014), „Pasimatymo“ (1992) ir „Šv. Šarūnas braškių pievelėje“ (2004) – nebuvo Vilniuje. Parodos kuratorė M.Saukaitė atsisakė chronologinės tvarkos, kuri nuobodi, ir pateikė tekstinius intarpus – kaip Š.Saukos kūrybos mikropasaulius, ypač padedančius lankytojams nepasiklysti („Ritualas“, „Aukojimas“, Išjudintas laikas“, „Eisena“, „Sąmyšis“, „Būsenos“ ir „Užutėkis“). ► 33

DAILĖ

Bažnyčia (2014).

Lietus (1994).

Š.Saukos tapybos paroda „Žmogus su Saukos veidu“ Klaipėdoje, kaip ir Vilniuje, sulaukė didžiulio susidomėjimo. Vytauto Petriko nuotr. ◄ Paroda „Žmogus su Saukos veidu“ priverčia kelti klausimą: kur slypi Š.Saukos kūrybos paslaptis, t. y., kodėl tapytojas visus taip traukia, kai to nesiekia?

Žvilgsnis į kitą Be abejo, parodos pavadinimas „Žmogus su Saukos veidu“ krypsta į autoriaus 34

kategoriją, bet ekspozicija parodo, kad reikia ieškoti ne Š.Saukos, bet žmogaus su menininko veidu (ypač išsiskiria eksponuojami autoportretai ir jų ciklai). Veidas – tai tik įvaizdis, kaukė, po kuria slypi įvairiausi personažai (kultūros ir politikos veikėjai, fantazijoje sukurtos ryškios būtybės). Pavyzdžiui, parodos raktu galima laikyti paveikslą „Autoportretas Nr. 4“ (1985), kuris tapo abiejų parodų vizitine kortele. Jis patraukia savo kompozicija ir

vaizduojamais simboliais, ypač personažo atmerkta akimi. Veidrodžio principu vyzdyje atsispindi žmogus, t. y. kitas, kurį siekiama pažinti ir analizuoti tapybos darbe. Žmogus suvokiamas gana plačiai – žiūrovai ekspozicijų salėse, monsinjoro Alfonso Svarinsko, Poncijaus Piloto, S.Parulskio ar šeimos narių figūros. Ir viskas perteikta su saukiška estetika, ironija ir tikrovės refleksija. Darbai įtraukia žiūrovus, bet nebūtinai gąsdina ar šokiruoja. Veikiau

DAILĖ

Pragaras (1991–1992).

provokuoja atidžiai tyrinėti Š.Saukos tapybos pasaulį ir neužmiršti savojo. Aiškios ribos, kuri skirtų tikrovę ir fikciją, estetiką ir bjaurumą, tapytojo kūryboje nėra, bet ją nubrėžti gali patys žiūrovai.

Bijome pažvelgti į akį žmogaus su Š.Saukos veidu, nes vyzdyje galime pamatyti save.

Tapytojui Š.Saukai aktuali Kristaus figūra, kuriai skirtas ciklas „Kryžiaus kelio stotys“ (1998–2001), taip pat ją atpažįstame ir kituose darbuose. Neretai autorius biblinius motyvus transformuoja ir dekonstruoja. Akį patraukia paveikslas „Stacija“ (2010), primenantis turtingą Bizantijos meną. Darbe vaizduojamas nukryžiuotas Kristus su Š.Saukos veidu. Į žiūrovus įbestas Kristaus, kurį supa akli žmonės, gilus žvilgsnis daro poveikį. ►

Šv. Šarūnas braškių pievelėje (2004).

35

DAILĖ

Žmogžudystė restorane (1999–2000). ◄ Tai simbolizuoja vieno individo atskir-

tį nuo visuomenės, kuri yra akla. Tapybos darbo plokštumoje sąmoningai Kristus atsiskiria nuo visuomenės. Taip šiapus ir anapus paveikslo kuriami skirtingi pasakojimai: viena reikšmė žiūrovų sąmonėje, kita – darbe. Š.Saukos kūriniai drąsiai nurodo į meistrystę, nes jiems būdingi ne tik tikslūs siužetai, bet ir detalės, kruopštumas. Būtent ekspozicijų salėje apšviestas paveikslas „Stacija“ (2010) sukuria mirgėjimo efektą, atrodo, lyg aklų būtybių klostės judėtų, keistųsi.

Siužetiški pasakojimai

Džiaugsmas (2014).

36

Š.Sauka išsiskiria iš kitų lietuvių tapytojų siužetišku pasakojimu, kuris kreipia žvilgsnį į skirtingus nuorodų tinklus.

Kiekvienas paveikslas – tai atskiras pasaulis, bet kai kurie įvaizdžiai pereina iš vieno kūrinio į kitą (mažos mergaitės, kurią nebūtina sieti su dukra Monika ar su žmona Nomeda vaikystėje; berniuko, suaugusių vyro ir moters, senų žmonių). Tapytojas kuria ypač sudėtingus paveikslus, kuriuos

DAILĖ

sudaro skirtingos erdvės, bet kiekviena paveikslo dalis – svarbi. Negalima išardyti vienos plokštumos ar jos atskirti. Simbolis ar įvaizdis randa savo aiškią vietą drobėje.

Tai neatsiejama nuo paveikslų, kuriuose dominuoja makabriška fantazija, skausmas ir jautri žmogaus psichika, visumos.

Paveikslą „Pragaras“ (1991–1992) galima sieti su Dante's Alighieri’o poemos „Dieviškoji komedija“ siužetu. Š.Sauka pabrėžia monumentalią erdvę, kurią supa žmonių eisena, gamtos elementai, tai – savita poemos interpretacija. Kuriamas savotiškas nuodėmingųjų ratas, apeliuojantis į mėlyną skylę ir kiekvieno žmogaus nuodėmes, kurių nenorime pastebėti.

Paveiksle figūrų veidai be kontūrų, dominuoja šiurpi apokaliptinė nuotaika, suvienodėjimas. Be abejo, Š.Sauka nesusikoncentruoja vien į neigiamą polių, jam taip pat svarbi gyvybė, kurią sieja su atsinaujinimu, veržlumu („Vaikiška liga“ (1988). Dailininkas savotiškai žaidžia su gyvenimu ir mirtimi – tai ypač atvirai vaizduoja, intriguoja žiūrovus. Parodos lankytojams jis parodo ir kitą tikrovės pusę. Neretai keičia reikšmes. Tai galima atpažinti kad ir paveiksle „Žmogžudystė restorane“ (1999–2000), kuriame kankinamas žmogus vaizduojamas su nukirsta galva – viena vertus, jis priklauso mirusiųjų karalystei, kita vertus, – gyvųjų, nes į žiūrovus žvelgia atmerktos akys.

Apskritai Š.Saukai svarbus siužetiškumas ir tai, kaip jis pereina iš vieno paveikslo į kitą, tęsdamas pasakojimus.

Todėl tapytojas akcentuoja vertikalę ir horizontalę, gyvybę ir mirtį, intymumą ir fantasmagoriją – kuria ryškų ir drąsų tapybos pasaulį, kurį galima priimti arba atmesti.

žiaurus, kita vertus, mįslingas ir susikoncentruojantis į mintį.

O gal vis dėlto žmogaus su Š.Saukos veidu nereikia ekspozicijų salėse taip įnirtingai ieškoti – juo gali būti kiekvienas iš mūsų. Skirtingi miestai ir ekspozicijų erdvės parodo kitokį Š.Sauką, apie kurį kalbame, kuriame mitus. Jis – įsimenantis, jo paveikslai – įsimintini.

Neegzistuoja joks Š.Saukos mitas. Jį su(si)kūrėme patys. Kartais įžvelgiame autoriaus paveiksluose tai, ko visiškai nėra. Bjaurimės žiaurumu ir kančia, bet nepriimame ironijos ir sarkazmo. Bijome

pažvelgti į akį žmogaus su Š.Saukos veidu, nes vyzdyje galime pamatyti save.

Menininkas, žinodamas mūsų baimes ir trūkumus, tai akcentuoja drobėse. Š.Saukos mįslingas tapybos pasaulis gali būti kiekvieno iš mūsų atspindys.

Parodantis, kokie esame čia ir dabar, t. y. ekspozicijos erdvėse, akistatoje su paveikslais, bet kokie vis dėlto nebūsime, nes užversime parodų salės duris.

Mįslinga akistata Pravartu parodoje atskirti autorių Š.Sauką nuo jo paveikslų. Tapybos darbai – tai baigtinis reiškinys, o kiekvieno lankytojo interpretacija – atvira. Autorius ir parodos kuratorė M.Saukaitė siūlo individualiai tyrinėti darbus, ieškoti žmogaus su Š.Saukos veidu. Žinoma, tai sudėtinga užduotis ir siekis, nes kūriniuose pinasi sudėtingos siužetinės linijos, vienas motyvas pereina į kitą paveikslą, jį keičia.

Viena vertus, Š.Sauka gali būti drastiškas,

Stacija (2010).

37

GINTARO LAŠAI

E.Gudonytė: rašau dėl savęs, bet ne sau Pavadinta rašytoja ji tik juokiasi. Bet atgarsio sulaukusios knygos autorystė pateisina termino vartojimą. Eglė Gudonytė į literatūros pasaulį įžengė 2013 m. su romanu „Karta nuo Sibiro“. Jame – autentiškos į Sibirą išvežtos šeimos patirtys ir atsiminimai. Iš gausaus tremtį vaizduojančios autobiografinės literatūros srauto „Karta nuo Sibiro“ išsiskiria tuo, kad ją parašė jau Lietuvoje gimusi šeimos narė, kuriai gyvenimas Altajuje pažįstamas tik per šeimos atmintį. Šiuo metu E.Gudonytė svarsto naujos knygos leidimo galimybes. Šįkart tai labai rimta, kas kad beveik iki ašarų prajuokinanti, knyga apie gyvenimo laiką ir jo neįtikėtiną takumą. Klaipėdos miesto savivaldybėje, Vaiko teisių apsaugos skyriuje, vyriausiąja specialiste dirbanti autorė pasakojo apie rašymą ir jo įtaką savo asmenybės augimui.

Kristina SADAUSKIENĖ

Laiškai iš vaikystės – Baidotės pavadinimo – rašytoja, bet papasakokite, kada ir kodėl pradėjote rašyti, kokia buvo jūsų, kaip rašytojos, genezė?

– Esu kažką parašiusi, bet rašytoju laikau žmogų, kuris gali pragyventi iš savo rašymo. Mano, kaip pasakotojos, genezė siekia vaikystę. Pamenu, kad su keliomis draugėmis aprašydavome viena kitai savaitgalio nuotykius. Tuomet nebuvo feisbuko, o mums atsitikdavo daug įdomių 38

dalykų. Surašydavome juos, iliustruodavome, piešdavome komiksus, turėjome tam tikrą šifrą, kartais rašydavome ir slaptais raštais – pienu, svogūnais. Nežinau, kodėl taip buvo. Rašymo pamokų metu netrūko, bet tai buvo kas kita.

Gal taip įnirtingai rašėme ir dėl to, kad gyvenome laikmečiu, kai neišsisakydavome, ką galvojome. Gal tie laiškai draugėms buvo pasakymas to, ką iš tiesų jaučiau ir galvojau. Juk ir išsikalbėjimas neatstoja „išsirašymo“.

Su tais rašinėliais man sekėsi. Visai neseniai mama rado, kad kažkurioje vyresnėje klasėje dalyvavau rajoniniame literatų konkurse, gavau kažkokį apdovanojimą.

Mama jį man pagarbiai įteikė. Žiūrint iš šiandienės perspektyvos į tą tekstą – gėda.

Tik keli geri sakiniai.

Atsakomybė už pasakytą ir parašytą žodį, kūrinio vertės supratimas labiausiai lavėjo studijų metu. Esu savikritiška.

Daug ką braukčiau net jau išspausdintuose tekstuose.

– Kokią reikšmę jums rašymas turi šiandien?

– Rašymas – paslaptingas, net kiek bauginantis dalykas. Gyvenime esu pasakotoja ir mano pažįstami, kalbėdami apie mane, mėgsta pabrėžti, kad, kai jau Eglė papasakos... Suprask, lyg taip nebūtų buvę.

Rašymas su manimi buvo visada – nedideliais kiekiais, skirtas daugiausia sau pačiai. Eilėraštukai, apsakymėliai.

Lyg alternatyva dienoraščiui, kurio niekada neturėjau. ►

GINTARO LAĹ AI

Vytauto Petriko nuotr.

39

GINTARO LAŠAI

◄ Nors visada laikiausi nuostatos, kad jei žmogus rašo – jis rašo todėl, kad jo tekstas būtų perskaitytas. Ir pati rašydama visada numanau skaitytoją. Rašau dėl savęs, bet ne sau.

– „Dėl savęs, bet ne sau“ – kam reikalingi skaitytojai?

– Kalbu už save, bet manau, kad rašymas yra komunikavimo būdas, tai skirta kitam.

Tai juk ženklų kalba, numatanti informacijos siuntėją ir jos gavėją. Kaip ir kelio ženklai – ne patys sau stovi vien dėl to, kad stovėtų.

Paveldėta istorija – Numanomi skaitytojai tėra fantomas, su kuriuo pasidalyti savo tekstu nėra sunku. Ko prireikė jums pačiai, kad žengtumėte finalinį žingsnį – nuo rašymo iki išėjimo į viešumą su savo pirmuoju kūriniu?

– Viskas prasideda nuo vidinio pasiryžimo. Ranka, ant paskirų lapukų rašiau eseistinės manieros apmąstymus, atsiradusius atsispiriant nuo mamos ir amžinatilsį močiutės papasakotų istorijų, vedančius iš praeities į dabartį, nuo jų į mane. Maniau, kad rašau šeimos istoriją artimiausių žmonių ratui. Ilgainiui tokių pasažų atsirado visai nemažai; pamačiau, kad tokius juos sunku pataisyti, suteikti išbaigtą formą, tad nutariau sukelti į kompiuterį. Pradėjusi tai daryti supratau, kad aplink save matau ne tik savo vaikus ir artimiausius draugus, bet augančią minią, skaitytojus. Negalėjau į juos nereaguoti.

Parodžiau kūrinį artimiesiems, įsižiūrėjau į kontekstą – kas išleista, kas leidžiama, susimąsčiau, kiek tai gali būti vertinga.

Tiek man, tiek tiems, kas skaitė, atrodė, kad išleisti knygą verta. Tam tikra paskata tapo ir birželio 14 d. proga per televiziją pamatyta diskusija apie tautos genocidą.

Joje buvo išsakyta pastaba, kad kitos šalys yra daugiau pažengusios su antruoju koncentru, kai įvykių pasakotojas nėra jų dalyvis, bet glaudžiai susijęs su dalyviais (vaikas, anūkas). Pas mus to juk nėra ar bent jau maža.

Nuo vaikystės iki dabar stipriai jaučiu, kad nešuosi paveldėtą istoriją, jos krūvį, matau ją pasireiškiančią savo 40

elgesyje, reakcijose. Nors pati tiesiogiai nedalyvavau toje istorijoje – ji mane formavo.

Man buvo ir tebėra įdomu tai, kiek mes paveldime istorijos, kiek nutolstame, kiek jos yra mumyse – tautos istorijos, šeimos istorijos. Atrodė, kad rašydama randu atsakymą.

– „Jūsų kūrinio išleidimas nepakeis Jūsų gyvenimo ir neišspręs Jūsų problemų.

Nepadarys Jūsų gražesnių ar labiau pasitikinčių savimi ir turbūt tikrai nepadarys Jūsų turtingesnių“, – būsimiems autoriams pamokslavo rašytoja Anne Lamott. Ką vis dėlto atneša leidybos faktas?

– Knyga nuvedė mane į kelionę po Sibirą.

Ne knyga, o kelionė yra didysis mano gyvenimo nuotykis, bet jei nebūčiau rašiusi knygos – kelionė būtų likusi tik dūsavimo objektu.

Dabar galiu džiaugtis, kad turiu savo kaimą, naujų draugų, su kuriais susirašinėju. Radau atsakymų, kurie kol kas man atrodo teisingi. Sustiprėjo mano vidinis karkasas, gal išsprendžiau ir vieną kitą savimonės problemą.

– Minėjote, kad nuolat jutote ir jaučiate istorijos svorį savyje. Kaip tai pasireiškia ir ar santykis su istorija kito rašant apie tremtį?

– Sunku įvardyti, kaip tai konkrečiai pasireiškia ir kodėl. Augau su tremtimi. Manau, kad net tam tikri charakterio bruožai susidėlioja iš to, kokioje aplinkoje augai.

Pati augau su mama ir močiute. Ypač daug laiko leisdavau su močiute, mat nuo pat gimimo iki 18 metų gyvenome viename kambaryje, kurį laiką net miegojome vienoje lovoje. Akivaizdu, kad mokiausi iš jos reakcijų – ką ji leidžia, ką draudžia, kaip reaguoja į mano bėdas, ką pasako, ką nutyli, ir t. t. Visada jutau, kad kai kurie dalykai mūsų gyvenime kiek kitokie nei daugumos kitų vaikų.

Apie pačią tremtį sužinojau gana vėlai, bet apie Sibirą žinojau nuo pat vaikystės.

Kodėl jis buvo – tai tuomet mažai mane domino. Mačiau, kad labai jaudino močiutę, mama reagavo kitaip – ji ten augusi nuo gimimo.

Rašymas apie Sibirą manyje nepakeitė turbūt nieko – pakeitė nuvažiavimas. Tai buvo svarbus žingsnis – tarsi pradėto kelio pabaiga. Dabar jau žinau, kaip ten nuva-

žiuoti. Jau galėsiu nuvežti savo vaikus, o jie – savus. Mama palydėjo mane, kad vėliau galėčiau palydėti kitus, kad tai nenutrūktų, kad tas kelias nenueitų į užmarštį.

Knyga mus nuvedė į tą žemę, kuri turi būti aplankyta. Tai – vidinė atminties žemė, kurią reikia aplankyti fiziškai.

– Grįžtant prie rašymo, ar pastebėjote, ką keičia atsitraukusio pasakotojo pozicija pačiame kūrinyje?

– Distancija keičia tai, ką keičia ir laikas.

Išsitrina smulkūs, ne tokie reikšmingi dalykai. Mano pasakojimas negalėjo būti identiškas mamos ar močiutės prisiminimams. Negalėjau pateikti ir nepateikiau labai nuoseklių, smulkių dalykų, tik pačią esmę. Kaip vaikas ėjo į Lietuvą, kaip ir kokią mėsą virė. Kai kurias detales ir prikūriau, charakterius išgryninau, sekdama kūrinio idėjine linija. Juk ir nevadinu šio teksto memuarais.

Manau, kad distancija lemia kiek kitokį santykį ir vertinimą. Išvaliau pasakojimą nuo skaudulių, apsiribojau keliomis emocijomis, man buvo svarbu optimistiškesnis vertinimas. Norėjau akcentuoti tai, kad išgyvena tik optimistinį požiūrį pasirinkęs žmogus. Arba jis išmoksta savo kasdienybėje įžvelgti kažką šviesaus, arba pražūsta.

Gal iš to atsirado netyčinė didaktika, bet taip jau yra.

Ne knyga, o kelionė yra didysis mano gyvenimo nuotykis, bet jei nebūčiau rašiusi knygos – kelionė būtų likusi tik dūsavimo objektu.

Rašydama įvertinau savo senelių gebėjimą išgyventi. Jie juk buvo išplėšti iš savo gyvenimo, socialinio statuso. Kas tada lieka – tik tu pats. Nuogas. Galiu jiems sakyti ačiū, jų išlikimas turėjo prasmės. Neseniai užtikau Viktorijos Daujotytės mintį, kad mes visi esame buvę savo protėvių lūkesčiuose. Susikalbu su jais tuo, ką jie man perdavė savo gebėjimu išlikti. Močiutė man pavyzdys charakterio tvirtumu. Senelis, su kuriuo prasilenkiau, sakoma, turėjo panašų į maniškį humoro jausmą. Gaila, kad nesusitikome, dabar tik pasijuokiame, jis ten, aš čia.

GINTARO LAŠAI

Ta tremtinių patirtis, jų išlikimo pamokos man atrodo labai aktualios dabar, matant, kas darosi pasaulyje. Svarbu atsigręžti į praeitį, prisiminti jos pamokas. Esame kiek užmigę, praradę budrumą.

Dar grįžtant prie mano, kaip įvykiuose nedalyvavusios pasakotojos instancijos, mane labai pakylėjo tai, kad knygą skaitė ir nepeikė daug tremtinių. Jie skambina, dėkoja, kai kurie kalba su manimi lyg su „kolege“, kaip viena iš veikėjų. Didžiausias pagyrimas, kai man sako, kad būtent taip ir buvo. Štai kokia yra pasakojimo galia.

Gal žodis maitina pats save?

Atminties pamokos – Rašėte apie Sibirą iš šeimos prisiminimų, bet atmintis yra subjektyvi, ir atminties žemė turbūt pasižymi kitokiomis savybėmis, nei jos atitikmuo realybėje. Ar atpažinote vietą į ją nuvykusi?

– Taip. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti.

Savo vietoje. Metafiziniu požiūriu. Absoliutus sutapimas. Tai labai įdomu – tarsi formulės pasitikrinimas. Nebuvo žemių, kurias reikėtų prisijaukinti. Neperdedu – nuvažiavau į Ust Kaną ir radau savo kaimą. Jis ten, kur turi būti. Supratau, kad mūsų Žemė labai maža. Atstumas – mūsų galvoje. Ir mano knyga baigiasi mintimi, kad žinau, kur Sibiras – jis arti.

Laikui einant kažkas pasikeičia – medis užauga, takiukas susitrypia, bet kalnai tai ten pat.

Tebestovi namas, kurį pasistatė seneliai.

Jo sienoje – senelio įkalta vinis su ant jos kabinamais virvagaliais. Pirtelė tebestovi, maudžiausi joje. Takelis tas pats, vaizdas pro langą tas pats. Prieš išvažiuodama, paskutinį vakarą, bėgau į parduotuvę kažko nusipirkti ir netikėtai apėmė toks jausmas, kad pro mane su pirkiniais praėjo mano močiutė. Nežinau, ar yra vadinamosios laiko kilpos, tebeturiu tą akimirką, net oras dvelktelėjo – toks jausmas, kad paklausiu ir atsakys.

Atsitiktinai sutikome bobutę, kuri pažinojo mano senelius, jai buvo jau 85-eri.

Paklausėme, ar žino, kas gyveno štai tame name, ar pažinojo Juozą su Marijona. „Taip, – sako, – žinau“. Ji pasakojo taip, lyg viskas būtų buvę vakar; kad pažinojo juos, kad jie turėjo mažą mergytę. Mano

mama, visa žila, sako tai bobutei: „Aš esu ta mergytė“. Bobutė atšlijo, supratau, kad laikas trenkė jai į sąmonę, kad ji suvokė, kiek metų praėjo – jos atmintyje mergytė visada liko tokia, kokia buvo kadaise.

Buvusio močiutės namo virtuvėje, ant palangės, stovi du vazonėliai su paprasčiausiomis gėlėmis. Atsivertusi senas nuotraukas mačiau, kad ir tuomet ant palangės buvo tie patys vazonėliai ir tos pačios gėlės. Žmogaus gyvenimo laikas yra labai trumpas, net vazoninės gėlės (suprantu, kad ne tas pats daigelis) cikliška savo būtimi stovės ilgiau nei aš būsiu. Supratau, kad turime stengtis kaip augalai nepamiršti sėti, kad kažkas išdygtų po mūsų.

Gal dėl to ir rašiau. Norėjau kažką pasodinti. Kad vėl būtų sėkla, kurią kažkas galėtų pasėti. Nenoriu kalbėti dideliais žodžiais, bet pajutau to rašymo praktinę prasmę. Viena kalbėti – kita padaryti. O kai padariau, atrodo, kad reikėjo.

Autentiškas kalbėjimas – Turite gana sardonišką humoro jausmą ir nesate linkusi į sentimentalumą – tai galima pastebėti iškart. Savojo stiliaus gludinimas yra sąmoninga pastanga ar savaiminis procesas? Ar rašant jūsų neveikia su lietuvių literatūra siejamos klišės?

– Stiliaus, pasakojimo manieros specialiai nekuriu, kalbu taip, kaip kalbu. Beje, antrojoje mano knygoje tai turėtų būti jaučiama dar ryškiau.

Kalbant apie klišes, neturiu agrarinio konteksto – neturiu kaimo, kūtės, negaliu būti agrarinė pasakotoja. Pasitaikė augti Radviliškyje – gerai. Yra Ust Kanas – ir turi tokį. Žmogų formuoja aplinkybės, vieta, laikmetis, kuriuo jis atsiranda.

Skaičiau Mariaus Katiliškio „Užuovėją“ – buvau priblokšta, kad nesuprantu daugybės žodžių. Tokia turtinga kalba, daug padargų ir veiksmų pavadinimų, kurių nesugebėjau išsišifruoti. Bet nesu ir grynai urbanistinis žmogus. Kažkas tarp.

Bepranykstančios daugiabučių kultūros atstovė? Daugiabučių, kurių bendruomenė būdavo lyg savotiškas sodžius. Juk mano vaikystėje ir nabašninką šarvodavo bute, ir vestuves keldavo, ir trys kartos dviejuose kambariuose gyvendavo.

– Būsimoji jūsų knyga visai kitokia nei pirmoji – tema, stiliumi, galų gale aprašomu laikmečiu. Gal galite papasakoti, kas ją inspiravo, išduoti, apie ką ji bus?

– Grįšiu prie klausimo, kuriame minėjote A.Lamott mintį, kad knygos išleidimas nepadės susitvarkyti gyvenimo, ir savo atradimo, kad, jei gyvenimo tikrai nesutvarkys, pasitikėjimo savimi tikrai padaugins.

Buvo gegužės 8-oji, močiutės gimtadienis, sulaukiau skambučio iš leidyklos „Mintis“ – sužinojau, kad bus leidžiama „Karta nuo Sibiro“. Grįžau vakare namo ir sėdau rašyti. Prirašiau visai nemažai. Kaip tas Orvelo arklys – tik duokit man darbo.

Tai buvo labai stiprus emocinis paskatinimas.

Naujoji knyga atsirado labai proziškai.

Kalbėjome su draugais ir kilo idėja, kad turėčiau parašyti alternatyvą populiariems erotiniams romanams, juk tiek daug moterų juos rašo. Jų niekada neskaičiau ir, tikiuosi, neskaitysiu, neturiu tam kantrybės ir laiko. Bet mintis rašyti alternatyvą man patiko. Tai – dviejų vienišų moterų kelias gyvenimo prasmės paieškų link, per primityvią ir buką „kaip gyveni? Ar dar viena? Kada susitvarkysi gyvenimą?“ prizmę. Pastebėjau, kad šie klausimai labai dažni ir labai rimti. Ypač kai moters klausiama, kada ji susiras antrąją pusę. Lyg be vyro ji būtų kaip be vienos rankos, kojos ir tik su puse galvos.

Pagrindinei veikėjai net keistą, idiotišką išgalvotą vardą daviau, kad socialinis nevisavertiškumas dar ir vardu būtų pažymėtas. Naujoje knygoje yra kiek gilesni sluoksniai nei „Kartoje nuo Sibiro“.

Tikiuosi, bent du – trys.

Knyga apie greitai prabėgantį laiką. Kol herojės ieško, kur ta viena ar kita ausis, jos supranta, kad prarado labai daug savo gyvenimo laiko. Tuomet kyla klausimas, ką galima daryti su likusiu laiku.

– Knyga apie Sibirą gimė iš šeimos patirčių, tai – intymi dokumentika. Kokie šaltiniai maitino naująją knygą – kuo rėmėtės kurdama herojes, knygos pasaulį?

– Žinote posakį „suneštinis balius“? Tai ir čia taip. Ne visada ir suseksi, kieno tas ar anas agurkas. Džiaugiuosi, kad daug kas – gryna fikcija. Taip pat džiaugiuosi, kai herojai manęs nebeklauso ir savarankiškai krečia savo pokštus.

41

GINTARO LAŠAI

Mano kalendorius Ištrauka iš miniatiūrų romano Eglė GUDONYTĖ

Taip, turėčiau papasakoti apie Titą. Tik nė velnio nesuprantu, ar dabar pasakoti ir ką.

Visų pirma, jis nebuvo gražus. Neaukštas, kiek pakumpęs, o jo esybė priminė nelaimingąjį Kuprių iš ,,Paryžiaus katedros“.

Ir jei kurčiau kokį nors miuziklą apie Azalijos gyvenimą, Tito arija būtų būtent ta – Kvazimodo meilės daina Esmeraldai.

Titas buvo mūsų bendrakursis, tad susipažinome labai seniai. Jis, beje, buvo apdovanotas rafinuotu humoro jausmu, įvairiausiais intelektualiniais gabumais, ypatingu raštingumu. Jis nepaprastai daug skaitė. Įvairiomis kalbomis. Su juo buvo įdomu. Titas dalyvaudavo bendruose mūsų vakarėliuose, galėdavo šokti kiaurą naktį, pasakoti 1001 anekdotą, prisigėręs nekvailėdavo, tik tapdavo dar juokingesnis. Jis buvo už mus vyrėlesnis, nes, pastudijavęs matematiką, kažkodėl metė ir, kiek pabuvęs laisvamaniu, pasinėrė į menus.

Titas buvo mudviejų su Azalija draugò (tai niekatroji lytis) – nepainioti su draugu ar drauge. Jam aiškiai stigo to vadinamojo tipinio vyriškumo, o mudvi anuomet domino daugiau juodbruviai mačo. Vargšas Titas išklausydavo mūsų meilės istorijas, intymius dalykėlius, ir niekada nekišo savo trigrašio, tik tyliai rūkydavo. Mes su juo kartu atlikinėdavome praktikas, važiuodavome į etnoekspedicijas, vasaromis dirbdavome vaikų poilsio stovyklose, ir visad Titas buvo mūsų gerasis genijus. Daugybę kartų miegojome drauge su Titu viename kambary, palapinėje, viešbutyje, bendrabutyje trise ant vienos sofos. Ir nieko. Jis gamindavo mums valgyti, parnešdavo alaus. Ir tik vieną vienintelį kartą susiklostė tokios aplinkybės, jog Titas su Az turėjo miegoti viename miegmaišyje. Kitą dieną Aza man papasakojo, kad visą naktį negalėjo užmigti, nes labai garsiai plakė Tito širdis.

42

Ir dar jis švelniai ją glostė, galvodamas, kad ji miega. Jis jai šnibždėjo: „Jei kada nors mudu su tavim išvažiuotume į Aliaską, gyventumėm sau jurtoje. Tu jau, aišku, būtum tris kartus išsiskyrusi ir turėtum krūvą vaikų. Mes juos vežiotumėm rogutėmis, o baltosios meškos dalintų saldainius. Aliaskoje meškos geros“. „Vargšas girtas nykštukas Titukas“, – juokėsi Azalija. Šiaip Titas buvo daugiau Azos nei mano draugò. Aš tuomet draugavau su tokiu Roku. O Aza kaip tik draugavo su visais, išskyrus Titą. O gal atvirkščiai – nedraugavo su niekuo, išskyrus Titą.

Visai susipainiojau. Žodžiu, ji jau buvo užmezgusi romaną su savo būsimuoju vyru, o jų santykiai buvo audringi, triukšmingai nutrūkdavo, ašaringai atsinaujindavo – tai buvo panašu į kalnų upę. Tik Titas, kaip savaime suprantamas dalykas, visada buvo šalia jos. Ir, tiesą sakant, Azalija kiek drovėjosi ir vengė Tito, nes visi normalūs vaikinai sunkiai sugebėdavo suvirškinti jų santykius.

Kažkurią žiemą Aza vežėsi Titą sutikti Naujųjų pas savo mamą, o tuomet jis buvo nusibrozdinęs visą veidą ir apsiklijavęs pleistrais. Azalijos mama apskritai nieko nesuprato. Ypač to, jog Aza su Titu miegojo viename kambary – ji lovoje, o jis ant grindų.

Ir nežinau, kuris titiškasis epizodas buvo pats titiškiausias. Galimas daiktas, kad viso labo kokia nors akimirka, dešimtoji sekundės dalis, kai jis, nupurtydamas cigaretės pelenus, pasižiūrėdavo taip atlaidžiai, kaip tegali turbūt Dievas. O pasakose Dievas, beje, dažnai pasirodo kokio nors suvargėlio pavidalu, galbūt net Tito pavidalu – kumptelėjusiu, grubiu, lyg iš medžio išdrožtu, o gal iš molio drėbtu, gal nepakankamai išdegtu, trapiu pavidalu; ir kas buvo Titas – niekas ir šiandien nežino, jis nepažinus.

Pasidovanosiu sau senų laikų prisiminimą – mielą ir pakankamai tipišką, titišką.

Po pirmo kurso, pasibaigus vasaros sesijai, mes trise – aš, Aza ir Titulis – sumanėm nulėkti pailsėt savaitėlei į Kuršių neriją, bet va – į Kaliningrado sritį, nes ten pigiau. Buvo dar anie laikai. Kitas kaimelis už Nidos, iškart už tuomet dar simbolinės sienos, yra Rybačis (Rasytė) – štai ten kipšas mus nunešė derinti egzotikos su pigumu. Pas tokią babą Klavą išsinuomojom kambarėlį virš tvarto, kuriame (tvarte) narvuose šeimininkai laikė nutrijas. Už mūsų sienos buvo apsistojusi visiškai priplaukusių hipių porelė iš Piterio. Hipiai buvo perregimais kūnais.

Nutrijos ištisą naktį brazdėdavo grauždamos narvų strypus, hipiai naktimis kažką giedodavo, o babos Klavos sūnus Vova kiaurai gėrė ir voliojosi visame Rybačyje.

Baba Klava kaip statula šviesųjį paros metą prasėdėdavo ant suolelio trobos palangėje, pasijudindama tik pamelžti karvės, kai pastaroji vakare teikdavosi pareiti. Nesivargindama kasvakar parnešti tešmenų namo, palaidų karvių kaimenė bastydavosi po apylinkes. Karvės braidydavo po žolę jaunuolynuose, o pogulio apsistodavo paplūdimyje, kurį jos mėgdavo pasiskirti atrajojimui, gulėdamos ant balto smėliuko, gaivinamos vėjelio, nupučiančio mašalėlius ir muses.

Rybačis buvo neregėto dizaino ir gyvenimo būdo vietelė. Visos gyvenvietės tvoros buvo pagamintos iš nebenaudojamų žvejų tinklų, centre prie kažkokio ryškiai žydro namo (tikriausiai tai buvo gorkomas) rymojo baltutėlaitis gipsinis Lenino biustas ir pora topolių, o parduotuvėje rasdavom tik batono ir teftelių, tad maisto važiuodavom į Nidą.

Nidoje patekdavom suvis kitan pasaulin. „Rojus tikrai yra, – filosofavo Titas. – Jei jau žemėje keleto kilometrų atstumu gali būti tokie skirtumai, tai pagalvokit, kaipgi turėtų skirtis dausos nuo žemės...“ Nusipirkę duonos, sviesto ir dešros, pakeleivinga mašina grįždavom

GINTARO LAŠAI

Dalios Bielskytės nuotr.

į Rybačį, kur prie pašto mus pasitikdavo balta pionieriaus trimitininko figūrėlė – nors maža, bet su milžinišku entuziazmo užtaisu – pionierius užvertęs galvą pūtė trimitą, kita ranka tvirtai įsisprendęs į šoną, vieną koją atmetęs pirmyn. „Gerbiamosios, – iškilmingai ištarė Titas. – Jūs matote prūsų (ar kuršių?) pavaizduotą krikščionišką simbolį – arkangelą Mykolą.“ „Teesie“, – tarė Azalija.

Atvykti į šias istorines vietas pataikėme kaip sykis Žvejo šventei, apie kurią mums šeimininkė ir kitos bobos varė ištisą agitaciją – kaip būsią įdomu, bus koncertas ir žuvienė, futbolo varžybos ir žuvienė, žuvienė ir žuvienė, ir viskas taip labai fainai! Ir štai pagaliau po Žvejo dienos jie pradėsią šienauti.

O šventės dieną buvo taip – žuvienės kareiviškoje lauko virtuvėlėje, tiesa, buvo, tačiau kad jos gautum, turėjai atsinešti

savo indą, o kitaip – nors pilk į saują.

Futbolas karvių prišiktame stadione irgi, regis, buvo. Per pertraukėles futbolininkai gėrė degtinę tiesiai iš butelio (degtinė – nes šventė, iš butelio – nes varžybos ir nėra laiko pilstyti), o visi kiti kaimiečiai, stadiono pakraščiuose pasikloję dekius, gėrė ir dainavo.

Tokia buvo mūsų iniciacija Rybačiaus gyvenvietėje.

Rytais, nutilus nutrijoms, pažvelgę pro langą pamatydavome saulutėn išlindusį kaimyną Kolianą. Tai buvo pusamžis diedas, didis viršininkas – rybnadzor (kaip šią velniavą išversti? Žuvų ūkio prižiūrėtojas?). Jis rūkydavo rytinę cigaretę ir būdavo dar su naktine kepuraite – tai yra tinkleliu ant galvos. Iš ko buvo padarytas tinklelis – iš vadinamosios sietkos ar žvejybinio tinklo – neišsiaiškinom. Kolianas pasikasydavo kirkšnį ir iš to pasikasymo suprasdavo, ar verta šiandien organizuoti masinį brakonieriavimą. Jei nuspriegdavo nuorūką krūman ir apsisukęs kiaušindavo trobon – žvejybos nebus, na, o jei savo tinklelį žaismingai nusmaukdavo ant pakaušio ir prisėsdavo ant suolelio gatvėje įsikandęs degtuką – žvejyba bus. Jis mirkteldavo vienam praeiviui, mirkteldavo kitam, sustoję keli vyrai pasikalbėdavo, parūkydavo, pamostaguodavo rankomis ir brakonieriavimo planas būdavo sudarytas. Tokios tad buvo žuvų prievaizdo funkcijos – radikaliai priešingos mūsų įsivaizdavimui. Sykį ir Titas prisijungė prie rūkymo bei mostagavimo, po to skubiai parbėgo mūsų kambarin ir pasakė „bliamba, mergos, varysim ir mes“, blizgindamas akimis. Paskui dar kartą ėjo pas Kolianą ir matėm, kaip susikaupę jiedu išslinko į miestelį, iš kur po valandos grįžo įkaušę su žagsinčiu, labai susivėlusiu pagalbininku, nešini sunkiais nešuliais. Parsinešė bredinį – specialų vandeniu palei dugną traukiamą tinklą.

Ką jie darė likusią dieną, nežinia, nes mudvi su Az ją praleidome pajūry, palaikydamos kompaniją karvėms.

Jokių kitų asmenų paplūdimys nedomindavo.

Titas, matyt, taisė tinklus ir kaupėsi vakarui. Grįžusios radome jį jau susikaupusį, net kojinės buvo pasmirdusios.

Negana to, ant grindų stovėjo trys poros bjaurių senų guminių batų ir aš puoliau vėdinti kambarį. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ Pro langą pastebėjom, kaip Kolianas su dviem kitais diedais lėtai išvažiavo iš savo kiemo žydrais žiguliais, bagažinėn susidėjęs bredinį ir degtinę. Pavakary, jau grįžus karvėms, mes su šeimininkės Klavos sūnumi Vova (žvejybos proga pastarasis kažkokiu mistiniu būdu įgavo vertikalią pozą) ir liesu aštriaalkūniu vaikinuku Romka į sutartą brakonieriavimo vietą ėjome pėsčiomis ir lanku, apsiavusios baisiaisiais guminiokais. Dabar jau nebeprisimenu, kodėl ėjom tokiu sudėtingu maršrutu. Gal tai buvo kokia nors konspiracija.

Pereiti reikėjo užžėlusią pelkę (Aza ją vadino liūgu), kur balansavome ant liulančio žolės kilimo, po kuriuo baugiai šliurpsėjo paslaptingas rudas vanduo. Po kojomis pasitaikydavo skylių, nelyg kokių ekečių, ir Romka, ryškiai grebluodamas, savo vardą tardamas „Hhhomka“, mums paaiškino, jog žolę kai kur pragraužusios ondatros (romkiškai – ondathhhos), ir Titas įsivėlė su vaikinuku į kvailą ginčą apie ondatras ir nutrijas (ondathhhas ir nuthhhijas), dėl ko Titulis, praradęs budrumą, porą sykių vos nenugarmėjo į tas pelkės prarajas. Ir tik vienas kipšas – tiesa, podraug su Azalija, sykį bevirstantį jį pačiupusia už skverno – išgelbėjo Tito gyvybę. Kipšui Titas buvo dar reikalingas, kad pajuokintų, Azai – dėl tos pačios priežasties.

Marių pakrantėje savo brakonierystės kompanionus radome jau girtus. Rimtais veidais ir išsivertusiais pilvais jie agresyviai ginčijosi, ir mes vargiai supratome ginčo esmę, nes žodžiai buvo tik dviejų rūšių: keiksmažodžiai ir specifinė žvejų terminologija. Beje, anuomet, kai tai vyko, filmai „Nacionalinės medžioklės (ir žvejybos) ypatumai“ dar nebuvo pastatyti. Į krantą lėtai plakėsi sena motorinė valtis. Mudvi su Aza nutarėm pasitraukti ir paklajoti po šį egzotišką kampelį, kur kriauklių geldutėmis kvepiantis vanduo ir dykumos peizažas jau nėrėsi į sutemas.

Tolom nuo diedų, spėjusios pamatyti, kaip Titas, vietinių familiariai vadinamas Titanu, uoliai stengiasi prisivyti juos girtumu – o jis tokius dalykus išmanė; ir susėdom užkopusios ant pamario kopos. Pasėdėjusios patraukėm pamariais, džiaugdamosi, kad pasiėmėm lengvas striukeles, vadinamąsias bolionkes. Grožėjomės snaudžiančiais vandeny arba dangumi lėtai į lizdus grįžtančiais garniais, jų neįtikėtina figūra, panašia į klaustuką, kol užsukusios vieną iš kranto vingių pamatėme prie lauželio 44

sėdinčius žmones. Trauktis nebebuvo kur, jie buvo pakankamai arti ir, laimei, atrodė geranoriški. „Tai kuršiai, – šnipštelėjo Aza. – Arba prūsai.“ „Prūsai“ buvo keturiese: trys jaunuoliai ir matrona, tinkanti jiems į mamas, be galo dideliais papais, lyg vandens pripilti balionai tįsančiais iki liemens. Kompanija turėjo degtinės, gitarą ir cinkuotą kibirą.

Kibiras stovėjo ant lėtai kūrenamo laužo, jame kažkas kunkuliavo. „Ei, dievūški!“ Taip žodis po žodžio mes su Azalija atsidūrėme „prūsų“ ratelyje prie laužo, mums buvo įpilta degtinės, paaiškinta, kad kibire verda kosūlia (stirna – teatleidžia man stirnų dievas), kurią šaunuolis Tolianas šiandien pagavo kapkanu. Tolianas, juodbruvas jaunikaitis išsprogusiom akim, pakėlė kibiro dangtį ir pademonstravo didingą viralo turinį: kaulėtus mėsgalius, verdančius su morkomis ir bulvėmis. Likusi stirnos mėsa buvo suvyniota į varnalėšos lapus ir įdėta į brezentinę kuprinę.

Pats smulkiausias bičelis kompanijoje, panašus į šešką, ypač iš veido, visą laiką gniaužė matronos papą. Matrona buvo vardu Anuška. „Pulemiotčica?“ – paklausėm mes ir už tai mums buvo įpilta degtinės.

Retkarčiais paleisdamas papą, šeškasnukis nubėgdavo pasižiūrėti dviejų meškerių, įmerktų marių vandenin, paskui nusičiurkšdavo, nelabai ir tesislėpdamas, tiesiai į marias.

Nenuostabu, kad Tolianas ir kitas, Šveiką primenantis vyriokas, suskato mus apsikabinti per pečius. Jie garsiai komentuodavo šeškaus myžimo ypatumus, skatindami jį varyti aukštyn, kuo aukščiau, kol galop anas apsišlapino marškinius.

Taip sėdėjome ir bėgo amžiai.

Pajutusios, kad kažkas šioje programoje mums nebepatinka, mudvi nutarėme pasišalinti, ypač po to, kai išgirdome įlankoje už nugarų burzgaujant motorinę valtį.

Kosulia tebevirė, tad teisindamosi, kad turime pasirodyti savo vyrams (vyrams...

Titas – mūsų vyrai... Titanas... O kad jis žinotų – pusę metų vaikščiotų su kaklaraiščiu), mikliai rangėmės nuo prūsiško ugniakuro, prisiekusios visais dievais, kad vidurnaktį grįšime, padovanojusios Tolianui bei Šveiko antrininkui po formalų bučkį. Vyrai nuėjo šlapintis mariosna visi unisonu, o mes su palengvėjimu tolome

pakrante. Pavymui mums vandens paviršiumi žingsniavo kažkoks pavidalas, labai jau panašus į Gintarą Grajauską – visai dar jaunutį. Buvom švelniai girstelėjusios.

Garniai jau miegojo. Pakrantė turbūt kvepėjo džiūstančiais krantan priplaktais negyvais žuveliokais ir maurais, bet nuo degtinės uoslė dingo. „Įdomu, kaip jie dalinsis ta Anuška?“ – paklausiau aš. „Nematau jokių problemų, – atrėžė Aza. – Jau vien jos papai kaip atskira subinė.

Tos Anuškos jiems net per daug.“ Grįžusios pas savo vyrus, radome kompanijos pagausėjimą: pintame akliname krepšy rangėsi pora ungurių bei spindėjo gal dešimtis didžiulių sterkų. Tiesa, vienas ungurys, ištrūkęs pro skylę, šliaužė vandens link ir mudvi kažkodėl nesiryžom jo gaudyti. Mes, ko gero, ne medžiotojos.

Mums bloga jau vien nuo kosulios. Arba kitas variantas – mes nealkanos.

Vyrai buvo gerai įmetę, aplinką apšvietę automobilio faromis, snukiai raudoni, gauruoti pilvai išvirtę, marios garuoja, rybnadzoras Kolianas savoje stichijoje – iki bambos vandeny. Titas, pasirodo, vieną ungurį mėginęs kišti šortų kišenėn, net ir užsegęs, o mums atėjus, apie tai jau sukosi anekdotas – kaip Titanas supainiojęs ungurį su chu... (čia „i“ ar „j“?) -umi. Vienu žodžiu, mirk juokais. O jis, girtutėlis, priėjęs prie manęs – ne prie Azalijos – pasakė: „Tik neišsiduok. Žodžiu, tokia versija.

Tie bičai nieko nesupranta, jie galvoja, kad aš tratinu jus abi. Ir sykiu. Už tai visą šį vakarą ir geriam. Aš nepajėgiau jiems nieko priešingo įrodyti. Visą laiką turėjau pasakot, ką mes trise darom...“ „Nu, nu, ir ką tu jiems pasakojai?“ „Viską!”

Būtent tą naktį aš supratau, kad mes su Aza Titui nevienodos. Grįžę iš žvejybos paryčiais su vargais užsinešėm Titą į savo kambarėlį virš nutrijų, stengdamosi, kad jo galva nebaladotų į laiptų pakopas, o kitą dieną, išsiparpusios, išlindusios iš savo nutryno, neturėjom kur dėti akių. Dauguma kaimiečių čaižiai švilptelėdavo mūsų garbei, o akyse jiems šokinėjo velniūkščiai.

Laimė, po poros dienų važiavom namo.

Titanas... Ot Titanas! Titanikas.

GINTARO LAŠAI

Dausos

Liudas PRANCIŠKUS

Paukščių takai – tyla nupinta iš nerimo žvakių liepsnos skriejančios dangumi...

Pavasario moterys...

smilgų muzika plaukiančio vakaro skleidžia nerimą – žvaigždes nakties šuliny...

Aš myliu šitas moteris – moteris, kurios kasmet plauna pavasariui langus stiklinius skruostus, akis, raukšlėtą seną kaktą, didžiulį vandens veidą kiekvieną pavasarį blizgina savo gyvenimo stiklą tuo pačiu ir visą gyvenimą kartu su nesugrįžusių paukščių balsais niūniuoja mirusių vyrų dainas

Laivai mėnesienoje

pavasaris nusišypso kaip apipraustas nabašnikas ir jo veide daugėja saulės...

Neramūs, nors nulieti iš vandens pusiau skenduoliai – šnekučiuojas tyliai: denių valkatos, našlės, žvejai įsiūbuodami marių dugną praeitimi vis klausosi žuvų pranašysčių aštriais meškerių galais žvejai dūrinėja į savo atvaizdus nakties vandenyje reti laimikiai jiems primena nuodėmes ir svajones raudų nerštas – didžiosios velykinės išpažintys.....

Uosto angelo piešinys Seni tėkmės krantai negęstantys nakties žibintai sudeginti gyvybės slenksčiai, laiko juostos tik plaukia lytis – skenduolių atvaizdai... laivai palieka krantines senas čia niekad nebegrįš savęs paguosti jų deniai papuošti jaunystės juostom nakty užmiega neužmiegantys krante... stiebai lėtai išnyksta horizontuose garbinga senių jungų pabaiga ties jūrų vartais miega senas uostas ir žemkasės jį gilina nakčia...

***

eFoto nuotr.

Visa tai kažkur, kažkada buvo visa tai kažkur ir dabar yra visa to niekada gali ir galėjo nebūti... ► 45

GINTARO LAŠAI

◄

Viduržiemio obuoliai

Biržos tiltas Žiemos nakty dar neužšalus upė plaukia

pasruvus juodu vandeniu, ledų skeveldromis ir miesto žiburių senais veidais apsemtos valtys, girtas duobkasys praeivių klausia

kur plaukia miestas su įšalusiais krantais, sena vaga ir atšvaitais... kai laikas elektroninis užmiega tyloje juoda tėkme ir duobkasys nuo tilto spjaudo į neoninių šviesų reklamą prašydamas, kad ši naktis jam sugrąžintų dukterį į girtą namą maldaudamas bedančio šalčio ir vilties, užkalt šią juodą upę ankštame vagos karste... tai kas, kad žemė rytdienos bus dar kietesnė svarbiau, kad šaltis nepalaidotų dukters tarp skersgatvių nakties šaltų tamsa, kad neužpūstų mirštančių žibintų ir senų draugų... juoda vandens tėkmė kryžiuojas su balta gatve dangaus čia miega biržos tiltas – senas miesto obeliskas ant jo sušalęs duobkasys, tarp lūpų kramtantis žariją – nuorūką karčios naštos čia upė šalčiui dovanoja juodą atmintį, save ir pradžią visko kai būdama visai jauna tekėjo už šio plieno tilto... ir laikas elektroninis užgęsta naktyje parodęs iškilmingai keturis nulius ir ši naktis užsidega juoda tamsos liepsna, šalčio pykčiu... ir pyktis minga mūsų sapnuose ir, jį įveikdami, mes vis gyvi dar čia...

Senu vieškeliu...

Ruda katė nukirsta ausim perbėga kelią ir sustoja sustoju ir aš savo dulkina murzina raudona boružėle – pamačiau kažką svarbaus... žiūrim vienas į kitą, ji krypteli galvą, nusižiovauja ir nusišypso primerkdama akį kažkur jau buvom susitikę ir to įrodymas dulkių kamuoliniai debesys sukelti pravažiuojančios mašinos... atpažinom vienas kitą, atpažinom – vadinasi, dar gyvenam, vadinasi, dar susitiksim kažkada, kažkur, kažkaip būtinai susitinkame........

Tylos SPA Už skolintus paskutinius pinigus užsisakiau tylos viešbučio kambarį registratūroje išsiaiškino, kad už mano turimą sumą galiu mėgautis vienviečiu kambariu tik keturias dienas tik keturios dienos, kur visi patogumai, maistas, procedūros, aptarnaujantis personalas iš tylos tylos interjeras, lengvos užuolaidos, uždaros alėjos su velomobiliais ir tyliai ošiantys tylios jūros medžiai... dėkingas tau, Dieve, už tas keturias dienas...

46

Senolis ištarė vidurnakčiui artėjant: – Pakvipo žemė obuoliais... pakvipo sodais niekad nesodintais, nežydėjusiais upokšnio properšų daigais karklų karūnomis virš seno upės stiklo...

GINTARO LAŠAI

upėtakiai vaikystės neša gera žinią, ilgai laukta tamsi žiema artėja dangus apsiverčia virš miško ir vakaras ilgam įsibėgėja nebegirdžiu, nebejaučiu, nebematau... žvaigždžių sietyne kabinu dangaus uogienę ir kvepia žemė obuoliais dangaus kas šiąnakt su manim nemiega...

Kavos puodelis Ties dervuotu duburiu leidžiu sau užsimiršti apie skolą pasauliui, praeiviui ir Dievui... baltame porceliano inkile pabučiuodamas kasdienybės nuodus gurkšnoju atmintį, pragarą ir viltį... nugarą atremiu į kasdienybės karstą arba kietą baro atlošą pavydžiu paukščiams – nepavydintiems man...

Kaimynas, piešiantis dulkės portretą...

Mes abu seniai jau nieko nebenorim mus jau visam palaidojo žodžių garsai, jų prasmės, šilti ir drumzlini lietūs... apleistam name kuriame sutilpo kiaurai skylėti mudviejų gyvenimai mes dviese ganome rudens ramybę...

– kaip gera, kad čia niekas neužklysta, nemiršta, negimsta, neužeina... leisgyvis mano kaimynas dailininkas visą žiemą tapo dulkės portretą apsistatęs dirbtuvę žiemos žalumynais vazonuose drebančiu teptuku bando nupiešti miegančios dulkės veidą su labai panašiomis į mano mirusios motinos akimis, su visais jos sapnais ir svajonėmis... rytais, kai susitinkam parūkyti balkone, vis klausinėja jos gyvenimo istorijų pasaulis niekur nebeskuba kaip ta dulkė iš jo paveikslo, o gal neskubam tik mes dažnai dviese stebim bromo praeivius – jie labai panašus į mus jiems irgi velnioniškai sunku prisipažinti sau ir kitiems, jog nieko iš nieko nebenori...

Lokio vestuvės Nuotakos lūpos suteptos medumi dar užrištos akys svajonėmis, jos beldžiasi į rytdienos duris sninga kviečiais, kruopomis, žirniais, aguonomis ji išdidžiai žengia per savo būsimų namų slenkstį... atsiriša akis – kito pasaulio žemynai... paukščiai, vaikai, kaimynų kiemai be kryžių ant žalios staltiesės moliniai medžiai ošia užuojauta debesuotam danguje besisukantis raudonas gaublys... nežinomybės lopšiuose supasi neūžaugos paslaptys liūdna žinia – medus kažkada pavirs į pelenus pelenai padės užaugti naujam medžiui kurio liemuo kažkada privalės virsti naujo namo slenksčiu, o gal karstu per kurį kažkada žengs kita jaunamartė, medumi išsitepusi lūpas...

Ričardo Šileikos nuotr.

► 47

GINTARO LAŠAI

◄

Rytoj vėl bus diena...

Kaip baisu, kad rytoj vėl bus diena, o joje nebus šiandieninių tavo minčių kaip baisu, kad rytoj vėl bus diena, o joje nebus kas galėtų būti... ir jau niekada nebebus

Atminti

Rolandas Rastauskas. Trečias tomas.

Monika ŠULCAITĖ

– Visai nebaisu... – sušnibžda vakar miręs teatro direktorius

Rudens burlentininkai Jūra neatpažįsta rudens rudens vėjas nepripažįsta glamonių ryškios burlentės šokinėja samanotomis bangomis kranto žmonos mašinose šildosi kojas horizontą raižo spalvotų trikampių vėjai savo ramybe didžiuojasi nusenę šunys kopos prekiauja smėliu su jūra gyvas savaitgalis – prisiminimų turgaus altorius... tuščioje rudens kavinėje seni burlentininkai taurėmis susidaužia su jūros vėju, su žmonų meilužiais ir dainuoja tyliai... ramybe džiaugiasi pavargę kranto šunys

Daugiau negu lygiadienis Štai ir vasara baigias mirtis surūdijusiu dalgiu krapštinėja sau dantis akmeniniai varpai melsdamiesi šaukiasi rudens laukuose: – Tu dar čia... tu dar čia... tu dar čia?..

Raudona rasa tylos skaistumas – kraujuota rasa ant medžių, stogų, žolės, namų ir tvorų padžiauti nakčiai kieme rūbai nuraudę tyli tarsi išžudyti nakties liudininkai – seno namo šeimininkai nuogi girgždėdami lovoje pasisveikina su rytu tyliai... ryto vėjas vis plaiksto dar drėgnus – kruvinus kasdienybės baltinius 48

„Vaikystėje klausydavau to ūžesio už plento ir galvodavau, kad štai ten gyvenimas tikrai verda“, – pasakodamas apie namus yra ištaręs poetas Donaldas Kajokas. Asmeninę kelionių topografiją, tik jau už kitų plentų, brėžia poetas, eseistas Rolandas Rastauskas savo knygoje „Trečias tomas“, užbaigiančioje esė trilogiją – „Kitas pasaulis“ (2005), „Privati teritorija“ (2009). Knygos pratarmėje autorius išsitaria: „Štai iš tokių palaimingos santarvės su vieta ir laiku, o dar svarbiau – su savąja atmintim – akimirksnių ir išausta ši knyga“ (p.

10). Atminties galia išties akivaizdi: „Trečiame tome“ gyvenimas veriasi nelyg fantasmagoriška teatro scena, kurioje netrūksta nei socialinio, kultūrinio gyvenimo apžvalgos, nei literatūrine išmone audžiamos egzistencinės patirties refleksijos.

Savo žanrine neapibrėžtimi, plačia žvilgsnio perspektyva esė neretai gali paspęsti spąstus, tačiau R.Rastauskas jų išvengia – tekstuose kelionės nevirsta turistinių įspūdžių kolekcionavimu. Atvirkščiai, kiekvienas įspūdis išgyvenamas lyg pirmą kartą, beatodairiškai pasineriant į atminties labirintus. Asmeniniai įspūdžiai sykiu išsikristalizuoja į daugiasluoksnę kultūrinę bei intelektualinę refleksiją – R.Rastausko mintis nesunkiai apsistoja ties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo analize ar „Otelo“ repeticijų apžvalga Rumunijoje.

Intensyvų, atidų įspūdžių fiksavimą, diktuojamą imlios, kūrybingos prigimties, tekstuose nesunku pajausti: kelionės nuo Palangos iki Provanso, pažintis su barmene Zita, svaiginamas Alpių aukštis, grapos paieškos, svečiuose kraštuose sutikti bičiuliai, net leitmotyviškai pasikartojanti nokia sound melodija. Galima diskutuoti, kiek tekstuose esama realybės, kiek išmanios literatūrinės fikcijos, tačiau, atrodo, kelionės RoRa yra gyvybiškai svarbi grandis ieškant savęs: „Kad susidoročiau su kasdiene baime – ne tik būti savim, bet apskritai būti“ (p. 40). Knygoje netrūksta ir kritiško, kandaus žvilgsnio į nūdienos socialinę tikrovę, pavyzdžiui, į Rytų Europos emigrantų elgesį svečioje

GINTARO LAŠAI

ies dirigento užrašai

Esė ir kiti tekstai. Apostrofa, Vilnius, 2015, 240 p., iliustruota Remigijaus Treigio fotografijomis

šalyje: „Arkliai įsikūrė autobuso gale, bemat atlenkė sėdynes ir pusiau gulom ėmė rengtis rytinei dehidracijai“ (p. 20). Šiuolaikinės lietuvių literatūros (ypač eseistikos) kontekste R.Rastauskas išsiskiria grakščiu, neabejotinai stiprų intelektualinį ir kultūrinį krūvį turinčiu stiliumi. „Nepakeliama sakinio lengvybė tiesiog užgriūva skaitytoją atsivertus trečiąjį Rolando Rastausko esė ir kitų tekstų tomą“, – taikliai pastebėjo literatūrologė Jūratė Čerškutė. Skaitytojams gerai pažįstama RoRa sakinio akrobatika, minties vingrybės ir grakštumas. „Trečio tomo“ tekstus vaizdžiai pagyvina gausios šnekamosios kalbos intonacijos (špaklis, karočė, tipo, skaitmenkėje), vaidybiški retoriniai sušukimai („Ak, tas nostalgijos transas sapno kine!), ironija („Prieš barą klaupi kaip prieš altorių“) ar net postmodernūs intertekstai (mergaitė iš A.Šeškaus nuotraukos, laukianti dangiškosios manos, p. 211). Pasakojimas, kai vienu metu pasirenkamas ne vienas žiūros taškas, nėra savitikslis – tai neišvengiamai diktuoja plati autoriaus minties perspektyva, užfiksuojanti, kaip jau buvo minėta, tiek asmenines patirtis, tiek kultūrinės, socialinės tikrovės panoramą. Pasakojimas svarbus ir kaip vidinio monologo, virstančio dialogu su savimi pačiu, galimybė. Turbūt neatsitiktinai

vienu iš knygos epigrafų pasirinkta Maxo Frischo mintis: „Mane gąsdina tik suvokimas, kad nutylėjau savo gyvenimą. <...>. Niekada savęs neaprašinėdavau. Aš tik išsiduodavau“.

Tiesa, autorius išsyk perspėja skaitytojus: „Su savo atmintimi esu išmokęs elgtis kaip aktorius su nebevaidinamo spektaklio tekstu – vienu valios judesiu išjungti visas tiradas bei replikas“ (p. 29). Savitą kalbos pojūtį iš dalies gali nulemti ir specifinė autoriaus vienatvė.

Vienatvė kaip kūrybingumo laukas, sykiu žymintis ir neaprėpiamų kalbos galimybių spektrą. Pasak Viktorijos Daujotytės, kalba randasi iš socialinių ryšių, bet ir iš žmogaus atskirumo, nuošalumo. Skaitant „Trečią tomą“ kartkartėmis gali kiek erzinti perteklinis manieringumas, tačiau jį iš dalies tarsi pateisina RoRa pasirinkta pozicija. Tai – nepailstančio keliautojo, „tarybinio žmogaus“, aktoriaus, dendžio, neslepiančio „asmeninės biblijos“ išnašų kosmopolito audžiamas tekstas. Nors trečiosios RoRa esė rinktinės turinys – tirštas, tačiau keisto lengvumo pojūtį jam suteikia puikus autoriaus kalbos jausmas, leidžiantis žodžiui tarsi netekti pirminės reikšmės, tapti neverbaliniu, sykiu išsaugančiu pasakojimo vienovę, pirmines potyrių būsenas.

Be pagrindinių teminių polių – žmonių, atminties, teatro, kelionių, – „Trečiame tome“ yra ir tokių tekstų, kurie veikiau primena ne esė, o lyg vienu atsikvėpimu parašytą novelę ar apsakymą. Pavyzdžiui, tekstai „Amžinoji ugnis“, „Mergaitė iš Algirdo Šeškaus nuotraukos“. Ypatingu žodžio taupumu pasižymi Gyčiui Skudžinskui dedikuoti „Tylaraščiai“, kuriuose originaliai bandoma įžodinti tylą sekundžių tikslumu. Neabejotinai atskirą, itin reikšmingą vietą knygoje užimtų moteriškoji linija. Ji plėtojama įvairiausiais pavidalais: Rygoje gyvenančia barmene Zita, jaunute perspektyvia aktore, kovojančia dėl Dezdemonos vaidmens, berniukiškai apsikirpusia mergina, kino teatre skaitančia Jameso Joyceo „Ulisą“. Išskirtinė savo lyrišku, tačiau nebanaliu poetiškumu yra esė „Asmenukė su skaitytoja“, kurioje kalbama apie dviejų žmonių – kūrėjo ir skaitytojos – susitikimą, galbūt – pirmą ir paskutinį, tačiau neatšaukiamai bylojantį apie sielų dialogo galimybę: „štai tada išmuš net

ne valanda, net ne minutė, o galvos akimirka, veido sekundė, uždraustos tobulybės stopkadras: aš jus skaitau!“ (p. 197). Moteris šioje esė parodoma kaip amžinojo eroso, tobulumo siekinys, kūrybos tikslas: „aš juk ir gyvas tik tol, kol jūs skaitot mane; mes juk ir rašome tam, kad bent valandai ištrūktumėt iš virtuvės, iš vaikų kambario, nuo cigarečių dukros kuprinėje <...>“ (p. 198). Tačiau akivaizdu, kad RoRa svetimas moters, kaip poetų „biografijos palydovių“, vaidmuo (p. 200). Nors visi susitikimai su moterimis baigiasi išsiskyrimu, tačiau šios patirtys knygą praturtina gilia žmogiškųjų santykių perspektyva bei paslaptimi.

Viskas, ką į paviršių iškelia atmintis, o vėliau nugramzdina į užmaršties verpetus, „Trečiame tome“ paženklinta vienu jausmu – nostalgija, arba keisto laikinumo pajauta, primenančia R.Rastausko taip mėgstamų performansų metu girdimą (ar veikiau nujaučiamą) aidinčių žodžių perkusiją. Nostalgijos praeičiai pajautą knygoje savitai papildo ir iškalbios Romualdo Treigio fotografijos, organiškai įsipinančios į kaleidoskopiškai kintantį R.Rastausko metafizinį teatrą. Nostalgija, pasak paties autoriaus, yra „saldus skausmas atgaline data“ (p. 133). Reikšminga, kad šis „saldus skausmas“ nevirsta inertišku gręžiojimusi atgal. Praeitis „Trečiame tome“ tampa atminties ir kalbos audžiamu, nedangstomu įvairiapusės patirties pasažu. Jis skaitytojui atveria plačią, spalvingą kultūrinių, intelektualinių, asmeninių patirčių refleksiją, virstančią, Mindaugo Grigaičio žodžiais, „tikrą teksto malonumą teikiančiu kalbos aktu“. Lyg ir neužimamos jokios gynybinės pozicijos, tačiau „Trečiuoju tomu“ autorius tarytum patvirtina, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje jis jau turi savo privačią teritoriją. Įmanu jos ieškoti ir savyje – galbūt sugrįžtant iš kitų kraštų ar tiesiog einant nuo pakraščių į centrą, kaip garsiame to paties pavadinimo Josifo Brodskio eilėraštyje: Kiek aš metų gyvensiu, kiek duosiu už stiklą, gal vieną kapeiką.

Kiek dar sykių sugrįšiu – daugiau nebegrįšiu – vien spynos ant durų, kiek aš duosiu už liūdesį, kurto amsėjimą, kamino mūrą.

49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Monika BERTAŠIŪTĖ

aš šlykšti grafomanė bulvė, o tu suėdei mano nuotaiką

Aš nekvepiu jazminais, nekvepiu rožėm, nekvepiu pavasariu, o jei atsiduriu zenite tai imu švinkti nuo saulės, prakaitas siera pradegina kūną Aš nekvepiu tyrumu, nekvepiu moterim, nekvepiu, nes tu dusini mane dusini dusini dusini vėją užstojęs

Tu man ne įkvėpimas, tokių kaip tu aš nekenčiu nors ir balsas tavo malonus Dabar esu: šlykšti kaip tos bulvės grafomanės konstruojančios išsikišimus, skyles, purvinas skyles, pašvinkusias, kaip dvokiantys, mirštantys kūnai vergų, mano dantys išpuvę, skylėti, pajuodę galais, o panagės juodos juodos, tragiškai juodos Aš tokia šlykšti, kad jokia anafora to nesugaus, gimiau juodbruva, gimiau rūsy tarp karnavalinių žiūrkių suaugusiom uodegom Aš tokia šlykšti j u o d a j u o d a j u o d a, ypač prieš mergelę mariją, prieš tyrą, nekaltą mariją jos balsas kaip angelų Aš tokia šlykšti, kad tu prisilietęs prie mano lūpų pats sudžiūni, vargšas daraisi

Poe(tas) Vakarėjančio rudens jausmui Įkvepiančios vėsos ir cigarečių smogui bendrabučio koridoriuos prasisklaidžius kandžių kokonams ir tarakonams išsilaksčius atvėsusiame kambary akiniuotas jaunas poetas su dviem užsirietusiais ir vienu tiesiu pasmakry ūsais ir akiniais be dioptrijų perskaitęs visą Kamiu repertuarą O desertui Bukovskio bibliografiją apmąstęs

Alio Balbieriaus nuotr.

50

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

vikipedijos sąraše egzistenciją ir, žinoma, jos absurdiškumą tykiai rūgščią kenčiančią ašarą nubraukęs pirstelėjo nes jeigu būtų tai padaręs garsiai – nebebūtų poetas

Horizontas Bėgo kartą pilvotas prezidentas per pievą, užkliuvo už akmens pargriuvo o toliau bėgo kaip angeliukas užpakaliuku kaip persikiuku pliku.

tolumoje paskui jį bėgo tauta irgi plikais užpakaliukais, bet su šakėm

* Jei ištrūkčiau vaidinčiau filmuose jodinėčiau drambliais važinėčiau safari Jei ištrūkčiau raudoni, vilnoniai marškiniai nors ir sunkūs labiau plaikstytūs greitkeliuos ir kavą pirkčiau degalinėj

Jei ištrūkčiau kasnakt mylėčiau išmesčiau lauk telefoną Jei ištrūkčiau nemokėčiau rašyt nesėdėčiau prieš langą ir nežiūrėčiau į Vilnių neauginčiau ant palangės mielų svogūniukų, o galbūt jei tik ištrūkčiau jie užaugtų, nes vienintelis saulę užstojantis – aš Jei tik ištrūkčiau rašyčiau trumpiau, nuoširdžiau ir ne tik apie rašymą gal eilutėj būtų daugiau žodžių nei vienas bet jei tik svogūniukai užaugtų, vaidinčiau, kad karo nebūna, visiems patinka vieniems su kitais pakalbėti, vaidinčiau, kad kava iš statoilo kainuoja man meilę ir važinėjant safari gyvūnai nemiršta, vaidinčiau, nes gimiau lysvėj kartu su svogūnais, po vilnietiška saule svajočiau, kad laisvėj esu

nesikreipiantis į Dievą nesikreipiantis į Tautą Lengvo turinio eilėraštis specialiai tiems kurie tingi žvilgtelt į simbolių žodyną bet nori katarsio Lengvo turinio eilėraštis Išskirtinai tiems kurie supranta tik Falo ir Veneros simbolius (Kaži ką pasakytų Froidas) Lengvo turinio eilėraštis būtent tiems, – kurie nieko išskyrus filosofiją sudėtingą sintaksę Škėminius išvedžiojimus nenori suprast Tai lengvo turinio eilėraštis kuris išnyks feisbuko platybėse arba bus apipiltas skysčiu, nes rašiau jį ant servetėlės išskrisiančios pro langą it kokia plunksnelė Sušlaps ji lietuj ištirps ir niekas neatsimins kad tai lengvo turinio eilėraštis tik

Jeigu Salomėja būtų cholerikė ir staiga pasiustų Jeigu Salomėja būtų cholerikė tai jos žydėjimas vyšnios čiurkštų laukan kaip pro dušo galvutę ant sienų būtų redrūmas Jeigu Salomėja būtų chirurgė cholerikė tai pizauly pasklistų maras dėl Salomėjos kaltės, o ne žydų

Lengvo turinio eilėraštis Lengvo turinio eilėraštis nesusijęs su Biblija ir kitais intertekstais

rūmuose tektų slėptis plastikinių maišelių rūmuose ► 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Mažoms kvaišoms su dideliais Mano disorderiai lyg ant lentynų pūpsantys cemento maišai ir viskas, nes tėtukas per prastai užmaišė, nes jis advokatas ir man tenka gyventi su per mažai meilės, su per mažai rūpesčio, per mažai rožinių meškučių, mažai, mažai ir man tenka išraudoti liūdną bliuzą sėdint prie raudonųjų serbentų krūmo prie serbentų, nes gyvenu Lietuvoj, jeigu gyvenčiau JAV, mano disorderiai būtų ištatuiruoti ir matyti pro lengvą 60-ųjų juostinio filtrą gal už lango šventu veidu kaip vaidilutė bėgtų Janis Mano disorderiai lyg rūsy sukrauti bulvių maišai arba į šulinį nuleisti rauginti agurkai jiems ten vėsu, sterilu, jie negenda Mano disorderiai tąsūs kaip spanguolių kisielius, jie rožiniai kaip mano tėtuko sapnai apie tai koks jis puikus advokatas koks jis puikus advokatas, koks jis puikus advokatas, koks jis puikus advokatas ir moterų linksmintojas ir nieko daugiau, nes mano jis nežino, kad dainuoju liūdną bliuzą prie serbentkrūmio, jis JAV nežino, kad aš e s u č i a, su savo cementiniais disorderiais, kabančiais tarp dviejų kojų plaukuotų (šitas man patinka, bet, mano nuomone, banalus)

apie tradicinę mergelę, kurios „neforsiškų“ žodžių „forsai“ nesupranta ir niekaip amžiaus nemato Aš esu senė prie suskilusios geldos kuri sužinojo apie auksinę žuvelę gimiau jau patyrus, o patirtį rodė kakta bet ir idiotų būna raukšlėtų mano negimę vaikai nemyli manęs nes baigiau tik septynias klases ir kablelių dėti nemoku mano anūkai neberašo laiškų, nes rymau prie lango ir laukiu jaunikio, kurs irgi pasenęs kapuos betgi tik siela mano sena betgi tik visai aš neišmintinga pasenau pažinus auksinę žuvelę skęstančią suskilusioj geldoj kartu su visais tais išminčiais vandeniais 52

nežinančiais kad mano suknelė kaip ir kitų mergelių suknelės plaikstos jaunyste kad mano suknelė kaip ir kitų mergelių suknelės išgeria vyno kad mano suknelė kaip ir kitų mergelių suknelės pasikelia pamačius vežimą pamačius vežimą pilną nugaišusių auksinių žuvelių ir šelmišką šypsnį bernelio

Galto Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Dvidešimt trečias skyrius Taksi sustojo prie šaligatvio krašto priešais Galtonų rezidencijos vartus. Vairuotojas permetė vieną ranką per sėdynės atlošą ir pasisukęs rūpestingai pažiūrėjo į mane: – Neįsižeiskit, pone, bet jums reikia prie paradinio įėjimo ar tarnybinio?

– Paradinio.

– Okei. Aš tik nenorėjau suklysti...

Išleido mane po įvažiavimo vartų stogeliu. Užmokėjau ir pasakiau jam, kad laukti nereikės. Ta juodaodė kambarinė įvedė mane į laukiamojo vestibiulį ir paliko lūkuriuoti tarp jau matytų protėvių.

Priėjau prie vieno iš aukštų siaurų langų.

Jis išėjo į priekinę veją, ant kurios ramiai gulė vėlyvo popiečio saulės spinduliai. Pajaučiau saugojamą ramybę, kurią kažkada teikė tokios aptvertos mūrinėmis tvoromis rezidencijos kaip šita. Šiuolaikiniame pasaulyje tos mūrinės tvoros labiau priminė kalėjimo sienas arba tinklinės vielos tvorą aplink privačių slaugos namų sodą. Nuo tada, kai pastebėjau tai, man labiau patiko tarnybiniai įėjimai. Žmonės virtuvėje paprastai būna linksmesni.

Laiptais nusileido greiti žingsniai, ir į vestibiulį įėjo Keisi Hildret. Vilkėjo sijoną ir megztinį, kurie išryškino jos figūrą.

Išvaizda labiau moteriška, rodoma kitais, subtilesniais būdais. Kažkas, matyt, atsitiko, kad pakeitė stilių...

Padavė man ranką.

– Malonu jus matyti, pone Arčeri.

Prašom sėstis. Ponia Galton nusileis už minutės.

– Savo jėgomis?

– Taip, argi ne nuostabu? Ji tampa vis aktyvesnė, nei buvo. Beveik kasdien Džonas išveža ją į lauką.

– Tai miela iš jo pusės.

tono byla

GINTARO LAŠAI

Pauliaus Sadausko nuotr.

– Jis tikrai noriai rūpinasi ja. Iš pat pradžių jie patiko vienas kitam...

– Iš tikrųjų tai atėjau pas jį. Ar namuose?

– Nemačiau jo nuo priešpiečių. Tikriausiai išvažiavęs kur nors savo automobiliu...

– Savo automobiliu?

– Teta Marija nupirko jam gražutį mažą „Thunderbird“. Džonas – kaip pamišęs dėl jo. Elgiasi kaip vaikas, gavęs naują žaisliuką. Prisipažino man, kad niekad anksčiau neturėjo savo automobilio.

– Spėju, kad dabar turi daugybę daiktų, kurių anksčiau neturėjo.

– Taip. Labai džiaugiuosi dėl jo.

– Jūs esate kilniaširdė moteris.

– Nevisiškai. Reikia daug kam dėkoti.

Dabar, kai Džonas yra namuose, su nieku nesikeisčiau savo gyvenimu. Gal ir keistai nuskambės, bet gyvenimas staiga tapo toks, koks jis buvo senais laikais... prieš karą, prieš Tonio mirtį. Viskas, atrodo, susiliejo į harmoniją...

Ji kalbėjo taip, lyg būtų perkėlusi savo trunkantį visą gyvenimą susižavėjimą nuo Tonio į Džoną Galtoną. Svajonė užvaldė jos

veidą. Aš norėjau perspėti ją, kad nesitikėtų tiek daug. Viskas vėl galėjo sukristi į chaosą...

Nuo laiptų atsklido bruzdesys. Artėjo ponia Galton. Keisi priėjo prie durų sutikti jos. Senoji ledi vilkėjo pasiūtą pagal užsakymą juodą kostiumėlį, prie kaklo kažkas baltavo. Plaukai karštai sudėti į griežtas žilas bangas, kurios priminė apcinkuotą geležį. Ištiesė kaulėtą ranką.

– Labai džiaugiuosi jus matydama. Aš norėjau išreikšti savo asmeninį dėkingumą. Jūs padarėte mano namus laimingus.

– Jūsų čekis buvo labai gražus gestas, – tariau.

– Darbininkas yra vertas savo užmokesčio. – Ir galbūt suvokė, kad nelabai taktiškai išsireiškė, nes pridūrė: – Gal pasiliksite arbatėlei? Mano anūkas bus labai patenkintas matydamas jus. Aš laukiu, kad sugrįš „ant arbatos“... Turėtų jau bū’ čia.

Jos balse vis dar skambtelėdavo niurzgi gaida. Pasvarsčiau, kokią dalį jos demonstruojamo laimingumo užima tikri dalykai, kokią – nenumaldomas troškimas tikėti, kad vargšei

senai turtingai ledi gali atsitikti ir kažkas gero.

Nusileido į krėslą perdėtai parodydama, kaip sunku jai judėti. Keisi pradėjo nerimauti.

– Aš manau – jis užmiesčio klube, teta Marija.

– Su Šeila?

– Rodos – taip, – nukirto Keisi.

– Ir toliau taip dažnai su ja matosi?

– Maždaug kasdien...

– Mes turim sustabdy’ tą. Jis per jaunas, kad taip domėtųsi tik kuria nors viena mergaite. Šeila, žinoma, – mielas švelnus vaikelis, bet negalima leisti, kad ji visiškai užvaldytų Džoną. Aš turiu jam kitų planų.

– Kokių planų, – atsiliepiau, – jei galiu paklausti?

– Aš galvoju rudenį pasiųsti Džoną į Europą. Jam reikia praplėsti akiratį, be to, jis labai domisi šiuolaikine drama. Jeigu tas domėjimasis išsilaikys ir pagilės, aš pastatysiu jam teatrą. Su nuolatine trupe ir sezono repertuaru, čia, Santa Terezoj. Tas Galtonų bruožas – savitumas – kiekvienoj kartoj atsiskleidžia skirtingomis formomis. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Lyg pailiustruodamas tą tvirtinimą įvažiavimo keliuke – tiesiog įšokęs! – išniro raudonas nudengiamas „Thunderbird“; du svyriai – jau prie namo. Trinktelėjo durys. Džonas jau čia. Veidas – paraudęs ir niūrus. Stabt tarpdury, kyšt kyšt kumščius giliai į švarko kišenes, most pirmyn galva, lyg norėtų įžiūrėti kažką toliau ant grindų.

– Tai va! – išpūtė orą. – Štai ir mes visos.

Trys likimo deivės – Kloutou, Lakisis ir ponas Arčeris.

– Džonai, visai nejuokinga... – perspėjamai ištarė Keisi.

– Manau, kad taip. Labai labai juokinga!

Priėjo prie mūsų truputį svyruodamas, perdėtai „dirbdamas“ pečiais. Žengtelėjau sutikti jį: – Sveikas, Džonai.

– Eik šalin nuo manęs! Žinau, ko čia atėjai!

– Pasakyk – ko?

– Pasakysiu – nenorėsi!

Mostas – kumštis į mane – svirt! Prarado pusiausvyrą. Šoktelėjau arčiau jo, čiupau už rankos, apsukau aplink – capt abiem rankom už švarko apykaklės! Trukt trukt iki pusės Džono rankų.

Purslojosi suvaržytas visokiais žodžiais – man, – kurie trenkė spirito varyklos garais.

Bet jaučiau mirtiną jėgą, vibruojančią po visą jo kūną.

– Susitvarkyk ir nurimk, – pasakiau.

– Nunešiu tau galvą!

– Pirmiau turėtum užsipilt ką nors solidesnio už viskį.

Ponia Galton įkvėpė orą prie mano peties.

– Ar jis gėrė?

Atsakė pats Džonas, kaip mažas vaikas, reiškiantis atvirą nepaklusnumą: – Taip, gėriau. Ir galvojau. Galvojau ir gėriau. Bjaurios varžybos – aišku iš anksto.

– Kas? – ji nerimo. – Kas atsitiko?

– Daug kas. Pasakyk tam vyrui, kad paleistų.

– Paleiskit jį! – įsakmiai kirto ponia Galton.

– Ar manote, kad jis nurimo?

– Velnias, paleisk!

Smarkiai pasitampė ir išsinėrė iš švarko rankovių. Strykt – sukt aplink – kilst kumščius – žiūri – rėkia: – Ateik! Muškis! Aš tavęs nebijau!

– Čia ne vieta ir ne laikas.

Mestelėjau jam švarką. Capt – laiko, žiūri kvailai į jį. Tarp mūsų šoktelėjo Keisi.

Paėmė iš jo švarką, padėjo apsirengti.

Romiai pasidavė jos globai.

– Turi išgerti kavos, Džonai. Atnešiu tau juodos kavos.

– Nenoriu tos kavos! Aš negirtas.

54

– Bet tu gėrei. – Ponios Galton balsas, paaukštėjęs beveik visa oktava, liko toks pat niurzgiai monotoniškas. – Tavo tėvas pradėjo gerti jaunas – turi neleist, kad tau pasikartotų. Prašau tavęs prižadėti man.

Senoji ledi pakibo ant Džono peties; leido susirūpinimo niurnesius, o Keisi bandė nuraminti ją. Džonas pasuko galvą, įbedė akis į mane: – Išvarykit tą vyrą iš čia! Jis šnipinėja daktarui Hauvelui.

Ponia Galton pažvelgė į mane – ryškiai išsišovus kaulų sankloda po raukšlėtomis veido mėsomis: – Noriu tikėti, kad mano anūkas klysta dėl jūsų. Žinau, kad daktaras Hauvelas negalėtų taip neištikimai elgtis man už akių.

– Nebūk tokia tikra dėl to, – tęsė Džonas. – Jis nenori, kad draugaučiau su Šeila.

Jo nieks nesustabdys – kad tik sutrukdytų!

– Aš klausiu jūsų, pone Arčeri. Ar Hauvelas pasamdė jus?

– Turiu jums pasiūlyti, kad paklaustumėt paties Hauvelo.

– Taigi – teisybė?

– Aš negaliu atsakyti, ponia Galton.

– Tokiu atveju prašau palikti mano namus. Įėjote tik apsimetęs draugišku. Jeigu vėl pažeisite mano valdos ribas, paduosiu jus į teismą. Dar svarstau – gal jau dabar kreiptis į valdžią.

– Ne, nereikia, močiute, – patarė jai Džonas. – Susitvarkysim patys.

Atrodė, kad jis greitai blaivėja. Įsiterpė Keisi: – Jūs neturite taip jaudintis dėl niekų. Žinote, ką daktaras Hauvelas...

– Neminėk tos pavardės prie manęs! Kad išduotų senas ir patikimas draugas... ką gi, štai kaip būna, kai turi pinigų. Jie mano, kad turi teisę į juos tiesiog todėl, kad tie yra čia.

Dabar aš suprantu, ko siekė Augustas Hauvelas, įsigavęs pats kartu su ta savo dukriūkšte į mano gyvenimą. Gerai – negaus nė cento iš mano pinigų! Išsiaiškinau jo kėslus...

– Prašau nusiraminti, teta Marija.

Keisi pabandė nuvesti ją prie krėslo ir pasodinti. Ponia Galton nesileido. Šūktelėjo mano pusėn: – O jūs galit sau eit ir pasakyt Augustui Hauvelui, kad jis persistengė! Negaus nė cento iš mano pinigų – nė vieno cento!

Visi pinigai teks pažįstamiems ir giminėms. Ir pasakykit jam, kad prilaikytų tą savo dukterį – tegul nesikabina mano anūkui ant kaklo! Aš turiu jam kitų planų. Įkvėptas oras švilpė ir dejavo jos galvoje.

Ji užsimerkė; veidas priminė pomirtinę

kaukę. Susvyravo ir vos nenugriuvo. Džonas sulaikė apkabinęs per pečius.

– Išeikit, – pasakė man. – Mano močiutė – serganti moteris. Nematot, ką jai darot?

– Kažkas kitas jai daro.

– Jūs pats išeisit ar turiu skambint policijai?

– Geriau jūs eikit... – pasakė Keisi. – Ponios Galton silpna širdis...

Ponios Galton ranka automatiškai pakilo prie širdies. Jos galva nusviro kaip nesivaldanti ant Džono peties. Jis paglostė jos žilus plaukus. Tai buvo labai jausminga scena.

Išeidamas svarsčiau, ar daug tokių scenų kaip ši dar pakels jos širdis. Tas klausimas neleido man užmigti naktiniame lėktuve į Čikagą.

Dvidešimt ketvirtas skyrius Dvi dienas An Arbore dirbau tokį varginantį darbą, reikalaujantį daug vaikščiojimo; ten aš prisistatydavau kaip vienos firmos, turinčios užsienio kontraktų, personalo tyrėjas. Džono pasakojimas apie mokslą vidurinėje mokykloje ir universitete tiko iki smulkmenų. Nustačiau ir vieną papildomą detalę: į vidurinę jis įstojo Džono Lindzio pavarde prieš penkerius su puse metų, sausio 9-ąją. Piterį Kaligeną areštavo Detroite, už keturiasdešimties mylių, tų pačių metų sausio 7-ąją. Matyt, tam berniukui užteko tik dviejų dienų naujam globėjui, Gabrieliui Lindziui, surasti.

Kalbėjau su Lindzio draugais, daugiausia – vidurinės mokytojais. Jie prisiminė Džoną kaip daug žadantį berniuką, nors jis ir buvo, kaip vienas išsireiškė, „pradžioje gana užsispyręs“. Suprato, kad Lindzis paėmė jį tiesiai iš gatvės.

Gabrielis Lindzis mėgdavo padėti jaunimui jo varguose. Buvo pagyvenęs vyras, netekęs kare sūnaus, o tuoj po karo – ir žmonos. Pats numirė nuo plaučių uždegimo praėjusių metų vasario mėnesį Universiteto ligoninėje.

Jo gydytojas prisiminė, kad Džonas nuolatos būdavo prie ligonio lovos. Lindzio testamento kopija viename Vošteno apygardos teismo segtuve liudijo, kad jis paliko du tūkstančius dolerių „mano globotiniui-sūnui, žinomam kaip Džonas Lindzis, kaip jo mokymosi parėmimą“.

Daugiau jokių palikimų Lindzio testamen-

GINTARO LAŠAI

te nebuvo išvardyta, ir tai tikriausiai reiškė, jog tai buvo visi pinigai, kuriuos jis turėjo.

Džonas baigė Universitetą birželį kaip logopedas, su pagyrimu. Jo konsultantas dekanate pasakė man, kad jis buvo studentas, nekėlęs jokių akivaizdžių problemų; gal tik nelabai populiarus: atrodo, neturėjo artimų draugų. Antra vertus, aktyviai dalyvavo Universiteto miestelio teatro pastatymuose ir paskutiniame kurse kaip aktorius turėjo nuosaikų pasisekimą.

Baigdamas Universitetą, gyveno trijų aukštų apstatytų nuomojamų kambarių name Keterin gatvėje, už magistrantūros.

Savininkės pavardė buvo ponia Haskel.

Gal ji galėtų man padėti.

Ponia Haskel gyveno pirmame neskoningai puošnaus didelio namo aukšte. Įžengęs pro duris, pamačiau ant stalo krūvą laiškų ir iš to spėjau, kad likusi namo dalis dabar atiduota nuomininkams.

Koridoriumi su nublizgintomis parketo grindimis ji nuvedė mane į pusiau užtemdytą saloną. Birželio karštyje Mičigane tai buvo šalčio oazė.

Kažkur virš mūsų galvų lesiojo tylą rašomoji mašinėlė. Ponios Haskel balse kaip mandolina brunzgėjo tęsiamas pietų tarsenos aidas.

– Sėskitės ir papasakokit, kaip Džonas laikosi. Ir kaip jis tvarkosi su savo pareigomis? – Entuziastingai sunėrė rankas ant užklotos gėlių atspaudais krūtinės. Pasuktos kirpčiukų sruogelės ant jos kaktos kratėsi kaip bebalsiai varpeliai.

– Jis dar nepradėjo pas mus dirbti, ponia Haskel. Mano tyrimo tikslas – nustatyti, ar jam galima pavesti slaptas užduotis...

– Ar tai reiškia, jog tas ankstesnis siekis nepavyko?

– Koks ankstesnis siekis?

– Vaidyba. Gal jūs ir nežinote, bet Džonas Lindzis – labai geras aktorius. Vienas iš pačių talentingiausių jaunuolių, kurie pas mane gyveno. Aš nepraleidau nė vieno jo spektaklio Lidijos Mendelson teatre. „Hobsono pasirinkime“ praėjusią žiemą buvo tiesiog prabangus...

– Esu tikras, kad buvo. Ir sakote, kad jis turėjo vaidybinių pasiūlymų?..

– Nežinau apie „pasiūlymus“ – daugiskaitoj – bet jis turėjo vieną labai gerą pasiūlymą... Kažkoks kino prodiuseris norėjo sudaryti su juo asmeninį kontraktą ir išlavinti, kad taptų profesionaliu aktoriumi. Paskutinis dalykas, kurį girdėjau – jog Džonas nepriėmė to pasiūlymo. Tačiau

spėju, kad persigalvojo, jeigu susisiekė su jūsų firma. Toks finansinis užsitikrinimas...

– Labai įdomi jūsų mintis apie jo vaidybą... – pasidžiaugiau. – Mes mėgstame tokius savo darbuotojus, kurie yra įvairiapusiški žmonės. Ar prisimenate to prodiuserio pavardę?

– Gaila, bet niekad ir nežinojau...

– Iš kur atvažiavo?

– Aš nežinau. Džonas buvo labai uždaras, nekalbėdavo apie asmeninius reikalus. Kai išvažiavo birželį, nepaliko net naujo adreso, kur persiųsti laiškus. O viską, kiek žinau apie tai, kaip jis išvažiavo, man papasakojo panelė Raikler.

– Panelė Raikler?

– Jo draugė. Nenoriu tuo pasakyti, kad buvo jo mergina. Gal ji taip ir manė, bet nebuvo. Vis perspėdavau jį, kad nesusipainiotų su tokiomis turtingomis jaunomis ledi kaip ji, kur važinėja visur su savo kadilakais. Mano berniukai greitai keičiasi, bet aš stengiuosi sulaikyti juos, kad neperžengtų leistinų ribų. Panelė Raikler yra keleriais metais vyresnė už Džoną. – Ponios Haskel lūpos, tardamos jo vardą, susidėdavo į motiniško godumo išraišką.

Tas mandolinos brunzgimas darėsi vis aiškiau juntamas.

– Panašu į tai, kad jis yra toks jaunuolis, kokio mums reikia. Visuomeniškai judrus, patrauklus damoms...

– O, visada buvo toks. Nesakau, kad pamišęs dėl merginų. Nekreipė į jas dėmesio, nebent pačios išsireikalaudavo. O jau Ada Raikler praktiškai išmynė taką iki jo durų. Atvažiuodavo tuo savo kadilaku kas antrą ar trečią dieną. Jos tėvas – didelis tūzas. Detroite. Automobilių dalys.

– Gerai, – tariau. – Ryšiai aukštuose verslo sluoksniuose.

Ponia Haskel paniekinamai purkštelėjo.

– Į tą nedėkit per daug vilčių. Panelė Raikler įsižeidė – virė iš pykčio – kai Džonas išvažiavo net nepasakęs sudie. Tikrai buvo nuliūdus.

Bandžiau jai išaiškinti, kad jaunas vyras, tik išėjęs į pasaulį, negali apsikrauti papildomu bagažu. Tada ji nei iš šio, nei iš to užsiuto ant manęs. Stipriausiai trenkė mašinos dureles ir sudžerškino pavaras – vos nesumalė.

– Kiek laiko jie buvo pažįstami?

– Tiek, kiek ir jis su manim, mažiausiai metus. Spėju, jog turėjo kažkokių gerų savybių, antraip jis nebūtų taip ilgai draugavęs...

Yra gana graži, jeigu kas mėgsta lieknas.

– Ar turite jos adresą? Norėčiau pakalbėti...

– Gali jums pripasakot krūvą melagysčių. Žinote: pragare nėra tiek įtūžio, kaip motery paniekintoj.1 – Galėčiau įvesti išlygą...

– Suprantate, ką darote. Džonas yra puikus jaunuolis, ir jūsų žmonėms bus pasisekę, jeigu jis nuspręs dirbti su jais.

Jos tėvo vardas – Benas. Benas Raikleris.

Gyvena tame kvartale prie upės.

Važiavau vingiuotomis gatvėmis per pusiau apaugusią mišku teritoriją. Galų gale radau Raiklerių pašto dėžutę. Jų įvažiavimo keliukas, ribojamas dviem klevų eilėmis, vedė prie žemo plytinio namo plačiu stogu.

Iš toli namas atrodė mažas, bet privažiavęs arčiau įsitikinau, kad jis – didžiulis. Pradėjau suprasti, kaip Džonas sugebėjo atlikti tokį šuolį iš ponios Džordželo pensionato į Galtonų namus. Treniravosi tam.

Iš įdubusio sodo granitiniais laiptais užlipo vyras, vilkintis kombinezonu; rankose laikė pistoletinį dažų purkštuvą.

– Ponų nėra namuose, – pranešė. – Liepą visada išvažiuoja.

– Kur galėčiau juos rasti?

– Jeigu verslo reikalais, ponas Raikleris būna tris keturis kartus per savaitę savo įstaigoje Raiklerio pastate.

– Aš noriu pasimatyti su panele Ada Raikler.

– Kiek žinau, ji su motina yra Kingsvilyje. Kingsvilyje, Kanadoje. Turi ten namą.

Jūs panelės draugas?

Draugo draugas, – baigiau kalbą. * Buvo ankstyvas vakaras, kai įvažiavau į Kingsvilį. Karštis nesumažėjo, marškiniai lipo prie nugaros. Gulintis žemiau miesto ežeras atrodė kaip mėlyna miglelė, kurioje, tarsi pakabintos už stiebų antgalių, baltavo stačios burės.

Raiklerių vasaros namas stovėjo ant ežero kranto. Nuo jo žemyn leidosi žalios terasos, iki privačios prieplaukos ir valčių pastogės.

Pats namas – tai didelis senas vigvamas, kurio rudi, apkalti malksnomis šonai buvo apaugę pasišiaušusiomis gebenėmis. Bet Raikleriai negyveno kaip stovyklautojai, kaip gamta pasiūlo. Tarnaitė, kuri atvėrė man duris, vilkėjo šviežiai iškrakmolytą uniformą, netgi su kepuraite. Pasakė man, kad ponia Raikler ilsisi, o panelė Ada išplaukusi su valtimi. Netrukus turėtų grįžti, jeigu aš norėsiu palaukti. ► Pragare nėra tiek įtūžio, kaip motery paniekintoj. – Orig.

Hell hath no fury like a woman scorned. Truputį pakeistas posakis iš W.Congreve’o (1670–1729) pjesės „The Mourning Bride“: Nor Hell a fury like a woman scorn’d.

1

55

GINTARO LAŠAI

Laukiau jos prieplaukoje, kuri buvo apkalinėta ženklais „ĮEITI DRAUDŽIAMA“.

Silpnas brizas pradėjo stiprėti, ir burinės valtys suko į krantą. Į polius teškeno švelnios mažos bangelės, sklindančios sausumos link.

Kaip paukštis, virpinantis sparnus iš balto vandens, praplaukė motorinė valtis. Bangos nuo jos sujudino prieplauką. Valtis apsisuko ir, lėtindama greitį, plaukė kranto link. Prie vairo sėdėjo tamsiaplaukė mergina, akis saugojo tamsūs akiniai. Rodydama pirštu į savo įdegusią krūtinę, klausiamai pakreipė į šoną galvą.

– Manęs laukiate?

Aš linktelėjau, ir ji priplaukė prie tiltelio.

Sugavau lyną, kurį man atmetė, ir padėjau išlipti. Liesas ir miklus kūnas, juodos „Capris“ kelnaitės ir viršutinė, surišama ant sprando, maudymosi kostiumėlio dalis. Jos veidą, kai nusiėmė akinius, išvydau smulkų ir įtemptą.

– Kas jūs esate?

Jau buvau nusprendęs atsisakyti dabartinio vaidmens.

– Mano pavardė Arčeris. Esu privatus detektyvas, iš Kalifornijos...

– Ir atvažiavot tokį kelią, kad susitiktumėt su manim?

– Taip.

– Kodėl, po galais?

– Kadangi jūs pažinojote Džoną Lindzį.

Jos veidas atsiskleidė, pasiruošęs priimti viską – puikius dalykus ar priešingai.

– Džonas atsiuntė jus čia?

– Nevisiškai.

– Ar jam kokie nors nemalonumai?

Aš neatsakiau. Truktelėjo mano švarko rankovę, kaip vaikas, reikalaujantis dėmesio.

– Pasakykit man – ar Džonas pateko į bėdą? Nebijokit – sugebėsiu išgyvent.

– Nežinau, ar pateko, ar ne, panele Raikler. Dėl ko darot tokią išvadą, kad jis – bėdoj? Kas verčia?

– Niekas, negalvojau, kad gali. – Kalbos tonas – staccato. – Jūs sakėte, kad esat detektyvas. Ar tai nenurodo, kad kažkam nemalonumai?..

– Sakykim – jam. Kas tada?

– Norėčiau jam padėt, savaime aišku.

Kodėl mes taip kalbame mįslėmis?

Man patiko jos staigi, aiški individualybė, ir spėjau, kad su ja kartu žengia ir sąžiningumas.

– Aš nemėgstu mįslių lygiai taip pat kaip ir jūs. Todėl sudarysiu su jumis sandorį, panele Raikler. Papasakosiu, ką žinau – atskleisiu savo istorijos pusę, – jeigu jūs pasakysite savo.

– Kas tai bus – tikro atvirumo valanda?

◄

56

– Kalbu rimtai ir ketinu pradėti pirmas.

Jeigu jus domina Džono padėtis...

– Padėtis – toks puikus nešališkas žodis.

– Dėl to ir pavartojau jį. Sutarta?

– Gerai. – Padavė man ranką užtvirtinimui, kaip tai padarytų vyras. – Bet iš anksto jus įspėju, kad nepasakysiu nieko, kas galėtų pakenkti Džonui. Nieko prieš jį ir nežinau, išskyrus tai, kad pasielgė su manim... gerai, pati prisiprašiau. – Kilstelėjo aukštus smulkius pečius, nusikratydama nuo savęs praeitį. – Galime pasikalbėti sode, jei norit.

Užkopė terasomis į aptvertą mūrine siena sodą namo pavėsyje. Jame – suplūdę gausybė spalvų ir gėlių kvapų. Pasiūlė man sėstis į drobinį krėslą priešais save. Pasakiau jai, kur dabar Džonas ir ką veikia.

Jos akys buvo švelnios ir juodos, apšviestos virpančia vidine šviesa. Jų išraiškoje atsispindėjo visos mano istorijos dalys. Kai baigiau, ji pasakė: – Tai skamba kaip viena iš brolių Grimų pasakų. Ožkaganys pasirodo esąs persirengęs princas. Arba kaip Edipo istorija.

Džonas turėjo savo paties teoriją Edipo tema: kad Edipas užmušė savo tėvą dėl to, jog tasai išvijo jį iš karalystės. Aš galvoju, kad ji labai protinga... – Jos balsas lūžinėjo.

Panelė stengėsi laimėti laiko.

– Džonas – protingas vaikinas, – pritariau. – O jūs esate protinga panelė ir gerai pažįstate jį. Ar tikite, kad jis yra tas, kuo sakosi esąs?

– O jūs? – Kadangi uždelsiau atsakyti, tęsė toliau: – Taigi jis jau turi panelę Kalifornijoj... – Rankas laikė delnais aukštyn ant lieknų šlaunų. Suspaudė rankas tarp jų.

– Tos panelės tėvas pasamdė mane. Jis mano, kad Džonas yra apgavikas.

– O jūs irgi?

– Aš nenorėčiau taip manyti, bet apgailestauju, kad manau. Yra kai kurių požymių, jog visa ši istorija buvo sugalvota, kad tiktų prie apibrėžto tikslo.

– Paveldėti pinigus?

– Pagrindinė mintis – ta. Kalbėjausi su buvusia jo šeimininke An Arbore, ponia Haskel.

– Pažįstu, – trumpai atsiliepė.

– Ar jūs žinot ką nors apie tą pasiūlymą, kurį Džonas gavo iš kino studijos savininko?

– Taip, minėjo. Viena iš tokių asmeninių sutarčių, kokias kino prodiuseriai sudaro su teikiančiais vilčių jaunais aktoriais. Tas vyras matė jį „Hobsono pasirinkime“.

– Kada?

– Praėjusį vasarį.

– Ar pažinojote tą vyrą?

– Niekad nesusitikau. Džonas pasakė – jis išskrido atgal į Pakrantę. Ir nenorėjo daugiau aptarinėt.

– Ar Džonas prieš dingimą minėjo kokias nors pavardes?

– Ne, neprisimenu. Ar jūs manote, kad Džonas melavo apie tą prodiuserį, kad jam pasiūlė kokį nors darbą, nesusijusį su aktoriaus?

– Galimas dalykas. Arba Džonas leidosi kažkur įtraukiamas. Apgavikai apsimetė kino prodiuseriais ar agentais ir tik vėliau pasakė, ko iš jo reikalauja.

– O kodėl Džonas turėtų sutikti su jų planais? Jis – ne nusikaltėlis.

– Galtonų dvaras vertas keleto milijonų.

Jis pretenduoja kurią nors dieną paveldėti viską. Net ir nedideli procentai nuo to paverstų Džoną turtuoliu.

– Bet jam niekad nerūpėjo pinigai, bent jau tokie paveldimi. Jis galėjo vesti mane: Barkis troško.2 – Mano tėvo pinigai – viena iš priežasčių, kodėl nenorėjo. Štai ką pasakė. Tikra priežastis – spėju – nemylėjo manęs. Ar aną myli?

– Mano kliento dukterį? To tikrai negaliu pasakyti. Gal jis nieko nemyli...

– Jūs labai sąžiningas, pone Arčeri. Turėjot palankią progą, bet nebandėt panaudoti prieš mane tos dukters – kaip pleišto. Galėjot pasakyt, Džonas pamišęs dėl jos, ir taip įpūsti mano pavydo ugnį. – Susiraukė, taip įvertindama pasijuokimą iš savęs.

– Su sąžiningais žmonėmis aš stengiuosi būti sąžiningas...

Blykst į mane – šmėkšt jos žvilgsnis.

– Ketinot pastatyt mane į sunkią padėtį.

– Taip.

Pasuko galvą ir žvelgė tolyn virš ežero, lyg sugebėtų įžiūrėti visą kelią iki Kalifornijos. Į krantą artėjo paskutinės burės, tolyn nuo sutemų, krentančių kaip suodžiai ant horizonto. Šviesai nutekant iš dangaus atrodė, kad ji liejasi storesniu sluoksniu ant vandens.

– Ką padarys jam, jeigu išsiaiškins, kad jis – apgavikas?

– Pasodins į kalėjimą.

– Ar ilgam?

– Sunku pasakyti. Bus švelnesni, jeigu greitai įrodysim. Dar nepadarė jokių didesnių nusikaltimų, nei paėmė jokių didelių pinigų...

2 Barkis troško. – Orig. Barkis was willing. Bendrinė šnek. kalbos frazė, išreiškianti žmogaus „argumentaciją“ daryti tą ar kitą dalyką (anksčiau – tik norą vesti / ištekėti). Ją į pasaulį paleido Charleso Dickenso romano „Deividas Koperfildas“ veikėjas vežikas Barkis, šitaip – Barkis is willing – paaiškinęs, dėl ko Clara Peggoty turi ištekėti už jo kaip „paties geriausiai nusisekusio gerbėjo“.

GINTARO LAŠAI

– Jūs tikrai manot – tikrai ir teisingai, kad padarysiu jam paslaugą sugriaudama jo istoriją?

– Tai mano sąžininga nuomonė. Jeigu jo istorija yra tik melagysčių ryšulys, anksčiau ar vėliau – mes sužinosim. Kuo anksčiau, tuo geriau.

Ji nesiryžo. Profilis – griežtas. Ant kaklo, po oda, išsiskyrė viena gysla.

– Jūs sakote, kad jis tvirtina, jog buvo išaugintas našlaičių prieglaudoj Ohaje.

– Kristal Springse, Ohaje. Ar kada nors paminėjo prie jūsų tą vietovę?

Krest galvą – greitu trumpu lanku.

Tačiau: – Yra tam tikrų nuorodų, kad augo čia, Kanadoj.

– Kokių nuorodų?

– Kalba. Rašyba.

Staiga pakilo – nuėjo iki sodo galo – pasilenkė nusiskinti didįjį žioveinį – niekinamu gestu numetė į šalį. Atžingsniavo atgal prie manęs ir sustojo pusiau nukreipus žvilgsnį į šoną. Ištarė šiurkščiu abejingu balsu: – Tik nesakykit jam, kad aš tą pasakiau.

Neištverčiau, jei pradėtų nekęsti manęs, net jeigu niekad daugiau nepamatyčiau.

Tas vargšas prakeiktas juokingas kvailys gimė ir išaugo čia, Ontaryje. Jo tikras vardas – Teodoras Frederiksas, o jo motina turi pensionatą Pite, ne daugiau nei šešiasdešimt mylių nuo čia.

Atsistojau, priversdamas ją pažiūrėti į mane.

– Iš kur jūs žinote, panele Raikler?

– Aš kalbėjau su ponia Frederiks. Pats susitikimas nebuvo labai sėkmingas.

Nieko nedavė mums abiem. Nereikėjo ten važiuoti.

– Nuvežė jus supažindint su motina?

– Kur jau ten. Pati nuvažiavau pas ją prieš keletą savaičių, kai Džonas paliko An Arborą. Kai negavau jokios žinios, toptelėjo galvon, kad galbūt nuvažiavo į namus, į Pitą.

– Kaip sužinojot apie jo namus Pite? Ar pasakė jums?

– Taip, tačiau netikiu, kad ruošėsi. Paveiktas momento nuotaikos, kai buvo atvažiavęs pas mus praleist savaitgalio. Tai buvo vienintelis kartas, kai atvažiavo aplankyti mūsų čia, Kingsvilyje, o man – labai negeras... pats blogiausias. Nemalonu prisimint...

– Kodėl?

– Jeigu jau turite žinoti, kaip tik tada jis metė mane. Sekmadienio rytą išsiruošėm pasivažinėt. Aišku, vairavau aš. Jis niekad net nepalietė mano mašinos vairo. Toks

visada buvo su manim – labai išdidus – o aš niekad nesipuikavau prieš jį. Mane sužavėjo – gėlės ir bitės, ir dar kažkas – nesusivaldžiau ir paprašiau jo, kad vestų mane.

Išgirdau kategorišką atsisakymą – ne.

Turėjo pamatyti, kaip mane sužeidė, nes paprašė, kad nuvežčiau jį į Pitą. Mes buvome ne per toliausiai nuo jo – Džonas norėjo kažką man parodyt. Kai nuvažiavome ten, liepė man važiuoti gatve palei upę, negrų kvartalo pakraščiu. Baisi kaimynystė – murzini visokių spalvų vaikai žaidė purve, nevalyvos moterys klykavo ant jų. Sustojome priešais seną raudonų plytų namą kitoje gatvės pusėje, kur ant laiptų sėdėjo keli vyrai, vilkintys tik apatiniais marškiniais, ir leido per rankas ąsotį vyno.

Džonas paprašė, kad gerai įsižiūrėčiau, nes, jis pasakė, yra iš čia kilęs. Paaiškino, kad užaugo šiame kvartale, tame raudoname name. Į verandą išėjo moteris ir pašaukė vyrus pietų. Tokiu balsu kaip dūdelės, o pati buvo kaip milžiniška riebi kiaulė.

Džonas pasakė, kad ji yra jo motina.

Aš nepatikėjau juo. Supratau, kad pokštauja, tikrindamas mane pagal kažkokį kvailą matą. Taip, tai buvo savotiškas tikrinimas, bet ne tas, kokį įsivaizdavau. Aš manau, tik norėjo, kad viską žinočiau apie jį. Jis norėjo, kad priimčiau jį tokį, koks iš tikrųjų yra. Kol supratau tai, buvo jau per vėlu. Užsidarė, ignoravo mane... – Palietė savo graudžias lūpas ilgų pirštų galiukais.

– Kada tai atsitiko?

– Pavasarį. Turėjo būti kovo pradžia, nes kai kur dar laikėsi sniegas.

– Ar po to matėte Džoną?

– Keliskart, bet nieko gero neišėjo. Manau, jis gailėjosi, kad tiek papasakojo apie save. Tikrai žinau – gailėjos. Tas sekmadienis Pite žymėjo bet kokio tikro mūsų bendravimo pabaigą. Atsirado nemažai dalykų, apie kuriuos negalėjome kalbėtis, pagaliau – visai nustojom... Paskutinis mūsų susitikimas buvo jam žeminantis, man – taip pat. Paprašė niekad neužsiminti, ką jis pasakė apie savo kilmę, jeigu kas nors klausinėtų apie ją.

– O kas, jis tikėjosi, būtų galėjęs apie ją klausinėti? Policija?

– Imigracijos tarnyba. Matyt, jis nelegaliai pateko į Jungtines Valstijas. Tai sutinka su tuo, ką man vėliau pasakė jo motina.

Kai buvo šešiolikos, Džonis pabėgo iš namų su vienu jos nuomininku ir, žinoma, perėjo nelegaliai į Valstijas.

– Ar pasakė jums to nuomininko pavardę?

– Ne. Ir taip stebiuosi, kad ponia Frederiks pasakė man tiek daug. Jūs žinote, kokie tie žemesnių klasių žmonės – visus įtarinėja, – bet aš daviau jai truputį pinigų, ir išliejo jausmus. – Tikriausiai pati išgirdo, kad balso tonas paniekinantis, nes pridūrė: – Žinau, kad esu kaip tik tokia, kaip pasakė Džonas – ribota snobė. Ką gi – pelnytas atpildas. Klaidžiojau karštą vasaros dieną aplink tas Pito landynes, kaip kalė pavasarį. Geriau būčiau pasilikus namuose. Motina nematė jo daugiau nei penkerius metus ir nesitikėjo kada nors vėl pamatyti, taip ji sakė. Tada ir suvokiau, kad praradau jį visam laikui.

– Lengva buvo prarasti jį, – guodžiau, – ir tai nedidelis praradimas.

Metė į mane piktą žvilgsnį.

– Jūs nepažįstat jo. Širdies gilumoje Džonas – geras žmogus, geras ir gilus. Tai aš sužlugdžiau mūsų savitarpio santykius.

Jeigu būčiau sugebėjusi tą sekmadienį jį suprasti, pasakyti tinkamus žodžius ir palaikyti jį, nepradėtų to apgavikiško gyvenimo. Tai aš buvau nieko verta...

Iškreipė kaip beždžionė veidą, sutaršė plaukus – kad atrodų negraži.

– Esu tik bjauri moteris.

– Ramiai.

Nepatikliai pažvelgė į mane, priglaudusi vieną delną prie smilkinio.

– O su kuo, kaip jūs manote, kalbat?

– Su Ada Raikler. Jūs esate verta penkių tokių kaip jis.

– Nesu. Aš negera. Išdaviau jį. Niekas negalėtų mylėti manęs. Niekas.

– Aš pasakiau tau – ramiai. – Niekada gyvenime nebuvau stipriau įpykęs.

– Nedrįskit su manim kalbėti šitaip!

Nedrįskit jūs!

Jos akys buvo tokios ryškios ir sunkios kaip gyvsidabris. Treptelėjo koja ir nubėgo aklai į sodo galą. Atsiklaupė žolyno krašte ir paslėpė veidą gėlėse.

Nugara ilga ir graži. Palaukiau, kol nurimo, ir pakėliau ją. Ji pasisuko į mane. Šviesa pamažu išnyko nuo gėlių ir nuo ežero. Naktis atėjo šilta ir drėgna. Žolė buvo šlapia.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 57

KULTŪROS ISTORIJA

Roza ŠIKŠNIENĖ

Kasmet balandžio 1-ąją Šilutės miesto bendruomenė mini buvusio Šilokarčemos dvaro savininko, krašto ekonomikos patarėjo bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjo Hugo Šojaus (Hugo Scheu, 1845 04 01–1937 07 27) gimimo metines. Dr. H.Šojaus veikla, jo muziejinės kolekcijos ne kartą buvo aprašytos prieškario spaudoje. 1924 m. laikraštyje „Lietuva“ Jonas Basanavičius straipsnyje „Prie tautos muziejaus“ aprašė savo įspūdžius po apsilankymo H.Šojaus muziejuje. 1928 m. tame pačiame laikraštyje publikuotas didelis straipsnis „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“. 1937 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos laikraštis „Vakarai“ išspausdino straipsnį „Dr. Hugo Scheu muziejų aplankius“. Šilutės H.Šojaus muziejaus archyvuose yra dar ir Klaipėdoje leisto laikraščio „Memellaendische Rundschau“ 1931 m. balandžio 1-osios numeris. Jame aprašomas šio laikraščio korespondento apsilankymas Šilokarčemos dvare ir gimimo dienos proga kalbinamas tuo metu 86-erių, jau apakęs dvaro šeimininkas H.Šojus. Visi šie laikraščiai yra dr. H.Šojaus sukaupti ir stebuklingai, kaip ir dvaro muziejinės kolekcijos, išlikę iki mūsų dienų. Norėjosi, jog straipsnis būtų prieinamas muziejaus darbuotojams ir visiems besidomintiems krašto istorija, tad teko jį iš vokiečių kalbos išversti į lietuvių. Jame yra keli epizodai, kurie galbūt įdomūs ir klaipėdiečiams.

H.Šojus savo kabinete. Šilutės H.Šojaus muziejaus nuotr.

Šventinio vakaro valandos pas H.Šojų Atsiminimai iš vieno turtingo darbų gyvenimo Carlas ZIMMERIS

Visai šalia Šilokarčemos turgavietės, kur prieš 400 metų iš pasakojamosios krašto istorijos buvo pereita prie rašytinės, t. y. tuo metu (1511 m. vasario 22 d.) pirmą kartą vietovė raštu įvardyta kaip Šilokarčema ir, suteikus privilegiją, leista kurti karčemą šiluose, stovi įspūdingi dvaro rūmai su dvaro pastatais. Dvaras apsuptas romantiško parko, tamsių eglių eilės ištikimai saugo dvarvietę nuo nežmoniško penktadieninio turgaus triukšmo (tas tur58

gus čia gyvuoja nuo neatmenamų laikų).

Vėlyvą keliautoją visada pasveikina rūmų langų šviesa, kuri dega iki nakties, nes čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja gyvenimui savo įvairiapusį triūsą. Jau 86ąjį kartą balandžio 1 d. pučiami ragai (galbūt reikėtų sakyti trimitai) ties kilmingojo Šilokarčemos dvaro rūmų slenksčiu. Šios iškilmės yra skiriamos dvaro savininkui gimimo dienos proga. Šiandien jis stebi Šilokarčemos vietovės klestėjimą. Toks gyvenvietės augimas be jo pagalbą tiesiančios rankos būtų neįsivaizduojamas. Pas jį sėdėti ir klausytis pasakojimų – reiškia pajusti gyvą krašto

istoriją. Jo lūpomis pasakojama istorija yra kaip netrukdomai tekanti upė.

Vien jau gatvė nuo savivaldybės pastato iki generalinio krašto ekonomikos patarėjo H.Šojaus kabineto daro man įspūdį.

Kiekvieną kartą atėjus pas jį jaučiama vis kitokia, ypatinga nuotaika: tai yra momentai, kuriuos galėčiau palyginti tik su teatro uždangos pakėlimu arba suveriamų durų atvėrimu – didelė įtampa... Čia sena skrynia, pakabintas lopšys, ryškiaspalviai lietuviški rankdarbiai ir vertingos archeologinės iškasenos iš priešistorinių laikų, H.Šojaus skrupulingai per daugelį metų sukauptos. Stiklinės spintos, pilnos

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdos apskrities savivaldybės tarybos nariai: Klaipėdos burmistras Arthuras Altenbergas, Priekulės plytinės savininkas Johnas Raschas, Šilokarčemos dvaro savininkas, krašto ekonomikos patarėjas Hugo Scheu (Šojus), Klaipėdos apskrities viršininkas landratas Heinrichas Kranzas, Karališkių dvaro savininkas, ekonomijos patarėjas Frentzelis Beymė, Klaipėdos savivaldybės tarėjas Heinzas Pikternas, Gedminų dvaro savininkas Jamesas Gubba.

labai vertingų senienų, vilioja lankytoją įdomiam buvimui, pokalbiui apie tėviškę ir tėviškės praeitį. Apie tai pasakoja daugybė senovinių daiktų.

Man pasibeldus į aukštas darbo kabineto duris, pasigirdo energingas, atrodė, jauno vyro balsas: „Įeikite“. Įėjus ponas lengvai pakilo iš savo kėdės ir ištiesė man savo smulkią ranką. Nepaisant aklumo, jis visada pasirengęs priimti interesantus ir maloniai pabendrauti. Čia kaip tik tas kambarys, kuriame galima pasėdėti ir pasikalbėti. Netoli lango yra vieta, kur stovi jo rašomasis stalas, prie kurio jis dirbo kaip krašto ekonomikos patarėjas bei tvarkė savo ūkio dokumentus.

Už ilgo rašomojo stalo į sienas iki pat lubų lipa lentynos, jose rikiuojasi tvarkingai sudėtos bylų eilės, žinomų mokslininkų, rašytojų knygos ir jo paties knyga „Lietuviškos pasakos apie paukščius“. Čia pat ir senoviška sofa, tikras antikvarinis lobis, tik kabineto savininkas nelabai turi laiko leisti sau tokią „siestą“ (poilsį po pietų). Kabinetą puošia šeimos nuotraukos ir, savaime aišku, Hermano Zudermano portretas.

Visai natūralu, kad kampe iškalbingai kabo praėjusių metų derliaus šventės vainikas,

o šiuolaikinį modernų gyvenimą prezentuoja radijo aparatas, kuris su dideliu savo svarbos pajautimu žvelgia į kambarį.

Be jokios įtampos užsimezgė pokalbis ir tuojau pasuko reikiama man linkme. Tai reiškė dvaro savininko geranoriškumą, nes jis yra tas, kuris visada duoda, t. y. savo ilgo ir įspūdžių pilno gyvenimo patirtimi mielai dalijasi. Tuo metu patiekiama gelsvai ruda kava pilvotame kavinuke. Aš užsidegu pasiūlytą cigaretę iš rudos dėžutės, daugelį metų ištikimai tarnavusios savininkui.

H.Šojus šiuo metu neberūko ir motyvuoja tuo, jog jo akys nebegali stebėti išsisklaidančių melsvo dūmo kamuolių, tad ir nejaustų rūkymo teikiamo nusiraminimo malonumo. Tiesą sakant, jis yra teisus, nes gražiai kylantys ir išsiskleidžiantys cigarečių dūmų kamuoliukai teikia vidinės ramybės pojūtį, o vien tik rūkyti H.Šojui nėra reikalo.

Aklumas ne toks baisus Aklumas ne toks baisus, kaip atrodo. Tai priklauso nuo žmogaus vidinės jėgos, kuri neleidžia savęs nugalėti. Kaip tik dabar

aš dažnai prisimenu savo gerą pažįstamą iš senų laikų, vienintelį Priekulės riterio dvaro savininką Sperberį (Sperber). Jis man yra geriausias pavyzdys – apakęs savo gražiausiais metais (iki 40 metų jis regėjo), tačiau neleidęs sau nė mažiausiuose dalykuose nusileisti. Jis ir po apakimo išliko darbštus, savimi pasitikintis, dar ilgai vadovavo konservatorių partijai. To meto meras, dažnai vadinamas Klaipėdos karaliumi, Sperberį pavadino „vyru su giliausiu protu“. Sperberis iki pat savo mirties, nepaisant aklumo, vadovavo savo ūkiui ir prižiūrėjo jį iki smulkmenų, kas dieną kartu su dvaro ūkvedžiu apvažiuodavo valdas ir išklausydavo visą ataskaitą apie pasėlių būklę. H.Šojus pabrėžė, jog Sperberis buvo pirmasis Klaipėdos krašto ūkininkas, kuris pradėjo ūkyje naudoti mineralais papildytą pašarą gyvuliams ir trąšas laukams.

Taip, jis buvo labai taupus ponas. Jo laikais žemvaldžiai dar tarpusavyje nekonkuravo ir kiekvieną šeštadienį nuo 6 iki 7 val. vakaro susirinkdavo Klaipėdoje, viešbučio „Hotel Union“ kavinėje, kad jaukioje aplinkoje pasikalbėtų apie savo interesus bei rūpesčius. Po to draugiškai visi keliaudavo į „Noimano konditeriją“, tuo metu dar priklausiusią konditeriui Ralfui, dabartinio savininko uošviui.

Buvo geriama kava ir čia reguliariai pasirodydavo dvarininkas Sperberis. Jis už dovanotą cigarą Priekulėje buvo įsodinamas į karietą ir Klaipėdoje išlaipinamas.

Pas Noimaną tuo metu dar nebuvo nė vieno padavėjo vyro. Kavinėje panelei už prekystalio būdavo užmokami keli pfenigiai už kavą ir pyragaitį. Tačiau vieną dieną kavinėje atsirado jaunas padavėjas.

Sperberiui tai buvo nematytas ir negirdėtas dalykas. Jis ugningai kritikavo šį modernizmą ir niekaip negalėjo pajudėti šiam „naujam“ sumokėti ir gal dar kišenpinigių palikti. Toks kietas, kaip ir savo konservatyviame judėjime, jis buvo ir gyvenime.

Generalinis krašto ekonomikos patarėjas dr. H.Šojus, pasitikėdamas savo jėgomis ir energija, labai nenoriai priima norinčią padėti ranką. Todėl rankos aukštyje, virš galvos, jo kabinete yra įtaisytos besikryžiuojančios ištemptos vielos. Ir tai labai lengvai, panašiai kaip bėgiais leidžia jam judėti savo kambaryje.

(Tęsinys – kitame numeryje) 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės.

Iš karališkosios atminties saugyklos (2) Karalienės Luizės paskutinieji ištarti žodžiai buvę: „Neilgas man buvo skirtas gyvenimas“... Į amžinybę ji išėjo 34-erių. Tačiau savo misiją žmonijai atliko.

Vienas iš poetų, šlovinusių karalienę po jos ankstyvos mirties, pripažino, jog tada „nenumanėme, kokia didi buvai“. Šiandien šios asmenybės didybė ir dvasinė stiprybė nekelia abejonių.

Napoleonas, Aleksandras I, karalienė Luizė ir F.Wilhelmas III Tilžėje 1807 m. liepos 6 d.

Jovita SAULĖNIENĖ

Stiprybė, arba tas gyvybės šaltinio vanduo slypi pačiame žmoguje, jo sieloje. Dvasinis žmogaus gyvenimas – stebuklinga, visas ir visokias negandas atlaikanti jėga. Karalienė Luizė viename iš laiškų, matydama, jog Prūsija, kuriai atiduota tiek jėgų, nueina į nebūtį, prisipažino: „Semiuosi paguodos, stiprybės, drąsos ir žvalumo iš vilties, glūdinčios giliai mano sieloje“.

Karalienės Luizės dvasinė stiprybė atsiskleidė ir jai bendraujant su žymiausiais epochos valdovais. Šįkart apžvelkime jos ir Napoleono susitikimus vadinamuoju Mėmelio periodu.

60

Vadino geležine magnolija Pradėkime nuo šių valdovų charakterio savybių, atsiskleidžiančių ir per prancūzų rašytojos Anne Louise Germaine de Staël, turėjusios daug vaikų nuo skirtingų vyrų, todėl vadintos literatūros Jekaterina Didžiąja, iškalbingą priėmimą. Pasakojama, kai ji prisistatė Napoleonui išdidžiai atstačiusi didelę krūtinę, šis sutikęs ją klausimu: „Jūs pati maitinate savo vaikus?“ Karalienė Luizė, sutikdama rašytoją, kreipėsi: „Madam, tikiuosi jūs suprantate, kad mums pakanka skonio jūsų viešnagę Berlyne laikyti didele garbe“.

Kodėl Napoleonas karalienę Luizę vadino geležine magnolija?

Taip pavadintos karalienės Luizės netiesioginės ištakos Klaipėdoje, kur 1802 m. susitikus jauniems valdovams – Rusijos imperatoriui Aleksandrui I su Prūsijos karališkąja šeima – užsimezgė „širdies draugystė“, sutvirtinta priesaika 1805 m. Potsdame vidurnaktį prie Friedricho didžiojo sarkofago. Priesaikos reikėjo ir dėl planuojamų karinių žygių prieš Napoleoną. Veiksmų ilgai laukti neteko. 1806 m.

Prūsija, Didžioji Britanija, Rusija, Švedija paskelbė karą Napoleonui. Šis karo kaltininke laikė karalienę Luizę. Platinamuose biuleteniuose pasipylė karalienę, juose vadinamą geležine magnolija, pajuokiantys pamfletai, žeminančios jos asmenybę karikatūros. Po pergalingų Jenos ir Auerštadto mūšių, užėmus Berlyną ir privertus bėgti

KULTŪROS ISTORIJA

karališkąją porą į Rytprūsius, įžengęs į karališkuosius rūmus ir karalienės apartamentuose radęs sau nemalonios dokumentinės medžiagos, Napoleonas netramdė pykčio geležinei magnolijai...

Požiūris į Napoleoną Iki karo paskelbimo Napoleonas bendravo su Prūsijos karaliumi F.Wilhelmu III ir nusivylė dėl jo neryžtingumo, dvilypumo bei netinkamo užsispyrimo. Laikė jį kvailoku, nepakentė jo pasipūtimo, nerangumo.

Derybose dėl taikos Tilžėje Napoleonas jau atvirai rodė panieką jam. Karalius, patirdamas pažeminimą, Napoleoną vadino „baidykle – pragaro būtybe, gimusia iš Balzebubo“, sėjančiu „žemėje kančią“.

Taip vertinant vienam kitą, dalyvaujant Aleksandrui I, vyko derybos Tilžėje.

Koks karalienės Luizės vaidmuo?

Karalienė netikėjo susitarimu: „Negaliu suprasti ir niekada nesuprasiu trijų karūnuotų asmenybių susitikimo Tilžėje“.

Tačiau ji įžvelgė Napoleono užmačias. „Ir kam jis pasiūlė savo planą pasilaikyti sau Prūsiją, kad galėtų kariauti su Rusija?

Ne, to tikrai per daug ir niekas, ką iki šiol mačiau, neprilygsta šiam negarbingam, niekingam žudikui. Esu tikra, nors to ir nepasakei, bet gyvai pajautei, ką Marija Stiuart Schillerio dramoje ištarė pamačiusi Anglijos karalienę Elžbietą: šioje krūtinėje neplaka širdis“, – rašė karalienė Luizė laiške karaliui F.Wilhelmui III 1807 m. birželio 29 d.

Tariantis Tilžėje dėl taikos, karalienė F.Wilhelmui III patarė laikytis „kietos“ pozicijos: „Kuo daugiau bus stengiamasi įtikti jo tuštybei, tuo labiau jis griežtins savo pretenzijas“. Karalienei atrodė svarbi karaliaus laikysena susitikus su ta „pragaro būtybe“: „Jei Napoleonas save vadina kerštingu, tu pasiskelbk esąs užsispyręs kaip mulas, tada pamatysime, kas iš to išeis...“ Pasipiktinusi dėl Napoleono nepagarbaus elgesio su karaliumi F.Wilhelmu III, karalienė Luizė minėtame laiške buvo itin kritiška: „Jo nemandagios manieros manęs nestebina, nes tai galima paaiškinti dvejopai: geros valios arba supratimo apie gyvenimą stoka ir menkomis dvaro papročių žiniomis. Kaip kitaip ši pragaro būtybė, pakilusi iš purvo, gali nutuokti, kas pridera karaliams?“

Istorinis susitikimas Pirmasis žingsnį žengė Napoleonas. Po 1807 m. vasario 7 d. įvykusio kruvino Prūsų Yluvos mūšio Napoleonas pakvietė karalienę susitikti. Karalienė atsisakė: „Jūs žinote, jog moterys nedalyvauja kare ir nesireiškia politikoje“. Tačiau tų pačių metų liepos mėnesį karalienė Luizė susitikimo su Napoleonu neišvengė. Tik sutiko išsireikalavusi oficialų kvietimą („Kol Napoleonas šį pageidavimą karaliui leidžia numanyti ne itin mandagiu būdu, aš neatvyksiu“). Nenorėjo to susitikimo, nes suprato, jog rezultatų nebus: „Kaip aš kenčiu, kai matau, kokius jūs vaidmenis atliekate. Jūs būsite šio žaidimo apgautieji (...) Rusija nieko nepadarė, kad pakeistų sistemą, pati silpsta, neturės jėgų paremti“.

Liepos 5 d. 15 val. Piktupėnuose karalienei Luizei prancūzų adjutantas grafas Kolenkuras su Napoleono sveikinimais ir mandagumo klausimais apie kelionę iš Klaipėdos į Piktupėnus įteikė prancūzų imperatoriaus kvietimą susitikti liepos 6-ąją. Susitikimas įvyko. Jį karalienė įvertino taip: „Napoleonas buvo sutrikęs. Aš užvaldyta minties jaučiausi tvirtai...“ Napoleonui karalienė paliko gerą įspūdį. Jis savo žmonai Joséphinai rašė, jog „karalienė Luizė – protinga ir stipri moteris. Ji tūkstantį kartų pranašesnė už savo vyrą. Ji negali jo nei mylėti, nei gerbti.

Jos širdį 1805 m. sužeidė caras. Aš galvoju,

kad tarp jų buvo nekalta draugystė, viskas garbinga“.

Tilžėje jiedu susitiko bene šešis kartus.

Napoleonas atsisveikindamas sakė jai komplimentus, tačiau karalienei Luizei nepavyko suminkštinti prancūzų valdovo širdies.

Vis dėlto tai buvo itin svarbus, jos žodžiais tariant, skrydis, įrėžęs ryškų pėdsaką ne tik jos gyvenime. Istorinis susitikimas su Napoleonu suteikė jos vardui legendinės šlovės, nors rezultatų Tilžės derybose ir nepasiekė. „Ar galėjau kada pagalvoti, kad tai neatneš sėkmės, kad didžiųjų palankumas nebus toks, kad viskas išsispręstų gerai, – rašė ji vėliau broliui Georgui. – Atvykusi į Tilžę randu dievuką, kurį visi garbina (šis dievukas iš neįvardijamo ir neatspėjamo metalo) ir kuris kitas karūnuotas asmenybes tiesiog trypia kojomis“.

Po Tilžės taikos Karalienė Luizė neliko abejinga Napoleono nuomonei apie ją. Broliui Georgui ji gyrėsi, jog po Tilžės įvykių Napoleono nuomonė jos atžvilgiu pakito: „Imperatoriaus pagarba man žinoma, ir jis nuolat atsiliepia apie mane gerai ir maloniai. Imperatorius man pasakojo, jog jis daug kalbėjo apie Prūsijos karalienę, sakė, jog ji mieliausia ir įdomiausia moteris. Labai apgailestauja nesusipažinęs su ja anksčiau. ►

Prūsijos karaliaus F.Wilhelmo III ir karalienės Luizės draugystės su Aleksandru priesaika prie Friedricho didžiojo sarkofago 1805 m. lapkričio 5 d.

61

KULTŪROS ISTORIJA

Pranoko laiką ir vietą Vadinamuoju Mėmelio laikotarpiu Prūsijos karališkajai šeimai reikšmingiausias politinis įvykis buvo Tilžės taika, tapusi ir vienu svarbiausių XIX a. istorinių įvykių, kurio pasekmes greitai pajuto visas pasaulis. Tilžės taikos sutartis naujai braižė ne tik Prūsijos, bet ir Europos žemėlapį.

Tilžės įvykiai negalėjo išspręsti prieštaravimų tarp Prancūzijos ir Rusijos, todėl tai sukėlė 1812 m. karą ir t. t.

Ji tapo laisvės ir vilties mūza, įveikusia visas negandas, prašokusias „vienos tautos ir vieno istorinio momento ribas“.

Karalienė Luizė ir Napoleonas Tilžėje.

D.Wiesnieski’s pagal E.Goebelį. ◄ Jei ir buvęs užvaldytas išankstinio nusistatymo, tai dabar iš jo visiškai išsivadavęs, ir apgailestauja, jog politika pasirodė esanti stipresnė nei jo simpatijos“.

Karalienė Napoleono palankumu stengėsi pasinaudoti. Spalio mėnesį turėjo ateiti Napoleono nuosprendis dėl kontribucijos Prūsijai. Tuo metu tai buvo aktualiausias klausimas. 1807 m. lapkričio 4 d. karalienė Luizė Klaipėdoje parašė Napoleonui laišką, kuriame priminė, kad jos prašymu princesės Thurn ir Taxis turėjo kalbėtis su imperatoriumi dėl prancūzų kariuomenės išvedimo iš šalies, nes Prūsija nuo tos naštos „niekada nebeatsigaus“, o Napoleonas neteks „pagalbos šaltinio“. Ji taip pat kreipėsi į Napoleoną, kad šis leistų karališkajai šeimai grįžti į Berlyną, nes „didelį rūpestį kelia vaikų auklėjimas“, kuriuo čia negalinti pasirūpinti, jos sveikatai Klaipėdos „netinkamas drėgnas ir šaltas šiaurietiškas klimatas“. Užbaigė laišką, primindama, jog apie tai kalbėjo Tilžėje ir išreiškė viltį, jog šį kartą Napoleonas paklausys širdies balso ir grąžins laimę Prūsijai, karaliui ir jai – „laimę, kurią mes vertinsime dvigubai labiau, jei gausime ją iš Jūsų didenybės rankų“.

Napoleono atsakymą į šį karalienės laišką kurjeris atnešė lapkričio 25 d.

62

Ar karalienė Luizė turėjo įtakos Tilžės įvykiams? Atsakymas vienareikšmis – tuomet ne. Tačiau po susitikimų Tilžėje su Napoleonu ji tapo Tilžės ikona, o šalyje – „Prūsijos žvaigžde audrų debesyse“.

Gražiosios karalienės, vadinamos Prūsijos madona, dvasinė stiprybė ir pasiaukojama meilė savo kraštui pranoko laiką ir vietą, kur vyko Tilžės sandėris. Ji tapo laisvės ir vilties mūza, įveikusia visas negandas, prašokusias „vienos tautos ir vieno istorinio momento ribas“. Po Tilžės įvykių žmonės su ja siejo Prūsijos atsigavimo viltis. Ji buvo ta ideali asmenybė, prie kurios buvo galima susitelkti pažangiosioms jėgoms. Tik karalienė pati nebesulaukė tos dienos, kai paaiškėjo, jog jos auka nenuėjo veltui. Didieji 1813 m. parodė, jog Luizės pasiaukojamas poelgis Tilžėje pasitarnavo geresnei Prūsijos ateičiai.

Moralinės nuostatos Po Tilžės įvykių karalienė Luizė užrašė savo moralines nuostatas: „Prūsijai mirties nuosprendis paskelbtas. Prūsija nebeegzistuoja. Karalius nebėra Prūsijos hercogas. (...) Napoleonas atima karaliaus žemes ir perleidžia valdyti...

Nebėra kariuomenės. Karalius dar turi išlaikyti prancūzų kariuomenę. Mes viską praradome. Bet dar esame gyvi. Vienin-

telis rūpestis, kad šis gyvenimas nebūtų toks, koks jis yra dabar. (…) Laimingi gal niekada nebūsime mes tokiame pasaulyje, kur melas yra dorybė. Kur klesti ydos, negerovės, ten neįmanoma būti laimingiems“ (1807 m. spalio 29 d.).

Po didelio pažeminimo Tilžės taikos sutartimi pribrendo Prūsijos reformos. Tai buvo prieštaringas, tačiau neišvengiamas istorinis procesas, prasidėjęs Klaipėdoje. Prarasta pusė valstybės teritorijos, netekta pusės gyventojų, išryškėjęs armijos bejėgiškumas, milžiniškos kontribucijos Prancūzijai ir apėmusi šalį finansinė krizė – šios vidinės valstybės priežastys skatino ieškoti naujovių ir keisti valdymą iš esmės visose srityse. Reikėjo skubiai keisti ir savo šalies žmonių mąstymą. Prūsijos gyventojai nekentė Napoleono okupacijos, o jį patį laikė despotu. Ypač priešiškai jo atžvilgiu buvo nusiteikęs jaunimas. Tačiau Prūsiją pasiekusios prancūzų revoliucijos mintys skatinti laisvą mąstymą, pastangos išlaisvinti piliečius iš dvasinio sąstingio ir nesavarankiškumo buvo pažangios.

Karalienės Luizės vizija „...Žinoma, ateis ir geresni laikai – tai garantuoja tikėjimas tobuliausia būtybe.

Pasaulyje geri žmonės sukuria gėrį. Todėl nemanau, kad imperatorius Napoleonas Bonapartas tvirtai ir saugiai sėdi savo spindinčiame soste. Tvirtumą, ramybę gali teikti tik tiesa ir teisingumas, o jis protingas tik, galima sakyti, politiškai ir nesivadovauja amžinaisiais įstatymais.

O tik vienaip ar kitaip susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Taip jis teršia savo vyriausybę neteisingais poelgiais. Jis nėra nuoširdus sakydamas, jog veikia kilnaus reikalo ir žmonių labui. Jis ir jo neišmatuojamas garbės troškimas – visa tai rodo, jog galvoja tik apie save ir asmeninius interesus.

Reikia juo stebėtis labiau nei galima jį mylėti. Jis apakintas savo sėkmės ir mano galįs įveikti viską. Jis yra nesutramdomas, o kas nežino saiko, greit praranda pusiausvyrą ir krenta. Aš tvirtai tikiu Dievu, taigi ir dorovinga pasaulio tvarka, kurios neįžvelgiu prievartos viešpatavime. Todėl viliuosi, kad dabarties blogą metą pakeis geresnis. To laukia, tikisi ir linki visi gerieji žmonės“, – rašė karalienė Luizė laiške tėvui 1808 m. balandį.

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8