Durys 2017 04

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 BALANDIS / Nr. 4(40)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 balandis / Nr. 4(40) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

Turinys TEATRAS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Jūratė GRIGAITIENĖ. Jauno teatro dienos: ryžtingos, maištingos, drąsios

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Danguolė VILIDAITĖ. Maži ir dideli J.Janulytės garsų pasauliai

16

Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Įspūdinga moterų chorų šventė

20

Daiva KŠANIENĖ. Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (2)

25

LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

Kristina KUČINSKAITĖ. L.Vaskova: šiuolaikinių kūrinių reikia tiek teatrui, tiek publikai

Sondra SIMANA. „Juoda dėžutė“: mąstant galima išgyti nuo mirusios sistemos

4 10

14

MUZIKA

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. E.Malinausko gyvenimas prie jūros

28

FOTOGRAFIJA

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Danguolė RUŠKIENĖ. Apie tai, kas prasideda, bet nesibaigia

Aivaras DOČKUS. „Kino pavasaris 2017“: nauji vėjai senų viesulų kailyje

40

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Dainius VANAGAS. Kiek gyvenimų gyveni?

44

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Festivalio „Jauno teatro dienos 2017“ akimirka. Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

GINTARO LAŠAI

ŽURNALĄ REMIA

34

KINAS

Dainius VANAGAS. Skaitytojas be galvos

47

Tomas S.BUTKUS. Eilėraščiai

48

Edmundas UNTULIS. Šešiū dėinū šešės vizėjės

54

Lawrence’as BLOCKAS. Kai šitas žmogus numirs…

56

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Justinas VISICKAS. Rūsys

50

ISTORIJOS PUSLAPIAI Viktorija KARALIENĖ. Klaipėdos gaisrinė: nuo įsikūrimo iki 1945-ųjų

60 3

TEATRAS

Jauno teatro die ryžtingos, maiš „Jauno teatro dienos“, Klaipėdoje prasidėjusios kaip įprastas teatrų festivalis, kokių Lietuvoje daug, per penkerius metus išaugo į analogų šalyje neturintį maištingų jaunų žmonių sambūrį, siekiantį naujų potyrių, pokyčių ir maksimalių iššūkių.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Stebina idėjų gausa Kas jau kas uostamiestyje, bet Klaipėdos jaunimo teatras visiškai pateisina savo vardą ir išsikeltus tikslus, suteikdamas starto aikštelę perspektyviems, veržliems ir kūrybingiems jauniesiems kūrėjams. Ir ne tik saviems, bet visiems ryžtingiems, idėjų turintiems ir nusiteikusiems rimtam darbui. Aktoriai bando savo jėgas režisuodami spektaklius, organizuodami netradicinius renginius mieste, vykdydami edukacinę veiklą, rašydami projektus ar kurdami pjeses ir scenarijus. Geriausias pavyzdys, rodantis stipriai išaugusį Klaipėdos jaunimo teatro potencialą, kasmet pavasarį vykstantis festivalis „Jauno teatro dienos“.

Ypač džiugina Klaipėdos jaunimo teatro drąsa ir atvirumas visiems originaliems 4

5-ojo festivalio „Jauno teatro dienos“ kūrybinės dirbtuvės šiemet vyko „Švyturio“ arenoje ir jos prieigose.

jaunų žmonių pasiūlymams ir idėjoms.

Jaunieji žavūs, nes paprastai sako griežtą „stop“ konformizmui, sustabarėjimui ar stereotipams. Kartu teatras ir jo idėjinis vadas – garsus aktorius, režisierius ir teatro pedagogas Valentintas Masalskis prisiima didžiulę atsakomybę ir riziką ne

tik už sėkmingus bandymus, bet ir kartais pasitaikančias jaunųjų kūrėjų nesėkmes.

Festivalis „Jauno teatro dienos“ kasmet kokybiškai auga, treniruoja kūrybinius ir organizacinius raumenis, stebindamas dalyvius ir žiūrovus originalių idėjų gausa bei sklaida.

TEATRAS

enos: štingos, drąsios visos Lietuvos. Režisierių korpusą sudarė gerai žinomi ir tik savo kūrybinę karjerą pradedantys kūrėjai: Artūras Areima, Benas Šarka, Karolis Vilkas, Kamilė Gudmonaitė, Šarūnas Datenis, Krzysztofas Minkowskis (Lenkija). Šeši režisieriai dirbo su iš anksto atrinktais 42 neseniai vaidybos studijas baigusiais aktoriais ir trečio bei ketvirto kursų vaidybos studijų programos studentais iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos aukštųjų teatrinių mokyklų. Jiems talkino Vilniaus dailės akademijos trečio ir ketvirto kurso scenografijos specialybės studentės, kurias kuravo dailininkė Renata Valčik.

Kiek mažiau žiūrovams buvo matomi, tačiau reikšmingą indėlį į bendrą kūrybinį rezultatą įnešė teatrologai Andrius Jevsejevas, Monika Jašinskaitė, Matas Makauskas, Milda Brukštutė, Urtė Grigaliūnaitė ir Kamilė Žičkytė. Pogrindyje dirbę teatrologai atliko ne tiek analitinių vertintojų, kiek dramaturgų funkciją, padėdami analizuoti nežinomą tekstą, stebėdami režisierių darbą ir tarpusavio santykius su aktoriais bei scenografais, siekiant bendro tikslo.

Aktoriai burtų būdu buvo suskirstyti į šešias mobilias grupes ir kiekvieną dieną kūrė vis su kitu režisieriumi, dviem scenografais bei teatrologu.

Darbai buvo pristatomi publikai, aptariami ir analizuojami.

Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Kūrė „Švyturio“ arenoje Šiemečio netradicinio festivalio, vykusio kovo 12–18 dienomis, centre buvo išskirtinai jaunų žmonių kūrybinės dirbtuvės, taip pat jaunųjų režisierių spekta-

kliai, diskusijos, teatrologų paskaitos.

Praėjusiais metais kūrybinės dirbtuvės vyko įvairiose atvirose miesto erdvėse, o šiemet pagrindine dislokacijos baze tapo didelė, bet gana uždara „Švyturio“ arenos erdvė. Dalyviai – jauni aktoriai, režisieriai, scenografai ir teatrologai, susirinkę iš

Meninė kartelė – aukštai Kiekvieną rytą kūrybinės grupės gaudavo specialiai šiam festivaliui Akvilės Melkūnaitės išverstą prancūzų dramaturgo Joelo Pommerat pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“ (2003) ištrauką, kurios 15 minučių eskizą turėdavo pristatyti žiūrovams tos pačios dienos vakare. ► 5

TEATRAS

6

TEATRAS

7

TEATRAS

◄ Tradiciškai kūrybinių dirbtuvių diena pasibaigdavo jaunųjų režisierių, aktorių, scenografų darbų aptarimu ir diskusija, kurią moderavo teatrologas A.Jevsejevas.

Organizatorių iš(si)kelta meninė kartelė buvo gana aukštai, o kūrybinis procesas priminė teatrinės olimpiados vertą maratoną, kuriame nugali tik patys ištvermingiausi ir talentingiausi žaidėjai. „Švyturio“ arenos erdvė buvo padalyta į keletą simultantinių vaidybos aikštelių. Pasirodymai vyko visur, išskyrus tradicinę scenos dėžutę: koridoriuje, prie tualeto durų, rūbinėje, lifte, ant laiptų, įvairiose nišose, mašinų stovėjimo aikštelėje lauke ir kitur.

Netradicines erdves sceniniam veiksmui pritaikė ir savo išmone atgaivino šiemet pirmą kartą prie šio projekto prisijungusios kūrybingos ir iniciatyvios Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentės. Jaunieji scenografai už 10 eurų, skirtų pasirodymui parengti, sugebėdavo sukurti netikėtą scenografiją iš paprastų buityje naudojamų daiktų ir medžiagų. Vizualinį vaidybinės aikštelės apipavidalinimą kūrė iš vyniojamojo popieriaus, audinio atraižų, celofaninių

Organizatorių iš(si)kelta meninė kartelė buvo gana aukštai, o kūrybinis procesas priminė teatrinės olimpiados vertą maratoną, kuriame nugali tik patys ištvermingiausi ir talentingiausi žaidėjai.

8

maišelių, polietileno, lempučių, sovietinius laikus menančių languotų antklodžių, šviestuvų, kėdžių, mineralinio vandens butelių, dirvožemio ir pan.

Kartais vizualinis vaizdas gerokai pranokdavo patį režisūrinį sumanymą, todėl tapo neatsiejama ir svarbia kūrybinių dirbtuvių dalimi.

Vienos pjesės variacijos Pirmąją dieną visos kūrybinės grupės gavo vienodą J.Pommerat pjesės tekstą. Tačiau, stebint pirmuosius bandymus, o ir kitomis dienomis, susidarė įspūdis, kad vaidinama pagal kardinaliai skirtingą medžiagą. Buvo pateikta didelė žanrų ir meninių stilių įvairovė. Visas keturias dienas su skirtingais režisieriais dirbę aktoriai veikė pagal dramos, grotesko, pantomimos, absurdo, tragikomedijos, performanso, objektų ir fizinio teatro bei kitų sunkiai apibrėžia-

mų žanrų kūrybos principus. Etiuduose išryškėjo režisierių kūrybinis braižas, jų pasaulėjauta, režisūrinis požiūris, darbo su aktoriais bei scenografais subtilybės ir kiti niuansai.

Kiekviena nauja diena buvo kupina iššūkių ir atradimų, kūrybinio džiaugsmo, pramaišiui su nusivylimu ir / ar nesėkmių kartėliu. Per keturias dienas žiūrovams buvo pristatyti net 24 skirtingų žanrų ir estetinių krypčių kūrybinių darbų eskizai.

Kartais grupės gaudavo tuos pačius tekstus, o kartais – skirtingus.

Darbai buvo aptariami ir analizuojami atviro rato diskusijose. Ypač aštri diskusija išsivystė trečiosios dienos vakare.

Įsiminė eskizų vaizdiniai Kai kurie jaunieji aktoriai ir aktorės atviravo, esą jiems pritrūko saviraiškos laisvės, nesijautė iki galo suprasti

TEATRAS

ir įvertinti, tarsi būtų nemąstančios ir bejausmės marionetės visagalių režisierių rankose. Todėl negailestingai liejo savo nuoskaudas, kaltindami juos valdingumu, neįsiklausymu į aktorių pageidavimus ir nuomones. Lygino praėjusių metų kūrybines dirbtuves su šiemetėmis ir, deja, ne pastarųjų naudai. Daugeliui kliuvo ir daugiažodis, gana painus pjesės tekstas, kuris įpareigoja, uždaro į tam tikrus rėmus, neleisdamas aktoriams laisvai improvizuoti ir atsiskleisti.

Kiti dalyviai, atvirkščiai, palaikė pirminę idėją, teigdami, kad tekstas ne trukdo, o labai padeda aktoriams veikti, įnešdamas į pasirodymus prasmės ir solidaus meninio svorio.

Iš tiesų pjesės dialogai ir prasminiai akcentai neužsifiksavo, tačiau atmintyje išliko vizualiai ryškiausi ir emociškai paveikiausi kūrybinių eskizų vaizdiniai / reginiai. Pavyzdžiui, Jėzaus atvaizdas, boluojantis juodo

dirvožemio fone, apraizgytas apsaugine „stop“ juosta; trys kraujuojančios nėščiosios, sėdinčios ant baro stalų; bežodis krauju permirkusių dviejų merginų aistringas susitikimas ant ilgo polietileninio tako; daili „numirėlė“ plačiai atmerktomis ir nemirksinčiomis tamsiomis akimis, gulinti laiptų aikštelėje; dvi valytojos, slepiančios nusikaltimą lifte tarp šiukšlių maišų; išraiškingi nuogų merginų ir B.Šarkos kūnai; nepavykusių vestuvių fragmentas ir laisvo elgesio merginos nusižeminimo prieš klientą aktas prie WC durų, ritualizuota rauda / malda ant siaurų laiptų ar įspūdinga popierinė nuotakos suknelė stiklinių langų įrėmintoje terasoje.

Beveik kiekviename, nors iki galo ir neišbaigtame bei fragmentiškame pasirodyme buvo galima užčiuopti aktorių improvizacinį pradą, spontaniškumo, kūrybiškumo, jaunatviškos energijos ir aistros proveržius.

Su jaunatviška energija Festivalio metu taip pat buvo pristatyta turininga meninė ir edukacinė programa, skirta ne tik jaunimui, bet ir vaikams. Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Bėgikas“ (rež.

Olga Lapina) buvo nagrinėjama patyčių, smurto tarp paauglių tema, desperatiški jų bandymai įsitvirtinti bei išgyventi ciniškame pasaulyje. Svečiai iš Lenkijos parodė futuristinį spektaklį „Deadline“ (rež. Piotras Borowskis) apie komplikuotus dviejų žmonių tarpusavio santykius dabartyje ir niūrias (iš) gyvenimo perspektyvas tolimoje ateityje po dviejų tūkstančių metų. Kūrybinių dirbtuvių režisieriai Š.Datenis ir K.Vilkas pristatė savo spektaklius „Čia buvo / čia nėra“ ir „Vaikystė“, o neformalaus meno lyderis B.Šarka surengė išskirtinį „Vaidenimąsi“ jauno teatro festivalio dalyviams ir žiūrovams.

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis ir teatrologė Goda Dapšytė skaitytų paskaitų metu teoriškai aptarė ir apibendrino vieną ar kelis pasirinktus aktualius ir probleminius šiuolaikinio teatro aspektus.

Galima sakyti, kad jaunieji kūrėjai, susirinkę Klaipėdoje iš visos Lietuvos į festivalį ir kūrybines dirbtuves „Jauno teatro dienos“, savo jaunatviška energija išjudino kiek apmirusį uostamiesčio teatrinį gyvenimą, tapdami pirmaisiais bundančio pavasario pranašais ir šaukliais.

Tai buvo graži jaunatviškos energijos ir kūrybos fiesta. Atviroje, jaukioje ir kartu maištingos dvasios atmosferoje ryžtingi ir rizikuoti nebijantys jaunieji menininkai turėjo galimybę išbandyti save, atskleisti kūrybines ambicijas, surasti bendraminčių, atvirai iš(si)sakyti savo profesinius nuogąstavimus ir skaudulius.

9

TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

10

TEATRAS

L.Vaskova: šiuolaikinių kūrinių reikia tiek teatrui, tiek publikai

Gegužės 12–15 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vyks koncentruotas Kamerinės operos festivalis. Jo centre – šiuolaikinės operos „Į švyturį“ premjera. Nauja lietuviška opera nėra kasdienis reiškinys. Įdomu, kad uostamiesčio publika gali nusiteikti joje ieškoti savo miesto ženklų – jūros artumo padiktuoto laiko tėkmės tempo. Operą inspiravo modernizmo klasika laikomas Virginijos Woolf romanas „Į švyturį“, o ją kūrė klaipėdietiškų šaknų turinčios režisierė Loreta Vaskova ir libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė. Operos kompozitorė – šiemet Auksinių scenos kryžių gavusi Rita Mačiliūnaitė.

Apie šiuolaikinę operą kaip reiškinį ir apie „Į švyturį“ kalbėjomės su režisiere L.Vaskova – būtent ji subūrė kūrybinę komandą ir operos pagrindu parinko V.Woolf kūrinį. 2015 m. festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“ už uostamiesčio publikai gerai pažįstamą I.Vyrypajevo spektaklį „Girti“ geriausia jaunąja režisiere pripažinta L.Vaskova sakė, kad pažintis su netradiciniu žanru praturtins tiek publiką, tiek teatro šeimos narius. ► 11

TEATRAS

Kristina KUČINSKAITĖ

Tarp kūrybos ir mokslo ◄ – Šiuo metu gyvenate Vilniuje, – papasakokite, kuo?

– Taip, Vilniuje esu jau turbūt ketveri metai. Iki tol buvo klaipėdietiškas gyvenimo etapas: Klaipėdoje ėjau į darželį, mokyklą, baigiau bakalauro studijas. Net sakydavau, kad Klaipėdoje esu įstrigusi tam tikrame „bermudų trikampyje“ – viskas buvo tame pačiame rajone, tad tiek į darželį, tiek į universitetą vaikščiojau tomis pačiomis gatvėmis. Tai šiek tiek slėgė.

Mano gyvenimas suskaidytas – dirbu kaip režisierė ir dar studijuoju meno doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Esu pasirinkusi gana specifinę temą – rašau apie dokumentinį teatrą, jo apraiškų mūsų šalyje beveik nėra. Gilinuosi į šią man įdomią sritį, bandau analizuoti, kaip kuriamas toks teatras, tyrinėju etikos aspektus. Net ir pati pabandžiau jį kurti, pernai Klaipėdos dramos teatre buvo rodytas mano dokumentinio spektaklio „Personalas“ eskizas. Jis apie teatro darbuotojus, tai, kaip jie žiūri į teatrą. Tai buvo vienas įdomesnių projektų: eini ir bendrauji su žmonėmis, o ne sėdi užsidariusi prie pjesės.

– Peržvelgiant jūsų veiklų sąrašą, matyti, kad kaip režisierė esate gana užimta.

Kam jums prireikė dar ir doktorantūros studijų?

– Kartais klausiu savęs to paties – kam man to reikia? Ypač tada, kai rašau. Tačiau mokslo link pasukau dėl to, kad vienu metu labai intensyviai skubėjau nuo projekto prie projekto. Norėjau stabtelėti, į ką nors įsigilinti.

Esu praktikė, panirusi į teatro slengą, o pradėjus doktorantūras studijas atsirado kita, mokslo kalba. Tai, ką studijuoju, Lietuvoje yra nauja, tai yra meno tyrimas, o tai reikštų, jog kurdama savo kūrinius, praktiškai patikrinu teorinius aspektus, juos naudoju arba atmetu. Tad šios studijos yra 50 procentų praktikos ir 50 – teorijos. Mano nuomone, šiuolaikinis menininkas, ypač jei jis nori būti nepriklausomas, turi mokėti sąmoningai analizuoti savo kūrinius ir sklandžiai artikuliuoti savo mintis bei jas dar užrašyti.

12

Atstumas padėjo įvertinti – Esate kilusi iš Klaipėdos, mokėtės S.Dacho vidurinėje mokykloje, Klaipėdos universitete. Kiek Klaipėdos yra jumyse, kiek šis miestas ir jo žmonės buvo svarbūs jūsų kaip režisierės augimui?

– Esu labai temperamentinga, tad, kai buvau jauna, mažas miestas ir jo lėtas gyvenimo tempas erzino. Būtent dėl to nusprendžiau išvažiuoti pasimokyti į megapolį, į Maskvą, Maskvos dailės teatro mokyklą ir V.Mejerholdo centrą. Norėjau intensyvaus gyvenimo ritmo. Tai ir gavau. Po dvejų metų Maskvoje pradėjau kitaip vertinti Klaipėdą.

Supratau, kad miestuose, kuriuose gyvendavau, man trūkdavo jūros. Jei mieste nėra net upės, atrodo, kad jam trūksta kažko labai svarbaus. Klaipėdoje yra inspiruojanti pakrantė, čia galiu pailsėti, pasikrauti.

Gali būti, kad, jei būčiau augusi kitame mieste, mano gyvenime teatro nebūtų.

Kai atėjau į S.Dacho mokyklą, pakliuvau į teatro klasę. Pamenu, kaip verkiau prieš rugsėjo pirmąją. Tuomet labai norėjau į klasę, kurioje buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas, o pakliuvau į teatrinę.

Nesupratau, ką ten galėčiau veikti. Bet mokytoja Rita Rimkutė, matyt, kažką manyje įžvelgė, kreipė mane kurti vaidmenų, tai po truputį užkabino. 12-oje klasėje jau buvo aišku, kad gyvenimą susiesiu su teatru. Labai svarbios buvo ir režisūros studijos Klaipėdos universitete. Gytis Padegimas ir Darius Meškauskas sudėjo itin stiprius profesinius pamatus.

– Ar jau įvardytumėte save kaip susiformavusią režisierę?

– Turiu savo režisūrinę kryptį, ji atsirado, kai baigiau studijas. Mokydamiesi daugiausia dirbdavome su klasikos kūriniais, bet man nuolat norėjosi šiuolaikinės medžiagos ir savo baigiamajam darbui rinkausi šiuolaikinį kūrinį.

Režisierius laikomas rimtu, kai stato klasikos kūrinius. Pradedu rimtėti ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statau klasikinį kūrinį. Daugiausia dirbu su šiuolaikiniais dramaturgais ir lietuvių autoriais.

Kai manęs klausia, kodėl juos renkuosi, atsakau, kad A.Čechovo „Dėdės Vanios“ galiu rasti net kelis išnagrinėtus režisūrinius variantus. O rinkdamasi naują kūrinį,

esu pirmoji, kuri ieško būdo, kaip jį „atrakinti“, perprasti. Tai man suteikia daug kūrybinės energijos, veda į priekį.

Žanro privalumai – Kaip susiklostė, kad susidomėjote opera, ar, tiksliau, šiuolaikine opera? Kuo patraukė šis žanras?

– Šiuolaikinė opera mano gyvenime atsirado per NOA festivalius. Pirmoji šiuolaikinė opera, kurią pastačiau, buvo Alberto Navicko „Kitos trys seserys“. Tai buvo nauja patirtis. Tuomet prasidėjo bendradarbiavimas su „Operomanija“. Juodkrantėje kasmet rengiami susitikimai – suvažiuoja įvairių sričių menininkai, nuo performerių iki fotografų. Tie susitikimai yra svarbūs – visi gyvena skirtingose šalyse, turi skirtingų patirčių, tad procesas būna nenuspėjamas ir labai įdomus. Šiuolaikinis operos žanras turi privalumų, nes turinio atžvilgiu tai gali būti šiandienines socialines problemas nagrinėjantis kūrinys, atkreipiantis dėmesį į aktualias temas, jis greičiau reaguoja į aplinką ir jame daugiau mums suprantamų laiko ženklų.

– Koks būtų jūsiškis šiuolaikinės operos apibrėžimas?

– Sunku šį žanrą griežtai apibrėžti. Paliksiu tai muzikologams. Jau vien ties žodžiu „šiuolaikinis“ kyla nesusipratimų. Juk ir A.Čechovo kūriniai gali būti šiuolaikiniai.

Nemanau, kad galima sakyti, jog šiuolaikinėje operoje daugiau eksperimentuojama.

Juk eksperimentuoti lygiai taip pat drąsiai galima ir klasikinėje.

Aktualumo dimensija – Kas jums pačiai aktualiausia ir įdomiausia, statant šiuolaikinės operos kūrinius?

– Sutinku su mintimi, kad nereikia laukti, kol gims nauji klasikos grandai. Stiprūs nauji kūrėjai neatsiras be praktikos, be galimybės realizuoti savo mintis. Tikiu, kad reikia dirbti su dabar kuriančiais menininkais. Tokia yra aktualumo dimensija.

TEATRAS

O įdomu tai, kad šiuolaikinės operos kūriniai labai skiriasi nuo dramos teatro produkcijos. Opera turi aiškią ir griežtą struktūrą. Dramos teatre vieną sakinį galima improvizuoti kad ir dešimt minučių.

Operoje to negalima, neleistų muzika. Šis tikslumas man įdomus.

Mane domina ir didžiulis muzikos paveikumas. Pagaunu save mąstančią, dėl ko šiuolaikiniuose spektakliuose atsiranda muzikos grupės, kodėl scenoje skamba gyva muzika.

Manau, kad muzika turi didelį paveikumą.

Tai labai stipri priemonė, kuri gali ne tik virkdyti, bet ir sukelti įvairiausių reakcijų, net spengiantis garsas neša savo žinutę.

– Ką manote apie konceptualios, šiuolaikinės akademinės muzikos suprantamumo auditorijai dilemą?

– Amžinas klausimas, kiek konceptualius kūrinius supranta publika. Gal visko ir nereikia suprasti, pakaks, kad pasiims nors vieną sluoksnį.

Kultūra nėra natūralus dalykas, kaip kvėpavimas ar valgymas. Jos išmokstama.

Norint ją suvokti, reikia žinių. Vadinasi, reikia ties tuo dirbti, plėsti auditorijos žinias.

Man norisi, kad sudėtinga kūrinių kalba nebūtų suprantama tik kritikams. Neseniai žiūrėjau britų kuriamas televizijos laidas, kuriose pasakojama apie konceptualų šiuolaikinį meną. Tai puikus edukacinis žingsnis.

Apie gyvenimo kelionę – Papasakokite apie „Į švyturį“. Minėjote, kad statyti jūrinės, Klaipėdai savos tematikos operą jus prašė dar buvęs teatro vadovas. Kodėl pasirinkote V.Woolf kūrinį?

– Taip ir buvo. Man labai patiko ši vadovo idėja. Ieškojau, ieškojau, kol galiausiai pradėjau skaityti V.Woolf. Beskaitant užkabino keli kabliukai – atostogos, pasivaikščiojimai, laikas mąstymui ir refleksijai, vasaros vakarai, buvimas kartu. Tai man priminė Klaipėdą.

G.Labanauskaitė taip pat yra klaipėdietė, tad, kai sėdome prie libreto, dalijomės prisiminimais, kalbėjomės apie tai, ką išprovokavo šis kūrinys. Man pačiai jis pažadino nemažai su Klaipėda susijusių gražiausių prisiminimų.

V.Woolf viena iš modernizmo rašytojų, viena pirmųjų, rašiusių pasąmonės srauto metodu. Kažkur skaičiau, kad jos personažai nesugeba net durų atidaryti, nes per daug reflektuoja kiekvieną veiksmą.

Man „Į švyturį“ yra vienas gražiausių šios rašytojos kūrinių – jame daug ramybės. Šioje operoje labai svarbūs žmonių tarpusavio santykiai ir laiko tema. V.Woolf daug rašė apie laiką ir apmąstė, ką laikas keičia mumyse, kas lieka jam einant. Apskritai laikas – viena iš mane labai dominančių temų ir jau ne pirmame spektaklyje jos imuosi. Šis kūrinys kalba apie tai, kaip sėdime savo gyvenimo saloje ir svajojame apie kažkokį nenumaldomai traukiantį tašką. Visi kažko tikimės. Švyturys yra to kiekvienam savito traukos taško simbolis.

Opera yra apie kelionę į švyturį. Tai ir filosofinis kūrinys. Nenoriu visko išpasakoti, bet publika spektaklio metu sėdės scenoje.

Operoje „Į švyturį“ – ištįsęs, minčių pilnas laikas. Tai klaipėdietiškas gyvenimo ritmas.

Kūrė dirbtuvių principu – Kaip susiformavo kūrėjų komanda, kurioje, be jūsų, dar yra kompozitorė R.Mačiliūnaitė ir poetė bei dramaturgė G.Labanauskaitė?

– G.Labanauskaitę pakviečiau, nes ji beprotiškai intelektuali dramaturgė, domisi ir moterų teisėmis, tai taip pat susiję su V.Woolf. Jai užtenka literatūrinio bagažo ir teorinių žinių suvokti tokį kūrinį ir su juo susidoroti. Praverčia ir tai, kad G.Labanauskaitė yra klaipėdietė.

R.Mačiliūnaitė yra mano bendražygė, kartu kūrėme ne vieną spektaklį. Pasitikiu jos muzika ir ją suprantu. Ši kompozitorė siūlo įdomius muzikinius sprendimus, savitas žaidimo taisykles. Dėliodamos spektaklio struktūrą, daug ką pradėdavome būtent nuo muzikinių atspirties taškų.

– Buvote prasitarusi, kad operos kūrybinis procesas buvo dialoginio pobūdžio.

Gal galite papasakoti apie jį kiek plačiau?

– Viskas vyko dirbtuvių principu.

Svarstau, kad tai „Operomanijos“ įtaka, minėtų susitikimų Juodkrantėje metu net ir solistai gali pasiūlyti idėją spektakliui.

Prie proceso gali prisidėti visi. Toks yra

nepriklausomo teatro kelias, jame visi turi daugybę funkcijų, nors tai nėra komfortiškas darbo laukas, bet man taip patinka, sveika neužsidaryti tik režisūroje. „Į švyturį“ kūrimo metu kartu kalbėjomės apie libretą, muziką, režisūrą. Tai padėjo ieškant geriausių sprendimų, tvarkant medžiagą. Kiekviena siūlydavome tai, kas mums atrodė svarbiausia, – visos kartu tyrinėjome romaną, svarstėme, ką palikti, o ko atsisakyti.

Man atrodo, kad toks darbo principas padeda sukurti organiškesnį kūrinį. Kai jis auga bendraujant kūrėjams, jis natūralus, ne dirbtinai inicijuotas.

Svarbu plėsti akiratį – Kaip vertinate darbą su Muzikinio teatro solistais? Ar jie lengvai pasidavė šiuolaikiniam kūriniui, perprato medžiagą?

– Labai jais didžiuojuosi – tai jiems visai naujas žanras. Man šiuolaikinė opera pažįstama, o jiems naujovė, to nėra Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jie dirba, stengiasi suprasti, tyrinėja medžiagą, kelia klausimus.

– Jūs teisi, šiuolaikinė opera nėra dažnas svečias šiame teatre. Kaip manote, kodėl jos čia reikia, juk teatro veiklos linija gana klasikinė?

– Atlikėjams naudinga pabūti neįprastuose jiems būviuose. Jie lavina įgūdžius, plečia akiratį. Apskritai, kuo teatras spalvingesnis, įvairesnis – tuo jis įdomesnis savo lankytojams. Be abejo, žiūrovai įpratę prie klasikos.

Bet juk prisiminkime, visai neseniai mums, lietuviams, buvo sunku įprasti valgyti alyvuoges, teko prie jų pratintis. Tai taip ir ši opera – alyvuogės. Europoje yra sukuriama daug šiuolaikinių operų. Radau, kad net Austrijoje šiemet įvyks tokio kūrinio premjera. Šiuolaikinė opera labai įdomi, jos formatas apima itin daug, medžiaga gali būti įvairiausia, muzika taip pat. Tereikia norėti ateiti ir susipažinti. O kalbant būtent apie „Į švyturį“, nemanau, kad ši opera bus nesuprantama ar per daug konceptuali. Juk joje kalbama apie santykius, gyvenimą. Be to, romanas, kurio pagrindu ji sukurta, – klasikinis. Noriu, kad mūsų opera padėtų žiūrovams susipažinti su puikios rašytojos V.Woolf kūriniu ir išgirsti šiuolaikinę R.Mačiliūnaitės muziką.

13

TEATRAS / ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

„Juoda dėžutė“: mąs nuo mirusios sistem Naujausias Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklis – Pavelo Priažko „Juoda dėžutė“ (pjesę išvertė Gintaras Grajauskas) – apie visuomenės būklę, apie dvasinės ligos sužalotus žmones, kurie, nebegyvendami totalitarinėje santvarkoje, vegetuoja ir gyvena taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę, – sistema tapo jų asmeniniu monstru.

Sondra SIMANA

Atsakymas į klausimą Pagrindinis veikėjas (Vladimiras Pavlovičius – aktorius Vaidas Jočys) – tipiškas mokytojas, atsakingas sistemos sraigtelis, turintis valdžią ir psichologiškai paklūstantis už save viršesniam, šiuo atveju žmonai (Jevgenija Dmitrijevna – aktorė Karolina Kontenytė), kuri dirba mokyklos medicinos punkte.

Tipiškas tipas susimąsto. Jis mąsto ilgai.

Taip prasideda spektaklis, taip ir baigiasi. Žmogau, mąstyk. Tik tada galėsi užlaužti savyje sistemą, – siūlo pjesės autorius.

Medicinos punkto darbuotoja ne tik nemąsto, ji neleidžia mąstyti kitiems – savo vyrui, mokiniams (Marina – Justina Vanžodytė, Aleksejus – Donatas Stakėnas, 14

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio – P.Priažko „Juoda dėžutė“ (rež. D.Rabašauskas).

Sergejus – Jonas Baranauskas). Ji duoda įsakymus, kurie yra tvarkos garantas. O, mieli žmonės, kas iš mūsų nenori gyventi tvarkingoje visuomenėje?

Pagrindinė spektaklio idėja pritrenkiamai paprasta ir lakoniška: geriausia gyvenimo strategija yra likti ten, kur esi, ir daryti tai, ką nori. Paskutinis

TEATRAS / ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

stant galima išgyti mos Laikas, kuriame gyvename Tai spektaklis ne apie sovietmetį, nors įtaigus scenos interjeras perteikia sovietinės buities realizmą – atsilaupiusio tinko sienos, skardinės kriauklės, nuspardytos durys, stiklinė siena, kad būtum matomas (dailininkė Laura Luišaitytė).

Tai spektaklis apie absurdiškai uždarą sociumą, kuriame žmogus pats save kaip inkliuzą įkalinęs iš įpročio, iš inercijos. Tai laikas, kuriame gyvename šiuo metu mes, lietuviai europiečiai. Laikas po totalitarizmo, kai patys save smaugiame ir niekiname, – nebeliko „vado“, bet mes dar nesame susitikę su savimi.

Klaipėdoje pagaliau yra spektaklis apie šiandienos vidinę tikrovę. Ir jo siūloma išeitis – likti čia ir gyventi – man yra priimtina strategija.

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

autobusas išvyko, sūnus (Valera – Mikalojus Urbonas) liko namuose, jis eksponuoja mirusius paukščius mokykloje, matomose vietose. Tai atsakymas į

klausimą – emigruoti ar likti? Paklusti valdžiai ar pasakyti savo nuomonę?

Būti sistemos varžtu ar pačiam kurti bendruomenę?

Vyras sėdi ir laukia susitikimo. Jis žino, kad jo sūnus yra teisus, maištaudamas prieš absurdišką įsivaizduojamą visagalę sistemą, bet jam pačiam reikia iki galo susivokti, kad galėtų išgydyti nuo mirusios sistemos žmoną ir mokinius. Kas ten, kas ten, – šaukia vyras, žiūrėdamas pro langą ir nieko nematydamas, tik nujausdamas permainas. Jos čia, visai šalia. Bet reikia išeiti iš sistemos.

Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje pagaliau yra spektaklis apie šiandienos vidinę tikrovę.

Ir jo siūloma išeitis – likti čia ir gyventi – man yra priimtina strategija.

Tik mąstydami galime ant kelių laikyti juodą dėžutę, kurioje, anot žiniasklaidos (anot mokytojo žmonos), gali būti bet kas – bomba, neofašizmas ar islamas.

15

MUZIKA

Didžiausiame pajūrio klasikinės muzikos uoste – Klaipėdos koncertų salėje kovo 29 – balandžio 21 dienomis švartavosi 42-asis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Įkūnydamas tradicijų ir naujovių sintezę, festivalis pristatė septynis koncertus. Balandžio 5-ąją nuskambėjusi programa „Vandens spalva“ intrigavo nacionaline premjera. ►

Maži ir did J.Janulytės

42-ojo festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncertas „Vandens spalva“ Klaipėdos koncertų salėje: orkestras „Sinfonietta Riga“.

16

MUZIKA

deli garsĹł pasauliai

Vytauto Petriko nuotr.

17

MUZIKA

Saksofonininkas A.Kazlauskas.

Danguolė VILIDAITĖ

Dviejų festivalių užsakymu ◄ Šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjai, nors jų uostamiestyje nėra daug, veikiausiai atkreipė dėmesį į svarbų faktą – latvių orkestro „Sinfonietta Rīga“ (dirigentas Normundas Šnē) pasirodymą bei jo metu pirmą kartą Lietuvoje atliktą Justės Janulytės kūrinį „Vandens spalva“ saksofonams solo ir kameriniam orkestrui. Kompozicija, kad ir kaip būtų keista, sukurta „Klaipėdos muzikos pavasario“, tradiciškai labiau orientuoto į klasikinės muzikos opusus, ir Rygos „Saksofonijos“ festivalio užsakymu.

Premjera, žinoma, visada intriguoja, juolab – nacionalinė, o dar Klaipėdoje. Bet šiuo atveju renginys vertingas dar ir dėl to, kad ir pati autorė yra labai įdomi, šiandien laikoma viena perspektyviausių jaunųjų kompozitorių. 2011-aisiais J.Janulytei 18

įteikta Lietuvos kultūros ministerijos jaunojo menininko premija, jos opusai ne kartą pelnė geriausių metų kūrinių titulus, bet didžiausiu šios menininkės pasiekimu galima laikyti UNESCO Paryžiuje organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje laimėtą pirmąją vietą (2009). Šios kompozitorės stilių geriausiai, mano nuomone, apibūdina muzikologės Jūratės Katinaitės duota charakteristika, kurioje minimi autorės taip mėgstami didžiuliai mirgančių, raibuliuojančių garsų sluoksniai, garsais sukuriamas erdvėje judančios materijos įspūdis.

J.Janulytė rašo remdamasi pačios sugalvotu monochrominės muzikos principu, technika ir estetika, kai vizualus pavadinimas atspindimas kompozicijos vidinėje (akustinėje), mikro- ir makrostruktūroje. Tas autorės žvilgsnis į garsą, tarsi pro mikroskopą, jį skaldant, plečiant, sukant, apverčiant, sukuria daug papildomų dažnių ir vibracijų, kurių poveikį kartais galima net fiziškai stipriai pajausti, maloniai arba ne.

Kūriniai dažniausiai skirti vienos rūšies instrumentams, o po jų dažnai poetiškais

pavadinimais slypi labai konstruktyvi, racionali idėja.

Klaipėdoje girdėjome ne vieną šios kompozitorės darbą, bet juos dar galima suskaičiuoti, kaip sakoma, vienos rankos pirštais.

Kartais net pagalvoji, kad užsienyje jos muzika atliekama dažniau nei čia, Lietuvoje.

Man didesnį įspūdį paliko 2011-aisiais festivalyje „Permainų muzika“ skambėję „Smėlio laikrodžiai“ keturioms violončelėms, elektronikai ir videoscenografijai, ne tik muzikinis, bet ir vizualinis jų sprendimas. Šį kūrinį, tarp kitko, norintieji vėl galės išgirsti ir išvysti gegužę vyksiančiame Klaipėdos tarptautiniame violončelės festivalyje.

Preciziškoje ir tikslioje „Sinfonietta Riga“ interpretacijoje J.Janulytės „Vandens spalva“ įgavo sunkiai žodžiais apibūdinamo efemeriškumo bruožų, išraiškos gelmės.

MUZIKA

Dirigentas N.Šnē.

Vandens (ir kitas) spalvas ištyrus „Vandens spalva“ – tai trečioji dalis iš, anot J.Janulytės, „latviškos“ trilogijos (kartu su „Naktų ilgėjimu“ ir „Debesų stebėjimu“), patikėta atlikti dirigentui N.Šnē su „Sinfonietta Riga“. Opuso faktūra, kaip ir ankstesnėse jos kompozicijose, pripildyta daugelio mažų mirgėjimų (styginiai instrumentai), nuolatinių pasikartojimų. Tik šiuo atveju tai perteikia vandens judėjimą, sukimąsi, gal jo skaidrumą ir spindėjimą.

O trys kūrinį sudarantys epizodai – tarsi trys didžiuliai emociniai potvyniai ir atoslūgiai. Dinaminei linijai po truputį augant ir garsėjant, garsų masei didėjant, kulminacinėse vietose įsijungia pučiamieji instrumentai, solisto partijoje labiau akcentuojamos aukštos, intensyvios natos. Čia tikrai neišgirsi tradicinio šilto saksofono garso (Arvydas Kazlauskas – sopraninis, altinis ir baritoninis saksofonai), jokių virtuoziškumu stebinančių pasažų ar dainingos melodinės linijos, tik paeiliui besikeičiančios ilgų ritminių verčių aukštos ir žemos natos

su vis platėjančia diapazono amplitude, kol pasiekiami kraštutiniai galimi jos taškai.

Kūrinys gražus, užburiantis savo begalybės pojūčiu, paslaptingai išnykstančiu pačioje pabaigoje. Preciziškoje ir tikslioje „Sinfonietta Riga“ interpretacijoje jis įgavo sunkiai žodžiais apibūdinamo efemeriškumo bruožų, išraiškos gelmės.

Kiti koncerte atlikti šiuolaikiniai opusai – tai latvių kompozitoriaus Jachino Poussono „Murmurations“ bei esto Erkkio Sveno Tüüro „Lighthouse“. Įdomiau šiuokart suskambo antroji kompozicija, jungianti įvairesnes komponavimo priemones, tonalius ir atonalius principus. Šio kūrinio energija įžiebiama priešpastatant skirtingo charakterio ir intensyvumo muzikinius audinius, juos imituojant, suliejant arba tarsi tiesiog nukertant, o ekspresyvūs inkliuzai neleidžia užsimiršti.

Finaliniai virtuoziški pasažai Vakaro pabaigoje pagrota Josepho Haydno simfonija B-dur Nr. 98 dar geriau

padėjo suprasti N.Šnē vadovavimo stilių, tokį dažnai santūrų ir elegantišką, be jokio emocinio perspaudimo. Atrodo, kad diriguodamas maestro stengiasi kuo tiksliau įvykdyti visus kompozitorių sumanymus, kad ir mažiausią partitūros žymėjimą. Tad ir J.Haydno kūrinyje muzikos judėjimas, iš pradžių kiek pristabdytas, vėliau sublizgo visomis klasicizmui būdingomis spalvomis, lengvumu ir optimizmu.

Ir jeigu kurie nors iki šio momento dar abejojo „Sinfonietta Rīga“ profesionalumu, tai dabar, išgirdę jų efektingą, virtuoziškais pasažais žaižaruojančią šio opuso interpretaciją, tikrai turėjo savo nuomonę apie orkestrą pakeisti.

Kūrinys labai spalvingas, trykšte trykšta nevaldoma fantazija, netikėtais tiems laikams sprendimais, kad ir fortepijono (klavesino) solo epizodas finalo kodoje (sakoma, kad koncerte Londone ją atliko pats J.Haydnas) ar kanoninių sekvencijų intarpas pirmosios dalies temų perdirbimo epizode, daug individualizuotų solo fragmentų. J.Haydnas čia pasireiškė kaip tikras savojo laikmečio novatorius.

19

MUZIKA

Įspūdinga moter

Klaipėdos žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ ir jo vadovė J.Kiaulakytė.

Balandžio 8-ąją Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje vyko chorinės muzikos koncertas, pavadintas „Po „Aukso paukštės“ sparnu...“

Rūta VILDŽIŪNIENĖ

„Aukso paukštė“ – „Dangei“ Šioje muzikos šventėje susipynė dvi progos.

Viena – tai tęstinis tarptautinis projektas, bendrai idėjai sujungęs trijų miestų – 20

Vilniaus, Klaipėdos ir Liepojos (Latvija) – moterų chorus. Prie jų šiemet prisijungė kolektyvas iš Zalcburgo (Austrija). Sumanymo pagrindinis tikslas – kolektyvams kasmet prisistatyti su savo parengtomis programomis bei kartu atlikti pasirinktą stambios formos kūrinį.

Kita ne mažiau svarbi proga šiemet – „Aukso paukštės“ įteikimas Klaipėdos moterų chorui „Dangė“ už aktyvią veiklą ir nuopelnus chorinei muzikai, taip pat už svarius laimėjimus tarptautiniuose konkursuose demonstruojant profesionalumą ir garsinant Lietuvos vardą.

Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmai moterų choras „Dangė“ gyvuoja nuo 2013 metų. Jo įkūrėja ir meno vadovė – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentė, dirigentė Judita Kiaulakytė. Nuo gyvavimo pradžios „Dangė“ aktyviai dalyvauja miesto ir šalies kultūriniame gyvenime. Choras koncertuoja Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų salėse, įvairiose bažnyčiose sakralinės

muzikos valandų metu, dalyvauja miesto ir šalies dainų šventėse. Kolektyvo branduolį sudaro Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventės, buvusios šios aukštosios mokyklos studentės.

Per gana trumpą choro gyvavimo laikotarpį dainininkės pasiekė aukštą muzikinį lygį. „Dangė“ – ne vieno tarptautinio chorų konkurso laureatas: 2015 m. aukso diplomas pelnytas Lenkijoje (Passion Music Festival Szczecin); 2016 m. du aukso diplomai – lygių balsų ir sakralinės muzikos kategorijose – laimėti Ispanijoje (Canta Al Mar Calella / Barselona) bei kitur.

Garbingas Nacionalinio kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimas – puikus įvertinimas Žvejų rūmų kolektyvui ir jo vadovei už neblėstančią energiją puoselėjant chorinį judėjimą, randant jam bendraminčių, norinčių muzikuoti ir gilinti profesionalumą, ruošiant įdomų bei sudėtingą repertuarą. Chorui siekti meninių aukštumų padeda chormeisterė Rasa Lukšienė bei koncertmeisterė

MUZIKA

rų chorų šventė Tęstinis projektas

„Aukso paukštė“ „Dangei“ – 2016-ųjų geriausiam suaugusiųjų chorui ir jo vadovui.

Jūratė Gedminienė. Kolektyvą sveikino jį remianti miesto savivaldybė, Žvejų rūmų atstovai. Menų akademijos parama sietina su suteikta galimybe chorams koncertuoti puikioje jos koncertų salės erdvėje.

Kita meninio susitikimo proga – kelerius metus vykstantis minėtas tarptautinis projektas, kurio iniciatorės – puikios dirigentės ir organizatorės, gebančios sukviesti ir uždegti chorinio muzikavimo džiaugsmu nemažą būrį dainininkių. Tai Ilzė Valcė, vadovaujanti chorui „Atbalss“, choro „Virgo“ vadovė Rasa Gelgotienė ir „Dangės“ choro įkvėpėja J.Kiaulakytė. Šiemet prisijungti prie sumanymo buvo pakviestas Zalcburge puikiai dirbantis žymus lietuvių dirigentas, klaipėdietis Arūnas Pečiulis. Į Lietuvą jis atvyko su moterų ansambliu „Vocal orange“. Beje, Zalcburge tai ketvirtasis šio dirigento vadovaujamas kolektyvas, su kuriuo jis dirba šešti metai.

Pagrindinis šio tarptautinio muzikinio projekto tikslas – klasikinę muziką ir dainavimą mėgstančius žmones įtraukti į gyvą muzikavimą, priartinti juos prie klasikinės muzikos lobyno, bendrame skambesyje suvienyti visus mėgstančius muziką ir skleisti kūrybingo bendradarbiavimo idėjas tarptautiniu mastu. Kartu šie moterų chorai jau dalyvavo įvairiuose chorinės muzikos projektuose, koncertavo Vilniuje, Rygoje, Liepojoje, Klaipėdoje,

Marijampolėje ir kitur. Jie parengė ir kartu atliko S.Moniuszkos Mišias, G.B.Pergolesi „Stabat Mater“. Šiemet klausytojai išgirdo F.Mendelssohn‘o-Bartholdy Tris Motetus.

Religinės muzikos repertuaras kaskart derinamas prie datos, kada kolektyvai koncertams gali kartu susitikti. Pastarasis koncertas buvo skirtas priešvelykiniam susikaupimui. Šiemet prisijungęs „Vocal orange“ choras iš Zalcburgo, vadovaujamas A.Pečiulio, pratęs geografines koncertuojančių kolektyvų platumas, suteikdamas galimybes dainininkėms ne tik pakeliauti, pamatyti, bet ir kelti savo meninį lygį, taip pat plačiai publikai pristatyti savo šalių kompozitorių kūrybines intencijas, nes nemažą dalį koncertinio repertuaro sudaro šiuolaikinių kompozitorių choriniai opusai, skirti moterų chorams.

Liepojos „Atbalss“ Liepojos universiteto moterų choras „Atbalss“ („Aidas“) gyvuoja jau penkis dešimtmečius. 1959 m. jį įkūrė dirigentas Kārlis Kreicbergas. Nuo 1970 m. choro dirigentas – Vilnis Kronbergass. ►

Liepojos universiteto moterų choras „Atbalss“, vadovė I.Valcė.

21

MUZIKA

Zalcburgo moterų ansamblis „Vocal orange“ ir jo vadovas A.Pečiulis. ◄ I.Valcė chorui vadovauja nuo 1991 m. Atlikėjos – Liepojos universiteto studentės, todėl šis kolektyvas yra besikeičiantis ir visada jaunas. Dainininkės puoselėja chorinės muzikos tradicijas savo universitete. Jos ugdo ne tik savo kolegų – studentų, bet ir daugelio klausytojų muzikinį skonį. Choro repertuare, be Latvijos kompozitorių opusų,

dažnai skamba kitų kraštų ir epochų žymiausių autorių kūriniai, labai svarbią vietą užima XX a. muzika. „Atbalss“ pripažintas ir apdovanotas tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose Lietuvoje, Estijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Danijoje bei kitur.

Nuo pat gyvavimo pradžios choras „Atbalss“ dalyvauja visose Latvijos

dainų ir šokių šventėse, varžosi „Songs wars” („Dainų karai“) konkursuose, kuriuose ne kartą yra tapęs laimėtoju.

Choras taip pat dainuoja Baltijos šalių studentų festivaliuose. Daugelį metų kolektyvas yra nenuilstantis Latvijos chorinio judėjimo dalyvis, puoselėjantis ir palaikantis gilias šios šalies chorinio meno tradicijas.

Pabaigoje visi keturi chorai drauge atliko F.Mendelssohno-Bartholdy Tris Motetus. Dirigavo J.Kiaulakytė.

22

MUZIKA

Vilniaus „Virgo“ Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ savo veiklą pradėjo 1980 m. Tai yra vienas žymiausių moterų chorų Lietuvoje.

Jis daugkartinis tarptautinio S.Šimkaus konkurso laureatas, „Aukso paukštės“ laimėtojas. Per savo solidų gyvavimo laikotarpį kolektyvas yra pelnęs laureato vardą net 12 tarptautinių konkursų, pasirodė beveik 50 tarptautinių festivalių, gastroliavo daugiau nei 20 šalių, koncertavo JAV ir Kanadoje, dainavo Kuboje, Brazilijoje, Argentinoje, Meksikoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Rusijoje, Japonijoje bei kitur. Įspūdingi

Tai dar viena galimybė dainininkėms bręsti, patirti muzikos meno beribes galimybes. skaičiai rodo milžinišką įdirbį ir didžiulį atsidavimą choriniam menui. Šiuo metu choras vienija apie 60 universiteto studenčių ir absolvenčių iš įvairių Vilniaus universiteto fakultetų.

Pastarųjų metų laimėjimas – 2016 m. „Virgo“ pelnė aukso medalį tarptautiniame konkurse „Cantus Gaudeamus“ Lenkijoje.

Choras yra išleidęs šešis kompaktinius diskus. R.Gelgotienė chorui vadovauja nuo 1981-ųjų. Jai talkina chormeisterės Indrė Veličkaitė, Raminta Gocentienė, Rita Kraucevičiūtė.

Zalcburgo „Vocal orange“ 2011-ųjų kovo pradžioje Monika Hammerer ir A.Pečiulis nusprendė, kad Zalcburgo chorinėje padangėje kažko trūksta. Nors šiame Austrijos mieste gyvuoja maždaug 100 chorų, priklausančių bažnyčioms, taip pat parapijoms ar kitoms organizacijoms, jame nebuvo moterų ansamblio, dainuojančio a cappella. Todėl jiedviem gimė nuostabi idėja – suburti moterų kolektyvą, norintį rimtai ir profesionaliai muzikuoti. Taip atsirado ansamblis, pasivadinęs „Vocal orange“ („Vokalinis apelsinas“).

Zalcburgo muzikinę kasdienybę praskaidrino nauja atlikėjų sudėtis, naujas garsas ir spalvos. „Mes – „Vocal orange“ – unikalių damų ansamblis, vienijamas didžiulės aistros dainuoti, susirenkame padainuoti įdomios ir retai atliekamos muzikos. Su

aistra ir dideliais siekiais, su viso pasaulio muzika ir literatūra tampame gyvybingos.

Ypatingas dėmesys mūsų programoje – Baltijos regiono kompozitorių kūriniams.

Mūsų gerbiamas ir mylimas dirigentas – A.Pečiulis yra lietuvis, klaipėdietis. Jo pastangų dėka su malonumu dainuojame ir lietuvių autorių kūrinius“, – pasakojo viena iš zalcburgiečių. Publikos džiaugsmui koncerte austrės atliko net keturias lietuvių autorių kompozicijas, susilaukdamos didžiulių aplodismentų. Skambėjo Vytauto Montvilos, Donato Zakaro ir dvi Nijolės Sinkevičiūtės lietuvių liaudies dainų išdailos. Su kompozitore N.Sinkevičiūte kolektyvą sieja ypatingi kūrybiniai ryšiai.

Ansambliui specialiai užsakomi ir jo atliekami šios autorės opusai. Visos zalcburgiečių kompozicijos koncerte skambėjo stilingai, puikiai ansambliuojant, žavėjo ir aiškia dikcija, suprantama kalba.

Austriškų kalnų platybėmis padvelkė atlikėjų padainuotas Steirerio Dreierio „Austrų jodleris“. Įspūdį pagilino dainininkių išsidėstymas aplink žiūrovus iš keturių kampų. Akustinis efektas, kai garsas sklinda iš už nugaros, apgaubė savo jaukumu ir švelnumu. Tokiu būdu senais laikais piemenys susikalbėdavo vienas su kitu nuo atskirų kalnų viršūnių. ►

23

MUZIKA

Vilniaus universiteto moterų choras „Virgo“, vadovė R.Gelgotienė.

Koncerto kulminacija ◄ „Dangės“ choro programą sudarė

Vaclovo Augustino, Tomo Kutavičiaus, Laimio Vilkončiaus, Piotro Jančeko ir Gedimino Kalino kompozicijos. Turbūt labiausiai klausytojus prikaustė ir sužavėjo G.Kalino „Ave Maria“. Choras sukauptai ir su didele įtaiga išryškino daugiaplanę kompozicijos dramaturgiją. Interpretacijos dinaminiai niuansai nuskambėjo nepaprastai įtaigiai.

Latvių choras „Atbalss“ atliko Georgo Pelėcio „Missa brevis“. Tradicinės keturios Mišių dalys – Kyrie eleison, Gloria, Sanctus, Agnus Dei – nuskambėjo sukauptai ir didingai. Muzikinė ciklo kalba santūriai moderni ir tinkanti religinei tematikai.

Vargonavo Laura Gedgaudaitė. „Virgo“ choras atliko Pekkos Kostiaineno, Modesto Jankūno ir Vytauto Miškinio sakralinius kūrinius. Šio sambūrio kulminacija tapo koncerto pabaigoje visų keturių chorų atlikti Felixo Mendelssohno-Bartholdy Trys Motetai.

Po koncerto. Priekyje – I.Valcė, R.Gelgotienė, J.Kiaulakytė, L.Gedgaudaitė, A.Pečiulis.

Vytauto Petriko nuotr.

24

Iškilmingas ir efektingas kantatinio pobūdžio kūrinys pasirinktas neatsitiktinai.

Jis skirtas gavėnios laikotarpiui ir buvo atliekamas ne tik Klaipėdoje, bet ir Verbų sekmadienį Liepojoje, didingoje evangelikų bažnyčios erdvėje. Klaipėdoje chorams dirigavo J.Kiaulakytė, Liepojoje – I.Valcė.

Tai dar vienas šio projekto niuansas, suteikiantis progą atlikėjams pamatyti skirtingų dirigenčių interpretacijas, gal kiek kitokį požiūrį į partitūrą. Tai dar viena galimybė dainininkėms bręsti, patirti muzikos meno beribes galimybes. Juk dirigenčių mostui pakluso didelis būrys chorisčių, kurios kalba skirtingomis kalbomis, gyvena skirtingose šalyse, tačiau muzikoje gali puikiai susikalbėti, tapti bendramintėmis, vienodai jausti, suvienytos universalios šio meno kalbos. Ta bendrystė koncerto metu persidavė ir klausytojams. Išgyventoms gilioms emocijoms, turinio apmąstymams tikrai galėtume taikyti sacrum epitetą. Svarbi vieta šioje partitūroje skirta vargonų partijai, kurią dėmesingai atliko L.Gedgaudaitė. Šventė Klaipėdoje baigėsi. Kiekvieno choro ateities darbai ir planai susiję su naujomis koncertinėmis kelionėmis, konkursais, vasarą vyksiančiais festivaliais. Šmėkštelėjusios trumpos žinios spaudoje ar gandai, kad dainininkės iš konkurso ir vėl grįžo nugalėjusios, pasitvirtino – turime puikius chorus. Belieka jiems visiems palinkėti sėkmės ir didelio muzikavimo džiaugsmo.

MUZIKA

Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (2) 1923-iaisiais prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, visose srityse prasidėjus lituanizacijos procesui, neužmirštas ir muzikinis gyvenimas. Vis dėlto formuotis profesionaliajam lietuviškajam menui, taip pat lietuviškam operos teatrui nebuvo lengva; Klaipėdoje tebedominavo labai gyvybinga, ilgaamžė, turtinga vokiečių muzikinė kultūra. Vis dėlto stiebėsi pirmieji lietuviško operos teatro daigai.

Daiva KŠANIENĖ

Pirmoji lietuvių jėgomis Stebėdami ir stebėdamiesi aktyviu, profesionaliu (muzikinis teatras, simfoninis orkestras, gausūs kameriniai ansambliai, chorai ir kt.) vokiečių muzikiniu gyvenimu, Klaipėdos lietuviai taip pat apie tai svajojo. Vienas didžiausių troškimų – savas operos teatras. Buvo sunku; nedaug tebuvo krašte lietuvių, turinčių profesionalų muzikinį išsilavinimą, trūko ir tinkamų patalpų (Klaipėdos teatro pastate šeimininkavo vokiečiai). Tad pirmieji muziki-

Šaulių namai XIX a. viduryje. G.Valdhauerio litografija.

Nuotrauka iš J.Tatorio knygos „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“

niai spektakliai Klaipėdoje buvo pastatyti mėgėjų jėgomis.

1922 m. sausio 14 d. choras „Aida“ Klaipėdos šaulių namuose parodė pirmąjį krašte lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį – kompozitoriaus Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, diriguojamą choro vadovo Viliaus Bajoro.

Daugelis lietuvių džiūgavo. Premjeroje apsilankęs žymusis lietuvių dainininkas Kipras Petrauskas taip pat buvo sužavėtas ir šį įvykį laikė didelės svarbos reiškiniu: „Mažosios Lietuvos lietuvių meno (...) srity šita šventė iš šito atžvilgio turės istorinės reikšmės. (...) Rašant apie lietuvišką operą ir operetę, visjau reikės pasakyti, jog Mažojoj Lietuvoj ji pirmą kartą tapė užvesta 1922 m. sausio 14 d. Klaipėdoj. (...) Tai jau

geras ženklas Mažosios Lietuvos lietuvių savoj kultūroj pakilimo“ (K.Petrauskas apie Lietuvos operą. Rytojus. Darželis. Tilžė– Klaipėda, 1922 m. lapkričio 25 d.). Ši data laikytina Klaipėdos lietuviško muzikinio teatro (Operos) pradžia.

Pavyzdys ir iššūkis Nuo 1923 m. iš Didžiosios Lietuvos į Klaipėdą darbuotis atvykstantiems lietuvių muzikams aukšto lygio vokiečių muzikinė kultūra kėlė ne tik nusistebėjimą bei susižavėjimą, bet ir skatino norą siekti panašių aukštumų. Tačiau lygintis, tuo labiau konkuruoti nebuvo lengva. ► 25

MUZIKA

◄ Tad siekiant sukurti ir Klaipėdoje įtvirtinti lietuviškąją kultūrą, įsteigti savo Operą, reikėjo įdėti daug pastangų.

Kita vertus, intensyvus, profesionalus vokiečių muzikinis gyvenimas buvo ir pavyzdys, ir savotiškas postūmis, net iššūkis lietuvių muzikams.

Klaipėdoje apsigyvenęs energingasis muzikas Stasys Šimkus, nugalėdamas daugybę materialinių, buitinių, meninių sunkumų, 1923 m. įsteigė Klaipėdos konservatoriją (vienerius metus ji veikė kaip privati). Maestro suprato, kad be savų išaugintų lietuvių atlikėjų neįmanoma Klaipėdoje subrandinti profesionalaus muzikinio gyvenimo apraiškų – nei įkurti operos teatro, nei suburti simfoninio orkestro. Beje, šioje lietuviškoje Konservatorijoje, veikusioje iki 1930 m., daugiau kaip du trečdalius svarbiausių muzikinių dalykų dėstytojų sudarė kitataučiai – čekai, vengrai, rusai, vokiečiai.

Jaunuosius lietuvių instrumentininkus ir dainininkus – profesionalius Lietuvos muzikos pirmeivius jie ugdė vadovaudamiesi Vakarų Europos muzikos dėstymo metodikomis.

giedotojų draugija jau su S.Šimkaus įsteigtos Konservatorijos mokiniais bei mokytojais.

Siekis įkurti tikrą lietuvišką operos teatrą nuolat stiprėjo. Norint turėti savų solistų, 1925 m. rudenį į Konservatorijos Dainavimo klasę buvo priimti net 29 mokiniai. O prieš metus įsteigtame simfoniniame orkestre jau grojo nemažai lietuvių mokinių. 1928 m. pradžioje Konservatorijos mokytojai ir mokiniai pastatė (Dramos teatre) pirmąją lietuvišką operą – M.Petrausko „Birutę“ (be orkestro). Birutės partiją atliko kylanti operos žvaigždė, tuomet mokinė Antanina Dambrauskaitė.

Netrukus (1928 m. birželio 22 d.) rampos šviesą Šaulių namuose išvydo Konservatorijos mokinių ir mokytojų pastatyta

Konservatorijos užmojai Lietuviškas Klaipėdos simfoninis orkestras ir Opera buvo pagrindinis S.Šimkaus troškimas. Šiam tikslui jis nukreipė visas jėgas. 1927 m. tą pačią M.Petrausko operetę „Consilium facultatis“ Šaulių namuose pastatė mėgėjiška Klaipėdos

Klaipėdos konservatorijos steigėjas, kompozitorius, dirigentas S.Šimkus. Interneto nuotr.

Scena iš G.Verdi operos „Traviata“ ketvirtojo veiksmo. 1934 m.

Nuotrauka iš D.Kšanienės knygos „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ 26

Ch.Gounod opera „Faustas“, diriguojama Juozo Gaubo. Remiantis „Fausto“ vertinimais to meto spaudoje, akivaizdu, kad tai buvo neblogas, nors studijinis darbas, suteikęs realių vilčių tolesniam lietuviškos Operos gyvavimui Klaipėdoje.

Deja, 1930 m. Klaipėdos konservatorija, nepaisant visuomenės protestų, prašymų, peticijų, buvo uždaryta. Tais pačiais metais atgaivinta nedidelė Klaipėdos muzikos mokykla jau neturėjo nei simfoninio orkestro, nei pajėgaus choro, ir statyti operų nebuvo galimybių.

Ilgai nedelsė Ketvirtajame dešimtmetyje, tebevykstant Klaipėdos krašto lietuvinimo darbui, dar kartą gimė viltis atgaivinti lietuvišką Operą bei simfoninį orkestrą. Šios misijos ėmėsi įvairiašakė Klaipėdos lietuvių kultūrinė draugija „Aukuras“, globojusi muzikos mokyklą bei kitus miesto lietuviškosios kultūros reiškinius.

1933 m. į muzikos mokyklą dėstyti buvo pakviestas jaunas, talentingas kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas, ėmęsis iš naujo burti simfoninį orkestrą ir Operą. Muzikinių pajėgų buvo nedaug.

Simfoninio orkestro kontingentas buvo labai margas: muzikos mokyklos mokiniai, mokytojai (jų buvo mažai, tik 10), miesto karinio orkestro geresni instrumentininkai, net kavinių, restoranų muzikantai ir kiti. Taip susidarė 45 žmonių orkestras.

1933 m. birželio 22 d. jis Šaulių salėje surengė pirmąjį simfoninį koncertą (skambėjo L.van Beethovenas, F.Chopinas, F.Lisztas ir kt.). Tai sudarė prielaidas ir lietuviškos Klaipėdos operos atkūrimui.

Ilgai nedelsta.

1934 m. lapkričio 27 d. Šaulių namuose įvyko atgimusios Operos premjera – G.Verdi „Traviata“, diriguojant J.Kačinskui (režisavo S.Dautartas). Solo partijas atliko solistai profesionalai – M.DambravičiūtėBručkienė, J.Babravičius, V.Bručkus ir kiti.

Kadangi muzikos mokykla neturėjo savo choro, dalyvauti operoje buvo pakviestas S.Sodeikos vadovaujamas Klaipėdos mėgėjų choras „Vaidilutė“. Operoje debiutavęs Klaipėdos simfoninis orkestras pasirodė labai sėkmingai. Solistai taip pat žavėjo gausiai susirinkusią publiką. Pasisekimas buvo didžiulis: „Matėme ne primi-

MUZIKA

Ch.Gounod operos „Faustas“ afiša. 1935 m.

Nuotrauka iš J.Saulėnienės ir R.Tarik knygos „Nugrimzdusi Klaipėda“ II tomo

Gauti finansavimą naujam Klaipėdos operos pastatymui buvo labai sunku; krašto ir Lietuvos valdžia, atrodo, iki galo nesuprato lietuviškosios kultūros, muzikos svarbos politiškai trapiame Klaipėdos būvyje. tyvų bandymą, bet visiškai padorų operos pastatymą, kurio su malonumu galėjo klausytis ir išlepintos ausys“ (V.Jakubėnas. Šviesus kultūros žygis. Klaipėdos operą atidarius. Lietuvos aidas. Kaunas, 1934 m. gruodžio 10 d., p. 1). Net vokiečių spauda („Memeler Dampfboot“, „Memelandische Rundschau“ ir kt.) negailėjo pagyrimų.

Dar kartą žlugo Gauti finansavimą naujam Klaipėdos operos pastatymui buvo labai sunku; krašto ir Lietuvos valdžia, atrodo, iki galo nesuprato lietuviškosios kultūros, muzikos svarbos politiškai trapiame Klaipėdos būvyje. Tokiu būdu vos gimusi Opera vėl

Scena iš Ch.Gounod operos „Faustas“ pirmojo veiksmo. 1935 m. Faustas – V.Ivanauskas, Mefistofelis – A.Kučingis. Nuotrauka iš D.Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“

atsidūrė prie uždarymo slenksčio. Muzikas M.Budriūnas su širdgėla rašė: „Klaipėdos lietuviams netrūksta kultūrinės kūrybinės iniciatyvos ir pajėgų, bet kad čia suorganizuoti kultūriniai veiksniai žūsta, nesulaukdami materialios paramos“ (M.Budriūnas.

Likviduoja Klaipėdos operą ir simfoninį orkestrą. Naujoji Romuva. Kaunas, 1935, Nr. 8(2016), p. 194). O vokiečiai piktdžiugiškai skelbė, kad lietuvių kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje neturi pasisekimo: „tai matyti iš trumpo Klaipėdos operos gyvenimo“. Įdėjus neįtikėtinai daug pastangų, lėšų (25 000 litų) naujam pastatymui vis dėlto buvo gauta.

1935 m. gegužės 24 d. Klaipėdos teatre vėl premjera – Ch.Gounod opera „Faustas“. Joje taip pat telkėsi profesionalai ir mėgėjai (dirigavo J.Kačinskas, režisavo S.Dautartas). Solistai: M.DambravičiūtėBručkienė, V.Ivanauskas, S.Sodeika, A.Kučingis (iš Kauno), E.Kraušaitė ir kiti. Dalyvauti operoje vėl buvo pakviestas mėgėjų choras „Vaidilutė“. „Fausto“ pasisekimas pranoko drąsiausias viltis.

Dauguma Klaipėdos ir centrinių Lietuvos dienraščių akcentavo operos statytojų bei atlikėjų meistriškumą, ypač išskirdami imponuojantį J.Kačinsko dirigavimą.

Vis dėlto naujasis 1935–1936 m. kūrybinis sezonas, Lietuvos ir Klaipėdos valdžiai nutarus nebefinansuoti Klaipėdos operos, neprasidėjo. Taip lietuviškoji

Kompozitorius, Klaipėdos lietuvių Operos dirigentas J.Kačinskas.

Nuotrauka iš D.Petrauskaitės knygos „Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939“

Klaipėdos opera ir simfoninis orkestras dar kartą žlugo. Apmirė visas Klaipėdos lietuvių muzikinis gyvenimas, tolydžio stiprėjant vokiečių kultūrinei ir politinei įtakai.

(Bus daugiau) 27

DAILĖ

E.Malinausko gyvenimas prie jūros

E.Malinauskas. Kęstutis ir Birutė. 1988.

28

DAILĖ

Salaspilio mūšis su švedais. 1998.

Vienas žymiausių Klaipėdos dailininkų tapytojas Edvardas Malinauskas garbingo 80 metų jubiliejaus proga savo kūrybos gerbėjus kovo 24-ąją pakvietė į Klaipėdos parodų rūmuose surengtą retrospektyvinę parodą „Gyvenimo pėdos prie Baltijos“. Parodoje, kuri veikė iki balandžio vidurio, buvo eksponuoti paveikslai, atskleidžiantys ilgą ir neregėtai produktyvų tapytojo marinisto kūrybos kelią nuo ankstyvųjų praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio gamtos vaizdų ir figūrinių kompozicijų iki pastarųjų metų jūros peizažų, pažymėtų brandos ženklu. E.Malinausko retrospektyva tapo vaizdingu pasakojimu apie menininko gyvenimo kelionę Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėmis. ► Salys Šemerys. 1976.

29

DAILĖ

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Prasminga kelionė ◄ Toji kelionė – ilga ir prasminga.

E.Malinauskas gimė 1937 m. gegužės 21 d. Radviliškyje, 1945 m. su tėvais persikėlė į Klaipėdą. Mokėsi Kristijono Donelaičio mokykloje (dab. Vytauto Didžiojo gimnazija), 1957–1963 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute (dab.

Vilniaus dailės akademija). Po studijų grįžo į Klaipėdą, į miestą, kuriam paskyrė visą savo kūrybą ir gyvenimą.

Parodose E.Malinauskas pradėjo dalyvauti 1967 m. Jauno menininko kūrybinės karjeros pradžia sutapo su XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje uostamiesčio kultūriniame gyvenime vykusiais reikšmingais poslinkiais. 1969 m. E.Malinauskas buvo paskirtas ką tik įkurtos vaikų dailės mokyklos direktoriumi. Jam teko atsakingi meno mokyklos kūrimo darbai – pastato rekonstrukcija ir priestato statybos, pedagogų kolektyvo formavimas ir mokymo planų rengimas. Tai pareikalavo daug energijos, tačiau nesutrukdė kūrybai. Jau 1970 m.

E.Malinauskas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariu, įsiliejo į tuo metu nedidelio, dešimt dailininkų jungusio LDS Klaipėdos skyriaus veiklą. Derindamas pedagoginį darbą su kūrybine veikla, E.Malinauskas dešimtmetį sėkmingai vadovavo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai, o iki 2004-ųjų dėstė joje tapybą.

Ne vienas šiandien jau garsus dailininkas gali pasigirti, kad tapybos meno pagrindus jis gavo iš puikaus profesionalo.

Krašto istorijos tema Ugdydamas jaunąją kartą, puoselėdamas meilę dailei, E.Malinauskas buvo aktyvus LDS Klaipėdos skyriaus narys ir intensyviai kūrė. Tapytojo paveikslai būdavo eksponuojami visose Klaipėdos dailės apžvalginėse parodose, reprezentavo uostamiesčio dailę parodose Vilniuje, Kaune, kituose šalies miestuose ir užsienyje. Periodiškai jis rengdavo individualias parodas mieste ir šalyje. 1987 m. E.Malinauskui 30

Nidos žvejai. 1974.

buvo suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.

Jubiliejinėje parodoje atskira salė buvo skirta ankstyviesiems paveikslams. Dar kartą buvo galima pamatyti didelio formato figūrines kompozicijas, skirtas Kristijonui Donelaičiui, Ievai Simonaitytei (kaip pats prisipažino, „jaunas, drebėdamas“ važiuodavo į Priekulę tapyti rašytojos iš natūros), romantiškam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimui Baltijos pajūryje. Taip pat efektingą ir vieną iš geriausių istorinių kompozicijų, skirtą 1609 m. vykusiam Salio jūros mūšiui (Salacgryvos įlankoje). Šie E.Malinausko kūriniai žymiai papildo krašto istorijos temą, atskleidžia meilę jam ir domėjimąsi praeitimi. Keli eksponuoti portretai, tarp jų rašytojo ir aistringo buriuotojo Salio Šemerio (1898–1981), priminė viename interviu dailininko pasakytus žodžius: „Nupaišiau nemažai šviesuomenės, kol dar jie buvo jauni, ir pats kibirkščiavau energija.“

„Mylimiausia pozuotoja“ Beveik visuose šioje parodos dalyje rodytuose paveiksluose yra nors nedidelis vandenų – jūros, marių, upės ar tiesiog pavasarinio potvynio – plotelis. Pamažu tapytojo kūryboje kristalizavosi ir ryškėjo svarbiausia tema – jūra. Nors dailininkas tapo ir portretus, ir Lietuvos istorijai skirtas kompozicijas, jūra yra jo „mylimiausia pozuotoja“.

Marinos žanre E.Malinauskas pasiekė tikro meistriškumo ir šiandien pelnytai yra pripažintas žymiausiu Lietuvos jūrinio peizažo kūrėju.

Marinos žanre E.Malinauskas pasiekė tikro meistriškumo ir šiandien pelnytai yra pripažintas žymiausiu Lietuvos jūrinio peizažo kūrėju. Jis nuosekliausiai plėtoja marinistinę temą, geba profesionaliai ir pagauliai perteikti jūros didybę, nuolatinę jos nuotaikų, būsenų, spalvų kaitą.

Romantiška, rami, audringa, paslaptinga – tokia jūra veriasi tapytojų marinistų paveiksluose nuo XVII a. iki mūsų dienų.

Tokia ji, įvairi ir nesikartojanti, yra E.Malinausko drobėse. Garsus praėjusio amžiaus lietuvių marinistas Česlovas Janušas (1907–1993) apie jūros tapymą vaizdingai rašė: „Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką aš manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius...“

DAILĖ

Donelaitis tarp būrų. 1983–1988.

Klaipėdos dailės simbolis E.Malinauskas, tapęs tikru klaipėdiečiu ir savojo miesto patriotu, gerai pažįsta jūrą. Moka ją kantriai stebėti ir pamatyti.

Sumaniai panaudodamas apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko kuriamus efektus, tapytojas dažnai pabrėžia vandens ir dangaus platybių akistatą. Nuotaikų ir būsenų skalė E.Malinausko peizažuose tokia pat beribė, kaip ir pati vandens stichija. Tai patyrimo ir tapymo technikos tobulinimo rezultatas, apvainikuojantis kūrėjo brandą. Žodžio kišenėje neieškantis, visada turintis ką pasakyti, o jei ne pasakyti, tai uždainuoti ar lūpine armonikėle sugroti, E.Malinauskas, kaip niekas kitas iš miesto dailininkų, atitinka tradicinį „tikro dailininko“ įvaizdį. Miesto meno visuomenei jis yra Klaipėdos dailės simbolis.

Tai patvirtina ir 2006 m. E.Malinauskui suteiktas garbingas įvertinimas – Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Nuo pirmųjų grįžimo į uostamiestį metų tapytojo paveikslai nuolat

Šieno plukdymas per marias. 1970.

eksponuojami visose Klaipėdos dailės apžvalginėse parodose. Jie ir šiandien reprezentuoja uostamiesčio dailę Vilniuje, Kaune, kituose šalies miestuose ir užsienyje, o personali-

nės E.Malinausko tapybos parodos visada tampa reikšmingu miesto dailės gyvenimo įvykiu. Tapytojo „gyvenimo pėdos“ pajūrio kultūros plotuose yra giliai įspaustos. ► 31

DAILĖ

Nuotaikų ir būsenų skalė E.Malinausko marinistiniuose peizažuose tokia pat beribė, kaip ir pati vandens stichija.

32

DAILÄ–

33

FOTOGRAFIJA

Apie tai, kas prasid Atmintis pagal prancūzų filosofo Henrio Louiso Bergsono (1859–1941) teoriją yra tai, kas į dabartį perkelia kažką, patirtą praeityje. Ji nuolat kaupiasi. Kaip sniego kamuolys, kuris ridendamasis aplimpa vis daugiau ir daugiau sluoksnių. Ir taip šerdis (praeities įvykis) apauga naujomis, jau šiandien išgyvenamomis patirtimis. Būtent šie filosofiniai apmąstymai, anot Juliaus Kuršio, galėtų sujungti jo kūrybinius ciklus „Skraistės“ (2009–2011; 2014– 2017) ir „Tęsiniai“ (2016–2017), kuriuos jaunas menininkas šiuo metu eksponuoja Klaipėdoje. Pirmą kartą autoriaus rodomuose darbuose – jo paties išgyventų įvykių, prisiminimų ir naujai sukauptų asmeninių patirčių inspiruoti fotografiniai vaizdai. Kovo 30 – balandžio 28 dienomis paroda „Tęsiniai“ pristatoma galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18).

J.Kuršys. Iš ciklo „Skraistės“. 2009–2011.

34

FOTOGRAFIJA

deda, bet nesibaigia Danguolė RUŠKIENĖ

Medijų menininkas J.Kuršys gimė Palangoje. Ten baigęs gimnaziją, išvyko į Vilnių, kur Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigė audiovizualinio meno bakalauro studijas, o po to įgijo fotografijos ir medijos meno magistro kvalifikacinį laipsnį. Jaunas menininkas jau daugiau nei dešimtme-

tį gyvena ir kuria sostinėje. Kurį laiką dirbo šviesų operatoriumi žymiausiuose Lietuvos teatruose: Oskaro Koršunovo (dabar – Vilniaus miesto) teatre, teatre „Utopija“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Dėstė Vilniaus dizaino kolegijoje. Šiuo metu jis kaip šviesų dailininkas ir toliau bendradarbiauja su įvairiais šalies teatrais (tarp jų – Klaipėdos jaunimo teatras).

J.Kuršys yra medijų menininkas, o pastaraisiais metais vis intensyviau tyrinėja fotografinės tikrovės ribas. Nors bend-

rose parodose ir įvairiuose projektuose dalyvauja nuo 2008-ųjų, savo personalinės parodos dar nebuvo surengęs. Ši – pirmoji.

Tačiau klaipėdiečiai J.Kuršio kūrinių jau galėjo matyti uostamiestyje vykusiuose renginiuose. 2012 m. jis dalyvavo tarpdisciplininiame vaizdo, garso ir judesio festivalyje „Pūga“ (organizatorius „Kolektyvinis sodas“), 2010 m. – fotografijos ir paralelinių meno formų bienalėje „Erozija. La(o)st Image“ (kuratorius G.Skudžinskas), o 2009 m. – jungtinėje fotografijos parodoje „(Non)stop 90,66 km“ (kuratorė D.Ruškienė). ►

35

FOTOGRAFIJA

Tik gyvas, tęsiamas veiksmas pasipildo naujomis išraiškomis ir vertėmis.

Iš ciklo „Skraistės“. 2014–2017.

Prisiminimų sluoksniai ◄ Pirmieji J.Kuršio ciklo „Skraistės“

darbai buvo sukurti 2009–2011 m., jam dar studijuojant VDA. Tai fotografijos, susijusios su autoriaus ankstyvosiomis patirtimis, vaikyste, jo asmeniniais išgyvenimais ir jam artimais žmonėmis. Nespalvoti didelių formatų fotografijų lakštai buvo užfiksuoti plokšteline kamera, kai menininkas dar tik pradėjo savo kūryboje naudoti techniką, vėliau įgalinusią jį itin paslankiai manipuliuoti fotografinėmis technikomis užfiksuotu vaizdu. Būtent šie anksčiausiai sukurti ciklo darbai yra orientuoti į prisiminimų romantizavimo ir idealizavimo procesą. Autorius bandė išsiaiškinti, kaip prisiminimai keičiasi, kai atminties struktūros susiduria su dabartimi, naujai patiriama tikrove. Jis pastebėjo, kad tam tikrais atvejais, atgaivinant kažkokį prisiminimą, jį uždengia dabartinė nuotaika, atmosfera ir kai kurios jo detalės išnyksta, o kai kurios išryškėja. Taip laikui bėgant tolstama nuo to momento, kai į atmintį įsirašė tam tikras atsiminimas. Todėl prisiminimai, sumišę su šiandiena, apsitraukia ryškesniu ar blankesniu praeities patirtį idealizuojančiu apvalkalu ir patiriami jau naujai. Juliaus kūriniai – bandymas suprasti, kuo užsipildo mūsų vaizduotė ir jausmai tą akimirką,

36

kai mintys mus grąžina ten, kur buvome prieš daugybę metų. Tai – ne tik nostalgija.

Naujai patiriamos nuotaikos ir išgyvenimai, kaip ir gaivinami prisiminimai, gali būti pačios įvairiausios. Priklausomai nuo to, kurie prisiminimų sluoksniai nugrimzta, o kurie iškyla į atminties paviršių.

Po daugybės metų fiksuodamas vietas, susijusias su jo asmeninėmis patirtimis, dabar – prisiminimais, Julius konstruoja vizualinius minčių ir apmąstymų atitikmenis.

Iš dabartinės aplinkos ateinantys impulsai mezga ryšius su fotografine tikrove, kuri leidžia realybės atkarpą perdengti autoriaus mintimis ir emocijomis, patiriamomis jau šiandien. Taip begalybę kartų matytas takas jūros link, kuriuo jis vaikystėje keliaudavo su mama ir močiute, iki pat šios dienos išlaiko saulės šviesos intensyvumą ir nuojautą, kad jam pasibaigus atsivers beribės dangaus, smėlio ir vandens erdvės. Būtent ta akimirka, kai iš šešėlio išeinama į akinamą šviesą, stipriausiai akumuliuoja šį autoriaus prisiminimą, šiandien prisipildantį jaukios šilumos.

Spalva tapo aktuali Po kelerių metų, 2014–2017 m., Juliaus pratęstas fotografijų ciklas „Skraistės“ jau šiek tiek pasikeitė. Jame ne tik atsispindi

kitokio pobūdžio patirtys, bet ir pasirenkama kita fotografavimo technika (juostinis fotoaparatas), kiti technologiniai sprendimai. Pirmiausia, atsirado spalva. Tai galima būtų sieti su autoriaus tuomet tik pradėta profesine veikla, darbu teatre, kuris jam suteikė žinių apie skirtingą žmogaus spalvų suvokimą. Nuo to momento tam tikros įtakos pradėjo reikštis ir jo kūryboje, spalva tapo aktuali fotografijoje.

J.Kuršys dabar labiau domisi naujai patirtais įspūdžiais, kurie jo gyvenime pasitaikė tik kažkurį trumpą laiką, gal net akimirką. Šios patirtys – epizodinės, neturinčios sąsajų su konkrečiu įvykiu ar išgyvenimu, nekonstruojančios aiškių jungčių nei su praeitimi, nei su ateitimi. Čia dėmesys dar labiau koncentruojamas į fotografijos kaip technologijos gebėjimą reprezentuoti vizualinę patirtį.

Bandoma suprasti, kaip per fotografinę techniką galima atkurti realybės poveikį, kai vos kelias akimirkas patirtą kontaktą su tikrove vėliau išgyveni labai ryškiai ir intensyviai. „Aš savo kūrinyje bandžiau sukurti tokį vaizdą, kuris „pakabintų“ žiūrovus tarp kelių vaizdo sluoksnių, tarsi tarp kelių realybės plokštumų“, – teigė autorius. Siekdamas suvokėjams suteikti tokių potyrių, jis dirgina jų regą išplaukusiais, mirguliuojančiais vaizdų sluoks-

FOTOGRAFIJA

niais. Taip sukurdamas gyvą judėjimo ir vaizdo kaitos efektą. Šios ciklo „Skraistės“ dalies kūriniai yra daugiau apie tuos potyrius, kuriuos patiri atidžiai stebėdamas, analizuodamas gamtą. Nors autoriaus kūryboje yra ir kitų motyvų, gamtos tematika jam ypač artima.

Nuolatinis kontaktas su ja lėmė, kad dauguma jo darbų vienaip ar kitaip siejami būtent su jos reiškiniais. Todėl, ieškodamas atsakymų į savo klausimus, jis gilinasi į jos prigimtį, remiasi jos dėsniais. Visas fotografijų ciklas „Skraistės“ (ankstesnių ir vėlesnių metų darbai) nuo romantinių vaikystės prisiminimų laipsniškai pereina prie gamtos vaizdų ir spalvos intensyvumo patyrimo, taip sujungdamas praeityje ir

dabartyje išgyvenamas patirtis į nedalomą visumą, kuri ateityje neišvengiamai taps nauju prisiminimu.

Egzistencijos formos Naujausiame fotografijų cikle „Tęsiniai“ ir toliau kalbama apie atminties sluoksniavimąsi – praeityje išgyventų įvykių ir patirtų įspūdžių persidengimą šiandieniais. Idėją inspiravo Juliaus sūnaus gimimas. Anot autoriaus, tai yra grynai gamtinis patyrimas. „Naujo kūno atsiradimas nukreipė mano dėmesį į gamtą – kaip gamtoje vyksta gyvenimo procesai,

kaip atsiranda gyvybė“, – teigė menininkas. Ko gero, dėl to šis ciklas konstruojamas išlaikant gamtos procesų kaitos cikliškumą. „Tęsiniai“ prasideda žiedais, pavasariu, tęsiami vaiskia žaluma, smėlio raštais ir putotomis jūros bangomis, vėliau – šermukšnių uogomis bei dangaus skliautą ažūru išmarginusiomis šakomis, galiausiai – apsnigtais, vakarinės saulės nuspalvintais beržynais.

Autorius ir toliau lieka prie analoginės fotografavimo technikos, vaizdus fiksuoja spalvotoje juostoje, tačiau šiame fotografijų cikle visiškai kitaip organizuoja vaizdo struktūrą. „Tęsiniuose“ užfiksuoti gamtos fragmentai ne sluoksniuojami vienas ant kito, bet dėliojami į ilgas virtines vienas šalia kito. Taip sukuriant laike ir erdvėje ištęsto vaizdo įspūdį. Toks fotografinis vaizdas ir dabar neatitinka realybės. Jis dėliojamas iš giminingų, bet vis dėlto skirtingų tikrovės atkarpų. Net ir liekant tam pačiam objektui, keičiasi fiksavimo rakursas, padėtys ir pan. Čia dar aktyviau tyrinėjamos fotografijos kaip technologijos ribotumas, reprezentuojant žmogaus patirtis. Iš statiškų vaizdų sukuriamas judesio efektas suteikia galimybę nors iš dalies atkurti įspūdžių tęstinumo pojūtį, tokiu būdu žymiai labiau priartėjant prie autentiškų patirčių, išgyventų konkrečiu laiku konkrečioje vietoje.

Nuo realybės dar labiau atitolina ir tai, kad autoriaus kuriami vaizdai nėra vientisi. Juose periodiškai atsiranda daliniai persidengimai, kitaip – vaizdo užsiklojimai, įtrūkiai. Būtent šį sprendimą lėmė nauja Juliaus patirtis, tėvystė: „Kai gimė sūnus, mane aplankė pojūtis, kad kiekvienas žmogus turi savo tęstinumo formą. Ir tada supratau, kad tam tikra informacija perduodama iš kartos į kartą, vieno žmogaus kitam, pasislenka ir tarsi persidengia kažkokiu laiko tarpsniu.“ Būtent iš tokių apmąstymų jo fotografijoje atsirado šis elementas.

Tolimoje ir visai artimoje praeityje patirti įvykiai, emocijos, išgyventi jausmai, kaip ir gamta, gyvybė, jos raidos formos, nuolat mainosi. Ypač kontaktuojant su kasdiena. Keičiasi nuo to, kuo maitiname savo prisiminimus. Nuo to, kuo pripildome kiekvieną savo dieną. Ir nuo to, ką sąmoningai ar nesąmoningai perduodame kitoms kartoms. Todėl tik gyvas, tęsiamas veiksmas pasipildo naujomis išraiškomis ir vertėmis. ► 37

FOTOGRAFIJA

J.Kuršys. Iš ciklo „Tęsiniai“. 2016–2017.

38

FOTOGRAFIJA

39

KINAS

„Kino pavasar

nauji vėjai senų vie

Kadras iš filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“.

„Mokinys“.

Neabejotinai ryškiausias kovo pabaigos ir balandžio pradžios įvykis kiekvienam „didžiosios apgaulės“ gerbėjui – 22-asis tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“, pristatęs į sales gausią 2016-ųjų sezono filmų siuntą ir padėjęs užpildyti visas kinomaniškų lentynų spragas nuo praėjusiųjų metų Berlyno festivalio iki naujausios „Oskarų“ įteikimo šventės. Ir dar daugiau. „Kino pavasario“ lankytojų akys lyžtelėjo kelias dešimtis naujausių šių metų premjerų.

Aivaras DOČKUS

Pavyko pamatyti tik dalį (nors ir pakankamai sodrią) pačių festivalio organizatorių labiausiai „išsuktų“ premjerų, tad išsamią renginio apžvalgą paliksiu stenografuoti ištvermingiausiems kino maratonininkams ir imsiuosi narstyti tik tuos kūrinius, kurių peržiūrose pasisekė pabuvoti. Tad ir išvados labiau koncen40

truotos į statistiškai vidutinį įspūdį, kurio proporcijos taip pat iškreiptos dėl viso paveikslo detalių stokos.

X.Dolano krizė Negailestingai kovo „Duryse“ pliekęs JAV kino akademijos pasirinkimus „Oskarų“ statulėlėms, dabar privalau kiek atsitraukti ir per porą žingsne-

lių atlyžti. Kad ir kaip tolerantiškai, tendencingai ir trumparegiškai dažnai dalijami „paauksuoti dėdės“, akademikų veiksmuose yra daugiau logikos ir profesionalumo, nei visų didžiųjų Europos kino festivalių kartu sudėjus. Pavyzdžiui, kaip Kanų ekspertų komisijai galėjo šauti į galvą mintis įteikti didįjį prizą nesuvokiamai beviltiškai Xaviero Dolano juostai „Tai tik pasaulio pabaiga“, kuri išsiskiria nebent „žvaigždiška“ aktorių komanda,

is 2017“:

KINAS

esulų kailyje talentingai nuobodžiaujančia dar vieno „šeimos susitikimo“ žanro filmo tema?

Neadekvačiai istorijos emociniam svoriui „prišaudyti“ stambūs planai atnešė šiai nevykėliškai pusdramei ir Kanų ekumeninio žiuri apdovanojimą, ir tris „Cezarius“. Keistas ir kvailas pojūtis muistytis kėdėje, ieškant susidomėjimo naujausiu X.Dolano darbu, kurį kursto vien Senojo žemyno kritikai. Arba Xavieras išsisėmė ar išgyvena perėjimo į auksinius Holivudo fabrikus laikotarpį ir šį darbą brūkštelėjo kaip atsisveikinimo su ankstesniuoju X.Dolanu raštelį.

Daugžodžiaudamas, bet neįmantraudamas. „Kino pavasaris“ padėjo suprasti, kodėl Kanų publika filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“ sutiko vieningu nepritarimo niūniavimu.

Dar vienas dirstelėjimas atgal per petį į „Oskarus“ nukrypsta į nominantų kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“ sąrašą. Dabar aišku, kad JAV akademikų atranka panašesnė į būtinąją gintį nuo klausimo, negi nieko reikšmingesnio per visus metus nesukurta, nei į troškimą atspindėti kuo daugiau kino judėjimo krypčių ir kultūrų. Kad ir kaip šokinėtume į viršų, džiaugdamiesi marga „Kino pavasario“ premjerų pasiūla, aukštis, dydis ir plotis lieka tik geometrine forma, neplintančia į turinį ir gylį. Tai tikrai ne priekaištas programos „surinkėjams“, ji tiksliausiai atliepia tikrovišką kino padėtį visame pasaulyje. Šūkis „nauji vėjai!“ yra atpūstas pagirtinai ambicingų lūkesčių, bet juos patvirtinti gali vien filmų kūrėjai, o ne rodymo tvarkaraščių sudarytojai. Šiuo metu kino gamintojai to padaryti nepajėgūs. Bet gal pagaliau liaujuosi inkštęs ir atveriu didžiąsias „Kino pavasario“ lobių skrynias. ►

„Baigiamieji egzaminai“.

„Bėgam iš Berlyno“.

„Tarnaitė“.

41

KINAS

Maištas pagal Bibliją

„Vandenis“.

„Paskutinė šeima“.

„Raudonas vėžlys“.

42

◄ Nauji vėjai pagrojo mano strėnomis kone vieninteliame filme iš visų matytų festivalinių darbų – Kirillo Serebrennikovo tragikomedijoje „Mokinys“ pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Kankinys“. Kas būtų, jei žiauria ir neteisinga gyvenimo struktūra nusivylęs paauglys nuspręstų suabejoti tiek šiuolaikinėmis, tiek klasikinėmis vertybėmis ir tiesiogiai pradėtų remtis Biblijos nurodymais? Ne juos patogiai išvertinėti ir pritaikyti, o cituoti ir suprasti pirmapradiškai pažodžiui, taip, kaip parašyta. Be interpretacijų ir iškraipymų.

Vaikinas valanda po valandos tampa religiniu fanatiku ir, kas įdomiausia, pradinė bendraamžių panieka netrukus virsta susižavėjimu, o relikviškai dūlanti religija – patraukliu maištu.

K.Serebrennikovas užima naujavėjiškai neutralią stebėtojo poziciją, paversdamas herojų ir Hamletu, ir Faustu, ir pranašu, ir šėtonu. Atidesnis žiūrovas įkris į klausiančią sutrikėlio būseną ir pradės apčiuopti, jog Biblija atverčia ir gėrio, ir blogio puslapius. Ledas plonas kaip popierius. Nuo religijos galima atsispirti, bet lygiai tokia pat tikimybė įlūžti. Kai kuriose vietose Šventasis raštas – įžvalgus ir išmintingas, kai kuriose – kvailas ir pavojingas. K.Serebrennikovo filmas unikalus tuo, jog visą herojaus Benjamino religinio pamišimo liniją jis nubrėžia kasdieniškesnėje už kasdienišką erdvėje, aštriai pašiepdamas šiuolaikinės visuomenės paviršutiniškumą ir sadomazochistinį geismą savo kojomis sutrypti šalia esantį individą, kuris yra truputėlį kitoks. Tuščiai pamokslaujančio popo, labiau tikinčio prabangiai tiksinčiu laikrodžiu nei Dievu, chaotišką balaganėlį nuolatos keliančių ir dirbtinose intrigose paskendusių mokyklos moterėlių, primenančių darželio auklėtojas Thomaso Vinterbergo „Medžioklėje“, ir Benjamino atsvara – naujavėjiška biologijos mokytoja Jelena, kuri kitomis aplinkybėmis būtų savo aršiausio oponento pusėje.

Aktoriniai Piotro Skvorcovo ir Viktorijos Skvorcovos darbai dominuoja, neužtemdydami ir kitų įsimintinų antraplanių charakterių įsibrovimo. „Mokinys“ suteikia daugybę neužpildytų laukų diskusijoms apie begalę aktualių dalykų.

Interpretuokite, kaip norite, bet ir be

KINAS

Kad ir kaip šokinėtume į viršų, džiaugdamiesi marga „Kino pavasario“ premjerų pasiūla, aukštis, dydis ir plotis lieka tik geometrine forma, neplintančia į turinį ir gylį. „Voluinė“.

filosofinių versijų K.Serebrennikovo kino pasakojimas įspaudžia akyse naujo vėjo pėdsaką.

Buitis ir būtis Pagrindinis „Kino pavasario“ konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ prizas atiteko jauno lenkų režisieriaus Jano P.Matuszynskio epinės apimties biografinei dramai „Paskutinė šeima“, kuri paremta tikra dailininko Zdzislawo Beksinskio šeimos istorija.

Didžiąja dalimi – tai tėvo ir sūnaus „sugyvenimo“ istorija.

Daugiau nei pusė šio projekto naštos gula ant scenaristo Roberto Bolesto plunksnos, kuriai tenka architektūrinė misija – sukurti brėžinius atskiriems herojų gyvenimo etapų pastatams ir juos sujungti tvirtais siužetiniais tiltais. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, jog pats brangiausias, kino naftai prilygstantis išteklius, išgaunamas natūraliu intelektiniu būdu, yra scenaristo galvoje besisukantis idėjų variklis. R.Bolesto mąsto globaliai, o rašo – lokaliai, ir toks dvigubas žaidimas epinį užmojį perkelia į mirtingųjų pasaulio būtį ir buitį. Net genialiausi menininkai priversti kurti ir būti buityje. Buitis jiems nenuolaidžiauja. Atvirkščiai – ji žnaibosi.

Kartais – mirtinai. „Paskutinė šeima“ – epinė buitinė kino drobė apie gyvenimą ir mirtį. Ir kas

tarp jų? Režisierius sumaniai varijuoja ir laviruoja „kieslowskiškomis“ lenkiško kino atbrailomis ties juodosiomis absurdo ir makabriško humoro skylėmis. Dailininko sūnų Tomaszą įkūnijęs Dawidas Ogrodnikas nustelbia pagrindinį herojų ir užkariauja pirmąjį planą. Kartu su Piotru Skvorcovu jiedu tampa įsimintiniausiais „Kino pavasario“ aktoriais.

Modernus mitas Iš festivalio „sudėtingų ir klampių“ tempų konteksto rytietiškai stilingai iškrenta Pietų Korėjos režisieriaus ir scenaristo Chano Wooko Parko elegantiškas romantinis trileris „Tarnaitė“, įkvėptas velsietės Sarah Waters romano „Aksominiai piršteliai“, pagal kurį 2005-aisiais buvo sukurtas garsus to paties pavadinimo britų televizijos mini serialas. 50 tarptautinių apdovanojimų užtarnavęs filmas pelnytai atsidūrė žymiausių ir skaitomiausių kino kritikų sudarytų geriausių praėjusių metų juostų penketukuose.

Ch.W.Parkas apsukriai sukryžmino „Adelės gyvenimo“ ir „Geriausio pasiūlymo“ ląsteles ir gavo hibridą, kuris skirtas ne vien depresyvų, kankintojišką kiną išpažįstančiam dietiniam elitui, bet ir didiesiems ekranams. Lovoje į geidulingą vienį susivynioja dvi „Tarnaitės“ veikėjos, o kitoje kameros pusėje Pietų Korėjos

kino meistras aplink „tos pačios lyties meilės“ siužeto pirštą apvynioja „aferų žanro“ filmo voratinklį, kai apgaulės taikinys staiga virsta aistros objektu, o nusikaltimo partneris – mirtinu priešu.

Scenarijuje išdėliotas horizontalus ir vertikalus intriguojamai besikeičiančių situacijų laukas, drama emigruoja į detektyvą, romantika – į mistiką, erotika – į siaubą, realybė – į pasaką. „Tarnaitė“ – modernus mitas, nevengiantis svajingumo ir nesibaiminantis brutalumo. Kūrėjams pavyko sukurti protingą pramogą, kuri turėtų užtikrinti Holivudo prodiuserių, instinktyviai užuodžiančių ateities pelno kvapą, riaumojantį rujojimą. Beveik neabejoju, kad amerikietiškasis variantas ne už Holivudo kalnų. O čia ir labiausiai mane virpinantis klausimas – kas pakeis dvigubą „Tarnaitės“ puošmeną – aktores Kim Min-Hee ir Kim Tae-Ri?

Pavėjui su tėkmėmis Kitos pamatytos kelios „Kino pavasario“ premjeros nusėdo vidutiniško festivalinio lygio gylyje, kuris neretai atsitrenkia į plokščią seklumą.

Kaip lietuvis nuoširdžiai suprantu lenkų patirtą istorinę traumą ir niekada neužsitrauksiančią žaizdą, kurios skaudžiausi audiniai plėšomi Wojciecho Smarzowskio dramoje „Voluinė“. ► 43

KINAS

◄ Jos tarptautinis pavadinimas smogia nokautiškai stipriau ir tiksliau – „Neapykanta“. Kaip lietuvis nuoširdžiai suprantu ukrainiečių reakciją dėl tragiškų Voluinės įvykių (vieni vadina skerdynėmis, kiti – genocidu, treti – net karu tarp ukrainiečių ir lenkų) lenkiškojo požiūrio įteisinimo kino juostoje, kuri pasieks įvairių šalių ekranus. Kaip nepriklausomas kino kritikas apsiribosiu keliais sakiniais. „Voluinė“ – profesionaliai pastatytas, išsiskiriantis nugludintu operatoriaus darbu, tačiau deklaratyvus, nuspėjamas ir monotoniškas „vienpusio eismo“ filmas, nekeliantis sau tikslų išsiaiškinti tautų neapykantos išvešėjimo priežasčių.

Scenų dramatizmas naudojamas tam, kad padėtų perkramtytai suvirškinti ir išryškinti, kas čia yra žudikai, o kas – aukos. Devyni aukščiausi Lenkijos kino apdovanojimai? Dar vienas Europos kino nesusipratimas, išraštuotas politiniais atspalviais. Trimis lenkiškojo kino „Ereliais“ įvertinta „Paskutinė šeima“ buvo verta pergalės geriausio filmo ir režisieriaus kategorijose. Žinomo vokiečių režisieriaus ir scenaristo Fatiho Akino komiška drama „Bėgam iš Berlyno“ – tipiškas „kelio filmo“ ir „brendimo istorijos“ mišinys. Rumunų kino grando, galybės prizų ir festivalio laureato Christiano Mungiu „Baigiamieji egzaminai“ užstrigusia gravitacijos tarp kažkur ir niekur atmosfera bei neapsisprendimo temomis priminė šiemet „Oskarą“ laimėjusį „Komivojažierių“.

Brazilo Klebero Mendonca Filho lėtasrovis „Vandenis“ labiau raibuliuoja aplinkui ir sukasi ratu, nei neša istorijos heroję – 65-erių našlę Klarą prie pagrindinio tikslo. Sumanymą galima pateisinti kovotojos charakterio ugdymu, tačiau stagnuojantis plėtojimas virsta žiūrovų kantrybės išbandymu. „Oskarui“ nominuotas olandų animatoriaus Michaelo Dudoko de Wito ir prancūzės scenaristės Pascale Ferran animacinis filmukas „Raudonas vėžlys“ kompaktiškai išsitektų pusvalandyje.

Visi realiai naujavėjiški filmai sutilptų į vienos dienos festivalio programą. Ją vainikuotų lapkričio „Duryse“ mano recenzuota nuostabi itališka juosta „Tobuli melagiai“, kurią tada pavadinau „Idealiais nepažįstamaisiais“. Bet kino festivalis visada yra kažkas gerokai daugiau nei vien geri filmai.

44

Kiek gyven

Detektyvinės istorijos, ypač klasikinės, dažnai remiasi elementaria logika: žmogus negali būti dviejose vietose vienu metu. Šiuolaikinė praktika, atsižvelgiant į naujausias technologijas, socialinius tinklus ir kitas vietos bei laiko nepaisančias interneto galimybes, teigia priešingai: būti tik vienoje vietoje nebeįmanoma. Gyvenimas įsispraudęs nuolatinėje „tarp“ būsenoje: tarp šiapus ir anapus ekrano, tarp kalbėjimo ir rašymo, tarp žiūrėjimo ir fotografavimo, tarp viešumo ir privatumo, tarp taisyklių ir pažeidimų, tarp nuogumo ir kaukių, tarp tikrų ir išgalvotų istorijų. Vieno gyvenimo darosi per maža, būti vienoje vietoje – per ankšta. Medicina stengiasi, bet to negana. Tad šiandien tėra vienas būdas sulaukti 110, 150 ar 180 metų – gyventi kelis gyvenimus vienu metu. Šių metų Klaipėdai skirtoje „Kino pavasario“ programoje keletas filmų šią temą palietė.

Dainius VANAGAS

Tobuli melagiai Režisieriaus Paolo Genovese’s filmas „Tobuli melagiai“ Italijoje tapo tikra sensacija.

Didelio susidomėjimo ši juosta sulaukė ir festivalio metu. Istorija paprasta: septyni draugai susitinka pavakarieniauti. Kad būtų įdomiau, vienas iš jų pasiūlo žaidimą: visų mobilieji telefonai sugula ant vaišių stalo, kiekviena SMS žinutė perskaitoma girdint kompanijai, į kiekvieną skambutį atsiliepiama įjungus garsiakalbį. Tik tiek. Šio žaidimo tikslas – įrodyti, kad nė vienas neturi, ko slėpti. Visai kaip mes.

Paslaptis nėra šių laikų išradimas. Žmonės visada gyveno dvigubus, trigubus, keturgubus gyvenimus – viena sakydavo, kita galvodavo, trečia darydavo, ketvirta sapnuodavo, penkta vaidindavo etc. Tačiau iki atsirandant skaitmeninėms technologijoms gyvenimas šešėliuose

buvo lengvesnis, nes galimybės sekti ir kontroliuoti kitą žmogų buvo ribotos.

Kita vertus, gyvenant keliaaukščius gyvenimus reikėjo būti gana išradingam: siųsti slaptus laiškus, gavus pačiam nepamiršti jų sudeginti ar suvalgyti, turėti kodinius ženklus, slaptas susitikimų vietas, naudotis pasiuntiniais... Reikėjo judėti tyliai ir lanksčiai, ir vis mėtyti pėdas. Mobilusis telefonas šią santykių gimnastiką gerokai supaprastino – aptingome, nutukome, liovėmės vartytis kūliais ir regzti komplikuotus planus. Parašai, paskambini – ir jau gyveni kelis gyvenimus.

Drauge telefonas pavertė mus atvirais ir labiau pažeidžiamais taikiniais – juk būtent jame saugoma visa mus potencialiai kompromituojanti medžiaga. Mūsų privatumo priešas, norėdamas gauti informaciją, žino, kur jos ieškoti – kažkur ant kalvos slepiasi snaiperis, o mes vaikštome sode ir gurkšnojame arbatą. Telefone yra viskas – žinutės, skambučių istorija, numeriai, prieiga prie socialinių tinklų su išsaugotais slaptažodžiais, elektroninio pašto pasky-

KINAS

nimų gyveni?

Kadras iš filmo „Tobuli melagiai“.

ra. Kiekvieną kartą, kai kas nors paima mūsų telefoną į rankas, persmelkia negera nuojauta. Nepatogu, nesaugu, tarsi kažkas baksnotų pirštu į akį. Įdomu, kad šis jausmas neapleidžia net tada, kai neturime (bent jau tuo metu) jokių paslapčių. Mat telefonas yra gyvūnas, jis gyvas ir nenuspėjamas – niekada nežinai, kada pyptelės, suvibruos ar suskambės. Ir neįmanoma nuspėti, kokią informaciją jis tuo metu atskleis. Todėl stengiamės nepaleisti telefono iš rankų: nešamės į tualetą ar dušą, laikome užvertę ekranu į stalą, kartais išjungiame vibraciją ar garsą, nenoriai duodame, jei kas prašo paskambinti ar „pažiūrėti“.

Juk savo turi.

Iki mobiliųjų telefonų eros žmonės buvo nepasiekiami ir nesugaunami. Jie galėdavo išnykti valandai ar dienai, net savaitei – ir nieko. Šiandien telefonas yra tapęs stebėjimo įrankiu – ir ne tik mobiliojo ryšio paslaugų teikėjų ar internetinių puslapių administratorių. Jei neatsiliepi –

ką darai? Jei neperskambini – kur buvai?

Neatsiliepimas į skambutį, pavėluotas perskambinimas, neatsakymas į žinutę irgi yra informacija – informacija, kurios negalime kontroliuoti.

Mes linkę palikti žmogui šešėlį, jei ir jis leidžia mums turėti savąjį.

Lietuviškas filmo pavadinimas „Tobuli melagiai“ atkreipia dėmesį į šiuolaikinės visuomenės talentingai išvystytą gebėjimą slėptis kalboje, apsistatyti žodžių sienomis ir pasakoti fiktyvias gyvenimo versijas. Mes kalbame ne tam, kad papasakotume, o tam, kad išsisuktume.

Kalba, komunikacijos įrankis, naudojamas siekiant išvengti komunikacijos.

Vis dėlto pažodinis originalaus pavadinimo – „Perfetti sconosciuti“ – vertimas skamba kiek kitaip: tobuli nepažįstamieji.

Filmas siūlo permąstyti artumo sąvokas: ką reiškia pažinti žmogų? Kiek pažįstame savo geriausius draugus ir mylimuosius?

Ar drauge praleistas laikas tiesiogiai koreliuoja su pažinties gilumu? Vargu. Ir daugelis tų, kuriems teko patirti ne itin sėkmingus santykius, galėtų tai paliudyti.

Kita vertus, ar tai reiškia, kad asmenybės atvirumas ir skaidrumas yra savaime suprantama vertybė ir būtina jos siekti?

Veikiausiai ne. Tiesiog nereikia naiviai pamiršti, kad žmonių santykiuose riba gali būti nubrėžta bet kurioje vietoje – ir mes, būdami vis toje pačioje barikadų pusėje, niekada nežinome, kur ją nubrėžė esantis kitoje.

Kitaip tariant, šešėlinė zona labai dažnai yra ne harmonijos trukdis, o sąlyga. Mes linkę palikti žmogui šešėlį, jei ir jis leidžia mums turėti savąjį. ► 45

KINAS

Kadras iš filmo „Ji“.

Ji ◄ Į paslapties zoną žiūrovus įtraukia ir „Kino pavasario“ atidarymo filmas „Ji“ (rež. Paulas Verhoevenas). Klestinčios videožaidimų kompanijos vadovė Mišelė pasižymi nuožmiu ir šaltu charakteriu tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose.

Niekas nepasikeičia net tada, kai vieną vakarą namuose ją išprievartauja paslaptingas įsibrovėlis. Elgdamasi kaip aukos antitezė, ji įsitraukia į jaudinantį žaidimą su užpuoliku. Šio filmo personažai irgi gyvena kelis gyvenimus vienu metu. Tačiau priešingai nei „Tobuluose melagiuose“ čia svarbiau ne paslapties demaskavimas, o jos įteisinimas. Paslaptis egzistuoja kaip priemonė realizuoti užslėptus troškimus, kurie neatitinka vertybinio visuomenės klimato.

Filmo istorija užaštrinta ir ją patogiau priimti kaip forsuotą pavyzdį. Tačiau tokiu būdu jis aktualiai kliudo seksualinio pasitenkinimo temą. Dažnai seksualiniai santykiai yra vertinami abstrakčiai ir niveliuotai – tarsi kiekvienoje lovoje kartotųsi vienodas siužetas. Vis dėlto pornografija ir sekso kultas jau seniai pakeitė šio žaidimo taisykles: susijaudinimas vis dažniau tampa ne tik malonumu, bet ir problema.

46

Kitaip tariant, įprastų priemonių ir technikų tiesiog nebeužtenka. Pastaruoju metu tiek kine, tiek literatūroje vis daugėja kūrinių, apeliuojančių į seksualinio poreikio įvairėjimą. Kam to reikia? Kad homogeniškai traktuojama sritis galiausiai įgytų ją atitinkantį sudėtingumo statusą.

Filme susiduriama su polinkiu jausti malonumą patiriant prievartą arba ją sukeliant, kartu jaučiant ir „malonų“ fizinį skausmą. Tai – šešėlio zona, nekomunikuojamas turinys. Šis turinys, nepaisant perversiškumo, gali būti lanksčiai derinamas su viešais socialiniais vaidmenimis – gero darbuotojo, rūpestingo tėvo, patikimo draugo – ir niekada nesusikirsti.

Vėlgi – toks sluoksniuotas gyvenimas nėra kažkas esmingai nauja. Lygiai taip pat, kaip ir įvairios seksualinio pasitenkinimo formos – didesniu ar mažesniu mastu jos visuomet egzistavo ir istorijai pavyko jas neblogai dokumentuoti. Skirtumas tas, kad pastarąjį dešimtmetį ši šešėlių zona tampa labai populiaria vakarietiško meno tema. Būtent vakarietiško, nes mūsų, kapitalistinio avangardo atstovų, problemos visuomet turėjo šiokį tokį paikystės ir nuobodulio prieskonį.

Tačiau Mišelė žengia dar vieną, gana literatūrišką žingsnį. Ji prisipažįsta savo draugei – tiesa, ne viską. Ir prisipažįsta be

jokios atgailos ar kaltės, net demonstratyviai ir įžūliai. Neprašydama ir nesitikėdama nei supratimo, nei atleidimo. Tačiau gauna ir viena, ir kita. Tačiau ne todėl, kad draugė – šventumo įsikūnijimas. Ne. Tiesiog ji irgi turi šešėlinę zoną ir puikiai supranta, kad joje veikia kiti dėsniai ir kita logika. Šios moterys tūno šešėlyje manydamos, kad supratimas nėra įmanomas. O jei priešingai?

Jeigu perversiški troškimai viena ar kita forma yra neatskiriama žmogaus dalis? Šito niekada nesužinosime – tokia ir yra šešėlio esmė.

Paradoksalu, tačiau šiame paslapties kontekste „normalumo“ sąvoka yra naudojama nepažinumui įvardyti: normalu tai, kas nepažįstama ir kol nepažįstama.

Vieno iš personažų kompiuteryje randami videofailai, kuriuose moteris pėdomis traiško vabzdžius. Jam tai padeda seksualiai susijaudinti. Skamba keistai, tačiau ne visiems: internete daug tokios medžiagos.

Kam ji skirta – neegzistuojantiems žiūrovams? Kažin. Tad klausimas, kiek mes žinome apie mus supančius žmones, yra tik pirmas žingsnis. Po jo bus kitas: kiek mes norime apie juos žinoti? Juk kalbame apie žmones – apie nerimastingą vaizduotę, kurios neįmanoma patenkinti.

Bet šiaip ar taip čia ne apie mus. Juk mes neturime jokių paslapčių.

Skaitytojas be galvos

GINTARO LAŠAI

Saulius Šaltenis. Basas ir laimingas. Romanas. Tyto alba, Vilnius, 2016, 210 p.

Dainius VANAGAS

Brunonas Kverfurtietis nuo mažens garsėjo aštriu, smalsiu protu. Išlepintas turtingos ir nerūpestingos vaikystės visą savo laiką jis skyrė žaidimams ir mokslams: pjaustydavo kirmėles, vorus, varles, net paukščius ir šunis, norėdamas pamatyti, kas jų viduje. Jis džiovindavo gėles ir augalus, aiškindavosi jų gydomąsias ir nuodingąsias savybes, pats jas išbandydavo. Keletą kartų vos nemirė.

Mokydamasis Magdeburge jis bandė sukergti avį su kiaule, tačiau nesėkmingai. Tapęs imperatoriaus Otono III nuodėmklausiu suprato, kad valdžia ne visuomet pakliūna į tinkamas rankas.

Benediktinų vienuolyne savo akimis įsitikino, kokie didūs maldos žodžiai ir kokie maži dievo darbai. Jis nuobodžiavo, ritualai jį erzino, o kalbos vargino.

Daug skaitė ir rašė, pykosi su vyresnybe, tačiau įtakingas užnugaris leido išvengti problemų.

Jau tada, stebėdamas žmonijos raidą, nujautė, kad nepraėjus nė tūkstančiui metų visas žemynas – tiek pagoniška, tiek krikščioniška jo dalis – bus pasaulietiškas. Matant nesiliaujančias pjautynes dėl valdžios, jam buvo aišku: karai niekada nesibaigs – o jei baigsis, tai kartu su žmonėmis.

Naktį Brunonui sapnuodavosi ateities šimtmečiai, jis regėdavo dieną naktį

ūžiančius ir drebančius geležinius pastatus, žiaurius ginklus ir lavonais nuklotus laukus. Šie sapnai jį vargino, o ateitis gąsdino.

Norėdamas išsiaiškinti, ar tik jį vieną, Brunonas leidosi į pasaulį. Laikas buvo palankus – tuo metu krikščionys intensyviai vykdė misijas pagonių kraštuose, siekdami praplėsti ir įtvirtinti savo politinę galią.

Brunonas suprato: jei keliaus kaip stovi, žus neišėjęs iš kiemo. Žodžiams reikia svorio, nes tik svorį žmonės gerbia. Šventumas tarnauja lyg šarvas, kurio aklieji bijo, o drąsieji nepaiso –

Brunonas nusimetė batus ir žiemą vasarą vaikščiojo basas, nuolat melsdavosi, atsisakė malonumų. Kai žmogus šitaip aukojasi, kitiems atrodo, kad, matyt, yra dėl ko.

Taigi šv. Brunonas ėjo ir krikštijo.

Jis turėjo gražų balsą, mokėjo įtaigiai kalbėti. Ateidavo į pagonių gyvenvietę ir rėždavo: jūsų dievai nieko verti. Dideliam jo apmaudui, pagonys sutikdavo ilgai nesiginčiję: jie išsižadėdavo savo pasaulio taip lengvai, tarsi reikėtų tik persirengti. Brunonas laistė pagonis vandeniu ir jais bodėjosi. Jis ieškojo tų, kurie bodėsis juo.

Ir rado. Lietuviai Brunono krikščionybės nepriėmė. Jis išbandė visas retorines gudrybes: žadėjo valdovams neblėstančią pomirtinę šlovę ir turtus, kraujo linijos tęstinumą, karūną, popiežiaus apsaugą, šalių brolybę ir taiką. Bergždžiai. Tai buvo užsispyrusi, iracionali, laukinių barbarų tauta, kuriai lieti kraują smagiau nei kalbėtis. Ši tauta nenori ateities, nes žino joje neišgyvensianti: šie žmonės lėti, tingūs ir užsisklendę, nemokantys skaičiuoti, rizikuoti ir kurti.

Išklausę Brunono ir pasijuokę iš jo minčių, lietuviai liepė jam išvykti ir niekada negrįžti. Tačiau Brunonas buvo namuose ir nenorėjo niekur iš jų išeiti. Ši karinga bepročių barbarų tauta – naiviai vylėsi Brunonas – gali sustabdyti laiką. Tiesiog reikia užsiundyti juos ateitimi, įerzinti lyg alkaną žvėrį. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Todėl užuot išvykęs jis ėmė plūsti

pagonių dievus, šaipytis iš valdovo apdarų, vadinti jo žmoną taukuota storule, o vaikus – spuoguotais šunimis.

Jis pagaliu tvatijo žalčius ir spjaudė ant šventų akmenų, kol galiausiai neapsikentę vietiniai nurideno besišypsančią jo galvą.

Taip (galbūt) susiklostė garsaus religinio avantiūristo gyvenimas.

Reikalai panašiai klostosi ir rašytojui Sauliui Šalteniui. Jis visais būdais stengiasi išprovokuoti skaitytojų įsiūtį ir

Knygos personažai turi vardus, bet neturi charakterių: jie funkcionuoja kaip miglota tūkstantmečių sandūros metafora. troškimą perkirsti jo naujausią romaną „Basas ir laimingas“ pusiau.

Kvedlinburgo analuose apie Brunono nuotykius Lietuvoje parašyta maždaug tiek: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas 7 dienos iki kovo idų su aštuoniolika saviškių nukeliavo į dangų“. Per daugiau nei 200 puslapių rašytojas prie šio sakinio neprideda jokio naujo turinio. S.Šaltenis neapmąsto nei įvykio priežasčių (taip buvo lemta), nei pasekmių (romanas baigiasi Brunono mirtimi be jokio atgarsio), nei istorinio konteksto. Tebūnie – rašytojas laisvas rašyti apie ką nori ir kaip nori.

Tik kam tuomet imtis tokios temos?

Knygos nugarėlėje rašoma: „apie vieną kontroversiškiausių mūsų tolimos praeities epizodų rašytojas kalba itin subtiliai, neteisdamas ir neteisindamas.“ Vertimas: kontroversiškiausių = gražiai skamba. Per ilgą krikščionių misionierių istoriją visame pasaulyje jų buvo išžudyta tūkstančiai. Kitaip tariant, lietuviai tiesiog neliko šio reiškinio nuošalėje. Subtiliai = lėtai, banaliai ir nekūrybingai. Neteisdamas ir neteisindamas = būdamas abejingas 48

temai ir nenorėdamas giliau po ją kapstytis.

Rezultatas? Apkvaitęs, šventas, mirti ir kitus pražudyti pasiryžęs Brunonas keliauja pagonių krikštyti. Jį lydi grupelė nuožmių, kovos užgrūdintų karių ir keli nuo mirties išgelbėti kaliniai. Jie visi iš anksto žino, kad mirs. Ką veikti, kad laikas belaukiant mirties neprailgtų? Pagraibyti moteris, pasimelsti, pamedžioti, paerzinti barbarus, pabraidžioti po pelkę, pavalgyti, pagerti ir pavemti. Knygos personažai turi vardus, bet neturi charakterių: jie funkcionuoja kaip miglota tūkstantmečių sandūros metafora. Todėl nesvarbu, kas kalba – visi personažai skamba unisonu.

Istorinių žinių apie šv. Brunoną stoka S.Šalteniui galėjo puikiai pasitarnauti.

Nežinomybė – ideali galimybė paieškoti netikėtų, aktualių rakursų, užpildyti baltąsias dėmes tebūnie išgalvotomis, bet reikšmingomis detalėmis, sukurti ryškius, vaizduojamą laiką pralenkiančius ar nuo jo atsiliekančius personažus. Suteikti jiems balsą ir troškimą gyventi. Deja, jie nori tik mirti. O iš tokių žmonių gero nelauk.

Taigi natūralu ir dėsninga, kad knygos pabaiga atrodo sausa, nemotyvuota ir neišauginta: pagonė moteris išglosto dievą Brunonui iš galvos.

Likęs spengiančioje tyloje jis tetrokšta panirti į dar gilesnę – mirties – tylą. Čia pasitarnauja Gosvinas, jauniausias kelionės bendražygis: jis, tarsi kovodamas su slibinu, nukapoja Brunono ir kitų krikščionių galvas. O mainais, kaip ir dera pasakai, gauna pagonių princesę.

Beje, šį iš anksto pasmerktą žygį išgyvena tik vežikas Johanas, kuris – kaip simboliška – nemylėjo nei pagonių, nei krikščionių dievų, o tik moterį Matildą.

Kai myli moterį, gali nesunkiai įveikti tiek laiko, tiek erdvės, tiek mirties barjerus.

Tiek to dievo, tiek to tikėjimo. Visais laikais viena taisyklė: cherchez la femme.

Po tokios literatūros norisi nusikirsti galvą.

Tomas S.BUTKUS

/// ašarų krūmai kurmaurvy --

briedžių sukritusios spiros

baisogalos eil. miegas gelto ir tolo iš saulės tako mėnuo judėjo link sapno kol juodas tapo

economy class tai balsai, užšalę nežinomo silueto urve su milijonais vabzdžių, viršum traukinio lervos

mingės eil. a nė vieno valtelėj besėdinčio tiktai kuplūs nariuotakojų motorai bilsnoja į krautuvėlės palangę vorai renka butelius

GINTARO LAŠAI

/// įbalusios antys kūdros paviršiumi velka kovo blizgutį /// ir aš mėsos tešmuo dangų teliūskuojantis į varpinėj krintant bomboms

kiemo eil. vakare aplankysiu mergaitę auginančią baltas kreidelių gėles /// kraujas kraujas aukso kriauklėj -- -už nugaros vėjo įjautrinti – susikibusios lapų krūvelės

voras vėjinį aidą groja sau voras miegančia vaiko ranka ►

Artūro Valionio nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

peilis

apolono koncentracijos stovykla

João Cabralui de Melo Neto

(skeleto periodo parkas)

Vieniši savo meilėje, vieniši savyje kaip eilės prie duonos. Kaip dūmas po dangaus skrituliu.

Panašūs į daugelį paprasčiausių dalykų.

Kaip peilis

kaimynystėje besiganantys biustai į avilius akmenis kemša

◄

pliušinis poetas tarp pušų įsispraudusio namo palėpėje gabalinio cukraus dėžutėje vaikiški pėdsakai kiškio ausis /// akmenys milsta į saulę žolės mėlsta į rudenį rudenį saulė akėta

kormoranų perimvietės

/// kur fiordai nyra į arktį kur neišsakomos akys tyli į peršautą dangų mėnulio kulka .

peilis II

sapnų skilteles man sudėki į žvilgsnį

/// rudos mudviejų akys ir kelias

kormoranų perimvietės plyti už žvilgsnio besidžiaugiantys kūnai nuodėgulių plynėje balsų pjūviai ore – ---pozityvaus blogio laukimas

50

lyg nuverstas bokštas

Rūs Justinas VISICKAS

Pirmas Jis nuėjo į vonią. Nusiplauti rankų. Nusišluostė, apsisuko eiti atgal, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir parkrito. Ėmė keiktis.

Penktas kartas. Per penkiolika minučių.

Negi vėl reikės plauti rankas? Jis ėmė atidžiai jas apžiūrinėti. Ir paskui prisiminė – vaikščiojo grybeliu apkrėstomis kojomis, skubėdamas ėjo pro čia avėdamas batus paimti šiukšlių. Atsiduso. Apsisuko. Įjungė vandenį ir išsimuilavo rankas. Visą tą laiką garsiai keikėsi.

Iki gyvo galo atsibodo psichozė dėl rankų. Jau penkeri metai. Tas pats per tą patį. Vos paliesdavo, jo suvokimu, purviną daiktą, puldavo plauti rankų. Nekentė šios savo ydos. Bet atsispirti jai negalėjo.

Bandė. Tada pakrikdavo psichika. Stipriai.

Nerasdavo vietos, imdavo tankėti pulsas, nė negalėdavo paimti daiktų. Todėl sugniauždavo kumščius. Ir sėdėdavo tol, kol galiausiai nueidavo plautis rankų. Ėmė skaičiuoti, kiek sugebės išbūti jų nenusiplovęs. Užsivedė sąsiuvinį, kur rašydavo laiką, bet tas mažai tepadėjo. Jam visada norėjosi greito rezultato, o čia to nebuvo.

Taip žlugo visos viltys ir svorį numesti.

Sportuodavo, reguliuodavo maistą, bet atvėsus troškimui viską mesdavo. Ir vėl iš naujo. Taip ir su kalbomis. Svajojo išmokti italų, hebrajų, prancūzų kalbas, bet, deja.

Nesugebėjo, nes reikėjo mokytis. Tingėjo.

Proto jums užtenka, – pasakė vienas filosofijos profesorius. – Bet trūksta užsidegimo. Toks jausmas, jog bandote kažką

sys įrodyti. Užtat rankoms plauti uolumo jam niekada netrūko. Jis neprisiminė, kaip tai nutiko. Koks buvo kabliukas, užkabinęs šią beprotybės žuvį. Atrodo, jog iki studijų viskas buvo puiku – rankų plauti nereikėjo, jokių didesnių psichinių sutrikimų neturėjo. Bet kai įstojo į universitetą, prasidėjo virtinė įvairiausių keistenybių.

Rankų plovimas, nuolatinis kaltės jausmas, paranoja ir klaustrofobija. Kas jam įteikė šią puokštę, neprisiminė. Kaip tai prasidėjo, neprisiminė. Bet tikrai žinojo, kad taip buvo ne visada.

Paskui, kai baigė studijas, nusipirko butą Vilniuje ir ėmėsi rašyti. Poeziją. Tai, žinoma, pagelbėjo nedaug. Gelbėjo piešimas. Šitą nusiraminimo būdą įsisavino po vienų rekolekcijų. Ten viskas užaštrėdavo labiau. Galbūt dėl tylos, kai turėdavo daug laiko mąstyti. Taigi vieno priepuolio metu pasiėmė rašiklį ir piešė. Vizualiniu požiūriu tai nebuvo ypatingi darbai. Jis, tiesa, ir nesistengė sekti nei Rembranto, nei Dali, nei dar kokio nors dailininko pėdomis.

Jis išvis nenorėjo sekti jokio autoriaus pėdomis, nes vengė, paranojiškai vengė bet kokio panašumo. Todėl ir liovėsi skaityti poeziją apie meilę. Kad nieko nekopijuotų.

Daug sykių svajojo, kaip nueina pas psichiatrą. Kaip jam viską išsako. Ir kaip galų gale išeina iš viso to, kas jį buvo pavergę. Gaila, kad tai ir liko tik svajonėmis, o kartais ir sapnais. Nedrįso eiti, kad nenužudytų vilties, jog jam dar kažkas gali padėti. Vieną sykį jau buvo susitaręs dėl susitikimo, bet taip ir nenuėjo. Matė ligos įsisenėjimą ir bijojo ieškoti pagalbos.

Bijojo ir dar vieno dalyko. Apie tai žinojo tik dienoraščio puslapiai, kuriuos jis pildydavo kiekvieną dieną. Tai buvo Kalėdų Senelio akiniai su nosimi. Sykį būnant kai-

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Ričardo Šileikos nuotr.

me jį išgąsdino kitas, akiniais pasipuošęs, vaikas. Ir nuo to karto jis paniškai jautė jiems baimę. Pavyzdžiui, žinojo, jog jie yra padėti vienoje senelio spintelių, ir pajusdavo nepakeliamą siaubą, jei reikėdavo ką nors iš ten paimti. Todėl visaip stengdavosi to išvengti.

Prisiminęs akinius, nusipurtė ir nusprendė išeiti į balkoną parūkyti. Pasiėmė cigaretę, prisidegė ir pažvelgė aplinkui.

Raudonas dangus apšvietė miestą, o vėjas

iš šakų nupintose arfose grojo lopšinę saulei. Pamažu saugoti jos miego įžengė mėnulis su žvaigždžių kariauna. Jo žvilgsnį prikaustė sluoksniuotas debesų pyragas – gelsvas viršus, tamsiai mėlynas vidurys ir raudonas pagrindas.

Susimąstęs apie desertą, panoro valgyti.

Ko nors kepto ir dar rūgštaus. Baigė rūkyti, uždarė balkoną ir nuėjo į virtuvę. Staiga pajuto, lyg jį kas stebėtų. Senoji draugė paranoja kvietė pasinerti į beprotybę. ► 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Įjungė muziką. Keista, bet tai ėmė slėgti. Įsijungė televizorių. Rodė kažkokį serialą, kuriame prie stalo sėdėjo būrys žmonių. Vaizdas toks, tarsi šiame bute, tik kitame kambaryje. Norėjo ateiti pas žmones, būti kartu, bet negalėjo. Tada aplankė vienišumas ir baimė. Pasiėmė popieriaus lapą, ėmė piešti. Medžius.

Tai ramino labiausiai. Jis vingiuodavo jų šakas, piešdavo smulkius lapelius. Vis piešė. Kol galiausiai nusprendė stabtelėti.

Atsistojo ir ėmė ruošti mėsą. Paruoštą ėmė kepti. Tada prisiminė, jog turi vyno, kurį pernai pirko Ispanijoje. Seno. Ir tikrai labai rūgštaus.

Rūsys pasitarnavo rūpestingai augindamas klaustrofobiją. Nuo pat mažumės jis bijojo ne tamsos, kaip kiti vaikai, ar vaiduoklių, bet uždarų vietų. Mirtis uždūstant atrodė tokia baisi, kad rūsio raktus visada nešiojosi ant kaklo, o duris dėl visa ko priremdavo plyta ar akmenimi. Šito, žinoma, jis niekam nesakė. Antraip kas nors būtų jį tyčia gąsdinęs. Taigi jis pasikabino raktą, pasiėmė prožektorių, apsiavė batus ir dezinfekavo rankas. Tada išėjo iš buto.

Eidamas laiptine negirdėjo jokio garso.

Nedegė į judesį reaguojančios lempos. Jis lipo. Savaime suprantama, prie turėklų nesilietė. Nors praėjusią savaitę juos ištepė dezinfekciniu skysčiu. Ir visą dieną galėjo įsikabinti. Pirmame aukšte į jį žvelgė daugybė akių. Tamsoje, pasislėpusios už medžių. Tą piešinį nupiešė Dailės akademijos studentas. Tai buvo jo vienas baigiamųjų darbų. Gražus toks. Ir gąsdinantis.

Lauke jį sučiupo dangaus grožis. Toks ypatingas. Spindėjo daugybė žvaigždžių.

Tokia tirštuma. Pamanė, jog tai haliucinacija. Iliuzija. Miražas. Kaip mieste, kur šviesos tarša kūrė kiek kitokį meną, įmanoma tokia daugybė žiburėlių? Jis ėmė dėkoti Dievui už šią akimirką. Užsimerkė ir ramiai kartojo žodį „ačiū“. Tada atsimerkė ir įsispoksojo į dangų. Prisiminė, kaip sykį kaime pas pusbrolį ir pusseserę jie trise užvertę aukštyn galvas irgi stebėjo Viešpaties žvaigždėmis užsėtą dangų. Jis pravirko. Nes dar tada nekentėjo nuo visų sunkumų, kuriuos dabar turėjo. Paprastas gyvenimas. Džiaugsmingas toks. Labai norėjosi ramybės. Nusišluostė ašaras ir pasisuko į rūsio duris. Surado raktą ir atrakino jas. Žinoma, iš apačios ilga baimės ranka čiupo už širdies ir ėmė spausti.

52

Siauras tarpas tarp rūsio sienų vedė žemyn. Pradėjo lipti. Laiptelis po laiptelio. Žingsnis po žingsnio. Pasijuto taip, tarsi nertų po vandeniu. Ėmė trūkti oro.

Užsimerkė. Liesdamas sienas ėjo toliau.

Mintinai žinojo, kur yra jo rūsio durys.

Eidamas užmerktomis akimis jis nematė to siaurumo. Ėjo iš lėto. Ilgai. Štai ko jis labiausiai nekentė, kai nusipirko butą. Kad rūsys pačiame pastato gale.

Ilgi koridoriai ir posūkiai priminė labirintą. Klaustrofobiko košmaras. Šitą jis ne pats sugalvojo. Šiuolaikiniame meno centre matė paveikslą tokiu pavadinimu.

Ten stovėjo žmogus, nugara atsisukęs į žiūrovus. Žvelgė į tris kelius, kuriuos sudarė tarpai tarp sienų. Panašiai jis jautėsi rūsyje. Ir dar tas jausmas, kai tave kažkas stebi. Žinojo, kad tai – akivaizdus paranojos padarinys. Kad netikra. Bet buvo siaubinga. Ir neapleido. Su juo į rūsį kartu nusileisdavo dar kai kas. Žmogumi pavadinti negalėjo. Beprotybė. Taip įvardijo. Ji eidavo drauge, vis bandydama apsikabinti. Romantikė. Kaip ir jis. Tik tai jį menkai džiugino. Jos buvimas buvo toks ryškus, jog vieną kartą praleido ją pirmą leistis į rūsį. Kitą sykį bandė prieš nosį užtrenkti duris. Deja, pajuto baimę ir atlapojo jas vėl. Bjaurastis įslinko kartu. Ir dabar ji žvelgė į jį. Kurioje vietoje slėpėsi, buvo neįmanoma suvokti. Bet tai neturėjo reikšmės.

Prisiartino prie savo rūsio durų.

Pasiėmė šalia stovėjusį akmenį. Atrakino duris ir išsyk jas parėmė. Įėjo ir atidarė šaldiklį. Ten gulėjo butelis šalto vyno.

Balto pusiau saldaus. Greičiau išeiti. Šito norėjo. Nesuvokė, kurių galų laiko vyną čia, jei jaučia baimę. Užrakino duris ir pasisuko eiti.

Eidamas vis ragino Beprotybę taip nespoksoti. O ji, tarsi žiūrėdama įtempto siužeto filmą, niekaip nesugebėjo atitraukti akių. Jis nežinojo, ką daryti. Tada nusprendė. Ėmė bėgti. Užduso. Tačiau, pasiekęs rūsio duris, stipriai jas užtrenkė. Užrakino.

Ir vėl ėmė bėgti į butą.

Grįžęs nusiplovė rankas. Toliau ėmėsi gaminti. Tada dar sykį jas nusiplovė. O prieš valgį – ir dar kartą.

Galiausiai ėmė vakarieniauti. Makaronai. Šitai galėjo valgyti kiekvieną dieną.

Dideliais kiekiais. Sukalbėjo maldą.

Pradėjo valgyti. Ir vis mąstė. Kodėl jis klaustrofobikas. Kodėl paniškai bijo rūsio.

Kodėl Beprotybė taip trokšta jo draugijos.

Gal reikėtų nulipti žemyn. Pasišnekėti. Gal ji bus supratinga. Atsitrauks. Persikraustys. Nežinojo. Suvokė, jog čia kvailystė.

Kaip galima išprašyti tai, ko nėra, su kuo neturėtum kalbėti. Neįmanoma. Juk ji taip spitrijo. Visada matė Beprotybę kaip siaubingą padarą. Bandė ją piešti. Bet paskui darbus sunaikindavo. Ji nematoma jį gąsdindavo, todėl nenorėjo turėti jos ir sąsiuviniuose.

Labiausiai įsisiautėdavo, kai tekdavo būti itin uždarose erdvėse. Žinojo, kad Beprotybė tiesiog sužydėtų labirintuose, katakombose. Puikiai jausdavosi ir jau minėtame rūsyje. Šiose vietose ji imdavo dusinti, o prote pripiešdavo visokiausių mirties paveikslų. Makabriška galerija veikdavo tol, kol jis nepalikdavo tos vietos.

Absurdas. Turėjo kovoti. Jei nenori eiti pas psichologą, teks pačiam tvarkytis.

Jis atsistojo. Tada vėl prisėdo. Nejaugi?

Eiti kalbėtis su tuo, kas neegzistuoja, kas tėra sutrikusios psichikos vaisius? Reikia.

Ir įveikti klaustrofobiją. Šiandien pat.

Neblogas darbų sąrašas. Atsistojo ir nuėjo į balkoną. Užsirūkė. Tarsi mirtininkas prieš bausmės vykdymą. Juk netrukus tikrai sutiks budelį. Budelę. Tą, kuri spirga iš malonumo pakenkti jam. Atrodo, danguje atsirado dar daugiau žvaigždžių. Sužydėjo Viešpaties laukai. Atsiduso. Užgesino cigaretę ir išėjo. Pasiėmė raktus. Užrakino butą. Ėmė lipti laiptais.

Antras Prieš eidamas pasvarstė, ar nereikėjo palikti kokio raštelio. Išėjau kovoti su Beprotybe ir klaustrofobija. Arba kaip kitaip. Kad neatrodytų taip keista. Bet nusprendė nieko nepalikinėti. Nors persigalvojęs grįžo ir parašė raštelį. Aš rūsyje. Va taip va. Tada vėl iš lėto nuėjo į lauką. Spyna užstrigo ir nenorėjo atverti durų. Stovėjo ir vis nesėkmingai kovojo.

Galiausiai atsirakino. Prisiminė, kaip sykį bandė atrakinti rūsį, o, pasirodo, kad laužėsi į kaimyno sandėliuką. Žioplumas buvo jo vizitinė kortelė.

Rūsyje buvo šalta. Vėl nužvelgė laiptus ir prisiminė paveikslą su labirintu. Ėmė lipti.

Pajuto, kaip Beprotybė prisispaudė šalia. Jis nekreipė dėmesio. Kiek tai buvo įmanoma.

Ir žengė savo rūsio link. Galiausiai pasiekė.

Atrakino duris. Atidarė. O paskui uždarė

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ir užrakino. Pasilypėjo ir raktą padėjo ant viršutinės lentynos. Tada atidarė šaldiklį ir ėmė krauti iš jo produktus – mėsą, vyną, uogas, ledus. Tada įsilipo ir užtrenkė duris.

Atsigulė. Užsimerkė. Savaime suprantama, kad buvo šalta. Bet tai nebuvo problema.

Problema buvo šaldiklio dydis. Jį ėmė pykinti, sutankėjo pulsas. Beprotybė glostė jo galvą, stengdamasi įbrukti pačius baisiausius piešinius apie mirtį. Jis įsivaizdavo ją sėdint šalia su Kalėdų Senelio akiniais ir žiūrinčią į jį. Nieko nesakančią. Baimė augo. Lyg Beprotybė statytų ją iš kaladėlių.

Dabar jis bijojo išlįsti iš šaldiklio dėl to, kad sutiktų ją. Kalė. Taip jį gąsdino. Piešimas. Štai kas jam galėjo padėti. Deja, nieko neturėjo. Norėjo išeiti. Bet jau suprato, kad negalės. Ėmė po truputį migdytis. Žinojo, kad miegančiam ji nieko nepadarys. Visada miegojo gerai. Štai pro kur neprasiveržė nė viena jo liga. Norėjo padainuoti, bet bijojo, kad Beprotybė panorės dainuoti drauge.

Vaikystėje jis turėjo tokią keistą baimę. Kai su šeima dar gyveno vieno kambario bute, jis, užsinorėjęs vandens, bijojo naktį šaukti mamą arba tėtį. Kad neatsilieptų kažkas kitas. Turbūt jau tada Beprotybė troško su juo bendrauti. Jis ėmė dainuoti mintyse.

Užmigo. Prabudo nuo beldimo. Stipraus ir garsaus. Beprotybė.

– Eik šalin, netrukdyk, – tarė jis, bet niekas neatsiliepė. Tada išgirdo, kaip kažkas išlaužė duris ir įėjo.

– Atsiprašau, ar yra kas? – namo komendantas šūktelėjo.

Jis suprato, kad jei atsilieps kaimynas, tikrai pasivargins pavėžėti jį iki Vasaros gatvės. Tylėjo. Tada išgirdo, kaip kaimynas priėjo arčiau šaldiklio.

– Kurių galų tas vaikas viską ištraukė? O gal čia ne jis. – Išgirdo, kaip komendantas pasilypėjo ir paėmė raktą. – Nieko, nunešiu raktą ir, jei ką, iškviesime policiją.

Tada išjungė šviesą ir užrakino duris.

Trečias Tai buvo šiurpiausia akimirka per visą jo gyvenimą. Užrakinamų durų garsas užgrojo trumpą pamišimo melodiją, kviečiančią išjungti sveiką protą. Šviesos nebuvimas davė pradžią košmariškam spektakliui.

Tyla bylojo apie susikaupimą. Tuoj prasidės. Jis atidarė šaldiklį. Išsiropštė. Kažkur čia turėjo būti žibalinė lempa. Parsivežė iš

kaimo. Sena tokia. Jis ėmė ieškoti. Žinojo, kur ją padėjo. Rado. Iš kišenės išsitraukė žiebtuvėlį ir uždegė lempą. Padėjo ant šaldiklio. Atkimšo vyną.

– Gal galime pagaliau išsiaiškinti?

Jis pradėjo spektaklį. Tyla. Beprotybė delsė prabilti scenoje.

– Aš nebenoriu taip gyventi. Ar bent numanai, kiek visko per tave patyriau?

Tyla. Tam tikru požiūriu jam patiko ši tyla. Ji rodė, kad Beprotybė irgi gali kažko nežinoti. Nenorėti kalbėti. Arba bijoti.

– Labai greitai pasiduodi, – pasigirdo švelnus balsas. – O tai labai žavi. Man patinka, kad tu taip stengiesi, bet pastangos bevaisės. Be to, leidi man džiaugtis savo draugija.

Jam nutirpo širdis. Tas jausmas ateidavo tada, kai labai bijodavo. Dar kiek ir būtų apsivėmęs. Ji bendravo su juo. Atsakė į jo klausimą.

– Leidžiu džiaugtis? Aš stengiuosi, kad tu išsinešdintum – piešiu, dainuoju.

– Bijai dainuoti garsiai.

– Koks skirtumas.

– Gal pabandykime kartu?

– Ne. – Tu atėjai čia su manimi taikytis.

– Ne taikytis. Įveikti.

– Atrodo, kad sąlygos palankesnės susitaikymui – uždara erdvė, vis mažiau oro...

O ar žinai, kas toje dėžėje, kuri buvo šalia lempos? Ta pati, kurią senelis prašė pas save palaikyti... Pakvipo Kalėdomis...

– Liaukis. Eik. – Negaliu, kol tu užrakintas.

– Prielipa.

Pravardžiuoti Beprotybę buvo keista. Jis ir šiaip nemėgo blogai kalbėti apie žmones.

Jos balsas buvo ypatingas... Pirmąsyk girdėjo ją šnekant. Niekada ir nesvarstė, koks jis galėjo būti. Manė, jog toks, kaip jo paties. Kadangi žinojo, jog Beprotybė tėra sutrikusios psichikos vaisius. Jis tikrai suklydo.

– Nežinau, ką pasakyti. Prielipa. Čia tu mane laikai.

– Negersi?

– Ne. Kvailys. Ir tau nerekomenduoju.

Kuo daugiau geri, tuo labiau aš storėju.

– Būk gera, išsinešdink.

– Gydykis.

– Nenoriu.

– Nesuprantu tada. Kaip žmogus gali norėti abiejų dalykų vienu metu? Nori, kad išeičiau, bet laikai mane apkabinęs. Ir dar taip aistringai.

Jam pasidarė bloga. Pykino. Bet ne nuo vyno. Nuo baimės.

– Čia reikia padėti tašką.

– Padėk.

– Aš tave užslopinsiu. Vaistais, gydymu.

Alkoholiu.

– Ar suvoki, kad grasini man tuščiais žodžiais? Nei tu eisi pas psichologą, nei tu gersi vaistus, juolab negersi tiek, kad pasimirštum.

Jis tik dabar suvokė, jog negali meluoti Beprotybei. Juk realiai kalbėjosi tik su savimi. Tas kalbėjimas buvo visiška pamišimo forma, aukščiausias laipsnis. Jis niekada taip toli nežengė sąmoningos savidestrukcijos link. Bet išeiti iš spektaklio be pabaigos negalėjo. Tai buvo neleistina.

Nežinojo, kaip ją sunaikinti.

– Kada tu pas mane atėjai? Kodėl nepasilieki kokioje psichiatrinėje?

– Tavo namai – psichiatrinė. Tik čia įdomiau. Visiška anarchija. Ten mane greitai...

O tu labai humaniškas.

Jis spjovė į balso pusę.

– Oho, kokia taktika, – nusišaipė balsas.

– Tikrai.

Beviltiškumas aptraukė jo protą.

Atsistojo. Priėjo prie dėžės, kurią senelis prašė pasaugoti. Išsitraukė akinius su nosimi. Užsidėjo. Pasiėmė veidrodį. Ir ėmė rodyti visokias grimasas. Šiurpiausias. Kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Ar tai buvo kova, ar tekėjimas pasroviui? Jis jau nebesuprato. Vėl atsigulė į šaldiklį. Ir pradėjo šaukti: – Mama, noriu gerti. Mama, paduok gerti, – po kiekvieno šūksnio jausdavo tokią baimę, jog šaukdavo, kad ją užgožtų.

Vaikystės baimė, atrodo, fiziškai užgulė šaldiklį. Jis atidarė jį ir ėmė braukti delnais per grindis, o vėliau sau per veidą. Nematė savęs, bet jautė purvą, kurį tiek laiko plaudavo.

Pagaliau jis ėmė laimėti. Pagaliau įveikė baimes, kurios jį spardė tiek laiko. Jis karūnavo save. Apgavo Beprotybę. Pats įlindo į jos spąstus. Ir nudėjo ją. Dabar laukė, kol kaimynas atrakins duris. Jis išeis kaip nugalėtojas. Nors tas laimėjimas sies tik jį ir tos kalės Beprotybės lavoną. Nesvarbu.

Išgirdo rakto krebždesį. Jis žvelgė į duris.

Sveikas protas nugalėjo. Ir nesvarbu, kad jis atrodė vilkįs Beprotybės aprėdus. Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Tas ramaus oro gurkšnis buvo rizikuojančiojo šampanas, kuriuo jis mėgavosi visą kelią iki policijos nuovados.

53

GINTARO LAŠAI

Balandžio 24-ąją puikiam latvių poetui ir šauniam žmogui Peteriui Brūveriui (Pēters Brūveris, 1957–2001) būtų sukakę 60 metų. Edmundas Untulis, rašantis žemaitiškai, jo atminimui paskyrė eilėraščių ciklą.

Šešiū dėinū šešės vizėjės Peteriou Brūveriou atmintė Edmundas UNTULIS * Aukštiau ož karaliu suostus pakėlėis cīrulielis Gėismeliem par posė parskielė melsva dongo.

Ont debesėis kraštelė atsėtūpės balts aniuolielis Nu neganduos šešeliaus sauguojė žemelė brongė.

Apatiuo karto so žėidās atsėvierė žmuoniū širdīs, Vuo mētu rėivės aplinkou apsoka rodas miediu šērdis.

Beržū ė klevū krauji skanē gierė žmuoniū gėmėnė Ė kažkor prapoulė kraujesiorbė pekluos padermie...

54

** Šuok dongou i puoras sosėkėbosės, Lėngvā apsvaigėi žėidlapiu snėigolē.

Kažkor tėn tuolėj, baisē baisē tuolėj – Palei pati žemės pakraštė brūkšni Rasuotu smėlgu ėštėsenēs biegēs Atlingoun traukėnīs baltuos barvuos Ė atvež šviežė spaustovės maliava Vės da nuognē skanē tebkveponti Rītmetini rītuo dėinuos laikrašti, Katramė vėituo plepalū aple krauji,

GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr.

Karus, marus ė kėtuokės pasaulė biedas bei panėrosės i porvīnus žvaigždės, Žaliuom lėtaruom īr sorašītas dainės... *** Ont kalna vėršūnės Plaukė valtės be ėrklu. Ėš pakalnės i anou veiziejuos Kāra laukė galva pagoldės kareivielis Ė mėslėjė, ka reg plaukonti ruojaus debesi, Ka patėkiejė omžėno gīvenėmo, kor nie kara.

Ont kalna vėršūnės neblėka Anei valtės, anei debesė. **** Parliekiau slaptiuoms Ės sapnū pakrontės Karto so joudāsēs Strazdās...

Nebradau vėišnelės Skaudē rauduonuom Ougeliem...

Gorklelie ėsėplėiskė Ognės nevadinta, Prėtrūka raselės Anā ožgesnintė...

Tēp ė sopleškiejė Gėismiū snapielis, Katras muokiejė Šėrdis pagluostītė ***** Kuožnos eilieraštis Skombiejė kāp paskotėnis.

Tik nieks tuo nežėnuojė...

Tad vėsė rītmetēs klausies Kuožna eilieraštė ė Kėtėms garsē kartuojė, Ka klausuos pėrmuojė, Patė naujausė eilieraštė...

Tēp begīvenont, atsėrada Eilieraštiu pėina kels, Katras prasmega Eilieraštiu Vėsatuo... ****** Šeštuoji dėina anam atnešė nelaukta mėiga – Notūpė ont petėis paukštis plunksnuom varė...

Anuo gėismelė ėt smarkos vies nolakėna Sekmojė dėina ož devīniū jūru, devīniū mariu – Ė anuos atgal i dėinū būri nebsogroužėna...

Stuojė tīla, katrou vėsė aplinkou girdiejė.

55

GINTARO LAŠAI

Kai šitas žmo Lawrence’as BLOCKAS

Išvakarėse tos dienos, kai gavo pirmąjį laišką, Saratogo lenktynėse jis pastatė už Ryškiąją Juostą. Statymai buvo priimami santykiu 9:2. Edgaras Kraftas pastatė du šimtus dolerių, apskaičiavęs būsimą laimėjimą, kad galėtų pusę laimėtos sumos vėl pastatyti. Kartu su šūviu Ryškioji Juosta šoko į priekį ir visą laiką pirmavo.

Antras favoritas, Šeilos Sūnus, priartėjo prie jos tiesiojoje, ties klubo pastatu, bet atsiliko posūkyje. Kraftas mintyse jau skaičiavo savo pinigėlius, tik staiga Ryškioji Juosta – stabt kaip įkasta, sutriko, kelis kartus apsisuko aplink, o paskui kaip apsėsta nurūko atgal. Tuoj pat ją diskvalifikavo. Kraftas suplėšė bilietus ir koja už kojos nuslinko namo. Štai kodėl kitą rytą jis jautėsi lyg nesavas. Atplėšė iš eilės penkis vokus ir visuose rado sąskaitas! Apie jokį mokėjimą nebuvo galima nė pasvajoti. Sukišo jas į apatinį stalčių, kur jau gulėjo kelios tokios pat „draugės“. Atplėšęs paskutinį, pajuto palengvėjimą. Paprastas baltas popieriaus lapas – ne sąskaita ir ne grasinimas, kad gali būti konfiskuotas automobilis. Tekstas atspausdintas mašinėle.

Pirmiausia – kažkokia pavardė.

Ponas Džozefas G.Neimanas O žemiau: Kai šitas žmogus numirs, Jūs gausite 500 dolerių.

Artūro Valionio nuotr.

56

Kraftas tikrai nebuvo nusiteikęs tokiems pokštams. Jis dar nebuvo atsigavęs nuo to, ką jam iškrėtė Ryškioji Juosta. Dar kartą žvilgtelėjo į popieriaus lapą, apvertė jį, norėdamas įsitikinti, ar nėra ko nors kitoje pusėje; nieko neradęs, permetė akimis tekstą dar kartą. Paskui paėmė nuo stalo voką ir ištyrė, kad pašto antspaudas

GINTARO LAŠAI

ogus numirs... vietinis. Išskiemenavo savo pavardę ir, net nepriėjęs iki adreso galo, pradėjo keikti visokiais žodžiais – ne spaudai – trenktus idiotus ir nelaimingus kvėšas...

Per visą savaitę jis prisiminė laišką tik vieną, na, gal du kartus – ne daugiau.

Užteko kitų rūpesčių. Kraftas niekad nieko nebuvo girdėjęs apie jokį Džozefą Neimaną. Todėl visiškai neturėjo vilties gauti pažadėtus penkis šimtus dolerių. Žmonai apie tą mįslingą laišką neprasitarė nė vienu žodžiu. Kai paskambino mokesčių inspektorius ir paklausė, ar jie gali bent penkiasdešimčia procentų būti garantuoti, kad artimiausiu laiku gaus privalomus pinigus, visada blaiviai protaujantis Kraftas nieko negalėjo pažadėti, nes pono Neimano pomirtine dovana nė kiek netikėjo.

Jis ir toliau vaikščiojo į darbą; su ramiu nusiteikimu pasmerktojo, aiškių aiškiausiai suvokiančio neginčijamą faktą, kad niekada negalės pasigirti, jog jo pajamos viršijo išlaidas. Dukart dalyvavo lenktynėse: vieną kartą laimėjo trisdešimt dolerių, kitą – pralošė dvidešimt tris. Pamiršo poną Džozefą G.Neimaną, nebegalvojo apie laiško autorių... * Ir štai atėjo antras laiškas. Kraftas automatiškai atplėšė jį, ištraukė didelį baltą lapą, išskleidė jį ir... ant stalo pabiro banknotai. Dešimt naujutėlaičių kupiūrų po 50 dolerių! Lapo viduryje rado atspausdintą žodį: „Dėkoju.“ Ne iš karto Edgaras Kraftas suprato, koks čia reikalas. Bandė paskubomis prisiminti, kas jam galėtų būti dėkingas, o ką jau kalbėti apie penkis šimtus... Pamąstęs minutę, šoko iš namų ir puolė prie artimiausio spaudos kiosko. Tiesiog čiupo iš ten rytinį laikraštį ir atskleidė nekrologų puslapį.

Džozefas G.Neimanas, 67 metų, gyvenęs Parko aikštėje, 413-ajame name, mirė va-

kar, kelis mėnesius gulėjęs vietos ligoninėje.

Paliko žmoną, tris vaikus ir keturis vaikaičius. Laidotuvės bus kuklios – tik šeimos nariai. Gėlių prašoma nesiųsti.

Kraftas atidėjo tris šimtus dolerių – jie bus sąskaitoms apmokėti, o likusius įsikišo į piniginę. Sumokėjo eilinį įnašą už automobilį, paskui – už butą, padengė dar kelias smulkias sąskaitas. Tačiau iki visiškos tvarkos dar, aišku, buvo toli.

Skolų liko nemažai, tačiau – palyginti su tais laikais, kai ponas Džozefas G.Neimanas dar džiaugėsi gyvenimu, – ne tiek ir daug. Net mokesčių inspekcijos tarnautojas buvo pamalonintas šiokia tokia sumele... Dabar kuriam laikui jis paliks Kraftą ramybėje.

Tą vakarą į lenktynes Edgaras Kraftas pasiėmė žmoną. Net leido jai porą kartų statyti pačiai. Keturiasdešimt dolerių buvo prarasta negrįžtamai, tačiau dėl to jis nė kiek nesikrimto. * Kai atėjo dar vienas laiškas, Kraftas gal pusę minutės pavartė jį rankose, lyg būtų prisiminęs vaikystę, kai šitaip elgdavosi, gavęs suvyniotą dovanėlę. Tačiau vaikystė jau seniai buvo praėjusi, ir jis pajuto kylant kažkokį nerimą: jeigu paslaptingas geradaris ko nors pareikalaus už savo penkis šimtus?

Kraftas ryžosi atplėšti voką – jokių reikalavimų! Tik lapas, paprastas laiškų popieriaus lakštas, o viduryje dar viena pavardė: Ponas Raimondas Andersenas O žemiau: Kai šitas žmogus numirs, Jūs gausite 750 dolerių.

Per porą kitų dienų jis daugelį kartų tikino save, jog nelinki nieko bloga

ponui Raimondui Andersenui. Jis jo nepažįsta, niekad nėra apie jį girdėjęs, maža to – jo ne toks charakteris, kad linkėtų mirties visiškai nepažįstamam žmogui. Ir vis dėlto...

Kiekvieną rytą dabar jau pirkdavo laikraštį ir, atsivertęs nekrologų puslapį, ieškodavo Raimondo Anderseno pavardės.

Ir tuo pačiu metu kaskart prisiekdavo: „Aš nelinkiu jam nieko bloga!“ Tačiau – sutikite, 750 dolerių – tai ne šiaip sau pinigėliai! Jeigu neišvengiamai kas nors bloga turi atsitikti ponui Andersenui, tai kas čia tokio, jeigu šiek tiek nubyrės ir jam, Kraftui?

Taip ir atsitiko. Praslinko penkios dienos, ir jis rado laikraštyje žinią apie Anderseno mirtį. Tas, pasirodo, buvo sukiužęs senelis ir numirė jis savo nuosavoje lovoje po ilgos ir sunkios ligos. Skaitė Kraftas žinutę, o jį draskė prieštaringi jausmai: džiugaus jaudulio ir kaltės. Širdis daužėsi kaip kūjis. Bet kodėl jis turi jausti kokią nors kaltę?!

O tokiam paliegusiam seneliui kaip Andersenas mirtis veikiau yra palengvėjimas nei tragedija. Gal ponas Andersenas ne liūdėjo, atėjus mirties valandai, o dėkojo likimui?

Bet už ką jam kažkas nori sumokėti tuos 750 dolerių?

Ir tas kažkas vėl panorėjo – tarytum už nieką. Laišką rado kitą rytą, po neramios nakties, kuri praslinko svarstant du variantus: bus laiškas ar nebus? Ir štai jis atėjo! O jame – žadėti 750 dolerių: šimtiniais ir penkiasdešimtiniais banknotais. Ir tas pats vienas žodis: „Dėkoju.“ Už ką? Už ką „dėkoju“? Jis niekaip nesusivokė. Ir vis dėlto, prieš paslėpdamas tą perlaidą, dar kartą atidžiai apžiūrėjo ją. „Prašau, – sutiko pagaliau. – Jeigu jums taip norisi.“ Per kitas dvi savaites laiškų nesulaukė.

Bet nepaliaujamai tikėjosi, laukė pašto, laukė dar kartą netikėtos laimės, kuri jau du kartus pamalonino jį. ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ Neretai darbe jis ilgas valandas išsėdėdavo prie stalo, įbedęs žvilgsnį į tolį, galvodamas tik apie laiškus ir pinigus. Kur kas prasmingiau būtų buvę susikaupti ir nuveikti ką nors naudinga, tačiau tai jam sunkiai sekėsi. Jis uždirbdavo penkis tūkstančius per metus, tačiau „ardamas“ po 40–50 valandų per savaitę. O bevardis pinigų siuntėjas jau buvo spėjęs aprūpinti jį ketvirčiu metinio uždarbio. Ir Kraftui dėl to nė piršto nepajudinus!

Tie septyni šimtai penkiasdešimt dolerių labai padėjo, tačiau Kraftas vis dar blaškėsi kaip žuvis seklumoje. Neatsispyrusi ūmiam kaprizui, žmona pakeitė kilimą. Reikėjo vėl mokėti už butą, ant sprando kaip akmuo kabojo eilinis įnašas už automobilį. Kartą jam labai pasisekė lenktynėse, tačiau, pradėjęs ten lankytis dažniau, pralošė daugiau nei buvo laimėjęs...

Ir štai kartu su lankstinuku, reklamuojančiu kondicionierius, ir kvietimu paaukoti kažkokiai abejotinai savitarpio pagalbos draugijai, atėjo naujas laiškas.

Nušveitęs suglamžytus lapus į šiukšlių dėžę, jis atplėšė baltą voką. Laiškas – įprasto stiliaus:

Ponas Klodas Pirsas Ir žemiau: Kai šitas žmogus numirs, Jūs gausite 1 000 dolerių.

Drebančiomis rankomis Kraftas paslėpė laišką kartu su voku stalčiuje.

Tūkstantis dolerių – kaina vėl padidėjo, ir iki įspūdingos sumos. Ponas Klodas Pirsas. Ar jis pažinojo kada nors tokį Klodą Pirsą? Ne, nepažinojo. Ar dabar jau Klodas Pirsas serga? Neaišku. Ar jis – vienišas senelis, baigiantis savo dienas kažkur apgriuvusiame name? Kraftas tikėjosi, jog taip ir yra. Jis nekentė savęs už tokias mintis, tačiau neturėjo jėgų nuvyti jų šalin. Tik vylėsi, kad Pirsas nugyveno gražų amželį ir mirs sava mirtimi.

Tačiau šį kartą jis dar surinko papildomos informacijos. Pasklaidęs telefonų knygą, rado Klodo Pirso pavardę. Pirsas gyveno Medonešio alėjoje...

Kraftas užvertė knygą ir stengėsi išguiti iš galvos įkyrias mintis. Tegul bus taip. Dar kartą atskleidė reikiamą pus58

lapį, žvilgtelėjo į tą pavardę ir pasidavė: tegul jis miršta, na – tegul! Tai vis tiek neišvengiama. Jau du kartus taip atsitiko: jis gavo laišką su pavarde žmogaus – tas netrukus numirė, ir Kraftas sulaukė atlyginimo. „Be jokios abejonės, – pats sau paskelbė nuosprendį, – aš esu tas žmogus...“ Kraftas surinko Pirso numerį. Atsiliepė moteris. Į klausimą, ar galima būtų pasikalbėti su Pirsu, ji atsakė: – Ponas Pirsas serga – jis guli ligoninėje. O kas prašo?

– Dėkoju.

Na, aišku, su palengvėjimu pamanė Kraftas. Tie geradariai paprasčiausiai suranda laukiančių mirties žmonių, o kai jie išeina į kitą pasaulį, atsiunčia jam pinigų. Atrodo, logiška. Tačiau tokio jų elgesio motyvai Krafto protui buvo nesuvokiami. Kita vertus, maža ką jo gyvenime buvo galima paaiškinti remiantis logiškais išprotavimais, todėl daugiau jis nesikapstys ir nesiaiškins – kas, kaip ir dėl ko! Gal laiškų autorius toks pat psichas, kaip tas iš televizijos: dalija vis po milijoną kiekvieną savaitę?

Ir pagaliau – jeigu kažkam užėjo noras siuntinėti Kraftui pinigų, kvaila tam būtų prieštarauti.

Vakare jis paskambino į ligoninę. „Klodas Pirsas buvo pas mus atvežtas prieš dvi dienas, jam atlikta sudėtinga operacija, – informavo medicinos sesuo. – Jaučiasi neblogai.“ „Nieko, – tarė sau Kraftas, – dar pablogės. Vis tiek jis pasmerktas; taip juk numatė laiško autorius.“ Minutėlę jis pagailėjo Pirso, bet netrukus ėmė galvoti apie lenktynes Saratogoje. Tarp arklių buvo toks Apelsino Grūdelis, kurį Kraftas sekė jau kelias savaites... Dabar jis atrodė puikios formos, ir jeigu Kraftui lemta kada nors išties laimėti, tai būtent dabar.

Kraftas nuvyko į hipodromą, pastatė už Grūdelį ir... pralošė. Nusivylęs paskambino į ligoninę, ir seselė pranešė, kad Pirso savijauta gera.

– Neįtikėtina! – garsiai išsprūdo Kraftui. – Ką daryti?

Pirsas praleido ligoninėje tris savaites ir visą tą laiką Kraftas, ko gero, juo domėjosi rūpestingiau negu gydytojas.

Vienu metu padėtis labai komplikavosi – Pirsą ištiko koma. Sesutės balsas ragelyje skambėjo gana liūdnai. Po dviejų dienų –

pagerėjimas. Sesutės balsas pralinksmėjo, o Kraftas tik vos ne vos suvaldė jį užliejusį pykčio antplūdį.

Nuo tos dienos Pirso sveikata vis gerėjo, ir kai jį išrašė iš ligoninės, Kraftas jokiu būdu negalėjo suvokti, kas atsitiko.

Kažkas nesuveikė! Pirsas – ligonis, Pirsas buvo ištiktas komos! Nesuprantama, kokiu būdu jo sveikata pradėjo gerėti. Maža to: Pirsas jau išplėštas iš giltinės nagų! O kartu išplėštas ir išsvajotas tūkstantis iš Edgaro Krafto rankų...

Laiško jis tebelaukė, bet veltui... * Užmokėti už butą jau vėlavo dvi savaites, smaugė eilinis įnašas už automobilį – terminas praėjo! – be perstojo skambino iš mokesčių inspekcijos. Padėtis nepavydėtina! Smegenys karštligiškai malė išeities variantus... Iškilo atmintyje laiško eilutės: „Kai šitas žmogus numirs...“ Tačiau lakoniškame tekste – nė vienos sąlygos, nenumatytas terminas...

Kita vertus, juk negyvens jis amžinai. Šitai dar niekam nepavyko. Kai tik Pirsas išleis paskutinį atodūsį, Kraftas gaus savo tūkstantį.

O jeigu Pirsui kas nors atsitiktų?!

Mintis šovė į galvą – valia nesugebėjo nuo jos apsaugoti. „Būtų visai nesunku“, – apsimetęs, kad nieko nesuprato, pakartojo Kraftas. Juk niekas nežino, kad jis, Edgaras Kraftas, – suinteresuotas asmuo. Jeigu tinkamai parinks laiką, sėkmingai atliks tą nešvarų reikalą ir paslėps, – gaudyk vėją laukuose!

Policija, kuri ir taip gali pasigirti tik neįžvalgumu, niekaip nesusies jųdviejų pavardžių. Jie nepažįstami, jokių aiškių motyvų, ir... „Ne, aš nesugebėsiu, – ramino save Kraftas, – aš paprasčiausiai negaliu. Juk nesu koks nors žudikas...“ Vien tik minties apie tokį neapgalvotą poelgį Kraftas kratėsi kaip velnias kryžiaus.

Galima apsieiti ir be to tūkstančio, pragyvens kaip nors ir be jo. Nors mintyse jau dešimt kartų buvo spėjęs pinigus išleisti... Tiesą pasakius, Kraftas skaičiavo juos jau tada, kai Pirsas gulėjo be sąmonės. Na, nieko – kaip nors susitvarkys ir be jų. Kas jam belieka?

Kitą rytą Kraftas tiesiog apspango nuo laikraščių antraščių. O straipsneliai dėstė, kaip vakar naktį į Pirso butą įsilaužė

GINTARO LAŠAI

kažkoks piktadarys ir užbadė peiliu šeimininką tiesiog lovoje. Žudiko niekas nematė. Nenustatyta jokių akivaizdžių motyvų...

Perskaičius Kraftui pradėjo niežtėti visą kūną. Pirmą akimirką jį užliejo neapsakomos kaltės banga, lyg jis būtų tas piktadarys, lyg jis būtų įsilaužęs į butą. Visas išprakaitavo, prie kūno lipo, atrodo, ne apatiniai drabužiai, o kaltė. Protu aiškiai suvokė, kad nepadarė nieko bloga, nieko nenužudė, tačiau mintyse juk regėjo tokį vaizdą, norėjo, kad taip atsitiktų ir todėl niekaip negalėjo atsikratyti minties, kad žudikas – jis. Jeigu ne iš tikrųjų, tai mintyse neabejotinai.

Jo krauju sutepti pinigai atėjo laiku.

Tūkstantis dolerių – šį kartą dešimt naujutėlaičių šimtinių. Ir laiškas.

Dėkoju. „Nedėkokite man, – beveik maldavo Kraftas, stipriai spausdamas saujoje šimtines, – nedėkokite jūs man, nereikia.“ Ponas Leonas Denisonas Kai šitas žmogus numirs, jūs gausite 1 500 dolerių. Šio laiško Kraftas nekišo į stalčių. Perskaitė jį trūksmingai plakančia širdimi, paskui paėmė voką ir visą anksčiau gautą tos rūšies korespondenciją – taip stropiai saugotą iki šiol – suplėšė į mažiausius skutelius, sumetė į klozetą ir nuleido vandenį...

Galvoje tartum ūžė ir sukosi kelių malūnų girnos. Kraftas prarijo porą aspirino tablečių, bet skausmas nenuslopo. Iki pat pietų jis sėdėjo prie stalo, net neprisiliesdamas nė prie vieno popieriaus. Nusileido į užkandinę prie kampo ir kažką mašinaliai susimetė į skrandį. Grįžęs į kontorą pastebėjo, kad negali susikaupti net prie arklių lenktynių tvarkaraščio.

Anksti atsiprašė iš darbo ir ilgai slankiojo gatvėmis.

Ponas Leonas Denisonas Gyveno Denisonas Ketberio aveniu. Į telefono skambutį niekas neatsiliepė.

Ponas Denisonas vertėsi advokato praktika, knygoje buvo ir jo darbo telefonas.

Atsiliepė sekretorė:

– Ponas Denisonas konferencijoje.

Prašom palikti savo pavardę ir telefono numerį.

Kai šitas žmogus numirs... „Bet Denisonas nė nemano mirti“, – šmėstelėjo Kraftui mintis. Kad ir kaip ten būtų – ne ligoninėje. Denisonas dirba, ir žmogus, kuris rašė tuos laiškus, turėjo tai puikiai žinoti...

1 500 dolerių. „Bet kaip? – gal šimtąjį kartą Kraftas klausė savęs. Ginklo jis neturėjo, net nežinojo, iš kur jį gauti. Peilis? Prisiminė, kaip buvo nužudytas Pirsas. Peilį nesunku būtų susirasti... Ne, tai vandališka!

Tai kaip? Suvažinėti? Galėjo jis pasekti Denisoną ir, nutaikęs tinkamą metą, staiga pasukti vairą. Tačiau policijai – tai reikia pripažinti – gana nesunkiai sekasi sugauti vairuotojus, mėginančius pasprukti, kai partrenkia kokį pėsčiąjį. „Pamiršk tai, – sudraudė jis save. – Tu nesi žudikas.“ Tačiau pamiršti nesisekė...

Kai šitas žmogus numirs...

Kitą dieną Kraftas nuvažiavo į Ketberio aveniu. Sėdėdamas automobilyje sekė Denisono namą, matė, kaip jis išėjo iš namų, kaip pasuko prie savo automobilio, stovėjusio – kaip vėliau paaiškėjo – kitoje pusėje... Kai Denisonas pasiekė gatvės vidurį, Krafto koja mašinaliai šoktelėjo ant greičio pedalo ir vos susilaikė nenuspaudusi jo – pasukti riaumojantį automobilį tiesiai į advokatą!

Gudriai. Gudriai sugalvota. Bet jeigu jį sučiups nusikaltimo vietoje? Na ir kas. Su laiškų autoriumi jo niekas nesieja. Be to, visi laiškai sunaikinti.

1 500 dolerių...

Ketvirtadienį po pietų jis paskambino žmonai ir pasakė, kad važiuos tiesiai į Saratogą. Paburbėjusi tik iš įpročio, jinai susitaikė su užgaida.

Jis nuvažiavo į Ketberio aveniu ir paliko automobilį stovėjimo aikštelėje.

Kai durininkas šoktelėjo į šalia esantį bariuką išgerti kavos, Kraftas ramiai įėjo

į vestibiulį ir pakilo į Denisono aukštą. Durys buvo užrakintos, bet Kraftas ėmėsi jų detektyvo būdu – užkišdamas plastiko gabalėlį nusklembtais kraštais.

Krapštydamasis su užraktu, visas apsipylė prakaitu – laukė kiekvieną akimirką, kad kažkas prieis prie jo iš užpakalio ir padės sunkią ranką ant peties. Pagaliau spyna pasidavė, ir jis, tyliai uždarydamas duris, įėjo į vidų. Žengus porą žingsnių, visa baimė ir susijaudinimas – jam pačiam nesitikint – visiškai išgaravo. Kraftas pajuto stulbinamą ramybę. „Viskas nuspręsta už mane, – tyliai kartojo jis. – Džozefas G.Neimanas buvo pasmerktas, Raimondas Andersenas buvo, Klodas Pirsas taip pat – ir visi jie numirė. Dabar Leonas Denisonas – ir jis numirs kaip anie...“ Viskas atrodė labai paprasta. Ir pats Edgaras Kraftas jautėsi esąs kažkokio bjauraus plano dalis – kaip koks smulkus gigantiškos mašinos varžtelis. Dėl nieko nesijaudindamas, jis turi atlikti tai, kas jam skirta. * Ir viskas pradėjo tekėti savo vaga.

Ramiai slinko laikas. Tris valandas jis laukė Denisono sugrįžtant. Tyloje ir ramybėje.

Kai pasigirdo žingsniai koridoriuje, Kraftas tyliai prisėlino prie durų.

Pasisukus raktui, be garso žengtelėjo į šoną pakėlęs virš galvos židinio reples. Durys atsidarė, ir įėjo Denisonas.

Replės krito žemyn. Smūgis!

Leonas Denisonas susileido ant grindų, neištaręs nė žodelio. Gulėjo nejudėdamas. Replės kilo ir krito dar du kartus – dėl visiško tikrumo. Kraftui beliko tik nušluostyti jas, – ir dar kelis daiktus, – kad neliktų pirštų atspaudų.

Iš pastato išėjo pro užpakalines duris.

Niekas jo nematė.

Visą naktį jis laukė atgailos priepuolio ir labai stebėjosi nieko panašaus nejusdamas. Juk jis jau prieš tai buvo žudikas – kai linkėjo kuo greičiau numirti Andersenui ir planavo Pirso nudūrimą. Tas faktas, kad jo mintys išsipildė, neturėjo sukelti sąžinės graužaties.

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS 59

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Klaipėdos gaisrinė: nuo Uostamiestyje 1856 m. įkūrus pirmąją profesionalių gaisrininkų tarnybą, tuometė Klaipėdos ugniagesių veikla dabar gali atrodyti gana neįprasta – jie ne tik gesino gaisrus, atliko įvairius gelbėjimo darbus, vežiojo ligonius, gabeno areštuotuosius, bet ir sukiojo tiltus bei turėjo miesto „radinių biurą“.

Viktorija KARALIENĖ

Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2017 sausis, Nr. 1(37)

Gaisrininkai turėjo sugebėti viską Anuomet Klaipėdos ugniagesiai atlikdavo ir „greitosios pagalbos“ funkcijas – susižeidusius ar susirgusius asmenis veždavo į ligoninę. Iki 1924 m. ligoniai buvo 60

vežami gerai įrengtu arklio traukiamu vežimu. 1924 m. magistratas už 3 tūkst. 500 dol. nupirko moderniai įrengtą sanitarinį automobilį, kuriame pakako vietos dviem gulintiems ligoniams, trims slaugytojams ir gydytojui. 1929 m. greitosios pagalbos automobilis buvo kviestas beveik 900 kartų. 1934 m. gaisrinei priklausė jau trys sanitariniai automobiliai.

Taip pat gaisrininkai būdavo kviečiami ne tik gesinti gaisrų, bet ir gelbėti bei gaivinti skęstančiųjų. Kiekvienas ugniagesys mokėjo teikti pirmąją pagalbą ir naudotis gaivinimo aparatais.

Dar viena įdomi gaisrininkų funkcija – ugniagesiams priklausė ir tiltų aptarnavimo tarnyba – ją sudarė penki vyrai, jau nebegesinantys gaisrų. Ketu-

ri įstatydavo sukamąjį strypą, penktasis grandine užtverdavo praėjimą ant tilto.

Taip pat ugniagesiai perveždavo sulaikytuosius. Jau minėtais „iškvietimo pulteliais“ gaisrininkai būdavo kviečiami atlikti dar vieno jiems priskirto darbo. Jį taip pat aprašo R.Bėkšta: „...mėlynai dažyta mašina, liaudyje vadinama Blau Minna („Mėlynoji Mina“), kurios paskirtis buvo paimti ir nuvežti į kalėjimą nuvirtusį ir nebeatsikeliantį girtuoklį. „Blau Minna“ vairuotojas ir jo pagalbininkas abu buvo be galo stambaus sudėjimo.“12 B.le Coutre iš savo vaikystės prisimena, jog kurį laiką gaisrininkai buvo „radinių biuro“ atstovai: „Bet koks radinys būdavo perduodamas į gaisrinę, ir gaisrininkas eidavo per miestą, skambindamas varpeliu ir skelbdamas apie radinį. [...] Jo ištikimiausia publika būdavo vaikai. Matyt, šiai užduočiai atlikti gildija parinkdavo kuo solidesnį savo narį, nes tie uniformuoti pilvūzai atrodė labai juokingai.“13 Spektaklių metu teatre taip pat budėdavo gaisrininkai.

O laisvu nuo tarnybos metu ugniagesiai buvo skiriami atlikti dezinfekcijos privačiuose butuose, jei kažkas iš gyventojų susirgdavo pavojinga užkrečiama liga.

Taigi gaisrininkai buvo žmonės, kurie privalėjo sugebėti atlikti bet kokį darbą (vok. „Mädchen für alles“).

Dirbo trimis pamainomis Gavę iškvietimą, pirmieji ugniagesiai iš gaisrinės turėdavo išvykti ne vėliau kaip per 30 sekundžių po aliarmo paskelbimo.

Gaisrinės darbuotojai buvo suskirstyti į tris komandas, gaisrinėje buvo dirbama trimis pamainomis.

Ugniagesių grupė, praleidusi 24 val. pirmojoje pamainoje garaže, kur visada turėjo būti pasirengusi vykti į iškvietimą, pereidavo į antrąją pamainą.

ISTORIJOS PUSLAPIAI

įsikūrimo iki 1945-ųjų Šios pamainos darbuotojai dar 24 val. aptarnaudavo savivaldybės ir greitosios pagalbos bei areštuotiesiems pervežti skirtus automobilius ir turėdavo būti pasirengę arba papildomai vykti į gaisrą, arba budėti vietoj išvykusios pirmosios grupės.

Pasibaigus antrajai parai, darbuotojai turėjo vieną laisvą parą, tačiau be gaisrinės viršininko leidimo negalėjo palikti miesto, o esant ekstremaliai situacijai turėjo atvykti į budėjimą. Atsiminimuose rašoma, jog, išvykdamas iš savo namų, ugniagesys privalėjo pranešti, kur vyksta, o namuose buvo įrengta tiesioginė telefono linija su gaisrine14.

Be profesionalių ir savanorių gaisrininkų, Klaipėdoje buvo ir fabrikams priklausiusių ugniagesių komandų. Celiuliozės fabrike komanda įsteigta 1907 m., vėliau ją sudarė 30 ugniagesių, jai priklausė

Viešos gaisrininkų pratybos mieste 1939 m.

rankinis siurblys. Cheminių produktų fabriko „Union“ ugniagesių komanda įsteigta 1919 m., joje buvo 14 ugniagesių, naudotas motorinis siurblys. Komandos taip pat buvo Lietuvos medvilnės manufaktūros fabrike (vėliau – „Trinyčiai“) ir Faneros fabrike. Geležinkelininkams taip pat priklausė ugniagesių komanda. O nuo 1931 m. Klaipėdos įgula turėjo savo ugniagesius.

Pervardijo į priešgaisrinę policiją 1939 m. kovas, skirtingai nei visam Klaipėdos kraštui, gaisrininkams atnešė nedaug pokyčių. Jie pervardyti į priešgaisrinę policiją ir vietoj mėlynų uniformų apsivilko žalias.

Tuo metu gana modernioje Klaipėdos gaisrinėje dirbo daugiau nei 40 žmonių, jai priklausė trys sanitariniai automobiliai, du motorizuoti siurbliai, vienas 2 500 litrų ir trys 1500 litrų talpos gesinimo automobiliai, du prikabinami 1 000 litrų talpos motoriniai siurbliai, 32 metrų ilgio pasukamos kopėčios, 4 000 litrų talpos gaisrinė autocisterna, gatvių laistymo automobilis ir „Mėlynoji Mina“.

1939 m. gegužę buvo įsigytas naujas „Daimler-Benz“ firmos sanitarinis automobilis, turėjęs dvi gulimas ir vieną sėdimą vietą, taigi, vienu metu galėjęs vežti tris pacientus. Gana greitai ugniagesiai jį turėjo perduoti armijai, tačiau vėliau tokio tipo automobilis vėl buvo skirtas miestui.

Deja, žiemą užmiestyje šios mašinos dažnai nepasiekdavo sergančiųjų, juos tekdavo gabenti rogėmis iki ant pagrindinio kelio palikto automobilio. ►

AdM archyvo nuotr.

61

ISTORIJOS PUSLAPIAI

◄ Taip pat per 1919–1939 m. buvo pagerinta gaisrinės pastato infrastruktūra – įrengtos modernios šaltkalvių dirbtuvės ir 10 tūkst. litrų talpos požeminė degalų saugykla.

1939–1940 m. gaisro gesinimo laivas buvo perduotas armijai, tačiau du garlaiviai turėjo reikiamą įrangą ir galėjo būti panaudoti esant poreikiui.

Miesto teritorijoje buvo apie 350 hidrantų, 34 ugniagesių iškvietimo punktai, sujungti su gaisrine, dar 9 – Smeltėje.

1939–1940 m. personalą sudarė apie 50

žmonių, teritorija, apėmusi Bomelsvitę, Smeltę, Joniškę ir Smiltynę, buvo apie 31 kv. km dydžio.

Iš miesto pasitraukė kartu su kariais Tačiau netrukus prasidėjęs karas viską itin stipriai pakeitė. 1940 m. balandį gaisrininkai buvo pervardyti į Priešgaisrinę policiją, kuriai priklausė rūpintis ir apsauga nuo

oro pavojaus. Jauni ugniagesiai buvo pašaukti į karinę tarnybą. Sukurta Saugumo ir paramos tarnyba, kurioje dauguma tarnavusių buvo įvairių profesijų jau pagyvenę vyrai, turėję padėti profesionaliems gaisrininkams.

Po dalies gyventojų evakuacijos 1944 m. rugpjūtį, likę du mėnesiai mieste vis dar buvusiems ugniagesiams tapo šiek tiek lengvesni – nebebuvo taip griežtai kontroliuojamas maisto produktų kiekis, išduodamas pagal maisto korteles.

Dažnėjant oro antskrydžiams, 1944 m. spalį buvo evakuotas visas miestas.

Didžioji dalis ugniagesių persikėlė į Pronyčius (Pronitten, dab. Slavianskoje Kaliningrado srityje), 8 ugniagesiai, 15 Saugumo ir paramos tarnybos tarnauto-

Bet koks radinys būdavo perduodamas į gaisrinę, ir gaisrininkas eidavo per miestą, skambindamas varpeliu ir skelbdamas apie jį. jų liko Klaipėdoje. Stiprėjant kovoms ir antskrydžiams, mieste gaisrai tęsėsi be pabaigos.

Kaip teigiama atsiminimuose, paskutiniai ugniagesiai kartu su kariais iš miesto pasitraukė 1945 m. sausio 25 d., kartu pasiimdami ir likusius automobilius. Piliavoje (Pillau) jie prisijungė prie likusių Klaipėdos ugniagesių, jauni ugniagesiai buvo pasiųsti ginti Karaliaučiaus. Balandžio 22 d. ugniagesiai pėsti turėjo trauktis iš Piliavos į Helos (dab.

Hela Lenkijoje) miestelį, iš kur gegužės 6 d. keliomis grupėmis perkelti į Kylį. Ten po kapituliacijos jie atsidūrė belaisvių stovykloje15. Klaipėdos ugniagesių veikla nutrūko. ____________________ 12 R.Bėkšta. Gyvenimas Malkų gatvėje. Atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą. Vilnius, 2015, p. 126 13 B.le Coutre. Mano miestas Klaipėda, 1900-1939 metai: atsiminimai. Klaipėda, 2014, p. 100 14 E.Lankowsky. Mein Vater war Brandmeister.

Memeler Dampfboot, 1957 Nr. 19, S. 260 15 95 Jahre Memeler Berufsfeuerwehr. Memeler Dampfboot, 1951 Nr. 9, p. 3

62

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8