Durys 2016 05

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 GEGUŽĖ / Nr. 5(29)

KLAIPĖDOS KULTŪRŲ KOMUNIKACIJŲ CENTRAS

KKKC Parodų rūmai, Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda Darbo laikas / Opening hours: III–VII 11–19 val.

Informacija / Information: +370 46 314 443

Organizatoriai / Organizers: SIA Art Expo (Latvija / Latvia) Art Expo International Sp. Z.o.o. (Lenkija / Poland)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 gegužė / Nr. 5(29) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – eFoto nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Klaipėdos muzikos pavasaris: Kleopatra, orkestrai ir muzikinės aistros Danutė PETRAUSKAITĖ. Kad tauta dainuotų

4 10

INICIATYVA Daiva JANAUSKAITĖ. Po nelaimės – ištikimybės ženklai

13

TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. D.Rabašauskas: didžiausia siekiamybė, kad aktorius pats imtų kurti

16

Jūratė GRIGAITIENĖ. Nesenstanti „Varšuvos melodija“

20

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Vilties! Gyvenantiems šokiu, šokyje, šokant

22

KINAS Aivaras DOČKUS. Tiesiai iš pragaro: naujieji siaubo kino vardai ir užkeikimai

27

ŠIUOLAIKINIS MENAS Augustinas ŽEMRIETA. Visuma yra mažiau nei jos dalių suma

30

DAILĖ Sondra SIMANAITIENĖ. Šliaužianti materija J.Galdikaitės tapyboje

32

ATMINIMAS Irma STASIULIENĖ. A.Žalys. Užauginęs miesto kultūrą

36

GINTARO LAŠAI Sondra SIMANA. Laikrodis su gegute, arba Viskas dėl šou

44

Dainius VANAGAS. Knygos, kurių niekas nėra perskaitęs. Net jų autorius

46

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

52

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

48

KULTŪROS ISTORIJA Carlas ZIMMERIS. Šventinio vakaro valandos pas H.Šojų

56

Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Senosios Klaipėdos pirkliai – turtingi, išdidūs ir savo vertę žinantys

60

LANGAS Laimėjo festivalio prizą

21

Sujungė praeitį ir dabartį

59 3

MUZIKA

Klaipėdos muzi Kleopatra, orkestrai ir

„Dainuojantis smuikas“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistas D.Sinkovskis (barokinis smuikas, kontratenoras).

Šiemečio festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ antroje dalyje skambėjo keturi koncertai: „Meilės aistros operose“, „Epitafija praeinančiam laikui“, „Dainuojantis smuikas“ ir „Šventasis pavasaris“. Jau patys jų pavadinimai – gražūs, iškalbingi – rodė, kad ir ši festivalio dalis bus ne mažiau spalvinga už pirmąją. Joje tikrai netrūko nei virtuoziškumo, nei jausmų dramos, nei filosofinių apmąstymų ar dainingos kantilenos. Ji, kaip ir pirmoji, buvo stilistiškai marga, su vyraujančiomis orkestrinės bei vokalinės muzikos partitūromis.

4

Danguolė VILIDAITĖ

Ypač šiais metais džiugino dėmesys lietuvių muzikai – atlikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės opusai. Juos kartu sudėjus su festivalio pradžioje atliktomis Juliaus Juzeliūno, Gedimino Gelgoto kompozicijomis, išeitų nemenka dalis. Tik klaipėdiečių tarp jų, deja, neradome.

Ir šįkart, aptardama svarbiausius momentus, pradėsiu nuo asmeniškai įsimintiniausių.

MUZIKA

ikos pavasaris: muzikinės aistros

Vytauto Petriko nuotr.

Nes groti – tarsi kalbėti Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) festivaliui tradiciškai parengė dvi programas: „Jaunystės vėjas“ – su dirigente Giedre Šlekyte ir pianistu Robertu Lozinskiu bei „Dainuojantis smuikas“ – su solistu Dmitrijumi Sinkovskiu (barokinis smuikas, kontratenoras, Rusija). Abi jos įdomios ir išskirtinės. Ypač antroji. Ir ne tik todėl, kad svečias iš Rusijos yra kontratenoro – reto, aukščiausio vyriško balso – savininkas.

Šio koncerto didžiausia vertybe, mano nuomone, tapo pasiektas nepaprastai geras ansambliškumo tarp orkestro ir solisto jausmas, priartėjimas prie barokinės artikuliacijos: kai dinamika – tarsi šviesos ir šešėlių žaismas, kai melizmos – tarsi pusbalsiu šnabždami žodžiai, o muzikai suteikiamas (arba bent jau to siekiama) kalbos išraiškingumas. (Ankstyvajame baroke smuiku dažnai būdavo palydimas dainavimą, iš čia – šio instrumento grojimo technikoje atsiradusios žodžio tarimą imituojančios priemonės.)

Atlikti baroko italų meistrų Antonio Vivaldi koncertai smuikui ir orkestrui, Arcangelo Corelli’o ir Pietro Antonio Locatelli’o concerto grosso, kaip ir dera, pasižymėjo šiai stilistinei epochai būdingu rafinuotumu, veržlumu, šventiška, pakilia nuotaika. Mūsų orkestrantai tądien grojo tarsi mūzos palytėti – darniai, aistringai, vienu atsikvėpimu.

Kontratenoras yra neįprastas balsas, jo koloritas labai artimas moteriškam sopranui, o diapazonas – mecosopranui.

Bet jis gana lankstus ir gerai tinka subtiliai baroko ornamentikai atskleisti. ► 5

MUZIKA

◄ Vakare nuskambėję keli vokaliniai numeriai pagyvino bendrą nuotaiką ir pademonstravo kitą D.Sinkovskio talento pusę – kaip dainininko. Virtuoziška kantilena, dvasinga lyrika – šiomis spalvomis jo interpretacijoje atgijo Georgo Philippo Händelio ir Tomaso Albinoni’o kūrinių arijos. O bisui atlikti net trys opusai, iš kurių didžiausio susižavėjimo, suprantama, susilaukė A.Vivaldi „Audra“ („Vasaros“ trečioji dalis iš keturių koncertų ciklo smuikui ir orkestrui „Metų laikai“), taip išpopuliarinta Vanessos Mae.

Karališka drama ir kita Antras ryškiausias įspūdis susijęs su koncertu „Epitafija praeinančiam laikui“. Jo atlikėjai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis) ir solistė Eglė Šidlauskaitė (mecosopranas). Šiais metais atvežtą programą (specialiai paruošta prestižiniam „Prahos pavasario“

festivaliui) sudarė trys kompozicijos: Hectoro Berliozo operos „Benvenutas Čelinis“ uvertiūra, to paties autoriaus kantata sopranui ir orkestrui „Kleopatra“ bei B.Kutavičiaus simfonija-oratorija mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Epitafija praeinančiam laikui“.

Galima tik pastebėti, kad vadovaujamas M.Pitrėno orkestras pasirodė kaip vieninga visuma. Čia, atrodė, buvo įprasminta kiekviena kūrinių nata, kiekvienas muzikos ženklas. Ypač įtaigiai tą vakarą suskambo kantata.

„Epitafija praeinančiam laikui“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistė E.Šidlauskaitė (mecosopranas), dirigentas M.Pitrėnas, Kauno valstybinis choras.

6

MUZIKA

Įdomi šio H.Berliozo opuso atsiradimo istorija. Tuo periodu kompozitorius buvo užsispyręs žūtbūt laimėti Romos premiją.

Tai jau buvo veikiausiai ketvirtasis toks bandymas, irgi, deja, nesėkmingas.

Poeto Pierre’o Ange Vieillardo tekste atskleidžiama tragiška Egipto karalienės mirtis, užsimenama apie sudėtingas jos gyvenimo peripetijas. Nors ir paniekinta, praradusi ankstesnę didybę, ji paskutinėmis akimirkomis išlieka išdidi: „Kleopatra... paliekanti... gyvenimą... verta Cezario!“. Toks siužetas, gyvas ir aistringas, suprantama, gerai atitiko kūrėjo temperamentą. Bet konkurso komisijai užkliuvo ne tik ritmas ir harmonija, anot jų, kai kuriose vietose keistoka, bet ir partitūros sudėtingumas – atkurdama Kleopatros partiją, geriausia to meto Paryžiaus solistė padainuoti be klaidų nesugebėjo.

Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantai tądien grojo tarsi mūzos palytėti – darniai, aistringai, vienu atsikvėpimu.

O E.Šidlauskaitės interpretacijoje – vokalas nepriekaištingas. Balsas labai organiškai įsiliejo į orkestrinę faktūrą.

Kad perteiktų šio personažo charakterį, dainininkė atrado daug dramatiškų atspalvių, pradedant aistringomis replikomis, įtampą auginančiu pasakojimu, meditacija, baigiant tragišku susitaikymu su savo lemtimi. Dėmesys šioje monodramoje buvo išlaikytas nuo pat pirmos iki paskutinės jos minutės, kulminacijos. Kūrinio meninę įtaigą dar labiau, manyčiau, būtų padėjęs atskleisti teksto vertimas į lietuvių kalbą. Jis galėjo būti pateiktas lankstinuke su koncerto programa.

Lyginant su šia interpretacija, vakaro „Meilės aistros operose“ programa atrodo kiek paprastesnė, margesnė, lengvabūdiškesnė, tarsi gražus blizgutis. Šį įspūdį stiprino ir puošnios, žėrinčios solisčių suknelės. Buvo čia ir gilių, jausmingų išsiliejimų, bet ne tokių stiprių.

Bendra koncerto nuotaika antrino Klaipėdos muzikos pavasario šventiškam nusiteikimui. ►

„Meilės aistros operose“: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, solistai J.Vaškevičiūtė (mecosopranas), T.Pavilionis (tenoras), V.Miškūnaitė (sopranas), dirigentas R.Šervenikas.

7

MUZIKA

◄ Vakaro dalyviai – Lietuvos nacio-

nalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras (muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas), Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), Tomas Pavilionis (tenoras).

Atliktos gražiausios ir populiariausios arijos bei ansambliai iš Camille Saint-Saënso, Giacomo Puccini’o, Georgeso Bizet, Charleso Gounod, Giuseppe’s Verdi operų, Johanno Strausso, Franzo Leháro operečių, intrigavo instrumentiniai fragmentai, Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ scena.

Tuokart bene įtaigiausiai suskambo Čio Čio San arija iš G.Puccini’o operos „Madam Baterflai“ (V.Miškūnaitė), Hercogo dainelė iš G.Verdi operos „Rigoletas“. O kalbant apie trūkumus, tai orkestras kartais nustelbdavo solistus (toks negailestingumas!), tad jiems, norint būti išgirstiems, labai reikėjo pasistengti, o ir dikcija dainuojant ne visada buvo aiški.

Tik penkiais pirštais Šių metų Klaipėdos muzikos pavasarį užbaigė efektingas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr.

dirigentas Gintaras Rinkevičius) pasirodymas. Koncerte pavadinimu „Šventasis pavasaris“ išgirdome M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, Maurice’o Ravelio koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 D-dur (solistas – Vestardas Šimkus, Latvija), Igorio

„Šventasis pavasaris“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas V.Šimkus (fortepijonas), dirigentas G.Rinkevičius.

8

MUZIKA

Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ siuitą. Gana simboliška festivalio pabaiga tiek savo pavadinimu, tiek turiniu.

Ypač įspūdingai pagrota paskutinė paminėta kompozicija, turinti savo neįtikėtiną istoriją.

Baleto „Šventasis pavasaris“ premjera Paryžiuje buvo sutikta labai karštai, su didžiausiu triukšmu, švilpimais, publikai nuraminti net iškviesta policija. Kad šokėjai, negirdintys orkestro, nesusipainiotų, baletmeisteris turėjo užkulisiuose

garsiai skaičiuoti takto dalis – kintantis ir nesimetriškas ritmas, poliritmija buvo didžiausia tuometė muzikinė baleto naujovė. Čia viešpatauja kietas, valingas, gaivališkas charakteris. Net lyriniuose epizoduose jaučiama jo slapta jėga, kartais prasiveržianti netikėtais, galingais garsų pliūpsniais.

Ir dabar, praėjus daugiau nei 100 metų, Klaipėdos publika, sakyčiau, nesugebėjo įvertinti šio kūrinio grožio. Tik gana santūrūs plojimai. Ne tokie, kokių jis ar jo interpretacija verti, palydėjo šį atlikimą.

Kitas svarbus šio vakaro akcentas – antrasis M.Ravelio fortepijoninis koncertas – neįprasta kompozicija žanro požiūriu, skirta atlikti tik kairei rankai. O tai jau specifinė, sudėtinga užduotis, ne kiekvienam pianistui „įkandama“. V.Šimkus, tarp kitko, turintis ir lašelį lietuviško kraujo, šią užduotį atliko garbingai. Įsiminė įvairiomis nuotaikomis mirganti fortepijono faktūra, virtuoziškos akordų kaskados (sunku net patikėti, kad grojama viena ranka), pakili kūrinio nuotaika, kartais artima žymiajam „Bolero“.

Koncertą kompozitorius dedikavo austrų pianistui Paului Wittgensteinui, Pirmojo pasaulinio karo metais Ukrainoje netekusiam dešinės rankos. Savo darbus šiam muzikui skyrė ne vienas žymus to meto kūrėjas – B.Brittenas, R.Straussas, S.Prokofjevas, tačiau M.Ravelio opusas tapo pačiu populiariausiu.

Post scriptum

Vytauto Petriko nuotr.

Neseniai viename bernardinų internetinio dienraščio straipsnyje perskaičiau JAV rašytojos Veros Nazarian mintį, kad, jei muziką galėtume įsivaizduoti kaip vietą, tai folkloras veikiausiai būtų tarsi laukinė gamta, rokas – kelias, džiazas – miestas, o klasikinė muzika – šventykla. Taikliai pastebėta. Gal ir ne visada į klasikinės muzikos koncertus einame sakraliai nusiteikę, bet kartais juose išgyventi vidiniai potyriai, jausmai, mintys mus mesteli gana aukštai. Meno užduotis tokia tarsi ir yra – žadinti, kelti, žavėti, byloti apie prasmes. Šių metų Klaipėdos muzikos pavasaryje man pavyko pasičiupti ne vieną tokią nuostabią akimirką. Tikiuosi, ir jums.

9

MUZIKA

Kad tauta dainuotų Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje gegužės 6 d. įvyko Regimanto Gudelio knygos „Nuo dainų dienos iki tautos šventės“ sutiktuvės. Nors knygų aptarimai ir pristatymai vyksta gana dažnai, tačiau pastaroji monografija yra išskirtinė. Mat kelis dešimtmečius šia tema nepasirodė joks stambesnis darbas. Dainų šventes nuosekliai tyrinėjusio Vytauto Jakelaičio knygos buvo publikuotos dar sovietmečiu.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Žvilgsnis į autorių R.Gudelis yra neeilinė asmenybė. Apie tai galima spręsti iš jo kaip choro dirigento, choro dainininko ir mokslininko-chorotyrininko veiklos. Retai kas sugeba suderinti tokias skirtingas atlikėjo ir muzikos analitiko sritis. Atrodo, kad jo kūrybinio kelio pradžia buvo įprastinė, kaip ir daugelio kitų šios profesijos atstovų – studijos pas žymius chorvedžius K.Kavecką ir K.Griauzdę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurią baigė 1967 m., tuo pačiu metu pradėtas savarankiškas dirigento darbas su Vilniaus inžinerinio statybos instituto choru „Gabija“, užtrukęs iki 1973-iųjų. Pastarieji metai R.Gudelio biografijoje ypatingi – jis atsisveikino su Vilniumi ir persikėlė gyventi į Klaipėdą bei dirbti į čia ką tik įkurtą Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, netrukus išaugusį į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, kurie 1995 m. įsiliejo į Klaipėdos universitetą (KU). Pedagoginis darbas 10

aukštojoje mokykloje praturtino įprastines veiklas: ruošiantis paskaitoms, teko giliau susipažinti su lietuvių bei užsienio šalių chorine literatūra, pačiam į rankas imti plunksną. Ir pasirodė, kad ji nėra jau tokia sunki – 1975 m. tuomečiame Leningrade buvo apginta disertacija apie chorinį dainavimą kaip meninės raiškos formą. 1981 m. R.Gudeliui buvo suteiktas docento pedagoginis vardas. Tačiau tai netapo pretekstu veržtis į vadovaujančius postus. Arčiausiai prie širdies jam buvo chorvedybinė ir mokslinė veikla. Jis vadovavo iš Klaipėdos politechnikumo vaikinų ir Medicinos mokyklos merginų sudarytam mišriam chorui, kelerius metus dirigavo Klaipėdos 24-osios profesinės technikos mokyklos ir Gargždų moterų chorams. Tuo pačiu metu straipsnis vijo straipsnį, knyga keitė knygą: 1992 m. pasirodė „Vakarų Europos chorinė literatūra“, 1993 m. – „Rytų Europos chorinė literatūra“, 1998 m. – „Lietuvos chorinė literatūra“. Pastaroji Švietimo ministerijos surengtame aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurse laimėjo antrąją vietą. Negana to, 2009 m. R.Gudelis nutarė užkopti ant pačios aukščiausios mokslo viršūnės – atlikti habilitacinę procedūrą – atskiru darbu „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai: raidos ir

raiškos problemos“ apibendrinti savo daugiamečius tyrimus ir įrodyti jų pagrįstumą specialiai sudarytai mokslininkų komisijai. Tai sėkmingai įvyko Vytauto Didžiojo universitete. R.Gudelis KU Menų fakultete (dabar Menų akademija) tapo vieninteliu, pasiekusiu tokį mokslinį lygmenį, ir nuo 2010 m. pradėjo eiti profesoriaus pareigas.

Tiesa, tai neturėjo didelės įtakos nei algos dydžiui, nei ilgalaikiam įsitvirtinimui Klaipėdos universitete. Prasidėjus etatų mažinimui, be jokių didelių sentimentų ar pagyrimo raštų jis buvo atleistas iš užimamų pareigų, nepaisant to, kad už kelių mėnesių turėjo pasirodyti jo naujausia knyga, galėjusi atnešti universitetui daug balų, už kuriuos gaunamas papildomas finansavimas. Mat pas mus dar žmonės vertinami ne pagal kūrybinę potenciją, o pagal amžiaus rodiklius. Bet dėl to profesorius nesiskundė. Ir šiaip niekada jo neteko girdėti dejuojant ar rodant nepasitenkinimą, visuomet likdavo santūrus, džentelmeniškas, nedaugžodžiaujantis. Tik jei vykdavo diskusijos muzikos klausimais, prabildavo su jam būdinga filosofine potekste ir savitu požiūriu į meno procesus. Atrodo, kad visuomet turėjo ir iki šiol turi vienintelį savo daugiašakės veiklos tikslą – rūpintis lietuvių chorine kultūra ir dėti visas pastangas, kad tauta dainuotų. ►

MUZIKA

Akimirkos iš R.Gudelio knygos „Nuo dainų dienos iki tautos šventės“ pristatymo Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

11

MUZIKA

◄ R.Gudelio mokslinė raiška niekada nenustelbė noro jausti tiesioginį sąlytį su garsų pasauliu ir reikštis chorinės muzikos sferoje. Turėdamas gražų balsą, jis yra kviečiamas chorų – ne vienerius metus dainavo „Aukure“ (vad.

A.Vildžiūnas), šiuo metu – „Cantare“ (vad. A.Dambrauskas). Tai ir suteikė jam unikalią galimybę pajusti choro specifiką iš vidaus, patirti muzikavimo džiaugsmą, su daina aplankyti tolimiausius pasaulio kraštus.

Žvilgsnis į knygą Knyga „Nuo dainų dienos iki tautos šventės“, 2015 m. išleista Lietuvos liaudies kultūros centro, – solidi, didelės apimties (436 p.) mokslinė studija, pagrįsta kruopščiais tyrimais, kuriuos iliustruoja gausios diagramos ir lentelės, išsami literatūra apie chorinio meno teoriją bei istoriją, Lietuvoje veikusių chorų sąrašai. Monografiją sudaro aštuonios dalys. Jose apžvelgiama Vakarų Europos chorinė tradicija, pradedant pirmosiomis dainų šventėmis Šveicarijoje ir Vokietijoje, iškeliamos dainų švenčių Lietuvoje atsiradimo prielaidos, analizuojamos tarpukario, sovietmečio ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos dainų šventės, aptariamos jų kūrimo metodikos, rašoma apie repertuarą, institucijų bendradarbiavimo problematiką. Didžiulio dėmesio verta aštuntoji dalis, kurioje bene pirmą kartą lietuvių muzikos istorijoje suteikiamas žodis dirigentams, aiškinantis, ar kiekvienas choro vadovas gali diriguoti dainų šventėje. Į R.Gudelio klausimus atsako L.Abarius, K.Barisas, P.Bingelis, A.Dambrauskas, R.Gelgotienė, 12

A.Girdzijauskas, P.Gylys, R.Katinas, R.Maleckaitė, V.Miškinis, A.Petrauskas, D.Vaičekonis, A.Vildžiūnas, T.Šumskas, A.Šumskis, choreografas V.Mačiulskis. Jų atsakymai ir paties R.Gudelio asmeninė patirtis (nuo 1960 m. iki šiol jis dalyvauja dainų šventėse) patvirtino pagrindinę jo hipotezę: nuo dirigentų priklauso visos dainų šventės sėkmė, tačiau ne kiekvienas iš jų gali stoti ant podiumo prieš daugiatūkstantinę minią – tik aukštos muzikinės kvalifikacijos, charizmatiški muzikai, turintys stiprią valią, geba valdyti ir suvienyti didelę žmonių minią, uždega ją dainos dvasia ir leidžia pajusti ypatingą dvasinį katarsį.

Vienas knygos recenzentų prof. habil. dr. J.Mureika taikliai charakterizavo šį darbą bei jo autorių: „Regimanto Gudelio erudicija, įžvalgumas ir profesionalumas skleidžiasi per išsamią Lietuvos dainų švenčių analizę. Monografijos praktinė ir teorinė reikšmė yra itin aktuali plačiam skaitytojų ratui: vadybininkams, chorvedžiams, režisieriams, pedagogams, socialinių bei humanitarinių mokslų atstovams ir, aišku, švenčių dalyviams.

Daugelis autoriaus pastebėjimų ir išvadų yra artimi edukologijos, tautotyros, socialinės psichologijos, filosofinės antropologijos ir estetologijos tematikai – ypač žmogaus dvasinio tobulėjimo

Klaipėdoje turime ne tik pajėgių chorų, talentingų jų dirigentų, bet ir tvirtą teorinį pagrindą, kurį savo moksliniais darbais padėjo R.Gudelis.

požiūriu“. Kitas recenzentas, prof. habil. dr. R.Apanavičius, akcentavo didžiulį dėmesį, knygoje skirtą chorų menui ir jungtinio choro fenomenui, pabrėžė, kad autoriaus iškelti klausimai yra naudingi ne tik šia tema besidomintiems skaitytojams, bet ir mūsų ateities kartoms, nuo kurių priklausys dainų švenčių likimas.

Žvilgsnis į renginį Į R.Gudelio naujosios knygos sutiktuves susirinko būrys jo buvusių bendradarbių, kolegų, chorinio meno gerbėjų bei artimiausi šeimos nariai. Bibliotekos Gerlacho palėpė buvo pilna. Renginį vedė KU Menų akademijos merginų choro vadovė Z.Kariniauskienė. Knygos autorių pasveikino Klaipėdos „Aukuro“ chorinės bendrijos pirmininkas A.Šumskis, pasisakė pats autorius, taip pat Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius dr.

A.Girdzijauskas, Klaipėdos universiteto prof. dr. R.Balsys. Pastarojo kalba nuskambėjo itin svariai – į knygą buvo profesionaliai pažvelgta etnologiniu aspektu, iškeliant žodžių „daina, diena, šventė, tauta“ prasmę bei ryšį. Pritrūko tokio pat solidaus knygos pristatymo muzikine plotme, bet iš dalies jį kompensavo „Klaipėdos“ choro, vadovaujamo prof.

K.Kšano, parodyta koncertinė programa.

Melodingos lietuvių kompozitorių dainos vakarui suteikė jaukumo ir dar kartą patvirtino, kad Klaipėdoje turime ne tik pajėgių chorų, talentingų jų dirigentų, bet ir tvirtą teorinį pagrindą, kurį savo moksliniais darbais padėjo R.Gudelis.

O tai labai svarbu ugdant būsimuosius chorvedžius ir puoselėjant dainų švenčių tradiciją.

INICIATYVA

Po nelaimės – ištikimybės ženklai „Šie metai mums prasidėjo gaisru, bet ši nelaimė patvirtino priežodį, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Paaiškėjo, kas yra ištikimiausi mūsų mokiniai ir draugai“, – tvirtino Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos direktorius Gintautas Misiukevičius.

Daiva JANAUSKAITĖ

Petarda sukėlė gaisrą Gaisras įsiplieskė pirmąją šių metų valandą. Pirmoji gaisrą pamatė pro šalį važiavusi klaipėdietė.

Laimė, antroji ugniagesių komanda įsikūrusi visai netoli, Šilutės plente.

Iš pat pradžių spėta, kad gaisrą sukėlė ant Gedminų dvaro pastato, kuriame įsikūrusi mokykla, stogo nukritusi te-

bedeganti pirotechnikos priemonė. Mat šalia, prie tvenkinio, buvo daug žmonių, nemažai jų šaudė petardas.

Vėliau Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos komisija nustatė, kad vienas degantis fejerverkas, nebaigęs degti, nukrito ant stogo, nusirito į lietvamzdį, jame palietė medines konstrukcijas ir taip uždegė medinę stogo dalį.

Netrukus prie mokyklos atsirado gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ūkio dalies reikalams, dar viena pavaduotoja, budėtoja. Gaisrą pamatė ir pro šalį važiavę du buvę šios mokyklos mokiniai. ►

E.Balsio menų gimnazija yra įsikūrusi Gedminų dvaro pastate, kuris naujametę naktį užsidegė nuo neužgesusios petardos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

13

INICIATYVA

◄ Kol ugniagesiai kovojo su ugnimi, mokyklos žmonės stumdė instrumentus, nešė suolus iš pavojaus apimtų klasių, nes į jas plūdo liejamas vanduo. Labiausiai baimintasi dėl naujo fortepijono, kurį gimnazija įsigijo tik pernai. Grėsmė buvo kilusi dar trims pianinams ir dviem fortepijonams.

Susitelkę mokyklos darbuotojai ir buvę mokiniai sugebėjo padaryti taip, kad ant instrumentų nenulašėjo nė lašas.

Teko remontuoti ir salę „Neatsargus elgesys su naujametiniais fejerverkais pridarė mums bėdų, kainavusių 24 tūkst. eurų. Džiaugiamės, kad ugdymui skirtos priemonės nenukentėjo“, – pasakojo E.Balsio menų gimnazijos direktorius.

Didžiausią žalą patyrė neseniai suremontuotos trys klasės. Viena užlietųjų – teorijos klasė, kur paprastai grupė vaikų mokosi harmonijos bei solfedžio. Joje sušlapo suolai. Tikroji padėtis paaiškėjo tik vėliau, kai nuo drėgmės atšoko jų paviršius.

Pernai atliktas remontas iš dalies išgelbėjo pirmajame aukšte esančią kamerinę E.Balsio vardą turinčią salę.

Gausiai lieto vandens buvo susikaupę perdangose, tad po kiek laiko paaiškėjo, kad drėgmė pateko ir į šią salę. Tuo metu remonto sąmata jau buvo apskaičiuota, užlietose klasėse vyko remontas. Todėl salei tvarkyti teko naudoti paramai koncertų metu surinktus ir paaukotus pinigus.

Galiausiai visos klasės ir salė buvo suremontuotos. E.Balsio salėje atsirado nauji šviestuvai ir parketo grindys. „Gaisras pagreitino mūsų stogo renovacijos darbus. Ministerija skyrė pinigų ir

Gimnazijos direktorius G.Misiukevičius džiaugiasi, kad gesinant gaisrą nenukentėjo nė vienas instrumentas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

nuo kovo pradžios pradėjome viso stogo remontą. Tiesa, dvaro pastato stogas buvo pakeistas jau seniau. Teko patvarkyti tik nudegusią dangos dalį“, – dėstė mokyklos vadovas.

Sutelkė bendruomenę Paradoksalu, bet nelaimė sutelkė mokyklos bendruomenę. Žinia apie tai pasklido labai greitai, direktorius netrukus sulaukė daugybės skambučių. Visas būrys buvusių mokinių ir jų tėvų klausinėjo,

kuo galėtų padėti. Jie siūlė ir savo fizinę jėgą, ir remontui reikalingų medžiagų.

Priimtiniausia atrodė mintis apie labdaros koncertą. Ją palaikė miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Sausio 22-ąją didžiojoje vargonų salėje įvyko pirmasis koncertas. Jame dalyvavo gimnazijos mokiniai ir absolventai bei draugai iš J.Kačinsko, J.Karoso muzikos mokyklų, S.Šimkaus konservatorijos studentai.

Aukos buvo renkamos iš koncerto klausytojų. Prie indo pinigams stovėjo mokiniai ir tėvai, tad kiekvienas paaukotas centas buvo suskaičiuotas ir jau kitą dieną

Alma mater ištikus nelaimei, pianistas G.Januševičius savo iniciatyva surengė labdaros koncertą.

14

INICIATYVA

Pirmajame labdaros koncerte dalyvavo gimnazijos mokiniai ir absolventai bei draugai iš J.Kačinsko, J.Karoso muzikos mokyklų, S.Šimkaus konservatorijos. Iniciatyvą palaikė ir Klaipėdos miesto meras V.Grubliauskas.

Panašu, kad labdaros koncertai gali tapti E.Balsio menų gimnazijos tradicija. visi šie pinigai buvo įnešti į labdaros ir paramos fondo sąskaitą.

Pirmojo koncerto metu surinkta 1 740 eurų. „Į šį koncertą pakvietėme ugniagesius.

Jie buvo nustebinti ir sujaudinti. Per daug metų jų niekas taip nepagerbė, kaip mūsų mokykla. Koncerte dalyvavo ir mūsų socialinio partnerio – Laikrodžių muziejaus darbuotojai, Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai, Policijos mokyklos kursantai.

Suvažiavo buvę mokiniai, jų tėvai, visi mūsų draugai ir bičiuliai. Žmonių buvo tiek, kad trūko vietos net stovėti. Labai

džiaugiuosi, kad nelaimė subūrė mus, parodė, kad vieni kitus galime suprasti ir bėdai ištikus sulaukti pagalbos“, – dalijosi džiaugsmais G.Misiukevičius.

vasario 1-ąją. Renginio metu garsus atlikėjas pirmasis grojo naujai įsigytu puikiu C.Bechstein firmos fortepijonu. Muzikantas atliko visus F.Chopino valsus. „Ir vėl salė buvo pilnutėlė klausytojų. Vėl žmonės gausiai aukojo mokyklos atkūrimui. Antrojo koncerto metu gauta dar 700 Gimsta nauja tradicija eurų“, – didžiavosi mokyklos direktorius.

Tai buvo ne vienintelis būdas paremti mokyklą. Sulaukta privačių aukotojų Netrukus po gaisro direktorius sulaukė įnašų į fondo sąskaitą, tai padarė ir kelios dabar jau garsaus visoje Europoje pianisto bendrovės.

Gintaro Januševičiaus skambučio. MuziVisus duotus pažadus įvykdė ir Švietimo kuoti išmokęs E.Balsio menų gimnazijoje ir mokslo ministerija, skyrusi 200 tūkst. pianistas visai neseniai rekomendavo savo eurų visų gimnazijos stogų dangos pakeitialma mater vadovui naują instrumentą, mui, o tai yra 7 tūkst. kvadratinių metrų. kuris įsigytas Hanoveryje, kur muzikantas Gaisro padarinių likvidavimui paaušiuo metu gyvena. Anot pianisto, tokiu kota 5 359 eurai. Gimnazijos tinklalapyje instrumentu gali didžiuotis prestižinės galima rasti informaciją apie gautus ir koncertų salės. panaudotus pinigus – taip siekiama visiško O ištikus nelaimei G.Januševičius pasiskaidrumo bei abipusio pasitikėjimo, kad siūlė surengti labdaros koncertą. Jis įvyko niekam nekiltų abejonių, kur padedamos surinktos lėšos.

Panašu, kad labdaros koncertai gali tapti E.Balsio menų gimnazijos tradicija.

Kita tradicija, daranti gimnazijos mokinių buvimą joje jaukesnį, estetiškesnį, yra abiturientų dovanos atsisveikinant su mokykla. Vieni palieka čia dailų veidrodį, kiti – suolą. Kasmet dovanos būna vis išradingesnės ir mielesnės. „Nenoriu girtis, bet mūsų vaikai yra nuoširdesni, čia ir patyčių mažiau, ir bendra atmosfera jaukesnė. Matyt, menininkai vieni kitus labiau supranta, o ir laiko išdykauti neturi. Juk jie visą dieną E.Balsio menų gimnazijos archyvo nuotr. užimti“, – džiaugėsi G.Misiukevičius.

15

TEATRAS

D.Rabašauskas: did kad aktorius pats im

Vytauto Petriko nuotr.

Klaipėdos dramos teatre artėjama prie trečiosios šio jubiliejinio 80-ojo sezono premjeros. Režisierius Darius Rabašauskas stato garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko farsą „Petro Ohėjaus kankinystė“. Vien pjesės tekstas vertas įsiklausymo dėl per prievartą brukamos valios ir gebėjimo tam atsispirti arba ne.

Tačiau ir spektaklio visuma žada būti originali, nes aktoriai ir žiūrovai įsikurs vienoje erdvėje. Didžiosios salės parterio kėdės bus nuleistos į pogrindį, o išlygintoje erdvėje atsiras vietos Petro Ohėjaus butui, kur vyks veiksmas, ir šalia – publikai. Artėjant premjerai, susėdome su režisieriumi pasikalbėti apie jį patį. Kas jis?

16

TEATRAS

džiausia siekiamybė, mtų kurti Valentina ŽIGIENĖ

Dar jaunas – Jus vadina dar jaunu režisieriumi, nors savo amžiumi nesate, tarkime, dvidešimtmetis. Kalbant apie kūrybą, režisūrą, koks tas jaunystės laikotarpis?

– Jaunystė yra sąlyginis dalykas. Nesu jaunuolis, bet nesu ir senas. Kaip režisierius gal ir galiu sakyti, kad aš jaunas, nes režisieriui subręsti reikia laiko. Jeigu turi kažkokių tikslų, tuomet dar turi ko siekti, tai – Dieve duok! Tuo reikia ir vadovautis.

Kol žmogus galvoja, kad dar nieko nepasiekė, tol jis ir yra dar jaunas, ir nesvarbu, kiek jam metų. Man labai patinka kažkada perskaitytas garsaus scenografo Gordono Krego pasakymas, kuris skirtas būtent jaunam žmogui teatre. Jis sakė: „Nejaugi tu galvoji, jog tavo tikslas teatre yra toks mažas, kad tu jį pasieksi dabar arba kitais metais? Tavo tikslas turi būti toks didelis, kad tu jo niekada nepasiektum, ir tada tu visada būsi jaunas“. Šia mintimi aš visada vadovaujuosi, nes su kiekvienu nauju spektakliu atsiranda naujų iššūkių. Nėra jokių formulių, kaip jį pastatyti, jeigu pats neieškai ir nesieki atrasti kažką naujo. Taigi manau, kad tuo požiūriu esu jaunas, nes kiekvieną kartą pradedu nuo nulio. Čia patirtis gali net nepadėti, todėl galvoju, kad esu dar jaunas.

– Koks buvo jūsų kelias į teatrą?

– Rokiškyje lankiau teatro studiją Kultūros centre, bet ją lankiau tik vienerius metus. Kaip ir daugelis moksleivių, mokykloje organizuodavome renginius. Gal neretai labiau įsitraukdavome į renginius nei pamokas. Ypač vyresnėse klasėse mokyklos kultūrinis gyvenimas buvo didelė dalis ir mano

gyvenimo. Turėjau puikią mokytoją Liną Salytę, kuri buvo užklasinės veiklos kuratorė, mus skatino ir švietė.

Važiuodavome į Eimunto Nekrošiaus spektaklius Vilniuje, daug keliaudavome, daug pamatydavome. Šiaip ji buvo chemijos ir mergaičių darbų mokytoja.

Man ji Mokytoja – iš didžiosios raidės.

Anuomet, kai mokykla dar nebuvo tokia laisva, kaip dabar, jau tada mes joje labai daug ką galėjome nuveikti, ir būtent jos dėka.

Na, o vėliau įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą (dabar – Menų akademija) mokytis dramos režisūros.

Kurso vadovas buvo Povilas Gaidys. Dar magistrantūros studijų metais gavau pasiūlymą ir pradėjau dirbti Klaipėdos dramos teatre režisieriaus asistentu, o vėliau – ir režisieriumi. Tad nuo pat pradžių esu Klaipėdos dramos teatre.

Pjesė irgi pasirenka – Priminkite, koks čia buvo pirmasis jūsų savarankiškas darbas?

– Spektaklis vaikams pagal Vytauto V.Landsbergio kūrinį „Angelų pasakos“.

2007 m. stačiau, generalinę repeticiją dar suvaidinome teatre, bet jį uždarė rekonstrukcijai, ir premjerą rodėme Gargždų kultūros centre. Vėliau stačiau S.Maršako „Katės namus“, irgi vaikams, K.Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparką“ ir P.Zelenkos „Paprastas beprotybės istorijas“, o dabar repetuojame naują spektaklį, kurio premjera įvyks birželio 18 ir 19 dienomis, – S.Mrožeko pjesę „Petro Ohėjaus kankinystė“.

– Tenka statyti ir kitur?

– Kauno mažajame teatre stačiau bakalauro studijų diplominį dar-

bą, irgi vaikams, ir taip pat pagal V.V.Landsbergio „Obuolių pasakas“, vėliau – Mariaus Ivaškevičiaus „8–230, tai aš“. Tarp kitko, spektaklį pagal pastarąją pjesę, kaip magistro studijų diplominį darbą, stačiau ir Klaipėdos pilies teatre. Tuomet Kaune dar stačiau „Belgrado trilogiją“ pagal serbų dramaturgės Biljanos Srbljanovič pjesę, Aleksejaus Slapovskio „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“, Ingridos Lauzund „Bestuburiadą“. Taigi keturi spektakliai Kaune ir vienas Vilniuje – Carloso Murillo „Tamsos žaidimas“ Jaunimo teatre.

– Kaip renkatės pjeses?

– Čia sudėtingas dalykas. Renkuosi sunkiai. Man labai svarbu dramaturgija. Aš nežiūriu į ją fariziejiškai (veidmainiškai, apsimestinai – aut. past.). Man svarbu, kad ji būtų kokybiška teksto požiūriu ir daugiaplanė. Man patinka, kai būna ir humoro, ir rimtų dalykų. Ką renkuosi? Tiesiog kai kažkas „užkabina“. Čia gi, man regis, egzistuoja toks dalykas, kad ir pjesės tave pasirenka kažkada, kažkuriuo momentu, ir tu jas pasirenki.

Perskaityti tenka nemažai. Žinoma, pasitaiko daug nevertingos literatūros, bet tame sraute kažką atrandi ir taip atsirenki. Yra temų, kurios domina, bet yra ir kurios nedomina, tačiau gali „užsirauti“ ant pjesės, apie kurią net negalvojai.

Tada pradedi galvoti, analizuoti ir atrodo, kad kažką galima padaryti. Svarbu, kad būtų ką ten veikti, kad ji savyje turėtų turinio. Tada įdomu dirbti, gali kapstytis vis giliau. Nesu linkęs čiupti bet ką, greitai, statyti daug vien dėl to, kad statyti. Man regis, spektaklis turi subręsti. Reikia skirti laiko paieškojimams, vidiniam pabuvimui su ta medžiaga. Vis dėlto greitai statant – išeina produktas.

Aš nemanau, kad teatras turi gaminti produktą. ► 17

TEATRAS

Visi įneša savo dalį ◄ – Ar jums sunkus etapas, kai ruošiatės statyti spektaklį?

– Jis nėra sunkus ir man labai patinka. Žinoma, kažką skaitau, kažkuo domiuosi, internete panaršau, dar reikia kažką ir pačioje pjesėje atrasti. Tačiau svarbiausia, kad kai perskaitau, ir jeigu ji manyje apsigyvena, tuomet imu nešiotis. O tada po truputį ji pradeda užvaldyti, ir vieną dieną pajuntu, kad panirau į jos vandenis. Net negalvodamas apie ją galvoju. Pradeda į mintis lįsti tekstai. Tai tas pasiruošimo momentas, kol dar nesu susitikęs su aktoriais, kol pats vienas nešiojuosi, – jis yra labai smagus. Nes tuolaik tai yra tik tavo, ir tu gali fantazuoti į valias. O paskui ateina aktoriai, dailininkas, kompozitorius, ir jie visi įneša savo dalį. Ir tuomet prasideda kitas įdomumas, viskas pradeda keistis. Mano asmeninis sumanymas nuo manęs vis mažiau pradeda priklausyti. Tiesa, dėlioju gaires, tačiau procesas pradeda transformuotis ir įgauti naujų pavidalų. Jeigu nori, kad aktoriai, dailininkas ir kompozitorius į spektaklį įdėtų savo dalį, tai natūralu, kad daug kas keičiasi. O tada vėl ima darytis įdomu, nes kaip upė tai pradeda nešti ir nežinai, kur nuneš. Vairą laikai, bet nežinai, kur atsidursi. Ir man tai patinka.

– Ar galite sakyti, kad turite savo kaip režisieriaus darbo metodiką? Ar, kaip sakote, kiekviena pjesė atneša savų iššūkių, ir čia jokių metodikų negali būti?

– Nemanau, kad turiu kažkokią vieną metodiką. Kai kurie dalykai yra svarbūs.

Man labai svarbus darbas su aktoriais.

Noriu, kad aktoriai aktyviai įsijungtų, kad jie siūlytų savo vizijas, kad jie kalbėtų savo vaidmenimis, kad norėtų kažką pasakyti, kad norėtų dirbti. Niekada nespaudžiu aktoriaus dirbti, jeigu jis to nenori. Man svarbu, kad žmogus norėtų. Jeigu jis galvoja, kad jam čia nėra prasmės, neįdomu, tuomet nėra pagrindo įsižeisti. Gali būti, kad nesutampa požiūriai, ir geriau nekentėti, nesvarbu, kad aktorius teatre turi etatą. Čia lazda su dviem galais – tie etatai. Vis dėlto tada tegul aktorius eina kažkur kitur ir daro kažką kita, kad nebūtų „zulinamas“ arba „deginamas ant laužo“.

Spektaklyje man svarbiausia aktoriai. Žmogus gali daugiausia pasakyti. Tech18

nika – šviesos, video- ir visa kita – tai yra „nėrinukai“, kurie nebūtinai reikalingi.

Aš juos naudoju, tačiau tik tada, kai yra būtina. O kai nebūtina, užtenka žmogaus.

Bet reikia su aktoriumi dirbti. Ir aktorius turi dirbti, ir režisierius. Šis aspektas, manau, labai mažai yra aptarinėjamas kritikų.

Arba jie nesupranta, kaip gimsta spektaklis ir ką daro režisierius, arba jie nenori į tai gilintis. Recenzijose juntamas profaniškas požiūris.

Dirbant su aktoriais, gali atsirasti labai įdomių dalykų. Man visada norisi pasiekti tokią būseną, kad aktorius pats imtų kurti spektaklio metu, kad tai nebūtų surepetuota schema. Nemėgstu spektaklių, kai viskas tarsi įbetonuota ir niekada niekas negali pasikeisti. Tai negyvas teatras.

Man labai patinka šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės replika, tiesa, ne jos sugalvota: „Didžiausias komplimentas režisieriui, kai aktorius pasako, kad viską padarė jis pats“. Čia yra labai daug tiesos. Jeigu režisierius taip sugeba dėlioti gaires, suvaldyti procesą, kad aktorius net nejaučia, kaip jis yra kreipiamas, ir repeticijose pasiekiama tokia laisvė, kai tiesiog vyksta procesas ir atrodo, kad tu pats viską padarai... Bet tame yra ir režisieriaus – jis nurodė kryptis. Tokia būtų mano siekiamybė. Žinoma, gerąja to žodžio prasme, kad aktoriai nesakytų: jis čia pasėdėjo, o mes patys viską padarėme.

Kiekviena pjesė reikalauja savo rakto, kelio, kuriuo turime eiti. Jeigu to kelio visi drauge ieškome, tuomet kažkas ir pavyksta.

Aiškumas artėja – Ar esate griežtas režisierius? Ir ar griežtumas lemia kažką ypatingo statant spektaklį?

– Manau, kad esu nepakankamai griežtas.

Tačiau mano toks požiūris – per spaudimą ne ką pasieksi. Man nepatinka, kai griežtumas specialiai vaidinamas. Jis daug ką lemia, jis reikalingas. Bet jeigu tu specialiai vaidinsi griežtą režisierių, visi tai pajus.

Arba tu esi režisierius, arba ne. Čia verda bendras katilas, kur nė vienas negali pasislėpti. O ir nėra ko slėptis. Todėl sakau, kad būti specialiai griežtam nėra jokio reikalo. Man norisi, kad mes bendradar-

biautume. Nesinori sakyti, kad tu, žmogau, pasidomėk vaidmeniu, ateik į repeticiją.

Man regis, kad pasinaudoti tokia švelnia prievarta, kuri nejaučiama, yra geriausia.

Tačiau yra situacijų, kurias būtina suvaldyti, ir tenka pareikalauti.

– Šiuo metu repetuojate naują spektaklį – ko jau pasiekėte?

– Laikas bėga, mes repetuojame, tačiau negalėčiau tiksliai pasakyti, kokioje esame situacijoje. Įdomiai viskas klostosi. Ta medžiaga reikalauja savo rakto. Ji specifinė, labai koncentruota ir toje koncentracijoje

Geriau galbūt kažko atsisakyti dėl sceninės tiesos, kad ji paveiktų žiūrovus, nei į spektaklį sudėti daug visko. yra labai daug turinio. O tą turinį „ištraukti“ nėra taip paprasta nei aktoriams, nei man. Ir čia, profesiniu požiūriu, gali atsitikti toks dalykas, kai pačioje pabaigoje visus elementus sudėję į visumą ir pamatysime rezultatą. Kasdien judame pirmyn, bet yra daug darbo.

– Jums veikiausiai padėtų dekoracijos, kurios dar gaminamos, nes visi teatro padaliniai turi savo darbus nuveikti ir terminus, kada atiduoti. O jūsų originaliam sumanymui ir visai jūsų kūrybinei grupei turbūt norisi kuo greičiau viską turėti?

– Taip, tai labai trukdo darbui. Ir dar mūsų teatro didžioji scena labai apkrauta. Ten vyksta daug visokio veiksmo, ir mes joje labai mažai galime repetuoti.

Kai repeticijas pradėjome mažojoje salėje ir kiek vėlėliau – didžiojoje, ir kai pajutome tą tikrąjį „skonį“, nebesinorėjo grįžti į pirmapradę situaciją. Jau kaskart repetuojant reikia įdomesnių „žaisliukų“.

Atsiranda toks nepatogumas, taip pat ir nekantrumas, kad greičiau mums tą sceną duotų. Bet dirbant visiems teatro padaliniams aiškumas artėja. Nes iš tiesų ta erdvė bus kitokia, reikalaujanti prisitaikymo ir apžaidimo visai kūrybinei grupei. Laukimas irgi yra dalis mūsų priešpremjerinės būsenos.

TEATRAS

Vizitinė kortelė

„Paprastos beprotybės istorijos“ (2014, rež. D.Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras).

Vytauto Petriko nuotr.

– Kokių nuostatų gyvenime laikotės?

Iš jūsų kalbėjimo galima suprasti, kad nemėgstate apsimetinėjimo, melo.

– Man labai svarbu, kad aktorius scenoje nemeluotų. Tačiau čia vėlgi lazda su dviem galais. Teatre nėra vienos tiesos, kurią galėtum padėti ant stalo ir ja grožėtis. Geriau galbūt kažko atsisakyti dėl sceninės tiesos, kad ji paveiktų žiūrovus, nei į spektaklį sudėti daug visko.

Tačiau baisu, kad publika labai nori greito, lengvo įspūdžio. Ilgesnė spektaklio scena, kurioje nėra kažkokių efektų, žiūrovams tampa varginančia. Mes esame įpratę prie televizijos, kino, šiuolaikinių technologijų ir su tuo reikia taikstytis. Prieš tai nepakovosi, todėl reikia atrasti savo kelią, kaip visa tai prisijaukinti ir kartu gyventi.

Tačiau manau, kad iššūkis ir publikai – ateiti į teatrą ir pažiūrėti spektaklį, nė karto nepažvelgus į mobilujį telefoną. O tai jau mažai kam pavyksta.

Grįžtant prie nemelavimo, man svarbu, kad aktorius nemeluotų ir gyvenime. Viskas matyti. Man labai nepatinka, kai aktoriai išsisukinėja nuo repeticijų. Tarkime, sako: „Susirgo močiutė“. Bet ta močiutė neserga, ir tai aiškiai matyti. O aktorius

turi kažkokią „chaltūrą“. Man negaila, eik ir užsidirbk papildomai, teatre milijonų neužsidirbsi, tačiau tiesiai ir pasakyk.

Būkime sąžiningi. Aš nemėgstu gyvenime vaidinančių žmonių ir pats stengiuosi nevaidinti, nes nematau prasmės. Turime tik vieną gyvenimą, ir ką – visą jį pravaidinti?

Teatre pakanka vadinimo. Na, o visos kitos nuostatos... Gal kažkokių ypatingų ir neturiu.

Nei židinio, nei obels – O be teatro, ar yra pomėgių, interesų, kas leistų galbūt pailsėti?

– Man labai patinka skaityti knygas. Tačiau retai pavyksta skirti laiką vien skaitymui. Galiu tik pasvajoti, kad skaitau prie židinio ar po žydinčia obelimi. Neturiu nei židinio, nei obels. Būtų pomėgis – žvejyba. Tačiau taip pat neturiu jai laiko. Tai virtualiai žvejoju, per televizorių pažiūriu, kaip kiti žvejoja.

Dabar mano gyvenime yra naujas etapas – studentai. Štai su jais išties galima

Režisierius Darius Rabašauskas gimė 1977 m. Rokiškyje.

1996–2004 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar Menų akademija) studijavo dramos ir renginių režisūrą, baigė dramos režisūros magistrantūros studijas.

2001– 2012 m. – režisieriaus asistentas Klaipėdos dramos teatre.

Nuo 2012 m. – Klaipėdos dramos teatro režisierius.

Režisuoti spektakliai: V.V.Landsbergio „Obuolių pasakos“ (2001, Kauno mažajame teatre), M.Ivaškevičiaus „8-230, tai aš“ (2004, Klaipėdos pilies teatre), P.Marberio „Arčiau“ (2006, Klaipėdos pilies teatre), V.V.Landsbergio „Angelų pasakos“ (2007, Klaipėdos dramos teatre), M.Ivaškevičiaus „8-230, tai aš“ (2007, Kauno mažajame teatre), B.Srbljanovič „Su Naujaisiais metais, Ana“ (2009, Kauno mažajame teatre), S.Maršako „Katės namai“ (2011, Klaipėdos dramos teatre), A.Slapovskio „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ (2012, Kauno mažajame teatre), K.Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas“ (2013, Klaipėdos dramos teatre), P.Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos“ (2014, Klaipėdos dramos teatre), C.Murillo „Tamsos žaidimas“ (2014, Valstybiniame jaunimo teatre), I.Lausund „Bestuburiada“ (2015, Kauno mažajame teatre). Šeima: žmona Aušra (38 m.), dukterys Rimtė (7 m.) ir Eglė (5 m.).

pasijausti jaunam. Darbas su studentais man duoda labai daug naujos patirties.

Jie turi ugnies, noro, to šviežio kraujo, kuris teatre jau ima gesti, nes teatre irgi yra sava rutina. Lyg ir kažkas turi savo statusą, bet nei Auksiniai scenos kryžiai, nei „Padėkos kaukės“ negali mums suteikti daugiau, nei mes galime patys kažką sukurti.

– Taip atsitiko, kad netikėtai išryškėjo pedagoginė gyslelė?

– Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedroje sako, kad ir visą gyslą turiu. Nežinau, ar turiu, bet stengiuosi nuoširdžiai, sąžiningai atiduoti, ką pats turiu sukaupęs, jiems padėti, kad perprastų profesinę abėcėlę. Tas procesas yra abipusis. Negalėsiu jų nieko išmokyti, jeigu jie to nenorės. Dėstau tik antrus metus – vaidybos ir režisūros pagrindus trečiakursiams ir su P.Gaidžio trečiojo kurso studentais turiu vaidybos laboratoriją. Taigi dvi grupės. Darbo daug, krūvis nemenkas. Vien paskaitų neužtenka, dirbame daugiau, įsitraukiame, aš juos pamilau, laiko neskaičiuojame. Tokia jau mūsų profesija.

19

TEATRAS

Nesenstanti „Varšuvos melodija“

Gera dramaturgija nesensta tarsi ilgai brandintas vynas. Tik bėgant metams įgauna naujų atspalvių ir aromato. Tuo galima buvo įsitikinti balandžio 8 ir 9 dienomis apsilankius Klaipėdos pilies teatro naujausioje ir jau trečiojoje šį sezoną premjeroje – pastatyta Leonido Zorino (g. 1924) „Varšuvos melodija“.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Aktuali ir šiandien Spektaklį režisavo teatro meno vadovas Alvydas Vizgirda, muziką sukūrė Gintaras Kizevičius, scenografė – Daina Ališauskaitė-Zinovičienė, kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė.

Lygiai prieš 50 metų (1966) sukurta pjesė „Varšuvietė“ pažymėta sovietinės cenzūros randų, nes joje buvo kalbama apie 1947aisiais išleistą įstatymą, draudžiantį tarybiniams piliečiams tuoktis su užsieniečiais.

Tačiau po ilgų derybų su partine valdžia spektaklis kitu pavadinimu „Varšuvos melodijos“ vienu metu pasirodė Maskvos Vachtangovo ir tuomečio Leningrado „Lensovieto“ teatruose. Pirmuosiuose spektakliuose vaidino tuomet dar labai jauni aktoriai Julija Borisova ir Michailas Uljanovas Maskvoje bei Alisa Freindlich ir Anatolijus Solonicynas Leningrade, vėliau tapę rusų teatro žvaigždėmis. L.Zorino pjesė „Varšuvos melodija“ sulaukė milžiniško populiarumo, per vienerius metus buvo pastatyta 93-ijuose teatruose.

Lietuvoje šią pjesę Valstybiniame akademiniame dramos teatre 1967 m. režisavo Jonas Jurašas, vaidino aktoriai Irena Garasimavičiūtė ir Arnas Rosenas. Tai buvo vienas pirmųjų jaunojo režisieriaus J.Jurašo pastatymų Lietuvoje. Viename interviu į devintą dešimtį įkopusi aktorė I.Garasimavičiūtė prisiminė, kad į spektaklio „Varšuvos melodija“ premjerą atvažiavo pats pjesės autorius L.Zorinas ir buvo nepaprastai sužavėtas, nes kūrybinei grupei susitikimo metu pasakė žo20

džius, kuriuos aktorė prisimena iki šiol: „Jūs suvaidinote daugiau, nei aš parašiau, atvėrėte kitokius horizontus, aš kitaip rašiau“.

Daug įvairių žanrų ir stilistikos spektaklių savo kūrybinėje biografijoje turintis A.Vizgirda pirmą kartą ėmėsi statyti L.Zorino dramaturgiją. Prieš pusšimtį metų rašyta pjesė, gvildenanti skirtingų tautybių žmonių meilės peripetijas, nepraranda aktualumo ir šiandien. Jaudinanti, gal net kiek sentimentali istorija tik dar kartą patvirtina visiems žinomą tiesą, kad bendražmogiški dalykai yra amžini, artimi ir suprantami kiekvienam.

Stiprus aktorės vaidmuo Pagrindinius vaidmenis sukūrė kviestinių aktorių duetas – Lina Rastokaitė ir Gabrielius Zapalskis. Tiesa, jų kūrybinė biografija prasidėjo būtent Pilies teatre. Lina debiutavo Ž.Anujo „Orkestre“, o Gabrielius – S.Cveigo „Amoke“. Darbas, pasak režisieriaus, nebuvo lengvas, nes teko daug repetuoti Vilniuje, kur aktoriai dabar gyvena, nuolat derinti repeticijų laiką su jais, tačiau meninis rezultatas pateisino žiūrovų lūkesčius.

Visada nepatikliai žiūrėjau į aktorius, vaidinančius lietuviškuose TV serialuose ir dalyvaujančius įvairiuose muzikiniuose projektuose. Šį giliai sąmonėje įsišaknijusį stereotipą išsklaidė aktorė L.Rastokaitė, geriau publikai pažįstama būtent iš TV serialų („Moterys meluoja geriau“, „Gyvenimo receptai“) ir muzikinių projektų („Žvaigždžių duetai“, „Muzikinė kaukė“). L.Rastokaitė, suvaidinusį išsilavinusią, aristokratiškų manierų konservatorijos studentę, būsimą dainininkę Heleną,

nuo pirmų akimirkų scenoje pagavo teisingą kryptį ir sulaukė žiūrovų simpatijų.

Aktorė sukūrė įtaigų, psichologiškai motyvuotą jautrios ir kiek nervingos, tačiau labai šarmingos koketės lenkaitės charakterį.

Toks stiprus vaidmuo mūsų teatre pastaruoju metu ne toks jau dažnas reiškinys. Paprastai aktoriai scenoje prisidengia šiokiu tokiu manieringo charakteringumo šydu arba siekia būti savimi, nes to dažnai reikalauja šiuolaikinės dramaturgijos inspiruota režisūrinė spektaklio koncepcija. Ypač žavinga ir įdomi Helena pirmojoje, arba nerūpestingos jaunystės laikotarpio, spektaklio dalyje. Žavesio suteikia šmaikštūs autoriaus tekstai, graudžiai komiškos situacijos, gyvai lenkų kalba jos atliekamos dainos ir, žinoma, slaviškas akcentas, kurį aktorė nė akimirkai neužsimiršdama išlaiko nuo spektaklio pradžios iki pabaigos.

Dviese, bet ne duetas Aktoriaus G.Zapalskio personažas Viktoras – visiška Helenos priešingybė. Nuoširdus, ramus ir racionaliai į gyvenimą žvelgiantis jaunuolis, būsimasis vyndarys profesionalas, kurio atmintyje gyvi ir elgesyje prasiveržia neseniai praūžusio karo atgarsiai. Atsitiktinis, tačiau lemtingas dviejų labai skirtingų jaunų žmonių susitikimas ir pažintis klasikinės muzikos koncerte sudaro šios meilės istorijos pagrindą.

Gerokai ryškesnė Helena, o ir medžiagos jos šėlionėms (tekstai, situacijos, akcentas ir kt.) scenoje yra daugiau. Vaidmuo dramaturgo sodriai išrašytas, ir aktorė, atrodo, su didžiule meile bei azartu kuria savąjį personažą, jausdama pasitenkinimą kūrybiniu darbu. Didžiulio

langas

Laimėjo festivalio prizą

Sovietinio režimo suluošintų skirtingų tautybių žmonių meilės istorija šiandien vėl skamba naujai ir netikėtai. „Varšuvos melodija“ (rež. A.Vizgirda) Klaipėdos pilies teatre. Helena – L.Rastokaitė, Viktoras – G.Zapalskis.

Vytauto Petriko nuotr.

triūso bei talento rodiklis, kai scenoje žiūrovai nebepastebi sunkaus aktorių darbo ir pastangų.

Jos partneris Viktoras gerai parinktas tipažas, tačiau dar kiek susikaustęs, neatskleidžiantis savęs visu pajėgumu. Todėl kartais šmaikščios Helenos replikos tampa daugiau monologinio pobūdžio ir nepasiekia adresato.

Manyčiau, jog partneriams dar reikia šiek tiek laiko įsivaidinti ir susivaidinti poroje, kad vienas kitą labiau girdėtų ir jaustų.

Antrojoje spektaklio dalyje, kai herojai vėl atsitiktinai susitinka po 10 metų Varšuvoje, o vėliau – Maskvoje, jau daugiau rezultatyvumo, situacijos labiau nuspėjamos ir ne tokios paradoksalios, mažiau sceninių prisitaikymų.

Tam tikrų spragų esama ir scenografiniame spektaklio sprendime. Šone stovinčios trejos durys ir kanapa scenos centre per mažai aktorių naudojami, nefunkcionalūs

ir nelabai dekoratyvūs. A.Zinčiukaitės kurti kostiumai atliepia sovietinės epochos dvasią ir veikėjų charakterius. Kontrastą sukuria lengva pavasario žalsvumo spalvos jaunos Helenos suknelė su balta nėrinių apykakle ir labai elegantiškas brandos sulaukusios žymios dainininkės kostiumėlis, taip pat pusiau kariškas Viktoro jaunystės metų kostiumas ir solidaus vyro eilutė po gero dešimtmečio.

Nors režisierius A.Vizgirda spektaklio nesumodernino, tačiau galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su emigracijos ar imigracijos problemų kamuojama šiandienine Lietuvos tikrove. Todėl sovietinio režimo suluošintų skirtingų tautybių žmonių meilės istorija šiandien vėl skamba naujai ir netikėtai.

Džiugu, kad spektaklį „Varšuvos melodijos“ palankiai priima ne tik sovietmečio ragavę žiūrovai, bet ir jaunimas.

Iš Makedonijos Klaipėdos pilies teatras grįžo su Bitolos tarptautinio monodramos festivalio didžiuoju prizu ir premija.

Gegužės 4–10 d. Klaipėdos pilies teatras buvo išvykęs į Makedonijos Bitolos mieste vykusį XVIII tarptautinį monodramos festivalį. Klaipėdiečiai Balkanų publikai pristatė Alvydo Vizgirdos režisuotą Dario Fo ir Frankos Rame komediją „Aš laukiu tavęs, mielasis“, kurioje pagrindinį ir vienintelį vaidmenį kuria aktorė Jolanta Puodėnaitė. Šis itin populiarus Klaipėdos pilies teatro spektaklis scenoje gyvuoja jau visą dešimtmetį. Jį matė Austrijos, JAV, Kirgizijos, Vokietijos ir daugelio Lietuvos miestų žiūrovai.

Bitolos nacionalinio teatro scenoje per savaitę buvo suvaidinta 14 spektaklių.

Tarptautiniame teatro forume dalyvavo teatrai iš Albanijos, Armėnijos, Bulgarijos, Kroatijos, Izraelio, JAV, Makedonijos ir Serbijos. „Gražus festivalis. Bent keturi spektakliai buvo ypač stiprūs, – dalijosi įspūdžiais A.Vizgirda. – Mus buvo perspėję, kad nedėtume vilčių, bet... Mūsų aktorė buvo geriausia!“ Makedonijos dienraštis „Republika“ rašė, kad J.Puodėnaitė tarptautinio festivalio žiuri paliko stipriausią įspūdį iš visų šiemečio festivalio scenoje matytų aktorių. Publikos prizą pelnė kroatų aktorius Ozrenas Grabarikjus už vaidmenį monooperoje pagal N.Gogolio „Pamišėlio užrašus“ (rež. Marjanas Necakas).

▪

J.Puodėnaitę Bitoloje lydėjo sėkmė.

Dimitaro Petkovskio nuotr.

21

ŠOKIS

Vilties! Gyvenan šokiu, šokyje, šo Patį faktą galima vertinti kaip pozityvų ir viltingą – Tarptautinei šokio dienai skirti, neretai savaitę besitęsiantys renginiai uostamiestyje kasmet sulaukia vis gausesnės auditorijos.

O „tikrąją“ dieną – balandžio 29-ąją – kuo toliau, tuo labiau dalijamasi sveikinimais socialiniuose tinkluose. Įvairūs šokėjiški interneto platybių vaizdai, asmeninės, mėgėjiškos ar profesionalios fotografijos, šiltos sveikinimo žinutės ir šiemet plačiai sklido tarp šokėjų, mėgėjų ir profesionalų, šio meno puoselėtojų, choreografų ir pedagogų, gerbėjų. Tiesa, kol kas ši šventė nepasiekė visuotinės euforijos – nei spaudoje, nei televizijoje minėtoji diena nepaminima...

O šioji savo ruožtu negali pasigirti ilgalaike istorija – UNESCO teatrinio instituto Šokio komitetas ją įvardijo tik 1982 m.

22

Violeta MILVYDIENĖ

Mažais ir dideliais žingsniais Balandžio 27-osios pavakare įvykęs Klaipėdos universiteto Menų akademijos Šokio katedros (toliau – KU MA ŠK) renginys „PTY PA“ (petit pas – verčiant iš prancūzų kalbos, pažodžiui reikštų „mažas žingsnis“) bendrame įvairių šokio stilistikų koncerte sujungė minėtosios bei Teatro katedros studentus, Aušros Krasauskaitės baleto studijos vaikus, šokio teatro „Padi Dapi Fish“ ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) baleto trupės atlikėjus.

Modernią miniatiūrą, pagal Ph.Glasso muziką sukomponuotą Šokio katedros lektorės Agnijos Šeiko-Sarulienės, vilkėdamos istorinių laikų kostiumais, elegantiškai atliko KU MA ŠK studentės (Elinga Serapinaitė, Joana Baguckaitė, Eiva Dobilaitė, Gabrielė Gridinaitė, Marija Untulytė, Gintarė Šeduikytė, Eglė Šliauterytė ir Eglė Jankauskaitė). Kiek vėliau savaip sudėliota struktūra, solo ar grupelėmis, jos pristatė naujus kūrybinius darbus – „Aš esu tu – tu esi aš“, „Ramybė“, „1/3“ ir kt. „Baltojo“, modernaus, šiuolaikinio baleto kompozicijos „Mano pirmasis pa“, „Iš Versalio sodų“ ir „The best day“, kurias šoko A.Krasauskaitės baleto studijos auklėtinės, publikos palydėtos ypač audringais plojimais (nenuostabu – juk daugumą žiūrovų sudarė jaunųjų šokėjų tėveliai).

Ištraukas iš šokio spektaklio „Kambariai. Istorijos be pabaigos“ (choreogr. A.Šeiko-Sarulienė) KU MA ŠK renginyje pateikė šokio teatras „Padi Dapi Fish“. „Padi Dapi Fish“ archyvo nuotr.

šokis

ntiems okant Kelias ištraukas iš šokio spektaklio „Kambariai. Istorijos be pabaigos“ pateikė šokio teatras „Padi Dapi Fish“ – solistė A.Krasauskaitė-Berulė, kiti atlikėjai – E.Dobilaitė, Mantas Černeckas ir Simonas Laukaitis.

Flamenką – šįkart du jo stilius (Tientos Y Tangos) įvaldžiusi įspūdingai, tačiau santūriai pademonstravo KVMT solistė Beata Molytė.

Kitos baleto trupės atlikėjos – Anos Buchovskajos-Zamulskienės – atlikta variacija iš baleto „Pachita“ galbūt nebuvo tokia stabili, ištobulinta ir užtikrinta, tačiau šokis ant pirštų savaime žavi motyvuotus jaunučius.

Choreografinę programą savitu ritminiu judėjimu papildę KU MA Teatro katedros pirmojo vaidybos kurso (vadovas – prof.

Valentinas Masalskis) studentų etiudai – iš esmės atkartota praktinių egzaminų medžiaga (šokio dalyko dėstytoja – ta pati A.Krasauskaitė). Šiuolaikinio šokio pozicijai dar atstovavusi Šokio katedros asistentės Ingos Kuznecovos šiuolaikinio šokio studija „Balkono lydekos“ pasirodė su autorine choreografijos studijų trečiojo kurso studentės Gretos Šveikauskaitės kompozicija. Šį koncertinį renginį (koordinatorė – A.Šeiko-Sarulienė, asistentai – Darius Berulis, A.Krasauskaitė ir antrojo kurso studentė E.Dobilaitė, vyr. koncertmeisterė – Regina Zavadskytė) dar bent savaitę priminė senomis istorinėmis katedros fotografijomis papuoštos koridorių, laiptinių sienos bei salių durys.

„Mano Don Kichotas” buvo dedikuotas šokėjo R.Jankevičiaus kūrybinės veiklos 20-mečiui.

Laikmečio Don Kichotas Sausakimšoje KVMT salėje balandžio 29-osios vakarą susirinkusiai publikai pristatytas šokio spektaklis „Mano Don

Kichotas“ kartu su minima tarptautine šokio švente dedikuotas baleto trupės artisto Ričardo Jankevičiaus 20-ies metų kūrybinės veiklos sukakčiai. Jis pirmasis ir pasirodė avanscenoje, vos

uždangai pakilus – toks šiuolaikiškas Don Kichotas, nepanašus į aukštą, liesą, juokingai išsipusčiusį aristokratą, mojavusį ietimi ir nuolat kovojusį su vėjo malūnais. ► 23

ŠOKIS

◄ Beje, toks iš Švietimo epochos (XVIII

a.) baleto istorijos atkeliavęs prancūzų baletmeisterio Jeane’o George’o Noverre’o (būtent šio šokio reformatoriaus gimtadienis ir švenčiamas) herojus, sukurtas ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso, išliko garsių XIX–XX a. Rusijos baletmeisterių Mariuso Petipa ir Aleksandro Gorskio kūriniuose bei iki šiol vaizduojamas pasaulinėse baleto teatrų scenose.

Išoriškai R.Jankevičiaus įkūnytas amplua visiškai kitoks – augalotas, petingas, stilingas kostiumuotas blondinas, nešinas lagaminu, stovėjo rampos šviesoje („Introdukcijoje“ pagal Aramo Chačaturiano muziką). Ir toliau jis buvo „ašis“, „keliavo“ kartu, be abejo, ne su sumaniuoju ginklanešiu Sanču Pansa, o su mažuoju savo palydovu – kol kas vieninteliu A.Krasauskaitės baleto studijos berniuku.

Ne veltui sakoma, kad šokis – Dievo dovana, atsiųsta, kad suvirpintų jautriausias mūsų sielos stygas...

KVMT baleto trupės vadovo Aurelijaus Liškausko surežisuotas spektaklis savo koncertiniu principu panašus į aukščiau aprašytąjį, tik jungtys čia organiškesnės. Įvairios šokio stilistikos scenelės sudėliotos gana proporcingai ir, kaip būdinga choreografui (šiuomečiam Klaipėdos „Padėkos kaukės“ laimėtojui), akimirksniu keičia viena kitą.

Pirmiausia atiduota duoklė klasikiniam ir demicharakteriniam baletui – tai solinės variacijos iš XIX a. antroje pusėje Rusijoje sukurtų baletų: Ludwigo Minkaus „Pachitos“ (Ana Buchovskaja) bei „Don Kichoto“ (Inga Briazkalovaitė) ir Cezare Pugni „Esmeraldos“ (Aleksandra Karečkienė).

Prie šio – akademinio – bloko santykinai gali būti priskirtas B.Molytės flamenko solo „Cafe De La Marina“.

Bene ryškiausias perliukas – Brodvėjaus choreografo Jerome’o Robbinso 1965-aisiais sukurtas, bet iki šiol vis dar populiarus (net 2 mln. peržiūrų YouTube surinkęs) komiškasis „Koncertas. Klaida. Valsas“ (pagal Frederico Chopino muziką). Beje, jis vienas atkeliavusiųjų iš pernykščio KVMT koncerto, artisčių šešetuko išties vykusiai įgyvendintas. Nenumatytu vaidybiniu pokštu, 24

Akimirkos iš Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklio „Mano Don Kichotas” (choreogr. A.Liškauskas).

regis, tapo į sceną įbėgusio pusnuogio (vien su tiulio sijonu) ir išgąstingą veido mimiką nutaisiusio A.Liškausko „pagalba“, „Codos“ mergaitėms net porą kartų nepavykus pradėti gulbyčių šokio – situaciją, kaip ir privalu, „išgelbėjo“ pats režisierius.

Antra ypatybė – atseikėta tinkama dozė moderniajam baletui. Valdemaras Marcinkus ir I.Briazkalovaitė jausmingai atliko ištrauką iš baleto „Čaplino ir Dolskio korta“ (choreografė – Lita Beiris). Bendras klierikų šokis bei Liudo Vasario ir Varioko duetas iš spektaklio „Altorių šešėly“

(choreografas – A.Liškauskas) vėl pulsavo energija ir lengvai hipnotizavo.

Apskritai, palyginti su pernykščiu, išskirtinai „moterišku“ Šokio dienos reginiu KVMT, šiemetis – beveik vienodai dvilytis, o vyriškos jėgos „frontas“ dar papildytas break dance grupės „West Coast b-boys“, vadovaujamos kviestinio trupės nario Mantvydo Žilinsko, pasirodymu. „Kordebaleto“ funkciją kartais vykdė tie patys Teatro katedros studentai.

Trečias ir itin svarbus faktorius, šįkart stipriau nei anksčiau įrodytas pačių atlikė-

šokis

Vytauto Petriko nuotr.

jų, – kūrybinis jų potencialas. Daugiausia autorinės choreografijos pateikta trupės solistės (ir KU MA šokio magistrės bei pedagogės) A.Krasauskaitės. Kompozicija „Bėgantys žybsniai“ (pagal Antonio Vivaldi muziką), atliekama studijos auklėtinių, ne kartą jau laimėjo pirmąsias vietas baleto konkursuose. Dabar jaunosios choreografės kraityje – ir poriniai „Laukimai“ (muzika – Maxence’o Cyrino), ir vyrų dueto „Drakonų kovos Z“ (muzika – Raphaelio Beau ir Maxo Staine’o), ir nuotaikingo kolorito sklidinas vaikinų ketverto „Kuku-

rukuku“ (Tomaso Mendezo muzika).

Ypač plastiškas „Sielų žemėlapis“ (muzika – Tomo Tykwerio, Johnny Klimeko, Reinholdo Heilo), sukurtas aktyvaus šokėjo ir profesionalaus choreografo (taip pat KU MA ŠK absolvento) Manto Černecko, preciziškai atliktas A.Krasauskaitės, Viktorijos Gulnickajos, S.Laukaičio ir paties Manto.

Tiesa, kai kurie junginiai kažkiek priminė garsių amerikiečių leksiką – George’o Balanchine’o „Serenados“ momentus, raizgomus ketvertuku grandinėlėse, bei Johno Neumeiero duetinius pakėlimus. Masinia-

me šokyje (taip pat M.Černecko kompozicija) kaip solistas pasireiškė ir gausių aplodismentų pelnytai susilaukė mažasis (jau anksčiau paminėtas) A.Krasauskaitės baleto studijos mokinys Enzo Bertulis.

Du naujus kūrybinius darbus pristatė B.Molytė – į amazones jos sukomponuotoje „Medžioklėje“ (pagal Bjork-Hunter muziką) persikūnijo trupės merginos, o visumą apvainikavo „Atsisveikinimas“ (muzika – Ilano Eshkeri) – lyriškas, organiškas, pasižymintis ypatinga judesių kantilena duetas, atliekamas pačios kūrėjos ir R.Jankevičiaus. ► 25

ŠOKIS

◄ Puikaus partnerio rankose B.Molytė-

Kulikauskienė tiesiog skraidė, o kulminacinėje pozoje sustingo ant jo nugaros be jokio prilaikymo. Užgniaužė kvapą... Ne veltui sakoma, kad šokis – Dievo dovana, atsiųsta, kad suvirpintų jautriausias mūsų sielos stygas...

Po finalinės nuotraukos en face (pranc., – veidu) ir pabaigos reveransų į sceną išėjęs jaunasis / naujasis teatro vadovas Jonas Sakalauskas Lietuvos kultūros ministro Šarūno Biručio padėkos raštus įteikė ilgamečiams trupės šokėjams – V.Marcinkui ir R.Jankevičiui. Didžiausia ir nuoširdžiausia pagarba baleto „veteranams“!

pačios, matytos jau apžvelgtuose koncertuose. Publiką dar džiugino šokių ir laisvalaikio centro „Rueda“ bei Klaipėdos „Medeinės“ mokyklos auklėtinių pasirodymai.

Akį maloniai traukė pagrindinis akcijos akcentas – bendras flashmob (lietuviškai – sąspietis) šokis, suteikęs smagių emocijų ne tik tiems keliems šimtams tikslingai

susirinkusių žiūrovų, bet ir praeinantiems prošal Herkaus Manto gatve.

Viltingai nuteikia iš pačių organizatorių – „Ruedos“ įkūrėjų bei vadovų Loretos ir Valdo Daujotų – lūpų nuskambėję šūkiai: „Klaipėda – vilties miestas!“, „Klaipėda – šokio miestas!”, „Tegul šokis liejasi laisvai!“, „Apkabinkime viltį drauge!“

Masiškai ir viltingai Jau tradicine tapusi (trečiuosius metus vykstanti) šokių ir laisvalaikio centro „Rueda“ organizuojama akcija „Vilties šokis“ – prasmingas renginys, skirtas Šv.

Pranciškaus onkologijos centro veiklai paremti, geros valios žmones kviečiantis savanoriškai aukoti.

Saulėtą, bet vėjuotą balandžio 30-ąją Atgimimo aikštėje sukonstruotoje scenoje pristatytos KVMT baleto trupės, A.Krasauskaitės baleto studijos, Klaipėdos jaunimo teatro aktorių kompozicijos – tos

„Mano Don Kichotas” suliejo įvairius šokio stilius.

26

Vytauto Petriko nuotr.

KINAS

Tiesiai iš pragaro: naujieji siaubo kino vardai ir užkeikimai Lojalūs siaubo kino aistruoliai kasmet laukia naujų šiurpulių, kurie išmuštų šį konservatyvų žanrą iš nusistovėjusios „vaiduoklių ir pjaustyklių“ komforto zonos. Arba bent išleistų orą iš patogių vaiduokliškų ir maniakiškų istorijų fotelių ir pasodintų jautriausiomis kūno ląstelėmis ant dygios ir akmenuotos žemės. Panarstykime ankstyvųjų tendencijų kaulus, pašokime su demonais ir nubraižykime „siaubomanų“ žemėlapius, pabandykime modeliuoti perspektyvas. Arba vienu ūkišku sakiniu – kas karštesnio siaubo filmų pragare?

Aivaras DOČKUS

Vardai, kuriuos pravartu sekti Praėjusiais metais tokį nejaukiai malonų skrodimą atliko jaunas amerikiečių režisierius ir scenaristas Davidas Robertas Mitchellas, sukeitęs vietomis žiūrovų vidaus organus į kraupiai neapčiuopiamą nežinomybę nugramzdinančia juosta „Jis tave seka“. Pirmosiomis minutėmis tavo veidą padengia skeptiška grimasa, tačiau vėliau esi įtraukiamas į keistą žaidimą, kurio taisyklės priverčia galvoje prasukinėti mintį „o kas, jeigu taip nutiktų man?“ Tiltai sudeginti, kelio atgal nebėra.

Atrodo, kad po šios virtuoziškos nepriklausomo kino ir siaubo filmų sintezės nebelieka net siauriausių takelių namo į išsivadėjusią banalių siužetų kalvę. Bet

panašu, kad stebuklo šiemet nenutiks ir šiurpiafilmių kūrėjai neatsisakys amžinųjų temų: jau metų pradžioje pasipylė lėlės, dvasios, užkeikti miškai, kaukėti maniakai ir visos būtinosios „horroro“ prekybos centrų relikvijos. Vis dėlto Mitchello pastangos renovuoti žanrą neprasmego skradžiai. Siaubo kinas šiemet bent jau bus restauruojamas.

Amerikietis scenaristas ir režisierius Mike’as Flanaganas prieš trejus metus žiauriai driokstelėjo „veidrodine“ siaubo istorija dvigubu dugnu „Okulus“. Jis nėra žanro revoliucionierius ar naujų punktyrinių linijų tapytojas. Mike’as labiau Stepheno Kingo tradicijų puoselėtojas, brandinantis galvos raizgalynėje gana klasikines, tačiau klasiškai raižančias paširdžius modernias siaubo pasakas.

Sąlyginai naujausias jo darbas „Sapnų demonai“ po montažo klaikiai ilgai užsigulėjo lentynoje (iš dalies dėl jį kūrusios kompanijos bankroto) ir žalią prodiuserių šviesą išvydo tik po „Oskarą“ laimėju-

sios dramos „Kambarys“ sėkmės. Kaip susiję šie du filmai? Jungiamoji grandis – devynmetis kanadietis berniukas Jacobas Trembley, kino kritikų išliaupsintas „Kambaryje“, o prieš tai nusifilmavęs Flanagano „Sapnų demonuose“, kurių premjera buvo atidėliojama dėl studijos bosų abejonių.

Susidarė smagi situacija, ir siaubo filmų gerbėjai gavo patiekalą „du viename“: šį balandį įkandin „Sapnų demonų“ sekė kitas Mike’o tvarinys – intelektuali „pjaustyklė“ / „slapstyklė“ „Tyla“, pririšanti prie ekrano ekstremalių psichologinių ir fizinių išbandymų saitais. Siaubo karalius S.Kingas neslepia simpatijų Flanagano pasakojimų stiliui ir „Tylą“ pavadino vienu geriausių iš naujausių kultinio „Helovino“ palikuonių. Vienintelis dalykas, kurio kaip oro trūksta Flanaganui, – komercinė naujųjų filmų sėkmė. Be jos net talentingiausiam kūrėjui konvejeriniame Holivude išgyventi pragariškai sunku.

Siaubo trilerio „Žaliasis kambarys“ scenarijaus autorius ir režisierius Jeremy Saulnier tik braunasi į „svajonių fabriko“ girnas, apdairiai apsiribodamas Kanų ir Toronto festivaliais, kurie jam nepašykštėjo liaupsių ir apdovanojimų.

O tai reiškia, kad jis jau mina Holivudo slenkstį. Kad ir kaip būtų, jo „Žaliasis kambarys“ vienu įkvėpimu pašiaušia gyvaplaukius. Neatitrūkusi nuo tikrovės mus supančios neapykantos ir agresijos istorija gąsdina tiesioginio įvykių vaizdavimo metodu ir sveiku protu nesuvokiamu herojų žiaurumu. Žudikiški Patricko Stewarto vaidybos instinktai neleidžia sudvejoti, jog geruoju nesibaigs ir kompromisais nelis. ► 27

kinaS

Kadrai iš filmų „Sapnų demonai“, „Išvarymas“, „10-oji Kloverfyldo gatvė“, „Jis tave seka“, „Ragana“, „Sauliaus sūnus“, „Žaliasis kambarys“, „Tyla“.

Vardas, išgarsinantis kitus ◄ Devyndarbis prodiuseris / scenaris-

tas / režisierius J.J.Abramsas neoficialiai lenktyniauja su produktyviuoju prancūzu Lucu Bessonu, kurio filmų sąrašas metų pabaigoje bus ilgesnis ir įspūdingesnis. Tik kino darboholikas iš Senojo žemyno turbūt jau seniai nusispjovė į kritikų komentarus dėl augančio tempo ir krentančios kokybės, o idėjų generatorius iš Niujorko nesibodi palikti vieną kitą šviežesnę žymę savo kūrybinėje autostradoje, kuria jis lekia tarpgalaktiniu greičiu. Septintąją „Žvaigždžių karų“ dalį ramia sąžine galima nubildinti į kosminių atliekų šiukšliadėžę, tačiau J.JAbramso įžvalgumą talentų medžioklėje verta pagirti. Padėjęs išgarsėti siaubo hito „Projektas: monstras“ režisieriui Mattui Reevesui, dabar iš šešėlių jis ištraukė trumpametražių filmų kūrėją Daną Trachtenbergą, įteikdamas jam gana rizikingą „10-osios Kloverfyldo gatvės“ scenarijų su svyruojančiu klausimu „yra ar nėra?“ Ar tai apokaliptinė drama, ar įkaitų trileris? Kas ten lauke – pasaulio

28

pabaiga ar normalus gyvenimas? Kas ten viduje – beprotis ar išgelbėtojas? Visas filmas laikosi ant plonyčio siūlo, o personažai – to siūlo virptelėjimų marionetės. Žingsnis ar žvilgsnis ne ten – ir žiūrovų dėmesys nugarma į pragarą. Nenugarma.

Režisierius D.Trachtenbergas mojuoja siūlu lyg dirigentas lazdelėmis, personažai įgauna tvirto pagrindo kontūrus ir charakterio plėtojimo trajektorijas.

Aktorių trijulė suformuoja magišką Bermudų trikampį, kuris kaip magnetas traukia publikos pasąmonę. Du trečdaliai „10-osios Kloverfyldo gatvės“ – įtaigus teatro spektaklis.

Jūsų teisė galvoti ar tiesiog žiūrėti. Abu variantai – be pralaimėjimo.

Paskutinioji dalis truputėlį nuvilia, nes išlenda siūlo galas, kuris nėra nei šokiruojantis, nei išplėšiantis žanro ribas. Tačiau įtampos siūlas buvo išlaikytas. Atomazga logiška ir neperkrauta. Autoriai šaiposi iš herojės, kurią mes atjautėme. Autoriai

šaiposi iš mūsų, nes mes norėjome kitokios pabaigos. Režisierius šaiposi iš visų ir triumfuoja. 15-os milijonų JAV dolerių biudžeto filmas pasaulio kinuose surinko 110 milijonų.

Vardas, keičiantis žanro veidą Šviesaus atminimo kino kritikas Rogeris Ebertas, rašydamas Roberto Eggerso juostos „Ragana“ recenziją, tikriausiai nepraleistų progos pažaisti panašiu savo ir režisieriaus pavardžių sąskambiu. Kaip legendinis „apgaulės meno“ ekspertas įvertintų debiutinį gamybos ir kostiumų dailininko filmą, spėlioti būtų neetiška ir neteisinga, nes Rogerio nuomonė kartais prieštaraudavo šimtams jo kolegų.

Sudeginkite ant laužo, bet man „Ragana“ – didžiausias pastarųjų metų siaubo kino atradimas. Žanro šedevras, nepanašus į nieką, nors kai kas aptinka paralelių su M.Nighto Shyamalano „Kaimu“. Jos labai tolimos ir neryškios. Identiškai pirštųsi palyginimas su „10-osios Kloverfyldo gatvės“ klausimu „yra ar nėra?“ Yra, tikrai

kinas

yra. Ne tai, apie ką pagalvojote. Yra gotikinė mistinė atmosfera, kuriama atsargiais spalvų potėpiais. Yra įtampą keliantys, lėtai slenkantys miško vaizdai ir tragedijos nuojautos kamuojami herojų veidai.

Mergaitė šypsosi, o lūpų kraštais nuvilnija baimės pagaugai. Yra įsiskverbianti į sielos ausis kanadiečio kompozitoriaus Marko Korveno muzika, užrakinanti kaip kraujo dėmė besiplečiančioje nežinomybėje. Yra Williamo Shakespeare’o tragedijų ir „Egzorcisto“ kraujomaiša. Yra iki švytėjimo išgryninti veikėjų dialogai, atkeliavę iš XVII a. metraščių. Yra į akių narvelius aštrius pojūčius uždarantys aktoriniai darbai. Yra daugiasluoksnis siužetas, neapsiribojantis vienu pribloškiamu triuku iš iliuzionisto rankovės. Kaip geriausių scenarijų atvejais, žiūrovai gauna tai, ko nusipelnė – vien tik intrigą ir drebulį arba daug daugiau. Šeima. Religija. Istorinis periodas. Žmogiškosios prigimties silpnumas ir tamsumas. Savotiškas intelektinis žaidimas – sugalvok pats. Jūsų teisė galvoti ar tiesiog žiūrėti. Abu variantai – be pralaimėjimo.

R.Eggerso „Raganos“ biudžetas – milijonas dolerių. Šis filmas nėra greitojo vartojimo pramoga. Todėl jo surinkti 20 milijonų dolerių šiurpulingai džiugina.

Vardas, laimėjęs „Oskarą“ Drąsiai teigiu, kad šiemet „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“ geriausios užsienio juostos kategorijoje laimėjo siaubo filmas „Sauliaus sūnus“. Kitoks. Bet siaubo. 39-erių vengrų režisierius Laszlo Nemesas, šokdamas iš trumpojo metro į didįjį ekraną, sugriebė 45 apdovanojimus. Tiesa, jo didysis ekranas stipriai apkarpytas, nes „Sauliaus sūnuje“ pasitelkiamas „portretinis“ susiaurinto vaizdo efektas. Žiūrovai įkalinami tam tikrame regos skafandre. L.Nemeso sprendimas pasiteisina, ir mes patenkame į naujos kartos filmą apie konclagerio baisumus, myriop pasmerktųjų pastangas išsaugoti gyvybę ir žmogiškumą. Veiksmas pristatomas pirmuoju asmeniu, pagrindinis veikėjas tampa publikos „avataru“ pragare.

Drama „Sauliaus sūnus“ svilina smegenis skausmingu realistiškumu.

Tu atsiduri herojaus kailyje, jo akimis stebi kovą už išgyvenimą, susitapatini su jo motyvais, svarstymais ir poelgiais. „Sauliaus sūnus“ aktualiai susisieja su

diskusijų viesulus sukėlusia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Nemeso drama primena „Pabėgimo kambarių“ realybės žaidimą. Tik filme persekioja siaubinga nuojauta, kad kažkurio kambario herojus neįveiks. „Sauliaus sūnus“ – tiesioginė transliacija iš pragaro.

Vardai, kurie sugrįžta Siaubo filmų gerbėjai džiaugsmingai tirtina kinkas, laukdami smalsumą kurstančių sugrįžimų. Filmų „Vilkduobė“ ir „Krokodilas“ autorius Gregas McLeanas pristatys apsėdimo istoriją „Tamsa“, Jamesas Wanas įteiks antrąją „Išvarymo“ dalį pagal dar vieną demonologų Warrenų poros bylą, Jamesas DeMonaco smeigs trečiąją 200 milijonų dolerių atnešusio „Purgeno“ seriją, o juostomis „Važiuok“ ir „Atleidžia tik Dievas“ iškilęs danas Nicolas Windingas Refnas bandys nustebinti stilingu siaubo trileriu „Neoninis demonas“. Siaubo filmų gerbėjai prognozuoja pragariškai karštą vasarą.

29

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Visuma yra mažiau Galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje veikia britų menininkės Kimberley Beach videodarbų paroda „Prisiminimai“.

Pirmoje autorinėje parodoje menininkė grįžta į praeities įvykius, kad atliktų gyvenimo užduotis, žengtų raudonąja linija.

K.Beach. Didėjantis skausmas #4 . Skaitmeninis filmas, 12’38“, 2014. Fragmentas.

Augustinas ŽEMRIETA

Kūrybos ašys K.Beach (g. 1990) ‒ tarpdisciplininio meno kūrėja, operuojanti video-, garso, fotografijos ir šilkografijos medijomis.

2015-aisiais įgijo vizualiųjų menų bakalauro laipsnį Vestminsterio universitete (Didžioji Britanija). Netrukus, 2016-ųjų rugsėjį, pradės magistro studijas antrajame iš geriausių britų universitetų ‒ Slade’o vaizduojamųjų menų mokykloje. Merginai taip pat suteikta Felixo Slade’o stipendija. Šiuo metu gyvena ir kuria Londone.

Jauna menininkė kūryboje remiasi autobiografine patirtimi. Jai svarbus moters

kūno pažeidžiamumo ir nuosavybės klausimas, feministinis naratyvas. K.Beach kūrybinėje praktikoje siekia praplėsti moters autoriteto ir patyrimo diskursą. Kimberley, pasitelkdama savo kūną, minėtas temas persvarsto ir naujai vaizduoja, kontekstualizuoja viešosiose erdvėse.

Susirinkti iš dalių Laikui bėgant mūsų prisiminimai blėsta, pamažu keičiasi. Vaizdiniai tampa abstraktūs, migloti. Visi atsiminimai yra lydimi tam tikro emocinio krūvio. K.Beach koncentruojasi į akimirkos jausenas bei siekia užčiuopti patirčių prasmės ir lydinčių jausmų gylį. „Žmonės daugiausia prisimena, kaip jautėsi tuo momentu, kai buvo įskaudinti

arba sulaukė malonės, gerumo ‒ manau, čia ir slypi visas grožis“, ‒ sakė menininkė.

Ekspoziciją sudaro du videokūriniai ir trys grafikos atspaudai. Videodarbas „Visuma yra mažiau nei jos dalių suma“ (13‘35“, 2015) pasakoja apie vaikystėje patirtų traumų poveikį ir kaip vidinės jėgos bei iš išorės sulauktas gerumas gali padėti įveikti emocinį sielvartą. Kūrinį formuoja trys elementai: garsinis pasakojimas, filmuota medžiaga ir poetiniai tekstai.

Naratyvas šokiruoja nepatogia ir apskritai Lietuvoje vengiama tema, atskleidžiančia mažametės mergaitės seksualinį išnaudojimą, vidinius demonus, santykį su motina ir paslapties saugojimą, nekalbėjimą apie „tai“ šeimoje. Videokamera fiksuoja urbanistinį ir gamtos peizažus Šiaurės Anglijoje. Besikeičiantys vaizdai neturi jokių Britanijos atpažįstamumo

Visuma yra mažiau nei jos dalių suma. Skaitmeninis filmas, tekstas, garsas, 13’35“, 2015. Fragmentai.

30

ŠIUOLAIKINIS MENAS

nei jos dalių suma

Didėjantis skausmas #1–3. Šilkografija ant storo popieriaus, siuvinėjimas, kreida, anglis, 30x42 cm, 2014.

ženklų, tad universalus kraštovaizdis primena ir Klaipėdos apylinkes, ir kitas mūsų-jūsų lankytas vietas. Rūkstantys kaminai, fabrikai, elektros bokštai, užteršta upė gretinama su vitališka, žaliuojančia ir žydinčia, kvėpuojančia gyvastimi, viltimi, gamta. Estetiškai kinematografiški vaizdai pakelia virš kasdienybės, ieškant akimis prieglobsčio landšafte, tiesiog nepakeliant gyvenimo svorio, sunkios mergaitės dalios. Menininkės įsitikinimu, realybė nėra sudaryta tik iš blogo ar tik iš gero.

Ji primena, kad pats ar kitų padedamas net ir tamsiausiame tunelyje išvysi šviesą.

Visa harmoningai susipina ir balansuoja.

Videokūrinyje „Visuma yra mažiau nei jos dalių suma“ pasirodantys tekstai apie meilę, artimo žmogaus ilgesį, ramybę, gėrį atsveria pasakojimo slogutį, sudaro balansą tarp neigiamo ir pozityvaus bei leidžia žiūrovams atsikvėpti. Viename iš interviu menininkė kalbėjo, kad gyvenimą lydi ne tik negatyvios patirtys, esti ir gražių, maloningų akimirkų, net jei jos ir trumpos. Ji primena, kad pats ar kitų padedamas net ir tamsiausiame tunelyje išvysi šviesą.

Paveikus kūrinys sukelia vidinę painiavą, maišatį, sutrikimą ir neviltį, bet kartu skaidrumą ir nenusakomą žodžiais rimtį bei susitaikymą su akimirkos trapumu.

Susitaikymą su šia mintimi, nepaisant to, jog surinktos dalys yra mažiau nei turėtų būti visuma.

Antrasis videodarbas ir grafikos darbų triptikas „Didėjantis skausmas“ tęsia motyvą ‒ susirinkimą savęs iš trupinių.

Televizoriaus ekrane („Didėjantis skausmas #4“, skaitmeninis filmas, 12’38“, 2014) matome siuvinėjančią merginą. Siuvinėjama juodais siūlais popieriuje. Kaip pasakojo menininkė, tai bandymas susisiūti, susitvarkyti patyrus seksualinę prievartą.

Malonus, atpalaiduojantis aktas tampa skausmingu fiziniu išbandymu. Šilkografija atspaustų nespalvotų moters genitalijų forma („Didėjantis skausmas #1–3“, 30x42 cm, 2014) atkartojama siūlais. Siuvinėjimo aktas storame popieriuje ‒ tikras iššūkis: raizgosi, painiojasi siūlai, popierius sunkiai pasiduoda perduriamas, peršti adata subadyti pirštai. Emocinis išsivalymas, apsivalymas vėl virsta kūnišku skausmu.

Drąsa ir socialiniai tabu Estetiškai atvertos visuomenės žaizdos glumina, jaukia protą ir kelia daugybę klausimų.

Menininkės drąsa kalbėti apie socialinius tabu, veikiau pasirinktas paveikus kalbėjimo būdas, sudrebina, bet kartu nugramzdina į meditatyvią būseną. Ir tiki, kad tamsoje yra šviesos, suklijuota sudaužyta puodynė nebebus kaip nauja, tačiau indas prisipildo naujo turinio. O mes esame čia ir tokie, kokie ir turime būti. Susirinkę save iš gabalėlių.

K.Beach parodą „Prisiminimai“ galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18) galima apžiūrėti II–V 16–18 val. iki birželio 10-osios.

„Si:said“ galerijos archyvo nuotr.

31

DAILĖ

Šliaužianti materija J. Nuo balandžio 28 iki gegužės 23 d. „M art galerijoje“ Klaipėdoje veikė Jolantos Galdikaitės paroda „Persipynimai“. 28-aisiais dailininkės kūrybos metais – pirmoji autorinė.

Sondra SIMANAITIENĖ

Anksčiau nejuto poreikio Parodos autorė gimė 1961 m. Kaune, 1988 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įgydama grafikos specialybę. Nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Gyvena ir kuria Kaune.

J.Galdikaitė nuo 1988 m. aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, tačiau „Persipynimai“ yra pirmoji jos personalinė paroda, šiemet kovo mėnesį pristatyta „Parko galerijoje“ Kaune, o gegužę – Klaipėdoje. Paklausta, kodėl pirmoji, dailininkė atsakė, kad, nors ir daug dirbdama, anksčiau nejuto poreikio surengti autorinės parodos. Galbūt tam tikri gilūs vidiniai išgyvenimai galėjo inspiruoti norą surinkti save į didesnį parodos kūną.

Dailininkė puikiai valdo grafiką nedideliuose formatuose, tačiau, rengdama autorinę parodą, ji pasirinko pokalbį su didesne balta erdve, kuri paveiksluose dominuoja. Baltoje erdvėje randasi stipri „protingoji“ linija ir tik kelios spalvos – juoda, rusva – bei jų atspalviai. Menotyrininkė Neringa Krikščiūnaitė (Kaunas) parodos „Persipynimai“ darbus taikliai apibūdino, pavadindama juos „grafiką imituojančia tapyba“. ► 32

J.Galdikaitė. Ištrūkti.

Ego.

Prisitaikymas.

Kėsla

DAILĖ

.Galdikaitės tapyboje

ai.

Nusigręžimas.

Šliaužianti materija J.Galdikaitės paveiksluose – prieštaringa, nukreipta į save ir išorę, naikinanti kitą ir kurianti naujas formas.

Lūkesčiai.

33

DAILĖ

J.Galdikaitės parodos „Persipynimai“ atidarymo akimirkos „M art galerijoje“.

34

DAILĖ

Naikinanti ir kurianti ◄ Paroda buvo kuriama maždaug metus.

Iš pradžių dailininkė nutapė ciklą, kurį vienija šiurkšti, kovinga emocinės įtampos energija: išsižioję padarai mažomis akutėmis, svyrančios architektūros fragmentai, mitinės būtybės su ragais. Šie darbai šiek tiek primena F.Gojos tamsiojo periodo „galimus“ eskizus, kai dailininkas bijojo išprotėti ir kūrė vizijas. Sukūrusi ekspresyvią „tamsiųjų“ vaizdų seriją, Jolanta perėjo prie tos pačios temos meditatyvaus traktavimo – žmogų apsėdančių minčių, obsesijos, materializavimo.

Ką reiškia baltame fone šliaužiantys nareliai, iš kurių formuojasi grėsmingos rankos, plėšrūs driežapaukščiai, žmogų tarsi mumiją suvystantys tvarsčiai? Viena vertus, jie perteikia grėsmę, kylančią iš išorės, kita vertus, – grėsmę, glūdinčią pačiame individe. Šliaužianti materija J.Galdikaitės paveiksluose yra ambivalentiška – prieštaringa, nukreipta į save ir išorę, naikinanti kitą ir kurianti naujas formas, savaip formuojanti simbolinę pasaulio tvarką.

Menotyrininkė N.Krikščiūnaitė rašė, kad žmogus J.Galdikaitės paveiksluose vaizduojamas kaip valdovas, paniręs į ramybės būseną. Nepastebimas žmogaus suvaržymo mechanizmas. Žmogus J.Galdikaitės paveiksluose yra įvyniotas, įrėmintas, įkalintas, būdamas kontempliatyvi būtybė savo prigimtimi, yra apsuptas judančios, vitališkos, vešinčios, piktžoliškos, šliaužiančios materijos (minties) galybės.

Trys dėmenys

Ugnės Martusevičiūtės nuotr.

Paveiksluose tarpusavyje koreliuoja trys dėmenys.

Balta erdvė, kurioje vyksta veiksmas.

Tai, viena vertus, pirmapradė simbolinė erdvė, nepaliesta teptuko; kita vertus, tai tabu, uždrausta teritorija, kurios užvaldymas yra šliaužiančios materijos siekiamybė ir galbūt rizikos zona. Šliaužianti materija vyrauja paveiksluose. Nutapyta realistiškai, preciziškai, tiksliai, neleidžiant vienam narelių traukinukui pereiti į kitą. Ir kartu ji yra amorfiška, galinti transformuotis į įvairias gyvūniškas ir tramdomąsias formas. Tai

tarsi minties vizualizacija, lyg J.Galdikaitė tapytų idėją: „mintis yra materiali“. Į tokią interpretaciją kreipia paveikslų pavadinimai: „Ego“ (vyras, ant kurio galvos užaugo ragų karūna), „Kėslai“ (aplink mergaitę susispietę slibinai / rankos galėtų būti išorinė grėsmė, kai žmogų pernelyg globojančios rankos pradeda smaugti, arba – pačios mergaitės paskleisti pikti kėslai žudo ją pačią), „Ištrūkti“ (drugelio formoje uždarytas senas žmogus, dar vis norintis plazdėti, gyventi trumpą ir malonų gyvenimą, niekaip neišsiveržiantis patirti amžinųjų vertybių), „Lūkesčiai“ (trijų kartų moterys su vestuvinėmis suknelėmis), „Saldūs sapnai“ (miego metu mintys nebepančioja kūno, jos ramiai guli po miegančiosios kūnu). Žmogaus – gyvūno figūros, kurių paviršius išplaukęs, nuasmenintai glotnus, fiziologiškai neaktyvus, todėl labiau koncentruojamasi į jo santykį su šliaužiančia materija. Vyrai paveiksluose atrodo atšiaurūs, svetimi, nutolę arba tolstantys, moterys vaizduojamos, paryškinant jų plėšriosios (laukinės katės?) lyties atsainumą, užmaršumą, kelios eilės krūtų eksponuoja moters perteklinį infantilumą.

Paveiksluose galima aptikti mitologinių užuominų: agresyvus, su žmogumi suaugęs plėšrus paukštis galėtų būti erelio, kapojančio titano Prometėjo kepenis, prototipas; mergaitė, apsupta slibinų tarsi sesuo Elenytė išbandymų akivaizdoje; belaikėje erdvėje judantis pusiau angelas / pusiau demonas, nors konkretaus istorinio mito atpasakojimo nesiekiama. Mitologinę (simbolinę) nuotaiką paveiksle sustiprina ir objekto santykis su balta erdve. Tas santykis yra muziejinis, maksimaliai koncentruotas į objektą.

J.Galdikaitė parodoje šalia tapybos darbų eksponavo ir nedidelius skulptūrinius keramikos objektus, kurių dalis turi taikomąją paskirtį (vazos, dubenėliai), bei stambią ornamentuotos vilnos ritę. Galėtų būti įdomus medžiagiškumo derinys – drobė, skulptūrinė keramika, vilna, tačiau tam reikėtų paieškoti įdomaus ekspozicinio sprendimo, kurio „M art galerijoje“ nebuvo rasta, todėl trimatės erdvės objektai parodoje nesukūrė meninio lauko, liko nuošalyje.

35

ATMINIMAS

A.Žalys. Užaugin

A.Žalys. Klaipėda, 1998 m. vasaris.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius savo tradicinę parodą „Vakarų vėjai“ šiemet dedikuos ilgamečiam Klaipėdos miesto vadovui Alfonsui Žaliui (1929–2006).

Jau dešimt metų šios iškilios asmenybės nebėra tarp mūsų, o uostamiesčio dailininkų bendruomenė vis dar jaučiasi jam skolinga – už globą, už galimybę gyventi ir kurti Klaipėdoje, už tai, kad suodinas pramonės miestas tapo kultūros židiniu.

36

Vyto Karaciejaus nuotr.

Irma STASIULIENĖ

Metams bėgant kūrėjams tapo neramu – ar nepamiršime jo darbų? Ar bus kam papasakoti? Todėl nusprendė – reikia kalbėti ir prisiminti. Ir šių nuoširdžių pašnekesių metu žodis po žodžio skleidėsi Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko A.Žalio, arba tiesiog – Žalio – portretas žmogaus, kūrusio miestą ir mylėjusio jo žmones.

ATMINIMAS

nęs miesto kultūrą sakau: va, žmogus bus klaipėdietis, geras menininkas. Tokia kalba su juo būdavo.

Jis užsirašydavo į va tokią labai panašią (rodo į ant stalo gulinčią nedidelę užrašų knygelę) knygutę. Jeigu jis užsirašo, kad tikrai reikia, po to nueini tik raktų pasiimti.

– Šitaip paprastai?

– Taip! Jis labai rūpinosi...

Tapytojas marinistas Edvardas MALINAUSKAS

Vaikų dailės mokykla – Klaipėdos vaikų dailės mokyklos įkūrimas, ko gero, buvo vienas iš pirmųjų pokario miesto kultūros ženklų. Jūs – pirmasis šios mokyklos direktorius, daug prisidėjęs prie jos atsiradimo. Kaip buvo steigiama vaikų dailės mokykla?

– Vilnius, Panevėžys jau buvo įsteigę dailės mokyklas. Nusprendėme, kad reikia ir Klaipėdai dailės mokyklos. V.Skirgailaitė triūsė labai daug. Pirmiausia gavome mažą namuką dabartinėje S.Daukanto gatvėje, kur stovi skulptūra tremtiniams.

Ten buvo pradžia. Mane oficialiai paskyrė direktoriumi ir pradėjome po truputį kurtis.

– O mokytojai iš kur? Jūs pats juos atsirinkote?

– Mokytojus rinkome padedami Žalio...

Mūsų nedaug čia buvo – Bertuliai, Skirgailaitė, aš, dar keli. Kad pritrauktume į Klaipėdą daugiau inteligentijos, dailininkų – reikia butų, reikia žmonėms kur gyventi. Mokyklos vardu nueidavau pas Žalį, susitardavau... Jakštį pasikviečiau iš Šilutės, Burbas iš Elektrėnų, Motiejų Narbutą irgi iš Šilutės. Nueinu pas Žalį ir

– Vėliau mokykla persikėlė į Rumpiškės dvarą. Kokia ten buvo to dvaro istorija – jūs suradote tą pastatą ir jam pasiūlėte?

– Taip taip. Teisingiau pasakius, mano žmona buvo gydytoja ir nuėjo pas sergančius vaikus į tą dvarą. Po to klausia: ar buvai tame pastate? Nuėjau ir pasibaisėjau – išlaužyta, išdarkyta. Parketas išplėštas, sukūrentas. Iš vonios kambario antrame aukšte kažkas sandėliuką pasidarė ir ant marmurinės vonios malkas kapojo – ir liko iškapota vieta. Kai ne savo... žmonės tokie gyveno...

– Ir jūs – pas Žalį?..

– Ne, iš pradžių kreipiausi į savo tiesioginį Švietimo skyriaus viršininką, tas pasakė: „Net negalvok, čia jau yra suprojektuota jaunųjų technikų stotis“. Ir parodė brėžinius. Tada jau aš pas Žalį, sakau: „Toks pastatas mums labai tiktų“. Iš pradžių jis irgi sakė: „Ai, Malinauskai, mes tau duosim darželį kokį“. Na, sakau, pirmininke, gal ir taip, bet, kai turėsit laiko – užeikit pažiūrėt, kaip tie rūmai laužomi.

Ir ką, po kokių trijų dienų pasikviečia mane į Vykdomąjį, ten kabinete jau sėdi įraudęs Švietimo skyriaus viršininkas, Statybos tresto viršininkas ir dar kažkas iš partinių. Matyt, kad buvo pasitarimas. Žalys sako: „Nuo rytojaus ką tu pirštu parodysi, tą jie ir darys“ (juokiasi).

– Ir prasidėjo remontas...

– Taip ir buvo. Iki tol aš daug metų dirbau „Dailės“ kombinate, pažinojau gerų meistrų. Nebuvo tada medžiagų, bet pagal galimybes jie man labai gražiai sutvarkė, sąžiningai dirbo. Ant langų,

prisimenu, buvo profiliuotos juostelės iš medžio, tai iš faneros padarė. Bet autentikos gana daug dar ten. Laiptai išlikę – apkapoti kaip reikiant, bet išlikę. Prie jų yra tokios aukštos grotelės – jas surado ir atnešė pats Žalys. Jos kažkur jau buvo atiduotos į metalo laužą, pirmininkas rado, pamatė, kad iš dvaro, ir pats atitempė!

– Kai remontavote mokyklą, Žalys ateidavo pažiūrėti, kaip sekasi?

– Žinoma! Žinoma, ateidavo. Arba aš nueidavau į Vykdomąjį komitetą pas jį. Bet niekada neteko stovėti už kabineto durų ir laukti. Jis žinojo – dėl menko nieko nesikreipdavau. Jei reikėdavo pasikalbėti dėl rimtų reikalų, paskambini sekretorei, susitari, sako: prieš darbą ateik iš kiemo pusės. Ateinu ir pasikalbame ramiai dėl butų, dirbtuvių, mokyklos. Gavau ir velnių ne vieną kartą.

– Už ką?

– Už klausinėjimus. Jeigu jis pasakė, tai ir daryk – ko čia dar klausinėji, trukdai jam. Pasakė, kad bus, tai ir daryk...

– Ar jis vėliau domėjosi, kaip veikia mokykla?

– Žinoma, kad domėjosi. Ne kartą buvo atėjęs, atsivesdavo ir svečių parodyti, kaip ta mokykla gražiai sutvarkyta. Ateidavo jis pažiūrėti – savo rezultatą mėgdavo pamatyti.

Kūrybinės dirbtuvės – Kai į Klaipėdą pradėjo važiuoti inteligentija, jiems pirmumo teise skirdavo butus. Bet dailininkams to neužtenka – jiems gi reikėjo ir kūrybinių patalpų?

– Duodavo ir dirbtuves. Pavyzdžiui, aš turėjau dideles dirbtuves dailės mokykloje. Kai statė jos priestatą, jo viršus buvo paliktas uždaras, liko tik skylė. Pasikviečiau Žalį į mokyklą, kalbėjomės dėl statybų, kitų dalykų. ► 37

ATMINIMAS

◄ Ir aš jį įkišau pro tą skylę, užlipom

kopėčiomis. Sakau jam: „Pirmininke, pažiūrėkite – kokios erdvės be reikalo stovi, vanduo tik bėgs“. Jis greit sumetė, tada nebuvo didelės biurokratijos, pasakė statybininkams, tie per porą savaičių padarė laiptus, ir išėjo penkerios dirbtuvės. Buvo geros patalpos...

Ir čia, kur sėdim (dabartinėse E.Malinausko kūrybinėse dirbtuvėse Danės gatvėje), – tiktai jo nuopelnas.

Penkerias tokias dirbtuves prilipdė prie namo, kai jį statė. Čia dar ir butai turėjo būti dailininkams prie dirbtuvių, bet ne visų šeiminė padėtis leido juos gauti.

Naujuose rajonuose tarp penkiaaukščių namų yra keliukai. Tai jis pažiūrėjo, kad gera vieta, tiek erdvės niekam nepanaudojama, ir tuose tarpuose

suprojektavo dirbtuves dailininkams.

Rūpinosi jais... Ko reikėjo, kad į Klaipėdą prikviestų inteligentiją – menininkus, kompozitorius, – viskuo pasirūpindavo.

Tai tikrai buvo jo nuopelnas. Jis buvo žmogus iš didžiosios raidės. Miesto šeimininkas. Rytą pereidavo miestą, pažiūrėdavo – aha, čia taip, čia taip, paskui klausdavo atsakingų žmonių: kodėl nesutvarkyta?

Apie miesto skulptūras – Rūpinosi ir žmonėmis, ir pačiu miestu.

Turbūt vizualiai Klaipėda tuomet atrodė graudžiai?

Pagrindus Klaipėdos kultūrai padėjo jis. Čia gi buvo darbininkų miestas.

– Skulptūrų po karo buvo daug (juokiasi). Buvo du Leninai, trys Stalinai, dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjo toks cementinis paminklas tautų draugystei – trys figūros. Didžiulis Stalinas stovėjo prie CBK (buvęs Celiuliozės ir kartono kombinatas), kitas Stalinas stovėjo toje vietoje, kur dabar A.Sakalausko skulptūra „Arka“.

Prie stoties stovėjo Leninas. Buvo toks anekdotas: bobutė išlipa stotyje iš traukinio, prieina prie Iljičiaus, klausia: kur čia turgus, kur duonelės gauti?

1983 m. skulptorių simpoziume sukurtų darbų ekspozicijos atidarymas Klaipėdos skulptūrų parke. Kalba A.Žalys.

38

ATMINIMAS

Leninas rodo ištiesta ranka į Staliną.

Močiutė ateina prie Stalino, o Stalinas rodo į tą pusę – eik ten. O ten – kalėjimas! Tai tokie buvo anekdotai ir tokios skulptūros... Visa tai buvo panaikinta, ir pradėjo miestą tvarkyti.

– Nuo ko pradėjo?

– Pirmiausia buvo pastatytas K.Kisieliaus „Žvejys“. Kisielius kažkada jį buvo padaręs, bet čia „tvarkelė“ tokia buvo, kad skulptūra numesta patvory išgulėjo gal dešimt metų, niekas ja nesirūpino. Kai Žalys atvažiavo, sako: reikia pastatyti toje vietoje, kuriai jis buvo skirtas. P.Šadauskas suprojektavo, rado postamentą – akmenį. Tai buvo pirmoji skulptūra, jo dėka pastatyta Klaipėdoje...

Lenino aikštę irgi sutvarkė. Pastatė Leniną. Bet Leninas buvo mūsų – G.Jokūbonio.

Kaip skulptūra ji buvo gana graži pagal tą laikotarpį. Turbūt žinot tą istoriją – ji laimėjo pirmąją vietą ir Maskvoje turėjo būti pastatyta centre, bet atplėšė voką – „što vy, avtor – litovec, nielzia“ (ką jūs, autorius – lietuvis, negalima, – rusų k.). Jį Maskvoje pastatė kažkur toliau nuo centro, o mums padarė kopiją. Ir tą aikštę sutvarkė.

Paskui Donelaitį statė. Buvo jo 260 metų jubiliejus, ir inteligentija nusprendė – reikia skulptūros. Bet paminklo negalima buvo statyti, paminklas galėjo būti tik Lenino.

O kitoms asmenybėms – jokių paminklų. Teko gudrauti: tokį patį biustą, kokį skulptorius P.Deltuva padarė K.Donelaičio mokyklai, užkėlė ant labai aukšto postamento – taigi ne paminklas (juokiasi).

Miesto šeimininkas – Prie kokių dar miesto objektų jis prisidėjo?

– Sunku surasti, prie ko jis nėra prisidėjęs, kur pirštu dursi – jo prisidėta... Atkurta, išgrįsta Teatro aikštė, namai atnaujinti, teatras rekonstruotas. Jono kalnelis buvo bala, kur dabar Muzikinis teatras – buvo griuvėsiai. Centrinio pašto bokšto irgi nebuvo – restauravo paštą, bokštą atstatė ir įkėlė varpus. Paštas iš karto visą gatvę pagyvino. E.Balsio gimnazijos pastatas – irgi jo nuopelnas. Tas dvaras buvo sugriuvęs labiau nei Rumpiškės. Buvome nuvažiavę apžiūrėti – baisu, maniau, kad nieko iš jo negalima padaryti. ►

Vyto Karaciejaus nuotr.

39

ATMINIMAS

◄ Restauravo ir jį. Svarbiausia – reikėjo geranoriško rūpesčio. Pats didžiausias objektas – Jūrų muziejus. Juk ten buvo griuvėsiai, dzotai. Každailis su Žaliu pastatė tokį pastatą, kokio Lietuvoje nebuvo. Tos statybos buvo nelegalios – galėjo per galvą gauti, bet jis sugebėjo išlaviruoti... Visos muzikos mokyklos, konservatorija, dailės akademija – irgi pirmininko nuopelnas.

Svarbiausia – pritraukė daug inteligentijos, atsirado daug dėstytojų, studentų, ir miestas pasikeitė. Žmogiškas jis buvo – visada sutikęs pasikalbės, nors buvo labai užsiėmęs. Dalyvaudavo parodų atidarymuose.

– Visuose? Nors tais laikais galerijų tiek nebuvo...

– Taip. Priminėte man Parodų rūmus.

Taigi visas tas senamiesčio kampas jau buvo griaunamas. Jau buldozeriai dirbo.

Sustabdė – reikia mums Parodų rūmų.

Ir pastatė naują pastatą, prie jo prilipdė senuosius – dabartinį Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, iš kitos pusės – senąjį sandėlį. Atstatė Aukštosios gatvės namukus, o jie jau buvo paruošti nugriovimui.

Nutarė, kad senamiestį reikia atkurti. Ir štai, prašau, – turime puikiausius rūmus ir visą senamiestį.

Pastatė sau paminklą – Kaip jums atrodo, ar mieste, kurį jis sukūrė, ne per mažai jam skirtų ženklų?

– Pagrindus Klaipėdos kultūrai padėjo jis. Čia gi buvo darbininkų miestas. Dabartinė valdžia nebenori prisiminti, kad dirba ant jo išpurentos dirvos, jau baigia jį pamiršti.

Pokario bjaurią dirvą, pilną karo kvapo, išpureno jis. Šis žmogus vertas pagarbos.

Turėtume labiau jį pagerbti. Reikėtų jam paminklo... Nors visas miestas tapo jam paminklu, bet... Buvo šviesus žmogus.

Tikrai šviesus... Buvo lietuvininkas. Ir diplomatas – jam reikėjo tarp visų išlaviruoti. Buvo stebimas visos Sąjungos. Nė vienas miestas tokio pirmininko neturėjo, visi mums pavydėjo, sakė: aaa, tai pas jus Žalys yra... Jam rūpėjo viskas mieste – nuo Jūrų muziejaus ar gyvenamųjų kvartalų statybos iki mažiausių smulkmenų. Kol jis gyveno, buvo čia šeimininkas.

Klaidos – Bet turbūt ne viskas ir jam pasisekdavo?

– Buvo visko. Pavyzdžiui, „Klaipėdos“ viešbutis – G.Tiškaus projektas. Padarė Tiškus klaidų, keikėme už tai, kad jis gaisrinę mūsų nuvertė. Jauni jie dar buvo, kvaili. Paskui jau suprato, bet vėlu buvo...

Visi darome klaidų...

– Daug kas dėl gaisrinės nugriovimo kaltina Žalį...

– Na, Tiškus įkalbėjo Žalį, kad reikia padaryti tokią erdvę. Gal ir galėjo Žalys sustabdyti, bet architektų balsas buvo stipresnis nei mūsų. Įkalbėjo, ir leido. Ne viską ir jis galėjo. Jį spaudė kaip reikiant. Vieną kartą sakė man: „Negalvok, kad aš neturiu papeikimų...“ Arba sako: „Malinauskai, pasakyk, iš kur gauti? Aš žinau, kad tau reikia to ar ano. O iš kur gauti pinigų?“ Paskui surasdavo... Buvo sunkūs laikai. Jam labai reikėjo laviruoti, buvo priklausomas ir nuo Vilniaus, ir nuo Maskvos...

40

Skulptorė Violeta SKIRGAILAITĖ

Dailininkai vienijosi – Nuo Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus įkūrimo mieste prasidėjo kultūros atgimimas. Kaip vyko šis procesas?

– Baigusi mokslus Dailės institute, į Klaipėdą atvažiavau 1964 m. Aš ne viena buvau – su tuomečiu savo vyru Dmitrijumi Jefremovu. Mes kartu baigėme skulptūros studijas. Iki Dailininkų sąjungos buvo dar toli. Ji buvo įkurta 1973 m. 1966 m. surengėme darbų parodą, joje dalyvavo tik šeši dailininkai. Atidarėme ją Dramos te-

atro fojė, nes daugiau nebuvo kur. Tada ir nutarėme, kad reikia vienytis, jog galėtume daugiau pasiekti. Ir įkūrėme Dailininkų sąjungos Klaipėdos sekciją, nes jai užteko šešių narių. Kad būtų įkurtas skyrius, reikėjo 10 sąjungos narių, o kai mes atvažiavome, čia buvo tik viena kandidatė.

Per septynerius metus pasiekėme – 1973 m. vasario 27 d. buvo įkurtas Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

– Ir jūs tapote jo pirmininke. Kiek metų ėjote šias pareigas?

– Nuo 1966-ųjų iki 1973 m. buvau Dailininkų sąjungos Klaipėdos sekcijos pirmininkė, nuo 1973-iųjų iki 1986 m. – skyriaus pirmininkė.

– O kaip pavyko sukviesti tuos dailininkus? Žalys padėjo?

– Žinoma. Labai svarbus buvo dalykas, kad 1969 m. atidaryta Vaikų dailės mokykla. Mums reikėjo dėstytojų, galėjome juos kviestis, nes miesto valdžia labai palaikė – paskirdavo jiems butus. Žalys prašydavo: „Paieškokite, suraskite, kvieskite į Klaipėdą kūrybingus dailininkus, mes jiems padėsime“. Po truputį, po truputį jų prisirinko – ir butus, ir dirbtuves jiems suteikdavo.

– Dėl butų, dirbtuvių jums tekdavo tartis su Žaliu?

– Taip. Jei norėdavai pirmininką pagauti, turėjai eiti prieš darbą. Vykdomasis pradėdavo dirbti nuo 9 valandos, bet 8 valandą jis jau būdavo darbe – tada galėjai pas jį prasmukti ir ko nors paprašyti, jeigu labai reikia. Nebuvo tokio atvejo, kad nepriimtų, pasakytų: „Negaliu, aš šiandien užsiėmęs“, nors jo darbotvarkė būdavo įtempta.

– Dailininkų sąjunga irgi gavo savo patalpas?

– Tas pastatas S.Daukanto gatvėje pirmiausia buvo atiduotas Vaikų dailės mokyklai, kai išsikėlė darželis. Žinoma, ne be pirmininko žinios. Čia buvęs klebono namas. Virtuvėje buvo skulptūros klasė.

Kai mokykla išsikėlė į Rumpiškės dvarą, namas buvo perduotas dailininkams.

Dailininkų sąjunga jame turėjo patalpas, dailininkai – dirbtuves. O paskui – nebereikia niekam... Kai 1994 m. namas buvo parduodamas, labai norėjome jį išsaugoti dailininkams, nulėkėme pas Žalį, jis tada dirbo Vykdomajame, buvo atsakingas už

ATMINIMAS

senamiestį, sakome, gal galite mums padėti? O jis: „Mergaitės, aš dabar jau niekuo negaliu padėti. Buvo laikas, kai galėjau, o dabar – jau ne“.

Skulptorių simpoziumai – Klaipėdos kultūriniam gyvenimui buvo itin reikšmingi skulptorių simpoziumai.

Dalyvavote juose nuo pat pradžių?

– Pirmasis skulptorių simpoziumas įvyko 1977 m., jo vadovas buvo skulptorius Vaclovas Krutinis, dalyvavo daug – net 14 skulptorių iš visos Lietuvos. Pirmininkas parūpino visko, ko reikia – medžiagų, technikos, įrankių. Juk tada buvo labai sunku jų gauti. Maistu, nakvyne viešbutyje irgi buvo pasirūpinta.

– Kiek trukdavo tie simpoziumai?

– Pirmasis truko neilgai, tai buvo bandymas, pradžia. O kiti vykdavo du mėnesius.

Mes ten kaldavome, galima sakyti, visą vasarą. Mano penkios vasaros ten praleistos. Didelis dalykas tas kolektyvizmas, ta bendraminčių bendruomenė – kai jungia darbas ir nėra laiko intrigoms.

– O ar paties simpoziumo metu Žalys ateidavo pažiūrėti, kaip jums sekasi?

– O kaipgi?! Kiekvieną savaitę ar penktadieniais, ar šeštadieniais atvažiuodavo ir prie kiekvieno prieidavo. Labai domėjosi.

Jis nuo pat pradžių stebėdavo, koks akmuo buvo ir kaip jis pamažu keičiasi. Jam buvo įdomu, kaip iš to akmens gabalo atsiranda kūrinys su mintimi, su idėja. Atsimenu, vieną kartą jis ėjo nuo kelto ir nešėsi ant rankų berniuką – savo sūnaus Vytauto sūnų, savo anūką Žygimantą. Jie vaikščiojo kartu, apžiūrinėjo. Iki šiol matau tą vaizdą – kaip jis ėjo su tuo vaiku ant rankų... Taip simboliška – jų abiejų jau nebėra...

Priėmimai ir talkos – Kur dar jums tekdavo bendrauti su Žaliu?

– Kadangi aš 10 metų buvau deputatė, kai Žalys priiminėdavo miesto gyventojus, dažnai kviesdavo ir mane.

– Koks jis buvo su lankytojais?

– Su kai kuriais jis būdavo labai... Kaip čia pasakius... Gal geranoriškas. O su kai kuriais kalbėdavo net labai griežtai.

kieta žemė buvo, kol mes duobes iškasėme... Pirmininkas visada dalyvaudavo talkose.

– Dėl ko būdavo griežtas?

– Pavyzdžiui, Janonio gatvėje buvo maisto prekių parduotuvė. Atsimenu, atėjo moteris, gyvenanti virš jos, skųstis, kad šaldytuvai neduoda ramybės. Tai jis jai labai nepritarė ir, galima sakyti, „nusodino“ (juokiasi). Priėmimas tęsdavosi porą valandų ir po kažkiek laiko eidavome į slaptą pirmininko kambarį išgerti arbatos.

Gerdavome arbatą, šnekučiuodavomės.

Kartą pirmininkas paklausė: „Pasakykite man, Violeta, kada dailininkai baigs skirtis?“ Labai skirdavosi dailininkai... Žiūrėk, šeima gauna butą, po kurio laiko Violeta eina pas pirmininką prašyti, kad vietoje didelio buto duotų du mažus. Jis labai išgyveno, kad skiriasi, jam tai labai nepatiko.

Dovanos

Garbingas jis buvo žmogus. Stengėsi kažką padaryti ne sau, o kitiems.

– O kam jis norėjo padėti? Kuo ypatingi tie žmonės?

– Aš tų žmonių nepažinojau. Bet pas jį eidavo tik tada, kai jau buvo visur buvę.

Pirmininkas buvo paskutinė viltis: kaip jis pasakys, kitaip jau nebus. Pastebėjau, kad jis daug dėmesio skirdavo jaunimui. Į jį kreipdavosi dėl priregistravimo, pavyzdžiui, vienas grįžęs iš armijos norėjo prisiregistruoti, o bute trūko kvadratūros.

Tai pirmininkas labai stengėsi, skambino, prašė, kad priregistruotų. Jaunimas jam buvo svarbus.

– Turbūt būdavo ir bendrų išvykų?

Kelionėse žmonės labiau atsiskleidžia.

Pirmininkas su visais bendraudavo?

– Taip, su visais. Žinoma, bendrakeleiviai su juo buvo pagarbūs, išlaikė atstumą.

Tiesa, dar talkose medžius sodindavome – visi deputatai ir pirmininkas visada būdavo pirmose gretose. Draugystės parkas mūsų sodintas. Dabar ten bažnyčią stato, kažin, ar medžių neiškirto... Sodinome juos ir prie Vasaros estrados – ten tokia

– Sklando gandai apie Žalio principingumą ir kuklumą. Teko su tuo susidurti?

– Kai 1979 m. buvo jo 50-metis, suvažiavo sveikintojai iš Vilniaus, iš kitų miestų – didžiausia eilė su dovanomis. Privežė paveikslų, skulptūrų, Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius dovanojo mano skulptūrą „Muzikantė“, iškaltą iš marmuro. Bet štai ką jis padarė: visus stambius darbus perdavė miestui. Sau pasiliko tik medaliuką, dar kažką smulkaus.

– Jūs jį sveikindavote. O buvo atvejų, kad jis jus pasveikintų?

– Kai mūsų skulptorių kursas – Mačiuika, Kazlauskas, Jefremovas ir aš – akademijos baigimo dešimtmečio proga Vilniuje surengėme savo darbų parodą, Žalys atėjo mūsų pasveikinti!

– Vilniuje?!

– Taip, Vilniuje. Aš nežinau, gal sutapo, kad tuo metu jis reikalų turėjo Vilniuje, gal buvo koks posėdis. Bet jis atėjo ir į mūsų parodą. Pirmininkas labai rūpinosi dailininkais, dėl jų daug darydavo. Lankydavosi dirbtuvėse, mėgdavo pažiūrėti, kokių užsakymų jie turi, ką daro. Visiems dailininkams jis labai daug padėjo ir labai norėjo, kad jie dirbtų Klaipėdai ir kad jiems čia būtų gera.

– Svarbus jis jums buvo?

– Labai. Jis buvo doras žmogus, kuris norėjo miestui gero. „Ne piniguose esmė“, – sakydavo, kai pradėdavo ką nors naujo planuoti ir kas nors suabejodavo, nes labai daug kainuos. Jis žinojo, dėl ko tai daro, ir rizikuodavo. Ką gali pasakyti apie tokį žmogų, kaip Žalys? Garbingas jis buvo žmogus. Stengėsi kažką padaryti ne sau, o kitiems.

Universiteto teritorijoje stovi akmuo, ant kurio užrašyta, kad čia bus pastatytas paminklas Žaliui, ir išvardytos visos jo regalijos. Ir aš kasdien, eidama iš namų ar grįždama, visada būtinai pasižiūriu į tą akmenį, o kai turiu gėlių – padedu. ► 41

ATMINIMAS

Skulptorius Algirdas BOSAS

Pirmasis darbas ◄ – Gal atsimenate savo pirmąjį susitikimą su Žaliu?

– Taip, kai Žalys pamatė mano eskizą iš raudonmedžio „Bundanti mūza“, sukurtą Palangos dailininkų kūrybos namuose, pasakė: „Reikia Klaipėdai prie konservatorijos“. Ir pakvietė atvažiuoti į uostamiestį.

Sėdi Žalys prie stalo toks šviesus, sako: „Kelkitės į Klaipėdą, mes čia priimsime, viską duosime – dirbtuvę, butą“. O man, atvažiavusiam iš Panevėžio, Klaipėdos oras – tokia gaiva, vėjas ir saulė, na, galvoju, čia to oro užtenka. Ir apsisprendžiau persikelti. Gavau dirbtuvę, iš pradžių ten ir gyvenau. Tą darbą padariau. Bet kai jis „atsistojo“, Žalys nebuvo labai patenkintas – kodėl, sako, mes jį nukišome į užkaborį, stovi už vartų, kai juos uždaro, niekas nemato. Architektas teisinosi, kad ten tinkama vieta – niša, esą bus teatras, visi išeis, čia sėdės, bendraus. Gyvenime taip neišėjo. Kai per kančias buvo kuriami tokie darbai, Žalys labai norėjo, kad juos visi matytų.

– Ką turite galvoje sakydamas „per kančias“?

– Darbų realizavimas buvo sunkus. „Dailės“ kombinatas daro, meistrų neturi, medžiagos nėra, atsikalbinėja, bet Žalys – kietai: pasikviečia ir sako – reikia. Nuo jo visi darbai prasidėdavo, jis aprobuodavo, sekdavo, kaip modelis daromas, ir kitų rankomis realizuodavo. Būdavo ir tokių dalykų, kad su užsakovu sutaręs darai kokį 42

darbą, bet vėliau jam kas nors ima nebepatikti. Aš sakau: „Žalys matė“. Ak, matė?

Tada viskas gerai.

Kai Santuokų rūmams dariau skulptūrą „Šeima“, ji jau buvo iškalta iš marmuro, bet architektui nepatiko, kad kūdikėlį padariau tokį labai supaprastintą, monumentalų.

Dariau, kad į tėvus stilistiškai būtų panašus, o ne lėlytė besišypsanti. Architektas su užsakove užprotestavo, sako: mums netinka, nepriimsime to darbo. Ir pakvietė Žalį. Ateina Žalys, atidarau duris, o darbas stovi – pustrečio metro. Žalys žiūri – viskas padaryta: „Tai koks čia reikalas?“ Užsakovai: „Suprantate, tas vaikas mums nepatinka“. O aš sakau – jis toks turi būti. Žalys: „Kas yra, draugai? Viskas, statyti reikia“ (juokiasi).

– Skulptorių dirbtuvės Rūtų gatvėje, sako, jo dėka atsirado tarsi iš nieko?

– Būtent. Neturėjome kur dirbti – didesnių patalpų reikia. Rado du namelius prie CBK, pagal nutarimą ten buvo kenksmingos sąlygos, reikia iškeldinti žmones. Jiems davė butus, tuos namelius sujungė, pastatė salę ir išėjo skulptorių dirbtuvės iš nieko.

Kol statė, jis kiekvieną penktadienį ateidavo, ir aš su Skirgailaite turėjome atvažiuoti kaip kokie darbų vykdytojai pažiūrėti, ką statybininkai padarė per savaitę. Atvažiuodavome, daug pataisymų padarėme – matai, langas ne vietoje ar kitokie niuansai.

Paskui – atidarymas, orkestras groja salėje, vilniečiai atvažiuoja, sako: na čia tai „chebra“ gyvena! Tokių dirbtuvių ten neturi net profesūra, o čia pastatė keturias individualias dirbtuves, bendras kiemas – šedevras!

Iniciatyvų pradininkas – Buvote prie Smiltynės skulptorių simpoziumo ištakų. Papasakokite, kaip gimė ši idėja.

– Žalys buvo iniciatyvų pradininkas. 1976 m. lapkritį sukvietė pas save Dailininkų sąjungos atstovus – pirmininkę Skirgailaitę, aš tuomet buvau skulptorių sekcijos pirmininkas, ateiname keturi ar penki mes pas jį jau po darbo, o jis ir sako: „Žinote, draugai, yra parkas, būtų gerai ten daugiau skulptūrų pastatyti“. Ten jau stovėjo Skirgailaitės du darbeliai iš keramikos. „Gal jūs

turite kokių darbų, pastatytume parke.“ Tuo metu nieko tinkamo neturėjome.

Vėliau studijoje Midvikis paklausė tokio meistro: kiek kompresorius patempia perforatorių ir kiek prie vieno kompresoriaus gali žmonių dirbti? Na, sako, prie vieno kompresoriaus kokie keturi penki žmonės gali. Aha, tai jeigu du kompresorius turėtume, tai apie dešimt žmonių galėtų dirbti. Ateiname pas Žalį, pasakome savo idėją, o jis: „Viskas, tik darom!“ O kas dotuos? „Kelių eksploatacija duos techniką, akmenų greitai su Skirgailaite į laukus važiuokite rinkti, vežkitės. Tik kur?..“ Sakome – Smiltynėj gyvensime, dirbsime.

Paskelbė per Dailininkų sąjungą apie tą skulptorių simpoziumą, ir atvažiuoja 14 žmonių! Oro trūksta, įrankių nėra, dirbame, stename, akmenukai – rieduliukai visi tokie. Man pasisekė – radau kolonos gabalą iš krantinės, o kiti iš rieduliukų darė. Beveik mėnuo juodo darbo. Bet pirmasis simpoziumas įvyko! Žalys nežinojo, kas išeis – kažkas dirba, dirba, knebena, knebena, dar nieko nematyti, laikas eina...

Ir paskui atidarymas... Koks laimingas jis buvo! Su šviesiu kostiumu skraidžioja, kalbas rėžia, raštus, dovanėles mums teikia visas spindintis.

– Kituose simpoziumuose jau buvo lengviau?

– Paskui jau partija pradėjo kištis: svarstė eskizus, sakė, kad reikia derinti stilius ir taip toliau. Išmetė kelis dalyvius – iš Dailininkų sąjungos partsekretorius atvažiavęs pareiškė, kad Navakas, Jaroševaitė ir Urbanavičius nederino darbų, tie spjovė ir išvažiavo. Eskizus skulptorių sekcija atrinkdavo, svarstymai vykdavo ir Dailininkų sąjungoje, bet ir partija dar žiūrėjo.

Visokių argumentų būdavo, pavyzdžiui, apie mano eskizą Šlyžius (Komunistų partijos Klaipėdos komiteto pirmasis sekretorius Česlovas Šlyžius) sakė: „Nu, torsas. Kaip čia darysi nuogą moterį, pamatys žmonės – išbėgios iš parko“ (juokiasi). O galiausiai tiek metų kurtas Skulptūrų parkas vos nebuvo išdraskytas. Patys, kurie kūrė, nutarė jį išformuoti. Parašė gudriai atsišaukimą, esą šiuos darbus išskaidykime po mikrorajonus, kad žmonėms būtų, papuoštų miestą. Ten darbai būtų nutrypti, nuniokoti ir Skulptūrų parko neliktų. Žalys už galvos susiėmęs – Jėzusmarija, kas čia darosi.

Kaip tik tada Vilniuje vyko Dailininkų sąjungos suvažiavimas, išvakarėse surašėme

ATMINIMAS

peticiją, kad norima išdraskyti Klaipėdos parką. Kiek buvo narių suvažiavę, visi pasirašė, peticiją greitai į spaudą – ir sustabdėme. Buvo smūgis Žaliui, bet ačiū Dievui, išsilaikė parkas.

– Skaudu jam turėjo būti – taip rūpinosi simpoziumais ir Skulptūrų parku.

– Jis ateidavo vos ne kas antrą dieną po darbo, vairuotoją atleidžia ir ateina žiūrėti, ką mes padarėme. Įsivaizduojate! Jam viskas buvo įdomu. Funkcionieriai, kurie buvo įpareigoti parūpinti įrankių ir kitko, sakydavo: „Tas Žalys akmenlige susirgo“ (juokiasi). Pirmininkas mums sakydavo: vyrai, ko reikia, tegu ateina pas mane grupės vadovas aštuntą valandą į kabinetą.

Ateini, susakai, ko trūksta, jis viską sutvarko, ir paskui jau atgarsis yra Lietuvoje.

Atsimenu, torsą montuoju parke, ir vakare ateina Žalys. Jau rugpjūtis, saulė pro medžius žemai šviečia. Klausia: tai čia pasirinkote vietą? Taip, sakau, čia. Ateidavo vakare ar iš ryto prabėgdavo. Daugelis sako, kad mėgsta meną, bet formą mato tik

darai. Tvarka. Kada baigsi?“ Sekė iki paskutinės dienos, klausdavo: „Kur tie reljefai?“ Sakau, jau veža į Kauną. Ten išliejo iš bronzos, atvežė. Reikia montuoti – pinigų nėra.

Jis skyrė 200 tūkst. rublių tam tikslui, bet teatras tuos pinigus panaudojo kitur. Žalys labai išgyveno, kad nieko neišėjo. Paskui jį nustūmė nuo valdžios, ir 57 kv. m bronzinis darbas iki šiol stovi. Dėl to reljefo ant teatro pastato jis „sirgo“ daugiau nei aš...

– Skaičiau, kad kurdamas „Bokštą“ norėjote įkomponuoti Žalio portretą.

– Ai, taip (juokiasi). Darydamas „Bokštą“ pagalvojau, kad yra proga tarp eilučių pasakyti. Aš gi ten pavaizdavau savo namų telefoną, žmoną, paukštį, nešantį jai laišką.

Ten vaizduojamos visos epochos, galvoju – reikia į vieną langą Žalį įdėti. Aš ateinu pas jį ir sakau: „Pirmininke, aš jus noriu pavaizduoti“. O jis: „Ne, jokių kalbų! Ne, ne, ne!“ Na, ką padarysi, tuščios vietos nebūna. Tuo metu buvo švenčiamas poeto Jurgio Baltrušaičio 100 metų jubiliejus, tai nusprendžiau – jį darysiu. Jeigu ne tas jo susiėmimas už galvos, dabar Žalys žiūrėtų kaip miesto šeimininkas pro savo langą į paties išpuoselėtą miestą, ir visi galėtų dar gėlę prilipinti... Žalys man yra kultūros šviesulys, Klaipėdos kultūros ambasadorius, nežinau kito tokio žmogaus, kuris taip plačiai aprėptų.

(Tęsinys – kitame numeryje)

Jo atminimui reikėtų mieste rimtesnio akcento. koks 40 procentų. Kitas gi nemato formos – mato tik tai, kas parašyta, bet formos perėjimo, žaismo jis nemato. O Žalys, manau, matė, apdovanotas buvo. Galėjo tapytojus remti, bet visi žinojo – skulptoriai jam buvo išskirtiniai. Nors jo dėka ir Paveikslų galerija atidaryta, ir Parodų rūmai, Jūrų muziejus, Laikrodžių muziejus, ir kitos vietos... Toks geras kultūrinis sluoksnis jo buvo paskleistas... Sako, genijai gimsta kas 100 metų, nežinau, kiek metų reikės, kad Klaipėdoje atsirastų panašus vadovas, turintis tokius svertus, tiek ryžto ir tikslą. Žalio atminimui reikėtų mieste rimtesnio akcento. Gražu, kad jam bus skirta paroda, bet...

– Vienas jūsų darbas miesto taip ir nepapuošė. Kalbu apie reljefą ant Dramos teatro pastato.

– Kai Kultūros ministerija užsakė sukurti teatro viduje keturias stelas, miestas su architektu nusprendė, kad reikia ir reljefo ant fasado. Važiavome pas tuometį kultūros ministrą Bielinį, jis patvirtino. Kai dariau tą darbą, Žalys vis ateidavo patikrinti: „Aha,

A.Žalys. Klaipėda, 1998 m. vasaris.

Vyto Karaciejaus nuotr.

43

GINTARO LAŠAI

Laikrodis su gegute, Sondra SIMANA

Moters žymė buvo ant jos kairio riešo kabantis laikrodis, labiau panašus į mažą seifuką nei į moterišką aksesuarą. Kvadra-

tiniai nerūdijančio plieno kampai rėmino žalsvo stiklo apskritimą. Valandas žymėjo japoniški hieroglifai, įrėžti pliene plonytėmis linijomis. Laikrodžio apyrankę sudarė smulkių plieno detalių vėrinys. Šalia laikrodžio ant grakštaus riešo kabojo sidabrinė siaura apyrankė, kurios

Artūro Valionio nuotr.

44

vidinėje pusėje buvo išgraviruota: Katei.

Pamačius laikrodį, žvilgsnis nukrypdavo į plaštaką, kurios stambus delno kaulas su išorėn užriestu nykščiu saugiai prilaikė riešo papuošalus.

Raudonu kilimu Katia žengė link Dramos teatro baseinėlio, prie kurio buvo pastatytas Kino pavasario reklaminis stendas. Pabrėžtinai grakštūs vienatvės ragai skynė kelią jos kūnui, apvyniotam kailį imituojančios medžiagos suknele. Beje, juoda. Vakar ji palaidojo naminį gyvūnėlį, su kuriuo gyveno penkiolika metų.

Iki šeštos valandos dar buvo likę penkiolika minučių. Kviestiniai svečiai ir festivalio savanoriai būreliais spietėsi fojė, gurkšnodami vyną ir laukdami, kada bus įleisti į salę.

Katia prisiartino prie stendo ir, tarsi nepastebėjusi kilimo raukšlės, kluptelėjo prie pažįstamos fotografės kojos.

– Tau padėti? – prie Katios pasilenkė Kino pavasario pasamdyta fotografė, trumpam palikusi prie reklaminio stendo jos spragtelėjimo laukiančius merą su žmona, svečią užsienio režisierių ir kino festivalio direktorių su taure vandens.

Katia atsitiesė ir akimis parodė į užsienio režisierių.

– Norėčiau su juo nusifotografuoti, – ištarė sakuros spalvos lūpomis. Vakar Vilniuje prasidėjo japonų hanami, sakurų žydėjimo šventė. Ji neišvyko į Vilnių, nes reikėjo pasirūpinti naminio gyvūnėlio kremavimu.

Katiai patiko fotografės trikotažinė suknelė, standžiai aptempusi jos perkarusią figūrą iki pat žemės. Norint būtų galima išmatuoti krūtinės, pilvo ir užpakalio atsikišimus saujomis. Mergina judėjo laisvai ir jos suknele paryškintas nuogumas stovinčiuosius prie reklaminio stendo hipnotizuodavo lyg smauglys triušiukus.

Kai meras su žmona ir direktoriumi pasitraukė, fotografė paprašė režisierių pasilikti ir nusifotografuoti su dar viena jo gerbėja. Vyras palinksėjo galva, nors ne viską suprato.

Jis atvyko iš mažo provincijos miestelio, kur visi buvo pripratę prie jo šmaikštumo nuo senelio laikų. Žmonės ten gyveno

GINTARO LAŠAI

arba Viskas dėl šou sėsliai ir draugiškai, o vos gimę vaikai būdavo tikslios savo tėvų kopijos. Pasaulyje režisierius išgarsėjo dokumentiniu filmu apie cirką. Praeitą vasarą jis užsidarė studijoje su penkiasdešimties valandų dokumentine medžiaga ir iš XIX–XX a. istorinių kadrų sumontavo cirko vaizdų kaleidoskopą. Kino kritikai įvertino filmą ir režisierius tapo populiariu kino festivalių svečiu. Užlipęs ant scenos jis pasakodavo apie savo tėvą, senelį, mažą miestelį, kuriame užaugo, o atsisveikindamas atlikdavo triuką su skrybėle, kuris jam niekada nepasisekdavo. Bet apie tai žinojo tik jis ir jo kaimas.

Katia atsistojo prie stendo šalia režisieriaus ir demonstratyviai ištiesė ranką su laikrodžiu į priekį, nesislėpdama, kad daro reklaminį kadrą. Režisierius nesuprato, kad jo įvaizdis pasitarnaus į rinką ateinančiai prekei. Nuotraukoje jis išliks išdidžiai sunėręs pirštus po pilvu, kaip žmogus, niekada nežiūrintis futbolo, nes tie, kas žiūri, paprastai, prieš objektyvą rankas susideda ant krūtinės.

Fotografė porą kartų spragtelėjo ir jie pasitraukė į šoną, užleisdami vietą husaro kostiumu vilkinčiai advokatei ir jos palydovei.

Viskas galėjo taip ir baigtis, jeigu ne gegutė. Pilkas paukštelis išskrido iš laikrodžio plieninio korpuso, atsitrenkė į režisieriaus pilvą, pakibo ant spyruoklės ir užkukavo.

Kukū – režisierius įkišo galvą į liūto nasrus; Kukū – režisierius susimąstė apie laiko tėkmę; Kukū – režisieriui pagailo badu kankinamų cirko gyvūnų; Kukū – režisierius bijo turėti vaikų, nes nenori mėtyti į juos peilių; Kukū – režisierius nori žinoti, kiek jam liko gyventi; Kukū – režisierius ilgisi arklių ir savo lovos.

Gegutė iškukavo šešias valandas ir užsidarė dėžutėje. Katia pasitaisė plaukus kairiąja ranka ir nužingsniavo į parterį.

Režisierius pasijuto esantis spąstuose, nes cirkas, buvo akivaizdu, persikėlė į jo gyvenimą, sapnus, maistą ir, galų gale, pavers jį apgailėtinu klounu, nesugebančiu valdyti trijų cirko sienų. O senelis puikiai valdė žiūrovų emocijas, ech kaip jas valdė tėvas...

Kai režisierius užlipo ant scenos prieš filmą, atrodė suglumęs ir sugebėjo rišliai pasakyti tik gegutės kukavimą: kukū, kukū. Visi pratrūko kvatotis. Juk filmas vadinosi „Viskas dėl šou“.

Per filmą režisierius sėdėjo teatro bare ir gėrė viskį. Negalėjo eiti į viešbutį, nes po seanso vėl turėjo pasirodyti scenoje ir atlikti tą iš giminės vyrų paveldėtą triuką su skrybėle, o tiksliau – neatlikti triuko, nes, paprastai, visi įvertindavo jo nuoširdžias pastangas, nekreipdami dėmesio, kad skrybėlė taip ir likdavo skrybėlė, tik uždėta ne ant galvos, o ant alkūnės.

Belipdamas ant scenos, režisierius užkliuvo už savo ilgo šaliko ir kluptelėjo ant vieno kelio. Prie jo prišoko miestelio meras Grėbliauskas, kaip jį pristatė kino festivalio direktorius, pakeitęs vieną raidę ir sukėlęs smagų žiūrovų juoką. Kai režisierius futbolininko poza atsistojo ant scenos, meras papūtė į trimitą ir uždainavo legendinę Louiso Armstrongo dainą „It’s a Wonderful World“. Dainos žodžiai režisieriui pasirodė pažįstami iki skausmo. Jis bandė prisiminti, kokiame cirke pagal šiuos žodžius motina mėto peilius į stendą, prie kurio stovi jos dvejų metų vaikas ir čiulpia pirštą, turbūt tai buvo Londone 1934-aisiais.

Salė kažkodėl leipo juokais ir režisierius pabandė ištarti sveikinimo žodžius savo gimtąja kalba, kas dar labiau pralinksmino žiūrovus.

Kino pavasario direktorius traukėsi į šešėlį, nenorėjo trukdyti režisieriaus ir mero pokalbiui: vienas nesustojo grojęs trimitu ir dainavęs juodaodžio balsu, o kitas savo kalba pasakojęs apie tėvą, gimtą miestelį ir triukus su skrybėlėmis, kurie puikiai pavykdavo visiems jo giminės vyrams, bet jam – niekada.

Staiga režisierius pirmoje eilėje pastebėjo moterį su gegute ant rankos.

– Koks jūsų vardas? – sušuko jis garsiai savo kalba.

– Katia, – perrėkė mero trimitą moteris pirmoje eilėje.

– Aš jums parodysiu triuką, jums asmeniškai, – mirktelėjo režisierius Katiai. Žiūrovai lingavo pagal Armstrongo ritmą. Jis pakėlė nuo žemės savo juodą skrybėlę, sukišo į ją ilgą, mamos megztą šaliką, apsuko skrybėlę tris kartus aplink alkūnę ir, įkišęs ranką, ištraukė gegutę.

Paskui dar vieną, ir dar vieną... Gegutės skrido prie Katios ir tūpė ant jos pečių, rankų, galvos.

Meras pūtė „It’s a Wonderful World“, režisierius traukė gegutes, o festivalio fotografė nepaliaujamai spragsėjo, atsukusi objektyvą į Katią, kuri mintyse jau skaičiavo už laikrodžio reklamą uždirbtus pinigus.

Režisierius negalėjo liautis traukęs iš skrybėlės gegutes, nes tai buvo pirmas kartas, kai jo giminės vyrų jam perduotas triukas pavyko. Jis jautėsi naujai užgimęs. Nuo šiol prasideda kitas gyvenimas, – cirko artisto gyvenimas. Kaip jo tėvo, senelio, prosenelio... Jam prireikė peržiūrėti penkiasdešimties valandų Europos cirko kroniką, sumontuoti dviejų valandų filmą „Viskas dėl šou“, prieš tai trisdešimt metų treniruotis su seneliu ir tėvu, kol pagaliau iš kepurės kaip iš gausybės rago pasipils tai, kas tuo metu toje konkrečioje vietoje turi didžiausią galią.

Moteris su gegute ant rankos šiame miestelyje turėjo didžiausią aistrą, kurios išpildymu pasirūpino jis – režisierius, nuo šiol – cirko klounas.

Jau kelios minutės, kai nutilo Armstrongo melodija ir žiūrovų plojimai, bet režisierius vis dar traukė už kojų pilkas gegutes ir mėtė jas aukštyn. Gegutės aplipo ne tik Katią, bet ir dar kelias šalia sėdėjusias damas. Salė, sulaikiusi kvapą, stebėjo, kaip nehumaniškai išnaudojamos gegutės.

Kino festivalio direktoriaus pakaušis, palikęs išbalusį veidą, ruošėsi skristi paskui gegutes. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ – Ačiū režisieriui ir ponui Grėbliaus-

kui, – pagaliau ištarė direktorius. – Aš truputėlį nejaukiai jaučiuosi, todėl mūsų svečio kalbos neišversiu. Tikiuosi, jūs patys viską supratote, – dar pridūrė jis ir apalpo.

Bet tai jau nebuvo svarbu. Publika stojosi ir ėjo iš salės. Režisierius pribėgo prie moters pirmoje eilėje ir švytėdamas ištarė: – Laima.

– Laimė? – perklausė Katia.

– Laimė, – pasitaisė režisierius ir pabučiavo Katią į lūpas. Jis buvo skaitęs, kad lietuviai garbina deivę Laimą ar Laimę, kuri kartais pasiverčia gegute.

– Sveikinu, nuo šiol jūs priklausote kerėtojų kastai, – nusišypsojo Katia ir šūktelėjo fotografei: – Sonia, paukštyte, nufotografuok prašau mus su režisieriumi iš arti ir būtinai su gegute.

Gegutė išskrido iš plieninio laikrodžio korpuso ir sustingo prieš fotoaparatą.

O režisierius jautėsi be galo dėkingas Lietuvai, kuri niekada neturėjo savo stipraus cirko, bet visada garsėjo deivėmis ir jų nepaprastomis galiomis. Islandas, gyvendamas provincijos miestelyje, neįvertino Lietuvos, kuri jau buvo tapusi pasaulinės ekonomikos dalimi ir išmokusi brangiai parduoti lietuvių mitologinių deivių panteono atstoves – laimas, gabijas, austėjas, mildas, laumes, aušrines, rugių bobas ir kitas.

Trumpai tariant, viską, kas tik galėjo tilpti islando kepurėje.

Vietiniai laikraščiai rašė, kad filmas buvo puikus ir kartu baisus. Puikus, nes atskleidė cirko žmonių drąsą ir pasiaukojimą. Baisus, nes parodė išnaudojamus vaikus ir gyvūnus dėl visagalio šou.

Po kelių savaičių Tokijo centrinėje gatvėje mirgėjo didelė nuotrauka, kurioje smailių akių moteris laiko atkišusi japonišką laikrodį su gegute, o šalia stovi islandų režisierius, nuo galvos iki kojų aplipęs gegutėmis.

Katia perskrido pusę pasaulio už kompanijos pinigus, kad pamatytų šią nuotrauką ir imperatoriškuosius rūmus.

Gegutė iš Rytų Europos jautėsi patenkinta Tokijo centre, nors vienintelis ja besidomintis žmogus čia buvo islandų klounas plakate.

46

Knygos, kurių Net jų autorius Algis Butkus. Geras vaikinas. Novelės ir novelytės. Vilnius, 2015.

Dainius VANAGAS

Būna, knygos rašomos skaitytojams (Lietuvoje nepopuliarus atvejis). Būna – kritikams ar kolegoms rašytojams.

Būna – draugams ar šeimos nariams. O kartais pasitaiko, kad knygos rašomos bibliotekoms. Taip. Pavyzdžiui, inžinierius, pedagogas, profesorius Algis Butkus „nuo 1991 m. rašo grožines knygeles ir jas dovanoja bibliotekoms“. Tokios knygos yra neįkainojamos tikrąja šio žodžio prasme – jų neįmanoma įsigyti, nes jos nepardavinėjamos.

Kartais knygos rašomos norint užsidirbti (Lietuvoje retai pasiteisinantis atvejis). Kartais – iš savimeilės ir neturėjimo ką veikti, arba, kaip teigia vienas Umberto Eco personažas, „nesilioviau svajoti apie tai, apie ką svajoja visi nevykėliai, – parašyti knygą, kuri mane išgarsintų“. Kartais knygos rašomos tam, kad prie visų kitų socialinių titulų dar būtų galima prirašyti ir šį – rašytojas. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai knygos rašomos inertiškai, mėgaujantis pačiu procesu, kaip mėgaujamasi mezgimu, drožinėjimu ar gėlių darželio ravėjimu.

Intelektualai prastą literatūrą kartais pavadina „grafomanija“ – tai menkaverčiai kūriniai, kurių autoriai jaučia liguistą potraukį rašyti. Šis žodis pasižymi neigiama konotacija ir visai be priežasties išskiria rašymą iš kitų amatų. Juk jūs tikrai neišgirsite, kad antai žmogus, drožinėjantis nuo ryto iki vakaro (na ir kas, kad ne pasaulio stebuklus, o tik šaukštus ar rūpintojėlius), turi liguistą polinkį drožti. Priešingai – jei jam per 70 metų, tai dar paplosite per petį, sakydami: „Va turi žmogus kuo užsiimti, juda kruta, ne-

pasiduoda“. Taigi šįkart mes kalbame ne apie literatūrą. Šįkart – apie malonumą.

A.Butkus, gimęs 1928 m., irgi turi kuo užsiimti. Nuo 1991 m. autorius jau spėjo asmeninėmis lėšomis išleisti net 22 grožines knygas (o dar pridėkime 7 akademines studijas ir vadovėlius apie vidaus degimo variklį). Jo knygos, pavadinkime, koncentruotos, nedaugžodžiauja – net 9 iš jų neviršija 100 puslapių. Tiražas sukasi apie 100–300 vienetų – tiek visiškai užtenka, kad kiekviena Lietuvos biblioteka gautų bent po vieną egzempliorių, o dar pluoštelis kitas liktų asmeniniam gėrėjimuisi. Taigi kol vieni drožinėja medį, kiti drožinėja žodžius ir mielaširdingai dalijasi jais su pasauliu. Istorijos pabaiga.

Ir vis dėlto situacija – žadinanti smalsumą: autorius, kurio bibliografijoje yra krūva knygų, pasiekiamas tik bibliotekoje. Tačiau bibliotekoje jo knygų niekas nėra ieškojęs. Jos guli neliestos ištisus dešimtmečius: duomenų bazė ir knygos grąžinimo terminų lapeliai rodo, kad niekas (arba beveik niekas) nėra jų paėmęs į rankas, vartęs, skaitęs, viršeliai – tarsi vakar iš leidyklos, lygūs, kampai neužlankstyti, net dažų kvapas išlikęs, kai kurie puslapiai sulipę. Jos vis dar laukia savo pirmojo skaitytojo. Tik kas bus, kai jis atsiras? Nieko. Jį apniks keistos mintys: apie ką rašo autorius, kuris nenori būti skaitomas, kuriam popierinė knygos išraiška yra pirminė ir galutinė vertė, o pats rašymo procesas – maloniausias iš užsiėmimų?

Apie gyvenimą, apie ką gi daugiau!

Apie tai, ką atsimena, ką girdėjo. Apie tai, ką galėjo girdėti arba galėtų atsiminti. Paroje – 24 valandos, ir kiekviena iš jų verta knygos. Na, gerai – ne kiekviena, o tik tokia, kurioje yra vyras ir moteris. „Geras vaikinas“ – tai 50 novelių ir novelyčių

GINTARO LAŠAI

niekas nėra perskaitęs.

eFoto nuotr.

apie tai, kad mūsų brangioje Lietuvos žemėje moterų buvo, yra ir bus daugiau nei vyrų. Nes vyrus ir karai, ir miškai, ir rūkalai, ir alkoholis, ir, galiausiai, moterys nudaigoja. O moterys... Jų taip lengvai nenudaigosi. Kaip funkcionuoja šis iškreiptų proporcijų pasaulis? Kaip ir bet kuri kita rinka: maža pasiūla didina paklausą.

A.Butkaus tekstuose dominuojantis motyvas yra toks: moterų kolektyve atsiranda naujas vyras. Ir visos labai nori. Ir visos stoja į eilę. Ir visos gauna po trupučiuką. O kai atsiranda vaikas, pasakojimas baigiasi. Nes po vaiko jau nebėra daugiau kam atsirasti.

A.Butkaus kaip inžinieriaus ir habilituoto technologijos mokslų daktaro pasaulėžiūra atsispindi ir jo literatūrinėje kūryboje. Pasaulį autorius vaizduoja kaip patį paprasčiausią mechanizmą – be jokios magijos ir paslapties. Yra vožtuvai, yra cilindrai, reikia viską sutepti ir paukšt – burzgia kaip bitutė. Savo novelių ir novelyčių herojus autorius stengiasi paversti laimingais, t. y. sutaisyti. Jei moteriai trūksta vyro – duoda jai vyrą. Jei vyrui trūksta darbo – duoda jam darbo. Jei šeimoje trūksta vaikelio – duoda vaikelį.

Skaitant tekstą po teksto ima atrodyti,

kad šiuolaikinis žmogus, palyginus su aprašytuoju, yra siaubingai išlepęs. Prisigalvoja nebūtų problemų, pančių, baimių, žodžiu, idiotas. Tačiau iš tiesų, kaip sako viena knygos herojė, viskas labai papras-

Tai nepretenzingas, švarus paminklas rašymo malonumui. ta – „Kyšt, myžt ir viskas“ („Jau, viskas?“, p. 40). Nėra problemos, kurios nebūtų įmanoma išspręsti per 30 sekundžių.

Dvejojančiam, pasimetusiam ir pasirinkti nesugebančiam XXI a. žmogui ši knyga turėtų įkvėpti optimizmo.

Be specifinio turinio, A.Butkaus knygos pasižymi ir stilistiniu bei gramatiniu chaosu. Nors kalbos redaktorius nurodytas, atrodo, kad tik „dėl akių“. Kartais klaidos taip rėžia akį, kad nori nenori pagalvoji: niekas tų knygelių prieš spausdinant neskaitė. Net pats autorius. Bet vėlgi – namudinėmis sąlygomis gaminami drožiniai kartais irgi būna nepakankamai nugludinti, gali rakščių prisivaryti. Taip ir čia: visos akies, stiliaus ir skyrybos klai-

dos sukuria rankų darbo įspūdį. Nes taip, čia nėra pramonės. Jokia leidykla (kas gali jas kaltinti?) nesiryžo prikišti nagų. Jokie marketingo guru nerašė reklaminių žinučių. Jokie redaktoriai nepatarinėjo, ką palikti, ką išmesti, ką pakeisti. Knyga tokia, kokia gimė – nuogut nuogutėlė. Galbūt dėl to ją galima bent žodžiu kitu pagerbti. Galbūt dėl to, kad niekas niekada jos neskaitys. Ir galbūt kaip tik todėl norisi bent akimirkai išleisti džiną iš bibliotekos ir pacituoti (kalba netaisyta): „Kol naujoji Prano draugė [Saulė – D.V.] virė kavą ir kalbėjo telefonu, vyrai skundėsi sunkiu dailininko gyvenimu.

Svečias tyliai paklausė: „Turėjai jaunesnę.

Dabartinė žila!“ Į tai šeimininkas atrėžė – ne žila, o dažyta. Žinok, dabar visos moterys plaukus dažo ne tik ant galvos...“ – Ačiū už sveikatos pataisymą. Eisiu.

Skubu.

– Palauk. O kokią tu šiandien turi?

– Neklausk. Aštuoniolikmetę. Atėjo su drauge pasižiūrėti ką tapau ir liko. Jau trys savaitės praėjo. Nežinau, ką daryti.

– Modelis geras?

Na taip. Aš jau ją iš visų pusių nuškicavau, nupaišiau. Ji nieko neveikia, o tik sėdi prie televizoriaus. Bandžiau tartis, kalbėti. Nieko. Tyli. Neišeina, nesitvarko.

Neskalbia mano kojinių. Tik verda kavą ir šypsosi. Nežinau ką daryti...

– Atsigulk atskirai.

– Bandžiau. Atslenka ir įlenda po apklotu.

– Atvesk ją pas mane, o pats pasiimk tratančią Saulę. O koks tylenės vardas?

– Gitana, ar tai Gėlana. Vadinu ją „Tu“.

– Sutarta. Už tai tu man pastatysi, – tarė Pranas.

– Saulė pažadėta Jonui! Sudie.“ („Mainai“, p. 31) „Geras vaikinas“ – egzotiškas leidinys apie privilegijuotą patriarchalinę struktūrą, skirtas išskirtinei bibliotekos lankytojų auditorijai. Nors, tiesą sakant, neskirtas niekam. Tai nepretenzingas, švarus paminklas rašymo malonumui. O tokių paminklų, kaip teigė bibliotekų darbuotojai, pastatoma gana daug: savilaida nėra brangus malonumas. Ypač kai neieškai skaitytojų.

47

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Iš ciklo „Sveikieji Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ

Būti kaip būnasi Gal šiandien nesipasakokim vienas kitam apie savo baubus, sugulę po suplėkusia paklode, susijungę pašvinkusiais pirštais.

Nukabinkim šitą Saukos paveikslą su savim išsigimusiais, nusėtais karpom, apsėstais šunvočių, apniktais askaridžių.

Nenoriu šįvakar vėl vaidint įgrisusioj dramoj – ištraukim ataugas – ir tokie – pasmirdę sutriai dvėskūniai – lekiam išsivolioti tame artėjime – tik artėjime ir verta aukoti. Tamsias tamsias istorijas, nuosavus vabalus, savo vientulystę. Nuprausk mane, nebūsiu baltesnis už sniegą. Tik dvoksiu mažiau. Būsiu kaip būnasi.

kaip siūbuoja langinės nuo skersvėjų, mielasis, tu žiūri į mane vemiančią, į mane gedinčią, į mane verkiančią ir suprast negali, negali atitokti – šita – bejėgystė, tulžies sulipdytais plaukais, murzina palaidinė, šitas viaukčiojimas, šitas lingavimas, šitas niūniavimas – kas tai – stirta indų plautuvėj, voranamiai, dulkių gniūžtės, mielasis, aš tau galiu garantuoti tik vieną – po viso šito – jei ištvers tavo akys, inkstai ir kepenys, jei išgyvensim, tau daugiau nereiks abejoti, ar myli mane.

Skauda

Jau žinau, kaip suprasti, kad myli – viskas taip paprasta.

Tokios supaprastintos šitos lygtys. Tiesiog. Kai. Trečią parą vemi savimi, pasaulio nuodais, praeitim, kai drebi smarkiai taip, kaip Eglės dukra – išduota, išdavikė – niekada nevirpėjo, kai šliauži ir skūra nuo tavęs sūkuriuoja pilkais skyvitais, kaip skauda, Viešpatie, kaip – gyvą mėsą nuo kaulo nudyrė, o tu glostai jo galvą, tu klausi, kaip sekės daržely, verdi sriubą, kuri jam – labiausiai (burokėlių su žydiškom galkom), tu imi atminties korteles ir žaidi, ir žaidi ir meldies, tu prausi jo slėpsnas, ir mažumą palaiminus, skaitai trečiąsyk apie žaislus, ir apie žaidėjus, apie tolimus sodus, kur kvepia lietum ir miražai patvinę toli – už kalnų devynių – regėti ta karalystė, kuri mums, mažutėliams, gerokai ne-pagal-kišenę, bet imi ir skaitai, ir seki apie žmogų bei velnią – sakmes – apie aitvarus, apie šventojo Petro raktus, lyg netyčia nukritusius į bobutės Balbieriškio kaime lysvelę, čiūčia liūlia ir miki miegok – nė vienos jūsų ašaros. Toks paprastas šis supratimas.

Viešpatie, ir kodėl šitaip skauda? – Jau nežino mano kairė, ką – dešinė, jau išsilupau nuodėmę tvėrusią akį, jau atidaviau inkstą savo broliui, taip – tam, kurio širdy yra krislas, manojoj – rąstas, manojoj, Viešpatie, jau atleidau Tau ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus (tiek, kiek norėjau, kad tu man atleistum), jau išgėriau tris taures pigiarūšio vyno, išnešiojau tris kiečių vainikus, apropojau tris tavo gyvenvietes, tris kartus apgerbiau Tavo sužadėtinę, jau trys šonkauliai man susmaigstyti ietim, Viešpatie, ir kodėl šitaip skauda – tiktai vakarop, visą dieną tysojus po niekur, po nebūnamus ir neišbūnamus, išlendu iš savo olos, kaimynai girdi, kaip ūbauju, Viešpatie, ir kodėl šitaip skauda visas mano tuštumas, trisdešimt geliančių metų – per dantų vainikėlius, per krūtinės vainiklapius kapsi, Viešpatie, kodėl šitaip skauda būti didelei?

Kaip suprasti, kad myli

Galbūt

Mielasis, matau tavo perkreiptą veidą, matau, kaip žilai smilkiniuoja plaukai, žalsvas veidas ir antakiai elipsės formos.

Mielasis, matau, kiek daug pykčio ir priekaišto man tu nešiojies, kiek skubėjimo slepias už penktojo šonkaulių lanko, kaip garsiai beldžias į saulę tavo žaibolaidžiai,

Galbūt šitai reikalinga tam, kad iš obuolio sėklos – tokio mažumo – išdygtų mano savastis, galbūt šitai reikalinga, kad iš vynuogės sėklos – tokio mažumo – atgytų mano vidinė ramybė, galbūt šitai reikalinga, kad iš figmedžio sėklos – tokio mažumo – išsprogtų mano buvimas, bet Viešpatie, kas mūsų nenužudo, tas kartais suluošina visam gyvenimui.

Kaip suprasti, kad myli II

48

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ligoniai“ Psichotinis – kolegiškas Metampsichozė, metapsichozė, arfos psichozė ar amfos dozė, Jeruzalės arba Turino, balta arba garuojanti, po gimdymų ar gimdanti, negavus, ar – per daug, bebalsė ar garsinga, be turinio ir turininga, ar laikina, ar visada – vis tiek psichozė, mano mielas, – pasakė išmintingas kolega, tyrai surišdamas sapnus į mazgą G. už nugaros miegoti.

Foto-grafo-manija Retušuok mano maniją, mano išvirkščio liūdesio pusę, užmaskuotą pozuojant.

Kaip lengva sutvirtinti mentis, ištvirkinti skausmą, išvirinti baimes, pavadinant griovėją kūrėju.

Retušuok mano maniją manijai, nekrofiliškam laimės metodui, Stefpordo moterų grožiui ir atodangai – be-menkiausios – dėmės. Sielošopas išjungtas – šita kūtvėla su prisvilusi puodu, ant suskilusios geldos – Aš.

Mano manija būti.

Artūro Valionio nuotr.

Nepakaltinamosios musės opinija, arba kaip gimsta haiku Mes susitikom pokalbio, kuris turėjo gydyt.

Tavo akiniuose storais stiklais atsispindėjo maža nusmurgusi muselė, kalėjusioji voro gete, rauginus kančią išrūgų puodynėj, maitinta mėšlu net nuo kūdikystės. Tu tik paklausei, kurgi gyvenu, ir koks ten mano lizdas, ką aš veikiu, ko neveikiu,

kiek išperiu musiukų ir taip toliau. Tik nieko taip ir nepaklausei, sakei – esu ligota, gali išgydyt darbu, šūdo dekonstrukcija, dar musiškais presantais „ANTIDE“ – kad vėl neėsčiau be-le-ko, luošom kojukėm visiems sveikiems neperneščiau mir-ties, sakei daugiau man neskaityt Gavelio, nedykmusiaut, nebekariaut, pamiršti ► 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ vorą, svarbiausia – nerašyt susmirdusios gavniapoezijos.

O man – beviltiškai sugedusiai musiukei – ėmė ir užgimė vizito pabaigoj toks klasikinis haiku: nusmurgus musė, atspindys akiniuose – dvigubi spąstai.

Orfėjas ir Euridikė Jis buvo nemcas, o ji novorišė tuteiša, susitikę mieste, į kur veda visi labirintai, ten, kur vaikšto pėstieji karaliai, tuteišos ir nemcai, ir kas, kad nebuvo jis Vargalys, o ji motina žemė. Na, ir kas, nesuprato kalbos, o jinai – be tautybės. Bet plėšdavo džiazą savu strykteliu jos slapsmėj, išgirsdavo būtį, skaliką, gėlės užkvepėjimą, pilnėjo samanotosios sėklos gražuolė tuteiša. O buvo abu, jauni, žavūs ir drąsus, bet Koščėjusis piktasis, pasivertęs gražiuoju kinu, metė burtą tėvynės, tuteiša pamanė – būsiu štai ponia kitaicienė. Žiūrėsiu sau kiną per dieną, o kiek žemės prie Jangdzės, kiek paslapčių ir neatrastų kiek strykelių ir stypų. Bet išvykus į savo naujuosius namus, ji namų ten nerado, negavo tėvynės nė kąsnio, nors čiulpė ir čiulpė, geidaudama sėklos, pasėti aguonų darželį, Ir atsiuntė žinią nuliūdusiam nemcui: „Gelbėk, mylimas, aš – pragare – taip ilgiuos samanotosios sėklos“, ir perplaukė nemcas geltonąją Jangdzę, vos nemirė, purtomas drugio efekto, išsigelbėjo ryklio pilve, išsiritęs smirdėjo žuvies viduriais, bet nusilenkė kinui-Koščėjui mostu plačiu ir maldavo savuoju strypu, kol tasai paligojo, ir pagailo to nemco kitaicui – palaimino meilę dydžio – lig banginio pilvu, ir buvo lamingi visi, pakinkę skraiduolių sparnus, skriejo Amūru.

Bet trumpa buvo laimė, nes atėjo japonas budistas ir nusprendė tuteiša – turėsiu tėvynę savy, ir nereiks gi blaškytis tarp strykų, strykelių anei sėklos talpyklos. Ir nemcas palūžo, užlūžo visai jo grojimas, o tuteiša vis valo vienuolių klostes, pila Vanish, išgaruoja tėvynės viltis, ji – tuteiša – Ganešo uodegos plaukelis. Tokia tad tuteišos ir nemco istorija.

Helsinkio sindromas Mane nelaimė lydi: Esu balta pelytė.

Sesutės ir broliukai – Visi pilki peliukai.

Ramutė Skučaitė („Balta pelytė“) Vis dar puoselėju keršto planus visiems klasiokams, vadinusiems mane popiermyle graužike, ačkarike, černobyliu. Su tikra mokykline laime sakau: mes visi esam pelės, jūsų 50

žiniai, sukančios šitą kvankų ratuką, bet aš buvau ta baltoji, ta, kuri vis dar nori atkeršyt: fotkinuosi gražiausiais rakursais, kuriu sėkmingos fatališkos pilkuolės mitą, kad Jūs pagaliau mane pamatytumėt ir iš gailesčio susigraužtumėt depresija, vėžiu, sifiliu, nupliktų kailis, gautumėt uodegos impotenciją, iš sielvarto pamištumėt, pamirštumėt galąst dantukus ir pasibaigtumėt. Ne – geriau, kad mes visi vieni kitus mylėtumėm – pagaliau įvyktų mūsų seilių transmisija – gyventume ilgai bei laimingai lakstytume viename ratuke, draugiškai nudvėstume, susikabinę už letenėlių, prisivaišinę tų pačių gyvenimožiurknuodžių.

Pilna palata napoleonų Sveiki, sveiki, napoleonai, sveiki parvykę į anoniminį napoleonų klubą. Aš – Petras – esu Napoleonas – trisdešimt metų. Pasprukęs nuo žioplių kaip ir antradienį kiekvieną – laivele, kurią laikau paslėpęs melduos, savoj saloj – geriausias šeimininkas, nenugalėtas, nepalaužtas vyras – turiu dienotvarkę griežtoką, neištišiu, mano galybę liudija iš dangiško lietaus išdygęs kalnas ir ant titaniškų pečių užsimesta kepurė. Kaip vyras toks galėtų neprikelt Onelės, sušalt kažkur ties sibirų valakais, kaip vyras toks galėtų nusiristi iki to, kad glušius tas ir švainė sugadins sonatą. Gal klausiat, ką veikiu savajam Alkatrase – tuokiu paukščius, rašau poeziją, tapau nukautus, rašau Žoze, kad praustųsi kasdien, vis tiek – po meilės – ir viskas šitaip iš nakties į naktį – blakės. Sveiki, aš – Jonas – esu Napoleonas tris paras. Po klodais trim paslėpta mano šerdis. Saldus, gyvatė, riebalais aptekęs, turiu troškimą būti paragautas, suvalgytas tavęs, mano mažoji, kai liūdesys dėl mūsų išprotėjimų grasys pragraužti kepenis, nenusimink, storu galu aš prie tavęs priglusiu, ir būsim mes kartu savo kentėjimuos – paskui išmesi Viešpaties kloakon.

Vasilisos Ei, Vasilisa, – leisk gerai mamytei numirti.

Tai, kur nepyksta. Neverkia. Neliūdi. „Ne“ nesako. Visa viliasi. Tiki. Ir myli. Niekada nesibaigia, palaima dusina, randa kelią. Ir žino.

Visa. Parodo. Sako – neik, tu nerasi, tu – maža ir silpna, tu – mergytė. Vasilisa – jau laikas. Eik – kur nežinia – ir surask ką – nežinia. Tu gali, Vasilisa.

Tu – gali. Be rodyklių be kompasų, tik – vidun – rūsiais pakiemiais patvorėm – bet – vidun. Ne, nedek žiburių, Vasilisa. Daiktai išryškėja geriau apčiuopiom nemačiom – kontūrais – dėmenim ir dalim – tamsose geriau matyti spalvos ir kartais – juodesnės už dieną. Nebijok, Vasilisa, geros mamytės – ten – tykiausiai – ir kartais – negeros. Ir pyksta. Ir netiki,

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

kai jom sako, kad geros mamytės nepyksta-neliūdi-neverkia, dosniai aukoja save – plaukus, akis, įsčias už kitus. Ne, jos baubia balsais sutartinės – už ką šitaip skauda. Taip – jos baigtinės ir liūdinčios – stiprios tuo. Jau žinai, ko ieškoti ir kur.

Drąsiau, Vasilisa. Leisk „gerajai“ mamytei numirti. Kad gimtų gera.

Kontrolė Viską rikiuoju savo stalčiukuose, viską užklostau su rūpesčiu – vyras, vaikas, darbai, nuorūkos ant televizinio stalo, aguonos inkliuzas, paveikslas „Velniai ylos smaigaly“ – viskas suskaičiuota, apdirbta, išprotauta, išpasakota, viskas išpreparuota, sukonservuota, atpažįstama, tik kodėl naktim kalatojasi mintys ir ten, ties penktu šunies kaulu – taip greit – tik – ta – dam, tik – ta – dam – šito negaliu kontroliuot.

Depešistų karta Klausydavom jų, skiauterėti vaikigaliai ir akiniuotos mergaitės – perrašinėdavom kasetes, dalindavomės kiemuose, namuose pasiskolinę magnetafoną, kvėpavom jų laisve, pasiduodavom psichoseksistinėm manipuliacijom, iniciacijom, gerdavom drumstą degtinę, baltą alų, mylėdavom, vemdavom, verkdavom, nes jie dainavo apie mus ir dainavo rimtai, nesijuokdavo iš poliucijų, poltergeistų, atsikišusių dantų, jie dainavo apie mūsų pamestą tikėjimą, apie blokadą, apie tėvus – patėvius, daužančius motinas.

Jie dainavo apie geidžiantį geismą ir nesmerkdavo pirmųjų kartų negrabumo, jie dainuodavo apie keistą meilę ir psichodelinę viltį, kai stovėdavom aštunto aukšto balkone. Ir neleisdavo mūsų gundyti, ir neleisdavo mums nurimti, ir neleisdavo mums numirti, jie dainavo apie seseris, ateinančias naktį, dainavo apie amžiną mūsų troškulį, apie gerontofiliją ir penkiolikmečių saldumą, apie laiko takumą, jie kviesdavo, jie kvepėdavo mūsų pumpurėtais šakumais, jie leisdavo mums žaisti ir neiškrist, kai ceitnotas, kai šachas, kai matas. Jie dainavo apie mus, jie dainuoja.

Lėliatraumės eFoto nuotr.

Anti-lėlytėms Niekada nemokėjau žaist lėlėmis, išdabintais veidukais, rausvaskruostėm mažom moterytėm infantilių akim – ko tu liūdi, mažule, gal nori pa-pulio? – Papūstom kekšių sielom, elektriniais plaukais – tėtulis negrįžta namo, eik šalin.

Nemokėjau vaidinti namų, dėmesingai auginti lėliukų, lakuoti nagų fluorescencine laime, nepataikiau užsegti sijono. Šitos barbės buvo labai nelaimingos – kenai pavargdavo vargt užtrauktukais ir, neradę slapsmės, eidavo pas mažiau atsakingas, tada mano lėlės susirgo depresija, nebeplovė plaukų, nelakavo namų, nekankino nagų, buvo-tiesiog-buvo, gal tiesiog kažką mąstė savo plastikine galva.

Kartą bandžiau popierines – ir vėl – iškirpau ne tuos drabužius, nukirpau papukus per striukus ir užmoviau žinojimą. „Tu ne-mo-ki su-žaist lė-lė-mis“ – skiemenavo verdiktą motinos-draugės-seserys-kalės, užtai bendravau su visokio plauko kiauliukais, mes turėjom užuoglaudą – fotelio anti-lėlių karalystę, kur buvo gimtis be narkozės ir gyvenimas be makiažo, kur vešėjo mirtis kaip žolė, prisiglaudus prie Viešpaties kojų. Ir užaugau dabar tokia anti-lėliška – ne moteris-ne sesuo-ne-kalė, gimdau sau kiauliukus, egzistencializmo gerbėjus, apie vaikystės lėliatraumes primena tik naktiniai košmarai, niekio narkotikų išplėstais vyzdžiais plėšiantys sielą.

51

GINTARO LAŠAI

Galtono byla Rossas MACDONALDAS (Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Dvidešimt penktas skyrius Pito miestą jau buvo apgulusi tamsa, švietė tik atsitiktinės gatvių lempos ir silpnesnė šviesa, kuri krito iš pilno žvaigždžių dangaus. Važiuodamas ta gatve, kurią įvardijo Ada Raikler, įžiūrėjau tekančią tarp namų upę. Išlipęs iš automobilio, užuodžiau ją. Giedantis varlių choras įkvėpė tai vasaros nakčiai besiliejantį per kraštus gyvenimą.

Antrame seno raudono namo aukšte visą lango kontūrą buvo užpildžiusi blausi šviesa. Verandos lentos sudejavo nuo mano svorio. Pabeldžiau į duris, tiksliau – atsilupinėjusių dažų žvynelius, kurie tiekė paviršiui krokodilo odos išvaizdą. Lange prie durų buvo įkišta kortelė „Nuomojami kambariai“.

Man virš galvos užsidegė šviesa. Kaip ne laiku krentantis sniegas aplink ją sukiojosi pulkas drugių. Kyšt nosį į lauką sulinkęs per juosmenį vyras – krypt gaidiškai žilą siaurą galvą į mane.

– Kažko jūs norit? – Jo balsas – duslus šnabždesys.

– Norėčiau pakalbėt su ponia Frederiks, savininke.

– Aš – ponas Frederiksas. Jeigu jūs norit kambario, galiu išnuomot taip pat, kaip ir ji...

– Nuomojat ir vienai nakčiai?

– Aišku, turiu gražų priekinį, galit gaut.

Kainuos jums... pagalvokim. – Pasikrapštė šerius ant smakro krašto – gerkšt gerkšt, lyg brūžintų dilde. Pilkšvos akys nužiūrėjo mane su kvailu gudrumu.

– Du doleriai?

– Pirma norėčiau pamatyti kambarį...

– Jeigu taip sakot... Stenkitės nekelti per daug triukšmo. Senė... ponia Frederiks atsigulė...

52

Pats, matyt, irgi jau ruošėsi į lovą.

Marškiniai atsagstyti – galėjau suskaičiuot jo šonkaulius, plačios dryžuotos petnešos kabo iš šonų. Nusekiau su tokiu detaliai išmoktu slaptumu; viršuje apsisuko ir uždėjo stačią pirštą skersai lūpų – tššš. Šviesa iš priebučio apačioje metė ant sienos jo šešėlį, susikūprinusio kondoro.

Iš namo gilumos atsklido moters balsas: – Ko ten tykini po namus?

– Nenorėjau pažadint nuomininkų, – atsakė įtikinamu šnabždesiu.

– Juk žinai, kad nuomininkai dar negrįžę. Yra ten kas su tavim?

– Ne. Tik aš ir mano šešėlis.

Pasiuntė man geltonadantę šypseną, lyg tikėdamasis, jog pasidžiaugsiu tuo humoru.

Tada – eik į lovą.

Tuojau.

Nutipeno į koridoriaus galą, sustojo, mostelėjo, kad ateičiau, įleido pro atviras duris ir tyliai po manęs uždarė. Minutėlę stovėjome vieni tamsoje, kaip suokalbininkai. Girdėjau jo jausmingą kvėpavimą.

Paskui jis siektelėjo aukštyn ir uždegė šviesą. Lemputė suposi ant laido, mesdama šešėlio kilpavirves ant aukštų lubų, perkeldama prošvaistes ir tamsumus ant to, kas buvo kambaryje: komodos, praustuvo su ąsočiu ir dubeniu bei lovos, kuri įgijo daugybės kūnų atspaudą. Apstatymas man priminė tą kambarį, kurį Džonas Braunas nuomojosi Luna Bei. Džonas Braunas? Džonas Niekas. Įsižiūrėjau į seno vyro veidą. Sunkiai galėjau įsivaizduoti, kokia jo genų išdaiga galėjo sukurti tą jaunuolį. Jeigu Frederiksas kada nors buvo gražus, laikas nuplovė visus patrauklius bruožus. Jo veidas dabar – lapais pamušta kailiu oda, užtempta ant išvargintų kaulų; vietoj ją laikė juodos vinių galvutės – akys.

– Kambarys – tinkamas? Žvilgtelėjau į gėlėtus sienų tapetus. Išblukę pelėvirkščiai sukučiai kopė rudais pinučiais prie pažymėtų vandenženkliais lubų. Neatrodė, kad galėčiau miegoti kambary, kuriame sukučiai visą naktį šliaužia sienomis aukštyn.

– Jeigu jūs susirūpinot, ar nėra blakių, – tarė jis, – tai pavasarį dezinfekavom dūmais visą namą.

– A-a. Gerai.

– Įleisiu truputį šviežio oro. – Jis atidarė langą ir priėjo šonu prie manęs. – Sumokėkit iš anksto grynais – duosiu už pusantro.

Aš nesiruošiau pasilikti čia nakčiai, bet nusprendžiau duoti jam pinigų. Išsiėmiau piniginę ir daviau jam du po vieną. Jo ranka drebėjo, kai ėmė juos: – Aš neturiu grąžos.

– Nereikia. Pone Frederiksai, jūs turite sūnų.

Nužiūrėjo mane ilgu lėtu atsargiu žvilgsniu.

– Kas – jeigu turiu?

– Berniuką, vardu Teodoras.

– Jis – ne berniukas. Jau suaugęs.

– Kiek laiko jo nematėte?

– A’ nežnau. Ketverius penkerius metus, gal ir ilgiau. Pabėgo iš namų, kai buvo šešiolikos. Gal per griežtai pasakysiu apie savo sūnų, bet laimingai nusikračiau ta nevykusia šiukšle.

– Kodėl jūs taip sakot?

– Nes tai – teisybė. Jūs pažįstat Teo? – Šiek tiek.

– Jis vėl pateko į bėdą? Dėl to čia atvažiavot?

Man dar nespėjus atsakyt – šast! Durys plačiai atvertos. Maža stora moteris naktiniais flanelės marškiniais šmėstelėjo pro mane ir puolė Frederiksą: – Ką tu čia dabar išdarinėji – išnuomoji kambarį be mano žinios?!

– Aš neišnuomojau.

Bet tuos pinigus vis dar laikė rankoj.

Bandė suglamžyt saujoj – paslėpt. Jinai – grybšt, tuščiai: – Atiduok mano pinigus!

Senis prispaudė savo vertingąjį kumštį prie krūtinės, panašios į skalbimo lentą.

– Tie pinigai – tokie pat mano, kaip ir tavo.

– Visai ne taip! Aš dirbu susilenkusi dvilinka – kad tik mažiau būtų išlaidų. O ką tu darai? Prageri, kai tik aš uždirbu!

GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr.

– Aš visą savaitę negėriau nė lašo!

– Tu – melagis! – Trept nuoga koja. Dar. Kūnas kratėsi naktiniuose marškiniuose, o žilos kasos kaip kelių vijų kabeliai suposi ant pečių. – Vakar gėrei su vyrukais vyną apatiniam miegamajam!

– Man nereikėjo mokėt, – doruoliškai prunkštelėjo jis. – O tu neturi teisės taip kalbėt su manim prie svetimo žmogaus.

Tuomet pirmą kartą ji pasisuko į mane: – Atsiprašau jūsų, pone. Tai ne jūsų kaltė, bet jam negalima duoti pinigų – neišlaikys. – Ir visiškai be reikalo pridūrė: – Jisai geria.

Tik ji nukreipė akis į šalį, Frederiksas – tap tap prie durų. Capt! – jau laiko jį.

Tasai bejėgiškai kovoja apkabintas. Jos rankos virš alkūnių – storos kaip kumpiai.

Atplėšė jo kaulėtą kumštį – kyšt suglamžytus banknotus sau tarp krūtų. Į slepiamus pinigus jis žiūrėjo kaip į nykstančią išganymo viltį.

– Duok man nors penkiasdešimt centų.

Dėl penkiasdešimt centų juk nenubiednėsi...

– Nė vieno raudono centuko! – nukirto ji. – Jeigu manai – leisiu, kad tave vėl užpultų baltoji karštligė, tai manyk iš naujo!

– Aš noriu tiktai vieno drinko.

– Taip, paskui – kito ir dar kito. Kol pajausi, kad po drabužiais tau landžioja žiurkės, o aš vėl turėsiu slaugyt, kol praeis.

– Yra visokiausių žiurkių... Moteris, kuri neduoda savo teisėtam vyrui keturių gabaliukų1, kad tasai nuramintų skrandį, yra blogiausios žiurkių rūšies iš visų.

– Atsiimk žodžius!

Pajudėjo jo link, rankos įremtos į šonus.

Jis atsitraukė į koridorių.

– Gerai gerai – atsiimu. Gausiu ir taip išgert, nesijaudink. Turiu šitam mieste gerų draugų, jie žino, ko esu vertas.

– Aišku, jie žino. Sugirdo tau smirdantį pilstuką, o paskui ateina pas mane – duok jiems pinigų. Nebandyk šįvakar nė kojos iškelt iš namų!

– Visur tu man neįsakinėsi ir nelaikysi kokiu nors nusibaigusiu. Ne mano kaltė, kad negaliu dirbti su ta skyle pilve. Ir ne mano, kad negaliu užmigt neišgėręs, – tas apramina skausmą.

– Dink! – paliepė ji. – Marš į lovą, seni!

Jis iškėblino į koridorių tampydamas palaidas petnešas. Riebioji moteris pasisuko į mane. ...gabaliukų... – orig. bits; bit – pždž. gabaliukas, kąsnelis ir slenginis amer. 12½ cento monetos pavadinimas.

1

– Aš atsiprašau už savo vyrą. Ne visada buvo toks, pradėjo tik po to atsitikimo...

– Kas jam atsitiko?

– Jį stipriai sužeidė... – Atsakymas man pasirodė sąmoningai neaiškus. Po riebalų klostėmis jos veidas rodė sunkiai įveikiamo sūnaus proto pėdsakus. Pakeitė temą: – Pastebėjau, kad užmokėjot amerikiečių pinigais. Jūs iš Valstijų?

– Ką tik atvažiavau iš Detroito...

– Jūs gyvenat Detroite? Niekad nebuvau ten, bet girdėjau, kad įdomus miestas...

– Tikriausiai taip. Aš tik pervažiavau jį savo kely iš Kalifornijos.

– Kas jus atvedė tokį kelią iš Kalifornijos?

– Prieš kelias savaites ten buvo nužudytas vyras, pavarde Piteris Kaligenas. Jį nudūrė peiliu...

– Nudūrė peiliu?

Aš linktelėjau galvą. Jos galva truputį pajudėjo, kartu su manąja. Nenukreipdama niekur akių nuo mano veido, apėjo mane ir prisėdo ant lovos krašto.

– Jūs pažinojot jį, ar ne, ponia Frederiks?

– Gyveno pas mane kurį laiką, prieš daug metų. Tam pačiam kambary...

– Ką jis veikė Kanadoje? ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ – Manęs to neklauskit. Aš savo nuomininkų neprašau pasakyti, iš kur jie gauna pinigų. Dažniausiai sėdėdavo šitam kambary ir nagrinėdavo lenktynių lapus. – Pažiūrėjo aukštyn iš po surauktų antakių.

– Gal jūs iš policijos?

– Aš bendradarbiauju su policija. Ar tikrai nežinot, dėl ko čia Kaligenas atvažiavo?

– Manau, kad jam tas miestas niekuo neišsiskyrė iš kitų. Jis buvo vienišius ir bastūnas... gyvena ir dabar keli tokie.

Kažkada, matyt, išmaišė nemažai pasaulio. – Pažvelgė viršun, į šešėlius ant lubų.

Lemputė jau nesisupo, ir šešėliai buvo koncentriniai, plėtėsi kaip ratilai vandenyje. – Klausykit, pone, o kas jį nudūrė?

– Toks jaunas gaujos pasiuntinukas.

– Mano berniukas? Ar mano berniukas tą padarė? Ir dėl to atvažiavot pas mane?

– Aš manau, kad jūsų sūnus yra įsipainiojęs...

– Žinojau... – Jos skruostai drebėjo.

– Puolė kartą tėvą su peiliu, dar mokydamasis vidurinėj. Vos nenužudė. O dabar – tikrai žmogžudys... – Įsispaudė sugniaužtas rankas giliai į krūtinę, toji išsipūtė aplink kumščius kaip kylanti tešla. – Lyg neužteko man tų rūpesčių gyvenime... Dar turėjau pagimdyt žmogžudį...

– Aš nieko apie tai nežinau, ponia Frederiks. Jis įsitraukė į suktybę. Ir abejoju, ar ką nors nužudė... – Tuo metu, kai sakiau tai, dar pasvarsčiau, ar jis tada nebuvo arti Kaligeno ir ar turi tai dienai alibi. – Ar turite savo sūnaus nuotrauką?

– Turiu. Kai jis dar mokėsi vidurinėj.

Dar nebaigęs pabėgo iš namų...

– Gal aš galėčiau žvilgtelėti į tą nuotrauką, ponia Frederiks? Visiškai įmanoma, kad kalbame apie du skirtingus žmones...

Tačiau ta viltis tuoj pat mirė greita mirtimi.

Jaunuolis momentinėj nuotraukoj, kurią man atnešė, buvo tas pats jaunuolis, kurį pažinojau, tik šešeriais metais jaunesnis. Stovėjo ant upės kranto, nugara į vandenį, ir šypsojosi, suvokdamas savo žavesį, į fotoaparatą.

Atidaviau nuotrauką poniai Frederiks.

Pakėlė ją prie šviesos ir patyrinėjo, lyg būtų sugebėjusi atkurti praeitį iš to vienintelio atvaizdo.

– Teo buvo gražus berniukas, – ilgesingai pasakė ji. – Gerai jam sekėsi mokykloj, ir visa kita, kol nepradėjo jam plaukti tos jo mintys...

– Kokias mintis jis pasakodavo?

– Kvailas, pavyzdžiui, kad jis yra anglų lordo sūnus ir jį pavogė čigonai, kai buvo kūdikis.

Kai buvo dar tik mažas vaikutis, vadindavo 54

save Persivaliu Ficrojumi, kaip vienoj knygoj.

Visada jis taip elgėsi – laikė, kad yra per daug geras, kad bendrautų su savo gimine. Aš nerimavau, kur tos visos fantazijos nuves jį.

– Jis ir toliau fantazuoja, – pažymėjau.

– Šiuo metu vaizduoja save labai turtingos moters iš Pietų Kalifornijos anūku. Ar žinote ką nors apie tai?

– Negavau iš sūnaus jokios žinios. Kaip galėčiau žinoti?

– Matyt, Kaligenas įtraukė jį... Aš supratau, kad iš čia jis pabėgo su Kaligenu.

– Taip. Tas bjaurus nenaudėlis įkalbėjo vaiką, nustatė prieš tikrą tėvą...

– Ir sakot – dūrė tėvui peiliu?

– Tą pačią dieną... – Jos akys išsiplėtė, sustiklėjo. – Dūrė jam mėsininko peiliu, buvo labai bjauri žaizda. Frederiksas pragulėjo sirgdamas kelias savaites. Tik niekad kaip reikiant neatsistojo ant kojų. Nei aš... Tik pagalvokit... kad taip padarė tikras sūnus.

– Dėl ko jie susivaidijo, ponia Frederiks?

– Dėl jo pasiutimo ir užsispyrimo, – tarė ji. – Norėjo tuoj pat išvažiuot iš namų ir pats prasiskint kelią gyvenime. O Kaligenas dar padrąsino. Apsimetė, kad jam labai rūpi Teo gerovė, ir aš žinau, ką dabar galvojat – kad Teo gerai padarė, jog pabėgo iš namų: tolyn nuo savo senio girtuoklio ir tokių nuomininkų, kuriuos čia turiu. Tačiau neparagavęs skonio nepažinsi... Pažvelkim, kur Teo nukrypo...

– Aš mačiau, ponia Frederiks.

– Žinojau – neišvengiamai artės prie pražūties, – padarė išvadą. – Natūralūs jausmai – jam svetimi. Išėjo, ir negavau jokios žinios. Kur jis buvo visus tuos metus?

– Studijavo universitete.

– Universitete? Lankė paskaitas?

– Jūsų sūnus – siekiantis mokslo jaunuolis.

– Oje, jis visada turėjo siekių, jeigu jūs taip pavadinot. Ar to jis išmoko universitete – kaip apgaudinėti žmones?

– Išmoko to kažkur kitur...

Galbūt šiame kambaryje, aš pagalvojau, kur Kaligenas rezgė savo fantazijas ir, atsitiktinai pamatęs žmogų, labai panašų į nužudytąjį, kirto pats su savim lažybų dėl plano tolimai ateičiai. Tas kambarys buvo paženklintas žalingu Kaligeno pėdsaku.

Moteris nesmagiai sujudėjo, lyg būčiau jai pateikęs vos pastebimą kaltinimą: – Aš netvirtinu, jog buvome jam geri tėvai.

Reikalavo daugiau, negu mes galėjom duoti.

Taip sakant, amžinai sapnuodavo save kitur.

Jos veidas vangiai judėjo, bandydamas surasti tiesos ir jausmo pavidalą. Atrėmė už nugaros rankas, atsilošė kėdėje ir leido

savo žvilgsniui susitelkti ant papurtusių kūno nuotakumų: didžiulių sukritusių krūtų, išsipūtusio pilvo, iš kurio sūnus, skverbdamasis iš visų jėgų galva pirmyn, išniro į šviesą. Virš jos palenktos galvos keistomis orbitomis aplink kabančią lemputę sukiojosi vabzdžiai, suvilioti karštosios mirties.

Tačiau šioje padėtyje sugebėjo rasti truputį vilties: – Na, bent jis nieko neužmušė, ką?

– Taip.

– O kas buvo tas, kuris nudūrė Kaligeną?

Sakėte, kad jaunas gaujos pasiuntinukas...

– Jo pavardė – Tomis Lembergas. Tomis ir jo brolis Rojus, kaip manoma, slepiasi Ontario...

– Hamburgas – ar taip sakėt?

– Jie gali prisidengti ta pavarde... Ar jūs pažįstate Rojų ir Tomį?

– Noriu perspėti jus. Jau dvi savaitės, kai nuomojasi pas mane apatinį kambarį.

Pasakė man, kad abiejų pavardė – Hamburgas. Iš kur galėjau žinoti, kad slapstosi?

Dvidešimt šeštas skyrius Aš laukiau Lembergų tamsioje verandoje.

Grįžo namo po vidurnakčio; svyrinėdami traukė gatve. Jų dėmesį patraukė mano automobilis – perėjo į kitą gatvės pusę apžiūrėti jo. Nusileidau verandos laiptais ir nuėjau ten paskui juos.

Jie pasisuko į mano pusę ir taip susiglaudė, jog atrodė kaip vienas kūnas su dviem baltais išsigandusiais veidais. Tomis pajudėjo prie manęs, platus pakrypęs į šoną pavidalas. Ranka vis dar baltoj paraištėj po švarku.

Rojus kilst galvą – beviltiškai budrus: – Neik, vaiki, grįžk.

– Kokio velnio. Tas vėl ieško nemalonumų. – Greitai prisiartino ir spjovė į gatvės dulkes prie mano kojų.

– Tik ramiai, Tomi. – Rojus pavijo jį. – Pirma pakalbėk su juo.

– Aišku, pakalbėsiu! – Metė man: – Tau dar mažai, kiek gavai nuo pono Švarco?

Atvykai tokį kelią – prašaisi dar?

Netaręs jokių „bet“, tik perkėliau kūno svorį ant kulnų ir trenkiau iš visų jėgų jam į smakro smailumą. Dunkt kaip maišas, ir guli. Brolis priklaupė prie jo ir leido neaiškius, pilnus nuostabos garselius, kurie tik per minutę susidėjo į žodžius: – Net-turė-ei teissės jam duoti. Jis t-tik norėi-o pakal-bėt.

GINTARO LAŠAI

– Girdėjau, ką sakė.

– Jis – girtas, dar – išsigando. Tik pavaidino...

– Baik čirpt. Netinka tiems, kur švaistosi peiliu.

– Tomis niekada nieko nenudūrė.

– Teisingai, jį apšmeižė. Kaligenas jį apgavo – pats šoko ant peilio ir nusidūrė.

Tomis tik stovėjo – nekaltas.

– Aš nesakau, kad nekaltas. Švarcas ten jį pasiuntė, kad kietai pakalbėtų. Bet niekas nemanė, kad susidurs su Kaligenu, – vienu Kaligenu, bet su peiliu ir ginklu.

Kai norėjo atimt, tas – pykšt! – ir peršovė ranką. Bet spėjo dėt Kaligenui; tas nukrito, ir tai – viskas, ką Tomis padarė.

– Ir tuo momentu užgriuvo apačiai nuo kalnų...

– Aš pagalvojau, kad galbūt norėsi pasidomėt, kokia teisybė... – drebančiu balsu ištarė Rojus. – Bet pats manai taip, kaip visi kiti. Jeigu bičas kartą nupuolė, ką – jis jau neteko žmogaus teisių?

– Žinoma, aš nesąžiningas prieš organizuotą nusikaltimą.

Bet šitas sąmojis nuskambėjo silpnai – netgi man. Rojus sukrenkštė – jam pikta.

Lyg atsakydamas, Tomis sudejavo. Akys – vis dar išverstos į dangų, gysloti baltymai tarp pusiau užmerktų vokų. Rojus pakišo vieną ranką po brolio galva, pakėlė ją ir taip laikė. Įsižiūrėjęs žemyn į tą blausų veidą, dar nesuvokiantį tikrovės ir nekaltos išraiškos, staiga suabejojau. Supratau, kad mano kartėlis kilo ne tik dėl Tomio Lembergo. Smogęs jam, kažkiek papliekiau ir tą kitą kaltininką. Taip reagavau į klastingą menkų sukčių pasaulio dalį, kuri neleidžia žmogui tikėti visu juo.

Sugremžiau į krūvą gal tik penkių centų vertės daleles nežinau ko – tikėjimo ar patiklumo – ir paverčiau ją savo įnašu: – Lembergai, ar tu tiki tais tauškalais, kuriuos tau papasakojo brolis?

– Taip.

– Ar nori išbandyt tą istoriją?

– Nesuprantu jūsų... – Tačiau jo baltas veidas baimingai kilstelėjo. – Jei kalbi apie tai, kad jam reikėtų važiuot į Kaliforniją – ne. Pasodins iškart į dujų kamerą.

– Ne, jeigu jo pasakojimas teisingas.

Daug padarytų, norėdamas paremti ją, savo noru grįžęs ten su manim.

– Jis negali. Jau sėdėjo kalėjime. Yra kartotekoj.

– Ir tas jo įrašymas tau daug ką reiškia, ar ne? Gal daugiau negu kitiems žmonėms.

– Nepagaunu minties...

– Kodėl nenutrauki to broliško apsimetinėjimo? Įsipareigok tam, kas turi tam tikrą ateitį. Tavo žmonai tikrai reikia tavęs.

Ji – blogam kely, Lembergai.

Jis neatsakė. Laikė brolio galvą prispaudęs kaip didžiausią turtą sau prie peties. Žvaigždžių šviesoj jie atrodė kaip dvyniai, veidrodiniai vienas kito atspindžiai. Rojus suglumęs žvelgė į Tomį, lyg negalėdamas pasakyti, kuris iš jų yra tikras žmogus ir kuris – tik atspindys. Arba – kuris turėtojas, kuris turimas.

Gatvėje už manęs sušlepsėjo žingsniai.

Pasukau galvą – ponia Frederiks, apsirengusi chalatu; rankose – dubuo vandens.

– Prašau. – Tai buvo viskas, ką pasakė.

Padavė man dubenį ir grįžo atgal į namą.

Nenorėjo dalyvauti jokiuose gatvės nemalonumuose. Jos namai – ir taip pilni jų.

Užšlaksčiau truputį vandens Tomiui ant veido. Prunkštelėjo ir atsisėdo mirkčiodamas.

– Kas man trenkė? – Tada pamatė mane ir prisiminė: – Tai tu, mulki, man dėjai?

Tu, mulki, trenkei invalidui.

Pabandė atsistoti. Rojus padėjo, timptelėdamas abiem rankomis už pečių: – Tu prisiprašei, pats žinai. Aš pakalbėjau su ponu Arčeriu. Jis išklausys, ką tu pasakysi...

– Noriai paklausysiu teisybės, – patvirtinau. – Visa kita – tik laiko gaišinimas.

Padedamas brolio, Tomis atsistojo ant kojų.

– Tai pirmyn, – skatino Rojus. – Papasakok jam. Ir daugiau – jokių vaikiškų šokinėjimų.

– Visą teisybę – prisimink, – perspėjau aš, – įskaitant ir Švarco interesus.

– Ge-erai. Ge-erai. – Tomis dar buvo apsvaigęs. – Švarcas mane ir pasamdė... pirmiausia. Pasiuntė vieną vyruką, kad surastų mane, ir pažadėjo man šimtą žalių, jeigu įvarysiu baimės vienam konkrečiam asmeniui.

– Ir švelniai patvarkysi, nori pasakyt?

Stipriai papurtė galvą.

– Nieko panašaus, turėjau tik truputį pagąsdint.

– Kuo Kaligenas neįtiko Švarcui?

– Kaligenas? Ne jis. Suprantat, jo ten neturėjo būti. Įsivėlė per klaidą...

– Jau sakiau jums, – įsiterpė Rojus.

– Ramiai. Leisk Tomiui kalbėt.

– Taip, aišku, – sutiko Tomis. – Tai šitą bjaurybę aš turėjau paspaust. Bet nė mažiausio sužeidimo, nieko panašaus, gink Dieve, tik įvaryt baimės, kad pagaliau

iškosėtų, ką skolinga Švarcui. Kažkas panašaus į skolos paėmimą, jū’ssranta’? Įstatymiškai.

– Kokia jos pavardė?

– Alisa Seibl. Pasiuntė mane, nes žinojau, kaip ji atrodo. Praeitą vasarą Reno trynėsi su Pitu Kaligenu. Bet, dėl Dievo meilės, niekas nesitikėjo, kad jis bus ten, jos namuose. O jie man sakė, kad sėdi namuose viena visą dieną. Ir kai išmarširavo Kaligenas, apsiginklavęs iki dantų, man lyg kas kūju trenkė per galvą! Šokau ant jo – staigiai! – mat labai gerą reakciją turiu, vystau visą laiką. Tik capt ginklą – iššovė – kulka išrausė petį – ginklas dunkt ant žemės. Aš grybšt jį! Jis – išsitraukęs peilį! Ką galėjau daryti? Durs man į pilvą! Trenkiau su ginklu į m’kaulę – guli ramus. Paskui dėjau fūgą.

– Ar matei Alisą Seibl?

– Teei. Atlėkė kaip štormas ir klykia ant manęs. Tuo metu jungiau variklį ir negirdėjau, ką rėkė. Nelaukiau – net neatsisukau. Velnias – jau nenorėjau gąsdint jokios ten bjaurybės, nei nieko.

– Prieš dingdamas pakėlei Kaligeno peilį ir dūrei jam?

– Ne, pone. Kam aš turėčiau? Žmogau, juk buvau sužeistas. Tik viena mintis – dingt.

– Ką darė Kaligenas, kai šokai bėgt?

– Gulėjo ten. – Žvilgt į brolį. – Gulėjo ten.

– Kas tave pamokė, kad taip kalbėtum?

– Niekas nemokė.

– Tai – tiesa, – patikino Rojus. – Taip ir man pasakojo. Turite patikėti juo.

– Aš nesu koks nors svarbus asmuo.

Jeigu jis turi ką įtikint, tai šerifą Traską iš Santa Terezos apygardos. O lėktuvai į ten skrenda labai dažnai...

– Oi, ne. – Tomio žvilgsnis beviltiškai lakstė nuo manęs prie Rojaus. – Jeigu sugrįšiu, apkaltins iškart keliais nusikaltimais.

– Anksčiau ar vėliau turėsi sugrįžt.

Gali sau ramiai važiuot dabar su manim arba versi mus apsispręst ir pritaikyt ekstradicijos veiksmus, ir tada sukarsi tą patį kelią su antrankiais ir grandinėmis ant kojų. Kokį kelią tu renkiesi – sunkų ar lengvą?

Pirmą kartą savo jauname gyvenime Tomis Lembergas pasirinko lengvesnį kelią.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. išvertė Jeronimas BRAZAITIS 55

KULTŪROS ISTORIJA

Šventinio vakaro va Atsiminimai iš vieno turtingo darbų gyvenimo Carlas ZIMMERIS

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2016 balandis, Nr. 4(28)

Sveikame kūne...

Hugo Šojus fiziškai jaučiasi sveikas, ir švytintis veidas leidžia spręsti apie gerą sveikatą. Jis pasakoja, jog jaunystėje buvęs silpnas jaunuolis, kaip ir jo brolis. Abiejų vargana išvaizda dažnai sukeldavo žmonių pasigailėjimo reakciją Klaipėdoje. Toks jis buvo iki savo 40-ųjų metų. Dabar, žiūrint į šį tvirtą vyrą, sunku įsivaizduoti, jog esant įtemptoms situacijoms, tokioms kaip egzaminai (ir su humoru priduria: „Gal ir vedybų metu“), jam užeidavo galvos svaigimo priepuoliai. Taip ir savo konfirmacijos (įžegnotuvių) metu jis turėjo išeiti iš bažnyčios dėl tokio priepuolio. Kitomis ligomis jis rimtai nėra sirgęs. Jo atveju akivaizdžiai pasitvirtina posakis „sveikame kūne – sveika siela“. Ir nenuostabu, nes anuomet, kai dar apie perdėtą kūno tobulinimo kultūrą niekas ir nebuvo girdėjęs, Šojui maudymasis šaltame vandenyje, jodinėjimas, plaukimas (jis lengvai perplaukdavo marias) buvo savaime suprantamas dalykas.

Ilgo miego malonumų jis savo gyvenime nepažino. Jis sau leidžia per parą miegoti vidutiniškai penkias valandas. Dar ir dabar vadovaujasi posakiu „trumpas miegas netrumpina gyvenimo“ ir nurodo nekasdienius korifėjus, tokius kaip Napoleonas ir Fridrichas Didysis. Jis su pasididžiavimu pasakoja, jog dar prieš dvejus metus galėjo darbuotis be miego dvi naktis iš eilės, o prieš pusantrų metų yra visą naktį skaitęs knygą. Jis tikrai neturėjo laiko dvasiškai pavargti.

56

Be knygos jis neužmigdavo. Dažnai atsibusdavo ir pajusdavo, jog pilnas kambarys dūmų nuo užgesusios žibalinės lempos.

Būdavo ir taip, kad kelionių metu, kai prie savęs neturėjo jokios knygos, išsivyniodavo batus iš laikraščio ir skaitydavo jį.

Būdamas apskrities tarybos narys ir turėdamas daugelį kitų jį dominančių veiklų, jis labai dažnai dirbdavo iki ryto. Dažnai, kai rytą darbininkai rinkdavosi į darbą, jis atsiguldavo su visais rūbais trumpam miegui, po to atsikeldavo ir traukiniu vykdavo į miestą arba į medžioklę. Jo kieme kiekvieną ankstų rytą buvo plakami (aštrinami) dalgiai, o jisai savo darbo kambaryje aštrino mintis, kurdamas toli siekiančius planus.

Nepaprastai įdomu yra tai, ką gi nuveikė H.Šojus tiek ilgai – 35 metus – dirbdamas Klaipėdos apskrities deputatu. Jis rengdavo apskrities biudžetą, paruošė bendruomenių prijungimo prie miesto planą (buvo 140 bendruomenių), taip pat – miesto išskyrimo iš apskrities planą ir 10 metų buvo apskrities tarybos narys.

Dvaras dega Greta viso to, ką jis yra tėviškei padaręs, yra ir Šilokarčemos dvaro su 6 000 margų valdymas. Senasis ponas labai puikiai prisimena 1894 m. gaisrą dvare. Gaisrą sukėlė žaibas, kuris trenkė į tuos senus šiaudais dengtus stogus ir plito vėjo greičiu lyg parako kopėčiomis. Ūkvedys ir personalas buvo kaip be galvos, tik dvaro savininkas išlaikė blaivų protą. Be gaisrinės pagalbos ir tik su sodo laistymo žarna gaisras buvo užgesintas. Dar šiandiena jam skaudu, kad to gaisro metu sudegė šeši jautukai. Tačiau tam tikra komiška gaida suskamba jo pasakojime – tie sudegę jautukai tuoj pat dingo be pėdsakų. Ir tik vėliau išaiškėjo, jog turgaus lankytojai, atsitiktinai daly-

vavę gaisro gesinime, pietums pasiėmė jo paruoštą kepsnį.

Be jokio prietaro dvarininkas sako, jog patys ryškiausi įvykiai gyvenime vykdavo kaip tik jo gimimo dieną, t. y. balandžio 1-ąją. Jis pats tą dieną kasmet telegrafu pasveikindavo Otto von Bismarcką (Vokietijos reicho kanclerį nuo 1871 iki 1890 m.) iki pat jo mirties 1898 m. gimtadienio proga, nes buvo taip pat gimęs balandžio 1-ąją. Šią dieną į kilmingąjį Šilokarčemos dvarą atvykdavo būrys sveikintojų ir visi jie buvo kviečiami į jo svetingus namus.

Tądien jis visada pagalvodavo, jog reikėtų parašyti savo gyvenimo istoriją, nes gyvenime sutiko daug įdomių ir žymių žmonių. Jis kruopščiai surinko visus jo adresu rašytus laiškus, straipsnius spaudoje, tačiau knyga taip ir liko neparašyta.

Pažintis su H.Zudermanu Apie savo pirmąjį susitikimą su H.Zudermanu (H.Sudermann) senasis ponas pasakoja, jog prieš daugelį metų vieną vasaros popietę parko alėjoje jis pamatė vaikštantį jauną vyrą, kuris eidamas skaitė knygą ir jo išvaizda buvo ne vietinio žmogaus. Jis buvo labiau panašus į italą. Tai buvo Hermanas Zudermanas. Po pirmųjų gana paviršutinių pažinčių metų jų bendravimas darėsi vis stipresnis ir laikui bėgant virto tikra tvirta dviejų vyrų draugyste, kuri tęsėsi iki rašytojo mirties.

H.Zudermanas paskyrė H.Šojui savo pasaulinį pripažinimą pelniusią knygą „Lietuviški apsakymai“. Jis siųsdavo H.Šojui visus savo romanų rankraščius, kad šis perskaitytų ir juose neliktų „neatitikimų kaimiškojo gyvenimo realybei“. H.Šojaus patarimus H.Zudermanas labai vertino.

H.Šojaus patarimu H.Zudermanas pakeitė visą romano „Rašovai“ („Raschows“) pabaigą.

KULTŪROS ISTORIJA

alandos pas H.Šojų

Jam reikia priskirti ypatingus nuopelnus už Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmų įkūrimą. Šios veiklos vaisius mes visi šiuo metu skiname. Jis pasirūpino namu, kuriame ir dabar veikia Žemės ūkio rūmai.

Anksčiau jie turėjo patalpas apskrities tarybos pastate. Dar prieš jam atsistatydinant iš Žemės ūkio rūmų pirmininko pareigų, jis tvarkė ir šių rūmų kasą. Dabartinį žemės sklypą Puodų gatvėje (Toepfer str.)

H.Šojui pasiūlė H.Zudermano sūnėnas. Už miesto mero Altenbergo skirtą finansinę pagalbą (30 000 markių) buvo galima įsigyti sklypą. Sklypas buvo perduotas rūmų generaliniam sekretoriui dr. Linteriui.

Kaip atrado Šilokarčemą

H.Šojaus portretas, tapytas Arthuro Peiszo.

1928 m. mirus H.Zudermanui, H.Šojui kilo mintis Šilokarčemoje pastatyti jam paminklą. Jis pabrėžė, jog leidykla „Gota“, kuri H.Zudermano kūrinius išleido ir pardavė dviejų milijonų tiražu, gaudama didelį pelną, paminklui pastatyti pervedė juokingą 300 markių sumą. Dėl H.Zudermano testamento yra ginčijimasi.

Testamento teisėtumu abejojama, nes dukrai nenorima atiduoti privalomos dalies.

Paveikslas saugomas Šilutės muziejuje

Mirdamas H.Zudermanas paliko 275 000 markių.

Be daugelio užsiėmimų, nors šeimoje ir nebuvo politikavimo tradicijos, H.Šojus daug metų vadovavo konservatorių partijai. Vėliau dėl įvairių priežasčių turėjo šių pareigų atsisakyti. Kaip jis pats sakė, tuo metu ne vienas politinis laikraštis, išskyrus „Ostpreusische Zeitung“, buvo jį užsipuolęs.

1889 m. jis nupirko kilmingąjį Šilokarčemos dvarą su 6 000 margų (1 460 ha) žemės ir pradėjo savo didįjį gyvenimo darbą. Tai buvo labai rizikingas žingsnis, nes dvaras nebuvo rentabilus, ūkiniai pastatai buvo prastos būklės. Lėšų jiems sutvarkyti nebuvo, pajamos nepadengė išlaidų.

H.Šojus pardavė didesnę dalį žemės, sau pasiliko tik 1 000 margų, įkūrė gyvenvietes 120-iai šeimų, Armalėnuose jis įkūrė atskirą kaimą, kuriame veikė plytinė ir pradinė mokykla.

Ypač rūpinosi jam mielo miško, esančio dvaro žemėse, išlaikymu ir plėtimu. Visai nereikia aprašyti mūsų Varnų miško (Rabenwald) grožio, ir puikioji miško promenada atsirado H.Šojaus iniciatyva. Su pasididžiavimu galime sakyti, kad vargu ar kitas koks miestelis Rytų Prūsijoje turi tokį nuostabų miško parką pasivaikščiojimui, kaip mes.

1889 m., H.Šojui atvykus gyventi į Šilokarčemą, paskutinis kaimo namas buvo senasis paštas, tai yra tas senas medinis namas, kuris stovi priešais Hermanno vilą.

Iki pat dabartinio Gutknechto knygyno tuo metu nebuvo jokio pastato, ten rikiavosi tik komposto krūvos, viena po kitos.

Kitoje pusėje stovėjo mažas namelis, to meto sinagoga, dabar muitinės nuosavybės žemė. ► 57

KULTŪROS ISTORIJA

H.Šojus.

Fotografija iš Ralpho Scheu (Vokietija) asmeninio albumo

◄ Toliau buvo Domašiaus namas,

kurį anksčiau buvo įsigijęs Zudermanas (tėvas). Šis plotas turėjo būti pakeltas užvežant žemės, o šis darbas H.Šojui kainavo 35 000 markių. Be to, jis dalį žemės atidavė turgaus aikštės ir uosto plėtrai, toliau skyrė žemės siaurajam geležinkeliui bei mažųjų gyvenviečių statybos bendrovei, dar kiek toliau – bažnyčios ir kunigo namo statybai, privačiai ir liaudies mokykloms, vietos savivaldos namui statyti.

Taip pat jis buvo vienas iš Žiemos žemės ūkio mokyklos įkūrėjų, prisidėjo prie durpių fabriko atsiradimo ir 1908 m. tapo jo vadovu. Nereikia užmiršti, jog jis nemokamai skyrė sklypą ir apskrities ligoninės statybai. Tikriausiai nebuvo veiklos apskrityje, prie kurios jis nebūtų prisidėjęs. Jis prisidėjo ir prie Pirmojo pasaulinio karo metais sugriautų įrenginių ir pastatų atstatymo darbų.

58

Johannas Wilhelmas Hugo Scheu (1845–1937) su broliu Gustavu Arnoldu Scheu (1846–1921) ir pamote Scharlote Wilhelmine (1831–1892). Šilutės H.Šojaus muziejaus nuotr.

Pašto karietų stotis Kai jis persikėlė į Šilokarčemą, buvo naudojamas tik vienas vieškelis Klaipėda (Memel)–Tilžė (Tilsit). Šis senasis pašto vieškelis ėjo per Lapynus, tuo metu dar veikė pašto karietų stotys ir jose virė gyvenimas. Pavyzdžiui, Priekulėje, būdavo tokių dienų, kad arklidėse negalėjai gauti nė vieno žirgo. Šilokarčemos pašto karietų stotis per metus atnešdavo 25 000 auksinių markių pelno. Tai yra tiesioginis įrodymas, koks buvo to meto vietovės gerovės lygis.

H.Šojus visą gyvenimą stengėsi nesustabarėti. Ir šiandieną jis domisi jaunimo

Jis yra žmogus su rytprūsiška plieno kietumo galva, pietų vokiečio humoro pilna širdimi.

sporto reikalais. Kai tik oras leidžia, galima jį matyti vaikštantį jo pamėgtame Varnų miške ir besidomintį sporto aikštės įrengimu. Jo didelis noras, kad kuo greičiau ir tinkamai būtų įrengta ši sporto aikštė.

Apakimas Akių liga, kuri taip apsunkino 86 metų pono gyvenimą, pirmą kartą pasireiškė 1915 m. kaip glaukoma. Ir tik prieš dvejus metus H.Šojus ryžosi operacijai. Tačiau ji nepavyko, į žaizdą pateko dulkių, prasidėjo uždegimas, o tada netinkamas gydymas atėmė bet kokią viltį atgauti regėjimą. Uždegimas buvo gydomas apšviečiant mėlyna šviesa (tikriausiai kvarco lempa) ir kurį laiką H.Šojus galėjo dar skaityti laikraščius. Po gydymosi sanatorijose Reichehalėje ir Achene buvo padaryta dar viena operacija, kuri nieko daugiau, išskyrus visišką regėjimo praradimą, nedavė.

Langas

Dievo dovanos – regėjimo – praradimas nepakeitė senojo pono nei išorės, nei gyvenimo būdo. Priešingai – jo klausa paaštrėjo ir dvasiškai jis tapo dar labiau susikaupęs.

Gyvenimo pamokos Savo ilgame gyvenime jis sutiko labai daug žymių žmonių. Jis turėjo laimę bendrauti su nemažai išskirtinų žmonių: tai ir rašytojai H.Zudermanas, Ernstas Vichertas (E.Wiechert), profesorius Becenbergeris, generalinis krašto direktorius p. Kappas, su kuriuo buvo ypač susidraugavęs, ekscelencija von Bergas, meras p. Lohmeyeris, gubernatorius von Brüneckas ir daugelis kitų.

Dar ir šiandien jis palaiko ryšius laiškais su daugeliu jų ir, kaip pats sako, laiškus jis skirsto į draugiško pokalbio ir į stilistiškai korektiškus. Jo nuomone, draugiško pokalbio laiškus reikėtų labiausiai vertinti, juose iš tikrųjų atsiskleidžia rašančiojo siela, o tarp eilučių galima perskaityti daug daugiau, nei norėjo pasakyti laiško siuntėjas.

H.Šojaus šeimai, kuri kilusi iš Pietų Vokietijos, iš Rothenburgo prie Tauberio, buvo būdingi rašytojų gabumai, ir tai būdavo traktuojama tiesiog kaip gamtos dovana (dr. Ericho Šojaus eilės Šilokarčemos bažnyčios varpams). Pats H.Šojus yra tikras improvizavimo meistras, jį asmeniškai labai žavėjo Bretli stiliaus menininkai. (1901 m.

Vokietijoje pradėjo kurtis literatūriniai kabaretai.) Jis jau iš šeimos paveldėjo gebėjimą sakyti puikiausias užstalės kalbas. Linksmai charakterizuodamas, kartu rimuodamas, jis savo kalba pristato asmenį ir jį pagerbia.

1870–1871 m. kare 1870–1871 m. prancūzų karo metais H.Šojus ėjo ūkvedžio pareigas Priekulės dvare. Jo brolis, kaip šauktinis, buvo išvykęs į karą.

H.Šojus irgi mielai būtų ginklą nešęs. Tačiau jis nebuvo paimtas į karo tarnybą, nes jo kariniai dokumentai nebuvo sutvarkyti. Tuo metu Klaipėdoje buvo paskirtas toks jaunas seržantas, kuris būdavo atsakingas už šauktinių sukvietimą. Tačiau šis žmogus buvo toks, kuris, papildžius jo portfelio turinį, jaunus žmones išvaduodavo nuo karo tarnybos. Šis žmogiškųjų santykių žinovas kreipėsi į H.Šojaus tėvą, kuris tuo metu buvo Klaipėdos

miesto tarybos narys, tokiais žodžiais: „Ponas tarybos nary, Jūs gi nenorėsite, kad ir Jūsų vyriausiasis sūnus išeitų į karą“. H.Šojaus tėvas nesileido į jokias derybas ir sūnus parvažiavo į namus laukti šaukimo. Tačiau iš merijos, kur jis buvo užsiregistravęs savanoriu, jokio šaukimo nesulaukė. H.Šojaus vardu ten nebuvo šaukimo. Vėliau paaiškėjo, jog anksčiau minėtas seržantas iš H.Šojaus pavardės buvo padaręs H.Šell, kurio niekur nebuvo galima rasti. Todėl H.Šojui neteko kariauti.

Pabaigai Aukščiau surašytos mintys yra tos, kurias jis pats išsakė, ir darbai, kuriuos jis pats atliko.

Aš visa tai sudėjau į vieną straipsnį ir noriu tai padėti kaip dovaną ant jo gimimo dienos proga papuošto stalo.

Viena yra tikra – H.Šojus, nepaisant metų ir regėjimo netekimo, nėra niurgzlys ar nusivylęs gyvenimu žmogus. Jis yra žmogus su rytprūsiška plieno kietumo galva, pietų vokiečio humoro pilna širdimi, ir tai yra vyras, kuris abiem kojomis stovi ant motinos žemės. Šitoks mus pasitiko senasis generalinis krašto ekonomikos patarėjas dr.

H.Šojus. Ir, žinoma, jis šiandien pasakytų tą patį, ką ir parašė prieš kelerius metus savo eilėraštyje „Vidurnakčio nuotaika“: Į tavo sveikatą, mirtie! Tu žiaurioji drauguže, Sėsk prie manęs, – tačiau ne ant slenksčio.

Spruk iš namo, ten ant suolo, Lauk kantriai, nes aš dar ilgai gyvensiu, Girdžiu, kaip paukščiai čiulba, Ir turėčiau tuoj į Orką šokti?

Bet aš turiu dar daug triūsti ir plėšytis.

Aš mačiau, kaip gyvenimas žydi ir kvepia.

Daugiau vertinu moters rankos paspaudimą, Negu gėlių puokštę ant kapo, Ir rožinių mergaitės lūpų bučinį, Negu raudą mano kapą užberiant.

Gražus gyvenimas pavasarį ir meilėje, Mirtie, stok ir nešdinkis.

Sujungė praeitį ir dabartį Tarptautinę muziejų dieną, gegužės 18ąją, „Lietuvos muziejų kelias“ suvienijo Kretingos ir Palangos muziejus. Šių metų tema – dvarų kultūros atspindžiai, todėl abu muziejai dėmesį sutelkė į grafų Tiškevičių rūmų istorines verandas – nuo istorinių aristokratų rezidencijų vasaros terasų iki kultūros įstaigų meno erdvių. Grafų rūmus Kretingoje ir Palangoje simboliškai sujungė kelionė didikų Tiškevičių laikų automobiliu. „Lietuvos muziejų kelio“ renginių ciklas „Palangos gintaro muziejaus rūmų muzikinės verandos istorija ir dabartis“ prasidėjo muzikinės verandos kūrėjams ir puoselėtojams skirtų rožių krūmų pasodinimu. Vardinių rožių alėjoje, prie rūmų, muzikuojant Palangos orkestrui (vad. Vygantas Rekašius), buvo pasodintos rožės dirigento, „Nakties serenadų“ koncertų ciklo kūrėjo Sauliaus Sondeckio, poeto Justino Marcinkevičiaus, aktoriaus ir skaitovo Laimono Noreikos atminimui. Rūmų didžiajame salone surengta kultūrinės atminties valanda „Muzikinės verandos kūrėjai“, dalyvaujant prof. Viktorijai Daujotytei, dirigentui, chorvedžiui prof.

Petrui Bingeliui, aktoriui Egidijui Stancikui, Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui, koncertų vedėjai Janinai Pranaitytei. Rūmų koplyčios parodų salėje atidaryta dailės paroda „Tradicijos ir naujovės: Lietuvos taikomoji dailė ir dizainas iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“. „Lietuvos muziejų kelias“ – muziejų renginių ciklas, vykstantis kasmet nuo 2012-ųjų visoje Lietuvoje.

▪

„Memelländische Rundschau“ 10-ieji leidybos metai, 1931 m. balandžio 1 d., trečiadienis, Nr. 77 Iš vokiečių k. išvertė Roza ŠIKŠNIENĖ

Palangos gintaro muziejus. LDM archyvo nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Seno turtingi, išdidūs ir savo Taip J.Zembrickis apibūdino Klaipėdos pirklius, svarbiausius mūsų miesto kūrėjus, formavusius ir jo gyventojų gyvenimo būdo ypatumus, skleidusius kultūrines tradicijas. Išliko tik kelios tų garbingų žmonių pavardės gatvių ir buvusių priemiesčių pavadinimuose. Tai pirmiausia Berbomo ir Bommelio pavardės. Tik, ko gero, daugeliui nelabai ką jos sako. Tad ir nusiteikime rašinių ciklui apie Mėmelio pirklius. Pradėkime nuo pačių bendriausių dalykų.

Paliesime vos kelis svarbiausius šios plačios temos aspektus. Vėliau, stabtelėdami prie atskirų asmenybių, kai ką išsamiau atskleisime.

Jovita SAULĖNIENĖ

Susibūrė į gildiją Klaipėdos pirkliai susibūrė į gildiją, jų žodžiais tariant, dėl „navigacijos ir prekybos“. Navigacija, jų supratimu, reiškė jūrų laivybos verslą. Geografinė miesto padėtis lėmė, jog daugiausia prekės buvo įvežamos ar išvežamos jūra laivais. Todėl intensyviai buvo statomi prekybiniai laivai. Pasak J.Zembrickio, prekyba Klaipėdoje išaugo XVI a. antrojoje pusėje, kai javus, linus, kanapes, sėmenis, kailius klaipėdiečiai išplukdydavo į Švediją, Daniją, Nyderlandus, Škotiją, Liubeką, Dancigą, su kuriuo palaikė tiesioginius ryšius. O rudenį ir žiemą praleidę mieste kitų šalių pirkliai, neturėję teisės gauti miestiečių teisių ir todėl negalėję laisvai verstis prekyba, prasidėjus laivybos sezonui turėjo grįžti į savo kraštą su supirktomis didelėmis prekių atsargomis.

Prekybos suklestėjimą paskatino ir hercogas Brandenburgietis, 1552 m. spalio 11 d. leidęs klaipėdiečiams, kaip ir Karaliaučiaus pirkliams, prekybinius ryšius Žemaitijoje.

Beje, tada ir prasidėjo net du šimtmečius tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus dėl prekybos, laivybos ir laivų statybos užsitęsusi didžiulė konkurencija, padariusi daug žalos mūsų miestui. Bet tai atskira tema. XVIII a.

60

Pirklių antspaudas.

Klaipėdos pirklių kolegijos antspaudas.

1776 m. Biržos planas.

suklestėjo medienos prekyba per Klaipėdos uostą. Vis daugiau radosi pirklių ir stiprėjo susivienijusiųjų į korporaciją įtaka ekonominiam ir kultūriniam miesto gyvenimui.

1597 m. Klaipėdos pirklių gildijai buvo suteiktos Pirklių gildijos teisės, įkurtas Sandorių teismas konfliktams spręsti ir priimti pirklių nuostatai „Klaipėdos miestui augti“, „santarvei bendruomenėje palaikyti“. Pirkliai 1597–1642 m. vadovavosi ir hercogo

Brandenburgiečio išleistais „Pirklystės nuostatais“ („Ordnung in Kaufschlagen“), taip pat nuolat reguliuojamais valdovų įsakais. Iš įdomesnių įsakų minėtina gildijos seniūnų būtinybė duoti priesaiką, kad išvengtų nesutarimų, dėl amatininkų įstojimo į pirklių gildiją tvarkos, 1674 m. įsakas dėl žydų prekybos, kuriuo buvo siekiama pagyvinti prekybą, leidžiant žydams apsigyventi Klaipėdos mieste, – „jie

KULTŪROS ISTORIJA

osios Klaipėdos pirkliai – vertę žinantys

Už tilto – iškilusis Biržos pastatas.

galėjo turėti namus ir sandėlius, laikyti savo vaikams žydą mokytoją ir skerdiką savo namų poreikiams, taryba už mokestį turėjo suteikti jam laidojimo vietą...“

Suteikė antspaudą 1672 m. gegužės 20 d. kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas Pirklių gildijai jos prašymu suteikė antspaudą, kurio prireikė, kad pirklių sandoriai nebūtų „pristabdomi ir vilkinami, teisminiam nagrinėjimui pasmerkiami...“ Kurflurstas nurodė, kad antspaude „gali būti laivas su išskleistomis burėmis ir įrašas aplinkui – apskritimo pakraščiu – Sigillum Collegii Mercatorum Memeli (Klaipėdos

Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

pirklių kolegijos antspaudas), o pats antspaudas, kad „gildijos sandoriuose ir gildijos reikaluose būtų žaliame vaške įspaudžiamas arba prikabinamas be jokio pavojaus“.

Gildijos nariai vedė „Raudonąją knygą“ („Roten Buch“) ir registrą, kur buvo surašytos narių pavardės. Įdomiame F.W.Sieberto leidyklos 1929 m. išleistame leidinyje „Die Selbsverwaltung der Kaufmannschaft in Memel“ spausdinami 1597 m., 1919 m. ir 1929 m. Pirklių gildijos statutai, pateiktas gildijos pirklių sąrašas, taip pat užsiminta apie jų nuveiktus darbus. Leidinyje nemažai dėmesio skirta Klaipėdos pirklių gildijos vadovui, kurį jie laikė savo „idėjų tėvu“, Hermannui Gerlachui (1846–1913). Nuopelnai buvo išsakyti 1910 m. vasario 15 d. viešbutyje „Victoria“ vykusioje H.Gerlacho

vadovavimo Mėmelio pirklių korporacijai 25-mečio šventėje ir pateikti jam skirtame laiške: „Didžiai gerbiamas pone slaptasis patarėjau, prieš ketvirtį amžiaus, 1885 m. vasario 15 dieną, Jūs perėmėte vadovavimą Klaipėdos miesto pirklių bendruomenei.

Tai buvo metai, turtingi nelengvų darbų ir laimėjimų. Nepailstamai, su didžiausiu užsidegimu skyrėte savo jėgas šioms pareigoms ir Klaipėdos pirkliams, aukodamas asmeninį gyvenimą ir interesus. Todėl Jūsų veikla davė pačių nuostabiausių vaisių, kurie mus visus turėtų paskatinti sekti Jūsų pėdomis. Tai Jums gimė mintis padovanoti miesto pirkliams garbingus namus. Dėl Jūsų pastangų ir gebėjimo įveikti sunkumus šie namai įsikūrę naujojoje Biržoje ir tapo mūsų pasididžiavimu, miesto puošmena, o Jums – amžinu paminklu. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

J.L.Wienerio pastatyti našlių namai Liepojos g. (dabar – Herkaus Manto g.) 8. ◄ Reiškiame nuoširdų dėkingumą ir

giliausią pagarbą už tai, ką savo darbštumu nuveikėte mūsų labui, už tai, kas mums buvote Jūs. Dėkingi esame ir Apvaizdai, kad tiek metų leido Jums būti mūsų priešakyje. Tegu maloningas likimas dar daugelį metų lydi Jus ir visą Klaipėdos pirklių broliją. Tebūnie Dievo valia“.

Biržos pastatas Klaipėdos pirkliai prie Danės tilto turėjo Biržos centrą, kur jie sprendė prekybos klausimus, praleisdavo laisvalaikį.

Pastatas ne kartą buvo perstatytas.

1777 m. už surinktas lėšas iškilo naujas fachverkinio stiliaus Biržos statinys. Vėliau ir jis buvo perstatytas, o netrukus – 1856aisiais – nugriautas kaip per ankštas. Jo vietoje pastatytas daug didesnis mūrinis dviejų aukštų namas su bokšteliu, kurį puošė laikrodis. 1907–1908 m. H.Gerlacho iniciatyva išplėstas ir rekonstruotas Biržos pastatas tapo svarbiu miesto architektūros akcentu.

Pirkliai daug labdaros skyrė miestui, kai jį ištikdavo tam tikros bėdos.

Biržoje per du aukštus puošnioje salėje buvo nemažai meno kūrinių, daugiausia dovanotų pirklių. Tarp dovanotojų buvo ir H.Gerlachas. Dažnai minimos Biržos salėje Taiką ir Teisingumą simbolizuojančios skulptūros. Čia buvo organizuojamos parodos. Biržos pastate veikė skaitykla, kurį laiką pamaldas laikė anglikonai, net buvo įsikūręs miesto telegrafas.

62

Pirklių pastatyta prieglauda S.Dacho g. (dabar – S.Daukanto g.) 7.

XX a. pradžioje Birža vadinta Prekybos ir pramonės rūmais, kurie sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą.

Rodė charakterį Anot J.Zembrickio, pirkliai buvo „labai karinga, nepriklausoma korporacija“.

Būta daug nesutarimų. Teko kovoti ne tik su konkurentais – Karaliaučiumi, Šilute, Šventąja, Liepoja. Daug kivirčų buvo ir tarpusavyje.

1706 m. plačiai nuskambėjo pirklio Michaelio Tanvitzo istorija, kurią detaliai aprašė J.Zembrickis. Pirklys M.Tanvitzas ne tik atsisakė mokėti Sandorių teismo paskirtą baudą, bet teismo metu teismo pirmininko palydovą „smaugė ir apdraskė, o pačiam pirmininkui nuo galvos nuplėšė kepurę kartu su peruku ir iškoliojo jį grubiausiais keiksmažodžiais“. Pirklių gildijai įnirtingai pradėjus Tanvitzą ginti, ji susilaukė 1707 m. sausio 21 d. valdžios dekreto, kuriuo ne tik minėtas pirklys buvo baudžiamas pasirinktinai arba 600 lenkiškų florinų bauda, arba pusę metų sėdėti pilies bokšte, gaunant tik vandens ir duonos, o Sandorių teismo pirmininkui kompensuojant visas išlaidas. Nubausti buvo ir pirklių gildijos „vadeivos“. Įsižeidę pirkliai ilgai rodė savo charakterį, atsisakydami vadovauti svarbiems miesto darbams... Į M.Tanvitzo istoriją reagavo net karalius Friedrichas Wilhelmas I, nurodydamas priemones „visokiai pavojingai netvarkai suvaldyti“.

Panašių istorijų, įvairiausių skundų, apsukrių sandėrių, vengiant mokesčių, pasitaikė ir daugiau. Sandorių teismas turėjo darbo. Žinoma, tai nepadėjo miestui vystytis.

Statė, rėmė, dovanojo Tačiau ne mažiau ir sektinų pavyzdžių iš pirklių veiklos. Jie daug labdaros skyrė miestui, kai jį ištikdavo tam tikros bėdos. Štai kad ir 1822 m. prasiautusiai audrai sugadinus liuteronų bažnyčios bokštą, pirmieji reagavo pirkliai, skirdami 2 000 talerių jo remontui. Vienas iš tokių, sakyčiau, jaudinančių jų sprendimų, buvo fondų įkūrimas. Vieni pirklių fondai buvo skirti remti miesto įstaigas, kiti sukurti, kad būtų aprūpintos našlės. Sąrašas ilgas. Daugelis pirklių pastatė našlių namus: Wilhelmas Gerlachas – Žaliojoje gatvėje, J.L.Wieneris – Liepojos gatvėje ir t. t., bei skyrė jų pragyvenimui lėšų. Galima sakyti, daugelyje miesto gatvių veikė tokie namai. Susidaro įspūdis, jog beveik kiekvienas turtingesnis pirklys taip pasirūpino savo žmona.

Savo testamentuose nurodė mokykloms 4 000 talerių skirti F.LConsentius, 1 300 talerių – C.E.Albrechtas, 100 talerių neturtingiems mokiniams kalėdinėms dovanoms paliko W.Richteris. Našlė Consentius mokyklai atidavė mineralų ir drugelių kolekciją, pirklio Ch.Ruppelio palikuonys perdavė 250 tomų biblioteką ir t. t.

Miestui 30 000 markių paliko R.C.S.Rentelis, 1000 talerių dujų įstaigai, 300 talerių elgetoms, 200 talerių prieglaudoms – K.Albersas, o H.K.Veitas 30 000 talerių – našlaičiams, vargšams Vitėje ir Bomelsvitėje. Be abejo, vienas iš didžiausių mecenatų buvo J.L.Wieneris, pagal kurio testamentą miestui atiteko 313 789 taleriai.

Pirkliai miestui nuveikė daug. Be Pirklių gildijos neįsivaizduojama nei uosto plėtra, nei pramonės (ypač medienos) vystymasis, nei miesto gatvių grindimas, tiltų statyba, Wilhelmo kanalo iškasimas, geležinkelio linijos iki Tilžės nutiesimas, Plantacijos įkūrimas... Keblu viską išvardyti.

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8