Durys 2016 06

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 BIRŽELIS / Nr. 6(30)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 birželis / Nr. 6(30) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

MUZIKA

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Regimantas GUDELIS. XX tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pėdomis

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Danguolė VILIDAITĖ. Gimusi iš meilės teatrui – „Livjeta ir Trakolas“

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

BIBLIOTEKŲ METAI

LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – scena iš Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio – G.B.Pergolesi komiškos operos „Livjeta ir Trakolas“ (rež. R.Kaubrys). Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Aris KATEILA. XXII Klaipėdos pilies džiazo festivalis: gyvos legendos, stereotipų griovėjai ir jaunieji talentai

4 12

TEATRAS 18

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Šiuolaikinė „Fausto“ interpretacija: per vizualumo ir vyriškumo prizmę

Rasa SKUDIKĖ. „Knygosūkis“ – literatūrinis stalo žaidimas

22

25

KINAS Aivaras DOČKUS. Sudėtingi superherojų sapnai: nauji iššūkiai Holivudo industrijai

27

ŠIUOLAIKINIS MENAS Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Kažkur jau matyta, ar ne?

30

DAILĖ Irma STASIULIENĖ. V.Kesauri: apie S.Dali parodą, darbų originalumą ir kitus niuansus

34

ATMINIMAS Irma STASIULIENĖ. A.Žalys. Užauginęs miesto kultūrą

38

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Sudėvėtas gyvenimas

46

Tadas ŽVIRINSKIS. Eilėraščiai

47

Žydrūnas DRUNGILAS. Rašytojo laiškas iš Ten

50

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

55

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Salvija STONČIŪTĖ. Skersgatviai

52

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Beerbohmų šeima (1)

60

LANGAS Iš Sopoto – su sidabru

17 3

MUZIKA

XXII Klaipėdos pilie gyvos legendos, stereotipų

J.Mayeris ir Klaipėdos džiazo orkestras.

Kaskart smagu cituoti šūkį „Gera muzika – geriems žmonėms!“, trumpai ir aiškiai anonsuojantį garsiausią uostamiesčio muzikinį renginį – Klaipėdos pilies džiazo festivalį, kuris pirmąjį birželio savaitgalį nuskambėjo jau 22-ąjį kartą. 12 koncertų didžiojoje scenoje Kruizinių laivų terminale, festivalio žvaigždžių meistriškumo pamokos vaikams ir jaunimui bei muzikos terapijos seminaras „Muzika gydo“, jūrinių jachtų regata „Klaipėda Jazz Race“ ir vaikų regata Danės upėje „Klaipėda Jazz Dancer“, naktiniai jam session „BarBar’a“ terasoje – tai didžiulė šventė, kurią iki šiol dovanoja klaipėdiečiams ir miesto svečiams vis dar nemokamas festivalis.

Aris KATEILA

Tradiciškai Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidarymas išvakarėse buvo paskelbtas svetingoje Baroti galerijoje, kasmet pristatančioje džiazuojančias parodas. Šiemetėje festivalinėje ekspozicijoje – vilniečių menininkų Augusto Bidlausko ir Jurgio Malinausko paroda, pavadinta muzikiniu terminu „A Capite“ („Iš pradžių“). Galerijos kiemelyje grojo Klaipėdos universitetą 4

baigusio Janio Amontovo (Latvija) suburta lietuviškai latviška grupė, prie kurios „netyčia“ prisijungė festivalio viešnia Keiko Borjeson ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas (Kongas).

Oficialiai festivalis prasidėjo birželio 3 d. Klaipėdos piliavietėje. Čia, skambant S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestro fanfaroms, miesto vėliavą iškėlė džiazo festivalio vadovė Inga Grubliauskienė ir festivalio mecenato – AB „Klaipėdos baldai“ – atstovai. XXII Klaipėdos pilies džiazo festivalis prasidėjo!

Žvaigždės sugrįžta Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio prestižą patvirtina jau trečiasis vieno žymiausių nūdienos pasaulio būgnininkų, Niujorke reziduojančio šveicaro Jojo Mayerio atvykimas. J.Mayeris Klaipėdoje grojo 2006 m. (su savo grupe „Nerve“) ir 2008 m. (projektas „Depart“). Artisto portretas įamžintas Džiazo freskoje ant pastato Pilies gatvėje tarp žymiausių festivalio veidų. ►

MUZIKA

ies džiazo festivalis:

griovėjai ir jaunieji talentai

K.Borjeson.

„Shakatak“.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

5

MUZIKA

C.Johnson.

V.Matačiūnaitė.

„Carlos Johnson Blues Band“.

◄ Kaip teigė pats muzikantas, įkvėpimo jis semiasi iš legendinio būgnininko Buddy Richo (1917–1987) kūrybos. Jam ir buvo dedikuotas šiemetis festivalinis pasirodymas.

Neeiliniu įvykiu tapo tai, kad J.Mayeris parodė ypatingą pagarbos gestą ir grojo su Klaipėdos džiazo orkestru (vadovas Kęstutis Sova). Jaunam kolektyvui šis koncertas tapo atsakingu muzikiniu profesionalumo egzaminu, kurį jis puikiai išlaikė. Prieš dvejus metus festivalyje debiutavęs orkestras dabar pelno geriausius komplimentus. J.Mayeris į programą surinko veikiausiai mėgstamiausius „Buddy Rich Big Band“ grotus numerius – nuo C.Porterio „Love For Sale“ iki J.La Barbera’o „Dancing Men“. Nebūtina čia reikšti susižavėjimo epitetų garsiajam šveicarui – bravo ir tiek. Bet jis subtiliai leido atsiskleisti orkestrui ir jo muzikan-

„Stop Jazz“.

6

MUZIKA

„Funky Miracle“.

S.Zhelyazkovas.

tų gebėjimams, neužgoždamas solinėmis variacijomis, netiesiogiai kietai ir preciziškai vadovaudamas vyksmui scenoje. Akivaizdu, kad Klaipėdos džiazo orkestras tampa festivalio firminiu aukštos kokybės ženklu.

Prisimenant Divą Kitai iškiliai atlikėjai – amerikiečių dainininkei Natalie Cole – buvo dedikuota festivalį atidariusi Vilijos Matačiūnaitės ir „Kaunas Big Band“ programa. Nežinau, ar tai buvo iš anksto apgalvotas pasirinkimas, ar norėta pagerbti dainininkės atminimą, nes N.Cole mirė savo 65-ojo gimtadienio dieną tik šių metų išvakarėse. Jos keturis dešimtmečius trukusioje karjeroje – kūriniai nuo pop iki soul, jazz ir R&B stiliaus, devyni „Grammy“ ir daugybė kitų apdovanojimų, trys dešimtys muzikinių albumų etc. Sveikintina, kad V.Matačiūnaitė, Lietuvos publikai žinoma kaip talentinga popmuzikos atlikėja, plataus diapazono, skaidraus tembro balso savininkė, bando save atrasti „kitokioje“ muzikoje, juolab kad ji yra baigusi džiazo vokalo studijas. Atminimo koncertui buvo pasirinkti kūriniai iš ankstyvojo N.Cole kūrybos periodo („Be Thankful“, „I‘ve Got Love On My Mind“ ir kt.) ir jos garsiojo tėvo – Nat King Cole’o repertuaro perliukai („L-O-V-E“, „Avalon“ ir kt.). Neturinti intonacinių ir anglų kalbos problemų Vilija puikiai susitvarkė su pasirinkta medžiaga, nors iki tėvo bei dukters Cole‘ų vokalo subtilybių ir nepakilta. ►

S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestras. Kartu pagrojo ir Klaipėdos pilies džiazo festivalio įkūrėjas V.Grubliauskas (Kongas).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

7

MUZIKA

„Electro Deluxe Big Band“.

Nemokamo XXII Klaipėdos pilies džiazo festivalio koncertų klausėsi tūkstančiai žmonių.

8

Vytauto Liaudanskio nuotr.

MUZIKA

„Medeinės“ mokykloje, taip pat siautė kartu su minia terminalo aikštėje. K.Borjeson itin gerai žinoma Latvijoje – ten veikia jos paramos fondas jauniems muzikantams.

Yra koncertavusi ir Lietuvoje.

Ponios Keiko gyvenime ir muzikinėje veikloje susipina Rytų klasikinės kultūros šaknys ir novatoriškos vakarietiškos idėjos.

Puiki džiazo istorijos žinovė padovanojo festivalio žiūrovams pluoštą garsiausių melodijų – nuo G.Gershwino iki „bitlų“, šauniai bendravo su publika. Nepaisant šios trapios-stiprios moters talento, jai labai pagelbėjo Lietuvos džiazo grandų trio – Laimonas Urbikas, Edmundas Federavičius ir Vytis Nivinskas (bei vėlgi V.Grubliauskas), verti išskirtinių liaupsių.

Festivalio buklete teigiama, kad K.Borjeson „stengiasi tapti atsvara ir priešnuodžiu blogoms žinioms“. Jos ir lietuvių trio bendras pasirodymas patvirtino tai 100 procentų.

Pavėluota pažintis J.Coplay. ◄ Kauniečių bigbendui teko akompa-

niatoriaus vaidmuo (dirigentas Petras Tadaras). Orkestrinės aranžuotės šiek tiek suniveliavo skirtingų stilių dainas (ritmines ar balades).

Džiugu, kad šalia lietuviškos muzikos scenose ir ekranuose dominuojančių netikrų popprincų ir karalienių atsiranda garbingos vietos ir nekomerciniams projektams. Nepamirštame N.Cole, prisiminsime ir šį koncertą.

Jaunųjų paraiška ateičiai Optimizmas neapleidžia ir klausantis jaunųjų Klaipėdos muzikantų. Stebint juos, norisi tikėti, kad džiazo muzikos uostamiestyje laukia graži ateitis. Įvairiausių sudėčių S.Šimkaus konservatorijos jaunieji instrumentalistai beveik kasmet dalyvauja Klaipėdos pilies džiazo festivalyje (nekalbant apie čia studijavusias džiazo garsenybes). Sėkmingai pasirodęs LRT projekte „Vario audra“, šią teisę pelnė ir dabartinis konservatorijos pučiamųjų orkestras, kuriam vadovauja Zenonas Šimkus (kaip simboliška – Šimkus!). „Šimkiukai“ pateikė televizijoje ir „Švyturio“ arenoje

išbandytą populiarių R.Paulo, M.Jacksono, S.Wonderio, B.Manilowo, grupės „Earth, Wind and Fire“ kūrinių programą.

Jaunatviška energija sklido grojant Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos grupei „Stop Jazz“ (vadovas Deividas Kontrimas), triukšmingai palaikomai draugų ir artimųjų. Moksleiviai drąsiai nardo džiazo muzikos klasikos repertuare, pasireiškia kaip gabūs improvizatoriai.

Drąsu ir lengva, kai kartu groja, geru žodžiu paskatina ir koncertą veda pats Klaipėdos meras. Tikėtina, kad greitai ne vienas ir ne viena iš šiandienos atlikėjų įsilies į lietuviško džiazo profesionalų būrį.

Gyvenimas – improvizacija „Visas gyvenimas yra improvizacija. Nėra laiko repeticijoms“, – teigė itin charizmatiška festivalio viešnia – pianistė ir vokalistė, improvizacijų meistrė ir pedagogė, tikra pasaulio pilietė (gyvenanti Japonijoje, JAV ir Švedijoje) K.Borjeson. Gimimo data – 1947-ieji!.. Ji buvo girdimiausia ir veikliausia festivalio dalyvė: vedė meistriškumo pamoką E.Balsio menų gimnazijoje, muzikos terapijos seminarą neįgaliems vaikams

12 įrašų britų geriausių singlų Gineso knygoje („Guinness Book of British Hit Singles“), 35 muzikiniai albumai (neskaičiuojant rinkinių), nesikeičianti sudėtis nuo pat įsikūrimo pradžios – tai tik keli faktai apie 22-ajame Klaipėdos pilies džiazo festivalyje grojusią jazz-funk grupę „Shakatak“ iš Anglijos. Maždaug 1980-aisiais šokių muzikos (disco) keliamus jau gerokai pabodusius vėjus atgaivino prasibrovusios džiazo srovės. Diskotekose suskambo H.Hancocko ar Q.Joneso kūryba, populiarios tapo grupės, propaguojančios post-disco su jazz ar soul elementais. Ant šios bangos iškilo ir „Shakatak“, per kelerius metus pelniusi populiarumą visame pasaulyje (taip pat ir tuometės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose vykusiuose „pasišokimuose“).

Britų legendos kortas atskleidė iš karto – jau koncerto pradžioje sugrojo-išdainavo garsiausius savo hitus („Night Birds“, „Streetwalking“, „Down On The Street“, „Easier Said Than Done“). Taip – visi jie puikūs instrumentalistai, vis dar žavus Jill Saward balsas, o fleitų garsai subtiliai dera tarp G.Andersono gitaros rifų, prie R.Odello būgnų ritmikos ir B.Sharpe’o klavišų ekvilibristikos. Bet po valandos apėmė jausmas, kad sukasi vis ta pati plokštelė, o naujausi „Shakatak“ kūriniai bent minimalios euforijos nesukėlė. ► 9

MUZIKA

Klaipėdos pilies džiazo festivalio prestižą patvirtina jau trečiasis vieno žymiausių nūdienos pasaulio būgnininkų, Niujorke reziduojančio šveicaro Jojo Mayerio atvykimas. ◄ Tad intriga kaip ir liko tvyroti ore...

Nuotaikinga muzikos istorijos pamoka – kažkas prisiminė, o kažkas susipažino su legenda.

Gal neįžeisiu, kad veteranais pavadinsiu ir duetą iš Vokietijos – vokalistą Stefaną Gwildį ir pianistą Tobiasą Neumanną. Žvarbus vėjas terminale ir kalbos nemokėjimas trukdė adekvačiai reaguoti į romantiškuosius atlikėjus (internete radau, kad tėvynėje jie yra labai populiarūs šoumenai). Gal labiau pasisekė tam šimtui šalia manęs plojusiųjų, matyt, kalbą suprantantiems žiūrovams. Klausėmės garsių pasaulinių šlagerių vokiečių kalba. Taigi nežinau, ar tai buvo „coveriai“, ar nauji dainų tekstai. Nesupratau, kuo skiriasi lietus Hamburge nuo lietaus Džordžijos valstijoje, kas vyksta Niujorke ar Memfyje.

Bet gal „Caruso“ gražiau skamba itališkai? Jaučiu, kad jaukiame mažame klube būčiau geriau įkandęs talentingų artistų siunčiamas idėjas ir mintis.

Iš kartos į kartą Kalbos nežinojimas neleido nuobodžiauti klausantis jauno kolektyvo „Funky Miracle“ iš Bulgarijos, nors didžiąją savo repertuaro dalį jie pateikė gimtąja kalba.

Tik 2012-aisiais susibūrę į grupę muzikos akademijos studentai drąsiai kompiliuoja funk-fussion-soul su pop ar acid-jazz ritmais. Jie atlieka išskirtinai savo kūrybos kompozicijas ir tai jiems puikiai sekasi.

Vienintelė „svetima“ daina – pagarbos gestas M.Jacksonui (atlikta jo baladė „I Can‘t Help It“). Didžiausias krūvis tenka vokalistui Simo Zhelyazkovui, labai stilingai atliekančiam sudėtingas kompozicijas ir vienodai sėkmingai bulgariškai bei angliškai.

Tiek ritmo grupė, tiek pūtikai atsiskleidė kaip talentingi solistai ir improvizatoriai.

10

Veržlus ir energingas „funky stebuklas“ savo vardą patvirtino. Tai liudijo ir klausytojų reakcija. Stebėtis netenka, kai sužinai, kad juos kuruoja dukart Klaipėdos pilies džiazo festivalyje grojusi Bulgarijos grupė „Akaga“, o „Funky Miracle“ būgnininko Rado tėvas yra „Akaga“ trimitininkas Ivo Kazasovas. Mokiniai verti mokytojų!

Tik savo kūrinius grojo ir Baltarusijos džiazo vizitine kortele vadinamas kolektyvas „Apple Tea“, Klaipėdos festivalyje dalyvavęs dar 2000-aisiais. Visų atliktų kompozicijų, jungiančių įvairiausius džiazo stilius, autorius – grupės lyderis gitaristas Igoris Sacevičius. Grupė tvarkingai, švariai, be didesnių emocinių muzikinių proveržių „atliko iš lapo“ savo vadovo gana monotonišką programą (išskyrus pradžioje nuskambėjusį kūrinėlį a la George’as Bensonas). Norėjosi prisėsti ant suolelio ir pataupyti jėgas ilgam džiazo vakarui.

Dovanos bliuzo mėgėjams Klausantis Carloso Johnsono, sėdėti nesinori. Dar reikėtų gero viskio skonio burnoje ir kubietiško cigaro dūmo kvapo ore. Nes skamba bliuzas... Bet gimiau ne prie Misisipės, o suvokti ir perprasti (ne) paprastą bliuzo tekstų filosofiją lietuvaičiui ne taip jau lengva. Smegenys ir kūnas reaguoja tik į gitaros stygų virpesį ir balsą.

Bliuzo gerbėjams Klaipėdos pilies džiazo festivalis kasmet pateikia dovanų „made in USA“ (prisimename Vasti Jacksoną, Francką Ashą, Sharrie Williams ar „The Original Blues Brothers Band“). 17-os metų scenoje debiutavęs čikagietis C.Johnsonas pagarsėjo agresyviu grojimo stiliumi. Kairiarankis muzikantas gitara groja apvertęs ją aukštyn kojomis. Karjeros pradžioje muzikavęs su įvairiausiais kolektyvais, savo vardu pirmąjį diską išleido 2001 m. Argentinoje, o didžiausio pripažinimo sulaukė Japonijoje.

Pas mus grojo jau „Carlos Johnson Blues Band“, tęsiantis klasikinio Čikagos bliuzo tradicijas. Labai malonu buvo klausytis Johnsono siūlomos blues-jazz-soul kombinacijos. Svaigino dinamiškas ir emocingas gitaros skambesys, ilgi dialogai su pianistu, o Johnsono balso tembras ypač tiksliai leido pajausti teisingą bliuzo kvapą ir šaknis. Nenuginčijamas faktas: „Carlos Johnson Blues Band“ – superinis festivalio organizatorių pasirinkimas.

Sunkvežimių ratams bildant Tikiu, kad ne tik man, bet ir būreliui gerbėjų, iškentusių Kuršių marių vėjo gūsius ir ištvermingai sulaukusių paskutinio festivalinio akordo, malonia staigmena tapo grupės iš Sankt Peterburgo „Newlux“ finalinis koncertas. Jaunas kolektyvas, kurio nariai prieš kelerius metus gavo aukštojo muzikinio išsilavinimo diplomus, griauna stereotipus, kad džiazas skirtas tik specifinei publikai – kas neišgirdo, tas nesužinos. „Newlux“ sukuria linksmo vakarėlio atmosferą, o atlikėjų lakuoti batai ir juodi kaklaraiščiai tik sustiprina ypač aukšto lygio, nepigaus stiliaus muzikos poveikį.

Pernai išleisto pirmojo jų disko pavadinimas „Old Fashioned“ („Senamadiškas“) ypač taikliai nusako grupės credo, tikrovėje skambantį ypač gaiviai ir šiuolaikiškai. Originalios kompozicijos, roko ir populiariosios muzikos pasaulinių hitų bei sovietinės epochos rusiškų šlagerių, išverstų į anglų kalbą, „coveriai“ – visa tai tapo nepakartojama ir liuksusinė muzikos fiesta. Stebino išradingos tokių tarpusavyje nelimpančių dainų kaip „Smoke On The Water“ („Deep Purple“), „Viva La Vida Loca“ (Ricky’s Martinas), „No Regrets“ (Robie’s Williamsas) ir multfilmo „Na, palauk“ pagrindinės temos ar „Dainos apie Maskvą“ aranžuotės, suvedančios viską į vientisą muzikinį paveikslą.

Fantastiška festivalio pabaiga! Fantastiška būtų, jei ne...

S.Gwildis ir T.Neumannas.

MUZIKA

Labai gaila, bet – ne, nes paskutinį vakarą Kruizinių laivų terminale dėjosi nepaaiškinami dalykai. Dar gerokai iki festivalio pabaigos savo „veiklą“ pradėjo prekybininkai – primityviai tariant, ėmė pakuotis daiktus. Koncertuojančių atlikėjų – vietinių jaunųjų ir svečių – akivaizdoje prasidėjo palapinių demontavimas, stalų nešiojimas, šiukšlių maišų gabenimas į konteinerius etc. Per aikštę (žiūrovų salę!) važinėjo sunkvežimiai, nepalaukdami bent pertraukos tarp pasirodymų. Vyksmą vainikavo VIP tribūnos ardymas, skambant „Nothing Else Matters“. Laimė, kad nepajudino mobiliųjų tualetų kabinų... No comments (vertimas nebūtinas).

O prieš vieną parą... „Newlux“.

O prieš vieną parą galvojau – sekasi mums, klaipėdiečiams. Paryžius skęsta potvynyje, prancūzų aviatoriai streikuoja, o jiems per plauką pavyko ištrūkti iš stichijos ir politinių problemų gniaužtų. Jie – tai „Electro Deluxe Big Band“, sudrebinę Kruizinių laivų terminalą birželio 4-osios vakarą.

Nuo pat pirmųjų muzikos taktų realiai įsielektrino sausakimša žiūrovų minia, ritmiškai pajudėjo visa aikštė, pamažu virstanti į banguojančių rankų jūrą. Visi mėgavosi šiuo svaigiu-trankiu muzikiniu kokteiliu, pašėlusia, bet prancūziškai subti-

„Apple Tea“.

lia soul-funk, jazz, disco sintezės oratorija, šviesos ir šokio šou.

Visam paradui dirigavo JAV gimęs vokalistas Jamesas Coplay, ne tik balsu skleisdamas savo artistiškai rezervuotą vyrišką seksualumą. Visas bendas – tikri šoumeikeriai. Nė vieno neapgalvoto judesio, nė vieno ramaus veikėjo scenoje.

Ausys sukluso, trombonams užgrojus laidotuviškai skambančią „Green Green Grass Of Home“ (originalas – C.C.Putmano country stiliaus daina) melodiją, tapusią šmaikščia gaivalingos,

„Motown“ klestėjimo laikų nostalgija padvelkusios „Coming Home“ interliudija. Kiekvienas numeris – pretendentas į geriausią bet kurio koncerto dainą.

Daugiau nei valandą trukęs koncertas, aidėjęs per naktinę Klaipėdą, vertas, kad patektų į festivalio visų laikų „Top-10“, jei tokį kas rinktų. Balsuočiau už juos.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovė I.Grubliauskienė sakė, kad „Electro Deluxe“ žadėjo sugrįžti. Viltingai lauksime. Kaip ir 23-iojo festivalio. Laikas bėga greitai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

11

MUZIKA

XX tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pėdomis

Didžiojo gintaro prizo laimėtojas – kamerinis choras „Vēja balss”, vadovas J.Cabulis.

12

XX tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas, gegužės 13–15 dienomis vykęs Klaipėdoje, jau nutolo į praeitį: varžybos baigėsi, prizai išdalyti, chorai išvažiavo... Kurį laiką uždaruose pokalbiuose dar bus diskutuojama apie rezultatus, netruks pasibaigti ir šis, kaip sakoma, refleksinis renginio etapas. Tolumoje pradės ryškėti XXI konkurso provaizdis.

MUZIKA

Konkurso komisijoje dirbo pripažinti chorinės muzikos profesionalai.

Regimantas GUDELIS

Įgauna regioninį atspalvį Europoje chorinių konkursų yra daug ir skirtingų – komercinių, įeinančių į kokią nors sistemą, ir atskirų, yra ir konfesinių...

S.Šimkaus konkursas – atviras, kviečia visus chorus, laukia kiekvieno. Klaipėda dar nėra europinis chorų traukos centras, tačiau siekia juo tapti. Šis, t. y. XX S.Šimkaus konkursas, vyko kitu metų laiku – buvo perkeltas iš vėlyvo rudens į pavasarį. Seniai

Vytauto Petriko nuotr.

lauktas pokytis! Pernelyg ilgai su žemaitišku užsispyrimu konkurso įkūrėjų puoselėtos toli siekiančios nuostatos: manyta, kad konkursas vėlyvą rudenį (spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje) bus vienintelis toks „rudeniškas“ Europoje ir tuo patrauks chorus, kurie nori greičiau atsibusti po vasaros atostogų. Neva suaktyvins chorų tonusą, praplės koncertinio sezono trukmę.

Nepasitvirtino! Apsilankė švedai, vokiečiai, lenkai, čekai, slovakai ir nusivylė. Rudens orai, vietinis servisas, tuometė kultūrinė-turistinė programa per menka. Kuris laikas jau į konkursą dideliu būriu atvyksta vien latviai ir vienas kitas estų kolektyvas.

XIX konkurse – mišrių chorų kategorijoje

besivaržė 4 kolektyvai. Atrodė, konkurso galimybės išseko. Todėl ir džiugu, kad XX konkursas, atkeltas į pavasarį, tiesiog atgijo, sulaukęs net 18 chorų. Tarp jų iš Latvijos – 5 mišrūs, 1 moterų, 1 mokyklinis, 2 vaikų – (iš viso 9), Estijos – 1 vyrų choras, Lietuvos – 4 mišrūs, 3 moterų, 1 berniukų (tarp jų 4 – iš Klaipėdos).

Tiesa, susiaurėjo konkurso dalyvių geografija – Lietuva, Latvija, Estija. Todėl konkursas, nepaslėpsi, įgauna regioninį atspalvį. Pasak Lietuvos chorų sąjungos prezidento profesoriaus V.Miškinio, „S.Šimkaus konkursas tampa latvių chorų varžybų vieta“. Nejauku, bet tiesa: latvių chorų ir daugiausia, ir jie susišluoja pirmuosius prizus (XVII konkurse Didysis gintaro prizas ir solidi eurų suma teko Latvijos universiteto mišriam chorui „Juventus“, XIX – Liepojos chorui „Laiks“, šiame XX – Rygos „Vēja balss“, antroji vieta – chorui „Ventspils“). Latviai Klaipėdoje pasijuto kaip namie, pamatė savo vertę. Nebe pirmą kartą varžybų antrajam turui pasibaigus ir salėje visiems chorams belaukiant žiuri sprendimo, jie susimokę kone savo dainų šventę surengia. Šį kartą pirmieji suskato lietuviai ir užtraukė J.Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Anie didesniu būriu atsakė savuoju „Pūt vejinis“, po jo dar visi 5 jų kolektyvai suėjo į sceną ir jungtiniu choru sugiedojo J.Vytuolio patriotinę baladę „Šviesos pilis“ („Gaisma pils“). Ne bet kaip, o darniai, frazuodami ir demonstruodami ppp ir fff. Beliko nulenkti galvą ir klausytis. ►

Mišrus choras „Ventspils“, vadovas A.Meri.

13

MUZIKA

Trys dienos renginių ◄ Atidaryme gegužės 13-osios vakarą po sveikinimo kalbų pasirodė Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vad. R.Adomaitis) ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (dirig.

T.Ambrozaitis). „Dagilėlio“ programoje – kompozitorių M.Flechos, E.Ešenvaldo, V.Klovos, R.Šileikos, G.D.Weisso, K.Hamptono kūriniai, „Polifonijos“ – E.Whitacre'o, J.Kačinsko, U.Sisasko, N.Sinkevičiūtės muzika. Atidarymas gal ne taip pavyko, kaip buvo norėta: užsitęsė sveikinimai, po jų improvizuotas dalyvių prisistatymas atrodė kiek padrikai – vieni dainavo scenoje, kiti iš salės. Įsišėlusi choristų publika „Dagilėlio“ dar klausėsi atidžiai, o sudėtingos ir puikiai atliekamos „Polifonijos“ programos – jau pavargusi, nedėmesingai. Gaila.

Tuoj pat po konkurso atidarymo vyko koncertas Klaipėdos Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Pasirodė estų vyrų choras (vad. H.Surva) ir Klaipėdos moterų choras „Dangė“ (vad. J.Kiaulakytė). Ten visuomet būdavo publikos sausakimša, o šį kartą jos trūko.

Gegužės 14-ąją visą dieną vyko pirmasis konkurso turas.

Gegužės 15-ąją iš ryto surengtas seminaras chorų vadovams ir svečiams.

O Palangoje tąryt Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje giedojo Lietuvos edukologijos universiteto akademinis mišrus choras „Ave Vita“ (vad. K.Barisas) ir estų vyrų choras.

Vidurdienį Klaipėdos koncertų salėje prasidėjo antrasis konkurso turas,

Didžiojo gintaro prizo konkursas, dalyvavo 6 chorai. Į konkurso renginius popiet įsiterpė vaikų ir jaunimo chorų festivalis „Dainuokime kartu“, kuris prasidėjo „flashmobu“ Lietuvininkų aikštėje ir tęsėsi Koncertų salės parkelyje. Dainavo Klaipėdos P.Mašioto progimnazijos jaunučių choras „Bangelė“ (vad.

L.Grybauskienė), Vydūno gimnazijos jaunių choras (vad. A.Girdzijauskas) ir keturi mišrūs chorai – S.Šimkaus konservatorijos (vad. J.Vyšniauskienė), Vydūno gimnazijos (vad. I.Bertulienė), VDG „Daina“ (vad. A.Niparavičienė), „Varpo“ gimnazijos „Vaivora“ (vad. J.Simaitienė).

Klaipėdos koncertų salėje pavakarę vyko konkurso dalyvių koncertas „Draugai draugams“. Renginys baigėsi vakarop skelbiant laureatus ir įteikiant apdovanojimus.

Žiuri ir reglamentas Konkurso dalyvius vertino autoritetinga komisija. Jai vadovavo­prof. dr.

Eugeniuszas Kusas iš Lenkijos. Jis dėsto Ščecino meno akademijoje, veda kamerinį chorą ir orkestrą „Camerata Nova“, eina Ščecino chorų festivalio direktorius pareigas, dažnai kviečiams į tarptautinių konkursų žiuri. Komisijos nariai: Indrekas Vijardas iš Estijos, vadovaujantis berniukų chorui „Kalevas“ ir Talino universiteto vyrų chorui; profesorius Romanas Vanagas, dėstantis Latvijos muzikos akademijoje, 2008-ųjų Pasaulio chorų žaidynių (WCG) organizacijos

Estijos nacionalinės operos vyrų choras, vadovas H.Surva.

14

tarybos narys ir 2014 m. Pasaulio chorų žaidynių Rygoje vadovas bei organizacijos „Interkultur“ narys; kompozitorius, „Ąžuoliuko“ vadovas, Lietuvos chorų sąjungos prezidentas prof. Vytautas Miškinis; talentingas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventas Remigijus Adomaitis.

Pagal konkurso reglamentą kiekvienos kategorijos (A, B, C ir D) chorai, surinkę daugiausia balų, bet ne mažiau kaip 80, laimi atitinkamai pirmąją, antrąją ir trečiąją vietas (diplomus). Kategorijose surinkę daugiausia balų, bet ne mažiau kaip 80, pelno pirmąją vietą ir 300 Eur premiją.

Didžiojo gintaro prizo laimėtojo laukia laureato diplomas ir 1 500 Eur premija.

Mažojo gintaro prizo laimėtojas (iš vaikų chorų) gauna diplomą ir 1 000 Eur premiją (komisija šįsyk nepaskyrė šio prizo).

Taigi laimėtojai iškeliami ne jiems skirstant „vietas“, o atvirkščiai – vietos skiriamos pagal užsitarnautus balus. Dėl to į antrąjį varžybų turą pateko ir dėl Didžiojo gintaro prizo varžėsi tik tie chorai, kurie pirmajame ture pelnė ne mažiau kaip 90 balų. („Cantare“ ir „Kamertonas“ buvo pakviesti papildomai, kaip chorai, kurių rezultatai buvo labai geri.) Savo ruožtu buvo apdovanoti visi konkurso dalyviai, kurie pirmajame ture pelnė atitinkamą balų skaičių (pirmojo laipsnio diplomas – už 85–100 balų; antrojo laipsnio – už 80–84,99; trečiojo laipsnio – už 75–79,99).

Verta pastebėti, kad įteikiant apdovanojimus šį kartą (ir anksčiau), matyt, dėl skubos nebuvo skelbiami chorų užtarnauti balai.

MUZIKA

Apie laimėtojus XX tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pirmosios vietos ir Didžiojo gintaro prizo laimėtojas „Vēja balss“ (vad. Jurgis Cabulis) įsisteigė 2010 m. rudenį kaip ansamblis, nuo 2012 m. jis – kamerinis choras, nuo 2014 m. – jau choras ir ėmė skinti prizus konkursuose: 2014 m. liepą dalyvavo Pasaulio chorų žaidynėse ir iškovojo Auksinį diplomą konkurso folkloro kategorijoje, 2015 m. sausio pradžioje laimėjo dvi pirmąsias vietas tarptautiniame sakralinės muzikos konkurse „Silver Bells“ mišrių chorų kategorijoje ir Didįjį prizą ture.

Choro prisistatyme yra ir kai ko sunkiau suvokiamo. Antai rašoma: „2014 m. choras nusprendė siekti rimtesnių tikslų ir repeticijas perkėlė į Rygą, norėdamas pritraukti daugiau naujų dainininkų ir paspartinti choro meninį augimą. Ir jiems pavyko...“.

Galima pagalvoti, kad dėl šio „persikėlimo“ ir naujų dainininkų jau tais pačiais bei kitais metais – patys aukščiausi pasiekimai.

Kyla klausimų – kas tie „nauji“ dainininkai?

Studentiško amžiaus? Jaunimas pritrauktas apskritai? Bet dar negimė žmogus, kuris galėtų su „apskritai“ jaunimu per metus pasiekti tokių fantastiškų rezultatų. Bet tai įmanoma, ir tai ne kartą buvo pademonstruota pas mus, Lietuvoje, įtaigiam dėstytojui, profesoriui susirinkus muzikaliausius studentus iš Muzikos ir teatro akademijos (LMTA), jau dainuojančius kokioje nors choro studijoje. Ne nauja akcija ir virš „pa-

KU Menų akademijos merginų choras, vadovė Z.Kariniauskienė.

ralelinio“ užsikabinti kokį nors vardą. Toks „projektinis“ kolektyvas bus teisus prieš bet kokio konkurso reglamentą ir pretenzijų niekas neturės. Negalite susiorganizuoti kaip latviai? (Tiesa, tokį „projektavimą“ prieš kurį laiką Lietuvos chorų sąjungoje pasmerkė profesorius, tuomet dar LMTA prorektorius Povilas Gylys.) Belieka pakurs-

tyti savuosius: o jūs ko miegate ten Muzikos ir teatro akademijoje ar konservatorijose?

Patraukė konkurse antrąją, o mišrių chorų kategorijoje pirmąją vietą laimėjęs choras „Ventspils“, savo organizaciniais ir darbo principais panašus į Klaipėdos profesinį chorą „Aukuras“ (vad.

A.Vildžiūnas). ► 15

MUZIKA

◄ „Ventspils“ vadovai yra aukštos muzikinės kvalifikacijos: choro meno vadovas – iškilus Latvijos dirigentas Aigaras Meri (g. 1978), kartu jis yra Nacionalinio Latvijos operos ir baleto teatro vyriausiasis chormeisteris; padėjėja – Astra Plostniecė, profesionali dainininkė, choro dirigentė.

Dėl aukšto, profesionaliam kolektyvui artimo meninio lygio „Ventspils“ buvo pakviestas į 2007 m. Latvijos dainų šventę Indianapolyje (JAV) ir surengė du dviejų dalių a cappella koncertus. Ventspilio miestas, kuriame – tik 43,2 tūkst. gyventojų (duomenys 2008 m.), turi tokį aukštą meninį lygį pasiekusį chorą! Aišku, kad kolektyvas turi ne tik puikius vadovus, bet ir pats dirba ne pramogaudamas, o sistemingai, pasiremdamas profesionaliai reiklia darbo metodika. Sektinas pavyzdys mūsų Kauno „Kamertonui“ ir Klaipėdos „Cantare“.

Unikalus Estijos nacionalinės operos vyrų choras, vadovaujamas Hirvo Survos.

Jis konkurse Klaipėdoje buvo geriausias lygių balsų chorų kategorijoje. Tai jaunų vyrų choras (!), choro studija – mokykla.

Joje veikia dvi skirtingos pagal amžių chorinės grupės – vyrų ir vaikų, kurios susijungusios padainuoja ir mišraus choro principu. Šis choras-studija yra Estijos pasididžiavimas, koncertavo Vakarų

Europoje, Izraelyje, Kanadoje, JAV ir kitur.

Choro vadovas H.Surva – vienas pačių iškiliausių Estijos choro dirigentų, įvairių chorinių asociacijų narys, apdovanotas daugeliu Estijos valstybinių premijų ir garbės ženklų.

Klaipėdos chorai Šį kartą S.Šimkaus konkurse dalyvavo net keturi Klaipėdos chorai ir trys iš jų pelnė daug balų bei aukštas vietas. Ypač verti pagyrimo du chorai.

Pirmiausia Klaipėdos universiteto (KU) Menų akademijos merginų choras (vad.

Z.Kariniauskienė), laimėjęs antrąją vietą lygių balsų chorų kategorijoje. Puikus šio choro pasirodymas tikrai vertas pagyrimo.

Pasisekė ir chorui „Cantare“ (vad.

A.Dambrauskas) – jis įvertintas taip pat, kaip ir „Kamertonas“ (skirtumas tik 0,8 balo). Jie abu laimėjo trečiąją vietą mišrių chorų kategorijoje. O juk „Kamertonas“ yra vienas geriausių Kauno chorų, 2014 m. pasaulio chorų olimpiadoje Rygoje apdovanotas aukso medaliu.

Fortūna šį kartą nusigręžė tik nuo moterų choro „Dangė“ (vad. J.Kiaulakytė).

Neretai būna, kad ir geram, stropiai pasiruošusiam chorui konkurse nepasiseka.

Apie atliktą muziką Konkurse vyravo Baltijos šalių naujoji nacionalinė chorinė muzika. Tokio pasirinkimo motyvų toli ieškoti netenka; šių šalių nacionalinė klasika, palyginti su naująja jų muzika, nėra itin gausi ar įvairi žanrais, be to, jau išdainuota. O naujoji – tiek latvių ir estų, tiek mūsų (J.Tamulionio, V.Miškinio, V.Augustino, G.Svilainio ir kitų) yra tiesiog reprezentatyvi, žinoma visoje Europoje. Gerai, kad naujoji muzika ir S.Šimkaus konkursą papuošė moderniomis spalvomis, ekspresyvumu ir optimizmu, žaismingumu, nesgi ir pats S.Šimkus – konkurso simbolis – nebuvo konservatorius. Atvirkščiai, savo kūrybinį stilių siekė tobulinti iki pat gyvenimo pabaigos.

Lietuviai šioje srityje latviams neprilygsta ir neturi realių galimybių prilygti ateityje.

Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“, vadovas A.Dambrauskas.

16

Ievos Stasiulaitytės nuotr.

langas

Įžvalgiai parinktas privalomas kūrinys mišriems chorams – V.Miškinio „O Salutaris Hostia“. Ne per daug sunkus, bet leidžiantis atverti visą vokalinių-techninių ir meninių gebėjimų paletę. Girdėjome gražių atlikimo versijų. Vyrų chorams (iš tikrųjų vien estams) teko J.Žigaičio „Išjojo jojo“ – itin sudėtinga, pas mus nedainuojama, prieinama tik vienam „Ąžuoliuko“ vyrų chorui. Didžiausia pagarba estų jauniems vyrams, taip puikiai, su temperamentu, iš visos širdies atlikusiems šį kūrinį. Jei jiems už tai nebuvo įteiktas joks specialus prizas, konkurso organizatoriai turi nuleisti akis. Gerai ir vaikų chorų (ypač „SolLaRe“ choro) atlikta privalomoji J.Tamulionio „Šarkela varnela“. Dėl D.Kairaitytės „Burna burna“ (...nebūk durna“) susilaikyčiau.

Chorų vadovai, buvo matyti, nesitenkina tradicine muzika, ieško ir randa negirdėtų kūrinių, kurie išaukština viso renginio meninę-informacinę reikšmę.

Nedidelė pastaba: vertėtų, pasinaudojant ir šio XX konkurso patirtimi, peržvelgti vieną reikalavimą. Reglamente nurodoma, kad antrojo turo „programoje turi būti ne mažiau kaip 3 kūriniai, tarp jų – renesanso arba baroko epochos kūrinys“. Bet gal geriau būtų klasicizmo, romantizmo ar postromantizmo (Vakarų Europos) ar visi šie stiliai kartu (buitine kalba „chorinė klasika“)? Tegul chorai pasirenka savo nuožiūra. Motyvas: renesanso ir baroko muzikos Baltijos šalys neturi. Jų tautinės chorinės tradicijos susiformavo vadinamojo „tautinio romantizmo“, kitaip sakant, tautinių sąjūdžių epochoje (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia). Renesanso muzikos atlikimo įgūdžių ir psichologinės pajautos jie neturi. Tokią muziką atlieka, tačiau jos atlikimo stiliuje nespecializuojasi. Nebūna ir universalių chorų. Vadinasi, laisvas klasikos pasirinkimas būtų racionaliau.

Vis dėlto prošvaistė yra „Konkurse mums svarbiausia ne prizai, o pats dalyvavimas“ – tradiciniai vadovo žodžiai chorui, nerimo prieš konkursą ar nusiminimo mantra, užkalbėjimas. Bet varžymosi aistros ir visas šios sudėties žavesys išlieka. Be jo nėra konkurso! Iš čia – nugalėtojų euforija, o pralaimėtojų širdyse – užgniaužtas, neišsakytas kartėlis. Bet

varžybų pozityvas didesnis, mažiau pralaimėjimo kartėlio būna, kai varžovai labiau panašūs ir „švarūs“ prieš reglamentą.

Nesiimu advokatauti estų vyrų chorui, kuris ir jo vadovas H.Surva, mačiau, namo ruošėsi akmeniniais, pajuodusiais veidais.

Garsioji, sistemingai dirbanti chorinė mokykla „prakišo“ vos metus-pusantrų repetavusiam latvių „Vēja balss“. Nacionalinė chorinė mokykla krinta prieš projektą! Yra dėl ko susimąstyti. Kartu mačiau, kiek pastangų teko padėti konkurso organizatoriui Algirdui Šumskiui kviečiant estus. Ar kada nors juos dar išgirsime Klaipėdoje? Vargu. Šiuo atveju S.Šimkaus konkursas nepakaltinamas, nepakaltinama ir žiuri, kurioje buvo ir latvis, ir estas. Juolab kad prof. R.Vanagas ir H.Surva yra tų dalykų žinovai ir kolegos, gal išsiaiškins, sušvelnins nuoskaudą?

O Latvijos chorai dabar ant bangos, pagirtinas jų masiškumas ir meninis meistriškumas, nacionalinė chorinė literatūra yra viena iškiliausių ne tik Europos, bet ir visame pasaulyje. Lietuviai šioje srityje latviams neprilygsta ir neturi realių galimybių prilygti ateityje. Džiaugiamės kaimynų pasiekimais, tačiau nuolatiniai pralaimėjimai konkurse, susitaikymas su esamybe be vilties ką nors pakeisti tolygu savęs nurašymui žemesnei kultūrai. Vis dėlto prošvaistė yra. Tereikia atidžiai įsižiūrėti į vertinimus, palyginti chorų pelnytus balus ir įsitikinsime – atotrūkis tarp Lietuvos ir Latvijos chorų nėra beviltiškas.

Nė kiek neabejoju, kad ir „Kamertonas“, ir „Cantare“, aktyviau dirbdami, galėtų prilygti puikiam „Ventspils“ chorui. Taip pat neabejoju, kad visų tų trijų chorų dainininkų sudėtis tolygi – apytikriai panašus skaičius „grynų“ mėgėjų ir muzikų profesionalų (muzikos mokytojų, pedagogų etc.).

Pagaliau dvi trečiosios vietos mišrių chorų kategorijoje („Kamertonas“ ir „Cantare“) ir dvi antrosios vietos kitose kategorijose („Gintarėlis“ ir KU merginų choras), dar ir viena trečioji vieta („Gaudere“), o svarbiausia – nedidelis balų skirtumas tarp jų ir aukščiau pakilusių latvių chorų nuteikia optimistiškai. Be kita ko, aukštai buvo įvertintas ir „Ave Vita“ choras.

Belieka džiūgauti, nusiteikti darbui ir drąsiau į konkursą kviesti kitus Lietuvos chorus. O jeigu 4–5 latvių chorai čia suėję į sceną geba darniai sugiedoti J.Vytuolio „Gaisma pils“, lietuviams belieka priimti šį kilnų iššūkį ir kitame – XXI S.Šimkaus konkurse parodyti, ką jie gali.

Iš Sopoto – su sidabru

Iš Sopoto choras „Dangė“ parsivežė sidabro diplomą.

Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“, vadovaujamas Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentės Juditos Kiaulakytės, po muzikinio apšilimo XX tarptautiniame S.Šimkaus chorų konkurse išvyko į Sopotą – Lenkijos festivalių sostinę. Gegužės 18–21 d. ten vyko 12-asis tarptautinis konkursinis chorų festivalis „Mundus Cantat“. Jame varžėsi kolektyvai iš Lenkijos, Tailando ir Lietuvos, kuriai atstovavo „Dangė“. Konkurse skambėjo trijų kategorijų muzika – sakralinė, pasaulinė ir spiričiuelis-gospelas-džiazas. Teisėjavo penki vokalinės muzikos profesionalai iš Lenkijos, Pietų Korėjos, Danijos ir Italijos.

Per keturias festivalio dienas kolektyvai dalyvavo iškilmingose eitynėse, dainavo atidarymo ceremonijoje, nekonkursiniuose koncertuose bei klausėsi kviestinių svečių iš Ispanijos, Kolumbijos, Lenkijos muzikinių programų. Konkursantai stebino aukšto lygio originaliais pasirodymais, o pagrindinį prizą laimėjo kamerinis choras „441 Hz“ iš Gdansko (Lenkija). Choras „Dangė“ pasirodė sakralinės muzikos kategorijoje, dainuodamas Jūrų Žvaigždės bažnyčioje.

Klaipėdietės atliko E.Carrapatoso „O, Magnum Mysterium“, O.Gjeilo „Ubi Caritas“, P.Janczako „Miserere“, G.Kalino „Ave Maria“. Kaip paaiškėjo, „Dangė“ laimėjo sidabro diplomą ir trečią kartą festivalio istorijoje skiriamą papildomą konkurso rėmėjų prizą.

Klaipėdietes aplenkė tik mišrus Mahidolo universiteto choras iš Bankoko (Tailandas).

Be konkursinės programos, „Dangė“ dar dainavo miesto aikštės scenoje bei koncerte „Skirtingų tautų muzika“ Šv.

Jurgio bažnyčioje, kur buvo šiltai priimta klausytojų.

▪

17

TEATRAS

G.B.Pergolesi komiška opera „Livjeta ir Trakolas“ (rež. R.Kaubrys) Klaipėdos muzikiniame teatre. Livjeta – R.Petrauskaitė, Trakolas – A.Kozlovskis.

Gimusi iš meilės „Livjeta ir Trakol Gegužės 19 ir 20 dienomis, beveik pačioje teatrinio sezono pabaigoje, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė dar vieną premjerą. Tai komiška vėlyvojo baroko kompozitoriaus Giovanni Battistos Pergolesi opera „Livjeta ir Trakolas“ („Livietta e Tracollo“). Spektaklis dinamiškas, žaismingas, spalvingas, trunkantis apytiksliai tik valandą, jis, atrodo, turėtų patikti Klaipėdos publikai, nuolat kur nors skubančiai ir pirmenybę dažniau teikiančiai lengvesnio žanro kūriniams.

18

Danguolė VILIDAITĖ

Veiksmas operoje, laikantis buffa tradicijų, plėtojamas gana greitai, čia daug persirenginėjimų (vyrai – moterimis, o šios – vyrais), farso, neįtikėtinų siužeto posūkių. Sakoma, kad šiame kūrinyje geriausiai galima pajusti neapolietišką XVIII a. pirmosios pusės kalbėjimo manierą, kraštui būdingą savotišką, gana šiurkštų humorą.

TEATRAS

teatrui – olas“ Keistoje ir tarsi visiškai mūsų laikams nelogiškoje istorijoje pasakojama apie jaunos, gudrios valstietės Livjetos (Rita Petrauskaitė, Rosana Štemanetian) siekį atkeršyti ne mažiau sumaniam vagišiui Trakolui (Artūras Kozlovskis, Modestas Narmontas). Ginčų ir intrigų kamuoliukas tarp pagrindinių personažų pinamas įtartinai aistringai, intensyviai, kol netikėtai išaiškėja, kad abu jie „pagauti“ didesnės jėgos, užvaldyti abipusio meilės jausmo, pabaigoje Trakolas pasižada pasikeisti.

Vytauto Petriko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Puoštis, „žaisti“, dainuoti Ypatingą šio spektaklio nuotaiką režisierius Ramūnas Kaubrys pradeda kurti, anot K.Stanislavskio, jau nuo pat rūbinės, lengvai, keliais štrichais: žiūrovams siūloma galimybė kartu su artistais dalyvauti fotosesijoje, personalas pasitinka papuoštas perukais, fojė – manieringas šokis stilizuotais a la rococo rūbais. Žodžiu, teatras smelkiasi į realybę. ► 19

TEATRAS

Jaučiama daug daug statytojų meilės. Ir teatrinio žavesio tikrai nestinga. ◄ O skambantys J.S.Bacho, G.B.Lully muzikos fragmentai nuteikia pakiliai, laukimui.

Prasidėjus vaidinimui išaiškėja, kad ir čia vyksta dvigubas žaidimas, matome teatrą teatre. Mat Livjeta klaipėdietiškame variante, pakeitus siužetą, tampa dainininke, o visi svarbiausi jo įvykiai nutinka tarsi per pertraukas, skubotai, grimo kambaryje, kur atlikėja laukia savo pasirodymų laiko. (Tiesa, pirmosios buffa žanro operos ir buvo sugalvotos kaip operos seria intermedijos, kaip atokvėpis po jos įtempto siužeto ir pernelyg pompastiškos kalbos.)

Gražus atradimas.

Scenoje matome veidrodį nosytei papudruoti, kabyklą, spintą, senovinį laikrodį, sudedamas kopėčias, butaforinius debesis – pro skylę juose vėliau žaismingai smalsaus fėjos. Čia daug įvairiausių 20

daiktų, reikalingų ir nelabai, veikiausiai užsilikusių po praėjusių spektaklių, nes tai juk užkulisiai. Kažkuriuo metu debesys pasukami savo fasadine puse, ir gal tai jau yra gerų pokyčių pagrindinių veikėjų santykiuose ženklas.

Fone praslenka šešėlių kontūrai: fantomo (Viktorija Gulnickaja, labai išraiškingas personažas, choreografija – Taurūno Baužo), skėčio, kažkokio arklio.

Jautiesi keistai, tarsi dar viena uždanga mus skirtų nuo svarbiausio veiksmo, rimto ir gilaus.

Vėliau, spektaklio metu, tos paslaptingos figūros įgauna spalvas, pasirodo realiai, o paskutiniame epizode išaiškėja svarbiausia jų paskirtis, bet ne šiam, o kažkokiam kitam vaidinimui, į kurį mes nebuvome pakviesti ir dabar galime grožėtis tik nedideliu jo epizodu – skambanti Almirenos arija iš G.F.Händelio operos „Rinaldas“ yra svarbus finalinis akcentas, sužimba tarsi deimantėlis. Ši arija pasirinkta ne veltui, ji yra vienas gražiausių baroko vokalinės muzikos numerių.

Nors vietoje jos logiškiau tarsi būtų buvę padainuoti kurį nors „Adriano Sirijoje“ fragmentą. Mat „Livjeta ir Trakolas“ ir

TEATRAS

buvo sumanyta kaip šios operos intarpai, atliekami pertraukų metu.

Charakterių spalvos...

Dvilypumas, nors ir kitoks, užkoduotas ir pačioje G.B.Pergolesi muzikoje, kurioje šmaikščiai parodijuojami kai kurie rimtosios operos bruožai. Pavyzdžiu galėtų būti pirmasis ryškus Trakolo solo, tipiškas lamento, su jausmingomis dejonių, maldavimo intonacijomis – personažas, persirengęs moteriškais rūbais, apsimeta elgetaujančia lenke. Juokingiausia, kad dainuojama vyrišku žemu balsu, net nebandoma jo keisti, o kantilena nuolat pertraukiama šiurkščiomis replikomis – tai vagišiaus patarimai draugui. Vėliau, pagautas vagiant ir laukiantis bausmės, jis vėl rimtai, patetiškai kreipiasi į dievus, žemės stichijas.

Kai kurios spektaklio mizanscenos atrodo tokios pažįstamos, matytos jau daug kartų, kažkur, kažkada. Bet jos tiesiog tobulos. Pasirodžius paklode apsigaubusiam Fačendui (Tadas Jakas), tikrai žinai, kaip į tai reaguos Trakolas, – pašoks, iš išgąsčio

sušuks. Aikštinga ir koketiška Livjeta tai miegančia apsimeta, tai mirusia – tarsi tik ir telaukia bučinių (žavingai interpretuota R.Petrauskaitės). Taip čia ir turi būti.

Tokios šio žanro taisyklės.

Opera nedidelė, kamerinė ne tik laiko apimties požiūriu, bet ir veikėjų joje nedaug – tik devyni, jiems pritaria instrumentinis ansamblis (dirigentas – Dmitrijus Zlotnikas). Bet didžiausias krūvis tenka pagrindiniams personažams, realiai dainuojantys yra tik jiedu. Solo, duetai ir rečitatyvai nuspalvinti įvairiausiomis emocijomis – kančios ar džiaugsmo šūksniais, grasinimais, maldavimais... Tai vaidinime atskleisti ir yra sunkiausia. To klaipėdietiškoje interpretacijoje šiek tiek ir pritrūko.

Būtent ryškesnio temperamento.

... ir idealo paieškos Galima sakyti, kad G.B.Pergolesi panaudojo tiek melodinių idėjų, kiek jų yra tekste, sekė kiekvieną balso pasikeitimą žodyje.

Yra čia ir lėtų, ištęstų, jausmingų temų, ir nepaprastai virtuoziškų, sudėtingų

figūracijų. Ne visada naudojamas patogus diapazonas. Tad galvoti, kad šis kompozitorius rašė tik grakščią, paprastai atliekamą muziką, nėra teisinga. Tas baroko lengvumas labai apgaulingas.

Iš dviejų matytų premjerinių pasirodymų – profesionalių artistų ir studentų – geresnį įspūdį paliko, labiau prie idealo priartėjo pirmasis. Lyginant Trakolo perteikimo variantus, M.Narmontas savo veikėjui atrado daug daugiau charakterio spalvų. Jo Trakolas tikrai pamilo Livjetą, tas momentas aiškiai parodomas.

Nors muzikinė pastatymo dalis buvo papildyta ir kitų autorių kūriniais (G.B.Sammartini, A.Vivaldi, G.F.Händelio), spektaklis taip ir liko pernelyg trumpas. Dabar galime tik pasvajoti, kaip opera būtų suskambėjusi, sujungta su „Adrianu Sirijoje“, kaip iš pradžių buvo sumanyta.

O šiaip pastatymas smagus, nuotaikingas, scenografija (dailininkė scenografė – Kristina Kasparavičienė) ir kostiumai (kostiumų dailininkė – Vilija Šuklytė) gražūs, nors ir neprabangūs, jaučiama daug daug statytojų meilės. Ir teatrinio žavesio jam tikrai nestinga.

21

ŠOKIS

Šiuolaikinė „Fausto per vizualumo ir vy Birželio 3-iosios vakarą Klaipėdos kultūros fabrike pristatytas šokio spektaklis „Faustas“ – trečiasis jaunojo choreografo ir vis dar studento – Klaipėdos universiteto Menų akademijos (KU MA) Šokio katedros magistranto Taurūno Baužo „produktas“. Pirmuosiuose dviejuose – „Spalio tylėjimas“ (2014) ir „Pradžioje buvo Kafka“ (2015) – jau nagrinėti įtempti vyromeilužio ar tėvo ir sūnaus tarpusavio santykiai, netektys, kiti išgyvenimai. Šįkart ir vėl ryžtasi imtis panašios temos. Šokio spektaklio „Faustas“ (choreogr. T.Baužas, rež. E.Lazdovskaja) fragmentai.

Violeta MILVYDIENĖ

Siekta, ieškota, bandyta Šiuo laikmečiu vyriškumo problema tampa itin aktuali. Ne veltui tokia tema figūravo valstybiniame dvyliktokų lietuvių kalbos ir literatūros egzamine. Atviromis „skausmingomis“ mintimis imponavo ir neseniai perskaityti psichologo ir rašytojo 22

Vytauto Čepo straipsniai „Kaip atskirti vyrą“ ir „Būti vyru“*. Šokio spektaklis irgi prisilietė prie šios temos. Pasirinkęs vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango Goethe’s filosofinę dramą „Faustas“, T.Baužas teigė norįs išryškinti Fausto ir Margaritos tragediją, jų meilės dramatizmą, aistrą, viliones <…> pažinimo troškulį ir asmenybės ribotumą <…> . Dar, pasak idėjos ___________________ * http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/sociumas/ kaip-atskirti-vyra-1468186/ http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/buti-vyru-1469300/

autoriaus, siekta sujungti šokį ir teatrą, t. y. ieškota, kaip žiūrovams ne tik šokiu, bet ir vaidyba dar aiškiau perteikti faustiškojo žmogaus istoriją. Ir vėl bandyta atsakyti į klausimus, „kada žmogus tampa laimingas?“, „kas yra meilė ir pagunda?“, „kaip žmogui rasti pusiausvyrą tarp racionalumo ir jausmų?“ O vienas svarbiausių tikslų – atskleisti vyro egzistencinį pasaulį bei jo paklydimus**. ___________________ **http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturosnaujienos/taurunas-bauzas-svarbu-klausyti-konori-tavo-kunas-1464578/ 2016-05-24, 13:01 / Rūta Kazlauskaitė

šokis

to“ interpretacija: yriškumo prizmę

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Manipuliuojama vaizdais Nuo pat pradžių publika, susodinta eilėmis ant rombu išdėstytų kėdžių, panardinama į akliną tamsą. Grindų kampučiuose degančios siauros neoninės švieselės ilgainiui išryškina šviesios spalvos žiūrovų rūbus, kaip ir chaotiškai po sceną judančius baltus kojų raiščius. Ilgokai besirutuliojanti ir užsitęsusi įžanga – nieko originalaus ar iki šiol nematyto, nepatirto, modernaus ar stilingo...

Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) aktoriai (Evelina Lozdovskaja, Gytis Šimelionis, Gabija Staniulytė, Laima Akstinaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Artūras Lepiochinas, Kristina Švenčionytė), nors atrodė belyčiai, vis dėlto – bent išoriškai – labiau vyriški. Juodai apsirengę aštuoni personažai su dujokaukėmis ant veidų, vaizduodami tamsiąsias jėgas, panašu, improvizuotai šliaužioja kvadratinėje aikštelėje, paskui ratu rangosi aplink Faustą ar (ir) savąjį valdovą Mefistofelį. Gilus kvėpavimas kartu su muzikos garsų kakofonija (garso režisierius

/ kompozitorius – Jonas Raudonius) pamažu virsta garsiu šnypštimu.

Kitame fragmente atliekant kampuotus laužytus rankų ir galvos pratimus, ritmiškai judama erdvėje visa grupele. Gausybe kūno kontrakcijų pasižymėjusi ir toliau vyraujanti artistų „kalba“ (krūtinės ląstos atvėrimas iš saulės rezginio) – pernelyg tiesmuka, neįtikinanti.

Ir toliau manipuliuojama vizualumu – siauri prožektorių pliūpsniai, tiesiai į veidą plieskiančios vibruojančios švieselės užgožia esminius psichologinius niuansus, kompensuoja choreografinio „teksto“ stoką. ► 23

ŠOKIS

Nardė ir sklandė ore ◄ Perskrosti nakties tamsą (ne vien tie-

siogine žodžio prasme) patikėta aukščiausią profesionalumo lygmenį pasiekusiai, kuo toliau – tuo efektyviau pasirodančiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės atlikėjai, kūrybiškai ir pedagogiškai KU MA Šokio bei Teatro katedrose dirbančiai šokio magistrei Aušrai Krasauskaitei.

Keliuose jos „entrée” (pranc. – išėjimuose) ir duetiniame šokyje nestigo nei kūno plastikos, nei gyvybiškai transliuojamo emocinio užtaiso. Išties pradžioje jai užteko tik vaikščioti... tarsi podiumu manekenei, demonstruojančiai subtilaus smaragdo spalvos (su turkio lašeliu, dar vadinamos atspindžiu vandenyje) ilgą tiulio sijoną, atliepiantį akių šešėlius (kostiumų dailininkė – Ugnė Tamuliūnaitė, grimas – Rimos Gaiduk).

Tačiau toks įspūdis – pradinis, paviršutiniškas. Dėl šviesos efektų ir besidriekiančio šleifo žaismės Margarita tarsi nardė bangose, kojomis neliesdama žemės, o akimirksniais tarytum sklandė ore, lyg virpanti plaštakė.

Minimalistinė ir suaižėjusi Kaip ir J.W.Goethe’s kūrinys, ir šis spektaklis – ne vientisas, o sudurstytas iš kelių

Šokio spektaklio centrinė ašis – stipriausią išorinį įspūdį palikusi vizualizacija.

24

epizodų ir suaižėjusių šokio (veikiau tiesiog – judesio) scenelių. Performansas – iš principo būtų tikslesnis jo įvardijimas.

Minimalistine choreografija paremtas pagrindinio herojaus – Fausto (KVMT baleto trupės atlikėjas Simonas Laukaitis) – vaidmuo. Šiame solo norėjosi ryškesnio asmenybės atskleidimo, gilesnio perteikimo, gausesniais ir įvairesniais šokio elementais įkūnyto amplua. Privalėjusį dominuoti (visame spektaklyje – juk toks jo pavadinimas!) herojų valdo apatija arba desperacija, pernelyg greitai pasidavus demoniškai provokacijai parduoti sielą dėl savo vidinės tuštybės.

Ypač daug „tuščiažodžiaujama“, regis, netvirtai subalansuotuose Fausto ir Mefistofelio duetuose (pastarajam užšokant ant pirmojo nugaros, abiem sukantis ir pan.).

Jei satisfakcija kažkiek priminė dvikovą, vėlesniuose, primityvokuose epizoduose vieno pastangos pakerėti, o kito – ištrūkti atrodo bevaisės ir visiškai bergždžios.

Fragmentas, kai keturi sijonuoti vyrukai nuogomis krūtinėmis Faustą susaisto virvėmis ir jas tampo, – taip pat banalokai sukomponuotas (o gal tinkamai neįgyvendintas?) sumanymas.

Bejėgiškumu padvelkė Mefistofelio (KJT narys Donatas Želvys) siekis sugundyti nestabilų mokslininką – kaukėtam įvaizdžiui aiškiai pritrūko vyriškesnės jėgos, negatyvios pulsuojančios energetikos.

Apskritai jųdviejų „konfliktai“ glumina neįtaigumu bei, drįsčiau teigti, vaidybiniu vakuumu. Nejučia įsivaizdavau šokėją

Mantą Černecką (beje, sėdėjusį netoliese ir stebėjusį veiksmą iš šalies) – neabejoju, abiem vaidmenims jis būtų potencialiai tinkamas ir, tikiu, būtų labiau išraiškingas.

Netikėčiausiai, kontrastingai nuskambėjęs Frédérico Chopino preliudas (Op.28. No.4 in E-minor) – plačiai žinomas pakiliai romantiškas kūrinys – ypač drastiškas muzikinis intarpas, iškritęs iš bendro konteksto. Ar ši vienintelė (kelių minučių trukmės) moderniosios baleto stilistikos kompozicija – nostalgiško atsisveikinimo aliuzija? Ar meilės išraiška, kurią būtų galima pavadinti „Sustok, akimirka žavinga“? Juolab neaiškus, neišryškintas momentas, kai Margarita tampa nebe mylimąja...

Vaizdas laimi prieš esmę Kartu su spektaklio režisiere E.Lozdovskaja sumąstytas T.Baužo kūrinys savo apimtimi, prasmės pagrindimu, choreografiniais parametrais labiau priminė jei ne skubotą, tai gana formalų kūrybinį procesą, kurio centrinė ašis – stipriausią išorinį įspūdį palikusi vizualizacija (šviesų dailininkai – Nerijus Gedminas ir A.Lepiochinas).

Taigi galutinis (praktinis) rezultatas nesutampa su preliminariai pateikta samprata, gana drąsiai suformuluotais teiginiais.

Pagrindinės koncepcijos liko neišplėtotos, į keliamus klausimus nė kiek neatsakyta, o ir skelbiama „nepasotinamo žmogaus problema“ jokiais rakursais neįžvelgiama.

BIBLIOTEKŲ METAI

„Knygosūkis“ – literatūrinis stalo žaidimas

Bibliotekos sukurtas žaidimas – įvairiapusis, apima lietuvių ir užsienio šalių rašytojus, knygas ir jų personažus nuo antikos iki šių dienų detektyvų. „Knygosūkio“ dėžutėje galima rasti net 400 kortelių su klausimais, užuominomis ir atsakymais.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka, siekdama tenkinti jaunimo interesus, kartu skatindama jį domėtis literatūra, įgyvendina projektą „Knygosūkis: žinok, skaityk, mėgaukis“ ir sukūrė įdomų, unikalų, pirmąjį Lietuvoje skaitymą skatinantį literatūrinį stalo žaidimą „Knygosūkis“. Žaidimas skirtas jaunimui, bet jį gali žaisti visi besidomintys lietuvių ir užsienio literatūra.

Rasa SKUDIKĖ

Sukūrė patys Žmonės žaidimus kūrė jau gilioje senovėje. Jie buvo ne tik geras būdas praleisti laisvalaikį, bet kartu ir tobulėti, mąstyti, strateguoti, skaičiuoti ir pan.

Stalo žaidimai per visus amžius užėmė gana svarbią vietą mūsų istorijoje. Vienas pirmųjų stalo žaidimų „Senet“, atrastas Egipte, sukurtas maždaug 4-ąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Dabartiniais kompiuterizacijos, interneto, socialinių

tinklų laikais stalo žaidimai gali atrodyti tikra atgyvena. Tačiau jie populiarūs ir šiandien. Miestuose kuriasi stalo žaidimų klubai ir asociacijos. Vis dažniau prie stalo žaidimų galima sutikti jaunų žmonių, susižavėjusių šia turininga ir užkrečiama pramoga, kuri tampa lyg tradicija susirinkti prie bendro stalo gyvam bendravimui. Šių laikų jaunimas, arba vadinamoji Y karta, tikisi galimybės augti, tobulėti ir neslepia didelių asmeninių ambicijų, jos atstovams svarbu patikti, būti žinomiems ir geresniems už kitus. Jie nori būti nepralenkiami, geriausi. Stalo žaidimai šią galimybę jiems suteikia. Žaidimas nėra

paprastas laiko praleidimas. Yra įvairiausių stalo žaidimų, kurie net mums nepastebint lavina mūsų ir artimųjų protą.

Idėja sukurti stalo žaidimą Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai kilo, kai rašant kitą projektą dėl kiemo skaityklos įkūrimo pradėta ieškoti papildomos veiklos. Norėjosi, kad tai būtų ne tik įdomus, bet ir turiningas užsiėmimas, kuris skatintų skaityti lietuvių ir užsienio literatūrą. Kadangi jaunieji skaitytojai labai domisi stalo žaidimais, bandyta surasti literatūrinį stalo žaidimą ir jį jiems pasiūlyti. Deja, tokio žaidimo lietuvių kalba nepavyko aptikti. Tada ir kilo idėja patiems ji sukurti. ► 25

BIBLIOTEKŲ METAI

◄ Prasidėjo ilgas, kupinas naujų patir-

čių, iššūkių, azarto ir smalsumo etapas. Iš bibliotekos Atviros erdvės jaunimui projekto „Knygosūkis: žinok, skaityk, mėgaukis“ organizatopriai pasiskolino visus stalo žaidimus ir juos išanalizavo, skaitė taisykles, žaidė, rinko geriausius, patraukliausius, įdomiausius. Jie bandė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti mūsų žaidimas, kas jame turėtų būti patrauklaus, įdomaus, kitaip nei kituose stalo žaidimuose. Po ilgų diskusijų ir ieškojimų apsispręsta dėl dėžutės dydžio, žaidėjų amžiaus, žaidimo trukmės, klausimų kiekio ir kt. Surengtas konkursas žaidimo pavadinimui. Buvo įvairių pasiūlymų – „Literatūrosūkis“, „Knygius“, „Suk galvą, bet saugok sprandą“ ir kitų. Tačiau nugalėtojo vardą pelnė „Knygosūkis“ – I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus, rašytojo, skulptoriaus Juozo Šikšnelio sugalvotas pavadinimas.

Jame telpa viskas – ir knygos, ir galvosūkis.

Skaitant knygas dažnai iškyla įvairių klausimų, minčių, galvosūkių. O kartais knygose ieškome atsakymų į gyvenimo galvosūkius.

Nebuvo taip paprasta Kadangi žaidimas – literatūrinis, apimantis ir lietuvių autorius, norėta, kad patys knygų autoriai bei kiti garsūs Lietuvos meno atstovai prisidėtų prie jo kūrimo. Juk kas, jeigu ne jie, geriausiai išmano literatūrą, kultūrą, jaučia jos pulsą. Buvo išsiųsta per 500 elektroninių laiškų su prašymu ir kvietimu prisidėti kuriant pirmąjį Lietuvoje literatūrinį stalo žaidimą. Biblioteka pasirūpino kvietimais, kurie buvo dalijami per įvairius renginius. Juos taip pat dalijo Knygų mugėje Vilniuje.

Sukurti literatūrinį klausimą nebuvo taip paprasta, nes reikėjo sugalvoti ne tik aiškų, trumpą klausimą ir atsakymą į jį, bet ir užuominą, kuri padėtų atsakyti į klausimą. Biblioteka labai džiaugiasi, kad Lietuvos dainininkai, aktoriai, rašytojai nepabūgo šios užduoties, prisidėjo prie žaidimo kūrimo, atsiuntė savo sugalvotų klausimų. Tiesą sakant, sulaukta įvairių reakcijų, nuomonių bei atsakymų – vieni labai palaikė, kiti buvo per daug užsiėmę, kad prisidėtų. Vienas pirmųjų savo klausimą atsiuntė dainininkas, muzikantas, aktorius, prodiuseris Andrius Mamontovas. Prie žaidimo prisidėjo ir dainininkė Aistė Smilgevičiūtė, aktorė Nijolė Nar26

montaitė, dailininkė Sigutė Ach bei kiti.

Vienas įdomiausių atsakymų buvo vieno iš rašytojų: „Dėkoju už kvietimą. Tačiau tegu tokiuose „žaidimuose“ dalyvauja jaunesni už mane. Tai G.Grajauskas, D.Sobeckis ir kiti“. Įdomus iniciatorių pokalbis vyko su rašytoju, bardu Edmundu Janušaičiu, kuris paskambinęs atsiprašė, jog negali prisidėti prie žaidimo kūrimo, nes nėra kūrybingas ir nesugalvoja klausimų. Tačiau pokalbio metu jis uždavė ne vieną įdomų klausimą, kurie vėliau buvo įtraukti į šį žaidimą.

Klausimų su linkėjimais biblioteka sulaukė iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat iš Londono bei tolimosios Amerikos.

Išsiųsta per 500 elektroninių laiškų su prašymu ir kvietimu prisidėti kuriant pirmąjį Lietuvoje literatūrinį stalo žaidimą. Žaidimo dėžutėje galima rasti net 400 kortelių su klausimais, užuominomis ir atsakymais. Jų kūrimas įsuko į labai įdomų knygų, autorių, personažų pažinimo pasaulį nuo Hanso Kristiano Anderseno pasakų iki šių laikų jaunimo pamėgtos literatūros.

Kurti „Knygosūkį“ nebuvo lengva, ypač kai procesas persirito į antrąją pusę ir liko paskutinis šimtas tuščių kortelių. Galvose sukosi tie patys autoriai, tos pačios knygos, tie patys atsakymai, užuominos, mintys...

Klausimų kūrimą sunkino tai, kad kiekvienam jų reikėjo sugalvoti po užuominą, kuri padėtų į jį atsakyti. Kartais pavykdavo sukurti keletą klausimų tam pačiam atsakymui, o užuomina vis sukdavosi kažkur mintyse. Ypač sunku buvo sugalvoti užuominas atsakymams, kuriuose figūravo vardas ar pavardė. Nemažai tokių tiesiog nepateko į žaidimą. Taip pat knygos, autoriai, personažai labai skirtingi – apie vienas knygas ar autorius pavykdavo sugalvoti begalę klausimų, kiti atrodė neįdomūs, be spalvingos biografijos. Nors žaidimas kurtas ir iš perskaitytos literatūros, ją reikėjo iš naujo vartyti, skaityti, prisiminti. Viena populiariausių knygų, apie kurią daugiausia klausimų sulaukė bibliotekininkai, – Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Taip pat buvo populiarus Oscaro Wilde’o „Dorijano Grėjaus portretas“. Vis dėlto apsispręsta, kad apie vieną knygą ar autorių žaidime negali

būti tiek daug informacijos. Taigi „Knygosūkyje“ nerasite daug pasikartojančių knygų ar autorių – žaidime paminėti net 225 autoriai, 172 knygos. Žaidimas – įvairiapusis, apimantis tiek lietuvių, tiek užsienio šalių rašytojus, knygas ir jų personažus nuo antikos iki šių dienų detektyvų.

Padeda laimės ratas Žaidimo dėžutėje, be kortelių, yra laimės ratas, kuris padeda žaidėjui nežinant teisingo atsakymo. Išsukus laimės ratą, galima išgirsti užuominą į atsakymą, pasinaudoti internetu arba iš karto gauti teisingą atsakymą. Yra galimybė, kad atsakymo ir pagalbos, deja, negausite.

Atsakydami klausimas po klausimo, žaidimo figūrėlėmis dalyviai eina žaidimo lenta ratu, kol pasiekia paskutinį langelį ir laimi. Vieno žaidimo metu vienas žaidėjas atsako į 10–30 klausimų, todėl žaidimą su 400 kortelių žaisti nepabosta dar ir dar kartą, o knygos, autoriai, personažai visą laiką bus nauji, įdomūs ir įvairūs. Be to, nors žaidimas ir literatūrinis, tačiau norint laimėti reikia turėti ne tik literatūrinių, bet ir geografijos, istorijos, užsienio kalbų ir net matematikos žinių. Pavyzdžiui, atsakant, kiek Williamas Shakespeare’as parašė sonetų, užuomina sufleruoja, kad „šis skaičius triženklis, o iš antrojo atėmus pirmąjį, gausite trečiąjį skaičių“. Žaidžiant daugumą glumina, atrodo, visai paprastas klausimas: „Kas parašė eilėraštį „Mano batai buvo du“?“. Visi jį mokame mintinai, žinome ir prisimename iš vaikystės, o ar tikrai žinome, kas jį parašė?..

Kūrusieji „Knygosūkį“ susidarė literatūros sąrašus, kurias knygas planuoja perskaityti artimiausiu metu. Žaidimo kūrimas ne tik praturtino žinias, paskatino skaityti, bet ir suartino kuriančiuosius, skatino diskusijas literatūros tema. Šio literatūrinio stalo žaidimo kūrimą remia Lietuvos kultūros taryba. „Knygosūkį“ vasaros metu galima žaisti I.Simonaitytės bibliotekos kiemo skaitykloje arba išvykose Klaipėdos regiono viešosiose bibliotekose, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Atvirose jaunimo erdvėse.

Bibliotekininkai tikisi, kad literatūrinis stalo žaidimas „Knygosūkis“ bus įdomus jaunimui, skatins skaityti, o ateityje ketina kurti jo papildinius ir vėl kvies žaisti.

kinas

Sudėtingi superherojų sapnai: nauji iššūkiai Holivudo industrijai Vasarą Holivudas tradiciškai įjungs aukščiausią „blokbasterių“ pavarą, nors po epinius pelnus generavusio pavasario reikės ieškoti kažko panašaus į Džeimso Bondo ateities technologijų žaisliukus. Naujausi kino komiksai ne tik pramušė biudžeto ir efektų galimybių kupolą, bet ir atskleidė nepasotinamą kūrėjų ir žiūrovų alkį sudėtingiems siužetinių linijų patiekalams. Net jeigu scenarijus kaip picos paplotis gaminamas, kad išryškintų veiksmo ingredientų skonį, jis privalo būti daugiasluoksnis, traškus, apkepęs ir neprisvilęs. O kai kuriais momentais jis turi akivaizdžiai dominuoti prieš tuos akį traukiančius elementus, kurie, neturėdami teisingai paruošto pagrindo, atsidurs kvailokoje gravitacijoje be idėjos, konfliktų ir charakterių šventosios scenaristinės trejybės stuburo.

Kadras iš filmo „Iksmenai: Apokalipsė“.

Aivaras DOČKUS

Kinas technologiškai ir siužetiškai sudėtingėja. Šią teoriją įrodo griausmingiausios Holivudo pavasario premjeros, į kurių atskiras detales su pašaipa nebegali žvelgti net priekabiausi nepriklausomo kino gerbėjai. Daugelis jų ir toliau ignoruos komiksų herojų mūšius, tačiau esminis faktas liks nepaneigiamas – sėkmingų mažabiudžetinių juostų režisieriai vis tiek vieną dieną užsimanys išbandyti save didelio projekto filmavimo aikštelėje, o nepamirštamais persikūnijimais išgarsėję aktoriai vilksis superherojų kostiumus, kurie pašimtgubins jų honorarų sumą ir pamilijongubins atpažįstamumą.

Kaip komandinis sportas Įspūdingieji kino reginiai sudėtingėdami brangsta. Jei prieš porą metų kūrybinė grupė išsiversdavo su 100–150 mln. JAV dolerių, dabar išlaidos vienam „komiksiniam blokbasteriui“ skaičiuojamos nuo 200 iki 250 mln. Pinigai išsilaksto ne vien specialiesiems efektams ir veiksmo scenoms, bet ir daugiaveidei ryškiausių žvaigždžių kariaunai.

Pamirškite formulę: herojus + jo mergina + geriausias draugas + niekšas = štai tiek pakanka žinomų aktorių. Dabar herojai ir niekšai kaunasi komandomis, kaip sporto varžybose. Komandai vadovauja kapitonas, o žaidėjai atlieka konkretų sau skirtą vaidmenį aikštėje. Dažnai viename aikštės plote susiduria du tos pačios pozicijos skirtingų komandų žaidėjai – superherojai. ► 27

kinaS

◄ Grumtynėse vienas prieš vieną visi išsi-

rankioja savo priešininkus. Po jų kostiumais slepiasi kelių kategorijų aktoriai.

Pirmoji kategorija – garsenybės. Kategorija skirstoma į du porūšius. Pirmasis porūšis – nuobodžiaujančios įžymybės, kurios tą patį superherojų vaidina jau kelintą kartą iš eilės. Jų meistriškumas ir įdirbis neleidžia nukristi žemiau padoraus lygio, todėl jos išsamiai laiko herojaus liniją, neieškodamos charakterio gelmių.

Kai kurie kartais dar prisimena įsipareigojimus menui bei prodiuseriams ir blyksteli įdomesniais bruožais. Antrasis pirmosios kategorijos porūšis – pirmą kartą į superherojaus kostiumą įšokę žymūnai, kuriems viskas nauja, smalsu ir nesustabdomai norisi pademonstruoti visas „Oskaro“ laureatų ir nominantų galias.

Taip gimsta spalvingi komiksų personažai, kurie pilkėja sulig kiekviena nauja dalimi.

Išimtis – „iksmenas“ Michaelis Fassbenderis, kuris tikriausiai beprotiškai mėgsta savo profesiją, nes kiekviename vaidmenyje išsemia save iki dugno.

Antroji kategorija – kylančios žvaigždės. Jiems įprastai skiriami artimiausių kapitonų padėjėjų arba didžiausių niekšų vaidmenys. Kylantieji pasirengę apnuoginti vidurius, kad nustumtų pagrindinius

į antrąjį planą ir kitą kartą nustvertų patį riebiausią kąsnelį. Kino komiksuose situacija šuoliui į beribes aukštumas itin palanki: jei prodiuseriams ir žiūrovams įsiminė tavo personažas, jam gali būti kuriamas atskiras filmas ar net jų serija.

Trečioji kategorija: pripažinti kino grandai epizodiniuose vaidmenyse.

Formai palaikyti ir piniginei papildyti solidaus amžiams tetulėms ir dėdulėms idealiai tiks patarėjų, globėjų, auklėtojų, politikų, prezidentų, techninio arsenalo valdytojų rolės. Žiūrėk, dar jie privers jus į juos spoksoti išsižiojus ne tik dėl kultinio kalibro, bet ir dėl jų „dabar ir čia“ improvizacijų.

Ketvirtoji kategorija nenumaldomai entuziastingiausia – mažai žinomi naujokėliai, neretai atkeliavę iš televizijos serialų ar iš teatro scenos. Laimėję atranką jie jaučiasi lyg ištraukę laimingiausią pasaulyje loterijos bilietą, tad neriasi iš kailio, kad būtų pastebėti ir įvertinti naujomis sutartimis. Vieni pasinaudoja šansu ir nukonkuruoja vėpsančias garsenybes, kiti organiškai įsilieja į bendrą visumą, stengdamiesi nesugadinti bendro paveikslo, treti „perspaudžia“.

Keturios kategorijos, keturios kino komiksų premjeros: „Betmenas prieš

Supermeną: teisingumo aušra“, „Deadpool“, „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“, „Iksmenai: Apokalipsė“. Trys dešimtys žinomų aktorių, kurių personažams scenaristai (vieniems dosniai, kitiems šykščiai) išdalijo laiką ekrane.

Skiriasi aktorių motyvacijos Geriausiai susižaidusi atrodo „iksmenų“ komanda: Jamesas McAvoy‘us mėgaujasi vidiniais savo herojaus Čarlzo Ksavjė triukais, kai kitiems tenka išsijuosus plušėti įgyvendinant veiksmo epizodų schemas.

Serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ aktorius Evanas Petersas smaginasi ir „griežia solo“ kiekvienoje scenoje išryškindamas personažo – Gyvsidabrio – kontūrus ir tapdamas publikos numylėtiniu. Jau minėtas M.Fassbenderis atsiduoda sielvarto prislėgto Magneto dramai, perkeldamas ją į Shakespeare’o pjesių puslapius. Nicolas Houltas – Žvėris – atsiskleidžia mažais, bet pastebimais žingsneliais. Aktoriai jaunikliai įtaigiai stengiasi atitikti pripažinto kalibro kolegų lygį ir jiems tai pavyksta.

Oscarui Isaacui ir Rose‘ai Byrne – per maži plyšiai atsiskleisti, tad jie tiesiog ne-

Kadrai iš filmų „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“, „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“, „Iksmenai: Apokalipsė“ ir „Deadpool“.

28

kinas

blogai dalyvauja. O štai „Oskaro“ laureatė Jennifer Lawrence nepadoriai demonstratyviai snūduriuoja. Jai čia taip neįdomu, jog, regis, tuoj ims ir išeis arba sudraskys kompiuterinės grafikos meistrų piešinius, kad liktų prie žaliųjų ekranų ir žiūrovams parodytų, jog visa tai tik nelemta apgaulė, kurioje ji verčiama būti prieš savo valią.

Abejingas veidas šaukte šaukia – duokite man pagrindinį vaidmenį arba sudie!

Henry’o Cavillo susidomėjimas pagrindiniu vaidmeniu pamažu blėsta. Galbūt todėl, jog laiką ekrane Supermenui tenka dalytis su Betmenu. O jį vaidinantis Benas Affleckas – supermotyvuotas, nors pasaulį kelis kartus gelbėjo „Drąsiaširdyje“ ir kino komiksai jam nėra Holivudo atradimas. Motyvacija pateisinama pačios situacijos šviežumu ir intriga: Benas ilgam gauna Betmeno etatą. Be juostos „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ numatyti dar keturi Afflecko pasirodymai Briuso Veino vaidmenyje.

Netrukus keliausime į kino teatrus žiūrėti „Savižudžių būrio“ premjeros, o netolimoje ateityje išvysime atskirą Betmeno projektą, kurį režisuos Affleckas, scenarijų rašys Affleckas, pagrindinį vaidmenį atliks Affleckas. Betmenas taps Benmenu.

Tad negali pykti, kad Affleckas stengiasi nustelbti Cavillą. Ir negali stebėtis, kad Cavillas pasitraukia į antrąjį planą. Natūrali rokiruotė.

Labiau nustebina tai, kaip grandioziniame „Betmeno prieš Supermeną“ reginyje pranyksta Amy Adams ir kompanija. Tarsi efektų iliuzionistai juos būtų ištrynę, bet nespėję iškirpti. Šie naujųjų technologijų genijai pasirodė esantys bejėgiai prieš Jesse’o Eissenbergo ryžtą sukurti neatmestinį Lekso charakterį. Kai kuriose vietose jo šou primena galingą monospektaklį, nepaisantį šalia galiojančių komandinio darbo taisyklių. „Betmenas prieš Supermeną“ virsta dvikova – Affleckas prieš Eissenbergą. Lygiosios, kuriose laimi abu.

Daugiau nei milijardą dolerių surinkusiame, kritikų išliaupsintame filme „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ nėra nė vieno įdomesnio aktorinio darbo. Tragiškai prastų taip pat nėra. Visi vienodo lygio, kuris padeda nepriekaištingai įgyvendinti šmaikščius susišaudymus dialogais ir fantastiškai realistiškas bei realistiškai fantastiškas kovų scenas. Robertas Downey Jr. knarkia pasišvilpaudamas dar nuo trečiosios „Geležinio žmogaus“ dalies. Ar

ne laikas būtų jį išlaisvinti nuo slegiančio metalo laužo?

Užtat Ryanas Reynoldsas švytėte švyti per raudonai juodą „Deadpool“ odą, siųsdamas pašaipų didįjį pirštą visai Holivudo kino industrijai ir tiems, kurie tyčiojosi iš jo nesėkmės „Žaliajame žibinte“. Tiesą pasakius, autoironijos nestokojantis Ryanas šaipėsi ir pats iš savęs.

Juostoje „Deadpool“ į „Žaliąjį žibintą“ skrenda porelė kandžių replikų. Atsidavimas vaidmeniui ir improvizacijos laisvė transliuojami net per kostiumo kalėjimą.

Reynoldsas desperatiškai rizikuoja prodiusuodamas eksperimentinį „Deadpool“ projektą, kuris balansuoja ant parodijos krašto, atakuodamas žiūrovus juodojo humoro lavina ir „grindhouse“ filmų stiliaus smurteliu. Ryanui, režisieriui Tomui Milleriui, scenaristams Rhettui Reese‘ui

Jei plauksite paviršiumi, regėsite vaizdingą raibuliavimą, jei irklu praskleisite bangas, galbūt išvysite nemalonų žmonijos atspindį. ir Paului Wernickui rankas ir vaizduotę atrišo santykinai kuklus „Deadpool“ biudžetas – 60 mln. dolerių. Apsidraudę nuo triuškinamo fiasko, filmo kūrėjai nusimetė grandines ir staugdami susidorojo su epinių kino komiksų klišėmis. Siužetas išgrynintas iki banaliausio tiesmukumo, kad į jį būtų galima prismaigstyti beprotiškiausių scenų, absurdiškiausių susidūrimų ir stand-up komedijų tekstų.

Kiekviena standartinė situacija neatpažįstamai vartaliojama per galvą. Aktoriai ir jų personažai šlitinėja it girti, iš jų kišenių krinta neblaivūs žodžiai, operatorius svirduliuoja, montuotojas spaudinėja bet kaip ir bet ką, režisierius keičia sumanymus kas sekundę, o veiksmo scenos įterpiamos lyg tarp kitko ir su priekaištu kino komiksų gerbėjams – „ar jūs tikrai šitą šlamštą žiūrite?“ Rezultatas: nerimčiausias / atsipūtęs „Deadpool“ tampa originaliausiu ir geriausiu šio sezono superherojinio kino kūriniu. R.Reynoldsas įspaudžia karikatūrišką žvaigždę komiksų alėjoje. Grynasis „Deadpool“ pelnas graužia akis – 700 mln. dolerių.

„Iksmenų“ X faktorius Kas nutinka su trimis didžiaisiais superherojiniais epais? Juos negailestingai perspaudžia prodiuserių ir žiūrovų lūkesčiai. Istorijos pernelyg sudėtingos, pereinančios į nepakeliamus graikiškus mitus su tuzinais veikėjų. Kiekvienam reikia savos linijos, dramos ir mūšio. Kaip visa tai suvaldyti ir sulipdyti? „Betmeno prieš Supermeną“ kūrėjai taiko į Kinijos ir Japonijos rinką, aukodami reginiui logikos dėsnius ir paversdami kautynių scenas kone animacine pasaka. Vizualistas Zackas Snyderis teliūškuojasi efektų kriokliuose, kuo toliau sprukdamas nuo tikrove persotintos Christopherio Nolano „Betmeno“ trilogijos. „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ renkasi kerinčios pramogos autostradą.

Filmas triumfuoja veiksmo epizoduose, pristatydamas mums kaskadinį kino technologijų šuolį. Superherojų mūšis oro uoste vertas mažiausiai trijų peržiūrų ir viso seanso bilieto kainos. Tačiau scenaristai nesusitvarko su užmojo proporcijomis.

Kuo arčiau pabaiga, tuo didesnis nusivylimas. Vietoj finalinio mūšio gauni blizgančią plepalų dėžutę su nykštukinio masto pasistumdymais.

Kad ir ką blevyzgotų kino kritikai, labiausiai iš trijų didžiųjų sumanymų nusisekė Bryano Singerio „Iksmenai: Apokalipsė“. Jei atlaidžiai ignoruosime pirmąsias 15 minučių, būsime apdovanoti įtampa, išgyvenimu, atjauta, siaubu, šypsena, šiuolaikinių ir amžinųjų temų sinteze.

Finale pasitvirtins visi scenaristiniai ėjimai ir režisūriniai sprendimai. Shakespeare’o drama susipins su graikų tragedija, blogis ir gėris kaitaliosis kėdėmis ir nebeatrodys tokie paprastai nusakomi. Herojai įkūnys idėjas, o idėjos taps herojais. Jei plauksite paviršiumi, regėsite vaizdingą raibuliavimą, jei irklu praskleisite bangas, galbūt išvysite nemalonų žmonijos atspindį. Bet kokiu atveju iš filmo išsinešite nuostabų Gyvsidabrio „sweet dreams“ epizodą. Miniatiūrinis kino kūrimo šedevras. Filmukas filme. Ir galvą skrodžianti mintis – gal šiam superherojui ir aktoriui E.Petersui reikia atskiro filmo?

Kritika lieka kritika, o Holivudo scenaristai toliau kibs į neįmanomas sudėtingėjančių istorijų misijas. Neabejoju jų talentu. Jau netrukus nutiks kažkas didingo.

29

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Kažkur jau mat Šiuolaikinis menas vis rečiau gali nustebinti žiūrovus, atkreipti jų dėmesį, o gal net šokiruoti. Atrodo, kad nieko nauja nebegalima pasakyti ar parodyti. Būtent postmodernizmas yra linkęs transformuoti ir dekonstruoti ankstesnes idėjas, taip pat ieškoti skirtingų meno išraiškos formų, bet turinio – minties – stipriai nekeisti. Šiandien kultūra paremta nuorodomis, kuriančiomis reikšmių tinklus. Vis dėlto kartais šiuolaikinis menas per daug yra linkęs į praeitį, ir žiūrovams sudėtinga ekspozicijų erdvėje suvokti, ar kiti menininkai autorių stipriai paveikė, įkvėpė, ar galbūt jis krypsta į kitą kūrybos manierą. Toks klausimas kilo aplankius Mariaus Kavolio personalinę parodą „Color of Summer“, veikusią Klaipėdos galerijoje „M art“ gegužės 24–birželio 14 dienomis.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Tapyti gali kiekvienas?

Akylesni žiūrovai joje tikrai patyrė „déjà vu“ jausmą, kai atpažįstami kitų autorių kūrybos bruožai, kurie, atrodo, turėtų įkvėpti, padėti nepasiklysti tapybos stiliuose ir technikose. M.Kavolio paroda nepriminė nei Didžiojo sprogimo teorijos, nei tuo labiau Kazimiro Malevičiaus braižo, kaip tai buvo skelbiama spaudoje. Veikiau parodos lankytojai buvo „išdurti“ ir nemaloniai nustebinti, o ką jau sakyti apie įrodymus, kad M.Kavolis, kuris pretenduoja į šiuolaikinį meną, nieko autentiško parodoje nepristatė.

Pagrindinis įrodymas – paroda.

Be abejonės, jai autorius teoriškai ruošėsi, bet praktiškai – ne. M.Kavolis teigia, kad tapo nuo mokyklos laikų, baigė dailės mokyklą Palangoje. Tapybos nestudijavo, tai yra tik hobis, nes susikoncentravo į tarptautinio verslo studijas. Todėl sudėtinga parodos recenzijoje įvardyti, kas yra autorius – tapytojas ar verslininkas. Viename iš interviu M.Kavolis pažymėjo, kad įvairios dailės akademijos, mokyklos trukdo menininko asmenybei („Tokios mokyklos įspraudžia į rėmus, paskui į teptuką nebenori žiūrėti.“).

Keista, bet kaip tik tos mokyklos pritrūko 30

M.Kavoliui, kuriam būtų naudingos žinios apie meną, ypač tapybą ir skirtingus autorius. Bepigu, kai galerijos „Elysium“, kuriai tapytojas priklauso, viešieji ryšiai kompensuoja autoriaus meninį išsilavinimą. Žinoma, šiuo atveju nepriekaištaujama, bet siekiama parodyti, kas parodų rengimo procese yra daroma ne taip, kaip reikėtų. Būtina siekti geriausio rezultato, kurio nori autorius ir tikisi parodos lankytojai. M.Kavolio parodą „Color of Summer“ rengė dvi galerijos (Klaipėdos „M art“ ir Vilniaus „Elysium“).

Vis dėlto pristigo nuoseklumo ir informatyvumo, parodos anotacija nebuvo orientuota į tai, koks tapytojas yra dabar. Tekstas buvo sukurptas iš senų citatų, kurios nieko nesakė apie naujausią autoriaus parodą. Labiau buvo pabrėžiami M.Kavolio pasiekimai ir veikla, matyt, tikintis tokiu būdu pritraukti žiūrovų.

Pavyzdžiui, trūko informacijos („Pamažu jaunojo menininko darbais susidomi meno kritikai ir gerbėjai iš užsienio, o 2014 m. tapytojo darbai įtraukiami į vienos prestižiškiausių ir žinomiausių šiuolaikinių komercinio meno galerijos „Saatchi“ kolekciją.“).

Interneto paieškos sistemose nėra nė vieno užsienio ar lietuvių meno kritiko atsiliepimo, pateikiama visur ta pati informacija anglų kalba („Į tapybą jaunasis menininkas įniko baigęs studijas, įkvėptas tokių menininkų kaip Jacksonas Pollockas, Albertas Oehlenas ir Samas Francis. Kolorito atžvilgiu jam įtakos turėjo Jeanas Michelis Basquiatas,

tapybos technikai – Gerhardas Richteris.“).

Galbūt dar autorius tik ieško savęs, per kitų menininkų kūrybą siekia pažinti save.

M.Kavolis sutiko D.Hirstą Šiuolaikiniame mene niekada negali žinoti, kas ką įkvėpė, kas buvo pirmas. M.Kavolis, kuris sako, kad jį įkvėpė J.M.Basquiato ar G.Richterio kūryba, šiek tiek klaidina žiūrovus, kaip sakoma, mėto pėdas. Manau, kad akivaizdžią įtaką autoriui padarė būtent britų menininkas Damienas Hirstas, kurio vienas darbas turbūt taip įstrigo M.Kavoliui, kad nutarė personalinę parodą dedikuoti būtent jam.

Nors apie D.Hirsto įtaką niekur neužsimenama – nei spaudoje, nei parodos anotacijoje. Žinomas tik tiek, kad jo darbai originalūs, juose perteikiamos autentiškos idėjos ir technikos. O M.Kavolio 14 darbų ekspozicija atrodo kaip bandymas imituoti D.Hirstą. Galbūt akivaizdus darbų panašumas – atsitiktinumas, kuris mene ne visada pateisinamas. Tai būtina žinoti, kad nebūtų kaltinimų.

Be abejo, negalima kategoriškai teigti, kad parodoje tapytojas M.Kavolis sąmoningai imituoja D.Hirstą, bet aiškių panašumų yra gana daug. Taip pat M.Kavolis siekia tapybos darbuose perteikti savo išgyvenimus, dvasines būsenas, kurios susijusios su vasara ir jos skirtingomis apibrėžtimis (šviesios spalvos

atyta, ar ne?

M.Kavolis. Last of the Mohicans. 2016.

pereina į ryškias). 2–4 darbai parodoje reprezentuoja kavolišką požiūrį į tikrovę, kurioje menininkas ieško ne tik įkvėpimo, bet ir siekia pažinti save. Darbui „Misterious Well“ (2016) pasitelktas sprogimo efektas ir panaudotos prislopintos spalvos, kurios įtraukia žiūrovus į tapybos pasaulį, svarbiausia, leidžia būti įtrauktiems. Priverčia atidžiai žvelgti į tapybos plokštumą, kad akys užfiksuotų centrą, kuris yra darbo pagrindas. Būtent centre galima įžvelgti menininko mikropasaulį. Be to, M.Kavoliui svarbus kontrasto principas, kai spalvos kuria ir perteikia ne tik pasakojimą, bet ir individo išgyvenimus. Paveiksle „Ship in the Ocean“ (2016) mėlynos spalvos pliūpsnis – gana ekspresyvus ir drastiškas – apeliuoja į audringą jūrą, žiūrovai gali

ŠIUOLAIKINIS MENAS

D.Hirstas. Beautiful Ray of Sunshine on a Rainy Day. Namų gamybos dažai, drobė, 1992.

ekspozicijų salėje patirti jausmus, kurie kyla žvelgiant į žmogaus nepažabojamą stichiją.

Dėmesį atkreipia ekspresyvumą rodantys potėpiai ir kontrastai, kurie tęsiasi nuo idėjų, spalvų iki abstrakcijų. Gal M.Kavolis siekia per tapybos darbus kurti dialogą su D.Hirstu, nežinia. Per daug kliaujamasi kitais, o ne ieškoma savojo požiūrio. Parodoje ypač sudėtinga atsikratyti „déjà vu“ jausmo. Ir jis nėra malonus.

Akivaizdūs panašumai Keista, bet M.Kavolio parodoje dominuoja D.Hirsto abstrakcijų ekspresyvi spalvų išraiška. Iš tikrųjų šiuolaikiniame

mene sudėtinga vertinti tokį atvejį, kai – sąmoningai ar ne – taip kūrėjai elgiasi.

Akivaizdžiai žiūrovai parodoje galėjo atpažinti M.Kavolio ir D.Hirsto kūrinių panašumus, kurie varijuoja nuo kolorito iki kompozicijos. Suprantama, kad nieko tokio rasti vieną ar kelis bendrus bruožus, bet ne visumą.

Galima palyginti M.Kavolio darbą „Last of the Mohicans“ (2016) ir D.Hirsto „Beautiful Ray of Sunshine on a Rainy Day“ (1992).

Abu autoriai pasirinko panašias kompozicijas, meninius sprendimus (dažų „sprogimas“, ryškios abstrakcijos ir kuriama dvimatė tikrovė). Skiriasi tik darbų dydžiai, koloritas ir sukūrimo laikas. ► 31

ŠIUOLAIKINIS MENAS

M.Kavolis. My Favourite Colours. 2016. ◄ Žinoma, kad meno lauke būna atvejų, kai

vienas menininkas įkvepia kitą, bet M.Kavolio ir D.Hirsto panašumo atvejis akivaizdus. Žiūrovai randa parodoje ne M.Kavolio tikrovės suvokimą, kuris pretenduoja į XXI a., bet D.Hirsto kūrybos visumą iš XX a. Parodoje esama ir daugiau panašumų (M.Kavolio darbai „Beam of Sunlight“ (2016), „My Favourite

Beam of Sunlight. 2016.

Colours (2016), „Change of Life“ (2016) su D.Hirsto „Beautiful I See Darkness“ (2007), „Beautiful Terminal Velocity Through Wormholes in Summertime“ (2008), „Beautiful, Kiss My Fucking Ass“ (1996) ir kt.). Viena vertus, tai atsitiktinumas. Kita vertus, akivaizdi kito menininko įtaka. Deja, parodoje dominavo ne M.Kavolio, o D.Hirsto kūrybos estetika.

D.Hirstas. Beautiful, Kiss My Fucking Ass. Namų gamybos dažai, vinilo plokštelė ant drobės, 1996.

32

Privertė įtempti žvilgsnį Šiuolaikinis menas turi savo žaidimo taisykles. Menininkai jas priima, o parodų lankytojai yra žaidimo dalyviai. Vis rečiau parodose galima atpalaiduoti protą. Dažniau būtina įtempti

Beautiful Quetzalcoatl Dysphoria. Namų gamybos dažai, drobė, 2007.

Beautiful Terminal Velo drobės, 2008.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Ship in the Ocean. 2016.

žvilgsnį ir tikrinti informaciją, kurią gauni akistatoje su kūriniais. Menininkai turi sunkią užduotį – parodyti kažką naujo ir nematyto, žiūrovus nustebinti iš visų jėgų.

M.Kavolis naujausioje savo darbų parodoje lankytojus privertė įtempti žvilgsnį ir nepamesti proto dėl ryškių

Change of Life. 2016.

spalvų ir hipnotizuojančių abstrakcijų. Nežinia, kodėl autorius kritikuoja menotyros studijas, o ką jau kalbėti apie praktiką. Žiūrovai nekvaili, jie atpažįsta, kas M.Kavoliui padarė didžiausią įtaką, kurių menininkų kūrybos bruožus jis pritaikė savo tapybos darbuose. Tiesa, menininkas sulaukia

ocity Through Wormholes in Summertime. Namų gamybos dažai, vinilo plokštelė ant

įvairaus dėmesio, aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose su profesionalais, rengia asmenines ekspozicijas.

Bet šiuolaikinio meno lauke dar yra gudrių žiūrovų, ir paveikslai nėra vien tik, pasak M.Kavolio, „brangi interjero detalė, turinti išliekamąją vertę“. Yra ir brangesnių dalykų.

Beautiful, Pop, Spinning Ice Creamy, Whirling, Expanding.

Namų gamybos dažai, drobė, 1995.

33

DAILĖ

V.Kesauri: apie S. darbų originalumą Prieš dvejus metus Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose surengta pasaulinio masto kūrėjo Salvadoro Dali (1904–1989) darbų paroda sulaukė stulbinamos sėkmės: rūmų durys neužsiverdavo nuo norinčiųjų iš arčiau pamatyti garsiojo siurrealisto darbų ekspoziciją, sudarytą iš įvairaus žanro kūrinių – litografijų, keramikos, skulptūros darbų, medalių. Dabar Parodų rūmų erdvės vėl užpildytos genialiojo siurrealisto S.Dali kūriniais, ir šįkart – dar labiau atpažįstamais, dar labiau priartinančiais mus prie tos stilistikos, dėl kurios jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje.

Irma STASIULIENĖ

Išskirtinę galimybę pirmą kartą Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje pamatyti Dante’s Alighieri poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklą, sukurtą S.Dali, suteikė parodos kuratoriai Vassili ir Aleksandre’as Kesauri’ai. Jų 34

„S.Dali tapyba užblokuota muziejuose ir niekur neišvežama. Bet ten beveik neįmanoma pamatyti tokių darbų, kuriuos savo parodose eksponuojame mes“, – tvirtino vienas iš S.Dali parodos „Dieviškoji komedija“ kuratorių V.Kesauri.

vadovaujama kompanija „Art Expo“ tik prieš kelis mėnesius šį ciklą įsigijo Paryžiaus aukcione, kai ankstesnė kūrinių savininkė aktorė Marina Vladi nusprendė parduoti dalį savo kolekcijos.

Vienas iš parodos kuratorių V.Kesauri mielai sutiko plačiau pristatyti S.Dali parodą „Dieviškoji komedija“ ir kompanijos „Art Expo“ veiklą.

Visas ksilografijų ciklas – Kuo ypatinga S.Dali „Dieviškosios komedijos“ kūrinių istorija?

– Poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklą S.Dali pradėjo kurti 1950 m., gavęs Italijos vyriausybės užsakymą Dante’s 700ųjų gimimo metinių proga. ►

DAILĖ

.Dali parodą, ą ir kitus niuansus

KKKC Parodų rūmuose eksponuojamas visas Dante’s poemai „Dieviškoji komedija“ skirtų S.Dali iliustracijų ciklas iš privačios kolekcijos.

Iš dekompozicijų matyti, kaip vyko procesas, kuriant klišes S.Dali ksilografijoms.

35

DAILĖ

Viskas sukurta Dali esant gyvam. Abejonių būti negali, nes yra visų darbų sertifikatai, liudijantys eksponatų autentiškumą.

Parodoje taip pat esama S.Dali darbų tekstilės kūriniuose – šilkografijų ir tapiserijų.

36

Vytauto Petriko nuotr.

DAILĖ

Tačiau netrukus šį užsakymą vyriausybė atšaukė, nes kilo skandalas – visuomenė pasipiktino, kad toks reikšmingas darbas buvo patikėtas ispanų dailininkui ir dar siurrealistui. Bet Dali nusprendė tęsti darbą ir per devynerius metus jį užbaigė. Po to keturios geriausios Prancūzijos ksilografijos dirbtuvės dirbo 55 mėnesius – beveik penkerius metus, kad sukurtų 3 500 medinių klišių ir atspaustų kūrinius. Šis jų darbas iki šiol išlieka vienas reikšmingiausių tokio pobūdžio darbų pasauliniu mastu.

◄

– Ar ši paroda Lietuvoje jau eksponuota?

– Ne, jos Lietuvoje dar nebuvo. Tiksliau, visas ciklas dar niekada nebuvo eksponuotas. Aštuonis šio ciklo darbus klaipėdiečiai galėjo pamatyti Klaipėdoje vykusioje S.Dali darbų parodoje „Materialusis siurrealizmas“. Dabar gali įvertinti visą ciklą – 100 ksilografijų. Dali iliustravo kiekvieną poemos „Dieviškoji komedija“ giesmę viena ksilografija, 100 giesmių – 100 ksilografijų, atspaustų akvarele ant rankų darbo popieriaus su vandens ženklais. Prie kiekvieno ksilografijų ciklo pridedamas sertifikatas, liudijantis jo autentiškumą. Klaipėdoje eksponuojamo ciklo numeris – 1 725.

– O kiek iš viso buvo atspausta šių ksilografijų kopijų?

– Ksilografijos pateiktos šešiais tomais kartu su tekstu. Iš viso buvo išleisti 4 765 ciklai, bet iš jų paskutinius 3 900 komplektų sudaro tik iliustracijos, o pirmieji padalyti į grupes: 15 pirmųjų komplektų sudarė ksilografijos ir prie kiekvieno tomo buvo pridėta po spalvų dekompoziciją ir po graviūrą, 150 buvo su viena graviūra ir dekompozicija, ir taip toliau. Spalvų dekompozicijos, kurias galima pamatyti Klaipėdoje, yra iš tų pirmųjų 15-os komplektų. Savo kolekcijoje turime šešias ksilografijas su visa dekompozicija – kiekvienai ksilografijai pridėta apie 60 dekompozicijos lakštų. Tiesa, parodai atrinkome tik kelis, nes, jei viską eksponuotume, būtų ne 100, o 360 darbų, o su viskuo – maždaug 460, neužtektų vietos salėse (juokiasi).

visas ksilografijų ciklas, buvo surengta vienintelė šių akvarelių paroda. Pasibaigus parodai po vieną akvarelę buvo įdėta į pirmąjį 100 knygos egzempliorių, knygos buvo parduotos ar padovanotos ir pasklido po visą pasaulį. Ir niekas nežino, kur tos akvarelės dabar. Taigi ši serija – viena iš nedaugelio galimybių pamatyti vienoje vietoje visą S.Dali „Dieviškosios komedijos“ ciklą.

Liedamas šio ciklo akvareles, Dali numatė, kad pagal jas bus kuriamos ksilografijos.

– Šias ksilografijas įsigijote palyginti neseniai – lapkričio mėnesį. O kam anksčiau jos priklausė?

– Visi šie darbai anksčiau priklausė aktorės M.Vladi ir Vladimiro Vysockio šeimai.

Pernai aukcione Paryžiuje M.Vladi kartu su kitais savo turėtais kūriniais pardavė ir šias ksilografijas. Jas įsigijo mano tėvas A.Kesauri, jis yra ir antrasis šios parodos kuratorius.

– Kokių dar turite parengę parodų? Kur jas eksponuojate?

– Šiuo metu kompanija „Art Expo“ yra parengusi 13–14 įvairių parodų: René Magritte’o, Marco Chagalo, Leonor Fini, Edgaro Degas darbų ekspozicijas, dabar Degas grafikos paroda vyksta Raudondvario dvare Kauno rajone. Bendradarbiaujame su visa Europa. Ši paroda iš Klaipėdos tikriausiai bus vežama į Slovakiją. Vien Dali esame parengę penkias skirtingas parodas. Šioji Klaipėdoje – jau antroji.

Dar turime tris. Pavyzdžiui, Dali dizaino darbų, kurioje – Schiaparelli rankinė, kaklaraiščiai, kvepalų flakonai, jo sukurti bilietai, įvairūs originalūs plakatai. Turime ir jo sukurtų medalių, skulptūrų bei kitko.

– Tapybos darbų neturite nė vieno?

– S.Dali tapyba užblokuota muziejuose ir niekur neišvežama. Bet ten beveik neįmanoma pamatyti tokių darbų, kuriuos savo parodose eksponuojame mes.

Sukurta Dali esant gyvam

Įsigijo aukcione Paryžiuje – Koks likimas tų Dali akvarelių, pagal kurias buvo gaminamos ksilografijos?

– Po to, kai buvo sukurtas ir atspaustas

– Dali ekspoziciją Klaipėdoje papildo ir tekstilės kūriniai. Kuo jie ypatingi?

– Šiuos 14 papildomų darbų iš dviejų kitų ekspozicijų kompanija „Art Expo“ pateikė kaip bonusą Klaipėdos paro-

dų rūmų lankytojams. Visi šie darbai pagaminti gavus S.Dali leidimą. Pavyzdžiui, šilkografija iš ciklo „Salvadoro Dali taro kortos“ atspausta pagal Dali kurtas taro kortas filmui apie Džeimsą Bondą „Žmogus su auksiniu pistoletu“, tačiau užsakymas buvo atšauktas, ir tos kortos filme nepanaudotos. Žakardiniai mišria technika atlikti kūriniai irgi pagaminti Dali esant gyvam. „Atminties atkaklumas“ ir dabar kabo Dali name-muziejuje. Kai tas darbas buvo pagamintas, Dali jį pamatė ir jam taip patiko, kad pasikabino namuose virš lovos, nes paveikslas, pagal kurį jis sukurtas, yra daug mažesnis. Iš viso tokių tekstilinių paveikslų buvo pagaminta 500. „Linkolnas Dali vizijoje“ buvo išleistas kompanijos „Gala“, registruotos Amerikoje. Klaipėdoje eksponuojami sieniniai kilimai atlikti dviem technikomis – vieni austi iš įvairių spalvų siūlų, ant kitų vaizdai atspausti litografiniu būdu.

– Kartais abejojama tokiose parodose eksponuojamų darbų originalumu…

– Lietuvoje pernai buvo eksponuota vieno rusų kolekcininko paroda. Jis teigė, kad tai originalūs S.Dali darbai, bet jo kolekcijoje yra tokių, kurie išleisti fondo „Stratum“ po Dali mirties. Šis fondas iki šiol leidžia Dali darbus, daugiausia – skulptūras. Dali tai darbai ar ne Dali – ginčytinas klausimas. Pavyzdžiui, 2011 m. pagaminta skulptūra – ar ją galima laikyti Dali originalu? Asmeniškai man – tai ne originalas. Tai, ką galite matyti mūsų parodose, – viskas sukurta Dali esant gyvam. Abejonių būti negali, nes yra visų darbų sertifikatai, liudijantys eksponatų autentiškumą.

– Kodėl parodą atvežėte į Klaipėdą, o ne, pavyzdžiui, į Vilnių?

– Mūsų kompanijos projektai numatyti mažesniems miestams, nedideliems valstybiniams muziejams ar galerijoms.

Vienintelis mūsų reikalavimas – ekspozicijos apsauga ir LED apšvietimas. KKKC puikiai pasiruošė šiai parodai, išleido nemažai lėšų, kad ją priimtų – tai didelis šios kultūros įstaigos nuopelnas.

S.Dali paroda „Dieviškoji komedija“ veikia nuo gegužės 19 iki liepos 3 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g.

2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

37

ATMINIMAS

A.Žalys. Užaugin Savo tradicinę parodą „Vakarų vėjai“, kurią liepos mėnesį pristatys Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius šiemet dedikuos ilgamečiam Klaipėdos miesto vadovui Alfonsui Žaliui (1929–2006). Jau dešimt metų šios iškilios asmenybės nebėra tarp mūsų, o uostamiesčio dailininkų bendruomenė vis dar jaučiasi jam skolinga – už globą, už galimybę gyventi ir kurti Klaipėdoje, už tai, kad suodinas pramonės miestas tapo kultūros židiniu.

Irma STASIULIENĖ

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2016 gegužė, Nr. 5 (29)

Skulptorius Arūnas SAKALAUSKAS

Neįsteigtas technikumas – Ar atsimenate pirmąjį susitikimą su A.Žaliu?

– Atsimenu. Tai vyko 1981 m. Klaipėdos vykdomajame komitete. Tuo metu aš 38

buvau Telšių dailės technikumo Meninio akmens apdirbimo skyriaus vedėjas, o Žalys norėjo Klaipėdoje įsteigti trijų specialybių – akmens, medžio ir metalo apdirbimo technikumą. Jis kreipėsi į Švietimo ministeriją, buvo atvažiavęs pas mus į Telšių technikumą ir paskyrė susitikimo laiką. Atvažiavome keturiese, jis išdėstė savo mintis: kodėl nori, kad Klaipėdoje būtų meninių specialybių technikumas, nuvežė ir parodė Žvejybos uoste buvusios mokyklos patalpas, kuriose galėtume įsikurti. O mums, menininkams-pedagogams, pažadėjo butus. Buvo ruduo, iki pavasario turėjo būti parašytos ir Švietimo ministerijoje patvirtintos mokymo programos. Tas mūsų susitikimas buvo ypač dalykiškas, grįždami atgal mes kalbėjome, kad turbūt tai pirmas sutiktas žmogus, kuris iš tikrųjų taip aiškiai, koncentruotai viską pasakė. Tačiau tas projektas Švietimo ministerijoje pradėjo strigti ir liko neįgyvendintas.

– Kaip jūsų likimas klostėsi toliau? Persikėlėte į Klaipėdą?

– Taip. Kai 1982 m. pavasarį atvažiavome dar kartą pasikalbėti apie tą mokyklą, jis manęs paklausė: „Esate skulptorius?

Dirbate su akmenimi?“ Taip, sakau. „Mes rengiame simpoziumus. Ar jūs nenorėtumėte atvažiuoti į tą simpoziumą padirbėti?“ Sakau – su mielu noru. Ir 1982 m. pirmą kartą dalyvavau simpoziume,

A.Žalys. Klaipėda, 1999 m. birželis.

o rudenį persikėliau gyventi į Klaipėdą.

Butas dar nebuvo užbaigtas, turėjau keletą mėnesių laukti. Nors orderį man davė, kai atvažiavau po simpoziumo.

Simpoziumo pabaigoje paklausiau, ar iš tikro tas butas bus. Jis pasakė: „Taip. Kas

ATMINIMAS

nęs miesto kultūrą

Vyto Karaciejaus nuotr.

jau pažadėta – pažadėta“. Jis pasakė buto adresą ir liepė užeiti į Vykdomąjį komitetą, kur bus išrašytas orderis. Žinote, išplėčiau akis...

– O darbas? Nieko nepasiūlė?

– Ne, nepasiūlė. Jis tik tėviškai pasakė: „Reikėtų jums kur nors susirasti tarnybą“.

Turėjo omeny, kad jei nepavyks perkelti technikumo, turiu kitur susirasti darbą. „Dailės“ kombinate gavau pirmąjį užsakymą, suradau dailininko darbą Prekybos

uoste. Metus ten dirbau. O vasarą – vėl į simpoziumą. Kol simpoziumai vykdavo, Žalys labai dažnai ateidavo, kas antrą, kas trečią dieną, blogiausiu atveju – visada savaitgalį. Prie kiekvieno prieidavo, kiekvienam ką nors pasakydavo. ► 39

ATMINIMAS

◄ – Atsimenate, ką sakydavo?

– Klausdavo apie skulptūrą, kaip sekasi, kaip darbas, ar niekuo nesiskundžiame, ar gerai išsimiegame, ar skaniai valgome, ar oras netrukdo. Iš tikrųjų jis šeimininkiškai žiūrėjo. Paskui taku per mišką nueidavo Jūrų muziejaus link – tuo laiku kaip tik muziejus buvo statomas. Į kūrybinį procesą jis visai nesikišo – tai būdavo šventas kūrėjo reikalas. Kartais ateidavo su partijos sekretoriais, tie koja pabaksnoja į skulptūrą: naaa, ne ta forma čia, reikėtų kitaip daryti. O Žalys niekada nėra brukęs savo nuomonės.

Net kai vienas skulptorius simpoziume paslapčia kūrė visai kitą nei meno tarybos patvirtintą skulptūrą ir, pamatęs ateinantį Žalį, bėgdavo slėptis į krūmus, ir tada pirmininkas tėviškai tepasakė: „Ale va, galėtų jis iš tų krūmų išlįsti ir ateiti“. Bet jokio pykčio neparodė. Kitas gal būtų išvijęs.

Pramogos – Turbūt simpoziume ne tik akmenį kaldavote?

– Taip, turėjome ir pramogų. Veždavo mus į Klaipėdą ir rodydavo gamyklas, meno mokyklas. Su „Kopgaliu“ plaukdavome į jūrą menkių gaudyti. Aišku, tais laikais atrakcija būdavo už jūros vartų išplaukti. Bet kai į simpoziumus pradėjo važiuoti profesoriai iš Vilniaus dailės instituto, Žalys kiekvienąsyk rengdavo tuos plaukimus į jūrą. Bet ne visi galėjo atlaikyti – bangavimas greitai parklupdydavo ant kelių, ir visi žuvis šerdavo (juokiasi).

O tie, kurie atsilaikydavo, meškeriodavo.

Ir gana daug žuvų pagaudavo. Keletą kartų net neturėjome kur dėti ir nusprendėme atiduoti Jūrų muziejui – ten yra alkanesnių nei mes. Pasilikome tik kelias žuvis, kad parsivežtume į virtuvę – tos menkės didelės...

– O Žalys su jumis plaukdavo?

– Taip, visada. Vairuotojas Antanas atnešdavo meškeres ir jis žvejodavo, išmanė ir mus mokydavo, kaip užmesti. Jis nebuvo koks pasipūtėlis, buvo paprastas žmogus, tačiau, kita vertus, elgėsi oriai.

Bet mokėdavo ir atsipalaiduoti. Buvome ten, Smiltynėje, stalą susikalę su suolais, 40

1997 m. rugsėjo 1 d. M.Mažvydo paminklo Klaipėdoje atidengimo ceremonija. Pirmoje eilėje – Lietuvos Kalba A.Žalys.

pavargstame tą akmenį kalti, susėdame pasišnekėti. Jis irgi prisėsdavo prie mūsų ir kalbėdavomės. Į simpoziumo veiklą buvo įtraukta daug organizacijų, reikėjo spręsti ūkiškus dalykus ar pasiskųsti, kad to, ano reikia, ar kad maistas nepatiko.

Normalus tas maistas pagal tuos laikus buvo. Nors kartais būdavo ir iš senos mėsos. Pasitaikė, kai visiems pilvus suskaudo nuo tų „pūkučių“ ir beveik niekas neatėjo į darbą. Po to visos virėjos buvo pakeistos (juokiasi).

Dieve mano, kiti ėję tokias pareigas susikūrė saldų gyvenimą, o šis žmogus sau – nieko. Jis gyveno taip paprastai...

– O ar esate nuo Žalio velnių gavęs?

– Reikėtų pagalvoti... Kad gal ir nesu...

Gal dėl dirbtuvių Rūtų gatvėje eksploatacijos. Pastatė jas miestas ir perdavė „Dailės“ kombinatui, nes privačiai tokių dirbtuvių tais laikais negalėjai turėti.

Kombinatui ta dovana nelabai miela pasirodė. Buvo ten ir šildymas ne iki galo padarytas, ir dar kažkas. Žalys ateidavo į svečius, lauki, nelauki, bar bar bar į duris: „Labas vakaras, na, kaip jums čia sekasi, ką kuriate?“ Atsisėsdavome, pa-

šnekėdavome. Ir buvo toks atvejis: šaltą žiemą kažkas su radiatoriais buvo ne taip. Pasiskundėme Žaliui – taip įpratinti buvome. O „Dailės“ kombinatas pasakė, kad mes patys kalti. Tai Žalys, kaip tėvas, kaip šeimininkas, ir davė pastabų, kad neprižiūrime, nesaugome.

– Kuo vaišindavote, kai į dirbtuves užsukdavo?

– Kava, arbata. Tais laikais viskas buvo deficitas. Kartą visiškai sulūžo mano sofa – neįmanoma pataisyti. Einu gatve susirūpinęs, galvoju: ką dabar daryti. Ir susitinku Žalį. Jis, matyt, iš veido suprato ir klausia: „Na, kokie dabar rūpesčiai?“ O aš atvirai ir pasakiau, kad sofos reikia, o pirkti nėra. Nieko jis man nesakė, tik į knygutę užsirašė, o po poros dienų paskambino Lichtinšaino sekretorė ir pakvietė ateiti. Nuėjau, man parašė raštelį ir liepė nuvažiuoti į bazę. Su tuo rašteliu gavau nusipirkti visą didžiulį „Žalgirio“ kampą... Tokie paprasti buitiniai dalykai, bet jie tiek daug reiškė...

– O gal žinote, kaip jis pats gyveno?

– Buvau kartą pas jį namuose. Labiausiai mane nustebino jo gyvenimo kontrastai – dideli darbai miestui ir kukli, asketiška namų aplinka. Galvoju: Dieve mano, kiti ėję tokias pareigas susikūrė saldų gyvenimą, o šis žmogus sau – nieko. Jis gyveno taip paprastai...

ATMINIMAS

prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, A.Žalys ir tuometis Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas.

Vyto Karaciejaus nuotr.

Lietuvininkas – Labiausiai jam rūpėjo miestas?

– Taip. 1986 ar 1987 m. pasikvietė ir sako: „Kaip galvojate, ar nereikėtų pastatyti Vydūnui paminklo?“ Žalys kalbėjo, kad gal reikėtų paminklų Vydūnui ir Simonaitytei.

Jo sumanymai buvo tokie radikalūs, matyt, jautė, kad ateina permainos.

– Vertino Mažosios Lietuvos istoriją ir kultūrą?

– Turėjo dar vieną sumanymą. Kartą pasikvietė į Vykdomąjį komitetą ir sako: „Kaip jūs galvojate, ar nebūtų gerai padaryti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų galerijos?“ Iš pradžių buvo mintis 12 asmenybių biustų galeriją įkurdinti konservatorijos fakultetuose, paskui – lauke prie pastato, galiausiai apsisprendė statyti Danės krantinėje. Gal šešis biustus jau buvau nulipdęs, iki šiol yra dirbtuvėje. Bet prasidėjo Sąjūdis ir tas projektas taip ir liko neįgyvendintas.

– Kokie iškyla prisiminimai apie Žalį kaip žmogų?

– Jis mane labai nustebino, kai 2002 m. „Arką“ pastatėme. Aš taip seniai jo nebuvau matęs, o jis atėjo pasveikinti. Atėjo sergantis, silpnas, atnešė tris rožes. Net apsikabinome. Jausmas – kaip po daugelio metų tėvą sutikus...

Ir dar atsimenu jo pasisveikinimą. Jo ranka didelė, jauki – lyg į kišenę savo ranką įkiši. Pasisveikindavo vyriškai, stipriai suspausdavo. Kitas šiaip paduoda ranką, o jisai griebdavo ir taip suspaudžia – atviro, nuoširdaus žmogaus rankos paspaudimas.

Toks prisiminimas išlieka ilgam.

Keramikė Daiva LOŽYTĖ

Žalio laiškas – Tradicinis klausimas: ar atsimenate pirmąjį susitikimą su Žaliu?

– Tai buvo 1984-aisiais. Baigusi mokslus

Vilniaus dailės akademijoje, atvažiavau į Klaipėdą. Namo į Panevėžį nenorėjau, buvau laisva, mane visada traukė jūra, todėl nusprendžiau važiuoti čia. Kai atvažiavau, įsidarbinau „Dailės“ kombinate, o miegodavau geležinkelio stotyje – ji per naktį neužsidarydavo, pasidedi daiktus ir snaudi ant suoliuko. Arba kartais draugai priimdavo.

Nuėjau pas „Dailės“ kombinato vadovybę prašyti, kad duotų kur apsigyventi ir kurti.

Laikinai skyrė bendrabutyje kambarį su dar viena mergina. Dėl dirbtuvių liepė eiti pas Dailininkų sąjungos pirmininkę Violetą Skirgailaitę, ši pasiūlė patalpas Didžiojoje Vandens gatvėje. Iš viso ten glaudėsi 11 dailininkų. Man davė bendrą patalpą pirmame dirbtuvių aukšte. Ji didelė, tuščia, o aš, tik atvažiavusi, nieko neturiu. Suglumau, galvoju: nieko sau. Ateinu vieną dieną, žiūriu – prie durų kažkas staliuką pastatė, kitą kartą – kėdė jau yra. Iki šiol nežinau, kas tuos daiktus man atnešė. Klausiau, kam turiu padėkoti, niekas nieko nesakė. Štai taip, kaip ant angelo sparno aš čia iki šiol.

– Apie ką svajojote?

– Apie atskirą butą. Prašiau „Dailės“ kombinate kaip jauna specialistė, kad suteiktų pirmumo teise, o ten užprotestavo – kombinato darbuotojai stovi eilėje, ir tu stovėsi.

Man kažkas pakuždėjo: įsivaizduoji, kiek žmonių toje eilėje – ne tik menininkai, bet ir, pavyzdžiui, valytojai, frezuotojai ir pan., jokių prošvaisčių. O V.Skirgailaitė pasakė: „Dėl buto turi eiti pas Žalį, prisistatyti, kad esi jaunoji menininkė“. Kai Teresė Jankauskaitė ėjo pas Žalį, nešėsi visą „lauknešėlį“ – savo darbus, nuopelnus.

O kokie mano nuopelnai – tik „iškeptos“ menininkės? Liepos gale išdrįsau nueiti pas Žalį. Niekada neužmiršiu to įspūdžio.

Pasipuošiau pačios siūta juoda štapeline suknute ir atėjau į Vykdomąjį komitetą.

Ten – gūdus tamsus koridorius, pabeldžiu į kabineto duris, įeinu – sėdi žmogus su akiniais, palinkęs prie stalo. Aš stoviu prie durų. „Na, ką, mergaite, pasakysi? Prieik arčiau.“ Prieinu, mes pradedame kalbėtis.

Kaip su tėvu. Visiškai paprastai, apie daug ką: ką aš veikiu, kodėl atvažiavau į Klaipėdą. Papasakojau jam viską atvirai, be jokių užuolankų. Ir pasakiau, dėl ko atėjau – kad neturiu kur gyventi.

– Kantriai išklausė?

– Taip, ir sako: „Na, kaip čia pasakius, vaikeli, mums keramikų kaip ir nereikia. ► 41

ATMINIMAS

◄ Va, būtum skulptorė – būtų gerai“...

Kaip tik tuo metu pradėjo kurtis Skulptūrų parkas, vyko simpoziumai. Aš sakau: bet skulptūra gali būti nebūtinai iš akmens, gal aš galėsiu sukurti skulptūrą iš molio. Nebūtinai skulptūra turi būti didelė, ji gali būti skirta ir interjerui.

Jis išsitraukė „Dailės“ kombinato raštą, kuriame parašyta: „Jauna specialistė pastatoma į bendrą kombinato darbuotojų eilę.“ Rodo man jis tą popierių: „Matai, vaikeli, tą raštą? Šitas raštas pasmerkia tave iki viduramžio laukti, kol ateis eilė gauti butą. Bet aš tą raštą, matai, – atidaro stalčių ir įkiša po visais popieriais, – ir uždarau. Ir rašau raštą, kad keliamas klausimas, jog jaunai menininkei, atvykusiai į Klaipėdą, reikia skirti butą“.

– Ir skyrė? Ar greitai?

– Kitų metų rudenį aš išvažiavau į Panevėžį, į keramikų simpoziumą, ir ten gyvenau pas tėvus. Man būnant Panevėžyje gavau Žalio laišką.

– Panevėžyje?!

– Taip, Panevėžyje! Nors jam nebuvau sakiusi, kad važiuosiu. Gaunu tėvų adresu laišką, o ten parašyta: „Jaunajai dailininkei tokiai ir tokiai iš atlaisvinto gyvenamojo ploto skirti pasirinktinai butą“.

– Ką reiškia „pasirinktinai“?

– Aš turėjau teisę rinktis iš kelių butų.

Kuris man patiks, tą ir galėsiu gauti.

Aplankiau du butus centre, bet jie buvo apleisti, be patogumų, kūrenami malkomis. Trečias variantas buvo naujuose rajonuose, Baltijos prospekte. Tuo metu pakeliui buvo mano sūnelis, ir mano būsena buvo – kad tiktai savas kampas, visa kita nebelabai svarbu. Nuvažiavau aš iš bendrabučio į tą butą, žiūriu – suremontuotas, ir pasakiau: čia.

Tik ne medaliai – Ar po to dar ėjote pas Žalį?

– Ko nors prašyti pas jį daugiau nėjau nė karto, tik kai gavau tą laišką, nuėjau padėkoti. „Tai viskas gerai? – kaip tėvas paklausė. – Dar kas nors?“ Aš buvau priblokšta tokio gesto. Tam žmogui tikriau42

Jam buvo labai svarbu ne jo antpečiai, ne užimama padėtis, bet kad padėtų kitam, jeigu gali, ir kad padėtų konkrečiai. siai tai buvo labai natūralus dalykas. Ir visai nesvarbu, kad jis ėjo tokias pareigas, kad buvo partinis – visų pirma jis buvo ŽMOGUS. Jam buvo labai svarbu ne jo antpečiai, ne užimama padėtis, bet kad padėtų kitam, jeigu gali, ir kad padėtų konkrečiai. Tikras miesto tėvas, kuriam rūpėjo viskas.

Paskui kur nors su juo susitikus – gatvėje prasilenkiant ar kitur, jis sustodavo, pasisveikindavo ir paklausdavo: „Kaip sekasi? Gal ko nors reikia?“ Bet tu net neleidi sau galvoti, reikia tau ko ar nereikia, svarbu – kad paklausė. Jis galėjo pavėluoti į parodos atidarymą, bet visada ateidavo, susirasdavo autorių ir jį pasveikindavo. Aš nesuprantu, kaip jis įsimindavo visus...

– Teko bendrauti dėl kūrybinių dalykų?

– Taip, keletą kartų. Vienam skulptorių simpoziumui buvo sumanyta padaryti svečiams atminimo dovanėles – suvenyrus. Paprašė Žalys padaryti medalį. Aš sakau: nenoriu daryti medalio. Jis iškart sureagavo: „O kodėl jūs prieš medalį?“ Man tie medaliai buvo labai nusibodę ir paklausiau: „Galima kažką kitaip daryti?“ Dar pašmaikštavau: „Kažkada sakėte, kad gaila, jog aš ne skulptorė. O gal aš galiu padaryti mažą skulptūrėlę?“ (juokiasi).

Jam patiko tai, ką padariau, – buvo įdomu ir netipiška.

Kitą kartą pas jį ėjau, kai Mažvydo paminklą Midvikis statė. Man pasiūlė padaryti nedidelius suvenyrus. Kilo vizija pasinaudoti skulptūros siluetu ir sukurti mažą suvenyrą-žvakidę. Atnešiau Žaliui eskizą, pasakiau, kaip ir kodėl dariau būtent taip. Žalys labai džiaugėsi, neatsimenu, kiek tų suvenyrų reikėjo padaryti, bet vėliau jis ne tiesiogiai, bet per savo atstovą paprašė jų pagaminti papildomai. Buvo labai gražus paminklo atidengimo renginys, ir vėl jis nepraėjo pro šalį – pasikalbėjome, padėkojo. Tai nedideli, bet man labai svarbūs susilietimai su Žaliu. Geras jausmas buvo su šiuo žmogumi susitikti.

Buvusi ilgametė Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Nijolė NAVOGRECKIENĖ

Vienintelis argumentas – Daug metų buvote Žalio bendražygė, puoselėjant Klaipėdos kultūrą. Kokius klausimus su juo teko spręsti?

– Daugiausiai spręsdavome materialinius kultūros srities finansavimo, patalpų klausimus. Kultūros skyrius tuo metu buvo pagrindinis Restauravimo dirbtuvių užsakovas. Mūsų užsakymu buvo restauruojami senamiesčio kvartalai, kur dabar yra Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Etnokultūros ir Kultūrų komunikacijų centrai, namai Tilžės, Liepų gatvėse ir kiti. Mes buvome stambūs užsakovai. Ir pinigai buvo dideli – metams remonto, restauracijos darbams gaudavome milijoną rublių. Visi šie klausimai buvo sprendžiami tik su Žaliu.

– Milijonas rublių tais laikais – tikrai labai dideli pinigai. Ar lengvai juos skirdavo?

– Oi, ne, dėl to būdavo daugybė problemų.

Tų darbų beveik nebuvo galima finansuoti – tada kultūrai buvo griežtai apribotas lėšų panaudojimas pastatams tvarkyti. Gerai neatsimenu, bet namą tvarkant galima buvo vykdyti tik nedidelį procentą griovimo darbų – kad namas atseit tik remontuojamas. O juk pastatus atkurdavo nuo pamatų ar netoli to. Finansuoti reikėjo per banką.

O bankui šito nebuvo galima daryti. Tai jau būdavo taip: jeigu iškviečia sekretorė pas Žalį, o ten jau stovi banko valdytojas ir kokio nors fabriko direktorius, – žinok,

ATMINIMAS

kad laukia kažkoks naujas sumanymas. Ir pradeda laužti tuometį banko valdytoją Stasį Černiauską – reikia finansuoti, o tas spardosi, kad negali. Galų gale viskas baigdavosi argumentu: „Klaipėdai reikia“, ir visi gražiai sutarę išeidavome. Nelengva Žaliui buvo visa tai išspręsti. Sumanymų jis galėjo turėti labai daug, bet tie visi draudimai...

Niekas nėjo lengvai. Dabar atrodo – paėmė ir padarė. Reikėjo daryti. Kad bent būtų buvusios sąlygos. O viską reikėjo slėpti. Taip sutapo, kad panašiu metu ir Jūrų muziejus atidarytas, ir Matulaitės skulptūrą „Neringa“ pastatėme. Ir persiunčia iš Maskvos klaipėdiečių veteranų skundą maždaug sąsiuvinio apimties: „Kakije diela tut tvoriatsa, kakuju to babu postavili (kokie dalykai čia vyksta, kažkokią bobą pastatė – rusų k.), seną tvirtovę atstatė, kažkokį muziejų ten įkūrė, o veteranai ne visi gerai gyvena ir butų jiems geresnių reikėtų“, ir t. t. Oi, kaip mes rašėme „pisaniną“ atgal! (juokiasi).

Arba, tarkime, Vasaros koncertų estrada.

Koks buvo juodas darbas ją pastatyti! Atlikėjų pusei Ministrų taryba buvo leidusi panaudoti miesto pinigus. O toliau? Žiūrovų dalis buvo vienuolikos fabrikų objektai. Kai paskui reikėjo įvardyti, kad tai yra vienas objektas, popierių sutvarkymas prilygo dramblio lindimui pro adatos skylutę. O kas tuos fabrikus galėjo prišnekinti tai daryti? Tik Žalys. Ir fabrikų direktoriai žinojo: jeigu jau jis imasi, geriau net nepradėk priešintis, eik ir daryk, vis tiek kitaip nebus.

1988 m. Klaipėdos parodų rūmuose. Antras iš kairės A. Žalys, trečias – LKP Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius Česlovas Šlyžius.

Vyto Karaciejaus nuotr.

– Ir argumentas tas pats – miestui reikia?

– Taip. Miestui reikia. Reikia Klaipėdai – kito argumento nebuvo. Yra šis miestas, tu čia gyveni, čia dirbi, – darom. Kitaip ir nebūtų buvę tame mieste to, ko prieš Žalį nebuvo.

– Jūrų muziejaus statyba buvo milžiniška „finansinė afera“, ar ne?

– Miestas finansavo tik dalį Jūrų muziejaus. Daugiau finansavo žvejai, „Laivininkystė“. Tai sąjunginės įmonės, kurių valdžia buvo ne Lietuvoje. Žalys sugebėdavo su jomis susitarti. Bet daug buvo finansuojama ir per mūsų skyrių. Atsimenu, kai atidarėme Jūrų muziejų, pradėjo eiti žmonės, važiuoti svečiai, delegacijos, visus reikia ten nuvesti. Kartą Žalys man sako: „Ar tavęs klausia, kiek kainavo Jūrų muziejus?“ Sakau: klausia. Jis išsigandęs: „O ką tu sakai?“ Sakau, kad labai didelis

A.Žalys ir LKP Klaipėdos miesto komiteto antrasis sekretorius Nikolajus Berežnojus laive. Data nežinoma.

Violetos Skirgailaitės asmeninio archyvo nuotr.

objektas, buhalterija mūsų maža, dar daug nesuvestų sąskaitų ir dar nesame galutinai suskaičiavę. O jis: „Na, dar kokius metus taip ir sakyk“ (juokiasi).

Kai Jūrų muziejus pradėjo veikti, jo eksploatacija taip pat nemažai kainavo. Žalys turėjo didelių vilčių, kad muziejų perims Kultūros ministerija ir tokiu būdu jis gaus valstybinį finansavimą. Kartą atvažiavo į

Klaipėdą kultūros ministro pavaduotojas, atsakingas už tokius reikalus. Mudu su Žaliu pasiruošę laukiame jo tam pokalbiui.

O jis atvažiavo jau ne visai tinkamas tokiai šnekai, ir kai Žalys pradėjo kalbėti, kad galbūt ministerija kažkaip galėtų išspręsti tą pavaldumo klausimą, tas atšovė: „Ot, jolki palki, pasistatė ir dabar nori dar mums įkišti. O kas jūsų prašė statyti?“ ► 43

ATMINIMAS

◄ – Jis gi visą širdį į tą muziejų sudėjo...

– Jis į viską, ko imdavosi, širdį dėjo... Iki smulkmenų rūpindavosi kiekvienu objektu. Pavyzdžiui, kai Kultūros rūmus remontavo, dabartinį Muzikinį teatrą... Kultūros skyrius buvo to pastato trečiame aukšte.

Po darbo valandų ateina Žalys – einam į statybas žiūrėti, kaip ten viskas daroma.

Tuo metu vestibiulyje klojo plyteles. O jos tada buvo labai didelis deficitas ir gauti atitinkamo rašto buvo beveik neįmanoma.

Kažkokių atvežė ir reikėjo iš jų išsirinkti, „išlaužti efektą“ (juokiasi). Darbininkai suklojo tas plyteles ir užpylė pjuvenomis, kad nesusigadintų vaikštant. Mudu prasišlavėme saujomis tas pjuvenas ir žiūrime, ką jie ten sudėjo. Na, visiškai netaikydami sudėjo – netinka! Iš ryto aš tiems vyrams: štai šitą, šitą, šitą išimkite. Kitą kartą po tokio mūsų pasivaikščiojimo rytą skambina Žalys: „O kokios bus salės durų rankenos?“ Galvoju: aš parvažiavau namo ir užsiėmiau savo reikalais, o jis dar kartą mintimis ėjo per tuos rūmus ir užkliuvo už durų rankenos.

Vadinasi, jis parėjęs namo viską permąstė iš naujo...

Aprėpė visumą – Darbo valandų neskaičiuodavo?

– Visi žinojo, kad jo vairuotojas laisvadienių šeštadieniais neturi. Šeštadienio rytą Antanas važiuodavo pas Žalį, šis sėsdavo į mašiną ir keliaudavo per miestą – aikštes, gatves, savo kuruojamus statybos objektus.

Pirmadienio rytą vykdavo „gamybinis“ ir tada aptardavome reikalus, kur kas negerai, kur ką reikia padaryti. Jis viską matė, viską žinojo ir nebuvo to, kas jam nerūpėtų.

1997 m. rugsėjo 1 d. M.Mažvydo paminklo Klaipėdoje atidengimo ceremonija. A.Žalys.

Vyto Karaciejaus nuotr.

44

– Ar tai įmanoma vienam žmogui?

– Jis buvo miesto šeimininkas. Turėjo Dievo dovaną matyti visa šitai lyg iš viršaus. Šitiek buvo mieste gamyklų, trys statybos trestai: statybos, remonto ir požeminių darbų, šitiek valdybų, vyko statybos, fabrikai dirbo, viskas judėjo. Ir viskas ėjo per Vykdomąjį komitetą. Net tos gamyklos, kurios buvo sąjunginės, su jomis taip pat buvo daug visokių rūpesčių, nes žmonės taigi buvo klaipėdiečiai, jie turėjo gyventi, jiems turėjo būti sukurta visa infrastruktūra. Tai buvo miesto rūpestis.

ATMINIMAS

– Turėjo daug pagalbininkų?

– Jis puikiai suprato, kad be komandos nieko nebus. Vykdomajame savo komandą rinko labai kruopščiai. Kurie buvo užsilikę – liko ilgam, kurie atėję nepritapo, tie ilgai ir nebuvo. Bet kaip jis džiaugdavosi, kai jam pavykdavo rasti tinkamų žmonių! Pavyzdžiui, buvo toks atvejis.

Dar statybos metu pradėjo išilgai skilti vidinė Parodų rūmų siena. Ir tas plyšys

Jis viską matė, viską žinojo ir nebuvo to, kas jam nerūpėtų. Jis buvo miesto šeimininkas. nemažėjo. Juoko nedaug. Susirinko restauratoriai, valdyba, kuri statė tą priestatą, visi inžinieriai. Stovi, mato tą plyšį ir aiškina: viskas, pamatai skleidžiasi, visas tas namas eina velniop... Pamitingavome ir išsiskirstėme. Po savaitės – vėl „gamybinis“, vėl mažas mitingėlis ir vėl išsiskirstėme. Ateina į Vykdomąjį dirbti Žalio pavaduotoju statybininkas profesionalas Kazimieras Vaišvila. Pamatė jis tą plyšį per kelintą „gamybinį“, kad pasakys vyriškai, kad išaiškins – po savaitės to plyšio nebeliko. Kažkokiais reikalais nuėjau pas Žalį ir pakrypo kalba apie jo naują pavaduotoją. Sakau Žaliui: atėjo Vaišvila, pasakė taip, kad nekartosiu, bet tas plyšys jau baigia susispausti. „A jo?“ – veidas nušvito iš džiaugsmo, kad jam pavyko susirasti tokį pavaduotoją, kuris atėjo, „paspaudė“ ir sutvarkė. Labai mokėjo džiaugtis žmonėmis. Jo dešinioji ranka visus tuos metus buvo pirmasis pavaduotojas Valentinas Greičiūnas.

– Žalys skyrė dėmesio ne tik statyboms, bet ir kultūrai?

– Kalbėti, kad jis, tarkime, vien kultūra užsiiminėjo, negalima. Jis ugdė miestą ir ugdė jame kultūrą, siekė, kad miestas būtų kultūringas. Aš taip manau. Dievas jam davė dovaną suvokti, aprėpti visumą, kad tame mieste negali būti „duobių“. Ir jis, mano manymu, stengėsi, kad miestas tolygiai vystytųsi visais požiūriais.

Kultūros srityje jis daugiausia dėmesio skyrė tiems darbams, kurie turėjo didžiausią išliekamąją vertę. Tai pirmiausia buvo Jūrų muziejus, Parodų rūmai arba, tarkime, Muzikinis teatras.

– Kokių idėjų jam nepavyko įgyvendinti?

– Nespėjo įkurti vaikų baleto teatro. Mes turėjome Elvyros Bungardienės vadovaujamą „Žiogelį“, kuris jau buvo „nugriaudėjęs“ per visą Sąjungą, koncertavęs Kremliaus rūmuose. Net vieta teatro pastatui buvo numatyta Daukanto gatvėje, toje vietoje, kur stovėjo kojinių fabrikas. Bet jau nebesuspėjome jo pastatyti.

Buvo pradėtos dėti didelės pastangos, kad Jono kalnelyje būtų įrengta plaukiojanti koncertų aikštelė su vandens uždangomis, grojančiais fontanais. Architektas Vytautas Nasvytis jau net buvo pabraižęs eskizus. Bet visa tai liko už borto.

Dar buvo idėja dviejuose raudonuose sandėliuose prie upės įkurti lietuvių išeivių dailininkų darbų galeriją. Ta mintis subrendo paskutiniaisiais prieš nepriklausomybę metais, kai mūsų buriuotojai plaukė per Atlantą. Įdavėme jiems laišką, kuriuo kreipėmės į dailininkus, į lietuvių bendruomenę, kad norėtume įkurti galeriją ir net patalpas jai turime. Nespėjome.

Tačiau galbūt tie mūsų užmojai davė pagrindo, kad Domšaitis į Klaipėdą atėjo.

Negailėjo savęs – Žalys stengėsi į Klaipėdą pritraukti kuo daugiau kultūros žmonių. Kokiais būdais jis padėdavo jauniesiems specialistams?

– Jis labai rūpinosi jas. Pavyzdžiui, baigę konservatorijos fakultetus klaipėdiečių vaikai norėdavo likti Klaipėdoje. O tada buvo tokia tvarka: jei vaikas registruotas pas tėvus, jis negali atsistoti į eilę butui gauti, galės tik tada, kai išaugs šeima ir bute trūks kvadratūros, galima sakyti – be prošvaistės sulaukti savo buto.

Sutarėme tokius jaunus specialistus registruoti prie Kultūros skyriaus. Ne vienas iš dabartinių garsių Klaipėdos kultūros žmonių savo karjerą taip yra pradėjęs.

– Ar Žalys sveikindavo savo darbuotojus asmeninėmis progomis?

– Sveikindavo jubiliejų proga. Tačiau pats, kai jį sveikindavo, reaguodavo kažkaip... Atsimenu, vieną kartą per Žalio gimtadienį po Vykdomojo langais buvo atvarytas pagroti orkestras. Tai buvo, aišku, nonsensas. Nieko jis tada niekam

nesakė, bet kai atėjo kitas gimtadienis, paskambino man ir delikačiai paprašė: „Nepatogu sakyti, bet gal tu gali pašnekėti, kad šitokių dalykų nebūtų“. Jis nemėgo pompastikos.

– Ar tiesa, kad Žalys pats rašydavo savo kalbas?

– Tiktai pats. Jis turėjo padėjėją, kuris nebuvo literatas, bet buvo labai kruopštus ir surinkdavo jo kalboms faktinę medžiagą. Žalys iš pradžių pasirašydavo savo kalbos planelį, ir kur reikėdavo skaičių, datų, papildydavo ta surinkta medžiaga.

– Ar iškalbingas buvo? Improvizuodavo?

– Improvizuodavo. Kaip jis tau neimprovizuos, jei susikviečia penkis šešis direktorius į kabinetą ir jie visi, žinodami, kad negali ir nenori to daryti, turi išeiti įtikinti, kad jie gali ir nori tai daryti (juokiasi). Be abejo, turėjo poveikį ir jo autoritetas. Kito niekas taip ir neklausytų.

Bet kadangi kalbėjo Žalys – kitas klausymasis buvo.

– O koks žmogus, jūsų nuomone, buvo Žalys? Kaip bendraudavo su pavaldiniais?

– Jis buvo griežtas. Negailėjo nei savęs, nei mūsų. Jam reikėjo, kad dirbtume. Jo komandos žmones Lietuvoje apibūdindavo: „Jis ne durnas, jeigu jį tiek metų Žalys laiko“. Vadinasi, jam reikėjo, kad būtum ir nekvailas, ir darbštus. Tai buvo tam tikra praba. Kita vertus, jis buvo dėmesingas. Jis žinojo mūsų bėdas, nors niekas neidavome jam guostis.

Jis turėjo dvi knygeles – raudoną ir juodą. Raudonoji buvo skirta užsirašyti kasdieninius darbus. Į juodą knygelę rašydavosi itin svarbius jam dalykus. Ir dažnai kolegos, kalbėdami apie kokius nors reikalus, klausdavo vieni kitų: ar Žalys užsirašė?

O į kurią knygelę? Jeigu į juodą – vadinasi, viskas bus gerai.

Jis mokėjo vertinti. Jeigu jis matė, kad tu negaili savęs tam reikalui, jis nieko negailėjo ir tau. Buvo linksmas žmogus.

Tik nedaug turėjo progų pasilinksminti.

Bet visokiuose „gamybiniuose“ ar keliantis keltais į skulptorių simpoziumus, jei buvo geros nuotaikos, jis mėgdavo juokauti.

Mano tėvas turėjo vieną kriterijų geram žmogui apibūdinti – padorus. A.Žalys buvo iš tikrųjų reto padorumo žmogus.

Tokį jį pažinau ir toks jis man atrodė.

45

GINTARO LAŠAI

Sudėvėtas gyvenim Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas. Romanas. Alma littera, Vilnius, 2016, 240 p.

Dainius VANAGAS

Sigitas Parulskis savo skaitytojų jau seniai nebestebina – praėjo tie laikai. Skaitytojai įprato prie tono, išmoko pagrindines mintis, atrado literatūrinę ramybę, žino, ko tikėtis, nesibaimina siurprizų, žodžiu, kam taisyti, kas nesulaužyta. Yra siužetai, kurie veikia, scenos, kurios dirgina, ir personažai, kurie nesikeičia.

Naujausias S.Parulskio romanas – „Nutylėtų lelijų miestas“ – yra toks, kokio galima tikėtis. Tačiau nugarėlėje pagal visus rinkodaros kanonus rašoma: tai – „netikėtas romanas, kurį autorius vadina juokingiausia ir liūdniausia savo knyga, tragikomedija“. Netikėtumu čia vadinamas horizontalus brūkšnys, kuris dalija knygą į dvi pasakojimo linijas.

Anksčiau savo romanuose autorius veikėjų praeities ir dabarties epizodus skaidydavo skyriais, šįkart – brūkšniu.

Brūkšnys turėjo praturtinti skaitymo strategijas – ką skaityti pirmiausia?

Apačią, viršų? Skyrių čia, skyrių ten? O gal viską iš eilės? Jei ryšys tarp pasakojimo linijų būtų įdomesnis nei tiesmukas psichologizmas, šis brūkšnys galėjo būti intriga. O dabar – kaip beskaitytum, vis tiek perskaitysi tą patį, ką ir visada. Apie ką knyga?

Viršutinė linija yra nusidėvėjimo linija.

Tai suaugusio, persirijusio, persigėrusio, persimylėjusio, nuvargusio žmogaus pasibjaurėjimai ir abejingumas. Tai pasaulis, apie kurį jau viskas pasakyta. Maistas beskonis. Knygos perskaitytos. Moterys guminės. Žodžiai bereikšmiai. Pinigai uždirbti. Šalys aplankytos. Žmonės sutikti.

Dievai apšikti.

Apatinė teksto linija yra nuostabos linija. Tai jauno, išalkusio, ištroškusio, įaudrinto žmogaus prisilietimai ir tyrinėjimai. Tai pasaulis, kurio neįmanoma išsemti. Maistas tirpsta burnoje. Knygos 46

Tik ne tokioje literatūrinėje realybėje, kuri vaizduojama „Nutylėtų lelijų mieste“.

Veikėjai kalba, nes turi burnas. Klausosi, nes turi ausis. Dialogas vyksta, nes kažkas juk turi vykti. Romanas ir jo veikėjai sukurti taip, kad kiekviename žingsnyje neigtų reikšmę ir svarbą. Už visų religinių, filosofinių, fiziologinių simbolių tėra žongliravimas žodžiais – tačiau S.Parulskis, sąmoningai ar ne, šiame žongliravime užgriebia šį tą įdomaus.

Tai, apie ką arba iš ko rašytojas iš tiesų rašo, yra nuovargis. Ne tas nuovargis, kai

godžiai skaitomos. Merginos temdo protą. Žodžiai kuria. Kišenės kiauros.

Pasaulis nepasiekiamas. Žmonės dar neatrasti. Ir kol kas jis pats – ne dievai – yra apšiktas.

Apie knygas įprasta sakyti – nepaliks abejingų. Šita palieka. Šita palieka abejingą tyčia, nes, matyt, toks šio kūrinio sumanymas. Pagrindinio personažo nuovargis užkrečia. Jis, Simonas, gyvena ir jaučia, kad viskas kartojasi, kad viską jis jau matė ir patyrė. Net jei pats nepatyrė – jaučiasi lyg būtų kažkur – kine, knygoje, žiniasklaidoje, draugų akyse – matęs ir išgyvenęs.

Taip ir skaitytojai – skaito šią knygą ir jiems atrodo, kad visa tai jau yra skaitę, ir mažiausiai kokius 5 000 kartų. Visos metaforos, visi siužeto vingiai, visi pokalbiai, visi froidiški motyvai – kasdien su jais pabundi, dirbi, pietauji ir užmiegi.

Romano personažai ir jų tariami santykiai – vyras/moteris (daiktas?), vyras/vyras, sūnus/tėvas – yra komunikacijos miražas. Autorius vis bando šiems santykiams suteikti pikantiškumo, komplikuotumo, tačiau nepavyksta – nes negali pavykti.

Visos metaforos, visi siužeto vingiai, visi pokalbiai, visi froidiški motyvai – kasdien su jais pabundi, dirbi, pietauji ir užmiegi. grįžęs po darbo susikeli kojas ant stalo ir atsidarai alaus. Ne tas nuovargis, kai tris valandas vaikštai po parduotuves kažin ko ieškodamas. Ne tas nuovargis, kai sėdi tarp draugais vadinamų žmonių ir klausaisi jų kalbų. Tai nuovargis, kuris ilgainiui it apnašos aptraukia visus jutimus, išblukina akis, atbukina pirštus, užkemša šnerves, užkiša ausis, užtirpdo liežuvį. Kai vis dar gali gyventi. Kai vis dar nori gyventi. Bet jau nebeišeina. Tada Simonas galvoja, kas ant minties galo. Sako, kas ant liežuvio galo. Ir dievina tą, kuri ant penio galo.

Konkrečios situacijos, konkretūs sprendimai, žmonės, viskas tėra košė, kuri ne daug ką reiškia. Ji galėtų būti kitokia, ir niekas nepasikeistų. Galbūt todėl romano siužeto linija yra padrika, kuriamas įspūdis – nekonstruota, nestruktūruota, tarsi natūraliai išsiliejusi, šiek tiek šio, ano, trečio.

Suprask – kaip gyvenime.

mas Tad jei šis romanas ko nors ir vertas, tai tikrai ne dėl skaudžių tėvo ir sūnaus santykių. Ne dėl autoriaus biografinių detalių. Ne dėl, kaip rašoma nugarėlėje, „bravūriško meilės trikampio“. Ir tikrai ne dėl psichoterapinės atmosferos, kuri, sumišusi su „abipusiu lytinių organų panaudojimu“ ir religiniais pokštais, nori ar nenori primena prėską Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. Tačiau S.Parulskio romanas vertingas dėl „nutylėtų lelijų“ ilgesio, dėl tylaus troškimo susidurti akis į akį su budinančiu žvilgsniu, dėl vilties, kad žemė vis dar gali išslysti iš po kojų, o pasaulis – nustebinti. Knygos personažai gyvena tarp išsakytų lelijų, tarp atpažįstamų programų ir kodų, rutinos, nuobodulio ir gyvenimo, kuris pats nepasibaigia, o jį pačiam pabaigti ranka nekyla. Tačiau kartais programos užstringa, kodai nebeveikia, pasidaro įdomu ir norisi, kad gyvenimas tęstųsi: „Panašus jausmas apima, kai jis važiuoja taksi į oro uostą. [...] Atrodo, kad miestas nusiminęs, kad Simonas jį palieka, ir staiga atveria jam tokius vaizdus, tokias perspektyvas, kurių anksčiau Simonas negalėjo matyti, nes miestas nuo jo slėpė jas. O tose vietose auga baltos vandens lelijos. Miestas, pilnas nutylėtų lelijų. Skausmingas išsiskyrimo jausmas, nors nelabai aišku, su kuo išsiskiriama ir kas tą jausmą provokuoja.

Jaudulys prieš kelionę, lengvas stresas prieš skrydį lėktuvu, galimybė niekada nepamatyti šio miesto... Galbūt kaip tik todėl ir atsiveria tos niekada neregėtos perspektyvos: tos pačios liepos, bet kitokios, tie patys tiltai, bet tarsi plukdantys ne tuos pačius vandenis“ (56–57 p.). „Nutylėtų lelijų miestas“ – dviprasmišką įspūdį paliekantis kūrinys. Viena vertus, tai nuobodi, skurdi, tuščiažodžiaujanti ir nuspėjama literatūra. Kita vertus, šios charakteristikos sutampa su knygoje aprašomu pasaulio pojūčiu ir jį visiškai užpildo. Galbūt tokio pojūčio kitaip ir neįmanoma aprašyti. Koks gyvenimas – tokia ir literatūra.

GINTARO LAŠAI

Tadas ŽVIRINSKIS

Velnio mėšlas* Kapstausi po velnio mėšlą, Bandydamas save įtikinti, Kad mėšlavabalis nuo faraonų laikų Yra sakralus gyvūnas, Kad visaregė Horo akis, Sekanti mano e. pašto žinutes, Vienąkart mirktels, Taip suteikdama man šansą Išnykti, palikus po savęs Tik elektroninį parašą Ant nebūties akcijų pirkimo sutarties, Kuria iš tikro nieko nenusiperku, Tik parduodu savo neįkainojamą laiką, Kurį turėčiau veltui atiduoti savo vaikams, Kuriuo turėčiau dalintis su brangiais man žmonėmis, O ne su nepažįstamaisiais, kurie Jau – iki smakro mėšle, Todėl ir tyli kaip žuvys, Šį tylėjimą bandydami pristatyti kaip sakralumą, Nes Jėzus, gi žinot, irgi buvo žuvis. __________________ *Popiežius Pranciškus – apie pinigus.

Ad majorem amoris gloriam Didesnei meilės garbei lenkiasi Nacionalinis loto, skelbdamas Kad elegantiškasis Passat ir Praktiškoji Corolla apvainikuos Meilės sekmadienį keliems Numerologijos mėgėjams.

Didesnei meilės garbei pašlovinti Buriasi didieji prekybos tinklai, Neatsilieka ir mažesni, visi Toliaregiškai apsirūpina raudonomis Širdies formos pagalvėlėmis et cetera, Ir laukia laukia vienadienės pirkėjų bangos.

Didesnei meilės garbei susirenka Dar didesnis garbėtroškų būrys – Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu Deklaruojantys ištikimybę jausmui, Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems Žmonėms, tai yra Sau. Ecce amor!

► 47

GINTARO LAŠAI

◄

Vasario 14 dienos asmenuotė Aš esu tavo tikslių tiksliausias, tikrovės neiškraipantis veidrodis: Tai, ką tu vadini nuolatine mano nuotaikų kaita, Tėra tavo nuolatinės kaitos atspindys.

Aš esu tavo pykčio ir džiaugsmo šaltinis – Be manęs prėska būtų tavo kasdienybė.

Aš esu nuolat tavo mintyse ir kartais – kūne, Tu nori kiek kitokio balanso.

Aš esu tavo nemokamas psichoterapeutas, Sugeriantis tavo nusiskundimus ir priekaištus, Nors tau nesiskundžiu ir nepriekaištauju.

Aš esu tavo draugas, apsaugantis Tave nuo tavęs pačios.

Aš esu tavo nelegaliai įsigytas raritetas: Brangus, bet viešai nedemonstruojamas.

Aš esu tavo priešas, garbingesnis Už tavo tikrą brolį.

Aš mėgstu šunis, O tu – kates.

Aš esu...

Tavo.

Karo poetas Kai žvanga ginklai, mūzos tyli.

Išskyrus vieną – Polymnia – Ji negali atsispirti meilės kerams, Lanko savo mylimąjį nuniokoto Miesto Rytiniame kvartale.

Gi šis, nieko neįtardamas, Atidžiai klausosi, kas vyksta Name kitoje gatvės pusėje – Anksčiau ten buvo miesto biblioteka.

Polymnia šnibžda į ausį mylimajam Apie dangaus gylį, nes juk galima Nerti dangun ir juk sakoma: „Oro laivas“. Ji šnibžda apie Gėlių žydėjimą, obelų žiedlapių pūgas.

Apie savo širdį – karštą it saulė.

Apie norą būti kartu, svaiginantis laime.

Karo poetas mato gražią snaigę, Nutūpusią ant pirštinės, Greitu žvilgsniu permeta besiilsinčius Kovos draugus ir vėl įsiklauso.

Artūro Valionio nuotr.

48

O tyla – gilesnė už dangų, Gobiančiu karo draskomą miestą.

GINTARO LAŠAI

O dangus – pavydesnis už gyvenimą – Atsiunčia švilpiančių sviedinių krušą, Išdaužančią bibliotekos likučius, Griaudinčiais sprogimais išjungdamas Palaimingą tylą ir įjungdamas Spengimą ausyse, Pro kurį nieko kito nebegirdėti.

Karo poetas žvelgia į palinkusius virš jo draugus, Kurių akyse skaito išgąstį, pyktį ir neviltį.

Jam nemalonu tai matyti, todėl Užsimerkia, panirdamas į šviesų Vaikystės prisiminimą, į vaikystės sodą, Kuriame laidė popierinius lėktuvėlius, Sulankstytus iš senos knygos lapų...

Polymnia liūdnai atsitraukia, Užleisdama vietą žvaliai Melpomenei.

Jerušaleime muša dešimtą Bažnyčios varpų skambesys anonsuoja Kylančio lėktuvo kriokimą. Šiandien pirmadienis, vadinasi, Į Rygą, reisas BT1344. Žinoma, pirma į dangų – Tiek dešimt varpo dūžių, Tiek dešimt minučių vėluojantis Boeing 375, Į kurį buvo lipama pro keturioliktus įlaipinimo vartus, Tai – faktas.

Neaišku tik, keliems jo keleiviams Bus lemta įžengti pro vartus Dangaus?

Jerušaleime muša dešimtą, O Baltūpkėj muša dažniau, Žinoma, jei esi ne vietinis – Iš kokios Rygos ar Krasnūchos.

Jerušaleime myli dangų, O Baltūpkėj myli atvykėlius, Juk nemuštų, jei nemylėtų!

Juk neaidėtų policijos sirenos, Karo šūkiai ir jaustukas blet, Juk visa to nebūtų, Jei bažnyčia stovėtų Baltūpkėj: Juk tada dangus būtų taip toli, Taip toli, kad joks Boeing 375, Net labiausiai kriokdamas, Ing jį anei jan nenudangintų.

Sniegas Ko gero, atėjo metas depresinei fazei – Dar vakar vyravusi spalvų įvairovė, Kurios turtinga tikrai nepavadintum, Šiandien numenko iki kelių atspalvių, Dominuojant nespavoms: juodai ir baltai, Gausiai priveisusiom benkartiškos pilkumos.

Sniego paviršiuje net neįgudęs pėdsekys Atpažintų kačių takus. Jie sujungia Nebenaudojamus išdaužytus šiltnamius su Nebenaudojamais sandėliukais, autochtonų Švelniai vadinamus skladukais.

Prasilenkiant su kačių globėja sugurgia pilvas.

Prisimenu pasakojimą apie kaimo keistuolį Ulioką, kuris vaikščiodavo tik savo takais, Nešiodavo tik savo pasisiūtus rūbus Ir nemėgdavo vaikų. Ko gero, šiandien Jam būtų diagnozuotas autizmas Perpus su puikiais išgyvenimo įgūdžiais.

Būsiu anam gyvenime kažką čia nužudęs: Vis traukia sugrįžti. Be jokios aiškios Priežasties, be jokių dėsningumų. Katės Numyža automobilio bamperį – negudrus Jų kvapų paštas, negudri katiniška žinia: Po šia mašina žiemą būna šilta.

Be abejonės, depresinė fazė ima viršų: Darbas atrodo didžiausia kvailystė, Kaip ir santuokos sakramentas, kaip ir Jaunesniosios mokslinės bendradarbės Rūpestis benamėmis katėmis, Kaip ir sniegą nuklojusios liepų sėklos.

Daugel vasarų ir žiemų praėjo nuo to laiko, Kai pirmąkart atkakau iki šio parko Sunkiu sudedamu dviračiu „Desna“. Žavėjo kriokliai ir riešutmedžiai, atodanga Ir šiukšlinas skardis. Sargo namelis ir seni Maumedžiai. Tik kačių čia šitiek nebūta.

Daug ką domina egzistencinis kodėl?

Gi man įdomu, kiek dar kartų bus leista Atvykti čionai. Ar išties ši vieta yra toji, Kur dėdės su frakais ir prijuostėm Parko rūmuose bando žvėrį iškviest?

Ir kiek jie dar šauks, kad išgirsčiau. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄

100 000 poetų už permainas Ar kada teko sutikti šimtą tūkstančių žmonių? Man teko ir daugiau.

Per Sąjūdžio mitingus Vingio parke.

Bet ar teko kada sutikti šimtą tūkstančių poetų? Vargu bau, Nors viskas priklauso nuo interpretacijos.

Juk kuo šūdinesnis poetas, tuo didesnė jo savivertė.

Nenustebkite tad, jei Lietuvoje sutikę kokį dešimt poetų, Pasijustumėte sugniuždyti jų kolektyvinio dvasingumo, Kuris tikrai atstoja dvasingumą šimto tūkstančių poetų Iš kokios nors Trečiojo Pasaulio šalies.

Ir kas tas šimtas tūkstančių, kai pagalvoji?

Tik mažas kaimelis prie Indijos vandenyno.

Nuostabūs saulėlydžiai mėlyname vandenyje, Kur bangos skalauja akinamai baltą smėlį, Nukakotą iki pat penkių žvaigždučių viešbučio tvoros.

Dabar, kai jau įvertinome skaičius, pereikime prie permainų vertinimo.

Apie permainas galvojame nuolat.

Norime, kad mūsų vaikų gyvenimas būtų geresnis nei mūsų, Norime, kad viskas būtų geriau ir mums patiems, Bet nė velnio nenorime nė piršto pakrutinti.

Lengviau tauzyti liežuviu ir kovoti už gyvūnų teises.

Apie permainas galvojama nuolat, ypač poetų.

Ir ne tik galvojama! Keičiamasi žmonomis, meilužėmis, premijomis.

Mąstoma apie skurdinančią kultūros politiką, baisimasi šiais laikais, Keičiami stiliai ir žanrai, apatiniai ir vinilai, Sodomos ir gomoros, velniai ir gegutės, Seksualinė orientacija ir lytis, jei tik randama dosnių mecenatų.

Keičiami ir patys mecenatai, keičiamos gyvenamosios ir lėbavimo vietos.

Viskas yra kaita, nes dar senovėje buvo pastebėta: Be frikcijų nebus ejakuliacijos!

Poetai, jie visada – už permainas.

Net pakėlę girtą snukį Iš mišrainės dubens, jie nekriuktels, oi ne!

Jie pacituos ką nors iš savo ankstyvosios kūrybos, Ir dar taip didingai, taip iškilmingai, Kad net permainų ištroškusi gimnazistė, Sudrėkusiomis akimis ir identišku apatiniu trikotažu, Paskubės darytis asmenukės su kominiu poetu.

Nes kas gi žino, gal kažkada, po permainų, šitas...emmm...poetas Gaus nacionalinę premiją?..

Tai bus ką senatvėje prisiminti!

50

Rašyto laiškas Žydrūnas DRUNGILAS

Mielas bičiuli, su tavo ar savo nemirtingumu neturiu nieko bendro, tiesiog taip jau išėjo, kad rašau iš ateities. Mažytis nesusipratimas laike, nepavykęs bandymas su Šriodingerio katinu. Kiekvienam iš mūsų kartais atsitinka kažkas nepaaiškinamo.

Tikiuosi, mane suprasi. Šiaip ar taip, man viskas gerai, nors ir baigiu prarasti savo žmogiškąją formą.

Rašau norėdamas duoti keletą patarimų ir iš karto skubu nuraminti, kad Nobelio premija tau nenumatyta. Tavęs nebus geriausiųjų šimtukuose ir tu neskambėsi tautos lūpose prie laužų šaltą žiemos naktį.

Nebent netikėtai dingtų elektra ir šildymas. Loterijoje milijono taip pat nelaimėsi, kad ir kaip norėtum mesti tą prakeiktą-sušiktą-apgailėtiną darbą ir atsidėti rašymui.

Net negalvok. Jeigu T.S.Eliotas, dirbdamas „Lloyds“ banke, būtų laimėjęs aukso puodą, tai šiandien skaitytume ne poemą „Bevaisė žemė“, o auklėjamąjį romaną „Vaisinga žemė“, kuris prasidėtų maždaug taip: „Balandis – nuostabus mėnuo...“ Manai, Alberas Kamiu būtų sugalvojęs „Krytį“, jei ne darbas Meteorologijos institute? Tomui Manui ir į galvą nebūtų šovę parašyti „Juozapo ir jo brolių“, jei šeima jo nebūtų spaudusi statyti vasarnamį prestižinėje Nidos vietoje, pasisamdžius lietuvių statybininkus. Štai kur tikroji loterija. Štai taip turėtum žaisti.

Dabar kratai savo bepradedančią žilti galvą ir negali patikėti. Vis dar negali apsispręsti, kas tave labiau traukia: šlovė ar pinigai. Patogus gyvenimas ar kūrybinė beprotystė. Suprantu, neturiu teisės tavęs mokyt, kai pats prisižaidžiau ir įklimpau, beieškodamas būsimojo laiko. Todėl tau ir nesiūlau pulti statyti vasarnamio, įsidarbinti policininku Birmoje ar tapti banginių

GINTARO LAŠAI

ojo iš Ten

medžiotoju. Siūlau pradėti nuo nulio, nuo mažų dalykų. Imkis mažų banginių, bičiuli.

Pirmiausia atsakyk sau į esminius klausimus: koks tavo tikslas šioje žemėje? Ką valgysi šiandien vakare, juk mėsa keptuvėj jau bus pašvinkus? Kodėl visai be reikalo ištrynei tą telefono numerį? Ar neatrodo keista, kad ilgiau pasėdėjus ima mausti nugarą ir kojas? Kur dingsta švarios kojinės?

Kodėl vis dažniau užsisvajoji, kad guli po palme kur nors Karibuose? Juk aplinkui ne akinamai baltas smėlis, smaragdinė jūra, švelnus brizas, o tamsa, pavydas ir alkoholinės depresijos? Ir mažutėliai vieni su savo rūpesčiais. Negi juos paliksi? Įsivaizduoji, kaip kokteilio šiaudelis tyliai skimbčioja į stiklinės kraštą... Atsimerk, bičiuli, tai klevo šaka brūžinasi į langą.

Kaip matai, priežasčių–pasekmių takeliai yra labai siauri, todėl nieko ir nematyti.

Net man, kuriam prieš akis tiktai praeities horizontas ir padėti galiu nebent teisingais klausimais. Žinoma, man nesunku nušviesti kai kuriuos tavo gyvenimo epizodus ir duoti vieną kitą patarimą. Kai šį rytą nubudai, lovoje gulėjo stulbinama idėja, širdį draskanti drama, iš koto verčianti istorija. Maneisi pasiekęs viršukalnę, būsimi skaitytojai jau alpo, gėlės jau biro po kojomis, jau matavaisi ąžuolų vainiką. Tačiau lipdamas iš lovos taip nelemtai slystelėjai, kad vos neišsitiesei. Tavo didžioji istorija atsitrenkė į sieną ir išgaravo. Nebežinai, kuo nebepasitikėti: sapnais ar atmintimi.

Jeigu ateityje nori išvengti panašių atvejų, siūlyčiau nuo lovos patraukti tą kilimėlį.

Kol kas iš viso pamiršk rašymą. Idėjos nenukris iš dangaus. Jos, pasirodo, nekrenta. Taip pranešė meteorologas Kamiu.

Neiškris nei ryt, nei poryt. Velnioniškai giedra. Idėjos tuo tarpu svetimauja ir dalijasi kaip ląstelės, dauginasi kaip pasiutusios. Vos tik mėginsi kurią patraukti už uodegos, monopolizuoti, tuoj pradings,

Korsaras.

išsisklaidys ore. Taip ir tu, esi ne rašytojas, esi tik plyta, raudona, gerai išdeginta plyta.

Tik plyta, bičiuli.

Net jeigu tavo knygos gali pasitarnauti kaip lovos atrama pradedančiam dailininkui, kuris už paskutinius pinigus išsinuomojo pigų būstą, kad pabėgęs nuo visų galėtų kurti, – jau būtų didelis pasiekimas tavo kaip kilnaus žmogaus biografijoje.

Tas pradedantis dailininkas būtų pasiryžęs tapyti tikrus šedevrus, ne šiaip kokį pretenzingą mėšlą. O juos nutapęs, pabėgti iš tos sušiktos skylės, į kurią atsikraustytų kitas, dar talentingesnis dailininkas. Tad tavo raštai pasitarnautų dar labiau.

Abu dailininkai taptų savo laikmečio šaukliais, apie juos visi kalbėtų ir rašytų.

Kas kad iššvaistę talentą ir pinigus, išduoti savo draugų jie mirtų skurde. Užtat ir sakau tau – tu gali ištrūkti. Yra du keliai.

Vienas iš jų toks. Trinkis tarp geriausių, mėgdžiok, būk papūga, žodžius kaip plytas berianti papūga. Apsivilk savo seną paltą ir išeik į miestą. Būk populiarus. Šaltą žiemą prie laužų giedok garsiau už kitus.

Dalyvauk ordinų ir premijų teikimuose.

Priartėk per sprindį nuo nobelio. Ąžuolų vainikas jau beveik gražiai gultų ant krūtinės ir sprando. Būtum šį tą pasiekęs. Tau

Mindaugo Gabrėno / eFoto nuotr.

dėkotų prieteliai ir sulauktum gražios, už širdies griebiančios eulogijos.

Arba ne. Kapstykis vienas, statyk savo svajonių vasarnamį, ieškodamas jam plytų smėlio dykumoj. Pasinerk į vien tau suprantamą liūną, žluk, pasiduok, pralaimėk.

Plevenk kaip dvasia virš miesto. Kaip niūri dargana. Būk pats miestas su savo tamsiais užkaboriais ir paslaptingais basiliskais.

Tapk atrama talentingo dailininko lovai.

Tik patrauk nuo lovos tą prakeiktą kilimėlį.

Nemanyk, kad viską apie tave žinau ar kad įtarinėju tave netauriais ketinimais, tiesiog vienas iš priežasties–pasekmės takelių veda ten, iš kur neįmanoma sugrįžti. Gerai, viskas. Ne tam rašau, kad iškreipčiau tavo galimybių horizontą.

Matai, būdamas saugiu atstumu nuo tavęs, sėdėdamas prie tavo gyvenimo bylos, galiu užduoti labai nepatogius klausimus, nors jau visai baigiu prarasti žmogiškąją formą.

Tampu lyg ir basilisku, lyg ir dar kažkuo, bet nesvarbu. O dabar grįžk prie savo darbų. Gerai iššveisk tą keptuvę.

Beje, vos nepamiršau. Jeigu vis dar svajoji apie Karibus, balandis – nuostabus mėnuo.

Laimingi penktadienio lotto skaičiai yra šie: 4, 19, 27, 29, 33, 40. Auksinis skaičius – 13.

Tavo C.D. 51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Skersgatviai Salvija STONČIŪTĖ

Būdavo vietų, kurių jis vengdavo.

Viena iš jų – trečiasis skersgatvis, skaičiuojant nuo to, kuris buvo saugus, – lydintis į jo daugiabučio vidinį kiemelį.

Trečiasis skersgatvis buvo kažkas daugiau nei tiesiog paprastas, smirdantis šlapimu gatvės kampas, pro kurį eidamas kiekvienas sulaikydavo kvapą ar išsitraukdavo telefoną pasišviesti. Trečiasis skersgatvis buvo panašus į suaižėjusią senos pabaisos pravertą burną suskilinėjusiais sausais kraščiukais, kuriuose palijus sunkdavosi upeliūkščiai, panašūs į pabaisos seiles, o nešvarumai bėgdavo tyčia į vieną ir tą pačią vietą, kuri tamsėdavo ir plėsdavosi kaskart į ją pažvelgus. Artėjant trečiasis skersgatvis pradėdavo tyliai burgzti. Tai būdavo toks keistas garsas, it pabaisos skrandyje veiktų sena žoliapjovė ar kūlimo mašina. Garsas, atsimušdamas į turbūt metalinio skrandžio sieneles, aidėdavo ir ties išėjimu asimiliuodavosi į tą urzgimą, kuris pakeldavo kiekvieną mažytį jo rankų ir nugaros plaukelį. Bet labiausiai jis nekentė trečiojo skersgatvio dėl jo neįprasto, atgrasaus gyventojo. Tai buvo tikra, kaulėta, susitraukusi skersgatvių senė, tokia, kurią matai istoriniuose filmuose arba devynioliktojo amžiaus pasakų iliustracijose. Senė purvinu veidu ir žybsinčiomis gyvsidabrio akimis. Ji kiauras dienas ir vakarus drybsodavo toje pačioje vietoje ant šlapio apipelėjusio kartono kvadrato. Ką ji ten darė, jis nežinojo. Ko gero, tiesiog dvokino ir taip šlykštumą keliančią skylę ir suteikė dar daugiau grotesko (it jo išvis dar reikėtų) savo staigiais, kraujo tekėjimą venose stabdančiais juoko priepuoliais. Tai buvo keisčiausias dalykas, kokį jis buvo girdėjęs. Senė, sėdinti ir liejanti nuodingu gyvsidabriu jai užmatomus gatvės kampelius, kartais pamatydavo kažką tokio velniškai juokingo, kad imdavo juoktis kaip patrakus. Jos juokas skambėjo kaip 52

Mindaugo Gabrėno / eFoto nuotr.

trumpam ištrūkęs, pro skreplius ir kažin kokias išaugas prasibrovęs žvėris, norintis įkvėpti oro, ir tas ilgas, šnypščiantis įkvėpimas – tai buvo senės juokas. Todėl kiekvieną kartą, kai jis eidavo pro trečiąjį skersgatvį, užsikimšdavo ausis ir stipriai užsimerkdavo. Dvidešimt žingsnių. Tik tiek tereikėjo žengti iki saugiosios vietos.

Užsimerkęs jis skaičiuodavo.

Vienas, du, trys, keturi.

Ilgai, kol jis išmoko skaičiuoti. Iš pradžių mokėjo tik vienas. Šitą įsiminė po pirmojo gimtadienio praėjus keliems mėnesiams.

Tada atėjo eilė du. Išmoko po antrojo gimtadienio, tačiau kažkodėl visada jo vengdavo. Net vėliau, kai susidėjęs keturis uogiene suteptus vaflius ant virtuvinio

stalo spręsdavo amžiną savo rebusą: kiek daugiau, trys ar keturi, jis visados, skaičiuodamas iš eilės, praleisdavo du. Nors puikiai žinojo žodį ir jį atitinkantį kiekį, stengėsi du išbraukti. Pakeisti jį trimis arba vienu. Arba kažkokiu neaiškiu skardžiųjų priebalsių dariniu. Ar tai buvo tik žaidimas, jis nenutuokė. Nesinorėjo galvoti apie tai, o ir laiko nebuvo. Kiekvieną vakarą jis kruopščiai iškrapštinėdavo kiekvieną savo kojų tarpupirštį. Žinoma, kartu su mama. Jis praskėsdavo pirštukus, o mama turėdavo pavalyti atskleistą plotą tualetinio popieriaus kvadratėliu. Tualetinis popierius būdavo išmargintas kvepiančiomis ramunėlėmis, kurios jam patiko. O ir mama gražiai juokdavosi, tai jam irgi labai patiko.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Keturi, penki, šeši, septyni.

Buvo įkaitęs, sausas asfaltas, vasara.

Greta nubrozdintais keliais atsitūpusi prie laiptinės gelsva kreidute brėžia kvadratėlius. Raizgo po numerį į kiekvieną. Tada nupiešia saulę. Ir šokinėja, mergaitiškai lenkia apvalius kelius, jos kaselės trumpos, straksi, nelyg spragsėdamos. Stovi Dariūša, toks pyplys, ką tik išmokęs spjaudytis, gniaužia pirmą ragatkę, paties pasidarytą, purvinuose pirštuose. Ir aš, pabalęs vaikis iš ketvirto aukšto, sėdžiu, braižau žemę su pagaliu, braižau kometas, žvaigždes, paukščių takus, didelius Saturno ratus.

Saturnas turi ratus? Ir saulę, tokią, kokią Greta ant savo skaičiuotų kaladėlių pakėlė.

Atsimenu, Dariūša nupirko auskarėlius. Įdėjo į suglamžytą, permatomą maišelį, va, čia tau, nuo manęs. Išdidžiai, kaip kapitonas. Du plastikinius, geltonus pingvinus.

Greta tik šypsosi eile baltų dantų, bučiuoja lipnų, purviną Dariūšos žandą, tas stovi, apvalainas rankas ant klubų susidėjęs, kaip koks imperatorius. O aš bąlu ir jaučiu, kaip man sukasi viduriai, Greta sudėjusi lūputes staiposi, sekundę atrodo, kad nualpsiu, išpila prakaitas. Atsimenu, šokinėja švytinti Greta, o jos auselėje, mažoje baltoje auselėje, geltonas kaip margarinas pingvinas. Nusisukau tada, jaučiau deginančią, pulsuojančią veną smilkinyje. Negražūs tie tavo auskarėliai! Visai negražūs! Ir tau, Greta, jie netinka, ir išvis, Greta, tu baisi boba, jokių spalvotų gumyčių nesiriši, visa pilka, tik auskarėliai tie. Taip, teisingai, boba! Ir šast iš ragatkės į pakaušį, ir šast Dariūšai į veidą. Verkiu, spiegiu, daužau. Dariūšos tėvas lėtai tampo savo plačius, juodus ūsus, o jo delnai tvirti kaip senos replės. Bet vis tiek malu Dariūšai nugarą, o jis man pliekia į pilvą. Greta, tu įsisegei auskarėlius! O aš mažytis, išbalęs, traška keliai, kai bėgu...

Ir spjaudytis man nepatinka! Pyplys...

Septyni, aštuoni, devyni. Devyni, dešimt.

Per septintąjį gimtadienį mama išklerusį, apibraižytą ir amžinai lipnų šeimos stalą užtiesė balta staltiese, pasodino tėvą, nuplovė jam rankas, uždegė žvakes ir plojo. Uždegtos septynios susukto, spalvoto vaško žvakutės mirgėjo ir juokėsi, lingavo į šonus ir spalvotais lašeliais biro ant braškinės želė, per ją lašėjo ant baltos staltiesės. Tada jis neužpūtė žvakių, tik ilgai nemirksėdamas žiūrėjo į liepsnas,

kol žvakės sudegė. Kai pakėlė akis, mama nustojo ploti, tėvo rankos pakilo nuo stalo ir dingo, o jis atsigulė į baltą, šaltą lovą. Tą naktį pirmą kartą miegojo atsiklojęs iki pusės. Atrodė, kad jis auga vien gulėdamas, tęsiasi išilgai, pilnėja, nebetelpa lovoje, laužo medinius jos rėmus, pečiais remiasi į lubas. Buvo tamsu, o tamsa rišosi aplink ausų būgnelius, jis žinojo, kad tamsa – kaip vanduo, ji gali prasiskverbti pro mažiausią plyšelį, pro kiekvieną atidarą kūno vietą, prasiskverbti ir išsikeroti plaučiuose, apipinti jų alveoles ir palikti ten kažką – juodo šleifo galą, juodą akį ar liepsnojančią žariją.

Tamsa priversdavo jį įsiklausyti, ir jis imdavo girdėti visokiausius garsus, kurie gąsdino. Gąsdino ir vertė bėgti, ridentis laiptais ir autis jau per mažus batus, žadinti mamą, ieškoti tėvo, vartytis sniege bandant užgesinti viduje paliktą degančią žariją.

Jis nesugalvojo noro, jis neužpūtė besisukančių žvakių, todėl ir mama nebeplojo, todėl tamsa skaudžiai apvyniojo kulkšnis ir, pakabinusi aukštai aukštai, virš mažytės baltos lovos, jį laikė ir garsiai krenkšdama juokėsi. Jis nebežinojo, kokį vardą reikia šaukti, norint sulaukti pagalbos. Per akimirką galvoje išgaravo visi burtažodžiai ir išmokti kukavimai, visos žaltvykslių keliavimo trajektorijos, visos riterių relikvijos.

Jis užmiršo, kas laimi pasakų pabaigoje, kas juokiasi paskutinis ir kas veda gražiąją mergaitę. Tamsa, surišusi jį per kulkšnis, paguldė į lovelę, pradėjo sūpuoti ir niūniuoti mamos balsu, taip pat tęsdama galūnes, taip pat kartais nusišypsodama.

Po tos nakties kažkas nepaprastai pasikeitė. Jis tai matė visur: savo tarpupirščiuose, baltoje, apvalioje vakarienės lėkštėje, lubų priskretusiuose kampuose, tuščiose tėvo kėdės įbraižose. Niekas nebeplojo, nebeniūniavo, nebepriminė slaptųjų kukavimų ir nebeparodė dvylikos amžinųjų riterių kavalerijos paveikslėlių.

Ateina pavakarys, išeinu, pakaušis kaista, nežinau, nuo ragatkės ar nuo ko.

Greta tupi, pilkutė visa, kaseles trumpas susipynusi, savo apvalius kelius suglaudusi. Tu ne boba, Greta. Tu ne boba... Traukiasi, gūžiasi, kūkčioja. Ausytė tvykstėli, neakina. Auskarėliai delne, spaudžia, tyli.

Tu ne boba, Greta... tu... tu... ir ne pilka tu, Greta... Nereikia tau jokių gumyčių, kaip tos kvailių kiemo mergos vaikšto... Nereikia, Greta. Nupieši, nupieši man saulę, Greta. Tu pati... tu pati gražiausia man. Ir

nereikia tau jokių Dariūšos auskarų, nieko nereikia. Atleisk, Greta... Jos liūdnais pečiais nuslenka šešėliai, lėtai, paguodžiamai. Ji pakelia apvalainas akis, tokias žibančias, tokias mėlynas, ir ilgai degina.

Aš net susigūžiu. Tu bailys, Andriau. Tu bailys! Skardžiai spygteli. Žengiu žingsnį atatupstas, pakaušis raudonas, atrodo, kraujuoja, žandai kaip plikomi, atrodo, paliesi, paliks randą. Atsitupiu priešais ir pratrūkstu žliumbti, net užsikirsdamas, žliumbiu ir bedusdamas – aš bailys, toks bailys, trenkiau Dariūšai, jis man su ragatke... į pakaušį... o tu verki dabar, kaip man skaudu, kad tu verki... ir gaudau kvapą, atrodo, po kiekvieno žodžio kaip žuvis. Ir tada nauja banga nardina – apsižliumbiau prie mergaitės! O Greta žiūri, tyli nustebusi. Tu... tu neverk, Andriau. Tik tu neverk.

Pralemena. Nusišypso, meta auskarėlius į krūmą prie laiptinės ir net akimis nepalydi. Tvyksteli balti, mažučiai dantys. Ir saulę tau nupiešiu. Nori? Noriu, sakau, visas apsižliumbęs ir apsisnargliavęs, valausi nosį į rankovę. Greta pritūpia, išsitraukia gelsvą kreidelę ir piešia man saulę. Tik... tik nesakyk niekam. Kad verkiau. Nesakysiu. Atsako su šypsena bepiešdama.

Dešimt, vienuolika, dvylika, trylika, keturiolika, penkiolika.

Pyplys! Rėkdavo jo bendraklasiai, kai jis per kūno kultūros pamoką šlubčiodavo gale. Nors greitai apsiprato, dėl per didelio svorio kairėje kūno pusėje turėjo sugalvoti naują sistemą, kaip patogiau vaikščioti.

Kaip kitaip nei įprasta statyti koją, kaip kitaip stiebtis norint pasiekti kepurę ant aukštesnės lentynos koridoriuje. Nors jis įprato prie vaikščiojimo, pravardžiavimo ir lėto slinkimo apsnigta danga žiemą, žinojo, kad kairės kulkšnies tamsa nepaleido. Negalėjo. Kulkšnį skaudėdavo tik naktimis. Šešiolika, septyniolika, aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt.

Kairioji kulkšnis skaudėdavo tik naktimis. Nelabai smarkiai, tik tolygiai mausdavo, vis primindama apie save, vis primindama apie didelį fizinį kūną, kurį reikia maitinti, prausti ir mankštinti. Ilgainiui tas kitimas, įvykęs per septintąjį gimtadienį, pradėjo ryškėti, ir jis nebeatsiminė, kad kažkada buvo kitoks. ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Šviesiomis dienomis jam perštėdavo akis, o motina nusprendė nebešvęsti gimtadienių ir Kalėdų. Ji tai aiškino pervargimu ruošti maistą, tiesti staltiesę ir plauti jam rankas. Tą degančią žariją savo krūtinėje jis jausdavo visada. Ji varė iš proto, vertė norėti kažko, ko pavadinimo ar materijos jis nebuvo matęs ir neatsiminė.

Dvidešimt, devyniolika, aštuoniolika, septyniolika, šešiolika, penkiolika. Keturiolika, trylika, dvylika, vienuolika, dešimt.

– Andriau? Andriau, tu čia?

Gi žinai, kad aš čia. Pasitrauk nuo durų.

Nebešildyk rankenos.

– Andriau, juk žinau, kad tu viduj...

Atidaryk, pasikalbėsim.

Kalbėti? Kam kalbėti? Nereikia kalbėti.

Tai beprasmis, laiką užimantis veiksmas.

– Noriu... Noriu pasikalbėti.

Pasi...? Norėčiau išpilti savo smegenis ant grindų. Ir galėčiau saugiai tylėti.

Galėčiau nevaidinti šypsnių, o tu nesinervintum, kad aš toks tylus. Smegenis išpilti, nėra ko klausti. Tu nesuprasi.

– Atnešiau tau pieno. Įleisk.

Bandau apskaičiuoti, kiek apytiksliai laiko tu ten stovėsi. Jei tyliai kvėpuosiu, neišgirsi.

– Aš išlaušiu duris.

Atsistoju, keliai trakšteli. Lėtai nuslenku iki durų, atrakinu ir neatidaręs grįžtu į savo buvusią pozą. It nieko nebūtų įvykę.

Tu vaikštai tarp kadrų. Prašau, vaikščiok tarp kadrų.

– Pas tave dvokia.

– Nebejaučiu.

Greta stovi man už nugaros, jaučiu jos kvepalus – šiandien per daug pasipurškė (Greta visada mokėjo kvepintis – kur skubėjai?).

– Nori pieno?

– Išeik, ką.

Pasakau ramiai ir, atrodo, atšiauriai.

Tikiuosi, kad mano balsas neskamba kaip išsigandusio pyplio. Kairėje ausyje zvimbia. Ji stoviniuoja, tyli.

– Tau ir vėl?

Nėra vėl, vėl neegzistuoja. Periodiškumas neegzistuoja, tai yra nekarpomas singuliariumas, trunkantis nuolat.

Paradoksalu. Nėra vėl. Tu nesuprasi, išeik, nebekvepink, palik mane, padėk man.

– Melžiamos karvės šiuolaikinės pieno pramonės fabrikuose patiria tiek streso ir fizinio skausmo, kad į pieną 95 proc. yra 54

išskiriami blogieji baltymai, kurie aktyvina vėžines ląsteles ir didina laktozės netoleravimo riziką. Nenoriu pieno.

– Nuo kada tau rūpi tokie dalykai?

– Iš tikro tai man nusišikt.

Pasakau riebiai, kad net susitvenkia seilės burnoje ir mano lūpų krašteliai sustingsta šiek tiek pakilę. Greta pritūpia ir apkabina mane iš už nugaros. Jaučiu jos kietas, spaudžiančias rankas per juosmenį, vidurio minkštumą, kelius, atremtus į nugaros apačią ir vieną trumpą garbaną, užkritusią jai ant veido. Man prie skruosto prilimpa jos sidabrinis kryželis, kurį ji visada laiko tarp krūtų.

– Aš noriu padėti.

– Ar tu žinai, kad Biblija tėra astrologinis veikalas? Jėzaus kaip mesijo kelionė, jo gimimas, visų dvylikos apaštalų suradimas, jo mirimas ir prisikėlimas po trijų dienų. Visa tai tėra metaforiškai užfiksuotas saulės kelias, kurį ji nueina per amžių. Kiekvienas apaštalas žymi kiekvieną iš dvylikos mėnesių.

Ar žinai, kodėl žuvis yra krikščionybės simbolis? Nes dabar mes esame astrologiniame žuvies amžiuje. Biblijoje išpranašauta pasaulio pabaiga tėra perėjimas į kitą, vandenio, astrologinį amžių. Visa tai tėra mitas. Tik akylų prabočių dangaus stebėjimo užrašai.

Tik mitas, kuris išsikerojo tavo smegenyse, kuris tave pratina tikėti kitais mitais, kaip, pavyzdžiui, 9/11. Negi tikrai manai, kad tai buvo teroristinis išpuolis? Jis buvo suvaidintas Amerikos, kad ji turėtų priežastį pradėti resursinį karą Irake. Matai? Tave kvailina. Tu nežinai, kur gyveni. Tu neturi tiesos.

– Aš noriu padėti.

Sidabrinis kryželis įkaista nuo mano skruosto. Nepadėsi. Nebepažįstu išbalusio, traškančiais kaulais berniuko. Nebeatsimenu, ar Saturnas turi žiedus. Trauklapiai žaizdų nebegydo. Ir tu nebešildai, Greta.

Sudegiau ir noriu namo.

Keturiolika, trylika, dvylika, vienuolika, dešimt. Žarija degdavo nubraukdama bet kokią kitą tiesą ir ją susukdama į didžiąją Spiralę, susukdama ir nepaleisdama, sutraiškydama ir užliedama nuodingu gyvsidabriu.

Tai jis stebėdavo it eksperimentą, grindžiamą tai matematikos formulių absoliutu, tai vienetiniu ir nepakartojimu Dievo nužudymo faktu. Kai sulaukęs dvidešimties jis jau visai krypo į kairį šoną, sykį naktį grįždamas namo ir eilinį kartą išgirdęs

vieną iš skersgatvio valkatos priepuolių, primynė batraištį ir dėjo veidu į balą.

Devyni, aštuoni, septyni, šeši, penki.

– Ar tu puzlė.

Tu pasakai, aš nesišypsau. Atrišu tavo rankas, atsisuku veidu, tavo žvilgsnis drėgnas, akys it aprasojusios. Ausys baltos, kai pūsteli, jos raibuliuoja mažyčiais plaukeliais, apgamas virš kairio lūpų kampučio, ant jo galima pasistatyti namus ir žvejoti.

– Aš surasiu tave. Išdažysiu mūsų sienas turkio mėlyna, kaip tau patinka. Ir nupiešime milžinišką saulę geltonų kreidelių, panašią į tą čiurlioniškąją. Gulėsime naktį vidury gatvės kaip tame filme, kuris tau patinka. Kalbėsiu, Greta. Būsiu apvalainas tavo delnas, būsiu tavo vaikiška pėda, karpysiu tau nagus, kol tu juoksies, tu virsi kavą apsivilkusi mano marškiniais. Mes nuostabiai gyvensim, kaip iškirpti iš reklaminių puslapių. O man nebepypsės galvoje, ir nebebūsiu suardytas, būsiu vientisas ir tavo.

Greta žiūri. Liūdnai. Mato, ji mato mano plastikines rankas, pakibusias prie jos veido.

– Surasiu. Bet ne dabar.

Ji išeina, o jai uždarius duris, ilgas nematomas siūlas, iki tol buvęs pririštas prie rankenos, nutrūksta. Taip vaikystėje mums raudavo dantis. Sakydavo, kad neskauda.

Penki, keturi.

Aš guliu žiūrėdamas į aukštas lubas.

Mano viduje dega pamesta raganos akis, žarija ar kažko neapčiuopiamo šleifas, iš tikrųjų aš vis dar nežinau, kas tai. Girdžiu plyštančias nuo juoko senės gerklas. Jos plyšta ir atsiveria žiedu it raudonšonės žiaunos. Aš skęstu, nors moku plaukti, bandau įžiūrėti savo raibuliuojančias rankas. Aš užmiršau, kokį vardą reikia šaukti, norint sulaukti pagalbos, užmiršau visus kukavimus ir žaltvykslių keliavimo trajektorijas. Nagais nugremžiu savo smegenis nuo kaukolės sienų ir sukišu į Spiralės absoliutą. Aš atsakiau į visus klausimus, todėl galiu ramiai mirti.

Ar tikrai į visus? Iš ko ta skersgatvių senė visada juokiasi?

Pasuku galvą ir pažvelgiu į trečiąjį skersgatvį. Dvi milžiniškos gyvsidabrio akys, šiek tiek susilenkusios į dvi jaunatis, žiūri tiesiai į mane. Tiesiai į mane.

Trys, du, vienas.

GINTARO LAŠAI

eFoto nuotr.

Galtono byla Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Dvidešimt septintas skyrius Paskambinau tarpmiestiniu šerifui Traskui. Jis sutiko telegrama atsiųsti man valdžios leidimą nemokamam brolių Lembergų atvežimui. Paėmiau juos Vilou Rane, ir visi trys įsėdom į rytinį lėktuvą. Į Santa Terezos oro uostą Traskas atsiuntė tarnybinį automobilį;

laukė mūsų, kai išlipom iš jungiamojo lėktuvo.

Prieš pusiaudienį jau sėdėjome Santa Terezos teismo rūmų apklausos kambaryje. Rojus su Tomiu padarė pareiškimus, jie buvo užrašyti teismo referento stenogramoje ir magnetofone. Tomis, atrodo, jautė pagarbią baimę tam kambariui su grotuotais langais, ramiai šerifo galiai, svarbai teisingumo, kuriam atstovavo ir žmogus, ir pastatas. Toje pareiškimo dalyje, kurią girdėjau, nebuvo jokių prieštaravimų.

Dar Tomiui nebaigus, Traskas mostelėjo man ženklą, kad išeičiau. Nusekiau paskui jį koridoriumi į jo kabinetą. Įėjęs nusivilko švarką ir prasisegė marškinių apykaklę. Iš po pažastų plėtėsi prakaito dėmės. Prisileido iš aušintuvo popierinį puodelį vandens, išlenkė jį iki dugno ir suglamžė.

– Jei mes patikėsime tuo, – pagaliau pratarė, – atsirasim ten, iš kur pradėjom.

Tu tiki, ar ne, Arčeri?

– Aš pasirinkau tą. Savaime suprantama, manau, kad reikia ištirti. Bet tai gali palaukti. Ar jūs apklausėte Teo Frederiksą dėl Kaligeno nužudymo?

– Ne. – Ar Frederiksas iš viso ką nors kalba?

– Tik ne man, jeigu ir taip...

– Bet vakar suėmėt jį?

Trasko veidas – raudonas kaip atvira žaizda. Pirma mintis – jam širdies smūgis. Tik vėliau suvokiau, kad jis – skausmingai sumišęs. Atsuko man nugarą, nuėjo prie sienos ir stovėjo ten, žvelgdamas į fotografiją – jis pats ir gubernatorius spaudžia pasisveikindami rankas. ► 55

GINTARO LAŠAI

– Kažkas jį perspėjo, – išspaudė. – Paspruko penkios minutės prieš man pasirodant. – Pasuko veidą į mane. – Bet blogiausia – pasiėmė kartu ir Šeilą Hauvel.

– Jėga?

– Tu juokauji? Tikriausiai ji ir perspėjo.

Padariau klaidą – paskambinau daktarui Hauvelui prieš puldamas tą menką žiurkę.

Bet kuriuo atveju, ji išvažiavo su juo savo noru... išėjo iš tėvo namų ir nuvažiavo su juo vidury nakties. Nuo to laiko Hauvelas man sėdi ant sprando.

– Hauvelas labai myli savo dukterį...

– Te-eip, žinau, ką jaučia, aš irgi turiu dukrą... Iš pradžių bijojau, kad leisis jai iš paskos pasičiupęs nupjautvamzdį – tiesiogine prasme. Hauvelas puikiai šaudo į judančius taikinius, jis – vienas geriausių šaulių visoj apygardoj. Bet nuraminau jį.

Dabar sėdi pas mus ryšių kambary, laukia kokios nors žinios apie juos.

– Jie pabėgo autu?

– Tuo, kur jam nupirko ponia Galton.

– Raudonas „Thunderbird“ – lengvai pastebimas...

– Taip turėtų būti. Bet jie pabėgę jau aštuonios valandos – jokio pėdsako. Iki dabar jau gali būti Meksikoj. Arba gali gulėt susipynę vienam iš L.A. motelių, užsiregistravę kokia nors jo išgalvota pavarde.

– Traskas iškreipė veidą, lyg būtų pamatęs tą vaizdą. – Kodėl tiek daug gražių jaunų panelių žavisi ir siekia tokių niekšų?

Nelaukė iš manęs atsakymo į tą klausimą, ir gerai. Neturėjau jokio.

Traskas sunkiai atsisėdo už stalo.

– Tačiau ar didelis jis niekšas? Kai vakar kalbėjom telefonu, paminėjai, kad jis kažkam dūrė peiliu prieš pabėgdamas iš Kanados...

– Dūrė savo tėvui. Aiškiai norėjo nužudyt. Bet senis – irgi ne šventasis. Faktiškai tų Frederiksų pensionatas – nuolatinė vagių landynė. Tuo metu, kai jauniklis sužeidė savo tėvą, ten gyveno Piteris Kaligenas. Vaikis pabėgo su juo.

Traskas paėmė pieštuką, išsiblaškęs perlaužė jį pusiau ir numetė ant registracijos knygos.

– Iš kur galim žinoti, ar tas Frederiksų vaikis nenužudė Kaligeno? Turėjo motyvą: Kaligenas galėjo demaskuoti jį – atskleisti pasauliui, kas jis iš tikrųjų yra. Ir nužudymo būdas sutampa su ankstesniu išsišokimu – peiliu.

– Mes taip pat mąstome, šerife. Yra netgi didelė tikimybė, kad Kaligenas buvo jo ◄

56

partneris tame sąmoksle. Tai jam teiktų dar stipresnį motyvą nutildyti Kaligeną.

Mes tarėme, jog tą dieną Frederiksas buvo Luna Bei... Bet ar jo alibi kada nors buvo patikrintas?

– Dabar pats tinkamiausias laikas.

Traskas pakėlė telefono ragelį ir paprašė centrinės, kad sujungtų jį su San Matėjo apygardos šerifo kontora Redvud Sityje.

– Aš svarstau dar apie vieną galimybę, – atseit prisipažinau. – Praėjusiais metais Reno mieste Alisa Seibl buvo susipainiojusi su Kaligenu... o gal net iki paskutinės minutės. Prisiminkime, kaip ji reagavo į jo mirtį... Priskyrėme tai nerviniam šokui, bet galėjo būti ir kažkas blogesnio.

– Juk tu neteigi, kad ji nužudė Kaligeną?

– Išsakau tokią hipotezę...

Traskas nekantriai papurtė galvą: – Net ir pateikus tai kaip hipotezę, labai sunku nuleisti negirdomis, kai kalbame apie tokią ponią.

– O kokia ponia ji yra? Ar tu pažįsti ją?

– Buvau kartą supažindintas, ir viskas.

Bet, velnias griebtų, Gordonas Seiblas yra vienas iš geriausių advokatų tame mieste...

Kaip ir kiekvienas renkamas valdininkas, Traskas turėjo užslėptų politikieriškų nuostatų, kurios dabar lindo į paviršių, iškreipdamas jo tvirtą, aiškų požiūrį į reikalą. Tariau: – Tai dar nepriskiria jo žmonos prie neįtariamųjų. Tu apklausei ją?

– Ne. – Traskas pasikeitė: pradėjo aiškintis, lyg būtų pajautęs, jog kažką pražiūrėjo: – Neturėjau jokių galimybių prieiti prie jos. Seiblas tam priešinosi, o psichiatrai palaikė jį. Jie sako, kad jos negalima klausinėti apie nemalonius dalykus. Nuo to nužudymo yra ant psichinio pakrikimo ribos, ir bet kokia papildoma įtampa gali tik pablogint jos būklę.

– Hauvelas – jos asmeninis gydytojas, ar ne?

– Taip. Tiesą sakant, bandžiau prieiti prie jos per Hauvelą. Buvo kategoriškai nusistatęs prieš tai, ir tol, kol byla atrodė lengvai sprendžiama, primygtinai nereikalavau.

– Hauvelas jau turėtų būti pasiruošęs pakeisti savo nuomonę... Ar tu sakai, kad jis yra kažkur pastate?

– Taip. Jis apačioj, ryšių kambary. Bet luktelėk minutę, Arčeri. – Traskas pakilo ir apėjo stalą. – Tai labai jautrus reikalas, ir tu neteik per daug didelės reikšmės tai

brolių Lembergų istorijai. Jie yra suinteresuoti asmenys...

– Jie nėra tokie protingi, kad sukurtų tokią.

– Švarcas ir jo advokatai yra...

– Mes vėl grįžtam atgal prie Švarco?

– Pirmiausia – tu pats tada ir nukreipei mane. Buvai tikras, kad Kaligenas – tarpgaujinių santykių „tvarkymo“ auka.

– Aš klydau.

– Galbūt. Leisime spręsti faktams, kai jie visi paaiškės. Bet jeigu tada klydai, gali klyst ir dabar. – Draugiškai man „davė boksą“ į pilvą. – Ką apie tai galvoji, Arčeri?

Sučirškė telefonas, ir Traskas pakėlė ragelį. Negalėjau išskirti žodžių, kurie su krebždesiu atlėkė laidu, bet mačiau, kokį efektą jie padarė Traskui. Visas įsitempė, o veidas atrodė padidėjęs.

– Pasinaudosiu savo oro eskadrile, – pagaliau pasakė, – ir turiu ten būti po dviejų valandų. Bet nesėdėkit čia tik laukdami manęs. – Tekšt ragelį, ir jau siekia švarko, kabančio ant kėdės atlošo.

– Surado tą raudoną „Thunderbird“, – pridūrė. – Frederiksas pametė jį San Matėje. Kaip tik norėjo perduoti tą žinią teletaipu, kai paskambinau.

– Kur San Matėje?

– Stovėjimo aikštelėj priešais Sant Pasifik linijos stotį. Frederiksas su panele tikriausiai sėdo į San Francisko traukinį.

– Ar tu skrendi?

– Ta-aip, turiu čia savanorį pilotą, stovi nuo pat ryto. Skrisk su mumis, jei nori.

Lėktuvas – keturių vietų „Beechcraft“.

– Dėkoju, aš prisiskraidžiau, kuriam laikui pakaks. Tu nepaprašei, kad patikrintų Frederikso alibi...

– Pamiršau, – nerūpestingai atšovė. – Patikrinsiu pats – su Frederiksu asmeniškai.

Atrodė patenkintas, palikdamas Alisą Seibl man ant galvos.

Dvidešimt aštuntas skyrius Apygardos valdžios pastato ryšių centras buvo belangis kambarys pusrūsyje, pilnas trumpų bangų radijo signalų čerškesio ir zvimbimo. Daktaras Hauvelas sėdėjo nuleidęs galvą priešais tylintį teletaipą.

Staigiai kilst galvą, kai prakalbau į jį. Baltoje virš galvos kabančios lempos šviesoje jo veidas buvo pilkas:

GINTARO LAŠAI

– Taigi jūs jau čia... Kol iškylavot mano sąskaita po visą šalį, jinai pabėgo su juo!

Ar suprantate, ką tai reiškia?!

Jo balsas kilo – jau nekontroliavo. Du policininkai, aptarnaujantys radijo aparatūrą, pažiūrėjo į jį, paskui – vienas į kitą.

Vienas iš jų pasakė: – Jeigu jūs, ponai, norite vienu du pasikalbėti, šičia ne vieta...

– Išeikime į lauką, – pasiūliau Hauvelui.

– Jūs čia nieko nenuveiksit. Ir nesijaudinkit – juos greitai pagaus.

Sėdėjo neveiklioje tyloje. Aš norėjau išvest jį toliau nuo teletaipo, kol tasai dar neperdavė žinios iš Sant Matėjo. Tik išgirdęs pašoktų lėkti į San Franciską, o buvo man čia reikalingas.

– Daktare, ar vis dar prižiūrite Alisą Seibl?

Klausiamai pažvelgė į mane.

– Taip.

– Ar ji slaugos ligoninėj?

– Taip. Bandysiu šiandien ten nuvažiuot.

– Pirštų galais perbraukė kaktą. – Gaila, bet pradedu apleisti savo pacientus...

– Važiuokit ten dabar su manim.

– Kam – po galais?

– Ponia Seibl gali mums padėti – užbaigsim tą bylą, pasieksim jūsų dukterį.

Jis pakilo ir stovėjo neapsisprendžiantis prie teletaipo aparato. Šeilos pabėgimas išsunkė paskutines jėgas. Paliečiau jo alkūnę, ramiai apkabinau ranką ir išvedžiau daktarą į pusrūsio koridorių. Pradėjęs judėti, nužingsniavo priešais mane geležiniais laiptais aukštyn ir į karštą baltą vidurdienį.

Jo ševroletas stovėjo apygardos aikštelėje. Jau įjungęs variklį pasisuko į mane: – Kaip ponia Seibl padės surasti Šeilą?

– Nors nesu visiškai tikras, bet buvo susidėjusi su Kaligenu, o tas – spėju – yra Frederiksų vaikio sąmokslo bendrininkas.

Apie Teo Frederiksą ji gali žinoti daugiau negu kas nors kitas.

– Niekad nepasakė man nė žodžio apie jį.

– Ar kalbėjo jums apie tą bylą?

Pasvyravęs minutėlę, tarė: – Nebūdamas praktikuojančiu psichiatru, neskatinau jos kalbėti ta tema. Tačiau byla iškilo per mūsų pokalbius. Ir neišvengiamai, kadangi buvo neatskiriama jos psichinės būklės dalis.

– Gal galite tiksliau apibrėžti?

– Labiau norėčiau nekalbėt. Jūs žinote mano profesijos etiką. Gydytojo ir

paciento savitarpio santykiai yra šventas ir neliečiamas dalykas.

– Toks yra ir žmogiškas gyvenimas.

Jūs nepamirškite, kad buvo nužudytas žmogus. Mes turime įrodymų, kad ponia Seibl pažinojo Kaligeną dar prieš atvykimą į Santa Terezą. Taip pat ji buvo jo mirties liudininkė. Viskas, ką ji turi pasakyti apie tą įvykį, gali būti labai svarbu.

– Ir ne, jeigu prisiminimai apie įvykį yra iliuziniai.

– Ar ji ką nors klaidingai atpasakoja?

– Tikrai taip. Jos atpasakojimas nesutinka su faktiniais įvykiais, kuriuos mes žinome. Kalbėjau su Trasku apie tai, ir mes nė kiek neabejojam, kad Kaligeną nudūrė tas banditas Lembergas.

– Dėl to labai daug abejonių, – paprieštaravau. – Ką tik šerifas priėmė Lembergo parodymus. Vienas Reno aferistas atsiuntė Lembergą, kad tasai paimtų iš Alisos Seibl pinigus, kuriuos ji skolinga, ir galbūt truputį pagąsdintų. Bet čia pasimaišė Kaligenas. Lembergas nokautavo jį – prieš tai net gavo kulką į ranką – ir paliko nejudantį ant žolės. Tvirtina, jog kažkas kitas turėjo jį nudurt – jam pabėgus.

Hauvelo veidas keistai pasikeitė. Akys tapo griežtesnės ir ryškesnės. Nežiūrėjo nei į mane, nei į kažką aplink mus.

Raukšlės aplink akis ir prie burnos kampų išlinko ir pagilėjo, lyg jam būtų tekę priverstinai žiūrėti į kažką bjauraus.

– Bet Traskas pasakė – Lembergas neginčijamai kaltas.

– Traskas klydo. Visi mes klydom.

– Ar jūs tikrai norit pasakyti, kad Alisa Seibl visą laiką kalbėjo teisybę?

– Aš nežinau, ką ji kalbėjo, daktare.

Klausėtės jūs...

– Tačiau Trenčardas ir kiti psichiatrai buvo tikri, kad jos savęs apkaltinimai – tik fantazijos. Įtikino ir mane...

– Kuo ji kaltina save, daktare? Ar smerkia save dėl Kaligeno mirties?

Hauvelas sėdėjo tylėdamas prie vairo.

Neseniai buvo sukrėstas ir dėl to kelias minutes atviras. Dabar vėl užsidarė savyje: – Jūs neturite teisės klausinėti manęs apie asmeninius vieno iš mano pacientų reikalus.

– Bijau, kad turiu, daktare. Jeigu Alisa Seibl nužudė Kaligeną, nėra jokio būdo, kaip galėtumėte nuslėpti tai. Aš tik stebiuosi, kad jūs norit... Tuo ne tik einate prieš įstatymą – prievartaujate tą etiką, kurią esat atidėjęs atsargai.

– Savo paties etikos teisėju būsiu aš, – nukirto įtemptu balsu.

Toliau jis sėdėjo ir galynėjosi su savo neišreikšta žodžiais problema. Žvilgsnis – nukreiptas į vidų ir veriamas.

Kakta nusagstyta prakaito lašais.

Suvokiau, kaip stipriai įsijaučia į savo pacientės išgyvenimus. Netgi pamiršo savo dukrą.

– Ji prisipažino jums, kad nužudė, daktare?

Pamažu jo akys vėl prisiminė mane.

– Ką pasakėte?

– Ar ponia Seibl prisipažino nužudžiusi Kaligeną?

– Paprašysiu jūsų smulkiau manęs neklausinėti...

Staigiai atleido rankinį stabdį. Visą kelią iki slaugos ligoninės aš tylėjau, tikėdamasis, kad kantrybė pelnys man interviu su pačia Alisa Seibl.

Priekines duris atrakino ir mus įleido žilaplaukė medicinos sesuo, kuri ypač meiliai šypsojosi Hauvelui: – Labas rytas, daktare. Šįryt mes truputį vėluojame...

– Šiandien turėsiu praleisti įprastus vizitus. Noriu tik pamatyti ponią Seibl.

– Gaila, daktare, jinai jau išvyko...

– Išvyko – kur, dėl Dievo meilės?

– Šį rytą ponas Seiblas išsivežė ją namo, argi jūs nežinot? Jis pasakė, kad jūs nieko prieš dėl to.

– Aišku – prieš. Pacientai su psichiniais sutrikimais be specialaus gydytojo nurodymo iš ligoninės neišleidžiami. Neišmokote dar šito, sesele?

Dar jai nespėjus atsakyti, Hauvelas pasisuko ant kulnų ir nužingsniavo atgal prie automobilio. Turėjau pabėgėt, kad jį pavyčiau.

– Tas vyras – kvailys! – šaukė jis perrėkdamas variklio burzgesį. – Jam negalima leisti, kad statytų į pavojų savo žmonos saugumą. Ji – pavojinga! Sau pačiai ir kitiems žmonėms.

Atsiliepiau tada, kai važiavom gatve: – Ar ji buvo pavojinga ir Kaligenui, daktare?

Atsakymas – gilus atodūsis, kuris, atrodo, pakilo iš jo kūno centro.

Pamažu Santa Terezos priemiesčiai užleido vietą neužimtai užmiesčio vietovei. Prieš mus iškilo Arajo Parko kalvos. Įsmeigęs žvilgsnį į žalias kalvas, Hauvelas tarė: ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ – Ta vargšė nelaiminga moteris pasakė jam, kad užmušė aną. O aš ne viską supratau ir ja nepatikėjau. Kažkaip jos pasakojimas atrodė man neįtikėtinas. Buvau tikras, jog tai – fantazija, maskuojanti tikrą atsitikimą...

– Ar todėl neleidote Traskui apklausti jos?

– Taip. Pagal dabartinę teisės nuostatą gydytojas yra įpareigotas apsaugoti savo pacientus, ypač tuos pusiau psichiškai nesveikus. Negalime bėgioti į policiją, tik išgirdę nors vieną nesveiką jų haliucinaciją. Tačiau šiuo atveju, – nenoriai pridūrė, – taip atrodo, kad mane suklaidino.

– Bet jūs nesate tikras...

– Daugiau jau niekuo nesu tikras...

– O tiksliai – ką ji pasakė jums?

– Išgirdo grumtynių garsus – ėmėsi du vyrai ir koneveikė vienas kitą visokiais žodžiais. Šūvis! Labai buvo išsigandusi, bet prisivertė nueiti iki priekinių durų.

Kaligenas gulėjo ant žolės. Kitas vyras spruko jaguaru. Kai dingo iš akių, ji priėjo prie Kaligeno. Ketino, sakė ji, padėti jam, bet pamatė peilį, gulintį ant žolės.

Pakėlė ir... dūrė jam.

Pasiekėme Seiblo kalvos papėdę. Hauvelas nukreipė automobilį į kylantį aukštyn vingiuotą kelią.

Padangos vibravo ir cypčiojo kaip baudžiamos paklydėlių sielos.

Dvidešimt devintas skyrius Seiblas turėjo išgirsti automobilį ir laukti prie durų, kol Hauvelas pabels.

Atidarė iškart. Jo kraujasruvės akys stiprioj saulės šviesoj pradėjo ašaroti, jis nusičiaudėjo.

– Kur jūsų žmona? – paklausė Hauvelas.

– Savo kambaryje – kur ji ir turi būti!

Slaugos ligoninėj – per daug triukšmo ir sumaišties...

– Aš noriu pasimatyt su ja!

– Gaila, bet aš kitaip galvoju, daktare.

Kaip supratau, jūs tiesiog priekabiai ją klausinėdavot apie tą nelaimingą nužudymą, kuris įvyko mūsų valdoje. Alisa buvo labiausiai išvesta iš pusiausvyros.

Pats man sakėte – nereikia jos versti, kad kalbėtų apie tai...

– Ji palietė tą temą savo valia. Aš reikalauju, kad mane įleistumėt pas ją.

58

– Reikalaujat, daktare? Kokiu pagrindu?

Matau, jog turiu pasakyt aiškiai – nuo dabar atsisakau jūsų paslaugų. Aš ruošiuosi pasamdyti naują gydytojų komandą ir paieškoti tokios vietos, kur Alisa pagaliau suras tikrą ramybę.

Tas sakinys sukėlė šnabždantį aidą, per kurį prasiskverbė Hauvelo balsas: – Gydytojai, Seiblai, nėra samdomi, ir negalit pagal savo įnorius atleisti jų!

– Jūsų teisinės žinios – pasenusios!

Galbūt pasisamdykit advokatą. Tikrai turėtumėt pasisamdyt, jeigu bandysit jėga įsiveržti į mano namus... – Seiblo balsas buvo suvaldytas, bet keistai atonalus.

– Vadovaujuos pareiga savo pacientei.

Jūs neturėjot teisės išvežti ją nuo slaugymo priežiūros.

– Nuo jūsų trečiarūšių metodų, norėjot pasakyti? Aš priminsiu, jeigu jau turiu, kad viskas, ką Alisa pasakė jums, yra slaptas dalykas. Pasamdžiau jus kaip jos advokatas tuo tikslu, kad teiktumėt man pagalbą nustatant tam tikrus faktus. Ar aišku? Jeigu paskleisit tuos faktus, arba tariamus faktus, kam nors – oficialiam asmeniui ar neoficialiam – pareikšiu ieškinį dėl nusikalstamo šmeižto.

– Kalbi tuščiais žodžiais, – pasakiau. – Nieko tu neapkaltinsi.

– Neapkaltinsiu? Tu esi panašioj padėty, kaip daktaras Hauvelas. Pasamdžiau tave, kad atliktum tam tikrą tyrimą, ir įpareigojau perduoti rezultatus žodžiu tiktai man. Bet koks kitas perdavimas yra traktuojamas kaip sutarties sulaužymas. Tik pabandyk taip padaryti, ir aš, kaip Dievą myliu, pasieksiu, kad neteksi licencijos.

Nežinojau, ar jis teisiškai teisus. Man nerūpėjo tai. Kai tik pajudino duris – uždarys! – staigiai kyšt koją – užstrigo: – Mes einam vidun, Seiblai!

– Neįeisit, – išgirdom kažkuo keistą jo balsą. Šmėst ranka į šoną – pats žingt atgal – laiko rankose šautuvą! Ilgas sunkus ginklas, elninis graižtvinis, su teleskopiniu taikikliu. Lėtai pakėlė jį. Žiūrėjau tiesiai į vamzdį, švarutę, blizgančią graižtvos spiralę.

Seiblas sulenkė pirštą ant gaiduko ir priglaudė glotnią buožę prie skruosto.

Veidas – tarsi padengtas subtiliu glaistu, kaip porceliano. Suvokiau – pasiruošęs šaut į mane!

– Padėk šautuvą, – tarė Hauvelas.

Žengė prieš mane į tarpdurį, užimdamas mano vietą.

– Padėk šautuvą, Gordonai. Jautiesi kaip nesavas, esi susisielojęs, labiausiai nerimauji dėl Alisos. Bet mes juk esame tavo draugai, taip pat Alisos draugai. Norim padėti abiem jums.

– Aš neturiu draugų! – atrėžė Seiblas. – Žinau, dėl ko jūs čia, kodėl norit kalbėti su Alisa. Ir aš nesiruošiu leisti.

– Būk protingas, Gordonai. Tu nesugebėsi prižiūrėti sergančios moters. Aš suprantu, kad tau nerūpi tavo paties saugumas, bet turi pasvarstyt ir apie Alisos saugumą. Jai reikia nuolatinės globos, Gordonai. Taigi padėk tą ginklą ir leisk man įeiti pas ją.

– Atsitrauk! Šausiu!

Seiblo balsas – aukštas skvarbus klyksmas. Jį turėjo išgirst ir žmona – iš namo gilumos surėkė atsakymą: – Ne! Seiblas sumirkčiojo prieš ryškią šviesą.

Atrodė kaip lunatikas, prabundantis ant bedugnės krašto. Iš kažkur už jo sklido jo žmonos šauksmai, tarpuose – duslūs beldimai... Staiga – dzinkt! – dūžtantis stiklas.

Sukt! – į garsą Seiblas, spaudžiamas nepakenčiamoj padėty. Šautuvas – krypt su juo – šone! Šokau iš už Hauvelo ir čiupau abiem rankom – viena už vamzdžio, kita – už Seiblo kaklaraiščio mazgo! Trukt iš visų jėgų! Žmogus ir šautuvas lekia kas sau, bet šautuvo nepaleidžiu.

Seiblas atsitrenkė į sieną ir vos nenugriuvo. Sunkiai kvėpuoja. Plaukai užkritę ant akių. Keistai panašus į senutę, įsižiūrėjusią pro suvelto žilo peruko kirpčiukus.

Atidariau to graižtvinio spyną. Išiminėjant šovinius, ant vidinio kiemo plytelių tako sušlepsėjo basos bėgančios kojos. Koridoriaus gale išdygo Alisa Seibl. Jos šviesūs plaukai sutaršyti, naktiniai persisukę aplink grakštų kūną. Ant nuogos kelties nubėgęs kraujas iš žaizdos blauzdoje.

– Aš susižeidžiau ant lango, – tyliai pasakė. – Įsipjoviau su stiklu.

– Ar būtinai turėjai išdaužt jį?! – Seiblas padarė staigų gąsdinantį judesį jos pusėn.

Paskui prisiminė mus ir pasaldino toną: – Grįžk į savo kambarį, brangioji. Turbūt nebėgiosi pusnuogė po namus prie svečių.

– Gydytojas Hauvelas – ne svečias! Jūs atėjote aprišti, kur aš susižeidžiau, ar ne?

GINTARO LAŠAI

Neužtikrintai pajudėjo prie gydytojo.

Tasai, ištiesęs pirmyn rankas, žengė pasitikti jos.

– Žinoma, aš atėjau. Eime į tavo kambarį – tuoj aprišiu.

– Bet aš nenoriu ten grįžt... Nekenčiu to kambario... Jis mane slegia... Piteris ateidavo ten pas mane.

– Nekalbėk! – riktelėjo Seiblas.

Ji žengtelėjo už gydytojo ir pritūpė, lyg stengdamasi atrodyti vaiku – ot ir neklausysiu, ne! Apsaugota Hauvelo peties, liūdnai žvelgė į vyrą: – Nekalbėk – tai viskas, ką pasakai man. Nekalbėk – niekam nepasakok. Bet kokia iš to nauda, Gordonai? Visi žino apie mane ir Piterį. Gydytojas Hauvelas žino. Aš viską nuoširdžiai prisipažinau jam. – Pakėlė ranką prie širdies ir pirštų galiukais palietė rožių pumpurus, išsiuvinėtus naktinių marškinių medžiagoje. Jos apsunkęs žvilgsnis pasisuko į mane. – Tas žmogus irgi žino viską apie mane – matau iš jo veido.

– Ar jūs nužudėt jį, ponia Seibl?

– Neatsakyk! – metė Seiblas.

– Bet aš noriu prisipažint. Tada jausiuosi geriau, ar ne? – Jos šypsena buvo šviesi, bet iškamuota. Tuoj ir išblėso, palikdama veide ir dantyse savo tuščius bruožus.

– Aš nužudžiau jį. Tas vyras su juodu automobiliu apsvaigino jį, o aš išėjau ir jį nudūriau.

Jos ranka lanku nukrito nuo krūtinės žemyn, sugniaužtiems pirštams spaudžiant įsivaizduojamą peilio rankeną.

Jos vyras stebėjo ją ramiu pokerio lošėjo veidu.

– Kodėl jūs tai padarėte? – paklausiau.

– Aš nežinau. Matyt, jau buvau pasibodėjus juo. Dabar atėjo mano bausmės laikas. Aš nužudžiau ir užsitarnavau mirtį.

Tie tragiški žodžiai turėjo savyje kažką netikra. Išsakė juos kaip natūralaus dydžio lėlė, kurią „atgaivina“ artistas, tampydamas virveles, ir kuri naudojasi ne savo balsu. Tik akis turėjo savo pačios, ir jose – išsilaikiusį apstulbintą naivumą.

– Užsitarnavau mirtį, – ji pakartojo. – Ar ne, Gordonai?

– Jis stipriai paraudo.

– Nepainiok manęs į tai.

– Bet tu sakei...

– Aš nieko panašaus nesakiau.

– Tu meluoji, Gordonai, – sugėdino jį.

Balse truputį girdėjosi pagieža. – Pasakei,

kad po visų savo nusikaltimų užsitarnavau mirtį. Ir tu buvai teisus. Lošdama netekau visų tavo sąžiningai uždirbtų pinigų, pabėgau ir gyvenau su kitu vyru, o dabar – visko apvainikavimui – dar esu žmogžudė.

Seiblas kreipėsi pagalbos į Hauvelą: – Ar negali pabaigt viso šito? Mano žmona serga ir dar susižeidė. Man nesuprantama, kodėl tu leidai apklausti ją. Tas vyras – net ne policininkas...

– Aš pats prisiimsiu atsakomybę už tai, ką darau, – pareiškiau. – Ponia Seibl, ar jūs gerai prisimenate, kad nudūrėte Piterį Kaligeną?

Pakėlė ranką prie kaktos ir nubraukė plaukus, lyg šie būtų užtvėrę kelią jos mintims.

– Aš tiksliai neprisimenu, tačiau turėjau nudurti...

– Kodėl jūs sakote, kad turėjot, jeigu neprisimenat?

– Gordonas pamatė mane... Žvilgtelėjau į Seiblą. Jis – nusukęs akis.

Stovėjo prie sienos, taip stipriai atsirėmęs, lyg būtų norėjęs susilieti su ja.

– Gordono čia nebuvo, – pasakiau. – Buvo ponios Galton namuose, kai jūs paskambinot.

– Bet jis atvažiavo. Iškart priėjo. Piteris jau ilgokai gulėjo ant žolės. Leido tokius juokingus garsus, kaip knarkiant. Aš atsegiau viršutines marškinių sagas, kad būtų lengviau kvėpuoti...

– Visa tai jūs prisimenat, bet neprisimenat, kaip nudūrėt jį?

– Turėjau tą dalį išbraukti iš atminties...

Amžinai man kažkas išsibraukia, paklauskit Gordono.

– Aš klausiu jūsų, ponia Seibl.

– Leiskit man pagalvoti... Prisimenu, įkišau ranką Piteriui po marškiniais, pažiūrėt, ar širdis plaka lygiai. Užčiuopiau – tuksena ir šokinėja. Pamanytum – ten mažas žvėriukas, bandantis išsiveržti į laisvę. Plaukai ant jo krūtinės buvo šiurkštūs... kaip viela.

Seiblas sureagavo gerkliniu krenkšt.

– Ką jūs tada padarėt? – paklausiau.

– Aš... nieko. Tik patupėjau taip valandėlę žiūrėdama į jį ir jo vargšą sumuštą veidą.

Apkabinau per juosmenį ir pabandžiau kalbint, kad prabustų. Bet jis toliau knarkė.

Vis dar knarkė, kai atvažiavo Gordonas.

Buvo piktas, pamatęs taip mane su juo.

Aš pabėgau į namą. Bet stebėjau viską pro langą.

Staiga jos veidas užkaito.

– Aš nenužudžiau jo. Ten buvau ne aš.

Tai buvo Gordonas, o aš tik stebėjau jį pro langą. Jis pakėlė Piterio peilį ir smeigė jam į pilvą. – Alisos sugniaužta ranka pakartojo tą judesį žemyn ir atsitrenkė į minkštą savo pačios pilvą. – Trykštelėjo kraujas, užsiliejo ant žolės. Ta pasidarė žaliai raudona...

Seiblas kyštelėjo galvą pirmyn. Kitos jo kūno dalys, net pečiai ir delnai, liko prispausti prie sienos: – Negalite tikėti ja. Jai vėl haliucinacijos. Žmona, atrodo, jo negirdėjo. Gal jos klausa buvo nustatyta tik aukštesniam dažnumui, skambančiam galvoje kaip išganymo giesmė. Ašaros tekėjo jai iš akių: – Aš nenužudžiau jo...

– Cit dabar... – Hauvelas priglaudė jos galvą sau prie peties.

– Tai ‘ra teisybė, ar ne? – paklausiau jo.

– Turi būti. Esu tikras tuo. Šiaip ar taip, tie jos savęs kaltinimai buvo fantazija. Šitas pasakojimas yra labiau detalus. Pasakyčiau, jog žengė didelį žingsnį realybės pusėn...

– Dabar jinai labiau pamišus negu bet kada, – pareiškė Seiblas. – Jeigu jūs manot, kad galit panaudot tai prieš mane, tai esat pamišę dar daugiau už ją. Nepamirškite, jog aš esu advokatas...

– Ar tai juo tu esi... advokatu? – Hauvelas pasisuko nugara į Seiblą ir tarė jo žmonai: – Eime, Alisa, aprišime tą įpjovimą, ir galėsi kažką apsirengti. Tada padarysime trumpą kelionėlę, atgal į tą mielą vietelę, kur yra tiek kitų ponių...

– Tai visai ne miela vieta, – pataisė jį Alisa.

Hauvelas nusišypsojo jai: – Čia tai nusiteikimas! Toliau kalbėk, ką iš tikrųjų galvoji, ir išvažiuosim iš ten visam laikui. Bet dar ne tuoj pat, ką?

– Dar ne tuoj pat...

Prilaikydamas ją viena ranka, kitą Hauvelas ištiesė Seiblui.

– Raktą nuo tavo žmonos kambario...

Jau nebus reikalingas tau.

Seiblas išsitraukė iš kišenės plokščią žalvarinį raktą, kurį Hauvelas priėmė netaręs nė žodžio. Gydytojas nuvedė Alisą Seibl koridoriumi, vidinio kiemo link.

(Pabaiga – kitame numeryje) Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. B Pirkliai – svarbiausi senojo Klaipėdos miesto kūrėjai, kurių šeimos istorijos padeda išsiaiškinti jų kilmę, tautybę, atvykimo čia tikslus, leidžia susipažinti su jų darbais ir veikla, turėjusia įtakos miesto vystymuisi. Tai vienas iš reikšmingų ir iki šiol neapibendrintų Klaipėdos istorijos puslapių. Svarbi vieta juose tenka Beerbohmų (liet.

Berbomų) giminei.

E.H.Beerbohmas ir A.H.Beerbohm (gim. Radkke).

Jovita SAULĖNIENĖ

Verta mūsų atminimo Žymieji Klaipėdos pirkliai buvo artimai susiję giminystės ryšiais. Tuo nesunkiai galima įsitikinti pažiūrėjus kad ir į buvusio klaipėdiečio prof. Eriko Arlino (1924– 2014) sudarytą genealogijos lentelę (žr. kn. „Nugrimzdusi Klaipėda“, I tomas, p. 83).

Beerbohmų šeimos istorija patvirtina tuos net stebinančius giminystės ryšius. „Beerbohmų giminė Klaipėdos miestui ir visam Klaipėdos kraštui dovanojo daug nusipelniusių vyrų. Tarp jų iškyla vyriausiasis Kuršių marių žvejybos inspektorius Ernstas Wilhelmas Beerbohmas, kurio vardas minimas su didele meile ir pagarba“, – taip rašytojas Rudolfas Naujokas 1934 m. pradėjo savo straipsnį „Iš Klaipėdos medienos pirklio Ernsto Wilhelmo Beerbohmo dienoraščio“. Šios iškilios klaipėdiečių šeimos nario vardu pavadinta 60

Pono Beerbohmo vestuvių su panele Radkke proga iš draugiškos pagarbos Dieviškai gražus, o džiaugsme, yra šis gyvenimas, Kai jausmai ir švelni darna Kaip arfa šnibždėdama suvirpa, Krūtinėje tikruoju džiaugsmu dega. Žavu yra apmirusio sielvarto audrose Paguostam būti draugo rankos.

Palaiminga akimirka patyrus džiaugsmą Gėrėtis dar ir draugo laime.

Ir jus, draugai! Nesunku perskaityti – Palaima tviska jūsų giedras žvilgsnis.

Matome jus Himenėjo šventyklon žengiant Ir džiūgaudami linkime didžiausios laimės.

Džiaugsmų sūkuryje rūpesčių našta Tenesudrumsčia jūsų linksmų minčių. Žiūrėkite: apverkia jūsų tėvų gerumas, Rieda virpanti džiaugsmo ašara.

Jie mato šią linksmą šventę, Žydintį jūsų dorybės atlygį.

Tikrai nusipelnėte be abejonės Atlyginimo jūsų dorybės, Džiugiai žvelgia visi į jūsų laimę, Krykštaudami dalijasi jūsų džiaugsmą.

Linksmai, kaip gražiausias pavasario rytas Skrieja jūsų gyvenimo dienos.

Lengvutis vakaras pro šalį dvelkia, Supa jus švelniame sapne.

Skaisčioji aušra rytą pakilus Tesaugo jūsų amžiną laimę.

Išvertė A.Kenešis ir J.Putrius

Klaipėdos gatvė, po karo buvo žinoma Įgulos pavadinimu. Neseniai gatvei grąžintas senasis vardas. Deja, ne visiems klaipėdiečiams priimtinas buvo šis sprendimas...

Kodėl šiandien Beerbohmo vardas ne visada minimas „su didele meile“ ir net ne visada pagarbiai? Matyt, daugeliui klaipėdie-

čių Beerbohmų šeima ir jų nuopelnai miestui bei kraštui nežinomi. O gal pas mus dar nėra tradicijų pagarbiai atsigręžti į praeitį, išsiaiškinti istoriškai susiformavusių kultūros ženklų ar formų prasmę ir tai priimti?

Pirklio Beerbohmo šeima verta mūsų atminimo. Šia publikacija nesiekiama

KULTŪROS ISTORIJA

eerbohmų šeima (1)

Žvilgsnis į Klaipėdą iš piliavietės.

detaliai analizuoti šios šeimos asmenybių ir jų išliekamųjų darbų. Tikslas paprastesnis – remiantis R.Naujoko, Julietos Webster užrašais „Iš šeimos kronikos rankraščių“, esančiais Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekoje, kitais šaltiniais, supažindinti su trijų Beerbohmų šeimos kartų veikla, kurios pėdsakai Klaipėdoje ir dabar dar atsekami.

Pagyvino prekybą mediena Beerbohmų protėviai kilę iš Olandijos. Su Klaipėda susijusios šios šeimos pradininkas – pirklys Friederichas Beerbohmas, XVIII a. gyvenęs Treptove, Pomeranijoje.

Jo sūnus, būsimojo vyriausiojo žvejybos inspektoriaus senelis Ernstas Joachimas (1725–1774) po studijų 1748 m. iš Gdansko persikėlė į Klaipėdą darbuotis pirklio Heinricho Roerdanzo prekybos firmoje. Atvykęs į Klaipėdą, jis apsigyveno H.Roerdanzo namuose, kurie, anot R.Naujoko, „tuomečiame Klaipėdos mieste davė toną ne tik prekybiniams, bet ir dvasiniams ryšiams. Minimo H.Roerdanzo sūnus, kurio toks pat vardas, yra Klaipėdos istorijai vertingos knygos „Rinkinys kelių

atmintinumų karališko prūsiško Klaipėdos miesto“ autorius“. 1759 m. E.J.Beerbohmas susituokė su H.Roerdanzo jaunesniąja seserimi Anna Dorotėja Roerdanz, su kuria susilaukė šešių vaikų, tarp jų – ir būsimojo žvejybos inspektoriaus tėvo. Annai Dorotėjai mirus, E.J.Beerbohmas vedė našlę John, tačiau vaikų su ja nesugyveno.

Po vedybų tapęs H.Roerdanzo firmos bendrasavininkiu, E.J.Beerbohmas prekybos įmonei suteikė „Roerdanzs&Beerbohm“ pavadinimą. Jis buvo iniciatyvus prekybininkas. Verslo reikalais dažnai keliaudavo į Angliją, Prancūziją, Olandiją ir Švediją, kur mezgė prekybinius ryšius su Klaipėda. E.J.Beerbohmas mieste labai pagyvino prekybą mediena. Jis pastatė dvi lentpjūves. Pirmoji pradėjo veikti 1759 m., antroji, pavadinta „REYD“, – 1764 m.

Firma „Roerdanzs&Beerbohm“ nuomojo tvirtovės griovį, kurį sujungė su Dane ir pastatė pasukamąjį tiltą. Vėliau, kai tvirtovės griovys 1832 m. karaliaus įsaku buvo atiduotas pirklių bendruomenei valdyti, „tiltas per vadinamąjį Daselio griovį 1839 m. buvo perdirbtas į portalinį, o 1855 m. – į pasukamąjį“ (J.Zembrickis).

Firma „Roerdanzs&Beerbohm“ ypač išaugo sulaukusi Prūsijos karaliaus Friedricho Didžiojo palankumo, kurio nusipelnė

siųsdama prūsų armijai į Kolbergą laivais javų krovinius, nepaisant to, kad 1757– 1762 m. Klaipėdą valdė Rusija. Sudarius taiką, karalius E.J.Beerbohmo šeimai 1760 m. suteikė nuosavybės dokumentą naudotis Bernsteinbuchu, t. y. gintaro karjeru Smeltėje. Ten netrukus ėmė kilti Beerbohmų šeimos dvaras, kur svečiavosi ne vienas kilmingas asmuo.

Pirklių garbės kodeksas įpareigojo daryti gerus darbus savo miestui ir jo gyventojams. E.J.Beerbohmas – ne išimtis.

Jo rūpesčiu buvo nutiestas kelias pagal pylimą, pastatyti keli tiltai...

Mirė E.J.Beerbohmas sulaukęs 49 metų.

Statė laivus ir malūnus Vyriausiojo žvejybos inspektoriaus tėvas Ernstas Heinrichas Beerbohmas gimė 1763 m. Klaipėdoje. Mirė 1838 m., sulaukęs 75erių. Buvo labai stiprus vyras. Mieste net sklandė priežodis: „Beerbohmo ir su kirviu neužmuši“. Anot amžininkų, jis „kai kuriais atžvilgiais laikęsis atskiros savo nuomonės ir turėjęs kai kurių keistuolio bruožų“. Vieną šeimą šelpęs 30 metų, bet savo labdarybę laikęs paslaptyje. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ E.H.Beerbohmas 1875 m. vedė žinomos pirklio Radkke’s šeimos, iš kurios, kaip rašoma kronikoje, kilęs net kryžiuočių ordino magistras, dukterį Amalie Henrietę ir susilaukė 11-os vaikų. Tiesa, užaugo ne visi. Bene garsiausias jų sūnus – būsimasis vyriausiasis žvejybos inspektorius Wilhelmas Ernstas.

E.H.Beerbohmas po studijų apsigyveno tėvo E.J.Beerbohmo dvarelyje Smeltėje ir perėmė iš jo prekybos verslą. Anot R.Naujoko, „vyriausiojo žvejybos inspektoriaus tėvas buvo toli numatantis energingas pirklys, kuris žinojo, kaip išsilaikyti ir per blogus prekybos metus. Kai kurie laivai, malūnai ir namai statyti jo iniciatyva. Jo aštrus žvilgsnis prekybos sferoje viską pastebėdavo. Prieš jo piupitrą buvo veidrodis, kuris reflektavo kitiems dviem veidrodžiams, pritvirtintiems ant jo namo stogo. Taip jis visada savo kontoros darbą galėjo sekti abiejose medienos aikštėse“.

1804 m. jis pastatė šešiakampį malūną „Gollath“. Tąsyk malūnai turėjo vardus.

Be prekybos, E.H.Beerbohmas domėjosi menu, kaupė senas, vertingas vario graviūras. Turtingoje jo dvaro bibliotekoje būta ir tų laikų meno kūrinių. Pasirūpino dvaro piešiniu. Jis rūpestingai puoselėjo ir savo namų aplinką.

Pasak R.Naujoko, Beerbohmų dvarelis stovėjo prie „Smeltės centrinės gatvės, marių link“, tai buvęs „dvaro rūmų ir prekybos namų mišinys, pastatytas Šionbruno rūmų stiliumi“. Baroko stiliaus Šionbruno rūmai Austrijos sostinėje Vie-

Šalia Ryžių malūno matyti Grandinių tiltas.

62

noje garsėjo kaip puikūs rūmai, kuriuos supo vaizdingi parkai, gėlynai, tvenkiniai.

E.H.Beerbohmo dvarelis, nors ir „nebuvo iki galo įrengtas“, tačiau „turėjo plačią terasą, paviljoną ir prižiūrėtą sodą abipus įvažiavimo iki gatvės“. Sode stovėjo garsaus berlyniečio skulptoriaus C.D.Raucho skulptūros. Vien tai byloja apie išlavintą šeimininko meninį skonį. Dvaro teritorijoje buvo apdorojama mediena, todėl „abipus namo buvo abu medžio pjovimo malūnai su jiems priklausančiomis aikštėmis medienai“.

Pirklių garbės kodeksas įpareigojo daryti gerus darbus savo miestui ir jo gyventojams.

Sieliai Danėje.

I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Atstovavo Klaipėdai Memuariniuose šaltiniuose rašoma, jog po pralaimėjimo Prancūzijos armijos likučiai pasiekė Klaipėdą: „Tikri išbadėję žmonių skeletai, apsivynioję skudurais, kai kurie iš jų, kad apsisaugotų nuo šalčio, apsiraitojo kūnus ir rankas šiaudais. Dabar jie keikė savo imperatorių ir vadino jį tironu“.

Prancūzmečiu Beerbohmų dvare buvo apsistoję prancūzų karininkai. Bernštainbruko dvarininkai nuo prancūzų paslėpė auksą, brangenybes, porcelianą, užkasdami žemėje.

E.H.Beerbohmas rašė dienoraštį, kuriame nušviesta tuometė Klaipėdos situacija. Įdomi medžiaga apie 1806-uosius, kai Klaipėdos magistratui nebuvo lengva apgyvendinti 700–800 karališkojo dvaro ir jo palydos žmonių. Dienoraštyje pasakojama ir apie karališkąją šeimą, su kuria Beerbohmai bendravo 1807 m. Klaipėdoje.

Kai karalius Friedrichas Wilhelmas III 1818 m. kovo 23 d. apsilankė Klaipėdoje, Beerbohmų šeima buvo pakviesta arbatos į Tauralaukį. Aikštėje po senuoju ąžuolu karaliaus pageidavimu buvo šokamas polonezas, kurį pradėjo pats karalius su ponia Beerbohm...

Beerbohmų šeima buvo itin visuomeniška ir atstovavo Klaipėdos visuomenei.

Visokeriopi ryšiai buvo užsimezgę ne tik su karališkuoju dvaru, bet ir su anglų, švedų žinomais visuomenės veikėjais.

Iškalbingas pavyzdys kad ir toks: kai 1826 m. vasario 24 d. Britanijos hercogas Artūras Kolis Velingtonas (1769–1852), lydimas lordo Fitzray, Somerseto, Douglaso ir kitų, keliavo per Klaipėdą į Peterburgą atstovauti Anglijos karaliui imperatoriaus Nikolajaus I karūnavimo iškilmėse, jis E.H.Beerbohmą pasiėmė audiencijai pas Rusijos imperatorių.

Pabaigoje grįžkime prie eiliuoto sveikinimo E.H.Beerbohmo vestuvių proga.

E.H.Beerbohmo ir A.H.Radkke portretų fotonuotraukas ir eiliuotą pasveikinimą jų vestuvių proga A.Kenešis gavo iš Anglijoje gyvenančios Beerbohmų giminaitės J.Webster ir 2001 m. paskelbė mėnraštyje „Vokiečių žinios Lietuvoje“. Eiliuoti sveikinimai asmenims jų iškilmingomis progomis klaipėdiečių buvo itin pamėgti. Gerosios jų savybės ir džiaugsmingi linkėjimai nusipelniusiam asmeniui buvo išreiškiami ypač pagarbiai.

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8