Durys 2017 06

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 BIRŽELIS / Nr. 6(42)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 birželis / Nr. 6(42) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

MUZIKA

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Laima SUGINTIENĖ. „Opera 30“: muzikinis prisiminimų vakaras

12

Daiva KŠANIENĖ. Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (4)

14

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 ŽURNALĄ REMIA

Aris KATEILA. XXIII Klaipėdos pilies džiazo festivalis: audringas, atviras, stebinantis

4

TEATRAS Danguolė VILIDAITĖ. Jeigu „Į švyturį“, tai kaip?

18

Salomėja BURNEIKAITĖ. „Materia Magica“ susitikimai Klaipėdoje

21

Jūratė GRIGAITIENĖ. Pilies teatre – dvi premjeros

27

ŠIUOLAIKINIS MENAS Rimantas EIVENIS. Kas aš? Įspūdžiai iš 798-osios meno zonos Kinijoje

30

Goda GIEDRAITYTĖ. Komentaras

35

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Džiazuojantis A.Kriščiūnas

36

KINAS Aivaras DOČKUS. „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ – vagie, sek paskui mane!

40

Kęstutis MEŠKYS. Festivalis, pavertęs provinciją kino sostine

43

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Skenavimas

47

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

48

Alma RIEBŽDAITĖ. Nužudžiau tavo mylimąją

50

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Kristupas MAKSVYTIS. Eilėraščiai

53

TAUTINIO KOSTIUMO METAI Aušra KAVALIAUSKIENĖ. Nuo gintarinio verpstuko smagračio iki tautinio kostiumo

58 3

MUZIKA

XXIII Klaipėdos pilies

audringas, atvir

XXIII Klaipėdos pilies džiazo festivalio koncertų Kruizinių laivų terminale publika tris dienas rinkosi klausytis nemokamai.

Mindaugo Butkaus / Klaipėdos pilies džiazo festivalio archyvo nuotr.

Per vandens kaukės stiklą iš plakato žvelgė legendinis Louisas Armstrongas į džiazuojančią Klaipėdą, 23-iąjį kartą panirusią į nevaržomą muzikos bangų ir vėjo sūkurį. Ilga savaitė, pirmadienį prasidėjusi jaunųjų talentų konkursu, baigėsi tik trečią valandą jau sekmadienio rytą. Klaipėdos pilies džiazo festivalį tradiciškai lydėjo regata „Jūrinių jachtų taurė – Klaipėda Jazz Race“, „Baltic Sail“ didžiųjų burlaivių regata ir vaikų regata „Klaipėda Jazz Dancer“. Festivalio šūkį „Gera muzika – geriems žmonėms!“ pagrindiniuose koncertuose skleidė per 200 atlikėjų, kuriems pritarė dėkinga publika.

4

MUZIKA

džiazo festivalis:

ras, stebinantis N.Attal su grupe (Prancūzija).

W.Pilichowskis su grupe (Lenkija).

Aris KATEILA

Tradicijos ir naujovės Kaip įprasta, Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidarymas paskelbiamas Baroti galerijoje, kasmet pristatančioje džiazuojančias parodas. Šiemetėje festivalinėje ekspozi-

Vytauto Liaudanskio nuotr.

cijoje – menininko Algio Kriščiūno paroda „Dideli nematomi dalykai“. „Visas mano gyvenimas ir kūryba – kaip džiazas, kaip improvizacija“, – sakė A.Kriščiūnas, buvęs grupės „Foje“ būgnininkas ir dainų tekstų kūrėjas, fotografas ir jau ilgai tapytojas.

Beje, būtent jo sukurtas šiųmečio festivalio simbolio – L.Armstrongo – paveikslas. Susirinkusiuosius vernisaže sveikino Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas ir festivalio vadovė Inga Grubliauskienė. Galerijoje grojo

konkurso „Jazz talentai 2017“ laureatais tapusi grupė „Bete Smate“ ir Janis Amontovas.

Klaipėdos „Medeinės“ mokykloje įvyko muzikos terapijos seminaras „Muzika gydo“ miesto žmonėms su specialiais poreikiais. Su jais bendravo ir muzikavo studijos „Grock“ vadovas Linas Švirinas, grupės „Gin’Gas“ lyderis Remigijus Ruokis, festivalio žvaigždės Francisco Angelas Blanco, Vernas Spevakas, Davidas Katzas bei tiesiai iš oro uosto atvykę Dublino gospelo choro artistai. ► 5

MUZIKA

◄ „Šis seminaras davė daug naudos ne tik specialių poreikių vaikams, bet ir pedagogams bei socialiniams darbuotojams. Tai išties atgaivina ir gydo“, – dėkodama menininkams, kalbėjo mokyklos direktorė Elena Knyzaitė.

Meistriškumo pamokos buvo surengtos S.Šimkaus konservatorijos moksleiviams, kurie jų rezultatus pademonstravo spalvingame džiazuojančių jachtų parade Danės upėje.

Pirmąkart festivalyje surengtas konkursas „Jazz talentai“, kuriame dalyvavo dvi dešimtys jaunųjų muzikantų, o juos vertino tarptautinė komisija. Konkurso nugalėtojais tapo grupė „Allergy +“. Antroji vieta atiteko grupei „TDT“, o trečioji – jau minėtiems „Bete Smate“. Tarpusavyje jie pasidalijo 1,5 tūkst. eurų piniginį prizą.

Iškilmingiausia festivalio tradicija – Klaipėdos miesto vėliavos pakėlimas. Klaipėdos piliavietėje vėliavą iškėlė Naujojo Orleano (JAV) garbės konsulė Jacquelyn Sophie Brechtel Clarkson kartu su festivalio mecenato AB „Klaipėdos baldai“ direktoriumi Vidu Mišeikiu ir buvusiu Lietuvos ambasadoriumi JAV, LR Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu. Kylant vėliavai, skambėjo Klaipėdos džiazo orkestro muzikantų fanfaros. Jiems pritarė V.Spevakas, savo mušamųjų komplektą iškeitęs į kalvio priekalą, o lazdeles – į kalvių plaktukus.

T.Brönneris (Vokietija).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Funk‘n‘stein“ (Izraelis).

Eglės Sabaliauskaitės ir Viačeslavo Bazyko nuotr.

Vėjo (ne)nunešti Galbūt apšilimui skirta pirmoji diena Kruizinių laivų terminale nieko gero nežadėjo.

Nerimastingai turėjo jaustis jaunimas, kuriam buvo atiduota scena pučiant stingdančiam stipriam vėjui. Atlaikė ir scena, ir atlikėjai – Klaipėdos universiteto Menų akademijos Muzikos katedros absolventai, kuriems talkino didelis būrys muzikantų.

Puikiai ne tik muzikinį egzaminą, stebint draugų ir artimųjų būreliui, išlaikė vokalistės Arūnė Jonavičiūtė ir Jonė Urniežiūtė bei gitaristas Karolis Žioltikovas.

Pirmuoju krikštu konkurso „Jazz talentai“ laureatams galima pavadinti persikėlimą iš restorano „Pilies uostas“ aikštelės į didžiąją sceną.

Jauniesiems atlikėjams patriotiškai kompaniją palaikė patyrę meistrai. Cituojant festivalio programėlę, „subtilus, pakerintis ir nuginkluojantis Giedrės Kilčiauskienės vokalas, apgaubtas tobulai subalansuotos instrumentinės palydos (...), tinkantis jaukiam vasaros pradžios vakarui“, savo grožiu iš tikrųjų nugalėjo siaučiančią stichiją. ► 6

Dublino gospelo choras (Airija).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

MUZIKA

Iškilmingiausia festivalio tradicija – Klaipėdos miesto vėliavos pakėlimas piliavietėje.

Tai buvo lygiaverčių grandų ir puikiai susigrojusio orkestro kuriamas gaivalingas vyksmas, verčiantis iš kojų be vėjo pagalbos.

F.A.Blanco „Latino“ (Ispanija), V.Spevakas ir D.Katzas (JAV) su Klaipėdos džiazo orkestru (Lietuva).

Vidmanto Kirklio, Domo Rimeikos, Nendrės Žilinskaitės ir Ryčio Šeškaičio nuotr.

7

MUZIKA

J.Trumpas ir „The Trump Conception“ (Estija).

„Vasaros ir meilės dainos“: Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, solistas J.Sakalauskas, dirigentas P.Klimashevskis (Lietuva, Kroatija).

8

MUZIKA

Humoru žiūrovus bandė sušildyti grupė „Gin’Gas“, kuri anonsavo savo naują vinilo albumą. Jei kas „Gin’Gas“ dainos žodžiais būtų paklausęs „A tu durns esi?“, kad džiazuoji tokiame šaltyje, tektų sutikti, nes jutiminė oro temperatūra buvo ties nuliu... Sustirę lėkė namo muzikos aistruoliai, nešdamiesi viltį, kad rytoj viskas bus gerai. Taip ir atsitiko. ◄

Siurprizai Tai patvirtina penktadienio programą Kruizinių laivų terminalo scenoje pradėjęs estų gitaristas Janno Trumpas su savo kolektyvu „The Trump Conception“. Tik 2015-aisiais susibūrę jauni talentingi muzikantai groja grupės lyderio J.Trumpo kompozicijas ir jau išleido debiutinį albumą „One“, kuris susilaukė puikaus muzikos specialistų įvertinimo.

Nuo pat pirmųjų taktų teko suklusti ir įvertinti, kad scenoje – itin puiki ir gerai susigrojusi džiazroko / fanko grupė.

Nenuostabu sužinojus, kad beveik visi jos dalyviai mokėsi Talino Georgo Otso

„Chiefs Band“ (Baltarusija).

mokykloje bei Estijos muzikos ir teatro akademijoje. J.Trumpas teigia, kad jo muzikiniai prioritetai – tokie gitaros virtuozai kaip Jaco Pastorius, Patas Metheny ar Richardas Bona. Visi „The Trump Conception“ dešimtuko nariai koncerto metu spėjo prisistatyti kaip verti vienas kito, techniškai stiprūs instrumentininkai (ypač patiko varinių kvarteto pasažai). Grupė skambėjo lyg didelis orkestras, itin subtiliai diriguojamas J.Trumpo bosine gitara.

Kiekviena atlikta kompozicija skambėjo labai „teisingai“, sodrus fankas estetiškai

buvo paįvairintas soulo, disco ar Lotynų Amerikos ritmais. „Trump’ai“ tariant, tai buvo labai geras pasirodymas ir sėkmingas festivalio organizatorių pasirinkimas.

Kiek mažiau (o gal ir visai nedaug) liaupsių skirčiau Baltarusijos grupei „Chiefs Band“, pasirodžiusiai šeštadienį. Jai vadovauja Alesius-Františekas Myškievičius (bosinė gitara). Save jie vadina „bulbafank (bulvinio fanko?) orkestru“ ir džiazo piratais. Visus šiuos terminus, bent jau man, sunkiai sekėsi iššifruoti. Piratavimas lyg ir suprantamas, nes jų atliekamose kompozicijose buvo visko daug ir iš visur, bet individualaus – nieko. Linksmai ir neįdomiai – toks muzikinis klubinis chaosėlis. Palyginti su estais (nes abiejų kolektyvų sudėtis panaši), kaimynams baltarusiams dar reikėtų pasimokyti siekiant muzikinės kokybės. Linkiu jiems sėkmingos ateities.

Terminologija – nesvarbu

Konkurso „Jazz talentai“ laureatai – grupė „Bete Smate“.

Klaipėdos universiteto Muzikos katedros absolventai, vokalistės A.Jonavičiūtė ir J.Urniežiūtė.

Dauguma pasaulyje vykstančių džiazo festivalių nebūtinai stengiasi tilpti į tradicinius rėmus. ►

Vytauto Liaudanskio nuotr.

9

MUZIKA

◄ Jie atviri ir kitų muzikos stilių atlikėjams. Tokiems priskirtinas ir Dublino gospelo choras, dainavęs Klaipėdoje.

Gospelas – tai krikščioniškos muzikos žanras, turintis gilias, dar XVII a. siekiančias afroamerikiečių muzikos tradicijas.

Jo esmė – stiprus vokalas ir evengeliniai tekstai. JAV gospelo chorai dažnai dar pasiskirstę pagal priklausomybę skirtingiems tikėjimams. Šis žanras ypač išpopuliarėjo praėjusį šimtmetį ir iš bažnyčių pasklido po koncertų sales. Kolektyvas iš Airijos religinių psalmių negiedojo ir Viešpaties negarbino, pateikė europietiškai adaptuotą versiją „Pop in Gospel“. Choras energingai, kaip ir dera, atliko pop / soul muzikos ikonų Whitney Houston, Prince’o, Michaelo Jacksono, Stevie’o Wonderio repertuaro ir kitus hitus. Beje, labai šauniai tarp solistų pasirodė lietuvaitė Raimonda Masiulytė. Dubliniečių koncertas išjudino nuo vėjo sužvarbusią publiką, kuri šoko ir „gospeliškai“ plojo į taktą. „Desertui“ atliktą himną „Oh Happy Day“ kartu su Dublino gospelo choru dainavo visi.

Sunkoka vertinti tarptautinį Lietuvos ir Kroatijos muzikinį projektą „Vasaros ir meilės dainos“. Tai buvo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro debiutas džiazo festivalyje. Orkestrui talkino žvaigždingas kvartetas (Saulius Šiaučiulis, Paulius Stonkus, Eugenijus Jonavičius ir Edmundas Federavičius), o dirigavo Pavelas Klimashevskis. Programoje – labai gražių XX a. džiazo standartų mini antologija. Kaip ji galėjo skambėti, gali įsivaizduoti tik tie, kurie yra girdėję garsųjį kroatų džiazo vokalistą Danielį Čačiją. Deja, dėl netikėtos ligos artistas į Klaipėdą atvykti negalėjo. Skubiai padėtį gelbėjo dabar jau klaipėdietis operos baritonas Jonas Sakalauskas.

Operinis balso pastatymas – stilistiškai visiška priešingybė kroato dainavimo manierai. Tad „Vasaros ir meilės dainos“ festivalio kontekste nuskambėjo kitaip, „nedžiazoviškai“, o stiprus terminalo vėjas dar „nupūtė“ ir orkestrą (ypač styginius). Atėjusiems pasiklausyti mėgstamo dainininko turėjo patikti. Bendras įspūdis – „ne iš tos operos“ ir ne toje vietoje... Gal originalų sumanymą išgirsime kitame festivalyje?

2 x 25 Puikų finalinį akcentą penktadienio vakare tėkštelėjo Nina Attal su savo grupe. Ninai tik 25-eri, o ji jau groja prestižiniuose 10

festivaliuose (taigi ir mūsiškiame) bei scenose. Ugninga ekspresija, charizma, talentas ir dar krūva epitetų tinka šiai jaunai prancūzaitei, drebinusiai terminalo sceną.

Muziką ji kuria kartu savo grupės kolega gitaristu Philippe’u Devinu. Originaliose kompozicijose ji drąsiai ir išradingai derina roką, bliuzą, fanką, soulą ir dar daugiau.

Tokia gležnutė, o groja ir elgiasi scenoje labai vyriškai. Gitarą virkdo ne prasčiau už tamsiaodį bliuzmeną. Visa grupė pulsuoja superine jaunatviška energija ir sukuria spalvingą prancūzišką šou, kuriame kiekvienas narys yra pagrindinis. Peržvelgus N.Attal dar neilgą kūrybinę biografiją, galima spręsti, kad ji yra ieškojimų kelyje. O dabar groja tai, kas jai įdomu dabar. Geras muzikinis išsilavinimas jai atveria kelius būsimiems eksperimentams ir atradimams.

Nenustebčiau, jei po kurio laiko N.Attal sugrįžtų į Klaipėdos pilies džiazo festivalį jau kaip tikra diva.

Kai gimė Nina, Wojtekas Pilichowskis pradėjo savo 25 metus trunkančią karjerą ir yra žymiausias Lenkijos bosinės gitaros virtuozas, kompozitorius bei pedagogas, tęsiantis senas lenkų modernaus džiazo tradicijas ir skleidžiantis savo patirtį visame pasaulyje. Jo dabartiniai prioritetai – fusion jazz ir elektroninė muzika.

W.Pilichowskio kompanija šiame festivalyje buvo pati elektroniškiausia. Jo grojimo stilius šiek tiek primena garsiojo amerikiečių bosisto Marcuso Millerio manierą.

Pasitelkę pačius naujausius elektronikos pasiekimus, jo gitaros rifai skrodė smegenis, žavėjo stradivariškos kadencijos, keliančios viesulą scenoje. Šį elektrinį siautulį šiek tiek prislopindavo grupės solistės Kasios Stanek vokalizai. Įvairių nuotaikų originalios kompozicijos, grupės muzikantų profesionalumas ir energija užvedė publiką. Visa tai – aukščiausio lygio pilotažas.

Muzika kaip misija Grupė iš Izraelio „Funk‘n‘stein“, atrodo, pasiekė vieną iš Klaipėdos pilies džiazo festivalio rekordų – vėlyviausio naktinio pasirodymo (arba ankstyviausio rytinio) rekordą. Gaila, kad šį įvykį galėjo įvertinti tik ypatingą ištvermę turintys muzikos gerbėjai, sulaukę paskutinio festivalinio koncerto. „Funk‘n‘stein“ teigia išpažįstan-

tys vienintelę religiją – fanką. Spalvingas fanko misionierių pasirodymas Klaipėdoje pelnė klausytojų simpatijas. Pagrindinis „pastorius“ – vokalistas Elranas Dekelas, kurio įvaizdis – lyg iš praėjusio amžiaus 80-ųjų. Panašu, kad „Funk‘n‘stein“ seka būtent to laikotarpio fanko, soulo ir R&B tradicijomis. Sumaniai naudodamiesi „old-school“ palikimu, jie kuria ir atlieka stilingą bei originalią muziką. Gal net keista, kad tokios šalies atstovų pasirodyme nenuskambėjo nė vienas etnomotyvas, o dainuoja jie tik anglų kalba. Tikras šoumenas E.Dekelas greitai užmezgė ryšį su publika, kuri kartu dainavo jai visiškai nežinomus kūrinius („Come And Join Me“, „I Want Your Love“ ir kitus) ir „suprato“ Izraelio muzikantų vykdomą misiją. „Funk‘n‘stein“ deklaravo meilę ir taiką, scenoje keldami fanko uraganą, kuris virpino stovinčiųjų aikštėje sielas.

Tai buvo maloni, nauja abipusė pažintis, paliekanti tik gerus prisiminimus.

T.Brönneris + Ne tik prezidentų prerogatyva nemokamai klausytis džiazo žvaigždžių koncertų. Šią garbę Klaipėdos miestui suteikė vokiečių trimitininkas Tillis Brönneris – garsiausias ir žinomiausias 23-iojo festivalio svečias, jau koncertavęs anksčiau Lietuvoje, Kauno džiazo festivalyje. Trimito virtuozas, „Grammy“ premijos nominantas yra bendradarbiavęs su iškiliausiomis pasaulinėmis žvaigždėmis, pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų. Kartais jis lyginamas su legendiniu trimitininku Chetu Bakeriu. Šįkart T.Brönneris grojo su savo septetu, pateikdamas pluoštą autorinių ir džiazo aukso fondo kompozicijų. T.Brönnerio trimito „tekstas“ labai tikslus ir visiems suprantamas, virtuoziškas ir paprastas, lyriškai melancholiškas ar net įtartinai santūrus. Septeto kolegos – bendraminčiai, kuriantys nepakartojamus muzikinius dialogus ne tik su Tilliu, bet ir tarpusavyje.

Ką čia pasakoti – reikėjo girdėti. Festivalio „vinis“ ir tiek. Tiesa, tikėjausi išgirsti ir T.Brönnerio vokalą, bet garsusis trimitininkas pasikuklino... Laukite kitąkart. „La belle vie“ – šią Sachos Distelio melodiją T.Brönneris grojo kartu su niekur neanonsuojamu atlikėju, kurį publika visada audringai pasitinka be specialaus pri-

MUZIKA

statymo, o komplimentus jam žeria visos ne tik šio Klaipėdos pilies džiazo festivalio žvaigždės. Kas jis? Taip, tai Kongas (gerb. meras V.Grubliauskas), savo pasirodymu kaskart sukuriantis išskirtinius ir netikėtus duetus su įvairiausiais muzikantais. Kas suskaičiuos, kiek tokių buvo per festivalio istoriją? Pats laikas šiuos duetus sujungti specialiame šou.

Sova. Kokybės ženklas Gal pernai sakiau, kad Klaipėdos pilies džiazo festivalis jau turi firminį ženklą. Jei kas ir palaikys tai saviškių protegavimu (redakcijos ir skaitytojo nuomonė nebūtinai turi sutapti su teksto autoriaus A.K. samprotavimais), bet tokiu kokybės ženklu vadinu Klaipėdos džiazo orkestrą. Jaunų muzikantų kolektyvas, suburtas šiemet „Džiazo žvaigždę“ (tai festivalio įsteigtas apdovanojimas nusipelniusiems uostamiesčio džiazo propaguotojams) pelniusio Kęstučio Sovos, vėl ypač galingai skambėjo Kruizinių laivų terminalo scenoje. Orkestras nesivaiko madingų vėjų ir labai kryptingai tęsia garsiausių bigbendų tradicijas.

Individualus profesionalizmas ir kolektyvinio muzikavimo meistriškumas – neginčijamas Klaipėdos džiazo orkestro statusas.

Aukštą lygį patvirtina pasaulio garsenybių bendradarbiavimas su orkestru.

Pirmasis jų – tai saksofono ir fleitos virtuozas F.A.Blanco „Latino“ iš Ispanijos.

Kadangi jis yra garsus pedagogas, turbūt neatsitiktinai savo pasirodymui pasirinko vieno žymiausių džiazo istorijoje baritono saksofonininko, „cool jazz“ eros simbolio Gerry’o Mulligano kūrinius. Buvo tikrai „cool“, net gaila, kad taip trumpai (pagal trukmę). Tikrą džiazo fiestą kartu su Klaipėdos džiazo orkestru pratęsė D.Katzas (trimitas) ir V.Spevakas (perkusija) iš JAV, labai dažnai koncertuojantys bendruose projektuose. Šių muzikantų pateikti perliukai (G.Goodwino, J.Manjone, J.Cortnerio ir kitų autorių kūriniai) – tai tikra šventė šventėje, ypatinga dovana ne tik džiazo smaguriams. Tai buvo lygiaverčių grandų ir puikiai susigrojusio orkestro kuriamas gaivalingas vyksmas, verčiantis iš kojų be vėjo pagalbos. Bravo! Taškas (...).

Bravo 23-iajam Klaipėdos pilies džiazo festivaliui. Bravo publikai. Mes nugalėjome!

„Jazz Miniatures“ su G.Kilčiauskiene (Lietuva).

„Gin’Gas“ (Lietuva).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Viačeslavo Bazyko ir Ryčio Šeškaičio nuotr.

Muzikos terapijos seminare „Muzika gydo“ rengėjai subūrė miesto žmones su specialiais poreikiais ir į festivalį atvykusias žvaigždes.

Organizatorių nuotr.

11

MUZIKA

„Opera 30“: muzikinis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) šiemet mini įkūrimo 30-metį, o jubiliejinį sezoną lydi moto PAŽĮSTAMAS – NAUJAS. Mėnesio intervalu teatro Kolonų salėje įvykę du renginiai reprezentavo pirmąją moto dalį – PAŽĮSTAMAS. Gegužės 5-osios renginyje „Ar tu meni?“ prisiminimais apie pirmuosius metus teatre ir muzika dalijosi tiek iki šiol čia tebedirbantys menininkai, tiek specialiai šiai progai atvykę svečiai. Vakaro režisieriui ir vienam iš vedėjų R.Kaubriui pirmojo renginio idėja kilo teatro archyve aptikus pirmojo koncerto programą. Antrasis ciklo renginys „Opera 30“ įvyko birželio 3-iąją ir buvo skirtas operų, statytų KVMT, apžvalgai.

Laima SUGINTIENĖ

Sąraše – beveik pusšimtis Per tris dešimtmečius pastatytų operų sąrašas siekia arti 50. Nelygu, kaip skaičiuosi – su atnaujinimo premjeromis ar be jų, taigi maždaug po pusantros operos per metus. Nuolat girdėti minčių, kad šis žanras teatre užleidžia pozicijas operetei, miuziklui, įvairiems projektams, o ir pati vienu „sausringu“ metu esu rašiusi, kad „šio žanro (operos) kūrinius teatro repertuare – vienos rankos pirštais suskaičiuosi... Mažoka, juolab pastatytų tradicine, nesumoderninta ar dar kaip nors „nesuaktualinta“ maniera. Tokių likusios vos dvi: G.Verdi „Traviata“ ir G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“. Greit užaugs karta, kuri apskritai nežinos, kas per daiktas toji opera“.

Tačiau pavarčius archyvus, išryškėja gana neblogas vaizdas: statytos operos yra pačios įvairiausios tiek žanrų, tiek stilių, tiek epochų požiūriu ir sukuria gana išsamų vaizdą apie operos raidą.

Atlikėjas pateikė staigmeną A.Žigaitytės „Mažvydu“ 1988 m. įspūdingai startavo KVMT. Tai tapo išskirtiniu kultūriniu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir šalies mastu. Tarp prisiminimų vakaro svečių buvo ir šios operos pagrindinio vaidmens atlikė12

jas prof. V.Prudnikovas, kuris ne tik pasidalijo prisiminimais apie šį pastatymą, bet ir atliko du kūrinius. Tiesa, tai buvo staigmena ne tik klausytojams, bet ir vakaro vedėjai, šių eilučių autorei.

Matyt, nusprendęs repeticijoje dainuotą „Mažvydo“ fragmentą „pataupyti“ festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, jis klausytojus pamalonino fragmentu iš G.Kuprevičiaus miuziklo „Devynbėdžiai“ ir puikiuoju P.Čaikovskio romansu „Triukšmingame baliuje“.

Lituanistikos salelė Be minėto „Mažvydo“, buvo pastatyta dar viena tos pačios autorės opera „Žilvinas ir Eglė“. Beje, šiuo spektakliu KVMT pirmą kartą buvo pristatytas už Lietuvos ribų – Lenkijoje. Taip pat KVMT scenoje debiutavo V.Bartulio opera „Aušrinė“, o teatro 10-metį vainikavo G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjera. Ypač įdomi pastarosios kūrimo istorija, kurią papasakojo tuometis teatro vadovas S.Domarkas. Mintį apie naują nacionalinį veikalą jam sukėlė V.Mačiuikos skulptūra prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui.

Ji maestro priminė... V.Noreiką. Tad paskambino G.Kuprevičiui su pasiūlymu rašyti operą apie Herkų Mantą, su sąlyga, kad šį vaidmenį atliktų V.Noreika. 1997aisiais į sceną žengę „Prūsai“ – pirmoji lietuviška opera, pastatyta nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Jos premjeroje apsilankė prezidentai A.Brazauskas ir V.Adamkus.

Pastatė du sykius Be lietuvių autorių, repertuare buvo ar tebėra itališka ir austriška, vokiška ir rusiška opera.

Pastarajai atstovauja ir šio sezono premjera – P.Čaikovskio „Jolanta“. Tačiau šis „rusiško belkanto“ atstovas KVMT scenoje pirmąkart pasirodė trupei vadovaujant A.J.Lukoševičiui, dar 1992 m. Tai buvo „Eugenijus Oneginas“.

Tuomet sužibo V.Balsytės žvaigždė, o M.Gyliui, kūrusiam Onegino vaidmenį, šis personažas pažįstamas nuo pat konservatorijos laikų, – jis valstybiniame egzamine dainavo šią partiją.

Vėliau, 2006 m. atnaujintame / perkurtame spektaklyje, Tatjaną jau dainavo L.Ramelienė, o jos scenos partneris buvo M.Rojus.

Klasicizmo šedevrai Atstovaujama repertuare ir XVIII a. opera: turėjome G.Pergolesi opera buffa klasika tituluojamą „Tarnaitę ponią“, tebeturime to paties autoriaus „Livjetą ir Trakolą“.

Klasicizmo epochos operai atstovauja ir pamečiui pastatyti du W.A.Mozarto šedevrai: „Figaro vedybos“ (2005) ir „Don Žuanas“ (2006), kuriame įspūdingus vaidmenis sukūrė A.Grigorian ir L.Pautienius.

Prisiliesta prie ištakų Teatras prisilietė ir prie jau penktąjį šimtmetį skaičiuojančio žanro ištakų. Buvusios teatro vadovės A.Žigaitytės-Nekrošienės teigimu,

MUZIKA

prisiminimų vakaras

Prisiminimų vakaras-koncertas „Opera 30“ Klaipėdos muzikiniame teatre.

„baroko opera galėtų tapti klaipėdiečių puoselėjamu žanru – juk sistemingai tuo Lietuvoje nesidomi nė vienas teatras“. Jai vadovaujant 2009 m. buvo pastatytas vienas pirmųjų šio žanro muzikos pavyzdžių – C.Monteverdi „Orfėjas“. Juo prasideda pasaulinės operos istorija, šio žanro raida. Po metų būtent Klaipėdoje pirmąkart Lietuvoje buvo pastatyta kita C.Monteverdi opera – „Popėjos karūnavimas“. Iš kitų jos pastatymų klaipėdiškis išsiskyrė senovinių šokių scenomis, mat teatre vyko renesanso ir baroko šokių mokymų programa, o orkestre buvo griežiama senoviniais instrumentais – baroko smuiku, viola da gamba, išilgine fleita, teorba. KVMT tapo pirmuoju teatru Lietuvoje, į savo repertuarą įrašiusiu ir garsiąją H.Perselio operą „Didonė ir Enėjas“ (2011). Tiesa, tai buvo savotiška interpretacija: į Perselio partitūrą buvo įpinta šiuolaikinės akustinė bei bosinė gitaros, sintezatorius bei mušamieji.

Aukso fondas Operos apogėjus – romantizmo epocha, tad bene daugiausia operų buvo pastatyta

iš vadinamojo aukso fondo: O.Nikolajaus „Vindzoro šmaikštuolės“, G.Rossini „Italė Alžyre“, „Sevilijos kirpėjas“, G.Donizetti „Rita“ ir „Varpelis“ (1989), G.Verdi ir G.Bizet operos.

Kiekvienas KVMT vadovas įnešė savo indėlį į šio elitinio žanro aruodą. Štai teatrui 1992–1995 m. vadovaujant baletmeisterei L.Dautartaitei, buvo pastatyta „Traviata“. Išskirtinis spektaklis su L.Truikio dekoracijomis. Po premjeros pasipylė kaip niekada gausūs ir palankūs sostinės muzikologų atsiliepimai: „G.Miliauskaitės sukurtas Violetos vaidmuo gali pretenduoti į geriausių mūsų Violetų gretas“ (Ž.Ramoškaitė), „...jauna solistė N.Grigalavičiūtė, galinti tapti nauja teatro viltimi“, „Klaipėdos kultūros gyvenimas praturtėjo darbu, kurį malonu ir verta pažiūrėti patiems, parodyti svečiams“ (J.Bruveris).

Publikos susidomėjimą ir artistų aistras kurstė ir negirdėta iš Bonos atvykusio italų kilmės dirigento D.Ansolini pavardė. Įvykiu tapo ir R.Kaubrio kadencijos laikotarpiu 2013 m. pastatyta dar viena G.Donizetti opera – tąsyk „Meilės eliksyras“.

KVMT archyvo nuotr.

Kaip vyšnia ant torto Koks teatras, jei jis neturi repertuare „Karmen“?! Prieš beveik porą dešimtmečių KVMT pastatyta G.Bizet „Karmen“ (1998) po ilgesnių ar trumpesnių pertraukų į sceną vis sugrįždavo su naujais pagrindinių vaidmenų atlikėjais. Fatališkąją Karmen premjeroje dainavo A.Zubaitė, I.Linaburgytė, D.Kužmarskytė. Dažniau keitėsi Don Chosė atlikėjai, mat teatras savojo ilgai neturėjo. Matėme jų įvairiausių – pradedant V.Noreika, A.Janutu, A.Rubežiumi ir baigiant O.Dolgovu, o ilgainiui „užaugo“ ir savasis Chosė – A.Raulinavičius.

Verizmas... Vyšnia ant operos torto. Veristinėje operoje žmogiškosios aistros pasiekia kulminaciją. Ir, žinoma, G.Puccini – tobuliausias šios srovės pavyzdys. Nuo šio sezono turime su didžiuliu pasisekimu rodomą jo „Bohemą“, o 2011 m. pastatytos / atkurtos dvi operos iš triptiko „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Šiuo metu jau repetuojami kito šios krypties atstovo R.Leoncavallo populiarieji „Pajacai“. O prasidėjo viskas nuo legendinės verizmo enciklopedijos – P.Mascagni „Kaimo garbės“. ► 13

MUZIKA

Demonstravo puikią formą ◄ Prisiminimų vakaras buvo gausiai iliustruotas nuotraukomis, rodyti videofragmentai iš „Prūsų“, „Popėjos karūnavimo“, tačiau vakaro viršūnė buvo teatro dainininkų – esamų ir buvusių – pasirodymas. Retokai matomų, pasiilgtų. Visi koncerte dalyvavusieji demonstravo puikią vokalinę formą, kurią, retokai pasirodant scenoje, tikrai nelengva palaikyti.

Klaipėdos mu (Opera) šimt

Vakaro viršūnė buvo teatro dainininkų – esamų ir buvusių – pasirodymas.

Didelė sceninė patirtis, atsakomybės jausmas, profesionalumas lėmė visų atlikėjų puikų pasirodymą. Tąvakar, be jau minėtos išimties, skambėjo arijos ir duetai iš teatro repertuare buvusių ar esamų spektaklių: L.Ramelienė jautriai atliko Tatjanos laiško sceną iš P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, o M.Gylys santūriai jai atsakė garsiąja Onegino arija „Kogda by žizn domašnim krugom“; klasicistinę operą iliustravo M.Gylys ir R.Ulteravičiūtė, artistiškai padainavę Don Žuano ir Cerlinos duettino „La ci darem la mano“ iš W.A.Mozarto „Don Žuano“. Gausiausiai atspindėtas „auksinis lobynas“: skambėjo Džildos arija „Gualtier Maldè!.. Caro nome“ iš G.Verdi „Rigoleto“, ją juvelyriškai atliko R.Petrauskaitė, o su A.Raulinavičiumi ji padainavo duetą „Parigi, o cara“ iš to paties autoriaus „Traviatos“.

Nuoširdžiai ir jausmingai nuskambėjo tenorų repertuaro perlas – Nemorino romansas „Una furtiva lagrima“ iš G.Donizetti „Meilės eliksyro“ (atliko A.Raulinavičius). Vienintelis instrumentininkas koncerto programoje – fleitininikas R.Giedraitis – pagrojo G.Bizet „Karmen“ trečiojo veiksmo antraktą, tapusį romantiška įžanga į Mikaelos ariją „Je dis que rien ne m’épouvante“, kurią emocionaliai atliko V.Balsytė. O verizmas buvo pristatytas D.Kužmarskytės įtaigiai padainuota Santucos arija „Voi lo sapete, o mamma“ iš P.Mascagni „Kaimo garbės“. Visiems atlikėjams akompanavo koncertmeisterė L.Piaseckienė.

Dar viena staigmena laukė tiek vakaro dalyvių, tiek žiūrovų: videosveikinimą ir padėką buvusiems kolegoms atsiuntė buvusi viena pagrindinių teatro solisčių, dabar Čikagoje gyvenanti N.Grigalavičiūtė.

14

Klaipėdos kultūros rūmai. 1963 m.

Po „Traviatos“ pastatymo kolektyvui, iki tol vadintam Klaipėdos vykdomojo komiteto saviveikline operos studija, 1959 m. liepos 7 d. iškilmingai buvo suteiktas Liaudies operos teatro vardas „už žymius laimėjimus, ugdant operinio meno kultūrą“. Tuo pačiu metu šį teatrą administruoti buvo pavesta uostamiesčio Kultūros namams.

Daiva KŠANIENĖ

Liaudies operos teatras Kelias į premjerą ir vėl buvo sunkus. Padedant Respublikinei profsąjungų tarybai, kuklių pinigų vis dėlto buvo gauta, o visus organizacinius darbus atliko patys Operos dalyviai. Jie taip pat ieškojo rekvizito, rūpinosi sceninių drabužių siuvimu ir kitkuo.

Pagaliau 1958 m. liepos 7 d. Klaipėdos dramos teatre įvyko G.Verdi operos „Traviata“ premjera. Dirigavo A.Buzys, režisavo V.Jasinskas, dailininkas – A.Baltinas.

Pagrindinius vaidmenis parengė talentingi solistai mėgėjai: V.Kubilienė (Violeta), A.Kosmačiauskas (Alfredas), F.Alšėnas (Žermonas) ir kiti.

Gyventojų reakcija prieš premjerą ir po jos liudijo, kaip jie buvo išsiilgę operos meno: „Premjeros dieną mieste buvo tikra šventė. Apie operą kalbėjo ir gatvėje, ir parduotuvėse, vietos radijas visą dienos

MUZIKA

muzikinis teatras tmečių tėkmėje (4)

Klaipėdos liaudies operos teatro meno vadovai ir vyriausieji dirigentai A.Kepenis, R.Varnas ir K.Kšanas.

Scenos iš G.Verdi operos „Traviata“. 1958 m.

programą tam paskyrė“ (A.Lekštutis. Pasiryžimas nugali sunkumus. Tarybinė Klaipėda, 1958 m. liepos 15 d., p. 3). Vietinis ir respublikiniai laikraščiai spausdino labai palankias, džiuginančias recenzijas.

Ir vėl, nesant sąlygų, parodžius vos porą spektaklių, o dirigentui A.Buziui persikėlus gyventi į Kauną, darbas Operoje stabtelėjo. 1959 m. pavasarį Liaudies operos teatro vairą perėmė dirigentas A.Kepenis.

Nors kolektyvas planavo statyti klasikinę

operetę, tačiau, gavę griežtą komunistinės valdžios nurodymą ir įsaką, klaipėdiečiai turėjo statyti pernelyg ideologizuotą lietuvių kompozitoriaus A.Klenickio operą „Prie Nemuno“, pasakojančią apie kovą su fašistais. Simptomiška, kad šios, atliepiančios sovietinės ideologijos reikalavimus, operos rengimu rūpinosi visi – ir centrinė, ir vietinė valdžia, siuntė konsultantus iš Vilniaus, net mažiausia problemėlė tuoj pat buvo sprendžiama, o pinigų buvo

tiek, kiek reikėjo. Premjera įvyko 1960 m. liepos 8 d. Klaipėdos dramos teatre, o netrukus parodyta Vilniaus operos ir baleto teatre respublikinės jubiliejinės (LTSR – 20 m.) dainų šventės metu.

Operą pastatė ir dirigavo A.Kepenis, režisierius – B.Juškevičius, dailininkė – J.Čeičytė. Vaidmenis atliko G.EinaitėMataitienė, J.Milašienė, K.Gružinskienė, A.Kosmačiauskas, K.Jocys, F.Alšėnas, A.Bielskis ir kiti. ► 15

MUZIKA

Scenos iš A.Klenickio operos „Prie Nemuno“. 1960 m. ◄ Be jokios abejonės, opera buvo įvertinta

labai gerai. Deja, ir ji buvo parodyta tik tris kartus.

Vis likdavo be vadovo 1961 m. pavasarį Liaudies operos teatro vadovas A.Kepenis iš Klaipėdos išvyko ir apsigyveno Vilniuje. Net metams darbas apmirė. 1962 m. pavasarį nelengvo vadovavimo Liaudies operos teatrui ėmėsi dirigentas R.Varnas. Jis atnaujino ir du kartus parodė G.Verdi „Traviatą“, o 1963 m. pastatė P.Mascagni operą „Kaimo garbė“ (dirigavo R.Varnas, režisavo V.Jasinskas, dailininkas – A.Baltinas). Pagrindinius vaidmenis atliko tie patys solistai, kaip ir

Scena iš G.Verdi operos „Traviata“. 1962 m.

16

anksčiau. Nors sulaukusi neblogų atsiliepimų, ši opera taip pat buvo parodyta tik du ar tris kartus.

Istorija kartojosi. 1964 m. pradžioje iš vadovo pareigų pasitraukė R.Varnas. Jis ir ankstesni trys dirigentai, pastatę po vieną operą, šio be galo sunkaus darbo atsisakė neištvėrę įtampos, begalės rūpesčių, varginančių sąlygų, didžiulio krūvio. Muzikus žeidė ir valdžios abejingumas, operos vadovų bei dalyvių darbo nuvertinimas.

Taip Liaudies operos teatras vėl liko be vadovo. Ilgokai nebeatsirado pasiryžėlio idealisto, kuris surizikuotų dar kartą reanimuoti merdintį kolektyvą. Nepadėjo ir tai, kad buvo išspręstas patalpų klausimas.

1963 m. pastatytuose naujuose Klaipėdos kultūros rūmuose greta įvairių meno saviveiklos būrelių (estradinio ansamblio,

dramos ratelio, rusų dramos studijos, kaimo kapelos, kelių šokių kolektyvų, pučiamųjų orkestro ir kitų) įkurdintas ir Liaudies operos teatras. Deja, visa kita liko kaip buvę. Neatsirado jokių operos teatro funkcionavimui reikiamų tarnybų (jį aptarnavo bendra visiems kultūros rūmams administracija ir jos padaliniai). Niekas nesprendė ir kitų problemų.

Beveik metus Liaudies opera vadovo neturėjo, veiklos nebuvo. Niekas nenorėjo imtis katorginio, milžiniškų dvasinių jėgų, profesionalaus meninio muzikinio pasirengimo reikalaujančio, moraliai ir materialiai nevertinamo darbo.

Profesionalėjimo keliu Likimas lėmė, kad 1966 m. rudenį vadovauti Liaudies operos teatrui atvyko (pagal paskyrimą) LTSR valstybinės konservatorijos absolventas, dirigentas K.Kšanas.

Ką jis čia rado? „Nors paskyrimas buvo į teatrą, jo kaip ir nebuvo: keleri metai jau nevyko jokie spektakliai, egzistavo tik labai pagyvenęs choras. Tiesą sakant, gavau apgavystę. (...) Fanatiškai laikiausi“, – prisiminė K.Kšanas. Mažai kas tikėjo, kad jis nepaseks ankstesnių vadovų pavyzdžiu ir Liaudies operoje pasiliks ilgam, nenuilstamai dešimtmečius (K.Kšanas Liaudies operos teatrui vadovavo 20 metų) augins teatro menines jėgas bei meistriškumą.

Ne vienas klaipėdietis tuomet skeptiškai numodavo ranka: „Pasiims butą ir išvažiuos.“

MUZIKA

K.Kšanui teko iš naujo suburti visas teatro grandis – simfoninį orkestrą, chorą, solistų trupę. Jų ieškodamas dirigentas veikė savais, neįprastais, šiandien sunkiai įsivaizduojamais metodais: nuolat lankėsi įvairiuose muzikiniuose renginiuose, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų studentų pasirodymuose, estradinės muzikos koncertuose, meno saviveiklos apžiūrose, muzikos mokyklų egzaminuose, bendravo su žmonėmis kasdieniame gyvenime, net gatvėje, autobuse, parduotuvėje, kavinėje išsiaiškindavo jų muzikinius gabumus ir kviesdavo į Liaudies operos teatrą. Į jį mielai sugrįžo buvę solistai A.Bielskis, V.Kubilienė, K.Gružinskienė, K.Jocys, A.Aušra.

Pamažu vadovas sėkmingai „atrado“ naujų artistų – E.Vasilevskį, S.Šniukštą, G.Iljiną, J.Grikšienę, A.Čiplį, S.Donskovą, E.Lučkienę, E.Ambrasienę, Š.Juškevičių ir kitus. Pačioje pradžioje solo partijas dainavo ir keli dainininkai profesionalai – M.Mameniškienė, V.Kuraitė, A.Bajerčius.

Labai greitai dirigentas subūrė didelį, balsingą, talentingų muzikos entuziastų mišrų chorą, ilgainiui tapusį aktyviai koncertuojančiu kolektyvu, Liaudies operos siela. Itin sudėtingas buvo simfoninio orkestro kūrimo kelias. Nelengva buvo profesionalius instrumentininkus prisikviesti nemokamai groti operų spektakliuose, ilgose repeticijose, akademiniuose koncertuose.

Neįtikėtina, bet daug metų Liaudies operos teatre gyvavo profesionalus, puikių (nors besikeičiančių) neapmokamų muzikantų simfoninis orkestras. Jame grojo muzikos mokyklų mokytojai, Klaipėdos fakulteto dėstytojai, gabesni studentai ir kiti. Nuo 1980 m., LTSR valdžiai pradėjus po truputį

finansiškai remti Liaudies operos teatrą įvedant valandinius, vėliau etatinius atlyginimus solistams, orkestrantams, čia ėmė važiuoti Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventai – dainininkai (V.Tarasovas, M.Gylys, V.Kirstukaitė, A.Sauspreikšaitis, V.Kurnickas, D.Žūsinaitė, V.Balsytė,

Mažai kas tikėjo, kad jis nepaseks ankstesnių vadovų pavyzdžiu ir Liaudies operoje pasiliks ilgam, nenuilstamai du dešimtmečius augins teatro menines jėgas bei meistriškumą.

V.Kazlauskaitė ir kiti) bei instrumentininkai. Turbūt nebuvo Klaipėdoje profesionalaus instrumentininko, kuris ilgiau ar trumpiau nebūtų grojęs Liaudies operos teatro simfoniniame orkestre. Nuo tada prasidėjo spartus Liaudies operos teatro meninio brendimo laikotarpis, profesionalėjimo metai.

Dirigento vaidmuo 9-ąjį dešimtmetį pamažu daugėjo ir meninių vadovų etatų. Tai buvo tikra atgaiva, nes beveik 15 metų su visomis trupėmis (solistais, choru, orkestru) teko dirbti vos dviem, trims žmonėms (dirigentas ir koncertmeisteris, vėliau prisidėjo chor-

Scenos iš S.Rachmaninovo operos „Alekas“. 1967 m.

meisteris). Kažkodėl valdžiai atrodė, kad sudėtingiausiai meninei struktūrai – Operai gali ir turi vadovauti vienas vienintelis asmuo – dirigentas. Jis, tuometės kultūros vadų nuomone, privalo dirbti su solistais, ruošiant operų partijas, vadovauti chorui bei simfoniniam orkestrui (netrukus susidarė apie 150 dalyvių), be to, viską organizuoti, užsiimti vadyba, vadovauti visų trupių repeticijoms, diriguoti spektakliams, sukviesti atlikėjus, beje, negaunančius jokio atlygio, ir kt. O atlyginimas vadovui-dirigentui buvo neadekvačiai menkas, toks pat, kaip paprasto meno saviveiklos ratelio vadovo (pvz., kelių žmonių ansamblio).

Pirmoji atgimusios Liaudies operos premjera – S.Rachmaninovo opera „Alekas“ įvyko 1967 m. balandžio 28 d.

Klaipėdos kultūros rūmuose. Dirigentas – K.Kšanas, režisierius – B.Juškevičius, dailininkas – M.Labuckas. Solo partijas dainavo E.Vasilevskis, E.Ambrasienė, A.Bielskis, A.Aušra, P.Reikalienė ir kiti. Žiūrovų ir spaudos atgarsiai po premjeros buvo entuziastingi: „Nuščiuvusioje salėje ir džiaugsmas, ir nuostaba: miestas turi operą. Tai buvo iš tiesų šventė ne tik uostamiesčio Liaudies operai, bet ir visai miesto visuomenei, jos kultūriniam gyvenimui“ (Tarybinė Klaipėda, 1967 m. gegužės 8 d., p. 3).

Klaipėdiečiai didžiavosi vėl turį Operą ir naują, energingą, kupiną meilės operos menui dirigentą.

Ne vienas nerimavo: ar nepasikartos ankstesnė patirtis, ar dirigentas, patyręs neįtikėtinai sunkaus ir sudėtingo darbo naštą, nepaspruks. Šį kartą taip neįvyko.

(Pabaiga – kitame numeryje)

Klaipėdos liaudies operos teatro archyvo, Kazio Kšano asmeninio archyvo nuotr.

17

TEATRAS

Jeigu „Į švyturį“, tai kaip?

Gegužės 12–14 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) įvyko kamerinės operos festivalis – nedidelis, naujas šioje padangėje reiškinys, toks, galima sakyti arba tikėtis, užgimstančio tradicinio festivalio daigelis. Didžiąja pradžios intriga tapo operos „Į švyturį“ premjera.

18

TEATRAS

Danguolė VILIDAITĖ Klaipėdiečių vertinimui festivalyje buvo pateikti penki skirtingo žanro projektai, iš jų – net dvi premjeros.

Dėmesį labiausiai patraukė Lietuvoje ir užsienyje išgirta opera 10-iai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui „Geros dienos“ (koncepcija Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės) – pagaliau pavyko pamatyti; bei Audronės Žigaitytės kuruojama medijų opera „Traviata“, skirta artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, sužavėjusi savo netikėta samprata, įdomiais vaizdo instaliacijų sprendimais (Rimas Sakalauskas). Bet svarbiausiu šio renginio prasiveržimu vis dėlto tapo operos „Į švyturį“ premjera (kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, režisierė – Loreta Vaskova, libreto autorė – Gabrielė Labanauskaitė).

Prasmingai apie nieką ir apie viską Tai šiuolaikinė pusantros valandos kompozicija, toks savotiškas, trumpas žymios XX a. anglų rašytojos, modernistės Virginios Woolf to paties pavadinimo literatūrinio kūrinio „perskaitymas“, tarsi konspektas, paliekant pagrindines siužeto linijas, akcentuojant svarbesnes romano mintis. Operoje iškelti ženklai suprantami ir artimi tikriausiai kiekvienam pajūrio gyventojui – tas

Scenos iš R.Mačiliūnaitės kamerinės operos „Į švyturį“ (rež. L.Vaskova, dirig. V.Valys) premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre.

KVMT archyvo nuotr.

dykinėjimas vasarą ilsintis prie jūros, saulės kaitra arba gero oro laukimas, balti rūbai (scenografė ir kostiumų dailininkė – Olga Nikitina), knygos, keisti pokalbiai apie nieką ir kartu apie viską, akimirkos, išsitęsusios iki begalybės... Ir tas švyturio, į kurį niekaip nepavyksta išplaukti, simbolis tampa labai prasmingas – kaip neišsipildžiusių, nerealizuotų svajonių, kažko laukimo ženklas, toks dar vienas „Belaukiant Godo“.

Intensyvus personažų vidinis gyvenimas išsilieja minčių nuotrupomis, vyriško ir moteriško pasaulių priešinimu, stereotipais. „Amžinas“ studentas Čarlzas Tanzlis (Aurimas Raulinavičius – tenoras) dažnai

replikuoja, kad moterys nemoka rašyti, nemoka tapyti, nemoka mąstyti, o „vyro intelektas nepaprastas, net ir pasiekęs nuosmukį“. Kartu su profesoriumi ponu Ramziu (Artūras Kozlovskis – bosas) jie gali nenuilstamai vaikštinėti pirmyn ir atgal filosofuodami, dėliodami viską į „lentynėles“, spręsdami kas geresnis, gabesnis. Gyvenimo pasiekimai lyginami su raidynu – Ramzis jau pasiekė „Q“, o prie „Z“ priartėti gali tik vienas kitas jų kartos žmogus. Ir sūnui Džeimsui (Juozo Karoso muzikos mokyklos moksleivis Jokūbas Kulevičius) džiugiai planuojama tokia pat perspektyva: disertacija, stipendija, docentūra, dėstymas. ► 19

TEATRAS

◄ Tačiau šios nedidelės visatos centras vis dėlto yra Ponia Ramzi (Dalia Kužmarskytė – mecosopranas), tobulai atliekanti žmonos, mamos ir šeimininkės pareigas.

Nepastebimai manipuliuodama žmonėmis, ji moka atkurti „pasaulio“ darną, žinoma, tik pagal savo supratimą. Ponios Ramzi meilės ir rūpestingumo užtenka visiems, net ir labai nesimpatiškiems. Jai netikėtai mirus, ryšiai nutrūksta. Ir tik po dešimties metų, skaudžią datą susirinkus paminėti, sudėjus visus taškus ant „i“, šio personažo reikšmingumas galų gale suvokiamas, užbaigiamas piešti jos portretas (pasirinktas sudėtingo likimo žymios dailininkės Fridos Kahlo portretas; videoprojekcijos – Dmitrijaus Sobolevo), – anot V.Woolf, „su žvaigždėmis ir šydais plaukuose, su ciklamenais ir laukinėmis našlaitėmis“, – toks simbolinis veiksmas.

Jausmų aliuzijos ir erdvės Nėra operoje tradiciškos šiam žanrui įsimylėjėlių poros. Tanzlis simpatizuoja poniai Ramzi, o ši jaunuolio dėmesį stengiasi nukreipti „tinkama“ linkme – į Lilę Briskou (Judita Butkytė-Komovienė – sopranas) – jauną, netekėjusią, šiek tiek kompleksuotą panelę, kurios prieraišumas poniai Ramzi vėlgi kelia dviprasmių minčių (nors Lilė, atrodo, myli čia visus ir viską). Ponas Ramzis savo jausmus žmonai visiškai išreiškia tik po jos mirties – eilėraščių rinkinyje, atnešusiame jam taip ilgai lauktą pripažinimą.

Veikėjų išgyvenimai (juk čia visi tokie jautrūs) susipina su lūkesčiais, apmąstymai pereina į monologus, dialogus. Personažai

ne itin charakteringi, net šiek tiek somnambuliški, ryškesnė atrodė nebent tik tarnaitė ponia Maknab (Aurelija Dovydaitienė – mecosopranas). Jų muzikinės partijos labai artimos – ariozinis, siauresnio ar platesnio diapazono dainavimas su užlaikomomis, kartais šiek tiek glisanduojančiomis natomis, kalbėjimu, specifiniu rečitavimu.

Ypatingas erdvės pojūtis kuriamas sujungiant realių ir elektroninių garsų įrašus, instrumentais „gyvai“ imituojant dainuojamas intonacijas (dirigentas – Vytautas Valys). Čia knibždėte knibžda įvairiausių muzikinių tembrų, aidų, stilistinių citatų, kompozitorės įterpiamų labai skoningai. Kažkurioje vietoje net „pasivaideno“ O.Balakausko klavesino frazė iš koncerto obojui, B.Kutavičiaus „Dzūkiškų variacijų“ smuikų solo prieš finalą fragmentas, bet labiausiai čia vis dėlto vyrauja Ph.Glassui būdingos išraiškos (pasiskanauta skaičiais, raidėmis). Muzikinė medžiaga, kaip ir būdinga minimalizmo ar postminimalizmo estetikai, dažnai grindžiama daugkartiniais elementarių segmentų ir minčių pakartojimais.

Labiausiai šįkart įsiminė kaprizingo ritmo epizodas „Abcd...“ bei W.Shakespeare’o soneto scena su išplėtota originalia renesanso dainos tema.

Toks priimtinas ir elegantiškas naujumas „Į švyturį“ yra vienos dalies kompozicija, bet sudaryta iš daugelio miniatiūrinių, skirtingas būsenas ir situacijas atskleidžiančių fragmentų, vėlgi meistriškai pereinančių iš vieno į kitą. Šiame sceniniame kūrinyje matomas stiprus ryšys tarp muzikos, vaizdo, žodžio ar apšvietimo. Akcentai elegantiškai permetami iš vienos srities į kitą. Bet visa tai daroma neforsuojant. Opera, nors ir moderni, savo naujumu nešokiruoja, yra, net, sakytume, kukli, graži (V.Woolf klaipėdiečių negąsdins). Geriausiai ją įvertinti galėtų turbūt ne tradiciniai muzikinio teatro lankytojai, o šiuolaikinės muzikos ar šiuolaikinio dramos teatro gerbėjai.

O tai, kad spektaklio metu žiūrovai (jų skaičius ribotas) sėdi pačioje scenoje ir atlikėjai yra tarsi ranka pasiekiami, suteikia galimybę dar jautriau ir intensyviau, tarsi tiesiogiai išgyventi kiekvieną vaidinimo minutę, jausmą, mintį.

Sveikinimai! Įdomi ir sėkminga premjera.

20

„Materia Magica“ susitikimai Klaipėdoje

TEATRAS

Lūkesčiai čia susitikus, kaip tikroje pasakoje, – magiški...

Jau devintąjį kartą gegužės 25–28 dienomis į Klaipėdą vėl sugrįžo ir publikos, ir pačių lėlininkų lauktas lėlių teatro festivalis. Tik šiemet Klaipėdos lėlių teatras įsidrąsino suteikti jam naują vardą, sudomindamas lėlių bei objektų teatro galimybėmis suaugusiuosius, ir pavadino festivalį „Materia Magica“. ►

Tarptautinio lėlių teatro festivalio „Materia Magica“ atidarymo šventės Klaipėdos lėlių teatro kiemelyje akimirka. Renginio simboliu tapo Kubagalvis, teigiantis, kad kiekvienas daiktas gali virsti lėle, atgimti.

Donato Bielkausko / Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

21

TEATRAS

jantį, ieškantį, nusiteikusį pažinti naujas erdves, mąstantį ir išreiškiantį save kitaip.

Tas „kitaip“ ne visada vyresniesiems atrodo toks jau naujas, tačiau ieškojimai bei kūrėjų kalbėjimasis per meno formas savu būdu padeda geriau pažinti, suprasti, jausti vieniems kitus bei laiko pulsą.

Juk šiuolaikinė lėlė gali įkūnyti bet kurią vizualinę-plastinę formą, suteikdama jai tam tikros gyvybės per judesį, siužeto konstravimą iš reginio detalių, fragmentų dialogą, sąskambių, pasitelkdama ir medijas.

Festivalio „Materia Magica“ dalyviai susirinko iš penkių šalių – Čekijos, Prancūzijos, Izraelio, Ispanijos ir Lietuvos. Natūralu, kad renginio programoje buvo ir spektaklių vaikams, visai šeimai, tačiau dažnas iš jų taip pat peržengė tradicinio lėlių teatro ribas. Sudarydami festivalio programą, organizatoriai pagal galimybes stengėsi atskleisti tarpdisciplininę lėlių teatro prigimtį. Šiandieniniame lėlių teatro pasaulyje nepaseno ir tradicinės formos, tačiau, derinant jas su daiktų ir objektų teatro menine kalba, bandoma patekti į naujas kūrybos teritorijas.

Iš tos pačios paletės

Čekų studijos „Damuza“ ir grupės „Fekete Seretlek“ kabaretas – objektų spektaklis „KAR“ pagal L.Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ Klaipėdoje atidarė tarptautinį lėlių teatro festivalį.

Salomėja BURNEIKAITĖ

Jaučiant laiko pulsą ◄ Pasaulio lėlių teatro erdvėje spektakliai

suaugusiesiems nėra naujiena, o mums publiką dar tenka prisijaukinti, sudominti, provokuoti. Festivalį kas antri metai organizuojanti ir atsinaujinanti kūrėjų komanda nuosekliai domisi lėlių teatro tendencijomis, inovacijomis ir pavasariais sukviečia, suburia Lietuvos bei užsienio lėlininkus dalytis naujais lėlių teatro meno

22

„stebuklais“. Natūralu, kad festivalis, startavęs 1997 m. jaukiu „Karakumų asilėlio“ pavadinimu, pirmuosius žingsnius žengęs po Klaipėdos universiteto stogu, kur lėlių teatro studijas baigė visas būrys Klaipėdos lėlių teatro režisierių, išaugo savo pirmuosius drabužėlius. Klaipėdos lėlių teatro vairą iš pirmtakų perėmusi naujoji lėlių teatro kūrėjų karta jau antrą dešimtmetį keliauja savarankišką kelionę ir ieško būdų šiuolaikiškai formuluoti menininko bei žmogaus poziciją, savaip ją išreikšdama. Šiemet festivalio „Materia Magica“ programa buvo ryškiai orientuota į suaugusius žiūrovus, jaunimą – šėlio-

Taigi festivalis „Materia Magica“ buvo puiki erdvė tas naujas teritorijas žvalgyti ne tik dalyviams ir svečiams, bet ir Klaipėdos žiūrovams. Proga visiems kartu geriau pažinti šiuolaikinio lėlių teatro meno formas. Džiugina, kad visi spektakliai, rodyti Kultūros fabrike, Klaipėdos pilies, dramos bei lėlių teatrų patalpose, vyko pilnose, o kai kurie ir sausakimšose salėse. Ne po vieno spektaklio teko girdėti žiūrovus šnekučiuojantis, koks netikėtai įdomus, rimtas temas keliantis gali būti lėlių teatras.

Pirmąjį festivalio vakarą Klaipėdos kultūros fabrike salė buvo pilnutėlė.

Viliojančiai, bet rizikingai keistą reginį žadėjo iš Čekijos atvykusi trupė „KAR“, pakviesta su spektakliu pagal XIX a. rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“. Tai buvo smagi, įtraukianti teatrinio žaidimo versija, kuriama nepriklausomo teatro studijos „Damuza“ aktorių bei alternatyvios muzikos grupės „Fekete Seretlek“ iš Prahos. Matijo

TEATRAS

Y.Rasooly monospektaklis „Karpiniai“ (Izraelis).

Solce režisuotame spektaklyje-kabarete susijungė literatūros klasikos motyvai ir folkloras, tarsi čia pat gimstantis žaidimas su daiktais ir objektais, atlikėjams patiems gyvai muzikuojant balsais, akordeonu, violončele, kontrabosu, trimitu, smuiku.

Veikėjams „išdykaujant“ publika beveik šėlo kartu, pasiūlius vaišinosi nuo šermenų stalo. O herojais šiame spektaklyje tapo balta staltiese užtiesto gedulingų pietų stalo rekvizitas ir tam tikru požiūriu net žiūrovai.

Antroji festivalio diena prasidėjo lėlių animacijos kino programa vaikams, o vakare suaugusieji ir jaunimas sugužėjo stebėti lėlių animacinių filmų suaugusiesiems. Nenuostabu, bet ši meno rūšis retai Lietuvoje patenka į lėlių festivalius, nors jų raiškos priemonės – iš tos pačios paletės. ►

O.Braierio „Siuvėjo ateljė“ (Jeruzalės teatras „Train Theatre“, Izraelis).

Dor Kedmi nuotr.

Lėlių teatro pasaulyje nepaseno ir tradicinės formos, tačiau, derinant jas su daiktų ir objektų teatro menine kalba, bandoma patekti į naujas kūrybos teritorijas.

„Be pabaigos“ (trupė „Le Clan des Songes“, Prancūzija).

23

TEATRAS

◄ Beje, suaugusiųjų programoje tarp

Didžiosios Britanijos, Estijos, Suomijos, Danijos, JAV, Rusijos, Prancūzijos animacijos kūrinių puikiai derėjo ir klaipėdietės Jūratės Januškevičiūtės aštuonių minučių animacinis filmas „Nuojauta“.

Klaipėdos lėlių teatras festivaliui paruošė premjerą – pagal Tuvės Jansson apsakymą Gintarės Radvilavičiūtės kurtą vizualinės plastikos reginį „Tėtis ir jūra“. Daiktų ir objektų teatro paletėje jo išskirtinumas – šviesų bei šešėlių žaismas muzikoje. Šis fantastinis vyksmas, manipuliuojant įvairiausių įšviečiamų stiklo indų mirgėjimu apgaubiančiame ekrane, skirtas mažiesiems su šeima. Jis kvietė įsižiūrėti ir nebijoti būti pasaulyje, kai šalia – tėtis. Tėčio vaidmuo išreikštas gyvai griežiant violončele (muzika Vytauto Leistrumo). Įdomu, tačiau pasirinkta forma kol kas dar atrodė šaltoka, neatliepianti širdies. Norisi tikėti, kad režisierė subtilų mažos erdvės reginį „Tėtis ir jūra“ dar augins iki artimus santykius atspindinčios bendrystės.

Paprasta, bet paveiku Mažosios scenos spektaklį, atstovaujantį Lietuvos lėlių teatrui, atvežė Vilniaus teatras „Lėlė“. „Gėlių istorijas“ ilgametė šio teatro aktorė, o dabar režisierė ir dramaturgė

„Solos“ („Ymedioteatro“ trupė, Ispanija).

24

A.Dorono „Plastikiniai herojai“ (Izraelis).

Nijolė Indriūnaitė su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene kūrė Annos Saksės knygos „Pasakos apie gėles“ motyvais (kompozitorius Faustas Latėnas). Visai šeimai skirtas spektaklis kvietė pamatyti kiekviename gėlės žiede besiskleidžiantį žmogaus gyvenimą. Eiliuotais autorės tekstais pasakodamos lyrinę istoriją, tarp gėlių-lėlių gyvai veikė trys aktorės, o lėlių scenoje įsižiebus užrašui „gyvos gėlės“, nebereikėjo šifruoti trapaus grožio metaforos byrančių žiedlapių fone.

Vilniaus „Lėlės“ teatre pradėjusi aktorės karjerą Jūratė Trimakaitė į „Materia

Magica“ festivalį atvyko iš Prancūzijos.

Prestižinėje Šarlevilio Mezjero nacionalinėje lėlių teatro mokykloje studijas tęsusi menininkė šį kartą prisistatė ir kaip režisierė. Ji – viena iš trupės „Collectif 23H50“ narių, susibūrusių po studijų šioje mokykloje. Jūratės kurtas monospektaklis tremties tema „Mirtis? Aš ja netikiu“, naudojant tikrus daiktus ir jų fragmentus, vaizdo projekciją, jai pačiai gyvai veikiant, kvietė atidaryti savo pačių atminties stalčiukus. Nuo seno žinome, kad teatre viskas įmanoma ir viskas galima, tačiau svarbu, kaip ir kodėl pasirenkamas vienas ar kitas sprendimas. Šiuo atveju lėlių pavidalu naudojamos atskiros kūno dalys, turėjusios atstovauti brangiems atmintyje išlikusiems žmonėms, atrodė abejotinas sprendimas.

Kita prancūzų lėlių teatro trupė „Le Clan des Songes“ parodė spektaklį vaikams „Be pabaigos“. Tradicine lėlių teatro technika, vadinama „juoduoju kabinetu“, kurtas pasaulis atgijo apšviečiant animuojamą virvę ir jos gabalėlius šviesos spinduliu. Paprasta, bet paveiku. Veikėjų „gyvybė“ mūsų akivaizdoje be teksto radosi naujai perkuriamuose objektuose. Virvės fragmentams nuolat judant ir keičiantis, virstant gyviais, jie keliavo, bendravo, nuolat persiformuodavo, viliodami sekti ramią besikeičiančio pasaulio kelionę, kuri nuolat stebina ir džiugina be pabaigos. Spektaklis neskubaus ritmo, „švarus“, sutelkiantis dėmesį į detales.

Malonu buvo jausti nematomai veikiančių aktorių meistrystę, slėpiningai atveriančią pažinimui pasaulį per lėlę-daiktą-objektą.

TEATRAS

Kam visa tai?..

Svečiai iš Ispanijos į Klaipėdą atvežė du spektaklius vyresniesiems. Nors „Ymedioteatro“ trupė spektaklį „Solos“ pristatė kaip poetišką ir kvietė žiūrovus nuo septynerių, tačiau nežinia apie ką galėjo kalbėtis su savo atžalomis juos atsivedę tėveliai. Jie kartu su vaikais stebėjo vienišo, apleisto, juokaujančio, bet atminties duobes patiriančio senolio kasdienybę, kuri neatrodė nei patraukli, nei žaisminga. Tiesa, padedant dviem lėlininkams-asistentams, meistriškai scenoje buvo manipuliuojama daiktais, jų fragmentais, detalėmis, įdomiai panaudotas planšetinis kompiuteris, vienoje scenoje tapęs veikėju-kalbančiu veidu. Tačiau bendras sprendimas neįtikino, atrodė rizikingai suveltas.

Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje rodytas ispanų trupės „La Société de la Mouffette“ spektaklis „Ovidija“ ►

„Ovidija“ (trupė „La Société de la Mouffette“, Ispanija).

Festivalio dienomis vaikai buvo laukiami kūrybinėse Birutės Sodeikaitės lėlių animacijos ir J.Trimakaitės „Mupetų“ dirbtuvėse.

25

TEATRAS

◄ sutiko žiūrovus (kviečiamus nuo 14-

os) niūria aplinka, blausiai apšviesta scena.

Vangiai rutuliojosi sudėtingo siužeto makabriškas veiksmas apleistame motelyje, dalyvaujant groteskiškoms lėlėms, valdomoms „gyvai“ matomų aktorių.

Tačiau dramaturgiškai buvo keblu suvokti, kam visa tai.

Festivalyje parodyti net trys Izraelio lėlininkų monospektakliai. Vakaro programoje tiesiog prikaustė dėmesį žaismingoji Yaela Rasooly, Kultūros fabriko salėje rodžiusi spektaklį „Karpiniai“, kurtą kartu su Lioru Lermanu. Vieniša sekretorė, sėdėdama scenoje už rašomojo stalo, pasitiko žiūrovus pakalbindama,

nurodydama, kur geriau atsisėsti. Ir prasidėjus veiksmui ji nė akimirkai nepaleido publikos dėmesio. Spinduliuojanti aktorėorkestras įtraukė į savo vaizduotės sūkurį – veiksmą, kuriamą iliustruojant jį senų žurnalų iškarpomis. Iš svajonių ir matytų 5-ojo dešimtmečio filmų įspūdžių moteris susikūrė laimingo savo gyvenimo tęsinį.

Tik kartais sutrukdo šefo skambutis telefonu, bet pokalbis duoda kryptį naujam siužeto vingiui, o iškarpų paveikslėliai, tapę veikėjais, mainosi, vienas po kito skrenda į šalis. Juos galima tiesiog sviesti atgal, pakeisti, negailestingai perkirpti, pačiai pavirstant dainuojančia kino žvaigžde. O kad būtų dar įtikinamiau,

Klaipėdos gatvėse praeivius stebino tarptautinės trupės „Living Statues“ pasirodymai su projektu „Tu, aš ir kiti“.

Donato Bielkausko / Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

26

lyg prasidedant amerikietiškam filmui, pro karpinį aktorės veidą publika staiga išvydo riaumojančio liūto pavidalu.

Kai atgyja daiktai Lėlių ir objektų spektaklį „Siuvėjo ateljė“ parodė Ornanas Braieris iš Jeruzalės „Train Theatre“. Istorija, kurią pateikė lėlininkas, – autorinė daiktų ir objektų pasaka, skirta visai šeimai. Jos personažas jaunas siuvėjas savo dirbtuvėje iš įprastų siuvimo reikmenų – manekeno, siuvamosios mašinos, medžiagų atraižų, siūlų dėžučių, žirklių, juostelių – sukūrė magišką pasaulį, sulaukdamas darbe savo gimtadienio. Vaikams tai labai svarbi diena, todėl pagal siužetą ji vainikuojama stebuklingu išsipildymu. Siuvėjo antpirštis tampa auksine karūna jo „dubleriui“ mažutei lėlytei-siuvėjui, keliaujančiam gyvenimo kelionę kartu su savo kūrėju.

Ypatingą vietą festivalio organizatoriai parinko spektakliui „Plastikiniai herojai“.

Režisieriaus ir aktoriaus Arielio Dorono iš Izraelio darbą teko stebėti sausakimšoje, ką tik įrengtoje naujoje Klaipėdos pilies salėje. Tai buvo vaizdų spektaklis – vyriškas „žaidimas“, pasitelkiant miniatiūrines kareivėlių figūrėles, žaislinę karišką amuniciją, išmaniuosius telefonus.

Veiksmas vystosi kariui budint sargyboje, pro publikos akis slenka jo ir jos gyvenimai, manipuliuojant kariškais žaisliukais, kuriamas pasaulis, kuriame vyksta ne tai, ko norėtųsi. O netikėtai nukaunamas pliušinis tigras tarsi gyvas primena skaudžią tikrovę, kuri – toli gražu ne vaikų žaidimai. Graudoka, tačiau aktorius nestokoja ir humoro, kai liečiama nesavanoriško tarnavimo armijoje tema.

Tokia buvo „Materia Magica“ šiemet, kalbanti rimtai su vaikais ir suaugusiaisiais. Lėliška kalba apie svarbius gyvenimo dalykus prabylanti kartais filosofiškai, lyriškai, kartais žaismingai, bet gana rimtai.

Malonu pastebėti, kad festivalis sulaukė ne tik Klaipėdos suaugusiųjų publikos, menininkų dėmesio, bet ir viso būrio teatro kritikų, lėlių teatro kolegų, kūrėjų, atvykusių iš Vilniaus, Kauno, nuolat stebinčių lėlių teatro procesą.

TEATRAS

Pilies teatre – dvi premjeros

Scena iš Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (rež. A.Vizgirda).

Daug metų gyvuojantis Klaipėdos pilies teatras pastaruoju metu dirba itin intensyviai ir produktyviai. Monospektaklis „Aš laukiu tavęs, mielasis“ buvo parodytas tarptautiniuose festivaliuose Černigove (Ukraina) ir Bitoloje (Makedonija), vasarą numatytos gastrolės Kaliningrade, rudenį teatro laukia kvietimas dalyvauti festivalyje Biškeke (Kirgizija), o po metų – gastrolės Čeliabinske (Rusija) ir Hanoveryje (Vokietija). Vien šį sezoną Pilies teatras uostamiesčio žiūrovams pristatė du naujus spektaklius – Hanocho Levino „Vienišiai ir vienišės“ bei Keren Klimovsky „Lopšinė suaugusiam vyrui“.

Klaipėdos pilies teatro archyvo nuotr.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Temą pasiūlė gyvenimas Abiejų pastarųjų šiuolaikinių pjesių žydų tautybės autoriai pripažinti, tačiau dar mažai žinomi mūsų šalyje. Teatro vadovas režisierius Alvydas Vizgirda užsiima ne tik menine, bet netiesiogiai ir savotiška švietėjiška naujos šiuolaikinės dramaturgijos sklaida Lietuvoje. Režisierius pats daug ieško, domisi, skaito ir verčia pjesių tekstus iš rusų kalbos. ► 27

TEATRAS

◄ Pilies teatro scenoje gegužę debiutavusi komiška drama „Lopšinė suaugusiam vyrui“ – tai jaunos dramaturgės K.Klimovsky pirmoji pjesė, kurią ji parašė būdama 25-erių. Autorė vadina save globalaus pasaulio piliete, nes gimė Maskvoje, gyveno Izraelyje, studijavo Amerikoje, o šiuo metu įsikūrusi Švedijoje. Įdomu, kad ji kartu su savo vyru muzikantu, kompozitoriumi ir aktoriumi Eliasu Faingeršu atvyko į premjerą iš Malmės ir pasidalijo savo pirmaisiais įspūdžiais apie matytą pastatymą.

Režisieriui ir aktoriams pavyko surasti meninį sprendimą – raktą, kuriuo jie pabandė „atrakinti“ ne taip jau lengvai pasiduodantį epatažinės komedijos žanrą.

Jauna autorė atviravo, kad šią pjesę įsivaizdavo ir rašė tarsi smagią komediją.

Tačiau, pamačiusi galutinį rezultatą scenoje, suprato, jog nieko linksmo šioje pjesėje nėra.

Atvirkščiai, dominuoja atviras personažų priešiškumas ir egocentriškumas, siekiant absoliutaus viešpatavimo tiek fizinėje, tiek dvasinėje plotmėse. Scenoje veikia trijų kartų moterys – Motina (akt. Vida Kojelytė), Žmona (akt. Vilhelmina Jašinskaitė-Paniuškienė) ir Dukra (akt. Emilija Auškalnytė).

Jos įkalina sūnų, vyrą ir tėvą gretimame kambaryje, linkėdamos jam gero, tačiau iš tiesų pražudo artimą žmogų. Susitikimo su autore metu paaiškėjo kai kurios pjesės sukūrimo aplinkybės. Tema gimė iš konkrečios gyvenimiškos situacijos, kai prarasti mylimą žmogų galėjo tapti nepakeliama našta.

Siekiant išvengti skausmingo ir traumuojančio išsiskyrimo, bandoma nutraukti ryšius gerokai anksčiau arba kažkokiu kitu (kone mistiniu) būdu saugiai izoliuoti mylimą žmogų nuo gyvenimo ir savęs pačios.

Intriguoja tema Spektaklyje režisierius atkreipė dėmesį į temos aktualumą kiek kitu aspektu. Šiandieniame pasaulyje moterų dominavimo ir valdžios instrumentai tapo tokie 28

Scenos iš Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Vienišiai ir vienišės“ (rež. A.Vizgirda).

galingi, kad neretai vyrai dėl grynai subjektyvių ar objektyvių priežasčių atsiduria paribio zonoje arba, metaforiškai kalbant, už „uždarų durų“, kaip konkrečios pjesės atveju. Sukuriama tragikomiška situacija – kambaryje įkalintas vyras nepasirodo, tačiau visi personažų moterų dialogai ir konfliktai sukasi apie jį. Kiekviena iš jų

tvirtina be galo mylinčios sūnų, vyrą, tėvą, tačiau realybėje aršiai konkuruoja tarpusavyje, trokšdamos „pasisavinti“ žmogų iš savanaudiškų paskatų. Trys moterys siekia kuo gražiau atlikti „lopšinę suaugusiam vyrui“, tačiau pabaigoje ji virsta gedulingu maršu. Vyro motina emociškai „žudo“ sūnų pernelyg ilgai užsitęsusia globa ir rū-

TEATRAS

liguista priklausomybe. Motina, žmona ir dukra konkuruoja tarpusavyje, siekdamos paslaptingojo vyro už „uždarų durų“ meilės ir dėmesio, tačiau tikrasis nusiraminimas ir susitaikymas ateina kartu su žinia, jog vyras mirė, veikiausiai nusižudė.

Prie ilgo stalo, uždengto balta staltiese ir papuošto gražiomis sidabrinėmis žvakidėmis, jos susėda ir ramiai išgeria po taurę raudonojo vyno. Fone boluoja vyro, kiek primenančio nukryžiuotąjį, portretas, skamba muzika, o trys moterys, susitaikiusios bei nusiraminusios, iškilmingai „gedi“ mirusiojo ir didžiuojasi, kad padarė viską, kas nuo jų priklausė.

Nors pjesėje ir vaidinime yra nemažai tam tikrų nelygumų ir neatitikimų, tempo ir ritmo svyravimų, bet iškelta tema įdomi, aktuali ir žiūrovus intriguoja.

Žaižaruoja sąmoju, ironija

Vytauto Petriko nuotr.

pesčiu, žmona – nevaldomais aistros proveržiais, o nevisavertiškumo kompleksų kamuojama paauglė dukra „vagia“ jausmus ir artimųjų dėmesį, siekdama bendravimo ir meilės.

Visų trijų moterų meilė pamažu perauga į aistrą pasiglemžti, turėti, viešpatauti kito žmogaus sąmonėje ir jausmuose, virsdama

Spektaklis „Vienišiai ir vienišės“, kurio premjera įvyko balandį, žanro požiūriu visiškai skirtingas ir sunkiai palyginamas su prieš tai aptartu pastatymu, tačiau kai kurių netiesioginių sąsajų galima rasti ir čia.

Pirmiausia tai beveik Lietuvoje nestatyta taip pat žydų tautybės autoriaus, skandalais ir įvairiomis provokacijomis pagarsėjusio rašytojo, poeto, dramaturgo ir režisieriaus iš Izraelio H.Levino pjesė. Beje, pjesę iš ivrito kalbos išvertė K.Klimovsky.

Džiugina, kad režisieriui ir aktoriams pavyko surasti meninį sprendimą – raktą, kuriuo jie pabandė „atrakinti“ ne taip jau lengvai pasiduodantį epatažinės komedijos žanrą. Jaunieji Klaipėdos dramos teatro aktoriai spektaklyje sukūrė įsimintinus komiškus penkių vienišių portretus. Jie scenoje tiesiog žaižaruoja sąmoju, ironija, juodojo humoro perliukais. Nemažai prie sėkmės prisideda ir žydiško humoro persmelktas bei puikiai paties režisieriaus iš rusų kalbos išverstas pjesės tekstas. Šmaikštūs dialogai ir nestereotipinės situacijos, keisti ir spalvingi personažai sudaro prielaidas aktoriams improvizuoti, ieškoti ir atrasti vaidybos džiaugsmą.

Galima užčiuopti net tam tikrų sąsajų su spektakliu „Lopšinė suaugusiam vyrui“.

Tai vartotojiškos visuomenės susvetimėjimas, nesusikalbėjimas, kantrybės stoka, žūtbūtinė kova už lyderio ir galios

pozicijų išsaugojimą, kai visi pasirinkti (net ir žiauriausi) būdai bei metodai yra tinkami. Personažai pasiryžę pirmieji nutraukti santykius ir įsipareigojimus vieno kitam, kol to nespėjo padaryti antroji pusė. Pavyzdžiui, ilgai visais įmanomais būdais įtikinėjusi ir maldavusi ją vesti Pūkina (akt. Renata Idzelytė) netikėtai nutraukia santykius su „mylimuoju“, be kurio sakė negalinti gyventi nė dienos, ir užmezga naują romaną su pirmu į jos buto (ir širdies?) duris pasibeldusiu vyruku Gaunino (akt. Ramūnas Šeputis). Pasipūtusio Znaidūcho (akt. Liudas Vyšniauskas) pasitikėjimas ir vyriškas orumas subliūkšta akimirksniu, kai jį išduoda gyvenimo draugė Pūkina. Todėl personažas strimgalviais puola į kitos keistuolės kaimynės Bulbos (akt. Sigutė Gaudušytė) glėbį, siekdamas atkeršyti ir pasimėgauti trumpalaike aistra. Kitaip sakant, tariama meile žaidžiama, ja išradingai manipuliuojama, turint vieną tikslą – nelikti vienišos ir nemylimos aukos vietoje. Vienintelis Oistvindas (akt. Vaidas Jočys), paslaptingai kelis kartus pasirodantis scenoje su gėle rankoje, atrodo, yra tvirtai pasiryžęs kantriai laukti savo mylimosios tiek, kiek reikės. Scenografija atliepia ir paryškina temą, nes scenoje riogso dvi medinės nepatogios lovos-gultai su kiaurymėmis ir skylėmis, pro kurias byra ne tik smulkūs daiktai, bet ir pats gyvenimas.

Tvirta režisieriaus pozicija Aptartieji spektakliai nėra tobuli ir be priekaištų tiek režisūros, tiek vaidybos požiūriais. Tačiau žavi jų režisieriaus A.Vizgirdos tvirta pozicija ir žinojimas, ką nori pasakyti publikai. Šiandien dauguma režisierių savo spektakliuose kalba apie viską, o iš tikrųjų nepasako nieko naujo ir reikšmingo. Tik daugiau ar mažiau išradingai provokuoja, intriguoja ir šokiruoja, manipuliuodami žiūrovų pasitikėjimu ir kantrybe. Todėl aktualios ir svarbios temos iškėlimas ir viešas pagarsinimas visuotinio vertybių perkainojimo ir niveliacijos fone tampa neabejotinai reikšmingas. Tai yra pasiekimas.

29

Kas aš? Įspūdžiai iš 798-osios ŠIUOLAIKINIS MENAS

meno zonos Kinijoje

30

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Kinijos meno parodos „Kas aš? 798 įspūdžiai“ KKKC Parodų rūmuose panorama.

Da Xiang. Sofa. 2006.

Donato Bielkausko ir Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose iki liepos 16-osios eksponuojama Pekino galerijų asociacijos specialiai Klaipėdai – Lietuvos kultūros sostinei – parengta ir jai dedikuota Kinijos šiuolaikinio meno paroda „Kas aš? 798 įspūdžiai“. Apie ją ir kinų meną kalbėjomės su parodos kuratoriumi Xin Dong Xeng, Kinijos kultūros ministro pagrindiniu patarėju meno ir kultūros klausimais, Pekino galerijų asociacijos prezidentu, kuris viešėjo Klaipėdoje ir čia gegužės 19–20 dienomis pristatė ekspoziciją Lietuvos visuomenei.

Rimantas EIVENIS

Tikrasis pašaukimas – Kokie buvo pirmieji jūsų kaip kuratoriaus žingsniai meno pasaulyje? Kaip susidomėjote menu? Juk pirmosios jūsų studijos buvo gana pragmatiškos, nors ir nestokojančios paslapčių, – studijavote chemiją.

– 1980-aisiais, kai Kinija paskelbė apie „reformų ir atvirumo“ politiką, pradėjau studijuoti chemiją, nes tuo metu labai trūko inžinierių ir gamtos mokslų specialistų.

1992-aisiais man nusišypsojo sėkmė: ne visu etatu dirbdamas teatre, ten sutikau „Galerie de France“ direktorių ir buvau pakviestas apsilankyti parodoje. Joje supratau, jog menas – mano tikrasis pašaukimas.

Po penkių mėnesių sutikau dirbti galerijoje ir padėti surengti žymaus prancūzų menininko Pierre'o Soulages parodą Kinijos nacionaliniame dailės muziejuje 1993 m.

Taip prasidėjo mano karjera.

– Ką kuratorystė pakeitė jūsų ir Kinijos meno pasaulyje?

– Pastangos kuo daugiau sužinoti apie savo naujų interesų sritį ir nuolatinis darbas padėjo mano profesinei kuratoriaus karjerai. Kai talkinau galerijai įgyvendinant projektą Pekine, Kinija dar buvo pusiau uždara šalis, tačiau jau buvo žmonių, norinčių, kad ji atsivertų pasauliui. Svarbu ir tai, jog vyriausybė taip pat to norėjo. Tuo metu šalyje šiuolaikinis menas buvo menkai žinomas, todėl stengiausi į Pekiną atgabenti įdomių ir svarbių meno projektų. Meno rinka Kinijoje nebuvo itin išvystyta, galerijų buvo nedaug, ir aš kaip kuratorius turėjau veikimo laisvę: galėjau užsiimti tokiais projektais, kokiais norėjau.

1990-ųjų pradžioje dauguma šiuolaikinių Kinijos menininkų gyveno Yuanmingyuano rajone, toli nuo Pekino centro, nes šiuolaikinis menas vystėsi beveik pogrindyje ir buvo draudžiamas. Kadangi tęsiau meno studijas Sorbonos universitete, ilgai gyvenau Paryžiuje, kituose Europos miestuose, keliavau po bienales, atkreipiau dėmesį į tai, kad šiuolaikinis kinų menas nuolat pristatomas užsienyje, o Kinijoje toks reiškinys apskritai neegzistuoja, ir suvokiau savo misiją: šiuos „atrastus“ kūrinius pristatyti savo šalyje, rasti nenaudojamų erdvių, sukurti jose galerijas, kur patys kinai galėtų susipažinti su „savo menu“.

– Jūs esate labiau verslininkas ar menininkas, kuratorius ar politikas? Kaip šie aspektai vienas kitą papildo jūsų veikloje?

– Man prireikė nemažai laiko, kad pasiekčiau tai, ko norėjau. Laimė, buvo labai daug talentingų naujosios kartos menininkų, kūrybiškų ir pasiryžusių siekti meninės raiškos laisvės. Atsirado ir verslininkų, mąsčiusių kūrybiškai. Ne kūryba turi papildyti verslą ar verslas remti menus, tačiau laisvės poreikis turi visus suvienyti. Tiek menininkui labai svarbu mąstyti laisvai, tiek ekonomika ir verslas privalo būti laisvi. Kiekvienas iš mūsų esame menininkai. Aš kaip kuratorius populiarinu kinų menininkų kūrybą, kaip verslininkas tiesiu tiltus, kad galėčiau demonstruoti pasauliui jų meną ir kūrybą.

Nuo Didžiosios kultūrinės revoliucijos (1966–1976) pabaigos iki maždaug 9-ojo dešimtmečio pradžios Kinijos menas vystėsi tarsi vakuume. Todėl šiandien jos menininkai naudojasi menu kaip naujos raiškos būdu, kuris leidžia mąstyti laisvai.

Kad ir kaip būtų, Kinijoje dabar domimasi visais meno aspektais, tad manau, kad atėjo metas visiems išbandyti save įvairiuose vaidmenyse – menotyrininkų, kuratorių, politikų, galerininkų... Anot seno kinų posakio, gebantys žmonės turėtų daryti daugiau ir geriau. ► 31

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Platforma idėjų mainams ◄ – 798-asis rajonas Pekine – 1950aisiais statytos ir vėliau išformuotos karinės gamyklos pastatų kompleksas – šiandien tapo galerijų miesteliu. Tai puikus kūrybinių industrijų ir politinės sistemos pokyčių pavyzdys. Tačiau kas tai yra iš tiesų? Kiek rajono evoliuciją galima tapatinti su Pekino ar net visos Kinijos šiuolaikinio meno scena? Kokį Kinijos segmentą atspindi šis rajonas?

– 1950-aisiais 798-asis meno kvartalas buvo pramoninė zona, ženklinanti kinų industrializacijos svajones įkūnijusį pramoninį potencialą. Bauhauzo stiliaus pastatus suprojektavo tuometės Tarybų Sąjungos ir Rytų Vokietijos architektai. Laikui bėgant, Kinijos pramoninį laikotarpį staigiai pakeitė postmodernizmas, ir daug pastatų buvo pritaikyti suklestėjusiai kūrybinei industrijai – aukšti didžiuliai statiniai buvo itin patrauklūs meno veikloms. Nuo 2004-ųjų 798-asis meno kvartalas vystėsi itin sparčiai: privačios dirbtuvėlės virto šiuolaikinėmis dizaino parduotuvėmis, kavinėmis, meno galerijomis. Šis kvartalas atveria kinų visuomenei nepatirtus dalykus, jis virto ypatinga erdve, kurioje atsirado vietos ir įvairioms kultūroms iš viso pasaulio. 798-asis meno kvartalas – tai dalis pačios Kinijos, jos meno rinkos.

Tai didžiulė verslo platforma kultūrinių idėjų mainams, kurie padeda žmonėms suprasti ir meną, ir jo kūrimo principus, rasti meninės kūrybos ir verslumo balansą.

Verslininkai yra labai aktyvūs, tačiau pinigai neturėtų tapti meninės kūrybos stimulu, o menininkams reikia budriai reaguoti į meno rinkos iššūkius, „nelošti“ iš savo kūrybos esmės.

– Kaip cirkuliuoja Kinijos šiuolaikinio meno gyvenimas? Ar jame egzistuoja regionalizmo sąvoka? Kiek kiniškosios ir pasaulinės globalizacijos kontekste gali būti svarbus ir įdomus skirtingų Kinijos regionų „dialektas“ kaip atskira meno kalba? Kas svarbiau: diversifikacija ar koncentracija, autonomiškumas ar decentralizacija, bendradarbiavimas ar kova už rinkos dalį?

– Didžiulė Kinija susideda iš daugybės labai skirtingų regionų: Pekinas, Šanchajus ir Šenženis priklauso didžiausių didmiesčių (aglomeracijų) kategorijai, o štai 32

Jin Defeng. Saulės spindulys vasarį. 2016. Aliejus, drobė, 80x100 cm.

Zhong Biao. Taika. 2002. Akrilas, dr

Feng Zhengjie. Įsimylėjęs drugelis. Nr. 20. 2003. Aliejus, drobė, 130x110 cm.

Wang Ningd. Kada nors. Nr. 25. 2002 120x160 cm.

Čengdu (14 mln. gyventojų) ir Šenjangas (7,5 mln.) yra „tiesiog dideli“ miestai. Ten gyvenančius menininkus veikia vietinė aplinka, taigi meninė raiška pasižymi vietiniais bruožais. Tačiau skirtumų mažėja, ir vis daugiau meno kūrinių turi labai panašių bruožų, nes apsikeitimai informacija

ir patirtimi vyksta vis greičiau. Šiandien menininkai stengiasi reikšti individualias nuostatas, tačiau labai panašiu būdu. Greitesni mainai menų rinkoje lemia vienos integruotos sistemos formavimąsi su kiek mažesnėmis, bet vis dar gyvybingomis regioninėmis menų salomis. ►

robė.

2. Fotografija,

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Yin Chaoyang. Aikštė. 2009. Aliejus, drobė, 180x130 cm.

Broliai Luo. Sveiki sveiki. 2003–2008. Stiklo pluoštas.

Wu Mingzhong. Viena meilė. 2014. Akrilas, drobė, 100x80 cm.

Wei Guangqing. Raudona siena / Coca Cola. 1997.

Aliejus, drobė, 160x120 cm.

Xin Dong Xeng: Vertingiausias dalykas Kinijos šiuolaikiniame mene yra minties galia ir laiko perspektyva.

Weng Fen. Ant sienos. 2000. Fotografija, 125x105 cm.

33

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Meno rinka globalėja, o konkurencija virsta dalijimusi. Meno kūriniai greitai ir veiksmingai cirkuliuoja tarp vietinės ir tarptautinės rinkos ir, jei yra sukurti talentingų autorių, jie neišvengiamai bus pripažinti. Šiandien gyvename globaliame kaime ir džiaugiamės globalizacijos atneštais privalumais technologijų ir informacijos dalijimosi srityse. Regionalizmas susijęs su globalizacija, t.y. integruodamasis jis ją maitina išraiškos įvairove.

◄

Atviras ir prieinamas – Kinija yra viena iš neabejotinų šiuolaikinio meno scenos lyderių. Šalies vardui iškilti padėjo tokie menininkai kaip Cai Guo-Qiang, Ai Weiwei, Zeng Fanzhi, Yang Fudong, Luo Zhongli – neabejotini aukcionų pardavimų favoritai. Kaip apibūdintumėte šiuolaikinio Kinijos meno sceną? Kokios vyraujančios srovės, tendencijos, stiliai? Kas dabar madinga ir kodėl? Ar tai, kas skirta eksportui, skiriasi nuo to, kas vertinama Kinijos rinkoje?

Kas svarbu šiuolaikiniame Kinijos mene?

Kaip apibrėžtumėte Kinijos meno „atpažįstamumą“?

– Kiekvienas laikotarpis turi savo didžiuosius kūrėjus. Per pastaruosius 30 metų po „reformų ir atvirumo“ vajaus menininkai savo kūriniams gavo daugybę žaliavos. Tokie puikūs kūrėjai kaip L.Zhongli ir A.Weiwei savuoju menu reiškė individualų dėmesį ir požiūrį į šiuolaikinę visuomenę. Per šiuos kelis dešimtmečius Kinijoje jau pasireiškė daugybė dailės krypčių: galbūt išskirtiniausios – ciniškasis realizmas, popartas, postpopartas... Pastarąjį dešimtmetį gerokai sunkiau nustatyti, kokiai krypčiai kūrinys priklauso, nes ryškesni tapo individualūs atskiro kūrėjo bruožai. Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, per „reformų ir atvirumo“ laikotarpį, praeities prisiminimai ir kritika bei politinės problemos tapo pagrindine menininkų diskusijų tema. Šiuolaikinis menas atėjo į Kiniją kaip viena iš bendrinės – tarptautinės kultūros kalbos formų, todėl meninę kūrybą inspiruoja tiek tradicinė, tiek dabartinė Kinijos kultūra. Kinijos menas kasdien darosi turtingesnis ir įvairesnis, 34

todėl vis sunkiau nuspręsti ar apibrėžti, kas gi TAI. Laikai pasikeitė. Apie meną nesprendžiama tiesiog pagal kažkokius požymius. Kad patirtumėte, kas vyksta Kinijoje, siūlyčiau žvelgti į ją iš tolerancijos ir lygiavertiškumo pozicijų.

lengviau integruojasi į pasaulinę meno rinką. Todėl tarptautinėje parodoje gali būti sunku atpažinti, kad tai būtent kinų menininko darbas, bet tai nėra didelė problema – apie kūrinio vertę sprendžiame ne pagal autoriaus etninę kilmę.

– Ar Kinijos mene egzistuoja socialinė kritika ir jos poreikis? Kas yra protestas mene? Menas, kuris yra alternatyvus rinkoje dominuojančiai estetikai, subkultūrinis, disidentinis menas. Kas tai? Ar tai apskritai aktualu, kai Kinija ir taip dominuoja pasaulyje?

– Menas skirtas ne vien rinkai, bet ir saviraiškai. Tačiau rinka yra labai galinga ir gali daryti poveikį menininkų kuriamiems darbams bei visuomenės požiūriui į juos.

Nors, kaip jau minėjau anksčiau, menas kuriamas ne rinkai, Kinija socialinės laisvės požiūriu padarė didžiulę pažangą, tačiau problemų šioje srityje vis dar esama. Neleidžiama kalbėti apie smurtą ar jautrius politikos klausimus. Tačiau, mano nuomone, laikui bėgant visuomenė tobulėja, ir Kinijoje ilgainiui įsigalės didesnio atvirumo politika, leidžianti reflektuoti daugiau temų. Antai nebeliko problemos, ar pogrindžio menas egzistuoja, ar ne.

Dabar svarbu tai, kad bet koks menas yra atviras ir prieinamas. Vertingiausias dalykas Kinijos šiuolaikiniame mene yra minties galia ir laiko perspektyva. Kinija turi seną istoriją ir gilias civilizacijos šaknis.

Tai įvertinti užtrunka tiek, kol menininkas suvokia tikrąją pasirinkimo laisvės galią.

– Kokie jūsų Lietuvoje pristatomos kolekcijos akcentai? Kokie menininkai yra ašis? Kuriuos išskirtumėte? Kas svarbu jų kūryboje?

– Paroda Klaipėdoje yra apie šiuolaikinę Kinijos kultūrinę tapatybę. Skirtingais laikotarpiais menininkai skirtingai suvokė kultūrinį pažinimą ir naudojo skirtingas raiškos priemones, skirtingai interpretavo simbolius. Kultūrinės tapatybės svarstymuose remiamasi įvairiomis meno formomis – skulptūromis, paveikslais, dizaino ir videokūriniais, fotografija, – ir visos jos akcentuoja šios parodos temą – „Kas aš esu?” Klaipėdos parodoje norėčiau išskirti kelis ypač talentingus Kinijos menininkus, tokius kaip fotografas Weng Fen. Jo darbai iliustruoja, kaip žmonių sąmonė kinta visuomenei vystantis: štai kūrinyje „Ant sienos“ mergaitė sėdi ant senojo (tradicinio) kvartalo sienos ir žvelgia į naująjį daugiaaukščių namų ir autostradų pasaulį.

Darbas „Šeimos svajonės“ sufleruoja, kaip turėtų atrodyti laiminga šeima; deja, tai mūsų kolektyvinės laimės utopijos simbolis. Kitas puikus menininkas, pramintas kiniškuoju Warholu, yra Feng Zhengjie, tapantis moteris ryškiai raudona ir žalia spalvomis, – jis vaizduoja kinų žmones kintančioje visuomenėje. F.Zhengjie darbai kiek susiję su tradiciniu liaudies menu ir sykiu autorius stengiasi perteikti jaunosios kartos savimonę. Menininkas Shi Jianmin panaudoja kinų kaligrafiją skulptūrinės kompozicijos užbaigimui, kur akmeninės uolos motyvas pavirsta kultūriniu elementu; tokiu būdu gimsta šiuolaikinė estetika.

Tapatybės svarstymai – Apibrėžkite meno kūrinio vertės, autoriaus visuomeninės pozicijos ir Kinijos kultūros tradicijos santykį. Pavyzdžiui, kaip pasikeitė simbolio, spalvos kalba tapyboje, perteikiant vaizdą?

– Esame dar tik globalizacijos proceso pradžioje, ir tik kai kurie menininkai yra susipažinę su naujomis meninės raiškos priemonėmis. Todėl vis dar kuriama remiantis pažįstamu kultūriniu kontekstu, pavyzdžiui, naudojant tris pagrindines spalvas – raudoną, geltoną ir žalią. Meno darbų kūrimą dar stipriai veikia praeitis.

Paskutiniųjų XX a. dešimtmečių menininkus ji paveikusi mažiau, ir jų kūryba

– Kokios jūsų prognozės, kalbant apie meno ateitį? Ar mūsų laukia nauja globali meno epocha, ar nors tendencija, ar bent naujas stilius?

– Tikrai nebus lengva ateityje sukurti vieningą meno stilių, tad pasaulinis menas veikiausiai bus ryškus ir įvairus. Galbūt menininkai bandys naudoti panašias priemones vaizdų kūrimui, bet vieningo stiliaus tikrai nebus. Būsimasis pasaulis liks spalvingas ir įvairus.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

KOMENTARAS Goda GIEDRAITYTĖ Menotyrininkė KKKC Parodų rūmuose pristatoma Pekino galerijų asociacijos Kinijos šiuolaikinio meno paroda „Kas aš? 798 įspūdžiai“ – viena pirmųjų galimybių tiesiogiai pažinti šiuolaikinį meną iš Rytų Klaipėdoje.

Ne taip seniai išgyvenę „socialistinio realizmo“ utopiją, dabar kinai pozicionuoja save kaip stiprią šiuolaikinio meno bendruomenę, drąsiai eksperimentuojančią nauju turiniu, koncepcijomis ir technologijomis. Kadangi mums patiems šis „peržengimas“ iš vieno laisvės saviraiškos būvio į kitą labai gerai pažįstamas, susitikimas su Kinijos menu dar labiau intriguoja, leisdamas lyginti Vakarų ir Rytų šalių šiuolaikinio meno raidos tendencijas ir ieškoti skirtumų ar panašumų.

Visų pirma, apie panašumus. Nors parodoje pristatomas platus spektras meno žanrų, vyrauja tapyba. Teigiamą tradicinės medijos reanimaciją pastaruoju metu stebime ir mūsų aplinkoje. Antra vertus, gal ši ekspozicija ir negali atspindėti visapusiškos kinų raiškos įvairovės, turint omeny „keliaujantį“ parodos formatą.

Turinio plotmėje ryški konceptualizmo dominantė, meninėmis priemonėmis

įgalinanti perfrazuoti įprastas kinų gyvenimo normas, reinterpretuoti autentišką aplinką. Kaip pavyzdį galime paminėti Da Xiang skulptūrinį objektą „Sofa“, vaizduojantį sėdintį tiesiogine ta žodžio prasme kostiumą. Žmogaus figūratyvo tikslingai atsisakyta, nes pats kostiumas veikia kaip subjektas, suponuojantis šiandieninį asmens ir objekto vaidmenų konfliktą.

Tapatybės klausimus narplioja ir Weng Fen šeimos fotografijų serijoje „Šeimos troškimai“, kur tradicinės trijų asmenų kinų šeimos kasdienybė sustingdoma klišinių „laimės akimirkų“ situacijose.

Akivaizdu, kad, be šių dienų Kinijos aktualijų, kūrėjai vis aštriau reaguoja ir į bendražmogiškas, globalias problemas.

Pavyzdžiui, Zhong Biao paveikslas „Taika“, vaizduojantis Rugsėjo 11-osios tragediją, tik teroristų pilotuojamą lėktuvą čia pakeitė vaikų mėgstamas popierinis lėktuvėlis, ataidintis taikos balandžio simboliu. Arba šiandieninės moters įvaizdžius kvestionuojantys Wu Mingzhong bei Li Ji. Jei pastarojo autoriaus kūriniuose (dažniausiai vaizduojama moters figūra su beždžione) kritikuojami šiuolaikinių žmonių santykiai, gebėjimas išlikti lojaliems, tam priešpriešinant gyvūno ištikimybę ir beatodairišką meilę, tai Wu Mingzhong (paveikslas „Viena meilė“) –

priešingai – išryškina moters pilnatvę ir vaisingumą, pavaizduodamas ją kaip indą, iš kurio geriama.

Parodoje ypač intriguoja Vakarų ir Rytų kultūrų samplaika: autorių kūriniuose susipina klasikinė Kinijos kultūra ir šiandieninė vartotojiškos visuomenės mąstysena, tradicijų puoselėjimo ir buvimo globalaus pasaulio dalimi konfliktai, o gal tiksliau – dviejų polių sąveikos neišvengiamumas. Neretai jam pabrėžti pasitelkiama poparto, kičinio meno, parodijos stilistika, sietina su garsaus XX a. pabaigos kinų meninio judėjimo „Gaudy Art“ veikla. Socialinės kritikos refleksijas stebime Gao Yu paveiksle „Ponas Bigas“, vaizduojančiame kultūristą su animė personažo veidu, taip pat Brolių Luo stiklo skulptūrėlėje „Sveiki sveiki“, kur rubuilis mažylis kinas virš galvos kelia pepsikolos skardinę, arba Wei Guangqing paveiksle „Raudona siena / Coca Cola“. Dar aštriau nūdienos vartotojiškas realijas išsiuvinėjo Chang Xugong, savo tekstiliniuose „Doleriuose“ įausdamas ryškiaspalvį „naujojo kino“ turtuolio portretą.

Apibendrinant, Kinijos šiuolaikinio meno paroda leidžia patirti kitos kultūros savitumą ir kartu išgyventi geografinio ir mentalinio pasaulio „mažėjimo“, idėjų ir jų raiškos artėjimo tendencijas.

35

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Džiazuojantis XXIII Klaipėdos pilies džiazo festivalis atviliojo vilnietį menininką Algį Kriščiūną į uostamiestį su „džiazuojančia“ jo nutapytų paveikslų ir jų spaudų paroda „Dideli nematomi dalykai“. Gegužės 31 – birželio 21 dienomis ji veikė Baroti galerijoje.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Varijuojantys ritmai Turbūt daugelis menininką A.Kriščiūną pažįsta kaip legendinės grupės „Foje“ būgnininką, iliustratorių ar žurnalo „HAPPY 365“ fotografą, priklausantį Lietuvos fotomenininkų sąjungai.

Autorius kūryboje geba varijuoti tarp skirtingų meno formų ir nepriskirti savęs vienai ar kitai sričiai. A.Kriščiūno darbuose – fotografijose, iliustracijose ar tapyboje – pastebima, kaip įvairūs meno bruožai vienas kitą papildo. Taip fotografijos įgyja iliustratyvumo, o tapyba – dokumentiškumo. Autoriui svarbu išlaikyti ir pabrėžti gana gerai atpažįstamą žaismą, kuris darbams suteikia išskirtinumo, kurti istoriją, kuri būtų universali, bet kiekvienam žiūrovui unikali, leistų visapusiškai įvertinti darbą. Nesvarbu, ar A.Kriščiūnas į rankas paims fotoaparatą, ar dažus, jam svarbiausia – parodyti, kokia tikrovė gali būti įdomi ir ryški, klaidinanti ir mįslinga, varijuojanti tarp sąmonės ir pasąmonės, kurianti reikšmių tinklus, tarpusavyje susisiejančius ir parodančius, kaip kartais nepastebime to, kas mums taip svarbu. Įdomu, kad autorius meno pasaulį suvokia kaip ypač universalų, galintį būti ir žiūrovų. Todėl nereikalingi meno rėmai ar taisyklės, kurios ir autorių, ir žiūrovus varžytų, nes pirmoje vietoje – 36

idėja, kurią A.Kriščiūnas įgyvendina. „Mano kūryba – tai mano dienoraštis.

Stebėdamas ją matau, kaip keičiuosi. Jei anksčiau vyravo tamsesnės spalvos ir pesimistinė nuotaika, tai dabar pastebiu, kad atsiranda vis daugiau šviesos. Gal todėl, kad į savo kasdienį klausimą „Ko aš noriu iš gyvenimo?“ pradedu nujausti atsakymą“, – samprotavo menininkas.

Jam svarbu fiksuoti tai, kas vyksta aplinkoje, todėl jo darbams būdingas ypač ryškus šiuolaikiškumas, taip parodomos nūdienos realijos, kurioms nesvetima švelni ironija ar humoras. A.Kriščiūnas, kurdamas ryškią ir įsimintiną meno erdvę, visiškai nepretenduoja į kičą.

Jis konstruoja vientisą intertekstualų pasaulį, kuriame dominuoja įvairiausi kultūros personažai.

Personažų daugialypumas A.Kriščiūno tapyboje ir spauduose dominuoja žmogaus kategorija, tarsi magiškas personažas, kuris žiūrovus priverčia stabtelėti ir įtraukia į kitą dimensiją. Pirmas įspūdis gali būti klaidinantis, nes po žaismingu darbų paviršiumi slypi gilesnė prasmė, leidžianti pastebėti reikšmės neatitikimus. A.Kriščiūno konstruojamo meno pasaulio nereikėtų suvokti tiesiogiai, t. y. kaip ypač ryškaus ir įvairaus.

Kultūros intertekstus, kurie mums puikiai atpažįstami, autorius geba transformuoti, į juos žvelgdamas iš skirtingų perspekty-

A.Kriščiūnas. Gelbstint gulbę. 2017. Aliejus, drobė, 100x150 cm.

vų. Suprantama, kad A.Kriščiūno darbai tiesiogiai apeliuoja į šiuolaikinę kultūrą, kurioje dominuoja popartas, krypstantis ne į abstraktųjį ekspresionizmą ir elitinį meną, o parodantis, kaip lengvai esti atpažįstamos nuorodos. Dažnai būtent intertekstai tampa naujo kūrinio dalimi, kai Salvadoras Dali nėra Salvadoras Dali ar superdidvyrį galima traktuoti kaip Michaelą Jacksoną. A.Kriščiūno tikslas, kad žiūrovai personažo vidiniame pasaulyje galėtų rasti save.

Parodoje „Dideli nematomi dalykai“ eksponuoti gana įvairaus stiliaus darbai, t. y. drobės ir spaudai. Ekspozicija stipriai sustyguota (kuratorė Andželika Baroti) ir suvokta kaip darni visuma.

Taip su A.Kriščiūno darbais buvo galima susipažinti pirmą sykį arba gilintis į juos dar kartą atidžiau, įvairius kultūros personažus suvokiant ne tik kaip įvaizdžius, bet ir kaip autoriui gilesnę reikšmę turinčius veikėjus. Pavyzdžiui, drobėje „Didieji atradimai“ A.Kriščiūnas gilinosi

ŠIUOLAIKINIS MENAS

A.Kriščiūnas Salvadoras. Akrilas, drobė, 120x180 cm.

Skaitymas pieno vonioje. 2017. Aliejus, akrilas, drobė, 100x150 cm.

Superdidvyris. Akrilas, drobė, 120x130 cm.

Šviesioji Igio pusė. 2016. Aliejus, drobė, 100x100 cm.

į žmogaus psichologiją, siekė išryškinti, su kuo mes kasdien susiduriame ir ką siekiame atrasti, kaip traktuojame didžiuosius atradimus. Pasirinkta įdomi kompozicija, pabrėžianti žmonių visumą ir išryškinanti kiekvieną atskirai, individų mikropasaulius ir vienišumą. Tai primena, kad žmogui svarbu egzistenciniai ieškojimai, reprezentuojantys dvasinę

harmoniją, kurią išryškina darbe plūduriuojantys objektai ir vandens įvaizdis.

Arba spaude „Įsivaizduok“ per Johno Lennono figūrą ir jo dainą „Imagine“ kuriama iliuzija, parodanti manęs ir kito galimumą, tikrovės ir fikcijos egzistavimą, kai šie emociniai krūviai tampa svarbūs akistatoje su kūriniu. Viena vertus, galima intertekstą analizuoti tiesiogiai, įvardyti,

kad kūrinio pavadinimas nurodo į dainos semantiką, kita vertus, transformuojama nuoroda, kad reikšmė gali būti universali ir kiekvienas „perskaitymas“ galimas. Šiuo atveju kūrinyje išryškinama fantazijos svarba, leidžianti žmogui pažinti save ir plačiai žvelgti į aplinką, nes autoriui aktualu kurti skirtingas opozicijas ir kelti įvairių abejonių. ► 37

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Gelbstint karalienę. Spaudas ant popieriaus.

Tarp egzistencijos ir žaismo ◄ A.Kriščiūno kūryba varijuoja tarp filosofinių apmąstymų, egzistencinių klausimų ir žaismo. Jis geba subtiliai kalbėti apie rimtus dalykus ir nevengia žiūrovams perteikti ironiško požiūrio.

Juk menininko darbai nėra vien tik gyvenimo akimirkų iliustracijos; tai atskiri pasakojimai, turintys prasmę, krypstantys ir į filosofiškumą ar jį atmetantys. A.Kriščiūnui svarbu, kad kūrinys perteiktų skirtingas emocijas, kad būtų interpretuojamas nevienareikšmiškai.

Kliaujamasi jausmais ir išgyvenimais.

Autorius susikoncentruoja į mums puikiai atpažįstamus visuomenės veikėjus ir fikcinius personažus: karalienę Elžbietą II su Betmenu, Undinėlę pieno vonioje, Moterį katę ant raketos, išdidintą Salvadorą Dali ar Björk su baltosios gulbės kostiumu. Juos menininkas „perkuria“ ir parodo „naujas“ galimybes. Autoriui rūpi, kaip praeities intertekstai veikia jo kūriniuose, kokią vietą turi ir išsaugo.

Suprantama, kad menininkas perkuria interteksto krūvį, bet vis dėlto sukuria įsimintiną efektą. Jis leidžia ir žaismingai, ir rimtai suvokti autoriaus meno pasaulį. Įdomu, kad A.Kriščiūno darbuose sudėtinga filosofiškumą atskirti nuo žaismo. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, 38

Įsivaizduok. 2017. Spaudas ant popieriaus.

kad autorius viską traktuoja per žaismo kategoriją. Bet tai tėra tik iliuzija, kuri taip pat svarbi kūryboje. Jis meistriškai ir nenuobodžiai geba išlaikyti ribą tarp to, kas turi gilesnę prasme, ir to, kas nurodo į popartą. Iš tikrųjų tai gana sudėtinga užduotis, nes A.Kriščiūnui svarbu intriguoti žiūrovus, parodyti šiuolaikinio meno situaciją ir reikšmę.

Suprantama, kad autorius, akcentuodamas tai, šiek tiek ironizuoja, bet būtent įvairus požiūris ir jo galimumas leidžia į menininko kūrinius žvelgti neįpareigojančiai. Tokias mintis suponuoja „Pasivaikščiojimas su astronautu“, „Kulkų skylės“, „Kosmoso raitelė“, „Radio Ga Ga“, „Tavo gyvenimo chaosas“ ar „Skaitymas pieno vonioje“.

Džiaugsmo ieškotojas Parodoje „Dideli nematomi dalykai“ A.Kriščiūnas atkreipė dėmesį į specifinius dalykus, kuriuos ne visada pastebime. Autorių norisi vertinti kaip laisvą ir nepriklausomą asmenybę, kuriai kiekvieno žiūrovo interpretacija ir požiūris yra svarbūs ir įdomūs. Parodą galima vertinti kaip vieną nuoseklų pasakojimą, būdą susipažinti su A.Kriščiūno kūryba ir ją pažinti. Buvo įdomu į kiekvieną darbą įsižiūrėti atidžiau, nes kai kurie

iš jų rodo autoriaus nuoseklų kūrybos kelią ir progresą. Menininkas pristatytas kaip įvairialypis ir gebantis laviruoti tarp skirtingų meno formų bei stilių. Išties A.Kriščiūnui svarbu išgyventi praei-

Užtenka teisingai realizuoti idėją ir žiūrovams palikti įspūdį. ties laiką ir jį projektuoti į ateitį. Taip jo darbai kuria mikropasaulius, kurie ekspresyvūs ir įsimintini. Ir ne todėl, kad juose atpažįstamos istorinės ar kultūros asmenybės. Šiuo atveju svarbiau suvokti, kad ankstesnis intertekstas kuria naujus pasakojimus.

A.Kriščiūno stiprioji kūrybos pusė – vizualieji pasakojimai, kuriems nereikia įmantrių formų ir spalvų. Tiesiog nejučia suvoki, kad užtenka teisingai realizuoti idėją ir žiūrovams palikti įspūdį, nes šiuolaikinis menas yra gana įvairus ir nuolat kinta. Be abejonės, A.Kriščiūno darbai parodo įvairią jo kūrybą ir intriguoja personažų pasirinkimais, bet kažkodėl sudėtinga įvardyti, kas autoriui yra esmingiausia, koks jo kūrinių tikslas. Žaismingai žvelgti į tikrovę ar su šypsena ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus? Galbūt kiekvienas galime nuspręsti pats.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Kosmoso raitelė. 2016. Spaudas ant popieriaus.

Tavo gyvenimo chaosas. 2016. Spaudas ant popieriaus.

Kulkų skylės. 2017. Spaudas ant popieriaus.

Augink mane kaip gėlę. 2017. Spaudas ant popieriaus.

Pasivaikščiojimas su astronautu. 2017. Spaudas ant popieriaus.

Didieji atradimai. 2017. Spaudas ant drobės.

Radio Ga Ga. 2017. Spaudas ant popieriaus.

39

KINAS

„Tvin Pyksas: s vagie, sek pas Televizijos serialų nestinga, bet kino gerbėjai ir kritikai šiuo metu bene daugiausia diskutuoja apie į ekranus sugrįžusį kultinį „Tvin Pyksą“. Prieš ketvirtį amžiaus rodyto šio televizijos serialo tęsinys sukėlė tikrą sumaištį – liaupsės, nuostaba, nusivylimas...

Aivaras DOČKUS

Pasiklydę ambicingų sumanymų džiunglėse Televizijos serialų bumas neatslūgsta, tačiau kokybės kartelės sieksnis po sieksnio karčiais grybšniais ima grįžti į savo nuspėjamas pozicijas, kurios dar visai neseniai buvo virtusios iki virimo temperatūros įkaitusiomis starto aikštelėmis. „Vaikščiojantys negyvėliai“ apverktinai išsikvėpė, spausdami iš tuščių akiduobių apgailėtiną pirmųjų sezonų aidą. Septintasis pasivaikščiojimų ciklas priminė pamėklišką slampinėjimą ratais aplink yrančią idėjų dvėselieną. Aštuntasis žygis gali tapti paskutiniuoju pasispardymu, jeigu scenaris40

tams nepavyks perkrauti siužetinių linijų mechanizmo. „Amerikietiškoji siaubo istorija“ atsidūrė kryžkelėje – žiūrimumas palengva auga, asmeniniai apdovanojimai aktoriams neišsenka, tačiau kino kritikų nepasitenkinimas stumdo virš projekto tamsius neigiamų recenzijų debesis. „Tėvynės“ kūrėjai šeštajame sezone raizgė scenarijaus žemėlapį painiausiais zigzagais į adrenaliniškai gardžius spagečius, užversdami juos aštriausiais padažais, o kai paskutinėje serijoje atėjo laikas suvesti raizgalynės upes į vientisą jūrą, trečdalis makaronų šiaudelių liko styroti nesurišti, nuo elektros įtampos pagaugais atsilupusiais galais, o žiūrovai skirstėsi urzgiančiais pilvais ir padrikai išsišakojusiais smegenų vingiais: scenaristai atvirai pasiklydo savo ambicingų sumanymų džiunglėse.

Ir štai tuomet skradžiai nusmelkia didžioji naujiena – po 26 metų pertraukos

trečiam sezonui sugrįžta legendinis kultinis mitinis Marko Frosto ir Davido Lyncho „Tvin Pyksas“. Tarsi visus šiuos metus būtum plūduriavęs vandenyno vidury, ieškodamas sudužusio laivo nuolaužos, ant kurios užrašytas atsakymas į klausimą „Kas nužudė Laurą Palmer?“, o dabar kelionių agentūra, įteikusi tau bilietą šiam mįslingam pasiplaukiojimui ir palikusi tave geranoriškai atlapanasriškai ryklių valiai, atsiųstų ne tik gelbėjimo valtelę, bet ir laimingą loterijos bilietą. Susivynioju robinzonišką barzdą į raudoną kinomano kilimą, šoku į valtelę, griebiu bilietą ir įsitaisau prie trečiojo „Tvin Pykso“ sezono, kurį D.Lynchas viename interviu pavadino visaverčiu filmu iš 18 dalių.

Diana, ar tu žinai, kas nužudė Laurą Palmer?

Nepuoselėju nė menkiausio šanso kaip nors išskirtinai pristatyti, kas man, kaip ir kitiems sovietų imperijos griuvimo kūdikiams, paskutiniajame XX a. dešimtmetyje buvo „Tvin Pyksas“. Uolų nugairintas merginos lavonas.

Stačiakampė iškaba pakelėje. Krioklių išbalinta Angelo Badalamenti muzikinė tema.

Agentas Deilas Kūperis. Diana – Diktofonas.

KINAS

sugrįžimas“ – skui mane!

Vyšnių pyragas. Juoda kava. Moteris su pliauska, kuri vieną dieną atskleis siaubingą paslaptį. Pelėdos. Pelėdos. Pelėdos. „Kaip laikosi Anė?“ Nuotraukos. Nuotraukos. Nuotraukos. Melodrama. Detektyvas. Mistika.

Miškai. Miškai. Miškai. Kiekvienas gali būti žudikas. Visi slepia skeletus spintose.

Neišrėksiu anokios naujienos parašydamas, kad nuo 1990-ųjų gegužės iki 1991ųjų birželio „Tvin Pyksas“ kūrė televizijos istoriją, kuri vėliau sulaukė daugybės pasekėjų ir kopijuotojų. Žiūrimumo reitingai serialo transliavimo ABC kanalu vakarais siekė 30 milijonų amerikiečių ir daugiau.

Fenomenas, kurį išnarstęs po kaulelį aptinki banaliausią ir paprasčiausią atsakymą: „Tvin Pykso“ populiarumo pamatai stypsojo ant vienintelio klausimo: „Kas nužudė Laurą Palmer?“ Kad ir kaip simpatizuotume serialo stilingumui, muzikalumui ir keistenybėms, mus visus šioje D.Lyncho ir M.Frosto kreivų veidrodžių karalystėje laikė vienintelis klausimas: „Kas nužudė Laurą Palmer?“ Visa kita – tiesiog apipavidalinimas. Įmantrus. Šimtasluoksnis.

Nuklotas voratinklių gijomis ir atveriamų Pandoros skrynių girgždėjimu. Tačiau šios istorijos pagrindas – detektyvas, tempiantis gilyn ir platyn į galvosūkių miškus.

Tai, kas įprastame trileryje baigtųsi po pusantros valandos, o standartiniame

kriminaliniame seriale – po 50 minučių, „Tvin Pykse“ per du sezonus tęsėsi daugiau nei 30 valandų. Keistuoliškų įtariamųjų ratas prasiplėtė iki tos pačios legendinės iškabos, simbolizuojančios miestelio pradžios ir pabaigos ribas. Iki tam tikros kantrybės linijos žiūrovams šis šiurpokas spėlionių žaidimas patiko ir jie lengvai leidosi manipuliuojami serialo kūrėjų dueto. Čia trūktelėsiu stabdžių rankenėlę ir primygtinai priminsiu, kad abiejų – tiek D.Lyncho, tiek M.Frosto nuopelnai lygūs, nors kažkodėl bandoma įbrukti nuomonę, kad „Tvin Pyksas“ – vien D.Lyncho raibuliuojančios vaizduotės kūrinys. Ne, tarp jų reikia nubrėžti tolygią lygybę.

Dar įdomiau – D.Lynchas buvo labiau režisierius, o Frostas – daugiau scenaristas. Idėjos autorystė lygiagrečiai priklauso jiems abiem. Bėgant epizodams, jų vizijas įgyvendino ir papildė kviestinių režisierių ir scenaristų komanda.

Antrajame sezone projekto kontrolė išslydo iš rankų. Kažkuriuo metu net patys naiviausi žiūrovai ėmė suprasti, kad yra intelektualiai maustomi. Čia M.Frostas ir D.Lynchas jau nieko negalėjo pakeisti – scenarijus buvo parašytas, medžiaga nufilmuota. Reitingai nukrito iki dešimties milijonų.

Net valstybės pareigūnai ėmė spausti kanalo ABC savininkus pagaliau priversti „Tvin

Pykso“ autorius atsakyti į klausimą „Kas nužudė Laurą Palmer?“. Lynchiška atmosfera staiga tapo niekam nebeįdomi, nes serialas peržengė pavojingą žaidimo su žiūrovais liniją. Kiek pamenu, antrojo sezono viduryje vis dar tikėjau, kad paskutinėje serijoje sužinosiu atsakymą. Scenaristinis ėjimas, kai visas „Tvin Pyksas“ virsta potencialių Lauros Palmer žudikų miesteliu (galbūt kiekvienas – po psichologinį ar fizinį dūrį, kita prielaida – žudikas – pats miestelis, o gal mergina nusižudė?), nenuginčijamai revoliucinis ir genialus, tačiau aš, kaip ir milijonai kitų, laukiau kažkokios logiškai apčiuopiamos atomazgos arba bent jau intriguojamų jos kontūrų, uždarančių į naują paslapčių dėžutę. Žiūrovus galima palikti kreivoje finišo tiesiojoje, kur finalinius taškus nurodyta išsirikiuoti patiems, tačiau D.Lynchas su M.Frostu pasielgė ne tik niekšiškai, bet ir netalentingai. Iš niekur išniro Baltoji ir Juodoji ložės, pereinančios į Raudonąjį kambarį. Paaiškėjo, kad 30 serijų detektyvinė dėlionė buvo siurrealistinis kelias į niekur. Ačiū, kad žiūrėjote, bet mes patys pasiklydome savo pasodintuose miškuose ir nebežinome, kas čia buvo. O ar buvo kas nors išvis? Nepykite, nesugalvojome atsakymo. Ar jo reikia? Atsiriekite jį patys, kaip išmanote. O gal jūs ne tą serialą žiūrėjote? Pasimatysime po 25 metų. ► 41

KINAS

Paveldėtojai, kopijuotojai ir pasekėjai

Diana, aš žinau, kas nužudė Laurą Palmer

◄ Per tuos 25 metus „Tvin Pyksas“ transformavosi į reikšmingus kitų kultinių serialų elementus. Ilgametražis bandymas atsakyti į klausimą „Kas nužudė Laurą Palmer?“ – juosta „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ Kanų kino festivalyje buvo sutartinai nubaubtas ir šis staugimas tapo signalu ateities serialų kūrėjams, jog nužudytą Lyncho / Frosto projektą galima pasidalyti skoliniais. Legalios kino vagystės atsargiai ir gražiai yra vadinamos „duoklės originalui“ atseikėjimu. Arba, kaip teigia įžvalgieji prodiuseriai, egzistuoja dvi televizijos serialų eros. Prieš „Tvin Pyksą“ ir po „Tvin Pykso“.

Pirmasis preciziškai neatskleidžiamos tiesos galią paveldėjo ir įsisavino „X failų“ kūrėjas Chrisas Carteris, kuris, skirtingai nuo savo kino krikštatėvių, laiku susivokė, jog auditoriją būtina pamaitinti nedideliais etapiniais „slaptos“ informacijos nutekėjimais, o susitraukus dėmesio meteoritui, jį nuskraidino į ne tokias populiarias, bet į pakankamai įdomias ir racionaliai paaiškinamas teritorijas. Įspūdingiausia „Tvin Pykso“ reinkarnacija tapo J.J.Abramso mistinis psichologinis serialas „Dingę“, šešis sezonus vedžiojęs publiką už nosies paslaptingos salos keteromis ir kaskart sėkmingai gramzdinęs į personažų vidines tamsumas, kad vis atsitolintų didžiosios mįslės atskleidimo momentas. „Tvin Pyksas“ stipriai paveikė „Sopranus“. Jo pėdomis sekė „Tikrasis detektyvas“, detales pasiskolino „Fargo“, nuojautą ir nuotaiką parsisiuntė „Likusieji“, dalį triukų restauravo „Ežero pakrantė“. Teigiamų personažų vengianti „Amerikietiška siaubo istorija“ išmoko „tvinpyksiškai“ plakti nuodingą mišinį iš šlykščiausių žmogiškų savybių raugo sulčių.

D.Lynchas ir M.Frostas neiškentė ir nusprendė grįžti: 18 serijų projektas startavo gegužės 18-ąją. Šis straipsnis rašomas po pirmųjų šešių epizodų peržiūros. Jei būčiau senasis gerasis pirmųjų dviejų „Tvin Pykso“ sezonų Deilas Kūperis, savo diktofonui ištarčiau: Diana, ką tik baigiau šeštąją seriją, toliau žiūrėti nematau reikalo, bet tu būtinai turėtum paragauti trečiojo sezono skonio, kad pati susidarytum įspūdį.

Diana, „Tvin Pykso“ sugrįžimas prasideda nuosekliai ten, kur nutrūko antrojo sezono veiksmas. Baltoji ložė. Juodoji ložė. Raudonasis kambarys. Tvarkingai senstelėjęs Deilas Kūperis – Kyle’as MacLachlanas vis dar siurrealistinio pasaulio kalinys, užstrigęs kažkur tarp ten ir niekur. Diana, Lynchas su Frostu kaip pagyvenę vaikai krykštauja purslodami supermoderniais vaizdo efektais. Gal buvo verta įšaldyti Kūperį 25 metams, kad jis nubustų neribotų efektų galimybių horizontuose? Ar tau neatrodo, Diana, kad serialo pabaigoje paaiškės, jog Laura Palmer tebuvo vaizdo efektas? Ir Kūperis – vaizdo efektas. Tvin Pykso miestelis – irgi vaizdo efektas. Žmogžudystė – taip pat tik vaizdo efektas. Diana, dvi pirmosios serijos gana miglotos, nelabai susigaudau siužeto erdvėje, lyg ir pavyksta kažkur kažką nustverti, bet bijau, kad tai tik laikini vaizdo efektai ir toliau turėsiu

42

Kad ir kaip jie deklaruotų ištikimybę nepriklausomam kinui, šis eksperimentas buvo klastingai komercinis. slinkti apgraibomis. Beje, garso takelis neprarado galių, tie garsai garseliai sminga į ausis kaip skaudžiai malonūs tabaluojantys variniai pučiamieji auskarai. Bet labiausiai mane įtraukia vagystė. Įsitraukiu į šį kerštingai gurmanišką nusikaltimą, Diana. Sutinku būti bendrininku. Kas vagia? Lynchas su Frostu vagia. Jie vagia iš tų, kurie šitiek metų apvaginėjo juos.

Lynchas su Frostu vagia iš „Dingusių“, vagia iš „Fargo“, vagia iš „Tikrojo detektyvo“, vagia iš „Amerikietiškos siaubo istorijos“.

Vagia. Vagia. Vagia. Vagia atgal. Kitaip tariant, susigrąžina skolą, nugvelbdami ir kai kuriuos priedus. Trečiasis „Tvin Pykso“ sezonas – vagysčių jovalas, susuktas ir išgręžtas svetimų idėjų skalbimo mašinoje.

Kartu su muzika ir garso efektais vagystė iš vagių man yra trumpos žaltvykslinės naujojo sezono pašvaistės.

Diana, nuo trečiosios serijos mano kantrybė man rašo monotoniškus atsisvei-

kinimo laiškus. Lynchas su Frostu sugebėjo apvogti Aki Kaurismaki „Žmogų be praeities“ ir sukryžminti su svajojančių apie nepriklausomo režisieriaus karjerą studentų filmukais. Į kadrą kartais įlenda kokia nors Holivudo žvaigždė, padėdama serialo kūrėjams toliau švaistyti laiką ir neparodyti nieko. Galima sugalvoti, kad tas niekas yra viskas. Bet kažkodėl aš galvoju, Diana, kad čia kažką galvoti bergždžia. Niekas čia yra niekas. Frostas su Lynchu tyčiojasi iš senųjų gerbėjų ir iš naujųjų smalsuolių. Trys Kūperiai, du paraleliniai pasauliai, kalbanti smegenų bokso pirštinė, sudygusi medyje, pokalbiai apie pokalbius dėl pokalbių. Diana, penktame epizode melodingoji Badalamenti muzika atplyšta nuo serialo stuburo kaip „pasiligojęs“ 1991-ųjų atvirukas. Man pašaipiai gaila savęs ir kitų, 30 valandų paklususių neegzistavusio žaidimo taisyklėms.

Diana, visa tai tebuvo piktdžiugiška apgaulė, kuriai mes kvailiausiu būdu pasidavėme, sukišę galvas į televizorių ekranus. Nebuvo jokio „Tvin Pykso“ miestelio. Frostas su Lynchu bailiai pasislėpė Raudonajame kambaryje. Jie neturi ir neturėjo jokių atsakymų. Jie net neturėjo jokių klausimų, Diana. Tuos klausimus susikūrėme mes. Jie tik norėjo kitokio kino. Ir apvilko jį kelių standartinių žanrų drabužiais. Kad galėtų lengviau ir greičiau parduoti. Tai viso labo eksperimentas. Kad ir kaip jie deklaruotų ištikimybę nepriklausomam kinui, šis eksperimentas buvo klastingai komercinis. Net jeigu jie 18-ajai serijai būtų paruošę pritrenkiamą paaiškinimą, po šeštosios serijos tai nebesvarbu. Nebešvaistau laiko, Diana.

Pripažįstu tuščias lygiąsias. Pirmąjį kėlinį – pirmuosius du sezonus – pralaimėjau, nes papuoliau į taktinius spąstus. Trečiąjį išlošiau, nes po šeštosios serijos perpratau kėslus. Lygiosios. Nebeįdomu žaisti vien dėl žaidimo – be rezultato. Jie liko saugioje absurdiško šlitinėjimo apgraibomis, kai palietus nežinomą daiktą mūsų vaizduotėje jis gali kurti įvairiausius pavidalus, zonoje.

Diana, Frostas su Lynchu nesuprato, kad „Tvin Pyksas“ pirmiausia yra detektyvas.

Pabandyk jų paklausti ir jie aršiausiai tai neigs, tvirtindami, kad tai, kas buvo prieš 25 metus, ir tai, kas vyksta seriale dabar, yra paskutinieji nepriklausomo kino likučiai.

Sėkmės jiems juos rankiojant. Diana, aš žinau, kas nužudė Laurą Palmer. Vaizdo efektų meistrai. Laura Palmer buvo tobulas vaizdo efektas. Diana, ar tu mėgsti žiūrėti detektyvus?

Festivalis,

KINAS

pavertęs provinciją kino sostine Pasaulyje vyksta daugybė kino festivalių. Vien Europoje jų keli tūkstančiai. Pasirinkimą aplankyti tarptautinį trumpų filmų festivalį „Go Short“ Olandijoje lėmė keli veiksniai.

Kęstutis MEŠKYS Neimegenas (Olandija) Festivalis svetingai pasitiko Neimegeno svečius.

Panašumai ir skirtumai Visų pirma – Neimegenas, kur vyko renginys, panašaus dydžio kaip Klaipėda universitetinis miestas Olandijos pietryčiuose, besiribojantis su Vokietija, turintis panašią prieštaringą istoriją. Antra – šis festivalis formatu labai panašus į rugsėjo mėnesį Klaipėdoje planuojamą Europos kino festivalį „Go Debut“, skirtą debiutuojantiems trumpametražių filmų kūrėjams. Na ir trečia, gal kiek labiau emocionali priežastis – šių dviejų festivalių pavadinimų panašumas: „Go Short“ ir „Go Debut“. Be abejo, labai svarbu pasižvalgyti po panašius renginius Europoje, pasisemti patirties, susitikti su būsimo festivalio Klaipėdoje partneriais ir planuojančiais į jį atvykti svečiais. ►

LUX centras festivalio dienomis dūzgė kaip avilys.

43

KINAS

◄ „Go Short“ – jau devintą kartą vykęs tarptautinis trumpametražių filmų festivalis, kasmet pritraukiantis keliasdešimt tūkstančių svečių ir žiūrovų iš viso pasaulio. Nepaisant to, kad Neimegenas, kaip ir Klaipėda, gana toli nuo šalies sostinės Amsterdamo, tai svarbiausias tokio pobūdžio festivalis Olandijoje. Jo prestižą patvirtina ir faktas, kad Didžiosios Britanijos kino akademija pripažino festivaliui teisę atrinkti filmus garbingiems BAFTA apdovanojimams, o metų pradžioje tokia pat teisė jam buvo suteikta ir atrenkant filmus „Oskaro“ apdovanojimams.

Iš beveik trijų tūkstančių šiemečio „Go Short“ festivalio pagrindinei programai pateiktų kino juostų buvo atrinktas 101 filmas. Jie visi sudėlioti į kelias programas ir rungėsi skirtingose nominacijose, o nugalėtojams piniginius prizus įsteigė miesto municipalitetas ir įmonės bei organizacijos.

Buvo renkamas geriausias „Go Short 2017“ Europos trumpametražis filmas, geriausias studentiškas filmas, geriausias olandų filmas, geriausias žiūrovų simpatijų filmas ir jaunimo žiuri sprendė, kuris taps geriausiu šiemečio renginio jaunimo zonos filmu.

Tarptautinis kino festivalis „Go Short“ vyksta Neimegeno senamiesčio širdyje.

Senamiesčio širdyje Festivalis vyko Neimegeno senamiesčio širdyje – XV a. koplyčios, kurioje dabar įsikūrę miesto istorijos namai, papėdėje ir LUX kino, teatro, diskusijų bei susitikimų centro kaimynystėje. Po erdviu stiklinio paviljono stogu įsikūrė įvairios diskusijų platformos, vyko seminarai, dalykiniai susitikimai. Penkias dienas – nuo balandžio 5-osios iki 9-osios – paviljonas dūzgė kaip avilys. Jame iš įvairių Europos ir kitų kontinentų šalių susirinkę 500 kino profesionalų, spaudos ir kino industrijos atstovų neformaliai dalykiškai bendravo, susitiko su senais draugais, bičiuliais, mezgė naujas pažintis. LUX centro kino salės buvo atiduotos filmų peržiūroms. Įdomi LUX centro įkūrimo ir veiklos istorija. Tai 2000 m. miesto bendruomenės iniciatyva įkurtas vienas didžiausių tuo metu Europoje kino ir kultūros centrų, kurį atidarė garbinga viešnia – aktorė Catherine Deneuve. 2004 m. centras patyrė didelių finansinių sunkumų ir atsidūrė ant uždarymo ribos.

Tačiau pusšimtis žymių Olandijos intelektualų ir kultūros veikėjų pasirašė peticiją valdžiai, 44

Festivalio „Go Short“ „kavos pokalbiai“.

po kurios centras tapo valstybės išlaikoma institucija. Šiandien nekomercinio kino ir kultūros centras turi devynias kino sales, teatro salę, diskusijų ir parodų erdves – iš viso 865 vietas, niekada netuštėjantį restoraną, kuriame galima sutikti iškiliausius miesto kultūros, meno, verslo atstovus. Kaip pokalbyje minėjo festivalio „Go Short“ direktorė Kirsten Ruber, LUX centro vadovai ir inicijavo šio festivalio gimimą, pasikvietę geriausiose Europos mokyklose kino studijas baigusį jaunimą, kuris gyveno Neimegene, bet dirbo įvairiose tarptautinėse kino struktūrose ir įstaigose. Jam buvo pasiūlyta ir patikėta organizuoti tarptautinį renginį savo gimtajame mieste.

Neformali atmosfera Šio centro jaukiose kino salėse vyko konkursinių ir nekonkursinių festivalio

programų filmų peržiūros, susitikimai ir diskusijos su tų filmų kūrėjais. Tie pokalbiai neretai nusikeldavo į restorano erdvę prie vyno taurės, į festivalio klubą. Beje, be formalių festivalio vertinimo kriterijų, tarp kino profesionalų egzistuoja ir neformalūs, kai išskiriama savita nepakartojama jų atmosfera, renginiai, kultūrinė programa. Čia dažniausiai geru žodžiu minimi tokie kaip Vudstoko, Edinburgo ir mūsų kaimyno Vroclavo festivaliai.

Reikia pripažinti, kad tokia ypatinga, savita, laisva ir demokratiška atmosfera taip pat pasižymi „Go Short“ festivalis.

Kaip paminėjo jo direktorė, rengėjai ieško neformalių, nuoširdžių bendravimo formų, organizuodami tokius, jos žodžiais tariant, „intymius“ individualius asmeninius pietus, „vyno sesijas“, „kavos pokalbius“ ir susitikimus. Vien tai, kad miesto gyventojai noriai ir nemokamai į savo namus priima festivalio svečius

KINAS

Kino festivalio „Go Short“ direktorės K.Ruber teigimu, renginio tikslas – skatinti jaunimo kūrybiškumą, kad jis nebijotų imtis savo sumanymų realizavimo.

G.Žickytės filmas – „Go Short“ festivalio nugalėtojas.

Vien tai, kad miesto gyventojai noriai ir nemokamai į savo namus priima festivalio svečius iš svetur, byloja apie daug ką.

Išskirtinis bruožas

Festivalinės publikos kasdienybė.

iš svetur, byloja apie daug ką. Tokiu svetingumu pasinaudojome ir mes kartu su mūsų festivalio „Go Debut“ partneriais iš Estijos, apsigyvendami jaukiuose ponios Rinske van der Bij namuose. Ji ne tik vaišino sočiais pusryčiais, bet ir prie puodelio kavos rado laiko diskusijoms su mumis apie kiną, kurį puikiai išmano, nes nepraleidžia „Go Short“ festivalio renginių, ir apie neramius Europos bei Olandijos, ką tik išgyvenusios rinkimų vajų, laikus.

Nepaisant įvairių renginių gausybės ir bendros neformalios festivalio atmosferos, viskas vyko sklandžiai, organizuotai nemažos savanorių gvardijos dėka. Informatyvumu ir dalykiškumu pasižymėjo ir specialūs renginiai kino industrijos atstovams skirtoje programoje. Juose daugiausia ir teko dalyvauti šių eilučių autoriui. Buvo apstu įvairių seminarų, diskusijų platformų, indi-

vidualių susitikimų. Ir tai buvo puiki terpė užmegzti reikiamus ryšius. Tokios renginių temos kaip „Autonomija prieš komercializaciją“, „Kryžminių medijos istorijų kūryba“, „Filmų pardavimas per internetines VOD platformas“ leidžia kino profesionalams, dirbantiems trumpametražių filmų rinkoje, ieškoti kelių pas įnoringus, vaizdų persisotinusius vartotojus, kurie šiame skubos ir interneto apžavėtame pasaulyje vis dažniau atsisuka į nedidelės trukmės filmus ir vaizdo siužetus. Siekiant komercinės naudos ir atsiperkamumo (tai ypač aktualu trumpametražių filmų kūrėjams), buvo bandoma rasti atsakymus ir kaip, neprarandant savo kūrybinės laisvės, išgyventi iš savo profesijos. Dažnai šie seminarai peraugdavo į asmeninius kontaktus ir diskusijas, kurios baigdavosi naujais bendrais kūrybiniais sumanymais.

Reikšmingą vietą „Go Short“ festivalio renginiuose užėmė Campus – „akademinis miestelis“, skirtas kino mokyklų absolventams, dar tik žengiantiems į profesionalią kino gamybos rinką. Jį kuravo keli kūrėjai, jau pasiekę sėkmę „didžiajame kine“. Tai Jonas Odellas iš Švedijos, ką tik pelnęs Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ bei prestižinio Sandanso festivalio (JAV) aukščiausius apdovanojimus, ir du kino menininkai iš Irano, dabar tęsiantys kino studijas Italijoje, – Ali Asgari ir Farnoosh Samadi, praėjusių metų Kanų festivalyje laimėję „Auksinę palmės šakelę“ už trumpametražį filmą „Tyla“. „Akademinis miestelis“ patraukė ne tik aktualiomis jaunimui filmų finansavimo, partnerių paieškos renginių temomis, bet ir tokia netradicine forma, kai žinomi kino industrijos atstovai buvo susodinami prie bendro dalykinių pietų stalo su jaunaisiais kūrėjais. Pastarieji taip galėjo pasidalyti savo sumanymais, užmegzti naudingų ir neformalių kontaktų su kino rinkos vilkais. Nežinau, ar pasisekė mano žaviai pašnekovei Keitei iš Belgijos, kad prisėdo prie manęs, bet tikrai buvo įdomu sužinoti apie kino specialistų ► 45

KINAS

Svetingosios olandės R. van der Bij namuose. ◄ ruošimo praktiką toje šalyje. Beliko

jauną kūrėją pakviesti į mūsų „Go Debut“ festivalį, kad pristatytų savo debiutinį filmą.

Apskritai išskirtinis „Go Short“ bruožas – jaunystė. Festivalio direktorė pokalbyje paminėjo, jog renginio tikslas – skatinti jaunimo kūrybiškumą, kad jis nebijotų imtis savo sumanymų realizavimo. Vidutinis festivalio dalyvių ir svečių amžius – 35 metai, tačiau daugelio renginių vedėjai – jau pripažinimo kino pasaulyje sulaukę profesionalai. Tokia buvo ir tarptautinės žiuri sudėtis. Žiuri teko sunkus uždavinys – iš daugiau nei 100 filmų atrinkti geriausius.

Malonūs kontrastai Prisipažinsiu, kad pamatyti visus ar bent didžiąją dalį septyniose LUX centro salėse rodomų filmų fiziškai buvo neįmanoma. Kiek kitokie ir tos kelionės tikslai.

Tad buvo spėta peržiūrėti tik kelias kino industrijos atstovams specialiai skirtas programas. Viena iš jų – olandų geriausių trumpų filmų rinkinys. Nustebino net ne tai, kad didesnę jo dalį sudarė filmai, sukurti apie Europos šių dienų rykštę – emigraciją ir pabėgėlius. Įdomu, jog šių filmų autorių dauguma – patys emigrantai ir jų palikuonys iš Afrikos, Pietų Europos šalių – Bosnijos, Kosovo, Juodkalnijos, gyvenantys Olandijoje. Tad malonus kontrastas šiems filmams tapo kino juosta „Botanika“ (rež. Noelis Loozenas, 15 min.

2017). Nors filmas įvardytas kaip drama, bet neįmanoma jo žiūrėti be tam tikros 46

Neimegenas – dviračių rojus.

dozės humoro. Tai pasakojimas apie vyrą ir moterį, dirbančius idealiame gamtos prieglobstyje – botanikos sode ir nesėkmingai bandančius susilaukti palikuonių...

Filmas patraukia savo gyvenimiška, jau įprasta mūsų laikų istorija, kai vyrui vis sunkiau išlaikyti stipriosios lyties statusą.

Labai taikliai pasirinkta kino kalba, filmo ritmas ir pasakojimo maniera tarsi stebint iš šalies juostai suteikia nemažai žavesio.

Kitoje specialioje ispanų filmų retrospektyvoje „Pagaminta Ispanijoje: puiku“ dėmesį patraukė du filmai: „Laiko kodas“ (rež. Juanjo Gimenezas, 15 min. 2016) ir „Šviesą nešantis“ (rež. Eduardo Chapero Jacksonas, 15 min. 2007), sukrečiantis savo žiauria realybe. Pirmasis filmas – tai fantastinė istorija apie automobilių garažo saugos darbuotojus – vyrą ir moterį, kurie iš nuobodulio imasi šokio improvizacijų. Šokis tampa jų bendravimo būdu, slaptu kodu, kurį pastebėjęs vaizdo kamerose jų vadovas to netoleruoja. Tačiau meno galia stipresnė – šokis ir jį patį įtraukia į šį žaidimą. Filmui puikiai parinkta griežta tarsi saugos darbuotojų uniforma ir tvarka, pasakojimo stilistika, kuri disonuoja su kūrybine šokio fantazijos laisve. Šis kontrastas ir sukelia pozityvias, gyvenimą tvirtinančias emocijas. Visai kitoks antrasis – „Šviesą nešantis“ – filmas. Tai realistinė sukrečianti seno žmogaus, pasirinkusio autonaziją, istorija apie paskutines priešmirtines kančias. Sūnus – gydytojas – suleidžia mirtiną vaistų dozę, kuri kiekvieno, susirinkusio išlydėti artimo žmogaus į nebūtį, sąmonėje tampa galingu impulsu susimąstyti ir apie savo paties likimą. Ir nors filmų peržiūra buvo skirta kino profesionalams, užsidegus šviesoms, daugelis jų

Asmeninio archyvo nuotr.

neslėpė ašarų. Ne veltui filmas yra gavęs daugelio festivalių apdovanojimus. Tad dar kartą ispanų kinas patvirtino savo gilaus, žmogiškos būties klausimus gvildenančio kino meno reputaciją.

Lietuviški akcentai Smagu, kad festivalyje buvo ir lietuviškų akcentų. Tarp konkursinės programos filmų buvo trys kino juostos iš Lietuvos.

Tai vaidybiniai filmai „Kupranugaris“ (rež.

Laurynas Bareisa, 13 min. 2016) ir „Karčios šaknys“ (rež. Domas Petronis, 17 min.

2016) bei ne vieną tarptautinį apdovanojimą jau gavęs režisierės Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi dokumentinis filmas „Čia aš tik svečias“ (25 min. 2016). Bendros Lietuvos, Čilės ir Danijos gamybos filmą ir šį kartą lydėjo didelė sėkmė – jis buvo paskelbtas geriausiu tarptautinio „Go Short 2017“ kino festivalio dokumentinių filmų kategorijoje ir gavo nugalėtojo prizą.

Penkias dienas jaukus universitetinis Olandijos Neimegeno miestas dėl tarptautinio filmų festivalio „Go Short“ buvo tapęs šalies kino sostine, į kurią susirinko svečiai ir kino mėgėjai ne tik iš Europos, bet ir iš kitų tolimų pasaulio kraštų. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip kultūros įvykis, šiuolaikiniai kūrybinių industrijų projektai gali pakeisti miesto veidą, jo įvaizdį, į tuštėjančias jo erdves sugrąžinti kūrybinį jaunimą. Puikios transporto sąlygos, internetas, vietinių gyventojų neabejingumas kultūrai, tolerancija šiuolaikiniame komunikacijų ir technologijų pasaulyje pajėgūs ištrinti centro ir periferijos skirtumus.

GINTARO LAŠAI

Skenavimas Undinė Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas. Romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2017, 360 p.

Dainius VANAGAS

Vincas sėdi perpildytame autobuse.

Visi stovi, o jis sėdi. Jei reikėtų išlipti, jis šauktų ir stumdytųsi, tačiau vis tiek neišliptų. Bet nereikia. Ir greitai nereiks. O kai reiks, autobusas bus tuščias. Ir sustos su visam. Tokia yra paskutinės stotelės privilegija.

Ant kelių Vincas laiko kuprinę. O kuprinėje laiko dovaną, kurios nelaukė, nenorėjo, bet priėmė. Knygą jam padovanojo mergina. Ne jo mergina, dar ne, tačiau jai atrodo, kad jau.

Mergina visai nieko, nesinori užgauti.

Kažkada juk paklaus. Ar patiko. Ir reikės atsakyti. Arba meluoti. Ir dar neaišku, kas blogiau. Jis išsitraukia knygą. Stora.

Ne, tokios tai jis neskaitys. Visos tai tikrai. Nebent pavartys. Knyga nutaškyta mėlynu rašalu, atseit „Mėlynas kraujas“.

Ir vardas juokingas – Undinė Radzevičiūtė. Turbūt slapyvardis.

Merginai labai patiko. Ir jis, ir knyga.

Gal ir jam patiktų. Ir ji, ir knyga. Tik kad jis neskaitys. Daugiau nei 300 puslapių. Tikrai ne. Atverčia nugarėlę, juk ten – visa knyga keliais sakiniais.

Bet ne šįkart. Kažkas apie pavojingą šeimą, dideles ambicijas, mėlyną kraują ir iš sidabrinių indų valgančius žmones. Tokie dalykai neparsiduoda. Šitaip neišpopuliarėsi. Nors mergina sakė, kad jau išpopuliarėjo. Ir dar kaip. Turbūt savi koziriai.

Senelis sakydavo – romaną reikia skaityti iš viršutinio kairio kampo į apatinį dešinį. Įstrižai. Senelis buvo inžinierius. Vincas taip ir skaitydavo – ypač mokykloje, ruošdamasis literatūros pamokoms.

Skaityti romaną, sakydavo senelis, galima pradėti nuo bet kurio puslapio, tik ne nuo pirmo. Pradžioje yra veikėjų, laiko ir vietos pristatymas. Veikėjus užmirši, sakydavo senelis, be to, jie išgalvoti, maži ir telpa į eilutes. Laikas visuomet tas pats – skaitančiojo. O vieta – visada skirtinga ir nepasiekiama. Jei pasiseks, sakydavo senelis, atsiminsi nebent sakinį ar du. Nors sėkmė ir knygos turi nedaug ką bendro.

Vincas atsiverčia 24 puslapį, nes taip pažymėtas autobusas, kuriuo važiuoja. Štai ką perskaito įstrižai: Zegevoldo pily Ordinui uždrausta spjaudytis ir Vestfalijos riteriai tai žino. Livonijos ordine pasninkas dar tris savaites.

O Bernhardas pašovė šerną. Apie šerną perskaito dvi eilutes iš eilės, nes šernas neišgalvotas – miške Vincas savo akimis matė: „Kai Bernhardas jį vilko grindimis, tas šernas nesiteikė net žvygtelti. Jį reikėjo nuolat purtyti. Žviegti jis vis tiek nesiteikė, tik šikti.“ Viduramžių pramogos.

Vincui atrodo, kad įspūdžių pokalbiui palaikyti užteks. Svarbu nepasimesti.

Mažiau kalbėti, daugiau klausytis. Bet autobusas juda lėtai. Ir jei Vincas liautųsi skaitęs, greičiau nejudėtų. Todėl jis toliau sklaido puslapius: princesės, kunigai, riteriai, pilys, biurgeriai. Ir visi vieni kitiems trukdo. Turėti viską.

Skaityti įstrižai neišeina. Dėl trumpų sakinių, kurie kartais net vidurio eilutės nesiekia. Todėl skaito atsitiktines pastraipas atsitiktiniuose puslapiuose.

Ir susidaro atsitiktinį įspūdį. Bet įspūdis visada toks.

Kodėl ši knyga patiko merginai, galvoja Vincas. Ji miela, o knyga šiurkšti.

Kaip ir visi viduramžiai. Kuriuose jis niekada negyveno, bet puikiai įsivaiz-

duoja. Kažkaip taip: „Visi aplinkui jau gėrė nebe iš taurių, o iš ąsočių. O ąsočių visiems neužteko, ir toje sumaištyje vienas tarnas dūrė kitam tokiam pat į pilvą, ir prasidėjo durtynės, per kurias nukraujavo net trys.“ Dvidešimt minučių, o jis jau šimtas šešiasdešimt trečiajame puslapyje. Dar kelios stotelės ir užvers.

Autobusas pasuka į dešinę ir reikalai pakrypsta į Romą. Vincas neseniai žiūrėjo serialą „Jaunasis popiežius“, todėl jam knieti. Jis net perskaito tris puslapius iš eilės. Popiežius Sikstas IV galingas, bet silpnas. Savo parašu jis gali sugriauti miestus, bet tik duok jam saldainį, ir jis šoks pagal dūdelę.

Ypač jei saldainis yra jaunas kunigas Simonas. Ir ypač jei dūdelė yra visai ne dūdelė.

Autobusas pasuka į kairę, ir reikalai grįžta į Livoniją. Ir pasidaro nuobodu – tiek įstrižai, tiek atsitiktinai.

Kyla karas – iš pradžių tylus, paskui triukšmingas. O per triukšmą nieko negirdėti – tokia jo esmė. Dūžta, byra, griūna ir nieko nelieka. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Visi sulaukia atpildo – teisingo arba ne. Dažniau ne, kitaip atrodytų nenatūraliai. Ir jokių vaizdo efektų, vien mentaliniai: Livonijos magistras Bernhardas išprotėja, ima šnekučiuotis su šmėklomis ir numiršta. Labai stengėsi nenumirti, bet numirė. Labai norėjo valdyti, bet nesuvaldė. Kitų. Bet labiausiai savęs.

Autobusas sustoja Vincui dar nebaigus vartyti. Bet jau beveik. Tiek beveik, kad neverta grįžti.

Bet grįžta, nes neima nei miegas, nei alkis, nei ekranas. Apsidžiaugia pabaigoje radęs net ne vieną, o du epilogus.

Nes epilogas yra raktas. Arba laužtuvas.

Arba sprogmuo. Epiloge rėkte išrėkta, kas knygoje šnabždėte šnabždėta. Tik autorei pasirodė – per tyliai. Todėl dar kartą, tik šįkart labai aiškiai – pakartota.

Ir būtent epiloge jis randa sakinį, kurį atsimins. Sakinį, apie kurį kalbėsis su mergina. Sakinį, už kurį jausis jai dėkingas. Sakinį, kurį užsirašys ant sienos, nes bendrabutyje su sienomis galima daryti ką nori. Sakinį, tokį pažįstamą visiems, kam nepavyko. Kas nors.

Sakinys skambėjo taip: „Tas pasaulis tiesiog griuvo – ir iš visų jėgų stengiantis jį išgelbėti, ir nedarant visiškai nieko.“ Šis sakinys buvo labiau gražus nei teisingas. Nors labiau teisingas nei klaidingas.

Jis vaikščiojo įsikandęs šią frazę lyg šuo kaulą ir graužė, kol pametė. Šunys taip daro.

Viduramžiai subyrėjo – kaip ir visos epochos, imperijos, kariuomenės, buvusios prieš ir po. Nė viena sąjunga, nė viena sutartis, nė viena taika netruko amžinai – ir iš visų jėgų stengiantis, ir nedarant visiškai nieko. Jau vien dėl to, kad žmonės miršta. Ir ne šiaip miršta, o užleisdami vietą kitiems. O tie kiti skiriasi nuo mirusiųjų. Ir, tiesą sakant, mirusieji jiems niekada nepatiko. Mirusieji, tiesą sakant, pridarė labai daug klaidų. Ir atėjo laikas jas ištaisyti.

Vincas suskaičiavo. Knygą perskaitė per 37 minutes. Vidutiniškai po 9,7 puslapio per minutę. Kaip vienas epizodas. Serialo. Visai nieko tas skenavimas.

Visai nieko ta mergina.

48

Jurgis RAUDYS

kopia į stačiausią miesto kalvą

vakaro malda

vidurnaktis

lyja truputis vakaro dangaus nurieda lango paviršium – paglosto nuspaustą mano sielą

varpas varinis pažymi vidurnaktį tamsu įstiklintų balkonų mansardose tuščia monolitinių babelių bokštų kvartaluose tik gatvės šviestuvai sulinkę palydi benamį kudlotą šunelį

rugpjūčio žvaigždės juodu stiklinės upės dugnu ropinėja sidabrinės dangaus skruzdės

upė vakaro upės šlamesys suteka į miegančiųjų galvas ir sapnų veidrodžiai atspindi mus pačius

sutemų kalvarija lėtai lėtai lėtai už mano neatliktą atgailą paskutinis tuščias autobusas sunkiai sunkiai

... vėjas vis pučia ir pučia į

ausį man kužda raminančius niekus

sanatorija I pušų oru plaučių dumplėm vėdindamas psichę kaip neregys pasikliaudamas vien klausa

GINTARO LAŠAI

išskalauta bangų mūšos

pradūrę

IV

III

vaikštinėju jūros pakrante

paupio balsai sutupia į medį tyla didesnė už pasaulį

sniego dykuma kiškis pasišvietęs mėnuliu nubėga į kitą dieną

II

►

briedžių zuikių takais ganau savo nerūpestingumą kaip Baranauskas Anykščių šilelyje grybus skaičiuoju kartais kitą vienatvę sutinku maloniai susišypsom

žiemos animacija I žiemą šešėliai lengvi kaip oras bet rūstūs kaip antkapiai II duria iki sielos nendrių virbalai juodi baltą sniego drobulę

Artūro Valionio nuotr.

49

GINTARO LAŠAI

◄

kurį atpažinę

kišenėlės

numinti sandalai patys suskaičiuos

I

kilometrus

cenzūros neliko bet vis atsiranda kas rašo sau į kišenę

iki tėvo

II kabo koridoriuje džinsinis švarkas su daug kišenių kiekvienas žmogus egzistencinė kišenėlė

vynuogyno durų

meilė aš tau

III

atviras

ir didelės kišenės ir mažos kišenėlės kaupia mūsų atmintį

kaip vienišas

IV tingus žuvėdros sklandymas ore yra gyvenime vaizdų kurių neįsidėsi sau į kišenę

sūnus palaidūnas

laukymės medis pavasario lietui

... už šitą eilėraštį svarbiau tik yra

vis

kaip nepamiršti

svetimesnės

paimti kuprinę

darosi iliuzijos

prieš išeinant

o kūno kambary

kartu su vaiku

užgimęs tikrovės

į sporto būrelį

ilgesys ilgesnis už patį kelią 50

Nužudž Alma RIEBŽDAITĖ

Kas užgesino Žalgirį?

Tai buvo tušti svetimi namai miesto pakraštyje. Viktorija gulėjo ant čiužinio tamsoje su krūtinę draskančia rauda.

Kūnas raitėsi skausmo konvulsijose. Pro šalį dundėjo traukiniai. Norėjo ištrūkti iš pragaro, numirti. Raudos nagai drėskė nuo kūno odą, rovė plaukus, plėšė iš krūtinės pulsuojančią širdį ir rodė kambaryje susirinkusiems tamsos riteriams.

Riteriai puotavo, jų akys spindėjo iš pasitenkinimo, jie juokėsi iš Vikos širdies, kuo labiau jai skaudėjo, tuo labiau tuko tamsos riterių vidus. Rauda negeso, įsisuko į plaučius, ir mergina pradėjo dusti. Artimieji pjovėsi tarp savęs, tėvas su motina, seserys su broliais, seserys su seserimis, brolis su broliu, ji – su artimaisiais, bet labiau su savimi. Viduje virė tikras Žalgirio mūšis, žvangėjo kalavijai, kapodami priešų galvas ir praliedami taurių karžygių kraują, riksmai, stūgsmas, arklių žvengimas plito laukais ir galinga cunamio banga ritosi į tylią savin pasinėrusią medituojančią girią. Giria sprogo iš vidaus, senos eglės eižėjo ir virto, kapojamos įnirtingų žaibų, šventi ąžuolai ir liepos skendo liepsnose. Rėkė vienišas pamestas mažas vaikas. Vyko karas, Vika buvo visiškai ištikta bejėgiškumo, neturėjo kur pabėgti. Krivių krivaitis, baltu rūbu ir žilas, gulėjo ant nugaros ir negyvomis akimis stebėjo juodais dūmais apsitraukusį dangų. Jo baltas rūbas buvo purvinas ir suteptas krauju.

Mūšio lauko garsai sruvo jos gyslomis, karas traukė ją savo vidun, norėdamas visą sunaikinti, sutraukyti jos gyslas, nežmoniškas karštis, triukšmas laužė kūną.

Stiprios rankos sugniaužė kaklą. Ir tada ji pasiryžo. Pasiryžo mirti anksčiau nei mirtis ją ištiks.

Staiga tapo tylu. Tylu tylu. Viktorijos skruostą palietė lipšnus sakuros žiedlapis. Žvelgė, kaip iš lėto, kaip grakščiai

GINTARO LAŠAI

žiau tavo mylimąją supdamasis ore tarsi pirmoji snaigė leidžiasi antras sakuros žiedlapis. Trečias.

Dangiškasis vyšnios medis buvo begalinis ir dosnus. Tuščiame kambaryje sningantys sakurų žiedlapiai pranašavo pavasarį, atgimimą, šviesią nebūtį. Ji gulėjo kambaryje ant čiužinio, iš lėto aušo, o karas buvo pasibaigęs. Ašaros iš lėto džiūvo ant skruostų, ji beveik negalėjo suprasti, kodėl verkė, kokia buvo jos kančių priežastis, juk nieko neskaudėjo. Absoliučiai nieko, o taip nesuvokiamai kankinosi.

Kas užkūrė šitą pragarą ir kas jį sunaiki-

no? Žalgiris – kur? Mylimieji, kur jie visi dabar? Dingo kaip akmenėliai vandenyje.

Raibuliai ir ramu. Ramu ramu. O toje ramybėje dunda traukiniai, į tolimas šalis aplankyti giminaičių važiuoja žmonės.

Miega, skaito knygas, svajoja, vieno keleivio galvoje verda tikras Žalgirio mūšis, o kito galvoje – netikras, dar trečiojo – pasibaigė, žiūri pro langą ir tiek, nė nunutuokdamas apie Dievą, dabar žiūrintį į jo širdį.

Krinta vyšnių žiedai, pasigirsta tolimas dangiškųjų angelų choras, giesmė

skamba vis stipriau ir stipriau, kol pripildo kambarį kosminio gausmo. Kažkur našlaitės rankinės gilumoje kruvinomis ašaromis apsipila pigus suvenyrinis Buda su nusilupusiu pirmųjų dažų sluoksniu ir vos įžiūrimu užrašu, kuris tariamai priklauso didžiajam princui: „Nėra kelio į laimę, laimė yra kelionė“, Kristau.

Viktorija gulėjo kambaryje, bet jos nebebuvo, buvo sudužusi į tūkstančius šipulių, buvo šilta ašara, riedanti tavo skruostu, įniršio drimbančios putos, lietaus lašas, sliuogiantis stiklu, ir lietaus ►

Artūro Valionio nuotr.

51

GINTARO LAŠAI

◄ melodijomis buvo, medžių siūravimu, paslaptingų, nematomų tik girdimų upelių po žeme srovenimu, žiogų čirpimu, tolimu šunų lojimu, žydinčių liepų kvapu virš tavo galvos buvo, debesimis ir visa erdve, kuri ją supo. Gulėjo kambaryje ir žydėjo diemedžiu Saliutės eilėraštyje. Kambarys buvo tuščias ir ta tuštuma sutekėjo į ją, numylėtas Žalgiri.

Kartais kažkur toli toli prisiminimuose Viktorija girdi tolimą suremtų iečių žvangesį.

Vieno feisbuko profilio meditacija Ta dulksna Upės nuotraukose priminė mylimuosius, kadaise išėjusius, atstumtus. Blausūs išblukę pakrantės objektų kontūrai. Akmenys arti. Upė mėgsta išblukusius peizažus ir klasikinę muziką.

Spindinčio vandens lopinėlis apšiurusiame peizaže, primenančiame lietuvišką pakelėse nusivalkiojusią vasarą. Nieko nebylojantys parkų takeliai. Nutilusios vienišų medžių alėjos. Ir tuoj suirsianti vienui viena jūros banga savo begalinės ramybės platybėse. Kaip ir peizažai išblukę natiurmortai. Moteris, glostanti gulbę.

Nieko, kas primintų gyvenimą, triukšmą, turgų. Tik sunertos rankos ir veidas, žvelgiantis į tolį. Ūkanos. Tai – siela. Įkūnyta, regima. Muzika, kaip ir tavo paveikslai, tyli, trūkčioja, blunka, kartojasi. Gyvenimas Upės akivaizdoje pradeda šlubčioti, sielos egzistavimo klausimas pradeda irti, trauktis, tolti, žodžiai apmiršta, esmė ištrūksta iš verbalinio kiauto ir tvyro atmosferoje. Tai – Upė. Ilgai vaikščiojusi po rasotas rytmečio pievas ir štai dabar sugrįžusi sušlapusiu ir žolėmis apkibusiu sijonu. Upė tokia teisinga, taip beprotiškai teisingai sutverta, sudėta be jokios klaidelės.

Priešingai nei Liepa. Liepoje tiek klaidų, tiek neatitikimų, matyt, Konstruktorius buvo pradedantysis. Ją taip neteisingai sudėjo. Nagų pirštų forma, ir ta ne tokia, kokios norėjo. Plaukai tiesūs ir lygūs, kai Liepai patinka garbanoti. Taip niekada ir nesusidėjo cheminio.

Neišdrįso. Niekada nedrįso būti tokia, kokia nori. O kai tenka kitam ištarti „ne“, Liepa pradeda dusti, priešingai nei Upė, kuri tai daro grakščiai ir lengvai, lyg būtų įgudusi žongliruoti porceliani52

niais puodeliais. Nieko neįskaudina ir niekam neleidžia skaudinti savęs. Upė gyvena paskutinį kartą ir jos daugiau niekada nesusitiks. Niekada. Liepa nori sulaikyti Upę, bet Upė tokia efemeriška, lyg jau būtų daugiau dvasia nei kūnas.

Jos būtis jau slenka į tą, kitą pusę. Upė darosi šviesi, perregima. Liepa trokšta ją sulaikyti, nori, kad priklausytų Upė tik jai, taptų jos ašimi, laivu, nuskendusiu joje. Ir niekada niekada neištrūktų.

Traukia Upę į save kaip priešmirtinį oro gurkšnį, švelniai ir godžiai traukia ją į save.

Sunku patikėti, kad Liepą ištiks mirtis.

Liepa tuo netiki. Ir staiga supranta, jog tai protas, žvelgdamas į visa ir matydamas visa ko suirimą, sako, kad ji mirs, o Liepa tiki, kad gyvens amžinai. Liepai šešiasdešimt penkeri ir ji negali pasenti. Nori, bet negali. Žili plaukai ir nė vienos raukšlės veide. Galvoja, kodėl taip atsitiko. Tiesiog tapo beviltiška sene jau būdama kokių trejų metų. Svajoja pasenti ir negali, senatvė ir vaikystė jos gyvenime pasikeitė vietomis. Į gyvenimą žvelgia liūdnomis seno pridaužto šuns akimis. Išmoko šypsotis ir būti maloni, nors jai visai nėra linksma. Netikrus jausmus demonstruoja nuolat, kad ir kaip bandytų save susekti, dažniausiai neatskiria tikrosios savęs nuo tos, dirbtinės. Jai sunku būti savimi, jaučia geismą tiražuoti anonimines žinutes, o būdama savimi – išgąstį ir sumišimą. Vis dar nori patikti kitiems žmonėms, nesupranta, kaip tai atsitinka, kažkaip išsprūsta ir pradeda suktis ant kito žmogaus ašies, visą savo buvimą pakloja kitam po kojomis. Jai šlykštu. Liepai šlykštu nuo savęs.

Sunku būti savimi ir sakyti tai, ką jauti.

Nėra jokios prasmės gyventi. Liepa tuštumą užpildo, bet ji vėl ir vėl atsinaujina kaip niekada neužgyjanti žaizda. Apima neviltis pagalvojus, jog su nė viena gyva būtybe šitoje žemėje taip ir neužmegs ryšio, nebus jokių princų, lapių, pelikanų ir gerųjų kusturicų. Ir kaip galėtų užmegzti ryšį, jei vienatvė tapo jos antrąja oda.

Kambariai, stotys, pievos, skersgatviai, miškai, tyrai, erkės jos nebebaugina. Niekas jos nebaugina, nei tamsa, nei žaibai.

Kitas žmogus šalia jai visai nėra būtinas.

Ir tas įprotis būti vienai yra giliai įaugęs į kraują nuo gimimo. Pasaulis, kuriame, jei kur ir pasitraukė Liepa gyventi, tai į save.

Kiti žmonės jai niekaip nėra reikalingi.

Net nebežino, ar tai siaubinga. Atrodo, Gotlandas, ir tiek. Ne, tai Upė, taip matanti Gotlandą.

Nykuma, fragmentas. Visi būties popieriai mūsų rankose: tarpai, skylės, prarajos, įplyšimai, rūkas, prietema, išblukę daiktai, laiko liudytojai, liekanos, dėmės.

Didžiojo Nieko parašas ant odos.

Susitikimas Kaip mus paliečia laikas, kaip švelniai glosto, kaip aistringai juvelyriškai glamonėja! Atkakliai tarsi upės vaga, išgraužianti olas, žymes paliekanti akmenyse. Vis gilesnes ir gilesnes žymes, o randai priešingai – tampa vis paviršutiniškesni, blunka, niaukiasi, darosi sunkiai įžiūrimi, nereikšmingi arba supiktybėja. Prisiminimai įgyja meninio kūrinio reljefus, net tie – patys negražiausi, patys brutaliausi tampa šviesūs, prasmingi, estetiški, o žmonės – pasenę, bejėgiai ir geri. Destruktyvi aistra juos jau būna apleidusi. Jie vieniši ir taip pat besiilgintys artumo, žmogiškos šilumos, lygiai taip pat – kaip tada, kai mes visi buvome karo belaisviai.

Liepa buvo baigusi mokyklą ir neįstojusi, dirbo mokykloje sarge, o Milda buvo metais už ją jaunesnė, mokėsi dvyliktoje klasėje, ateidavo pas Liepą vakarais išgerti arbatos, pasikalbėti. Mildą lydintis slaptas, ją persmelkiantis prisiminimas – kaip ji glamonėja Liepos krūtis mokyklos sargo kambarėlyje. Kokios šventos rojaus liepsnos ją degino, kaitino iš vidaus! Visą gyvenimą Mildą lydėjo to gaisro prisiminimas ir ji tik klausė, kodėl, kodėl, kodėl daugiau niekada to nepatyrė, o tarp klausimų gimė vaikai.

Milda ką tik buvo perskaičiusi knygą apie nepakeliamą būties lengvybę, iš kurios prisiminė tik vyro plaukus, kvepiančius moters tarpukoju, todėl tą mirksnį, kai skubėjo atidaryti Viktorijai durų, atkreipė dėmesį į eteryje skambančią dainą. „Killing Me Softly With His Song“.

Daina, kuri skambėjo eteryje, kai Viktorija atidarė Mildos namų duris po daugiau nei dvidešimties metų.

Milda rūko devinto aukšto balkone pas pažįstamą, ir – nori gyventi, ak, kaip nori

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

gyventi, bet skrydžio trauka tokia stipri, kad net apsvaigsta, išsigandusi skubiai užgesina cigaretę ir uždaro balkono duris. Taip byloja erosas.

Milda retai dažosi. Ruošdamasi į pasimatymą su Viktorija, sugriebė kosmetinę, kurioje mėtėsi išdžiūvęs akių tušas L’Oreal Paris, trumpučiai nudrožti akių pieštukai, pasenęs lūpdažis. Akys nukrypo į užrašą ant kosmetinės: „So many boys, so little time.“ Kartais Mildai atrodo, jog visas jos gyvenimas tėra vis gilesnės, vis brandesnės mirties liudijimas. Kažkur Milda perskaitė, kad žmogus nuo pat gimimo miršta, tik vieni miršta chroniškai, kiti ūmiai. Milda buvo prie tų chroncių.

Bet ne tai svarbiausia. Patys geriausi draugai, išmintingi žmonės Mildai sako, kad būtų atsargi, kad ją gali pasmerkti ir ji liks sužeista širdimi. Žmonės taip bijo būti sužeisti, palikti, nusivilti. Ilgai galvojo apie tuos mylimų žmonių gera linkinčius žodžius. Kai ką suprato ir klausia: ar Tu nori mirti nesuvarpyta širdimi?

Milda prisimena savo pirmagimę, kaip bėgo paskui ją, kaip saugojo nuo pavojų: „Atsargiai! Atsargiai!

Atsargiai!“ rėkė tarp namų, gatvėse, paplūdimiuose, ant laiptų. Tą saulėtą dieną, motinai isteriškai rėkiant „atsargiai“, ji, keturmetė, važiavo dviračiu. Sustojo, nulipo nuo dviračio ir, ramiai žiūrėdama tiesiai mamai į akis, pasakė: „Atsargiai neįdomu.“ Sėdo ant dviračio ir nuvažiavo į paslaptingą tik jai vienai žinomą pasaulį, šiapus palikdama savo amžiams nutilusią atsargią motiną.

Ar nori mirti tokia sveiku raudoniu trykštančia gyvenimo nesuvarpyta širdimi?

Milda ne. Trokšta, kad jos širdyje neliktų nė vienos sveikos vietos, ir tada, kai ateis metas iškeliauti, ten, kur plaka jos širdis, plaikstytųsi į debesis panašios atplaišėlės, kurias greitai išsklaidytų amžinybės vėjas.

Tai ir yra prasmė.

Tikėti gyvenimu iki paskutinio atodūsio.

Kristupas MAKSVYTIS

Liūdesio sonetas #1 Lapai praradę savo žalią kraują takui teikia žavesio lyg filmas nespalvotas takas nuklotas gražiausiu rigor mortynu pasaulyje takas į eliziejaus laukus ak kaip čeža lapai po padu Žvilgsnis į akinius nuo saulės Į tavo vakaro suknelę Į tavo šviesią galvą po tamsia kepure Čir vir vir jau nebėra onomatopėjos nyksta iš miškų šalta liko tik vėjas rudens naktyje ir ne tik naktyje viskas taip išaiškėja filmas sulėtėja vaizdas katarsiškas ak kaip čeža lapai po padu

Liūdesio sonetas #2 Diena nyksta kartu su lapais vėlei ir tu iš vasariško sapno atsikėlei ir pasklido po tavo kambarį muzika iš nu pogody ir supratai kad jau nebe vasara jau palengva skleidžiasi nebūties žiedai anava tavo dievas eina nuo tavęs lėtai traukiasi savianalizei Nebepamatysi bangų mūšos Nebenueisi į Eliziejaus sodus Nebe eros Bet ak mieloji kiek tu prarandi kai eini per lauką nematydama gėlių šiaip gal ir nueisi kada į Eliziejaus sodus bet čia tokia metafora tu pažiūrėk kiek čia rugiagėlių nusišypsok dar ne žiema philia

Liūdesio sonetas #3 Tarpas tarp šviesos ir tamsos tarpas tarp tada ir dabar vakaras prasidėjo ir žemė desperatiškai bando slėptis kol dar būtis nevirto nebūtim Nebematau aš nieko Bet, Teiresijau, tu matai viską Bet mano krūtys tuoj išdžius Svyravimas taro bakcho ir febo tarp helijo ir chaoso aš bandau susimerkti kad neapakčiau palauk jei aš kada nors pasakysiu sustok akimirka žavinga pakask mane po lapais ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Liūdesio sonetas #4 Krištolo varpeliai tilindžiuoja parke moiros sėdi naikinanti tamsa plečiasi sulig kiekviena diena tuoj pasaulis atrodys kaip Sin City o krikščionys toliau sėdi iš vienos lūpų išpažintis sunkiasi lyg sultys iš rudens obuolių „Atgailauk“ klykia gotiški skliautai „Užsimerk“ tyliai sušnabžda frontonas O eklektiniai pastatai tik nebyliai žiūri Kur gali būt geriau šaltą rudens dieną nei kapinių žemėj derlingoj kai visas pasaulis juodais dažais uždažytas iš žemės į žemę į dangų į žemę į vandenį ratas nuolat sukasi perpetualiai sukasi pašventintoje naktyje

Liūdesio sonetas #5 du rudenys už vieno kainą Baltas kiek drėgnas popieriaus lapas nuskrido rudenio vėjo nešamas tas lapas apsireiškė man kaip Jonui šalia manęs kažkokie vaikigaliai padegė krūmą nedrįstu ginčytis su apvaizda ateities dievo Šios dienos tik auksui prilygsta Nerasi jo negryno ir negeltono Gera rudenį Parkas likę leisgyviai lapai bešiurena liko tik pusė parko pusė tavęs rudeniškoji pusė eik balkšvas laike per nulūžusį medį krisk į Letą paslysk taip geriau

Artūro Valionio nuotr.

54

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Vaikystės žaislai mėtosi po rudens lapais Papasakok man apie juos Jei tavęs audra nenusinešė Sužaibavo bet nelijo keista kažin kur tas lapas nuskrido greičiausiai sudegė arba suiro bet nieko aš rasiu kitą paliksiu šitą pasenusį laiką aš nebe mažvaikis kad žaisčiau taip su gyvenimu Genesy pirmi žodžiai Tik nieks jų neprisimena Buvo: Tebūnie užmarštis

Myliu Donelaitį Bent jau pakenčiu Donelaitį Nesuprantu Wittgenstein

Tai video apie katę Kuri žiūri į save veidrody at 00:19 bando veidrodį palaižyt at 00:39 šoka į save ir puola at 02:15 jai atsibosta Ir ji turbūt suvokia, kad Ten ji pati Bet aš to nežinau Nes ten video ir baigiasi

1919

Veidai, slystantys iš vaizdo palengva Alkoholis ryja laiką Laikas ryja alkoholį

kino teatre

Tame filme vaizduojamas Žmogus, žiūrintis Video apie žmogų Kino teatre žiūrintį filmą Ir tas filmas nesibaigia O kai jis baigiasi Titruose yra tik vienas vardas

Pirmyn

Hegel Fukuyama

Nuotrupos

Menas yra mano tik tada Kai nenaudoju aliuzijų tekstinių kontekstinių subtekstinių interneto

Virpesiai švytuoklė

atgal

nors jis nesibaigia Išsitrauk savo Macbook Pro Jaunas kūrėjau bedarbi belaisvi sūnau Ir pagooglink „Cat named Meta“

Augu kaip malkos Dėviu marškinėlius su katės atvaizdu Ironiškai Rašau eilėraštį mėlynu tušinuku Gautu jaunųjų filologų konkurso metu

kristupas maksvytis Seneka Goethe

Ir

atgal

pirmyn

O tada, kai filmas Prasideda iš naujo

Oscillate

Pažiūrėk filmą, kuriame Rodomas kino teatras Kino teatre rodomas filmas Apie žmogų, žiūrintį filmą

ir

Mute Nieko nesakyk Viskas užrašyta Tavo akyse Draugai dega Betliejus dega Holokausto vaizdai Ravensbrück

An der schonen blauen Donau Op 314

Užklijuok burną Kad nieko negirdėčiau Būtų laimėję kiti Dar būtum čia

G Em C D

► 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Blitzkrieg Kaip fotoaparato Blicas

Andai

Būtų lietus stipresnis Danijoj Būtum čia Lašai Laša

Andai lyg pasišiaušusi plaukus Stilingai kaip pankų ševeliūros Bėgo per laukus išgama saulė _____________ pasauly

Drop Laš

Antai lyg centas Pamestas baloj po euro Liūlo mėnulis plokščiu Veidasnukiu kalnuos

Drip

Laš laša

Tą kartą, kai tu man Pagaliau paduosi ranką Ir aš ją paspausiu Aš verksiu Ne tik dėl tavęs Bet dėl visų mūsų

Gerai kad bent ne hologramos Mėnulis senas bet bent jau tikras Dėl saulės nežinau Kaip Stalinas mūs širdyse rusena Galbūt

eFoto nuotr.

Papasakok man apie save Gerai. „Mano gyvenimas“ vakarietišku tvosku prasmirdo Visi šeši vėjai jį čia atnešė French fries aliejaus gaiva Kepta višta iš plastiko Naftos parfumerija iš Meksikos įlankos Suviauksėjau aš kaip: a) šunelis išspirtas į lietų b) sūnelis, negavęs tėvo vietos c) durnelis spiritą geriąs, kietas Esu XXI a. žiaurumo apraiška Žvelk kaip izoliuoju žmogų {(([žmogus]))} (kiti žmonės) Cha! Dievas nemirė Tai Aš 56

tfu, kapitalizmo kiaulės number of winds symbolises an oversaturation of today‘s media Ironizuojama. Šiaip jau nemalonūs kvapai vadinami maloniais epitetais. Išskyrus vištą. Kaži kodėl? pasirinkimo laisvė-- pati madingiausia XXI a. laisvė

tobulas, klasikinis silabotoninis eilėdaros priminimas. Meniška.

moralės nėra. Tralialialialia.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Petites madeleines

Ir išnyksiu iš istorijos Aš netikiu Jaspersu Nuo tada, kai mane pakas Vakaro danguj Pasauly gal vėl sušvis raudonos žvaigždės Žalia spalva gal vėl virs žole Po Žeme gal vėl apsigyvens Plutonas Virš velėnos gal vėl ateis Sun Tzu karta

Geriu kolą Ir prisimenu prikolą :D Štai odaliska siaučia Maža mirtis po didelės mirties Ir atvirkščiai Iš ten atkanka mano infanta Manoji eunuchė Manoji Simone <...> Viena ausim nugirstu Kaip kaimynas van Gogh pasibeldžia Kviečia pasisvečiuoti sode Kviečia išsikepti šašlykų Manoji prostitutė Žvelk! Tolumoj jau matos molas Ir čia nesibaigia prikolas Stovi švyturys raštuotas Skraido ten vėžlys sparnuotas Nusirūkėt jūs visi Ir maži, ir dideli

Vytautas circa 1922 Grąžinkit litą Grąžink man, Keraitiene, skolą Dykumoj litu neatsigaivinsi Tai gal jums žvėreliai labiau patinka? … …

Taip Ypač stumbras

Viso gero Aš mirsiu Ir niekas manęs neprisimins Aš mirsiu

šiugždu šiugždu

kaukšt

Eik miegot, jau vėlu Palauk dar, gi skaitau Kai aš būsiu savo earthy tomb Gal 0101001 – ir taip toliau Gal žmonės bus daržovės, o gal atvirkščiai Gal pasaulis pagaliau pamatys desolation row Gal pasaulis ims passwordais šnekėt Gal kompiuteriai Na, eik miegot blet!

Leisk filmą baigt žiūrėt!

Bet juk aš dar gyvas – valgau myžu myliu Šaipausi iš visko, ką tik matau Rašau apie gilias naktis, raudoną rožę Ir žalią ugnį, kuri visus užgožia Ir žiūriu youtube per dienas Ir nenuvertinkit dabartinės popkultūros, jūs, supisti snobai Ir sėdžiu aš autobuse kaip Kerouac kiekvieną dieną Ir rašau tūkstančius romanų kaip Onorė Ir kaip nacistai Lebensraumo ieškau Ir kaip futuros Kazys siaučiu tarpukariu Ir kaip verkianti Akhmatova kambary sriūbauju Ir kaip aš – Schopenhauer – gyvenu vienas AŠ GYVAS Bet neilgam Visai mane greitai pamirš Ir aš save greitai pamiršiu Kai miršti – niekas nesvarbu Todėl viskas gerai Nieko nepadarysi Tolumoje pasigirsta radijo šnypštimas Kuris palengva išnyksta. Sukukuoja gegutė.

Ausyse gaudžia. Naujojo Orleano laidotuvių procesijos muzikos garsai in reverse.

The End

57

TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Nuo gintarinio ver iki tautinio kostiu

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicija: Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas, bažnytiniai drabužiai, delmonų kolekcija. XIX a. pabaiga – XX a.

58

TAUTINIO KOSTIUMO METAI

rpstuko smagračio umo

Lietuvininkės prie savo namo. Motina – su tradiciniais krašto drabužiais, dukra – su tautiniu kostiumu. XX a. pradžia.

Tarptautinę muziejų dieną – gegužės 18-ąją Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2) atidaryta nauja ekspozicija „Nuo gintarinio verpstuko smagračio iki tautinio kostiumo“, skirta Tautinio kostiumo metams.

Ją apžiūrėti muziejus kviečia iki gruodžio pabaigos. ►

pradžia.

Kuršių verpstukų smagračiai: molinis, smiltainio (dalis) ir gintarinis. Smiltainio akmens smagratis – iš Birutės kalno senovinės gyvenvietės (Palanga), gintarinio radimo vieta nežinoma, molinis – iš Laistų piliakalnio gyvenvietės teritorijos (Klaipėdos raj. Dovilų apyl.). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksponatai.

59

TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Lietuvė šventadieniniais drabužiais, užsigaubusi drobulę. Leidėjas R.Minzloffas. Tilžė, apie 1895 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksponatas.

Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Kaip rengėsi lietuvininkai ◄ Tautinio kostiumo samprata gimė XIX a. pabaigoje kartu su išsivaduojamuoju judėjimu ir Lietuviškų vakarų idėja. Tilžės lietuvių giedotojų ir „Birutės“ draugijos, kuriose veikė lietuvių chorai, ėmė rūpintis, kad dainininkai rengtųsi lietuviškai. Choristės pačios ėmėsi kurti tautinius rūbus pagal savo senelių pasakojimus, pamokymus ir skryniose dar išlikusius senus drabužius. Vydūnas siekė nustatyti lietuvių istorinių drabužių raidą, juos panaudojo savo veikalų pastatymuose, demonstravo „gyvuosiuose paveiksluose“. Jam talkinusi Marta Raišukytė būrė moteris austi tauti60

Rusniškė B.Kasiulytė-Servienė, apsigobusi XIX a. drobule, kurią išsaugojo ir jai perdavė tėvelio mama Urtė Naujokaitė-Kasiulienė.

XX a. drobulė buvo naudojama kaip staltiesė.

nius drabužius ir juostas. Tautinio kostiumo idėja, užgimusi Mažojoje Lietuvoje, po visą Lietuvą kartu išplatino ir čia buvusias madingas juodas liemenes, dažniausiai suvarstomas raišteliais.

2017-uosius Lietuvoje paskelbus Tautinio kostiumo metais, kilo didelis susidomėjimas etnografinių regionų tautiniais drabužiais. Šiandieną kuriant tautinius drabužius siekiama atsigręžti į kiekvieno regiono istorinius drabužius. Mažosios Lietuvos etnografinė apranga, aksesuarai ir papuošalai yra saviti, tačiau jų mažiausiai išlikę palyginti su kitais regionais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, minėdamas Tautinio kostiumo metus, parengė naują ekspoziciją „Nuo gintarinio verpstuko smagračio iki tautinio kostiumo“. Lankytojams pristatomi lietuvininkų išeiginiai, religinių apeigų, darbo drabužiai ir aksesuarų kolekcija. Ekspo-

zicijoje galima susipažinti ir su aprangos gamybos ištakomis, sužinoti, kada krašto gyventojai išmoko pasigaminti drabužius, iš kokių siūlų juos audė, kokias spalvas mėgo.

Seniausius verpimo prietaisus – verpstukus Lietuvos pajūryje gyvenę prokuršiai ir kuršiai naudojo nuo priešistorinių laikų iki pat verpimo ratelio atsiradimo XVIII a. Verpstukas buvo sudarytas iš apvalaus medinio kotelio siūlams vynioti ir ant galo užmauto smagračio. Seniausi smagračiai pagaminti iš molio. Archeologų rasti gintariniai – turtingo kapo požymis. Iš smiltainio akmens pagamintus mėgta puošti įrėžtais ornamentais. Laidojant verpstukai, kaip papildoma įkapė, buvo dedami virš moters arba mergaitės galvos.

Kuršiai paliko ir neįmintų mįslių: kodėl į kapą dėtas miniatiūrinis vilnonių siūlų kamuoliukas?..

TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Mažosios Lietuvos drobulė Kokia gi lietuvininkų kostiumo detalė labiausiai traukė svetimtaučių dėmesį XIX amžiuje? Kas šiandieną galėtų būti geriausiai Mažąją Lietuvą reprezentuojančiu lietuvininkės kostiumo atributu?

Galbūt tai drobulė – ilga balta lininė drobė su išsiuvinėta juosta – perdrobuliu, kurią merginos ir moterys dėvėjo apsisiautusios pečius ir nugarą. Pasak vokiečių filologo, folkloristo Georgo Heinricho Nesselmanno, būtent drobulė yra tikrasis nacionalinis lietuvių moterų drabužis.

Drobulės istoriniuose šaltiniuose minimos nuo XVII a., tačiau būtent XIX a. jos tapo visų, besidominčių lietuvininkių apranga, susižavėjimo objektu.

Anot etnografo Carlo Cappellerio, lietuvininkės, vasarą eidamos į bažnyčią, ant marškinių aplink pečius turėjo labai puikią ploną „skotertę“, kuri bu-

– tai balta užmetama moteriška skara, lietuvininkų naudota ir kaip staltiesė ar lovatiesė. Toks praktiškas drobulės panaudojimas galbūt ir pasmerkė šį balčiausios ir ploniausios drobės apdarą sunykimui. Tikru stebuklu galima vadinti rusniškės Birutės KasiulytėsServienės namuose išsaugotą XIX a.

Mažosios Lietuvos drobulę. Šį vertingą eksponatą galima pamatyti naujoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicijoje.

Svarbiausias lūkestis Svarbiausias naujos ekspozicijos lūkestis – kad kiekvienas lankytojas pajustų ir suprastų, kokią svarbą istorijos tėkmėje lietuvininkams turėjo drabužiai, vertę aikčioti iš nuostabos atvykėlius bei padėję išsaugoti lietuviškumą.

Puošni rankų darbo apranga ir aksesuarai visuomet išskirdavo darbščias lietuvininkes iš svetimtaučių. ►

Mažosios Lietuvos etnografinė apranga, aksesuarai ir papuošalai yra saviti, tačiau jų mažiausiai išlikę palyginti su kitais regionais. vusi „taip balta, kaip sniegas“. Vokiečių istorikas, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas Albertas Zweckas lietuvininkių drobules – įvairiais raštais meistriškai išsiuvinėtus puikius lininius užsupalus – paminėjo kaip „akiai žavų reginį“ ir savo tekstą iliustravo Tilžės fotografo Roberto Minzloffo apsisiautusios drobule senos moters fotografija. Drobulės puikuojasi ir tautosakininko, etnografo Eduardo Gizevijaus, Karališkojo Berlyno teatro dekoratoriaus ir kostiumų specialisto Alberto Kretschmerio piešiniuose. Tačiau muziejų rinkiniuose išliko tik pavieniai perdrobuliai. Pagal dvarininko, kultūrininko, visuomenininko bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjo Hugo Scheu sudarytą kolekcijos aprašą, saugomą Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, drobulė

„Žvejytės“ drabužiai. XX a. pirmoji pusė. Vilnonės gaubiamosios skaros „kuskos“ savininkė – Eugenija Narvilaitė-Rimkienė, gimusi 1919 m. Melnragėje.

61

TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Segė, gauta dovanų iš motinos 18-ojo gimtadienio proga. Savininkė – Eugenija Narvilaitė-Rimkienė, gimusi 1919 m.

Melnragėje.

◄ Kristijono Donelaičio epochoje didžiuotasi lietuviškosiomis marginėmis, o Ievos Simonaitytės amžininkės siuvinėjo delmonus, svajojo apie juodo šilko prijuostes ir „lietuviškaisiais“ vadino „kedelius“ – pagal vokišką madą pasiūtus sijonus.

Ypač svarbus lietuvininkei buvo įžegnotosios statusas, kurį žymėjo supintos ir aplink galvą vainiku sudėtos kasos su juodo aksomo kaspinėliu. Įžegnotuvėms skirti drabužiai lietuvininkėms buvo pamaldumo, tapatumo ir didžiavimosi savo lietuviškomis šaknimis simbolis.

Lietuvininkės mėgo tik santūrias puošmenas. Jos turėjo net po keletą segių. Šiandieną tautinio kostiumo pagrindas – tam tikro regiono kaimo žmonių istoriniai drabužiai. Mažosios Lietuvos regionas išsiskiria istorinių drabužių savitumu. Be ūkininkų / laukininkų išeiginės aprangos, savita yra žvejų apranga. Ji pasižymi dides-

niu spalvingumu. „Žvejytės“ ypač mėgo ir delmonus, kuriuos dažniau vadino „krepšiais“, „tašėmis“.

XX a. pradžioje Klaipėdos krašte ir kaimo merginos puošėsi naujoviškai, pagal „berlynietišką“ madą pasiūtais drabužiais. Įvairiausias parodos „Nuo gintarinio verpstuko smagračio iki tautinio kostiumo“ eksponatų istorijas, ko nepamato muziejaus lankytojai, per atidarymą pasakojo Anna Gelžytė-Juzaitienė iš Klišių kaimo, B.Kasiulytė-Servienė iš Rusnės ir klaipėdietė Eugenija Rimkutė-Seselskienė, kurių dėka nauja ekspozicija pasipildė eksponatais. Paskaitą „Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas“ skaitė dvi lektorės: etnologė dr. A.Kavaliauskienė pristatė XVIII–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kostiumą, o etnografė Indrė Skablauskaitė – H.Scheu sukauptą lietuvininkų drabužių kolekciją, saugomą Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicijoje – klaipėdiškių drabužiai, pasiūti pagal „berlynietišką“ madą. XX a. pradžia.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

62

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8