Durys 2017 07

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 LIEPA / Nr. 7(43)

:]OXR˗ʑQW 1 L 22:00 ^IT 3TIQXʙLW[ <MI\ZW IQSˏ\ʙ

,˩QIbW WZI\WZQRI

8)5):17 /1-;5ʘ; 3WUXWbQ\WZQ][ 2WVI[ 2]ZS˗VI[ ,QZQOMV\I[ >TILQUQZI[ 3WV[\IV\QVW^I[ 3I]VW UQM[\W [QUNWVQVQ[ WZSM[\ZI[ +PWZI[ Ê*ZM^Q[º ,W^QTʙ 3IbIVIQ\ʙ [WXZIVI[ )VLZQ][ *IZ\S][ \MVWZI[ :WSI[ ;XITQV[SI[ JIZQ\WVI[ )]ZMTQRI ,W^aLIQ\QMVʙ UMKW[WXZIVI[ 5aSWTI[ *IbIZI[ JW[QVʙ OQ\IZI 5W\QMR][ *IbIZI[ STI^QˏQVQIQ /MLQUQVI[ *IbIZI[ U]ˏIUQMRQ 3ʛ[\]\Q[ >IQOQVQ[ [IS[WNWVI[ 5QVLI]OI[ >ILWSTQ[ \ZQUQ\I[ :MVOQVa[ VMUWSIUI[

:]OXR˗ʑQW 3 QZ 4 L 20:00 ^IT 8ITIVOW[ SWVKMZ\˟ [ITʙ :]OOMZW 4MWVKI^ITTW

7XMZI

PAJACAI

:M˩Q[QMZʙ ,ITQI 1JMTPI]X\IQ\ʙ ,QZQOMV\IQ" <WUI[ )UJZWbIQ\Q[ 5IZ\aVI[ ;\IˏS][ 3W[\Q]U˟ LIQTQVQVSI[ 2]WbI[ ;\I\SM^QʑQ][ ;KMVWOZINI[ ,QKS *QZL *QTQM\IQ" <QKSM\5IZSM\

:]OXR˗ʑQW 11 L 20:00 ^IT 8ITIVOW[ SWVKMZ\˟ [ITʙ

3):5-6

ˎWSQW [XMS\ISTQ[

XIOIT : ˎʑMLZQVW Ê3IZUMV [Q]Q\ʉº ,QZQOMV\I[ 5WLM[\I[ 8Q\ZʙVI[ +PWZMWOZINʙ )]ˏZI 3ZI[I][SIQ\ʙ 4QM\]^W[ SIUMZQVQ[ WZSM[\ZI[ 3>5< JITM\I[ 5]ˏIU˟R˟ IV[IUJTQ[ Ê/Q]V\MZ 8MZK][[QWV¹ *QTQM\IQ" <QKSM\5IZSM\

:]OXR˗ʑQW 12 L 20:00 ^IT

3TIQXʙLW[ TIQSZWL˩Q˟ U]bQMRI][ SQMUMTQ[

:]OXR˗ʑQW 13 L 20:00 ^IT

6QLW[ S]T\˗ZW[ QZ \]ZQbUW KMV\ZI[ Ê)OQTI¹

1;8)61ˎ3721 ;):;=-4) 5]bQSQVQ[ [XMS\ISTQ[

:M˩Q[QMZQ][ >TILQUQZI[ 8Z]LVQSW^I[ 3>5< [WTQ[\IQ WZSM[\ZW OZ]Xʙ *QTQM\IQ" <QSM\I

:]OXR˗ʑQW 13 L 12:00 ^IT

3TIQXʙLW[ ^IT[\aJQVQ[ U]bQSQVQ[ \MI\ZI[

:-.7:5)+12)1 · 3WVKMZ\I[

,QZQOMV\I[ )Z\˗ZI[ ,IUJZI][SI[ ;WTQ[\I[ 4Q]LI[ 5QSITI][SI[ JW[I[ >IT[\aJQVQ[ KPWZI[ Ê>QTVQ][¹ :MVOQVa[ VMUWSIUI[

:]OXR˗ʑQW L 19:00 ^IT 3TIQXʙLW[ LZIUW[ \MI\ZI[

>174-<7; =:5)67;

1: 34)18ʘ,7; >)4;<A*1617 5=B131617 <-)<:7 7:3-;<:7 376+-:<); ,QZQOMV\I[ >TILQUQZI[ 8WVSQVI[ *QTQM\IQ" <QSM\I

:]OXR˗ʑQW 19 L 19:00 ^IT

3TIQXʙLW[ ^IT[\aJQVQ[ U]bQSQVQ[ \MI\ZI[

/)4) 376+-:<);

,QZQOMV\IQ" ;\I[a[ ,WUIZSI[ <WUI[ )UJZWbIQ\Q[ ,UQ\ZQR][ BTW\VQSI[ >QZOQTQR][ 6WZMQSI >TILQUQZI[ 8Z]LVQSW^I[ >a\I]\I[ 2]WbIXIQ\Q[ 6QLI /ZQOITI^QʑQ˗\ʙ 2)> ,MQ^QLI[ 6WZ^QTI[ -LU]VLI[ 3]ʑQV[SI[ \MI\ZW [WTQ[\IQ KPWZI[ WZSM[\ZI[ *QTQM\IQ" <QSM\I

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 liepa / Nr. 7(43) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Festivalis „TheATRIUM“: šiuolaikinio teatro ieškojimų atodangos

4

MUZIKA Agnė JANUŠAITĖ. Augantis, besiformuojantis Klaipėdos kariliono festivalis

12

Daiva KŠANIENĖ. Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (5)

16

TRADICIJOS Algirdas ŠUMSKIS. Žvilgsnis į dainų švenčių paveldą, nūdieną ir perspektyvą

20

KULTŪROS MARŠRUTAIS Loreta NARVILAITĖ. Gastrolių Šveicarijoje įspūdžiai

25

Karolina ETNERYTĖ, Giedrė ŠILBAJORIENĖ, Miglė MOSĖNIENĖ. Koncertinės Klaipėdos chorų vasaros kelionės

28

DAILĖ Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Kūno slėpiniai: tarp gyvenimo ir erotikos

31

VEIDRODIS Adomas ZUBĖ. Baroti galerijai – 25-eri: atrodė, kad išgyventi tiek metų – nerealu

35

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Apie skirtingus krantus ir tas pačias pajautas

40

KINAS Aivaras DOČKUS. „Karas už beždžionių planetą“ – humanizmo rauda revoliucinių efektų eroje

46

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Pokalbis su Valdžia

50

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

51

Dramaturgijos konkursas

55

Domas LINKEVIČIUS. Eilėraščiai

56

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Eglė POŠKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

57

IŠLEISTA PAJŪRYJE Kęstutis SUBAČIUS. Nenustebkite – vėl „Dorė“

61 3

TEATRAS

Festivalis „The

šiuolaikinio teatro ieš Birželio 1–25 dienomis uostamiestyje vyko pirmasis tarptautinis teatrų festivalis „TheATRIUM“, surengtas Klaipėdos dramos teatro. Uostamiesčio publikai pristatyta 11 lietuvių ir užsienio spektaklių bei du teatralizuoti – atidarymo ir uždarymo – koncertai. Apie pirmąjį festivalį kalbėjosi teatrologės Jūratė Grigaitienė, Gitana Gugevičiūtė, Virginija Rimkaitė, savo įžvalgas išsakė kultūros apžvalgininkė, literatūrologė Sondra Simanaitienė.

Teisė ir pareiga

„Sutari“ (Lenkija) teatralizuotas koncertas Klaipėdos dramos teatre.

„Arbūzas“ (grupė „Sutari“, Lenkija).

4

J.G. Pirmasis festivalis „TheATRIUM“ įvyko, todėl norisi detaliau aptarti ne tiek atskirus spektaklius, kiek pasikalbėti apie festivalio formatą / visumą. Ar šiandien jau galime daryti kažkokius apibendrinimus, įžvelgti tam tikras tendencijas, problemas, tematinį lauką? Ar festivalis reikalingas Klaipėdai ir kaip jis atrodo bendrame Lietuvos kontekste?

S.S. Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, tai ironiškas klausimas – kokie „protinguoliai“ buvo nusprendę, kad Klaipėdai nereikia teatro festivalio? Absurdas galvoti, kad visi turi važiuoti į Vilnių. Festivalis Klaipėdoje vienareikšmiškai yra būtinas ir tai parodė žiūrovų antplūdis, diskusijos mažose grupelėse po spektaklių ir visą mėnesį miestą gaubusi teatro žmonių jėga.

Teatro menas akumuliuoja pasaulio aktualijas ir kuria bendruomenei simbolines vizualizacijas, į kurias Klaipėdos miestas, kaip turintis seniausias teatrines tradicijas Lietuvoje, turi teisę ir, dar stipriau pasakyčiau, – pareigą.

G.G. Ilgai Klaipėda turėjo tik tarptautinį gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“, „Muzikinį rugpjūtį pajūryje“, interdisciplinaraus pobūdžio festivalį „Plartforma“, lėlių teatrų ir jauno teatro festivalius, o štai dramos scena tarptautinio (ir Lietuvos) konteksto plačiau nereprezentavo. Supran-

TEATRAS

TheATRIUM“:

škojimų atodangos

„Apokalipsė“ (rež. M.Borczuchas, „Nowy teatr“, Lenkija).

tama, festivalį organizuoti – rimtas iššūkis, gal todėl „TheATRIUM“ organizatoriai, nusivylę Lietuvos kultūros tarybos sprendimu neskirti festivaliui finansavimo, ne kartą pabrėžė, kad šis renginys – pirmasis tarptautinis teatrų festivalis, organizuotas išskirtinai vieno miesto pastangomis ir lėšomis (Klaipėdos dramos teatro, Klaipėdos miesto savivaldybės, privačių rėmėjų).

Tai istorinė netiesa: pirmasis tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ taip pat buvo organizuotas vieno miesto (OKT ir Vilniaus miesto savivaldybės) lėšomis.

Savo garsinį signalą „Sirenos“ šiemet transliuos jau 14-ąjį kartą, tad akivaizdu, kad anuometės ambicijos buvo pagrįstos.

Tikiu, kad taip bus ir „TheATRIUM“ atveju. Na, o šiuokart kalbėti apie kokią nors aiškesnę pirmojo klaipėdietiško dramos teatro festivalio filosofiją, koncepciją, paties festivalio „kitoniškumą“ nesiryžčiau.

Rengėjai nedeklaravo jokių pompastiškų idėjų, neskelbė „revoliucijų“. Tikslą, be abejo, jie turėjo – kuo plačiau supažindinti Vakarų Lietuvos gyventojus su vertingiausiais šiuolaikinio teatro spektakliais.

Kadangi „vertingiausių“ spektaklių pasaulyje daug, tad, reikia manyti, peno ateities „TheATRIUM’ai“ nestokos.

Juoda nata J.G. Ar festivalio organizatoriai pasiekė užsibrėžtą tikslą ir supažindino uostamiesčio žiūrovus su vertingiausiais šiuolaikinio teatro spektakliais?

G.G. Norėdamas apibendrinti, pats turėtumei būti aplankęs bent 20 tarptautinių festivalių. Mano, kaip „festivalinės žiūrovės“,

patirtis kukli. Bet „TheATRIUM“ tarptautinė programa man patiko, praturtino, inspiravo naujus apmąstymus, atsakė į kai kuriuos klausimus, kylančius vertinant vieną ar kitą lietuvišką spektaklį.

J.G. Nežinau, ar buvo siekta sąmoningai, ar programa susidėliojo savaime, tačiau beveik visi spektakliai ir net jų pavadinimai paženklinti negatyvizmo, smurto, purvo spalva: „Didis blogis“, „Apokalipsė“, „Purvas“...

Kiekvienas spektaklis tarsi turėjo tęsinį, jie tarsi išplaukdavo vienas iš kito, papildydavo ar prieštaraudavo vienas kitam. Galbūt kiek pritrūko tematinės įvairovės, nes ir turinys, ir raiškos priemonės buvo panašios.

G.G. Buvo įdomu stebėti, kaip tomis pačiomis temomis žaidžia, kaip jas aktualizuoja skirtingas teatrines tradicijas puoselėjančių šalių teatrai. Akivaizdu, kad kalbame apie tą patį, kalbame kažkaip panašiai, susikalbame, bet nesame vienodi. ► 5

TEATRAS

◄ Skirtingai suprantame, priimame, įver-

tiname, akcentuojame. Tarkime, ne vienam žiūrovui prailgusi lenkų spektaklio „Apokalipsė“ pirmoji scena asmeniškai mane labai sutelkė – su didžiuliu malonumu titruose skaičiau maištingai deklaratyvų, aistringą, ekspresyvų tekstą, labai savotiškai koreliuojantį su minimalistine vaidyba, vidiniu vaidmens būviu, bet viso to niekaip nesiejau su vis dar labai plepia lietuviška scena. Kontekstualumas, intelektualumas, improvizacija, kritiškumas, vidinė kultūra, apsauganti nuo raiškos vulgarumo, – esminiai bruožai, dėl kurių „Apokalipsė“, drauge su latvių spektakliu „Stavangeris“ ir teatro „Nr.99“ iš Estijos spektakliu „Nr. 43 Purvas“ yra tarp manųjų favoritų.

S.S. Man didžiausią įspūdį turinio atžvilgiu paliko O.Koršunovo „Apvalytieji“, formos – bendras prancūzų ir „Padi Dapi Fish“ projektas „Shake That Devil!“ bei estų „Purvas“.

Sondra Simanaitienė: Festivalis Klaipėdoje vienareikšmiškai yra būtinas ir tai parodė žiūrovų antplūdis ir visą mėnesį miestą gaubusi teatro žmonių jėga.

G.G. Nemažai priekaištauta, kad festivalio scenoje buvo labai daug smurto, kad teatras turi žadinti viltį, o ne gramzdinti į neviltį. Taip, yra ir viltingas teatras, bet nebūtinai toks jis ir turi būti. Teatras – tai sudėtinga komunikacijos sistema, ir žiūrovų vaidmuo šiame komunikacijos procese toli gražu nėra pasyvus. Žiūrovai ne mažiau nei režisierius kuria spektaklį: jie renka informaciją, atmeta, dėlioja spektaklio ženklus, vienu metu identifikuojasi ir atsiriboja nuo konkrečios sceninės realybės.

Jei publika spektaklį „perskaito“ tik kaip eilinį „smurto atvejį“, gal tai kažką daugiau pasako ne apie teatrą, o apie pačią publiką?

Jei žiūrovai geidžia dvasiškai apsivalyti, nori pabūti su savimi, siekia nušvitimo, galbūt jiems derėtų praktikuoti meditaciją arba prisiminti kelią į bažnyčią?

S.S. Į klausimą, kokios natos festivalyje buvo daugiausia, atsakyti nesunku – juodos. Daugeliui juoda yra nepakeliama, nes 6

jų gyvenimas ir taip yra tamsus, o teatras turėtų atsverti į šviesiąją pusę. Tačiau šiuolaikinis teatras nelinksmina, jis tik dar labiau sutirština, kas jau ir taip yra gana klampu, kad būtume paskiepyti nuo karo, neapykantos ir išsigimimo.

Užsienio programa „Nr. 43 Purvas“, rež.

Ene Lissas Semperidas ir Tiitas Ojasoo, teatras „Nr.99“, Estija J.G. Labai svarbu, kaip teatras komunikuoja su žiūrovais. Man festivalio „vinis“ buvo spektaklis „Purvas“, kuriame aktoriai murkdosi specialiai iš Estijos atvežtame purve: trypia, drabstosi, klampoja, šliaužia, voliojasi, krenta „veidu į purvą“ ne tik metaforine, bet ir tikrąja tų žodžių prasme. Retsykiais nusiprausia arba apsipila vandeniu, kol galiausiai aktoriai išnaudoja visus tyro vandens resursus. Atsvara visam žmogiškųjų santykių „purvui“ – labai netikėta ir įdomi dramblių kaimenės scena, per kurią iškeliama bendruomenės idėja, atjaučianti ir apraudanti mirusį narį.

Gamta išliko natūrali, o žmonių santykiai iškreipti. Yra gėrio, šviesos ilgesys. Jei to nėra, tuomet teatre lieka tik nuoga diagnozė / konstatavimas. Bet aš ir pati žinau, kad visuomenė ir pasaulis sunkiai serga, todėl turėtų būti kažkoks idėjinis pagrindas,

nuo kurio atsispyrus galima pakilti virš pasaulio blogio ir purvo.

G.G. „Purvas“ – tai spektaklis-kelionė.

Labai kūniškas, fizinis, „gyvuliškas“ ir kartu poetiškas, socialus spektaklis, kuriame įvairiais rakursais demonstruojamas santykių purvas: moters ir vyro, bendruomenės ir religijos, motinos ir vaiko, individo ir visuomenės. Žmonės, kuriuos spektaklio pradžioje mes identifikuojame kaip skirtingus asmenis (skirtingai susišukavusius, apsirengusius skirtingų spalvų rūbais), pamažu tampa vienodai purvini, virsta vientisa purvo mase, organizmu, judančiu tuo pačiu ritmu, reaguojančiu į tuos pačius dažnius. Vis dėlto toji „banda“ dar prisimena, kas yra gailestis, ką reiškia gedėti.

S.S. „Purve“ panaudoti religinių apeigų motyvai. Spektaklyje religija pateikiama kaip santykiavimo per visus galus būdas, kurio vardas „Pagarbinkite mane“. Toks tiesmukas požiūris suponuoja dviprasmišką mintį: viena vertus, bažnytinių bendruomenių kritika teisėta, kita vertus, ji apima tik paviršinį religingumo sluoksnį. „Purvas“ balansuoja tarp metaforos ir realizmo ir atskleidžia purvo filosofiją iki galo, tačiau neatveria subtilesnių patirčių sluoksnių. „Stavangeris“ M.Krapivinos pjesės motyvais, rež.

Konstantinas Bogomolovas, Liepojos teatras, Latvija V.R. Tiek turinio, tiek raiškos atžvilgiu įdomiausias atrodė pagal M.Krapivinos

„Nr. 43 Purvas“ (rež. E.L.Semperidas ir T.Ojasoo, teatras „Nr.99“, Estija).

TEATRAS

„Stavangeris“ (rež. K.Bogomolovas, Liepojos teatras, Latvija).

pjesę sukurtas Liepojos teatro „Stavangeris“. Kupinas tamsaus, satyriško humoro, siurrealistinių situacijų (pavyzdžiui, Jana, Nikolajaus dukra, nukrito po traukiniu ir jai buvo nutraukta galva. Kūnas dar judėjo, o galva jau buvo mirusi. Tad Janą pavyko išgelbėti prisiuvus Nikolajaus motinos galvą. Močiutė, pasiaukodama dėl anūkės, išdaužė langą ir kaklu užkrito ant išdaužto stiklo šukių) spektaklis apgaulingai kuria vaizdą, tarsi vaizduojamasis pasaulis ir jo taisyklės, dėsniai, pokalbiai, įvykiai telpa ir galioja tik jiems – veikėjams už stiklo.

Tačiau ilgainiui tampa aišku, jog spektaklis yra mūsų moderniosios visuomenės iškreiptų, liguistų santykių, žmonių despo-

tizmo, silpnybių ir ribotumo atspindys.

J.G. „Stavangeryje“, kaip ir „Purve“, aktoriai yra už stiklinės sienos, suspausti, izoliuoti, tarsi atskirti nuo pasaulio arba įstrigę vartotojiškos visuomenės garde.

G.G. Man tai priminė TV realybės šou „Akvariumas“, kuriame visi dalyviai siekia kuo labiau apsinuoginti, pasiviešinti, pasidemonstruoti.

J.G. Spektaklyje paliesta daug skaudžių temų. O Dauno sindromu sergančio vaiko istorija privertė susimąstyti, sukeldama asociacijų su Vakarų civilizacijos degradacija, išsigimimu, neįgalumu. Daugelyje vietų juokinga, bet, kai pamąstai giliau, darosi baisu: gimsta nevisaverčiai vaikai,

Gitana Gugevičiūtė: Jei žiūrovai geidžia dvasiškai apsivalyti, nori pabūti su savimi, siekia nušvitimo, galbūt jiems derėtų praktikuoti meditaciją arba prisiminti kelią į bažnyčią? nėra santarvės šeimoje, nutrūkę ryšiai tarp tėvų ir vaikų, kai atžalos ne tik neprižiūri senų tėvų, bet negeba jų net pagarbiai palaidoti, ir kt.

V.R. Tai distopinis spektaklis, kurio vyksmo laikas galbūt dabar, galbūt netolimoje ateityje. Taigi yra dvejopos, į dabartį ir į ateitį orientuotos kritikos: viena vertus, kritikuojama nūdienos, kita vertus, – ateities, kuri bus, jei dabartyje nieko nekeisime, situacija. Nors spektaklio atlikimas estetiškas ir švarus, jis taikliai demaskuoja visuomenės purvą. „Apokalipsė“, rež.

Michałas Borczuchas, „Nowy teatr“, Lenkija G.G. Man patrauklus režisieriaus M.Borczucho požiūris į teatrą, į kūrybinį procesą teatre: individualus darbas su aktoriais, daug improvizacijos dirbant su tekstu, situacijomis, tema, bendro vardiklio paieška skirtingų meninių perspektyvų, požiūrių sankirtose. ► 7

TEATRAS

◄ Man patiko situacijų absurdas, tikslios mizanscenų jungtys, baigtinumo nuojauta, vienijanti tris pagrindinius spektaklio personažus, nuotaikų įvairovė ir dinamika.

J.G. Aktoriniai darbai labai įdomūs ir subtilūs. Skirtingi realiai gyvenusių žmonių (kino režisieriaus, žurnalistės ir fotografo) likimai ne disonuoja, o gražiai papildo vienas kitą.

Režisierius pateikė šiuolaikinės Europos diagnozę: pabėgėliai, karai, teroristai, musulmonai, įvairios socialinės įtampos. Realūs įvykiai ir žmonės susipina su menine išmone.

V.R. Spektaklyje iškeliama mintis, kad Europą pražudys mūsų pakantumas kitoniškumui, todėl turime būti pakantūs ne svetimiems, o saviems.

G.G. Pirminė tolerancijos kitam idėja išsigimė. Mes patys save supančiojome tolerancijos pančiais, todėl viešojoje erdvėje

„Shake that Devil!“ (idėjos aut. ir choreogr. A.Richardas, choreogr. A.Šeiko, Prancūzija ir Lietuva).

M.Ivaškevičiaus „Didis blogis“ (rež. A.Schillingas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

8

Jūratė Grigaitienė: Kiekvienas spektaklis tarsi turėjo tęsinį, jie tarsi išplaukdavo vienas iš kito, papildydavo ar prieštaraudavo vienas kitam. dėl įvairių priežasčių vis dažniau renkamės neutralią nuomonę, užuot išreikškę poziciją.

Sąlygiškai neutraliu personažu spektaklyje tampa fotografas Kevinas Carteris, kuris „įsispraudžia“ tarp dviejų oponentų – režisieriaus Pasolinio, „Europos saulėlydį“ reginčio unifikacijoje, minios bukume, ir žurnalistikos ikonos Fallaci, kuri pavojų siejo būtent su „kitu“. Galbūt Carterio nuostata yra arčiausiai tiesos, deja, jo paties neišgelbstinti – fotografas nusižudė.

J.G. Daug minčių sukėlė fotografo, mergaitės ir grifo scena ant kilimėlio pajūryje.

Fotografas kalba su mirštančia nuo išsekimo mergaite, padaro meninę jos nuotrauką, tačiau realiai tai mergaitei nepadeda ir ji galiausiai miršta.

G.G. Kodėl Carteris neišgelbėjo leisgyvės mergaitės? Jis – ne gelbėtojas. Jis – fotografas dokumentalistas. Fotografas, režisierius, dailininkas savo kūriniu problemų neišsprendžia, bet jų kūriniai gali tapti įrankiu keisti visuomenę.

V.R. Mane suintrigavo Piero (režisieriaus) ir Džiuzepės (benamio) pokalbio scena.

Besišnekėdami (režisierius atsitiktinai patenka į benamio teritoriją) jiedu nusiren-

TEATRAS

S.Kane „Apvalytieji“ (rež. O.Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras).

gia, pasikeičia rūbais, įeina, išeina, kalbasi (benamis sako ilgą monologą, kuriame tiesiog vardija draugų vardus ir ką jie padarė pastarąją valandą), vėl nusirengia, vėl pasikeičia drabužiais ir taip toliau. Klausimai migloti, atsakymai – taip pat. Tai labai postmoderni scena; naratyvas sulaužytas, dingusi tradiciniam teatrui būdinga logika ir priežastingumas.

G.G. Spektaklis tirštas ženklų, prasmių, tekstų, kontekstų, fragmentų. Būtų buvę gerokai sunkiau susiorientuoti jame, jei ne spektaklį palydintis aprašas... Tai taip primena virtualią erdvę, po kurią nardo žmonės, rankiodami informacines nuotrupas ir iš tų šiukšlių konstruodami „naująją realybę“.

S.S. „Stavangeris“, „Apokalipsė“, „Didis blogis“, „Apvalytieji“, „Purvas“ – penki gyvenimo Europoje vaizdiniai. Kurį bepasirinksite, reikės nemažai pastangų, kad pamatytumėte iškankintą, bet dar gyvą Europos veidą.

L.Donskis rašė: „Europą daug kartų gelbėjo jos naratyvinės galios. Mūsų naratyviniai gebėjimai tiesiogiai susiję su dviem pamatiniais žmogiškumo faktais ir paliudijimais – mirtingumu ir juoku“ („Didžioji Europa“).

Lietuviškoji programa J.G. Kaip atrodė lietuviškoji programa bendrame pirmojo tarptautinio festivalio „TheATRIUM“ kontekste? Kokios buvo jos stipriosios ir silpnosios pusės?

G.G. Kalbant apie lietuvišką teatrą, jis nepasirodė esantis nei Europos nuošalėje,

nei avangarde. Tiesiog „normalus“ teatras, jei taip galima sakyti. Tačiau kilo natūralus klausimas, kodėl A.Strindbergo „Tėvas“, o ne „No Theatre“ „Kaligula“? Kodėl Sarah Kane „Apvalytieji“, o ne Artūro Areimos „Apvalytieji“?.. Asmeniškai man būtų buvę įdomiau pamatyti kitokį, neinstitucinį Lietuvos teatrą, „pasimatyti“ ne su gerai žinomais Lietuvos scenos vardais, bet su jaunais režisieriais, eksperimentiniais jų darbais, gimstančiais nepriklausomose vaidybos aikštelėse. Suprantu, dažniausiai užsimezgę eksperimentai neįgauna pagreičio, netampa tęstiniais projektais, nesuburia teatro kolektyvo, gyvenančio pagal savus etinius-estetinius principus, kuriančio naują teatrinę kalbą. Ir vis dėlto lietuviška programa galėjo būti labiau apgalvota, labiau supažindinanti, praplečianti suvokimą apie Lietuvos teatrą, kuriame sukasi ne tik O.Koršunovas, D.Meškauskas ar M.Ivaškevičius. Be abejo, festivalio rengėjai vadovavosi savais atrankos kriterijais, tai savaime suprantama.

S.Kane „Apvalytieji“, rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras J.G. O.Koršunovo „Apvalytieji“ atrodė įdomus darbas tiek turinio, tiek formos požiūriu: iki skausmo atviras, režisūriškai suveržtas, neeklektiškas. Kai kas priekaištavo, kad vaidina jauni aktoriai, bet spektaklio koncepcija reikalauja itin galingo ne tik emocinio, bet ir fizinio pasirengimo.

Tik labai jaunas aktorius pajėgus ištverti tokį krūvį.

G.G. Aš šį spektaklį „įsivertinau“ ne festivalio, o paties O.Koršunovo, kuris jau seniai yra „pats sau kanonas“, kontekste.

Spektaklis atrodo tarsi „pavargęs“; jaunų aktorių, kuriais režisierius užpildo asketišką, universalią scenografiją, entuziazmas neįtikina, nors viskas tvarkinga, tikslu, argumentuota...

J.G. Man, atvirkščiai, veikianti „masė“ scenoje suteikė energijos, dinamikos ir vizualumo, kūrė ritminę partitūrą, gražiai papildydama pagrindinių veikėjų siužetinę liniją.

S.S. Apie „Apvalytuosius“ noriu pasakyti vieną, bet stiprų įspūdį: ten vaidina ne žmonės, o jų sielos. Kaip režisierius O.Koršunovas pasiekia tokį bekūniškumo lygį? Neįsivaizduoju. Tačiau jis įrodo pjesės autorės S.Kane teoremą – meilė yra aukščiausia esatis, egzistuojanti net ir pragare. Žiauru ir stipru, kankinamai nyku ir absurdiškai viltinga. „Shake that Devil!“, idėjos autorius ir choreografas Albanas Richardas (Prancūzija), choreografė Agnija Šeiko (Lietuva) G.G. „Shake that Devil!“ – tai atviras spektaklis, turintis aiškią dramaturgiją, bet prie jos „nepririšantis“, įdomiai išdėstytas erdvėje ir laike. Šio spektaklio scena tapo ne tik Teatro aikštė, bet ir visas Klaipėdos dramos teatras – jo salės, laiptų aikštelės, fojė. Ką, kokia tvarka reikia pamatyti, kaip suvokti tai, kas matoma, girdima ir tik pajaučiama, projekto kūrėjai nenurodė, tad kiekvienas žiūrovas rinkosi ► 9

TEATRAS

◄ savą maršrutą, sprendė, kiek šiame atvirame veiksme nori ir gali dalyvauti pats. Galėjai vaikštinėti po teatrą kaip po muziejų, kuriame eksponuojamos gyvos, vidinių demonų kamuojamos „skulptūros“, galėjai stebėti pagoniškus ritualus primenančius veiksmus didžiojoje salėje, prisijungti prie apeiginio šėlsmo aikštėje – kiekvienas galėjo tapti „nieko bendra neturinčiųjų bendrijos“ dalimi. Šiuolaikinio šokio spektakliuose seniai nebeieškau „grynojo šokio“, į juos man labai įdomu žiūrėti kokiu nors sociologiniu aspektu.

S.S. Šokio spektaklis „Shake that Devil!“ turi vertę ne tik kaip spektaklis, bet ir kaip bendruomeninė meno akcija. Prancūzų choreografas ir režisierius A.Richardas subūrė į komandą klaipėdiečius, gebančius sudėti sakinį kūnu, ir drauge su klaipėdiete choreografe A.Šeiko pastatė profesionaliai tikslią šiuolaikinės visuomenės piramidę, kurios smaigalyje – spontaniškas šėlsmas prieš laikrodžio rodyklę. Tiek šiame spektaklyje, tiek estų „Purve“ panaudoti religinių apeigų motyvai.

M.Ivaškevičius „Didis blogis“, rež. Arp adas Schillingas, LNDT G.G. Tai pavyzdys, kaip lengvai galima suprimityvinti aktualias ir opias problemas, kuriant scenoje vulgarų bordelį. Demonstratyviai atsainus žvilgsnis, vaidybos bejėgiškumas Ukrainos įvykius, Malaizijos lėktuvo katastrofos refleksijas, lietuvių ir rusų santykių įtampas paverčia kažkokia neetiška parodija.

Virginija Rimkaitė: Teatras atliepia tai, kas vyksta su pasauliu ir žmogumi be moralės, atjautos, Dievo.

J.G. Turbūt atsakymas slypi pačiame spektaklio pavadinime. Viltingai nuteikė pradžia ir šeimos pokalbis namelyje, primenančiame teatralų poilsinę „Žaldokynė“ Šventojoje. Vien aktoriaus Valentino Masalskio ir iš dalies, pavadinkime, ukrainietės „išsišokimai“, spektakliui prasidėjus žiūrovų salėje, ir jų emocingos / provokacinės kalbos buvo įdomios, įtikino. Šie tikrovės inkliuzai priminė forumo teatro principą, kai publika stabdo veiksmą ir bando keisti situaciją scenoje.

Tačiau simuliacija tikromis garsių aktorių pavardėmis ir asmenybėmis nepasitvirtino.

V.R. Spektaklis kalba apie blogį, esantį aplink mus ir mumyse. Teatras atliepia tai, kas vyksta su pasauliu ir žmogumi be moralės, atjautos, Dievo. Idėja gera, nes kiekviename iš mūsų tūno žvėris, galintis bet kada ištrūkti. Vis dėlto pasirinktos meninės priemonės, simboliai ar įvaizdžiai (kraujas, nuogumas, smurtas, pjaustomi arbūzai, pakaruokliai ir kt.), turėję žiūrovus šokiruoti ir sukrėsti, deja, virto komiškomis klišėmis ir štampais, netyčia skatindami piktdžiugiškai krizenti.

J.G. Atkreipiau dėmesį, kad ne tik spektaklyje „Didis blogis“, bet ir daugumoje kitų

G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras).

10

„The Tiger Lillies“ teatralizuotas koncertas Klaipėdos

užsienio spektaklių („Purvas“, „Apokalipsė“, „Stavangeris“ ir kt.) dramaturgija nebėra savarankiška, o gimsta ir auga kartu su teatru kolektyvinės kūrybos procese. Tekstai ir idėjos atsiranda, kinta, vystosi kuriant spektaklį ir yra tik stimulas aktorių improvizacijai skleistis. Vienintelis spektaklis „Tėvas“ buvo sukurtas klasikinės tradicinės pjesės pagrindu.

G.G. Nemanau, kad galime konstatuoti dramaturgo mirtį. Dramaturgas yra, vis dėlto jo vaidmuo keičiasi. Populiarėja kolektyvinė kūryba, „pjesės autorius“ užleidžia vietą spektaklio dramaturgo funkcijas atliekančiam asmeniui.

TEATRAS

dramos teatre.

Pastabos paraštėse V.R. Pabaigai dar norėtųsi grįžti prie matematikos: festivalio metu išvydome 11 pasirodymų, du iš jų – teatralizuoti koncertai, vienas muzikinis performansas ir vienas spektaklis su muzikiniais intarpais.

Kieno festivalis, to ir taisyklės, tad tai ne priekaištas, o tik savanaudiškas pasiūlymas – kituose festivaliuose (tikiu, kad jų bus) parodyti daugiau spektaklių. Kad ir ne tokių žinomų, įvertintų ir apdovanotų.

G.G. Muzikinė linija festivalyje buvo išties ryški. Du vakarai su lenkų ansambliu „Sutari“,

spektaklis „Pašaliniams draudžiama“, kuriame gyvai muzikuoja bliuzroko grupė „Kontrabanda“, juodojo kabareto grupė „The Tiger Lillies“... „Sutari“ atliekamos sutartinės, mano galva, būtų tinkamesnės folkloro festivaliui, o už „The Tiger Lillies“ dovaną festivalio organizatoriams esu dėkinga. Kaip ir už laiko prabangą, kurios kiti festivaliai nesuteikia – „TheATRIUM“ truko beveik mėnesį ir klaipėdiečiai žiūrovai neturėjo „aukoti“ dviejų ar trijų dienų vien teatrui. Na, ir kiti festivalio pliusai: „nepadoriai“ pigūs bilietai į aukščiausio meninio lygio spektaklius; įdomūs, gyvi Akvilės Melkūnaitės interviu su festivalio svečiais bei rengėjais žiniasklaidoje ir t. t.

A.Strindbergo „Tėvas“ (rež. M.Kimelė, Klaipėdos dramos teatras).

J.G. Sutinku, kad mėnesį besitęsiantis festivalis savo formatu labai patogus vietiniams žiūrovams. Tačiau nukenčia kituose miestuose gyvenantys teatro gerbėjai, teatro kritikai ir patys dalyviai. Jie neturi galimybės pabendrauti, pamatyti kolegų darbų. Susitraukia pati festivalio idėja.

S.S. Mirtingumo festivalyje buvo sočiai, o juokas, muzikos pjūklu pjaunantis nemirštantį norą būti kultūringu miestu, užbaigė festivalį viltimi, kad ir kitais metais vidinis teatro kambarys su viršutiniu apšvietimu vienam mėnesiui bus pavadintas ATRIUM. Parengė Jūratė GRIGAITIENĖ

Algirdo Kubaičio ir Kristijono Lučinsko / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

11

MUZIKA

Ilgiausia metų diena – vidurvasaris, daugelyje pasaulio kultūrų pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad vidurvasario naktis yra stebuklinga, jos metu galima apsivalyti, įgauti mistinių galių, taip pat šią dieną daug reikšmės įgyja amžinieji elementai – vanduo, ugnis, augalija... Be gražiausių senųjų papročių, simbolikos ir nūdienos Joninių šventės šurmulio, Klaipėdos miestas jau ketvirtus metus vasaros saulėgrįžą puošėsi varpų muzikos peizažais.

Augantis, b Klaipėdos ka

Agnė JANUŠAITĖ

Klaipėdos centrinio pašto bokšte įsikūręs karilionas šiandien yra vienas iš trijų Lietuvoje esančių tokio pobūdžio muzikos instrumentų, kurio skambesiu klaipėdiečiai jau gali gėrėtis net 30 metų. Kaip tik šiemet sulaukėme apvalios sukakties. Neabejotinai, tapęs miesto simboliu Klaipėdos karilionas (Centrinio pašto bokšte jis buvo sumontuotas 1987 m. ir tarnavo iki 2006 m., kai buvo pakeistas nauju) pamažu augina tradiciją kartą per metus suburti lietuvių ir užsienio šalių atlikėjus, kompozitorius ir melomanus į Klaipėdos kariliono festivalį.

Kaip ir anksčiau, šiemet ketvirtojo festivalio koncertų publika buvo kviečiama klausytis po atviru dangumi Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Puikus sprendimas ne tik klausytis kariliono gaudesio varstomų padangių, stebėti atlikėjus (koncertai transliuojami dideliame ekrane, todėl visi klausytojai gali matyti varpinėje grojančius atlikėjus), bet ir ilgiausią metų dieną praleisti lauke, pasimėgauti vasariška žaluma, jos gaivumu, kartu nugrimztant dangiško varpų skambesio atmosferoje.

12

„Vidudienio varpai“: O Rostovskaja, Klaipėdos brass kvintetas.

Ir nors oras birželio 24-ąją nelepino aukšta temperatūra, priešingai – didžiąją dienos dalį lijo, o saulė net trumpam nepaglostė šiluma, ištikimiausi klausytojai ir organizacinė komanda lydėjo visus keturis festivalio koncertus. O šie, naudojantis dienos ilgumu, vyko kas tris valandas: tądien ne laikrodžiams, bet karilionui mušant 12, 15, 18 ir 21 val., buvo skaičiuojamas ilgiausios dienos laikas.

Vidudienio varpai Festivalio pradžią paskelbė karilionininkė ir kompozitorė Olesia Rostovskaja (Rusija) koncertu „Vidudienio varpai“. Pasirodymo pradžiai pasirinkusi atlikti lietuvių ir rusų liaudies dainas solo, karilionininkė nuteikė labai maloniai. Itin jautriai suskambo

lietuvių liaudies dainų „Kupolio rožė“ ir „Beauštanti aušrelė“ melodijos. Apskritai O.Rostovskajos koncerte kiekvienas, net ir mažiausias kūrinėlis buvo išjaustas, atidžiai, kone atsargiai „surenkami“ garsai organiškai susiliejo į gražų muzikos audinį.

Labai intrigavo išgirsti ne tik šią atlikėją, bet ir bendrą jos darbą su Sigito Petrulio (trimitas) vadovaujamu Klaipėdos brass kvintetu (Alius Maknavičius (trimitas), Monika Miliauskienė (valtorna), Steponas Sugintas (trombonas), Vidmantas Liasis (tūba). Ši jungtinė komanda kartu su Edmundu Federavičiumi (mušamieji) atliko Vidmanto Bartulio premjerą „Šauklys“ (karilionui, pučiamųjų kvintetui ir tamtamui). Kompozitoriui įprastas minimalistinio stiliaus braižas čia pasireiškė visu pajėgumu – vieno motyvo išaustos kariliono ir pučiamųjų kvinteto partijos, vienodos it ratilai, sukosi visą kūrinį. Nestebino ne

MUZIKA

esiformuojantis ariliono festivalis

itin sudėtingos faktūros kūrinys, stebino atlikėjų susigrojimas. Viena kitą keičiančios partijos, netikėtai įvestos vienu metu, net atėmė žadą – kelių dešimčių metrų atstumu grojantys atlikėjai, kurie realiai nemato ir negirdi vieni kitų, stulbinamai jautė ryšį ir muzikos galią.

Po premjeros skambėjo Alvido Remesos, Piotro Čaikovskio, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, Georgeso Bizet kūrinių transkripcijos karilionui bei Tauro Adomavičiaus „Joninės“ pučiamųjų kvintetui. Nedidelės apimties įvairiaspalvės kompozicijos pripildė pirmąjį ketvirtojo kariliono festivalio koncertą. Nors kai kurie kūriniai atrodė netinkami karilionui. Pavyzdžiui, žymioji G.Bizet „Habanera“ iš operos „Karmen“.

Greitesnis tempas, melodiniai pagražinimai, kartu ir akompanimentas reikalauja kur kas labiau techniškai paslankesnio instrumento nei didingasis karilionas... ►

„Popietės varpai“: C. Van Eyndhovenas.

13

MUZIKA

„Vakaro varpai“: K.Kačinskas, choras „Aukuras“, dirigentas A.Vildžiūnas, A.Tumanovas, E.Federavičius. ◄ Daug labiau norisi girdėti specialiai šiam instrumentui parašytą muziką. Tuo ir baigėsi pirmasis koncertas – karilionininkės ir kompozitorės O.Rostovskajos premjera „Dialogai“, skirta karilionui, pučiamųjų kvintetui ir tamtamui. Dvi religinės temos „Aleliuja“ (iš Grigališkojo choralo) ir „Tėve mūsų“ (iš senųjų rusų giesmių) vėlgi augino atlikėjų tarpusavio pokalbį, tik šį kartą ne tokį darnų. Ši premjera galėjo dar truputi „paaugti“.

Popietės varpai Antrasis koncertas „Popietės varpai“ – Carlo Van Eyndhoveno (Belgija) rečitalis, pagrįstas senąja XVI–XVII a.

14

muzika (Giovanni Pierluigi da Palestrina, Orlando di Lasso ir kt.), XIX–XX a. autorių (Béla Bartókas, Enrique Granados) kūrinių aranžuotėmis bei improvizacijomis džiazo temomis. Daug laisvesne nei įprasta maniera grojantis karilionininkas pristatė platų – kelių epochų – repertuarą. Koncertą pradėjęs laisva improvizacija, dedikuota kompozitoriui George’ui Gershwinui, jo žinomų kūrinių temomis „Summer time“, „Foggy day“, „I got rythm“, iš karto keliavo prie romantinės Adolphe’o Ch.Adamo uvertiūros iš komiškos operos „Jei aš būčiau karalius“ („Si j‘étais roi“). Išklausius visą šio karilionininko programą, ryškiausiomis spalvomis sužėrėjo vis dėlto ne senoji klasika ir jos kūrinių aranžuotės, o svinguojantis džiazas. Viso koncerto metu imponavo C. Van Eyndhoveno grojimo maniera – nė

kiek nesuvaržyta, laisva. Ir ne tik atliekant improvizacines pjeses.

Nors šiame koncerte instrumentinės įvairovės nebuvo, ją kompensavo platus muzikinių laikotarpių ir stilių spektras, labiausiai sužavėjęs „džiazuojančio kariliono“ temomis (improvizacijos džiazo standartų temomis „Swinging bells“). Aukštųjų varpelių registre atliekamos „lengvutės“ (kalbant apie skambesį) pjesės buvo tikras šio koncerto siurprizas. Nuostabu, jog toks solidus instrumentas gali būti prakalbintas pačių įvairiausių stilių muzika ir ja prabilti išties gražiai. Betgi, turint omenyje „Popietės varpų“ tematiką, nustebino, kad susirinko tiek mažai publikos – juk Klaipėda taip mėgsta džiazą, o šis koncertas sulaukė bene mažiausiai klausytojų... Regis, tai ne pirmus metus festivalį persekiojanti problema.

MUZIKA

Vakaro varpai Vakarėjant situacija stipriai pasikeitė.

Pasitarnavo antrojoje dienos pusėje nurimęs lietus ir pasitraukusi drėgmė. Į Laikrodžių muziejaus kiemelį traukė vis daugiau klausytojų. Koncertas „Vakaro varpai“ 18 val. kvietė pasiklausyti ilgamečio Klaipėdos karilionininko Kęstučio Kačinsko ir choro „Aukuras“ (vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas) paruoštos programos.

Kaip įprasta, kiekvienas Klaipėdos kariliono festivalio koncertas klausytojus pirmiausia pasitinka varpų skambesiu. Tad nieko nelaukęs karilionininkas K.Kačinskas susirinkusią publiką pasveikino iškilminguoju baroku – Marco Antoine’o Charpentier preliudu iš „Te Deum“, Alesandro Marcello Koncerto styginiams antrąja dalimi Adagio bei Goergo Friedricho Händelio „Largeto“, op. 1, Nr. 13. Kaip ir ankstesniuose koncertuose, „Vakaro varpų“ kūriniai – taip pat transkripcijos ir aranžuotės karilionui. Tik vėlgi skyrėsi karilionininko technika, jo santykis su instrumentu. Meistriškai įvaldęs karilioną K.Kačinskas suteikė progą mėgautis maloniu, dangišku varpų instrumento skambesiu visą koncertą.

Tolesnėje koncerto programoje ir publika klausėsi baroko meistrų Johanno Sebastiano Bacho ir Heinricho Schützo

aranžuočių chorui ir karilionui, romantizmo atstovų preliudų, aranžuotų karilionui, bei kūrinių chorui. Išskirtinių spalvų vakaro programai suteikė birbynininkas Anatolijus Tumanovas, su choru „Aukuras“ atlikęs Nijolės Sinkevičiūtės „Švilpynes“. O nekantriai laukta Donato Zakaro premjera „Laudate Dominum“ karilionui, chorui ir mušamiesiems (E.Federavičius) labiau priminė vien chorinę kompoziciją.

Ryškios, skaidrios faktūros choro partijos, Viešpatį šlovinantis tekstas ir pakilus muzikos charakteris aiškiai oponavo retkarčiais įterpiamam kariliono ir mušamųjų duetui. Akivaizdu, kompozitorius daug geriau išmano choro specifiką ir žmogaus balso galimybes.

Nakties varpai Ilgiausią metų dieną festivalį vainikavo koncertas „Nakties varpai“, vykęs 21 val. Įspūdinga atlikėjų sudėtis: multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, styginių kvartetas, šiuolaikinės muzikos projektuose dalyvaujanti grupė, susidedanti iš dviejų gitaristų, saksofonininko, perkusininko ir klavišininko, bei ilgametis karilionininkas Stanislovas Žilevičius.

Atlikėjus norėtųsi išvardyti kita eilės tvarka ir, žinoma, karilioną, kaip viso festivalio veidą ir vedlį matyti prieky-

je. Tačiau anotacijoje labai patraukliai pristatytas koncertas – „pasaulio muzikos projektas“, subūręs klausytojų iki pat Laikrodžių muziejaus kiemelio išėjimo, improvizacijomis neretai pradangino ne tik ribas tarp „pažįstamo“ ir „egzotiško“, bet ir to vakaro karalių karilioną.

Vos kelias minutes pradžioje suskambusio kariliono vėliau koncerte beveik nebuvo girdėti. Apmaudu, improvizacinio pobūdžio valandos trukmės programa išties prailgo. Nesinori peikti nei jaunų atlikėjų, nei S.Petreikio talento valdyti ne tik klasikinius, lietuvių, bet ir kitų pasaulio tautų pučiamuosius instrumentus, tačiau toks koncerto formatas ir „programa“ – tiesiog netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Nors paskutinis ketvirtojo kariliono festivalio koncertas Laikrodžių muziejaus kiemelį užliejo egzotišku skambesiu bei spontaniškomis improvizacijomis, kurias susirinkę klausytojai sutiko gana šiltai, vis dėlto festivalio kulminacijoje norėjosi išgirsti daug daugiau svaraus „Nakties varpų“ skambesio. Lieka tikėtis, jog ateityje dar bus progų pasidžiaugti didingu kariliono varpų skambesiu ir visos dienos koncertų ciklais, kompozitoriai pradžiugins naujomis kompozicijomis (šiemet jų suskambo tik trys), o festivalis, tęsdamas tradiciją, taps neatsiejama vidurvasario šventės bei Klaipėdos miesto dalimi.

„Nakties varpai“: S.Žilevičius, S.Petreikis, Vytautas Mikeliūnas, Mindaugas Bačkus.

J.Dyakonovos, A.Kubaičio, D.Remeikos / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

15

MUZIKA

Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (5) Kazio Kšano vadovaujamas Klaipėdos liaudies operos teatras pamažu augo ir stiprėjo. Be vis dažniau rodomų spektaklių, nuolat rengdavo savarankiškus solistų, choro koncertus. Po kelerių metų pradėjo reguliariai koncertuoti ir simfoninis orkestras.

Daiva KŠANIENĖ

Nebuvo lėšų pastatymams Visas per 20 metų pastatytas operas, operetes, gausybę spektaklių, koncertų dirigavo vienas dirigentas – K.Kšanas (nuo 1983 m. kai kuriems simfoniniams koncertams dirigavo A.J.Lukoševičius).

Kitos operos premjera įvyko po ilgesnės pertraukos, nes dirigentui, kurio darbo valandų niekas neskaičiavo, prisidėjo ir daugybė kitų šiandien sunkiai įsivaizduojamų problemų: operų parinkimas, derinant prie esamos solistų sudėties bei orkestro pajėgumo, partitūrų ieškojimas, nes jų Klaipėdoje nebuvo, ir kt. Gausybės natų (partijų) perrašymas ranka vadovui užimdavo daug laiko (reikia prisiminti, kad kompiuterių, kopijavimo aparatų nebuvo, natų perrašytojams niekas nemokė-

Scenos iš J.Strausso komiškos operos „Čigonų baronas“ (1971).

16

jo). Tačiau visus 20 metų labiausiai alino, vargino tai, kad nebuvo lėšų spektakliams statyti. Valdžios atstovams nuolat reikėjo įrodinėti, aiškinti, kodėl reikia pinigų operų rodymui, ir prašyti, maldauti... Tai vadovui buvo pati nemaloniausia, niekada nesibaigianti, neadekvati situacijai prievolė. Žinoma, ūkiniuose reikaluose nemažai padėjo Kultūros rūmų administracija, ypač direktoriai.

Nemažai laiko dirigentui reikėdavo skirti dažnoms kelionėms, nes, norėdamas scenoje pamatyti bei įvertinti planuojamas statyti (ar kitas) operas, jis nuolat važinėjo į Vilniaus, Kauno, Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), Rygos, Minsko, Kijevo ir kitų Sovietų Sąjungos (Vakarų Europa buvo atskirta geležine uždanga) operų teatrus (DVD, „Youtube“ ir pan. taip pat nebuvo; tik vinilinės plokštelės). Negana to, mieste, neturinčiame kito pajėgaus muzikinio kolektyvo, būtent Liaudies operos teatrui

MUZIKA

Scenos iš G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ (1974).

tekdavo rengti koncertus įvairių švenčių proga. Klaipėdos garbę, atstovaujant jai respublikinėse dainų šventėse, taip pat gelbėjo Liaudies operos choras, nes kitų nebuvo.

J.Strausso komiškos operos „Čigonų baronas“ premjera įvyko 1971 m. Meninė statytojų komanda jau buvo šiek tiek didesnė; prisijungė darbščioji chormeisterė G.Gokaitė-Maironienė (nuo tada ji buvo visų Liaudies operos teatre pastatytų operų chormeisterė. Nuo 1978 m. jai padėdavo jaunasis chormeisteris V.Konstantinovas), vokalo pedagogai N.Mameniškienė ir A.Bajerčius. Operą režisavo garsus aktorius V.Paukštė, apipavidalino dailininkas I.Ivanovas.

Pagrindinius vaidmenis atliko A.Čiplys, S.Šniukšta, G.Iljina ir kiti.

Nuėjus „kryžiaus kelius“ „Čigonų baronas“ turėjo ypatingą pasisekimą ir buvo rodomas daugybę kartų.

Didelę paskatą artistams, daug džiaugsmo žiūrovams suteikė įžymiojo dainininko V.Noreikos gastrolės šioje operoje. Jis, puikiai įsiliejęs į klaipėdiečių kolektyvą, atliko Barinkajaus vaidmenį. Nuo tada garsių solistų pasirodymai įvairiuose Liaudies operos teatro pastatymuose tapo įprastu reiškiniu. Be ne kartą Klaipėdos liaudies operoje gastroliavusio V.Noreikos, joje dainavo S.Stonytė, D.Juodikaitytė, I.Milkevičiūtė, E.Kuodis, V.Prudnikovas, N.Ambrazaitytė, J.Antanavičius, E.Kaniava, R.Vešiota, P.Zaremba, L.Boldinas (Maskva), H.Krummas (Talinas) ir kiti.

Per kelerius metus nusidėvėjus nuolat rodomo „Čigonų barono“ dekoracijoms, rūbams (savo dirbtuvių teatras neturėjo, viską gamindavo Lietuvos operos ir baleto teatras), keičiantis atlikėjams, ta pati J.Strausso komiška opera po dešimtmečio (1981 m.) buvo pastatyta dar kartą (režisierė A.Juškevičienė, dailininkės L.Černeckaitė ir D.Vanagienė).

1974 m., vėlgi nuėjus „kryžiaus kelius“, rampos šviesą išvydo italų operos genijaus, bel canto meistro G.Donizetti opera „Meilės eliksyras“ (režisierius V.Paukštė, chormeisterė G.Gokaitė, dailininkas H.Ciparis). Šis veikalas teatrui buvo nemenkas iššūkis, nes senųjų italų kompozitorių operų vokalinės partijos judrios, su daugybe puošmenų, reikalaujančios didelio solistų bei choro balsų ►

Klaipėdos liaudies operos teatro simfoninio orkestro artistų grupė.

17

MUZIKA

Scena iš K.Millockerio operetės „Vargšas studentas“ (1978). Statytojai – režisierė E.Savukynaitė, dirigentas K.Kšanas ir dailininkė S.Kanaverskytė – po premjeros.

◄ lankstumo, preciziškumo, techniškumo, greitakalbiškumo įvaldymo.

Vadovaujančių sovietinių struktūrų paramos bei supratimo ir tuomet nebuvo; argumentuoti prašymai nors kiek daugiau finansuoti Liaudies operos teatrą nei Kultūros ministerijos, nei miesto valdžios nejaudino ir neįtikindavo. Šiandien kyla įvairiausių minčių: gal sovietinė nomenklatūra neįsivaizdavo, kas yra opera, nesuvokė, kokių pastangų ir sąnaudų ji reikalauja... „Išplėšus“ kuklių lėšų, vis dėlto „Meilės eliksyras“ buvo pastatytas ir sulaukė didelės sėkmės bei buvo rodomas daugybę kartų (per 40). Solo partijas atliko ryškią pažangą darantys solistai: G.Iljina, V.Kubilienė, V.Kuraitė, A.Bielskis, K.Jocys, A.Bajerčius, S.Donskovas, S.Šniukšta ir kiti. Pastebimai išaugo choro bei simfoninio orkestro kiekybinė ir kokybinė sudėtis. „K.Kšanas dirigavo tvirta ranka, dinamiškai, nedarydamas nuolaidų nei orkestrui, nei solistams.

Tikslūs tempai padėjo sukurti vieningo, grakštaus spektaklio įspūdį“. (I.Mikšytė.

Literatūra ir menas, 1974 m. birželio 1 d., p. 12).

Valstybinio teatro idėja Nepaisant sunkumų, aštuntojo dešimtmečio viduryje Klaipėdos liaudies operos teatras jau reiškėsi kaip meniškai brandus, gausus ir, svarbiausia, publikos labai mėgstamas kolektyvas. Jau tada ėmė sklandyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro idėja: „K.Kšanas iki šiol nepaleidžia iš rankos dirigento lazdelės. Kas žino, gal jo vadovaujama klaipėdiečių Liaudies opera išaugs iki tikro muzikinio teatro, koks šiuo metu yra, pavyzdžiui, Kaune“ (R. Juodėnas.

Lietuvos žvejys, 1976 m. spalio 24 d., p.

5). „Liaudies operos teatro bazėje kuriasi realus pagrindas profesionaliam muziki-

niam teatrui, kurio sėkmingą veiklą lems ne tik kadrai, bet ir materialinė bazė“ (V.Blūšius. Tarybinė Klaipėda, 1977 m. liepos 7 d., p. 3).

Deja, visus 30 metų nei Liaudies operos vadovai, nei Kultūros rūmų administracija nepajėgė išsireikalauti vienos itin svarbios ir reikšmingos teatrui meninės grupės – baleto – nors menkučio finansavimo. Tad kiekvienai premjerai buvo renkama vis kita baleto trupė; keitėsi ir baletmeisteriai – M.Sarnauskaitė, A.Alchimavičius, E.Bungardienė, V.Kondrotas, M.Finkel, J.Gudavičius, L.Valentaitė-Zubienė, N.Zelenskaja, M.Fokina.

Tinkamų repertuaro papildymui muzikinių spektaklių vadovas ieškojo toliau.

K.Kšanas buvo užsibrėžęs statyti tik aukšto meninio lygio operas, operetes, jokiu būdu nenusileidžiant iki prasto skonio, primityvumo, banalumo ar pataikavimo publikai.

Netrukus Operos sceną išvydo sveiko humoro, šviesaus komizmo kupina

Scenos iš V.Gokieli operos „Raudonkepuraitė“ (1982) ir J.Offenbacho operos „Hofmano pasakos“ (1985).

Kazio Kšano, Bernardo Aleknavičiaus, A.Šaltenio archyvų nuotr.

18

MUZIKA

Ilgai lauktas virsmas įvyko – 1987 m. sausio 1 d. kultūros ministras pasirašė įsaką – Klaipėdos liaudies opera tapo valstybiniu muzikiniu teatru.

K.Millöckerio operetė „Vargšas studentas“ (režisierė E.Savukynaitė, dailininkė S.Kanaverskytė). Klaipėdiečiai, įpratę scenoje matyti savo mylimus solistus rimtuose operiniuose vaidmenyse, šį kartą pažino juos kitokiame – komiškame – amplua. Į nuolatinių solistų trupę gražiai įsiliejo nauji dainininkai – Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventai V.Kazlauskaitė, V.Vadoklienė, pirmą kartą sužibėjo Š.Juškevičius, A.Šuminskas ir kiti.

Trečią kartą (1978 m.) Klaipėdos lietuviškojo operos teatro istorijoje pastatyta ir nemirtingoji G.Verdi opera „Traviata“ (režisierius V.Paukštė, dailininkė S.Kanaverskytė). Muzikinės kritikos pagyrimų, audringų publikos aplodismentų, kaip visada, sulaukė G.Iljina, V.Kubilienė (Violeta), A.Bielskis (Alfredas), S.Šniukšta (Žermonas) ir kiti.

Aninos vaidmenyje puikiai debiutavo E.Lučkienė.

Pagaliau, kai savo pasiaukojamu darbu prasiskynusi kelią, įgijusi pripažinimą ir įrodžiusi reikalingumą Liaudies opera išaugo iki profesionalaus teatro lygmens, sulaukta ir miesto bei centrinės valdžios dėmesio: didėjo etatų skaičius (solistų, orkestrantų), augo finansavimas, kasmet vis daugiau profesionalių dainininkų – Valstybinės konservatorijos absolventų – pagal paskyrimus atvykdavo į Klaipėdos liaudies operą. Susiformavo reguliariai rodomas repertuaras, kuris pildėsi vis naujais spektakliais, be to, nuolat vyko akademiniai solistų, choro bei simfoninio orkestro koncertai.

Daug džiaugsmo mažiesiems žiūrovams suteikė V.Gokieli operos vaikams „Raudonkepuraitė“ (režisierė A.Juškevičienė, dailininkės D.Vanagienė ir I.Zabarauskaitė) pastatymas. Kamerinės sceninės muzikos mėgėjams įdomi buvo G.Rossini opera „Vedybų vekselis“ (režisierė G.Avižienienė, dailininkė O.Ronkaitienė). Pastarojoje

visus žavėjo jaunasis M.Gylys, taip pat V.Balsytė, V.Kurnickas, V.Tarasovas, Š.Juškevičius ir kiti.

Lemtingas virsmas įvyko Išaugusio, meniniu požiūriu tapusio profesionaliu Klaipėdos liaudies operos teatro kulminacija – vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalo – J.Offenbacho operos „Hofmano pasakos“ pastatymas“ (1985 m.). (Režisavo E.Savukynaitė, scenografija D.Vanagienės). Ši opera – tai brandaus, savo meninį pajėgumą jaučiančio operos kolektyvo bei jo vadovų pasirinkimas.

Artistams teko įveikti vokaliniu, interpretaciniu bei psichologiniu požiūriu itin sunkias, reikalaujančias vidinio persikūnijimo solines partijas, sudėtingą orkestro bei choro partitūrą.

Itin gerai pasirodė A.Bielskis ir V.Kurnickas (Hofmanas), A.Bajerčius (Lindorfas, Kopelijus, Dapertuto, Miraklis), M.Gylys (Niklausas), G.Iljina (Olimpija), J.Grikšienė (Džiuljeta), V.Vadoklienė (Džiuljeta, Antonija), V.Balsytė (Antonija) ir kiti. Kaip ir ankstesnėse operose, visus žavėjo gražaus tembro, tiksliai intonuojantis choras, didelę pažangą padaręs simfoninis orkestras. Kritika pastebėjo, jog „šiandien Liaudies operos darbo stilius nedera su dažnai paviršutiniškai tariamu „saviveiklos“ vardu“ ir kad vykstanti „diskusija apie Klaipėdos muzikinio teatro reikalingumą jau neaktuali. Teatras jau gyvuoja“ (D.Petrauskaitė. Aukuras. Klaipėdos kultūros raidos bruožai. Klaipėda, 1992, p. 53).

Lemtingas, daug metų brandintas ir puoselėtas momentas artėjo: juridinė reor-

Scenos iš G.Verdi operos „Traviata“ (1978).

ganizacija, keičiant Klaipėdos liaudies operos teatro statusą į valstybinį, jau buvo čia pat. Tad sudėtingas Liaudies operos teatro „mechanizmas“ sukosi sparčiai. K.Kšano mintyse ir planuose, jau turint galvoje tuoj tuoj įsisteigsiantį valstybinį teatrą, brendo naujų pastatymų kontūrai.

Ilgai lauktas virsmas įvyko – 1987 m. sausio 1 d. kultūros ministras pasirašė įsaką – Klaipėdos liaudies opera tapo valstybiniu muzikiniu teatru. „Kad šiuo metu Klaipėda turi savo Muzikinį teatrą, kuris išaugo ant Liaudies operos pamatų, – tai didžiulis visų atlikėjų, dirigentų, režisierių (...) nuopelnas“ (R.Songaila. Klemensas Griauzdė. Vilnius, 2001, p. 97).

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2017 kovas, Nr. 3(39) 19

TRADICIJOS

Žvilgsnis į dainų paveldą, nūdieną Šiemet birželio 10–11 dienomis atšventėme Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 90-metį. Ta proga Klaipėdoje buvo surengta Lietuvos vakarų krašto dainų šventė. Joje dalyvavo gausus, per 7 000 perkopiantis dalyvių būrys, o žiūrovų buvo kur kas daugiau nei tikėtasi. Bet ar visi žinome, kas yra toji dainų šventė, kas tai per tradicija?.. Kiti sako: „Na, nebus tų dainų švenčių, na, ir kas, juk pasaulis aukštyn kojom neapsivers?“ Algirdas ŠUMSKIS

Klausimų labirinte Man, kaip šios dainų šventės rengėjui, apie ją lyg ir nepridera labai daug rašyti, todėl manau, kad gana taikliai jubiliejinį 20

renginį apibūdino profesorius Regimantas Gudelis. Tad remsiuosi jo gana emocingais pastebėjimais: „Šventė tęsėsi apie tris valandas, buvo prisodrinta šviesių, optimistinių emocijų, meniniai kolektyvai buvo gerai pasiruošę, parodė mus tenkinantį meninį rezultatą, publika nesiskirstė iki pat šventės pabaigos. Vienu žodžiu, tai buvo reikšmingas įvykis miesto gyvenime, vienareikšmiškai pozityvus įspūdis, žiūrint

TRADICIJOS

švenčių ir perspektyvą iš profesinio taško. <...> Šventė buvo didelė, spalvinga, miestui ir svečiams atnešė džiaugsmo, inspiravo dvasinį pragiedrėjimą. Tai nėra mano žodžiai jai paliaupsinti, pagražinti, o paprasta tiesa, visų matyta, patirta“ (R.Gudelis. Atgarsiai iš Lietuvos vakarų krašto dainų šventės, http://www. choras.lt/index.php/atgarsiai-is-lietuvosvakaru-krasto-dainu-sventes/).

Tiems, kas šiemetėje dainų šventėje nebuvo, ir vadovaujantis posakiu, kad geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų apie tai išgirsti, kaip gyvą liudininką noriu pristatyti bei pakviesti peržiūrėti tiesioginę dainų šventės transliaciją feisbuke / „We love Lithuania“. Šio įrašo peržiūrų skaičius priartėjo prie 100 000, o šventę stebėjo ir komentarus rašė žmonės iš viso pasaulio: https://www.facebook.com/Aukuraschorinebendrija/.

Tačiau šį straipsnį rašiau ne tik todėl, kad plačiau nušviesčiau įvykusią dainų

šventę, gal daugiau dėl to, kad giliau paliesčiau esminius dainų šventės paveldą ir tradicijas liudijančius reiškinius bei su tuo susijusią problematiką. Pagaliau gal šis straipsnis išprovokuos platesnę diskusiją apie Klaipėdos, o ir visos Lietuvos dainų švenčių tradicijos gyvybingumą, realijas bei perspektyvas, gal ir net apie visą Klaipėdos kultūrinį lauką.

Kaip dainų švenčių organizatorius dažnai gaunu labai daug pačių įvairiausių klausimų apie dainų šventes, jų prasmingumą, idėją, istoriškumą, tikslingumą, poreikį, aktualumą ir pan. Pastebėjau, kad viena populiariausių užduodamų klausimų grupė yra susijusi su pačia dainų šventės samprata: klausiama, kas yra dainų šventė, kokia jos misija, vizija, idėja, kodėl mes jai turime skirti tiek daug dėmesio, finansų. Kita klausimų grupė yra susijusi su jos nauda. Dažnai klausiama, ką duoda dainų šventė kiekvienam iš

mūsų, kiek ji mums aktuali, reikšminga ir reikalinga. Ne mažesnė klausimų grupė ir apie dainų šventės tradiciją, jos istoriją, santykį su laikmečiu. Labai populiarūs klausimai (ypač iš žiniasklaidos atstovų), susiję su dainų šventės vizualine, šventine erdve. Dažnai klausiama, kas bus naujo, ko dar nebuvo iki šiol, kuo nustebinsime, sužavėsime ir pan. Žinoma, neretai pasitaiko klausimų apie dainų šventės organizavimo ir rengimo problemas, jos finansavimą, sklaidą, techninius dalykus ir kt. Suprantama, kad į visus šiuos ir kitus klausimus vienu ypu niekas atsakyti nesugebės. Aš – tuo labiau. To ir nesistengsiu padaryti. Tačiau akivaizdu, kad apie šias problemas, o ir ne tik problemas, būtina kalbėtis viešojoje erdvėje, dažnai kalbėtis, gvildenti ir gludinti šią temą, kad eidami į dainų šventę suvoktume, kur einame, kodėl einame, kaip einame. Taigi einame! ► 21

TRADICIJOS

Akimirkos iš Lietuvos vakarų krašto dainų šventės, skirtos Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 90-mečiui.

Žodis ir daina ◄ Kas yra toji dainų šventė? Kas tai per

tradicija?

Taip, dar ir dabar, nepaisant to, kad įvairios po visą Lietuvą pasklidusios dainų šventės vyksta kone kasmet, kad dar 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, kad jau nuo 2007-ųjų turime Dainų švenčių įstatymą, šiandien vis dar iškyla dainų šventės tradicijos sampratos neapibrėžtumas. Suprantama, kad yra daug priežasčių. Tai ir nūdienos iššūkiai, nauji invaziniai, dažnai mums svetimi, tačiau agresyviai besiveržiantys į mūsų tautinės kultūros tradicijas reiškiniai, labai dramatiškas mūsų tautinę tradiciją praktikuojančios ir puoselėjančios bendruomenės susiaurėjimas, kitos globalizacijos apraiškos – susvetimėjimas, pragmatizmas, abejingumas, visuomenės jautrumo ir nuoširdumo susitraukimas ar net stoka, pagaliau visuomenės „supopsėjimas“, supaviršutiniškėjimas, jos komunikavimo „persikraustymas“ į elektroninę, internetinę-virtualią erdves ir daugelis kitų problemų. Visa tai kaip veidrodyje atsispindi mūsų tradicijų kultūriniame lauke, juo labiau kad užauga nauja karta, kuriai jau tos tradicijos tampa svetimos. Čia išryškėja labai aktualus ir reikšmingas

22

dalykas. Mažai šiuo atžvilgiu eksploatuota ir net būtina erdvė, kurioje galėtume viešai kalbėtis ir diskutuoti, yra žiniasklaida. Nesakau vienareikšmiškai, kad apie tai nekalbame, tačiau jei kalbame ar diskutuojame, tai dažniausiai publicistikoje dominuoja kritinis – negatyvus tonas. Dainų šventės tema pateikiama labai supaprastintai, vienpusiškai, subjektyviai, dažnai sugretinant ar net supriešinant atskiras sritis, dalyvius, įveliant ją į sudėtingą valstybės situaciją, svarstant apie problemišką ir nepakankamą finansavimą ar net spekuliuojant tuo, kad dainų šventės – tai jau „nugyventa“ tradicija, neperspektyvi problematika, lyg tai būtų dabar nebeaktuali praeitis. Gaila, bet šių nuostatų neretai laikosi ir oficialios (visų lygių) valdžios struktūros. Pastebima ir dar viena nepalanki tendencija: stinga tęstinumo, kiekviena valdžia vis „pradeda iš naujo“ kurti kultūros strategiją, ignoruodama pirmtakų pasiekimus. Taigi šiame kontekste klausimas, kas yra toji dainų šventė, jau skamba visai kitaip, daug kartų aktualiau nei prieš dešimtmetį ar 100-metį.

O atsakymas glūdi čia pat, juo mes gyvename kasdien, tik nesureikšminame to. Jis yra taip įsiliejęs į mūsų gyvenimus, į mūsų buitį ir būtį, kad mes jo net nepastebime, negalvojame apie tai, tačiau be to negalėtume praleisti nė vienos dienos. Tai mūsų jausmai, turtingas intonacinis žodynas, kuris labiausiai atsiskleidžia jausmu ir into-

nacija išreikštame lietuviškame žodyje ir jų bendrystėje gimusiame kūdikyje – dainoje.

Juk be žodžio, be dainos mes tikriausiai neišbūtume nė vienos dienos, mūsų gyvenimai taptų tušti, beprasmiai ir bejausmiai.

Tik su jausminiu pradu, su lietuvišku žodžiu ir daina mes įprasminame savo būtį, tampame tauta, turinčia savitą kultūrą ir tradicijas. Žodyje ir dainoje sudėtos visos mūsų godos, visa istorinė patirtis, todėl tampame stiprūs, išdidūs, mūsų gyvenimai tampa prasmingi ir reikšmingi.

Kasdienėje praktikoje žodis ir daina buvo, yra ir bus pagrindiniai gyvenimo būdo ramsčiai bei išraiška, kur atsispindi mūsų pasaulėjauta, mus supančios gamtos, kraštovaizdžio pajauta. Gal todėl mūsų tautoje žodis ir daina visada buvo ypač gerbiami ir garbinami. Sudėta begalės padavimų, pasakojimų, legendų ir pasakų, sukurta ir išdainuota mūsų buitis ir būtis, mūsų būdas ir elgsena. Visa tai atgulė mūsų dainose. Jose įprasminta visa mūsų būties patirtis. Todėl daina tampa tautos liūdesio ir džiaugsmo, siekių ir vilčių, troškimų ir galimybių reiškėja bei nešėja, jai suteikiama ypatinga prasmė, ji subrandino tam tikrus ritualus, kuriuose dalyvauja visa bendruomenė, gimsta malda, giesmė, himnas, susiformuoja perdavimo iš kartos į kartą, šventimo tradicijos. Jos gludintos tūkstantmečius, kol išaugo, sustiprėjo, susiliejo su tautos samprata ir tapo jos nedaloma dalimi, jos esme.

TRADICIJOS

Vytauto Petriko nuotr.

Etimologinis kodas Čia negaliu nepacituoti Vydūno, kuris straipsnyje „Gyvenimo giesmė“ knygoje „Mažosios Lietuvos lietuvių šventė“ 1927-aisiais rašė: „...Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savo, būtent žmogiškumo, balsą į pasaulį...“ Ir dar taikliau jis rašė tos pačios knygos kitame straipsnyje „Tautos Gyvenimo Giesmė“: „...Giesmės ir dainos yra toks jau kiekvienos tautos skirtingumo požymis, kaip visi kiti jos gyvybės ir gyvenimo reiškiniai, būtent jos manymas, jos ūpas, jos palinkimai, jos kalba ir žodžiai, jos veikimai bei darbai. Giesmės ir dainos tik ryškiau atgarsi tautos esmę. Todėl pagaliau ir visa, kuo tauta įrodo, kad ji yra, kad ji gyva, vadinama jos gyvenimo giesmė, gaida.“ Žodis ir daina, kai dalyvauja visa bendruomenė, įgauna keleriopai kartų stipresnį, įtaigesnį poveikį, kuris atspindi tautos esmę ir vienija, telkia ją, stiprina jos dvasią, ryžtą, išreiškia jos siekius. Ši tautos raiškos forma ir yra dainų šventė, kurioje žodžiu ir daina liudijame, kad esame, kad esame dvasinga, kilni ir išdidi lietuvių tauta.

Dažnas, norėdamas pasirodyti labai šiuolaikiškas ar siekdamas pigaus populiarumo, klysta dainų šventę prilygindamas linksmybių, jubiliejinėms ar sporto

šventėms, kurių apstu mūsų kasdienybėje.

Dainų švenčių tikslas yra iš esmės visai kitas. Čia žodis „šventė“ suvokiamas visiškai kita prasme. Į dainų šventes mes renkamės liudyti, išpažinti, šlovinti mūsų tautai šventų, sakralinių vertybių. Tai anaiptol nėra partinių lozungų deklaracija. Tai tvirta tautos paraiška, kad esame lietuviai, kad gerbiame ir branginame savo kraštą, laikomės jo tradicijų, tikime jomis ir jas puoselėjame. „Didžiausias mano laimėjimas, kas man didžiausią malonumą suteikė, tai supratimas, kas yra vėliava. Etimologijos niekas nesupranta. Iš kur daug tų vėliavų pas lietuvius? Kadangi jie su savo vėlėm keliavo. Visas kaimas, visas valsčius ėjo su vėliavom. Ne mes, bet visa mūsų jėga, stiprybė tame, kad mes su visais protėviais žygiuojam“, – rašė vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, kalbininkas, mitologas, eseistas profesorius Algirdas Julius Greimas. Taigi analogiškai žodžio „šventė“ užšifruotą etimologinį kodą turėtume skaityti kaip „šventumas“, „šventas“, suvokdami jo sakralumo prasmę, o ne primityviai tapatindami su pasilinksminimu ar net lėbavimu. Šiuo požiūriu dainų šventė mums – tautos maldos namai, kaip aukuras, kur aukojame save kilnesniems tikslams – tautai, kaip bažnyčia, kur išpažįstame

tautos sakralumą, jos esmę – tautinę dvasią, lietuvybę ir tautines tradicijas, išreikšdami tai per tautinę kultūrą, per tikėjimą jos grožiu ir dvasios stiprybe. Štai jums ir dainų švenčių misija, vizija, idėja ir prasmė.

Suprantama, kad tą aukurą – dainų šventę – visada ir nuolat reikia prižiūrėti, kūrenti, visada reikia būti budriems, kad jis neužgestų. Tai ir yra dainų švenčių tradicija ir su ja susijęs judėjimas – jos puoselėjimo procesas.

Trauminė patirtis „Na, nebus tų dainų švenčių, na, ir kas, juk pasaulis aukštyn kojom neapsivers?“ Šiame kontekste, atsakydamas į tokius pareiškimus, noriu remtis filosofo Arvydo Juozaičio mintimis: „Lietuvos idėja – tai lietuviškumo gyvavimo idėja.

Klaidžiojant LDK istorinėse erdvėse, šios idėjos rasti negalima. O visai šalia, Latvijoje, ši idėja gyva jau daugiau nei 100 metų. Tai – dainų švenčių tradicija.

Latviui ar latvei, išpažįstantiems dainų šventes kaip savo pasaulio pradą ir savo tapatumą, nekyla klausimo, kas jie esą. O lietuvis vis dar klausia, kas jis, ir blaškosi LDK ir Lenkijos istorijoje. Ir nors 1988–1990 m. išsivadavimą iš TSRS imperijos kartu su Baltijos valstybių ► 23

TRADICIJOS

◄ broliais ir sesėmis vadinome Dainuo-

jančia revoliucija, tai nedaug ką pakeitė.

Ne vienas ir ne du viešosios erdvės veikėjai agresyviai įrodinėja, kad mūsų tapatybė – ne baltiškos, o lenkiškos kilmės. „Lenkijoje dainų švenčių nėra, vadinasi, nereikia jų ir mums“, – skamba vieši pareiškimai. Toks požiūris daro įtaką ir visuomenei, ir pirmiesiems valstybės asmenims: į dainų šventę Lietuvoje žiūrima kaip į koncertą ar karnavalą, t. y. tik viešą renginį“ (A.Juozaitis. Iš nepasakytos kalbos Lietuvos Seime. Tezės. 2017 m. kovo 11 d.).

Gydytojai žino, kad norint išgelbėti žmogaus gyvybę reikia pašalinti gangrenos židinį, gangrenuojančią kūno dalį ar net visą galūnę, kad ir kaip gaila jos būtų.

Tačiau kaip elgtis su tauta, kuri daug metų buvo nuodijama pseudoidėjomis apie tariamą laimę šalyje be savasties,

Norėtųsi atviros diskusijos. Tikrai ne todėl, kad pritrūkome idėjų, o todėl, kad kūrėjais pasijustume visi. išsižadant savo kilmės, tautiškumo, gyvenimo būdo? Juk tauta be savo tautinės atminties, be tautinės kultūros, be tikėjimo ir idėjos pasmerkta pražūčiai, ir tai jau anaiptol nėra gangrena, kurią galima išpjauti. Šį reiškinį vadiname traumine patirtimi. Ir visai nesvarbu, kas esi. Šios ligos simptomai pasireiškia net gana išsilavinusiems intelektualams, kurie pradeda neigti net save pačius. Norėdami pademonstruoti, kad jų ši liga nepalietė, jie karštligiškai ima įrodinėti savo „atrastas tiesas“, atvirai demonstruoja savo „išsilaisvinimą“ nuo praeities ir agresyviai laužo nusistovėjusias tradicijas. Prisidengdami inovatyvumu, šiuolaikiškumu, atvirumu visam pasauliui, jie niekina visus, kurie gina „pasenusias“, „nebeaktualias“ tautines tradicijas. Keista, tačiau dažnai jų strėlės būna nukreiptos prieš pačias sakraliausias mūsų tautos tradicijas, kurių priešakyje yra dainų šventė.

Taip ir blaškomės tarp naujų, inovatyvių idėjų paieškų, bandydami įrodinėti kažkam, kad esame, ieškome to, ko nepametėme, tačiau išsiginame 24

nuo to, ko nerandame. Manau, kad ši būsena turi klaipėdietišką sindromą, net smoką, labai jau primenantį Klaipėdos miesto kultūros strategijos, vizijos, misijos ir pagaliau savo vietos šiame pasaulyje paieškas. Tai akivaizdžiai demonstruoja noras visiems įsiteikti, kuris atveda į aklavietę. Taip ir neapsisprendžiame, ar mūsų miestas jūreivių, ar intelektualų, ar mes nuo irklo, ar nuo žagrės... O bandymas ieškoti savęs, apsikarstant nauja, tokia kaip „švyturio sostinė“ ar „kultūros uostas“ retorika, tik pademonstruoja mūsų kultūrinę seklumą ir prasmių dykynę. Negelbsti ir naujų simbolių paieškos: kiek anksčiau, įvažiuojant į Klaipėdą, akis rėždavo pasitinkantis plakatas su švyturiu ir alaus bokalu, dabar kultūros sostinę reprezentuoja solidus BMW. Kitas tikrai jau klaipėdietiškas kultūros prasmių paieškų laukas – Vasaros koncertų estrada. Oi, kiek čia iečių sulaužyta, įrodinėjant šios vietos reikšmę ir prasmę. Prisidengdami kuo tik norime, apleidome ją tiek, kad dabar begėdiškai, gal net užgauliai klausiame, ar jos išvis reikia Klaipėdai, juk per brangu! Bijome sau pasakyti, kad mums nereikia dainų švenčių, nes nežinia, kaip sureaguos tauta. Tad ir dangstomės daugiafunkcionalumo idėjomis, nors visi nujaučia, kas už tokio primityvizmo slypi... O visuomenė, ypač uostininkai, jau seniai žino, kad ir kiek į žuvies vidurius bepridėtum „inovatyvių“ ingredientų, ji vis tiek neplauks... Kitas ryškus klaipėdietiškų paieškų sopulys – Jono kalnelis, kuris visai pasiklydo beprasmėse įvaizdžio koncepcijose ir iš esmės tapo pasipinigavimo objektu. O kur dar miesto architektūra, kur teatrai, dailė, literatūra... Matyt, per platus Klaipėdai laukas.

Paklydome, oi kaip paklydome... Nes lyg ir pametėme tautos gyvenimo, būties gyvasties idėją, lyg ir palikome užmarštyje, o gal ir praradome prasmę bei jos svaiginamai patrauklią paiešką. Štai ką apie prasmę kalbėjo profesorius A.J.Greimas: „...Prasmės problema pasikeitė, kadangi niekas jau nesidomi prasme. Nei gyvenimo prasme, nei žmonijos prasme. Tada gaunasi toks beprasmingas gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Tai turbūt, vadinasi, būtų postmodernizmas...“

Liudijame, kad esame Ir kai man užduoda klausimus, kokia nauda iš tų dainų švenčių, kokia jų prasmė, taip ir norisi atsakyti, kad kartais mes taip įninkame į šiuolaikiškumo, modernizmo, „netradicinių erdvių“, „daugiafunkcionalumo“ paieškas, kurdami tokius seklius svetimkūnius kaip „kultūros fabrikai“ ar net per aistringai „modernizuodami“ patį „modernizmą“, kad nejučiomis nuklystame nuo prasmės paieškų. Per tą didelį uolumą būti šiuolaikiškiausiam, moderniausiam, alternatyviausiam ar net „netradiciškiausiam“ jau kaip tauta baigiame išsilakstyti, sukurdami kultūrinės tuštumos erdvę, kuri kaip juodoji skylė ima naikinti save. Išsižadame savo prigimties, oi, kaip drastiškai kertame savo tautines prigimtines šaknis. Apgaudinėjame save, kad tie „kultūros fabrikai“, „netradicinės erdvės“ padės pritraukti daugiau kultūrinio elito... Vargu, ar taip ir bus. Nes tendencijos visiškai priešingos. Nes tuo tik giliname kultūrinės periferijos įvaizdį. Tai ypač juntama, kai kalbame apie dainų švenčių tradicijas, apie mūsų lietuvių tautos paveldą, kai kalbame apie mūsų tautos savastį.

Ir vis dėlto, nepaisant šio fono, atšventėme Lietuvos vakarų krašto dainų šventę, skirtą Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 90-mečiui. Šia dainų švente liudijome, kad dar esame, kad dar gyva mūsų tauta, turinti gyvą idėjų ir prasmių lauką, pademonstravome, kad esame kurianti, ieškanti, šviesi, tauri ir ori tauta, turinti gyvą dainų švenčių tradiciją. O ir Klaipėda dainų šventės metu tapo tikra kultūros Meka, kuria stebėjosi visas pasaulis, ir jokia periferija čia net nekvepėjo. Nors, kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi.

Tai akivaizdžiai liudija faktas, kad dainų šventės nėra įtrauktos į Klaipėdos reprezentacinių festivalių sąrašą. Vis dėlto dar gyvuojame ir be šių privilegijų.

Tikiuosi, gyvuosime ir ateityje. Norėtųsi atviros diskusijos. Tikrai ne todėl, kad pritrūkome idėjų, o todėl, kad kūrėjais pasijustume visi, kad taptume šio kilnaus proceso dalimi, kad dalytumėmės pastebėjimais visi, kad gyventume, gyvuotume, kurdami savo tautinę kultūrą ir prasmingą būtį.

Gastrolių Šveicarijoje įspūdžiai

kultūros MARŠRUTAIS

Rigisbergo vaizdas nuo bažnyčios kalno.

Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), vadovaujamas Mindaugo Bačkaus, šiąvasar gastroliavo Šveicarijoje.

Tai jau trečioji klaipėdiečių kelionė į nuostabių kalnų ir gardaus šokolado šalį. „Tai buvo pačios geriausios gastrolės“, – kupini šviežių įspūdžių pakeliui į Ciuricho oro uostą kalbėjo orkestrantai. Aštuonios kelionės dienos prabėgo labai intensyviai repetuojant, koncertuojant, keliaujant, bendraujant, kaupiant naujas pažintis ir patirtis. ►

Klaipėdos kamerinis orkestras atvyko repetuoti. „Klangantrisch“ muzikos festivalio koncertai skambėjo netipiškoje erdvėje. Loretos Narvilaitės nuotr.

25

kultūros MARŠRUTAIS

Loreta NARVILAITĖ

Kur susikerta keliai ◄ Beje, kolektyvas jau koncertavo Šveica-

rijoje 2014 ir 2015 m., abu kartus pasirodė prestižinėje Ciuricho „Tonhalle“ ir „Murten Classics“ festivalyje Murtene. Šįkart klaipėdiečiai birželio 5–12 dienomis rezidavo Berno kantono miestelyje Rigisberge. Ten birželio 8–11 dienomis vyko „Klangantrisch“ muzikos festivalis, kuriam vadovauja pripažintas šveicarų dirigentas ir fleitininkas Kasparas Zehnderis. Su KKO ir meno vadovu M.Bačkumi jį sieja ilgametė kūrybinė bičiulystė. Kasparas jau kelis kartus muzikavo su KKO Klaipėdos koncertų salėje bei savo vadovaujamame „Murten Classics“ festivalyje. „Muzikalumui nėra stilistinių ribų“, – mano K.Zehnderis. Šis teiginys gana tiksliai apibūdina „Klangantrisch“ festivalį, kuriame kasmet susikerta įvairių stilių muziką grojančių atlikėjų keliai. Šiemet jame skambėjo barokinė opera, kamerinė muzika, klasikinės bei populiarios muzikos stilius kryžminantys (crossover) projektai, vyko visai šeimai skirtas renginys ir kamerinių ansamblių pasirodymai gatvėse. Festivalio motto Crossover at its best kvietė jame apsilankyti įvairaus amžiaus ir muzikinių skonių klausytojus.

Renginio pavadinimas „Klangantrisch“ yra dviejų žodžių – Klang (t. y. garsas) ir Gantrisch (taip vadinasi kalnas bei netoliese esantis gamtos parkas) – junginys. To kalno viršūnė matyti iš Rigisbergo. Prieš kelerius metus K.Zehnderis sulaukė pasiūlymo čia surengti festivalį. „Kadangi jau organizuoju klasikinės muzikos festivalį Murtene, tai dabar nusprendžiau sujungti klasikinę ir populiariąją muziką. Festivalio programos, kuriose popmuzikos garsenybės dainuoja su kameriniu orkestru, į koncertus labiau pritraukia vietinę publiką. O žinomi atlikėjai, tiek šveicarai, tiek užsieniečiai, pirmą kartą atvykę į Rigisbergą, pamato, kaip čia gražu“, – pasakojo iš Rigisbergo kilęs, šiuo metu Berne gyvenantis ir pasaulinės karjeros laiptais kopiantis K.Zehnderis.

26

A.J.Oltean ir KKO prieš eidami į sceną.

Pradėjo festivalį Rigisberge KKO dukart atliko G.B.Pergolesi’o komišką operą „Tarnaitė ponia“. Koncertinis operos pastatymas, beje, buvo repetuojamas Klaipėdos koncertų salėje, kur gegužės 31-ąją pirmiausia parodytas klaipėdiečiams. Jį parengė dirigento K.Zehnderio suburta tarptautinė atlikėjų komanda. Savo poną viliojančios Serpinos partiją žaismingai dainavo prancūzė Elodie Marie Kimmel, jos kerams neatsispiriančio ir ilgai svarstančio, kaip pasielgti, turtuolio Uberto – vokietis Dominikas Woerneris.

Tarno vaidmenį šmaikščiai kūrė operos režisierius Uwe Schönbeckas (Vokietija, Šveicarija), prieš spektaklį vaizdžiai pristatęs publikai jos siužetą. Fleitininkės Anos Ioanos Oltean su orkestru muzikaliai pagrotas G.Pergolesi’o Koncertas fleitai ir orkestrui buvo gardus operos aperityvas. Šiuo renginiu birželio 8-ąją prasidėjo „Klangantrisch“ festivalis. Publika sėdėjo prie baltai padegtų staliukų. Prieš koncertą jai buvo patiekta vakarienė, po kurios ji atidžiai klausėsi muzikos. Profesionaliai atliktas ir smagus spektaklis jai labai patiko, o dirigentas K.Zehnderis ir solistė A.Oltean labai gerai atsiliepė apie klaipėdiečių orkestro grojimą. Šis, kaip ir kiti KKO pasirodymai, vyko netipiškoje erdvėje – festivalio rėmėjos „Engeloch“ kompanijos garaže, kuris per kelias dienas virto koncertų sale. Buvo pastatyta scena, betoninės grindys užklotos danga, o sienos – teatrinėmis užuolaidomis, sumontuota kokybiška apšvietimo,

įgarsinimo aparatūra, sustatytos kėdės arba staliukai, o šalia pastato įrengta kita atlikėjų ir publikos patogumui reikalinga infrastruktūra. Viskas paprasta, bet labai tvarkinga – reiklūs šveicarai gyvenimo kokybei dėmesio ir pinigų negaili.

Birželio 9-osios koncertas, prasidėjęs 20 val., baigėsi tik 23 val. KKO ir solistų (čekų pianistas Karelas Kosarekas ir šveicarų trimitininkas André’as Schüpbachas) atliktas D.Šostakovičiaus Koncertas stilistiškai nederėjo su miuziklo „Mama Mia“ dainomis ir kitais pasaulinės popmuzikos hitais, kuriuos dainavo netoliese esančio Thuno miesto bendruomenės choras (Der Choir VoiceArt Thun), tačiau klausytojai liko patenkinti ir gausiomis ovacijomis sutiko šią margą programą.

Po pertraukos orkestras akompanavo šveicarų publikos numylėtinei – dainininkei Jaël. Jos dainos – tarsi subtilios asmeninės išpažintys – suskambo išties jaudinamai ir emocionaliai. Dėl puikių Rimanto Giedraičio aranžuočių kartais jos priartėdavo prie vokalinės kamerinės muzikos skambesio.

Nostalgiška ir jausminga nuotaika apgaubė klausytojus. Muzikai ir plojimams nutilus iš toli pasigirsdavo pievose besiganančių karvių varpelių (cow bells, dažnai naudojamo kaip perkusinis instrumentas) aidai.

Garsinė peizažo dalis Šie natūraliai besiliejantys ir partitūrose nepažymėti garsai lydėjo klaipėdiečius visą viešnagės laiką ir liko atmintyje kaip garsinė nuostabaus Alpių peizažo dalis.

kultūros MARŠRUTAIS

E.Kaziukaitis ir M.Bačkus su festivalio meno vadovu K.Zehnderiu (centre).

Peizažo, kuris džiugino akis ir traukė fotoaparatais bei telefonais įamžinti įkvepiančius vaizdinius įspūdžius. Juolab kad kasdien tekdavo keliauti vingiuotais kalnų keliukais iš 1 160 m aukštyje esančio „Gurnigelbad“ viešbučio žemyn į Rigisbergą repetuoti, aukštyn – pietauti ir vėl žemyn – koncertuoti ir dar kartą aukštyn – ilsėtis po dar vienos įspūdingos dienos.

Birželio 10-osios, šeštadienio, rytą du orkestrantų kameriniai ansambliai (trio ir kvartetas) važiavo groti Rigisbergo bendruomenės šventėje. Trumpi jų pasirodymai vyko gatvėje įrengtoje scenoje, sudarydami spalvingą garsinį foną, susiliedami su karvių varpelių muzika. Beje, pačiame Rigisberge gyvena maždaug 2 500 žmonių, kiti čia suvažiuoja iš aplink gausiai išsidėsčiusių kaimelių bei vienkiemių.

Pasak festivalio organizatorių, penktadienio koncertui klausytojams buvo paruošta 400 kėdžių, o šeštadienio – 480 kėdžių, panašiai tiek buvo ir klausytojų. Šeštadienio vakarinis koncertas vėl truko tris valandas. K.Zehnderio diriguojamas KKO akompanavo šveicarų popscenos pažibai Sinai. Solistė ne tik labai raiškiai dainavo, pritariant dar ir akordeonui, bet ir valdė publikos dėmesį. Koncerte taip pat pasirodė styginių kvartetas „Die Nixen“, kuriame grojo tik merginos. Jų repertuaras (populiarių klasikos kūrinių bei dainų aranžuotės) ir atlikimo stilius klaipėdiečių nesužavėjo, bet publikai patiko.

Jau buvo beveik vidurnaktis, kai suskambo G.Crumbo „Banginių balsai“ – šiuolaikinė amerikiečių avangardo autoriaus kompozicija. Kūrinį grojo

K.Zehnderis (fleita), M.Bačkus (violončelė) ir K.Kosarekas (fortepijonas), pernai jį taip pat atlikę Klaipėdos koncertų salėje. Ši muzika klausytojams turėjo būti labai netikėta, juolab tokiu vėlyvu metu. Pasak festivalio meno vadovo, šis koncertas buvo pateiktas kaip lounge renginys.

Paskutinę festivalio dieną – birželio 11-ąją, sekmadienį, vaizdingoje vietoje pastatytoje Rigisbergo bažnyčioje vykusiame koncerte „K.Zehnderis ir draugai“ skambėjo kamerinė muzika. KKO solistai Dalia Dėdinskaitė, Teodora Morta Ajauskaitė (smuikai), Ugnė Petrauskaitė, Edvinas Kaziukaitis (altai), M.Bačkus ir Glebas Pyšniakas (violončelės) uždegamai interpretavo P.Čaikovskio Sekstetą styginiams „Florencijos suvenyras“, o ketvertas iš jų kartu su festivalio siela K.Zehnderiu įkvėptai atliko F.Krommerio Kvintetą fleitai ir styginiams.

Tai buvo aukščiausiai festivalio programoje padėtas taškas, kurio aidai, tikėtina, ilgai dar skambėjo klausytojų sielose. Nors koncerto pabaigoje styginiai instrumentai nebelaikė derinimo (patalpoje buvo drėgnoka), atlikėjai įtikinamai demonstravo savo techninę meistrystę, ansambliškumą, raiškų ir emocionalų grojimą. Publika buvo tiesiog pakerėta, susižavėjimas išsiliejo ovacijomis ir džiaugsmo ašaromis.

Buvo ko pasimokyti Tarp repeticijų ir koncertų orkestrantai turėjo kelias laisvas valandėles, kai ilsėjosi prieš saulutę (gastrolių metu ji nebuvo

dosni savo šiluma, teko ir stipraus lietaus kontrapunktus styginių melodijomis atlaikyti) arba pėsčiomis keliavo į artimiausius kalnus. Sekmadienio rytą kolektyvui buvo surengta įspūdinga ekskursija autobusu po Gantrisch gamtos parką. Gėrėjomės stulbinamais Alpių peizažais, žaliais slėniais ir snieguotomis viršūnėmis, braidėme po Juodąjį ežerą (Schwarzsee).

Festivalio organizatorių dėka, vos atskridę į Šveicariją, turėjome progą pasivaikščioti po magiška viduramžių dvasia alsuojančią šalies sostinę Berną, istorinių arkadų ir fontanų miestą. Paskutinę viešnagės dieną apsilankėme turistų perpildytoje Liucernoje, stovinčioje ant Keturių kantonų ežero kranto. Beje, jos Koncertų ir kongresų salėje vyksiančiame garsiajame Liucernos festivalyje rugsėjo pradžioje diriguos Mirga Gražinytė-Tyla, po koncerto atvyksianti į Klaipėdą ir rengsianti programą su KKO. Užburiančio gamtos grožio, gaivaus kalnų oro įkvėptas ir nuolatiniu organizatorių dėmesiu apgaubtas klaipėdiečių orkestras išrankiuosius festivalio organizatorius ir aplodismentų negailinčius klausytojus nustebino profesionalumu ir stilistiniu universalumu. Kolektyvas godžiai gėrė ne tik gaivius kelionės įspūdžius, bet ir kaupė muzikines patirtis. Pasak violončelių grupės koncertmeisterio G.Pyšniako, „mūsiškiams šios gastrolės buvo puiki proga pasimokyti iš kolegų šveicarų. Visų pirma – bendravimo kultūros, kaip klasikinės ir populiarios muzikos atlikėjai pagarbiai bendrauja tarpusavyje, laiku atvyksta į repeticijas ir pan.“. Repeticijų ir koncertų metu savo kolegoms skatinantį pavyzdį rodžiusios orkestro koncertmeisterės D.Dėdinskaitės nuomone, gera proga „pasimokyti profesionalumo. Čia net popmuzikos atlikėjos stebino švaria intonacija, savo partijų paruošimu“.

Dar būtina paminėti festivalio programoje neskelbtą, spontaniškai organizuotą trumpą orkestro pasirodymą, kuriuo jis paskutinį rytą prieš išvykdamas padėkojo rūpestingiems „Gurnigelbad“ viešbučio šeimininkams. Turbūt tai buvo klausytojų skaičiumi (4 viešbučio darbuotojai ir šių eilučių autorė) kukliausias renginys KKO istorijoje, bet labai šiltas ir nuoširdus.

Lietuviška J.Naujalio „Svajonės“ melodija išsiliejo ir pasklido begalinėse kalnų platybėse, pasėdama viltį ateityje vėl čia sugrįžti...

27

kultūros MARŠRUTAIS

Koncertinės Klaipėdos Trys Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų Pelnė auksą Italijoje rūmų chorai šią vasarą leidžia keliaudami ir koncertuodami. „Cantare“ itin sėkmingai pasirodė festivalyje Italijoje, „DanKarolina ETNERYTĖ gė“ dainavo Italijoje ir Austrijoje, o „Klaipėda“ Lietuvos valstybės dieną paminėjo Lenkijoje.

Išankstinis „Cantare“ pasirodymas festivalyje Romoje.

„Cantariečiai“ A.Dambrauskas ir R.Baršauskas apdovanojimų metu.

28

Mišrus choras „Cantare“ (vadovas Artūras Dambrauskas, chormeisteris Ramūnas Baršauskas) savo vasarą įprasmino kelione į Italiją. Ten liepos 5–9 dienomis vyko VIII tarptautinis chorų festivalis-konkursas „Musica eterna Roma“. Klaipėdiečiai mišrių chorų kategorijoje pelnė aukso diplomą.

Pagal konkurso nuostatus chorai į savo programą turėjo įtraukti italų kompozitoriaus, XIX amžiaus ir šiuolaikinio, vis dar kuriančio autoriaus kūrinius. „Cantare“ atliko H.Wolfo „Ergebung“, L.Grossi „Exultate Justi“ bei du lietuvių kompozitorių kūrinius – V.Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ ir L.Vilkončiaus „Šlapią dainą“.

Romoje, istorija alsuojančioje Dvylikos šventų apaštalų bazilikoje, vykusiame konkurse dalyvavo chorai iš Belgijos, Čekijos, Kanados, Danijos, Suomijos, Indonezijos, Italijos, Latvijos, Filipinų, Pietų Afrikos, Ispanijos ir Taivano. Lietuviai pasirodė stipriausių mišrių chorų kategorijoje (A1) kartu su danais, filipiniečiais ir ispanais.

Mišrių chorų kategorijos pasirodymai vyko liepos 6-ąją, nuo pat ryto choro „Cantare“ dienotvarkė buvo intensyvi.

Konkurso rengėjai dalyviams suteikė galimybę iš anksto susitikti su vertinimo komisija. Beveik valandą choristai bendravo su chorinės muzikos profesionalais (tarp jų – ir žymiu ispanų kompozitoriumi Javieru Busto), kurie davė patarimų ruošiantis pagrindiniam pasirodymui. O vakare, po konkurso, „cantariečiai“ nudžiugino Italijos lietuvių bendruomenės narius.

Susirinkę prie įžymiojo Koliziejaus, visi kartu sugiedojo „Tautišką giesmę“. Romos lietuvių prašymu nuskambėjo ir „Kur giria žaliuoja“, primenanti, kad į Lietuvą visada gera sugrįžti.

Choras džiaugiasi savo pasiekimais.

Prieš metus tos pačios organizacijos „Meeting music“ rengtame chorų konkurse

kultūros MARŠRUTAIS

chorų vasaros kelionės Vengrijoje jis pelnė sidabro diplomą. Konkursas Romoje patvirtino, kad „Cantare“ sėkmingai tobulėja.

Užsuko į Austriją Giedrė ŠILBAJORIENĖ

„The Alta Pusteria International Choir Festival“ – vienas įspūdingiausių tarptautinės chorinės muzikos festivalių Europoje, turtingas repertuaro (laisvas žanro ir stiliaus atžvilgiu) bei jo atlikimo vietos pasirinkimu. Tai nekonkursinis renginys, vykstantis Pietų Tirolyje (Italija) kasmet nuo 1998-ųjų paskutinę birželio savaitę. Į festivalį atvykę chorai savo programas atlieka koncertų salėse, Pusterijos slėnio miestų bažnyčiose, ežerų pakrantėse, viduramžių pilyse ir kalnų papėdėse.

Daugybė renginių festivalio dalyviams suteikia unikalią ir produktyvią įvairių pasaulio šalių muzikinių kultūrų mainų galimybę. Šiemet įvykęs festivalis – jubiliejinis, 20asis. Jame dalyvavo 96 chorai iš 19 pasaulio valstybių, buvo surengti 63 koncertai ir pasirodymai.

Moterų choras „Dangė“, vadovaujamas Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentės Juditos Kiaulakytės, – vienintelis, atstovavęs Lietuvai, pasirodė dviejuose koncertuose. Birželio 23 d. Gustavo Mahlerio salėje audringų ovacijų sulaukė atlikęs N.Sinkevičiūtės ir B.Balakauskienės stilizuotas lietuvių liaudies dainas, o birželio 24 d. labai šiltai buvo sutiktas nuostabioje Šv. Lorenso bažnyčioje, kur pristatė lietuvių kompozitorių sakralinę muziką. Ten taip pat koncertavo mišrūs chorai „Thomas Tallis“ (Italija) ir „Kreuz and Quer“ (Vokietija) bei vyrų choras „La vos Di Nos Sit“ (Šveicarija).

Kartu su kitais chorais „Dangė“ dalyvavo įspūdingame chorų parade Šv.

Kandito aikštėje (Via Drava), kur visi festivalio dalyviai atliko populiariąją

„Dangė“ chorų festivalio parade Italijoje.

Po koncerto Zalcburgo „Mozarteum“ salėje su choru „Vokal Orange“.

G.Verdi ,,Va Pensiero“ iš operos ,,Nabukas“ ir G. de Marzi „Signore delle cime“.

Festivalio uždarymas vyko Kasa Sestos miestelyje, kur dalyviai buvo pasveikinti ir apdovanoti diplomais bei festivalio kepuraitėmis. Uždarymo vakarą trys chorai (iš 96 dalyvavusiųjų), tarp jų ir choras „Dangė“, buvo pakviesti padainuoti atsisveikinant. Klaipėdietės atliko festivalio dalyvių pamėgtą N.Sinkevičiūtės kūrinį „Skrido bitė“, dėl kurio jau nuo kolektyvų prisistatymo koncerto buvo vadinamos „Ta Ta To!“ Pakeliui į namus „dangietės“ aplankė bičiules – Zalcburgo (Austrija) moterų chorą „Vokal Orange“ (vadovas Arūnas Pečiulis) ir surengė bendrą koncertą garsiojoje „Mozarteum“ salėje. Šiame koncerte „Dangės“ choras atliko

lietuvių kompozitorių V.Miškinio, N.Sinkevičiūtės, A.Remesos, G.Purlio, B.Balakauskienės, L.Abario ir kitų kūrinius, o kartu su „Vocal Orange“ – F.Mendelssohno motetus bei austrų pamėgtą S.Šimkaus „Ūžia girelė“. Šios kelionės koncertuose chorui akompanavo Jūratė Gedminienė (fortepijonas) ir Laura Gedgaudaitė (vargonai).

Be puikių bendravimo įspūdžių su chorais iš įvairių pasaulio valstybių, pakylėtų emocijų koncertų metu, ,,Dangės“ dainininkės gėrėjosi nuostabiais Alpių pievų ir miškų vaizdais, viršukalnėmis. Malonu buvo pasivaikščioti po Alpių kalnų papėdėje įsikūrusį vieną gražiausių Austrijos miestų – Zalcburgą, pajusti jame gimusio ir kūrusio W.A.Mozarto dvasią, pasigėrėti baroko architektūra. ► 29

kultūros MARŠRUTAIS

Choras „Klaipėda“ viešėjo ir dainavo Punske.

Su Punsko lietuviais Miglė MOSĖNIENĖ

◄ Liepos 6-ąją mišrus choras „Klaipėda“ Lietuvos valstybės himną giedojo su Punsko (Lenkija) lietuvių bendruomene.

Tą patį vakarą Punsko lietuvių kultūros namuose choras „Klaipėda“ atliko šventinę koncertinę programą, skirtą Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai.

30

Asmeninio archyvo nuotr.

Trys dienos Lenkijoje choro „Klaipėda“ kolektyvui tapo įsimintinų įspūdžių ir nuostabių emocijų prisodrinta kelione, kurios pagrindinis akcentas – pažintis su Punsko lietuvių bendruomene, garsia savo entuziastinga, lietuvybę puoselėjančia kultūrine švietėjiška veikla. Tuo choristai įsitikino, aplankę Punsko ir Seinų apylinkių gražiausias, istoriškai svarbiausias ir įdomiausias vietas: Punsko muziejų, Jotvingių gyvenvietę, Punsko Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčią, Seinų Švč. Mergelės Marijos baziliką (joje kelerius paskutinius savo

gyvenimo metus vyskupo pareigas ėjo Antanas Baranauskas) bei dominikonų vienuolyną. Beje, po abiejų šių bažnyčių skliautais suskambėjo įkvėpti „Klaipėdos“ dainininkų balsai, atliekant kelis sakralinius kūrinius.

Choras buvo labai dėkingas jo gidei Punske – Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjai, mokytojai, kraštotyrininkei Anastazijai Sidarienei, kurios lūpomis bylojo visų bendruomenės lietuvių meilė tėvynei, lietuviškoms tradicijoms ir papročiams, domėjimasis sudėtinga ir prieštaringa istorine šių vietovių praeitimi, susirūpinimas ateities perspektyvomis ir, žinoma, labai nuoširdžios kasdienės pastangos, stengiantis išlaikyti savo lietuvišką tapatybę. „Tautišką giesmę“ choras giedojo pilnas nuoširdžių patriotinių jausmų kartu su gausia Punsko lietuvių bendruomene. Tai buvo stipru, džiugu ir pakylėta.

Koncerto programa, kaip ir dera tokiai progai, buvo pripildyta lietuviškų patriotinių kūrinių: J.Naujalio ir Maironio giesmė „Lietuva brangi“, sugiedota kartu su be galo nuoširdžia ir gausia publika, J.Tallat-Kelpšos daina „Kur lygūs laukai“ (ž. Maironio), K.V.Banaičio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Už jūrų marių“, R.Šileikos „Jūros ilgesys“ (ž. J.Kantauto).

Koncerto kulminacija tapo L.Vilkončiaus daina J.Marcinkevičiaus žodžiais „Dėl tos dainos“. Taip pat skambėjo G.Verdi, F.Shopino kūriniai. Šviesos, meilės ir optimizmo į koncerto programą įliejo ištraukos iš operečių bei neapolietiškos dainos.

Klaipėdiečiai sulaukė gausių plojimų ir padėkų – už gražų choro skambesį, už puikią koncerto programą, nuoširdų ir profesionalų kartu su choru ir solo dainavusių solistų Audronės Levickytės, Mindaugo Gylio ir Mykolo Treščenkino pasirodymą. Dirigavo choro „Klaipėda“ vadovas, kolektyvo siela, koncertinės programos sudarytojas profesorius emeritas, Klaipėdos miesto kultūros magistras Kazys Kšanas.

Koncerto vedėja ir koncertmeisterė – M.Mosėnienė.

Per kitas dvi dienas „Klaipėdos“ choristai aplankė įstabaus grožio Šventąją Lipką, XIII a. Kryžiuočių ordino Malborko pilį, nuostabios architektūros ir dvasios Lenkijos uostą Gdanską ir žymųjį pajūrio kurortą Sopotą.

DAILĖ

Kūno slėpiniai: tarp gyvenimo ir erotikos

V.Viningas. Etiudai. 2017. Akrilas, kartonas, 70x50 cm.

Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje gyventume, vis dar egzistuoja žmogaus kūno kultas. Jis neatsiejamas nuo socialinės erdvės ir šiuolaikinės kultūros, kurioje susipina skirtingos kūno apibrėžtys, varijuojančios tarp jaunystės ir senatvės, tarp erotikos ir subtilios estetikos. Įdomu, kad šios opozicijos itin ryškios klaipėdiečio tapytojo Virginijaus Viningo darbuose, kuriuos jis pristato uostamiesčio „Si:said“ galerijoje liepos 7 d. – rugpjūčio 4 d.

Parodoje galima pamatyti naujausius, šiemečius darbus, kuriems būdingas ne tik gerai pažįstamas autoriaus braižas, bet ir ekspresyvus potėpis, kuriantis kovingą nuotaiką ir ryškų įspūdį. ► 31

DAILĖ

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Temos tęstinumas ◄ V.Viningas tęsia žmogaus kūno temą, kuri pastebima ir ankstesniuose jo darbuose, pereinančiuose į ciklus, triptikus ar diptikus. Autoriaus kūrybos pamatą sudaro kūriniai, skirti boksui, džiazui ir baletui. Parodoje ankstesnės menininko kūrybos temos susipina viena su kita ir papildo, konstruoja vientisus bei įvairius pasakojimus. Išryškinama kūno svarba, akcentuojama žmogaus egzistencija ir savęs pažinimas. V.Viningas kūną, ypač kūniškumą, suvokia kaip individo instrumentą, nurodantį dvasinius išgyvenimus, egzistencijos prasmę, harmoniją ir chaosą. Paveiksluose kūnas išreiškiamas įvairiai, taip perteikiama skirtinga įtampa ir emocija, susikoncentruojama į stambų planą ar žmogaus visumą, į universalias problemas ar filosofiškumą. Pasak menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, menininkui svarbus „kūnas kaip fizinė žmogaus dvasios išraiška“. Šiuo atveju parodoma, kad subjektas gali išgyventi įvairias patirtis būtent per kūną, kuris taip pat suvokiamas kaip kitas. Savotiškas atspindys, parodantis tikrovės ir fikcijos galimumą.

Tapytojo meno pasaulį galima apibrėžti kaip ypač ekspresyvų ir drastišką. Darbuose dominuoja stipri emocija, nepaliekanti abejonių, kad V.Viningui svarbu konfliktas. Tiksliau – konstruojamos konfliktinės situacijos, tampančios kūrinių varomąja jėga. Autorius ne tik gilinasi į kūno raišką, kartu parodo, kad yra galimas konfliktas, krypstantis į jėgos ir silpnumo kategorijas. Apskritai V.Viningui būdinga paveikslų plokštumose kurti opozicijas, kai nežinia, kuri dominuoja: ar ekspresija ir harmonija, ar mirtis ir gyvenimas, ar atmintis ir užmarštis. Tokia menininko strategija išryškina tapybos braižą, kuris per daugelį metų nepasikeitė, sykiu atkreipdama dėmesį, kad autoriui svarbi universali tema. Suprantama, kad jis nėra linkęs vaizduoti ypač estetiško ir patrauklaus kūno. V.Viningo tapybos personažai – gana įvairūs: menininkui svarbu fiksuoti individo senatvę, audringą jaunystę ir subtilią erotiką. ► 32

V.Viningas. (Užsi)gavau. 2017. Akrilas, drobė, 120x90 cm.

Sėdinti I. 2017. Akrilas, kartonas, 100x70 cm.

Besiilsinti. 2017. Akrilas, drobė, 100

Prie jūros. 2017. Akrilas, karton

0x70 cm.

nas, 100x70 cm.

DAILĖ

Kelionė. 2017. Akrilas, drobė, 110x90 cm.

Autoportretas. 2017. Akrilas, drobė, 200x120 cm.

Merginos portretas. 2017. Akrilas, drobė, 120x90 cm.

Dvi figūros. 2017. Akrilas, kartonas, 100x70 cm.

33

DAILĖ

Kūryboje ryški erotikos kategorija yra kaip nuoseklios dėlionės neatsiejama dalis, išryškinanti emocinius krūvius, kai kito kūnas tampa mano.

◄

Kūniškumo ribos V.Viningo darbuose vaizduojamas žmogaus kūnas reprezentuoja laisvą dvasią ir nėra ribojamas. Iš tikrųjų menininko kūryboje sudėtinga įvardyti, kodėl tampa svarbus kūnas ir kūniškumas, t. y. kuo šie dėmenys yra neatsiejami nuo žmogaus ir jo kasdienybės. Atrodo, kad šiam tapytojui nėra sudėtinga laviruoti tarp romantikos ir erotikos, tarp vyriškumo ir moteriškumo, tarp jaunystės ir senatvės.

Tai temos, kurios susipina viena su kita.

Menininkas nesiekia tiksliai atvaizduoti žmogaus išorės, susikoncentruoja į jo vidinį pasaulį. V.Viningui aktualu analizuoti žmogaus sampratą ir kartu trinti ribas, taip parodant, kad kūnas gali būti labai įvairus. Tampa svarbus kūno ir žmogaus santykis, šiuo aspektu jis analizuoja kūniškumo reikšmę. Todėl parodoje esama įvairių darbų, kurių bendras vardiklis yra kūnas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad V.Viningo kūryboje kūno vaizdavimas krypsta į monotoniją, bet autorius savo puikiai atpažįstama tapybos maniera glumina žiūrovus. Šiuo atveju menininkui svarbu temos, kuriose išsikristalizuoja kūno samprata.

Drobėje „Merginos portretas“ V.Viningas išaukština moteriškumą ir mįslingumą. Ekspresyvūs potėpiai, ryškus koloritas perteikia stiprų įspūdį, nurodo kovingą nuotaiką, nors iš pirmo žvilgsnio gali pamanyti, kad drobėje dominuoja harmonija. Įdomu, kad V.Viningo kūryboje kaip ir nėra aiškių nuorodų į ramybę. Veikiau dominuoja nuolatinė kova tarp realybės ir fikcijos ar tarp šiapus ir anapus paveikslo subjektų.

V.Viningui vis dar reikšmingas žmogus, kuris tampa savotišku atspindžiu, draugu ar patarėju. Individas sudaro stiprų kūrybos pagrindą, kuriame gali rastis įvairios emocijos ir kūniškumo išraiškos.

Pavyzdžiui, kitoje drobėje „Besiilsinti“ viešpatauja ryški aistra, erotika ir žvėriškas moteriškumas. Moters figūrą pabrėžia raudona spalva, kuri V.Viningo kūryboje tampa dominante. Raudona 34

spalva gali koduoti aistrą, bet tapytojui tai asocijuojasi su paslaptingumu, kai moteris gali būti suvokiama kaip išskirtinė asmenybė. Autorius siekia parodyti, kad moteriškumas nurodo aistrą ir drąsą, nepriklausomybę ir harmoniją.

Būtent šios skirtingos opozicijos menininko kūryboje išryškina kūniškumą ir naikina jo ribas.

Įtampa ir konfliktas V.Viningas yra stiprus koloristas, kuriam spalva turi gilesnę prasmę ir reikšmę.

Tai nėra vien tik subtili minties išraiška ar dekoratyvumas. Būtent per koloritą autorius kuria įtampą ir konfliktą, kuris svarbus darbuose vaizduojamiems subjektams. Konfliktas V.Viningo kūryboje turi teigiamą konotaciją, nes leidžia pastebėti prasmės universalumą. Štai paveiksle „Prie jūros“ matome idilišką nuotaiką ir dviejų žmonių (vyro ir moters) siluetus. Šiuo atveju autorius skatina neįpareigojamai žvelgti į tapybos pasaulį, jį tyrinėti, stebėti,

V.Viningui tapyboje svarbu konfliktas. Tiksliau – konstruojamos konfliktinės situacijos, tampančios kūrinių varomąja jėga. kaip meistriškai žmonių figūras išryškina tinkamai parinktos spalvos, kurioms užtenka ekspresyvių potėpių ir drąsos, nutekančių dažų efekto. Taip V.Viningo darbai iš chaoso ir drastiškumo pereina į plastiškumą ir skulptūriškumą, daugelis autoriaus personažų grakštūs ir ypač estetiški. Nutekančių dažų efektą menininkas traktuoja ne tik kaip įdomų sprendimą.

Jis nukreipia į judėjimą, dėl šio efekto kūnai paveiksluose įgauna judesį, kuriama mįslinga nuotaika. Dominuojančios vyro ir moters figūros V.Viningo kūryboje suvokiamos kaip vienas personažas, kurį sieja glaudus emocinis ryšys.

Autoriui būtina kurti stiprų emocinį ryšį tarp subjektų ir nesvarbu, ar tapybos darbe, ar piešinyje. Nuotaika išlaikoma panaši, bet piešiniuose, kur dominuoja

baltas fonas, juntama ramybė ir imponuoja minimalizmas. Suprantama, kad V.Viningui esminis išlieka kūnas ir jo skirtingos išraiškos, bet šiuo atveju kinta plokštuma. Jeigu autoriaus tapyboje dominuoja ryškios žmonių figūros ir drastiški potėpiai, tai piešiniuose galima pastebėti, kaip išryškinamas žmogus ir jo kūno kalba. Darbe „Sėdinti I“ atpažįstame moters figūrą, pasirinktos dvi minimalistinės spalvos – juoda ir raudona. Sukurtas idiliškas moters pasaulis, kuriame triumfuoja fatališkumas ir dvasinė nepriklausomybė. Piešiniai ypač išsiskiria baltu fonu, kuris prideda kitokį emocinį krūvį – kaip gaivų oro gurkšnį, kurio taip reikia tapytojo vaizduojamiems personažams.

Kaip kovos laukas V.Viningas žinomas meno lauke, turi suformavęs kryptingą kūrybos strategiją. Kasmet jis ieško naujų temų, kinta požiūris į tikrovę, bet neatsisakoma aiškios sampratos apie žmogų. Kažkada buvęs garsus boksininkas, autorius tapymą suvokia kaip savotišką kovą, kurioje galima ieškoti dvasinės ramybės, kūną interpretuoti kaip neatsiejamą nuo žmogaus, o dirbtuvę – kaip kovos lauką. Tapytojas nesiekia išaukštinti kūno kulto ar jo dar labiau pabrėžti. V.Viningui kūnas, ypač kūniškumas, neatsiejami nuo žmogaus dvasios. Jam aktualu išryškinti skirtingas kūno apibrėžtis, kurioms nesvarbi lytis ar amžius, nes susikoncentruojama į tai, kokią žinutę šiandien perduoda žmogaus kūnas, suvokiamas kaip specifinė emocijų išraiška, t. y. kalba.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tapytojo V.Viningo žinutė žiūrovams nesikeičia, nors autorius ir susikoncentruoja į koloritą bei meninius efektus, atkreipiančius dėmesį ir leidžiančius menininką vadinti stipriu.

Bet nejučia visada išlieka svarbus žmogus, kurį dailininkas suvokia gana įvairiai.

Bet kokiu atveju, jo tapyba liudija, kad kūnas kinta ir galbūt parodo mūsų vidinio pasaulio slėpinius, kurie ne visada gali būti atpažįstami.

VEIDRODIS

Baroti galerijai –

25-eri:

atrodė, kad išgyventi tiek metų – nerealu

►

Baroti galerijoje jau ketvirtį amžiaus šeimininkauja jos savininkas dailininkas keramikas Isroildžonas Barotis ir jo žmona, galerijos direktorė Andželika Baroti.

Vytauto Petriko nuotr.

35

VEIDRODIS

XVIII a. menančiame aukščiausiame išlikusiame Klaipėdos fachverkiniame sandėlyje seniau būdavo eksportui ruošiami linų sėmenys. Šiandien uostamiestyje charakteringų bruožų pastatas siejamas su šiuolaikiniu menu – jame įsikūrusi pirmoji mieste ir viena seniausių visoje Lietuvoje privati Baroti galerija. Šiemet ji atšventė 25-uosius veiklos metus. Galerijos šeimininkai – dailininkas keramikas Isroildžonas Barotis ir jo žmona režisierė Andželika Baroti – rūpinasi, kad nenutrūktų gyvybinga veiklos tradicija – kas mėnesį ar net kas tris savaites viena kitą keičia šiuolaikinio meno parodos, kuriose pristatomi ryškiausi Lietuvos ir ne tik jos menininkai, inicijuojami įvairūs meniniai vyksmai, išplintantys už galerijos sienų į viešąsias miesto erdves. ◄

Adomas ZUBĖ

Per 25 metus jiedu nuveikė labai daug: surengė daugybė plenerų, kitų meno renginių, projektų, užsiėmė leidybine veikla.

Tačiau bene labiausiai galerijos įkūrėjai džiaugiasi subūrę Klaipėdos menuomenę – aktyvių kultūros, verslo ir valdžios atstovų, besidominčių menu, būrį. Stebėdami savo miestą, Baročiai labiausiai nuogąstauja, kad tiek kuriančio, tiek parodose besilankančio jaunimo Klaipėdoje maža, sunku rasti, kam perduoti galerijos darbų estafetę. Dėl to KKKC Parodų rūmuose surengtoje jubiliejinėje ekspozicijoje „Paradas“ viena iš keturių parodų skirta būtent jaunųjų menininkų kūrybai. „Jaunimas reikalingas kaip oras“, – sakė A.Baroti.

Galerijos šeimininkai pasakojo apie 25 metų darbus, pasiekimus, užgyventą kraitį ir pėdsaką Klaipėdos kultūroje.

Kaip vienas iš ženklų, kad galerijos darbas vertinamas ir svarbus, yra miesto sprendimas I.Baročiui šiemet suteikti Klaipėdos kultūros magistro vardą.

Žaidimas ir alternatyva – Papasakokite, kaip atsirado jūsų galerija? Kaip iš viso gimė jos idėja?

Isroildžonas: Susiklostė įdomi istorinė situacija. 1992 m. pradėjo kurtis įvairios privačios įmonės, tad ir mes su draugais sugalvojome, kad reikia įsteigti bendrovę, kažkokia veikla užsiimti. Buvome keturiese, o aš – menininkas. Sukūrėme uždarąją akcinę bendrovę ir pavadinome mano pa36

varde – Baroti. Tuo metu kitokių galerijų nebuvo. Tik „Vartai“ Vilniuje. Sumanėme Klaipėdoje atidaryti savo. 1992 m. birželio 1 d. gavome patalpas ir atidarėme galeriją.

Tada kviečiau į darbą ir Andželiką. Iš pradžių visa ko variklis buvo entuziazmas, apie komerciją išvis negalvojome – toks žaidimas, alternatyva, daugiau judėjimas, kolegų pasibuvimų vieta. Paskui po truputį iširo mūsų komanda, likau vienas.

– Kaip viskas vystėsi toliau? Kada supratote, kad galerija turi būti pagrindinė jūsų veikla?

Isroildžonas: Labai greitai, maždaug po metų. Prasidėjo rimtas darbas: reikėjo algas, mokesčius mokėti, dirbti jau kitaip. Žaidimas baigėsi, įsitraukė dailininkai, kolegos iš kitų miestų. Paskui jau patys įklimpome, atgal kelio nebuvo. Reikėjo vystyti, tobulinti tai, ką pradėjome.

Andželika: Galerija atsirado, nes pakito visa menų egzistavimo forma. Anksčiau buvę valdiški dailės salonai, valstybiniai užsakymai dailininkams dingo su į Lietuvą atėjusia nauja tvarka. Dailininkai buvo priversti galvoti, kaip išgyventi ir ieškoti naujų formų. Taigi galerija atsirado siekiant padėti menininkams, tikslas buvo parduoti meno kūrinius. Mes, abu atėję iš meno pasaulio, nelabai įsivaizdavome, kaip reikės tai daryti. Iš pradžių galerija buvo mūsų pačių pasibuvimų, puikių parodų, kurias jau buvo galima rengti be cenzūros, vieta. Buvo labai smagu, turėjome daug entuziazmo, optimizmo, bet reikėjo ir išgyventi. Isroildžonas sako, kad pakvietė mane dirbti, bet man buvo aiškiai pasakyta, kad algą gausiu tik tada, jeigu pati ją užsidirbsiu. Buvau priversta galvoti, kaip suktis. Padėjo to meto situacija, kai Lietuvoje buvo turistų bumas,

kuriems viskas atrodė nežmoniškai pigu.

Geras kūrinys už 100–200 eurų jiems atrodė labai pigus. Kažkiek tų meno kūrinių nupirkdavo, bet reikėjo didelių pastangų.

Išgyvenimui sukrapštydavome, nors pusę daiktų nešėme iš namų: baldus, įrangą – nebuvo už ką pirkti. Po truputėlį supratome, kad reikia ieškoti naujų formų, jei norime, kad menas taptų prestižiniu kolekcionavimo objektu – tai buvo labai nauja. Taip atsirado renginiai galerijoje, kalėdiniai baliai, į kuriuos kviesdavome verslininkus, be kurių, supratome, ilgai neišsilaikysime. Įvairiausių dalykų prigalvodavome, kad prisiviliotume verslo žmones, kad užmegztume su jais naują, tiesioginį, artimą kontaktą. Kai vieni kitus pažįstame, atsiranda kitoks požiūris į meną, interesas iš vidaus.

Kad būtų įdomu – Prisidėjote prie paveikslų kolekcionavimo kultūros auginimo Lietuvoje?

Andželika: Visoje Lietuvoje kolekcionavimas buvo nustumtas į šoną. Nesakau, kad jo nebuvo išvis. Buvo inteligentų sluoksnis, jie ir tais laikais kolekcionavo tiesiog to neakcentuodami. Pasikeitus santvarkai, tai įgavo visai kitą kontekstą. Teko pripažinti, kad kolekcija – dideli pinigai, turtas, kad menas apskritai yra didžiulis turtas. Šiandien matome, kaip pasikeitė rimtų meno kūrinių kainos – jos jau ima prilygti vakarietiškoms. Kiti mėgsta tai vadinti prabangos preke. Aš taip nevadinu. Bet tai yra aukšto lygmens intelektinis kūrinys, kuris pagaliau turi savo vertę.

VEIDRODIS

Isroildžonas: Tai buvo sudėtingiausias mūsų veiklos etapas. Buvome pirmieji mieste, turėjome visuomenę įpratinti, pritraukti – tai buvo labai sudėtinga.

– Ar, kai kūrėtės, bent įsivaizdavote, kad galerija gali išgyventi net 25 metus? Gal turėjote vizijų, kokia bus jos ateitis, kaip ji atrodys, tarkime, šiandien?

Andželika: Visų pirma, mes net negalėjome pagalvoti, kad galerija apskritai gali išgyventi ketvirtį amžiaus. Tai neatrodė realu. Prisimenu, kaip Isroildžonas pasakojo buvęs Suomijoje, kur jam aprodė maždaug 25 metų galeriją. Patys suomiai ją pristatė kaip nepaprastai garbingą, nusipelniusią – visur pasaulyje galerijoms tiek laiko išgyventi sudėtinga. Džonui tai atrodė kažkas nerealaus, negalėjo patikėti, kad taip būna. O šiandien mūsų galerijai 25-eri ir atrodo, kad laikas prabėgo kaip akimirka. Manėme, kad egzistuosime trejus, ketverius metus.

Isroildžonas Barotis: Galerija – ne automobilis, kurį paleidai ir važiuoja.

Isroildžonas: Net neįsivaizdavome, kad tiek galima išgyventi.

Andželika: Ir aš puikai suprantu, kodėl.

Kiekvieni metai buvo labai sunkūs. Jie buvo ir puikūs, ir įdomūs, ir fantastiški, bet lygiai taip pat sunkūs. Kiekvienais metais reikėjo išgyventi. Taip yra iki šiandien. Galerijai Klaipėdoje gyvuoti tikrai nėra lengva. Ačiū Dievui, kad tai pavyksta.

Pavyksta todėl, kad ir mes, ir menininkai labai stengiamės, jaučiame miesto, verslininkų palaikymą.

Nuo pat pradžių siekėme kūrybinės laisvės, norėjome būti tokie, kokie negalėjome būti sovietmečiu. Kai visa tai buvo pasiekta, reikėjo galvoti kažką naujo, kad būtų įdomu. Mūsų galerija nuo kitų turbūt ir skiriasi tuo, kad abu esame meno pasaulio žmonės, mudviem norisi labai neramiai gyventi. Patiems turi būti ypač įdomu, kad ir kitiems taip būtų. Visada kritiškai žvelgiame į save – darbas turi teikti didžiulį malonumą, tada jį darome visa jėga, su atsidavimu ir polėkiu.

Jei žiūrėtume dar 25 metus į priekį, neįsivaizduojame savęs be galerijos – daugiau turbūt nieko ir nebesugebame. Net nežinau, ką be jos reikėtų veikti.

Smagiausia – pradžia – Per 25 metus Baroti galerija nuveikė labai daug. Kurie įvykiai jums įsimintiniausi?

Andželika: Sunku įvardyti – į kiekvieną parodą sudedame visas tuo metu turimas jėgas. Žinoma, paminėtini didieji projektai miestui, be to, svarbu, kad išveždavome klaipėdiečių dailininkų darbus į užsienį.

Juk vienas pagrindinių mūsų uždavinių, kad klaipėdiečiai nesijaustų tokie pamestinukai, žiūrėdami į Vilnių, ir suprastų, kad galima išeiti tiesiai į Europą. Įsiminė mūsų draugystė su Danijos galerija, ten surengėme plenerą, paskui parodą. Puiki paroda buvo ir Riugene Vokietijoje. Įsimintiną pėdsaką galerijos gyvenime paliko mūsų sugalvoti kalėdiniai baliai – renginys miesto menuomenei, į kurį stengdavomės pakviesti kuo daugiau tiek verslo, tiek valdžios, tiek meną kuriančių ir juo besidominčių žmonių – ateidavo iki 500.

Isroildžonas: Įsiminė tarptautiniai projektai, suruošta didžiulė paroda Švedijoje, du kartus rengtos parodos visuose KKKC Parodų rūmuose – tai didelis darbas, mes dviese, o sugebėjome visus Parodų rūmus užpildyti Lietuvos menininkų darbais. Žinoma, ir didžiųjų autorių parodos – apima pasididžiavimas, kai koks nors klasikas sutinka būtent Klaipėdoje, Baroti galerijoje, eksponuoti savo kūrinius.

– Apžvelgiant visus 25 metus, kada jums dirbti buvo smagiausia, įdomiausia?

Andželika: Be abejo, smagiausia yra pradžia – buvome jauni, pilni jėgų, vyko virsmai Lietuvoje, viskas buvo absoliučiai nauja, galėjome išdykauti, šėlti. Atidarymai tada vykdavo paromis – čia pat kurdavome naujus projektus. Buvo labai daug entuziazmo, altruizmo – ne taip, kaip dabar, kai viskas taip griežtai skaičiuojama.

Atrodo, kad taip nuostabu nebebus, nes tai buvo kažkas fantastiška.

Isroildžonas: Man įsiminė bendruomeniškas menininkų ir mūsų gyvenimas – tada buvome kaip šeima. Aišku, viskas keičiasi – ir am-

žius, ir ekonominė situacija, kuriasi šeimos. Žinoma, labai smagi buvo pradžia. Buvome jauni, bendraminčiai. Kurdavome, susitikdavome galerijoje – nuo ryto iki vakaro.

Andželika: Galerija tuo ir žavi, kad, jeigu tik nori, neleidžia senti. Mes visą laiką stengiamės būti įdomūs ne tik patys sau.

Norime būti šių dienų galerija, neatsilikti nuo šiandienos pulso, jausti, kas vyksta gyvenime. Visada dairomės jaunų menininkų, ieškome iniciatyvų. Dėl to ir jubiliejinė paroda beveik visa atiduota jauniems menininkams ir kuratoriams. Mums patiems labai reikia gaivaus oro gūsio.

Sudėtingu kampu – Baroti galerija šiandien – nepamainoma Klaipėdos dalis. Jūsų nuomone, koks galerijos indėlis, pėdsakas Klaipėdos kultūriniame lauke?

Isroildžonas: Mums jau 25-eri, kasmet surengiame mažiausiai 14 parodų, kas tris savaites lankytojus pasitinka nauja paroda, būna, ir kas savaitę. Tai reiškia, kad miesto bendruomenė ateina į atidarymus, bendrauja, didieji projektai – viskas mieste. Juk kuriame miestui, ne tik sau. Paskutiniu metu tiesiogiai išeiname į miesto erdves, skverus.

Andželika: Tarsi ir nedarome to specialiai, toks mūsų darbas. Žinoma, galėjome pasirinkti lengvesnį kelią – būti įprasta galerija, kuri tiesiog keičia parodas, stengiasi, kad jos būtų komerciškai sėkmingos, nesuka sau galvos, kiek tai svarbu, šiuolaikiška, įdomu visuomenei – kaip parduotuvė, salonas. Žinoma, būtų daug lengviau, bet visiškai neįdomu. Taigi galerija visą laiką egzistavo tokiu sudėtingu kampu. Ne visiems patikdavome. Ne veltui turėjome pakeisti pirmąsias galerijos patalpas į dabartines, – atrodėme per daug šiuolaikiški, drąsūs. Požiūriai žmonių skiriasi, tai natūralu.

– Isroildžonai, esate sakęs, kad jums, kaip galerijos atstovui ir kaip žmogui, svarbu gaivinti Klaipėdos senamiestį: kaip prisidėjote prie to siekio įgyvendinimo?

Isroildžonas: Visuomet kviesdavome žymius, gerus autorius į Klaipėdą. Priviliodavome garsių dailininkų, klasikų tik tam, kad jų darbus galėtų pamatyti klaipėdiečiai. Stengiamės, kad jie matytų kuo įdomesnių, stipresnių menininkų darbų. ► 37

VEIDRODIS

◄ Taip pat ir projektai mieste – senamiestis tuštėja – čia mažai žmonių, o mes einame į skverus, statome ten skulptūras – gaiviname.

Andželika: Mūsų santykis su Klaipėda labai savotiškas. Abu esame ne klaipėdiečiai.

Aš – vilnietė, Isroildžonas iš labai toli – Tadžikijos. Keisčiausia, kad taip pamilome šį miestą, jog net negalime pagalvoti, kad jis mums ne gimtasis. Man Klaipėda buvo laisvės miestas. Palyginti su sostinės, vadinkime, snobizmu, Klaipėda buvo vėjo prapūsta.

Galerijos kūrimo pradžioje, maždaug 1992-aisiais, laisvės pojūtis čia buvo kur kas didesnis – gal dėl to, kad Vakarai, palyginti, buvo arčiau; gal dėl to, kad snobizmo miestas galėjo įsileisti mažiau. Tai atrišdavo rankas. Mūsų draugai vilniečiai, atvažiavę čia, sakydavo, kad galime leisti sau tai, ko niekada Vilniuje negalėtume.

Tai mane ir suviliojo. Buvau nusiteikusi, kad tikrai grįšiu į Vilnių, o pajutusi laisvės dvelksmą, didžiulę erdvę darbams, likau 25 metams. Lygiai taip ir Isroildžonas. Mus suviliojo galimybė kitaip reikštis – ji mums labai svarbi. Dabar, kai jau mylime savo miestą ir matome jo problemas, nesiruošiame niekur bėgti, o stengiamės padėti taip, kaip galime. Ieškome būdų, kaip pritraukti jaunų žmonių į Klaipėdą, kaip parodyti įdomiausius kūrėjus čia. Visa tai dėl Klaipėdos, kuri mums išties rūpi.

Gyvas organizmas – Ar Baroti galeriją galima vadinti socialiniu reiškiniu?

Andželika: Mes stengiamės tokiu būti.

Kitaip, manau, galerija nebūtų išgyvenusi tiek metų. Vienas dalykas atidaryti galeriją – tada tai nauja, įdomu, bet visai kas kita – išgyventi ir būti įdomiam net 25 metus. Kiekvienais metais galvojame, kokių naujų parodų pritraukti, kad Klaipėdoje, kur ir taip nėra labai daug kultūra besidominčių žmonių, vis dar būtų įdomu tai, ką mes eksponuojame. O juk dar reikia ir išgyventi. Vien todėl galerijos veikla ir yra tokia plati. Taip suburiame žmones, kuriems įdomūs mes ir mums įdomu, ką jie veikia – susiformavusi tarsi tokia menuomenė. Kartu pastovi, bet ir kintanti – atsiranda ir naujų žmonių. Nemažai jų 38

ateina ne tik į parodą, bet ir bendrauti – pasišnekėti apie kiną, muziką, apie tai, kas vyksta Klaipėdoje, – tapome draugais.

Baroti galerija – gyvas organizmas.

Isroildžonas: Reikia pasakyti, kad per tuos metus daugybė verslininkų, valdžios atstovų auga kartu su mumis, žinome jų istorijas.

– Negalima sakyti, kad Klaipėda, bent politiniu lygmeniu, to nepastebi. Jums, Isroildžonai, šiemet bus įteiktas Kultūros magistro apdovanojimas. Ar ne per vėlai?

Isroildžonas: Na, čia jūs mane labai pasendinote (juokiasi)! Galėjo juk ir dar vėliau duoti! Stengiuosi ne dėl apdovanojimų, dirbu savo darbą – man nereikia ordinų.

Esu savo miesto patriotas – kitaip būčiau seniai išvažiavęs į Vilnių ar dar kur nors.

Bet, matyt, atėjo laikas. Kultūros magistro titulas – aukščiausias apdovanojimas Klaipėdos menininkui. Tai man didžiulis įvertinimas.

– Galerijoje parodas rengiate kas mėnesį, kartais ir dažniau, dabar suruošėte „Paradą“ per visus Parodų rūmus, o dirbate tik trise. Kaip nepailstate?

Andželika: Kartais vasarą būdavo toks tempas, kad parodas keisdavome ir kas savaitę. Atsitinka, kad gauname labai įdomų pasiūlymą, kurį turime priimti šią vasarą, kitaip jį prarasime. Tada, žinoma, stumiame į šoną viską ir keičiame parodas kas savaitę, kas 10 dienų.

Niekada nebuvo lengvų vasarų, atostogų, bet gyvenimas galerijoje tikrai labai įdomus. Didžiulį nuovargį atperka bendravimas su įdomiais žmonėmis, puikiausiais Lietuvos menininkais, verslininkais.

Isroildžonas: Kol jauni buvome – degdavome. Naktimis nemiegodavome, patys dirbdavome, vinis kaldavome, sienas dažydavome. Aišku, dabar sunkiau. Būna, įmonėje dirba 10 žmonių ir jie nespėja, – man atrodo, kad priklauso nuo žmogaus ir užsispyrimo. Štai dabar surengėme parodą Parodų rūmuose ir viską sustygavome dviese.

Andželika: Dabar, kai esame patyrę, truputėlį lengviau. Buvo laikas, kai reikėjo viską išmokti patiems, o mūsų komanda nedidėjo, nes kuo daugiau žmonių, tuo finansiškai sunkiau išgyventi. Išmokome dirbti dviese. Mes juk 24 valandas kartu, tai ir dirbame visą parą. Darbas niekada nesibaigia – grįžtame namo ir toliau dirba-

me, sprendžiame organizacinius klausimus per naktį. Negalime pasigirti, kad visada laimingi tuo. Būna, kad toks darbas nežmoniškai kankina.

Nėra aktyvaus jaunimo – Kokia galerijos veikos kryptis susiformavusi šiandien?

Andželika: Ne veltui surengėme jubiliejinę parodą, kurioje išryškinome tris ciklus.

Vienas svarbiausių – šių dienų grandai.

Ieškome ryškiausių šių dienų dailininkų – čia rinka labai didelė, nes neparodytų kūrėjų iš Lietuvos dar gana daug.

Vėliau, kai jau išbandėme naujoves ir absoliučiai modernų meną, staiga pažvelgėme atgal ir visai kitaip pamatėme mūsų praeito šimtmečio dailininkus. Taip atsirado ciklas „XX a. klasikai“ – jie šiandien visai kitaip „skamba“ nei galerijos veiklos pradžioje.

Ir trečias, pagrindinis, kurį reikės labiausiai plėtoti, nes Klaipėdoje reikalingas kaip

Andželika Baroti: Patiems turi būti ypač įdomu, kad ir kitiems taip būtų. oras, – jaunųjų talentų paieškos ciklas. Čia norisi įdėti dar daugiau jėgų, net su tokia slapta intencija, kad galbūt sugundysime kurį nors jaunąjį kūrėją pasilikti Klaipėdoje, jis atvažiuos ir nebeišvažiuos. Čia labai reikia jaunų žmonių. Nejaučiame kvėpavimo už nugaros – tai yra viena didžiausių Klaipėdos bėdų. To reikia, kad neužmigtume ant laurų ir neimtume atrodyti kaip stovintis vanduo. Labai reikia aktyvaus jaunimo, kuris diktuotų madas ir tempą Klaipėdai, gaivintų miestą iš vidaus.

– Sakote, kad trūksta jaunimo. Kaip jūs tai jaučiate?

Andželika: Mūsų karta jau sensta. Normalu, kad brandaus amžiaus žmonės pasidaro mažiau aktyvūs. Mes dar spardomės, kiek galime, bet juk ne amžinai. O jaunesnės kartos nėra. Tokių, kurie kurtų Klaipėdoje, vienetai. Ir aktyvaus jaunimo, kuris daly-

VEIDRODIS

vautų, kuriam būtų įdomu, beveik nėra.

Isroildžonas: Į parodų atidarymus, galerijos renginius daugiausia ateina vidutinio amžiaus žmonės. Jaunimo reikia ne tik tarp žiūrovų, bet ir tarp menininkų. Pasidarėme labai konservatyvūs – jaunimas turi sukelti naują bangą Klaipėdoje.

Andželika: Bet labai norisi ir jaunų žiūrovų. Juk lankymasis parodose, koncertuose, kine palieka pėdsaką, formuoja jaunus žmones. Jei ten jų nėra, tai kokie tada jie auga? Iš kur tada gali tikėtis jaunimo aktyvumo visuomeniniame gyvenime, politikoje? Jaunimo yra, bet jis toks, kad nejauti.

Po Damoklo kardu – Kokius galerijos ateities planus dėliojatės švęsdami jubiliejų?

Isroildžonas: Galerija – ne automobilis, kurį paleidai ir važiuoja. Čia būtinas darbas kasdien, kas mėnesį. Visada reikia

dirbti. Nėra taip, kad įdirbis yra ir jau „važiuos“. Prognozuoti, kas bus ateityje, vis tiek negalime. Norisi, kad jaunimas padėtų, perimtų estafetę, bet kol kas jo nerandame.

Andželika: Anuomet negalvojome, kad galerija gyvuos ketvirtį amžiaus, o dabar neįsivaizduojame savęs be jos. Kiek pajėgsime, kitkuo nebeužsiimsime. Tai 25 metų įdirbis, jį prarasti būtų siaubingai skaudu. Dabar daug lengviau pasikviesti geriausius dailininkus, nes jie žino, kur važiuoja. Tačiau niekur nedingo tas pats Damoklo kardas – iš meno tikrai labai sunku egzistuoti, niekada nežinosi, kaip pasisuks gyvenimas. Ar mums pavyks išgyventi – klausimas, bet jeigu viskas klostysis taip, kaip klostėsi 25 metus, mes pasiryžę dirbti.

Isroildžonas: Į pensiją eiti nenorime, idėjų taip pat daug. Pamatysim.

– 25-metį žymi didelė jubiliejinė paroda.

Ko dar galima tikėtis šiais metais?

Andželika: Visi šie metai – ypatingi.

Visos mūsų parodos žymimos ženk-

liuku „Baroti galerijai – 25-eri“. Labai atsakingai rinkomės, ką šiemet parodyti. Žinojome, kad jubiliejiniai metai labai svarbūs ir mums, ir žiūrovams. Be abejo, pagrindinis akcentas – mūsų parodų ansamblis „Paradas“, liepos 21-ąją pristatytas KKKC Parodų rūmuose ir mūsų galerijoje. Ten sudėjome pagrindinius šių metų akcentus, padėkojame dailininkams, su kuriais teko per tiek metų dirbti. O toliau visi metai pilni projektų, skirtų ir mūsų jubiliejui, ir Klaipėdai – Lietuvos kultūros sostinei. Isroildžonas jau pradėjo didžiulį projektą „Viešasis dialogas 3“, kurio metu sukurtos penkios skulptūros dabar laukia glazūravimo, degimo Panevėžyje. Į Klaipėdą jos grįš rugpjūčio antroje pusėje, Dienovidžio aikštę papildysime dar penkiomis skulptūromis. Šiemet Isroildžonui sukaks 60 metų, tad laukia ir jubiliejinė personalinė paroda. Taip pat šiemet 20 metų sukanka ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungai, taigi tikimės surengti kalėdinę šventę su Klaipėdos dailininkų kūrybos paroda.

Vytauto Petriko nuotr.

39

FOTOGRAFIJA

Apie skirtingus ir tas pač Visą mėnesį, birželio 23 – liepos 23 dienomis, Klaipėdos fotografijos galerijoje KKKC Parodų rūmuose veikė vilniečio fotomenininko Arturo Valiaugos retrospektyvaus pobūdžio personalinė paroda „Vaizdo zona“ (kuratoriai Eglė Deltuvaitė ir Darius Vaičekauskas).

Parodoje eksponuoti autoriaus darbai apima daugiau nei 20 metų aktyvaus jo kūrybinio periodo.

Danguolė RUŠKIENĖ

A.Valiauga. Buvau pas Stepą troboj, kalbėjomės apie gyvenimą III, IV. 2002.

40

Čia pristatyti pagrindiniai svarbiausius šio viduriniosios kartos lietuvių fotografo kūrybos raidos momentus žymintys fotografijų ciklai: „Ilgesio žemė“ (2012–2013), „Tarp krantų“ (2008), „Savaitė turi aštuonias dienas“ (1999), „Zonos Jėzus, Marija ir Mama“ (1996), „Daiktai“ (1993), „24 kadrai tiesos“ (1985–2013) ir kt. Paskutinį kartą A.Valiaugos paroda („Tylusis identitetas“, 2005–2006) Klaipėdoje buvo surengta prieš dešimtmetį ir įsikomponavo į KKKC ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus projektą „Erozija“.

Pastaruosius du dešimtmečius kuriamuose fotografijos cikluose vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis A.Valiauga itin priartėja prie sociumo ir išryškina aktualias socialines temas. Autorius gvildena sociokultūrinius klausimus, fiksuoja tautinės

krantus čias pajautas

FOTOGRAFIJA

tapatybės kaitą sąlygojančius procesus, per žmogaus atvaizdą ir jo sąryšius su gimininga / svetima aplinka gilinasi į bendražmogiškus jausmus – susvetimėjimą, ilgesį, vienatvę ir pan. Fotomenininko formuojamuose pranešimuose – nuo intymių erdvių, žyminčių čia egzistuojančių gyvenimų kontūrus, teritorijų ir vietovių, sugėrusių ir tebesaugančių istorinę atmintį, iki tarpinių būsenų jungčių – buvusių ir būsimų gyvenimo teritorijų. Visa jo fotografinė kūryba, apimanti gana įvairias temas, iš esmės byloja apie tą patį – laikinose ir nuolatinėse teritorijose atsiduriantį, tarpines ir nuolatines būsenas patiriantį žmogų.

Sustabdytais kadrais permąstoma tiesa Autorius savo kūrybos pristatymą pradeda fotografijų ciklu „24 kadrai tiesos“ (1985–2013). Tai ilgi vertikalūs atspau-

Daiktai 1, 6. 1992.

Natiurmortas Nr. 6. 1991.

dai iš sukarpyto A.Valiaugos autorinio filmo, pristatomo kaip „variacija gyvenimo tema“. Parodinėje erdvėje jie sudaro padidintos kino juostos įspūdį. Visus

vienas po kitu išsidėstančius kadrus į visumą sujungia ritmiškos perforacinės juostos skylutės, aprėminančios kamera užfiksuotus vaizdus iš abiejų pusių. Kyla pagunda surasti skirtumus tarp gretimų kadrų. Tačiau šiuo atveju tai – neįmanoma. Nufilmuoti vaizdai – statiški. „Mona Liza“ iš žymiausio Leonardo da Vinci’o tapybos darbo lygiai taip pat sustingusi, kaip ir vietos identifikavimo momentą apeinantis peizažas. Toks turinys papildomas dar vienu sluoksniu – dėmėmis, subraižymais ir kt., juostas padengusiais per jose egzistuojančių užfiksuotų atvaizdų laiką. Tačiau tai – antrinės realybės išraiška. Joje sutalpinami dar labiau nuo tikrovės nutolę, kitomis priemonėmis ir būdais užfiksuoti vaizdai. Greta darbų pateikiama Jeano Luco Godardo citata „Kinas yra tiesa, parodoma 24 kartus per sekundę“ galutinai išjudina diskusijų apie laiką ir tikrovę pagrindus. ► 41

FOTOGRAFIJA

Daiktų išpažįstamos jausenos ◄ Iš karto po to patenkama į erdvę, kuri, kaip teigiama parodos anotacijoje, reflektuoja privačią namų zoną, suteikiančią galimybę įsivaizduoti meno kūrinių gyvenimą namų aplinkoje. Baldai ir inter-

jero detalės čia buvo perkelti iš antikvaro, poeto Edmundo Kelmicko kolekcijos.

Erdvė kartu su Federico Fellini’o žodžiais „Nemirtingas menas istorijos sąvartyne palydi vakarykštę dieną ir ramiai laukia rytojaus“ (iš užrašo prie ekspozicijos) formuoja nuorodas, nukreipiančias suvokėją į apmąstymus apie praeityje sukurtų kūrinių vietą šiandieniniame gyvenime. Kiek / ar

svarbu yra tai, kas buvo? Susidūrimas su simuliuojama praeities erdve beveik taip pat stipriai dirgina regą kaip susitikimas su buvusia realybe ir perkelia į lauką, kuriame fiziškai galima pajusti praeities ir dabarties sandūrą. Į specialiai suformuotą interjerą sklandžiai įsijungia A.Valiaugos archyvinė fotografija, vieni pirmųjų autoriaus natiurmortų, sukurtų 1990 m., ciklo „Iš moters dienoraščio“ (1995) pora fotografijų ir vos prieš kelerius metus nykiame žiemos peizaže užfiksuotas su aplinka disonuojantis statinys, primenantis triumfo arką. Ji atrodo kaip ilgai su pasididžiavimu nešta ir viduryje dykynės pamesta šlovė, šiandien jau niekam nebereikalinga. Apsnigę

Arturas Valiauga: Tiesa šiose fotografijose – ne tai, ką matai, bet tai, ką matydamas jauti. medžiai ir krūmai, juodomis dėmėmis tebetelkšančios balos nepajėgūs liudyti šio statinio buvusios didybės. Todėl jis čia – kaip praėjusio laiko liekana ar nesusipratimas, įvykęs šiandien. Nykų tuštumos jausmą dar labiau užaštrina A.Valiaugos „Daiktai“ (1993). Groteskiškos lėlių sangrūdos, pakibusios nesvarumo būsenoje, mažai ką bendra turi su žaisminga vaikyste ar nostalgiškais prisiminimais. Nuo plastikinių kūnų atsiskyrę sintetiniais plaukais apaugusios galvos, iš tų pačių kūdikiškų formų kojų sukonstruoti vėjo malūnėliai ir negyvuose veiduose sustingę lėlių šypsenos siunčia šiurpius, į košmarišką sapną panašius signalus. Visa ši fizinė erdvė – ne tik vizualus apmąstymas laiko tema. Ji yra ir kaip prieangis, iš kurio įžengiama į fikciją – fotografiją, dvimatėje plokštumoje aptariančią gyvenimo tuštumą.

Sustingusios būties išraiška

Ilgesio žemė. 2012–2013.

42

Vienatvė ir neviltis visu savo pilkų ir juodų pajautų spektru atsiveria ryškiai spalvotuose A.Valiaugos darbuose „Savaitė turi aštuonias dienas“ (1999).

FOTOGRAFIJA

Iš moters dienoraščio. 1995.

Keliose fotografijose sutalpinamas visas dabartinis gyvenimas. Ne tik savaitė, bet ir mėnesiai, metai. Kai niekas nesikeičia ir kiekviena diena atrodo taip pat, kaip buvusi. Kai jau iš anksto žinai, kad rytojus bus lygiai toks pat, kaip šiandiena.

A.Valiauga permąsto savo ciklą: „Kai esi užpustytoje tyloje ir laiką gali pamatuoti išgertos samanės kiekiu, matai tas pačias sienas kiekvieną dieną – Laikas sustoja.

Savaitės dienų seka netenka prasmės, o sekmadienis atrodo ilgesnis už visą savaitę. Tuomet paaiškėja, jog viena diena gali atstoti visą gyvenimą arba gyvenimas – tai tik tas pats interjeras visą savaitę. Daiktai čia pasiglemžia Laiką ir saugo jį savyje.“ Šis ciklas priklauso pirmiesiems autoriaus sprendimams, kai jis pradėjo fiksuoti erdves, „pasakojančias“ žmonių gyvenimo istorijas, atskleidžiančias jų asmenybes ir likimus. Jos prisotintos įvairiausių daiktų. Vieniems – atpažįstamų iš asmeninės patirties ir mezgančių asociacijas su kadaise matytais tikrovėje, kitiems – tik kino filmuo-

se. Nutamsėjantys arba iššviesėjantys kraštai fotoatspaudo lakšte – autoriaus sąmoningai palikti autentiškos aplinkos atvaizdų papildymai, paliekantys erdvės suvokėjo asmeninėms interpretacijoms.

Tai vieta, kurioje nesunkiai galima užsiauginti savo ir sustingusio laiko pajautimą.

Lygiai toks pat sunkiai išmatuojamas laikas vėliau buvo fiksuojamas ir fotografijose „Buvau pas Stepą troboj, kalbėjomės apie gyvenimą“ (2002). Kaip teigia menotyrininkė Agnė Narušytė, „<...> Valiaugos kuriamose erdvėse laikas visada būna sulėtėjęs. Todėl ženklų kupinos Valiaugos fotografijos, užfiksavusios žmonių tarpusavio santykių tirštumą, sukuria gilų buvimo ne dabarties globalaus pasaulio laike jausmą. Ženkluose galima perskaityti ne tik asmeninę patirtį ir socialinių santykių audinį, bet ir materialių daiktų kontūrus tirpdančią būtį“. Privati žmogaus erdvė, pripildyta jo nuolatinio buvimo: buitinių kasdienybės nunešiotų daiktų,

nedidukių interesų salelių – ant stalo pamestų laikraščių, prisiminimų, ilgesio ir tikėjimo pėdsakų – ant sienų kabančių išblukusių fotografijų, rožančių ir pan.

Skurdi buitis čia užmaskuojama ryškiomis dekoratyviomis interjero detalėmis, išduodančiomis savininkų skonį, tiksliau – beskonybę. Šios trobos sienos, išklijuotos įvairiaspalvėmis žurnalų iškarpomis – savotiškas jos savininkų interesų liudijimas. Tokia erdvė – išsamiausia joje egzistuojančių žmonių gyvenimo būdo charakteristika.

Vienatvė atsidūrus tarp skirtingų krantų Ketvirtajai fotografijos meno trienalei „Ars Baltica 2007“ sukurtas fotografijų ciklas „Tarp krantų“ (2008) ir 2009 m. išleistas albumas tuo pačiu pavadinimu (leidėjas – VšĮ „Kultūros projektai“) plėtoja jau kitą – tautinės tapatybės ► 43

FOTOGRAFIJA

◄ ir savimonės – temą. A.Valiauga,

lig tol daugiau dėmesį koncentravęs į privačias žmogaus erdves, kaip jo gyvenimo, interesų ir asmenybės charakteristikas, šįkart į žmogaus pasaulį gilinasi izoliuotoje nuo bet kokių asmeninių ženklų teritorijoje. Tai – keltais Baltijos jūra skirtingomis kryptimis keliaujantys keleiviai. Jų tikslai, kaip ir praeityje palikti gyvenimai, – labai skirtingi. Tačiau čia, kelte, tuos skirtumus atpažinti gana sudėtinga. Kažkiek jie skiriasi savo šukuosenomis, rūbais, daugiau – kalba. Bet jų kelioniniai daiktai, kaip ir nuobodžiaujantys, lėtai slenkantį laiką stebintys žvilgsniai, – beveik vienodi. Tie žmonės dar nėra ten, kur yra jų tikslas, bet jų nėra ir čia – kelte. Jų mintys toli už borto. Daugiau apie juos – beveik jokios informacijos.

Galbūt todėl autorius didelio formato diptikus formuoja iš tiesioginio žmogaus atvaizdo – portreto ir jo aplinkos (paliktos ar dabartinės erdvės) vaizdo.

Tokiu būdu sėdinčios kelto koridoriuje ant grindų moters būseną įtaigiai

Naktis mieste. Iš ciklo „Tarp krantų“. 2008.

iliustruoja gretimas kadras – smulkiais lašais aptaškytas drumzlinas langas.

Barmeno portretas papildytas žaidimų

automatais žaidžiančių vaikinų figūromis, o kietai įmigusių, ant kuprinių galvas pasidėjusių vyrų figūros susilieja su į kadrą nebesutelpančiais jūros vandenimis ir ties horizontu pakibusio krovininio laivo vaizdu. Vadovaujantis tokiu kadrų dėliojimo principu, praplečiami kuklūs pasakojimai apie keliaujančiuosius. Visi jie šią akimirką toli nuo savo namų ir artimųjų, apsigaubę vienatve, nors galbūt ir nėra vieniši. Jų dabartinę situaciją kažkiek gelbsti atsitiktinai sutikti bendrakeleiviai, kitomis sąlygomis neįmanomi ilgi pokalbiai, beveik išpažintys. Būtent tokiu turiniu – nuobodžiaujančiais, laukimo būsenoje sustingusiais kūnais ir vienatvėje paskendusiais apmąstymais kiekvieną kelionę užpildomas kelto denis, koridoriai, kajutės ir kitos tranzitinės zonos.

Tol, kol palikus vieną, pasiekiamas kitas krantas.

Ilgesį ir žemę jungianti tema

Savaitė turi aštuonias dienas VIII. 1999.

44

A.Valiaugos fotografijos projektas „Ilgesio žemė“ (2012–2013), kurį sudaro fotografijų ciklas ir leidinys „Kristijonas Donelaitis. Arturas Valiauga. Apie ilgesio žemę“ (leidėjas – VšĮ „Kultūros meniu“) yra skirtas K.Donelaičiui ir

FOTOGRAFIJA

Saldus išsiskyrimas. Iš ciklo „Tarp krantų“. 2008.

pagrindiniam jo kūriniui – poemai „Metai“. Šio projekto metu autorius siekė pažvelgti į Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. A.Valiauga tuo tikslu keliavo į Kaliningrado sritį (buvusį Karaliaučiaus kraštą) ir fiksavo ten vietoves, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininko gyvenimu. Fotomenininkas, pasitelkęs vieną iš lietuvių literatūros pagrindą sudarančių kūrinių, apmąsto mūsų

istorijos vingius, lėmusius dabartinį identitetą. Daugybėje šiandieninių vaizdų – vis dar tas pats kraštas. Galbūt neatpažįstamai pasikeitęs, kur ne kur išsaugojęs praeities pėdsakų, bet tas pats. „Kraštas, išsaugojęs Mažosios Lietuvos legendą ir Kristijono Donelaičio atminimą Metų laiko rate. Ilgesio žemė, kur praeitis tvaresnė už dabartį. Tiesa šiose fotografijose – ne tai, ką matai, bet tai, ką matydamas jauti“, – teigia autorius.

Akivaizdu, kad A.Valiaugai fotografinėje kūryboje praeities ženklai rūpi tiek, kiek jie reikalingi šiandienai įvardyti. Jis nejaučia nostalgijos praeitam laikui, bet gilinasi į aplinkybes, lėmusias pokyčius tiek individo aplinkoje, tiek viduje. Kaip ir erdvės, kuriose vyksta gyvenimai, taip ir žmogus, jo jausmai čia yra tikri. Kritiškas žvilgsnis šio autoriaus darbuose tikrai nėra glostantis ar maloniai nuteikiantis. Jis atidus ir nuoseklus, bet aštrus, skrodžiantis per pačias jautriausias būties vietas.

Zonos Jėzus, Marija ir Mama 1, 2, 3. 1996.

45

KINAS

„Karas už beždž

humanizmo rauda revo Dideli ir ambicingi Holivudo vasaros projektai vorele vienas po kito rėplioja į nuobodžią išdžiūvusių antikūrybiškų sumanymų dykynę, kurioje siužeto temperatūros svyravimus nuspėti žymiai lengviau nei lietuviškus orus. Tuščiapuodyniški „Transformeriai“, smėlia-dėža-viu-viška „Mumija“, klišėse įkalintas „Žmogus-voras“, save perkramtę „Karibų piratai“ ir fantastiškai pervertinta „Nuostabioji moteris“. Ar „Beždžionių planetos“ epopėjos naujausios trilogijos trečioji dalis „Karas už beždžionių planetą“ išgelbės spragėsinio kino gerbėjų vasarą?

Aivaras DOČKUS

Skrydis virš „Beždžionių planetos“ 1963-iaisiais prancūzų rašytojas Pierre’as Boulle išleido mokslinės fantastikos romaną „Beždžionių planeta“, o po poros metų prodiuseris Arthuras P.Jackobsas pradėjo Holivudo studijų slenksčių mindymo maratoną, išvarginusį jį kaip kokį „Tour de France“ lenktynių dviratininką. Tačiau finišo tiesiosios nebuvo matyti, kompanijų valdovus gąsdino pražūtinga kalbančių beždžionių idėja, kuriai įgyvendinti reikėjo tiems laikams skausmingų šešių milijonų dolerių.

Nepadėjo net neatremiamas faktas, kad ankstesnė P.Boulle knygos „Tiltas per Kvai upę“ ekranizacija tapo kultine juosta, laimėjusia septynis „Oskarus“. Vis dėlto jis rado originalų būdą įtikinti „20 Century Fox“ viceprezidentą Richardą Zanucką – pateikė jam grimo meistro Johno Chamberso įtaigiai sukurto šedevro – beždžionėmis virtusių aktorių vaizdo įrašus. Kompanija surizikavo.

Rezultatas pranoko didžiausių optimistų lūkesčius. 1968-ųjų vasarį JAV kino 46

teatrus užkariavusi „Beždžionių planeta“ surinko 33,5 mln. JAV dolerių, nusipelnė mokslinės fantastikos kino klasikos titulo, o genialusis J.Chambersas buvo apdovanotas „Oskaru“.

Keturi tęsiniai, kurie buvo „kepami“ greičiau už produktyviausių popmuzikos grupių albumus, – „Po beždžionių planeta“ (1970), „Pabėgimas iš beždžionių planetos“ (1971), „Beždžionių planetos užkariavimas“ (1972) ir „Kautynės už beždžionių planetą“ (1973) nepakilo aukščiau vidutiniško kino lygio. 1973-iaisiais gausybės skrynia užsidarė dėl idėjų išsekimo ir žiūrovų gretų nepakeliamo suskystėjimo.

2001-aisiais „Beždžionių planetos“ prekės ženklą nesėkmingai bandė reanimuoti vaizdingojo gotikinio kino asas Timas Burtonas. Kritikai sumaigė dekoratyviai nuobodžią juostą kaip pernokusį bananą ir projektas gūdžioms dešimtims tūkstančių naktų atgulė į neišsipildžiusių Holivudo svajonių rūsį. Probėgšmais vienas kitas kinomanas fantastas prisimindavo 1968-ųjų originalo paskutiniąją sceną, kai pajūryje prieš du išgyvenusius herojus išnyra Laisvės statula.

2006-aisiais prodiuseris ir scenaristas Rickas Jaffa laikraštyje perskaitė apie kelias beždžionėles, kurios neprigijo jas įsigijusių žmonių šeimose ir sukėlė jiems begalę problemų. Rickui dingtelėjo

mintis apie šių nelaimingų istorijų pritaikymą užmirštos „Beždžionių planetos“ franšizės prikėlimui. Kartu su žmona Amanda Silver jiedu sukūrė scenarijų ir, nesitikėdami didelių fejerverkų, skambtelėjo į kompaniją „20 Century Fox“. Daugiasluoksnis siužetas įelektrino studijos vadovybę. Nuo projekto buvo nupūstos dulkės. Į režisieriaus kėdę pasodintas iš nepriklausomo kino pasiskolintas britas Rupertas Wyattas. Pasitelktas judesių fiksavimo technologijos (motion capture) davikliais nusagstytas šio kino stebuklo pradininkas ir neprilygstamas specialistas Andy Serkis. Būtinąja ekrano žvaigžde pasirinktas Jamesas Franco. 2011-aisiais „Beždžionių planetos sukilimas“ sulaukė nemažos sėkmės – beveik 500 milijonų dolerių kinuose ir pozityvių recenzijų (apibendrinant – „intelektuali fantastika sugrįžta“) pliūpsniai. Po trejų metų J.Franco žvaigždės pozicijoje pakeitė Jasone’as Clarke’as. Režisieriaus krėsle įsitaisė tarp spragėsinio reginio ir rimtojo aktorinio kino sumaniai balansuojantis amerikietis Mattas Reevesas. Daugiau veiksmo. Daugiau kovų. Daugiau efektų.

Keisčiausia – neiššvaistytas intelekto lygmuo. A.Serkis paprasčiausiai nepakeičiamas. Permainingoji sėkmė šįkart išlaikė lygsvarą. „Beždžionių planetos aušra“ surinko 710 milijonų dolerių. ►

KINAS

žionių planetą“ –

oliucinių efektų eroje

47

KINAS

Kadrai iš filmo „Karas už beždžionių planetą“. ◄ Trilogijos pabaigai „Beždžionių planetos“ kūrėjai išlaikė tik tris pirmųjų dviejų dalių aktorių komandos narius – A.Serkį, Terry Notary ir Katrin Konoval. Geručio personažas į scenarijų neįrašytas – būtinosios kviestinės žvaigždės „Kare už beždžionių planetą“ neišvysite. Užtat yra tobulas blogiukas – Woody Harrelsonas ir komiškojo plano beždžionėlę judesių fiksavimo technologijos davikliais įkūnijęs Steve’as Zahnas – savotiška pridėtinė juostos vertė. Režisierius M.Reevesas liko savo vietoje, ruošdamasis svarbiausiam šuoliui į paklausiausių didžiosios apgaulės meno dirigentų elitą.

Karas nėra įspūdingas epinis reginys Filmų „traileriais“, teminiais šūkiais, rėksmingais pavadinimais ir išankstiniais žanro apibrėžimais jau senokai nepasitikiu, bet beveik kaskart man pavyksta sėkmingai apsigauti. Nepadeda net į galvą įsidėtas auksinės „priešybių“ teorijos žinojimas, kuris turėtų būti nepajudinamai išskaptuotas smegenų akmenynuose. Jei juostos pavadinime išraiškingai styro žodis „karas“, pačiame filme karo gali ir nebūti. Taip iš dalies ir nutinka trečiojoje „Beždžionių planetos“ naujosios trilogijos dalyje. Karas perkeliamas į atmosferinį filmo planą, jis tirštais debesimis gaubia herojų ir jų veiksmų sąmonę, diktuoja jų sprendimus ir poelgius.

48

Karas įsitvirtina labiau filosofiniu nei fiziniu pavidalu. O žiūrovų pasąmonėje įvyksta savaiminiai asociacijų „karas lygu mūšiai, karas lygu nepertraukiamas veiksmas, karas lygu armijų susidūrimai, karas lygu efektingi epiniai vaizdai“ procesai. Argi ne tai byloja pavadinimas „Karas už beždžionių planetą“?

Dabar nuvilsiu visus epinio kino medžiotojus. Pavadinime tarsi užkoduoto epiškumu karo šiame filme iš tikrųjų nėra. Viename epizode susirems trys kariaujančios jėgos, bet tai bus kova už išgyvenimą, o ne galingais vaizdais pribloškiantis pusvalandžio trukmės finalinis mūšis, kuriuo dažnai būdinga užbaigti trilogijas. Ne. Tokie epiniai lūkesčiai neišsipildys ir jei keliausite į „Karą už beždžionių planetą“ su nuostata pasinerti į standartinę holivudinę pramogą. Tuomet galite negaišti laiko ir tiesiog pasirinkti kitą vasarinio kino premjerą, kurių apsčiau nei apstu. Režisieriaus M.Reeveso filmas – kitokio plauko kūrinys.

Klaidinantis pavadinimas – ko gero, vienintelis priekaištas „Karui už beždžionių planetą“.

Kartu su pirmosiomis „perkrautos“ beždžioniados dalimis jis tampa vientisu atradimu pasiilgusiems gilesnių ir jautresnių pasakojimų apie vis liūdnesnį ir mažuose bei dideliuose mirtinuose konfliktuose save lėtai naikinantį pasaulį. Žmonijos pasaulį. Beždžionės šioje trilogijoje nuosekliai tampa tiesioginiu žmonijos atspindžiu. „Karas už beždžionių planetą“ – liūdniausias, tragiškiausias ir „beišeitiškiausias“ jos atspindys. Kare nėra jokio krislo epinės didybės. Jame žūnama.

Humanistinės, socialinės ir filosofinės temos Vertingiausias scenaristų komandos – R.Jaffos, A.Silver, M.Reeveso ir Marko Bombacko – laimėjimas yra nuolatos besivystantis ir augantis emocinėse erdvėse siužetas, kuriam visai nebūtini epinių mūšių spektakliai. Dvikovų ir susidūrimų filme pakanka, bet jie visur vienu laipteliu kilsteli juostos temperatūrą arba nubloškia ją į ledinį minusą, kuris susaisto pažeidžiamiausias žiūrovų kerteles po kojomis atsiveriančios prarajos nuojauta.

Nesibaigianti susireikšminusios ir susiskaldžiusios žmonijos katastrofa – kaip ant delno, fotografuojama netikėčiausiais, bet kiekvienam lengvai atpažįstamais istoriniais kampais. Scenarijaus autoriai sumaniai niekam nieko neperša, tačiau geografiniai taškai susidėlioja neprašomi.

Vietnamas, Irakas, Ukraina, Sirija. Žmonės, trokštantys svetimų teritorijų ir absoliučios valdžios. Lyderiai, vedami praeities nuoskaudų ir diktatoriškos puikybės.

Niekada neužsiveriantis keršto ratas, kurio principas „akis už akį“ palaužia ir įtraukia net stipriausią asmenybę, pranašiškai suvokiančią, kuo ši beprotybė baigsis. O ji nesibaigs. Ji pakurstys naują beprotybę. „Karo už beždžionių planetą“ scenarijaus autoriai konceptualiai taikliai paliko siužete landų, kurias mes savo gyvenimiška patirtimi užsipildysime patys.

KINAS

Dėl „Oskaro“ už geriausius vaizdo efektus neverta diskutuoti – jei akademikai kitais metais jo neįteiks „Karo už beždžionių planetą“ stebukladariams, tai bus sunkus kriminalinis kino nusikaltimas.

Paskui beždžionių lyderį Cezarį sekanti komanda trobelėje sniegynuose aptinka nekalbančią mergaitę – paralelė su Jameso Camerono šedevru „Svetimi“ neišvengiama. Ji tampa „sava tarp svetimų“ ir dalyvaujančia lemtingų įvykių stebėtoja, kuriai svarbiausiu momentu numatytas vienas esminių vaidmenų. Ir ji – bene vienintelis tyrai primityvus filmo gėris.

Visa kita – filosofiškai dviprasmiška ir trapu, rikiuojant personažus į teigiamų ir neigiamų kariaunas. Beždžionių gretose netrūksta išdavikų, kurie tampa „svetimais tarp savų“. Vienam jų skirtas šokiruojantis atsivertimo momentas. Beždžionės kankina ir žudo beždžiones. Žmonės šaudo į žmones. Cezaris veda savo tautą lyg modernusis Mozė, suvokdamas, jog praradimų neišvengs ir pergalė tebus laikinas prieglobstis.

Scenarijus leidžia matyti tai, ką jus skatina išvysti informacinis-intelektinis vidinis spektras. Rasinė neapykanta. Vergijos pančiai. Troškimas dominuoti ir likviduoti kitokius. Partizaninis karas. Atsikratymas kitaip mąstančių. Psichologinis teroras.

Koncentracijos stovyklos. Visa žmonijos „gerojo valdymo“ patirtis. Mūsų dienų beveik apokaliptinis demokratinių vertybių nuopuolis ir totalitarinio gniuždymo sistemų iškilimas. „Karas už beždžionių planetą“ – humanistinis šauksmas gilėjančioje tuštumos tamsoje, su kuria daugelis mūsų pradeda klusniai ir tolerantiškai susitaikyti.

Vaizdo efektų revoliucija ir revoliucinė evoliucija Negalima nesižavėti tuo filmo aspektu, kuris dėl sukrečiamai tiksliai pasaulio problematiką atliepiančių temų tarsi elegantiškai lūkuriuoja kažkur užribyje, sudarydamas įspūdį, kad taip ir turėtų būti. Tačiau Naujojoje Zelandijoje įsikūrusi vizualiųjų efektų studija „Weta Digital“ (vienas jos steigėjų – „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ trilogijų režisierius Peteris Jacksonas) iš esmės padarė neįtikėtiną revoliuciją, kurią itin palaiko PETA (didžiausia už gyvūnų teises kovojanti organizacija): gyvūnų kančios filmavimo aikštelėse nebereikalingos. Viską atlieka kompiuterinių efektų meistrai ir judesių fiksavimo technologija.

Pasikartosiu – tai grandiozinė revoliucija ir evoliucija! Nė vienoje „Beždžionių planetos“ dalyje nenusifilmavo nė viena beždžionė. O juk jos (ypač paskutinėje dalyje) atrodo stulbinamai! Jei pirmuosiuose dviejuose filmuose kartais dar galėjai supainioti veikėjus, trečiojoje juostoje kiekvienas jų išsiskiria individualia mimika, kuri idealiai atskleidžia personažo charakterį ir emocinę būseną. O A.Serkis „Oskarų“ ir „Auksinių gaublių“ dalytojams taps rimtu galvos skausmu: ar galima prestižiškiausiam apdovanojimui nominuoti aktorių kompiuteriniame beždžionės kailyje? Bet juk jis to neabejotinai vertas!

Dėl „Oskaro“ už geriausius vaizdo efektus

neverta diskutuoti – jei akademikai kitais metais jo neįteiks „Karo už beždžionių planetą“ stebukladariams, tai bus sunkus kriminalinis kino nusikaltimas.

Kita ne mažiau reikšminga revoliucinė evoliucija – filme nėra pagrindinio protagonisto-žmogaus. Pirmieji du filmai palengva keliavo šia linkme ir visiškai pagrįstai ištrynė šią būtinąją figūrą, jos galias perleisdami beždžionių lyderiui Cezariui.

Kaip ir pirmosiose juostose, nepaprastai svarbus jo konfliktas su žmogumi-antagonistu. Tokio poziciją tvirtai užima Woody Harrelsono Pulkininkas – vienas įspūdingiausių paskutiniojo kino dešimtmečio niekšų, kurio sužvėrėjimo mechanizmai sutepti praeities žaizdų krauju, o jo ir Cezario konflikto atomazga mums įteikia vieną labiausiai pribloškiamų pastarojo dešimtmečio herojų dvikovų scenų. Be grumtynių. Be saldaus pergalės skonio. Su nugalėtoju, kuris neberanda jėgų džiaugtis. Žudiko mirtis neprikels artimųjų. Karas tęsis. Skausmo tik daugės.

Neverta sumenkinti dar vieno, plika akimi ne itin regimo „Karo už beždžionių planetą“ nuopelno – tai pirmas kino kūrinys, kuriame išsamiai, nuo užuomazgų iki pasekmių papasakota Viruso Istorija. Be išsisukinėjimo „o likusias grandis sugalvokite patys“.

Na, ir žinoma, „Karas už beždžionių planetą“ į vientisą liniją sujungė kelis klasikinius žanrus: ap(e)okaliptinį kiną, kelio kiną, pabėgimo kiną ir karinę dramą.

Evoliucija gali būti talpi.

49

Pokalbis su GINTARO LAŠAI

Julian Barnes. Laiko triukšmas. Romanas. Baltos lankos, Vilnius, 2017, 205 p.

Dainius VANAGAS

Šeštadienio rytą Valdžia pasikvietė Julianą Barnesą į „Didįjį namą“ prie Voksolo tilto. Rašytojas nustebo – gal dėl kokio apdovanojimo, premijos ar oficialaus susitikimo su Karaliene? Laiške nebuvo nurodyta. Į susitikimą jis nevėlavo. Pasipuošė.

Valdžios vardas buvo Haris. Iš pradžių Valdžia elgėsi korektiškai ir mandagiai: klausinėjo apie darbą, apie profesinius dalykus, apie tolesnius kūrybinius planus.

Julianas jautėsi jaukinamas.

– Naujasis jūsų romanas – „Laiko triukšmas“ – paliko man didelį įspūdį. O aš, prisipažinsiu, retai skaitau.

– Malonu girdėti.

– Tik tema man pasirodė kiek netikėta, – Haris išsitraukė Juliano knygą iš stalčiaus ir padėjo ant stalo.

– Na, originalia jos irgi nepavadinsi.

Gyvenimas baimėje, kūryba totalitarizmo akivaizdoje, laikmečio kalėjimas – tai dažna perspektyva tiek literatūroje, tiek kine.

Kūrybai tokia terpė labai paranki, nes kupina natūralių konfliktų – jų nereikia išgalvoti.

– Turiu galvoje tai, kad nusprendėte rašyti apie rusą, – nusišypsojo Haris, nors iš tiesų nesišypsojo.

– Apie Dmitrijų Šostakovičių, vieną iš garsiausių Rusijos kompozitorių, – patikslino Julianas, kiek sutrikęs dėl Valdžios nekorektiškumo.

– Mhm, – Haris atsivertė „Laiko triukšmą“, kuris, kaip pastebėjo Julianas, buvo subraukytas pieštuku. – Vieną iš garsiausių Sovietų Sąjungos kompozitorių.

– Na, tokia yra istorija. Bet kokiu atveju jis buvo didis menininkas, – Julianas pajuto, kad ima teisintis ir pyktelėjo ant savęs.

50

– Sutinku, – palingavo Haris, – istorija duoda nurodymus, o žmogus juos vykdo.

Beje, pastebėjau, kad mėgstate rašyti apie užsieniečius. Dar buvo toks romanas... kaipgi... apie papūgą, – jis demonstratyviai užmiršo, nors iš tiesų neužmiršo, – ak taip, „Flobero papūga“.

– Taip, apie rašytoją Gustavą Floberą.

– Apie prancūzą.

Julianas nepatogiai pasitaisė kėdėje.

Ar jis kažkuo kaltinamas? Jis iki šiol nežinojo šio vizito tikslo. Jiedu sėdėjo jaukiame kambaryje su vaizdu į Temzę.

Ant palangės vazonuose augo gėlės, ant sienos kabėjo senovinis laikrodis, o ant darbo stalo stovėjo šeimos, žmonos ar vaikų nuotrauka; ji buvo nusukta į Harį, todėl Julianas negalėjo matyti. Galbūt tai buvo Valdžios nuotrauka. Kuo ilgiau žvalgėsi, tuo jam labiau atrodė, kad šis kabinetas tėra butaforija. Pernelyg tvarkinga ir nepaliesta: pieštukai ilgi, tušinukų širdelės sklidinos rašalo, aplankai su popieriais tvarkingai suguldyti į lentynas. Kompiuterio ekranas apdulkėjęs, klaviatūra nenutrinta – net pagrindiniai klavišai. Grindys po Hario kėde nesuraižytos ir neišblukusios – tarsi vakar išklotos. Arba tarsi čia niekas nesėdi. Galbūt dabar jie yra apklausos kambaryje, kuriame kuriama jauki ir saugi atmosfera – kad svečias neišsigąstų. Julianas spėliojo, o Valdžia kalbėjo: – Mes vertiname globalų jūsų žvilgsnį, pone Barnesai, – esate visame pasaulyje žinomas autorius. Tačiau laikai keičiasi. Pats matote – Europos Sąjunga byra, Didžioji Britanija traukiasi, JAV pasirinko eksperimentinės politikos kryptį, Japonijos jūroje šiaušiasi bangos. Visi ieško partnerių ir sąjungininkų, mezga naujus ir stiprina senus ryšius. O štai jūs sugalvojate išliaupsinti rusų meną.

– Nesuprantu, ką norite pasakyti, – Julianas tikrai nesuprato.

– Kodėl nepasirinkote kokio nors amerikiečių kompozitoriaus? Johno Cage’o, Elmero Bersteino, Samuelio Barberio, galima vardyti be galo. Sutinku, kai kurių biografijos nuobodžios, bet gerai pakapsčius būtų išėjusi ne ką prastesnė knyga.

Na, arba jei jau norėjote ryšių su Rusija, galėjote rašyti apie Igorį Stravinskį. Jo gyvenimas irgi buvo dvilypis, tik kitoje barikadų pusėje. Bet jūs tai ir taip žinote: juk apie Stravinskį savo knygoje šiek tiek užsimenate.

Julianas klausėsi negalėdamas patikėti.

– Sprendžiant iš jūsų žvilgsnio, pone Barnesai, esate priblokštas ir užgautas.

Patikėkite, man taip pat nemalonu.

– Ar jūs nurodinėjate, apie ką turėčiau rašyti? – ramiai paklausė Julianas. Nors jam virė kraujas, rašytojas buvo subtilus ir taktiškas žmogus.

– Tikrai ne. Menas priklauso menui, kaip pabrėžiama ir „Laiko triukšme“. Jūs, pone Barnesai, esate nuostabus menininkas ir ne tik galite, bet ir turite rašyti

Valdžia apie ką norite. Prašome tik vieno: prieš rašydamas gerai pagalvokite. Jūs esate garsiausias šiuolaikinis anglų rašytojas. Į jus lygiuojasi jaunieji literatai. Jūsų knygos akimirksniu tampa bestseleriais ir susišluoja daugybę apdovanojimų. Ant savo pečių jūs laikote atsakomybę, apie kurios svorį kartais pamirštate. Šiandien mūsų šaliai reikia padrąsinimo – laukia dideli pokyčiai. Mums svarbu atkurti pasitikėjimą anglų tauta ir jos didybe.

Kitaip tariant, pamiršti bent jau trumpam prancūzus, rusus bei visus kitus – ir atsigręžti į save.

– Jūs norite mane pasamdyti? – Julianas nežinojo, ar juokauti, ar rėkti, ar bėgti.

– Ne, tokių įgaliojimų neturiu. Jūs esate laisvas žmogus ir jūsų valia, kaip elgtis.

Mano užduotis tebuvo informuoti jus apie dabartinę situaciją.

– Kaip suprantu, tą jau padarėte, – Julianas atsistojo.

– Prašau dar penkių minučių, – Valdžia nenorėjo jo paleisti. – Norėtume paprašyti jūsų vienos paslaugos. Jei tik galėsite padėti. Turbūt jau girdėjote apie rugsėjį Londone vyksiantį Mokslo ir kultūros kongresą taikai pasaulyje ginti.

– Be abejo.

– Ir jūs atsisakėte jame dalyvauti.

– Taip. Būsiu išvykęs.

– Galbūt galėtumėte likti? Šis kongresas labai reikšmingas, jame dalyvaus daug garsių kūrėjų, kurie kalbės apie šiuolaikines politikos ir kultūros realijas.

– Aš nenorėčiau kištis į politiką.

– Suprantu, pone Barnesai. Niekas iš mūsų nenori, ir jei tik turėtų galimybę – nesikištų. Tačiau jūs suteiktumėte didžiulę garbę Karalienei.

– Karalienei?

– Taip. Atmosfera pasaulyje kaista. Ir aš nekalbu apie klimato atšilimą, – Valdžia bandė pajuokauti, tačiau Valdžia juokauti nemoka. – Militarizacijos mastai šiuo metu yra pasiekę neregėtas aukštumas.

Balistinių raketų bandymai, nuolatinės

karinės pratybos, oro erdvių pažeidimai...

Tai, ką sužinote iš žiniasklaidos, tėra tik ledkalnio viršūnė. Pone Barnesai, mes norėtume, kad jūs, garsus ir genialus rašytojas, savo kalboje išsakytumėte griežtą vertybinę poziciją.

– Jūs parašysite man kalbą? – nesusivaldė Julianas.

– Ne, žinoma, ne, – atsakė Haris, tačiau iškart pridėjo, – vis dėlto kalbos tekstą rekomenduočiau su mumis suderinti. Tik nesupraskite klaidingai – savo pranešime galite kalbėti apie ką tik norite. Na, žinote, visus tuos įdomius dalykus, kurie daro jus menininku. Jauskitės laisvai, o tada tiesiog įterpkite keletą komentarų apie Rusijos, Šiaurės Korėjos, Irano ir kitų agresorių Didžiajai Britanijai keliamą pavojų. Ir, suprantama, dar ką nors apie sąjungininkus, vieningą britų tautą ir panašius dalykus. Aš, žinoma, viską labai supaprastinau ir subanalinau.

Bet jūs, pone Barnesai, pasakysite tai kaip rašytojas, kaip pasaulio pilietis. Ir to visiškai užteks.

Haris atsistojo, Julianas irgi.

– Labai ačiū, kad radote laiko pas mus užsukti. Greitu metu su jumis susisieks mūsų žmogus, galėsite suderinti kalbos detales, – Haris ištiesė ranką.

– O kas, jei nesutiksiu? – paklausė Julianas, nenoriai spausdamas Hario ranką.

– Nieko, pone Barnesai. Visiškai nieko, – ramiai atsakė Valdžia, nors jokios ramybės čia nebuvo.

Išėjusį į gatvę Julianą Barnesą apėmė pabaigos jausmas. Jis labai norėjo pabusti – ir jam galbūt pavyko.

Tačiau Dmitrijui Šostakovičiui ir šimtams kitų sekėsi gerokai prasčiau – šiame sapne jie praleido visą savo gyvenimą. Po tokių sapnų tampi abejingas ne tik laiko triukšmui, bet ir pačiam laikui.

GINTARO LAŠAI

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

XXX Sako, Eilėraštis – tai Pasakojimas.

Su kokiu nors Siužetu.

Pradžia. Ir Pabaiga. Bet Aš juk Rašau, kad Neturiu Ką Papasakot!..

Turėčiau – pasakočiau – Nebūtų Kada Rašyt.

XXX Išeiti Iš Savęs taip pat Pavojinga, Kaip ir Anapus: Grįžęs Gali Nebetilpti.

XXX Nemėgstu, Kai Žiūri Į Mane Ir Apšneka.

Geriau Tegu Apšneka Nežiūrėdami. Juk Kada Nors Reikia Pradėti Mokytis Gyventi Po Mirties. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄

XXX Baisu, Kai Pabudęs Savęs Nepažįsti.

Geriau jau Tegu Nepažįsta Kiti.

XXX Jei aš Nebesivysiu Pasaulio, Pasaulis Vysis Mane.

Pasivijęs Nežudys – tiesiog Užkutens ir Užglamonės.

XXX Aš Nepamenu, Ką tuomet Valgėm. Net Kuo: Šakute Ar Šaukštu. Ir Koks Buvo to Maisto Skonis.

Ar Valgėm tada Apskritai.

Tik Menu vis Akių Rainelę.

Kaip Suskeldėjęs Mašinos Stiklas, Atsitrenkus Pilkam Paukšteliui.

52

Ne Tokiam, Kaip Tu. Tikram.

XXX Miegoti Galima ir Atmerktomis Akimis Stovint. Netgi Vaikštant Laiptų Turėklais.

Bet Gyvenimas Lygiai Taip pat Gretai Eina ir Nemiegant.

XXX Tu Netrauki Manęs Nei Kaip Vyras, Nei Kaip Moteris.

Nebent Kaip Objektas, Kuriuo Norėčiau Reinkarnuotis, Kad Nuo Tavęs Apsiginčiau.

XXX Sėdžiu Kieme Ant Laiptų ir Žiūriu

Vasarai Į Akis.

Kol Žiūriu, Ji Negali Išeiti.

Nedrįsta net Pajudėti.

Kad tik Nepradėtų Lyti!..

O Įbėgsiu Vidun tiktai Skėčio... Bet, Kai Grįšiu, jau Bus Ruduo.

XXX Niekam Neduosiu Nė Lašo Nuo Savojo Lango!..

Jei Kada Turėsiu Langą.

Ir Jei Kada Kas Leis Man prie jo Bent Prieiti.

Mes Buvom Ne Mes. XXX Kiek Daug Miškų Liks Neišlandžiota, Upių Neišbraidyta!..

Ne Tik Žemėje.

XXX Kai Niekuo Nebetikėjau, Atėjo Dievas. Ir Prabilo Mano Kalba. Tad aš Jo Nesupratau.

XXX Kai Įpranti Nieko Nelaukti, Visko Sulauki daug Greičiau. Tik Daug Laiko Prireikia, Kol Įpranti.

XXX

XXX

Viskas, Kas su mumis Vyksta, Jau Buvo.

Tik

Dievų Gėrimas gali būti ir Vanduo...

Jeigu Dievai – Žmonės.

GINTARO LAŠAI

XXX Katedroje Buvo taip Tylu, kad Girdėjau Lakštingalą, ir Tuščia: Dievas tuo metu Šventoriuje Priiminėjo Išmaldą Iš Ekskursantų.

XXX Žinau – Kažkur Yra toks Geras Veidrodis, kuris Pažvelgus Nieko Nerodo.

Tik Kaip jį Rasti, kad

Žmonės net Veidrodžiu Nevadina?!.

XXX Nusipirkę Sodybą, Pirmiausia Nupjovė Kaštoną. Kam Pavasarį Žydėjo ir Numetė Žiedlapius. Kam Rudenį Subrandino ir Išbarstė Vaisius.

Kam Paliko Pėdsakus.

XXX Mormo – viso labo tik Katinas.

Juodas.

Vikrus. Ir Išdykęs.

Mano...

Kol dar Nepabėgo.

Savo paties Visada.

Jeigu jis Būtų Ne Mano, aišku, Nebūtų Mormo.

Katinas Būtų vis tiek...

Tik Nieks apie tai Nežinotų.

XXX Perplėšus Nuganytą Pievą, Užrišiu ja Vakarui Burną, – Kad

Šaltos Miglos Nealsuotų Į Manojo Žodžio Stiklą.

XXX Didžioji Kaltė – Nekaltumas.

Ne Randas, o Mistinis Ženklas. Jei Elgsiesi Kaip Idiotas, Sulauksi nebent Patyčių. Nebent Paniekos. Bet Ne Prakeiksmo: Prakeiktųjų Prakeikt Neįmanoma. ►

Artūro Valionio nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

◄

Įmanoma Viskas.

Kai Nebebus Triukšmo, Nebeliks ir Tylos: Kaip mes ją Atpažinsim?!.

Susisiekiantys Indai – Didžiausias Visų Laikų Atradimas!.. O ne kad Žemė Sukasi aplink Saulę.

XXX

XXX Aš Nieko juk jo Neprašiau – Atgniaužti tik Pienių Strėlikių Prismigusį Delną... Ir Nieko daugiau Nesakyt Apie Pilkąjį Laiką. Tą Ertmę, Kai Blanksta Šešėliuose Dylančios Formos.

Kai Formos Praranda Ribas – vien Šešėlių Pilnatvė. Bet...

Jis tik Kiečiau, tik Tvirčiau savo Kumštį Sugniaužė... Ir Šaukė Dievams, kad Likimas – Tyla. Bet Tyla – ne Likimas.

XXX Kai Nebelieka Nieko, 54

XXX Visai Šiuolaikinė Laumė, Spragsėdama Kojų Pirštais Tarsi Būrimo Kauliukais (ar Laumžirgių Akimis), Išbūrė Audringą Lemtį: „Saulauksi, Kai Nebelauksi. Bet To Įsimint Nebūtina, nes Laukt Nebėra Ko“.

XXX Nieko Nėra Bjauriau Už Baltą Spalvą: Išsitepiau Juodą Suknelę... Ir Kažin, Ar kada Beišskalbsiu.

XXX Violetinio Lango Rėmeliuos, Nupudruoti Vakarės Miglos, Kretančioj Juodalksnio Saujoj, Suaugę Trikampėm Galvom, Tupi Du Balti Juodų Katinų Šešėliai.

Ne Pirmas Įspūdis Teisingas, o Paskutinis.

XXX Suskaldyta Priešpilnė. O Gal tik Suskilus.

Dabar Nesvarbu – vis tiek Įsipjoviau: Pro Langą jau Sunkias Vidun Baltas Kraujas.

XXX Tiek jau To – Imk tuos Mano Veidus. Tik Neparduok Po Vieną: kai kurie Sudėvėti

Ligi Nebuvimo.

XXX Šįryt taip Kruopščiai Nusivaliau Batus!.. Net Padus Nusiploviau. Bet Lapai – Kaip Kandys Į Šviesą – Pageltę Lapai Prie Kojų.

Visada Žinojau: Nuo Praeities Neapsiginsi.

XXX Gyvenau Su Anuo Vyru Jo Bute – Kasdien po pietų Iš Kažkur Išlįsdavo ir Po Vonią Laigydavo Mažas Pilkšvas Uodeguotas Vabalėkas.

Gyvenu Su Šituo Vyru Savo Bute – Kasdien po pietų Iš Kažkur Išlenda ir

GINTARO LAŠAI

Po Vonią Laigo Mažas Pilkšvas Uodeguotas...

Kuriam Galui Tuomet Keisti Vyrą?!.

XXX Išmirkusios Vyne, Akimirkos Išleido Šaknis – Delnai Suvarpyti Tarytumei Kulkų. Aš Tau Sakau „Šiandien“, tu Išgirsti „Vakar“.

Kartais Gerai Neturėt Intuicijos. Ar net Trumpam Negyventi.

XXX Aš Nemindžioju: Kietais ir Dantytais Padais tiktai Noriu Įspausti Ženklus, Kad Visi Atpažintų: Tu – mano.

Dramaturgijos konkursas Klaipėdos universiteto (KU) Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Baltų filologijos katedra skelbia respublikinį šiuolaikinės dramaturgijos konkursą, kuriame kviečia dalyvauti visus norinčius.

Pjeses galima siųsti iki rugsėjo 22 d. e. paštu bfk.humf@ku.lt.

Per daugiau kaip keturis dešimtmečius unikalią ir vienintelę šalyje lietuvių filologijos ir režisūros (LFR) studijų programą, kurioje harmoningai dera dvi giminingos meno sritys – literatūra ir teatras, studijavo nemažai šiandien garsių mokytojų, mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų. Šalyje gerai žinomi KU absolventai poetai, dramaturgai Gintaras Grajauskas, Gabrielė Labanauskaitė, Mindaugas Valiukas, Gitana Gugevičiūtė, Rimantas Kmita, Erika Drungytė, Virginija Rimkaitė ir kiti. Šią specialybę studijavo ir šviesaus atminimo filosofas klaipėdietis prof. Leonidas Donskis. Projekto tikslas – paraginti jau žinomus ir tik pradedančius savo kelią dramaturgus kurti, eksperimentuoti, ieškoti naujų dramos išraiškos būdų ir formų, kelti iššūkius ir juos įveikti. Nes ir pats dramos terminas kilęs iš graikų veiksmažodžio „drao“, reiškiančio „esu pasiryžęs veikti“.

Temų ir žanrų įvairovė nėra ribojama, svarbiausias kriterijus – originalumas ir meniškumas. Tačiau, siekiant atliepti Klaipėdos – kaip 2017-ųjų Lietuvos kultūros sostinės – idėją, prioritetas bus teikiamas pjesėms, kuriose atsispindės Klaipėdos miesto ar Mažosios Lietuvos krašto istorija, šiame krašte gyvenusių žymių / įdomių asmenybių gyvenimo peripetijos, meninė ar mokslinė veikla, svarbios miesto datos ar įvykiai ir pan. Svarbu, kad realūs faktai ir dokumentalumas būtų susiję su kūrėjo menine išmone bei fantazija.

Pjeses vertins kompetentinga ir nepriklausoma trijų ekspertų komisija. Trijų geriausių pjesių autoriai bus apdovanoti piniginėmis premijomis (pirmoji vieta – 500 Eur, antroji vieta – 300 Eur, trečioji

vieta – 100 Eur). Rudenį planuojama surengti dramaturgijos rašymo kūrybines dirbtuves.

Tikimasi, kad respublikinis šiuolaikinės dramaturgijos konkursas ateityje įgaus pagreitį ir taps tradicinis, išjudins ne tik Klaipėdos regiono, bet ir visos šalies literatus rašyti dramas ir papildyti lietuvių dramaturgijos lobyną naujomis aktualiomis šiuolaikinėmis pjesėmis.

▪

Epizodai iš KU LFR trečio kurso studento Vytauto Čepulio „Pjesės“ ir „Nebaigtos pjesės“, kuriose vaidina jo kurso draugai.

Organizatorių nuotr.

55

GINTARO LAŠAI

Domas LINKEVIČIUS

Dailidė peršasi Aš rūkau per naktis – tu viena naktinėji po rūką.

Peleninė pilna su kaupu – tavo vardas – Pelenė.

Aš dailidė minties – atsidūręs prieš dailiąją lytį, pamirštu savo amatą, droviai pasidedu oblių.

Jei visai atvirai – niekuomet nerašiau atviruko.

Nežinau, kas tarp lūpų įbruko žydėti meilenį...

Aš išbėgu laukan – tu slapstaisi – kai pradeda lyti.

Akimis jau seniai susižėrėm šimtus pasadoblių.

Tu – rakštis. Įsivarius tave, neapsakomai gelia miego šerdį, gerklėj begalybės vilkolakių staugia.

Aš storžievis, bet moterį moku atskirt nuo medienos – būsiu švitrinis popierius tau, atsuktuvas ir dildė.

Mus užklupo branda, nors visi mes iš jauno daigelio... ir kiekvienas šiek tiek atskirai, nors į vienį suaugę, be tavęs aš tik stumdau dienas ir mane stumia dienos – ištekėk už manęs, arba žavesį savo pritildyk...

Kai apsimetu Vasco da Gama Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.

Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.

Taip šviesi lyg atradusi kelią į Indiją mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.

Ji nemėgsta vandens, nes vanduo tik atspindi ją, pašaipiai iškraipydamas dailią geltoną figūrą.

Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.

Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.

Virsmai Vėjo rankos kaip tavo – sulėtintai glaudžiasi, velia mano suodinus plaukus lyg dūmus laužų vakare.

Trūkinėja sustingus tyla tartum luptum žievelę praeities, kuri žuvo, nors niekad nebuvo kare.

Siuvinėtos žvaigždėm nemiegotų naktų petnešėlės gaudo spindulius tavo vilioklių akių. Neįleis... užrakinti sapnai ir į neviltį krinta šešėlis. Žvilgsniai geba kalbėtis, kai tampa draugai nebyliais.

Tai, kas vakar atrodė tiesa, šiandien aiškiai netikra be jokių stebuklingų žolelių, būrimo namų.

Nyra saulė žemyn panaši į raudonąjį ikrą – susitinka tankmėj mūsų rankos ir žemėj ramu.

Artūro Valionio nuotr.

56

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Po audros Vis atpažįstu Celsijų ir Farenheitą, kuomet bučiuoju lūpas, kaklą, krūtį, bambą...

Liežuvtakiuos, kuriais per tavo kūną eita, karališki drugeliai plazda, smuikai skamba.

Prisimenu tave lyg miego sakmę lietęs plaukais miglos, kurie lėtai virš pievų sklaidos.

Netroškom nieko, tik per visąnakt mylėtis ir leistis ten, kur vėjo labirintai klaidūs, kur auštant rytmetį užlieja lengvas gūsis.

Ant odos šiluma, kuria tu pavirsti, nes aš atsimerkiu ir girdžiu, sakai: brangusis, man regis šiąnakt mudu palietė griaustinis.

Matmenys Žmonės eina iš protų. Kraustosi iš namų, perkūnui paliepus.

Dega smėlis – čia zylių praustasi.

Jauną vėją užsupa liepos. Čia būgneliai muzikoj maudėsi prašmatnių akordų gurmano.

Jų apstu – visų nesugaudysi.

Jie nutyla tenai, kur mano atmintis vėl iškvepia atvejį, kai gelsvėjanti šviesoforuos žaižaruoja saulė ir gatvėje nejučia susigėsta poros.

Jeigu tau staiga pasirodytų, kad pro šalį plauki, irkluoti nenustok. Mes – valtys, kur skrodė tų miego upių ilgį ir plotį.

pavasaris.lt Staiga patvinus upė – niekieno kaltė.

Nekaltos parke markstosi merginos, o vyrų žvilgsniai – joms į dekoltė.

Staiga patvinus upė – niekieno kaltė.

Tai kas tuomet yra kalti? Gal tie, kur nuolat nieko neužpuolę ginas?

Staiga patvinus upė – niekieno kaltė.

Nekaltos parke markstosi merginos.

Eglė POŠKEVIČIŪTĖ

siaubinga kiek vandens lašų reikia ištroškusiam kiek meilės pamilusiam kiek oro numirusiam kiek reikia padėkų dovanojusiam širdį kiek reikia mirčių deguoniui išlašėjus per septyniolika metų iš obels lygiai vienos artimos netoli terieda

nesakykit jam nieko nevyksta tai apie ką gi rašyti eilėraščius batai nejuda iš vietos nesipyksta tikri draugai nebent dirbtiniai susipina nereikšmingais žodžiais plastikinis pasaulis todėl niekaip neišeina įsipjaut kad iš tikrųjų skaudėtų minkštos sienos bet matracas senas sutvarkytas būtent taip kad naktį girgždėtų o po ranka visuomet gėlėm siuvinėtos nosinės tik verk laivai nebeskęsta motorai nenustoja suktis vidury Atlanto nebedainuoja girtuokliai iš visos širdies naktim baruos nebežiūri į tekantį vandenį viešbučio laiptais rašytojai eilės nebe tokios suėdė plastiko krūva visus draugus šeimas išskyrė plastikas pasiėmė o viskas ką davė tik šiukšlių kalva ir kasdien minutes skaičiuojanti sekundėm gyvenanti durna galva plastiko buvo net toj bandelėj su lašinukais plastiko buvo akinių rėmuos ir jie kuždėjo kasdien į ausį negalvok negalvok pamiršk viskas jau sugalvota neįdomu absoliučiai niekam mielas plastike įdomu man ir kas kad aš susigalvosiu sau eilėraščius kasryt tik pabudus ir kas kad aš gyvensiu jais išgersiu vitaminų plastiko ir kas aš esu aš būsiu ir ne todėl ir tik todėl kad tikiu tikėsiu paieškom ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

sargiukai niekam išties nerūpi kad miršta žmonės miršta motinos prezidentai kaimynės ir niekam nerieda ašaros miršta šunys žmonės keikiasi verkia ir vėlei miršta taip kas sekundę kas dvi ir niekuomet nesustos taip jau yra miršta žmonės o mums terūpi šuva

maža moteris svarbiausia turėt kažkokią savo vietą kampą visą obelim pražydusį sodą lysvę pomidorų šokių aikštelę knygų lentyną turėti savo vietą kur pasiklyst galėtum kaip aš pasiklydau prieš dvidešimt metų eilėse tarp mirusių poetų palaidotų pypke burnoj žiūronais priglaustais prie akių su vaizdu juose dulkėtų kalnų peizažas vienoj aky kitoj švelniai žalia šviesa aukštos marmurinės vyriškų organų skulptūros kažkur ties bruklino ir graikijos sankryža į pietus mere prašau paimk už rankos cadaver išvirk kakavos ir parašyk eiles mano delnais kad patikėčiau bus gerai geriau bus kažkaip išvis

o šūdas iš tiesų aš ne jų dukra aš žvaigždės rugpjūčio dangaus kraujas ir kūnas mano pavardė iš tiesų liepa gimusi beržo drevėj užauginta sergančio žalčio sūnaus upės vingy ties Nemunu krikštyta 58

aš basa nuo rasos visiškai pilna galva minčių apie mylimą lietų apie slieką ir uosį krikštatėvius pylusius smėlį į akis kad niekada nebematyčiau ir apie driežą šnabždantį į ausį prilašintą kamanių medaus lipšnaus o meile, viskas atrodo daug geriau kai užsimerki

pragaras liepsnojantys degantys visur tik ne krosny mygtukai jei reikėtų juos apibūdint kad suprastum sakyčiau taip įsivaizduok, kad pabudai, kai tikėjai kad baigėsi viskas tada įsikąsk sau į kremzlę ir praryk galvodamas apie savo motiną čiulpdamas kaulų čiulpus dainuok bet kokią Butkutės dainą pauostyk kiaulių tvarto durų rankeną išgerk stiklinę taukų ir pamatyk mane penkerių tokią beprotiškai greitą ir keistai laimingą skaičiusią tik lietuvių liaudies pasakas apie giltinę ant pečių kuprinę nutįsusiom nemirusio kiškučio kojom bėgančią iš namų per dūmus knygas dykumas važiuojančią traukiniu į Maskvą pamatyti laukinių tigrų mane, pirmą kartą paspaudusią liepsnojantį mygtuką

šlubas deja neturiu pakankamai dolerių eurų lirų rublių ar kad mirčiau dabar numirti per daug prabangu . kaimynė močiutė iš trečio namo taupo laidotuvėm iškilmingom su muzikantais kuriuos ji ir dabar labai mielai išgirstų ...bet vaikeli nėra pinigų... o kiek kainuoja mirti? vieną kupiną prekybinį traukinio vagoną

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

plunksnų tris arba keturis keleivinius vagonus tušintų kopūstų porą kupė parūgusių du devintų vyšnių uogienių ir dar keli centai bus bet galima derėtis dėl mirties gražu derėtis

cukrus

verkė ir tik leido snarglius per nosį baltus o ji neturėjo marlės motina mezgė kojines su beždžionėlėm šildė jo visad pabalusias kojas jos spardėsi praėjusiam gyvenime viena tokia nukando ranką ir be jos jis parašė knygą eilėraščių šitam neparašys prakeikta motina ►

šitaip mes nesitarėm o jūra jūra jūra sakei padėsi pamatyt mėnulį ankstų rytą žadėjai sugriauti tiltus akmeninius po mano kojom tareisi su vėju dėl ramumos bangų mano gimimo naktį šnibždėjai jungdama žodžius smėliu lyg arbūzų skonio guma raminai kuždėdama glėbesčiuodama upėtakiais ausis aš sapnavau gėrėjausi o jūra ir kai tikrai naktis kupina tikėjimo aš skausmą kęsdama žengiu įkaitusiu akmeniniu karstu veji į krantą talžai kaklą sausgyslę kairės kojos dešinę akį apakini o jūra pasibaigusi mano gyvybe, cukrų arbūzų išmaukei savo gilybe man teliko druska

pasiilgai eilėraštis motinai rimuotis negali per didelė reikšmė jūros ligos ir daiktų pirmajam kambary motina siūbuodavo jį ką tik gimusį jis vėmė krauju jau sirgo kankinosi kai jam sukako penkiolika jis prisipažino ji siūbavo motina niūniuodavo jam lopšines kiekvieną naktį kurčiom ausim girdėt jis negalėjo

Ričardo Šileikos nuotr.

59

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

berniukas neragavo apelsino Mano tėvas miręs. Nekruta jau lygiai penkias paras. Žinau tai, nes girdžiu, kaip brolis vis garsiau šaukia ant naujos savo merginos.

Broliui dabar sunku. Visgi jis turėjo rasti savyje tiek jėgų, kiek reikia sudaužyti vyno butelį tėvui į kaktą.

Tėvas rūsy, jau mėnuo nesiskutęs. Kai močiutė buvo gyva, pamenu, sakydavo, kad laidotume ją tik dailiai susišukavusią. Ji mirė užpernai žiemą, o karste jos plaukai atrodė sulipę nuo drėgmės ir šalčio.

Tėvas guli rūsy. Ketvirtą dieną jau pradėjau pamiršti jo veidą.

Nuotraukų namie nebuvo, bet labai norėdamas galėčiau pasikasti po rudeninius lapus ir surasti jo veido įspaudą atšalusioje žemėje.

Tėvui niekada nepatiko stovėti. Jis gulėdavo po obelim veidu į žemę, kol pristigdavo oro, tada brolis jį pakeldavo. Tėvui tikrai patiko sėdėti. Bare ir iki ryto.

Tėvo nebėra. Vakar vakare jo lavoną išsivežė įgaliotinis. Pasiėmė ir brolį. Žadėjo grįžti manęs, bet aš jau pėdinau netoli Vilniškių.

Basas, be striukės, be kuprinės ir be tėvo. Be to, ko niekada ir neturėjau.

jurgis be drakono buvo tokia istorija tą vasarą kai žydėjo bijūnai ir beprotiškai liūdėjo mano gelėti nešvarūs baltiniai / o buvo toks žvyruotas keliukas, pievos aplink jį kvepėjo gvazdikais ir švytėjo ryškiai žaliai ta istorija vasarą įvyko. atvažiuojant nuo Vilniaus iš dešinės pusės ganėsi karvė nežinau, ar tikrai ganėsi ar tik paprasčiausiai buvo jeigu mūkė pririšta grandine prie medinio stulpo o buvo toks ežeras ir trumpas lieptelis ir ketvirtą ryto tą ežerą dengė beprotiškas rūkas bet man buvo šalta todėl tik drebėjau ir nerašiau jokių eilėraščių o tada dar ir nežinojau kad rašyti gali ne tik merginos kurios turi hipsteriškus batus ir cigarečių pakelį chaki spalvos striukėje 60

o ta istorija buvo tokia pati kaip ir aš tą vasarą, kai žydėjo bijūnai: neįdomi labai gal melancholiška o gal tokia pati kaip ta karvė kuri ir šiandien pririšta nors ūkininkas mirė.

rausvas paršelis žuvo nuo skeveldros ateitis nes kažkas paleido iš dangaus taip būna ir nieko nepadarysi kai nuo gimimo žūsta kūriniai dar neparašyti lentelėj nes nepatirti ir neiššypsoti ir nes neišverkti pečiai ir nepamylėtas veidas rankų jaunų bet suskirdusių nuo svetimų ašarų ir metų po stalu. gal geriau jau būtų apkabinęs pagalvinis?

skrydis jis guli ausis užsidengęs nuo muzikos o ji skraido pievoje basa ir aitvaras šiandien jos mylimasis rytoj turbūt vėl bus dangus o jis vis neužklos žolės rankšluosčiu marliniu nuo rūko bet muziką ausys išgirs ir pėdos laisvės vitražu taps po devynerių metų susitiks jie ištroškę ir aitvaras bus mylimuoju

IŠLEISTA PAJŪRYJE

Nenustebkite – vėl „Dorė“ Malonu rankose laikyti ketvirtąją „Dorę“. Taip, jau ketvirtąją ir itin subtiliai, estetiškai apipavidalintą: fotografo Gintauto Beržinsko nuotraukose – juodkrantiškio skulptoriaus Alberto Danilevičiaus sukurti knygų nameliaišvyturiai. Čia, Mažojoje Lietuvoje, Neringoje, – knygų švyturiai, ten, Didžiojoje Lietuvoje, – knygų inkilai...

Ketvirtosios „Dorės“ viršelyje – skulptoriaus A.Danilevičiaus knygų namelis – lauko bibliotekėlė Nidos marių krantinėje, pastatyta 2016-aisiais, šalyje minint Bibliotekų metus (tonuotas ąžuolas, metalas, stiklas, h 250 cm). Viršelio fotografas – G.Beržinskas, dizainerė – Sigita Raudienė.

Kęstutis SUBAČIUS

Kultūros metraštis Sąmoningai išskyriau Mažąją ir Didžiąją Lietuvas. Kažkada Mažojoje Lietuvoje, matyt, esant palankesnėms sąlygoms nei LDK, daugelis lietuviškos kultūros, mokslo dalykų įgavo pradžių pradžią.

Anksčiau nei Vilniaus įkurtas Karaliaučiaus universitetas, pirmoji Martyno

Mažvydo knyga, pirmasis Jono Bretkūno bandymas versti Bibliją į lietuvių kalbą, pirmasis Kristijono Donelaičio epas – reikšmingiausias iki šiol lietuvių grožinės literatūros kūrinys. Ir galima būtų vardyti dar daugybę žymių kultūros žmonių: Martynas Liudvikas Rėza, Stanislovas Rapalionis, Baltramiejus Vilentas ir kiti.

Jie, matyt, ir sudarė tą kritinę masę, iš kurios XIX–XX a. sandūroje atsirado net trys dešimtys Mažosios Lietuvos poetų, pristatomų rinkinyje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“ (Vilnius, Vaga, 1986).

Norėtųsi galvoti ir tikėti, kad Neringos kultūros almanachas „Dorė“ telkia ir kaupia tokią pat kritinę kultūros masę, iš kurios vėliau galbūt rasis Neringos krašto šviesuliai. Nemažai būta jų ir sovietmečiu bei atkurtos nepriklausomybės metais.

Tik, deja, o gal ir laimė (beveik kaip iš T.Venclovos straipsnio), visi jie buvo atvykę iš kitur, iš žemyno: prozininkas Viktoras Miliūnas, dailininkas Eduardas Jonušas, architektas Algimantas Zaviša, jautęs kultūrai pagarbą ir ją puoselėjęs ilgametis Neringos meras Stasys Mikelis.

Vienintelė poetė Neringa Abrutytė yra gimusi čia, Nidoje. Taigi norėtųsi tikėti.

Ir tą tikėjimą palaiko žurnalistė, kultūrininkė, Neringos metraštininkė Raimonda Ravaitytė-Meyer, kurios sudaryta jau trečioji „Dorė“ išvydo šviesą, skleidžiamą švyturių. (Nežinantiems ir neinformuotiems priminsiu „Dorių“ chronologiją – pirmoji pasirodė dar 2010 m. (sudarytojas K.Subačius, šio teksto autorius), antroji – 2013 m., trečioji – 2015 m.). Gaila, bet nė viena iš jų nesulaukė nors kiek solidesnės recenzijos.

2016-ųjų „Dorė“ savo publikacijų turiniu primena Kuršių nerijos metraštį, juolab žinant, kad nuo šiol tai bus periodinis leidinys, pasirodysiantis kasmet.

Kad „Dorė“ tampa kultūros įvykių metraščiu, liudija ir nauja rubrika „2016ųjų Neringos kultūros įvykių apžvalga“, kurioje skelbiami svarbiausių Neringos kultūros įstaigų, darančių įtaką kultūrai ir ne tik jai, vadovų pasisakymai. Kiekviename jų pasisakyme jauti nuoširdų rūpestį įvairiais kultūros klausimais, sakyčiau, net patriotizmą, ištikimybę ir pasididžiavimą savo žemės kultūra.

Visa tai išsakyta kultūros entuziastės ir visų „Dorių“ leidėjos Dalios Greičiutės, Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos direktorės, įžanginiame almanacho žodyje. ► 61

IŠLEISTA PAJŪRYJE

M.L.Rėzos atminimui ◄ Neužmiršti šiame leidinyje (taip pat kaip ir ankstesniuosiuose) mokslininkai, kurie savo mokslines įžvalgas nukreipė į su Kuršių nerija susijusius (bent jau fragmentiškai) žmones. Įdomu skaityti doc. dr. Nijolės Strakauskaitės straipsnį apie Rytų Prūsijos kultūros veikėjų domėjimąsi Mažąja Lietuva XIX a. Ne mažiau intriguojantis prof. dr.

Dainoros Pociūtės pristatomas ir iš mokslininkės pozicijos aptariamas M.L.Rėzos, bet šį kartą jau kaip Prūsijos kariuomenės kapeliono, Europos vaizdų aprašymas jo paties 1813–1814 m. karo žygių dienoraštyje.

Jau tapo tradicija „Dorėje“ pagerbti M.L.Rėzos premijos laureatus: šį kartą – šeštąjį ir septintąjį. Šeštuoju laureatu tapęs skulptorius Arūnas Sakalauskas, M.L.Rėzos paminklų Karaliaučiuje ir Juodkrantėje autorius, Neringos poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės parengtame interviu kalba apie savo kūrybą, jos inspiracijas ir kartu praveria savo paties „apibrėžtą raudonų plytų ratą“ į simpatijos Kuršių nerijai paslaptis. Na, o septintoji premija buvo skirta kolektyvui, kuris savo narių skaičiumi gerokai lenkia visus iki šiol buvusius M.L.Rėzos premijos laureatus. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblis „Giedružė“ 2016 m. nusipelnė šios garbės. Jo vadovė,

Neringos kultūros almanachas „Dorė“ savo publikacijų turiniu primena Kuršių nerijos metraštį. ansamblio įkūrėja ir siela Audronė Buržinskienė atsiveria skaitytojams žurnalistės Astos Jankauskienės straipsnyje „Ten, prie maračių, „Giedružė“ dainuoja“ – kaip krašto, ją priglaudusio ir tapusio jos savastimi, puoselėtoja, paskyrusi visą savo kūrybinę energiją 2002 m. suburtam kolektyvui.

Neliko „Dorėje“ nepaminėti ir M.L.Rėzos jubiliejiniai metai. Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė, dvejus metus vadovaujanti Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai, apžvelgia per 2016-uosius nuveiktus darbus.

Be M.L.Rėzos mūsų kultūra, literatūra atrodytų kitaip. Ir ne tik dėl K.Donelaičio „Metų“ leidimo. (Nors, sako, rankraščiai nedega, bet vis dėlto, o jeigu...) Profesorė, 62

primindama M.L.Rėzos daugiakultūriškumą (tai liudija ir jau minėtas prof. dr. D.Pociūtės tyrimas apie M.L.Rėzą – karo kapelioną), mini kitą svarbią asmenybę – baltistikos pradininką, vokiečių kalbininką, archeologą, etnografą ir istoriką Adalbertą Becenbergerį, kurio atskirų darbų studijų tebelaukiame, juolab kad 2017-aisiais minime Reformacijos jubiliejinius metus. Pridurčiau, kad išsamesnių tyrinėjimų ir pristatymo „Dorėje“ laukia ir Kristijonas Endrikis Mertikaitis (1775–1856), gimęs Nidoje, giesmių kūrėjas, vertėjas ir leidėjas, lietuviškos raštijos darbuotojas. Nidiškių (ir ne tik jų) istorikų ir literatų garbės reikalas nukreipti mokslininko žvilgsnį į šią iškilią asmenybę.

Prisiminimų puslapiai Mėgstantieji įvairias istorijas ir tų istorijų pikantiškas detales turėtų susidomėti prof. dr. Vlado Žulkaus pasakojimu „Drama, įvykusi prieš 150: „Ocean Queen sudužimas“. Juolab kad tai iš tiesų niekur Lietuvoje dar negirdėta ir plačiau neskelbta istorija apie tragišką laivo ir jo įgulos baigtį, taip pat kapitono ir vieno įgulos nario stebuklingą išsigelbėjimą.

Visada įdomu skaityti „Dorės“ sielos R.Ravaitytės-Meyer publikacijas. Šį kartą gerbiama Raimonda pristato nidiškės ilgametės bibliotekininkės Stasės Smolskienės prisiminimus „Apie biblioteką ir Preilą“, taip pat savo straipsnį „Baltasis Nidos metraštininkas“ apie rašytoją Viktorą Miliūną, kuriam 2016-ųjų vasarį būtų sukakę 100 metų.

Itin įdomūs ir netikėti šios autorės parengti aktorės Nijolės Oželytės prisiminimai apie dailininką Vaclovą Kaminską ir jo žmoną režisierę Reginą Vosyliūtę, daug metų praleidusius Juodkrantėje. Publikuojamos ir R.Vosyliūtės novelės-miniatiūros, įvairiais laikotarpiais skelbtos periodinėje spaudoje, ir V.Kaminsko paveikslų reprodukcijos. Vis dėlto reikėtų akcentuoti, kad be žurnalistės R.Ravaitytės-Meyer indėlio išvis, manau, nebūtų išvydęs dienos šviesos nei šis, nei antrasis, nei trečiasis „Dorės“ almanacho numeris. Todėl reikia tik džiaugtis, kad vis dar yra tokių žmonių, kuriems neblėsta entuziazmas, ištikimybė Kuršių nerijai ir nepristinga darbštumo. Nesinori plačiau paviešinti ir praskleisti „Dorės“ turinio, bet šios trys publikacijos, parengtos Raimondos, labiausiai įstrigo į atmintį. Visų pirma, imponuoja stojiška, ori, nenuolanki dailininko V.Kaminsko, kadaise nuteisto 25 metams

kalėjimo, laikysena. Ne mažiau jaudinantis ir režisierės, dirbusios su kone visais Lietuvos kino studijos grandais, R.Vosyliūtės gyvenimas, apie kurį jautriai pasakoja aktorė N.Oželytė. Režisierei 2017 m. vasario 19-ąją būtų sukakę 90 metų, o jos vyrui šių metų lapkričio 9 d. būtų suėję 95-eri.

Ne ką mažiau įdomu buvo skaityti ir Astos Jankauskienės publikaciją „Rašytojo ir poeto draugystė“. Tai prozininko V.Miliūno ir poeto Algimanto Baltakio draugystės istorija. Mažai kam žinomos jųdviejų ir kitų kultūrininkų kelionės į Egiptą dar sovietmečiu smulkmenos, ypač beveik slaptas V.Miliūno bendravimas su prof. A.J.Greimu Egipto viešbučio kambaryje ir jau vėliau pasirodęs profesoriaus straipsnis „Medžiaga sovietinio lietuvio fenomenologijai“, beje, jau atgimimo laikais 1998 m. skelbtas „Sietyno“ almanache.

Traukia akį fotografijos „Dorė“ visada išsiskyrė įdomiomis, dar neregėtomis nuotraukomis. Patraukia dėmesį ir šio almanacho fotografijos. Štai viename kadre užfiksuoti rašytojas V.Miliūnas, kalbininkas J.Balčikonis, mokslininkas A.J.Greimas, poetas A.Baltakis ir kt. Arba fotografija, kurioje mažasis Matas (numanoma, Mizgiris) – pas rašytoją V.Miliūną Nidoje. Kitose įamžinti poetas A.Baltakis su anūke Ieva ir V.Miliūnu, aktorė N.Oželytė su režisiere R.Vosyliūte. Ką jau bekalbėti apie senąsias fotografijas, kuriose užfiksuoti paskutinieji kuršininkai.

Ketvirtąją „Dorę“ užbaigia du skyriai. „M.L.Rėza ir Karvaičiai – dailėje“ – apie ketvirtą kartą Neringos meno mokyklos surengtą respublikinį konkursą-festivalį „Ritin kalne smiltatę“, skirtą M.L.Rėzos 240-osioms gimimo metinėms (įdomūs „Dorėje“ pristatomi konkurso laimėtojų darbai). Skyriuje „Tikros istorijos“ – intriguojantys neringiškių gyvenimo epizodai, užrašyti doc. dr. N.Strakauskaitės, R.Ravaitytės-Meyer, dr. Arūnės Arbušauskaitės ir Vitalijos Jonušienės.

Skaitytojai, užversdami paskutinius ketvirtosios „Dorės“ puslapius, galės dar paskaityti apie Nidos ir Juodkrantės knygų namelius-bibliotekas, pasigrožėti dar keliomis jų fotografijomis. Tad pažintį su naująja „Dore“ kuo pradėjome, tuo ir baigiame, tikėdami, kad jos kaupiama kritinė kultūros masė prasiverš naujais iškiliais vardais, vertais M.L.Rėzos ir kitų praeities ainių.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8