Durys 2017 08 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 RUGPJŪTIS / Nr. 8(44)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 rugpjūtis / Nr. 8(44) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Turinys VEIDRODIS Irma STASIULIENĖ. S.Žiži: nebijanti ieškoti

FESTIVALIS Daiva KŠANIENĖ. „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“: džiazo oratorijos ir veristinės operos vingiais

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Daiva KŠANIENĖ. Ispaniškos muzikos aistra

Violeta MILVYDIENĖ. Šokio spektaklis „Karmen“: sena istorija naujame kontekste

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Jūratė GRIGAITIENĖ, Nomeda ŠATKAUSKIENĖ, Jurgita STANIŠKYTĖ. „Šermukšnyje“ susipynė

GATVĖS TEATRAS pramoga ir menas

DAILĖ Vytenis BUROKAS, Audrius POCIUS. PARADAS: Baroti galerija įžengė į meno centrą

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Meno chuliganai

SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

Ieva ŽIEDĖ. Regėjimo iliuzijos

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ERDVĖS

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Aivaras DOČKUS. „Diunkerkas“: karas – mirtina išgyvenimo loterija

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Beno Šarkos performanso meno festivalyje „Mėlynoji juosta“ akimirka. Pauliaus Sadausko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Jonas MĖLYNIS. Apie žvejus ir kitus, gyvenančius prie jūros

KINAS 44

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Kai nieko nevyksta

Tomas KAVALIAUSKAS. Nuo Mėmelio iki Klaipėdos

Ramūnas ČIČELIS. Eilėraščiai

Diana ARTEMIS. Vaiduoklio plunksna

Literatūrinės premijos konkursas

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Sigita DANIL. Poemos, kurios neturėjo pavadinimų

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. „Lauksnos“: pirmasis festivalis sulaukė pagyrų

57 3

VEIDRODIS

S.Žiži:

nebijanti ieškoti 4

Henriko Žižio nuotr.

Į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kiemą užklydę smalsuoliai, pažvelgę pro vieną iš dirbtuvių langų, gali pamatyti prie stalų palinkusias moteris, kurios, akompanuojant siuvamosios mašinos tarškėjimui, pasitelkusios tekstilę, verpalus ar kitas medžiagas, atlieka ne visiems suprantamus ritualus. Antrus metus iš eilės klaipėdietes kūrybingai veiklai sukvietė menininkė Sonata Žižienė (arba Sonata Žiži – tokį pseudonimą kūrėja pasirinko savo meninei veiklai).

VEIDRODIS

Projektas „Jūra. Baltai“.

Irma STASIULIENĖ

Projektas veja projektą Pernai S.Žiži į kūrybines dirbtuves „Jūra. Baltai“ siekė įtraukti kūrybingus jaunus žmones, anot menininkės, norėdama pasidalyti savo patirtimi kuriant stilizuotus kostiumus. Kolekcijos pristatymas tuomet tapo tikra senamiesčio švente – su Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėjomis, klaipėdietės dainų autorės ir atlikėjos Ingajos muzika, išskirtiniu apšvietimu bei videoprojekcijomis ir, žinoma, jaunų klaipėdiečių demonstruojama fantastiška drabužių kolekcija. Šiemet S.Žiži tikslai kiek kitokie. Į kūrybines dirbtuves „Krašto raštai“ ji pakvietė įvairaus amžiaus kūrybingas

moteris, kad visos kartu, kiekviena su savo patirtimi ir gabumais, sukurtų stilizuoto tautinio kostiumo kolekciją ir ją užfiksuotų nuotraukose. Abejos kūrybinės dirbtuvės yra Klaipėdos miesto savivaldybės inicijuoto Kultūros kvartalo įveiklinimo projekto dalis. O gruodžio mėnesį KKKC Parodų rūmuose vyks S.Žiži meninis projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“, kurį menininkė, beje, priklausanti Lietuvos dailininkų sąjungai, dedikuoja Klaipėdos 765 metų sukakčiai. Kai derinome su Sonata laiką, kada galėtume pasikalbėti apie visus šiuos projektus, menininkė pasiūlė į Meno kiemą užsukti popietę, mat moterys į kūrybines dirbtuves renkasi tik po darbų. Tačiau atėjusi radau ne tik Sonatą, bet ir dirbtuvių dalyvę Gražiną Mintautienę – atradusi laisvą minutę, moteris atskubėjo pasidarbuoti. „Man asmeniškai šios

dirbtuvės davė labai labai daug, – dygsniuodama siuvinėtomis lauko gėlėmis nubarstytą marčiai skirtą tuniką, kalbėjo Gražina. – Apie tai aš galvojau kelerius metus, tačiau vis nesiryžau imtis. O čia tokia paskata pabandyti ir įgyvendinti savo sumanymą, kurį kažkada sau vizijose susikūrei, bet niekaip nesiryžai net pradėti! Tai puikus postūmis“, – džiaugėsi moteris, trumpam atsitraukusi nuo siuvamosios mašinos.

Panašumai ir skirtumai Štai tokioje kūrybingoje aplinkoje, dekoruotoje ant sienų sukabintais jau baigtais kolekcijos kostiumais, dūzgiant siuvamajai mašinai, kalbėjomės su menininke S.Žiži apie buvusius, esamus ir būsimus kūrybos procesus. ► 5

VEIDRODIS

◄ – Pernai buvo „Jūra. Baltai“. Šiemet

– „Krašto raštai“. Pernai – modernumas, šiemet – praeitis. Kuo šie projektai panašūs, o kuo skiriasi? – Panašumo tikrai labai daug. „Krašto raštų“ idėja man kilo po pernykščio projekto „Jūra. Baltai“. Visa tai, ką mes darome, yra lietuviškas kostiumas. Tiktai „Jūra. Baltai“ buvo daugiau mano pačios kūrybinis darbas, o šiemet atsispiriame

nuo aiškios informacijos apie tradicinį tautinį kostiumą. Bet, kita vertus, šiemet yra daugiau ieškojimų, daugiau noro sužinoti apie tautinius drabužius – kokie jie, kaip formavosi. Dar vienas skirtumas, kad šiemet labai išsiplėtė mūsų komanda. Ir tai mane labai džiugina! Į visą tą kūrybinių dirbtuvių vyksmą įsitraukė gana daug moterų, ir mes kiekviena į kolekcijos gamybos procesą įnešame savo dalelę: ne

tik tai, kas iš senolių atėję, bet ir tai, kaip kiekviena matome, kaip interpretuojame, improvizuojame tautinio kostiumo tema. Kita vertus, kiekviena dalyvė kuria sau, kad galėtų vilkėti, todėl kiekvienas sprendimas yra labai savitas, labai skirtingas. Ir dėl to šiemet kyla žymiai daugiau uždavinių – visus tuos kostiumus sudėti į vieną kolekciją ir ją pristatyti taip, kad ji taptų vientisu kūriniu.

VEIDRODIS

S.Žiži. Projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“.

– Kiek moterų sudaro šiemetę komandą? – Į kūrybinį procesą įsitraukė dešimt moterų, šiemet mes turėsime gausesnę kolekciją nei pernai – apie 30 kostiumų. Moterys labai įvairaus amžiaus – nuo 30 iki 60 metų, visos – skirtingų profesijų. Fotosesijose kolekciją pristatys ir vaikai, taigi tiesiogiai dalyvaus keturios kartos. Ir dar kartą pasitvirtino faktas, kad kuriančių moterų yra gana daug, tik kiekviena turi savo kūrybinį kelią ir daro tuos darbelius namuose. Reikia paskatos, kad jos ateitų, kad pasidalytų savo patirtimi. Ir jos mielai bendradarbiauja, dalijasi savo žiniomis. Manau, kad tie dalykai yra labai svarbūs. – O koks jūsų indėlis į šią kolekciją? Turbūt ne tik vadovaujate procesui, bet ir kuriate? – Vienas dalykas – kas man įdomu, kitas dalykas – kokios yra mūsų pajėgos ir galimybės. Šįkart yra daugiau ne mano pačios kūryba, o prisiderinimas prie bendro visos komandos matymo. Aš mačiau geometrinius raštus audiniuose, bet dabar jie atrodo visai kitaip – tie „Krašto raštai“

pražydo... Darbai atliekami labai skirtingomis technikomis: kažkas siuvinėja rankomis, kažkas – mašina, kažkas mezga, kažkas siuva... Labai džiaugiuosi dėl to. Nesinorėjo, kad tai būtų „padauginta Sonata“, kad visos pildytų mano norus. Norėjosi ne apriboti, o tiesiog pasižiūrėti, ką moterys gali padaryti, ir visa tai sudėti į vieną kolekciją. Svarbiausia, kad jos užsiimtų kūryba ir pademonstruotų savo gebėjimus. Štai kur didžiausias šio projekto pranašumas ir tikslas.

Turi pasirinkti, ko nori – Iš kur jūsų pačios potraukis tekstilei? Gal paveldėjote iš mamos ar močiutės? – Žinoma, kad visa tai ateina iš šeimos! Mano močiutė buvo namudininkė. Ji į Klaipėdą iš Sedos rajono atsikraustė 1947-aisiais, po karo, mamai tuomet buvo dveji metai. Seneliui mirus, močiutė su keturiais vaikais atvažiavo gyventi

į miestą. Reikėjo labai daug pastangų užauginti vaikus, ir ji užsiėmė mezgimu. Nuo vaikystės prisimenu dažomų siūlų, acto kvapą... Aš pati megzti virbalais pradėjau būdama šešerių, dar darželinukė. Ir mokykloje man patiko rankdarbiai, bet savo profesijos su tuo tarsi ir nesiejau. Buvau įvairiapusis vaikas: ir piešiau gerai, ir sportas man patiko, ir dramos studija, iš tiesų galvojau, kad būsiu režisierė. Bet baigusi aštuonias klases labai susidomėjau kostiumo dizainu ir išvažiavau mokytis į Kauną. Tačiau potraukis rankdarbiams, matyt, išliko pasąmonėje. – Esu girdėjusi, kad siūdamos sakralinius drabužius, kiekvieną dygsnį moterys palydi malda. Su kokiomis mintimis jūs dygsniuojate? – Sunkiausia – kūrybinio proceso pradžia, pirmieji žingsniai – kol pradedi, kol įsisuki. Tuomet mąstai, svarstai... O po to, kai pradedi, tarsi įsijungia smagratis – vis greičiau, greičiau, ir, ko gero, vienus dalykus darai mechaniškai, apie kitus galvoji... ► 7

VEIDRODIS

◄ Aš kurdama dažniausiai galvoju apie muziką, režisūrinius sprendimus – kaip įdomiau, gražiau pristatyti, ką naujo sugalvoti. Toks mano ritualas. Kita vertus, vis tiek gyveni kasdieną, kiekviena diena turi savus etapus, ir negali sau leisti per daug atsiriboti nuo pasaulio (juokiasi).

– O ar užtenka laiko gyventi? – Žinote, manau, kad kiekvienas žmogus turi savo pasirinkimą. Gyvenimas yra toks, kad turi rinktis, ko nori. Jeigu tau įdomu tai, ką darai, – visada rasi laiko. Aišku, buitis dažnai nueina į antrą planą. Bet man labai gerai, kad šeima tokia kūrybiška, ji irgi įsitraukia į visą tą veiksmą. Priversta įsitraukti (juokiasi). Kažkaip niekada nekilo problemų dėl laiko kūrybai. Juolab kad ir mano vyras turi savo kūrybinės veiklos, ir mes vienas kitą papildome.

Ritualai ir inspiracijos – Esate profesionali drabužių dizainerė, atrodo, galėtumėte puošti damas ir vargo nematyti. O jūs renkatės kitą kelią – menus. Kodėl? – Matyt, lemia charakterio savybė. Jau sakiau, kad kai mokiausi mokykloje, man įdomus buvo ir teatras, buvau ir skaitovė, buvo įdomu ir dailė, ir rankdarbiai. Ko gero, man neleidžia nurimti noras ieškoti naujų dalykų – to, ko aš dar nežinau, nebandžiau... Turėjau rūbų dizaino studiją, daug drabužių pasiūta klientėms, ir viešbučiams uniformas kūrėme, ir muzikos grupėms – sceninius kostiumus... Kadangi mane visada labai traukė režisūra, esu dariusi ir nemažai renginių. Bet dabar norisi naujų dalykų, kitokio kūrybiško sprendimo. Sričių yra labai daug, ir nesinori kartotis... Man įdomi tekstilė – jos medžiagiškumas, ne pasiūti rūbą, o atrasti kažkokią naują formą. Kita vertus, aš gi esu įgijusi ne tik rūbų dizaino specialybę, baigiau ir vizualinio dizaino mokslus, kurį laiką dirbau kurdama reklamas, su vizualiniais dalykais. Pastaruoju metu mane pradėjo traukti fotografija ir videofilmai, jų montavimas. Manau, kad gyvenimas tam ir yra, kad galėtum išbandyti daug dalykų, naujų sričių. – Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas? Ar rezultatas labai skiriasi nuo pradinės vizijos? 8

– Visaip būna. Dažniausiai kūrinys proceso metu transformuojasi. Tuo kūryba ir skiriasi, sakykime, nuo siuvimo. Kai turėjau drabužių dizaino studiją, nupiešdavau konkretų modelį ir siuvėja pasiūdavo. Tai yra iš anksto numatytas aiškus rezultatas. Bet kai pati įgyvendinu savo viziją, kūrybinio proceso metu ne visada tenkina tai, ką padarau... Tuomet negaila nei laiko, nei jėgų ardyti, keisti ir ieškoti tol, kol esu patenkinta galutiniu rezultatu. Kūryba tuo ir skiriasi nuo amato, kad tu nuolat ieškai. – O kas jus inspiruoja? – Pati aplinka labai veikia ir duoda peno. Aišku – gamta. Jūra. Ji išvis dieviška dovana, kai gali žiūrėti į horizontą ir kiekviena bangelė tampa idėjų šaltiniu. Dar viena sritis, daranti labai gerą poveikį, – muzika. Ji mane inspiruoja. Tačiau negaliu dirbti klausydamasi muzikos – mane tai trikdo. Kai klausausi muzikos, man iš karto kyla idėjų, minčių, vaizdinių – nuneša fantazija ir negaliu susikaupti darbui (juokiasi).

Vien vaizdinių nepakanka – Jūsų kūrybą nuolat lydi jūros ir kranto motyvai. O štai gruodžio mėnesį vyksiančios autorinės parodos pavadinime atsirado dar ir miškas. Tai nauja jūsų gyvenime? – Miškas atėjo neseniai. Jūra, krantas mano kūryboje atsirado nuo pirmos kolekcijos, nuo „Auksinę adatėlę“ (Baltijos šalių konkurso „Mada. Menas. Muzika“ pagrindinis prizas, – aut. past.) pelniusių „Gelmių būtybių“. Aš tuos tinklus neriu, neriu kaip ta žuvis (juokiasi). O miškas – jis yra šalia jūros. Maždaug prieš dešimtmetį esu dariusi tokius eksperimentus – nedidelio formato darbus, kurių niekam nerodžiau. Juose tarsi lapai – audiniai lapų principu vieni prie kitų dėliojami, tarsi miško lapijos fragmentai. Mintis, idėja, kai jos neįgyvendini iki galo, anksčiau ar vėliau vėl sugrįžta, persekioja – turi tai padaryti. Tai, matyt, ir yra kūrybinio variklio paslaptis: kai galva pilna idėjų ir minčių, ir jos lieka ne iki galo įgyvendintos, nuolat neduoda ramybės, vėl grįžti, vėl iš naujo darai – kitokiu kampu, kitaip transformuoji...

– Šias transformacijas pamatysime parodoje? – Parodoje aš bandysiu perteikti savo emociją. Vien tik kostiumo man nebeužtenka, kad pristatyčiau tai, ką jaučiu, kaip matau. Kostiumas pereis į tekstilės objektus – paroda turėtų būti labai susipynusi. Joje bus daug video- ir fotodarbų, kurie projektuosis ant tekstilės objektų, ant kostiumo. Tačiau kad tavo kūryba pavyktų, kad sujaudintų, vien vaizdinių nepakanka – juk gamtoje yra ir garsų: jūros ošimas, miško šnaresys... Norisi ne rėmelyje pristatyti darbą, o kad žmogui pojūtis atsirastų. Ir, matyt, tos visos priemonės – video-, foto-, apšvietimas, garsas – gali padėti tai padaryti. – Galbūt tai galima būtų pavadinti tarpdisciplininiu menu? – Taip, aš manau, kad dabar kūryba neišvengiamai eina tuo keliu, viena sritis man yra per daug siaura. Man pavyzdys yra Šarūnas Sauka: jo darbai daro tokį poveikį, kad žiūrėdamas į juos tarsi panyri – kaip kine. Manau, kad kūryba jau atėjo į tokį etapą, kai turi daryti poveikį, vienaip ar kitaip veikti. Nežinau, kiek man pavyks, bet noriu, kad projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“ būtų ne tik vizualiai, bet ir emocionaliai paveikus.

Norisi ne rėmelyje pristatyti darbą, o kad žmogui pojūtis atsirastų. Kad tai būtų ne tik vizualiai, bet ir emocionaliai paveiku. – O ko bijote? – Ko bijau? Viena vertus, daug ko bijau, bet... lyg ir nieko nebijau (juokiasi). Kai ieškai naujų krypčių, norisi eiti – ir eini, vadinasi, nebijai ieškoti. Nebijai išeiti iš komforto zonos. Nebijai suklysti. Baimę kelia tik laiko stoka ir finansinės ribos. Kai turi sumanymų, neramu, kad dėl lėšų ar laiko stokos jų nepavyks įgyvendinti taip, kaip galėtum. Šitie dalykai baugina. Kartais galvoju: o gal reikėtų to ar ano atsisakyti, nes nepadarysiu taip, kaip noriu... Bet tuomet ateina kita mintis: gyvenimas yra vienas ir turi eiti ir daryti. Jei turi viziją ir norą – vis tiek padarai.

VEIDRODIS

Projektas „Krašto raštai“.

Sonatos Žiži ir Henriko Žižio nuotr. 9

FESTIVALIS

„Muzikinis rugp

džiazo oratorijos ir ver Klaipėdos – kultūros sostinės renginiai vidurvasaryje pasiekė kulminaciją. Po įspūdingos Jūros šventės, apsivainikavusios nepamirštamu, nepakartojamo grožio ir didybės šimtų burlaivių iš viso pasaulio paradu, rugpjūčio 1-ąją, minint 765-ąjį miesto gimtadienį, prasidėjo jau 20-ąjį kartą Klaipėdos muzikinio teatro rengiamas tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis. „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ intrigavo premjeromis. Bet ne visi lūkesčiai išsipildė. Daiva KŠANIENĖ

Pamario giesmės Festivalio atidarymo metu Teatro aikštėje, klausantis daugybei žmonių, pirmąkart skambėjo vilniečio kompozitoriaus Jono Jurkūno itin ilgos trukmės džiazo oratorija „Pamario giesmės“, kurią atliko Kauno simfoninis orkestras, Vilniaus mišrus choras „Brevis“, Klaipėdos muzikinio teatro ir kviestiniai solistai. Dirigavo Vladimiras Konstantinovas. Anonsuose apie šią oratoriją buvo prirašyta begalė pačių gražiausių apibūdinimų, išaiškinta daugybė giliausių bei sudėtingiausių būsimų jos prasmių („...iš pamario krašto sakmių ir mitų užuominų, įkoduotų į tautosaką ir jos motyvais išsiskleidžiančių poezijoje, dėliojasi kūrinio dramaturginė linija“, „oratorijos skambesys sujungs krašto tradiciją ir dabartį, skirtingus muzikos žanrus“ ir pan.), pasakyta nemažai įmantrių žodžių (pvz., „...teksto generavimo algoritmai“) ir kt. Taigi laukta ypatingo meninio įvykio. Tačiau išgirdus ir pamačius (kūrinys su vaizdo projekcijomis) šią oratoriją, apėmė sumišę jausmai, kilo prieštaringiausių minčių, klausimų, spėlionių ir veikalo struktūros, ir atlikimo, ir klaipėdietiško solidarumo (patriotizmo – Klaipėdos gimtadienis, o atlikėjai...) požiūriais... Buvo nelengva įžvelgti ar pajusti įvairuojančio 10

stiliaus džiazo muzikos ir rodomų vaizdų, tekstų nuotrupų, pavadinimų (kuršių kalbos rankraštiniai paminklai „Venkerio lapas“, „Wolfenbüttelio postilė“) sąlytį. Kažin, kiek žmonių suprato, ką reiškia šie pavadinimai? Nuotaiką gadino, net vargino nekokybiškas įgarsinimas. Galbūt dėl to buvo neįmanoma suprasti, ar choras bei solistai dainuodami tarė kokius nors žodžius, skiemenis... Nemanau, kad ši oratorija dar kada nors bus atlikta. Tad, ar šis vienkartinis pasirodymas vertas įdėto didžiulio darbo, moralinių ir, neabejoju, nemažų materialinių sąnaudų? Tačiau, šis straipsnis – ne apie tai.

R.Leoncavallo „Pajacai“ Labiausiai žiūrovų laukta buvo genialioji italų kompozitoriaus ir literato Ruggiero Leoncavallo opera „Pajacai“ („I pagliacci“), parodyta Palangos koncertų salėje. Jau 125 metus ši opera (premjera įvyko 1892 m. Milane, diriguojant A.Toskanini) nuolat statoma žymiausiuose viso pasaulio operos teatruose. Ją ypač išgarsino nepakartojamas tenoras E.Caruso, atlikęs Kanijo partiją. Be kitų privalumų, operos sėkmę lėmė ir tai, kad kūrinio libretą, veikiamas R.Wagnerio muzikinės dramos idėjos bei siekdamas muzikos ir teksto vienybės, parašė pats kompozitorius. Beje, jis buvo baigęs ne tik Neapolio konservatoriją, bet ir Bolonijos universiteto literatūros studijas, įgijęs mokslinį laipsnį.

Lietuvoje (Kauno valstybės teatre, diriguojant J.Tallat-Kelpšai) „Pajacai“ buvo pastatyti 1922 m., prabėgus vos dvejiems metams nuo teatro įsteigimo. Klaipėdos gyventojai „Pajacais“ gėrėjosi 1924 m. Tuomet kūrinį pastatė meniškai stiprus miesto operos teatras, dirigavo P.Schenkaras, vaidmenis atliko G.Keylen, A.Bendarčikas, V.Jansenas, J.Priemas. Veristinė (it. vero – tikras, tikroviškas) opera „Pajacai“ – meilės, pavydo, keršto drama, parodanti žmogiškųjų aistrų galią ir gylį, visais požiūriais sudėtingas veikalas. Tai būdinga verizmo meno atstovams, siekusiems kūryboje atskleisti tikrą, nepagražintą gyvenimą. Todėl jie temų, siužetų savo operoms ieškojo „mažųjų“ žmonių – valstiečių, bohemiškų menininkų, miestiečių, cirko artistų, nualintų skurdo, neteisybės, tačiau giliai jaučiančių, skaudžiai išgyvenančių meilės ir kitas būties kolizijas, – gyvenimuose. R.Leoncavallo, natūraliai tęsdamas G.Verdi vėlyvųjų operų pasiekimus, „Pajacų“ muzikinėje dramaturgijoje (panašiai kaip P.Mascagni „Kaimo garbėje“, G.Puccini „Bohemoje“, „Toskoje“) į vokalinę stilistiką, pasižyminčią subtilumu, psichologizmu, sodriu melodingumu, įnešė didžiulę ekspresiją, nevaldomą aistrą, begalę emocinių niuansų. Labai glaustas, kondensuotas „Pajacų“ veiksmas, greitai keičiantis įvykiams, bei didelė emocinė įtampa lėmė ir operos struktūros požymius. ►

FESTIVALIS

pjūtis pajūryje“:

ristinės operos vingiais

Scenos iš R.Leoncavallo operos „Pajacai“ (rež. D.Ibelhauptaitė) Palangos koncertų salėje.

Vytauto Petriko nuotr. 11

FESTIVALIS

◄ Čia nėra išplėtotų arijų ar ilgų chorinių scenų; dominuoja trumpi ariozo bei išraiškingi, dramatizuoti melodingi rečitatyvai, įsipinantys į ištisinės plėtotės dramaturgiją.

Dominavo svečiai „Pajacus“, sulaukusius milžiniško susidomėjimo, į pajūrio festivalį atvežė „Vilniaus City Opera“. Šį kartą ji bendradarbiavo su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru, choru bei vaikų choro studija. Operą režisavo Dalia Ibelhauptaitė, jai padėjo Gediminas Šeduikis, dirigavo Martynas Staškus, scenografiją sukūrė Dickas Birdas, kostiumus – Juozas Statkevičius. Pagrindinius vaidmenis (išskyrus du personažus) atliko taip pat svečiai. Pasirodė ir gausi cirko „Amber“ artistų trupė bei grupė „Diamonds show“. Nors „Pajacuose“ solinių vaidmenų nedaug, tačiau visi jie iš dainininkų reikalauja išskirtinių, universalių savo profesijos savybių. Ypatingu vokaliniu bei artistiniu gebėjimu turi pasižymėti Kanijo (Pajaco) vaidmens atlikėjas. Dramatiniam tenorui parašyta įstabi šio personažo partija reikalauja galingo, gražaus balso tembro, emocijų raiškos tikrumo, sugebėjimo įtikinamai atskleisti skaudžią išgyvenamų jausmų gamą. Kanijo vaidmenį atliko reklaminiuose straipsniuose nepaprastai išgirtas iš Čilės kilęs, Vokietijoje gyvenantis operos solistas Giancarlo Monsalve. Neblogai kūręs savo vaidmenį solistas vis dėlto kiek nuvylė: gana gražaus tembro balsas skambėjo duslokai, pernelyg vibravo, trūko ir vokalinės, ir vaidybinės įtaigos. Kulminaciniame, garsiajame Kanijo ariozo išoriškai dramatiška dainininko vaidyba stelbė vidinę muzikos jėgą; klausantis šiurpuliukai nebėgiojo. Geresnį įspūdį paliko Nedos (Kolombinos) vaidmens atlikėja – Austrijoje gyvenanti rusų solistė Evgenia Dushina (sopranas). Jos malonus, stiprus sopranas, organiška vaidyba įtikinamai perteikė meilės aistrų draskomos ir dėl to žuvusios herojės paveikslą. Klaipėdiečio Mindaugo Rojaus Tonijas (Tadėjus) tapo spektaklio puošmena. Jo sodriu balsu, muzikalumu gėrėjomės jau ne kartą. Atlikdamas šį vaidmenį, solistas atskleidė naujus savo talento bruožus; jam 12

pavyko perteikti kuriamo personažo sielos tamsą, pyktį, troškimą keršyti. Nedos slaptojo mylimojo Silvijo, žuvusio nuo kerštingos Kanijo rankos, vaidmenį sėkmingai sukūrė Šarūnas Šapalas; švelniojo Arlekino partijai ir vaidmeniui labai tiko klaipėdietis tenoras Aurimas Raulinavičius.

„Pajacai“ – opera ne apie cirką. O čia rodyti gausūs cirko triukai užgožė tuo metu skambėjusią muziką.

Užgožė „pakuotė“ Nepaisant vieno kito netikslumo, išraiškingai skambėjo orkestras, atlikęs nelengvą, veristiškai sudėtingą, faktūriškai tirštą partitūrą. Šioje operoje orkestras – labai svarbus komponentas; jis ne palydi dainavimą, o yra „aktyvus veikėjas“, prisidedantis prie personažų emocijų ir papildantis jas, išryškinantis psichologines situacijas bei gana dažnai „prasiveržiantis“ į pirmąjį planą, pabrėždamas veikėjų pergyvenimų skalę. O šiame pastatyme to ypač reikėjo. Sklandžiai skambėjo ir choras (vyr. chormeisteris V.Konstantinovas), kurio

FESTIVALIS

vaidmuo „Pajacuose“, nors nelabai didelis, tačiau svarbus. Masines scenas pagyvino operoje dalyvavęs vaikų choras-studija. Kaip visada išradinga, nestandartinė D.Ibelhauptaitės režisūra kėlė nemažai prieštaringų minčių bei abejonių. Juk pati „Pajacų“ muzika pasižymi ypatingu vidiniu teatrališkumu, joje glūdinčiu emocionalumu, dinamiškumu, melodiniu plastiškumu, konfliktiška dramaturgija ir kt., tad sceninės, matomos vaidybos nereikėtų „perspausti“. O tokių momentų, deja, pasitaikė. Cirko artistai, gyvuliukai operoje – intriguoja (gal jie ir priviliojo dalį publikos), bet visa tai perdėta. Visų pirma, „Pajacai“ – opera ne apie cirką. O čia rodyti gausūs cirko

triukai užgožė tuo metu skambėjusią muziką, visiškai nukreipė nuo jos dėmesį; blaškė ir publikos plojimai po kiekvieno cirko artistų triuko (negi žmonės jautėsi atėję į cirką?). Apskritai scenoje per daug judėjimo, suirutės; viskas – akims, išoriniam įspūdžiui, stulbinimui, o vidinio išgyvenimo, psichologizmo pritrūko. Gal ne tiek pritrūko, kiek jį užgožė „pakuotė“.

Laikina stotelė Palangos ir Klaipėdos gyventojams išvysti R.Leoncavallo operą „Pajacai“

– išties šventė. Tačiau, šiaip ar taip, tai „importuotas“ kūrinys, perkeltas iš Vilnius scenos (pastatymo premjera – 2003 m. Vilniaus kongresų rūmuose), nors ir su Klaipėdos orkestru bei choru. Norėtųsi, kad operą diriguotų Klaipėdos dirigentas. Solistai, išskyrus M.Rojų ir A.Raulinavičių – taip pat kviestiniai. Visa tai liudija, kad ši opera, kaip ir pernai tokiu pačiu, pusiau gastroliniu, „perkėlimo“ principu Palangoje rodyta G.Puccini „Bohema“, yra laikinas (vienkartinis) reiškinys, gastrolės. Be abejo, toks bendradarbiavimas tarp teatrų būtų labai pagirtinas ir naudingas, jei greta šių atvežtinių-jungtinių būtų ir ryškių savų pastatymų. Kyla klausimas – negi teatras niekaip nebegali savo jėgomis pastatyti reguliariai rodomų tikrų operų, ne tik miuziklų (tokių kaip „Šounuolynas“ ar „Kaip prasisukti versle...“)? Neramina mintis – kokia gi bus tolesnė Klaipėdos muzikinio teatro repertuarinė politika? Sunku pasakyti, ar toliau dominuos pastaruosius dvejus metus diegiama iš Vilniaus „perkeliamų“ (jungtinių) operų, kviestinių atlikėjų tradicija, mažai statant operų savo jėgomis, ar kokia kita, nes, kaip žinome, benamis teatras išeina į nežinią. Į ilgus „klajonių“ metus. Ar po kelerių (gal keliolikos) metų, restauravus teatro pastatą, tebegyvuos trupė, ar ji nesubyrės, kas besugrįš, ar atvyks naujų, talentingų atlikėjų?.. Liūdniausia, kad ir iki šiol ne vienam solistui, dirigentui, orkestrantui, vadovui ir kitiems Klaipėdos muzikinis teatras buvo (gal ir tebėra) laikina stotelė, kartais priebėga, kartais tramplinas... O viskas galėjo būti kitaip: naujas, modernus Muzikinis teatras statomas prie Dangės upės šalia buvusio TEO pastato (daug kas tam pritarė, buvo padaryta nemaža žygių ir realių darbų, sudominti architektai, projektuotojai); senajame pastate teberodomos operos, operetės, rengiami koncertai; meninis darbas, kūryba nesustoja, artistai užimti, orkestras tobulėja. Pastačius naująją teatro šventovę – visi laimingai persikelia ten. Tačiau, kaip dažniausiai pas mus būna, laimėjo interesai, o ne kultūra, kurią visos partijos ir visos Lietuvos valdžios pompastiškai popieriuose deklaruoja kaip valstybės prioritetą. 13

FESTIVALIS

Klaipėdos muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ įkarštyje tarp reikšmingų renginių – R.Leoncavallo operos „Pajacai“ ir R.Wagnerio muzikai skirto koncerto, dalyvaujant nuostabiajai operos žvaigždei Violetai Urmanai, įsiterpęs iš pirmo žvilgsnio tarsi kuklus muzikinis spektaklis „Ispaniškoji sarsuela“ tapo gana ryškiu muzikinės kultūros įvykiu.

Ispaniškos Akimirkos iš Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio „Ispaniškoji sarsuela“ (rež. V.Prudnikovas) premjeros.

Daiva KŠANIENĖ

Užburianti, temperamentinga Pirmiausia, užburianti, temperamentinga ispanų vokalinė muzika nėra dažna viešnia Klaipėdoje, tad jos klausytis buvo 14

tikras malonumas. Šios šalies didžiųjų kompozitorių P.Sarasatės, E.Granados, M. de Fallos, I.Albenizo, A. de Kabesono ir kitų instrumentinius kūrinius kai kada girdime Klaipėdos koncertų salėje; neretai pradžiugina ir garsiojo Argentinos kompozitoriaus A.Piazzolos ispaniškos kilmės argentinietiško tango melodijos. Muzikinio teatro repertuare tarp įvairiausių šalių kompozitorių sceninių veikalų ispaniškų

kūrinių beveik nėra. Tai pateisinama, nes ispanų kompozitoriai, priešingai nei italai ir vokiečiai, net ir savo šalies profesionaliosios muzikos suklestėjimo „aukso amžiuje“ XIX a. pab. – XX a. pr. į operos žanrą mažai kreipė dėmesio; juos labiau viliojo instrumentinė muzika smuikui, gitarai, ansambliams, orkestrui. Įdomu, kad spalvinga, originali ispanų tautinė muzika tiesiog žavėjo kitų šalių

FESTIVALIS

muzikos aistra O šio festivalio kontekste parodytas šokio spektaklis pagal G.Bizet-R. Ščedrino „Karmen siuitą“. Tik keista, kad festivalio buklete rašoma, jog šiame šokio spektaklyje „atsisakoma ispaniško kolorito, kuris paprastai lydi Karmen...“. Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma atsisakyti šio kolorito, ispaniškais ritmais ir intonacijomis persmelkiančio visą G.Bizet-R.Ščedrino sukurtą muziką. Veŕta paminėti ir teatre rodytą operą „Karmen“ bei puikiai pastatytą baletą „Bolero“ pagal M.Ravelio simfoninį veikalą.

Sarsuelos dvasia Vytauto Petriko nuotr.

muzikos kūrėjus; jiems tai buvo prisilietimas prie egzotiškos, tuo metu Europoje, ko gero, mažiausiai civilizacijos paliestos šalies autentiškos, temperamentingos, gaivalingos dvasios. Jie čia ieškojo nepatirtų įspūdžių, siužetų, tipažų, meninio įkvėpimo. Net ir šiandien, romantiškam žmogui išgirdus Ispanijos vardą, prieš akis iškyla sodriós, puošniós gamtos peizažai, ugningų matadorų kovų, temperamentin-

gų fiestų vaizdai, ryškių, spalvingų tautiškų rūbų raštai, juodų, žėrinčių akių blizgesys. O ausyse suskamba prancūzų kompozitorių G.Bizet operos „Karmen“, M.Ravelio „Bolero“, rusų – M.Glinkos uvertiūros „Aragono chota“, N.Rimskio-Korsakovo „Ispaniškojo kapričio“ ir kt. melodijos ispanišku stiliumi, prisimenamos D.Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“, W.A.Mozarto „Figaro vedybos“ ir kt.

Tačiau tikroji ispaniška dvasia ir aistra pirmiausia atsiskleidžia šios šalies charakteringame sceniniame žanre sarsueloje (isp. zarzuela) – ispaniškoje operoje, jungiančioje arijas, dainas, šokius, dialogus, instrumentinius intarpus ir kt. bei įkūnijančioje savo tautos muzikos intonacijas bei ritmus – Aragono chotas, Kastilijos segidiljas, Baskijos aureskas, ypač Andalūzijos flamenką ar malagueną. ► 15

FESTIVALIS

◄ Sarsuela, kaip muzikinio teatro žanras, neretai lyginama su populiariomis prancūzų ir austrų operetėmis, amerikietišku miuziklu, gimė XVII a. Ispanijos karaliaus Pilypo IV gamtos rezidencijoje, vadinamoje „Palacio de la Zarzuela“, kur buvo vaidinama, dainuojama, šokama įvairiausių švenčių metu. Ne veltui pradžioje toks menas vadintas „Fiestas de Zarzuela“. Netrukus rūmų pavyzdžiu ėmė steigtis sarsuelos teatrai visoje Ispanijoje. Sarsuelų spektakliams muziką rašė daugybė kompozitorių, tarp kurių populiariausi – F.Barbieri, P.E.Ariet y Corera, T.Bretonas, R.Chapi y Lorente, M.F Caballeras, F.Torroba, F.Alonsas ir kiti. Porą sarsuelų sukūrė ir pirmasis ispanų klasikas M. de Falla. Liudijama, kad per 300 metų Ispanijoje buvo sukurta ir pastatyta maždaug 15 tūkstančių sarsuelų. Ne viena jų galėjo konkuruoti su geriausiomis G.Donizetti, G.Rossini komiškomis operomis. Deja, daugelį metų kitos Europos šalys sarsuelų, kaip puikaus lengvojo sceninio žanro kūrinių, nepripažino. Ir štai šią vasarą garsaus operos dainininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vladimiro Prudnikovo dėka „Ispaniškoji sarsuela“ įžengė į Klaipėdos muzikinio teatro sceną. Daug keliavęs po Ispaniją, domėjęsis jos muzikine kultūra, V.Prudnikovas sukomponavo ir režisavo patrauklų muzikinį spektaklį. Iš keliasdešimties žinomų sarsuelos melodijų autorius parinko melodingiausias, pačiam artimiausias ir jomis pagrindė spektaklio muzikinę dramaturgiją. Spektaklio sumanytojas sukūrė ir jo nesudėtingą, aiškų, patrauklų bei paprastą, nepainių operečių turinį primenantį siužetą: trys poros, trys trumputės meilės istorijos. O jas jungia judri Andalūzijos tavernos atmosfera, žaismingas jos šeimininkas, džiugi nuotaika, temperamentingi šokiai, uždegančios dainos. Šokius pastatė choreografas Mantas Černeckas, spalvingus kostiumus sukūrė Vilija Šuklytė. Koncertmeisterė – Inga Maknavičienė.

Atliko stilingai Iš Klaipėdos teatro solistų (kviestinis – tik vienas) statytojas atrinko puikius dainininkus, pajėgusius stilingai atlikti aistringą ispanišką muziką. Beje, statydamas 16

FESTIVALIS

„Ispaniškąją sarsuelą“, V.Prudnikovas daug dirbo su solistais, tobulindamas ir lavindamas jų vokalinius įgūdžius, reikalingus vokaliniu bei ritminiu požiūriu gana sudėtingų arijų atlikimui. V.Prudnikovo parinktas ispaniškąsias melodijas iš klavyrų, kitų sudėčių muzikinių tekstų nedideliam instrumentiniam ansambliui aranžavo žymus instrumentuotojas, Klaipėdos muzikinio teatro orkestrantas Rimantas Giedraitis. Instrumentinę grupę sudarė du mušamieji, gitara, altas, akordeonas, kontrabosas ir fortepijonas. Dviejų dalių trijų paveikslų spektaklį į visumą sujungė neprilygstamasis dainininkas ir dramos aktorius Šarūnas Juškevičius, atlikęs kavinės savininko vaidmenį. Beje, kalbamąjį tekstą, prasmingai susiejusį skirtingus pjesės epizodus, sukūrė pats artistas.

„Ispaniškoji sarsuela“ atskleidė čionykščio teatro galimybes, potenciją, parodė, kad čia esama puikių solistų ir kad galima jų išsiugdyti ir daugiau. Pirmajame paveiksle skleidžiasi paprastutė liūdnos, nusivylusios, ankstesnio mylimojo atstumtos Elos Chapi (vardas pagal ispanų kompozitoriaus R.Chapi pavardę) ir kuklaus kaimiečio Chosė meilės istorija. Rasa Ulteravičiūtė (sopranas) ir Valdas Kazlauskas (baritonas), skambant sarsuelų kūrėjų M.Marqueso, J.M.Localle, F.Barbieri ir R.Chapi melodijoms, sukūrė įtikinamą, jautrų, akiai malonų vaizdą. Jei talentingą solistę R.Ulteravičiūtę klaipėdiečiai pažįsta iš daugybės vaidmenų, tai V.Kazlauskas – ilgametis teatro choro artistas, solisto amplua pasirodo itin retai. O tokios nemažos apimties solo partiją jis dainavo bene pirmą kartą. Tikėkimės, kad gražaus tembro, muzikalų baritoną režisierius ir vokalo pedagogas V.Prudnikovas užaugins ir paskatins dar sudėtingesniems vaidmenims. Antrajame paveiksle pasirodo kita jaunuolių pora. Tavernoje skambant ugningam flamenkui, siaučiant šokėjams, įsisiūbuoja šėlsmas ir siautulys. Žavioji padavėja Susan

Barbieri (vardas pagal ispanų kompozitoriaus F.Barbieri pavardę), suirzusi ir pikta dėl sukeltos netvarkos, energingai mojuodama šluota, ima tvarkytis. Beata Ignatavičiūtė – puikios sceninės išvaizdos ir sodraus balso (soprano) savininkė savo virtuoziškai padainuota ir nepriekaištingai suvaidinta scena tiesiog sužavėjo publiką. Impresarijus Miguelis, atvykęs į Andalūziją rinkti savo artistų trupės, taip pat neteko žado. Tadas Jakas (tenoras) įtaigiai atskleidė rimto, solidaus, bet ir jautraus įsimylėjėlio paveikslą. Herojai savąją istoriją „papasakojo“ skambant M. de Fallos, G.Gimenezo, F.Torrobos, P.Sorozabalo ir M.Caballero muzikai.

Be dirigento Antrojoje spektaklio dalyje (trečias paveikslas) – dar viena meilės istorija. Iš karo grįžusio kareivio Fabio nusiminimą (karas pralaimėtas) greitai pakeičia džiaugsmas: tavernoje jis sutinka savo mylimąją Zarą Breton (vardas pagal ispanų kompozitoriaus T.Bretono pavardę). Teatro primadonai Ritai Petrauskaitei (sopranas) pavyko įkūnyti ugningos, koketiškos, žavinčios ispanės, šiek tiek primenančios Karmen, paveikslą: puikiai visuose registruose skambėjo jos balsas (kartais – itin aukštoje tesitūroje), kartu gražiai judant ispanų šokių ritmu. Kareivio Fabio vaidmenį atliko vienintelis spektaklio svečias – vilnietis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos

absolventas Andrius Bartkus (tenoras). Klaipėdos teatre jaučiant didelį tenorų deficitą, kiekvienas čia pasirodęs tokio balso dainininkas sukelia susidomėjimą. A.Bartkus pademonstravo labai gražų tembrą, laisvą vokalo valdymą, muzikos pojūtį bei bendrą muzikalumą. Norėtųsi, kad teatras prisiviliotų šį dainininką į savo trupę. Ir R.Petrauskaitei, ir A.Bartkui spektaklyje teko atlikti keletą skirtingų charakterių, tempų, nuotaikų bei sudėtingumo numerius, sukurtus Ch.Plazos, J.Serrano, P.Lunos, R.Satullo, R.Chapi, M.Panellos, F.M.Torrobos, J.M.Localle, taip pat ispanų liaudies dainą „Clavelita“. Maloniai nustebino, kad gana sudėtingą „Ispaniškosios sarsuelos“ muziką solistai, ansamblis ir kiti atliko be dirigento. Tai įnešė tikrumo, natūralumo jausmą. Tikėtina, kad ir kita atlikėjų sudėtis (Judita ButkytėKomovienė, Gabrielė Kučinskaitė, Mindaugas Rojus, Aurimas Raulinavičius, Rosana Štemanetian) pasirodys ne prasčiau. Norisi pasidžiaugti, kad Klaipėdos muzikinis teatras pastatė patrauklų, lengvo pobūdžio spektaklį, kuris repertuare gali būti nuolat, nes čia nereikia taikytis prie sunkiai prisikviečiamų, visame pasaulyje reziduojančių solistų, netelpančių į sceną dekoracijų, nereikia kviestis vilniečių dirigentų ir pan. Itin malonu, kad „Ispaniškoji sarsuela“ yra grynai klaipėdietiškas pastatymas, atskleidžiantis čionykščio teatro galimybes, potenciją, parodantis, kad čia esama puikių solistų ir kad galima jų išsiugdyti ir daugiau. 17

FESTIVALIS

Šokio spektaklis sena istorija nau

Ši Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera, 20-ąjį kartą vykusiame festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ įvardyta kaip vienas pagrindinių jo akcentų, rugpjūčio 11-ąją Palangos koncertų salėje susilaukė gausios publikos, euforijos su šūksniais „Bravo!“ ir daugybės gėlių puokščių. 18

FESTIVALIS

„Karmen“: ujame kontekste Violeta MILVYDIENĖ

Kūrinio raida Norint sukurti kažką nauja ir savita, ypač panaudojant klasika tapusią medžiagą, svarbu išvengti kartotės. Todėl vertėtų susipažinti su kūrinio gimimo faktais, jo plėtotėmis, kuo daugiau tokių pamatyti (jei ne gyvai, tai interneto platybėse – „Google“, „YouTube“ paskyrose – istorinių žinių bei vaizdo įrašų apstu). Tad pradžiai – žiupsnelis glaustos informacijos bei analizės, siekiant įvertinti naujojo pastatymo rizikos faktorių šokio meno istorijos kontekste. ,,Karmen siuita“ – itin populiarus vienaveiksmis baletas pagal Prospero Mérimée novelę ir Georgeso Bizet muziką (opera gimė 1875 m., baletui aranžuota Rodiono Ščedrino 1967 m.), disponuojantis gana turtinga sceninio kelio raida, kartu ir galybe įvairių skirtingų versijų. Pirmiausia enciklopedijoje fiksuojamas žymaus XIX a. rusų baletmeisterio Marijaus Petipos baletas „Karmen ir toreadoras“, įgyvendin-

Scenos iš premjerinio Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklio „Karmen“ (scenogr. A.Krasauskaitė). Karmen – B.Molytė-Kulikauskienė, Chosė – M.Černeckas, Toreadoras – G.Visockis. Vytauto Petriko nuotr.

tas Madrido teatre dar romantinio stiliaus klestėjimo metais. Įspūdingiausiais XX a. pastatymais laikomi bent du: garsaus prancūzų choreografo Rolando Petit baletas (1949), kuriame Karmen – Petit žmona, šokėja ir dainininkė

Renée Jeanmaire (sceninis pseudonimas – Zizi), anot baleto istorikų, „suformavo visiškai naują operos herojės paveikslą“ (tokio personažo vaizdavimas XIX a. buvo vertinamas kaip „įžūlus išsišokimas ir didžiulis nesusipratimas“). ► 19

FESTIVALIS

◄ Antras, bene ryškiausias išlikęs pavyz-

dys, tapęs kone etalonu, – Kubos baletmeisterio Alberto Alonso „Karmen siuita“, pastatyta Maskvos didžiajame teatre (1967) ir skirta legendinei balerinai Majai Pliseckajai. Beje, būtent šis „vaidmuo sovietų pareigūnams pasirodė per daug seksualus ir erotiškas, <…> to meto vyriausybę papiktino „kažkoks ištvirkęs baletas, neatitinkantis sovietinio žmogaus vardo“ (citata iš pačios primadonos memuarų).

Siužeto linija – ta pati, tačiau atitolta ne tik nuo ispanišką koloritą vaizduojančių šablonų, bet ir kai kurių herojų elgesio stereotipų.

Galima tik įsivaizduoti tokių „kritikų“ reakciją, išvydus modernias, šokiruojančias XX a. pabaigos spektaklio transformacijas! Jose, pavyzdžiui, Karmen – ypač vulgari žmogysta, gašliai besielgianti, rūkanti cigarą ir besiskeryčiojanti sce-

noje, o poriniuose fragmentuose atvirai, drastiškai ar tiesiog buitiškai perteikiami nepadorūs gestai (kaip skandalingojo švedų baletmeisterio Matso Eko spektaklyje). Ir jei anglų choreografo Matthew Bourne'o pastatymas „Car man“ nustelbia įdomia traktuote, pakeri ansambliškumu, meistriška solistų technika bei vaidyba, tai Monte Carlo trupė „Trocadero“ glumina beskonybės doze, Karmen vaizduojama per ironijos ir sarkazmo prizmę... Vis dėlto iki šiol tradiciškai interpretuojamas ir/ar šiuolaikiškai perfrazuotas darbas yra apkeliavęs įvairių ES šalių, Kubos ir JAV, didžiąsias buvusios TSRS teatrų scenas. Lietuvoje pirmą kartą Nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) 1997 m. jį įgyvendino tuomet Olandijoje dirbęs (dabartiniu metu – teatro baleto trupės vadovas) lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras. 1998-aisiais šokio spektaklis „Carmen“ pristatytas Nacionaliniame dramos teatre, kur pagrindinę heroję šoko pati choreografė Anželika Cholina (daugumą vaidmenų atliko dramos aktoriai), o po metų (paskui dar 2004 m.) vėl atnaujintas, pasitelkus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentus, magistrantus bei LNOBT baleto artistus.

Teko matyti ir pirmąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) sukurtą „Karmen siuitą“ – Jurijaus Smorigino sukomponuotą modernaus baleto spektaklį (pagrindiniuose vaidmenyse – Inga Briazkalovaitė ir LNOBT solistas Martynas Rimeikis), parodytą kartu su Maurice’o Ravelio „Bolero“ (abu – pagal fonogramą) 2006-ųjų liepą minėto festivalio programoje „Vivat, Ispanija!“.

Estetiškai ir stilingai Toliau maga pasvarstyti apie premjeros ypatumus. Akivaizdu – šis spektaklis stipriai nutolęs nuo klasikinio baleto varianto, tačiau ne tematiškai – labiau stilistiškai ir, žinoma, vizualiai. Visuma – priimtina, sukonstruota estetiškai ir stilingai. Pirmasis pliusas – už moderniai pateiktą scenografiją: už šokio aikštelės sustatytos metalinės karkasinės konstrukcijos (kiek vėliau suteikusios veikėjams judėjimo funkciją) ir virš jų tarytum „pakibęs“ orkestras sudarė suskaidytos į dalis trimis aukštais erdvės įspūdį (scenografė Sigita Šimkūnaitė). Funkcionalios ir trys

FESTIVALIS

masyvios baltai ir juodai nuspalvintos vėduoklės, išdėstytos horizontalia linija, antrajame veiksme pravertė vyksmo žaismei, o kulminaciniame dramos taške tapo užsklanda nuo žiūrovų. Kostiumuose įprastų ryškių spalvų, būdingų ispanų čigonų tipažui, čia nematyti (pasak spektaklio choreografės Aušros Krasauskaitės, „be rožių ir raudonų sijonų“) – dominante pasirinkta juoda spalva. Pilko atspalvio kordebaleto šokėjų liemenės jas išverčiant akimirksniu pavirsta juodomis. Masuotė dažnai atrodė belytė – tiek moterų, tiek vyrų apranga suvienodinta (išskyrus išryškintas juodas liemenėles), galvas dengia savotiški šalmai, veidus – imituojantys kaukes antsnukiai... Galbūt tokio mankurtiško suniveliavimo ir siekta? (Kostiumų dailininkas – Deividas Janulis.) Antrasis ryškus pozityvas – pulsuojanti Lietuvos kamerinio orkestro ir mušamųjų ansamblio „Giunter Percussion“ muzikos energija. Turiu omenyje ne vien kokybišką skambesį – čia harmoningai įsipynė bei žavingai papildė kompozicinį audinį dirigento Modesto Pitrėno ir orkestrantų vaidmuo. Kol dirigentas sėdi ir iš viršaus stebi sceną (ryškiu veriančiu žvilgsniu), asistuojantis „pirmasis smuikas“ profesionaliai atlieka artisto „partiją“, kūniškąja kalba „diriguo-

damas“ orkestrui. Tiesa, Maestro pasivaikščiojimas antrojo veiksmo pradžioje „nuskambėjo“ (visiškoje tyloje) ne taip įtaigiai. Juolab kad asocijavosi su epilogu iš itin populiaraus Vladimiro Vasiljevo LVOBT pastatyto baleto „Romeo ir Džuljeta“, kai iš orkestro „duobės“ pakilęs į sceną dirigentas sujungia mirusių mylimųjų rankas. Kaip žinome, choreografės pasirinkimą inspiravo muzikos kūrinys – jis kaip kūrybos pradas, nenuostabu, alsuojantis pietietišku temperamentu, iki šiol tebeskamba jaudinamai ir įtaigiai. Kartu įrėžia ir atitinkamą spaudą... Būtina konstatuoti – choreografinės frazės nuskamba itin muzikaliai, daugeliu atvejų jos iliustruoja siuitos intonacijas, niuansus, tik kartais nepaisoma aukščiausių melodijos natų (kai, pvz., vietoj laukto pakėlimo šokamas „parteras“).

Atitolo nuo šablonų Dramaturgijos pamatą sudaranti siužeto linija – ta pati, nepaini, tradiciškai išlaikoma „meilės trikampio“ tema, tačiau atitolta ne tik nuo ispanišką koloritą vaizduojančių šablonų, bet ir kai kurių herojų elgesio stereotipų.

Štai Karmen – Beata Molytė-Kulikauskienė – nei koketė, nei viliokė, nei tipiška tabako fabriko darbininkė. Taip, ji laisva, nepriklausoma, kaip ir toji ispanų čigonė, tik labiau valdinga, išdidi, galbūt pernelyg subtili – net atstumdama buvusį mylimąjį, pasižymi santūria elegantiška maniera. Netipiniam fatališkam įvaizdžiui įtakos turi jai pritaikytas vyriško kostiumo modelis, su kuriuo, regis, ji jaučiasi komfortabiliai. Betgi... Kai rankos – ne kišenėse, visu žavumu atsiveria solistės plastika: kokie nepakartojamai iškalbingi jos ilgų plaštakų mostai habaneroje! Įsimintini ir lengvi šuoliai grands jetés, poses en attitudes, itin išraiškingas smulkus bėgimas pas couru. Reikia pripažinti – bet kuriame amplua B.Molytė prašmatni. Duetas su „kareiviu“ Chosė (Mantas Černeckas) pasižymi labiau švelniomis nei aistringomis emocijomis. Kai Karmen supasi ant jo rankų, atmintyje vėl iškyla adagio iš „Romeo ir Džuljetos“. Toreadoro Eskamilijo (Kauno valstybinio muzikinio teatro artistas Gintaras Visockis, dubleriai – Donatas Bakėjus ir Ričardas Jankevičius) pasirodymas pagrįstas klasikinio ir modernaus baleto elementų bei šuolių sinteze (iš demicharakterinio ispanų šokio čia išlikusi vien buliaus pozų raiška). ►

FESTIVALIS

◄ Duete su pastaruoju Karmen kiek

erotiškesnė, seksualesnė. Abu jos mylimieji – išoriškai patrauklūs, atlikėjų variacijos – techniškai saikingos, tačiau dvikovai pristigo vyriškos jėgos. Kadangi dvikovą kiek užgožia grupuotės šokėjai, galbūt sugestyviau ji atrodytų ne scenos aikštelėje, o tarp minėtų metalinių karkasų arba pakibus ant jų? Karmen ir Chosė sužadėtinės Mikaelos satisfakcija – ryškesnė, ekspresyvesnė, tik neapleidžia intuicija dėl tam tikro „Žuvėdroje“ įgyto atspaudo įspūdingosios Mildos Meškytės šokio leksikoje... Atrodo, čia neišvengta ir efektingojo sportinio „pistoleto“. Poriniuose „kordebaleto“ duetuose varijuojama šiuolaikinio baleto stilistika, juose imponuoja įmantrūs, preciziškai apgalvoti pasažai, išradingi, netradiciniai pakėlimai. Masiniuose (žinoma, pavadinimas sąlyginis, nes atlikėjų grupė nėra gausi – jų vos 15) fragmentuose dominuoja moderni plastika ir... marširavimas.

Repetitio-mater studiorum Kasmetėje KVMT akcijoje „Ore“ spektaklio repeticijos prie Arkos metu pačios choreografės ištarta frazė „Šiaurės Korėja!“ privertė suklusti ir atlikti specialius

„namų darbus“ – susipažinti ir įžvelgti, kokie įvairūs, kuo panašūs ar skirtingi yra marširavimo būdai (atrinkti patys būdingiausi pavyzdžiai). Štai prancūzų ir japonų kariai žygiuoja kukliai, per kelius grakščiai lenkdami kojas, britų – ramiai, atsilošę, kartais persirikiuodami. Škotai dažniausiai eina grodami dūdmaišiais, palinguodami į šonus, teatrališkai kraipydamiesi, maskatuodami sijonais bei prijuostėmis. Rusų kareiviai žengia veržliai, plačiais žingsniais (rankose laiko ginklą arba viena ranka sulenkta prie kepurės), Donaldo Trumpo kavalerija – siaurai ir neritmiškai... Kinų merginos žygiuoja visos kaip viena, tūkstantinė jų armija išlaiko idealų lygiavimą, kojomis mojama pirmyn 45 laipsnių kampu, rankos lenkiamos per alkūnes griežtai iki juosmens ir... garsiai sutartinai rėkiama. O korėjiečiai žengia pasišokinėdami ir aukščiau keldami kojas... Atrodo, choreografė/repetitorė turėjo omenyje ne vien žygiavimo būdą, o tam tikrą atlikimo technikos griežtumą. Jeigu stebimasi „grynojo šokio“ stoka (jį neva atstoja marširuotės), reikėtų akcentuoti – G.Bizet partitūroje maršas egzistuoja, tad sprendimo pasirinkimas pagrįstas. Analizuojamame spektaklyje žingsniuojama gana veržliai, tvirtais, tačiau neplačiais žingsneliais, pradžioje – su posūkiais,

kiek vėliau – su liuoksniukais, tai pasikeičiant vietomis, tai aktyviai persirikiuojant, kartais netikėtai suplojant ar šūktelint. Gal kažkam šiose reprizose pristigo sinchrono (darnos), o neįžvalgiai akiai jos atrodė vienodos ir/ar kiek nuobodžios... Betgi jos sudėliotos intensyvumo principu, kiekviena turi išskirtinių bruožų tiek judesių junginiais, tiek judėjimo trajektorijomis ir, kas maloniai nustebino, besikeičiančiomis emocinėmis nuotaikomis. Šokėjai (I.Briazkalovaitė, Viktorija Gunickaja, Aleksandra Karečkienė, M.Meškytė, Kristina Gudelytė, Ana BuchovskajaZamulskienė, Gintarė Jovaišaitė, Aurelijus Liškauskas, M.Černeckas, Simonas Laukaitis, Taurūnas Baužas, Darius Berulis, kviestiniai Aurimas Tiškevičius ir Evaldas Taujanskis) atrodė susitelkę, jiems tikrai netrūksta entuziazmo ir bendrystės jausmo.

Originalumo beieškant Antrasis veiksmas – beveik perpus trumpesnis, mažiau prisodrintas choreografinės kalbos. Šokėjams tiesiog stovint (nugara į publiką / veidu į orkestrą), visas dėmesys sutelkiamas į muzikantų atliekamą kūrinį. Po to vyksmas rutuliojasi aktyviau, staiga priartėjęs dramatiškasis finalas – momentiškas, be ypatingos patetikos, pompastikos, įprasto teatrališkumo. Neraminantys du šalutiniai aspektai: pirma, kodėl vienaveiksmis baletas virto dviveiksmiu šokio spektakliu? Juolab kad jo trukmė – vos 70 minučių, tad pertrauka atrodė dirbtinai (ar padaryta komerciniu tikslu?) Antrasis minusas – klaidos programėlėje (jų įsivėlė verčiant vardus, kai kurių žodžių rašyboje, nesuvienodintos pavardės). Apibendrinant (be konkretesnių kritiškų išvadų) norisi atmesti tam tikrą subjektyvumą, kaip ir empatiją ar šališkumą – nepaisyti negatyvumo transformuotoms klasikinių baletų versijoms. O apeliuojant į savikritišką jaunųjų kūrėjų požiūrį, aukštą intelektą ir linkint ateityje savitų darbų, maga pacituoti Austino Kleono mintį iš jo knygos „Vok kaip menininkas“: „Geras menininkas suvokia, kad niekas iš niekur neatsiranda. Visas kūrybinis darbas remiasi tuo, kas jau sukurta. Nėra nieko visiškai originalaus.“

GATVĖS TEATRAS

„Šermukšnyje“ susipynė pramoga ir menas

16 vaidinimų per tris dienas, daugiau kaip 120 menininkų iš 12 pasaulio šalių, teatrinės pramogos vaikams ir teatro konferencija – tai analogų Lietuvoje neturintis XIX tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“, Klaipėdos žvejų rūmų surengtas liepos 7–9 dienomis. ►

„Mėnulio vaiduokliai“ („Klajojančios pono Pežo lėlės“, Rusija). 23

GATVĖS TEATRAS

◄ Vieno seniausių, nuo 1985-ųjų gy-

„Mėnulio vaiduokliai“ („Klajojančios pono Pežo lėlės“, Rusija).

vuojančio reprezentacinio uostamiesčio festivalio pagrindinė programa šiemet tris vakarus pirmąkart vyko Teatro aikštėje ir buvo kaip niekada gausi bei intensyvi. Be to, į Karlskronos aikštę bei Dienovidžio skverą dienomis viliojo teatrinės pramogos vaikams ir šeimai, o Dramos teatre surengta konferencija „Gatvės teatras – arčiau pramogos ar meno?“ Vakariniai vaidinimai vyko skirtingose Teatro aikštės vietose – prieš publiką, tarp jos, aplink ją ir net Danės upėje, prie Pilies tilto. Karlskronos ir Atgimimo aikštės bei senamiesčio gatvės pasipuošė meniniais festivalio akcentais, Teatro aikštė – specialiomis dekoracijomis (autoriai – dizaino studija „Klemencov group“), užgriozdinusiomis erdvę ir sulaukusiomis kontroversiškų publikos vertinimų. Fizinis teatras, karnavalas, groteskas, kaukių vaidinimas, bufonada, žongliravimas, cirkas, šokis, „gyva“ muzika, burleska, pantomima, performansas, lėlių teatras, milžiniškos marionetės, ugnis ir vanduo susipynė „Šermukšnio“ programoje, kuri visa publikai buvo nemokama. Gal ne viską buvo labai patogu pamatyti, išgirsti, nes aikštė gi – ne koks nors amfiteatras ir visą vakarą stoviniuoti joje šiek tiek vargino, bet su kaupu atsipirko tiems, kurie dėl teatro buvo pasiryžę viskam. Organizatoriai pelnytai didžiavosi, kad tai, kas šiemet buvo parodyta „Šermukšnyje“, iš tikrųjų pirmą kartą buvo parodyta Klaipėdoje ir Lietuvoje. Ir tai buvo publikos dėmesio verti gatvės teatro pavyzdžiai. Įžvalgomis apie festivalį pasidalijo teatrologės iš Klaipėdos, Kauno ir Šiaulių.

Specifinis teatras Jūratė GRIGAITIENĖ

„Unduo dubuo“ (Gliukų teatras, R.Butkus). 24

Vienintelio Lietuvoje tokio pobūdžio festivalio pradininku, pagrindiniu iniciatoriumi bei globėju tituluojamas Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda. Festivalis per tuos metus patyrė ir pakilimų, ir tam tikrų stabtelėjimų, nuolat keitė dislokacijos vietą (piliavietė, Danės krantinė ir kt.), laiką bei formatą – nuo gatvės teatro iki teatro ant grindinio, bet visada išliko ryškus, spalvingas, gyvybingas ir uostamiesčio žiūrovų laukiamas vasaros akcentas. Šiemet festiva-

GATVĖS TEATRAS

lis Teatro aikštėje stebino žiūrovus grynojo gatvės teatro ženklais: publiką intrigavo karnavalas, eitynės, ugnies šou, improvizacija, provokacija, interaktyvumas, rizika ir pan. Pirmą kartą festivalio istorijoje surengta konferencija „Gatvės teatras: arčiau pramogos ar meno?“, kurioje teatrologai iš Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos universitetų aptarė gatvės teatro raidą, problematiką, pagrindinius režisūros, vaidybos ir dramaturgijos bruožus. Konferencijos pranešėjai sutarė, kad gatvės teatras atsiduria tarpinėje būsenoje tarp pramogos ir meno, o pagal kūrybos bruožus – arčiau postdraminio nei tradicinio teatro stilistikos. Gatvės teatras, išsiskiriantis specifiniais bruožais, nuo seniausių laikų atliko dvi pagrindines funkcijas: karnavalinę-pramoginę, raginančią džiaugtis ir švęsti gyvenimo šventę, ir ritualinę-sakraliąją, siekiant padėkoti, pritraukti sėkmę, atbaidyti piktąsias jėgas, pelnyti dievų palankumą, didinant gamtos derlingumą, žmonių gyvybingumą ir vaisingumą. Gatvės teatro erdvė, palyginti su tradiciniu teatro modeliu, yra ne uždara, o visiškai atvira ir trapi. Aktorius tokioje erdvėje, kai žiūrovai jį supa iš visų pusių, yra labai pažeidžiamas, atsiduria tarsi po didinamuoju stiklu, todėl vaidyba išsiskiria spontaniškumu ir laisva improvizacija. Dominuoja fragmentiška vaidyba, nes paprastai gatvės teatro vaidinimai neturi aiškios dramaturgijos ir siužeto, o tik scenarijų. Scenarijus taip pat pasižymi labai nestabilia struktūra, nes ją bet kuriuo momentu gali suardyti / sutrikdyti žiūrovo iš pašalies pasakyta replika

„Didžiausias marionečių cirkas pasaulyje“ („Klinika Lalek“, Lenkija).

ar koks kitas nenumatytas įvykis, gestas, garsas, veiksmas. Laikas nenuoseklus ir neapibrėžtas, nes gali tęstis ilgiau ar trumpiau, priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir (ar) net nuo oro sąlygų. Sceninis laikas dažnai priartėja prie realaus gyvenimiško laiko per drauge su publika išgyventą situ-

aciją. Žiūrovai, skirtingai nei tradiciniame teatre, čia turi pasirinkimo galimybę, nes gali žiūrėti arba nežiūrėti, dalyvauti arba nedalyvauti vaidinime. Todėl komunikacija tarp žiūrovų ir atlikėjų labai demokratiško pobūdžio, tačiau gana fragmentiška ir trūkinėjanti. ►

„Pop-Up!“ („Slagman Producties“, Vokietija, Nyderlandai). 25

GATVĖS TEATRAS

„Stebuklinga vakaro fejerija“ („Compagnie Fai“, Prancūzija).

Įsirėžė į atmintį ◄ Visi išvardyti teoriniai gatvės teatro

bruožai gyvais pavyzdžiais atsispindėjo šiemetėje „Šermukšnio“ programoje, kurioje tris dienas karaliavo teatrai iš Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Rusijos ir Lietuvos. Tikras improvizacijos ir humoro gaivalas dominavo senojo turgaus aikštės vaidinimo tradicijos inspiruotame spektaklyje „Pop-Up!“ (Vokietija, Nyderlandai). Tačiau šiuokart medinėje kelioninėje dėžėje-lagamine veikė ne lėlės, o du aktoriai, spontaniškai persikūnijantys į skirtingus komiškus personažus – Karalių ir Juok-

darį, Policininką ir Banditą, Medžiotoją ir Triušį. Net neišeidami iš mažytės ankštos dėžės erdvės, jie nė minutėlei neužsimiršo esantys atviroje aikštėje, puikiai jautė publikos reakcijas ir subtiliai su ja komunikavo, dekoracijas ir reikiamą butaforiją (kardas, skeptras, širdelė, grandinės ir kt.) susikurdami jas tiesiog piešdami drėgna kempinėle ant lentos. Žiūrovus du vakarus iš eilės stebino (net kiek šokiravo) labai netikėtas savo forma, pasirinkta vieta ir turiniu belgų teatro „Studio Eclipse“ vizualus šokio spektaklis vandenyje „Du skęsta, trys plaukia“. Vaidinimo pradžioje sąmonę blokavo visai ne meninės krypties mintys, kaip galima nardyti tokiame, atrodo, nešvariame ir

šaltame Danės upės vandenyje? Vyras ir dvi moterys balansuoja ant specialiai sukonstruotos medinės platformos, tai panirdami, tai vėl iškildami virš vandens įkvėpti gaivaus oro. Tik vaidinimui įsibėgėjus ar žiūrėdamas jį antrą kartą pradedi dėlioti atskirus epizodus į bendrą visumą. Kyla tolimos asociacijos apie tarpusavyje nuolat sąveikaujančias dimensijas: sąmonė ir pasąmonė, realybė ir nežinomybė, žemė ir kosmosas, o gal žūtbūtinė kova už lyderio statuso išsaugojimą šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje ar „nardymas“ paslaptingais meilės trikampio jausmų ir kentėjimų labirintais? Kiekvienas žiūrovas surado savąją interpretaciją ir tematinęidėjinę vertikalę. Į šokio spektaklio vande-

GATVĖS TEATRAS

nyje pabaigą meninės priemonės pradėjo kartotis, atsirado tam tikra monotonija, tačiau egzotiška ir gana rizikinga forma įsirėžė į atmintį daugeliui gausiai upės pakrantėje susirinkusių žiūrovų. Į realybę sugrąžino performansas „Atvykėliai“ (Ispanija, Lietuva), kai du retro stiliumi apsirengę aktoriai, išlipę iš laivelio (kartu – ir iš nelabai tolimos praeities), bando suvokti, kur patekę, o vėliau savo elgesiu siekia pri(si)taikyti situacijas, žmones ir erdvę savo poreikiams. Lėtai keliaudami nuo krantinės Teatro aikštės link aktoriai žiūrovus provokuoja, juokina, erzina, laisvai improvizuodami kuria absurdiškas situacijas, kurios verčia žiūrovus tapti performanso kūrėjais / bedraautoriais.

Išskirtinumas ir jėga Jau ne pirmą kartą į festivalį atvykstantis teatras „Klajojančios pono Pežo lėlės“ iš Sankt Peterburgo parodė du skirtingus

„F.A.U.S.T. III“ („Antagon Theateraktion“, Vokietija).

vaidinimus. Kaukių teatro spektaklyje „Mėnulio vaiduokliai“ vaiduoklių šeima, atvykusi į žemę, nusiveda publiką į magišką sapnų pasaulį. Aktoriai ant aikštės grindinio patiesia minkštus, baltus, purius debesėlio formos kilimėlius ir pakviečia žiūrovus pailsėti. Virš „miegančiųjų“ plevenančios baltos vėliavos, muzika, nakties romantika sukuria

paradoksalų sapnų pasaulį, kupiną magijos ir atradimų. Pabaigoje spontaniškai sukuriama bendruomenė, kai visi interaktyvaus žaidimo dalyviai „atsibunda po gilaus miego“ ir pasisveikina, švelniai vienas kitą apkabindami. Kitame to paties teatro spektaklyje „Paskutinis bastionas“ taip pat nemažai interaktyvaus bendravimo su žiūrovais. ►

„Du skęsta, trys plaukia“ („Studio Eclipse“, Belgija). 27

GATVĖS TEATRAS

Teatro aikštė tris vakarus tapo tiesiogine to žodžio prasme TEATRO aikšte, meniniu įvykiu, žavingu vakarietiško miesto gyvenimo atributu.

„Paskutinis bastionas“ („Klajojančios pono Pežo lėlės“, Rusija).

„Poema apie saulę ir mėnulį“ („Klinika Lalek“, Lenkija). 28

◄ Spektaklyje pagrindiniai alegoriniai personažai Aktorius ir Aktorė desperatiškai kovoja su įsibrovėliais už paskutiniojo jo didenybės Teatro bastiono išsaugojimą ir finale jiems pavyksta iškelti pergalės vėliavą su užrašu „Tegyvuoja teatras!“ Ši akimirka, panašu, sujaudino ne tik teatralus, nes kiekvienas turi savo simbolinį gyvenimo „bastioną“, kurį verta puoselėti ir ginti nuo realių ir įsivaizduojamų priešų. Įvairovės, interaktyvumo, žaidybiškumo į bendrą gatvės teatro festivalio „Šermukšnis“ programą įnešė ir lietuviška programa: klounų teatro studija „Dulidu“ (žongliravimo, akrobatikos, klounados pamokėlės, muilo burbulų fiesta, „orkestro repeticija“), Klaipėdos lėlių teatro socialinė provokacija „Familia“ ir teatrinės pramogos (žaidimai, mankšta, fotosesija bei kt.) su jaunimo teatro „Be durų“ bei pantomimos teatro „A“ aktoriais. Ne pramogai skirtame Beno Šarkos aikštės spektaklyje „Unduo dubuo“ raiškia fizinio teatro kalba bylojama apie žmoniją kaip visumą, kurios dvasinę bendrystę sudaro bendri potyriai, pokyčiai, emocijos, istorinė ar religinė atmintis, pasirinkimo

GATVĖS TEATRAS

galimybės. Nauja, nes šįkart Benas vaidino ne vienas, o kartu su šokėja Rūta Butkus. Jųdviejų išraiškingas, emocionalus ir jautrus šokis priminė amžiną in ir jang sąveiką, kaitą, judėjimą, kurių nuolatiniai palydovai – išsiskyrimas ir susiliejimas, meilė ir neapykanta, mirtis ir gimimas, šviesa ir tamsa. Festivalio ryškiausias vizualus akcentas – teatro „Compagnie Fai“ iš Prancūzijos „Stebuklinga nakties fejerija“, kurioje žiūrovus užbūrė ugnies, fantazijos ir virtuoziškų triukų magija. Spektaklis blykstelėjo tarsi ryškus ugnies fejerverkas ne danguje, o šiek tiek aukščiau virš grindinio, nes egzotiškos išvaizdos būtybės juda, šoka, atlieka sudėtingus akrobatinius triukus, laikydamos rankose įspūdingų formų ir dydžių degančius fakelus ir lankus, pasilipusios ant aukštų kojūkų. Taigi tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ išskirtinumas ir jėga – išradingas netradicinių erdvių panaudojimas, vaidybos spontaniškumas, improvizacinis pradas, atvira aktorių ir žiūrovų komunikacija, laisva, kūrybiška ir demokratiška dvasia, kurią sustiprina jūra ir gaivūs vakarų vėjai.

Unikalus reiškinys Nomeda ŠATKAUSKIENĖ Nors mes, lietuviai, ir mėgstame pasididžiuoti, kad esame „teatro šalis“, tačiau reikia pripažinti, kad daugelio mūsų teatro suvokimas apsiriboja labai jau tradicinėmis teatro formomis. Gatvės teatras, tarsi koks nekilmingas „tikrojo Teatro“ giminaitis, neretai nustumiamas į kultūrinio gyvenimo pakraščius ir nesulaukia didesnio teatro profesionalų, tyrinėtojų dėmesio. Tad toks ilgametis tarptautinis gatvės teatro festivalis kaip „Šermukšnis“ yra tiesiog stebėtinai unikalus reiškinys. Manau, dėsninga ir labai gerai, kad šis festivalis vyksta ne sostinėje, o būtent Klaipėdoje – mieste, kuris šiemet, surengęs kelis skirtingo formato teatro festivalius, parodė esantis ne mažiau svarbus lietuviškojo teatrinio gyvenimo epicentras. Kitų festivalių kontekste „Šermukšnis“ išsiskiria savo neformalia, neįpareigojančia ir nepretenzinga dvasia, būdinga gatvės

„Atvykėliai“ (Adrianas Schvarzsteinas, Ispanija, Jūratė Širvytė-Rukštelė, Lietuva).

menui apskritai. Teatro aikštė tris vakarus tapo tiesiogine to žodžio prasme TEATRO aikšte, meniniu įvykiu, žavingu vakarietiško miesto gyvenimo atributu. Visi pasirodymai leido pažinti vis kitokį gatvės teatro veidą. „Klinika Lalek“ (Lenkija), „Klajojančios pono Pežo lėlės“ (Rusija) pristatė tradicinius, bet išties įspūdingus lėlių, kaukių vaidinimus, „Slagman Producties“ (Vokietija, Nyderlandai) – jaukų ir mielą klasikinį gatvės spektakliuką „Pop-Up!“, „Compagnie Fai“ (Prancūzija) – privalomą gatvės teatrui ugnies šou. Visai kitokio pobūdžio belgų „Studio Eclipse“ pasirodymas – vizualaus šokio spektaklis vandenyje – kažkas naujo ir dar nematyto. Ambicingas bandymas gatvės vaidinimo žanrui suteikti „rimtesnių“ užmojų buvo matyti „Antagon Theateraktion“ (Vokietija) vaidinime „F.A.U.S.T.III“. Bet, reikia pripažinti, kad gatvės teatras kaip tik įdomus savo kitoniškumu, savo ypatinga dramaturgija, specifine komunikacija su publika. Dėl tokio savo kitoniškumo ilgai „neperkandama“ buvo ir unikali klaipėdiečio Beno Šarkos kūryba, kurią taip pat turėjome galimybę pamatyti šiame

festivalyje. Vis dėlto, pasigėrėjus svečių pasirodymais, man mieliausia stebėti, kaip gatvėje teatrą kuriame ir atrandame mes patys – lietuviai. Gerai, kad „Šermukšnis“, kaip bet koks save gerbiantis gatvės teatro festivalis, neapsiėjo be socialinių provokacijų – jas siūlė Klaipėdos lėlių teatras. Gerai, kad vyko edukaciniai užsiėmimai vaikams („Dulidu“ cirkas). Šiais metais pirmą kartą surengta net ir nedidelė konferencija, skirta gatvės teatro fenomenui aptarti. Juk gatvės teatras – labai daugialypis. Jis ir menas, ir pramoga, ir socialinis-politinis reiškinys. Tai viena seniausių teatro formų, kurios pažinimas veda į pačią teatro meno šerdį. Neslėpsiu – su „baltu pavydu“ žiūriu į tokį margą Klaipėdos teatrinį gyvenimą. Žinau, kokia kaina visa tai yra daroma. Bet užtat šiandien galite didžiuotis, kad būtent įvairūs teatro festivaliai tampa išskirtine jėga, reprezentuojančia Klaipėdą. Tikiuosi, kad, nepaisant kultūros politikos peripetijų, jums tikrai pakaks noro, ryžto ir užsispyrimo, kad praėjus porai metų įvyktų dar įspūdingesnis jubiliejinis „Šermukšnis“. ► 29

GATVĖS TEATRAS

Bendrystės ritualas Jurgita STANIŠKYTĖ ◄ Tarptautinis gatvės teatrų festivalis

„Šermukšnis“ sugrąžina prie prigimtinių teatro meno ištakų: veiksmas ir vaizdas, pasakojimas ir energija, nerimas ir juokas, žiūrovas ir atlikėjas čia sudaro nedalomą visumą – gyvą, įtraukiančią, labai paprastą ir kartu magišką. Gatvės teatras – tai populiarusis žanras, viena seniausių veiksmo meno formų, šiuolaikinio teatro kontekste įgyjanti vis didesnį aktualumą. Populiarieji žanrai paradoksaliai geba jungti du meno bruožus. Viena vertus, jie siūlo trumpalaikį pabėgimą nuo tikrovės. Puikus to pavyzdys – šiųmečiai trupės iš Prancūzijos „Compagnie Faï“ pasirodymai „Stebuklinga vakaro fejerija“ ir „Stebuklinga nakties fejerija“, panardinę žiūrovus į fantastinį ugnies, akrobatikos ir triukų pasaulį. Šios vadinamosios „dekoratyviosios“ gatvės teatro formos dažnai puošia įvairių pasaulio miestų erdves, formuodamos kūrybiškos urbanistinės erdvės įvaizdį. Tačiau kartu populiarieji žanrai puikiai tinka ir kūrybiniam aktualių politinių bei socialinių problemų nagrinėjimui: dėl savo dinamikos, improvizacijos galimybių įtraukios, žiūrovus dalyvauti skatinančios formos, paprastų, kandžių ar satyrinių istorijų, žiūrovų dėmesį kaustančio fiziškumo gatvės teatras ar jo elementai vis dažniau naudojami politiškai angažuoto šiuolaikinio teatro kūrėjų. Partizaninis teatras, nematomas teatras, specifinės vietos ar dalyvavimu paremtas teatras – visų jų ištakos glūdi gatvės teatre. Šių metų festivalio programoje taip pat buvo aktualias problemas keliančio gatvės teatro pavyzdžių: nuo klasikinio XVII a. gatvės lėlių teatro modeliu paremto „Slagman Producties“ pasirodymo „PopUp!“, kuriame du aktoriai, įkūnijantys įvairius personažus, žaismingai pajuokai pasmerkia įvairias socialines kaukes, iki ambicingo trupės iš Vokietijos „Antagon Theateraktion“ bandymo gatvės scenos kalba „perrašyti“ J.V. Goethe’s „Faustą“. Vis dėlto vienas svarbiausių gatvės teatro bruožų – jo galia suburti ir įsteigti bendruomenę, nors trumpam įtraukti publiką į bendrystės ritualą, kiekvienam atveriant (ar primenant) pamatinį kūrybos paprastumą. 30

„Profesorius ir blusa“ (Klaipėdos klounų teatro studija „Dulidu“).

„Vaikai iš šermukšnių sodelio“ (Klaipėdos pantomimos teatras „A“).

„Šermukšnyje“ vaikų laukė teatrinės pramogos su jaunimo teatro „Be durų“, pantomimos teatro „A“ ir klounų teatro studijos „Dulidu“ aktoriais. Vytauto Petriko ir Klaipėdos žvejų rūmų archyvo nuotr.

DAILĖ

PARADAS:

Baroti galerija įžengė į meno centrą Nuo liepos 21 d. iki rugpjūčio 13 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose ir iki rugpjūčio 23 d. uostamiesčio Baroti galerijoje pristatytas jubiliejinis parodų ansamblis „Paradas“, skirtas vienos seniausių Klaipėdoje Baroti galerijos veiklos 25-mečiui. „Parado“ ekspozicijos KKKC Parodų rūmuose fragmentas. Ksenija Jaroševaitė. 7-ių Švč. Mergelės Marijos džiaugsmų vainikas. 2014; Algis Skačkauskas. Dviese prie stalo. 1989–2009; Laisvydė Šalčiūtė. Saliamono giesmių giesmė. 2010. Vytauto Petriko nuotr.

Vytenis BUROKAS, Audrius POCIUS

Atvirai ir intymiai „Paradą“ sudarė keturios skirtingos, tačiau viena kitą atliepiančios ekspozicijos, nusidriekusios per visas KKKC Parodų rūmų erdves bei besitęsiančios Baroti galerijoje. Žodis „galeri“a XV a. viduryje buvo imtas vartoti apibūdinant siaurą, iš dalies atvirą perėjimą palei sieną – paradui gana neįprastą vietą. Tačiau ir pats paradas nebūtinai yra nuosekli, linijinė procesija. Tai ir stabtelėjimas pasirodyti, tokiu būdu reflektuojant jau nueitą ir dar tik nueisimą kelią.

Šiandien galerija meno pasaulyje yra bene svarbiausias struktūrinis vienetas. Panašiai, kaip šeima visuomenėje, ji veikia globalios ekonomikos sąlygomis, tačiau savo viduje dažnu atveju išlaiko daug intymesnę mainų ekonomiją. Šiuo požiūriu šiandienė galerija išlaiko savo, kaip iš dalies atviro, tačiau ir intymaus perėjimo prasmę, kai susijungia tai, kas yra rodoma viešai, su tuo, kas žiūrovams iš šalies lieka nepastebima. Savo 25-mečio proga Baroti galerija įžengė į KKKC, kito svarbaus meno lauko veikėjo, ekspozicines erdves. Nepaisant to, kad nuo pat pradžių šios dvi institucijos tiek fiziniu, tiek istoriniu požiūriu yra tarsi tarpusavyje suaugusios, galerijai įžengti į meno centrą, arba kunsthalle, yra neįprastas reiškinys. Pastarasis veikia tarsi parodų uostas, vengiantis galerijai įprasto asmeniškumo, ar, jei jau vartojame šį žodį, šeimy-

niškumo. Panašiai, kaip uostas, priimamos ir išleidžiamos parodos čia funkcionuoja kaip prognozės apie ateitį, apibūdindamos meno lauko mobilumo tendencijas.

Tarpusavio polilogas Šioje įtampoje atsiskleidė ir visų keturių ekspozicijų tarpusavio polilogas, peržvelgiantis ne tik skirtingus Baroti galerijos veiklos barus per ketvirtį amžiaus, bet ir santykį tarp modernaus ir šiuolaikinio meno, kurio sandūroje ši galerija nuo pat pradžių atsidūrė. Kūrinių rinkinys, eksponuotas KKKC didžiojoje salėje, pasakojo apie savotišką Lietuvos meno kalbos metamorfozę nuo XX a. vidurio iki šiandien. ► 31

DAILĖ

◄ Nepaisant gana plataus laiko spektro,

eksponuoti kūriniai savo prigimtimi modernūs ir komunikavo tarpusavyje, išlaikydami skirtingas egzistencines įtampas. Didžiojoje Vandens salėje eksponuotas Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“. Pirmą kartą jis pristatytas 2014-ųjų žiemą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Tai kompleksiškas projektas, kuriame susijungė architektūros, skulptūros ir instaliacijos formos, asmeninės kolekcijos ir retrospektyvos žanrai. KKKC pirmojo aukšto salėje buvo pateikta penkių jaunosios kartos šiuolaikinio meno kūrėjų paroda. Ši ekspozicija skyrėsi nuo aprašytų anksčiau ne tik dėl to, kad čia vyravo kitos kūrybos technikos, – videokūriniai, instaliacija ir performansas, bet ir savotišku atstumu nuo vyresnių autorių mėgstamų egzistencinių temų. Jaunųjų kūrėjų ekspozicijoje žvelgta į meno kūrinį kaip į stebėjimo įrankį, leidžiantį pamatyti plika akimi sunkiai pastebimus kūniškos percepcijos, visuomenės ar gamtos mokslų reiškinius. „Parado“ atidarymo dieną vyko Austėjos Vilkaitytės performansas, kurio metu, keliaudama per įvairius šokio istorijos žanrus bei kurdama naują amplua, menininkė atliko specialiai KKKC rodomiems kūriniams sukurtą choreografiją.

Kęstutis Grigaliūnas. The last time I felt sad. 2007.

Algis Skačkauskas. Dviese prie stalo

Žvilgsnis į archyvą Galiausiai ekspozicijoje Baroti galerijoje eksponuoti tapybos darbai ir objektai, dažniausiai cirkuliuojantys dailės salonų bei kolekcininkų rateliuose. Tai itin eklektiškas rinkinys, atspindintis ne tik šiuolaikinės Lietuvos meno rinkos aktualijas, bet ir pačios galerijos užkulisius: ekspozicija sudaryta daugiausia iš kūrinių, dienas leidžiančių šios galerijos saugykloje. Žiūrovai turėjo galimybę apžvelgti ne tik surinktą ekspoziciją, bet ir patyrinėti į ją nepatekusių kūrinių archyvą. Šios keturios „Parado“ dalys arba „parodos parodoje“ leidžia apibūdinti eklektišką galerininkystės vaidmenį Lietuvos meno lauke: tai istorinis pasakojimas apie Lietuvos meno raidą, žvilgsnis į jaunųjų Lietuvos kūrėjų meninę raišką, galimybė patyrinėti meno rinkos specifiką ir Baroti galerijos kasdienybę bei užkulisius, taip pat daugiasluoksnė D.Liškevičiaus instaliacija, komentuojanti, tačiau kartu išliekanti atskira nuo visų šių minėtų meno reiškinių. 32

Kęstutis Montvidas. Virš kraterio. 2017.

Dainius Liškevičius. Labyrinthus. 2014.

Vladas Urbonavičius. Junginys. 2017.

Ona Braž

o. 1989–2009.

DAILĖ

Klaudijus Petrulis. Raudonas. 1996.

a Juciūtė. Showcase. 2016, Kaktomuša. 2017; Viltė žiūnaitė ir Tomas Sinkevičius. Axles & planes. 2015.

Linas Liandzbergis. Žaidimas baigtas. 2013.

Rytis Martinionis. Išvykimo melancholijos romantizavimo procedūra. 2017.

Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius. Paint job. 2007.

Beatričė Mockevičiūtė. Intact. 2017. 33

DAILĖ

Meno chuliganai Liepos pabaigoje praūžė visų taip laukiama Jūros šventė, kuri kasmet tampa svarbiu reiškiniu uostamiesčiui ir miesto svečiams. Šiais metais organizatoriai kvietė atrasti kitokią šventę, kuri nepaliktų abejingų, galbūt leistų miestą pažinti iš naujo ir kuo geriau. Pasirinktas įdomus sprendimas – Klaipėdą tyrinėti per pagrindines žmogaus jusles – regą, klausą ar uoslę. Todėl netrūko pačių įvairiausių renginių. Vienas iš jų – jungtinė šiuolaikinės tapybos, grafikos ir iliustracijų paroda „Meno tona“, veikusi iki rugpjūčio 10-osios gana neįprastoje erdvėje – prekių konteineryje. Tokia netradicinė ekspozicija savotiškai intrigavo ir privertė į viską pažvelgti žaismingiau. Meno kūrėjų sąjunga sukūrė žiūrovams laikiną „Menų zoną“, kurioje dominavo neįpareigojantis vertinimas ir tik uostamiesčiui būdinga nuotaika – tarsi gaivus vėjo gūsis, kurio mene kartais taip trūksta. Parodos „Meno tona“ fragmentai. 34

Artūro Rožkovo / MeKuSa archyvo nuotr.

DAILĖ

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Skirtingi, bet susikalbėjo Paroda „Meno tona“ (kuratorius Artūras Rožkovas-Arce) subūrė gana skirtingus ir forma, ir turiniu menininkus, kuriems svarbu pabrėžti bendruomeniškumą, nes meno kalba yra universali, nors ir dominuoja požiūrių gausa. Todėl ekspoziciją sudarė dešimties autorių – Ramintos Juozapavičiūtės-Maivydos, Armino Stanulevičiaus-Spooky, Lauros Žaliauskaitės, Augusto Lopo, Andriaus MakarevičiausMakare, Živilės Spūdytės-Žvėrūnos, Vaidoto Darulio, A.Rožkovo-Arce, Dariaus Vaičekausko-KvasDesign ir Dariaus Rimeikos – darbai. Prekių konteineris, pasirinktas kaip parodos erdvė, laisva dvasia ir

šiuolaikinis požiūris į bendrą visumą įnešė truputį chaoso, bet tikrai netrukdė įvertinti kūrinių. Žinoma, kiekvieną menininką galėtume vadinti maištautoju, kuriam nėra svarbu šokiruoti žiūrovus, jis ieško kitokio žvilgsnio į aplinką. Viena vertus, susikoncentruoja į savo vidinį pasaulį, kita vertus, siekia žvelgti plačiai. Bet, svarbiausia, kad menininkai lieka ištikimi sau. Įdomu, kad autoriai panašiai reflektuoja aplinką, kurią traktuoja kaip itin svarbų įkvėpimo šaltinį, nors gyvena skirtinguose Lietuvos miestuose, yra nutolę vieni nuo kitų. Parodos ekspozicijoje neapsiribota vienos temos ar technikos darbais – kurti tarpusavio ryšiai. Siekta parodyti įvairovę, kurioje žiūrovai galėjo rasti bendrų vardiklių. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti sudėtinga užduotis, bet parodoje dominavo laisvas požiūris. Tapybos darbai, grafika, piešiniai ar koliažai parodė kiekvieno iš autorių ►

DAILĖ

◄ meno sampratą, kurioje susipina ironija ir sarkazmas, tikrovė ir fikcija ar praeitis ir ateitis. Parodoje „Meno tona“ buvo juntamas emocinis lengvumas, nors žodis „tona“ turi priešingą reikšmę. Šį sykį susikoncentruota ne tik į asmeninę kūrybos strategiją, siekta žvelgti ir į kitą autorių, kuris yra šalia. Taip buvo mezgamas savotiškas dialogas, per kurį išryškėjo bendri požiūriai ir siekiai, priverčiantys nerti į nuotykį.

Nuo idilės iki ironijos Iš tikrųjų tokia marga ekspozicija pažėrė įdomybių. Pavyzdžiui, A.MakarevičiusMakare pristatė tris mažo formato darbus, kuriuose puikiai atpažįstamas autoriaus braižas, nors šiuosyk kitoks darbų dydis nei įprasta. Toks pasirinkimas ne tik vizualiai, bet ir tematiškai papildė ekspoziciją. Šiaip A.Makarevičiui-Makare nėra būdinga paveiksluose vaizduoti žmogaus veidą, jis savotiškai jį paslepia ar, sakytumei, iškelia už paveikslo ribų, tarsi pratęsdamas vaizdą publikos sąmonėje. Šį sykį autoriui svarbios žmogaus kūno ir pajūrio kategorijos, kai ieškoma harmonijos, bet neužmirštama ir gamtos chaotiškumo. Nejučia moters figūra virsta smėlio kopa ar augalai suvokiami kaip kūno šešėliai. A.Makarevičius-Makare savo darbuose siekia perteikti iliuziją, kuri žiūrovams sukeltų abejonių, bet kartu įtrauktų į meno pasaulį. Taip pat iliuzija svarbi fotomenininkui D.Vaičekauskui-KvasDesign, parodoje pristačiusiam koliažus, kuriuose jis jungia klasiką ir šiuolaikiškumą, „aukštąjį“ ir „žemąjį“ meną. Eksponuoti darbai išsiskiria ironija ir savotiška reikšmių dekonstrukcija, kai akcentuojamos šalutinės įvaizdžių reikšmės. D.Vaičekauskas-KvasDesign darbo plokštumoje jungia religiją ir nacizmą, erotiką ir kasdienį gyvenimą. Jis ieško tam tikrų reikšmės įtrūkių, kurie taptų darbo pamatu, leistų perteikti ironiją kaip vieną iš tikrovės pažinimo būdų. Būtent koliažo technika yra D.Vaičekausko-KvasDesign stiprioji pusė, nes šis autorius įvaizdžius perkurti ir dekonstruoti moka gana patraukliai ir įtaigiai, atrodo, jog „auksiniai“ darbų rėmai parinkti neatsitiktinai. Be abejo, tai dar vienas ironijos kodas, bet suvokiamas kaip dekoratyvumas. Vis 36

dėlto toks fotomenininko D.VaičekauskoKvasDesign sprendimas neužgožia darbų idėjos. Švelnesnės ironijos galima rasti L.Žaliauskaitės tapybos ir Ž.SpūdytėsŽvėrūnos grafikos darbuose, kuriuose autorės žaidė su kultūros intertekstais, juos žaismingai transformavo. L.Žaliauskaitė kūrinyje „Sepija veide I“ paslėpė žmogaus veidą, jį užtapydama Rubiko kubo sluoksniu, taip konstruodama žmogaus sudvigubintą tapatybę. Portretą ji suvokia kaip kitą asmenybės pusę. Tapytojai nėra svarbu, ar tapomas žmogus realus, ar tik įsivaizduojamas. Šiuo atveju L.Žaliauskaitė žiūrovams kelia abejonių, bet kartu parodo, kaip daiktai, išgyvenimai ir patirtys gali būti pritaikomi tapyboje. Iš pirmo žvilgsnio paršiuko portretas ar „matrioška“ kelia šypseną, bet tapytojos siekis – jungti skirtingus kodus ir įvairias įtampas, galbūt megzti dialogą su Ž.Spūdytės-Žvėrūnos grafikos darbais, nes galima įžvelgti bendrų ryšių. Ž.Spūdytei-Žvėrūnai irgi svarbus ironiškas požiūris, tik jį autorė pateikė tiesiogiai, be jokių paslėptų užuominų. Jos kūrybai būdinga iliuzija, kiekvienas grafikos darbas konstruoja savotiškus mikropasaulius, kur jungiamos skirtingos laiko kategorijos, ypač praeities ir dabarties. Autorei svarbu pabrėžti emocinį lygmenį, kai „čia“ ir „dabar“ tampa „ten“ ir „kažkada“. Neapibrėžtumas pastebimas ir V.Darulio piešiniuose, kuriuose svarbus žmogus, bet jį siekiama paslėpti po ekspresyvia nuotaika ar irimo efektu. Įdomu, kad autoriaus darbai krypsta į gatvės meną, kurį galima suvokti gana įvairiai. V.Darulis kuria tam tikrą mįslingą nuotaiką, inspiruojančią analizuoti žmogų ir jo tapatybę. Šiuo atveju subjekto veidas suvokiamas kaip langas, skiriantis tikrovę nuo fantazijos, mane nuo kito. Tai gana įdomus autoriaus sprendimas, kai svarbu veido įvaizdis, o ne kūrinio visuma. Būtent viena detalė ar irimo efektas tampa autoriaus skiriamuoju bruožu.

Tarp tikrovės ir fikcijos Taip pat galima išskirti ir kitus parodos autorius, kuriems aktualus gatvės menas, estetika ar drastiški sprendimai. Šias skirtingas įtampas siekiama jungti ir ak-

centuoti. Todėl A.Stanulevičius-Spooky pristatė triptiką, iliustratyviai ir žaismingai perteikiantį jo požiūrį į indėnų ir amerikiečių kultūrą. Šiek tiek šaržuojantį (akis užkliūva už frazės „wait for me!!!“), galbūt norint atkreipti dėmesį į žmogaus nuolatinį skubėjimą. Triptike dominuoja transporto priemonės, kurios neatsiejamos nuo žmogaus gyvenimo būdo. Viena vertus, A.Stanulevičius-Spooky siekia ironiškai žvelgti į žmogų ir pabrėžti jo trūkumus, kita vertus, susikoncentruoja į žaismingą kitos kultūros istorijos pasakojimą. Ekspresyviai istoriją pasakojo A.Rožkovas-Arce. Jo įvairaus formato piešiniai parodoje reprezentavo gatvės meną, kuriame susipina įniršis, žūtbūtinė kova ir ekspresyvumas. Autoriui svarbu ryškia linija konstruoti pasakojimą, leidžiantį fantaziją suvokti kaip tikrovę. Darbuose juntamas ryškus emocinis krūvis, kuriame galima įžvelgti romantiškumo, bet jis žaibiškai užgožiamas ekspresyviais mostais ir juoda spalva. A.Rožkovas-Arce per disharmoniją leidžia pažinti tikrovę, jo darbuose praeičiai nėra vietos. Todėl autoriaus grafikoje galima rasti panašumų su A.Lopo tapyba, kurios ekspresija kuriama per spalvos semantiką. Jei A.Rožkovas-Arce pasakojimą kuria per juodą spalvą, tai A.Lopas pasirenka abstrakciją ir ekspresyvius sprendimus. Įdomu, kad abu autoriai panašūs, nors iš pirmo žvilgsnio jų kūryba skiriasi. Abiem menininkams svarbi linija, kuri žymi žmogaus egzistenciją ir emocijų visumą. Štai D.Rimeika ir R.Juozapavičiūtė-Maivyda parodoje pristatė gana iliustratyvius ir emociškai patrauklius darbus, kurie, be abejonės, tiktų ir kitoje sferoje. Juos galima vertinti atskirai arba ieškoti bendrų vardiklių. Aktualu, kad menininkai susikoncentruoja į vaizdinius, kurie pabrėžia pasakojimą ir jį kuria. Atrodo, kad darbai minimalistiški, bet ir D.Rimeika, ir R.Juozapavičiūtė-Maivyda trina ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Apskritai netradicinė visais požiūriais paroda „Meno tona“ patraukliai pristatė gana skirtingus autorius, jų kūrybos bruožus, taip pat privertė aktualizuoti meno situaciją ir reikšmę šiandien. Kartais neprireikia išgrynintų erdvių, griežto kuratoriaus. Paprasčiausiai užtenka tikėti meno idėjomis ir pasirinkti tinkamą gaivaus vėjo kryptį. Tai autoriams šiuosyk pavyko.

DAILĖ

Regėjimo iliuzijos

R.Marčiaus parodos „Žalioji zona“ fragmentai „Si:said“ galerijoje Klaipėdoje.

Klaipėdietis tapytojas Rolandas Marčius parodoje „Žalioji zona“ galerinį baltą kubą transformavo į žalią. Ši paroda galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veikia iki rugsėjo 6-osios.

Ieva ŽIEDĖ

Kontroliuojamos ribos „Viskas yra subjektyvu“, „Visata neturi nei centro, nei kraštų; realybė yra sutartinė“, „Naudokis savo vaizduote ir savo gebėjimais“, ‒ amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho filme „Kontroliuojamos ribos“ (angl. „Limits of Control“, 2009 m.) personažas, užuominomis supažin-

dinamas su užduotimi, kurią turi įvykdyti filmo metu. Šias instrukcijas galima būtų naudoti ir vaikštant po R.Marčiaus naujausią parodą. Parodoje „Žalioji zona“ fiksuojamos žalios spalvos ribinės situacijos, kuriose susipina šiaurietiški peizažai ir motyvai. Žalia yra ir kaip erdvė, ir kaip objektas. Kuriama erdvė gali būti kontroliuojama riba, kur vyksta tam tikri reiškiniai, arba kaip geografinis teritorinis vienetas, kur dalykai susijungia tam tikromis savybėmis. Šiuo atveju jungiantis elementas ‒ spalva. Į „zoną“ patenki pro žaliai dažytas galerijos paradines duris ant stačiakampio žalio kilimėlio ir atsiveria monochrominis žalias tapybos ir piešinių ciklas. R.Marčius neatsitiktinai pasirenka minėtos spalvos studiją. Anksčiau autorius yra dėmesį skyręs mėlynai spalvai. 2015-aisiais darbų cikle „Mėmelio mėlis“ jis tyrė Klaipėdos miesto, pajūrio regiono specifiką, kvestionuodamas nusistovėjusius motyvus, temas. Jis koncentravosi į vietos geografinį savitumą, kontekstualumą, lokalaus spalvinio kolorito paieškas. Be abejonės, mėlyna dominuoja šioje geografinėje plotmėje. Žalia apima platesnį kontekstą.

Žalioji zona Ciklas „Žalioji zona“ apima žaliojo kolorito eksperimentus ir žodžio „žalias“ semantikos tyrimą. Žalia ‒ viena iš spektro spalvų, išgaunama sumaišant mėlyną ir geltoną spalvas. Ji simbolizuoja rojų, augmeniją, pavasarį, sveikatą, jaunystę, gyvastį, atsinaujinimą, dvasios brandumą, viltį ir džiaugsmą, grožį ir laimę, nuolankumą, nusižeminimą bei laisvę. ► 37

DAILĖ

◄ Žalia žymi tarpinę būseną: kas nesunokęs, neišviręs, nesubrendęs, neapdirbtas, nepatyręs, neišprusęs. Tai senovės dievų spalva. Lietuviams žalia yra itin svarbi, mat turėjo simbolinę maginę paskirtį. Manyta, kad simboliai, susiję su šia spalva, gali užtikrinti gyvybingumą, vaisingumą tiek gamtai, tiek žmogui ir turi lemiamą reikšmę virsmo apeigose, kadangi pastangų semantikos laukui priskiriama ir atgimimo funkcija. Žalia spalva simbolizavo amžinąją gyvybę, todėl tokios spalvos simboliai dažnai atliko ir apsauginę funkciją.

R.Marčiaus meninėje praktikoje spalva reiškiasi kaip erdvė ir objektas. Lietuva išsiskiria geografine padėtimi ‒ žaluma, miškais. Ne paslaptis, žalia yra viena pagrindinių spalvų lietuvių dailėje, taip pat stipri peizažo tradicija. Žalieji peizažai, manoma, tai ‒ Edeno sodo ilgesys, saugaus ir palaimingo

prieglobsčio troškimas, noras būti arčiau gamtos. Miestų urbanistikoje taip pat įsispraudžia žaliosios zonos – parkai, sodai. R.Marčius tyrinėja spalvos atspalvių sąveiką monochrominėse drobėse, kurias skaido geometrinės figūros – rombai, trikampiai, lygiagretės, kvadratai. Atrodo, ant pasaulio audinio tarsi tinklo laikosi viskas. Peizažas, raitelė moteris vyriškais rūbais, plaukų kasa, žmogaus ranka, abstraktūs piešiniai, įrėminti geometrinių struktūrų. Skirtingais spalvos tonais – alyvuogių žalia,

DAILĖ

jūros, žaliosios citrinos, miško, nefrito, paparčio, pušų, smaragdinė, tamsiai žalia, turkio, žalsva, žalia, žala, žila ir t. t. – dėliojamas daugiaplanis vaizdinys. Šaltų ir šiltų tonų spektras kuria gylį, trimačio vaizdo iliuziją. Autorius nepateikia žiūrovams jokių nuorodų į kūrinius, t. y. kūriniai – be pavadini-

mų. R.Marčiaus meninėje praktikoje spalva reiškiasi kaip erdvė ir objektas. Daugiabriaunės prasmės, archetipiniai elementai, geometrinės ir monochrominės spalvų struktūros susipina į fantasmagoriškus naratyvus. Būkite budrūs, jums gali pasireikšti regėjimo iliuzija.

Apie autorių R.Marčius gimė ir užaugo Klaipėdoje. 1994‒1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1998–2009 m. gyveno ir kūrė JAV. Nuo 2012 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose.

ERDVĖS

Beno Šarkos performansas.

Apie žvejus ir kitus, gyv „Jūralygikaipšitaeilutė“, ‒ apie nuščiuvusią jūrą eilėraštyje Žmogaus pėdsakai „Štilis“ rašė poetas Mindaugas Valiukas. Šiemet uostamies- gamtoje čio kultūriniame gyvenime štiliaus nėra. Renginiai ir festi Festivalį pradėjo režisierius, aktorius, pervaliai veja vienas kitą, mat Klaipėda 2017-aisiais tituluota formansų atlikėjas, dailininkas Benas Šarka. Lietuvos kultūros sostine. Kaitrią liepos 22-ąją judėjome Menininko performansai neatitinka traditiesiąja jūros link – meno festivalio „Mėlynoji juosta“ rengė- ciškai suvokiamo teatro modelio – jiems būdinga netradicinė struktūra, netikėtos jų pasiūlytu maršrutu.

Jonas MĖLYNIS

Puoselėja jūrinę kultūrą Meno festivalis „Mėlynoji juosta“ antrus metus veda ritualines eitynes iš žemyno prie mėlynos juostos – jūros. Festivalis puoselėja jūrinę kultūrą, ir viso ko ašis ‒ Klaipėdos miesto specifiškumas. Kalbant apie specifiškumą, turima omenyje geografinė padėtis (miestas prie jūros) ir su ja susijusi klaipėdiečių pasaulėjauta. 40

Pastarąjį dešimtmetį intensyviai ir atkakliai aptariamas, tiriamas, ieškomas uostamiesčio tapatumas. Tiksliau, žvalgomasi minėtųjų geografinių ypatybių išsipildymo: miestas prie jūros, uostas, jūrinė kultūra, žvejyba, jūreivystė, jūrinukės, spalviniai sprendimai ir pan. Meno festivalis „Mėlynoji juosta“ kvietė menininkus, pasitelkus savo kūrybines praktikas, persvarstyti žmogaus ir gamtos ryšius, savo pačių gamtos patyrimus, peržvelgti, kiek gi vandens, jūrinio aspekto yra klaipėdiečių kūryboje. Ekspozicijoje po atviru dangumi buvo sujungti skirtingi žanrai: performansas, vizualieji menai bei literatūra.

raiškos priemonės ir atlikimo erdvės, neįprastas rekvizitas, reali rizika ir ekstremalumas. Šiaurės rage, palei Danės upę, ant grindinio suguldytos ir mėlynu šilkiniu kaspinu pervertos žuvys. Nuotakos suknia persirengęs aktorius disonansiškai pučia „triūbą“ nudvėsusioms žuvims. Paveikus makabriškas vaizdas žiūrovus šokiruoja, erzina ir kelia šleikštulį. Baltas jaunosios tyrumas priešpastatomas drumstiems Baltijos vandenims. Netyla kalbos, jog Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Jūros užterštumą galima matyti ir plika akimi – vasarą gausiai sužydėję dumbliai užima vis didesnį jūros plotą, jūros vanduo praranda skaidrumą, dėl deguonies trūkumo į krantą vis dažniau išnešamos žuvusios žuvys. Tokią Baltijos jūros būklę lemia natūralūs ir su žmogaus veikla susiję veiksniai. Tarša biogeninėmis medžiagomis ir specifi-

ERDVĖS

Festivalio dalyviai ir publika patraukė jūros link.

venančius prie jūros niais teršalais atkeliauja ir iš kiekvieno mūsų namų – su nuotekomis. Jūros vandens grynumas, švara atliepia žmonijos dvasinę švarą. Ar iš tiesų gyvename tyrai? Žmogaus įtaką gamtai persvarsto ir menininkas Eugenijus Lukminas. Anot jo, „žmogui labiausiai rūpi jo paties asmeninė gerovė ir tai, kas tiesiogiai kenkia jo gerovei, o ne gamtos tausojimas“. Menininkas norėjęs pašalinti žmogaus paliktą svetimkū-

nį gamtoje. Paskirties nebeturintį reklaminį stovą jis transformavo į meninį objektą ‒ kubą iš veidrodžių. Jame atsispindi ne tik gamta, bet ir mes patys. Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje liekame akistatoje su savimi, su savo elgsena, atsakomybe žemei motinai, gamtai. Grįždami iš pajūrio galime pasigražinti prieš veidrodį ar nusitaikyti asmenukei, bet visada užnugaryje bus ji, kuria turime rūpintis ir elgtis atsakingai.

Tomas ir Raimondas Daukšos instaliaciją „Nestabili skulptūra“ sukūrė, kaip patys sakė, „panaudoję kurorto infrastruktūrą“. Apversti nebenaudojami kurorto valgyklos stalai sujungti plastikiniais vamzdžiais. Viduryje besisukantis zoomorfinės formos objektas kūrė disko atmosferą. Palangos turistinėje arterijoje, J.Basanavičiaus gatvėje, įsigytas ryškiai raudonas grojantis žaislas sarkastiškai skrodė harmoningą ►

R. ir T.Daukšų instaliacija „Nestabili struktūra“. 41

ERDVĖS

Prie E.Lukmino skulptūros. ◄ miško ošimą. Menininkai kūrė befunkcį maitinimo infrastruktūros interjerą-žaidimo aikštelę-atrakcioną. Instaliacija atkreipia dėmesį į gamtinius resursus, mūsų pačių kuriamą kultūrinį turizmą, jo rutiną ir vartotojiškumą.

Audiovizualinės instaliacijos

V.Balsio paslėpta audiovizualinė instaliacija „Pasaka be galo”. 42

Šiandien daugumos žmonių „garsinė nūdiena“ tapo neatsiejama nuo išmaniųjų įrenginių skleidžiamų garsų. Tai nauja kalbos ir elgesio forma. Netikėtas skambutis viešojoje erdvėje ar išmaniojo įrenginio garsinis pranešimas visus priverčia suklusti, nustatyti elektroninės programos garso kodo savininką ir paraginti jį sumažinti melodijos garsą, o kartais net pareikalauti pasišalinti iš viešosios erdvės. Laikotarpis, per kurį įvyko metamorfozė ir žmonės tapo „čiulbančiais paukščiais“, daugumai liko nepastebėtas. Nuolat tobulindami išmaniuosius įrenginius, žmonės keičia ir gyvenimo būdą, o aplinką vis labiau užpildo elektroninių programų garsais. Čiulbantis mobilumas šiais laikais yra daugiau nei technologinis žaislas – tai gyvenimo būdo koncepcija.

Architekto Vlado Balsio paslėpta audiovizualinė instaliacija „Pasaka be galo“ čiulbėjo įvairiais šiuolaikinių elektroninių pranešimų tonais (ICQ, „Skype“, „WhatsApp“, „Facebook“ ir pan.). Gamtinėje erdvėje ištrinami atstumai ir nenustatomos kultūrinės ribos. Kaip autorius sakė, meninio objekto programos pagrindinė užduotis – sąveika ir perimamumas, sąlyginis tikrovės išplėtimas, papildant miško paukščių čiulbėjimą analogiškais garsais. Instaliacija su užprogramuota garsine programa, patalpinta aukštai medyje ‒ inkile, pasakas

Skaitymai: D.Grajauskas, G.Gugevičiūtė, J.Raudys.

ERDVĖS

J.Kalniaus garso instaliacija „Kalbantis miškas“.

miške sekė be galo iš gudriai jungiamo ir kartojamo vieno motyvo. Menininko Juozapo Kalniaus garso instaliacija „Kalbantis miškas“ sustiprino tam tikrus gamtos garsus, kurių klausa dažnai neužčiuopia. Į skruzdėlynus autorius įdėjo ypač jautrius mikrofonus, kuriuos sujungė su garso kolonėle. Pakeitę urbanistinį peizažą į gamtos, tik po kurio laiko atpažįstame, girdime gamtos garsus. Įgarsintos skruzdžių kolonijos primena didmiesčių gaudesį. Klausydamas suabejoji, kur besąs – mieste ar miške.

Pasiutęs tikrovės grožis Klaipėdoje gyvenantys ir iš čia kilę poetai – M.Valiukas, Gitana Gugevičiūtė, Dovydas Grajauskas, Jurgis Raudys – su

Ekspozicijoje po atviru dangumi buvo sujungti skirtingi žanrai: performansas, vizualieji menai bei literatūra. festivalio publika dalijosi savo kūrybos tekstais apie vandenį, jūrą, gyvenimą prie jos. Minėtos temos poezijoje nebuvo gausu. Poetas J.Raudys prisipažno: „šitiek / metų / gyvenu / prie / jūros / o apie / ją / dar / neištariau / nė / žodžio / nes / ką / gali / pasakyti / apie / tą / pasiutusį / tikrovės / grožį / kuriam / kiekvienas / tavo / žodis / yra / tarsi / ankšta / vienutė.” O ką galima pasakyti apie horizontą darkančius žvejus? „O jis vis su ta savo meškere visą mūsų / ramų peizažą gadina, gal ir nenorėdamas / bet kam gi čia jo tokio reikia, va: sėdi / nė nekrustelėda-

mas, tarsi visas mūsų peizažas / jam jau būtų nuėjęs perniek – ir vakar čiulbėjo / ir švietė, ir rytoj taip bus ir visa jau buvo šįsyk / ar dar kada“ (D.Grajauskas, iš eilėraščio „Nederantis“). Arba, kaip vis dėlto sustabdyti palaimingą akistatą su savimi, ar grožis įtekstinamas? „Jie ateina ir lėtais judesiais apraizgo mūsų langus šerkšno lianomis, sniego purslais ir sušalusiu ledo ažūru – taip gražu, kad norisi verkti, bet ašaros stingsta veide ir akys nespėja išverkti to grožio, nes į ledo karolį sušalusios ašaros byra į vidų, stingdo šalčiu mūsų veidų ir širdis, panages, balso stygas“ (G.Gugevičiūtė, „Šerkšno milžinai“). Nors „tas pasiutęs tikrovės grožis“ ne visada įsisuka į uostamiesčio menininkų kūrybą, bet, be abejonės, didžiam grožiui abejingų nėra. Taip ir mes paklūstame jūriniam klimatui ir tampame žvejų peizažo dalimi.

Pauliaus Sadausko nuotr. 43

kinas

„Diunkerkas“: karas – mir „Keli šimtai tūkstančių karių išsirikiavo paplūdimyje, kantriai laukdami išsigelbėjimo ir su nebylia viltimi žvelgdami į jūrą. Po kiekvieno priešų oro antskrydžio smėlyje ir vandenyje likdavo plūduriuoti žuvusiųjų kūnai. Išgyvenusieji grįždavo į simetriškai taisyklingą rikiuotę ir joje toliau stovėjo taip ramiai, tarsi lauktų autobuso.“ Taip apie 1940-ųjų gegužės 26 – birželio 4 dienomis vykusią istorinę Diunkerko evakuaciją savo prisiminimuose rašė britų kariuomenės ryšininkas Alfredas Baldwinas. Tai buvo karinės dramos „Diunkerkas“, tapusios svarbiausiu šių metų kino įvykiu, atspirties koordinatė. Aivaras DOČKUS

Autobuso belaukiant Tarsi lauktų autobuso. Šią frazę įsidėmėjo scenaristas ir režisierius Christopheris Nolanas. Taip pat jis pasižymėjo vieno karininko pastebėjimą, jog Diunkerko paplūdimio belaisviais tapę sąjungininkų kariai su vokiečiais akis į akį taip ir nesusidūrė. Stingdantis siaubas juos kaustė iš dangaus, kuris prasiverdavo ir paberdavo mirtiną spiečių lėktuvų. Lėktuvai žarstė bombų partijas ir kulkų papliūpas. Nežinomybės baimė tvyrojo prie kopų, iš kurių bet kurią akimirką smėlio amfibijomis galėjo išnirti tankai. O kariai stovėjo tarsi lauktų autobuso. 44

gininkai. Kurie laukė laivų kaip autobuso. Be jokių pakrikimo požymių. Tai buvo kova su laiku. Ore, sausumoje, vandenyje. Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis planavo iš 400 tūkstančių karių sugrąžinti 40 tūkstančių. Diunkerko evakuacija sugrąžino 340 tūkstančių. Ch.Nolanas išsitraukė seną kišeninį laikrodį ir nunešė jį kompozitoriui Hansui Zimmeriui. Muzika turėjo tiksėti kaip laikrodis. „Diunkerko“ projektas atsišvartavo.

Laikrodžio efektas

Ch.Nolanas „užsikabino“ ir už kito istorinio fakto: iš 993 Diunkerko gelbėjimo operacijoje dalyvavusių laivų daugiau nei 700 buvo maži privatūs laiveliūkščiai. Būtent – laiveliūkščiai. Civiliai anglai, supratę, jog valdžia strategiškai aukoja šimtus tūkstančių žmonių, kad išsaugotų karinę techniką šalies gynybai, rizikuodami gyvybėmis, paliko namus ir šeimas, šoko į burlaivius bei jachtas ir išplaukė gelbėti tėvynainių. Dešimtys kartu su įgula nuskendo pakeliui, užklupti vokiečių naikintuvų ir bombonešių. Ch.Nolanas ėmėsi plėtoti vieną iš tokių istorijų. Trečias kertinis istorinis faktas – saujelė garsiųjų britiškų karinių lėktuvų „Spitfire“ ir jų pilotai, gynę Diunkerko pakrantę nuo vokiečių bombonešių ir naikintuvų, kurių, Hitlerio nuomone, turėjo pakakti, kad būtų sunaikinti apsupti ir į neviltį įstumti sąjun-

Trinktelėjęs „Tamsos riterio“ trilogijos (jos pabaigoje juntamas šioks toks autoriaus natūralus nuovargis) durimis, Ch.Nolanas ėmėsi naujų žanrų ir idėjų. Tačiau juosta „Tarp žvaigždžių“ sukėlė nemenką abejonę, ar vienas mėgstamiausių kino kūrėjų nepradės „kramtyti pats savęs“, versdamasis kūliavirsčiais, kad nustebintų ir sudrebintų pasaulį, kuris kiekvienam aukščiausią kartelę sau keliančiam menininkui grūmoja paradoksalia žemės traukos galia. Beveik trijų valandų trukmės mokslinės fantastikos epas nusidriekė į begalines nuobodybės tolumas, kad nuo atidžiausių žiūrovų akių paslėptų geometriškai įmontuotą pagrindinį siužetinį triuką. Bet kišeninis amerikiečių kilmės brito laikrodis tiksėjo, artėdamas prie naujo projekto ir suteikdamas naują šansą. Ch.Nolanas – unikalus scenarijų rašytojas ir režisierius. Kaskart jis keliauja į klasikinius kino žanrus, kad kaip laikrodžius išardytų iki smulkiausių detalių ir sudėliotų pagal asmeninę originalią instrukciją. „Memento“ – iš pabaigos į pradžią išnarstytas detektyvas. „Pradžia“ – filosofiškai apiplėštas apiplėšimų žanro filmas, kuriame poetiškai įsilaužta į Džeimso Bondo ir „Neįmanomos misijos“ teritoriją. „Prestižas“ – absoliutus akių dūmimas, kuriame magiškais pelenais virsta visų įmanomų kino žanrų griaučiai, dvelkiantys postmodernistine gotika. „Tamsos riterio“ trilogija – superherojų perkėlimas į paprastų mirtingųjų planetą, sulaukęs dešimčių vykusių ir nenusisekusių pamėgdžiojimų. Ne kartą esu minėjęs, jog tikriausiai nenoromis šis Ch.Nolano projektas pribaigė „bondiadą“, nukreipdamas ją iš nuotykių kategorijos į rūsčių dramų sektorių.

kinas

rtina išgyvenimo loterija Žanrai pagal kitus žanrus Kiekvieną sykį, imdamasis naujo scenarijaus, Ch.Nolanas sau surengia priešingų planuojamo kino kūrinio žanrui filmų retrospektyvą. Jis – didžiausias meistras išversti žanrų žarnas ir sukeisti jų turinį vietomis. Jo tikslas – įsiurbti atskirų epizodų atmosferą ir pojūčius, atskiriant juos nuo pagrindinės medžiagos kaip šalutinį elementą ir sukryžminant su būsimojo projekto vizija. Viena iš trijų „Diunkerko“ siužetinių linijų – įvykių ant molo išklotinė taisyklingai brėžiama pagal geriausius siaubo kino standartus. Keturi šimtai tūkstančių kareivių patenka į negailestingą išgyvenimo ar žūties loteriją. Daryk, ką nori, bet viską nulems sėkmė arba nesėkmė. Tave subombarduos arba ne. Tave sušaudys arba ne. Pasmerktieji yra atsidūrę tranzitiniame tunelyje – ant tilto. Trijų eilių grandinėje išsirikiavę kariai neturi nė milimetro bandymui išvengti kulkos arba sprogimo bangos. Vienintelis jų pasirinkimas – žiūrėti mirčiai į akis arba ne. Stebėti, kaip nuo priešų lėktuvų atsiskiria bombos, arba panirti po šalmu ir nudelbti žvilgsnį po kojomis, laukiant pasekmių. Kažkuo jie primena futbolo komandą, susikabinusią per pečius vienuolikos metrų baudinių serijos metu. Vieni drąsiai stebi draugų smūgius. Kiti – nusisuka. Juostos pabaigoje Ch.Nolanas grupelę herojų uždaro paplūdimio smėlyje užstrigusio laivo prieglobstyje, kuris virsta kitais spąstais ir kita gyvenimo ir mirties loterija. Ch.Nolanas neabejotinai praleido daugybę valandų prie „povandeninių laivų“ karinio kino atmainos. Antroji siužetinė vaga – ore – kultiniai „Padangių asai“ be Tomo Cruise’o ir spragėsinės pramogos. Britų karo aviacijos komanda atsiduria žaidime, kurio laimėti neįmanoma. Tačiau šou privalo tęstis. Svarbiausi čia yra tie, kurie valandų valandas lūkuriuoja paplūdimyje ir kiekvieną savo armijos lėktuvą palydi ovacijomis, nes tai vienintelis įrodymas, kad jie – ne vieni ir nepalikti priešų valioje. Iš tiesų, tie, kurie danguje, – dar vienišesni nei laukiantieji jų pagalbos. Ch.Nolanas mėgsta ironizuoti: Tomas Hardy’is vėl kaukėtas – kaip „Tamsos Riterio sugrįžime“ ir „Pašėlusiame Makse“.

Kaukę jis nusiplėš tik „Diunkerko“ pabaigoje, atlikdamas sukrečiamą rokiruotę su „sausumos loterijos“ dalyviais. Treti siužetiniai punktyrai – pasiaukojami civilių anglų žygdarbiai jūroje – nukreipti į pasakojimą „coming of age“ (brandos ir vyriškėjimo istorijos) stiliumi. Ch.Nolanas nepraleidžia progos įterpti netikėtą „savi prieš savus“ dramą, kurioje nieko neteisia ir neteisina. Ši scenaristinė „mirties kilpa“ išlaisvina „Diunkerką“ nuo didžiosios karinio kino klišės – perdėto vienpusiško patriotiškumo ir monumentalaus herojų šlovinimo.

Režisieriaus plano brėžiniai Sugrįžkime į recenzijos pradžią ir prisiminkime britų karininko – Diunkerko evakuacijos liudininko žodžius apie priešą, kurio iš esmės sąjungininkai nematė. Priešas buvo nematomas. Ch.Nolanas genialiai pasinaudojo šiuo pastebėjimu ir sukūrė pirmąjį kino istorijoje karinį filmą, kuriame... nėra priešų. Didmeistriškas ėjimas. Sąjungininkų kariai atakuojami iš visų pusių, tačiau vokiečių šalmai sublizga tik juostos gale. Tik šalmai. Jokių veidų. Jie ir vadinami ne vokiečiais, o tiesiog – priešais. Dialogų „Diunkerke“ beveik nėra. Vien minimalistiniai persimetimai frazėmis. Kokios kalbos gali būti kare? Lėktuvų pilotų pasidalijimai informacija. Karininkų įsakymai. Konfliktinių situacijų sprendimai. Karas – nebylus mirties kinas. Su bombų švilpesiu, kulkų ūžesiu, jų pakirstų kūnų virpesiu, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanomis. „Diunkerko“ tempą diktuoja H.Zimmerio muzika, kuri tampa viena reikšmingiausių Ch.Nolano filmo dalių ir dažnai atsiduria svarbiausiame plane. Vokiečių kino kompozitorius kitų metų vasarį vėl įskries į „Oskaro“ orbitą. Jei kartais tenka apipilti ditirambais kompozitorių, kurio muzika harmoningai įsilieja ir papildo filmo struktūrą, kokius žodžius pagroti autoriui kompozicijų, kurios dominuoja, susiūdamos odą trūkčiojančiais šiurpulių sąskambiais? Įsimintiniausias „Diunkerko“ scenas H.Zimmeris paverčia muzikiniais „traileriais“. Ne be Ch.Nolano nuopelnų, žinant jo skrupulingu-

mą ir dėmesį detalių skeveldroms. Visa tai – režisieriaus architektūrinio plano brėžiniai. Dar vienas absoliutus Ch.Nolano triumfas – smagūs žaidimėliai su laiku. Labai trumpomis atkarpomis, vos juntamai. Ta pati istorija kito herojaus kailyje – anokia naujovė kine, tačiau Ch.Nolanas „Diunkerke“ laviruoja ant galinių ir šoninių laiko rėmo susikirtimo linijų. Ties nuošalės riba, bet nepažeisdamas jos taisyklės. Laiko susijungimai ir prasilenkimai nesibaigia siužeto drebėjimu, scenarijaus misija – lengva turbulencija, krestelinti publiką keliolika minučių atgal ir apverčianti žemyn galva situaciją, regėtą prieš tai. Ch.Nolanas sąmoningai neleidžia nė vienam personažui įgyti kokio nors minimalaus pranašumo prieš kitą. Karo akivaizdoje žmonės suvienodėja, išsiskirdami tik individualiomis reakcijomis į tai, kas dedasi aplinkui, ir mažesnėmis arba didesnėmis baimės spinduliavimo dozėmis. Aktoriai Fionnas Whiteheadas, Harry’is Stylesas, Markas Rylence‘as, T.Hardy’is, Cillianas Murphy’is įvykdė režisieriaus sumanymą, netapdami butaforiniais herojais.

Ryškiausias metų filmas „Diunkerko“ scenarijus laikosi ant tikrų istorinių įvykių pagrindo, tų įvykių erdvės panaudojamos aštriausiems konfliktams. Pavyzdžiui, britų troškimui atsikratyti prancūzo (britų karininkai buvo atsisakę padėti evakuoti prancūzų karius, kol įsikišo W.Churchillis, įsakęs gelbėti ir sąjungininkus), o paskutiniuose kadruose iškeliamas klausimas, į kurį neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, – Diunkerko evakuacija yra pergalė ar pralaimėjimas? Kariai sugrįžta namo, bet jų ir jų artimųjų džiaugsmas laikinas – netrukus prasidės nauji mūšiai. Naujos loterijos. Nauja kova už išgyvenimą. Karas tęsis. Kariai ir civiliai žus. Ne viename, tai kitame mūšyje. Kažkas persės į kitą traukinį. Kažkam loterija parinks kitą datą. Kažkas atliks žygdarbį ir išgelbės tūkstančius gyvybių, bet triumfo akimirką jo lėktuve baigsis degalai. Jis nutupdys lėktuvą ir jį apsups priešai. „Diunkerkas“ visateisiškai vertas šedevro titulo. 45

GINTARO LAŠAI

Kai nieko nevyks Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. Apsakymai. Odilė, Vilnius, 2017, 104 p. Dainius VANAGAS

Kalba yra bjauri, nes ja galima pasakyti bet ką. Bet kokią mintį, bet kokį melą. Kalba yra graži, nes ja galima pasakyti bet ką. Bet kokią mintį, bet kokį melą. Valdas Papievis rašo knygas ir sako, kad jos nuobodžios ir apie nieką. Šįkart knyga vadinasi „Žiebtuvėliai anarchistai“. Vis dėlto kūrinys ne apie nieką; jame daug žodžių, jie surašyti eilutėmis ir puslapiais. Kad ir kaip norėtųsi nieko, jo čia nėra. Kalba yra bjauri ir graži, nes ja galima pasakyti bet ką. Galima girti autoriaus jautrumą – koks pastabumas, detalumas, kokia egzistencinės patirties raiška. Jis subtiliai aprašo tą ir aną ir atskleidžia žmogaus šį bei tą. Vyrai, sklidini moterų, blaškosi po miestus, upes ir jūras; jie turi apie ką pagalvoti, geriau netrukdyti. Visa tai tiek pat tiesa, kiek ir nesąmonė. Įsivaizduokite žmogų, kuris skaičiuoja smėlio grūdelius. Jis sėdi paplūdimyje ant kranto ir pilsto smėlį iš saujos į saują – ir taip visą gyvenimą. Jo judesiai išlavinti, pirštai miklūs – sunku įžiūrėti, užtat grožis užburia. Jūs žavitės juo, fotografuojate – toks pasišventimas, tokia meistrystė ir pašaukimas. Staiga žmogus pasiūlo sėstis šalia ir daryti tą patį; smėlio juk visiems užteks. Žavesys iškart dingsta ir jūs nueinate rankioti kriauklių ar valgyti ledų. V.Papievis nerašo knygų, jis pilsto smėlį: „Tu ne protu suvoksi, o visom kūno porom pajausi, kad apsakymą, dar ką nori, gali parašyti ir apie visiškai nieką – kad ir apie tylą ir tuštumą, sklindančias iš šio ryto gražumo – nuo to gražumo tau norisi rėkti. Pats gi žinai, Žili, kad didžiausi dalykai vyksta, kai nieko nevyksta – kai pakiši galvą po vandens kolonėle, kai guli medžių paunksnėse, kai sėdi prie Senos ir žiūri į po kojomis srūvantį vandenį, kai vasaros dienomis, nuo karščio apsvaigęs ir viską pamiršęs, eini per Provansą, lyg 46

eitum per didžiulį apleistos kalvės žaizdrą, kai paryčiais, kai žmonių dar nėra, prie jūros guli ir jos vienodo ošimo klausausi. Ir kai tau skamba visų bažnyčių varpai. Rašyk apie šį nieką, smelkiantį pasaulio grožio stebuklą, rašyk, Žili, sugalvok, kaip tai aprašyti“ (p. 97). Būdų visa tai aprašyti greičiausiai yra, tačiau nei Žilis (veikėjas, rašytojas), nei V.Papievis jų ne tik neranda, bet ir neieško. Kadangi rasti ir ieškoti yra veiksmas, o veiksmas nesuderinamas su V.Papievio estetika. Veiksmažodžiai jo kūryboje reikalingi ne būties kismui, o laiko tėkmei įvardyti. Apysakų personažai dūlėja ir trupa, jie susitaiko ir nesipriešina, ima, ką duoda, jie neturi nei valios, nei galios. Gamta jiems šventa ir neliečiama, jie nori

Ką siūlo V.Papievis? Kiemo prozą: abejingumą, atsiskyrimą, pasyvumą, susitaikymą, nuolaidžiavimą, beviltiškumą, aklumą ir kurtumą. ją globoti, konservuoti ir saugoti – nuo, suprask, susidėvėjusio, bėgančio ir savęs bijančio pasaulio. Jie nesikeičia, nes yra pasibaigę. Didžiausi dalykai vyksta, kai nieko nevyksta. O taip. Kalba yra bjauri ir graži, nes ja galima pasakyti bet ką. Pavyzdžiui: mažiausi dalykai vyksta tuomet, kai kas nors nutinka. Ir kuo didesnis įvykis, tuo labiau nieko nevyksta. Kalba yra... Lietuvių literatūros tyrinėtoja Violeta Kelertienė, pristatydama šį kūrinį knygų mugės metu, sakė: „Holivudo filmų sugadinti Vakarų skaitytojai nori staigių nuotykių, o čia gauna lyrišką, subjektyvų, lėtą pasakojimą, kuriame, rodos, nieko nevyksta. Iš tikrųjų vyksta, tik reikia pa-

gauti tas subtilias natas. Lietuvoje galbūt tokie skaitytojai lengviau pasiekiami.“ Gerai tėškė. Tas supuvęs ir godus Holivudas veda iš kelio Vakarų skaitytojus: primoko visokių niekų, šaudo, gaudo ir spjaudosi. Blogas pavyzdys. Visai kaip prieš keturiasdešimt metų, tada Holivudo irgi nemėgo – kaip ir visko, kas vakarietiška ir kas žeidžia tikrąsias žmogaus vertybes. O štai mes, pagonys, suprantame dalykų esmę – lyriškumą, subjektyvumą, ramybę, amžinybę. Jei nieko nevyksta – valio. Jei nieko nedarome – puiku. O jei nieko nenorime – apskritai tobula. Be abejo, norint pagauti subtilias natas, reikia ilgai mokytis ir kentėti, gyventi nepritekliuje, valgyti pigų maistą, niekur nekeliauti (kad išorinės jėgos nesuterštų dvasios tyrumo) ir, be abejo, tyliai nekęsti kitų. Nes jie nieko nesupranta. Sielos skurdžiai. Paviršutiniškų malonumų ištroškę zombiai. Tfu juos – nesupranta bangos grožio, negirdi medžių šlamesio, nepažįstami jiems gilūs ir nevienadieniai jausmai. Užtat lietuviams pažįstami, jie mat subtilūs, ypač kai reikia sėdėti ant krosnies ir galvoti apie gyvenimą – koks

sta jis buvo ir būti galėjo. Gyvenimą, kuriame didžiausi dalykai vyksta, kai nieko nevyksta. Tik apsidairykite – pilni patvoriai žmonių, kurių gyvenimuose vien dideli dalykai ir tevyksta. Gerai. V.Papievis iš principo nėra prastas rašytojas – ir taip, mes puikiai suprantame, apie kokius didžiuosius dalykus ir apie kokį nevykimą jis kalba. O V.Kelertienė iš principo nėra naivi filologė – nes taip, mes suprantame, kad knygos pristatymas yra savitas ir įpareigojantis žanras ir be patoso čia niekaip. Užtat nepagrįsta priešprieša tarp paviršiaus ir gelmės, greičio ir lėtumo, įvykio ir jausmo yra iš principo prasta ir naivi. Šis skirtumas atsiranda ribotai suvokiant ir viena, ir kita. Ką siūlo V.Papievis? Kiemo prozą: abejingumą, atsiskyrimą, pasyvumą, susitaikymą, nuolaidžiavimą, beviltiškumą, aklumą ir kurtumą. Šis užtaisas skirtas pasiekti pagrindinį tikslą – išlipti iš kasdien mus supančio purvo, kuriame maknoja žmonės, praradę ryšį su „pasaulio gelme“, „susvetimėję su savimi“ ir ne kažin ką nutuokiantys apie „aukštąsias gyvenimo akimirkas“. Rašytojas vieną negyvenimo formą bando pakeisti kita negyvenimo forma – jis pasitraukia į dykumą, kurioje, kaip žinoma, smėlis niekada nesibaigia, o gyvenimas niekada neprasideda. Galima žaisti ir skaičiuoti grūdelius gerokai ilgiau nei iki pat mirties. Galima aprašyti visus atsiminimus, visus susitikimus, visas ištartas frazes, visus staliukus, prie kurių sėdėta, visas plyteles, ant kurių užminta, visus butelius, iš kurių gerta, visus jausmus, jausmų jausmus ir tų jausmų jausmų jausmus – tokia jau ta begalybė: gali sustoti bet kur arba niekur ir vis tiek būsi ten pat. Kad ir kaip būtų: kiekvienam anarchistui – savi žiebtuvėliai.

GINTARO LAŠAI

Nuo Mėmelio iki Klaipėdos Tomas KAVALIAUSKAS

Prieš rašant apie miesto tapatybę reikėtų paklausti: o per kokią perspektyvą norime tapatybę suprasti? Taip pat svarbu klausti, ar toji perspektyva nepateikia tapatybės skirtingai, nei tai padarytų kita perspektyva? Juk Klaipėdos atveju būtina suprasti, kaip šis miestas suaugęs su jūra ir kaip jūrinė tematika daro įtaką miesto suvokimui. Bet egzistuoja ir kitokia miesto perspektyva – Mažosios Lietuvos ir germaniškojo paveldo. Viskas tampa dar kebliau, kuomet suprantame, kad ne visi faktai tarpusavyje dera – kai kas prieštarauja vienas kitam. Juk su miestu yra panašiai kaip su žmogumi – jei žmogus yra itin sudėtinga asmenybė, kartais elgiasi kitaip nei kalba, aprangos kodas kitoks, nei jo deklaruojamos vertybės, politinės pažiūros prieštarauja religiniams įsitikinimams, tuomet, be abejo, iškyla tokio žmogaus tapatybės sudėtingumas. Į vienus rėmus neįsprausi. Prisimenant Zygmunto Baumano žodžius jo knygoje „Identity“ („Tapatybė“), žmogaus tapatybė nėra kaip dėlionė, mat parduotuvėje įsigiję dėlionę, ant jos viršelio matome iš anksto pateiktą paveikslėlį, o dėžutėje randame iškarpytas formas, kurias tereikia atitaikyti, teisingai sudėti. Žmogaus gyvenime nėra iš anksto iškarpytų dėlionės detalių, o jei jis ar ji jas ir parengė pagal savo planą, netikėti gyvenimo vingiai visuomet tą dėlionę ištaršys ar bent jau kitaip perdėlios. Maža to, žmogus pats save gali interpretuoti kitaip, nei kad jis yra interpretuojamas aplinkinių. Savo asmeninės savasties savivoka gali ne tik nesutapti su asmens draugų ar artimųjų supratimu, bet netgi pats žmogus bėgant metams gali skirtingai save reinterpretuoti. Didžiųjų menininkų, pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio, biografijos skirtingų kūrėjų taip pat traktuojamos

skirtingai. Antai vienas kino režisierius, Čiurlionį vaidinant V.Masalskiui, mato prasmę pabrėžti vienus biografijos faktus, o kitas, vaidinant proanūkiui R.Zubovui filme „Laiškai Sofijai“, – kitus. Vienam galbūt daug svarbiau Čiurlionio ir jo Sofijos meilės istorija, Čiurlionio pasakos pasaulis, o kitam svarbiau genijaus vienatvė, negailestingas likimas, pasišventimas tapybai ir muzikai. Štai tokio teorinio svarstymo, kaip nustatyti tapatybę, kontekste iškyla dilema, kaip vertinti Klaipėdos miesto ir jos regiono tapatybę. Juk miesto biografija – kaip ir žmogaus, juolab kad miestas – tai visų pirma jo paties žmonės, kurie dalijasi savo miesto pajauta, susijusia su jūrine kultūra ir Mažosios Lietuvos paveldu. *** Patys klaipėdiškiai suskumba konstatuoti, kad jie kažkokie laisvesni, mat jie gyvena prie jūros. Jūros dvelksmas, vandens erdvės suteikia gyventojams laisvės pojūtį. Kirų klyksmas šiems praskriejant virš paplūdimių, laivų naktiniai švyturiai ir galų gale pats uosto the Švyturys, yra tapę neatsiejamais santykio su jūra simboliais. Klaipėdoje kaip uostamiestyje ypatinga tai, kad priėjimas prie laivų prasideda pačiame senamiestyje. Keltas į Smiltynę keleivius kviečia pačioje miesto centrinėje dalyje. Jachtos ir raketos į Nidą ar jūrą gali išplaukti nuo pagrindinės miesto upės Dangės. Per tai atsiveria laivininkystės kultūra. 2017 m. Jūros šventės dalyvius pakerėjo iš viso pasaulio suplaukę burlaiviai, atkurti pagal XVIII ar XIX a. originalus. Vienas iš tokių – 44 metrų aukščio laivas „Cisne Branco“, atplaukęs iš Brazilijos, užbūrė savo burėmis ir laivo interjero estetika bei detalėmis. Niekuo nenusileido iš Omano atplaukęs burlaivis, lankytojus pasitikęs su persiškos ornamentikos kilimėliais ir juos patiesusiais ibadis šakos musulmonais jūreiviais bei jūreivėmis. Globalus jūreivystės pasaulis Klaipėdoje atsiskleidė per kosmopolitinę ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ burlaivių įvairovę, o kur dar laivai iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų kaimyninių jūrinių šalių. Bet jūra sykiu yra ir politinė, daugiau nei vien tik gamtos estetinis ar ekonominis laivybos objektas. Sovietmečiu Baltijos jūra reiškė erdvę į Vakarus, į paslaptingąjį ten su demokratija, laisve. Baltijos jūra atvėrė horizontą į tabu buvusią Skandinaviją. Ne vienas svajojo pabėgti į ten, kad ir valtele... Nors šiandien emigracijos skaičiai liudija, kad toji samprata nedaug pasikeitė, vis dėlto sovietmečiu, arba tais „gūdžiais tarybiniais laikais“, kuomet į „užsienį“ nebuvo galima keliauti, taip pat nebuvo galima žiūrėti tų šalių televizijos, būtent ilgesingas žvilgsnis į saulėlydį ten, Vakaruose, politizavo jūrą. Ji buvo vandens erdvė, kurios įveikti nevalia. Jūrą saugojo Tarybų Sąjungos laivynas. Saugojo nuo supuvusių Vakarų įtakos, – taip mokė mus anuomet. Šiam tikslui ir paplūdimio smėlis nakčiai buvo sugrėbstomas, kad bėglių pėdsakus pasieniečiai rastų. Paplūdimys buvo Tarybų Sąjungos pasienio zona, kuri ribojosi, anuomete samprata, su kapitalistinių šalių ideologija. Šiandien, Lietuvai esant ES ir NATO nare, dėl Rusijos veiksmų Baltijos jūroje bei Kaliningrado srityje ir vėl juntama „pasienio“ ar politinio „paribio“ teritorija. Ir vis dėlto Rusijos karinės pratybos Baltijoje nesunaikina politinės laisvės jausmo Klaipėdoje. Vos tik senojoje prieplaukoje išvysti kruizinius laivus, iš kurių išsilaipina skandinaviškai ir vokiškai kalbantys turistai, išsyk pajunti esąs bendros Europos dalimi. Turistų srautai iš Skandinavijos kraštų atskleidžia Klaipėdą ne tik kaip jūrinį miestą, bet ir kaip Baltijos jūros regiono neatsiejamą dalį. O juk tai prieš 25 metus nebuvo savaime suprantama. Prieš dešimtį metų Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, klaipėdiečio Leonido Donskio dėka kaip jo meilės Baltijos jūrai bei jos miestams išraiška atsirado ne tik jo knyga „99 Baltijos istorijos“, bet ir kursas magistrantams apie turintį savo tapatybę Baltijos jūros regioną. Bet šiam regionui, patinka tai ar ne, geografiniu bei geopolitiniu požiūriu taip pat priklauso Rusija dėl Kaliningrado srities ir dėl Sankt Peterburgo. Toji įtampa, kuri tvyro virš Baltijos jūros dėl NATO ir Rusijos Federacijos oro pajėgų manevrų, nuolat primena, kokia trapi toji Baltijos jūros tapatybė, o sykiu ir pačios Klaipėdos – kaip vieno iš jos uostų 48

ir kaip vienos iš tų 99-ių Baltijos istorijų. O istorija nuolat kinta... Kai kinta miesto istorija, kinta ir jo tapatybė. Lietuviškas žodis Klaipėda neturi tokio germaniškos Prūsijos svorio kaip žodis Memel, kuriam klaipėdiečiai anaiptol nerodo jokios alergijos. Tad konstruojant Klaipėdos tapatybę per jos gyventojų santykį su Baltijos jūra ir ją supančia gamta tenka rinktis, kur dėti akcentą – ar ties jūros politizacija, ar romantizacija, ar ekonomine komercializacija? Greta to pakanka prisiminti atplukdytą strategiškai svarbų suskystintųjų gamtinių dujų laivą-saugyklą „Independence“. 2014 m. spalio 27 d. laivas-saugykla, lydimas karinių laivų, prisišvartavo prie Kiaulės Nugaros

saloje įrengtų krantinių. Toks ekonominis veiksmas buvo politiškai nušviestas kaip energetinis saugumas. Portalas 15 min. 2014 m. spalio 27 d. skaitytojus pasitiko antrašte: „Dalia Grybauskaitė: viena valstybė labai norėjo sustabdyti SGD terminalo statybas“. Pačiame tekste ši Prezidentės mintis pateikiama taip: „Dėkodama norvegų kompanijai „Hoegh LNG“, kuri statė SGD terminalą Lietuvai, sakė: „Dėkoju jums už drąsą. Viena kaimynė labai norėjo sustabdyti projektą.“ Latvijos premjerė Laimdota Straujuma taip pat išreiškė entuziazmą: „Šiandien Latvija sveikina jus pasitikus SGD laivą-saugyklą. Laivo pavadinimas yra jo reikšmės Lietuvai ir kaimynėms simbolis. Terminalas leidžia diversifikuoti dujų tiekimo šaltinius.

GINTARO LAŠAI

[…] Ačiū už „Independence“, Lietuva.“ Ir vis vien mes bijome naujo šildymo sezono. Kur toji ekonominė pergalė, taip ir nesuprasi, bet šis įvykis aktualus Klaipėdai kaip uostamiesčiui. Tą spalio 27-ąją klaipėdiečiai stebėjo atplaukiantį laivą-saugyklą tiek uoste, tiek prigludę prie biurų langų. Santykis su jūra akivaizdžiai buvo ekonominis-politinis. Juk kas gi toji „kaimynė“, kuri norėjo sustabdyti šį projektą, jei ne Rusija? Akivaizdu, kad suskystintųjų dujų laivas-saugykla turi įtakos, kaip suprasime Klaipėdos tapatybę, ypač kai šiame mieste tiek daug rusakalbių bendrapiliečių. Ekonominiai ir politiniai (kartais akivaizdžiai geopolitiniai) tapatybės

atspalviai miestą verčia suprasti kitaip, nei jį išvysta šimtai tūkstančių Jūros šventės dalyvių. Ši šventė jūrą pateikia romantinėmis ir šventinėmis spalvomis: orkestrai, popmuzikos renginiai, regatų ir burinių laivų fiesta, eitynės. Kultūrinių renginių gausa šia proga liudija net jūros kultą. Kita vertus, kuomet ši šventė redukuojama iki ekonominio skaičiavimo, kiek išgerta „Švyturio“ alaus ir koks tai pelnas miestui, tuomet vėlgi iškyla įtampa tarp romantiškosios-kultūrinės ir ekonomiškosios miesto tapatybės sampratos – mat jei Jūros šventė lygu „išgertas alus“ (verta prisiminti klaipėdiečių būgštavimus dėl „valstiečių“ mėginimo uždrausti net lauko kavinėse vartoti al-

Tomo Kavaliausko nuotr.

koholį), tuomet apie kokią „jūrą“ iš tiesų kalbame – alaus ar Baltijos? Klaipėdos atveju kažin ar verta sureikšminti posakį „jūra iki kelių“ dėl tų alaus kiekių Jūros šventės metu. Juk jūra urbanistiškai išsupo uostą, išprovokavo pomėgį stebėti tolstančių laivų naktinius žiburius. Kaip negali neišgirsti klykiančių alkanų kirų, taip negali neišgirsti išplaukiančio laivo sirenos, primenančios gilų atodūsį. Net jei nusisuksi nuo Dangės upės jachtų, nuo laivelių, keliančių į delfinariumą, net jei sugebėsi atsukti nugarą „Meridiano“ laivui su jo restoranu, tai vis vien laivus, inkarus ir undines išvysi dekoracijose. Uostamiesčio leitmotyvas persismelkęs kavinių ir biurų interjeruose. Vienas iš daugelio pavyzdžių – „Tiltų“ baras, kur per visą sieną puikuojasi laivo freska. Laikrodis – inkaro formos. O štai Klaipėdos universiteto rektoriaus kabinete – burlaivis-konstruktorius. Ir ne vienas. Senamiesčio centre po pakeliamu tiltu atsirado Undinėlės skulptūra. Jau pamilta. O štai Pirmosios Melnragės paplūdimys savo dvasia skiriasi nuo Palangos paplūdimio. Melnragės paplūdimyje negali matyti vien tik audringai ošiančios jūros spektaklio, nes atkreipia dėmesį atplaukiantys ir nuplaukiantys laivai; o Palangoje laivai matyti tik tolumoje (išskyrus tą laivelį, prisišvartuojantį prie tilto vaikus paplukdyti). Rimtas laivas Palangoje vos įžiūrimas horizonte, o Klaipėdoje jis prasliuogia pro ant molo sutūpusius žvejus. Taip jungiasi žvejyba ir jūreivystė su pliažo kultūra, o Palangoje paplūdimys daug kam reiškia vien tik „pliažą“. Tiesa, Antrosios Melnragės paplūdimyje, kaip ir Palangoje, vyrauja taip pat vien tik „pliažo“ jausmas. O štai pažvelgus į Klaipėdą kaip į Mažosios Lietuvos regiono miestą, jos tapatybė vėl kitaip nušvinta ar pritemsta. Mažosios Lietuvos rakursas, taip stipriai išryškintas paminklu, skirtu Tilžės akto 85-osioms metinėms, su Ievos Simonaitytės žodžiais apie vieną lietuvių tautą, domina ne visus intelektualus, net ir itin garsius klaipėdiečius. Pavyzdžiui, L.Donskis, įpynęs Klaipėdą į 99-ias Baltijos istorijas, nesiėmė aukštinti Mažosios Lietuvos lietuvininkų vaidmens, kuriant Lietuvos tapatybę, dėl savo politinės meilės Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir ten persiklojančioms lietuvių ir lenkų tapatybėms. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Tokiame kontekste lengviau suprasti, kodėl jis, akcentuodamas Klaipėdos džiazą ir tokius kultūros žmones kaip Rastauskas, taip pat akcentavo Klaipėdos tapatybės turinio tuštumą. Savo straipsnyje „Klaipėda XXI a. pradžioje: tapatybės paieškos“ L.Donskis rašė: „Klaipėda yra miestas-klausimas. Šiame mieste nėra ženklų, kurie nurodytų tapatybės turinį, – savąją tapatybę Klaipėdoje reikia atrasti, sukurti ir intensyviai išgyventi“ (cituota iš http://www.delfi.lt/archive/ klaipeda-xxi-a-pradzioje-tapatybespaieskos.d?id=5682888). Pritariant, kad savąją tapatybę galima atrasti ir sukurti bei intensyviai išgyventi, vis dėlto kyla klausimas: o kokios tos tapatybės atrandamos, sukuriamos ir išgyvenamos? Kodėl manoma, kad šiame mieste nėra ženklų, kurie nurodytų tapatybės turinį? Ar Klaipėdos Didžiojoje Vandens gatvėje esantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus nėra tas ženklas, kuris kaip tik nurodo tapatybės turinį? Herkaus Manto gatvė, Ievos Simonaitytės biblioteka, Atgimimo, Lietuvininkų aikščių ir autobusų stotelių pavadinimai rėžia ir ausį, ir akį būtent kaip lietuviško turinio simboliai, nurodantys, kaip aukštai ir garbingai Klaipėda iškelia Mažosios Lietuvos indėlį į visos Lietuvos tapatybę. Be lenkiško paveldo! Šie simboliai (o ne šiaip ženklai) turi žavėti kultūriškai ir ideologiškai, antraip apie juos nebus rašoma ir Klaipėda liks be tapatybės turinio. Tad joks ne atsitiktinumas, kad L.Donskis, kaip ir kitas garsus klaipėdietis Tomas Venclova, savo idėjines jėgas nukreipė į Česlovą Milošą kaip paskutinį LDK pilietį, tyrinėjo Vilnių kaip prarastą poloniškojo ir žydiškojo kultūrinio paveldo miestą, ragino susivokti dėl bendros praeities su Lenkija, o savo intelektualo širdį ir sielą įdėjo į poloniškojo kultūrinio paveldo Lietuvos regionus – Kėdainių ir Vilniaus kraštus. Ar tik ne todėl, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkų dvasia kur kas labiau siejasi su 1918-ųjų vasario 16-ąja ir Jono Basanavičiaus antilenkiška nuostata kuriant tautinę, nacionalinę Lietuvos valstybę, nei kad turėtų ryšį sulenkėję Kėdainių ir Vilniaus XX a. pradžios kraštai? Šiandien Klaipėdos lietuvininkų turinio simboliai (ne tik ženklai) alsuoja taip, tarsi jie būtų užgimę dar vakar. I.Simonaitytės biblioteka išsyk primena 50

romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuriame klausiama dėl lietuvybės likimo, o ir pats romanas, anot pačios autorės, – apie lietuvininko likimą. Jau minėtas autobusų stotelės pavadinimas „Lietuvininkų“ kasdien primena keleiviams apie buvusį tautinį sąmoningumą; o štai paminklas prie tilto su užrašu „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ primena, iš kokio molio konstruota Lietuvos tapatybė. Žinoma, šiandien toks užrašas – „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ – nebeatitinka globalios ir multikultūrinės Europos standartų. O ir pačioje Lietuvoje įvairiatautiškumas visuomet egzistavo. Šiandien etninė įvairovė yra dar labiau išaugusi. Sovietmečiu Klaipėda tapo stipriai rusakalbė. Tad XXI a. šis užrašas apie vieną tautą ir vieną žemę jau skamba kaip nacionalistinis aidas iš XX a. Šiandien grynasis nacionalizmas jau ne tik dvelkia provincialumu, atgyvena, bet neretai pasireiškia nepraustaburniška homofobija, neapykanta Kitam jo nepažinus. Šiandien šis užrašas jau prašyte prašosi update. Labiau tiktų: „Esame viena tauta iš įvairių etninių mažumų, viena daugiakalbė žemė su lietuvių valstybine kalba priešakyje, viena Lietuva daugiakultūrinėje Europos Sąjungoje.“ Ar tik ne tokio užrašo update L.Donskis ilgėjosi? Kaip kosmopolitui, pačiam esant mažiausiai dviejų etninių tapatybių žmogui, o kur dar kultūrinė meilė Olandijai, Mažosios Lietuvos lietuvininkų dvasia jam taip ir liko svetima, net išprovokavusi manyti, kad Klaipėdoje stinga tapatybės. Bet būtent jis parašė ir kitas įkvepiančias, taiklias mintis apie gimtąjį miestą, aišku, apeidamas šių dienų Lietuvos politiniam žemėlapiui lemtingą Mažosios Lietuvos vaidmenį: „Be Lembergo nesuprasi Lvovo. Be Breslau nesuprasi Vroclavo. Be Dancigo nesuprasi Gdansko – bent jau taip man sakė lenkų rašytojas Krzysztofas Czyzewskis, kuris Gdanską suprato tik perskaitęs Günterio Grasso romaną „Skardinis būgnelis“ ir visą jo Dancigo trilogiją. O be Mėmelio nesuprasi Klaipėdos. Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas. Be Vilniaus Lietuva nebūtų Vidurio Europoje. O be Klaipėdos Lietuva nebūtų Baltijos valstybė. Be Vilniaus ir Klaipėdos Lietuva glūdėtų giliai Rytų Europoje.

Ateities Lietuva bus tiek Šiaurės vakarų Europos valstybė, kiek joje bus Klaipėdos, kiek joje skleisis Klaipėda. Jei ateinančios kartos norės susivokti didelėje nedidelės šalies istorijoje, joms teks pamėginti įminti Baltijos regiono paslaptį – atpainioti šį tapatybių mazgą, kuriame persipina Šiaurės, Vakarų, Rytų ir Vidurio Europos trajektorijos. Nes per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas“ (cituota iš http:// www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-0801-leonidas-donskis-per-klaipeda-veriasipasaulis/86126). O kai per Klaipėdą veriasi pasaulis, kai per ją reikia įminti Baltijos regiono paslaptį, neišvengiamai reikės atsakyti į klausimą, kaip taip nutiko, kad germaniškas paveldas ir saitai su Vokietija yra draugiški? Ar tik ne todėl, kad vokiškoji miesto istorinė dalis yra kultūriškai ir politiškai artima? Kuo kitu paaiškinsi vokiškų žodžių ir kalbos judėjimą miesto centre? Žodis „Mėmelis“, kaip ir žodžių dariniai „Mėmelio kavinė“, „Mėmelio taksi“, klaipėdiečiams nesukelia tokios alerginės reakcijos, kaip sukeltų Vilniaus lietuviams analogiški deriniai su žodžiu „Wilno“: „Wilno kavinė“, „Wilno taksi“. Ar nebus taip, kad klaipėdiečiai, integravę germaniškąjį paveldą į savojo miesto tapatybę, ir yra kosmopolitiški de facto, lietuviškai germaniški. Apsuptoje fachverkinių namų paveldo Bažnyčių gatvėje kasdien girdi gidę vokiškai aiškinant miesto istoriją. Vokiečiai iš kruizinių laivų ir turistinių autobusų sveikina senamiestį: Guten Morgen! Suprasti pažodžiui: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro meno rezidentai, įsikūrę fachverkiniame name Bažnyčių gatvėje, kiekvieną rytą pro langus klausosi vokiečių kalbos, nes ten dalijamasi Mėmelio istorija. Tikrai taip – kaip be Lembergo nesuprasi Lvovo, kaip be Breslau nesuprasi Vroclavo, kaip be Dancigo nesuprasi Gdansko, taip ir be Mėmelio nesuprasi Klaipėdos, kaip ir be Tilžės akto nesuprasi šiandieninės Lietuvos. kulturpolis.lt

GINTARO LAŠAI

Ramūnas ČIČELIS

---

Myliu

---

Tave

Ratu Sklinda žinia Apie Tavo Gerumą

Mėlynumas Tavo akyse Man spindi Gerumu.

Viešpatie

Pinigas Delne spaudžiu Monetą Angelas aikštėje Einu pas Tave Prašyti Išmaldos Tavo darbas Visiems

---

Be darbo Galiu gyventi Be tavęs – Ne

Jis rūpinasi Savimi

---

Balsas Balsai Trūkčioja tavo gerklėje Gargaliavimas Keturi žvėrys Tavyje

Banga Iki tavęs Nurieda Nežinau ar girdi Mane Aš Tave Tyla ausyje

Auksinis Liūtas Siauros akys Meilus balsas

Žemė Mano tavo Laukas ir Tu jame Ranka liečia skruostą Medinis delnas Sena Gera

Aš – Tavimi

Dieviška ausis

Ne mano Mano Niekšiškumą Kai apleidau Tave. --Įtempta Styga Traukia į save Pas Tave Mokausi Iš tavęs Ir saves Iš Jo. Vaikystėje Mes Gulime Ant smėlio Užvertę kojas Į Dangų

--Gėlių kvapas Tavyje Šventovės Stikle Spalvos Vaivorykštė Skleidžia šviesą Ir matau aušrą. Po to Tik save Agonijoje Bėga putos Jūra Šoku žemyn Pas Tave Skęstu Tu žiūri Iš viršaus Į mano Silpnumą Bejėgystę Į savo vardą Į mano Vardą Ramumas.

Ričardo Šileikos nuotr. 51

GINTARO LAŠAI

Vaiduoklio plun Diana ARTEMIS

Miestas vėlyvą rudenį ištuštėja. Jame ima blaškytis nerimstantis vėjas. Jis palaikys draugiją kiekvienam priklydėliui klaidžiojant vienišomis gatvėmis, tik patvirtinančiomis šąlančio Miesto negalią. Vėliau Miestas liks tysoti palei drumzlinas marias, kantriai vildamasis sulaukti pavasarinio saulės prabudimo tvokstelėjimo

džiaugsmingais šiltais šviesos šūksniais. Šiuo nesvetingai žvarbiu metų laiku Miesto Baras – vienintelė priebėga nuo tirštos vakaro juodumos. Be minėtų priklydėlių, čia buriasi krizenantys jaunuoliai. Pastarieji ilgai neužsibūna, nes turi judresnių užsiėmimų. Baro laikrodžiui mušant devintą, jaunuoliai pašoka iš savo vietų ir dumia į kitus plotus, pakeliui barstydami pirštines, krepšius, šalikus, mobiliuosius telefonus... Šis kraustymasis užtrunka maždaug pusvalandį, triukšmingai grįžtant

Artūro Valionio nuotr. 52

paimti tai, ką užmiršo, tai ką buvo pametę. Po to Bare stoja tyla, tokia kontrastinga buvusiam šurmuliui – gerai įsiklausius girdėti trūkčiojantis vienišių kvėpavimas. Iki šiol jie, tykiai sėdėję pakampėse, ima atgyti. Žiūrėk, žmogėnas prie gretimo staliuko žilstelėjusia lipnia kasele ėmė muistytis, iškėlė suvytusį pirštą, bet kartu išsigando savo drąsos, apsidairęs tyliai sušnibždėjo: – Tekstas turi virsti kūnu, kai ausys jo negirdi. Almantas atsigręžė į žmogėno pusę. Kaip anksčiau jo nepastebėjo? Kiekvieną vakarą žmogysta sėdi čia, suaugęs su pamėgta Baro vieta. Matyt, Almantas priprato prie tos nebylios būtybės, kaip priprantama prie statiško reiškinio ar baldo, kuris be išorės poveikio niekada nepajudės iš vietos. Tamsūs mėnesiai privilioja vienatvę. Vakarop Almantas atkeliauja į Barą išlenkti porą alaus bokalų ir kiek daugiau šventadieniais ar aplinkybėms susiklosčius sutikti seną draugą, o gal šiaip giminingai sielai išversti gyvenimą kaip odos išnarą, nieko daugiau nesitikint, tik siaurų nuo alaus padūmavusių akių mirksėjimo ar pritariamai vypsančios minkštos šypsenos. O ko žmogui daugiau reikia? Tik dozės dėmesio ir apsivalymo išpažinties. Tačiau užtenka žengti per Baro slenkstį į lauką, akimirksniu užsimiršta buvusio pašnekovo veidas ir vardas. O gal visą vakarą jo net nepažinojai? Žmogėno rankos mažumą dreba, nervingai maigo servetėlę. Po minutėlės vėl įsidrąsina, prislenka kiek arčiau Almanto, regis, bus pasirinkęs jį savo nerimo taikiniu. Nuo žmogystos trenkia aitrus troškintų svogūnų ir suplėkusių drėgnų drabužių tvaikas. Almantas atšlijo. – Gestų poezija – panaši į šokį, kur kiekvienas judesys turi prasmę. Ką tu žinai apie tai? Girdintysis niekada jos negalės sukurti, – žmogėnas įsikibo į Almantą. – Aš nieko nežinau, – muistosi šis. – Tai va, niekas nežino, – triumfuodamas garsiai išpoškino žmogėnas. Almantui nepatiko gergždžiantis balsas ir familiarus žmogėno artumas, verčiau niekada nebūtų prabilęs. Jis susinervino, nukabino nuo kabyklos lietpaltį ir išėjo į

nksna lauką. Vakaras nebuvo malonus. Įkyriai purškė lietus, o dangus skystėjo, taškėsi į visas puses, atrodė, jis pamažėle užlies laukus, parudusias pievas, žemės dykumas, vanduo kiaurai persisunks ir šlapia, tiži gelmė ilgainiui taps mūsų namais. Almantas neskubėdamas slinko gatve. Lietus jam netrukdė, tik buvo velniškai šlapias. Jis beveik galėjo prisiekti, šį vakarą pajutęs augant buožgalvio uodegą, drėgną, gleivėtą. Nekalbėsime, kiek prie to pojūčio bus prisidėję keli alaus bokalai. Vis dėlto vėliau Bare pasakodamas tą istoriją Almantas šiek tiek padailino: jis tik pabandęs pliaukštelti pilką vandens paviršių, o šiltas srovės sruvenimas suteliuškavo palei uodegą. Ups... Tolimesnės istorijos eigą praleido, nes tai tik benamis šuo apmyžčiojo jo kojas. Ne iš piktos valios, kaip iš pradžių impulsyviai sureagavo Almantas. Jis ėmė kaltinti viską, kas pasitaikė aplinkui. O kadangi aplink nebuvo nė gyvos dvasios, neskaitant vargšelio benamio šuns, tai Almantui neliko nieko kito, kaip susitaikyti su bjauriu likimo pokštu. Šuo padarė savo reikalą, iš draugiškumo savindamasis ir tokiu būdu inauguruodamas naują gaujos narį į garbingą žemesniųjų rangą. Jis stengėsi surasti sau draugą, tačiau romantiškas Almanto mentalitetas jautėsi įžeistas ir visai subiuro. Velniava. Ieškodamas paguodos jis pakėlė veidą į dangų, ten plaukė debesys it seno šerno pasturgalis. – Kokio sumauto šerno? – dar vakar paklausė redaktorius, žvelgdamas į Almantą pro akinių viršų. – Hmm, – numykė šis. Neaiškins redaktoriui, kad visą naktį tai kartojo jo mūza ir Almantas privalėjo užrašyti, kad ji liautųsi. Jei priešinsiesi, nebus geriau. Almantas pasijuto išduotas. Vargšė sensta, kaip ir jis. Būtent, ne kitaip. Almantas po pažastimi susibruko apglamžytus rankraščio lapus ir skubiai išsmuko iš redaktoriaus kabineto. Pastarasis nežiūrėjo jam pavymui, kaip anais ankstesniais kartais, tik pasitaisė akinius ir vėl įsikniaubė į popierius. – Sensta redaktorius drauge su mūza, – nejučia sugretino Almantas, galvodamas, kaip išlaviruoti tarp abiejų.

GINTARO LAŠAI

Po geros valandėlės Almantas atsitokėjo Miesto geležinkelio stotyje. Tokiais atvejais įsijungia vidinis autopilotas ir ieškantį nusiraminimo atveda į šią vietą – sena miela paguodos stotelė. Jis atsisėdo ant bėgių, ėmė skaičiuoti traukinius. Nepadėjo. Vėliau – vagonus. Daugybė jų lėkė pro šalį, dunksėdami vienas į kitą, tuščiai šokčiodami ar nuo sunkios naštos linguodami į šalis. Vaizdas liejosi. Vagonams lekiant, Almantas sėdėjo įstrigęs laike, kaip grindinio akmuo, pavydėdamas jiems paprasto judesio ir kelionės vėjo. Vakaras dar labiau patamsėjo, dulksna nesiliovė. Vandens lašai kaupėsi už apykaklės, šaltais pliūpsniais tekėjo nuogu kaklu. Almantas jų nejuto lyg stingus akmuo, o krūtinėje virė savarankiški ir jam nebepriklausantys jausmai, sumišę su pora alaus bokalų. Visi, kurie tą vakarą sugrįžo namo, tvarkingai išsiskirstė, atvykėliai pakriko, o išvažiuojantieji spruko iš rudens nukankinto Miesto. Traukiniai vyko ten, kur jiems priderėjo vykti pagal grafiką, kiti dar bastėsi kelyje. Tai buvo metas tarp Šilutės ir Vilniaus traukinių tvarkaraščio. Ypatingai tylus. Net dulksna jo nepajėgė sudrumsti, tik paskleidė sunkų metalo ir pabėgių kvapą. Almantas krūptelėjo. Į jį žiūrėjo smailiasnukis žvilgsnis. Prietemoje Almantas ne iš karto suprato, kas tas padaras, tyrinėjantis naują objektą, išdygusį ant jo tako. Gyvūną iš už nugaros apšvietė senas stoties žibintas. Blausioje jo šviesoje sumirkęs nuo lietaus gyvulėlis atrodė it juodas pagalys su ilgu uodegos stimburiu, nuo kurio karojo sunkios šlapio kailio atplaišos. Minutėlę abu žvelgė vienas į kitą. Lapė ir Almantas. Tai buvo juodoji stoties rajono lapė, visa perkarusi, nuskurusi, apeinanti kasdieninę savo teritoriją, tarp Šilutės ir Vilniaus traukinių tvarkaraščio, kai stoties gyvenimas trumpam apmiršta ir stoja apgaulingos ramybės minutė. Abu nejudėjo. Pagaliau įvertinusi Almantą kaip sau nepavojingą, lapė apsuko didelį lanką palei senąjį garvežį, stryktelėjo nuo perono ir pabėgiais neskubriai nurisnojo į šiaurinę miesto dalį. Ten tarp pavienių daugiaaukščių karaliavo brūzgynai ir laukymės. Juodas miesto gyvis – nė kiek nepanašus į pūstauodeges laukų ryžakailes. Almantas liko sėdėti. Šis vakaras jam parodė juodąją lapę, alkaną, paliegusią, kuri, užuot jaukiai kiūtojusi šiltame savo guolyje, bėgo į darganą, kad dar bent vieną dieną išliktų netinkamame gyventi lapėms Mieste. Almantui nepalengvėjo. Jis atsiduso, sumetė rankraščių lapus į šiukšlių dėžę ir pakilo. ►

I.Simonaitytė. 1929. Nežinomo fotografo / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Literatūrinės premijos konkursas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos steigėjai – UAB „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka skelbia konkursą pelnyti 2017 m. I.Simonaitytės literatūrinę premiją. Iki 2017 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per pastaruosius dvejus kalendorinius metus. I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Ši premija teikiama nuo 1987 m. Premijos dydis – 2 000 Eur. I.Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant lietuvių literatūros klasikės, Klaipėdos krašto rašytojos I.Simonaitytės (1897–1978) gimtadieniui – sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyksta Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Kitų metų pradžioje bus įteikta jau 32oji literatūrinė I.Simonaitytės premija.

▪

GINTARO LAŠAI

◄ Už nugaros girdėjo ūkiantį Vilniaus traukinį. Almantas neatsigręžęs patraukė į Miestą. Jis išėjo ieškoti benamio šuns, ieškančio draugo. Diena buvo ilga. Ji galėjo pasibaigti įprastai, kaip visos kitos dienos, bet tik ne Almantui. Lietus ašarodamas atnešė rūką, kuris stojo toks tirštas ir sunkus, galėtum be baimės atgulti į jo patalus amžinam miegui. Rūke Almantas nepamatė lyno, laikiusio seną elektros stulpą, o kadangi nesėkmių kilimas tęsėsi, Almantas užkliudė lyną ir visu ilgiu išsitiesė pelkėje. Vakaro tamsa – tikra draugė paslėpė Almantą, nes jis būtų numiręs iš gėdos dienos šviesoje, lyg vampyruojanti siela. Išsikapanojus iš balos, šlapi drabužiai karojo lapės uodegos draiskanomis ir nešildė. Krėtė drebulys. Benamis šuo tikriausiai bus susiradęs sau kokią priebėgą nuo lietaus, nes be Almanto ir juodosios stoties lapės, jokia gyvastis nesibraižė tokiu bjauriu oru. Viena – iš kūno alkanumo, kitas – dėl nerimstančios sielos bado.

Almantas ilgai grabaliojo lietpalčio kišenėse buto raktų. Skaudėjo į asfaltą nubrozdintas rankas. Rakindamas duris pastebėjo kumštyje laikąs baltą, na, gal kadaise buvusią baltą, o dabar murzotą ir šlapią plunksną. Tikriausiai bus išgriebęs baloje. Jis padėjo plunksną ant stalo ir griuvo į lovą, kur kietas miegas, konkuruodamas su jaunu sapnu, paeiliui visą naktį jį marino ir gaivino. Savaime suprantama, po tokios košmariškos nakties rytą Almantas pakirdo nė kiek nepailsėjęs ir dar labiau neramesnis. Iš po durų apačios kyšojo laiškas. Nuo redaktoriaus. Almantas nesivargino, jis net neskaitęs žinojo, kas ten parašyta. Paskutiniu metu jo eilės tapo nervingos ir erzinančios jį patį. Galbūt jis teberašė iš įpročio, nes nežinojo, ką daugiau galėtų veikti. Rytais, kai kildama saulė užkliūva už palėpės langelio, spindulys nuo virtuvinės spintelės stiklo atšoka ir marga povo uodega išsiskleidžia ant priešingos sienos. Tinkas apsilaupęs, ir nuo to atspindys tik dar šiltesnis. Maloni kambario šiluma – mažutė paguoda. Almantas akimis permetė savo būstą, jo žvilgsnį patraukė ant stalo gulinti vakarykštė plunksna. Per naktį plunksna išdžiūvo ir dabar buvo akinamai balta, lyg niekada nebūtų gulėjusi purvinoje pelkėje drauge su Almantu. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad plunksną ką tik pametė praskridęs paukštis, tačiau, patyrinėjus iš arčiau, paaiškėjo, kad ji kažkada buvo naudota pagal 54

kitą paskirtį: galiukas įžambiai pasmailintas ir truputį pajuodęs. Almantas pauostė. Kvepėjo rašalu. Pasirausęs spintelėje jis ištraukė seną buteliuką, kurio dugne barškėjo sausas gabalėlis sudžiūvusios tamsios masės – prieš jį gyvenusio nuomininko palikimas. Buteliuko turinį praskiedė šiltu vandeniu, gerai išmaišė, patiesė švarų popieriaus lapą ir atsargiai suvilgė rašalu plunksnos galiuką. – Rašysiu, – sumurmėjo Almantas. Vos palietusi popieriaus lapą, plunksna staiga suvirpėjo ir ištrūko iš Almanto rankos. Ji ėmė skrebenti popierių, šokčioti, raitė raides, žodžius, eilutes ir viską tvarkingai dėliojo į posmus. Plunksna bėgiojo pirmyn, atgal, pašokdama į kairę, tai sugrįždama į pradžią pataisyti raidės užraito, tai grakščiai nuvinguriuodama į pabaigą, palikusi paskui save krūvą daliai surikiuotų stulpelių. Almantas nekvėpuodamas stebėjo šį procesą, kol plunksna nurimusi atgulė viršum lapo. Baigėsi rašalas. Jis atsargiai dviem pirštais suėmė gražiais rašmenimis išmargintą popierių ir, baimingai dirsčiodamas į plunksną, ėmė skaityti. Eilės visiškai negirdėtos, naujos, šiek tiek panašios į Almanto. Kaipgi taip? Kambaryje nieko daugiau, be jo, nebuvo. Almantas daugiau nemąstė, pašoko iš vietos ir išlėkė į parduotuvę pirkti rašalo. Grįždamas senienų turgelyje prigriebė keraminę rašalinę su šone aptrupėjusiu vienaragiu. Tvirta, senovinė, tiks. Pripildė ją rašalo. Visą stalo plotį užklojo naujais švariais lapais, pavilgė plunksną į rašalinę ir per pagarbų atstumą pasitraukė į šalį. Plunksna atsigavo ir ėmė darbščiai skrebenti popieriaus lapus. Almantas džiūgavo. Pagaliau nesėkmių kilimas suteikė jam dovaną. – Ar aš jos nusipelniau? – suabejojo. – Taip, taip, kodėl gi ne? – Almantas ėmė ginčytis su savimi, jusdamas lengvą sąžinės barbenimą. – Baik baladoti, juk plunksna – mano, – ramino ją. Toliau viskas ėjosi tokia seka: plunksna darbavosi, Almantas segė prirašytus lapus į krūvą, o po savaitės rankraštį nunešė redaktoriui. Redaktorius skaitė plunksnos rašinius ir iš pasitenkinimo džiaugsmingai krizeno. – Originalu, ak, išmanyk, rašalu rašyti... Labai originalu. Bėgo dienos, mėnesiai, Almanto knygos užtvindė knygynus. Jis sukosi pristatymuose, davė šimtus interviu, o plunksna kantriai dirbo ant rašomojo stalo mažame kambarėlyje. Likusį laisvą laiką, kad tik

neliktų vienas su savimi, Almantas tūnojo bibliotekoje, naršė elektroninius archyvus, bandydamas užčiuopti bent galiuką informacijos apie kokią nors plunksnos priklausomybę kitam ar rasti eiles, panašumu artimas plunksnos eilėms. Taip, visiškai teisingai, ne Almanto, o plunksnos. Almantas visu kūnu juto svetimus jausmus, neišgyventą skausmą, girdėjo ne savo mintis. Vaiduoklio plunksna rašė svetimas eiles. Almantas išsinuomojo prašmatnų kambarį gretimame name, nes mažajame kambarėlyje apsigyveno vaiduoklio plunksna, kurią iš savanaudiškumo nusprendė pasilaikyti sau. Pirko popierių, rašalą, o rankraščius nešė redaktoriui. Almantas buvo vienas, tačiau neabejotinai buvo vienišas. Jis pats sau nebepriklausė. Jį valdė šlovės skonis. Pokalbiams su sąžine nebeturėjo laiko. Tai tęsėsi maždaug pusmetį. Ilgainiui šlovė pradėjo slėgti, o persisotinęs ja Almantas ėmė karščiuoti. Karščiuojant traukte įtraukia smulkūs dalykai, akis aptemdo susireikšminimo migla. Draugai atsitolino ir pranyko praeityje. Šlovės šventei tapus kasdienybe, imi nepažinti, kurioje vietoje prasideda šventė. Svetimos eilės tapo atgrasios, tarsi Almantas būtų priverstas dėvėti kažkieno išaugtą drabužį. Jis pradėjo vengti žmonių, šalinosi, o šie garbstė, nedavė ramybės, vaikėsi autografų. Dar gausiau Almantas alumi plovė ano vakaro balos purvą ir vijo įkyrias mintis kaip muses nuo pašvinkusios maitos. Bergždžiai. Vieną tokių dvejonių ir kankynių vakarą jis įsikišo į kišenę pailsusią plunksną ir išėjo į Miestą. Tik šį kartą patraukė ne į stotį, o prie upės, dalijančios Miestą į dvi dalis. Ant tilto. Po juo tekėjo tamsūs vandenys. Jie dvelkė dumbliais ir gilia paslaptimi. Ramino. Atrodė, kad vandenys yra pasirengę atgaivinti pavargėlius, nuplauti tamsia srove viską, kas buvo anksčiau, ir viską, kas įvyks vėliau. Viltingi vandenys. Ilgai laikė rankoje plunksną Almantas, labai ilgai, o kai paleido ją, ši baikščiai suvirpėjo virš juodo vandens ir, pagavusi vėją, ėmė suktis sukučiu. Plunksna sukosi ir lėtai leidosi žemyn, mažėjo, kol virto mažyčiu baltu taškeliu tamsiame vandenyje. Upė godžiai įtraukė ją į savo srovę, nešė tolyn, kur visi žemės upeliai susitinka dideliame vandenyne. Apmirusiame stoties gyvenime, tarp Šilutės ir Vilniaus traukinių tvarkaraščio, juodoji lapė trumpam stabtelėjo ant bėgių, apsidairė ir nubėgo, uosdama savo valdas.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Po poros savaičių redaktorius pasigedo Almanto, kuris reguliariai jį lankydavo, nešinas naujais rankraščiais. Redaktorius paskambino visiems pažįstamiems, pažįstamų pažįstamiems, galimiems pažįstamiems, tačiau Almanto niekas nebuvo matęs. Atėjus nuomos mokesčio metui, šeimininkas drauge su redaktoriumi atrakino Almanto mažąjį kambarėlį. Tvarkingai supakuoti pasieniais rikiavosi rankraščiai. Jų buvo daug. – Nieko nėra geriau už perteklių, – sumurmėjo redaktorius. Jis sukrovė paketus į mašiną ir skubiai išvažiavo. Almantas taip ir neatsirado. Praėjo keleri metai, redaktorius dar labiau senstelėjo, visai nupliko, susitraukė į kuprą, jo strėnas susuko radikulitas, bet vis tebespausdino Almanto rankraščius. Vieną gražią ir saulėtą dieną į redaktoriaus kabinetą kažkas nedrąsiai pasibeldė. Tarpduryje stovėjo jaunas vaikinukas. Jis atvyko Šilutės traukiniu po to, kai baigėsi Miesto stoties užmaršties minutė, po to, kai juodoji lapė, apibėgusi savo valdų pakraščius, pradingo brūzgynuose. Vaikinukas gyveno nedideliame Miestelyje ir Miestas jam kėlė pagarbą. Rankose jis laikė baltus lapus, išmargintus ranka rašytais rašmenimis. Rašalu. Vaikinukas buvo dar visai jaunas, liesas, smulkaus sudėjimo, su dideliais akiniais. Jis nedrąsiai ištiesė lapus. Redaktorius vos ne vos išsirangė iš užstalės, nes buvo užsiauginęs nedidelį gerovės pilvuką, neskubėdamas priėjo prie spintos, ištraukė Almanto rankraštį, po to atidžiai pažiūrėjo į vaikinuką, padėjo abu rankraščius ant stalo, sulygino. Raštas skyrėsi, stilius taip pat. – Pasitaiko sutapimų... Hmm... – Sakyk, ar pažinojai tokį Almantą V.? – redaktorius pirštu kilstelėjo akinius nuo nosies. – Taip. Girdėjau, buvo puikus poetas. Kalbėjo, kad po metų jo lavoną išplovė Atmatos vandenys, – atsakė vaikinukas. – Taigi, matyt, taip lemta, – sumurmėjo redaktorius ir padėjo rankraštį ant stalo prie kitų ten gulėjusių rankraščių. Vaikinukas džiūgavo. Priešais redakciją yra nedidelė kepyklėlė. Vaikinukas užsisakė arbatos su pieniška bandele ir nedrąsiai prisėdo prie staliuko, pasirausė kuprinėje, ištraukė medinę dėžutę, pravėrė dangtelį ir smagiai nusišypsojo. Dėžutėje gulėjo balta plunksna su įžambiu pajuodusiu nuo rašalo galiuku.

Poemos, kurios neturėjo pavadinimų Sigita DANIL

Toliau gyvename Slogiame uosto miestelyje Kur visada skamba džiazo muzika, Niekada nebūna liūdniau, Ar linksmiau. Visada. Tik. Taip. Pat. ** Kartais atrodo Kad esu Kalifornijos valkata Turiu merginą Kurios nemyliu

Nieko nenoriu keisti Man ambicijų stoka Lengvas autizmas Neįdomiomis dienomis Išgyvenu pompastišką farsą Sukuosi rutinos mėsmalėje Buitis tampa siurreali Kiekviename žingsnyje Savęs nekenčiu. ** Šiąnakt sapnavau, kad aš vis dar mokykloje Turėsiu laikyti baigiamuosius egzaminus. Buvo baisu. Tada pabudau. Suvokiau, kad aš jau suaugus Ir niekam nerūpi. Buvo juokinga. ►

Ričardo Šileikos nuotr. 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

** Miręs vyras apsisupęs kašmyro kilimu Klausia ar viskas gerai Tyliai nusijuokia ir nurieda toliau Paskui jį bėga vaikas Sustojęs paklausia Kurioj pusėj jūra Atima talonėlį Nubėga toli Žmogui raudonu sariu Ištryško ašaros Tarp chaki spalvos vyrų Jaučiamės saugiai Viskas Gerai? ** Mirti žadintuvo garsu Pilką ir lietingą rytą Pėdoms liesti šaltą žemę Ir nieko daugiau. ** Šuliniuose lindintys vaikai Kelia galvas ir lipa iš žiūrovo televizoriaus Palikdami gleives ant kilimo Nutaškyto Balta ir krauju. ** Sekmadienio naktys Sulaužyti ritmai Dulkės Lakstančios patamsiuose Pirmadienio baimė Atstumas Nuo blakstienų iki lubų Pilnas vaizdų Iš šiandien Vakar Rytoj Telpa begalybė Tik ne smiltelė Miego. ** Gerti pienių vyną iš kavos puodelių Ketvirtą valandą ryto Radus pamestą pašnekovą Tabaluojant Basomis kojomis Užmiršus laiką Ir aplinkybes Yra intymiausia Kas gali nutikti Miegamojo rajono Daugiabučio balkone Šiltuoju metų laiku. 56

** Liemenėlė Raudoni lūpdažiai Porcelianinis veidas Aukštakulniai bateliai Ilgos kasos Balta suknelė Rūtų vainikai Ir visi kiti atributai Kuriuose Manęs NĖRA. ** Jie kompulsyviai ieškodavo Mažų Minkštų Tamsių Taškelių Saldžiausiuose vidurvasario vaisiuose Suspausdavo juos taip stipriai Ir šie atsirasdavo. ** Norėčiau kalbėti burtažodžius Rafinuotai ir lengvai, Kad ir kokie kartūs jie būtų. Parašyti knygą. Kiekvienam. Žodyną. Kad naktį mano lūpas liestų vynas, Ryte sūrus jūros vanduo, Apkabintų kūną ir tyliai pasiimtų. ** Negaliu būti Gintaro rinkėja Didelių miestų aikštėse Be laisvės jausmo Erdvės ošimo Jūroje plytų Šnekų Veidų Virstančių inkliuzais Fotoalbumuose. ** Nesakysiu, kad viskas bus gerai Kad viskas susitvarkys Gyvenimas bus geresnis Tai praeis Kaip praeiname Pro nukritusių lapų kalną Sudžiūvusį nuo šalčio Ledo sluoksnį Kur paslysi Ir susitrenkęs galvą

Stebėsi sidabrines Žvaigždes. ** Žmogus išsprogusiomis akimis Drąsiai diriguodamas rankomis Kviečiamuoju mostu Vilioja Tapti sėkmingu versle O tada vis tiek Numirti. ** Kartais dėdės Storomis piniginėmis Turi labai didelius ir apvalius pilvus Kuriuos pasąmoningai sumaišo Su Žemės planetos gaubliais Ir įsivaizduoja esą Pasaulio Bamba. Kartais jie trenkia Substancijomis Arba jaunų mergaičių nusivylimu Nes jos nesutiko Sėstis ant kelių. ** Visi bijo moterų Nenorinčių turėti vaikų Žmonės mano Jos – tai tie padarai Naktį tykantys po lova Savo ilgais nagais besitaikantys Čiupti už kojų Nusitempti į pragarą Be vaikų Pilną feminisčių Todėl žmonės šoka į lovas Prieš tai gerai įsibėgėję Aklinoje tamsoje Guli užsikimšę ausis Apimti panikos Kol pabunda Suprasdami Taip tikrame gyvenime nebūna. ** Žmonėms patinka vietos Kupinos šurmulio Kai parduotuvėse groja muzika Ir autobusuose sausakimša Nes tada galima nevaržomai bezdėti.

ETNOKULTŪRA

„Lauksnos“: pirmasis festivalis sulaukė pagyrų Šalies kultūros sostine šiemet tapusioje Klaipėdoje šią vasarą kiekvieną savaitgalį vyksta neįprasti renginiai. Vienas ryškiausių, daugelio jame dalyvavusių klaipėdiečių įsitikinimu, – liepos 13–16 dienomis surengtas tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“. Tai analogo Lietuvoje neturintis renginys, reprezentuojantis UNESCO saugomus tradicinės kultūros elementus – tradicinės tautų žodinės, muzikinės kultūros, liaudies meno šedevrus. Festivaliui suteiktas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patronažas.

Daiva JANAUSKAITĖ

Mirusios kalbos žodis Kai kilo mintis rengti tokį unikalų festivalį, vienas pirmųjų darbų buvo rasti jam tinkamą pavadinimą. Žodį „lauksnos“ prūsų kalbos žodyne jau seniai buvo atradusi etnomuzikologė, Klaipėdos etnokultūros centro direktorės pavaduotoja kultūrai Loreta Dargužienė, viena pagrindinių festivalio kūrėjų. ►

Flamenko šokėja tapo tikra festivalio žvaigžde. 57

ETNOKULTŪRA

◄ Išnykusios kalbos žodis, kurio tiesioginės prasmės šiandienos lietuviai nesupranta, bet gali ją nujausti, reiškia šviesulį, žybsėjimą. Ilgai laikytas atmintyje, prikeltas XXI a., šis žodis suskambo nauja šviesa ir tapo tauraus renginio pavadinimu. Festivaliui simboliką sukūrė dizainerė Jūratė Bizauskienė. Subtiliai sukomponavusi tautinius motyvus į saulutę primenančią formą, menininkė kartu atspindėjo Etnocentro darbuotojų idėją. Toks lengvas, neįkyrus, verčiantis domėtis kiekviena detale buvo ir pats festivalis. Jeigu „Lauksnoms“ bus lemta gyvuoti, kitų festivalių simbolis bus nesunkiai sukuriamas interpretuojant pirmąjį.

Koncertus įsileido teatras „Lauksnos“ buvo iš anksto reklamuojamos, folkloro žinovai ir mėgėjai visoje Lietuvoje žinojo, kad tai bus ypatingas

festivalis, kuriame ketinama pristatyti pačias didžiausias pakviestųjų ansamblių tautų vertybes. Turėdami patirties rengdami kitą tarptautinį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“, „Lauksnų“ organizatoriai rado naujų formų. Kitos vietos festivalio koncertams – Laikrodžių muziejaus kiemelis ir Klaipėdos dramos teatro Mažoji salė – tapo ypatingomis festivalio erdvėmis. Koncertai teatre tapo tikru stebuklu jau vien todėl, kad teatro administracija pasitikėjo ir į savo patalpas įsileido nemažą būrį žmonių. Tuo metu teatre buvo gal tik vienas etatinis darbuotojas. Žiūrovų srautą reguliuoti, kad jie nepasiklystų, padėjo savanoriai. Tokių koncertų reikėjo, kad klausytis ypatingo, daugiabalsio dainavimo būtų galima tyloje, kad koks nors fono triukšmas netrukdytų nei atlikėjams, nei publikai. Nedidelė salė, kurioje nereikia mikrofonų ir yra puiki akustika, padėjo atskleisti tikrąją atliekamų dainų vertę. Mikrofonai, ypač atliekant folkloro kūrinius, sudarko garsą. Būtent todėl, kad salė nėra labai didelė, šie vakaro koncertai nebuvo plačiai reklamuojami. Sutalpinti visus norinčius priešingu atveju būtų buvę neįmanoma.

Sutartinės užsitęsė Pirmasis festivalio koncertas – sutartinių vakaras Laikrodžių muziejaus kiemelyje tapo staigmena klaipėdiečiams, nes mūsų krašte jos retai girdimos. Įdomus sumanymas – ansambliai pasiskirstė ant žaliosios kiemo vejos. Šio vakaro metu tapo akivaizdu, kad sutartines giedoti visiškai nebūtina

Amatų miestelyje vyko ir kūrybinės dirbtuvės. 58

beveik vyrišku balsu, nutaisius veido išraišką, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo diena. Užsupanti sutartinių magija žiūrovus tiesiog užhipnotizavo. Daugelis mėgavosi negirdėtomis dermėmis. Tiesa, kai kurių ansamblių dalyviai tuo metu, kai patiems nereikėjo pasirodyti, fotografavosi – tai atrodė truputį keistai. Be to, susidarė įspūdis, kad koncertas kiek užsitęsė. Galbūt dėl to kaltas vakaro organizatorių ir ansamblių nesusikalbėjimas. Atrodė, kad kiekviena grupė atliko visą programą, o ne vieną kitą sutartinę. Užtat vakaro finalas buvo tobulas, visos grupės susiliejo vienoje giesmėje ir išėjo iš kiemelio, o sutartinės aidas nutįso iki pat Centrinio pašto bokšto. Pirmasis vakaras buvo nelengvas festivalio svečiams, daugelis po ilgos kelionės ilsėjosi, todėl į sutartinių koncertą buvo atėję tik du kitataučiai. Vyrai kurį laiką pasėdėjo ir išėjo, gal nesupratę, kas čia vyksta, o gal tiesiog norėjo atsipūsti.

Aikštė gąsdino ir viliojo Organizatoriai ilgai galvojo, kuri erdvė „Lauksnoms“ būtų tinkamiausia. „Teatro aikštė nėra paprasta vieta festivaliams. Ne kartą bandėme ten rengti šventes, koncertus ir kaskart ieškodavome kitų erdvių. Lyg ir labai graži aikštė, bet nelygiai pakloti akmenys neleidžia ten rengti šokių. Šį kartą galvojome apie koncertus teatre, todėl pagrindinę sceną priglausti prie senojo ir naujojo teatro statinių kampo buvo, kaip vėliau paaiškėjo, teisingas sprendimas. Taip pakylos dar nestatėme niekada. Tai leido gana daug vietos skirti amatų miesteliui. Šį kartą buvome sumanę ne jomarką, o būtent

ETNOKULTŪRA

tokį prekybos ir amatų demonstravimo mišinį. Kadangi pakvietėme ribotą amatininkų skaičių, jų palapinės susidėliojo į savotiškas gatveles. Pasibaigus „Lauksnoms“ turbūt pirmą kartą patys sau pasakėme, kad iš Teatro aikštės neišeisime“, – dalijosi pamąstymais Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė. Amatų miestelio garbei verta pasakyti, kad jis buvo nepergrūstas, labai tikslingai atskirta maisto ir gėrimų zona. Amatininkai stebino ir traukė ne tik kažką įdomaus įsigyti, bet ir pasikalbėti su jais, sužinoti, kaip ir ką jie gamina, kokias šaknis tai darydami saugo ir puoselėja. Amatų miestelyje galima buvo sutikti žinomiausius kiekvienos srities specialistus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Kalvystės skyriaus siela Dionyzas Varkalis visiems norėjusiems surengė ekskursiją. Nors muziejaus padalinyje sukaupti ne medinės kryždirbystės pavyzdžiai, tačiau nuoširdus pasakojimas ir ryšys su senosiomis tradicijomis atliepė temą.

Gruzinai užbūrė daugiabalsėmis dainomis.

Svečius apgaubė rūpesčiu Į pirmą Lietuvoje ir, panašu, visoje Europoje tokį unikalius dalykus rodančių grupių festivalį buvo pakviesti atlikėjai bei ansambliai, turintys didžiulę dalyvavimo panašiuose renginiuose patirtį. Įdomu, kad patys svečiai itin gerai vertino kitus dalyvius, visos grupės buvo ypač aukšto lygio. Dalyviai ne tik koncertavo, bet ir mielai klausėsi vieni kitų. „Kai kurie ansambliai dažnai keliauja ir dalyvauja daugybėje festivalių. Jie labai tiksliai įvardijo, kodėl liko patenkinti „Lauksnomis“. Pirmiausia, visi džiaugėsi labai geru festivalio organizavimu. Visi svečiai gyveno viešbučiuose, visi buvo laiku ir skaniai pamaitinti. Vienas svarbiausių dalykų, kurį pabrėžė visi svečiai, – jie jautė labai didelį domėjimąsi jų kultūra“, – svečių perteiktais įspūdžiais dalijosi Etnocentro vadovė. Dalyvių pasirodymai organizuoti taip, kad svečiai turėjo laisvo laiko, jiems suteikta galimybė aplankyti įdomiausias Klaipėdos vietas. Neabejotinai nemažą dalį festivalio sėkmės lėmė puikus oras. Be to, organizatoriai laikėsi principo – geriau pasikviesti mažiau svečių, bet visus juos pagerbti ir tinkamai priimti, kad kiekvienas jaustų šeimininkų dėmesį ir rūpestį. ►

Svečiai iš Azerbaidžano demonstravo tradicinę instrumentinę muziką.

Nesudėtingą šokį parodę bulgarai netrukus į jį įtraukė ir daugybę žiūrovų. 59

ETNOKULTŪRA

Bulgarų moterys išsaugojo tradiciją šokti laikantis už draugių juosmenų. ◄ Etnocentro darbuotojos parengė itin detalias programas lydintiems svečių grupes savanoriams, kad būtų aišku, ką kurią minutę svečiai turėtų daryti. Tokiu ypatingu dėmesiu dalyviams stebėjosi ir vilniečiai, išlepinti ir turintys patirties rengiant daugiau panašių renginių. Būtent todėl per keturias festivalio dienas atvykėliai turėjo galimybę ne tik pasirodyti, bet ir pasimėgauti viešnage. Juk daugelis tų žmonių Lietuvoje buvojo pirmą ir vienintelį kartą, todėl labai svarbu jiems suformuoti teigiamą įspūdį apie mūsų šalį ir miestą. Grįžę jie pasakos apie tai, ką patyrė Klaipėdoje, kartu jie kalbės apie Lietuvą. Bulgarai nesiliovė kartoti, kaip jiems patiko Lietuvos pajūrio gamta. Neseniai buvę kitoje Europos vietoje, kur kankinosi kaitroje, svečiai negalėjo atsigrožėti Baltijos pajūrio žaluma ir gaiva.

Flamenką šoko profesionalė Žiūrovai ypač domėjosi ir polifoninio dainavimo meistrais iš įvairių šalių. Du vakarus Klaipėdos dramos teatro Mažoji salė buvo sausakimša, organizatoriai buvo priversti dalyti bilietus, nes nebuvo kito būdo suvaldyti norinčiųjų pamatyti koncertus srauto. Į koncertus ateidavo net ir tie, kas nelabai domisi folkloru. Jiems rūpėjo išgirsti geros kokybės muzikavimą, net nelabai svarbu, kad tai buvo folkloras. Festivalyje sulaukta išskirtinių svečių – ispanų grupė pristatė klaipėdiečiams flamenką. Jeigu kiti dalyviai buvo tautines tradicijas puoselėjantys žmonės, tačiau ne profesionalai, tai ispanai gyvena iš flamenko. Jie pradžioje stebėjosi, kas vyksta mieste, kur jie pakviesti pasirodyti.

Sutartinių vakaras vyko Laikrodžių muziejaus kiemelyje. 60

Trys kroatų vyrai nustebino ir sužavėjo savo dainomis, nors scenoje elgėsi itin santūriai.

Galiausiai, įsigilinę į festivalio formatą, jie susivokė, kur pakliuvę, ir neslėpė susižavėjimo. Jiems tai buvo nauja patirtis. Beje, Klaipėdoje ši grupė pasirodė ne pirmą kartą, jie čia net turi draugų. Ispanai, demonstravę flamenką ir net mokę jo subtilybių, buvo neabejotinos festivalio žvaigždės. Tie, kam teko laimė dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, mokant flamenko šokio, patyrė ypatingų įspūdžių. Į šį mokymą įsijungė ir vaikai, ir pagyvenusios moterys. Tai buvo neįprasta ir nuostabu, nes lietuviai nėra linkę būti dėmesio centre, ypač kai kažko mokosi. Tie, kas sėdėjo, plojo, lyg dirbdami darbą. Kūrybinės dirbtuvės buvo veiksmas su komentarais, tai dar daugiau suteikė žinių ir suartino atlikėjus su žiūrovais. Organizatoriai mano teisingai pasielgę, kad nesukvietė didžiulės gausybės dalyvių,

ETNOKULTŪRA

šokantieji apraizgė amatininkų palapines ir paskleidė ypatingą atmosferą visoje aikštėje.

Talkino savanoriai

Suitų moterys išsaugojo tik vienam Latvijos regionui būdingą burdoninį dainavimą.

tai leido labiau pažinti pakviestuosius. Tai leido besidomintiesiems išsamiai ir ilgam pažinti pristatytas tradicijas.

Įtraukė ir žiūrovus Kai kurių ansamblių dalyviai, vos baigę savo pasirodymus, skubėdavo minioje žiūrovų akimis ieškoti labiausiai susidomėjusių, kad galėtų jiems padovanoti suvenyrų – savo miesto žemėlapių, kompaktinių plokštelių su informacija apie jų tėvynę, – kaip kvietimą aplankyti ją. Vienas atradimų – kroatai nustebino klaipėdiečius, mat buvo pasipuošę mums gerai pažįstamomis riešinėmis. Skirtumas tik toks, kad kroatų riešinės – dantytais kraštais, beje, jie karoliukais išmezga savininko vardą. Be to, kroatų moterys

numezga tokias pat puošnias blauzdines. Tai kėlė nuostabą ne tik klaipėdiečiams, bet ir svečiams. N.Sliužinskienė įsitikinusi, kad per porą dešimtmečių labai išlavėjo klaipėdiečių muzikinis skonis, o folkloro gerbėjų būrys išaugo ne kelis, o kelias dešimtis kartų. Šis festivalis buvo naujas ir tuo, kad UNESCO saugomos tradicijos žiūrovams buvo pristatytos filmais, kurie parodyti šalia scenos įrengtuose ekranuose. Jie gerokai praplėtė publikos akiratį. Tada, matydami koncertuojančius svečius, žiūrovai labiau suprato, ką mato. Vienas iš filmų pristatė Lietuvos dainų šventę – kaip nematerialų UNESCO saugomą tautos paveldą. Neįprasta buvo ir tai, kad ansamblių nariai vaikštinėjo po Teatro aikštėje išsidėsčiusį amatų miestelį ir dainavo, tiesiogiai bendraudami su publika. Bulgarai į savo šokį įtraukė minią klaipėdiečių,

„Trys keturiose“ laikomos vienomis geriausių sutartinių atlikėjų Lietuvoje.

Savanoriai buvo tie žmonės, kurie daugeliu atvejų išgelbėjo būrelį Etnocentro darbuotojų nuo pervargimo. Patirtis pasitelkiant juos yra didelė. Dalis savanorių patys laukia festivalių ir pasisiūlo dirbti. Jie ne tik jaučia malonumą padėdami organizatoriams, bendraudami su svečiais, bet kartu atstovauja rengėjams ir Klaipėdai. Šįkart savanoriauti pasisiūlė nemažai pedagogų, teisininkų, studentų, tarp jų buvo ne tik klaipėdiečių. Šie žmonės dirbo be jokio materialaus atlygio, už savo triūsą gaudami tik maisto. Savanoriams tenka didžiulė našta pasirūpinti svečių buitimi, jiems suprantamai suteikti būtiniausią informaciją, parodyti miestą, pasirūpinti jų saugumu ir daugeliu kitų dalykų. Tai nėra lengvas darbas, nes savanoriams tenka susidurti ne tik su įvairių charakterių žmonėmis, bet ir pajausti kultūrinius svečių skirtumus. Įdomu, kad pasibaigus šių metų festivaliui savanoriai dėkojo organizatoriams už galimybę padirbėti. Ne vienas jų minėjo savanoriaudamas praleidęs puikias atostogas. Suaugę žmonės atsisveikindami braukė ašaras, ir tai bylojo apie ypatingą ryšį, užsimezgusį vos per kelias „Lauksnų“ dienas. ►

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr. 61

ETNOKULTŪRA

Jau galvoja apie kitą ◄ Liepos 24-ąją Etnocentro darbuotojos

susirinko į darbą, nors iš anksto tarėsi tą dieną pailsėti. Visos kalbos sukosi apie ką tik viesulu praūžusį festivalį. Tai nebuvo dalykinis jo aptarimas, tiesiog dalytasi įspūdžiais. Visų darbuotojų telefonai pypsėjo pranešdami apie atskriejusias žinias. Rašė festivalio dalyviai. Kiekvienas jų liejo emocijas, neslėpė nesitikėję tokios sėkmės, bene trys grupės atviravo lauksiančios kvietimo dalyvauti kituose festivaliuose. Kalba sukosi ir apie tai, kaip reikės daryti vienus ar kitus dalykus kitą kartą. O tai reiškia, kad Etnocentro darbuotojos neatsisako minties dar kartą surengti tokį festivalį, o gal net organizuoti jį nuolat. Patirtis rengiant kitą klaipėdietišką folkloro festivalį „Parbėg laivelis“ parodė, kad geriausia tai daryti kas antrus metus. Ar Klaipėda turės du panašius renginius – „Parbėg laivelis“ ir „Lauksnos“ – kol kas dar nežinia. Akivaizdu, kad nusprendus, jog gyvuos abu festivaliai, būtina apsispręsti, kuo jie turi skirtis. Jau dabar aišku, kad tas skirtumas turėtų būti labai ryškus ir matomas ne tik profesionalams. Gali būti, kad nematerialaus UNESCO paveldo festivalis išsiplėtos ir apims ne tik muzikavimo ir amatų tradicijas. „Ambicijų turime. Tačiau pas mus nedaug darbuotojų. Turime labai rimtai pagalvoti, kaip jų neišsekinti apsiėmus pernelyg daug užduočių“, – svarstė Klaipėdos etnokultūros centro vadovė N.Sliužinskienė.

Sunkumai neišgąsdino Festivaliui rengti Klaipėdos etnocentras turėjo itin mažai laiko. Pernai rudenį suteikę jam patronažą UNESCO padalinio darbuotojai stebėjosi ir abejojo, ar per kelis mėnesius įmanoma surengti pirmąjį tokį festivalį. Prisikviesti į pirmą kartą rengiamą festivalį tautinio paveldo kūrėjų statusą turinčius meistrus buvo nelengva. Nemaža jų dalis vasarą keliauja po svečias šalis, kur ne tik daug pamato, bet ir nemažai uždirba. Dar sudėtingiau buvo įtikinti į festivalį atvykti ansamblius. Kol renginys neturi tradicijų, negalima sužinoti anksčiau dalyvavusiųjų atsiliepimų. Pirmieji dalyviai 62

neslėpė abejonių, ar nerizikuoja atvykdami į nežinia kieno ir nežinia kokį festivalį. Jį stebėti, o gal pasimėgauti buvo atvažiavę reiklūs folkloro vertintojai etnomuzikologai. Asmenybės, kurios paprastai nevynioja žodžio į vatą ir neslepia pastebėtų trūkumų, šį kartą buvo suintriguotos idėjos rengti unikalių, UNESCO saugomų

Organizatoriai laikėsi principo – geriau pasikviesti mažiau svečių, bet visus juos pagerbti ir tinkamai priimti, kad kiekvienas jaustų šeimininkų dėmesį ir rūpestį. paveldo dalykų festivalį. Matę ne vieną dešimtį festivalių žmonės tikino atvyksią ir kitą kartą, nors rengėjai patys dar nežinojo, ar tas kitas kartas bus. Nematerialaus paveldo festivalį kartą buvo surengę vengrai, bene panašaus festivalio būta Čekijoje. Tačiau tęstinio, senas tradicijas turinčio tokio festivalio Europoje nėra. Klaipėdiečiai įrodė, kad gali organizuoti aukšto lygio tarptautinį renginį, kuriam priekaištų nereiškė net priekabiausi vertintojai. Rengėjai būtų verti pasididžiavimo bei pagarbos, jeigu pratęstų ir išpuoselėtų šio festivalio tradiciją, kartu įrodytų, kad Klaipėda gali sukviesti į puikius renginius ne tik tada, kai yra paskelbta valstybės kultūros sostine. „Jautėme miesto švietimo ir kultūros įstaigų pagalbą ir supratimą. Tai buvo viena sėkmės priežasčių, – dalijosi pamąstymais N.Sliužinskienė. – Festivalis parodė ne kaimo vaizdelius, žiūrovai pagaliau gavo tai, ko seniai norėjo, – išsaugotų ypatingų tradicijų, daugelis suprato, kad tik lygindamas su kitais gali pažinti savo kultūrą. Čia atsiskleidžia tautos savitumai.“

Palaikė tautiečius Festivalio svečiai nustebino rengėjus tuo, kad nuoširdžiai domėjosi kitų grupių pasirodymais. Tai buvo ryšku didžiojo koncerto metu ir vakaro pasirodymuose Dramos teatro Mažojoje salėje. Toks dėmesys rodė dalyvių profesionalumą, puoselėdami savo kultūrą jie domisi ir ieško sąsajų bei

skirtumų. Juk gyvename tame pačiame Senajame žemyne ir esame artimesni ar tolimesni kaimynai. Per kelias festivalio dienas ansamblių dalyviai ėmė pažinti vieni kitus, o paskutinis, neoficialus pasibuvimas žvejo sodyboje Smiltynėje parodė tikruosius jų jausmus. Kai kroatai leidosi šokti su estėmis, sunku buvo įtarti juos nenuoširdumu. Pakeliui į Smiltynę svečiams plojo visi kelto keleiviai. Festivalis atskleidė ir labai netikėtų aspektų. Galbūt ne visi klaipėdiečiai žino, kad mūsų mieste veikia azerbaidžaniečių bendrija. Kadangi šios tautos atstovai dalyvavo festivalyje, o juos lydėjo ir oficialus valstybės atstovas, Klaipėdos azerbaidžaniečiai itin aktyviai lankė koncertus ir be galo nuoširdžiai palaikė savo tautiečius. Bendruomenės nariai negailėjo saviškiams aplodismentų, visur su jais dalyvavo bei broliavosi.

Pažadėjo, bet neatvyko Svarstydamos apie tai, ką būtų įdomu pamatyti kito tokio festivalio metu, Etnocentro darbuotojos būsimus pasirengimus vadino kantriomis paieškomis. Kviečiant į pirmąjį festivalį svečius, būta ir netikėtumų. Kviesti svečiai iš santykinai artimesnių kraštų. Susirašinėta su daug ansamblių, tačiau vieniems kilo finansinių problemų, kiti net nedrįso įvardyti jiems iškilusių kliūčių. Atsirinkti dalyvius organizatoriams nėra lengva, sužinoti apie kviečiamų grupių lygį nėra paprasta. Kai kurių jų įrašų galima rasti „YouTube“, tačiau ne visi jie atspindi tikrąjį grupių lygį. Šiemet norėta pasikviesti daugiau tradicinius šokius reprezentuojančių ansamblių, tačiau šį kartą tai padaryti tiesiog nepavyko. Todėl vos pasibaigus pirmajam festivaliui, jo organizatoriai ketina pradėti kito dalyvių paieškas ir megzti su jais kontaktus. Bendravimas su mėgėjais skiriasi nuo kontakto su profesionalais, sutartys su kuriais paremtos finansiniais įsipareigojimais. Mėgėjai pažada dalyvauti, bet tai tėra žodžiai. Būtent taip šiemet atsitiko su vienu labai įdomias tradicijas puoselėjančiu bulgarų ansambliu. Apie tai, kad negalės atvykti, jis pranešė vos prieš savaitę iki „Lauksnų“ pradžios. Buvo vienintelis pasiaiškinimas, kad jie turi finansinių ir kitokių problemų.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8