Durys 2016 09 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 RUGSĖJIS / Nr. 9(33)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 rugsėjis / Nr. 9(33) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 2 psl. – Klaipėdos galerijų dienos. Žanetos Jasaitytės instaliacija „koks_ aš“; meno ekskursantai prie Tomo ir Raimondo Daukšų „Vamzdžio Nr. 5“. Organizatorių nuotr. 4 psl. – scena iš Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio – A.Strindbergo dramos „Tėvas“. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys MUZIKA Danutė PETRAUSKAITĖ. Sezono pradžia – su gulbių giesmėmis ir šokiais

FESTIVALIS Danguolė VILIDAITĖ. „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – ne tik „Bohema“

Violeta MILVYDIENĖ. Šokanti muzikinio teatro vasara

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Kaip gaivus skersvėjis

SITUACIJA Laima SUGINTIENĖ. 2017-ųjų Lietuvos kultūros sostinė – pasaulinės operos paribyje

KINAS Aivaras DOČKUS. Netelpantis į šimtuką XXI a. kinas

DAILĖ Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Mikroskopas vietoje teptuko

Dalia KARATAJIENĖ. M.Švažienės tapyba ir gobelenai. Nuotaikų paveikslai

GALERIJŲ DIENOS Rūta ŠETIKAITĖ. Nutiesė tiltą tarp menininkų ir žiūrovų

SVEČIAS Irma STASIULIENĖ. A.Joonas: visi ieško prasmių, o gal svarbiausia – pats kelias?

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Gintaro lašai „Gintaro lašams“

Diana ARTEMIS. Novelės

Jovita SAULĖNIENĖ. Tegu kuršiai… Ir apie kuršius

Žydrūnas DRUNGILAS. Tikrasis žmogus-paukštis

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Simonas BERNOTAS. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Senosios Klaipėdos amatininkai (1)

60 3

MUZIKA

Sezono pradžia giesmėmis ir šo XIII Klaipėdos koncertų salės sezoną trečiajai kadencijai ką tik išrinkta šios koncertinės įstaigos direktorė Danutė Žičkuvienė su darniai dirbančia administracine komanda nutarė pradėti išskirtiniais renginiais – orkestrinės muzikos koncertais. Rugsėjo 15 d. klaipėdiečiams koncertavo jų pamėgtas orkestras „Baltic Sea Philharmonic“, pirmą kartą pasirodęs šioje scenoje „Klaipėdos muzikos pavasario“ metu, o rugsėjo 16 d. – Klaipėdos kamerinis orkestras. Vienam jų dirigavo Kristjanas Järvi, kitam – Mirga Gražinytė-Tyla. Abu – pasaulinio garso atlikėjai, tad buvo kuo pasidžiaugti ir ką palyginti. 4

„Baltijos jūros atradimai“: orkestras „Baltic Sea Philharmonic“, solistė – smuikininkė L.Baich, dirigentas K.Järvi.

– su gulbių okiais

MUZIKA

Danutė PETRAUSKAITĖ

K.Järvi fenomenas Nors pirmojo koncerto afiša skelbė, kad dirigentas atstovauja JAV, jo pavardė byloja apie baltiškąsias šaknis. Kaip paaiškėjo, K.Järvi yra gimęs 1972 m. Taline, ten gyvenęs iki septynerių metų, o vėliau su tėvais emigravęs į Ameriką ir apsistojęs Naujojo Džersio valstijoje. O iš ten Niujorkas labai lengvai pasiekiamas. Muzikos studijoms jis pasirinko garsiąją Manhatano muzikos mokyklą, pianistės Ninos Svetlanovos, Heinricho Neuhauso mokinės, klasę. Ją baigęs tęsė studijas Mičigano universitete pas žymų amerikiečių dirigentą Kennethą Kieslerį, kelis dešimtmečius vadovavusį Ilinojaus simfoniniam orkestrui ir prieš dvejus metus gavusį „Grammy“ apdovanojimą. Taigi Kristjanas įgijo aukšto lygmens muzikinį išsilavinimą, pagrįstą geriausiomis rusiškosios ir amerikietiškosios mokyklos tradicijomis. Tai leido atsiskleisti jo įgimtiems gebėjimams bei įgytiems įgūdžiams stovint prieš JAV ir Europos simfoninius orkestrus – Londono, Nacionalinį Prancūzijos, Berlyno filharmonijos. Kopiant į pasaulinę areną, padėjo ir artimųjų patarimai. Mat K.Järvi augo ir brendo itin muzikalioje šeimoje. Jo tėvas, dirigentas Neeme Järvi, Leningrado konservatorijos auklėtinis, turėjo sukaupęs nemažą atlikėjo patirtį, vadovaudamas Estijos simfoniniams orkestrams, taip pat diriguodamas dainų šventėse. Brolis Paavo Järvi taip pat pasirinko dirigento profesiją ir po studijų Curtis muzikos institute Filadelfijoje dirbo su Švedijos, Vokietijos, ► 5

MUZIKA

◄ Prancūzijos orkestrais, šiuo metu vadovauja NHK simfoniniam orkestrui Tokijuje. Sesuo Maarika yra žinoma kaip fleitininkė. Visos šios aplinkybės ir lėmė Kristjano fenomeną – greitai atsiskleidusį muzikinį talentą, charizmatišką asmenybę, kūno plastiką, ugningą temperamentą, dažniausiai nebūdingą estams, meninius ryšius su Europos, ypač Baltijos regiono atlikėjais, liudijančius apie išsaugotą tautinį tapatumą. Šiuo metu K.Järvi vadovauja Leipcigo radijo simfoniniam orkestrui, Niujorke įsikūrusiai klasikos, hiphopo ir džiazo grupei „Absolute Ensemble“ bei baltiškos sudėties orkestrams – „Baltic Sea Youth“ ir „Baltic Sea Philharmonic“. Pastarojo su didžiausiu malonumu ir klausėsi klaipėdiečiai.

Baltijos jūros atradimai Šis orkestras dar visai jaunas, įsikūręs tik prieš aštuonerius metus. Jauni ir jo dalyviai, studentiško amžiaus atlikėjai, susibūrę iš 10 Baltijos regiono valstybių – Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos. Tačiau šis kolektyvas stengiasi

atlikti ne tik meninę, bet ir socialinę misiją – atkreipti dėmesį į gamtosaugos, žmonių bendravimo, Baltijos šalių problemas. Tai jis atlieka rengdamas konceptualias koncertines programas ir keliaudamas po įvairius kraštus. Per koncertą Klaipėdoje dirigentas K.Järvi kalbėjo: „Mes peržengiame tradicinę orkestro sampratą. Orkestro egzistavimui turi būti priežastis, ir tai – ne tik muzikos atlikimas. Mes kuriame sąjūdį, vienijantį žmones nuo Norvegijos iki Lietuvos. Turime rūpintis šiuo šiaurinės Europos regionu – kuo stipresni esame mes, tuo stipresnis regionas. Visi esame iš vieno, panašios gamtos ir gyvūnijos pasaulio regiono, turime jūrą, kuri suteikia mums jėgų pasiekti visko, ko norime. Mus formuoja supanti aplinka: valgis, kalba, architektūra, mada. Jei prarasime ryšį su šia aplinka – prarasime save, savo tapatybę.“ Orkestras į Klaipėdą atvyko iš Kintų, jau spėjusių išgarsėti vasariniais muzikos festivaliais. Šiame ypatingo grožio pamario miestelyje atlikėjai ne tik gėrėjosi gamta, bet repetavo ir atliko paskutiniuosius naujojo projekto „Baltijos jūros atradimai“ ruošos darbus. Šio projekto tikslas – su koncertais aplankyti Lietuvą, Rusiją, Len-

kiją, Daniją ir savo turą baigti Vokietijoje. Turo simboliu tapo gulbė – karališkasis paukštis, įkūnijantis gamtos harmoniją, Šiaurės Europos kultūrą. Viena šių paukščių rūšis (gulbė giesmininkė) yra įtraukta į Raudonąją knygą. Tad koncertas Klaipėdoje ir prasidėjo garsaus estų kompozitoriaus Arvo Pärto (g. 1935) „Gulbės giesme“. Vos penkias minutes trunkantis kūrinys suskambėjo kaip lėta introdukcija. Pirminis šios kompozicijos variantas, pavadintas „Littlemore Tractus“, buvo parašytas pagal užsakymą chorui ir vargonams prieš 15 metų, pažymint anglų teologo Johno Henry Newmano 200-ąsias gimimo metines. Tačiau 2014 m. A.Pärtas sulaukė dar vieno pasiūlymo – sukurti kūrinį festivaliui „Mozarto savaitė“. Kompozitorius pasinaudojo šia savo partitūra, perdirbo ją simfoniniam orkestrui ir pavadino „Gulbės giesme“, kuri skamba lyg mažasis requiem ne tik Mozarto atminimui, bet ir nykstančiai gamtai. Po šio kūrinio sekė Mieczysławo Weinbergo (1919–1996), Lenkijos žydo, nacių laikais susiradusio prieglobstį Sovietų Sąjungoje, Koncertas smuikui ir orkestrui g-moll, op. 67 – dramatiškas ir itin

„Kerinti ekspresija“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai – pianistė O.Gražinytė ir altininkas M.Radičius, dirigentė M.Gražinytė-Tyla. 6

MUZIKA

ekspresyvus keturių dalių kūrinys. Šio autoriaus, patekusio į Stalino nemalonę dėl modernios muzikos kalbos, gausi kūryba (22 simfonijos, 17 styginių kvartetų, 7 operos bei kt.) kurį laiką buvo pamiršta. Jos atgimimas prasidėjo tik prabėgus dešimtmečiui po kompozitoriaus mirties. Prie šio proceso nemažai prisidėjo Gidonas Kremeris, taip pat K.Järvi. Šis Koncertas smuikui byloja apie Dmitrijaus Šostakovičiaus, geriausio M.Weinbergo draugo, įtaką ir XX a. vidurio naujos stilistikos paieškas Rusijoje. Tai buvo akivaizdu klausantis ir orkestro, ir techniškai sudėtingos, virtuozinės smuiko partijos, kurią atliko tarptautinių konkursų laureatė iš Austrijos Lidia Baich (g. 1981). Ji su koncertais yra apkeliavusi daugelį šalių, bendradarbiauja su žymiais pasaulio orkestrais, šiuo metu dėsto Vienos muzikos ir meno universitete. Smuikininkės garsas sodrus, frazuotė aiški ir lanksti, jaučiamas nepertraukiamas ryšys su orkestru, momentinis reagavimas į dirigento judesius, nuolat palaikant akių kontaktą su juo, ryškus temperamentas, paveldėtas iš mamos – rusų tautybės pianistės ir tėvo – austrų violončelininko. K.Järvi teko nelengva užduotis – išlaikant greitą tempą koordinuoti solistės

ir orkestro dialogus, išlaikyti nuolatinę dramaturginę įtampą greitose kūrinio dalyse ir neužgožti solistės lyriniame Adagio, suteikiant galimybę jai parodyti dainingą ir obertonais turtingą garsą, išgaunamą garsaus italų meistro J.Guarenriuso del Gesú 1732 m. pagamintu smuiku, šiuo metu priklausančiu Austrijos nacionaliniam bankui. Antroji koncerto dalis buvo skirta Piotro Čaikovskio (1840–1893) baletui „Gulbių ežeras“, kuriuo pasinaudojęs K.Järvi klausytojams pasiūlė savo paties aranžuotą siuitą. Kadangi šio baleto muzika gerai žinoma, tad buvo išties įdomu pasiklausyti, kaip orkestras interpretuos vieną ar kitą jo fragmentą. Čia netrūko emocijų, ypač dirigento gestuose. Kristjano, kaip kokio žonglieriaus, rankose batuta darė sudėtingiausias, kartais net sunkiai įžiūrimas figūras, judėjo jo visas korpusas. Dirigentas pašokdavo į orą, treptelėdavo kojomis ar jas pakeldavo, jomis siųsdamas ženklą vienai ar kitai instrumentalistų grupei, taip stengdamasis išgauti reikiamą muzikinį efektą. Tutti vietose orkestras skambėjo galingai, solinėse kaip tikri virtuozai pasirodė pavieniai atlikėjai, groję styginiais ir mediniais pučiamaisiais instrumentais. Tik

variniams pritrūko preciziškesnės darnos bei tikslumo. Gal tai Kintuose ar šiaip kelionėje patirto nuovargio atgarsiai. Pasibaigus koncertui, nugriaudėjo ovacijos – žiūrovai nenorėjo paleisti atlikėjų ir išprašė bisui ne vieną papildomą kūrinėlį. Nors dirigentas ir buvo pavargęs, sušlapęs nuo prakaito, šilta publikos reakcija jam suteikė jėgų ne tik pratęsti koncertinę programą, bet net peržengti klasikinio renginio ribas – iš scenos jis nusileido į salę ir pagal orkestro atliekamą ekspresyvų kūrinį, palaikomą klausytojų ritminiais plojimais, ėmė šokdinti įvairiose eilėse sėdinčius žiūrovus. Šį gestą galima vertinti kaip dirigento deklaruojamą baltiečių vieningumo idėją, nes, pasak K.Järvi, sienos tarp šalių egzistuoja tik žemėlapyje, bet ne žmonių širdyse.

Atsinaujinęs orkestras Antrąjį XIII sezono koncertą įžanginiu žodžiu pradėjo Mindaugas Bačkus, jau septynerius metus vadovaujantis Klaipėdos kameriniam orkestrui. Jis pasidžiaugė sustiprėjusiu ir pažangą darančiu kolektyvu, prie kurio sėkmės pats daug prisidėjo, ►

Vytauto Petriko nuotr. 7

MUZIKA

Centre – altininkas M.Radičius. ◄ buvusiomis bei būsimomis gastrolėmis ir pristatė naujus orkestrantus: I smuikų koncertmeisterę Dalią Dėdinskaitę, šios grupės smuikininkę Teodorą Mortą Ajauskaitę, altų koncertmeisterę Ugnę Petrauskaitę, violončelininkų koncertmeisterį Glebą Pyšniaką bei violončelininką Karolį Vaičiulį. Paminėjęs, kad Klaipėdos kamerinis orkestras kitais metais švęs savo gyvavimo 25metį, M.Bačkus atsigręžė į praeitį bei pačiais gražiausiais žodžiais apibūdino jo „mamą“ – įkūrėją, buvusią ilgametę meno vadovę bei altų grupės koncertmeisterę Liudą Kuraitienę. Ir tie žodžiai nuskambėjo neatsitiktinai – į sceną pakilę miesto meras Vytautas Grubliauskas ir Kultūros ministerijos viceministrė Patricija Poderytė pranešė, kad L.Kuraitienė už viso gyvenimo muzikinius nuopelnus yra apdovanojama sidabro žvaigžde – Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Scenoje pasirodžiusi nominantė už šį apdovanojimą padėkojo visiems ją palaikiusiems bei rėmusiems, ypač orkestro nariams, ir išvardijo tuos, 8

kurie nuo pirmųjų įsikūrimo metų groja iki šiol: smuikininkės Angelė Čiuberkienė, Kristina Kupšienė, Renata Olcvikaitė, Nerija Agintaitė, altininkai Edvinas ir Auksė Kaziukaičiai, kontrabosininkas Romas Grigaitis. Šia džiugia gaida ir prasidėjo koncertas „Kerinti ekspresija“, kurio programa buvo sudaryta iš klasicizmo pradininko Josepho Haydno (1732–1809) simfonijų Nr. 31 ir Nr. 6 bei šiuolaikinių autorių kūrinių – Lietuvos nacionalinės kultūros bei meno premijos laureatės Ramintos Šerkšnytės (g. 1975) „De profundis“ ir Vakhtango Kakhidzės „Bruderschafto“. Mat Klaipėdos kamerinis orkestras, dažnai papildomas kviestiniais pūtikais, gilinasi į įvairių epochų muzikos specifiką, pradedant baroku ir baigiant XXI a. kompozicijomis, bendradarbiauja su pasaulinio ryškumo žvaigždėmis. Šį kartą klausytojai turėjo galimybę išgirsti altininką Milaną Radičių (g. 1965) iš Slovakijos ir lietuvaites – pianistę Onutę Gražinytę (g. 1996) bei jau spėjusią tarptautinėje arenoje išgarsėti jos sesę – dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą (g. 1986).

Lietuviškoji gulbė Mirga M.Gražinytė gimė ir augo muzikų šeimoje. Jos močiutė Beata yra smuikininkė – žinomos Vasiliauskų muzikinės dinastijos atstovė, mama Sigutė – pianistė, tėvas Romualdas – chorvedys. Tėvai ir tapo pirmaisiais jos mokytojais. Baigusi M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, ji dirigavimo mokslus tęsė Grace (Austrija), Bolonijoje (Italija), Ciuriche (Šveicarija), Leipcige (Vokietija). Lietuvos ir Europos muzikinei visuomenei Mirgos vardas tapo žinomas nuo 2007 m., kai ji ėmė skinti laurus tarptautiniuose ir nacionaliniuose dirigentų konkursuose – Budapešte (Vengrija), Stavangeryje (Norvegija), Leipcige, Zalcburge (Austrija). Pastarajame konkurse ji nurungė net 90 varžovų ir laimėjo prestižinį apdovanojimą – koncertą su Gustavo Mahlerio jaunimo orkestru Zalcburgo vasaros festivalyje. Baigusi studijas jaunoji muzikė dirbo su Heidelbergo, Zalcburgo, Los Andželo orkestrais, tačiau didžiausią džiaugsmą suteikė savo tautiečiams paskelbdama žinią, kad nuo šių metų rugsėjo prade-

MUZIKA

Tai buvo tautinės vienybės ženklas, tarsi K.Järvi idėjų tąsa, siekiant susaistyti visus muzikinėmis gijomis ir skelbti žinią pasauliui apie Lietuvą, apie Baltijos regioną.

Pianistė – O.Gražinytė.

Dirigentė – M.Gražinytė-Tyla.

da vadovauti Birmingemo simfoniniam orkestrui. Nuo 1920 m. gyvuojančio šio kolektyvo istorijoje tai pirmoji moteris, einanti direktorės pareigas. Ant podiumo pasirodžiusi M.Gražinytė prikaustė visų dėmesį. Orkestrantai akylai sekė kiekvieną jos kryptelėjimą, ypač išraiškingas ir plastiškas rankas, primenančias balerinos Majos Pliseckajos judesius, šokant gulbės šokį. J.Haydno Simfonija Nr. 31 buvo tarsi dirigentės pažintis su orkestru, o atlikė-

jams – užduotis kaip galima preciziškiau atlikti klasicizmo stilistikos kūrinį. Pirmosios dalies kulminacija tapo R.Šerkšnytės „De profundis“ – vienas populiariausių šios autorės kūrinių, jau spėjusių išgarsėti daugelyje šalių. Nors tai ir bakalauro darbas, kuriame jaučiama kompozitoriaus Osvaldo Balakausko įtaka, jis itin įtaigus pojūčių raiška, poliritminiais dariniais. Šį kartą dirigentei jau teko imti į ranką batutą, norint aiškiau parodyti visus įstojimus ir išgauti reikiamą ekspresiją.

M.Gražinytė tarsi susitapatino su kūrinio autore, perimdama visus jos meninio pasaulio vaizdinius. Sunku buvo patikėti, kad ši trapi mergina turi tiek jėgos perteikti kupiną kontrastų, dramatišką, net į transcendentinę erdvę pakylėtą muziką bei sunkiai suvaldomą jos energetiką. Antrąją koncerto dalį pradėjusi J.Haydno Simfonija Nr. 6 suskambo sodriai ir įtikinamai, su šiam kompozitoriui būdingu humoro jausmu, su nuotaikingais instrumentinių grupių dialogais ir solines partijas puikiai atlikusiais orkestro muzikantais. Koncertą užbaigė V.Kakhidzės „Bruderschaftas“, kurį šis gruzinų kompozitorius parašė 1996 m. pagal žymaus altininko Jurijaus Bašmeto užsakymą. Pradžioje nuteikęs lyriniams apmąstymams, kūrinys pamažu įtraukė klausytojus į žaismingą muzikos vyksmą. Čia buvo ką veikti ir altininkui M.Radičiui, šiuo metu griežiančiam Zalcburgo Mozarteumo orkestre, ir pianistei O.Gražinytei – Hanoverio muzikos, teatro ir medijų akademijos studentei, ir orkestro kontrabosininkui R.Grigaičiui, kuriam taip pat teko nelengva muzikinė užduotis. Ansamblio būta nepriekaištingo, o tai nemažas ir instrumentalistų, ir dirigentės nuopelnas. Beje, grojant šį kūrinį, jai teko per mikrofoną atlikti fragmentuotą vokalinę partiją. Nebuvo kada nuobodžiauti ir orkestrantams – jie tam tikrose kūrinio vietose turėjo ploti, spragsėti pirštais arba tarti šnypčiamuosius garsus. Klausytojų nuotaika buvo pakili ir jie nenorėjo taip lengvai nuo scenos paleisti atlikėjų. Deja, programa jau buvo išsemta. M.Gražinytė padėkojo orkestrantams, tačiau, nenorėdama nuvilti publikos, pasiūlė jai kartu uždainuoti lietuvių liaudies dainą „Ant kalno karklai siūbavo“. Ir dainavo abi sesutės, orkestras, klausytojai. Tai buvo tautinės vienybės ženklas, tarsi K.Järvi idėjų tąsa, siekiant susaistyti visus muzikinėmis gijomis ir skelbti žinią pasauliui apie Lietuvą, apie Baltijos regioną. 9

FESTIVALIS

„Muzikinis rugp ne tik „Bohema“ Rugpjūčio 5–14 dienomis Klaipėdos krašte suskambo tradicinis, jau 19-asis operinės ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip visada, įvairiapusis tiek žanrais, tiek geografine aprėptimi (pasirodymai vyko Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje), nors ir mažesnis savo apimtimis (renginių liko perpus mažiau nei anksčiau), jis ir šįkart intrigavo netikėtomis mintimis, premjeromis, aistringomis muzikos išraiškomis.

A.Remesos kūrybos vakaras Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje: Klaipėdos muzikinio teatro orkestras ir choras, solistai – bosas A.Kozlovskis, 10

FESTIVALIS

pjūtis pajūryje“ –

Danguolė VILIDAITĖ

Šių metų festivalio programą sudarė „Neapolietiškų dainų vakaras“, kelios repeticijos po atviru dangumi, pavadintos „Ore“, simfoninės muzikos ir šokio projektas „Ugningos sielos“, Alvido Remesos kūrybos vakaras bei žymaus italų kompozitoriaus Giacomo Puccini operos „Bohema“ premjera. Apie svarbiausią akcentą – „Bohemą“ – jos intrigas ir sėkmę spaudoje jau nemažai rašyta, tad dabar galima šiek tiek dėmesio skirti ir kitiems įdomesniems „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ momentams.

Sakralinė gaida

sopranas R.Petrauskaitė, birbynininkas P.Narušis, kompozitorius A.Remesa, dirigentas S.Domarkas.

Vienas jų yra susijęs su autoriniu kompozitoriaus A.Remesos kūrybos vakaru, skirtu jo 65-osioms gimimo ir 45-osioms kūrybinės veiklos metinėms. ► 11

FESTIVALIS

„Ore“ Klaipėdos dramos teatre: Klaipėdos muzikinio teatro orkestro, choro ir solistų atvira repeticija. ◄ Koncerte skambėjo du minėto autoriaus kūriniai: simfoninės variacijos „Melodija“, skirtos birbynei solo (Pranas Narušis) ir simfoniniam orkestrui (dirigentas – Stasys Domarkas), bei septynių dalių simfonija-oratorija solistams (sopranas – Rita Petrauskaitė, bosas – Artūras Kozlovskis), chorui ir orkestrui Nr. 7 „Assumptiones“. Renginys tradiciškai įvyko Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje ir nuteikė dvasiniams išgyvenimams. Ypač įdomus ir meniškai paveikus buvo antrasis opusas. Jo premjera kaip tik sutapo su Žolinės švente ir savo turiniu jai antrino. „Assumptiones“ (liet. – ėmimas į Dangų), anot autoriaus, yra tarsi muzikinis pranciškoniško rožančiaus atitikmuo. Jame panaudojami liturginiai tekstai lotynų, aramėjų ir lietuvių kalbomis, o garsiniame audinyje nuolat atkartojamas autentiškas grigališkasis choralas – kaip siūlas, veriantis instrumentinės maldos, paslapčių apmąstymo karoliukus. Pačioje pabaigoje suskamba Magnificat – Marijos džiaugsmo giesmė. Tūkstantmetė faksimilėse užfiksuota choralo tema, tie joje įausti prasmingi 12

ženklai, atrodo, persmelkė visą kompoziciją, ne tik jos vokalinius, bet ir instrumentinius epizodus. Juose dar buvo galima išgirsti ir nerimą, ir gilų susimąstymą, ir pergalingą triumfą. Kūrinys gražus. Nors jo interpretacija gal ir nebuvo pati tobuliausia, kokią norėtumei išgirsti, bet kompozitoriaus siunčiama žinia išreikšta gan įtaigiai, įkvepiančiai. Religiniai darbai yra reikšmingiausia šio menininko kūrybos dalis, ir A.Remesa šiuo metu yra vienas iš nedaugelio dar intensyviai kuriančių Klaipėdos kompozitorių. Tuo ši premjera tampa dar vertingesnė.

Nepalankus oras Daugiau pozicijų šiemečiame festivalyje teko atviroms repeticijoms. Atskiri choro, šokėjų, solistų ir orkestro pasirodymai turėjo tarsi įgarsinti Klaipėdos senamiestį, padaryti jį patrauklesnį, gyvesnį. Pasirinktos kelios erdvės – prie „Arkos“ paminklo, burlaivio „Meridianas“ – tikrai matomos, tinkančios, visiems prieinamos.

Šiaip projektas įdomus, demokratiškas, bet labai jau priklausomas nuo oro sąlygų, kurios tuo metu ne visiems pasirodymams buvo palankios. Tad pasitaikė ir nesklandumų. Sakykime, apie orkestro repeticijos pakeistą vietą Dramos teatro fojė žinojo mažai kas. Publikos susirinko negausiai. Man pačiai irgi teko prie „Meridiano“ maklinėti laukiant choro „Ore“. Lietinga diena privertė pakeisti ir simfoninės muzikos bei šokio projekto „Ugningos sielos“ vietą. Tradicinio šiam festivaliui renginio Laikrodžių muziejaus kiemelyje atsisakyta, sugrįžta į Muzikinio teatro sceną. Nežinau, kiek ši situacija paveikė originalią vakaro koncepciją, bet jo žavesys, ypatinga atmosfera dėl to, manyčiau, nedaug nukentėjo.

Ir aistringi solo Pastarajame koncerte buvo atlikti prancūzų kompozitorių kūriniai, kupini ispaniško aistringumo. Tai Édouardo Lalo „Ispaniškoji simfonija“ smuikui su orkestru,

FESTIVALIS

Moriso Ravelio „Bolero“ (choreografija Beatos Molytės-Kulikauskienės) bei vienas iš populiariausių smuiko literatūros opusų, to paties autoriaus rapsodija smuikui su orkestru „Čigonė“ (choreografija Aušros Krasauskaitės-Berulės). Ypač įsiminė itin profesionalus ir įtaigus festivalio svečio smuikininko Philippe’o Graffino (Prancūzija) grojimas, žaižaruojantis beprotiškai virtuoziškais pasažais ir temperamentingomis išraiškomis, pasižymintis giliu muzikos pajautimu.

Didžiausia vertybė – Klaipėdos muzikinio teatro artistų ir atlikėjų mokėjimas kiekviename pasirodyme sukurti šventės nuotaiką, jų kūrybingumas, uždegantis optimizmu gyvybingumas. Atlikėjas pasaulyje daugiau žinomas kaip šiuolaikinių ar retesnių kompozicijų interpretatorius (mūsų kompozitorius Vytautas Barkauskas jam dedikavo savo Jeux op. 117). Įvairiuose projektuose jis ne kartą dalyvavo kartu su tokiais žymiais muzikais kaip Marta Argerich, Yehudi Menuhinu, Sergiu Comissiona ir kitais. Tas sąrašas, suprantama, galėtų būti dar ilgesnis. Tik gaila, kad „Čigonei“ pritaikyta choreografija dažnai nustelbdavo smuiką, subtilesni momentai prapuolė. O kalbant apie orkestrą (dirigentas – Robertas Šervenikas), tai antroje É.Lalo simfonijos dalyje Scherzando charakteriui tikrai pritrūko grakštumo ir lengvumo. Judesio atsiradimas M.Ravelio „Bolero“ logiškas. Juk jis pirmiausia ir buvo sukurtas kaip pritarimas žymios to meto šokėjos Idos Rubinstein pasirodymui. Savo kompozicijoje B.Molytei-Kulikauskienei pavyko išlikti darnoje su muzika, atrasti tą aukso viduriuką, ryšį su „Bolero“ ritmu, vidine jo dinamika, savo solo po truputį užauginti pagrindinei kulminacijai jo pačioje pabaigoje. Įspūdingai atrodė ir nepaprastas artistės plastiškumas. O panaudoti autentiški flamenko elementai ispanišką šio opuso koloritą paryškino dar labiau. Efektinga. ►

„Ugningos sielos“ Klaipėdos muzikiniame teatre: teatro orkestras, dirigentas R.Šervenikas, solistas – smuikininkas Ph.Graffinas. 13

FESTIVALIS

Užburiantis bel canto ◄ Ne mažiau aistringai festivalyje suskambo ir „Neapolietiškų dainų vakaras“ su populiariausiomis italų kompozitoriaus Francesco Paolo Tosti dainomis. Jo atlikėjai – Klaipėdos muzikinio teatro dainininkai Valerija Balsytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis ir Aurimas

Raulinavičius, koncertmeisteris – Carmelo Giuseppe Longo (Italija). Skirtingo charakterio vokalinėse miniatiūrose buvo kalbama apie meilę, svajones, išsiskyrimą. Liūdnai ir linksmai, grakščiai ir dramatiškai. Temos tradicinės. Dainų tekstai gražūs, bet labiausiai, suprantama, šiame koncerte žavėjo ne jie, o ta neapolietiškam stiliui būdinga, tarsi plaukianti kantilena,

melodijų jausmingumas ir lengvumas, tas banguojantis ritmas su ypač emocionaliomis, užlaikytomis viršūnėmis – stilius geriausiai tą vakarą pajaustas A.Raulinavičiaus. Tarp kitko, būtent neapolietiškos dainos pagrindu susiformavo virtuoziško, gražaus dainavimo maniera, vadinama bel canto. O ypatingą lietuvių palankumą šiam žanrui turbūt įrodė sausakimša P.Domšaičio galerijos salė, į kurią nesutilpo visi norintieji. Anšlagą šiais metais, tarp kitko, patyrė ir kiti „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ koncertai. Pačioje festivalio pradžioje, matydama žadamą programą, kažkiek buvau nusivylusi. Atrodė, kad renginių pernelyg mažai, turinys, išskyrus „Bohemą“, irgi nelabai viliojantis. Dabar džiaugiuosi, kad apsirikau, kad nepraleidau nė vieno. Kiekviename buvo tas vadinamasis „kabliukas“, traukos momentas. Bet didžiausia vertybe ir šįkart vis dėlto laikyčiau tą Klaipėdos muzikinio teatro artistų ir atlikėjų mokėjimą kiekviename pasirodyme sukurti šventės nuotaiką, tą jų kūrybingumą, uždegantį optimizmu gyvybingumą. To ir ateityje linkėčiau.

„Neapolietiškų dainų vakaras“ P.Domšaičio galerijoje: atlikėjai – koncertmeisteris C.G.Longo, Klaipėdos muzikinio teatro dainininkai A.Raulinavičius, R.Petrauskaitė, V.Balsytė ir A.Kozlovskis. Vytauto Petriko nuotr. 14

FESTIVALIS

„Ore“: aikštelėje prie „Arkos” paminklo vyko atviros Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės pamokos.

Vytauto Petriko nuotr.

Šokanti Muzikinio teatro vasara

Nuaidint paskutiniams vasarėlės akordams ir neišvengiamai atėjus kalendoriniam rudeniui, knieti prisiminti ir pasidalyti mintimis apie kai kuriuos šiltąjį metų sezoną uostamiestyje įvykusius renginius, kuriuose suspindėjo šokis. Būtent akcijos „Ore“ ir koncerto „Ugningos sielos“ momentus, susijusius su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės veikla. ► 15

FESTIVALIS

Violeta MILVYDIENĖ

Išties „viskas ore“ ◄ Klaipėdos muzikinio teatro (toliau – KVMT) organizuojamo projekto „Ore“, prasidėjusio dar 2011-ųjų vasarą, iniciatoriai – trupės baleto artistai – nebe naujokai, šią patrauklią reklaminę akciją tebetęsiantys iki šiol. Džiugu, jog šios atviros kūrybinės dirbtuvės tapo tradicinės, įgavo pagreitį bei platesnį mastą. Beje, projektą šiemet iš dalies finansavo miesto savivaldybė, skyrusi 5 tūkst. eurų – svarus faktas ir stimulas organizatoriams. Liepos 24-ąją skvere šalia burlaivio „Meridianas“ publikos akivaizdoje repetavo teatro operos solistai, rugpjūčio 11-ąją bei 18-ąją vyko orkestro, choro, baleto artistų pasirodymai.

Čia ypatingą ištvermės išbandymą dar tenka atlaikyti alinančioje saulės kaitroje, o ir kojų padams – dėl įkaitusios aikštelės dangos – tikras iššūkis. Kaip visais ankstesniais metais bei įprastai, aikštelėje prie „Arkos“ paminklo liepos 30-osios rytą pasirodė teatro baleto trupė. Šįkart atlikėjams vadovavo viešnios iš sostinės – Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus pedagogės. Atvirą baleto pamoką parengė (vos per keturias dienas) ir vedė mokytoja Deimantė Kupstaitė-Karpušenkovienė, šiuolaikinio šokio – direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Akivaizdu – bendradarbiavimas su naujais pedagogais suteikia baleto artistams daugiau patyrimo, įvairesnių šokio metodikų pažinimo. Be viso to, dar buvo jaučiamas geras tarpusavio bendrystės santykis, vyravo šilta darbo atmosfera. Šokėjai ir vėl stebino tikslingai susirinkusius ar prošal einančius bei sustojusius žiūrovus savo jaunatviška energija, atsparumu, o ir nuoširdumo jiems nestinga. 16

FESTIVALIS

Natūralu – iš arti, dienos šviesoje, ryškiau matomos visos emocijos bei reakcijos: pasitenkinimas veide puikiai atlikus šuolį ar tour’ą, atsiprašymo šypsenėlė nepavykus kažko tinkamai padaryti. Prakaito lašeliai, kaip ir neišvengiamos traumos, nuolat lydi baleto atlikėjų kasdienybę, gi čia ypatingą ištvermės išbandymą dar tenka atlaikyti alinančioje saulės kaitroje, o ir kojų padams – dėl įkaitusios aikštelės dangos – tikras iššūkis.

Čigoniškos interpretacijos „Ugningos sielos“ – dar vienas KVMT tradiciniu ir reprezentaciniu tapusio, jau 19-ąjį kartą vykusio tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” renginys. Vizualiai ir emocionaliai raiškus, pritraukęs gausią melomanų publiką, gaila, dėl pakitusių oro sąlygų iš Laikrodžių muziejaus kiemelio jis buvo perkeltas į Muzikinio teatro salę. Pradžia šiek tiek užtruko belaukiant, kol bus sumontuota pakyla dešinėje pusėje, priešais orkestrantų užimamą pagrindinę sceną. Iš visos koncerto programos, sudarytos iš prancūzų kompozitorių kūrinių ir pristatytos su smuiko virtuozu iš Prancūzijos Philippe’u Graffinu (beje, griežiančio 1730 m. Venecijos meistro Domenico Busano pagamintu smuiku), išskirčiau būtent choreografinius sprendimus – „Bolero“ ir rapsodiją „Čigonė“ (abu – Maurice’o Ravelio). Specialiai antrajam Aušros Krasauskaitės-Berulės sukurta šokio kompozicija ne tik papildė smuikininko solo, bet ir suteikė jam naujų spalvinių niuansų. Tiesą sakant, originali choreografija beveik 9 minutėms taip prikaustė žvilgsnį, jog charizmatiškojo smuikininko nebepastebėjau... Iki tol, kol nuslopus aplodismentams šis galantiškai pasilenkęs paspaudė ranką jaunajai kūrėjai. Muzikaliai harmoningai interpretuota, kūno kalbos intonacijomis atliepianti romantiškos muzikos niuansus kompozicija atrodė ne tiek prisodrinta kažkokios ypatingos judesio technikos, kiek nestandartiškai sudėliota ir vykusiai subalansuota. Net kėdės čia „atlieka“ aktyvią daugiaprasmę, t. y. ne vien šablonišką, vaizdinę funkciją. ►

„Ugningos sielos“: M.Černeckas, R.Jankevičius, S.Laukaitis ir A.Liškauskas šoko pagal M.Ravelio rapsodiją „Čigonė“ (choreogr. A.Krasauskaitė-Berulė). 17

FESTIVALIS

◄ Vos suskambus smuiko melodijai, keturi

charizmatiški vyrukai – Mantas Černeckas, Ričardas Jankevičius, Simonas Laukaitis ir Aurelijus Liškauskas – palengva, be ypatingų pastangų pradeda šokį. Plastiškos kontrakcijos derinamos su staigiomis čigoniško charakterio imitacijomis (pvz., plojant per krūtinę ar delnu sumušant per kelius, šlaunį, blauzdą). Netrukus energingas, bet su neperdėta ekspresija savarankiškas kiekvieno atlikėjo judėjimas susijungia į bendrą ansamblį. Dar vėliau neįkyriai, natūraliai perteikiama valiūkiška nuotaika. Kulminacinę akimirką A.Liškauskui vikriai užšokus ant pjedestalo (visų sustatytų kėdžių piramidės viršūnės), tarytum atgyja išdykėliška sąmojingo, nepavargstančio vaikigalio Gavrošo – prancūzų rašytojo Viktoro Hugo (1802–1885) romano „Vargdieniai“ („Les miserables“, 1862 m.) herojaus – veido mimika. Visa kompozicija struktūriškai sumodeliuota polifoniniu (sutartinės) principu, kuriam būdingas paralelizmas – įsijungiant po vieną, atkartojant vienam kito judesį ir pan. Technika pagrįsta šiuolaikinio baleto ir demi-charakterinio šokio stilistika: gausu modernių ports de bras (rankų judesių), lengvų šuolių sauttées ir sissonnes, pirouettes bei tours ore (sukantis 6-oje pozicijoje). Toji nepriekaištinga darna ketvertuke, užprogramuotas energijos užtaisas, pasitikėjimas judant ne itin erdvioje 18

scenelėje, preciziškai sinchroniškai susišokus – akivaizdus A.Krasauskaitės kaip repetitorės kompetencijos ir reiklumo rezultatas, perfekcionizmo (tobulybės siekimo) išdava. Apskritai ši atlikėja ir kūrėja, daugelyje sferų puikiai realizuojanti savąjį potencialą, pasižymi šiuolaikiškomis idėjomis, ieškojimais bei drąsiais sprendimais ir pedagoginiame darbe (ypač su Klaipėdos universiteto Teatro katedros studentais).

Naujoji „Bolero“ versija Teko matyti (gyvai ir ekrane) keliolika choreografinių „Bolero“ versijų, tad nejučia, (ne)sąmoningai kyla palyginimų. Beje, inspiruotas šokėjos Idos Rubinštein ir pirmą kartą pasirodęs 1928 m. Paryžiaus operoje, „Bolero“ iki šiol statomas įvairiose (pačiose garsiausiose ir ne tik) pasaulio scenose. Lietuvos operos ir baleto teatre (LOBT) 1959 m. šį vienaveiksmį baletą įgyvendino pirmuoju lietuvių baletmeisteriu laikomas Bronius Kelbauskas. Populiarusis „Bolero” uostamiestyje pirmąkart pasirodė 1998-ųjų rugpjūtį, sukurtas baletmeisterio Jurijaus Smorigino ir subtilia maniera, be ypatingos dinamikos atliktas Lietuvos baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės. Kiek vėliau Neli Beredina – kita LOBT primabalerina – mūsų

teatre taip pat demonstravo aristokratišką laikyseną, grakščių pečių linijos bei rankų judesių eleganciją, gana šaltakraujišką veido išraišką. Dar po septynerių metų (2006-ųjų liepą) trečiajame pastatyme (taip pat J.Smorigino) apvalios pakylos centre su įspūdingu ryškiai raudonu sijonu pasirodęs KVMT baleto trupės solistas R.Jankevičius žavėjo atletiška konstitucija, apnuogintos krūtinės plastika, santūria vyriška raiška. Taigi choreografinė „Bolero“ versija mūsų teatre – jau ketvirtoji. Tai Beatos Molytės-Kulikauskienės kūrybinis darbas, nenuostabu, pagrįstas vyraujančia ispaniško – flamenco – šokio stiliaus technika. Užkrečianti, lengvai hipnotizuojanti muzika, kurios genialumas – paprastume (monotoniškas ritmo kartojimas plėtojančia linija), akimirksniu įtraukia į šokėjos įkūnijamą vidinės būsenos, trapių jausmų verpetą. Nesiryžčiau pernelyg griežtai kritikuoti viso mūsų teatro orkestro, kaip niekada didelio, diriguojamo Roberto Šerveniko, skambesio (juk, nesant muzikos profesionalu, keblu vertinti kategoriškai). Vis dėlto... pasitikėdama savo specifine choreografine klausa, galiu teigti girdėjusi falšą solinėse kai kurių instrumentų partijose – tos kelios problematiškos vietos trikdė gėrėtis vaizdu. Kiek apmaudu...

FESTIVALIS

Tačiau akimirksniu kilusį kartėlį vėl nustelbė šokėjos žavesys – laibo, išryškinto skoninga aptempta violetinės spalvos suknele B.Molytės liemens lankstumas, neapsakomas ilgų rankų, riešų elastingumas, savitas emocinis kontekstas. Išplojimai su pirštų spragtelėjimais, kojų ištrepsėjimai su kulniukų kaukšėjimais suderinti su bolero melodijos bei ritmikos garsais. Unikali dermė ir užkoduota kantilena! Kai judesių intensyvumas, temperamentas, pamažu stiprėjančios emocijos kiek nuslūgsta, artistės rankoje netikėtai atsiranda balta vėduoklė – ryški žaismė su ja jei neprilygsta žongliravimo menui, tai bent primena jo ypatumus. Kompozicijos visuma sudaro išbaigto monospektaklio – moters „pokalbio“ su savimi – įspūdį. Tiesa, kažkurie epizodai atpažįstami iš pačios atlikėjos dar 2014-aisiais pristatyto šokio spektaklio „Un extracto del blog“ (liet. k. – ištrauka iš dienoraščio; pagal Jules MassenetThais Meditation muziką), tik čia, regis, dar simboliškiau įpinti į „pasakojamą istoriją“. Panašių pavyzdžių, dermių, susiliejančių formų su įvairiais kraštutinumais (pvz., argentinietiškas tango, šokamas pagal Miko Teodorakio „Sirtakį“, ar baleto pamoka, atliekama pagal Edith Piaf dainas, etc.) šiais laikais apstu. Manyčiau, jie turi teisę egzistuoti, nors konservatyvūs skeptikai gal teigtų priešingai.

„Ugningos sielos“: B.Molytė-Kulikauskienė sukūrė ir atliko flamenko stiliaus choreografinę M.Ravelio „Bolero“ versiją. 19

TEATRAS

Kaip gaivus skersvėjis

Scenos iš A.Strindbergo dramos „Tėvas“ premjeros Klaipėdos dramos teatre. Laura – A.Bendoriūtė, Adolfas – D.Meškauskas.

Klaipėdos dramos teatras naująjį sezoną rugsėjo 13-ąją atidarė žymaus švedų dramaturgo Augusto Strindbergo psichologine drama „Tėvas“. Tai jau antrasis „Tėvo“ pastatymas Klaipėdos dramos teatre. 1989 m. spektaklį režisavo Povilas Gaidys. 20

Jūratė GRIGAITIENĖ

Naujo etapo pradžia Praėjusį rudenį uostamiesčio aktoriai ir žiūrovai ilgai negalėjo atsidžiaugti po aštuonerių metų pertraukos atidarytu jaukiu ir kartu itin moderniai įrengtu teatru. Vieša paslaptis, kad daugybė žiūrovų

plūdo į teatrą ne tiek spektaklių, kiek rekonstruoto interjero apžiūrėti. Nueiti į Klaipėdos dramos teatrą, pasivaikščioti po fojė, išgerti šampano taurę, nusifotografuoti su šeima ar draugais fontanėlio fone arba atsistojus ant garsiojo spektaklių pavadinimais ir premjerų datomis išmarginto kilimo tapo savotiška mada ir prestižo reikalu. Tačiau šventė baigėsi, o visuotinei euforijai nuslūgus atėjo metas meninės veiklos reprezentacijai, pereinant nuo formos prie turinio, nuo

TEATRAS

kiekybinių rodiklių prie kokybinių. Teatro vadovas Tomas Juočys taip pat ne kartą savo pasisakymuose akcentavo teatro atsinaujinimo būtinybę, kad žmones trauktų ne tik po ilgos rekonstrukcijos atidarytas statinys, bet ir naujas veiklos turinys. Klaipėdos dramos teatras sezono atidarymą ir naujojo kūrybinio etapo pradžią patikėjo garsiai latvių režisierei Marai Kimelei, kuri jau pažįstama uostamiesčio žiūrovams. Režisierė prieš kelerius metus čia pastatė taip pat švedų autoriaus P.O.Enquisto psichologinę dramą „Lūšies valanda“. Tarptautinėje spektaklio „Tėvas“ kūrybinėje komandoje iš tiesų daug naujų veidų ir vardų. Su kviestine režisiere drauge spektaklį statė jos kolegos iš Latvijos – scenografas Reinis Suhanovas ir kostiumų dizainerė Baiba Litina. Pagrindinius personažus įkūnijo du aktoriai: ne tik gerai klaipėdiečiams pažįstamas Darius Meškauskas (Adolfas, rotmistras), bet ir vilnietė Aldona Bendoriūtė, kurią peržiūroje rotmistro žmonos Lauros vaidmeniui pasirinko pati režisierė. Spektaklyje sėkmingai debiutavo jaunimas – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė bei dvi režisieriaus P.Gaidžio baigiamojo vaidybos kurso studentės – Kamilė Andriuškaitė ir Radvilė Bronušaitė.

Berta – K.Kontenytė.

Atvėrė šeimos dramą Ne visada nauji vardai ir garsūs titulai garantuoja tikrąjį atsinaujinimą su aukštai iškelta menine kartele. Tačiau šį kartą gaivus skersvėjis iš šalies buvo prasmingas, nes į spektaklį įnešė gaivos, netikėtumo, o į patį teatrą – radikalių pokyčių galimybę. Išskirtinai tradicine leksika be madingų šiuolaikinių ornamentų įprasmintas režisūrinis sprendimas neatrodė senamadiškas, suskambėjo gyvai ir įtaigiai. Spektaklyje dominavo psichologinė aktorių vaidyba, pagrįsta partnerių bendravimu, be ypatingų pagalbinių režisūrinių akcentų. Tradicinę psichologinę, tačiau tikrai ne buitinę kalbą padiktavo brandžios ir laiko patikrintos medžiagos pasirinkimas. Psichologinę dramą „Tėvas“ A.Strindbergas parašė 1887 m. ►

Daktaras Estermarkas – V.Jočys.

Adolfas – D.Meškauskas, Junas – I.Reklaitis. 21

TEATRAS

◄ Iš dramaturgo biografijos žinoma, kad autorius buvo tris kartus vedęs ir tris kartus išsiskyrė, todėl gyvenimo pabaigoje turėjo rimtų priežasčių nepasitikėti moteriškosios giminės atstovėmis ir, švelniai tariant, nemėgti jų. Pjesėje „Tėvas“ taip pat galima įžvelgti nemažai skaudžios asmeninės dramaturgo patirties su dailiąja lytimi motyvų. Pagrindinio konflikto epicentre – amžinas vyro ir žmonos antagonizmas, įtempta tarpusavio santykių drama, dinamiška jausmų kaita. Nuo romantiško įsimylėjimo, vienas kito garbinimo jaunystėje, vėliau atsirandančio nesusikalbėjimo, susvetimėjimo, abejingumo, uždarumo iki atviros neapykantos bei pagiežos vienas kitam. Dramaturgas tiksliai ir negailestingai pjesėje analizuoja, o spektaklio režisierė M.Kimelė scenoje atveria žiūrovams paskutinę vyro ir žmonos tarpusavio santykių transformacijos fazę – baisią ir grėsmingai augančią neapykantą.

Laura – A.Bendoriūtė, Adolfas – D.Meškauskas.

Vystosi ir keičiasi Vieni svarbiausių spektaklio „Tėvas“ sėkmės aspektų – įdomūs aktoriniai darbai ir režisūriškai teisingai subalansuota, nuolat kylančia linija išdėstyta meninių priemonių strategija. Personažų santykiai vystosi nuosekliai, nuo mažyčių niekšybių iki didelės išdavystės ir todėl kulminacija pasiekiama ne pirmosios dalies, bet spektaklio pabaigoje. Neretai režisieriai visą turimą kūrybinį arsenalą panaudoja spektakliui net neįpusėjus, todėl aktoriai greitai išsikvepia ir finalas neišauginamas iki aukščiausios natos. Šiame spektaklyje įtampa didėja viso spektaklio metu, todėl išlaiko žiūrovų dėmesį iki pat pabaigos. Tinkamai parinkti aktoriai. Pagrindiniai personažai vystosi ir keičiasi, patirdami gilias dvasines transformacijas. Klaipėdietis aktorius D.Meškauskas sukūrė pagrindinį rotmistro Adolfo, keistuolio mokslininko mėgėjo, patekusio į klastingas savo žmonos pinkles, vaidmenį. Personažas myli ir nekenčia, tiki ir nusivilia, išgyvena emocines krizes ir skausmingus dvasinius sukrėtimus: nuo kalėdinės ramybės jaukiame šeimos rate prie papuoštos eglutės iki žmonos pasėtos abejonės dėl tėvystės tikrumo ir tramdomųjų bepročio marškinių 22

Adolfas – D.Meškauskas, auklė Margret – N.Sabulytė.

po nesėkmingo bandymo nušauti mylimą dukrelę Bertą. Rotmistro žmonos Lauros (akt. A.Bendoriūtė) personažo logika reikalauja apsimesti, intriguoti, kiršinti, pasėti abejones, pulti ir laiku atsitraukti, siekiant įtvirtinti savo galią šeimoje ir auklėjant vienturtę jųdviejų dukrą. Lauros veidmainystė, apsimetimas, buvimas švelniu ėriuku vilko kailyje pasiekia savo niekšingą tikslą. Ji įgyja finansinę autonomiją, prisiteisia dukros globą ir galutinai sužlugdo vyro

karjerą bei jį patį. Intriguojantis klausimas nedavė ramybės viso spektaklio metu – kada Laura tikra, o kada tik apsimeta? Ar tikrai nuoširdi jos meilė ir atsidavimas dukrai ir kitiems namiškiams? Todėl, kai spektaklio pabaigoje Laura ramiai atriša tramdomųjų marškinių rankoves ir išvaduoja savo vyrą iš gėdingos situacijos, į kurią pati įstūmė, pasidaro nebeaišku, ar ji taip pasielgė nuoširdžiai atgailaudama už savo nuodėmes, ar vėl naują sąmokslą regzdama. Kai kada pritrūko atvirumo ir

TEATRAS

Lauros įbrolis pastorius Junas (akt. Igoris Reklaitis) blaiviai vertina susidariusią konfliktinę situaciją ir išlaiko savo sąžinės egzaminą, nes, suvokęs sesers klastą, išdrįsta jai pasakyti visą tiesą. Epizoduose pasirodančios auklės Margret (akt. Nijolė Sabulytė) jausmų amplitudė varijuoja nuo griežtoko tono iki ypatingo švelnumo, kai pasiryžta viena užvilkti tramdomuosius marškinius savo mielam vaikeliui, nes niekas kitas to nepadarys geriau už ją. Žaismingumo, humoro, atmosferos pokyčių, ritminio bangavimo įneša ir kiti epizoduose pasirodantys veikėjai: ponia

Latvių režisierei M.Kimelei pavyko spektakliu „Tėvas“ šiek tiek pajudinti Klaipėdos dramos teatro mechanizmą naujų atradimų ir pozityvių pokyčių link.

Ponia Alving – J.Jankauskaitė.

Adolfas – D.Meškauskas, Noidas – M.Pažereckas.

tikrumo akimirkų, tačiau spektaklio visuma mirgėte mirgėjo nuo subtilių, dažnai netikėtų Lauros ir Adolfo verbalinio ir neverbalinio bendravimo perliukų.

Vieningas ansamblis Žiūrovų simpatijų ir palaikymo sulaukė Klaipėdos dramos scenoje debiutuojanti Valentino Masalskio auklėtinė K.Kontenytė,

Vytauto Petriko nuotr.

sukūrusi itin svarbų siužeto plėtotei paauglės Bertos personažą. Berta – pjesės „Tėvas“ katalizatorius, dėl jos iš esmės ir vyksta žūtbūtinis vyro ir žmonos mūšis. Labai tinkama jaunos aktorės psichofizinė faktūra, įdomūs sceniniai prisitaikymai, siekiant išlaviruoti tarp dviejų brangiausių žmonių – tėčio ir mamos meilės, įtikino žiūrovus. Aktorius Vaidas Jočys – teisingame daktaro Estermarko vaidmens paieškų kelyje, tačiau įvykių vertinimai bei poelgiai galėtų būti įvairesni ir ne tokie stereotipiniai.

Alving, senučiukė Lauros motina, bendraujanti su dvasiomis (akt. Jūratė Jankauskaitė), kavaleristas Noidas (akt. Marius Pažereckas) ir guvernantė (akt. K.Andriuškaitė) su virėja Ema (akt. R.Bronušaitė). Maloniai nustebino apsukraus berno apgauta nėščioji su didžiuliu pilvu, godžiai skanaujanti raugintus agurkėlius iš stiklinio indo. Kulminacinius spektaklio taškus paryškina trapecijos formos platforma, kuri, judėdama po sceną, griauna / laužo viską savo kelyje. Scenografijos detalė realistiniu lygmeniu gali būti suvokiama kaip rūsys, sandėliukas ar mokslininko tyrimų laboratorija. Tačiau kartu tai ir rotmistro vidinės būsenos išraiška ar tam tikra grėsmė aplinkai bei ten gyvenantiems žmonėms. Apskritai spektaklio scenografija gana asketiška (stalas, kėdės, kanapa, knygų spinta), tipinė skandinaviška, be sudėtingų simbolių ar giliai paslėptų metaforų. Latvių režisierei M.Kimelei pavyko spektaklyje „Tėvas“, tolygiai paskirsčius jėgas, atskleisti autoriaus keliamas idėjas, suburti skirtingų kartų ir teatrinių mokyklų aktorius į vieningą ansamblį ir kartu šiek tiek pajudinti Klaipėdos dramos teatro mechanizmą naujų atradimų ir pozityvių pokyčių link. 23

SITUACIJA

2017-ųjų Lietuvos pasaulinės operos Jei dar nebuvote, tai greičiausiai ir nebebūsite. Nes Klaipėda, „neužšąlantis kultūros uostas“, ir vėl liko be Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ (MET) tiesioginių transliacijų. Bendrovė „Forum Cinemas“ Klaipėdoje nebevykdys projekto „Live in HD“, įmonė nutraukė tiesiogines vaizdo ir garso transliacijas iš garsiojo MET. Laima SUGINTIENĖ

Ko netekome Priminsiu, kad 2013-ųjų rudenį savo valandos pagaliau sulaukė ir uostamiesčio operos gerbėjai. Tuomet prie 1 900 kino teatrų 64 šalyse apimančių transliacijų prisijungė ir „Forum Cinemas“ kino teatras Klaipėdoje (ankstesniais metais transliavęs Vilniuje ir Kaune). Prieš 11 metų MET pradėtos spektaklių transliacijos kino ekranuose neįtikėtinai išpopuliarino šį verslą. „Screen Digest“ duomenimis, 2012 m. operos sudarė net 36,7 proc. visų kino transliacijų Europoje, o sėkmingiausiai į verslą įsitraukė „Metropolitan Opera“. Keturis sezonus buvome pasaulinės operos mėgėjų bendrijos dalis. Ir šiemet laukėme rudens dėl naujojo (Klaipėdoje tai būtų buvęs penktasis) sezono, kuris, kaip visada, ypatingas, apimantis įvairių šalių, žanrų, stilių operas. Vien atidarymas ko vertas – R.Wagnerio „Tristanas ir Izolda“, diriguojant Simonui Rattle. O toliau – W.A.Mozartas ir P.Čaikovskis (su fantastiška atlikėjų pora – Dmitrijumi Hvorostovskiu ir Anna Netrebko), Ch.Gounod ir R.Straussas, G.Verdi „Nabukas“ su pačiu Jamesu Levine’u! O greta klasikos „topų“, kaip kiekvienam translia24

cijos sezonui įprasta, – kas nors šiuolaikiška. Šįsyk – Suomijos kompozitorės Kaija Saariaho „Tolimoji meilė“. Rašant šias eilutes, dar kartą apėmė nusivylimas, kaip ir tą vakarą, kai supratau, kad viso to Klaipėdoje nebematysime. Lietuvoje tokia galimybė vėl lieka tik vilniečiams ir kauniečiams.

Patys kalti? Nežinodama, kur nukeliaus, ir nelabai tikėdamasi reakcijos, „Forum Cinemas“ portalo skiltyje „Atsiliepimai“ išsakiau apgailestavimą dėl tokio žingsnio. Tačiau sulaukiau pagarbaus ir itin išsamaus atsakymo (ačiū!), kurį parašė „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis. Padėkojęs, kad buvome „ištikimiausi ir atkakliausi MET operų gerbėjai, mylėtojai ir laukiantieji“, jis pateikė operų (ne)lankomumo Klaipėdoje statistiką: „Keturi sezonai, 40 transliacijų, su kiekviena transliacija vidutiniškai patiriant po 360 JAV dolerių nuostolių, sukaupė net 14 000 dolerių nuostolingų finansinių išlaidų, ir vidutiniškai tik po 60 žiūrovų vienoje operoje Klaipėdos salėje.“ Pasiūlė: „Apsilankykite MET operų transliacijose artimiausiame kino centre „Forum Cinemas Kaune“ arba „įtikinkite miesto vadovus finansuoti ar kompensuoti šio projekto sąnaudas, kad miestas, būsima kultūros sostinė, ir

toliau turėtų galimybę būti šalia ar kartu su pasaulinės operos perlais.“ Taigi – patys kalti. Mūsų buvo per mažai. Nesilyginkime su Vokietija, kur į J.Massenet „Verterį“ su nepakartojamu vokiečių tenoru Jonu Kaufmannu pagrindiniame vaidmenyje buvo nupirkta milijonas (1 000 000!) bilietų. Mūsų, klaipėdiečių, „Verteryje“ buvo apie 20... Remiantis gerbiamo D.Beržinio informacija, rekordinis seanso lankomumas Klaipėdoje buvo 104 žiūrovai – tiek susirinko į G.Puccini „Turandot“.

Nelogiška lyginti Taip, tai verslas. Taip, tai skaičiai. Nekomerciniai kultūriniai projektai turi turėti arba pakankamai gerbėjų (kaip Kaune ar Vilniuje, kur bilietą įsigyti reikia iš anksto ir kur transliacijas, pasak D.Beržinio, žiūri po 300 ar net 500 žiūrovų), arba rėmėjų. Pastarųjų Klaipėdoje (dar) nėra, tad kaip su gerbėjais? Tikėtis tokių pat srautų kaip Kaune ir Vilniuje nerealu ir tikriausiai nelogiška, net nekorektiška: juk Klaipėdoje gyventojų triskart mažiau nei Vilniuje, tad mūsų vidurkis visai neprastas (60x3). Tikėtis tokių pat srautų kaip Kaune ir Vilniuje nerealu ne tik dėl gyventojų skaičiaus, bet ir dėl tradicijų: Kaunas, Lietuvos muzikinio teatro lopšys, turi senas ir gilias

SITUACIJA

kultūros sostinė – paribyje operos tradicijas, o sostinė yra tiesiog... sostinė. Kaip ir nelogiška lyginti anksčiau startavusį Kauno ir Vilniaus sezoną su tik įsibėgėjančiu ketvirtuoju Klaipėdoje: lankytojų skaičius, nors (per)lėtai, bet jau augo. Klaipėdoje trūko, teisingiau pasakius, nebuvo jokios reklamos net pačiame „Forum Cinemas“, nekalbant jau apie tai, kad jos nebuvo mieste, – jokio plakato, jokio anonso. Informacija sklido folkloro būdu, iš lūpų į lūpas. O kad Klaipėda turi kultūrinės potencijos, pripažino dar viename laiške ir pats rinkodaros vadovas: „Džiaugiamės bent vienu pozityviu „menišku“ pasiekimu Klaipėdoje – pagaliau po šešerių metų

kino festivalis „Scanorama“ užsipildė ir Klaipėdoje. Ir mums nebereikia įtikinėti organizatorių festivalius rengti uostamiestyje.“ Tad galgi šeštaisiais metais įsibėgėtų ir MET?

Klaipėdoje trūko, teisingiau pasakius, nebuvo jokios reklamos net pačiame „Forum Cinemas“, nekalbant jau apie tai, kad jos nebuvo mieste.

Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ pastatytą G.Verdi „Nabuką“ su dirigentu J.Levine’u ir solistais Placido Domingo, Liudmyla Monastyrska bei kitomis pasaulio operos žvaigždėmis šį sezoną tiesioginės transliacijos iš MET metu pamatys melomanai Vilniuje ir Kaune, bet ne Klaipėdoje. MET archyvo nuotr. 25

KINAS

Netelpantis į šimtuk Praėjusį mėnesį didžiausias pasaulio transliuotojas BBC kino mėgėjams švystelėjo geriausių XXI a. (nuo 2000-ųjų iki 2016-ųjų vidurio) filmų šimtuką. Šiame straipsnyje trumpai apžvelkime stipriąsias ir silpnąsias jo pozicijas, kad ilgėliau apsistotume ties paskutiniąja – 100-ąja vieta.

Aivaras DOČKUS

Juostų pozicijas lėmė gigantiškų proporcijų apklausa, kurioje dalyvavo 177 kino kritikai iš 36 šalių. Didžioji jų dalis – 81 – iš JAV, 19 – iš Jungtinės Karalystės, penki atstovavo Kanadai, Kubai, Prancūzijai ir Vokietijai, keturi prisiėmė atsakomybę už Australijos, Italijos, Kolumbijos, Izraelio ir Indijos kino virtuvės skonį. Mažiau įtakingiems filmų visatos sraigteliams skirtos dvi ar viena vietos išrinktųjų renkančiųjų ložėje. Po šiųmečių „Oskarų“ neadekvataus neobjektyvumo skandalėlio BBC apklausos iniciatoriai paskelbė ir lyčių santykio statistiką: šimtuką sudarinėjo 122 vyrai ir 55 moterys. Kiekvienas jų pristatė asmeninį geriausių XXI a. filmų dešimtuką. Apklausos rezultatas vienur sukėlė nuostabos šlamėjimą, kitur – pasipiktinimo murmėjimą, o kai kur peraugo į rimtą prieštaros dūzgesį su alternatyvių dešimtukų pateikimu.

Verdiktas – patariamasis Kinas, kaip ir muzika, patenka į neapibrėžiamai apibrėžiamų kūrybos tvarinių aprėptį. Vienoje matavimo skalės pusėje – kone ma26

tematiški universalūs kriterijai, padedantys rūšiuoti kino gaminius pagal maistinę vertę lyg kokius grybus. Pirmai kategorijai priklausantys baravykai – rimtų režisierių rimti filmai, įvertinti rimtais apdovanojimais. Antros kategorijos kazlėkai – pusiau rimti trileriai, miuziklai, fantastiniai epai. Trečios kategorijos voveraitės – komedijos, veiksmas, animacija. Ketvirtoji kategorija tokia menkavertė, jog ragaujama tik tokiu kino badmečiu, kaip šią vasarą. Nuodinga pastaba: grybų ir filmų rūšies skonis dažnai priklauso nuo gamintojo meistriškumo ir prieskonių. Taip trečioji kategorija gali tapti maistingesnė už pirmąją. Ir čia pagal konkrečiąją – pseudoobjektyviąją filmo vertinimo skalę, kurią nustato vadovėliai ir taisyklių rinkiniai. Net ji negali išvengti natūralių drebėjimų ir sukrėtimų, o ką jau sakyti apie kitą – individualaus požiūrio vertinimo substanciją, kurios nepavadinsi nei skale, nei sistema. Nebent vidinėmis atskiros, kinu giliai besidominčios asmenybės akimis. Todėl vienam „Malholando kelias“ yra pirmosios šimtuko vietos nepajudinamas šedevras, o „Rekviem svajonei“ – paskutiniosios šimtuko pozicijos šešėlinis šedevrėlis. O kitas šį smėlio laikrodį apverčia kaip akrobatą ant lyno: „Rekviem svajonei“ pakimba geriausiųjų trejete, o „Malholando kelias“ pranyksta už šimtuko ribų. Tad į bet kokius bet kieno sudarytus sąrašus nereikia žvelgti kaip į faktinį sporto varžybų rezultatą, kurio neįmanoma pakeisti. Tai viso labo bendras 177 subjektyvių dešimtukų vardiklis. Be abejo, visi apklaustieji giliai domisi kinu ir jų pasirinkimai atsakingai pasverti. Tačiau verdiktas geriausiu atveju tik patariamasis ir tikrai neįpareigojantis sutikti. Apklauskite kad ir tūkstantį svariausio žodžio kritikų. Pažvelgę į jų šimtuką, nesunkiai rasite įrašų, kuriuos išbraukę įrašysite sau svarbius pavadinimus. Esu skaitęs šviesaus atminimo kino kritikos korifėjaus, Pulitzerio premijos laureato Rogerio Eberto recenzijų, kurios versdavo sudvejoti, ar žiūrėjau tą patį filmą. Kodėl jis vieną ar kitą juostą besąlygiškai puola arba gina ir rašo nulį balų, kur aš skirčiau visus keturis pagal jo keturbalę vertinimo sistemą?

Retenybės ir vingrybės BBC paskelbtasis geriausių XXI a. filmų šimtukas atlieka kelias pozityvias misijas. Pirmiausia jis priverčia permąstyti tuos 16 naujausio kino metų ir suprasti, jog įsimintinų filmų sukurta nepalyginamai daugiau. Dėl intrigos sudarykite savąjį „best of the best“ sąrašą. Aš šiame amžiuje vos tilpčiau į 200 filmų apvalkalą, nes derlingi metai atneša 15–20 įdomių juostų kolekciją. Dar sunkiau įsivaizduoti tuos 177 kritikus, kuriems reikėjo sutrumpinti sąrašą iki dešimties filmų. Pabandykite sudėlioti savo dešimtuką – kaip savaitgalio stalo žaidimą. Jei „atsitiktinai“ įrašysite „Žiedų valdovo“ trilogiją ar dvi „Nužudyti Bilą“ dalis, nelabai lieka erdvės manevrams. Antrasis pozityvas: galbūt šimtuke aptiksite itin retų kino kūrinių, kurių greitai bėgančių dienų tėkmėje tiesiog nepastebėjote. Verta susipažinti su vengrų režisierių poros Bela Tarro ir Agnes Hranitzky filosofinėmis dramomis „Turino arklys“ ir „Verkmeisterio harmonijos“. Žingeidumą sužeis Tailando kino grando Apichatpongo Weerasethakulo net trys darbai – „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“, „Tropikų karštinė“, „Sindromai ir amžius“, įsibrovę į geriausių juostų gretas. Peržvelgę pavadinimus ir režisierių pavardes, kino festivalių organizatoriai galbūt pačiu laiku nuspręs vieną solidaus mąsto renginį dedikuoti Azijos kinematografui ir jo unikalios kalbos ženklams. Šis šimtukas lemia įtakingiausių kino kūrėjų sąrašo atsiradimą pagal vardo paminėjimo dažnumą kritikų „topuose“. Magiškieji režisierių skaičiai yra 3 ir 7. Šaunusis režisierių septynetas gali pasigirti trimis filmais geriausiųjų šimtuke. Kita vertus, įtakingiausiais logiškiausia vadinti prodiuserius, kurie atsiima „Oskarus“ metų filmo kategorijoje. Kur prasideda ir baigiasi režisieriaus įtaka, kai studijos ir kompanijos išplėšinėja, jų manymu, nereikšmingas scenas iš pripažintų genijų filmų? Taikliausiai čia limpanti sąvoka – „efektyviausi režisieriai“. Septyni BBC šimtuko efektyviausieji: Paulas Thomas

ką XXI a. kinas

KINAS

Andersonas („Mokytojas“, „Žmogiška silpnybė“, „Bus kraujo“), Wesas Andersonas („Viešbutis „Didysis Budapeštas“, „Karališkieji Tenenbaumai“, „Mėnesienos karalystė“), Michaelis Haneke („Meilė“, „Baltasis kaspinas“, „Paslėpta“), Joelis ir Ethanas Coenai („Groja Levinas Deivisas“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, „Rimtas vyrukas“), Christopheris Nolanas („Pradžia“, „Memento“, „Tamsos riteris“) ir minėtas A.Weerasethakulas. Aukštą ketvirtąją vietą užvaldžiusi japono Hayao Miyazaki animacinė pasaka „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ – suvienodėjusių tęsinių eroje sunkiai pranokstamas žanro šedevras. 14-oje pozicijoje aktualiai ir sąžiningai įsitaisė tragikomiška Joshua Oppenheimerio dokumentika „Žudymo aktas“. Keistokai už šimtuko ribų liko „Oskarą“ laimėjusi pelekais rankas ir kojas iš siaubo paverčianti Louie Psihoyos juosta „Įlanka“, demaskuojanti antžmogišką delfinų žudymo aktą Japonijoje. Beje, kaip atrodo, kiek šimtuke sutiksite vieno produktyviausių kino kūrėjų – Woody Alleno juostų? Nei daugiau, nei mažiau – nė vienos. O toks, sakytum, „holivudinis“ „blokbasterinis“ Brado Pitto veidas šmėžuoja net keturiuose išrinktuosiuose filmuose ir paryškina aktoriaus žvaigždę talentingiausiųjų alėjoje. Jis atidžiai renkasi vaidmenis išskirtiniuose kino projektuose, nubrėždamas takoskyrą tarp honorarinių didelio biudžeto burbulų ir kruopščiai kuriamų personažų diktatoriškų režisierių bekompromisiniuose sumanymuose.

Apklaustųjų staigmenos BBC šimtukas mus skatina domėtis ir diskutuoti. Apie filmus, režisierius, aktorius. Visiškai atvirai. Nes galima atsiversti be galo ilgą puslapį su pavardėmis ir dešimtukais tų, kurie balsavo. Ten išvysite tokių keistenybių, kurias Lietuvos greito vartojimo naujienų portalai paskelbtų sensacingomis, skandalingomis ar net korumpuotomis. ►

Kadras iš filmo „Tonis Erdmanas“ (rež. M.Ade, 2016). 27

KINAS

◄ Amerikietis kino kritikas Timas Appelo į savąjį dešimtuką įrašė veiksmo trilerį „Bornas. Galutinis tikslas“, amerikietė Thelma Adams geriausiu filmu įvardijo Osamos bin Ladeno medžioklės kroniką „Pusvalandis po vidurnakčio“, o jos tautietei Miriam Bale – viena įsimintiniausių XXI a. juostų yra komedija „Dabar jau tikrai šikna“. Kitas kino kritikas iš JAV – Scottas Collura demonstruoja ištikimybę fantastikai, siaubui ir kino komiksams, o tarp jų įterpė trumpametražį filmuką „Rytdienos pasaulis“. Panašu, kad italų kino istorikas Adriano Apra truputėlį kitaip suprato užduotį, nes jo dešimtuke puikuojasi vien itališki filmai. Ir tarp jų nėra „Didžio grožio“! Bravissimo! Lygiai tokį patį triuką „prasuko“ Afrikos kino instituto atstovė Mahena Bonetti, lengva ranka brūkštelėjusi dešimt afrikietiškų filmų. Patriotiškąjį kritikų trejetą pagardino indė Shubhra Gupta, pabandžiusi mus užkerėti vietinio kino burtažodiškais pavadinimais. Britas Nicholas Barberis tarp neginčijamų šedevrų tėkštelėjo trečiąją animacinio filmuko „Madagaskaras“ dalį. Vos pora kino žinovų (nenuostabu, kad viena jų – kanadietė) įtraukė praėjusių metų „Kino pavasario“ atradimą – Xaviero Dolano dramą „Mamytė“. Jungiamąja daugelio dešimtukų grandimi netikėtai tapo gana šviežias postapokaliptinis retroavangardinis veiksmo filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“. Universaliai į atmintį įsigėręs reginys, dėl kurio įtaigumo ir aukščiausio kalibro nepajėgūs kilti jokie debatai. Skirtingai nei ši ekstravagantiška išimtis, antgamtiškai kurioziškų įrašų ir savo šalies ar artimos kultūros kino kūrėjų „eurovizinio“ protegavimo momentų apstu. Tačiau aštriausiai akį rėžia dešimtys į galutinį šimtuką nepakliuvusių nuostabių filmų, iš kurių susidėliotų mažiausiai du neatpažįstamai kitokie šimtukai. Kad ir kaip bebūtų, BBC šimtukas „ant popieriaus“ suraitytas vienas vienintelis. Ir lyg tyčia šalies kino teatruose rodoma šimtoji jo vieta (viena iš trijų šimtųjų) ir pati naujausia juosta šiame diskutuotiname sąraše – vokiečių režisierės ir scenaristės Marenos Ade komiška drama „Tonis Erdmanas“. 28

Išplėstos erdvės Apie „Tonį Erdmaną“ tiek mūsų, tiek užsienio kino specialistai prirašė daug įmantrybių: apkaltino Kanų kino festivalio konkursinės programos vertintojus (su BBC šimtuko 19-osios vietos užkariautojo – filmo „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ režisieriumi George’u Milleriu priešakyje) nesusigaudymu tikrose ir suklastotose vertybėse, džiaugėsi daniškosios „Dogmos’95“ filmavimo braižo sugrįžimu. Raudoti dėl neobjektyviai įteiktų prizų yra lygiai taip pat beprasmiška, kaip baksnoti bukuoju rašymo plunksnos galu į BBC šimtuko filmus, kurie, tavo nuomone, nepelnytai klestelėjo į svetimą vietą. Kaip jau čia išsiaiškinome, net pripažinti kino profesionalai neapsaugoti nuo patriotiškumo pertekliaus, emocinių įkrovų ir iškrovų, individualaus temų aktualumo persirikiavimo ir, pagaliau, planetų judėjimo trajektorijos sutrikimų. Dėl kameros – taip, „Tonio Erdmano“ operatoriaus Patricko Ortho darbas reikalauja atskiro aprašymo. Bet ne dėl „Dogmos’95“ stiliaus, kuris primygtinai informuoja žiūrovą, jog filmuojama grubiai ir kone „buitiškai“, o dėl... kamerų nebuvimo ir antifilmavimo pojūčio. „Tonio Erdmano“ autorei ir operatoriui pavyko taip įjungti kameras, kad jos tarsi išjungtos ir tik „autopilotu“ surenka būtiniausius vaizdus. Todėl, kai vienoje scenoje herojė pasileidžia bėgti ir kamera, pataikaudama jai, kelis kartus nervingai virpteli, atrodo, jog ekrane prasidėjo žemės drebėjimas. Sąmoningas filmavimo minimalizmas ir pasitraukimas iš veiksmo tampa „Tonio Erdmano“ skiriamuoju ženklu. Vienu iš daugybės autentiškų šios juostos savybių. Kaip ir lėtas siužeto tempas, kuris leidžia beveik trijų valandų trukmės istoriją pastatyti ant kelių esminių ašių. Įvykių, kaip ir charakterių, ne tiek jau daug. Tėvas, dukra ir visi kiti aplink, patenkantys į jų bendravimo linijomis nubrėžtą judančią teritoriją, kurią, sporto terminais, galime įvardyti kaip baudos aikštelę ar bazę. Personažai, konfliktinės situacijos, problemos, netikėtumo momentai, visas gijas M.Ade suraizgė pagal klasikines scenarijaus kurpimo taisykles. Tik praplėtė ribas ir padidino atstumus tarp segmentų. Tolygiai. Įsivaizduokite, kad statote stebuklingą palapinę, į kurią galite sutalpinti neribotą skaičių žmonių. Kiekvieną kartą, užsu-

kus naujam pašalaičiui, jūs turite tolygiai perstuminėti visus keturis į žemę įsmeigtus kampus ir pamažu didinti atstumą tarp jų. Ant keturių kertinių įvykių pastatyta „Tonio Erdmano“ palapinė talpi kaip gausybės ragas. Įvyksta taip mažai, o įspūdis – pralėkusio šimtmečio. Nepastebimai greitai pralėkusio. Kadangi „Tonis Erdmanas“ optimaliai nejudrus, jis verčia jus suktis aplink jį pašėlusiu greičiu. Dvi valandas 40 minučių jūs judinat filmą savo vidinėmis seisminėmis bangomis, ir tai didžiausias M.Ade juostos pasiekimas. Muzikos laideliai taip pat gražiai nutraukti, palikti tik diagetiniai garsai, diktuojami personažų buvimo tam tikrose „skambančiose“ situacijose. Žiūrovai priversti groti patys. Neįmanoma nesižavėti aktoriniais darbais, kurių... taip pat nėra. Jei Peteriui Simonischekui dar tenka vaidinti, nes vaidina jo herojus, tai Sandra Huller tiesiog veikia ir reaguoja pagal aplinkybes. Kuria

Ant keturių kertinių įvykių pastatyta „Tonio Erdmano“ palapinė talpi kaip gausybės ragas. Įvyksta taip mažai, o įspūdis – pralėkusio šimtmečio. charakterį milimetrinėmis užuominomis, taip siūlydama mums jos heroję susikurti patiems. Charakteris lieka miglotas iki pat pabaigos, o rūkai finale nė kiek neprasisklaido. Gal dėl to, kad herojė natūraliai vakuuminė? Jei rizikingi „Tonio Erdmano“ kūrėjų orientalistiškai tuščiaviduriai sumanymai neįtrauktų į magnetišką vyksmą, būtų galima ardyti filmo mechanizmus iki kai kurių neargumentuotų detalių, tačiau darni visuma atleidžia nuo mikrobiologinių tyrinėjimų. Mėgstantiems mokslinę recenzijos modeliavimo struktūrą pateiksiu ataskaitinę savo pusantro tūkstančio žodžių panaudojimo išvadą. Šimtoji BBC geriausių XXI a. filmų sąrašo vieta niekuo nenusileidžia pirmajai. Pozicijos čia – tik formalumas. Kaip ir visas šis šimtukas. Didžioji jo misija – garsiai priminti, kad geras kinas akinamai švyti visais žanrais ir šalimis. O tie numeriai ir skaičiai – blizgantis tuščias purškalas. Ginčykitės, perrašinėkite, žiūrėkite.

dailė

Mikroskopas vietoje teptuko

S.Žaltauskas. Iš ciklo „Cells“ („Ląstelės“). 2015.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS Šiuolaikinėje tapyboje, kuri krypsta į konceptualųjį meną, ieškoma naujų išraiškos formų, kurios būtų novatoriškos ir patrauklios. Gyvendami technologijų epochoje ir nuolat skubėdami užmirštame, kokią reikšmę mums turi gamta, vis Nematomo pasaulio atvertis rečiau joje leidžiame laiką. Net nesuvokiame, kad esame gyvosios gamtos dalis. Tai primindamas klaipėdietis tapytojas Autorius kelerius metus kruopščiai studijavo mikroorganizmų pasaulį, kurį dabar profeSimas Žaltauskas rugpjūčio 25 – rugsėjo 14 dienomis savo sionaliai perteikė tapybos darbuose, didelio naujausių darbų ciklą „Cells“ („Ląstelės“) eksponavo „Klai- formato, ryškaus kolorito drobėse ieškodamas mokslo ir meno sąlyčio taškų. ► pėdos galerijos“ filiale uostamiesčio „Herkaus galerijoje“. 29

DAILĖ

◄ Ir jam pavyko jų rasti, nes tapyba palieka įspūdį. S.Žaltauskas (gim. 1980 m.) – profesionalus menininkas, baigęs tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA), aktyviai dalyvaujantis parodiniame gyvenime, be to, dėstantis VDA Klaipėdos fakultete. Nuo pat kūrybos pradžios jam aktualūs žmogaus ir gamtos, klasikinės tapybos ir šiuolaikinio mąstymo ryšiai. Ankstesnėje kūryboje S.Žaltauskas aktualizavo abstrakciją, kuri jo tapybos darbuose buvo tarsi apgaubta spalvų įvairovės, t. y. dėl kolorito buvo juntamas kūrinio minties apribojimas. Stilistiniu požiūriu jo darbai varijuoja nuo abstrakčių portretų, į klasiką linkusio peizažo iki ekspresyvios pastelės. Darbų cikle „Cells“ („Ląstelės“) – tas pats menininko kūrybos braižas, bet idėjos atžvilgiu S.Žaltauskas mąstymą nukreipė į gana jautrius dalykus – vėžinius susirgimus, įvairius žmogaus organizmo darinius. „Ląstelė – gyvų organizmų struktūrinis vienetas, gebantis savarankiškai egzistuoti, vystytis, daugintis. Skirtingos ląstelės (pelėsio, grybo, lapo, vėžio, vandens) turi užkoduotą savo formą, spalvų gamą. Laikui bėgant kinta jų struktūra ir spalvinė gama. Mikroskopu įmanoma perteikti milijoną kartų padidintą vaizdą. Didelius drobių formatus pasirinkau neatsitiktinai – sąmoningai, kad pabrėžčiau mažos ląstelės sandarą, struktūrą ir kad tai, kas nematoma, taptų 30

matoma. Atiduodu duoklę vėžiniais susirgimais sergančių žmonių įvairiems metastaziniams dariniams, norėdamas parodyti šios ligos vidinį spalvos pasaulį. Mano paveiksluose sustoja laikas“, – teigė parodos autorius. S.Žaltauskui derinant mokslo ir meno žinias, tapybos darbo plokštuma tapo puikia erdve ne tik idėjai skleistis, bet ir patyrinėti, pažinti mikropasaulį. Abstraktūs įvaizdžiai „neužrakinti“ kūrinyje, kaip menininkui buvo būdinga anksčiau. Šį sykį S.Žaltauskas plačiai atvėrė ląstelės sandarą, parodydamas, kad organizme taip pat vyksta ryškus gyvenimas ir kad jam įprastą ironiją keičia susimąstymas ir rimtumas.

Ląstelės analizė drobėje Svarbu, kad tapytojas naujajame cikle išlaikė gebėjimą intriguoti, tarsi ragindamas atidžiau tyrinėti jo darbus. Ankstesnėje kūryboje S.Žaltauskas išsiskyrė savo siekiu drobėje perteikti mįslingumą ir spalvos gylį. Cikle „Cells“ („Ląstelės“), atrodo, jam svarbu jungti du, sakytumei, skirtingus pasaulius – drobės ir ląstelės. Autorius būtent ląstelės semantiką suvokia kaip aplinkos refleksiją, leidžiančią tikrovę pažinti be išankstinių nusistatymų. Tapytojas mikropasaulį traktuoja kaip galintį prilygti individo gyvenimui ir išgyvenimams. Tai

intriguoja įdėmiai žvelgti į jo darbus, juos analizuoti. S.Žaltauskas ląsteles tyrinėja didelio formato drobėse, ten savotiškai perkeldamas raumens, gėlės pumpuro, kiaulienos ar kaulų čiulpų erdviškumą. Autorius nesiekė tiksliai perteikti, kaip pro mikroskopą atrodo pasaulis. Tai jo interpretacija. Jam svarbiau, kokias emocijas sukelia ląstelė, kaip į ją galima pažvelgti kuo įvairiapusiškiau ir įdomiau. Jis analizuoja aktualų klausimą – kur slypi mikropasaulio pažinimas, ar aš esu jo dalis? Šiuo atveju per mokslo kategoriją išryškinama žmogaus egzistencija ir ribinių situacijų reikšmė, kai teptuką pakeičia mikroskopas, o liūdesį – optimistinės nuotaikos, leidžiančios įveikti sunkumus.

Kolorito jėga Parodos autoriaus darbuose emociją palaiko spalva, kuri menininko kūryboje užima svarbią vietą. Anksčiau stebinęs drastiškais įvaizdžiais, dabar S.Žaltauskas susikoncentravo į spalvos semantiką, jam svarbu, koks yra turinys ir kaip jį perteikti tapyboje. Naujausiuose darbuose dominuoja ne abstrakcijos gylis, bet spalvos išraiška ir egzistenciniai ieškojimai. Todėl parodą „Cells“ („Ląstelės“) galima laikyti viena bendra ląstele, universalia parodos lankytojams, nes kiekvienas žiūrovas

DAILĖ

S.Žaltauskas mikropasaulį traktuoja kaip galintį prilygti individo gyvenimui ir išgyvenimams. S.Žaltausko kūryboje gali rasti, kas patraukia dėmesį. Ekspozicija privertė atkreipti dėmesį, kad darbai išdėstyti iš tiesų rimtai pagalvojus apie jų vietą bendroje erdvėje ir atskirai. Taip pat pasiekta spalvinė pusiausvyra. Autorius ne tik reprezentuoja šviesius žmogaus išgyvenimus, jam taip pat svarbūs ir vidinio pasaulio įtrūkimai. Būtent koloritas S.Žaltauskui – galia, leidžianti dideliu darbo formatu pažvelgti į mikropasaulį. Pavyzdžiui, jei paveikslas „Muscul Cells“ („Raumens ląstelės“) neturėtų pavadinimo, tai būtų gana sudėtinga atkoduoti, kas vaizduojama plokštumoje. Galbūt net reikėtų minimalių žinių apie biologiją, bet tai nėra būtina. Autorius nesiekia, kad žiūrovai kaip kokie biologai žvelgtų į paveikslus. S.Žaltauskui svarbu, kokias emocijas žmonėms sukelia ląstelė, galbūt mikrodarinys priverčia į savo gyvenimą pažvelgti atidžiau ir iš šalies. Tapytojas pabrėžia ląstelės dydį, ypač struktūrą, nes tai yra „interpretacinis suvokimo būdas ir perteikimas menine išraiška“.

Paveikslas „Flower Bud Cells“ („Gėlės žiedo ląstelės“) į S.Žaltausko ciklą įnešė šviesesnių ir tyresnių spalvų, atsvaros dramatiškumui (ryškią kraujo spalvą keičia balta, žydra ar žalsva). Autorius daugelį ciklo paveikslų perskyrė į du atskirus darbus. Taip menininkas žvelgia į žiedo ląstelę dualiai, bet taip pat parodo, kad viena ląstelė jungiasi su kita ir sudaro vientisą organizmą. Viena vertus, parodą galima traktuoti kaip vieną „organizmą“, kuriame kiekvienas paveikslas svarbus. Kita vertus, įdomu analizuoti darbus atskirai, t. y. kaip atskiras S.Žaltausko meninio pasaulio dalis.

Menas ar mokslas? Tapytojas S.Žaltauskas keičia savo kūrybos kryptį, bet džiugu, kad išlaiko savo stilių, atpažįstamą Klaipėdos ir Lietuvos meno kontekste. Autorius išlaiko emociją, kurią akcentuoja spalva. Anksčiau S.Žaltausko kūryba drastiškais sprendimais kartais net gąsdindavo žiūrovus, dabar menininkui svarbu, kad parodų lankytojams jo kūri-

niai paliktų įspūdį, jautriai suvirpinantį vidinį pasaulį, gal net pakeistų jų požiūrį į tikrovę. Galbūt ciklo darbai pretenduoja į monotoniją, bet S.Žaltauskas sugeba profesionaliai „padidinti“ ląstelės sandarą drobėje. Keista, bet paroda „Cells“ („Ląstelės“) privertė kelti klausimą, ar tai menas moksle, ar mokslas mene. S.Žaltauskas siekė derinti mokslą ir meną, pragmatišką ir šiek tiek laisvesnį mąstymą. Paveikslų nereikėtų traktuoti kaip ląstelių sandaros perkėlimų iš vienos erdvės į kitą. Akivaizdu, darbų ciklas atvėrė kitas menininko kūrybos galimybes. Žiūrovai paveiksluose nebeišvydo ironijos ar stiprią emociją turinčių abstrakcijų. Naujas S.Žaltausko kūrybos etapas – galbūt moksle ieškoti naujų kūrybos idėjų ir jas reflektuoti, drobėse neatsisakyti ankstesnio įdirbio, nes kartais ląstelės mikropasaulis gali prilygti mūsiškiam. Tereikia nebijoti į menininko pasaulį pažvelgti giliau.

Dualus žvilgsnis Darbų gylis priverčia išgyventi skirtingas emocijas, pažvelgti į autoriaus meninį pasaulį įdėmiau. S.Žaltauskui ląstelė – tinkamas įvaizdis, nes cikle dominuoja spalvos ir abstrakcijos dermė. Paveiksle „Melanoma Cells“ („Melanomos ląstelės“) autorius tyrinėjo vėžinius susirgimus ir juos plokštumoje „padidino“. Parodoje eksponuoti du darbai tuo pačiu pavadinimu, bet perteikti skirtingomis kompozicijomis. Autorius parodą paskyrė įvairiems žmogaus susirgimams ir organizmo pokyčiams, teigdamas, kad klastingos ligos žmogui nereikia bijoti, svarbiausia – neprarasti optimizmo. Todėl parodoje, nors tyrinėjami nelinksmi dalykai, dominuoja pozityvumas. 31

DAILĖ

Baroti galerijoje uostamiestyje rugpjūčio 26 – rugsėjo 21 dienomis veikė vienos žymiausių Lietuvos tekstilininkių – Marijos Švažienės (Vilnius) gobelenų ir tapybos paroda, atvėrusi duris į savitą, tik šiai dailininkei būdingą vaizdų pasaulį.

M.Švažienė. Vakaro ritmai. 2013. Gobeleno technika, vilna, linas, 140x130 cm.

Paukščio skryd

M.Švažienės tapy Nuotaikų paveiks Dalia KARATAJIENĖ

Erdvės trauka M.Švažienė – tekstilininkė ir tapytoja – gerai žinoma ne tik Lietuvoje (taip pat ir Klaipėdoje, Baroti galerijoje 2011-aisiais surengusi parodą), bet ir už jos ribų. M.Švažienės kūryba 1980 m. įvertinta Lietuvos valstybine premija. Jos kūriniai eksponuoti Maskvoje, Monrealyje, Lozanoje, Kozencoje ir kituose pasaulio miestuose. Šiais laikais tai neatrodo stebuklas – vargiai nūnai rastume dailininką, negalintį pasididžiuoti tarptautinės auditorijos dėmesiu. Tačiau, prisiminus, kad 32

M.Švažienės kūrybinis startas prasidėjo dar praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, išsyk tampa aišku, jog kalbama apie svarius meninius žingsnius, kuriais tuo metu paženklintas visas atsinaujinantis Lietuvos dailės kelias. Jame M.Švažienė pasireiškė ne tik kaip dekoratyvinės tekstilės inovatorė, bet ir atsiskleidė kaip dailininkė, disponuojanti su niekuo nesulyginama, savita stilistine kalba. Jos dekoratyvinės tekstilės kompozicijose nuo pat pradžios pasireiškė aktyvus koloritinis pradas – savotiška būsimos tapybinės raiškos užuomina, kurios vėliau, nuo XXI a., jau nebesugebėjo sutūrėti tekstilė, M.Švažienei pradėjus tapyti. Jau pirmuose rištiniuose kilimuose „Subatvakaris“ (1963), „Miestas naktį“ dailininkės polinkis ritmiškai struktūruoti

geometrizuotas spalvines abstrakcijas parodė jos orientaciją į apibendrintą, monumentalią, nuo iliustratyvaus perpasakojimo atitrūkusią formą. Todėl greitai M.Švažienės kūriniai tapo visuomeninių interjerų akcentais. Pavyzdžiui, 1974 m. gobelenas „Skrydis“ papuošė Vilniaus Antakalnio ligoninės interjerą, 1980 m. gobelenas „Medis“ – Vilniaus gimdymo namų Tyzenhauzų gatvėje laukiamąjį. Emocionalizuodami ir sušildydami santūrias, išbalansuotas architektūros erdves, M.Švažienės gobelenai drauge jas ir įprasmino, atverdami lankytojams didžiulį pozityvių idėjinių asociacijų lauką. M.Švažienės įnašo į tekstilės raidą vaizdas būtų ne visas, jei neprisimintume, jog jos 1970 m. nuaustas gobelenas „Plaštakės“ – pirmasis erdvinis, trimatis šios rūšies kūrinys

DAILĖ

dis. 2015. Gobeleno technika, vilna, linas, 145x135 cm.

yba ir gobelenai. slai

Vasara. Iš ciklo „Žemė“. 2016. Gobeleno technika, vilna, linas, 150x140 cm.

Lietuvoje. Anksti išryškėjusi erdvės trauka niekur nedingo: jubiliejinė dailininkės paroda, surengta Vilniuje Radvilų rūmuose 2010 m., buvo pavadinta „Erdvių trauka“.

Gylio matmuo Mene neįmanoma tiksliai nurodyti įtakų, kurias vienas kitam daro dailininkai, ypač – vienas kitam dvasiškai artimi. Tokie, kokie buvo tapytojas Jonas Švažas ir M.Švažienė. Todėl tegalime tik nujausti, kad koloristinis M.Švažienės tekstilės raiškumas galėjo būti paveiktas J.Švažo tapybinės ekspresijos. Tokį ryšį tiesiogiai liudija keli kūriniai, sukurti J.Švažo atminčiai: 1977 m. sieninis ►

Saulė leidžiasi. Skiriama Jonui Švažui. 2005. Gobeleno technika, vilna, pusvilnė, linas, 150x135 cm (pagal J.Švažo paveikslą „Saulė leidžiasi“, 1975). 33

DAILĖ

Saulėlydis Pilies kalne. 2007. Gobeleno technika, vilna, linas, 170x135 cm. Skrydis į erdves. 2014. Gobeleno technika, vilna, linas, 170x130 cm.

Koloristinis ritmizavimas M.Švažienės gobelenuose yra ypatingas. Jis sukuria į nieką nepanašias tarp realybės ir dekoratyvumo sklandančias struktūras, pasižyminčias savita tvarka ir vaizdo organizavimo netikėtumais. gobelenes „Erdvėje“ ir 2005-ųjų gobelenas „Saulė leidžiasi“ – tekstilinė J.Švažo peizažo replika. Artimą dviejų kūrėjų sąsają rodo ir temų paralelės – gamtos bei miesto peizažai, abiejų dailininkų dėmesys kosmosui. Tiesa, J.Švažas žvelgė į jį vyriškai, parodydamas visatą per žmogaus techninių pasiekimų triumfą, o M.Švažienė – moteriškai, atskleisdama subtilų spalvinį beribio kosmoso grožį. Erdvias asociacijas sukeliantys parodos gobelenų kosminiai rutuliai ar pradiniai visatos „statybiniai elementai“ nėra bežadžiai ir šalti kosminiai kūnai. Jie juda, žybčioja, „pagauti“ pačiame gyvybinio formavi-

◄

mosi įkarštyje. Šviesą sugerianti gobelenų tekstūra kaip niekas kitas pajėgia perteikti jų vitališkumą: juk tik gyvybė taip godžiai sugeria šviesą, išreikštą gobelenuose tai subtiliais toniniais ritmais, tai vaiskiomis spalvinėmis žiežirbomis. Koloristinis ritmizavimas M.Švažienės gobelenuose yra ypatingas. Jis sukuria į nieką nepanašias tarp realybės ir dekoratyvumo sklandančias struktūras, pasižyminčias savita tvarka ir vaizdo organizavimo netikėtumais. Kai kalbama apie dvimatį meno kūrinį ir jame atsirandantį erdvės įspūdį, turima galvoje, kad plokštumoje vaizduojami daiktai atskleidžia savąjį gylio matmenį. M.Švažienės parodos gobelenuose tokių rakursų esama apsčiai. Koloristinis dailininkės talentas sukurtiems pavidalams leidžia išnirti visa didybe, parodant objektų sutirštėjusios erdvės tūrius, jų apimtis, ritmiškai susietas su dekoratyviomis, plokščiomis dėmėmis.

Tapybiškumo pergalė Didžiausią nuostabą kelia tai, kad kai kuriuose kūriniuose („Ežero atšvaitai“ (2003), „2000 metai“ (1999) linijos galia formuoti objekto

kontūrus yra akivaizdžiai palaužta, nepaisant to, kad pats siūlas ir jo audimas yra aiškios linijos, ribos brėžimo prielaida. Grafinio prado, kuriuo kartais varijuojama gobeleno vaizduose, nuginklavimas plokštumoje – tai tapybiškumo pergalė, pasireiškianti švelnių dėmių, šviesių ir tamsių tonų kuriamu įspūdžiu. Tai reiškia, kad kūrinyje kalbama ne apie konkretų daiktą su visomis kaligrafiškai tiksliomis jo detalėmis, o apie daikto ar reiškinio vaizdinį, emocinę jo charakteristiką. Motyvas – ar tai būtų medis, ar paukštis, ar statiniai – tėra tik spalvinio įspūdžio paspirtis. O pastarajam, skirtingai nei tiksliai daikto vaizdinei kopijai, dažniausiai būdingas stilistinės vienybės įspūdis, demonstruojantis aukščiausią meninį dailininkės pilotažą. Dėl šio tapybiško įspūdžio M.Švažienės kūrinius yra nepalyginti lengviau apibūdinti sukeliamos nuotaikos, emocijų, o ne siužeto požiūriu. Beje, savo tapybos darbus M.Švažienė kaip tik ir apibūdina kaip nuotaikų paveikslus. Ir kaip tik dėl šių priežasčių dailėtyrininkui dera užleisti savo analitines pozicijas parodos lankytojų žvilgsniui, neprimetant žiūrovams savo jausminių išgyvenimų ir paliekant publiką akistatoje su estetiškai švariais ir nuotaikingais dailininkės kūriniais.

GALERIJŲ DIENOS

Nutiesė tiltą tarp menininkų ir žiūrovų Antrą kartą uostamiestyje įvykusi meno šventė – Galerijų dienos, juokais dar vadinamos „galerijų atlaidais“, trims dienoms ant Klaipėdos užmetė kultūrinį tinklą, sunarpliotą iš galerininkų, menininkų ir meno gerbėjų. Rugsėjo 8–10 dienomis miestas prisipildė intensyvaus meno koncentrato, susidedančio tiek iš tradicinės ir nuosaikios kūrybos, tiek iš drastiškų performansų. Kiekvienas klaipėdietis, iškeitęs romantišką pasivaikščiojimą pajūriu į įkultūrintas miesto erdves, rado sau artimą vizualaus meno re(n)ginį.

Rūta ŠETIKAITĖ

Spalvinga pasiūla Į 15 skirtingų renginių lankytojus sukvietusios Galerijų dienos išsiplėtė už savo pavadinimo ribų: tai toli gražu nebuvo kanoninis ir statiškas kūrinių apžiūrinėjimas uždarose erdvėse. ►

GALERIJŲ DIENOS

Aštuonių organizacijų (Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijos, „Klaipėdos galerijos“, „Si:said“ galerijos, Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos (KADS) Baroti galerijos, Klaipėdos fotografijos galerijos, TEMA, „Vydūnkės“, IKRA lofto) rengiamos parodos, ekskursijos, koncertai, performansai, kino filmų peržiūra įtraukė meno mėgėjus į kultūringą savaitgalio judesį. Šiemet Galerijų dienos lankytojus pasitiko išties įvairiam meniniam skoniui subalansuotais renginiais. Vienos ryškiausių vyresnės kartos tekstilės bei tapybos meno atstovių – Marijos Švažienės – gobelenų ir tapybos paroda, atvėrusi duris KADS Baroti galerijoje, stebino savo išbaigta raibuliuojančia ramybe ir aukščiausiu profesionalumu. Savotiška atsvara nuosaikiems M.Švažienės darbams buvo pristatyta IKRA lofte, kuris kvietė į tapytojų Egidijaus Godliausko, Algio Beržiūno ir Alfonso Lekavičiaus (pastarasis pristatė ◄

transmedijų projektą) parodą. Jungtinis meno seansas žvaliai išlaviravo ant popmeno, ironijos ir pulsuojančios ryškios energijos lyno. Tapybos ribas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kieme ardyti mėgino dailininkė Irma Leščins-

Galerijų dienoms į meno erdves pavyko sukviesti nemažai paprastai į parodas nevaikštančių žmonių. kaitė ir architektė Gerda Antanaitytė: projekte „Tapyba ir išplėstinės realybės technologija“ lankytojai, pasitelkę išmaniuosius prietaisus, galėjo išvysti papildomai užkoduotą plika akimi nematomą paveikslų turinį. Taip pat KKKC Meno kieme įsikūrė grafikės Žanetos Jasaitytės

instaliacija „koks_aš“. Vieni jauniausių Galerijų dienų dalyvių – metalo meno kūrėjai Albinas Jukumas ir Neringa Poškutė „Klaipėdos galerijoje“ pristatė parodą „Distancija“, analizuojančią erdvės ir ryšio temas. Duetas publikai pateikė metalo plastikos bei emalio darbus. „Si:said“ galerijoje skulptorius Nerijus Erminas pristatė instaliaciją „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“, kurioje svarstė apie laukimą įprasminančių pavienių daiktų (ne)tikroviškumą, žvelgiant į juos, ištrauktus iš patogaus buities konteksto. Vienintelis renginio menininkas iš užsienio šiemet svečiavosi Klaipėdos fotografijos galerijoje. Tai žymus konceptualusis Ukrainos fotografas Romanas Pyatkovka, klaipėdiečiams pateikęs kelias fotografijų serijas: „Atminties sumuštiniai“, „Schemos“, „Libido žaidimai“, „Soviet Photo“ ir „Ukraine, Conspirology“. Sluoksniškose, provokatyviose ir kartais net brutaliose nuo-

Galerijų dienos publiką vedė per uostamiesčio parodų erdves ir vernisažus, menininkų loftus ir dirbtuves, kartu suteikdamos progą dalyvauti kūrybiniuose 36

GALERIJŲ DIENOS

Pažinti ir patirti

pakviesti taip pat ir kino, muzikos bei teatro gerbėjai. Renginio ribas išplėtė VšĮ „TEMA“ („Tarptautinė Eksperimentinė Meno Akcija“) kūrybinės erdvės įkurtuvės: čia ne tik skambėjo grupių „Umiko“ bei „Svingu lingu“ muzikiniai etiudai, bet ir buvo pristatoma „Lightforms“ apšvietimo instaliacija, „Kūnas Mag“ organizuojama paroda bei dar daug intensyvaus veiksmo, lydimo Audriaus Kaštono sukamų vinilo plokštelių garsų. Projekto šeimininkų – „Si:said“ galerijos – iniciatyva performanso meno mėgėjai rinkosi į teatro šamanu tituluojamo Beno Šarkos pasirodymą „Žydros šaknelės, ružavi žiedlapėliai“, kurio metu B.Šarka sujungė garso, šokio ir poezijos skiltis į bendrą siautulingą performansą. O naujoje industrinėje erdvėje – IKRA lofte buvo pristatomi Baltijos šalių trumpametražiai mados tematikos filmai.

Pažinti ir patirti meną Galerijų dienų metu galėjo kiekvienas norintis. Per tris dienas įvykę penki edukacinio pobūdžio renginiai kvietė lankytojus iš arti pamatyti meno virtuvę. Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje vyko net du kūrybiniai užsiėmimai: keramikos meno dirbtuvės, vadovaujamos Raimondo Urbono, ir stiklo dekoravimo pamokos, kurias vedė Sigutė Jusaitienė. Abu renginiai dalyviams leido savomis rankomis apčiuopti meno pulsą ir iš arti pamatyti, kaip gimsta keramikos bei stiklo kūriniai. „Vydūnkėje“ (buvusioje Vydūno vidurinėje mokykloje) grupė menininkų (Rolandas Marčius, T.Daukša, R.Daukša, Danas Andriulionis ir Inga Pauraitė) kvietė užsukti į jų dirbtuves ir apžiūrėti kūrybos aplinką bei procesą. Norintiesiems plačiau sužinoti apie Galerijų dienų ekspozicijas menotyrininkė Rūta Jakštonienė surengė spalvingą ►

užsiėmimuose ir meno ekskursijose, pamatyti naują B.Šarkos performansą, pasiklausyti gyvos muzikos.

Organizatorių nuotr.

traukose – ryški Charkovo fotografijos mokyklos kryptis. Savitą visų Galerijų dienų dalyvių jungtį galima įžvelgti parodoje „Susisiekiantys indai“, vis dar veikiančioje „Si:said“ galerijoje. Keturi skirtingas sferas valdantys menininkai – Vilma Samulionytė (videomenas), Rytas Jurgelis (tapyba), Petras Saulėnas (fotografija) ir Ričardas Šileika (objektai) ekspozicijoje permąsto ribos ir suartėjimo temą, pasirinkdami pakrantės motyvą. Savotišką „susisiekiantį indą“ sukūrė menininkai Tomas ir Raimondas Daukšos, prie įėjimo į „Si:said“ galeriją sumontavę „Vamzdį Nr. 5“.

Išplėstos ribos „Galerijų dienos“ išskleidė spalvingą ir sodrią vyksmų paletę: vizualiųjų menų šventėje dalyvauti buvo

GALERIJŲ DIENOS

◄ edukacinę ekskursiją po M.Švažienės

gobelenų ir tapybos parodą, N.Poškutės ir A.Jukumo parodą „Distancija“, kartu apžiūrint Ž.Jasaitytės instaliaciją „koks_ aš“ bei jungtinę parodą „Susisiekiantys indai“. Pagal renginio programą pakeliauti uostamiesčio gatvėmis lankytojus kvietė kultūros žurnalistė Kristina Sadauskienė: jos vadovaujami meno netradicinėse erdvėse žmonės ieškojo važinėdami dviračiais. Taip pat Galerijų dienų lankytojams priminta ir tekstinė edukacija: visi buvo kviečiami apsilankyti Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje bei pavartyti kiekvieno mėnesio pabaigoje pasirodantį kultūros ir meno žurnalą „Durys“.

Menas arčiau žmonių Galerijų dienos yra puiki proga menininkams, galerininkams ir tikslinei auditorijai – kultūros vartotojams – pa-

sibūti kartu. Šventė, atvira visiems – tiek meno profesionalams, tiek žengiantiems pirmuosius žingsnius galerijų koridoriais, atveria (kaip dažnai atrodo) užvertas duris tarp kūrėjų ir meno mėgėjų. Renginio organizatorė galerijos „Si:said“ vadovė Skaistė Marčienė apibendrino: „Projektas yra kompleksinis ir skirtas tiek nesidomintiems menais ‒ kad atrastų, tiek meno profesionalams ‒ kad atrastų naujai.“ Galybė per tris dienas įvykusių renginių suteikė galimybę miestiečiams atrasti sau artimiausius kūrėjus, o patiems menininkams – prisistatyti ir identifikuoti galbūt savo naują auditoriją. Džiugu, kad Galerijų dienoms į meno erdves pavyko sukviesti nemažai paprastai į parodas nevaikštančių žmonių, o tai jau galima pavadinti vienu didžiausių renginio pasiekimų – meną pritraukti arčiau paprastų žmonių.

GALERIJÅ² DIENOS

SVEČIAS

A.Joonas: visi iešk o gal svarbiausia

„Mano paroda – tai nuoširdus, sąžiningas pasakojimas apie save. Visi žmonės kažkuo panašūs, taigi galima sakyti, kad ši paroda – ne tik apie mane, bet ir apie visą žmoniją“, – teigė estų menininkas A.Joonas, eksponuojantis savo kūrybą Klaipėdoje. Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr. 40

ko prasmių, – pats kelias? Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose iki spalio 9-osios veikiančios Andruso Joono (Estija) parodos „Proto banglentininkas, vol. 4“ („Mindsurfer, vol. 4“) pristatymas įnešė šiek tiek sumaišties: žiūrovai, laukdami menininko performanso, spėliojo, kokių akibrokštų šįkart galima tikėtis iš kontroversiškojo kūrėjo.

Irma STASIULIENĖ

Radikalus performansas Laukiančiųjų šurmulį nutildė ant akmeninių laiptų byrančių monetų skimbčiojimas. Užrašas ant netikėtai pasirodžiusio menininko marškinėlių skelbė Andy Warholo citatą: „Man patinka nuobodūs dalykai“. Veiksmas prasidėjo: kedendamas viršugalvį masažuokliu, menininkas prasižiojo ir iš jo burnos skambėdamos laiptais ėmė riedėti įvairaus nominalo monetos. Netrukus prie šio veiksmo prisidėjo dar vienas – kūrėjas praskleidė kelnių pra-

skiepą ir iš ten stipria srove ant laiptų ėmė lietis gelsvas skystis. Ore pakvipo obuolių sultimis. Šis fantasmagoriškas reginys baigėsi menininkui ištuštinus visas atsargas. Vėliau paklaustas, ką norėjo pasakyti šiuo performansu, A.Joonas paaiškino: „Tai laikas, kuriame mes dabar gyvename – toks būtų atsakymas. Tokia dabar tikrovė – kai manipuliuojama žmonėmis, kai svarbiausia – pinigai: gauni jų ir visa kita tampa nebesvarbu.“ Kažkam papriekaištavus, kad negalima taip elgtis matant vaikams, menininkas svarstė: „Ką galima daryti, o ko negalima? Kas yra menas ir kas – ne menas? Tiesiog aš darau savo darbą. Žinoma, šiuo gyvenimo etapu aš jau stengiuosi neperžengti normos ribų, bet šįkart man tai nepavyko. Vėl ėmiau daryti tai, kas būdinga mano kūrybai. Tai mano gyvenimas... Taip, tai buvo gana radikalus performansas, bet jis buvo nuoširdus, nes dabar daugelis būtent taip ir gyvena. Tačiau tai galima parodyti padoriai, bet galima ir taip, kaip rodžiau aš. Jei apie tai jau kalbama – vadinasi, viską padariau teisingai.“ Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, estų menininko A.Joono performansas buvo tik nedidelė įžanga to, kuo autorius gyvena: „Jo performansai maištauja prieš sistemą, bet ne politiniu požiūriu, o prieš, sakykime, galerininkų primetamą sistemą, kada ir kaip menininkui reikia kurti; maištauja prieš tam tikras madas, tendencijas. Jam nėra autoritetų, jo menas remiasi šamaniškais ritualais. A.Joonas surenka įvairių kultūrų koliažus ir juos perteikia tiek performansų metu, tiek tapyboje. Aš pavadinčiau tai remitologizacija, kai mums visiems bendri dalykai, paskendę bendrame perkrautame tiek vizualinės estetikos, tiek informacijos lauke, vėl iškeliami iš mūsų pasąmonės ir jais remiantis kuriamas meninis ritualas. Menininko darbuose iš esmės

SVEČIAS

yra tik dvi kategorijos: meilė ir mirtis. Abu dalykai varo visus iš proto, abu jie suteikia mums vilties. Kai kuriuose darbuose matome menininko rankos prisilietimą tiesiogine šio žodžio prasme. Tai vėlgi yra tam tikras šamaniškas ritualas, tam tikros abstrakčios geometrinės formos, kurios mums bendros, visa tai galima pastebėti daugelyje kultūrų. Autorius ieško estiškosios kultūros šaknų Mordvijoje, Karelijoje, Udmurtijoje ir kitur, ten, kur susipina šiuolaikinis gyvenimas ir šamanizmas, kur galima aptikti dar gyvą šamanišką dvasią – muziką, akmenyje iškaltas piktogramas, dar gyvas ritualines praktikas. Jo darbuose susipina daugelis kultūrų ir iš to gimsta iš pažiūros labai paprastas buitinis ritualas. Menininkas savo kūrybiniame kelyje rastus daiktus, visa tai, kas sudaro jo aplinką, pagal tam tikrą tvarką ir jam vienam dėsningą struktūrą perkelia į paveikslus. Kiekvienas jo performansas yra savęs pertvarkymas. Į daugelį klausimų jis turi vieną atsakymą: „Aledoia“. Tai reiškia tam tikrą vidinę šalį, kurios iš tiesų nėra. Tai yra ta pati arkadi-

Andrus Joonas: Jei apie tai jau kalbama – vadinasi, viską padariau teisingai. ja, visuotinės idilės šalis, į kurią mes visi siekiame patekti. Tai yra šalis, kurioje jūs atsisakote savojo „aš“ ir tampate kažkuo kitu. Nes menas mums leidžia mirti ir atgimti po tūkstantį kartų per dieną, o tie, kas tiki atgimimu, karma ir panašiais dalykais, gali tokį „malonumą“ sau leisti tik fiziškai numirę. O šiuolaikinis menas A.Joono traktuotėje leidžia tai patirti, surasti naują būtį tiesiog kuriant.“ ► 41

SVEČIAS

Kaip bombos sprogimas ◄ Pokalbis su A.Joonu vyko dieną prieš parodos atidarymą, tuomet, kai visi kūriniai jau atrado savo vietas erdvėse ir liko tik kelios taisytinos smulkmenos. Vaikštinėjant po tuščias sales nuo vieno objekto prie kito, buvo akivaizdu – menininkas ekspozicija patenkintas.

– Kuo ypatinga ši paroda? Kuo ji išskirtinė? – Šią parodą galima pavadinti dar gyvo dailininko retrospektyva. Joje daug darbų, kurie dar neeksponuoti, rodomi pirmą ar antrą kartą. Bet yra ir darbų iš mano pirmojo – Road art (kelio meno) – periodo, eksponuotų mažų miestelių kelkraščiuose. Specialiai juos atvežiau, kad parodyčiau savo kūrybinio kelio pradžią. Tai didžiausia iki šiol kada nors rengta mano paroda. Užsienyje tokių didelių parodų nesu eksponavęs. Ypatinga ji tuo, kad rizikavau vienoje erdvėje pateikdamas labai daug ir savo tapybos, ir performansų. Anksčiau taip darydavau tik nedideliu formatu. Maniau, kad visko gali būti per daug. Bet dabar matau, kad per daug nebus, nes darbai vieni kitus palaiko, papildo ir sudaro labai stiprų energetinį lauką. Tai veikia žmogaus pasąmonę. Mano paroda – tai nuoširdus, sąžiningas pasakojimas apie save. Visi žmonės kažkuo panašūs, taigi galima sakyti, kad ši paroda – ne tik apie mane, bet ir apie visą žmoniją. – Daugelis jūsų tapybos darbų pavadinti „Aledoia“. Kas vis dėlto tai yra? – Ką tai reiškia? Visi manęs to klausė tūkstančius kartų (juokiasi). Visada atsakau, kad tai reiškia viską ir nieko. „Aledoia“ 42

SVEČIAS

koncepciją pateikiu parodoje esančiame tekste „Žinutė“. Jį aš parašiau seniai, 2000aisiais, bet būtent dabar mes gyvename tokioje realybėje. O ką daryti? Atsakymas – Aledoia, kiekvienas turi turėti savo kelią. – Kas jus įkvepia kurti? – Mane įkvepia tam tikra būsena, kita realybė. Kai atsiranda suvokimas, ką nori pasakyti, tarytum atsiveria kažkoks kelias ir žinojimas, kad turi būti tam tikroje vietoje su savo kūryba. Kurdamas performansus naudoju tą pačią schemą. Bet performansas kuriamas labai intensyviai, visas panyri į tą kitą personažą, kitą būseną, ir būni ten visais 100 procentų, tuomet išsisakai, atsiveri, išreiški save su tokia jėga, kurią galima būtų prilyginti bombos sprogimui.

Geltonojo vilko apsėdimas – Kalbant apie performansus, kas jums yra Geltonasis vilkas? – Tai mano alter ego. Mano asmeninė mitologija. Jis jau tapo dalimi manęs. Geltonojo vilko kaukę naudojau labai ilgai – gal 10 metų, dabar šis etapas jau baigėsi, pradėjau kai ką kita. Geltonasis vilkas – labai reikšminga mano meno dalis. Naudoju jį ir tapyboje, ir performansuose. Kai kuriuos darbus nupirko muziejai, bet labai didelę dalį tapybos aš sudeginau. – Sudeginote?! Kodėl? – Matyt, išprotėjau. Tos jėgos buvo tokios stiprios, kad negalėjau kontroliuoti. Tačiau iš kitų mano darbų etapų jau matyti, kad išmokau jas suvaldyti. ►

A.Joono parodos „Proto banglentininkas, vol. 4“ Klaipėdos parodų rūmuose fragmentai. Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr. 43

SVEČIAS

◄ Žmogaus vidinė jėga – pati stipriausia, ir nesvarbu, kuo jis vardu, koks jo protas ar ką jis dirba. Kaip tą jėgą panaudoti – jau kitas klausimas.

– O vilkas iš kur? Kodėl vilkas? – Iš mano vizijų. Kai jis iškyla, verčia eiti tuo keliu. Tai vis senosios mitologinės energetinės jėgos, jos gyvena kartu su mumis, tarp mūsų iki šiol. – Anksčiau atlikdamas performansus naudojote kaukes. Kodėl jų atsisakėte? Juk kaukė daro jus atpažįstamą kaip personažą. – Būtent to ir nereikia. Nereikia, kad mane matytų realiai, kaip personažą su kauke. Pasaulių yra daug, ir dažniausiai jie – nematomi. Aš tai žinau. Ir kai performanso metu išeini į tą nematomą pasaulį, nežinai, ką ten sutiksi, su kuo teks kovoti ar susidraugauti. Reikia būti budriam. – O su kuo jūs kovojate? – Dažniausiai – su savimi. Iš esmės visi kovojame su savimi – su savo baimėmis ir t. t. – Kas jums labiau patinka – tapyba ar performansai? – Atvirai tariant, performansų nekenčiu. Bet jie pradeda manyje knibždėti ir aš vėl juos darau. Man svarbiau tapyba. Ir mano performansai susiję su tapyba. Apžiūrėję parodą suprasite, kad abi šios sritys beveik neatsiejamos. – Jūsų parodos motto: „Jūs galite naršyti internete arba begaliniame prote“. Žmogaus protą iškeliate aukščiau visko?

– Protas, širdis – viskas svarbu. Pastaraisiais metais aš daug gilinausi, kaip panaudoti protą teisingai, mokiausi jį išjungti. – Kokiu būdu? – Įvairiai. Pavyzdžiui, holotropiniu kvėpavimu, onanizmu ir t. t. Arba holotropiniu – laisvuoju – šokiu, kai kūnas pats ima šokti, ir tu išsilaisvini nuo proto įtakos. Šį pamirštą metodą naudojo daugelis tautų.

Protėvių pėdsakais – Vieną Parodų rūmų salę palikote beveik tuščią ir pavadinote ją šokių kambariu. Kuo jums svarbus šokis? – Taip, tai mano šokių kambarys. Ant skirtingų sienų rodomi vaizdai – tai baltasis šokis, juodasis šokis, vienatvės šokis. Čia lankytojai gali šokti. Kiekvienas iš mūsų turėjome savo šokį, bet tai iš mūsų pavogė. Jį reikia surasti, ir tuomet vėl tapsi tikru žmogumi. Tokia šios salės prasmė. – Jūsų kūryboje labai svarbią vietą užima mitologija? – Man labai svarbi individuali mitologija. Aš tarytum sulaužau įprastinę mitologiją ir iš jos kuriu savąją, asmeninę pasaką. – Savo parodas dedikuojate protėviams. Kuo jie jums reikšmingi? – Tai man labai svarbu. Nes gilindamasis į praeitį pradedi suvokti, kodėl tu matai pasaulį kitaip, ką jie tau davė, kodėl tu pats

esi toks, koks esi. Aš stengiuosi sekti protėvių pėdomis ir bent porą kartų per metus keliauju po buvusią Sovietų Sąjungą, po senąją Rusijos imperiją – Udmurtiją, Mordviją, Marių Respubliką ir kitas – ten dar išlikęs senasis pasaulis, tenka bendrauti su šamanais, dalyvauti jų apeigose. Ten labai įdomus kultūrinis klodas. Kai kurios parodoje eksponuojamos instaliacijos sukurtos ten. Visi jose panaudoti daiktai susiję su ten rodytais performansais, vėliau, pritaikęs autorinę techniką, iš jų kuriu savo darbus. – Jūsų darbuose labai daug erotikos. Kodėl? – Todėl, kad pats toks esu (juokiasi). Visi mano darbai – tarytum skirtingi autoportretai, kuriuose atskleidžiu, ką pats asmeniškai mačiau ar išgyvenau. O mano tapybos darbuose esančios formulės (nuveda prie darbų ciklo „Vyrų daina“, kur vaizduojamas falas – aut. past.) išraižytos ar nupieštos ant pastatų sienų visame pasaulyje. Aš pradėjau studijuoti šiuos piešinius ir suvokiau, kad tai formulės, atėjusios iš labai senų laikų. Manau, kad tai energetiniai simboliai. Lygiai taip pat ir širdies simboliai (rodo ciklą „Širdies daina“ – aut. past.). Jie taip pat naudojami visame pasaulyje. Ėmiau juos studijuoti ir radau dainą. Buvo toks mano kūrybos periodas – dainų. – Parodoje pateikiamas jūsų kūrinys „Užrašai nuo mano svetainės sienų“ su daugybe minčių. Ką reiškia šios citatos? – Septynerius metus gyvenau Ispanijoje

SVEČIAS

ir visą tą laiką ant sienų tapetų rašiau citatas. Šie užrašai – tai mano asmeninis gyvenimas, tapęs performansu. Kai tas mano gyvenimo etapas baigėsi, susirinkau užrašus ir įrėminau.

Menas yra beprotybė – Jūsų performansai dažnai vertinami kontroversiškai. Esate dėl to net nukentėjęs? – Taip, jaunystėje yra buvę net kriminalų. Viename festivalyje Paide Estijoje rodžiau „Geltonojo vilko“ performansą. Kadangi tame festivalyje dalyvavau kelis kartus, toji teritorija jau buvo tapusi sava, taigi persikūnijęs į vilką, ją pažymėjau tarsi žvėris savo šlapimu ir išėjau. Kilo baisus skandalas, man iškėlė bylą, bet vėliau ją nutraukė – suprato, kad tai buvo ne chuliganizmas, o menas. Dabar stengiuosi būti atsargesnis. Žinoma, kai kurie mano performansai kelia net didesnį pavojų nei anksčiau, bet dabar jie pavojingesni man pačiam – fiziniu požiūriu. Kai kuriems menininkams performansai virto dekoratyviu žaidimu. Liko mažai tokių, kurie iš tiesų persikūnija ir performansus daro realiai. Aš – vienas iš jų, man performansai – ne žaidimas.

manau, kad reikia ir tokių „pamišusių“ menininkų, nes jei jų neliktų, menas mirtų. „Pamišimas“ – tai tik žodis, pats menas yra beprotybė, visi menininkai savotiškai pamišę – jie nepraktiški, be to, ką jie kuria, galima išgyventi. Tačiau normaliame gyvenime turi būti daug nepraktiškų daiktų. Menininkai sukoncentruoja tam tikrą žmonijos energiją ir parodo, kad ir taip galima gyventi. Tačiau nereikėtų reikalauti, kad ir kiti viską suprastų būtent taip, kaip tu. – Klaipėdoje esate ne pirmą kartą. Kaip čia jaučiatės? – Normaliai. Dabar, kai ekspozicija jau parengta – net puikiai. Esu labai paten-

kintas šia ekspozicija, manau, kad ji – pati geriausia mano paroda. Šios parodų salės labai erdvios, didelės, tokių salių nėra daug. Apskritai Lietuvoje man patinka – čia daug gero meno, čia įdomu, geros salės, daug kultūros centrų, todėl daugiau iššūkių. – O ką jūs norėjote pasakyti šia paroda? – Visi ieško kažkokių prasmių, o gal svarbiausia prasmė – pats kelias? Visi galvoja – kodėl? O gal nėra jokio „kodėl?“ Kita vertus kiekvienam žiūrovui ši paroda gali būti labai svarbi – tai priklauso nuo žmogaus, nuo to, kaip jis žiūri. Pagrindinė idėja – reikia rasti kelią. Sunku tai ar lengva, bet reikia.

– Kaip jus priima Estijoje? – Esu gana garsus menininkas, daug mano darbų yra muziejuose. Kai kas labai mėgsta mano meną, kai kas jo nekenčia. Tačiau

GINTARO LAŠAI

Gintaro lašai „Gintaro lašams“ Rasa Aškinytė. Glesum. Romanas. Vaga, Vilnius, 2016, 176 p. Dainius VANAGAS

II mūsų eros amžius, sakytume mes. O jie sakytų kitaip. Niekas nežino, kaip. Nemuno žemupyje driekiasi aisčių valdos. Žmonės kaip žmonės, ne tokie jau skirtingi, bet perkirstų tave pusiau nė nemirktelėję. Jei suklystum. Jei būtum svetimšalis su piktais kėslais. Ir dar vyras. Jei būtum moteris, galbūt išgyventum. Moterims lengviau išgyventi – tačiau sunkiau gyventi. „Glesum“. Gintaro luite įkalintas pasakojimas. Neišlupsi. Turbūt geriausia, kas šiais metais užrašyta buvusiose aisčių žemėse. Taip, metai dar nesibaigė, bet geri dalykai nenutinka kasdien. Nebent labai geri metai, tokių irgi būna. Danguje žvaigždės, nėra šviesos, kuri jas užgožtų. Jei gyveni sėsliai – tik gražios, jei keliauji – dar ir naudingos. Mažuosius Grįžulo Ratus, tą mažąją mešką, sudaro septynios žvaigždės. Ir „Glesum“ sudaro septynios dalys – kiekvienai žvaigždei po vieną, kad pamirštos neišbluktų. Kiekvieną dalį sudaro septynios temos. Tačiau temų yra aštuonios. Kad niekas negalvotų, kad septyni – magiškas skaičius. Nes čia ne pasaka. Čia aisčiai su ietimi ir gintaru rankose. Jie daug ko nematę, nes pasaulis dar ir šiandien didelis, o anuomet greičiausiai buvo beribis. Tačiau tai, ką matė, matė kiaurai. Laikas jų. Gamta jų. Mirtis jų. Jie geria vandenį ir midų, dingsta rūke, lieja kraują, ryja ašaras, laisto pieną, šlampa lietuje ir brenda per sniegą, kol išnyksta arba tampa kažkuo kitu. Dievų Motina nė vieno siūlo galo nepaleido, viską sutvarkė, kaip pridera. 46

Vandenyje tamsu, raibuliuoja, žiūrėk nežiūrėjęs, aiškiau nebus. Genties vadas parsivedė svetimšalę moterį. Užtenka mažo akmenėlio ir bala susidrumsčia, skyla bangomis. Tada vandens jau neperkalbėsi, ką norės, tą užlies. „Pabaigusios darbus susėda visos ant kranto veidais į vandenį, į eilę, moterys, senės, mergytės ir į karius neįšventinti berniukai, dar netikri vyrai. Aprauda pernai dar buvusias, o dabar jau išėjusias, vėl pralinksmėja, vis tiek reikės gyventi“ (p. 79). Kraujyje moterys ir gyvybė. Kas nesuteptas, tas negyvas. Kas per daug suteptas – irgi negyvas. Kėsintis, sužeisti, žudyti, aukoti, kentėti, rėkti ir srūti su kiekvienu širdies tvinksniu, tai – kraujas, be kurio raudonumo kitos spalvos bespalvės: „Ruduo, toks pavojingas laikas, visi, kas ligoti, mirs dabar arba iškart po žiemos, tarpuose būna geriau, visi išstiprėja, nėra ko taip bijoti“ (p. 103). Rūke yra viskas, nes nėra nieko. Prisiminimai, kuriuose tu nebesi tu. Svetimos šalys ir toliai, kuriuose tu nebesi tu. Nieko pažįstamo, suprantamo ir savo. Galvoje aptemsta arba nušvinta, pasileidi nuogas laukais tikėdamas, kad viskas bus kaip anksčiau. Nebus. „Selija liepė ieškoti Bendžio, ieškau, kiek pamatau, apžiūriu kiekvieną šviesesnį, paklausinėju, bet kur tau tokioj maišalynėj ką rasi. Glesum radau, užtenka“ (p. 167). Iš rūko išvaduoja midus. Žemiškosios gėrybės – parodykite, kurio iš mūsų jos bent akimirkai nenumalšintų. Turtai, papuošalai, gintaro lašai, monetos su nepamirštamųjų atvaizdais. Svaigulys purto iki paryčių, pokyliai, apeigos, įšventinimai, prekyba, godumas ir išdavystė. Apsvaigus nuo žemiškojo grožio išduoti lengviau. Tačiau neišdavus žemiškasis

grožis trunka ilgiau: „Aisčių vadai juos [romėnus – D.V.] priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, sėkmingai išmainė gintarą į gausybę sidabro, monetų, kitų turtų, kuris patiko ir vyrams, ir moterims. Priėmė gražiai, nė vieno nenužudė, juk kartą sėkmingai gavę, ko nori, atvažiuos ir vėl“ (p. 28). Ašarose pasidaro ramu. Aistros atvėsta, užgęsta. Nėra ko burnoti ir žemę kumščiais daužyti, yra tvarka ir jos reikia laikytis. Dar nė vienas lemties neperkalbėjo, nė vienas be skausmo savo dienų nenugyveno. Svajojai – neišsipildė, norėjai – negavai, kovojai – pralaimėjai. O kartais svajojai – taip ir nutiko, norėjai – turėjai, kovojai – išgyvenai. Ir džiaugeisi lyg pasaulį sutvėręs. Nes kartais yra viskas, ką gali gauti. „...kilo visos [moterys – D.V.] ir skrido susitikti su kitų genčių senosiomis, pasiversdamos juodvarniais ar juodais debesimis, tūpė į liepas, klegėjo, taip sužinodamos tikrąją Dievų Motinos valią, kuri šiemet žadėjo ir to, ir ano, ir geriau, ir blogiau. Gyvenimas nebus toks, kokio norite, bet pakenčiama bus, kaip visada“ (p. 31). Piene mirksta vaikai. Iš motinų išsiritę ir jų prakeikti. Nelengva juos užauginti, kad nesulūžtų, kad vėtras atlaikytų, kad galvos nepamestų. Čia ne akmenį nutašyti, ne geležį apdirbti, ne luotą išskobti. Vaikas tavo, bet ne tavo. Vaikas gyvens, o tu jau nebe. „Selija atsiremia į galinę nuošaliausią namo sieną, laukia, bet nelaukia. Taip, verkia vaikas, jos vyro ir tos atsivežtinės moters. Taip, Glesum dainuoja. Tegu bus visi prakeikti“ (p. 89). Gražiausia yra lietus, nes krenta iš dangaus ir ant visų, gyvų ir negyvų. Lyja tiesiog, lyja nors tu ką, lyja be priežasties, lyja be reikšmės, lyja, nes nelyti negali,

GINTARO LAŠAI

Diana ARTEMIS

Atrasti sniegą

nes prisitvenkė, nes reikia išpurkšti, kad nesprogtų. „Žino [boba – D.V.], ko nori žmonės, suvaldyti laiką, sustabdyti vandenis, kad tik greičiau, kad tik pagal jų užgaidas, bet čia ne jiems spręsti, gyvenimas yra toks, koks yra, daug kur negali įsikišti, negali makaluoti kaip vaistažolių puode, yra kas ir be mūsų makaluoja, vėto ir mėto, gali tik žiūrėti ir stebėtis“ (p. 99). O kai atvėsta, kai viskas sustoja, lietų pakeičia sniegas. Ir tada jau tylu ir baigta. „Glesum“. Pasakojimas, įkalintas gintaro luite. Neišlupsi. O luitas – kūdikio galvos dydžio, sunkus, ant kaklo nepasikabinsi, į kišenę neįsimesi, į lentyną nepadėsi – sulūš, į gatvę neišsineši – pavogs, draugams nepapasakosi – nepatikės, mokslininkams neparodysi – nužiūrės. Tiesą sakant, nelabai yra ką su juo veikti. Kaip ir su bet kuriuo gražiu daiktu. Geriausia laikyti rankose, papurtyti ir stebėti, kaip gintaro dugne pradeda suktis snaigės, tos mažos sniego dalelės, susidarančios iš smulkių ledo kristalų. Tarp jų išnyra tvirti ne mūsų pasaulio vyrų ir moterų kūnai. Jų lūpose – nesuprantama kalba, tačiau jų galvose – pažįstama migla. Ir taip žiūrėti, klausytis, kol akys išvarvės ir ausys atvėps: „Kiaulės džiūstančiose balose gulinėja, saulutėje šonus šildo, kaip ir mes, tikisi taip gyventi per amžius“ (p. 100). Dažniausiai gintaras susidaro sustingus spygliuočių sakams. Kartais – Rasai Aškinytei parašius knygą. Ir dar klausimas, kuris gintaras vertingesnis.

Senis sėdėjo savo įprastoje vietoje. Keturių žvaigždučių viešbučio hole. Smulkutis, nedidelis jo kūnas giliai prasmegęs minkštame fotelyje, mačiau tik kaklą juosiančią melsvai margintą su geltonomis gėlytėmis skarutę ir pilkai dryžuotas kelnes. Galėjau lažintis, kad po pilkšvu apglamžytu švarku jis segėjo vintažines petnešas. Senio galva buvo nubarstyta tankiomis nubalusiomis garbanėlėmis, išsišovę skruostikauliai blizgėjo, lyg ką tik nutepti geru juodu tepalu, o nuplikusi, giliomis patirties raukšlėmis išvagota tamsi kakta liudijo apie ilgas valandas, praleistas kaitrioje saulėje. Šiame užkampyje senis atrodė labai neįprastai. Čia sutikti tekdavo tik skandinaviškų blyškuolių – uždarų dirbtinės šviesos šiltnamių augalų, tylių ir mandagiai liūdnų, tarsi yrančių medinių palėpių ar senų trupančių pilių vaiduoklių. Dar sutikdavau oranžinio atspalvio įdegio kremo prisisunkusių plaštakių ar treniruotų tamsios odos vyrukų standžiai nepriekaištingais kostiumais, nužengusių iš naujausių mados katalogų puslapių. Senis buvo ne toks. Panašus į ilgai juodoje žemėje voliotą ir saulėje pakepintą obuolį. Retoka, žilstelėjusi, matyt, ilgai auginta nedidelė barzdelė tik paryškino kažkokį keistą jo nepriklausomumą. Tai jau ketvirtas rytas, kai jis čia. Praėjau pro vaškinėmis treniruotomis viešbučio tarnautojų šypsenomis nutviekstą registratūrą. Baro gilumoje nuobodžiai krapštėsi barmenė, bespalvė, permatomų medūzų spalvos veidu. – Su pienu, – užsisakiau. – O, su pienu? – nustebo. Senis nedavė man ramybės. Slapčiomis jį stebėjau. Čia, šaltame viešbučio hole, išdrikusioje vėjo perpučiamų kretančių senolių vokiečių turistų minioje jis atrodė lyg ryškus grynuolis, kraujingas raizginys. Nuo jo stipriai trenkė gyvenimu ir viltimi. TV ekrane desperatiškai blaškėsi orų vyrukas, bandydamas visus įtikinti savo prognozuojamų temperatūrų teisingumu: apgailėtinas saulės trupinėlis, debesėliai su keliais lašais, vėl debesys, lašai, lašai, lašai...

Laikrodžio rodyklė artėjo prie aštuntos. Išbėgau į keltą, į dar vieną dieną per vėjo sušiauštą pilkai murziną marių vandenį. Kitą rytą aptikau senį įprastoje vietoje, apsidžiaugiau, nes dienos rūpesčių karuselėje pamiršau apie jo egzistavimą, atrodo, neįmanomą šiose šiaurinėse platumose, kaip, atrodo, šiuo metu visai neįmanoma TV orų vyruko viltingai buriama karštai plieskianti saulė. Senis hole sėdėjo nuo pat ankstyvo ryto. Patogiai ir jaukiai įsitaisęs, lygiai taip pat, kaip tuo pačiu metu pavakaryje būtų įsipatoginęs savo gimtame krašte prie atdarų parduotuvės durų ar tiesiog gatvėje, prie paplūdimio kavinės, prie žydru šilku raibuliuojančios jūros, kur saulė iš dangaus plieskia tiesiai į viršugalvį, kur išsigandę kaitros šešėliai lydosi ir tirpsta pažemėje. Čia – šaltai drėgnoje pilkumoje, senis, įsigyvenęs į nuošalaus stebėtojo vaidmenį, beveik pranykdamas bendrame viešbučio registratūros šurmulyje, smalsiai tyrinėjo aplinką. Organizuoti japonų turistai rūpestingai rikiavo nuobodžiai vienodus uniforminius lagaminus, norvegai naftininkai sunkiais darbiniais batais brūžino blizgias holo grindis, tarsi karštas bulves gomuriuose varydami vienas kitam šūkavo olandai. Ta pati nebejauna pora sėdėjo prie lango ir sprendė laikraštinius kryžiažodžius vietoj rytinės mankštos ar draugiško pokalbio, ir taip reguliariai kiekvieną ankstyvą rytą, visus metus. Sušurmuliavo būrelis moterėlių. Jos mįslingai ėmėsi dengti baro staliukus baltomis krakmolytomis staltiesėlėmis ir traukti supakuotą plastikiniuose indeliuose savo maistą, o susirūpinę veidai tuo pačiu metu atsidavė amžina ramybe. Po kelių minučių kruopščios ruošos, tarpduryje pasirodė jų vyrai su jarmulkomis ant galvų. Nušvitimas, geriau net pats Google nepaaiškins. Ir vėl orų pranešėjas TV ekrane optimistiškai įtikinėja apie tuoj tuoj pasirodysiančius saulėtus orus, vėl laikrodis slenka prie aštuonių, vėl išbėgau. Prasidėjo dar viena diena. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Po savaitgalio senis jau buvo tapęs viešbučio holo dalimi, senu baldu, rytiniu laikrodžiu. Tai mane džiugino. Džiugesys sklido nuo senio, dvelkdamas Naujojo Orleano bliuzu, o gyvos ir smalsios jo akutės žibėjo, lyg tai žinodamos. – Su pienu, – paprašiau mieguistos barmenės. Pasiryžau ir giliai įkvėpusi oro prisiartinau prie senio. Tylus bliuzas karštas, gerklinis ir masinantis, gyvybingas ir deginantis. – Galiu padėti? Gal ko ieškote? – nedrąsiai pasiteiravau. Senis pakėlė žibančias rudas akis į mane, juodame veide sublizgėjo akių baltymai: – Sniego. Mudviejų žvilgsniai susipynė ir nesąmoningai nukrypo pro viešbučio registratūros langą. Stiklu lėtai sruvo pilkas lietus, brėždamas ilgus pilkai purvinus pėdsakus, tekančius iki pat grindų. Kitoje gatvės pusėje, prie lietvamzdžio, tupėjo susišiaušęs šlapias ir ligotas balandis, kuriam kito ryto, matyt, neskirta sulaukti. – Dabar vasara, – pasakiau. – Nejaugi, – nusijuokė senis. Jo akys linksmai kvatojo, o juoda bliuzo šiluma skverbėsi kiaurai iki pat mano krūtinės. Nusišypsojau. Diena buvo puiki.

Kitą rytą viešbučio registratūroje kažkas pasikeitė. Tarnautojų veiduose vaškinės šypsenos sutirpo iki nuoširdumo, o bespalvė barmenė švytėjo džiaugsmu. TV orų pranešėjas reikšmingai pūtė žandus ir energingai gestikuliavo rankomis, badydamas pirštu į keistai nematytus sutartinius meteorologinius ženklus. Atsigręžiau atgal, kur stovėjo fotelis. Senio ten nebuvo. Drėgnos šilumos kvapas, lengva nerūpestingai svaigi bliuzo melodija tyvuliavo registratūros ore. Ji augo, stiprėjo aistringu ritmingumu, apvaliais barmenės klubų judesiais, viešbučio tarnautojų juoku, svečių klegesiu ir liejosi į vientisą ilgesingą meilės, liūdesio, džiaugsmo, malonių prisiminimų, nuoskaudos, nesulaikomo linksmumo dainą, užgrūdintą Misisipės audrų, maliarijos epidemijų, viską naikinančių gaisrų, negandų ir potvynių. Langai sugaudė ir suvirpėjo nuo krušos. Senis stovėjo gatvėje vienplauke galva ir, ištiesęs į priekį delnus, gaudė mažus ledo gabalėlius. Lediniai krušos karoliukai šokinėjo bliuzo ritmu, linksmai atsimušdami į šaligatvio plyteles. Jis maudėsi muzikoje. Žiūrėjau į senį ir mano siela šoko kartu su baltais lediniais kristalais. Panūdau, kad šis šokis truktų ilgai, kaip galima ilgiau, ir muzika vis grotų ir grotų iki kitos audros, iki kito cunamio, iki pat pasaulio pabaigos. Žemė pasidengė baltai. Ošė smaragdinė jūra.

Jaunystė Sibilė žvelgė jam tiesiai į akis. Jie gana tolokai sėdėjo vienas nuo kito, prie skirtingų stalų, todėl nepažįstamasis Sibilės nepastebėjo. Jis buvo ne vietinis. Šiame atokiame rajono miestelyje visi ilgainiui suvienodėdavo – pilkšvi pelkių atspalvio plaukai ir vandeningos akys. Kūdikiai, kurie gimdavo juodo pūkelio aureole apgaubtomis, mielais rausvais veidukais su švytinčiomis giliomis cherubinų akutėmis juose, pamažu pablukdavo ir tapdavo tokie pat, kaip ir visi bespalviai. Seni žmonės tyliai šnibždėjosi, kad dėl to kaltas drėgnas apylinkių oras, smelkiantis miškingų kerpių ir samanų kvapu. Žaliojo musių nutupėto kavinės šviestuvo atspindžiai žaidė 48

juodose nepažįstamojo garbanose, ir toje šviesoje atrodė lyg mėlyno varno sparnas, o tamsiai rudos, beveik juodos akys, pakilusios kažkur aukščiau Sibilės akių, žadėjo tūkstančius spalvotų gyvenimų, į kuriuos Sibilė panūdo nerti stačia galva, pažinti tuoj pat, nieko nelaukdama. Tie tūkstančiai gyvenimų spinduliavo virš Sibilės, tačiau ji nepajudėjo iš vietos. Greta merginos sėdintis Ignas nieko nepajuto. – Ar neskanu? – paklausė Ignas, pastebėjęs, kad Sibilė trumpam nutilo ir sustingo su šakute rankoje. – Taip, taip, – kažką sumurmėjo ji. Sibilė nurijo gabalėlį vištienos, kuri kaip sausas popierius ilgai vėlėsi burnoje.

Ši miestelio kavinė, į kurią jis pakvietė merginą, buvo populiari vieta. Ignas didžiavosi. Jis didžiavosi Sibile, sėdinčia šalia jo, tačiau prakaito lašeliai išdavikiškai virpėjo ant jo didelės sudrėkusios kaktos, o platūs delnai degė iš jaudulio ir nerimo. Jis prisiminė, kaip pirmą kartą apglėbė Sibilę ir vogčiomis pabučiavo ją į plaukus iš nugaros, kaip vagis, slapčiomis vogdamas bučinį. Pagaliau jis apsisprendė. Šis vakaras bus paskutinis. Ignas labai skausmingai priėmė sunkų sprendimą. Šiandien nutrauks šiuos bergždžius santykius, kurie nevedė niekur, svarbiausia, nevedė į jo didelę, plačiai atlapotą širdį. Sibilė neperžengė šio slenksčio, kur buvo be galo laukiama. Jis bijojo, visuomet bijojo garsiai tą išsakyti, nes jų santykiai buvo tokie trapūs, kaip tie ankstyvos žiemos rytmečio ledokšniai. Ignas juos labai saugojo. Jis nieko nesakys Sibilei, tik tyliai pasitrauks, kitaip jo širdis niekada nepajėgs užsiverti, nebepajėgs vėl iš naujo atrasti durų ir atidaryti jas jokiai kitai. Sibilė apsižvalgė aplink. Keista, kad tik dabar pamatė atsilaupusius sienų tapetus su dėmėtomis, kvapų prisigėrusiomis senamadiškomis raudonomis portjeromis, sunkiai slegiančiomis dulkėtus langus. Kavinė buvo išvarginta lankytojų, kurie nepastebėjo jos lėto merdėjimo. Tą pavargusią rajono užeigą miestelėnai mėgo kaip patikimą prieglaudą nuo blogo oro ir rudeninės tamsos. Čia jie pykosi, taikėsi, mylėjo ir neapkentė, apkalbėjo vienas kitą ar girtai virkavo, apsikabinę nutrintus stalus. Sibilę užplūdo gailestis. Tarsi senai žilai motinai, kurią tenka apleisti, paliekant ją vienišą pamažu senti ir numirti. Visi šiame nuošaliame miestelyje augantys vaikai nuo mažumės žinojo, kad baigę vienintelę mokyklą, neišvengiamai vyks kitur, į kitas mokyklas ar universitetus. Tas žinojimas anksti subrandindavo juos. Vaikai tarsi išmintingi seniai pasiruošdavo priimti viską, ką jiems siūlo dideli miestai. Vilties šviesulys, polėkio ir skrydžio jausmas ūmai buvo pažadintas visu smarkumu, kad Sibilė panūdo pašokti nuo kėdės ir išlėkti tuoj pat. – Tai išvyksti? – nedrąsiai ištarė Ignas. – Taip, taip, visi išvyksta. – Ne visi. Sibilė jo neišgirdo. Igno troškimas – aiškus ir paprastas kaip senasis Palokysčio uosis, prie kurio daug metų jie susitikdavo,

GINTARO LAŠAI

– įleisti šaknis giliai ir patikimai, išskleisti šakas plačiai plačiai, kad saugotų savo Sibilę, kad drauge jie sulapotų vasarą, o žiemą už abu ištvertų audras ir šalčius, ir taip visuomet, metai po metų, kiekvieną pavasarį iš naujo. Jis žinojo, kad Sibilė išvyks, jautė, tačiau slapčia vylėsi, nepripažino to ir apsigaudinėjo. Ji užaugo knygose, realybė ir svajos, kurios kildavo jos galvoje, maišėsi įvairiais jai nesuprantamais pavidalais. Ji augo sąmoningai neprisirišdama prie mažojo miestelio, nes buvo įsitikinusi – ši vieta ne jos likimas. Sibilė įstojo į universitetą. Sibilė troško klysti, klupti, keltis, eiti, vėl klysti ir rinktis iš daugybės galimybių, nevaržoma medžių, jų lapų ar kibių šakų. Ją slėgė Igno niūrus priekaištingumas ir kažkokia neišsakyta kaltė, kurios ji nesistengė suprasti, tik jautė, kad, jei išsiaiškins, viskas bus baigta, ji liks čia amžiams skleisti lapus ir mesti juos žiemą, kad ištvertų tą

besikartojantį uždarą beprasmiškumą. Igno skausmas bejėgiškai beldėsi į nerimastingą Sibilės sielą, kuri visu stipriu gyvybingumu veržėsi ten, kur šaukė jaunuolio juodomis garbanomis akys su tūkstančiais vilčių jose. – Tu man rašysi? – nedrąsiai paklausė Ignas. – Taip, taip, – atsiliepė Sibilė. Jos silpnas balselis pranyko kavinės šurmulyje, ir Ignas sunkiai nurijo didelį stringantį skausmingą gumulą gerklėje. Tą gumulą jis nešiojasi seniai, tačiau stambi ir geraširdė širdis pamažu, iš lėto kraujuodama maitina šaknis, kurios nepajudinamai tvirtai šaknijasi čionai, neduodamos jam jokių vilčių pajudėti, pavyti ir pažinti Sibilės troškimus. Ji – jo didžioji paslaptis. Sibilė pažvelgė į Igną ir jai pagailo to didelio ir nerangaus vaikino. Ar ji mylėjo jį? Galbūt? Kaip užuovėją, kuri būtina augančiam vaikui? Taip. Jai reikėjo to grublėto medžio,

jai reikėjo visus tuos metus remtis ir glaustis prie tvirto kamieno, iš kurio sklinda ramybė, reikėjo pajusti pirmąjį prisilietimą, pirmąjį nedrąsų kad ir nuvogtą bučinį. Tą kartą ji apsimetė jo nepastebėjusi, tačiau niekada nepamiršo, nes daugiau nieko panašaus nepavyko pažinti. Ir Sibilė tikėjosi, kad ten toli, kur žiba vilčių nutvieksti jos jaunystės takai, laukia tas, nuo kurio bučinio ji virpės, ir apsvaigs ne tik kūnas, bet ir visa nerami siela. Ramybė žudo jaunystę. Sibilė jautė Ignui tą graudulingą dėkingumą, kurį ką tik pajuto senstančiai kavinei. Mažajame miestelyje ji kantriai laukė to pasaulio, kurį šiandien išvydo juodbruvo vaikino akyse. Ji trokšta būti jauna. Sibilės silpnas ir bejėgis kūnas šiandien pasidavė tėkmei, kur kunkuliuoja siautulinga gyvenimo upė. Jos kūnas, jaunas ir pažeidžiamas, tačiau su džiaugsmu pasiruošęs įveikti slenksčius, sūkurius ir nežinomas sroves.

Artūro Valionio nuotr. 49

GINTARO LAŠAI

Tegu kuršiai... Ir Rokas Flick. Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius. Alma littera, Vilnius, Jovita SAULĖNIENĖ

Rašytojas Rokas Flickas skaitytojams žinomas kaip istorinių romanų apie Prūsiją kūrėjas. Romanų trilogijoje – „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Ema, pastoriaus duktė“ – autorius su meile bei užslėptu sopuliu tarsi iš vidaus pažvelgė į nuėjusią į nebūtį buvusią didingą ir dvasiškai turtingą Prūsiją, apie kurią poetė Agnes Miegel baladėje „Buvo žemė“ skausmingai priminė: „Buvo žemė – mylėjome šią žemę“. Trilogijos autoriaus pozicija artima baladės tradicijai, išgyvenant dėl istorijos viesulų ir negandų nunešto krašto ir žmonių gyvenimų kartu su jų dvasinėmis, moralinėmis vertybėmis. Naujoji šio rašytojo dviejų dalių knyga literatūrinė saga „Pradingę klajojančiam smėlyje“ skirta kuršių genties atminimui. Vėl atsigręždamas į tragišką istorinę ir kultūrinę praeitį, vėl pratęsdamas klaipėdiškės rašytojos Ėvės Simonaitytės literatūrinę tradiciją, atvėrusią literatūroje „LAIKĄ kaip pralaimėjimo ir išnykimo procesą“ (V.Kubilius), rašytojas R.Flickas siekia atskleisti išnykusios kuršių genties, įsikūrusios prie Baltijos jūros pakrantės, likimą. Skirtingai nei vystydamas prūsiškąją temą, autorius į kuršių išnykimo procesą žiūri jau tarsi iš šalies, pasirinkdamas literatūrinės sagos žanrą, kuris suklestėjo XIII a. Islandijoje. Šio žanro centre – istoriniai, legendiniai pasakojimai, pirmiausia plitę žodžiu. Vėliau tuos pasakojimus imta užrašyti, išlaikant šnekamosios kalbos stilių, intonaciją, panaudojant tautosakinius kalbos elementus ir pan. Literatūrinės sagos centre iškyla pasakotojas ir jo pasakojime vyraujanti žodžio tradicija. R.Flicko knyga apie kuršius atitinka visus šio žanro kanonus. Tai gražus literatūri50

nės sagos pavyzdys lietuvių literatūroje. Tik apmaudu, jog knygos viršelyje, kuris yra autoriaus vizitinė kortelė, neteisingai nurodytas žanras – neva tai romanas. Romanas ir literatūrinė saga – skirtingi žanrai. Šios literatūrinės sagos intriga jau prasideda perskaičius kodinius pavadinimo žodžius „pradingę“ ir „senovės kuršiai“. Jie priverčia stabtelti prieš atsiverčiant knygą ir susimąstyti, kodėl kuršiai? Kas ir kokie jie? Kodėl kuršių gentis išnyko? Kaip mes, klaipėdiečiai, esame su kuršiais susiję? Koks jų istorinis bei kultūrinis palikimas? Kodėl jie neturėjo savo rašto, nepaliko literatūrinio palikimo? Ar daug mokslinių šaltinių apie šią gentį? Ką mes apie juos žinome? Net knieti išsiaiškinti, kiek populiari tarp skaitytojų Vlado Žulkaus monografija „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (2004). Knygoje įdėtų kuršių žemėlapių autorius ir yra V.Žulkus. Įdomu, kodėl net iki mūsų dienų pasiekė tokie nieko gero nelemiantys linkėjimai: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“; „Kad tave kuršių orai užkluptų!“ Ir daugybė kitų klausimų klausimėlių. Manau, jog tokioms istorinę atmintį žadinančioms knygoms reikia specialaus pasirengimo ne tik autoriui, bet ir skaitytojams, nors ir kalbame apie meninę kūrybą. Juk šios literatūrinės sagos pasakojimas sukasi apie istoriškai egzistavusią, bet išnykusią gentį, apie kurią vis dažniau pastaruoju metu išgirstame. Tai kuršiški archeologiniai radiniai Klaipėdos piliavietėje, surastas kuršių piliakalnis tarp Girulių ir Olando Kepurės ir t. t. Kuršių klausimas – šiandienos aktualija. Ir naujasis autoriaus kūrinys suaktyvina mūsų domėjimąsi šia baltų gentimi. Taigi kūrinys pasirodė laiku. Koks kuršių paveikslas iškyla šioje literatūrinėje sagoje? Kaip jis kuriamas? Rašytojas R.Flickas, prieš rašydamas istorine bei kultūrine tema, sąžiningai

išstudijuoja gausius medžiagos šaltinius ir, remdamasis istoriniais įvykiais, tikrais faktais, kuria jau meninį pasaulį. Pagrindinis šios sagos veikėjas – visa žinantis, visa matantis pasakotojas. Bene ryškiausias pasakojimo bruožas – informatyvumas, siekiant atskleisti kuršių genties gyvenimo paveikslą. Pasakotojas susitelkia į kuršių charakterį, gyvenimo būdą ir šios genties išnykimo priežastis. Pasakojimas pradedamas nuo to, jog kuršiai – tai darbštūs žemdirbiai, žirgų augintojai, amatininkai, laivų statytojai, drąsūs jūrininkai ir plėšikai. Gyvuoja vergvaldystė, klesti daugpatystė, nesantuokiniai santykiai, verda kovos dėl valdžios ir išlikimo. Toliau ši tezė detalizuojama pristatant daugybę kūrinio personažų, kurių gyvenimo istorijos atskleidžia kūrinio siužetą, sukuria pasakojimo intrigą. Skaitytojai susipažins su visa galerija skirtingų socialinių padėčių, įvairiausių charakterių, nevieno-

apie kuršius

GINTARO LAŠAI

2016, 240 p. do likimo veikėjais, kuriuos pasakotojas pristato gyvai, pirmiausia apibūdindamas jų išorę, kartais leisdamas jiems patiems prabilti savita, tik vienam ar kitam veikėjui būdinga sodria, vaizdinga, dažniausiai tautosakinių elementų ir kuršiško bei žemaitiško dialekto prisodrinta šnekta. Sukurti kuršių ar prūsų žmonių paveikslai – individualizuoti ir įsimenantys. Kokie skirtingi keturių kuršių žemių konungai: kuršių tironas Narsusis Lokertas, Apuolės valdovas Teisingasis Rikis, Gandingos pilies konungas Lauksnamas, Duzarės žemės konungas Dornas. Spalvingos ir skirtingo likimo šio kūrinio moterys: kerštingoji konungė Ingvilda, išskirtinio grožio vergė Luka, (aukšta, liemuo lyg vapsvos, vešliais lininiais garbanotais plaukais, supintais į storą kasą), klastinga kaip angis vergė Kielo. Paslaptingas ir meniškas vergės žiniuonės ir žolininkės Galindos personažas. Žodine tradicija, būdinga literatūrinės sagos žanrui, sukurti veikėjų paveikslai – kūrinio privalumas. Išsiskiria tie veikėjų paveikslai, kuriais pasakotojas siekia atskleisti skaitytojams apibendrintus kuršio charakterio bruožus. Tai autoriaus idėjų ruporai. Pasižiūrėkime į du personažus – kalvį prūsą Rudąjį Utrį, buvusį vergą, vėliau už nagingumą ir ištikimą tarnystę atgavusį laisvę, ir konungo Narsiojo Lokerto sūnų – Andį. Rudasis Utris buvo kokių keturiasdešimties metų vyras didele galva, stambia, bet taisyklingos formos nosimi su plačiomis šnervėmis, jo galva, krūtinė ir netgi pečiai apžėlę vešliais rudais gaurais, o antakiai suaugę ir tankūs kaip šepetys. Po jais slėpėsi nedidelės giliai įsodintos šviesiai žydros lyg išblukusios akys. Didokas smakras buvo išsišovęs į priekį, per jo vidurį ėjo gilus griovelis, smakrą dalijantis į dvi dalis. Ūgio kalvis buvo nedidelio, užtat kresnas, stebėtinai plačių

pečių, kojos trumpos, raumeningos. O jau rankos! Kalvio rankos buvo ilgos ne pagal ūgį, pūpsantys raumenys išvagoti mėlynų gyslų. Rudasis Utris be didelių pastangų pakeldavo rąstą, kurį keli vyrai iš vienos vietos į kitą tempdavo pūkšdami. Kalvis buvo mažakalbis, bet žvelgdamas į netoliese besisukiojančius vaikus šyptelėdavo į ūsą ir ištardavo kuršiškai: – Sunkus darbelis, saldus vaiselis. Kalvio paveikslu, kurio misija pakaustyti žirgus, nukalti kalavijus, kirvius, peilius, siekiama atskleisti šio amatininko reikalingumą gentyje. Neatsitiktinis konungo Narsiojo Lokerto priesakas sūnui Haroldui: „Būk dėmesingas žirgams ir kalviui.“ Kuršiai – karinga gentis. Karingieji kuršiai mokėjo apginti savo žemes nuo danų, vikingų, svebų, jūrų plėšikų. Pasakotojas neslepia, jog kuršiai nuolat puldinėjo kaimynines gentis, siekė užgrobti svetimas žemes. Tai patvirtina išlikęs posakis: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. Užtat kūrinyje daug įvykių, veiksmo, judesio, o pasakojimas gyvas, žodingas, greitas kalbėjimo tempas. Kitas kuršių charakterio bruožas – ryšys su vandenimis, t. y. Didžiąja jūra, mariomis, upėmis – bene labiausiai atskleistas konungo sūnaus Andžio, kuris tampa ir svarbia siužeto linija, paveikslu. Kuršiai statė laivus. Knygoje skaitytojus patrauks plokščiadugnių knorų statybos vaizdai, pasakojimas apie jų iškilmingą nuleidimą į marias. Ypatingas kuršių santykis su mariomis. Apie tai keliautojas Rozenvalis dar 1814 m. rašė: „Kuršių marios garsėja piktais pavojingais vandenimis, kurie pražudo daugybę laivų. Čia dažnai dūksta ir siautėja viesulas, nors jūra tuo metu būna visai rami. Prūsų nacionalinis keiksmažodis – „Kad tave kuršių orai užkluptų!“ – rodo šio vandens klastingumą.“ Knygoje tą marių klastingumą patiria Andis, bėgdamas iš vergijos bradine val-

timi lietingą ir vėjuotą naktį įsišėlusiomis mariomis. Vaizdo ir žodžio simbolika įtaigiai įprasminta pasakojant apie kuršių gyvenimo būdą. Įdomūs pasakojimai apie tingą, vergų turgus, laidotuves, vaišes, valgius ir net valgių receptus. Beje, kuršių stalas buvo sotus. Jie mėgo rūkytus ungurius, lašišas, skrudintas strimeles, užkąsdami tai obuolių koše, užsigerdami raugintu kumelės pienu. Netrūko vaišėse ir žąsų kulšių. Valgių aprašuose kelia abejonių prieskonių panaudojimo aprašymas. Pvz., kad ir pipirų, kurių aprašomuoju knygoje laiku Europoje nebuvo. Europa apie pipirus sužinojo tik XVI a., ir jie buvo labai brangūs. Už vieną pipirą mokėta tokio pat dydžio aukso gabalėliu. Kuršių buities gyvenimo paveikslas išsamus. Pasakojimas vaizdingas, sodrus, įtaigiai suskamba kuršių leksika (mėnesiai, vėjai) ir žemaičių šneka. Visa tai sustiprina kūrinio žodinės tradicijos galimybes. Rašytojas R.Flickas knygoje susitelkė ir į kuršių ekonominį bei kultūrinį nuosmukį, tik kūrinio pabaigoje kiek skubotas pasakojimas apie pasipriešinimą Kalavijuočių ir Livonijos ordinui, apie asimiliaciją su žemaičiais, naujos religijos priėmimą. O tai ir buvo nesusivienijusių kuršių genties pagrindinė išnykimo priežastis. Dar XIII a. kuršiai pripažino ordino valdžią. Tačiau tiek ankstesnei romanų trilogijai Prūsijos tema, tiek naujajam kūriniui apie kuršius bendra tai, kad išlieka pagarbus, tolerantiškas, sąžiningas, pozityvus autoriaus požiūris į kultūros atmintį. Tai didžiausias komplimentas kūrėjui. Be to, rašytojas R.Flickas, pasirinkdamas pagrindiniu kūrybos motyvu didžios valstybės ar garbingos genties išnykimą ir išgyvendamas dėl to, savo likimiška kūryba atsistoja greta iškilių Rytprūsių kūrėjų. Taigi sunkus darbelis, saldus vaiselis. 51

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr. 52

GINTARO LAŠAI

Tikrasis žmogus-paukštis Žydrūnas DRUNGILAS

Sapnas Mes plaukėme į krantą, o krantas tolo nuo mūsų. Kai jau turėjome būti visai arti, krantas buvo vis dar nutolęs. Vienu metu pamanėme, kad tai banalus tam tyčia sukurtas miražas, skirtas mus pamokyti. Bet kranto mums reikėjo, todėl vis tikėjomės jį priplaukti. Priplaukę norėjom atsistoti ant aukšto skardžio ir surikti jūrai iš visų jėgų. Jūra, aišku, to nebūtų išgirdus, nes vėjas pūstų nuo jūros pusės. Mums reikėjo to kranto. Spurdu, norėdamas pabusti. Pabundu. Krantas vis dar toli. Jūros lašai užtiškę ant veido. – Gal galėtumėt pakelti sparnus, noriu patikrinti jūsų kvėpavimą. – ... – Įkvėpkite, vienas. – Aaaaah. – Iškvėpkite, du. – Huuuu. – Gyvensite. – Gyvensiu? – Nors ir girdisi kažkoks ošimas. Beje, ar turite prostatą? – Neturiu. – Gyvensite. – Daktare, ko aš dar neturiu? Kai atsistojai prie lango ir pažvelgei į sniegą, maneisi esąs prabudęs, nors vis dar miegojai. Reikėjo sutvarkyti keletą reikalų. Pasąmonei. Ji tvarko reikalus jai vienai žinomu būdu. Pasąmonė tvarko procesus.

Rezultatų! Rezultatų! Rezultatas yra vienas įmyžis ant sniego. Bet nesisielok, tuoj ir jį padengs sniegas. Tuoj, vos nusisuksi. O, iš tikro, kai pasvyravęs atsisukai, kiemas buvo tabula rasa. – Tėti, išimk man baterijas. – Kodėl? – Noriu užgesti. – Neišimsiu. – Kodėl neišimsi? – Nes tu jų neturi, sūnau. – Tada ištrauk laidą. – Tu neturi ir laido, tu nesi įjungiamas. – O kaip man užgesti? Kaip man sutemti? – Tau nereikia užgesti. – Reikia. – Tada užsimerk ir pamėgink pakilti. O atsiplėšęs nuo žemės atsimerk. – Ir kas man bus? – Tu nebenorėsi užgesti. Manaisi esąs prabudęs. Viskas atrodo taip tikra, netgi spalvos. Baltas sniegas. Dar kartą pažvelk pro langą! Matai tą buldogą, aprengtą gėlėtais marškiniais? Tai buvo jo rezultatai. Lyg niekur nieko jis klampoja po tabula rasa lyg po tobulą rasą. Nusisuk, vėl atsisuk. Dabar jis priskridęs prie lango, prašosi į vidų. Žiūri didelėm suledėjusiom akim. Lauke šalta. Įleisk jį, įleisk jį. Įleisk jį... Jis nuskrido. Tegu sau skrenda, o jums reikia plaukti, todėl vis dar plaukiate. – Klausykite, arba įeikite, arba ne. Nestovėkite tarpdury. Aš žinau, kokiu jūs klausimu. – O, tikrai? Bet aš ne dėl išrašo apie gyvenamąją vietą, jeigu galvojat, kad dėl to. – Dėl ko tada? Ir kodėl jūs iškėlęs sparnus?

– Atleiskite. Pavargau sėdėti už durų. Aš nepratęs sėdėti. – Tai kokiu jūs klausimu? – Labiau ieškau atsakymų. Vakar buvau kupinas optimizmo, skraidžiau visą naktį po miestą, neišgąsdino ir laidai, kurių nepastebėjęs užsigavau koją. O šiandien man siaubingai liūdna, nebežinau, kur dėtis. Dar niekada nesijaučiau toks liūdnas ir vienišas. Niekas man neįdomu, niekam aš neįdomus. Kas man galėtų padėti? – Trečios durys iš kairės. – Kas? – Nuotaikų kaitos departamentas. Trečios durys iš kairės. – Bet tai labiau egzistencinis klausimas, jeigu suprantat, ką noriu pasakyti. – Suprantu, bet ne dabar. Aš turiu išmaitinti šeimą, vaikus. – O kai stovit prie lango ir rūkot, ką galvojat? Juk negalvojat, kaip išmaitinti šeimą, vaikus. – Galvoju, kada pasibaigs diena. – Bet tai kodėl? Turėtumėt džiaugtis gyvenimu. Turit gražų stalą, kostiumą... – Trečios durys iš kairės. Skristi taip nuobodu, geriau plaukti. Vienintelė bėda, kad krantas nepasiekiamas. Bet tada galima susitelkti į patį procesą, kuris turi tam tikrus kodus, slaptus ženklus. Juos reikia atpažinti. Telkiamės į procesą ir imame šifruoti ženklus. Mėginame perkelti „Iki“ reikšmes į „Nuo“. Dalijamės šifrais. Vienu metu laivas pakyla ir ima skristi, paskui susvyravęs pūkšteli į vandenį. Atnaujinti būsenos nepavyksta. Objektai ir formos pradeda blukti. Plaukiame neatnaujinta būsena. Krantas vis tolsta. – Kodėl mane palikai? – Aš tavęs nepalikau, juk štai, sėdime. Tiesiog tu kitoks. ► 53

GINTARO LAŠAI

– Kitoks koks? – Kitoks. Užtat tavo plunksnos gražios. – Užtat ir gražios. – Tarp mūsų nieko nebus ir tu tai gerai žinai. – O kas galėtų būti? Kas galėtų būti? – Patrauk savo sparną, aš girdžiu gerai. Va taip, ačiū. Koks skirtumas? Man įdomesni žmonės. – Aš irgi žmogus. – Savotiškas. Tavo plunksnos gražios.

◄

Beliko sutvarkyti tik kelis mažus reikalus. Akys duodasi zigzagais, tarsi bėgiodamos labirintais, tarsi mėgindamos ištrūkti iš po vokų. Kvėpavimas primena bangų mūšą. Laivas šiaip taip priplaukia krantą. Tik jis, pasirodo, visai ne tas: čia nėra skardžių, tik lygumos, užklotos sniegu. Visur tik sniegas. Tada mes išlipame iš laivo ir išminame sniegą. Lyguma pilna mūsų pėdsakų. Po to vėl sulipame į laivą. – Ar tu visada toks intensyvus, ar tik tada, kai miegi? – Tik tada, kai miegu. Esu pasąmonės žmogus. Palieku jai visus darbus. Aš pasitikiu pasąmone. – Instinktų žmogus? – Instinktais taip pat pasitikiu. Be instinktų žmogus kaip be inkstų, sterilizuotas, pritaikytas. – Multikultūriškas. – Taip. Multivitaminas. – Ką dar norėtum pridurti? – O su kuo turiu garbės? Kas būsit? – Dėdė Miegas. – Toks su balta barzda, kalėdinis personažas? – Su barzda ir su cigaru. Ko labiausiai norėtum? – Norėčiau pabusti. Ne, norėčiau priplaukti tą krantą, apie kurį svajoju. – Bet juk turi sparnus, gali nuskristi. – Iš tiesų, buvau pamiršęs... Esmė ta, kad dabar plaukiam, negaliu taip tiesiog imti ir skristi. – Gali. – Maniau, kad tai komandinis darbas. – Gali. Atsiskiriu nuo laivo ir skrendu. Skrendu į tą krantą, kurio koordinačių nežinau, bet jis turėtų būti priekyje. Šalia skrenda buldogas gėlėtais marškiniais. Jo šeimininkas liko apačioje, dabar ieško kažko sniege. Snaigės pamažu užkloja visus pėdsakus. 54

Tu dabar visai nenorėtum pabusti, sako buldogas. Kodėl, klausiu. Nes tau taip patinka skristi, nes tavo gražūs sparnai. O aš be sparnų, jeigu pastebėjai, sako buldogas. Tu su gėlėtais marškiniais, sakau buldogui, dar niekada nemačiau buldogo su tokiais madingais marškiniais. Turėsi pasisekimą tarp gervių, jos vertina prancūzišką galantiškumą. Ana va, ten krantas, sako buldogas. Ne, ten ne tas krantas, sakau, ten mes jau buvome ir išmynėme sniegą. Tas, sako buldogas, čia tave ir paliksiu. Ir neria žemyn. Staiga suprantu, kad visai nenoriu to kranto. Jis toks pasiekiamas. Jis išmintas. Nebenoriu... Pabundu. Laikrodis-laivas rodo devynias. Rąžydamasis nuspiriu antklodę. Plunksnos sušiugžda lyg būtų apneštos jūros druska.

Pamėgdžiotojas Manęs niekas nevertė ten eiti. Bet nuėjau. Durys buvo tamsiai žalios su anga laiškams ir auksinės spalvos liūto, dantyse laikančio žiedą, galva. Pabeldžiau tris kartus. Įėjimas buvo apsodintas kažin kokiomis ryškiai raudonomis gėlėmis, daugelio jų galvos sviro į laiptų pusę, kone gulėsi. Toks svetingumas, pamaniau. Duris netrukus atidarė pats Pamėgdžiotojas. Jis laikė stiklą viskio, o jo veidas buvo išpaišytas įvairiomis spalvomis. Atrodė lygiai toks pat kaip ir televizoriuje. Išskyrus tai, kad truputį svyravo, nors dar tebuvo vienuolikta valanda dienos. – O, ką gandras atnešė. Užeikit, – ištarė. Sutrepsėjau tarsi bandydamas nusikratyti sniegą nuo batų. – Prašom į vidų, – tarė ir sučepsėjo. Nusekiau jį į svetainę su biblioteka. Žeme vilkosi jo dirbtinė uodega, kurios plunksnos buvo negrabiai išpieštos raudonais ir rudais dažais. – Prašom, prisėskit, – mostelėjo popieriniu sparnu žalio odinio krėslo link. – Nors gal jūs nesėdit? – Ačiū, aš pastovėsiu, – tariau. Pamėgdžiotojas nuėjo prie baro. – Šlakelį viskio? – Gal tiek to, ačiū. Jis pasipildė stiklą ir maktelėjęs gurkšnį nusipurtė. Sušlamėjo jo popierinis rūbas. – Daug apie jus girdėjau, – tarė priėjęs. – Tas įvykis, kur padėjot užgesinti gaisrą mokykloje, tai buvo...

– Aš nepadėjau, man padėjo. Tuo metu kaip tik skridau virš mokyklos ir pastebėjau, kad ji dega. – Štai kaip, – tarė. Suteliuskavęs viskį, padėjo stiklą ant stalo. Tada suglaudė rankas-sparnus ir įtraukė galvą. Kaip paukštis jis atrodė gerokai nusilesęs. Tik dabar pamačiau, kad jo šlepetės turi po tris pirštus. – Ar žinot, kodėl jus čia pasikviečiau? – Galbūt norit prisipažinti, kad jums įgrįso šis maskaradas ir nusimesite tas popierines, ar kokios jos čia, plunksnas? – Cha cha, šmaikštaujat. Jūs man patinkat. Jūs man patinkat. Jūs – drąsus. Dabar drąsos labai stinga. Tos tikros, ne imitacinės. Vadinti daiktus tikrais vardais – įspūdinga! Beje, kaip tik kalbėjausi su savo vykdančiuoju direktoriumi apie naujas patalpas, tai jis nė žodeliu nesugebėjo pasipriešinti, ar mums jų reikia, bailys... Na, bet nesvarbu. Teisingai pastebėjot dėl maskarado, viskas yra maskaradas, kaip ir šios mano plunksnos, – mostelėjo rankomis-sparnais ir atsiduso. – O pasikviečiau jus todėl, kad noriu jums pasiūlyti darbą. – Darbą? – Matot, mano pramogų industrija... Beje, ar žinot, kuriame aukšte esam įsikūrę? Šimtas aštuntam. Nors ir esam taip aukštai, mums reikia žvilgsnio dar iš aukščiau, kuris matytų visumą ir iškeltus... – Tam yra stebėjimo kameros. – ...tikslus. Taip, jūsų tiesa, bet palikim joms stebėtojų vaidmenį. Mums reikia veikiančio asmens. Mums reikia vadovo, su plačia vizija ir drąsa. Manau, kad puikiai tiktumėt tam vaidmeniui. – Vaidmeniui? Kodėl manot, kad man reikia šito vaidmens? Kaip tik stengiuosi jų atsikratyti, tų vaidmenų. Dabar tokie kaip jūs mane prisimena kaip ugniagesį. Ugniagesys-supermenas, skraidantis naktimis ir ieškantis kam padėti. Aš toks nesu. Esu visiškai laisvas. – Jums taip tik atrodo, kad esate laisvas, patikėkit, žinau, ką sakau, – gerkliniu balsu pasakė Pamėgdžiotojas, – aš irgi siekiau laisvės, kurdamas savo imperiją. Siekiau būti nuo nieko nepriklausomas. Neįsivaizduojate, kiek teko laiko ir nemigo naktų paaukoti. O dabar esu priverstas nešioti šias plunksnas. – Tai – absurdas. Jūs nesate priverstas, jūsų niekas neverčia jų nešioti. Galiu padėti nuimti. Priėjęs norėjau paliesti jo sparną, bet jis pakėlė ranką.

GINTARO LAŠAI

– Ne. Tai yra dalis manęs. - Jūs investavot į popieriaus verslą? Pokalbį nutraukė pasigirdęs „Skype’o“ signalas. Pamėgdžiotojas apėjo stalą ir pažvelgė į kompiuterio ekraną. – Tai mano dukra, ji dabar Argentinoje. Turiu su ja pasikalbėti. O jūs pagalvokit apie mano pasiūlymą. Štai – kortelė. Neaptarėm kompensacinės dalies. Tai ne šiaip sau vaidmuo. Atsiprašau. Pamėgdžiotojo bute kažkas smirdėjo. Pamaniau, kad tai gali būti klijų ir dažų kvapas, bet prie lauko durų gulėjo sudėtos kiaulės odos atraižos, kurių tik įėjęs nepastebėjau. Kodėl jis būtent man pasiūlė tas pareigas? Nesu niekuo ypatingas, gražios plunksnos dar ne rodiklis. Nebent jis nori, kad pavirsčiau juo. Galbūt turėsiu apsikaišyti dirbtinėmis plunksnomis. O gal jis man numatęs kiaulės rolę? Išeidamas pro duris vos neatsitrenkiau į kostiumuotą moterį, lipančią laiptais. Rankose ji laikė mikrofoną. Ji pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau ką nors ką tik nudobęs. – Ar jūs ne... – Taip, jis namie. Pabelskit tris kartus. Neišsigąskit kiaulės odų ir popierinės jo uodegos. Eidama į svetainę prilaikykit jį. Jis tikrai vertas interviu. Kurių galų aš sutikau ateiti į jo namus? Tai visiškai kvaila. Neabejotinai jis nori mane neutralizuoti. Sumenkinti. Bet aš neturiu jokios realios įtakos. Po to, kai jis pradėjo pamėgdžioti mane ir rodytis televizijos laidose, pasakoti intymias savo gyvenimo smulkmenas, kvatotis vienoje sofoje su žvaigždėmis, žmonės mane ėmė stebėti įtariau: galbūt aš nešioju kokį užkratą, ar kažką panašaus. Darau blogą įtaką. Užkrečiu net pačius įtakingiausius, ką jau kalbėti apie paprastus bėdžius. Jiems vis dar reikėjo herojų, pamaniau. Stebinčių iš aukštai plačiu žvilgsniu, atskrendančių į pagalbą. Pasirodančių tik tada, kai reikia. O ko man reikia? Šį klausimą nešiojausi visą dieną. – Ko man reikia? Ko man trūksta? – paklausiau savo psichoterapeuto vakarinėje sesijoje. – O ko jūs neturit? Ko galvojat, kad neturit? – paklausė jis. – Neturiu baterijų. – Turite galvoje motyvaciją? – Ne, baterijas. Tėvas kažkada man sakė, kad aš nesu įjungiamas ir išjungiamas. Neturiu įkroviklio, negaliu užgesti, išsekus baterijoms. – Graži metafora. O kaip dabar? Dabar taip pat tebegalvojat?

– Dabar atrodo, kad vis dar niekas nenori jų man išimti, tų baterijų. Visi mandagiai primena, kad aš jų neturiu, bet užtat yra daug vaidmenų, kuriuos man dar reikia suvaidinti. Daug vaidmenų. – Ir? – Manau, kad man jų nereikia. – Kodėl taip manot? – Man nepatinka būti kieno nors valioje, suprantat? Noriu būti visiškai laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Juk visi turėtų to siekti. – O ar neatrodo, kad vis tebevykdot tėvo valią? – Tai neįmanoma, tėvas jau seniai mirė. – Kodėl manot, kad neįmanoma? Juk baterijos jums neduoda ramybės iki šiol. – Nežinau, gal. Bet tokiu atveju aš priklausau nuo daug ko: nuo aplinkos, oro sąlygų, nuo perskaitytų knygų, nuo kažkieno kažkada duoto patarimo, nuo savo norų... – Taip, tęskite. – Aš priklausau nuo visų. Netgi nuo tų stebėjimo kamerų, kurios priverčia mane nuleisti galvą, tarsi būčiau ką negero įvykdęs. Priklausau nuo savęs, savo instinktų... Bet nuo Pamėgdžiotojo tikrai nežadu priklausyti. – Nuo Pamėgdžiotojo? – Jis man pasiūlė darbą, vadovauti jo įmonei, jo visai pramogų industrijai. Nežinau, kokie jo kėslai. Be to, kam man tai? Pasakykit, kam? – Nenorit savęs realizuoti kaip vadovas? Pažvelgti į viską plačiai, matyti vaizdą iš viršaus? – Tam yra stebėjimo kameros. Be to, yra Daiktų Judintojas, jis viskam ir vadovauja. Pagalvojau, kad man sunku išsireikšti net savo psichoterapeutui, kuris jau kažkiek mane pažįsta. Kažin ar jis mane suprato. Jis tikriausiai šiandien užsirašė savo bloknote „Laisvė. Baimė būti priklausomam. Baterijos(?!) Tėvo valia.“ Ir viskas, ir tiek manęs. Nevykėlis. Daugiau nelabai kas mane būtų supratęs, o užuojautos galėjau tikėtis nebent iš buto šeimininkės, kuri kažkada dėjo tvarsčius ant mano apsvilusių sparnų. Bet su ja dabar bendrauti noro didelio nebuvo. Nusprendžiau, kad vienintelė išeitis yra man pačiam ką nors pamėgdžioti. Apsimesti kuo nors kitu. Perimti kieno nors elgesio manieras, įpročius, charakterį... balsą. Bet tai atrodė sunkiausia, nes nebuvau į nieką panašus. Visi mane iš karto atpažindavo. „A, tai tas, sparnuotas gaisrininkas, birdmanas. Žiūrėk, pėsčias vaikšto. Gal jis aptingo, ar ką?“

O gal tik nenorėjau būti į nieką panašus? Užėjęs į šalia namų esantį barą užsisakiau tamsaus alaus. Barmenas gerokai nustebo mane pamatęs, bare nebesilankiau jau seniai. Atnešęs bokalą, jis padėjo lėkštutę riešutų. – Buvot metęs alų? – Buvau metęs, ne tik alų. Net ir dabar norėčiau daug ką mesti. Tik nežinau nuo ko pradėti. – Tai nelengva. O kas neduoda ramybės? – Priklausomybės. Priklausymas kam nors. – Bet juk turit sparnus? Jie nebeveikia, ar kas? – Jie veikia, bet mano fantazija išseko. – Jeigu nebegali skristi, tai plauk, – tarė mirktelėjęs ir nuėjo prie kito kliento. Iš tiesų, belieka plaukti, susidėjus kojas į valtį ir užsiklojus sparnais. Plaukti pasroviui, tikintis, kad vanduo kur nors nuneš. Kur nors į kitą krantą. „Kaip Ikaras virto inkaru“ perskaičiau mintyse laikraščio antraštę. „Žmogus-paukštis nuleido sparnus.“ Arba „Žmogus-paukštis pirmą kartą užsivilko kostiumą“. Visos antraštės atrodė labai įtikimos. Tereikėjo pasirinkti. Tačiau rinktis neskubėjau. Net ir tada, kai šalia sėdintis barzdočius, visą laiką įdėmiai stebėjęs rungtynes televizoriaus ekrane, atsisukęs paklausė: – Už ką sergi? Žiūrėdamas į jį mėginau atspėti jo komandą. Jis vilkėjo žalią megztinį. – Už žaliuosius. O jūs? Jis nusisuko ir užsivertė savo bokalą. Tada nusivalė lūpas ir atsistojo eiti. – Taviškiams šiandien sekasi. Šikniai! Maniškiams sekasi. Vadinasi, aš pats to nenorėdamas jau pasirinkau. Aš turiu saviškius. Ir jiems šiandien sekasi. Ot šikniai! „Žmoguspaukštis nusidažė plunksnas žaliai.“ „Žmogus-paukštis pradėjo spardyti kamuolį.“ Jie nieko apie mane nežino, kaip ir aš apie juos. Jie nežino, kad aš juos pasirinkau sėdėdamas bare. O aš nežinau, ar jie gera komanda, ar jiems tik šiaip sekasi. „Žmogus-paukštis nieko nežino.“ Pakelkim bokalus už saviškius! Jie šiandien žali. Žmogus-paukštis tą vakarą parskrido namo truputį vinguriuodamas. Bet jo baterijos nebuvo išsibaigusios, jis tik buvo išgėręs bokalą alaus, gal du. Priskridęs prie lango, jis išgirdo lojant šunį. Atsisukęs pamatė nedidelį baltą terjerą, kuris tempė šeimininką į gretimai esantį žolyną. Žmogus-paukštis nusišypsojo. Tada negrabiai atidarė langą ir smuktelėjo tiesiai į lovą. Tą naktį jis susapnavo, kad laikraščiai rytojaus dieną išėjo be antraščių. ► 55

GINTARO LAŠAI

Pradžia ◄ Dabar tu pastovėsi čia, kol aš nueisiu į parduotuvę. Dabar tu pastovėsi čia, kol aš nueisiu į parduotuvę. Dabar tu pastovėsi čia, kol aš nueisiu į parduotuvę. Būk geras berniukas. Pro stiklą matėsi eilė, bet jos ten nebuvo. Ten grūdosi tetos ilgais paltais. Reikia žiūrėti. Ji tikriausiai jau greit su pirkiniais atsistos į eilę. Jau greitai. Būrys vaikigalių mėtydami kamuolį artinosi prie parduotuvės. Jie garsiai šūkavo ir kėlė dulkes. Bet reikėjo stebėti ją. Ji jau tuoj atsistos į eilę, o gal jau viską nusipirko. Tuoj atsidarys durys ir ji pasirodys. Jau tuoj. – Ei tu, gaidy, gaudyk. Iš nugaros atskrieję didelis šešėlis trenkė į pakaušį, veidas prisiplojo prie stiklo. Jos eilėje dar nebuvo matyti. Sužaibavo ir staiga nebebuvo matyti nieko. Buvo girdėti tik gausmas, o paskui juokas. Akyse buvo tamsu, galva spengė, tada veidas tapo šlapias. – Žiūrėk, gaidys neturi reakcijos, nepagauna kamuolio, jau visas raudonas. – Jis ir turi būti raudonas. – Tuoj užgiedos, palaukim. – Bėgam iš čia, negaliu klausytis. Jie nubėgo, bet tamsa liko. Girdėjau savo paties balsą, jis veržėsi iš krūtinės, kūnas trūkčiojo, lyg tampomas traukulių. Aš negalėjau matyti, ar ji atsistos į eilę. Aš negalėjau matyti, ar ji atidarys duris. Girdėjau tik savo trūkčiojantį balsą ir kosulį. Gal ji išeis pro kitas duris? Gal ji jau stovi eilėje? Nematysiu. Sukniubau ant žemės. Paskui ant veido pajutau nosinę, o ant peties ranką. – Kas tai padarė? O varge! Viskas bus gerai. Nusiramink. Nagi, išpūsk burbulą. Viskas bus gerai. Eime. Ji sakė „viskas bus gerai“, o aš bijojau atsimerkti. Tada mes pradėjome eiti. Bijojau atsimerkti, nors savo veido pamatęs nebūčiau. Nebent savo nosį. Tada atmerkiau po vieną akį ir ją pamačiau. Viena ranka ji buvo mane apkabinusi, o kitoje rankoje nešė krepšį su pirkiniais. Galva vis dar ūžė, skaudėjo nosį, o kūnas trūkčiojo, bet buvo gera taip eiti. Baimė dingo, liko pyktis ir skausmas. Viskas bus gerai, viskas bus gerai. Viskas bus gerai, nors aš ir nepamačiau, kaip tu atsistojai į eilę. Namuose tėtis žiūrėjo į mane ir laukė, kol man nustos byrėti ašaros. 56

– Pyksti? Norėtum atkeršyti tiems vaikigaliams? – paklausė jis. – Aš nieko nepadariauu. Aš tik stebėėjau, kada ji atsistos į eilę... – Nebežliumbk jau. Ar bent kiek šaldo kompresas? – Šaaldo. Kai užaugsiu aš jiems... aš jiems... – Neverta. Juk gali pakilti aukščiau už juos. – Negaliuu. – Žliumbdamas negali, tas tiesa. Beje, pažiūrėk, truputį užaugai. Ir atkišo veidrodį. Jame pamačiau savo išsipūtusią nosį ir gumbą ant kaktos. – Dabar tu herojus, atlaikei tokį smūgį. Bet tai tik pradžia, visada atsimink, kas tavęs laukia. Nenusigręžk nuo kamuolio. Ir ne, tu nesi išjungiamas. Tai buvo tik laikina tamsa. O dabar skrisk, – ir jis atidarė langą. Ir aš išskridau. Nevikriai išskridau, nes akys dar buvo pilnos ašarų. Tik kylant į viršų akys išdžiūvo ir aš pamačiau, kaip dūmai rūksta iš kaminų ir čia pat nuo vėjo sklaidosi. Mačiau prie žemės prilipusius namus lyg vabalus raudonomis nugaromis. Mačiau medžius, kuriuos kažkas išrengė ir paliko stovėti sustirusius, negražius. Varnos tupėjo ant jų šakų ir kraipė galvas. Jos visada kraipė galvas. Mačiau ežerą, kuriame atsispindėjo mano juodas šešėlis. Ežeras nebuvo didelis, o šešėlis užėmė ketvirtį ežero. Jis nebuvo visai juodas, tas šešėlis, bet karpiai vis tiek jo išsigando ir nėrė kur giliau. Galbūt jie niekada nebuvo matę tokio gumbo ant kaktos ir nenorėjo matyti. O gal pavydėjo tokių sparnų. Pagaliau aš laisvas, aš galiu daryti ką noriu. Aš negaudysiu jūsų kamuolio! Dangus priklauso man, o ne jums, aš aukštai. Sukūkčiojau iš džiaugsmo. Tai ir yra tikroji laisvė! Taip išskleisti sparnus. Atsisukau pamojuoti į namų pusę. Mažų raudonų vabalų beveik nebuvo matyti. Suplasnojau sparnais, norėdamas pasakyti „aš aukštai...“ ir čia pat patekau į debesį. Jis buvo baltas ir tankus, tas debesis, maniau, iš jo neištrūksiu. Aklinai baltas kaip tamsa. Nėriau žemyn iš baltos tamsos ir pataikiau į pievą. Joje ganėsi karvės. Joje ganėsi karvės ir joms nerūpėjo mano gumbas ant kaktos ir išnarinta koja. Jos visiškai nepastebėjo, kad aš turėjau sparnus.

Simonas BERNOTAS

Mirties deklaracija Po mirties parašė memuarus Gavo keletą premijų Vedė ir išsiskyrė Balsavo rinkimuose Išžudė visus savo priešus Labai lėtai slenkant metams Ar net dešimtmečiams Vieną po kito Surengė kelias revoliucijas Mitingus Dalyvavo akcijose mirusiesiems Atminti jų nereikia užmiršti Buvo už socialinę lygybę Siūlė visiems jungtis Prie mirusiųjų partijos Kurioje visi lygūs na ir kas Kad kapas puošniai graviruotas Ar įmantrūs vainikai šie Mažmožiai terūpi Gyviesiems galų gale Pavargo tas plušimas Tai gyvųjų reikalas dabar Ilsis ramybėj tik retkarčiais Kai nieks nemato Vis užpučia žvakutę Nuo savo kapo

Apsėstoji Demonas matuojas tave Valdo kūną kaip lėlę Sendaikčių krautuvėje apdulkėjusią Tarp numirusių laikrodžių Kaip ji džiaugias atgijus Kaip ji džiaugias liečiama Kaip džiaugias jog ja žaidžia Stiklinėse akyse įsiplieskia žiežirbos Elektros srovės išmuša lizdus Kuriuose cypsi ir gūžiasi Nuobodžio globojamos dienos Demonas šypsosi kai tu liūdi Kai tave glostau demonas šiaušiasi Stojasi piestu plaukai siekia lubas Lyti jų šaltį neišsibaigiantį

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Demonas valdo tavo guminius pirštus Nematomu instrumentu griežia sapno Melodiją taisosi veidą prieš veidrodį Veidrodžiuos tematai demoną Kad ir kaip besistengtum užslėpti Tankiausiu grimu jau niekaip Taip ir lieki belaukdama kol Išeis paliks apleis ir iš naujo patapsi Lėle prižiūrinčia tuščius laikrodžius

Edward Hopper Automat Kavinė Staliukas staliukas staliukas staliukas Staliukas prie kurio mergina geria kavą Ant puodelio ryški lūpdažio žymė pustuštė Cukrinė šviesų atspindžiai dideliame Lange veržias tolyn į naktį tuščią juodumą Tirštesnę už kavos tirščius iš kurių išburtas Nesuprantamas ženklas

Užburtas Atrodo kad būčiau nors kartu atrodo Jog jau esu buvęs ir visa tėra prisiminimas Kaip būna filmuose prieš herojaus paskutinį Atodūsį pralekia visas gyvenimas nors iš tiesų Tik akimirkos vienas kadras talpinantis viską Ir kažkas už jo kažkas dar menamo slypi kai Kada pavyksta suprasti jog tesu buvęs pajusti Kaip tai ateina šios akimirkos pačios savaime Nėra niekuo ypatingos jas patiriu sutikęs Žmogų kuris nėra niekuo ypatingas ir kartu Ypatingas viskuo eidamas gatve kuri niekuo Ypatinga ir kartu ypatinga viskuo tada man Kažkas pakužda kad viskas nulemta ir niekas Jau nepasikeis nes viskas jau yra kadaise nutikę Nežinau ar mane tai ramina ar ne nors dar yra Vilties kuri yra motina mirštanti paskutinė Ištarsi kažką ir tai nutrūks Ištarsi ir pasibaigs

Viena istorija Mergaitė išteka už paukščio Mergaitei nepatinka kai aš kalbu apie Paukštį o jis jau suka lizdą miško glūdumoj Arba miesto centre kai kalbu apie juos Paukštis pasišiaušia ir leidžia keistus Niekingus garsus jo plunksnos Virsta peiliais vestuvėse į kurias Nebuvau pakviestas gieda rinktinis Paukščių choras viskas balta gražu Ir nekalta aš vis kalbu ir kalbu jaučiu Kad greit nebegalėsiu ištart nė žodžio Nes mano gerklę užgniaužia pavydas

Lyg cukrus Prie mano odos limpa tavo oda esame kaulais sukibę Mūsų kūnas vienas tai įrodo rentgeno Nuotrauka kurią laikau mėgstamiausiame Albume kurį diena iš dienos pildau realybės išplėšom Įdedu nagą įdedu sruogą plaukų odos atplaišėlę Kolekcionuoju tave Visą po dalelę surinksiu uodžiu kaip kvepi jaučiu Skonį burnoj kuris saldesnis už cukrų bet kurio Niekad nebūna per daug kuris Nekelia šleikštulio tik baltą ligą

Dėmesio dėmesio dėmesio Prisijunkite prie mūsų tikėjimo Raudonas papūgas valgančiu buda Juodas papūgas valgančiu buda Ir būsite išganytas Išgelbėtas nuo savo liūdno likimo Surasite gyvenimo prasmę Žinosite visas pasaulio tiesas bei paslaptis Kaip balsuoti artėjančiuose rinkimuose Kaip užsidirbti penkis šimtus eurų per dieną Kaip juos išleisti Kaip pasididinti penį Kaip numesti svorio Kaip tapti savo laimės kalviu Kaip suvilioti svajonių moterį Visa tai nerūpės Rūpės tik tai Buda kremtantis raudoną papūgos galvą Buda kremtantis juodą papūgos galvą ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

Lūžis

Balso spalvos Lūpos tamsiame rūke Ir balsas yra ryški raudona Linija einanti skersai kambarį Kai užkliūnu už jos užsigaunu ir Balsas vėsta keičia spalvą Vis labiau mėlyna kol taip šalta Jog kambarys nebeklauso Ir palieka mus vienus

Film noir Sapnavau kad buvau persekiojama serijinio žudiko Bandžiau slėptis apsiniaukusiame mieste gatvės Tuščios bet žibintai apšviesdami mano siluetą Vis durdavo pirštu ir surikdavo štai ji Griebk ją laimei įšokau į taksi stovintį prie Operos ir baleto teatro stotelės laukiantį Žiūrovų bandos taksistas dėbtelėjo ar lauksite Dar kažko ar galime važiuoti aš jį paraginau Važiuoti žudikas nespėjo nors buvo prie pat Jau tiesė pirštinėtą ranką durelių link buvo Likęs koks centimetras dievaži nemeluoju Lėkėme kaip bepročiai retkarčiais pasivydavome Šviesas išryškinančias po mano makiažu tūnantį Nerimą taksistas paklausė ar laikraštyje skaičiau Apie mieste siautėjantį serijinį žudiką ir jo Auką merginą bandžiusią nuo jo pasprukti taksi Paprašiau kad duotų paskaityti mestelėjo Laikraštį šviežią dar kvepiantį dažais Man beskaitant supratau kad nepavyks nieko Išsiaiškinti nes vos tik priartėdavau prie tos vietos Kurioje aš sėdžiu taksi ir skaitau laikraštį tekstas Nutrūkdavo ir nieko daugiau neįvykdavo iki tol Kol kažkas įvykdavo mano realybėje o tiek ilgai Laukti nebuvau linkusi mano kantrybės likučiai Jau visai išsibaigė ir smilko kartu su pelenais Taksisto prisidegtos cigaretės tikiuosi jūs Neprieštaraujate ne ne ne jei trumpam Stabtelsiu išsikeisti ne ne jis sustojo prie sankryžos Iš tamsos išniręs žudikas smeigė man tiesiai į širdį Dūrio vietoje prasiskleidė rožė Raudona žinoma 58

Skilimas yra daug gražesnis švelnesnis ir mielesnis žodis galbūt Net labiau tinkantis apibūdinti situaciją bet deja šįkart realybė Kitokia nei norėtųsi strikčiojant užkliūna šaldytuvo magnetukas Su vaikystės fotografija laimingais veidais ir suskyla lietuvių Poezijoje dabar itin madinga išpažintinė dokumentinė lyrika Nes nebėra nieko kito išskyrus mane patį šokinėja radijo amplitudė Gieda balsas repeticija pas kaimynus arba paliktas įjungtas kanalas Klasika tarp patalų įstrigus knyga šaltakraujiškai būtent taip dabar Norėtųsi žvelgt į pasaulį bet žvilgsnio nepasirinksi jokiame optikos Salone nebepritaikysi dar aštrus ir jaučiantis skausmą dar matosi Kad kažko laukiantis kažko ramesnio kas prieitų ir ranką ištiestų Su šypsena veide lyg žvelgdamas į mažesnįjį lyg kiaurai permatydamas Tarytum toje nuotraukoje kurioje viens kitam šypso įlūžę vaikystės veidai

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Sąmokslo teorijos Žemė plokščia saulė pakabinama Mėnulis šiaip sau gyvūnas įsiropščiantis Tada kai aukštai juodžiau nusispalvina Po didžiojo sprogimo surengto jungtinių Valstijų žvaigždės yra vėliava slaptavietė yra Urvas šalta yra šalta dviese yra dviese šilčiau Yra šilčiau bučiniai yra bučiniai tarp gėlių vainikų Negražių lauko gėlių tokių kaip gyvenimas Karas yra karas viskas nematoma Viskas tikra mes esame rikiai mumis Žaidžia didžiuliai kostiumuoti driežai

Mes jiems nerūpime mes rūpime bitėms Su trečiąja akimi (jas naikina mobiliosios Telefonų linijos) jos neša medų iš laukinių Gėlių iš mūsų gyvenimų į šachmatų lentos Langelius šachmatų lenta yra korys kryžius Yra kryžius tavo akys yra ramunės bet negaliu Pasakyt kad negražios nukryžiuotas yra mūsų Buvimas

Politika yra pilka pilka yra žudymas Popierėliais su skaičiukais Visi būsime nužudyti Niekas nemiršta sava mirtimi Mirtis jau seniai mums nebepriklauso Mirtis yra kiaušinis iš kurio ritasi driežas

Artūro Valionio nuotr. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Senosios Klaipėdos amatininkai (1)

Klaipėdos krašto baldai XX a. pr.

Klaipėdos krašto skrynia. XIX a. pab. – XX a. pr. 60

Pagrindiniai senosios Klaipėdos ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo kūrėjai buvo pirkliai. Susigiminiavusios Lorckų, Consentių, Roerdanszų, Plawų, MacLeeanų, Simpsonų, Beerbohmų, Anckerų šeimos – tai pirklių giminių monolitas, įsitvirtinęs pagrindinėse verslo srityse. Ne mažiau įdomios ir pirklių dinastijos, ypač Roerdanszų giminė, kurios atstovai beveik du šimtmečius gyveno ir aktyviai reiškėsi Klaipėdoje. Būtų įdomi studija. Tačiau ryškų pėdsaką senojoje Klaipėdoje paliko ir amatininkai. Deja, apie konkrečias amatininkų asmenybes beveik nėra medžiagos. Užtat mėginsime apžvelgti šį verslą ir išryškinti amatininkų nuopelnus miestui.

KULTŪROS ISTORIJA

pravardžiuojamas „kumelių kaustytoju“, nes pasagas uždėti tekdavo ir kumelėms. Kalviams reikėjo išklausyti veterinaro paskaitas, išmokti išimti netinkamai uždėtą pasagą, dėl kurios arklys likdavo šlubas, o arkliui susirgus kanopų liga, reikėjo mokėti prikalti specialias pasagas. Tuo atveju į pasagas buvo įdedami medžiaginiai pamušalai. Kad viso to išmoktų, kalviai sekmadieniais rinkdavosi į specialius kursus. Ypač garsūs buvo Tilžės ir Ragainės krašto kalviai. Anot Emilio Drocknerio, senieji kalviai buvo tikri auksarankiai, mokėję taisyti dviračius, motociklus, net automobilius, sugedusias pjaunamąsias ar kuliamąsias mašinas, padirbinti akėčias, plūgus, užsiimti vadinamuoju gyvūnų pedikiūru, t. y. karvių, veršelių, kumeliukų kanopų priežiūra. ► Miestiečių baldai XX a. pr. Fotokopijos iš knygos „Mažosios Lietuvos istorijos paminklai“ („Libra Memelensis“, 2004)

Jovita SAULĖNIENĖ

Krašto amatai Klaipėdos krašte gyvavo senieji valstiečių amatai. Čia ilgai nekito lino ir vilnos apdorojimas. Jaunamartės čia audė sau kraitį, verpė vilną. Čia buvo mezgamos kojinės, pirštinės, liemenės... Vyrai pynė krepšius iš gluosnio vytelių, rišo šluotas, drožė klumpes „su viršutine dalimi iš odos ir olandiško stiliaus medines klumpes“ (Heinrichas A.Kurschatas), skaptavo medinius šaukštus, dirbinosi sviestamušes, kopėčias, vežimo ašis. Klaipėdoje, Liepų alėjoje buvusiame ūkininkų turguje, buvo galima nusipirkti patalynės, lovatiesių, rankšluosčių, vilnonių kojinių, austų juostų, išsiuvinėtų palaidinių, klostytų sijonų, avikailių. Anot amžininkų, šiame turguje buvo siūlomos ir medinės klumpės bei iš medžio drožti vaikiški žaislai. Buvo paklausūs ne tik drobės audėjų, siuvėjų, bet ir mėsininkų, batsiuvių, auksakalių, konditerių ir kitų amatininkų dirbiniai. Tai tradicinio amato gaminiai. Greta jų įvairiausią veiklą vystė ir gausybė smulkių amatininkų. Tai šikšniai, šaltkalviai, skrybėlių vėlėjai, skardininkai, sagų dirbėjai, žirklių galąstojai, kepurininkai ir kiti. Sąrašas ilgas. Tik pastarųjų gaunamos pajamos buvo kuklios.

Klaipėdos krašte ilgiau nei kitose Rytprūsių vietovėse amatai išsilaikė kaip gamybos veikla. Dėl įvairių priežasčių. Viena jų – amatininkų buvo daug ir jie nuolat turėjo užsakymų. Štai kalviai, balniai, staliai, puodžiai ir šaltkalviai kaimo vietovėse turėjo nuolatinių klientų. Kai kurie amatininkai apsigyvendavo kaimuose. Treti – siuvėjai, dailidės, mūrininkai keliaudavo po kaimus ir neretai rasdavo darbo toli nuo namų. Kita svarbi amatininkų paklausumo priežastis – jų gaminiai buvo apmokestinti mažesniais mokesčiais nei pramonės prekės. Užtat namuose vietoj metalinių pastatomų židinių ar krosnelių kviesdavo meistrą išmūryti krosnį. Kaimuose buvo įprasta nedėvėti drabužių iš parduotuvės – keliaujantis iš kaimo į kaimą, iš namų į namus siuvėjas „apsiūdavo“ šeimas. Mums gerai pažįstamas M.Valančiaus Palangos Juzės personažas, kurį kaip tik Rytprūsiuose nužiūrėjo autorius. Nepirkta ir avalynės. Anot H.A.Kurschato, „net pagal individualius poreikius pasiūti batai nebuvo prabanga, o tiesiog puiki alternatyva brangesnėms pramoninėms prekėms“.

Anuomet kiekviename didesniame Klaipėdos krašto kaime buvo kalvė.

Garsėjo individualumu Kiekviename didesniame kaime buvo kalvė, kurioje kaustydavo arklius ir kaldavo ratlankius vežimams. Kalvis juokais buvo

Audimo amatas klestėjo, jo dirbiniai buvo meniški ir paklausūs. 61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Kalviai nemažai nukalė ir meniškų darbų. Tai firmų iškabos, vartai, kapinių tvorelės, vėjarodės, laiptų turėklai... Tyrinėtojai vieningai pabrėžia šio regiono amatininkų individualumą, kurį lėmė „Klaipėdos krašto izoliuota geografinė padėtis ir konservatyvus gyventojų nusistatymas“. Anot H.A.Kurschato, paklausą turėjo ne tik normali, bet ir ypatinga kokybė. To paties autoriaus žodžiais, „marcipanai ir saldainiai buvo gaminami garbingai tarpusavyje konkuruojant konditeriams. Nuostabūs saldumynai –

grietininiai saldainiai, „vėžių uodegėlės“, šokoladinės slyvos smaližius pasiekdavo iš mažiausių šeimyninių įmonių. Lygiai taip pat buvo ir su siuvėjomis bei valytojomis, kurios ne visos studijavo šią profesiją, bet geriau ar prasčiau buvo įvaldžiusios savo amatą. Nebuvo peršami jau paruošti modeliai, o taikytasi prie kiekvienos klientės pageidavimų“.

Darbai buvo meniški Daugeliu atvejų amatininkų, ypač dailidžių, kalvių, dažytojų darbai meniški. Senesniuose namuose tinkuotos sienos buvo puošiamos freskomis. Ne vieno pastebėta, jog Klaipėdos patricijų namuose ir kai kuriuose kaimo dvaruose slypėjo tikri meninio baldų apipavidalinimo lobiai. Valstiečių trobose baldų nebuvo daug. Visi gaminti iš medžio. Pagrindinis baldas buvo kampinio suolo apsuptas stalas, dažnai tekintomis kojomis ir sunkiu viršumi, nudažytu ryškia spalva. Drabužių spintos, taip pat skrynios būdavo margai išdažytos, neretai puoštos lapų ir gėlių girliandomis. Lovos dažniausiai buvo daromos su baldakimu, viršutinė dalis buvo meniškai išpjaustinėta.

Paklausą turėjo ne tik normali, bet ir ypatinga amatininkų gaminių kokybė.

Senuosiuose kalendoriuose dažnos Tilžės amatininkų reklamos. 62

Tyrinėtojai pastebėjo, kad Klaipėdos krašte ypatingas liaudies meno reiškinys – įvairių medžiagų lubų šviestuvai. Paprastai vietoj brangaus metalo buvo naudojamas medis. Klaipėdos krašte vaikams žaislus droždavo tėvas. Tuo požiūriu garsėjo Šventapilio amatininkai. Anot tyrinėtojų, jų garsiojoje „Šventapilio dėžutėje“ slypėjo ištisi lobiai: mažyčiai kavinukai, trapūs mažytėlaičiai puodeliai, lėkštelės, puodai su riestomis rankenomis, pailga sviesto muštuvė, grūstuvė, druskinė ir pora siūlų ritelių – iš viso 28 įvairūs daikteliai, skirti tarsi kokiems nykštukų namams.

Šventapilio amatininkai taip pat gamino ir daug naudingų namų ūkio įrankių, subtilių, meniškų medžio dirbinių iš kadagio, buko ir kaulo. Tai ir dekoratyvios verpstės iš juodmedžio su pritvirtintomis kaulo roželėmis bei žiedais, mažyčiai kėgliai, telpantys gilėje, pilvotos taurės, siūlų ritės, žiedų laikikliai iš kaulo, mediniai dubenėliai, lėkštės, taurelės. Negalima pamiršti ir tų stalių, kurie, pasak H.A.Kurschato, „tarsi meistriškus meno kūrinius gamino prašmatnias iškylų roges bei įvairių tipų karietas“.

Vienijosi į korporacijas Johano Zembrickio pastebėjimu, XVIII a. pabaigoje amatai Prūsijos žemėje smuko „dėl blogo ir netvarkingo cechų ūkio tvarkymo ir dėl paties amatininkų luomo, kuriam trūko energijos ir iniciatyvumo“. Be to, populiariausių amatininkų (kepėjų, mūrininkų, laikrodininkų ir kitų) daugėjo. Siuvėjams ir batsiuviams didelę konkurenciją sudarė pramoninės gamybos pigūs rūbai ir batai. Knygrišių amatas smuko todėl, kad leidyklos pačios savo leidinius įsirišdavo. Visai išnyko laivų dailidės, burių gamintojai, lynininkai ir virvininkai, nes burlaivius išstūmė garlaiviai... Siekta visomis galimomis priemonėmis atgaivinti amatus. Buvo panaikinti senieji amatininkų nuostatai ir parengti nauji. Įtakos amatininkų veiklos pagyvėjimui turėjo karaliaus Friedricho Wilhelmo I 1732 m. išleistas cechų įstatymas „Visuotiniai amatų nuostatai“ ir 1736 m. paskelbti „Darbo nuostatai“, karaliaus Friedricho Didžiojo (valdė 1740–1786 m.) paskelbti „Visuotinės privilegijos ir gildijos nuostatai“. Ir patys amatininkai ėmėsi priemonių, vienydamiesi į korporacijas. Į šiaurę nuo Nemuno esančių apskričių amatininkai priklausė Gumbinės amatų rūmams. Amatų rūmuose buvo organizuojami specialūs kursai, egzaminuojami meistrai. Po Klaipėdos krašto atskyrimo 1921 m. savo veiklą pradėjo amatų rūmai, kurie iki 1939 m. pritraukė 5 500 meistrų, jų padėjėjų ir mokinių. Iš viso Klaipėdos krašte buvo 34 amatininkų susivienijimai, iš jų 17 – Klaipėdos mieste. Be šių reglamentuotų susivienijimų, Klaipėdoje ir Šilutėje būta ir nepriklausomų amatininkų draugijų.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8