Durys 2017 10 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 SPALIS / Nr. 10(46)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 spalis / Nr. 10(46) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „BALTO print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys REFORMACIJOS METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Reformacija: vis dar kylantys klausimai ir paprasti atsakymai

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. „Permainų muzika 2017“ – su laikmečio dvasia

KINAS Aivaras DOČKUS. „Šventasis“ – nepanaudotų progų sindromo tęsinys

Eimantė KLIKNAITĖ. J.Alanenas: svarbiausia festivalyje – filmai ir žmonės, jų bendravimas

MENO MARŠRUTAIS Lina BIELIAUSKAITĖ. O.Milašiaus įamžinimas – Lietuvos garbės skola

PARODŲ SALĖSE Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kelionė į saulę su E.Mollenhaueriu

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Multimediali I.Leščinskaitės tapyba

Aistė Paulina VIRBICKAITĖ. Kiškių pratybos Lietuvos meno lauke

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Mano aš, mano tu

ISSN 2351-5848

Elena KARNAUSKAITĖ. Eilėraščiai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Algis KUKLYS. Rašytoja

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Gintauto Survilos fotografija

Virginija RIMKAITĖ. Ištrauka iš apysakos „21 a“

Ričardas ŠILEIKA. Išskrendama visada tik anonimiškai

Robertas L.FISHAS. Jau tie liudytojai...

Richardas HUGHESAS. Dvasia

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Indrė BRUČKUTĖ. Svečias

Mantas JONAITIS. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Naujienos iš Klaipėdos karališkosios praeities

60 3

REFORMACIJOS METAI

Reformacija: vis dar kylantys klausimai ir paprasti atsakymai Iš Biržų kilęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Evangeliškosios teologijos centro direktorius docentas, istorijos mokslų daktaras Arūnas Baublys kolegų vadinamas geriausiu Reformacijos žinovu šiame universitete. Jo įžvalgos Reformacijos tema papildo negausias studentų žinias apie šią krikščionybės atšaką. Pats mokslininkas stebisi, kiek daug žmonių nežino apie ją, užduoda visiškai kvailus klausimus šia tema ir kiek daug vis dar gyvuoja klaidingų stereotipų. 4

Daiva JANAUSKAITĖ

Mokslininkas susiduria su nežinojimu – Kokią pagrindinę tiesą jums tenka dažniausiai aiškinti apie Reformaciją? – Pirmiausia, neretai žmonėms tenka aiškinti, kad Reformacija – tai ne naujos religijos atsiradimas, o sugrįžimas prie ištakų, prie Šventojo Rašto, prie jo supratimo. Nors literatūroje, ypač senesnėje, dažnai galima aptikti sakant, kad tai – naujas tikėjimas. Toks pasakymas neturi nieko bendra su tiesa. Reformacijos poreikis atsirado nuo imperatoriaus Karolio laikų, kai bažnyčia tapo suvalstybinta ir visa bažnytinė valdžia, visa jos struktūra tarnavo valstybės interesams. Pamažu atsirado poreikis atskirti bažnyčią nuo valstybės. Tiek Martinas Liuteris, tiek Žanas Kalvinas, kaip ir kiti iki jų, siekė bažnyčią atnaujinti, teisingiau sakant, sugrįžti prie tikėjimo ištakų. Pagrindinis Reformacijos šūkis yra: „Atgal prie šaltinių!“ Kad būtų aiškiau, galiu truputį paaiškinti. M.Liuterio jaunystės laikais Bibliją labai retas tebuvo skaitęs. Šiandien ir katalikų bažnyčiose kunigai skaito ištraukas iš Šventojo Rašto,

pagrindžia savo pamokslus tomis ištraukomis. O iki Reformacijos pamokslai buvo labiau filosofiniai, atitolę nuo šventraščio. Sugrįžimas prie Šventojo Rašto tiesų buvo pagrindinis akstinas, kuris tikintį žmogų įvarydavo į egzistencinį klausimą apie sielą – ar ji bus išganyta, ar ne? Niekas į šį klausimą tiksliai negalėjo atsakyti. Vienas M.Liuterio postūmių pradėti Reformaciją buvo atsakymų apie sielos išganymą paieška. – Ar M.Liuteriui iškart buvo viskas aišku? – Pradėjęs skaityti Šventąjį Raštą, jis susidūrė su dar daugiau klausimų. M.Liuteris suprato, kad bažnyčios ir Šventojo Rašto tiesos yra visiškai skirtingos. Tai jis labai aiškiai išreiškė fraze apie kelionę į Romą: „Kuo arčiau Romos, tuo mažiau tikėjimo.“ Bažnyčia tuo laikotarpiu buvo pasaulinė jėga, su ja turėjo skaitytis valstybių valdovai, todėl reformacijos procesas buvo pasitiktas gana priešiškai. Įsivaizduota, kad taip norėta pasikėsinti į tiesos, valdžios ir turtų monopolį. Reformacija dažnai painiojama su Renesanso epocha, su humanistiniais judėjimais. Iš tiesų Reformacija buvo tiesiog tikėjimo turinio išgryninimas. Stengtasi pabandyti suprasti tikėjimo tiesas, parašytas Šventajame Rašte. Interpretacijų poreikis atsirado vėliau, tik tada jos ir buvo perkeltos į kasdienį gyvenimą. ►

REFORMACIJOS METAI

Vytauto Petriko nuotr. 5

REFORMACIJOS METAI

◄ – Kokie gali būti neigiami Reformacijos aspektai? – Kartais girdima, kad Reformacijos metu buvo naikinami meno kūriniai. Buvo visko, kartais pastūmėta minia gali padaryti žalos. Prisiminkime Šveicarijos miestų tarybų sprendimus, kuriais vadovaujantis šventųjų paveikslai buvo išnešami iš bažnyčių, nes laikyta nepagarba Dievui ir Švenčiausiajai trejybei, jei garbinama dar kažkas. Tačiau ten pat buvo steigiamos privačios ir municipalinės meno galerijos, o tai buvo muziejų užuomazgos. Jeigu nori matyti tik juoda arba balta, tai padaryti labai lengva. Bet gyvenimo be atspalvių nebūna net nespalvotame piešinyje.

– Kokius galėtumėte paminėti ryškiausius protestantiškų ir katalikiškų valstybių skirtumus? – Jei kalbėtume globaliai, turime pabrėžti, kad kraštuose, kuriuose įsigalėjo Reformacija, neįvyko kraugeriškų revoliucijų. Prisiminkime Prancūziją su jakobinais ir Rusijos imperiją su bolševikais. Akivaizdu, kad abi šios šalys beveik neprisilietė prie Reformacijos. Prancūzai turėjo stiprų hugenotų judėjimą, bet šalyje buvo išžudyti protestantizmo šalininkai, dalį jų privertė pasitraukti į Šveicariją. Beje, Šveicarija nuo to tik išlošė, juk garsieji jų laikrodžiai, bankininkystė ir net šokoladas nėra pačių šveicarų kalniečių produktas. Tai yra savotiškas prancūzų hugenotų savęs realizavimas naujoje tėvynėje. Italijos valstybės tuo metu nebuvo, tai buvo atskiros kunigaikštystės, susijungusios gerokai vėliau. Ispanijoje ir Portugalijoje įsigalėjo inkvizicija ir šios šalys liko katalikiškos. Užtat visa centrinė Europa tapo protestantiška. Anglija turi savitą anglikonų tikėjimą.

Klausė patarimo M.Liuterį – Kaip Reformacija atėjo į mūsų šalį? – Dabartinėje Lietuvoje turime protestantiškus regionus: Klaipėdos kraštą (tuo metu tai buvo Prūsijos dalis) ir Radvilų valdytus Biržus bei Kėdainius. Prūsijoje pagrindinė priežastis įsigalėti protestantizmui buvo Kryžiuočių ordino silpnėjimas. Ordino magistras Albrechtas ieškojo, ką pakeisti, kaip sutvarkyti kraštą. Jis susitiko 6

Vienas svarbiausių miesto akcentų iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje buvo Šv. Jono bažnyčia.

su M.Liuteriu ir gavo patarimą paleisti ordiną, kurti pasaulietinę valstybę. Po kiek laiko Albrechtas paklausė šių patarimų ir Prūsija tapo pirmąja Europoje protestantiška valstybe, kurioje liko vietos ir katalikams. Prievarta atversti į protestantizmą nenaudota. Varmijos ir Mozūrijos vyskupystės katalikiškomis išliko iki pat šios valstybės egzistavimo pabaigos. Pagrindinėje teritorijoje įsigalėjo M.Liuterio mokymas. Nors XVII amžiuje čia viršų paėmė Ž.Kalvino mokymas. Teologijos profesorius Ulrichas Šionbornas teigė, kad liuteronybės reforma buvo lyg ir pusinė. Pasak jo, kas patyrė kontrreformacijos persekiojimus, tas kalvinizmo doktrinoje matė griežtą argumentaciją ir didesnę galimybę sąmoningai įsitikinti protestantizmo privalumais. Didžiojoje Lietuvoje į šį tikėjimą pereita kunigaikščių Radvilų, Juodojo ir Rudojo iniciatyva. Radvila Rudasis buvo daugiau ideologas, Juodasis, būdamas kariškis, mąstė labiau valstybiškai. – Kodėl Lietuvoje tokie turtingi ir galingi Radvilos palinko į Reformaciją? – Turtingi, išsilavinę ir mąstantys Radvilos 1547-aisiais, dar iki Reformacijos, buvo pagerbti visos Europos kontekste, jiems buvo suteiktas Šventosios Romos imperijos Vokiečių tautos kunigaikščių titulas. Tai reiškia, kad jie buvo prilyginti valdančiosioms dinastijoms. Jie giminystės ryšiais susiję su Danijos, Vokietijos, Austrijos valdančiosiomis dinastijomis. Reformacija jų rankose turėjo keleriopą akcentą. Iš vienos

pusės jie matė galimybę pakeisti visuomenę, ją patobulinti, grįžti prie tikėjimo tiesų. Radvilos gana aiškiai apsisprendė pasukti protestantizmo keliu ir tai buvo savotiškas instrumentas daryti įtaką, atskiriant Lietuvą nuo katalikiškos Lenkijos. Per paskutinius 20 metų tyrimų neginčytinai nustatyta, kad Radvilos visada puoselėjo idėją atskirti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) nuo Lenkijos.

Užaugino išsilavinusių žmonių – Kokių nuopelnų Reformacijai galime priskirti Lietuvoje? – Reformacija prasidėjo, bet didžioji dauguma žmonių buvo neraštingi, todėl Reformacijai teko įveikti įsitvirtinimo laikotarpį, o tai buvo daroma labiausiai per švietimą. Kitaip tariant, Reformacija suteikė galimybę ne tik skaityti Šventąjį Raštą, bet ir lavintis. Taip atsirado elementarusis lavinimas – pradinis mokymas skaityti ir skaičiuoti. Toliau atsirado poreikis gilintis, nes Šventojo Rašto skaitymas sukelia daugiau klausimų. Reformacija pagimdė tokius dalykus kaip kalbotyra, orientalistika, aktualizuotos senosios kalbos (hebrajų, graikų, lotynų), jos įvestos į mokslinę apyvartą. Per kelias kartas atsirado daugiau išsilavinusių žmonių. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje turtingi LDK žmonės

REFORMACIJOS METAI

Klaipėdos praeities nežinantiems informaciniai stendai skelbia, kad gyvatvorė senamiestyje šalia Turgaus gatvės atkartoja čia stovėjusios Jono bažnyčios pamatų kontūrus. Už jos ant kalnelio veikia liuteronų maldos namai. Vytauto Petriko nuotr.

važiuodavo studijuoti į Krokuvos universitetą, žinių troškimas buvo didžiulis. Prieš porą metų buvojau Heidelberge, man nusišypsojo laimė porą valandų pasinaudoti universiteto archyvu, pasižiūrėjau imatrikuliacijos knygas nuo 1518 iki 1545 metų. Buvau maloniai nustebintas, kad vien tik tame viename Heidelbergo universitete iš LDK su įrašais lituanus ar trokensis bei kitais lotyniškais mūsų vietovardžiais radau maždaug 45 asmenis. Tai parodo to meto žmonių žinių troškimą. – Kaip šią religiją perėmė paprasti žmonės? – Kalbant apie Prūsų Lietuvą, yra labai aiški takoskyra – didysis maras apie 1711 metus išguldė didžiąją dalį vietos gyventojų, kurie turėjo pereiti į Reformaciją. Šį kraštą nuolat papildė išeiviai iš Didžiosios Lietuvos. Prieš porą metų vykdėme tokį kapinių projektą. Tyrinėjome senuosius antkapius, aptikome labai įdomų fenomeną. Tam tikruose regionuose vis egzistuoja tam tikra pavardžių grupė. Bet viena pavardė iškrito iš konteksto, nes ją radome visur. Tai yra Naujoks. Ko gero, tokia pavarde užrašydavo pabėgėlius, taip jie pasislėpdavo ištuštėjusiose žemėse, nes egzistavo susitarimas, kad bėgliai turėjo būti grąžinti atgal į Didžiąją Lietuvą. Taip pakeitę tapatybę, jie čia nusėsdavo. Po maro plūstelėjo zalcburgiečiai, ekonominiai migrantai iš kitų Prūsijos regionų, tad gyventojų sudėtis labai pasikeitė ir apie vietos gyventojų tęstinumą čia kalbėti

komplikuota. O Didžiojoje Lietuvoje, reikia atsižvelgti, minimu metu vyko baudžiavos sustiprėjimas. Valstiečiai religiją rinkosi pagal savo šeimininkus. Sąmoningumo iš jų būtų sudėtinga reikalauti. Nors po gana nedaug laiko, maždaug XVII amžiuje, aplink sukurtas reformatų parapijas Ž.Kalvino ar M.Liuterio sekėjai įsteigė pradines mokyklas.

M.Liuteris suprato, kad bažnyčios ir Šventojo Rašto tiesos yra visiškai skirtingos. – Kiek tokios mokyklos buvo prieinamos valstiečiams? – Jos tapo prieinamos ne tik smulkiesiems bajorams, bet ir gabesniems valstiečių vaikams. XVIII amžiuje į tas mokyklas jau buvo priimamos ir mergaitės, o XIX amžiuje net Sinodo potvarkiai skelbė, kad mergaičių lavinimas yra labai svarbus, nes jos yra būsimos motinos, kartu su auklėjimu jos neša ir tikėjimo žodį į savo kaimus ir šeimas. Bajorija buvo nevienalytė, didikų nebuvo daug, vidutinės bajorijos – irgi ne itin. Bet buvo daug smulkiųjų bajorų, kurie pagal savo gyvenseną labai nesiskyrė nuo valstiečių, nes dažnai savo žemę apdirbdavo patys, teturėdami vieną kitą samdinį. Šiems smulkiems bajorams atsirado galimybė tarnauti didikų

dvaruose. Įrašai apie imatrikuliacijas rodo, kad su didikais į universitetus važiuodavo būrys jaunuolių, kurie neturėjo pakankamai pinigų, kad taptų tikrais studentais, bet jie klausydavosi paskaitų. Taip daugėjo išsilavinusių žmonių. – Kaip išsilavinusių žmonių gausėjimas keitė regiono gyvenimą? – Išsilavinusiems žmonėms visada lengviau gyvenime, nes tokie turi daugiau galimybių. Kai XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiuje stiprėjo miestai, išsilavinę bajorai sukurdavo mišrias šeimas su pirklių giminėmis, kai kurie jų pramoko amato, tapo vaistininkais, gydytojais. Reformatų sinodo dokumentai byloja, kad kiekvienais metais lavinimui skirta nuo keliolikos iki kelių dešimčių stipendijų. Ir nebūtinai teologijos srityje, bet ir pasaulietinių profesijų studijoms. Aukštojo išsilavinimo poreikis nebuvo toks didelis kaip gimnazijų, jį reformatų bažnyčia sugebėjo garantuoti. Kėdainiuose ir Slucke veikė labai populiarios net tarp katalikų gimnazijos, į kurias iki pat XIX amžiaus vidurio labai stengtasi pakliūti. Ten išsilavinimą įgydavo net valstiečiai. Pavyzdžiui, Kristupas Daukša, kilęs nuo Biržų, vėliau pasiliko dirbti Kėdainių mokykloje ir parašė pirmąją modernią lietuvių kalbos gramatiką. Aišku, ji nebuvo išleista, išliko tik rankraščiuose, bet svarbus pats faktas, kad šis potencialas turėjo kur save realizuoti, ir tai yra didžiulis pliusas. ► 7

REFORMACIJOS METAI

Kova vyko ne Reformacijos naudai ◄ – Kaip atsitiko, kad Lietuva, kaip mūsų kaimynės Latvija ir Estija, visa netapo protestantišku kraštu? – Yra daug faktorių. Kas kad bajorai perėjo į liuteronų ar reformatų tikėjimą, baudžiava varžė dinamišką visuomenės augimą. Antai Šveicarija labai pasinaudojo tokiomis aplinkybėmis, nes ten jau Reformacijos pradžioje buvo daugiau miestų gyventojų nei kaimų. Tuo metu LDK tik Reformacija paskatino miestų kūrimąsi ir augimą, bet jų nebuvo daug, jie buvo maži. XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiuje miestams suteiktos savivaldos teisės, taip buvo skatinamas jų augimas. Dar vienas faktorius – Radviloms nepavyko Vilniuje įsteigti protestantiško universiteto, kaip savo švietimo židinio. Paradoksalu, didžiuojamės, kad Vilniaus universitetas įkurtas 1579-aisiais, bet retai atkreipiame dėmesį į vieną niuansą – Vilniaus universiteto biblioteka įsteigta 1570 metais, o tai ir buvo bandymas įsteigti kolegiją – partikuliarą, nuo to ir Karaliaučiaus universitetas prasidėjo. Tai ir buvo bandymas steigti universitetą. Kalbėti apie tą laiką sudėtinga, nes neturime kasdienio gyvenimo liudijimų. Labai daug neatsakytų klausimų iš to laik-

– Ar Radvilų palinkimas į Reformaciją turėjo neigiamų pasekmių? – Reikia nepamiršti ir žmogiškųjų faktorių. Tiesioginių įrodymų gal ir nėra, bet nepamirškime, kad iškilusios Radvilų giminės atstovai buvo kancleriai, etmonai. Dabartiniais laikais, jei Lietuva būtų federalinė valstybė, tai atitiktų ministro pirmininko ir lokalaus seimo vadovo postus. Tokios aukštos pareigos buvo sukoncentruotos vienos šeimos rankose. Natūralu, kad pasinaudota šeimos silpnybėmis, bandyta patraukti juos į priešingą pusę. Kai kurios šių intrigų pavyko, kai kurios ne, bet, kadangi visuomenėje buvo sudėtinga sankloda, nuo didikų pareidavo smulkiųjų bajorų interesai. Kai atsirado konkuruojantys didikai, kurie galėjo pasiūlyti smulkiems bajorams tarnybas, prasidėjo jų blaškymasis ir tų kelių ieškojimas. Sąmoningas Reformacijos įsigalėjimas, ateinantis iš šeimos, iš tradicijos, galėjo susiformuoti tik per dvi ar tris kartas. Kontrreformacija Lietuvoje, kaip reiškinys, atsirado pirmosios ir antrosios kartos sandūroje, kai dar buvo galima daug ką keisti. – O ar galėjo turėti tam įtakos ir tarptautinė LDK padėtis? – Be abejo. LDK tada turėjo problemų Ukrainoje, vyko B.Chmelnickio sukilimas, Švedų karas. Juk Radvilos dažnai šiuos karus vykdė savo asmeninėmis lėšomis, o tai smarkiai juos silpnino. Būta atvejų,

kai valdovas nesutikdavo skirti tam pinigų arba skirdavo pernelyg vėlai. Taip susiklostė istorinės aplinkybės.

Klaipėdos krašto likimas – skaudus – Ar galėtumėte apžvelgti protestantiškąjį pradą dabartiniame Klaipėdos krašte? – Po Antrojo pasaulinio karo gyventojai Klaipėdos krašte radikaliai pasikeitė. Dalis senųjų vietos žmonių pasitraukė, kiti buvo fiziškai sunaikinti, treti išvyko maždaug 1957–1958 metais, suteikus jiems galimybę repatrijuoti. Kraštą užplūdo žmonės iš gretimos Žemaitijos, dzūkų, Vilniaus kraštų. Kadangi jie buvo neturtingi, jų į Sibirą nevežė, bet kad neremtų partizaninio judėjimo, jie buvo pastūmėti iš savo gimtų vietų. Bet į Klaipėdą ir šį kraštą plūstelėjo nemažai žmonių ir iš protestantiškų Lietuvos regionų. Juk Klaipėda buvo vieta, kurioje buvo galima pasislėpti ir išlikti. Vis dėlto religinis gyvenimas ir čia buvo suvaržytas, nes įsikurti religinėms bendruomenėms čia buvo daromos didžiulės kliūtys. – Ar Klaipėdoje katalikams buvo lengviau negu protestantams? – Nemanyčiau, kad jiems buvo daug lengviau, išskyrus tą faktą, kad į protes-

Kiekvienas gerai atliktas darbas yra savotiškas Dievo pašlovinimas. mečio gyvenimo. Ko gero, viena vertus, Radvilos pernelyg politizavo šią sistemą. Iš kitos pusės, jei liuteronai su reformatais pernelyg nekonfliktavo, tai atsirado trečia kryptis – arijonai, kurie kvestionavo vieną pamatinių krikščionybės dalykų – triasmenį Dievą. Nuomonių laisvė ir įvairovė tarp vidutinės ir smulkiosios bajorijos buvo gana didelė ir tai pakenkė reformaciniam judėjimui. Kita vertus, atsigavusi katalikų bažnyčia, pakviesti jėzuitai įgijo galingą ginklą, sakydami, kad tai – nebe krikščionybė, o erezija. Akivaizdu, kad toji propagandinė kova vyko ne Reformacijos naudai. 8

Bažnyčių gatvė kerta Tiltų gatvę. Čia viena priešais kitą prieš Antrąjį pasaulinį karą stovėjo dvi bažnyčios. užuominos.

REFORMACIJOS METAI

tantus buvo žiūrima kaip į vokiečius. Nepamirškime, kad gotiškos raidės, knygos, kapinių įrašai vertė net lietuvius taip klaidingai vertinti. O ir valdžia nuolat skatino antivokiškas nuotaikas. Liuteronų parapija čia atsikūrė labai sunkiai. Buvo sakytojai, keli kunigai, kurie stengėsi žmonėms padėti, bet sąlygos tam nebuvo labai geros. Bažnyčių pastatai, priešingai nei rašyta pokario literatūroje, nebuvo labai nukentėję nuo karo. Daugelį jų buvo galima išsaugoti, suremontuoti. Pavyzdžiui, liuteronų bendruomenė lietuvininkų bažnyčią bandė įpaminklinti, bet, atrodo, 1948 metais atvykę iš Vilniaus ekspertai pasakė, kad čia nieko vertingo nėra, ir davė komandą ją nugriauti. Ji stovėjo buvusio restorano „Neptūnas“ vietoje, Tiltų ir Bažnyčių gatvės sankryžoje. Daug bažnyčių buvo nugriauta tiesiog kovojant su bet kokiu religingumu. Yra išlikę kunigo Eriko Klumbio, kuris repatrijavo į Vokietiją, atsiminimai. Jis labai detaliai aprašė visą pokario laikotarpį. Buvo draudžiama laikyti pamaldas gimtąja vokiečių kalba. Juk protestantizmas iškėlė vieną pagrindinių postulatų, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas motinos, o tai reiškia, gimtąja kalba. Tai buvo prielaida susiformuoti dabartinei daugiatautei Europai. Juk iki tol bažnytinė kalba buvo paprastiems nesuprantama lotynų kalba. Tokios kaip prancūzų ar vokiečių kalbos buvo nesuliteratūrintos. Tai buvo regionų kalbos.

Klaipėdos baptistus gerbė visi – Kokių protestantiškų konfesijų yra buvę Klaipėdoje? – Klaipėdoje yra buvę visko ir net unikalių dalykų. Čia buvo savotiška priešprieša: mūsų mieste škotai buvo reformatai, o anglikonai – truputį vėliau, su atvykusiais anglais. Dabartinė Kristaus Karaliaus bažnyčia buvo pastatyta nuo anglikonų atskilusios grupės atstovų, vadinamųjų katalikiškųjų apaštalų. Ši bendruomenė susiformavo Klaipėdoje maždaug praėjus porai metų po jos susiformavimo Anglijoje. Juk žodis „katalikas“ lotyniškai reiškia „visuotinis“. Laikui bėgant, kai išmirė vyresnieji, kurie buvo Anglijoje, jie persiformavo į naujuosius apaštalus, kurie į šį kraštą atėjo iš Karaliaučiaus kaip irvingerių bažnyčia. Šis pastatas katalikams atiteko apie 1956 ar 1958 metus, nes po karo Šventos Trejybės katalikų bažnyčia buvo sugriauta. Ji stovėjo ten, kur dabar yra M.Gorkio gimnazija, o katalikams leista melstis anglikonų bažnyčioje. Kai uostas plėtėsi, saugumo sumetimais ta bažnyčia buvo nugriauta, o katalikams kaip kompensaciją davė šį mažą bažnyčios pastatą. – Kokia dabar yra religinė Klaipėdos situacija? Kokios krikščioniškos konfesijos čia turi savo namus ir veikia?

Dabar apie tai vienoje gatvės pusėje byloja tik nedidelis pakilimas su laipteliais, kitoje neliko nė Vytauto Petriko nuotr.

– Romos katalikai turi daugiausia maldos namų. Liuteronų bažnyčia turi savo namus ant Jono kalnelio. Kurį laiką veikė reformatų bendruomenė, kuri rinkdavosi universiteto koplyčioje; kadangi dvasininko šiuo metu nėra, tikintieji eina į liuteronų bažnyčią. Stačiatikiai Klaipėdai yra visiškai nauja konfesija, jie čia atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir sentikiai. Dar yra laisvųjų krikščionių bažnyčios, viena jų yra Miesto bažnyčia. Vienintelė nuo seno savuose namuose tebeveikianti yra baptistų bažnyčia. Ji atsirado čia gana vėlai – XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Labai įdomi šios bažnyčios istorija. Didžiojo gaisro metu senoji baptistų bažnyčia nesudegė ir atvėrė duris visų sudegusių krikščionių bažnyčių tikintiesiems. Už tai magistratas savotiškai atsidėkojo ir baptistų bažnyčios nuosavybe įregistravo paskirtą sklypą. Jai statyti skyrė pinigų visos bendruomenės ir miestas. Būtent ši naujoji bažnyčia ir išliko, sovietmečiu joje veikė Mokytojų namai. Laimė, viduje nelabai kas buvo pakeista. Bendruomenė gyva ir šiandien. Klaipėda yra sekuliarus – pasaulietinis miestas, kaip ir visa Lietuva. Krikščionių bažnyčios, kad ir kokios jos būtų, yra mažuma, praktikuojančių žmonių yra nedaug.

Protestantams nėra blogų darbų – Etnografijos tyrinėtojai pažymi, kad Mažojoje Lietuvoje buvo visai kitokia buitis, skirtinga darbo kultūra. Ar tai susiję su religiniais dalykais? – Tikėjimo turinys padarė didžiulę įtaką darbo etikai. Katalikybėje pabrėžiama kančia, atsidavimas likimui, savotiška determinacija, kad kenčiantiems – dangus. Protestantizme į tuos dalykus žiūrima kitaip. Pagrindinis momentas, ypač kalvinistinėje teologijoje ir reformatų bažnyčios teologijoje, akcentuojamas, kad kiekvienas gerai atliktas darbas yra savotiškas Dievo pašlovinimas, padarytas Dievo garbei. Kitaip tariant, jeigu nuolat gerai atlieki savo pareigas, tai kartu ir garbini Dievą. Todėl protestantiškuose kraštuose nėra prestižinių profesijų. ► 9

REFORMACIJOS METAI

◄ Sėkmė darbe ir ūkyje buvo suprantama kaip Dievo pagalba. Lietuvai reikėtų palinkėti tokios pagarbos visiems darbams filosofijos, nesiveržti kiekvienam į teisininkus, gydytojus.

– Kiek įtakos Klaipėdos krašto etnografijai turėjo religija? – Religija tikrai turėjo įtakos. Čia ryškiausią poveikį darė pietistinis judėjimas, kuris vėliau peraugo į surinkimininkų judėjimą. Pietizmas – atsinaujinimas bažnyčioje, nes liuteronybė išgyveno ortodoksijos laikotarpį, iš pačių dvasininkų atėjo noras pagyvinti tą tikėjimą. Atsirado Biblijos, Šventojo Rašto skaitymai. Prisiminkime, kraštą nusiaubė maras, atvyko naujų gyventojų – labai katalikų persekioti itin saviti zalcburgiečiai. Būtent jie išvystė surinkimininkų judėjimą. Neturėdami kunigų, bet norėdami išlaikyti savo tikėjimą, jie iš pasauliečių išrinkdavo Dievo žodžio skelbėjus, kurie keliaudavo per kaimus. Čia atvažiavę zalcburgiečiai pamatė ne ypač tvirtus tikėjime lietuvius. Čia dar buvo baudžiava, vokiečių kunigai gyveno miestuose. Lietuviai iš jų perėmė rūbų nešioseną, papročius, uždarumą. Taip keitėsi krašto etnografija. Atsirado tamsūs rūbai, moterys pamėgo nešioti delmonus, kurie būdavo skirti giesmynų knygelėms įsidėti. Kai kurie surinkimininkai baltą spalvą ir net balintą patalynę laikė nuodėme. – Surinkimininkai į kraštą atnešė juodą spalvą. Kokius dar pokyčius priskirtumėte šios bendruomenės įtakai? – Etnografijoje atsirado labai daug radikalumo. Bet tai leido išsaugoti lietuvių kalbą. Kita vertus, tai buvo bėda, nes nepriaugo lietuviškos inteligentijos. Kas išeidavo iš kaimo į miestą, dažniausiai užtrenkdavo paskui save duris, jie tapdavo miestiečiais ir skatino germanizacijos prielaidas. Ši problema yra ideologizuota, bet neištirta. Vargu ar kada pavyks tai padaryti, nes nebeturime tų šeimų, tų žmonių. Etnologai dažnai sako, kad surinkimininkai sunaikino lietuviškas liaudies dainas. Tai tiesa, jie buvo prieš jų giedojimą. Gaila, kad nelabai kas įvertina, kad šie žmonės sukūrė krikščionišką liaudies poeziją. Bažnytinės giesmės turi liaudiškų motyvų. Nesiimčiau vertinti šio reiškinio vienareikšmiškai. – Kartais sakoma, kad protestantizmas ir ypač surinkimininkai šiame krašte nai10

kino lietuvybę. Kaip pakomentuotumėte tokį pasakymą? – Čia turime savotišką fenomeną. Prisiminkime, kad euroskeptikai dar visai neseniai šaukė, kad lietuvių tauta tuoj dings, išnyks ir mūsų kalba. Prisiminkime, kaip buvo Prūsų Lietuvoje, per 700 metų kalba nedingo, o juk tuo metu sąlygos buvo ne ką geresnės. Paradoksalu ir tai, kad XIX amžiuje kilęs tautinis atgimimas susakralino lietuvių kalbą. Iš tiesų, toji lietuvių kalba buvo daugiau vartojama čia – Prūsų Lietuvoje nei Didžiojoje. Abiejose jose bažnyčiose buvo meldžiamasi lietuviškai, bet šiame krašte dar nuo XVI amžiaus ir Prūsijos valdžios pagraudenimai buvo leidžiami lietuvių kalba. Tuo metu Didžiojoje Lietuvoje nuo seno valdiški potvarkiai leisti senąja slavų arba lenkų kalbomis, o lietuviškai – niekada. Pats skaičiau dokumentus apie 1885 metais ieškotus kunigus šio krašto parapijoms, ir viena pagrindinių sąlygų – privalu mokėti lietuviškai. – O kaip protestantiškas tikėjimas paveikė Biržų ar Kėdainių krašto žmonių gyvenseną? – Pirmiausia, ten buvo daugiau turtingų ir išsilavinusių žmonių, kartu ten būta daugiau religinės tolerancijos, palyginti su Dzūkija ir Žemaitija, kur apie kitokį tikėjimą nieko nežinoma. Nepriklausomybės priešaušriu man teko savame krašte dirbti archeologu. Pamenu, atkėlė naują

kunigą iš Žemaitijos. Pirmą vakarą, kai jis atvažiavo, pas jį atėjo zakristijonas ir švelniai, bet primygtinai pasakė: „Kunige, jūs esate naujas žmogus ir gal nežinote, kad mes su protestantais čia sugyvename ir nebandykite mūsų kiršinti.“ Ko gero, visose protestantiškose giminėse yra žmonių, kurie bėgo į Vakarus. Labiau išsilavinę žmonės žinojo, kas po karo jų laukia, todėl nepuoselėjo tuščių vilčių ir paskubėjo pasitraukti. O dar tremtys. Todėl liko menkesnio išsilavinimo žmonės, tad į laisvus plotus ir ten plūstelėjo nauji.

Apgavo tėvelį carą – Ar jums pačiam teko išgirsti kažkokių klausimų apie jūsų religiją ar išgyventi aplinkinių nesupratimą? – Vilniaus universitete studijavau tarybiniais laikais. Tada apie religiją klausinėta mažai. Sulaukdavau tam tikros pagarbos iš savo dėstytojų profesoriaus Levo Vladimirovo, Rimutės Rimantienės, jie žinojo tuos dalykus. Su nežinojimu teko susidurti, kai važinėdavau po visą Lietuvą. Su tokiu nežinojimu susiduriu iki šiol. Žmonės nežino, kuo skiriasi krikščioniškos religijos, o dažniausiai juos labiausiai domina protestantų kunigų galimybė tuoktis.

Baptistų bažnyčia buvo pastatyta įvairių krikščioniškų konfesijų bendruomenių bei miesto pinigais už tai, kad po didžiojo gaisro baptistai savo duris atvėrė visiems savo maldos namų netekusiems tikintiesiems. Vytauto Liaudanskio nuotr.

REFORMACIJOS METAI

Buvusioje irvingerių bažnyčioje dabar veikia katalikiška Kristaus Karaliaus bažnyčia.

– Ar pats esate radęs dokumentuose jus nustebinusių dalykų? – Studijuodamas Sinodo dokumentus, radau labai pikantiškų dalykų. Pasirodo, reformatų bendruomenė sugebėjo pasipriešinti caro valdžios vykdytam lietuviškos spaudos draudimui. Jiems leido leisti knygas lietuviškai. Juokiausi skaitydamas argumentus Sinodo protokoluose. Pasirodo, peticijoje carui gana įžūlokai buvo klausiama, ar tėvelis caras nori turėti maištininkų. Teigta, kad religiniams raštams išversti prireiks tiek laiko, per kiek užauga dvi ar net trys kartos. Per tą laiką esą atsiras bedievių, maištininkų. Taip gautas leidimas spausdinti religines knygas lietuvių kalba. Tai buvo savotiškas laimėjimas. Įdomu, kad protestantiškos bendruomenės iš rinkliavų įsigydavo nekilnojamojo turto, o pelną panaudodavo gimnazijoms išlaikyti, remdavo studentus. Kitose konfesijose panašių pavyzdžių nematau. Bet nenoriu jų užgauti.

Pamokė Europą tolerancijos – Kaip manote, ar Lietuvos istorija būtų susiklosčiusi kitaip, jeigu visa Lietuva būtų tapusi protestantiška? – Istorikai nelinkę atsakyti į klausimą: „Kas būtų, jeigu būtų?“ Tai yra sudėtingi

dalykai. Kita vertus, jei akcentuotume, ką nešė protestantizmas, – lavinimąsi, ekonominių santykių įvairovę, miestų stiprinimą, – šiuo aspektu galime sakyti, kad šaliai būtų buvę tikrai geriau. Bet kaip būtų klostęsi geopolitiškai, nesiryžčiau spręsti.

Labai gaila, kad tautinės valstybės kūrimosi metu mes stengėmės labai išsigryninti, nežiūrėdami į šalia mūsų esančius truputį kitaip kalbančius, kitaip tikinčius. Man labai gaila, kad tautinės valstybės kūrimosi metu mes stengėmės labai išsigryninti, nežiūrėdami į šalia mūsų esančius truputį kitaip kalbančius, kitaip tikinčius. Taip labai daug praradome. Nemanau, kad Adomą Mickevičių galima būtų pavadinti lietuviu, bet kad jis buvo mąstantis ir gyvenantis Lietuvos dvasia lenkas, yra tiesa. Man labai patinka senosios kartos atstovų pasakymai: „Nesvarbu, kad aš kalbu kitaip, bet jaučiuosi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.“ Vienas tokių pavyzdžių – Česlovas Milošas. Juk didžiulis procentas rusiškai kalbančių sentikių, kuriuos savo mintyse daugelis mūsų sutapatina su sovietais, dalyvavo

Vytauto Petriko nuotr.

rezistencijoje, ir jie nebuvo prosovietiški. Įvairovė yra galimybė kiekvienam surasti savą nišą, realizuoti save ir praturtinti kitus. Noras viską gryninti prilygtų vaiko išpylimui pilant vandenį. – Ar Reformacijos metų paskelbimas nėra truputį formalus reikalas? Ar kitais metais šio reiškinio svarbos nepamiršime? – Reformacijos metų paskelbimui buvo istorinė proga – 500 metų nuo M.Liuterio tezių paskelbimo. Ši banga ritasi per Europą. Tokių datų minėjimas yra geras dalykas. Tai yra proga prisiminti, kad šalia yra šiek tiek kitokių žmonių, kurie kalba ta pačia kalba, tik eina į kitą bažnyčią. Galime prisiminti, kad ir anksčiau gyvenimas nebuvo vienspalvis. Kai Europoje po Reformacijos vyko religiniai karai, iš Europos labai daug žmonių bėgo į LDK, kurioje vyravo religinės tolerancijos samprata. Protestantų išeiviai XVII–XVIII amžiais – lietuviškosios tolerancijos aukso amžiuje – po truputį tą mintį perkėlė į valdančiuosius Europos valstybių dvarus. Daugybė dalykų, pasiektų tuo metu Lietuvoje, iš esmės Europoje buvo perkurti XX amžiuje, po Antrojo pasaulinio karo. Dabar daugelio tolerancijos dalykų semiamės iš Vakarų Europos, bet anuomet jai buvome pavyzdžiu šioje srityje.

MUZIKA

„Permainų muzika 20

su laikmečio d Spalio 7-ąją pasibaigęs „Permainų muzikos“ festivalis, kaip buvo tikėtasi, tapo vienu ryškiausių pirmųjų rudens mėnesių Klaipėdos įvykiu, galbūt net ir pačiu reikšmingiausiu, svariausiu visoje 13-mečio festivalio istorijoje.

Danguolė VILIDAITĖ

Pribloškė užmojais Šiais metais publikos vertinimui buvo pateikti keturi koncertai („Miesto gyvenimas“, „Koncertų koncertas“, „Nes meilė stipri...“, „Kelyje“), įspūdinga instaliacijaspektaklis „Stifterio daiktai“, suorganizuoti susitikimai su įžymiais šiuolaikinio meno apologetais, tokiais kaip Heineris Goebbelsas ir Davidas Langas; po festivalio „sparneliu“ prisiglaudė tarpdalykinė muzikologinė konferencija „Kita tradicija. Reformacijos įtaka Lietuvos muzikinei kultūrai“, skirta Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti. Nors „Permainų muzikos“ struktūra ir pagrindinės užduotys išliko tos pačios kaip ir anksčiau, – siekis supažindinti su 12

„Miesto gyvenimas“: Klaipėdos kamerinis orkestras, ansamblis „Giunter Percussion“, solistai – pianistė G. D.Dėdinskaitė ir T.M.Ajauskaitė, dirigentas M.Piečaitis.

pažangiausiais mūsų dienų kūrėjais ir atlikėjais, įdomiausiais Lietuvos ir pasaulio projektais, – paskutiniosios „Permainos“ vis dėlto pribloškė savo užmojais, aktualumu, laikmečio dvasios pajautimu (tik, suprantama ir gaila, dar ne kiekvienam klausytojui skirtu). Įvairialypis tas modernusis menas, kartais labai primityvus, kartais savo sudėtingumu prilygsta aukštosios matematikos, tiriančios struktūrų, kitimų ir erdvių modelius (taip panašu į kompozitoriaus darbą su įvairiomis garso materijomis), ar fizikos atradimams. Kompozicija kompozicijai nelygi, bet vos ne kiekvienas kažkodėl įsivaizduoja galintis jas vertinti, neigiamai komentuoti. Tad kita nerašyta festivalio misija yra tarsi skirta tokio dažnai skeptiško požiūrio keitimui, skonio lavinimui, gražių ir prasmingų dalykų atvėrimui.

Virtuoziškumo paieška Juk net virtuoziškumo supratimas šiais laikais kitoks. Tai jau daug daugiau nei tik mokėjimas groti kuo greičiau ar jausmingiau (kartais to visai net nereikia), išgauti sudėtingiausius štrichus ar melodijos vingius. Kai kada kūriniuose jis iškeliamas net labai originaliai, komplikuotai. Juk neretas kompozitorius dabar pats diktuoja savo stilių, grojimo manierą, garso estetikos supratimą ir pan., o solisto partija užrašoma ne tik natomis, bet ir keisčiausiais ženklais, ar papildoma dar keliomis penklinėmis – linijomis, skirtomis žymėti daugkartinę dinamikos, akcentų, štrichų, tembrinės ekspresijos kaitą. Juk, kaip sakoma, gyvenimas nestovi vietoje. Individualumo apraiškų, gal ne tokių agresyvių ir avangardinių, skirtingo po-

MUZIKA

017“ –

dvasia

.Gedvilaitė, perkusininkas P.Giunteris, smuikininkės

žiūrio į tradicinį koncerto žanrą, koncertiškumą ir virtuoziškumą šiųmetėje „Permainų muzikoje“ netrūko. Pirmuosius koncertus („Miesto gyvenimas“, „Koncertų koncertas“) galėtume net pavadinti savotiška atlikėjų – virtuozų galerija. Festivalyje suskambo Arvydo Malcio koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui (solistė – Guoda Gedvilaitė), prancūzų kompozitoriaus Emmanuelio Sejourne koncertas vibrafonui ir styginiams (solistas – Pavelas Giunteris), Zitos Bružaitės koncertas altui ir simfoniniam orkestrui „Pabudimas“ (solistas – Rolandas Romoslauskas), Sergejaus Prokofjevo „Sinfonia concertante“ violončelei ir simfoniniam orkestrui (solistas – Povilas Jacunskas). Kiekviena iš šių interpretacijų buvo išskirtinė, kažkuo ypatinga ir įsimintina muzikos grožiu, gal solisto ar orkestro partijomis. ► 13

MUZIKA

„Koncertų koncertas“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistai – violončelininkas P.Jacunskas, pianistas G.Januševičius, altininkas R.Romoslauskas, dirigentas M.Ozolinis. 14

◄ Vienu ryškiausių šio žanro įspūdžių festivalyje vis dėlto laikyčiau George’o Gershwino koncerto fortepijonui ir orkestrui F-dur (in F) atlikimą. Tiek tradicinio virtuoziškumo, tiek įtaigos požiūriu. Čia, vertinant Gintaro Januševičiaus solo, geriausiai turbūt tiktų paties kūrėjo žodžiai, kažkada skirti džiazui apibūdinti: „kunkuliuojantis katilas“, „gyvenimo pulsas“. Išgirsti tokią interpretaciją – reta galimybė. Pianisto įsijautimas į šią kompoziciją stebino. Atrodė, kad jis ją išgyvena visa savastimi, net kūnu ir krauju, stipriau nei leidžia jėgos; ir jokios techninės kliūtys šio pojūčio perteikti netrukdo. Pats atlikėjas ne

kartą yra sakęs, kad groja tik tą muziką, kuri jam patinka. Gal čia ir yra didžioji tokios sėkmės paslaptis. Koncerto in F išraiška artima „Rhapsody in Blue“ kalbai, atrodo, kad net kai kurios citatos tiesiog nurašytos nuo šio pasaulinį populiarumą pelniusio G.Gershwino instrumentinio opuso – daug charakterio spalvų, toks pat veržlumas ir aistra, leidžianti suspindėti, pasireikšti visam orkestrui, ypač jo varinių pučiamųjų (maloniai suskambo bliuzo stiliaus epizodas) ir mušamųjų grupei, užgroti visa jėga (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas – Martinas Ozolinis (Latvija).

MUZIKA

„Be sienų“, tarp stilių Jeigu G.Gershwinas muzikoje labiausiai vertinamas kaip kompozitorius, sugebėjęs džiazo, Brodvėjaus kavinių ir klubų stilių sujungti su akademinės muzikos standartais, suteikti jai naują prasmę, – figūra tikrai atitinkanti „Permainų muzikos“ tikslus, – tai ansamblio „Bang on a Can All Stars“ (Ashley Bathgate

Šie metai kaip niekada festivaliui buvo turtingi atlikėjų, modernios minties sklaidos, turinio. – violončelė, Robertas Blackas – kontrabosas, Vicky Chow – fortepijonas, Davidas Cossinas – mušamieji, Markas Stewartas – gitaros, Kenas Thomsonas – klarnetai) istorija dar sudėtingesnė. Jų atliekamuose kūriniuose galima išgirsti daug daugiau įvairiausių įtakų, krypčių, srovių atbalsių: avangardinio džiazo, popso, roko, reivo, world, postminimalizmo ir t. t. Kartais sunku net susigaudyti, kuris iš stilių konkrečioje kompozicijoje yra vyraujantis, – toks amerikietiškas muzikinis kokteilis.

„Bang on a Can All Stars“ grupė pirmiausia buvo sukurta kaip projektas, bandymas Niujorko scenai. Bet ir praėjus trims dešimtmečiams (šiais metais švenčia jubiliejų) ji vis dar yra paklausi, aktyviai koncertuoja, rengia turus visame pasaulyje, laikoma viena iš geriausių tarp šiuolaikinės muzikos lyderių. Lietuvoje šis ansamblis pirmą kartą pasirodė prieš du dešimtmečius, 1997-ųjų lapkritį, tarptautiniame šiuolaikinės muzikos forume „Musica ficta“. Šis vizitas – jau trečiasis. O taip grupės pradžią prisimena viena iš trijų steigėjų, kompozitorė Julia Wolfe (kaip vieną iš savo įkvėpimo šaltinių dažnai mininti „Led Zeppelin“): „Kai Davidas Langas, Michaelis Gordonas ir aš 1986 m. atsidūrėme Niujorke, neradome jokios įdomesnės auditorijos savo muzikai atlikti. (...) Žmonės žinojo, kas tie naujieji tapytojai, rašytojai, režisieriai, tačiau apie muziką visi galvojo kaip apie elitinį dalyką – akademinį, protingą, mokslišką, nepasiekiamą. Niekam nerūpėjo, ar žmonės eina klausytis koncertų. Ir muzikoje tai atsispindėjo. Ji stipriai nutolo nuo gyvenimo. Mums rūpėjo surasti naują publiką. (...) Kalbant apie klasikinę muziką, visada iškyla „didžiojo“ smuikininko įvaizdis: štai jis sėdi ant kėdės vilkėdamas fraką. Jis nepasižymi seksualumu, tačiau yra nuostabus muzikantas. Jokio vizualinio elemento, jokio šou. ►

„Nes meilė stipri...“: Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, meno vadovas ir dirigentas V.Augustinas, pianistas P.Geniušas. 15

MUZIKA

„Kelyje“: ansamblis „Bang on a Can All Stars“.

pasaulinė kai kurių ciklo dalių premjera (po savaitės skambėjusi Los Andžele, Brukline). Sakykite ką norite, bet vis dėlto malonu pasijusti modernaus muzikinio vyksmo dalimi.

...Ir įsiklausyti

Festivalyje „Permainų muzika“ šį rudenį svečiavosi ir su publika susitiko garsus šiuolaikinio meno apologetas – kompozitorius D.Langas. ◄ O roko grupėse – viskas tik šou.“ Šios mintys, nors ir ne tokios jau naujos, sakyčiau, vis dar aktualios Lietuvos scenai. Naujo, kitokio muzikos kūrimo ir pateikimo stiliaus liudininkais koncerte simboliniu pavadinimu „Kelyje“ tapome ir mes. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai buvo dar vienas „spyris“ gerąja to žodžio prasme, stiprus meninis išgyvenimas. Postminimalistinis paprastumas, nuolatinis tam tikrų muzikos elementų pakartojimas jau nebėra toks užburiantis ir žavintis, elegantiškas, kaip, sakykime, minimalizme. Veikiau jis mechaniškas, 16

negyvas, apaugantis giliomis ir sunkiomis prasmėmis – taip apibūdinčiau D.Lango opusus „Cheating, Lying, Stealing“ bei „Sunray“, skambėjusius pirmoje vakaro dalyje. O J.Wolfe „Lick“, kieto, net brutalaus charakterio kūrinyje, stipriau pasireiškė avangardinio džiazo, sunkaus roko su folk elementais bruožai. Finalinis šio koncerto opusas – tai jungtinė trijų autorių, „Bang on a Can All Stars“ steigėjų, kompozicija, septyni rinktiniai numeriai iš programos „Kelyje / Road Trip“, skirta jubiliejiniams metams paminėti. Klaipėdoje, tarp kitko, įvyko

Vienu iš svarbiausių šių metų „Permainų muzikos“ akcentų pasirinktas D.Langas – Amerikos menininkas, nerimastingas naujųjų išraiškos formų ieškotojas. Šiam autoriui, jo darbams buvo skirta didžioji paskutiniųjų festivalio vakarų programos dalis, taip pat susitikimas, kuriame svečią kalbino muzikologė Lina NavickaitėMartinelli. D.Langas – išskirtinė muzikos pasaulio asmenybė, kompozitorius, kaip reta, mokantis pasakoti apie savo kūrybą, atrasti giliausias jos intencijas, kalbėti apie tai, kas jam dabar, o kartu gal ir mums, yra įdomu. Nepaprasta intonacijos švara ir skaidrumu koncerte „Nes meilė stipri...“ suskambo choriniai šio muziko opusai „Again“, „I Lie“, „For Love is Strong“, parašyti a cappella principu (choras „Jauna muzika“, dirigentas – Vaclovas Augustinas“).

MUZIKA

kūrinį įkvėpė koks kitas literatūrinis šaltinis. Patiko ir šio vakaro didesnis dėmesys klausytojams – teksto titrai, išsamesnė informacija apie kiekvieną kūrinį lankstinuke, šviesų dramaturgija, choro įsijungimas judesiu į Gintaro Sodeikos „Petardas“ fortepijonui (pianistas – Petras Geniušas).

Post scriptum

D.Lango sveikinimai – ansambliui „Bang on a Can All Stars“ ir festivaliui „Permainų muzika“. Vytauto Petriko nuotr.

Gal labiau įsiminė „Just“ (kartu su Birute Bagdoniene – altas, Tomu Ramančiūnu – violončelė, Tomu Kulikausku – perkusija) – toks trapus, su graudžiai melodinga styginių tema, beveik permatomos faktūros, taip pat „The Little Match Girl Passion“ mišriam chorui ir perkusijai. Šių kompozicijų paprastumas labai elegantiškas, leidžiantis išgirsti garso,

sąskambio grožį, įsiklausyti į teksto prasmę, paliekantis erdvės mintims (gal tik „For Love is Strong“ faktūra buvo kiek sudėtingesnė, labiau dramatizuota). Žodžiai, kad ir paprasti daiktų pavadinimai, žadino prisiminimus, asociacijas, tarsi kvietė įpinti ir savo asmeninio gyvenimo detalių. Ir nesvarbu, ar tekstas religinis, paimtas iš Šventojo Rašto, ar

Įdomesnių momentų „Permainų muzikoje“ buvo dar ne vienas, sunku visus paminėti. Šie metai, pasikartosiu, kaip niekada festivaliui buvo turtingi atlikėjų, modernios minties sklaidos, turinio. Nepamiršta čia ir lietuvių autorių šiuolaikinė kūryba (jos visada norėtųsi daugiau), neapsieita be žymiųjų minimalizmo grandų Philipo Glasso bei Steve’o Reicho (programoje arba bisui) ir be Johno Cage’o – vieno iš įtakingiausių XX a. antrosios pusės avangardo atstovų (viena jo kompozicija įkvėpė „Permainų muzikos“ festivalio pavadinimo atsiradimą). Turbūt neapsiriksiu teigdama, kad šios „Permainos“ buvo pačios sėkmingiausios festivalio istorijoje, bent jau iki dabar. 17

KINAS

„Šventasis“ – nepan progų sindromo tęs Prieš kurį laiką lietuvišką kiną atitvėriau ignoravimo tylos siena. Po kažkurios eilinės tirštai neigiamos recenzijos pasijutau sumautai blogu žmogumi. Piktu. Pagiežingu. Kandžiu. Priešiškai ir pesimistiškai nuteikiančiu tautinių filmų entuziastus, o gal ir būsimuosius kino kūrėjus. Lietuviškas didžiojo ekrano menas manęs geresniu tikrai nepadarė. Sukandęs dantis ištvėriau kelias superskambias lietuviško kino premjeras, vienas peršokau, kitas įsigudrinau pralįsti, bet, pasirodžius „Šventajam“, atsitrenkiau į jį kaktomuša. Barjeras pasirodė neįveikiamas ir neaplenkiamas. Atsiprašau. Geriausio metų filmo titulas, kaip skelbė anonsinis filmukas, ir šeši „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai pralaužė visas vidines užkardas. Paskutinius dvejonių trupinius sulesė nesugaunamai pakylėtos recenzijos Lietuvos žiniasklaidoje ir interneto skaitalų lizduose. Aivaras DOČKUS

Tradicinė katastrofa su lietuviško kino požymiais „Šventasis“ – tobula lietuviško kino katastrofa su pačiais ryškiausiais lietuviško kino katastrofų požymiais. Scenarijaus autorių trijulė – Andrius Blaževičius ir Marija bei Teklė Kavratadzės smarkiai pasistengė, kad jau po pirmųjų scenų būtų aiški istorijos misija: Lietuvos provincija, krizė, nedarbas, girtuoklystė, depresija, emigracija, sustabarėjusi šeimos buitis, skilinėjantys santykiai ir šalutinė siužetinė linija apie vyruką, persekiojantį vaikinuką, kuriam prie daugiabučio sienos pasidingojo Jėzus. Pridėkite pagrindinio veikėjo pusiau romanėlį su atvykėle iš Vilniaus, kelias satyrines scenas iš „Dviračio žinių“ repertuaro, – štai jums ir naujasis lietuviško kino šedevras. Visus šiuos sumanymus buvo galima surašyti ant lapo ir palikti perskaityti kaip pasvarstymų laikraštį apie niūrią šalies užkaborių kasdienybę. Pavartyti. Filmo tempas prilygsta lėtam tuščių puslapių 18

vartymui ir vartymuisi iki apskrudimo tipiškai lietuviško kino antitempe. Nes žiūrovams jau seniai viskas aišku, o „Šventojo“ autoriai nesiliauja kramtyti publikos suvirškintų kąsnių, tęsdami nuobodulį iki veriančio žandikaulių skausmo. Automobilis, parduotuvė, alaus skardinės, pasivaikščiojimai iš kažkur į niekur, pseudoprasmingi nutylėjimų fontanai ir absoliutus veiksmo bei personažų nejudrumas. Tiek, kiek nutinka „Šventojo“ herojams per visą filmą, nelietuviško kino autoriams sutilptų dvidešimtyje minučių, kurios, tikėtina, net nepatektų į scenarijų, o liktų nuošalėje kaip pagrindinio siužeto priešistorė, reikalinga suformuoti personažų poelgių motyvaciją.

Nuo nepervaidinimo iki skulptūriškumo Žinoma, tai dar gali būti portretinis-personažinis-aktorinis kinas su minimalia įvykine rungčių distancija. Tačiau A.Blaževičiaus filme herojai neriasi iš devynių kailių, kad nesivystytų ir liktų statiškos paminklinės figūros, prilipusiomis prie standartiškai schematiškų aprašymų scenarijuje. Jie nepasislenka nė

per milimetrą ir tampa vaikščiojančiomis abstrakcijomis. Mariaus Repšio vaidinamas Vytas – nyki nepaslanki abstrakcija. Indrės Patkauskaitės sukurtas Jūratės charakteris – neišraiškinga monotoniška abstrakcija. Lygiai tokie patys apatiškai abstraktūs ir antraplaniai personažai, nuo geriausio Vyto draugo Petro (Valentinas Krulikovskis) iki Apgaviko Darbdavio (Darius Meškauskas). Skirtumas toks, jog Repšys, Patkauskaitė ir Krulikovskis sugeba nepervaidinti (mūsų kine tai jau milžiniškas privalumas), o antraplaniai aktoriai paverčia savo personažus karikatūriškai šabloniškais šaržais, atkeliavusiais iš lietuviškų televizijų humoro šou. Bet aktorių dėl tokio klišinio abstraktiškumo kaltinti nėra pagrindo. Charakterius diktuoja scenarijus, o aktorius kamerose surikiuoja visagalis režisierius. Sąmoningai pataupiau ir anksčiau niekur neįrašiau labiausiai nusisekusios veikėjos, o tiksliau – organiškiausiai savo vaidmenį atlikusios aktorės Gelminės Glemžaitės. Jos personažė Marija – pati gyviausia ir natūraliausia šiame abstrakčių figūrų muziejuje. Scenaristai pagailėjo jai kelių esminių kontūrų, bet aktorė pati sau nusibrėžė aiškią ir įdomią liniją su intriguojamai slankiojančiomis charakterio kreivėmis.

KINAS

naudotų sinys Patogaus kino šalis ir jos gyventojai Lietuviškai katastrofiška ir „Šventojo“ bestuburė siužetinių siūlių konstrukcija. Personažų situacijos ir vidinės būsenos daug kur paliko patogių erdvių prie ekrano prikaustantiems išplėtojimams, tačiau nė viena palanki teritorija nebuvo efektyviai išnaudota, kad sukeltų konfliktus, išgrynintų charakterius ir išprovokuotų įvykius. Taip, filmas gali būti ir apie tai, kad niekas nevyksta užpelkėjusioje provincijoje ir niekas nenutinka užkalkėjusių žmogeliūkščių niekada neįsijungiančiose kaukolių dėžutėse, sugrubusiuose alaus nualintuose kūneliuose, nepajėgiančiuose aplinkui save judinti energijos raibulių. Tačiau nieko nevykimas ir nieko nenutikimas taip pat yra veiksmas. Taip, filmas gali būti apie tai, kad niekas niekur niekaip nesikeičia. Bet pokyčių nebuvimas taip pat yra veiksmas. Veiksmas, sudėliotas iš konfliktų, priešpriešų, susidūrimų. Charakterių judėjimų ir susikirtimų, sprintų ir maratonų veiksmas. Vidinis veiksmas ir išorinis veiksmas. Veiksmų visuma, sudaranti emocijų ir pojūčių branduolį. Herojų virsmai, stimuliuojantys žiūrovus mąstyti ir svarstyti. „Šventasis“ manyje neįskėlė jokios emocijos ir neskėlė jokio antausio. Jis tik simuliavo stimuliaciją. Neapsigaukite, šis filmas tikrai nėra prasčiausias tautinio kino pavyzdys. Bendrame kontekste gal net truputėlį labiau prie geresnių. „Šventasis“ nestokoja potencialiai produktyvių ir rezultatyvių užuomazgų. Problema, kad jis visas sudarytas iš užuomazgų. Futbolo terminais – iš nepanaudotų progų. Nepanaudotų progų sindromu serga visas lietuviškas kinas. Toliau patenkintas serga ir neketina ieškoti priešnuodžių. Mes esame patogaus kino, kaip ir daugelio kitų patogiai įsišaknijusių dalykų, šalis.

Kadrai iš filmo „Šventasis“ (rež. A.Blaževičius, 2016 m., premjera Lietuvoje – 2017 m. rugsėjį).

Apdovanojimai dėl apdovanojimų Kitaip tariant, „Šventasis“ – dar vienas lietuviškas bandymas pažaisti nepriklausomą kiną. Kai kurie mūsų kritikai šioje juostoje įžvelgė „rumuniškos kino bangos“ purslus. Aš nepamačiau nieko, išskyrus katastrofiškai neprogresuojantį lietuvišką kiną, kuris yra visos šalies daugybės įvairiausių sričių (nuo kultūros iki sporto) klaikios realybės veidrodis. Iš pradžių buvo juokinga. Vėliau pikta. Paskiau – liūdna. Dabar – užplūsta beviltiškas abejingumas. Ir nebetikėjimas, kad kažkas gali pasikeisti. O gal mums permainų paprasčiausiai nereikia? Gyvename savo susikurtame burbule, įsivaizduojame, kad krepšinis valdo pasaulį, o žemė sukasi aplink vietines popmuzikos, televizijos bei socialinių tinklų žvaigždes, ir didžiuojamės tuo, kad esame įdomūs patys sau. Susidaro įspūdis, kad neskaitome knygų (arba tik lietuviškas), nežiūrime filmų (arba tik lietuviškus), neklausome muzikos (arba

tik lietuvišką) ir net neketiname mokytis iš geriausių pavyzdžių (beje, ir deja – ne lietuviškų). Kam mums mokytis, jei patys sau esame geriausi? Svarbiausia – raudoni kilimai premjerose, vietinių įžymybių spindesys ir tviskantys apdovanojimai. Apdovanojimai – mums jau savaime vertybė. Kino neturime, užtat turime apdovanojimus. Kino gal nelabai ir reikia. Kam jis, jeigu yra apdovanojimai? Kam scenarijaus rašymo pradžiamoksliai ir vadovėliai, praktinės studijos akimis įsisiurbus į ekranus, nagrinėjant detales ir analizuojant kultinius ar bent jau vidutiniškus filmus, kurių kiekvienas mūsų mėgėjiškumo kontekste yra šedevras? Apdovanojimai įteikti, jie bus sėkmingai išdalyti ir kitais metais, lygiai kaip ir prieš metus. Kinui tarp jų nelabai yra vietos įsiterpti. Per kažkurią iš pačių nuobodžiausių „Šventojo“ scenų kino teatro su plonytėmis sienomis salėje ėmė girdėtis dunksnojimai iš gretimo seanso. Pavydžiai klausiausi kiekvieno prasiveržusio garso. Ten rodė įdomų filmą. Nelietuvišką. 19

KINAS

J.Alanenas: svarbi filmai ir žmonės, Klaipėdos – 2017-ųjų Lietuvos kultūros sostinės – vienas iš reprezentacinių renginių – Europos kino festivalis „GoDebut 2017“ rugsėjo 21–24 dienomis sukvietė ne tik debiutuojančius kino profesionalus iš 34 žemyno šalių, bet ir visą būrį žinomų kino veikėjų iš Europos, Kanados, JAV. Jie ne tik vedė seminarus, dirbo žiuri, bet ir noriai dalijosi su festivalio organizatoriais savo patirtimis, įžvalgomis. Tarp jų buvo ir vienas iš Tamperės tarptautinio filmų festivalio (Suomija) rengėjų Juhani Alanenas.

Eimantė KLIKNAITĖ

Nustebino geras lygis Išskirtinis klaipėdiečių renginio bruožas – unikalus Baltijos šalyse festivalio formatas, skirtas debiutuojantiems jauniems kūrėjams, savotiška tarptautinė platforma kūrybingam, inovatyviam kinui, nubrėžiančiam ateities kino perspektyvas. Pirmasis festivalis organizuotas daugiausia jaunų, kinui neabejingų klaipėdiečių pastangomis. Nemažai jų pirmąsyk įsijungė į tokio lygio tarptautinio kino renginio idėjos įgyvendinimą. Tai buvo nemenkas iššūkis festivalio komandai. Tad prašyte prašėsi profesionalus žvilgsnis iš šalies, palyginimai su kitais ne vienus metus organizuojamais tarptautiniais kino renginiais. Ta proga įdomu buvo pakalbinti vieną iš festivalio svečių iš Suomijos – J.Alaneną – Tamperės tarptautinio filmų festivalio, rengiamo nuo 1969 metų, 20

vykdantįjį direktorių, jau tris dešimtmečius dirbantį šio festivalio komandoje, įvairių tarptautinių trumpametražių filmų festivalių programų kuratorių bei kino filmų platinimo agentūros vadovą. Šių metų rugsėjį vykusiame Europos kino festivalyje „GoDebut 2017“ Klaipėdoje jis vadovavo tarptautinei žiuri, kurioje drauge dirbo Virginija Kochanskytė (Lietuva), Marcas Bati (Prancūzija), Johnas Bernsteinas (JAV) ir Petro Olaras (Ukraina). – Mes žinome, kad esate Tamperės filmų festivalio vykdantysis direktorius, sukaupęs daug patirties šioje srityje. Įdomu, koks jūsų pirmas įspūdis apie pirmąjį „GoDebut“ festivalį? – Pirmiausia, bendradarbiauti su Tamperės filmų festivaliu pradėjau dar 1984-aisiais, prieš 33 metus. Dalyvavau daugelyje festivalių, daug keliavau, tad esu nustebintas gero jūsų festivalio lygio. Pastebėjau kelias smulkias problemas, kurias lengvai galima išspręsti, bet iš esmės programa buvo nuostabi, puikiai praleidau laiką, esu laimingas čia būdamas.

Tamperės patirtis – Kokių skirtumų matote tarp „GoDebut“ ir Tamperės filmų festivalių tiek turinio, tiek organizaciniu požiūriais? – Mūsų festivalis Tamperėje žymiai didesnis. Visų pirma, jūsų festivalis turi gerus pamatus, puikūs žiūrovai ir puiki programa. Bet, suprantama, yra kur tobulėti kitais metais, pavyzdžiui, sudarinėjant filmų rodymo tvarkaraščius, organizuojant vertinimo komisijos darbą ir laiką. Taigi mūsų festivalis yra didelis. Girdėjau, kad jūsų festivalio biudžetas buvo 30 kartų mažesnis nei mūsiškio, kuris siekia 650 000 eurų. Mūsų žiūrovų srautai irgi didesni: kasmet jų susirenka maždaug 27–30 tūkstančių. Tamperės festivalyje turime tris žmones, dirbančius visu etatu visus metus, ir dar šešis, dirbančius festivalio metu. Tai daug. Nepamirškime ir 100 savanorių, kurie prisideda prie mūsų festivalio. Mes turime daug resursų, bet vis dėlto, kaip ir jūs, susiduriame su amžina kultūros srities problema – nepakanka pinigų, todėl kovojame dėl kiekvieno cento. Į festivalį susirenka apie 600 svečių, iš jų maždaug 100 atvyksta iš užsienio. Šie skaičiai įspūdingi. Bet mes turime išvystytą tarptautinio kino festivalio kultūrą, puoselėtą daug metų. Taigi jūsų laukia dar ilgas ir sunkus darbas pritraukiant ir auginant savo festivalio publiką. – Tamperės festivalis labiau orientuotas į publiką ar į kino profesionalų bendruomenę? – Mūsų strategija yra sukurti festivalį dviejų tipų publikai: paprastiems kino mėgėjams, nes jie ir yra tie, kurie remia šį renginį, ir kino profesionalams. ►

KINAS

Vytauto Petriko nuotr.

iausia festivalyje â&#x20AC;&#x201C; jĹł bendravimas

KINAS

Festivalio „GoDebut 2017“ atidarymo ceremonija. Renginį pasveikino Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Festivalio diskusijos. „GoDebut“ programų direktorius P.Murdmaa, žiuri narys P.Olaras, Kroatijos ambasadorius K.Kadmenecas.

„GoDebut“ marškinėliai – festivalio žiuri pirmininkui J.Alanenui.

Prieš festivalio filmų peržiūrą.

Publikos žiuri diskusijos.

KINAS

„GoDebut“ startas. Su žiuri nariais.

Diskusijos pakeliui į seminarą Nidoje.

„GoDebut“ kūrybines dirbtuves „Nuo idėjos iki scenarijaus“ Nidoje vedė J.Tammuzas (Didžioji Britanija, Kanada).

J.Alanenas su festivalio garbės viešnia aktore Migle Rim.

Festivalio akimirka.

Diskusijos su festivalio seminaro vadovu J.Tammuzu.

Vytauto Petriko nuotr. 23

KINAS

◄ Festivalio metu vyksta daug seminarų, kitų dalykinių renginių. Kadangi per penkias dienas mes parodome maždaug 500 filmų, organizuojame apie 100 seansų, formuojasi šimtai diskusijų, filmų programos aptariamos kokteilių vakarėliuose. Ir šie mūsų vakarėliai labai populiarūs, pritraukia ir profesionalų, ir kino mėgėjų. Žmonės į Suomiją atvyksta kovą, kai oras vėsus ir lietingas, taigi turime turėti jaukią vietą, kur galėtume suburti visus svečius. Na o pats svarbiausias vakarėlis vyksta suomiškoje pirtyje.

Susitikimų vieta – Pasibaigus mūsų „GoDebut“ festivaliui, daugelis svečių vėl išreiškė norą į jį sugrįžti kitais metais. Kaip manote, kokie yra svarbiausi gero festivalio kriterijai? – Žinoma, čia svarbiausia filmai. Filmai ir žmonės. Didžiąją repertuaro dalį galima rasti internete, bet reikia kažko, kas žiūrovus suburtų į kino sales, kas keltų norą būti drauge. Todėl ir jūsų festivalis yra svarbus tuo, kad čia gali susitikti kūrėjai ir žiūrovai.

„GoDebut“ festivalio didžiojo prizo apdovanojimai. „Auksinė Anikė“ ir UAB „Mūsų laikas“ piniginis prizas atiteko čekų režisierės Marie Dvoracovos filmui „Kas yras kas Mikologijoje“.

– Ką manote apie festivalio „GoDebut“ nekonkursinę programą, kurią sudarė net trys prancūzų kino blokai? – Tai yra normalu, mes taip pat darome atrankas, ir kiekvienais metais dominuoja kažkuri šalis. Štai praeitais metais mūsų festivalio erdvėje buvo daug kino iš Kanados. Logiška susikoncentruoti į kažkurį festivalio aspektą, šiuo atveju – į šalį. Žinoma, skiriant daugiau dėmesio kažkuriai vienai šaliai, galima tikėtis paramos iš jos ambasados. Ir tai yra vienas iš būdų, kaip rasti finansavimą renginiui. Svarbiausia, negali turėti 100 filmų be jokios minties. Programa turi būti formuojama prasmingai, nešti tam tikrą žinią žiūrovams ir kino pasauliui. – Vertinant „GoDebut“ konkursinę programą, ar jūsų ir kitų komisijos narių nuomonė sutapo? Gal norėtumėte išskirti kokį nors jums asmeniškai patikusį filmą? – Kiekvienas iš mūsų turime savo mėgstamiausius. Šįkart man patikę filmai bei kitų žiuri narių pasirinkimas sutapo. Nekilo didelių diskusijų, po peržiūrų gana lengvai nusprendėme, kuriuos filmus eliminuoti iš pretendentų į apdovanojimus, o kuriuos palikti sąraše. Mano manymu, buvo penki stiprūs filmai, verti laimėjimo, bet žiuri turėjo išrinkti tik vieną. Didžiausia problema, kad finalinio aptarimo metu ne visi žiuri nariai galėjo dalyvauti, o man buvo sunku, nes filmų peržiūros buvo labai intensyvios. Devynios valandos filmų per dieną, po to – miegas, ir taip – visas festivalio dienas. Manau, geriau būtų peržiūrėti po kelis seansus ir atskirai juos aptarti. Taip pasibaigus visoms programoms turėtume penkis ar dešimt gerų filmų ir nereikėtų atsiminti jų visų iki finalinių žiuri diskusijų. Tai praktiškesnis darbo metodas.

Svarbiausia – mintis

„GoDebut“ geriausio lietuviško filmo režisierius Rimantas Oičenka, festivalio „Auksinį knechtą“ pelnęs už filmą „Holivudas pasiūlė per mažai“. 24

– Ilgo metražo filmų pagrindinis tikslas ir sėkmės kriterijus – papasakoti gerą istoriją. Kaip manote, ar tie patys sėkmės kriterijai taikomi ir trumpiems filmams? – Trumpo filmo metu aš žaidžiu su savo jausmais ir bandau suprasti, kokią jis žinią siunčia, ką jis man, kaip asmenybei, gali

KINAS

Trumpas filmas turi būti lyg deimantas, tobulai nušlifuotas, kad galėtum matyti jo mažiausias briaunas. duoti. Aš niekada nestudijavau nieko, susijusio su filmais, mano sritis buvo rinkodara, mokiausi verslo mokyklose, bet pradėjau filmus žiūrėti prieš 30 metų, kasmet pamatau apie 1 000 filmų. Man nėra labai svarbūs filmo kokybės techniniai aspektai. Šio festivalio metu mačiau kelis tikrus meno perliukus, kuriuos būtų galima rodyti net per nacionalinę televiziją. – Keičiantis kartoms, keičiasi ir filmų kalba, stilius. Ar pastebėjote kokių nors ryškėjančių naujų kino tendencijų? – Trumpi filmai tampa vis ilgesni. Jaunimas turi daug laiko kūrybai, gali filmuoti ištisas dienas ir tobulinti savo kūrinius. Taip pat pastebiu, kad filmai – vis geresnės techninės kokybės, jų kūrėjai geba pasinaudoti technologine pažanga. Vis dėlto, peržiūrėjęs filmą, gali nuspėti, kas su juo atsitiks po dvejų metų, kūrėjo karjera tęsis ar ne. Suprantu, kad sukurti gerą kiną yra lengviau valandos trukmės nei penkių minučių. Trumpas filmas turi būti lyg deimantas, tobulai nušlifuotas, kad galėtum matyti jo mažiausias briaunas.

– Kadangi gyvename moderniais laikais, visi filmuojame, fotografuojame ir tuo dalijamės su kitais internete. Kaip, jūsų nuomone, galima nuspręsti, – filmas profesionalus ar ne? – Aš nelabai į tai kreipiu dėmesį. Jeigu filmas yra įdomus, pasakoja gerą istoriją, man nerūpi visi techniniai niuansai. Tai yra išmokstama ir tobulinama. Studentų filmuose aš stengiuosi įžvelgti mintį. Ir „GoDebut“ programoje buvo gerų pavyzdžių, kai filmas techniškai tobulas, bet visai neįtraukia, nesudomina žiūrovų. Tai geri filmai, bet tokie – ne man.

Specifinis menas – Televizijos ekranuose dažniausiai dominuoja ilgos trukmės filmai. Ką manote apie trumpo metražo filmų integravimą, atėjimą į mūsų ekranus? Ar tas procesas turi perspektyvą? – Dažna diskusija yra apie tai, kaip pakelti trumpų filmų vertę, kaip juos reklamuoti. Ir tai yra amžinas rūpestis. Daugelis dažniau žiūri trumpus filmus nei ilgus, bet patys to nepastebi, nes jie dažniausiai pasirodo internete. Daugelis televizijos programų perka trumpus filmus, bet neturi kaip jų transliuoti, nes

„GoDebut“ nuotrauka atminčiai: žiuri, nugalėtojai ir festivalio komanda.

publika tuo nesidomi. Tai toks specifinis menas. – Šiais laikais žmonės skuba ir dažniausiai vietoj straipsnių perskaito tik antraštes. Kaip jums atrodo, ar ši mada nepersikels ir į kiną – ar trumpi filmai neužkariaus pasaulio, kaip jį užkariavo muzikiniai vaizdo klipai? – Situacija vis blogėja, žmonės nebemoka į nieką susikoncentruoti. Mūsų visuomenės niekas nebedomina, informacija vartojama, bet nesuvokiama, mes daromės vis kvailesni. Todėl tikiuosi, kad jaunimas laiku reaguos ir šią situaciją ištaisys. – Ar matote „GoDebut“ kino festivalio ateitį? – Aš buvau nustebintas, kad jūs turite gerą publiką. Jūs turite entuziastingų savanorių, kurie puikiai mumis rūpinosi. Vieta – gera. Praeis keleri metai, ir šis festivalis išaugs, nes pradžia buvo tikrai gera. Reikia tik visuomenės bei valdžios paramos ir miestas turės rimtą tarptautinį renginį, garsinantį miestą, kokį turi Tamperė. Kita vertus, man labiau patinka maži festivaliai nei milžiniški, kaip Suomijoje ar kitose šalyse. Viliuosi, „GoDebut“ festivalio rengėjai ir toliau dirbs, tobulins renginį ir susitiksime kitais metais. Manau, kad jiems būtų naudinga atvykti į Tamperės kino festivalį. Tai nėra brangu, o patirties įgautų su kaupu. Tad tikiuosi kitą kartą susitikti Tamperėje.

Vytauto Petriko nuotr. 25

MENO MARŠRUTAIS

O.Milašiaus įamžinimas

Skulptorius K.Pūdymas prie O.Milašiui skirtos atminimo lentos.

Kai daugiau nei prieš du dešimtmečius skulptorius Klaudijus Pūdymas pirmą kartą apsilankė Prancūzijoje, turbūt vargiai galėjo įsivaizduoti, kad su šia šalimi jį susies stiprūs saitai. Ilgainiui čia ne vieną parodą surengęs klaipėdietis šiandien likimui dėkoja ir už dar vieną dovaną – galimybę įprasminti iškilaus poeto, diplomato, visuomenės veikėjo Oskaro Milašiaus (1877–1939) atminimą.

Lina BIELIAUSKAITĖ

Asmenybė iš didžiosios raidės

K.Pūdymo sukurta O.Milašiaus skulptūra stovės Fontenblo municipalinės bibliotekos kieme. 26

Apie ir mintis, ir sielą užvaldžiusį projektą, su kuriuo gyvena jau bemaž penktus metus, menininkas galėtų kalbėti valandomis. „Apskritai laiko požiūriu skulptūra gimsta negreitai. Tą mintį nešiojiesi, ilgai

su ja gyveni, kol kūrinys galiausiai subręsta“, – pripažino kūrėjas. Anot pašnekovo, šiuo atveju vien kiek buvo išstudijuota medžiagos – apie O.Milašiaus gyvenimą, veiklą, tuometį kūrybinį, visuomeninį bei politinį kontekstą. „Labai didelį įspūdį paliko Laimono Tapino knyga „Septynios vienatvės Paryžiuje“, kurioje atradau daug įkvėpimo, gražių ir sykiu liūdnų momentų – kaip O.Milašius buvo pamirštas, o juk tai pasaulinio lygio figūra! – emocingai kalbėjo K.Pūdymas. – Pripažintas poetas ir

MENO MARŠRUTAIS

– Lietuvos garbės skola vertėjas, filosofas, diplomatas, galiausiai mistikas, metafizikas... Eruditas ir intelektualas iš didžiosios raidės. O.Milašius gyveno tuo metu, kai Prancūzija buvo pasaulinė menų citadelė, vadinamos gražiosios epochos metu, kai reiškėsi tokios asmenybės kaip E.Hemingway’us, P.Picasso, S.Dali, O.Wilde’as. O pats O.Milašius save visada vadino lietuviu, jis svaigo Lietuva – matė ją visiškai išskirtiniu, romantišku žvilgsniu.“

Idėją palaikė, bet persigalvojo Akivaizdu, jog Lietuvos frankofonų entuziastų bei O.Milašiaus draugijos „Les Amis de Milosz“ pastangos įženklinti O.Milašiaus atminimą skulptoriui tapo kone asmeniniu įsipareigojimu. Mažai trūko, kad menininkas pats būtų tapęs ir šio projekto mecenatu. „Kai kilo O.Milašiaus skulptūros idėja, iškilo ir klausimas – kas finansuos. Mano pozicija buvo vienareikšmiška – jokiais būdais ne prancūzai, šįkart tai turi padaryti lietuviai. Mes visada įpratę, kad kažkas kažką duotų. O.Milašius tiek daug davė Lietuvai, tad ar mes negalime padaryti bent tiek – jį pagerbti?“ – retoriškai klausė menininkas.

Prie O.Milašiaus kapo Fontenblo kapinėse.

Apie neprozišką reikalo pusę K.Pūdymas kalbėjo nedaugžodžiaudamas – taip, Lietuvoje buvo suradęs žmonių, kurie palaikė šią idėją, buvo linkę ją paremti finansiškai, tačiau... persigalvojo. „Tuo metu sau pasakiau – ką gi, jei jau pradėjau, aš ir būsiu tas fundatorius, imsiu ir padarysiu savo lėšomis. Atmetus kūrybinę dalį ir įvertinus medžiagas, transportavimą, tai nėra nerealūs pinigai“, – įvertino skulptorius. Galiausiai ta sniego gniūžte, paleista nuo kalno viršukalnės, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos projektas, užtikrinęs pirmąją finansinę injekciją. Šiandien idėjai įgyvendinti jau surinkta maždaug pusė reikiamų lėšų.

Prasmingas sparnuotas simbolis Apie 2,4 m aukščio bronzinė skulptūra jau atlieta Kaune ir bus pastatyta Fontenblo municipalinės bibliotekos kieme. Šiame šiaurinėje Prancūzijos dalyje esančiame mieste O.Milašius praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, ten atgulė ir amžinojo poilsio. ►

Lietuvių kultūros propaguotojas Lietuvių kilmės prancūzų poetas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz) gimė 1877 m. gegužės 28 d. Mogiliovo gubernijoje Čerėjoje (buv. LDK, dab. Baltarusija), buvusiame Sapiegų giminės dvare, kuris priklausė poeto šeimai nuo XVIII a. pabaigos iki 1917 m. Tėvai, Lietuvos bajorų palikuonis karininkas ir Lenkijos žydo duktė, ilgai gyveno nesusituokę dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos. Kūrėjo vaikystė prabėgo aplinkoje, kur skambėjo vokiečių, lenkų, prancūzų, baltarusių kalbos, buvo puoselėjami skirtingi papročiai, tikėjimai – kaip pastebėjo prof. dr. Nijolė Kašelionienė, ši daugiakalbė, įvairiakultūrė aplinka turėjo įtakos asmenybės brandai: užaugęs O.Milašius tapo tikru pasaulio piliečiu, jaučiančiu pašaukimą gelbėti visą nelaimingą žmoniją. Čerėjoje, poeto žodžiais, absoliučioje dvasinėje vienatvėje, susiformavo ir esminiai būsimojo kūrėjo bruožai – meilė gamtai, polinkis į melancholiją, į romantiką. 1889 m. Oskarą tėvas išvežė mokytis į Paryžių, kad sūnus įgytų tinkamą prancūzišką išsilavinimą. Baigęs licėjų, O.Milašius studijavo Rytų kalbas, tarp jų – ir hebrajų, išmoko kelias Europos kalbas, kuriomis kalbėjo laisvai. Vėliau aktyviai keliavo po Europą. 1920 m. paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje bei tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Iki 1925 m. – Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. – Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. 1936 m. O.Milašiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Mirė Fontenblo mieste Prancūzijoje 1939 m. kovo 2 d. 27

MENO MARŠRUTAIS

Namas, kuriame O.Milašius mirė.

„Juodojo erelio“ viešbutis, kuriame O.Milašius dažnai apsistodavo.

liškas sąsajas vardijo K.Pūdymas, pripažinęs, jog paukščio motyvas ir skulptūroje atsirado ne šiaip sau.

Keliaujanti skulptūra: iš Kauno – į Paryžių

O.Milašiaus aikštėje Fontenblo mieste.

Mes visada įpratę, kad kažkas kažką duotų. O.Milašius tiek daug davė Lietuvai, tad ar mes negalime padaryti bent tiek – jį pagerbti? ◄ K.Pūdymo akimis, vieta – patraukli ir

prasminga: „Tai gražus pastatas su vidiniu kiemeliu. Vieta – simboliška, skirta edukacijai. Netoliese veikia licėjus, tad čia besimokantys įvairių tautų studentai taip pat lankosi bibliotekoje. Fontenblo mero manymu, bibliotekos kiemelyje ilgainiui galėtų rastis ir visa žinomų rašytojų, poetų skulptūrų galerija. Taigi O.Milašiaus 28

Klaudijaus Pūdymo asmeninio archyvo nuotr.

parkinė skulptūra būtų savotiška pirmoji paraiška.“ Tiesa, tinkamų erdvių skulptūrai menininkas dairėsi ir kitose Fontenblo vietose: O.Milašiaus vardu pavadintoje aikštėje, „Juodojo erelio“ viešbutyje, kuriame buvo apsigyvenęs iškilusis tėvynainis, taip pat – miestelio viduramžių pilies prieigose, kur kūrėjas mėgdavo vaikštinėti ir lesinti paukščius. Toji poeto draugystė su sparnuočiais kone apaugusi legendomis. Esą O.Milašiui pakakdavo tik švilptelėti Richardo Wagnerio melodijos motyvą, ir paukščiai pas jį tiesiog suskrisdavo pulkais. „O.Milašiaus nosis turi panašumo į paukščio snapą. Be to, devynerius metus jis gyveno „Juodojo erelio“ viešbutyje. Galiausiai net mirė gaudydamas kanarėlę – tiesiog sukniubo ir nebepakilo“, – simbo-

Klaipėdiečio skulptoriaus kūrinys po pirmojo viešo pristatymo lapkričio 3-iąją istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune vyksiančiame O.Milašiui skirtame renginyje, tik pradės savo kelionę. Mat šiemet minimų 140-ųjų O.Milašiaus gimimo metinių proga numatytoje vietoje pastatyti skulptūros nepavyks dėl Fontenblo municipalinės bibliotekos renovacijos. K.Pūdymo manymu, šiam įvykiui ne mažiau prasmingi bus ir 2018-ieji, minint Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Nuo lapkričio iki kito pavasario, kol bus pastatyta, O.Milašiaus skulptūrą planuojama eksponuoti Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Klaipėdietis menininkas neneigė: kūrybinėje jo biografijoje tai yra labai daug reiškiantis darbas. „O.Milašius buvo išskirtinė asmenybė, be jokių abejonių, tarptautinio, pasaulinio masto figūra. Ir prisidėti prie tokios asmenybės įamžinimo – didelė garbė. Kita vertus, šis darbas toliau gyvens savo gyvenimą už Lietuvos ribų. Tad man, kaip kūrėjui, tai yra galimybė išties pasijausti pasaulio piliečiu, palikti pėdsaką ne tik čia, Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, kurią labai myliu ir gerbiu“, – atviravo kūrėjas.

PARODŲ SALĖSE

Kelionė į saulę su E.Mollenhaueriu Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo spalio 6-osios iki gruodžio 3-iosios veikia tapybos paroda „Kelionė į saulę. Ernstas Mollenhaueris (1892–1963) Nidos dailininkų kolonijoje“ iš Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) rinkinių. Rytprūsių krašto muziejaus ir P.Domšaičio galerijos 12-os metų bendradarbiavimo rezultatas – parodų ciklas, aktualizuojantis Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) ir Klaipėdos krašto dailės paveldą. Paskutinė ciklo paroda pristato Nidos dailininkų kolonijos puoselėtojo, tapytojo ekspresionisto E.Mollenhauerio kūrybą.

Parodos atidarymo momentas. Centre – parodos kuratorius J.Barfodas.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Prieš nusistovėjusią rutiną E.Mollenhaueris gimė 1892 m. Tepliuvoje (vok. Tapiau, rus. Gvardeiskas, Kaliningrado sr.). Netrukus tėvai persikėlė į Karaliaučių, gražųjį miestą prie Priegliaus. Ernstas gana anksti pradėjo piešti, o bėgant metams noras tapti tikru dailininku tik stiprėjo. ►

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr. 29

PARODŲ SALĖSE

Praktiškas tėvas gana skeptiškai žvelgė į jo akimis „nerimtą“ dailininko profesiją ir siūlė geriau studijuoti universitete. Bet kartą sūnaus piešinius jis parodė dar nuo Tepliuvos laikų gerai pažįstamam, Berlyne išgarsėjusiam tapytojui Lovisui Corinthui. Pastarasis, įvertinęs jaunuolio gebėjimus, patarė tėvui: „Na, jeigu jis nori, tai ir leisk jam!“ Tuomet tėvas sutiko, liko tik viena sąlyga – „kad išmoktų ko nors protingo“, baigęs vidurinę mokyklą, Ernstas turėjo bent metus pasimokyti komercijos. Reikia manyti, komercijos pagrindai pravertė tuomet, kai ant dailininko pečių užgriuvo rūpestis dėl Hermanno Blode’s viešbučio. 1913 m. E.Mollenhaueris pradėjo studijas Karaliaučiaus dailės akademijoje pas profesorių Ludwigą Dettmanną, kuris, pamatęs mokinio talentą, iš karto atleido jį nuo privalomo vienerių metų bandomojo laikotarpio. Bet studijos vyko su pertrauka ir gerokai užsitęsė, 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Dailininkas buvo mobilizuotas ir, kaip kuopos vadas, kariavo Lenkijoje, Rusijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Nuolat rašė karo kasdienybės dienoraštį, gausiai iliustruotą piešiniais ir eskizais (dienoraštis prarastas 1945 m. pradžioje). Karui pasibaigus, 1918 m. tapytojas grįžo į akademiją ir mokėsi joje iki 1922-ųjų. Išrinktas akademijos studentų komiteto pirmininku, jis labai aktyviai vadovavo

◄

E.Mollenhaueris. Purvynės vaizdas. 1946. 30

judėjimui, pasisakančiam prieš šioje meno mokykloje nusistovėjusią rutiną, reikalaujančiam naujo meno pripažinimo ir programų reformos. Studentai pasiekė, kad dėstyti tapybą į akademiją būtų pakviestas bent vienas ekspresionizmo krypties atstovas – juo buvo tos pačios akademijos auklėtinis profesorius Arthuras Degneris. E.Mollenhaueris tapo A.Degnerio mokiniu meistru, akademijos patalpose turėjo atskirą dirbtuvę.

Kuršių nerijos Barbizone Garsiajame Hermanno Blode’s viešbutyje Nidoje E.Mollenhaueris pirmą kartą apsilankė 1919 m. vasarą, per Jonines. Verta prisiminti, kad Kuršių neriją ir nuošalų žvejų kaimelį Nidą XIX a. viduryje atrado rašytojai, vėliau Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir jų mokiniai, o amžiaus pabaigoje Nidoje pradėjo formuotis dailininkų kolonija. Sambūriui priklausę menininkai pamėgo rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, Skruzdynėje, ant marių kranto 1867 m. Friedricho Blode’s įkurtą viešbutį, kurį 1885 m. perėmė jo sūnus H.Blode (1862–1934). Viešbutis turėjo pasisekimą ir dėl patogios vietos, ir dėl charizmatiškos naujojo savininko asmenybės. Jis mėgo dailininkus, iš

stokojančiųjų pinigų nakvynei ir maistui mielai priimdavo paveikslus. Neretai patys dailininkai dovanodavo kūrinius „tėtušiui Blodei“. Taip viešbutyje susikaupė nemenkas paveikslų rinkinys, puošęs vadinamąjį „dailininkų kampelį“. Paprastai teigiama, kad nuo dailininkų kolonijos pradžios XIX a. pabaigoje iki 1945 m. Nidoje pabuvojo maždaug 300 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytų Prūsijos, kita pusė – atvykėliai iš Vakarų Prūsijos ir kitų Vokietijos regionų. XX a. pirmoje pusėje Nida buvo ne tik vokiečių dailininkų, bet ir muzikantų, kompozitorių, aktorių, rašytojų, fotografų pamėgta kūrybos ir poilsio vieta, kurią Paulis Fechteris 1954 m. vadino „Kuršių nerijos Barbizonu“, pagrįstai tvirtindamas, kad Nidos reikšmė naujajam menui neapsiribojo tik rytine Vokietijos teritorija.

Lemtingos Joninės Reikia pasakyti, kad E.Mollenhaueriui 1919 m. Joninės išties buvo lemtingos – šventėje jis susipažino su viešbučio savininko dukra Hedwiga Blode, kitais metais jiedu susituokė. „Gerasai Hermannai Blode, tu nebuvai nei tapytojas, nei poetas, tiesiog nuostabus žmogus, ir kaip mecenatas turėjai menininko širdį. Aš atėmiau iš tavęs dukterį. Dar ir šiandien esu dėkingas už tavo pasitikėjimą ir sutikimą. Prisimenu pašėlusią sužadėtuvių šventę, kurios metu Maxas Pechsteinas šauniai išrėžė jaudinamą kalbą apie dailininkų ištikimybę ir draugystę“, – vėliau rašė E.Mollenhaueris. Viename iš neišlikusių viešbučio pastatų jis įsirengė dirbtuvę, nors išlaikė ateljė ir Karaliaučiuje, mieste, kuriame jaunoji pora dar kurį laiką gyveno, norėdami būti dinamiško meninio gyvenimo sūkuryje. 1922 m. Ernstas ir Hedwiga išvyko į Niujorką. Jau pati kelionės pradžia buvo nesėkminga – iš anksto nusiųsti paveikslai prapuolė. Per kelis mėnesius nutapęs naujų darbų, dailininkas surengė parodą viešbutyje. Deja, jame kilo gaisras ir visi eksponuojami paveikslai sudegė. Netrukus E.Mollenhaueris dekoracijų studijoje gavo neblogą darbą, kuris jį įkvėpė, tad vėl rengė parodas. Vienos jų, vykusios 1923 m. lapkritį Dudensing Galleries Niujorke, anotacijoje autorius teigė: „Menas yra kūrybinių

PARODŲ SALĖSE

siekių materializacija. Kuo stipresnis dailininko gyvenimo jausmas, tuo stipresnė yra jo kūrinių ekspresija.“ Bet iš Nidos skriejo nerimą keliantys laiškai, finansinė viešbučio situacija neramino uošvį. Teko ruoštis namo. Pasak dailininko dukters Majos Ehlermann-Mollenhauer (1925–2012), JAV uždirbti pinigai padėjo išsaugoti viešbutį ir tęsti jo veiklą.

Kolonija suklestėjo Nuo 1923 m. pabaigos iki 1945 m. pradžios E.Mollenhaueris gyveno Nidoje. Iš pasiligojusio uošvio trečiojo dešimtmečio pabaigoje perėmęs populiarų viešbutį, jis prisiėmė ir atsakomybę už dailininkų koloniją: rūpinosi viešbutyje apsistojančiais menininkais, tęsė H.Blode’s pradėtas ir puoselėjo naujas kolonijos tradicijas. 1925 m. E.Mollenhaueris ant Blode’s kalno pastatė paminklą – paprastą, į smėlį įkastą degutuotą ąžuolo kamieną su mė-

Saulė jo paveiksluose yra ir šviesos šaltinis, ir paslapties kupina, visa, kas gyva, palaikanti ir persmelkianti gamtos jėga. lyna juosta, kurioje buvo įrašyti Pirmojo pasaulinio karo frontuose žuvusių kolonijos dailininkų Ernsto Bischoffo-Culmo, Hanso Beppo Borschke’s ir poeto Walterio Heymanno vardai. XX a. trečiąjį dešimtmetį sparčiai augantis Nidos kurortas kasmet sulaukdavo vis daugiau poilsiautojų. E.Mollenhaueris išplėtė viešbutį, į marių pusę pristatė didžiulę terasą. Jis įsteigė stipendiją Karaliaučiaus dailės akademijos studentams – vasarą nemokamai gyventi viešbutyje. 3–4 dešimtmečiais E.Mollenhauerio pastangomis kolonija suklestėjo. „Spingsint mažoms žibalinėms lemputėms Blode’s „menininkų verandoje“, būdavo diskutuojama apie dideles meno problemas. Nuskambėdavo daug argumentų „už“ ir „prieš“, bet nenumaldomai veržėsi į priekį laikas, davęs pradžią nau-

E.Mollenhaueris. Nidos švyturys. 1959.

jam matymui ir mąstymui“, – prisiminė tuos metus dailininkas. Be kitų kultūrinių iniciatyvų ir rūpinimosi Kuršių nerijos senuoju paveldu bei kraštovaizdžiu, tapytojas padėjo rašytojui Thomui Mannui įsikurti Nidoje.

„Išsigimęs“ menas 1939 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, E.Mollenhaueris, kaip ir daugelis kitų ekspresionistų, pateko į nacionalsocialistų organizuotą „išsigimusio“ meno kampaniją ir buvo paskelbtas „išsigimusiu“ dailininku. Jam buvo uždrausta rengti parodas ir dalyvauti jose. Gausi paveikslų kolekcija, sukaupta ir rodyta H.Blode’s viešbutyje (joje buvo

Nidos dailininkų kolonijos dalyvių, tarp jų ir ekspresionistų dailininkų darbų – M.Pechsteino, Karlo Schmidto-Rottluffo ir kitų), sulaukė dviejų agresyvių išpuolių, vadinamųjų „paveikslų atakų“, kurioms E.Mollenhaueris visomis išgalėmis priešinosi. Dailininko pažintis su T.Mannu, kurio vasarnamį rūpestingai prižiūrėjo po 1933 m., žydų tautybės svečių priėmimas viešbutyje ir atsisakymas atverti to paties viešbučio duris NSDAP nariams kėlė E.Mollenhauerio atžvilgiu nuolatinę gestapo arešto grėsmę. Dailininkas prisiminimuose rašė: „Atėjo diena, kai paminklas kritusiems menininkams ant Blode’s kalvos buvo nuverstas dėl auliniais dėvinčių partijos bendražygių ribotumo. Rašytojo vasarnamį apmėtė akmenimis.“ ► 31

PARODŲ SALĖSE

E.Mollenhaueris. Hermanno Blode’s namas. 1962. ◄ Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, dailininko šeima pasitraukė į Vakarus. Jau gyvendamas Vokietijoje, 1947 m. E.Mollenhaueris rašė senam Karaliaučiaus laikų draugui, dailininkui Alexanderiui Kolde’i: „Iki paskutinės minutės, kai sovietų armijos daliniai jau žengė į Preilą, aš buvau Nidoje vietos vadu.“ 1945 m. vasarį visi Nidoje likę E.Mollenhauerio paveikslai buvo sunaikinti, kaip ir neįkainojamoji H.Blode’s viešbučio kolekcija.

„Prisiminimų“ paveikslai Po karo E.Mollenhaueris gyveno Vokietijoje. Keitume Zylto saloje, kurios kraštovaizdis stebėtinai priminė Nidą, buvo įsirengęs dirbtuvę, tapė vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“, dažnai pakartodamas anksčiau tapytų ir karo suirutėje prarastų kūrinių motyvus, kuriuos savo sielos akimis matė taip ryškiai, tarsi stovėtų ant kopos Kuršių marių pakrantėje. E.Mollenhaueris mirė 1963 m. Diuseldorfe. Pasak jo dukters, „kai dailininkas praranda pusę savo gyvenimo kūrybos, niekas jam šito negali atstoti. Dar skaus32

mingesnė yra menininko tėvynės netektis. Amžino poilsio jis atgulė ne Nidos kapinaitėse šalia H.Blode’s kapo, kuriam paminklą – ąžuolo kamieną su išdrožinėtu kryžiumi – kadaise sukūrė ir pats pastatė, o senosiose Keitumo kapinėse Sylto saloje. Virš jo kapo plaukia debesys, lekia vėjas, ir žvilgsnis nukrypsta toli per seklios jūros vandenis, lyg tai būtų Nidoje.“ Dešimčia metų pragyvenusi vyrą, 1973 m. Maince mirė ir H.Mollenhauer. Duktė daug metų rūpinosi tėvo kūrybos palikimu ir jos aktualizavimu, o 2012-aisiais perdavė jo paveikslus ir archyvą Rytprūsių krašto muziejui.

Ankstyva ir brandi kūryba Parodai P.Domšaičio galerijoje jos kuratorius Rytprūsių krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas Jörnas Barfodas atrinko 20 aliejumi ant drobės, kartono ir popieriaus nutapytų peizažų, sukurtų 1919–1963 m. Tai itin vertinga, nes iki 1945 m. nutapytų E.Mollenhauerio darbų išliko vos vienas kitas. Pirmą kartą mūsuose eksponuojami trys itin reti ankstyvieji peizažai: „Namai rudenį“ (1919), „Ankstyvas pavasaris

Namai rudenį. 1919.

Nidoje“ (1920) ir „Gelbėjimo stotis kopose“ (1921). Stilistiškai jiems artima yra kompozicija „Žabų rinkėjos Kuršių nerijoje“ (1946), pakartojanti trečiojo dešimtmečio tapybą ir piešinius, bei simbolinę prasmę įgaunantis nedidelio formato kūrinys „Žvejys arba kelionė į saulę“, nutapytas 1945 m., žyminčiais tragišką lūžio laikotarpį tapytojo gyvenime ir kūryboje. E.Mollenhauerio kūrybos formavimuisi turėjo įtakos tapybą Karaliaučiaus dailės akademijoje dėstę L.Dettmannas ir A.Degneris, vėliau – Kuršių nerijos gamta ir susitikimas su M.Pechsteinu. „Iš nedaugelio išlikusių kūrinių ir kelių reprodukcijų mums tenka susidaryti vaizdą apie ankstyvąją ir brandžiąją dailininko kūrybą. Čia aptinkame ne tik ekspresionistą ar vėlyvąjį ekspresionistą E.Mollenhauerį, nors, be abejonės, toks jis susiformavo 1919–1922 m.“, – teigė J.Barfodas. Iš kompozicijos „Namai rudenį“ (1919) sklinda stipri jauno dailininko energija, sujungianti tai, kas gauta iš mokytojų, ir tai, kas kyla iš paties kūrėjo vidaus. Tikriausiai, tai vienas pirmųjų H.Blode’s namų Nidoje atvaizdų. Šviesos žiedu apsuptos saulės motyvas iškalbingai byloja apie būsimus formos, kurią veikia ir keičia apšvietimas, eksperimentus, to-

PARODŲ SALĖSE

Nidos vaizdas. 1949.

kius svarbius brandžioje dailininko kūryboje. E.Mollenhaueris nuo pirmų buvimo Nidoje dienų pamėgo kelis žvejų kaimelio motyvus – švyturį ir gelbėjimo stotį, nedidelį raudonų plytų pastatą kopose prie jūros. Tarp ankstyvųjų darbų kolorito ir tapymo požiūriu išsiskiria 1921 m. paveikslas „Gelbėjimo stotis kopose“. Pasak J.Barfodo, nors jame akivaizdi M.Pechsteino įtaka, E.Mollenhaueris šiek tiek koregavo motyvą, bet, svarbiausia, pasitelkė savitą, didokomis plokštumomis klojamų spalvų tapymo būdą, kuris suteikė kūriniui apibendrinimo.

Skirti „stebuklų žemei“ Didžiąją parodos dalį sudaro po 1945 m. sukurti „prisiminimų“ paveikslai. Beveik visi jie skirti Nidai, kurią tapytojas vadino „stebuklų žeme“. „Nerijos saulėje“ (1948) prieš dailininko akis vėl iškyla tas siauras žemės plotas tarp jūros ir marių. Itin plono dažų sluoksnio, pabrėžtai plokščių formų paveikslas pasižymi didžiuliu įtaigumu, ir, matyt, ne veltui yra vienas populiariausių ir dažniausiai reprodukuojamų E.Mollenhauerio kūrinių. Nepaisant ryškių, šiltų, net degančių

spalvų, jis alsuoja gilios vienatvės, atskirtumo nuo žmonių, kurie, atrodo, ką tik paliko šį nuostabų žemės plotelį, dvasia. Dailininkas prisiminimuose vaizdingai rašė: „Kas gi, vos įkėlęs koją į šią palaimintą salą, nebuvo pakerėtas jos žavesio? Wilhelmas von Humboldtas liaupsino šį stebuklingą kraštą labiau nei Italiją ir Ispaniją, Ibseno vertėjas Ludwigas Passarge’as giliai išgyveno Nidos grožį, ir nors marių vandenys jam dvokė, lygiai kaip ir Pauliui Fechteriui kava atrodė beskonė, nedideliame Blode’s viešbutyje, vėliau tapusiame dailininkų kolonijos branduoliu, rado svetingą šeimininką ir pašlovinimo vertą valgį. Jei Vorpsvėdė per amžių sandūrą atsidūrė dailininkų dėmesio centre, tai Nida vis dar buvo nugrimzdusi į gilų miegą, kad atsibustų iš jo prieš Pirmojo pasaulinio karo pradžią ir taptų susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio.“ Vaikštant po parodą, verta palyginti 1919 m. peizažą „Namai rudenį“ ir 1962 m. kompoziciją „Hermanno Blode’s namas“. Šis palyginimas atskleidžia ilgą dailininko kelią nuo pirmųjų ekspresionistinės raiškos bandymų iki laisvos vėlyvojo ekspresionizmo spalvų ir formų stichijos.

Rytprūsių krašto muziejaus archyvo nuotr.

Atsidavęs ekspresionizmui E.Mollenhauerio paveikslai stipraus kolorito, ryškių spalvinių dermių, kupini ekspresijos ir atviro jausmo, gilių išgyvenimų, iš jų sklinda gaivališka pirmapradės natūros prigimtis, kuria alsuoja unikalus Kuršių nerijos kraštovaizdis. Laisvas, ekspresyvus potėpis, šviesos ir tamsos kontrastai, stiprūs spalviniai akcentai ir juos suvaldantis juodas kontūras kuria savitą, dekoratyvią ir dramatišką pasaulio viziją. Dažnoje kompozicijoje vaizduojamas didžiulis, spinduliuojantis saulės kamuolys. Saulė E.Mollenhauerio paveiksluose yra ir šviesos šaltinis, ir paslapties kupina, visa, kas gyva, palaikanti ir persmelkianti gamtos jėga. E.Mollenhaueris teigė: „Nuo pat jaunų dienų esu atsidavęs ekspresionizmui. Visada stengiuosi atskleisti motyvo esmę, visą jo įvairovę, tai yra siekiu savo vidiniams pojūčiams suteikti išraiškingą formą. Šį įsijautimą į objektą išreiškiu ne racionaliai išmąstytomis struktūromis, bet intuityviai kuriama forma, kuri kiekviename kūrinyje įgyja vis kitokią prasmę.“ 33

PARODŲ SALĖSE

Multimediali I.Lešč Šiuolaikinį meną ypač veikia įvairios medijos, kurios susipina viena su kita. Šiuo atveju sudėtinga atskirti grynąjį meną, turintį aiškų turinį ir formą. Dažniausiai dominuoja ir požiūrių įvairovė, ir multimedialumas, per kurį menininkai ieško naujų išraiškos formų, leidžiančių novatoriškai pažvelgti į žmogaus juslinį pasaulį ir pasąmonės gelmes. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje tapyboje kuriamas pliuralus reikšmių laukas, dažnai veikiamas garso ir vaizdo medijų, jų skirtingų ryšių. Įdomu, kad klaipėdietės Irmos Leščinskaitės tapyba irgi krypsta į multimedialumą, su kuriuo buvo galima susipažinti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose rugsėjo 15–spalio 15 dienomis. Autorė pristatė parodą „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“, kuri privertė susimąstyti – ar šiuolaikinės technologijos papildo tapybą, ar jai trukdo? ►

I.Leščinskaitės kūrinių parodoje „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“ KKKC Parodų rūmuose. 34

PARODŲ SALĖSE

činskaitės tapyba

Tapytoja I.Leščinskaitė prie savo paveikslų.

Vytauto Liaudanskio nuotr. 35

PARODŲ SALĖSE

Astijus Krauleidis-VERMONTAS

Abstrakcijos daugiaprasmiškumas ◄ I.Leščinskaitė jau daugiau kaip du dešimtmečius yra ištikima abstrakcijai, kurioje kas kartą ieško naujų idėjų ir žiūros taškų. Autorė teigia, kad „ši tapybos forma yra tokia pat reflektyvi kaip ir šiuolaikinė kultūra, kryptingai ir sąmoningai interpretuojanti ankstesnes epochas“. Naujų kūrinių idėjas I.Leščinskaitei dažniausiai pasufleruoja šiuolaikinių menininkų tapybos kūrinių reflektavimas, perskaitytos knygos, socialinė aplinka, muzikos kūriniai, visas kultūrinis kontekstas, leidžiantis tapyboje sluoksniuoti tiek praeitį, tiek ir ateitį. Personalinėje parodoje „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“ buvo galima pamatyti, kaip transformuojamos abstrakcionizmo idėjos, į kurias autorė pažvelgė itin novatoriškai. Ji savo kūryba siekia ne tik parodyti tradicinio meno filosofiją, bet ir pristatyti, kaip į abstrakciją ar įvaizdį galima integruoti šiuolaikines technologijas, tiksliau – medijas.

Jei autorė ankstesniuose darbuose buvo ištikima abstrakcijai, tai šį sykį menininkei svarbu parodyti, kokia ji gali būti įvairi ir kokius ryšius gali perteikti. Per medijų pliuralumą yra kuriamas abstrakcijos daugiaprasmiškumas, kuris autorės kūryboje išlieka individualus. I.Leščinskaitė parodoje reprezentavo tapybos sluoksnius, kurie varijavo tarp fantazijos ir realybės, virtualumo ir pasąmonės. Paveikslų plokštumas menininkė jungė su šiuolaikinėmis technologijomis, t. y. vaizdo ir garso medijomis. Parodoje buvo naudojama pridėtinės realybės technologija, kurios autoriai – Gerda Antanaitytė, Andrius Laurinaitis; vaizdo ir muzikine kompozicija (kompozitorius Linas Rimša); lazerių technologija 36

(lazerinių technologijų įmonė „Semiconductors“); garso instaliacija (Florianas Gruberis, Austrija). Šiuo atveju per kitas medijas kuriamas naujas meno darinys, kuriame reikšmės įgauna skirtingą emocinį krūvį ir kodą. Todėl I.Leščinskaitės paveikslus galima vertinti kaip savarankiškus meno objektus arba kaip medijų erdvę, kurioje jungiama abstrakcija, vaizdas ir garsas.

Nuo įvaizdžio iki projekcijos Tapytojai I.Leščinskaitei kūryboje aktualu tyrinėti abstrakcijos sluoksnius, per kuriuos gali kisti emociniai krūviai ir reikšmės. Šiuo atveju autorė per šiuolaikines technologijas žvelgė į paveikslus ir jų pasaulyje ieškojo susipynusių reikšmių. Kažkodėl darbams neprireikė pavadinimų, atrodo, užteko tekstinių intarpų, kurie ekspoziciją savotiškai išskaidė, bet vis tiek buvo juntamas skirtingų darbų ir medijų ryšys. Taip I.Leščinskaitė konstruoja multimedialų pasaulį, kuris glumina žiūrovus, neleisdamas jiems atskirti realybės nuo fikcijos. Įdomu, kad autorė kūryboje šiuos pasaulius vaizduoja ir kaip galimus, ir kaip atskirus. Tokiu būdu abstrakcija kūryboje tėra tik forma išgyvenimams perteikti. Išlieka svarbus novatoriškas požiūris ir medijų įvairovė, leidžianti neįpareigojamai patirti subjekto pojūčius. Autorei svarbu remtis abstrakcijos kategorija, bet ją tapyboje savotiškai transformuoti. Be abejonės, I.Leščinskaitės darbuose išlieka pagarba klasikai, ypač barokui, bet tapytoja imasi savotiškos reikšmių dekonstrukcijos, kuri išryškina pliuralumą. Jis kuriamas per iliuziją, ypač svarbią autorės kūryboje. Toks pasirinkimas – tai savotiška mįslė žiūrovams, nes I.Leščinskaitės kūryboje tapyba peržengia instaliacijos ribas, t. y. paveikslas gali būti traktuojamas kaip instaliacijos elementas. Viena vertus, autorė lieka ištikima ekspresyviam abstrakcionizmui. Kita vertus, per vaizdo ir garso medijas ji konstruoja paslaptingą pasakojimą, kurio pagrindą sudaro abstrakti tapyba, leidžianti pastebėti jos sluoksnius, kai, jos žodžiais, „kūryboje ryškėja posūkis į tam tikras vaizdo for-

mavimo schemas, poslinkis nuo abstraktaus ekspresionizmo medijų priemonėmis kuriamo tapybiško pasakojimo link“.

Vaizdo integracija į paveikslą I.Leščinskaitė tyrinėja vaizdo, įvaizdžio ir jo įvaizdinimo galimybes, kurios išryškina individo prisiminimus ir egzistencinius išgyvenimus, kelionių įspūdžius. Tapytojos tikslai – parodyti kūrybos procesą, kurį sudaro įvairūs etapai, taip pat perteikti paties įvaizdžio daugiareikšmiškumą. I.Leščinskaitės kuriamas tapybiškas pasaulis tarsi nejučia pereina į daugiasluoksnę medijų erdvę. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaizdo projekcijos ir planšetė tėra priemonės, kurios papildo ekspoziciją ar ją nuspalvina kitomis spalvomis. Iš tikrųjų per vaizdo projekciją ar vizualumą siekiama išryškinti abstrakčius įvaizdžius, kurie svarbūs autorės kūryboje. Atrodo, kad tapytojai šiuolaikinių technologijų reikia kaip priemonių, leidžiančių giliau žvelgti į meno pasaulį, atskirti skirtingus sluoksnius. Tokia strategija ekspozicijai suteikia interaktyvumo, o autorei leidžia atidžiau pažvelgti į individų vidinį pasaulį. Apskritai parodą „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“ sudėtinga vertinti vienareikšmiškai. Į ekspoziciją galima žvelgti labai įvairiai. Pati autorė, pristatydama darbus, diegė įvairų požiūrį ir žiūrovams siūlė į darbus žvelgti žaismingai, neįpareigojamai.

PARODŲ SALĖSE

I.Leščinskaitė yra linkusi tapybą suvokti kaip būdą, galintį į praeitį pažvelgti naujai. Todėl baroko stilius tapytojos darbuose vaizduojamas ypač šiuolaikiškai. Tik šiuolaikiškumą reikėtų traktuoti kaip technologijų integraciją į paveikslo plokštumą. Žinoma, įdomu per planšetę žvelgti į darbą ar išgirsti egzotinius bei urbanistinius garsus, bet toks pasirinkimas turėtų autorę lydėti visada, nes skirtingos medijos tiesiog būtinos I.Leščinskaitės kūryboje. Galima daryti prielaidą, kad tokia autorės kūrybos slinktis rodo ne tik novatoriškumą, bet ir žmogaus siekį ieškoti naujų išraiškos formų. Menininkė jungia praeitį su ateitimi, klasiką su šiuolaikiškumu ar fikciją su tikrove. Keista, bet skirtingos medijos I.Leščinskaitės parodoje suvokiamos kaip vienas darinys, leidžiantis pabrėžti abstrakcijos ryšius, žmogaus emocines įtampas ir išgyvenimus. Autorei rūpi ne tik parodyti kūrybinį procesą, bet taip pat savotišką slinktį nuo abstrakcijos – prie multimedialumo, nuo prisiminimų – prie tikrovės, nuo įvaizdžio – iki jo įvaizdinimo, kurti mikropasaulius, kuriuose išsikristalizuotų abstrakcijos kategorijos.

Medijų reikšmė kūrybos labirinte I.Leščinskaitės kūrybą galima vertinti kaip itin multimedialią. Jei autorė ankstesniuose darbuose buvo ištikima abstrakcijai, tai šį sykį menininkei svarbu

parodyti, kokia ji gali būti įvairi ir kokius ryšius gali perteikti. I.Leščinskaitė pasitelkia vaizdo ir garso medijas, kurios suvokiamos ne kaip papildomos priemonės, pabrėžiančios tapybos darbus, bet yra jų elementai. Taip varijuojama tarp įvaizdžių ir jų įvaizdinimo, drobės ir projekcijų. Suprantama, kad šiuolaikinės technologijos gali kelti abejonių, bet jos randa aiškią vietą tapytojos I.Leščinskaitės kūryboje. Autorei per medijų pliuralumą lengviau vertinti tikrovę, kurioje yra egzistencinių įtrūkių ir abejonių. Menininkė taip pat užduoda klausimų žiūrovams, juos provokuoja, savotiškai vedžioja po kūrybos labirintą. Iš pirmo žvilgsnio galima manyti, kad multimedialumas tėra tapybos darbų fonas, kuriantis įsimintiną nuotaiką. Bet autorei per medijų įvairovę svarbu perteikti emocijas, kurios skirtingai suvokiamos tapyboje ir technologijoje. Taip konstruojamas multimedialus pasakojimas, leidžiantis įsitikinti, kad tai, ką akis fiksuoja, gali klaidinti. Vis dėlto įdomu, ką galima pamatyti per planšetės ekraną ir ką – sąmonėje. I.Leščinskaitei tapyboje rūpi kurti iliuziją, kurią prasklaidyti leistų įvairių medijų įtaka. Vis dėlto jos darbuose sudėtinga įžvelgti, koks šiuolaikinių technologijų indėlis į tapybą. Ar abstrakcija bėgant laikui gali kisti, ar ją keičia technologijos? Galima manyti, kad I.Leščinskaitė parodoje „Tapyba. Šiuolaikinės technologijos“ padėjo tašką tarp tapybos ir šiuolaikinių technologijų, t. y. žiūrovams nurodė

skirtį. Bet galbūt tai tėra iliuzija, leidžianti mėgautis tapytojos multimedialiu kūrybos pasauliu, kai medijų samplaika sukuria įsimintiną pasakojimą. 37

PARODŲ SALĖSE

Kiškių pratybos Lietuvos meno lauke Ant pailgo galerijos grindų stačiakampio išdėliotos kiškiais persirengusių žmonių nuotraukos primena parko ar perimetrinio tipo miesto planą. Kai kuriose vietose erdvę nuo lubų iki pat žemės dalija vertikalės – šviesios virvės. Į jas galima įsikibti – pasilaikyti arba – įsipainioti. Įsipainiojus, kiek teko matyti, juokiamasi arba pykstama. Tą patį galima pasakyti ir apie parodą „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“, nuo spalio 6-osios iki lapkričio 3-iosios veikiančią Klaipėdos „Si:said“ galerijoje. Iš pirmo žvilgsnio kaip vitaminas ryški ir linksma, atidžiau pažvelgus, ji provokuoja pašnekesiui aktualiomis temomis.

Vernisažo akimirka. R.Treigys, V.Balsys, B.Šarka, E.Lukminas. 38

Aistė Paulina VIRBICKAITĖ

Kiškių projektas Parodos autoriais įvardijamas penketukas: Benas Šarka, Paulius Sadauskas, Remigijus Treigys, Saulius Jokužys, Vladas Balsys, Edmundas Lukminas. Nesunku atspėti, kad projektui diriguoja menininkas B.Šarka. Jis pasirinko ir pasikvietė į komandą žmones, kurie, atrodo, čia atliko tų vertikalių virvių, kitaip tariant – racionalaus prado funkciją. ►

PARODŲ SALĖSE

Rengdami performansus ir fotosesijas reprezentacinėse miesto vietose, kiškiai mėgina bent kiek nuslopinti jų ledinę rimtį ir įnešti spalvų bei gyvybės.

Parodos „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“ „Si:said“ galerijoje“ fragmentai.

Pauliaus Sadausko nuotr. 39

PARODŲ SALĖSE

B.Šarka ir E.Lukminas.

Videofilmą susuko R.Treigys.

◄ Pavyzdžiui, juk neatsitiktinai, fotografuodamas pašėlusius kiškučius, P.Sadauskas rinkosi statišką centrinę kompoziciją, o dažnas fotografijų personažas architektas V.Balsys atliko ne tik pozuotojo, bet ir idėjų bei sprendimų ieškotojo vaidmenį. Įtraukdamas į meninį veiksmą nuolatinius ir lygiaverčius komandos narius, B.Šarka ne tik rodo savo gebėjimą bendradarbiauti, gana retą tarp Lietuvos menininkų. Tokiu būdu jis projektą patraukia iš šamano ar šamaniškų ritualų šešėlio. Be šių apibūdinimų neapsieina turbūt nė vienas tekstas apie jo kūrybą. Negali už tai smerkti rašytojų ar sakyti, kad jie neteisūs. Tačiau toks etikete tapęs apibūdinimas menininką nustumia už visuomenės kasdienio gyvenimo ir jo aktualijų. Šamanas – keistas personažas, įdomi egzotika, retas eksponatas. Jis kitas, kitoks, tolimas, priklausantis ne kasdienio gyvenimo zonai. Ir todėl jam nederėtų kalbėti apie realią menininko situaciją, kultūros politiką, miesto aktualijas ar paprasto žmogaus jauseną šiandienos visuomenėje. Ką daryti jaučiant, kad apie tai kalbėti reikia? Suburti komandą ir pradėti stilingą, juokingą ir kritišką socialinės bei kultūrinės politikos atžvilgiu projektą. Bet iš pradžių reikėjo pasisiūti kiškių kostiumus. 40

R.Treigys ir V.Balsys su portugalų turistais.

Kiškis ir Šarka Metus fotografuojamo performansų projekto pagrindiniai veikėjai – kiškiai. O kiškis – labai įdomus gyvūnas. Mažas ir greitas. Baikštus ir nugalintis stipresnius priešus. Laisvas ir švelnus. Jį galima sutikti daugelyje pasaulio kultūrų. Tačiau prieštaringumų pakanka žvelgiant jau vien į Vakarų kultūros istoriją, jis gali simbolizuoti vaisingumą arba paleistuvystę. Taip pat – atgimimą (ne veltui siejamas su Velykomis). Kartais nesugaunamasis būna drauge su gerosiomis, kartais – tamsiosiomis jėgomis. Deja, niekas dabar negali pasakyti, koks buvo Ipatijaus rankraštyje maždaug 1252 m. minimas lietuvių garbintas Zuikių dievas. Tačiau tūkstančiai jų išsislapstę po Lietuvos ir daugybės kitų pasaulio kraštų dainas, pasakas, neaplenkė jie ir senųjų meistrų paveikslų. Nenuostabu, kad tokį simbolinį krūvį turintis keistas gyvūnas domina ir šiuolaikinius menininkus. „Man kiškis pirmiausia susijęs su įsikūnijimu. Nes kiškis sugeba tai, apie ką žmogus gali tik pagalvoti. Jis įsikasa į žemę tuomet, kai jaučiasi blogai. Jis įsikūnija žemėje, tik tai yra svarbu“, – sakė anuomet dažnai menininku-šamanu vadintas Josephas Beuysas, savo vieno garsiausių performansų metu mirusiam kiškiui aiškinęs paveikslus. Žavus

sutapimas, kad kitas, kitoje erdvėje ir kitu laiku gyvenantis, tačiau taip pat šamanu vadinamas menininkas pats įsikūnijo į kiškį kartu su visomis jo simbolinėmis reikšmėmis, o labiausiai – laisvės jausmu. Regis, pirmą kartą kiškis tarp B.Šarkos personažų atsirado 2015-aisiais gatvės spektaklio „Kiškučio pa... pa... pa...“ metu. Vėliau būrelis kiškučių pasirodė Šarkai įteikiant oficialų miesto apdovanojimą už nuopelnus teatro menui. „Padėkos kaukės“ atsiimti į sceną pakilo trys „kiškiai“, kuriems kaukes ir ausis atstojo baltos pėdkelnės, o ant krūtinių kabojo lentelės su užrašais JE SUIS BENAS ŠARKA. Pamažu įsibėgėjo rūpestingai dokumentuojamas nedidelių performansų mieste ir fotosesijų uždarose erdvėse projektas, kurio dalis fotografijų šiuo metu laukia žiūrovų „Si:said“ galerijoje.

Menininkas kaip kiškis Žvelgiant į eksponuojamų fotografijų visumą ilgiau, ji ima atrodyti logiška ir struktūruota. Garsiai ir įtaigiai skamba vientisa fotografijų stilistika. Ji primena žurnalines madų ar reklamines fotosesijas: statiška uždaro kadro kompozicija, ryškios (kartais akivaizdžiai paryškintos) spalvos, aiškus vaizdas. Serijai ritmą suteikia ekspozicijoje atsitiktine tvarka

PARODŲ SALĖSE

išdėstyti visi keturi metų laikai. Tarp jų gyvena kiškių įkūnijami personažai – gyvi, margi ir labai tikroviški. Jie reprezentuoja įvairiausius, kasdienius žmonių užsiėmimus. Kadruose – tradicinė šeima buityje, spalvingi manifestuotojai, mokslininkai, girtuoklėliai, pardavėjai, kūrėjai, kasėjai, sargai, angelai, teisuoliai, budeliai ir aukos, kaimynai ir artimieji. Personažai nėra nei labai geri, nei blogi. Jie ir geri, ir blogi. Tokie jau tie kiškiai. Ir jų pilnas visas miestas. Nuotraukose galima užtikti kasdieniame miestiečių gyvenime svarbiausias miesto erdves: kapines, rūbų iš antrų rankų parduotuvę, viešąjį transportą, prekybos centrą, daugiabučių namų kiemą, kirpyklą. Kiškučiai ten tiesiog būna (pozuoja), ar net mėgina prisitaikyti prie vietos taisyklių, paklusniai atiduodami kirpėjos žirklėms savo ausį. Kita fotografijų dalis sukurta reprezentacinėse miesto erdvėse (centrinė miesto aikštė, paminklas). Jei pirmosiose kiškučiai prisitaiko (ar mėgina prisitaikyti), tai čia jie veikia aktyviau. Atrodo, kad šios erdvės ir jų svarba kvestionuojamos jas keičiant – aikštė dengiama, paminklas apvyniojamas balta medžiaga. Parodomasis patriotizmas, keičiantis istoriją nutylėtais faktais, o miesto erdves – nesibaigiančiais paminklais, dažnai priešinasi aktualiai kultūrai, nuolat abejojančiai, užduodančiai nepatogius klausimus ir nukreiptai labiau į dabartį ar ateitį nei į

praeitį. Taigi, rengdami performansus ir fotosesijas reprezentacinėse miesto vietose, kiškiai mėgina bent kiek nuslopinti jų ledinę rimtį ir įnešti spalvų bei gyvybės. Įdomu, kad fotografijų serijoje nėra tipinių Klaipėdos akcentų – jūros ir uosto. Tokiu būdu pasakojimas išplečiamas ir į kitus Lietuvos (gal – ne tik Lietuvos) miestus, kuriems būdinga ta pati problematika tiek reprezentaciniame, tiek kultūriniame lauke. Taip, šalyje trūksta juoko ir kūrybinės laisvės. Ne mažiau to trūksta ir šalies menininkams, priklausomiems nuo projektų teikimo valdžios institucijoms, siekiant gauti finansavimą. Žinodami, kad metų gale jų projektai nuguls ant biurokratų ar anoniminių ekspertų stalų, menininkai priversti nuolat dairytis, ar ko neįžeis, ir ar neužkliudys pernelyg skausmingų temų. Prisiminus, kad baikštumas yra viena ryškesnių kiškio savybių, galime įtarti, kad nuotraukose tuos menininkus ir matome. Truputį sutrikusius, nuolat stebimus, veikiančius jiems svetimoje, su jais nekontaktuojančioje aplinkoje ir kartu esančius jos dalimi.

Kiškių potencialas Tačiau kritiška (ir savikritiška) projekto vizija nėra visai pesimistinė. Mes juk

atsimename, kad baikštus mažytis kiškis kartais netikėtai laimi sudėtingiausiose situacijose ir laimingas nustraksi į miškus. Labai smalsu, ar šis projektas turės tęsinį. Vargu ar klaipėdiečiai paseks kolegos iš Islandijos, aktoriaus ir rašytojo Jóno Gnarro, kuris įkūrė partiją ir 2010 m. tapo Reikjaviko meru, pavyzdžiu. Greičiausiai, nebus kartojamas ir Estijos teatro „NO 99“ 2010 m. projektas „Vieninga Estija“, kurio metu aktoriai taip sėkmingai žaidė rinkimų kampaniją, kad apklausose prieš rinkimus surinko 25 proc. balsų ir skubiai nutraukė savo rinkimų farsą turėjusią atkleisti akciją. Vis dėlto lietuviškų kiškių potencialas akivaizdus, kaip ir galimybės rinktis iš šiuo metu itin plataus jų fotografijose paliečiamų temų rato. Kol kas turbūt niekas nežino, kurią kryptį pasirinks menininkai – kultūros politikos ar bendražmogiškų klausimų (juk kasdieninis stingulys ir sudėtinga laisvės tema aktuali ne tik menininkams). Kad ir kaip būtų, svarbiausia, kad kiškiai neišsikastų gilių urvelių ir nepasislėptų ten visam laikui. Kitaip, kas gi mums, menininkams ir žiūrovams, primins, kad turėtume dažniau ištiesti savo dvasines auseles ir, nebijodami savo baimių, savo istoriją kreipti geros pabaigos link. 41

GINTARO LAŠAI

Mano aš, mano tu Povilas Šklėrius. Mano tėvas, mano sūnus. Romanas. Tyto alba, Vilnius, 2017, 198 p. Dainius VANAGAS

MANO LENTYNOJE guli „Mano tėvas, mano sūnus“, o knygoje guli šeima, kurios tėvas į vieną pusę, motina į kitą, o vaikas perpus. MANO DRAUGAS sako, kad visi vaikai yra savo šeimos įkaitai. Paimti geruoju ar bloguoju, tačiau be galimybės ištrūkti. Jie spokso, klausosi ir mokosi, ką daryti, o ko ne. Visko sau prisižada: mediko sūnus niekada nebus medikas, aktoriaus – aktorius, girtuoklio – girtuoklis. Bet jie jau yra. MANO DRAUGĖ sako, kad žmogus gyvenime myli tik kartą. Užtat mylisi daug – kad ir nejausdamas malonumo. MANO TĖVAS skaito knygas ir užmiega. Knygos vėploms, o tėvas karininkas. Šaudyti į sakinius jam ranka nekyla, o štai į žmogų – vieni juokai. MANO ŠUO knygas drasko, jis nesupranta nei grožio, nei dramos, jam tik niežti iltį ir norisi pasikasyti. Ir išvengti bausmės. Ir dar paėsti. MANO KATĖ ant knygų miega. MANO MOČIUTĖ prisimena visus ją merginusius bernus, išskyrus tą, už kurio ištekėjo. Ji negali skaityti, nes skaitymas jai žadina prisiminimus. MANO ŽMONA kenčia, kai negrįžtu namo; o paskui kenčia, kai grįžtu. Ji manęs nesupranta, ir aš ją suprantu. Bet ką man daryti? AŠ AUGAU pūvančio obuolio viduje. Aštrios sėklos raižė man gerklę, rūgštis graužė akis. Bandžiau gelbėti ir gelbėtis, bet obuolys pūva ir jį saugant, ir nieko nedarant. NUŽUDŽIAU tėvo motiną. Bet tėvo neišdrįsau, nors visada norėjau. Tėvas buvo slidus, bet šeriuotas: jis lengvai nuslysdavo mano gerkle, tačiau turėdavau ilgai stenėti, kol pavykdavo jį išvemti. PALANGOS BARE sėdi merginos ne mano kišenei. Tačiau tuoj 42

ateis mano tėvas, ir joms bus linksmiau. Tada ateis mano motina, ir joms bus liūdniau. O aš užsimerksiu ir nieko nematysiu. VIENĄ KARTĄ aš įsimylėjau. Daugiau nepavyko, nors ir labai stengiausi: buvau joms geras, rūpestingas, nuolankus ir atlaidus. Tačiau galiausiai jos imdavo mane graužti, norėdavau išsiplėšti akis ir lėkti laukais. Kaip tėvas. NORIU BŪTI nuoširdus ir natūralus. Bezdėti, kai pučia pilvą, duoti į snukį, kai prašosi, gerti alų, kai reikia vairuoti, išeiti iš namų, kai reikia atsiprašyti, apiplėšti, kai reikia dėkoti. Noriu elgtis spontaniškai, nes jaučiu tai esant teisinga. Noriu merginti draugų žmonas, spjaudyti praeiviams į veidus, noriu išsivolioti šūduose, o po to plunksnose, o po to mylinčio žmogaus rankose. ŽMOGAUS PRIGIMTIS yra sprogmuo: tik priliesk jį ir išsiskirstysi gabalais. NESU KALTAS, atsidūriau netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Man labai gaila – savęs, nes tai, ko imuosi, baigiasi dar neprasidėję. AŠAROS yra tai, kas krenta iš mamos akių. Visi kiti neverkia, jiems tiesiog varva iš akiduobių. TODĖL KITI man rūpi priešokiais. Taip jau yra – žmo-

nės reikalingi, kol reikalingi. Paskui lieka tik mandagumas, galiausiai nelieka net jo. MANO TĖVAS buvo poetas, jis sakydavo, ir sakydavo nuolat – nuo šiol viskas bus gerai. Sakydavo netgi tada, kai niekas juo netikėjo. Jis glostydavo mano galvą ir vadindavo snargliumi. Jis nupirkdavo man internetą ir vadindavo myžniumi. Jis ateidavo į kino teatrą girtas ir vadindavo mane savo pana. AŠ ūžavau ne mažiau, o gal net daugiau nei mano tėvas. Kartais žmonėms, kad jie neišprotėtų, reikia meluoti. O kad jie išprotėtų užtenka visai nedaug, todėl melavau, apgaudinėjau, slėpiau ir išsisukinėjau. Neturėjau iš ko rinktis. TU tebuvai skuduras rankoms nusivalyti, skyles užkamšyti, grindis išplauti, ant vamzdžio išdžiūti ir smūgiams sugerti. Tavęs man irgi gaila, bet tiek mažai, kad beveik ne. MANO SŪNUS galėjo tapti mano tėvu arba manimi. Jo vaikas ir jo vaiko vaikas – taip pat. Todėl gal ir gerai, kad jis negyvas ir giminė baigta. POVILAS ŠKLĖRIUS rašo apie tai, ką pažįsta, ir neapsiverčia liežuvis sakyti, kad jam neišeina. LITERATŪROS MOKYTOJO nuomone, ši knyga niekada neatsidurs mokyklų programose: per tiesu, per naivu, mažai vietos interpretacijoms ir samprotaujamiesiems rašiniams. MOKINIAMS atrodytų priešingai – šitas šklėrius, sakytų jie, kažką nuraukia. Jis supranta, ką reiškia turėti suknistus tėvus – ne kaip donelaitis, katiliškis ar kokia ragana. KNYGYNUOSE knyga bus skersai išilgai išvartyta, nes smagi, tamsi ir puikiai pažįstama, be to, idealiai tinka tiems, kurie nemėgsta skaityti, bei tiems, kurie mėgsta nedaug. BIBLIOTEKOSE bus graibstoma, nes ją parašė jaunas, protingas ir toks dailus jaunuolis. O VISUR KITUR niekas nepasikeis.

GINTARO LAŠAI

Pauliaus Sadausko nuotr.

Elena Karnauskaitė – poetė, eseistė. Anot literatūros ir teatro kritikės Gitanos Gugevičiūtės, poetės „kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija“. Sociologas Artūras Tereškinas sako, kad E.Karnauskaitė savo poezijoje klausia, „koks yra gyventinas moters gyvenimas. Ko ilgėtis tada, kai visko trūksta – ir laiko, ir meilės, ir didelių miestų, ir ateities?“ Iš tikro poetės kūryboje pinasi meilės, vilties ir nevilties, kasdienybės grožio, tiesiog gebėjimo atspėti atspirties taškus šiame takiame pasaulyje temos. Poetė yra parašiusi ir išleidusi šias knygas: „Briedė jūroje“: eilėraščiai, Vilnius, „Vaga“, 1990; „Tiltas iš pelenų“: eilėraščiai, Vilnius, „Vaga“, 2000; „Iš smilčių“: eilėraščiai, Vilnius, „Vaga“, 2004; „Pasaulio krašte“: eilėraščiai, Klaipėda, „Druka“, 2008; „Ahrenshopo sąsiuvinis“: eilėraščiai, Klaipėda, „Druka“, 2009; „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“: esė, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012; „Užpustomi“: eilėraščiai, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. Dabar palangiškė poetė spaudai ruošia naują knygą „Snaudžiančių chimerų miestas“. Elena KARNAUSKAITĖ

*** lapkričio šalis įsigali vėl žemę apkloja visokių dydžių ir atspalvių – raudoni rudi rusvi geltoni – lapeliai tarsi pleistriukai ant besiveriančių žaizdų bet nė vienas netgi netyčia nepaliečia tavo apnuogintos širdies čia šalta ir nejauku bet nesijauti

nelaimingas tiesiog taip įprasta mažai šypsotis daug dirbti šventės pogrindinės arba nemokam jų švęsti tad vietoj jų pasiskelbiam gedulo dieną – vietoj vienos tris – pirmą antrą, o trečioji – pirmadienis – savaime sunki kažkaip išgyvenam retsykiais pasidžiaugdami lapų auksu o paskui pasiduodam žiemai – leidžiam mus užsnigti

Klasifikacijos I. Apie žmones be abejo žmogus yra ne tik iš kūno ir kraujo ir nekalbu apie sielą kuri galbūt sveria 21 gramą, ne, akivaizdu kad vieni žmonės sudaryti ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ iš vandens kiti iš ugnies juk Platonas ne iš piršto viską išlaužė dar yra žemės žmonių bet man įdomiausi tie kur iš nieko kitaip tariant iš oro jų tarsi nėra bet jie daro didžiausią įtaką jų idėjos apverčia pasaulį arba nugriauna sienas jie nepastovūs tarsi pajūrio vėjas bet turi galingą jėgą ir deja turi vieną silpnybę oro žmonės nesugeba nei įsižeminti nei nusižeminti jie taip ir lieka šiek tiek pakilę šiek tiek stebimi šiek tiek stebėtojai greičiausiai ir poetai šiai rūšiai priskirtini

II. Apie paukščius rudens lygiadienį susirikiuoja paukščiai varnai į žiemą žąsys į vasarą nereikalingi kompasai anei jokie žemėlapiai lapai ant medžių raudonuoja tarsi Afrika ir tai geriausias ženklas kad laikas išvykti arba pasilikti nelygu kuriems priklausai varnams ar žąsims angelams iš kurių atimti sparnai ir balsas tiktai iš nuojautų iš keistokų sapnų iš to kas nepavaldu minčiai įprastinei fizikai atpažįsti savuosius

kartais ilgai abejoji tiesą sakant tenka ir apsigauti bet kokia žavi valanda kai juokiamės iš to paties

Laikas remontui stebeilijau į kambario lubas beveik nieko negalvodama tiesiog aiškiai žinodama kad reikia remonto pakraščiai atšerpetoję įskilęs dažas per blokų siūles matyti visi nelygūs teptuko brūkštelėjimai kur suvirpėjo ranka kur pritrūko noro ir valios padaryti viską tinkamai tos lubos kaip mūsų gyvenimo metraštis girdžiu tave mylimasis sakant kaip mes čia gyvensim gražiai kaip mes vienas kitą mylėsim kaip viskuo džiaugsimės kartais taip ir gyvendavom o dažniausiai kaip tos lubos su pertrūkiais įskilimais iki betono šerpetojančia širdim

*** kai bandau paneigti pati save kurį laiką sekasi netgi darausi panaši į tuos kurie rodosi per televiziją arba fotografuojasi žvilgančių žurnalų viršeliams retsykiais pavyksta išspausti porcelianinę šypseną tik akys pamiršo šypsotis tik liūdna iki pat kaulų smegenų nuo blizgių paviršių atsimuša ne tik ašaros bet ir strėlės nuslysta palikdamos vos matomus įbrėžimus tik po tuo ledu uždūsta paskutinės žuvys tik šerkšno ikreliai sustingsta ant kiečio kažin kokie sapnai jiems sapnuojasi siautėjant lapkričio vėtroms *** kukliai niekam nestebint prisėdus prie stalo kampelio rašyti eilėraštį arba laišką - - -

Ričardo Šileikos nuotr. 44

GINTARO LAŠAI

Kitos kryptys kur sugula neišsakyti žodžiai į kokias atminties saugyklas jie nusėda mažytėmis smėlio kruopelėmis akmenukais batuose iš pradžių visai nejauti paskui darosi nepatogu galiausiai neįmanoma paeiti neįmanoma gyventi bet jau taip būni nutolęs pats nuo savęs kad grįžti atrodo neįmanoma būtų tas pats kas iš naujo gimti taip ir gyvenam toliau truputį kreivi truputį šleivi kartais kuproti ir niekas nekalba apie galimybę rinktis lyg ir nebūtų tokios

Meilės laiškas koduoti tavo laiškai ateina tom dienom kai nedirba paštas Morzės abėcėlės šaukiniais kalena balandžiai į miegamojo langus iš pradžių tyliai paskiau įkyriai galbūt net grėsmingai neskaitau tų raštų užsikemšu ausis nenoriu girdėti jokių pažadų geriausias laiškas tuščias popieriaus lapas jokios pradžios jokių svajonių nei prisipažinimų nėra čia švelnaus kuždesio netikėto bučinio į kaklo linkį nėra švelnių prisilietimų nėra barnių arba nežaboto pykčio nieko nėra tam baltam lape mylimasis ko negalėčiau perskaityti ir pabaigos čia nėra nes nėra pradžios dėl to šiandien žiūriu tau į akis ir šypsausi laiminga

Randelis, ne randas kuklūs įrašiukai beveik nematomos tatuiruotės tarsi paukščio kojele paskrebenta riešo vidinėje pusėje

na ir kas sakau kam tai rūpi išaušus dienai praeitis jau nuslinko naktin argi kas nors atsitiko arba kas nors iš esmės pasikeitė nieko tokio mieloji nieko čia tokio tai tik atspindys tik šešėlis praskridusio varno aky

Merginų medžioklė (Klasikinės formos) neišsiduok nei blakstienos virptelėjimu kai medžiokliai pakelės smuklėj sustos atsikvėpti juokauk šypsokis mėtyk tokius pat juokelius net kai priartėsi prie ribos skiriančios vieną nuo kito ir galbūt kas nors šiek tiek jautresnis suuos prakaito lašą iš baimės slystantį tarp krūtų ir išdavikiška dėme išsiliejantį ant pilvo net tada yra išeitis neatsargiai stumtelti vyno taurę alaus bokalą o paskui nutaisius įsižeidusį oriu žingsniu patraukti link damų kambario tada kai norėsis sprukti kiek įkabinant sustoti atsigręžti – na, ką jau padarysi – ne visos medžioklės būna sėkmingos kai kam dar sykį pasisekė išnešti kailį--------------

Išskaidrėja už lango diena skaidrios rudens dienos pabudina primirštą nerimą ilgesį alkį rodos begalinėse voratinklių gijose įrašyti ne šiaip sau gamtos ženklai o Tas Ženklas žadantis permainas išsipildymą galbūt netikėtą meilę dairaus į paukščius judančius pagal Kažkieno planą kartais lyg ir chaotiškom virtinėm kartais ne nežinau į kokius kraštus jie traukia ir nežinau kada sugrįš tai tik būdas išgyventi daugiau nieko manasis primena vandeninio strazdo – sulaikius kvėpavimą bėgti po vandeniu dairantis grobio kažin kiek taip galima ištverti?

Grumtynės tarsi apnuodyta žuvis plūduriavau neatpažįstamos valandos žolynuose pasyvi ir bežadė bežodė bet vis dar yriausi prieš srovę suvokdama kad svarbiausias orientyras ir tikslas yra visą laiką regėti šį krantą kažkokiu nesuprantamu būdu neprarasti krypties neišblaškyti dėmesio net griaustiniui dundant vienodai ritmingai mojuoti pelekais neprarandant stabilumo negalvojant kad finišas apskritai įmanomas nepasiduoti nepasileisti pasroviui

Diena ne iš kalendoriaus diena kai neišaušta ir viskas gerokai pridusinta dar vasara bet saulės nėr oras beveik apčiuopiamas savy sukaupęs lietų ir mūsų neišsakytas maldas apsunkęs kabo ne paskliautėj pažemėj kvėpuoji tiek kad neuždustum apsunksta rankos kojos apsunksta mintys nepameni nei vardo pavardės anei kuri diena galbūt jokia *** šilkinės samanų gijos po kojom išsivynioja į drumzliną gruodžio rytą per šlapdribą ir vėjo gūsiais alsuojantį pušyną dar viena beasmenė diena įrašo rutinos runoj nelabai aiškų ne visai įskaitomą ženklą tik kvėpuok sakau tik kvėpuok atitirps savaime išsilydys nuo plaučių nuo širdies nuo kepenų karščio ir paskiau viskas bus taip kaip turi būti be jokių pastangų kraujas pats tekės tavo ir miesto gyslomis visom arterijom venom visais įmanomais kapiliarais ūždamas spaus smulkiausių kraujagyslių sieneles tol kol nebeišlaikysi kol viena srovelė ištekės pro sukąstus dantis arba iš nuostabos pravertą burną------------

GINTARO LAŠAI

Rašytoja Algis KUKLYS

Vieną rytą keturiasdešimties metų aktorė Kristina, gulėdama plačioje lovoje šalia parpiančio vyro, staiga pagalvojo, o kodėl ji negalėtų būti rašytoja. Juk dabar visi, kas netingi, rašo visokius romanus. O ji turbūt nė kiek ne prasčiau papasakotų už tą žurnalistę, kuri aprašė savo ir kitų intymaus gyvenimo užkaborius. Dabar aktorė turi daugiau laisvo laiko, nes režisierius atiduoda vaidmenis jaunesnėms ir, jeigu ne vyro, verslininko, pinigai, būtų liūdnos dainos. Ir kaip gerai, kad į jos vilionių tinklą papuolė Artūras, nors ir ne gražuolis, bet 46

užtat – pinigų meistras, kuris ją globojo. Todėl ji pasiryžo, kad nuo šios dienos taps rašytoja, uoliai skaitys bei rašys, paskui už metų kitų išleis pirmąją knygą. Tuomet nustebins koleges ir visus pažįstamus, rengs susitikimus, dalys autografus, o žurnalistėms pasakos apie savo gyvenimą. Kad būtų dramatiškiau, atskleis, kaip kentėjo su pirmuoju vyru, ligų maišu ir tinginiu. Aišku, ji neporins, kiek teatro režisierių priglaudė prie karštos krūtinės, kad gautų geresnius vaidmenis. Ir kam to reikia? Tokios išpažintys pakenks ne tik jai, bet ir vyrui, o jis susitikinėja su rinktiniais žmonėmis. Vis dėlto mano knyga bus apie teatro gyvenimą, į kurį sudėsiu paskalas, nuos-

Ričardo Šileikos nuotr.

kaudas, savo ir kitų vaidmenis, padarysiu savotišką mišrainę. Smalsiems turėtų patikti, nes rimtos knygos apie mirtį ir ligas atrodo atstumiančios. O mūsų piliečiams reikia jomarko ir nesibaigiančių plepalų, galvojo Kristina. Galop atsisėdo ant lovos krašto, apsivilko kvepiančiu šviesiu chalatu ir nuėjo prie baro, kad pasidarytų kavos. Šiaip kavą gerdavo kartu su Artūru, tačiau šį kartą norėjo pasvajoti apie būsimą rašytojos vaidmenį. Kiek daug reikės skaityti bei rašyti, ar užteks jai kantrybės ir užsispyrimo? Ji prašys vyro, kad šis nupirktų išvaizdų rašomąjį stalą su kėde, nes rašytoja nesėdės virtuvėje prie puodų. To betrūko... Paskui nusipirks rašomojo popieriaus ir bloknotų

GINTARO LAŠAI

užrašams. Ant rašomojo stalo švies šiuolaikinis šviestuvas ir gulės nešiojamasis kompiuteris. Prie sienų stovės dailios spintos su enciklopedijomis ir kitomis svarbiomis knygomis. Jos kambarį puoš teatro režisierių, rašytojų ir kompozitorių portretai, o tarp jų bus ir jos atvaizdas. O kaipgi... Netikėtai suskambėjo mobilusis Artūro telefonas, todėl jis pabudo nepatenkintas, nes šiandien sekmadienis – šventa poilsio diena, o čia – įžūlus skambutis, po velnių. Jis netrukus atsiliepė ir tuoj atpažino verslo partnerio balsą, kuris po pietų kvietė praleisti laiką prie šašlykų. Ji, aišku, neapsidžiaugė šiuo kvietimu, tačiau nuolankiai sutiko. Juk būsimai rašytojai reikia įspūdžių, jai viskas ateityje pravers. Bet kol kas Artūrui neatskleidė savo idėjos, kuri tarsi įkvėpė naujam gyvenimui. Tai padaryti visada suspėsianti, o dabar jau svarstė, kaip šį vakarą apsirengs. Juk aktorė, juolab būsimoji rašytoja, verslininkų žmonoms parodys gerą skonį. O kaipgi... Ji nepyko, kad vyro galvoje – tik mintys apie verslą, nes pinigai – stipriausias narkotikas pasaulyje. Kartą, kai abu atostogavo Turkijoje, pastebėjo, kad pagyvenusios lietuvės vaikštinėjo su jaunais, išvaizdžiais turkais. Šios moterys vaizdavo esančios laisvos, nors visos buvo ištekėjusios, ant pirštų nešiojo auksinius žiedus. Bet Kristina jų nesmerkė, nes visų mūsų gyvenimas trumpas, todėl reikia džiaugtis kiekviena akimirka. Ją neramino, kad Artūras net atostogaudamas neįstengdavo atsipalaiduoti, todėl vakarais kažką skaičiuodavo, o paskui išgerdavo pusę butelio brendžio ir tuoj užmigdavo. Kristina neabejojo, kad jai niekada nepritrūks žodžių, istorijos tekės kaip vanduo. Na, o tąsyk, kai sugrįžo iš Turkijos, Artūras prisipažino, jog patiko atostogos, juolab kad viskas kainavo ne itin brangiai. Kristina šypsojosi, rodydama stambius baltus dantis, ir tai buvo jos atsakymas. Ji galvojo turinti puikią šypseną, kurią visiems demonstruodavo, lyg būtų žymi kino aktorė. Po to kartais nusijuokdavo, tačiau juokas atrodė panašus į vyrišką – kažkoks duslus, keistokas. * Kai pagaliau ant rašomojo stalo pasidėjo krūvą šviesaus popieriaus, ji nuščiuvusi atsitokėjo: argi aš prirašysiu visus tuos puslapius? Ar įveiksiu šitą Elbrusą?..

Vis dėlto suprato, kad, nori ar nenori, tačiau teks gadinti popierių, jeigu nori būti rašytoja. Bet iš karto rašyti kompiuteryje nedrįso, nes trūko patyrimo. Netrukus paaiškėjo, kad nuosekliai rašyti tekstą – bemaž tas pats, kaip austi drobę. Tai daryti kažkada mokėjo kiekviena lietuvė, gyvenusi kaime, tačiau ne kiekviena tapo Žemaite. Deja... O dabar susikaupusi laukė minčių tarsi kokio nušvitimo. Ir galop pasipylė žodžiai, vienas po kito. Bet iš tiesų tai buvo „vandenėlis“ – lėkštas ir banalus. Taigi tos knygos – ne špygos, autorius aukoja ne tik laiką, bet ir sveikatą, kurios nesusigrąžinsi. Juk žmogaus gyvenimas – didžiulė prabanga, jame už viską tenka mokėti. Tą vakarą Kristiną apglėbė ypatingas liūdesys, lyg negera nuojauta, todėl, atsisėdusi prie baro, išgėrė brendžio, bet ir jis negelbėjo. Tuomet įsijungė muzikinį centrą – ir kambaryje pasklido itališkos melodijos. Paskui susimąstė: o kur mano draugės, kurias seniai regėjau? Kodėl man neskambina? O kada aš joms skambinau? Na, Živilę sutinku teatre, tačiau kur dingo Lina, bibliotekininkė, ir Marytė, dirbanti savivaldybėje? Tačiau kitą dieną ji pravėrė miesto centrinės bibliotekos duris. Pagaliau pasirodei, nusišypsojo Lina, o Kristina pravėrė rausvas lūpas, rodydama dantis, ir tuoj nusijuokė. Kai tapai verslininko žmona, pašiaušei plunksnas, gražuole, replikavo Lina, ar atsinešei knygų sąrašą? Ne, sąrašo neturiu. O kada mane aplankysi, paklausė Kristina. Vyras išlėkė į užsienį dirbti, tai galėčiau net šį savaitgalį... Bet Linai savo paslapties neatskleidė, nes pagalvojo: ar verta apie tai liežuviu malti? Kaip sakoma, dar kūdikis negimė, reikia palaukti. Paskui ji paprašė, kad norėtų paskaityti žymių rašytojų biografijas, todėl apsilankys kitą sykį. Luktelėk, atsakė draugė, tuoj peržiūrėsiu informaciją, ir tu su knygomis keliausi į namučius. Kristina, jausdama dėkingumą, vėl nusišypsojo, nes manė, kad jos šypsena nepakartojama, todėl visiems patinkanti. O kaipgi... * Po ilgų svarstymų ji suprato, kad bus nesaugu, jeigu savo istorijas pins nuo savęs, todėl padarė kitaip. Ji prisiminė teatro rekvizito skyriaus vedėją Semašką, kuris visuomet dėvėjo švarų juodą chalatą, ryšėjo kaklaryšį, o rudų akių

žvilgsnis atidžiai žvelgdavo į žmogų. Kalbėjo manieringai, tarsi kaunietis, o jo plikė blizgėdavo prieblandoje. Niekas jo nematė išgėrusio, buvo tvarkingas ir mandagus. Todėl teatro bohema, kuri kartais slėpdavosi šiltame rūsyje, niekada jo nekvietė į jokias išgertuves, tačiau Semaška žinojo viską, kas dedasi teatre, kokie spektakliai pavyko, o kurie – tik drungnas vandenėlis. Bet jį vertino visi, nes teatralų neskundė, nors labai mėgo visokius gandelius. Kristina savo knygoje pakeitė Semaškos pavardę, o kad būtų madingiau, sutrumpino savo pavardę ir vardą, todėl ant rankraščio titulinio puslapio užrašė: Kristin Abram „Paslaptingas teatro gyvenimas“. Dėl šventos ramybės neatskleidė kolegių vardų, nes kitaip būtų įsigijusi ištikimų priešų. Sulaukusi atmintinos dienos ir geros vyro nuotaikos, priešais jį padėjo rankraštį, tačiau jis nesuprato, ką tai reiškia, todėl nustebusį žvilgsnį įsmeigė į jos plačią šypseną. Noriu, kad išleistum mano pirmąją knygą, atsakė apkabinusi Artūro pečius. Paaiškink, gal teatre nevaidinsi, klausė jis. Mes, moterys, visada kažką vaidiname, todėl vaidinsiu ir teatre... Gerai, Kriste, einam prie baro, išgersime už tavo knygą, atsiduso Artūras, nes suprato, kad leidybai išmes ne vieną tūkstantėlį, kurie atgal nesugrįš. Nors jai niežėjo liežuvis, vis dėlto Artūrui neporino, kad nusivylė žymių rašytojų biografijomis: vienas užbaigė gyvenimą beprotnamyje žaisdamas su savo ekskrementais, kitas – nusišovė, trečias – iššoko pro langą, o kiti tapo narkomanais arba alkoholikais. O kažkada, kai mokėsi mokykloje, ji tikėjo, kad pasaulyje tik trys žmonės nedaro kakulio: tai kunigas, rašytojas ir mokytojas. Naktį sapnavo, kad prezidentūroje jai įteikė kultūros ir meno premiją, salėje sėdėjo Artūras ir jos draugės. Bet, kai atsikvošėjo po šitokio žavingo sapno, apmaudžiai pagalvojo, kad mūsų šalyje – visur tiktai pažintys, nes norinčių gauti premijas – gausybė. Juk žmonių pasaulis – tai nesibaigianti tragedija arba komedija, tik ne visi tai patiria savo kailiu.

GINTARO LAŠAI

Ištrauka iš apys Virginija RIMKAITĖ

pirmas. Aukojimas. Įžanga Tai nutiko vieną šiltą rudens rytą, kai pedagogas J. ėjo miško keliu ir, pamatęs duobę, nusprendė joje prigulti. Staiga

iš viršaus pradėjo kristi smėlio grumstai. „Tamsta kas būsite?“ – paklausė pedagogas J., tačiau niekas neatsiliepė. Jis gulėjo duobėje, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. Ilgai buvo girdėti tik ant jo drabužių byrančių žemių garsas. „Ar tamsta norite mane užkasti?“ – paklausė, tačiau atsakymo ir vėl nesulaukė. Pedagogas nesuprato, kodėl žmogus viršuje jam neatsako. Jis įtarė, kad tai tikriausiai esti žmogus, nes girdėjo, kaip smeigiama į

smėlį kastuvo geležtė braižosi į akmenis, o pedagogas J. nežinojo jokio kito gyvo sutvėrimo, kuris gebėtų naudotis šiuo žemės padargu. J. dar kelis sykius paprašė prisistatyti, tačiau jam niekas taip ir neatsakė. Pedagogas J. apsižvalgė: duobė buvo negili – jei jis pasiremtų alkūnėmis, ko gero, pamatytų, kas stovi viršuje; į duobę J. lengvai tilpo visu ūgiu; ji nebuvo labai plati, tačiau J. jautėsi patogiai. Smėlis pakraščiuose atrodė purus, šviesus, buvo malonu laikyti jį delnuose.

Ričardo Šileikos nuotr. 48

GINTARO LAŠAI

sakos „21 a“ Pedagogas J. pagalvojo, kad galėtų išlipti iš duobės ir pasižiūrėti, kas ten per žmogus, bet jis to nedarė, nes bijojo, kad nepažįstamasis išsigąs ir pabėgs taip ir neprataręs nė žodžio, o J. nenorėjo, kad tai įvyktų, nes jam buvo įdomu, kodėl tas žmogus viršuje nusprendė jį užkasti. Pedagogas stebėjo medžių viršūnes ir matė, kaip paskutiniai saulės gaisai palieka dangų. „Ko gero, jau greitai ateis naktis“, – tyliai pasakė J. Smėlis jau buvo apsėmęs jo kojas, J. pabandė vieną sulenkti, bet buvo per sunku. Tačiau jo rankos vis dar galėjo laisvai judėti, todėl pedagogas ėmė lyginti smėlį, nugulusį ant jo kojų, ir piešti jame įvairias figūras. Žemės grumstai, krintą iš viršaus, vis sugadindavo raižomus reljefus, ir pedagogas J. garsiai dūsavo. Jis bandė dalį smėlio susiberti sau ant pilvo, prilaikyti jį viena ranka, o kita – tvirtinti ir lyginti, tačiau tai pasirodė sunkiau nei įsivaizdavo. „Ar tamstai būtina berti žemes ant manęs viso? Jei ne, tai gal galite berti žemes tik ant mano kojų?“ – maloniai paklausė jis vis dar tylinčio žmogaus viršuje. Atsakymo, žinoma, nesulaukė, tačiau pastebėjo, kad smėlis iš tikrųjų pradėjo kristi labiau ant kojų, ir dabar jis netrukdomas galėjo formuoti lygų paviršių ant pilvo, o po to raižyti ant jo viską, ko tik geidė. Netrukus saulė nusileido, ir J. pajuto, kad jam šąla nugara. Smėlis sunkiai slėgė kojas, ant jų dunksojo aukštas kalnas, kuris slinko per jo pilvą jau siekdamas krūtinę. „Ar dar ilgai tamsta taip darysite?“ – paklausė jis, nors atsakymo jau ir nesitikėjo. Pedagogą šiek tiek erzino, kad jo užmačia ramiai pailsėti duobėje buvo taip sutrikdyta. Jis nežinojo, kiek tiksliai praėjo laiko, tačiau suprato, kad gana daug ir kad žmogus viršuje turėtų pagaliau pavargti ir smėlio ant jo nebepilti. Pedagogas J. suprato, kad tai būtų svarbi akimirka – jis galėtų niekieno netrukdomas išlipti ir grįžti namo, kur tikriausiai jo jau pasigedo. Tačiau ne-

pažįstamasis nepailsdamas bėrė žemes ant vargšo J. Smėlis prislėgė jo krūtinę ir darėsi sunku kvėpuoti. Jis pabandė jį nustumti, bet buvo toks išsekęs, kad tik užvertė ant rankos ir po to niekaip negalėjo jos išlaisvinti. Galiausiai pedagogas nutarė šiek tiek pailsėti ir ranką išsikasti vėliau. Ūmai pedagogui J. pasidarė labai liūdna dėl tokios savo padėties: jis nenorėjo skubotais veiksmais išgąsdinti žmogaus viršuje, rūpinosi, kad tas jaustųsi patogiai dirbdamas savo darbą, o štai nepažįstamasis su juo elgėsi labai nemandagiai – nepasisveikino ir neatsakė nė į vieną klausimą. J. abejojo, ar pats galėtų taip pasielgti su kitu žmogumi. Paprastai jis puikiai sutardavo su aplinkiniais, gebėjo užmegzti pokalbius įvairiomis temomis ir buvo neprilygstamas klausytojas. Pedagogas J. susitaikė su mintimi, kad nepažįstamasis turi atlikti savo darbą iki galo, bet toks jo šaltumas labai skaudino, todėl J. graudžiai pravirko. Paverkęs J. užsnūdo. Pedagogas pabudo kažkam greitai perbėgus jo veidu. J. iki kaklo buvo įkalintas žemėje, kyšojo tik viena ranka. Išsigandęs jis konvulsiškai stvėrė saują smėlio ir įdėmiai apžiūrėjo mėnesienoje. „Kas tai galėjo būti?“ – paklausė, bet, neradęs jokio paaiškinimo, paėmė dar saują ir netikėtai išvydo kelias skruzdes, besiblaškančias ant jo riešo. Nepažįstamasis turbūt netyčia pila ant jo smėlį iš skruzdėlyno. Viena skruzdė įkrito tiesiai į akį. „Kokia pasalūnė skruzdė!“ – sušuko J., trindamas akį ir bandydamas skruzdę iš jos iškrapštyti. Nuo purvinų pirštų jo akys pradėjo ašaroti, ir pedagogas J. sunkiai suvaitojo. Jei jau jam lemta būti užkastam, tai bent kad greičiau nepažįstamasis kastų. Netikėtai J. prisiminė, kad į kelnes turi įsivėręs tvirtą odinį diržą, kurį jam dovanojo tėvas. Diržas buvo juodas, su patogia sagtimi, ir J. pagalvojo, kad

jis būtų tinkama dovana nepažįstamajam, kuris mainais gal paaiškins, kodėl nusprendė J. užkasti. Laisvąja ranka jis ėmė raustis prie diržo. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, o ir diržo niekaip nepasiekė. „Viskas per mano kvailą ranką“, – pamanė pedagogas ir nubaudė ją palaidodamas po smėliu. Buvo liūdna, kad per tą ranką jis dabar ne tik iki nosies užkastas, bet ir negali nieko pasiūlyti nepažįstamajam. Kai jau atrodė, kad pedagogas J. amžiams pasmerktas liūdėti dėl savo netikėlės rankos ir kad nieko įdomaus nebegali įvykti, ant jo ėmė byrėti žvyras. Nepažįstamasis, ko gero, bekasdamas pasiekė labai gilius sluoksnius, kad jau mėtosi akmenimis. J. džiaugėsi jo sveikata ir uolumu – jo vietoje turbūt seniai būtų prisėdęs pailsėti. J. mintyse spėliojo, ar nepažįstamasis mato jį, ar mato, kad J. jam šypsosi, ar mato, kaip žaidžia, stengdamasis išvengti į akis krintančio žvyro, ar mato, kaip juokiasi, kai pasiseka. O gal jis tik kasa ir kasa, nes turi užkasti, ir nieko daugiau, ir pyksta gal, kad pedagogas J. žaidimu laiko jo rimtą darbą. Ir pedagogui staiga pasidarė pikta, ir daugiau nebesišypsojo bevardei juodumai viršuje, tik niūriai žiūrėjo į krintančius ir puriame smėlyje dingstančius akmenis. Galiausiai pedagogas J. pavargo kovoti. Jis įkvėpė žemės kvapo ir užsimerkė. Po smėliu buvo šalta ir sunku. Staiga pedagogas pajuto, kad nepažįstamasis beria smėlį jam ant veido. „Tai štai ji – pabaiga“, – pagalvojo J. ir nusišypsojo. Vis sunkiau ir sunkiau darėsi kvėpuoti, jis krito ir krito į beribę tamsą, o grumstai biro ir biro. „Kodėl aš?“ – dar paklausė, ir nepažįstamasis visiškai jį užvertė žemėmis. Kaip kokį neprasikalusį daigą.

GINTARO LAŠAI

Išskrendama visad Teležinelės, parašytos viešajame transporte, be jokių iškilmingų progų išsiųstos draugingiems adresatams Ričardas ŠILEIKA

Spygčiojantys stabdžiai. Snūduriuojanti kailiniuota pagyvenėlė. Lango leduką gremžianti mažiaus ranka. Starto tiesioji. Pakimęs tapytojas Viktoras Binkis. Perkramtyta kramtomoji guma. Žiovaujančios seserys rankinukės. Išsivadėjančios mintys. Laisva priekinė sėdynė. Susapnuotas sniegenų apstus kiemas. Šypsena iki pareikalavimo. Ričardas Nevėluojantis Miegūstos basnirčios makaliarnijos, seilėtais snukelyčiais baksinčios į drumzliną dangaus stiklą. Godžiai gėriuosi naktiniais girtavaizdžiais. Vis mažiau rūpimo pasaulio mano ląstelėje. Paibeliaujantis Ričardas Periferijose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų tvirtesnė garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Šviežią šiukšlę nusižiūrėjo valiūkas audenis. Žvaigždės spira parspirta vėlyvon balon. Rusiškas keiksmažodis, rūgščios seilės, mano iškamša. Ričardas Kremzlė Kai virdulys įsisiūbuodamas inkščioja, prie abišalės glaudžiasi lenkiškas sviestas, geltonai blykčioja parmezaniškos forsitijos, many markstosi tingus katinas. Ričardas Neieškantis Skardžiabalsis užkulisiuose! Gyvasties abėcėlė: perdauginimai ir perdalijimai, pasakos sukeistais herojais, kepure virtusi keptuvė. Pradaužiau ledą, išvogiau sidabrą, susvaigau nuo tuštumos. Prisigrožėjęs, prisigrožėjęs vėlekos seku sekliai. Ok, 50

kirtis ne ant to skiemens. Ok, ne to kalibro šoviniai. Ričardas iš Priebalsių Padrėkusio degtuko brūkštelėjimas, patrintų rankenėlių slopus blizgesys, raudonas pieštukas, pulsuojanti nuojautos spiralė. Brėkšmos priemiškio peizažą keičiu į miesto. Liepžiedžių arbatos puodelio linkėjimai mano rankoje. Vydamiesi vieni kitus, atsilikdami, iš tikrųjų – nerūpėdami. Vakardienos gurkšnio šiandienos skonis. Juodosios skylės minutė, raudonosios kraujo druskos minutė, baltojo sparno minutė. Palaidūno vėjo čežios pamušalystės, dilbio ir žasto velenas. Popierinė gulbė ant palangės seklumos. Ričardas Stebėtojas Subūdvardėję gegužėjantys tyliaveiksmiai. Įsibraunantys manin, glamonėjantys iki kaulų, skaičiuojantys iki paklaidos. Už posūkio – negirdimi stabdžiai, svetimo grožio atspindžiai, trečiąsyk pakartotas klaidingai. Skelbimą apie kačių, šunų laidojimo paslaugą skaitantis Ričardas Toks Iš pradžių gaivi ir mizantropiška tyluma. Po to priverstinės nuoklausos: „Pusė puodelio arbatos nuo širdies“, „Įsivarė depresiją sau dėl to buto“, „Žiemą buvo nėščia, išbėrė ją žvyneline“, „Tai natūralu, toks žmogus gyveni“, „Antram aukšte dvi lovos, aš ten ir miegu“. Urino salsvas kvapas salone, mieguisti ūsai, stotelėj nosį iškilmingai krapštanti nosis. Dokumentus kopijuojantis Ričardas Senamiesčio gatvių upeliais srūvančios įvairiarūšės gėliapuokštės. Juodutėlio džipo verkianti vairuotoja. Pamažėl atsileidžia nuskausmintas žandas. Proginės šukuosenos, proginės šypsenos, proginės tuštybės.

Traukiuosi santūriai, bet negailestingai. Trakų gatvėje labinamės su Paulium Normantu. Ričardas Erškėtrožė Šios minutės teležinelė: dangus niurte niūra, Tavo veidas – užsimerkiu – giedručiausiai spinduliuoja. Chaotiška vienovė, familiarūs pirmadienio šešėliai, skulptūra sapnuoja skulptorių. Įkvėpiamo oro tirštis lipdo šnerves. Įsivaizduojamos bitės gašlauja geltonžiedžio barkūno ir mėlynakės trūkažolės puotoje. Artimojo keleivinio transporto kompanija linki. Ričardas prie elektros variklių remonto. Kokia vakaro skaidruma ir nuolydis! Liauna vandens ir žolės suokalbystė, kaulų anapusis nebylumas. Vasaršiltis, jau prisiminimo puslapis. Kokia karamelė sėdinčiosios burnoj? Kompaso magnetėlis – širdis, kompaso magnetėlis – pietūs. Alsavimo ritmikos iškartojimas. Ričardas Aukštielninkas Kai neturiu kitų pasirinkimų. Vis dažniau traukiuosi (ir slepiuosi) be logiškai pagrindžiamos priežasties. Vis neišmokstu būti – laisvas. Oi, prastai atlieku namų užduotis. Šiandien – kaip ir vakar – kėkštai, gvelbia katėms išsviestas batono riekes. Šiandien – kaip ir rytoj – aš debesuotas, aš pragiedrulingas. Ričardas be bilieto Lyg prasidėdamas užstringu. Stabčioju trumpais sakiniais. Vertikalės permanentiškai horizontalėja. Ganyklos užbintuojamos vortinklių tvarsčiais. Nejuntamai nuleidžiamas kraujas. Niekaip nepradedama malda. Niekaip nesugrįžtama. Ričardas iš vamzdžio

GINTARO LAŠAI

da tik anonimiškai

Ričardo Šileikos nuotr.

Kraujo upeliukės ir upelaičiai. Kaip jie plukdomi. Spalio aplėtintu greičiu. Mano užmerktomis akimis. O, tylusai gyvatos kosmosas. Su rudadelniais dangaus smulkmenų inkliuzais. Atspindžio drumsta tobulybe. Ričardas Kvėpuojanti Šaligatvio Plytelė Vos girdimi mano jaustukai ir ištiktukai. Akys pilnos rūgštynių, ausys – žydinčių šabalbonų. Pereidamas niekur nepereinu. Srūva sau tūkstančių tūkstančiai, raivosi, lyti, kosčioja. O aš spyruoklėtas, be jokių skiriamųjų ženklų. Rabindranatas Šileika Ant Jeruzalės kalvos. Stoviu pražiota burna, kvepiančia Ohajo tamsiuoju šokoladu. Ant monitoriaus lyja. Amžinybę trunkantis grįžimas. Nenumaldomai noriu šlapintis! Užsirašyk į savanorių gretas.

Nėra kur ir dėtis: belapės sutemos, belapės būsenos, kiti sutartyje neįrašyti atvejai. Ričardas Klustantis Nugara į tamsos sieną. Bestogės ir bepaukštės pagelžkelių stacijos. Tokį metą ypač gausu rusakalbystės. Grįžtu masturbuojančiame vagone. Parsivežu maumedžio maumą, parsivežu Telšių viešbučio skylėtadantę gėlą. Ričardas Žemkasė Nežinau, ar kada žinojau? Gyvendamas gyvūnų, augalų ir žmonių gyvenimus. Aitrūs blykstelėjimai rutinos properšose. Asimiliuojantis ir šiandienos rytas. Viskas sukurta – kad ardytų, kad apgautų, kad guostų. Kur dabar tie rugių laukai, per kuriuos vos regimas, vos vingiuotas pamestas takas. Snigtelėjo. Sustingo. Busdamas Ričardas

Neįstengiu lėtintis. Užtildau vis pasikartojančią klaidos gaidą. Nuleistas šlagbaumas. Sibirinių scylių kurmiarausiai „Šiaurės Atėnų“ kiemelyje, praverta optimistinė pralaimėjimo galimybė. Leidžiuosi nuo Vingrių stačiašlaičio, šypčioju gašliaakiai tuštumai, bloškiu kozirį. Baigiančias žydėti nakvišas ir bajores keičia rykštenės ir ežiuolės. Prasiblaivantys sekmadienio vidurdieniai, perpilkėjantys sekmadienio atvirlaiškiai. Žuvis, ryjanti žuvį. Molekulė, neršianti molekulę. Pūliuoja mano bežadė nežinia, šimtąjį kartą perverčiu užlangio fotografijas. Ričardas iš paraštės Septynios vienuolika. Veisiejų turgavietėj susirietęs voriukėlis. Auštanti Ančia. Bundantis lengvas kičas ir spirituotas vynas. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ Vyras su karučiais. Parduodamos mielos ožkytės. Taigi: įtraukti, suvilioti, išplaukti. Lyžčioti, ragauti. Žuvauti plikom rankom. Viską pakartojau ir patvirtinau. Tai jau prieš pusvalandį. Ričardas Dzukum Dzukum

Grįžtančiųjų virtinė: aš prieš neišjungiamą srovę. Rūkyti, gurkšnoti ir užkandžiauti šioje vietoje draudžiama. Po velnių, kas įtaisė šią beviltišką konstrukciją: kai vienas kanalas atsiveria, automatiškai užsisklendžia kitas? Nesuskaičiuojamas atstumas nuo bereikšmio „kol kas“ iki viltinga abejone praskiesto „galbūt“. Ričardas Gordijus Užkrečiamai idiliškas kovo tryliktosios žiemos kinas. Prie avarinio išėjimo snaudžia lokys. Parduodamas nupoliruotas lauko nagas ir pašerkšnotas pamiškės antakis. Nė minty joks breigelis, magritas, sauka. Ričardas Kratomos Žarnos Absoliučiai jokios vaidybos. Įjungtos silpnavatės dekoracijų lempukės. Stypsau po stogeliu, už kolonos, šešėlio prakaituotam užanty. Briedis tempia medžiotojo maišą. Vibruojantys pretekstas ir kontekstas. Mano sąskaitoj devynios minutės. Įkvėpiu pernykščių raugerškių skonį. Iš kur tas šaižus žadintuvo cypčiojimas? Ričardas už užuolaidos Pratimas savijautai pagerinti. Įkvėpkime per dešinę šnervę, įkvėpkime per kairę šnervę, įkvėpkime per burną, įkvėpkime pilnus plaučius. Pajuskime, kaip deguonis srūva visais kraujagyslių kanalais. Užsimerkime, mėgaukimės, svaikime – kol prarasime pusiausvyrą, kol suklupsime ant pernykščių lapų ir vemsime vemsime vemsime žibutėmis, snieguolėmis, krokais. Harmonijos vyriausiasis specialistas Reach Yard Sheel Eika Visgi aš mizantropiška persona: smagu kvėpuoti be žmonių. Gamtos akivaizdoje niekada nesijaučiu diskomfortiškai. Labutėle, miesto stirna, save tikrinanti veidrodyje. Saulė tik trumpam raustelėjo pro debesų plyšį. Labutėle, miesto pantera, lūkuriuojanti priešais kirpyklą. Labutėle, miesto lape, verianti soliariumo duris. Ričardas, kvėpuojantis anglies dvideginiu Manimi prakaituoja, manimi lekuoja, manimi pasitiki, manimi visko nieko, 52

manimi jokio rimo, manimi tik vaidena, manimi vakar vakar, manimi lėtas ne, manimi pašakniui, manimi neramyn, manimi susiklojo, susimokė, paūmėjo. Persiunčiu sąskaitas, fiskalinius kvitus, pretenzijas, antstolių laiškus. Prie ftiziatro kabineto, prie endokrinologo kabineto, prie anesteziologo kabineto ar aš Žiu, žiu, žiu! Prie paminklo kunigui Broniui Laurinavičiui kudlota panelaitė įnirtusiai nuoširdžiai talžo savo bendrą. Kraujo balutėje tobulai atsispindi Vakarė žvaigždė. Aš savanoriškai ištiesiu savo asmens dokumentus: būkit mielaširdinga, Visų Parkritusiųjų Guodėja, patikrinkite ir mane. Ričardas Katarsio stotelėje Einame su moterimi šį apyankstį Vilniaus rytą. Tiksliau – aš einu viena prospekto puse, ji eina kita. Einame ta pačia kryptimi. Žingsnis žingsnin. Podraug stabtelime prie šviesoforo. Moteriai vėsoka, ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Moteris žiovauja. Bet mudu einame. Regi, išsyk atsidūriau Benedikto Januševičiaus „rožiniame (eilėraštyje) apie moterį“ Guliu aukštielninkas ant grindų, klausausi skregždės. Tai dar galėtų tęstis ir tęstis. Tačiau kiekviena ir kiekvienas randa suranda dingčių pasišalinti. Ričardas lyg niekur nieko Ežero podiumuose - ryto žuvelaičių ritualiniai šokčiojimai. Aš čia – pati stambiausia, beveik banginis. Po nosimi švytuliuoja beržo viršūnėje įsitaisęs mėnuliokas. Mano grybšniais sukelti raibuliai suskalambija pririštomis valtimis. Pilkųjų žmonių pora rankioja vakardienos ir nakties stiklo paveldą. Atsargiai prislopintas butelio dzingt į butelį. Ričardas Mėsos Gaminiai Likučių likučių likučiai. Lopų ideologija ir lopų filosofija. Praviro lango viešas privatumas. Šlapias plentas, šlapias bintas, šlapias raktas. Vieni nežinomieji virsta kitais nežinomaisiais. Nugvelbsiu dar valandžiukę. Ričardas Sumautas Išmautas Rapolo bažnyčioj pulkuojasi žalsvas mailius. Kokios vešlios ir purios vandenų žolių šlaunys! Respublikos rūpesčių ir vargo pramogų mizanscenos ir migrenos. Kasdien į karą, kasdien į karą, kasdien į karą! Mano galva klampiuose ūkuose.

Rugsėjo labirinte sumaniai dykaduoniauja skersvėjis ir išilgvėjis. Išskrendama visada tik anonimiškai. Ričardas Veriantis Po daugelio tokių pačių kartų, manau, taip tęsis ir tęsis. Po vieno kodėl neturėtų įkandin sekti ir segti kitas? Kiurksau su nešuliais gaištančio pasaulio suirutėje. Didysis Lojikas niršiai urzgia ir plaka savo nuotaikos subjektą į Aklojo Palydovo aulą. Kraujas stipriai prikepa prie odos, prie ašmens, prie vyzdžio. Ričardas išpūsdamas išpučiamą vatą Grįžtu vakarėjančion -ybėn. Ties Baltupiais jau šiugžda užtemų užuolaidos. Panikuojančios vapsvos sukalioja puskilpes. Aš išprašytas, išprašytas, išprašytas, ogi vėl pakviečiamas. Čia neįlipama, neišlipama, tik kopijuojama ir perseivinama kitais pavadinimais, kitais veidais, kitu kraujospūdžiu, pirštų atspaudais. Valingai nevalingai spusteliu mygtuką „Pauzė“. Ričardas Vis Labiau Nebe Jau yra ko įkvėpti. Jau antrądien bangos į mano krantą. Ir – bent trumpam – nebesvarbios lygtys, nelygtys. Kraujin – rudens trankviliantai, sapnan – krinkančios giesmelės, odon – vėjo šlubas taktas, gelmėn – atoslūgis, vyzdin – grąža. Ričardas kas dar Dangus ateina, apeina mūsais, pelėsiu, valkčiagrybiu. Dangus užgula, užplūsta, sudumbloja. Danginasi, dyla, demonizuojasi. Kaip papuolę įrėžti klevų ir liepų hieroglifai. Senamiesčio keturkojai tūpčioja Maironio, Šiltadaržio, Volano gatvėse. Diriguoju sau pasroviui. Ričardas be eilės Nieko iš naujo. Naujo iš nieko. Greitieji virsta lėtaisiais. Brangsta nykstantys. Nestabilumas visose jaučiamose ir patirtose zonose. Stoviniuoju – įsikibęs turėklo – prie raudono užrašėlio „Išėjimo nėra“. Ričardas, įsistebeilijęs į saulės blizginamą mažastiklį. Telefono būdelės šešėlio socialybėje krenkščia mano šešėlio filosofiška individualybė. Politikuojantis užnugaris deklaratyviai savimyliškas. Mėlynsparnių drugelių suknia įplasnoja alsian salonan. Nevalingai ekskursuoju saldžiarūgštėn atminon. Ei, Jeruzalės mirusieji, kieno dantys gromuliuoja Viešpaties prižiūrėtą derlių? Ričardas Introdukuotasis

GINTARO LAŠAI

Jau tie liudytojai... Robertas L.FISHAS

Buvome ką tik grįžę iš baro, kur greitomis papietavome, kai pasigirdo telefono skambutis. Dispečeris – susierzinęs kaip visada: – Mašina 63! Mašina 63! – Šaukia mūsų numerį, – tariau. – Lyg ir atspėjai, – pasakė Džo Rūzas, mano porininkas, ir nuspaudė mygtuką. – Šešiasdešimt trečioji. – Kur jūs dingę?! – atlėkė agresyvus balsas. – Buvome užšokę į barą. Kažkada mus įpratino valgyt pietus... O kas tokio? – Apšvarino banką, – pradėjo dėstyti dispečeris. – Fermerių kredito. Susišlavė 80 tūkstančių ir dar smulkių. Spėju, kad sprunka pro jūsų rajoną. Džo viską užsirašė, aš įjungiau variklį – mes pasiruošę. Džo dirstelėjo į garsiakalbį ir paklausė: – Kada? – Prieš kokį pusvalandį. Kaip tik tiek laiko privažiuoti jus, jeigu tikrai bėga tuo keliu... – Kokia mašina? Dabar dispečerio balse suskambo veikiau pasibjaurėjimas nei susierzinimas: – Turime tris liudytojus – ir tris versijas! Vienas tvirtina, kad tamsiai žalias fordas, naujausio modelio; kitas sako, kad auto-

mobilis buvo ne žalias, o šviesiai mėlynas – ketverių metų pontiakas, nes kaip tik tokį turi jo svainis; o trečias yra įsitikinęs, kad juodas, bet nei metų, nei markės nespėjo įsidėmėti. Vieningi tik dėl vieno dalyko, – pridūrė susikrimtęs dispečeris, – kad nuvažiavo ne sunkvežimiu, apkabinėtu reklamomis. – Tai normalu, – tarė Džo. – O kelių durų, ar kas nors pastebėjo? – Vienas sako ketverių, kitas dvejų, o trečias sako – nežinau. – Labiausiai man patinka trečias, – nudžiugo Džo. – O gal kuris nors pasidomėjo, keliese jie buvo? – Liudytojai negali pasakyti, ar buvo du, ar trys – antras stovėjo per toli. Banko darbuotojai sakė, kad iš visų įėjo tik vienas. Aišku, juk buvo vairuotojas ir dar pastiprinimas mašinoje... Nuostabu, – atsiduso Džo. – Jūsų liudytojai – neįkainojama pagalba. – Norėtumėte dar ko nors? – mandagiai susirūpino dispečeris. – Šiek tiek draugiškumo, – įsiterpiau į pokalbį. – Jau turite! – atlėkė atsakymas, ir pirmą kartą ano balse suskambo linksmesnė gaidelė. – Kapitonas perduoda, kad liktumėte poste, kol negausite naujų nurodymų. Arba – kol sučiupsite niekšus – kaip Dievas duos. Tikriausiai turėjo to banko akcijų...

Ryšys nutrūko. – Tai velnias, – rūgščiai burbtelėjau. – Po paraliais! Kaip tik šiandien buvau susitaręs... Su tokia panele. Paspaudžiau akceleratorių – padangos sucypė sušvilpė – įpuoliau į autostradą ir įsukau tarp lekiančių mašinų. – Nesikrimsk per daug, – abejingai metė Džo ir suktelėjo nykštį į pakelės aikštelės pusę. – Taip gali ir sieną peršokti. Sugėdintas kilstelėjau koją, sumažinau greitį, įsukau į aikštelę ir sustojau. Bet variklį laikiau įjungtą. Tik laikiau įsmeigęs žvilgsnį į lekiančias pro šalį mašinas – gal šimtas pranėrė tuoj pat – stengdamasis pagauti šviesiai mėlyną, žalią ar juodą, dvejų arba ketverių durų, su dviem, trim ar keturiais keleiviais. Svarsčiau, jas sekdamas, ką mes čia, po galais, veikiame, jeigu neturime žalio supratimo, ar jie tikrai paspruko mūsų kryptimi, kokiu automobiliu ir kiek jų buvo. Ir puikiai pažindamas kapitoną, buvau tikras, kad sėdėsime taip iki pat vidurnakčio, nebent kas nors tuos plėšikus sugautų anksčiau arba jie patys drausmingai pasuktų į skyrių ir atvažiavę išpažintų savo nuodėmes. * Staiga Džo – linkt į priekį! Akys – tik du siauri brūkšneliai. Tokia išraiška – jis rimtai mąsto. – Pirmyn, Feri! Varyk! ►

Gabrielės Venckutės akvarelė. 53

GINTARO LAŠAI

◄ Spust koja pedalą – iššokau vėl į autostradą! Tarp furgono ir didžiulio sunkvežimio. Apkurtau nuo tūtavimo – sunkvežimio signalo – apkvaišau nuo oro srovės, į kurią pateko mūsų mašinikė. Kaip patrakęs sukau vairą, vos ne lauždamas jį, norėdamas suvaldyt mūsų tarnybinį, ir galų gale įsitaisiau tarp tų dviejų baidyklių, neriančių pirmyn 70 mylių greičiu. Pažvelgiau į Džo. – Kur važiuojam? – Laikykis už furgono ir tylėk! – nukirto jis. – Gerai, – tarstelėjau suintriguotas mūsų veiklos, bet staiga turėjau šokti ant stabdžio, nes važiuojanti prieš mus mašina sulėtino greitį ir davė ženklą, kad ją aplenktume. – Ten! – dūrė pirštu Džo. – Pilkas sedanas! Spaudžiam jį! Spragt sireną, aliarmines šviesas; tuo pat metu staiga užtveriu kelią ir ūmai stabdau – staugiantis sunkvežimis – užpakalyje – vos nenunešė mūsų mašinos galo. Tvykst mintis, kas šovė Džo į galvą, bet jis jau iššokęs ant kelio! Stovi nukreipęs ginklą į sedano keleivius, kurie po staigaus stabdymo tik dabar pradėjo atsigaivalioti iš šoko. Kol visiškai atsigavo, aš jau stoviu kitoje jų limuzino pusėje, – visas trejetas turi klusniai išlipti ir leistis nuginkluojamas. * Po užpakaline sėdyne radome tuos 80 tūkstančių ir maišelį su smulkiais. Sugrūdome viską kartu su mūsų belaisviais. Tačiau vis dar nesusigaudžiau, per kokį stebuklą Džo nužiūrėjo tą limuziną. * Pagaliau paaiškino man, kai užsukome mostelėti užtarnautos burnelės ir alaus. – Žmogau, kas šiais laikais važiuoja autostrada 55 mylių greičiu? Atseit leistinu... Pabandyk tik pavažiuoti taip – tuoj gausi į užpakalį. – Teisybė, – ištariau, vis dar nesusivokdamas. – Bet... – Nustatytu greičiu traukia tik tokie, kurie negali leisti, kad juos sugautų inspekcija, kurie nenori, kad policija atkreiptų į juos dėmesį, – toliau aiškino Džo. – Taigi, kai pamačiau, kad jis vos velkasi... – net nusipurtė. – Ir matei, jis buvo pilkas – nei žalsvas, nei melsvas! Ir ševrolė! Jau tie liudytojai... – iškreipė lūpas ir pakėlė savo stiklą. Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS 54

Dvasia

Richardas HUGHESAS

Užmušė mane visiškai lengvai. Paprasčiausiai – trenkė mano galvą į grindis. Bankt! Dieve, kokia buvau kvaila! Po to pirmo smūgio išgaravo visa neapykanta: kas per idiotė buvau – iškelti tokią sceną vien dėl to, kad sugavau jį su kita moterimi. O dabar... ką jis daro su manim... bankt. Tai buvo antras smūgis, o toliau... tamsa. Mano jauna gaivi dvasia turėjo kažkiek spindėti mėnulio šviesoje, nes pamačiau, kad jis nebespokso į vieną tašką mano kūne, o pakelia akis aukštyn. Taip man gimė mintis: gąsdinsiu jį! Visą gyvenimą bijojau dvasių; dabar, kai pati esu dvasia, šiek tiek papramogausiu. Jis niekada nebijojo šmėklų, sakė, kad jų nėra. Nėra? Na, tai įsitikins... Džonas pakilo. Vis dar žiūrėdamas prieš save. Aiškiai mačiau jį. Pamažu mane vėl apėmė neapykanta. Greitai prikišau savo veidą prie jo, tačiau, lyg būtų to nepastebėjęs, ir toliau žiūrėjo išplėtęs akis. Paskui metėsi pirmyn, tarytum norėdamas pereiti per mane kiaurai, ir aš išsigandau. Tai buvo nesąmoninga, kad aš – dvasia – bijočiau jo materialaus kūno, tačiau ką padarysi. Taip nutinka su baime, užvaldo ji mus netikėtai – visada taip yra! Taigi pirma žengtelėjau atgal, o paskui į šoną... Kad galėtų praeiti. Jau beveik buvo dingęs gatvės šešėlyje, kai nusikračiau baimės ir pajudėjau paskui jį... Tačiau tikriausiai ir nebūtų galėjęs pabėgti: kažkas tokio dar egzistavo tarp mūsų, kas mane traukė prie jo. Galima pasakyti, jog norom nenorom nuėjau paskui jį Aukštutine gatve, o vėliau Lelijų. Ta gatvelė jau visiškai skendėjo prieblandoje, bet vis tiek mačiau jį aiškiai kaip dieną. Pagaliau sukaupiau drąsą. Paspartinau žingsnį, pralenkiau jį, o paskui staiga atsisukau ir pradėjau mojuoti rankomis bei dejuoti, – kaip tos dvasios, apie kurias skaičiau. Pradėjo juoktis – silpna nežymaus pasitenkinimo gaidelė, – bet man vis tiek atrodė, kad manęs nemato. Ar

gali būti įmanoma, kad jo užsispyręs netikėjimas dvasiomis leistų jam neįžiūrėti manęs? – Ū-ū-ū! – sustaugiau pro dantis. – Ū-ū! Žmogžudys! Antrame aukšte prasivėrė langas. – Kas ten?! – sušuko moteris. – Kas atsitiko?! Taigi – bent jau kiti mane girdėjo. Bet aš neatsiliepiau. Nenorėjau jo išduoti. Dar ne dabar... O jis ėjo tiesiai pirmyn ir šypsojosi sau. Niekada neturėjo sąžinės, tariau sau; prašom – eina sau, kurpdamas mintyse kitą žmogžudystę, ir lyg niekur nieko šypsosi. Bet jaučiau, kad vis dėto yra įsitempęs... Keista savijauta, taip staiga virtus dvasia. Dar prieš dešimt minučių buvau gyva moteris, o dabar... skrendu oru, jausdama tarp menčių vėsią jo srovę. Ha, ha! Išleidau autentišką klegesį, tuoj pat užsiliepsnojau šiurpiu juoku – taip buvo įdomu, šitą Džonas tikrai turėjo išgirsti! Ne – paprasčiausiai pasuko į kitą gatvę. Visur aplink gulėjo nukritę kaštonų lapai, ir staiga man šovė į galvą, ką reikia padaryti. Pakėliau tuos nukritusius lapus – turėjau tokią galią kaip vėjas. Didžiulis jų debesis nulėkė išilgai gatvės. Skrido krebždindami grindinį savo ilgais sudžiūvusiais pirštais – stiebais. Tačiau Džonas tik mindė juos kojomis ir drožė toliau. Aš – paskui jį. Kadangi buvo tarp mūsų, kaip jau sakiau, kažkoks ryšys... Tik vieną kartą atsisuko, ir man pasirodė, lyg būtų mane atpažinęs. Tačiau jo veide neišvydau nė truputėlio baimės – jis triumfavo. Džiūgauji, kad mane nužudei, pralėkė mintis, bet taip padarysiu, jog dar pasigailėsi! Ir staiga mane apleido visa neapykanta. Kokia aš krikščionė, penkiolika minučių po mirties vis dar galvoju apie kerštą, užuot tinkamai pasiruošusi susitikti su Aukščiausiuoju. Išgirdau sklindantį iš savęs balsą: – Palik jį, Mili, palik, kol dar ne vėlu! Vėlu? Bet aš galiu jį palikti kiekvieną akimirką, kai tik panorėsiu, ar ne? Dvasios

GINTARO LAŠAI

gąsdina, kada joms patinka... Dar tik vieną kartelį pamėginsiu įvaryti jam baimės, o paskui duosiu ramybę ir pradėsiu galvoti apie dangų. Staiga jis sustojo ir pasisuko į mane – veidu į veidą. Ištiesiau pirmyn abi rankas. – Džonai! – surikau. – Džonai! Gerai tau taip stovėti, šypsotis ir žiūrėti išplėtus akis! Aš tave pribaigsiu! Aš tave... Ūmai nutilau ir pradėjau juoktis. Atsidarė namų langai. – Kas ten?! Kas per triukšmas? Ir taip toliau. Visi mane girdėjo. Bet jis tik nusisuko ir greitai nužingsniavo tolyn. – Mili, palik jį, kol ne vėlu! – vėl atsklido balsas. Štai ko tau reikia: kad palikčiau Džoną, kol dar nepaaiškėjo jo nusikaltimas, kad nesutepčiau savo dvasios kerštu. Gerai! Eisiu tiesiai į dangų ir nieko tokio man neatsitiks. Ištiesiau rankas į viršų, bet kažkokia jėga pagavo mane kaip stiprus viesulas. Ir nunešė gatve įkandin Džono. Atsiliepė manyje kažkas, kas dar mus siejo...

Keista, kad tiems visiems žmonėms aš atrodžiau reali, gyva. Tik jis – turintis, kaip man atrodė, labiausiai bijoti manęs, – jis tarytum manęs visiškai nepastebėjo. Ir į kur veda ta ilga ištuštėjusi gatvė? Suku į Virvės gatvelę, pamačiau mėlyną šviesą: policijos poskyris. O, Dieve, pagalvojau, taigi paveikiau jį! Dieve! Jis pasiduos! – Privedei jį iki to, – pasakė balsas. – Tu, idiote, manei, kad jis tavęs nemato? Ko tikėjaisi, – kad pradės klykti ar veblenti iš baimės? Manei, kad tavo Džonas yra toks bailys? Dabar tavo sąžinę apsunkins jo mirtis... – Ne, aš to nepadariau, ne! – surikau. – Aš jo nė kiek nenorėčiau nuskriausti, nė už ką! Tai vyko ne iš tikrųjų! Aš jo niekada nenuskriausčiau, niekada! O, Džonai, nežiūrėk į mane taip! Dar ne per vėlu! Tuo metu jis stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į mane, o policininkai išėjo į lauką ir apsupo jį. Dabar jau negalėjo išsisukti iš jų. – Ak, Džonai! – pradėjau verkti. – Atleisk man! Aš nenorėjau to padaryti!

Tai tik pavydas, Džonai, paprasčiausiai – pavydas... Nes aš tave taip mylėjau. Bet policininkai nežiūrėjo į jį. – Tai jinai... – pasakė vienas užkimusiu balsu. – Patvarkė jį. Praskėlė galvą plaktuku... Dieve, bet ir siaubingai ji atrodo. Lyg būtų pamačiusi dvasią... – Pažiūrėk į jos galvą! Vargšė panelė... Atrodo, kad paskui norėjo tuo pačiu plaktuku užsimušti pati. Į priekį žengė seržantas. – Ką, panele, besakytumėte, tai gali būti panaudota kaip įrodymas jūsų nenaudai. – Džonai, – riktelėjau tyliai ir ištiesiau į jį rankas, nes pagaliau jo veido bruožai tapo švelnesni. – Panele Švenčiausioji... – atsiduso vienas policininkas ir persižegnojo. – Jinai jį mato... – Nepakars jos... – sušnabždėjo kitas. – Ar jūs nematot, kokia jos būsena?.. Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

eFoto nuotr. 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Svečias Indrė BRUČKUTĖ

Nepatikėtum, kad svetimas sumuštinis gali būti toks skanus. Kumpis mirksta seilėse, salotos traška tarp dantų, paskleisdamos savo sultis gerklėje, saldžiai užpildydamos tarpudančius. Atsigerti dažniausiai atrandu prie „susitiksime viršuje“ arba „amžinai mylimo sūnaus“. Jie įpila gėralus į sandarius buteliukus, kad pačiumpant iš apačios neišsipiltų. Kartais jaučiu, kaip pagieža slenka per mano kūną, palikdama pasišiaušusius plaukus ant krūtinės, bet paskaitau „visada tave prisiminsime“ ir nusiraminu. Buteliukus palieku uždarytus, mano misija – ne tara. Svarbiausia, kad prie nuvytusių, sudžiūvusių gėlių nepamatytų ir mano suvytusio veido. Aš esu perdozavęs sūnus, 56

aš esu paskutiniais gyvenimo metais ant lovos kankinęsis ir prakaitavęs senelis, aš esu dar nepamatęs šviesos ir nesupratęs tamsos kūdikis, aš esu netikėtai parkritusi ant šaligatvio motina, aš esu niekada neturėjęs kontakto su savo vaikais tėvas, aš esu irzlus kaimynas, pasikoręs iš sielvarto, nes iš manęs vis pavogdavo kiaušinius, aš esu tie keli naminiai gyvūnai, kurie užpildydavo tuštumą nefunkcionaliose šeimose, aš esu visų kirminų maisto atstovas. Mane paskyrė Aukščiausiasis, suteikęs aukščiausią ir didingiausią stogą kapinėse. Mano stogas ištaigingas, pro jį neprasispraudžia lietus, užvirtęs sniegas ištirpsta, mane pasiekia tik stingdanti drėgmė, įsigerianti į kaulus ir apsauganti nuo tykštančio prakaito, atliekant man paskirtą misiją. Atsikeldamas rytą užsilipu ant stogo suraižytomis pėdomis – apgraibomis užčiuopiu kolonų viršūnes, atsispirdamas grubiais kojų pirštais, spirteliu save į viršų ir atsi-

eFoto nuotr.

tupiu lyg apuokas ant viršūnės. Paukščiai nustojo į mane kreipti dėmesį – dabar aš vienas iš jų, pora varnų nutupia šalia manęs apsidairyti kartu. Mat aš geriau pažįstu vietovę, jiems dar čia svetima, nesuprantama sistema. Iš aukštai gali matyti šviežius žemės kauburėlius, dar prieš akimirką pasodintas gėles arba supiltus akmenis. Akmuo tapo apleidimo ženklu, šie artimieji tikisi daugiau nebesusitikti su mirusiuoju. Jie supila, patrypsi vietoje, apvalo antkapį, vienas iš jų pasididžiuoja išmąstytais originaliais žodžiais, papasakoja apie ilgą kelionę iki įkvėpimo. Kai kurie valandų valandas vaikšto pro antkapius – tyrinėdami, užsirašinėdami į galvą arba į delno dydžio užrašinę skambias mintis ir tuomet suplaka įmantrius žodžius į visumą. Prieš pusmetį, atrodo, vienas tokių flirtavo su manimi. Nebuvo pasiruošęs iškalti ant akmens citatos, galbūt gailėjo pinigų ar

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

neapsisprendė dėl tinkamų žodžių. Atšlubuodavo iki kampinio kapo, visiškai tuščio milžiniško akmens, pasiruošęs lipniosios juostos ir nešinas krūva iškarpų iš knygų, prilipindavo vieną išsirinkęs ir iki kito savaitgalio nepasirodydavo. Tarsi žinotų, kad aš skaitau. Pirmąkart nesupratau, kaip reikėtų elgtis. Suvalgai sumuštinį – akivaizdus simbolis. Išgeri degtinės – parodai ženklą, pasidaliji. Po poros savaitgalių užsukau prie jo kūrybinio šedevro ir nuplėšiau – sakau, padėsiu išsirinkti. Net ir mirusiems ne visos citatos gali patikti. Pavyzdžiui – „Kai spaudžia krūtinę – prisimenu tave“. Na, kur jau, pamąstau. Spaudžia jam. Pabandyk prigulti pora metrų po žeme, ar mažiau spaus? Jis pasirodė, priklaupė ir prislinko prie antkapio ašarodamas, apsikabindamas. Taip dažniausiai reaguoja po pirmųjų ženklų, o šis, panašu, buvo sūnus – iš tų, kuriems tėvas neparodė pasididžiavimo ar pagarbos. Jis linksi galva kaip kanarėlė, atsiprašinėja ir traukia iš maišo iškarpas. Jas vėjas išbarsto po visus kapus, renka kaip balandis vis tūptelėdamas, kapodamas pirštais, apvalydamas sušlapusias. O aš ir matau, kaip absurdiškai ir kūrybiškai vėjas pasidarbavo – prie gimusio negyvo kūdikio pažėrė lapuką su užrašu „Iš tikrųjų gimstame tik tuomet, kai atveriame akis pasauliui“. Arba prie apleisto, bevardžio kapo numetė – „Nesirūpinantis savo dorybėmis žmogus – tai apleistas daržas, apaugęs piktžolėmis“. Ir šlykštu – šlubis susikrauna atgal mintis į maišą, išsirenka pačią kvailiausią, kreivai užlipina ir pabėga, sukdamas šalin veidą su ištryškusiomis ašaromis. Na, nesupranti tu jo, nesupranti. O aš pradėjau suprasti mirusiuosius – šis su humoro jausmu. Norėtų, kad praėjęs pro jo poilsio vietą nusijuoktų. Ir kad sūnus paliktų ramybėje. Kiekgi gali šitas prielipa trainiotis po praeitį? Kūrėjo darbas yra suprasti žmogų, suprasti jo prigimtį, jo psichologiją. Ne visi lavonai vienodi. Aš stengiuosi, kad atėjęs šeimos narys ar sena pažįstama pasijustų, jog su juo žmogus bendrauja – negyvas, bet žmogus. Kai kuriuos stiklus sudaužau, iš šimtų kapų tikrai bent vienas turėtų būti blaivininkas. Būna, apspjaudau sriuba paminklą – šitas buvo nevėkšla, nerangus. Ant poros kapų palieku pusiau apvalgyto maisto, apkramtyto ir išspjauto, pagromuliuoto, kad būtų juntama šiokia tokia

pretenzija, išlavintas skonis. Negi miręs jau turi kaip gyvulys – ryti viską, kas papuola? Paskutiniuoju metu jaučiuosi išpampęs – vienišieji kapų tvarkytojai taip įsisvaigo, jog kasryt man paruošia „dienos pietus“. Sriubos pasirinkimui, karštieji patiekalai, desertai. Širdies problemų dėl pakilusio cholesterolio gal ir neturės jau artimieji, betgi tiek privalgę net nesutilptų po žeme, petys į petį trintųsi – ar tikrai to norite? Į maišus nekraunu – neteisinga, kaulų rinkiniai sandėlių neturi. Ne visus bespėju aplėkti per dieną. Sugenda, aplyja sumuštinius, sriubos atšąla, desertai apdega nuo žvakių. Jaučiu, kad verda konfliktas tarp gyvųjų ir mirusiųjų – ir vieni, ir kiti jaučiasi neįvertinami. Įsigudrino keli žurnalistai apsilankyti, dokumentuoti, kaip čia maistas išnyksta. Ekstrasensus išsikvietė, jie aiškina, kad mirusieji pas save kviečiasi, suprask, į svečius. Reikia nepasiduoti provokacijoms, palaikyti atstumą, kad ir kaip norėtųsi vis dar bendrauti su mylimaisiais. Išsigandau tuomet šiek tiek, susigūžau savo vienutėje – aš gi pas juos nuolat svečiuose lankausi, gal taip ims vieną dieną ir neišleis? Užrems duris ir lieps pasilikti ilgiau. Iš pradžių dar penkioms minutėms, trumpai pasikalbėti, tuomet dar dešimčiai – galbūt arbatos, kavos, tuomet pusvalandžiui, vėliau – kol prašvis, nes vienam baisu naktį, galiausiai pareikalaus peržiemoti kartu, pasišildyti. O aš gi irgi ne amžinas resursas – kiek vienas žmogus gali šilumos išdalyti, kol pats atšals ir žemėje atsiguls? Pradėjau krapštyti smilkinius, baugu pasidarė. Tris dienas nelipau ant stogo, apleidau savo pareigas, pasiėmiau neapmokamų atostogų – guliu už altoriaus, drebu, drėgmė skverbiasi, pelėsis kaupiasi ant delnų, naguose kuriasi nauja ekosistema. O kas ateis manęs pamaitinti, kai atgulsiu ilgam? Išsiruošiau užsilipti ant stogo, gal varnai dar neišskrido, apmokysiu atnešti maisto, pasitarsiu dėl mano namų įrengimo, prižiūrės mane. Nušuoliuoju su varnais – vieną pavadinau Tėvu, kitą – Žmona (įdomesnė tokia santykių dinamika) – į kapinių kraštą. Jie tupi ant medinio kryželio, o aš jiems rodau – snapu pačiumpi sumuštinį, laikai stipriai suspaudęs, kad neišslystų, bet nesumaigai – tokio nepriimsiu, – tuomet nutempi iki mano poilsio vietos, gražiai patieki ant samanų. Tėvas priskrenda, pakapoja sumuštinį, tarsi nusijuokia ar prunkšteli ir pasitraukia.

Sudėtinga tėvus mokyti ko nors naujo, bet vis tiek įsižeidžiu. Žmona tyčiojasi, žinoma, tupi sau ir kvailai spokso į mane. „Užsispyręs kaip Tėvas“, – matau, mąsto. Apsisuku ir išeinu namo – kaip sau norite. Tuomet jų beveik mėnesį nemačiau, grįžo tik Žmona, kantriai laukdama viršuje, gailestingai karksėdama. Artėjant žiemai pirmą kartą išvydau laidotuves – čia senos kapinaitės, vietos veik nelikę. Kunigas nebuvo malonus, girdėjau, vis mosikavo galva dairydamasis, kad jaučia, jog čia Dievo nėra. Parodė į mano namus – sako, kad po jais kažkada pagoniškas aukuras buvo, senovės žyniai laidoti. Reikia nugriauti, o tai neleis stabmeldžiai patekti į dangų. O danguje tai maisto nėra. Būčiau įžūliai priėjęs ir išrėžęs, bet atleidau, taip gana krikščioniškai pasielgiau. Pagalvojau – gi jis nesupranta, su juo Aukščiausiasis ir mirusieji nesišneka. Atlaidžiai žiūrėjau, kol neatėjo motulės su statybininkais ir nesugriovė mano stogo. Darosi šalta, o karštųjų patiekalų nebepatiekia. Prisiglaudžiu krūmuose, bet ir pro ten vėjas prašvilpia. Kasdien tenka apeiti pačiam visas kapines, nebėra kaip iš viršaus peržvelgti, kur naujai aptvarkyta, o kur tik piktžolės želia. Įsitaisau tarp „Niekada nepamiršime“ ir „Tu mūsų mintyse“. Apsikloju išravėtomis žolėmis, dilgina, raižo rankas, bet šilčiau. Nujaučiu, paskutinė naktis artėja. Šlubis atšliaužia drebantis ir įtūžęs – turbūt ir jis paskutinįkart. Šįkart tik su viena iškarpa, išsitraukia permatomą lipnią juostą, atsirėžia gal dešimt gabaliukų ir priklijuoja. „Pasprink, bjaurybe.“ Nusijuokiu – prilėkčiau apkabinti, bet jau kojos įaugo į žemę, sunku bepasijudinti. Pagaliau pažino savo tėvą ir pats nušlubuodamas tolyn šypsosi. Prie manęs priskrenda Žmona su Tėvu. Abu supratingai aplaksto visus kampus, snapais pajudina velėną – kur man patogiausia bus prigulti. „Išmokiau ne veltui“, – ištariu kaip patenkintas žynys savo mokiniams. Tik Žmona pritupia ir baksteli man į akį. Tėvas paskui ją. Rungtyniauja, kuris pirmas prasikas man į vidų. O man jau kas – jau pečiai trinasi į senus pažįstamus – ilgai lauktas svečiuose. Tik viena mintis neramina – puikiai galėjau įsijausti į visus mirusiuosius, bet kaip pats vaidinsiu mirusįjį, nebuvau sumąstęs. Gal kas iš kaimyno artimųjų susipras ir man paliks maisto pagailėję. Svetimi sumuštiniai patys skaniausi. 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Mantas JONAITIS

* Lietus į stoglangį praveriu keli lašai ant knygos už ūkanoto kalno slepiasi dar viena vasara. * Audros debesys ir nuo kaitros apkvaišęs vėjas atneša tuos laikus kai skriedavai dviračiu laukdamas vasaros lietaus ir kažkur už kopų riaumodavo pajuodusi jūra prisodrindama įsitempusį orą druska ir kirų klyksmu.

* Pelėdoms ūkaujant tirštoj tamsoj atrodo – įklimpau ties kryptimis, tikslais ir gairėmis suklydau atrodo – rytas neišauš. * Kaustantis Londono dangus didžiai maloningas – primena kad saulė, kalnai, sniegas ir jūra nėra duotybė. * Po manim tik jūra mano jūra jei kristi tai tik čia tik čia, po trisdešimt metų,

apsukus ratą, sugrįžus namo. * Naktiniam dangui vidurvasario kaitrą asfaltas siunčia šiąnakt teks rinktis tarp tvankos ir triukšmo tarp prisiminimų ir nerimo. * Jūra juodai apokaliptiška į ją lyja lietus tamsėja smėlis smėlžoles vėjas lenkia prieš kopas Gatvelė namo šiltos vasaros balos košia sandalus ar gali būti laimingesnis?

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

* Lėktuvo ratams palietus gimtąją žemę telefonas praneša: Free vous accompagne en Lituanie * Po viską nutildžiusio karščio laukti liūties stebėti tamsėjantį dangų blyksnis dundesys lašas tada kitas dar vienas kaip ir begalę sykių iki šiol o džiaugiesi lyg būtų pirmasis. * Beužmiegančios saulės gaisai pušų viršūnėse dilgteli prisiminimais

apie saulėlydžius gimtojoje jūroje Čia saulė ta pati ir pušys tos pačios genties o visgi. * Imu lopšį jame tik šortai (gal persirengsiu ligoninėje) o šiaip tai tuščias laiptais lipu žemyn gal lipsiu laiptais aukštyn su pilnu. * Anoj pusėj laido (t. y. ryšio) kirų klyksmas toks savas ir toks jau pamirštas jūros artumą skelbiantis.

Z.I Lyon Est Vakarop Prie šviesoforo sėdi dvi moterys 35º C ir oras raibuliuoja kūnus į hidžabus įsupusios laiko užrašą Famille Syrie šypsosi. Po šalį pasklisiančius laiškus iškrovęs vilkiką pastatau šalia priemiesčio parko sėdu ant suoliuko vakarienės kasdienės Ausinukais apsirūpinus plaukus skara paslėpusi Adidas šortus ant sijono užtempusi pro šalį bėga mergina Naktį vilkiko kabina nuo pravažiuojančių sunkiasvorių it lopšys siūbuoja Ryte lyg žemdirbys bundu su saule ir auksiniais debesim neatsistebiu švytinčiais virš Z.I Lyon Est.

Ričardo Šileikos nuotr. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Naujienos iš Klaipėdos

Pirklio Ludwigo Consentius namuose Mėmelyje buvo įsikūrusi Prūsijos karaliaus rezidencija.

5-ojoje Klaipėdos knygų mugėje spalio 5-ąją pristatyta Jovitos Saulėnienės naujausia knyga „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“. Uostamiesčio spaustuvės-leidyklos „Druka“ 300 egzempliorių tiražu ką tik išleista knyga bemat buvo išpirkta.

Karalienė Luizė. 1817 m. Dailininkas Gerhardas von Kuegelgenas (1772–1820). 60

Knygoje pasakojama apie legendinę Prūsijos karalienę Luizę 1807–1808 m. Mėmelyje, spausdinami Klaipėdoje rašyti jos laiškai, artimų karalienei dvariškių memuarai. J.Saulėnienė skaitytojus supažindina su karalienės Luizės politiniu bei moraliniu kodeksu, kuriame dominuoja meilė gyvenimui, artimiesiems, šaliai. Meilė ir yra toji dangiška visas negandas nugalinti jėga ir įveikianti Jo Didenybę laiką. Prūsijos karalienės Luizės tiesos aktualios ir šiandien, įsitikinusi knygos autorė. Knyga iliustruota dailininkų kūriniais, senaisiais žemėlapiais iš Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ kolekcijos, Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje esančio Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.

(AdM) archyvo, privačių asmenų ir kitų kultūros įstaigų archyvų. Susipažinkime su knygos įvadu, kur autorė atskleidžia savo požiūrį į karalienę Luizę ir nusako šios istorinės asmenybės, nemažai pasitarnavusios ir mūsų miesto labui, reikšmę. Juk jau vien ko vertas Klaipėdos miesto raidą lėmęs faktas, kai Rusijos imperatorius Aleksandras I dėl legendinės karalienės Luizės atsisakė Napoleono siūlymo prijungti prie Rusijos Klaipėdą... Autorei reikėjo nemažai pastangų, kad įsigilintų į istorinį, socialinį, meninį laikotarpio kontekstą, skersai ir išilgai „pasivaikščiotų“ po asmeninį lauką. Nes, anot jos, tik įvairiapusės medžiagos analizė leidžia atskleisti santykį su istoriniu personažu ir įgalina išvengti nereikalingų interpretacijų.

KULTŪROS ISTORIJA

karališkosios praeities „Tebūnie palaiminti visi Tave mylintys...“ Jovita SAULĖNIENĖ

„Tebūnie palaiminti visi Tave mylintys...“ (psalmė 122) – tai žodžiai, kurie buvo įrašyti Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui III ir karalienei Luizei skirtoje atminimo lentoje, kabojusioje Šv. Jono bažnyčioje, atstatytoje po 1854 m. didžiojo gaisro. Šį dievišką linkėjimą karališkajai porai siuntė senosios Klaipėdos gyventojai, dėkingi už didvyrišką pasiaukojimą gelbstint šalį napoleonmečiu. Minėtieji Prūsijos valdovai – svarbiausios figūros ir Klaipėdos miesto karališkame istorijos puslapyje. Ypač karalienė Luizė. Ji – Prūsijos ikona, kurią amžininkai garbino kaip protingą valdovę, kaip dešim-

ties vaikų susilaukusią motiną, išauginusią du šalies valdovus, kaip dvasingą asmenybę ir tiesiog gražią moterį. Karalienės Luizės asmenybės spinduliavimo paslaptis – jos dvasinė stiprybė, tikėjimas šviesesniu gyvenimu, meilė supančiam pasauliui, didvyriškas pasiaukojimas savo kraštui. Ji – ir Klaipėdos karūna. Karalienės buvimas mieste sukūrė atitinkamą politinę, socialinę, kultūrinę, moralinę atmosferą, ir jos laikų gyventojai itin brangino šį vardą. Mieste buvo įprasminta daug karališkųjų ženklų. Nūnai Klaipėdos karališkąjį puslapį ženklina tik karalienės bareljefas pagal dailininko Gustavo Kuegelgeno paveikslą ant istorinės Rotušės namo sienos. Šiandien klaipėdiečiai gali didžiuotis, jog daug sveikatos ir jėgų reikalaujantį savo gyvenimo siekį – išsaugoti šalies nepriklausomumą ir įtikinti žmones vidinės laisvės galia – karalienė įgyvendino mūsų mieste. Klaipėdoje ryškiausiai atsiskleidė ir pagrindiniai jos asmenybės bruožai: tikėjimas „Dievo tvarka“, moralės ►

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė su kronprincu Friedrichu Wilhelmu, pirmą kartą vilkinčiu karininko uniformą. 1805 m. Dailininkas Johanas Ferdinandas Krethlowas (1767–1842) pagal dailininką H.A.Daehlingą (1773–1850).

Po knygos sutiktuvių Knygos autorius – vienas lauke ne karys. Išlydėdama knygą gyventi skaitytojų pasaulyje, noriu nuoširdžiai padėkoti visiems talkinusiems. Esu dėkinga „Drukos“ spaustuvės-leidyklos direktoriui Algirdui Apulskiui už pagarbų ir atsakingą požiūrį į mūsų miesto istoriją. Šios knygos projektą svariai parėmė rašytojas Juozas Šikšnelis, „Drukos“ redaktorė Rita Maksimavičienė, Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ narės. Galimybę pasinaudoti vertingomis, dažnai nematytomis iliustracijomis suteikė Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ pirmininkas Aleksandras Popovas, taip pat I.Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė. „Drukos“ dizainerei Aidai Zybartei tos istorinės iliustracijos pasitarnavo subtiliai sukuriant karališką knygos meninį stilių. Prūsijos karališkojo dvaro atmosfera padvelkia iš senosios vokiečių kalbos Rasos Tarik ir Rozos Šikšnienės išverstų karalienės Luizės ir dvariškių memuarų. Nuoširdi padėka Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ direktorei Ilonai Motiejauskienei už knygai parašytą puikų straipsnį apie karalienę Luizę ir jos istorinę epochą, ją atspindinčius „Nidden“ sukauptos dailės kūrinių kolekcijos darbus. Knygų sutiktuvės yra svarbus faktas ne tik autoriui, bet ir miesto kultūriniam gyvenimui. Juk didžiųjų asmenybių darbų ir žygių atgaivinimas turi prasmingos įtakos dabarčiai. Aš nuoširdžiai dėkoju Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktoriui rašytojui J.Šikšneliui už sukurtą karališką ir žaismingą knygos pristatymo atmosferą, vakaro vedėjams suteiktus aukštus titulus... Dėkoju Klaipėdos universiteto istorikei Silvai Pocytei už dalykišką ir šiltą šios asmenybės pristatymą susirinkusiesiems, p. A.Popovui – už eksponuotus kolekcijos meno kūrinus, susijusius su karaliene Luize. Lenkiuosi visiems gausiai atėjusiems nusilenkti istorinei atminčiai. Kaip sakoma, būkime palaiminti visi mylintys... Pagarbiai Jovita SAULĖNIENĖ 61

KULTŪROS ISTORIJA

Tai buvo fiziškai pats sunkiausias, tačiau dvasiškai laimingiausias karalienės Luizės gyvenimo tarpsnis.

Karalienė Luizė su vaikais Mėmelyje. Tarpduryje stovi grafienė von Voss. 1907 m. Pagal dailininką Frietzą Martiną (1948–1911).

Karalienė Luizė. Skulptorius Christianas Danielius Rauchas (1777–1857). 62

◄ principų laikymasis, ištikimybė savo įsitikinimams ir kt. Tai buvo fiziškai pats sunkiausias, tačiau dvasiškai laimingiausias karalienės Luizės gyvenimo tarpsnis. Karalienės Luizės atminimas grįžta. Ši legendinė asmenybė artėja lėtokai, tačiau pareina graži, karališkai suburianti į jai skirtus renginius. Klaipėdiečio Aleksandro Popovo dailės rinkinio parodose Prūsų Lietuvos kraštovaizdžio paveikslus visuomet palydi karalienės, jos šeimos narių portretai, supažindinantys su vienu ar kitu karališkojo gyvenimo epizodu. Karalienės vardą populiarina Klaipėdos Rotary klubas „Karalienė Luizė“. Ypač įtaigiai šios didžios asmenybės dvasią spinduliuoja meno kūriniai. Gyčio Padegimo režisuota Arvydo Juozaičio pjesė „Karalienė Luizė“ Klaipėdos dramos teatre sutraukia žiūrovus iš visos Lietuvos. Daugelį metų gilindamasi į karalienės Luizės asmenybę, gyvenimą ir veiklą, žvelgiu iš vidaus, t. y. jos pačios bei jai artimų žmonių akimis. Pirmojoje knygoje „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje. Koenigin Luise von Preußen in Memel“ (2004, Klaipėda) ir rusų kalba papildytoje antrojoje „Kopoлeвa Луизa“ (2007, Советск) kartu su bendraautore Rasa Krupavičiute skaitytojus siekėme supažindinti su karalienės Luizės gyvenimu ir darbais Klaipėdoje. Nepaliauja imponuoti karalienės Luizės dvasios jėga. Jos prisipažinimas, jog „vis tik semiuosi paguodos, stiprybės, drąsos ir žvalumo iš vilties, glūdinčios

giliai mano sieloje“, tapo trečiosios knygos „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje“ epigrafu. Naujojoje knygoje, skirtingai nuo ankstesnių, siekiama atkurti šios žmonių „širdžių karalienės“ paveikslą jau Mėmelio (Klaipėdos) gyvenimo periodu, kuriuo atsiveria platesnė karalienės veiklos geografija (Karaliaučius, Tilžė, Sankt Peterburgas ir kt.), iškyla karališkosios šeimos, ypač sosto įpėdinių, nuopelnai mūsų miestui, išryškėja Klaipėdos kaip laikinosios Prūsijos sostinės gyvenimo ir jos žmonių vaizdai. Karalienės Luizės Mėmelio periodas iki šiol neakcentuojamas. O būtent šiuo laikotarpiu ji ir tapo žinoma kaip valdovė, pirmiausia į garsiosios Tilžės taikos sutarties istoriją įrėžusi savo vardą. Iš Tilžės ji grįžo labai pasikeitusi – sustiprėjusi dvasiškai ir tvirtai įtikėjusi, jog tik teisingumas, tiesa, vadovavimasis amžinosiomis moralės vertybėmis, sugebėjimas žengti kartu su istoriniu laiku veda į progresą. Užtat šalyje prasidėjo pokyčiai. Klaipėdoje imtasi didžiųjų Prūsijos reformų. Beje, ir dauguma legendų apie mylimą karalienę gimė kaip tik Prūsų Lietuvoje. Būta ir daugiau tuo metu karalienės Luizės vardą į istoriją įrašiusių svarbių aplinkybių bei nutikimų. Tebūnie išgirstos Jos tiesos ir teisingumo nuostatos.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8