Durys 2016 12 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 GRUODIS / Nr. 12(36)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 gruodis / Nr. 12(36) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2016 2 psl. – Mindaugo Petrulio ekslibrisai, sukurti XIX tarptautinei Vilniaus ekslibrisų bienalei 4 psl. – Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys TEATRAS Kristina SADAUSKIENĖ. J.Sakalauskas: mano vizija – Klaipėda, susijusi su aukščiausia kokybe Danguolė VILIDAITĖ. Pasaka – ne pasaka: „Jolanta“

4 9

Laima SUGINTIENĖ. Paskutinė, pati šviesiausia ir keista

Gintarė ŠIAULYTĖ. O.Koršunovas: spektaklyje režisierius yra alfa ir omega

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Šokio premjeros vaikams – edukacija suaugusiesiems?

KINAS Aivaras DOČKUS. Kontaktuojantys nesusikalbėjimai

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Žodis – kaip burtažodis, vaizdas – kaip viltinga vizija

INICIATYVA Skaistė MARČIENĖ. Trečioji pusė, arba odisėjai grįžta namo

ETNOKULTŪRA Daiva JANAUSKAITĖ. Etnocentras – namai ieškantiems tautinės tapatybės

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. „Pietinia kronikų“ kronikas

Festivalis pažėrė prizų

Sondra SIMANAITIENĖ. Almanachas „Baltija“: Klaipėda – plastiška erdvė

Monika ŠULCAITĖ. Slaptieji kalbos ir gyvenimo ištekliai

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI Sveikiname laureatus!

Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

Viktorija IVANOVA. Viešas Kreipimasis į Geros Valios Tėvą

Simonas BERNOTAS. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Moterys senojoje Klaipėdoje

LANGAS „Dangė“ triumfavo Ispanijoje

Iš bienalės – su diplomu

31 3

TEATRAS

J.Sakalauskas: mano vizija – Klaipėda, susijusi su aukščiausia kokybe

Kai prieš metus buvo renkamas naujas didžiausios biudžetinės kultūros įstaigos uostamiestyje vadovas, smalsumo bangą sukėlė daugeliui tuomet netikėtas Kultūros ministerijos konkurso komisijos sprendimas, – vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui išrinktas jaunas operos solistas, grupės „el Fuego“ narys, kompozitorius, įvairių muzikinių vyksmų iniciatorius ir įgyvendintojas vilnietis Jonas Sakalauskas. Gyvenimą, kūrybą, pareigas šeimai ir darbą tarp Vilniaus ir Klaipėdos bandantis subalansuoti J.Sakalauskas dabar sako, kad po pirmųjų metų, praleistų pajūryje, prarado dalį savo jaunatviško entuziazmo, bet yra pasiryžęs pasiekti užsibrėžtus tikslus – teatrą transformuoti į įvairių sričių kūrėjus jungiančią meninę platformą, padėti paties teatro kūrėjams drąsiau įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Klaipėda jam atrodo ant proveržio slenksčio stovintis miestas, tad įdomu būti šioje galimybių ir augimo zonoje, iš dalies ją veikti. Su J.Sakalausku kalbėjomės apie tiek teigiamomis, tiek neigiamomis patirtimis nusagstytus pirmuosius jo vadovavimo metus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kitąmet minėsiančiam savo gyvavimo 30-metį. ► 4

TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

TEATRAS

Kristina SADAUSKIENĖ

Mintyse vyrauja uostamiestis ◄ – Kai laimėjote konkursą teatro

vadovo pareigoms, su šeima buvote ką tik įsirengęs namą Vilniuje. Žurnalistams sakėte, kad kaip buvote, taip ir liksite vilnietis – kaip pavyksta suderinti įtemptą darbų grafiką ir skirti laiko šeimai, juk namie – du maži vaikai? – Teoriškai derinimas labai paprastas – darbo dienomis – Klaipėdoje, o per atostogas ir ne darbo metu, kai nėra spektaklių, grįžtu į namus. Būnu Vilniuje vis mažiau, nes ir šeima labai daug laiko praleidžia pajūryje – čia yra ir auklės vaikams, jie lanko net du būrelius. Esame įsijungę į miesto bendruomeninį kultūrinį gyvenimą. Sekame kultūrinę veiklą, bandome nepraleisti premjerų, apsilankyti įvairiuose susibūrimuose. Namas, mano ir mano šeimos namai, stovi Vilniuje, tėvo žemėje, bet kaip bendruomenės narys dabar esu labiau klaipėdietis nei vilnietis – visu mąstymu esu Klaipėdoje. Visos mintys uzurpuotos klausimais, ką dar galima padaryti teatre ir mieste, kaip savo nedidelį turimą laiką šiame etape panaudoti kuo maksimaliau, kad jis ir pačiai Klaipėdai sukurtų kažkokią pridėtinę vertę.

– Prieš atvykdamas į Klaipėdą, ją jau kažkiek pažinojote, bet dabar turėjote progą geriau, giliau pajusti šį miestą, pažinti jo bruožus. Ar keitėsi jūsų nuomonė apie uostamiestį? Kaip? – Maniau, kad Klaipėdą pažįstu labai gerai. Skaičiavau laiką, praleistą įvairiose miesto vietose, nuolat būnant čia nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Teko gyventi ir pietinėje, ir šiaurinėje miesto pusėse, ir prabangiuose priemiesčių rajonuose. Jau turėjau savo pamėgtas vietas ir maršrutus mieste, prie jūros. Bet atvažiuoti ir du mėnesius pagyventi kaip kviestiniam atlikėjui yra viena, o atvažiuoti dirbti biudžetinėje įstaigoje – visai kas kita. Tai skirtingi pažinimo sluoksniai. Dėl to mano miesto vertinimas negali būti laikomas absoliučiu. Vienaip Klaipėdą mačiau anksčiau, kitaip dabar, dar kitaip ją 6

matytų žmogus, atvykęs dirbti į kurią nors uosto įmonę ar universitetą. Man atrodo, kad Klaipėda yra išdraskytas miestas, kalbu tiek apie istoriją, tiek dabartines realijas. Miesto identitetui, kultūros koncentracijai poveikį, ne visada gerą, daro ir ištįsusi forma. Inteligentų čia vis dar nėra labai daug, o ir tie patys išsisklaidę. Maža ir kultūringų verslininkų santalka. Visiems žinomos apmirusio senamiesčio ir leisgyvio universiteto problemos. Atkreipčiau dėmesį į pačius miestiečius, kurie lyg ir supranta, kad yra didelio miesto gyventojai, bet dažnai pasižymi rajono miestelio gyventojų mąstysena. Šio didmiesčio centre dažnai juntamas periferijos dvelksmas. Buvimas Klaipėdoje man yra sudėtingas išbandymas. Bet turbūt dažnam kultūringam, išsilavinusiam žmogui nėra lengva atrasti save šiame mieste. Klaipėdiečiams patriotams mieste turėtų trūkti gyvybės, šurmulio. Žiūriu į tai kaip į galimybę. Nedidelis žmonių tankis reiškia platesnį lauką, kuriame galima nuveikti kažką įdomaus, unikalaus.

Dusinantis giminiškumas – Užsiminėte apie periferinį mąstymą. Gal galite kiek plačiau paaiškinti, kaip jis, jūsų nuomone, pasireiškia? – Periferinis mąstymas atsiranda, kai yra mažas kultūros žmonių tankis, kai jie labai dažnai priversti eiti į kompromisus. Per daug kompromisų neleidžia judėti į priekį, keistis, ilgainiui viskas pradeda virti nedidelio miesto aktualijose. Kūrėjai tampa priklausomi, jie negali būti atviri, turi labai mokėti prisitaikyti, nesipykti ir t. t. Išeidami iš vienos vietos, jie čia ne visada turės kur daugiau nueiti, o Vilniuje išėję iš vieno teatro gali rinktis iš krūvos kitų teatrų, pasukti akademiniu keliu ar kitu. Tokioje erdvėje komplikuota imtis pokyčių, lyderiauti – išsiskiriančiam žmogui gali būti lengva ranka priklijuojama išsišokėlio etiketė. Man kiek lengviau, atėjau iš kito miesto, nebuvau susisaistęs įvairiais priklausomybės ryšiais, be to, esu įpratęs būti matomas. Pasidavimas periferinės aplinkos sambūvio taisyklėms, tam tikram giminiškumui

(giminių juk neišsižadėsi) neleidžia atsirasti kritinei ambicingų, atvirų žmonių masei. – Kaip tokiu atveju vertinate šiuo metu intensyviai vykusias įvairių sričių kultūros žmonių diskusijas, kuriose gana aštriai pasisakoma įvairiais klausimais? Tai jau reikalingo proveržio ženklas ar vis dar tos pačios periferijos žymė? – Kelių veikėjų inicijuota nepasitenkinimo akcija virto plačia diskusija. Kitaip sakant, iš nedidelių interesų gimė įvairus pokalbis. Tai – gerai. Reikia nepamiršti, kad menas dažnai yra individualus, egoistinis reikalas – kažkas negavo norėto finansavimo ir galvoja, kad tai neteisinga, „kodėl jiems, kodėl ne man?“. Jau minėtas mažas kultūros žmonių tankis veda prie tokių situacijų – visi vieni kitus pažįsta, viskas asmeniška. Bandau įsivaizduoti tokią situaciją Vilniuje. Ten kitokia žmonių koncentracija ir mąstysena kitokia. Taip pat daugiau vyksmo, daugiau pačių įvairiausių kolektyvų. Vilniaus miesto savivaldybė išvis mažai remia kultūrą. O kadangi finansavimas toks nedidelis ir toks išsklaidytas, nebelabai yra dėl ko ir diskutuoti. Problemų, apie kurias būtų galima kalbėti, yra ir sostinėje, bet sunku net įsivaizduoti Vilniaus kultūros veikėjus, susėdančius prie vieno stalo. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – tai globalios įstaigos, kurioms miesto gyvenimas net nėra labai svarbus. Atsižvelgiant į miesto dydį, kultūros veikėjų koncentraciją, Klaipėdoje kultūrai skiriami finansai ir dėmesys yra pakankamai dideli. Besipiktinant ir bediskutuojant reikėtų to nepamiršti.

Didelė moralinė našta – Ar labai pasikeitė jūsų įsivaizdavimas apie vadovo darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nuo tada, kai laimėjote Kultūros ministerijos konkursą, iki dabar, kai štai jau metai šiam teatrui vadovaujate? – Visada įsivaizdavau, koks gali būti darbas ir jį lydintys sunkumai. Kažkokių naujienų nebuvo. Bet įsivaizduoti, žinoti

TEATRAS

Tikiuosi, kad kaina, kurią moku, aukodamas daug man svarbių dalykų, yra verta tos patirties, kurią įgyju Klaipėdoje, suvokimo kampo, kurį įgaunu. ir būti patyrusiam vadovui – du skirtingi dalykai. Sprendimas dalyvauti konkurse, tapimas vadovu, jaunatviškas entuziastingas noras atvykti į Klaipėdą ir penkeriems metams užsidėta našta, nuo kurios nepabėgsi, nesvarbu, seksis ar ne, juk turi nešti savo susikurtą misiją, – šios patirties nesu turėjęs. Man nauja, kad moralinė našta yra tokia didelė. Būdamas didelės įstaigos, kurioje vyksta gausybė komplikuotų procesų, vadovas, nebesu priklausomas tik sau. Esu atsakingas už daugybę dalykų, kartais – situacijos įkaitas. Tai man nauja. Visada buvo svarbu likti laisvu žmogumi. Įsivaizdavau, kad vadovavimas yra laisvė. Pasirodo, kad taip nėra. Mano ir darbo santykis toks, kaip ir šeimoje – joks didelis sukrėtimas nereiškia, kad gali leisti atsitraukti, turi stengtis iš visų jėgų, kad įgyvendintum tai, ką pažadėjai kitiems, ką pažadėjai sau. Visa tai suvokiau, numaniau, bet nebuvau patyręs. Ir visa tai – tokiame mieste, kur jungiasi didmiesčio ir periferijos bruožai, maišosi progresyvūs ir kaimiško mentaliteto žmonės. Patirtis – neįkainojama. Jei būčiau žinojęs, į kokį katilą įkrisiu, gal ir būčiau nesirinkęs šio iššūkio. Ne taip pasakiau – jei būčiau išbandęs, tada nebūčiau rinkęsis. Teoriškai juk daug ką numaniau ir numačiau. Esu ambicingas žmogus, negalvoju apie blogąsias pasekmes, o mąstau apie galimybes. Tikiuosi, kad kaina, kurią moku, aukodamas daug man svarbių dalykų, yra verta tos patirties, kurią įgyju Klaipėdoje, suvokimo kampo, kurį įgaunu. – Iš jūsų atsakymo matyti, kad įgyjama patirtis ne visada lengva ir šviesi. Esate sakęs, kad jūs optimistas. Kaip manote,

ar neprarasite to optimizmo dirbdamas Muzikiniame teatre? – Optimizmo niekada neprarasiu. Bet štai tikėjimas žmonėmis svyruoja. Per šiuos metus ne kartą nusivyliau savo bendradarbiais, pats savimi. Gal turėjau per didelių lūkesčių. Klaipėdoje, Muzikiniame teatre iki galo supratau, kad žmogus yra ribotas, egoistiškas, norintis būti mylimas, bet pats nemylintis, pamirštantis idealus, be skrupulų siekiantis savo asmeninių tikslų, kartais net ir labai žemų. Atėjau su labai dideliu pasitikėjimu, atvirumu, bet pastebiu, kad pradėjau į žmones žiūrėti šalčiau, biurokratiškiau, ne taip nuoširdžiai. Bijau, kad per tuos penkerius metus prarasiu tikėjimą žmogaus gerumu, kad nurašysiu tai kaip vaikišką iliuziją. Kita vertus, visi mes esame egoistai – tokia žmogaus prigimtis. Norime padaryti tai, ką esame sumanę.

Tapo žinomesnis, padaugėjo publikos – Ką per pirmuosius metus jums jau pavyko teatre pakeisti? Kokių tai davė rezultatų? – Pamenu, kad vos atėjęs norėjau viską gerąja to žodžio prasme išsprogdinti. Dabar entuziazmo gerokai mažiau, viskas pasikeitė savo kailiu patyrus šio didžiulio įvairių santykių ir procesų tinklo, vadinamo muzikiniu teatru, realybę. Negali lyg niekur nieko ateiti ir viską pakeisti, esi prašalaitis, o visi savi turi savitą supratimą ir viziją. Dėl to ne viską galima padaryti taip greitai, kaip norėjau. Ir gal net ne viskas padaroma. Bet manau, kad tikrai pavyko pradėti sėkmingai formuoti rytojaus teatro kryptį – eiti ne į periferiją, o tapti vienu iš Europos kultūros centrų. Naujai pastatyti spektakliai savo kokybe, vizualiniais sprendimais jau yra kitokie. Jei matėte operą „Jolanta“ su jos scenografiją kūrusiomis videoprojekcijomis, šokio spektaklį visai šeimai „Ten, kur gyvena pabaisos“ su itin charakteringais kostiumais, galų gale kinui prilygstančią operą „Bohema“, suprasite, apie ką kalbu. Taip pat manau, kad mums pavyko padidinti teatro

žinomumą Lietuvoje. Aišku, apie jį žinota, bet ateidamas norėjau, kad jis būtų kur kas labiau matomas ir vertinamas – jam trūko dėmesio viešojoje erdvėje. Tai tikrai pasikeitė. Reklamos ir viešinimo požiūriu esame pasistūmėję pirmyn. Tai leidžia vertinti ir finansiniai rezultatai – žmonės kur kas intensyviau lanko mūsų renginius. Kol kas dar nėra metų statistikos, bet galiu pasakyti, kad jau spalį buvome įgyvendinę metų planą, o juk lapkritis ir gruodis teatrui yra pelningiausi, per juos paprastai surenkama trečdalis metų lėšų. Iš to spėju, kad sulaukėme bent 30 procentų daugiau lankytojų. Šiemet bandėme keisti ir teatro įvaizdį, – kad tai ne tik spektaklių rodymo vieta, bet ir aktyvus kultūros centras. Inicijuodami nemokamų džiazo vakarų tradiciją, sakome, kad esame neabejingi Klaipėdos, kaip džiazo miesto, specifikai ir norime prisidėti tik prie geriausios kokybės šio žanro muzikos propagavimo. Atvėrėme meno galeriją, įžiebėme meno švyturį, o bendraudami su festivaliu „IKRA mada“, prisidėdami prie jo rengimo, aiškiai parodėme, kad esame atviri net ir netikėčiausioms idėjoms, galime rasti save net ir netikėtuose kūrybos kontekstuose. Pastebėjau, kad per šiuos metus pradėjo keistis ir Muzikinio teatro lankytojai – jų gretose ėmė šmėžuoti daugiau žinomų veidų. Iškalbinga detalė net ir ta, kad žmonės, eidami į teatrą, pradėjo labiau puoštis. Tai reiškia, kad keičiame lankytojų požiūrį, keliame teatro prestižą. Vizitas jame tampa švente, ypatingu išėjimu iš namų. – Ateidamas į teatrą, įsivaizdavote jį kaip meninę platformą, aktyviai reaguojančią į kultūrinę aplinką. Kokie didžiausi laimėjimai ir iššūkiai, formuojat jį kaip tokią platformą? – Noriai bendradarbiaujame su miesto kūrėjais, bet dar tikrai nesame toji platforma. Tai – pati pradžia. Turime daug išteklių, pradėjome daug ką daryti, bet taip pat suvokėme, kad pirmiausia reikia sujungti vidinius resursus, tapti kryptinga jėga. Tai jau vyksta. Kad ir noneto veikla, ansamblis imasi koncertinių iniciatyvų. Dabartinį etapą įvardyčiau kaip vidinio atsivėrimo – skatiname Muzikinio teatro kūrėjų bendruomenę veikti savarankiškiau, laisviau reikšti savo kūrybines idėjas. Norime, kad teatras jo žmonėms taptų ne tik darbo vieta, bet ir kūrybinės raiškos platforma. ► 7

TEATRAS

◄ Teatre turi būti kuo daugiau gyvos kūrybos. Tiesa, sunku suderinti repertuarą su kultūrine platforma, juk visas didžiulis kolektyvas juda kaip tikslus mechanizmas – spektakliai, repeticijos.

– Per metus tikrai pažinote gausų savo pavaldinių būrį – kaip dabar vertinate kūrybinius šio teatro išteklius? – Visur yra galimybių daryti gerai, būti ryškiems, nesvarbu, esate Niujorke ar Kražiuose. Tam tereikia idėja tikinčių žmonių. Viskas priklauso nuo to, kaip stipriai jie tiki ir kiek jėgų yra pasiryžę įdėti. Čia tikrai yra žmonių, kurie tiki, kad šis teatras geras ir kad jis gali būti dar geresnis. Taigi turime tai, kas svarbiausia. Dar trūksta bendro užsidegimo, bendro srauto, juk laimi ne pavieniai žaidėjai, o komanda. Ties tuo dirbame. Teatre yra daug puikių solistų, orkestre – puikių instrumentalistų, suformuotos šokio ir choro trupės, kurios turi didelį, bet ne iki galo panaudotą potencialą. Tikiuosi savo darbo teatre metu prisidėti prie jo išlaisvinimo. Planuose – tobulėjimo kursai, projektai, kuriais bus siekiama auginti meistriškumo lygį, atlikėjams augti padedantys spektakliai ir koncertinės programos.

Naujas teatras – gal net po trejų metų – Metų pradžioje daug kalbėta, kad šių metų pabaigoje Klaipėdos muzikinis teatras turės išsikraustyti iš dabartinio pastato ir prasidės jo rekonstrukcija. Metai artėja prie pabaigos, bet lagaminai dar lyg ir nesudėti? Pasikeitė planai? – Planai nepasikeitė. Kraustysimės 2017ųjų viduryje. Pasiliksime administracinėje pastato dalyje, bet nebus salės. Galutinis išsikraustymo terminas bus aiškus tik gegužę, kai bus žinoma, kaip vyksta visi procesai, techninio projekto redakcijos, rangos konkursas, finansavimo klausimai. – Gal jau apsispręsta, kur ir kokiomis sąlygomis teatras kurs, kur reziduos ir rodys savo spektaklius artimiausiais metais? – Jei ekspertai leis, reziduosime čia, o spektaklius rodysime įvairiose vietose Klaipėdoje, Palangoje, visoje Lietuvoje. 8

Pagrindinė bazė Klaipėdoje bus Žvejų rūmai – savivaldybė finansuoja jų erdvių pritaikymą mūsų reikmėms. Repeticijoms turime kelis variantus, bet kol nepasirašytos sutartys, nenoriu apie tai kalbėti. Kai kurie kameriniai spektakliai bus rodomi net ir čia pat. – Kiek turėtų užtrukti teatro rekonstrukcija ir ko iš jos tikitės? Ar jau galite drąsiai pasakyti, kad žinoma, kokį turėsime teatrą po jos? – Rekonstrukcija turėtų užtrukti trejus metus. Toks oficialus statybų laikas. Realiai galbūt reikėtų kalbėti apie ketverius metus. O pesimistiškai, kad viskas gali tęstis net iki 10 metų – pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tai bus puikus teatras, kuris visiškai atlieps norą būti vienu iš europinių kultūros centrų. Projektas labai geras, ir dabar viskas priklausys nuo to, kaip vyks darbai, kaip seksis juos prižiūrėti. Man aktualus kitas klausimas – ar mes spėsime savo produkcijos kokybe priaugti iki atnaujinto teatro patalpų lygio, ar spės tai padaryti ir publika? Tokiame teatre tiesiog negalės būti aukščiausių standartų neatitinkančių spektaklių. Tai – didžiulis iššūkis. Jei matėte „Bohemą“, galite įsivaizduoti apie ką kalbu – turi būti tokia kokybė ir toks žmonių entuziazmas pamatyti. Kaip to pasiekti ir kaip padaryti, kad tai būtų nuolat? Tam reikia resursų, nuolatinės veiklos, iki to reikia eiti, augti patiems ir auginti publiką.

Akcentai – opera ir miuziklas – Gal galite užsiminti ir apie tai, kokias transformacijas patirs teatro patalpos? – Didžiojoje salėje tilps 700 žmonių, mažojoje – 200. Bus du aukštai po žeme, tai 10 metrų į gylį. Administracinis pastatas liks toks pat, kai kurios senojo pastato detalės persikels į naująjį, pavyzdžiui, šviestuvas. Teatras maksimaliai išsiplės į visas puses, kiek leidžia generalinis planas. Nedetalizuosiu, bet erdvės ne šiaip atsinaujins, jos bus formuojamos taip, kad kuo geriau atlieptų mūsų teatro poreikius ir specifiką.

– Kokie žanrai, jūsų nuomone, turėtų dominuoti šiame teatre ir kuo jis skiriasi ar galėtų skirtis nuo kitų tokio pobūdžio šalies teatrų Vilniuje ir Kaune? – Iš principo negalime nutolti nuo savo misijos. Šiame teatre turi būti opera, operetė, miuziklas, šokio spektakliai. Bet noriu, kad išsiskirtume itin kokybiškomis operomis ir miuziklais, šalia to – šokio spektakliais. Mano vizija, kad žiūrovams Lietuvoje Klaipėda būtų susijusi su aukščiausia kokybe.

Ar mes spėsime savo produkcijos kokybe priaugti iki atnaujinto teatro patalpų lygio, ar spės tai padaryti ir publika?

Aišku, iššūkis, kaip išlaikyti universalumą ir kokybę, kaip išryškinti žanrų specifiką – muzikiniuose teatruose tai padaryti sunku. – „Neketinu nustoti dainuoti, kurti muziką, dainas, inicijuoti kitus renginius ir tiesiog būti jaunas“ – kaip sekasi laikytis šio pažado sau? – Labai sunkiai. Per šiuos metus labai daug ką paaukojau, nepavyksta deramai plėtoti savo veiklų, vis nukeliu jas iki tol, kol bus ramiau teatre. Dainuoju ir man tai sekasi, su „el Fuego“ daug koncertuojame visoje Lietuvoje. Bet beveik nebeliko laiko rimtai kūrybai. Tikiuosi, atrasiu jėgų ir laiko jai. Nežadu sustoti, tikiu tuo, ką darau, tęsiu viską, ką esu pradėjęs. Teatras suryja visą laiką ir energiją. Reikia išmokti suderinti darbus ir nepamiršti būti jaunam. Juk yra daugybė teatrų vadovų, kurie, be vadovaujamo darbo, vykdo koncertinę, pedagoginę, kūrybinę veiklą. Taigi viskas įmanoma. Nuolat siekiau būti ne vienaplanis, universalus žmogus, tobulėti iškart keliose srityse. Apie tokį žmogų kalbėjo Antikos epochos mąstytojai, tai ir renesansinis žmogaus idealas. Suprantu, kad universalumas dažnai stovi greta blaškymosi. Kaip pavyks man, parodys istorija.

TEATRAS

Pasaka – ne pasaka:

„Jolanta“ Lapkričio 24 ir 26 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatė dar vieną operinę premjerą. Pasirinkimas kiek netikėtas, nes šiam žanrui šiemet skiriama itin daug dėmesio, tarsi siekiama kompensuoti praėjusių metų spragas. Gegužės pabaigoje pasirodė Giovanni Battista Pergolesi barokinė opera buffa „Livjeta ir Trakolas“, festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ kulminacija tapo veristinėmis nuotaikomis nuspalvinta Giacomo Puccini „Bohema“, dabar rampų šviesą išvydo žymaus XIX a. antrosios pusės rusų muziko Piotro Čaikovskio lyrinė dramatinė „Jolanta“ (spektaklis pastatytas kartu su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais). Ta proga – pirmieji įspūdžiai, pirmieji pamąstymai. ►

Scena iš P.Čaikovskio operos „Jolanta“ premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Vodemonas – V.Dytiukas, Jolanta – J.Aleksejeva. Vytauto Petriko nuotr. 9

TEATRAS

Danguolė VILIDAITĖ

Siužeto ištakos, šaltiniai

Robertas – J.Malofejevas, Vodemonas – V.Dytiukas.

◄ „Jolanta“ – neįprastas opusas, tarsi pasaka, turinti savus istorinius prototipus. Veiksmas vyksta XV a. Prancūzijoje, Provanse. Gražuolė princesė Jolanta (Julia Aleksejeva, sopranas) nuo pat gimimo nemato ir apie šią savo negalią nieko nežino, nes jos tėvas karalius Rene (Taras Berezanskis, bosas) visiems draudžia net užsiminti apie saulės šviesą, spalvas, merginos aklumą. Atsitiktinai sode sutikęs ir karštai ją pamilęs grafas, Burgundijos riteris Vodemonas (Valentinas Dytiukas, tenoras) paslaptį atskleidžia. Naujas, nepažintas pasaulis princesę vilioja, bet kartu ir baugina. Tik gelbėdama mylimąjį – jeigu nepavyks praregėti, karalius grasina Vodemoną nužudyti – ji sutinka gydytis pas maurą Ibn-Chakia (Sergejus Makienka, baritonas). Istorijos pabaiga laiminga. Šlovinamas begalinis Dievo dosnumas. Netikėtai gerai susiklosto ir kita siužetinė linija – Burgundijos hercogas Robertas (Jevgenijus Malofejevas, baritonas) atleidžiamas nuo pažado Jolantą vesti, gali savo likimą susieti su Lotaringijos grafiene Matilda. Kuriant operos libretą, buvo panaudoti keli šaltiniai. Svarbiausias iš jų – danų rašytojo Henriko Hertzo pjesė „Karaliaus Rene dukra“. Ji kompozitorių patraukė savo originalumu ir poetiškumu. Laiške draugui P.Čaikovskis akcentavo, kad šiame kūrinyje baigtis netradicinė, įsimylėjėliai nemiršta. Siužete taip pat svarbi pasiaukojančios meilės tema bei charakteriai, jam pačiam artimi savo dvasia, jausmingumu. (Nors brolio Modesto parašytą libretą kompozitorius laikė silpnoku, ne tokiu sėkmingu kaip „Pikų damos“). Kitas šaltinis – Benedictus Spinoza. Tuo gyvenimo periodu muzikas labai žavėjosi šia XVII a. Nyderlandų mąstytojo asmenybe, rimtai studijavo jo veikalus. Susidomėjimas realiai atsispindi ir operos tekste, kupiname gilių religinių įžvalgų, bylojančių apie gamtos grožį („pirmoji Kūrėjo dovana pasauliui“), tikėjimo šviesą.

TEATRAS

Įsimintiniausi momentai Opera „Jolanta“ neilga, vienaveiksmė (Lietuvoje kažkodėl statoma kaip dviejų veiksmų), trunka maždaug pusantros valandos. Tikėtina, kad kompozitorius iš pradžių ją kūrė labiau kaip pasaką, premjeroje turėjusią pasirodyti kartu su baletu „Spragtukas“. Bet vėliau, įvertindamas išsakytų minčių rimtumą, kūrinio psichologinę gelmę, jos padėtį pervertino, siekė viename spektaklyje sujungti kartu su sudėtingesnio plano kompozicijomis, kaip S.Rachmaninovo „Aleko“. Sakoma, kad visi „Jolantos“ pagrindiniai dalyviai turi savo prototipus ankstesniuose P.Čaikovskio sceniniuose kūriniuose, sujungia kelių iš jų bruožus. Vodemonas artimas Lenskiui („Eugenijus Oneginas“), bet jo partijoje galime išgirsti ir Germanui („Pikų dama“) būdingų intonacijų, tekstas taip pat panašus. Šio personažo charakteris geriausiai atsiskleidžia jausmingame solo „O, ateiki, šviesusis angele“, kuriame jis svajoja apie meilę, iškilmingame ir šlovinančiame „Nuostabusis kūrimo pirmapra-

dis“, – V.Dytiuko atliktuose beveik tobulai, pasižymėjusiuose gražiomis, lengvomis balso viršūnėmis. Įsiminė ir T.Berezanskio karalius Rene, išgyvenantis dėl dukters nelaimės, tame bandantis išsiaiškinti savo kaltę, ramus ir išmintingas S.Makienko mauras Ibn-Chakia, aistringasis E.Malofejevo hercogas Robertas, giedantis savo mylimajai Matildai ditirambus (žymus solo „Kas gali prilygti Matildai manajai“).

Ar tai režisūrinis sprendimas, ar svečiams ukrainiečiams solistams pritrūko laiko perprasti spektaklio versiją, dabar pasakyti sunku, reikėtų pamatyti „klaipėdietišką“ premjeros variantą.

Svarbiausia operos figūra Bet veiksmo centre vis dėlto Jolanta. Jos personažas operoje kompozitoriaus pateiktas išsamiausiai. Niūri, paslaptinga įžanga vaidinimo pradžioje parodo aklos merginos vidines būsenas, nerimą ir liūdesį, yra tarsi pirmoji jos muzikinė charakteristika, žodžiais išreiškiama pirmajame ariozo „Kažko man trūksta“. Vėliau skamba dainingas smuikų solo pritariant arfai, subtilus ir švelnus, – tai antroji veikėjos vidinių būsenų charakteristika. Per princesės likimą, jos asmenį išreiškiamos svarbiausios kūrinio idėjos. Viena iš jų – siekti šviesos, į ją veržtis tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Juk „matyti – tai pažinti Dievo šviesą“. Ryškiausiai ši tema suskamba Jolantos ir Vodemono duete, kai Jolantos širdyje gimsta meilė ir kai ji sužino, kad yra akla, nemato saulės, gamtos grožio. Pats kompozitorius duetą vadino „šviesos duetu“. J.Aleksejevos interpretacijoje šis personažas nuspalvinamas įvairiomis spalvomis, tiek švelniomis, lyrinėmis, tiek ►

TEATRAS

Ibn-Chakia – S.Makienka, Jolanta – J.Aleksejeva, karalius Rene – T.Berezanskis. ◄ giliomis, skausmingomis, ryžtingomis, ypač stipri dainininkės dramatinė balso pusė. O va įsijautimo į vaidmenį labai pritrūko. Net pirmomis veiksmo minutėmis, kurios labai svarbios (pirmasis įspūdis), atlikėja kažkodėl žvilgčiojo į salę, nė užuominos apie aklumą. Užtat „Rožių“ scenoje viskas gerai, jokių abejonių, kad prieš mus – neregintis žmogus. Jolanta – sudėtingas personažas, reikalaujantis daug emocinių jėgų. Tuo galėjo įsitikinti į teatrą antrąją premjeros dieną atėję žiūrovai, solistės balso „nutrūkimo“ liudininkai. Skaudus momentas. Didesnio, aktyvesnio dalyvavimo pasigedau ir kitų veikėjų charakteriuose. Tas sustingimas kažkiek priminė sovietų laikų pastatymus, kai dainininkui užtekdavo laiku įstoti, gerai padainuoti (nors ir tai jau yra nemažai), minimaliai pajudėti. Opera pateikta statiškai, kaip oratorinio pobūdžio kūrinys, su gana išplėtota finaline chorine scena. Ar tai režisūrinis sprendimas (režisierius – Raimundas Banionis), ar svečiams ukrainiečiams solistams pritrūko laiko perprasti spektaklio versiją, dabar pasakyti sunku, reikėtų pamatyti „klaipėdietišką“ premjeros variantą. Tokią 12

galimybę publikai teatras žada suteikti kitų metų pradžioje.

Paslėptos prasmės, ženklai ir spalvos Scenografija asketiška. Erdvėje pakabintos drobės juostelės užima beveik visą sceną ir gerai atspindi šviesos bei vaizdo efektus (vaizdo projekcijų dailininkas – Rimas Sakalauskas, šviesos dailininkas – Donatas Šimonis). Jiems čia teikiama didelė, kartais simbolinė prasmė, jiems padedant pinamos naujos reikšmės, paaiškinamos personažų būsenos, santykis su vidine šviesa. Tuos efektus galima pavadinti savotiška Luce partija, kurios idėją randame A.Skriabino kūryboje. Šie efektai kartais tampa gyvesni nei pats sceninis veiksmas. Įsiminė Jolantos projekcija, graži ir paslaptinga, tarsi Margaritos vizija, Faustui parodyta Mefistofelio; besisukantys žvaigždynai ir, žinoma, stotingas medis – gyvenimo medis, galbūt sujungiantis visas dimensijas, dvasinį ir fizinį pasaulius, visus gyvenimo ciklus.

Juodi raiščiai ant akių, toks režisūrinis sprendimas, tapo savotišku spektaklio leitmotyvu, papildžiusiu jį dar viena prasmine linija. Nejučia esi įtraukiamas į šį spėlionių žaidimą: kas kitas, dėl kokių priežasčių, kokią tiesą atsisako priimti? Finalinėje operos scenoje visi veikėjai, taip pat ir išgydytoji princesė, režisieriaus yra šiuo atributu „apdovanojami“. Siunčiamą žinią suprasti gali, bet ar ji atitinka muzikos charakterį, jos iškilmingą, šlovinančią gaidą, P.Čaikovskio sumanymą? Ar dėl to, kad pradėjo matyti, Jolanta galėjo tapti paprasta vidutinybe? (Akcentuojant šią mintį, jos ryški melsvos spalvos suknelė irgi pakeičiama pilka.) Vargu bau. Pilkos spalvos kostiumuose (kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė) – labai daug, taip pat įvairių jos atspalvių, gražių ir nuobodžių. Ir vėl pradedi svarstyti, ar čia imituojamas tipiškas lietuvių aprangos stilius – pilkasis, o gal čia E.L.Jameso knygos įtaka?.. Spektaklis vis dėlto įdomus. Norėčiau jį pamatyti dar kartą. Tik tada, žinoma, reikėtų sugebėti nekreipti dėmesio į jo statiškumą, užsimerkti prieš „neteisingą“ finalą ir atsiduoti begalinio grožio, nepaprastai įtaigiai P.Čaikovskio muzikai.

TEATRAS

Paskutinė, pati šviesiausia ir keista

Klaipėdos muzikiniame teatre rampų šviesą lapkritį išvydusi paskutinė ir pati šviesiausia, naivi ir tyra, paslaptingiausia Piotro Čaikovskio opera „Jolanta“ nėra tarp dažnai statomų. Ir Lietuvoje ji anksčiau statyta ar tik ne vieną kartą, bene praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. ►

Scena iš P.Čaikovskio operos „Jolanta“ premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jolanta – J.Aleksejeva.

Vytauto Petriko nuotr. 13

TEATRAS

Baisi, skausminga ir traumuojanti patirtis jaunai dainininkei, ir bravo pedagogei, ryžtingai priėmusiai sprendimą ir išgelbėjusiai spektaklį.

Scena iš P.Čaikovskio operos „Jolanta“ premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Vodemonas – V.Dytiukas, Jolanta – J.Aleksejeva.

Laima SUGINTIENĖ

Su operai neįprasta pabaiga ◄ Dažniau pasirenkama jos koncertinio atlikimo versija. To priežastys – pačios įvairiausios. Pirmiausia, ne itin patogus vieno veiksmo formatas, reikia su kuo nors „poruoti“. P.Čaikovskio užsakovų premjerinė idėja, kad tą patį vakarą ji būtų atlikta su baletu „Spragtukas“; vėliau ji buvo „suporuota“ su S.Rachmaninovo „Aleko“, pernai MET tiesioginėje transliacijoje (ach...) su nepakartojama A.Netrebko pagrindiniame vaidmenyje – su B.Bartoko vienaveiksme opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“; dažnas pasirinkimas – su simfoninės muzikos programa, o pernai Maskvos Didysis teatras grįžo prie pradinės idėjos ir pastatė ją su „Spragtuko“ siuita. Klaipėdoje dabar pastatytoji tiesiog buvo perskelta per pusę. Keista ši opera ir žanro požiūriu: pagrįsta mistine viduramžių legenda, kurios 14

veiksmas vyksta stebuklingame sode, „tarsi rojuje“ – tad lyg ir pasaka, bet kupina poteksčių, paslėptų prasmių, nuojautų. Joje daug simbolių: šviesa ir tamsa, balta ir raudona rožės, aklumas ir regėjimas bei kitų – statytojams tenka visa tai „atkoduoti“. Tuo ji kažkiek panaši į W.A.Mozarto operą „Užburtoji fleita“ ar N.Rimskio-Korsakovo „Snieguolę“. Pasaka suaugusiesiems. Ir kaip pasakoje priimta, o operoje, jei tik tai ne komiška opera, visiškai neįprasta – opera su laiminga pabaiga!

Svečiai spektaklio „nekilstelėjo“ Kiek eklektiška „Jolanta“ ir muzikiniu atžvilgiu, nelabai panašu į... Čaikovskį. Kompozitorius pelnytai tituluojamas vienu talentingiausių pasaulio melodistų, tačiau skirtingai nei kitos populiarios jo operos, koncertinėje praktikoje prigijo vos vienas kitas numeris iš jo paskutinės operos. Bene vieninteliai topai – Roberto arija „Čto možet sravnitsia s Matildoj mojei“ ar

pirmoji Jolantos arija „Ot čego ja...“. Dar N.Rimskis-Korsakovas peikė „Jolantą“ ir dėl instrumentuotės: tikrai keistoka orkestro įžanga ir kt. Tad, renkantis šį ypatingą, „nežemišką“ veikalą, reikia turėti kokią nors netradicinę idėją, viziją, sprendimą. Operos sąlygotumas sufleruoja, kad natūralistinis buitinis kelias – ne jai. Taigi: ar tą viziją, „visraktį“ užkoduotiems šiframs atrakinti statytojai (šis kūrinys į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną pakliuvo kaip tarptautinis kooprodukcijos projektas) turėjo? Arčiausiai kažko nežemiško, regis, buvo vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas. Jo abstraktus darbas „kilstelėjo“ operą į kitą lygmenį, suteikė pastatymui erdvės ir gylio. Su skoningomis projekcijomis derėjo ir kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės darbas, išskyrus disonuojantį, kitos stilistikos, banaliai buitišką Jolantos kostiumą. Sunkiau sekėsi įžvelgti režisieriaus Raimundo Banionio mintį. Režisūra atrodė statiška, kaip ir itin nepaslankūs kai kurių vaidmenų atlikėjai iš Ukrainos. Svečiai aki-

TEATRAS

Vodemonas – V.Dytiukas.

Robertas – J.Malofejevas.

vaizdžiai kuklios patirties, kas su geresne vokalo mokykla ir duomenimis, kas – su menkesne, spektaklio „nekilstelėjo“, dažnai nutikdavo atvirkščiai. Šiame kontekste kaip vieną ryškesnių paminėčiau Martos vaidmens atlikėją klaipėdietę Aureliją Dovydaitienę. Nekantriai lauksime antrosios, lietuviškos solistų sudėties, pasirodymo.

Premjera – su trikdžiais Spektaklį dirigavo klaipėdiečiams jau pažįstamas gruzinų kilmės dirigentas statytojas Alexandras Khaindrava. Derėtų pasidžiaugti geru scenos ir orkestro balansu, tačiau žymiausio rusų romantiko orkestras pilnas potemių ir pobalsių, jis tikrai neapsiriboja tik akompanimento funkcija. Gal partitūra dar „susigulės“ ir joje išryškės neatskleistos linijos. Teko matyti antrąjį premjerinį spektaklį. Tą, kur spektaklio pabaigoje Jolantos vaidmens atlikėja Julia Aleksejeva prarado balsą, o jos partiją iš užkulisių atliko dainininkės dėstytoja Marina Shaguch. Baisi, skausminga ir traumuojanti patirtis jaunai dainininkei, ir bravo pedagogei, ryžtingai priėmusiai sprendimą ir išgelbėjusiai spektaklį. Opera buvo atliekama rusų kalba. Vertimo reikėjo ne tik tos kalbos nemokantiems žiūrovams, bet ir dėl prastokos dainininkų dikcijos. Tačiau akis badė

Ibn-Chakia – S.Makienka.

(jau ne pirmą kartą, tas pats buvo ir su „Bohemos“ libreto vertimu) elementarios lietuvių kalbos klaidos. Daug klaidų. Labai. Norėjosi būti Jolanta ir to nematyti. Tačiau, perfrazuojant pagrindinę heroję, „akys duotos (ne) tik tam, kad verkčiau“. Tą vakarą žiūrovus trikdė ir ne laiku salėje įsižiebusios šviesos, ir po spektaklio su gėlėmis scenoje besiblaškantys darbuotojai. Visa tai drauge su jaunos solistės nesėkme gerokai „nusodino“ premjerinę nuotaiką. „Aš parašysiu tokią operą, kad visi verks“, – rašė libreto autoriui broliui Modestui kompozitorius. Verkiančių nemačiau. Veikiau buvo sutrikusių. Ir ne vien dėl pagrindinės vaidmens atlikėjos nelaimės.

Karalius Rene – T.Berezanskis. 15

TEATRAS

O.Koršunovas: spektaklyje režisierius yra alfa ir omega Klaipėdos dramos teatre išskirtinė premjera – po beveik dešimties metų čia statyti spektaklio sugrįžo vienas ryškiausių Lietuvos režisierių Oskaras Koršunovas. Po ilgai trukusių aptarimų, nes režisierius itin užimtas, vis dėlto pavyko jį prisišaukti klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjese „Pašaliniams draudžiama“.

Gintarė ŠIAULYTĖ

Suteikė erdvės – Režisavote vieną naujausių G.Grajausko pjesių. Kodėl jūsų dėmesio nusipelnė šis kūrinys? – Tai ne pirma G.Grajausko pjesė, kurią aš statau, jau teko režisuoti jo „Rezervatą“ Avinjono festivaliui Prancūzijoje. O kalbant apie naują spektaklį, tai itin svarbus veiksmo laikotarpis. Jo pradžia maždaug 1993–1994 metais, vėliau pjesėje tas laikotarpis lyg ir ryškius kontūrus praranda, 16

atsiranda kažkas ir iš šiandienos aktualijų. Iš esmės tai laikas, kuris yra mano jaunystės laikas ir G.Grajausko jaunystės laikas. Tas laikas savotiškai neįvardytas, toks prarastas, kaip ir mūsų karta, galbūt savotiškai prarasta. Mes žinome, kas įvyko po 1990-ųjų, po visos „dainuojančios“ revoliucijos. Po vilčių tarsi užėjo juoda neviltis, dingo idealizmas, viskas pradėjo labai keistis, atėjo laukinis kapitalizmas, keitėsi vertybės. Iš esmės tuo laiku, galima sakyti, buvo palaidota kultūra. Ji tapo nereikalinga. Formavosi vartotojiškos visuomenės užuomazgos, kai žmonės, o šiuo atveju pjesėje – pagrindinis personažas Poetas, prarado ne vien darbą, bet ir visuomenei dingo poreikis skaityti poeziją.

Kas tuo metu vyko teatre? O faktiškai nieko nevyko. Valstybinis jaunimo teatras iš viso užsidarė. Beje, rodė tik mano spektaklį – Daniilo Charmso „Ten būti čia“ (1990), kuris buvo paklausus. Gerai atsimenu vyresniąją kartą, kuri net nebandė ginčyti, įvardyti to laiko. Tiesiog buvo suirutė. G.Grajauskas savo pjesėje į tą praeitį žiūri iš dabarties – su tokiu ironišku šypsniu, tam tikra melancholija.

Eina į gylį – Jūsų spektakliai išsiskiria modernumu ir netradiciniu pastatymu. Kuo šis ypatingas? ►

TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

TEATRAS

◄ – Mano spektakliai labai skirtingi. Jiems būdinga energija, draivas. Jie pasižymi labai kruopščiu darbu, stipriais aktoriniais darbais. Aš niekada specialiai nesistengiu būti modernus ar originalus, aš stengiuosi eiti į gylį, o gylis visuomet kuria naujas formas. Taigi neabejoju, kad šis spektaklis daug kam bus netikėtas. Jame sąmoningai naudojamos klišės, bet yra ir naujų sprendimų. Skamba gyva muzika. Šis spektaklis labai susijęs su Klaipėda. Jame atpažįstama laikraščio redakcija, išnyra klaipėdiečiams gerai žinomi vaizdai, taip pat pagrindiniame personaže apčiuopiama paties G.Grajausko autobiografijos detalių.

– Kokios šiuolaikinės socialinės problemos paliestos naujame jūsų pastatyme? – Jame atsispindi beužgimstančios vartotojiškos visuomenės atsiradimo laikotarpis, kuris užklupo labai greitai, žmonėms nepasiruošus. Vartotojiška kultūra turėjo savų pasekmių, tik neigiami dalykai greičiau pritapo. Vartotojiška kultūra atėjo žalingąja savo puse, kuri laibai greitai prigijo. Tad ir spektaklyje nemažai kalbama apie tai, kaip primityviai visuomenė supranta kultūrą.

Turi paslapčių – Spektaklyje skamba gyva muzika. Ar sunku suvaldyti ją ir vaidybą vienu metu? – Gyvai groja grupė „Kontrabanda“, kuri yra neatsiejama tuometės Klaipėdos

įvaizdžio dalis. Muzika visada padeda aktoriams. Čia pat gimstanti muzika inspiruoja tiek aktorius, tiek mane. 2011-aisiais dirbau su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu“ (LNDT), kur taip pat buvo labai daug gyvos muzikos. Man svarbu, kad aktoriai būtų inspiruoti, entuziastingi ir patys kurtų. O kaip visa tai suvaldyti, – aš turiu tam tikrų paslapčių. Man kuriantį žmogų valdyti yra vienas malonumas. Jam tiesiog reikia padėti skleistis. O „Kontrabanda“ – tai to laikotarpio muzika, atpažįstama klaipėdiečiams. Noriu pabrėžti, kad didžioji dalis muzikos yra autentiška, sukurta kompozitoriaus Antano Jasenkos ir „Kontrabandos“. Šios grupės nariai – puikūs muzikantai. Įdomu, kad vienas „Kontrabandos“ narys yra net iš Australijos, šiuo metu gyvenantis Šventojoje. Tad spektaklyje skamba ir australiškų instrumentų muzika.

Atvira laboratorija – Ar turite savo darbo metodiką ir ar atskleistumėte, kokia ji? – Na, keliais žodžiais negalėčiau atskleisti, bet tikrai turiu savo darbo metodiką. Negalima pavadinti, kad turiu aktorinę mokyklą, ji dar nesusisteminta, tačiau mano kūryboje, mano darbe su aktoriais esama tam tikros metodikos. Tai galbūt labiausiai matyti trilogijoje, kurią sudaro W.Shakespeare’o „Hamletas“ (2008), M.Gorkio „Dugne“ (2010) ir A.Čechovo

„Žuvėdra“ (2013). Spektaklio metu patys aktoriai analizuoja savo aktorinį meną. Tai yra spektaklis ir kartu atvira lyg ir mano aktorinės mokyklos laboratorija. Žinoma, su savo aktoriais jau dirbu vienaip, jie mane supranta iš pusės žodžio, o atvažiavęs čia, su pirmą kartą sutiktais aktoriais dirbu truputį kitaip. – Ar duodate laisvės improvizacijai? – Taip. Improvizacijai duodu daug laisvės. Tai yra viena iš sudedamųjų mano režisūros dalių. Tačiau vienas dalykas yra leisti improvizuoti, o kitas – kaip tą improvizaciją suvaldyti. Jeigu tu nežinosi, ko nori ir kuria linkme eini, ta improvizacija spektaklį gali ir sužlugdyti. Dažnai aktoriai galvoja, kad tai jie sukūrė spektaklį, o ne režisierius. Tad jeigu aplanko sėkmė, vaikšto ir giriasi, kad jie labiausiai nusipelnė. Aš visada buvau šiuo klausimu kuklus, bet dabar jau man nėra nei ko kuklintis, nei ko slėpti, nei paprastinti, nei girtis, – režisierius yra alfa ir omega visada, net jeigu tai ir nejuntama, tai yra dar geriau, nes žmonės pajaučia tam tikrą laisvę. Bet jeigu jis nėra alfa ir omega, tuomet iš to nieko neišeina.

Mato perspektyvų – Klaipėdos dramos teatre 2004 m. jūs režisavote M.Mayenburgo „Šaltą vaiką“, 2007 m. – A.Strindbergo „Kelią į Damaską“. Kokį teatrą suradote sugrįžęs po beveik dešimtmečio?

Klaipėdos damos teatrui vos paskelbus apie spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ premjerą, bemat buvo išpirkti visi bilietai. Publiką intriguoja ir nauja klaip 18

TEATRAS

– Suradau labai gerą, atgimusį, renesansą išgyvenantį teatrą. Rekonstruotame teatre įrengta tikrai gera scena, o svarbiausia, kad atėjo jaunų aktorių ir apskritai – visi yra pakylėti. Dar noriu pabrėžti ir teatro vadovo Tomo Juočio indėlį. Jo požiūris į viską labai teisingas. Planuose, kuriais jis šiek tiek dalijosi, aš matau perspektyvų. – Klaipėdoje jūs žiūrėjote nemažai spektaklių. Net stebėjote krepšinio varžybas. Ką, pažvelgęs žvilgsniu iš sostinės ir palyginęs, galėtumėte pasakyti apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? – Vis dėlto aktyviai kultūriniu gyvenimu besidominčių žmonių Klaipėdoje nėra tiek daug kaip Vilniuje. Bet kita vertus teatras yra labai aktyvus, vyksta daug gastrolių, labai daug žmonių ateina į spektaklius. Atsiranda vis naujų įdomių dalykų – tai Jaunimo teatras su V.Masalskiu, Apeirono teatras. Klaipėdoje vis randasi kažkokių naujovių. Miestas tam yra labai patogus. Krepšinio varžybose sutikau didelę įtaką miestui padariusių žmonių, jie yra Klaipėdos patriotai, suvokia kultūros svarbą ir ją finansuoja. O Vilnius yra labai susiskaldęs ir ten vartotojiškumas juntamas kur kas labiau. Pas mus sunku susikalbėti. Pavyzdžiui, mes, Vilniaus miesto teatras OKT, garsinantis Lietuvos vardą visame pasaulyje, iš miesto savivaldybės gauname žymiai mažesnę dotaciją nei Alytaus savivaldybės teatras iš savosios. O čia – Klaipėdoje – yra ta tiesi gatvė, tarsi sujungianti visą miestą, ir juntamas aiškus tiesus stuburas tiek logistikoje, tiek žmonių bendravime. Ir birželį vyksiantis tarptautinis teatrų festi-

valis yra labai reikalingas Klaipėdai. Taigi galimybės čia yra labai didelės, ir, man atrodo, jos čia yra suvokiamos.

Kritikos krizė – Esate pastebimas ir įžymus žmogus. Ar palankios recenzijos, ypač pastaruoju metu, po Venecijos bienalės skirtos „Žuvėdrai“, neužliūliuoja? – Ne. Man aprašymai yra labai svarbūs. Aš skaitau ir užsienietišką, ir lietuvišką kritiką. Deja, galiu pasakyti, kad lietuviška kritika yra pasiekusi visišką krizę. Tie, kas įdomiai rašė, neberašo, o jaunoji karta nebesuvokia teatro, ir mes skaitome tik arogantiškus, subjektyvius aprašymus. Paskaitęs recenziją nebesupranti – ji nei aktoriui kažką pasako, nei žiūrovui. Skaitytojai iš viso nesupranta, kas buvo rodoma tame spektaklyje. O tai, ką mes gavome Venecijos bienalėje, yra tikra refleksija. Pavyzdžiui, toks mano spektaklis kaip „Dugne“, nors jis buvo išrinktas tais metais geriausiu spektakliu, tačiau Lietuvoje nesulaukė jokios recenzijos. Ir spektaklis „Miranda“ (2011) tiesiog prašėsi apmąstymų, aprašymų, nes tai irgi

susiję su tam tikru laikotarpiu, tarybiniu laikotarpiu prieš pat ateinant nepriklausomybei. Tai parodyta įdomiu kampu per W.Shakespeare’o „Audrą“. Dabar tos refleksijos mes Lietuvoje neturime. Man dėl to galvos neskauda, nes mes – OKT – nuolat važinėjame po festivalius ir tie spektakliai užsienyje yra labai plačiai recenzuojami. Mes turime galimybę skaityti, pasitikrinti, pagaliau kaupiame tam tikrą archyvinę medžiagą. O kiti teatrai, neišvažiuodami iš Lietuvos ribų, tiesiog pasmerkti pranykti Letos upės srovėse.

Čia ir dabar

– Koks, jūsų manymu, turėtų būti teatras? – Teatras yra čia ir dabar, o jeigu jis nereflektuojamas, neįvardijamas, o nufilmuoti jo irgi nelabai pavyksta, be to, nelabai yra ir kas filmuoja, tuomet viskas išnyksta. Pačių kritikų buvo inicijuoti pašnekesiai prie arbatėlės apie Lietuvos teatro istoriją nuo 1990 metų, tačiau paskaičius, kas toje arbatėlėje buvo aptarinėjama, tai tiesiog baisu, nes prisimenami visiškai neesminiai dalykai. Dešimtmetis nuo 2000 metų buvo įvardytas kaip liesos karvės dešimtmetis. Nors tuo metu atsirado OKT. Ir per šį dešimtmetį šis teatras sukūrė svarbiauLietuvoje tu gali padasius savo spektaklius. Mes kaip tik tuo ryti stebuklą, tačiau jo metu bendradarbiavome su svarbiausiais pasaulio festivaliais, tokiais kaip Avinjone niekas nepastebės, ir Prancūzijoje, ir važinėjome po visą pasautai yra baisus dalykas. lį. Taip pat intensyviai rodėme spektaklius Lietuvoje. Tuo metu buvo rodomi geriausi Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno spektakliai, vyko Audronio Liugos „Dramos akcija“ ir t. t. Per tą dešimtmetį atsirado visi nepriklausomi teatrai. Nuo 2000 m. iki krizės 2008 m. buvo tiesiog teatrų renesansas. Per tą laiką keitėsi teatras, tačiau tas dešimtmetis iki šiol net neįvardytas kaip reikšmingas dešimtmetis. O ir tas pirmasis mano spektaklis vadinosi „Čia būti ten“. Taip ir mes esame čia, bet būname ten – tai yra užsienyje. Be buvimo ten mes negalėtume būti čia, neišsilaikytume nei finansiškai, nei kūryba būtų kažkaip įvardyta, jeigu mes nebūtume pripažinti užsienyje, jei neturėtume tų prizų, jei nebūtų tų recenzijų. Lietuvoje tu gali padaryti stebuklą, tačiau jo niekas pėdiečio G.Grajausko pjesė, ir jos režisierius O.Koršunovas, ir ambicingi teatro sumanymai. Vytauto Petriko nuotr. nepastebės, ir tai yra baisus dalykas. 19

ŠOKIS

Šokio premjeros vaikams – edukacija suaugusiesiems? Kaip gyvuoja princesės? O kur gyvena pabaisos? Regis, mergaitėms ir berniukams turėtų būti įdomu, tačiau... Dažnai nesuvokiama, jog šiuolaikiniai vaikai mąsto kitomis dimensijomis, gyvena savitos vaizduotės pasaulėliuose, kurie gyvenimiškuose rūpesčiuose „paskendusiems“ suaugusiesiems dažnai nesuprantami.

Violeta MILVYDIENĖ

Pristigo dinamikos Lapkričio 5 ir 6 dienomis bei gruodžio 4-ąją įvykusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera „Ten, kur gyvena pabaisos“ – atvykstančio iš sostinės naujojo baleto trupės meno vadovo Donato Bakėjaus kūrybinis darbas, kartu ir šio šokėjo bei aktoriaus režisūrinis debiutas, savitas prisistatymas uostamiesčio publikai. Pasak paties kūrėjo, sukurti šį visai šeimai skirtą spektaklį inspiravo Maurice'о Sendako knyga „Ten, kur pašėlę dalykai“ („Where the Wild Things Are“). Daugiau nei prieš penkis dešimtmečius (1963 m.) parašytoje ir vos iš 338 žodžių sudėliotoje istorijoje pasakojama apie nepaklusnų, chaotiškai besielgiantį, linkusį į įniršio priepuolius berniuką vardu Maksas. Beje, šis literatūrinis, paveikslėliais iliustruotas kūrinys, dabar laikomas viena tobuliausių vaiko pykčio analizių, ilgai buvo uždraustas pardavinėti JAV knygynuose, eliminuotas ir iš bibliotekų lentynų. 2009aisiais pasirodęs Spike'о Jonze's režisuotas filmas – fantastinė drama tuo pačiu 20

pavadinimu pripažintas bene žymiausiu knygos interpretacijos bandymu. Intriguojantis anonsas įkvėpė pažvelgti į mūsų teatro baleto trupės įgyvendinto spektaklio versiją. Akivaizdu – sceninis veiksmas nėra (ir negali būti) toks intensyvus, kaip filmo ekrane, tad elementaru, kad dinamikos stoka aiškiai juntama. Jeigu pradžioje tą momentinį, bene vienintelį šalia sėdinčių vaikų aiktelėjimą sukelia įspūdinga scenografija (iš scenos viršaus nuleistos keturios milžiniškos pabaisos), o netrukus užburia kartu pasirodžiusių visų pasakos herojų kostiumai (dailininkė – Liuka Songailaitė), tai vėliau vyksmas nuslopsta ir nekintanti vizualizacija tampa nuobodoka. Drįsčiau teigti, čia nepasinaudota paprasta dramaturgijos „apgaule“ – laipsniškai ir atskirai parodyti kiekvieną personažą, pateikiant vien jį apibūdinančią charakteristiką, parodant efektingą jo kostiumą bei grimą. Galiausiai tokie prisistatymai keičia vienas kitą... Tačiau, kaip populiariai sakoma, kortos jau atskleistos. Galbūt pristigo ir įvairesnio apšvietimo – dauguma scenelių atrodė pernelyg pritemdytos. Negatyviausiu dalyku (tokiu „lakmuso popierėliu“) laikyčiau faktą, jog su išankstiniu veikėjų pasirodymu – visuotiniu išėjimu bei pirmuoju bendru etiudu – baigiasi ir mažųjų žiūrovų atidumo duoklė scenai.

Specialisto akiratyje Bet specialisto akiai ir toliau maloni atlikėjų stebėsena, įtraukiantys tiek kūrybinis, tiek edukacinis aspektai. Spektaklio forma savo abstrakčia visuma atitinka klasikinio baleto struktūrą. Tiesa, pradedama lyg ir nuo kulminacinio taško. Kai įžangoje įvykusi konfliktinė situacija „paliekama“ užkulisyje, tuomet vienišas vaikas užsidaro savo kambaryje (asocijuojasi su momentu iš populiaraus filmo „Vienas namuose“). Solinį berniuko prologą pratęsia tarpusavyje besikaitaliojantys ir / ar susipynę su grupinio šokio etiudais įvairesni gyvūnų solo bei duetai, toliau – kiek fragmentiškai pasikartojantys panašūs epizodai, o baigiama, kaip tradiciškai pridera, epilogu (vizualiai bemaž identišku pirmajai scenelei). Originalių sprendimų pristigo ir choreografinei stilistikai – ji sudėliota iš gana standartinių klasikinio šokio judesių, junginių su šiuolaikinės technikos elementais, panaudoti gimnastikos pratimai (ypač gausu ratlankių). Berniukas (Aurelijus Liškauskas arba Simonas Laukaitis) ryškus elgsenos ir nuotaikų bei emocijų kaita – vieną akimirką jis valiūkiškai žaidžia, šokinėja, laksto po sceną lyg nykštukas tarp ►

ŠOKIS

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Ten, kur gyvena pabaisos“ (choreogr. D.Bakėjus).

Vytauto Petriko nuotr. 21

Å OKIS

ŠOKIS

◄ milžinų (nors įsivaizduoja esąs karalius), kitą – chaotiškai blaškosi, desperatiškai mėto pagalves, supykęs stumdo lovą, netrukus virtusią laivu kelionei į pabaisų pasaulį. Įsimintinas, kadangi įprasmintas, pasižymintis išdykėliška žaisme ožių duetas (Mantas Černeckas ir Gintarė Jovaišaitė, beje, išsiskyrusi ir savo soliniu vaidmeniu, ir įspūdingai baltu kostiumu). Kitų baleto trupės artistų (Beatos Molytės, Mildos Meškytės, Anos Buchovskajos-Zamulskienės, Ričardo Jankevičiaus, Taurūno Baužo) įkūnyti personažai – ne mažiau raiškūs, taip pat judrūs ir lengvi. Kitokių jų neįsivaizduoju, nors šįkart, atvirai prisipažinsiu, nebuvo lengva atskirti, kas yra kas.

Išprovokavo klausimus Kadangi deklaruojama hipotezė („viešėdamas pabaisų pasaulyje pagrindinis herojus patirs įvairių nuotykių ir išmoks vertingų pamokų“) neišryškinta ir galutinai neištobulinta, natūralu – galvoje sukirba gausybė klausimų. Kodėl berniukui prasiveržia nevaldomo pykčio priepuoliai? Ar neprognozuojami poelgiai, kai realybė susipynusi su fantazija, – „nekaltas“ vaikystės raidos etapas, kūrybinė ypatybė, ar problemos požymis? Kodėl jaučiamasi įskaudintu, nereikalingu, visų atstumtu? Esminė išprovokuota mintis: ar faktas, kad nepaklusnus, padykęs, užsisklendęs savyje, nekontaktuojantis su artimiausiais žmonėmis vaikas noriau bendrauja su mistiniais gyvūnais, šeimos narius neva įasmeninančiais monstrais – adekvati, nesutrikusi psichoemocinė būsena? Galbūt ne veltui knyga buvo uždrausta kaip destruktyvaus vaiko elgesio toleravimo, negatyvaus šeimos vaizdavimo modelio pavyzdys. Sukrebžda ir kitokių nerimą keliančių pasamprotavimų virtinė. Kaip išlaikyti šiuolaikinių, mokslininkų apibūdinimu, Z kartos (hiperaktyvių, dar vadinamų skaitmeniniais aborigenais) vaikų dėmesį? Ar įmanoma, atitraukus juos nuo planšetės / kompiuterio, sudominti knygų skaitymu, užkrėsti teatro bacila? Kokios turėtų būti veiksmo formos, kad mažieji žiūrovai stebėtų sceną susikaupę, susikoncentravę, gal net suglumę?.. Kokiu pagreičiu turėtų

Ar įmanoma, atitraukus vaikus nuo kompiuterio, sudominti knygų skaitymu, užkrėsti teatro bacila? keistis vaizdiniai, kad (iki)mokyklinukai per spektaklį nešurmuliuotų, garsiai nekalbėtų ir, net nesidrovėdami, lyg atitrūkę nuo grandinės, netryptų kojomis, nebelstų į kėdžių atlošus?.. Stebina ir grupelės mamyčių reakcija (tiksliau – jos nebuvimas), nevalingai suponuojanti įtarimą apie pernelyg liberalaus tėvų auklėjimo spragas arba atvirkščiai – ignoruojantį santykį vaiko atžvilgiu. Taigi panašaus ugdymo pasekmės akivaizdžiai ir matomos – tiek scenoje, tiek salėje, tiek gatvėje. Deja, pabaisos tebegyvena vaikų galvose ir jas iš ten išvaryti, tvirtai manau, suaugusiųjų – tėvų, auklėtojų, mokytojų – darbas, o edukaciniu požiūriu – ir šventa kuriančių teatralų misija.

Generuota idėja Vienoje iš Klaipėdos kultūros fabriko salių lapkričio 13-ąją (dar gruodžio 3-iąją) pristatyta šokio teatro „Padi Dapi Fish“ premjera „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“ – naujas Ingos Kuznecovos choreografinis kūrinys, gvildenantis mergaitiškos elgsenos savybes ir peripetijas. Beje, irgi skiriamas mažajai-jaunajai (5–10 metų amžiaus) auditorijai. Minėto teatro narė, Klaipėdos universiteto Menų akademijos Šokio katedros pedagogė, grupės „Balkono lydekos“ vadovė jau užsirekomendavo kaip nestandartinio mąstymo kūrėja šiuolaikinio šokio spektakliais („Mikas ir pusryčiai“, „Diagnozė: krepšinis“, „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“), taip pat dramos spektakliais („Dėdės Tito džiazas“, „Nutikimai smaližių šalyje“ ir kt.). Individualus jaunos choreografės braižas – estetiškos stilistikos ir subtilios vaidybos dermė, imponuojanti giliomis potekstėmis, lengvomis ironijos bei sarkazmo intonacijomis. Šįkart taip pat pasirinkta ir generuota aktuali idėja, o sumanymas vykusiai išrutuliotas skelbiamos koncepcijos požiūriu.

Nors juodos ir baltos spalvų palete skirtingai sukombinuota apranga stilinga, vaizduojami charakteriai – kur kas spalvingesni savotiškai perteikta maniera bei ypač raiškia mimika (to dažnai stinga šiuolaikiniuose spektakliuose). Kostiumuose (dailininkė – Lina Andriukonė), makiaže („strėlytėmis” pailgintos akys) bei muzikoje (kompozitorius – Kristijonas Lučinskas) girdimi, o pradžioje net dominuoja kinų (ar japonų?) stiliaus motyvai.

„Pamirštos ir nežinomos“? Paveikioje, įtikinančioje atlikėjų komandoje – flamingiškai rami santūrioji Laura Geraščenko, paukštiškai gyvybinga, šelmiškai besišypsanti Eiva Dobilaitė, rafinuotai kaprizinga, rimtai, karingai nusiteikusi Sigita Juraškaitė ir „kieta“ (žargonizmas), valdinga pasipūtėlė Aušra Krasauskaitė-Berulė. Patraukliuose tipažuose galima įžvelgti ir keturis temperamentus, nors visiškai išgrynintų, psichologų ir sociologų teigimu, nebūna. Jei pirmoji – gana flegmatiška, antroji – dažniau sangviniška, trečioji – turinti melancholikės bruožų, tai ketvirtoji – aiškiai choleriška. Beje, šis jaunų moterų ketvertukas – vienaip ar kitaip susijęs su Klaipėdos universiteto Menų akademijos Šokio katedra: Sigita – buvusi studentė, paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi šokio ir vaidybos studijas, reziduojanti ir kurianti Vilniuje, dvi kitos – Eiva ir Laura – Šokio katedros choreografijos programų bakalaurė ir magistrantė (pastaroji, beje, net trijų vaikų mama), Aušra – būsimiesiems akademijos choreografams bei teatralams dėstanti pedagogė (ir Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės solistė). A.Krasauskaitės „juodosios“ princesės istorija spektaklyje atskleista ypač vaizdingai, išpopinto, lepaus „modeliuko“ paveikslas labiausiai sušaržuotas, tačiau pagaulus, itin organiškas ir, be abejonės, pačią asmenybę idealiai atitinkantis amplua. Ceremoningas jos pasirodymas (net triskart iš pakeliamo galinio kuliso), žingsniavimas aukštais puspirščiais, kraipantis kūno „kvadratu“, pakelta aukštyn galva su juoda gėlių puokšte ant smilkinio... ► 23

ŠOKIS

◄ nustelbia lengvais šuoliais, parteri-

niais persivertimais, polifoniniu naratyvu pagrįstus širdingus dialogus, kaipmat nutraukia draugiškus trijulės „pokalbius“ ar pataikūniškus „suokalbius“. O kokios arogancijos persmelktas jos pamaiviškas monologas, išdidžia laikysena, manipuliuojančiais gestais, kontrastingai staigiais kaklo posūkiais tarsi privalėjęs įtvirtinti lyderės poziciją! Betgi... Nesulaukusi tolesnio kitų garbinimo ir likusi vieniša, ji priversta paklusti ir prisitaikyti prie daugumos – numetusi „karūną“, tampa „normalia“ draugiška mergaite (?). Galima ir analogiškai priešinga traktuotė, pvz., asmenybės susidvejinimo, nuolaidžiavimo prigimtinei esybei, savivertės praradimo variantas, bet kokiu būdu norint į(pa)tikti draugėms... Toks veidmainiškas prisitaikėliškumo virsmas? Ar šis disbalansas teisingas, priimtinas, sąžiningas? Tad, kaip išauginti kūrybišką žmogutį, siekiantį savirealizacijos, jei, varžomas kompleksų ir stereotipų, jis liguistai reaguoja į bendraamžių apkalbas,

pavydą, nekreipia dėmesio į geranoriškas suaugusiųjų pastabas? Ar pamokantis „moralas“ tuomet / vis tiek – prasmingas, ar bergždžiai tuščias pamokslavimas? Matyt, vienareikšmiško atsakymo nėra, kaip ir visuotinai tinkamo auklėjimo recepto. Juk kiekvienas vaikas – atskiras individas, su kuriuo dažnokai vien susikalbėti reikia ypatingos kantrybės ir išmonės. Tik... Panašu, jog visos mergaitės vaikystėje būna pamaivos, mėgdžiojančios ar atkartojančios suaugusiųjų elgesį, būdą, kalbą. O neįgijusios imuniteto – šeimos įskiepytų tvirtų vidinių dvasinių vertybių – paauglės gali lengvai pasiduoti kitų manipuliacijai, kuri neretai virsta negatyviais reiškiniais... Grįžtant prie bendro spektaklio vertinimo, drįstu manyti, kad jis yra veiksminga edukacija pačioms mamoms, nenuostabu, atidžiau nei dukros stebėjusioms sceninį „žaidimą“ ir galbūt vėliau pasidalijusioms su jomis ne tik nostalgiškais prisiminimais, bet ir, tikiuosi, gana racionaliais intelektualiais pamąstymais bei vertingais patarimais.

Scenos iš šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektaklio „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“ (choreogr. I.Kuznecova). 24

Å OKIS

Vytauto Petriko nuotr. 25

KINAS

Kadrai iš filmo „Atvykimas“.

Kontaktuojantys Į šventiškai nusiteikusius kino žiūrovus nusitaikiusiame premjerų kinkinyje atsirado vietos filmui, kuriam išankstinės dar jo nemačiųsiųjų prognozės lipdė įspūdingo karinių kontaktų su ateiviais epo etiketę. Tačiau mokslinės fantastikos drama „Atvykymas“ pasirodė esanti kitokios rūšies kūrinys, reikalaujantis atidesnių kontaktų ne tik akimis, bet ir smegenų posūkiais. O iš kai kurių šios juostos recenzijų ėmė ryškėti, kad net begalės kontaktų su filmais išbandyti kino ekspertai pasuko ne ten, kur įsivaizdavo keliaujantys.

Aivaras DOČKUS

„Atvykimas“: atvykę ir neišnykę „Atvykimas“ – filmas, veikiantis įvairiais lygiais ir lygmenimis. Režisieriui kanadiečiui Denisui Villeneuve’ui („Moteris, kuri dainuoja“, „Kaliniai“, „Sicario: narkotikų kelias“) nereikia dangstyti pagrindinio 26

juostos triuko svetimkūnėmis siužeto šalikelėmis, kaip Christopheriui Nolanui kitoje mokslinės fantastikos dramoje „Tarp žvaigždžių“, kurioje žiūrovai buvo įtraukti į du trečdalius juostos laiko praryjančią juodąją tuščios nuobodybės skylę, panaudotą kaip dėmesio atitraukimo priemonę, kai magas slapčia rengia finalinį fokusą. „Atvykimo“ scenaristas amerikietis Ericas Heissereris („Valandos“, „Padaras“, „Neišjunk šviesos“) neapsiribojo vieno netikėtumo efektu, o ir tas efektas yra ne trumpas pėdos įspaudimas, o gili šoko nuošliauža, įsiranganti į smegenis ir dedanti kiaušinius,

kurie išsilukštena jau gerokai vėliau po filmo titrų. Pirmųjų scenų pateikimas tarsi laiko kokone stebėtojos poza sustingusios pagrindinės herojės – lingvistės Luizos Benks akimis griežtai įspėja, jog tai nebus minkštas „kramtalas“ epinės fantastikos gerbėjams. Ateiviai nepuls naikinti mūsų planetos, o Holivudo garsenybių įkūnyti personažai netirpins ašarų varveklių, atsisveikindami su rūgščiomis mimikomis iškreiptais trečiaplanių artimųjų veidais. Lingvistę vaidinanti Amy Adams įklampina į glitų savo nejausmingumo transą, paversda-

KINAS

nesusikalbėjimai ma aplinkui siaučiančius įvykius grėsmingai artėjančia neišvengiama užduotimi. Nesustabdomos lemties pojūtis persmelkia kažkuo pažįstamu iš Larso von Triero „Melancholijos“, bet vos tik „Atvykimo“ atmosfera intymiai atsitrenkia į nematomą pamėgdžiojimo ribą, ji spyruokliuodama atšoka ir ima kurti originalų stilių bei turtingą vidinį filmo pasaulį. D.Villeneuve’as kartu su E.Heissereriu niekur neskuba, atskleisdami technines kontakto su atvykėliais detales ir žingsnis po žingsnio pristatydami žaidimo taisykles, kuriose įmontuota begalė mažyčių siužeto varikliukų. Jei neužsivestų vienas, užgestų ir kitas. Žiūrovai nesipriešina ir neužkliūva už logikos spragų, visi įleidžiami į klaustrofobinį kupolą, kuriame baisoka į ne tą pusę ar ne tuo balsu kvėptelėti. Kartais trumpam iš intrigos liuko ištraukia pasakotojo intarpai, bet vėliau paaiškėja, kad jie būtini norint perkelti istoriją vienu lygmeniu aukščiau arba plačiau. A.Adams veikėjos charakteris pamažu keičiasi, bet tik įtrūkinėja, niekur neskildamas ir nelūždamas. Ji tvirtėja ir drąsėja, situacija ištraukia joje glūdėjusius galimybių lobius. Į „Atvykimo“ įtaigumo voratinklį įtraukia

komforto zonose garso plyšius išmušanti islandų kompozitoriaus Johanno Johannsono muzika, poroje epizodų grojanti stuburo šiurpulių stygomis. Kelionė į kontakto stačiakampį – viena paveikiausių filmo scenų, kurioje būgnų dūžiai susipina su neramaus laukimo įtampa. Vėliau J.Johannsonas atgniaužia muzikinę dėžutę, įleisdamas kelis komiškus akordus ir leisdamas publikai padais patrinti grindis. Nedidelė pertraukėlė, padėsianti pereiti į kitą siužeto lygmenį.

Bijok ne ateivių, bijok žmonių Kažkur ties „Atvykimo“ pusiauju dvelkteli „Tarp žvaigždžių“ nuobodulio atplaišomis ir įtraukiančio siužeto suteikta nejautra ima sklaidytis, leisdama patirti nemalonų kino teatro ekrano ir kėdės egzistavimą. Ką tik buvai išnykęs, dabar tenka sugrįžti ir galvoti, jog teks rašyti piktoką recenziją apie skaudžiai išsitaškiusias svarios ir svarbios mokslinės fantastikos iliuzijas. Bet vos

įsibrovus pirmosioms abejonėms, „Atvykimo“ korpusas susiklijuoja. Tai viso labo tebuvo menkos žalos pridariusi oro duobė, susidariusi dėl neišvengiamų literatūrinės medžiagos perkėlimo į scenarijaus puslapius nelygumų. Filmas sukurtas pagal mokslinės fantastikos rašytojo Tedo Chiango apsakymą „Tavo gyvenimo istorija“, pelniusį ne vieną reikšmingą apdovanojimą. Fizikos profesorių Ianą suvaidinęs Jeremy Renneris neįsiterpia į vientisą A.Adams solo partiją ir neįdeda „bonusinių“ pastangų, kurdamas akcentuotai antraplanį herojų be ambicijų prilygti partnerei ekrane. Nieko aktoriui neprikiši, jis nuosekliai juda savo personažo trajektorija, bet ne daugiau. Gal toks režisieriaus sumanymas, o gal J.Renneris kaip Tomas Hardy, filmuodamasis juostoje „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, iki kino kūrinio pasirodymo tiesiog netikėjo, kad rezultatas bus toli gražu ne vidutinio lygio konvejerinis filmas. Tikrasis gėris atakuoja pačioje „Atvykimo“ pabaigoje, kai susidėlioja kūrybinio sumanymo visuma. Keistoka, bet keliolika istorijos sprendinio minučių lemia visą filmo pusiausvyrą ir palikimą. ► 27

KINAS

„Atvykimas“ – bene pirmas filmas, kurio idėjų žinutes gauni prabėgus geram pusvalandžiui po seanso.

Kadrai iš filmų „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“, „Daktaras Streindžas“, „Kitas pasaulis: kraujo karai“, „Sąjungininkai“, kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, „San Jupitero“. ◄ Viskas gali akimirksniu subyrėti, tokio tipo scenarijus nesuvokiamai trapus. Nuo triumfo iki nusivylimo – keliasdešimt kadrų. Būtent finišo tiesėje „Atvykimas“ ne iššvaisto susirinktus kreditus, o įgauna pridėtinės vertės. Į žiūrovus supančiojusius klausimus pateikiami nevienadieniai ir nevienaprasmiai atsakymai. Nelengvi ir neklišiniai. Su kitų, niekada neišsprendžiamų dilemų poskoniu, kurį galima įvardyti „aftershock“ arba „aftertaste“ anglažodžiais. Bene pirmas filmas, kurio idėjų žinutes gauni 28

prabėgus geram pusvalandžiui po seanso: žmonija linkusi nesusikalbėti ne tik su ateiviais, bet ir tarpusavyje, o visas nesusišnekėjimo problemas išspręsti karais; ką darytum sužinojęs, jog įvyks tai, kas turi įvykti; išskirtiniai gebėjimai dažnai virsta našta. Tikiuosi, tiems, kas dar nematė „Atvykimo“, informacijos nenutekinau. Kiekvienas jį gali pamatyti kitaip. Kitaip surikiuoti klausimus ir atsakymus, sukeisti vietomis erdves ir laikus, nes dvigubas kodas užšifruotas dar pavadinime. Istorijos herojei pamažu aiškėja ateivių kalbos

ženklai ir genialus planas. Lygiai taip pat pamažu ims ryškėti „Atvykimo“ šalutinių efektų, kurie iš tiesų yra esminiai efektai, fotojuosta.

Kino vidutinybė – serialų viršenybė Artėjant didžiosioms metų šventėms, kino kompanijos įtempia visas siūles ir pradeda lenktynes dėl pelningiausių filmų titulų.

LANGAS

„Džekas Ryčeris: nesidairyk atgal“, „Šaunusis

Savaime suprantama, jog „godziliškai milžiniški“ projektai priglaudžiami prie kalėdinės ir naujametės karštligės, tačiau apšilimo mūšiai vyksta lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Mano subjektyvusis „aš“ ryškių nugalėtojų neišskiria. Viskas vienodai vidutiniška – „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ – lygioje akių linijoje su „Daktaru Streindžu“, net aktoriai sutampa savo pastangomis tapti naujaisiais nuotykių / fantastikos / veiksmo kino favoritais. Vienur – „Oskaro“ laureatas Eddie Redmayne’as, kitur – nominantas Bene-

dictas Cumberbatchas. Abu filmai tviska magiškai nuobodžiu sterilumu. „Kitas pasaulis: kraujo karai“ taip pat demonstruoja vidutinę formą, bet jei šią juostą palygintume su futbolo komanda, jos vieta – antros lygos turnyrinės lentelės viduryje. Roberto Zemeckio romantinis istorinis trileris „Sąjungininkai“ atrodo kaip senas geras pažįstamas svečias iš netolimos kino praeities. Ir nelauktai... nelaukiamas, nes šioje istorijoje viskas pernelyg laukiama ir nuspėjama. Tarsi šimtąjį kartą klausytumeisi iki negyvo kaulo įstrigusios klasikinės simfonijos. Viskas joje gerai, bet būtent dėl to tau ir negera. Tomas Cruise’as gali džiaugtis, kad jo vardas ir kautynių triukai veikia net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, į kurias jis įsispraudė savo noru. Veiksmo trilerį „Džekas Ryčeris: nesidairyk atgal“ kino kritikai paguldė ant menčių be sentimentų senojo sukirpimo šio žanro egzemplioriams, į kuriuos taikė „Oskaro“ laureatas režisierius Edwardas Zwickas. Netapsiu pačiu žiauriausiu teisėju, jei pasakysiu tik tiek, kad toks kirpimas paprasčiausiai nebemadingas. Nepagrįstai daug tikėjausi iš daugelio išliaupsintos Matto Rosso komiškos dramos „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“. Bet nieko įsimintinesnio už vidutiniškai vidutinišką nepriklausomą kiną įžvelgti nepavyko. Scenarijus surinktas iš panašių – ir stipresnių, ir silpnesnių – siužeto nuotrupų. Papiktnaudžiausiu vis dar madinga, bet pamažu išsikvėpiančia „kitokio“ kino sąvoka: „Šaunusis kapitonas“ yra toks pat „kitoks“ kinas. Gal nuskambės per trankiai, bet serialo „Juodasis veidrodis“ naujojo, trečiojo sezono ketvirtoji dalis „San Jupitero“ scenarijaus gelmėmis, įžvalgomis ir šokiruojančiais siužeto piruetais nustelbia ne tik šioje recenzijoje išvardytus, bet ir 99,9 procento visų šiemet matytų filmų. Vienintelis minusas – „San Jupitero“ nerodomas kino teatruose ir negali patekti tarp ilgametražių vaidybinių filmų, pretenduojančių į „Oskarus“. Neabejoju, kad šis fenomenalaus serialo „Juodasis veidrodis“ šedevras taptų sunkiai įveikiamu „Oskarų“ lenktynių favoritu. 2016-ieji – televizijos serialų metai.

„Dangė“ triumfavo Ispanijoje Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ (vadovė – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentė Judita Kiaulakytė) 5-ajame tarptautiniame chorų festivalyje „Canta Al Mar“, vykusiame Ispanijoje, Katalonijos sostinėje Barselonoje ir Kaleljos kurortiniame mieste, pelnė du auksinius apdovanojimus. Į rudenėjančią, bet vis dar šiltą Ispaniją šiemet spalio 19–23 d. suvažiavo kolektyvai iš Indonezijos, Surinamo, Suomijos, Bolivijos, Irano, Izraelio, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Norvegijos, Danijos ir daugelio kitų šalių. Klaipėdiečių „Dangė“ varžėsi su 49 kolektyvais iš 24 valstybių. Penkias dienas buvo dainuojama konkursų salėse ir draugystės koncertuose Barselonos gatvėse bei parkuose, dar XVI a. statytoje Santa Maria del Pi bazilikoje. Festivalio dalyviai konkuravo 13-oje kategorijų. Chorai atliko skirtingas programas, naudodami tautinio identiteto elementus. Pasirodymai stebino egzotika, spalvingumu, kūrybiškumu ir įvairove. Klaipėdietės tapo dvigubomis festivalio „Canta Al Mar“ laureatėmis. „Dangė“ pelnė auksinius diplomus pasaulietinės (lygių balsų chorų) ir sakralinės muzikos kategorijose. Choras taip pat įgijo išskirtinę teisę penkerius metus dalyvauti pasaulinių chorų žaidynių nugalėtojų konkursuose.

▪

Choras „Dangė“ festivalyje Ispanijoje pasirodė itin sėkmingai. 29

DAILĖ

Žodis – kaip burta vaizdas – kaip vilt XIX a. viduryje Prancūzijoje gyveno ir kūrė tapytojas Gustavas Courbet, vienas žymiausių to meto realizmo dailės atstovų. Jis buvo vadinamas labiausiai pasipūtusiu ir arogantišku menininku, o darbai, vaizduojantys nepagražintą tikrovę, nuolat sukeldavo skandalus. Paklaustas dėl itin proziškų kūrybos motyvų, dailininkas, kaip įpratęs, išdidžiai atrėžė: „Parodykite man angelą ir aš jį nutapysiu“. S.Kanaverskytė. Pajūrio angelas.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Scenografės hobis Net tik G.Courbet neteko pamatyti angelų. Bet ne vienas esame patyrę, kokius stebuklus daro žodis „angelas“: „Mamyte, tu tikras angelas“, „Brangusis, tu angelas“, „Ne, mieloji, tai tu angelas“! Kas atsilaikys prieš tokį pasakymą... Ore jau plazdenant šv. Kalėdų dvasiai, verta apsilankyti iki gruodžio 31-osios „Klaipėdos galerijoje“ veikiančioje parodoje „Kalėdinė dovana“, kurioje eksponuojamos klaipėdietės dailininkės Sofijos Kanaverskytės koliažo ir aplikacijos technikomis sukurtos kompozicijos su angelais. 30

Daugiau nei prieš 50 metų S.Kanaverskytė baigė scenografijos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Didžioji šio gražaus kūrybos kelio dalis yra susijusi su Klaipėda. Nepaisant ilgamečio pedagoginio darbo, dėstant scenografiją Klaipėdos aukštosiose mokyklose, dailininkė visada aktyviai dalyvavo miesto ir šalies dailės bei teatro gyvenime, įvairiuose Lietuvos teatruose apipavidalino maždaug 75 spektaklius. Ji buvo pirmoji šios srities specialistė uostamiestyje, tad greta kūrybinio darbo teatre dailininkei teko apipavidalinti visus su scena susijusius renginius: šventinius koncertus, jubiliejinius vakarus, naujametes iškilmes, oficialius minėjimus ir kita. Net 18 vasarų S.Kanaverskytė rūpinosi garsiaisiais Jūros šventės karnavalais.

Kūrybą, nesusijusią su scenografija, dailininkė kukliai įvardija kaip hobį, malonų laiko praleidimą. Ir visai be reikalo. Jai paklūsta ir aliejinė tapyba, ir pastelė, ir pieštukas, ir tekstilė, batikos bei aplikacijos technikos, jos kūriniai pasižymi dekoratyvumu, spalvine kultūra ir originalumu. S.Kanaverskytė nesistengia siekti šiuolaikiško abstraktaus dekoratyvumo – jos estetinis tikrovės suvokimas ir interpretavimas remiasi gamta ir tradicijomis.

Sukurti sielos atgaivai Hobiui autorė priskiria ir angelų seriją. Angelo motyvas jos darbuose plėtojamas jau daugiau nei 15 metų – dar 2004-ųjų

ažodis, tinga vizija pabaigoje dailininkė Klaipėdoje surengė pirmąją angelų parodą. Leidinyje „Penki kūrybos dešimtmečiai“ (Klaipėda, 2015) S.Kanaverskytė teigia: „Man asmeniškai tai labai svarbus kūrybos etapas. Skrendantys, klūpantys, aukojantys, laiminantys Dievo pasiuntiniai skirti žmogaus sielos atgaivai. Smagu, kad šie darbai sulaukė didelio dėmesio. Tiesą sakant, kurti angelus pradėjau po giminėje įvykusios nelaimės, kuri, ačiū angelui sargui, baigėsi laimingai.“ Netikėtai į kūrybą kadaise atėjęs motyvas nepaleidžia iki šiol. Dailininkė nesistengia personažui suteikti kokio išskirtinio pavidalo, neieško ypatingų kompozicinių sprendinių. Likdama prie tradicinio, profesionaliojoje ir liaudies dailėje nusistovėjusio bendrinio angelo įvaizdžio (ilgas, laisvas drabužis, banguojantys plaukai, grakštūs sparnai), S.Kanaverskytė šioje parodoje akcentuoja ne tik koliažo technikos galimybes, kartu ji susitelkia į medžiagų, kurias panaudoja meistriškai, įvairovę. Medžiaga, medžiaga ir dar kartą medžiaga. Tai tikras dailininkės „arkliukas“, išskirtinė, jos, kaip kūrėjos, savybė ir stiprybė iš nieko sukurti efektingą, puošnų ir iškalbingą vaizdą. Nieko nuostabaus, juk tiek metų atiduota teatrui, kur, pasak dailininkės, paprastomis priemonėmis tekdavo „apgauti“ publiką. Jos patirtis patvirtina, kad scenografas turi mokėti viską – siūti, modeliuoti, konstruoti, savo rankomis padaryti bet kokį butaforinį daiktą. Tokiais gebėjimais dailininkė yra dosniai apdovanota. Minėtame leidinyje apie kūrybos kelią S.Kanaverskytė prisimena ir tėvuką, „visų galų meistrą“, kuriam buvę įdomu visur kišti „savo snapą“ ir viską išbandyti. Tad ir savo kūrybos kelyje dailininkė išbandė daug sričių – portretų tapymą ir draugiškų šaržų piešimą, batikos techniką ir jos pritaikymą pačioms padarytiems šviestuvams bei batikinėms šviečiančioms skulptūroms, taip pat didžiulių kaukių kūrimą lėlių teatrui.

Apie viltį ir meilę Ir tada parodoje prasideda mažieji Kalėdų stebuklai. Kasdieniški, niekam nebereikalingi daikčiukai – sagos, karoliukai, raktai, stiklo gabalėliai, džiovinti augalai, tekstilės skiautės, vieni po kito klojami į kompozicijas, tarsi atgyja ir padeda autorei pasakoti istorijas, kurios visos yra apie viltį ir meilę. Sausos žolės ir lapai pritaria „Rudens angelo“ vedamai elegiškai melodijai, pažaliavusi medžio žievė ir sulopytas maišo audeklas primena „Angelo rūpintojėlio“ skausmingus vieškelius, seni laikrodžių ciferblatai, supantys „Laiko tėkmės angelą“, paneigia būties laikinumą, o virš beribės spalvoto stiklo duženų, rūpestingai bangų nušlifuotų, jūros sklendžia nuostabiai viltingo skrydžio vizija... Atrodo, kad dailininkė surinko visas nuolat pametamas sagas sageles, kad „Angelas su rožėmis“ prabiltų iš gilaus nakties mėlio kylančio blausaus aukso ir perlamutro švytėjimu, beveik bizantiškos mozaikos prašmatnumu. „Mykolo Arkangelo“ sparnus beviltiškai sveria raktai nuo durų, kurios jau niekad nebebus atvertos, o kūną varžo seniai sudūlėjusių diržų sagtys ir grandinės, bet efemeriškas, iš ploniausių tiulių ir šilkų miglų išaustas „Angelo maldos“ pavidalas primena, kad stebuklai vyksta tyloje ir susikaupime. Neabejoju, kad po parodos vienur ar kitur pasirodys panašių paveikslų, mozaikų ir aplikacijų, sudėliotų iš tų pačių medžiagų, menininkės rankose tokių iškalbingų. Sakykime, tai neišvengiamas edukacinis parodos efektas. Nesunku prisirinkti-prisipirkti įvairiausių medžiagėlių ir daryti kompozicijas pagal Kanaverskytę. Sunkiau yra kurti jas su tokiu atsidavimu, širdies atvirumu, pasitelkiant talentą, profesionalumą ir subtilų skonį. Iš banaliai kasdieniškų medžiagų ir objektų kurti viziją, kuri įkvepia ir teikia viltį. ►

langas

Iš bienalės – su diplomu Lapkričio 16 – gruodžio 17 dienomis Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje veikė XIX tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės darbų paroda, išdalyti jos apdovanojimai, iš kurių vienas teko ir klaipėdiečiui grafikui Mindaugui Petruliui. XIX tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė mūsų šalyje rengiama dar nuo 1977-ųjų. Šiemet į kvietimą joje dalyvauti atsiliepė 52 dailininkai iš 16-os pasaulio valstybių. Mažosios grafikos kūriniai atkeliavo iš Argentinos, Brazilijos, Belgijos, Bulgarijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Turkijos ir kitų šalių. Net 16 autorių bienalėje atstovavo Lietuvai. Šalia pripažinimą pelniusių meistrų kūrinių buvo eksponuojami talentingos jaunosios dailininkų kartos darbai. Šiemet pastebėtas ryškesnis dailininkų posūkis tradicinių grafikos technikų link. Anksčiau vis daugėjo skaitmeninėmis technologijomis sukurtų darbų, o šioje parodoje buvo ne tik meistriškų ofortų, bet ir anksčiau tarsi „nemadingais“ laikytų linoleumo, medžio raižinių, litografijų. Iš viso eksponuoti 204 mažyčiai stebuklai, sukurti 2014–2016 m. Prieš parodą visus eksponuojamus ekslibrisus įvertino žiuri (pirmininkas – Nacionalinės premijos laureatas dailininkas Valentinas Antanavičius) ir išdalijo bienalės apdovanojimus. Dailininko Antano Olbuto autoriniai medaliai, sukurti Valerijono Vytauto Jucio dar 1975 m. išraižyto Pauliaus Galaunės ekslibriso motyvais, iškeliavo į užsienį. Juos pelnė bulgaras Petaras Chinovsky, latvė Natālija Čerņecova ir ukrainietė Maryana Myroshnychenko. XIX tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės diplomais apdovanoti dailininkai Lukaszas Cywickis (Lenkija), Lembitas Lõhmus (Estija), Balla Magdolna (Serbija) ir mūsų šalies atstovai – klaipėdietis M.Petrulis bei vilnietis Ramūnas Petrusevičius.

▪

Grafikas M.Petrulis. Vytauto Liaudanskio nuotr. 31

DAILĖ

Angelas su lino žiedais.

Angelas su vaisia

S.Kanaverskytė. Rudens angelas.

Laiko tėkmės angelas. 32

Mykolas Arkangelas.

Ange

ais.

elo malda.

DAILĖ

Angelas, skrendantis virš bangų.

S.Kanaverskytė nesistengia siekti šiuolaikiško abstraktaus dekoratyvumo – jos estetinis tikrovės suvokimas ir interpretavimas remiasi gamta ir tradicijomis.

Angelas rūpintojėlis.

Angelas su rožėmis. 33

INICIATYVA

Trečioji pusė, arba Galerija „Si:said“ atsiliepė į Klaipėdos miesto savivaldybės kvietimą grąžinti į uostamiestį išvykusius jaunuosius klaipėdiečius kūrėjus, nors trumpam parvilioti odisėjus namo. Projektą „C-pusė“ iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė. Jis pristato dviejų iš Klaipėdos kilusių jaunųjų menininkų, kuriančių ir studijuojančių užsienyje, ‒ Jurgio Viningo ir Vytauto Kumžos kūrybą. Skaistė MARČIENĖ

Pristato iš Klaipėdos kilusius kūrėjus J.Viningas (gimė 1990 m. Klaipėdoje) atliko nedidelį filosofinį tyrimą. Jis išvertė keletą filosofinių tekstų į lietuvių kalbą, taip supažindindamas skaitytojus su svarbiomis šiuolaikinėmis idėjomis. Jurgio tikslas – sukurti intelektualinį dialogą su kultūra besidominčiais klaipėdiečiais. Daugelis svarbių diskusijų dažnai vyksta akademinėje erdvėje, tad J.Viningas yra įsitikinęs, jog šiandien, stebint, kaip finansinis sektorius bei gentrifikacija kolonizuoja viešąją erdvę, kaip niekada svarbu atgaivinti kultūrinį dialogą su miesto bendruomene. V.Kumža (gimė 1992 m. Klaipėdoje) 2016 m. lapkričio 24 ‒ gruodžio 31 dienomis galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje pristato parodą „Trust it, use it, prove it“, kurioje persvarsto skirtumus tarp objektų ir jų reprezentavimo fotografijoje. Projektas „C-pusė“ jungia minėtus sumanymus bei pokalbius su kūrėjais į vieną organišką „įrašą“, kurį galima išklausyti audiokasetės C-pusėje.

Tobulo gyvenimo vaizdiniai – Vytautai, esi kilęs iš Klaipėdos, studijuoti fotografijos išvažiavai į Vilniaus dizaino kolegiją, po to studijas tęsei Ka34

rališkojoje menų akademijoje Hagoje bei Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame. Koks tavo ryšys su gimtąja vieta, Klaipėda? – Klaipėda tikriausiai man yra kaip atspirties taškas, nes vis dėlto čia praleidau daugiausia laiko. Nors ir ne taip dažnai grįžtu į gimtąjį miestą, tačiau dažnai apie jį mąstau ir mintyse savo darbus įkeliu į Lietuvos ar Klaipėdos kontekstą. Kartais pagalvoju, kaip tai gali atrodyti absurdiškai, palyginti su Olandija.

Vytautas Kumža: Kūrinių poveikis labai priklauso nuo lokacijos ir laiko, kur tai rodoma ir kas tuo metu yra aktualu. Nemažai elementų, naudojamų mano kūryboje, yra kilę iš aplinkos, kurioje augau, Amsterdame tai gali atrodyti gana egzotiškai, o Klaipėdoje ‒ juokingai.

INICIATYVA

odisėjai grįžta namo Mano manymu, kūrinių poveikis labai priklauso nuo lokacijos ir laiko, kur tai rodoma ir kas tuo metu yra aktualu. Šiuo metu domiuosi skirtingais fotografijos naudojimo būdais, pavyzdžiui, tokiais, kai fotografija yra netinkamai integruojama į parduotuvių vitrinas ar reklaminius stendus, kurių Klaipėdoje gausu. – Šiuo metu galerijoje „Si:said“ veikia tavo personalinė paroda „Trust it, use it, prove it“. Pasitelkdamas fotografiją, joje analizuoji objektų ir jų reprezentavimo santykį, kaip reklaminiai katalogai kuria tobulą kasdienį gyvenimą. Kodėl tau įdomi ši tema? Kada pradėjai ja domėtis? – Tikriausiai pats to nesuvokdamas, kai išsikrausčiau iš gimtųjų namų, pradėjau savo darbuose siekti tobulybės. Manau, šis siekis atsirado dėl to, jog supratau, kad galiu kurti savo gyvenimą taip, kaip

noriu. Kadangi ilgokai dirbu komercinės fotografijos srityje, pradėjau analizuoti, kaip vizualinė komunikacija veikia žmogų. Taip suvokiau, jog augdamas ir vartydamas katalogus, rastus savo pašto dėžutėje, susikūriau tam tikrą tobulo gyvenimo vaizdinį, kuris buvo sukonstruotas kažkieno kito. Pagalvojau, kodėl man pačiam nesukūrus tobulos lokacijos iš butaforijų. Skirtingais fotografijos būdais, naudojamais komercijos ir kino pramonėje, padariau fotografijų, kurios kuria iliuziją, tada žiūrovai pasimeta erdvėje ir pradeda svarstyti, kas yra tikra, o kas ne. – Kuo remiesi savo kūryboje? Kas tau svarbu? – Man kūryboje yra svarbus pats fotografijos žanras ir jo pritaikymas gyvenime. Dirbdamas komercinės fotografijos sri-

tyje ir suvokdamas, kaip visa tai vyksta, kartu būdamas meno lauke, matau, kaip fotografija funkcionuoja abiejuose žanruose. Dėl to savo projektuose dažnai pasitelkiu įvairius metodus ir susieju šiuos skirtingus žanrus. Mano manymu, svarbiausia, jog kūryba būtų nuoširdi ir skirta pačiam sau, o ne pataikaujanti auditorijai, tačiau tai nėra lengva. – Kokie naujausi tavo kūrybiniai sumanymai? – Pusę metų ruošiausi jungtinei parodai „Antik“, kuri duris atvėrė gruodžio 8-ąją HGB galerijoje Leipcige Vokietijoje ir ten veiks iki sausio vidurio. Taigi buvau užsiėmęs jai kuriamu savo darbu, kuriam skyriau didžiąją laiko dalį. Manau, kad tai vienas svarbiausių projektų, kuriuos iki šiol esu įgyvendinęs. ►

INICIATYVA

V.Kumžos parodos „Trust it, use it, prove it”, veikiančios „Si:said“ galerijoje Klaipėdoje, fragmentai. 36

INICIATYVA

Jurgis Viningas: Intelektualinis dialogas įmanomas ten, kur pačios bendruomenės yra pasiryžusios įsitraukti į jį.

Intelektualinis dialogas viešojoje erdvėje ◄ – Jurgi, atlikai trumpą filosofinį tyrimą. Gruodžio 22-ąją pristatysi keletą filosofinių tekstų vertimų bei publikaciją. Kuriuos tekstus pasirinkai? – Pasirinkau Grahamo Harmano tekstą apie spekuliatyvųjį realizmą ir interviu, kuriame Harmanas aptaria savo teoriją (į objektus orientuotą ontologiją).

Vytauto Kumžos nuotr.

– Kodėl būtent šie tekstai, tavo manymu, aktualūs klaipėdiečiams? – Spekuliatyvusis realizmas ir ypač Harmano į objektus orientuota ontologija yra tarpdisciplininė teorija, jungianti filosofiją, meną, architektūrą. Mano galva, šią teoriją galima sėkmingai pritaikyti kuriant miesto veidą. Susvetimėjimas atsiranda ne vien dėl socioekonominių sąlygų bei tam tikros ideologijos. Tam daug įtakos turi ir tai, kaip mes kuriame savo viešąją erdvę. Tokie filosofai kaip Harmanas kalba apie „objektų bendruomenes“: šalia mūsų taip pat egzistuoja objektų bendruomenės, ir būtent nuo mūsų priklauso, ar tos bendruomenės „klesti“, ar „stagnuoja“. Komercializacija, gentrifikacija, privačių interesų skverbimasis į viešąją erdvę turi gana daug neigiamos įtakos „objektų bendruomenei“. Pavyzdžiui, kodėl viešasis menas yra kuriamas užkulisiuose, neatsiklausus bendruomenės, kuriai tas menas iš tikrųjų ir turėtų būti kuriamas?

– Studijavai Heythropo koledže (Londono universitete) filosofiją, dabar tęsi filosofijos magistro studijas Voriko universitete Didžiojoje Britanijoje. Ar toje šalyje aktyvus kultūrinis dialogas miestų bendruomenėse? Ar intelektualinis dialogas įmanomas Klaipėdoje? – Miestų bendruomenės visur susiduria su panašiomis problemomis. Viešosios erdvės kolonizacija yra globalus reiškinys. Intelektualinis dialogas įmanomas ten, kur pačios bendruomenės yra pasiryžusios įsitraukti į jį. Žinoma, viešosios įstaigos taip pat turėtų prisiimti atsakomybę kuriant viešąją erdvę ir suteikiant geras sąlygas kultūriniam dialogui. Ši problema yra daugialypė ir turbūt reikėtų pradėti kvestionuojant neoliberalizmo ideologiją, anot kurios, viskas, kas nėra naudinga laisvos rinkos interesams, iš esmės neturi jokios vertės. – Kokius dar tekstus, leidinius, autorius rekomenduotum norintiesiems nuodugniau pažinti ar susipažinti su filosofijos aktualijomis, šiandienine filosofija? – Norintiesiems susipažinti su spekuliatyviuoju realizmu rekomenduočiau filosofus Quentiną Meillassoux ir Ray Brassier. Besidomintiems politine filosofija siūlyčiau pasigilinti į Alaino Badiou ir Etienne Balibar tekstus. Žinoma, kai kurie klasikiniai filosofai išlieka nuolatos aktualūs, tad skaitydami Spinozos arba Hegelio tekstus niekada neapsiriksite. 37

ETNOKULTÅªRA

Vytauto Liaudanskio nuotr. 38

ETNOKULTŪRA

Etnocentras – namai ieškantiems tautinės tapatybės Klaipėdos etninės kultūros centrui šiemet sukako ketvirtis amžiaus. Didžiulio tautinio pakilimo metais sukurtas etnocentras išgyveno daug pokyčių. Dabar tai yra antrieji namai tiems, kas nori ir gali rasti sau priimtinas tautiškumo formas. Tai namai, kurių židinys kursto etninės kultūros pajautą. Nuo pirmosios įkūrimo dienos burti žmones ir puoselėti šį centrą ėmėsi Nijolė Sliužinskienė.

Daiva JANAUSKAITĖ

Pradžią davė „Ramuva“ – Papasakokite apie savo pačios pirmąją pažintį su etnine kultūra. – Mano pradžių pradžia buvo dalyvavimas Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ veikloje. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Būdamos pirmakursės su drauge pamatėme skelbimus, pagalvojome, kad tai gali būti įdomu, ir beveik atsitiktinai nuėjome. Nuėjome ir likome šiame judėjime visam gyvenimui. Tai buvo ne tik klubas, tai buvo reiškinys, gyvenimo mokykla. Kiek pamenu, tuo metu lituanistai tik du pusmečius turėjo tautosakos kursą, tad apie ją žinių universitetas suteikdavo labai mažai. Į „Ramuvą“ ateidavo po kelis šimtus žmonių iš visų universiteto fakultetų. Kraštotyrinės ekspedicijos, savaitgalių žygiai,

vakaronės, pasidainavimai, šokių mokymasis tapo labai stipriu užtaisu. Iki šiol manyje išliko tokio bendravimo, kokį turėjome būdami studentai, formų siekiamybė. Kai mūsų etnocentre atsirado šokių klubas ir pasidainavimo vakarai, širdis suvirpėjo iš džiaugsmo, pasirodo, tai įmanoma ir šiais laikais. „Ramuvoje“ klausydavomės tokių žmonių kaip tautosakos tyrinėtojai Donatas Sauka, Bronislava Kerbelytė, etnomuzikologė Laima Burkšaitienė, folkloristas, baltų mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius, tautosakininkas Stasys Skrodenis, etnologas Jonas Mardosa ir daugybės kitų iškilių asmenybių paskaitų. Tada literatūros buvo labai mažai, bet šie žmonės ir mūsų pačių noras gilintis formavo pasaulėžiūrą. O jau vadų vadas ir mūsų korifėjus buvo klubo vadovas Venantas Mačiekus. Nepamirštama, kaip išėję po pasidainavimų dainuodavome pakeliui namo, skambėdavo Katedros aikštė. Tai buvo ypatingas laikas. – Kokia etnocentro įkūrimo priešistorė? – Kai atvažiavome į Klaipėdą, pirmaisiais darbo Valstybinės konservatorijos Menų

fakultetuose metais kilo mintis įkurti folkloro laboratoriją. Prorektorius Vytautas Jakelaitis buvo įvairias idėjas palaikantis žmogus. Taip prie Liaudies muzikos katedros buvo įkurta folkloro laboratorija. Prasidėjo pirmosios ekspedicijos su studentais. 1989 metais steigėsi Lietuvių etninės kultūros draugija, Kelmėje prasidėjo kankliavimo ir muzikavimo kursai. Tuomečio draugijos vadovo N.Vėliaus pavaduotojas Vytautas Musteikis lipo ant kulnų ir vis klausė, kas vyksta Klaipėdoje ir ar nekuriame čia etnokultūros centro. Kelmėje toks centras buvo įkurtas anksčiau nei pas mus. Nijolė Laužikienė buvo neseniai pradėjusi vadovauti Kultūros skyriui. Nuėjau pas ją su šia idėja. Bene po 1991ųjų Sausio įvykių susirinko būrelis kultūros darbuotojų, kurių buvo klausiama, ar mūsų miestui tokio centro reikia ir kaip jie tai įsivaizduotų. Prieštaraujančių nebuvo. Miesto taryba palaikė šią mintį. Tikroji Klaipėdos etnokultūros centro įkūrimo diena –1991ųjų balandžio pirmoji, sekmadienis. Gal todėl gyvename pajuokaudami.

Mokė pažinti Klaipėdą – Nuo ko pradėjote etnocentro veiklą? – Tuo metu mieste jau buvo daug folkloro ansamblių: „Vorusnė“, „Vorusnėlė“, „Kuršių ainiai“, „Alka“, „Senoliai“, Restauracinių dirbtuvių ansamblis, labai daug žinybinių klubų ansamblių, nemažai vaikų grupių. ► 39

ETNOKULTŪRA

◄ Tai buvo metas, kai daugybė žmonių norėjo lankyti tokius ansamblius, domėjosi etnine kultūra. Viena etnocentro kūrimo idėjų buvo suburti visus šiuos ansamblius, rengti bendras šventes. Taip pradėjome dirbti. Turėjome direktoriaus ir du specialistų etatus, bet realiai be manęs buvo dar keturi žmonės – daugelio ansamblių vadovė Irena Nakienė, tada dar studentė Odeta Rudytė, Klaipėdoje režisūrą studijavęs Gintaras Andrijauskas, dabar gerai žinomas ansamblio „Sadūnai“ lyderis, ir nuo pirmos dienos iki šiol pas mus dirbanti istorikė Virginija Mataitienė. Po metų atėjo etnologė Valerija Jankūnaitė. Šis mūsų komandos pagrindas ilgai laikėsi. Augome lėtai.

– Kurie iš pirmųjų darbų labiausiai įsiminė? – Buvo tokie pramoginiai pažintiniai renginiai, pavadinti „Po Klaipėdos miestužį“. Vėliau juos vadinome etnomokyklėlėmis. Manėme, kad reikia pradėti nuo vaikų. Šiuos užsiėmimus sugalvojo ir ėmėsi vesti V.Mataitienė. Miesto istorija buvo pateikiama labai populiariai, Virginija vesdavosi mokinius į senamiestį. Ekskursija trukdavo maždaug pamoką. Tekdavo išradingai ir skirtingai pateikti įdomius

faktus mažesniems ir vyresniems mokiniams. Kad vaikams nenusibostų, antrąją tokių ekskursijų dalį perkeldavome jau po etnocentro stogu. Čia vykdavo tradiciniai liaudies žaidimai, pasidainavimai su burtais ir mįslėmis. Virginija dirbo labai išradingai, smagiai. Kiek visokių nuotykių patirta, neretas vaikas iki tol net nežinojo, kur yra Teatro aikštė, buvo nevaikštinėjęs po senamiestį. Manau, kad ir dabar daugybė jau subrendusių klaipėdiečių prisimena savo pirmąją pažintį su miesto praeitimi. Tai buvo labai populiaru, mokiniai plūste plūdo gal ketverius metus, bet teko imtis ir kitų darbų, o darbuotojų buvo mažai. Būtent iš antrosios šių renginių dalies išsirutuliojo pasiruošimai kalendorinėms šventėms. – Ar tai buvo renginiai tik vaikams? – V.Jankūnaitė, I.Nakienė – tai žmonės, nuo kurių prasidėjo daugelis dalykų. Su sąlyginai vadinama pirmąja etnocentro komanda kūrėme kalendorinių švenčių mieste tradicijas. Kiekvienas etnocentro darbuotojų žingsnis buvo ir yra skirtas puoselėti tautinę kultūrą. Nuo pirmosios veiklos dienos užsukome tradicinio kalendoriaus švenčių malūną – pakvietėme klaipėdiečius drauge praleisti adventą,

Joninės Klaipėdoje tapo gražia tradicija, kurią puoselėja etnocentras. 40

Tikroji Klaipėdos etnokultūros centro įkūrimo diena –1991-ųjų balandžio pirmoji, sekmadienis. Gal todėl gyvename pajuokaudami. švęsti Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Jonines, Vėlines, raginome tai daryti laikantis senųjų papročių. Šios šventės suburia į senamiesčio erdves minias klaipėdiečių ir miesto svečių. Greitai etnocentras tapo uostamiesčio gyventojų traukos vieta ir kasdienybės verpete, nes ragino ne tik švęsti, bet ir gyventi prisimenant senolių išmintį bei parengė renginių ciklus, mokė ruoštis šventėms, gražinti buitį tradiciniais rankdarbiais, būrė vaikus. Tokius mokymus pradėdavome nuo vaikų, o jie užkrėsdavo tėvus. – Ar neišsikvėpė šie mokymai, kaip pasiruošti šventėms? – Žmonės vis dar noriai lankosi tokiuose užsiėmimuose. Po truputį keičiame šios veiklos formas, nors kai kuriuos dalykus paliekame tuos pačius, pavyzdžiui, šiaudi-

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

ETNOKULTŪRA

nukų gaminimą kalėdinei eglutei. Dabar žmonės gali daug informacijos susirasti internete, bet vis tiek daugelis vertina tikrą, gyvą bendravimą, nori paklausti, pačiupinėti, patys pabandyti drauge su mokytojais. Ypač prieš Adventą jaučiame klaipėdiečių poreikį pabūti kartu. Dažnai matome, kad bendra veikla suvienija ne tik nepažįstamus, bet ir skirtingų kartų žmones. Keletą pastarųjų metų per adventą kviečiame miestiečius drauge ką nors gaminti. Audėme bendrą juostą, taką, mezgėme šaliką, rišome sodą, siuvinėjome staltiesę. Šiemet subūrėme visus norinčius ant tinklo išausti žodžius „Kultūros sostinė“. Tai bus tradicijos ir moderno simbiozė. Gaminys bus panašus į tautinę juostą, nes pakraščiuose atsiras klaipėdietiški ornamentai.

Dienoraštyje – džiaugsmai ir nuoskaudos – Kokiu būdu pranešdavote klaipėdiečiams apie savo veiklą? – Pradžioje spausdindavome skelbimus ir nešiodavome po mokyklas. Nedidelius

skelbimėlius dėdavome laikraščiuose. Ranka pieštas afišas kabindavome miesto skelbimų lentose. Turėjome laisvę kurti ir daryti, bet drauge tai buvo didelis įpareigojimas, susibūrėme iš idėjos, stengėmės, sukome galvas, kas klaipėdiečiams patiktų ir būtų įdomu. Būta atvejų, kai žmonėms mūsų darbai dar patiko, o mums patiems jau atėjo naujos veiklos etapas, jau norėjosi kitko. Etninė kultūra tokia plati, kad jei kažkokie dalykai pradeda dubliuotis, visada gali imtis kažko kito, ko niekas nedaro. – O ar buvo kada tokių atvejų, kai jūsų sugalvota idėja nerado klaipėdiečių palaikymo? – Dabar sunku beprisiminti. Mūsų darbuotojų nuo pirmos dienos rašytas dienoraštis primena, kaip jautriai rengėme Vėlines. Turėjome daug entuziazmo, ruošėmės, kvietėme žmones. Ne kartą tą dieną lijo, gal todėl žmonių atėjo nedaug. Bet nenuleidome rankų, kiek pamenu, nedidelis dalyvių skaičius nenumušė ūpo. Daugybę dalykų darėme patys, nieko nesamdydami, atrodė, kad taip ir turėjo būti. Glaudžiai dirbome su Klaipėdos universiteto Baltistikos ir etnologijos katedros, įkurtos bene taip pačiais 1991 metais, darbuotojais. Kreipdavomės dėl renginių vedimo,

paskaitų ar visokio pobūdžio konsultacijų. Kritikoje ieškojome racionalaus grūdo, o ne pykčio. – Ar sulaukdavote savanorių, talkininkų? – Turėjome daug talkininkų, kurie vėliau atėjo į etnocentrą. Pavyzdžiui, Elena Matulionienė ilgai buvo mūsų talkininkė ir konsultantė, kone 20 metų, dar dirbdama universitete. O 2008-aisiais ji tapo mūsų darbuotoja. Dabar mūsų etnocentras turi savo tradicinio tautinio kostiumo specialistę. Ne kiekvienas regionas turi tokį žmogų. Prieš porą metų į etnocentrą kreipėsi uostamiesčio Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės Klaipėdos regiono karininkų šeimų moterų draugijos moterys. Sumaniusios įsigyti tautinius drabužius, jos ketino taip vilkėti įvairiuose renginiuose, kuriuose dalyvauja drauge su savo sutuoktiniais. E.Matulionienė „birutietėms“ ne tik papasakojo apie liaudies rūbų įvairovę, paaiškino pagrindinius bruožus, bet ir pritaikė kiekvienos moters figūrai bei skoniui labiausiai tinkančius drabužius. Šiemet tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ mūsų „birutietės“ tapo nugalėtojomis. Beje, kaip ir pirmajame konkurse E.Matulionienės aprengtas etnocentro ansamblis „Alka“, pelnęs nugalėtojo vardą. ►

Etnocentro organizuojami folkloro festivaliai papuošia Klaipėdą ir daro ją labiau žinomą pasaulyje.

Vytauto Liaudanskio nuotr. 41

ETNOKULTŪRA

Festivaliai nuspalvina miestą ◄ – Vienas didžiausių jūsų centro darbų

yra miestiečių pamėgto folkloro festivalio „Parbėg laivelis“ organizavimas. Kada įvyko pirmasis toks renginys? – 1992-aisiais surengėme pirmąjį tarptautinį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“. Jis buvo kuklus ir vyko Teatro aikštėje, miesto 740 metų sukakties fone. Buvome pasikvietę labai įdomių ansamblių, bet dar neturėjome tokio lygio festivalio ruošimo patirties, užtat mums netrūko drąsos. Vyko koncertai ir vakaronės. Atvažiavo norvegų, švedų vokiečių ir japonų iš Kudžio miesto. Kaip pirmas blynas jis buvo visai neprastas. Pradžioje rengėme festivalį kartą per trejus metus. Tik bene 2002aisiais apsisprendėme jį rengti kas antrus metus. Turėjome ir didelę, kelių dienų

vaikų folkloro šventę, pavadintą vėjo Vėlungio vardu. Tada mieste buvo gana daug – nuo 11 iki 13 – vaikų ansamblių. Tad daug pagalbos sulaukdavome iš jų vadovų. „Vėlungis“ vykdavo kasmet, jautėme, kad vaikams jis labai patiko, ir tai buvo tikra paskata lankyti folkloro ansamblius. – Etnocentras yra tapęs šešių folkloro ansamblių namais. Turbūt nebuvo paprastas ir jų atėjimas? – „Kuršių ainiai“ atėjo kartu su I.Nakiene. Tuo metu jau byrėjo „Sirijaus“ gamykla, kurioje jie buvo prisiglaudę. Atėjo vadovė, atsivedė ir ansamblį. Taip jie tapo mūsiškiais. I.Nakienė „pagimdė“ ir „Kuršiukus“, vėliau Margarita Macijauskienė ir Vaidotas Macijauskas iš jos perėmė šį vaikų kolektyvą. Tada ansamblis suklestėjo, jame dalyvavo daug vaikų, buvo sukurta puiki instrumentinė grupė. Profesorė Dalia Kisieliūnaitė atėjo į etnocentrą su ansambliu „Vorusnėlė“. Elena Šalkauskienė atsivedė

„Senolius“ ir „Alkiukus“, jai padėjo Jonas Petrauskas. Vida Morkūnienė prisijungė su ansambliu „Alka“. Šie trys ansambliai gyvavo po tuomečio Muzikos centro sparnu. Tapo akivaizdu, kad jų veikla labiau susijusi su etnocentru, taip jie prisijungė prie mūsų. V.Jankūnaitė subūrė ir vadovavo labai įdomiam ansambliui „Audenis“. Jo narės dainavo tik klaipėdietišką repertuarą. Merginos tuo metu bene vienintelės atlikdavo liuteronų giesmes, vėliau būta įdomių projektų su džiazo virtuozu Sauliumi Šiaučiuliu. Buvo išleistos ir kelios kompaktinės plokštelės. Gaila, kad ansamblis visai natūraliai sunyko – merginos gimdė, išvažiavo. Ne vienas mūsų ansamblis apdovanotas aukščiausiu mėgėjų meno apdovanojimu Lietuvoje – „Aukso paukšte“, jie yra pelnę nemažai tarptautinių apdovanojimų bei pripažinimo ženklų. – Etnocentro senbuvių darbas buvo įvertintas ir miesto valdžios. Papasakokite apie tai.

„Kuršiukai“.

„Vorusnėlė“.

Klaipėdiečių Užgavėnės išaugo ir vos telpa į Teatro aikštę. Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr. 42

Jaunos klaipėdietės noriai renkasi mokytis dainuoti lopšinių ir žaidinti savo mažylių.

ETNOKULTŪRA

– I.Nakienė ne tik dirbo su ansambliais, ji inicijavo kalendorinių švenčių šventimą. V.Jankūnaitė naudojosi savo didžiule patirtimi skaitydama paskaitas, vesdama seminarus, o galiausiai „Vėlungį“ ji pavertė kūrybine stovykla. V.Jankūnaitė vežė didžiulę naštą organizuojant jomarkus. Jos garbei reikia pasakyt, kad dabar mūsų jomarkai garsėja kokybe visoje Lietuvoje. Pradžioje tai buvo „kruvinas“ darbas. Išreikalauti iš tautodailininkų bei amatininkų tai, ką norėjome čia matyti, kad nebūtų jokio kičo. Galiausiai V.Jankūnaitė tapo Klaipėdos kultūros magistre, kaip, beje, ir I.Nakienė.

Centras – nuolat gyvas – Kalbėjote apie pirmąjį gyvavimo dešimtmetį. Ko gero, antrasis atnešė naujų vėjų?

– Antrasis etnocentro gyvavimo dešimtmetis pasižymėjo tuo, kad atėjo jaunų specialistų, baigusių etninės kultūros studijas. 2002-aisiais Jolita Vozgirdienė tapo „Kuršių ainių“ vadove. I.Nakienė ją užsiaugino, po trejų metų jai talkinti pradėjo Alvydas Vozgirdas. 2004 metais atėjo Irena Niunevaitė, vėliau pakeitusi pavardę į Armonienę. Pradžioje jai buvo patikėta skleisti žinią apie mūsų veiklą. Labai greitai išryškėjo jos įvairialypiai talentai ir potraukis amatams. Dabar ji perėmė jomarkų rengimą ir gilinasi į tradicinius amatus. Be galo gabi rankdarbiams Irena yra atgaminusi ir išmezgusi visą Mažosios Lietuvos mu-

Kartais atsitinka, kad per modernesnį folkloro pateikimą jauni žmonės randa tikrąjį.

I.Nakienė vadovavo daugybei folkloro ansamblių, ne vienas jų tebegyvuoja ir šiandien. Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Kuršių ainiai“.

ziejinių pavyzdžių pirštinių kolekciją. Jos riešinės nepakartojamo grožio. Dabar ji vadovauja projektui „Tradicija šeimai“ ir ėmėsi naujos veiklos – amatystės projektų. Jos rūpestis yra amatininkų darbo populiarinimas mūsų kiemelyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archeologai išleido knygą apie Klaipėdoje rastą keramiką. Keramikas Jonas Vilimas atgamina dirbinius iš mažiausių rastų fragmentų. Ši veikla itin patraukli užsienio svečiams. – Pastaruoju metu į centrą vakarais plūsta žmonės. Kas juos čia patraukė? – Labai džiaugiamės Ritos Šukienės darbais. Ji drąsiai ėmėsi etnoreido – projekto jaunimui, kuris vėliau iš dalies peraugo į vožiniu pavadintus liaudiškų šokių mokymų ir pasišokimų vakarus. Vožinis – šišioniškių tarme – jaunimo vakarėlis. Kūrėme šį projektą jaunimui, bet į vakarus ateina ir vyresnių žmonių. ►

„Alkiukai“.

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr. 43

ETNOKULTŪRA

◄ Kai kurie ateina kiekvieną ketvirtadienį ir, jei netyčia vadovė negali vesti tokio vakaro, jiems yra tikra nelaimė. Rita pati groja ir pati padėjusi armoniką rodo, kaip šokama. Kiekvieną savaitę susirenka šokti nuo 30 iki pusšimčio žmonių, mūsų salėje daugiau ir netilptų. Šiltuoju metų laiku galima juos sutikti senamiesčio erdvėse, Danės krantinėje. Šis šokių klubas turi draugų visoje Lietuvoje ir ne tik mūsų šalyje, jis jau pažįstamas Latvijoje, Lenkijoje. Pavasarį vyko tarptautinis tradicinių šokių forumas, kuris galbūt taps tradicinis. Etnoreidas jaunimą įtraukė į amatų mokymus, vyko bendravimas su modernaus folkloro atlikėjais. Kartais atsitinka, kad per modernesnį folkloro pateikimą jauni žmonės randa tikrąjį. Šie renginiai užpildė tam tikrą nišą, nes jauniems žmonėms iki 30 metų trūko kažko tokio, kas patrauktų juos prie folkloro. Pati Rita tuo labai dega, tai, matyt, ir patraukė visus tuos dešimtis, o kartais ir šimtus žmonių. Ir jauni žmonės jaučia gyvo bendravimo poreikį. Kai šokama susikibus poroje, yra visai kitas kontaktas ir bendravimas. Manau, šis judėjimas tik plis.

– Jau ne vienus metus kviečiate klaipėdiečius ir į pasidainavimų vakarus. – Matome, kurios etninės kultūros sritys dar yra neišpopuliarintos ir gali patraukti

žmones. Nes ne visi nori ar gali šokti arba siuvinėti. Taip, siekdami atliepti žmonių poreikį dainuoti, neprisirišant prie kokio nors ansamblio, sukūrėme dainų klubą. Šios veiklos ėmėsi Loreta Dargužienė. Ji praplėtė mūsų projektą „Tradicija šeimai“ labai įdomia ir pamėgta naujove – pirmadieniniais mamyčių lopšinių pasidainavimais ir žaidinimais. Nesitikėjome tokio populiarumo. Pirmadieniais pas mus renkasi dvi mamyčių grupės, o šiltesniu oru jos rinkdavosi ir antradienio rytais.

Didysis tradicijų privalumas, kad jos turi ką pasiūlyti skirtingų pomėgių žmonėms. – Ar yra savaitės dienų, kai etnocentre būna ramu? – Savaitė mums prasideda labai smagiai, čia būna pilna šliaužiojančių mažylių, ateina besilaukiančios vaikelių moterys, užsuka ir tėveliai. Taip formuojasi nauja auditorija. Pasidainavimai vyksta antradieniais. Man visa tai primena „Ramuvą“, kai žmonės nesiekia lipti ant scenos, o susirenka, nes tai svarbu jiems patiems. Ateina nuo 30 metų ir

vyresni. Nors ir nedaug, bet yra tokių, kurie ateina ir padainuoti, ir pašokti. Ketvirtadienį šokama. Šeštadieniais dažnai būna renginiai, skirti šeimoms. Dažną vasaros rytą kieme jau groja mūsų „Senoliai“, jie taip pasitinka turistus. Svečiai truputį pamato mūsų kultūros. Trečiadieniais vyksta paskaitos, knygų, plokštelių pristatymai, teminiai vakarai. – Kokios tai būna paskaitos, kokios temos dažniausiai gvildenamos? – Turime projektą „Savitas Klaipėdos kraštas“, tai yra renginiai, susiję su Klaipėdos istorija. Mus aplanko Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos instituto dėstytojai bei jaunieji mokslininkai. Kiti renginiai susipina su kalendoriniais ciklais. Vienos edukacijos yra praktiniai mokymai, kaip kažką pasigaminti, kitos – paskaitos, pristatymai, pokalbiai. Antrąjį etnocentro gyvavimo dešimtmetį atsirado tradiciniai giedojimai. Kunigas Saulius Stumbra, būdamas kartu ir muzikos bei liaudiškojo pamaldumo tyrėjas bei propaguotojas, padėjo mums rengti giedojimų ciklą. Dalis žmonių ateina tik į tam tikrus renginius, dalis pasirodo tik retkarčiais, o dalis eina į visus, kiek tik spėja. Nedarome kažko tik tam, kad būtų padaryta. Jei matome, kad mažėja klaipėdiečių susidomėjimas, imamės kitos veiklos. Matome, kad

Etnologė V.Jankūnaitė naudojasi savo didžiule patirtimi skaitydama paskaitas, vesdama seminarus.

Liaudiški šokiai dažnai prilyginami jogai, pramogai bei mankštai, gal todėl kiekvieną ketvirtadienį sutraukia dešimtis klaipėdiečių. Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr. 44

Vienas didžiausių V.Jankūnaitės darbų – tradicinio jomarko rengimas. Jame niekada nebūna kičo. Vytauto Liaudanskio nuotr.

ETNOKULTŪRA

žmonėms reikia šių veiklų. Advento metu nesugebame patenkinti pusės norinčiųjų pas mus apsilankyti poreikio. Panašu, kad per metus nėra laiko, kai galime gyventi be įtampos. Gal tik rugsėjis, kol įsivažiuoja rudens renginių maratonas, yra kiek mažiau įtemptas. Jis tampa mėnesiu, kai kuriame planus ateičiai. Dar neprasidėjo adventas, o mes jau galvojame apie Užgavėnes bei kitų metų festivalį.

Kultūros sostinei – naujas festivalis – Kokie santykiai tarp etnocentro žmonių susiklostė per ketvirtį amžiaus? – Etnocentro darbuotojai užsikrečia darboholizmu ir patys sau netikėtai atranda potraukį etninei kultūrai. Pas mus dirbo buhalterė, kuri darė daugybę jai nepriklausančių dalykų, net neklausdama, ar jai už tai bus sumokėta. Kita buhalterė turi tik ketvirtį etato, bet jos visur pilna: ir „Vėlungyje“ pina klaipėdietiškas kasas, ir demonstruoja tautinius kostiumus, ir daro daug kitų darbų. Mūsų būryje neretai kyla kūrybinių ginčų, bet kiekvienas čia dirbantis yra komandos dalis. Jie neateina „atidirbti“

„Senoliai“.

valandų, jie dega darbe. Keletą pastarųjų metų dirbame ir su savanoriais. Jų prireikia rengiant šventes bei festivalius. Matome, kad žmonės veržiasi savanoriauti, patys siūlosi. Akivaizdu, kad jiems tai patinka. Manau, jie ir patys gauna nemažai dalykų, kurie praturtina jų gyvenimus. Pastebime, kokia svarbi mūsų veikla yra emigrantams. Sulaukiame laiškų, grįžę tautiečiai neretai užeina. Lietuviai savo naujosiose tėvynėse buriasi ir nori pasitikrinti, ar teisingos yra jų žinios, tariasi, kaip ir ką daryti. Ypač dažnai ateina konsultuotis tautinio kostiumo klausimais. Dabar jau nesikuklindami galime pasakyti, kad etnocentras tapo etninės kultūros židiniu kiekvienam klaipėdiečiui. Būtent tokį tikslą buvome sau išsikėlę. Matydami, kiek žmonių ateina, suprantame, kad visų klaipėdiečių poreikių, susijusių su etnine kultūra, dar nepatenkiname ir dar turime kur plėstis. Tam reikėtų daugiau žmonių ir didesnių erdvių. – Ar per gyvavimo 25-metį pavyko užsiauginti etnocentro gerbėjų kartą? – Didysis tradicijų privalumas, kad jos turi ką pasiūlyti skirtingų pomėgių žmonėms. Ketvirtį amžiaus puoselėdami etninę kultūrą Klaipėdoje, siekiame, kad renginiuose kiekvienas žmogus galėtų jaustis ne žiūrovas, o dalyvis, kad rastų galimybę

saviraiškai, bendravimui, pramogai, lietuvių pasaulėjautos suvokimui bei tradicinių veiklų praktiniam išbandymui. Per ketvirtį amžiaus mūsų pirmieji mokiniai jau sukūrė savo šeimas. Gera, kai jie grįžta, atsiveda savo vaikus. – 2017-ieji Klaipėdai bus ypatingi. Ar jau turite kokių nors planų Kultūros sostinės metams? – Sugalvojome naują festivalį. Tai turėtų būti nematerialaus kultūros paveldo festivalis, kuriam radome ypatingą pavadinimą – „Lauksnos“. Šis žodis atėjęs iš senosios prūsų kalbos ir reiškia mirgančius šviesulius. UNESCO turi nematerialaus paveldo sąrašą. Iš lietuviškosios kultūros į jį yra įtraukta kryždirbystė, dainų šventė ir sutartinės. Tokių ypatingų dainavimo bei muzikavimo būdų turi įvairios tautos. Tai yra tarsi aprobuoti tų tautų kultūros perlai. Turime idėją, nesiplėsdami už Europos ribų, pasikviesti tokius kolektyvus, kurie galėtų parodyti būtent tuos ypatingus tradicinio muzikavimo būdus. Galbūt pavyktų parodyti ir keletą saugomų amatų. Festivalis turėtų įvykti kitų metų liepos 13–16 dienomis. Pasirodo, beveik niekas Europoje nėra to daręs. Tik vengrai bene vieną ar kelis kartus bandė. Turime šiek tiek beprotišką viziją po poros metų tokį festivalį pakartoti.

Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr. 45

GINTARO LAŠAI

„Pietinia kronikų“ kro Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Popromanas. Tyto alba, Vilnius, 2016, 367 p. Dainius VANAGAS

§ Rimantas Kmita gimė 1977 m. visatos centre – Šiauliuose, Pietiniam rajone. § Žaidė regbį, bet užaugo poetu, literatūros kritiku, o dabar dar ir rašytoju. § 2013 m. drauge su vertėju Markusu Roduneriu išvertė šveicarų rašytojo Pedro Lenzo romaną „Čia aš varatarius“. Romanas buvo parašytas Berno vokiečių tarme, o išverstas į stilizuotą šiauliečių „bazarą“. Puikus kūrinys. § Prisiminęs jaunystės laikų kalbą, R.Kmita prisiminė ir pasiutusius gariūnmečio epochos vaizdinius – kaip žmonės gyveno, kaip „babkes kalė“ ir kaip sveiką kailį nešė. § 2016 m. Rimantas Kmita išleido savo pirmąjį romaną „Pietinia kronikas“. § Šis romanas yra popromanas (gyvas, lengvas ir greitai skaitomas – šypsosies, kvatosies ir dar draugams papasakosi, o paskui pamirši ir nebeatsiminsi). § Tai knyga apie Šiaulius, parašyta Šiaulių šneka. Apie bachūrą iš Pietinio rajono anais laukiniais laikais – Nepriklausomybės pradžia, turgaus triumfas, vakarietiškos kultūros šturmas, originalai, „padielkės“ ir „fufliakai“, meilė ir regbis. Taip, regbis. Ir viskas – Šiaulių šneka. § Šiaulių šneka atrodo taip: „O kam man tų pinigų, klaus’ motina. Durns klausims. Man toks klausims da nė sykia nekila. Man atruoda, ka joks sveika prota žmogus to neklaus’. Bo pinigų reik’. Pinigai kaip koks kupranugaris atneš ant sava kupros visa kita. Ką atneš? Ką aš žinau, bet būn čiotkai. Laimes žiburys. O gal ne laimes, o sekmies. Daug babkių reišk’, ka esi sekmies kūdikis, o tai gal net svarbiau nei laimings. Bo laimings tai toks išsiviepęs ištižėlis, bet koks durnelis gal’ būt’ laimings kokį blizgutį radęs. Arba gali nieka nedaryt’, į debesis žiet’ i būt’ laimings. Gyvenime tokių gal i niera labai daug, bet per literatūrą skaitėm apie tokį. Nuvara čiuvs į mišką i bliaun. Iš geruma. Vasarom aš kaime gyvenu, bet nei pats 46

blioviau, nei mačiau ką nors miške bliaunantį. Jeigu iš miška grįžt nieka neradęs, tai ne apsibliovęs, o susibiesinęs – dvi valandas kojas po brūzgynus braižai, i nieka. O sekmie reišk’ ka kažką darai, i ka gali padaryt’. I ka būtent tu gali, o ne kas kits. Žmones į pavydž sekmies, o ne laimes“ (p. 99–100). § Skaityti smagu, tačiau skyrius skyriui nelygu. Kaip ir dera kronikai, R.Kmita skiria vienodai dėmesio tiek svarbiems, tiek ir mažiau svarbiems dalykams, todėl kūrinys, nors ir ilgokas, neturi vientisos gijos, ant kurios laikytųsi visas pasakojimas. Šiek tiek to, šiek tiek ano (akys žiba, visko nori), bet romano centro – visą turinį jungiančios intrigos, masalo, grėsmės ar paslapties – nėra. § Iš pradžių atrodo, kad romane bus daug „varkių“. Kad panirsime į smulkmeniškai išnarpliotą chuliganų ir nelegalaus verslo pasaulį. Lūkesčiai pažadinti: kur gauti pinigų, kaip išsisukti nuo „agurkų“ ar pasieniečių, kaip „neužsirauti“ ant tėvų, kaip nepasimaišyti Šiaulių princams ar kitiems banditams po kojomis ir kaip išsikovoti statusą. Daug minų, kurias reikia apeiti. Tačiau pažadinti lūkesčiai greitai užmigdomi. § „Varkės“ nueina į antrą planą. Pirmajame atsiranda klasikiniai paauglystės motyvai – pirma meilė ir „ką, po velniais, aš darau su savo gyvenimu?“. Bet pirma pana ir Pietiniam rajone yra pirma pana. Pirmas kongresas (t.y. sueitis), pirmos muštynės, pirma kelionė, konfliktai su tėvais ir kt. – tai universalūs dalykai, nutinkantys bet kuriame kieme. Todėl kartais atrodo, kad Šiauliai tėra romano dekoracijos, o ne autentiška erdvė. § O ir pats protagonistas (beje, ir sutapk gi šitaip – Rimantas Kmita) Pietiniam rajone neatrodo kaip savas. Pavyzdžiui, pradeda skaityti knygas (paslapčia nuo draugelių), ir skaito daug – Bibliją, Dostojevskį, Mačernį. Ir tada galvoja, cituoja, ūkiškai (ne pagal mokyklos programą) paanalizuoja, o paskui su pana aptaria. Žodžiu, normalus paauglys – gudresnis už kitus, nes kiti lopai, nieko nesupranta. Tas knygos Rimantas Kmita dar ir rašyti pradeda.

§ Va taip va: Antanas ir rekordai Antanas sumušo visus rekordus. Nubėgo šimtą metrų. Net per lietų. Nušoko į tolį, o buvo rūkas... Bet muštis negražu, net jeigu tai rekordai. Atspardė rekordai visą Antano asmeninį gyvenimą vieną gražią, tylią naktį. Aukštai aukštai švietė žvaigždės. Giliai giliai miegojo žuvys (p. 298). § Romano veikėjas – uždaras (kitiems personažams, ne skaitytojui) ir mąslus. Savo egocentriškumu jis užgožia epochą, kurioje gyvena. Tai dar būtų nieko, jei jo egocentriškumas „išneštų“ ant kupros visą romano siužetą, tačiau patirties stokojančiam paaugliui tai – per sunki užduotis. § Knygoje „Pietinia kronikas“ pritrūksta bendravimo, trinties, žmonių balsų įvairovės ir jų tarpusavio ryšio. Šalutinių veikėjų linijos kaip staiga atsiranda, taip staiga ir pradingsta – geriausias draugas Mindė, menininkė Jurga, tėvai funkcionuoja ne kaip savarankiški charakteriai, o kaip meninės priemonės pagrindinio veikėjo charakteriui atskleisti. Kitaip tariant, Pietinis rajonas mažai ką kalba. Dažniausiai kalba Rimantas – o Rimantas tam rajone niekuo dėtas, tiesiog gimė čia, bet neįsigyveno.

GINTARO LAŠAI

ronikas Festivalis Baigė mokyklą ir viso geriausio, Šiauliai. Romane Rimantas vis prasitaria, kad kartais nelabai „pagauna“ aplink vykstančių dalykų ir priimamų sprendimų. O gaila, nes skaitytojas galbūt irgi „nepagauna“, ir skaitydamas knygą viliasi, kad Pietinia rajono čiabuvis paaiškins. Bet nepaaiškina, nes toks iš jo ir čiabuvis. § O šiaip jaunystės laikas turi savybę būti atmenamas su šypsena. Kad ir kas, ir kaip, ir kur ten buvo. Pirmi kartai ir jauni kaulai – sprogstamasis mišinys. O po Nepriklausomybės atgavimo jaunimas turėjo už ką atsigriebti – juk tiek daug pasaulio gėrybių buvo nuo jo paslėpta. Reikėjo ir kasetes su naujais gabalais persirašinėti, koncertus aplakstyti, plakatus su Vakarų žvaigždėmis ant sienų prisiklijuoti, pornografijos pažiūrėti, kokį originalų drabužį ant savęs užsimesti, į užsienį išlėkti. Ir pinigo užkalti – nes viskas kainuoja. Ir kainuoja daug. § Nepaisant kiek palaidos struktūros, „Pietinia kronikas“ yra šaunus ir talentingai užrašytas kūrinys. Akivaizdu, kad autorius mėgaujasi pasirinkta stilistika ir taikliais, emocionaliais išsireiškimais, kurių pilni puslapiai. Vis dėlto griežtesnis redagavimas ir nuoseklesnis medžiagos atrinkimas šiam romanui būtų suteikęs dar daugiau jėgos. § Kalba, be abejo, yra stipriausias šio romano koziris. Jei „Pietinia kronikas“ būtų mechanikos vadovėlis, vis tiek būtų įdomu jį skaityti. Tartis, leksika, sakinių struktūra transformuoja įprastus reiškinius ir sąvokas, suteikia joms šviežumo, racionalumo ir padeda atskleisti naujas mąstymo trajektorijas. O tai geriausia, ką gali duoti knyga. § Žmogus tur’ ne tik pasodint’ medį, pastatyt’ namą i užaugint’ vaiką – normalus žmogus da tur’ nuvaryt’ dvirką, pašaut’ iš lanka katiną i sudegint’ kokią bakūžę. Šiaip, dėl bajeria. Ka pažietum, a gražiai degs. Arba da saka, ka kiekvienas normalus žmogus yra pagalvojęs apie savižudybę. Aš da nesu. Bet atruoda, ka progų bus“ (p. 160). § Teko girdėti šiauliečių, tvirtinančių, kad romane su kalba kiek perspausta. Galbūt. Bet tai menka nuodėmė grožinei literatūrai.

pažėrė prizų

„Panevėžio literatūrinė žiema“ dviem pajūrio poetėms pažėrė dovanų: Daiva Molytė-Lukauskienė iš festivalio sugrįžo pasipuošusi lapės kailiu, o Elenai Karnauskaitei ji parvežė Literatūrinį obuolį. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje gruodžio 2 ir 3 dienomis vykęs XIII tarptautinis festivalis „Panevėžio literatūrinė žiema“ tradiciškai sukvietė gausų poetų, eseistų, rašytojų bei dailės ir literatūros gerbėjų būrį. Dvi dienas bibliotekoje trukęs renginys prasidėjo kraštiečio, pasaulyje žinomo dailininko Stasio Eidrigevičiaus surengta grafikos darbų paroda „Šaknys ir šakos“. Pirmąją dieną vykusi diskusija „Kūryba iš: kančios, stokos, pertekliaus, įkvėpimo?“ tapo savotišku atspirties lauku, vienijančiu ir aprėpiančiu tolimesnius poezijos ir eseistikos skaitymus, knygų pristatymus. Visa tai papildė ir Stasio Povilaičio fotografijų paroda „Portretai pagal M.M. eiles“. Viena svarbiausių šio kas dveji metai rengiamo tarptautinio festivalio dalių, sulaukianti gausaus dalyvių, gerbėjų ir rėmėjų dėmesio, – baigiamasis poezijos ir eseistikos vakaras. Jo metu tradiciškai vainikuoti laureatai, įteiktos premijos ir prizai. Panevėžio miesto savivaldybės mero premija šiemet skirta kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorei poetei Giedrei Kazlauskaitei – už tai, kad šiandieninei lietuvių literatūrai eilėraščių knyga „Singerstraum“ parodė tikros išpažintinės poezijos ir tikros išpažintinės poetės galią. Poetės Elenos Mezginaitės premija už grožį, įprasminant tautos patriotizmą eilėraščių knygoje „Patria“, apdovanota poetė Erika Drungytė. Julijono Lindės-Dobilo premija įteikta poetui Dainiui Gintalui už poezijos karštį eilėraščių knygoje „Adatos“. Už išdidžią vienatvę eilėraščių knygoje „Vaikšto vienas“ Literatūrinė Jono Meko skrybėlė ir prie jos prisegta dekoratyvinė pelė papuošė Alvydą Katiną. Poetei Ramutei Skučaitei teko „Literatūrinės žiemos“ riterio rožės prizas. Netikėtą ir malonų

Klaipėdietė poetė D.Molytė-Lukauskienė iš XIII „Panevėžio literatūrinės žiemos“ parsivežė Literatūrinės lapės prizą. Asmeninio archyvo nuotr.

Literatūrinės lapės prizą gavo klaipėdietė D.Molytė-Lukauskienė – už natūraliausią poezijos žvilgesį eilėraščių knygoje „Baltojo kiro giesmynai“. Kita Literatūrinė lapė įteikta panevėžietei poetei Solveigai Ska. Žalvarine ranka-segtuvu apdovanota eseistė J.Baranova, Filosofiškai literatūriniu šaliu – poetas Aivaras Veiknys. Literatūrinis obuolys, sukurtas keramikės Aldonos Skudraitės, iškeliavo į Palangą – poetės E.Karnauskaitės namus. Taip pat buvo apdovanoti poetai Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintaras Patackas, Mantas Balakauskas, Donatas Petrošius, kultūros žurnalistė Gražina Petrošienė, jaunieji Panevėžio krašto literatai.

▪

GINTARO LAŠAI

Almanachas „Balt Klaipėda – plastiš Šiųmetis Klaipėdos literatūrinis-kultūrinis almanachas „Baltija“ atliepia Lietuvos ir pasaulio tendencijas. Ir tai yra džiuginantis reiškinys.

Sondra SIMANAITIENĖ

Pirma, almanachas, kaip ir būsima 2017ųjų Vilniaus knygų mugė, mėgina atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje, pamatyti, kiek daug Lietuvoje ir plačiau yra Klaipėdos. Antra, kaip pasidžiaugė almanacho sudarytoja kultūros žurnalistė Kristina Sadauskienė, „Baltija“ publikuoja roko grupės „Atika“ dainų autoriaus ir atlikėjo Dariaus Žvirblio eilėraščius, taip pataikydama į visuotinį taktą – šiųmetę Nobelio literatūros premiją gavo dainų ir tekstų kūrėjas, roko legenda Bobas Dylanas. Kas žino, gal D.Žvirblis kada nors gaus vietinį nobelį – Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. Almanacho „Baltija“ viršelis subalansuotas pagal logiką savas svetur. Ant priekinio viršelio – Klaipėdos 2022-ųjų ambasadoriaus Julijono Urbono (gimė 1981 m. Klaipėdoje, gyvena Vilniuje, rengia daktaro disertaciją Londone) dizaino kūrinys „Orgazmo karuselė“, kuris leidinio pristatymo bibliotekoje metu buvo seksistiškai interpretuojamas, nepaaiškinant, kodėl šis, o ne kitas J.Urbono objektas atsidūrė ant almanacho viršelio. Perskaičius sociologo Liutauro Kraniausko eskizinį įvadinį straipsnį „Erdvinio judesio efektai ir kalba“, kuriame jis rašo apie klaipėdietį kaip apie, viena vertus, naujakurį, kuris įsipareigoja kurti sėslią bendruomenę, kita vertus, 48

kaip apie potencialų klajūną, pasirengusį bet kada išvykti, – aiškėja klaipėdiečio tapatybės ir „Orgazmo karuselės“ ryšiai, kuriuos L.Kraniauskas iliustravo dviem filmais – P.P.Pasolinio „Teorema“ ir T.Miike „Visitor Q“. Paminėsiu, kaip J.Urbonas paaiškino savo kūrinio veikimą: „Orgazmo karuselė“ sustiprina kraujo padavimą į apatinę kūno dalį, sukelia smegenyse deguonies trūkumą, kurio pasekmė – euforija, supermalonumas. Ir tuomet gali pasirodyti, kad almanacho sudarytoja ir įvado autorius teigia, jog, ne juokais pajuokaučiau, Klaipėda ir Raudonųjų žibintų kvartalas turi daugiau panašumų nei skirtumų. Mat svetimas uostamiestyje yra dažnas svečias, suteikiantis vietinei, neturinčiai ilgalaikių tradicijų bendruomenei naujų impulsų. Tad, panašu, kad klaipėdietiška tapatybė, kiek aukštosios kultūros apologetai besistengtų, išlieka belaukianti Visitor Q arba Stranger. „Baltijos“ viršelis puikiai pataiko ir į šiandieninį miesto aktualijų lauką – kviečia gravituoti kintančioje aplinkoje, kai miesto smegenims trūksta deguonies (akademinis Klaipėdos gyvenimas vengia naujų iššūkių ir badmiriauja), o miesto kraujas susitelkia apatinėje dalyje, t. y. vadovaujasi šūkiu – duonos ir žaidimų! – miesto kultūrininkai gravituoja į alternatyvią realybę – nebankrutuojančią kultūrą, t. y. aukštąją kultūrą, kuri reikalauja mieste būti matoma ir vertinama ne pagal lankomumo rodiklius, o pagal kokybę ir ateities viziją. Ant almanacho galinio viršelio – žymaus išeivio iš Mažosios Lietuvos – tapytojo Prano Domšaičio (1880–1965) – paveikslas „Smailas kalnas Karu“ vaizduoja Pietų Afrikos peizažą. P.Domšaitį almanache nuosekliai pristato menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Perskaitę straipsnį, suvokiame, kokio dvasinio masto žmogaus palikimas saugomas P.Domšaičio galerijoje. Kyla pasididžiavimas savo kraštu vien jau todėl, kad šį kraštą taip mylėjo P.Domšaitis, sąmoningas lietuvis, gimęs Kruopynų kaime, mokęsis

Karaliaučiuje, gyvenęs Berlyne, o nuo 1949 m., kaip karo pabėgėlis, – Keiptaune Pietų Afrikoje ir visą gyvenimą karštligiškai tapęs. Remdamasi L.Kraniausko Klaipėdos kaip erdvinio miesto apibūdinimu, sakyčiau, kad Klaipėdos tapatumo bruožas išlieka plastiškumas (tranzitinio žmogaus bruožas), kurį veikia genius loci gamtiškumas ir miesto kaip abstraktaus, vis dar konstruojamo tūrio nusistovėjimas – net žiūrint į pagrindinius Klaipėdos centro taškus – pilis, miesto tvirtovės žiediniai dariniai, Atgimimo aikštė, Skulptūrų parkas, – jie atveriami ir iš naujo konstruojami. Tiek žmonės, tiek miesto architektūriniai kūnai Klaipėdoje yra plastinio, besikeičiančio erdvinio turinio stadijoje – šišioniškiai ant skraidančių lagaminų. Almanacho sudarytojai siekė praplėsti Klaipėdos mentalines ribas, į miesto lauką įrašyti Svetur gyvenančių klaipėdiečių balsus – mėmelenderių, šiuolaikinių menininkų ir meno kolekcininkų. Tad šiųmetę „Baltiją“ aptarsiu erdvės aspektu. Kokia erdvė skleidžiasi Palikusių Klaipėdą ir Ateinančių balsų tekstuose? Ateinančių balsų almanache yra aštuoni, kaip ir Palikusių Klaipėdą. Jaunųjų tekstuose išskirčiau šias vyraujančias erdves: gamta, mitas, sąlyginė filosofinė erdvė, egzistencinė erdvė tarp aš ir tu. Jaunieji rašytojai nevaizduoja realistinės aplinkos, miesto kultūros, genius loci (vietos dvasios), išskyrus dailininkę Viktoriją Dambrauskaitę, kurios komiksuose matome pliažą, jūrą, kopas, Neringą ir poilsiaujančius žmones. Bet, pvz., Salvijos Stončiūtės tekste yra ironiškų užuominų, įnirtingai kritikuojančių mūsų visuomenės nejautrą: „Antrasis pasaulinis baigės, pikti dėdės uždaryti, krematoriumas nebeveikia, laisvė, lygybė, brolybė, trys falai, vaikuti, bet traiškyti nėra taip blogai, vaikuti, šiek tiek pakentėk, toks gyvenimas...“ Salvijos herojai – apšvietėjas, piktas tekstas, mergaitė – yra vienišiai kamikadzės prieš nužmogintą, atbukusią sisteminę visuomenę. Ir tai yra pilietiška

tija“: ška erdvė rašančio žmogaus pozicija, – nesitaikyti, bet sakyti, ką galvoji ir ką jauti. Adomas Zubė publikuoja haiku ir kelis trumpus poetinius ciklus. Jo veikėjas yra keleivis, einantis tik jam vienam žinomų tikslų link, pakeliantis savo nuojautas į apibendrinantį lygmenį. Viename eilėraštyje važiuojama autobusu per kultūrinius periodus ir pasakomas svarbiausias kiekvieno periodo bruožas, pvz., „Postmodernizmo stotelė. / Kairėje – hiperrealybės koncepcija, / Taip pat plyta, / po kuria parašyta; / „Čia ne plyta.“ Taiklu, nors tiktų ir modernizmui: „čia ne pisuaras“. Adomo herojus Jonas – simpatiškas žmogus simbolis. Jonas galėtų apsigyventi Adomo tekstuose kaip superherojus. Tokios praktikos literatūroje nemažai, ne vien Kukutis, tad šiame žaidime yra racijos. Ievos Astromskaitės tekstai išsiskiria iš kitų debiutantų muzikalumu ir didesniu polinkiu žaisti kalba, atrasti reikšmes, redukuojant žodžio dalis (pvz.: žuvų spurdėjimą nebylų, aGonija…). Poetė ir vokalistė Ieva drauge su garso režisieriumi Kristijonu Lučinsku Driezhu sėkmingai įgyvendina elektroninės muzikos projektus, – tai galima išgirsti Youtube. Roko grupės „Atika“ vokalisto D.Žvirblio eilėraščiai-dainos kuria dialogo erdvę, kurioje ryški įtampa tarp aš ir tu. Dialogiškumas kaip pagrindinė intencija matoma jau tekstų pradžiose, pvz.: Padovanok man Ferrari, Kam gi tau liniuotės, Mes Vienos pokyly šlapi. D.Žvirblio tekstuose žodžiai skraido tarsi kosminėje erdvėje, jie nepatiria traukos, jų daug ir jie iš skirtingų planetų. Čia svarbi tik žaisminga ar skausminga dviejų žmonių pozicija vienas kito atžvilgiu, įtampa, kurios lauke netvarkingai migruoja žodžiai, jausmai, reiškiniai, daiktai... Marijos Astromskaitės (Ievos sesers) eilėraščiai taip pat sukasi dialogo orbitoje, tik toje orbitoje nėra aiškaus Kito, jis ieškomas, numanomas, kartais tikras (...nebūtinai šiandien / bet grįžk / į gamtos burną / labas). Viename eilėraštyje atsiranda Gintaro Gra-

jausko eilėraščio eilutės Kaip sekasi mirti?, į kurias Marija tarsi bando atsakyti savo skaidriais, skausmingai braižančiais ant odos žodžius eilėraščiais. Akvilės Matulionytės ir Laimutės Tamošiūnaitės pasakojimai skleidžiasi filosofinės refleksijos erdvėje. Akvilės veikėjai plūduriuoja pirmykščiuose vandenyse, rūke arba sapne. Akvilė panaudoja psichoterapinį grupinio gydymo metodą (įdomu, ar sąmoningai?), kai žmogaus jausmai, išgyvenimai tampa veikėjais, kurie tam žmogui rašo laiškus arba kalbasi su juo. Šį rašymo metodą savo praktikoje naudoja psichoterapeutas Julius Kvedarauskas. Akvilės sukurti veikėjai – Intuicija, Sielos Ramybė, Perfekcionizmas, Savigarba, Protas – kalbasi su žmogumi Auštaru. Akvilės pasakojimas, nors kuriamas sąlyginėje erdvėje, yra įtikinantis ir įtraukiantis. Jai svarbu pasakoti, ji turi ką pasakyti, o kalbos savitumas jau yra antraeilis dalykas, todėl įžvelgčiau stiprų prozininkės refleksą, kai istorija gimsta ne iš noro gražiai pasakyti, o iš poreikio dinamiškai pasakoti. Laimutės T. veikėjai – žmona Nami ir vyras Nagi – sėdi ant debesies ir kalbasi. Gal pas juos pupos stiebu kas nors užkils? O gal jie patys nusileis? Nagi pasakoja istorijas, kurios, kaip galima numanyti, tuoj pat atsitinka žemėje. Jo žmona Nami klausosi ir dingsta, galbūt nukeliauja į žemę ir tampa savo vyro istorijos veikėja. Laimutės konstruojamas pasaulis logiškas, nuoseklus, nors veiksmas vyksta viršrealybėje. Džiugina „Baltijoje“ publikuotų Pradedančiųjų balsų vaizduotė, egzistencinės įkrovos, noras plėsti vidines erdves. Tačiau pasigendu bandymo vaizduoti savo aplinką, Klaipėdos užkaborius, kavines, laivus, dzotus... Mūsų miestui trūksta patyriminių naratyvų, kuriuose užgimtų ir plėstųsi šiuolaikinio miesto mentalas. Nijolė Kepenienė, Juozas Šikšnelis, Rokas Flikas rašo apie miestą iš istorinės perspektyvos, ir tai yra labai įdomu, bet kur romanai, novelės, kurių veiksmas plėtojamas šiandieninėje Klaipėdoje?

GINTARO LAŠAI

Aptarus Pradedančiųjų balsus, grįžtu prie Palikusių Klaipėdą balsų „Baltijoje“. Jie kalba aiškia, artikuliuota ištartimi: Tomas Venclova, Vytautas Rubavičius, Romas Sadauskas, Vytautas Gocentas, Edmondas Kelmickas, Romas Daugirdas, Vidas Morkūnas, Kazys Saja. Ar Klaipėda neišnešiojo nė vienos moters rašytojos, kuri būtų verta 2016-ųjų „Baltijos“? Į galvą ateina kelios pavardės: scenaristė poetė Gabrielė Labanauskaitė Diena, kino dramaturgė Indrė Bručkutė, ir tą sąrašą galima būtų pildyti. Tiesiog dėl pusiausvyros, ne todėl, kad pateikti tekstai būtų prasti. T.Venclovos eilėraščių erdvė – Eumenidžių giraitė, kurią po ilgų klajonių pasiekia karalius Edipas ir kur pagal pranašystę turi baigtis Edipo gyvenimas, ten vienišą jūreivį pasitinka „atminties naktis, nerasta Itakė“. Gyvenimo kelionės pabaigos motyvas būdingas ir V.Rubavičiaus eilėraščiams bei kitų Palikusių Klaipėdą autorių tekstams. Skiriasi vaizduojamų erdvių realumas. Vienų jos labiau mitinės, filosofiškai apibendrintos, kitų, kaip R.Sadausko, erdvė yra tėviškė su piliakalniais, paukščių klegesiais, ežerais. E.Kelmicko erdvė yra intymus kelių žmonių sėdėjimas prie bendro stalo: „žmonės du valgo savo sprangias pluteles / geria kavą ir šypsos – seniai seniai / jie gyveno ten, ir tu gyvenai.“ „Baltijoje“ publikuojamos smagios R.Daugirdo esė. Jis pasakoja, kaip Klaipėdoje pas močiutę praleisdavo vasaros atostogas. 7-ajame dešimtmetyje Vilniuje ir Klaipėdoje buvo panaši demografinė situacija: „zujo naujieji gyventojai – kolonistai rusai ir lietuviai iš provincijos.... vėliau (Klaipėdoje) žemaičių pamažu daugėjo. Mane labiausiai šokiravo jaunos panos. Jų mimika buvo apnuoginta – jokios distancijos su aplinka. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Gausus tinko sluoksnis ant veidų gyveno tarsi savarankiškai... kalbėjo ir juokdavosi labai garsiai. Atrodė, loja, norėdamos išvalyti erdvę aplink save...“ Šiuose tekstuose matome, kaip L.Kraniausko įvadiniame straipsnyje minėtas Svetimas veikia konkrečioje aplinkoje, – atsipalaiduoja nuo namie paliktų bendruomeninių varžtų ir išlaisvina savąjį vitališkumą. Juk Klaipėda – galimybių miestas! Almanacho skyrius „Jubiliatai“ – apimtimi labai taupus, pristato po du Dalios Kudžmaitės ir Aleksandro Žalio eilėraščius. Alfonsas Jonas Navickas lyg riešutus gliaudo trumpus pamąstymus. R.Flikas plėtoja istorinį pasakojimą apie iki krikščioniškus laikus Palangos apylinkėse, gentines kovas, senąją magiją ir kuria kuršiško krašto naująją mitologiją. Almanache publikuojami K.Sadauskienės parengti įdomūs pašnekesiai su Klaipėdoje gimusiais finansų analitiku, bibliofilu kolekcininku dr. Gitanu Nausėda ir gravitacinės estetikos menininku J.Urbonu. Be to, visa „Baltija“ užtvindyta J.Urbono objektais, ir tai šaunu, nes šis Europoje paklausus menininkas pavasarį buvo surengęs didelę parodą KKKC Parodų rūmuose ir klaipėdiečiai jau yra neblogai susipažinę su jo išmąstytais objektais. Tad darbų publikavimas tarsi katalogizuoja KKKC parodą, o „Baltija“ juk yra Klaipėdos vienerių metų svarbiausių kultūros įvykių reprezentantė. Įspūdinga istorinė skiltis, kurią sudarė almanacho projekto vadovas J.Šikšnelis, – tai trys dokumentine medžiaga paremti tekstai: pirmas – Hanso-Joachimo Engelo išsamus pasakojimas apie Prūsijos karalienę Luizę, aplink save suvienijusią didžius vyrus, pagimdžiusią septynis vaikus ir mirusią 34 metų; antras – istoriko Hanso Peterio Ringso pranešimas apie Pirmojo pasaulinio karo metais „namų fronte“ Manheime susikūrusią pagalbos Rytprūsių kare draugiją, siaubingus karo padarinius bei Manheimo ir Klaipėdos draugiškų santykių plėtojimą mūsų dienomis; trečias – Uwe Jurgsties tekstas apie mėmelenderių dokumentus ir jų likimą po Antrojo pasaulinio karo. Baigdama paminėsiu, kad almanache pristatomi 2015 m. klaipėdiečių leidiniai, tarp kurių autorių – Sigitas Poškus, N.KliukaitėKepenienė, Arvydas Juozaitis, išleidę net po tris knygas. Šiųmetė „Baltija“ yra įspūdingas erdvėlaivis, kuriame skrenda mėmeliška praeitis ir futuristinis pažadas – 2017 m. Klaipėdoje – Visitor KLKS (Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė), o 2022-aisiais – Stranger KEKS (Klaipėda – Europos kultūros sostinė). 50

Slaptieji kal ir gyvenimo Vartai į abi puses. Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. Monika ŠULCAITĖ

Šiandien gana dažnai tenka girdėti sakant, kad žmonės nebesikalba, nebesusikalba vieni su kitais. Ryškėjančią dialogo stoką galima įžvelgti galingiausiųjų pasaulio valstybių santykiuose, įvairiuose susibūrimuose, skambiai vadinamuose forumuose ar diskusijose. Kiek paradoksalu, tačiau dialogas iš gyvenimo dažnai pasitraukia į literatūrą. Tam tereikia dviejų žmonių ir bent vieno dalyko, kuris tuos žmones vienytų, sietų. Taip lietuvių literatūroje laiškais vienas su kitu kalbėjosi Žemaitė ir Povilas Višinskis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija, Algirdas Julius Greimas ir Aleksandra Kašubienė, Henrikas Radauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas... Dialogas, jei jis tikras, labai dažnai tampa ne tik pokalbiu su kitu, bet ir su savimi pačiu. XX a. dialoginės filosofijos atstovas Martynas Buberis išskyrė tikrojo dialogo sampratą, kuri teigia, kad būtis savaime yra dialogiška, žmogus nuolat su kažkuo susitinka: su kitu, gamta, Dievu. Susitikdamas jis turi įsisąmoninti ir save, ir kitą žmogų. Tai gali įvykti tik Aš-Tu santykyje. Panašus dialogas užsimezga knygoje „Vartai į abi puses“. Joje Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas tampa klausinėjančiuoju, o profesorė, akademikė Viktorija Daujotytė – klausinėjamąja. Tačiau „Vartai į abi puses“ nėra tradicinė klausimų-atsakymų knyga. Abu pokalbio dalyviai neretai apsikeičia vietomis, pasitikėdami vienas kitu, žinodami pokalbio atskaitos tašką: „Akstinas mūsų pokalbiui turbūt ir yra tai: mums abiem atrodo, kad kalbėtis yra apie ką, kad galime kalbėtis,

nes iš tiesų turime bendrą interesų ratą, <...> tų pačių kultūros rūpesčių“ (p. 23). Be to, knygoje klausimai yra tik atspirties taškai, nuo kurių prasideda asmeninis, todėl sykiu ir rizikingas, V.Daujotytės pasakojimas apie pačią save. Nors lietuvių literatūros ir kultūros kontekste V.Daujotytė pirmiausia žinoma kaip mokslininkė, parašiusi daugybę knygų, straipsnių, akademinių vardų ir nuopelnų vardijimas gali būti kiek apgaulingas, t. y. atspindėti toli gražu ne visą asmenybės paveikslą. Tenka pripažinti, kad ir pačios profesorės asmeninė bei profesinė laikysena viešumoje tapo, kaip pastebi M.Šidlauskas, „gerokai inertišku įvaizdžiu, užgožiančiu autentišką buvimą“ (p. 9). Taigi knygą „Vartai į abi puses“ galima pavadinti autobiografiniu pasakojimu, persirašančiu, išliekančiu ir įsirašančiu, M.Šidlausko žodžiais, į gyvenimo tekstą, pastanga nors kiek plačiau atskleisti ne tiek profesinę, kiek asmeninę V.Daujotytės pusę. Vienas esminių savosios patirties kelių, atsiveriančių knygoje „Vartai į abi puses“, – grįžimas, arba grįžinėjimas. Šis fenomenologinis žingsnis ryškėja beveik kiekviename profesorės laiške. Pasakodama apie gyvenimą ar literatūrą (šie du poliai profesorės mąstymo lauke lygiaverčiai), V.Daujotytė nevengia pažvelgti ir į praeitį. Tačiau šis veiksmas nėra savitikslis. Viena vertus, atmintis leidžia prisiminti tai, kas jau buvo – vaikystės laiką Pagirgždūtyje, Užgiriuose, mokymąsi ankštame Pavandenės bendrabučio kambarėlyje, pirmąją vasarą uošvijoje. Kita vertus – praeities įvykiai atsiskleidžia kaip laikas, neišvengiamai formavęs pačios V.Daujotytės asmenybę, charakterį: „<...> ne, neturiu

lbos ištekliai

GINTARO LAŠAI

Alma littera, Vilnius, 2015, 304 p. verkšlenti, pareisiu, padarysiu, ko mamai reikės, atsisėsiu ir išspręsiu visus vadovėlyje likusius uždavinius. Ką labiausiai atsimenu – tą pervėrusį džiaugsmą, sukėlusį pasitikėjimą. Eik ir pereisi. Eik ir nueisi“ (p. 121). Knygoje dažnai sugrįžtama ir prie svarbiausių gyvenimo mokytojų, lėmėjų: Juliaus Kumžos, Adelės Kizlaitytės, Jurgio Lebedžio, Donato Saukos. Imli ir, galima teigti, fenomenali V.Daujotytės atmintis yra ne tik žodiška, bet ir labai jusliška. Kaip lygus vandens paviršius suraibuliuoja nuo vieno mesto akmens, taip gyvai atminčiai pakanka vieno vaizdo, spalvos, atspalvio: „Netikėtai sąmonėje išniręs vaizdas – vartai į abi puses. Ryškiai matau, taip ryškiai, kad skiriu ne tik spalvas, bet ir atspalvius, jų keitimąsi, blukimą“ (p. 147). Įvairūs praeities įvykiai, susitikimai, pokalbiai, prie kurių sugrįžta atmintis, profesorei tampa gyva dabartimi, išgyvenama ir aktualizuojama čia ir dabar: „Taip, nuotrauka <...>: negi čia aš, tokia jauna dar, šviesi, beveik graži, su šviesiai melsva suknele“ (p. 21). Kalbėdama apie save, V.Daujotytė nepamiršta ir sveikos saviironijos, atsisako, pasak M.Šidlausko, paminklinio pasibronzavimo pagundų. Ne kartą atsargiai išsitariama ir apie abejonę, tam tikrą nepasitikėjimą savimi: „Kai žmonės man sako ką gera, galvoju, kad tai ne man, kad jie mane painioja su kažkuo kitu“ (p. 134). Esminės V.Daujotytės tapatybės šaknys, atsiskleidžiančios knygoje, – žemaitiškumas: „<...> ir manyje lietuvių kalba suka savo lizdus, peri paukštukus. Ir tų paukštukų plunksnelės truputį kitokio raibumo – žematiško“ (p. 64). Tai ir gimtosios vietos, ir gerai pažįstamas kraštovaizdis su piliakalniais, kalvomis, ir gimtoji kalba,

ir svarbiausios (nes pirmosios) gyvenimo pamokos. Akivaizdu, kad prigimtinį lietuvių kalbos jausmą profesorė atsinešė iš gimtųjų Žemaitijos vietų, ypač Pagirgždūčio. Iš čia parsineštas ir sodrus žemaitiško žodžio rupumas, dialogui suteikiantis stilistinės žaismės: babūnė, kelukas, žemalė, bulbės. Akivaizdu – pati kalba tarsi išsako save, o rašančiosios rankai telieka sudėlioti žodžius į jų vietas. Iš prigimtinio, natūralaus lietuvių kalbos jausmo bei plataus interesų, patirčių lauko gimsta, kaip yra kukliai išsitarusi V.Daujotytė, įvairiausi rašinėjimai, raštai. Tai laisvojo mąstymo erdvė, kurioje apmąstomos įvairiausios temos – nuo literatūros iki Žaliojo tilto skulptūrų ar aktualių mokyklinės lituanistikos problemų. Kalba V.Daujotytei neabejotinai tampa ir saugia egzistencine užuovėja: „Iš to pasaulio nykimo, iš to, kad nieko nebėra, <...>, atsiranda kažkoks noras užsidaryti sakiniuose, ritmuose, pasakojimuose, užsidaryti ir turėti“ (p. 63). Toks kalbinis pasaulio suvokimas veikiausiai iš dalies yra nulemtas ir V.Daujotytės autoritetų – filosofų Arvydo Šliogerio, Martyno Heidegerio – idėjų. Knyga „Vartai į api puses“ svarbi ir joje aktualizuojamomis gyvenimo, širdies, dvasios kultūros pamokomis. Jos ypač reikalingos šiandienos amžiaus keliuose ir klystkeliuose, siūlančiuose daug tiesų, deja, nenumalšinančiuose žmogaus susiskaldymo, vienatvės, nerimo. V.Daujotytė savąsias moralines nuostatas išsako natūraliai, be išankstinių pamokslavimo priemaišų. Iš prigimtosios žemaičių kultūros ir pasaulėvokos aiškiai ištariami gyvenimo įsipareigojimai – ištikimybė saviesiems, šeimai, šventas,

nepajudinamas grožio, idealo pojūtis. Ir galiausiai – žmogus. Be kito žmogaus apie save mažai težinai. Galima nuspėti, kad iš šio esminio širdies įsipareigojimo kyla ir viena pagrindinių V.Daujotytės gyvenimo pamokų: „Svarbiausia – nekenkti sąmoningai, nenorėti kitam blogio“ (p. 106). Knygoje svarbių literatūros pamokų išgirsta ir klausinėjantysis – nerašyti to, kuo pats netiki, nepasilengvinti kelio patogiomis citatomis, neperkelti atsakomybės netgi aplinkybių palaužtiems autoriams (p. 12). Kiek esi, tiek savimi ir paliudysi. Kas esi, tokia ir tavo kalba. Knyga „Vartai į abi puses“ – dviejų mokslo, literatūros žmonių, siejamų bendrų profesinių, moralinių įsipareigojimų ne tik sau, bet ir Lietuvos kultūrai, pokalbis. Svarbu žinoti, kad esi ne vienas. Yra kitas, per kurį pirmiausia atpažįsti ir pažįsti save. Yra ir kalba, kuri saugo ją saugančius. Kaip pokalbiui reikia dviejų žmonių, taip ir vartams reikia abiejų pusių. Kartais – ir rankų, kurios surūdijusius vyrius pateptų. Tai ir yra gyvenimas. Tai ir yra literatūra. Tai ir yra, tai ir yra, – pridurtų V.Daujotytė.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Sveikiname laureatus! Baigėsi 2016 m. „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas: skelbiame ir sveikiname jo nugalėtojus!

Literatūriniam leidiniui „Gintaro lašai“ jau 11 metų jaunieji rašytojai iš visos Lietuvos siunčia tekstus kasmečiam konkursui. Jaunųjų kūrybos konkursas savo pradžią skaičiuoja nuo 2006-ųjų sausio. Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausieji autoriai, kurių tekstai publikuoti kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūrinėje dalyje „Gintaro lašai“. Tokių šįkart buvo 11 – šeši poetai ir penki prozininkai. Dėkojame visiems atsiuntusiems savo kūrybos ir su malonumu pristatome 2016-ųjų konkurso laureatus. Jais tapo: 1 vieta – Lina Buividavičiūtė; 2 vieta – Viktorija Ivanova; 3 vieta – Simonas Bernotas. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti „Durų“ žurnalą remiančios bendrovės „Diena Media News“ įsteigtais piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 250 Eur, antrosios vietos – 150 Eur, trečiosios – 100 Eur premijomis. Sveikiname laureatus ir paskutiniame šių metų leidinyje siūlome geriau su jais susipažinti, paskaityti dar truputį jų kūrybos.

Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ I vieta Vis dar būnu taip, kaip būnasi. Laikinai, tik laikinai (čia taip dulkina) – centruose ir užribiuose, paraštėse ir nuošalėse, betono įtrūkiuose ir veidrodėtose vitrinose, plyšiuose, kur užkvimpa ką tik nulijus. Vis dar tuose pačiuose vaidmenyse – siurbiu vaiko išmėtytus plastilino gabalus, dengiu disertacijos stogą iki raudonumo įkaitintais ištarų ir išnarų sluoksniais, džiaustau tylos paklodes, raitau klubus aštuoniukėmis, metu sekundes į šiupinį, geriu niekiu ir esmu šarmintą vandenį, paromis ganau nepaklusniąsias avis, kaunuosi su kalba it Jokūbas su angelu. Tų nuožmių kautynių rezultatu dalijuosi su jumis. Esu. Nes poezija – mano namai.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Mūsų Kūčių pakūtos Karpiapakūtė

Sielapakūtė

Mūsų Kūčios prasidėdavo karpio pakūtomis – tas daužydavos uodega, sužvejotas gyvenimo upėj, man pelekais išdurdavo šoną. Buvom žiaurūs – dar porą dienų karpis plaukė vonioj – ne žuvim vandeny – klausė Mozės ir Mocarto – kad dievotai numirt. Trečią dieną, sugraudinti žuvies pastangų, būtinųjų žinių mūsų mituose – jis mat tik auksinė žuvelė, tik – lydekai paliepus, nusiplovėm rankas, stūgaujant alkanai miniai – Paleiskit piraniją – pakvietėm kunigą, karpis išpažino savąsias kaltes: kartais nepažino vaikų, tyčia nekibdavo žvejui. Šventas žmogus skyrė atgailą – liepė žiopčioti tris Šventojo peilio giesmes, pamaitint visą minią. Mums prisakė karpiui dažniau paskaityt Joną Banginio pilve. Paskutinė žuvies valanda – vainikas iš žvynų, ieties dūris, karpio šermenys – įvyniotas džiūvėsių drobulėn, ištrintas aliejum, alyvmedžių amžinybėn lydėtas svogūnais, pasilaidojo Jono pilve per Dievo gimtadienį. Ne kiekvienai žuviai šitaip pasiseka.

Mūsų Kūčių pakūtos baigdavosi sopuliais, uraganais, matyt, piene – per mažai užmaršties, Chruščiovo manierom prie stalo, įžvalgiais epitetais – Balbieriškio blede, silke prėska it mano gyvenimas, Karvalolio lašais, validoliu po lūpom, vilko alkiu gomury, baltu dūmu, raganos viralu už šventinę kainą. Garažo bernelių darbščiųjų burnelių būriu, moters kerštu, kankinystės rožiniu, tris kartus pakartojant: paškustva pijokas, galiausiai Jonas atrydavo karpį – atgimimas.

Šiaudapakūtė Mūsų Kūčių pakūtos tęsdavos burtais, kūliais šiaudų, narkotiniu pienu, avinėlių rėdyba, metafinės bulbės lupimo instrukcija, senamergės kurpe jaunosios aky, šuliniais, užterštais Elenytės šunim, ištrauktais liežuvėliais, nuspalvotais vardais, pakištais po miegojimo valkčiais – sudraskytais sapnais, tuščiabačio šokėjo išdaigom, tryliktėvėm zigotom, įsčių ėdžiose giedančioms šventąjį rytą.

Dansu dansu dansu Visi dievo vaikai šoka – šoko Mata Hari, ir Šyva, Salomėja ir Vitas. Šoko šoko ištiktos mūsų močiutės (kas ten taip kieta?) smetoniškuose robaksuose, nusisukus minutei autoritarinei akiai – šiu šiu – nesiglauskit taip glaudžiai. Graudžiai šoko mūsų vaikai, užsikorę ant translyčio baro. Šoko jinai ant Paruzijos-Placebo viršelio, šokam mudu taip meiliai su peiliais be matricų, kalkių šablonų ir su ja, ir be jos – ant viršaus, apačios ir viršelių.

Mūsų koronės „Pakoravos Dievas“, – skalydavo Kauno bobutė, man neatsišaukiant – su kiemo berniūkščiais žaidžiant lyties lygtis (šįkart rodė siusiojantį). Tingiais sekmadieniais, laukiant bulvinių blynų, mokydavo: „Tas seksas – gryna koronė.“ Ak tu rūta, mėta, lelijėle, bobut bobut, korojo tave ne lyties ekvinokcijom, ne vyriškais įnagiais, ne sodais, jaunamartės girgždesiais ir atodūsiais, korojo tave karais ir pokariais, santuokos be-meilės prievole, Laptevų jūra, mirusiu pusės metų sūnum, ak tu rūta, mėta, lelijėle, bobut bobut, visus mus koroja, tik ne visi suprantam – kas ir kaip, mane irgi koroja gegužio siaubais, nuomario kalėjmais, vakuumuotais vaikais negaliojančiom maldomis, neveiksniais eilėraščiais. ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄

(Truputį) Rytietiškai Algiui Mickūnui Mokaus rašyti lengvai – kaip rytietė tikra – tapsėti švelniai per tekstą mažosiom raidutėmpėdutėm-kableliais, bet tiksliai, bet taikliai kaip koks charakiris, o chrizantemom eilėraščiai byra – trumpučiai, stamantrūs, stori esmėmis – haiku, taigos ir tankai – sruventi, numirti kiekvienai minutei – tėkmėj – pastovumas – mokaus rašyti lengvai, be dusulio stazių, vakarų juodregystės, be dekonstrukcijos valios, be dievo mirties, be amžino sielvarto, taip švelniai neskubriai tapsenti, sruventi geismu, šviesotamsa – šitas rašymas – tiktai tramplynas – į niekį, į dao, į dzen ar į dzin.

Saviidentifikacinis Neišsigąsk, šitie rantai, išnokusiu pjūviu išraižyti mano riešų kanaluos, – tik žemėlapiai, galios valiai rodikliai, tik ženklai, atkartojantys laisvės ribas, nebijok, šitos spanguolių mėlynių rievės ant kaklo – tik geismo kipišai, tik mėginimas nustatyti mastelį bemyliams atstumams, kuo tiksliau išraižyt tipografinę ežią, savo ir svetimo keltį, nenusimink, šitas keltiškas įdagas baltanokės šlaunies paradigmoj – tik numeris mano, atributas būtanamio geto, nenuliūsk, raudonuojančios vėliava runos – mano čiurnų dėlionės – tik istorijos trūkio ženklai – prieš ir po – neapsigauk – vyšniom spengiantys numaigstyti segtukais speneliai tik – mano kūno istorijos. Identifikacijos kodas – „Sangailės vasara“.

Kūnui o mano prieše o mano priešo drauge o mano priešo prieše Jis gyvena savo gyvenimą ir visai nesiklauso – kelia mano kanopas, kai tenoriu tysoti, ir nieko. Jis, skatinka, merkias, velkasi myžt, užsimano paėst, kai tenoriu misti lapais rūkų ir Tanato agurkais. Jis, gyvatė, mano sąnarius lašą po lašo tempia ten, kur šviesiau, ir kai rodo kinus apie meilę ir rimtį, kai skamba Stravinskis, išdavikas išspaudžia syvus paskutinius akių traiškanų. Mano kūnas – tai gyvulio kvapas, kurį ego pogromai taikosi vis – kaminan, bet jis, ta prakeikta skatinka, tvarus, jis tvirtesnis už plieną, už įžeistą sielą, už dievo mirtis, už – nebūt. Užsigydo durtines pleištines žaizdas, nuskabena vijoklių grandinę nuo kaklo.

Karnavalas Mėtei, Oskarai, į mane bananų žieves, šaukei – kurvablet-nachui, vertei žiūrėti į Samuolytės papus ir Gavenonio tarpukojį, vertei liudyt homosiekų kergimąsi ir stalkerių savižudybes, bet man patiko, patiko vaidint tavo teatre, atlikt save – nuopisą-žuvėdrą-kreppalaikį-šopingfaking, verst vandenį – baltąja, o vyną – vandeniu. Mudu abu kikename po visko, kulisuose – dvi kėdės – lošiame va bank, gerai pavykęs šitas karnavalas, graži tavo landynių 54

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

filosofija, polifonija, distopija, kvailybės muzikalumas, griovių natūralizmas, beliko tik sužaist nuvainikavimoapvainikavimo žaidimą. Tu būsi juokdarys, aš – Arlekinas.

Aš nupirksiu Tau batukus Aš nupirksiu tau batukus – raudonus baltu galu, mažulyčius, pavasariui skirtus, pasiūtus iš veršiuko skūros, ir mumis nudažytus. Aš papuošiu tau batukus

benkartėlio siūleliais, nežinau, ar tikslu – juk Kloto nesulaukėm, Atropė pirmavo. Aš vis tiek išlaižysiu tuos batukus, švelniarūrės vėsa išsiklosiu, kad tik būtų minkščiau, prisirišiu asiūklių virve, atsisėsiu ir lauksiu tavęs, plėnimis pasibarsčiusi galvą. Tik ateik pas mane, tik ateik, gal paleis tave laumės ir lakšmės, miruolės ir geišos, pamėklės ir kekšės – visos motinos, kuria nebuvau. Bet. Nupirkau. Batukus. Ir dūsuoja jie dvasios dūmelį. Tu. Ateik. Pas. Mane. Tu. Ateik.

Vytauto Petriko nuotr. 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Viktorija IVANOVA II vieta Esu gimusi 1988-ųjų gruodžio 28-ąją, augau Klaipėdoje, šią veiklą tęsiu Vilniuje ir šiltesniuose pasaulio pakampiuose, nors buvau ir Islandijoje. Įsivaizdavau esanti jauna autorė prieš dešimt metų, kai, likimui susimokius su Lietuvos rašytojų sąjunga, ėmė girgždėti žvirgždas, nors turėjo būti pakelti laipsniai. Vėliau užaugau ir tokiomis kvailystėmis kaip (knygų) rašymas nebeužsiiminėjau. Rimtoje įstaigoje pradėjau rimtą mokslą, iš jų juokėsi suprantantieji, kas tai per reikalai. Didžiavosi giminės ir artimieji, nes Vilniuje. Po to sekė daug rimtų darbų su nerimtais atlyginimais. Ir tada vėl pradėjau rašyti. Turbūt senstu ir kvailėju. Bet tokie malonūs nutikimai kaip ši antroji vieta motyvuoja ir toliau. Kvailė(ti)?

Viešas Kreipimasis į Geros Valios Tėvą Peržiūrėjus mūsų, žemiau pasirašiusiųjų, nuotraukas – mūsų jose nėra. Ar bent didžiojoje daugumoje. Nereiškia, kad 56

nemėgstame savęs jose matyti. Tiesiog nemokame natūraliai atrodyti prieš fotoaparato ar kameros objektyvą. Nuotrau-

kose atrodome kaip įklijuoti photoshop’u. Mes, žemiau pasirašiusieji, norime, kad viskas būtų gerai. Tikime, kad taip

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

ir yra. Ir tikiname. Informacijos apie tai, jog kažkas negerai, – nepriimame, skatiname nepriimti ir net neskleist. Nes užteks – šiemet užteks. Užteks net ne šiemet, tiesiog gana. Bet ir pabaigos dar nenorim. Tegul tik šviesa, net ne tiesa, tuos mūs žingsnius telydi, taip baisu ir tamsu nuo tos baisios tiesos, tegul tik šviesa, tik šviesa ir maloniai nuo saulės primerktos akys, o jei ir tiesa – teesie gera ta Tavo valia. Teesie Tavo valia tiek danguje, tiek žemėje, tiek vandeny, visur, kasdienės mūsų duonos ir mūsų žaidimų duok mums šiandien ir dar daug rytojų, ir atleisk mums mūsų kaltes, nors mes ne visada atleidžiame savo kaltininkams, nes, atrodo, tą pavyzdį sunku pamatyt, va vėl kaltinam, todėl neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto ir dar melsk už mus nusidėjėlius, nes mes nesuprantame, ką darom, nei dabar, nei mirties valandą.

Jos nuotrauka Jei peržiūrėtum jos nuotraukas – jos ten nėra. Ar bent didžiojoje daugumoje. Nereiškia, jog ji nemėgsta savęs jose matyti. Tiesiog nemoka natūraliai atrodyti prieš fotoaparato ar kameros objektyvą, tad vengia fotografuojančių. Tuose keliuose menkuose jos nefotogeniškumo pavyzdžiuose galima veide išskaityti vidinį monologą: „o dabar atrodyk organiškai... ką daryt su rankom, kur jas dėt? kokia turi būti veido išraiška? kokia – natūrali kojų padėtis?“, o vaizdas toks, tarytum kokio nuostabaus gamtos kampelio fone ji būtų įklijuota naudojant photoshop‘ą. Pasijuokia, bet niekam daugiau neberodo. Tik toliau fotografuoja mylimus. Tačiau jei kas fotografuoja ją pačiai nemačiom, fotojuosta užfiksuoja akimirkas, kuriose ji pavyzdingai derina vyną hamake su darbu internetu. Jei peržiūrėtum jos drabužius, atrastum ir tokių, kuriems gerokai daugiau nei jai pačiai. Žiemą ji nešioja paltus, kuriuos atidavė draugės – viena iš Maskvos, kita – Londone, trečioji – dabar Porto. Pastarųjų dviejų dovanoti paltai priklausė dar jų mamoms. Malonu ant savęs nešioti artimųjų istorijas. Pavasarį – kuris jai prasideda nuo vasario – ima mąstyti apie megztinius, nes juk jau šilta. Kartais susidaro įspūdis, kad ji bando ignoruoti

žiemą, net jei lauke minus dvidešimt laipsnių, gali vėluodama išbėgti į darbą, šaliką besirišdama tik pakeliui. Be to, su šortais ir trejomis vilnonėmis kojinėmis suplyšusiuose per dideliuose vyriškuose batuose. Batus perka tik vyrų skyriuje. Nes gėdijasi moteriškame skyriuje kaskart paprašius savo dydžio sulaukti atsakymo, jog tokio jie tikrai neturi. Mėgsta vyriškus ne tik batus, bet ir kelnes, šalikus, marškinius... Vienus tokius baltus kartą skolinosi, važiuodama į Maskvą. Jau treti metai, kai negrąžina. Tačiau net paskolinusysis ant jos nepyksta: kartu geria vyną ir kaskart tai juokais prisimena. O marškiniai – išskalbti ir ant pakabos. Spintoje. Nenešiojami. Negrąžina ir knygų į bibliotekas. Grąžina tik delspinigius ir skolas antstoliams. Nekenčia antstolių. Grąžina ir antstolių rastas užrašų knygutes gatvėje, gauna saldainių „Merci“. Istorijas, kurias pasakoti mėgsta, – gražina. Saikingai. Save – taip pat, tik ne tiek vizualiai, kiek tose pačiose istorijose. Nors atsiradus galimybei pabūti herojiškai – ims abejoti, ar priešas tikrai kaltas, ar kaltos aplinkybės. Ir juk niekada negalima skriausti. Pro šalį bėgančiam vagiui sušauks „kaip jums ne gėda?“, bet kojos nepakiš, kad nesusižeistų krisdamas. Susigėdus iškvies policiją, net jei neįsidėmėjo, kaip atrodo. Bet liudininke būti sutinka. Naktį neužmigsianti nuo atsakomybės ir neatpažinimo baimės. Bei švelnios baimės būti atpažintai. Trenks tik tam, kurį labai myli, nes žinos, jog atleis. Nepažįstamam netrenks. Nepakęstų, jei ant jos pyktų be galimybės sulaukti atleidimo – sulaukti, kai suplanuoja; ne nežinia kada. Viskas turi vykti pagal jos laiko kanonus. Pagal jos taisykles. Pagal jos strategiją. Niekam ant jos negalima pykti. Jos nemėgstantis – automatiškai įtartinas. To, kuris pyksta, net nesijausdama kalta sutiks atsiprašyti. Sutaikys ir besipykstančius. O geriausia – nutrauks pretekstą pykčiams. Bet ginčą inicijuos. Ir kompromisą. Nors pati kompromisų nemėgsta. Nori, kad viskas būtų tiesiog gerai. Tiki, kad taip ir yra. Ir tikina. Informacijos apie tai, jog kažkas negerai, – tiesiog nepriima. Nepriima. Nes jei nėra gerai, tai tik tam, kad būtų. O jei gerai, tai tam, kad būtų vėl. Ir vėl nepriima. Nes užteks – šiemet užteks, užteks net ne šiemet, tiesiog užteks, gana ir viskas. Bet tegul ne pabaiga.

Mano nuotrauka Peržiūrėjus mano nuotraukas – manęs jose nėra. Ar bent didžiojoje daugumoje. Nereiškia, kad nemėgstu savęs jose matyti. Tiesiog nemoku natūraliai atrodyti prieš fotoaparato ar kameros objektyvą, tad vengiu fotografuojančių. O lengviausia jų vengti – fotografuoti pačiai. Kadangi neturiu išmaniojo telefono, o – nors ir labai norėjau – darbe tokio nedavė, fotografuoju juostiniu fotoaparatu. Ne savo. Skolintu. Skolinuosi daug ir iš visų – pinigus, drabužius, knygas... Ir dažnai pametu. Sulaužau. Sugadinu. Suplėšau. Supurvinu. Atsiprašau – bet neatperku. Niekad neturiu pinigų. O nuotraukose atrodau kaip įklijuota naudojant photoshop‘ą. Vidinis monologas visuomet taip pat akivaizdus: stengiuosi save sumodeliuoti tokią, kad patikčiau visų pirma kitiems. Tada patiksiu ir sau – yra ir tokių nuotraukų. Save vertinti teigiamai imu po kelių kitų įvertinimų. Teigiamų. Peržiūrėjusi savo drabužius, atrandu ir tokių, kuriems gerokai daugiau nei man pačiai. Žiemą nešioju paltus, kuriuos atidavė draugės – viena iš Maskvos, kita – Londone, trečioji – dabar Porto. Pastarųjų dviejų dovanoti paltai priklausė dar jų mamoms. Dabar – kažkodėl priklauso man, nors turbūt tiesiog kokiam kartui juos pasiskolinau. Gal todėl pavasarį ir stengiuosi greičiau nusimesti. Įsivaizduodama, kad šilta, sulig vasariu imu vengti pirštinių, paltų, žieminių batų – gal ir todėl, kad, vienus pametus, kitų gėdijuosi, trečius suspėjusi suplėšyt... Niekada nesirengiau adekvačiai oro sąlygoms. Karštą dieną galiu vaikščioti su botais, šaltą rudenį – kiauraraščiu nertomis pėdkelnėmis, net jei lauke minus dvidešimt laipsnių, galiu vėluodama išbėgti į darbą, šaliką besirišdama tik pakeliui. Be to, su šortais ir trejomis vilnonėmis kojinėmis suplyšusiuose per dideliuose vyriškuose batuose. Batus perku tik vyrų skyriuje. Nes sugebu gėdytis moterų skyriuje kaskart paprašius savo dydžio sulaukti atsakymo, jog tokio jie tikrai neturi. Mėgstu vyriškus ne tik batus, bet ir kelnes, šalikus, marškinius... Vienus tokius baltus kartą skolijausi, važiuodama į Maskvą. Jau treti metai, kai negrąžinu. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

◄ Negrąžinu ir knygų į bibliotekas. Grąžinu tik delspinigius ir skolas antstoliams. Istorijas, kurias pasakoti mėgstu, – gražinu. Save – taip pat, tik ne tiek vizualiai, kiek tose pačiose istorijose. Gražinu ir kitų istorijas. Kurias perpasakoju. Arba į kurias įsiterpiu. Atsiradus galimybei pabūti herojiškai – imsiu abejoti. Imsiu bijoti. Pro šalį bėgančio vagies nesustabdysiu. Nepakišiu kojos. Nesivysiu. Teisinsiuos nenorėjusi sužeisti. Negreit bėganti. Tačiau vis tiek jam, dumiančiam pro šalį, šūktelsiu „kaip jums ne gėda?“. Iškviesiu policiją, net jei neįsidėmėjau, kaip atrodo. Bet liudininke būti sutinku. Naktį neužmigsiu nuo atsakomybės ir neatpažinimo baimės. Bei baimės būti atpažintai. Istoriją pasakosiu draugams po keliskart. Mėgindama susidaryti savo nuomonę. Trenksiu tik tam, kurį labai myliu, nes žinau, jog atleis. Nepažįstamam netrenksiu. Nepakęsčiau, jei ant manęs pyktų be galimybės sulaukt atleidimo – sulaukt, kai suplanuoji; ne nežinia kada. Viskas turi vykti pagal mano laiko kanonus. Pagal mano taisykles. Pagal mano strategiją. Niekam ant manęs negalima pykti. Manęs nemėgstantis – automatiškai įtartinas. To, kuris pyksta, net nesijausdama kalta sutiksiu atsiprašyti. Sutaikysiu ir besipykstančius. O geriausia – nutrauksiu pretekstą pykčiams. Bet ginčą inicijuosiu. Ir kompromisą. Nors pati kompromisų nemėgstu. Noriu, kad viskas būtų tiesiog gerai. Tikiu, kad taip ir yra. Ir tikinu. Informacijos apie tai, jog kažkas negerai, – tiesiog nepriimu. Nepriimu, viskas. Nes užteks – šiemet užteks. Užteks net ne šiemet, gana, viskas. Bet tegul ne tiesiog visa ko pabaiga. Tegul tik šviesa, net ne tiesa, tuos mūs žingsnius telydi, taip baisu ir tamsu nuo tos baisios tiesos, tegul tik šviesa, tik šviesa ir maloniai nuo saulės primerktos akys, o jei ir tiesa – teesie gera ta Tavo valia. Šiandien ir visus rytojus. Kokiu ženklu pažymėt horizontą, kad nepamirščiau tik nuduodanti, kad žinau, ką darau? Ir kas daros.

Simonas BERNOTAS III vieta Gimiau 1993 m. Kaune. Mokiausi Vilniaus „Sietuvos“ vidurinėje mokykloje, 2016 m. Vilniaus universitete baigiau lietuvių filologijos ir ispanų kalbos bakalauro studijas. Mano kūryba buvo publikuota kultūriniuose leidiniuose „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Gintaro lašai“, „Metai“, „Naujoji Romuva“ bei įvairiuose literatūriniuose almanachuose. Verčiu grožinės literatūros tekstus iš ispanų ir anglų kalbų.

Reivas Mums sakė kad čia vyksta geriausi vakarėliai Bet atėjom kai jau viskas slinko į pabaigą mediniai Veidai plastikinės šypsenos linksmi gražūs keistai Gyvybingi gyvūnai išvirtę iš savo gardų patekę į mėsos Kombinatą riebi dūmų uždanga slepianti hienų snukius Grifų akis kurie tik pamatę dvėselienos kamputį ar Užuodę tą kvapą lekia šalin (atvirkštinis variantas)

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI

Iš pradžių buvo sakinys net ne sakinys o visos Visatos tik po to viskas ėmė trauktis mažėti kol Sutilpo į sakinius sakinį junginį žodį garsą ūkimą Pagal kurį visi linksime pritardami instinktyviam Susitraukimui iki absoliutaus nulio kuriame nors ir Bejėgiškai šalta jauties kažkoks savas pasako man Balta mergina ir išpučia žvaigždę Viskas yra suskirstyta į atskirtus lygius kaip ir savaime Suprantama kaip ir aišku norėdamas pereit į kitą lygį Turėsi peržengt save ne juokauju turėsi laiptais užlipti Į kitą aukštą tik va stogas mums neegzistuojanti vieta į ją Niekaip nepakliūsi viskas užtverta tenka tenkintis vidum Neiškilti į paviršių dusti kaip žuvims po vidužiemio ledu Laukiant kol kažkas pramuš eketę ir ištrauks mus iš čia O kol kas savo žiaunomis Brūžinam ledą

Laiškas nuo Tėvo Ilgai čia neužsibūsiu bet ši vietovė nėra visai Svetima nors kalba veikiausiai artima paukščių čiulbesio Ir varlių kurkimo mišiniui jau imu suprasti reikšmes arba Bent numanau jas kartais išdrįstu suregzti kokią frazę Kvarktelėti ką ar susuokti tada vietiniai nusišypso Ir pagiria o kaip puikiai jūs šnekate žinau tai aš labai greitai Mokausi nors tose šypsenose nujaučiu slypint kitą prasmę Dievinu jų patiekalus žinoma Midus ir pelenai yra visa ko pagrindas vietiniai mėgsta Ruošti tradicines apeigas kurių metu varinėja ūkus ir Debesis iš pradžių gali pasirodyti keista bet lengvai Priprantama berods tai papročiai iš gilios senovės nors Sykį nugirdau vieną sakant kai esi miręs iš neturėjimo Ką veikti dar ne tokio šūdo prisigalvoji tada sutrikau Ir perklausiau kai esi miręs keistuolis irgi sutriko bet Neilgam jūs ne taip mane supratote kalbos barjeras Vis dar juntamas ir išsišiepė ligi ausų gali būti kad iš Tikro būsiu ką nors ne taip supratęs Suvenyrų krautuvės irgi yra be Galo svarbu bet čia labai aukštos kainos nupirkau Kiekvienam po atviruką su atvaizdu į kurį mes visi Esame kažkuo panašūs magnetukų pirkti neišgalėjau O ir šiaip ant jų banalūs peizažai na žinai kaip būna rojaus Kampeliai visi vienodi ir be galo nuobodūs kažkur Mačiau įdomesnį su sadomazochistiniais elementais Norėjau nupirkti tu gi mėgsti tokius dalykus bet greit Paslėpė ir sako šito negausi čia iš kitos vietos Tau negalima labai nuliūdau

Ruošiuosi išvykti bet bilietai Brangūs o ir skrydžius vis nukelia dar neminėjau bet Vietiniai savo ta vietinių kalba man vis sako pasilik Pabūk dar ko nerimsti ko taip nori iškeliauti žinok Niekur nebūna geriau nei čia aš numoju ranka ir Sakau kad taip būti negali bet žinai gerai pagalvojus Gal ir gali

Pionierius Juk visada giliai širdyje žinojai kad esi už visus pranašesnis Prie odos priaugusi uniforma ženkliukų adatėlės smingančios Į platų venų raizginį kraujas jau seniai sudžiūvęs Visa sustingę tik kartais imituojamas judėjimas Mirkteli akis tarsi žinodama Virpteli lūpos tarsi turėdamos ką pasakyti Bet nutyli Nes vos ištarus regis pasaulis nustos suktis Ligšiolinis žinojimas bus paneigtas Sistema subyrės Tad reikia atsargiai Susikišęs rankas į kišenes slepi visas tiesas Dantų krapštukas burnoj juda kaip kompaso rodyklė Rodydama tolimesnę kryptį į niekur

Pilkos džiunglės Prisitaikyk prisišliek ir išnyki atsimink šiuos tris žingsnius Nuolat kartok juos sau stebėk aplinką būk chameleonu Net gudresnis už jį kad nereikėtų net sekundės pasikeitimui Kad išliktum išvien su viskuo nežinau kokia filosofija labiau Tiktų galbūt jokia filosofija bet ne nieko joksai ne nifilizmas Nes neigimas jau yra teigimas būki žmogum be savybių gal Net ne žmogum būki viskuo ir niekuo nutilki susiliek su aplinka Su varpo dūžiais šlamančiais lapais praeivių dialogais bepročio Monologu įsiliek tapk aidu atkartojančiu viską nebyliai tik jei Kas įtartų pajustų kad kažkas čia ne taip berods kažkas dar Kvėpuoja nuslopink kvėpavimą berods girdisi kito širdies dūžiai Priversk širdį nustot plakti aš jaučiu jo esybę panaikink savo Esybę žinau tam gali prireikt dieviškumo

Atminties nuolauža Mergaitė iš sapno manęs paklausia kurią akimirką labiausiai Norėčiau prisiminti atsakau jog šią daugiau nebeprisimenu 59

KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonė senojoje Klaipėdo Sakoma, jog patys gražiausi žodžiai – moteriškos giminės. Be abejonės, moterys – gyvenimo spiritus movens. Klaipėdos vardas – irgi vienas iš gražiųjų moteriškos giminės žodžių. Tai suprantama. O senosios Klaipėdos moterys – mums paslaptis. Iš tiesų mes mažai ką apie jas žinome. Beveik niekas nerašė arba neteko užtikti išsamesnių medžiagos šaltinių apie mūsų senojo miesto moteris. Kas jos? Kokios jos? Kuo jos gyveno? Kokie jų darbai ir nuopelnai? Kas iš jų garsino miestą? Šie ir kiti panašaus pobūdžio klausimai lieka atviri. Kadangi nėra tyrinėta ši tema, todėl klaipėdiečių moterų paveikslą tenka kaip mozaiką dėlioti iš atskirų faktų ar net užuominų, užfiksuotų įvairiuose šaltiniuose. Ir tas paveikslas liks neužbaigtas. O ir tinkamų iliustracijų pasigesime... Tokia realybė.

Ant šiaurinio molo Melnragėje. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Jovita SAULĖNIENĖ

Moterų vaidmuo mieste

Taravos Anikė. 60

Gilinantis į moterų Klaipėdoje temą ir ieškant konkrečių asmenybių, akivaizdu, jog miesto paveiksle centrinę padėtį užėmė vyrai. Vyrai – miesto kūrėjai. Deja, moterys liko šešėlyje. Tačiau nereiškia, jog nebuvo spalvingų ir kūrybingų moterų, palikusių pėdsakų miesto istorijoje. Čia – kaip šeimoje, galima pasakyti laisvai perfrazuojant Vydūną („Moteriškoms taurėjant, ir vyrai pasidaro kilnesni ir taurėja visa tauta. Su moteriškųjų smukimu smunka visa tauta.“), kokia moteris – toks ir jos miestas. Svarbu ir mieste moters dvasia arba, kitaip tariant, moteriškumas, kuris ne taip paprastai nusakomas. Taigi nedetalizuosime, tik priminsime, jog didžiausios pagarbos nusipelniusios yra

ės. Moterys doje

KULTŪROS ISTORIJA

Friederike Elisabeth Plaw, gim. Consentius.

Katherina Consentius, gim. Lorck.

Anna Maria Roerdanz, gim. Gottschalk.

garbingoji ponia Dorothea Wilhelmina Argelander (gim. Griunhagen), kuri nuoširdžiai rūpinosi sosto įpėdiniais napoleonmečiu, taip pat Katherina Consentius (gim. Lorck), padovanojusi mokyklai unikalią mineralų ir drugelių kolekciją, o rotušei – karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės portretus, kad nebūtų pamiršta istorinė pastato reikšmė. Tarp jų ir ponia Marie Jaenisch, Zudermano moterų sąjungai padovanojusi žemės sklypą su pastatais buvusioje Žaliojoje (dabar J.Karoso) gatvėje, kur buvo įkurta M.Jaenisch prieglauda. Sąrašą galima tęsti. Tačiau turime paminėti ir vyrų išskirtinį dėmesį moterims. Kažin, ar dar buvo kitas miestas, kur tiek būtų įsteigta prieglaudų našlėms... Galima vardyti beveik visus žinomų pirklių, kurie taip pasirūpino savo žmonų buitimi, jei jos liktų našlėmis, pavardes. Tik tai atskira tema. Be abejo, moterys būrėsi ir į tam tikras draugijas – Zudermano moterų sąjun-

gą, Klaipėdos apskrities tėviškės moterų sąjungą ir daugybę kultūrinių sąjungų. Moterų draugijų veikla mieste irgi verta tyrinėjimų.

Literatūros moterys Viena iš populiariausių literatūros moterų Klaipėdoje yra Simono Dacho eilių herojė Anikė, kurios prototipas kilęs iš Taravos, nūnai jau vadinamos Vladimirovu. Šiemet sukako 380 metų, kai pirmą kartą suskambėjo „Taravos Anikės“ daina. Ji buvo atlikta žvakių šviesoje 1636 m. 13-ąjį sekmadienį po Švč. Trejybės, dieną per 26 metų jaunikio Johanneso Portacijaus ir 17metės našlaitės gražuolės Anikės Neander jungtuves Karaliaučiaus pilies požemių vyninėje „Kraujo teismas“. Kaip ir anais senaisiais laikais, taip ir dabar jaudina ši daina amžinos meilės grožio ir galios

Katharina Elisabeth Lorck, gim. Roerdanz.

šlovinimu. O prie Anikės kaip grožio ir meilės įkūnytosios vaidmens populiarumo Klaipėdoje prisidėjo 1912 m. Teatro aikštėje iškilusi berlyniečio skulptoriaus A.Kiuno skulptūra. Anot klaipėdiškio rašytojo Rudolfo Naujoko, Anikės „švelnūs bruožai, nuleistos kasos, rami šypsena“ prikausto žvilgsnius. Ir ne tik. Taravos Anikė – meilės ikona. 1989 m. atstačius dingusią karo audrose skulptūrą, Anikės gyvenimas tęsiasi. Ji klaipėdiečiams ir miesto svečiams ir dabar yra geroji fėja, „grožio ir meilės Nikė“. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Klaipėdoje buvo labai populiarus 1761 m. pasirodęs Johanno Timotėjaus Hermės laiškų romanas „Sofijos kelionė iš Mėmelio į Saksoniją“. Pagrindinė romano veikėja našlaitė Sofija daugeliui buvo sektinas pavyzdys, kokia moteris turėtų būti. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Dorothea Wilhelmina Argelander (gim. Griunhagen) su vyru ir sūnumi. ◄ Deja, šiandien nelabai galime ką pakomentuoti, nes šis šešiatomis romanas mums sunkiai prieinamas ir jo tik maža atkarpėlė išversta į lietuvių kalbą. Nebent galima spėti, jog romanas turėjo įtakos Sofijos vardo paplitimui mieste. Tęsiant mintį apie moterų vardus Klaipėdoje, negalima nepriminti Cristianno Schwartzo (1652–1709) meilės eilėraščių posmuose iškylančių tokių retų vardų kaip Amaranthe, Dorimenė bei „bjaurioji Nigridė“.

Spaudoje minimos moterys O dabar pavartykime periodikos puslapius ir pasižiūrėkime, kokia čia dominavo moterų tema. Įdomu, jog kai kam iš autorių krito į akis moterų fiziniai duomenys. Šiandien žinome, jog stoties restorane, kuris garsėjo geru alumi ir skaniu Karaliaučiaus troškiniu, dirbo „valkirijiško stoto“ savininko Girodo dukra Anna. O tais laikais, kai į

Smiltynę poilsiautojus per Kuršių marias plukdė dar irklinėmis valtimis, o ne garlaiviais kėlė, įsimintina buvo plukdytoja moteris. Tai „drūta, stipri ponia Budelius, net per audrą galingais irklų mostais stūmusi sunkią valtį“. Daugiausia spaudos puslapiuose minimos menininkės. Ir jų charakteristikos – daug ką pasakančios. Tai statybų pramonininko žmona ponia Hensler, „dvasinga moteris, rašiusi ir eilėraščius, kurių yra išspausdinęs laikraštis „Memeler Dampfboot“. Atmintyje iškyla šios genialios moters vaizdas – apsigaubusi juodu dideliu, visuomet plevėsuojančiu apsiaustu, greitu žingsniu skubanti per gatves“. Ji Biržos salėje organizuodavo tapybos parodas, kad „paveikslus pamatytų kuo daugiau miestiečių“. Anuomet mieste žinoma asmenybė buvo panelė Anna Fest, muzikos bibliotekos Liepojos (dabar Herkaus Manto) gatvėje savininkė. Ji turėjo „nuostabų balsą, stiprų sopraną, ir nuolat buvo vedančioji dainininkė oratorijų draugijos religinės ir pasaulietinės choro muzikos renginiuose, kartais perimdama ir solistės partijas“. O štai panelę Anną Lenskov pažinojo visi todėl, kad ji „įrengė privačią literatūros biblioteką, nes viešosios bibliotekos Klaipėdoje tais laikais dar nebuvo. Kartu ji garsėjo kaip puiki sausainių ir kitų sviestinių gaminių kepėja. Su kerinčiu humoru ji mokėjo siūlyti savo valdose dvasinius ir gurmaniškus malonumus“. Labai įspūdingai charakterizuota dainavimo mokytoja ponia Hagen: „protingo veido, aštria erelio nosimi ir sniego baltumo plaukais. Pamokose ji buvo labai temperamentinga ir nepakartojama savo išraiškos manieromis. „Išspjaukite garsą man į veidą“, – vienas iš jos mėgstamiausių sakinių, palengvinančių suvokimą pavyzdžiu. Kiekvieną žiemą ponia Hagen rengė mokinių koncertą, paprastai Luizės gimnazijos salėje. Kaip renginio šeimininkė ji pasveikindavo kiekvieną įeinantįjį gracingu tūptelėjimu – tikriausiai iš ankstesnės karjeros likęs įprotis.“

Karalienės Luizės obuolių desertas Nulupti obuolius, nupjauti nuo viršaus kiekvienam obuoliui „dangtelį“. Išgremžti obuolio vidų ir į jį pridėti smulkiai supjaustytų ananasų, ant kurių užpilti likerio, uždėti „dangtelį“ ir palaikyti šaldytuve. Ananasų sultis atskiesti ištirpdyta želatina ir užpilti ant obuolių. Sutrinti žemuoges ar braškes ir ant jų košės lėkštėje sudėti obuolius.

Pavyzdžių dar daug. Itin populiarios tarp klaipėdiečių buvo artistės. Tik tai jau atskira tema.

Keliautojų požiūris Klaipėda buvo šiauriausias Prūsijos miestas, pro kurį ėjo europinis pašto kelias. Keliautojai dažniausiai pravažiuodami stabtelėdavo mieste. Ne vienas jų atkreipė dėmesį į dailias Klaipėdos merginas. Pirklys P.Rozenvalis rašė, jog Klaipėdos „dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja“. Jam antrino ir Bismarkas, girdamas savo laiške žmonai „dailiausias Klaipėdos merginas“. Tačiau miesto svečiai buvo ir kritiški klaipėdietiškajai moterų giminei. Minėtas Rozenvalis, pabuvojęs, jo žodžiais tariant, „damų draugijose“, negailėjo kritikos: „Damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu...“ Jis, nors ir pripažino, jog „reikia pagirti jų skonį apdarams, dailias sukneles“, tačiau tvirtino, kad „proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis“. Daktarui Triplinui, 1856 m. pabuvojusiam Klaipėdoje, paliko įspūdį ne tik pats po gaisro atstatytas miestas. Jis negalėjo pamiršti ir pajūryje prie moterų kabinų patarnaujančios Ortės. Savo kelionių užrašuose svetys pastebėjo: „Kaip gyvas nemačiau tokios aukštos moters (...) O graži buvo, sveiko veido, juodaakė, lygiais baltutėliais dantimis, tikrai žavinga pajūrio lietuvaitė. Lenkijoje tokią Ortę galima rodyti už pinigus, nes šešių su puse pėdos aukščio moteris – visur įžymybė.“

Vietoj išvados Laikai keičiasi, mes keičiamės, o moterys ir lieka gyvenimo spiritus movens, plevenanti dvasia... Ir pabaigai – su Klaipėda susijusios istorinės asmenybės – karalienės Luizės deserto receptas.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8